JAUNASIS MOKSLININKAS 2012

Size: px
Start display at page:

Download "JAUNASIS MOKSLININKAS 2012"

Transcription

1

2 ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS JAUNASIS MOKSLININKAS 2012 Socialiniai mokslai STUDENTŲ MOKSLINĖS KONFERENCIJOS STRAIPSNIŲ RINKINYS Akademija, 2012

3 ISSN Ekonomikos ir vadybos fakulteto kuruojamų sekcijų organizacinis komitetas Pirmininkė: prof. dr. Astrida Slavickienė Nariai: mg. Erika Krisiulevičiūtė Andrius Severinas Skomantas Rukuiža Jūratė Drutytė Ekonomikos ir vadybos fakulteto kuruojamų sekcijų redakcinė komisija Pirmininkė: prof. dr. Astrida Slavickienė Nariai: doc. dr. Bronislavas Krikščiūnas doc. dr. Albina Novošinskienė doc. dr. Jan Žukovskis lekt. Lina Martirosianienė lekt. Stasė Navasaitienė lekt. Jolanta Rauluškevičienė lekt. Rasa Rukuižienė lekt. Vytautas Vaznonis dokt. Laura Girdžiūtė dokt. Vaida Stulpinienė Leidinio sudarytoja: mg. Erika Krisiulevičiūtė

4 4 TURINYS ŽEMĖS ŪKIO EKONOMIKA Deimantė BAKŠYTĖ Požiūrių į aprūpinimo maistu užtikrinimą analizė Viktorija BEINORAITĖ Ekologinį ūkininkavimą skatinantys ir ribojantys veiksniai Lietuvoje Lina BLOCKYTĖ Paramos įtakos jaunųjų ūkininkų ekonominei elgsenai teorinis požiūris.. 22 Agnė DAUKŠAITĖ, Agnė JARUSEVIČIŪTĖ Lizingo paslaugos plėtra Lietuvoje Diana JASTREMSKIENĖ Aprūpinimo maistu problema besivystančiose šalyse Jūratė KURŠELIENĖ Pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimo metodologiniai ypatumai Eglė LIUKUMAITĖ Ekologinio ūkininkavimo vieta agrarinės aplinkosaugos priemonių sistemoje Mantas MAKNEVIČIUS Ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių vertinimo metodika Ernesta MARGEVIČIENĖ Žemės ūkio ryšių su visa ekonomika analizė Mindaugas MYKOLAITIS Šalies aprūpinimo maistu vertinimo metodologija Eglė RAUDONIŪTĖ Smulkiųjų ūkininkų ekonominė atskirtis Edgaras SUKAVIČIUS Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos rezultatų ekonominio vertinimo problemos Matas ŠATEIKA Grūdų produktų kainų veiksniai... 74

5 5 Milda ŠNEIDERYTĖ Pieno ūkių ekonominio gyvybingumo vertinimo modelis. 79 Gintarė VALAUSKAITĖ Gyvenimo kokybės vertinimo sampratos raida.. 85 Kristina ŽALPYTĖ Lietuvos pieno produktų pasaulinės rinkos dalies santykinis pokytis ir jį lemiantys veiksniai 91 KAIMO PLĖTROS ADMINISTRAVIMAS Marta ANDREJAITYTĖ Organizacijos kultūros formavimą lemiantys veiksniai ir jų vertinimas Agnė BELEIŠYTĖ Darnaus vystymo vertinimas seniūnijos lygmenyje Paulius DARGELIS Tauragės regiono konkurencingumo stiprinimo galimybės Kristina LUKOŠEVIČIŪTĖ Žmogiškųjų išteklių valdymo ypatumai kauno ir raseinių rajonų savivaldybėse Aušra MARMAITĖ Tvari darbo vietų plėtra kaimo vietovėse Monika SANTOCKIENĖ Vietos plėtros strategijų turinio vertinimo metodiniai aspektai Roberta SAVITĖ Socialinio kapitalo teorinė koncepcija Vaida SIMONAITYTĖ Vidaus rinkodaros vaidmuo vietos savivaldos organizacijose Arūnas ŠLĖDERIS Kultūrinio turizmo poveikis gyventojų gyvenimo kokybei Sandra VALAUSKIENĖ Verslo konsultavimo paslaugų kokybės vertinimas teoriniu aspektu

6 6 APSKAITA, AUDITAS IR FINANSAI Arūnas BOGUŠAS Pelno mokesčio vertinimo metodika Laima DANYLIENĖ Valstybinio socialinio draudimo fondo pajamas įtakojančių veiksnių tyrimas Renata JOCYTĖ Finansinių sunkumų diagnozavimo įmonėse teorinis modelis Mantas JURGELAITIS Pensijų reformos vertinimo metodika Sigita KASTECKAITĖ Mažų ir vidutinių įmonių veiklos vertinimo tyrimas telšių apskrityje Loreta KAZAKEVIČIENĖ Turto įvertinimo būdų pasirinkimo įtaka įmonės apskaitos politikai Daiva KURŠELYTĖ Kredito rizikos valdymo modelis kredito unijoje Osvalda MISEVIČIŪTĖ Sveikatos priežiūros lėšas įtakojantys veiksniai kauno apskrityje Laima MOTUŽYTĖ Fundamentalieji veiksniai ir jų poveikis akcijų rinkos kainoms Lina PILECKAJA Pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio surinkimui turinčių veiksnių tyrimas Daividas SUVAIZDIS AB "Rokiškio sūris" sūrių gamybos netiesioginių išlaidų skirstymo tobulinimas Kristina TATULIENĖ Antros pakopos pensijų fondų pasirinkimo kriterijų tyrimas Jolanta VENCKUTĖ Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo finansinės ir mokestinės apskaitos neatitikimai: teorinis aspektas

7 7 ŽEMĖS ŪKIO VERSLO VADYBA Daina ABARYTĖ Ryšių su klientais valdymas verslas verslui sektoriuje pasitelkiant asmeninį pardavimą Agnė ANDRUNAVIČIŪTĖ Maisto produktų vartotojų lojalumo formavimas Milda GRIGELYTĖ Kaimo turizmo veiklų plėtros kryptys Simona JUKNEVIČIŪTĖ Biokuro vertės vartotojui didinimo teoriniai aspektai Edita KAIRYTĖ Rinkodaros sprendimų parengimas ir priėmimas organizacijose Indra MŪGIENĖ Informacijos valdymas logistikos įmonėse Mantas PACAITIS Žemės ūkio inovacijos skatinančios darnų vystymąsi Šarūnas PALEPŠAITIS Miškovežių pozicionavimas Lietuvos rinkoje Povilas PAUŽAS Žemės ūkio verslo konkurencingumo didinimas diegiant naujas technologijas Sandra PILVELIENĖ Prekės ženklo įvaizdžio vystymo teoriniai aspektai Solveiga SABALIAUSKAITĖ Informacijos srauto trikdžių alyvauogių aliejaus grandinėje "gamintojasvartotojas" tyrimas Jolita SKAPAITĖ Asortimento plėtros priemonės Agnė STAČIŪNAITĖ Vėjo energetikos verslo išorinės aplinkos vertinimo modelis Rima ŠIDLAUSKIENĖ Kaimo turizmo verslo pokyčiai ir plėtros tendencijos Lietuvoje

8 8 Tomas ŽVINKLYS Verslo vertės ir investicijų dydžio priklausomybė žemės ūkio ir jos infrastruktūros įmonėse PROFESINIO UGDYMO PEDAGOGIKA IR PSICHOLOGIJA Edvinas BALSEVIČIUS Profesijų pasirinkimo prielaidos 326 Lina BUTKUTĖ Sveikatos ugdymas Trečiojo amžiaus universitete. 332 Gintarė GASILIŪNIENĖ Informacijos apie narkotines medžiagas prevencinėse programose poreikis: Vilkijos žemės ūkio mokyklos atvejis. 337 Asta KUKARĖNĖ Kauno kolegijos 1 kurso studentų profesinio apsisprendimo analizę 341 Renata LINCEVIČIENĖ Karjeros kompetencijų ugdymas ir profesijos rinkimosi lūkesčiai vyresnėse klasėse Giedrė LUKOŠIENĖ Profesinės mokyklos ir kolegijos mokinių asmenybės raidos ypatumai Anželika PARTIKIENĖ Darbuotojų profesinio tęstinio mokymo(si) poreikių tyrimas skirtingo tipo įmonėse Jurgita PETKEVIČIENĖ Mokinių motyvacija veisiejų technologijos ir verslo mokykloje Sonata RADZEVIČIENĖ Daugiavaikių šeimų vaikų profesinio kryptingumo ugdymo ypatumai Inga RASTENYTĖ Mokyklų vadovų vaidmuo skatinant vidutinio amžiaus pedagogų karjerą. 380 Ignė SAUSPREIKŠAITYTĖ Deviantinių mokinių profesinio kryptingumo ugdymo ypatumai Aurelija VASILIAUSKAITĖ Profesijos pedagogų saviaktualizacija ir jų profesinė karjera 391

9 9 Živilė VYŠTARTAITĖ ASU studentų erasmus studijų metu neformaliu ir savaiminiu būdu įgytos komunikavimo kompetencijos

10 10 ŽEMĖS ŪKIO EKONOMIKA

11 POŽIŪRIŲ Į APRŪPINIMO MAISTU UŽTIKRINIMĄ ANALIZĖ Deimantė Bakšytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 11 Pastaraisiais dešimtmečiais aprūpinimo maistu užtikrinimo problema tapo aktuali ne tik besivystančioms, bet ir išsivysčiusioms šalims, kurių maisto sektoriaus tikslas yra aprūpinti maistu ne tik savo vidaus rinką, bet ir eksportuoti į šalis, kur jo trūksta. Pasaulyje, kuriame maisto produktų pagaminama užtektinai visiems išmaitinti, daugiau kaip vienas milijardas žmonių neturi galimybės gauti pakankamai maisto (Europos ekonomikos, 2009). Aprūpinimo maistu užtikrinimas reiškia, kad žmonės turi pakankamai maisto atsargų bei ekonominę galimybę prie jo prieiti. Aprūpinimo maistu užtikrinimas tai galimybė visiems žmonės bet kuriuo metu gauti pakankamai maisto aktyviam, sveikam gyvenimo būdui, apimant bent jau minimalų maistiniu požiūriu tinkamo ir saugaus maisto prieinamumą bei galimybę įgyti maisto socialiai priimtinais būdais (Radimer, 2002). Nors aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoka atsirado tik prieš keturis dešimtmečius, kada buvo suvokta, jog badą sukelia ne tik derliaus sumažėjimas, bet ir išteklių, reikalingų pasigaminti ar įsigyti maistą, trūkumas, jai mokslinėje užsienio literatūroje yra skiriama daug dėmesio. Aprūpinimo maistu užtikrinimą įvairiais požiūriais nagrinėjo McMichael (2001), Radimer (2002), Escamilla ir Correa (2008), Gani ir Prasad (2007), Hemelin ir kt. (2008) bei daugelis kitų užsienio autorių. Mokslininkai analizavo aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoką ir atliko daug empirinių tyrimų besivystančiose ir išsivysčiusiose šalyse, bet Lietuvą šie tyrimai aplenkė. Nors aprūpinimo maistu užtikrinimą įvairiais požiūriais nagrinėjo daugelis minėtų užsienio autorių, tačiau jų požiūriai į šią sąvoką labai skirtingi ir bėgant laiku vis keitėsi, todėl yra aktualu atlikti požiūrių į aprūpinimo maistu užtikrinimą analizę. Tyrimo objektas aprūpinimo maistu užtikrinimas. Tyrimo tikslas atlikti požiūrių į aprūpinimo maistu užtikrinimą analizę. Tyrimo uždaviniai: 1. Atlikti aprūpinimo maistu užtikrinimo sampratos analizę įvairiais lygiais. 2. Įvertinti aprūpinimo maistu užtikrinimo koncepcijų raidą. 3. Nustatyti aprūpinimo maistu užtikrinimo dimensijas. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, indukcijos, dedukcijos, ir grafinio vaizdavimo metodai. Darbe naudojami mokslinių leidinių straipsniai. Rezultatai Užsienio autorių (Ballenger ir Mabbs-Zeno 1992; McMichael, 2001; Pomerleau, et al. 2001; Radimer, 2002) mokslinių straipsnių analizė rodo, jog aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoka (angl. food security) yra plati ir autorių apibrėžiama skirtingai. Dauguma užsienio autorių savo darbuose aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoką apibrėžia naudodamiesi Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO, angl. FAO) apibrėžimu, jog aprūpinimo maistu užtikrinimas tai, kai visi žmonės nuolat turi fizinę, socialinę ir ekonominę galimybę pakankamai valgyti saugius ir maistingus maisto produktus, atitinkančius jų mitybos poreikius, ir suteikia galimybę rinktis aktyvią ir sveiką gyvenseną užtikrinančius maisto produktus (Europos ekonomikos, 2009). Iš nagrinėtų autorių (Ballenger ir Mabbs-Zeno 1992; McMichael, 2001; Pomerleau, et al. 2001; Radimer, 2002; Riches, 1997) apibrėžimų galima pastebėti, jog jie aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoką apibrėžiama skirtingu lygiu globaliu, nacionaliniu, namų ūkio ir individualiu. Susisteminti autorių apibrėžimai pateikti 1 lentelėje. Aprūpinimo maistu užtikrinimą globaliu lygiu nagrinėja Ballenger (1992) ir McMichael (2001). McMichael (2001) aprūpinimo maistu užtikrinimą apibrėžia trumpai (1 lentelė). Jis teigia, jog aprūpinimo maistu užtikrinimas tai galimybė įsigyti maisto, to kurio reikia, ir tada, kai jo reikia, tai geriausiai apibūdina sklandžiai funkcionuojanti pasaulio rinka.

12 12 1 lentelė. Požiūriai į apsirūpinimo maistu užtikrinimą įvairiu lygiu (sudaryta autorės) Lygis Autorius Metai Požiūris McMichael, P Aprūpinimo maistu užtikrinimas tai galimybė visiems žmonėms įsigyti maisto, to kurio reikia, ir tada, kai jo reikia. Globalus Aprūpinimo maistu užtikrinimas reiškia, kad pasaulinės gamybos ir atsargų suma Ballenger, N; 1992 kiekvienais metais turi viršyti būtino vartojimo apimtį prie minimalios priimtinos Mabbs-Zeno, C. tikimybės. Nacionalinis Ballenger, N; Nacionalinis aprūpinimo maistu užtikrinimo lygis nusako, kiek šalies nacionalinė 1992 Mabbs-Zeno, C. rinka yra apsirūpinusi tam tikra produkcija. Escamilla, R.; Aprūpinimo maistu užtikrinimas priklauso nuo vietos gamybos vietos gyventojų 2008 Correa, A. M. vartojimui ir nuo galimybės importuoti sveikus ir maistingus maisto produktus. Riches, G Aprūpinimo maistu užtikrinimas tai pakankamas namų ūkio maisto sandėlio aprūpinimas, maisto produktų kokybės ir saugumo prieinamumas, nerimo nebuvimas dėl maisto tiekimo bei namų ūkio maisto šaltinio. Namų ūkio Radimer, K. L Aprūpinimo maistu užtikrinimas tai galimybė visiems žmonės bet kuriuo metu gauti pakankamai maisto aktyviam, sveikam gyvenimo būdui, taip pat apimant bent jau minimalų maistiniu požiūriu tinkamo ir saugaus maisto prieinamumą bei galimybę įgyti maisto socialiai priimtinais būdais. Aprūpinimo maistu užtikrinimas priklauso nuo to, ar namų ūkis turi pakankamai Garrett, J.L.; 1999 pajamų įsigyti maisto esamomis kainomis, ar turi pakankamai žemės ir kitų išteklių Ruel, M.T. maisto produktams užauginti. Individualus Pomerleau, et al Radimer, K. L Escamilla, R.; Correa, A. M Aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoka reiškia, kad visi žmonės turi galimybę bet kuriuo metu pakankamam prieinamumui maisto, įskaitant kiekį, kokybę bei maisto įvairovę. Aprūpinimo maistu užtikrinimas yra nusakomas, kaip pakankamas energijos ir maistinių medžiagų kiekio suvartojimas, nepritekliaus jausmo arba apriboto pasirinkimo nebuvimas, ir normalus valgymo būdas. Aprūpinimo maistu užtikrinimas yra pasiekiamas, kai ląstelės, audiniai ir organai, kurie sudaro žmogaus kūną, tinkamai maitinami. Ballenger ir Mabbs-Zeno (1992) globalų aprūpinimo maistu užtikrinimą apibrėžia per tam tikrus aprūpinimo maistu užtikrinimo rodiklius gamybą, atsargas ir vartojimą. Pasak šių autorių globalus apsirūpinimo maistu užtikrinimas reiškia, kad pasaulinės gamybos ir atsargų suma kiekvienais metais turi viršyti būtino vartojimo apimtį prie minimalios priimtinos tikimybės (Ballenger, Mabbs-Zeno 1992). Globalus apsirūpinimo maistu užtikrinimas yra labai svarbus, kadangi, jei globalus apsirūpinimo maistu lygis būtų mažesnis už pasaulinį maisto vartojimo lygį, tuomet iškiltų bado grėsmė visame pasaulyje. Ballenger ir Mabbs-Zeno (1992) aprūpinimo maistu užtikrinimą nagrinėja ne tik globaliu, bet ir nacionaliniu lygiu. Nacionalinis apsirūpinimo maistu lygis nusako, kiek šalies nacionalinė rinka yra apsirūpinusi tam tikra produkcija. Escamilla ir Correa (2008) sutinka su Ballenger ir Mabbs-Zeno (1992) nuomone, jog nacionalinis apsirūpinimo maistu užtikrinimas yra mažiau suvaržytas, nes maisto vartojimas gali būti užtikrinamas importo ir kitų šalių pagalbos dėka. Pasak Escamilla ir Correa (2008) maisto buvimas nacionaliniu lygmeniu, priklauso nuo vietos gamybos gyventojų vartojimui, taip pat ir nuo galimybės importuoti sveikus ir maistingus maisto produktus. Marek (1992) ir Smith (2003) teigimu, gebėjimas užtikrinti aprūpinimą maistu šalies lygiu nereiškia, kad jis bus užtikrintas kiekvienam individualiam namų ūkiui. Šalis turi ne tik importuoti ar gaminti pakankamai maisto, bet užtikrinti ir jo tiekimą gyventojams. McMichael (2001) ir Riches (1997) teigia, jog apsirūpinimo maistu užtikrinimas yra politinis klausimas. Šie autoriai nurodo, jog pasaulinį apsirūpinimo maistu užtikrinimą būtų galima didinti tik vykdant tinkamą politiką, kuri skatintų laisvą ir nevaržomą prekybą, žemės ūkio subsidijavimą bei būtų vykdoma vyriausybės intervencija į žemės ūkį ir maisto produktų rinką, kuri skatintų maisto produktų gamybą. McMichael (2001) pasisako už maisto produktų judėjimą ir jo skatinimą iš vienos šalies į kitą. Riches (1997) namų ūkio lygiu aprūpinimo maistu užtikrinimą sieja su maisto sandėlio aprūpinimu. Jo teigimu, aprūpinimo maistu užtikrinimas yra pakankamas namų ūkio maisto sandėlio aprūpinimas, maisto produktų kokybės ir saugumo prieinamumas, nerimo nebuvimas dėl maisto tiekimo bei namų ūkio maisto šaltinio. Kiek plačiau namų ūkio aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoką apibrėžia Radimer (2002), kuris į apibrėžimą įtraukia ir

13 13 maisto tinkamumo požiūrį bei maisto įsigijimo būdus. Jo manymu, aprūpinimo maistu užtikrinimas yra apibrėžiamas kaip galimybė visiems žmonės bet kuriuo metu gauti pakankamai maisto aktyviam, sveikam gyvenimo būdui bei apima bent jau minimalų: a) maistiniu požiūriu tinkamą ir saugų maisto prieinamumą; b) galimybę įgyti maisto socialiai priimtinais būdais (pvz., nesinaudojant maisto tiekimo pagalba, vagiant ar kitais būdais). Garret, Ruel (1999) ir Hemelin et al. (2008) teigia, jog dauguma namų ūkių kaip būtinas apsirūpinimo maistu užtikrinimo sąlygas nurodo didesnes pajamas arba geresnę ekonominę prieigą prie maisto. Garret ir Ruel (1999) teigimu, aprūpinimo maistu užtikrinimas priklauso nuo to, ar namų ūkis turi pakankamai pajamų įsigyti maisto esamomis kainomis, ar turi pakankamai žemės ir kitų išteklių maisto produktams užauginti. Pomerleau, et al. (2001), nusakydamas individualų aprūpinimo maistu užtikrinimo lygį, pateikia Pasaulinės sveikatos organizacijos (angl. World Health Organization) aprūpinimo maistu užtikrinimo apibrėžimą, kuris apima kiekio, kokybės bei maisto įvairovės aspektus. Autorius nurodo, jog aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoka reiškia, kad visi žmonės turi galimybę bet kuriuo metu pakankamam prieinamumui maisto, apimant kiekį, kokybę bei maisto įvairovės aspektus. Radimer (2002) teigimu individualiu lygiu aprūpinimo maistu užtikrinimas yra nusakomas, kaip pakankamas energijos suvartojimas, pakankamas maistinių medžiagų kiekio suvartojimas, nepritekliaus jausmo arba apriboto pasirinkimo nebuvimas, ir normalus valgymo būdas. Nyariki ir Wiggins (1997) nurodo, jog individualiu lygiu asmuo yra aprūpintas maistu, jeigu jis turi galimybes jo nuolat įsigyti, tam, kad galėtų užsitikrinti sveiką gyvenimą. Autoriai Escamilla ir Correa (2008) ypač smulkiai žvelgia į individualų aprūpinimo maistu užtikrinimą. Jie teigia, jog aprūpinimo maistu užtikrinimas yra mitybos užtikrinimo procesas, kuris gali būti suprantamas organizmo lygyje (individualiame lygyje), t.y. aprūpinimo maistu užtikrinimas bus pasiektas, kai ląstelės, audiniai ir organai, kurie sudaro žmogaus kūną, bus tinkamai maitinami. Aprūpinimo maistu užtikrinimas apima mitybos užtikrinimo ir sveikatos užtikrinimo sąvokas kartu. Nagrinėjamas terminas aprūpinimo maistu užtikrinimas (angl. food security), yra gretinamas, lyginamas ar netgi tapatinama su terminu maisto sauga (angl. food safety). Aprūpinimo maistu užtikrinimas dažniausiai apibrėžiama kaip reiškinys, kai kiekvienas žmogus, bet kuriuo metu, tiek fiziškai, tiek ekonomiškai gali gauti užtektinai saugių ir maistingų maisto produktų, tinkamų sveikam ir aktyviam gyvenimui (Rome Declaration, 1996). O maisto sauga yra mokslinė disciplina, apibūdinti maisto ir maisto produktų apdirbimą, tvarkymą, priežiūrą, paruošimą ir saugojimą tokiu būdu, kad būtų išvengta užteršimo ir per maistą plintančių ligų (Satin, M. 2008). Kitaip tariant, aprūpinimo maistu užtikrinimas tai prieiga ir galimybės įsigyti bei apsirūpinti pakankamai saugiais maisto produktais, o maisto saugos terminas įvardina maisto kokybės, maisto tvarkymo, rizikos sveikatai aspektus. Gani ir Prasad (2007) teigimu aprūpinimo maistu užtikrinimas siejasi su maisto sauga, nes maisto tiekimas bus nepakankamas, jei namų ūkiai negalės įsigyti pakankamai kokybiško maisto. Galima teigti, kad aprūpinimo maistu užtikrinimas yra platesnė sąvoka nei maisto sauga. Maisto sauga gali būti tapatinama su maisto kokybe, tuo tarpu aprūpinimo maistu užtikrinimas siejasi su namų ūkio galimybėmis įsigyti tinkamos kokybės maisto. Vitunskienė (2009) ir Talukder (2005) pastebi, jog aprūpinimo maistu užtikrinimo koncepcija taip pat lyginama ir su statistiniu šalies apsirūpinimo maisto produktais rodikliu (angl. self-sufficiency). Užsienio autoriai Becker (2001) ir Thomson su Metz (1998) savarankišką apsirūpinimą maistu apibrėžia kaip nepriklausomumą nuo kitų, sugebėjimą apsirūpinti maistu savais turimais ištekliais. Savarankiškas apsirūpinimas maistu parodo valstybės galimybes patenkinti savo maisto poreikius vien tik iš vidaus gamybos (Talukder, 2005). Aprūpinimo maistu užtikrinimo koncepcija yra platesnė nei savarankiško apsirūpinimas maistu koncepcija, nes aprūpinimo maistu užtikrinimas apima visas galimybes siekiant įsigyti bei apsirūpinti pakankamai saugiais maisto produktais, įskaitant ir maisto importą. Koncepcija aprūpinimo maistu užtikrinimas atsirado apie 1970 metus (Smith ir kt., 1992). Laiku bėgant požiūriai į šią koncepcia kito nuo pakankamos maisto pasiūlos iki saugaus maisto ir subalansuotos mitybos (1 pav.). XX a. 8 dešimtmetyje aprūpinimo maistu užtikrinimas buvo vertinamas kaip pakankama maisto pasiūla arba kaip teigiamas žemės ūkio produkcijos prekybos balansas (Vitunskienė, 2009). Aprūpinimo maistu klausimas buvo nagrinėjamas nacionaliniu ir globaliniu mastu. Šiame laikotarpyje esminis dėmesys buvo skiriamas stabilios pasiūlos išlaikymui ir atsargų kaupimui atskirose valstybėse ir visame pasaulyje (United Nations, 1975).

14 14 Mastas Globalus ir nacionalinis Namų ūkio ir individualus Individualus Požiūris Pakankama maisto pasiūla Maisto prieinamumas Saugus maistas ir subalansuota mityba Laikotarpis XX a. 8 dešimtmetis XX a. 9 dešimtmečio vidurys XX a. 10 dešimtmečio vidurys 1 pav. Aprūpinimo maistu užtikrinimo koncepcijų raida (sudaryta autorės) XX a. 9 dešimtmečio viduryje buvo suvokta, kad maisto pasiūla nėra tinkamas aprūpinimo maistu užtikrinimo vertinimo rodiklis namų ūkių ir individo požiūriais (Marek, 1992). Buvo pastebėta, jog nors ir maisto pasiūla stabilizavosi, tačiau badas ir prasta mityba išliko m. maisto ir žemės ūkio organizacija aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoką išplėtė ją papildydama maisto prieinamumo aspektu. Aprūpinimo maistu užtikrinimas reiškė, kad visi žmonės bet kuriuo metu turi turėti tiek fizinį, tiek ekonominį priėjimą prie maisto, kurio jiems reikia. Nors mokslinėje literatūroje aprūpinimo maistu užtikrinimas vis dar siejama su maisto pasiūla, tačiau Marek (1992) teigimu, yra įrodyta, kad maisto pasiūla yra tik vienas aprūpinimo maistu užtikrinimo elementų. XX a. 10 dešimtmečio viduryje aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoka pasipildė saugaus maisto ir subalansuotos mitybos aspektais. Šiuo laikotarpiu aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoka apėmė ne tik maisto pakankamumą ir prieinamumą prie jo, bet ir maisto sudėtį ir mitybos poreikius (Clay, 2002). Tai reiškė, jog žmonės turi fizinę, socialinę ir ekonominę galimybę pakankamai valgyti saugius ir maistingus maisto produktus. Pasaulio aprūpinimo maistu užtikrinimo komitetas (angl. The Committee on World Food Security) 1980 m. aprūpinimo maistu užtikrinimą pripažinimo trišale koncepcija, kuri apima tris dimensijas: tinkamumo, prieinamumo, stabilumo (Trade reforms, 2003). Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) siūlo, aprūpinimo maistu koncepciją apibrėžti tokiomis trimis dimensijomis kaip: tinkamumo, prieinamumo ir naudojimo (Trade reforms, 2003). Hahn (2000) remdamasis dabartiniu metu plačiai pripažįstama 1996 m. Pasaulio viršūnių susitikime maisto klausimais apibrėžta sąvoka aprūpinimo maistu užtikrinimas egzistuoja, kai visi žmonės bet kuriuo metu turi tiek fizinį, tiek ekonominį priėjimą prie pakankamo, saugaus ir maistingo maisto, kuris tenkina jų mitybos poreikius, reikalingus sveikam ir aktyviam gyvenimui, išskiria keturias tokias aprūpinimo maistu dimensijas: maisto buvimas, priėjimas prie maisto, maisto panaudojimas ir stabilumas. Įvertinus skirtingų autorių (Hahn, 2000; Clay, 2002; Escamilla; Correa, 2008; Radimer, 2002; Trade reforms, 2003) nuomones buvo pastebėta, jog kiekvienas autorius aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvokai apibrėžti taiko tas pačias, o kai kuriais atvejais netgi visiškai skirtingas dimensijas. Susisteminus autorių apibrėžimuose naudojamas aprūpinimo maistu užtikrinimo dimensijas, buvo nustatytos dažniausiai naudojamos dimensijos (2 pav.). Aprūpinimo maistu užtikrinimo dimensijos Maisto buvimas Prieinamumas Tinkamumas Panaudojimas Platinimas Stabilumas Subalansuota mityba 2 pav. Aprūpinimo maistu užtikrinimo dimensijos (sudaryta autorės)

15 15 Jungtinių Valstijų Žemės ūkio departamentas (USDA) aprūpinimo maistu užtikrinimą vertina dviem aspektais prieinamumo ir platinimo (United Nations, 1975). Escamilla, Correa (2008), Hahn (2000), Clay (2002) ir Radimer (2002) aprūpinimo maistu užtikrinimo dimensijas sieja su aprūpinimo maistu užtikrinimo lygiais. Jie aprūpinimo maistu užtikrinimą aiškina atskirais lygiais. Pasak Hahn (2000) nacionaliniu lygiu nurodomos 4 aprūpinimo maistu užtikrinimo dimensijos: tinkamumo, prieinamumo, stabilumo ir panaudojimo, o pagal Clay (2002) ir Radimer (2002) namų ūkio ar individualiu lygiu atsiranda dar ir subalansuotos mitybos dimensija. Aprūpinimo maistu užtikrinimas yra įvairialypė sąvoka, kuri autorių yra apibrėžiama ir aiškinama įvairiai. Vienu atveju aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoka yra aiškinama kaip galimybė gauti pakankamą maisto tiekimą pasauliniu bei nacionaliniu lygiu (Ballenger, Mabbs-Zeno, 1992; United Nations, 1975; Vitunskienė, 2009); kitu atveju sąvoka siejama su subalansuota mityba ir gerove (Clay, 2002; Radimer, 2002). Tačiau visi autoriai sutinka su tuo, jog pirmiausiai buvo ištirtas nacionalinis aprūpinimo maistu užtikrinimo lygis, o tik po to pradėtas analizuoti ir vertinti namų ūkio ir individualus lygiai. Išvados 1. Požiūriai į apsirūpinimo maistu užtikrinimą yra skirtingi, tačiau dauguma autorių sutinka, jog apsirūpinimo maistu užtikrinimas yra galimybė visiems žmonės bet kuriuo metu gauti pakankamai kokybiško maisto. 2. Apsirūpinimo maistu užtikrinimą galima apibrėžti tam tikru lygiu globaliu, nacionaliniu, namų ūkio ir individualiu. Svarbiausias yra individualus apsirūpinimo maistu užtikrinimo lygis, nes jis nusako individo aprūpinimo maistu užtikrinimą, atsižvelgiant į kiekį, kokybę bei maisto įvairovę. 3. XX a. 8 dešimtmetyje aprūpinimo maistu užtikrinimas buvo vertinamas kaip pakankama maisto pasiūla, o XX a. 9 dešimtmetyje kaip pakankamas maisto prieinamumas. XX a. 10 dešimtmečio viduryje aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoka dar pasipildė saugaus maisto ir subalansuotos mitybos aspektais. 4. Nacionaliniu lygiu aprūpinimo maistu užtikrinimas įvardinamas 4 dimensijomis tinkamumo, prieinamumo, stabilumo ir panaudojimo, o namų ūkio ar individualus lygis apima dar ir subalansuotos mitybos dimensiją. Literatūros sąrašas 1. BALLENGER, N; MABBS-ZENO, C Treating food security and food aid issues at the GATT BECKER, K. H Food balance sheets: a handbook [interaktyvus]. Rome: Food and Agriculture Organization of the United Nation. [žiūrėta 2012 m. vasario 13 d.]. Prieiga per internetą: < 3. CLAY, E Food Security: Concepts and Measurement. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. vasario 2 d.]. Prieiga per internetą: < 4. ENSHAYAN, K Local fodd, local security. Cambridge journal. UK, p ESCAMILLA, P. R. AND CORRÊA, S. A. M Food insecurity measurement and indicators. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. sausio 12 d.]. Prieiga per internetą: < 6. EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETAS Nuomonė dėl prekybos ir apsirūpinimo maistu. [interaktyvus]. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. [žiūrėta 2012 m. sausio 27 d.]. Prieiga per internetą:< 5C%5Cisis%5Cdfs%5Cesp_public%5Cces%5Crex%5Crex273%5CLT%5CCES _FIN_AS_LT.doc+EUROPOS+EKONOMIKOS+IR+SOCIALINI%C5%B2+REIKAL%C5%B2+KOMITETAS Prekyba+ir+apsir%C5%ABpinimas+maistu.&cd=2&hl=lt&ct=clnk&gl=lt>. 7. GANI, A.; PRASAD, B. CH Food security and human Development. International Journal of Social Economics, Vol. 34, No. 5, p GARRETT, J.L.; RUEL, M.T Are determinants of rural and urban food security and nutritional status different? Some insights from Mozambique. World Development, Vol. 27, No. 3, p HAHN, H Conceptual Framework of Food and Nutrition Security. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. vasario 2 d.]. Prieiga per internetą: < >. 10. HEMELIN, A. M.; MERCIER, C.; BEDARD, A Perception of needs and responses in food security: divergence between households and stakeholders. Public Health Nutrition: 11(12), P

16 HENDRIKS, S. L The challenges facing empirical estimation of household food (in)security in South Africa // Development Southern Africa Vol. 22, No MAREK, T Ending malnutrition: Why increasing income is not enough. World Bank Africa Technical Department, Technical Working Paper No. 5. Washington, DC: World Bank. 13. MCMICHAEL, P The impact of globalisation, free trade and technology on food and nutrition in the new millennium. Proceedings of the Nutrition Society, 60, p POMERLEAU, J., et al Food security in the Baltic Republics. Public Health Nutrition: 5(3), p RADIMER, K. L., Measurement of household food security in the USA and other industrialised countries. Public Health Nutrition ( ) Volume 5(6A), p RICHES, G Hunger, food security and welfare policies: issues and debates in First World societies. Proceedings of the Nutrition Society 56, p Rome Declaration on Worlds Food Security [interaktyvus]. World Food Summit. [žiūrėta 2012 m. sausio 27 d.]. Prieiga per internetą: < 18. SATIN, M Food Alert: The Ultimate Sourcebook for Food Safety. Facts on Life. English: Checkmark Books. 19. SMITH, L. C Keynote Paper: The use of household expenditure surveys for the assessment of food insecurity // Measurement and Assessment of Food Deprivation and Undernutrition. Rome: FAO. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. vasario 16 d.]. Prieiga per internetą: < >. 20. SMITH, M.; POINTING, J; MAXWELL, S Household Food Security: Concepts and Difinitions An Annotated Bibliography., p NYARIKI, D.M.; WIGGINS, S Household food insecurity in sub-saharan Africa: lessons from Kenya. British Food Journal, No. 99/7, p TALUKDER, R. K Food Security, Self-sufficiency and Nutrition Gap in Bangladesh. The Bangladesh Development Studies. Vol. XXXI, September-December 2005, Nos. 3 and THOMSON, A.; METZ, M Implications of Economic Policy for Food Security: A Training Manual. [interaktyvus]. Rome: Food and Agriculture Organization. [žiūrėta 2012 m. vasario 16 d.]. Prieiga per internetą: < 24. Trade Reforms and Food Security Food and Agriculture Organization of the United Nations. Rome. 25. United Nations Report of the World Food Conference Rome 5-16 November [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. vasario 13 d.]. Prieiga per internetą: < VITUNSKIENĖ, V Apsirūpinimo maistu (ne)užtikrinimas Lietuvoje. Europos Sąjungos parama : nauji iššūkiai ir inovacijos žemės ir maisto ūkiui: tarptautinė konferencija. Vilnius. Summary The Analysis of Approaches to Food Security Food security has become an important aim in many countries. Although the concept of food security emerged only three decades ago, when it was realized that not only a reduction of yield is caused the hunger, but also the lack of resources, which are needed to produce or obtain food, it is focused a lot of attention in the scientific foreign literature. But food security is a broad concept, which is defined and interpreted in different ways. Therefore, this article aim is to analyze and structure the attitudes to food security. In one case, the concept of food security is interpreted as the availability of adequate food supplies in the global and national level; otherwise the concept is associated with a balanced nutrition and welfare. Food security identifies four dimensions in the national level: availability, access, stability and recovery, and household or individual level include the dimension of a balanced nutrition. However, most authors agree that concept of food security implies that all people have access at all times to sufficient affordable food, in terms of quantity, quality and diversity, for an active healthy life. Mokslinio darbo vadovas: lekt. Vytautas Vaznonis (Aleksandro Stulginskio universitetas)

17 EKOLOGINĮ ŪKININKAVIMĄ SKATINANTYS IR RIBOJANTYS VEIKSNIAI LIETUVOJE Viktorija Beinoraitė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 17 Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje intensyvinant žemės ūkį, vis daugiau buvo naudojama cheminių medžiagų. Šitaip buvo suindustrinamas augalų, gyvulių auginimas, todėl pakito jų natūralios savybės. Taip ūkininkaujant mažinama gamtoje egzistuojanti mikro ir makro organizmų įvairovė, užteršiamas dirvožemis, paviršiniai ir gruntiniai vandenys. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vis daugiau šalies ūkininkų apsisprendžia ūkininkauti ekоlogiškai. Priežastys labai įvairios: vienus šis ūkininkаvimo būdas patraukia tuo, kad tampa vis pоpuliaresnis visame pasaulyje, kitus kad didėja ekologiškai išaugintų produktų paklausa, nеmaža dalis ūkininkų susidomi solidžiomis subsidijomis. Lietuvoje apie penkiuose procentuose dirbamų žemių ūkininkaujama ekologiškai. Tai nėra maža dalis: ji rodo, kad turime nemažai šalies ūkininkų, propaguojančių ekologinį ūkininkavimą. Bet ekologiški produktai kažkodėl niekaip netampa kasdienybe. Kita vertus, galbūt pokyčiai vyksta, tačiau mes nesekame jų raidos. Konkretų gamintoją, pasirenkant gamybos būdą, veikia daug išorinių ir vidinių veiksnių. Tyrimo tikslas identifikuoti ekologinį ūkininkavimą Lietuvoje skatinančius ir ribojančius vidinius ir išorinius veiksnius. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: - išskirti ekologinio ūkininkavimo veiksnių klasifikavimo tipus ir požymius; - nustatyti ekologinį ūkininkavimą skatinančius ir ribojančius vidinius veiksnius; - identifikuoti ekologinį ūkininkavimą skatinančius ir ribojančius išorinius veiksnius. Tyrimo metodai siekiant identifikuoti ekologinio ūkininkavimo Lietuvoje veiksnius, naudoti bendramoksliniai tyrimo metodai: loginė, sisteminė ir palyginamoji analizė, grafinis vaizdavimo būdas. Rezultatai Ūkininkų apsisprendimui vystyti ar nevystyti ekologiškų produktų gamybą įtakos gali turėti daug veiksnių. Anot V. Skulskio (2009), pastarieji gali būti įvairiai grupuojami ir nevienodai svarbūs atskiroms ūkininkų grupėms, suklasifikuotoms pagal skirtingus socialinius ir ekonominius požymius. Tyrėja S. Padel (2001), koncentruodamasi į ekologiškai ūkininkaujančiųjų motyvaciją ir tyrinėdama ūkininkams įtaką darančius veiksnius, juos sugrupavo į grupes ir kelis pogrupius (1 lentelė). 1 lentelė. Ekologinio ūkininkavimo veiksniai (sudaryta autorės pagal Padel, 2001) Asmeniniai veiksniai Ūkio veiksniai Išoriniai veiksniai - asmeninės charakteristikos - ūkio ištekliai - didesnės pajamos - žinios apie ekologinį ūkininkavimą - institucinė pagalba (finansinė parama) - asmeninės nuostatos Šias veiksnių grupes ji pagrindė remdamasi įvairiomis studijomis bei jų analize ir asmeniniais tyrimais. Pirmąsias dvi veiksnių grupes ūkininkas gali daugiau ar mažiau valdyti, o trečiosios grupės išoriniams veiksniams jis negali daryti realios įtakos arba tokios galimybės yra menkos. R. Gasson (1973) ekologinio ūkininkavimo veiksnius suklasifikavo į keturias grupes:

18 18 priemonės, siekiant gauti pakankamas pajamas normalias darbo sąlygas ir aplinką, užtikrinti verslo plėtrą ir saugumo jausmą; socialinės vertybės šeimos tradicijos ir jų tąsa, prestižas, priklausymas tam tikrai bendruomenei, geras bendravimas su darbuotojais; saviraiškos formos ūkininkaujant pasididžiavimas, pasitenkinimo jausmas ir kūrybiškumas; vidinės vertybės pomėgiai, natūralus gyvenimo būdas, mėgstamas darbas ir procesų valdymas. Nagrinėdamas veiksnius, turinčius įtakos apsisprendimui ūkininkauti ekologiškai, V. Skulskis (2009) juos klasifikuoja taip: išoriniai veiksniai, susiję su valdžios priimamais sprendimais, įgaliotų valstybės institucijų veikla ir pan.; išoriniai veiksniai, susiję su rinka; vidiniai veiksniai, susiję su specifinėmis ūkio savybėmis; vidiniai veiksniai, susiję su asmenybe ūkininkaujančiojo asmeninės charakteristikos ir nuostatos. Nagrinėdami veikiančias ūkininkavimo sistemas, J. Dixon, A. Gulliver ir D. Gibbon (2001) veiksnius, darančius joms įtaką, suskirstė į išorinius ir vidinius. Išoriniams jie priskyrė gamybos priemonių ir išaugintų/pagamintų produktų rinkas, valdžios nustatomas žemės ūkio politikos priemones, valstybės institucijų veiklą, viešąsias gėrybes ir informacinį aprūpinimą. Vidinių veiksnių apibrėžtis yra labiau problematiška, nes šiai veiksnių grupei priskirti naudojamų technologijų, specializacijų ir išteklių veiksniai iš dalies siejasi. Technologiniu požiūriu tai galėtų būti žemės ūkio paslaugos, kurias galima įsigyti arba atlikti pačiam ūkininkui; ūkininko galimybės dalį darbo dienos dirbti ne ūkyje (ypač smulkiems ūkininkams); išteklių požiūriu veikianti kreditavimo sistema (galimybės gauti papildomų finansinių išteklių), specialios žinios. Išanalizavus daugelio autorių nuomonę, galime teigti, kad ekologinio ūkininkavimo vystymuisi įtakos turi įvairūs veiksniai. Jų atliktas veiksnių grupavimas sudaro prielaidas nusistatyti šiame darbe analizuojamų veiksnių klasifikaciją, juos suskirstant į išorinius ir vidinius (1 pav.). Išoriniai veiksniai nepriklauso nuo ūkininkaujančiųjų ir susiję su kintančia žemės ūkio politika, viešosiomis gėrybėmis ir informaciniu aprūpinimu, vidiniai priešingai, susiję su ūkininkaujančiojo asmenybe ir jo ūkio ištekliais. Vidiniai veiksniai Išoriniai veiksniai EKONOMINIAI ūkio ištekliai INFORMACINIAI informacija EKONOMINIAI rinka MENTALINIAI ūkininkaujančiojo asmenybė TECHNOLOGINIAI žemės ūkio paslaugos dalinis užimtumas POLITINIAI politikos priemonės valdžios sprendimai APLINKOSAUGINIAI INSTITUCINIAI institucijų veikla 1 pav. Ekologinio ūkininkavimo veiksnių klasifikacija (sudaryta autorės) Susidomėjimas ekologiniu ūkininkavimu Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, yra didelis. Viena iš pagrindinių tokio reiškinio priežasčių didelė, siekianti maksimalias reglamente numatytas sumas, ES parama. Tai vienas iš ekologinį ūkininkavimą skatinančių išorinių veiksnių. Kaip pastebi V. Skulskis ir kt. (2006), iki šalies įstojimo į Europos Sąjungą ūkininkai, ūkininkavę ekologiniu būdu, buvo pagal išgales valstybės remiami m.

19 19 parama ypač padidėjo. Tačiau pastebimos ir neigiamos tendencijos, kai dalis ūkininkų tapo labiau suinteresuoti gaunama parama nei ekologiniu ūkininkavimu. Galima daryti prielaidą, kad labai padidėjusi parama ekologiniams ūkiams paskatino didinti ekologinės gamybos plotus. Po to, kai 2007 m. Lietuvoje buvo sugriežtintos ekologinės gamybos ūkių rėmimo sąlygos, o paramos dydžiai hektarui sumažėjo, žemdirbių noras imtis šios žemės ūkio srities gerokai priblėso. Mat taip lengvai, kaip buvo anksčiau, gauti tūkstantines išmokas jau nebegalima. Ekologinės žemdirbystės mūsų šalyje pradininkai, ideologai ir puoselėtojai stebi slopstantį ūkininkų aktyvumą. R. Abugelio (2008) nuomone, ekologinis ūkininkavimas yra verslas, todėl natūralu, kad išmokos yra labai svarbus veiksnys. Autorius mano, kad imtis draugiškesnio gamtai ūkininkavimo skatina ir kitos priežastys. Tai noras tausoti savo gyvenamąją aplinką, didėjanti produktų paklausa ir vartotojų pasitikėjimas, plačios eksporto galimybės, kiek didesnė produktų kaina. Šis veiksnys yra labai svarbus, tačiau nėra vienintelis, skatinantis tokį gamybos būdą. Vienas iš skiriamųjų ekologinio ūkininkavimo bruožų yra tas, kad ūkininkai privalo laikytis ekologinio žemės ūkio taisyklių, o auginamiems produktams turi būti taikomas kilmės sertifikavimo procesas. Tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų ženklu. Tai užtikrina aukštesnę produktų kokybę, palengvina jų atpažinimą rinkoje. Ekologinio ūkininkavimo vystymąsi ribojantis veiksnys, kaip pažymi B. Krissoff (1998), V. Skulskis, V. Vitunskienė (2008), yra reikalavimas kasmet sertifikuoti gamybos procesą ir produktus, o tai atlikti dalis ūkininkų ar perdirbimo, produktų paruošimo, prekybos įmonių ar ūkių neturi finansinių galimybių. Dar didesni sunkumai iškyla ekologiškus produktus eksportuojant, kai sertifikavimas būtinas siekiant patvirtinti, jog laikomasi standartų, nustatytų įvairių užsienio prekybos partnerių. Ši problema ypač aktuali ekologiškų produktų gamintojams silpnos ekonomikos šalyse, kur dažnai nėra įsteigtų gamybos procesą kontroliuojančių vietos nepriklausomų sertifikavimo įstaigų (Krissoff, 1998). Ekologiškai ūkininkaujantys dėl žemės ūkio produktų gamybos technologinių ypatumų gauna mažesnius derlius, ne visi produktai yra geros prekinės išvaizdos, be to, tam tikri technologiniai aspektai reikalauja didesnių žmogaus ir technikos darbo sąnaudų. Dėl to ekologiškai ūkininkaujantys, ypač pereinamajame iš tradicinio į ekologinį ūkininkavimą etape, patiria ekonominių nuostolių. Ekologiškų produktų rinka ir jos ekonominė konjunktūra Lietuvoje kol kas nėra palanki, tokio ūkininkavimo plėtojimo problemas pripažįsta ir kiti mokslininkai bei tyrėjai (Čiulevičius, Kirstukas, Kripaitis, 2007). Išsivysčiusių šalių vartotojai sutinka mokėti didesnę kainą už ekologiškus produktus, kadangi suvokia jų naudą sveikatai bei aplinkai. Bet pardavimus vis dėlto riboja aukštos kainos ir sudėtingesnis jų įsigijimas (ekologiškų produktų galima įsigyti ne visur). Kai kaina auga, vartotojų, sutinkančių ją mokėti, mažėja, nes neekologiški produktai pigesni. Ekologiški produktai išsivysčiusiose ES šalyse mažmeninio pardavimo tinkle yra vidutiniškai nuo 10 iki 50 proc. (kai kuriais atvejais net iki proc.) brangesni už neekologiškus. Aukštesnes kainas dažnai lemia išlaidos biologinėms kovos su ligomis ir kenkėjais priemonėms. Didesnės kainos kompensuoja ūkininkams žemės tvarkymo, dirvožemio, vandens ir oro užterštumo bei žalos žmonių sveikatai mažinimo, didesnes darbo jėgos, laikymo bei transportavimo išlaidas, tikrinimo ir sertifikavimo mokesčius (Laužadis, 2003). Kaip pastebi V. Skulskis, V. Vitunskienė (2008), ekologinis ūkininkavimas, kaip gamybos būdas, yra ne tik vadybos sistema, bet ir tam tikra gyvenimo filosofija, susiformavusių gyvenimo nuostatų laikymasis. Dėl to neišvengiamai reikia nagrinėti vidinius veiksnius, sąlygojančius gamintojų apsisprendimą pasirenkant ūkininkavimo būdą. Analizuojant asmeninius veiksnius negalima pamiršti ir tam tikrų asmeninių charakteristikų bei bruožų, kurie turi ar gali turėti tam tikros įtakos pasirenkant ekologinį ūkininkavimą kaip tolesnę ekonominę veiklą kaimo vietovėse. Ekologinis žemės ūkis Lietuvoje turi savo silpnąsias puses, pvz., lėtai diegiamos pažangios ekologinės gamybos technologijos. Ekologinės gamybos ūkiai neturi tinkamos žemės ūkio technikos. Ūkininkai vis dar neturi pakankamai ekologinio ūkio technologijų ir vadybos žinių, šią problemą būtų galima išspręsti keičiant bei tobulinant studijų programas aplinkosaugos srityje (Liepienė, 2006). O. Musshoff ir N. Hirschauer (2008), tyrinėdami Vokietijoje ir Austrijoje priežastis, lėtinančias ekologinės gamybos būdo plėtrą, nustatė, kad technologinės inovacijos yra gana greitos, tačiau ūkininkai retai skaičiuoja reikalingų investicijų dydį bei jų atsiperkamumą, sietiną su tokiu esminiu pokyčiu ūkyje.

20 20 Siekiant išsiaiškinti vidinius veiksnius, lemiančius ūkininkų sprendimą dėl ekologinio gamybos būdo. V. Skulskis ir V. Vitunskienė (2008) atliko tyrimą ir nustatė, kad dauguma apklaustųjų ūkininkų į ekologinį ūkininkavimo būdą žiūri kaip į šeimos tradicijų tąsą ir savo gyvenimą sieja su kaimo bendruomene, ekologinį ūkininkavimą vertina kaip ekonominę veiklą, duodančią tam tikrą naudą, ūkininkai labiausiai akcentuoja gaunamas didesnes pajamas ir su jomis sieja savo poreikių patenkinimo užtikrinimą. S. Padel (2005) atliko tyrimą, kuriame buvo apklausti penkių Europos šalių ūkininkai, siekiant išsiaiškinti vidinius veiksnius, lemiančius ūkininkų sprendimą dėl ekologinio gamybos būdo. Tyrimų rezultatai buvo gana įvairūs pagal šalis (2 lentelė). 2 lentelė. Atskirų šalių ūkininkų ekologinį ūkininkavimą skatinantys vidiniai veiksniai (sudaryta autorės pagal Padel, 2005) Šalys Austrija Italija Olandija Šveicarija Jungtinė Karalystė Veiksniai - laisvė nuo GMO; - maisto kokybė; - sveikata - aplinkosauga; - darnus vystymasis; - produktų kokybė; - darbo sąlygos be cheminių medžiagų - darnus vystymasis; - gyvenimo ir darbo aplinka; - asmeninė laisvė; - socialiniai motyvai - darnus vystymasis, tolygus sistemų vystymasis ir procese dalyvaujančių partnerių; - socialinis bendradarbiavimas - nepritarimas tradiciniam gamybos būdui; - asmeninė sveikata bei artimųjų sveikata,įskaitant ateinančias kartas; - asmeniniai pokyčiai Užsienio mokslininkai I. Takacs, E. Takacs-Gyorgy ir Z. Jarasi (2003) pastebi, kad ūkininkai, norėdami pakeisti tradicinį gamybos būdą į ekologinį, pirmiausia turi pakeisti savo nuostatas, išmokti tokiam gamybos būdui pritaikytus metodus bei technologijas ir tik tada pertvarkyti savo ūkių technines bazes. Jungtinėje Karalystėje, išnagrinėję pirmo ekologinių ūkių surašymo rezultatus, M. Green ir G. Maynard (2006) padarė išvadą, kad ekologinis ūkis sukuria 32 proc. daugiau darbo vietų nei tradicinis. Jų vertinimu, jei visi šalies ūkininkai pereitų prie ekologinio ūkininkavimo, darbo vietų skaičius ūkiuose padidėtų 93 tūkst. Nagrinėdamas gyvūnų gerovės klausimus Švedijos ekologiškai ūkininkaujančių kiaulių augintojų ūkiuose, V. Lund (2002) priėjo išvados, kad ekocentristinė etika sudaro etinį pagrindą ūkininkauti ekologiškai. Ekologinis ūkininkavimas per paskutinius 20 metų daugelyje išsivysčiusių šalių vis daugiau įgauna modernaus ūkininkavimo bruožų, t. y. tampa labiau intensyviu, naudojamos tam pritaikytos modernios technologijos, mokslo darbuotojai intensyviai ieško naujų sprendimų. Apibendrinant galima teigti, jog ekologinis ūkininkavimas ne tik teigiamai veikia vartotojų sveikatą bei gamtą, bet ir sukuria naujų užimtumo galimybių ūkininkavimo, perdirbimo, paslaugų sektoriuose. Išvados 1. Ekologinio ūkininkavimo veiksniai gali būti skirstomi į išorinius ir vidinius. Išoriniai veiksniai nepriklauso nuo ūkininkaujančiųjų ir susiję su kintančia žemės ūkio politika, viešosiomis gėrybėmis ir informaciniu aprūpinimu, vidiniai priešingai, susiję su ūkininkaujančiojo asmenybe ir jo ūkiu. 2. Pagrindiniai ekologinį ūkininkavimą skatinantys išoriniai veiksniai tai finansinė parama, didėjantis ekologiškų produktų poreikis. Nežiūrint to, kad ekologiški produktai yra brangesni, pastaruoju metu vis daugiau vartotojų yra pasirengę sumokėti aukštesnę kainą, kad būtų garantuoti dėl produktų kokybės ir saugumo. Tuo tarpu ekologinio ūkininkavimo vystymąsi ribojantys išoriniai veiksniai yra reikalavimas kasmet sertifikuoti gamybos

21 21 procesą ir produktus, o tai atlikti dalis ūkininkų ar perdirbimo, produktų paruošimo, prekybos įmonių ar ūkių neturi finansinių galimybių. 3. Svarbiausi ekologinį ūkininkavimą skatinantys vidiniai veiksniai yra kokybiškas ir saugus maistas, aplinkosauga, gyvūnų gerovė, inovacinė veikla, šeimos tradicijos, asmeninės savybės. Tačiau yra nemažai veiksnių, kurie stabdo ekologinio ūkininkavimo plėtrą, t. y. lėtai diegiamos pažangios ekologinės gamybos technologijos, ekologinės gamybos ūkiai neturi tinkamos žemės ūkio technikos, nesukurta ekologiškų produktų realizavimo sistema, tinkama infrastruktūra, ūkininkai vis dar neturi pakankamai ekologinio ūkio technologijų ir vadybos žinių. Literatūros sąrašas 1. ABUGELIS, R Ekologinis ūkis: kokiu keliu sukama? [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. birželio 5 d.]. prieiga per internetą: < php?id=1208>. 2. ČIULEVIČIUS, J.; KIRSTUKAS, J.; KRIPAITIS, R Tausojančio ūkininkavimo plėtojimo Šiaurės Lietuvos karstiniame regione ekonominės prielaidos. Žemės ūkio mokslai, Nr. 14. Vilnius: LMA. 3. DIXON, J.; GULLIVER, A.; GIBBON, D Farming systems and their characteristics. In: Hall, M. (Ed.). Farming Systems and Poverty. Improving farmers livelihoods in a changing world. FAO and World Bank. 4. GASSON, R Goals and values of farmers. Journal of Agricultural Economics.Vol. 24. No GREEN, M.; MAYNARD, R The employment benefits of organic farming. Paper presented at What can organic farming deliver? COR. Heriot-Watt University, Edinburgh, September. 6. KRISSOFF, B Emergence of US organic agriculture can we compete // American Journal of Agricultural Economics. Vol. 80, No LAUŽADIS, Š Ekologinė žemdirbystė vakarų šalyje ir Lietuvoje. Ekoūkis: mokslas, gamyba, rinka, nr LIEPIENĖ, N Bendroji ţemės ūkio politika. Vilnius: VIKO. 9. LUND, V Ethics and animal welfare in organic animal husbandry: an interdisciplinary approach. Doctoral thesis, Swedish University of Agricultural Sciences, Department of Animal Environment and Health. 10. MUSSHOFF, O.; HIRSCHAUER, N Adoption of organic farming in Germanyand: an integrative dynamic investment perspective. Agricultural Economics PADEL, S Conversion to organic farming: a typical example of thediffusion of an innovation? Sociologia Ruralis, Vol. 41 No. 1. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. gruodžio 15 d.]. prieiga per internetą: < 12. PADEL, S D21: focus groupvidion of EU Regulation on Organic Agriculture. University of Wales, Aberystwyth UWA, UK. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. gruodžio 15 d.]. prieiga per internetą: < 13. SKULSKIS, V Ekologinio ūkininkavimo veiksnių modeliavimas. Daktaro disertacija. Kaunas: ISM. 14. SKULSKIS, V.; KAIRYTĖ, E.; ZEMECKIS, R Ekologinį ūkininkavimą skatinančių veiksnių vertinimas. Žemės ūkio mokslai, nr SKULSKIS, V.; VITUNSKIENĖ, V Ekologinio ūkininkavimo vidiniai veiksniai. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. LŽŪU. 16. TAKACS, I.; TAKACS-GYORGY, E.; JARASI, ZS Alternatives of Organic farming in Hungary According to Farm Structure and profitability of production. Acta Horticulturae, No Summary Promoting and Restricting Factors of Organic Farming in Lithuania In recent decades the world, as well as the intensification of agriculture in Lithuania, has been increasingly used in chemical. When Lithuania joined the European Union, more and more farmers in the country decides to go for organic farming. Lithuania is currently about 5 percent farmland farmed organically. This is not small part, it means that we have a number of local farmers, promoting organic farming. But organic food somehow does not become commonplace. On the other hand, the changes might take place, but we do not follow their own development. Specific brand, choosing the method of production, is affected of a large number external and internal factors. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Daiva Makutėnienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

22 PARAMOS ĮTAKOS JAUNŲJŲ ŪKININKŲ EKONOMINEI ELGSENAI TEORINIS POŽIŪRIS Lina Blockytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 22 Šiuo metu vis geriau suprantama, kad žemės ūkio veikla gali būti traktuojama ne tik kaip šeimos pragyvenimo šaltinis, bet ir kaip atskira verslo šaka, kuri palaiko šalies ekonomiką. Tačiau dažniausiai žemės ūkyje dirba vyresnio amžiaus žmonės, todėl norint, kad ši veikla nenutrūktų reikia aktyviai dominti jaunus žmones. Siekiant aktyvinti jaunus ir iniciatyvius žmones kurti ūkius yra teikiama Kaimo plėtros m. paramos priemonė Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas, kuri skatina ūkių įkūrimą ir palaiko jaunųjų ūkininkų pajamas. Pagal šią priemonę jaunieji ūkininkai gali gauti Europos Sąjungos (ES) paramą savo ūkio įkūrimui, tokiu būdu palengvindami reikiamų finansinių išteklių naštą. Tačiau teikiama parama gali daryti skirtingą įtaką jaunųjų ūkininkų ekonominei elgsenai, kuri priklausys nuo jaunojo ūkininko išsikelto tikslo. Nėra nustatyta, nuo ko priklauso jaunųjų ūkininkų elgsena, tačiau, kaip teigiama nagrinėtoje mosklinėje literatūroje (Hong, 2008), pagrindinis jų tikslas ekonominė nauda. Šią naudą jaunieji ūkininkai gali pasiekti vykdant tam tikras žemės ūkio veiklos sritis (investicinę, gamybinę ir aplinkos apsaugos) arba nagrinėjamas sritis derindami tarpusavyje. Ekonominė nauda ne tik užtikrina ūkio pajamas, bet ir skatina ūkio plėtrą ir technologinių inovacijų diegimą. Todėl, remiantis nagrinėta moksline literatūra, nustatyta kaip paramos įtaka sąlygoja jaunųjų ūkininkų ekonominę elgseną. Tyrimo tikslas apibendrinus ankstesnių tyrimų rezultatus parengti paramos įtakos jaunųjų ūkininkų ekonominei elgsenai modelį. Tyrimo objektas paramos įtaka jaunųjų ūkininkų ekonominei elgsenai. Tikslui pasiekti naudojami bendramoksliniai tyrimo metodai: sisteminė ir lyginamoji analizė, modeliavimo bei grafinio vaizdavimo metodai. Rezultatai Atlikta literatūros šaltinių analizė veda prie išvados, kad jaunųjų ūkininkų ekonominė elgsena gali priklausyti nuo trijų pagrindių sričių, tai investicinės, gamybinės bei aplinkos apsaugos, kurios taipogi gali būti derinamos tarpusavyje. Tačiau tam tikrais atvejais šios sritys negali būti atsietos viena nuo kitos, nes nuo vienos srities priklauso jaunojo ūkininko elgsena vykdant kitą sritį. Investicinė jaunųjų ūkininkų elgsena gali daryti įtaką gamybinei ir aplinkos apsaugos elgsenai, nes nuo turimų finansinių išteklių priklauso jaunojo ūkininko žemės ūkio veiklos pasirinkimas: ar jaunasis ūkininkas rinksis intensyvią, ar tausojančią veiklą. Aplinkos apsaugos elgsena skatina tausojantį žemės ūkį ir švarią aplinką, naudojant mažiau aplinkai kenksmingų medžiagų. Šiai elgsenai reikalingos didelės investicijos, tačiau ūkio gamybos efektyvumas - sumažėja. Tuo tarpu viena svarbiausių jaunojo ūkininko elgsenų yra gamybinė, nes kaip teigia Hong (2008), pagrindinis jų tikslas ekonominė nauda, kurią pasiekti galima intensyvinant žemės ūkio veiklą. Autorius pripažįsta, kad ūkininkų elgsenai didelę įtaką daro valdžios vykdoma politika. Valdžios institucijos, priimdamos teisės aktus ir keisdamos veiksnius, darančius įtaką ūkininkų elgsenai, tokius kaip paramos teikimas atskira veikla užsiimantiems ūkininkams, gali sustiprinti abipusį bendradarbiavimą ir pakelti žemės ūkio lygį. Nustatyta, kad jauniesiems ūkininkams teikiama parama, pagal priemonę Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas daro tiek tiesioginę, tiek netiesioginę įtaką jų elgsenai. Tiesioginė paramos įtaka pasireiškia plėtros skatinimu ar gamybos augimu, netiesioginė žemės ūkio veiklos kaip verslo pasirinkimu. Kaip minėta anksčiau, jaunųjų ūkininkų ekonominė elgsena gali būti orientuota pagal investicinę, gamybinę bei aplinkos apsaugos sritis. Šios sritys nagrinėjamos pagal tai, kaip jų priemonės (tiesioginės išmokos, technologinė pažanga, turimos ir gaunamos investicijos, vykdomos agrarinės aplinkosaugos priemonės, teikiama valstybės parama ir vykdoma kontrolė ir kt.), daro įtaką jaunųjų ūkininkų ekonominei elgsenai (1pav.).

23 23 1 pav. Ekonominės elgsenos sritys ir jų tarpusavio sąsajos Pirmoji nagrinėjama sritis - investicijos, nes jos itin svarbios ūkininkavimo pradžioje, juolab, kad jaunasis ūkininkas dažniausiai investicijų neturi, jas reikia pritraukti. Olsen ir Lund (2009) atlikta jaunųjų ūkininkų elgsenos analizė parodė, kad jaunieji ūkininkai gali būti suskirstyti į tris kategorijas: 1) vykdantys aukštą gamybą ir turintys dideles skolas investuoja į nekilnojamąjį turtą; 2) siekiantys išlaikyti plėtrą investuoja į žemę; 3) siekiantys gauti didesnes pajamas investuoja į naujus pastatus ar įrenginius. Bet kuriai pasirinktai investavimo krypčiai reikalingi finansiniai ištekliai. Pirmiausiai siekiama išnaudoti nuosavus finansus, tačiau dažniausiai jaunieji ūkininkai jų neturi, todėl naudojamos paskolos. Išskiriamos dviejų tipų paskolos: 1) skolos iš tėvų; 2) banko. Jaunieji ūkininkai geriausiai vertina skolas iš tėvų, nes tokio tipo skolos nereikalauja papildomų išlaidų ar sąlygų paskolos gavimui (Bliss et al., 2006). Tuo tarpu banko paskolos grindžiamos jaunojo ūkininko gebėjimu grąžinti skolą (Wrobel, 2010), vadinasi, jaunasis ūkininkas gali negauti visos reikalingos sumos norimoms investicijoms padengti. Taip pat bankui už teikiamą paskolą reikia mokėti palūkanas, o tėvams ne. Pasak Wrobel (2010), bankai tampa tam tikros programos įgyvendinimo kanalu, kurie suteikia jauniesiems ūkininkams bent dalį reikiamų investicijų. Būtent per bankus jaunieji ūkininkai gauna teikiamą paramą, pagal priemonę Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas. NEPAD-OECD (2011) investicijų iniciatyvos dokumentas bei Clarke, Morgan (2010) atlikta jaunųjų ūkininkų apklausa rodo, kad efektyvus žemės ūkio investicijų skatinimas padeda išryškinti pelningas investavimo galimybes ir didina teigiamą žemės ūkio įvaizdį, kadangi egzistuoja neigiamas požiūris į žemės ūkį. Patys jaunieji ūkininkai supranta, kad reikia formuoti teigiamą žemės ūkio požiūrį ne tik tiems, kuriems tai būtų nauja verslo galimybė, bet ir visai visuomenei, kuri įvertintų žemės ūkio svarbą šalies vystymosi, plėtotės ir pagrindinio vartojimo atžvilgiu. Pripažinta, kad jaunųjų ūkininkų investicijų tikslams įtaką daro gaunama valstybės parama, nes šie ūkininkai orientuosis į tas veiklas, kurios bus pelningos, t.y. bus gaunamos didžiausios investicijos, nes kaip teigia Hong (2008), pagrindinis ūkininkų tikslas yra ekonominė nauda. Teikdama paramą valsybė taip pat gali kreipti jaunuosius ūkininkus į tausojantį ūkininkavimą, tačiau pirmiausiai siekiama ūkio pajamų palaikymo, technologijų diegimo skatinimo ir pan. (NEPAD-OECD, 2011). Lankoski (1997) pastebėjo, kad išsivysčiusių šalių žemės ūkio politika siekia maisto saugumo ir ūkininkų pajamų palaikymo. Gaunamos subsidijos skatina gamybos intensyvinimą bei specializaciją, tačiau kartu šis procesas ir didina aplinkos taršą. Todėl žemės ūkio subsidijos kuria ekonominius iškraipymus, keliančius žalingą poveikį aplinkai (siekiant didesnės gamybos apimties bei norint gauti didesnes subsidijas naudojamos trąšos, pesticidai, kurie neigiamai veikia aplinką). Taip pat šalies viduje teikiama rinkos kainos parama, kuri nustato produktų kainą didesnę už pasaulinę, apsaugo vietos gamintojus, o susidarius produktų pertekliui teikiamos eksporto subsidijos, kurios skatina produktų išvežimą. Valstybės viduje naudojant kvotų sistemą ribojamas gamybos kiekis, kuris mažina produktų perteklių. Kiekybiniai apribojimai sukelia ekonominius nuostolius bei rinkos iškraipymus, tačiau padeda reguliuoti rinką. Valdžios reguliavimas ir kontrolė padeda subalansuoti žemės ūkio produktų pasiūlą bei paklausą. Siekdami gauti kuo didesnį pelną jaunieji ūkininkai savo turimas investicijas orientuoja į gamybinę elgseną, kuri priklauso ne tik nuo turimų finansinių išteklių, bet ir nuo ūkio dydžio, klimatinių sąlygų, technologijų prieigos, produktų realizavimo galimybių ir kt. Investicijos į gamybos pajėgumus didina produktyvumą bei ūkio našumą, todėl ateityje gaunamos didesnės pajamos bei pelnas. Tačiau egzistuoja paradoksas tarp ūkininkų ir jaunųjų ūkininkų. Ūkininkai, veiklą vykdantys ne vienerius metus yra išplėtę gamybos pajėgumus, turi pakankamai finansinių išteklių arba turi palankesnes galimybes jų gauti. Tuo tarpu jaunieji ūkininkai neturi pakankamai finansinių išteklių ir susiduria su jų gavimo ribotumais. Todėl vienas iš būdų remti jaunuosius ūkininkus yra tiesioginės išmokos (TI), kurios daro didelę įtaką jų gamybinei elgsenai, nes jaunieji ūkininkai dažniausiai orientuojasi į tą žemės ūkio veiklą, iš kurios gaunamos didžiausios išmokos.

24 24 O Donoghue (2010) teigia, kad JAV pradėtos mokėti TI daro įtaką gamybai, nes ūkininkai didina ūkio dydį tam, kad gautų didesnes išmokas, kurios priskiriamos prie ūkininkų papildomų pajamų. Nuo TI dydžio priklauso investicijų lygis į žemės ūkio įrenginius, gerinančius ūkininkavimo veiklą. Pasak Kallas, Serra, Gil (2009), gaunamos TI duoda teigiamą ilgalaikį poveikį gamybai, nes padengia susidariusias išlaidas, mažina finansinę riziką. Gamybinė jaunųjų ūkininkų elgsena taip pat priklauso nuo produktų realizavimo galimybės. Kaip teigia Bernet, Pradel, Walker (2001), stambesni ūkiai, kurie gamina didesnius produktų kiekius, turi nuolatinius realizavimo partnerius. Taip pat, vykdant masto ekonomiją, gali palaikyti santykinai mažą išlaidų lygį. Šiuo ūkininkų privalumu gali pasinaudoti tie jaunieji ūkininkai, kurie ūkininkauja kartu su tėvais. Kaip minėta anksčiau, skolinant pinigus, tėvai nereikalauja palūkanų, taip pat naudojantis jų turima technika nėra patiriamos papildomos išlaidos, kurios atsirastų jauniesiems ūkininkams neturint pagalbos iš šalies, todėl tokiu atveju jauniesiems ūkininkams sumažėja ūkininkavimo rizika. Kallas, Serra, Gil (2009) teigia, kad TI skatina ūkininkavimo tipo pasirinkimą. Šios išmokos daro labai didelę įtaką jauniesiems ūkininkams, kuriems TI vienas pagrindinių pajamų šaltinių, todėl jaunieji ūkininkai orientuojasi į tokią gamybinę veiklą, iš kurios gaunamos didžiausios išmokos. Lankoski (1997) teigimu, TI palaiko pajamas, tačiau suteikia galimybę pasyviai ūkininkauti. Todėl galima teigti, kad šios išmokos itin svarbios tiems ūkininkams (ypač jauniesiems), kurie žemės ūkio veiklą traktuoja kaip pajamas bei pelną duodantį verslą. Nuo vykdomos gamybos, turimų finansinių išteklių bei jaunojo ūkininko supratimo apie aplinkos apsaugą, priklauso tausojančio žemės ūkio veikla. Kadangi tausojančiam žemės ūkiui taip pat teikiama parama ir tam skirtos TI, pastebėta, kad ši veikla susiduria su lėšų trūkumu, nes dažnai gaunamos TI nepadengia visų patiriamų išlaidų, dažnai, norint padengti išlaidas, reikia įdėti papildomas pajamas (Clarke, Morgan, 2010; Defrancesco et al., 2006). Defrancesco et al. (2006) teigia, kad tausojančio žemės ūkio praktika priklauso nuo ūkininkų amžiaus, nes jaunieji ūkininkai daug labiau linkę prisitaikyti prie esamų pokyčių. Taip pat elgsena orientuota į aplinkos apsaugą priklauso nuo verslo veiksnių, žemės ūkio struktūros, jaunojo ūkininko tikslų. Dažniausiai ši elgsena susijusi su vietove, kurioje ūkininkaujama (nepalankios ūkininkauti vietovės) bei mokamų TI už naudojamas apsaugos priemones. Nors jaunieji ūkininkai ir supranta tausojančio žemės ūkio svarbą, tačiau siekdami ekonominės naudos jie dažnai aplinką pamiršta, nes kaip ir kitų verslo šakų atstovai, jaunieji ūkininkai pirmiausiai siekia iš žemės ūkio veiklos gauti pajamas bei pelną. Todėl valdžios vykdomos programos turi ne tik sudominti ūkininkaujančius tausoti aplinką, bet ir sukurti palankias galimybes gauti pakankamą ekonominę naudą, kuri padengtų patiriamas aplinkos apsaugos išlaidas. Pradedantiems ūkininkauti jauniesiems ūkininkams svarbi ne tik finansinė valstybės parama, bet ir galimybė bendradarbiauti su patyrusiais ūkininkais, nes gaunama parama bei žinios sumažina jaunojo ūkininko ūkininkavimo riziką. Butler et al. (2011) teigia, kad prieš pradedant ūkininkauti jaunieji ūkininkai įvertina ūkininkavimo galimybes bei tikimąsi gauti naudą, nepriklausomai nuo to ar ūkio rizika yra maža (paveldint ūkį iš tėvų). Jauni žmonės pirmiausiai įvertina ar žemės ūkio veikla pelninga, ar įdėtas darbas duos ekonominę naudą, nes žemės ūkyje dirbama visą darbą dieną, vadinasi, sumažėja galimybė turėti laisvalaikį, kuris itin svarbus jauniems žmonėms. Clarke, Morgan (2010) atliktoje analizėje teigiama, kad motyvu pradėti ūkininkauti jaunieji ūkininkai išskyrė gaunamą šeimos paramą, ūkio dydį bei ūkio pajamas, nes pradėti ūkininkauti savarankiškai sunku, egzistuoja sunkus priėjimas prie reikiamos žemės, jos kaina didelė, taip pat didelės išlaidos reikalingai ūkio technikai įsigyti ir pan. Lietuvoje dar nėra išplėtotos žemės ūkio verslo tradicijos, tačiau pastebimos tendencijos, kad ūkininkai skatina savo vaikus kurti ūkius tam, kad suprastų šio verslo subtilybes bei ateityje galėtų perleisti savus ūkius. Žinoma, ir tam, kad pasinaudotų teikiama finansine valstybės parama, kuri sumažina ūkininkavimo riziką. Išnagrinėjus mokslinę literatūrą galima sudaryti šią schemą (2pav.), kuri parodo, veiksnius darančius įtaką jaunųjų ūkininkų ekonominei elgsenai.

25 25 Investicinė sritis Gamybinė sritis Aplinkos apsaugos sritis 1. Galimybė realizuoti produktus 2.Šalies vidaus politika 3.TI 4.ES parama 5.Finansai 6.Bendradarbiavimas Išoriniai veiksniai Vidiniai veiksniai 2 pav. Jaunųjų ūkininkų ekonominės elgsenos veiksnių teorinis modelis Naugrinėta mokslinė literatūra parodė, kad jaunųjų ūkininkų ekonominei elgsenai įtaką daro tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai: 1. Glimybė realizuoti produktus. Užimama rinka ar sąlygos, tam tikrai rinkos daliai užimti. Tikėtina, kad geresnes sąlygas turi ūkininkaujantys kartu su tėvais, nes rinkos dalyviai labiau jais pasitiki, jaunieji ūkininkai gali pasinaudoti tėvų realizavimo partneriais. 2. Šalies vidaus politika. Tinkama politika remia ūkininkus per rinkos kainos paramą, kai nustatyta produktų kaina didesnė nei pasaulinė. Taip pat per kvotas, kurios riboja gamybos kiekius tam, kad šalyje būtų išvengta perprodukcijos (Lietuvos žemės ūkyje kvotos skiriamos pienui ir cukrui, tačiau jos nėra viršijamos.). 3. Tiesioginės išmokos. Lėšos, kurias ūkininkas gali investuoti. Taip pat TI palaiko jaunojo ūkininko ūkio pajamas. 4. ES parama. Paramos priemonė Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas skatina jaunųjų ūkininkų ūkių kūrimąsi. Gaunama parama papildo ūkio pajamas, suteikia finansinius išteklius žemės ar kito turto įsigijimui. 5. Finansai. Turimi finansiniai ištekliai padeda jauniesiems ūkininkams išsikelti tikslą (dažniausiai jų svarbiausiu tikslu būna kuo didesnių pajamų ir pelno gavimas) ir apsispręsti kokia ūkine veikla užsiimti 6. Bendradarbiavimas. Jaunųjų ūkininkų bendradarbiavimas su kitais ūkininkais, ypač tėvais, motyvuoja, kokia veikla naudingiausia užsiimti, suteikia lėšas investicijoms ir pan. Apibendrinant šiuos teiginius, galima daryti prielaidą, kad svarbiausi iš šių išvardintų veiksnių yra jaunojo ūkininko gaunama ES parama pagal priemonę Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas ir bendradarbiavimas su tėvų ūkiu, kurie daro didžiausią įtaką jų ekonominei elgsenai. Išvados 1. Jaunųjų ūkininkų ekonominę elgseną sudaro investicinė, gamybinė bei aplinkos apsaugos sritys, kurios derinamos tarpusavyje. 2. Jaunųjų ūkininkų investicinė elgsena priklauso nuo turimų finansinių išteklių bei vykdomos šalies politikos. Finansinius išteklius sudaro nuosavi finansai, paskolos bei valstybės parama. 3. Finansinių išteklių turėjimas skatina investuoti į pajėgumų didinimą. Efektyvus investicijų skatinimas į žemės ūkį padeda išryškinti pelningas investavimo galimybes bei didina teigiamą žemės ūkio įvaizdį. 4. Gamybinė elgsena priklauso nuo veiksnių, sąlygojančių jaunųjų ūkininkų gamybą ir skatinančių pasiekti pagrindinį jų tikslą ekonominę naudą. Taip pat didelę įtaką gamybinei elgsenai daro gaunama parama, ypač tiesioginės išmokos, kurios palaiko ūkio pajamas, mažina investicijų riziką, skatina ūkio plėtrą bei ūkininkavimo tipo pasirinkimą. 5. Aplinką tausojančiu žemės ūkiu dažniausiai užsiima tie ūkininkai, kurie ūkininkauja nepalankiose ūkininkauti vietovėse ir gauna tam skirtas TI. Ūkininkauti tausojant aplinką nėra efektyvu, nes gaunamos išmokos nepadengia visų patiriamų išlaidų. Programose, skatinančiose tausojantį žemės ūkį aktyviau dalyvauja jaunieji ūkininkai, kurie prisiima atsakomybę už aplinką.

26 26 6. Nors jaunieji ūkininkai supranta aplinkos tausojimo svarbą, tačiau jų ekonominė nauda išlieka svarbiausiu tikslu. 7. Egzistuojantis ūkininkų ir jaunųjų ūkininkų tarpusavio ryšys padeda jauniesiems ūkininkams įsitvirtinti konkurencingoje rinkoje, teikia finansinę ir techninę pagalbą bei patarimus, kaip ūkininkauti efektyviai. 8. Iš visų galimų paramos šaltinių paramos gavimo priemonės dažniausiai yra politinės, nes žemės ūkis strategiškai svarbus sektorius ir jaunųjų ūkininkų gyvavimas suteikia naudą ne tik kaip verslo sektorius patiems ūkininkaujantiems, bet ir kaip pagrindinis maisto tiekėjas. Literatūros sąrašas 1. BERNET, T; PRADEL, W; WALKER, T. S The importance of farmers income security for enhancing regional dvelopment: evidence from Southern Peru[interaktyvus] Livestock Research for Rural Development (13) 3. [žiūrėta 2011 m. gegužės 18 d.]. Prieiga per internetą: < 2. BLISS, J., et al Young Farmers, Creative Beginnings[interaktyvus] Meine Organic Farmers and Gardeners Association. [žiūrėta 2011 m. lapkričio 24 d.]. Prieiga per internetą: < 3. BUTLER, M., et al Benefits to the agriculture sector of attracting more young farmers. The Potter Rural Community Research Network. RMIT University, Australia. 4. CLARKE, A; MORGAN, B The Past, Present and Future of Young Farmers in the Mid North and Southern Mallee of South Australia. Flinders University, p DEFRANCESCO, E Factors Affecting Farmers Participation in Agri-Environmental Measures: Evidence from a Case Study. Center for International Food and Agricultural Policy, p. 5-8, HONG, C Local Governments Behaviors Study on the Improvement for Farmers Cleaner Production in Factor Markets 1. Canadian Social Science, vol. 4, no. 1, p KALLAS, Z; SERRA, T; GIL, J. M Effects of policy instruments on farm investments and production decisions in the Spanish COP sector. The 27 th Conference of the International Association of Agricultural Economists (IAAE), 16-22, Beijing, China. 8. LANKOSKI, J Environmental effects of Agricultural Trade Liberaliztion and Domestic Agricultural Policy Reforms. Agricultural Economics Research Institute Helsinki, Finland, no. 126, p. 1-5, NEPAD-OECD Accelerating reform in Afrika: Mobilising investment in infrastructure and agriculture. Africa Investment Initiative. Draft Policy Framework for Investment in Agriculture, p O DONOGHUE, E. J Direct Payments Can Influence Farmers Production Decisions. Farms, Firms, and Household, p OLSEN, J. V; LUND, M Incentives and Socioeconomic Factors Influencing Investment Behavior in Agriculture. 17 th International Farm Management Congress, Bloomington/Normal, Illinois, USA, p WROBEL, M. G Study on Young Farmers and the Future of Farming. Canadian Bankers Association to House of Commons Standing Committee on Agriculture and Agri-Food, Ottawa. Summary The Influence of Support to Young Farmers on their Economic Behaviour: a Theoretical Approach Young farmers are the future of the agriculture that is why it is important to establish the factors which most influence the creation of new farmers. As most authors state, the main goal of farmers is the economic benefit, which is influenced by investments, production and environmental protection. These three shares are combined and in some cases they cannot separated due to the fact that each of them influence the economic behaviour of the new farmer. Having examined the scientific literature and formed the theoretical model of behaviour at the young farmer it has been found that interior factors such as finances and communication as well as exterior factors such as the possibility to sell production, the domestic politics and direct payments influence the young farmer. The assumption can be made that the most important of the above mentioned factors are the support which is received by the young farmer program from the Establishment of Young Farmers and communication with parents farm. These factors most affect their economic behaviour. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vlada Vitunskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

27 27 LIZINGO PASLAUGOS PLĖTRA LIETUVOJE Agnė Daukšaitė ir Agnė Jarusevičiūtė Kauno Technologijos Universitetas Įvadas Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, esant ekonomikos nuosmukiui, daugelis įmonių susiduria su pinigų trūkumo problema. Kiekviena įmonė sprendžia šį klausimą svarstydama kaip pigiau ir geriau įmonei skolintis pinigus: imant paskolą iš banko, naudotis lizingo paslauga ar išleisti akcijas, jei tai yra akcinė bendrovė. Remiantis General Financing atliktų tyrimų, 40 procentų apklaustųjų yra svarbu, kad kreditavimo bendrovė teiktų vartojimo lizingo paslaugas. (General Financing, 2010). Mindaugas Valančiūnas (2011), Ūkio banko lizingo generalinis direktorius, teigia, kad 2011 metais vartojamojo lizingo apimtis augs 20%. Daugiausiai išsimokėtinai perkama buitinės, kompiuterinės technikos, vaizdo ir garso aparatūros, baldų ir statybinių medžiagų. Ūkio banko lizingas pažymi, kad 2010 metais stiprėjo susidomėjimas elektroninėmis parduotuvėmis, kuriuose prekių galima įsigyti ir išsimokėtinai. Tyrimo tikslas įvertinti lizingo paslaugos plėtros galimybes Lietuvoje. Tyrimo uždaviniai: Atlikti lizingo rūšių kitimo tendencijų analizę; Išanalizuoti lizingo portfelio statistinių duomenų dinamika; Numatyti lizingo plėtros galimybes; Tyrimo objektas lizingo paslaugos. Metodai siekiant ištirti lizingo paslaugos plėtros galimybes Lietuvoje buvo naudojamas mokslinės literatūros analizės metodas. Moksliniai straipsniai buvo renkami Emerald, EBSCO duomenų bazėse. Siekiant pagrįsti lizingo portfelio kitimo tendencijas buvo naudojamasi Lietuvos Banko, bei internetinių portalų pateikiama informaciją. Lizingo portfelio statistiniai duomenys buvo surinkti iš Lietuvos Banko Asociacijos duomenų bazės, jais naudojantis buvo taikomi statistinių duomenų rinkimo, lyginamoji, loginė analizė, duomenų sisteminimo, analizavimo ir grafinio atvaizdavimo metodai. Lizingo portfelio augimas/ mažėjimas argumentuojamas remiantis indukcijos ir dedukcijos metodais, autorių nuomone bei atliktų tyrimų duomenimis. Lizingo rūšių analizė Callimaci (2011) ir Fortin (2011) savo moksliniame straipsnyje nagrinėjo įmonių pasirinkimą tarp lizingo paslaugos ir paskolos iš banko. Tyrimo gautais rezultatais galima daryti išvadą, jog būtent sugriežtėjusios paskolų sąlygos ir bankų nenoras skolinti, skatina lizingo portfelio augimą, kadangi Callimaci (2011) ir Fortin (2011) nustatė jog, lizingo poreikis išauga finansiškai suvaržytoms įmonėms. Tai patvirtina ir Chung (2009), kuris teigia, kad įmonėms sudarant lizingo sutartis paprastai nėra keliami reikalavimai turėti didelį nuosavo kapitalo kiekį, priešingai negu sudarant paskolos sutartį, taip pat kredito rizikingumas paprastai yra ne toks reikšmingas. Lietuvos autorių moksliniuose straipsniuose nagrinėjama kredito rizikos lizingo sektoriuje tema. T. Šarapovas, A. Cvilikas, P. Baršauskas moksliniame straipsnyje analizuoja kredito rizikos vertinimo lizingo sektoriuje problemas. Taip pat A. Vasiliauskaitė, A. Civikas nagrinėja kredito rizikos vertinimo lizingo sektoriuje efektyvumo didinimo sprendimus. Kreditų rinkos dinamikos Lietuvoje tema nagrinėjama G. Preidžio moksliniame straipsnyje Lietuvos kreditų rinkos perspektyva. Autorius nagrinėja visą kreditų rinką bendrai, todėl šiame darbe siekiant detalesnės analizės išskiriama lizingo rinka bei analizuojama lizingo portfelio dinamika. Analizuojant lizingo plėtrą Lietuvoje buvo vertinami lizingo statistiniai duomenys metais. Lizingo portfelio vertė Lietuvoje metais turėjo tendenciją augti, o 2010 metais sumažėjo 22,02 proc., palyginus su praėjusiais 2009 metais metais lizingo portfelio vertė sumažėjo 10,77 proc. remiantis III ketvirčio duomenimis metais lizingo portfelio vertė Lietuvoje pasiekė aukščiausią tašką jo vertė sudarė milijonus litų, o 2009 metais lizingo portfelis sumažėjo net 31,41 proc. Pagrindinė priežastis lėmusi tokį lizingo portfelio vertės mažėjimą buvo prasidėjęs ekonomikos nuosmukis, kurio metu sugriežtėjo paskolų sąlygos. Lietuvos

28 28 bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas (2009) metų pradžioje savo pranešime teigė, jog skolintų pinigų srautas, iki šiol tekėjęs į realią ekonomiką, pastaraisiais mėnesiais daugelyje šalių buvo įšaldytas. S. Kropo teigimu, 2009 metų pradžioje bankai, nors ir turėdami pakankamai pinigų ir stiprią kapitalo bazę, aktyviai neskolino dėl to, kad buvo didelė tikimybė, jog išduotos paskolos greitai gali tapti naujais nuostoliais. 1 lentelė. Lizingo portfelio struktūros dinamika metais, pagal lizingo rūšį, milijonais litų / / / 2007 Pokytis, proc. 2009/ / / / 2005 Finansinis ,33 45,77 3,58-31,71-21,97-11,11 1,08 Veiklos ,21 34,91 18,86-26,97-22,69-5,97 10,85 Iš viso ,62 45,13 4,42-31,41-22,02-10,77 1,71 Šaltinis: sudaryta darbo autorių remiantis Lietuvos Bankų Asociacijos duomenimis 2011* metų duomenys pateikti remiantis 2011 metų III ketvirčio duomenimis Finansinio lizingo portfelio vertė metais augo: 2006 metais padidėjo 41,33 proc., 2007 metais 45,77 proc., tačiau 2008 metais padidėjo tik 3,58 proc. Tai rodo, jog ekonomikos augimas sulėtėjo, ekonomika artėjo prie perkaitimo, t.y. ekonomikos nuosmukio metais finansinis lizingas sumažėjo 31,71 proc., 2010 metais - 21,97 proc., o 2011 metais - 11,11 proc. Nors 2011 metais prognozuojamas BVP augimas 6,5 proc., tačiau šis augimas yra sąlyginai per mažas, kad padėtų lizingo sektoriui atsigauti. (Nausėda, 2011). Veiklos lizingo portfelio vertė taip pat metais didėjo, o mažėjo metais, tačiau 2011 metų veiklos lizingo portfelio vertė yra 10,85 proc. didesnė nei 2005 metais metų laikotarpių lizingo portfelio struktūra kito nežymiai: finansinis lizingas sudarė daugiau kaip 93 proc. lizingo portfelio, o veiklos lizingas sudarė 5 6 proc. lizingo portfelio. Danske bankas teigia, kad veiklos lizingas plačiai naudojamas kaip finansinis lizingas, nes veiklos lizingo sutartimi nuomojamasis objektas yra banko nuosavybė ir pasibaigus sutarčiai lieka bankui, o ne nuomotojui. Artūras Buivydas (2011), bankines ir finansines konsultacijas teikiančios bendrovės Buivydas ir partneriai vadovas, teigė, kad atskirų lizingo sutarčių delspinigiai žmonėms gali sudaryti gan reikšmingą sumą, todėl tai neabejotinai atgraso pirkti išsimokėtinai. Tačiau ne delspinigiai yra pagrindinė lizingo portfelio ir sutarčių mažėjimo priežastis. Gyventojų lizingo apimties mažėjimą 2010 m. labiau lėmė neapibrėžta situacija dėl darbo ir ateities pajamų, realus pajamų mažėjimas, nedarbo didėjimas, emigracija, lizingo sąlygų sugriežtinimas, mažiau įsigyjamų būstų ir įkurtuvių. Tai pat blogos pačių žmonių patirtys, susijusios su trumpalaikių ir brangių pinigų pasiskolinimu, atsiradęs racionalus mąstymas, kad nebūtiniausius pirkinius reikia įsigyti geresniais laikais krizei pasibaigus. (Žvirblytė, 2011). Kilnojamas turtas Nekilnojamas turtas 2 lentelė. Naujai pasirašytų sutarčių finansuojamos vertės dinamika metais, tūkstančiais litų * 2006/ / / 2007 Pokytis, proc ,42 46,96-26,85-84,79 48,09 10,69-64, / / ,64 52,05-57,48-80,33 63,56 Iš viso: ,09 47,72-31,55-84,36 49,95-2,04-68,40 Procentinė dalis nuo lizingo portfelio vertės 85,88 83,12 84,60 55,46 12,64 24,31 26,69-2,77 1,48-29,14-42,81 11,67 2,38-59,20 Šaltinis: sudaryta darbo autorių remiantis Lietuvos Bankų Asociacijos duomenimis 2011* metų duomenys pateikti remiantis 2011 metų III ketvirčio duomenimis 2011/ , / ,70

29 proc. 29 Analizuojant naujai pasirašytų sutarčių finansuojamos vertė dinamiką metais, pastebima, kad naujai sudarytų finansuojamų lizingo sutarčių vertė metais sudarė daugiau nei 50 proc. visos lizingo portfelio vertės. Tačiau metais naujai pasirašytų sutarčių vertė sudarė nedidelę dalį lizingo portfelio vertės: 2009 metais 12,64 proc., 2010 metais 24,31 proc., o 2011 metais 26,69 proc., tačiau pastebima šios dalies didėjimo tendencija metais naujų sutarčių vertė sumažėjo 84,36 proc., palyginus su 2008 metais. Tai sąlygojo prasidėjęs ekonominis nuosmukis. Ekonomikos augimo lėtėjimą rodo 2008 metais sumažėjusi naujų sutarčių vertė procentais nuo bendro lizingo portfelio: 2008 metais naujų sutarčių vertė sudarė 55,46 proc., kai 2007 metais 84,60 proc. Skirtumas 29,14 procentinių punktų. rodo, jog lizingo portfelio augimo tempas sulėtėjo jau 2008 metais metais naujų sutarčių vertė sumažėjo vos 2,04 proc., tačiau lyginant procentinę dalį nuo viso lizingo portfelio, tuomet 2011 metais naujų sutarčių dalis bendrame lizingo portfelyje išaugo 2,38 proc., augimą sąlygojo 2011 metais lizingo portfelio sumažėjimas 10,77 proc. lyginant su 2010 metais. 100% 90% 80% 70% 60% 50% 40% 30% 20% 10% 0% Nekilnojamas turtas Kitas turtas Lengvieji automobiliai Kelių transporto priemonės Pramonės įranga ir įrengimai Metai 1 pav. Lizingo portfelio struktūra pagal turto rūšį metais Šaltinis: sudaryta darbo autorių remiantis Lietuvos Bankų Asociacijos duomenimis 2011* metų duomenys pateikti remiantis 2011 metų III ketvirčio duomenimis metais lizingo portfelio struktūra pagal turto rūšį kito nežymiai. Lizingo portfelio struktūroje pagal turto rūšį visu nagrinėjamu metų laikotarpiu didžiausią lizingo portfelio dalį sudarė kelių transporto priemonės, t.y. lizingo sutartims, sudarytoms įsigyti šio tipo turtą, teko didžiausia lizingo portfelio lėšų dalis. Lizingo sutarčių, sudarytų nekilnojamam turtui įsigyti, vertė bendroje lizingo portfelio struktūroje kito nežymiai, tačiau pastebimas nedidelis augimas 2005 metais šios sutartys sudarė 18 proc. viso lizingo portfelio pagal turto rūšį, o 2011 metais 22 proc.. Lizingo sutarčių, sudarytų lengviesiems automobiliams įsigyti, vertė bendroje lizingo portfelio struktūroje visu nagrinėjamu laikotarpiu kito nežymiai ir sudarė apie 20 proc metais lizingo portfelio struktūroje pagal turto rūšį pastebimas sutarčių vertės, sudarytų pramonės įrangai ir įrengimams įsigyti, užimamos dalies bendroje lizingo portfelio struktūroje padidėjimas 2011 metais ši dalis sudarė 26 proc. lizingo portfelio. Tam įtakos turėjo gerėjanti ekonominė situacija. Svarbu išsiaiškinti, kokiam laikui yra sudaromos lizingo sutartys. Atliekant lizingo portfelio pagal trukmę analizę išskiriama lizingo kilnojamo ir nekilnojamo turto struktūra pagal trukmę. Analizuojant lizingo portfelio kilnojamo turto struktūrą pagal trukmę pastebima tendencija sutarčių, sudarytų iki 3 metai laikotarpiui, dalies bendroje kilnojamo turto lizingo portfelio struktūroje didėjimas (2 pav.)

