DARNAUS VYSTYMO SKATINIMAS REMIANT EKOLOGINIUS ŪKIUS

Transcription

1 ISSN Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai Nr. 15 (4). Mokslo darbai (socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas, 03S) DARNAUS VYSTYMO SKATINIMAS REMIANT EKOLOGINIUS ŪKIUS Edmundas Jasinskas 1, Zenonas Kazakevičius 2 Lietuvos kūno kultūros akademija 1, Lietuvos žemės ūkio universitetas 2 Nors neoklasikinės teorijos atstovai savo ekonominiuose modeliuose apibūdina ekonomikos augimo teigiamus aspektus, tačiau visi susiduriame su verslo intensyvios veiklos neigiamais reiškiniais: didesniu aplinkos užterštumu, dirvožemio erozija, kai kurių mokslininkų nuomone, net ir klimato kaita. Valstybės parama būtų efektyvesnė, jei ji verslininkus skatintų užsiimti tokiu verslu, kuris nesukurtų išorinių neigiamų kaštų, neinternalizuojamų tiesiogiai rinkos kainų mechanizmo. Dėl šių priežasčių nuostolius patirtų trečiosios šalys, nedalyvaujančios sandėryje dėl gaminimo. Valstybei papildomai apmokestinant verslą, sukuriantį išorinius neigiamus kaštus, susiduriama su šalies kapitalo pritraukimo arba tiesiog šalies investicinio konkurencingumo problema, todėl dažniausiai taikomas kitas ekonominis svertas darnaus verslo skatinimas. Šiame straipsnyje įvertintas atskirų valstybės paramos priemonių poveikis darniam ūkininkavimui, kuris straipsnyje susiejamas su ekologinės gamybos ūkių plėtojimu. Raktiiai žodžiai: ekologinis ūkininkavimas, išmokos, nauda, parama, plėtra, ūkininko ūkis. Įvadas Vienas iš valstybės ekonominės politikos tikslų ekonomikos augimo užtikrinimas. Tačiau darnaus vystymosi koncepcijos šalininkai pastebi, kad be ekonomikos augimo teigiamo poveikio nesaikingas ekonomikos augimas turi neigiamą išorės efektą. Taigi kyla problema, kaip suderinti ekonomikos augimo skatinimo politiką su darnaus vystymosi tikslais. Straipsnio tikslas pasiūlyti skatinimo ekologiško ūkininkavimo tobulinimui galimybes. Straipsnio objektas valstybės parama ekologinės gamybos ūkiams. Taikyti metodai: mokslinės literatūros analizė (siekiant apibrėžti ekonomikos augimo skatinimo ir darnaus vystymosi suderinamumo problemą), aprašomosios statistikos analizės metodas (siekiant įvertinti paramos apimtis ir būtinumą ekologiniam ūkininkavimui). Pagrindiniai duomenys, kuriais remtasi vertinant valstybės paramos priemonių įtaką darniam vystymuisi (ekologiniam ūkininkavimui), žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys. Šie duomenys pateikiami Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) kasmetiniame leidinyje Žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys 1. Ši informacija yra naudojama ekonominėms analizėms ir bendrosios žemės ūkio politikos pasekmių stebėsenai atlikti bei jos kryptims tobulinti (Connally, Kinsella, 2005; Poppe, 2004), todėl leidinio duomenys tinka šio straipsnio empirinei 1 Paskutinis leidinys išleistas 2007 m., todėl analizei naudojami 2006 m. duomenys.

