AGENDA8 / Universitetai ir kolegijos Lietuvoje: kas jie tokie?

Transcription

1 8 / 2016 Universitetai ir kolegijos Lietuvoje: kas jie tokie?

2 Valstybės biudžetinė įstaiga Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) atlieka mokslo ir studijų sistemos stebėseną, rengia mokslo ir studijų sistemos būklės analizę, teikia mokslo ir studijų politikai įgyvendinti reikalingą informaciją ir rekomendacijas dėl mokslo ir studijų politikos tobulinimo. MOSTA steigėja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. RESEARCH AND HIGHER EDUCATION MONITORING AND ANALYSIS CENTRE (MOSTA) is a state budgetary institution, an analytical and advisory body. MOSTA draws up recommendations on the development of the national research and higher education systems, performs monitoring function, analyses the state of the Lithuanian research and higher education systems, and participates in the development and implementation of research and higher education policies. The founder of MOSTA is the Ministry of Education and Science of the Republic of Lithuania.

3 Numerį rengė: Jurgita Petrauskienė Jūratė Žuolytė Jogilė Repečkaitė Taip pat: UAB Pasaulio spalvos / anglų kalbos redakcija UAB Baltic Translations / kalbos redakcija Mindaugas Daraškevičius, grafikos dizaineris Marius Daraškevičius, korporatyvinio įvaizdžio autorius Nuotraukų autoriai: Martynas Ambrazas, MOSTA ir straipsnių autorių asmeniniai archyvai

4 Redakcinė kolegija: Prof. habil. dr. Petras Baršauskas, Kauno technologijos universiteto rektorius Prof. habil. dr. Valdemaras Razumas, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Prof. dr. Arūnas Augustinaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius Prof. dr. Gintaras Valinčius, Vilniaus universiteto Biochemijos instituto Bioelektrochemijos ir biospektroskopijos skyriaus vedėjas Doc. dr. Giedrius Viliūnas, Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius Dr. Albertas Žalys, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento direktorius Dr. Žilvinas Martinaitis, Visionary Analytics tyrimų vadovas Dr. Edgaras Leichteris, asociacijos Žinių ekonomikos forumas direktorius Dr. Aleksandras Abišala, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, sertifikuotas vadybos konsultantas (CMC) Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Tiražas 300 egz. ISSN MOSTA

5 Turinys AKTUALIJOS Universitetai ir kolegijos Lietuvoje: kas jie tokie?...6 Prof. A. Augustinaitis. Prie aukštojo mokslo pertvarkos slenksčio: kaip šiuo metu suprantame universitetus Lietuvoje?...16 PASAULINIS KONTEKSTAS M. Palonen. Suomijos modelis: kaip klostosi Lietuvos pirmtakų kelias...22 Kaip sekasi kaimynams?...26 SVEČIUOSE Prof. Jeroen Huisman: Pavadinimai dažnai tik klaidina...29 ISTORIJA Aukštojo mokslo sistemos optimizavimo istorija...33 TYRIMAI SKAIČIAIS...38 SUNKU PATIKĖTI Aukštojo mokslo idėja ir jos pokyčiai istorijos tėkmėje...46 Summary...50

6 Mielieji, Apsidairykime aplink regis, visas pasaulis bruzda ir keičiasi. Žinoma, jis niekada nestovėjo vietoje, bet dar niekada pokyčiai nebuvo tokie spartūs ir kvestionuojantys mūsų supratimą apie daugelį dalykų gyvenime. Vis garsėja diskusijos apie tai, kad aukštajam mokslui Lietuvoje būtinos permainos. Dešimtmečiais skaitome užsienio ekspertų rekomendacijas, vertinimų išvadas ir visi jaučiame, kad neišvengiamai artėjame prie lūžio taško. Tačiau jei tikrai pribrendome pokyčiams, juos įgyvendindami turime stabtelėti ir pagalvoti, ar tai, ką visi manome žinantys, vis dar yra tiesa. Ar turime aiškią kryptį ir viziją, į kurią veda pokyčiai. Kas yra universitetai ir kolegijos Lietuvoje? Galbūt iš pirmo žvilgsnio šis klausimas atrodo pernelyg paprastas, kad ties juo sustotume ilgiau, bet ar tikrai? Ko siekia mūsų universitetai auginti naują intelektualų kartą, suteikti jauniems žmonėms profesiją, vykdyti pasaulinio lygio mokslinius tyrimus, tapti mokslininkų ir verslininkų bendradarbiavimo centrais? Ar tai, kad kolegijos ir universitetai būsimiems studentams siūlo vienodų pavadinimų studijų programas, reiškia, jog jie to paties išmoks, kad ir kurią mokslo įstaigą pasirinktų? Ar kolegijos, siekiančios stiprinti savo mokslinę veiklą, ateityje nuo universitetų skirsis kuo nors daugiau nei vardu? O kokią universitetų ir kolegijų misiją mato valstybė, kokius jiems kelia tikslus? Tad iš vieno paprasto klausimo kyla begalė kitų. Atsakydami į juos, išgirsdami vienas kito argumentus ir nuomones, galime kartu rasti atspirties taškus kurdami tvirtesnę, efektyvesnę aukštojo mokslo sistemą. Kokią aukštojo mokslo sistemą turėsime ateityje, priklausys nuo to, kokius tikslus jai iškelsime dabar. Juk kai nežinai, kur nori patekti, niekada nerasi teisingo kelio. Tad mums visiems tenka nelengva užduotis atsitraukti nuo to, prie ko esame pripratę, nuo kasdienių klausimų ir rūpesčių, kurie niekada nesibaigia lyg kovoje su devyngalviu slibinu, kuriam vos nukirtus galvą tuoj pat atsiranda nauja. Atsitraukime bent trumpam nuo šio nuolatinio bėgimo ir pažvelkime į save iš šalies: tikiu, kad pamatysime daug dalykų, ką galime daryti kitaip, geriau, efektyviau, kokybiškiau. Tai jautrios, sudėtingos temos. Būtų beprasmiška neigti, kad aukštasis mokslas Lietuvoje išgyvena sudėtingus laikus ir turime apie tai kalbėti. Kita vertus, kai pažvelgiame atgal, net sunku patikėti, kiek daug kelio jau nuėjome. Ir normalu vis klausti: tai kur einame ir kur norime nueiti, kokie pokyčiai į tai veda? Žingsnis po žingsnio kelis dešimtmečius laisvoje Lietuvoje kūrėsi aukštojo mokslo sistema ir turbūt nė vienas sprendimas nebuvo priimtas lengvai. Prisimindami aštrius ginčus, pasipriešinimą permainoms, jų iniciatoriai dabar nostalgiškai šypsosi, bet neslepia, kiek jėgų ir sveikatos tai kainavo. Neseniai vienos kolegijos nariai mane pasikvietė padėkoti, kad tuomet atlaikiau spaudimą ir buvusi aukštesnioji mokykla, nors labai to nenorėjo, tapo kolegijos dalimi. Dabar jie supranta, kad tai buvo teisingiausias sprendimas, kokį tada buvo galima priimti, prisimindamas sunkų kolegijų kūrimąsi Lietuvoje šypsosi Romualdas Pusvaškis. Ar dabar mes sugebėsime priimti tokius sprendimus, kurie vestų į kokybišką, 4

7 tarptautiškai konkurencingą aukštąjį mokslą Lietuvoje? Gal ir banalu, bet kai tų, kuriems rūpi, yra tiek daug, viskas visada priklauso nuo sutarimo ir susitarimo. Universitetai, kolegijos, mokslo institutai, profesinės ar vidurinės mokyklos, švietimo strategai ir taktikai (visiems aptarti Agenda puslapių neužteks) visi dirbame tam, kad įgytos ir perduotos žinios leistų mums ir ateities kartoms gyventi geriau. Atėjo metas grįžti prie esminių klausimų ir sutarti, kuo kiekvienas galime būti naudingas. Malonaus skaitymo! Jurgita Petrauskienė MOSTA 5

8 Universitetai ir kolegijos Lietuvoje: kas jie tokie? AKTUALIJOS Kas yra universitetai ir kolegijos Lietuvoje? Ko iš jų tikisi valstybė ir kokius tikslus sau kelio aukštojo mokslo įstaigos? Šiuos klausimus MOSTA organizuotoje diskusijoje Universitetai ir kolegijos Lietuvoje: kas jie tokie?, kuri vyko sausio 5 d., aptarė AGENDA redakcinė kolegija kartu su kitais suinteresuotų šalių atstovais. Diskusijoje dalyvavo švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, švietimo ir mokslo viceministras Rolandas Zuoza, Švietimo ir mokslo ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento direktorius Albertas Žalys, MOSTA direktorė Jurgita Petrauskienė, Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas Dainius Haroldas Pauža, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo akto signataras, sertifikuotas vadybos konsultantas Aleksandras Abišala, asociacijos Žinių ekonomikos forumas direktorius Edgaras Leichteris, Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekspertas Raimundas Balčiūnaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius Arūnas Augustinaitis, Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas, Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas, Vilniaus universiteto Biochemijos instituto Bioelektrochemijos ir biospektroskopijos skyriaus vedėjas Gintaras Valinčius, Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas Viktoras Senčila, Utenos kolegijos direktorius Gintautas Bužinskas, Kauno kolegijos direktorius Mindaugas Misiūnas, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Paulius Baltokas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. J. Petrauskienė. Šiandien susirinkome pasikalbėti, kas yra aukštasis mokslas Lietuvoje, ko mes iš jo tikimės. Visi žinome, kad aukštasis mokslas išgyvena tikrai ne pačius lengviausius laikus. Turime labai daug studentų, ir tai dažnai įvardijama kaip didelis valstybės potencialas, tačiau pagal įvairius rodiklius atsiliekame nuo daugelio šalių. Pavyzdžiui, pagal inovacijas esame viena iš prasčiausiai gyvuojančių šalių Europos Sąjungoje, tai rodo ir inovacijų švieslentė. Problemos didelės ir kompleksiškos, tačiau turint 47 aukštąsias mokyklas Lietuvoje reikia atrasti atsakymus į labai paprastus ir kartu konceptualius klausimus: kas yra universitetas, kas yra kolegija, ko valstybė tikisi 6

9 AKTUALIJOS iš šių institucijų, formuodama aukštojo mokslo politiką, skirdama paramą mokslo ir studijų institucijoms, keldama tikslus aukštajam mokslui? A. Žukauskas. Kas yra universitetas, pasaulyje seniai gerai žinoma. Universitetas yra aukštoji mokykla, kurioje jaunuoliai išmokomi giliai mąstyti, giliai suprasti dalykus, be to, jie dar įgyja tam tikrą profesiją, kad galėtų įsilieti į darbo rinką. Kadangi universitetas išmoko mąstyti, dalis universitetus baigusių žmonių patys kuria ateities rinkas, kurių dabar net negalima numatyti. Universitete taip pat labai svarbi mokslinė veikla, tai yra labiausiai neapibrėžta žmogaus veikla. Žmonės, susiliečiantys su mokslu, išmoksta veikti ateityje, kuriai būdinga didelė neapibrėžtis. Kalbant apie tai, ko iš universitetų tikisi valstybė, reikia, kad ji turėtų viziją, ir tai turėtų būti toks siekis, kuriame visi politikai, valdininkai, universitetai, jaunimas, visuomenė norėtų dalyvauti. Mano siūloma vizija universitetų sistema turėtų būti daugialypė, sukurta atsižvelgiant į šiuos aspektus: tarptautinį lygį, specializaciją ir regioniškumą. Pasaulinio lygio universitetai turi būti patrauklūs mūsų gabiausiems jaunuoliams, maža to, į juos mokytis turi atvažiuoti žmonės ir iš kitur. Kai kurioms profesijoms įgyti galbūt nereikia pasaulinio lygio universitetų, pakaktų stiprių specializuotų. Taip pat, kaip ir daugelyje kitų šalių, turi būti regionų universitetų, kad juose galėtų mokytis talentingi jaunuoliai, dėl įvairių priežasčių negalintys sau leisti važiuoti mokytis į didmiesčius. Visais atvejais būtinas studijų kokybės užtikrinimas, prasidedantis nuo reikalavimų stojantiesiems. J. Petrauskienė. Nors pats aukštojo mokslo institucijų skaičius savaime nėra problema, tačiau, kaip rodo tiek MOSTA atliktas mokslinės veiklos lyginamasis tyrimas, tiek išorinis vertinimas, esant tokiam dideliam tinklui susiduriama su tokiomis įvairiomis problemomis kaip neefektyvus resursų panaudojimas, fragmentacija, dubliavimas ir t. t. Užduosiu kiek provokacinį klausimą: kiek universitetų reikia Lietuvoje? A. Augustinaitis. Koks yra Lietuvoje visuomenės, ekonomikos poreikis, tiek reikia ir universitetų. Kitaip sakant, mes galime siekti kokios tik norime kokybės, bet jei visuomenei tie žmonės ar tokios žinios nereikalingi, kas iš to? Gal žinios, kurių siekiame, kartais net per aukšto lygio? Nes ateis vadinamieji darbdaviai ir sakys: kam man ta jūsų aukšta kokybė, jei man reikia paprasto statybininko iš profesinės mokyklos? 7

10 Pažiūrėkime, kokia situacija Lietuvoje dabar. Mes turime iš esmės beveik nepakitusią universitetų sistemą, paveldėtą iš tarybinių laikų. Iš tų laikų yra likę universitetai ir akademijos bei institutai, vėliau jais virtę. Kokiai rinkai mes dirbame? Universitetai, kurie anksčiau išleisdavo specialistus išduodami labai aiškių veiklos krypčių diplomus, dabar ieško savo nišos rinkoje. Dabar esame kitoje epochoje, bet turime praeito laikotarpio universitetų sanklodą. Turime nepamiršti, kad kiekvienoje epochoje žinios gaminamos ir naudojamos skirtingai, ir į tai atsižvelgti. A. Abišala. Atsakymas, kiek reikia universitetų, trijų su puse. Lietuvoje universitetus turi baigti 23 proc. visų jaunų žmonių, kolegijas 55 proc., profesines mokyklas 40 proc. Suma viršija šimtą, bet taip ir turi būti. Tačiau turbūt vėl ne visai apie tai kalbame. Tinklo problemos susijusios tik su efektyvumu. Pamirštame, kad turime rūpintis nuoseklia sistema nuo darželio iki universiteto, iki pat doktorantūros. Sistema privalo būti paprastesnė ir turi būti aiškesnė perėjimo iš vienos pakopos į kitą tvarka. Padorus airis neleis sūnaus mokytis medžio inžinerijos, jei profesinėje mokykloje jis nesimokė būti staliumi. Mūsų visuomenėje kažkodėl į profesijos mokymąsi žiūrima labai negatyviai. svarbus ir pats apibrėžimas. Universitete turi būti užtikrintas universalus mokymas, todėl net labai gera medicinos mokykla Kaune nėra universitetas. Dar vienas svarbus aspektas, kad kolegijų ir profesinių mokyklų kokybė Lietuvoje labai nevienoda. Atrodo, kad tik kelios kolegijos Lietuvoje turi susiformavusios pakankamai aiškią viziją, ką jos daro ir ko siekia. Mano nuomone, kolegijų bakalauro siekis yra per aukštas. O kad mums reikėtų vietinio lygio universitų aš labai abejoju. Dar viena pastaba į išsakytą mintį, kad turime atsižvelgti į esamus poreikius. Mano požiūriu, 60 proc. poreikio pasako studentas, 40 proc. rinka. Pamirštame, kad žmonės patys nusprendžia, ko nori mokytis. J. Petrauskienė. MOSTA atlikta bendrojo priėmimo apžvalga rodo, kad universitetai konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir su kolegijomis. Studijų programų pasiūla labai panaši, suteikiamas diplomas beveik tapatus. Visgi kuo skiriasi kolegijos nuo universitetų? AKTUALIJOS Kitas dalykas, mes sakome, kad universitetas mokslu pagrįsta sistema gabiausiesiems, tačiau diskusijose dažnai pamirštame mokslo dalį. Negali 27 universitetai Lietuvoje užsiimti mokslu nei fiziškai, nei finansiškai. Taip pat G. Bužinskas. Binarinė aukštojo mokslo sistema Lietuvoje jau įvykęs faktas, tačiau kur įstatyme ji yra apibrėžta? Dabar mes įstatymu aiškiai apibrėžiame, kas yra šakutė ir kas yra peilis, bet neturime definicijos, kas yra stalo įrankiai. Nepakanka vien aiškiai apibrėžti, kas yra universitetas ir kas yra kolegija, jeigu nėra tos jungties. Kas yra kolegija? Tai yra svarbus ir savo funkcijas visiškai galintis įgyvendinti darinys, kuris turėtų būti regione. Tačiau turime, ką turime, ne tik regionines kolegijas, vadinasi, ta diskusija nėra tokia primityvi ir 8