30 proc % 90% 80% 70% 60% 50% 40% 30% 20% 10% 0% I 2009 II 2010 I 2010 II 2011 I 2009 I 2009 II 2010 I 2010 II 2011 I Daugiau nei 5 metai Iki 5 metų Iki 3 metų Kilnojamas turtas Nekilnojamas turtas 2 pav. Lizingo portfelio kilnojamo ir nekilnojamo turto struktūra pagal trukmę pusmečiais Šaltinis: sudaryta darbo autorių remiantis Lietuvos Bankų Asociacijos duomenimis 2010 ir 2011 metų duomenis lyginant su 2009 metų duomenimis pastebimas sutarčių, sudarytų iki 5 metų laikotarpiui, mažėjimas metų II ąjį pusmetį sutartys, sudarytos laikotarpiui iki 5 metų, užėmė 46 proc. bendro lizingo kilnojamo turto portfelio, o 2011 metų I ąjį pusmetį tik 20 proc ir 2011 metais lizingo portfelio kilnojamo turto struktūra pagal trukmę kito nežymiai didžiausią lizingo portfelio kilnojamo turto struktūroje dalį sudarė sutarys, pasirašytos iki 3 metų laikotarpiui. Analizuojant lizingo portfelio nekilnojamo turto struktūrą pagal trukmę metų pusmečiais pastebima lizingo sutarčių, sudarytų trumpesniam negu 3 metų laikotarpiui, mažėjimo tendencija metų I ajį pusmetį nekilnojamo turto sutartys lizingo portfelio, sudarytos trumpesniam negu 3 metų laikotarpiui, sudarė 48 proc. viso lizingo nekilnojamo turto portfelio, o 2011 metų II ąjį pusmetį 9 proc. Nekilnojamo turto struktūra daugiausiai sudaro ilgo laikotarpio lizingo sutartys, kadangi nekilnojamo turto lizingo vertė dažniausiai yra didesnė nei kilnojamo turto, todėl reikalingas ilgesnis laikotarpis išsimokėti. Sumažėjusių lizingo sutarčių laikotarpiui iki 3 metų didžiausią įtaką darė ekonomikos augimo laikotarpiu pasirašytos sutartys ilgam laikotarpiui, t.y. daugiau nei 5 metams, kurios sudaro didelę nekilnojamo lizingo portfelio vertę metų I pusmečio lizingo portfelio nekilnojamo turto struktūrą lyginant su 2009 metų II - pusmečio lizingo portfelio nekilnojamo turto struktūra, pastebimas sutarčių, sudarytų iki 5 metų laikotarpiui, užimamos dalies padidėjimas metais lizingo portfelio nekilnojamo turto struktūra pagal trukmę kito nežymiai didžiausią dalį lizingo portfelio nekilnojamo turto struktūroje sudarė sutartys, pasirašytos ilgesniam negu 5 metų laikotarpiui. Pagal Lietuvos Bankų Asociacijos pateiktus 2011 metų III ketvirčio duomenimis lizingo rinka buvo pasiskirsčiusi taip: daugiausia 35 proc. rinkos užėmė SEB lizingas, 33 proc. - užėmė Swedbank lizingas. 12 proc. rinkos užėmė Nordea Finance Lithuania, 7 proc. DnB Nord lizingas. Remiantis Lietuvos Bankų Asociacijos duomenimis turto lizingo portfelio struktūroje pagal pirkėjus metais apie 90 proc. lizingo portfelio pirkėjų buvo privatus sektorius. Lizingo rinkos vystymosi perspektyvos Swedbank vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis prognozuoja, kad 2012 metais BVP padidės 3,3 proc. nors dvigubai lėčiau nei pernai, tačiau sparčiausiai ES. (Swedbank, 2012). SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda prognozuoja, kad 2012 metais BVP augs 2 proc., o 2013 metais 3 proc. (SEB, 2012) metais gyventojų vartojimo metinis augimas buvo beveik dvigubai greitesnis nei trečiąjį ketvirtį ir siekė 8,1 proc. Nors vartotojų pasitikėjimo rodiklis pradėjo smarkiai kristi nuo 2011 metų Liepos mėnesio ir Gruodžio mėnesį buvo panašiame lygyje kaip pasaulinės finansų krizės išvakarėse 2008 metų rudenį, tačiau 2012 metų Sausio Vasario mėnesį ėmė mažėti, o tai rodo, kad vartotojų lūkesčiai gerėja, vartojimas šalyje augo. (Swedbank, 2012). Danske lizingu įsigytų lengvųjų automobilių skaičius 2011 metais išaugo 2,5 karto, lyginant su 2010 metais. Vidutinė finansuojama suma tuo pačiu laikotarpiu vienam automobiliui padidėjo 3 kartus. Iš viso banke pasirašytų lizingo sutarčių kiekis 2011 metais išaugo 1,7 karto, lyginant su 2010 metais, o vidutinė lizingo sutarties vertė padidėjo 12

31 31 proc. (Danske, 2012). Tai rodo, jog ekonomikai augant, augs ir lizingo poreikis šalyje, todėl lizingo portfelio vertė didės metais metais augs lizingo portfelis dėl sutarčių, sudarytų fizinių asmenų. Atsigaunant ekonomikai didėja poreikis buitinei technikai, namų apyvokos daiktams, automobiliams ir panašiems daiktams įsigyti. Gerėjant ekonominei situacijai pastebimas žmonių perkamosios galios augimas, žmonės truputi mažiau linkę taupyti, auga vartojimas (Šerėnaitė, 2011). Sawyers (2011) prognozuoja, jog iki 2015 metų 45 proc. naujų automobilių bus įsigyjama sudarant lizingo sutartį, kai tuo tarpu 2010 metais apie 40 proc. naujų automobilių buvo įsigyjama sudarant lizingo sutartį. Išvados 1. Lietuvos lizingo portfelis augo metais, metais mažėjo metais pasiekė aukščiausią tašką ir sudarė milijonus litų metais prasidėjus ekonominiam nuosmukiui lizingo portfelis sumažėjo 31,41 proc., o 2011 metus palyginus su 2005 metais, lizingo portfelis sudaro tik 1,71 proc. daugiau nei 2005 metais. 2. Visu nagrinėjamu metų laikotarpiu finansinis lizingas sudarė daugiau kaip 90 proc. viso lizingo portfelio vertės. Taip pat daugiau kaip 90 proc. visų lizingo sutarčių sudaro privatus sektorius. 3. Naujai pasirašytų lizingo sutarčių vertė metais sudarė daugiau nei 50 proc. viso lizingo portfelio, o metais sudarė mažesnę lizingo portfelio dalį: 2009 metais 12,64 proc., 2010 metais 24,31 proc., o 2011 metais 26,69 proc. 4. Lizingo portfelio struktūroje pagal turto rūšį nagrinėjamu metų laikotarpiu didžiausia vertė lizingo portfelio struktūroje buvo sutarčių, sudarytų kelių transporto priemonės įsigyti metais lizingo portfelio kilnojamo turto struktūroje pagal trukmę daugiau apie 40 proc. sudarė sutartys, sudarytos iki 3 metų laikotarpiui, o nekilnojamo turto - taip pat didžiausią dalį apie 70 proc. sudarė sutartys, sudarytos ilgesniam negu 5 metų laikotarpiui. Literatūros sąrašas 1. CALLIMACI A.; FORTIN A Determinants of leasing propensity in Canadian listed companies. International Journal of Managerial Finance, t CHUNG E Buying or leasing business premises pros and cons. Keeping Good Companies, t GENERAL FINANCING (2010). Lietuviai mieliausiai renkasi vartojimo lizingo paslaugas. [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: 4. KROPAS S Skolintis ar nesiskolinti? Lietuvos Bankų asociacija. [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: 5. LIETUVOS BANKŲ ASOCIACIJA Statistika. [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: 6. OFICIALUS DANSKE BANKO PUSLAPIS. [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: 7. PREIDYS G Lietuvos kreditų rinkos perspektyvos. Lietuvos ekonomikos dėstytojų asociacija [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: 8. SAWYERS A ALG: Leasing will rise through Automotive News, t SEB Lietuvos makroekonominė apžvalga. t.46. [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: SWEDBANK Swedbank vyriausiasis ekonomistas N.Mačiulis: ekonomika daug geresnėje būklėje, nei manyta. [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: ŠARAPOVAS T.; CVILIKAS A.; BARŠAUSKAS P Kredito rizikos pasireiškimo lizingo sektoriuje specifika ir vertinimo problemos. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. t ŠERĖNAITĖ A Šiemet tikimasi bent simboliškai storesnio portfelio. Verslo žinios. [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: VASILIAUSKAITE A.; CVILIKAS A Fuzzy sets theory adoption for credit risk assessment in leasing sector. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, t

32 32 Summary Leasing Development in Lithuania A lot of companies during economics crisis are default of money. Companies can borrow money from banks, issue shares, bonds or use leasing. Lithuania leasing portfolio was growing during years, but during portfolio value was decreasing. In 2011 years leasing portfolio consist of millions litas, it is just 1,71 percent more than in years Lithuania leasing portfolio structure consists of more than 90 percent financial leasing. Also, 90 percent of leasing portfolio consists of private sector. The biggest part of leasing portfolio structure by asset type consists of vehicles and equipments. Refer of economics recovery leasing portfolio will grow in Mokslinio darbo vadovė: lekt. Violeta Naraškevičiūtė (Kauno Technologijos Universitetas)

33 APRŪPINIMO MAISTU PROBLEMA BESIVYSTANČIOSE ŠALYSE Diana Jastremskienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 33 Pastaraisiais metais pasaulyje padaugėjo bado ir nepakankamos mitybos atvejų. Viešai pripažįstama, kad milijardas žmonių vis dar badauja bei nepakankamai maitinasi, o tai itin veikia žmogaus socialinę raidą, socialinį ir politinį stabilumą bei pažangą įgyvendinant Tūkstantmečio vystymosi tikslus (UNPD, 2002). Aprūpinimo maistu užtikrinimo problema aktuali daugeliui pasaulio šalių, o ypač besivystančios ekonomikos šalims. Ši problema tampa vis aktualesnė esamos ekonominės krizės laikotarpiu m. ir šiuo metu sparčiai augančios maisto kainos ir globali finansinė krizė turėjo didelės įtakos besivystančioms Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos regiono šalims. Tiek mokslinėje literatūroje, kurią nagrinėjo daugelis mokslininkų (Borton, Shoham, 1991; Smith, Pointing, Maxwell, 1992; ir t.t.), tiek ir šiuo metu išsivysčiusių šalių politikų bei įvairių visuomeninių organizacijų dėmesys problemos aktualumui yra skiriamas viso pasaulio mastu. Daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių turi vizijas ir gali konstruktyviau padėti besivystančioms šalims įveikti dvi didžiausias blogybes badą ir skurdą. Todėl, siekiant pagerinti aprūpinimo maistu užtikrinimą besivystančiose šalyse, reikia įvertinti aprūpinimo maistu būklę, problemos sprendimo alternatyvas bei konkrečias priemones. Tyrimo objektas besivystančių šalių aprūpinimas maistu. Tyrimo tikslas išnagrinėti aprūpinimo maistu problemą besivystančiose šalyse. Tyrimo metodai: mokslinės ir informacinės literatūros analizė ir sintezė, apibendrinimas. Aprūpinimo maistu samprata Aprūpinimo maistu problema jau ne vieną dešimtmetį yra gvildenama ir mokslininkų, ir politikų, ir visuomeninių veikėjų. Ši problema aktuali daugeliui pasaulio gyventojų, o ypač išryškėja ir yra labai svarbi besivystančioms šalims bei skurdžiausios pasaulio dalies gyventojams. Badas, alkis, nepriteklius, skurdas ir socialinis atotrūkis daugelio pasaulio šalių problemos, egzistuojančios ne tik besivystančiose pasaulio valstybėse, bet ir išsivysčiusiose šalyse, tačiau besivystančios šalys turi skirtingas ekonomines, finansines, technologines ir plėtros galimybes, lyginat su išsivysčiusiomis šalimis (FAO, 2009, 2009a). Kai kuriose šalyse pagaminama per daug maisto, kuris paskui paprasčiausiai išmetamas. Kitos, skurdesnės, valstybės negali parduoti savo prekių dėl pernelyg aukštų muitų tarifų ir prekybos kliūčių. Pasak P. Leat ir kt. (2004, p ) yra teigiama, kad,,aprūpinimo maistu užsitikrinamumas - neturtingų besivystančių šalių problema, o klausimai susiję su maisto sauga išsivysčiusių šalių problema. Pasaulio viršūnių susitikime maisto klausimais 1996 metais buvo apibrėžta aprūpinimo maistu sąvoka, kuri ir dabar yra plačiausiai naudojama, tai: Aprūpinimas maistu užtikrintas, kai visi žmonės bet kuriuo metu turi tiek fizinį, tiek ekonominį priėjimą prie pakankamo, saugaus ir maistingo maisto, kuris tenkina jų mitybos poreikius, reikalingus sveikam ir aktyviam gyvenimui (World Food Summit, 1996). Sąvoką atspindi keturios aprūpinimo maistu (mitybos būklės) dimensijos: maisto buvimo, priėjimo prie maisto, maisto panaudojimo ir stabilumo (FAO, 2006; FAO, 2008, Čiegis, Kulvetytė, 2010, 2010a). Literatūroje išskiriami du požiūriai į aprūpinimo maistu užtikrinimą, tai mikro lygmuo, kuris atspindi maisto pakankamumą ir ekonomines galimybės jo įsigyti, kurios priklauso nuo namų ūkio pajamų bei skurdo. Čia aprūpinimo maistu užtikrinimas tiesiogiai siejamas su paklausos ir pasiūlos veiksniais, bei įvardijamas, kaip namų ūkio maisto užsitikrinimo garantija (Vitunskienė, 2009). Makro lygmeniu - aprūpinimo maistu užtikrinimas apibrėžiamas šalies ar regiono lygmenyje, bei ekonominio saugumo pagrindinių veiksnių, lemiančių asmens sveikatos ir maitinimosi rezultatus, bei itin svarbus siekiant ilgalaikių maisto užtikrinimo rezultatų. Aprūpinimo maistu užtikrinimo makro veiksniai gali skirtis pagal svarbą priklausomai nuo regiono, šalies ar gyventojų grupės bei skirstomi į keturias grupes: socioekonominė ir politinė aplinka, maisto ekonomika, priežiūros praktikos, sveikatos ir sanitarinės sąlygos (Čiegis, Kulvelytė, 2010).

34 Individualus Namų ūkių ir individualus Nacionalinis Globalus 34 Aprūpinimo maistu lygmenys Aprūpinimo maistu užtikrinimo lygis stipriai įtakoja šalies gyventojų mitybą. Tačiau mityba priklauso ne tik nuo aprūpinimo maistu, bet ir nuo asmens (individo) gyvenamosios aplinkos, sveikatos priežiūros bei sanitarijos sąlygų. 1 pav. pateikiama Smith (2003) adaptuota aprūpinimo maistu koncepcijos struktūra. Globalus maisto buvimas Vietinė maisto gamyba Grynasis maisto importas Namų ūkių pajamos Nacionalinis maisto buvimas Namų ūkių priėjimas prie maisto Priežiūra Sveikata Kiti pagrindiniai poreikiai ir ne pirmo būtinumo dalykai Aprūpinimas maistu Mityba 1 pav. Aprūpinimo maistu lygmenys (sudaryta autorės pagal Smith, 2003) Jurkėnaitė, Volkov, Martišiūnaitė (2011) teigia, kad visuomenės aprūpinimo maistu bei sveiko ir kokybiško maisto iššūkiai priskiriami globaliems, nors pastaruoju metu vis daugiau diskusijų vyksta dėl nacionalinio maisto suvereniteto. Globalizacijos sąlygomis valstybių veiksmai negali būti nagrinėjami izoliuotai, o kai kurių šalių politika daro įtaką aprūpinimui maistu visame pasaulyje. JAV bado grėsmę laiko iššūkiu produktyvumui žemės ūkyje didinti (Buchanan ir kt.., 2010), Rusija taip pat pasirinko aprūpinimo būtinais žemės ūkio produktais kryptį, nepriklausomą nuo užsienio šalių. Tačiau Europoje šiai krypčiai skiriama nepakankamai dėmesio ir vis dažniau kalbama apie neigiamą ES šalių eksporto poveikį trečiųjų šalių ekonomikai (Boussard ir kt., 2010). Jeigu šalies aprūpinimas maistu remiasi importuojama produkcija, šalis tampa priklausoma nuo kitų. Dažnai diskutuojama dėl pasirinktų ūkininkavimo būdų poveikio aprūpinant maistu ateityje. ES naujajam programavimo laikotarpiui siūlo naujas aplinkosaugos priemones, tačiau gamtos išteklių tausojimas ir gerinimas sumažina ūkininkų konkurencinį pranašumą, palyginti su šalimis, kur šios sritys mažiau reglamentuojamos. Nacionalinis aprūpinimo maistu užtikrinimas yra mažiau suvaržytas, nes maisto vartojimas gali būti užtikrinamas importo ir kitų šalių pagalbos dėka. Turtinga šalis, turinti pakankamai perkamosios galios pasaulio rinkose, todėl įsigis reikiamas maisto atsargas, net jei globaliu mastu aprūpinimo maistu užtikrinimas bus žemiau visuotiniai priimtinų ribų, teigia Vitunskienė (2009). Taigi, maisto prieinamumo užtikrinimas nacionaliniu lygiu negarantuoja namų ūkio priėjimo prie maisto. Namų ūkiai turi turėti išteklius, reikalingus įsigyti maistui bei kitų pagrindinių poreikių patenkinimui. Namų ūkių ir individualiu lygmeniu aprūpinimo maistu užtikrinimui, labai svarbu yra namų ūkio ar individo pakankamas pajamų ar perkamosios galios turėjimas, net ir tuo atveju jei nacionalinis aprūpinimas maistu yra nepakankamas (Vitunskienė, 2009). Smith (2003) teigimu, siekiant apsirūpinti maistu, maisto kokybė yra siejama su

35 35 jo užtikrinimu, o maisto prieinamumas ir galimybės jo įsigyti namų ūkių ir individualiam lygmenyje yra nepakankama maisto užtikrinimo sąlyga, svarbu ir tai, kad maistas būtų pilnavertis. Vadinasi, nepakankamai maisto gali būti ir tuo atveju jei namų ūkiai ar individai neturės galimybės įsigyti kokybiško maisto. Siekiant, kad namų ūkiai turėtų priėjimą prie maisto, visų pirma turi būti pakankamai maisto vietiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygiu. Skurdo mažinimas, maisto pasiūlos užtikrinimas ir teisingas paskirstymas yra didžiausia globali problema, kurią šiandien patiria beveik visos pasaulio šalys, o opiausia ši problema yra besivystančioms šalims. Aprūpinimo maistu problema besivystančiose šalyse Artimiausiais metais trys pagrindinės problemos: gyventojų skaičiaus augimas, sparčiai besivystančios ekonomikos šalių žemės ūkio produktų paklausa ir klimato kaita, gali padidinti aprūpinimo maistu nesaugumą. Atsakomybė už pasaulio aprūpinimo maistu saugumą ir jo problemas tenka ir išsivysčiusioms šalims (Boyle, 2011). Jungtinių Tautų maisto ir žemės organizacijos duomenimis (FAO, 2010), daugiau kaip vienam milijardui pasaulio gyventojų vis dar trūksta maisto. Dauguma badaujančių gyventojų gyvena besivystančiose šalyse, ypač ši problema yra aktuali Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalims, kurių padėtį pablogino ženkliai išaugusios maisto produktų kainos m. pasaulyje badaujančių žmonių gyveno 1,02 mlrd. Tai didžiausias badaujančių žmonių skaičius nuo 1970 m. Didžioji dalis pasaulio badaujančiųjų ir neturinčių saugios prieigos prie maisto yra Azijos žemyne ir Ramiojo vandenyno šalyse (642 mln.), bei į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikos dalyje (265 mln.), taip pat daugiau kaip 53 mln. badaujančių yra Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros šalyse metų pavasarį maisto produktų kainos pasaulio rinkose pakilo 55 proc. Pagrindinių maisto produktų kainų augimas ypatingai skaudžiai smogė neturtingoms šalims, kurių išlaidos maisto produktams namų ūkio biudžete svyruoja nuo 50 iki 90 proc., taigi badaujančiųjų skaičius pasaulyje nemažėja. FAO 2008 ir 2009 metų ataskaitos,,padėtis dėl nepakankamo aprūpinimo maistu pasaulyje, nepakankamo aprūpinimo maistu analizėje atskleidė tokius pagrindinius problemos ypatumus: a) aprūpinimas maistu vis blogėja ir šiuo metu, kilus dviems krizėms, šio reiškinio paliestų žmonių skaičius peržengė milijardą; b) aprūpinimo maistu padėtis toliau blogėja tam tikruose regionuose (89 proc. atvejų yra Azijoje, Ramiojo vandenyno šalyse ir Afrikos į pietus nuo Sacharos esančiose šalyse); c) nors ir toliau šis reiškinys dažniausiai pasitaiko kaimo vietovėse (70 proc. žmonių, jaučiančių maisto produktų nepriteklių, gyvena kaimo vietovėse), tačiau jis jau pastebimas ir miestuose bei priemiesčiuose (Campli, 2010). Bendras žemės ūkio produktų kainų ir finansų krizių poveikis yra pagrindinė priežastis, dėl kurios pastaruoju metu padaugėjo nepakankamai maistu aprūpintų žmonių. Nepakankamam aprūpinimui maistu įtaką daro vis dažniau pasitaikančios gamtinės nelaimės, kalbant apie žmogaus sukeltas nelaimes, vis dažniau pasitaiko socialinio ir ekonominio pobūdžio nelaimių, susijusių su karais ir konfliktais. Žemės ūkio produktų kainos pastaruosius tris dešimtmečius svyravo. Tokie svyravimai atspindėjo vidutinės trukmės tendenciją, kuri realiąja išraiška vis tik yra mažėjanti. Staigus kainų šuolis m. padarė itin didelį poveikį ir dėl savo masto ir greičio (FAO maisto kainų indeksas per šiek tiek daugiau kaip 12 mėnesių padidėjo beveik 60 proc.). Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad net ir didžiausio kainų šuolio metu (2008 m. kovo mėn.) jos buvo mažesnės už aukščiausias istorines aštuntojo dešimtmečio pradžios kainas. Pastarojo meto kainų svyravimai, nuo tada, kai sprogo finansinių spekuliacijų burbulas, žemės ūkio produktų kainos nuolat mažėjo, bet jos vis tiek išliko aukštesnės nei buvo prieš m. krizę (Campli, 2010). Greitai augančios maisto produktų kainos labiausiai paveikė besivystančias šalis, ypač mažas pajamas turinčias šalis. Pakilusios maisto kainos padidino skurdą mažų pajamų šalyse, nepaisant to, jog maisto produktų pardavimu užsiimančių gyventojų realios pajamos didėjo, tai turėjo neigiamą įtaką ypač Azijos ir Afrikos šalyse. Maisto produktų infliacijos augimas labiausiai paveikė mažas pajamas turinčius gyventojus, dėl skiriamos didesnės dalies namų ūkio išlaidų maistui (FAO, 2008, 2009). Šiuo metu pabrėžiama, kad už šalies subalansuotą plėtrą ir skurdo mažinimą pirmiausiai yra atsakinga pati šalis ir svarbiausias yra nacionalinės politikos bei plėtros strategijos vaidmuo reikia suderinti konkrečias priemones visais lygmenimis.

36 36 Išvados 1. Maisto prieinamumo užtikrinimas nacionaliniu lygiu negarantuoja namų ūkio priėjimo prie maisto. Namų ūkiai turi turėti išteklius, reikalingus įsigyti maistui bei kitų pagrindinių poreikių patenkinimui. 2. Siekiant, kad namų ūkiai turėtų priėjimą prie maisto, visų pirma turi būti pakankamai maisto vietiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygiu. Skurdo mažinimas, maisto pasiūlos užtikrinimas ir teisingas paskirstymas yra didžiausia globali problema, kurią šiandien patiria beveik visos pasaulio šalys, o opiausia ši problema yra besivystančioms šalims. Vis daugiau dėmesio skiriama ne tik maisto gamybai, o aprūpinimo maistu užtikrinimui ir prieinamumui. 3. Bendras žemės ūkio produktų kainų ir finansų krizių poveikis yra pagrindinė priežastis, dėl kurios pastaruoju metu padaugėjo nepakankamai maistu aprūpintų žmonių, o ypač besivystančiose šalyse. Nepakankamam aprūpinimui maistu įtaką daro gamtinės nelaimės, vis dažniau pasitaiko socialinio ir ekonominio pobūdžio nelaimių, susijusių su karais, konfliktais. 4. Artimiausiais metais trys pagrindinės problemos: gyventojų skaičiaus augimas, sparčiai besivystančios ekonomikos šalių žemės ūkio produktų paklausa ir klimato kaita, gali padidinti aprūpinimo maistu nesaugumą. Atsakomybė už pasaulio aprūpinimo maistu saugumą ir jo problemas tenka taip pat ir išsivysčiusioms šalims. Literatūros sąrašas 1. CAMPLI, M Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl prekybos ir aprūpinimo maistu. Tiriamoji nuomonė: 2010/C 255/01. ES oficialus leidinys. [Žiūrėta: 2012 m. vasaris 21 d.] Prieiga per internetą: 2. ČIEGIS, R.; KULVELYTĖ, B ,,Apsirūpinimas maistu iššūkiai Europos Sąjungai. ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5 (24). Research papers. 3. ČIEGIS, R.; KULVELYTĖ, B. 2010a.,,Europos šalių aprūpinimas maistu: tyrimo rezultatai Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2010, Nr. 5 (24). Research papers. 4. EESRK Tiltas tarp Europos ir organizuotos pilietinės visuomenės. Bolye, S. Pasauliniai apsirūpinimo maistu iššūkiai. ISSN Prieiga per internetą: 5. FAO, World food summit. November 13-17, 1996 Rome, Italy. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < 6. FAO, Food Security. Policy brief. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <ftp://ftp.fao.org/es/esa/policybriefs/pb_02.pdf >. 7. FAO, An Introduction to the Basic Concepts of Food Security. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:< FAO.foodsec.org/docs/concepts_guide.pdf>. 8. FAO, The State of Food Insecurity in the World: Economic crises impacts and lessons learned. [žiūrėta: ] Prieiga per Internetą: < > 9. FAO, 2009a. World Summit on Food Security. [žiūrėta: ] Prieiga per internetą: FAO, The State of Food Insecurity in the World. Addressing food insecurity in protracted crises. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < JURKĖNAITĖ, N. VOLKOV, A., MARTIŠIŪNAITĖ A Bendrosios žemės ūkio politikos m. tobulinimo kryptys. Mokslo studija. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas 2011, 105 p. (online) ISBN LEAT, P.; LAMPRINOPOULOU, C.; REVOREDO-GIHA, C.; KUPIEC-TEAHAN, B Agri-food supply chains and sustainability-related issues: evidence from across the Scottish agri-food economy. Land economy working paper series, No 59. Op. cit: Aiking, H. & de Boer, J.,Food sustainability: diverging interpretations. [interaktyvus] British Food Journal, (106): [žiūrėta 2011 m. gruodžio 8 d.] Prieiga per internetą: < 13. SMITH, L. C Keynote Paper: The use of household expenditure surveys for the assessment of food insecurity. Measurement and Assessment of Food Deprivation and Undernutrition. [interaktyvus]. Rome: FAO. [žiūrėta 2011 m. gruodžio 9 d.]. Prieiga per internetą:< SMITH, M.; POINTING, J.; MAXWELL, S Household Food Security: Concepts and Definition - An Annotated Bibliography. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. gruodžio 8 d.]. Prieiga per internetą: < >. 15. VITUNSKIENĖ, V ,,Food (in)security in the Lithuania. Tarptautinė konferencija,,es parama : nauji iššūkiai ir inovacijos žemės ir maisto ūkiui Pranešimas. Vilnius, 2009 m. gegužės d.

37 37 Summary Food Security Problems in Developing Countries Food security is a problem for many countries, especially developing economies. This problem becomes more and more relevant in the current economic crisis. Poverty reduction, food supply and ensuring a fair distribution is a major global problem that new effects almost all countries in the world, but the problem is most acute in developing countries, and it is also necessary condition for sustainable development. In the coming year there are three main problems: growth of population, demand for agricultural products, and climate changes. These problems may increase food insecurity. Responsibility for global food security issues and their problems also goes to developed countries. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bernardas Vaznonis (Aleksandro Stulginskio universitetas)

38 PAJAMŲ ŠALTINIŲ POVEIKIO ŪKIŲ PAJAMOMS VERTINIMO METODOLOGINIAI YPATUMAI Jūratė Kuršelienė Aleksandro Stulginskio universitetas 38 Įvadas Nors akademinėje literatūroje ūkio pajamas formuojantys šaltiniai klasifikuojami gana įvairiai, tačiau, daugelio autorių požiūriu, apie ūkio pajamas galima kalbėti ne tik tai kaip apie pajamas tiesiogiai gautas iš žemės ūkio veiklos, bet ir kaip apskritai visas ūkininko ir jo šeimos narių gautas pajamas iš visų šaltinių. Todėl, pasitelkdami įvairias metodologijas, ūkio pajamas nagrinėjantys mokslininkai siekia įvertinti pajamų iš žemės ūkio ir pajamų ne iš žemės ūkio bei jų smulkesnių komponentų poveikį ūkių pajamoms. Tyrimo tikslas atskleisti pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimo metodologinius ypatumus. Tikslui pasiekti, iškelti šie uždaviniai: 1) identifikuoti pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimo rodiklius; 2) nustatyti pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimo metodus. Tyrimo objektas pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimo metodikos. Tyrimo metodai: pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimo metodologiniams ypatumams atskleisti naudojami mokslinės literatūros analizės ir sintezės, palyginimo, apibendrinimo bei grafinio vaizdavimo metodai. Rezultatai Dar praėjusio amžiaus mokslininkai, tokie kaip Furbush (1940), Fulmer (1957) ir Fox (1958), analizuodami žemės ūkio pajamas, atkreipė dėmesį į tai, jog ūkio pajamas sudaro ne tik tiesiogiai su žemės ūkio veikla susijusios pajamos, tačiau ir pajamos, gaunamos iš kitų šaltinių. Hill (1999), nagrinėjęs pajamų koncepcijų žemės ūkyje skirtumus, priėjo išvadą, jog apie pajamas žemės ūkyje galima kalbėti dvejopai: 1) kaip pajamas, gaunamas už žemės ūkio produkciją; 2) kaip asmenines ūkininko šeimos namų ūkio pajamas. Pirmuoju atveju, pastebi autorius, pajamos suprantamos kaip atlygis ūkininkui už parduotą žemės ūkio produkciją, tuo tarpu antruoju pajamos traktuojamos, kaip asmeninės ūkininko ir jo šeimos narių pajamos, gaunamos apskritai iš visų šaltinių. Pasak Hill (1999), pastarąsias įvertinti yra kur kas sunkiau nei pajamas, gaunamas už žemės ūkio produkciją. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) (2003) pateiktoje schemoje galima aiškiai įžvelgti anksčiau minėto Hill (1999) išsakytą poziciją ūkio pajamų formavimosi klausimu (pav.). + Įplaukos iš rinkos + Biudžeto transferai + Kitos įplaukos Bendrosios įplaukos - Piniginės išlaidos Grynosios einamosios pajamos - Nusidėvėjimas Ūkio pajamos + Darbo užmokestis + Pajamos iš nuosavybės + Socialiniai transferai + Kitos pajamos Ūkio pajamos + Pajamos iš kitų šaltinių Bendrosios namų ūkio pajamos - Pajamų mokestis ir kitos privalomosios įmokos Disponuo - jamos namų ūkio pajamos Pav. Ūkininko šeimos namų ūkio pajamų komponentai (OECD, 2003)

39 39 Svarbu akcentuoti, jog daugeliu atveju pajamų šaltinių poveikį pajamoms autoriai nagrinėja namų ūkio (Klank, 1996), kaimo gyventojų namų ūkio (Angeles-Reyes, 1987; Khan, Riskin, 2005; Anca, 2008; Kimhi, 2010; Rietveld, 1986; Croppenstedt, 2006; Babatunde, 2008) ar ūkininko šeimos namų ūkio ((Mishra, Sandretto, 2003; Hill, 1996, 1999; OECD, 2003; Mishra et al., 2009; Mishra et al., 2002; Schnepf, 2010; DEFRA, 2011; Spedding, 2010) kontekste, rečiau tokių tyrimų aptinkama kalbant apie ūkininko ūkio pajamas (USDA, 2011; Frawley, Keeney, 2000; Kazakevičius, 2009, 2011; Findeys, Reddy,1987). Siekiant atskleisti pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimo metodologinius ypatumus, atsižvelgiant į daugelio autorių diskusijas, pirmiausia vertėtų identifikuoti pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimo rodiklius. Apibendrintai šie rodikliai pateikti lentelėje. Lentelė. Pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimo rodikliai (sudaryta autorės) Autorius/Institucija, metai Pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimo rodikliai ŪADT, 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, - bendrojo pelno rodiklis (subsidijų dalis pelno ir subsidijų sumoje). 2009, 2010, 2011 Kimhi, 2010; Anca, 2008; Klank, 1996; - pajamų šaltinių dalis bendrose pajamose (procentinis pasiskirstymas). Hill, 1996, 1999; OECD, 2003 Findeys, Reddy, 1987; USDA, 2011; Mishra et al., 2009; DEFRA, 2011; Spedding, vidutinės pajamos tenkančios namų ūkiui/gyventojui. Angeles-Reyes,1987; Rietveld, 1986; - pajamų šaltinių dalis bendrose pajamose (procentinis pasiskirstymas); Schnepf, 2010; - vidutinės pajamos tenkančios namų ūkiui/gyventojui Babatunde, vidutinės pajamos tenkančios vienam gyventojui (suaugusiam); - pajamų šaltinių dalis bendrose pajamose (procentinis pasiskirstymas); - vidutinės aktyvių (dalyvaujančių) namų ūkių pajamos. Khan, Riskin, vidutinės pajamos tenkančios vienam gyventojui; - pajamų šaltinių dalis bendrose pajamose (procentinis pasiskirstymas); - pajamų metinio augimo tempas; - pajamų prieaugio rodiklis. Croppenstedt, vidutinės pajamos tenkančias vienam kaimo gyventojui; - pajamų kvintiliai. Frawley, Keeney, pajamų šaltinių dalis bendrose pajamose (procentinis pasiskirstymas); - pajamų deciliai. Mishra, Sandretto, pajamų dispersija. Mishra et al., pajamų šaltinių dalis bendrose pajamose (procentinis pasiskirstymas); - variacijos koeficientas; - normalizuotos dispersijos skaidymo į komponentus analizė. Reikia pasakyti, jog Lietuvoje gana mažai tyrimų, nagrinėjančių pajamų šaltinių poveikį ūkių pajamoms, tuo tarpu Vakarų literatūroje šis klausimas kur kas aktualesnis ir plačiai analizuojamas įvairiais aspektais. Lietuvos autorių darbuose vertinama agrarinės politikos transferų, kaip vieno iš ūkio pajamas formuojančio šaltinio, įtaka ūkininko ūkio pajamoms. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Ūkio apskaitos duomenų tinklo (ŪADT) (2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010, 2011) atliktuose tyrimuose, o ir Kazakevičiaus (2009, 2011) darbuose, nagrinėjant gamybos subsidijų įtaką ūkininkų ūkių pajamoms, jų poveikis ūkių pajamoms analizuojamas taikant bendrojo pelno rodiklį, t.y. tiriama subsidijų dalis pelno ir subsidijų sumoje. Tuo tarpu užsienio literatūroje aptinkama tyrimų, nagrinėjančių kelėtos pajamų šaltinių poveikį ūkių pajamoms ir, dažniausiai, šių pajamų šaltinių poveikis ūkių pajamoms analizuojamas vertinant jų dalį (procentinį pasiskirstymą) bendrose ūkio pajamose (Kimhi, 2010; Anca, 2008; Klank, 1996; Hill, 1996, 1999; OECD, 2003) ar vidutiniškai tenkančias vienam namų ūkiui/gyventojui (Findeys, Reddy, 1987; USDA, 2011; Mishra et al., 2009; DEFRA, 2011; Spedding, 2010). Neretai pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms analizei taikomi abu minėti rodikliai (Angeles-Reyes,1987; Rietveld, 1986; Schnepf, 2010). Babatunde (2008), Khan, Riskin (2005) pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimui taip pat taikė vidutinių pajamų tenkančių vienam gyventojui bei pajamų šaltinių dalies bendrose pajamose rodiklius. Tačiau be šių

40 40 rodiklių dar nagrinėjo ir vidutines aktyvių (dalyvaujančių) namų ūkių pajamas (Babatunde, 2008) bei pajamų metinio augimo tempo ir pajamų prieaugio rodiklius (Khan, Riskin, 2005). Croppenstedt (2006) pajamų šaltinių poveikio ūkio pajamoms analizei taikė ne tik tai vidutinių pajamų tenkančių vienam gyventojui rodiklį, bet atliko ir pajamų kvintilių analizę, o Frawley, Keeney (2000) nagrinėjo pajamų šaltinių dalis bendrose pajamose bei pajamų decilius. Pajamų šaltinių indėliui ūkių pajamose tirti Mishra, Sandretto (2003) taikė pajamų dispersijos analizę. Tuo tarpu Mishra et al. (2002) pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms analizuoti ne tiktai nagrinėjo pajamų šaltinių dalį bendrose pajamose, bet ir taikė pajamų variacijos koeficientą bei atliko normalizuotos dispersijos skaidymo į komponentus analizę. Pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimui skaičiuojami ne tiktai įvairūs rodikliai, tačiau taikoma ir daugybė tyrimo metodų autoriai pajamų šaltinių poveikį ūkių pajamoms vertina įvairiais pjūviais. Kaimo gyventojų namų ūkių (Angeles-Reyes, 1987; Khan, Riskin, 2005), ūkininkų ūkių (USDA, 2011; Frawley, Keeney, 2000) bei ūkininkų šeimos namų ūkių (Mishra, Sandretto, 2003) pajamas nagrinėję autoriai, pajamų šaltinių poveikį ūkių pajamoms vertino atsižvelgdami į tam tikrą laikotarpį. Angeles-Reyes (1987) bei Khan, Riskin (2005) pajamų šaltinių poveikį ūkių pajamoms vertino tarpusavyje lygindami du laikotarpius, USDA (2011) ir Frawley, Keeney (2000) atliko kelėtos metų laikotarpių analizę. Tuo tarpu Mishra, Sandretto (2003) pajamų šaltinių poveikį tyrė tam tikrais, svarbiais, tiek žemės ūkiui, tiek visai šalies ekonomikai laikotarpiais. Teritoriniu požiūriu pajamų šaltinių poveikį ūkių pajamoms vertino Klank (1996), Hill (1996, 1999), OECD (2003) bei Mishra et al. (2009). Klank (1996) lygino namų ūkių pajamų šaltinių poveikį namų ūkių pajamoms tarp kaimo ir miesto gyventojų. Hill (1996, 1999) bei OECD (2003) atliko ūkininkų šeimos namų ūkių pajamų šaltinių poveikio lyginamąją analizę tarp šalių, Mishra et al. (2009) pagal ūkininkų šeimos namų ūkių išteklių regionus. Ypatingai yra daug studijų nagrinėjančių pajamų šaltinių poveikį ūkių pajamoms ūkius grupuojant pagal tam tikrus jų požymius. Štai Kazakevičius (2009), analizę atliko ūkininkų ūkius grupuojant pagal ūkio bendrą žemės plotą ir ūkininkavimo tipą. Kazakevičius (2011) taip pat poveikį ūkininkų ūkių pajamoms nagrinėjo ūkius skirstydamas pagal jų bendrą žemės plotą, ekonominį dydį, ūkininkavimo tipą, žemės ūkio naudmenų našumą ir ūkininkų amžių. Panašiai nagrinėjo ir Mishra et al. (2002), autorius tyrimą atliko ūkininkų šeimos namų ūkius skirstant pagal ūkininko amžių, ūkininko išsilavinimą, ūkio tipą, ūkio valdą, vietą. Kiek kitaip ūkius suklasifikavo Findeys, Reddy (1987). Autoriai pajamų šaltinių poveikį ūkių pajamoms nagrinėjo ūkininkų ūkius skirstant pagal jų dalyvavimo ne žemės ūkio darbo rinkoje laipsnį, t.y., kai abu ūkio savininkai dirba už ūkio ribų, kai vienas iš savininkų dirba už ūkio ribų ir, kai nei vienas nedirba už ūkio ribų. Schnepf (2010) analizę atliko ūkininko šeimos namų ūkius grupuojant pagal jų parduotos produkcijos vertę. O Anca (2008) tyrė pajamų šaltinių poveikį kaimo gyventojų namų ūkių pajamoms, namų ūkius skaidant pagal tam tikrą socialinę grupę (dirbantieji, laisvai samdomi ne žemės ūkio darbininkai, ūkininkai, bedarbiai, pensininkai). Neretai pasitaiko ir tyrimų, kuriuose siekiama pajamų šaltinių poveikį atskleisti tiek teritoriniu, tiek ir tam tikrų ūkio požymių aspektais. Tokius tyrimus atliko DEFRA (2011), Spedding (2010), Kimhi (2010) bei Rietveld (1986). DEFRA (2011), Spedding (2010) analizę atliko ūkininko šeimos namų ūkius grupuojant pagal regionus bei ūkio tipą. Kimhi (2010) pajamų šaltinių poveikį tyrė lygindamas kaimo ir miesto namų ūkių pajamas. Taip pat šį poveikį analizavo pagal kaimo gyventojų tautybę, lytį bei šiuos gyventojų požymius apjungė (tautybė lytis) ir nagrinėjo pajamų šaltinių pasiskirstymą tarp tam tikrų tautybių vyrų ir moterų. Rietveld (1986) tyrė pajamų šaltinių poveikį bendrosioms ūkio pajamoms vidutiniškai kelėtoje kaimo gyvenviečių, vėliau atitinkamai lygino šiuos rodiklius tarp dviejų kaimų. Bei atliko analizę kaimo gyventojų namų ūkius grupuojant pagal namų ūkio žemės nuosavybės tipą. Pažymėtina, jog aptinkama tyrimų, ne tiktai nagrinėjančių pačių pajamų šaltinių, bet ir smulkesnių jų komponentų poveikį ūkių pajamoms. Tokius tyrimus, nagrinėjant kaimo gyventojų namų ūkių pajamas, atliko Babatunde (2008) bei Croppenstedt (2006). Babatunde (2008) tyrė pajamų iš žemės ūkio smulkesnių komponentų, tokių kaip pajamos iš augalininkystės ir gyvulininkystės, taip pat pajamų ne iš žemės ūkio sudedamųjų darbo užmokesčio pajamų iš žemės ūkio, darbo užmokesčio pajamų ne iš žemės ūkio, laisvai samdomo darbo pajamų, perlaidų pajamų ir kitų pajamų pasiskirstymą. Croppenstedt (2006) savo tyrimu siekė atskleisti darbo užmokesčio sudedamųjų proporcijas, t.y. autorius nagrinėjo oficialiai ir neoficialiai uždirbtas iš žemės ūkio bei oficialiai ir neoficialiai uždirbtas ne iš žemės ūkio darbo užmokesčio pajamas.

41 41 Taigi, apibendrinus Lietuvos ir Vakarų mokslininkų diskusijas, pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimo klausimu, vis tik reikia pasakyti, jog itin reta tyrimų nagrinėjančių būtent pajamų šaltinių poveikį ūkininkų ūkių pajamoms. O ir esami tyrimai daugiau apžvelgiamieji ir pasigendama detalesnių mokslinių tyrimų, galinčių atskleisti esminius ūkininkų ūkių pajamų šaltinius, jų poveikį ūkių pajamoms. Išvados 1. Pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimui taikomi įvairūs rodikliai, naudojamos keleto rodiklių kombinacijos, tačiau daugeliu atveju autoriai apsiriboja vienu rodikliu, t.y. dažniausiai analizuoja pajamų šaltinių dalį bendrose ūkio pajamose arba vidutines pajamas tenkančias vienam ūkiui. 2. Nors pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms vertinimui galimos įvairios metodų variacijos teritoriniu, laikotarpių, ūkio požymių ir kitais aspektais, tačiau daugelis autorių koncentruojasi į pajamų šaltinių poveikio ūkių pajamoms analizę ūkius grupuojant pagal atitinkamus jų požymius. Literatūros sąrašas 1. ANCA, D Prospects for the Agricultural Income in Romania. Annals of the University of Oradea: Economic Science, vol. 1, p ANGELES-REYES, E The Structure of Rural Household Income And its Implications on Rural Poverty In Bicol, Philippines. Journal of Philippine Development, vol. 14, no. 2, p BABATUNDE, R. O Income Inequality in Rural Nigeria: Evidence from Farming Households Survey Data. Australian Journal of Basic and Applied Science, no 2(1), p CROPPENSTEDT, A Household Income Structure and Determinants in Rural Egypt. Agricultural and Development Economics Division of the Food and Agriculture Organization of the United Nations (FAO - ESA) in its series Working Papers. No DEPARTMENT FOR ENVIRONMENT FOOD AND RURAL AFFAIRS (DEFRA) Farm Household Income and Household Composition: Results from the Farm Business Survey: England 2009/10. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: < 6. FINDEIS, J. L.; REDDY, V. K Decomposition of Income Distribution Among Farm Families. Northeastern Journal of Agricultural and Resource Economics, vol FOX, K. A Agricultural Income. National Bureau of Economic Research, p FRAWLEY, J. P., KEENEY, M The Impact of Direct Payments on Farm Income Distribution. Project Report (Project No. 4656), Dublin. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: < ruraldevelopment/4656/eopr-4656.pdf>. 9. FULMER, J. L Measurement of Agricultural Income of Counties. National Bureau of Economic Research, p FURBUSH, F Farm family income and expenditures. The Journal of Marketing, vol. 4, no. 3, p HILL, B Monitoring Incomes of Agricultural Households within the EU's Information System - New Needs and New Methods. European Review of Agricultural Economics. vol. 23, no. 1, p HILL, B Farm Household Incomes: Perceptions and Statistics. Journal of Rural Studies, vol. 15, no. 3, p KAZAKEVIČIUS, Z Valstybės ekonominės paramos įtaka ūkininkų ūkių pajamų lygiui. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Nr. 18 (3). Akademija: LŽŪU. 14. KAZAKEVIČIUS, Z Gamybos subsidijos pelningo ūkininkavimo pagrindas ūkininkų ūkiuose. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1 (25). Akademija: LŽŪU. 15. KHAN, A. R.; RISKIN, C China s Household Income and Its Distribution, 1995 and The China Quarterly, no. 182, p KIMHI, A Jewish Households, Arab Households, and Income Inequality in Rural Israel: Ramifications for the Israeli Arab Conflict. Defence and Peace Economics, vol. 21, no. 4, p KLANK, L Income Differentiation of Polish Farmers. Easten European Countryside, no. 10, p LIETUVOS AGRARINĖS EKONOMIKOS INSTITUTAS. 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010, Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys) 2003, 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, Vilnius. Spauda. 19. MISHRA, A. K. et al Income, Wealth, and the Economic Well-Being of Farm Households. Economic Research Service/USDA, Washington.

42 MISHRA, A. K. et. al Effect of Agricultural Policy on Regional Income Inequality Among Farm Households. Journal of Policy Modeling. vol. 31. no.3, p MISHRA, A. K.; SANDRETTO, C. L Stability of Farm Income and the Role of Nonfarm Income in U.S. Agriculture. Review of Agricultural Economics. vol. 24, no.1, p OECD Farm Household Income: Issues and Policy Responses. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 10 d.]. Prieiga per internetą: < 23. RIETVELD, P Non-Agricultural Activities and Income Distribution in Rural Java. Bulletin of Indonesian Economic Studies, vol. 22. no.3, p SCHNEPF, R U.S. Farm Income. Congressional Research Service. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: < 25. SPEDDING, A Farm Household Income. RuSource the Rural International Network. 26. USDA Farm Family Income. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: < INCOME.pdf>. Summary Methodological Aspects of Impact of Income Source of Family Farm Income Evaluation Although the academic literature on family farm income sources are classified forming quite different, however, many authors point of view of the farm income to speak not only as a direct income derived from agricultural activities, but also as a general, all the farmer and his family members received income from all sources. Therefore researchers using different methodologies to explore family farm income to estimate the income on-farm and of-farm and their sub-components contribution to family farm income. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vlada Vitunskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

43 EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO VIETA AGRARINĖS APLINKOSAUGOS PRIEMONIŲ SISTEMOJE Eglė Liukumaitė Aleksandro Stulginskio universitetas 43 Įvadas Vis didesnis žmonių rūpinimasis sveika gyvensena ir aplinkos apsauga skatina Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, domėjimąsi ekologiniu ūkininkavimu. Ekologinė gamyba tai naujos kokybės produktai bei aplinkosauginis ūkininkavimas, sukuriantis pusiausvyrą tarp žemės ūkio produktų gamybos, aplinkos apsaugos ir kaimiškosios aplinkos išsaugojimo (Skurdenienė, Ribikauskas, Bakutis, 2007). Ekologinis ūkininkavimas aktualus visais požiūriais socialiniu, ekonominiu, aplinkosauginiu ir tampa vis aktualesnis agrarinės aplinkosaugos priemonių sistemoje. Tyrimo objektas ekologinis ūkininkavimas. Tyrimo tikslas nustatyti ekologinio ūkininkavimo vietą agrarinės aplinkosaugos priemonių sistemoje. Tyrimo uždaviniai: - išanalizuoti ekologinio ūkininkavimo reikšmę agrarinės aplinkosaugos priemonių sistemoje ekonominiu, socialiniu bei aplinkosauginiu požiūriais; - nustatyti kokią paramą gali gauti ekologinės gamybos ūkiai. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros, statistinių duomenų, dokumentų ir teisės aktų analizė, statistinių duomenų analizės, grupavimo, palyginimo metodai, grafinis vaizdavimo būdas. Rezultatai Agrarinės aplinkosaugos sąvoka yra siauresnė nei aplinkos apsaugos sąvoka, pradėta vartoti Lietuvai ruošiantis tapti ES nare. Siaurąja prasme agrarinė aplinkosauga suprantama tik kaip ES ir Lietuvos finansiškai remiamų formalių priemonių, programų ir veiklų kompleksas, skirtas darniam žemės ūkiui plėtoti, kartu saugant biologinę įvairovę (Kurlavičius, 2010). Lietuvos kaimo plėtros m. plane remta priemonė,,agrarinė aplinkosauga. Ji apėmė keturias programas: Paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostų, Kraštovaizdžio tvarkymo, Ekologinio žemės ūkio ir Retų gyvulių veislių. Šias programas pasirinkusiems žemės ūkio subjektams buvo mokamos kompensacinės išmokos. Lietuvos kaimo plėtros m. programoje agrarinei aplinkosaugai skiriamas dar didesnis dėmesys. Įteisinta šios programos II krypties Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas priemonė Agrarinės aplinkosaugos išmokos, apimanti šias programas: Kraštovaizdžio tvarkymo, Ekologinio ūkininkavimo, Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimo ir Rizikos vandens telkinių būklės gerinimo (1 pav.). II KRYPTIS APLINKOS IR KRAŠTOVAIZDŽIO GERINIMAS 1 PRIEMONĖ AGRARINĖS APLINKOSAUGOS IŠMOKOS KRAŠTOVAIZDŽIO TVARKYMO PROGRAMA EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO PROGRAMA NYKSTANČIŲ LIETUVOS SENŲJŲ VEISLIŲ GYVULIŲ IR NAMINIŲ PAUKŠČIŲ IŠSAUGOJIMO PROGRAMA RIZIKOS VANDENS TELKINIŲ BŪKLĖS GERINIMO PROGRAMA 1 pav. Ekologinio ūkininkavimo vieta agrarinės aplinkosaugos priemonių sistemoje pagal Lietuvos kaimo plėtros m. programą (sudaryta autorės)

44 44 Įgyvendinant bendruosius II krypties aplinkosaugos tikslus, siekiama garantuoti subalansuotą šalies teritorijos plėtrą, formuoti sveiką ir harmoningą žmonių gyvenamąją aplinką, saugoti gamtines ir kultūrines kraštovaizdžio vertybes, užtikrinti bendrąjį ekologinį stabilumą (Lietuvos kaimo plėtros..., 2007). Kuriant agrarinės aplinkosaugos politiką, siekiama formuoti tinkamą žemėnaudos struktūrą, sustabdyti biologinės įvairovės nykimą bei ekosistemų degradavimą, saugoti natūralius upių ir ežerų krantus, išsaugoti ir tinkamai tvarkyti natūralias ir pusiau natūralias pievas bei ekstensyviai naudojamas šlapynes, rekreacinę aplinką, optimizuoti gamtonaudą ir išsaugoti kraštovaizdį bei biologinę įvairovę, sumažinti neigiamą žemės ūkio poveikį aplinkai. Taip pat siekiant užkirsti kelią dirvos erozijai, reikia užtikrinti tinkamą ūkio tvarkymą, taikant tinkamas sėjomainas, apimančias žalienų įrengimą, sėjant daugiamečius augalus. Dirvų erozijai stabdyti numatyta veikla,,ražienų laukai per žiemą,,,ekologinio ūkininkavimo ir,,rizikos vandens telkinių būklės gerinimo programos (Lietuvos kaimo plėtros..., 2007). Viena populiariausių agrarinės aplinkosaugos priemonių yra ekologinis ūkininkavimas. Ekologinis ūkininkavimas padeda užauginti sveiką ir vertingą derlių, saugoti biologinę įvairovę ir mažinti aplinkos taršą. Ekologiškai ūkininkaujant dirvožemio ir augalų gyvybingumą lemia gerai apgalvoti, suplanuoti ir natūralūs, nekenkiantys aplinkai būdai. Ekologinė gamyba pirmiausia yra svarbi agrarinės aplinkosaugos priemonė, nes padeda išlaikyti ir gerinti dirvožemio produktyvumą, mažinti vandens taršą bei emisijas į atmosferą, išsaugoti ekosistemos stabilumą ir bioįvairovę (Lietuvos kaimo plėtros..., 2007). Kartu šis ūkininkavimo būdas padeda puoselėti senąsias, draugiškas aplinkai, žemdirbystės tradicijas, išlaikyti kaimo socialinę struktūrą bei autentišką agrarinį kraštovaizdį. Pasak Alberolo (2009), greta aplinkosauginės ir socialinės naudos ekologinis ūkininkavimas teikia ir ekonominę naudą (2 pav.). Ekonominiu požiūriu R. Gasson, E. Lea, T. Worsley, D. Halpin, N. Halberg, P. Kristiansen, C. D Souza, P. Jones, B. Wilhelm, J. Johannsen, F. Schöne, C. Dimitri, L.Oberholtzer, S. Padel, N. Nemes tiesioginė parama, verslo plėtra, didesnė kaina, konkurencingumo išlaikymas, produktų paklausa, plačios eksporto galimybės, stiprinama vietos rinka, perdirbimas, ženklinimas, sertifikavimas Socialiniu požiūriu R. C. Martins, S. Padel, P. Midmore, R. Gasson, E. Lea, R. Cunningham, S. Lockie, D. Halpin, J.Morison, M. Green, R. Maynard, J. Pretty, R. Hine Aplinkosauginiu požiūriu N. Lampkin, A. Krystallis, S. Lockie, D. Halpin, A.P. Rimal, W. Moon, S. Balasubramanian, G.Roddy, C. Cowan, G. Hutchinson, L.A.Greenhalgh, S. Padel bendruomenių plėtra ir bendruomeniškumo ugdymas, sukuriamos viešosios gerybės, asmeninė bei artimųjų sveikata, didinamas užimtumas žemės ūkyje, sukuriama daugiau darbo vietų, kokybiškas, sveikas ir saugus maistas, keliamas kaimo žmonių profesinis lygis, skatina tobulinti specializuotus ūkininkaujančiųjų įgūdžius gyvulių bei augalų gerovė, aplinkosauga, bioįvairovės išsaugojimas, maisto sauga, dirvožemio derlingumas, ekologinė pusiausvyra 2 pav. Ekologinio ūkininkavimo nauda ekologiniu, socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriais (sudaryta autorės) Akademinėje literatūroje mažiausiai diskusijų kyla dėl ekologinio ūkininkavimo būdo pozityvios įtakos bioįvairovei, dirvožemiui, gyvūnų gerovei, t. y. aplinkosauginio aspekto ir jo vadybos. U. Niggli, G. Vogt, DARCOF, V. Lund, S. Padel, H. F. Alroe, H. Verhoog, atlikę išsamius tyrimus, vienareikšmiai teigiamai įvertino ekologinio ūkininkavimo teikiamą naudą aplinkai (1 lentelė). R. Hutchins ir L. Greenhalgh (1997), ekologinį ūkininkavimą siedami su agrarine aplinkosauga, teigia, kad terminas ekologiškas reiškia pagamintas nenaudojant dirbtinių trąšų ir pesticidų. Kitų tyrėjų nuomone, ekologiški maisto produktai produktai, užauginti, pagaminti ir apdoroti nenaudojant sintetinių chemikalų ir trąšų, herbicidų, pesticidų, fungicidų, augimo hormonų ir stabilizatorių bei genetiškai modifikuotų produktų (Jones ir kt., 2001). Ekologiški maisto produktai nuo įprastų labiau skiriasi gamybos ir apdorojimo būdu, o ne pastebimomis ar išmatuojamomis savybėmis. G. Roddy, C. Cowan ir G. Hutchinson (1994) ekologinį ūkininkavimą apibrėžia kaip ribotą trąšų ir pesticidų naudojimą, kurie gali turėti žalingą poveikį aplinkai. Tuo pačiu tai ekologinę pusiausvyrą išlaikanti gamybos valdymo sistema, besiremianti

45 45 biologiniais procesais, siekiant palaikyti ir pagerinti žemės derlingumą ir augalų bei gyvūnų gerovę (Jones ir kt., 2001). 1 lentelė. Ekologinio ūkininkavimo nauda aplinkai (sudaryta autorės pagal Padel ir kt., 2009) POVEIKIS ŠALTINIS U. Niggli 2000 G. Vogt 2000 DARCOF 2000 V. Lund 2001 S. Padel 2005 H.F.Alroe 2006 H. Verhoog 2007 SVEIKATA Sistema + + Dirvožemis Gyvūnai + + Augalai + + Vientisumas + + Maisto kokybė + + Neteršiama aplinka + + APLINKOSAUGA Ekologinės sistemos Uždari ciklai Mažesnės sąnaudos + + Savireguliacija Biologinė įvairovė Aplinkos apsauga PRIEŽIŪRA Atsargumas/prevencija Išskirti/neįsileisti GMO Atsakomybė + Ateinančios kartos PAGRINDINĖS INTEGRUOTOS VERTYBĖS Tvarumas/darnumas Natūralumas Ekologinio ūkininkavimo programa yra viena iš agrarinės aplinkosaugos priemonių, užtikrinanti ekologinio ūkininkavimo kaip gamybos sistemos rėmimą, kokybiškų maisto produktų, turinčių didelę paklausą rinkoje, gamybą. Siekiant gauti paramą, visi ekologinių ūkių savininkai turi būti įregistruoti ir turėti ekologinio žemės ūkio sertifikavimo įstaigos,,ekoagros išduotą sertifikatą. Taip pat vienas iš reikalavimų dalį užaugintų produktų parduoti ir teikti į rinką. N. Nemes (2009) teigia, kad laikomasi nuomonės, jog ekologinis žemės ūkis ekonomiškai pelningesnis, nors ir derlius dažnai mažesnis, tačiau ūkiai gauna didesnes išmokas ir patiria mažesnes gamybos sąnaudas, kurios kompensuoja šiuos nuostolius. Parama skiriama už sertifikuotą ir deklaruotą plotą, naudojamą ekologiškų žemės ūkio produktų gamybai, o paramos dydis ūkininkaujančiajam apskaičiuojamas individualiai ir priklauso nuo auginamų produktų rūšies. Pavyzdžiui, auginantys javus gali gauti 742 Lt/ha, daržoves ir bulves 1519 Lt/ha, vaistažoles 1688 Lt/ha, daugiametes žoles 438 Lt/ha, uogynus ir sodus 1781 Lt/ha. Vienas ūkis gali gauti iki 400 tūkst. litų maksimalią paramą. C. Dimitri, L. Oberholtzer (2005) sertifikavimą apibūdina kaip procesą, teikiant trečiosios šalies garantiją, kad produktas buvo auginamas, perdirbtas ir platinamas kaip ekologiškas, atitinkantis visus standartus ir reikalavimus. Sertifikavimas taip pat mažina apsišaukėlių skaičių, kurie dedasi ekologiškų produktų gamintojais. Pareiškėjai, dalyvavę Kaimo plėtros metų plano priemonės Agrarinė aplinkosauga programoje Ekologinis ūkininkavimas, galėjo gauti tiesiogines išmokas, taip pat kompensacines išmokas pagal priemones Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos apribojimais, Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves, Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos, jeigu jie atitiko visus šių priemonių paramos gavimo kriterijus. Tokias pačias išmokas gali gauti pareiškėjai dalyvaudami Lietuvos kaimo plėtros metų programos priemonės Agrarinės aplinkosaugos išmokos programoje Ekologinis ūkininkavimas (3 pav.). Ūkininkai, kuriantys ekologinius ūkius ar siekiantys modernizuoti jau veikiančius, mišrių ūkių savininkai gali gauti išmokas ne tik pagal priemonę,,agrarinės aplinkosaugos išmokos, bet ir siekti ES paramos pagal Lietuvos

46 46 kaimo plėtros m. programoje tam skirtas priemones Žemės ūkio valdų modernizavimas,,,pusiau natūrinis ūkininkavimas,,,jaunųjų ūkininkų įsikūrimas. Reikia pabrėžti, kad kiekvienai priemonei keliami ir skirtingi reikalavimai. Paskutiniaisiais metais ypatingas dėmesys skiriamas gyvulininkystės rėmimui m m. Tiesioginės išmokos Kompensacinės išmokos ūkininkaujant mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir vietovėse su aplinkosaugos apribojimais Tiesioginės išmokos Kompensacinės išmokos ūkininkaujant mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse Kompensacinės išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves Natura 2000 kompensacinės išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos Kompensacinės išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves Natura 2000 kompensacinės išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS 3 pav. Išmokos, mokėtos pagal Lietuvos Kaimo plėtros ir metų plano priemonės Agrarinė aplinkosauga programą Ekologinis ūkininkavimas (sudaryta autorės) Tikimasi, kad parama ekologiniam ūkininkavimui, teikiančiam socialinę ir ekonominę naudą gyvenantiems kaimo vietovėse, užtikrins aplinkosaugą ir kokybišką žemės ūkio ir maisto produktų gamybą, toliau bus siekiama paspartinti ekologinės gamybos plėtrą kaip gana naują ekonominę veiklą Lietuvoje. Taigi apibendrinant galima teigti, jog Lietuvos Kaimo plėtros metų plano II kryptis Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas priemonė Agrarinės aplinkosaugos išmokos ir kitų programos priemonių teikiama finansinė parama skatina ekologinio žemės ūkio savininkus siekti, kad vis didesnė Lietuvos žemės ūkio dalis būtų orientuota į sveikesnį, be cheminių medžiagų ir pesticidų, ūkininkavimą, tausoti aplinką, saugoti ekosistemų stabilumą bei bioįvairovę. Išvados 1. Viena populiariausių aplinkosaugos priemonių Lietuvoje yra ekologinis ūkininkavimas. 2. Ekologinė gamyba yra svarbi agrarinės aplinkosaugos priemonė, nes padeda išlaikyti ir gerinti vandens ir dirvožemio kokybę, mažinti vandens taršą bei emisijas į atmosferą, išsaugoti ekosistemos stabilumą, bioįvairovę bei praturtinti kraštovaizdį. Ekologinis ūkininkavimas taip pat turi teigiamą poveikį ekonomikai, nes didėja ūkininkaujančiųjų pajamos, produktų paklausa, atsiveria plačios eksporto galimybės, stiprinama vietos rinka ir kt. Socialiniu požiūriu teikiama nauda atskleidžiama vis didėjančia bendruomenių plėtra ir bendruomeniškumo ugdymu, sukuriama daugiau darbo vietų, keliamas kaimo žmonių profesinis lygis, sukuriamos viešosios gėrybės bei vis didesnis dėmesys skiriamas sveikatai ir maisto kokybei. 3. Lietuvos kaimo plėtros m. programoje Ekologinis ūkininkavimas pareiškėjai gali pretenduoti į tiesiogines ir kompensacines išmokas pagal priemones Mažiau palankios ūkininkauti vietovės, Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves, arba Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos, jeigu jie atitiko visus šių priemonių paramos gavimo kriterijus. Ūkininkaudami ekologiškai jie įsipareigoja laikytis ekologinio žemės ūkio taisyklių.

47 47 Literatūros sąrašas 1. ALBEROLA, C Sustainable Agriculture. Springer Dordrecht Heidelberg: London New York. 2. CUNNINGHAM, R Consumer Trends in Organic Food. Alberta Agriculture, Food and Rural Development. 3. DIMITRI, C.; OBERHOLTZER, L Organic Price Premiums Remain High. University of Wisconsin Madison. 4. DIMITRI, C.; OBERHOLTZER, L Marketing U.S. Organic foods. Recent trends from farms to consumers. 5. D'SOUZA, C Bridging the communication gap: dolphin-safe "ecolabels". Corporate Communications: An International Journal. Vol GASSON, R Goals and values of farmers. Journal of Agricultural Economics, Vol GREEN, M.; MAYNARD, R The employment benefits of organic farming. [interaktyvus], [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < 8. HUTCHINS, R. K.; GREENHALGH, L. A Organic confusion: sustaining competitive advantage. British Food Journal. Vol JONES, P.; CLARKE-HILL, C.; SHEARS, P.; HILLIER, D Retailing organic foods. British Food Journal, vol KRISTIANSEN, P.; TAJI, A.; REGANOLD, J Organic agriculture. A Global Perspective, CABI Publishing, UK. 11. KRYSTALLIS, A.; CHRYSSOHOIDIS, G Consumers' willingness to pay for organic food: Factors that affect it and variation per organic product type.british Food Journal. Vol KURLAVIČIUS, P Agrarinė aplinkosauga. Baltijos aplinkos forumas. [interaktyvus], [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < 13. LAMPKIN, N Organic farming. United Kingdom: Old pond publishing. 14. LEA, E.; WORSLEY, T Australians' organic food beliefs, demographics and values. British Food Journal, Vol Lietuvos kaimo plėtros metų programos priemonės [interaktyvus], [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < LOCKIE, S.; HALPIN, D What makes organic farmers so different? Results of a national survey of organic and conventional farmers in Australia, Paper presented at the 15 th IFOAM Organic World Congress, Adelaide, September, Australia. 17. MORISON, J.; HINE, R.; PRETTY, J Survey and Analysis of Labour on Organic Farms in the UK and Republic of Ireland. International Journal of Agricultural Sustainability. 18. NEMES, N Comparative analysis of organic and non-organic farming systems: a critical assessment of farm profitability. Food and Agriculture Organization of the United Nations Rome. 19. PADEL, S.; ROCKLINSBERG, H.; SCHMID, O The implementation of organic principles and values in the European Regulation for organic food. [interaktyvus], [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < PAROTT, N.; OLESEN, J. E.; HOGH-JENSEN, H Certified and non-certified organic farming in the developing world, in Halberg, N., Alroe, H. F., Knudsen, M. T., Kristensen, E.S. (Ed.). Global Development of Organic Agriculture. Challenges and prospects, CABI Publishing, Oxfordshire, UK. 21. RIMALl, A. P.; MOON, W.; BALASUBRAMANIAN, S Agro-biotechnology and organic food purchase in the United Kingdom. British Food Journal. Vol RODDY, G.; COWAN, C.; HUTCHINSON, G Organic Food A Description of the Irish Market. British Food Journal. Vol SKURDENIENĖ, I.; RIBIKAUSKAS, V.; BAKUTIS, B Ekologinio ūkio privalumai gyvulininkystėje ūkininkaujant ekologiškai. Lietuvos veterinarijos akademija, Kaunas. Summary Organic Farming Place in the Agri-environment Measures System Lithuanian rural development plan for years is the Agri-environment programs and other measures financial support, which promotes organic farming owners to reach for a higher Lithuanian agriculture part that it would be focused on a healthier, without chemicals and pesticides farming. It is expected that EU support for organic farming which provides social, economic and environment benefits in rural areas will ensure the environment and quality of agricultural food production. Next will be seek to accelarate the development of organic production as a relatively new economic activities in Lithuania. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Daiva Makutėnienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

48 48 ŪKININKŲ ŪKIŲ PAJAMŲ IR JŲ VEIKSNIŲ VERTINIMO METODIKA Mantas Maknevičius Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Ekonominiu požiūriu svarbiausias žemės ūkio veiklos tikslas gauti kuo daugiau pajamų ir pelno. Problema tame, kad remiantis įvairiomis metodikomis, reikia kiek įmanoma objektyviau įvertinti ūkininkų ūkių pajamų lygį. Ūkių veiklos rezultatų įvertinimui naudojama keletas pajamų vertinimo metodikų. Tačiau ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių bei pajamų priklausomybės nuo veiksnių vertinimo metodikų nėra daug ir jos nėra plačiai išanalizuotos. Esmė tame, kad nėra bendros nustatytos pajamų vertinimo metodikos. Autoriai moksliniuose darbuose pateikia ūkių pajamų apskaičiavimo metodikas, kurios turi striprų teorinį pagrindimą, tačiau praktikoje dažniausiai dėl paties žemės ūkio specifiškumo sunkiai pritaikomos. Todėl išsamus situacijos vaizdas gali būti gautas tik taikant įvairius metodus ir rodiklius bei derinant juos tarpusavyje. Straipsnyje siekiama išanalizuoti ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių vertinimo metodikas. Tyrimo objektas ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių vertinimo metodikos. Tyrimo tikslas išnagrinėti ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių vertinimo metodikas ir sudaryti pajamas įtakojančių veiksnių analizės loginę schemą. Siekiant pagrindinio tikslo yra keliami du uždaviniai: 1. išnagrinėti ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių vertinimo metodikas; 2. sudaryti ūkininkų ūkių pajamas įtakojančių veiksnių analizės loginę schemą. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizės ir sintezės, palyginimo, sisteminės ir loginės analizės bei apibendrinimo metodai. Ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių vertinimo metodologiniai aspektai Ūkininkų ūkių pajamos gali būti analizuojamos dvejopai: kaip pajamos, gaunamos iš prekinės gamybos bei kaip namų ūkių pajamos, gaunant jas iš darbo užmokesčio bei transferinių išmokų. Šiame straipsnyje analizuojama ūkininko pajamų, kurias jis uždirba vykdydamas žemės ūkio veiklą, ir jų veiksnių vertinimo metodologiniai aspektai. Vienas pagrindinių šaltinių apie pajamas iš žemės ūkio yra žemės ūkio respondentinių ūkių duomenys. Ūkių struktūros tyrimams naudojama vienoda ES metodika remiasi dviem pagrindiniais rodikliais: ūkio ekonominiu dydžiu, apibūdinančiu jo gamybos potencialą, ir ūkio tipu, apibūdinančiu jo specializaciją (Ūkių veiklos rezultatai, 2010). Ūkininko, kuris verčiasi žemės ūkio veikla, gaunamas pajamas galima suskirstyti į: a) pajamas už parduotą augalininkystės produkciją, b) pajamas už parduotą gyvulininkystės produkciją; c) valstybės paramą (subsidijos, išmokos, kompensacijos); d) kitos ūkinės veiklos pajamas; e) pajamas iš ne žemės ūkio veiklos. Kitaip tariant, tai ūkio pajamų komponentai, kurie gali tiek padidinti, tiek ir sumažinti ūkininko pajamas. ES kartu su bendrąja žemės ūkio politika funkcionuoja unifikuota informacinė sistema Ūkių apskaitos duomenų tinklas, kuris kaupia objektyvią ir visapusišką informaciją apie įvairių kategorijų ūkių pajamas bei jų ūkinę veiklą visose Europos šalyse (Ūkių veiklos duomenys, 2010). Šis tinklas veikia jau nuo 1965 m., tačiau jis nuolat tobulinamas ir kinta atsižvelgiant į ES bendrąją žemės ūkio politiką. Kiekviena ES šalis narė privalo savo ūkių duomenis teikti ŪADT. Šitame tinkle sisteminami tik komercinių ir profesionalių ūkių, kurie yra registruoti šalyje, duomenys. ŪADT kaupiami dviejų rūšių duomenys: fiziniai, kurie parodo žemės naudojimą, gyvulių (paukščių) skaičių ir jų rūšis, augalų ir gyvulių produktyvumą, darbo sąnaudas; ekonominiai, kurie apibūdina ūkininkų dalyvavimo žemės ūkio produkcijos ir paslaugų rinkoje rezultatus (produkcijos kainos ir vertė, pajamos, išlaidos, kreditai, valstybės parama, turtas ir pan.). Taigi, ŪADT yra pagrindinis duomenų apie pajamų lygį ūkiuose ir valdymo sprendimų žemės ūkio sektoriuje efektyvumą šaltinis.

49 49 Žemės ūkio ministerija taipogi teikia žemės ūkio veiklos subjektų pajamų dalies, gaunamos iš žemės ūkio veiklos, įvertinimo metodiką, kurios tikslas - reglamentuoti žemės ūkio veiklos subjektų pajamų dalies, gaunamos iš žemės ūkio veiklos, apskaičiavimą, kuomet, siekiant gauti paramą žemės ūkiui ir kaimo plėtrai bei pasinaudoti mokestinėmis lengvatomis, toks apskaičiavimas yra būtinas. Išskiriamos šios dvi pajamų kategorijos: pajamos iš žemės ūkio veiklos - tai pajamos, kurios gaunamos iš pagamintų, apdorotų ar perdirbtų žemės ūkio produktų pardavimo bei paslaugų žemės ūkiui teikimo, nepriklausomai nuo pinigų gavimo momento. kitos pajamos - tai pajamos, gautos pardavus produktus, nesusijusius su žemės ūkio veikla, bei finansinės veiklos pajamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo momento. Nustatant pajamų iš žemės ūkio veiklos dalį, į subjekto žemės ūkio veiklos pajamas įskaičiuojamos: pajamos, gautos iš savo ūkyje išaugintų žemės ūkio produktų pardavimo (produktų pardavimo kaina kartu su subsidija, turinčia įtakos galutinei prekės kainai); pajamos, gautos iš savo ūkyje išaugintų ir apdorotų ar (ir) perdirbtų žemės ūkio produktų pardavimo; pajamos, gautos iš paslaugų žemės ūkiui; lėšos, gautos iš tikslinių programų, skirtų žemės ūkiui ir kaimo plėtrai (tiesioginės išmokos, kita parama). Tuo tarpu į žemės ūkio subjekto kitas pajamas įskaičiuojamos: pajamos, gautos pardavus ne savo ūkyje pagamintus, apdorotus ar perdirbtus žemės ūkio produktus; pajamos iš alternatyvios žemės ūkiui veiklos; pajamos iš turto pardavimo; pajamos iš turto nuomos; pajamos iš valiutos kurso pasikeitimo; gautos banko palūkanos; kitos pajamos. Tačiau į subjekto kitas pajamas neįskaičiuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų gautos lėšos, skirtos mokslo, mokymo ir kitoms biudžetinėms įstaigoms bei organizacijoms išlaikyti bei draudimo išmokos, gautos už žuvusį, sugadintą ar kitaip prarastą turtą (gyvulius, pasėlius bei kitus žemės ūkio produktus). Kitaip tariant, Žemės Ūkio Ministerija apibrėžia veiklas, kurias turėtų vykdyti ūkininkas ar žemės ūkio įmonė, kad jų gaunamos pajamos būtų iš žemės ūkio veiklos. O tai yra labai svarbu, kadangi subjekto, pretenduojančio į mokestines lengvatas ar paramą žemės ūkiui, pajamų iš žemės ūkio dalis privalo būti ne mažesnė nei 50 proc. 1 lentelė. Ūkininkų ūkių pajamų skaičiavimo metodikos (sudaryta autoriaus, remiantis lentelėje nurodytais šaltiniais) Autorius Pajamų skaičiavimo metodika Brouwer, F Sustaining agriculture and the rural environment: governance, policy and multifunctionality. UK: MA: Edward Elgar. Desrosiers, S., Lemaire, N Residual income approach to equity country selection. Financial Analysts Journal 63 (2). Dunne W., O Connell J. J A multicommodity EU policy framework incorporating public good criteria into the direct payment system in agriculture. FADN Income evolution forecasts by type of farm based on FADN data. Hülsmann, J.G Facts and counterfactuals in economic law. Journal of Libertarian Studies 17 (1). LAEI Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys). Ūkininkų ūkių pajamos = pajamos iš gamybos + biudžeto transferai išlaidos gamybai - nusidėvėjimas Ūkininkų ūkių bendrosios pajamos = bendroji nauda + bendrasis darbo užmokestis Ūkininko ūkio pajamos = pajamos, gautos realizavus prekinę žemės ūkio produkciją + išmokos, gautos už žemės ūkio viešųjų gėrybių kūrimą. Ūkininko ūkio pajamos = bendroji produkcija - tarpinis vartojimas + gamybos subsidijų ir mokesčių balansas -nusidėvėjimas visi išoriniai veiksniai Ūkininkų ūkių pajamos = bendroji produkcija tarpinis vartojimas + gamybos subsidijų ir mokesčių balansas nusidėvėjimas + parama Ūkininko ūkio pajamos = bendroji produkcija - tarpinis vartojimas + gamybos subsidijų ir mokesčių balansas nusidėvėjimas kitos išlaidos (išoriniai faktoriai) + parama pagal investicines programas

50 50 Magni, A Splitting up value: A critical review of residual income theories. European Journal of Operational Research, nr Org. for economic and cooperation and development (OECD) The System of National Accounts. Glossary. Statistics Directorate. p. 20. Ūkininkų ūkių pajamos = piniginės įplaukos tarpinis vartojimas - negautas kapitalas Ūkininko ūkio pajamos = įplaukos iš rinkos + biudžeto transferai + kitos įplaukos - piniginės išlaidos - nusidėvėjimas Išanalizavus pirmosios lentelės duomenis, galima pastebėti, kad autoriai pateikia įvairias ūkininko ūkio pajamų skaičiavimo metodikas. Desrosiers ir Lemaire (2007) bendrąsias ūkio pajamas gauna sudėję bendrąją naudą su bendruoju darbo užmokesčiu. Tačiau, remiantis tokia skaičiavimo metodika yra sudėtinga apskaičiuoti ūkininko ūkio pajamas, kadangi ūkininkai užsiimdami žemės ūkio veikla negauna fiksuoto darbo užmokesčio. Dunne bei O Connell (2002) ūkio pajamas skaičiuoja prie pajamų, gautų realizavus prekinę žemės ūkio produkciją, pridėjus išmokas, gautas už žemės ūkio viešųjų gėrybių kūrimą. Tai gana neįprastas ūkio pajamų skaičiavimas, kadangi ūkių pajamų skaičiavimo metodikose retai pateikiama toks veiksnys kaip išmokos už žemės ūkio viešųjų gėrybių kūrimą. Beveik identiškas ūkių pajamų skaičiavimo metodikas pateikia LAEI ir FADN. Tačiau LAEI metodikoje kaip atskira pajamų sudedamoji dalis išskiriama parama pagal investicines programas. Tuo tarpu dauguma autorių skaičiuodami ūkininko ūkio pajamas, iš bendrosios produkcijos atima tarpinį vartojimą, nusidėvėjimą bei kitas gamybos išlaidas ir prideda gamybos subsidijų ir mokesčių balansą. Kitaip tariant, įmonė ar kitas subjektas, kurių veikla nesusijusi su žemė ūkiu, skaičiuodami pajamas pagal šią schemą, gautų gamybinės veiklos pelną. Ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių vertinimo metodika Atlikta mokslinės ir metodinės literatūros analizė leido suformuoti ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių vertinimo metodiką. Ūkininkų ūkių pajamos ir jų veiksniai vertintini dviem etapais: pirmiausia yra išanalizuojama ūkių pajamų ir jų veiksnių pokyčiai ir tik vėliau nustatoma pasirinktų veiksnių įtaką ūkininko ūkio pajamoms, t.y. atliekamas tarpusavio priklausomybės vertinimas. 1 pav. pateikiama tyrimo schema, kurioje parodyta, kad pajamų pokyčiai gali būti analizuojami ūkius grupuojant pagal jų dydį, ūkininkavimo tipą bei vietą (palanki ar nepalanki ūkininkauti vietovė). Pajamas įtakojančių veiksnių pokyčius reprezentuoja bendrosios žemės ūkio produkcijos, žemės ūkio produktų bei tiesioginių išmokų rodiklių kitimas. Šie rodikliai pasirinkti dėl pakankamo kiekio duomenų, kad būtų galima atlikti analizę. Tuo tarpu pajamų ir jas įtakojančių veiksnių priklausomybei nustatyti yra pasitelktas daugianarės regresijos modelis. Ūkių palyginimo metodika remiasi dviem pagrindiniais rodikliais: ūkio ekonominiu dydžiu, apibūdinančiu jo gamybos potencialą, ir ūkio tipu, apibūdinančiu jo specializaciją. Šių veiksnių nustatymui naudojamas standartinio gamybinio pelno rodiklis (SGP). Skaičiuojamas visų prekinės žemės ūkio produkcijos rūšių SGP, kuris parodo skirtumą tarp produkcijos vertės, gautos per metus iš vieno pasėlių hektaro ar gyvulio, ir dalies kintamųjų išlaidų, reikalingų tai produkcijai pagaminti. Prie šio skirtumo pridedamas išmokos dydis, tenkantis atitinkamo augalo pasėlių hektarui ar gyvuliui (Ūkių veiklos duomenys, 2010). Ūkininkų ūkių pajamas pagal ūkio dydį galima tirti dviem būdais: vertinant ūkius pagal bendrą žemės ūkio naudmenų plotą bei pagal ekonominį dydžio vienetą (EDV). Ūkininko valdomas didelis žemės ūkio naudmenų plotas dažnai gali būti prielaida ūkininkui gauti didelį pajamų kiekį, tačiau žemės naudmenų plotas nėra tinkamiausias rodiklis ūkio dydžiui charakterizuoti, nes tiek pat hektarų turintys ūkiai gali auginti skirtingus augalus ar gyvūnus ir gauti atitinkamo dydžio pajamas. Ekonominis dydžio vienetas (EDV) išreiškia ūkio standartinio gamybinio pelno vertę, t.y. visų ūkyje gaminamų produkcijos rūšių standartinių gamybinių pelnų (SGP) sumą, arba tam tikra prasme vidutinį gamybos potencialą. Šiuo metu Europos Komisija yra nustačiusi, kad vienas EDV lygus 1200 eurų, tačiau jo dydis nėra pastovus, jis gali būti keičiamas dėl infliacijos. Pagal ekonominį dydį ES ūkiai yra skirstomi į 14 grupių, vadinamų klasėmis. Pirmajai, žemiausiajai klasei priskiriami ūkiai, kurių ekonominis dydis yra mažesnis nei 2 tūkst. eurų, o keturioliktajai didesnis arba lygus 3 mln. eurų. Kiekvienoje ES valstybėje yra nustatyta ekonominio dydžio riba, nuo kurios ūkiai patenka į ŪADT tyrimą. Žemiau šios ribos esantys ūkiai nelaikomi prekiniais. Riba priklauso nuo bendro šalies ekonominio išsivystymo lygio.

51 51 Ūkio dydis Pajamų pokyčiai priklaudomsi nuo ūkininkavimo pobūdžio Ūkininkavimo tipas Ūkininkavimo vieta Ž.ū. produktų kainos Ūkininkų ūkių pajamos ir jų veiksniai Pajamų veiksnių pokyčiai Bendroji ž.ū. produkcija Tiesioginės išmokos Rodiklių skaitinės charakteristikos Pajamų ir jas įtakojančių veiksnių priklausomybė Koreliacinės matricos sudarymas Daugiamačio regresijos modelio sudarymas 1 pav. Ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių tyrimo schema (sudaryta autoriaus) Remiantis Europos Komisijos duomenimis (General for agriculture and rural development, 2006), ūkininkų ūkių pajamas nagrinėjant pagal ūkių tipą, ūkininkavimo tipas nustatomas pagal santykinę kiekvienos ūkyje auginamos produkcijos standartinio gamybinio pelno (SGP) dalį bendrame ūkio standartiniame gamybiniame pelne. ES tipologija apima 17 pagrindinių ūkininkavimo tipų: javų, rapsų, ankštinių augalų grūdams, augalininkystės, daržininkystės, vynininkystės, vaisių ir daržovių, alyvmedžių, sodininkystės, pienininkystės, galvijų auginimo, pienininkystės ir galvijų auginimo, avių, ožkų ir kitų žolėdžių gyvulių auginimo, kiaulių ir paukščių, mišrūs vyraujant žolėdžiams gyvūnams, mišrūs augalininkystės žolėdžių gyvulių, mišrūs augalininkystės ir kiaulių paukščių ūkininkų ūkių tipai (Ūkių veiklos duomenys, 2011). Ūkininkų ūkių pajamų analizė gali būti atliekama pagal ūkininkų ūkių išsidėstymą geografinėje zonoje bei tose zonose esančios žemės sudėtį bei kategoriją. Tai yra ūkininkavimas palankiose bei nepalankiose ūkininkauti vietovėse. Lietuvoje 43,7 proc. žemės ūkio naudmenų yra nepalankiose ūkininkauti vietovėse. Šiose vietovėse žemės ūkio gamybos efektyvumas daug mažesnis už vidutinį šalyje, ūkinė veikla nepakankamai pritaikyta prie vietos sąlygų ir aplinkosaugos reikalavimų, dominuoja maži ūkiai. Ūkiams dažnai trūksta lėšų investicijoms, todėl vyrauja mažai modernizuoti ūkiai, nemaža dalis žemės ūkio naudmenų nepanaudojama gamybai. Iš 1 pav. matyti, kad pajamas įtakojančių veiksnių analizei pasirinkti šie rodikliai: žemės ūkio produktų supirkimo kainos, bendroji žemės ūkio produkcija bei tiesioginės išmokos. Šių rodiklių pasirinkimo spektras yra gana platus, kadangi mokslinėje literatūroje yra išskiriamos keturios ūkio pajamų veiksnių grupės: socialiniai, ekonominiai, politiniai ir gamtiniai-klimatiniai. Analizuojant ekonominių veiksnių grupę, galima įvertinti bendrosios žemės ūkio produkcijos, kaip ūkio pajamų sudedamosios dalies, pokyčius. Taip pat galima įvertinti įvairių žemės ūkio produktų supirkimo kainų svyravimus per pasirinktą laikotarpį. Politiniams veiksniams priskiriamos tiesioginės išmokos, kurios mokamos už pasėlių plotus, ekologiškų žemės ūkio produktų gamybą, gyvulius bei kitais nustatytais pagrindais ir kompensacinė

52 52 parama. Bendrojoje žemės ūkio politikoje tiesioginės išmokos dažniausiai pristatomos kaip žemdirbių rėmimo priemonė, tačiau kai kuriais atvejais tiesioginės išmokos daro poveikį konkurencingumui. Stambūs ūkiai gauna didžiules tiesioginių išmokų sumas, o smulkesni ūkiai labai menkas išmokas, kurios vos padengia arba visai nepadengia patiriamų nuostolių. Tai leidžia rinkoje įsitvirtinti stambiems ūkiams, kadangi smulkūs ūkiai paprasčiausiai neatlaiko konkurencijos. Ūkininkų ūkių pajamų ir veiksnių priklausomybės vertinimo metodika Atlikta Lietuvos ir užsienio šalių mokslinės literatūros analizė atskleidžia, kad vienas iš dažniausiai taikomų matematinės statistikos metodų skirtų sąryšių tarp ekonominių kintamųjų nustatymui yra koreliacinė analizė, kuri neretai išplečiama į regresinę analizę. Anot Tidikio (2003) kiekybiniai metodai naudingi gilesnei kokybės ir kiekybės, pastovumo ir kaitos socialinių reiškinių dialektinei sampratai, sistemų ir teorijų išsiaiškinimui. Kiekybinių tyrimų tikslai rasti priežastinius paaiškinimus, išmatuoti tarpusavio ryšius, atskleidžiant nustatytų ryšių patikimumą ir pakartojamumą. Todėl siekiant identifikuoti esminius ūkininkų ūkių pajamų veiksnius ir sudarant modelį šiame tyrime naudojami ekonometrikos ir daugiamatės statistikos metodai. Kaip teigia V. Boguslauskas (2009) daug kas ekonomikoje susiję su matavimu. Taigi, siekiant nustatyti pajamų veiksnius ir įvertinti jų poveikio pajamoms stiprumą (mastą) bei sudaryti modelį, leidžiantį prognozuoti galimas ūkininkų pajamas pasirinkti taikyti koreliacinė ir regresinė analizės metodai. Tyrimo loginė schema pateikiama 2 paveiksle. Ūkininkų pajamų veiksnių tyrimas suskirstytas į du etapus. Pirmasis etapas apima įvairių veiksnių išskirtų, atlikus mokslinės literatūros analizę, ir ūkininkų pajamų galimų ryšių testavimas. Ryšio stiprumo tarp pajamų ir kiekvieno iš pasirinktų tyrimui n veiksnių (loginėje tyrimo schemoje žymimi V1, V2,...Vn) nustatymui skaičiuojami kiekvienai porai Pirsono koreliacijos koeficientai bei sudaroma koreliacinė matrica. Tyrimo kintamieji. Tyrimui pasirinkti kintamieji, veikiantys ūkininkų pajamas, vadinami nepriklausomais kintamaisiais - ekonominis ūkio dydis (EDV), žemės ūkio naudmenos (tūkst. ha), tiesioginės išmokos (Lt), kviečių derlingumas (100 kg/ha), primilžis iš karvės (kg), kviečių pardavimo kaina (Lt), pieno pardavimo kaina (Lt), išlaidos sėkloms ir sodinukams (Lt), išlaidos pašarams (Lt). Priklausomu kintamuoju, sudarant ūkininkų pajamų ir jų veiksnių ekonometrinį modelį yra ūkininkų pajamos. Daroma prielaida, kad pajamos yra nepriklausomų kintamųjų poveikio pasekmė. Antruoju ūkininkų pajamų ir jų veiksnių priklausomybės vertinimo etapu atliekamas pirminio regresinio modelio sudarymas, jo testavimas, esant reikalui koregavimas ir galutinio statistiškai reikšmingo k veiksnių poveikio ūkininkų pajamoms modelio suformavimas. Daugialypės regresijos modeliui sudaryti atsižvelgiant į koreliacijos koeficientų reikšmes ir jų statistinį reikšmingumą patikrintą Stjudento t kriterijumi buvo pasirinkti k stipriausią ryšį su pajamomis turinčių veiksnių, kurie loginėje tyrimo schemoje žymimi X1, X2,...Xk. Bendruoju atveju daugiamatės tiesinės regresijos modelis užrašomas: Y 0 x kur e atsitiktinė paklaida; Y priklausomas kintamasis, t.y. ūkių pajamos; x - nepriklausomi kintamieji; β lygties koeficientai. Sudarius pirminį modelį svarbu įvertinti jo validumą, patikrinti ar duomenys tenkina tiesinės regresijos modeliui keliamus reikalavimus. Modelio įvertinimui naudoti t ir F kriterijai, taip pat įvertinta pajamų veiksnių atsitiktinumą atspindinti triukšmo dedamoji (e), kuri yra nusakoma liekamąja paklaida. Atliekant liekamųjų paklaidų analizę Boguslauskas (2009) siūlo išspręsti šiuos uždavinius: patikrinti normalumą; identifikuoti išskirtis; įvertinti heteroskedastiją, autokoreliaciją ir multikolinearumą. j j j e

53 2 etapas 1 etapas 53 V1 V2 V3 V4... Vn Ūkininkų pajamų veiksniai Ūkininkų pajamos Koreliacinė pajamų ir jų veiksnių analizė X1 X Xk Stipriausią ryšį su ūkininkų pajamomis turintys veiksniai Pajamų ir jų veiksnių regresinio modelio sudarymas Pajamų ir jų veiksnių regresinio modelio testavimas ir koregavimas Galutinio pajamų ir jų veiksnių regresinio modelio sudarymas ir išvadų formulavimas 2 pav. Ūkininkų ūkių pajamų ir veiksnių priklausomybės vertinimo loginė schema (sudaryta autoriaus) Išvados 1. Atlikta mokslinės ir metodinės literatūros analizė leido palyginti įvairias ūkininko ūkio pajamų skaičiavimo metodikas, tačiau jų praktinis panaudojimas dažnai būna problemiškas, kadangi tiek mokslinėje literatūroje, tiek statistikoje nėra griežtos atskyros tarp ūkininko pajamų gautų iš gamybinės veiklos ir ūkininko namų ūkio pajamų. 2. Ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių vertinimas atliekamas dviem etapais: pirmuoju etapu išanalizuojami ūkininkų ūkių pajamų ir jų veiksnių pokyčiai, antruoju regresinės analizės pagalba įvertinama ūkininkų ūkių pajamų ir tarpusavio veiksnių priklausomybė. Literatūros sąrašas 1. BOGUSLAUSKAS, V Ekonometrika. Kaunas: Technologija. 2. BROUWER, F Sustaining agriculture and the rural environment: governance, policy and multifunctionality. UK: MA: Edward Elgar. 3. DESROSIERS, S., LEMAIRE, N Residual income approach to equity country selection. Financial Analysts Journal, nr DUNNE W., O CONNELL J Multicommodity EU policy framework incorporating public good criteria into the direct payment system in agriculture. 10 th Congress of the European Association of Agricultural Economists. Zaragoza, Spain. 5. FADN Income evolution forecasts by type of farm based on FADN data. The System of National Accounts. Glossary. 6. HÜLSMANN, J.G., Facts and counterfactuals in economic law. Journal of Libertarian Studies. Nr. 17 (1).

54 54 7. LIETUVOS AGRARINĖS EKONOMIKOS INSTITUTAS Lietuvos žemės ir maisto ūkis Vilnius: Baltijos kopija. 8. MAGNI, A Splitting up value: A critical review of residual income theories. European Journal of Operational Research. Nr ORGANISATION FOR ECONOMIC AND COOPERATION AND DEVELOPMENT (OECD) The System of National Accounts. Glossary. Statistics Directorate. p TIDIKIS, R Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas. 11. ŪKIŲ VEIKLOS REZULTATAI (ŪADT TYRIMO DUOMENYS) Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Summary Farm Income and their Factors Assessment Methodology In economic terms, the primary purpose of agricultural activities - to maximize revenue and profits. The problem is that, it should be possible to evaluate the level of farm income for farmers objectively according to different methodologies. There are several methods of income assessment, which is used to evaluate the performance of farms. However, the assessment methodologies of farm income and their factors also income dependense on factors are not widely analyzed. The point is that there is no common approach of income assessment. The authors provides the methodology of farm income calculation in research and they are theoretical reasoning. But it is difficult to apply in practice because of the specificity of agriculture. Therefore, the view of situation could be obtained using different methods and indicators and combining them with each other. The article purpose is to analyze the assessment of methodologies of farm income and their factors. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bernardas Vaznonis (Aleksandro Stulginskio universitetas)

55 ŽEMĖS ŪKIO RYŠIŲ SU VISA EKONOMIKA ANALIZĖ Ernesta Margevičienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 55 Seniai vyksta diskusijos dėl žemės ūkio vaidmens ekonomikos vystymosi procese. Tačiau iki šiol nesutariama dėl ko žemės ūkis yra svarbus ekonomikos vystymesi. Vieni autoriai teigia, kad žemės ūkis yra svarbus ekonomikai dėl to, kad teikia darbo jėgą, kapitalą, žaliavas ir pluoštą kitoms ekonominėms veikloms. Kiti autoriai pažymi, kad norint įvertinti žemės ūkio reikšmę ekonomikai būtina suvokti ir nagrinėti ryšius, per kuriuos žemės ūkis susijęs su visa ekonomika. Pagrindinių ekonomikos sektorių tarpusavio persipynimas sukelia ne vien sudėtingas teorines diskusijas, bet ir praktines problemas. Tyrimo aktualumą lemia ir tai, kad daugiausia tokių tyrimų atlikta užsienio autorių (Ardeni, Freebairn, 2002; Adelman, 2001; Meijerink, Roza, 2002; Southgate, 2007; Lains, Pinilla, 2008) ir kt.). Lietuvos mokslininkai (Treinys, 2006; Vidickienė, 2007; Averjanovienė, 2008; Melnikienė, 2011) ir kt..) daugiau dėmesio tyrimuose skiria žemės ūkio sektoriaus analizei t.y. tiria dirbančiųjų skaičių, žemės ūkio veiklos rodiklius, lygina žemės ūkio rodiklius su kitomis ES šalimis, o ne nagrinėja ryšius tarp žemės ūkio ir ekonomikos. Tyrimo objektas žemės ūkio ryšiai su visa ekonomika. Tyrimo tikslas ištirti žemės ūkio ryšius su visa ekonomika. Tikslui pasiekti išsikelti uždaviniai: identifikuoti pagrindinius žemės ūkio ryšių su visa ekonomika tipus; atskleisti žemės ūkio ryšių su visa ekonomika ypatumus. Žemės ūkio ryšiai su ekonomika analizuojami naudojant lietuvių ir užsienio mokslinės literatūros analizės ir sintezės, lyginamosios analizės bei grafinio vaizdavimo metodus. Mokslinės literatūros analizė buvo atlikta siekiant ištirti autorių požiūrių įvairovę į žemės ūkio vaidmenį ekonomikos vystymesi ir esančius ryšius tarp žemės ūkio ir ekonomikos. Sisteminė analizė leido palyginti įvairių autorių nuomones dėl žemės ūkio vaidmens ekonomikoje ir žemės ūkio ryšių su visa ekonomika bei apibendrinti autorių požiūrius. Grafinio vaizdavimo metodas naudojamas pavaizduoti ryšius tarp žemės ūkio ir ekonomikos. Rezultatai Per tūkstančius metų susiformavus pirmąjai agrarinei visuomenei, beveik visi jos nariai vertėsi žemės ūkiu. Tokia visuomenė labai pakeitė ekosistemų vaizdą, suformavo kultūrinį kraštovaizdį ir pan.. Tokios visuomenės darbo našumas buvo nedidelis, o jos nariai visas pastangas skyrė tam, kad išgyventų. Net feodalizmo laikais tik nedidelė dalis gaminių tapdavo preke ir buvo parduodama amatininkams, kitiems negausių miestų gyventojams, atiduodama kaip prievolė žemės savininkams. Tokia į išgyvenimą orientuota santvarka dar ir dabar išlikusi kai kuriose Afrikos šalyse, ypač Pietų Sacharoje. Laikui bėgant kaip teigia Treinys (2006), Chebbi, Lachaal (2006) agrarinė visuomenė tobulėjo, didėjo žemdirbių našumas ir kiekvienas maisto gamintojas gebėjo pagaminti vis didesniam žmonių skaičiui, todėl žemdirbių dalis visuomenėje santykinai mažėjo. Žmonės pradėjo rinktis kitokias profesijas ir keltis gyventi į miestus. Taip vyko miestų ir jiems būdingų verslų plėtra. Vis labiau plėtojosi mainai, dėl to vis didesnė kaimo gaminių dalis tapdavo prekine. Mokslo ir technologijų pažanga, pirmiausia išryškėjo miesto versluose, atėjo ir į kaimą, kur susiformavo intensyvus, prekinis žemės ūkis. Ir ilgus šimtmečius žemės ūkis buvo svarbiausia ūkio šaka. Šiais laikais nėra valstybės, kurioje nebūtų žemės ūkio. Tik vienose valstybėse žemės ūkis vaidina didesnį vaidmenį, kitose mažesnį. Yra labai daug valstybių, kurių gyvavimas remiasi vien žemės ūkiu, pavyzdžiui, Danija, Olandija. Šių valstybių gamtinės, klimatinės ir žemės paviršiaus sąlygos nėra palankios žemės ūkiui, bet jose žemės ūkis yra aukščiausio lygio (Kooperacijos ir..., 2007; Roza, Meijerink, 2002; Timmer, 2002). Valstybėms reikalingas žemės ūkis, nes jos nenori būti priklausomos nuo kitų valstybių.