2 analizei apie ekologinės gamybos ir tradicinių ūkininkų ūkių gautus rezultatus bei skirtingų paramos priemonių apimčių skirtumus. Ekonomikos augimo skatinimas ir darnaus vystymosi suderinamumas Darnus vystymasis suvokiamas įvairiai. R. Čiegis (2003, p ) pateikia tokį darnaus vystymosi apibrėžimą: Tai toks vystymasis, kuris patenkina dabartinio laikmečio poreikius, nesudarydamas pavojaus būsimoms kartoms patenkinti savuosius. Darnaus vystymosi koncepcija numato ribas bei absoliučius limitus ir ribojimus, uždedamus esamos technologijų bei socialinio organizavimo būklės aplinkos ištekliams, taip pat galimybes absorbuoti žmonių veiklos efektus. D. Grundey, R. Čiegis, V. Gronskas, D. Štreimikienė (2004) akcentuoja etinįmoralinį visuomenės svertų vaidmenį ekonominio augimo, ekologinio našumo bei technologinių eksperimentų prizmėje, neaukojant pažangiausių genetikos atradimų dėl žmonių (vartotojų) sveikatos. Nesaikingas biotechnologijų taikymas maisto pramonėje gali ne tik sukelti skausmingų pasekmių darniam vystymuisi ir vartojimui, bet ir palikti genetiškai modifikuotų kultūrų pėdsaką žmonijos kartose. Galima teigti, kad ekonomikos augimo problema tai konfliktas, kuris kyla tarp privačių ir visuomeninių interesų. Dar svarbiau, kad konfliktas kyla ir visuomeninio intereso viduje: tarp dabartinio momento naudos ir ateities kartų interesų. Šie konfliktai susiję su išorės efektais, pvz., tarša, kurios pasekmes jaus ne tik šių laikų žmonės, bet ir ateities kartos. Rinkos ekonomika negali tinkamai išspręsti darnaus vystymosi problemos, nes ji įvertina tik tuos nuostolius ir naudą, kuriuos atspindi gėrybės paklausos ir pasiūlos kreivės. Gamybos išteklių paskirstymo neefektyvumas rinkos sąlygomis atsiranda dėl to, kad visuomenės požiūriu pagaminama (arba vartojama) per daug tokių gėrybių, kurios sąlygoja neigiamus išorės efektus (Hypeeв, 2000). Teigiamo išorės efekto pavyzdys: ūkininkaujant sutvarkomas kraštovaizdis ir juo grožisi turistai bei kiti kaimo gyventojai. Tačiau dėl ūkininkavimo galimas ir neigiamas efektas: ūkininkaujant naudojami pesticidai ir herbicidai, kurie teršia giluminius vandenis. Tada ūkininko kaimynų šuliniuose didėja vandens užterštumas. Išorės efektų problemą efektyviausia spręsti remiantis R. Coase teorema, t. y. tik aiškiai apibrėžus nuosavybės teises, padedant rinkai, galima spręsti taršos ir kitus neigiamus išorės efektų problemos klausimus. Tačiau oro taršos neįmanoma apibrėžti lokaliai, be to, kaip pastebi R. Čiegis (2003), pelno motyvas skatina ekonominę veiklą, o darniai veiklai skatinti reikia tinkamesnės institucinės sąrangos. M. L. Bemelmansas-Videcas, R. C. Ristas, E. Vedungas (1997) darnų vystymąsi siūlo užtikrinti taikydami šias reguliavimo priemones: 1) įstatymus, normatyvus, standartus; 2) ekonomines priemones (mokesčius ir subsidijas); 3) informacijos perdavimą. Viena iš išskirtų intervencijų priemonių valstybės subsidijos verslui. Jos, kaip ir mokesčiai, įtrauktos į ekonomines priemones. Mokesčiai ne tik skatina neteršti, bet