11 AKTUALIJOS paprasta, kad regioniškumas padėtų atsakyti į visus klausimus. M. Misiūnas. Jei žvelgtume istoriškai, grįžtant į maždaug 1970 metus, kai elitinis aukštasis mokslas keitėsi į masinį, kūrėsi dar viena atšaka, vadinama profesinėmis aukštosiomis mokyklomis ar kaip nors kitaip. Pamažu tokios mokyklos augo ir stiprėjo. Lietuvoje 2000 m. atsirado kolegijų sektorius, kurio skirtumai nuo universitetų susiformavo atsižvelgiant į darbo rinkos ir regioninius poreikius. investicijos į universitetus ir kolegijas skiriasi 17 kartų, o rezultatai, kaip matote, labai konkurencingi, tad dar nežinia, kas efektyviau išnaudoja išteklius. Girdime kritiką, kad kolegijos nori būti universitetais. Čia nėra nieko baisaus žodis universitetas nėra burtažodis, tai visame pasaulyje pripažintas universalus aukštojo mokslo institucijos pavadinimas. J. Petrauskienė. Taip, žodis universitetas nėra patentuotas, bet jei nėra vykdoma tam tikro lygio mokslinė veikla, vargu ar institucija gali turėti universiteto vardą. Tai irgi tarptautiškai visur pripažinta. Noriu paklausti Lietuvos mokslo tarybos pirmininko: kaip Jūs manote, kokie pagrindiniai universiteto požymiai? Jei kalbame, ar reikia orientuotis į konkrečią profesiją, ar į išsilavinusį žmogų, universitetai Lietuvoje labai skirtingi, vieno apibrėžimo nerasime. Palyginkime, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitetą ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Tačiau kalbėdamas apie kolegijas noriu grįžti prie studijų kokybės. Kolegijos seniai išsprendusios sujungimo ir stambinimo klausimus pavyzdžiui, kuriant Kauno kolegiją aštuonios skirtingos institucijos buvo suvienytos bendrai veiklai. Taigi esminis valdymo skirtumas tarp universitetų ir kolegijų pasireiškia valstybiniu požiūriu panaudojant išteklius. Vienijant kolegijas nebuvo skirta nė vieno lito jos sprendė valdymo klausimus savo vidinių išteklių rezervų sąskaita. Vadinasi, valstybė išnaudojo savo galimybes priimdama drąsius, ryžtingus sprendimus, dėl kurių dabar kolegijos yra matomos ir pripažįstamos. Stojančiųjų į kolegijas skaičius auga, neigiamai įvertintų programų skaičius yra tik apie 4 procentus. Kalbant apie finansavimą D. H. Pauža. Dalyvaudamas mokslo konferencijose, nematau skirtumų tarp mokslininkų, kurie atvažiuoja iš universitetų ir iš kolegijų, visi yra vienodo, aukšto lygio. Be abejo, istorija skiriasi. Apskritai klausant diskusijos apie tinklą, man kyla asociacija su daugiavaike šeima, kuri žino, kad visi vaikai neišgyvens. Turime, ką turime. Aš esu už natūralų kelią, kad vieni vystytųsi greičiau, kiti lėčiau, treti suprastų, kad jiems vystytis visai nereikia ir geriau įsitraukti į bendrą veiklą. Tokių pavyzdžių jau turime. Siejant su LMT veikla, mokslinės veiklos lyginamasis vertinimas parodė, kad mokslinė veikla turi labai daug aspektų ir juos reikia vertinti, bet neverta spausti dėl fundamentalių dalykų, kur jų nėra ir neturi būti. Manau, tuos skirtingus aspektus, kaip infrastruktūrą, potencialą, 9

12 vadybą ir kitus, reikėtų vertinti ir jiems priskirti tam tikrą lygį, tiesiogiai susietą su finansavimo modeliu. Ir tuomet kiekvienos institucijos reikalas būtų, kaip savo lygį išlaikyti ar pasiekti aukštesnį. Nepasitikime savo vertintojais kvieskime geriausius ekspertus iš užsienio, kuriais paskui negalėtume abejoti. Jei turėsime aiškias išlikimo taisykles, po kokių dešimties metų mes tikrai turėsime visai kitą kokybę. V. Senčila. Žmonės labai dažnai bauginami dideliu aukštųjų mokyklų skaičiumi. Bet pažiūrėkime į kolegijas m., kai dar nebuvo aukštojo mokslo sistemos, buvo 82 technikumai, vėliau, 2000 m., prieš aukštojo mokslo reformą buvo 48 aukštesniosios mokyklos, iš kurių buvo formuojamas kolegijų tinklas. Galiausiai kaip rezultatą turime 13 kolegijų. Šis skaičius gali būti reguliuojamas, bet jis nėra valdomas, juk veikia ir privati iniciatyva. Aukštąją mokyklą galima atidaryti, galima uždaryti. Realiai mes galime kalbėti tik apie valstybinį valdymą. Kalbant apie regioniškumą, šiuo metu yra tik du regioniniai universitetai ir turime aštuonias regionines kolegijas tai yra tinklo kūrimo rezultatas. Beje, kolegijose veikia tam tikros taisyklės pavyzdžiui, neatidaromas valstybinės kolegijos fakultetas tame mieste, kuriame jau veikia valstybinė kolegija, arba nepradedama mokyti specialybės valstybinėje kolegijoje, jei analogiška jau siūloma kitoje valstybinėje kolegijoje. J. Petrauskienė. Bet ne visai sutikčiau, kad valdymas liečia tik valstybines aukštojo mokslo institucijas. Privačios aukštosios mokyklos išduoda diplomus su tuo pačiu herbu atsakomybė yra lygiai tokia pati, diplomas turi tokią pačią vertę, todėl kokybės klausimas liečia tiek valstybinį, tiek nevalstybinį sektorių. Jei mes šalyje turime tokį potencialą, kuris leidžia užtikrinti kokybę nors ir šimte aukštųjų mokyklų, puiku, tada ne skaičius lemia. Bet kokybė šiandien yra problema. Ar jūs žinote pavyzdžių, kad prastai įvertinus kokybę aukštoji mokykla būtų uždaryta? A. Pitrėnienė. Pagal turimus naujausius skaičius taip gali atsitikti, ir tokia situacija galima nelabai tolimoje ateityje. A. Abišala. Labai daug pinigų įdėjus galima kokybę garantuoti ir 47 mokyklose, bet kalbame apie efektyvumą. Verslas nelaikys 24 cechų, jei galima dviejuose cechuose padaryti tą patį. Kalbant apie regioniškumą, jo svarba perdedama. Suprantu, kad vietos aukštosios mokyklos įtaka kultūrai yra reikšminga, bet regioninį skirtumą matau tik Klaipėdos krašte, visi kiti regionai yra vienodi, todėl jokių specializacijų pagal regioną negali būti. Yra tik regiono poreikis turėti kultūrinį centrą. Reikia prisiminti ir tokį dalyką kaip masto ekonomija jei tarpusavyje konkuruoja daug atskirų dalyvių, vien dėl jų dydžio tai negalės būti efektyvu. A. Pitrėnienė. Kas bus tie, kurie pasakys, kiek Lietuvai reikia universitetų? Seimas, kaip steigėjas, visuomenė ar grupė žmonių susės ir nutars? Jei skaičių nusako visuomenė, pamėginkite paklausti Šiaulių visuomenės. Jie sako paprastai: uždarykite universitetą, nužudykite šitą regioną. M. Misiūnas. Jei žiūrėsime į Suomijos pavyzdį, regionuose veikia aukštosios mokyklos, finansuojamos savivaldybės ir verslo iniciatyva. Tos mokyklos nelabai didelės, bet tenkina visus kokybinius parametrus. Tada ir žmonės gauna galimybę įgyti reikiamą išsilavinimą, ir regionas nenunyksta. A. Pitrėnienė. Yra daug paprasčiau. Mūsų visuomenei buvo 50 metų kone prievartiniu AKTUALIJOS 10

13 AKTUALIJOS būdu nurodoma, koks žmonių skaičius turi mokytis profesinėse mokyklose, kiek reikės stalių, o dabar atsirado galimybė pasirinkti. Kiekviena šeima visada sakys, kad savo vaikui nori paties geriausio. Ir jie nesako, kad vaikui reikia profesinio mokymo, nes suformuota mintis, kad tai negerai. O išties reikia pažiūrėti, kiek dabar investuota į profesinį mokymą, kokios ten veikia laboratorijos, kurios vos ne gali stoti su universitetais į vieną liniją. Kur tikrai matau problemą, ar vyksta pas mus tikroji konsolidacija, apie kurią kalbame? Kol kas didžiąja dalimi ji yra tik imitavimas, ne tikrasis jungimasis. Universitetai turi turto, kuris visiškai nereikalingas, bet jam prižiūrėti reikalingi ištekliai, vertinami apie 70 mln. eurų. Jį būtų galima parduoti, bet niekas to nedaro. Bet po truputį judame, tam tikra evoliucija vyksta ir vyks, niekur nedingsi. Kažkas užsidarys, kažkas sunyks, susijungs kuo greičiau suprasime, kad tai reikia daryti, tuo greičiau laimės Lietuvos visuomenė. Bet nemanau, kad dirbtiniu būdu vienus nuteisti, o kitus pakylėti, būtų geras sprendimas. Aišku, tiems, kurie labai stengiasi, reikia padėti. Tik, mano nuomone, kolegijos neturi būti universitetai, tos takoskyros nereikia naikinti, tai būtų pražūtis ir sau, ir kitiems. R. Balčiūnaitis. Kalbant apie tuos 70 mln. eurų, kuriuos būtų galima gauti pardavus pastatus, gal priimkime valinius sprendimus ir neduokime aukštosioms mokykloms be aiškios metodikos pinigų atskira eilute ūkiui administruoti ir nepalaikykime dirbtinai iš valstybės. Juk pardavus turtą galima investuoti į tą pačią sistemą, jos kokybės gerinimą. Reaguodamas į kolegijų atstovų nuomonę apie tinklą, neseniai peržvelgiau 2000 m. dokumentus, pagal kuriuose nurodytus kriterijus buvo sukurtos kolegijos. Ar tikrai dabar kolegijos atitinka tuos kriterijus, pagal kuriuos buvo kuriamos? Reikėtų dar kartą įvertinti jas pagal tuos pačius kriterijus. P. Baršauskas. Ne paslaptis, kad jaučiame kolegijų suinteresuotumą magistrantūros, doktorantūros studijomis, mokslo tyrimais. Todėl reikalingas labai aiškus strategas ir arbitras, ministerija ar kažkas kitas, kas palaikytų takoskyrą. Labai daug dalykų gyvenime priklauso nuo to, kokį tikslą sau keliame. Jei mūsų tikslas visiems duoti darbo ir mes didžiuojamės, kad visi studijuoja, tai tragedija. Jeigu norime būti konkurencingi Europos aukštajame moksle, reikia pripažinti, kad 47 kokybiškų aukštojo mokslo institucijų neturėsime niekada. Nori nenori, reikės politinės valios, reikės sprendimų. Patys universitetai niekada to nepadarys finansavimo sistema juos skiria, o ne ragina vienytis. Dėl specializuotų universitetų dabar pasaulyje vyrauja tendencija, kad ir jie po savo skėčiu siekia aprėpti tarpdisciplinines, tarpsritines studijas. Grįžtant prie pradinio klausimo, kas yra universitetas, yra svarbiausi kriterijai, kuriuos jis turi atitikti. Turi būti stiprus mokslo potencialas, intensyvi mokslinė veikla, vykdomos mokslu paremtos studijos, siūlomos 11

14 trijų pakopų studijos, dėmesys skiriamas ne siaurai specializacijai, o plačiam kompetencijų ugdymui. Tikslas suteikti ne profesiją, o išsilavinimą. Universitetas turėtų atrinkti geriausius, gabiausius, talentingiausius, bet tam tikrą jų procentą. Neturime kito kelio, tik iškelti kokybės kartelę aukščiau ir tuos, kurie ją įveikia, atitinkamai finansuoti. P. Baltokas. Buvo paminėta masto ekonomika ji pas mus veikia kuo puikiausiai m. niekas nekalbėjo apie aukštojo mokslo jungimą, optimizavimą, nes studentų buvo tiek, kad visiems visko užteko. Dabar studentų mažėja susiduriame su problemomis. Todėl visų pirma turime atsakyti, ar mes toliau norime eiti masto ekonomikos keliu, ar kuriame savo sistemą remdamiesi kitokiu finansavimu. Kalbant, kur link reikėtų judėti, siūlyčiau paprastą viziją požiūrį į studentą. Valstybė turi manyti, kad studento studijos, universitete ar kolegijoje, turi būti sėkmingos visomis prasmėmis. Galvojant apie patekimą į aukštąją mokyklą, man atrodo, paprasčiau padėti vienam talentingam jaunuoliui, neturinčiam pinigų, atvykti į Vilnių ir studijuoti negu išlaikyti aukštojo mokslo instituciją regione dėl vieno ar dviejų talentų. Konsoliduotas tinklas taip pat padėtų mažinti triukšmą, su kuriuo susiduria stojantysis, nes dabar vargu ar kas Lietuvoje žino, kur, pavyzdžiui, geriausia studijuoti ekonomiką. Taip pat reikia galvoti apie lūkesčius, kurių studentas turi stodamas. Universitetas neturi suteikti vien paprastos profesijos. Universitetas visų pirma turi suteikti platų išsilavinimą, o šalia to tam tikros profesinės srities žinių ir kompetencijų. Bet šiuo metu stojant suteikiamas lūkestis tiesiog įgyti profesiją, o jei išėjęs iš universiteto žmogus mano, kad jos neįgijo, jis nusprendžia, kad kažkas blogai. Kokį toną užduodame, tą ir gauname. G. Valinčius. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną svarbų aspektą. Esama situacija nenusileido iš dangaus, ji formavosi spontaniškai iš apačios į viršų per visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį. Švietimo ir mokslo ministerija ar Seimas, nors formaliai yra steigėjai, neinicijavo nė vienos aukštosios mokyklos steigimo inicijavo mokslo bendruomenė. Jei pasiūlyčiau ministrei ar kam nors kitam suteikti įgaliojimus uždarinėti aukštąsias mokyklas, studijų programas, akademinė bendruomenė sukiltų, o ji yra galingesnė už visus seimus ir ministerijas. Ką tokiu atveju daro civilizuotos šalys, turinčios didelę patirtį? Pavyzdžiui, JAV imasi iš pažiūros nedidelių sprendimų, bet gudrių, nes einant laikui eksponentiškai auga jų poveikis. Šiandien mažai, ryt smarkiau, poryt labai stipriai. Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje matau du skausmingus momentus. Pirma studentų poreikiai, kurie neapsiriboja nauju stalu ar modernia laboratorija. Kokių galimybių studentai turi judėti sistemoje? Jei studentas bakalauro studijoms pasirinko kolegiją, universitetinėms studijoms krepšelio jis nebegaus, turės studijuoti iš naujo, bus išlyginamieji kursai, egzaminai. Vertikalus AKTUALIJOS 12