56 56 Pastaraisiais dešimtmečiais žemės ūkio reikšmė ir pagaminamos produkcijos dalis bendrojoje pridėtinėje vertėje yra gerokai sumažėję. Tačiau žemės ūkio produktai tampa vis reikšmingesne eksporto pozicija, teigiamai veikiančia šalies mokėjimų balansą. Taip pat žemės ūkis įgauna ne vien gamybinę reikšmę. Šiuolaikinio žmogaus samprata apie žemės ūkio atliekamas funkcijas keičiasi. Žemės ūkis vis labiau vertinamas ne tik kaip nepakeičiamų maisto ir žaliavų, bet ir daugelio kitų, papildomų funkcijų, kurios skatina socialinę, ekonominę, aplinkosauginę žmonių gerovę, tiekėjas. Tačiau šiais laikais žemės ūkio vaidmuo mažėja. Industrinėje epochoje žemės ūkiui tekdavo konkuruoti tik su pramone, tuo tarpu poindustrinėje epochoje atsiranda kitas svarbus konkurentas paslaugų sektorius, dar labiau sumažinantis žemės ūkio gaminamos produkcijos dalį visoje ūkio struktūroje. Žemės ūkio veikla išsivysčiusiose šalyse iš svarbiausiojo kaimo gyventojų pajamų šaltinio jau tapo tik vienu iš daugelio, paprastai sudarančio pajamų struktūroje nereikšmingą dalį (Vidickienė, 2007; Ardeni, Freebairn, 2002; Abbot, Mccalla, 2002). Šiais laikais žemės ūkis praranda savo ankstesnę reikšmę ir traktuojamas tik kaip viena iš svarbių vystomų veiklų kaime. Taigi poindustrinėje visuomenėje žemės ūkio vaidmuo dar labiau pakito šalia maisto ūkio. Reikia pastebėti, kad pastarasis teiginys tik patvirtina, kad žemės ūkiu domimasi jau nuo senų laikų ir vis tik prieita išvados, kad žemės ūkis yra svarbus ekonomikai ir kad keičiantis pasauliui keičiasi ir žemės ūkio vaidmuo ekonomikoje. Taigi trumpai aptarus žemės ūkio raidą nustatyta, kaip žemės ūkis iš pagrindinės žmonių veiklos tapo nepagrindine, tačiau tai nereiškia, kad žemės ūkis neturi jokios įtakos ekonomikai ir jos vystymuisi. Žemės ūkis yra vienas iš šalies ūkio sistemos elementų, taip pat ir maisto ūkio sudėtinė dalis. Šalies ūkis yra labai sudėtinga sistema, susidedanti iš daugybės makroekonomikos elementų, susietų vienas su kitu. Santykiai tarp šių elementų yra ekonomikos struktūra. Ekonomikos struktūra yra kintanti. Auganti ekonomika keičia proporcijas ir tarpusavio ryšį tarp pagrindinių sektorių - žemės ūkio, pramonės, paslaugų ir tarp kitų sektorių tokių kaip kaimiškojo ir miestietiškojo, viešojo ir privataus, vidaus ir užsienio. Dažnai žemės ūkis yra vadinamas pirminiu sektoriumi, pramonė antriniu sektoriumi, o paslaugos tretiniu sektoriumi. Šalies ūkio sistema, kurią sudaro ūkio subjektai, objektai ir įvairiopi ryšiai tarp visų galimų sistemos elementų, nuolatos kinta. Pagrindinių ekonomikos sektorių tarpusavio persipynimas sukelia ne vien sudėtingas teorines diskusijas, bet ir praktines problemas. Dėl to toliau nagrinėjamas žemės ūkio ryšys su visa ekonomika. Norint giliau atskleisti ryšius tarp žemės ūkio ir visos ekonomikos tikslinga trumpai aptarti žemės ūkio specifiškumą. Žemės ūkis sudėtinga materialinės gamybos šaka ir vienas specifiškiausių sektorių, kuris gamybos procese naudoja ne tik įsigytas priemones, bet, skirtingai nuo kitų gamybos šakų, ir gamtos išteklius: kraštovaizdį, ariamą žemę, vandenį ir kita. Žemės ūkio sektorius skiriasi nuo kitų sektorių dėl to, kad reikalingos didelės pastovaus kapitalo investicijos, kurios lėtai atsiperka ir yra lėta kapitalo apytaka. Taip pat žemės ūkio produktų gamybai yra būdingas sezoniškumas. Žaliaviniai žemės ūkio produktai, prieš pateikiant juos vartotojui gatavu pavidalu, praeina sudėtingą maisto gamybos grandinę, kurioje žemės ūkio gamintojui tenkanti pridedamosios vertės dalis santykinai daug mažesnė, negu tenkanti perdirbėjui ar prekybininkui. Taip pat žemdirbys vykdydamas savo gamybines funkcijas turi atlikti ir kai kuriuos papildomus darbus, kurie jam neduoda ekonominės naudos, tačiau gerina pvz.: kaimo kraštovaizdį. Kadangi žemės ūkis specifiškas sektorius kartu ir ryšiai tarp žemės ūkio ir visos ekonomikos tampa ypatingi. Žemės ūkis yra viena iš daugelio ekonomikos šakų, palaikantis santykius su kitais ūkio subjektais: pramonės įmonėmis ir firmomis, gaminančiomis ir tiekiančiomis visas žemės ūkiui reikalingas gamybos priemones: žemės ūkio techniką, statybines medžiagas, trąšas, degalus ir kt. O taip pat su įvairiausiomis įmonėmis teikiančiomis įvairias paslaugas: remonto, agroserviso ir kt. Žemės ūkio subjektus sieja ryšiai su mokslu ir konsultavimu, bankais, mokesčių, juridinėmis valstybės ir valdžios institucijomis ir kt. Rinkos ekonomikoje žemės ūkis ryšius su kitais ekonomikos sektoriais palaiko per prekių bei paslaugų ir gamybos veiksnių rinkas. Akivaizdu, kad žemės ūkį su visa ekonomika sieja daugybė realių, piniginių ir institucinių, ryšių. Kartu visos ekonomikos funkcionavimas, vykdoma ekonominė politika negali neįtakoti žemės ūkio funkcionavimo. Viena vertus, žemės ūkis įtakoja visą ekonomiką, kita vertus, ekonomika ir jos išsivystymo lygis įtakoja žemės ūkį. Todėl natūralu jog dauguma autorių (Ardeni, Freebairn, 2002; Chebbi, Lachaal, 2006; Olmstead, Rhode, 2008; Timmer, 2002 ir kt.) išskiria du žemės ūkio ryšių su visa ekonomika tipus: pirminius ir grįžtamuosius ryšius (žr. 1 pav.).

57 57 Tarptautinės rinkos Ekonomika Žemės ūkis Ekonomika Tarptautinės rinkos Tarptautinės rinkos Pirminiai ryšiai Grižtamieji ryšiai 1 pav. Žemės ūkio ryšiai su visa ekonomika (sudaryta autorės pagal Ardeni, Freebairn, 2002; Adelman, 2001; Roza, Meijerink, 2002) 1. Pirminiai ryšiai (angl. forward linkages). Apibūdinant pirminius ryšius siekiama parodyti kokią įtaką pasikeitimai ekonomikoje, jos struktūroje ar išsivystymo lygyje daro žemės ūkiui. Taip pat nagrinėjamas ir makroekonomikos politikos poveikis žemės ūkiui. Suprantama, kad šie pasikeitimai daro poveikį gaminamos žemės ūkio produkcijos kiekiui, kainoms bei pajamoms sukuriamoms šiame sektoriuje. Pavyzdžiui, realiųjų pajamų padidėjimas padidina maisto ir pluošto paklausą, tačiau pajamų elastingumas išlieka mažas. Infliacija gali taip pat paveikti žemės kaip turto vertę. Žemės kaina turi tendenciją kisti kartu su numatoma infliacija tiek ilgalaikėje, tiek trumpalaikėje perspektyvoje. 2. Grįžtamieji ryšiai (angl. backward linkages). Apibūdinant grįžtamuosius ryšius siekiama parodyti kokią įtaką pasikeitimai žemės ūkyje ar jo išsivystymo lygyje daro visai ekonomikai. Konkrečiau tariant, žemės ūkis varžosi su kitais ekonomikos sektoriais dėl ribotos darbo jėgos ir kapitalo, teikia žaliavas kitiems sektoriams, tiesiogiai tiekia vartotojams maisto produktus ir generuoja tam tikrą nacionalinių pajamų dalį ir kt. Timmer (2002), nagrinėdamas žemės ūkio ryšius su visa ekonomika, išskiria tiesioginius ir netiesioginius pirkimus ir pardavimus tarp įvairių sektorių. Jis teigia, kad būtent ryšiai atsirandantys tarp sektorių per tiesioginius ir netiesioginius pirkimus ir vadinami grįžtamaisiais ryšiais, o ryšiai atsirandantys tarp sektorių per pardavimus vadinami pirminiais. Atidžiau išanalizavus pirminių ir grįžtamųjų ryšių sampratas, taip pat galima pastebėti, kad žemės ūkis sukuria grįžtamuosius ryšius per paklausą materialiniams ištekliams ir kitiems gamybos veiksniams, tokiems kaip trąšos, sėklos, pesticidai, pašarai gyvuliams, technika ir kt. Vadinasi, esant grįžtamiesiems ryšiams žemės ūkis pirkdamas žaliavas produktų gamybai iš kitų ekonomikos sektorių padeda plėstis ne žemės ūkio sektoriui. Tuomet sumažėja žemės ūkio produktų vartojimas ūkiuose, juos parduodant ir plečiant gamybą. Ir taip sudėtingėja žemės ūkio ryšiai su ekonomika. Norint giliau panagrinėti išskirtus grįžtamuosius ir pirminius žemės ūkio ryšius, tikslinga juos nagrinėti istoriniu požiūriu. Anot Chebbi ir Lachaal (2006) makroekonominiai ryšiai tarp žemės ūkio sektoriaus ir ekonomikos augimo buvo plačiai ištyrinėti vystymosi literatūroje ir buvo aptariami dviem požiūriais. Pirmas požiūris: žemės ūkis yra tik tam tikrų medžiagų (maisto, pluošto ir žaliavos) tiekėjas besiplečiančiai pramonei ir kitiems ne žemės ūkio sektoriams. Tai tradicinis požiūris į žemės ūkį, susiformavęs esant menkam žemės ūkio išsivystymo lygiui. Antras požiūris: žemės ūkis per grįžtamuosius ryšius veikia kitus ekonomikos sektorius. Žemės ūkis ne tik tiekia išteklius (pvz. didėjant žemės ūio produktyvumui, išlaisvinama darbo jėga) ne žemės ūkio sektoriui, bet ir sukuria paklausą pramonės produktams.

58 58 Išsamiau, minėtus pirminius ir grįžtamuosius ryšius leidžia atskleisti maisto gamybos grandinės analizė. Kitaip tariant, taip pat svarbu suvokti žemės ūkio ir kitų maisto gamybos grandinės elementų pirminius ir grįžtamuosius ryšius. Maisto gamybos grandinė apima ne vieną, o kelias ekonominės veiklos rūšis, tokias kaip žemės ūkis, maisto perdirbimas ir paskirstymas. Kaip žinoma per daugelį metų žemės ūkio pozicija taip pat ir maisto gamybos grandinė ekonomikoje pasikeitė. Remiantis maisto gamybos grandine, ryšiai pradeda formuotis žaliavas teikiančiame žemės ūkyje. Dauguma žemės ūkio produktų yra perdirbami, o taip pat dažniausiai ir parduodami per maitinimo paslaugų sferą (įskaitant ir restoranus), iš dalies numatant ir norint patenkinti vartotojų poreikius (Oskam, Witteloostuijn, 2010). Tai ir sukuria svarbią perdirbimo pramonę. Maisto gamybos grandinėje, žemės ūkio atžvilgiu, yra daroma prielaida, kad visi produktai,,pereina per įvairias maisto gamybos grandinės dalis. Kadangi, gali būti ir sutrumpinta maisto gamybos grandinė, kai žemės ūkio produktai tiesiogiai tiekiami vartotojams. Žemės ūkio maisto produktų gamybos grandinės pridėtinė vertė yra įtakojama padidėjusios ar sumažėjusios žemės ūkio vidaus gamybos, kadangi žemės ūkis yra pagrindinis žaliavų tiekėjas perdirbimo ir paslaugų sektorių. Taip maisto gamybos grandinėje išryškėja grįžtamieji ryšiai. O pirminiai ryšiai išryškėja, kai žemės ūkis per savo tarpinį vartojimą, t.y. gaminant žemės ūkio produkciją vartoja pašarus, energiją, trąšas, augalų ar gyvūnų apsaugos priemones, veterinarines paslaugas, taip pat perkami bei taisomi įrengimai ir kt.. Per šį tarpinį vartojimą matoma kiek prekių nuperka žemės ūkis iš kitų maisto gamybos grandinės elementų. Taigi išnagrinėjus maisto gamybos grandinę matoma, kad joje pasireiškia pirminiai ir grįžtamieji ryšiai. Galima ištirti pirminių ir grįžtamųjų ryšių stiprumą (žr. 2 lentelė) atsižvelgiant į bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui dydį. 1 lentelė. Žemės ūkio sektoriaus ryšiai su makroekonomika (Abbot, Mccalla, 2002) Pajamų lygis (BVP/1 gyvent.) Žemės ūkio poveikis makroekonomikai Makroekonomikos poveikis žemės ūkiui Žemas Didelis Vidutinis Vidutinis Mažesnis nei vidutinis Didesnis nei vidutinis Aukštas Mažas Didelis Remiantis antroje lentelėje pateikta informacija galima teigti, kad šalys kuriose pajamų lygis yra žemas, žemės ūkio poveikis likusiai ekonomikos daliai yra didelis. Tai reiškia, kad besivystančiose šalyse yra žemas bendrojo vidaus produkto lygis, tačiau žemės ūkio poveikis ekonomikai yra didelis. Išsivysčiusiose šalyse, kuriose pajamų lygis yra didelis, žemės ūkio poveikis ekonomikai yra mažas. Pirminių ryšių stiprumas besivystančiose šalyse yra vidutinis t.y. ekonomikos poveikis žemės ūkiui yra vidutinis. O išsivysčiusiose šalyse, kuriose bendrasis vidaus produktas aukštas, ekonomikos poveikis žemės ūkiui yra didelis. Taigi pirminiai ryšiai arba ekonomikos poveikis žemės ūkiui išsivysčiusiose šalyse yra stiprus. Ekonominės literatūros analizė patvirtina 2 lentelėje pateiktą ryšių stiprumo ištyrimo būdą t.y. tai, kad mažiau išsivysčiusiose šalyse ryšiai tarp žemės ūkio ir likusios ekonomikos yra stipresni nei ryšiai tarp ekonomikos ir žemės ūkio. Taip yra dėlto, kad žemės ūkyje dirbančiųjų skaičius ir indėlis į nacionalinį produktą yra didžiausi. Taip pat šiose šalyse daugiausia žemės ūkio produktų suvartojama savo reikmėms. O išsivysčiusiose šalyse žemės ūkio ryšiai su ekonomika yra mažiau svarbūs, dėl to, kad ekonomikos vystymasis ir tarptautinės rinkos yra svarbesnis veiksnys žemės ūkio ekonominių veiklų rezultatams. Tuo metu išsivysčiusiose šalyse daugiausia ūkininkaujama norint gauti pajamų, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Apibendrinant galima teigti, kad, viena vertus, didėjant ekonomikos išsivystymo lygiui ir keičiantis ekonomikos struktūrai žemės ūkio sektoriaus svarba, matuojant ją užimtųjų skaičiumi bei sukuriama pridėtine verte, santykinai mažėja. Tačiau, kita vertus, vykstant minėtai struktūrinei transformacijai, žemės ūkio modernizacijai, plečiantis rinkos santykiams ne tik tarp sektorių, bet ir paties žemės ūkio sektoriaus viduje, tiesioginiai ir grįžtamieji ryšiai tarp žemės ūkio ir visos ekonomikos tampa vis labiau sudėtingesni. Išvados 1. Šalies ūkis yra labai sudėtinga sistema, susidedanti iš daugybės makroekonomikos elementų, susietų vienas su kitu. Šalies ūkio sistema, kurią sudaro ūkio subjektai, objektai ir įvairiopi ryšiai tarp visų galimų sistemos

59 59 elementų, nuolatos kinta, tampa vis sudėtingesni. Žemės ūkis yra vienas iš šalies ūkio sistemos elementų, taip pat ir maisto ūkio sudėtinė dalis. Pagrindinių ekonomikos sektorių tarpusavio persipynimas sukelia ne vien sudėtingas teorines diskusijas, bet ir praktines problemas. 2. Išnagrinėjus mokslinę literatūrą nustatyta, kad yra išskiriami du žemės ūkio ryšių su visa ekonomika tipai: pirminiai ir grįžtamieji ryšiai. Šalys, kuriose pajamų lygis yra žemas, žemės ūkio poveikis likusiai ekonomikos daliai yra didelis. Tuo tarpu šalyse, kuriose pajamų lygis yra didelis, žemės ūkio poveikis ekonomikai yra mažas. Literatūros sąrašas 1. ABBOTT, P.; MCCALLA, A Agriculture in the macroeconomy: theory and measurement. 2. ADELMAN, I Fallacies in development theory and their implications for policy. In Frontiers of development economics: The future in perspective, ed. G. M. Meier, and J. E. Stiglitz. New York: World Bank. 3. ARDENI, P.G.; FREEBAIRN, J The macroeconomics of agriculture. 4. AVERJANOVIENĖ, V.; BAŠKYS, D.; BELECKIENĖ, G.; BUŽINSKAS, G. ir kt Žemės ūkio sektoriaus studija. Darbuotojų ir jų kvalifikacijos kaitos prognozių žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse tyrimo ataskaita. Profesinio mokymo metodikos centras. ISBN CHEBBI, H.E.; LACHAAL, L What role for the agricultural sector in the process of economic growth of Tunisa? Evidence from multivariate cointegration. 6. LAINS, P; PINILLA, V Agriculture and economic development in Europe, since 1870: The role of agriculture in economic development: a review of the theory. Taylor & Francis e-library. ISBN Master e-book ISBN. 7. MELNIKIENĖ, R Lietuvos žemės ir maisto ūkis LAEI. Vilnius. 8. OLMSTEAD, A.L.; RHODE, P.W Conceptual issues for the comparative study of agricultural development. 9. OSKAM, A.; MEESTER, G.; SILVIS, H.; VAN WITTELOOSTUIJN, A EU policy for agricultural food and rural areas. Wageningen Academic Publishers. 10. ROZA, P. MEIJERINK, G The role of agriculture in economic development. 11. ROZA, P. MEIJERINK, G The role of agriculture in development: focusing on linkages beyond agriculture. Strategy & Policy Brief #4, September. 12. SOUTHGATE, D.; GRAHAM, D.H.; TWEETEN, L The world food economy. Blackwell publishing p TIMMER, C.P Agriculture and economic development. Handbook of agricultural economics. 14. TREINYS, M Pogamybinis kaimas: mitas ar ateities realybė? Mano ūkis (8 Nr.) Prieiga per internetą: < 15. VIDICKIENĖ, D Žemės ūkio vaidmuo dvidešimt pirmojo amžiaus kaimo politikoje. Žemės ūkio mokslai. T.14. Priedas p. Lietuvos mokslų akademijos leidykla. Summary An Analysis of the Agricultural Linkages to the Overall Economy The debate over the role of agriculture in the process of economic development has long been. And still isn t found a theoretical consensus on exactly why is agriculture important in the process of economic development. Some authors argue, that agriculture is important, because it provides labor force, capital and raw materials for other economic activities. Other authors point out, that agriculture is related to economy with forward and backward linkages. And here need a broader approach to find out what the role af agriculture is, and need to recognize linkages between the agricultural sector and the rest of the economy. Relevance of the study determine, that the most such studies was made by foreign authors. And lithuanian researchers more investigate the agricultural sector (for example the number of labor force in agriculture, income et al.) and thus there are not much study about the multifunctionallity of agriculture and linkages between the agricultural sector and the rest of the economy. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Valerija Vinciūnienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

60 ŠALIES APRŪPINIMO MAISTU VERTINIMO METODOLOGIJA Mindaugas Mykolaitis Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 60 Šiuo metu pasaulyje badauja beveik šeštadalis Žemės gyventojų. Didžioji jų dalis yra besivystančiose šalyse, tačiau net ir išsivysčiusiose šalyse, kur, daugelio nuomone, aprūpinimas maistu yra pakankamas, egzistuoja dalis gyventojų, kurie dėl nepakankamo pajamų lygio ar kitų objektyvių priežasčių negali gauti užtektinai kokybiško maisto. Badas dažniausiai suprantamas kaip maisto trūkumas. Pakankamas aprūpinimas maistu egzistuoja, kai visi žmonės bet kuriuo metu turi tiek fizinį, tiek ekonominį priėjimą prie pakankamo, saugaus ir maistingo maisto. Aprūpinimą maistu galima suprasti ir kaip bado rizikos šalyje arba gyventojų grupėje nebuvimą. Aprūpinimo maistu situaciją ir problemas aktualu nagrinėti ne tik besivystančiose, bet ir išsivysčiusiose šalyse. Tyrimo tikslas apibrėžti aprūpinimo maistu sąvoką ir pateikti įvertinimo metodus. Darbo uždaviniai: 1. išanalizuoti aprūpinimo maistu teorinius aspektus; 2. išnagrinėti aprūpinimo maistu vertinimo metodus. Tyrimo objektas šalies aprūpinimo maistu vertinimo metodologija. Tyrimo metodai. Taikomi mokslinės literatūros analizės ir apibendrinimo metodai. Rezultatai Analizuojant mokslinės literatūros šaltinius paaiškėjo, kad aprūpinimas maistu yra labai plati sąvoka, apimanti maisto kokybės bei socialinius ir ekonominius aprūpinimo maistu klausimus. Aprūpinimo maistu socialinius ir ekonominius aspektus apibūdina sąvoka food security : tai yra prieiga ir gebėjimas įsigyti bei apsirūpinti pakankamai saugiais maisto produktais namų ūkio lygmeniu. Šiuo požiūriu aprūpinimas maistu dažnai apibrėžiamas kaip reiškinys, kai kiekvienas žmogus bet kuriuo metu tiek fiziškai, tiek ekonomiškai gali gauti užtektinai saugių ir maistingų maisto produktų, tinkamų sveikam ir aktyviam gyvenimui. Dabartiniu metu plačiai pripažįstama 1996 m. Pasaulio viršūnių susitikime maisto klausimais apibrėžta sąvoka: Aprūpinimas maistu egzistuoja, kai visi žmonės bet kuriuo metu turi tiek fizinį, tiek ekonominį priėjimą prie pakankamo, saugaus ir maistingo maisto, kuris tenkina jų mitybos poreikius, reikalingus sveikam ir aktyviam gyvenimui (World Food Submitt, 1996). Nepaisant pasikeitusio požiūrio į aprūpinimo maistu problemą, besiplėtojant aprūpinimo maistu sąvokai, egzistuoja skirtingi požiūriai į bado, taip pat ir nepakankamo aprūpinimo maistu priežastis. Aprūpinimo maistu problemą analizavo daug autorių (Barraclough, 1991; Broca ir kt., 2003; ir kt.). Vieni teigė, kad nepakankamas aprūpinimas maistu yra netinkamai vykdomos šalies ekonomikos problema ir fizinių investicijų trūkumas, kiti kad bado šaknys yra politiniuose ir socialiniuose santykiuose, o treti kad problema ir buvo būtent maisto trūkumas, bet visi sutiko dėl šios problemos opumo ir pritarė, kad ją reikia spręsti nedelsiant. Broca ir kt. (2003) teigė, kad norint sumažinti badą, labai svarbus yra skurdą mažinantis pajamų augimas, tuo tarpu Rosegrant ir kt. (2003) manė, kad nors agroekologiniu požiūriu reikia didinti žemių našumą, tačiau maisto aprūpinimas besivystančiose šalyse galėtų būti gerokai pagerintas didinant investicijas ir atliekant politikos reformas, o Malthus (1976) savo knygoje An Essay on the Principle of Population tikino, jog gamybiniu požiūriu aprūpinimo maistu problemos sprendimas suvokiamas ir kad ją sumažinti galima tik didinant maisto gamybą. Sparčiau nei maisto gamyba badą sąlygoja augantis gyventojų skaičius. Taip pat teigiama, kad reiktų geresnio švietimo, nes jis tiesiogiai veikia ūkininkus, t.y. ūkininkai išmoksta naudotis pažangiomis technologijomis ir pasėliams skirta technika, taip pasiekiant didesnę grąžą iš žemės (Pasaulinės maisto sektoriaus problemos, 2009).

61 61 Analizuojant ir sprendžiant aprūpinimo maistu problemą, aktualu parinkti tinkamą metodą, kurio pagalba būtų galima atlikti išsamią ir detalią analizę. Mokslinėje literatūroje siūloma keletas metodų, taikytinų įvertinti aprūpinimo maistu lygį. Analizuojant aprūpinimą maistu naudojama daug rodiklių, kurie atspindi įvairius problemos aspektus. Kai kurie iš dažniausiai naudojamų rodiklių apima maisto produktų gamybą, pajamas, išlaidas, maisto išlaidas, išlaidų dalis maistui, kalorijų suvartojimą ir mitybos būklę m. (FAO, Comitee on Food Security) buvo pateikti šeši globalaus aprūpinimo maistu rodikliai, kurie buvo sudaryti stebint pasaulinę grūdų rinką. Šie rodikliai įvertina pasaulines grūdų atsargas, grūdų gamybą ir suvartojimą pagrindinėse grūdus eksportuojančiose bei importuojančiose šalyse. Tačiau tokie rodikliai neatspindi šalies galimybių patenkinti padidėjusį importo poreikį. Kiti aprūpinimo maistu lygį įvertinantys rodikliai yra susiję su pokyčiais pasaulinėse rinkose bei yra plačiau naudojami. Pagrindiniai rodikliai yra pasaulinių maisto kainų stabilumas ir pasaulinių maisto kainų lygis. Šie veiksniai lemia šalių galimybes finansuoti importą eksporto pajamomis ir pokyčiais maisto importo sąskaitose, kurie taip pat yra geri aprūpinimo maistu situacijos pokyčių rodikliai. Išskiriami trys pagrindiniai aprūpinimo maistu lygiai: individualus, nacionalinis ir globalus. Nacionalinis aprūpinimo maistu užtikrinimas yra mažiau suvaržytas, nes maisto vartojimas gali būti užtikrinamas importo ir kitų šalių pagalbos dėka. Turtinga šalis, turinti pakankamai perkamosios galios pasaulio rinkose, kad įgytų reikiamas maisto atsargas, net jei globaliu mastu aprūpinimo maistu užtikrinimas bus žemiau priimtinų ribų (Vitunskienė, 2009). Nacionaliniu lygiu maisto pakankamumas gali būti vertinamas remiantis bendros pasiūlos ir paklausos palyginimu. Gyventojui tenkantis maisto kiekis yra geras rodiklis, tačiau statistika apie maisto atsargas dažnai būna netiksli. Vietoj to gali būti naudojami tokie dydžiai kaip gyventojui tenkanti maisto gamyba ir gyventojui tenkantis maisto importas. Nors vietinė gamyba yra pagrindinis maisto pasiūlos šaltinis daugelyje šalių, importo dydis yra pagrindinis maisto pakankamumo veiksnys daugelyje maisto trūkumą patiriančių šalių. Šių šalių galimybė užsitikrinti pakankamą maisto kiekį priklauso nuo importo galimybių t.y. pagrindinių maisto produktų kiekio, kurį šalis gali importuoti be didelių ekonominių sutrikimų (Čiegis, 2006). Aprūpinimas maistu užtikrinamas keliais būdais: a) pasigaminant patiems savo šalies teritorijoje; b) įsigyjant per pasaulinį laisvos prekybos tinklą; c) įsigyjant per humanitarinės pagalbos sistemą. Normali šalis maisto saugumą pasiekia pirmaisiais 2 būdais. Ekstremaliais atvejais jie papildomi ir 3-ju. Aprūpinimas maistu 2-uoju būdu įgyja vis didesnę reikšmę šiomis dienomis. Nors tarptautinė prekyba yra tik vienas iš veiksnių, turinčių įtakos šalies aprūpinimui maistu, jos absoliutinė svarba didėja. Tai yra todėl, kad pasaulinė prekyba maistu labai staigiai išaugo. Prekyba taip pat vaidina svarbų vaidmenį pasauliniame aprūpinime maistu, didina maisto prieinamumą. Visų pirma, prekyba leidžia maistą iš perteklinių sričių perkelti į deficitines sritis. Patikimai veikianti rinka perduoda kainų signalus, kurie leidžia identifikuoti paklausos pokyčius bei nukreipti ten pasiūlą. Kai paklausa didesnė už pasiūlą, gamintojai padidina gamybą reaguodami į kainų signalus, ir tai padeda stabilizuoti kainas. Tokiu būdu perduota informacija padeda rinkoje sumažinti kainų svyravimą. Be to, siekiant veiksmingai paskirstyti pasaulio maisto pasiūlą, pagerinti prieigą prie žemės ūkio produktų, prekyba taip pat padeda kaip galingas įrankis mažiau išsivysčiusių šalių ekonomikos augimui. Dažniausiai užsienio mokslininkų naudojami rodikliai yra importo skvarba (IPR), Balassa (B) indeksas, santykinio importo pranašumo indeksas (RMA), santykinio eksporto pranašumo indeksas (RXA) ir santykinio prekybinio pranašumo indeksas (RTA), nes jie geriausiai įvertina aprūpinimo maistu lygį. Importo skvarba (IPR) rodo, kokiu laipsniu vidaus paklausa (skirtumas tarp gamybos ir grynojo eksporto) patenkinta importu. Indeksas gali būti naudojamas tam tikrų politinių tikslų taikymui. Importo sklaida gali parodyti tam tikrų išorės sukrėtimų pažeidžiamumą. IPR apibrėžimas kaip santykis tarp viso importo ir vidaus paklausos, procentais. Diapazonas svyruoja nuo 0 (be importo) iki 100 procentų, kai visas vidaus paklausa yra patenkinama tik importu (ne vidaus gamyba ir ne eksportu). Paprastai neigiamai koreliuoja su ekonominiu dydžiu. Žemas importo skvarbos (visiško savarankiškumo) santykis gali rodyti netinkamą politikos efektyvumo perspektyvos tikslo nustatymą. IPR formulė: (1)

62 62 čia: Md produkto importas; Pd produkto gamyba, Xd produkto eksportas. Mokslininkai šiais laikais dirba prie daug prekybos priemonių specializacijų stengdamiesi išanalizuoti šalies užsienio prekybos struktūrą ir veiksnius, ir nustatyti pagrindą, kuriuo remiantis galima būtų kurti konkurencinį pranašumą. Įvairūs metodai naudojami matavimo tarpusavio pramonės prekybos specializacijoje: Balassa indeksas, Donges ir Riedel indeksas, Hine ir Greenaway metodas, Sapir metodas ir kt/atskleistojo santykinio pranašumo rodiklis pateikia glaustą prekybos specializacijos vaizdą. Sąvoka buvo įvesta Liesner, bet išpopuliarino Bela Balassa ir dabar šis rodiklis žinomas kaip "Balassa indeksas" (Balassa, 1965). Jis yra plačiai naudojamas empiriškai nustatyti silpniausius ir stipriausius šalies eksporto sektorius. Balassa (1965) tyrinėjo galimybę remtis įvairiais teoriniais tarptautinės prekybos paaiškinimais, siekiant nustatyti modelius, turinčių santykinį pranašumą. Atskleistojo santykinio pranašumo (RCA) indeksas Balassa (B) (1965) yra apibrėžiamas taip: B = (X IJ / X) / (X NJ / X NT ) (2) čia : X - eksportas; I - šalies; J - prekių, T - prekių rinkinys, N - šalių grupės. Tai priemonė šalies prekių eksporto, jos viso eksporto ir atitinkamų šalių grupės eksporto rodiklių palyginimui. Jeigu B>1 atskleidžiamas santykinis pranašumas. Iš tiesų, kuo pramonės šakų specializacijos mastas didesnis, tuo didesnė yra standartinio nuokrypio vertė m. buvo pasiūlyta alternatyva atskleistajam santykiniam pranašumui - santykinis prekybos pranašumo indeksas. Jis apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp santykinio eksporto pranašumo (RXA), kuris prilygsta Balassa indeksui (B), ir santykinio importo pranašumo (RMA). RXA = B (3) Xi - MI čia: XI tam tikrų prekių ir Mi - tos pačios prekių grupės eksporto - importo linija. RTA (santykinio prekybinio pranašumo indeksas) rodo lyginamosios prekybos privalumų teigiamą vertę, o neigiama reikšmė rodo prekybos trūkumus. Jei RTA>0, tai atskleidžia santykinį pranašumą, t.y. tuos sektorius, kuriuose šalyje yra palyginti daugiau konkurencingos prekybos. RTA indeksas klasifikuojamas į tris kategorijas: RPS<0 visos tų produktų grupių lyginamosios prekybos trūkumas; RTA = 0 rodo visos tų produktų grupių prekybos naudą ar prekybos nenaudai taškus; RTA> 0 rodo visos tų produktų grupių lyginamosios prekybos naudą. Naudojant IPR indeksą galima nustatyti tik kokiu laipsniu vidaus paklausa patenkinta importu, RTA indeksas parodo tik lyginamosios prekybos vertę, tad jų neužtenka, todėl paimtas Balassa indeksas, kuris naudojamas empiriškai nustatyti silpniausius ir stipriausius šalies eksporto sektorius, ir jis patogesnis įvairiapusiškam vertinimui. Išvados 1. Didžioji badaujančių pasaulio gyventojų dalis yra besivystančiose šalyse, tačiau net ir išsivysčiusiose šalyse egzistuoja žmonių, kurie dėl nepakankamo pajamų lygio ar kitų objektyvių priežasčių negali gauti užtektinai saugaus ir kokybiško maisto. 2. Egzistuoja daug nuomonių apie aprūpinimo maistu problemos sprendimo būdus. Yra teigiama, kad skurdo mažėjimui ypač svarbus asmens pajamų augimas. Taip pat maisto aprūpinimas besivystančiose šalyse galėtų būti gerokai pagerintas didinant investicijas į maisto importą, atliekant reikalingas politikos ir švietimo reformas, didinant maisto gamybą kt. 3. Aprūpinimas maistu užtikrinamas pasigaminant patiems savo šalies teritorijoje, įsigyjant per pasaulinį laisvos prekybos tinklą arba įsigyjant per humanitarinės pagalbos sistemą. Nors tarptautinė prekyba yra tik vienas iš veiksnių, turinčių įtakos šalies aprūpinimui maistu, jos absoliutinė svarba didėja. 4. Tokie rodikliai, kaip Importo skvarba (IPR), Balassa (B) indeksas, santykinio importo pranašumo indeksas (RMA), santykinio eksporto pranašumo indeksas (RXA) ir santykinio prekybinio pranašumo indeksas (RTA) yra vieni pagrindinių metodų vertinant aprūpinimą maistu, bet Balassa indeksas, kuris naudojamas norint nustatyti silpniausius ir stipriausius šalies eksporto sektorius, ir IPR indeksas, parodantis, kokiu laipsniu vidaus paklausa patenkinama importu, yra patogesni įvairiapusiškam maisto užtikrinimo problemos sprendimo vertinimui.

63 63 Literatūros sąrašas 1. BARRACLOUGH, S. L An end to hunger? : the social origins of food strategies. London: Zed Books. 2. BROCA, S.; STAMOULIS, K Micro- and macro evidence on the impact of undernourishment // Nutrition intake and economic growth: studies on the cost of hunger. Edited by Taniguchi, K., Wang, X. Rome: FAO. 3. ČIEGIS, R.; KULVELYTĖ, B Aprūpinimas maistu iššūkiai Europos Sąjungai. Kaunas. VDU. 4. FAO Food Security. Policy brief. [interaktyvus]. [žiūrėta ] Prieiga per internetą: < ftp://ftp.fao.org/es/esa/policybriefs/pb_02.pdf >. 5. FAO, Food insecurity in the world. Roma 6. MALTHUS, T An Essay on the Principle of Population. York: Norton Books. 7. ROSEGRANT, M.; CLINE, S Global food security: challenges and policies. Science. 12/12/2003, Vol. 302 Issue 5652, 8. VITUNSKIENĖ, V Aprūpinimomaistu (ne)užtikrinimas Lietuvoje. LŽUŪ. 9. World Food Summit (1996). Rome Declaration on World Food Security. Summary The Methodology of Food Security Evaluation Adequate food security exists when all people at all times have physical and economic access to sufficient, safe and nutritious food, which meets their dietary needs, required for healthy and active life. Currently, almost one of six people in the world is starving. Most of them live in developing countries, but even in developed countries there is a part of the population who, because of insufficient income or other objective reasons, can t get enough healthy food. So food security situation and issues important to examine not only in developing but also developed countries and therefore food security in developed countries are not sufficiently studied. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bernardas Vaznonis (Aleksandro Stulginskio universitetas)

64 SMULKIŲJŲ ŪKININKŲ EKONOMINĖ ATSKIRTIS Eglė Raudoniūtė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 64 Per pastaruosius du dešimtmečius dėl radikalių reformų šalyse įvyko daug struktūrinių pokyčių žemės ūkyje. Labai stambūs žemės ūkiai buvo suskaidyti į dešimtis milijonų smulkių ūkių. Lietuvoje, po Nepriklausomybės atkūrimo, žemės ūkio politikos formavimas buvo orientuotas į naujų gamybinių ir ekonominių santykių tarp žemės ūkio produkcijos augintojų, perdirbėjų bei vartotojų kūrimą. Planinę ekonomiką keitė rinkos ekonomika, valstybinę ir kolūkinę nuosavybę privati. Privačios nuosavybės, iniciatyvos ir ūkininkavimo laisvės pagrindu buvo tikimasi sukurti efektyvesnę nei kolūkinę ūkininkavimo sistemą. Tačiau skubotas žemės privatizavimas neužtikrino sklandaus gamybos tęstinumo. Sutriko ūkinė veikla, mažėjo pasėlių plotai, žemės ūkio produkcijos gamyba. Susiformavo daug smulkių, nekonkurencingų ūkių, kuriems būdingas dalinis užimtumas ir neefektyvus darbas. Didžioji dalis tokių ūkių subjektų negali efektyviai ūkininkauti. Nemažai smulkių žemės ūkio gamintojų nepajėgūs konkuruoti bendrojoje rinkoje, sunkiau pelningai realizuoti išaugintą tradicinę žemės ūkio produkciją. Todėl siekiant sumažinti smulkiųjų ūkininkų atskirtį gyventojų pajamoms palaikyti, aprūpinti darbu, modernizuoti ir restruktūrizuoti ūkius skiriama finansinė parama, skatinanti ūkininkus siekti efektyvesnio ūkininkavimo. Darbo tikslas išanalizuoti smulkiuosius ūkininkų ūkius bei veiksnius, įtakojančius jų ekonominę atskirtį. Darbo objektas smulkiųjų ūkininkų ekonominė atskirtis. Darbo uždaviniai: 1) identifikuoti smulkiuosius ūkininkų ūkius; 2) pateikti veiksnius, įtakojančius smulkiųjų ūkininkų ekonominę atskirtį. Darbo metodika. Smulkiųjų ūkių tipologijai, ekonominei atskirčiai bei ją įtakojantiems veiksniams analizuoti naudojamas mokslinės bei publicistinės literatūros, dokumentų ir teisinių aktų analizės metodas. Smulkiųjų ūkių tipologija ir dydžio kriterijai Pasibaigus sovietmečiui socialistinis žemės ūkis buvo transformuojamas į rinkos ekonomikos sistemą. Susiformavo įvairūs, tačiau didele dalimi smulkūs ūkiai, kurie šiuo metu užima didžiausią dalį šalyje įregistruotų ūkių, užsiima natūralių produktų gamyba ir kurie ne visada gali patenkinti ūkio narių vartojimo poreikius, neturi išteklių plėstis, užsiimti prekine gamyba, konkuruoti rinkoje. Tokiuose ūkiuose pasigendama ekonominės ateities planavimo, o mąstoma dažniausiai tradiciškai, įprastomis kategorijomis. Tam tikrų gyventojų priskyrimui žemdirbių grupei arba žemdirbių sąvokos aiškinimui yra naudojamos įvairios koncepcijos ir kriterijai. Kaip pastebi Vitunskienė (2003), jie dažniausiai priklauso nuo sąvokos vartojimo sferos ir gyventojų priskyrimo žemdirbių grupei tikslų. Nacionalinių sąskaitų ir namų ūkių biudžetų statistikoje žemdirbių grupei priskiriami tie ūkiai, kurie dažniausiai pajamas gauna iš žemės ūkio veiklos. Žemės ūkio ir kaimo plėtros politikoje orientuojamasi į ūkių dirbamos žemės, laikomų gyvulių, savos gamybos žemės ūkio produkcijos bei atliekamų žemės ūkiui paslaugų procentinės dalies prekinėje produkcijoje kriterijus. Kadangi visuotinai pripažintos ir vienareikšmiškai naudojamos sąvokos, įvardijančios smulkųjį ūkį, joks įstatymas neapibrėžia, smulkaus ūkio sampratos problemą galima kelti per įvairius aspektus, priklausomai nuo tikslų bei motyvų. Anot Treinio (2007), apibrėžiant ūkių tipus ir kategorijas, nereikia prisirišti prie normatyvistinių agrarinės politikos šablonų, nes tai neleidžia vertinti atskiroje šalyje susiklosčiusių specifinių sąlygų. Problemą būtina tirti istoriškai, agrarinės sistemos transformacijų kontekste, nes tai leidžia ne tik geriau įvertinti dabarties situaciją, bet ir prognozuoti ateitį. Kadangi vieni smulkūs ūkiai stengiasi aktyviai dalyvauti rinkoje, kitiems užtenka realizuoti pasigamintos asmeniniam vartojimui žemės ūkio produkcijos perteklių, treti neturi pelno siekimo tikslų, visus smulkiuosius ūkius galima priskirti neprekiniams (neversliniams) arba natūriniams bei prekiniams, pusiau prekiniams arba pusiau neprekiniams. 1 lentelėje pateiktos lietuvių autorių nuomonės, apibūdinančios smulkaus ūkio sąvoką.

65 65 1 lentelė. Smulkiųjų ūkių sąvokos apibūdinimai (sudaryta darbo autorės) Autorius Čaplikas, 2007 Vitunskienė, 2007 Žoštautienė, 2005 Radzevičius, Kriščiukaitienė, Tamošaitienė, 2004 Treinys, 2007 Apibūdinimai Smulkieji ūkiai tai maži ūkiai, turintys įvairius tikslus: natūrinės pajamos, fragmentinės pajamos, vieta rezidencijai, tėviškės išsaugojimas, išskyrus pelno siekimo per prekinius mainus tikslą. Prekiniai ūkiai gaminantys rinkai ir tarpiniam vartojimui. Pusiau prekiniai ūkiai gaminantys rinkai, tarpiniam vartojimui ir savajam galutiniam vartojimui. Neprekiniai ūkiai gaminantys tarpiniam ir savajam galutiniam vartojimui. Pusiau natūriniai ūkiai tokie ūkiai, kurie nesispecializuoja prekinėje žemės ūkio gamyboje, gamina žemės ūkio produkciją savoms reikmėms, ir dalį jos parduoda. Pusiau prekiniai arba pusiau natūriniai ūkiai tokie ūkiai, kurių pagrindinės pajamos yra iš žemės ūkio veiklos. Neprekiniai arba natūriniai ūkiai tokie ūkiai, kuriuose žemės ūkio produkcija yra pragyvenimo šaltinis, kai nėra realių galimybių gauti papildomų pajamų iš kitų kaimo verslų. Neverslinis ūkis dirbančio sau asmens ir jo šeimos narių nuosavas ar išsinuomotas žemės sklypas, gamybos priemonės, pagaminta produkcija, kurios didžioji dalis paprastai skirta šeimos vartojimui, mažesnė pardavimui. Verslinis ūkis dirbančio sau asmens ir jos šeimos narių nuosavas ar išsinuomotas žemės sklypas, gamybos priemonės, pagaminta produkcija, kurios didžioji dalis skirta pardavimui. Išanalizavus ir apibendrinus autorių pateiktas smulkiųjų ūkių sąvokas, galima padaryti išvadą, kad tai yra ūkiai, kurių pardavimų apimtys yra nedidelės ir kuriuose žemės ūkio produkcija yra ne tik pragyvenimo šaltinis, tačiau kai kuriems net ir pagrindinės pajamos parduodant pagamintą žemės ūkio produkciją. Lietuvos ūkių struktūra, kurioje vyrauja smulkūs ūkiai, mažai kinta, o tai riboja žemės ūkio sektoriaus ekonominį augimą. Kita vertus, lėta kitų ekonominių veiklų, paslaugų infrastruktūros plėtra kaimo vietovėse neskatina struktūros pokyčių. Būtent šiems pokyčiams šalies ūkiuose stebėti jau daugiau negu dešimtmetį veikia Ūkių apskaitos duomenų tinklas (ŪADT) Europos Sąjungos (ES) šalyse unifikuota informacinė sistema, skirta prekinę produkciją gaminančių žemės ūkio subjektų veiklos rezultatams tyrinėti į kurį atrenkami ūkiai, pagal tam tikrus požymius atspindintys atskirų šalių ūkių visumą. Apie ūkių visumą dažniausiai sprendžiama iš visuotinio žemės ūkio surašymo arba kitų panašaus pobūdžio tyrimų duomenų. Ūkių struktūros tyrimams naudojama vienoda ES metodika remiasi dviem pagrindiniais rodikliais: ūkio ekonominiu dydžiu, apibūdinančiu jo gamybos potencialą, ir ūkio tipu, apibūdinančiu jo specializaciją (Ūkių veiklos rezultatai, 2009). Tačiau, kaip teigia Kirsten ir Sartorius (2002), žemės ūkio subjektus galima išmatuoti įvairiais dydžiais. Pirmiausia ūkio dydį priimta vertinti kiekybiniais rodikliais, tačiau laikomasi ir kitų kriterijų, nustatant, koks ūkis yra smulkus. Tuo tarpu Kuodys (2010) pateikia aštuonis ūkio skirstymo požymius: ūkininkavimo tipą, ekonominį dydį, žemės plotą, žemės naudmenų našumo balą, ūkininko amžių, palankias ir nepalankias ūkininkauti vietoves, gamybos ekologiškumą. Nevienoda žemės ūkio struktūra visose ES šalyse bei nuoseklių valstybių narių duomenų trūkumas pagrindinė priežastis, dėl kurios nėra tiksliai apibrėžti smulkieji ūkiai. Todėl pastaraisiais metais smulkiesiems ūkiams skiriamas kur kas didesnis politinių diskusijų dėmesys, siekiant išanalizuoti jų vaidmenį kaimo vietovėse bei būtinybę pagerinti jų ekonomines bei socialines gyvenimo sąlygas. Siekiant išnagrinėti ūkių struktūrą ir juos palyginti skirtingose šalyse ar regionuose, naudojami įvairūs vertinimo kriterijai. Apibūdinant smulkiuosius ūkininkų ūkius, Hazell ir kt. (2007) teigimu, labiausiai paplitusi priemonė, naudojama smulkių ūkių apibūdinimui ūkių dydis. Taip pat ūkiai apibūdinami priklausomai nuo namų ūkio narių skaičiaus bei nuo pagrindinio ūkininkavimo tikslo gaminti produkciją vidaus vartojimui ar pardavimui. Taigi, siekiant apibrėžti smulkiuosius ūkininkų ūkius, yra išskiriamios trys pagrindinės kriterijų grupės (European Commission, 2011): 1) Fizinės priemonės. Visoje ES tokios fizinės priemonės, kaip žemės ūkio naudmenų plotas, gyvulių skaičius bei sąnaudų apimtis, naudojamos siekiant nustatyti ūkių ribas. Dažniausiai taikomas fizinių priemonių

66 66 kriterijus žemės ūkio naudmenų plotas. Europoje yra platus susitarimas, kad smulkūs ar pusiau natūriniai ūkiai yra tokie ūkiai, kurie turi ne daugiau kaip 5 ha žemės ūkio naudmenų plotą. 2) Ekonominis dydis. Ekonominio dydžio ribos, išreikštos europiniais dydžio vienetais (EDV), yra plačiai taikomos statistikos ir politikos tikslais visoje ES. Eurostatas žemės ūkio valdų struktūros tyrimams mažesnius nei 1 EDV ūkius vadina natūriniais ūkiais, o mažesnius nei 8 EDV smulkiais ūkiais. Mažas ekonominis dydis yra glaudžiai susijęs su ūkių gebėjimu išlikti rinkoje ir specialių paramos priemonių poreikiu. 3) Dalyvavimo rinkoje metodas. Šis metodas buvo priimtas Tarybos reglamente (EB) Nr. 1698/2005 dėl paramos kaimo plėtrai, kur pusiau natūrinis ūkis apibrėžiamas kaip ūkis, pirmiausia produkciją gaminantis savo reikmėms, o parduodama dalis ne didesnė kaip 50 proc. O tie ūkiai, kurie parduoda daugiau kaip 50 proc. savo produkcijos, vadinami komerciniais ūkiais. Didžiausias šio metodo trūkumas duomenų stoka suteikia metodui nepatikimumo. Apibendrinus galima teigti, kad fizinio dydžio kriterijaus taikymas labai priklauso nuo ūkininkavimo tipo bei žemės derlingumo, todėl teikia mažai informacijos apie ūkio ekonominę padėtį. Dalyvavimo rinkoje kriterijui reikalingi labai išsamūs tyrimai, todėl ekonominio dydžio kriterijus būtų tinkamiausias identifikuojant ūkininkų ūkius. Veiksniai, įtakojantys smulkiųjų ūkininkų ekonominę atskirtį Lietuvoje didžiąją dalį vyraujančių ūkių smulkieji ūkiai, kurie iš tradicinės žemės ūkio veiklos gaunamų pajamų neturi galimybės sukaupti reikalingų lėšų ūkio plėtrai, dalis jų negali patenkinti būtiniausių šeimos narių vartojimo poreikių ir užtikrinti jų saugumo. Kadangi šių ūkių gamybos mastai maži, tokios žemės ūkio valdos yra ekonomiškai negyvybingos jų pajamų nepakanka ūkininkavimo veiklai gerinti. Todėl ekonominė atskirtis tarp pačių ūkininkų, kaimo ir miesto gyventojų bei atskirų regionų šalyje yra viena ryškiausių visoje ES. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne (2000) terminas atskirtis reiškia atskyrimą, o terminas ekonominis susijęs su ekonomika arba ekonomija, ūkinis. Dalis autorių atskirtį sieja su sąvoką nelygybė, kuri tame pačiame žodyne apibūdinama kaip lygybės stoka, skirtingumas, netapatumas. Berkel ir Moller (2002) būtent atskirtį ir apibūdina sąvoka nelygybė. Jie teigia, kad ekonominė nelygybė nevienodas ir netolygus ekonominio turto bei pajamų paskirstymas. Ekonominė nelygybė gali susiformuoti dėl įvairių veiksnių, fizinių, asmeninių vertybių, socialinės raidos bei politinių priežasčių. 1 paveiksle pateikti veiksniai, su kuriais susiduria dirbantieji smulkiuosiuose ūkiuose ir kurie stabdo šių ūkių ekonominį augimą į specializuotus bei į rinką orientuotus ūkius. VEIKSNIAI, ĮTAKOJANTYS SMULKIŲJŲ ŪKININKŲ EKONOMINĘ ATSKIRTĮ Prastos rinkos sąlygos Produkcijos kokybės užtikrinimas Politinių priemonių finansavimo stoka Nekvalifikuota darbo jėga Investicijų trūkumas 1 pav. Veiksniai, įtakojantys smulkiųjų ūkių ekonominę atskirtį (sudaryta autorės pagal Hazell ir kt., 2007) Dauguma smulkiųjų ūkių yra orientuoti į pragyvenimą, o jų pagrindinė funkcija aprūpinti šeimą ir artimuosius maistu, o tik produkcijos perteklių pateikti į rinką dažniausiai į vietinę. Didžioji dalis smulkiųjų ūkių yra nereguliarūs rinkos gamintojai. Todėl, siekiant bendradarbiauti su didžiaisiais produkcijos perdirbėjais, tarptautinėmis ir mažmeninėmis prekybos įmonėmis, smulkieji ūkininkai susiduria su griežtais maisto saugos ir kokybės standartais. Be to, rinkoje vyrauja stipri konkurencija. Perdirbimo įmonės nelabai noriai bendradarbiauja su smulkiaisiais ūkiais. Norint lengviau patekti į rinką, tokiems ūkininkams būtina įsigyti naujų technologijų, reikalaujančių labai daug investicijų. Šie nauji poreikiai yra susiję su gaminamos produkcijos kokybės, kiekio bei pristatymo gerinimu (Hazell ir kt., 2007).

67 67 Maxwell (2004) taip pat pabrėžia, kad smulkieji ūkininkai jaučiasi ekonomiškai neaktyvūs dėl rinkos nesėkmių, politinių prielaidų, techninių bei inovacinių konsultacijų trūkumo. Jie yra prastai informuojami apie vartotojų poreikius bei produktų paklausą. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į tai, kad smulkūs ūkininkai kenčia dėl finansavimo trūkumo. Finansų sistemos nėra pasiruošusios padėti ūkininkams įgyvendinti jų poreikius, kadangi smulkieji ūkiai yra rizikingi ir nelabai pelningi. Tačiau tokiems ūkiniam parama yra reikalinga tarpininkavimui ir internalizacijai, kad jie galėtų integruotis į tiekimo grandines. Be to, dauguma smulkiųjų ūkininkų yra neįtraukiami į didžiąją paramos programų dalį, o teikiama parama yra labai kuklios apimties (Pingali, Traxler 2002). Apibendrinus galima teigti, kad smulkieji ūkiai yra pajėgūs gaminti ir teikti savo produkciją vartotojams, tačiau jie dažnai susiduria su daugybe veiksnių, stabdančių šių ūkių ekonominį augimą. Kad smulkieji ūkiai taptų konkurencingesni, efektyviau ir veiksmingiau teiktų savo paslaugas, siektų rinkos galimybių, jie turi rasti būdų, kaip patenkinti naujus tiekimo grandinės poreikius bei kaip gauti finansavimą. Tam reikalinga finansinė parama, kuri yra įgyvendinama per politikos priemonių sistemą. Todėl didelis dėmesys kreipiamas į politines priemones. Siekiant padidinti smulkiųjų ūkių efektyvumą, jį modernizuoti, išlaikyti ir didinti jo konkurencingumą rinkos ekonomikos sąlygomis, reikalinga finansinė parama, kuri ir yra įgyvendinama per politikos priemonių sistemą. Išvados 1. Visuotinai pripažintos ir vienareikšmiškai naudojamos sąvokos, įvardijančios smulkųjį ūkį, joks įstatymas neapibrėžia. Todėl smulkaus ūkio sampratos problemą galima kelti per įvairius aspektus, priklausomai nuo ūkininkavimo tikslų bei motyvų. 2. Siekiant apibrėžti smulkiuosius ūkininkų ūkius, yra išskiriamios trys pagrindinės kriterijų grupės: fizinės priemonės, ekonominis dydis bei dalyvavimo rinkoje metodas. Fizinio dydžio kriterijaus taikymas labai priklauso nuo ūkininkavimo tipo bei žemės derlingumo, o dalyvavimo rinkoje kriterijui reikalingi labai išsamūs tyrimai, todėl ekonominio dydžio kriterijus būtų tinkamiausias identifikuojant smulkiuosius ūkininkų ūkius. 3. Smulkiųjų ūkių gamybos mastai yra maži, todėl tokios žemės ūkio valdos yra ekonomiškai negyvybingos jų pajamų nepakanka ūkininkavimo veiklai gerinti. Taip susiformuoja smulkiųjų ūkininkų ekonominė nelygybė (atskirtis). Ją dažniausiai lemia tokie veiksniai, kaip prastos rinkos sąlygos, investicijų trūkumas, politinių priemonių finansavimo stoka, produkcijos kokybės užtikrinimas bei nekvalifikuota darbo jėga, stabdantys šių ūkių ekonominį augimą. Literatūros sąrašas 1. BERKEL, R.; MOLLER, I. H Active social policies in the EU. The Policy Press. UK. 2. ČAPLIKAS, J Neversliniai ūkiai kaimo plėtros kontekste. Neversliniai ūkiai ir jų raidos Lietuvoje perspektyvos. Kaunas: Akademija. 3. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vilnius. 4. European Commission What is a small farm? EU agricultural economic briefs. Brief No HAZELL, P.; POULTON, C.; WIGGINS, S.; DORWARD, A The future of small farms for poverty reduction and growth. International food policy research institute (IFRI) discussion paper 42. Washington D.C. 6. KIRSTEN, J.; SARTORIUS, K Linking agribusiness and small-scale farmers in developing countries: is there a new role for contract farming? Development Southern Africa. Vol. 19, No KUODYS, A Kaip keitėsi ūkininkų ūkiai. Mano ūkis [žiūrėta 2011 m. gegužės 23 d.]. Prieiga per internetą < 8. MAXWELL, S New directions for agriculture in reducing poverty. Launching the DFID consultation. 9. PINGALI, P.; TRAXLER, G Changing locus of agricultural research: will the poor benefit from biotechnology and privatization trends? Food Policy 27 (3): RADZEVIČIUS, G.; KRIŠČIUKAITIENĖ, I.; TAMOŠAITIENĖ, A Smulkūs ūkiai permainų neišvengs. Mano ūkis, nr. 3, p TREINYS, M Neversliniai ūkiai gamybiniame ir pogamybiniame kaime. Neversliniai ūkiai ir jų raidos Lietuvoje perspektyvos. Kaunas: Akademija. 12. Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys) Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Vilnius.

68 VITUNSKIENĖ, V Žemdirbių skurdo lygis: analitinis požiūris. Socialiniai mokslai: mokslo darbai, Nr. 58 (11), p VITUNSKIENĖ, V Dėl neverslinių ūkių sampratos. Neversliniai ūkiai ir jų raidos perspektyvos. Kaunas: Akademija. 15. ŽOŠTAUTIENĖ, V Pasirengimas Kaimo plėtros m. plano priemonių įgyvendinimui 2005 metais. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriaja [žiūrėta 2011 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą < Summary The Economical Exclusion of Small Farmers In recent years small farms have received increased attention in the political debate, recognizing the role they play in rural areas and the need to improve their economic conditions in times of structural change of the agricultural sector. The wide variation in farm structures and the lack of consistent data for all Member States are amongst the main reasons why a commonly agreed definition of 'small farms' does not exist. Definitions of small farming can be grouped according to three different criteria: physical measures, economic size, and market participation. Small farms are able to produce and supply their production to consumers, but they are often faced with many factors, like poor market conditions, lack of political financing measures, lack of investments and production quality assurance, which slow down their economic growth. In order to increase the efficiency of small farms, to modernize and enhance its competitiveness in a market, small farmers must find ways to meet the needs of new supply chain. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Juozas Kirstukas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

69 LIETUVOS ŪKININKŲ ŪKIŲ VEIKLOS REZULTATŲ EKONOMINIO VERTINIMO PROBLEMOS Edgaras Sukavičius Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 69 Žemės ūkis Lietuvoje svarbi ūkio šaka, paliekanti gilų pėdsaką šalies ekonomikoje. Efektyviai ūkininkaujantys ūkininkai, žemės ūkio verslininkai, palaipsniui gauna daugiau pelno ir sukuria daugiau bendrosios produkcijos. Kad žemės ūkio srities verslininkas pasiektų maksimalių veiklos rezultatų, jam svarbu suprasti, kaip gaunamas didžiausias pelnas ir sukuriama didžiausia bendroji produkcija. Mokslinės literatūros šaltiniuose, ūkio subjektų veiklos rezultatams vertinti taikomi įvairūs vertinimo metodai. Tačiau žemės ūkis specifinė ūkio veikla, reikalaujanti kitokių išteklių bei veikiama kitokių veiksnių, todėl žemės ūkio veiklos rezultatus reikia vertinti atsižvelgiant į žemės ūkio specifiškumą. Tyrimo problema. Vertinant veiklos rezultatus sukurta daug vertinimo būdų ir metodų, tačiau iškyla klausimas, kuriais ūkininko vidinės aplinkos sprendimais vadovaujantis bei kokiai išorinei aplinkai susidarius, gaunamas didžiausias pelnas ir sukuriama didžiausia bendroji produkcija, užsiimant žemės ūkio verslu. Tyrimo objektas - Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos rezultatų ekonominis vertinimas. Tyrimo tikslas nustatyti pagrindines Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos rezultatų ekonominio vertinimo problemas. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos rezultatų svarbą ir ištirti Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos rezultatų vertinimo sampratą; 2. Išnagrinėti Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos rezultatų ekonominio vertinimo metodų taikymo problemas; 3. Nustatyti Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos rezultatams įtaką darančių veiksnių išrinkimo problemas. Tyrimo metodai mokslinės literatūros, analizuojančios veiklos rezultatų vertinimo metodus bei veiksnių darančių įtaką veiklos rezultatui, loginė analizė ir sintezė. Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos rezultatų vertinimo svarba bei samprata Mackevičius J. ir Valkauskas R. (2010) bei Mackevičius J. (2008) pabrėžia veiklos rezultatų vertinimo svarbą mokslinės literatūros šaltiniuose bei teigia, kad ūkininkų ūkiai ar žemės ūkio įmonės, siekdamos vykdyti savo veiklą dabartinėje, konkurencingoje, rinkoje ir užtikrinti savo veiklos tęstinumą ateityje, turi nuolat analizuoti savo veiklos rezultatus, taikyti kuo tobulesnes veiklos analizės metodikas. Tinkamas esamos būklės įvertinimas padeda gerokai objektyviau numatyti veiklos plėtrą ir galimybes tai yra viena iš būtinų kiekvienos įmonės išlikimo ir plėtros sąlygų. Įmonių veiklos analizė yra vienas iš svarbiausių įmonės ekonominės informacijos šaltinių. Įvertinti finansinę įmonės būklę ir veiklos rezultatus svarbu tiek patiems įmonių vadovams, siekiantiems sėkmingai plėtoti verslą ir tobulėti, tiek investuotojams, akcininkams, siekiantiems išsiaiškinti, į kurį verslą naudingiau investuoti, kurių įmonių akcijų verta įsigyt (Mackevičius, 2008; Mackevičius, Valkauskas 2010). Tačiau žemės ūkio įmonių ar ūkininkų ūkių veiklos rezultatai - daugiareikšmė sąvoka, be to, nėra nustatyta, kuriuos veiklos rezultatus tikslingiausia tirti. Mokslinės literatūros šaltiniuose, sudarytuose finansų srities specialistų (Mackevičiaus, 2006; Valkausko, 2010; Žaltauskienės, 2000; Šlekienės, Klimavičienės, 1999), ekonominės įmonės veiklos rezultatai apibūdinami kaip įmonės finansinės veiklos rezultatai: pelnas, finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) rezultatas, pelningumo rodikliai. Kitaip tariant, šie autoriai ekonominės veiklos rezultatus tiria per finansinę prizmę. Tuo tarpu, Bagdanavičius J., Stankevičius P., Lukoševičius L. (1999), ekonomikos terminų ir sąvokų žodyne, veiklos rezultatus apibūdina taip: veiklos rezultatas ekonominio subjekto tikslingų ir produktyvių pastangų pasekmė, išreikšta pagamintos produkcijos ir suteiktų paslaugų apimtimi bei kokybe. Pastebima, kad tyrimo rezultatai priklauso nuo to, kokia veiklos rezultatų samprata sudaroma ekonominiam veiklos rezultatų vertinimui.

70 70 Pagal tyrimui keliamus uždavinius, mokslinės literatūros šaltiniuose įmonės ar ūkio veiklos rezultatai nevienodai analizuojami. Nevienodos analizės pavyzdys: pelno interpretacija pateikiama ekonomikos specialistų, kurie vadovaujasi skirtingom finansų ir ekonomikos teorijom, skirtingai apibūdinančiom veiklos rezultatus. Ekonomikos teorijoje skaičiuojant pelno formulę pridedami ir alternatyvieji kaštai, skirtingai nei finansų teorijoje. Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos rezultatų ekonominio vertinimo metodų taikymo problemos Mokslinė problema kyla dėl to, kad dauguma autorių pateikia daug skirtingų ūkių veiklos rezultatų vertinimo būdų ir priemonių, tačiau nėra vieno metodo, kuriuo galima būtų visiškai įvertinti ekonominį veiklos rezultatą. Ginevičius R. (2006) teigia, kad nė vieno sudėtingo reiškinio, pavyzdžiui, regiono socialinė ir ekonominė plėtra, darbuotojų darbas, įmonių veiklos efektyvumas ir pan., neįmanoma išreikšti vienu dydžiu, rodikliu, kadangi sunku rasti tokią reiškinio savybę, kuri integruotų visus esminius jo aspektus. (Ginevičius 2006). 2 lentelėje pateikiami metodai, kuriais vertinami ūkių veiklos rezultatai. 2 lentelė. Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos rezultatų vertinimo metodai (sudaryta autoriaus) Autorius Metodas Privalumai Trūkumai Bravo-Ureta, Solis, Lopez, 2007; Moro, Sckokai, 1999; Corral, Alvarez, Tauer, Ekonometriniai modeliai, parametriniai vertinimo metodai. Statistiniais ryšiais bei regresiniais modeliais galima nustatyti optimalias veiksnių proporcijas siekiant žemės ūkio veiklos efektyvumo, maksimalių veiklos rezultatų. Žemės ūkio sektoriaus modeliavimas padeda analizuoti ekonominę-socialinę plėtrą, įvertinti ES paramos efektyvumą ir prognozuoti žemės ūkio perspektyvas. Parametriniai tyrimai ribojami išlygomis (prielaidomis), susijusiomis su gamybos technologija. Vinciūnienė, Rauluškevičienė, 2009; Fandel, 2003; Gorton, Davidova, Ginevičius 2006; Zavadskas, Kaklauskas, Vilutiene, 2009; Saaty, Neparametriniai vertinimo metodai (DEA). Daugiakriterinio vertinimo metodai. Tyrimai neribojami išlygomis (prielaidomis), susijusiomis su gamybos technologija. Daugiakriterinio vertinimo metodai tikslūs ir aptariami ekspertų. Kai veiksnių nedaug, jie duoda geriausią rezultatą. Esant tiek veiksnių šis būdas yra labai paprastas, suprantamas ir patogus naudoti. Sudėtinga skaičiavimo metodologija. Visi daugiakriterinio vertinimo veiksnių svorių nustatymo būdai pagrįsti ekspertų nuomone. Deja, gausybę veiksnių taikyti tampa problemiška. Taip atsitinka dėl to, kad ekspertui vis sunkiau nustatyti didėjančio skaičiaus veiksnių svorių teisingus tarpusavio santykius nagrinėjamo reiškinio atžvilgiu. Šliekienė, Klimavičienė. 1999; Žaltauskienė Finansiniai rezultatų metodai. veiklos įvertinimo Lengvai apskaičiuojami rodikliai. Anksčiau aptarti metodai daug sudėtingesni ir teikia tikslesnę informaciją, kuri naudinga siekiant įmonės efektyvumo. Ekonominę, ūkininko ūkio veiklą, galima vertinti naudojant finansinius veiklos rezultatus. Tamošaitienė A., Juškevičienė D., Kriščiukaitienė I., Galnaitytė A. (2010) teigia, kad įmonių veiklos finansinė (santykinių rodiklių) analizė - vienas iš svarbiausių įmonės ekonominės informacijos šaltinių ir kartu su buhalterine apskaita teikia daugiau negu 80 proc. visos įmonės ekonominės informacijos (Mackevičius, 2008). Kadangi ūkių veikloje susiduriama su daugybe informacijos, kuri nuolatos kinta, labai svarbu objektyviai ir tinkamais metodais ją įvertinti.

71 71 Be finansinės analizės ūkis pasmerktas aklai veikti rinkoje, todėl gali būti netgi prarandamos garantijos socialiniam saugumui bei ekonominei gerovei užtikrinti. (Tamošaitienė, Juškevičienė, Kriščiukaitienė, Galnaitytė, 2010). Mackevičius J. ir Valkauskas R. (2010) pastebi, kad veiklos rezultatų vertinimui, ūkininkų ūkiuose bei žemės ūkio įmonėse, naudojama daug skirtingų rodiklių, taip pat, nesutariama, kurie rodikliai tinkamiausi vertinimui, dėl šios priežasties kyla palyginimo problema. Be to, finansiniai įmonės veiklos rezultatų metodai įvertina tik dalį ekonominės įmonės veiklos rezultatų (Mackevičius, Valkauskas, 2010). Šiuolaikiniai ekonominės veiklos rezultatų įvertinimo metodai, ūkininkų ūkiuose ir žemės ūkio įmonėse, turėtų būti sudėtingesni, kadangi tą leidžia mokslo disciplinų pažanga. Ekonometriniai parametriniai ir neparametriniai veiklos rezultatų vertinimo metodai vieni pažangiausių metodų, galinčių išsamiau įvertinti ūkininkų ūkių veiklos rezultatus. Bravo-Ureta B., Solis D., Lopez V. (2007) bei Vinciūnienė V., Rauluškevičienė J. (2009) savo veikaluose teigia, kad parametriniai metodai vertingi, norint nustatyti optimalias veiksnių proporcijas, kada siekiama žemės ūkio veiklos efektyvumo, maksimalių veiklos rezultatų. Kadangi parametriniai metodai ribojami gamybos išlygomis, juos gali papildyti neparametriniai metodai (Bravo-Ureta, Solis, Lopez, 2007; Vinciūnienė, Rauluškevičienė, 2009). Tačiau Vinciūnienė V., Rauluškevičienė J. (2009); Fandel P. (2003); Gorton M., Davidova S. (2004) nevertino daugiakriterinio vertinimo metodo. Galime pastebėti, kad mokslinėje literatūroje vertinant veiklos rezultatus iškyla keli skirtingi vertinimo požiūriai. Anot Ginevičiaus R. (2006), pastaruoju metu tiek teoriniams tyrimams, tiek praktiniams uždaviniams spręsti vis plačiau taikomi daugiakriterinio vertinimo būdai, kadangi jie universalūs. Šiuo vertinimu galima kiekybiniu būdu įvertinti bet kokį sudėtingą reiškinį. Į vieną apibendrinamąjį rodiklį jungia ir maksimizuojančius ir minimizuojančius įvairiomis dimensijomis išreikštus rodiklius. T. y. tokius, kuriems augant, vienais atvejais nagrinėjamo reiškinio situacija gerėja, kitais blogėja. Toks jungimas įmanomas dėl normalizavimo, kai visi rodikliai paverčiami bedimensiais, t. y. tarpusavyje palyginimais. Taip pat, Ginevičius R (2006) pastebi ir šio metodo trūkumų, kadangi taikyti daugiau veiksnių yra ganėtinai sudėtinga, ekspertų nuomonės gali tapti šiek tiek subjektyvios. Dėl to šis metodas nublanksta prieš parametrinius ir neparametrinius metodus, kai reikia įvertinti daugiau veiksnių. (Ginevičius 2006). Apibendrinant galima teigti, kad skirtinguose mokslinės literatūros šaltiniuose taikomi skirtingi metodai įvertinti įmonės veiklos rezultatus. Finansinis įmonės veiklos rezultatų įvertinimas būtinas, tačiau tinkamai neįvertina įmonės veiklos rezultatų ir yra sunkiai palyginamas dėl daromų santykinių rodiklių skaičiavimo klaidų (finansiniai santykiniai rodikliai mokslinėje literatūroje dažnai painiojami). Šiuolaikiniai veiklos rezultatų vertinimo metodai turi būti daug sudėtingesni. Daugiakriterinio vertinimo metodai nėra visiškai tinkami, kadangi taikyti daugiau veiksnių yra ganėtinai sudėtinga ir gaunami subjektyvūs rezultatai. Tiksliausiai įmonės ar ūkio veiklos rezultatus įvertinti galima naudojant parametrinę veiksnių analizę, sudarant koreliacijas bei regresijas, taip pat, taikant neparametrinius vertinimo metodus. Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos rezultatų ekonominio vertinimo veiksnių išrinkimo problemos Nustačius metodus, kuriais tiriami ūkių veiklos rezultatai, tikslinga išrinkti veiksnius, priežastis, dėl kurių susidarė, ūkininko ar žemės ūkio įmonės, ekonominės veiklos rezultatas. Skirtinguose moksliniuose šaltiniuose veiklos rezultatams išrenkami skirtingi veiksniai, priklausomai nuo veiklos rezultato tyrimo uždavinių. Belažentis A. ir Belažentis T. (2011) naudoja trijų rūšių rodiklius, kurie apibūdina veiklos rezultatus (bendrąją produkciją, pajamas, grynąjį pelną), gamybos sąnaudas (subsidijas ir PVM ataskaitą, žemės ūkio turtą, investicijas, žemės ūkio naudmenas, sąlyginiam darbuotojui) ir finansinę būklę (likvidumą, mokumą, įsiskolinimą, kapitalo atsiperkamumą). Anot šių autorių, skirtingos rodiklių grupės padeda tinkamai įvertinti įvairius ūkininkų ūkių veiklos aspektus. Kai kurie rodikliai išreikšti skirtingais matavimo vienetais, tokiu būdu netiesiogiai atsižvelgiama į pagrindinių gamybos veiksnių darbo, žemės, ir kapitalo panaudojimo efektyvumą (Belažentis, 2011). Tuo tarpu Vinciūnienė V., Rauluškevičienė J. (2009) vertina techninį ir masto efektyvumą ūkiuose. Šiame, moksliniame šaltinyje, veiklos rezultatui, bendrajai produkcijai, išrinkti gamybos sąnaudų rodikliai: bendrieji kaštai, nuosavas kapitalas, darbo sąnaudos ūkyje ir ūkininko šeimos darbo sąnaudos. Kiti galimi kintamieji darbe atmesti, kadangi neinformatyvūs, vadinasi, jų porinės ir dalinės koreliacijos koeficientai statistiškai nereikšmingi (Vinciūnienė, Rauluškevičienė 2009).

72 72 Užsienio autoriai, Helfand S., Levine S. (2004), išrinko bendrosios produkcijos ūkių veiklos vertinimo rezultatą. Šiam rezultatui įvertinti išrinko gamybos sąnaudų rodiklius: naudojamą žemę, darbo sąnaudas, gamybos technologijas. Taip pat buvo vertinama galimybė naudotis viešosiomis gėrybėmis (Helfand, Levine S, 2004) Apibendrinant galima teigti, kad ekonominės veiklos rezultatų vertinimui naudojami skirtingi veiksniai. Vieni autoriai pasitelkia gamybos sąnaudų rodiklius, kiti gamybos sąnaudų ir finansinius rodiklius, treti dar kitas veiksnių kombinacijas. Nėra nustatytos veiksnių išrinkimo metodologijos, šiais tyrimais bandoma nustatyti, kokie veiksniai daro didžiausią įtaką veiklos rezultatui, o patys veiksniai išrenkami pasitelkiant loginius metodus, siekiant gauti užsibrėžtų tikslų. Išvados 1. Pradinė problema kyla dėl to, kad skirtinguose mokslinės literatūros šaltiniuose įvairūs mokslinės literatūros autoriai skirtingai suvokia, ūkininko ūkio ar žemės ūkio įmonės, veiklos rezultatus, todėl pateikiami skirtingi, ūkininkų ūkių ar žemės ūkio įmonių, veiklos rezultatų vertinimo rodikliai. Galima prieit prie išvados, kad svarbiausi ekonominės veiklos rezultatų vertinimo rodikliai: pelnas ir bendroji produkcija, kadangi jie parodo ūkininko sugebėjimą vesti ūkinę veiklą, kuri neša ekonominę naudą. 2. Antroji problema, su kuria susiduriame, skirtinguose mokslinės literatūros šaltiniuose taikomi skirtingi metodai įvertinti, ūkininkų ūkių ar žemės ūkio įmonių, veiklos rezultatus, tačiau nei vienas metodas visiškai ir išbaigtai neįvertina įmonės veiklos rezultato. Finansinis, ūkininkų ūkių ar žemės ūkio įmonių, veiklos rezultatų įvertinimas būtinas, tačiau tik dalinai įvertina ekonominį įmonės veiklos rezultatą. Šiuolaikiniai veiklos rezultatų vertinimo metodai turi būti daug sudėtingesni. Daugiakriterinio vertinimo metodai nėra visiškai tinkami, kadangi taikyti daugiau veiksnių yra ganėtinai sudėtinga. Tiksliausiai įmonės ar ūkio veiklos rezultatus įvertinti galima naudojant parametrinę veiksnių analizę, sudarant koreliacijas bei regresijas, taip pat, taikant neparametrinius vertinimo metodus. 3. Išrenkant veiksnius, ūkininkų ūkių ar žemės ūkio įmonių, veiklos rezultatų vertinimui kyla kita problema, kadangi nėra nustatytų veiksnių išrinkimo metodų, jie išrenkami vadovaujantis logika. Skirtingos srities specialistai išrenka skirtingus veiksnius, pagal tyrimui keliamus uždavinius, vadovaudamiesi skirtingomis teorinėmis žiniomis. Tinkamiausias veiksnių išrinkimo būdas vadovautis logika (pagrįsta teorija) ir parametriniais metodais. Pirma išrenkami tie veiksniai, kurie pagal logiką ir teoriją, daro įtaką veiklos rezultatui, po to apskaičiuojamos parametrinės reikšmės, išrenkami, didžiausią statistinį ryšį turintys veiksniai, tie veiksniai daro didžiausią įtaką veiklos rezultatui. Literatūros sąrašas 1. BAGDANAVIČIUS, J.; STANKEVIČIUS, P.; LUKOŠEVIČIUS, L ekonomikos terminų ir sąvokų žodynas. Vilniaus pedagoginis universitetas. 2. BELAŽENTIS, A.;. BELAŽENTIS, T Kaimo darnaus vystymosi strateginis valdymas: daugiakriterinio vertinimo metodai ir integruotas Lietuvos ūkininkų ūkių veiklos efektyvumo vertinimas. Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 1 (25). 3. BRAVO-URETA, B.; SOLIS, D.; LOPEZ, V Technical efficiency in farming: a meta-regresion analysis. 4. CORRAL, J., ALVAREZ, A., TAUER, L Detecting Technological Heterogeneity in New York Dairy Farms. 5. FANDEL, P Technical and scale efficiency of corporate farms in Slovakia. Agric. Econ. Czech, vol. 49 (8). 6. GINEVIČIUS, R Daugiakriterinio vertinimo rodiklių svorių nustatymas, remiantis jų tarpusavio sąveika. Verslas: teorija ir praktika. 7. GORTON, M.; DAVIDOVA, S Farm productivity and efficiencyin the CEE appliant countries : a synthesis of results. Agricultural Economics. 8. HELFAND, S.; LEVINE, S Farm size and the determinants of productive efficiency in the Brazilian Center-West. Agricultural economics. 31 (2004) MACKEVIČIUS, J Finansinių santykinių rodiklių skaičiavimas ir grupavimas. Ekonomika 2006, MACKEVIČIUS, J Įmonių veiklos analizė informacijos rinkimo, tyrimo ir vertinimo sistema. Informacijos mokslai. VU. 11. MACKEVIČIUS, J.;. VALKAUSKAS, R Integruota įmonės finansinės būklės ir veiklos rezultatų analizės metodika. Verslas: teorija ir praktika (3):

73 MORO, D., SCKOKAI, P Modelling the CAP Arable Crop Regime in Italy: Degree of Decoupling and Impact of Agenda SAATY, T How to make a decision: the analitic hierarchy process. European Journal of Operational research. 14. ŠLEKIENĖ, D.; KLIMAVIČIENĖ, I Įmonės veiklos finansinis įvertinimas. Kaunas. Technologija. 15. VINCIŪNIENĖ, V.; RALUŠKEVIČIENĖ, J Lietuvos respondentinių ūkininkų ūkių techninio ir masto efektyvumo neparametrinis vertinimas. LŽŪU mokslo darbai. 16. ZAVADSKAS, E. K.; KAKLAUSKAS, A.; VILUTIENĖ, T Multicriteria evaluation of apartments blocks maintenance contractors: Lithuanian case study. International Journal of Strategic Property Management 17. ŽALTAUSKIENĖ, N Ūkininkų ir žemės ūkio įmonių finansinės veiklos ir finansinės būklės analizės metodika. Kaunas - Akademija: LŽŪU leidybinis centras. Summary Economic Performance Evaluation Issues of Farm Household in Lithuania Agriculture leaves deep print in whole country economy sector. Farmers what knows how to farm efficiently gets more profit and gains more gross outfit. Scientists are examining a very big amount of methods of evaluation of the performance of farm households. However, agriculture is specific economic activity, comparing with other activities of economy, so agricultural activity requires different resources and is affected by different factors. This means, that the performance of farm households, should be evaluated taking account into the specification of agriculture. Econometric evaluation of performance of farm household will help to determine, which factors have the biggest impact on the performance of farm households. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Daiva Rimkuvienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

74 74 GRŪDŲ PRODUKTŲ KAINŲ VEIKSNIAI Matas Šateika Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Grūdų produktų rinka veikia monopolinės konkurencijos sąlygomis, o tai pagal ekonomikos teoriją reiškia, kad joje yra daug gamintojų, atskiras gamintojas negali daryti didelės įtakos produkto rinkos kainai, rinkoje yra didelė su kaina nesusijusi konkurencija. Taigi gamintojai, veikdami monopolinės konkurencijos sąlygomis, esant beveik vienodoms produkto kainoms, konkuruoja kokybe, pateikimu, įpakavimu, prekės ženklu, reklama, kitomis kokybinėmis charakteristikomis, stengdamiesi suteikti produktui skiriamųjų ypatybių, dėl kurių jis taptų unikalus, ir taip įtikinti pirkėją savo produkto pranašumu. Nustatydamas produkto kainą, gamintojas turi atsižvelgti ne tik į jo gamybos sąnaudas, bet ir į produkto paklausą, jos elastingumą kainai, įvertinti konkurentus. V. Bradūnas ir kt. (2010) pastebi, kad produkto galutinės kainos nustatymas tampa dar sudėtingesnis, kai jis parduodamas ne iš karto galutiniam vartotojui, o per tarpininkus didmenininkus ar mažmenininkus. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrėjų atliktas tyrimas (Bradūnas ir kt., 2010) parodė, kad Lietuvoje m. daugumos grūdų produktų didmeninei kainai mažėjant, jų mažmeninė kaina visiškai nereagavo į didmeninių kainų svyravimus arba sumažėjo labai nežymiai. Todėl svarbu ištirti, kokie veiksniai lemia jų kainą. Tyrimo tikslas identifikuoti grūdų produktų kainų veiksnius. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: 1) susieti galutinių grūdų produktų kainų pokyčius su grūdų produktų tiekimo grandine; 2) pateikti grūdų produktų kainų veiksnių dichotomiją, susiejant ją su paklausa ir pasiūla. Tyrimo objektas grūdų produktų kainų veiksniai. Tyrimo metodai analizuojant grūdų produktų kainų veiksnius, naudoti mokslinės literatūros analizės, loginės analizės ir sintezės metodai, grafinio vaizdavimo būdas. Rezultatai Mažmeninės maisto produktų (tame tarpe ir grūdų) kainos susiformuoja atitinkamam produktui judant skirtingais maisto tiekimo grandinės lygmenimis (žemės ūkis grūdų apdirbimo pramonė prekyba). Galutinių vartotojų mokamų kainų pokyčiai gali priklausyti nuo įvairių pasikeitimų bet kuriame iš šių lygmenų (Tyrimas dėl..., 2010) (1 pav.). Žemės ūkis Apdirbimas Marketingo logistika Mažmeninė V prekyba Ūkininkas Malūnas Pakavimas Vartojimo prekių rinka Didmenininkas Eksportas Mažmenininkas Maisto pramonė Kiti mažmenininkai A R T O T O J A I 1 pav. Grūdų produktų tiekimo grandinė (Price Determination..., 2004)

75 75 Pastaraisiais metais maisto produktų, tame tarpe ir grūdų produktų, brangimo problema išryškėjo ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir visame pasaulyje (Tyrimas dėl..., 2010). Todėl kyla klausimas, kokie veiksniai turi tam įtakos. Pagal ekonomikos teoriją žinoma, kad produkto kaina susiformuoja veikiant paklausai ir pasiūlai. Tačiau tiek paklausą, tiek pasiūlą lemia įvairūs veiksniai. Vienų produktų kainoms didesnę įtaką daro su paklausa, kitiems su pasiūla susiję veiksniai. Europos komisijos komunikate (Spręsti kylančių..., 2008) pabrėžiama, kad kainų svyravimą lemia sudėtingas tiek struktūrinių, tiek laikinų veiksnių derinys. Pripažįstama, kad nors dėl pačių veiksnių sutariama, nuomonės dėl kiekvieno jų svarbumo nesutampa. Pastebima, kad lygmuo, iki kurio tam tikru veiksniu galima paaiškinti kainų šuolius, priklauso nuo produkto ir regiono. Moksliniuose straipsniuose ir studijose dažniausiai išskiriami šie grūdų produktų kainų pokyčius lemiantys veiksniai: 1) gamtiniai veiksniai ir oro sąlygos. Šie veiksniai dažniausiai lemia pirmojo būtinumo produktų, tame tarpe ir grūdų produktų, kainų padidėjimą (Spręsti kylančių..., 2008; Tyrimas dėl..., 2010; Ar kainos..., 2011; Lietuvos banko..., 2011). Gamtiniai veiksniai ir oro sąlygos mažiausiai pavaldūs žmogui ir kelia didžiausią grėsmę derliui bei jo kokybei (Ar kainos..., 2011), o tai lemia ir grūdų produktų kokybę. Pagal ekonomikos teoriją (Wonnacott, 1998), žemės ūkio produktų kainos nestabilios trumpu laikotarpiu, jos svyruoja didėdamos ir mažėdamos. Dėl blogų oro sąlygų ar metų laiko sumažėjus žemės ūkio produktų, tame tarpe ir grūdų, derliui, sumažėja jų pasiūla, bet paklausa lieka nepakitusi. Tai suformuoja naują pusiausvyrą grūdų rinkoje, pasižyminčią didesne pusiausvyros kaina ir mažesniu pusiausvyros kiekiu. Pvz., 2010 m. Rusiją, Kiniją, Ukrainą ir Kazachstaną siaubusi sausra bei gaisrai lėmė didelius kviečių kainų šuolius pasaulinėje grūdų rinkoje (Ar kainos..., 2011); 2) maistinių grūdų derliaus augimo tempai. Mažesnė grūdų pasiūla, nei galėtų būti, lemia maistinių grūdų kainų padidėjimą, o dėl to didėja ir grūdų produktų kainos. Europos Komisijos komunikate (Spręsti kylančių..., 2008) pažymima, kad grūdų pasiūlos sumažėjimui įtakos turėjo tai, kad daug metų buvo nepakankamai investuojama į besivystančių šalių žemės ūkį; 3) grūdų atsargos. Grūdų produktų kainoms įtakos daro grūdų atsargos ankstesnio sezono derlius, atsargos malūnuose, grūdų saugojimo terminaluose, gamyboje ir pan. Esant nepakankamam jų kiekiui, didėja produktų kaina. G. Matuzaitės (2008) nuomone, pasaulyje sukauptų grūdų atsargos yra rekordiškai mažos, be to, manoma, kad pastaruosius aštuonerius metus grūdų suvartojama daugiau negu išauginama; 4) grūdų gamybos sąnaudos. Auginant grūdus ir juos paruošiant, ūkininkai patiria išlaidas trąšoms, pesticidams, kurui, pasėlių draudimui, grūdų gabenimui. Transporto paslaugų kainų svyravimai taip pat turi lemiamos įtakos tarptautinei prekybai grūdų produktais. Taigi galutinių produktų kainoms įtakos turi žaliavų kainų pokyčiai (LLRI nuomonė..., 2011). Tyrėjai pastebi, kad grūdų kaina sudaro didelę dalį miltų kainos, todėl grūdų kainos didėjimas daro esminę įtaką miltų gamybos kaštams, o jie grūdų produktų kainoms (Tyrimas dėl..., 2010); 5) sumažėję žemės plotai javų pasėliams. Auginant grūdus ES šalyse rekomenduojama atidėti 10 proc. dirbamos žemės, ją paliekant pūdymui ar auginant netradicinius augalus; 6) besikeičiantis gyvenimo būdas ar pasaulėžiūra. Didėjant gyventojų pajamoms, keičiasi ir mitybos įpročiai, vartotojų preferencijos (Matuzaitė, 2008; LLRI nuomone..., 2011). Vartotojai gali sau leisti pirkti maistingesnius, aukštesnės kokybės, sveikesnius maisto produktus, t. y. tokius, kurių pridėtinė vertė didesnė ir kurie jų gamintojams duoda didesnį pelną. Todėl didėjant tokių produktų paklausai, žemdirbiai vis didesnius žemės plotus skiria būtent tokioms žaliavoms auginti. Kadangi žemės plotai riboti, tenka mažinti anksčiau didesnę paklausą turėjusioms žaliavoms skirtus plotus. Tai turi įtakos ir grūdų tuo pačiu ir grūdų produktų, kainų pokyčiams (Ar kainos..., 2011); 7) sparti besivystančių šalių plėtra. Produktų paklausos pokyčiai pastaruoju laikotarpiu labiausiai susiję su besiformuojančios ekonomikos valstybių sparčia plėtra (Lietuvos banko..., 2011; Spręsti kylančių..., 2008). Tam įtakos šiose šalyse, ypač Kinijoje, Brazilijoje ir Indijoje, Europos Komisijos nuomone (Spręsti kylančių..., 2008), turėjo labai didelis ekonomikos augimas, urbanizacija ir mitybos pokyčiai. Apskritai didėjant gyventojų skaičiui pasaulyje, jų pajamoms, ypač besivystančiose šalyse, BVP, tenkančiam vienam gyventojui (Matuzaitė, 2008; Tyrimas dėl..., 2010; Šernius, 2011), didėja ir maisto produktų, tarp jų ir grūdų produktų, paklausa. Pasiūlai sąlyginai nesikeičiant, tai lemia ir didesnę jų kainą. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija paskelbė prognozę, kad per ateinantį dešimtmetį žemės ūkio produktų kainos augs apie proc. dėl didėjančios paklausos besivystančiose šalyse, biodegalų gamybos bei energijos išteklių brangimo (Tyrimas dėl..., 2010);

76 Paklau sos veiksni ai Pasiūlos veiksniai 76 8) grūdų alternatyvus panaudojimas. Grūdų produktų kainų didėjimui įtakos turi ir tai, jog dalis grūdų naudojami ne grūdų produktų gamybai, bet alternatyviai ekologiškam kurui gaminti (Matuzaitė, 2008). Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija prognozuoja, kad per ateinantį dešimtmetį žemės ūkio produktų kainos augs apie proc. dėl didėjančios paklausos besivystančiose šalyse, biodegalų gamybos bei energijos išteklių brangimo (Tyrimas dėl..., 2010). Tuo tarpu Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) bei Ekonominių ir statistinių tyrimų tarnyba prognozuoja (Agricultural Outlook, 2010), kad dėl augančios biodegalų gamybos kviečių ir pašarinių grūdų kainos m. padidės proc.; 9) mokesčiai ir šešėlinė ekonomika. Duonos produktų kainoms įtakos turi pridėtinės vertės ir kitų mokesčių tarifų pokyčiai. Šių produktų kainų augimą nuo 2009 m. Lietuvoje kaip tik ir lėmė padidėjęs pridėtinės vertės mokesčio tarifas (nuo 18 iki 19 proc. nuo 2009 m. sausio 1 d. ir nuo 19 iki 21 proc. nuo rugsėjo 1 d.). Viena iš šešėlinės ekonomikos galimų formų žemės ūkio produktų pardavimas, nemokant pridėtinės vertės mokesčio; 10) politiniai įvykiai, politiniai veiksniai. Dėl kylančių neramumų (perversmų, karo veiksmų ir pan.) atskirose pasaulio šalyse iškyla naftos tiekimo sutrikimų ir naftos kainos pasaulinėse rinkose padidėjimo grėsmė (Ar kainos..., 2011). Brangstant degalams ir didėjant gamybos sąnaudoms, brangsta ir grūdų produktai. Įvairūs politiniai sprendimai (stambiųjų valstybių-gamintojų mokesčių politika, eksporto/importo kvotos ar draudimai ir pan.) (Matuzaitė, 2008; Spręsti kylančių..., 2008; Ar kainos..., 2011; Tyrimas dėl..., 2010) taip pat turi įtakos grūdų bei grūdų produktų kainoms; 11) ekonominiai veiksniai. Jiems priskiriami investiciniai spekuliavimai ir valiutų kursų svyravimai. Pastarasis veiksnys ypač efektyvus. Lietuvoje, kur valiuta susieta su euru, parduodamų grūdų ir jų produktų kainai įtakos turi stiprėjantis/silpnėjantis JAV doleris, nes daug kitų šalių sandorių tarptautinėse rinkose vyksta JAV doleriais, tad žaliavų pirkėjo šalies valiutos ir dolerio kursas gali daryti tiesioginę įtaką galutinei grūdų produktų kainai (Ar kainos..., 2011); 12) ekonominė šalies padėtis. Ekonominė šalies situacija lemia perkamumą parodo ne tai, ką vartotojai perka, o kiek asmenys gali mokėti. Ji apsprendžia darbo vietų skaičių, šios jėgos poreikis lemia investicijų dydį ir kryptį. Investicijų dydis įtakoja palūkanų dydį; 13) mokesčiai ir muitai. Prekyba tarp muitų sąjungai priklausančių šalių vyksta be muitų, o trečiųjų šalių atžvilgiu taikomi vienodi muitų tarifai. Europos Sąjunga yra muitų sąjunga, nustačiusi bendrą muitų politiką trečiųjų šalių atžvilgiu, ir šalys narės privalo šios politikos laikytis (Paulauskienė, 2007). Aptartus grūdų produktų kainų veiksnius galima suskirstyti į dvi grupes susijusius su paklausa ir pasiūla. Besikeičiantis gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra, sparti besivystančių šalių plėtra, šalyse taikomi mokesčių tarifai produktams, galimybės atsirasti šešėlinei ekonomikai, ekonominė šalies padėtis ir gyventojų perkamoji galia bei kiti veiksniai lemia grūdų produktų paklausos pokyčius. Tuo tarpu gamtiniai veiksniai, maistinių grūdų derliaus augimo tempai, grūdų gamybos sąnaudos, sumažėję žemės plotai javų pasėliams ir kt. susiję su pasiūlos pokyčiais. JAV žemės ūkio departamento specialistai, atlikę tyrimą, identifikavo svarbiausius veiksnius, įtakojusius maisto žaliavų kainas pasaulinėje rinkoje m. ir pateikė prognozes iki 2010 m. Nustatyta, kad grūdų produktai sudaro apie 60 proc. žmonijos sveikos mitybos raciono, todėl veiksniai, nurodyti 1 paveiksle, taip pat turi įtakos grūdų produktų kainoms (Trostle, 2008) m m m m m m. Spartus grūdų paklausos augimas, pagrįstas: didėjančia populiacija + spartaus ekonomikos augimo + augančio maisto vartojimo Mažėjantis grūdų gamybos augimas Sparčiai didėjančios naftos kainos Didėjančios gamybos sąnaudos Neigiamos gamtos ir oro sąlygos Eksporto politika Mažėjanti maisto žaliavų atsargų paklausa Sparti biodegalų gamyba