3 ir kaupti lėšas aplinkosauginiams projektams įgyvendinti ir atlyginti padarytą žalą aplinkai. Be abejo, ir čia neišvengiama problemų. M. Hajeris (1997) teigia, kad sunku tiksliai apskaičiuoti žalą aplinkai ir nustatyti optimalų mokesčio dydį. Manoma, kad aplinkosauginiai mokesčiai yra per maži tam, kad nukreiptų ekonomiką darniai vystytis. Siūloma (Kasa, 1999; Weale, 1993) žalioji mokesčių reforma reikia ne tik padidinti mokesčius taršioms ūkio šakoms, bet ir sumažinti kitus mokesčius. Kitas aspektas yra tai, kad mokesčiai mažina šalies ūkio šakų konkurencingumą. Pasak M. E. Porterio ir C. Van der Linde (1995), neigiamas mokesčių poveikis atsiranda dėl to, kad taršios pramonės įmonės persikelia į tas šalis, kuriose aplinkosauginiai reikalavimai ne tokie griežti, užuot diegusios inovacijas, mažinančias taršą. Šalis, įvedusi didelius mokesčius ir atlikusi žaliąją mokesčių reformą, gali nesumažinti patiriamos taršos, jei taršos įmonė persikels į kaimyninę šalį, kartu ir nesurinkti mokesčių būtinoms funkcijoms atlikti (juk kitus mokesčius sumažins). Dėl šių priežasčių ir apskritai siekdamos konkurencingumo šalys nenori teršėjams taikyti vien botago principo, kartu teikdamos geresniems ūkio subjektams, neteršiantiems aplinkos, paramą ir skatindamos jų konkurencingumą (kitu atveju užtektų mokesčių, kad svarstyklės pakryptų naudoti atsinaujinančius energetinius šaltinius, pvz., vėjo energetiką). Apibendrinant galima teigti, kad sprendžiant darnaus vystymosi problemas mokesčiais susiduriama su konkurencingumo problema, todėl kovojant su neigiamu išorės efektu, be mokesčių, valstybės praktiškai labiau naudoja kitą ekonominį svertą paramą darniam verslui, pvz., ekologiniam ūkininkavimui. Taip valstybė savo ekonomine politika skatina užsiimti darniu verslu internalizuojant neigiamus išorinius efektų kaštus. Šiuo metu ūkininkai gali naudotis įvairiomis paramos priemonėmis, tačiau nėra tinkamai įvertinta, kaip įvairių paramos priemonių apimtys daro įtaką ekologinės gamybos ūkių veiklos rezultatams ir jų pokyčiui ir ar reikia taip dosniai remti ekologinės gamybos ūkius, jei tokia produkcija visuomenėje susidomėta. Ekologinės gamybos ūkių paramos priemonių vertinimas Darnus ūkininkų ūkis gali būti siejamas su ekologiniu ūkininkavimu. Ekologinės gamybos ūkis yra dinamiškiausias žemės ūkio sektorius. Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika vis labiau orientuojama į ekologinį ūkininkavimą, kuris teikia tiek aplinkosauginę, tiek socialinę ir ekonominę naudą, o tai atitinka darnaus vystymosi sudedamąsias dalis. Staigią jo plėtrą sąlygojo ne tik vartotojų domėjimasis maisto produktų saugumu, bet ir žmonių susirūpinimas aplinkos kokybe, stabilia ir subalansuota tolesne ūkio plėtra. Ekologiškai ūkininkaujančių ūkininkų sparčiai daugėja ir Lietuvoje. Tai nauja sritis, Lietuvoje plėtojama nuo 1993 m., sertifikavus vos 9 ekologinės gamybos ūkius, tam skyrusius 148 ha žemės m. buvo sertifikuoti 2855 ūkiai (iš jų 13 žuvininkystės ūkių), o sertifikuotas ekologinės gamybos plotas sudarė ha apie 5 % deklaruotų tiesioginėms išmokoms žemės ūkio naudmenų ploto. Ženklus ekologinės