15 AKTUALIJOS judėjimas visai neįmanomas panaikinkime šiuos barjerus. Kitas dalykas programų gausa ir dubliavimas. Esamų programų nepakeisi, bet galima, pavyzdžiui, įstatymais ar Vyriausybės nutarimu įtvirtinti nuostatas dėl naujai atsirandančių programų, kad jos gali būti vykdomos tik tada, jei yra inicijuojamos valstybės. A. Žukauskas. Jokie verslininkai, jokie valstybės tarnautojai negali pasakyti, kokių programų, kokių specialistų reikės net po dešimties metų. Universitetas dirba ne tik šiandienos, bet ir ateities rinkai, kurios dar nėra. Todėl universitetus reikia vertinti kitaip per socialinę atsakomybę, kurią pamatuoti galima labai lengvai: pažiūrėjus, kiek absolventų įsidarbina pagal kvalifikacijos lygį (nebūtinai pagal specialybę). Jei šis rodiklis mažas, reikia mažinti finansavimą arba universitetas turi uždaryti studijų programas. O kolegiją reikėtų vertinti pagal tai, ar absolventai įsidarbina pagal specialybę konkrečiame regione. Svarbiausia, kad grįžtamasis ryšys būtų susietas su finansavimu, o to dabar nėra. A. Žalys. Svarbiausia susitarti dėl kai kurių principų. Visiška savieiga atvedė, kur esame dabar. Akivaizdu, kad reikia padaryti tam tikrą įtaką. Pirmas dalykas, susitarkime, kad universitetai tai institucijos, kurios rengia visuomenės lyderius, kuriais negali būti 50 proc. Lietuvos gyventojų. Kas yra kolegijos? Kolegijos rengia viduriniosios grandies vadovus. Jei susitariame dėl tų dviejų principų, kitas klausimas: kas tuos lyderius ugdo? Čia reikalingas kūrybiškumas, kuriam ugdyti universitetams būtini mokslo tyrimai, ir ne bet kokie, bet lyderiaujantys bent nacionaliniu lygmeniu. O kolegijose svarbiausia bendradarbiavimas su darbdaviais, privalomos praktikos. Nuo to pradėkime, surašykime kriterijus, duokime juos ekspertams tada viskas pajudėtų. A. Žukauskas. Kas yra blogai mūsų sistemoje, mūsų universitetuose? Jų pasiekimai yra matuojami, bet po to matavimo nėra jokio grįžtamojo ryšio. Jei matavimo rezultatai darytų įtaką finansavimui, tada būtų visai kas kita. R. Zuoza. Aš norėčiau pažiūrėti į šį klausimą iš studento ir iš visuomenės pusės. Viena vertus, svarbu, kaip efektyviai naudoti valstybės viešuosius finansus, bet ne mažiau svarbu, kad mūsų vaikai, studentai neišsilakstytų į kitas šalis. Neseniai pristatytas tyrimas parodė, kad Lietuvoje studijų kaina yra aukščiausia pagal mūsų pragyvenimo lygį. Socialinė dimensija, ką gali pasirinkti mūsų vaikai, irgi svarbi. Žmogus turi pats pasirinkti, kur jis nori studijuoti kolegijoje ar universitete, negalime to padaryti už jį mažindami vietų skaičių. O kalbant apie aukštesnę kokybės kartelę mes matome, kad to nesilaiko visos aukštosios mokyklos. Patys sugriauname bendruomenės sistemą, o po to sakome, kad kokybė bloga. E. Leichteris. Grįžtu prie klausimo, kiek universitetų turi būti Lietuvoje. Lygiai prieš dešimt metų ŽEF aktyviai diskutavo šiuo klausimu, bet nesugebėjome rasti atsakymo, kol nepasigerinome kriterijų. Vienas kriterijus buvo mokslas, ar universitetas jį turi. Antrą kriterijų kai kurie siejo su lyderyste, mes jį siejome tiesiog su ugdytinais studentais, kurie gali studijuoti programoje nenuleisdami kokybės kartelės. Sutarėme dėl pozicijos, kurią pasiūlėme ir ŠMM, kad Lietuvoje turėtų būti du mokslo universitetai, kurių vienas būtų Vilniuje, kitas Kaune. Tada siūlėme du universitetus, tačiau jų gali būti ir penki ar aštuoni, svarbu, kad jie realiai tenkintų mūsų 13

16 išsikeltus kokybės kriterijus. Antras dalykas, kad universitetai ir kolegijos turėtų siekti konkurencinio pranašumo, išskirtinumo, bet šiuo metu viskas vyksta taip, kad mes irgi siūlome programą su tais pačiais gražiais žodžiais pavadinime. Jei studentas pagal tuos gražius žodžius renkasi, tokius rezultatus ir turime. Trečia privalome sugebėti pasakyti ne pagundoms. Pamenu Suomijos pavyzdį, kai verslas paprašė jų universiteto pradėti jam reikalingą studijų programą, o universitetas atsisakė motyvuodamas, kad neturės pakankamai gabių studentų, kuriuos sugebėtų kokybiškai išugdyti. O mes pasiduodame pagundoms parodyti, kad sugebėsime. Šios pagundos formuojasi dėl valstybės politikos įtakos, kuriant įvairius finansavimo mechanizmus. M. Misiūnas. Buvo paminėtas kolegijų, pavadinkime, išsišokimas reikėtų tuos mitus sugriauti. Kolegijos tikrai nesiruošia turėti doktorantūros studijų, bet galvoti apie tokią galimybę ateityje niekas nedraudžia. Šiandien beveik nepalietėme penktojo išsilavinimo lygmens, kuris nelabai aiškus lyg profesinis, lyg aukštasis. Bet verslui reikia visų specialistų, jiems labai svarbus profesinis mokymas. Dabar pas mus viskas fragmentuota. Jei nesujungsime šitos sistemos, dėl atsirandančių barjerų nesukursime naudos visuomenei. Akivaizdu neblogai, jei žmogus turi galimybę judėti trajektorija iš apačios į viršų, bet ir nebaisu, jei jis iš aukštosios mokyklos nueina į profesinę. Nieko bloga, nes jis bus išsilavinęs, puikus specialistas. J. Petrauskienė. Įvardijome daug problemų, bet jas žinant reikia užduoti kitą klausimą: ką daryti? A. Abišala. Mes kalbame apie pajėgumą išlaikyti aukštąsias mokyklas. Verslas nekalba apie tai, kiek gali išleisti pinigų verslui daryti, jis kelia klausimą, kiek investicijų atsiperka. Ir mums reikėtų kalbėti apie tai, kiek investicijų atsiperka pagal kriterijus, kuriuos pasirenkame, tai toli gražu nėra tik pelnas, socialinę grąžą irgi galima apskaičiuoti. Aš džiaugiuosi matydamas pasikeitusį verslo požiūrį nebereikalaujama, kad sekretorė turėtų magistro diplomą. Aukštojo mokslo sistemoje taip pat pastebiu užtektinai požymių, kad reforma jau pribrendusi, yra gana didelė dalis jos norinčiųjų. Visuomenės požiūris taip pat keičiasi, pradedame suprasti, kad reikia nebe diplomo, o kokybiško išsilavinimo, kad iš pigios darbo jėgos nebepragyvensime, reikia brangios darbo jėgos. Dabar svarbu, kad pakaktų spaudimo pokyčiams atsirasti. D. Pauža. Pirmas žingsnis yra susitarti, kad vienos, kelių ar net keliolikos su mokslu ir studijomis susijusių institucijų uždarymas negali būti smerkiamas, jeigu jų veiklos kokybė yra įvertinama kaip esanti žemiau slenkstinės ribos. Turi būti sukurtas skirtingų lygių finansavimo modelis, kai aukščiausią įvertinimą gavusios institucijos gauna aukščiausią finansavimą, o žemiau slenkstinio lygio įvertintos institucijos jokio valstybinio finansavimo gauti negali. R. Zuoza. Manau, kad valstybiniams universitetams, kurie nesurenka studentų, reikia leisti bankrutuoti metų priėmimas kai kuriems universitetams gali būti sprendimų metas, kai reikės tartis dėl jungimosi. Aišku, Seimas gali valiniu sprendimu palikti tris universitetus, bet kaip būtų tada? Turime galvoti apie finansavimo sistemą, turėti aiškius finansavimo ir kokybės užtikrinimo kriterijus ir juos susieti vienus su kitais. Turime žiūrėti AKTUALIJOS 14

17 AKTUALIJOS į aukštąjį mokslą ne kaip į išlaidas, bet kaip į investiciją. M. Misiūnas. Nekalbėkime apie jungimą, kai kažkas kažką praranda, kalbėkime apie vienijimą. Suvienijus jėgas atsiranda vidinių sprendimų, kurie leidžia greičiau reformuoti sistemą. Studijų programų stambinimas, konkurencingumo didinimas leistų visą mūsų sistemą padaryti konkurencingesnę. A. Žukauskas. Kritinė masė sprendimams susidarė: visi supranta, kad reikia pokyčių, bet jaučiamas tam tikras sutrikimas. Trūksta vizijos, kurioje būtų įprasminta, ko mes norime ir ką galime. Vizija nėra tik norai. Turint tokią viziją būtų galima sudaryti planą, kur toliau judėsime. J. Petrauskienė. Tinkamesnio laiko pokyčiams nei dabar nebus. Svarbu, kad visi rastume bendrą sutarimą, pokyčiai galės įvykti tik tada, jei juos palaikys tiek švietimo politikos formuotojai, tiek pačios aukštojo mokslo institucijos. Ačiū visiems už diskusiją. 15

18 Prie aukštojo mokslo pertvarkos slenksčio: kaip šiuo metu suprantame universitetus Lietuvoje? AKTUALIJOS Prof. Arūnas Augustinaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius Šiuo metu Lietuvos aukštojo mokslo sistema išgyvena savotišką pokyčių laikotarpį, žymintį struktūrinių permainų pradžią. Vykstantys procesai, dažnai latentiniai, identifikuojami tik specialistų, kartais akivaizdūs, priimami kaip akibrokštai ar nesusipratimai, rodo požymius, kad aukštasis mokslas, ilgą nepriklausomybės laikotarpį išlaikęs iš sovietinių laikų paveldėtą struktūrą ir tradicijas, verčiasi į naują modelį, atitinkantį šiuolaikinę šalies raidos būklę ir pasaulines tendencijas, tačiau dar neturintį aiškios vizijos, strateginių kontūrų, kupiną vidinių prieštaravimų ir kraštutinumų. Neabejotina viena keičiasi aukštojo, o iš esmės - universitetinio mokslo paradigma. Ir ji keičiasi ne tik Lietuvoje, tokie patys procesai vyksta visame pasaulyje, vienur prasidėję anksčiau, kitur dar bręstantys, tačiau akivaizdu, kad šie pokyčiai jau pasiekė Lietuvą. Neatsitiktinai vis įnirtingiau diskutuojama ne tik kokiu keliu sukti, bet ir kas yra universitetas apskritai, kaip šiuolaikinis universitetas suprantamas šiuolaikinėje Lietuvoje, kaip jis įsivaizduojamas, ko iš universitetų tikisi visuomenė, politikai, verslas, ir apskritai platieji gyventojų sluoksniai. Galima būtų prognozuoti, kad į pakalnę vis greičiau lekiantis braškantis šalies aukštojo mokslo vežimas artimiausiu metu taps svarbiausia politine šalies problema ir galvos skausmu, nes gyvenimas žinių visuomenėje, išlikimas ir konkurencingumas kuo toliau tuo labiau neįsivaizduojami be veiksmingos moksliosios visuomenės pažangos. Tai reiškia, kad visos svarbiausios šalies ekonominės socialinės problemos, pradedant migracijos srautais ar darbo vietų kūrimu ir baigiant gyvenimo kokybe ar kibernetiniu saugumu, greitai negalės būti sprendžiamos reikiamu lygiu, be universitetinio palaikymo ir kontekstų. Kad aukštojo mokslo problema kaista rodo ir tai, kad net menkiausi ir nereikšmingiausi buitiniai studentų ar dėstytojų dažnai itin suasmeninti skundai, kurie galėtų būti išspręsti per pusvalandį darbo tvarka, spaudoje virsta vos ne sensacijomis, neva atskleidžiančiomis universitetų didžiąsias ydas. Tai ne tik spaudos jautrumas ar priešingai - noras patraukti skaitytojus skambiomis antraštėmis, tai požymis, kad net mažas akmenėlis jau nori (klausimas ar gali?) šį vežimą versti, kitaip sakant, tai - tarytum pirmosios bręstančių permainų kregždės, nuojautos ir nauji lūkesčiai. Tokioje aplinkoje ypač svarbų vaidmenį įgauna asmenybės, kurios tampa ir nuomonių, ir pokyčių lyderiais, kurie tik formaliai atsižvelgia į tradicijas ar teisinę bazę ir veikia faktiškai vedini savo interesų ir 16