77 77 JAV dolerio devalvacija Dideli užsienio valiutos rezervai Importo apimčių didėjimas Importo politika 1 pav. Pasiūlos ir paklausos veiksniai, lėmę grūdų kainų augimą pasaulyje m. ir prognozė iki 2010 m. (Trostle, 2008) Tyrimo metu nustatyta, kad spartų grūdų, t. y. grūdų produktų žaliavos, paklausos augimą pasaulyje m. lėmė didėjanti žmonių populiacija, spartus ekonomikos augimas ir augantis maisto vartojimas. Svarbiausi grūdų pasiūlos veiksniai nagrinėjamu laikotarpiu buvo mažėjantis žemės ūkio produktų gamybos augimas, sparčiai augančios naftos kainos, didėjančios žemės ūkio produktų gamybos sąnaudos, neigiamos gamtos ir oro sąlygos, eksportuotojų vykdoma politika. Tuo tarpu grūdų paklausai įtakos turėjo mažėjanti maisto žaliavų atsargų paklausa, sparti biodegalų gamyba, JAV dolerio devalvacija, dideli užsienio valiutos rezervai, importo apimčių didėjimas, importuotojų politika jie susidūrė su mažėjančia rinkos pasiūla, kuri iššaukė agresyvią jų elgseną pasaulinėje rinkoje ir dėl to daugelis pasaulio šalių patyrė politiškai jautrų maisto kainų padidėjimą. Ilguoju laikotarpiu kai kurios tendencijos rodo mažėjantį grūdų gamybos augimą dėl: pasaulyje mažėjančios apdirbamos žemės plotų žemės ūkio paskirties žemė buvo paversta kitos paskirties žeme; mažėjančio vandens, reikalingo žemės ūkio reikmėms, nes drėkinimo sistemų įdiegimui reikia didelių investicijų (Trosstle, 2008). Taigi apibendrinant galima teigti, kad grūdų produktų kainas veikia daug įvairių tiesioginių ir netiesioginių veiksnių. Jas labiausiai veikia žaliavų, t. y. grūdų, kainų pokyčiai ir ilga grūdų produktų tiekimo grandinė. Išvados 1. Grūdų produktų kainos susiformuoja jiems judant skirtingais grūdų produktų tiekimo grandinės lygmenimis ir priklauso nuo pokyčių bet kuriame iš šių lygmenų. 2. Grūdų produktų, kaip ir kitų produktų kainos susiformuoja veikiant paklausai ir pasiūlai. Tačiau tiek paklausą, tiek pasiūlą lemia įvairūs veiksniai. Grūdų produktų paklausos pokyčius, o per juos ir kainas lemia didėjanti žmonių populiacija, augantis maisto vartojimas, besikeičiantis žmonių gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra, sparti besivystančių šalių plėtra, šalyse taikomi mokesčių tarifai produktams, galimybės atsirasti šešėlinei ekonomikai, ekonominė šalies padėtis ir gyventojų perkamoji galia, šalių vykdoma importo politika bei kiti veiksniai. Tuo tarpu gamtiniai veiksniai, maistinių grūdų derliaus augimo tempai, grūdų gamybos sąnaudos, sumažėję žemės plotai javų pasėliams, eksporto politika ir kt. veiksniai susiję su pasiūlos pokyčiais. Literatūros sąrašas 1. Ar kainos priklauso nuo oro ,,Swedbank Asmeninių finansų institutas, [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: < 2. Lietuvos banko 2010 metų ataskaita Vilnius: Lietuvos bankas. 3. Lietuvos duonos rinkos koncentracijos poveikio kainoms ekonominis vertinimas: Mokslo studija / Vidmantas Bradūnas, Deiva Mikelionytė, Laura Petrauskaitė. [interaktyvus]. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, [žiūrėta 2011 m. spalio 14 d.]. Prieiga per internetą: < 4. LLRI nuomonė dėl Konkurencijos tarybos tyrimo dėl maisto produktų kainų pokyčių [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: < q=cache:0rytt2_h7q8j: index.php%3fact%3dmain%26item_id%3d5934+gr%c5%abd%c5%b3+produkt%c5%b3+kain%c5%b3+veiksniai&cd= 3&hl=lt&ct=clnk&gl=lt>. 5. MATUZAITĖ, G Pamirškime pigius žemės ūkio produktus. Investavimo apžvalga, AB Swedbank, [interaktyvus], Nr. 10. [žiūrėta 2012 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: < pid=bl&srcid=adgeesjxtgmq_dtemqth9nm795mwqbsyyfxsfe5feaywfzov4xnys6iecouyxmumyqlgawrmdor

78 78 LVD4TNKtpyxj9r1M-NomvVnWh-I7tI33Doy5Zjtqrt9Y817QJO4X4w5gMWAWrLQu6&sig=AHIEtbSC3lpsKYcAr077 uzf-ayqqp9qndg>. 6. OECD-FAO Agricultural Outlook [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. spalio 9 d.]. Prieiga per internetą: < 7. PAULAUSKIENĖ, R Lietuvos užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais politikos priemonių pokyčiai. Studentų mokslinės konferencijos Jaunasis mokslininkas 2007 straipsnių rinkinys [interaktyvus]. Kaunas: Lietuvos žemės ūkio universiteto leidykla. [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 14 d.]. Prieiga per internetą: < smk_2007/ekonomika/index.html>. 8. Price Determination in the Australian Food Industry A Report, [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. spalio 8 d.]. Prieiga per internetą: < Spręsti kylančių maisto produktų kainų klausimą Komisijos komunikatas Europos parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. Nurodymai dėl ES veiksmų, [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. kovo 6 d.]. Prieiga per internetą: < LexUriServ/LexUriServ.do%3Furi%3DCOM:2008:0321:FIN:LT:HTML+gr%C5%ABd%C5%B3+produkt%C5%B3+kain% C5%B3+veiksniai&cd=6&hl=lt&ct=clnk&gl=lt>. 10. ŠERNIUS, V. Ar po kelių dešimtmečių alksime? Geopolitika, 2011 m. rugpjūčio 28 d. [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. spalio 9 d.]. Prieiga per internetą: < p/spausdinti%3fname%3ds-1160+gr%c5%abd%c5%b3+produkt%c5%b3+kain%c5%b3+veiksniai&cd=21&hl=lt&ct= clnk&gl=lt>. 11. Tyrimas dėl maisto produktų kainų pokyčių. 2010, [interaktyvus]. Konkurencijos taryba. [žiūrėta 2011 m. spalio 9 d.]. Prieiga per internetą: < 12. TROSTLE, R Global Agricultural Supply and Demand: Factors Contributing to the Recent Increase in Food Commodity Prices. [interaktyvus]. United States departamento f Agriculture. [žiūrėta 2011 m. spalio 12 d.]. Prieiga per internetą: < 13. WONNACOTT, P.; WONNACOTT, R Mikroekonomika. Kaunas: Poligrafija ir informatika. Summary Grain Products Price Factors Grain products in the market is monopolistic competition. It means, there are many manufacturers and single producer can not make a significant impact on the market price of the product, because there is big competition in the market which is not related to prices. At almost the same product prices, they compete by quality, presentation, packaging, brand, advertising, and other qualitative characteristics of the product in an effort to provide the features which make it unique. In determining the price of the product, the manufacturer must take into account not only its cost, but also the demand for the product, its price elasticity, evaluate the competitors. Grain products prices are formed when they are moving in different grain products supply chain levels and depends on the changes in any of these levels. Demand and supply affected by many factors also forms the prices of grain products. Demand factors are: increasing human population and food intake, changing people's lifestyle and outlook, the rapid development of developing countries, tax rates for products, opportunities arise the informal economy, the economic situation of the country and the purchasing power of countries of import policy and other. Meanwhile, natural factors, food grain growth, grain production costs, reduced land for cereal crops, export policy and others are factors associated with changes in supply. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Daiva Makutėnienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

79 79 PIENO ŪKIŲ EKONOMINIO GYVYBINGUMO VERTINIMO MODELIS Milda Šneiderytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Lietuva, būdama ES nare, turi gan stipriai reglamentuotą žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką bei teikia svarią paramą Lietuvos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai. ES teikiama parama daro ženklią įtaką žemės ūkio sektoriaus perspektyvoms, o taip pat ir pieno sektoriui. Kita vertus, Lietuvai įstojus į ES, Lietuvos pieno gamintojai susidūrė su naujais iššūkiais, tokiais kaip griežtesni reikalavimai, didesnė konkurencija, dėl ko pieną gaminantys ūkininkai turėjo imtis tam tikrų veiksmų (gerinti produkcijos kokybę, didinti gamybos apimtis) norėdami prisitaikyti prie kintančios rinkos padėties. Pieno sektoriaus struktūra yra mažiau palanki plėtrai: pieno ūkiai maži, jų veikla mažai organizuota (trūksta bendradarbiavimo), pagrindinė pieno dalis parduodama perdirbėjams nesukuriant didesnės pridėtinės vertės pieno produktų. Atsižvelgiant į sudėtingą šio sektoriaus padėtį, būtina imtis papildomų veiksmų. Dėl šių priežasčių siekiama remti priemones, prisidedančias prie pieno sektoriaus restruktūrizavimo. Viena iš tokių priemonių yra galimybė pasinaudoti ES teikiama parama žemės ūkio sektoriui. Todėl svarbu išsiaiškinti paramos kryptingumą ir poveikį ūkių gyvybingumui bei nuolat ją analizuoti, o esant galimybei koreguoti. Tyrimo tikslas sukurti pieno ūkių gyvybingumo vertinimo modelį. Tikslui pasiekti iškeliami šie uždaviniai: 1) identifikuoti pieno ūkių problemas bei pagrįsti paramos pieno ūkiams būtinumą; 2) sudaryti pieno ūkių gyvybingumo vertinimo modelį. Tyrimo objektas pieno ūkių gyvybingumas. Tyrimo metodai: 1) paramos pagrindimui bei šio sektoriaus problemoms identifikuoti naudota mokslinės literatūros analizė; 2) rengiant tyrimo metodologiją naudota palyginamoji loginė analizė, grafinio vaizdavimo metodai, atliktų tyrimų duomenų analizė. Rezultatai Viena iš svarbiausių ir pelningiausių žemės ūkio sektoriaus šakų Lietuvoje yra pienininkystė, kuri turi svarią reikšmę tiek ekonominę, tiek socialinę. Tačiau išanalizavus mokslinę literatūrą (Nicholson ir kt., 2010; Akcaoz ir kt., 2009) nustatyta, kad pieno ūkių veiklą riboja įvairūs veiksniai, tokie kaip paklausos ir pasiūlos nestabilumas, kainų nestabilumas, gamybos apimčių bei pajamų nepastovumas, plėtros galimybės ir kt. Pieno ūkiai siekdami vydyti efektyvią veiklą bei išlikti gyvybingi siekia pasinaudoti ES teikiama parama, kuri leidžia atnaujinti ūkiuose taikomas ekstensyvias technologijas, naudojamą nusidėvėjusią techniką, kas trukdo efektyviai ir konkurencingai ūkių plėtrai. Dėl šių priežasčių pieno ūkių modernizavimas bei restruktūrizavimas yra viena iš svarbiausių pieno ūkių plėtros krypčių. Naujos investicijos leidžia ūkininkams didinti gamybos efektyvumą, gerinti žaliavinio pieno kokybę, įvykdyti veterinarijos, aplinkosauginius bei higienos reikalavimus. Pasinaudoję parama pieno ūkiai turės galimybę įsigyti modernią naujomis technologijomis pagrįstą šaldymo ir melžimo įrangą, pagerinti žaliavinio pieno kokybę bei plėtoti prekinį ūkį (Brady ir kt., 2009). Todėl galima teigti, kad tai yra tikslinės investicijos į žemės ūkio sektorių. ES valstybių narių patirtis rodo, kad pieno ūkiai gerų gamybos rezultatų pasiekė stambindami ūkius, modernizuodami gamybą bei didindami gamybos mastus. Parama pieno ūkiams yra labai svarbi, nes žemės ūkyje pajamos gaunamos daug sunkiau nei kituose ekonominės veiklos sektoriuose dėl žemės ūkio verslo išskirtinumo. Penson ir kt. (2001) analizuodamas žemės ūkio sektoriaus ypatybes, pateikia šiuos išskirtinumus: užsiimantys žemės ūkio veikla negali valdyti paklausos ir pasiūlos; žemės ūkio sektoriuje sunku reguliuoti gamybą, nes žemės ūkis labai priklausomas nuo klimato sąlygų. Tuo tarpu kituose ekonomikos sektoriuose dirbantieji gali greitai reaguoti tiek į paklausos, tiek į pasiūlos pokyčius; kituose ekonomikos sektoriuose technologijų vystymasis vyksta kur kas greičiau nei žemės ūkyje. Dėl žemės ūkio išskirtinumo technologijų pažanga yra nedidelė;

80 80 žemės ūkio paklausa santykinai neelastinga; žemės ūkio produkcijos gamintojams, kaip žaliavų perdirbimo pramonei, tenka mažesnė pridėtinės vertės dalis. Kitaip tariant, žemės ūkio produktų gamintojo sąlygos rinkoje yra sudėtingiausios; žemės ūkio sektorius labai priklausomas nuo žmogiškųjų išteklių. Gyventojų mažėjimas kaimo vietovėse skatina kaimo degradaciją bei kaimo bendruomenių nykimą. Remiantis išanalizuota moksline literatūra galima teigti, kad naujų technologijų taikymas užtikrina aukštą produkcijos kokybę ir mažą gamybos savikainą (kartu su pigesne žaliava ir pigesniu darbu), kas lemia pieno ūkių gyvybingumą. Pieno ūkių ekonominio gyvybingumo vertinimo metodika Kadangi ūkininko ūkis, pasak Kazakevičiaus (2011), yra nepripažinta Lietuvos Respublikos įmonių įstatyme individuali įmonė, plėtojanti žemės, miškų ir vidaus vandenų ūkio produktų gamybą, savo ūkyje pagamintų produktų perdirbimą, realizavimą ir paslaugų teikimą šiai veiklai vykdyti, siekiant gauti pelno, todėl ūkių gyvybingumas ir ES paramos poveikis ūkių gyvybingumui gali būti analizuojami remiantis ne tik ūkių ekonominio gyvybingumo taisyklėse pateiktais rodikliais, bet ir įmonių veiklos ekonominiais rodikliais. Finansinė analizė yra viena iš objektyviausių būdų padedančių įvertinti vykstančius procesus ir atsakyti į klausimą ar ūkis yra gyvybingas, kokios ateities perspektyvos bei galimos grėsmės (nemokumas ar bankrotas). Anot Mackevičiaus (2008) įmonės veiklos analizė tai visapusis ir objektyvus įmonės veiklos tyrimas bei įvairios ekonominės informacijos apie įmonės veiklą rinkimas. Veiklos ekonominė analizė turi didelę reikšmę vertinant įmonės veiklą. Taip pat ji leidžia įvertinti įmonės veiklos rezultatus: kokie rezultatai buvo pasiekti ankstesniais metais, ar jie galėjo būti geresni, kas turėjo įtakos tokiems rezultatams bei pokyčiams. Ūkių veiklos analizei naudojami santykiniai finansiniai rodikliai, kuriuos galima apskaičiuoti remiantis finansinių ataskaitų duomenimis. Kalbant apie ūkio mokumą, pelningumą, apyvartumą ir kitus veiklos rezultatus, dažniausiai yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai. Tačiau pasak Tamošaitienės ir kt. (2010), ūkinės veiklos ekonominė būklė geriausiai įvertinama lyginant du skaičius. Santykinės analizės metu naudojamų rodiklių gausa ir įvairovė padeda įvertinti ūkio veiklą pagal įvairius parametrus. Mokslinėje literatūroje (Mackevičius, 2006; Black, 2004; Savickaja, 2005) teigiama, kad finansiniai santykiniai rodikliai, kurie naudojami įmonių finansinei būklei įvertinti, skiriasi panaudojimo tikslais ir reikšmingumu. Kadangi ūkių ir įmonių finansinės būklės rodiklių yra pakankamai daug, todėl juos finansinės analizės teorijoje siūloma grupuoti. Literatūroje pateikiamos šios įmonės veiklą apibūdinančių rodiklių grupės: 1. pelno ir pelningumo (rentabilumo); 2. finansinio statuso (likvidumo, mokumo, įsiskolinimo); 3. finansų valdymo (apyvartumo); 4. išteklių valdymo; 5. rinkodaros efektyvumo. Rodiklių sujungimas į tam tikras vienarūšes grupes palengvina jų nagrinėjimą ir padeda geriau įvertinti situaciją. Taip pat pastebėtina, kad tiek Lietuvos, tiek užsienio autoriai pelningumo ir likvidumo rodiklius pateikia kaip vienus svarbiausių, todėl dažnai analizuojami pelno ir pelningumo bei finansinio statuso grupių rodikliai. Ekonominėje literatūroje (Aleknevičienė, 2011; Bagdžiūnienė, 2011; Gronskas, 2007) pelnas suprantamas kaip skirtumas tarp gautų pajamų ir toms pajamoms uždirbti patirtų išlaidų. Kitaip sakant, tai pridėtosios vertės dalis, kurią pardavusi pagamintą produkciją gauna įmonė. Šis rodiklis yra labiausiai apibendrinantis įmonės veiklą ir susijęs su visais įmonės veiklos rodikliais, tokiais kaip turtas, kapitalas, pajamos, sąnaudos ir kt. Gali būti skaičiuojami tokie pelno rodikliai, kaip: 1. Bendrasis pelnas = Pardavimų pajamos Pardavimų išlaidos; (1) 2. Veiklos pelnas = Bendrasis pelnas Veiklos (operacinės) išlaidos; (2) 3. Pelnas prieš apmokestinimą = Veiklos pelnas +

81 81 + Kitos grynosios pajamos (kitos veiklos) Sumokėtos palūkanos (3) 4. Grynasis pelnas = Pelnas prieš apmokestinimą Mokesčiai; (4) 5. Nepaskirstytas pelnas = Grynasis pelnas Dividendai. (5) Apskaičiuoti absoliutiniai pelno rodikliai suteikia informacijos apie įmonės gaunamą pelną, tačiau išsamesnė informacija gaunama skaičiuojant santykinius pelningumo rodiklius bei juos lyginant tarpusavyje su ankstesnių metų ar šakos rodikliais ir pan. Pati sąvoka pelningumas suprantama, kaip pelno (grynojo, bendrojo) ir tam tikro įmonės veiklos rodiklio santykis. Gali būti skaičiuojami tokie pelningumo santykiniai rodikliai, kaip bendrasis pardavimų pelningumas, veiklos pelningumo rodiklis, grynasis pardavimų pelningumas, turto pelningumas, nuosavo kapitalo pelningumas. Konkrečios įmonės ar ūkio pelningumo rodiklis bus reikšmingas tik tuomet, kai jį galima palyginti su analogiškos įmonės, veikiančios tame pačiame sektoriuje, pelningumo rodikliu. Atskirai paimtas rodiklis nesuteikia jokios informacijos, nes yra išvestinis dydis. Jei palyginus rodiklius apskaičiuotas rodiklis yra aukštesnis, tai reiškia, kad įmonė dirba geriau nei kitos įmonės. Taip pat Aleknevičienė (2011) pažymi, kad svarbu ištirti priklausomybę tarp bendrosios produkcijos santykio su ilgalaikiu turtu ir nuosavo kapitalo pelningumo. Šių rodiklių skaičiavimo būtinumą pagrindžiant tuo, kad nuosavo kapitalo pelningumo rodiklis geriausiai atspindi ūkininkų investuotų lėšų panaudojimo efektyvumą. Kita rodiklių grupė yra finansinio statuso rodikliai, kurie parodo įmonės gebėjimą laiku įvykdyti finansinius įsipareigojimus (trumpalaikius, ilgalaikius), t. y. apibūdina įmonės finansinį patikimumą. Anot Kvederaitės (1996) ir Mackevičiaus (2008), nuo įmonės finansinio statuso priklauso veiklos rezultatai, perspektyvos, investiciniai sprendimai ir kt. Todėl šių rodiklių analizė svarbi siekiant užtikrinti efektyvią įmonės veiklą. Geriausiai įmonės mokumą apibūdinantys rodikliai pateikiami 1 pav. Įmonės mokumo rodikliai Einamojo mokumo koeficentas 1 pav. Įmonės mokumo rodikliai Greitojo mokumo koeficientas Absoliutaus mokumo koeficientas Grynojo apyvartinio kapitalo koeficientas Kaip teigia Aleknevičienė (2011), mokumo rodikliai parodo, ar įmonė galės laiku sumokėti tiekėjams už žaliavas, darbo užmokesčius, mokesčius ar kitas įmokas, palūkanas bei grąžinti paskolą kredito instucijoms bei išmokėti dividendus įmonės savininkams. Kiekvienai įmonei bei ūkiui taip pat labai svarbu siekti finansinio stabilumo, kuris dažniausiai suprantamas kaip gebėjimas grąžinti skolas per vienerius ir po vienerių metų. Įmonės įsiskolinimui nustatyti skaičiuojami skolos rodikliai bendrasis skolos rodiklis, skolos ir nuosavybės santykis (finansinis svertas), ilgalaikės skolos rodiklis, nuosavybės koeficientas. Įmonės skolos rodikliai analizuojami siekiant įvertinti įsiskolinimo laipsnį ir skolų apdraustumą. Jeigu lyginant kelerių metų koeficientus matyti, kad įsiskolinimo laipsnis didėja, o skolų padengimo koeficientai mažėja, tai rodo, kad pasiskolintos lėšos naudojamos neefektyviai. Tuo tarpu Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) (Tamošaitienė ir kt., 2010) ūkių finansinę būklę siūlo vertinti naudojant rodiklius, kurie parodo turto panaudojimo būklę ir įsipareigojimų vykdymą. Turto apyvartumo rodiklis apibūdina ūkio gebėjimą panaudoti turtą siekiant uždirbti pardavimo pajamas ir skaičiuojamas pagal formulę: Turto apyvartumas = Pardavimo pajamos / Turtas (6) Šis rodiklis nustato kokia pardavimų apimtis tenka turto piniginiam vienetui. LAEI ūkių įsipareigojimų vykdymo vertinimo metodikoje naudojami rodikliai pateikiami 2 pav.

82 82 Ūkių įsipareigojimų vykdymo vertinimo santykiniai rodikliai Bendrasis trumpalaikio mokumo (likvidumo) koeficientas Įsiskolinimo koeficientas Palūkanų padengimo koeficientas koeficientas 2 pav. Ūkių įsipareigojimų vykdymo vertinimo santykiniai rodikliai LAEI bendrąjį trumpalaikio mokumo (likvidumo) koeficientą siūlo skaičiuoti kaip einamojo mokumo koeficientą (1 pav.), o įsiskolinimo kaip bendrąjį skolos rodiklį. Tačiau kaip teigia Aleknevičienė (2011), pakanka apskaičiuoti vieną iš įmonės skolos rodiklių (bendrąjį skolos rodiklį), nes bet kurie turto, įsipareigojimų bei nuosavo kapitalo rodikliai parodo kapitalo struktūrą bei finansinę riziką. O taip pat siūloma apskaičiuoti ir palūkanų padengimo rodiklį, kuris parodo ūkio gebėjimą padengti pastovias finansavimo išlaidas. Atlikus mokslinės literatūros analizę galima teigti, kad siekiant įvertinti įmonės ar ūkio gyvybingumą bei veiklos efektyvumą dažniausiai naudojami finansiniai santykiniai rodikliai. Kitaip tariant, ūkinės veiklos ekonominė būklė geriausiai įvertinama lyginant du skaičius. Santykinės analizės metu naudojamų rodiklių gausa ir įvairovė padeda įvertinti ūkio veiklą pagal įvairius parametrus. Dėl šių priežasčių galima teigti, kad ūkių ekonominis gyvybingumas gali būti vertinamas naudojant ne tik ūkių ekonominio gyvybingumo rodiklius, bet tradicinius įmonių veiklos ekonominius rodiklius. Pasak Toro-Mujica ir kt. (2011), ūkių gyvybingumas analizuojamas reguliariai stebint kiekvieno atrinkto ūkio ekonominius rezultatus, naudojant finansines ataskaitas. Taip pat Tamošaitienė ir kt. (2010) pažymi, kad nei viena finansinė analizė neapsieina be finansinių santykinių rodiklių, tačiau jie patikimi tiek, kiek patikima informacija, kuria remiantis jie buvo apskaičiuoti. Todėl norint įvertinti pieno ūkių gyvybingumą finansiniai rezultatai apskaičiuojami remiantis individualiomis ūkių finansinėmis ataskaitomis ir daroma prielaida, kad šie duomenys yra teisingi bei gauti finansinės veiklos analizės rezultatai ir padarytos išvados bus teisingi. Analizuojant pieno ūkių rezultatus, siekiama išsiaiškinti kokią įtaką pieno ūkių gyvybingumui bei jų veiklos rezultatams turi gauta ES parama. Todėl rodikliai gali būti skaičiuojami: 1. įvertinant paramos mastą; 2. įvertinant rodiklius be paramos sumos. Šie rodikliai parodo koks būtų ūkio atitinkamų rodiklių dydis, jei būtų/nebūtų įgyvendinami investiciniai žemės ūkio projektai. Todėl išanalizavus mokslinę literatūrą nustatyta, kad paramos įtaką ūkių gyvybingumui geriausiai parodytų produktyvumo, pelningumo bei pelningumo pokyčių rodiklių analizė, kurių skaičiavimams reikalingos pardavimo pajamos. Kadangi ūkių gyvybingumo analizei geriausiai naudoti individualių ūkių duomenis, todėl dėl duomenų konfidencialumo svarbu yra apsiriboti atskirų pelningumo rodiklių bei jų pokyčių analize, o taip pat ūkių ekonominį gyvybingumą apibūdinančių rodiklių analize. Atliekant pieno ūkių gyvybingumo analizę naudojami šie ūkių veiklos rezultatų vertinimo santykiniai rodikliai: Bendrasis pardavimų pelningumas = bendrasis pelnas / pardavimų pajamos (7) Dažniausiai skaičiuojamas bendrojo pelningumo rodiklis, rodantis, kiek pelno tenka pardavimų piniginiam vienetui. Apskaičiavus šį rodiklį galima nustatyti ar ūkis sugeba uždirbti pelną iš pagrindinės veiklos bei kontroliuoti pardavimo pajamų bei kintamųjų sąnaudų lygį. Grynasis pardavimų pelningumas = grynasis pelnas / pardavimų pajamos (8) Ekonomistų nuomone (Lazauskas, 2005; Mackevičius, 2008), daugiau informacijos suteikia grynojo pelningumo rodiklis. Pieno ūkių gyvybingumo analizėje skaičiuojami rodikliai parodo veiklos efektyvumą, o daugiausiai informacijos suteikia grynojo pelningumo rodiklis. Taip pat šiuos bendrojo ir grynojo pardavimų pelningumo rodiklius patartina lyginti su analogiškais ūkio šakos rodikliais. Dėl šių priežasčių gali būti lyginami atskirų pieno ūkių gauti rezultatai bei analizuojama kaip keičiasi pasirinktų ūkių rodikliai.

83 83 Tuo tarpu gyvybingas ūkis yra pagrindinė sąlyga, siekiant gauti ES paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros m. programos priemones. Ūkio subjektai, norintys pasinaudoti parama, turi atitikti ekonominį gyvybingumą apibūdinančius rodiklius (3 pav.), kurių apskaičiavimo metodika bei rodiklių kritinės reikšmės pateiktos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakyme Nr. 3D-350. Ūkio ekonominį gyvybingumą apibūdinantys rodikliai Grynasis pelningumas Skolos rodiklis Paskolų padendimo rodiklis 3 pav. Ūkio ekonominį gyvybingumą apibūdinantys rodikliai Veiklą vykdantys ūkio subjektai laikomi tinkamais finansinei paramai gauti, jeigu ekonominio gyvybingumo rodikliai atitinka taisyklėse pateiktas reikšmes: grynojo pelningumo ir skolos rodiklį - ataskaitiniais metais; paskolų padengimo rodiklį - kiekvienais projekto įgyvendinimo metais; skolos rodiklį projekto įgyvendinimo metais, kuris negali neatitikti nustatytos reikšmės du metus iš eilės. Remiantis mokslinėje literatūroje pateiktų rodiklių analize buvo sudarytas ūkių ekonominio gyvybingumo vertinimo modelis. Susisteminti pieno ūkių gyvybingumo vertinime naudotini rodikliai pateikiami 4 pav. ES paramos poveikis pieno ūkių gyvybingumui Be ES paramos Ekonominio gyvybingumo rodikliai Įmonių veiklos ekonominiai rodikliai Grynasis pelningumas Skolos rodiklis Paskolų padengimo rodiklis Su ES parama Ūkis A Ūkis B Ūkis C Bendrasis pardavimų pelningumas Grynasis pardavimų pelningumas Nuosavo kapitalo pelningumas Įmonės skolos (bendrasis skolos) rodiklis Grynasis pelnas Bendrasis pelnas Turto pelningumas Turto apyvartumas 4 pav. ES paramos poveikio pieno ūkių gyvybingumui vertinimo modelis Sudarytame pieno ūkių ekonominio gyvybingumo modelyje (4 pav.) matyti, kad atskirų pieno ūkių ekonominis gyvybingumas gali būti vertinamas remiantis ne tik ūkių ekonominio gyvybingumo taisyklėse nustatytais rodikliais, kurie tik iš dalies parodo ūkio ekonominį gyvybingumą, bet ir tradiciniais įmonių veiklos

84 84 ekonominiais rodikliais. Šie rodikliai gali būti skaičiuojami vertinant ūkių gyvybingumą, jei būtų/nebūtų įgyvendinami investiciniai žemės ūkio projektai, o gauti rezultatai lyginami su tos pačios šakos ūkių rezultatais. Išvados 1. Pieno ūkių veiklą riboja įvairūs veiksniai, tokie kaip paklausos ir pasiūlos nestabilumas, kainų nestabilumas, gamybos apimčių bei pajamų nepastovumas, plėtros galimybės ir kt. 2. Siekdami vydyti efektyvią veiklą bei išlikti gyvybingi pieno ūkiai siekia pasinaudoti ES teikiama parama, kuri leidžia atnaujinti ūkiuose taikomas ekstensyvias technologijas, naudojamą nusidėvėjusią techniką. 3. Sudarytas ūkių ekonominio gyvybingumo modelis parodo, kad pieno ūkių gyvybingumas ir ES paramos poveikis ūkių gyvybingumui gali būti analizuojami remiantis ne tik ūkių ekonominio gyvybingumo taisyklėse pateiktais rodikliais, bet ir įmonių veiklos ekonominiais rodikliais įvertinant ūkių rodiklius įgyvendinus/neįgyvendinus investicinius žemės ūkio projektus. 4. Ūkių ekonominio gyvybingumo rodikliai tik iš dalies atspindi ūkio ekonominį gyvybingumą. Literatūros sąrašas 1. AKCAOZ, H.; KIZILAY, H Sustainability of dairy production in Turkey: A case study. Department of Agricultural Economics, Turkey. 2. ALEKNEVIČIENĖ, V Ekonominių bei veiklos sunkumų turinčių ūkių analizė bei problemų sprendimas. Metodinė priemonė. 3. ALEKNEVIČIENĖ, V Įmonės finansų valdymas. Kaunas. 4. BAGDŽIŪNIENĖ, V Įmonių veiklos planavimas ir analizė. Vilnius. 5. BLACK, G Applied Financial Accounting and Reporting. Oxford University Press. 6. BRADY, M.; KELLERMANN, K.; SAHRBACHER, CH.; JELINEK, L Impacts of Decoupled Agricultural Support on Farm Structure, Biodiversity and Landscape Mosaic: Some EU Results. Journal of Agricultural Economics, Volume 60, Issue GRONSKAS, V Ekonominė analizė. Kaunas. 8. KAZAKEVIČIUS, Z Gamybos subsidijos pelningo ūkininakvimo pagrindas ūkininkų ūkiuose. ISSN KVEDERAITĖ, V Pelningumo analizė ir prognozavimas. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas. 10. LAZAUSKAS, J Įmonių ūkinės ir komercinės veiklos ekonominė analizė. Vilnius: Technika. 11. MACKEVIČIUS, J Finansinių santykinių rodiklių skaičiavimas ir grupavimas. ISSN Ekonomika. 12. MACKEVIČIUS, J Įmonių veiklos analizė informacijos rinkimo, tyrimo ir vertinimo sistema. ISSN NICHOLSON, CH. F.; GOMEZ, M. I.; GAO, O. H The costs of increased localization for a multiple-product food supply chain: Dairy in the United States. Food Policy, Volume 36, Issue PENSON, J. B.; ROSSON, C. P Introduction to Agricultural Economics. 15. TAMOŠAITIENĖ, A.; JUŠKEVIČIENĖ, D.; KRIŠČIUKAITIENĖ, I.; GALNAITYTĖ, A Ūkininkų ūkių verslo stabilumo vertinimas naudojant finansinės analizės santykinius rodiklius. ISSN TORO-MUJICA, P.; GARCIA, A.; GOMEZ-CASTRO, A. G.; ACERO, R.; PEREA, J.; RODRIGUEZ-ESTEVEZ, V.; AGUILAR, C.; VERA, R Technical efficiency and viability of organic dairy sheep farming systems in a traditional area for sheep production in Spain. Small Ruminant Research, Volume 100, Issues 2 3, October САВИЦКАЯ, Т. В Методика комплексного анализа хозяйственной деятелъности. Москва: ИНФРА-М. Summary Dairy Farms Economic Viability Evaluation Model EU support significantly influences the perspectives of the agricultural sector, including the dairy sector. Consequently, dairy farms have attained good production results by enlarging farms, modernizing manufacturing and increasing the scale of production. Nonetheless, it s highly important to identify the expediency of the support and its impact on the viability of the farms, continually analyze it and adjust it, if possible. The analysis of literature has proved that a farm is an individual enterprise not acknowledged by the Law of Enterprise of the Lithuanian Republic. Also, the indicators of farms economic viability only partially convey the economic viability of the sector. Therefore, the economic viability of farms can be estimated not only by indicators provided in the rules of economic viability, but also the indicators of enterprises economic activity. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bernardas Vaznonis (Aleksandro Stulginskio universitetas)

85 GYVENIMO KOKYBĖS VERTINIMO SAMPRATOS RAIDA Gintarė Valauskaitė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 85 Gyvenimo kokybės matavimo ir vertinimo sisteminiai tyrimai pradėti palyginti neseniai praėjusio šimtmečio viduryje. Praėjusio amžiaus pradžioje gyvenimo kokybė buvo suvokiama daugiausia kaip materialinė gerovė ar pinigai. Vėliau, keičiantis gyvenimo prasmės suvokimo ir vertybių turiniui, keitėsi ir gyvenimo kokybės samprata bei jos sudedamosios dalys. Žmogaus gyvenimo pilnatvę lemia daug veiksnių. Pagrindiniai jų yra sveikata, materialinis gerbūvis, santykis su aplinka, nepriklausomumas. Apjungus šiuos veiksnius į visumą, ieškoma būdų, kaip kokybiškai įvertinti žmogaus gyvenimą. Didėjantis dėmesys žmonių gyvenimo kokybės tyrimams yra pažangus procesas, atkreipiantis dėmesį į žmogų, jo gerovę bei didinantis individo ir visos populiacijos gyvenimo pilnatvę. Žmogaus, atskirų socialinių grupių bei visos visuomenės gyvenimo kokybės gerinimo klausimas nuo XX a. antrosios pusės iki šių dienų įgauna vis didesnę reikšmę, sprendžiant daugelį visuomenėje iškylančių problemų. Tokią padėtį sąlygoja kintanti socialinė, ekonominė, kultūrinė, politinė ir aplinkos situacija tiek mikro (atskiro individo), tiek makro lygmenyse (visos visuomenės). Atsižvelgdami į tai mokslininkai, tyrėjai, politikai bei asmenys, suinteresuoti kiekvieno visuomenės nario gerove (Johansson 2001; Fahey et al. 2003), siekia išsiaiškinti problemas, rasti priemones ir/ar galimybes, kurios ne tik sudarytų sąlygas užtikrinti minimalią gyvenimo kokybę (kuri dažniausiai siejama su asmens pagrindinių (fiziologinių) poreikių tenkinimu), bet ir skatintų siekti vis aukštesnės gyvenimo kokybės. Gyvenimo kokybės samprata labai plati ir daugialypė. Dėl to jos vertinimui per pastaruosius du dešimtmečius pritaikyta daugybė rodiklių, o mokslinėje literatūroje ir taikomosiose studijose išplėtoti alternatyvūs gyvenimo kokybės vertinimo požiūriai. Darbo tikslas atlikti gyvenimo kokybės sampratos ir vertinimo analizę. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: - išanalizuoti gyvenimo kokybės sampratos teorinius aspektus; - išanalizuoti gyvenimo kokybės vertinimo raidą. Darbo objektas gyvenimo kokybės samprata. Darbo metodika: gyvenimo kokybės vertinimo sampratos raidai analizuoti naudojamas mokslinės, publicistinės literatūros metodas. Analizuojant gyvenimo kokybės vertinimo metodologijos raidą buvo naudota sisteminė, lyginamoji ir loginė analizė. Rezultatai Užsienio šalyse XX a. 7-ame dešimtmetyje, bandant nustatyti tradicinių materialinių interesų ir naujai atsiradusių poreikių santykį su ekonomikos galimybėmis, susiformavo gyvenimo kokybės samprata. Gyvenimo kokybė daugeliui žmonių asocijuojasi su pozityviomis sąvokomis, tokiomis kaip laimė, sėkmė, gerovė ir pasitenkinimas. Sąvoka gyvenimo kokybė apima daugelį komponentų: kultūrines, politines, ekonomines vertybes, išsimokslinimą, gyvenimo standartus, sveikatą. Gyvenimo kokybės sąvoka ir sampratos raida matyti1 lentelėje. Gyvenimo kokybe pirmieji susidomėjo graikų filosofai, tarp jų ir Aristotelis. Mokslinio požiūrio į gyvenimo kokybę raidos pradžia galima būtų laikyti sociologo Allard E. (1978) atliktą tyrimą Turėjimas, mylėjimas ir buvimas". Jo metu pirmą kartą užsiminta apie suminę objektyvių ir subjektyvių aplinkybių įtaką žmogaus gyvenimo gerovei. Gyvenimo kokybė gali būti apibūdinama kaip gėrio laipsnis (Juškevičius, 2005).

86 86 1 lentelė. Gyvenimo kokybės sampratos raida Autorius Metai Sąvoka Sąvokos apibrėžimas Aristotelis pr. Kr. Gyvenimo pilnatvė Apie gyvenimo pilnatvę, žmogaus laimingumą savo veikaluose kalbėjo graikų filosofai, tarp jų ir Aristotelis. A. C. Pigou XX a. Pradžia Gyvenimo kokybė Gyvenimo kokybės sąvoka dažniausiai buvo vartojama kaip paaiškinimo nereikalaujanti sąvoka. Lindonas Džonsonas (angl. Lyndon B. Johnson) 1972 m. Gyvenimo kokybė Jis pabrėžė, kad reikia matuoti ne kiek prekių gali įsigyti visuomenės nariai, o naudingiau būtų įvertinti, kokią tai daro įtaką jų gyvenimo kokybei. E. Allard 1978 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 1993 m. Gyvenimo kokybė, žmogaus gyvenimo gerovė Gyvenimo kokybė Užsiminta apie suminę objektyvių ir subjektyvių aplinkybių įtaką žmogaus gyvenimo gerovei. Gyvenimo kokybė tai individualus, su asmeniniais tikslais, viltimis, standartais bei poreikiais susijęs savo paskirties įvertinimas esamoje kultūroje ir vertybių sistemoje. Gyvenimo kokybė yra kompleksiškai veikiama fizinės sveikatos, psichologinės būklės, nepriklausomumo suvokimo, socialinių ryšių bei aplinkos. B. K. Haas 1997 m. Gyvenimo kokybė Gyvenimo kokybė yra įvairiapusis individo dabartinių gyvenimo aplinkybių įvertinimas kultūros, kuriai jis priklauso, bei išpažįstamų vertybių kontekste. Pateiktoje lentelėje matyti, jog pirmasis gyvenimo kokybės terminą pavartojo A. C. Pigou, tačiau konkrečios gyvenimo kokybės sąvokos nepateikė m. buvęs JAV prezidentas Lindonas Džonsonas sakydamas savo politinę kalbą paminėjo gyvenimo kokybės sąvoką, kuri kaip manoma nuo tada ir įsitvirtino visuomenėje. Tačiau gyvenimo kokybės sąvoka ir konkretus jos apibrėžimas atsirado 1993 m., kai Pasaulio sveikatos organizacija pasiūlė gyvenimo kokybės apibrėžimą m. Haas apibūdino gyvenimo kokybę ir požymius, atspindinčius šiuolaikinį gyvenimo kokybės modelį: - gyvenimo kokybė savo prigimtimi yra daugialypė; - gyvenimo kokybė apima subjektyvius ir objektyvius požymius; - gyvenimo kokybė yra dabar egzistuojančių individo gyvenimo aplinkybių įvertinimas. Daugelio ekonomistų, sociologų, psichologų ir kitų mokslo sričių atstovų argumentuojama, jog gyvenimo kokybės samprata yra ribota dėl to, jog neapima visų svarbių žmogaus ar visuomenės gyvenimo kokybės aspektų (Easterlin, 2003; Quality..., 2005, Kaimiškųjų..., 2006). Tai leidžia daryti prielaidą, jog mokslininkai vis dar vieningai nesutaria dėl vienareikšmės gyvenimo kokybės sampratos ir ypač dėl jos vertinimo dimensijų ar rodiklių. Išanalizavus lentelėje išvardintas sąvokas, galima konstatuoti, kad apibrėžiant gyvenimo kokybės suvokimą, visų pirma, pažymimas subjektyvus gerovės pojūtis, apimantis fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį lygius, ir, antra, akcentuojama kultūra ir vertybių sistema, kaip atskirties taškas, padedantis kiekvienam suvokti ir pagal tai įvertinti savo gyvenimo gerovės lygį. Tai yra labai svarbu, tačiau visi šie apibrėžimai vis dėlto yra riboti ir neatspindi labai svarbaus ekonominio aspekto. Išanalizavus mokslinę literatūrą, galima daryti išvadą, jog gyvenimo kokybė tai ekonomikos, sociologijos ir politologijos sąvoka, apimanti žmogaus dvasinę (emocinę), socialinę ir fizinę gerovę, t. y. aplinkosaugos, darbo sąlygų, socialinio aprūpinimo, visuomeninio transporto, sveikatos apsaugos, profesinio parengimo ir kitus aspektus.

87 87 Kintant gyvenimo kokybės sampratai kito ir gyvenimo kokybės vertinimo būdai. Gyvenimo kokybės sampratą labai sunku apibrėžti, taip pat nelengva gyvenimo kokybę išmatuoti. Literatūroje teigiama, jog atliekant gyvenimo kokybės tyrimus susiduriama su įvairiomis problemomis. Viena svarbiausių gyvenimo kokybė negali būti suvokiama vienareikšmiškai, todėl skirtingi mokslininkai pasirenka skirtingus metodus jai įvertinti (2 lentelė). Pavyzdžiui, M. D. Morisas (Rakauskienė, Servetkeinė, 2011) Moriso gyvenimo kokybės indeksui skaičiuoti pasirinko šiuos rodiklius: kūdikių mirtingumas, vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, suaugusiųjų raštingumo rodikliai; Mičigano universiteto sociologai gyvenimo kokybės vertinimui pasirinko šiuos rodiklius: išsilavinimas, sveikata, šeima, asmeninis gyvenimas, darbas, aplinka ir materialinės sąlygos). Dabartiniu metu pereinama prie konkretesnių gyvenimo kokybės matavimų. Daugelio šalių vyriausybės jau matuoja gyvenimo kokybę ir jos kėlimą laiko savo tikslu. Gyvenimo kokybės tyrimų, kaip atskiros tyrimų srities, įsigalėjimas moksle sudarė prielaidas ieškoti tinkamų būdų gyvenimo kokybei tirti. 2 lentelė. Gyvenimo kokybės vertinimų pasaulyje raida (sudaryta darbo autorės) Gyvenimo kokybės indekso autorius Metai M. D. Morisas 1970 m. Nyderlandų autoriai 1974 m. Mičigano universiteto sociologai C. Estwing Ferrans ir M. Powers 1975 m m. A. Senas ir M. Haqas 1990 m. Australijos, Kanados ir JAV mokslininkai 1995 m. Calvert-Henderson 2000 m. Pirmasis ir Antrasis Europos gyvenimo kokybės tyrimai Didžiosios Britanijos leidinys "The Economist" Tarptautinė konsultacijų bendrovė "Mercer Human Research" J. Stiglitz, A. Senas, J. P. Fitoussi "International Living" 2003 m., 2009 m m m m m. A. Zinovyev Indekso pavadinimas Moriso gyvenimo kokybės indeksas Gyvenimo sąlygų indeksas Gyvenimo kokybės vertinimai Ferrans ir Powers gyvenimo kokybės indeksas Žmogaus socialinės raidos indeksas Tikrosios/grynosios pažamgos indeksas Gyvenimo kokybės rodiklis Gyvenimo kokybė, pasitenkinimas gyvenimu, laimės indeksas Gyvenimo kokybės indeksas Miestų gyvenimo kokybės vertinimai Gyvenimo kokybės indeksas Gyvenimo kokybės indeksas Netiesinis gyvenimo kokybės indeksas Gyvenimo kokybės sritys Ekonominė Socialinė Politinė Aplinkos Kultūrinė Daugelyje mokslinės literatūros šaltinių (Milaševičiūtė ir kt.,2006; Easterlin, 2003; Camfield, 2005) gyvenimo kokybės tyrimai atliekami integruojant kelias gyvenimo sritis: ekonominę, socialinę, politinę, aplinkos ir

88 88 kultūrinę; arba jas vertinant sistemiškai. Suvokimas ir gebėjimas atlikti bei plėtoti šios srities tyrimus priklauso nuo to, į kurias sritis orientuojasi tyrėjas ar kitas suinteresuotas gyvenimo kokybės tyrimais asmuo. Gyvenimo kokybė vertinama dviem lygiais. Pirmiausia, gyvenimo kokybė įvertinama pagal tam tikrus objektyvius kriterijus (visuomenės sveikata, aplinkos kokybė ir gamtos išteklius tausojanti ūkio plėtra, būsto, vartojamų produktų kokybė). Antra vertus, vertinant gyvenimo kokybę, didžiausią įtaką daro kiekvieno žmogaus subjektyvi nuomonė. Todėl dažniausiai gyvenimo kokybė apibrėžiama ir kaip subjektyvaus kiekvieno žmogaus gyvenimo vertinimo matas, apimantis fizinę ir psichinę sveikatą, socialinius bei dvasinius veiksnius, nepriklausomybės lygį, ryšį su aplinka (Rakauskienė, Servetkienė, 2011). Iki pirmųjų gyvenimo kokybės tyrimų (M. D. Moriso indeksas 1970 m.) mokslinėje literatūroje ir taikomuosiuose tyrimuose daugiausia dėmesio buvo skiriama tokiai gerovės sampratai, kuri susijusi su įvairių gėrybių / materialinių išteklių paskirstymu. Po II pasaulinio karo manyta, kad ekonominis augimas, pagrįstas pajamų didinimu, yra pagrindinė priemonė gyvenimo kokybei gerinti. Tačiau toks požiūris į gerovės skatinimą parodė, kad kiti, ne mažiau svarbūs veiksniai, kaip sveikata, išsimokslinimas, raštingumas, skurdas ir pan., taip pat sukelia tam tikras pasekmes daugeliui gyventojų grupių. Tai privertė mokslininkus, pasaulines organizacijas susirūpinti ir ieškoti atsakymų į tai, kas iš tikrųjų turi įtakos gyvenimo kokybei ir sudaro prielaidas jai kilti. Nuo pat pirmųjų gyvenimo kokybės vertinimų greta ekonominių veiksnių pradėti analizuoti ir socialiniai gyvenimo kokybės veiksniai, tokie kaip sveikata, nedarbas, vidutinė būsimo gyvenimo trukmė ir kt. (Johansson, 2001; Easterlin, 2003). Pereita prie socialinio ekonominio gyvenimo kokybės vertinimo, įtraukiant visuomenei svarbius socialinius veiksnius. Tai patvirtina 2 lentelėje pateikti literatūros šaltinių analizės rezultatai, t. y.visais laikais nuo pat pirmųjų iki šių dienų gyvenimo kokybės vertinimų visuomet ekonominiai ir socialiniai veiksniai buvo įtraukiami į gyvenimo kokybės indeksų skaičiavimus, mažiau atsižvelgiama į politinius, aplinkos ir kultūrinius veiksnius. Vertinant gyvenimo kokybės tyrimų raidos ypatumus tikslinga išskirti tai, kad šie tyrimai nuo kiekybinio požiūrio į gyvenimo kokybės vertinimą perėjo prie kokybinio. Tai parodo, jog analizuojant asmens ir visuomenės gyvenimo kokybę stengiamasi dėmesį telkti ne vien į galėjimą / gebėjimą apsirūpinti minimaliam / normaliam gyvenimui užtikrinti reikalingais ištekliais, bet ieškoma būdų, kaip patenkinant poreikius gaunama nauda prisidėtų prie visapusiškos gyvenimo kokybės kilimo. Dėl šalies išsivystymo lygio skirtingose šalyse asmens ir visuomenės gyvenimo kokybė skiriasi, nors tyrimų sritys išskiriamos tos pačios: analizuojant ekonominę sritį dažniausiai atsižvelgiama į gyventojų pajamas ir jų struktūrą, ekonominį aktyvumą, gyventojų užimtumą, materialines sąlygas ir kt.; socialinė sritis atsižvelgia į socializacijos procesą, gebėjimą palaikyti socialinius ryšius, socialinį mobilumą, švietimą, sveikatą ir kt.; politinė sritis dažnai apima veiklos, žodžio ir sprendimų laisves; aplinkos sritis tai sveika aplinka, neužterštas oras ir kt.; kultūros sritis poilsio ir laisvalaikio prioritetai, saviraiškos būdai, vertybės ir t. t. Kintantis gyvenimo kokybės suvokimas turėjo įtakos ir šių tyrimų raidai, jos ypatumams ir iš to kylančioms specifinėms problemoms: daugiadimensinis gyvenimo kokybės suvokimas ir vertinimas (mokslininkai vis dar nepateikia vienareikšmio gyvenimo kokybės vertinimo būdo, kadangi diskutuojama dėl rodiklių, skirtų gyvenimo kokybei vertinti, tinkamumo, tikslingumo, pagrįstumo ir naudos); sudėtinių indeksų metodologiniai trūkumai (šie trūkumai atsiskleidžia tada, kai gyvenimo kokybę siekiama išmatuoti keletą rodiklių įtraukiant į vieną agreguotą indeksą, nes darosi nebeaišku, kuris rodiklis turi svarią reikšmę indekse, o kurių reikšmė yra sumenkinta); Išanalizavus gyvenimo kokybės vertinimus, pažymėtina, jog ši sąvoka daugelio mokslininkų, tyrėjų apibrėžiama nevienareikšmiškai. Gyvenimo kokybės sampratos raida atskleidžia, jog šios sąvokos interpretacijos dažnai siejamos su atitinkamos šalies visuomenės raida. Kita vertus, asmens ir visuomenės gyvenimo kokybės suvokimas atskleidžia tam tikros gyvenimo srities maksimalaus išvystymo laipsnį. Straipsnyje atlikta gyvenimo kokybės tyrimų konteksto analizė atskleidžia, jog užsienio šalyse šios krypties tyrimai turi jau kelių dešimtmečių patirtį, tuo tarpu Lietuvoje aptinkamos tik šių tyrimų užuomazgos arba tyrimai atliekami gilinantis tik į atskiras gyvenimo sritis (ekonominę, socialinę, politinę, kultūrinę, aplinkos).

89 89 Gyvenimo kokybės įvertinimas apima daug niuansų, todėl į skelbiamus gyvenimo kokybės vertinimo rezultatus reikia žvelgti kritiškai. Nepaisant visų gyvenimo kokybės tyrimų problemų, galima pastebėti jų akivaizdžią naudą: surinkti duomenys padeda nustatyti ir išryškinti visuomenės problemas, vertybių sistemą, poreikius, suformuoti socialinės ir regioninės politikos tikslus. Taip galime stebėti raidą ir įvertinti įgyvendintų veiksmų poveikį visuomenei, lyginti skirtingus regionus, šalis, šie tyrimai praplečia mūsų žinojimą ir supratimą. Išvados 1. Gyvenimo kokybė tai sąvoka, apimanti žmogaus dvasinę (emocinę), socialinę ir fizinę gerovę, t. y. ekonominius, socialinius, politinius, aplinkos ir kultūrinius veiksnius. Reikia pripažinti, kad šiuo metu nėra vienos pasaulyje priimtos gyvenimo kokybės sąvokos. 2. Gyvenimo kokybę labai sunku apibrėžti ir išmatuoti. Atliekant gyvenimo kokybės tyrimus susiduriama su įvairiomis problemomis nevienareikšmiškumas, matavimo įvertinimo sudėtingumas. Todėl skirtingi mokslininkai pasirenka skirtingus metodus gyvenimo kokybei įvertinti. 3. Gyvenimo kokybės vertinimas dažnai siejamas su daugeliu aspektų: gyvenimo kokybė vertinama kaip objektyvi (kai tiriama visuomenės arba tam tikros teritorijos gyventojų gyvenimo kokybė remiantis realiai prieinama statistika) ar subjektyvi (atsižvelgiama į asmens nuomonę apie jo gyvenimo kokybę), jos vertinimo būdui turi įtakos tyrėjo patirtis, pastebimas nevienodas gyvenimo kokybės suvokimas tam tikrose šalyse ir pan. 4. Gyvenimo kokybės įvertinimas apima daug niuansų, todėl į vertinimo rezultatus reikia žvelgti kritiškai. Visi straipsnyje analizuoti gyvenimo kokybės vertinimai (nuo pačių pirmųjų iki šių dienų) apėmė ekonominius ir socialinius veiksnius, įtakojančius gyvenimo kokybę. Ne visais laikais buvo atsižvelgiama į politinius, aplinkos ir kultūrinius veiksnius. Literatūros sąrašas 1. CAMFIELD, L Researching Quality of Life in Developing Countries. Newsletter of the ESRC Research Group on Wellbeing in Developing Countries. [Žiūrėta 2011 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: < 2. EASTERLIN R., A. Building a Better Theory of Wellbeing. IZA Discussion Paper. No [interaktyvus] [žiūrėta m. sausio 21 d.]. Prieiga per Internetą: < 4. FAHEY, T.; NOLAN, B.; WHELAN, C Monitoring quality of life in Europe, European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions. Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities. 5. JOHANSSON, S Conceptualizing and measuring quality of life for national policy, FIEF Working Paper Series 171. Stockholm. Prieiga per internetą: < 6. JUŠKEVIČIUS, P Gyvenimo kokybė ir darnioji plėtra urbanistikoje, Urbanistika ir architektūra 29(4). 7. Kaimiškųjų vietovių įtaka Lietuvos regionų gyvenimo kokybei ir sanglaudai Mokslinio tyrimo ataskaita. Užsakovas LŽŪM. Vadovas doc. J. Čaplikas MILAŠEVIČIŪTĖ, V.; PUKELIENĖ, V.; VILKAS, E Indeksas gyvenimo kokybei matuoti: analizė, vertinimas ir tyrimas Lietuvos atveju. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 9. RAKAUSKIENĖ, O. G., SERVETKIENĖ, V Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybė: dvidešimt metų rinkos ekonomikoje. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas. 10. Quality of Life and Well-being: Measuring the Benefits of Culture and Sport: literature review and thinkpiece Scottish Executive Social Research. Summary Quality of Life Assessment of the Concept of Evolution Quality of life - a concept that includes the spiritual (emotional), social and physical well-being, it is economic, social, political, environmental and cultural factors. It is true that there is currently one of the world adopted the concept of quality of life. Quality of life in a very difficult concept to define, as well as the quality of life is not easy to measure. The literature suggests that the quality of life studies face many challenges. One of the most important - quality of life can not be seen clearly,

90 90 so different researchers choose different methods of assessing. At present, go to the specific quality of life measurements. Many governments already measure the quality of life and raise her as an objective. Quality of life assessment involves a lot of nuances, and the evaluation results should be viewed critically. All articles analyzing the quality of life (from the earliest to the present day assessments) included economic and social factors affecting the quality of life. Not always been taken into account political, environmental and cultural factors. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Daiva Rimkuvienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

91 LIETUVOS PIENO PRODUKTŲ PASAULINĖS RINKOS DALIES SANTYKINIS POKYTIS IR JĮ LEMIANTYS VEIKSNIAI Kristina Žalpytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 91 Ekonominiam šalių vystymuisi tarptautinė prekyba vaidina vis didesnį vaidmenį. Auganti tarptautinė prekyba prisideda prie valstybių ekonomikos augimo ir klestėjimo, daro poveikį žmonių kasdieniniam vartojimui. Išaugusi prekyba suteikia vartotojui galimybę rinktis iš platesnio gaminių spektro, o konkurencija tarp užsienio ir vietinių gamintojų mažina kainas bei didina kokybę. Šiandienėje Lietuvos ekonomikoje maisto produktų eksporto klausimai yra aktualūs, nes Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare keičiasi vidaus ir išorės rinkos sąlygos, kartu ir valstybės užsienio politika. Didelę dalį Lietuvos užsienio prekyboje žemės ūkio ir maisto produktais sudaro prekyba pieno produktais. Šių produktų eksporto dėka prekybos gyvūninės kilmės produktais balansas išlieka teigiamas. Prekybos pokyčiai rodo pažangias šalies ekonomikos raidos tendencijas, kai Lietuvos ūkio struktūra artėja prie proporcijų, būdingų išsivysčiusioms šalims. Tad svarbu žinoti, kaip keičiasi Lietuvos pieno produktų dalis tarptautinėse rinkose, kokie efektai labiausiai įtakoja Lietuvos poziciją tarptautinėse rinkose. Tyrimo objektas Lietuvos pieno produktų dalies pasaulinėje rinkoje santykinis pokytis. Tyrimo tikslas išanalizuoti Lietuvos pieno produktų rinkos dalies pasaulinėje rinkoje santykinį pokytį ir jį lemiančius veiksnius. Iškeltai problemai tirti ir teoriniams rezultatams gauti naudoti šie tyrimo metodai: loginė, sisteminė ir palyginamoji analizė, bei ekspertinio vertinimo metodai. Rezultatai Pasaulyje vykstantys ekonominiai ir politiniai pokyčiai verčia šalis atitinkamai keisti savo išorės politiką bei prioritetus. Tai daroma plečiant ir gilinant ryšius su partneriais, į tarpusavio santykius įtraukiant ekonominius, prekybinius bei politinius tikslus. Pasaulio ekonomikos išsivystymo lygis ir vis intensyvėjanti ekonominė integracija skatina valstybes padidinti konkurencinį pranašumą pasaulinėje rinkoje. Tačiau kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, šalies teritorijos dalies, klimato, ekonominio išsivystymo lygio, išteklių, vidaus rinkos apimties ir pan. pasižymi skirtinga gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių skirtumų tam tikros prekės ar paslaugos vienose šalyse gaminamos efektyviau nei kitose, nes kiekvienai iš jų naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes bei laisvai jomis prekiauti, ne tik vidaus bet ir užsienio rinkose. Toks prekių ar paslaugų judėjimas tarp šalių stipriai susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą taip sustiprindamas šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Augant įvairių pasaulio šalių tarpusavio priklausomybei vienos šalies ekonomikos sąlygos ir politiniai sprendimai veikia kitų šalių ekonomikos sąlygas bei politiką. Tarptautinėje praktikoje šalies tarptautinės prekybos indėlį pasaulio ar kitos šalies atžvilgiu vertinimui naudojami įvairūs rodikliai. Vieni mokslininkai siūlo vertinti pagal rodiklius, apibūdinančius šalies padėtį atskirų prekių rinkose, kiti pagal išteklių naudojimo produktyvumą (Economics (International) Division, 2002). Rodiklių gausa reikalauja juos kompleksuoti, sujungti į rodiklių grupes. Todėl Jungtinių tautų prekybos ir plėtros konferencija (angl. United Nations Conference on Trade and Development, UNCTAD) ir Pasaulio prekybos organizacija (PPO) (angl. World Trade Organisation, WTO) sukūrė Tarptautinės prekybos rezultatyvumo indeksą (angl. Trade Performance Index, TPI) (Fortis, 2010), apjungiantį rodiklių grupes, kurių pokyčio rezultatai parodo šalies analizuojamo sektoriaus pozicijos reikšmę ir dinamiką tarptautinėje prekyboje analizuojamu laikotarpiu. Remiantis tarptautinės rinkos dalies pokyčių analizės rezultatais galima daryti išvadas apie šalies produktų tarptautinėje prekyboje padėtį (ar analizuojamu laikotarpiu ji sustiprėjo, ar susilpnėjo ir pan.) (Mutsune, 2008). Pasaulinės rinkos dalies pokyčių indeksai skaičiuojami pasirinktam metų laikotarpiui. Šalies pasaulinės rinkos dalies pokyčių indekso dedamosios pavaizduotos 1 lentelėje.

92 92 Šalies pasaulinės rinkos dalies pokytis gali būti analizuojamas ir išreikštas (The Trade Performance Index..., 2000, 2007; Lohrmann, 2001, Blignaut 2002; Fontagne, Mimouni, 2000, Ali, 2004): konkurencingumo efekto rezultatas yra teigiamas, jei teigiami rezultatai yra didesni už neigiamus rezultatus; geografinio struktūrinio efekto rezultatas yra teigiamas, jei šalis yra užsiėmusi gerą vietą dinamiškose importo rinkose laikotarpio pradžioje. Šis poveikis gali būti padalintas į du efektus (geografinės ir produkto specializacijų efektus), kurie nėra simetriški, nes kaip pastebi Blignaut (2002), jų neįmanoma atskirti vieno nuo kito; prisitaikymo efektas parodo šalies gebėjimą pritaikyti eksportą prie pasaulinės rinkos paklausos pokyčių Teigiama įtaka atsiranda, jei šalies rinkos dalis didėja augančiose importo rinkoje (plius, plius) arba mažėja, besitraukiančiose rinkose (minus, minus). Poveikis yra neigiamas, jei šalies rinkos dalis didėja, besitraukiančiose importo rinkose (plius, minus) arba mažėja, augančiose rinkose (minus, plius) (). Bendras poveikis yra teigiamas, jei teigiamas poveikis nusveria neigiamą poveikį. 1 lentelė. Rinkos dalies pokyčių tarptautinėje prekyboje sudėtinės dalys (The Trade Performance Index..., 2000, 2007, Finicelli ir kt., 2008, Jucevičius ir kt., 2009) Rodiklis Reikšmė Skaičiavimas C1 C1a C1b, c Santykinis pasaulinės rinkos dalies pokytis per metus, % Konkurencingumo efektas, % Geografinis struktūrinis efektas, % C1d Prisitaikymo efektas, % Atskleidžia tarptautinės prekybos plėtojimosi tendencijas per tam tikrą laikotarpį Atitinka hipotetinę naudą ar nuostolius, šalies užimamos rinkos dalies, kuri atsiranda, jei pokyčiai buvo tik dėl svyravimų šalies rinkos dalyje importo rinkose (produkto k ir importuojančios šalies j) Atitinka hipotetinę naudą arba nuostolį šalies užimamoje rinkos dalyje, taip atsitinka, jei pokyčiai yra tik dėl importo rinkų dinamiškumo, nepriklausomai nuo pokyčių šalies rinkos dalyje atitinkamose rinkose Šalies gebėjimas pritaikyti savo eksportą prie besikeičiančios pasaulio paklausos. Pokytis pasaulio rinkos dalyje Svyravimai šalies rinkos dalyje importo rinkose yra padaugintas iš pradinės importo rinkų dalies pasauliniame importe (laike 0). Šie poveikiai yra įvertinti visoms importo rinkoms Šalies pirminė rinkos dalis importo rinkose (laike 0) yra padauginta iš svyravimų importo rinkų dalyje pasauliniame importe Skirtumas tarp pradinės eksportuojančios šalies dalies importo rinkose ir pradinės eksportuojančios šalies rinkos dalies paskirties rinkose yra padauginta iš pokyčio importo rinkų dalies pasaulio importe. Lietuvos pieno produktų (KN , 2105) tarptautinėje rinkoje pokyčių ir jų efektų analizė atliekama, remiantis pasirinktomis tarptautinės prekybos rezultatyvumo indekso sudėtinėmis dalimis. Analizei pasirinkta pasaulinės rinkos dalies pokyčių dekompozicija. Naudojami pasaulinės prekybos statistikos duomenys apie prekybos srautus, pagal produktus ir šalis, paskelbtus bendro Jungtinių Tautų ir Pasaulio prekybos Organizacijos Tarptautinės prekybos centro duomenų bazėje. Indeksų apskaičiavimui naudojami tarptautinės prekybos duomenys agreguoti pagal Kombinuotosios nomenklatūros kodavimo sistemą. Analizuojamas laikotarpis metai. Baziniais metais (t=0) laikomi 2001 m., ataskaitiniais 2010 m. (t). Analizuojamu metų laikotarpiu pastebimas teigiamas Lietuvos pieno produktų (KN , 2105) pasaulinės rinkos dalies pokytis (rodiklis C1) atskleidžiantis teigiamas šių produktų tarptautinės prekybos plėtojimosi tendencijas per pastarąjį dešimtmetį (žr. 2 lentelę) (matuojant pagal užimamos pasaulinės rinkos dalies rodiklį padidėjo 0,325 proc.). Teigiamą pasaulinės rinkos dalies augimo tendencija buvo nulemta konkurencingumo efekto ir geografinių struktūrinių veiksnių. Didžiausią įtaką Lietuvos santykiniam pieno produktų (KN ir 2105) pasaulinės rinkos dalies augimui padarė konkurencingumo efektas (0,329 proc.), t. y. dėl spartesnio rinkos dalies importuojančiose šalyse augimo m. Konkurencingumo efekto poveikis santykiniam nekoncentruoto pieno ir grietinėlės (KN 0401) produktų pasaulinės rinkos dalies pokyčiui, analizuojamu laikotarpiu,

93 93 yra teigiamas (0,297 proc.), o koncentruoto pieno ir grietinėlės (KN 0402 ), bei sviesto ir kitų pieno riebalų (KN 0405) - neigiamas (atitinkamai 0,014 ir 0,03 proc.). 2 lentelė. Santykiniai Lietuvos pieno produktų (KN ir 2105) pasaulinės rinkos dalies pokyčiai, metais ir metais (sudaryta autorės pagal Tarptautinės prekybos centro paskelbtus pasaulinės prekybos statistikos duomenis) '0401 Nekoncentruotas pienas ir grietinėlė '0402 Pienas ir grietinėlė, koncentruoti arba saldyti '0403 Pasukos, rūgpienis ir grietinė, jogurtas, kefyras '0404 Išrūgos ir produktai iš natūralaus pieno '0405 Sviestas ir kiti pieno riebalai ir aliejai '0406 Sūriai ir varškė '2105 Grietininiai ir kiti valgomieji ledai Rodiklis m. C1 Santykinis pasaulinės rinkos dalies pokytis per metus, % 0,224 C1a Konkurencingumo efektas, % 0,297 C1b,c Geografinis struktūrinis efektas, % -0,005 C1d Adaptavimosi efektas, % -0,069 C1 Santykinis pasaulinės rinkos dalies pokytis per metus, % 0,009 C1a Konkurencingumo efektas, % -0,014 C1b,c Geografinis struktūrinis efektas, % 0,025 C1d Adaptavimosi efektas, % -0,002 C1 Santykinis pasaulinės rinkos dalies pokytis per metus, % 0,010 C1a Konkurencingumo efektas, % 0,006 C1b,c Geografinis struktūrinis efektas, % 0,002 C1d Adaptavimosi efektas, % 0,002 C1 Santykinis pasaulinės rinkos dalies pokytis per metus, % 0,067 C1a Konkurencingumo efektas, % 0,052 C1b,c Geografinis struktūrinis efektas, % 0,007 C1d Adaptavimosi efektas, % 0,008 C1 Santykinis pasaulinės rinkos dalies pokytis per metus, % -0,031 C1a Konkurencingumo efektas, % -0,030 C1b,c Geografinis struktūrinis efektas, % -0,004 C1d Adaptavimosi efektas, % 0,003 C1 Santykinis pasaulinės rinkos dalies pokytis per metus, % 0,038 C1a Konkurencingumo efektas, % 0,014 C1b,c Geografinis struktūrinis efektas, % 0,021 C1d Adaptavimosi efektas, % 0,002 C1 Santykinis pasaulinės rinkos dalies pokytis per metus, % 0,008 C1a Konkurencingumo efektas, % 0,002 C1b,c Geografinis struktūrinis efektas, % 0,005 C1d Adaptavimosi efektas, % 0,001 Visų analizuojamų pieno produktų (KN , 2105) pasaulinės rinkos dalies pokytį m. teigiamai įtakojęs geografinis struktūrinis veiksnys atskleidžia importuojančių šalių rinkų dinamikos įtaką Lietuvos pasaulinės rinkos dalies pokyčiui, analizuojamu laikotarpiu ( m.) šis efektas padidėjo 0,052 proc. Koncentruoto pieno ir grietinėlės (KN 0402) bei sūrio ir varškės (KN 0406) produktų eksportas labiausiai nulėmė geografinio struktūrinio efekto teigiamą poveikį (žr. 2 lentelę). Pagal adaptavimosi efektą Lietuvos pieno produktų (KN ir 2105) pozicijos pieno produktų tarptautinėje prekyboje sumenko, t.y. nukrito į žemesnes pozicijas (-0,055 proc.) (žr. 2 lentelę). Bendrą neigiamą poveikį sąlygojo nesugebėjimas prisitaikyti nekoncentruoto pieno ir grietinėlės (KN 0401) eksporte prie pasaulinės rinkos paklausos pokyčių tendencijų (žr. 2 lentelę). Santykinį nekoncentruoto pieno ir grietinėlės (KN 0401) pasaulinės rinkos dalies pokytį įtakojo teigiamas konkurencingumo efektas (0,297 proc.), vadinasi Lietuva įgijo didesnę rinkos dalį m., nors pozicija tarptautinėje prekyboje šiais produktais sumenko (tai parodo neigiamas adaptavimosi efektas -0,069 proc. Santykinis koncentruoto pieno ir grietinėlės (KN 0402) produktų pasaulinį rinkos dalies pokytis m. determinuotas teigiamo geografinio struktūrinio efekto (0,025 proc.) (geografinės ir produkto specializacijų), nors

94 94 rinkos dalį prarado dėl dėl importo struktūros pasikeitimo partnerėse - importuojančiose šalyse (-0,014 proc.) (žr. 2 lentelę). Analizuojamu laikotarpiu santykinius pasukų, rūgpienio ir grietinės, jogurto, kefyro (KN 0403), išrūgų ir produktų iš natūralaus pieno (KN 0404), sūrių ir varškės (KN 0406) bei grietininių ir kitų valgomųjų ledų (KN 2105) pasaulinės rinkos dalies pokyčius nulėmė visi teigiami konkurencingumo, geografinio struktūrinio bei adaptavimosi efektai (žr. 2 lentelę). Lietuvos tarptautinę prekybą pasukų, rūgpienio ir grietinės, jogurto, kefyro (KN 0403), išrūgų ir produktų iš natūralaus pieno (KN 0404) produktais įtakojo rinkos dalies įgijimas, o sūrių ir varškės (KN 0406), grietininių ir kitų valgomųjų ledų (KN 2105) geografinė ir produkto specializacija, todėl galima daryti išvadą, kad Lietuva nuo analizuojamo laikotarpio pradžios specializavosi šių produktų gamyboje. Adaptavimosi efektas sviesto ir kitų pieno riebalų, aliejų (KN 0405) pasaulinės rinkos dalies pokyčio veiksnių dekompozicijoje parodo Lietuvos gebėjimą savo eksportą taikyti prie pasaulinės rinkos paklausos pokyčių, nors ir prarado turėtą rinkos dalį tarptautinėje prekyboje (žr. 2 lentelę). 3 lentelėje analizuojami metiniai (t-1) Lietuvos pieno produktų (KN ir 2105) eksporto santykiniai rinkos dalies pokyčiai, atskleidžiantys teigiamas arba neigiamas Lietuvos tarptautinės prekybos plėtojimosi tendencijas analizuojamu laikotarpiu. Mažesnė 2010 m. pieno produktų (KN ir 2105) pasaulinės rinkos dalies santykinio pokyčio indekso reikšmė nei 2009 m. rodo, kad Lietuvos eksportuotojų pozicijos tarptautinėje prekyboje m. susilpnėjo nuo ankstesnių metų ( m.). Pagal dvi tarptautinės prekybos rezultatyvumo pokyčio m. ir m. dimensijas - konkurencingumo ir adaptavimosi efektą Lietuvos pieno produktų (KN ir 2105) pozicijos pieno produktų tarptautinėje prekyboje sumenko, t.y. nukrito į žemesnes pozicijas. Taigi, Lietuvos eksportuotojų pozicijos tarptautinėje prekyboje susilpnėjo, o tam didžiausios įtakos turėjo konkurencingumo efekto reikšmės pasiketimas iš teigiamos 2009 m. (0,059 proc.) į neigiamą 2010 m. (-0,077 proc.). Remiantis 3 lentelės duomenimis teigiamą nekoncentruoto pieno ir grietinėlės (KN 0401) metinį m. santykinį pasaulinės rinkos dalies pokytį įtakojo didesnis rinkos dalies užėmimas m. pasaulinės rinkos dalies santykinių koncentruoto pieno ir grietinėlės (KN 0402), išrūgų ir produktų iš natūralaus pieno (KN 0404), sūrių ir varškės (KN 0406) pokyčių indeksų didesnės reikšmės nei 2009 m. rodo, kad Lietuvos eksportuotojų pozicijos tarptautinėje prekyboje m. sustiprėjo nuo m. Koncentruoto pieno ir grietinėlės (KN 0402) santykinio pasaulinio rinkos dalies pokyčio augimo tendencijos buvo determinuotos padidėjusio konkurencingumo efekto, išrūgų ir produktų iš natūralaus pieno (KN 0404) geografinio struktūrinio (produkto bei geografinės specializacijos), sūrių ir varškės (KN 0406) adaptavimosi efekto. 3 lentelė. Metiniai Lietuvos pieno produktų (KN ir 2105) eksporto santykiniai rinkos dalies pokyčiai ir juos lemiantys veiksniai metais, procentais (sudaryta autorės pagal Tarptautinės prekybos centro paskelbtus pasaulinės prekybos statistikos duomenis) Metai Santykiniai rinkos dalies pokyčiai, % 0401 Pienas ir grietinėlė, nekoncentruoti arba nesaldyti -0,002 x x 0,032 0,044 0,068-0,066 0,031 0, Pienas ir grietinėlė, koncentruoti arba saldyti -0,058 0,077-0,080-0,003-0,008 0,040 0,003-0,002 0, Pasukos, rūgpienis ir grietinė, jogurtas, kefyras 0,008 0,006 0,002-0,010 0,002 0,002-0,002 0,002-0, Išrūgos ir produktai iš natūralaus pieno -0,008 0,063-0,016 0,006-0,010 0,006 0,100 0,003-0, Sviestas ir kiti pieno riebalai ir aliejai 0,000 0,004-0,015 0,005 0,012-0,017-0,009-0,002-0, Sūriai ir varškė 0,045 0,081-0,052-0,015 0,021-0,015 0,028 0,009-0, Grietininiai ir kiti valgomieji ledai 0,010 0,010-0,018 0,002 0,000 0,001-0,001 0,003 0,002 Konkurencingumo efektas, % 0401 Pienas ir grietinėlė, nekoncentruoti arba nesaldyti 0,003 x x 0,028 0,048 0,069-0,079 0,028 0,048

95 Pienas ir grietinėlė, koncentruoti arba saldyti -0,072 0,025-0,041 0,000-0,012 0,051 0,011-0,005 0, Pasukos, rūgpienis ir grietinė, jogurtas, kefyras 0,005-0,001 0,013-0,010 0,002 0,002-0,001 0,003-0, Išrūgos ir produktai iš natūralaus pieno -0,010 0,032 0,020 0,003-0,009-0,004 0,102 0,026-0, Sviestas ir kiti pieno riebalai ir aliejai -0,007-0,010 0,001 0,007 0,013-0,015-0,005-0,002-0, Sūriai ir varškė 0,019-0,011 0,057-0,011 0,021-0,022 0,029 0,007-0, Grietininiai ir kiti valgomieji ledai 0,005-0,002-0,010 0,002 0,001 0,000-0,002 0,001 0,002 Geografinis struktūrinis efektas, % 0401 Pienas ir grietinėlė, nekoncentruoti arba nesaldyti -0,004 x x 0,003-0,003 0,000 0,018 0,003-0, Pienas ir grietinėlė, koncentruoti arba saldyti 0,026 0,040-0,052-0,003 0,004-0,006-0,007 0,004 0, Pasukos, rūgpienis ir grietinė, jogurtas, kefyras 0,001 0,007-0,007 0,001 0,000 0,000 0,000-0,001 0, Išrūgos ir produktai iš natūralaus pieno 0,003 0,015-0,030 0,003-0,001 0,010-0,001-0,020 0, Sviestas ir kiti pieno riebalai ir aliejai 0,008 0,019-0,016-0,002-0,001-0,002-0,004 0,001 0, Sūriai ir varškė 0,023 0,098-0,090-0,005 0,000 0,009-0,001 0,002-0, Grietininiai ir kiti valgomieji ledai 0,003 0,013-0,011 0,000-0,001 0,001 0,000 0,001 0,000 Adaptavimosi efektas, % 0401 Pienas ir grietinėlė, nekoncentruoti arba nesaldyti -0,001 x x 0,001-0,001 0,000-0,006 0,000-0, Pienas ir grietinėlė, koncentruoti arba saldyti -0,013 0,011 0,013 0,000-0,001-0,004-0,001 0,000 0, Pasukos, rūgpienis ir grietinė, jogurtas, kefyras 0,001 0,000-0,005 0,000 0,000 0,000 0,000 0,000 0, Išrūgos ir produktai iš natūralaus pieno -0,001 0,015-0,006 0,000 0,000 0,000-0,002-0,003-0, Sviestas ir kiti pieno riebalai ir aliejai -0,001-0,005 0,000 0,000 0,000 0,001 0,001 0,000-0, Sūriai ir varškė 0,003-0,006-0,018 0,000 0,000-0,001 0,000 0,000 0, Grietininiai ir kiti valgomieji ledai 0,001-0,001 0,003 0,000 0,000 0,000 0,000 0,000 0,000 Apibendrinant tarptautinės prekybos rinkos dalies pokyčių analizės rezultatus, galima teigti, kad m., Lietuvos pieno produktų (KN , 2105) pozicija tarptautinėje prekyboje sustiprėjo dėl padidėjusio konkurencingumo. Bendras geografinis struktūrinis efektas analizuojamą laikotarpį m. buvo teigiamas, vadinasi Lietuva pieno produktų (KN , 2105) prekyboje yra užsiėmusi gerą vietą dinamiškose pasaulio importo rinkose nuo 2001 metų (0,052 proc.). Galiausiai, adaptavimosi efektas pasaulinės rinkos dalies pokyčio veiksnių dekompozicijoje parodė Lietuvos gebėjimą pieno produktų (KN , 2105) eksportą taikyti prie pasaulinės rinkos paklausos pokyčių, kuris sumenko tiriamuoju laikotarpiu. Išvados 1. Remiantis tarptautinės rinkos dalies pokyčių analizės rezultatais galima daryti išvadas apie šalies produktų tarptautinėje prekyboje padėtį. 2. Šalies pasaulinės rinkos dalies pokytis gali būti analizuojamas ir išreikštas: konkurencingumo efekto, geografinio struktūrinio efekto ir prisitaikymo efekto.

96 96 3. Analizuojamu metų laikotarpiu pastebimas teigiamas Lietuvos pieno produktų (KN , 2105) pasaulinės rinkos dalies pokytis, atskleidžiantis teigiamas šių produktų tarptautinės prekybos plėtojimosi tendencijas per pastarąjį dešimtmetį. 4. Didžiausią įtaką Lietuvos pasaulinės rinkos dalies augimo pieno produktų (KN ir 2105) rinkoje augimui padarė konkurencingumo efektas, t. y. dėl spartesnio rinkos dalies importuojančiose šalyse augimo m. 5. Bendras geografinis struktūrinis efektas analizuojamą laikotarpį m. buvo teigiamas, vadinasi Lietuva pieno produktų (KN , 2105) prekyboje yra užsiėmusi gerą vietą dinamiškose pasaulio importo rinkose. 6. Pagal adaptavimosi efektą Lietuvos pieno produktų (KN ir 2105) pozicijos pieno produktų tarptautinėje prekyboje sumenko. Literatūros sąrašas 1. BLIGNAUT, C A Comparison in transito: To adapt, apply and evaluate the ITC's TPI for analysing export industries' export strategies: The case of fresh grapes and oranges. Pretorijos universitetas. 2. ECONOMICS (INTERNATIONAL) DIVISION Development of competitiveness indicators for the food chain industry. 3. FINICELLI, A., SBRACIA, M., ZAGHINI, A A Disaggregated Analysis of the Export Performance of Some Industrial and Emerging Countries. 4. FONTAGNE, L., MIMOUNI, M Openness, Trade Performance and Economic Development. 5. FORTIS, M Competitiveness and export performance of Italy. 6. JUCEVIČIUS, R., VITUNSKIENĖ, V., ŠAJEVA, S Lietuvos maisto produktų gamybos pramonės konkurencingumo studija. 7. LOHRMANN, A. M On Turkey's Export Performance: A Decomposed Constant Market. Shares analysis. 8. MUTSUNE, T The state of U.S. international competitiveness: a study of the impact of trade performance indicators. 9. The Trade Performance Index Background paper ITC Document prepared by ITC Market Analysis Section Final Draft, April. 10. The Trade Performance Index International Trade Centre Technical Notes. Geneva. 11. TRADE COMPETITIVENESS MAP Trade performance index. ITC. 12. Tarptautinės prekybos centras (ITC). Pasaulinės prekybos statistikos duomenys [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. sausio 15 d.]. Prieiga per internetą: < Summary Decomposition of Relative Changes in World Market Share of the Lithuanian Dairy Products Economic development of countries in international trade plays an increasingly important role. Growing international trade contributes to the growth and prosperity,it affects people's daily use. Increased trade also allows users to choose from a wider range of products, and competition between the foreign and the local manufacturers reduce prices and increase quality. In today's economy, Lithuanian food export issues are relevant, since Lithuania joined the European Union internal and external market conditions are changing, including the state's foreign policy. A large part of Lithuania's foreign trade in agricultural and food trade is dairy products.balance remains positive thanks to these export trade in animal products. Changes in trade show progressive trends of the economy, the structure of the Lithuanian economy are approaching the proportions typical for developed countries. Therefore it is important to know how to change part of the Lithuanian dairy products on international markets, and which effects are the most influenced ones by the position of Lithuania in international markets. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vlada Vitunskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

97 97 KAIMO PLĖTROS ADMINISTRAVIMAS

98 98 ORGANIZACIJOS KULTŪROS FORMAVIMĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI IR JŲ VERTINIMAS Marta Andrejaitytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Norėdama sėkmingai konkuruoti atitinkamoje rinkoje ir gerinti savo veiklos rodiklius, organizacija privalo daug dėmesio, laiko ir pastangų skirti tiriant ir analizuojant savo organizacinę kultūrą. Daugelis organizacijų išlieka specifinės kultūros dėka. Organizacijos nariai ateidami į ją atsineša savo asmeninę patirtį, įsitikinimus ir vertybes, todėl toks darbuotojas turi siekti prisitaikyti prie jau egzistuojančios kultūros. Stipri organizacinė kultūra yra kelias į sėkmingą veiklą. Viena iš svarbiausių bendrų vertybių ir įsitikinimų suteikti organizacijos nariams susitapatinimo jausmą, kuris išugdo įsipareigojimą organizacijai. Tai pagerina organizacijos stabilumą, kuris gali formuoti elgesį, motyvuojant darbuotojus elgtis tinkamai. Suformavus stiprią organizacijos kultūrą, sutelkiami žmonės bendram tikslui, nes darbuotojai tapatina save su organizacija. Organizacijos kultūra yra formuojama remiantis vidiniais ir išoriniais veiksniais, tačiau ne visose organizacijose tam yra skiriamas pakankamas dėmesys. Organizacijos kultūros vertinimas yra aktualus tuo, kad padeda siekti didesnio veiklos efektyvumo. Organizacine kultūra domėjosi Kreitner ir Kinicki (1995), Jucevičienė (1996), Hagberg, Zheifetz (1998), Barvydienė ir Kasiulis (2001), Šimanskienė (2002, 2008), Zakarevičius (2003, 2004) ir kiti. Organzacinės kultūros formavimą lemiančius veiksnius plačiau analizavo Zakarevičius (2004) ir Šimanskienė (2002, 2008). Nors teoriškai organizacijos kultūros formavimas yra analizuojamas, tačiau vis dar trūksta praktinės patirties formuojant organizacijos kultūrą. Atlikus tyrimą Kaišiadorių, Panevėžio ir Trakų kredito unijose ir nustačius organizacijos kultūrą formuojančius veiksnius, jais remiantis galima pagerinti veiklos rezultatus šiose organizacijose. Tyrimo tikslas nustatyti organizacijos kultūros formavimą lemiančius veiksnius bei juos įvertinti. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: 1. Išnagrineti organizacijos kultūros teorinius ypatumus; 2. Išskirti organizacijos kultūros formavimo vidinius ir išorinius veiksnius. 3. Nustatyti Kaišiadorių, Panevėžio ir Trakų kredito unijų kultūrą formuojančius veiksnius. Tyrimo objektas organizacinę kultūrą formuojantys veiksniai. Metodai: straipsnis parengtas sisteminės mokslinės literatūros analizės, bendrosios ir loginės analizės, sintezės, analogijos, monografiniu, kompleksinio apibendrinimo ir lyginimo metodais. Tyrimo rezultatams gauti pasitelktas anketinės apklausos metodas, apskaičiuotas rezultatų patikimumas (p<0,05). Straipsniu siekiama atskleisti, jog ne visi veiksniai formuojantys kultūra yra puoselėjami organizacijoje. Organizacinės kultūros teorinė samprata Mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai organizacinės kultūros apibrėžimų. Šimanskienė (2008) teigia, kad organizacinė kultūra gali inspiruoti darbuotojus būti produktyviais ir tai yra geriausia motyvacija. Tačiau problema ta, kad yra sunku sukurti tinkamą organizacinę kultūrą, nes ją reikia ne tik sukurti, bet ir pastoviai reaguoti į pokyčius, vykstančius organizacijoje bei jos aplinkoje. Pasak Lukasovos (2004), organizacinė kultūra yra reiškinys turintis didelę įtaką įmonių ilgalaikei sėkmei, todėl tyrinėtojai pastaruoju metu stengiasi paaiškinti organizacinės kultūros poveikį ir surasti efektyvias priemones, padedančias aiškinti jos turinį. Lietuviškoje literatūroje analizuojant kultūros problematiką naudojamos dvi sąvokos organizacijos kultūra ir organizacinė kultūra (Sakalas, 1998; Vanagas, Abromavičius, 1998; Šimanskienė, 2002; Barvydienė, Kasiulis, 1998 ir kt.). Gana dažnai šios sąvokos naudojamos apibūdinant tą pačią organizacijos charakteristiką jos narių nuostatų, įsitikinimų, normų ir t. t. visumą (Zakarevičius, 2004).

99 99 Anot Kodros (2009), organizacinė kultūra kuriama per socialinius procesus ir ji yra dinamiška. Reikia suprasti, kad darbuotojai kultūrą gali atsinešti ir išsinešti, tad ji yra kintantis procesas, kurį reikia kontroliuoti ir stengtis perprasti. Apibendrinti skirtingų autorių organizacinės kultūros apibrėžimai pateikiami 1 lentelėje. 1 lentelė. Skirtingų autorių organizacinės kultūros apibrėžimai (sudaryta autorės) Autoriai Schein (1992) Robbins (1993) Kinicki, Kreitner (1995) Hagberg, Zheifetz (1998) Brown (1998) Zankovskij (2002) Preikšienė (2003) El Fidha, Chokri, Tarifa, Mallek (2009) Kodra (2009) Apibrėžimas organizacinė kultūra tai nuodugnesnės prielaidos bei įsitikinimai, kurie yra bendri organizacijos nariams, veikia pasąmonėje ir paprastai bei užtikrintai apibrėžia organizacijos požiūrį į save ir į aplinką. Tai kertinis įsitikinimų modelis. organizacinė kultūra tai vadovavimo stilius, konfliktų toleravimo laipsnis, skatinimo sistemos tipai ir rizikos toleravimas. organizacinė kultūra socialiniai saitai, sujungiantys organizacijos narius į visumą. organizacinė kultūra nukreipia organizaciją ir jos veiksmus, ji informuoja, kaip tarnautojai mąsto, ką veikia ir jaučia. organizacinė kultūra vartojamos kalbos pasireiškimas, stilius ir tokių elgsenos normų kaip apeigos, ritualai, pasakojimai, mitai ir legendos visuma. organizacinė kultūra normų, taisyklių, papročių ir tradicijų visuma, kurią palaiko organizacijos vadovai ir kuri nustato darbuotojų elgesio normas. organizacinė kultūra tai esminių vertybių, vienodų įsitikinimų sistema, kuri pripažįstama visų darbuotojų, įtakoja jų elgesį, yra palaikoma organizacijos istorijų, mitų, herojų bei pasireiškia per normas, tradicijas, kalbą ir simbolius. organizacinė kultūra yra pagrindinis elementas, kuris padeda paaiškinti, organizacijos elgesį. organizacinė kultūra kuriama per socialinius procesus ir yra dinamiška. Darbuotojai kultūrą gali atsinešti ir išsinešti, tad ji yra kintantis procesas, kurį reikia kontroliuoti ir stengtis perprasti. Apibendrinant lentelėje pateiktus apibrėžimus galima teigti, kad vienareikšmiškai apibrėžti organizacijos kultūros sąvoką yra sudėtinga. Dauguma autorių teigia, kad organizacinė kultūra yra kintantis procesas, kuris yra įtakojamas organizacijos narių įsitikinimų ir vertybių. Jeigu žiūrėsime į organizacinę kultūrą kaip į visapusišką reiškinį, kuris apima pažinimo komponentus ir jų apraiškas bendroje elgsenoje, tuomet yra naudinga ieškoti tarpusavio ryšių tarp organizacinės kultūros kognityvaus turinio ir specifinių organizacijos elgsenos apraiškų, t. y. ieškoti abipusiai susijusio turinio, kurį galima identifikuoti įvairiuose organizacijos kultūros lygiuose. Nustatyti tarpusavio ryšiai turi dvigubą reikšmę: viena vertus, jie gali padėti paaiškinti kai kurias tendencijas vykstančias organizacijų elgsenoje, kita vertus, jie gali padėti numatyti organizacijos elgseną, remiantis jos kultūros kognityviais komponentais (Lukasova, 2004). Dauguma autorių pažymi, kad organizacinė kultūra susiformuoja ne iš karto. Organizacinė kultūra yra dinaminis procesas, kurį formuoja įvairūs veiksniai. Kiekvienas darbuotojas gali suteikti naujų elementų organizacinei kultūrai, o naujas vadovas suformuoti skirtingą organizacinės kultūros tipą. Zakarevičius (2004) išanalizavęs daugelio autorių publikacijas, konstatuoja, kad kultūros susidarymas yra dualistinis procesas: ji formuojasi savaime, objektyviai veikiant išoriniams ir vidiniams veiksniams, antra vertus, gali būti formuojama ir keičiama dirbtinai, organizacijos darbuotojams, ir ypač vadovams, realizuojant atitinkamas priemones. Organizacinę kultūrą įtakojantys veiksniai Šimanskienė (2008) teigia, jog tyrimais nustatyta, kad daugianacionalinės organizacijos dar labai priklauso nuo savo nacionalinės šalies ypatumų. Kalbėti, kad tose organizacijose dirbantys žmonės yra pasaulinės ekonomikos piliečiai dar negalima, tačiau jie jau peržengia nacionalinių organizacijų interesus ir tapatybę. Tai jau kitokios organizacijos, kuriose nacionalumo bruožai yra koreguojami tais, kurie būdingi tarptautinėje organizacijoje. Tai yra ne kas kita, o naujos organizacinės kultūros susiformavimas. Anot Wu (2008), Array (2007) pabrėžia, kad viena iš įmonės mikroklimato sudedamųjų dalių yra organizacinė kultūra. Įvairių šalių mokslininkai jau senai savo darbuose pripažindavo jos svarbą įmonės veiklai. Pateikti įmonės struktūrą yra santykinai paprasta, tačiau paaiškinti organizacinės kultūros esmę ir jos įtaką įmonei

100 100 yra daug sudėtingiau, nors jos svarba dėl to nesumažėja. Šiuolaikinės rinkos sąlygomis kiekvienas vadovas turi susimąstyti, kaip į savo įmonę pritraukti kompetentingų darbuotojų ir juos išlaikyti. Kadangi įmonės organizacinė kultūra yra viena ypatingų įmonės darbuotojų elgesį lemiančių savybių arba priemonių, todėl labai svarbu yra jos sukūrimas ir palaikymas įmonėje. Organizacinė kultūra kaip reiškinys nagrinėjama visapusiškai ir domina įvairių šalių mokslininkus. Jie sutaria, kad šis nagrinėjamas reiškinys yra itin svarbus bet kokio dydžio įmonėms ir jų veiklos efektyvumui. Organizacijos kultūros formavimuisi įtakos turi asmeninės vadovo vertybės. Baršauskienė ir Janulevičiūtė (1999) teigia, kad vadovų vertybės tai jų elgesiui būdingi tikslai, pareigos, interesai, jausmai ir įsitikinimai. Autorių nuomone, vadovų vertybių sistema abstraktesnė ir labiau orientuota į ateitį nei pavaldinių. Vadovams labiau rūpi organizaciniai tikslai nei pavaldiniams. Nors su šiuo teiginiu galima nesutikti, nes jis daugiau teorinis nei praktinis. Praktikoje nemaža dalis vadovų daugiau rūpinasi savo asmeniniais tikslais (garbės, valdžios, didesnio atlyginimo troškimas). Tačiau neverta abejoti, kad vadovai turi formuoti organizacijos kultūrą, pasitelkiant darbuotojų vertybių skalę, kuri gali padėti pasiekti laukiamą rezultatą. Organizacinės kultūros formavimui įtakos turi vadovo vadovavimo stilius. Kalbant apie organizacijos kultūros formavimą, svarbu išsiaiškinti, kokie veiksniai įtakoja vadovą, formuojant kultūrą. Organizacinė kultūra daro įtaką verslininko vertybėms. Dažniausiai vadovai jau turi susiformavę pozityvią vertybių skalę, todėl jų pavyzdžiu formuoti darbuotojų vertybes yra paprasčiau. Tačiau pats vienas vadovas retai kada gali pakeisti visos organizacijos narių normas bei vertybes. Vadovo veiksmai priklausys nuo jo ambicijų, gabumų ir apskritai nuo jo asmenybės: ar jam svarbu tik asmeniniai tikslai, ar organizacijos laimėjimai (Šimanskienė, 2002). Tičkutė (2008) pabrėžia, kad nemažą reikšmę turi daugelis organizacinės kultūros bruožų, daugiausiai tokių kaip gera vidinė komunikacija, integralumas ir inovacijų kultūra. Žmonės, kurie žino organizacijos veiklą bei vadovybės sprendimus, darančius įtaką jų darbui, įsipareigoja labiau ir darbą atlieka su didesnėmis pastangomis. Kalbant apie organizacinę kultūrą, žmonių motyvacija ir įsipareigojimas kyla iš tikėjimo ir pasitikėjimo, jog jie dirba sėkmingoje organizacijoje su patikimais ir gerbiamais vadovais. Tai rodo, jog bendrovė galės patenkinti darbuotojo racionalius poreikius: finansus, karjeros, tobulėjimo galimybes ir pan. Prie to prisideda inovatyvios kultūros propagavimas, kurioje darbuotojai yra skatinami bandyti naujus dalykus, tobulinti metodus, ieškoti naujų sprendimų senoms problemoms spręsti. Naujoviškumo ir lankstumo puoselėjimas organizacijose skatina darbuotojų savarankiškumą. Organizacinės kultūros pagrindas palyginti stabilūs elementai (vertybės, nuostatos, normos), jos kaita labai sudėtingas ir ilgas procesas. Jis apima beveik visas organizacijos veiklos sritis. Sėkmingas organizacijos kultūros pokytis gali pareikalauti pokyčių organizacinėje struktūroje, vadovavimo stiliuje, personalo politikoje, simboliuose ir pan. Be to, kultūros pokyčiai neįvyktų be organizacijos darbuotojų paramos ir įsikišimo. Pabrėžtina, kad vienas svarbiausių keitimo žingsnių egzistuojančios kultūros diagnostika. Šiam etapui įgyvendinti dažnai reikia daug laiko, kadangi, norint matyti visapusišką organizacijos kultūros vaizdą, įprastai naudojamas ne vienas tyrimo metodas, remiamasi ir kiekybiniais, ir kokybiniais matavimo rodikliais (Preikšienė, 2003). Zakarevičius (2004) teigia, kad organizacijos kultūros keitimas labai sudėtingas, nuoseklumo, jautrumo, kantrybės, kompromisų reikalaujantis procesas. Tai sudėtingesnis procesas už technologinių ar struktūrinių pokyčių procesus. Todėl jis gali tęstis gana ilgai (3-5 ar net 10 metų), tad jam vykstant iškyla nemažai problemų. Dažniausiai pasitaikančios problemos: 1. Vertybės, idealai, pažiūros, įsitikinimai tai ne baldai ar drabužiai, kurių neatitikimą naujoms funkcijoms ar madai galima pastebėti, nustatyti, fiksuoti akivaizdžiai. Priežastys išpažinti kitas vertybes ir idealus, keisti pažiūras ir įsitikinimus turi būti labai svarbios ir labai motyvuotai išaiškintos. Kitu atveju pasipriešinimas pakeitimams gali būti ypač stiprus. 2. Elgesio, moralės, teisės normos įtvirtina darbuotojų tarpusavio santykius. Keičiant šias normas, savaime keisis ir organizacijos narių santykiai. Santykių kaita sąlygoja psichologinio klimato pokyčius. Darbuotojai gali jausti grėsmę gero mikroklimato pasikeitimui į blogesnį ir priešintis normų kaitai. 3. Siekius pakeisti įpročius, įgūdžius darbuotojai dažnai suvokia kaip pavojaus šaltinį, išbalansuojantį jų stabilios, garantuotos veiklos būseną. Keičiant įpročius, įgūdžius galbūt gali atsiskleisti darbuotojų silpnybės, kai kurių savybių stoka, todėl atsiranda pokyčių baimė ir pasipriešinimas jiems.