4 žemdirbystės ūkių gausėjimas pastebimas metais. Per šį laikotarpį ekologinių ūkių skaičius padidėjo net 68 proc. Daugiausia šalies ekologinių ūkių užsiima mišria gamyba, vyraujant augalininkystei, augalininkyste, vyraujant javams, ir augalininkyste, vyraujant daržovėms, o mažiausiai ekologine sodininkyste, bitininkyste ir vaistažolių auginimu (VšĮ Ekoagros, 2008). Siekiant kompensuoti ekologiniame ūkyje gautą mažesnį derlių ir užtikrinti šių ūkių pajamingumą, nuo 1997 m. ekologiškai ūkininkaujantieji pradėti remti, jiems mokant tiesiogines išmokas bei kompensuojant dalį sertifikavimo išlaidų pagal Kaimo rėmimo fondą ir Specialiąją kaimo rėmimo programą m. ekologinės gamybos plėtrai remti buvo išmokėta 172 tūkst. Lt. Vėliau ši parama kasmet didėjo ir 2001 m. buvo skirta po 0,5 mln. litų, 2002 m. 1,4 mln. litų, 2003 m. 4,2 mln. litų. Ypač ši parama išaugo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą m. vien iš ES fondų buvo skirta 41,04 mln. litų ir 10,26 mln. litų iš šalies nacionalinio biudžeto, 2005 m. 69,746 mln. Lt, ES dalis sudarė 55,797 mln. Lt ir 2006 m. 93,225 mln. Lt, ES dalis 74,580 mln. Lt. Vidutiniškai m. vienam ekologinės gamybos ūkiui buvo skirta daugiau kaip 40,5 tūkst. Lt, o 1 ha žemės ūkio naudmenų 1037 Lt. Nors parama ekologinės gamybos ūkiams skiriama darniai plėtrai skatinti, tačiau kyla klausimas, ar parama yra adekvati, ar ji nėra per didelė, t. y. ar ne per daug remiami ekologinės gamybos ūkiai. Siekdami įvertinti Lietuvos ekologinės gamybos ūkių ekonominę padėtį, jiems teikiamą paramą ir šių ūkių veiklos rezultatus, pasinaudojome 2006 m. respondentinių ūkių duomenų bazėje esančių 84 ekologinės gamybos ūkių gamybiniais ekonominiais rezultatais. Nors dėl mažo respondentų skaičiaus šie duomenys yra nepakankamai reprezentatyvūs, tačiau, nesant išsamesnės informacijos apie ekologinės gamybos ūkių veiklą, jie padės įvertinti kai kuriuos ekologinio ūkio plėtros Lietuvoje aspektus. Vidutinis ekologinės gamybos respondentinių ūkių dydis 45,58 ha, todėl šių ūkių gamybiniai ir ekonominiai rodikliai palyginti su 40,1 50,0 ha dydžio respondentinių ūkininkų ūkių rodikliais. Iš 1 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad ekologinės gamybos ir tradicinių ūkininkų ūkių, plėtojančių skirtingus ūkininkavimo būdus, gamybinis ekonominis potencialas yra vienodas. Ūkių dydis, turimo nuosavo žemės ūkio turto vertė ir juose dirbančių sąlyginių darbuotojų skaičius yra beveik vienodas. Be to, yra labai artimas ir vidutinis valdos ekonominis dydis (5,2 ir 5,7 EDV) bei žemės ūkio naudmenų našumas (35,5 ir 40,0 balų), o iš valstybės ir ES struktūrinių fondų gauta parama ekologinės gamybos ūkiuose yra 1, 6 karto didesnė nei tradiciniuose ūkininkų ūkiuose. Tiesioginių išmokų parama savo apimtimi beveik nesiskiria m. tiek ekologiniai, tiek tradiciniai ūkininkų ūkiai vidutiniškai gavo apie 1090 Lt tiesioginių išmokų. Tam įtakos turėjo ir ekologinių, ir visų ūkių dirbamas panašus žemės ūkio naudmenų plotas (43 ha), nuo kurio ir priklauso tiesioginių išmokų dydis. Skirtos investicinės struktūrinės paramos dydis ekologinės gamybos ūkiams nuo tradicinių ūkininkų ūkių nelabai skiriasi, t. y. ekologinės gamybos ūkiai paramos gavo vidutiniškai tik apie 1,0 tūkst. Lt mažiau. Šis skirtumas iš tiesų labai mažas,