19 AKTUALIJOS ambicijų, laužo esamas normas iš vidaus, kuria sau palankius stereotipus, nesvarbu, pagrįstus ar ne tikslas pateisina priemones. Sistemai keičiantis sugrįžta kvazifeodaliniai santykiai, kur aukštojo mokslo magnatai ir feodalai plečia savo valdas ir įtakos zonas, kuria aljansus ar tinklus, telkia šalininkus ir rėmėjus. Kaip ir kiekvienas revoliucinis pokytis, dabartiniai sprendimai yra lydimi politinių štampų, naujų mitų apie universitetų vaidmenį, misiją, valdymo būdus ir panašiai. Juos mielai naudoja ir rektoriai, ir politikai, ir verslo bendruomenių atstovai, jau nekalbant apie mokslo ir studijų valdymo ir priežiūros institucijų vadovus. Ir šioje kunkuliuojančioje terpėje ne taip lengva susigaudyti, kur tiesa, kur melas, kur realūs pokyčiai, o kur populistiniai veiksmai, kur asmeniniai interesai, o kur pasverti sprendimai. Akivaizdu yra viena studijų kokybė, o iš dalies mokslo ir inovacijų plėtra, nėra tenkinanti, vis labiau stabdanti darbo rinkos modernizavimą, ekonominį, technologinį ir komunikacinį šalies konkurencingumą, kokybiškus strateginius sprendimus ir įžvalgas, netiesiogiai skatinanti jaunimo ir specialistų migraciją, lėtinantį visą kultūrinės ir mentalinės pažangos procesą, jeigu jį suprastume kaip atitiktis globalizacijos iššūkiams ir kontekstams. Kaip neprisiminti pirmojo, dar metais atlikto, norvegų (Norvegijos mokslo tarybos ekspertai) mokslo ir studijų sistemos būklės visuminio tyrimo ir išsakytos prognozės, kad gali atsitikti taip, kad apie 2015 metus Lietuvos universitetai bus pajėgūs rengti tik bakalauro studijas, o antros ir trečios pakopos studijas studentai rinksis konkurencingesnėse Europos ir kitų užsienio šalių universitetuose. Studijų kokybės reikalavimas tampa apskritai centrine diskusijų apie universitetą ašimi ir svarbiausiu diskusijų ir kartu manipuliacijų objektu. Į studijų kokybę telpa visi universitetinių studijų lūkesčiai tai ir darbdavių lūkesčiai, ir specialistų kvalifikacijos bei kompetencijos, ir visuomenės intelektualiųjų išteklių ugdymas, ir klasikinis bendrasis universitetinis išsilavinimas. Studijų kokybė aprėpia ir pačias studijų programas, ir mokslinį studijų programos potencialą, pagaliau metodinį ir technologinį studijų rėmimą, studijų aplinkas ir infrastruktūrinius objektus, studijų finansavimo, organizavimo ir vadybos dalykus ir t.t. Kitaip sakant studijų kokybės traktuotės vartosi į visas norimas, reikalingas ar pageidaujamas puses kaip keičiama moneta, priklausomai nuo konkrečios situacijos. Visos aukštojo mokslo reformos vykdomos studijų kokybės vardan. Ir nuo to, kaip studijų kokybė interpretuojama, priklauso ne tik politiniai sprendimai ar aukštojo mokslo sistemos valdymo pokyčiai, bet ir paties universiteto ar kolegijos supratimas. Šiuo metu studijų kokybė kaip tam tikra ideologema, vartojama politinėje ir administracinėje retorikoje, kristalizuoja tam tikrą aukštojo mokslo pertvarkos problemų spektrą, kuris siekia naujai nustatyti universitetinio išsilavinimo apibrėžtis, kriterijus ir strategijas pasikeitusioje situacijoje. Žiūrint ir moksliškai, ir vertybiškai, studijų kokybė žymi paradigminę universitetų sampratos kaitą globalizacijos kontekstuose. Taigi dvilypumo ir prieštaringumo šiose traktuotėse vargu ar įmanoma išvengti, nes senosios aukštojo mokslo klišės susipina su dar gana miglotais lūkesčiais kaip turėtų/galėtų būti, korporatyviniai universitetų interesai reiškiami pramaišiui su visuomeninės ar valstybinės misijos įgyvendinimo svarba. Pirmiausiai šis paradigminis virsmas studijų kokybės požiūriu atsiremia į klausimą kam skirtas universitetinis išsilavinimas, kas jo vertas, kiek gyventojų su aukštuoju mokslu reikia šiandieninei mūsų visuomenei. Ar pati visuomenė pasiryžusi skirti išteklius ir finansus aukštojo mokslo bent status quo išlaikymui, o gal plėtrai? Tai visai ne filosofiniai, bet labai pragmatiški klausimai, nuo kurių sprendimo ženkliai priklauso tolesnė Lietuvos ateitis ne tik konkurencinė, bet ir išlikimo perspektyva. Žvelgiant į pasaulines tendencijas akivaizdu, 17

20 kad universitetų vaidmuo visuomenėje keičiasi, ir keičiasi būtent dėl to, kad didėja. Galima vaizdžiai sakyti, kad pažangios visuomenės vis labiau susiuniversitetina, jungdamos visas savo veiklas ir prioritetus po universitetiniais skėčiais. Taip atsiranda žinių regionai, mokslieji regionai, gyvenimo laboratorijos, mokslo ir technologijų parkai (arba lietuviškai slėniai ), kūrybos regionai ir t.t., kur universitetų veikla integruojasi su visu socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu gyvenimu, ir šitą gyvenimą daugiau ar mažiau lemia. Universitetai tampa aukščiausia edukacinės piramidės pakopa, negana to jie aktyviai plėtoja trečiąją misiją mokymąsi visą gyvenimą. Visa inovacinė ir kūrybinė kultūra tiesiogiai priklauso nuo universitetų veiklos pobūdžio. Skaičiais visa tai geriausiai atsispindi pastaruosius du dešimtmečius pasaulyje nepaliaujamas universitetų ir studijuojančiųjų didėjimas, nepaisant demografinių procesų netolygumo. Lietuvoje mes atkakliai sprendžiam priešingą problemą kaip sumažinti universitetų ir studentų skaičių ar bent reformuoti sistemą į mokslo universitetų, universitetų, regioninių universitetų ir kolegijų-taikomųjų mokslų universitetų hierarchiją, atitinkamai paskirstant valstybės išteklius, prioritetus, privilegijas, suteikiant oficialius įvaizdžius, ir pan. Čia dar kartą galima įsitikinti, kokia savalaikė yra diskusija apie universiteto ir aukštojo mokslo sampratą dabartiniu raidos etapu. Be abejo, dabartinę sistemą seniai laikas tvarkyti, nes per pastaruosius 25 metus sovietinė aukštojo mokslo sistema, susidedanti iš vienintelio Vilniaus universiteto ir jį papildančių specialistų kalvių institutų bei akademijų, mutavo į dvinarę universitetų ir kolegijųtaikomųjų mokslų universitetų aukštojo mokslo sistemą, kur mokslo universumas kartais pavirsta savo priešybe specializuotu universitetu. Bet gal ne sąvokos svarbiausia - itin svarbu neprasilenkti su pasaulinėmis tendencijomis, kurios aiškiai ir nenumaldomai diktuoja vieną vienintelę globalizacijos reikmę kuo daugiau žinių gamintojų, kuo daugiau ir kuo veiksmingesnių žinojimo gamybos, žinių produktų, paslaugų, technologijų ir vartojimo struktūrų, kuo daugiau nuolat besimokančių, mokančių kurti ir naudoti žinias darbuotojų. Tai reiškia paprastą dalyką kuo daugiau ir geriau išsilavinusių žmonių, tuo visuomenė konkurencingesnė, inovatyvesnė ir kūrybiškesnė globalių permainų pasaulyje. Mokslinis žinojimas ir tiriamasis darbas (MTEP arba MTTP) vienintelė prielaida siekti inovatyvios kultūros, kūrybos visuomenės, technologizuoto sociumo būklės. Neatsitiktinai daugumos šalių politika maksimaliai didinti žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, ir mokslo daktarų skaičių. Net tuo atveju, kai susiduriama su talentų stygiumi, siekiama likusius parengti ne mažiau kokybiškai, didinant studijų intensyvumą, taikant naujus studijų metodus ir technologijas, sukuriant studijų rezultatus gerinančią aplinką bei sąlygas. Čia kaip sporte čempionais ir profesionalais tampa toli gražu ne kiekvienas, bet didžioji dauguma, naudojant naujausias fizinio rengimo metodikas, gali pasiekti vidutiniškų ir aukštesnių rezultatų tinkamai pasirinktoje savo srityje. Šiandien radikalizuojamas požiūris, kad reikalingi du ar trys valstybės finansuojami universitetai, priimantys 20-25% gabiausiųjų šalies abiturientų, teikiant pirmenybę kokybei prieš kiekybę, vargu ar yra išeitis. Žiūrint į artimiausią ateitį, mes matom ne tik profesijų kaitą, bet ir kardinalų technologijų nulemtą darbo pobūdžio pasikeitimą. Technologijos išstumia tradicines specialybes ir gausybę žmonių iš darbo rinkos ateityje šie procesai įgis grėsmingą mastą. Į klausimą, kas keps duoną, šluos gatves, vairuos automobilius ar siųs batus, galima jau dabar atsakyti 3D spausdintuvai, robotai ir sumanieji įrenginiai. Juos kurti ir valdyti reikia itin išsilavinusių žmonių, ir tikrai masinio aukštojo mokslo. Struktūriniai darbo rinkos pokyčiai reikalauja ir struktūrinių aukštojo mokslo pokyčių, orientuotų į visų 18 AKTUALIJOS

21 AKTUALIJOS tipų inovacijų, technologijų, kūrybos ir medijų veiklos sritis tai postmodernios epochos darbo modelio formavimosi ypatumai. Universitetai perima iniciatyvą formuojant globalizuoto darbo rinką ir modernizuojant darbą. Tai reiškia, kad inovatyvus darbas tai visada žinojimu grįstas darbas. Ir tik jis yra vienintelis įmanomas technologijų ir medijų amžiaus darbo supostmoderninimo arba globalizavimo kelias. Tai iš dalies bent teoriškai atsako į klausimą, kokius specialistus ir kiek turėtų rengti Lietuvos aukštojo mokslo sistema. Bet šiandieninėje tikrovėje keistai susipina gan prieštaringos pozicijos, kai specialistų poreikis tiesiogiai išvedamas vienu metu ir iš verslo interesų, ir iš valstybės intereso (arba užsakymo ). Kartu tai yra tam tikri kriterijai, kurie leidžia nustatyti universitetų ir kolegijų skirtis. Verslo arba darbo rinkos poreikiai tampa vienu iš studijų kokybės ir studijų programų pagrindimo svertų. Ir vieni, ir kiti interesai nėra pakankami aiškūs ir apibrėžti. Verslas apskritai nėra tiesiogiai suinteresuotas tirti savo paties poreikius ir sudarinėti ilgalaikes moksliškai pagrįstas prognozes bei darbo rinkos pokyčių tendencijas. Verslas reiškia savo artimuosius interesus, kurie dažniausiai susiję su darbo jėgos kokybe, efektyvumu ir kompetencijomis. Tai paprastai nedaug ką turi bendra su giluminėmis pasaulinėmis raidos tendencijomis, kompleksiniais pokyčiais, sociokultūriniais kontekstais ir pan., kurie lemia aukštojo mokslo turinį. Faktiškai verslo poreikiai Lietuvoje fokusuojami specialisto sampratoje: kiek, kokių ir kokios kokybės specialistų reikia parengti artimiausiems keliems metams konkrečiai rinkai. Iš esmės reikalavimai tokiems specialistams yra kuo geresnė kompetencijų atitiktis potencialiai darbo vietai ir kuo mažesnės išlaidos absolvento darbinei adaptacijai. Toks požiūris sutampa su kolegijų- taikomųjų mokslų universitetų paskirtimi ir veiklos pobūdžiu. Tokių kolegijų - taikomųjų mokslų universitetų poreikį ir poveikį matuoti ir vertinti nėra sunku, pasitelkiant regioninės plėtros kriterijus. Tačiau universitetams verslo poreikių kriterijai tegali būti pagalbiniai, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad globalizacijos epochoje visuomenės raida vis mažiau priklausoma nuo objektyvuotos istorinių epochų kaitos ir vis labiau kuriama pačios žmonijos. Todėl vis labiau galioja dar 1963 m. fiziko Dennis Gabor išsakyta mintis: "The future cannot be predicted, but futures can be invented." Universitetai iš esmės rengia labiau generalistus ilgalaikei perspektyvai, t. y. veiklai, kurios šiuo metu dar nėra, nei specialistus. Tai mokslo kaip kūrybos rūšies išraiška, kuri lemia bet kurią pažangą, inovacijų kultūrą ir socio-technologinius pokyčius. Šiuo požiūriu universitetai, net specializuoti, turi tendenciją plėtotis link universumo. Neatsitiktinai net sukurti kaip specializuoti technologiniai, agrariniai, socialiniai universitetai laikui bėgant įgyja universumo atributus ir požymius, sukuria humanitarinius, filosofinius, gamtotyrinius ar kitus trūkstamus integralaus mokslo padalinius ar bent lydinčiuosius kontekstus. Universitetas tai ne tik mokslinio pažinimo, bet ir jo visapusio taikymo galimybių integravimas. Universitetas idealiu atveju tai gyvenimo laboratorija, kurioje gali būti plėtojamos ir įgyvendinamos praktiškai visos idėjos, nepriklausomai nuo jų pobūdžio. Nenuostabu, kad žinių regionai, apimantys integralius mokslinio tyrimus, eksperimentinę plėtrą ir inovacijas, taip ir vadinami living labs. Todėl universitetai negali absoliutinti mokslinių tyrimų, jie nepriešina ir neatmeta nei verslo poreikių, nei praktikos, nei visuomenės lūkesčių. Todėl specialybės ir specialisto rengimas taip pat yra integrali universitetinio rengimo sudėtinė dalis ar net jungiamoji ašis, tačiau jokiu būdu ne lemiančioji. Negana to, universumo trauka į specialisto rengimo procesą įtraukia ir taikomųjų koleginių žinių lygį, ir net profesinio rengimo elementus. Priešingai, nei kolegijų atveju, vertinti 19