101 Pasipriešinimą kultūros keitimui gali sąlygoti ir išorinės aplinkos veiksniai. Tai gali būti neigiami kitų organizacijų veiksniai, kuriose kultūros keitimas buvo nelabai sėkmingas, pavyzdžiui, tyčinė konkurentų įtaka skleidžiant neigiamo pobūdžio gandus arba kokie nors kiti atvejai. 5. Kultūros keitimo nesėkmių priežastimi gali būti organizacijos vadovų neryžtingumas, nesugebėjimas įtikinti darbuotojus pokyčių nauda, neteisingai parinkti pertvarkymo būdai ir priemonės. Aleknienė, Diskienė ir Marčinskas (2006) remdamiesi organizacinės kultūros tyrimais Lietuvoje bei išnagrinėję organizacinę kultūrą teorinius aspektus, sukūrė modelį. Organizacinės kultūros pokyčių valdymo modelis numato šiuos tarpusavyje susijusius etapus: 1) organizacinės kultūros diagnozavimas; 2) organizacinės kultūros pokyčių planavimas; 3) organizacinės kultūros pokyčių įgyvendinimas; 4) organizacinės kultūros pokyčių įvertinimas. Galima teigti, kad kintant išoriniams ir vidiniams veiksniams kinta ir organizacinė kultūra. Organizacinės kultūros pokyčiai neįvyktų be organizacijos darbuotojų įsikišimo. Kultūra gali keisti organizacijos struktūrą, perimti teigiamą patyrimą iš kitų subkultūrų, nukreipti organizacijos narius veikti dėl galutinių bendrų interesų, ugdyti pasididžiavimą savo organizacija ir t. t. Šio sudėtingo proceso metu reikia akcentuoti organizacijos narių savarankiškumą, palaikyti jų iniciatyvą, skatinti sveiką rungtyniavimą tarpusavyje ir stengtis nenukrypti nuo pagrindinių organizacijos tikslų ir uždavinių. Pokyčiai organizacijos aplinkoje yra neišvengiami ir kultūros keitimo nereikia palikti savieigai, nes tai turi būti sąmoningai, tačiau labai atsakingai reguliuojamas procesas. Tinkamai organizacinę kultūrą išnagrinėti galima dirbant organizacijoje, nes tada geriau atsiskleidžia jos vertybės, simboliai, bendravimas tarp vadovų ir pavaldinių ir t. t. Remiantis Zakarevičiaus (2004) ir Šimanskienės (2002, 2004) tyrimais galima išskirti tokius išorinius ir vidinius veiksnius formuojančius organizacijos kultūrą (2 lentelė): 2 lentelė. Organizacijos kultūra formuojantys veiksniai (sudaryta autorės) Vidiniai veiksniai Strategija (vizija, misija, strateginiai tikslai) Personalas (darbuotojų kvalifikacija) Sistemų lygis (planavimas, koordinavimas, skatinimas ir pan.) Vadovavimas (stilius, sprendimai, kontrolė) Išoriniai veiksniai Politinė, socialinė ir teisinė aplinka Bendroji kultūrinė aplinka, nacionalinės kultūros ypatumai Ekonominė, konkurencinė, infrastruktūrinė aplinka Gamtinė, techninė, technologinė aplinka Apibendrinant antroje lentelėje pateiktus veiksnius, galima teigti, kad organizacijos kultūra formuojama vidiniais ir išoriniais veiksniai. Tik nuo organizacijos priklauso, kurie veiksniai bus labiau atskleidžiami ir pasitelkiami formuojant kultūrą organizacijoje. Tyrimo rezultatai Tyrimas buvo atliekamas Kaišiadorių, Panevėžio ir Trakų kredito unijose. Atliekant tyrimą apie organizacijos kultūrą, iš anksto parengtais klausimais (anketinė apklausa) buvo siekiama išsiaiškint išorinių ir vidinių veiksnių įtaką Kredito unijų kultūrai. Kredito unijose dirba 30 darbuotojų, tačiau tyrime sutiko dalyvauti 25, kurie apklausti 2011 metų spalio gruodžio mėnesiais. Sudarytos anketos buvo siunčiamos į kredito unijas ir išdalintos darbuotojams. Rezultatams pagrįsti apskaičiuotas rezultatų patikimumas, esant 5 proc. paklaidai (p<0,05). Nustatyta, kad organizacijoje skiriamas skirtingas dėmesys vidiniams ir išoriniams veiksniams (1, 2 pav.). Respondentų manymu, vertinant vidinius organizacijos kultūros veiksnius, didžiausias dėmesys skiriamas personalui. Didžiausias skirtumas nustatytas vertinant dėmesį skiriamą organizacijos strategijai (p<0,05). Respondentams atrodo, kad išoriniams veiksniams skiriamas vidutinis dėmesys (p<0,05). Didesnis dėmesys atkreipiamas į politinę, socialinę ir teisinę aplinką. Iš paveikslų matyti, kad organizacijoje didesnis dėmesys skiriamas vidiniams veiksniams, nes darbuotojai buvo labiau linkę juos vertinti didesniu dėmesiu. Nustatytas patikimas skirtumas tarp organizacijos kultūros vidinių ir išorinių veiksnių vertinimo (p<0,05). Gali būti, kad tai įtakoja ir organizacijos veiklą organizacijos, kurių veikla, pavyzdžiui, tarptautinė, didesnį dėmesį skiria išoriniams veiksniams negu vidiniams, tačiau tam reikia atlikti papildomus tyrimus.

102 102 1 pav. Organizacijos darbuotojų dėmesys skiriamas vidiniams organizacinės kultūros veiksniams 2 pav. Organizacijos darbuotojų dėmesys skiriamas išoriniams organizacinės kultūros veiksniams Remiantis gautais duomenimis, galima teigti, jog įmonės darbuotojai dažnai dirba kartu, tai padeda stiprinti ryšius tarp darbuotojų, padeda lengviau išspręsti tam tikras kilusias problemas. Kūrybiškumo skatinimas dirbant drauge tai taip pat vienas iš veiksnių, formuojančių palankią organizacijos kultūrą. Organizacijai ir darbuotojams daugiau ar mažiau svarbios tokios pat vertybės. Palankiausiai įvertintos vertybės teisingumas, pareigingumas, gerumas bei pagalbos kitiems teikimas. Išanalizavus tyrimo rezultatus paaiškėjo, jog pagrindiniai literatūroje paminėti veiksniai taip pat egzistuoja ir organizacijos strategijoje, darbuotojų kompetencijoje, veiklos politikoje, darbuotojų motyvacijoje tobulėti ir pan. Vis dėlto kiti veiksniai nėra tokie išplėtoti, juos reikėtų tobulinti ir pritaikyti taip, kad organizacinė kultūra taptų dar teigiamesnė. Išvados 1. Tinkamai suformuluota organizacinė kultūra padeda organizacijai vystyti strategiją, gerina darbuotojų tarpusavio santykius bei darbo rezultatus. 2. Išanalizavus tyrimo rezultatus paaiškėjo, jog pagrindiniai literatūroje paminėti veiksniai taip pat egzistuoja ir organizacijoje, tačiau didesnis dėmesys skiriamas vidiniams, negu išoriniams veiksniams. Taip pat nustatytas didelis ryšys tarp vidiniams ir išoriniams organizacijos kultūros veiksniams skiriamo dėmesio. 3. Kiekvienos organizacijos kultūrą reikia puoselėti atsižvelgiant į darbuotojų interesus, vidinių ir išorinių veiksnių suderinamumą. Literatūros sąrašas 1. BARŠAUSKIENĖ, V., JANULEVIČIŪTĖ, B. Žmogiškieji santykiai. Kaunas: technologija, 1999, p ISBN BROWN, A. Organisational culture. Financial Times, p

103 El FIDNA CHOKR, TARIFA, AMEL MALLEK. Revue Management et Avenir, abr 2009 Issue 21, p [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < 4. HAGBERG, R. HEIFETZ, J. Organizational Culture. Understanding and Assessment. HCG, [žiūrėta ] prieiga per internetą: < 5. KINICKI A., KREITNER R. Organizational behavior. McGraw-Hill/Irwin Boston, 2003, p KODRA, A.Z. Institutional processes of organizational culture. Kondra, Alex Z.; Hurst, Deborah C. Culture & Organization, Mar 2009, Vol. 15 Issue 1, p 39-58, 20p; DOI: / ; [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < 7. LUKASOVA, R. Organizational Culture: Relationship between Organizational Character and Behaviour. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai: p ISSN MARČINSKAS A., DISKIENĖ D., ALEKNIENĖ A. Viešojo administravimo institucijų organizacinės kultūros plėtra //Viešasis administravimas, 2006, nr. 2(10), p , ISSN PREIKŠIENĖ L. Kuo svarbi organizacijos kultūra jūsų įmonei? Ar verta ją keisti? [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < 10. ROBBINS, Stephen P. Organizacinės elgsenos pagrindai. Kaunas: Poligrafija ir informatika, p ISBN SCHEIN H.E. Organizational culture and Leadership San Francisko: Jossey Bas, [žiūrėta ] Prieiga per internetą: < 12. ŠIMANSKIENĖ, L. Organizacinės kultūros formavimas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p. ISBN ŠIMANSKIENĖ, L. Organizacinės kultūros poveikis organizacijų valdymui. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Mokslo darbai (socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas, 03S) Nr. 15 (4). p ISSN TIČKUTĖ, V. Darbdavių viltis sunkmečiu įsipareigoję darbuotojai. Cv.lt mano karjera [žiūrėta ] prieiga per interneta: < 15. WU, J. Y. A General Behavior Model and New Definitions of Organizational Cultures. Journal of Socio-Economics, Dec2008, Vol. 37 Issue 6, p , 11p; DOI: /j.socec ; (AN ) [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < 16. ZAKAREVIČIUS, P. Organizacijos kultūra kaip pokyčių priežastis ir pasekmė. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai: p ISSN Summary Factors Effecting Organization Culture and their Assessment In order to compete successfully in the respective market and to improve its performance, an organization must dedicate considerable attention, time and effort to researching and analyzing its organizational culture. Most of organizations survive as a result of their specific culture. By forming a strong organizational culture, people become united for a common goal, as personnel are identifying themselves with their organization. Organization culture is formed on the grounds of internal and external factors, however not all organizations are paying enough attention to them. Organization culture assessment is relevant because it helps to aim for better work efficiency. Although organization culture formation is analyzed theoretically, practical experience in formation of organization culture is still lacking. After performing a research in Kaisiadorys, Panevezys and Trakai credit unions and identifying factors forming the culture of organizations, they could be used for improving the working results in such organisations. After analysing the results of the research, it became evident that the main factors referred to in literature exist in the investigated organizations, but more attention is given to internal and not external factors. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Asta Raupelienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

104 104 DARNAUS VYSTYMO VERTINIMAS SENIŪNIJOS LYGMENYJE Agnė Beleišytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Visuomenės vystymasis iki XX a. vidurio rėmėsi nuostata, kad auganti ekonomika ir didėjanti gamyba yra pagrindinė vertybė ir visuomenės gerovės pagrindas. Spartus ekonomikos augimas sąlygojo vis intensyvesnį gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos teršimą, kuris septintajame XX a. dešimtmetyje pasiekė tokį lygį, kad iškilo akivaizdi ekologinės krizės grėsmė. Būtinybė keisti į susinaikinimą vedančią žmonijos vystymosi trajektoriją atvedė prie darnaus vystymosi koncepcijos, kuri siekia subalansuoti ekologinius, ekonominius ir socialinius žmonijos interesus. Darnaus vystymo (angl.k. sutainable development) sąvoka politiniuose dokumentuose aptariama nuo 1987 m. Kalbininkams Lietuvoje nemaža rūpesčių sukėlė angl.k. sąvokos sustainable development vertimas į lietuvių kalbą. Pradžioje oficialiuose dokumentuose buvo įprasta subalansuotoji plėtra m. pasiūlyta naudoti darnaus vystymo(si) sąvoką. Tačiau iki šiol įvairiuose tekstuose galima rasti ir kitų darnaus vystymosi atitikmenų: darni, tvari, tolydi plėtra (vystymasis). Sąvokos daugiareikšmiškumas, vieningos apibrėžties nebuvimas klaidina visuomenę ir neleidžia tinkamai suvokti ir vertinti darnaus vystymo procesų, darančių realią, nors dar akivaizdžiai per silpną, įtaką vietovių vystymui. Tyrimo tikslas sukurti darnaus vystymo vertinimo modelį kaimiškųjų vietovių vystymui. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: - apibrėžti darnaus vystymo sąvoką; - nustatyti ir įvertinti sudedamąsias darnaus vystymo dalis; - sukuti darnaus vystymo vertinimo modelį, pritaikomą Seniūnijų lygmenyje. Tyrimo objektas darnaus vystymo dimensijų ir jų sudėtinių dalių raiškos. Tyrimo laikotarpis metai. Metodai - sisteminė, lyginamoji ir loginė analizė, indukcijos, dedukcijos, apibendrinimo ir modeliavimo metodai. Rezultatai Darnus vystymas įvairių mokslininkų apibrėžiamas įvairiai daugiamačių principų visuma, kuria siekiama valdyti pokyčius. Darnaus vystymo koncepcija skatina integruoti socialinius, aplinkosauginius ir ekonominius tikslus įvairaus dydžio geografinėse teritorijose, ir užtikrinti bendrosios sistemos reikalavimus ekologinį ir kultūrinį vientisumą, ekonominį stabilumą ir efektyvumą, socialinį teisingumą (Hediger, Theler, 1998), plėtra, tenkinanti žmonijos reikmes dabar, neapribojant galimybių ateities kartoms tenkinti savąsias (G.H.Brundlan, 1987). Darnaus vystymo koncepcija taip pat apibrėžiama ir nusakoma daugelyje nacionalinių ir tarptautinių dokumentų bei susitarimų ES Darbotvarkė 21, Johanesburgo Įgyvendinimo planas, Europos Sąjungos darnaus vystymosi strategija, Nacionalinė darnaus vystymosi strategija ir kt., tačiau interpretuojant minėtų dokumentų darnaus vystymo sąvoką ir bandant įgyvendinti darnaus vystymo principus tam tikrose teritorijose per nacionalines ar tarptautines programas pasiekiamas tik fragmentinis rezultatas. Pavyzdžiui vykdant politiką Lietuvoje pagal Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją ir kitose šalyse pagal jose galiojančius teisės aktus, susiduriama su politinių sprendimų įgyvendinimo sunkumais, kadangi visi, net ir mažų valstybių teritoriniai vienetai yra unikalūs (Bruckmier, Tovey, 2009). Kiekvienoje valstybėje darnus vystymas turi būti įtvirtinamas vietos lygmeniu, kuris gali užtikrinti visa apimantį koncepcijos įgyvendinimą. Taigi siekiant darnaus valstybės vystymo, kaimiškosios vietovės ir žemiausios politinės grandys seniūnijos turi būti įtrauktos į koncepcijos įgyvendinimą bei suvokti darnaus vystymo svarbą (Haraldson, 2008). Darniu vystymu siekiama pokyčių valdymo. Darnaus vystymo koncepcija skatina integruoti socialinius, aplinkosauginius ir ekonominius tikslus įvairaus dydžio geografinėse teritorijose, ir užtikrinti bendrosios sistemos reikalavimus ekologinį ir kultūrinį vientisumą, ekonominį stabilumą ir efektyvumą, socialinį teisingumą. Taip pat

105 105 darnaus vystymo principuose pabrėžiama, kad tam tikras kiekis ekonominio, ekologinio ir socialinio kapitalo turi būti išsaugota ateinančioms kartoms (Hediger, Theler, 1998). Vis dėlto, politiniuose dokumentuose, nacionalinės reikšmės apibrėžtyse darnaus vystymo sąvoka yra per daug abstrakti ir nekonkreti, kad ją būtų galima tinkamai suvokti ir taikyti žemiausiame valdymo lygmenyje seniūnijoje. Dokumentuose ir daugelyje mokslo straipsnių nurodyti darnaus vystymo principai nesunkiai pritaikomi nacionaliniame lygmenyje, nes dauguma jų numato politines darnaus vystymo siekiamybes ir priemones, o šiame darbe bus siekiama jas pritaikyti vietos lygmeniui. Šiame straipsnyje vartojama darnaus vystymo (angl. sustainable development) sąvoka apibrėžiama kaip suplanuoti ir sąmoningi veiksmai, kuriais siekiama kompromiso tarp kokybiškai ir kiekybiškai išreikštų aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, leidžiančių siekti visuotinės gerovės sau ir ateinančioms kartoms. Tuo tarpu darnus vystymasis (angl. self sustainable development) suvokiamas kaip nenutrūkstamas, savaiminis, nevaldomas procesas, kurio rezultate apčiuopiami darnaus vystymo principai ir jų raiška. Darni plėtra šiame darbe siejama su teritoriniais ir kiekybiškai išreikštais socialiniais, ekonominiais ir aplinkosauginiais pokyčių rezultatais, atspindinčiais darnumo koncepciją. Kuomet mes kalbame apie kaimiškosios teritorijos gyventojų gerovę ir jos darnaus vystymo tendencijas, dėmesys turėtų būti telkiamas į socialinius aspektus, vietos verslo veiklą ir plėtrą bei aplinkos apsaugą, kuriuos sąlygoja vietos savivaldos politika. Visoms trims dimensijoms turi būti skiriamas reikiamas Centrinės vyriausybės ir Vietos valdžios organų dėmesys, o dimensijų gerinimas turi vykti subalansuotaii, nes jos, remiantis darnaus vystymo koncepcija, yra vienodai svarbios ir viena kitą papildančios (žr. 1 pav.) (Preconditions for Sustainable Development of Rural Areas, 2002). Tokioje kaimiškojoje vietovėje kaip seniūnijoje darnaus vystymo sudėtinės dalys gali visiškai skirtis nuo šalies mastu suvokiamų socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių aspektų: nacionaliniu lygmeniu gali būti vertinamas BVP tenkantis vienam gyventojui, nedarbo lygis, bendras į atmosferą išmetamų teršalų kiekis, nusikalstamumo lygis ir kt. Tačiau tokios dedamosios darnaus vystymo dimensijų dalys kaimiškosios vietovės darnumo neparodo. Seniūnijų lygmenyje ypač svarbu išsaugoti vietovės identitetą į minėtas dimensijas įtraukti ketvirtąją kultūrinę dimensiją, arba ją integruoti į socialinius veiksnius, juos suprantant kaip socialinius kultūrinius. 1 lentelė. Reikšminių darnaus vystymo žodžių pasikartojimas dokumentuose (sudaryta autorės) 1 pav. Darnaus vystymo dimensijų priklausomybės scema (Preconditions for Sustainable..., 2002) Pasikartojimo dažnumas Dimensija Reikšminis žodis Dokumentuose, kartais 2 Socialinė higienos sąlygos namų ūkiuose; lygybė, žodžio laisvė ir pripažinimas; vietovės identiteto stiprinimas. Vietos verslo nuosavas verslas; nuosavas žemės sklypas; naujų technologijų taikymas; verslas, veikla ir plėtra pagrįstas vietos ištekliais ir identitetu; socialinė atsakomybė. Aplinkosauginė atsinaujinančių energijos išteklių vartojimas. 3 Socialinė kultūrinė veikla; NVO vaidmuo. Vietos verslo darbo vietų kūrimas; ekonominis augimas. veikla ir plėtra Aplinkosauginė tradicinio žemės ūkio atkūrimas / ekologinis ūkininkavimas; saugus maistas; miškų išsaugojimas; faunos ir floros išsaugojimas. 4 Socialinė vaikų ir jaunimo užimtumas; informacijos prieinamumas. Vietos verslo žinių ekonomikos kūrimas.

106 106 veikla ir plėtra Aplinkosauginė atmosferos saugojimas; gėlo vandens išteklių išsaugojimas. 5 Socialinė ugdymo įstaigų prieinamumas; sveikatos priežiūros įstaigų prieinamumas; žinių visuomenės kūrimas. Aplinkosauginė išteklių tausojimas; aplinkai draugiškos technologijos; aplinkai draugiškas transportas; atliekų tvarkymas. 6 Socialinė skurdo mažinimas; moksliniai tyrimai ir jų pritaikymas. 7 Aplinkosauginė vartojimo mažinimas. Darni kaimiškosios vietovės plėtra Socialiniai aspektai Vietos verslo veikla ir plėtra Aplinkos apsauga Kultūrinė veikla Nuosavas verslas Vartojimo mažinimas Ugdymo įstaigos Sveikatos priežiūros įstaigos Socialinių išmokų sistema Skurdo mažinimas NVO vaidmuo Higienos sąlygos namų ūkiuose Vaikų ir jaunimo užimtumas Moksliniai tyrimai ir pritaikymas Informacijos prieinamumas Lygybė, žodžio laisvė ir pripažinimas Žinių visuomenė Nuosavas žemės sklypas Ekonominis augimas Darbo vietų kūrimas Socialinė atsakomybė Verslas, pagrįstas vietos ištekliais identitetu Naujų technologijų taikymas Žinių ekonomikos kūrimas... Išteklių tausojimas Aplinkai draugiškos technologijos Tradicinio žemės ūkio atkūrimas / ekologinis ūkininkavimas Aplinkai draugiškas transportas Saugus maistas Atmosferos saugojimas Atliekų tvarkymas Gėlo vandens išteklių išsaugojimas Miškų išsaugojimas Faunos ir floros išsaugojimas Atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimas Identitetas Vietos savivalda 2 pav. Darnaus vystymo koncepcijos kaimiškojoje vietovėje pagrindinės dedamosios dalys (sudaryta autorės pagal Preconditions for Sustainable Development of Rural Areas, 2002)

107 107 Siekiant išskirti kaimiškosios vietovės darnaus vystymo dimensijų dedamąsias dalis, jas įvertini bei sukurti Seniūnijos darnaus vystymo vertinimo modelį, panaudotas kiekybinis analizės, apibendrinimo ir modeliavimo metodai. Iš Lietuvoje galiojančių su darniu vystymu susijusių tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų parinkti keturi pagrindiniai dokumentai (toliau Dokumentai) (Darbotvarkė 21, Johanesburgo Įgyvendinimo planas, Europos Sąjungos darnaus vystymosi strategija, Nacionalinė darnaus vystymosi strategija) bei keturi skirtingų autorių, autorės nuomone, reikšmingiausi moksliniai straipsniai (toliau Dokumentai), iš kurių viename kaimiškosios vietovės darnaus vystymo koncepcija aptariama bendrai (Preconditions for Sustainable Development of Rural Areas, 2002), o likusiuose trijuose moksliniuose straipsniuose aptariamos atskiros darnaus vystymo dimensijos (moksliniai straipsniai - Čiegis (2009), Merkys, Brazienė (2008), Šileika, Žičkienė (2001)). Tyrimo metu iš anksčiau minėtų Dokumentų buvo renkami reikšminiai žodžiai, kurių pasikartojimas atskiruose Dokumentuose fiksuojamas kiekybiniais metodais. Atrinkti reikšminiai žodžiai, pasikartojantys bent dviejuose Dokumentuose ir parodantys kaimiškosios vietovės darnumą, ir kurie autorės išskirti kaip darnaus vystymo dimensijų dedamosios dalys (žr. 2 pav.). Pagal pasikartojimo atskiruose dokumentuose dažnumą (žr. 1 lentelė) tyrimo metu darnaus vystymo dimensijų dedamosioms dalims išskirti koeficientai. Anot R. Čiegio (2009) socialinė, ekonominė ir aplinkosauginė dimensijos yra lygiaverčiai komponentai, tad jų reikšmingumas turėtų būti vertinamas vienodai. Darnus kaimiškosios teritorijos vystymas vertinamas šimtabalėje vertinimo sistemoje, tad kiekvienos dimensijos vertinimui skiriami 33,33 balo. Pagal 2 paveikslą socialinei dimensijai priskiriamos 12 dedamųjų dalių, vietos verslo veiklai ir plėtrai 8, aplinkosauginei dimensijai 12 pagrindinių dedamųjų dalių. Pagal pasikartojimų Dokumentuose dažnumą, kiekvienai socialinės, vietos verslo veiklos ir plėtros ir aplinkosauginės dimensijų dedamosioms dalims matematiniais skaičiavimais išskirtas koeficientas, o kiekvienos dimensijos dedamųjų suma prilyginta 33,33 balo t.y. vienai trečiajai. Visų dimensijų maksimalių reikšmių suma sudarys 100 balų, kurie parodys, kiek balų iš 100 vietovė surinks vertinant ją darnaus vystymo aspektu. Taip, pagal minėtą metodą, tyrimo metu autorės sukurtas darnaus vystymo vertinimo modelis. Dedamųjų dalių vertinimas turi būti atliktas dešimtbalėje vertinimo sistemoje, išvadant vertinimo vidurkį iš vietos gyvenojų vertinimų, arba vietos valdžios vertinimų, arba vietos gyventojų ir vietos valdžios vertinimų, arba atliekant ekspertinį kaimiškosios vietovės vertinimą. Socialinė dimensija vertinama pagal formulę: (1) čia X socialinė dimensija, a - kultūrinė veikla, b - ugdymo įstaigų prieinamumas, c - sveikatos priežiūros įstaigų prieinamumas, d - skurdo mažinimas, e - NVO vaidmuo, f - higienos sąlygos namų ūkiuose, g - vaikų ir jaunimo užimtumas, h - moksliniai tyrimai ir jų pritaikymas, i - informacijos prieinamumas, j - lygybė, žodžio laisvė ir pripažinimas, k - žinių visuomenės kūrimas, l - vietovės identiteto stiprinimas. Vietos verslo veiklos ir plėtros dimensija vertinama pagal formulę: (2) čia Y vietos verslo veiklos ir plėtros dimensija, m - nuosavas verslas, n - nuosavas žemės sklypas, o -ekonominis augimas, p - darbo vietų kūrimas, q - naujų technologijų taikymas, r - verslas, pagrįstas vietos ištekliais ir identitetu, s - naujų technologijų taikymas, t - žinių ekonomikos kūrimas. Aplinkosauginė dimensija vertinama pagal formulę: (3) čia Z aplinkosauginė dimensija, u - vartojimo mažinimas, v - išteklių tausojimas, w - aplinkai draugiškos technologijos, x - tradicinio žemės ūkio atkūrimas / ekologinis ūkininkavimas, y - aplinkai draugiškas transportas, a -

108 108 saugus maistas, b - atmosferos saugojimas, c - atliekų tvarkymas, d - gėlo vandens išteklių išsaugojimas, e - miškų išsaugojimas, f - faunos ir floros išsaugojimas, g - atsinaujinančių energijos išteklių vartojimas. Bendras kaimiškosios vietovės darnus vystymas vertinamas sudėjus tris pirmąsias formules, kurių suma prilyginama vienetui: (4) čia X socialinės dimensijos reikšmė, Y vietos verslo veiklos ir plėtros dimensijos reikšmė, Z aplinkosauginės dimensijos reikšmė, DV darnumo vertinimo reikšmė. Kuo didesnė darnaus vystymo reikšmė apskaičiuojama, tuo kaimiškosios vietovės vystymas yra darnesnis ir artimesnis visiškai darniai vystomai, patraukliai, kuriančiai saugius produktus ir teikiančiai kokybiškas paslaugas, teritorijai, apgyvendintai visuomeniškai aktyviais ir socialiai atsakingais sau, kiekvienam bendruomenės nariui ir aplinkai gyventojais. Siekiant darnaus šalies vystymo, kiekviena žemiausia valdymo grandis seniūnija turėtų būti įvertinta pagal šiame straipsnyje sukurtą darnaus vystymo vertinimo modelį. Šį vertinimą savivaldybių iniciatyva turėtų atlikti nepriklausomi ekspertai kiekvienoje Savivaldybės seniūnijoje. Įvertinus smulkiausių teritorijų darnumą ir tobulinant silpnąsias darnaus vystymo dimensijų dedamąsias dalis, būtų pasiektas visa apimantis, o ne fragmentinis darnus šalies vystymas. Išvados 1. Darnus vystymas tai suplanuoti ir sąmoningi veiksmai, kuriais siekiama kompromiso tarp kokybiškai ir kiekybiškai išreikštų aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, leidžiančių siekti visuotinės gerovės sau ir ateinančioms kartoms. Darnaus vystymo proceso metu, kaimiškojoje teritorijoje turi būti išsaugoti, nuolat atnaujinami ir tobulinami žemės ištekliai, švari aplinka, natūralios ekosistemos, vietovės gyventojų kultūra, tradicijos, identitetas. Darnaus vystymo proceso rezultatas turėtų sukurti patrauklią, kuriančią saugius produktus ir teikiančią kokybiškas paslaugas teritoriją, apgyvendintą visuomeniškai aktyvių ir socialiai atsakingų sau, kiekvienam bendruomenės nariui ir aplinkai gyventojų. 2. Darnaus vystymo dimensijų sudėtinės dalys, parodančios darnumą, nacionaliniu ir kaimiškosios vietovės mastu yra skirtingos. Kaimiškosios vietovės vertinimui išskirtos socialinė, vietos verslo veiklos ir plėtros bei aplinkosauginė dimensijos apima kultūrinę veiklą, ugdymo ir sveikatos priežiūros įstaigų, informacijos prieinamumą, skurdo, vartojimo mažinimą, NVO vaidmenį, higienos sąlygas namų ūkiuose, vaikų ir jaunimo užimtumą, mokslinius tyrimus ir jų bei naujų technologijų pritaikymą, lygybę, žodžio laisvę ir pripažinimą, žinių visuomenės ir ekonomikos kūrimą, vietovės identiteto stiprinimą, nuosavą verslą, nuosavą žemės sklypą, patikimą ekonomiką, darbo vietų kūrimą, verslą, pagrįstą vietos ištekliais ir identitetu, išteklių tausojimą, tradicinio žemės ūkio atkūrimą, aplinkai draugiškas transportą, saugų maistą, atmosferos, miškų, gėlo vandens, faunos ir floros saugojimą, atliekų tvarkymą, atsinaujinančių energijos išteklių vartojimą. 3. Darnus vystymas kaimiškojoje vietovėje gali būti vertinamas pagal šiame darbe sukurtą vertinimo modelį, kuriuo pabrėžiamas socialinės, vietos verslo veiklos ir plėtros, aplinkosauginės dimensijų subalansuotumas. Modeliu galima vertinti kaimiškosios vietovės darnumą šimtabalėje sistemoje. Literatūros sąrašas 1. BRUCKMIER K., TOVEY H Rural Sustainable Development in the Knowledge Society: Perspectives on Rural Policy and Planning. TJ International LTD, Padstow, Cornwall, Great Britain, 2. ČIEGIS R Darnaus žemės ūkio plėtra Lietuvoje. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infreastruktūros plėtrai, Nr. 16 (1), 3. Darbotvarkė 21: subalansuotos plėtros veiksmų programa: Jungtinių tautų aplinkos ir plėtros konferencija [interaktyvus] m. birželio 3 14 d.,rio de Žaneiro. Vilnius, 2001 [žiūrėta 2011 m. birželio d.]. Prieiga per Internetą: < 4. Dėl nacionalinės darnaus vystymosi strategijos patvirtinimo ir įgyvendinimo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas [interaktyvus] 2003 m. rugsėjo 11 d. Nr Vilnius, [žiūrėta 2011 m. birželio d.]. Prieiga per Internetą: <

109 Europos sąjungos darnaus vystymosi strategija: Europos sąjungos taryba [interaktyvus] m. birželio 26 d. Nr /06. Briuselis, 2006 [žiūrėta 2011 m. birželio d.]. Prieiga per Internetą: < 6. HARALDSON A Drivers of Sustainable Rural Development: Enterpreneurs in Sjuharadsmat. University International Master of Enviromental Science and Sustainable Development, Sweden, 7. HEDIGER W., THELER A.D., LEHMANN B Sustainable Development in Rural Areas Methodological Issues. 38th Congress of the European Regional Science Association, Vienna, 8. Johanesburgo darnaus vystymosi deklaracija: nuo mūsų ištakų į ateitį [interaktyvus] m. rugsėjo 2-4 d. Johanesburgas, 2002 [žiūrėta 2011 m. birželio d.]. Prieiga per Internetą: < 9. MERKYS G., BRAZIENĖ R., KONDROTAITĖ G Subjektyvi gyvenimo kokybė kaip socialinis indikatorius: naujosios viešosios vadybos ir darnios plėtros kontekstas. Socialiniai tyrimai / Social Research. Nr. 2 (12), 10. Preconditions for Sustainable Development of Rural Areas, 2002, 11. ŠILEIKA A., ŽIČKIENĖ S. (2001) Aplinką tausojanti plėtra: samprata ir diskutuotinos problemos. Aplinkos inžinerija ir vadyba, 2001 Nr. 3 (17). Summary Assessment of Sustainable Development in Rural Areas From the middle of twentieth century sustainable development has become an integral part of our lives. The principles of sustainable development are analyzed in legislation and by researchers. Sustainable Development is a planned and deliberate action, which seek a compromise between qualified and quantified the environmental, economic and social gals of society, leading to the General welfare of our self and future generations. Sustainable development of rural areas one of the most important aspects in order to implement sustainable development in the national level. Therefore, dimensional component parts must be designed and developed for rural area and the Model of Assessment, which is the aim of this publication, has to be discovered. The component parts of sustainable development, which shows coherence of national and of rural settlement level is different. For assessment of rural area cultural activities, education and health care, information access, poverty and consumption reduction, the role of NGOs, hygiene conditions of households, children and youth employment, an application of research and new technologies, equality, freedom of expression and recognition, knowledge-based society and economy, strengthening of local identity, resource conservation, traditional agricultural rehabilitation, environmentally friendly transport, safe food, atmosphere, forests, fresh water, fauna and flora preservation, waste management, renewable energy resources are singled out. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

110 110 TAURAGĖS REGIONO KONKURENCINGUMO STIPRINIMO GALIMYBĖS Paulius Dargelis Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Šiuolaikinėse regionų konkurencingumo teorijose vis labiau akcentuojama, kad regiono konkurencingumas tiesiogiai priklauso nuo regione veikiančių institucijų, organizacijų bei asmenų gebėjimų, kompetencijos ir galimybių lauko, taip pat nuo regiono išteklių būklės ir galimybių konkurenciniams pranašumams sukurti. Kadangi nėra vieno visuotinai pripažinto regiono konkurencingumo stiprinimo modelio arba teorijos, būtina identifikuoti konkretaus, šiuo atveju Tauragės regiono konkurencingumą lemiančius veiksnius. Tai tikslinga atlikti, nes konkurencinių pranašumų / veiksnių identifikavimas, bei jų sugretinimas su kitų autorių pasiūlytais konkurencingumo modeliais ir teorijomis, sukuria prielaidas sukurti pilotinės vietovės Tauragės regiono konkurencingumo stiprinimo galimybes. Tyrimo tikslas suformuoti ir pagrįsti Tauragės regiono konkurencingumo stiprinimo galimybes. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: 1. Išanalizuoti teritorinio konkurencingumo sampratą ir konkurencingumą lemiančius veiksnius. 2. Išnagrinėti Tauragės regiono išteklius ir nustatyti regiono konkurencinį potencialą. Tyrimo objektas Tauragės regiono konkurencinis potencialas. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė, dokumentų ir statistinių duomenų analizė beisintezė, ekspertinis vertinimas ir anketinė apklausa, duomenų grupavimo ir grafinio vaizdavimo metodai. Regiono konkurencingumas ir jį lemiantys veiksniai Kiekvienais metais vis daugiau mokslininkų analizuoja regiono konkurencingumo problematiką, tačiau vis dar nėra parengta išsamių, visuotinai priimtinų įžvalgų, sukurtų metodologijų ir regioninio konkurencingumo modelių, kuriuos būtų galima pritaikyti regionams analizuoti (Bruneckienė, 2010). Siekiant aiškiau suvokti regionų konkurencingumo problematiką, būtina plačiau paanalizuoti pačią konkurencingumo koncepciją. Konkurencingumo problematiką ir jo sampratos modifikacijas analizavo I. Brykova (2006) ir konkurencingumą įvardijo kaip efektyvų išteklių naudojimą. R. Vilpišauskas (2004), R. Camagni (2002) kaip tarptautinę prekybą, stiprų valiutos kursą, aukštą gyvenimo lygį. J. Piliulytė (2007) teigė, kad konkurencingumas tai tam tikros veiklos subjektų sugebėjimas pirmauti ir tuo pagrindu turėti geresnius nei kitų subjektų rezultatus. Pavyzdžiui B. Gardiner, R. Martin, P. Tyler, (2004) sutartinai pripažįsta, kad regionų konkurencingumas tai gebėjimas kurti pridėtinę vertę ir didinti regiono turtą valdant kapitalą ir procesus, patrauklumo ir agresyvumo, globališkumo ir artimumo strategijas bei integruojant tai į ekonominius ir socialinius modelius. Regionų sėkmė konkurencinėje kovoje gana reliatyvi sąvoka. Regionai, konkurencinėje erdvėje gebantys objektyvias plėtros sąlygas išnaudoti geriau nei kiti, laikomi sėkmingais. Kitaip tariant, sėkmingais laikomi tie subjektai, kurie vystosi geriau nei jų kaimynai, t.y. gretimi regionai turintys panašių gamtinių ir istorinių išteklių. Pasak W. F. Lever ir I. Turok (1999) vietovės konkuruoja tam, kad padidintų savo patrauklumą potencialioms tikslinėms rinkoms (mobiliosioms investicijoms, turizmui, dideliems renginiams, specializuotiems žmogiškiesiems ištekliams), šiuolaikinei infrastruktūrai, aukštosioms technologijoms, inovacinėms veikloms ir sistemoms. R. Staškevičiūtė, R. Tamošiūnienė (2010) apibendrinusios daugelių autorių konkurencingumo sampratų interpretacijas, išskyrė pagrindinius konkurencingumą apibūdinančius aspektus, kurios galima pritaikyti ir regiono konkurencingumui charakterizuoti. Regiono konkurencingumą apibūdina: Socialinė gerovė/aukšti gyvenimo standartai tai yra realių gyventojų pajamų palaikymas, gebėjimai užsidirbti ir sukurti socialinę gerovę bei regiono gyvenimo standartų didėjimas. Užimtumas užimtumo situaciją regione charakterizuoja mažas nedarbo lygis, gebėjimai palaikyti užimtumo lygio augimą, alternatyvių veiklų skatinimas ir pan.

111 111 Produktyvumas - regioninio produktyvumo ilgalaikis augimas, aukštas produktyvumo lygis. Prekyba regioninių aspektu, gali būti siejama su gebėjimas pagaminti, paskirstyti ir aptarnauti produktais, gebėjimais konkuruoti dėl eksporto rinkų, parduoti, užimti ir išlaikyti rinkos dalį, kontroliuoti subalansuotą išorės poziciją. Patrauklumas patraukli vieta verslui, gyvenimui, taip pat gebėjimai pritraukti investicijas bei gyventojus. Politika institucijų ir ekonomikos politikos rinkinys, šalies ekonomikos institucijos ir struktūros, institucijų, politikos priemonių ir veiksnių visuma. Lankstumas regiono konkurencingumas neatsijimas nuo sprendimų lankstumo, t.y. sugebėjimų prisitaikyti prie sparčiai kintančių socialinių demografinių ir ekonominių sąlygų. Plėtra siejama su aukštų vidutinės trukmės ekonomikos augimo tempų palaikymu, gebėjimais sukurti augimą, matomą šalies mastu. J. Činčikaitė, G. Belazarienė (2011) teigia, jog nė vienas regionas negali būti visapusiškai konkurencingas, o juolab ir "visa ko" eksportuotojas. Žmogiškieji, materialiniai ir kiti bet kurio regiono ištekliai yra riboti. Idealiu atveju, jie yra panaudojami labiausiai produktyviuose (tuo pačiu ir prioritetiniuose) sektoriuose ar šakose. M. E. Porter (1990) tyrimais nustatyta, kad šalies (tuo pačiu ir regiono) konkurencingumo koncepcija gali būti grindžiama tik produktyviu išteklių naudojimu. Našumas sukuria regiono ekonomikos vystymąsi, todėl, analizuojant regiono konkurencingumą, yra žiūrimos jo galimybės palaikyti (skatinti) darbo našumo augimą. Tačiau kai kurie autoriai: B. Martinkus, V. Žilinskas (2001), PH. Masure (2003), J. Sinkienė (2008) ir kt. konkurencingumą lemiančius veiksnius labiau linkę grupuoti į vidinius ir išorinius aplinkos veiksnius. Vidiniai aplinkos veiksniai autorių analizuojami remiantis: įeigų ir išeigų veiksnių teorija, ekonominių ir strateginių veiksnių teorija, kontroliuojamų ir nekontroliuojamų veiksnių teorija, struktūrinių ir dinaminių veiksnių teorija. Šios teorijos mokslininkų daugiausiai analizuojamos ir taikomos tiriant miestų konkurencingumą, tačiau juos galima pritaikyti ir regionų konkurencingumo aspektu. Ypač įeigų (angl. input) ir išeigų (angl. output) teorijos šalininkų diskusijos, davė teigiamų rezultatų charakterizuojant įeigas, kaip teritorinį konkurencingumą lemiančius veiksnius. Mokslinėje literatūroje nėra vieningai priimtos įeigų charakterizavimo sistemos. Dažniausiai įeigos charakterizuojamos ekonominiais veiksniais, kurie laikomi ekonomikos galios kertiniais akmenimis. Kiti dažniausiai išskiriami įeigų elementai yra šie: žmogiškieji ištekliai, infrastruktūra, technologiniai ištekliai, informaciniai ištekliai ir pan. (Sinkienė, 2008). Veiklos įeigų prasme, nemažai autorių (Kresl, 1995; Huggins, 2002; Sinkienė 2008) bandė nustatyti veiksnius, turinčius kritinės reikšmės konkurencinei galiai. O įeigų ir išeigų procesą plačiausiai aprašė J. Sinkienė (2008). Autorės pateiktą, miestų funkcionavimo procesą, galima pritaikyti regionų konkurencingumo aspektu (žr.1 pav.): Išorinė aplinka ĮEIGOS - Žmogiškieji ištekliai; - informaciniai ištekliai; - gamtiniai ištekliai; - kultūriniai ištekliai; - išsilavinimas ir gebėjimai; - inovacijos ir kūrybiškumas; - ekonominė ir technologinė infrastruktūra; - verslo aplinka; - ekonominės iniciatyvos; - bendradarbiavimas ir ryšiai. REGIONAS Procesai Gyvenimo Užimtumas kokybė Poilsis ir Infrastruktūra rekreacija Regionas kaip atvira sistema IŠEIGOS - Patrauklumas; - įvaizdis; - investicijos; - vystymasis; - eksportas importas; - imigracija; -... Vidinė aplinka 1 pav. Regiono funkcionavimo procesas (pagal Sinkienę, 2008)

112 112 Įeigos, regiono funkcionavimo procese, turi labai didelę reikšmę, nes tai yra tarsi varomosios jėgos, dėl kurių visa sistema (regionas) sėkmingai funkcionuoja. Išeigomis galima laikyti jau gautą vertė, galutinį rezultatą, kuris susiformuoja veikiant visos struktūroms bei panaudojant visus regiono išteklius konkurencinėms gėrybėms sukurti. Išanalizavus užsienio ir Lietuvos autorių atliktus tyrimus, galima teigti, kad regiono konkurencingumą lemiančius veiksnius galima suskirstyti į ekonominius, gamtinius, socialinius, kultūrinius istorinius, politinius, technologinius. Taip pat regiono konkurencingumą nulemia ir regiono įvaizdis bei ryšiai - komunikaciniai kanalai 1 lentelė. Regiono konkurencingumą lemiantys ištekliai (sudaryta autoriaus) IŠTEKLIŲ GRUPĖ I. EKONOMINIAI IŠTEKLIAI Investiciniai ištekliai Gyventojų užimtumas Verslo aplinka Veikiančios įmonės II. SOCIALINIAI IŠTEKLIAI Žmogiškieji ištekliai Gyventojų migracija Gyventojų demografija Nedarbas Socialinės garantijos ir parama Skurdas ir socialinė atskirtis Švietimo ir ugdymo sistema Socialinės paslaugos Gyventojų saugumas III. GAMTOS IŠTEKLIAI Gamtiniai ištekliai Aplinkos tarša Saugomos teritorijos IV. KULTŪROS IŠTEKLIAI Materialus kultūrinis paveldas Dvasinis kultūrinis paveldas CHARAKTERISTIKA Užsienio investicijos regione, valstybės investicijos regione, savivaldybės investicijos, įmonių bei ūkių investicijos pagrindinėms gamybos priemonėms, gyventojų išlaidos: būsto remontui, statyboms, baldams, buitinei technikai ir kt. Pramonėje, paslaugų sferoje (išskyrus turizmą ir prekybą), prekyboje, turizme, žemės ūkyje, alternatyvioje žemės ūkio veikloje, miškininkystėje, žuvininkystėje, dirbančių toje pačioje vietoje, kur ir gyvena skaičius, dirbančių mieste, o gyvenančių kaime skaičius. Vietos mokesčiai, komercinio būsto ir žemės vertės pasikeitimas bei jos prieinamumas, kooperacija tarp ūkio subjektų, konsultavimo ir kitos paslaugos. Pramonėje, paslaugų sferoje, išskyrus turizmą bei prekybą, prekyboje, turizme, žemės ūkyje, ekologiniai ūkiai, alternatyvioje žemės ūkio veikloje, medžioklėje, miškininkystėje Gyventojų skaičius, darbingi, užimti, išsilavinę gyventojai, žinios ir įgūdžiai. Atvykstantys į regioną, išvykstantys iš regiono. Gimstamumas, mirtingumas, pensinio amžiaus gyventojai. Bedarbių skaičius, įsidarbinimo galimybės. Pensijos, socialinės išmokos. Šeimų skaičius gaunančių socialines pašalpas. Švietimo paslaugų kokybė, mokyklos pasiekiamumas ir prieinamumas Senelių ir vaikų namai, reabilitacijos centrai ir pan., socialinių darbuotojų skaičius ir jų kompetencija teikti kokybiškas socialines paslaugas. Nusikalstamumas, specialiųjų tarnybų (policijos, priešgaisrinės apsaugos, pirmosios medicininės) pagalba. Žemės plotas, miškai, ežerai, upės, kraštovaizdis. Naudojamų trąšų ir chemikalų kiekis. Saugomų teritorijų plotas, saugomų gamtinių paminklų skaičius, gamtos paminklai. Architektūrinai paminklai, muziejai, dvarai, bažnyčios, koplytėlės, tradiciniai kaimo amatai, kultūrinis paveldas. Tradicijos, šventės, papročiai. V. INSTITUCINIAI IŠTEKLIAI Bendruomeninės ir kitos NVO Kultūros organizacijos Viešasis administravimas bendruomenių ir kitų nevyriausybinių organizacijų (NVO) skaičius, projektinė veikla. Kultūros centrų veikla, meno kolektyvai, biblioteka, darbuotojų kompetencija. Savivaldybės/seniūnijos administracijos veikla, darbuotojų kompetencija. Konkurencingumo veiksnius tiek vidinius tiek išorinius, būtina nagrinėti kompleksiškai, nesuteikiant išskirtinumo nei vienam veiksniui, nes visų jų visuma formuoja vieningą sistemą. Šios sistemos veikimo principas yra vidinių konkurencingumo veiksnių (darbo jėgos gebėjimų, mokymosi galimybių regione, demografinės situacijos, novatoriškumo, lyderių, vietos valdžios veiklos specifikos, vidinės mokesčių sistemos ir pan.) derinimas

113 113 prie išorinės aplinkos veiksnių (nacionalinė ekonomikos veikla, tarptautinė prekyba, transporto ir komunikacijų kaštų kitimo sistema, asmeninis, ekonominis ir finansinis mobilumas, technologinių ir kultūrinių pokyčių procesai ir pan.). Tauragės regiono konkurencinio potencialo analizės rezultatai Tauragės regiono konkurencinio potencialo analizei, visi regione esantys ištekliai buvo analizuojami suskirsčius juos į ekonominius, socialinius, gamtinius ir kultūros išteklius pagal 1 lentelėje pateiktas jų charakteristikas. Šių išteklių būklę vertino vietos ekspertai. Ekspertais buvo pasirinkti kompetentingi įvairių sričių: ekonomikos, aplinkosaugos, švietimo, socialinės paramos, žemės ūkio, kultūros, investicijų ir strateginio planavimo, ekonominės plėtros specialistai. Iš viso 60 specialistų. Ekspertams pateiktoje anketoje išteklių grupės buvo ranguojamos balais pagal išteklių būklę: 1 būklė labai nepalanki, 2 būklė nepalanki, 3 būklė vidutiniška, 4 būklė palanki, 5 būklė labai palanki. Ir pagal išteklių grupės reikšmę regiono konkurencingumui: 1 labai nereikšmingas išteklius; 2 nereikšmingas išteklius; 3 neutralus išteklius; 4 reikšmingas išteklius; 5 labai reikšmingas išteklius. Reikšmingiausi ištekliai, lemiantys regiono konkurencingumą, nustatyti susumavus ekspertinio vertinimo balus ir išvedus aritmetinį vidurkį. Po to kiekvienoje išteklių grupėje buvo atrinki daugiau kaip 4 balus (reikšmingi ištekliai) susirinkę ištekliai. Taip buvo nustatyti reikšmingiausi regiono konkurencingumą įtakojantys ištekliai. Taip pat ekspertai vertino išteklių būklės pokytį per m. nurodydami ar ištekliai turi tendenciją blogėti, gerėti ar visai nepakito. Vertindami ekonominius išteklius, ekspertai vertino investicinius išteklius, iš kurių svarbiausius išskyrė užsienio investicijas regione. Užsienio investicijų regione būklė per pastarąjį penkerių metų laikotarpį turi tendenciją didėti, kaip ir įmonių bei ūkių investicijos pagrindinėms gamybos priemonėms. Didžiausios užsienio investicijos regione yra į pramonės sektorių, o privačios ir verslo įmonės ieško investicijų į gamybos priemones. Todėl peršasi prielaida, kad investicijų prasme regionas konkurencingas yra tik pramonės vystymo aspektu. Darbo išteklių kokybę ir struktūrą, regiono ekspertai vertina vidutiniškai 3 balais iš 5 galimų. Tačiau nurodo išteklių būklę, tendencingai linkusią blogėti. Pavyzdžiui, jeigu nedarbo lygis 2004 metais regione buvo vyrų tarpe 7,5 proc., o moterų 10,6 proc., tai 2010 metais vyrų nedarbo lygis padidėjo iki 14, 5 proc., o moterų sumažėjo iki 8,1 proc. Tai yra susiję ne tik su ekonominiais svyravimais šalyje, bet ir su švietimo bei ugdymo sistema, kurios prieinamumas nėra visiems įveikiamas. Taip pat darbo išteklių struktūrą nulemia ir žmonių asmeninės savybės (motyvacija, iniciatyvumas, novatoriškumas) bei gebėjimai (verslumas, racionalus sprendimų priėmimas ir kt.). Analizuojant Tauragės regiono socialinius išteklius, rezultatai gana dviprasmiški. Jeigu ekonominių išteklių būklė regione vidutiniškai konkurencinga (3 balai), tai tuomet socialinių išteklių būklę, ekspertai vertina labai įvairiai. Labiausiai, ekspertų nuomone, konkurencingumą regione nulemia žmogiškųjų išteklių potencialas bei gyventoju migracijos, demografiniai bei nedarbo rodikliai. Iš esmės, šie rodikliai ir jų charakteristikos labai aiškiai nusako, situaciją regione. Jeigu dauguma regiono gyventojų, užimti, darbingi ir išsilavinę, vadinasi yra galimybės kiekvienam siekti tokios pat gyvenimo kokybės / gerovės. Ekspertinio vertinimo rezultatai parodė, kad gamtiniai regiono ištekliai (4,2 balo) bei aplinkos tarša (4,2 balo) labiausiai apsprendžia regiono konkurencinius pranašumus bei patrauklumą. Mažiausių reikšmingumo balu ekspertai vertina saugomas teritorijas (3,1 balo), dvasinį kultūros paveldą (3,3 balo) ir pan. Toks vertinimas atspindi, tokiose teritorijose dažniausiai taikomus tam tikrus apribojimus / draudimus, statyti naujus statinius, plėtoti tam tikras veiklas ir panašiai. Tam tikra prasme, saugomų teritorijų ar objektų buvimas yra konkurencinis pranašumas, bet kitais atvejais, tai gali būti ir kaip neigiamai regiono konkurencingumą įtakojantis veiksnys. Ekspertų vertinimas yra adekvatus anksčiau atliktos gamtinių išteklių analizes rezultatams, kuriose buvo pažymimą, jog Tauragės regionas pirmauja išmetamų teršalų mažu koeficientu bei aukštu paviršinio vandens kokybės lygiu. Pavyzdžiui, buities ir gamybos nuotekų į paviršinius vandenis dalis mažiausia Lietuvoje ir siekia tik 15 proc. Taigi, apibendrinus gamtinius išteklius ir ekspertų vertinimo rezultatus bei gamtos išteklių būklės kitimą, galima teigti, jog Tauragės regiono gamtinių išteklių būklė ir potencialas yra labai konkurencingas, kuriant sveiko regiono įvaizdį. Ekspertinio vertinimo analizės rezultatai parodė, kad kultūros išteklių, ypač tradicijų, švenčių ir kitokių renginių bei tradicinių amatų, kultūrinio paveldo būklė prastėja, tačiau vis tiek vertinama aukštu balu (4,4 balo). Tai

114 Keletas galimybių Daug galimybių 114 gali būti susiję su žmonių emocine būsena, psichologiniais veiksniais. Nes ne įtint gera ekonominė situacija regione, neįkvepia žmonių naujoms iniciatyvoms ir aktyviam pramogų bei kultūros organizavimui. Tauragės regione veikia 38 kaimo bendruomeninės organizacijos ir daug kitų nevyriausybinių organizacijų. Jų veikla aktyviausiai pasireiškia kaimiškose regiono vietovėse, paremta daugiausiai savanoriškais pagrindais ir yra vertinama 3,9 balais. Visgi ekspertai labiausiai reikšmingais instituciniais ištekliais regione vertina viešojo administravimo institucijas (4,7 balo) bei kultūros organizacijas (4,4 balo). Tai galima paaiškinti tuo, kad šios institucijos ir organizacijos yra pagrindinės vietovės vystymosi politiką administruojančios institucijos regione, turinčios gana didelį vietos gyventojų pasitikėjimą. Atlikus ekspertinį vertinimą, bei apibendrinus gautus rezultatus, buvo nustatyta ne tik Tauragės regiono išteklių būklė, bet ir reikšmingiausi regiono konkurencingumą įtakojantys veiksniai, tokie kaip: žmogiškieji ištekliai, gyventojų migracijos, demografijos, užimtumo, rodikliai bei rodikliai susiję su darbo išteklių struktūrą bei kokybe. Taip pat su buitinėmis gyvenimo sąlygomis susiję veiksniai, t.y. komunalinis ūkis, švietimo ir ugdymo sistemos kokybė, mokslo prieinamumas ir pasiekiamumas tiek vaikams tiek suaugusiems. Regiono konkurencingumą įtakoja ir verslo bei pramonės įmonės, bei jų sukuriama vertė regione, darbo našumas, investiciniai ištekliai. Pavyzdžiui užsienio šalių investicijos į regiono plėtrą, ypač parodo regiono poziciją ne tik šalies mastu, bet ir tarptautinėse rinkose, todėl aukšti investiciniai rodikliai smarkiai nulemia regiono konkurencinius pranašumus, dėl kurių regionas tampa patrauklesnis jame gyventi ir dirbti. Tuo pačiu pasirinkimą gyventi regione smarkiai apsprendžia ir išplėtota viešojo administravimo ir kitų vietos institucijų infrastruktūra, gamtinė regiono aplinka bei mažas užterštumas. Apibendrinus ekspertinio vertinimo rezultatus, galima pateikti ir patikrinti juos išskirtinumų ir galimybių matricoje (žr. 2 pav.). Išskirtinumai ir galimybės nustatomi remiantis Tauragės regiono išteklių vertinimo rezultatais. Mažu balu įvertinti ištekliai ir jų būklės tendencija blogėti, taip pat parodo galimybes stabdyti išteklių nykimo procesą ir paversti jį galimybėmis. Mažas išskirtinumas Specializacija Kultūrinio potencialo panaudojimas, regiono gyventojų iniciatyvoms, aktyvumui bei verslumui skatinti pagerintų regiono darbo rinkos situaciją bei kultūrinį gyvenimą, regiono įvaizdį. Ribotas išskirtinumas Regione didelė dalis veikiančių įmonių pramonės srityje. Pritraukus daugiau investicijų ir bendradarbiaujant su kitų regionų, bei užsienio partneriais galima sukurti pramoninį regioną, daug darbo vietų. Didelis išskirtinumas Potencialas tobulinti žmogiškuosius išteklius. Žmonių kvalifikacijos tobulinimas, mokymosi visą gyvenimą sistemos užtikrinimas ir grįžtamojo ryšio skatinimas. Regiono vandens kokybė, nuotėkų valymo įrenginiai bei žemas oro užterštumo lygis užtikrina saugią ir sveiką aplinką. Mažas išskirtinumas 2 pav. Tauragės regiono išteklių būklės išskirtinumų ir galimybių matrica (sudaryta autoriaus) Didelis išskirtinumas Identifikavus konkurencingumo didinimo galimybes, visos jos iš dalies yra susijusios su užimtumo situacijos įtakojimu regione. Todėl darbo biržos vaidmuo priimant ir įgyvendinant regiono užimtumo situacijos gerinimo sprendimus, yra labai didelis. Integruoti veiksmai ir įvairių institucijų nuoširdus indelis ir bendradarbiavimas sukurtų regione didelę pridėtinę vertę, tuo pačiu ir regiono konkurencingumą. Didelis dėmesys, išskirtinumų ir galimybių matricoje turi būti teikiamas specializacijai arba didelio išskirtinumo ištekliams sustiprinti, todėl remiantis analizės rezultatais, galima sakyti, kad stiprinant Tauragės regiono konkurencingumą, galima derinti abi veiklas, nes jos abi turi ir teigiamų ir neigiamų pusių. Jeigu dėmesys bus kreipiamas tik į tam tikrų pramonės šakų specializavimą, investicijų pritraukimą, galima didelė grėsmė regiono vandens ir oro užterštumo kokybei. Tačiau kita vertus, jeigu būtų koncentruojamasi vien tik investicijomis į regiono gamtinius išteklius ir sveiką gyvenimo būdą sunkiau sukurti darbo vietų, kurios ir palaiko regiono gyvybingumą. Išeitis gali būti abiejų veiklų derinimas, pavyzdžiui specializuojantis į pramoninę ekologiškos produkcijos, pluoštinių audinių gamyba ir pan. Analizės rezultatais nustatyta, kad didžiausios investicijos regione yra į audinių gamybą, todėl derinant ekologinio ūkininkavimo, ekologiškos produkcijos gamybos skatinimu, galima sukurti

115 115 konkurencingus produktus, nekenkiančius aplinkai. Tokiu būdu regionas taptų patrauklus ir turintis teigiamą savitą įvaizdį ne vien tik šalies mastu, bet ir užsienio investuotojams. Išvados 1. Nuo regiono konkurencingumo priklauso ne tik jame gyvenančių ir dirbančių žmonių gyvenimo kokybė, bet ir visos šalies ekonominė socialinė gerovė. 2. Į regiono konkurencingumą būtina žiūrėti, kaip į ciklinį procesą, kurio metu, rezultatas virsta indėliu, vėliau vėl nulemiančiu rezultatą, taip pat nustatyta, kad konkurencingumas priklauso ne tik nuo jame įsikūrusių organizacijų ir jų taikomų strategijų, bet ir nuo regiono aplinkos, sudarančios sąlygas organizacijoms tapti konkurencingoms regionų mastu. 3. Konkurencinei regiono reikšmei įtakos turi įvairūs statistiniai matai (išsilavinimas ir įgūdžiai, išlaidos tyrimams ir plėtrai, verslo leidinių skaičius, inovaciniai ir strateginiai gebėjimai, regioninės reikšmės objektų pasiekiamumą ir jungiamumą, gyvenimo kokybę) ir tokie elementai kaip: žmogiškieji ištekliai, išsilavinimas ir gebėjimai, inovacijos ir kūrybiškumas, antreprenerystė ir įmonių plėtojimas, ekonominė ir technologinė infrastruktūra, verslo aplinka, ekonominės iniciatyvos, informaciniai ištekliai ir kt. 4. Tauragės regiono išteklių analizės ir ekspertinio vertinimo rezultatai parodė, jog didžiausia regione problema gyventojų užimtumas. Gyventojų užimtumo regione situacija pagerėtų sustiprinus ir suderinus regiono konkurencinius pranašumus konkurencingiems produktams ir paslaugoms sukurti. 5. Tauragės regiono konkurencingumą nulemia regiono potencialas, t.y. ištekliai kurie mažiausiai įtakojami nacionalinės arba regioninės ekonominės socialinės politikos bei kitų neigiamų aplinkos veiksnių. Regiono konkurencingumas gali būti stiprinimas sutelkiant dėmesį į neišnaudotas galimybes, pasitelkiant geriausios būklės regiono išteklius ir pritaikius juos konkurencingoms paslaugoms bei prekėms sukurti. Literatūros sąrašas 1. BRYKOVA, I. (2006). The International Competitiveness of National Regions: Conceptual and Practical Dimensions. Priemonių planas: /2006_1_Brykova_eng.pdf ( ). 2. BRUNECKIENĖ, J. (2010). Šalies regionų konkurencingumo vertinimas įvairiais metodais: rezultatų analizė ir vertinimas. Ekonomika ir vadyba. Nr. 15. Kaunas: Kauno technologijos universitetas. 3. CAMAGNI, R. (2002). On the Concept of Territorial Competitiveness: Sound or Misleading? Urban Studies,.Vol. 39. No ČINČIKAITĖ, J., BELAZERIENĖ, G. (2011). Klasteriai ir regionų konkurencingumas. KTU. Prieiga per internetą: %C4%8Dikait%C4%97,+Belazarien%C4%97+(2011)&cd=4&hl=lt&ct=clnk&gl=lt ( ) 5. GARDINER, B., MARTIN, R., TYLER, P Competitiveness. Productivity and Economic Growth accross the European Regions. London: Mcmillan Press Ltd. ( ) 6. HUGGINS, R. 2002, The State of Urban Britain. The UK Competitiveness. Prieiga per internetą: ( ). 7. KRESL, P The Determinants of Urban Competitiveness. North American Cities and the Global Economy: Challenges and Opportunities. London: Sage Publications. 8. LEVER, W.F., TUROK, I Competitive Cities: Introduction to the Review, Urban Studie., Vol. 36, No MARTINKUS, B., ŽILINSKAS, V Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija. 10. MASURE, PH Variables and Idicators of Vulnerability and Disaster Risk for Land use and Urban or Territorial Planing. Information and Indicators Program for Disaster Risk Management. Inter American Development Bank. Manizales Colombia. 11. PILIUTYTĖ, J Miestų konkurencingumo koncepcija ir analizės lygmenys. Viešoji politika ir administravimas. Nr. 19. Kaunas: Kauno technologijos universitetas. 12. PORTER, M. E The Competitiveness Advantage of Nations. USA: New York, Gordon Press. 13. SINKIENĖ, J Miesto konkurencingumo veiksniai. Viešoji politika ir administravimas. Nr. 25 ISSN STASKEVIČIŪTĖ, G., TAMOŠIŪNIENĖ, R Šalies konkurencingumas: sampratos raida laiko perspektyvoje. Verslas: Teorija ir praktika. Business: Theory and Practice. Vilniaus Gedimino technikos universitetas. 11(2). 15. STAŠKEVIČIŪTĖ, R., TAMOŠIŪNIENĖ, R Nacionalinio konkurencingumo politikos formavimo praktika. Socialinių mokslų studijos. Vilnius: VGTU. Prieiga per internetą: ( )

116 VILPIŠAUSKAS, R Tarptautinis konkurencingumas ir Lietuvos eksporto politika // Pinigų studijos. Nr. 1. Summary Opportunities of Competitiveness Enhancement in Tauragė Region Competitiveness is always associated with the ability quickly respond to immediate changes in the market and stay there. Moreover competitiveness of regions, influence the living standards of quality, encourage investment, immigration, employment. In order to establish opportunities for of competitiveness in Tauragė region, it is worth to analyze social, economical, cultural resources and variations of changes. The research result gives an assumption to create matrix of oneness and opportunities, which helps to provide strengthening scenario of competitiveness in Tauragė region. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Asta Raupelienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

117 117 ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ VALDYMO YPATUMAI KAUNO IR RASEINIŲ RAJONŲ SAVIVALDYBĖSE Kristina Lukoševičiūtė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Žmogiškieji ištekliai yra vieni iš sunkiausiai pasiekiamų konkurencinių elementų, kuris pasireiškia kaip vienas iš didžiausių organizacijos turtų, todėl būtina suprasti, kad neužtenka vien turėti reikiamų žmogiškųjų išteklių, būtina išmanyti jų valdymą. Žmogiškųjų išteklių efektyvus valdymas yra gyvybiškai svarbus procesas, siekiant organizacijos tikslų įgyvendinimo bei naudos kiekvienam individui, organizacijai ir visuomenei. Moksliniuose literatūros darbuose nuolat pabrėžiama žmogiškųjų išteklių valdymo svarba, tačiau mūsų organizacijose žmogiškieji ištekliai institucijos struktūrose vis dar nėra vertinimas kaip pagrindinis veiksnys labiausiai prisidedantis prie efektyvaus organizacijos tikslų įgyvendinimo. Nors po mažu diegiami žmogiškųjų išteklių valdymo elementai, tačiau organizacijose žmogiškieji ištekliai vis dar nėra tie, kurie būtų kaip svarbiausia įstaigos gyvavimo grandis. Todėl būtina išmanyti, sistemingai ir strategiškai valdyti žmogiškuosius išteklius, nes organizacija, kuri turi unikalių ir sunkiai pakeičiamų žmogiškųjų išteklių gali tvirtai išlikti konkurencinėje kovoje bei sėkmingai įgyvendinti išsikeltus organizacijos tikslus ir uždavinius. Tyrimo tikslas nustatyti žmogiškųjų išteklių valdymo ypatumus Kauno ir Raseinių rajonų savivaldybėse bei pateikti žmogiškųjų išteklių valdymo įžvalgas. Tyrimo objektas žmogiškųjų išteklių valdymas Tyrimo uždaviniai: 1) atskleisti žmogiškųjų išteklių valdymo ypatumus; 2) pateikti žmogiškųjų išteklių valdymo vertinimo kriterijus ir modelius; 3) įvertinti žmogiškųjų išteklių valdymo būklę ir ypatumus Kauno ir Raseinių raj. savivaldybėse; 4) pateikti pasiūlymus dėl žmogiškųjų išteklių valdymo gerinimo. Metodai: anketinė apklausa, savivaldybių duomenų ir informacinių sąvadų analizė ir sintezė, grafinio modeliavimo, vaizdavimo bei matematiniai statistiniai metodai bei lyginamoji analizė. Žmogiškųjų išteklių valdymo ypatumai Žmogiškieji ištekliai - vienas esminių resursų, reikalingų bet kuriai veiklai vykdyti. J. Jagminas (2008) žmogiškuosius išteklius viešajame sektoriuje traktuoja įvairiais aspektais: tai vertingiausias išteklius, pagrindinis elementas siekiant bet kokios sąmoningos žmogaus veiklos efektyvumo, pagrindinė tikslingų viešojo sektoriaus pokyčių vykdymo sąlyga, svarbiausias išteklius ir jautriausia sritis, svarbesni už viziją bei strategiją, ar svarbiausias organizacijų turtas. Žmogiškieji ištekliai neatskiriami nuo sąvokos valdymas. Pasak E.Chlivicko ir kitų (2009), žmogiškųjų išteklių valdymas tai koordinuotas požiūris į žmonių valdymą, kuriuo siekiama integruoti ir suderinti įvairias personalo veiklas. Pasak A. Stankevičienės (2008) personalo mokymas yra viena iš žmogiškųjų išteklių valdymo strategijų, padedančių pasiekti laukiamus žmogiškųjų išteklių valdymo rezultatus, kurie vertinami pagal keturis parametrus: personalo įsipareigojimą, kompetenciją, atitikimą bei sąnaudų efektyvumą. N. Thomas ir A. Ritzas (2004) nuomone, reikia sugebėti kiek galima tiksliau prognozuoti išorinių veiksnių lemiamas organizacijos raidos kryptis bei remtis jomis, priimti personalo politikos sprendimus, tai leidžia atsakyti esminius žmogiškųjų išteklių valdymo strateginius klausimus, kuriuos užduoda kiekviena savivaldybė savo strateginiame žmogiškųjų išteklių valdyme, tokius kaip: kokius žmogiškųjų išteklių ypatumus administracijos vadovai šiuo metu laiko svarbiausiais, ir kokie bus svarbūs ateityje, bei kokių priemonių jau dabar reikia imtis siekiant įdiegti, išlaikyti, panaudoti žmogiškųjų išteklių potencialą ar jo atsisakyti.

118 118 Siekiant tinkamai valdyti žmogiškuosius išteklius būtina išmanyti žmogiškųjų išteklių valdymo modelius. Žmogiškųjų išteklių valdymo modeliai apibūdinami kaip tam tikra filosofija, kuri atskleidžia, kaip organizacija, siekdama savo interesų, turi elgtis su darbuotojais, kokius turi naudoti valdymo metodus, kad darbuotojai dirbtų efektyviai. Žmogiškųjų išteklių valdymo modeliai gali būti plėtojami įvairiais būdais, kadangi nėra išskirto vienintelio teisingo būdo pateikti ir analizuoti žmogiškųjų išteklių valdymo modelius. Žmogiškųjų išteklių valdymo modeliai yra plačiai nagrinėjami daugelio autorių (Labanova, 2011; Chlivickas, 2009; Braston, 2001; Mayo; Žaptorius, 2007; Kalra, 1998; Truss, 1997; Cakar, 2003; Stankevičienė, 2008; Melnikas, 2007; Amstrong, 2006) ir jų yra ganėtinai daug, darbe išskiriami pagrindiniai 8 žmogiškųjų išteklių valdymo modeliai: Tradicinis žmogiškųjų išteklių valdymo modelis (Lobanovos, 2011; Chlivickas 2009, Braston, 2001). Šiuo modeliu siekiama parodyti pagrindinius žmogiškųjų išteklių valdymo elementus, tai atlyginimas, ugdymas, įvertinimas, personalo priėmimas, karjeros realizavimas, kurie visi veikia tarpusavyje; Žmogiškųjų išteklių valdymo modelis (Lobanovos, 2011; E. Mayo). Būdinga darbuotojų poreikis jaustis reikalingiems ir naudingiems, siekiama pripažinimo ir įvertinimo, tai svarbesnis motyvacinis veiksnys nei pinigai; Žmogiškųjų išteklių modelis (Žaptorius, 2007; Chlivickas 2009; Lobanova 2011). Būdingas žmonių noras prisidėti prie tikslų siekimo, kuriuos patys padėjo kurti, didesnė kūrybiškumo ir savikontrolės laisvė. Žmogiškojo potencialo modelis (Lobanova 2011, Kalra, 1998). Būdingas darbuotojų potencialo panaudojimas, kuris išnaudojamas savo pačių ir visos organizacijos augimui; griežtas, kietas modelis (Truss ir Gratton, 1997). Pabrėžiama organizacijos strateginių interesų svarbos pripažinimas, labiau orientuojamasi į žmogiškųjų išteklių kontrolės reikmių tenkinimą. švelnus, minkštas, lankstus modelis (Truss, 1997). Šis modelis yra susijęs su žmogiškųjų santykių nagrinėjimu, atskirų darbuotojų gebėjimų panaudojimu organizacijos gerovei; Mičigano modelis (Cakar, 2003; Stankevičienė, 2008; Gineitienė, 2011). Tai kiekybinis modelis, akcentuojantis kiekybinių metodų svarbą vertinant žmogiškųjų išteklių efektyvaus panaudojimo strategines perspektyvas. Harvardo modelis (Melnikas, 2007; Stankevičienė, 2008; Amstrong, 2006). Harvardo modelis yra humanistinis arba iracionalus kokybinis modelis akcentuojantis komunikacijų, motyvacijos ir lyderystės svarbą, orientuojant darbuotojus į organizacijos tikslų siekimą, vertinant darbuotojus kaip organizacijos svarbiausius išteklius ir vertybinį konkurencinio pranašumo šaltinį. Apibendrinant galima teigti, kad tokiose modeliuose kaip tradicinis žmogiškųjų išteklių valdymo, žmogiškųjų išteklių ar žmogiškųjų išteklių potencialo modeliuose išskiriami žmogiškųjų išteklių valdymo atskiri sistemos elementai ir jų tarpusavio ryšiai, žmogiškųjų išteklių valdymo modelyje nurodomi svarbiausi motyvaciniai veiksniai. Tačiau iš visų nagrinėtų modelių, tik Harvardo modelis leidžia kompleksiškai atskleisti žmogiškųjų išteklių valdymo proceso vertinimo kriterijus bei elementus. Harvardo modelis (žr. 1 pav.) pasirinktas siekiant kompleksiškai atskleisti platesnį žmogiškųjų išteklių valdymo suvokimą, o ne tik tradicines žmogiškųjų išteklių valdymo funkcijas, tokias kaip planavimas, atranka, mokymas ir vertinimas. Suinteresuotųjų pusių interesai Darbuotojų grupės; Bendruomenių sąjungos; Situaciniai faktoriai Darbo jėgos charakteristika; Valdymo filosofija; Žmogiškųjų išteklių valdymo politikos pasirinkimai: Darbuotojų įtaka; Žmogiškųjų išteklių judėjimas; Atsilyginimo sistemos; Darbo sistemos. Žmogiškųjų išteklių rezultatai: Atsidavimas; Kompetencija; Kaštų efektyvumas. Ilgalaikės pasekmės: Individo gerovė; Organizacijos efektyvumas; Visuomenės gerovė 1 pav. Harvardo modelis (Amstrong, 2006)

119 119 Išorinės aplinkos veiksniai bei situaciniai veiksniai gali išplėsti žmogiškųjų išteklių valdymo modelį, daryti įtaką žmogiškųjų išteklių valdymo politikai. Šio modelio (žr. 1 pav.) esmė yra pereiti nuo strategijos prie žmogiškųjų išteklių valdymo praktikos ir darbuotojų elgsenos, kai vadovas yra varomoji jėga. Darbuotojai įgyvendina ir prisideda prie strategijos rengimo, tačiau strategijos neformuoja. B. Melniko (2007) teigimu, remiantis Harvardo modeliu, išskiriami keturi pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką strategijos pasirinkimui: aplinkos lemiamos galimybės, ištekliai, vadovų vertybinė orientacija ir socialinė organizacijos atsakomybė. Šie veiksniai ypatingai svarbūs formuojant savivaldos organizacijų strategijas. Kadangi savivaldos organizacijų veikla labiau savarankiška, palyginti su valstybės organizacijomis, todėl jai gali daryti įtaką vadovų vertybinė orientacija. Harvardo modelis daro didelę įtaką per žmogiškųjų išteklių teoriją ir praktiką, akcentuojant susirūpinimą žmogiškųjų išteklių valdymu, o ne personalo funkcija. Apibendrinant galima teigti, kad žmogiškieji ištekliai bei tinkamas ir išmintingas jų valdymas neatsiejami nuo teigiamo organizacijos gyvavimo bei efektyvios veiklos. Todėl norint pasiekti efektyvią veiklą, būtina išmanyti kaip tinkamai valdyti organizacijos žmogiškuosius išteklius, naudojant atitinkamus veiksmus bei valdymo modelius. Atsižvelgiant į Harvardo modelio išskirtinumą tolimesnei darbo eigai buvo pasirinktas būtent šis žmogiškųjų išteklių valdymo modelis. Šiuo modeliu naudojantis tolimesnėje darbo eigoje išskiriami kriterijai, kuriais remiantis buvo siekiama išanalizuoti Kauno ir Raseinių r. savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdymą, bei jo efektyvumą. Kauno ir Raseinių rajonų savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdymo lyginamoji analizė Siekiant išanalizuoti dviejų savivaldybių: Kauno ir Raseinių raj. savivaldybės, žmogiškųjų išteklių valdymą, buvo atliekamas tyrimas, kuriuo bandyta ištirti esamą žmogiškųjų išteklių valdymo situaciją abiejose savivaldybėse. Tyrimui atlikti bei siekiant išsiaiškinti Kauno ir Raseinių r. savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdymo būklę buvo sudaryta anketa iš 18 klausimų, skirta savivaldybių administracijos darbuotojams apklausti. Klausimai sudaryti remiantis Harvardo strateginiu žmogiškųjų išteklių valdymo modeliu siekiant išsiaiškinti kaip išskirti žmogiškųjų išteklių valdymo veiksniai atitinkamai įtakoja savivaldybėse taikomų žmogiškųjų išteklių valdymą bei formuojant valdymo strategijas. Siekiant išanalizuoti Kauno bei Raseinių raj. savivaldybės žmogiškųjų išteklių valdymą bei jas palyginti, pagal Harvardo strateginio žmogiškųjų išteklių valdymo modelį, buvo ištirti ir išsiaiškinti pagrindiniai žmogiškųjų išteklių valdymą lemiantys veiksniai bei kriterijai. Išskiriami trys kriterijai, pirmasis - žmogiškųjų išteklių valdymo politikos pasirinkimas (darbuotojų įtaka, žmogiškųjų išteklių judėjimas, atsilyginimo sistema, darbo sistema) bei antrasis - žmogiškųjų išteklių rezultatai (atsidavimas, kompetencija, kaštų efektyvumas) kriterijai darbo eigoje buvo išanalizuoti atliekant tyrimą. Trečiasis kriterijus ilgalaikės pasekmės (individo gerovė, organizacijos efektyvumas, visuomenės gerovė) organizacijoje pasiekiamas išsiaiškinant pirmuosius du, bei ilgainiui įgyvendinant žmogiškųjų išteklių valdymo tikslus. Šiuos kriterijus analizuojant buvo atliekamas tyrimas, kurio rezultatai atskleidė esamą Kauno ir Raseinių raj. savivaldybėse žmogiškųjų išteklių valdymo situaciją (žr. 1, 2, 3, 4 lenteles). 1 lentelėje pateikti tyrimo rezultatai, analizuojantys abiejų savivaldybių darbuotojų įtaką savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdymui. Atlikta gautų rezultatų lyginamoji analizė. 1 lentelė. Kauno ir Raseinių raj. savivaldybių darbuotojų funkcijų lyginamoji analizė (sudaryta autorės) Kauno raj. savivaldybės žmogiškųjų išteklių valdymas Raseinių raj. savivaldybės žmogiškųjų išteklių valdymas DARBUOTOJŲ ĮTAKA (darbuotojų įgyvendinamos funkcijos) 1. Savivaldybės administracijos atliekamos funkcijos ir pareigos: organizuoja ir kontroliuoja Savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina; įstatymų nustatyta tvarka organizuoja Savivaldybės biudžeto pajamų ir išlaidų bei kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoja ir 1. Savivaldybės administracijos atliekamos funkcijos ir pareigos: savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina; įgyvendina įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, nereikalaujančius Savivaldybės tarybos sprendimų;

120 120 kontroliuoja Savivaldybės turto valdymą ir naudojimą; administruoja viešųjų paslaugų teikimą atlieka sekretoriato, mero, Tarybos narių ir Savivaldybės kontrolieriaus (Kontrolieriaus tarnybos) finansinį, ūkinį bei materialinį aptarnavimą; rengia Savivaldybės vardu pasirašomas sutartis ir susitarimus su įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis ir kitomis savivaldybėmis; organizuoja Savivaldybės tarnautojų mokymąsi ir kvalifikacijos kėlimą; įstatymų nustatyta tvarka organizuoja Savivaldybės biudžeto pajamų, išlaidų ir kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą; organizuoja ir kontroliuoja Savivaldybės turto valdymą ir naudojimą; administruoja viešųjų paslaugų teikimą; per įgaliotus valstybės tarnautojus atstovauja Savivaldybei savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių valdymo organuose; rengia Savivaldybės institucijų sprendimų ir potvarkių projektus; Kauno ir Raseinių raj. savivaldybės administracijos darbuotojai įtaka organizacijai daro per jų veiklos efektyvumą, prisidėjimą prie siektinų organizacijos tikslų bei įgyvendinat iškeltus uždavinius. Apibendrinant galima teigti, jog savivaldybių administracijos atliekamos funkcijos yra ganėtinai panašios ir skiriasi tik keletas iš jų. 2 lentelėje pateikti Kauno ir Raseinių raj. savivaldybių duomenys atskleidžiantys žmogiškųjų išteklių judėjimą, t. y. savivaldybių administracijos darbuotojų kaitą, bet vykdomas naujų darbuotojų paiešką, atrankos būdus, bei savivaldybių lyginimas tarpusavyje. 2 lentelė. Kauno ir Raseinių raj. savivaldybių žmogiškųjų išteklių judėjimo lyginamoji analizė (sudaryta autorės) Kauno raj. savivaldybės žmogiškųjų išteklių valdymas Raseinių raj. savivaldybės žmogiškųjų išteklių valdymas ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ JUDĖJIMAS (darbuotojų kaita, naujų darbuotojų atranka) 1. Darbuotojų kaita būdinga nedidelė, tik 10 proc. visų respondentų nuomone būdinga didelė darbuotojų kaita, proc. respondentų teigė, kad didelė darbuotojų kaita Kauno r. savivaldybėje tikrai nevyksta; 2. Dažniausiai naudojami naujų darbuotojų atrankos būdai: Darbuotojų paieška skalbiama profesiniuose žurnaluose, laikraščiuose, internete 94,5 proc.; Skelbiami konkursai 82,4 proc.; Darbuotojų paieška skalbiama profesiniuose žurnaluose, laikraščiuose, internete 71,4 proc.; 1. Darbuotojų kaita nedidėlė, 63,5 proc. respondentų nuomonė tai parodo, tačiau ir 34 proc. respondentų manė, kad darbuotojų kaita vis dėl to vyrauja savivaldybėje ganėtinai didelė; 2. Naudojami darbuotojų paieškos būdai: Skelbiami konkursai 88 proc.; Darbuotojų paieška skalbiama profesiniuose žurnaluose, laikraščiuose, internete 77,6 proc.; Naudojamasi įdarbinimo agentūrų paslaugomis 77,6 proc. Iš 2 lentelės matyti, kad didesnė darbuotojų kaita būdinga Raseinių raj. savivaldybės administracijai, kadangi 34 proc. visų respondentų teiginį patvirtino. Nagrinėjant savivaldybių naudojamus naujų darbuotojų atrankos būdus, situacija skiriasi. Didžiausia dalis darbuotojų yra randama naudojant skelbimus laikraščiuose, internete tai matosi Kauno raj. savivaldybėje, taip manė didžioji dalis respondentų (94.5 proc.), taip pat, ganėtinai plačiai yra naudojamasi konkursais (82,4 proc. respondentų). Skirtingai nei Kauno, Raseinių raj. savivaldybėje didesnė dalis respondentų teigė, kad savivaldybė naudojasi pirmiausia skelbiamais konkursais (87,8 proc.), o tik po agentūrų paslaugomis (77, 6 proc.) ir skelbimais laikraščiuose, bei internetu (77, 6 proc.). Tai rodo, kad darbuotojai atrenkami sudarant galimybes dalyvauti visiems norintiems, atitinkamai turinčius tam tikrus reikalavimus. 3 lentelėje pateikti Kauno ir Raseinių raj. savivaldybių administracijos atsidavimo bei darbo sistemos išanalizuoti duomenys bei lyginimas tarpusavyje.

121 121 3 lentelė. Kauno ir Raseinių raj. savivaldybių darbuotojų motyvavimo sistemos ir darbo sąlygų lyginamoji analizė (sudaryta autorės) Kauno raj. savivaldybės žmogiškųjų išteklių valdymas Raseinių raj. savivaldybės žmogiškųjų išteklių valdymas ATSILYGINIMO SISTEMA (motyvavimo sistema, skatinimas) 1. Darbuotojams svarbus moralinis atlygis 98 proc. 2. Labiausiai darbuotojus įtakojantys motyvavimo sistemos elementai: Darbo aplinka 83 proc.; Materialiniai 75 proc.; Darbo turinys 75 proc.; Santykiai su vadovu 57 proc.; DARBO SISTEMA (darbo sąlygos, darbo aplinka) 1. Darbuotojams svarbus moralinis atlygis 90,1 proc. 2. Labiausiai darbuotojus įtakojantys motyvavimo sistemos elementai: Darbo aplinka 100 proc.; Darbo turinys 77 proc.; Materialiniai 64 proc.; Savirealizacija 55 proc.; 1. Darbo sąlygos pakankamai užtikrinamos, ir išskiriama pagrindiniai veiksniai, kurie įtakoja darbuotojų darbo vietos pasirinkimą: Atnaujintos patalpos 60 proc.; Tenkinantis darbo užmokestis 52 proc.; Tinkamas darbo laikas 19 proc. 2. Darbo vietos patrauklumą įtakoja tokie veiksniai kaip: Organizacijoje vertinama turima kvalifikacija 40 proc.; Tinkamas darbo organizavimas 38,5 proc. Galimybė siekti karjeros 30 proc.; Organizacijos sudaromos sąlygos 27,7 proc. 1. Veiksniai labiausiai įtakojantys darbuotojų darbo vietos pasirinkimą: Tenkinantis atlyginimas 68 proc.; Atnaujintos patalpos 34 proc.; Atnaujintos technologinės priemonės 20 proc. 2. Darbo vietos patrauklumą įtakojantys veiksniai: Tinkamas darbo organizavimas 60,8 proc. Galimybė siekti karjeros 58,1 proc.; Organizacijoje vertinama turima kvalifikacija 45,9 proc. Labiausiai savivaldybės skiriasi atsilyginimo sistema. Kauno raj. savivaldybės darbuotojams ypatingai svarbus veiksnys yra moralinis atlygis bei esanti darbo aplinka, darbo turinys bei santykiai su vadovu, tuo tarpu Raseinių raj. savivaldybės administracijos darbuotojams nors ir pakankamai svarbus moralinis atlygis, darbo aplinką vertino kaip svarbiausiu veiksniu, kuris įtakoja darbo vietos pasirinkimą. Žinoma nepamirštami veiksniai ir organizuojamo darbo turinys, bei savirealizacijos troškimas. 3 lentelė atspindi, kad priežastys lemiančios darbo vietos pasirinkimą savivaldybėse skyrėsi. Kauno raj. savivaldybės administracijai svarbiausią veiksnį išskyrė tokį kaip atnaujintos patalpos (60 proc.) tenkinantį darbo užmokestį (52 proc.), tuo tarpu Raseinių raj. savivaldybės administracijai svarbiausias veiksnys išliko tenkinantis atlyginimas (68 proc.), o tik po to atnaujintos patalpos bei technologijos. 4 lentelėje pateikta Kauno ir Raseinių raj. savivaldybių darbuotojų atsidavimo bei kompetencijos situacija savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdyme bei pateiktas abiejų savivaldybių lyginimas. 4 lentelė. Kauno ir Raseinių raj. savivaldybių darbuotojų patirties bei kompetencijos lyginamoji analizė (sudaryta autorės) Kauno raj. savivaldybės žmogiškųjų išteklių valdymas Raseinių raj. savivaldybės žmogiškųjų išteklių valdymas ATSIDAVIMAS (darbuotojų darbo patirtis) 1. Darbuotojų darbo patirtis savivaldybėje vyrauja nuo 1-18 metų; 1. Darbuotojų darbo patirtis vyrauja nuo 1-14 metų; KOMPETENCIJA (darbuotojų amžiaus vidurkis, išsilavinimas, kompetencijos kėlimo kursai) 1. Darbuotojų amžiaus vidurkis 37 metai; 2. Respondentų išsilavinimas rodo, kad savivaldybėje vyrauja aukštasis įgytas išsilavinimas, 128 respondentai įgiję aukštąjį išsilavinimą, ir tik 2 iš jų turintys aukštesnįjį; 3. Darbuotojų kompetencija labiausiai keliama naudojant 1. Darbuotojų amžiaus vidurkis 42 metai; 2. Vyrauja aukštasis išsilavinimas 72 respondentai įgiję aukštąjį išmoklinimą, 2 respondentai turi aukštesnįjį; 3. Darbuotojų kompetencija labiausiai keliama

122 122 tokius mokymosi ir tobulėjimo skatinimo būdus (vardinama pagal svarbumą): Kvalifikacijos kėlimo kursus; Apmokymus darbo vietoje; Organizuojant seminarus; Rengiant specializuotus kursus; Stažuotes; Rengiant konferencijas naudojant tokius mokymosi ir tobulėjimo skatinimo būdus (vardinama pagal svarbumą): Rengiant seminarus; Apmokymus darbo vietoje; Rengiant konferencijas; Stažuotes; Rengiant specializuotus kursus; Rengiant mokymus. 4 lentelė atskleidė savivaldybių panašumus ir skirtumus. Panašumas matosi savivaldybių administracijos darbuotojų išsilavinimo srityje bei darbo amžiaus vidurkiu. Skirtumas pastebimas kompetencijos kėlimo srityje. Kauno raj. savivaldybėje labiausiai darbuotojų tobulinimąsi skatinama rengiant kvalifikacijos kėlimo kursus, apmokymus darbo vietoje bei organizuojant seminarus. Tuo tarpu Raseinių raj. savivaldybėje labiausiai naudojami seminarai, apmokymai darbo vietoje bei konferencijų rengimas. Gauti, išanalizuoti ir susisteminti rezultatai rodo esamą žmogiškųjų išteklių valdymo situaciją Kauno ir Raseinių raj. savivaldybėse. Išanalizuoti kriterijai rodo savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdymo panašumus ir skirtumus bei tai kaip atsižvelgiant į nagrinėtą Harvardo (žr. 1 pav.) strateginį žmogiškųjų išteklių valdymo modelį esamas savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdymas įtakoja tolimesnę savivaldybės žmogiškųjų išteklių valdymo situaciją, t.y. trumpalaikes ir ilgalaikes perspektyvas. Atsižvelgiant į iškilusias Kauno ir Raseinių raj. savivaldybių problemas, kurios labiausiai pasireiškė kompetencijos kėlimo srityje, t. y. komandinio darbo patirties stoka, užsienio kalbos žinių stoka, informacinių technologijų išmanymo stoka, senesnių valdymo metodų diegimas, būtina skirti daugiau dėmesio darbuotojų tobulinimui, kadangi nuo jų atliekamų funkcijų priklauso efektyvus savivaldybės paslaugų teikimas. Taip pat respondentų nuomonė dėl žmogiškųjų išteklių valdymo būklės Kauno ir Raseinių raj. savivaldybėse, kuriose sudarė, Kauno savivaldybėje 7, Raseinių savivaldybėje 6 balai iš 10 galimų, parodė, nepakankamai gerą situaciją, todėl savivaldybėms būtina analizuoti ir stengtis tobulinti žmogiškųjų išteklių valdymo politiką. Išvados 1. Siekiant atskleisti žmogiškųjų išteklių valdymo ypatumus buvo nustatyta, kad tikslinga išanalizuoti žmogiškųjų išteklių vadybos, valdymo bei žmogiškuosius išteklius įtakojančių modelių teorinius aspektus. 2. Remiantis Harvardo strateginiu žmogiškųjų išteklių valdymo modeliu, tikslinga savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdymą vertinti atsižvelgiant į veiksnius: darbuotojų įtaką, žmogiškųjų išteklių judėjimą, atsilyginimo sistemą, darbo sistemą, darbuotojų atsidavimą bei kompetenciją, kurie padeda atskleisti savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdymo būklę. 3. Remiantis sudaryto kriterijų sistema buvo atliktas Kauno ir Raseinių raj. savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdymo būklės tyrimas, kurio metu nustatyta, jog geriausia būklė yra žmogiškųjų išteklių judėjimo, kadangi abejose savivaldybėse darbuotojų kaita yra tikrai nedidelė. Kauno r. savivaldybės darbuotojų patirtis siekia 18 m., tuo tarpu Raseinių raj. savivaldybėje 14m. Prasčiausia būklė kompetencijos srityje, kuri atskleidė darbuotojų kompetencijos trūkumus, bei tobulintinas sritis. 4. Kauno ir Raseinių raj. savivaldybių žmogiškųjų išteklių valdymą buvo išskirtos tobulintinos sritys: komandinio darbo patirties stoka, užsienio kalbos žinių stoka, informacinių technologijų išmanymo stoka, senesnių valdymo metodų diegimas, į kurias atkreipus didesnį dėmesį galimas efektyvesnis žmogiškųjų išteklių valdymas. Literatūros sąrašas 1. AMSTRONG, M Human resource management practice. London and Philadelphia. 2. BRATTON, J.; GOLD, J Human Resource Management: Theory and Practice. 3rd edition. London: Lawrence Erlbaum. 3. BRATTON, J.; GOLD, J Human Resource Management: Theory and Practice. London: Lawrence Erlbaum. 4. CAKAR, F.; BITITCI, U. S. ir kt Business Process Management Journal. A business process approach to human resource management. University of Strathclyde. Vol. 9, Iss: 2.