5 ypač įvertinus tą faktą, kad ekologinės gamybos ūkių investicijos yra daugiau kaip 6 kartus didesnės nei tradiciniuose ūkininkų ūkiuose. Dėl šios priežasties galima manyti, kad ekologinės gamybos ūkiai investicinės struktūrinės paramos galėtų gauti net ir daugiau, nei gavo 2006 metais. 1 lentelė. Lietuvos respondentinių ekologinės gamybos ir tradicinių ūkininkų ūkių gamybinis potencialas ir gautos paramos dydis 2006 metais Rodikliai Vidutiniškai ekologinės gamybos ūkiuose Vidutiniškai tradiciniuose 40,1 50,0 ha dydžio ūkininkų ūkiuose Vidutinis ūkio bendras žemės plotas ha 45,58 44,88 iš jo žemės ūkio naudmenos 43,32 42,78 Vidutinis ūkio (valdos) ekonominis dydis 5,2 5,7 (EDV) Žemės ūkio naudmenų našumas balais 35,5 40,0 Nuosavo žemės ūkio turto vertė metų pradžioje 160,5 160,9 tūkst. Lt Sąlyginių darbuotojų skaičius ūkyje vnt. 1,89 1,86 Investicijų suma Lt Bendra paramos suma Lt/ūkiui iš jos: a) tiesioginės išmokos b) kompensacinės išmokos ir kitos valstybės pagalbos priemonės c) investicinė struktūrinė parama Paramos suma Lt/ha Šaltinis: Žemės ūkio respondentinių įmonių 2006 metų duomenys. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Išmokamų kompensacinių išmokų ir bendra valstybės pagalbos priemonių suma ekologinės gamybos ūkiams yra daugiau kaip 2,8 karto didesnė, nei gauna vidutiniškai tradiciniai ūkininkų ūkiai. Šį 29 tūkst. Lt skirtumą sudaro išmokos už sertifikuotus plotus, naudojamus ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai. Ar šios ekologinės gamybos ūkio rėmimo apimtys neviršija visuomeninės naudos, gaunamos dėl darnaus verslo vystymosi skatinimo? Nors ekologinės gamybos ir tradicinių ūkininkų ūkių gamybinis ekonominis potencialas yra beveik vienodas, tačiau kaip matyti iš 2 lentelėje pateiktų duomenų, šiuose ūkiuose buvo gautas skirtingas žemės ūkio augalų derlingumas, gyvulių produktyvumas. Dėl šių priežasčių 2006 metais ekologinės gamybos ūkiuose 1 ha žemės ūkio naudmenų buvo pagaminta mažiau 29 proc. augalininkystės ir 20 proc. gyvulininkystės produkcijos. Tačiau ekologinės gamybos ūkiuose buvo mažesnės beveik 2,5 karto augalininkystės ir 24 proc. gyvulininkystės produkcijos gamybos kintamosios išlaidos. Nors ekologinės gamybos ūkiuose gamybos išlaidos yra mažesnės nei tradiciniuose ūkiuose, tačiau esant mažesniam gamybos našumui, ekologiškų produktų gamyba yra nuostolinga, t. y. ekologinės gamybos ūkiai iš vieno žemės ūkio

6 naudmenų hektaro gavo 45 Lt nuostolio. Šiems ekologinės gamybos ūkių veiklos rezultatams įtakos turėjo ne tik mažesnis žemės ūkio augalų derlingumas bei gyvulių produktyvumas, bet ir tai, kad Lietuvoje ekologiškų produktų supirkimo kainos 2006 metais buvo tokio pat dydžio kaip ir produktų užaugintų tradiciniuose ūkininkų ūkiuose. Tam gali daryti įtaką tai, kad vietinis vartotojas lietuvišką tradicinį žemės ūkio produktą tapatina su sveiku, mažai kenksmingų medžiagų turinčiu maistu. Mažą kainų diferenciaciją gali lemti ir kita priežastis vartotojo nepasitikėjimas produkcijos sertifikavimu. Nors ekologiškų produktų gamybos priežastys ir būtų nuostolingos, ekologinių ūkių skaičiaus daugėjimas ekonomiškai gali būti pagrindžiamas mokant išmokas už ekologinį ūkininkavimą. 