22 universitetų poreikį, veiklą ir kokybę - nelyginti sudėtingiau. Kaip sudėtingiau ir formuluoti valstybės užsakymą. Klausimas, kiek reikia Lietuvai universitetų, negali būti sprendžiamas reaktyviai ar mechaniškai sekant ekonominio gyvenimo bangavimą. Universitetų skaičius ir studentų kiekis tai jau ateities projekcija ir strateginė visuomenės raidos perspektyva. Tai reiškia, kad studijų kokybės kriterijai ir reikalavimai yra ne abstraktūs svarstymai, o labai konkreti orientacija į strateginius visuomenės tikslus. Čia ne vieta svarstyti pačias valstybių ar regionų strategijas ir jų santykį su aukštuoju mokslu, bet kaip kontrastą galima pateikti efektyvias Šiaurės ir Pietų Korėjų aukštojo mokslo sistemas, pritaikytas visiškai skirtingų strateginių tikslų siekiančioms valstybėms: jei pirmoji sėkminga, nes pasiekė neregėtą militarizavimo lygį, tai antroji sėkminga, sukūrus pagal Bloombergo inovatyvumo indeksą bene inovatyviausią pasaulio ekonomiką. Kokia Lietuvos strateginė vizija? Be gan aptakių svarstymų mūsų visuomenė iš esmės jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvena be aiškesnės strateginės vizijos ar bent pamatinių visuomenės kokybinės būklės siekinių. Dar svarbiau atsižvelgti į globalizuoto pasaulio logiką, kontekstus ir iššūkius, numatant tolimąją šalies perspektyvą tai svarbiausi universitetų politikos (ir studijų kokybės) kriterijai ir reikalavimai. Aišku viena, kad šiandieninis reikalavimas mažinti studentų skaičių ir jungti (ar naikinti) universitetus, apkarpyti pačią aukštojo mokslo sistemą, nėra toliaregiškas sprendimas, atsižvelgiant į postmoderniosios darbo rinkos, paremtos žiniomis grįsta veikla, inovacijomis ir technologijomis, plėtrą. Tai momentinė politinės valios raiška, turint omenyje vis sunkiau pakeliamą valstybės finansinės naštos dydį. Žiūrint į pasaulines tendencijas, reikėtų labai vienareikšmiai konstatuoti tiesioginę globalaus konkurecingumo priklausomybę nuo aukštojo mokslo lygio ir plėtros, nuo kurios priklauso šalių ir regionų inovatyvumas, technologinė plėtra, darbo rinkos modernizavimas ir efektyvumas, socialinių problemų sprendimas ir t.t. Lietuvos aukštojo mokslo sistemos redukavimas, supriešinant su profesinio mokymo alternatyva, veda link užburto rato situacijos, kai ekonomika nepakelia tokios masyvios aukštojo mokslo išlaikymo naštos, ir šiandienis verslas nepajėgia įdarbinti virškvalifikuotų žmonių su aukštuoju mokslu perviršio. Problema formuluojama kaip per daug specialistų su diplomais, kurios šiandienė ekonomikos būklė nereikalauja kaip perteklinės kvalifikacijos. Tačiau sumažinus sistemą, pačios ekonomikos poreikiai aukštai kvalifikacijai smunka dar labiau, grįžtant prie vis mažiau kvalifikuotos tradicinio pramoninio modelio darbo jėgos poreikio ir profesinio rengimo prioritetų. Tokiu būdu susiduriame su akivaizdžiu prieštaravimu: viena vertus, Lietuva politiškai deklaruoja inovatyvios, sumanios ir technologiškai pažangios valstybės strategines nuostatas, antra vertus, mažina žmogiškųjų išteklių kokybę, postuluoja senąsias industrines darbo organizavimo formas ir tuo pat metu siaurina prielaidas socio-technologinėms inovacijoms plėtoti, jau nekalbant apie neigiamą įtaką, skatinančią masinį jaunimo smegenų nutekėjimą. Strateginio mąstymo kontraversijos, prieštaraujančios globalios ekonomikos vyraujančioms kryptims gali turėti neabejotinai skaudžių pasekmių inovaciniam, kūrybiniam ir technologiniam šalies progresui jau artimiausioje ateityje. Tai nereiškia, kad universitetų jungimas negalimas ar nereikalingas. Klausimas yra tik vienas rasti sprendimą, kuris leistų maksimaliai panaudoti visą aukštojo mokslo potencialą didinant studentų skaičių ir suteikiant aukščiausią studijų kokybę, atitinkančią ateities visuomenės viziją. Čia galbūt reikėtų prisiminti MOSTA atliktą Lietuvos mokslo ir studijų ateities viziją Mokslioji Lietuva 2030, kurioje dalyvavo keli šimtai geriausių Lietuvos ir užsienio ekspertų, buvo sukurti ir įvertinti dešimtys scenarijų, AKTUALIJOS 20

23 AKTUALIJOS sudarytas kokybinių pokyčių laike žemėlapis, pasiūlyti universitetinio tinklo modeliai, darbo inovacijų pokyčiai, ir pan. Jei šiuo metu valstybė negali finansuoti tokio pat ar didesnio studijuojančiųjų skaičiaus suteikiant kokybišką išsilavinimą ar išlaikant tokį kiekį neefektyvių universitetų, tai nereiškia, kad būtina atsisakyti ambicijų tapti inovatyvia, kūrybinga ir technologiškai orientuota visuomene, kuriančia itin didelę pridėtinę vertę teikiančias, žiniomis grįstas darbo vietas. Šį uždavinį sėkmingai gali atlikti nevalstybiniai universitetai, kurių veiksmingumas, ryšys su verslo poreikiais ir reikšmė valstybės raidai kol kas nėra deramai suprantama ir vertinama. Tačiau privačių universitetų ir kolegijų tinklo stiprinimas, kompensuojant valstybinių universitetų kokybės didinimo pasekmes, yra viena iš galimų kompleksinio aukštojo mokslo sistemos pertvarkos alternatyvų. Tai kelias, kuriuo šuo metu žengia daugelis pasaulio aukštojo mokslo sistemų, spartindamos tradicinio humboltinio universiteto transformaciją į vadinamojo XXI a. universiteto paradigmą. Matyt, garsiausias pavyzdys yra Henry Etzkowitz trigubos spiralės principo taikymas, ne mažiau įdomūs Fred Emery edukacinės bendruomenės ir dalyvaujamos demokratijos principai, išplečiantys universitetų socialines funkcijas visuomenėje ir versle. Nemažai tyrėjų šiuolaikinį universitetą traktuoja kaip žinojimo apyvartos procesų lyderį, kuris jau neturi žinių kūrimo monopolio ir žinių rinkos srityje jau konkuruoja arba bendradarbiauja su verslo struktūromis, sukuriant pagrindą privačioms investicijoms į aukštąjį mokslą. Ypatingas dėmesys skiriamas mokymosi visą gyvenimą plėtrai, įskaitant neformalų mokymąsi ir kvalifikacijų suteikimą darbo rinkoje. Daugelis tyrėjų išskiria sparčiausiai kintančias universitetų veiklos sritis, kaip antai, tarpdalykinės, daugiatikslių žinių (angl. interdisciplinary, multiuse, multivalid knowledge ir pan.) studijų programos ir dėstymo inovacijos. Kita kylanti tendencija korporatyvinių universitetų steigimas, skaičiaus ir įtakos didėjimas visame pasaulyje. Ypatingas dėmesys skiriamas virtualių universitetų ir nuotolinių studijų metodų taikymams. Dar viena ryški tendencija, reikalaujanti specialaus aptarimo, yra aukštojo mokslo globalizacija, su strateginių aljansų formavimu, studentų, dėstytojų iš viso pasaulio jungimu, tarptautiniais mokslinio tyrimo projektais, ir t.t. Atskirai išskiriama veiklos kryptis orientacija į rinką (angl. a market-driven orientation), kai siekiama padidinti universitetų verslumą, efektyvumą ir produktyvumą. Visuomeniniu požiūriu universitetai traktuojami kaip socialinio kapitalo kūrėjai, palaikytojai ir formuotojai, kurie sudaro moksliųjų visuomenių skėtines struktūras, parengia inovatyvius sprendimus, strategijas bei nubrėžia veiksmingas veiklos kryptis. Šiuo atžvilgiu universitetai vis labiau jungia visas visuomenės suinteresuotąsias grupes (angl. stakeholder corporations ). Bendrajame pasaulinių universitetų raidos tendencijų fone Lietuvos aukštojo mokslo sistema nėra kažkokia juodoji skylė. Priešingai, įvairių prieštaravimų ir nuomonių verpetuose vyksta gan dinamiški ir pažangūs pokyčiai, savo dinamiškumu neatsiliekantys nuo vyraujančių universitetinės raidos krypčių. Šiandienė diskusija apie tai, kas yra universitetas ir aukštasis mokslas apskritai Lietuvoje, yra indikatorius, kad artimiausiu metu turėsime rimtas aukštojo mokslo politikos ir sistemos korekcijas, kurios, tikėkimės, nebus tik bandymų ir klaidų grandinė. 21

24 Suomijos modelis: kaip klostosi Lietuvos pirmtakų kelias Maarit Palonen, Suomijos švietimo konsulė Lietuva, kurdama binarinę aukštojo mokslo sistemą, vadovavosi Suomijos modeliu. Apie šios šalies patirtį kalbamės su Suomijos švietimo konsule Maarit Palonen. Kiek ir kokių aukštojo mokslo institucijų šiuo metu veikia Suomijoje? Kaip šie skaičiai keitėsi pastaraisiais dešimtmečiais? Galbūt anksčiau buvo institucijų, kurių dabar nebėra? Šiuo metu Suomijos aukštojo mokslo sistema susideda iš 14 universitetų, 24 politechnikumų (taikomųjų mokslų universitetų) ir 6 universitetinių centrų, kurie teikia aukštojo mokslo paslaugas tose srityse, kurių neapima universitetai. Nuo kitų metų politechnikumų skaičius sumažės iki 23, nes šiuo metu kaip tik vyksta jungimasis. Be šių įstaigų dar turime Åland taikomųjų mokslų universitetą Åland regione, Vidaus reikalų ministerijai pavaldžią Policijos kolegiją ir Gynybos ministerijai pavaldų Nacionalinį gynybos universitetą. Kalbant apie raidą, Suomijos aukštojo mokslo sistema nuo 1990 m. patyrė keletą esminių struktūrinių pokyčių m. pradžioje, šalia jau veikiančio universitetinio sektoriaus atsiradus politechnikumų sektoriui, Suomijoje pradėjo veikti binarinė aukštojo mokslo sistema m. pirmieji politechnikumai pradėjo veikti kaip bandomieji, bet nuo 1996 m. jie buvo įteisinti kaip nuolat veikiantys. Nuo 2000 m. jau visi politechnikumai veikė kaip nuolatinės aukštojo mokslo institucijos. Nuo pat pradžių politechnikumai buvo kuriami remiantis ankstesniais aukštesniųjų profesinių institucijų jungimaisis. Tuo metu veikusios kolegijos sujungė jėgas, suformavo didesnes įstaigas ir tapo aukštojo mokslo institutais. Buvo galvojama, kad politechnikumai bus geriausias sprendimas, leisiantis išspręsti tuo metu pastebimus funkcinius aukštojo mokslo sistemos nukrypimus m. kolegijos švietimo sistemoje buvo vertinamos kaip per žemo lygio ir jų potencialas nebuvo išnaudojamas iki galo. Tikėtasi, kad politechnikumai padės išspręsti susikaupusias problemas dėl aukštesniųjų mokyklų absolventų jų buvo parengta pernelyg daug. Taip atsitiko dėl to, kad dubliavosi programos ir jose buvo labai daug besimokančiųjų. Politechnikumų atsiradimas garantavo platų aukštojo mokslo institucijų tinklą, kas pagerino lygybę socialiniu, geografiniu ir lyčių lygybės aspektais. Tarp 2009 ir 2014 m. aukštojo mokslo institucijų skaičius jas jungiant sumažėjo nuo 48 iki 38. Universitetų skaičius sumažėjo nuo 20 iki 14 (įskaičiuojant 4 naujai susikūrusius universitetus), politechnikumų skaičius nuo 28 sumažėjo iki 24. Tikėtina, kad spaudimas tolimesnei konsolidacijai politechnikumų PASAULINIS KONTEKSTAS 22

25 PASAULINIS KONTEKSTAS sektoriuje tęsis, siekiant garantuoti didžiausią kokybę, kaštų efektyvumą ir norint studentams pasiūlyti didesnę studijų įvairovę. Šie jungimai buvo dalis Suomijos vyriausybės struktūrinės plėtros politikos, bet iki šiol struktūrinės reformos buvo pagrįstos pačių institucijų planais. Organizacijų jungimasis laikomas vienu iš būdų pagerinti jų efektyvumą ir produktyvumą, tad jungimasis labai skatinamas Vyriausybės. Kiek Suomijoje veikia privačių aukštojo mokslo institucijų? Koks yra jų santykis su valstybe? Visi paminėti universitetai ir politechnikumai yra valstybinės aukštojo mokslo institucijos, išlaikomos iš valstybės lėšų (bazinis finansavimas). Suomijoje veikia keli privatūs užsienio šalių universitetai, siūlantys įgyti išsilavinimą Suomijoje. Jie nėra pripažinti valstybės ir nėra jos remiami. Kaip manote, kaip aukštojo mokslo institucijų skaičius veikia studijų ir mokslinių tyrimų kokybę? Konkurencingumas, sugebėjimas veikti, kurti inovacijas yra svarbiau nei aukštojo mokslo institucijų skaičius. Tačiau galvojant apie efektyvų resursų paskirstymą Suomijos aukštojo mokslo žemėlapis vis dar pasižymi didele fragmentacija. Tam, kad institucijos galėtų pasiūlyti geresnę studijų ir mokslinių tyrimų kokybę, jos turi būti pakankamo dydžio. Jei kaip pavyzdį imame Suomiją, gana mažą šalį, matome, kad prieš kurį laiką mes turėjome 21 universitetą (iš jų 20 pavaldūs Švietimo ministerijai) ir 27 politechnikumus (25 pavaldūs Švietimo ministerijai). Šios institucijos turėjo aptarnauti 5,5 milijono gyventojų. Turint tiek daug aukštojo mokslo institucijų, vargu ar lėšos panaudojamos optimaliai dėl to būtų sunku ginčytis. Būtent todėl nuo 2000 m. prasidėjo Suomijos aukštojo mokslo institucijų jungimas. Kokie Suomijoje yra pagrindiniai universitetų ir politechnikumų skirtumai? Universitetų misija yra vykdyti mokslinius tyrimus ir jais pagrįstas studijas. Politechnikumai dažniausiai yra daugiafunkcinės institucijos, kurios koncentruojasi į bendradarbiavimą su darbo rinkos atstovais ir regioninę plėtrą. Skirtumai taip pat atsispindi studijų programų turinyje. Kai kuriose srityse (pavyzdžiui, ekonomikos), mokymo planas gali apimti iš esmės tuos pačius elementus. Pagrindinis politechnikumų suteikiamas laipsnis yra bakalauras, tuo tarpu universitetų magistras. Politechnikumai taip pat gali pasiūlyti magistro studijas, tačiau tai nėra jų pagrindinis tikslas, todėl tokios galimybės yra gana ribotos. Tik universitetuose galima gauti mokslų daktaro laipsnį. Nepaisant skirtingų veiklos krypčių, labai svarbu užtikrinti bendradarbiavimą tarp abiejų sektorių. Tiek universitetuose, tiek politechnikumuose studijos yra pagrįstos moksliniais tyrimais. Kokie buvo pagrindiniai kriterijai kuriant Suomijos aukštojo mokslo institucijų tinklą? Kaip buvo nuspręsta, kiek ir kokių institucijų jums reikia? Suomijoje išsilavinimas yra laikomas svarbiu instrumentu socialinio statuso kilimui ir asmeniniam vystymuisi. Švietimo politikos tikslas taip vykdyti švietimo sistemos pokyčius, kad ji atitiktų besikeičiančios visuomenės poreikius metais aukštasis mokslas sparčiai plėtėsi: keletas daugiadisciplininių aukštojo mokslo institucijų pradėjo veikti šalies regioniniuose miestuose m. aukštojo mokslo sistemoje atsirado naujas elementas politechnikumai. Socialinė, geografinė lygybė ir aukštojo mokslo prieinamumo didinimas buvo svarbiausi motyvai, kodėl mums reikėjo sukurti platų aukštojo mokslo tinklą. 23