123 CHLIVICKAS, E.; PAPŠIENĖ, P. ir kt Tarptautinės ekonominės integracijos problemos. Žmogiškieji ištekliai: strateginio valdymo aspektai. Vilniaus Gedimino technikos universitetas. 6. HANADA, M Changing HR Paradigm and Practices in Japan. Keio university. [Žiūrėta 2011 birželio 10 d]. Prieiga per internetą: < 7. JAGMINAS, J.; PIKTURNAITĖ, I Viešoji politika ir administravimas. Strateginis požiūris į žmogiškuosius išteklius Lietuvos Respublikos savivaldybių administracijose: teorija ir praktika. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas. Nr LABANOVA, L Žmogiškųjų išteklių vadybos modeliai kuriantis žinių ekonomikai. VGTU. 9. LAURSEN, K.; FOSS, J. N Cambridge Journal of Economics. New human resource management practices, complementarities and the impact on innovation performance MELNIKAS, B.; SMALIUKIENĖ, R Strateginis valdymas. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. 11. STANKEVIČIENĖ, A.; KORSAKIENĖ, R. ir kt Verslas: teorija ir praktika. Žmogiškųjų išteklių valdymo strategijos rengimo teoriniai ir praktiniai aspektai: Lietuvos telekomunikacijų sektoriaus atvejis. Vilnius: Technika. Nr. 10 (4). 12. TRUSS, C.; GRATTON, L. ir kt Jurnal of Management Studies. Soft and hard of human resource management. UK. 34, 1, Summary The Features of Human Resource Management in Kaunas and Raseiniai Municipalities Human resources are one of the most difficult elements of competitive, also it is one of the biggest asset of the organization, therefore it is necessary to understand that it is not enough to have the necessary human resources for the organization. Efficient management of the human resources is a vital in achieving organizational objectives and benefits for each individual, organization and society. It is necessary to understand, systematically and strategically manage human capital. As an institution which will have a unique and difficult replacement of human resources will remain competitive and successfully realize already set itself goals and objectives. According to the Harvard model of human resource management has been identified the main criteria which helped to identified human resource management efficiency in Kaunas and Raseiniai municipalities. Also it helped to find out the main obstacles that hinder the effective implementation of local government human resource management. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Asta Raupelienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

124 124 TVARI DARBO VIETŲ PLĖTRA KAIMO VIETOVĖSE Aušra Marmaitė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Kaimo gyventojų užimtumas Lietuvos kaimiškose vietovėse sparčiai mažėja. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2008 metais nedarbo lygis kaime siekė 6,1proc., 2009 m. - 16,5 proc., 2009 m. - 16,5 proc., o 2010 metais net 22,4 proc. Galima daryti prielaidą, jog tokią situaciją lėmė kaimo gyventojų senėjimas, neigiamas natūrali gyventojų kaita bei didėlė darbingo amžiaus žmonių ir jaunimo migracija į miestus ir svetimas šalis ieškant darbo. Pagrindinė migracijos priežastis tampa darbo vietų nebuvimas gyvenamose kaimiškose vietovėse. Kaimo gyventojai dažnai skundžiasi trūkstamomis darbo vietomis. Veiklos sritis, kuria verčiasi kaimiškų vietovių verslininkai, tampa žemės ūkis, kaimo gyventojams tai pagrindinė darbo vieta - žemės ūkyje, jis vis dar išlieka svarbia ekonomine veikla kaime gyvenantiems žmonėms. Tyrimo aktualumą labiausiai lėmė nepakankamas Lietuvos Vyriausybės dėmesys darbo vietų kūrimui ir išsilaikymui kaimiškose vietovėse. Naujų darbo vietų kūrimas reikalauja dinamiškų ir novatoriškų verslo plėtros projektų bei patrauklių įdarbinimo sąlygų. Europos užimtumo strategijoje (EUS) verslumo sritis plačiąja prasme apima: įmonių steigimą ir valdymą, esančių įmonių plėtrą ir žmonių iniciatyvumo skatinimą, naujų darbo vietų kūrimo, tinklų tarp įmonių bei verslo ir vietinės valdžios partnerystės skatinimo priemones. Matome, jog tiek Lietuvos Respublikos strategija tiek ir EUS atsižvelgia į naujų darbo vietų kūrimą, tačiau yra nekalbama apie kaimiškas vietoves. Strategijoje turėtų būti siūloma pateikti perspektyvą kurtis naujoms darbo vietoms tiek kaimiškose vietovėse, tiek miestuose. Tyrimo tikslas nustatyti darbo vietų plėtros kaimo vietovėse prielaidas ir numatyti darbo vietų steigimosi perspektyvas. Tyrimo tikslui pasiekti iškelti uždaviniai: - išanalizuoti tvarios darbo vietų plėtros teorinius principus; - įvertinti tvarios darbo vietų plėtros galimybes Kėdainių rajono kaimiškose vietovėse. Tyrimo objektas tvari darbo vietų plėtra kaimo vietovėse. Metodai mokslinės literatūros analizė ir sintezė, dokumentų bei statistinių duomenų analizė bei sintezė, ekspertinis vertinimas, duomenų grupavimas ir grafinio vaizdavimo metodai. Rezultatai Mokslininkai Albrecht J. (2001), Gobbin N. (2001), Hopwwod B. (2005), Mellor M. (2005), nagrinėjo tvarumo sąvokas, tačiau šiuo metu dar vis nėra prieita prie vieningos sąvokos apibūdinančios tvarumą. Norint atskleisti tvarių darbo vietų plėtrą kaimo vietovėse, būtina atskleisti tvarių darbo vietų ypatumus. Tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkai diskutuoja dėl kaimo ir kaimo vietovių sąvokų apibrėžimo. Lingvistinė žodžio kaimas reikšmė tai žemdirbių darbo ir gyvenamoji vieta. Lietuvių enciklopedijoje kaimas apibūdinamas kaip grupė sodybų, kiemų, ūkių, kurie savo artumu, žemės išdėstymu bendrais naudojamais plotais (ganyklomis, miškais, vandenimis ir kt.) ar šiaip tradiciniais vienas nuo kito priklausomais veiksniais, sudaro atskirą vienetą. A. Poviliūnas (2002) teigia, kad kaimas suprantamas kaip tam tikra teritorija, su gamtos ir žmonijos suformuotu kraštovaizdžiu, tam tikru gyventojų skaičiumi, jų gyvenimo sąlygomis bei kokybe, vienokia ar kitokia gamybinės bei socialinės sferos objektų santalka bei atitinkamomis veiklos kryptimis, regionine kultūra ir gyvensena. Apibendrinant mokslinėje literatūroje aptinkamų kaimo vietovės apibrėžimus galima teigti, kad kaimo gyvenamųjų vietovių savita socialinė ir kultūrinė infrastruktūra lemia joms būdingą gyvenseną, santykius, regioninę kultūrą. Kaimo vietovių apibrėžimų įvairovė pateikta 1 lentelėje.

125 125 1 lentelė. Kaimiškos vietovės apibrėžimai (sudaryta autorės) Autoriai Mečislovas Treinys, Alvydas Baležentis (1999) Rasa Melnikienė (2005) Donatas Stanikūnas (1999) Antanas Poviliūnas (2002) Apibūdinimas Kaimo vietovę apibūdina kaip teritoriją, kurioje dominuoja natūrali gamtinė aplinka, o didžioji žemės naudmenų dalis naudojama žemės ūkiui, miškininkystei, žvejybai, rekreacijai ir nedidelė gyventojų, sudarančių teritorines kaimo bendruomenės, koncentracija. Kaimo vietovė, tai teritorija, kurioje dominuoja natūrali gamtinė aplinka, o gyventojams būdinga nedidelė koncentracija. Kaimo sąvoką, teigia, kad kaimas tai teritorija su visais joje esančiais objektais ir subjektais be miestų teritorijos. Kaimas suprantamas ir kaip tam tikra teritorija, su gamtos ir žmonijos suformuotu kraštovaizdžiu, tam tikru gyventojų skaičiumi, jų gyvenimo sąlygomis bei kokybe, vienokia ar kitokia gamybinės bei socialinės sferos objektų santalka bei atitinkamomis veiklos kryptimis, regionine kultūra, gyvensena. Kaimo vietovė plačiąja prasme suprantamas kaip visa periferinė šalies teritorija, išskyrus miestus. Tačiau reikia pažymėti, kad apibrėžimai, kurie buvo pagrįsti kaimo ir miesto priešpastatymu, nebeatitinka nūdienos realijų. Iš tikrųjų, kaimo vietovės sąvoka suvokiama daug plačiau. Taigi, su sąvokomis kaimas ar kaimo vietovė siejama daug įvairių koncepcijų: tai ir gyventojų negausumas (išsisklaidymas), miestų nutolimas ar nebuvimas, priklausomumas nuo žemės ūkio ir kitų pirminių pramonės šakų, tradicinių kultūrų ir pan. Kaimo vietovėje akcentuojamas dėmesys į kaimo plėtrą. Toliau kaimiška vietovė nagrinėjama kaip teritorija, kurioje dominuoja gamtinė aplinka, gyventojai, kultūra, tradicijos, papročiai, socialinė, ekonominė plėtra. Aptaria kaimiškos vietovės apibūdinimus ir atskleidus pagrindinius kaimiškos vietovės bruožus, galima ją susieti su tvarumo sąvoka. Pastaruoju metu terminas tvari plėtra gana dažnai naudojamas. Tvarumo sąvoka suprantama, kaip procesas, kuris galėtų būti nustatytas neribotam laikui. Tvarumas dar apibrėžiamas kaip veikla, tenkinanti žmonių šiandienos poreikius ir užtikrinanti galimybę ateinančioms kartoms patenkinti savo poreikius. Kitaip tariant, tvarumo užtikrinimą, ką mes darome šiandien suteikti sau ir savo poreikius, nebūtų žalingas ateities kartų galimybei verstis savarankiškai. Tvaraus vystymosi apibrėžimas labiausiai siejamas su G. H. Brundtland pranešimu (1987), kuriame teigiama, kad tvarus vystymas yra vystymasis, kuris tenkina dabarties kartų poreikius, nekeldamas pavojaus būsimų kartų gebėjimui patenkinti savus poreikius. Tvarumo vystymosi, koncepcija yra neatsiejama nuo pokyčių. Tvarus vystymasis - tai ir naujas požiūris, nauja švietimo kokybė, formuojanti tvaraus vystymosi idėjas. Reikėtų atsižvelgti į ekonomikos, gamtos, visuomenės ir kultūros tarpusavio priklausomybę, atskleisti įvairialypius sąryšius: praeities, dabarties ir ateities; asmens veiklos, gyvenimo būdo ir jo įtakos kitiems žmonėms bei aplinkai. R. Čiegis (2008), teigia, jog skirtingose disciplinose darnus vystymasis apibrėžiamas šiek tiek kitaip: Ekonomikoje - vystymasis, užtikrinantis, kad ateities kartų asmeninės pajamos nebūtų mažesnės nei dabartinių kartų. Sociologijoje - vystymasis, kuris išsaugo bendruomenę, t.y., išlaiko glaudžius socialinius ryšius ir santykius bendruomenėse. Ekologijoje - plėtra, išsauganti biologinių rūšių įvairovę, esmines ekosistemas ir ekologinius procesus. Visuose šiuose disciplinose, mums svarbiausias yra ekonominė darnumo traktuotė, kadangi ji labiausiai susijusi su kaimo gyventojų gyvenimo kokybę. Ekonominė darnumo traktuotė apjungia pakankamo ir stabilaus ekonominio augimo reikalavimus. Tokius kaip finansinio stabilumo išsaugojimas, žemi ir pastovūs infliacijos tempai, gebėjimas investuoti ir novatoriškumas, kalba apie teisingą gamtos išteklių paskirstymą erdvėje tarp regionų ir laike tarp dabarties ir ateities. Pasak Solov R. (1974), būtina suderinti ūkinę veiklą bei ekosistemų produktyvumą grindžiamą išplėtota kapitalo pakeičiamumo teorija bei Hickso R.-Lindahlo E. maksimalių pajamų, kurios gali būti gautos išsaugant būtinas turto (kapitalo), atnešančio šią naudą, atsargas kitoms kartoms, koncepcija. Šis požiūris ypač paplitęs literatūroje, nagrinėjančioje darnų atsinaujinančių gamtinių išteklių naudojimą, nes tai pagrindinė optimalumo ir ekonominio efektyvumo teorija, pritaikyta ribotų išteklių naudojimui. Tačiau susiduriama su kapitalo, kuris turi būti išsaugotas, rūšių (pvz., žmogaus sukurto, gamtinio ir žmogiškojo kapitalo) nustatymo bei

126 126 jų pakeičiamumo, taip pat atskirų turto rūšių, tarp jų ir ekologinių išteklių, įvertinimo sunkumais. Taip pat šioje ekonominėje darnumo traktuotėje yra labai reikšmingas veiksnys - darbo vietų plėtra. Siekiant išanalizuoti Kėdainių rajono verslo aplinkos situaciją ir įvertinti tvarių darbo vietų kūrimosi galimybes buvo atlikta rajono verslo įmonių atstovų anketinė apklausa bei grupinės apklausos metodas, interviu su Kėdainių rajono verslininkais. Kėdainių rajono gyventojų nuomonei nustatyti buvo parengta apklausos anketa. Tyrimui papildyti buvo naudoti Lietuvos statistikos departamento ir rajono Darbo biržos statistiniai duomenys. Kėdainių rajone gyentojų skaičius kinta metasi metais Kėdainių rajone gyventojų skaičius buvo tūkst.; 2011 metais tūkstantis, o 2012 metais gyventojų skaičius sumažėjo iki tūkstančių. Kėdainių rajono gyventojų pasiskirstymas pagal gyvenamasis vietas pavaizduotas 1 paveiksle. Kėdainių mieste gyvena 36 proc.gyventojų, tuo tarpu 64 proc. gyvena 12 oje seniūnijų. Daugiausiai gyventojų gyvena Josvainių seniūnijoje (7,5 proc.), Pelėdnagiu ( 7,3 proc) ir Dotnuvos seniūnijoje (6,6 proc). 1 pav. Kėdainių rajono gyventojų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą, proc., 2011 m. Apklausoje dalyvavo 555 rajono gyventojai iš jų daugiau moterų (77 proc.), nei vyrų (33 proc.). Apklausa buvo vykdoma vienu metiniu susirinkimo metu. Tai rodo, jog gyventojams yra svarbi jų gyvenimo kokybė, o gyvenimo kokybė labai priklauso nuo žmonių darbinės veiklos. Apklausoje dalyvavo įvairią socialinę padėtį užimantys asmenys. Daugiausiai (34 proc.) respondentų sudarė biudžetinių įstaigų darbuotojai (žr. 2 pav.). 2 pav. Kėdainių rajono respondentų pasiskirstymas pagal darbinę veiklą, proc., 2011 m.

127 127 Vykdant Kėdainių rajono verslininkų apklausą dalis anketų buvo išsiųstos elektroniniu būdu, kitos užpildytos apklausos metu. Iš viso buvo apklausta 45 respondentų, tarp jų 42 proc. moterų ir 58 proc. vyrų. Apklausoje dalyvavo 32 proc. verslininkų iš kaimiškųjų vietovių bei 68 proc. verslininkų iš Kėdainių miesto. Pagal amžių respondentai pasiskirstė sekančiai: m. 50 proc., m. 24 proc., m. 23 proc. bei m. 3 proc. Kėdainių rajono verslininkai bendrą verslo situaciją vertina 2,6 balo iš 5 (kai 1 situacija gerėja ir 5 situacija blogėja), 50 proc. verslo situaciją vertina kaip iš esmės nepakitusią, o 26 proc. kaip po truputi gerėjančią Kėdainių rajono verslininkų nuomone, aukščiausiai vertinama paslaugų sektoriaus ir pramonės sektoriaus verslo situacija, prasčiausiai žemės ūkio ir prekybos sektorių. Tačiau vertinant verslo perspektyvas, aukščiausias pozicijas užima prekybos ir žemės ūkio sektoriai (3 pav.). Apklausoje dalyvavę, didžiausių įmonių atstovai, perspektyvas Kėdainių rajone įvertintos teigiamai. Jie nurodė, jog perspektyvios verslo šakos yra paslaugų verslas (2,7 balo), pramonės (2,68 balo), statybų verslas (2,64 balo), mažiau perspektyvios yra prekyba (2,56 balo) ir žemės ūkis (2,52 balo). Nežiūrint to, kad Lietuvos ekonominė situacija yra prasta, stambios Kėdainių rajono įmonės (UAB Vikstata, UAB Lifosa, UAB Kėdainių cukrus, UAB Krekenavos agrofirma ) veikia pakankamai sėkmingai ir kiekvienais metais sukuria vis naujas darbo vietas pramonės, statybų ir paslaugų sektoriuose. Remiantis įmonių ir rajono statistika 2011 m. buvo sukurta 20 proc. naujų darbo vietų minėtose įmonėse nuo visų rajone sukurtų darbo vietų. 3 pav. Verslo būklės ir perspektyvų vertinimas pagal veiklos sritis Kėdainių rajono, 2011 m. Respondentų nuomone, darbo vietų plėtrai Kėdainių rajone efektyviausios būtų šios verslo skatinimo priemonės: tikslingesnis jaunimo profesinis rengimas, orientuojantis į vietos darbo rinkos poreikius, verslo mokesčių (pelno, akcizų ir kitų) bazės tobulinimas, suvaržymų mažinimas, vietinių užimtumo iniciatyvų programos, parama naujų darbo vietų plėtrai, vietos rinkliavų, mokesčių už verslo liudijimus sumažinimas. Verslo plėtra yra neatsiejama nuo naujų darbo vietų kūrimosi ir plėtojimosi. Kadangi Kėdainių rajono verslininkai ir vietovių gyventojai rajone vertina palankiai galima padaryti prielaida, jog tvari darbo vietų plėtra kaimiškose vietovėse yra galima. Išvados 1. Tvari plėtra yra visais aspektais neatskiriama verslo dalis. Siekiame suderinti ekonominio, aplinkosauginio ir socialinio vystymosi tikslus, integruoti juos į kasdieninės veiklos sprendimus ir kurti vertę. 2. Tvari plėtros koncepcija traktuojama, kaip daugiasektorė verslo šaka, paremianti, sutvirtinanti ir pakelianti vietos ekonomiką bei suvienijanti verslo dalyvius, įtraukiant juos į plėtros planavimo, tvarios darbo vietų plėtros procesus. Darbo vietų plėtra veikia kaip mechanizmas pagyvinantis kaimo vietoves ir yra ekonominės plėtros dalis per kurią įdiegiamos naujovės, kuriama socialinė gerovė, stabdanti vietovės nykimą. Tvarios plėtros koncepcijos esmė yra ekonominių sąlygų pritaikymas ir palaikymas vietovėje, sukuriant tvarias darbo vietas.

128 Nustatytos verslo skatinimo priemonės Kėdainių rajone: tikslingesnis jaunimo profesinis rengimas, orientuojantis į vietos darbo rinkos poreikius; verslo mokesčių (pelno, akcizų ir kitų) bazės tobulinimas; vieno langelio modelio pritaikymas verslui; biurokratinių suvaržymų mažinimas; vietos iniciatyvų programos bei naujų darbo vietų kūrimas bei parama; vietos rinkliavų, mokesčių už verslo liudijimus sumažinimas. 4. Kėdainių rajono verslininkai ir vietos gyventojai verslo aplinką vertina palankiai ir galima padaryti prielaida, jog tolydi darbo vietų plėtra kaimiškose vietovėse yra galima. 5. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog tvariai darbo vietų plėtrai Kėdainių rajone perspektyvos užtikrinamos dėka šių priemonių: vietinių užimtumo iniciatyvų programų diegimo; paramos naujų darbo vietų kūrimuisi orientuotų į vietos darbo rinkos poreikius; savivaldybės vietos iniciatyvų rėmimo; gyventojų verslumo skatinimo; mokesčių sistemos tobulinimo. 6. Palanki geografinė padėtis ir išskirtinis Kėdainių rajono kraštovaizdis, Kėdainių rajono gamtinės iškasenos sudaro prielaidas kurti tvarias darbo vietas transporto paslaugų, statybų ir turizmo sektoriuose. Literatūros sąrašas 1. Albercht, J.; Gobbin, N Schumpeter and the Rise or Moder Environmentalism, Ghent University, Belgium 2. Čiegis, R.; Zeleniūtė, R Ekonomikos plėtra darnaus vystymosi aspektu // Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai. T. 2. Nr Čiegis, R.; Ramanauskienė, J.; Startine, G Theoretical Reasoning of the Use of Indicators and Indices for Sustainable Development Assessment // Inžinerinė ekonomika-engineering Economics. Nr Čiegis, R.; Ramanauskienė, J.; Martinkus, B The Concept of Sustainable Development and its Use for Sustainability Scenarios // Inžinerinė ekonomika-engineering Economics (2). 5. Hoowood, B.; Mellor, M.; O Brien, G Sustainable Cities Research Institute, University Of Northumbria, Newcastle on Tyne, UK. 6. Lietuvos Statistikos departamentas.[žiūrėta 2012 sausio 26 d.] Prieiga per internete: 5. Melnikienė, R Lietuvos regionų tipologija pagal kaimiškumą tinkamumas regioninei politikai. 7. Stanikūnas, D Lietuvos žemės ūkis: regioninė plėtra. Mokslo tyrimų rezultatai. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. 8. Subalansuotos plėtros įgyvendinimo nacionalinė ataskaita Petkevičiūtė, N.; Svirskaitė I Ekonominis vystymasis ir žmogaus socialinė raida. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr Poviliūnas, A Europos Sąjungos kaimo plėtros politikos tapsmas // Žemės ūkio mokslai. Nr.4 Summary Sustainable Jobs in Rural Areas Nowadays modern society is characterized by a constant development of specific processes which are dynamic and complex. In other words, there is a rapid and continuing process of change in society, which helps to develop a better and more attractive life to the community. In principle, this development deals with changing the priorities of society, i.e. focusing on the improvement of the quality of life (especially in rural areas), preserving the ethnic culture, as well as traditions, heritage Usually a key phrase sustainable refers to rural areas and its processes. This concept also deals with the processes of occurring areas. Sustainable development connects with the rural development component which represents the rural settlement level. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Asta Raupelienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

129 129 VIETOS PLĖTROS STRATEGIJŲ TURINIO VERTINIMO METODINIAI ASPEKTAI Monika Santockienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Vietos plėtros strategija, bene svarbiausia LEADER metodo įgyvendinimo priemonė, tampa svarbiu instrumentu kaimo gyventojų gyvenimo kokybei gerinti bei skatinti kaimo ekonomikos įvairinimą, didinti kaimo vietovės konkurencingumą, tikslingai naudojant vietos išteklius ir viešąją paramą bei tausojant gamtinę aplinką ir greitai senkančius jos išteklius. Tačiau tai, kad Lietuva gerokai vėliau įstojo į Europos Sąjungą ir įsitraukė į LEADER programos vykdomą veiklą nei ji buvo pradėta įgyvendinti, sąlygojo, kad Lietuvos kaimo plėtros veikėjams trūksta teorinių ir praktinių žinių apie vietos plėtros strategijų turinio elementus ir jų išpildymą. Nors dažnai akcentuojama LEADER metodo, vietos veiklos grupių (toliau VVG) parengtų vietos plėtros strategijų reikšmė, mokslinių tiriamųjų darbų vietos plėtros strategijų turinio vertinimo atžvilgiu yra itin mažai, nėra išsamiau atlikta strategijų turinio kokybinis vertinimas, nėra sukurtos objektyvios, visa apimančios strategijų, kaip dokumento, vertinimo metodikos. Mokslinėje literatūroje ir įvairiuose dokumentuose (E. Ribašauskienės ir R. Naujokienės (2009), A. Aleksandravičiaus ir F. Klupšo (2010) moksliniuose darbuose, Europos audito rūmų specialiojoje ataskaitoje (2010) pateikiama tik vietos plėtros strategijų įgyvendinimo analizės. Todėl norint išsamiai, objektyviai ir tiksliai įvertinti vietos plėtros strategijų turinį bei LEADER metodo išpildymo sėkmingumą, būtina nustatyti vertinimo ir lyginimo sritis bei jų požymius. Visa tai būtų naudinga kaimo plėtros veikėjams ateityje formuojant naujų vietos plėtros strategijų kokybišką, aiškų turinį. Tyrimo tikslas parengti vietos plėtros strategijos, kaip dokumento, turinio vertinimo metodiką. Tikslui pasiekti užsibrėžti tokie tyrimo uždaviniai: 1) išanalizuoti vietos plėtros strategijos teorinius dėsningumus; 2) nustatyti vietos plėtros strategijų turinio vertinimo kriterijus ir lyginamąsias sritis. Tyrimo objektas vietos plėtros strategijų turinys. Tyrimo laikotarpis: m. Metodai: mokslinės literatūros, dokumentų analizės ir sintezės, lyginamosios analizės, sisteminimo metodai. Vietos plėtros strategija ir jos rengimo tikslai Strategijos esmę aiškinančių savokų yra gausybė ir jų turinys priklauso nuo to, kokiame kontekste ji naudojama. Pagrinde yra analizuojamos pelno siekiančių organizacijų įvairių tipų, lygių strategijos. Tačiau mokslinių šaltinių apie vietos plėtros strategijas (toliau VPS) yra mažai. Šios strategijos analizuojamos remiantis organizacijų, karinių ir pan. strategijų apibrėžimais ir savybėmis, verslo valdymo strategijų metodikomis, visa tai joms pritaikant. VPS yra kompleksinis dokumentas, kuriame apibrėžiama pagrindinės kaimo vietovės plėtros kryptys, prioritetine tvarka yra nustatyti darbai, kurie turi būti atlikti kaimo vietovėje galbūt pačių vietos gyventojų jėgomis arba bendradarbiaujant su kitais partneriais, kuriame atsižvelgiama į vietovės svarbiausias stiprybes ir galimybes bei stengiamasi sumažinti vietos silpnybes ir grėsmes (Leader programos patirtis..., 2007). Ją galima apibūdinti ir kaip metodą, kuris padeda sutelkti valstybinius ir privačius, nacionalinius ir vietinius išteklius sudėtingų problemų, trukdančių konkrečios kaimiškosios vietovės darniai plėtrai, sprendimui (Atkočiūnienė, 2007). VPS esmę atskleidžia šie elementai (Leader programos patirtis..., 2007): 1) tikslinė orientacija, kuri strategijoje išreikšta tam tikra konkrečia informacija; 2) veiksmai ir priemonės kaip neatsiejama strategijos dalis; 3) laiko periodas strategija susiejama su tam tikru būsimu laiko periodu (3 10 metų laikotarpis); 4) išteklių potencialas kaimo vietovės išteklių analizė išryškina silpnąsias ir stipriąsias kaimo plėtros ypatybes;

130 130 5) aplinkos situacija, kuri išryškina kaimo vietovės plėtros galimybes ir grėsmes, jos konkurencinius pranašumus. Formuojant metodiką bus remtasi VPS apibrėžimu, kuris naudojamas LR Žemės ūkio ministro įsakyme Dėl vietos plėtros strategijų, įgyvendinamų pagal Lietuvos kaimo plėtros m. programos krypties Leader metodo įgyvendinimas priemonę Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas, atrankos taisyklių patvirtinimo (2007), kuriame VPS tai dokumentas, kuriame pateikta VVG teritorijos socialinės ir ekonominės situacijos ir gyventojų poreikių analizė, VVG misija, kaimo vietovių plėtros vizija, prioritetai, tikslai, jų įgyvendinimo priemonės, veiklos sritys ir rekomenduojami veiksmai naudojant vietovės išteklius, viešąją paramą ir telkiant VVG, kaimo bendruomenių ir kitų kaimo gyventojų pastangas. Pagal jį šiame įsakyme yra suformuotas vienas strategijos tinkamumo kriterijų, t.y. strategijoje turi būti pateikta teritorijos socialinės ir ekonominės situacijos analizė, poreikių analizė, VVG misija, kaimo vietovių plėtros vizija, prioritetai, tikslai, jų įgyvendinimo priemonės (socialinių, ekonominių ir aplinkos problemų sprendimo būdai) ir rekomenduojami veiksmai naudojant vietos išteklius, viešąją paramą ir telkiant VVG, kaimo bendruomenių ir kaimo gyventojų pastangas. Pagal minėtą kriterijų ekspertai 1 vertino VPS tinkamumą gauti paramą strategijos įgyvendinimui. Todėl visos patvirtintos vietos plėtros strategijos turi anksčiau išvardintas turinio sudedamąsias dalis. Analizuojant LEADER metodo principus (bendradarbiavimas, partnerystė, principas iš apačios į viršų, inovatyvumas, integruotumas, darbas tinkle, orentacija į vietovę), kuriais remiantis yra grindžiama vietos veiklos grupių veikla, VPS esmė, paskirtis ir dėsniai, galima išskirti pagrindinius VPS bruožus. Visų pirma, VPS rengia VVG, kurių būtent vienas iš pagrindinių veiklos tikslų ir yra parengti ir įgyvendinti integruotą atstovaujamos kaimiškosios vietovės plėtros strategiją. Antra, LEADER metodu siekiant įgyvendinti pagrindinius kaimo plėtros tikslus - skatinti tolygią regionų plėtrą, gerinti gyvenimo kokybę kaime, spręsti socialines, ekonomines ir aplinkos problemas pasitelkus vietos gyventojus, kaimo bendruomenes ir kitus kaimo plėtros dalyvius, reikalaujama laikytis visų LEADER metodo principų, tuo pačiu ir strateginio planavimo, kuris įgyvendinamas rengiant VPS (Farrell, Thirion, 2005). Trečia, VPS veiksmingiausiai parengiama ir įgyvendinama, kai sprendimus priima ir veikloje dalyvauja vietos valdžios, verslo, socialinių (bendruomenių, NVO ir pan.) organizacijų atstovai, vietos gyventojai. Šiems veikėjams bendradarbiaujant parengta VPS geriau atspindi realią kaimo padėtį ir lūkesčius, ji tampa labiau priimtina ir suprantama kaimo gyventojams. Be to, išsamiai, esamą būklę bei visų kaimo plėtros dalyvių interesus atitinkančiai VPS parengimui reikia įvairių žinių, kompetencijų ir patirties, kad vietovės ištekliai, potencialas, problemos būtų išanalizuoti visais aspektais (Leader programa..., 2010; Vietos veiklos..., 2005). Ketvirta, kalbant apie paskutinį LEADER principą inovatyvumą, tai pati strategija yra inovatyvus požiūris į vietos plėtrą, tačiau, rengiant strategiją, reikalaujama inovatyvių idėjų, inovatyvaus požiūrio. Taip pat rengiant VPS, būtina atsižvelgti į pagrindinius kaimo plėtros principus (subalansuotumo, išsaugojimo, decentralizacijos, atsakomybės pasidalinimo), kurie iš dalies atitinka LEADER principus, juos papildo, nusako panašią esmę. Tuo pačiu VPS turi atitikti savivaldos ir regiono plėtros dokumentus, nacionalines bei ES Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijas ir politiką. Vietos plėtros strategijos turinio elementai ir jų bruožai Dėl tyrimo objekto specifiškumo ir sudėtingumo, istorinių momentų (Lietuvoje), mokslinių tiriamųjų darbų VPS turinio analizavimo atžvilgiu yra itin mažai, nėra išsamiau atlikta strategijų turinio kokybinė analizė, nėra sukurtos objektyvios, visa apimančios strategijų, kaip dokumento, turinio vertinimo bei lyginimo metodikos. Todėl norint išsamiai, objektyviai ir tiksliai išanalizuoti bei palyginti VPS tarpusavyje, siekiant nustatyti vyraujančius bendrus dėsningumus, trūkumus ir pliusus, panašumus ir skirtumus, būtina nustatyti vertinimo ir lyginimo sritis bei jų požymius. Norint sudaryti pagrindą VPS turinio vertinimo metodikos kūrimui, reikšminga išskirti pagrindinių strategijos turinio elementų esminius bruožus ir kūrimo nuostatas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad autorė straipsnyje strategijos 1 Užregistruotos strategijos išankstinį vertinimą atlieka Agentūros Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pasamdytas nepriklausomas ekspertas. Strategijos išankstinio vertinimo etape nepriklausomas ekspertas pagal strategijos ir jos priedų duomenis nustato, ar strategija parengta tinkamai teritorijai, ar strategija atitinka jai keliamus tinkamumo kriterijus, ar strategija pakankamai kokybiška paramai pagal KPP krypties LEADER metodo įgyvendinimas priemonę Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas gauti (Dėl vietos plėtros strategijų..., 2007).

131 131 dokumentą skirsto į tris dalis: įžanginę, kurioje pateikiama informacija apie VVG, jos veiklą, jos atstovaujamą teritoriją ir pan.; analitinę dalį, kurioje pateikiama teritorijos būklės analizė, SSGG ir strateginę dalį, kurioje pateikiami misija, vizija, tikslai, priemonės ir veiklos. Straipsnyje analizuojama tik trečioji dalis. Misija, vizija ir tikslai atitinkamai yra organizacijos tikslinės orientacijos išplėtojimas skirtingais detalizacijos ir konkretizacijos lygiais. Vizija, kaip ir strategija, turi nemažai interpretacijų, tačiau esminis dalykas yra ateities įsivaizdavimas. Vizija tai sąvoka, aprašanti organizacijos veiklos ateities paveikslą, siejamą su tolima perspektyva (tačiau nebūtinai konkrečiai apibrėžiant jos trukmę), numatanti hipotetinę situaciją, kurioje veikla vykdoma pačiomis palankiausiomis sąlygomis, atitinkančiomis vadovų viltis ir svajones bei būdus kaip norimą būvį pasiekti (Andriuščenka, 2006; Vasiliauskas, 2004; Martinkus ir kt., 2010). Vizija priešingai nei misija ir tikslai neturi normatyvinio pobūdžio. Remiantis šiais ir A. Poviliūno (2003) pateiktu apibrėžimu, VVG vizija tai vienu ar dviem sakiniais suformuluotas bendriausias jos tikslas, ateities įsivaizdavimas, kokią vietovę ir jos gyventojus nori matyti bei bendriausi to pasiekimo būdai. Ji turi leisti vertinti tolimesnę grupės veiklą bei apibrėžti veiklos prioritetus. Kaip teigia R. Jusevičius (1998), sunku aiškiai apibrėžti pačią viziją, kadangi ji yra vykstančios veiklos, viso proceso dalis. Vizija gali būti situacinė, išaugusi iš visos veiklos patirties arba procedūrinė, įdiegta iš kitur. Taip pat neįmanoma griežtai ir pagal taisykles nurodyti, kokia vizijos formuluotė turi būti, bet visgi galima išskirti 3 esmines vizijos dalis, kur turi būti atsakoma į klausimus, kodėl organizacija konkuruos kas konkurentai, kokie konkurenciniai pranašumai ir galimybės konkuruoti; kur konkuruos organizacija kokia produkcija/paslauga, kas klientai ir kokia dalis rinkoje; kaip konkuruos organizacija kokios technologijos, koks požiūris į naujoves bei koks požiūris į kokybę (Vasiliaukas, 2004). Tačiau R. Jusevičius (1998) išskiria daugiau komponentų, kurie turi atsispindėti kokybiškoje vizijos formuluotėje. Tai: vartotojai, produkcija/paslauga, rinkos, technologija, augimo perspektyva, filosofija, ištekliai ir sugebėjimai, personalo politika, visuomeninis prestižas. Straipsnio autorės nuomone, VPS vizijose turėtų būti aprašomos tikslinės grupės, jų poreikiai, norimi pokyčiai bei vertybinės nuostatos kaip tai įgyvendinti. Kalbant apie misiją, tai kiekviena organizacija turi savąją nepriklausomai nuo to, suformuluota ji ar ne. Misija tai organizacijos pirminis tikslas, pateisinantis jos steigimą ir gyvavimą, atskiriantis ją nuo kitų organizacijų, tame tarpe ir nuo analogiškų. Kitaip tariant, tai organizacijos paskirtis, sukurianti jos identitetą. Misija nusako, kokias organizacija gamins prekes ar teiks paslaugas, kas yra jos klientai, kokios technologinės ir verslo galimybės. Ji reliatyviai nekintanti organizacijos tapatumo dalis ir galinti prisidėti prie šios organizacijos narių susivienijimo ir motyvavimo, nustatanti plačius rėmus strategijos vystymuisi (Andriuščenka, 2006; Stoner, 2006; Gedvilaitė-Moan, Zakarevičius, 2010). Pritaikant visa tai VVG, jų misijoje turėtų būti pateikta trumpa informacija apie tai, kokia yra VVG atstovaujamos teritorijos paskirtis, vaidmuo regiono, šalies plėtroje ir kokia jos veiklos kryptis. Sunku nustatyti, kokio ilgio turėtų būti misija ir nėra griežtai numatyta, kokie esminiai elementai turėtų sudaryti misijos formuluotę. Tačiau gerai suformuluota misija deklaruoja organizacijos, šiuo atveju, VVG požiūrį į išorinę aplinką, vietos visuomenės interesus, socialinę atsakomybę; suvienodina skirtingus požiūrius; kaimo plėtros veikėjus orientuoja į integruotą, subalansuotą, iš vietos kylančią vietos plėtrą; padeda nukreipti pastangas viena linkme; padeda racionaliau naudoti išteklius (Jucevičius, 1998). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vizija ir misiją galima sutapatinti, kad jos panašios, tačiau vizija aprašo būsimą organizacijos veiklos paveikslą, o misija jos veiklą esamuoju laiku. Tikslas konkretus rezultatas, kurį norima pasiekti. Dažniausiai teigiama, kad organizacijos tikslai būtinai turi būti išreikšti kiekybiškai, bet kai kuriais atvejais tai neįmanoma, kai pvz. kalbama apie etikos, gyventojų pasitenkinimo klausimus ir pan. Tačiau visgi labiau reikia kreipti dėmesį į kiekybiškai išreikštus tikslus, kadangi tokiu atveju gali kilti pavojus nukrypti į beprasmį daugiažodžiavimą (Vasiliauskas, 2004; Kaip praktiškai..., 2007). Priemonė - tai pageidautinų tikslų ar užsibrėžtų uždavinių pasiekimo būdas per strateginio planavimo periodą, įvertintas kiekybiškai nustatant intelektualinių ir materialinių išteklių poreikį. Priemonės apibūdina išsamų veiksmų planą, kuris yra pasirinktas efektyviausiam ir racionaliausiam rezultatui pasiekti (Kaip praktiškai..., 2007). Rengiant organizacijos viziją, misiją, formuluojant tikslus, planuojant veiklas ir priemones, rekomenduojama laikytis keleto kriterijų, kuriems nesant jie virstų fantastika ir neturėtų ryšio su organizaciją įtakojančiais veiksniais (1 lentelė).

132 132 1 lentelė. Kriterijai, padedantys analizuoti pagrindinių strategijos turinio elementų formuluotes (sudaryta autorės, remiantis A. Vasiliausku (2002), R. Jucevičiumi (1998); metodine medžiaga Kaip praktiškai įgyvendinti strateginius planus (2007) Kriterijus pasiekiamumas platumas konsensusas unikalumas veiksmingumas nuoseklumas aiškumas pasiekiamumas platumas išsamumas aiškumas įtaigumas lankstumas tinkamumas rezultatyvumas pasiekiamumas tinkamumas apibrėžtumas aiškumas įpareigojimas konkretumas išmatuojamumas pasiekiamumas tinkamumas apibrėžtumas laike tikslumas tinkamumas išsamumas Klausimai, padedantys nustatyti kriterijų Vizija kas atspindėta vizijos formuluotėje - fantazija, ar realybė; koks laikotarpis apimtas kaip plačiai vizija apima pokyčius, galinčius įvykti ir kaip plačiai vizijoje atpindėtos šiuos pokyčius sukeliančios jėgos ar organizacijoje yra konsensusas dėl ateities vizijos, kokių problemų gali iškilti, jeigu organizacijoje yra keletas paralelinių vizijų ar yra unikalumo elementų vizijos formuluotėje, ar nustebins ši formuluotė organizacijos konkurentus ar buvo svarstoma įtaka dabartinei veiklai, ar yra svarbiausias susitarimas dėl reikalaujamų artimiausių žingsnių, ar nustatytos būsimos rinkos galimybės ir būtinos bazinės kompetencijos ar yra principinis pagrindinių su vizija susijusių žingsnių darymas ar vizijos teiginiai yra paprasti ir visiems suprantami, be didelių aiškinimų Misija kas atspindėta misijos formuluotėje fantazija ar realybė ir ar jos teiginiai įgyvendinami, kokia vietovės veiklos kryptis ar yra gana siaura, kad neprarastų vientisumo, bet gana plati, kad neapriboto augimo ar apibūdina organizaciją ir atspindi jos išskirtinumą, ar remiasi objektyviu organizacijos stiprybių ir silpnybių pripažinimu ar misijos teiginiai paprasti ir visiems suprantami, be didelių aiškinimų ar misijos teiginiai yra įtikinantys, pritraukiantys dėmesį ar misija gali egzistuoti kintančioje aplinkoje ar sudaro pagrindą įvertinant esamą ir būsimas veiklas, ar aiški atstovaujamos teritorijos paskirtis, vaidmuo regiono, šalies plėtroje Tikslas ar yra susijęs su rezultatu ar tikslas yra realus, įgyvendinamas, pritaikytas prie VVG galimybių, atsižvelgiant į vidinius ir išorinius veiksnius ar derinasi su misija ir skatina ją vykdyti ar nustatytas tam tikram laikotarpiui ar tikslo teiginiai paprasti ir visiems suprantami, be didelių aiškinimų ar sąlygoja įsipareigojimų atsiradimą Priemonė ar yra tiksli, suprantama; ar nusako vieną būdą tikslui pasiekti ar priemonės pasiektą rezultatą galima įvertinti kiekybiniais dydžiais ar yra reali turimų arba planuojamų išteklių atžvilgiu ar priemonė yra pats efektyviausias ir racionaliausias būdas norimam rezultatui pasiekti, ar yra praktiška ir teisėta ar priemonės rezultatą galima pasiekti per strateginio planavimo periodą ar tiksliai reziumuoja numatomą darbo planą Veiksmas ar padeda įgyvendinti priemonę ar nurodyti konkretūs veiksmo rodikliai, paramos gavėjai, naudos gavėjai, paramos suma atitinkamiems projektams įgyvendinti Naudojantis šiais kriterijais ir analizuojančiais klausimais turėtų būti vertinami VPS strateginės dalies elementai, siekiant nustatyti ar praktiškai yra įgyvendinama tai, kas teoriškai yra pageidaujama kuriant šių elementų tinkamas formuluotes.

133 133 Vietos plėtros strategijų turinio elementų lyginimo sritys, jų raiškos matavimas bei vertinimo ir lyginimo etapai VPS turinio elementų vertinimą LEADER metodo išpildymo strategijos turinyje atžvilgiu, kurio rezultatais remiantis būtų galima sugretinti ir palyginti keletą strategijų, galima atlikti, pasitelkiant 2 lentelėje pateiktomis VPS turinio elementų lyginamosiomis sritimis. Ši lentelė buvo parengta pagal E. Ribašauskienės ir D. Šalengienės (2011), A. Poviliūno (2003), V. Atkočiūnienės (2007), N. Thom ir A. Ritz (2004), T. Tamošiūno ir R. Liubomirskienės (2009) moksliniais darbais bei Kaimo plėtra ir inovacijos (2007), Leader programos patirtis (2007) metodiniais leidiniais, Europos rūmų specialiąja ataskaita apie kaimo plėtros LEADER metodo įgyvendinimą (2010). 2 lentelė. Vietos plėtros strategijų vertinimo ir lyginamosios analizės sritys (sudaryta autorės) VPS turinio elementų lyginamosios sritys VPS turinio elementų lyginamosios srities raiškos požymiai 1. Integruotumas vietovės vaidmuo apskrityje/ šalyje/es; tarpusavyje derinamos ekonominės, kultūrinės socialinės, ekonominės veiklos; strategijos derinamos su kitais vietos/ regioniniais/ nacionaliniais/es strateginiais dokumentais; pavienių asmenų įtraukimas į bendrą veiklą (vietos žmonių pasiūlymai); strategijose numatyta veikla ir projektai neturi būti individualios ir izoliuotos priemonės 2. Partnerystė bendro tikslo siekimas, derinant skirtingus interesus; formali institucinė struktūra, prioritetas teikiamas nedarbo ir socialinės atskirties problemoms spręsti; kaimo plėtros politikos įgyvendinimas vietos lygmeniu 3.Teritorijos vientisumas konkrečią vietovę, kuriai rengiama ir įgyvendinama VPS, turi vienyti bendri veiksniai: geografiniai, ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ir pan.; analizė atliekama pagal atskiras seniūnijas/kaimus; vietovės vystymo SSGG analizėje atsispindi rajono seniūnijos/kaimai 4. Inovatyvumas VVG gebėjimas atrasti ir pritaikyti socialines, vadybines inovacijas, padedančias parengti, įgyvendinti VPS, ištirti vietoves ir atrasti nepanaudotus potencialus, optimaliai ir racionaliai išnaudoti ten esančius įvairius išteklius, padedančias naujai pažvelgti į senas, įprastas bei naujai atsirandančias, neįprastas problemas ir rasti tinkamus tų problemų sprendimo būdus; veiklos sukūrimas, kuri vietovėje gali sukelti daugiklio efektą ir tuo pat metu atverti ilgalaikes perspektyvas 5.Orientacija į vietovę darant bet kokius sprendimus, atsižvelgiama į teritorijos (kuriai reikalingi tie sprendimai) ypatumus, būklę, išteklius, poreikius ir pan.; strategijos specifinės, o ne bendro pobūdžio, tinkančios visoms Strategijos turinio elementai ir matavimo kriterijai misija, vizija, tikslai, priemonės, veiklos į plėtros procesą įtraukti papildomi vietos ištekliai (kapitalas, darbo jėga, savanoriškos pastangos, gera valia); VVG narių sudėtis (partnerių įvairovė, pasidalijimas pareigomis, VVG organizacinė valdymo struktūra); strategijos priemonių visapusiškumas ir įvairovė atstovaujamos teritorijos aprašymas, vizija, misija, SSGG matrica vizija, priemonės, veiklos; vietovės vystymo scenarijai; VVG organizacinė valdymo struktūra teikiamas dėmesys į vietos būklės, poreikių, problemų analizę; VVG narių sudėtis, skaičius Raktiniai žodžiai integracija; įtraukimas; integruota VPS partnerystė; VVG; vietos veiklos grupė; vietos; interesai; bendradarbiavimas teritorijos vientisumas; teritorija; vieta/vietovė/kaimas; bendrumas inovacija; inovatyvumas; naujovė; atnaujinimas; naujos žinios; vietovės vystymo scenarijai identitetas; vietos/vietovės/kaimo /teritorijos ypatumai/ištekliai/po-

134 Darbas tinkle/ tarptautinis bendradarbiavim as 7.Tolydumo palaikymas/subal ansuota plėtra 8.Principas iš apačios į viršų skirtingoms teritorijoms; aiškiai nustatyti rajono/seniūnijų/kaimų konkurenciniai pranašumai ryšiai tarp tos pačios šalies VVG, tarp užsienio šalių VVG; ryšiai su regionine/nacionaline/ ES valdžia; patirties, inovacijų, informacijos sklaida; didesnės bendros vertės sukūrimas (vienas lauke ne karys) plėtra, nepažeidžiant gyvosios ir negyvosios gamtos procesų harmonijos, tausojant gamtos išteklius ir biologinę įvairovę, teisingai paskirstant gamtos išteklius, žmonių savarankiškumo ir visuomeninio tapatumo plėtra, skatinant visus dalyvauti priimant sprendimus bei sprendžiant visas aplinkos apsaugos problemas, plėtra, atitinkanti kultūros ir etikos vertybių nuostatas; dabarties ir ateities kartų galimybės; pasiskirstymas tarp seniūnijų/kaimų, įvairių visuomenės socialinių grupių kylanti iš vietos bendruomenės iniciatyva, bendradarbiavimas tarp vietovių, pilietinis dalyvavimas, demokratija; poreikių tyrimas; informacijos sklaida vietos gyventojams ir organizacijoms priklausomybė asocijuotoms struktūroms; bendradarbiavimo sutarčių skaičius, tikslai, pobūdis; bendrų projektų ir kitokio pobūdžio bendros veiklos tikslai, pasiekti rezultatai; rezultatų pasireiškimo laikas, pobūdis, sritis, lygmuo vizija, tikslai, prioritetai, priemonės, veiksmai; SSGG matrica; vietovės vystymo scenarijai vietos bendruomenių, kitų organizacijų, valdžios įsitraukimas į VVG veiklą ir strategijos kūrimą (VVG narių skaičius ir struktūra); gyventojų dalyvavimas viešuose susirinkimuose; SSGG matrica; vietovės vystymo scenarijai, gyventojų poreikių analizės metodai reikiai Darbas tinkle; tinklas; bendradarbiavimas; sutartis; asociacija tolydumas; darni plėtra; tausojimas; tvari plėtra; derinimas; ilgalaikiškumas; ateities kartos; ekologija; žaliasis marketingas/ekonomi ka tyrimas dalyvaujant; dalyvavimas rengiant; poreikių analizė; VVG nariai; vietos iniciatyva, kaimo vystymo tikslai Šios lyginamosios sritys išskirtos remiantis LEADER metodo principais, kuriais turi būti vadovaujamasi rengiant VPS. Tam, kad būtų lengviau identifikuoti ir įvertinti kiekvieną lyginamąją sritį, numatyti jų raiškos požymiai bei matavimo kriterijai. Visgi dėl VPS specifiškumo, šios lyginamosios sritys yra pritaikytos tik šio tipo strategijoms, nėra tinkamos vertinant verslo įmonių, valstybinių įstaigų veiklos strategijas. VPS turinio vertinimas ir lyginimas turėtų būti atliekamas 3 etapais, kurie pateikti 1 paveiksle. Pirmojo etapo metu pagal numatytus kriterijus ir juos analizuojančius klausimus įvertinama vizijų, misijų, tikslų, priemonių ir veiksmų formuluotės, ar jose tinkamai, pagal reikalavimus, pateikiama atitinkama informacija. Kitas žingsnis turinio elementų vertinimas pagal numatytas turinio elementų lyginamąsias sritis, siekiant išsiaiškinti, ar išpildytas ir kiek išpildytas LEADER metodas tuose turinio elementuose, kuriuose ir turėtų labiausiai atsispindėti. Norint, kad vertinimas būtų objektyvus, skaidrus ir pagrįstas numatoma jį atlikti Kontent analizės pagrindu. Paskutiniajame etape atliekamas VPS sugretinimas ir palyginimas pagal gautus rezultatus.

135 Vietos plėtros strategijų turinio elementų formuluočių vertinimas Metodas - analizė pagal numatytus kriterijus 2. Vietos plėtros strategijų turinio elementų vertinimas leader metodo išpildymo atžvilgiu Metodas Kontent analizė 3. Vietos plėtros strategijų palyginimas Metodas - lyginamoji analizė 1 pav. Vietos plėtros strategijų turinio vertinimo ir lyginimo etapai (sudaryta autorės) Atlikus VPS turinio vertinimą ir lyginimą pagal sukurtą metodiką tikimasi gauti informacijos, kuri padės išskirti VPS turinio elementų formuluotėms dažniausiai pasitaikančius trūkumus, pliusus, vyraujančius dėsningumus, įvertinti LEADER metodo išpildymą strategijų turinyje, kuo remiantis parengti rekomendacijas aiškiam, tinkamam, kokybiškam, VPS esmę atitinkančiam strategijos turiniui kurti. Išvados 1. Vietos plėtros strategija - tai kompleksinis dokumentas, kuriame apibrėžiamos pagrindinės VVG atstovaujamos kaimo vietovės plėtros kryptys, pateikiama vietovės socialinės ir ekonominės situacijos ir gyventojų poreikių analizė, VVG misija, kaimo vietovių plėtros vizija, prioritetai, tikslai, jų įgyvendinimo priemonės, veiklos sritys ir rekomenduojami veiksmai, atsižvelgiant į vietovės esmines stiprybes ir galimybes, stengiantis sumažinti vietos silpnybes ir grėsmes, visa tai įrėminant į tam tikrą laiko tarpą. Pagrindinis jos formavimo ir įgyvendinimo tikslas - konkrečios vietovės integruota ir darni plėtra kaimo plėtros veikėjams orientuojantis į strateginį proveržį. 2. Vietos plėtros strategija yra sudėtingas, kompleksinis dokumentas, todėl sunku sukurti tokią vertinimo metodiką, kuri padėtų šį dokumentą tinkamai, išsamiai ir visapusiškai išanalizuoti ir įvertinti. Atliekant kokybinę strategijos turinio analizę, kyla subjektyvumo ir neišsamumo problema, vertinant tik kiekybiniais rodikliais gali būti neįvertinti įvairios kiekybiniais dydžiais neišmatuojamos srytys. Lietuvoje vietos plėtros strategijos rengimo, pačios strategijos turinio tyrimo praktika yra tik pradedama. Iš esmės, nėra atlikta išsamesnės vietos plėtros strategijų turinio analizės, trūksta parengtos vietos plėtros strategijos turinio tyrimo metodikos, išskirtų dėsningumų, kurie padėtų išsiaiškinti, kiek vietos plėtros strategija kaip dokumentas yra kokybiškas, tikslus, suprantamas, tinkamai parengtas, kad padėtų pačiai VVG, vietos bendruomenei ir valstybei suprasti strategiją ir tinkslingai vykdyti kaimo plėtrą. 3. Išskirtos tokios vietos plėtros strategijų lyginamosios sritys: integruotumas, partnerystė, teritorijos vientisumas, inovatyvumas, orientacija į vietovę, darbas tinkle/tarptautinis bendradarbiavimas, tolydumo palaikymas/subalansuota plėtra, principas iš apačios į viršų, kurių pagrindu sukurta viena iš VPS vertinimo ir lyginimo metodikos atapų leis įvertinti strategijas ir jas palyginti tarpusavyje. Literatūros sąrašas 1. ALEKSANDRAVIČIUS, A.; KLUPŠAS, F The Experience and Perspective of the LEADER+ Programme Implementation: the Lithuanian case study. Management Theory & Studies for Rural Business & Infrastructure Development. [interaktyvus]. Nr. 21, 9-17 p. [žiūrėta 2012 m. kovo 14 d.]. Prieiga per duomenų bazę EBSCO: <

136 ANDRIUŠČENKA, J Strateginės vadybos procesas: strateginių nuostatų formulavimo paradigma. Management Theory & Studies for Rural Business & Infrastructure Development. [interaktyvus]. Nr. 7, p. [žiūrėta 2012 m. sausio 5 d.]. Prieiga per duomenų bazę EBSCO: < 3. ATKOČIŪNIENĖ, V Kaimo plėtros organizacijų mikroklimatas: Lietuvos vietos veiklos grupių atvejis. Management Theory & Studies for Rural Business & Infrastructure Development. [Interaktyvus]. Nr. 7, p. [žiūrėta 2010 m. spalio 10 d.]. Prieiga per duomenų bazę EBSCO: < 4. Dėl vietos plėtros strategijų, įgyvendinamų pagal Lietuvos kaimo plėtros metų programos krypties leader metodo įgyvendinimas priemonę Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas, atrankos taisyklių patvirtinimo: LR žemės ūkio ministro įsakymas m. gruodžio 12 d. Nr. 3D-549. Valstybės žinios, 2007, Nr FARRELL, G., THIRION, S Winning and losing. The changing geography of Europe s rural areas. Burlington: Ashgate 6. GEDVILAITĖ-MOAN, A.; ZAKAREVIČIUS, P Strateginio planavimo ypatumų viešajame sektoriuje teoriniai aspektai. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Kaunas: VDU. Nr JUSEVIČIUS, R Strateginis organizacijų vystymas. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras 8. Kaimo plėtra ir inovacijos Leader programos mokymo metodinė priemonė. Akademija: LŽŪU leidybos centras 9. Kaimo plėtros LEADER metodo įgyvendinimas Specialioji Europos audito rūmų ataskaita. Nr.5. Liuksemburgas: ES leidinių biuras. 10. Kaip praktiškai įgyvendinti strateginius planus. Metodinė medžiaga [Interaktyvus]. Vilnius. [žiūrėta 2012 m. vasario 19 d.]. Prieiga per internetą: < Leader programa [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2010 m. gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą: < Leader programos patirtis: nuo kaimo plėtros stretegijos iki veiksmų projektų atranka. Leader programos mokymo metodinė priemonė Akademija: LŽŪU leidybos centras 13. MARTINKUS, B.; STOŠKUS, S.; BERŽINSKIENĖ, D Vadybos pagrindai. Šiauliai: ŠU leidykla 14. POVILIŪNAS, A Kaimo atskirties profiliai. Vilnius: Kronta 15. RIBAŠAUSKIENĖ, E.; ŠALENGAITĖ, D Lietuvos vietovių identiteto panaudojimas jų darniam vystymui. Mokslo studija. Vilnius: LAEI 16. RIBAŠAUSKIENĖ, E.; NAUJOKIENĖ, R LEADER+ įgyvendinimo pažangos vertinimas: Lietuvos atvejo studija. Žemės ūkio mokslai. T.16. Nr. 3-4, p. 17. STONER, J., A., F. ir kt Vadyba. Kaunas: UAB Poligrafija ir informatika 18. TAMOŠIŪNAS, T., LIUBOMIRSKIENĖ, R Ukmergės rajono vietos veiklos grupės strateginis valdymas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos (16), p. 19. THOM, N.; RITZ, A Viešoji vadyba. Monografija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 20. VASILIAUSKAS, A Strateginis valdymas. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius 21. Vietos veiklos grupių veiklos efektyvumo ir rezultatyvumo vertinimo metodikos ir rėmimo modelio sudarymas Mokslinio tiriamojo darbo ataskaita. LŽŪU. Summary The Methodological Aspects of Evaluation of Content of Local Development Strategies The fact, that Lithuania much later joined to the European Union and involved in the activities of the LEADER approach than it has been implemented, caused that in Lithuania the actors of rural development lack of theoretical and practical knowledge in the components of content of the local development strategies (LDS) and its fulfilment. The scientific research works in the area of LDS content evaluation and comparison there are not much in scientific databases of Lithuania and foreign countries. Although there is often emphasize the importance of the LEADER approach, LDS, which have made local action groups, but there is not made more detail analysis of the content of these strategies, there is not created an objective, detailed evaluation of the content of LDS methods. All of this would be useful for actors of rural development in shaping of new high-quality, explicit content of LDS in the future. Research aim to prepare a methodology of evaluation of content of LDS as a document. Research object the content of local development strategies. Research methods: analysis and synthesis of the scientific literature, documents, comparative analysis, filing methods Scientific work results: There were identified the comparative areas: integrity, partnership, territorial integrity, innovation, location targeting, networking/ international cooperation, support of continuity / equilibrium / sustainable development, the principle bottom up, o which was created one of the research system parts, which will allow to evaluate the LDS and confront them one with each other. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

137 137 SOCIALINIO KAPITALO TEORINĖ KONCEPCIJA Roberta Savitė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Ryšys tarp žmonių ir ryšys tarp žmogaus ir organizacijos yra esminis elementas žmogaus, bendruomenės ar teritorijos vystymosi procese. Yra neįmanoma ką nors pagaminti, suteikti paslaugą ar įvykdyti kokius nors kitokius mainus, jei nėra ryšio tarp žmonių. Žmogus negali realizuoti savo turimo žmogiškojo kapitalo, jei nėra jokio ryšio su kitais žmonėmis. Kita vertus, pats žmogiškasis kapitalas yra smarkiai ribotas, jei nepalaikomi santykiai su kitais žmonėmis. Žmogiškojo kapitalo ribotumas iš dalies lemia darbo jėgos pasiūlos kokybę ir kiekybę. Taigi ryšiai su kitais žmonėmis ar organizacijomis atlieka svarbų vaidmenį turimo žmogiškojo kapitalo formavimui ir panaudojimui tiek darbo rinkoje, tiek vertės kūrimo procese apskritai. Ryšiai tarp žmonių, tarp žmonių ir organizacijų bei tarp organizacijų vadybos teorijose nagrinėjami naudojant socialinio kapitalo sąvoką. Pasaulyje socialinį kapitalą tyrė Bourdieu P. (1985), Coleman J. S. (1988), Krishna A., Uphoff N. (2001), La Due Lake R., Huckfeldt R. (1998), Putnam R. D. (1995, 2000), Robinson L. (2002), Woolcock M. (1997, 2002) ir kt. Lietuvoje socialinį kapitalą tyrė keletas autorių skirtingais aspektais: Mačerinskienė I., Vasiliauskaitė J. (2007) tyrė koorporacinį socialinį kapitalą, Matonytė I. (2004) nagrinėjo socialinio kapitalo empirinius aspektus, Imbrasaitė J. (2004)- socialinio kapitalo politinius aspektus, Steponavičienė G. (2005) tyrė, kiek investuojama į socialinį kapitalą, ir ryšį tarp investijų ir konkurencingumo, Poviliūnas A. (2000)- kaip socialinio kapitalo telkimas stiprina pilietinę visuomenę. Problema yra ta, kad socialinio kapitalo tyrimuose naudojamos įvairios socialinio kapitalo sampratos, t.y. nėra integruotos socialinio kapitalo sampratos, kuri padėtų sistemiškiau vykdyti mokslinius socialinio kapitalo tyrimus. Tikslas parengti socialinio kapitalo sampratos konceptualų modelį. Objektas socialinio kapitalo samprata. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti mokslinėje literatūroje nagrinėjamas socialinio kapitalo sampratas. 2. Parengti socialinio kapitalo sampratos konceptualų modelį. 3. Apibrėžti integruotą socialinio kapitalo sampratą. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė, grafinis vaizdavimas. Rezultatai Socialinis kapitalas sąvoka, plačiai ir įvairiai vartojama šiandienos socialiniuose moksluose. Į mokslo terminiją ją įtraukė prancūzų filosofas ir sociologas Pierre as Bourdieu, o ypač išpopuliarino amerikiečių politologas Robertas Putnamas. Socialinio kapitalo sąvoką nagrinėjo daugelis kitų autorių (Coleman, 1988; La Due Lake, Huckfeldt, 1998; Krishna ir Uphoff, 2002; Woolcock, 2002 ir kt.). Putnam R. D. (1995) socialinį kapitalą įsivaizduoja kaip individualias charakteristikas įgyjamas per socialinius tinklus - pilietinės visuomenės asociacijas. Socialinis kapitalas tai ryšiai tarp žmonių: socialiniai tinklai ir iš jų kylančios abipusiškumo (angl. reciprocity) normos bei pasitikėjimas ir patikimumas (Putnam, 1995). Dalyvavimas asociacijų veikloje praplėčia individo savivoką < > aš išplėtojamas į mes (Putnam, 1995). Mokslininkas diegia suvokimą, kad visuomenė, kurioje daug dorų, tačiau izoliuotų asmenų, turi mažai socialinio kapitalo. Šis autorius istorinėje perspektyvoje stebi, kokią įtaką socialinės pažintys ir draugystė turi švietimui, asmens saugumui, maloniai kaiminystei, sveikatai, pasitenkinimui gyvenimu ir demokratija, bei ekonominei gerovei. Putnam R. D. (1995) socialinis kapitalas yra daugiau orientuotas į socialinę psichologiją, tuo tarpu Coleman (1988) socialinį kapitalą apibrėžia struktūriniu lygmeniu, kaip tam tikrą funkciją, veikiančią tam tikroje struktūroje. Socialinis kapitalas yra veiksmą skatinantys socialinės struktūros elementai. Socialinis kapitalas apibrėžiamas kaip socialinės organizacijos funkcija skatinanti tikslų pasiekimą, kurie negalėtų būti pasiekti jam nesant. Coleman J. S.

138 138 (1988) socialinio kapitalo sampratoje individas traktuojamas dviem aspektais: 1) sociologiniu- veikėjas, reaguojantis į normas, pareigas ir lūkesčius, kurie yra specifiniai socialinių ryšių tinklui; 2) ekonominiu- veikėjas, kuris yra tikslingas ir savimi suinteresuotas. Coleman (1988) tapatina socialinį kapitalą su pareigomis ir lūkesčiais tarp individų, informacijos potencialu, normomis ir sankcijomis, autoriteto santykiais ir visų tipų socialinėmis organizacijomis. Bourdieu P. (1985), kaip ir Putnam R. D. (2000), orientuojasi į individo socialinę psichologiją, tačiau Bourdieu P. (1985) socialinio kapitalo sąvokoje įžvelgia naują aspektą - valdžios ir galios aspektą (žr. 1 lentelę.). Socialinis kapitalas yra socialinių santykių ir ryšių tinklas, kurį turi ir kuriuo naudojasi asmuo. Kapitalo (kultūrinio, ekonominio, socialinio) atsiradimas, kūrimas, dauginimas, reprodukavimas yra procesas, iš esmės susijęs su galia, valdžia. Kitaip tariant, socialinis tinklas nelaikomas paprastu, mechaniškai atsirandančiu bet kurių socialinių santykių ir visuomeninių ryšių produktu, nes gali būti ir tokių socialinių tinklų, kurie, nors ir yra labai tankūs, bet vis dėlto negeba telkti jokių reikšmingų išteklių ir generuoti galios (Bourdieu, 1985). 1 lentelė. Socialinio kapitalo sampratų palyginimas (sudaryta autoriaus) Tikslas Principai Putnam R.D. (1995) socialinių tinklų kūrimas moralės normos Rezultatas socialinė ir ekonominė gerovė Bourdieu P. (1985) socialinių santykių ir ryšių kūrimas valdžios telkimas generavimas ir demokratijos plėtra ir ekonominės gerovės augimas Coleman J.S. (1988) tikslų įgyvendinimas normos, pareigos, lūkesčiai žmogussocialinis ekonominis veikėjas ir Krishna A., Uphoff N. (2001) kolektyvinių veiksmų skatinimas normos, vertybės, taisyklės, procedūros Burt R.S. (1992) kitų kapitalo formų pasiekiamuma s pažinčių rato didinimas Robinson L. (2002) moralinio ištekliaus kūrimas pasitikėjimas, užuojauta, lūkesčiai, pareigos jausmas, normos abipusė nauda abipusė nauda kultūros kūrimas ir puoselėjimas Jei į socialinį kapitalą žvelgti iš Putnam R. D. (2000) pozicijos, strateginio sprendimo, kaip gerinti ekonominės gerovės augimą ir demokratijos plėtrą, nerasime. Reikia žvelgti į individualizuotą Bourdieu P. kapitalo sampratą ir įgalinimo veikti idėjas (galia ir valdžia). Krishna A., Uphoff N. (2001) įžvelgia skirtumą tarp struktūrinio ir kognityvinio socialinio kapitalo formų. Struktūrinė socialinio kapitalo forma yra, pavyzdžiui, asocijuoti ir abiem šalim daugiau naudos teikiantys kolektyviniai veiksmai. Kognityvinis socialinis kapitalas apima bendras normas, vertybes, požiūrį ir įsitikinimus, kurie salygoja žmonių kolektyvinius veiksmus į abipusiai naudingą veiksmą. Struktūrinis socialinis kapitalas yra labiau išoriškai matomas ir liečia taisykles, procedūras, tinklus ir organizacijas, tuo tarpu kognityvinis socialinis kapitalas yra labiau vidinis ir susijęs su žmogaus mąstymu. Kognityvinis socialinis kapitalas nukreipia asmens veiksmus į kolektyvinius, o struktūrinis socialinis kapitalas palengvina tai. Derinant Coleman (1988) ir Krishna A., Uphoff N. (2001) požiūrius, galima teigti, kad kognityvinis socialinis kapitalas apima ekonominius veikėjus (naudos kūrėjus), kurie yra tikslingi ir savimi suinteresuoti. Kalbant apie struktūrinį kapitalą, žmogus yra socialinis veikėjas, kuris, kurdamas naują struktūrą ar siekdamas būti tam tikros struktūros dalis, turi laikytis taisyklių ir normų. Burt R. S. (1992) teigimu, socialiniu kapitalu yra draugai, kolegos, ir kiti kontaktai, per kuriuos gaunama galimybė naudoti kitas kapitalo formas. Tokiu atveju bet kuris pažįstamas žmogus gali būti potencialus tavo socialinio kapitalo kūrėjas, tačiau aktyvia socialinio kapitalo grandimi jis tampa tuomet, kai tiesiogiai dalyvauja kolektyviniame veiksme arba suteikia galimybę naudoti kitas kapitalo formas. Todėl būtų tikslinga išskirti dvi socialinio kapitalo formas: potencialus socialinis kapitalas ir aktyvus socialinis kapitalas. Burt (1992) teigia, kad socialinis kapitalas yra santykiai įmonės viduje (tarp žmonių) ir tarp įmonių (organizacijų).

139 139 Atlikus socialinio kapitalo sampratų analizę, šiame darbe socialinis kapitalas apibrėžiamas kaip ryšiai tarp žmonių, tarp žmonių ir organizacijų ar tarp organizacijų, skatinantys imtis kolektyvinių veiksmų, siekiant abipusės naudos (žr. 1 pav.). Šis apibrėžimas yra gana platus ir apima tiek mažas, tiek ir dideles organizacijas, formalias (institucionalizuotas) ir ne formalias. Tiksliau sakant, socialinis kapitalas gali būti apibrėžiamas kaip normomis ir taisyklėmis paremti ryšiai tarp žmonių ir organizacijų ar tarp organizacijų, skatinantys imtis kolektyvinių veiksmų, siekiant abipusės naudos, ypatingai kuomet turima omenyje didesnės (daugiau kaip dviejų žmonių), institucionalizuotos (šeima, bendruomenė), savo ryšius įteisinusios (asociacijos, kooperacijos) organizacijos. Robinson L. ir kt. (2002) akcentuoja būtent normas, taisykles, kitus kultūrinius aspektus, kurie yra tvirto ryšio užmezgimo pagrindas. Socialinį kapitalą įvardina moraliniu ištekliu, kuris apima pasitikėjimą, normas, užuojautą, lūkesčius, pareigos jausmą ir kitus kultūrinius aspektus, todėl straipsnio autorė mano, kad į apybrėžtį yra tikslinga įtraukti normas ir taisykles. ORGANIZACIJA SOCIALINIS KAPITALAS RYŠIAI NAUDA ŽMOGUS DRAUGYSTĖ SOC. PAŽINTYS PARTNERYSTĖ KOOPERACIJA SOC. TINKLAI POVEIKIS Ekonominis Socialinis Psichologinis 1 pav. Socialinio kapitalo elementai (sudaryta autoriaus pagal Bourdieu, 1985; Coleman, 1988; La Due Lake, Huckfeldt, 1998; Krishna, Uphoff, 2002; Putnam, 1995; Woolcock, 2002) Tarp žmonių, tarp žmonių ir organizacijų ar tarp organizacijų besikuriantis horizontalus ryšys duoda tam tikrą naudą, pvz.: informaciją, kompetenciją, pajėgumus ir kt. Siekiant, kad socialinis kapitalas būtų aktyvus ir neštų ne tik abipusę bet ir visuomeninę naudą, jis turi kurti ir vertikalius ryšius (žr. 2 pav.). Woolcock M. (1997) socialinį kapitalą tyrė ekonominės plėtros politikos kontekste. Jis teigia, kad vystymasis iš apačios priklauso nuo organizacijos sukurtų vidinių ryšių, gebėjimo integruotis, t.y. kurti horizontalius ryšius. Vertikalus ryšys iš viršaus apima valstybės ir visuomenės santykių sinergiją ir institucinę darną. INICIATYVA IŠ VIRŠAUS ŽMOGUS ORGANIZACIJA INICIATYVA IŠ APAČIOS 2 pav. Socialinių ryšių kryptys formuojant socialinį kapitalą (sudaryta autoriaus) Apibendrinus įvairių autorių požiūrius (Coleman, 1988; La Due Lake, Huckfeldt, 1998; Krishna, Uphoff, 2002; Woolcock, 1997) nustatytos galimos socialinių ryšių kryptys (žr. 2 pav.). Horizontalus ryšys formuojasi tarp

140 140 individų kryptimi žmogus-organizacija. Organizacija suprantama plačiąja prasme. Tai gali būti ir dviejų žmonių santykis, tai gali būti ir kooperacija ar tinklas tarp kelių didelių organizacijų, kurias sudaro daugybė individų. Vertikalus ryšys atspindi dviejų principų iš apačios ir iš viršaus įgyvendinimą, kuriant ar stiprinant socialinį kapitalą. Kaip buvo vaizduota pirmajame paveiksle, žmonių įvairaus pobūdžio ryšiai daro tam tikrą poveikį tiek pačiam žmogui, tiek ir plačiai visuomenei. Taip atsitinka todėl, kad žmogus gyvena bendruomenėje ir jo veiksmai, jo kuriama nauda liečia ir jo aplinką. Išskiriami trys ryšių poveikiai: ekonominis, socialinis, psichologinis. Ekonominis poveikis pasireiškia per gyventojų aktyvumą, kuris atsispindi per užimtumą, nedarbą ir pridėtinės vertės kūrimą. Socialinis poveikis atsispindi kasdieniniame žmonių bedravime, t.y. geranoriški santykiai, mandagumas, pagarba, pagalba, pasitikėjimas šeimos nariu, draugu, verslo partneriais, galiausiai valdžia ir jos vykdoma politika. Bendraudamas žmogus psichologiškai gerai jaučiasi. Nuolat užmegzdamas ryšius jis labiau save vertina kaip individą. La Due Lake R., Huckfeldt R. (1998) kalbėdami apie politiškai tinkamą socialinį kapitalą teigia, kad tinkamas (šiuo konkrečiu atveju aktyvus) yra ne visas socialinis kapitalas, bet tik jo dalis. Kai grupė bendradarbių išimtinai kalba apie sportą pietų metu, jų tarpusavio sąveika gali sukurti pareigų ir lūkesčių rinkinį, kuris gali būti apibrėžtas kaip socialinis kapitalas (La Due Lake, Huckfeldt, 1998). Tačiau retai apie politiką kalbantis individas, patalpintas socialiniuose tinkluose, skiriasi nuo izoliuoto individo, kuris nekalba apie politiką, nes socialiniuose tinkluose patalpintas individas, naudodamas daugialypes socialinių tinklų sąveikos galimybes, gali gauti politinės informacijos ir ekspertizės žinių (La Due Lake, Huckfeldt, 1998). Politiškai tinkamas socialinis kapitalas yra politinės sąveikos socialiniuose tinkluose pasekmė. Specifines politiškai tinkamo socialinio kapitalo dimensijas sudaro 1) individų skaičius tinkle; 2) politinių žinių ir ekspertizės lygis esantis individui priklausančiam tinkle; 3) sąveikos su kitais tinkle esančiais individais dažnumas (La Due Lake, Huckfeldt 1998). Apibendrinus autorių pateiktas mintis išskirtos bendrinės aktyvaus socialinio kapitalo dimensijos (žr. 3 pav.). SĄVEIKOS SU KITAIS INDIVIDAIS DAŽNUMAS ŽINIŲ LYGIS IR PATIRTIS INDIVIDŲ SKAIČIUS TINKLE SUKURIAMA NAUDA 3 pav. Aktyvaus socialinio kapitalo dimensijos (sudaryta autoriaus, pagal La Due Lake, Huckfeldt (1998) Žmogaus dalyvavimas ar tiesiog buvimas tam tikros organizacijos dalimi suteikia jam daugiau žinių, patirties ir galimybių. Tačiau tik kurdamas ryšius ir sąveikaudamas žmogus kuria naudą tiek sau, tiek visuomenei. Išvados 1. Integruota socialinio kapitalo samprata yra apibrėžiama kaip ryšiai tarp žmonių, tarp žmonių ir organizacijų ar tarp organizacijų, skatinantys imtis kolektyvinių veiksmų, siekiant abipusės naudos.

141 Socialiniai ryšiai yra skirstomi į horizontaliuosius ir vertikaliuosius. Horizontalieji ryšiai veikia vieno lygmens žmonių santykiuose, o vertikalieji skirtingų socialinių lygmenų žmonių santykiuose. 3. Socialinio kapitalo sampratoje išskiriamos keturios dimensijos: 1) sąveikos su kitais individais dažnumas; 2) žinių lygis ir patirtis; 3) individų skaičius tinkle; 4) sukuriama nauda. Literatūros sąrašas 1. ADLER, P.; KWON, S.W Social capital: the good, the bad, and the ugly. Red. LESSER, E.L. Knowledge and Social Capital: Foundations and Applications. Boston: Butterworth Heinemann. Psl BOURDIEU, P The Forms of Capital. Handbook of Theory and Research for Sociology of Education, Red. RICHARDSON, J.. N.Y.: Greenwood. 3. BURT, R.S Structural holes: The social structure of competition. Cambridge, Mass: Harvard University Press. 4. COLEMAN, S.J Social Capital in the Creation of Human Capital. American Journal of Sociology, T.94. P DEEPA, N., CASSIDY, M.F A Dimensional Approach to Measuring Social Capital: Development and Validation of a Social Capital Inventory. Current Sociology T.49(2). P DEFILIPPIS, J The Myth of Social Capital in Community Development. Housing Policy Debate,. 7. FUKAYAMA, F Trust: The Social Virtues and the Creation of Prosperity, N.Y. Free Press. 8. IMBRASAITĖ J Socialinis kapitalas ir politinis dalyvavimas Lietuvoje. Sociologija. Mintis ir veiksmas. Nr. 1, ISSN KRISHNA, A., UPHOFF, N Assessing Social Factors in Sustainable Land- Use Management: Social Capital and Common Land Development in Rajasthan, India. Economic Policy and Sustainable Land Use. 10. LA DUE LAKE R., HUCKFELDT R Social capital, social networks, and political participation. Political psychology. Special Issue: Psychological Approaches to Social Capital T.19. Nr. 3. P MAČERINSKIENĖ, I., VASILIAUSKAITĖ, J The model of evaluation of the impact of corporate social capital on the operation of enterprise // Inžinerinė ekonomika = Engineering economics. ISSN Kaunas. Nr.4 (54), p MATONYTĖ I Socialinis kapitalas: nuo mokslinių tyrimo perspektyvų prie empirinių pastebėjimų. Gero valdymo klausimas. Sociologija. Mintis ir veiksmas. Nr. 1, ISSN PUTNAM, R. D Bowling Alone: America s Declining Social Capital. Journal of Democracy 6(1), PUTNAM, R. D Bowling Alone. The Collapse and Revival of American Community, N.Y. London, Toronto, Sydney, Singapore, Simon & Schuster. 15. ROBINSON, L.; SCHMID, A.A.; SILES, M Is Social Capital Really Capital? Review of Social Economy..T. 60. Nr. 1. Psl STEPONAVIČIENĖ, G Investicijos į socialinį kapitalą ir konkurencingumo didinimas // Konferencija: Nuo lietuviškojo žinojimo iki globaliojo konkurencingumo: Lisabonos strategiją atnaujinant, 2005 spalio 6-7 d., Vilnius. Prieiga per internetą: < 17. WOOLCOCK, M Social Capital and Economic Development: Towards a Theoretical Synthesis and Policy Framework. Theory and Society. Nr. 27. Psl WOOLCOCK, M Social Capital in Theory and Practice: Where Do We Stand? Social Capital and Economic Development: Well-Being in Developing Countries. Red. ISHAM, J., KELLY, T. and RAMASWAMY, S. Cheltenham: Edward Elgar. P.234. Summary Theoretical Concept of Social capital Social capital is a very important precondition for effective use of human capital. Thus social capital plays critical role in labour market, where human capital is an issue to sell and to buy. Understanding of the concept of social capital in scientific literature is much diversified, and because of that a deeper theoretical analysis of this concept is required. The aim of this paper is to provide with an integrative understanding of the social capital. Methods of the research are analysis of a scientific literature, synthesis and visualization of the results. Main conclusion of the paper is that social capital is a link between a people, between people and organizations and between organizations, which encourages taking collective actions with the aim to receive reciprocal benefits. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Aleksandro Stuldinskio universitetas)

142 142 VIDAUS RINKODAROS VAIDMUO VIETOS SAVIVALDOS ORGANIZACIJOSE Vaida Simonaitytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Rinkodarą galima suprasti kaip veiklos filosofiją bei mąstymo būdą, kuriuos formuoti galima paslaugų organizacijoje vystant rinkodaros priemones, motyvuojančias paslaugų teikėjus orientuoti savo veiklą į paslaugas ir į klientus. Vidaus rinkodara tampa vis svarbesniu tiek moksliniuose tyrimuose, tiek ir praktinėje paslaugų organizacijų veikloje. Tradiciškai rinkodaros specialistų ir organizacijų vadovų dėmesys būdavo nukreipiamas į išorinius klientus ir išorines rinkas, stengiantis pritraukti ir išlaikyti klientus. Tačiau, kad būtų įgyvendintas kokybiškas klientų aptarnavimas, kurį lemia darbuotojų pasitenkinimas darbu, vadovų ir darbuotojų komunikacija, pagalba, pavyzdžiais turi būti nukreiptos į organizacijos vidų. Vienas iš būdų leidžiantis tai įgyvendinti būtų vidinės rinkodaros formavimas. Viešojo administravimo sektoriaus organizacijos, kaip paslaugų gyventojams teikėjos yra mažai analizuotas rinkodaros požiūriu, todėl neaišku ar veikia ir kaip vidaus rinkodaros priemonės, kurių reikšmė yra pakankamai išryškinta mokslinėje rinkodaros krypties literatūroje. Tyrimo tikslas išanalizuoti vidaus rinkodaros vaidmenį vietos savivaldos organizacijoje. Tyrimo uždaviniai: 1. Išnagrinėti vidaus rinkodaros organizavimo teorinius aspektus. 2. Parengti savivaldos institucijų vidaus rinkodaros tyrimo metodiką. 3. Atlikti Prienų rajono savivaldybės administracijos vidaus rinkodaros tyrimą ir analizę. Tyrimo objektas vidaus rinkodaros veikla. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, dokumentų analizė, anketinė apklausa, sintezė, grafinis vaizdavimas. Tyrimo laikotarpis: m. Praktinė reikšmė. Gauti tyrimo rezultatai gali būti panaudoti tobulinant savivaldos organizacijos personalo vadybą ir paslaugų teikimą gyventojams. Vidaus rinkodaros samprata Vidaus rinkodaros veikla yra daug platesnė, nei darbuotojų motyvavimas patenkinti vartotojų poreikius. Jis taip pat gali būti naudojamas motyvuoti nekontaktinius darbuotojus elgtis taip, kad didėtų paslaugos vertė galutiniams vartotojams. Remdamiesi šiuo požiūriu, Rafiq, Ahmed (1993) vidinę rinkodarą apibrėžė kaip planingas pastangas įveikti organizacinį pasipriešinimą pokyčiams ir suvienyti, motyvuoti ir integruoti darbuotojus efektyviai įgyvendinti korporacinę ir funkcines strategijas. Ši apibrėžtis nurodo, kad kiekvienas strategijos pokytis reikalauja vidinės rinkodaros pastangų, siekiant įveikti organizacinę inerciją ir motyvuoti darbuotojus pavyzdingai elgsenai. Paslaugų organizacijos vidaus rinkodaros koncepcija yra palyginti nauja rinkodaros teorijoje. JAV ir Vakarų Europos (ypač Skandinavijos šalių) rinkodaros specialistai XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje atliko nemažai specialių tyrimų, apklausų, siekdami išsiaiškinti vidaus rinkodaros taikymo problemas. Iš jų darbų matyti, kad pastaruoju metu vidaus rinkodaros koncepcija taikoma daugelyje įvairių paslaugų šakų organizacijų. Tyrimų duomenimis paslaugas teikiančios organizacijos skiria vis daugiau lėšų vidaus rinkodarai diegti, ilgalaikiai sprendimai priimami atsižvelgiant į klientų sąmonės ugdymą ir darbuotojų, aptarnaujančių klientus, paslaugų pardavimo nuomonės formavimą (Kindurys, 2002). Viena iš ankstyvųjų konceptualių sąvokų darbuotojo, kaip vidaus kliento, buvo pasiūlyta L. L. Berio (1981). Šią temą tyrė ir kiti autoriai (Flipo, 1986; Hooley, Saunders, Piercy, 2005), išryškindami poreikį apmokyti darbuotojus ir kelti jų kvalifikaciją, siekiant jų teikiamų paslaugų kokybės gerinimo.

143 143 1 lentelė. Sąvokos vidaus rinkodara apibūdinimai (sudaryta autorės pagal E. Kazlauskienė (2005), L. Bagdonienė (2004), Ch. Gronroos (2000), E. Gummesson (1998), C. Samms (1999) Autorius E. Kazlauskienė (2005) Apibūdinimas vidaus rinkodara yra apibrėžiama per darbuotojų poreikių tenkinimą, o vidaus rinkodaros dėmesio centru išlieka vidiniai klientai (t. y. organizacijos darbuotojai), siekiant jų prisirišimo ir lojalumo. Toks būdas gali būti patenkinti išorinius klientus (t. y. organizacijos klientus), patenkinant darbuotojus. Tačiau gebėjimas patenkinti kliento pageidavimus yra labai svarbus ne tik tarp dviejų atskirų organizacijų, bet ir pačios organizacijos viduje. L. Bagdonienė (2004) paslaugas teikiančiose organizacijose nepakanka vien kontaktinio personalo darbo ir atsidavimo jiems turi padėti ir nematomieji organizacijos darbuotojai. Todėl vidaus rinkodara neretai vadinamas bendradarbių rinkodara. Ch. Gronroos (2000) vidaus rinkodara darbuotojų vidaus rinkoje skatina aptarnavimą ir užtikrina efektyvų klientų poreikių patenkinimą, nes vyksta aktyvus ir betarpiškas bendravimas, kur bet kokia veikla ir procedūrų vykdymas atliekamas koordinuotai ir į rinkodarą orientuotu būdu. E. Gummesson (1998) vidaus rinkodaros terminas atsirado siekiant apibrėžti įvairius vidaus veiksnius ir procesus, kurie nėra nauji, tačiau ši koncepcija pabrėžia naują požiūrį į paslaugos gerinimo orientaciją, susidomėjimą klientu per organizacijos rinkodarą. C. Samms (1999) vidaus rinkodaros vystymo poreikis atsiranda dėl žmogiškojo faktoriaus didelės įtakos teikiant paslaugas. Stiprėja požiūris, kad gerai išsimokslinę ir paslaugūs darbuotojai yra tokie pat svarbūs ištekliai kaip žaliavos, technologija arba pats paslaugos produktas. Klientus aptarnaujantys darbuotojai taps dar svarbesni ateityje, plėtojantis paslaugų sferai. Kuo svarbesnės informacinės technologijos, automatinės sistemos bus pradėtos naudoti paslaugų procese, tuo svarbesnis bus orientavimasis į paslaugas ir darbuotojų supratimas apie klientus. Pagal G. Hooley, J. Saunders, N. Piercy (2005) galima išskirti vidaus rinkodaros funkcijas: 1. Vidaus rinkodara yra nukreipta į kokybiško aptarnavimo standartų išvystymą ir jų taikymą bei vidinių klientų poreikių patenkinimą. 2. Vidaus rinkodara orientuota į vidaus komunikacijos programų parengimą, siekiant aprūpinti darbuotojus informacija bei įgyti jų paramą. 3. Vidaus rinkodara taikoma sistemingam perėjimui prie inovacijų įdiegimo, kūrimo ir valdymo organizacijos viduje. 4. Vidaus rinkodara siejama su produktų ir paslaugų teikimu ir vartojimu, taikomas/nukreiptas organizacijos viduje. Rinkodaros veikla apima didelę visos organizacijos veiklos dalį. Plėtojant ją, kuriama ir tobulinama tiek tiesioginiai tiek įvairias rinkodaros funkcijas atliekantys organizacijos padalinių ar darbuotojų elgsena, priimami sprendimai. Tai turi įtakos visai organizacijos veiklai, todėl rinkodaros padalinio organizacinė struktūra glaudžiai susijusi su visos organizacijos struktūra. Vidaus rinkodara naujas požiūris į žmogiškųjų išteklių valdymą. Ch. Gronroos (2000) pabrėžia, jog žmogiškųjų išteklių valdymas ir vidaus rinkodara nėra tapačios sąvokos, nors ir turi daug ką bendro. Apibendrinant galima teigti, jog vidaus rinkodara išplečia, papildydama naujais aspektais, žmogiškųjų išteklių valdymą paslaugų organizacijose. Vidaus rinkodara sustiprina klientų lojalumą organizacijai, nes tarp darbuotojų ir klientų sukuriamas pasitikėjimas. Vidaus rinkodaros koncepcija suprantama kaip į rinkodarą orientuotas mąstymas ir veikla nukreipta į personalo veiksmus ir jų elgsenos pokyčius, siekiant užtikrinti ir pagerinti klientams teikiamų paslaugų kokybę. Vidaus rinkodaros tikslas skatinti darbuotojus efektyviai pritaikyti rinkoje savo sugebėjimus. Iš darbuotojų reikėtų suburti kolektyvą, kuris būtų pasirengęs ir galėtų pritraukti į organizaciją nuolatinius klientus. Siekiant efektyvios vidaus rinkodaros, savivaldos organizacijų vadovams būtina elgtis su savo tarnautojais taip, kaip norima, kad jie elgtųsi su klientais. Taigi vidaus rinkodara tai planingos organizacijos vadovų pastangos, įveikti organizacinį pasipriešinimą pokyčiams ir suvienyti, motyvuoti ir koordinuoti bei integruoti darbuotojus, kad jie efektyviai įgyvendintų strategijas, siekiant užtikrinti vartotojų pasitenkinimą, motyvuojant ir orientuojant darbuotojus į vartotoją. Vidaus rinkodaros koncepcija apima ne tik vidaus rinkodaros sampratą, bet ir leidžia identifikuoti esminius vidaus rinkodaros tikslus, išskirti ir apibūdinti vidaus rinkodaros dalyvius.

144 144 Siekiant atskleisti vidaus rinkodaros vaidmenį paslaugų organizacijoje, tikslinga identifikuoti ir plačiau išanalizuoti vidaus rinkodaros tikslus bei jų turinį. Vidaus rinkodaros tikslai vietos savivaldos organizacijoje Vidaus rinkodaros formavimo procese, priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių, pagal G. Hooley, J. Saunders, N. Piercy (2005) gali išryškėti tokie tikslai: 1. Paramos asmenims, priimantiems sprendimus, užtikrinimas. Permainos įtakoja ne tik organizacijos planus, bet ir visa kita, ką pastarieji numato, o būtent darbuotojų ir finansinių išteklių poreikį, kas galbūt prieštarauja esamai organizacijos politikai. Šiuo požiūriu yra aktuali tiesioginių vadovų pagalba ir parama. 2. Vadovų ir darbuotojų, dirbančių tiesiogiai su klientais, kai kurių santykių ir elgesio modelių pakeitimas, siekiant suderinti tuos modelius su efektyvia planų realizacija (taip pat ir su atitinkamų elgesio modelių skatinimu). 3. Laipsniški pakeitimai kultūroje, kai principui mes tai darėme visada priešpastatomas principas mes, kad sulauktume sėkmės ir užtikrintume paslaugos kokybę, turime daryti būtent tai. (G. Hooley, J. Saunders, N. Piercy (2005). Savivaldybės administracija yra pagrindinė institucija tvarkanti vietos savivaldos reikalus t. y. savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina, įgyvendina įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, nereikalaujančius savivaldybės institucijų sprendimų, įstatymų nustatyta tvarka organizuoja savivaldybės biudžeto pajamų ir išlaidų bei kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės turto valdymą ir naudojimą, administruoja viešųjų paslaugų teikimą, rengia savivaldybės institucijų sprendimų ir potvarkių projektus. Vietos savivaldybės administracijai būdingi šie požymiai: 1) apibrėžta teritorija sutampa su valstybės teritoriniais administraciniais vienetais; 2) juridinio asmens statusas ir viešųjų interesų atstovavimas; 3) gyventojų bendrumo pagrindas jų gyvenimas toje pat teritorijoje; 4) bendras tikslas rūpintis vietos bendruomenės interesais, reikalais. Savivaldybės administracija orientuojasi į tai, kad vietos gyventojai, svečiai, turistai, investuotojai būtų patenkinti, jiems būtų pateikta reikiama informacija ir supratingai su klientais bendraujantis ir grįžtamąjį ryšį valdantis darbuotojas, kuris kelia organizacijos vertę. Todėl paslaugas teikiančioms organizacijoms labai svarbu užtikrinti gerą koordinaciją tarp klientų aptarnavimo grandžių: nuo atsakingų už pirminius kontaktus su klientu, pavyzdžiui, užsakymų priėmimą, iki suteikiančių paslaugą. Vidaus rinkodara gali būti puiki priemonė integruoti visas grandis ar visus padalinius, atliekančius kritines funkcijas paslaugos teikimo procese. Visų šių veiksmų tikslas klientų poreikių tenkinimas. Ir šiame procese pagrindinis vaidmuo tenka darbuotojams. Vidaus rinkodaros aspektas gali būti kaip stimulas vystant paslaugų teikimo kultūrą kartu su kita veikla. Tuomet vidaus rinkodaros tikslai yra šie: bendradarbiaujant, motyvuojant, skatinant leisti darbuotojams vadovams, vadybininkams, kitam personalui suprasti ir priimti organizacijos misiją, strategijas; sukurti tarp organizacijos darbuotojų teigiamus bendradarbiavimo santykius; išvystyti į paslaugą orientuotą vadovavimą ir lyderiavimo stilių; darbuotojus mokyti paslaugaus bendravimo ir komunikacijos gebėjimų. Vidaus rinkodara gali būti sėkmingai taikoma siekiant paslaugų kultūros palaikymo. Sukurta kultūra turi būti palaikoma aktyviai, kitaip darbuotojų požiūris gali lengvai pasikeisti, kai paslaugos kokybės gerinimas nebedominuoja. Svarbu, kad vidaus rinkodaros tikslai papildytų bendruosius organizacijos tikslus ir nesukurtų vidaus rinkodaros dalyvių pasipriešinimo. Rinkodaros koncepcija besiremiančios organizacijos tikslas patenkinti vartotojų poreikius ir gauti rezultatą t. y. kad klientai būtų patenkinti suteikta paslauga. Todėl visų rinkodaros veiksmų centras vartotojas ir jo poreikiai. Tenkindama šiuos poreikius, organizacijos darbuotojai daro sprendimus, susijusius su pačia paslauga, jos kaina, jos pateikimu klientui ir rėmimu (stimuliavimu). Šios keturios sprendimų grupės laikomos pagrindiniais rinkodaros komplekso elementais.

145 145 Vidaus rinkodaros veiklos organizavimo ypatumai vietos savivaldos organizacijose Vidaus rinkodaros priemonės įvairiuose literatūros šaltiniuose: E.Gummesson (1991), Ph.Kotler (1991) Foreman ir Money (1995), V. Kindurys (1998), A. Damulienė (1996), Berry ir Parasuraman (1991), Ch. Gronroos (2000), G.Hooley, J. Saunders, N. Piercy (2005), yra skirtingai apibrėžiamos. Yra išskiriamos tokios priemonės, kurios paprastai būdavo priskiriamos personalo valdymo sričiai, pvz.: darbuotojų motyvavimas, skatinimo ir apdovanojimo sistemų įdiegimas, mokymas ir pan. Žemiau pateiktoje 2 lentelėje pateikiamos įvairių autorių siūlomos vidaus rinkodaros priemonės. 2 lentelė. Vidaus rinkodaros priemonių kompleksas (sudaryta autorės pagal E.Gummesson (1991), Ph.Kotler (1991) Foreman ir Money (1995), V. Kindurys (1998), A. Damulienė (1996), Berry, Parasuraman (1991), Ch. Gronroos (2000), G.Hooley, J. Saunders, N. Piercy (2005) autorius ) Autorius (metai) Priemonės G.Hooley, J. Saunders, N. Piercy (2005) Ch. Gronroos (2000) Įvaizdžio (reputacijos) palaikymas; klientų aptarnavimo lygio kėlimas; inovacijų greitinimas ir jų kokybės gerinimas; lanksčių ir tuo pačiu greitų organizacinių technologinių ir kultūrinių veiksnių derinimas. Ugdymas; vadovų parama ir vidaus dialogas; vidinė komunikacija; žmogiškųjų išteklių valdymas; komunikacija su išore; informacinių sistemų ir technologijų vystymas; vidinės rinkos tyrimai ir segmentavimas. V. Kindurys (1998) Talentingų darbuotojų telkimas; pavyzdžio teikimas; bendradarbių rengimas tiesioginėms pareigoms atlikti; kolektyviškumo ugdymas; veiksmų laisvės sverto efektas; įvertinimo ir apdovanojimo sistemos; klientų pažinimas. A. Damulienė (1996) Klientų aptarnavimo filosofija; darbuotojų apmokymas; personalo politika; bendravimas organizacijos viduje; kvalifikuotų darbuotojų verbavimas ir išlaikymas. Foreman ir Money (1995) Darbuotojų apdovanojimas ir motyvavimas; ugdymas; vizijos numatymas. Berry ir Parasuraman (1991) Darbuotojų pritraukimas; samdymas; darbo jėgos išlaikymas. Ph.Kotler (1991) E.Gummesson (1991) Rinkodara su išore; visuotinis kokybės valdymas; komunikavimas; kolektyvo informavimas; organizacijos tikslų numatymas. Komunikacija; mokymas ir ugdymas; informavimas. Mokslininkai pateikia skirtingą vidaus rinkodaros priemonių skaičių, kurių dalis yra savo turiniu panašūs. Akivaizdu, kad priemonių turinys kinta, vis labiau plečiasi, pereidamas nuo bendrųjų žmogiškųjų išteklių vadybos priemonių prie rinkodaros vidinė komunikacija, vizijos numatymas, informacinių sistemų ir technologijų vystymas, vidinės rinkos segmentavimas ir pan. Vidaus rinkodara taip pat apima visas organizacijos funkcijas tiek, kiek tai turi įtakos organizacijai susidurti su dviejų rinkų - vidaus ir išorės - poreikiais ir spaudimu, jas integruoti, susieti ir optimizuoti. Vidaus rinkodaros problematika skatina gilinti jau egzistuojančius ryšius ir analogijas tarp veiksmų ir sprendimų, kurių imasi organizacija, susidurdama su išorinės rinkos bei savo darbuotojų poreikiais. Taip vidaus rinkodara atkreipia mūsų dėmesį į faktą, kad koncepcija (ir praktika), kurią organizacija nustato mainų santykiams su vartotojais, turi gilių analogijų ir preciziškų paralelizmų su mainų santykių su darbuotojais koncepcija. Šios priemonės taikytinos ne tik tobulinant paslaugos teikimą bei kliento poreikių tenkinimą, bet ir,,vidaus rinkai, t.y., personalo vadybai, kad personalo vadybos procesas kryptingai integruotų personalą būti orientuotu į kokybiškos paslaugos, atitinkančios kliento poreikius teikimą. Vidaus rinkodaros priemonių Prienų rajono savivaldybės administracijoje tyrimo metodika Atlikus rinkodaros priemonių teorinę analizę, buvo pasirinkta ištirti kaip taikomas septynių vidaus rinkodaros priemonių kompleksas pasiūlytas V. Kindurio (2002): 1. Talentingų darbuotojų telkimas; 2. Pavyzdžio (idealo) teikimas; 3. Bendradarbių rengimas tiesioginėms pareigoms atlikti; 4. Kolektyviškumo ugdymas; 5. Veiksmų laisvės sverto efektas; 6. Įvertinimo ir apmokėjimo (apdovanojimo) sistemos; 7. Klientų pažinimas. Tyrimo procesas, remiantis V. Dikčiumi (2003), R. Tidikiu (2003), V. Kinduriu (2002) buvo suskirstytas į etapus: problemos formulavimas, tyrimo objekto ir dalyko numatymas, tyrimo tikslo ir uždavinių formulavimas,

146 146 tyrimo tipo parinkimas, tyrimo metodo parinkimas, tyrimo instrumentarijaus parengimas, atrankos būdo parinkimas, duomenų rinkimas bei tyrimo duomenų analizė ir rezultatų interpretavimas. Reikia paminėti, kad kai kurie etapai buvo vykdomi lygiagrečiai. Siekiant išsiaiškinti vidaus rinkodaros priemonių svarbą ir kokias vidaus rinkodaros priemones taiko savivaldybės administracija buvo atliekama Prienų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų anketinė apklausa. Apklausos pagrindas yra 24 klausimai, kurie suformuluoti pagal pateiktus vidaus rinkodaros priemonių požymius. Darbuotojų apklausa buvo anonimiška ir vykdoma respondentui užpildant anketą. Generalinę aibę sudaro 160 Prienų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų. Tyrimo metu buvo išdalinta 90 anketų Po tyrimo buvo gauta 62 anketos iš jų 12 buvo sugadintos. Vidaus rinkodaros priemonių taikymo tyrimo rezultatų analizė Išanalizavus tyrimo rezultatus, galima daryti tokias prielaidas. Talentingų darbuotojų telkimas. Vienas iš veiksnių parodančių darbuotojo talentingumą yra kompetencija. Atliekant tyrimą buvo siekiama išsiaiškinti Prienų rajono savivaldybės darbuotojų kompetenciją. Didžiausias įvertinimas ir dėmesys buvo skirtas profesinei kompetencijai (balų vidurkis 4,30), metodinei kompetencijai (balų vidurkis 4,16) ir asmeninei kompetencijai (balų vidurkis 4,14), paskutinėje vietoje lieko socialinė kompetencija (balų vidurkis 4,10), kuri apibūdina mokėjimą dirbti su kolegomis, vadovais, klientais ir sukurti atitinkamą organizacijos mikroklimatą. Pavyzdžio (idealo) teikimas. Tiesioginis vadovas administracijos darbuotojams yra žmogiškumo, bendravimo su klientais ir komunikabilumo, taip pat draugiškumo, atsakingumo pavyzdys. Galima daryti prielaidą, kad administracijos darbuotojai yra patenkinti tiesioginiu vadovu, juo pasitiki ir stengiasi sekti jo rodomu pavyzdžiu. Taip pat buvo labai svarbu sužinoti, veiksnius (savybes), kuriančius gero Prienų rajono savivaldybės administracijos darbuotojo portretą (1 pav.). Kompetentinga kalba Komandinis darbas Argumentuoti patarimai Aiškus ir trumpas pasiūlymo išdėstymas Supratingumas Greitas ir tikslus pavestų darbų atlikimas Pagarba ir dėmesys klientui Kompetencija Kokybiškas klientų aptarnavimas 4,46 4,5 4,52 4,52 4,58 4,62 4,7 4,72 4,76 4,3 4,35 4,4 4,45 4,5 4,55 4,6 4,65 4,7 4,75 4,8 1 paveikslas. Prienų r. savivaldybės administracijos darbuotojų gero administracijos darbuotojo portretas (sudaryta autorės) Savivaldybės administracijos darbuotojams gero darbuotojo portretą sudaro kokybiškas klientų aptarnavimas (balų vidurkis 4,76), kompetencija (balų vidurkis 4,72) ir pagarba bei dėmesys klientui (balų vidurkis 4,70), ketvirtoje vietoje liko greitas ir tikslus pavestų darbų atlikimas (balų vidurkis 4,62). Mažiausias balų vidurkis 4,46 atiteko veiksniui kompetentinga kalba. Bendradarbių rengimas tiesioginėms pareigoms atlikti. Kvalifikacijos kėlimo tikslas siejamas su naujų ir reikalingų gebėjimų įgijimu, kompetencijos augimu. Tyrimais nustatyta, kad daugumai darbuotojų sudaromos sąlygos kelti kvalifikaciją vidutiniškai kartą ir daugiau per metus dalyvaujant seminaruose bei praktiniuose mokymuose. Pateiktame 2 paveiksle vaizduojamas respondentų pasiskirstymas pagal kvalifikacijos kėlimo dažnumą. Paaiškėjo, kad dažniausiai kvalifikacija keliama kartą ir daugiau per metus (40 proc.).