2 lentelė Lietuvos respondentinių ekologinės gamybos ir tradicinių ūkių vidutiniai gamybiniai ir ekonominiai rodikliai 2006 metais Rodikliai Tradiciniuose 40,1 Ekologinės gamybos 50,0 ha dydžio ūkiuose ūkininkų ūkiuose Žemės ūkio augalų derlingumas t/ha: kviečiai 1,18 2,31 rugiai 1,46 2,07 miežiai 1,39 1,93 kvietrugiai 1,73 2,11 ankštiniai augalai 0,65 0,56 bulvės 7,97 12,24 lauko daržovės 7,25 20,40 Pieno primilžis iš karvės kg Augalininkystės bendrosios produkcijos vertė Lt/ha Gyvulininkystės bendrosios produkcijos vertė Lt/ha Augalininkystės produkcijos gamybos kintamosios išlaidos Lt/ha Gyvulininkystės produkcijos gamybos kintamosios išlaidos Lt/ha Ūkio pastoviosios išlaidos Lt/ha Bendrasis pelnas Lt/ha Bendrojo pelno ir paramos suma Lt/ha Paramos suma 1 Lt bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės Lt 1,66 0,80 Šaltinis: Žemės ūkio respondentinių įmonių 2006 metų duomenys. Vilnius: LAEI, Tik suteikta ES ir valstybės parama ekologinės gamybos ūkiams leido padengti gautus nuostolius. Bendra paramos ir bendrojo pelno suma 1 ha žemės ūkio naudmenų ekologinės gamybos ūkiuose buvo 1,5 karto didesnė nei tradiciniuose ūkininkų ūkiuose, t. y. ekologinės gamybos ūkiai 1 ha žemės ūkio naudmenų gavo vidutiniškai 562 Lt daugiau. Žinoma, jei ekologinės gamybos ūkyje būtų kompensuojami tik alternatyvieji kaštai, ūkininkai nebūtų skatinami užsiimti

7 ekologiniu ūkininkavimu. Tačiau, kita vertus, galima teigti, kad valstybė, siekdama internalizuoti įprastinio ūkininkavimo išorinius kaštus, skatindama ekologinį ūkininkavimą, ne tik padengė šiuos kaštus, bet ir permokėjo. Jeigu parama vienam bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės litui tradiciniuose ūkininkų ūkiuose buvo 0,80 Lt, tai už tą patį pagamintą produkcijos kiekį ekologinės gamybos ūkiuose buvo skirta du kartus didesnė parama, t. y. 1,66 lito. Apibendrinant galima teigti, kad efektyviausia paramos priemonė yra išmokos už sertifikuotus plotus, naudojamus ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai. Investicinė parama neskatina ekologinio ūkininkavimo, be to, nėra specialiosios ekologinio ūkininkavimo investicijų programos. Išmokos už sertifikuotus plotus geriausiai atlieką kaštų internalizavimo funkcijas, tačiau atlikti tyrimai rodo, kad paramos skyrimo tvarka turi būti tobulinama, nes jos apimtys neviršija visuomeninės naudos, gaunamos dėl darnaus verslo vystymosi skatinimo. Ekologinio ūkininkavimo skatinimą galima būtų derinti su kitais svertais: mokesčiais, pasirinkus įprastą ūkininkavimą, bei ekologinių sertifikatų prestižo kėlimu, kad rinka už ekologinę produkciją sutiktų mokėti didesnę kainą. Išvados 1. Darnų vystymąsi siūloma užtikrinti naudojant šias reguliavimo priemones: įstatymus, normatyvus, standartus; ekonomines priemones (mokesčius ir išmokas); informacijos perdavimą. Mokslininkai kovai su neigiamais išorės efektais daugiau akcentuoja mokesčius. Jie siūlo žaliąją mokesčių reformą, tačiau praktikoje, vengiant silpninti investicinį šalies klimato patrauklumą, dažniau pasirenkamas kitas ekonominis svertas darnaus verslo skatinimas. 2. Lietuvoje ekologinių ūkių sparčiai gausėja. Viena iš priežasčių, lemianti gausėjimą, ES ir valstybės parama. Iš paramos priemonių (tiesioginių išmokų investicinės struktūrinės paramos, kompensacinių išmokų ir valstybės pagalbos priemonių), skiriamų ekologinės gamybos ūkiams, didžiausią įtaką turi išmokos už sertifikuotus plotus, naudojamus ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai. 3. Straipsnyje nustatyta, kad ekologinės gamybos ūkis be paramos būtų nuostolingas, ir tik teikiama parama padeda efektyviai ūkininkauti. Įvertinus ekologinės gamybos ūkių veiklos rezultatus, galima teigti, kad parama už