26 Lietuvoje susiduriame su dubliavimo problema universitetai ir kolegijos kartais siūlo tokias pačias studijų programas ir konkuruoja tarpusavyje užuot bendradarbiavę. Ar Suomijai teko susidurti su šia problema? Jei taip, kaip ją išsprendėte? Šis fenomenas Suomijai puikiai žinomas. Tokiu atveju svarbu išgryninti aukštojo mokslo institucijų profilius ir atitinkamas jų atsakomybes. Taip siekiant tikslo padidinti institucijų bendradarbiavimą. Pagal Vyriausybės programą žinios, ekspertinė patirtis turi būti apjungti aukšto lygio centruose, kurie galėtų sėkmingai veikti konkurencinėje aplinkoje. Kaip Suomijoje reguliuojamas aukštojo mokslo institucijų finansavimas? Nuo ko jis priklauso: studentų skaičiaus, veiklos rezultatų, kokių kitų kriterijų? Tiek universitetai, tiek politechnikumai yra finansuojami Ministerijos, pagal formulę, iš esmės pagrįstą veiklos rezultatais (skaičiuojant 3 metų vidurkį). Suomijos parlamentas nusprendžia, kokia bendra finansavimo suma skiriama aukštojo mokslo sektoriui (viena suma universitetams, kita politechnikumams), kuri paskirstoma naudojantis šia formule. Formulėje įvertinami studijų, mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros rezultatai, kurių pavyko pasiekti aukštojo mokslo institucijoms. Modelis atspindi aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų politikos tikslus. Pavyzdžiui, finansavimas skirstomas taip, kad būtų siekiama absolventų rengimo, studijų ir mokslinių publikacijų kokybės. Daugiau finansavimo skiriama toms institucijoms, kurios veikia efektyviau ir kokybiškiau. Dalis finansavimo taip pat paskirstoma remiantis Aukštojo mokslo institucijų strategija ir jos įgyvendinimu. Pavyzdžiui, institucijų jungimai buvo finansuojami naudojantis strateginiu finansavimu m. Suomijoje įvyko universitetų reforma, 2014 ir 2015 m. dviem etapais įgyvendinote politechnikumų reformą. Ko siekėte šiomis reformomis, kokius tikslus joms kėlėte ir ar pavyko pasiekti rezultatų? Universitetų reforma buvo organizuota siekiant užtikrinti, kad Suomijos universitetai turės tokias pačais sąlygas veikti, kaip ir pasaulinio lygio universitetai. Naujasis universitetų aktas pradėjo veikti nuo 2010 m. Didžiausias pasikeitimas buvo tas, kad universitetai tapo įstatymiškai atskirais nuo valstybės juridiniais vienetais: arba viešosiomis įstaigomis (12 universitetų), arba Steigimo akto pagrindu įsteigtomis įstaigomis (2 universitetai). Valstybė tapo universitetų darbdave. Nuo reformos pradžios universitetai tapo autonomiškesniais, bet jie įsipareigojo savo veiklą labiau sieti su visuomenės poreikiais ir būti konkurencingesni tarptautinėje rinkoje. Taigi, pagrindiniai universitetų reformos tikslai buvo šie: didesnė autonomija, stipresnis finansinis ir administracinis statusas (užtikrintas pakankamo finansavimo) ir platesnis finansavimo galimybių spektras (dotacijos, pajamos iš kapitalo ir verslo veiklų). Kaip atskiri juridiniai vienetai, universitetai gali paprasčiau veikti visuomenėje. Turėdami savo kapitalą, jie turi daugiau laisvės priimdami sprendimus. Universitetų vieša atskaitomybė buvo išplėsta į universitetų valdymą privalomai įtraukiant išorės atstovus, nepriklausančius universitetui valdyboje jų turi būti ne mažiau nei 40 proc. Reforma nepakeitė fakto, kad Vyriausybė vis dar yra atsakinga už universitetų viešų įsipareigojimų finansavimą. Viešieji finansai vis dar sudaro didžiąją institucijų biudžetų dalį. Tai susieta su Švietimo ir kultūros ministerijos vaidmeniu. Ministerija privalo užtikrinti, kad universitetai savo veikla prisidėtų prie aukštojo mokslo politikos tikslų, kuriuos nustato Parlamentas ir Vyriausybė. Universitetų reforma taip pat nepakeitė PASAULINIS KONTEKSTAS 24

27 PASAULINIS KONTEKSTAS laisvės vykdant mokslinius tyrimus, kuriant meną, vykdant studijas, priimant akademinius ar vadybinius sprendimus. Moksliniai tyrimai ir aukštojo išsilavinimo suteikimas išliko svarbiausiomis universitetų užduotimis. Politechnikumų reformos tikslai buvo labai panašūs kaip universitetų. Nepriklausomais juridiniais vienetais tapę politechnikumai gavo daugiau autonomijos, tapo lankstesni, galintys greičiau sureaguoti į visuomenės poreikius. Kaip ir universitetų reformos atveju, politechnikumams buvo suteikta galimybė įgyti stipresnes strategines kompetencijas, tapti stipresniais lyderiais ir patiems priimti sprendimus. Taip pat buvo svarbu sustiprinti politechnikumų vaidmenį kuriant inovacijas ir užtikrinti tarptautinį konkurencingumą. Reformos metu politechnikumai ir juos valdžiusios organizacijos susijungė į vieną juridinį asmenį (anksčiau kiekviena jų turėjo atskirą valdybą) ir juridiškai visi politechnikumai tapo akcinėmis bendrovėmis. Tai leidžia politechnikumams būti stipresniems ir labiau nepriklausomiems veikėjams, kai kalbama apie finansų valdymą ir sprendimų priėmimą. Priežastis, kodėl buvo pasirinktas šis juridinis statusas, buvo ta, kad iš tiesų dar prieš prasidedant reformai daugelis politechnikumų jau veikė pagal šį principą. Kitas didelis pokytis, kurį atnešė reforma, buvo visos atsakomybės už bazinį finansavimą perdavimas valstybei. Iki tol ši atsakomybė buvo padalinta tarp valstybės ir savivaldybių. Po reformos savivaldybės vis dar atlieka svarbų vaidmenį kaip politechnikumų akcijų savininkės arba kaip jų valdybos narės. Reformos metu buvo atnaujintos ir politechnikumų licencijos bei jose nurodytos atsakomybės, vykdant studijas. Reforma taip pat pakeitė politechnikumų finansavimo modelį dabar jie didžiąja dalimi finansuojami pagal veiklos rezultatus (anksčiau finansavimą labiausiai lėmė studentų skaičius). Kokias tendencijas pastebite, kokia linkme toliau vystosi Suomijos aukštojo mokslo sistema? Dabar intensyviausios diskusijos, liečiančios Suomijos aukštąjį mokslą, yra susijusios su inovacijų sistemos galimybėmis prisidėti prie žinių komercializavimo, naujų darbo vietų sukūrimo, studijų trukmės sutrumpinimo, skaitmenizacijos ir tarptautiškumo didinimo. Temos, susijusios su struktūrine plėtra, šiuo laikotarpiu taip pat yra labai aktualios dėl gana ženklaus aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų finansavimo sumažinimo. 25

28 Kaip sekasi kaimynams? Aukštojo mokslo institucijų tinklo optimizavimas ne tik Lietuvai kylantis iššūkis. Diskusijos šia tema netyla ir kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje, o vykstančios reformos rodo vieną kryptį ieškojimą, kaip vienijant išteklius padidinti efektyvumą ir gerinti aukštojo mokslo kokybę. Estijos idėja: kiekvienam universitetui atsakomybės sritis Aukštojo mokslo institucijų skaičius pastarąjį dešimtmetį Estijoje nuolat mažėjo. Tačiau iš esmės tai lėmė nustojusios veikti privačios aukštojo mokslo institucijos. Valstybinis sektorius, kurį Estijoje sudaro šeši valstybiniai universitetai, buvo gana stabilus, aiškina Estijos švietimo ir mokslo ministerijos Aukštojo mokslo skyriaus vadovė Anne Kivimäe. Šiuo metu Estijoje, be valstybinių, veikia vienas privatus universitetas ir devynios nacionalinės profesinio aukštojo mokslo institucijos. Pasak Anne Kivimäe, kolegijos Estijoje suprantamos kaip universitetų padaliniai. Pavyzdžiui, Tartu universitetui priklauso kolegijos Narvos ir Parnu miestuose. Jam taip pat priklauso Teisės fakultetas Taline ir Viljandi kultūros akademija. Nesvarbu, ar tu baigsi studijas Narvos kolegijoje, ar pačiame Tartu universitete, diplomas bus lygiavertis, jame bus parašyta, kad baigei Tartu universitetą. Tad norėdamas galėsi tęsti studijas magistrantūroje ar doktorantūroje, jei tik tam yra tinkama studijų programa, sako Anne Kivimäe. Tai, kuriuose miestuose veikia kolegijos ar akademijos, priklauso nuo universitetų jie sprendžia, ar mieste būtų galimybė surinkti tą sritį studijuoti norinčių studentų, ar ten yra pakankamai darbdavių, kuriems trūktų tokių darbuotojų. Žinoma, kiekvieno miesto savivaldybė nori, kad pas juos būtų kokia nors aukštojo mokslo įstaiga. Tačiau šiuo atveju tai lemia ne jos. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Tartu, tiesiog tradiciškai susiklostė, kad universitetas ten visada buvo ir jis toliau sėkmingai veikia, pasakoja Estijos švietimo ir mokslo ministerijos atstovė. Prieš trejus metus Estijoje pradėta taikyti nauja aukštojo mokslo finansavimo sistema. Buvo atsisakyta prieš tai veikusio vadinamojo valstybės užsakymo, kai Vyriausybė pasakydavo, kiek kokios profesijos atstovų reikia, ir už jų parengimą sumokėdavo. Dabar mes perėjome prie rezultatais grįstos sistemos. Vyriausybė turi susitarimą su universitetu, kokių tikslų jis turi pasiekti. Čia įeina daug kriterijų: studentų skaičius, tarptautinio bendradarbiavimo didinimas, profesinės kvalifikacijos kėlimas ir daugybė kitų. Pinigus universitetas gauna pagal tai, kaip vykdo savo įsipareigojimus. Tiesa, šiuo metu dar pereinamasis laikotarpis, todėl kol kas turime tarsi kombinuotą sistemą iš senosios ir naujos, sako Anne Kivimäe. Kartu su naujos finansavimo sistemos pradžia Estijoje buvo įvykdyta ir daugiau permainų. Visos studijų sritys ir programos buvo paskirstytos tarp universitetų kiekvienas jų turėjo prisiimti visišką atsakomybę už tam tikrą sritį, pavyzdžiui, technologijas ar medicinos mokslus. Kai kurios sritys išskaidytos tarp dviejų universitetų, bet jokiu būdu ne daugiau. Tai reiškia, kad jie turi susikoncentruoti į tą sritį, plėtoti tyrimus, studijų programas. Kitiems universitetams nėra uždrausta dirbti tose srityse, bet dažniausiai jie patys didesnės plėtros nepradeda, aiškina Anne Kivimäe. Tačiau aukštojo mokslo institucijų tinklo optimizacija Estijoje dar nėra baigta. Planuojame konsoliduoti išteklius, sumažinti PASAULINIS KONTEKSTAS 26

29 PASAULINIS KONTEKSTAS aukštojo mokslo institucijų skaičių. Tai nėra kažkoks dramatiškas planas, kad turi likti vienas ar trys universitetai, bet dar tikrai yra institucijų, kurios galėtų jungtis. Per artimiausius kelerius metus turėtų susijungti dar du universitetai. Norime, kad mokslo institutai taip pat taptų universitetų dalimi, o ne veiktų kaip atskiros įstaigos. Dabar toks yra mūsų tikslas, bet pokyčiai nevyksta taip greitai, sako Estijos švietimo ir mokslo ministerijos atstovė m. Estijoje buvo patvirtinta MTEP ir inovacijų strategija Žinių Estija (Knowledgebased Estonia), kurioje akcentuojama struktūrinių pokyčių, institucijų tinklo reorganizacijos būtinybė. Tikimasi, kad m. įgyvendinus šią strategiją išaugs institucijų veiklos efektyvumas, tarptautinis konkurencingumas, mokslo rezultatai bus geriau pritaikomi Estijos socioekonominei plėtrai. Latvijoje naujas finansavimo modelis Žvelgiant į situaciją Latvijoje susidaro įspūdis, kad jos aukštojo mokslo sistema susiduria su labai panašiomis problemomis kaip Lietuva. Iš viso Latvijoje veikia 58 aukštojo mokslo įstaigos. Turime šešis, jei taip galime pavadinti, tikrus universitetus, ir dar vienuolika universitetinių koledžų ir akademijų. Likusios yra kolegijos ir profesinį išsilavinimą suteikiančios įstaigos, jos teikia pirmo lygio aukštąjį išsilavinimą. Kartais tai gali būti profesinės mokyklos, taip pat turinčios vieną ar dvi kolegijos lygio programas. Tuomet mes jas vadiname kolegijomis, bet kol kas tai yra tam tikra pilkoji zona. Tad atsakyti, kiek kokių institucijų turime, tiesą sakant, nėra taip lengva, kaip gali atrodyti, sako Latvijos švietimo ir mokslo ministerijos Aukštojo mokslo, mokslo ir inovacijų skyriaus vadovė Agrita Kiopa. Latvijoje šiuo metu auga susidomėjimas koleginiu mokslu daugėja norinčiųjų studijuoti kolegijose iškart po vidurinės mokyklos, taip pat žmonės, jau baigę studijas kitose aukštosiose mokyklose, nusprendžia baigti studijas ir kolegijose. Daug kolegijų turime už Rygos ribų, jų visai kita tikslinė auditorija nei esančių sostinėje. Dažnai žmonės ten įgyja išsilavinimą, o vėliau tęsia mokslus Rygoje ar kur nors kitur. Jiems tai tarsi lengvesnis perėjimo būdas, aiškina Agrita Kiopa. Minėti universitetiniai koledžai ir akademijos orientuojasi į bakalauro ir magistro studijas, bet kai kurie iš jų siūlo ir doktorantūros studijas arba jungtines studijas su universitetais. Tai yra nedidelės įstaigos, turinčios iki tūkstančio studentų, pavyzdžiui, meno, kultūros akademijos ir kitos, sako Agrita Kiopa. Agrita Kiopa, Latvijos Švietimo ir mokslo ministerijos Aukštojo mokslo, mokslo ir inovacijų skyriaus vadovė Pasak Latvijos švietimo ir mokslo ministerijos atstovės, šalyje vyksta daug diskusijų apie aukštojo mokslo tinklo optimizavimą, jaučiamas Europos Komisijos spaudimas tai padaryti. Tačiau vienas iš sunkumų to siekiant privačių aukštųjų mokyklų reguliavimas. Mes negalime uždrausti veikti privačioms aukštosioms mokykloms. Jos mato galimybes rinkoje ir siūlo žmonėms įgyti išsilavinimą. Todėl ieškome kitų būdų. Įsteigėme naują kokybės užtikrinimo 27