147 147 2% 2% 4%0% 8% 40% 20% Visiškai nedalyvauju mokymuose Kartą ir daugiau per mėnesį Kartą ir daugiau per pusmetį Kartą ir daugiau per 2 metus 24% Kartą ir daugiau per savaitę Kartą ir daugiau per ketvirtį Kartą ir daugiau per metus Kartą ir daugiau per 5 metus 2 paveikslas. Prienų r. savivaldybės administracijos darbuotojų pasiskirstymas pagal kvalifikacijos kėlimo dažnumą (sudaryta autorės) Vienodą balų vidurkį surinko teiginys dalyvauju mokymuose kartą ir daugiau per 2 metus bei kartą ir daugiau per 5 metus (2 proc.). Vertinant kvalifikacijos kėlimą apibūdinančius veiksnius apklausos metu žymiai išsiskyrė lyderiaujantys dalyvaujantys praktiniuose mokymuose ir skaitantys specializuotą literatūrą savivaldybės administracijos darbuotojai. Kolektyviškumo ugdymas. Organizacijos vadovai ir visi skyrių darbuotojai turėtų didesnį dėmesį skirti naujų darbuotojų adaptacijai ir bendruomeniškumui ugdyti. 3 paveikslas iliustruoja darbuotojų kolektyviškumą. Darbuotojų bendradarbiavimo ryšių vertinimas: mūsų kolektyvas labai draugiškas pertraukų metu geriame kavą (balų vidurkis 3,88), bei nedaug atsilieka galėjimas pasiklauti bet kuriuo savo bendradarbiu ir kad kiekvienas turi savo darbą ir nesikiša į kitų reikalus (balų vidurki 3,40). Reikia paminėti, kad tarp respondentų pasitaikė ir tokių, kurie mano, kad bendradarbių visiškai nepažįsta ( balų vidurkis 1,64). Bendradarbių visiškai nepažįstu 1,64 Bendradarbius pažįstu labai mažai, nes dirbame atskirai ir beveik nesimatome 2,52 Visi bendradarbiai bendrauja tik dalykiškai 2,94 Visi vieni kitus labai palaiko Galiu pasikliauti bet kuriuo savo bendradarbiu Kiekvienas turime savo darbą ir nesikišame į kitų reikalus 3,28 3,40 3,40 Mūsų kolektyvas labai draugiškas pertraukų metu kartu geriame kavą 3,88 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 3 paveikslas. Prienų r. savivaldybės administracijos darbuotojų bendradarbiavimo ryšių stiprumas, vertinimas balais (sudaryta autorės) Veiksmų laisvės sverto efektas. Veiksminga vidaus rinkodara lemia galimybę paslaugų teikėjams panaudoti savo kūrybiškumą tiek klientų naudai, tiek savo tikslams įgyvendinti. Kai paslaugų teikėjams suteikiama veiksmų laisvė, jiems nutiesiamas geriausias kelias į sėkmę, ir šiuo atveju jie tampa savo sėkmės kūrėjai. Tyrimo metu buvo gilinamasi, ar rajono savivaldybės administracijos darbuotojai turi veiksmų laisvę ir kiek tai yra svarbu dirbant rajono savivaldybės administracijoje. Nustatyta, kad dažniausiai trikdo administracijos darbuotojų darbą Savivaldybės tarybos nariai (balų vidurkis 3,50), vienaip ar kitaip įtakojantys administracijos darbuotojų veiklą. Didelį poveikį administracijos darbuotojų darbui, įnešant į atliekamų pareigų darbą daugiau neaiškumo nei aiškumo, turėjo vietos valdžios atstovai (3,16 balo) ir taip pat administracijos direktorius (3,06 balo).

148 148 Atliekant savo pareigas administracijos darbuotojai veiksmų laisvės ne visuomet pakankamai turi. Darbuotojų veikla apribota. Dažnai, norėdami gerai atlikti savo darbą, administracijos darbuotojai turi nusižengti savo principams ir būna priversti vykdyti valdžios atstovų bei rajono politikų sprendimus. Įvertinimo ir apmokėjimo sistema. Darbuotojai yra patenkinti nuolatiniu, stabiliu apmokėjimu už darbą. 30 proc. darbuotojų mano, jog jų atliekamas darbas, pastangos atitinka darbo užmokestį, o 70 proc. darbuotojų teigė, kad dirba daugiau nei atlyginama. Prienų rajono savivaldybės administracijos personalas nėra labai prisirišęs prie darbo vietos, ir tai gali turėti neigiamų pasekmių gerinant paslaugų ir organizacijos veiklos efektyvumą. Didžiausia respondentų dalis, t.y. 72 proc. keistų darbovietę, jei už atliekamą darbą būtų pasiūlytas žymiai didesnis atlyginimas. Tai rodo, kad atlygio ir lojalumo organizacijai problema labai aktuali. Klientų pažinimas. Administracijos darbuotojai pasitiki, savo darbo organizacija džiaugiasi darbo vieta joje, taip pat dažnas darbuotojas siūlytų savo draugui pasirinkti darbą šioje organizacijoje. Tačiau darbuotojų motyvacija rajono savivaldybės administracijoje nebuvo nei karto tirta, o atlikusi išsamesnius vidaus rinkos tyrimus, organizacija galėtų efektyviau motyvuoti savo darbuotojus ir didinti jų lojalumą. Darbuotojai, dirbantys rajono savivaldybės administracijoje, dažnai išgirsta tiek teigiamų, tiek neigiamų komentarų dėl darbo kokybės, gebėjimų efektyviai ir racionaliai priimti sprendimus, socialinės atsakomybės stokos, nuoseklumo stokos, dėmesio deficitu klientui. Tyrimo metu buvo klausta respondentų, kaip jie reaguoja į šias paskatas ar kritiką organizacijos atžvilgiu. Pateikiant šį klausimą, buvo tikėtasi, kad atsakymų bus visokių ir jie pasiskirstys po lygiai. Kaip matyti, didžiausias procentas yra aktyviai organizaciją ginančių nuo kritikos (38 proc.), taip pat nedaug atsilieka darbuotojai, kurie patyli išgirdę kritiką, tačiau mintyse nepritaria jai (20 proc.). Atsirado ir tokių darbuotojų, nenori būti atsakingi už savo darbo organizaciją (24 proc.). Išvados Vidaus rinkodaros priemonių gausa ir įvairovė pabrėžia vidaus rinkodaros sampratos naujumą, mokslinėje literatūroje dar nėra bendro sutarimo dėl vieningų priemonių taikymo. Išanalizavus vidaus rinkodaros formavimosi teorines nuostatas, parengus ir atlikus Prienų rajono savivaldybės administracijos vidaus rinkodaros tyrimo metodiką, suformuluotos tokios darbo išvados: 1. Vyrauja daugialypė ir įvairiapusiška vidaus rinkodaros samprata tampriai susijusi su siekiamais organizacijos tikslais Vidaus rinkodara į komunikaciją orientuotas mąstymas ir veikla nukreipta į personalo veiksmus ir jų elgsenos pokyčius, siekiant užtikrinti ir pagerinti klientams teikiamų paslaugų kokybę. 2. Vidaus rinkodaros priemonės taikytinos ne tik tobulinant paslaugos teikimą bei kliento poreikių tenkinimą, bet ir,,vidaus rinkai, t.y., personalo vadybai, kad personalo vadybos procesas kryptingai integruotų personalą būti orientuotu į kokybiškos paslaugos, atitinkančios kliento poreikius teikimą. 2. Prienų rajono savivaldybės administracijos darbuotojai yra patenkinti savo tiesioginiu vadovu, juo pasitiki ir stengiasi sekti jo rodomu pavyzdžiu. Administracijos, padalinių vadovų žinios, kompetencija, elgsena įtakoja darbuotojų darbo kokybę. 3. Daugumai Prienų rajono savivaldybės administracijos darbuotojų sudaromos sąlygos kelti kvalifikaciją vidutiniškai kartą ir daugiau per metus dalyvaujant seminaruose bei praktiniuose mokymuose. 4. Veiksmų laisvės administracijos darbuotojai ne visuomet turi pakankamai. Darbuotojų veikla ribojama. Pasitaiko atvejų, kai administracijos darbuotojai atliekant savo darbo pareigas turi nusižengti savo principams, vertybinėms nuostatoms, paklusti valdžios atstovams bei rajono politikams. 5. Vidaus rinkodaros priemonės Prienų rajono savivaldybėje taikomos, tačiau nepakankamai kryptingai bei sistemingai, nors administracijos darbuotojai tiki, kad šios priemonės gali daryti įtaką organizacijos veiklos efektyvumui bei rezultatams. Literatūros sąrašas 1. BAGDONIENĖ L Paslaugų rinkodara ir vadyba. Kaunas: Technologija. 2. BERRY L.L.; PARASUMAN A Marketing Services: Competing Through Quality. New York: The Free Press. 3. DAMULIENĖ A Paslaugų rinkodara. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas.

149 FLIPO J. P Service firms: interdependence of external and internal marketing strategies. European Journal of Marketing GRÖNROOS, CH Service Management and Marketing. A Customer Relationship Management Approach. England: John Willey & Sons. 6. GUMMESSON, E Internal Marketing in the Light of Relationship Marketing and Network Organizations. London: Routledge. 7. JUCEVIČIUS R Strateginis organizacijų vystymas. Kaunas: Technologija. 8. KINDURYS V Paslaugų rinkodara: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 9. KOTLER P Marketing menegžment. Analiz, planirovanije, kontroli. SP: Piter. 10. PARSONS W Viešoji politika: politikos analizės teorijos ir politikos įvadas. Vilnius: Eugrimas. Summary The Role of Inner Marketing in Self-government Organizations Marketing can be understood as the philosophy of actions and the way of thinking which can be formed in the service office developing the means of marketing motivating the staff to orientate its actions to services and to clients. Inner marketing becomes more and more important and in scientific research and in the actions of practical services organizations. Simply, the marketing specialists and organizations directors attention was paid at external clients and markets in order to carry out the proper and qualitative service to the clients, which is basically determined with their self-content, efforts should be sent to the inside of the organization. Public administrative sector as the dealer of services for citizens is less analyzed in the view of marketing. That is why it is not clear whether it works as the means of inner marketing whose significance is highlighted enough in scientific marketing literature. The aim of research - to analyze the act of inner marketing in the municipality. Practical significance. The acquired research results can be used not only in developing the service actions and the client s needs satisfaction but also in inner marketing, i.e. staff management. In order to orientate the staff it is necessary to be orientted in qualitative services that match the client s needs. Having analyzed the theoretical provisions of the inner marketing formation, carried out the methodology of the Prienai municipality s inner marketing, these conclusions were formulated: 1. There exists multiple and diverse meaning of the inner marketing, which is tensely connected with the aim of the organization and the impact features for service organizations. The inner marketing is in communication orientated thinking and actions, being taken up into the staff actions and changes of behaviour in order to ensure and enlighten the service quality. 2. The means of the inner marketing are determined not only in developing service actions and fulfilling the clients needs but also in inner market, i.e. a personnel management that the process of the staff management would purposefully integrate the staff to become orientated in the qualitative services. 3. For the majority of Prienai district municipality administrative workers is given the possibility to raise the qualifications once or more times a year, taking part in seminars and practical studies. 4. The freedom of actions for administrative workers usually is not allowed. The actions are limited. There are some events when the workers doing their usual job should overcome their values and to obey to the politicians. The inner marketing means are developed in Prienai region municipality, but not so purposefully and systemically, though the administration workers believe that these means can make the influence to the office effectiveness and results. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

150 150 KULTŪRINIO TURIZMO POVEIKIS GYVENTOJŲ GYVENIMO KOKYBEI Arūnas Šlėderis Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Turizmas yra viena efektyviausių žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimo priemonių, šalies įvaizdžio pateikimo, paslaugų sferos plėtojimo, didesnio šalies infrastruktūros panaudojimo, naujų darbo vietų kūrimo pagrindas (Ligeikienė, 2003). Nors turizmo sektorius yra palyginti mažas, tačiau sparčiai augantis ir vienas perspektyviausių ekonomikos sektorių pasaulyje (Pasaulinė turizmo.., 2006). Richards (2005) atlikta analizė rodo, jog pasaulinė turizmo rinka kiekvienais metais išauga apie 7 procentus. Vis didėjanti ir besikeičianti turizmo rinka skatina diversifikuoti patį turizmą ir jo produktus. Craik (1997) atkreipia dėmesį, jog pastaruoju metu ypač populiarėja individualius poreikius tenkinančios turizmo formos, kurias būtų galima apibūdinti kaip: teikiančios malonumą, praturtinančios žinių poreikį. Tokiai turizmo formai yra priskiriamas kultūrinis turizmas. Kultūrinis turizmas lyginant su visa turizmo rinka užima nedidelę jos dalį, tačiau būtent ši turizmo forma sparčiausiai auga. Pasaulinės turizmo organizacijos (2006) duomenimis, kultūrinis turizmas užima penktadalį visos naujojo turizmo rinkos. Kultūrinis turizmas tampa pagrindine paskata aplankyti autentiškas vietoves, kur yra išlikęs nesunaikintas kultūros paveldas, kur vietos gyventojai nesunaikinę vietinių papročių ir tradicijų (Craik, 1997). UNESCO (2003) dokumente teigiama, jog kultūrinis turizmas teigiamai veikia vietovių ekonominę ir socialinę sritį, formuoja ir stiprina jų identitetą, saugoja istorinį ir kultūrinį paveldą. Tai yra veiksmingas įrankis siekiant plėtoti šalies ar regiono socialinę, ekonominę bei visuomeninę gerovę ir išlaikyti unikalumą ir autentiškumą (Baltijos šalių.., 2007). Tyrimo tikslas: atlikus teorinę analizę pagrįsti kultūrinio turizmo vystymo poveikį gyventojų gyvenimo kokybei. Tyrimo uždaviniai: 1) išnagrinėti kultūrinio turizmo sampratą ir išteklius; 2) nustatyti kultūrinio turizmo poveikį kaimo vietovių vystymuisi; 3) nustatyti kultūrinio turizmo ekonominio ir sociokultūrinio poveikio teigiamus bei neigiamus aspektus. Tyrimo objektas: kultūrinis turizmas kaip žmonių gyvenimo kokybės veiksnys. Metodika. Tyrimo tikslui pasiekti taikyta Lietuvos turizmo vystymą reglamentuojančių strateginio planavimo dokumentų, bei šalies ir užsienio mokslinės literatūros šaltinių analizė. Rezultatai Kultūrinis turizmas yra neatsiejamas kaimo ir regioninės plėtros elementas, o kai kuriose vietovėse gali būti netgi pagrindinis jos vystymo veiksnys. Kultūrinio turizmo plėtros rezultate sukuriamos paslaugos turi atspindėti vietovės aplinką, išryškinti jos specifinius bruožus bei remtis vietovės fiziniu, socialiniu ir kultūriniu potencialu, panaudoti esamą kultūrinį paveldą, įtraukti vietos bendruomenę į jo vystymą, pagerinti vietos gyventojų gyvenimo kokybę. Nustatyti kultūrinio turizmo plėtros poveikį gyventojų gyvenimo kokybei yra sudėtinga, kadangi skirtingi žmonės skirtingai supranta gyvenimo gerovę. Yra sukurta ne viena metodika, skirta vertinti gyvenimo kokybę, tačiau pasaulinė gyvenimo kokybės tyrimų patirtis rodo, jog susiduriama su daugybe problemų, kurios trukdo atlikti atskirų individų/visuomenės gyvenimo kokybės vertinimus (Regional quality.., 2004; Local quality.., 2005). Mokslinėje literatūroje išryškėja skirtingos nuomonės dėl gyvenimo kokybės vertinimo rodiklių sistemos sudarymo. Vieni mokslininkai (Juškevičius, 2005; Flynn, 2002) pasisako už tai, kad turėtų būti sukura subalansuota gyvenimo kokybės rodiklių sistema, kiti (Johansson, 2001; Crafts, 1997) vadovaujasi nuostata, kad sukurtas BVP vienam dirbančiajam ar gyventojui yra universalus rodiklis, objektyviai parodantis ir gyvenimo kokybės lygį. Dėl įvairių pasaulio šalių skirtingo išsivystymo lygio, skiriasi asmenų ir pačios visuomenės gyvenimo kokybė, tačiau kokybės tyrimų sritys dažniausiai yra tos pačios (Camfield, 2003):

151 151 1) ekonominė sritis apima gyventojų gaunamas pajamas ir jų struktūrą, ekonominį aktyvumą; 2) socialinė sritis analizuoja žmonių gebėjimą palaikyti socialinius ryšius, socializacijos procesą; 3) politinė sritis apima visuomenės sprendimų, dalyvavimo, žodžio, veiklos laisves; 4) aplinkos sritis apima sveiką, neužterštą aplinką; 5) kultūros sritis apima saviraiškos būdus, poilsį ir laisvalaikį, jų prioritetus, vertybes. Suvokimas, jog gyvenimo kokybę galima vertinti tik iš ekonominės pusės yra gerokai pasenęs. Žinoma, ekonominiai aspektai svarbūs vertinant gyvenimo kokybę, tačiau neapima kitų svarbių žmogaus ar visuomenės gyvenimo kokybės aspektų: fizinė ir psichinė sveikata, išsimokslinimas, raštingumas, skurdas ir kt. (Flynn, 2002; Kaimiškųjų vietovių., 2006). Vis daugiau gyvenimo kokybės tyrėjai gilinasi į socialinius aspektus: gyventojų nedarbą, mirtingumą, gyvenimo trukmę ir kitus. Daugelis mokslininkų savo darbuose gyvenimo kokybę sieja su žmonių gerove (Paluckienė, 1999; Quality., 2005), pilnavertiško gyvenimo suvokimu arba kaip pasitenkinimą gyvenimu (Šumskienė, 2005; Camfield, 2006). Tokie gyvenimo kokybės sampratos kaitos aspektai parodo, jog atskirais visuomenės vystymosi raidos etapais asmens gerovė ir gyvenimo kokybė turėjo tik jai būdingus bruožus arba ją tiesiog įtakojo tuometinės aplinkos ekonominė, socialinė, politinė. Kultūrinis turizmas neturi esminės įtakos tų vietovių gyventojams ir jų gyvenimo kokybei, kuriose yra gerai išplėtota pramonė, paslaugų sektorius, žemės ūkis ir kt. Tačiau yra nemažai vietovių, kurios negali pasigirti derlingomis žemėmis, išvystyta infrastruktūra ar veikiančių įmonių gausa. Tokios vietovės neturi didelio ekonominių veiklų pasirinkimo, todėl iniciatyvių bendruomenių pastangomis, teisingai plėtojant kultūrinį turizmą, gali būti sudaromos palankios sąlygos ekonomių ir socialinių sričių augimui, ko pasekoje didėja gyventojų užimtumas, gerėja jų pragyvenimo lygis. Kultūrinio turizmo plėtojimas vietovėje yra priklausomas nuo kokybiškos aplinkos, kultūrinio išskirtinumo, socialinės sąveikos, saugumo ir gerovės. Tačiau jeigu turizmas yra blogai suplanuotas arba pernelyg plačiai išvystytas, jis gali sugriauti ne tik šias svarbias savybes, tačiau ir naikinti kaimų atsinaujinimą bei ekonominį vystymąsi, taip mažindamas galimybes gerinti kaimo bendruomenių gyvenimo kokybę. Kultūrinis turizmas kaimo ar regioninės plėtros aspektu, turi būti paremtas abipuse viešojo ir privataus sektoriaus partneryste, įtraukiant į veiklos planavimą tiek turizmo paslaugų teikėjus, tiek ir gavėjus, o taip pat turi būti užtikrinama, kad kultūrinių išteklių kokybė ir vientisumas bus išsaugoti ir teiks ekonominę ir socialinę naudą, t.y teiks ne tik piniginę, bet ir kultūrinę naudą regionui ir žmonėms. Dapkus (2008) teigia, jog kultūrinės vertybės, kultūrinis paveldas, vietos produktų vartojimas apibūdina pagrindinius kultūrinio turizmo bruožus ir turi didelę įtaką regionui (1 pav.). Stimuliuoja regiono ekonomikos ir socialinių sričių vystymąsi KULTŪRINIO TURIZMO ĮTAKA REGIONUI Saugo istorinį ir kultūrinį paveldą, padeda sukurti patrauklų regiono įvaizdį Išryškina regiono identitetą Palengvina bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą Remia kultūrą ir padeda atnaujinti turizmo infrastruktūrą 1 pav. Kultūrinio turizmo svarba regionui (sudaryta autoriaus, remiantis Baltijos šalių kultūrinio turizmo politikos dokumentu, 2007). Kultūrinio turizmo ekonominis poveikis gyvenimo kokybei gerinti yra svarbi plėtojimo aplinkybė tiek valstybiniame, tiek regioniniame ir visuomeniniame planavime. Turistai dalyvauja darbo vietų, pardavimų, pelno, mokestinių įplaukų ir pajamų kūrime. Starkevičiūtė (2003) išskiria tiesioginį, netiesioginį ir dirbtinį ekonominius poveikius. Visi iš šių poveikių gali būti matuojami kaip bendra produkcija arba pardavimai, užimtumas, pajamos, pridėtinė vertė. Tiesioginis poveikis atsiranda pirminiuose turizmo sektoriuose transportavime, apgyvendinime, maitinime, pramogose ir mažmeninėje prekyboje. Stipriai kultūrinio turizmo poveikis jaučiamas turizmo versluose apgyvendinimo nuomos, rankdarių pardavimo, maitinimo įstaigų, turistų pervežimo, pramogų ir mažmeninės prekybos veikloje. Netiesioginis poveikis atsiranda per tolimesnius išlaidų ciklus, kai savo išlaidomis turizmo

152 152 pramonė veikia kitas ūkio šakas. Dirbtinis poveikis yra tokie veiklos pasikeitimai, kurie įtakoja namų ūkio išlaidas iš tiesioginių ir netiesioginių pajamų. Visi pardavimai, pajamos ir darbo vietos, kurios atsiranda dėl namų ūkių išlaidų iš darbo užmokesčio, vadinami dirbtiniu poveikiu. Regionų ekonomikos augimą lemia ne tik užimtumo ar produkcijos augimas, tačiau apimą daug platesnę ekonominę naudą. Kultūrinis turizmas gali būti kaip vietinės ekonomikos diversifikavimo įrankis, kuris gali padėti įeiti į naujas rinkas vietos produktams. Archer ir Cooper (1998) pabrėžia, jog tai gali būti papildomas šaltinis ūkininkams ir kitiems su žemės ūkiu susijusiems žmonėms, kadangi kultūrinį turizmą galima plėtoti tose teritorijose, kurios netinka jokiai kitai ūkinei veiklai. Kultūrinio turizmo plėtojimas tampa naujaja sritimi, kuri duoda pajamas kaimo vietovėse, sukuria daugiau darbo vietų ir keičia nepalankią žemės ūkio gamybinę veiklą į paslaugų sektorių, plečiant apgyvendinimo, maitinimo, transporto, prekybos ir pramogų sektorius. Kultūrinis turizmas taip pat teikia socialinią ir kultūrinę naudą. Svarbūs socialiniai atvykstančių turistų ir vietos gyventojų socialiniai kontaktai, išaugęs kultūrinio paveldo svarbos ir apsaugos suvokimas, tvirtesni vietos gyventojų tarpusavio ryšiai. Dapkus (2008) pabrėžia, jog kultūrinio turizmo plėtojimas ženkliai prisideda prie sutvarkytos vietovės aplinkos, plečiamos kelių infrastruktūros, restauruojamų kultūrinių išteklių, didėjančios paslaugų teikimo įvairovės, atsirandančių vis daugiau naujų darbo vietų. Taip sudaromos sąlygos regionų demografinės padėties gerinimui, kadangi jaunimui suteikiama daugiau perspektyvų saviraiškai (Dapkus, 2008). Tačiau intensyvi kultūrinio turizmo plėtra gali sąlygoti ne tik teigiamus pokyčius kaimo bendruomenėje, bet gali ir ja neigiamai paveikti (1 lentelė). 1 lentelė. Kultūrinio turizmo poveikis kaimo bendruomenei (sudaryta autoriaus, remiantis Turizmo plėtros iki 2015 m. strategija, 2002) Poveikis Sritis Teigiamas Neigiamas KULTŪRINĖ EKONOMINĖ SOCIALINĖ Gamtos ir kultūros išteklių išsaugojimas, puoselėjimas, renovavimas Vietos amatų plėtojimas, tautinio paveldo produktų pardavimas Pagyvėjęs kultūrinis gyvenimas Senų tradicijų ir švenčių atgaivinimas Sukuriama nauja infrastruktūra (transporto, viešojo maitinimo, prekybos, pramogų) Sukuriamos naujos darbo vietos vietos gyventojams Papildomas pajamų šaltinis Pritraukiamos investicijos iš išorės Didėja pragyvenimo lygis Mažėjanti vietinių gyventojų migracija Stiprėjantis savo vietove pasididžiavimo jausmas Sukurta vietovėje turizmo infrastruktūra gerina vietos gyventojų buitį ir laisvalaikį Tvirtesni bendruomenės tarpusavio ryšiai Skatinamas vietinių gyventojų mokymosi poreikis Bandymas plėtoti ir didinti paslaugų įvairovę gali sukelti daugiau grėsmių negu naudos: kazino, daugybė restoranų ir kt Išorės svetimybių atsiradimas kalboje ir gyvensenoje Vietos kultūrinio identiteto silpnėjimas Išaugusios paslaugų kainos, neatitinkančios vietinių gyventojų gaunamų pajamų (žemės, pastatų, maitinimo paslaugų) Didelė miesto gyventojų konkurencija į darbo vietas Papildomos išlaidos: teritorijų priežiūrai, valymui, ekologinio stabilumo palaikymui Didėjantis nusikalstamumas Vietovių pasirinkimo sumažėjimas Tarpusavio santykių pablogėjimas šeimoje Trukdymas vietinių gyventojų poilsiui Asmeninės erdvės apribojimas Galimas narkomanijos, užkrečiamų ligų paplitimas APLINKOSAUGINĖ Sutvarkyta vietovės aplinka Kraštovaizdžio puoselėjimas Restauruojami kultūriniai ištekliai Gamtos vertybių saugojimas Ardoma miško paklotė Mažėja bioįvairovė Naikinama augalija Kyla miško gaisrai Didinama aplinkos tarša, triukšmas Sumažėja kraštovaizdžio unikalumas

153 153 Neigiami kultūrinio turizmo aspektai ekonominei, kultūrinei, socialinei ir gamtinei aplinkai gali iššaukti poreikį didelėms investicijoms, reikalingoms teritorijos priežiūrai, tvarkymui, socialinei infrastruktūrai, todėl kultūrinį turizmą būtina vystyti subalansuotai. Doxey (1976) kultūrinio turizmo plėtros procese identifikavo 4 lygius (2 pav.), kurie padeda nustatyti, kaip kultūrinio turizmo plėtra gali turėti socialinį poveikį vietos gyventojų gyvenimo kokybei. Teigiama Euforija Apatija Susierzinimo lygis Neigiama Antagonizmas 2 pav. Doxey turizmo plėtros 4 etapų indeksas (Doxey, 1976) Lankytojų skaičius Pirmasis lygmuo euforija. Šis lygmuo atsiranda pirminėje lankytinos vietovės turizmo plėtros stadijoje. Didėjant lankytojų skaičiui vietovėje socialiniai pokyčiai nėra pastebimi. Vietiniai gyventojai džiaugiasi turistų srautais, noriai juos įsileidžia į savo bendruomenę. Iš turizmo didėja vietinių gyventojų užimtumo galimybės, tuo pačiu auga jų pajamos, džiaugiamąsi tvarkoma vietovės aplinka. Sparti plėtra didina euforijos lygį. Antrajame lygyje sparčiai auganti turizmo plėtra po truputį lėtėja. Verslas vis dar auga, tačiau mažesniais tempais. Tokioje stadijoje turizmas aiškinamas jau ne kaip naujovė, o kaip savaime suprantama veiklos sritis. Gyventojų entuziazmą pakeičia apatija. Gali būti, jog vykdoma turizmo veikla galėjo pažeisti kai kuriuos kultūrinius vietos išteklius, jeigu nebuvo planuojamas plėtros procesas.,,susierzinimo lygis pasireiškia tuomet, kai vietiniai gyventojai norėdami leisti laisvalaikį savo teritorijoje turi kovoti su atvykstančiais. Vietiniai gyventojai turistus kaltina niokojant vietovę ir patrauklius kultūrinius išteklius. Šis lygis atsiranda ir dėl to, jog vietos verslininkai norėdami iš atvykstančių turistų gauti kuo didesnį pelną, neatsisžvelgia į vietos gyventojų finansinę padėtį ir neadekvačiai iškelia produktų ir paslaugų kainas. Ketvirtame lygyje vis augantis bendruomenės nepasitenkinimas perauga į antagonizmą. Lankytojai ir toliau gali lankytis vietovėje, tačiau jie turės susidurti ir įveikti neigiamą vietinių gyventojų požiūrį į juos. Dažniausiai toks neigiamas požiūris pasireiškia tose vietovėse, kur pastebimas didelis atotrūkis tarp lankytojų ir vietinių gyventojų gyvenimo būdo. Šie prieštaravimai priklauso nuo turizmo plėtros stadijos, plėtros įtakos gyvenimo kokybei ir vietinės bendruomenės reakcijos dėl vietovės lankytojų įsibrovimo į jų gyvenamą aplinką. Neplanuotas ir nevaldomas kultūrinis turizmas gali sukelti nepageidaujamus veiksnių tiek pačiam regionui, tiek jo gyventojų gyvenimo kokybei: 1. Visuomenės priešiškumą; 2. Kultūrinę degradaciją; 3.,,Kultūrinį šoką ; 4. Vietovės komercializacijos procesą; 5.,,Demonstracinio efekto pasireiškimą (Pasaulinė turizmo.., 2006). Visuomenės priešiškumas. Dideli lankytojų srautai sezono metu vietovėje gali sukelti daugybę nepatogumų vietos gyventojų gyvenimo kokybei. Maitinimo įstaigos, viešasis transportas, pramogų infrastruktūra, kuriomis vietiniai gyventojai naudojosi, dabar tenkina ir turistų poreikius. Tai lemia didėjančias paslaugų ir prekių kainas, dažnai neužtenka paslaugų teikėjų pajėgumų. Kultūrinė degradacija. Siekiant ekonominio augimo ir dėl to plėtojant turizmą gali atsirasti neigiamas poveikis. Vietovė siekia išsiskirti savo kultūriniu,,egzotiškumu, kad tenkintų turistų poreikius. To pasekmė kultūrinio bei gamtinio autentiškumo praradimas kultūrinė degradacija. Neigiamą poveikį gali paskatinti vietos gyventojų ir atvykstančių turistų papročių ir kalbos skirtumai, kurie atsiranda nesant įprastoms fizinėms ir psichologinėms sąlygoms. Tai vadinama,,kultūriniu šoku.

154 154 Kultūrinio ir gamtinio autentiškumo praradimą taipogi sąlygoja kultūros komercializacijos procesas, kadangi jis sietinas su vietinės kultūros kaip pritraukiančio veiksnio regioninio turizmo rėmimo komplekse panaudojimu.,,demonstracinis efektas labiausiai pastebimas tose vietovėse, kur yra žymus skirtumas tarp vietinių gyventojų ir atvykstančių lankytojų į tą vietovę ekonominio statuso. Šis efektas labiausiai įtakoja jauniausius bendruomenės žmones, kadangi jie nori ir stengiasi perimti atvykusių aukštesnio statuso lankytojų mados ir elgesio stilių (Gladki, 1998). Apibendrinant galima, teigti, kad kultūrinio turizmo sociokultūrinis poveikis gyvenimo kokybei gali būti vertinamas ir kokybiškai, ir kiekybiškai. Kokybinis poveikis yra sunkiau išmatuojamas, todėl apie jį dažniau diskutuojama, kaip būtų galima išspręsti šią problemą. Kokybinį poveikį galima stebėti, tačiau sudėtinga nustatyti, kurios gyventojų grupės jautriausios šiam poveikiui. Kiekybinis poveikis yra lengviausiai ir dažniausiai vertinamas. Tai pavyzdžiui nusikaltimų skaičius, kuriuos įvykdo vietiniai gyventojai turistų atžvilgiu arba atvirkščiai. Išvados 1. Plėtojant kultūrinį turizmą būtina atsižvelgti į vietovės kokybiškos aplinkos, kultūrinio išskirtinumo, neatsinaujinančių išteklių išsaugojimą, žmonių, dalyvaujančių turizmo veikloje, galimybę užsidirbti pajamas ir susikurti geresnę socialinę aplinką. 2. Kultūrinio turizmo plėtojime pirmenybę reikia teikti toms paslaugų ir infrastruktūros rūšims, kurios atspindi ypatingą vietovės charakterį, padeda kuo efektyviau mažinti poveikį aplinkai bei didinti vertę vietos bendruomenei socialiniu, ekonominiu ir aplinkosauginiu požiūriu. 3. Kultūrinio turizmo plėtojimas gali padėti subalansuoti kaimo vystymą, padidinti darbo vietų gyvybingumą ir tolygų jų paskirstymą, tuo pačiu išsaugojant tradicinį kaimo gyvenimo būdą, sudarant geras sąlygas žmogaus socialinei raidai bei bendruomenės narių glaudesniam bendradarbiavimui, siekiant gerinti vietos gyventojų gyvenimo kokybę. 4. Vystant kultūrinį turizmą padidėja rizika prarasti krašto autentiškumą, kadangi taikstantis prie turistų poreikių, keičiant tradicijų formas ir turinį, dažnai kultūrinės ir gamtinės vertybės sunyksta ir virsta komecine priemone. Dėl to sumažėja kaimo vietovių konkurencingumas, tuo pačiu mažindamas kaimo gyventojų užimtumą. Plėtojant kultūrinį turizmą būtina rasti ribą tarp modernizacijos ir autentiškumo, nes kitu atveju teigiamas kultūrinio turizmo poveikis gali greitai tapti neigiamu poveikiu vietos gyventojų gyvenimo kokybei. Literatūros sąrašas 1. ARCHER, B.; COOPER, C The positive and negative impacts of tourism. Global tourism. Woburn: Butterworth Heinemann. 2. Baltijos šalių kultūrinio turizmo politikos dokumentas [žiūtrėta ]. Prieiga per internetą: 3. CAMFIELD, L Researching Quality of Life in Developing Countries. [žiūtrėta ]. Prieiga per internetą: 4. CRAFTS, N The human development index and changes in standard of living: some historical comparisons, European Review of Economic History CRAIK, J The culture of tourism. Touring culture: Transformations of travel and theory. London: Routledge, p DAPKUS, R Kultūrinio turizmo plėtros perspektyvos. Mokslinis straipsnis. LŽŪU. [žiūtrėta ]. Prieiga per internetą: 7. DOXEY, G A causation theory of visitor-resident irritants: methodology and research inferences, Proceedings of the Travel Research Association. 6th Annual Conference, San Diego, California, p FLYNN, P.; BERRY, D.; HEINTZ, T Sustainability & quality of life indicators: toward the integration of economic, social and environmental measures. Journal of Social Health 1(4). 9. International tourism: identity and change London: International Sociological Associations. 10. JOHANSSON, S Conceptualizing and measuring quality of life for national policy, FIEF Working Paper Series 171. Stockholm. [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: JUŠKEVIČIUS, P Gyvenimo kokybė ir darnioji plėtra urbanistikoje. Urbanistika ir architektūra, XXIX, nr. 4. Vilnius: Technika, p

155 Kaimiškųjų vietovių įtaka lietuvos regionų gyvenimo kokybei ir sanglaudai Mokslinio tyrimo ataskaita. Užsakovas LŽŪM. 13. LIGEIKIENĖ, A. R Turizmo plėtros konceptualizavimas ir samprata // Tiltai, priedas Nr. 13. Transformacijos Rytu ir centrinėje Europoje. Klaipėda: KU. 14. Local quality of life indicators supporting local communities to become sustainable: A Guide to Local Monitoring to Complement the Indicators in the UK Government Sustainable Development Strategy National Report. Audit Commission. 15. PALUCKIENĖ, J Socialiai kritinės grupės kuriant gerovės valstybę / Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. 16. Pasaulinė turizmo organizacija to be fourth year of sustained growth UNWTO. [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: Quality of life and well-being: measuring the benefits of culture and sport: literature review and thinkpiece Scottish Executive Social Research. 18. Regional quality of life counts Regional Versions of the National Headline Indicators of Sustainable Development, 4th. Department for Environment, Food and Rural Afairs. 19. RICHARDS, G Cultural tourism in Europe. Wallingford: CABI. 20. ŠUMSKIENĖ, J Gyvenimo kokybės įvertinimas ir praktinė reikšmė. [žiūtrėta ]. Prieiga per internetą: STARKEVIČIŪTĖ, M Lietuvos ekonomikos raidos apžvalga. [žiūtrėta ]. Prieiga per internetą: UNESCO To create a discerning type of tourism that takes account of other people s cultures. [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: Summary The Effect of Cultural Tourism on Quality of Life Cultural tourism is an authentic and specific tourism unit, associated with cognitive activity, which aims to recognize a cultural infrastructure: its history, cultural heritage, traditions, lifestyles, customs, unique landscapes, museums, festivals and local community. Cultural tourism can be seen from the latest,,new" tourism phenomena. Development of cultural tourism is a new area, which brings revenue and earnings in rural areas, create more job places, changes unforable agricultural production activities into sectors of services. Social benefit of cultural tourism is very important for making better quality of life for local people: it s create stronger relationships between local population, expand catering, transport, shopping and entertainment sectors. Mokslinio straipsnio vadovas: lekt. Alvydas Aleksandravičius (Aleksandro Stulginskio universitetas)

156 156 VERSLO KONSULTAVIMO PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMAS TEORINIU ASPEKTU Sandra Valauskienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Dabartiniu metu vis daugiau asmenų, siekiančių pradėti savo verslą, kreipiasi į verslo konsultantus patarimų. Poreikis konsultuotis atsiranda, kai asmuo siekia geriau suprasti verslininkystės procesą, sugebėti gerai įvertinti rinkos situaciją, profesionaliai įvertinti vidinę ir išorinę verslo aplinką, nestandartiškai priimti sprendimus, mokėti atrasti ir panaudoti naujas verslo idėjas, sugebėti įvertinti jų perspektyvumą. Konsultavimo paslaugų kokybė ir verslininko gaunama nauda yra labai sunkiai išmatuojama. Kokybiškas konsultavimas turi pasižymėti aktyviais kliento ir konsultanto tarpusavio santykiais, konsultantas turi gebėti suprasti klientą, įsigilinti į jo poreikius ar net būdo bruožus. Tačiau verslo konsultavimo paslaugų kokybei bei jos vertinimui nėra skiriama pakankamai dėmesio. Nėra sukurtos vienareikšmiškos verslo konsultavimo paslaugų kokybės vertinimo metodikos. Tyrimo objektas verslo konsultavimo paslaugų kokybė. Tyrimo tikslas atlikti verslo konsultavimo paslaugų kokybės vertinimo teorinių požiūrių analizę. Tyrimo uždaviniai: 1) išanalizuoti verslo konsultavimo paslaugų sąvokas; 2) ištirti verslo konsultavimo paslaugų kokybės vertinimo modelius. Rezultatai Verslo konsultavimo paslauga - svarbi profesinė veikla. Ji padeda vadovams bei vadybininkams analizuoti ir spręsti kitų organizacijų praktines problemas, kelti jų veiklos efektyvumą, taip pat įsisavinti kitų organizacijų patirtį. Verslo konsultavimas, kaip techninė paslauga, užtikrina praktinių verslo valdymo problemų profesionalias žinias ir įgūdžius. Mokslinėje literatūroje pateikiami įvairūs verslo konsultavimo paslaugų apibrėžimai, todėl galima pastebėti, jog autoriai skirtingai juos interpretuoja. Steele (1999) verslo konsultavimo paslaugą apibūdina kaip pagalbos suteikimo formą santykyje su užduoties ar grupės užduočių turiniu, kurios metu verslo konsultantas pats neatsako už užduoties vykdymą, bet padeda tiems. Vainienė (2005) verslo konsultavimo paslaugos sąvoka apibrėžia kaip intelektinės veiklos rūšį, kurios svarbiausias produktas yra patarimas, arba sąmoningas informacijos perdavimas, siekiant padėti žmonėms susidaryti tvirtą nuomonę ir priimti tinkamus sprendimus. Bagdonienė (2005) išskiria konsultavimo paslaugų savybes: neapčiuopiamumas, heterogeniškumas, nepatvarumas, kliento dalyvavimas paslaugos teikimo procese, paslaugos teikimo ir vartojimo vienalaikiškumas. Malkin (2005), verslo konsultacijas skirsto tris kategorijas: 1) Funkcinis verslo konsultavimas. Apima konsultavimą organizacijos funkcijų vadybos srityse. Šiai kategorijai galima priskirti personalo atranka, buhalterinės apskaitos tvarkymą, atskirų reklamos kampanijų rengimą ir įgyvendinimą, rinkos tyrimus ir pan. Funkcinis konsultavimas gali būti vienkartinis (įmonės įteigimas) ar tęstinis (nuolatinės konsultacijos); 2) Transakcinis verslo konsultavimas. Apima konsultavimą įmonių santykių su kitais verslo aplinkos subjektais klausimais. Šiai kategorijai galima priskirti bendrovių susiliejimo ir įsigijimo konsultacijas, derybų tarpininkavimą, investicijų pritraukimo ir kitas konsultacijas. Transakcinis konsultavimas dažniausiai būna vienkartinis, tačiau gali kartotis pasikeitus kliento poreikiams ar aplinkos sąlygoms; 3) Strateginis verslo konsultavimas. Orientuotas užtikrinti ilgalaikę organizacijų plėtra. Šiai kategorijai galima priskirti strateginių planų kūrimą (finansinių, organizacinių, marketingo ir pan.) ir įgyvendinimą, įmonės įvaizdžio, ideologijos kūrimą, vadybos auditą ir optimizavimą.

157 157 Anot Vitkienės (2004), į verslo konsultavimo paslaugų kokybę visose organizacijose turi būti kreipiamas didžiulis dėmesys, nes kokybė kuria įmonės įvaizdį, daro tiesioginę įtaką jos veiklos produktyvumui, pelno augimui, vartotojo pasitenkinimui. Pasak Bagdonienės ir Hopertienės (2005), svarbiausias konsultavimo paslaugų kokybės aspektas ją įvertinti suteikimo metu, nes paslaugos yra patirties produktas, t.y. jas vertinti galima tik vartojant. Siekiant efektyviai valdyti verslo konsultavimo paslaugų kokybę, reikia užtikrinti nuolatinį paslaugų kokybės vertinimą. Jeigu kokybė nėra vertinama, ji negali būti efektyviai valdoma. Todėl, siekiant užtikrinti kokybės valdymą, reikia parinkti modelius, kuriais remiantis bus vertinama organizacijos teikiamų paslaugų kokybė. Atlikus vertinimą galima nustatyti paslaugų kokybės lygį ir, atsižvelgus į tai, gerinti teikiamų paslaugų kokybę. Jurkauskas (2006) teigia, jog vertinimas yra viena iš svarbiausių kokybės vadybos sudėtiniu dalių. Tik tinkami vertinimo metodai gali parodyti ar kokybės vadyba yra sėkminga. Nevertinant kokybės, jos lygis gali atrodyti pakankamas net egzistuojant didelėms galimybėms ją tobulinti. Paslaugų kokybei tirti ir vertinti naudojami įvairūs modeliai, kurie teorines žinias sujungia su praktika. Mokslinėje literatūroje pateikiamus paslaugų kokybės vertinimo modelius, priklausomai nuo tyrimo pobūdžio, galima skirstyti į tokias tris grupes: 1) modelius, skirtus ištirti, kaip paslaugų kokybę suvokia vartotojai; 2) modelius, padedančius ištirti kokybės formavimąsi paslaugos teikimo procese; 3) modelius, atspindinčius įmonės kaip sistemos įtaką paslaugų kokybei. Kiekvienas paslaugų kokybės vertinimo modelis turi savo privalumų ir trūkumų, todėl organizacijoms dažnai siūloma taikyti ne vieną modelį, o kelis. Jei taikomas tik vienas modelis, organizacija sutaupo lėšų ir gauna greitą rezultatą, tačiau tokie rezultatai išsamiai neatspindi paslaugos kokybės (Jurkauskas, 2006). 1 lentelėje pateikti dažniausiai literatūros šaltiniuose aprašomi ir analizuojami paslaugų kokybės vertinimo modeliai. 1 lentelė. Paslaugų kokybės vertinimo modeliai (pagal Bagdonienę, Hopenienę, 2005) Paslaugų kokybės modelis Gronroos (1990) bendrai suvoktos kokybės modelis Gummensson ir Gronroos (1987) integruotas kokybės modelis Norman (1994) ydingo ir pozityvaus ratų modelis Meyer ir Mattmuller kokybės modelis (1987) Parasurman, Zeithaml ir Berry (1985) kokybės spragų modelis Edvardsson ir Gustavsson (1988, 1990) įvertinimo modelis A. Brogowicz, L. Delene ir D. Lynth (1990) apibendrintas paslaugų kokybės modelis Modelio esmės aprašymas Bendrai suvoktą paslaugos kokybę lemia laukiama ir patirta kokybė. Laukiama kokybė yra kelių veiksnių funkcija, o patirtos kokybės aspektai (techninis ir funkcinis) atspindi rezultato ir proceso kokybę. Jungiamas dviejų autorių požiūris į kokybę. Ch. Gronroos pabrėžia bendrai suvoktos kokybės (patirtos bei laukiamos kokybės) svarbą, o E. Gummensson akcentuoja kokybės šaltinius (projektavimą, gamybą, pateikimą ir ryšius). Remiamasi darbo sąlygomis, personalo darbu bei motyvacija organizacijoje. Jei šie aspektai organizacijoje formuoja neigiamą atmosferą ir nesprendžiamos viso to giluminės priežastys, tai organizacija patenka į ydingą ratą, kuris trukdo organizuoti, gaminti ir teikti kokybiškas paslaugas. Modelis atspindi dažnai kitų mokslininkų neįvertintus išorinius veiksnius ir vartotojo indėlį. Autorių teigimu paslaugų kokybė susideda iš keturių dalinių kokybių: 1) potenciali paslaugos teikėjo, 2) potenciali paslaugos vartotojo, 3) proceso, 4) rezultato. Kokybė formuojama vartotojo ir paslaugos teikėjo. Parodoma kaip 5 kokybės spragos įtakoja vartotojų kokybės supratimą. Modelyje pateikti kokybės determinantai gali padėti išaiškinti paslaugų kokybės nesklandumus organizacijoje ir juos nagrinėti bet kurioje organizacijoje. Modelio centras modifikuota R. Normann paslaugų vadybos sistema, kurią sudaro: tikslinė vartotojų grupė, paslaugos koncepsija, paslaugos teikimo posistemis, organizacijos kultūra ir įvaizdis. Tai įvairių tyrėjų požiūrių į paslaugų kokybę sintezė. Modelio centre techninės ir funkcinės kokybės koncepcijos, papildytos kokybės spragomis, dimensijomis ir veiksniais sąlygojančiais jos suvokimą. Modelis laikomas metodologiniu pagrindu išsamiam paslaugų kokybės vertinimui.

158 158 Išnagrinėjus 1 lentelėje pateiktus paslaugų kokybės vertinimo modelius, plačiau analizuoti tik du modeliai: Gronroos (1990) bendrai suvoktos kokybės modelis ir Parasurman, Zeithaml ir Berry (1985) kokybės spragų modelis. Autorės nuomone, šie modeliai yra labiausiai tinkantys analizuoti verslo konsultavimo paslaugų kokybę, nes konsultavimo paslaugos vartotojams nesuteikia jokios materialios naudos, todėl dauguma kitų modelių yra netinkami verslo konsultavimo paslaugų vertinimui. Gronroos (1990) kokybės matavimo modelis yra vienas populiariausių bei lengviausiai suvokiamų modelių. Gronroos (1990) teigia, kad paslaugų kokybė gali būti analizuojama dviem kokybės aspektais: 1) Techninis (rezultato) kokybės aspektas tai, kas teikiama vartotojui ir ką vartotojas gauna paslaugos metu, tai kokybės išorinė išraiška. Ji dažniausiai susijusi su materialinėmis paslaugos teikimo priemonėmis ir technologijomis, atitinkančiomis nustatytus standartus. Tačiau techninės kokybės parametrai savaime negarantuoja, kad suteikta paslauga bus geros kokybės, net jei ji atitiktų išorinius teikėjo įsipareigojimus ir pažadus. 2) Funkcinis (proceso) tai, kaip yra teikiama paslauga. Funkcinis matas susijęs su nauda, kurią duoda paslaugos. Vartotojo (kliento) nuomonę apie paslaugos kokybiškumą formuoja teikėjo elgsena, kitų vartotojų teigiamas ar neigiamas poveikis, žinios apie paslaugą ir kiti veiksniai. Šie išskirti aspektai yra labai svarbūs metodologiniu požiūriu. Jie paaiškina, kad vartotojas, vadovaudamasis atitinkamais kriterijais, vertina ne tik galutinį paslaugos rezultatą, bet ir visą jos teikimo procesą. Palaimos (2005) teigimu, efektyvus vartotojų lūkesčių ir suvoktos paslaugos kokybės vertinimo būdas yra Servqual metodika. Atlikę eilę kokybinių marketingo tyrimų, Parasuraman, Zeithaml, Berry (1985) sukūrė paslaugų kokybės matavimo metodiką, žinomą Servqual vardu. Šią metodiką naudoja organizacijos, norinčios geriau suprasti vartotojų lūkesčius ir teikiamų paslaugų suvokimą. Ši metodika taikytina daugeliui paslaugų. Servqual metodika grindžiama paslaugų kokybės spragų modeliu, atskleidžiančiu, jog, dėl to, kad kokybė yra formuojama dviejų subjektų - paslaugos vartotojo ir jos teikėjo - paslaugos teikimo procese atsiranda spragų, galinčių paveikti vartotojo kokybės suvokimą. Mokslininkai nustatė, kad (nepriklausomai nuo paslaugos) vartotojas vertina tas pačias savybes, kurios pavaizduotos pateiktoje Servqual kokybės kriterijų 2 lentelėje. 2 lentelė. Pirminiai Servqual kokybės kriterijai (pagal Parasuraman, Zeithaml, Berry, 1985) Paslaugos kokybės vertinimo kriterijus Patikimumas Reagavimas Kriterijaus esmės aprašymas Paslaugos pateikimas be jokių atsisakymų, sutartu laiku; pažadų ištesėjimas Personalo norai ir pasirengimas aptarnauti vartotoją; paslaugos suteikimas laiku Kriterijaus taikymo pavyzdžiai Teisingas sąskaitų pateikimas; tikslūs įrašai Greitas dokumentų, patvirtinančių sandėrio sudarymą, išsiuntimas; skubus atsiliepimas telefonu Kompetentingumas Personalo žinios ir įgūdžiai Kontaktinio personalo mokėjimai; paramos personalo žinios ir įgūdžiai; organizacijos gebėjimai Prieinamumas Paslaugumas Kontaktų užmezgimą trukdančių kliūčių nebuvimas Mandagus ir pagarbus kontaktinio personalo elgesys Paslaugų teikėjui lengva prisiskambinti, atsiliepęs asmuo neprašo palaukti; neilgai laukiama, kol bus suteikta paslauga; patogi paslaugos teikimo erdvė Pagarba vartotojo asmeniniams daiktams; tvarkinga ir švari personalo apranga Komunikabilumas Pasitikėjimas Saugumas Gebėjimas bendrauti su vartotoju ta kalba, kurią jis moka, išklausymas, vartotojo norų supratimas Organizacijos atvirumas ir garbingumas, pasirengimas tenkinti vartotojo poreikius Grėsmės vartotojui nebuvimas, rizikos ir abejonių sumažinimas Paslaugos esmės išaiškinimas, supažindinimas su paslaugos kainomis; vartotojo įtikinimas, kad organizacija gali išspręsti jo problemas Organizacijos vardas ir reputacija; kontaktinio personalo asmeninės savybės Asmeninis, finansinis saugumas; informacijos konfidencialumas

159 159 Vartotojo pažinimas (supratimas) Pastangos suvokti vartotojo poreikius Konkrečių vartotojo reikalavimų žinojimas; individualus požiūris į kiekvieną vartotoją; nuolatinių vartotojų pažinimas Apčiuopiamumas Visi elementai, patvirtinantys paslaugos realumą Materialinės galimybės; instrumentai, įrengimai ir įranga, būtina paslaugai suteikti; materialus paslaugos simbolis (pavyzdžiui, plastikinė kortelė, čekis ir pan.); kitų vartotojų buvimas Servqual metodas yra patikimas ir veiksmingas įrankis išoriniams vartotojų lūkesčiams ir suvokimui apie faktinę pateiktą paslaugą matuoti. Taip pat jis išryškina vidines problemas, kurias būtina šalinti. Pasak autorių Bagdonienės bei Hopenienės (2005) pasirinkus Servqual metodiką, galima išmatuoti: 1) vartotojų lūkesčių ir patirtos kokybės bendrąjį nuokrypį ( balų lūkesčių - balų patirtos kokybės ); 2) atskiro parametro, pavyzdžiui: patikimumo, saugumo lūkesčių ir patirtos kokybės, nuokrypi; 3) paslaugų kokybės indeksą SQI, t.y. lūkesčių balų ir patirtos kokybės balu sumų santykį. Parasuraman, Zeithaml ir Berry už Servqual metodikos universalumą buvo griežtai kritikuojami. Atsakydami į kritiką, mokslininkai teigė, kad Servqual metodika, prireikus, galėtų būti papildyta situacijos ypatumus atspindinčiais papildomais kriterijais, tačiau ji išlieka kaip bazinė įvairių paslaugų kokybės matavimo schema. Servqual metodika, kaip teigia Bagdonienė ir Hopenienė (2005) sulaukė didelio marketingo ir vadybos teoretikų bei praktikų dėmesio. Šis tyrėjų pasiūlytas paslaugų kokybės matavimo būdas yra ganėtinai paprastas, bet efektyvus, kad atskleistų stipriąsias ir silpnąsias teikiamų paslaugų kokybės savybes. Išanalizavus paslaugų kokybės vertinimo modelius, darbo autorės nuomone, verslo konsultavimo paslaugų kokybei vertinti geriausiai tinka Gronroos (1990) bendrai suvoktos kokybės modelis, kuris siekia išmatuoti vartotojo suvoktą paslaugos kokybę, bei Parasuraman, Zeithaml ir Berry sukurta Servqual metodika. Šie modeliai gali būti naudojami verslo konsultavimo paslaugų gavėjų apklausoms. Vertinimo metodai turėtų būti derinami tarpusavyje, sudarant integruotą verslo konsultavimo paslaugų vertinimo modelį. Ch. Gronroos bendrai suvoktos kokybės modelį siūloma pasirinkti, nes jis geriausiai atspindi veiksnius (kas teikiama, kaip teikiama, ar pateisina lūkesčius), formuojančius verslo konsultavimo paslaugų gavėjų kokybės suvokimą. Servqual metodikos vertinimo kriterijais, verslo konsultavimo paslaugų kokybę gana lengva išmatuoti, nes atskleidžiamos paslaugų silpnosios ir stipriosios savybės. Išvados 1. Išanalizavus konsultavimo paslaugų kokybės ypatumus, galima teigti, kad daugiausiai autoriai akcentuoja vartotojo poreikių patenkinimą. Tai atspindi paslaugų kokybės esmę kokybę vertina vartotojas. 2. Siekiant efektyviai valdyti verslo konsultavimo paslaugų kokybę, reikia užtikrinti nuolatinį paslaugų kokybės vertinimą. Jeigu kokybė nėra vertinama, ji negali būti efektyviai valdoma. Todėl, siekiant užtikrinti paslaugų kokybės valdymą, reikia parinkti vertinimo modelius, kuriais remiantis bus vertinama teikiamų paslaugų kokybė. 3. Verslo konsultavimo paslaugų kokybės vertinimui siūloma naudoti Gronroos (1990) bendrai suvoktos kokybės modelį ir Parasurman, Zeithaml ir Berry (1985) sukurtą Servqual metodiką, nes šie modeliai yra gana paprasti ir lengvai pritaikomi. Dauguma kitų modelių yra netinkami verslo konsultavimo paslaugų vertinimui, kadangi konsultavimo paslaugos vartotojams nesuteikia jokios materialios naudos. Literatūros sąrašas 1. BAGDONIENĖ, L.; HOPENIENĖ, R Paslaugų marketingas ir vadyba. Kaunas: Technologija. 2. JURKAUSKAS, A Visuotinė kokybės vadyba. Kaunas: Technologija. 3. MALKIN, I Verslo konsultavimas ant svarstyklių. Marketingas rinkos įvaldymo menas. 4. PALAIMA, T Paslaugų kokybės tyrimo programa: kiekybinių tyrimų galimybės// Marketingas. Nr STEELE, F Consulting for Organization Change. Massachusetts.

160 VAINIENĖ, R Ekonomikos terminų žodynas. Vilnius: Tyto alba. 7. VITKIENĖ, E Paslaugų marketingas. Klaipėda: Klaipėsdos universiteto leidykla. Summary Evaluation of Business Consulting Services Quality at Theoretical Aspect The quality of the consulting services is difficult to measure. Business consulting services are an important professional activity helping executives and managers analyze and solve practical problems of other organisations, improve operational efficiency as well as absorb the experiences of other organisations. Various models integrating theoretical knowledge and practice are used for analysing and for evaluating the quality of the services. After performing an analysis of the majority of the models, it was decided that the most suitable models for evaluation or service quality are the Generally Perceived Quality and Servqual. Consulting services are not providing the consumers with any materials goods and therefore, most of the other models are not suitable for evaluation of business consulting services. Mokslinio darbo vadovas: lekt. Alvydas Aleksandravičius (Aleksandro Stulginskio universitetas)

161 161 APSKAITA, AUDITAS IR FINANSAI

162 162 PELNO MOKESČIO VERTINIMO METODIKA Arūnas Bogušas Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Mokesčių ir visos mokesčių sistemos vertinimas ir tobulinimas yra nuolatinis diskusijų objektas. Pelno mokestis diskusijose užima ypatingą vietą, nes kiekvienos valstybės konkurencingumas ir ekonomikos augimas tiesiogiai priklauso nuo sėkmingos pelno mokesčiu apmokestinamų ūkio subjektų veiklos. Per pelno mokestį valstybei tenka suderinti savo ir ūkio subjektų interesus, ūkio subjektai pelno mokestį gali traktuoti, kaip veiklos plėtros trikdį, nes didesnis pelno mokestis mažina ūkio subjektų vidinius plėtros finansavimo šaltinius. Iš valstybės pusės mažesnis pelno mokestis gali reikšti mažesnės mokestinės pajamas, todėl gali tekti riboti valstybės išlaidas arba perkelti mokestinę naštą kitiems mokesčių mokėtojams. Vertinant pelno mokestį iš ūkio subjektų pusės, mažesnis pelno mokestis reikš, kad ūkio subjektai turi daugiau lėšų finansuoti veiklos plėtrą arba išmokėti didesnius dividendus, iš čia ir kyla pelno apmokestinimo problema: valstybė negali būti tikra, kad mažesnis pelno mokestis reikš investicijas į veiklos plėtrą ir skatins ekonomikos augimą. Tyrimo tikslas sudaryti pelno mokesčio vertinimo metodiką Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: - išanalizuoti mokslinėje literatūroje pateikiamas mokesčių vertinimo metodikas; - nustatyti pelno mokesčio vertinimo metodikos trūkumus ir išskirti vertinimo metodiką, kuri labiausiai siejasi su analizuojama problema; - sudaryti pelno mokesčio vertinimo metodiką. Tyrimo objektas pelno mokesčio vertinimas. Tyrimo metodai analizuojant mokesčių vertinimą naudojami bendramoksliniai tyrimo metodai: sisteminė, lyginamoji ir loginė analizė. Pelno mokesčio vertinimo metodikai parengti naudotas loginio modeliavimo metodas. Rezultatai Daugelis autorių: J. Bivainis (2007), A. Budrytė (2005), E.Buškevičiūtė (2005), L. Lukšienė (2009), A.Novošinskienė (2007), G. M. Pajuodienė (2003), D. Rudytė (2009), Skačkauskienė (2007), A.Slavickienė (2007), D. Šalkauskienė (2009) nagrinėję mokesčių bei mokesčių sistemos vertinimą ir tobulinimą, vieningai sutaria, kad nėra vieningos nuostatos, kaip būtų galima teisingiausiai vertinti mokesčius ir pačią mokesčių sistemą. Vieningos vertinimo metodikos nebuvimas trukdo įvertinti atskirus mokesčius, mokesčių sistemą ir juos patobulinti, pasiūlyti naujus apmokestinimo modelius. Vieningų vertinimo metodų nebuvimas skatina diskusijas ir naujų mokesčių vertinimo ir tobulinimo požiūrių ieškojimą. Mokesčių vertinimo tyrimuose dažniausiai minimi apmokestinimo principai, kuriuos išsamiau tyrė Novošinskienė, Slavickienė (2007). Šios mokslininkės pažymi, kad mokslinėje literatūroje pastebima, kad kai kurie įvairių autorių įvardinami apmokestinimo principai ir kriterijai kartoja vienas kitą arba yra panašūs ar tapatūs ir, autorių nuomone, ne tokie svarbūs. Todėl siūlo išskirti reikšmingiausius ir svarbiausius apmokestinimo principus: 1. teisingumo; 2. ekonominio efektyvumo ir elastingumo; 3. administracinio paprastumo ir aiškumo; 4. vienkartinio apmokestinimo; 5. mokesčių viešumo. Straipsnio autoriaus nuomone, kokybinis mokesčių vertinimas pagal šiuos apmokestinimo principus yra gana subjektyvus. Subjektyvumas pasireiškia tuo, kad apmokestinimo principai yra apibrėžti abstrakčiai, dažnai tas pats

163 163 apmokestinimo principas įvairių autorių yra suvokiamas skirtingai, netgi nuo autorių politinių pažiurų priklauso, kaip jis interpretuoja apmokestinimo principus ir kaip pagal juos vertina mokesčius. Bivainis, Skačkauskienė (2007, 2009) savo tyrimuose plačiau tyrė įvairius kiekybinius mokesčių vertinimo metodus ir priėjo išvados, kad vertinant pagal apmokestinimo principus galima remtis kiekybiniais rodikliais, o po to atlikti jų palyginimają analizę. Straipsnio autoriaus nuomone, toks vertinimas yra ribotas, nes skaičiuojant įvairius rodiklius dažniausiai naudojami praeitų laikotarpių duomenys, kurie atskleidžia kas buvo praeityje, leidžia atlikti skirtingų laikotarpių palyginamąją analizę, bet dažnai nepadeda atskleisti ką reikia tobulinti. Straipsnio autoriaus nuomone, įvairių mokslininkų minimas kokybinis ir kiekybinis mokesčių vertinimas nėra tinkamas vertinant pagrindinę pelno mokesčio problemą, t.y. valstybės ir ūkio subjektų interesų susikirtimą. Esami vertinimo metodai nepadeda įvertinti ar pelno mokestis suderina valstybės ir ūkio subjektų interesus. Tam trukdo ir esamas pelno mokesčio suvokimas, įvairioje vertinimo metodikoje pelno mokestis yra labiau suvokiamas kaip rezultatas.t.y. kaip mokestinės pajamos, o ne kaip priemonė, kuri skatintų surinkti mokestines pajamas, nors ir suvokiama, kad kiekvienos valstybės ir ūkio subjektų bendras interesas yra stipri ir auganti ekonomika, kurios pagrindas yra valstybės ir ūkio subjektų simbiozė. Norint spręsti šią problemą, straipsnio autorius siūlo susikoncentruoti į ekonominio efektyvumo principą, nes būtent šis principas labiausiai siejasi su kiekvienos valstybės vienu iš svarbiausių nacionalinių interesų ekonominiu vystymusi, kuris yra pagrįstas valstybės ir ūkio subjektų simbioze. Šis apmokestinimo principas labiausiai siejasi su svarbiausiu apmokestinimo uždaviniu gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti, pasak Budrytės, Mačiulaitytės (2005), Rudytės ir kitų (2009), pelno mokesčio ir kitų mokesčių pajamos didėja augant šalies ekonomikai. Pasak Buškevičiūtės (2005), šis apmokestinimo principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, visiško augimo), skatintų šiuos tikslus pasiekti. Todėl reikia nustatyti tokius mokesčius, kurie mažiausiai iškreiptų krašto išteklių paskirstymą. Apmokestinimas neturėtų mažinti minimalaus vartojimo, neigiamai veikti ekonomines motyvacijas. Straipsnio autoriaus nuomone, vertinant pelno mokestį pagal ekonominio efektyvumo principą, pirmiausiai jis turi būti suvokiamas ir vertinamas, kaip valstybės turimas ekonomikos skatinimo ir reguliavimo instrumentas (1 pav.): Pelno mokestis, kaip ekonomikos skatinimo ir reguliavimo instrumentas Įvairūs ekonominiai procesai BVP augimas Pelno mokesčio pajamos 1 pav. Pelno mokestis, kaip ekonominių procesų skatinimo ir reguliavimo instrumentas (sudaryta autoriaus) Laikantis tokio požiūrio į pelno mokestį, jo vertinimą apsunkina abstraktus ekonominio efektyvumo principo suvokimas. Pasak Buškevičiūtės (2005), ekonominio efektyvumo principas turi skatinti siekti ūkio stabilumo, jo augimo, teigiamai veikti ekonomines motyvacijas. Rimas, Stačiokas (1998), teigia, kad mokesčiai turi veikti ūkio subjektų elgseną visuomenei reikalinga linkme, kitaip tariant padėti siekti gerovės kilimo. Tokios autorių nuomonės yra savaime aiškios, bet nėra aišku, kaip įvertinti ar pelno mokestis turi įtakos ekonomikos vystymuisi. Straipsnio autoriaus nuomone, norint geriau suvokti, kaip pasitelkiant pelno mokestį būtu galima paveikti ekonomikos augimą, reikia suvokti, kokią įtaką ekonominiams procesams gali turėti mokesčiai, taip pat reikia geriau suvokti ekonomikos augimo sampratą, ekonomikos augimą skatinančius veiksnius, kitų valstybių pasiektos ekonominės gerovės priežastis. Mokslinėje literatūroje įvairūs autoriai įvardina galimą mokesčių įtaką ekonominiams procesams (1 lentelė).

164 164 1 lentelė. Mokesčių įtaka ekonominiams procesams (sudaryta autoriaus) Autoriai Gylys (2006), Gravelle (2009), Tanzi ir Zee (2000) Mokesčių įtaka ekonomiams procesams Mokesčių rojaus valstybių augimas grįstas palankia mokestine aplinka investuotojams, maža mokestine našta Snieška, Baumilienė ir kiti (2005) Vainienė (2000) Vasauskienė, Snieška, Drakštaitė (2011) Didinant tarifus, nacionalinis produktas gali mažėti, nes aukšti tarifai neigiamai veikia ūkinę veiklą didėja šešėlinė ekonomika. Mokestinės lengvatos pakreipia kapitalą viena kryptimi, gali sukurti vienur kapitalo perteklių, o kitur trūkumą; Įmonės technologijų diegimo veiksmus gali paskatinti valstybės inovacinės veiklos skatinimo priemonės (pvz., mokestinės legvatos, mažesnis pelno mokestis ir kt.). Iš 1 lentelės matyti, kad įvairūs autoriai mokesčius įvardina, kaip veiksnius, kurie vienaip ar kitaip daro įtaką ekonominiams procesams. Suvokiant, pelno mokestį, kaip veiksnį, kuris turi įtakos įvairiems ekonominiams procesams reikia atrinkti ekonomikos augimą skatinančius veiksnius, kuriuos pelno mokestis galėtų įtakoti. Mokslininkai ekonomistai mini įvairius ekonomikos augimą leminančius veiksnius, dalis šių veiksnių gali būti įtakojami pelno ir kitų mokesčių, daliai šių veiksnių mokesčiai neturi jokios įtakos, pavyzdžiui: valstybės geografinė padėtis, sudarytos prekybos teisės, istorinės aplinkybės, todėl 2 lentelėjė darbo autorius išskiria veiksnius, kuriuos pelno mokestis gali įtakoti. 2 lentelė. Ekonomikos augimą skatinantys veiksniai, kuriuos galima įtakoti naudojant pelno mokestį (sudaryta autoriaus) Autoriai Boltho (1996), Sonderbom (2003), Nicita (2008), Jurkynas (2002) Ekonomikos augimą skatinantys veiksniai Spartus ekonomikos augimas paremtas, užsienio investicijų pritraukimu, gamybine ūkio subjektų veikla ir produkcijos eksportu. Valstybės Airija, Azijos tigrai, Madagaskaras kitos Afrikos valstybės. Solow (1956), Yoshikawa (2000) Moksliniai šių autorių tyrimai atskleidė priklausomybę tarp spartaus ekonomikos augimo ir naujų technologijų diegimo. JAV, Japonija kitos Azijos valstybės Ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad mokestis netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, visiško augimo), skatintų šiuos tikslus pasiekti. Straipsnio autoriaus nuomone, vertinant pelno mokestį pagal ekonominio efektyvumo principą pelno mokestis visų pirma turi būti vertinamas, kaip instrumentas, kuris turi skatinti ekonomikos augimą skatinančius veiksnius (2 pav.). PELNO MOKESTIS Pritraukia užsienio investicijas Skatina ūkio subjektus vykdyti gamybinę veiklą Skatina naujų technologijų diegimą 2 pav. Ekonominio efektyvumo principą atitinkantis pelno mokestis (sudaryta autoriaus) Straipsnio autoriaus nuomone, pelno mokestis, kuris pritraukia užsienio investicijas, skatina gamybinę veiklą, technologijų diegima, suderintų bendrą valstybės ir ūkio subjektų interesą ekonomikos augimą. Toliau pateikiama pelno mokesčio vertinimo metodika, kuri leistų įvertinti, ar pelno mokestis atitinka ekonominio efektyvumo principą.

165 VERTINIMO METODAI 165 Pelno mokesčio vertinimo metodika Ekonominio efektyvumo principas Pelno mokestis vertinamas, kaip užsienio ivesticijų pritraukimo instrumentas Pelno mokestis vertinamas, kaip gamybinę veiklą skatinantis instrumentas Pelno mokestis vertinamas, kaip naujų technologijų diegimą skatinantis instrumentas Pelno mokesčio tarifų skirtingose valstybėse palyginamoji analizė; Atliekamos ekspertinės apklausos, kurios padėtų įvertinti ar pelno mokestis pritraukia užsienio investicijas. Vertinama ar pelno mokestis numato mokestines lengvatas, tokias kaip: o Mažesnis pelno mokesčio tarifas; o Atleidimas nuo mokesčio mokėjimo; o Leidžiami didesni leidžiami arba ribojami atskaitymai. Atliekamos ekspertinės apklausos, kurios padėtų įvertinti ar pelno mokestis skatina šiuos ekonomikos augimą skatinančius veiksnius. Identifikuojamos pelno mokesčio problemos Identifikuojamos pelno mokesčio problemos 3 pav. Pelno mokesčio vertinimo metodika (sudaryta autoriaus) Pelno mokesčio tobulinimas Toks straipsnio autoriaus siūlomas pelno mokesčio vertinimas atskleistų pelno mokesčio įtaką ekonomikos augimą lemiantiems veiksniams ir padėtų nustatyti, ar pelno mokestis atitinka ekonominio efektyvumo principą. Straipsnio autoriaus nuomone, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas kokybiniam pelno mokesčio vertinimui, tai būtų galima atlikti taikant ekspertinių apklausų metodą, kurio metu būtų apklausiami kompetentingi specialistai, kurie padėtų atskleisti, kokią įtaką ekonomikos augimui turi pelno mokestis. Žinoma, pelno mokestis neturi būti suvokiamas, kaip panacėja, kuri leistų išspręsti ekonomikos problemas, pelno mokesčio tobulinimas turėtų būti neatsiejamas ir nuo nemokestinių ekonomiką skatinančių priemonių. Išvados 1. Mokslinėje literatūroje nėra vieningos pelno mokesčio vertinimo metodikos tai skatina naujų mokesčių vertinimo požiūrių ir būdų atsiradimą. 2. Kaip svarbiausias apmokestinimo principas, į kurį reikia atsisžvelgti vertinant pelno mokestį išskirtas ekonominio efektyvumo principas. 3. Išskirti ekonominiai veiksniai (užsienio investicijų pritraukimas, gamybinė veikla, naujų technologijų diegimas), kurię lemia ekonomikos augimą ir kuriuos gali įtakoti pelno mokestis bei sudaryta pelno mokesčio vertinimo metodika.

166 166 Literatūros sąrašas 1. BIVAINIS, J; SKAČKAUSKIENĖ, I Mokesčių sistemos vertinimo metodinio potencialo analizė. Verslas: teorija ir praktika, nr. 2, p BIVAINIS, J; SKAČKAUSKIENĖ, I Kompleksinio mokesčių sistemos vertinimo rodiklių sistema. Verslas: teorija ir praktika, nr. 10(4), p BOLTHO, A Was Japanese growth export led?. Oxford economic papers. nr 48. p BUDRYTĖ, A; MAČIULAITYTĖ, E Biudžeto pajamų iš pelno mokesčio prognozavimas. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. Vasario 3d.]. Prieiga per internetą: < 5. BUŠKEVIČIŪTĖ, E Mokesčių sistema. Kaunas: Technologija. 6. GYLYS, P Mokesčių našta ir tarptautinė mokesčių konkurencija. Ekonomika. ISSN , p GRAVELLE, J., G Tax Havens: International Tax Avoidance and Evasion. National Tax Journal. vol. LXII. no. 4. p YOSHIKAWA, H Technical progress and the growth of the Japanese economy past and future. Oxford review of economy policy. vol. 16, nr. 2, p JURKYNAS, M Kaip Bjaurusis ančiukas virto Keltų tigru : Airijos ekonomikos stebuklas.. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. Vasario 3d.]. Prieiga per internetą: < 10. NICITA, A Who benifits from export-led growth? Evidence from Madagascar s textile and apparel industry. Journal of African Economies, vol. 17, nr. 3, p NOVOŠINSKIENĖ, A; SLAVICKIENĖ, A Lietuvos mokesčių sistemos vertinimas. Vagos, t..76 (29). 12. PAJUODIENĖ,G.M.1993.Mokesčių sistemos formavimas išsivysčiusiose šalyse. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas. 13. RIMAS, J; STAČIOKAS, R Verslininkui apie mokesčius. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas 14. RUDYTĖ, D; ŠALKAUSKIENĖ, L; LUKŠIENĖ, L Lietuvos mokesčių sistemos vertinimas pagal V.Tanzi diagnostinius rodiklius. Vadyba Journal of Management. nr. 3(16) 15. SNIEŠKA V; BAUMILIENĖ, V; IR KT Makroekonomika. Kaunas. 16. SODERBOM, M Are Manufacturing Exports the Key to Economic Success in Africa? Journal of African Economies, vol. 12, nr. 1, p SOLOW, R., M A Contribution to the Theory of Economic Growth. The quarterly journal of economics. vol. 70. vo. 1. p VAINIENĖ, R Mokesčių lengvatos: ištakos, ribos ir pasekmės interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. Vasario 3d.]. Prieiga per internetą: < VASAUSKIENĖ, J; SNIEŠKA, V; DRAKŠAITĖ, A Naujų technologijų diegimas Lietuvos pramonėje: sprendimai ir jų veiksniai [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. Vasario 3d.]. Prieiga per internetą: < 20. TANZI, V.; ZEE, H. H Tax policy for emerging markets: developing countries.international Monetary Fund Working paper [interaktyvus].. [žiūrėta 2012 m. Vasario 3d.]. Prieiga per internetą: < Summary Methodology of Evaluating Profit Tax Profit tax is object of discussions, because it combines the interests of government and enterprise. Many scientists agree that there is no agreement how to evaluate tax system and individual taxes. Lack of agreement promotes searching of new ways how to evaluate profit tax. This study identifies the economic principle of efficiency as the most important of all classical principles of taxation and reveals opportunities of profit tax to influence the growth of economy. According to this study profit tax should be evaluated as government tool which promote foreign investment, industrial activities, technological progress. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Vida Čiulevičienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

167 167 VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO PAJAMAS ĮTAKOJANČIŲ VEIKSNIŲ TYRIMAS Laima Danylienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę socialinio draudimo sistema buvo suformuota iš naujo, nes buvo aišku, kad jauna savarankiška valstybė turės spręsti socialines problemas. Senasis profsąjungų vykdomas centralizuoto finansavimo modelis naujai ekonomikai nebetiko rinkos sąlygomis reikėjo ugdyti žmonių sąmoningumą ir atsakomybę už savo gyvenimą, o valstybė galėjo teikti pagalbą tik griežtai įvertinusi savo finansinius išteklius. Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) steigimas buvo susijęs su Lietuvos ekonominio savarankiškumo idėja, todėl ir į valstybinį socialinį draudimą vykdančią instituciją buvo žiūrima savarankiškos sistemos diegimo valstybės kūrimo požiūriu. Nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Socialinio draudimo sistema buvo kuriama planuojant toli į ateitį ji turėjo užtikrinti pakankamas pajamas jos gavėjams iš surenkamų pajamų. Ši sistema turėjo atpalaiduoti valstybės biudžetą nuo didžiosios socialinių išmokų mokėjimo dalies. Tačiau pastaruoju metu Lietuvoje socialinio draudimo sistema yra problematiška. Valstybinio socialinio draudimo biudžetas yra deficitinis. Dėl to kilo poreikis išsiaiškinti, kokie veiksniai įtakoja socialinio draudimo pajamas ir kaip gali būti sumažintas šio biudžeto deficitas. Vyriausybės programoje buvo numatyta, kad dėl demografinių priežasčių ir ekonomikos augimo artimiausius metų VSDF biudžetas turėtų būti subalansuotas, o dalis jo pertekliaus bus skiriama socialinio draudimo pensijų didinimui. Tačiau reali situacija yra priešinga, todėl šis klausimas yra mokslininkų: Buškevičiūtė (2007), Biggs; Brown; Springstead (2005), Bailey; Turner (2001), Feldstein (2005), Eirošius (2011), Mesa-Lago (2012), Guogis; Bitinas (2011) tyrimų objektas. Tačiau mokslininkai dažniau nagrinėja atskirų veiksnių įtaką socialinio draudimo pajamoms, neįvertindami veiksnių įtakos kompleksiškai. Darbo tikslas. Išnagrinėjus valstybinio socialinio draudimo pajamas įtakojančius veiksnius, apskaičiuoti veiksnių įtaką VSDF pajamoms. Tikslui pasiekti iškeliami tokie uždaviniai: - atrinkti ir sugrupuoti socialinio draudimo pajamas įtakojančius veiksnius; - įvertinti socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų kitimo tendencijas; - numatyti socialinio draudimo fondo pajamų kitimą 2011 m m. Tyrimo objektas. Socialinio draudimo pajamas įtakojantys veiksniai. Tyrimo metodai: ieškant veiksnių, kurie gali įtakoti socialinio draudimo pajamas buvo naudojami šie metodai: loginis, mokslinės literatūros analizė ir vertikali analizė, ekspertinis. Nustatant ryšius tarp veiksnio ir socialinio draudimo pajamų, naudoti metodai: koreliacinė, regresinė analizė, santykinių dydžių analizė ir grafinio vaizdavimo. Rezultatai Socialinis draudimas labiausiai priimtinų ir daugelyje pasaulio valstybių plačiai paplitusių pajamų perskirstymo formų, kada kiekvienas žmogus žino, kad jo ir už jį draudėjų (darbdavių) mokamos valstybinės socialinio draudimo įmokos bus naudojamos išimtinai įstatymais reglamentuotoms, griežtą socialinę paskirtį turinčioms išmokoms. Socialiniam draudimui tenka svarbi vieta ir valstybinės gyventojų politikos vykdyme. Valstybė yra suinteresuota, kad šeima išliktų sveika visuomenės ląstelė. Kad neturtas ir atskirus gyventojus ištikusios nelaimės turėtų kuo mažesnę įtaką šalies gyventojų skaičiaus augimui. Vaikai yra kiekvienos tautos ateitis. Socialinis

168 168 draudimas tuo būdu yra svarbi priemonė, vykdant šią valstybės išlikimui lemiamą reikšmę, turinčią šalies gyventojų politiką. Socialinio draudimo egzistavimas užkerta kelią nemažai daliai nusikaltimų. Be to, jis mažina žmogaus orumą žeminančių gyvenimo sąlygų bei nežmoniškų tarpusavio santykių atsiradimo galimybę. Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei priimtų įsipareigojimų vykdymo principais. Socialinio draudimo sistemos teorijoje nėra numatyta jokių išskirtinių privilegijų ir teisių atskiroms socialinėms grupėms ar tam tikrų profesijų atstovams. Socialinis draudimas yra grindžiamas šiais principais: Valstybinė socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo principu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos socialinio draudimo išmokoms padengti. Nepriklausomumo bei tikslingumo principais. Tai reiškia, kad socialinio draudimo biudžetas yra atskirtas nuo valstybės biudžeto ir jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms (Guogis, 2000). Lietuvoje valstybinis socialinis draudimas suteikia garantijas, apdraustiesiems asmenims suteikti reikiamą finansinę paramą. Tačiau VSDF biudžetas pastaraisiais metais yra deficitinis. Dėl atsiradusio deficito socialinio draudimo sistema yra nepajėgi kompensuoti apdraustiesiems asmenims prarastų pajamų. Tai yra bendra valstybės ekonomikos ir socialinės būklės pasekmė (Buškevičiūtė, 2007) m. VSDF biudžeto deficitas siekė 1,96 mlrd. Lt, dėl to galima teigti, kad VSD turi didelių finansinių sunkumų. Deficitinio biudžeto problemas analizavo Lietuvos ir užsienio mokslininkai (1 lentelė). Analizuojant atliktų tyrimų rezultatus pastebima, kad mokslininkai dažniausiai kaip sprendimo būdą siūlo reformuoti valstybinio socialinio draudimo sistemą, įvedant privatų draudimą. Tačiau autorės nuomone, šioje ekonominėje Lietuvos ir pasaulio situacijoje, privatus draudimas neišspręs valstybinio socialinio draudimo problemų, todėl reikia ieškoti išeities pačioje valstybinio socialinio draudimo sistemos viduje. Todėl šis tyrimas nukreiptas į valstybinio socialinio draudimo pajamas įtakojančių veiksnių analizę. 1 lentelė. Mokslininkų požiūriai į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitą įtakojančius veiksnius Mokslininkai Atlikti tyrimų rezultatai Iškeltos problemos Buškevičiūtė (2007) Išanalizavo socialinio draudimo biudžeto pajamų ir išlaidų struktūrą. Išskyrė keturias pagrindines priežastis, kurios įtakoja biudžeto deficitą. Jos nuomone, tokią situaciją lėmė: ekonominiai veiksniai, pasitraukimas iš socialinio draudimo sistemos, nepakankama išmokų indeksacija, demografinis spaudimas. VSD fondo biudžetas yra deficitinis, nes išlaidos nuolatos viršija pajamas. Sodra turi skolintis, siekiant išmokėti visas asmenims priklausančias išmokas, o dėl to problema nėra išsprendžiama. Dėl skolos didėja Sodros išlaidos, nes reikia mokėti palūkanas. Bailey; Turner (2001) Guogis; Bitinas (2011) Biggs; Brown; Springstead (2005) Analizavo, dėl kokių priežasčių yra vengiama mokėti mokesčius. Išskyrė tokias priežastis: socialinės apsaugos struktūra; administraciniai pakeitimai; požiūrio pasikeitimas ir makroekonominiai veiksniai. Taip pat analizavo, kokia vykdoma politika galėtų sumažinti vengimą mokėti mokesčius. Išnagrinėjo priežastis, dėl kurių vengiama mokėti socialinio draudimo įmokas. Nurodė būdus, kaip padidinti surenkamas pajamų bei kaip pagerinti skolų išieškojimo efektyvumą. Teigia, kad socialinį draudimą finansuojant einamųjų mokėjimų būdu, didžiausią įtaką turi dirbančiųjų darbo užmokestis. Darbo užmokestis yra tiesiogiai susijęs su darbdavių ir darbuotojų mokamomis įmokomis. Siekiant sumažinti socialinio draudimo finansų jautrumą ekonominiams veiksniams, siūlo modifikuoti socialinio draudimo finansavimo sistemą, t.y., naudoti einamąją ir kaupiamąją sistemą. Vengimas mokėti socialinio draudimo įmokas. Ši problema susijusi su darbdavių nenoru mokėti įmokas arba su neapskaityta ekonomika. Socialinio draudimo pajamų surinkimo ir skolų išieškojimo problema. Einamųjų mokėjimų sistemos jautrumas ekonominiams ir demografiniams pokyčiams. Kita jų išskiriama problema: išmokų dydžio ir mokesčių tarifai nėra finansiškai tvarūs. Mokesčių pasikeitimai yra reikalingi, norint subalansuotis ocialinės apsaugos finansus per ilgą laiką.

169 169 Gilinantis į valstybinio socialinio draudimo pajamas įtakojančius veiksnius, pastebėta, kad mokslininkai tiria įvairius veiksnius, tačiau pasigendama konceptualaus požiūrio į jų poveikį VSDF pajamoms. Daroma išvada, kad atskiri veiksniai skirtingai įtakoja VSDF, tačiau pavienių veiksnių tyrimai neleidžia daryti apibendrintų išvadų apie galimybę sumažinti biudžeto deficitą, todėl pagal galimą įtaką pajamoms veiksniai sugrupuoti į šias grupes: - ekonominiai: vidutinis darbo užmokestis (VDU); dirbančiųjų skaičius; bendrasis vidaus produktas (BVP); šešėlinės ekonomikos dalis BVP; - demografiniai: emigracija; imigracija; gimstamumas; mirtingumas; - politiniai ir teisiniai: mokesčių ir įmokų tarifai; privačių pensijų skaičius ir juose dalyvaujančių asmenų skaičius; įmokų išieškojimo efektyvumo didinimas. Siekiant išsiaiškinti, kurie ekonominiai veiksniai turi didžiausios įtakos socialinio draudimo pajamoms, buvo atlikta koreliacinė analizė. Jos rezultatai pateikti 2 lentelėje. 2 lentelė. Ekonominių veiksnių įtaka VSDF pajamoms Rodikliai BVP VDU Šešėlinė ekonomika Užimtųjų skaičius Ryšio stiprumas 0,91 0,98-0,83 0,54 Veiksnys, apsprendžiantis socialinio draudimo pajamų kitimą proc. 83, ,4 30 Priklausomybės patikimumas (α<0,05) 0,0015 0, ,009 0,161 Iš gautų skaičiavimo rezultatų galima teigti, kad bendrasis vidaus produktas, vidutinis darbo užmokestis ir šešėlinės ekonomikos dydis turi įtakos socialinio draudimo pajamų dydžiui. Atliekant regresinę analizę, pirmos rūšies klaidų padarymo tikimybė p<0,05. Tai rodo, kad regresijos modelis yra patikimas, o ryšiai, tarp BVP, vidutinio darbo užmokesčio ir šešėlinės ekonomikos dydžio yra stiprūs ir statistiškai reikšmingi. Pagal 2 lentelėje pateiktus skaičiavimo rezultatus, galima teigti, kad daugiausiai socialinio draudimo pajamoms įtakos turi vidutinis darbo užmokestis, nes ryšiai yra labai stiprūs (0,98). Vidutinis darbo užmokestis net 97 proc. apsprendžia socialinio draudimo pajamų kitimą, kitiems veiksniams, neįtrauktiems į lygtį, esant vidutinio lygio. Vidutinio darbo užmokesčio ir socialinio draudimo pajamų priklausomybė pavaizduota 1 paveiksle. 1 pav. VSDF pajamų ir VDU priklausomybė 2003 m m. (sudaryta pagal VSDF ir Statistikos departamento duomenis) Iš 1 paveikslo duomenų galima teigti, kad nedidelis vidutinio darbo užmokesčio kilimas ar kritimas labai įtakoja socialinio draudimo pajamas. Siekiant padidinti socialinio draudimo pajamas yra tikslinga skatinti verslą ir pagerinus esamą situaciją didinti darbo užmokestį. Pasaulio banko atliekamas verslo sąlygų tyrimas DoingBusiness parodė, kad Lietuvoje paskutiniais metais verslo sąlygos nėra gerinamos. Šiuo metu pagal verslo sąlygas Lietuvą lenkia Latvija ir Estija. V. Žukausko teigimu, verslo sąlygų gerinimas yra tikslingiausias kelias siekiant ekonomikos ir žmonių gerovės augimo (Tarptautinis tyrimas..., 2011). Nors verslo sąlygos nepagerėjo, tačiau Finansų ministerijos tinklalapyje yra skelbiami duomenys, kad vidutinis darbo užmokestis didės. Kadangi tarp socialinio draudimo pajamų ir VDU yra gauta patikima regresijos lygtis, dėl to galima prognozuoti kiek padidės socialinio draudimo pajamos, padidėjus vidutiniam darbo užmokesčiui (žr. 3 lentelė).

170 170 3 lentelė. Prognozuojamas VSDF pajamų didėjimas, dėl padidėjusio VDU 2011 m m. Rodikliai Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Lt 2.027, , , ,0 Socialinio draudimo pajamų padidėjimas mln. Lt (grandininis kitimas) 253,2 385,5 543,3 668, m. prognozuojamą VDU palyginus su 2010 m. apskaičiuota, kad jis padidės 39,8 Lt, o tai lems, kad į VSDF bus surenkama 253 mln. Lt daugiau nei 2010 m. Nuo 2010 m. iki 2014 metų VDU pagal prognozę turėtų padidėti 290,9 Lt, dėl to VSDF biudžetas per m. laikotarpį surinks 1,85 mlrd. Lt daugiau pajamų. Iš atliktos koreliacinės analizės nustatyta, kad ne tik darbo užmokesčio kitimas, bet ir BVP augimas įtakoja socialinio draudimo pajamas. Iš atliktos koreliacinės analizės matyti, kad BVP ir socialinio draudimo pajamų ryšys yra labai stiprus (0,91). BVP 83,4 proc. apsprendžia socialinio draudimo pajamų kitimą, kitiems veiksniams, neįtrauktiems į lygtį, esant vidutinio lygio. BVP ir socialinio draudimo pajamų priklausomybė pavaizduota 2 paveiksle. 2 pav. VSD pajamų ir VDU priklausomybė m. (sudaryta pagal Satistikos departamento ir VSDF duomenis) 2-iame paveiksle pateikti duomenys rodo, kad BVP pradėjo mažėti nuo 2008 m., o tais pačiais metais socialinio draudimo biudžetas tapo deficitinis. Mažėjant pajamoms, paprasčiausi būdai sureguliuoti VSDF biudžetą yra didinti valstybinio socialinio draudimo įmokas (darbuotojams ir darbdaviams) ir/arba mažinti išmokas. Socialinio draudimo įmokų tarifas buvo didinamas 2000 m., siekiant subalansuoti VSDF biudžetą (Buškevičiūtė, 2006). Taip pat buvo sumažintos pensijos bei motinystės išmokos. Tačiau šie būdai negali būti taikomi kaip duodantys greičiausią ekonominį efektą, kadangi jie netiesiogiai atsiliepia valstybės konkurencingumui ir užimtumo politikai. Įmokų padidinimas brangina darbo jėgą ir kuria neigiamą investicinį klimatą. Lietuvos, kaip ir daugelio kitų valstybių, mokesčių surinkimui didelės neigiamos įtakos turėjo mokesčių vengimas ir vadinamoji šešėlinė ekonomika, kuri Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, įvairiais duomenimis sudarė apie penktadalį visos ekonomikos (Guogis, 2011). Atliktos koreliacinės analizės rezultatai rodo, kad tarp socialinio draudimo pajamų ir šešėlinės ekonomikos dydžio yra stiprus, neigiamas ryšys (- 0,83). O tai reiškia, kad didėjant neapskaitytai ekonomikai, socialinis draudimas netenka vis daugiau pajamų m. šešėlinė ekonomika sudarė 28 proc. nuo BVP, o tai reiškia, kad socialinis draudimas surinko mažiau pajamų, dėl neteisėtos darbdavių ir darbuotojų veiklos.tokį didelį neapskaitomos ekonomikos mastą lėmė didelis darbo apmokestinimas. Lietuvoje jis yra 9-as pagal dydį ES, lenkiantis net Daniją ar Suomiją. Šilėnas teigia, kad 1000 Lt alga po mokesčių darbdaviui kainuoja daugiau nei 1600 Lt (Nedarbas vs..., 2012). Banko Swedbank ekonomikos apžvalgoje teigiama, kad 54 proc. oficialių bedarbių gavo pajamų, kurios susijusios su darbo užmokesčiu. Darant prielaidą, kad 54 proc. neapskaitytos ekonomikos yra susiję su darbo užmokesčiu, galima teigti, kad 2010 m. socialinio draudimo pajamos dėl neapskaitytos ekonomikos sumažėjo 4,9 mlrd. Lt. Neapskaityta ekonomika 2009 m. buvo 23 proc ir 2007 m. 18 proc., m. 21 proc, o proc. Dėl tokios didėlės neapskaitytos ekonomikos masto VSDF neteko apie 26,3 mlrd. Lt. Darant prielaidą, kad neapskaitytos ekonomikos procentas išliks toks pat (28 proc.), o BVP didės pagal Finansų ministerijos pateiktas prognozes galima apskaičiuoti, kaip šie veiksniai įtakos socialinio draudimo pajamas.