ekologinį ūkininkavimą galėtų būti ir mažesnė, o daugiau dėmesio galėtų būti skiriama kitam ekonominiam svertui mokesčiams. Be to, pati rinka galėtų mokėti už ekologinę produkciją didesnę kainą, jei sertifikuota ekologiška produkcija visuomenės būtų labiau pripažįstama. Literatūra 1. Bemelmans-Videc, M. L., Rist, R. C., Vedung, E. (1997). Carrots, Sticks, and Sermons: Policy Instruments and Their Evaluation. New Brunswick: Transaction Pub. 2. Connally, L.; Kinsella, A. (2005). National farm survey Galway: Teagasc.

8 3. Čiegis, R. (2003). Management Principles of society s sustainabele development and transformation of economy // Transformation in Business & Economics. Vol. 2, No. 2(4). 4. Grundey, D. Čiegis, R., Gronskas, V., Štreimikienė, D. (2004). Compenting in food technilogies: transition to sustainable consumption patterns ant ethics // Transformation in Business & Economics. Vol. 3, No. 2 (6). 5. Hajer, M. A. (1997). The Politics of Environmental. Discourse Ecological Modernization and the Policy Process. Oxford: Clarendon Press. 6. Kasa, S. (1999). Social and political barriers to grenn tax reform. The case of CO2 taxes in Norway. Oslo: CICERO. 7. Pigou, A. C. (1932). The Economics of Welfare. London: Macmillan and Co. [ ]. 8. Poppe, K. (2004). New roads for farm accounting and FADN // Pacioli 11. The Hague: LEI. 9. Porter, M. E., Linde C. van der. (1995). Toward a New Conception of the Environment Competitiveness Relationship //The Journal of Economic Perspectives. Vol. 9, No Viešoji įstaiga Ekoagros. (2008). Ekologinio ūkininkavimo plėtra [ ]. 11. Weale, A. (1993). The new politics of pollution. Manchester; New York: Manchester University Press. 12. Wilson, J. Q. (1980). The Politics of Regulation. New York: Basic Books. 13. Žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys 2006 m. (2007). Vilnius: LAEI. 14. Hypeeв, P. M. (2000). Kypc микpoэкономики. Москва: HOPMA ИHФPA. INDUCEMENT OF SUSTAINABLE DEVELOPMENT BY SUPPORTING ORGANIC FARMS Edmundas Jasinskas, Zenonas Kazakevičius Lithuanian Academy of Physical Education, Lithuanian University of Agriculture Summary State s support would be more efficient if businessmen were induced to get involved in such a business, which does not create the external negative costs. Aim of the article to evaluate state s support for organic farming and to propose the possibilities of improvement of organic farming inducement. Object of the article state s support for the farmers farms. Methods used: analysis of scientific literature, method of descriptive statistics analysis. In the article it was ascertained that organic farming without a support would be loss-making and only due to the support the profit is obtained. After the evaluation of the fact, that organic farms obtain significantly higher profit including also manufacture subsidies from a hectare, than ordinary farms, it may be claimed that the subsidies for the organic farming might be reduced, meanwhile focusing more on the other economic lever taxes. The other aspect is that the market itself would give the higher price for the organic production if ecological certificates were far more acknowledged by the society. Keywords: organic farming, subsidies, profit, support, development, farmer farm.