30 agentūrą, stengiamės, kad akreditavimo sąlygos būtų tokios, kad mokyklos, nepasiekiančios tinkamo lygio, negalėtų veikti. Tikimės, jog institucijų skaičius sumažės natūraliai veikiant rinkai, pasakoja specialistė. Siekiant gerinti aukštojo mokslo kokybę Latvijoje ką tik pristatytas naujas finansavimo modelis. Pagal jį bazinis finansavimas aukštosioms mokyklos skiriamas pagal tris elementus: studentų skaičių, tyrėjų skaičių ir veiklos rezultatus. Jiems apskaičiuoti vertinami įvairūs kriterijai: mokslo tyrimais grįstos studijos, kūrybiniai projektai, studentų įsitraukimas ir daug kitų, aiškina Agrita Kiopa. Mažos valstybės irgi gali būti konkurencingos Ataskaitą apie Estijos universitetų, mokslo institutų ir profesinių aukštojo mokslo institucijų tinklą rengęs Estijos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros tarybos atstovas Gunnaras Okkas joje trumpai apžvelgė ir kitų šalių patirtį. Jis atkreipia dėmesį, kad nors mažos šalys dažniausiai apibūdinamos kaip turinčios ribotus resursus, visgi kai kurios iš jų sugebėjo sukurti aukštesnę nei vidutinę gerovę ir spartesnį ekonominį augimą nei didžiosios valstybės. Pasak jo, svarbiausia tokios sėkmės priežastis sąmoningas apsisprendimas šalies plėtrą grįsti švietimu ir inovacijomis. Be dažnai minimų mažoms valstybėms kylančių sunkumų, jis ragina matyti ir pranašumus. Mažoms šalims paprasčiau įgyvendinti struktūrinius pokyčius, jų poveikis visuomenei pastebimas greičiau, taip pat paprastesnė ir komunikacija tarp skirtingų suinteresuotų šalių atstovų politikų, verslininkų, mokslininkų ir kitų. Mažos valstybės pasiekė sėkmę koncentruodamos resursus, susitelkdamos į tam tikrą veiklą, stiprindamos bendradarbiavimą tarp skirtingų ministerijų, verslininkų, mokslo institucijų. Ekonominiam augimui taip pat labai svarbu užtikrinti, kad institucijos veiktų efektyviai, būtų išnaikinta korupcija ir kiek įmanoma sumažintas biurokratijos lygis. Taip pat labai svarbu koordinuoti švietimo procesus, remti inovacijų sistemas, skleisti technologinius mokslo laimėjimus privačiam sektoriui ir turėti kuo daugiau ryšių visame pasaulyje, ataskaitoje rašo jis. Tokios išvados ir rekomendacijos gali būti kuo puikiausiai pritaikytos ir Lietuvai. Tad lieka tik veikti, jei norime, kad mūsų žiniomis grįsti pasiekimai rastų savo vietą pasaulyje. PASAULINIS KONTEKSTAS 28

31 Prof. Jeroen Huisman: Pavadinimai dažnai tik klaidina šalims aktualiems klausimams, tokiems kaip aukštojo mokslo finansavimas, vertinimas, reitingavimas, absolventų įsidarbinamumas, aukštojo mokslo vaidmuo visuomenėje ir daugeliui kitų. SVEČIUOSE Prof. Jeroen Huisman, Gento universitetas, Belgija Profesorius Jeroenas Huismanas įsitikinęs etiketė universitetas ar kolegija savaime nelemia aukštojo mokslo įstaigos lygio ir kokybės. Tačiau, jo nuomone, takoskyra tarp šių skirtingo tipo aukštojo mokslo institucijų turi išlikti, kad kiekviena iš jų galėtų siekti jai keliamų tikslų ir atitikti šiandienos visuomenės poreikius. Profesorius Jeroenas Huismanas Gento universiteto (Belgijoje) Sociologijos departamento vadovas. Jo mokslinių tyrimų sritys organizaciniai pokyčiai, institucijų valdymas ir aukštojo mokslo politika m. išleista prof. Jeroeno Huismano kartu su kolegomis parengta knyga Palgrave o tarptautinis aukštojo mokslo politikos ir valdymo vadovas (The Palgrave International Handbook of Higher Education Policy and Governance). Šioje knygoje apžvelgiamos aukštojo mokslo politikos teorijos, koncepcijos ir metodai, daug dėmesio skiriama visoms Kaip manote, kokia šiandien yra universitetų ir kolegijų misija ir kokie jų tikslai? Kaip jie keitėsi pastaraisiais dešimtmečiais ir kokias tendencijas dabar pastebite? Įvairiuose debatuose apie aukštojo mokslo misiją, vaidmenį ir tikslus dažnai cituoju Burtoną Clarką (1983): aukštojo mokslo institucijos yra tam, kad generuotų, kauptų, tobulintų, perduotų ir taikytų žinias. Mano nuomone, ši koncepcija puikiai tinka ir šiandien, nors kartais tas pats galbūt pasakoma kiek kitais žodžiais ar terminais, iš esmės reiškiančiais tą patį. Šiuolaikiniame kontekste dažnai kalbama apie mokslinius tyrimus, mokymą ir vadinamosios trečiosios universitetų misijos veiklas. Kiekviena iš sričių gali būti interpretuojama siauriau arba plačiau. Pavyzdžiui, galima kalbėti tik apie fundamentinius tyrimus, bet galima žvelgti ir kur kas plačiau, galvoti apie visų tipų mokslinius tyrimus, įskaitant taikomuosius. Viskas priklauso nuo požiūrio. Kai kurie aukštojo mokslo vystymąsi mato iš tos perspektyvos, kad pastaruoju metu nuo požiūrio į žinias, kaip į savaime vertingą dalyką, judama prie instrumentinio požiūrio, t. y. pabrėžiant praktinę žinių naudą. Sudėtinga ir turbūt nebūtina griežtai apibrėžti, kokią veiklą turėtų apimti aukštojo mokslo institucijos. Manau, esminis klausimas, į kurį turėtų atsakyti kiekvienos šalies vyriausybė nuspręsti, kiek ir ko šaliai reikia: gerai išsilavinusios darbo jėgos, kritiškai mąstančių piliečių, ekonomiką skatinančių mokslinių tyrimų ir t. t. Žinoma, 29

32 tai nelengvas klausimas, į jį atsakant būtina sudėlioti politinius prioritetus ir nuspręsti, kiek finansų tam įmanoma skirti. Reikia apgalvoti daugybę aspektų, pavyzdžiui, kokiam nuošimčiui gyventojų išties reikalingas aukštasis išsilavinimas? Kiek tyrimų užtikrintų pakankamą inovacijų ir plėtros lygį? Atsakyti į tokius klausimus gali būti didžiulis iššūkis. Diskutuojant apie aukštojo mokslo institucijų ir valstybės santykį Lietuvoje susiduria du požiūriai. Vienas, kad aukštojo mokslo institucijos, daugelis iš jų yra išlaikomos valstybės, turėtų atsižvelgti į jos poreikius. Tačiau aukštojo mokslo institucijos pabrėžia savo autonomijos svarbą. Ar įmanoma tai suderinti ir koks galėtų būti sprendimas? Išties manau, kad abu požiūriai teisingi. Vyriausybės turi teisę prašyti grąžos iš savo investicijų į aukštąjį mokslą. Demokratinėse valstybėse vyriausybės veikia visuomenės naudai, todėl jų reikalavimai turėtų būti suprantami kaip teisėti. Tuo pačiu metu aukštojo mokslo institucijoms turi būti užtikrinta tam tikra veikimo laisvė, kad jos galėtų priimti įprastus sprendimus tais klausimais, kurių niekas už juos geriau neišmano. Kažin ar Vyriausybė turi žmonių, galinčių analizuoti studijų programas ir spręsti dėl jų turinio kompetentingiau ir giliau nei tie, kurie dirba pačiose mokslo institucijose. Esminis klausimas kaip rasti balansą tarp autonomijos ir atskaitomybės. Manau, kad tai labai priklauso nuo šalies konteksto. Didelių skirtumų galima nustatyti vien tik nagrinėjant valstybės ir aukštojo mokslo institucijų santykį skirtingose Europos šalyse. (Pavyzdžiui, Europos universitetų asociacijos atlikta studija parodo institucijų autonomijos Europos aukštojo mokslo sistemoje žemėlapį, Estermann et al., 2011.) Mano požiūriu, aukštojo mokslo institucijos, norėdamos išlaikyti vyriausybės suteiktą autonomiją, privalo įrodyti turinčios tinkamų profesinių sugebėjimų, analitinių ir lyderystės įgūdžių. Kita vertus, jei aukštojo mokslo institucijos gerai elgiasi, vyriausybės gali nuspręsti jomis pasitikėti ir suteikti daugiau erdvės joms pačioms formuoti savo strategijas ir vykdyti savo veiklas. Tai yra balansas, kurį retkarčiais reikia įvertinti iš naujo. Kitas dažnai keliamas klausimas aukštojo mokslo institucijų prisitaikymas prie darbo rinkos ir jos poreikių. Darbdaviai skundžiasi, kad aukštojo mokslo institucijos nesuteikia absolventams įgūdžių, reikalingų darbo rinkoje. Universitetų atstovai savo ruožtu teigia, kad jų misija ir nėra tokia, jie siekia auginti kūrybingą, intelektualų žmogų, o darbo rinkos poreikius turinčios tenkinti kolegijos. Kaip Jūs manote, ar visos aukštojo mokslo institucijos turėtų taikytis prie darbo rinkos poreikių, ar tai nėra būtina? Vėlgi keblus klausimas... Manau, suinteresuotųjų šalių atstovai kartais perdeda skirtumus tarp dviejų požiūrių. Mano nuomone, studijų programos gali būti sudarytos taip, kad ugdytų kritiškai mąstantį intelektualų žmogų ir suteiktų kompetencijas, reikalingas darbo rinkoje. Juk tai suderinama. Dar daugiau, manau, daugelis darbdavių noriai įdarbintų žmones, kurie mąsto (ir veikia!) peržengdami jiems paskirtos užduoties ribas. Verslininkams, siekiantiems konkurencinio pranašumo, reikia darbuotojų, kurie keltų kritiškus klausimus ir mąstytų nestandartiškai. Lietuvos aukštojo mokslo sistema binarinė. Ji buvo sukurta tikintis, kad universitetuose studentai įgis universalių žinių, o kolegijose bus rengiami tam tikrų profesijų specialistai, galintys dirbti su tam tikromis technologijomis. Tačiau matyti, kad universitetų ir kolegijų studijų programos panašios, o viešojoje erdvėje stipri nuomonė, kad kolegijas renkasi tie, kurių balai buvo per prasti SVEČIUOSE 30

33 SVEČIUOSE patekti į universitetą. Ar toks požiūris būdingas tik Lietuvai, ar ir kitoms šalims? Apskritai, kaip Jūs vertinate binarinę aukštojo mokslo sistemą, ar ji veikia tinkamai, ar gali būti taikoma kiekvienoje šalyje? Galbūt šiandien yra kitokių, efektyviau veikiančių, modelių? Ne, toks požiūris tikrai nėra būdingas tik Lietuvai. Tai beveik neatskiriama binarinės sistemos dalis, kad universitetų sektorius yra suvokiamas kaip geresnis (ar labiau prestižinis). Kai įvairios šalys pradėjo vystyti alternatyvų neuniversitetinį sektorių, mano pastebėjimu, politikos kūrėjai dažniau kalbėjo ne apie tai, kas jis yra, bet kas nėra. Aš tikrai nemanau, kad alternatyvus sektorius yra blogesnis, jie tiesiog atlieka skirtingus vaidmenis. Aiškios ribos, ką kuris sektorius daro, beveik neįmanoma nubrėžti. Diskusijos, kokias programas kuris sektorius turėtų siūlyti, dažniausiai neduoda vaisių. Daugelyje sistemų pastebima tendencija kelti klausimą, ar tikrai verta išlaikyti binarinę skirtį. Mano asmeniniu požiūriu, taip riba tarp dviejų sektorių turi būti išlaikyta. Taip manau ne tik dėl finansinių priežasčių (jei visos institucijos būtų universitetai ir joms visoms būtų leidžiama vykdyti mokslinius tyrimus, kažin ar tai būtų efektyvus resursų naudojimas), vis dėlto aukštojo mokslo institucijos negali ir neturėtų būti visų amatų meistrai. Būtų kur kas geriau, jei aukštojo mokslo institucijos koncentruotųsi į tas veiklas, kuriose yra stiprios, taip pozicionuotų save aukštojo mokslo sistemoje. Jei vyriausybė sušvelnintų skirtį binarinėje sistemoje, kaip padaryta Norvegijoje ir Švedijoje, aukštojo mokslo institucijų įvairovei iškiltų grėsmė. Kita vertus, binarinės sistemos panaikinimas Didžiojoje Britanijoje ženkliai nepaveikė stojimo tendencijų: nors skirtis tarp vadinamųjų politechnikumų ir universitetų išnyko, sistema vis dar yra labai susisluoksniavusi tradiciniai universitetai viršuje, o buvusieji politechnikumai apačioje. Kaip manote, kaip šiais laikais universitetai ir kolegijos turi elgtis, kad atitiktų visuomenės poreikius? Kokių pokyčių turėtų imtis ar galbūt jau ėmėsi ir turėtų toliau eiti ta linkme? Reikia skirti didesnį vaidmenį studentams. Jų įsitraukimas (tiek formalus, tiek neformalus) į sprendimų priėmimą aukštojo mokslo institucijose turėtų būti daug didesnis, nors, žinoma, vien jų balsas irgi negali būti lemiamas. Visų pirma ir svarbiausia, kad dėl studijų turinio spręstų akademinės bendruomenės ekspertai, kaip kad kiti profesionalai, pavyzdžiui, daktarai ar advokatai, priima sprendimus klausimais, kuriems reikalingos jų ekspertinės žinios. Tačiau grįžtamasis ryšys iš skirtingų suinteresuotųjų šalių (darbdavių, pranešančių, kaip absolventams sekasi prisitaikyti darbo rinkoje, studentų ir absolventų, pasakojančių apie savo patirtį, nacionalinių ir tarptautinių ekspertų, pasidalijančių savo požiūriu, akreditacijos agentūrų, vertinančių programų kokybę ir kt.) yra labai svarbus. Galiu įsivaizduoti, kad akademikai jaučiasi, lyg jų programos ir kursai yra pernelyg kruopščiai nagrinėjami, bet jeigu jie priims tai kaip profesionalai, įsitrauks ir komunikuos su visomis suinteresuotosiomis šalimis, ir viskas bus daroma protingai, tai turėtų būti ne apsunkinimas, bet privalumas. Kaip Jūs manote, kokie kriterijai leidžia atskirti, kurios aukštojo mokslo institucijos turėtų būti universitetai, kurios kolegijos? Ar tai vienodai suprantama skirtingose šalyse? Nemanau, kad etiketės yra svarbu. Pavadinimai dažnai tik suklaidina, nes po jais gali slėptis labai įvairios institucijos. Pavyzdžiui, Oksfordo universitetas ir Oksfordo Brukso universitetas abu universitetai, bet labai skirtingi. Kai kalbama apie skaidrumą tarptautiniu lygiu, reikėtų vartoti lankstesnius pavadinimus, plg. Jungtinių Amerikos Valstijų Carnegie o klasifikaciją arba Europos iniciatyvas, pvz., U-Map. Tokiu būdu 31

34 klasifikuoti yra žymiai prasmingiau, galima aptikti kur kas gilesnių įžvalgų vertinant pagal tai, kas iš tiesų yra institucija, o ne pagal pavadinimą, kurį institucija gavo galbūt prieš kelis šimtmečius... SVEČIUOSE 32

35 Aukštojo mokslo sistemos optimizavimo istorija ISTORIJA Aukštojo mokslo sistemos optimizavimas Lietuvoje nuolatinis procesas, kuriuo siekiama šios sistemos efektyvumo. Pertvarkant sistemą didžiausias lūžis įvyko 2000 m., kai Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymu buvo įteisinta binarinė aukštojo mokslo sistema. 33 Pirmieji optimizacijos žingsniai Kaip atrodė Lietuvos aukštojo mokslo sistema prieš šalies Nepriklausomybės atgavimą? 1989 metais Lietuvoje buvo 13 aukštųjų mokyklų ir 67 mokslinio tyrimo institutai ir jų padaliniai. Nors Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę kartu prasidėjo ir naujas aukštojo mokslo raidos etapas, sistemos pokyčiai negalėjo įvykti per dieną. Nauja sistema buvo kuriama palaipsniui, žingsnis po žingsnio keičiant buvusią sovietinę sąrangą, galvojant apie Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, tikslus bei prisitaikymą prie tarptautinių standartų. Filosofė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė sako, kad tuo metu svarstytos visai kitos problemos nei sistemos funkcionavimas. Jei prisimintume, kokie vyko debatai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę juose niekas apie universitetų efektyvumą nekalbėjo. Viskas buvo paremta ideologijos kritika, deideologizacija ir tiek. Buvo pabrėžiama, kad universitetai turi būti nepriklausomi nuo valdžios ir jokie kiti klausimai net nebuvo svarstomi tai labai aiškiai atsispindėjo pirmajame Mokslo ir studijų įstatyme ir Konstitucinio Teismo išaiškinime 1994 m., kuriame buvo pabrėžta universitetų autonomija. N. Putinaitės nuomone, tuo metu niekas dar negalvojo apie aukštųjų mokyklų jungimą, nes joms nebuvo keliami efektyvumo ar konkurencingumo uždaviniai. Universitetų, akademijų vadovai stengėsi išlaikyti išskirtinį statusą, kad niekas negalėtų nurodyti, kaip jiems veikti. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol iš grynai akademinio aukštųjų mokyklų modelio buvo pereita prie tokio, kuriame šalia akademinės autonomijos atsirado valstybinis administravimas. Iš pradžių aukštajam mokslui Lietuvoje atstovavo universitetai, akademijos ir institutai. Vėliau gimė idėja, kad technikumus, kaip viduriniosios grandies specialistų rengimo kalves, reikia pertvarkyti į aukštesniąsias mokyklas. Iš daugiau nei 80 technikumų buvo suformuotos 46 aukštesniosios mokyklos, turėjusios atitikti tam tikrus joms keltus reikalavimus. Tiesą sakant, kai atsirado pavadinimas aukštesnioji mokykla, mažai kas žinojo, kas tai yra. Užsienyje susikalbėti buvo labai sudėtinga tokio tipo mokyklų kitur nebuvo. Vėliau, jungiant aukštesniąsias mokyklas ir vadovaujantis kokybės ir veiklos efektyvumo kriterijais, buvo įsteigta 11 kolegijų. Faktiškai tai ir buvo pirmasis optimizacijos etapas, pasakoja Romualdas Pusvaškis, tuo metu dirbęs Švietimo ir mokslo ministerijoje. Pasak jo, aukštesniųjų mokyklų atsiradimas buvo žingsnis link neuniversitetinio aukštojo mokslo, tačiau to nepakako. Vienas iš naujos reformos tikslų buvo susikalbėti tarptautinėje erdvėje, galų gale, užsitikrinti diplomų pripažinimą. Antra priežastis kilo iš darbo rinkos jautėme vis stiprėjantį poreikį turėti dvejopą aukštojo mokslo sistemą. Kalbant labai apibendrintai, galvodami apie universitetinį išsilavinimą, turėjome omenyje žmones, kurie kuria technologijas, tačiau joms sudėtingėjant ryškėjo kitas flangas reikėjo žmonių, kurie sugebėtų tas technologijas kūrybingai valdyti,

36 matyti, ką reikėtų patobulinti. Apie m. vyko naujo sektoriaus formavimas buvo kalbama apie naujas sampratas, naujo tipo aukštojo mokslo įstaigas, galvojama, kaip jos turėtų veikti, kokie tikslai joms būtų keliami, kokie dėstytojai jose turėtų dirbti. Viskas buvo kuriama nuo pat pamatų, prisiminimais dalinasi R. Pusvaškis m., vykdant PHARE programą ir bendradarbiaujant Lietuvos bei užsienio ekspertams, buvo parengtos nuostatos, kuriose buvo numatyta strategija universitetams ir konkretūs reikalavimai neuniversitetiniam aukštajam mokslui kolegijoms. Šios nuostatos tapo pamatu netrukus gimsiančiam aukštojo mokslo įstatymui. Mes manėme, kad kolegijoms to nereikia, kad jose turėtų dirbti praktikai, turintys betarpišką ryšį su praktinėmis technologijomis. Bent mano asmeninis kontraargumentas tuo metu vykusiose diskusijose buvo toks, kad jei kelsime reikalavimus ir kolegijoms turėti tam tikrą mokslo daktarų skaičių, gali atsitikti taip, kad į jas dirbti nueis tie, kurie bus nereikalingi universitetams. Kolegijos negalėjo tapti tiesiog silpnesniais universitetais siekėme, kad jų išskirtinumas būtų dėstytojai, turintys praktinės patirties, prisimena R. Pusvaškis. Binarinės sistemos įteisinimas Aukštojo mokslo įstatymo priėmimas nebuvo lengvas. Binariškumo samprata Lietuvoje iš pradžių buvo priimama gana kritiškai. Buvo ryški nuostata, kad yra universitetai ir niekas, išskyrus juos, negali kėsintis į šventą aukštojo mokslo vardą, - šypsosi R. Pusvaškis. Visgi jis, kartu su bendraminčiais toliau kėlė mintį, kad Lietuvai reikalingas aukštasis mokslas, turintis tampresnį ryšį su darbo rinka. Šią idėją labai palaikė ir tarptautiniai ekspertai iš PHARE programos. Oponentai siūlydavo, kad gal pakaktų aukštesniosioms mokykloms įsijungti į universitetų sudėtį, tapti jų padaliniais, tačiau manėme, kad taip naudos nebus tiesiog per laiką viskas susiniveliuos. Kalbėjome ir apie išorės atstovų įtraukimą į aukštųjų mokyklų valdymą. Dabar jau visiems įprasta turėti darbdavius, visuomenės atstovus aukštųjų mokyklų tarybose, tačiau tuo metu tokiai minčiai buvo labai priešinamasi, pasakoja R. Pusvaškis. Kitas daug diskusijų kėlęs klausimas buvo reikalavimai kolegijų dėstytojams. Universitetams buvo keliamas reikalavimas turėti gana nemažą procentą mokslo daktarų. Romualdas Pusvaškis Galiausiai po sudėtingų diskusijų 2000 m. aukštojo mokslo įstatymas Lietuvoje buvo priimtas: juo buvo įteisinta binarinė aukštojo mokslo sistema ir kolegijų atsiradimas. Tais pačiais metais buvo atidarytos pirmosios valstybinės kolegijos Vilniuje, Kaune, Utenoje ir Alytuje. Pasirašyti sprendimą lengviausia dalis Kaip prisimena Kauno kolegijos direktorius Mindaugas Misiūnas, prieš reformą buvęs Kauno aukštesniosios technologijos mokyklos direktoriumi, pasirašyti sprendimą dėl skirtingų įstaigų jungimo buvo lengviausia dalis. Kuriant Kauno kolegiją per ketverius metus buvo suvienytos aštuonios skirtingos institucijos. Visos jos turėjo savo kultūrą, istoriją, tradicijas. Kai kurių iš jų vadovai ISTORIJA 34

37 ISTORIJA laikė garbės reikalu palikti šias institucijas nepriklausomomis, tokiomis, kokios jos buvo, visais įmanomais būdais stengėsi neprarasti pavadinimų, netapti fakultetais. Pavyzdžiui, menų ir medicinos mokyklos, nenorėdamos būti fakultetais, pasivadino studijų centrais, kuriems vadovavo ne dekanas, o tiesiog vadovas, šypsosi M. Misiūnas, sakydamas, kad jis turėjo galimybę praktiškai patikrinti vadybos vadovėliuose rašomą teiginį, kad organizacijos bendra kultūra susiformuoja ne greičiau nei per septynerius metus. Mūsų atveju panašiai ir buvo tik praėjus tiek laiko tapome iš tikrųjų vieninga institucija, pajutome naudą ir sinergijos efektą, kad vienas kitam galime kažką duoti ir papildyti vienas kito veiklą, neslepia Kauno kolegijos direktorius. Mindaugas Misiūnas Nors viena iš problemų, kurias teko spręsti, buvo besidubliuojančių programų uždarymas, M. Misiūnas tikina, kad šis procesas dėstytojus palietė labai mažai. Taip, jie turėjo įrodyti savo kompetenciją ir kvalifikaciją, bet jei dėstytojas gerai dirba savo darbą ir institucija, kurioje jis dirba, išauga, jo krūvis taip pat koncentruojasi joje, jam nebereikia lakstyti po kelias skirtingas įstaigas. Tau yra užtikrintas visas darbo krūvis ir socialinės garantijos, sako M. Misiūnas. Kitas nelengvas uždavinys buvo keisti visuomenės požiūrį. Prekės ženklą paleisti į apyvartą pakankamai sudėtinga. Mes dešimt metų dirbome su aukštesniosios mokyklos prekės ženklu, o aukštosioms mokykloms tapus kolegijomis reikėjo viską pradėti iš naujo. Didžiąja dalimi fiziškai likome tuose pačiuose pastatuose, tad žmonėms, kurie patys ar jų pažįstami kažkada ten baigė technikumus, jiems šios mokymo įstaigos tokios ir išlieka. Žmonės nemato, kad viduje viskas kitaip kita struktūra, studijų sistema, naujos laboratorijos, aukšto lygio dėstytojai, mokslo daktarai, apie ką anksčiau net minties nebuvo. Tačiau skaičiai rodo, kad visuomenės požiūris keičiasi vis daugiau žmonių nori studijuoti kolegijose, absolventai puikiai įsidarbina, daugybė rodiklių rodo stiprią pažangą, džiaugiasi Kauno kolegijos direktorius. Neatskleistas mokslo institutų vaidmuo Be universitetų ir kolegijų Lietuvoje dar veikia mokslo institutai. Koks vaidmuo sistemoje tenka jiems? Dar rengiant aukštojo mokslo įstatymą buvo diskutuojama, kad universitetinis sektorius yra mokslo ir studijų junginys, todėl universitetai su mokslo institutais turėtų tapti vienuma. Tiek metų praėjo, bet tos vienumos iki šiol nėra. Man atrodo, tai būtų naudinga, nes ir mokslininkams nereikėtų iš vienos institucijos į kitą bėgioti, ir stipriausias mokslo potencialas būtų išnaudojamas perduodant žinias studentams, ir taikomuosiuose tyrimuose būtų galima mokslą labiau priartinti prie realybės. Tokių mąstymų ir tada buvo, bet jie netapo kūnu, pasakoja R. Pusvaškis. Panašios nuomonės laikosi ir N. Putinaitė: Matau vienintelę atskirtų nuo universitetų mokslo institutų misiją, kad jie vystytųsi išskirtinai inovacijų ir naujų technologijų kūrimo linkme. Žiūrint į praktiką, manyčiau, kad institutai, užsiimantys tik mokslu, net jei jis taikomasis, turėtų būti universitetų viduje. Kelių nepriklausomų humanitarinių ir socialinių mokslų institutų buvimo perspektyvos aš neįžvelgiu jie kur kas efektyviau galėtų veikti 35

38 susijungę ar kaip universitetų dalis, tuomet būtų neišskaidomi ištekliai ir būtų galima juos geriau integruoti į studijų procesą, svarsto ji. Nerija Putinaitė Norint, kad šioje srityje įvyktų pokyčiai, būtina stipri politinė valia. Kiekvieną kartą prakalbus apie sistemos optimizavimą, tenka susidurti su stipriu pasipriešinimu. Kai dabar žiūriu į kolegijas, manau, kad tas kelias, kurį pasirinkome, buvo labai teisingas, nors kai kur reikėjo sprendimus labai sunkiai stumti. Bet tie žmonės, kurie tada priešinosi, dabar dėkoja, kad atsilaikėme, nes supranta, kad kitaip nebūtų išlikę, prisimena R. Pusvaškis. Galbūt kažkada tą patį galėsime pasakyti ir apie mokslo institutus. Kas toliau? 2009 m. Aukštojo mokslo įstatymas buvo pakeistas Mokslo ir studijų įstatymu. Universitetinio ir neuniversitetinio aukštojo mokslo sektoriai jame formaliai atskirti, tačiau iš tiesų dar labiau susilieję. Šiuo įstatymu buvo panaikinta prieš tai buvusi galimybė abiejų tipų aukštosiose mokyklose organizuoti ir universitetines, ir neuniversitetines studijas. Aukštojo mokslo įstatyme, galiojusiame iki 2009 m., buvo numatyta, kad kolegijų absolventai įgyja aukštąjį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją, o universitetų absolventai aukštąjį išsilavinimą, kvalifikaciją ir mokslo laipsnį. Vadovaujantis naujuoju įstatymu abiejų institucijų tipų absolventai gauna aukštojo mokslo kvalifikaciją. Kokia linkme toliau vystysis Lietuvos aukštojo mokslo sistema parodys laikas. R. Pusvaškis, kaip vienas iš binarinės sistemos kūrimo proceso krikštatėvių, neslepia, kad jį gąsdina universitetų ir kolegijų vienodėjimas. Kalbant apie galimybes kolegijoms turėti profesinį magistrą, aš nemanau, kad tai turėtų būti svarbiausias kolegijų vystymosi prioritetas. Juk ne toks buvo siekis ir ne čia kolegijų stiprybė. Jei į kolegijas ateis mokslo daktarai, labiau susiję su akademine, o ne praktine veikla, jos gali daug prarasti. Kolegijos turi atsilaikyti prieš visus pasirodančius spaudimus ir užsitikrinti išorės dalyvavimą jų valdyme, stiprią praktinę pusę ir studijų programas, susietas su rinkos poreikiais. Tada, man regis, gautume daugiausiai naudos, svarsto R. Pusvaškis. Tuo tarpu M. Misiūnas atkreipia dėmesį į užsienio praktiką, rodančią, kad profesinis magistras pasiteisina: Kolegijų sektorių kūrėme vadovaudamiesi suomišku modeliu, tik nuo jo atsiliekame maždaug dešimčia metų. Suomiai profesines magistro studijas turi jau seniai, o mes, deja, per tiek metų to taip ir nesugebėjome įgyvendinti. Nesakau, kad jų reikia čia ir dabar, bet, manau, sistema sveika, jei turi tam tikras ambicijas. Niekas nežino, kaip atrodys aukštojo mokslo kraštovaizdis Lietuvoje po dešimties ar dvidešimties metų. Gal išnyks kai kurie universitetai ar kolegijos, gal kai kurie susijungs ir dar labiau sustiprės ar atsiras visai nauji dariniai. Esmė ne pavadinimuose kiekviena aukštoji mokykla turi turėti galimybę augti. Lietuvai reikalingi elitiniai universitetai kurkime juos, bet leiskime augti ir kolegijoms. Ne tik apimtimi, bet ir studijų programų kokybe ir įvairove. Kalbant apie tolesnę aukštojo mokslo optimizaciją ir aukštojo mokslo įstaigų jungimą, N. Putinaitė pastebi, kad, kaip ISTORIJA 36