171 171 4 lentelė. Prognozuojamas VSDF pajamų kitimas dėl BVP ir neapskaitytos ekonomikos 2011 m m. Rodikliai Bendrasis vidaus produktas mlrd. Lt 105,1 108,9 115,7 123,0 Socialinio draudimo pajamos padidės mln. Lt (grandininis kitimas) 1.337,5 516,1 914,1 973,3 Neapskaityta ekonomika mlrd. Lt (28 proc. nuo BVP) 28,4 29,4 31,3 33,2 Socialinio draudimo pajamos sumažės mlrd. Lt 5,2 5,4 5,7 6,1 Remiantis 4 lentelės duomenimis galima teigti, kad dėl BVP augimo 2011 m.vsdf biudžetas turėtų surinkti 1,3 mlrd. Lt daugiau įplaukų, nei 2010 m. Per m. laikotarpį VSDF biudžeto pajamos turėtų padidėti 3,74 mlrd. Lt. Tačiau dėl neapskaitytos ekonomikos per m. bus nesurenkama 22,4 mlrd. Lt. Tokie skaičiavimai įrodo, kad būtina reformuoti valstybės vykdomą politiką, kuri skatintų mažinti neapskaitytos ekonomikos dalį. Analizuojant VSDF pajamas, dauguma autorių išskiria ne tik ekonominius veiksnius, bet ir demografinius. Blogėjančią socialinio draudimo padėtį įtakoja senstanti visuomenė. Gyventojų struktūros pokyčius analizavo Dromantienė (2008). Ji teigia, kad gimstamumas sumažėjo ir jis nebeužtikrina kartų kaitos. Eurostat duomenimis, Lietuvoje 2010 m. buvo 3,3 mln. gyventojų, o 2060 m. bus tik 2,67 mln. Tai įtakoja dirbančiųjų mažėjimą ir surenkamų socialinio draudimo įmokų dydį. Apdraustųjų ir pensinio amžiaus žmonių skaičiaus bei jų santykio dinamika pavaizduota 3 paveiksle. 3 pav. Apdraustųjų ir pensijų gavėjų skaičiaus santykio dinamika 2003 m m. (sudaryta pagal Sodros ir Statistikos departamento duomenis) Iš 3 paveikslo duomenų matyti, kad santykis tarp dirbančiųjų ir pensinio amžiaus asmenų paskutiniais metais mažėja m. 1,12 apdraustųjų išlaikė 1 pensijos gavėją, kai dar 1993 m. šis santykis siekė 1,66 (Buškevičiūtė, 2007). Įvertinus Eurostato prognozes, šis santykis mažės, kadangi prognozuojamas pensinio amžiaus asmenų skaičiaus didėjimas. Šie žmonės 2060 m. turėtų sudaryti apie 56 proc. visų gyventojų, kai 2010 m. sudarė 33 proc. Darant prielaidą, kad iš likusių 67 proc. gyventojų yra surenkama 10,5 mlrd. Lt socialinio draudimo pajamų, tai šiam procentui sumažėjus iki 44 proc. (2060 m.) socialinio draudimo pajamos sumažėtų 3,54 mlrd. Lt. Visuomenės senėjimą įtakoja ne tik gimstamumo ir mirtingumo rodikliai, bet ir emigracija, kuri paskutiniu metu ypač didėja. Europos migracijos tinklapio duomenis, galima teigti, kad emigracija nuo 2008 m. didėjo dideliais tempais, o 2010 m. išvykusių asmenų skaičius išaugo iki 83,6 tūkst. Dauguma emigravusių asmenų yra darbingo amžiaus, t.y., 77 proc. išvykusių yra m. (Migracija: 10...). Darant prielaidą, kad emigravę asmenys dirbtų Lietuvoje ir jiems būtų mokamas minimalus darbo užmokestis (800 Lt) tuomet socialinio draudimo įmokos per mėnesį padidėtų 22 mln. Lt, o per metus 272,8 mln. Lt. Jei skaičiuotume, kad emigravę asmenys uždirbtų vidutinį darbo užmokestį, tuomet socialinio draudimo pajamos padidėtų 667,9 mln. Lt per metus. Jeigu, kiekvienais metais socialinio draudimo biudžetas būtų papildomas 667,9 mln. Lt, tai biudžetas taptų subalansuotas per 3 m. Analizuojant socialinio draudimo pajamas pastebėta, kad socialinio draudimo pajamas reikšmingai mažina privačių pensijų fondų kūrimasis ir apdraustųjų dalyvavimas juose m. šie fondai pritraukė daug apdraustųjų,

172 172 kuriems buvo pervedamas 2,5 proc. tarifas pensijai kaupti, o 2007 m. - 5,5 proc., 2012 m. šis tarifas mažinamas iki 1,5 proc. dėl didelio dalyvių skaičiaus ir sumažėjusių socialinio draudimo pajamų. Šiuo metu antros pakopos pensijų fonduose dalyvauja 82 proc. visų apdraustųjų asmenų (Statistinė informacija...). Dėl to 2008 m. socialinio draudimo pajamos sumažėjo 1,064 mlrd. Lt. Siekiant sumažinti socialinio draudimo fondo deficitą, buvo sumažinti privačių pensijų kaupimo proc. Dėl to, jau 2009 m. pervedama suma buvo 433,8 mln. Lt, o 2010 m. dar sumažėjo iki 328,2 mln. Lt. Sudėjus visas sumas, kurios pervedamos iš Sodros į privačius pensijų fondus, gauta suma nuo 2004 iki 2010 m. yra 3,69 mlrd. Lt, o 2010 m. biudžeto deficitas buvo 2,74 mlrd. Lt. Dėl to galima teigti, kad atsiradę privatūs pensijų fondai įtakojo socialinio draudimo biudžeto deficito didėjimą. Siekiant išsiaiškinti, kokią įtaką VSDF pajamoms turi politiniai ir teisiniai veiksniai buvo panaudotas ekspertinis metodas. Atlikus tyrimą išsiaiškinta, kad svarbiausi veiksniai, kurie įtakoja VSDF pajamas yra visa mokesčių bazė ir socialinio draudimo įmokų tarifas. Šiek tiek mažiau socialinio draudimo pajamas įtakoja privačių pensijų fonduose dalyvaujančių asmenų skaičius ir pervedamas proc. kaupiamajai pensijos daliai. Kaip mažiausiai įtakojančius veiksnius galima iškirti skolų išieškojimo efektyvumo didinimą ir įmokos pasiskirstymą tarp darbdavio ir darbuotojo. Apibendrinus pateiktos analizės rezultatus, galima teigti, kad visi analizuoti socialinio draudimo pajamas įtakojantys veiksniai nuo 2008 m. blogėjo. Mažėjo vidutinis darbo užmokestis, BVP, apdraustųjų skaičius, didėjo emigracija, šešėlinės ekonomikos mastai ir dalyvaujančių asmenų skaičius kaupiamuosiuose pensijų fonduose, o socialinio draudimo biudžetas tapo deficitinis. Išvados 1. Atlikus analizę išsiaiškinta, kad socialinio draudimo pajamas labiausiai įtakoja ekonominiai veiksniai: vidutinis darbo užmokestis; bendrasis vidaus produkto augimas; šešėlinės ekonomikos dydis. Iš atliktos regresinės analizės nustatyta, kad apdraustųjų skaičiaus ir socialinio draudimo pajamų ryšys yra nepatikimas. 2. Analizuojant demografinius veiksnius nustatyta, kad visuomenė sensta, nes mažėja santykis tarp apdraustųjų ir pensinio amžiaus žmonių, o tai reiškia, kad vienam dirbančiajam tenka vis didesnė dalis pensinio amžiaus asmenų. 3. Atliekant analizę, nustatyta, kad socialinio draudimo fondas nuo 2008 m. yra nesubalansuotas, o 2010 m. deficitas siekė 2,7 mlrd. 4. Ištyrus VSDF pajamas įtakojančius veiksnius, galima teigti, kad didžiausios neigiamos įtakos turi neapskaityta ekonomika. Nors per m. laikotarpį VSDF pajamos padidės apie 5,6 mlrd. Lt dėl padidėjusio VDU ir BVP, tačiau per tą patį laikotarpį nesurenkamų įmokų suma sieks 22,4 mlrd. Lt. Dėl to yra tikslinga gerinti verslo sąlygas, mažinanti mokesčius, siekiant sumažinti neapskaitytos ekonomikos dydį. 5. Įvertinus, kad privatūs pensijų kaupimo fondai turi reikšmingos įtakos VSDF biudžeto pajamoms, rekomenduotina nedidinti į kaupiamuosius pensijų fondus pervedamo proc. (1,5) senatvės pensijai kaupti, kol nepagerės makroekonominiai rodikliai, kurie užtikrintų didesnių pajamų surinkimą. 6. Analizuojant politinius ir teisinius veiksnius išsiaiškinta, kad daugiausiai įtakos VSD pajamoms turi mokesčiai ir taikomas apmokestinimo traifas. Kaip mažiausiai įtakojantis veiksnys VSD pajamas, buvo išskirtas skolų išieškojimo efektyvumo didinimas. Literatūros sąrašas 1. BAILEY, C; TURNER, J Strategies to reduce contribution evasionin social security financing. Elsevier Science. Vol. 29, No. 2, pp. 2. Bankas Swedbank Ekonomikos apžvalga [Interaktyvus, žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < 3. BIGGS, A.G.; BROWN, J.R; SPRINGSTEAD, G Alternative methods of price indexing social security: implications for benefits and system financing. Cambridge. National Bureau of Economic Research. Prieiga per internetą < 4. BUŠKEVIČIŪTĖ, E Viešieji finansai. Kaunas. Technologija. 5. BUŠKEVIČIŪTĖ, E Mokesčių sistema. Kaunas. Technologija.

173 Eurostat. Population projections. [Interaktyvus, žiūrėta ]. Prieiga per internetą < 7. Eurostat. Projected old-age dependency ratio. [Interaktyvus, žiūrėta ]. Prieiga per internetą < 8. DROMANTIENĖ, L Socialinės Europos kūrimas. Vilnius. Mykolo Romerio universitetas. 9. EIROŠIUS, Š Socialinio draudimo pensijų finansavimo reformos galimybių analizė. Magistro mokslinis tiriamasis darbas. Vilniaus univeritetas. 10. FELDSTEIN, M Structural reform of social security. National Bureau of Economic Research. Cambridge. 11. GUOGIS Socialinės polotikos modeliai. Vilnius. Eugrimas 12. GUOGIS, A.; BITINAS, A Valstybinio socialinio draudimo fondo finansavimas: įmokų surinkimo problematika. [Interaktyvus, žiūrėta ]. Prieiga per internetą < 13. LR Finansų ministerija. Lietuvos ekonominių rodiklių projekcijos. [Interaktyvus, žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < 14. MESA-LAGO, C The performance of social security contributory and tax-financed pensions in Central America, and the effects of the global crisis. International Social Security Review. Prieiga per internetą: < 15. Migracija: 10 metų apžvalga. [Interaktyvus, žiūrėta ]. Prieiga per internetą < 16. Nedarbas vs nelegalus darbas Verslo žinios. [Interaktyvus, žiūrėta ] Prieiga per internetą < 17. Statistikos dapertamentas. Bendrasis vidaus produktas. [Interaktyvus, žiūrėta ]. Prieiga per internetą < 18. Statistikos dapertamentas. Vidutinis darbo užmokestis [Interaktyvus, žiūrėta ]Prieiga per internetą < =&PXSId=4177&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9= &rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14=>. 19. Statistinė informacija apie pensijų kaupimo dalyvius. [Interaktyvus, žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < 20. Tarptautinis tyrimas patvirtina: verslo sąlygos Lietuvoje negerėja [Interaktyvus, žiūrėta ]. Prieiga per internetą< gos_lietuvoje_negereja/6319;from_topic_id;5086>. 21. ŽUKAUSKAS, V Šešėlinė ekonomika: priežastys aiškios, kova nesėkminga. [Interaktyvus, žiūrėta ]. Prieiga per internetą < html> metų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto vykdymo ataskaitos. [Interaktyvus, žiūrėta ]. Prieiga per internetą < Summary Research of Influencing Factors of National Social Insurance Social insurance is important for each person because human is accompanied by it for a lifetime. Social insurance is based on the principle of solidarity between the generations - young people of working age helps to keep those people who can not take care of themselves. In Lithuania, the social insurance system is based on pay as you go payments. This means that income is used directly. Since 2008 national social insurance budget has been seen as a scarce. In this article also is analysed how to increase revenue and solve the scarcity of social insurance. The analysis showed that income of social insurance is mostly affected by economics factors: the average wage, growth of gross domestic product, the size of shadow economics. Furthermore, this analysis showed that connection between the number of insured persons and income of social insurance is an unreliable. The analysis of the demographic factors determined that the population is getting older because of the ratio decreasing between the insured and the retirement age which means that one employee has an increased proportion of retired people. The analysis found that the social insurance fund since 2008 is unbalanced and in 2010 scarcity has reached 2.7 billion Lt. The analysis was done on factors which influence the income of national social insurance fund and this analysis shows that the greatest negative impact has unaccounted economics. Although during period between 2011 and 2014 SSIF profit will be increased by about 5.6 billion Lt because of increasing in average salary and GDP. However during the same period, uncollected

174 174 payments reach 22.4 billion Lt. Therefore is appropriate to improve conditions of the business, reduce taxes in order to reduce the size of unaccounted economics. Due to evaluation of the private pension funds there is a significant impact on the SSIF budget s profits. There is a recomendation not to increase the accumulative pension funds transferred percent of (1.5) retirement pension contributions until the improvement in macroeconomic indicators, which provide higher revenue collection. The analysis of the political and legal factors shows that that most affect of income of SSI has taxes and the rate of tax. The factor which influences profit at least is increasing recoveries efficiency of debts. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Astrida Slavickienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

175 175 FINANSINIŲ SUNKUMŲ DIAGNOZAVIMO ĮMONĖSE TEORINIS MODELIS Renata Jocytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Finansinius sunkumus patiria įvairiose pramonės šakose veikiančios įmonės, tad svarbu nuolat analizuoti įmonių veiklą, pasitelkiant pažangiausius analizės metodus, padedančius išvengti įvairių sunkumų ar bent jau laiku imtis veiksmų, kurie sumažintų neigiamas veiklos pasekmes. Įmonės ateities perspektyvos domina ne tik vadovus, bet ir akcininkus, kreditorius, tiekėjus, investuotojus. Tinkamo finansinių sunkumų diagnozavimo modelio pasirinkimas gali padėti suinteresuotiesiems asmenims priimti esminius verslo sprendimus. Esama daug mokslinių tyrimų, kuriuose bandoma rasti rodiklį, apibūdinantį įmonės būklę bei suformuoti modelius, įvertinančius nemokumo ar bankroto tikimybę. Bankroto atsiradimo tikimybę įmonėse nagrinėjo Altman (1968), Taffler (1984), Ohlson (1980), Shumway (2001), Hillegeist ir kt. (2004), Donker, Santen ir Zahir (2009), Salehi ir Abedini (2009), Lou ir Wang (2009), Zhang, Altman ir Yen (2010), Xie, Luo ir Yu (2011), Rafiei, Manzari ir Bostanian (2011) ir kt. Užsienio šalių modelių pritaikomumą Lietuvoje tyrė nemažai Lietuvos mokslininkų Grigaravičius (2003), Mackevičius ir Rakštelienė (2005), Purvinis, Šukys ir Virbickaitė (2005), Stoškus, Beržinskienė ir Virbickaitė (2007), Garškaitė (2008) ir kt. Atliktų tyrimų rezultatai gauti prieštaringi. Vieni mokslininkai teigia, kad kai kuriuos modelius galima taikyti. Kiti mokslininkai teigia, kad jų taikyti negalima, nes tyrimai yra seni ir visai neatitinka to metų sąlygų, kada modeliai buvo sukurti. Be to, galima aptikti skirtingas to paties modelio variacijas, kuomet nesutampa modelį sudarantys koeficientai ar kritinių ribų reikšmės, todėl kuris modelis yra tinkamiausias ir geriausias, vis dar tebėra mokslinių diskusijų objektas. Kita vertus, esama mažai modelių, kurie skirti įmonių finansinei būklei diagnozuoti, siekiant iš anksto numatyti finansinius sunkumus ir išvengti galimo bankroto. Tad tyrimo problema esant nepastoviai ekonominei situacijai, tampa svarbu sukurti tokį modelį, kuris leistų diagnozuoti finansinius sunkumus įmonėse, pasitelkus tinkamiausius finansinius rodiklius, jų reikšmes, kurie padėtų laiku nustatyti įmonių finansines problemas. Tyrimo tikslas nustačius finansinio išsekimo indikatorių bei dažniausiai modeliuose naudojamus finansinius rodiklius, suformuoti teorinį finansinių sunkumų diagnozavimo modelį pasitelkiant diskriminantinę analizę. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: atlikus bankroto diagnozavimo modelių analizę, išskirti dažniausiai naudojamus modelius ir požymius įmonių finansinei būklei identifikuoti; nustatyti bankroto diagnozavimo modeliuose dažniausiai naudojamus finansinius rodiklius; sudaryti teorinį finansinių sunkumų diagnozavimo modelį. Tyrimo objektas įmonių finansinių sunkumų diagnozavimas. Tyrimo metodai. Dažniausiai naudojamiems bankroto diagnozavimo modeliams bei įmonių finansinę būklę identifikuojantiems požymiams išskirti pasitelktas loginės analizės ir sintezės metodai; siekiant nustatyti bankroto diagnozavimo modeliuose dažniausiai naudojamus finansinius rodiklius naudojami loginės analizės ir sintezės bei lyginamosios analizės ir grafinio vaizdavimo metodai; finansinių sunkumų modeliui suformuoti naudojamas sintezės ir modeliavimo metodai. Tyrimo rezultatai Apie bankroto diagnozavimo modelių poreikį byloja straipsnių ir diskusijų gausa mokslinėje literatūroje, kur dažniausiai mokslininkai (Balcaen, Ooghe, 2004; Mackevičius, Silvanavičiūtė, 2006; Lin, 2009; Wu, Gaunt, Gray, 2009; Sun, Li, Zhang, 2009), analizuodami finansinių sunkumų ir bankroto diagnozavimo modelius, juos suskirsto į dvi grupes: klasikinius statistinius ir dirbtinio intelekto modelius. Pasak Stundžienės ir Bogulausko (2006), statistinė klasifikacija yra vienas iš svarbiausių ir nepriklausomų tyrimų metodų, plačiai naudojami visose arba beveik visose

176 176 mokslų srityse, kai yra atliekami įvairūs statistiniai tyrimai, tarp jų ir bankroto diagnozavimas įmonėse. Dirbtinio intelekto modeliai yra pakankamai nauji, ir palyginti su klasikiniais modeliais, mažai ištirti Lietuvos rinkos sąlygomis. Be to, norint taikyti šiuos modelius, reikia papildomų kompiuterinių programinių išteklių, tad yra pakankamai sudėtingai pritaikomi, nes reikalauja atitinkamų žinių. Iš klasikinių statistinių modelių dažniausiai naudojami diskriminantinės analizės ir logistinės regresijos modeliai, kurie plačiai paplitę ne tik tarp užsienio šalių (Altman, 1968; Taffler, 1977; Springate, 1978; Chesser, 1974; Donker, Santen, Zahir, 2009; Zhang, Altman, Yen, 2010; Rafiei, Manzari, Bostanian, 2011; Xie, Luo, Yu, 2011), bet ir tarp Lietuvos mokslininkų (Grigaravičius, 2003; Purvinis, Šukys, Virbickaitė, 2005; Stoškus, Beržinskienė, Virbickaitė, 2007), vertinant įmonių bankrotą, nemokumą ir finansinę būklę. Tačiau iki šiol mokslininkai vis ieško būdų ir priemonių, kurios padėtų kuo anksčiau nustatyti įmonės prastą finansinę būklę, siūlant modelius atskirai verslo šakai. Taip pat yra nuomonių, kad įmonė turėtų susidaryti individualų finansinių sunkumų diagnozavimo modelį, atitinkantį jos verslo ypatybes. Moksliniuose tyrimuose, susijusiuose su įmonės finansinės būklės vertinimu, formuojant diskriminantinės analizės ar logistinės regresijos modelius, priklausomuoju kintamuoju užkoduojamas ne koks nors konkretus įmonės būklę apibūdinantis rodiklis, bet požymis, parodantis, ar pasireiškia finansiniai sunkumai įmonėje, ar nepasireiškia, atitinkamai 1 arba 0. Per tokį bankroto diagnozavimo modelį bandoma išsiaiškinti, kuriai kategorijai priklauso įmonės: bankrutavusiųjų ar ne bankrutavusiųjų grupei. Dažniausiai šis požymis pasirenkamas pagal jau anksčiau atliktus mokslinius tyrimus (1 lentelė). 1 lentelė. Požymiai finansiniams sunkumams įmonėse nustatyti (sudaryta darbo autorės) Autorius Požymiai Pelnas prieš palūkanas ir nusidėvėjimą bei mokesčius yra mažesnis už įmonės Pindado, Rodrigues, Torre (2008) finansines išlaidas dvejus metus iš eilės ir rinkos vertės kritimas įvyksta per du iš eilės einančius periodus. Donker, Santen, Zahir (2009), Paskelbtas ar užbaigtas bankrotas, arba užbaigta likvidavimo procedūra, arba Wiklund, Baker, Shepherd (2010) uždaryta įmonė. Neigiamas sukauptas pelnas dvejus metus iš eilės ar grynojo turto vertė, tenkanti vienai akcijai mažesnė už nominaliąją vertę; arba neigiamas sukauptas pelnas per Zhang, Altman, Yen (2010) vienerius metus, bet einamųjų metų akcininkų akcijų vertė yra mažesnė už registruotą kapitalą; arba auditoriaus išvadoje abejojama apie įmonės veiklos tęstinumą. Du metus iš eilės patirti nuostoliai ar nesumokėti mokesčiai, ar nesumokėtos kitos Andreica, Andreica, Andreica (2010) skolos. Sukauptas nuostolis viršija pusę nuosavo kapitalo arba įmonė turi nuostolių trejus Kordestani, Biglari, Bakhtiari (2011) metus iš eilės. Neturinti finansinių sunkumų tiriamu laikotarpiu nepranešė apie nuostolius ir neturėjo neigiamo nepaskirstytojo pelno. Li, Sun (2011) Du metus iš eilės grynasis pelnas buvo neigiamas. Tai rodo, kad moksliniuose tyrimuose yra naudojami įvairūs požymiai, padedantys identifikuoti finansinius sunkumus, tačiau kuris yra tinkamiausias mokslininkai apie tai nediskutuoja. Kita vertus, tyrimuose naudojami tų įmonių duomenys, kurios faktiškai bankrutavo, tačiau imant ankstesnių laikotarpių duomenis atsižvelgiant į minėtus požymius. Įmonė, turinti finansinių sunkumų, nebūtinai bankrutuoja, o laiku pastebėjus veiklos sutrikimus ir sunkumus, juos pašalinus gali būti užtikrintas sėkmingas veiklos tęstinumas. Be to, jei įmonė turi du metus iš eilės neigiamą grynąjį pelną nebūtinai reiškia, kad turi finansinių sunkumų ir ateityje neišvengiamai bankrutuos. Tokią įmonės situaciją gali nulemti įmonės investicijos į technologijų atnaujinimą ar veiklos plėtrą, kur reikalingos didelės lėšos, o tokios investicijos negreit atsiperka. Tad reikėtų ieškoti konkretaus kiekybinio rodiklio indikatoriaus, kuris nusakytų įmonės finansinę būklę ir padėtų atpažinti finansiškai stiprią įmonę nuo finansinių sunkumų turinčios įmonės. Finansiniai sunkumai ne tik priverčia įmones patirti ekonominius nuostolius, bet tiesiogiai paveikia jos išlikimą ir tolesnį vystymąsi (Sun, Li, 2008). Guvenir ir Cakir (2010) finansinius sunkumus įvardija, kaip dinamišką ir dažniausiai ilgą procesą, kuris prasideda ūkio subjekto finansinės struktūros blogėjimu ir, dažnai, negali būti nustatytas dėl staigių ir trumpalaikių įvykių ar įvykių grandinės, ar dėl pakartotinų anomalijų, vykstančių ilgą laiką.

177 177 Be to, įmonei, turinčiai finansinių sunkumų, gali nepakakti turto padengti savo skoloms arba įmonės negali sumokėti savo skolų suėjus terminui (Charitou, Neophytou, Charalambous, 2004; Cheng, Su, Li, 2006; Xie, Lou, Yu, 2011). Kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka darbų, už kuriuos iš anksto sumokėta ir kt.) ir kai uždelsti įsipareigojimai viršija pusę jos turto vertės, įmonė turi rimtų finansinių problemų (Gestel ir kt., 2004; Mackevičius, 2010). Visus paminėtus požymius kaip tik ir gali atskleisti įsiskolinimo koeficientas (visos skolos/visas turtas), todėl tikslinga jį laikyti finansinio išsekimo indikatoriumi. Kuo didesnę dalį skolos sudaro viso turto, tuo didesnę įtaką įmonės valdyme įgyja kreditoriai, kurie gali priversti įmones likviduotis, kad būtų atsiskaityta su kreditoriais. Be to, Mackevičius ir Rakštelienė (2005) nurodo, kad įsiskolinimo koeficientas naudojamas ilgalaikiam mokumui vertinti, o įmonės būklė suprastėja ne per vienerius metus. Išanalizavus mokslinę literatūrą buvo rastos įsiskolinimo koeficiento ribos, į kurias patekusi įmonė laikoma turinti finansinių sunkumų arba jų neturinti. Įmonės finansinė būklė yra bloga, nepatenkinama, esant šiam koeficientui didesniam nei 0,7, o įmonės finansinė būklė yra gera, kai įsiskolinimo koeficientas yra mažesnis už 0,3. Jeigu įmonės įsiskolinimo koeficientas yra tarp 0,3 ir 0,7, jos finansinę būklę reikia stebėti, nes abejojama jos finansiniu pajėgumu dėl įsipareigojimų vykdymo. Pagal šį finansinį rodiklį įmonės gali būti suskirstytos į tris grupes: turinčias finansinių sunkumų, neturinčias finansinių sunkumų ir įmonės, dėl kurių finansinės būklės abejojama. Nusistačius ribas, pagal kurias įmonės gali būti suskaidomos į grupes, kiekviena jų analizuojama atskirai, tad finansinių sunkumų diagnozavimo modeliui suformuoti tiktų naudoti diskriminantinę analizę. Diskriminantinė analizė yra statistinis metodas, kai kelių finansinių rodiklių informacija sujungiama į vieną funkciją, naudojant tiesinės analizės lygtį, siekiant išsiaiškinti, nuo kurių kintamųjų priklauso dominančios grupės kintamasis (Xie, Luo ir Yu, 2011). Įmonė yra sudėtingas objektas, ją galima apibūdinti daugeliu įvairaus pobūdžio kokybiniais ir nekokybiniais rodikliais. Tad, norint tiksliai ir įvairiapusiškai įvertinti įmonę bei deramai numatyti bankroto tikimybę, anot Stundžienės ir Bogulausko (2006), reikia vertinti ne pavienius įmonės rodiklius, bet jų bendrą sistemą. Logiška būtų manyti, jog įmonės, kurios turi rimtų finansinių problemų, sunki padėtis atsispindi prastuose finansiniuose rodikliuose, ir tuo šios įmonės turėtų skirtis nuo sėkmingai veikiančių įmonių, kurių daugelis kitų rodiklių turėtų būti geresni. Mokslinėje literatūroje esama įvairiausių finansinių rodiklių, tyrimui jie atsirenkami pagal tris kriterijus: naudojami tie rodikliai, kurie buvo jau panaudoti ankstesniuose finansinių sunkumų, bankroto, nemokumo ir panašiomis temomis atliktuose tyrimuose; rodiklių kiekis turi būti pakankamas; pasirinktus rodiklius galima apskaičiuoti. Finansinių sunkumų tyrimuose daugiausiai naudojami įmonių finansiniai rodikliai, tačiau mokslininkai vis labiau ragina naudoti ir makroekonominius rodiklius, tad mokslinėje literatūroje (Garškaitė, 2008; Lou ir Wang, 2009; Li ir Sun, 2011; Xie, Luo ir Yu, 2011) galima aptikti įvairius finansinių rodiklių skirstymus į grupes. Straipsnio autorė finansinius rodiklius suskirsto į septynias grupes: pelningumo; mokumo (likvidumo); finansinio stabilumo (ilgalaikio mokumo); veiklos efektyvumo; kapitalo rinkos; pinigų srautų; makroekonominiai. Finansinio rodiklio formulė Apyvartinis kapitalas / Turtas Įsipareigojimai / Turtas Pardavimo apimtys / Turtas Pelnas neatskaičius palūkanų ir mokesčių / Turtas Trumpalaikis turtas / Trumpalaikiai įsipareigojimai Finansinių rodiklių grupė Mokumo Stabilumo Veiklos efektyvumo Pelningumo Mokumo Nepaskirstytasis pelnas / Turtas (Trumpalaikis turtas - atsargos) /Trumpalaikiai įsipareigojimai Pelningumo Mokumo Pasikartojimų skaičius 1 pav. Finansinių rodiklių dažnumas bankroto ir finansinių sunkumų diagnozavimo modeliuose (sudaryta darbo autorės)

178 178 Pagal finansinių rodiklių grupes siekiama išskirti, kurie rodikliai bankroto diagnozavimo modeliuose naudojami dažniausiai, nes daugelyje modelių finansiniai rodikliai atsikartoja. Nustatyta, kad iš didžiosios dalies tirtų modelių, daugiausiai kartų į modelį buvo įtrauktas apyvartinio kapitalo ir turto santykis (1 pav.). Taip pat populiarus rodiklis buvo įsipareigojimų ir turto santykis, tačiau jis yra pasirenkamas kaip įmonių skirstymo požymis. Visi likusieji rodikliai tirtuose bankroto ir finansinių sunkumų modeliuose kartojosi po keturis kartus, išskyrus trumpalaikio turto, neįskaitant atsargų, ir trumpalaikių įsipareigojimų santykį, kuris kartojosi tris kartus. Kaip matyti, daugiausiai rodiklių naudojama iš mokumo rodiklių grupės, taip pat pelningumo bei veiklos efektyvumo. Tad galima daryti išvadą, kad šios finansinių rodiklių grupės itin svarbios bankroto diagnozavimo modelių sudaryme. Taip pat pastebėta, kad net keturi atsikartojantys rodikliai yra Altman (1968) bankroto diagnozavimo modelio finansiniai rodikliai. Vadinasi, šis modelis yra plačiai pripažintas ir remiantis mokslininko tyrimais naudojamas įmonių finansinei būklei vertinti. Tad, teorinis finansinių sunkumų modelis, pasitelkiant daugiamatę diskriminantinę analizę, galėtų atrodyti taip: y = bx 1 + bx 2 + bx 3 + bx 4 + bx 5 + bx 6 (1) čia: y įmonei gresia susidurti su finansiniais sunkumais arba ne (padės nustatyti įsiskolinimo koeficientas); x 1 apyvartinis kapitalas/turtas; x 2 pardavimo apimtys/turtas; x 3 pelnas neatskaičiuos palūkanų ir mokesčių/turtas; x 4 trumpalaikis turtas/trumpalaikiai įsipareigojimai; x 5 nepaskirstytas pelnas/turtas; x 6 (trumpalaikis turtas-atsargos)/trumpalaikiai įsipareigojimai; b atitinkamo finansinio rodiklio svoris modelyje. Kai kuriems rodikliams reikia akcijų skaičiaus, akcijų rinkos kainos ir panašios informacijos, kurią pateikia tik kotiruojamos įmonės, todėl tyrimui turės būti naudojamos Vilniaus vertybinių popierių biržoje esančių įmonių duomenys. Be to, ištyrus finansinius rodiklius su realiais duomenimis, finansinių sunkumų diagnozavimo modelis gali ir nesutapti su siūlomu teoriniu modeliu. Literatūros sąrašas 1. ALTMAN, E.I Financial radios discriminant analysis of corporate bankruptcy. Journal of Finance, nr. 23, p ANDREICA, M.E.; ANDREICA, M.I.; ANDREICA, M Economia. Seria Management, vol. 12, nr. 1, p BALCAEN, S.; OOGHE, H Alternative methodologies in studies on business failure: do they produce better results than the classic statistical methods? [žiūrėta 2011 m. birželio 3 d.]. Prieiga per internetą: < 4. CHARITOU, A.; NEOPHYTOU, E.; CHARALAMBOUS, C Predicting corporate failure: empirical evidence for the UK. European Accounting Review, vol. 13, no. 3, p DONKER, H., SANTEN, B., ZAHIR, S Ownership structure and the likelihood of financial distress in the Netherlands. Applied Financial Economics, nr. 19, p GARŠKAITĖ, K Įmonių bankroto prognozavimo modelių taikymas. Verslas: teorija ir praktika, t. 9, nr. 4, p GESTEL, T.V. ir kt Bayesian kernel based classification for financial distress detection. European Journal of Operational Research, vol. 172, no. 3, p GRIGARAVIČIUS, S Corporate Failure Diagnosis: Reliability and Practice. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, nr. 28, p GUVENIR, H. A.; CAKIR, M Voting features based classifier with feature construction and its application to predicting financial distress. Expert Systems with Applications, nr. 37, p HILLEGEIST, S.A.; KEATING, E.K.; CRAM, D.P.; LUNSTEDT, K.G Assessing the probability of bankruptcy. Review of Accounting Studies, vol. 9, no. 1, p KORDESTANI, G.; BIGLARI, V.; BAKHTIARI, M Ability of combinations of cash flow component to predict financial distress. Verslas: Teorija ir praktika, nr. 12(3), p LI, H.; SUN, J Principal component case-based reasoning ensemble for business failure prediction. Information & Management, vol. 48, no. 6, p

179 LIN, T.H A cross model study of corporate financial distress prediction in Taiwan: Multiple discriminant analysis, logit, probit and neural networks models. Neurocomputing, vol. 72, no , p LOU, Y.-I.; WANG, M.-L Fraudulent Statements Disclosure And Financial Distress: A Discrete-Time Survival Analysis. The Journal of Applied Business Research, vol. 25, nr. 2, p MACKEVIČIUS, J.; RAKŠTELIENĖ, A Altman modelių taikymas Lietuvos įmonių bankrotui prognozuoti. Pinigų studijos, nr. 1, p MACKEVIČIUS, J.; SILVANAVIČIŪTĖ, S Įmonių bankroto prognozavimo modelių tinkamumo nustatymas. VERSLAS: TEORIJA IR PRAKTIKA., vol. 7, no. 4, p MACKEVIČIUS, J Integruota įmonių bankrotų prognozavimo metodika. VERSLO IR TEISĖS AKTUALIJOS, t. 5, p OHLSON, J.A Financial ratios and probabilistic prediction of bankruptcy. Journal of Accounting Research, vol. 18, no. 1, p PINDADO, J.; RODRIGUES, L.; TORRE, C Estimating financial distress likelihood. Journal of Business Research, vol. 61, p PURNANANDAM, A Financial distress and corporate risk management: Theory and evidence. Journal of Financial Economics, vol. 87, nr. 3, p PURVINIS, O.; ŠUKYS, P.; VIRBICKAITĖ, R Bancruptcy prediction in Lithuanian enterprises using discriminant analysis. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos 5: Ernesto Galvanausko tarptautinė mokslinė konferencija, nr. 5, p RAFIEI, F.M.; MANZARI, S.M.; BOSTANIAN, S Financial health prediction models using artificial neural networks, genetic algorithm and multivariate discriminant analysis: Iranian evidence. Expert Systems with Applications, vol. 38, no. 8, p SHUMWAY, T Forecasting bankruptcy more accurately: a simple hazard model. Journal of Business, vol. 74, no. 1, p STOŠKUS, S.; BERŽINSKIENĖ, D.; VIRBICKAITĖ, R Theoretical and Practical Decisions of Bankruptcy as one of Dynamic Alternatives in Company s Performance. Engineering economics, nr. 12 (52), p STUNDŽIENĖ, A.; BOGUSLAUSKAS, V Valuation of Bankruptcy Risk for Lithuanian Comapnies. Engineering economics, nr. 4 (49), p SUN, J.; LI, H Listed companies financial distress prediction based on weighted majority voting combination of multiple classifiers. Expert Systems with Applications, rr. 35, p SUN, J.; LI, H.; ZHANG, M Multiple Classifiers Hybrid Combination For Companies Financial Distress Prediction. Systems Engineering Theory & Practice, vol. 29, no. 2, p TAFFLER, R.J Empirical models for the monitoring the UK corporations. Journal of Banking and Finance, vol. 8, no. 2, p WIKLUND, J.; BAKER, T.; SHEPHERD, D The age-effect of financial indicators as buffers against the liability of newness. Journal of Business Venturing, vol. 25, p WU, Y.; GAUNT, C.; GRAY, S A comparison of alternative bankruptcy prediction models. Journal of Contemporary Accounting & Economics, vol. 6, no. 1, p XIE, C.; LUO, C.; YU, X Financial distress prediction based on SVM and MDA methods: the case of Chinese listed companies. Quality & Quantity, vol. 45, nr. 3, p ZHANG, L.; ALTMAN, E.I.; YEN, J Corporate financial distress diagnosis model and application in credit rating for listing firms in China. Frontiers of Computer Science in China, nr. 4(2), p Summary Theoretical Model of Financial Distress Diagnosis in the Companies Without sufficiently detailed and reliable information, the company's management can not determine the influence of factors on their business activity, so suffers financial difficulties, which in many cases cause the bankruptcy. A company facing with financial difficulties develops different activities, so it becomes important to analyse regularly business operations through advanced analytical techniques. The future of a company is important not only for managers, but also for the shareholders, creditors, suppliers, investors. The selection of proper model of financial distress diagnosis may help those stakeholders to make an appropriate and timely business decisions. The theoretical model of financial distress diagnosis in the companies based on multivariate discriminant analyse was prepared using selected financial ratios. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilija Aleknevičienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

180 180 PENSIJŲ REFORMOS VERTINIMO METODIKA Mantas Jurgelaitis Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Pastaruoju metu Lietuvoje daug rašoma apie struktūrinę pensijų sistemos reformą. Vykdant šią reformą, kaip ir bet kurią kitą reformą, sėkmingai jos eigai užtikrinti yra svarbus tikslų ir siekiamų rezultatų įvertinimas. Pensijų reformos koncepcijoje akcentuojama, kad turi būti sukurta tokia pensijų sistema, kuri ne tik garantuotų jos ilgalaikį finansinį stabilumą ir gyvybingumą, bet ir Lietuvos gyventojų pritarimą. Mokslininkai, tiriantys pensijų sistemos reform1 bei vertinantys jos efektyvumą (Lazutka, Katkus, Guogis, Bernotas ir kt.) teigia, kad Lietuvoje pensijų sistema buvo kuriama nesistemiškai, joje labai daug privilegijų, iš kitos pusės pensijų sistemos reforma neišsprendė jai keliamos užduoties apsaugoti pensininkus nuo pajamų praradimo. Pensijų sistema buvo ne kartą tobulinta ir reformuota, tačiau akivaizdaus pagerėjimo nei mokslininkai, nei praktikai neprognozuoja. Todėl svarbu identifikuoti pensijų sistemos reformos vertinimo kriterijus, pagal kuriuos būtų galima įvertinti reformos sėkmę ir numatyti tolesnius veiksnus. Tyrimo objektas pensijų sistemos Lietuvoje reformos vertinimas. Tyrimo tikslas parinkti pensijų sistemos vertinimo Lietuvoje metodiką. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: 1) atskleisti pensijų sistemų reformos priežastis ir vertinimo tikslus; 2) parengti struktūrinės pensijų sistemos reformos Lietuvoje įvertinimo metodiką. Iškeltai mokslinei problemai tirti ir rezultatams gauti naudoti šie metodai: literatūros analizė ir sintezė, sisteminė analizė, loginė analizė ir sintezė, indukcijos ir dedukcijos metodai. Rezultatai Pagrindinis visuomeninės pensijų sistemos tikslas sukurti kiekvienam šios sistemos dalyviui stabilų, numatomą ir adekvatų senatvės pajamų šaltinį. Todėl nacionalinė pensijų sistema, kuri negali garantuoti senatvės pajamų, turi buti pripažįstama nevykusia arba bankrutavusia (Katkus, Martinaitytė, 2001). Pasak šių autorių, pensijų sistemos funkcionavimas pagrįstas pažadais tiems darbuotojams, kurie dalyvauja sistemoje. Vyriausybės pažadai reiškia, kad darbuotojui, kuris per visus savo darbo metus nuolatos mokėjo pensijų įmokas, pensijų sistema teiks pajamas senatvėje. Pagrindiniu uždaviniu, nagrinėjant pensijų sistemos finansavimo problemas, tampa pensijų reformos kriterijų parinkimas. Analizuodamas pensijų sistemos finansavimo teorinius klausimus, darbo autorius siekia suformuluoti bei pateikti argumentus, padėsiančius apsispręsti dėl tolimesnio pensijų sistemos finansavimo reformos vykdymo krypčių, priemonių ir siekiamų rezultatų. Šalies struktūrinė pensijų sistema turi būti pradėta vertinti nuo vykdomų pensijų reformų teisingumo ir tikslingumo: ar buvo susiformavę prielaidos reformai; ar reforma pasiekta keliamų tikslų; ar po reformos šalies pensijų sistema tapo tinkama ir tvari. Mokslininkai (V. Katkus ir E. Martinaitytė, D. Rudytė ir J. Babaliauskaitė, A. Dzikevičius, ir kiti) išskiria įvairius pensijų reformos priežastis ir vertinimo kriterijus, todėl magistrantas, apibendrinęs jų nuomones, išskiria svarbiausius.

181 181 Demografinis spaudimas pensijų sistemai Vakarų bei Centinės Europos valstybės, tame tarpe ir Lietuva, išgyvena visuomenės senėjimo procesą. Valstybių demografinė situacija blogėja mažėja dirbančių žmonių, daugėja pensininkų. Pensijų gavėjų skaičius nuolat didėja. Ypač didėja netekto darbingumo (invalidumo), nukentėjusių asmenų pensijų gavėjų skaičius. Rūpesčių naštą, padidėjusią dėl nepalankaus socialinės apsaugos nedarbo atveju bei senatvės pensijos amžiaus nutolinimo, žmonės stengiasi palengvinti siekdami gauti netekto darbingumo (invalidumo) pensijas. Labai sparčiai didėjant netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjų skaičiui, darbo autorius mano, kad ateityje pagrindinis kriterijus, skiriant netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, bus pajamų dėl nedarbingumo netekimo kompensavimas, todėl pensininkams negalia turėtų būti pripažįstama tik išskirtiniais atvejais. Tuo tarpu pensinio amžiaus žmonių tikėtina gyvenimo trukmė beveik nepasikeitė - asmuo sulaukęs 60 m. vidutiniškai dar gyvena apie 21 m., ir tai yra gana ilgas laiko tarpas, kai jam reikia mokėti pensiją. Todėl svarbu nagrinėti ir įvertinti Lietuvos gimstamumo bei mirtingumo tendencijas, nes nuo šių rodiklių priklauso VSD apdraustų asmenų skaičius būtent jiems tenka vis didesnė pensininkų išlaikymo našta. Taigi, tokia demografinė situacija einamųjų įmokų - išmokų paremtą pensijų sistemą padaro labai pažeidžiamą. Esant tokioms tendencijoms, ši sistema visiškai neturi perspektyvos, ji yra tiesiog pasmerkta bankrutuoti. Tuo tarpu kaupiamoji sistema, paremta apibrėžtų įmokų draudimo principu, galėtų išvengti demografinio spaudimo, nes joje nėra perskirstymo, o kiekvieno apdraustojo asmens pensijos finansavimas remiasi tik jo paties mokėtomis įmokomis. Mokesčių vengimo pasekmės Labai išplitęs mokesčių vengimas taip pat mažina apdraustųjų skaičių. Juk dideli socialiniai mokesčiai įmonėms labai padidina darbo jėgos kaštus. Kaip teigia A. Dzikevičius, kad išliktų konkurencingos, jos yra priverstos slėpti tikruosius darbuotojų užmokesčius ar darbuotojų skaičių, dirbti nesudarant darbo sutarčių taip įmokos į VSDF dirbtinai sumažinamos. Darbuotojai taip pat yra linkę gauti didesnius atlyginimus iš karto nei didesnę socialinę apsaugą (Dzikevičius, 2010). Apdraustųjų asmenų ir darbingo amžiaus žmonių santykis mažėja. Todėl vis didesnė pensininkų išlaikymo našta tenka tiems, kurie moka VSD mokesčius. Žinoma, kai kurie iš jų neteko darbo. Todėl studentas darbe nagrinės ir bedarbių skaičių. Kai kuri dalis žmonių perėjo dirbti į šešėlinę ekonomiką, nemoka ne tik socialinio, bet ir jokių kitų mokesčių, arba pagal įstatymą nėra draudžiami. Taigi dar vienas pensijų reformos vertinimo kriterijus - apdraustųjų skaičiaus kitimas. Mokestinės problemos Pensijų reformai vykdyti ir PPF sėkmingai veikti būtina prielaida - patikimi pinigai. Šalies pinigų politika turi būti pastovi ir prognozuojama. Akivaizdu, kad vykdant pensijų sistemos reformą ir pereinant prie privataus pensinio draudimo, 2-3 metų pinigų politikos ir pinigų stabilumo perspektyva yra nepakankama. Jei pinigų stabilumas nebus garantuotas įstatymais valstybiniu lygiu, besisteigiantiems PPF teks patiems saugotis nuo valiutos pasikeitimo rizikos. Jiems tai gali būti gana sudėtinga, jei įstatymai nustatytų griežtus investicijų portfelio diversifikavimo reikalavimus, neleidžiančius draustis nuo valiutos pasikeitimo rizikos. Pensijų reforma mokesčių aspektu turi būti įvertinta dvejopai: 1) ar egzistuoja kaupimo PPF pačių PPF apmokestinimo koncepcija; 2) ar mokesčių našta (perskirstymas) palieka pakankamai lėšų žmogaus kišenėje, kad jam dar liktų pensijų įmokoms. Į pirmąjį klausimą galima atsakyti labiau teigiamai, kadangi visi sprendimų priėmėjai pritaria, kad privačiai pensijai apsidraudusio asmens pajamų mokestis turi būti atidedamas tam laikui, kai jis gaus išmokas iš pensijų fondo. Tai reiškia, kad įmokos į pensijų fondą turi būti neapmokestinamos pajamų mokesčiu. Siekiant mokesčių atidėjimo principą įgyvendinti nuosekliai, nuo pajamų mokesčio turi būti atleidžiamos visos asmens įmokos į pensijų fondą - neribojant nei sumos, nei į kieno sąskaitą mokamos įmokos. Jei norima išvengti dvigubo apmokestinimo ir mokestį atidėti, tokią nuostatą tiesiog būtina įtvirtinti. Tikimybė, kad žmogus turės pakankamai lėšų sukaupti pensijai ir užsitikrinti pilnavertę senatvę, jei mokesčių našta nemažės, yra maža. Vykdoma biudžeto reforma yra tinkamas būdas ir metas įtvirtinti nuoseklią mokesčių naštos

182 182 mažinimo kryptį. Deja, vykdoma biudžeto reforma apsiriboja biudžeto sudarymo formos pakeitimu - nuo funkcijų finansavimo pereinama prie programinio biudžeto formavimo. Realių prielaidų mokesčių naštai sumažinti vykdoma biudžeto reforma nesudaro (Andrejeva, 2004; Gedvilaitė, 2009). Politiniai sprendimai Dauguma politinių jėgų pasaulyje pasisako už PPF įdiegimą. Prognozuojant situaciją galima teigti, kad norint net ir pamažu atsisakyti VSD, pasipriešinimas gali kilti iš dabartinių pensininkų ir pagyvenusių žmonių. Tikėtina, kad jų nuomonės būtų labai paisoma, nes tai yra aktyviausių rinkėjų sluoksnis. Realus įsivaizdavimas, kaip turi atrodyti PPF, skiriasi. Dar labiau nuomonės išsiskiria kalbant apie tai, ar PPF sistema turi būti papildoma prie VSD, ar pamažu turi pradėti jį išstumti. Optimistiškiau nuteikia tik tas faktas, kad bent nesijaučia rimto spaudimo didinti VSDF išmokas įmokų kėlimo sąskaita. Aiškesnę nuomonę, ypač dėl valstybinio draudimo mažinimo ar atsisakymo, galbūt vengiama suformuluoti vien dėl didelės rinkėjų dalies ypatingo jautrumo šiai problematikai (Smalskys, 2005). PPF sistemos sukūrimo atžvilgiu didelę įtaką daro Pasaulio Bankas, kuris nuolat teikia rekomendacijas šioje srityje bei planuoja susieti paskolų suteikimo klausimą su PPF įstatymu, konkrečiais jo principais bei PPF veiklos aplinka. Valstybės tarnautojai ir įvairios institucijos labai nedideliu mastu yra įtraukti į problematikos nagrinėjimą, todėl daugelis jų nuomonės arba neturi, arba turi labai abstrakčią nuomonę. Psichologiniai veiksniai Didžioji dalis vyresniojo amžiaus žmonių praktiškai nieko nežino apie PPF ir galimybę užsidirbti privačią pensiją, visas viltis gauti pensiją sieja su VSDF ir, galbūt, jos pataisymu. Daug jaunesnių žmonių yra itin skeptiškai nusiteikę VSD atžvilgiu ir praktiškai nesieja savo apsirūpinimo senatvėje su šia sistema. Tačiau apie institucijas, padedančias sukaupti lėšas pensijai, taip pat mažai galvojama. Ryžtas imtis atsakomybės už savo gyvenimą, įskaitant ir apsirūpinimą senatvėje, taip pat didesnis yra tik tarp aktyvaus jaunimo ir vidutinio amžiaus žmonių. (Leščinskienė, 2008). Teisiniai aspektai Vykdant pensijų reformą turi būti sukurta teisinė bazė, leidžianti steigtis PPF bei sėkmingai jiems veikti. Konstitucijos 52 straipsnis teigia, kad "valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijas ". Taigi, Konstitucija neleidžia valstybei visiškai pasitraukti iš pensijų sistemos, nors ir neteigia, kokios konkrečiai pensijos turi likti valstybės žinioje bei kokiomis sąlygomis jos laiduojamos. Norint įvertinti, ar buvo būtini PPF šalyje ir ar laiku buvo vykdoma socialinės apsaugos reforma, reikia atsižvelgti į minėtas problemas, skatinančias vykdyti pensijų reformą. Magistrantas teigia, kad reformų sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių: juk perėjimui prie privačios, kaupimu paremtos pensijų sistemos, yra labai svarbus tiek kapitalo rinkos, tiek visos ekonomikos išvystymas, socialinės apsaugos būklė, politinės bei psichologinės nuostatos visuomenėje. Be to, kaupiamųjų pensijų atsiradimas stimuliuoja bei pakeičia ir pačią ekonominę- visuomeninę aplinką, kurioje šios pensijos funkcionuoja. Norint įvertinti, ar buvo būtini PPF šalyje ir ar laiku buvo vykdoma socialinės apsaugos reforma, reikia atsižvelgti į minėtas problemas, skatinančias vykdyti pensijų reformą. Magistrantas teigia, kad reformų sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių: juk perėjimui prie privačios, kaupimu paremtos pensijų sistemos, yra labai svarbus tiek kapitalo rinkos, tiek visos ekonomikos išvystymas, socialinės apsaugos būklė, politinės bei psichologinės nuostatos visuomenėje. Be to, kaupiamųjų pensijų atsiradimas stimuliuoja bei pakeičia ir pačią ekonominę- visuomeninę aplinką, kurioje šios pensijos funkcionuoja. Kaupimo sistema suteikia žmonėms galimybę dalį privalomų socialinio pensijų draudimo įmokų kaupti savo asmeninėje sąskaitoje ir dėl to, sulaukus pensinio amžiaus, gauti didesnę pensiją iš kelių šaltinių. Naujosios pensijų kaupimo įvedimas svarbus žingsnis modernizuojant VSD sistemą. Kaupimo dalyvių lėšos investuojamos tos šalies ir pasaulio kapitalo rinkose, kad būtų apsaugotos nuo infliacijos ir duotų grąžą.

183 183 Pensijų kaupimas, paremtas lėšų investavimu, leis žmonėms ne tik gauti didesnes pensijas, bet ir spartins šalies ūkio plėtrą. Todėl vertinant pensijų reformą būtina atsižvelgti į minėtus veiksnius, priežastis ir prielaidas. Jais remiantis siūloma paveiksle patiekta vertinimo metodika. PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS ĮVERTINIMO ETAPAI 1. Įvertinti pensijų reformos Lietuvoje priežastis ir palyginti su reformų kitose ES šalyse reformomis 2. Įvertinti pensijų sistemos reformos Lietuvoje atitikimą struktūrinių reformų tikslams 3. Atlikti pensijų sistemos Lietuvoje finansavimo analizę ir nustatyti veiksnius, kurie įtakoja pensijų sistemos finansavimą ir lėšų panaudojimą 4. Nustatyti šalies pensijų sistemos reformos silpnąsias ir stipriąsias puses 5. Prognozuoti pensijų reformos pasekmes būsimiems pensininkams ir valstybei REZULTATAS Pensijų sistemos reformos vertinimas Duomenų susisteminimo metodas Palyginimo metodas Literatūros analizės ir sintezės metodas Literatūros analizė Duomenų susisteminimo metodas Duomenų susisteminimo metodas Horizontalioji analizė Vertikalioji analizė Palyginimo metodas Vienfaktorinė regresinė analizė Duomenų susisteminimo metodas Daugiafaktorinė regresinė analizė Prognozinių skaičiavimų būdas Literatūros analizė ir sintezė Duomenų susisteminimo metodas Prognozavimo metodas Pasiūlyti tolesnes pensijų sistemos Lietuvoje tobulinimo galimybes. Pav. Pensijų sistemos reformos vertinimo metodika Šios metodikos pagalba bus galiam kompleksiškai pažvelgti į pensijų reformos silpnąsias ir stipriąsias pusies, numatyti jos tobulinimo galimybes. Išvados 1. Pensijų sistemos reforma - tai palaipsnis perėjimas nuo dabartinės perskirstomosios pensijų sistemos prie sistemos, grindžiamos kaupimu. Ilgalaikis pensijų reformos tikslas pakeisti esamą pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, o ši sistema taptų gyvybinga ir apimtų visus šalies gyventojus. Nustatytos priežastys, skatinančias vykdyti pensijų reformą demografinės, bendraekonominės, mokestinės, teisinės, politinės, psichologinės. 2. Vertinant pensijų reformą reikia: Įvertinti pensijų reformos Lietuvoje priežastis ir palyginti su reformų kitose ES šalyse reformomis Įvertinti pensijų sistemos reformos Lietuvoje atitikimą struktūrinių reformų tikslams Atlikti pensijų sistemos Lietuvoje finansavimo analizę ir nustatyti veiksnius, kurie įtakoja pensijų sistemos finansavimą ir lėšų panaudojimą Nustatyti šalies pensijų sistemos reformos silpnąsias ir stipriąsias puses Prognozuoti pensijų reformos pasekmes būsimiems pensininkams ir valstybei.

184 184 Literatūros sąrašas 1. Andrejeva L., Beresnevičiūtė V., Čiužas A. Lietuva stojant į Europos Sąjungą: ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, Bernotas D. Guogis A. Socialinės politikos modeliai: dekomodifikacijos ir savarankiškai dirbančiųjų problemos. Monografija. Vilnius: Eugrimas, Dzikevičius A. Pensijų sistemos reformos prielaidos. < ( ). 4. Dzikevičius A. Siūlomos pensijų sistemos tobulinimo kryptys. < ( ). 5. Gedvilaitė M. Gerovės režimų kaita Lietuvoje// Socialiniai mokslai. Santrauka. 2009, Nr.2 (52). 6. Guogis A., Bernotas D., Ūselis D. Lietuvos politinių partijų samprata apie socialinę apsaugą. Vilnius: Eugrimas, Guogis A. Socialinės politikos modeliai. Vilnius: Eugrimas, Katkus V., Martinaitytė E. Pensijų reforma: pensijų fondų sistemos Lietuvoje kūrimo problemos. Vilnius: Lietuvos, bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, Lazutka R. Socialinė politika ir socialdemokratija. < ( ). 10. Lazutka R. Pensijų ekonomikos principai// Pinigų studijos. 2002, Nr Leščinskienė E. Lietuvos socialinio draudimo problemos// Ekonomika ir vadyba: Tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas: Technologija, Smalskys V. Gerovės valstybės ir socialinės viešosios politikos krypčių teoriniai aspektai// Viešoji politika ir administravimas. 2005, Nr.11. Summary Having analyzed opinions of various scientists on the reform of the Lithuanian pension system, the article ascertains strengths and weaknesses of the pension insurance system of the country. The article reveals necessity to reform the Lithuanian pension system that is conditioned by the changing demographic situation, i.e. by an increase of the number of elderly people in the society. Necessity of the pension system reform is in pursuance to protect elderly people from impoverishment. The implemented reform of the pension system of Lithuania has succeeded in the following aims: a reduced impact of the residents ageing on the pension system, a strengthened capital market and an increased growth of economy, as well as reduced black economy. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Astrida Slavickienė (Aleksandro Stulginskio universitetas).

185 185 MAŽŲ IR VIDUTINIŲ ĮMONIŲ VEIKLOS VERTINIMO TYRIMAS TELŠIŲ APSKRITYJE Sigita Kasteckaitė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Verslo dinamiškumas beatodairiškai reikalauja nuolatinio planavimo, kontrolės, rezultatų sisteminimo ir analizės, priežastingumo identifikavimo. Įmonių vadovybei tokio pobūdžio informacija įgyja vis didesnę reikšmę. Mokslinėje literatūroje veiklos vertinimo metodai analizuojami nevertinant jų tinkamumo atskiroms įmonių grupėms, nors mažų ir vidutinių įmonių veiklos valdymas, finansinių sprendimų priėmimo procesas nėra tapatūs didelėms organizacijoms. Veiklos vertinimas analizuojamai įmonių grupei svarbus dėl to, kad šios įmonės konkuruoja, ne tik tarpusavyje, bet turi stengtis išlikti rinkoje kurioje įsitvirtinusios ir didelės organizacijos. Be to mažos ir vidutinės įmonės dažnai susiduria su tokia problema, kaip einamųjų pinigų trūkumas ir vieno neteisingo finansinio sprendimo priėmimas gali turėti didžiules pasekmes tolimesnei įmonės veiklai. Mokslinėje literatūroje veiklos vertinimas nėra naujas objektas. Pastaruosius du dešimtmečius vis dažniau kritikuojamos tradicinės įmonių veiklos vertinimo priemonės ir agituojama už modernias vertinimo sistemas ir metodus, tačiau tyrimuose neatsižvelgiama į jų priimtinumą ir taikomumą mažoms ir vidutinėms įmonėms. Tyrimo tikslas nustatyti mažų ir vidutinių įmonių taikomus veiklos vertinimo metodus ir sistemas ir nustatyti veiksnius darančius įtaką juos pasirenkant. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: - išnagrinėti veiklos vertinimo metodų ir sistemų ypatumus taikant juos mažose ir vidutinėse įmonėse; - atlikti anketinę apklausą ir pateikti mažų ir vidutinių įmonių veiklos vertinimo Telšių apskrityje tyrimo rezultatų analizę. Tyrimo objektas mažų ir vidutinių įmonių veiklos vertinimas. Metodai analizuojant mažų ir vidutinių įmonių veiklos vertinimo metodų ir sistemų ypatumus yra naudojami tokie tyrimo metodai: mokslinės literatūros sisteminė, lyginamoji ir loginė analizė bei sintezė. Tiriant mažų ir vidutinių įmonių veiklos vertinimą Telšių apskrityje panaudoti anketinės apklausos, loginės analizės ir sintezės, grafinio vaizdavimo metodai. Rezultatai Įmonės veiklos vertinimo samprata pasak Sližytės (2009) daugialypė, ji gali būti apibūdinama procesų, strateginės kontrolės, valdymo apskaitos atžvilgiu. Valanačienė, Gimžauskienė (2007), Slatkevičienė (2001) linkusios veiklos vertinimo sąvoką sieti su valdymo apskaita ir visuotinės kokybės vadyba, Sližytė veiklos vertinimą analizuoja, kaip vadybos objektą. Šiame straipsnyje įmonės veiklos vertinimas bus analizuojamas finansų kontekste ir apibrėžiamas, kaip sudarytos veiklos vertinimo sistemos pagalba, objektyvios finansinės ir nefinansinės informacijos apie įmonės veiklą rinkimo, sisteminimo ir analizės procesas padedantis identifikuoti priežastinius veiksnius ir priimti efektyvius finansinius sprendimus. Priežastinių veiksnių identifikavimas ir efektyvių sprendimų priėmimas svarbus ne tik didelėms organizacijoms, bet mažoms ir vidutinėms įmonėms irgi reikšmingas. Stundžienė, Boguslaukas (2006) akcentuoja, kad objektyvus įmonės veiklos vertinimas, laiku priimami sprendimai, rizikos identifikavimas yra veiksniai galintys užtikrinti įmonės veiklos stabilumą ir tęstinumą. Autorių išskirti veiksniai yra aktualūs visoms, tiek mažoms, tiek didelėms organizacijoms, o jų neanalizavimas gali ateityje turėti neigiamų pasekmių. Be to Gimžauskienė ir Kliovienė (2010) teigia, kad mažose ir vidutinio dydžio organizacijose veiklos vertinimo teikiama informacija gali būti pritaikoma daugeliui priimamų sprendimų. Siekiant nustatyti kokius veiklos vertinimo metodus ir sistemas naudoja mažos ir vidutinės įmonės Telšių apskrityje ir kokie veiksniai daro įtaką jų pasirinkimui buvo pasirinktas anketinės apklausos metodas. Remiantis statistikos departamento duomenimis mažų ir vidutinių įmonių, kuriose dirba daugiau nei 10 darbuotojų, 2011 m.

186 186 Telšių apskrityje buvo 542. Kadangi populiacija žinoma siekiant nustatyti tyrimo imtį buvo naudojama Rudzkienės (2005) rekomenduojama formulė. 2 N *1.96 * p * q n (1) 2 *( N 1) * p * q Čia: N populiacijos dydis; 1,96 konstanta statoma, kai nusistatomas 95 proc. pasikliovimo lygmuo; p numatoma įvykio baigmės tikimybė; q tikimybė, kad analizuojamas požymis neapsireikš analizuojamoje populiacijoje; - pageidautinas tikslumas. Pagal šią formulę apskaičiuota tyrimo imtis yra 225 mažos ir vidutinės įmonės. Anketinė apklausa atlikta lapkričio sausio mėn. Apklausta 81 Mažeikių r. sav., 65 Plungės r. sav., 70 Telšių r. sav. ir 9 Rietavo sav. mažos ir vidutinės įmonės. Iš 225 šios grupės įmonių 58 respondentai atsakė, kad veiklos vertinimas nėra atliekamas, tačiau dauguma t.y. 74,22 proc. mažų ir vidutinių įmonių analizuoja savo veiklą. Apklausos metu nustatyta, kad dažniausiai veiklą mažos ir vidutinės įmonės atlieka analizuojant atskirus ir santykinius rodiklius. Tai atspindi ir pateiktas 1 pav. 1 pav. Mažų ir vidutinių įmonių Telšių apskrityje taikomos veiklos vertinimo priemonės atsižvelgiant į darbuotojų skaičių (sudaryta autorės) Kitas pastebėjimas analizuojant 1 pav. yra tai, kad iš modernių veiklos vertinimo sistemų, kurios pastaruoju metu plačiai analizuojamos mokslinėje literatūroje mažos ir vidutinės įmonės taiko tik subalansuotą rodiklių sistemą, nefinansinius rodiklius savo veikloje skaičiuoja tik 16,44 proc. respondentų. Mažos ir vidutinės įmonės Telšių apskrityje palankumą išreiškia seniausiam veiklos vertinimo būdui, kuris dar kitaip vadinamas tradiciniu veiklos vertinimo metodu. Atliekant tokį vertinimą galima išanalizuoti finansinių straipsnių kitimą laikę bei palyginti su įmonės istoriniai rodikliais. Pastebėtina tai, kad lyginimas su kitomis įmonėmis tai pat didelio susidomėjimo tarp respondentų nesulaukė. Absoliutiniai rodikliai, tokie pajamos, grynasis pelnas, pelnas prieš apmokestinimą pasak, Chistausko ir Kazlauskienės (2009) yra dažniausiai taikomi rodikliai analizuojant veiklą ir neskirstant įmonių pagal dydį. Tiek absoliutinių tiek santykinių rodiklių taikymas pranašumų vertinant įmonių veiklą galimai susilaukia, dėl to, kad tai nereikalauja didelių investicijų, rodiklius apskaičiuoti nesudėtinga, dėl to nedidelės laiko sąnaudos. Deja dažniausiai mažų ir vidutinių įmonių taikomas tradicinis vertinimo metodas mokslinėje literatūroje dažnai kritikuojamas. Priežastingumas naudojantis tik rodikliais neatskleidžiamas, o be to neatsižvelgiama į nebalansinius veiksnius. Kancerevyčius (2009) pritaria, kad santykinius rodiklius skaičiuoti lengva, tačiau pastebi, kad rodiklių interpretacija ir priežasčių nustatymas labai sudėtingas. Kazlauskienės, Christausko (2009) nuomone tradiciniai organizacijos vertės matavimo rodikliai nepajėgus įvertinti tikrųjų vertę kuriančių veiksnių. Anot Livin, Sorina, Radin (2005) analizuojamas metodas kritikuotinas ne tik dėl trumpalaikio skatinimo, skaičiuojami rodikliai neskatina nuolatinio tobulėjimo, neatsižvelgiama į veiklos perspektyvą, orientuojamasi į trumpalaikius tikslus, naudojami istoriniai finansinių ataskaitų duomenys. Atskiri ir santykiniai rodikliai neatspindi technologijos, produktų, procesų ir konkurencinės aplinkos, kurioje veikia organizacija.

187 187 Mohamed, Hui, Ramadan, Azis (2010) pastebi, kad atsižvelgiant į verslo aplinkos pokyčius, kintant technologijoms, orientuojantis į klientą ir rinką, tradicinės vertinimo priemonės kritikuojamos, kaip netinkamos šiandieninėje konkurencinėje aplinkoje. Taigi galima daryti prielaidą, kad atsižvelgiant į tai, bei siekiant išspręsti tradicinių vertinimo priemonių trūkumus pradėjo vystytis modernios veiklos vertinimo sistemos ir metodai. Pagrindinius skirtumus tarp tradicinio ir modernaus vertinimo išskiria Jasiukevičius ir Christauskas (2011). Autorių nuomone modernios vertinimo sistemos pasižymi finansinių ir nefinansinių rodiklių balansu, priežasčių ir pasekmių atspindėjimu, orientacija į procesus ir tinkamumu juos naudoti visais organizacijos valdymo lygmenimis. Modernių veiklos vertinimo priemonės, tokios kaip EVA (ekonominės pridėtinės vertės) sistema, diskontuoti pinigų srautai, veiklos sritimis pagrįsta išlaidų kalkuliavimo sistema, EFQM tobulumo modelis, diskontuotų pinigų srautų metodas nėra taikomos mažose ir vidutinėse įmonėse Telšių apskrityje. Siekiant išsiaiškinti to priežastingumą respondentų buvo klausiama apie veiksnius darančius didžiausią įtaką pasirenkant veiklos vertinimo sistemas ar metodus. Gauti rezultatai pavaizduoti 2 pav. 7,19% 2,79%3,19% 3,59% 24,75% 6,99% 5,99% 7,78% 15,97% 21,76% Aiškus ir paprastas skaičiavimas Nedidelės laiko sąnaudos Suteikiama reprezentatyvi informacija vartotojams Lengvas priežastinių ryšių nustatymas Veiklos tobulinimo skatinimas Tiksliai atspindi rezultatus Įprastas skaičiavimo būdas Lengvas palyginamumas Finansinių ir nefinansinių veiksnių atspindėjimas Mažos diegimo išlaidos 2 pav. Veiksniai darantys įtaką pasirenkant veiklos vertinimo sistemas ir metodus mažose ir vidutinėse įmonėse Telšių apskrityje (sudaryta autorės) Kaip galima pastebėti iš pateikto 2 pav. didžiausią įtaką priimant sprendimą dėl įmonės veiklos vertinimo turi du veiksniai, t.y. turi būti aiškus ir paprastas skaičiavimas (24,75 proc. respondentų), o gauti rezultatai turi tiksliai atspindėti įmonės veiklą (21,76 proc. respondentų). Taip pat svarbus veiksnys mažoms ir vidutinėms įmonėms yra ir nedidelės laiko sąnaudos, tai išskiria 15,97 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų. Mažiausiai įtaką darantys veiksniai yra finansinių ir nefinansinių veiksnių atspindėjimas (2,79 proc.) ir veiklos tobulinimo skatinimas (3,19 proc.). Taigi ištyrus veiksnius labiausiai darančius įtaką pasirenkant įmonių veiklos vertinimo priemones bus analizuojami modernių veiklos vertimo sistemų ir metodų ypatumai, dėl kurių mažos ir vidutinės įmonės nebando diegti jų savo veikloje. Viena iš modernių veiklos vertinimo sistemų yra EVA (ekonominės pridėtinės vertės) sistema. Tačiau tarp 225 anketinės apklausos respondentų nebuvo nė vienos mažos ar vidutinės įmonės, kuri taikytų šią sistemą. Pasak Christausko ir Kazlauskienės (2009) šios sistemos pagalba būtų galima ne tik bendrai įvertinti įmonės veiklą, bet ir atspindėti vertės prieaugį per tam tikrą analizuojamą laikotarpį. Kad ši sistema yra viena iš tinkamiausių veiklai vertinti pritaria ir Vitkienės (2007), Kim (2010). Mažoms ir vidutinėms įmonėms vertės nustatymas yra naudingas tuo, kad galima pasitikrinti ar vykdoma veikla didina įmonės vertę ir patenkina vadovybės lūkesčius, priešingu atveju reikalingi pokyčiai, gal net įmonės pardavimas ar jungimas su kita įmonę, tokiu atveju tai pat naudinga žinoti įmonės vertę. Kritikos analizuojamas metodas susilaukia dviem aspektais. Sinevičienė (2007), Man ir Valise (2009), kaip vieną iš trūkumų iškelia, kad rodiklis pagrįstas apskaita ir ignoruoja būsimus pinigų srautus, neatsižvelgia į įmonės perspektyvą, plėtros galimybes. Kitas metodo kritikuotinas aspektas yra toks, kad šis metodas neįvertina nusidėvėjimo. Tačiau pagrindinė priežastis kodėl mažos ir vidutinės įmonės netaiko EVA sistemos darbo autorės nuomone yra tai, kad įmonių vertinimą atliekantys darbuotojai turės koreguoti tradicines finansines ataskaitas, rengiamas pagal

188 188 bendruosius apskaitos principus, nes skaičiuojant rodiklį atsižvelgiama į kapitalo sąnaudas. Tai gali turėti įtakos renkantis veiklos vertinimo sistemą. Kita populiari veiklos vertinimo sistema yra subalansuotų rodiklių sistema, kuri nuo tradicinės veiklos vertinimo sistemos skiriasi tuo, kad prie finansinių rodiklių prijungiami nefinansiniai rodikliai, išsprendžiamas vienas iš tradicinės vertinimo sistemos trūkumų, nes prijungiami nebalansiniai veiksniai. Vertinimo ribos platesnės dėmesys paskirstomas visoms įmonės perspektyvoms, šiuo atveju apimami ne tik finansiniai rodikliai, bet ir analizuojamas klientų pasitenkinimas, procesų efektyvumas ir pan. Teigiamus subalansuotų rodiklių bruožus ir tinkamumą veiklai vertinti akcentuoja Stumickas, Valančienė (2007), Pridotkienės, Pekarskienės(2008) Punniyamoorthy, Murali (2008) ir kt. Analizuojant subalansuotų rodiklių sistemos pritaikomumą mažoms ir vidutinėms įmonėms pastebima, kad taikant didesnes nefinansinių rodiklių apimtis šiai įmonių grupei ši sistema tinkamesnė nei didelėms įmonėms, vien dėl to kad didelės įmonės turi daugiau padalinių ir tenka skaičiuoti didesnius mastus rodiklių. Mažos ir vidutinės įmonės taikydamos analizuojamą sistemą gali valdyti ateities procesus, o ne atlikinėti retrospektyvią analizę. Bus išanalizuoti ne tik pasiekti rezultatai, bet ir kaip jie pasiekti. Sistemos ypatumai, kurie gali trukdyti mažos ir vidutinės įmonės įdiegiant šią sistemą būtų tokie, kad reikia turėti aiškią strategiją, tinkamai atsirinkti rodiklius, racionaliai pasirinkti rodiklių skaičių, atsižvelgti darbo sąnaudų išaugimą. Kita mokslinėje literatūroje siūloma įmonės vertinimo priemonė yra EFQM tobulumo modelis. Pasak Liviu, Sorina, Radu, (2009) tai nėra griežta sistema, modelis skirtas bendrovėms siekiančioms objektyviai vertinti veiklą atsižvelgiant į daromas spragas ir skatinanti priimti sprendimus. Šis modelis tarsi įmonės vertinimo įrankis leidžiantis kompleksiškai, sistemingai ir nuosekliai peržiūrėti įmonės veiklą ir rezultatus. Analizuojami finansiniai ir nefinansiniai duomenys todėl jis turi sąsajų su subalansuotų rodiklių sistema. Kaip pagrindinis trūkumas priešingai nei subalansuotų rodiklių sistemoje yra išskiriamas toks, kad nėra tiesioginės sąsajos su įmonės strategija, motyvacijos sistema, nepateikiamas aiškus planas kaip tobulėti (Christauskas, Kazlauskienė, 2009). Langroudi, Gholamreza, Mustafa (2008) teigia, kad norint taikyti šį modelį reikia sukaupti labai daug žinių ir turėti pakankamai kompetencijos, vertintojas turi turėti sukaupęs daug patirties, kad gebėtų naudoti šį modelį. Dėl išsakytos autorių kritikos šis modelis mažoms ir vidutinėms įmonėms gali sudaryti daug problemų atliekant veiklos vertinimą. Kita moderni sistema yra veiklos sritimis pagrįsta išlaidų kalkuliavimo sistema, kurios pagrindinis principas yra tai, kad įmonė turi būti suskaidoma į atitinkamus atskaitomybės centrus. Veiklų suskaidymas mažoms įmonėms nėra labai aktualus, nes dažniausiai užsiimama viena pagrindine veikla, tačiau vidutinės įmonės, bent jau analizuodamos veiklą galėtų atlikti išsamesnę analizę suskirstydamos įmonę į atskaitomybės centrus. Be to tinkama išlaidų analizė gali atnešti didelę naudą ateityje, nes patiriamos įmonės išlaidos turi tiesioginę įtaką veiklos rezultatams. Tačiau, kaip pastebi Šapkauskienė ir Leitonienė (2007) daugeliui įmonių tik pradėjus diegti veiklos sritimis pagrįstą išlaidų kalkuliavimo sistemą teko jos atsisakyti, dėl šios sistemos diegimo brangumo ir didelių laiko sąnaudų poreikio. Mažos ir vidutinės įmonės dažnai susiduria su einamųjų pajamų stygiumi, todėl tai vaidina lemiamą vaidmenį priimant sprendimus dėl veiklos vertinimo sistemos pasirinkimo. Vis dėlto modernių veiklos vertinimo sistemų pritaikomumas mažoms ir vidutinėms įmonėms yra ribotas. Siekiant susisteminti mokslinę medžiagą ir apjungti ją su veiksniais darančiais įtaką mažoms ir vidutinėms įmonėms pasirenkant veiklos vertinimo metodus ir sistemas pateikiama 1 lentelė. 1 lentelė. Vertinimo metodų ir sistemų atitikimas mažų ir vidutinių įmonių veiklos vertinimui išskiriamiems veiksniams (sudaryta autorės) Vertinimo metodai ir sistemos veiklos sritimis atskiri ir subalansuotų EFQM ekonominės diskontuotų Veiksniai pagrįsta išlaidų santykiniai rodiklių tobulumo pridėtinės pinigų srautų kalkuliavimo rodikliai sistema modelis vertės sistema metodas sistema Aiškus ir paprastas + + skaičiavimas Tiksliai atspindi rezultatus

189 189 Nedidelės laiko sąnaudos Suteikiama reprezentatyvi informacija vartotojams Lengvas palyginamumas Lengvas priežastinių ryšių nustatymas Finansinių ir nefinansinių veiksnių atspindėjimas Veiklos tobulinimo skatinimas Mažos diegimo išlaidos Galutinis įvertinimas Kaip galima pastebėti iš pateikto 1 lentelės, pagal mažų ir vidutinių įmonių išskirtus veiksnius tinkamiausia veiklos vertinimui yra subalansuotų rodiklių sistema. Taigi kuriant mažų ir vidutinių įmonių veiklos vertinimo modelį turi būti atsižvelgiama, kad dažniausiai naudojami atskiri ir santykiniai rodikliai turi būti papildomi nebalansiniais rodikliais, kad tinkamai atspindėtų įmonės veiklą ir būtų naudojami mažų ir vidutinių įmonių. Anketinės apklausos pagalba buvo išsiaiškintos ir kitos problemos su kuriomis susiduria mažos ir vidutinės įmonės atlikdamos veiklos vertinimą (3 pav.) 14,07% 25,56% 20,37% 8,89% 17,04% 8,15% 5,93% Įmonė neturi metodikos veiklos vertinimui Darbuotojams trūksta žinių ir kompetencijos Mažas darbuotojų skaičius, didelis darbo krūvis Darbuotojai neįtraukiami į veiklos vertinimą Veiklos vertinimas atliekamas tik dėl formalumo, rezultatai neanalizuojami Darbuotojai nėra neskatinami domėtis finansų naujovėmis Vertinimas neidentifikuoja priežastinių veiksnių 3 pav. Mažų ir vidutinių įmonių Telšių apskrityje išskiriamos veiklos vertinimo problemos (sudaryta autorės) Kaip galime pastebėti iš pateikto 3 pav. pagrindinė problema, kurią identifikuoja 25,56 proc. respondentų, kad įmonės nėra susikūrusios veiklos vertinimo metodikos, dėl to veiklos vertinimas neatliekamas įmonėse arba atliekamas, tačiau nauda šio proceso ribotos reikšmės. Kita išskiriama svarbi problema yra tai, kad darbuotojai nėra skatinami domėtis finansų naujovėmis (20,37 proc.) tokiu būdų veiklos vertinimas neperžiūrimas, taikoma įprasta tradicinis vertinimo metodas nesiekiant optimalių veiklos vertinimo rezultatų. Išvados 1. Mažos ir vidutinės įmonės Telšių apskrityje dažniausiai veiklą vertina analizuodamos atskirus ir santykinius rodiklius. Iš modernių veiklos vertinimo priemonių taikoma tik subalansuotų rodiklių sistema (37 įmonės respondentės).

190 Pagrindiniai veiksniai darantys įtaką pasirenkant mažoms ir vidutinėms įmonėms veiklos vertinimo metodus ir sistemas yra aiškus ir paprastas skaičiavimas (24,75 proc. respondentų), ir tikslus gautų rezultatų atspindėjimas (21,76 proc. respondentų). 3. Ištyrus veiklos vertinimo sistemų ir metodų tinkamumą mažoms ir vidutinėms įmonėms nustatyta, kad kuriant vertinimo metodiką reikia didžiausią dėmesį skirti subalansuotai rodiklių sistemai, nes labiausiai tinkama pagal didžiausią įtaką mažoms ir vidutinėms įmonėms pasirinkimui darančius veiksnius. Literatūros sąrašas 1. CHRISTAUSKAS, Č., KAZLAUSKIENĖ, V Modernių veiklos vertinimo sistemų įtaka įmonės valdymui globalizacijos laikotarpiu. Ekonomika ir vadyba, nr. 14, p GIMŽAUSKIENĖ, E., KLOVIENĖ, L Resarch of performance measurement system: environmental perspective. Engineering economics, no 21(2), p JASIUKEVIČIUS, L., CHRISTAUSKAS, Č The application of performance measurement systems at the elekctricity sector of Lithuania. Engineering economics, no 22(3), p KANCEREVYČIUS, G Finansai ir investicijos. Kaunas: Smaltija. 5. KIM, S.G Risk performance indexes and measurement systems for mega construction projects. Journal of civil engineering an d management, Nr. 16(4), p LANGROUDI, Z.I.,GHOLAMREZA, J., MUSTAFA, B.2008.Validity examination of EFQM s results by DEA models. Revista de metods cuantitavitos para la economia y la empresa. No 5, p LIVIU, C., SORINA, G., RADU, O Strategic control and performance measurement system. Economic and business administration, No 13, p MAN, M., VASILE, E Economic value added index of companies internal performance. Annals of the university of petrosani economics, no. 9(2), p MOHAMED, R, HUI, W., RAHMAN, I The relationship between strategic performance measurement system and organisation competitive advantage. Asia- pacific management accounting journal, Vol 5, p PRIDOTKIENE, J., PEKARSKIENĖ, I Užsienio pirkėjo rodiklių panaudojimas jo nemokumo rizikai vertinti. Ekonomika ir vadyba, Nr. 13, p PUNNIYAMOORTHY, M., MURALI, R Balanced score for the balanced: a benchmarking tool. Benchmarking: international journal, vol 15, no 4, p RUDZKIENĖ, V Socialinė statistika.vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidykla. 13. SINEVIČIENĖ, L Vertės nustatymo metodų taikymo aspektai įmonėse, kurių akcijomis viešai prekiaujama. Ekonomika ir vadyba, nr. 12, p SLATKEVIČIENĖ, G Organizacijos veiklos kompleksinio vertinimo sistemos formavimo metodologiniai pagrindai: Daktaro disertacija. Kaunas. 15. SLIŽYTĖ, A Kompleksinio organizacijos vertinimo sistemos formavimas: Daktaro disertacija. Kaunas. 16. STRUMICKAS, M., VALANČIENĖ, L The interface between management accounting and modern management theories. Ekonomika ir vadyba, nr. 12, p STUNDŽIENĖ, A., BOGUSLAUSKAS, V Valuation of bankruptcy risk for Lithuanian comapnies. Engineering economics, No 4(49), p ŠAPKAUSKIENĖ, A., LEITONIENĖ, Š Changes of costing in the context of time based management. Ekonomika ir vadyba, Nr. 12, p VALANČIENĖ, L., GIMŽAUSKIENĖ, E Dimensions of performance measurement system in changes research. Engineering economics, no 4, p VITKIENĖ, A Integruotų sisteminio veiklos vertinimo technologijų taikymas, kaip valdymo efektyvumo didinimo priemonė. [interaktyvus]. Visuomenės raidos tendencijos ir aktualijos globalizacijos kontekste. Konferencija [žiūrėta 2012 m. sausio 19 d.] Prieiga per internetą:< Kaklauskiene.pdf>. Summary Small and Medium-sized Enterprises Performance Measurement Study in Telšiai Aria Business performance measurement for small and medium-sized enterprises is significant as large organizations. The scientific literature lacks studies of modern performance measurement systems, the adequacy of small and medium sized group

191 191 of companies. Following the questionnaire survey showed that small and medium-sized enterprises of modern performance using only balanced scorecard system and usually in analyze is used relative performance. The most effecting factors for small and medium sized businesses choosing of evaluation systems and techniques are clear and simply calculation (24,75 per cent of respondents) it can be the reason why small and medium-sized enterprises rarely applied modern performance measurement system. Mokslinio darbo vadovė: lekt. dr. Šviesa Leitonienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

192 192 TURTO ĮVERTINIMO BŪDŲ PASIRINKIMO ĮTAKA ĮMONĖS APSKAITOS POLITIKAI Loreta Kazakevičienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Įmonės pasirinkti turto įvertinimo būdai lemia finansinių ataskaitų elementų dydį, todėl formuodama apskaitos politiką įmonės vadovybė turi pasirinkti tokius turto įvertinimo būdus, kad finansinės ataskaitos patenkintų informacijos vartotojų poreikius. Renkantis turto įvertinimo būdus tikslinga įvertinti pasirinktos apskaitos politikos įtaką finansinių rezultatų patikimumui. Be to, pasirinkti įvertinimo būdai tiek turto pirminio pripažinimo metu, tiek sudarant finansinę atskaitomybę turi atitikti apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Tikrosios vertės būdo taikymas, lyginant su įkainojimu įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, parodo akivaizdų apskaitos, taikant tikrosios vertės būdą, pranašumą. Įmonės, kurios, tvarkydamos turto apskaitą, remiasi tik duomenimis apie įsigijimo savikainą, dažnai savo pateikiamose finansinėse ataskaitose pateikia rinkos sąlygų neatitinkančią įmonės būklę ir veiklos rezultatus. Tyrimo objektas apskaitos politikos formavimas įmonėse. Tyrimo tikslas išnagrinėti turto įvertinimo būdų pasirinkimo įtaką, formuojant įmonės apskaitos politiką. Tyrimo uždaviniai: išanalizuoti galimus pasirinkti turto vertinimo būdus; nustatyti tikrosios vertės ir įsigijimo savikainos būdų privalumus ir trūkumus bei jų įtaką, formuojant įmonės turto apskaitos politiką. Tyrimo metodai naudota mokslinės literatūros apžvalga, sisteminimas, lyginimas. Turto vertinimo būdai Įmonė, formuodama apskaitos politiką, turi iš Verslo apskaitos standartuose rekomenduojamų būdų pasirinkti taip, kad finansinės ataskaitos atskleistų teisingą informaciją apie įmonės turtą, finansavimą, įsipareigojimus bei pinigų srautus. Rinkos sąlygomis, kai nuolat kinta kainos, klaidinga finansine informacija pagrįsti valdymo sprendimai vargu ar bus išmintingi. Todėl finansų informacijos vertinimui taikomi įvairūs būdai ir jų deriniai. 1-ajame verslo apskaitos standarte Finansinė atskaitomybė (Verslo.., 2012) nurodyti finansinės atskaitomybės straipsnių įvertinimo būdai: įsigijimo savikainos, tikrosios vertės, grynosios galimo realizavimo vertės, tikrosios vertės, atėmus pardavimo vietos išlaidas, dabartinės vertės, naudojimo vertės. Vertinimas dažnai suvokiamas gana paprastai, tačiau praktikoje tai itin sudėtingas ir kontraversiškas procesas. Jis reikalauja aukštos profesinės kompetencijos, daug žinių apie rinką ir vertinamą turtą. Taip pat būtina detali finansinės ir nefinansinės informacijos analizė ir teisinės aplinkos įvertinimas (Rimušauskas, 2011). Mokslinėje literatūroje pastaraisiais metais labai suintensyvėjo diskusijos dėl tikrosios vertės ir įsigijimo savikainos būdų taikymo, formuojant įmonės apskaitos politiką. Pasak Bružausko (2001), siekiant padidinti apskaitos ir atskaitomybės duomenų patikimumą, būtina atsisakyti tradicijos vertinti visus apskaitos objektus tik įsigijimo savikaina, nes toks vertinimas daugeliu atvejų yra neobjektyvus. Minėto autoriaus nuomone, reikia gerai įsisavinti ir taikyti pasaulinėje praktikoje paplitusį įvertinimo tikrąja verte būdą. Jis reikalingas formuojantis kapitalui fondų rinkoje, teikiant bankams paskolas ir kitais atvejais. Henselman (2009) teigia, kad visam turtui, nuosavam kapitalui ir įsipareigojimams būtina taikyti tikrosios vertės būdą, nes jį taikant apskaita pasižymi patikima informacija. Tačiau yra teigiančių, jog tikrosios vertės būdo naudojimas, ypač finansinėse institucijose, prisidėjo, arba net sukėlė, metų ekonominę krizę. Tokio kraštutinio požiūrio pavyzdžiu galima laikyti teiginį, jog finansinei sistemai atėjo sunkūs laikai, nes tikrosios vertės sistema naikina per daug kapitalo ir taip mažina bankų skolinimo apimtis (Katz, 2008).

193 193 Tikroji vertė yra suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria gali būti užskaityta tarpusavio skola tarp nesusijusių šalių, kurios ketina pirkti/parduoti turtą arba užskaityti tarpusavio skolą (Verslo..,2012). Taikant įmonėje tikrosios vertės būdą, finansinės atskaitomybės elementai apskaitoje turi būti įvertinti taip, kad finansinėse ataskaitose būtų teisingai atspindėta reali įmonės būklė, ir jos vertė nebūtų nei padidinta, nei sumažinta, t. y. vertinimas turi būti kvalifikuotas ir nešališkas. Šiuolaikinė rinka labai dinamiška, tad didelių pokyčių gali įvykti per labai trumpą laiko tarpą. Neretai rinkos pokyčiai nulemia kokio nors turto (pastatų, žemės ar kt.) kainą. Tikrosios vertės būdas paremtas rinkos pusiausvyra su tobula konkurencine aplinka, kurią sudaro vienodi visų rinkos dalyvių lūkesčiai, visų prekių prieinamumas, vienodos palūkanų normos skolinamiems ir investuojamiems pinigams kapitalo rinkose, sandorių sudarymo išlaidų ir mokesčių nebuvimas. Esant šioms sąlygoms, tikroji turto vertė yra jo rinkos objektyvi vertė. Nustatyti tikrąją turto vertę yra lengva, kai yra aktyvi rinka, nes tai tiesiog rinkos kaina (13-asis Tarptautinis..,2012). Rudžionienė (2011) teigia, kad ekonomikoje vyrauja netobula rinka prekių pirkimas ir pardavimas yra neišvengiamai susijęs su papildomomis išlaidomis, rinkos dalyviai moka skirtingus mokesčius, taip pat turi skirtingus lūkesčius ir galimybes investuoti ir skolintis kapitalą. Rudžionienės (2011) nuomone, šiandieninės rinkos sąlygomis nei rinkos pusiausvyra, nei objektyvi rinkos vertė neegzistuoja, o tikroji vertė gali būti apibrėžta ne kaip konkreti, o kaip apytikslė turto vertė. Abdel-Khalik (2011) argumentuoja, jog vien tikrosios vertės žinojimas negali investuotojams padėti įvertinti, kaip įmonė valdoma finansiškai, nes jie nesužino, kiek išteklių įmonės vadovybė sunaudojo tai vertei pasiekti. Atitinkamam įmonės valdymo sistemų veiksmingumui įvertinti investuotojams reikia žinoti tiek įsigijimo savikainą, tiek tikrąją vertę. Bergmann (2009) atkreipia dėmesį, kad tikrosios vertės būdas ne visada tinkamas naudoti, kai reikia įvertinti turtą. Jis teigia, jog šį būdą sunku panaudoti, įvardindamas priežastį - žinių trūkumą, nes ne visada galime žinoti turto rinkos kainą, o tuo pačiu ir tikrąją vertę. Įsigijimo savikaina yra ne kas kita kaip įvertinimo būdas, kai turtas vertinamas įsigijimo metu sumokėta ar mokėtina pinigų ar pinigų ekvivalentų suma, ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto verte, o įsipareigojimai mokėtina, gauta arba gautina pinigų ar pinigų ekvivalentų suma, kurią numatoma sumokėti ar gauti esant normalioms verslo sąlygoms (Verslo..,2012). Informacija apie įsigijimo savikainą pagrįsta įmonės viduje esančiais duomenimis apie praeities įvykius, bet į dabartinės išorės rinkos duomenis neatsižvelgiama. Manoma (Hanselman, 2009), kad turtą vertinti jo įsigijimo savikaina pradėta senovės Romos laikais, tačiau dažnai keičiantis kainoms šis ilgalaikio turto vertinimo būdas tampa netiksliu. Apskaitoje įvertinimas pradine verte yra pateisinamas esant stabilioms kainoms, kadangi toks įvertinimas atspindi tikrąją būklę ir patikimus rezultatus, kuriuos galima palyginti ir patikrinti. Siekiant išsiaiškinti, kokią įtaką rinkos pokyčiai daro apskaitos duomenims ir norint apsisaugoti nuo iškreiptos įmonių finansinės informacijos, taikomi įvairūs įvertinimo būdai. Vienas iš jų grynoji galimo realizavimo vertė (Verslo..,2012) turtas finansinėje atskaitomybėje pateikiamas ne tokia suma, kurią mes sumokėjome jį įsigydami, o tokia pinigų suma, kurią dabar galime gauti, jį pardavus įprasto pardavimo metu. 12-asis verslo apskaitos standartas (Verslo..,2012) įmonėms leidžia apskaitos politikoje pasirinkti turtą apskaityti įsigijimo savikaina arba perkainota verte. Perkainotos vertės būdas taikomas perkainoti ir apskaitoje užregistruoti ilgalaikio turto vertės pokytį turto balansinė vertė padidinama (arba sumažinama) iki to turto tikrosios vertės. Turto įvertinimo būdai, reglamentuoti Lietuvos Respublikos verslo apskaitos standartuose, pateikiami 1 lentelėje. 1 lentelė. Apskaitos objektų įvertinimo būdai Vertinamas objektas Pirminis įvertinimas Vėlesnis įvertinimas Ilgalaikis nematerialus turtas Įsigijimo savikaina; kai apmoka ilgiau nei per 12 mėn.- Įsigijimo savikaina Ilgalaikis materialus turtas diskontuojant visą mokėtiną sumą iki Įsigijimo savikaina arba perkainota tikrosios vertės (t.y. be palūkanų) verte; investicinis turtas - įsigijimo nemokamai gautas tikrąja verte; mainais savikaina arba tikrąja verte gautas - tikrąja verte Finansinis turtas, laikomas parduoti Įsigijimo savikaina Tikrąja verte

194 194 Finansinis turtas, laikomas iki Įsigijimo savikaina Ilgalaikis - amortizuota savikaina, išpirkimo termino trumpalaikis - įsigijimo savikaina Įsipareigojimai Įsigijimo savikaina Susiję su rinkos kainomis - tikrąja verte, ilgalaikiam - amortizuota savikaina, kiti trumpalaikiam įsigijimo savikaina Biologinis turtas Tikrąja verte arba įsigijimo savikaina Tikrąja verte arba įsigijimo savikaina Atsargos Įsigijimo savikaina Įsigijimo savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, kuri iš jų yra mažesnė Šaltinis: sudaryta autorės pagal VAS (2012) Tikrosios vertės būdas finansinių ataskaitų elementams vertinti naudojamas šiais atvejais: ilgalaikio nematerialiojo turto apskaitai, kai įmonė gauna turtą neatlygintinai arba mainų atveju; ilgalaikio materialiojo turto apskaitai, kai įmonė pasirenka taikyti perkainotos vertės apskaitos būdą; apskaitoje registruojant verslo jungimo metu įgytą turtą ar įsipareigojimus; nustatant finansinio turto ar įsipareigojimų vertę, jei pagal apskaitos politiką pastarieji vertinami tikrąja verte. Vertinant turto ir įsipareigojimų straipsnius pirminio pripažinimo metu dažiausiai taikomas įsigijimo savikainos būdas, išskyrus: biologinį turtą, kuris gavimo momentu vertinamas vienu iš šių būdų: tikrąja verte, atėmus pardavimo išlaidas arba įsigijimo (pasigaminimo) savikaina; nemokamai įsigytą ilgalaikį turtą: atsižvelgiama į gaunamo turto vertę, nurodytą dovanojimo dokumente ir jo tikrąja verte įvertinus, kuri iš šių verčių yra mažesnė, pridedant su turto paruošimu naudoti susijusias išlaidas. Tais atvejais, kai turto vertė dovanojimo dokumente nenurodyta tikrąja verte; mainais įsigytą ilgalaikį turtą: jei mainų sutartyje vertė nenurodyta - tikrąja verte, jei tikrosios vertės nustatyti negalima - už jį perduoto turto tikrąja verte (pridėjus visas su to turto mainais susijusias išlaidas). Kai mainomo turto tikrosios vertės nustatyti negalima, jo vertė lygi mainais atiduodamo turto balansinei vertei. Jei įmonės apskaitos politikoje numatyta taikyti tikrosios vertės būdą, sudarant finansines ataskaitas turtas ir įsipareigojimai turi būti įvertinti taip, kad finansinės ataskaitos būtų patikimos, o turto vertė jose nebūtų nepagrįstai padidinta arba sumažinta. Augant rinkos kainoms, įmonė perkainoja ilgalaikį turtą ir įmonės finansinėje apskaitoje parodoma santykinai didesnė turto vertė. Turto vertės padidėjimo (ar sumažėjimo) suma registruojama turto ir nuosavo kapitalo sąskaitose. Balansinė vertė padidinama (ar sumažinama) iki to turto tikrosios vertės ir apskaitoje užregistruojamas vertės pokytis. Pelno (nuostolio) ataskaitoje rezultatai nesikeis, nes tikrosios turto vertės pokytis uždirbs pelną (nuostolį) tik tuomet, kaip šis turtas bus parduotas. Perkainojimo rezultatas nėra pelnas ir jo negalima skirstyti, mokant akcininkams dividendus. Perkainojimo rezervu galima didinti įstatinį kapitalą. Analogiškai, jei turto vertė rinkoje mažėja, ir turto balansinė vertė reikšmingai didesnė už jo atsiperkamąją vertę, įmonė turi mažinti turto vertę ir perkainojimo rezervą, o likusį turto vertės perviršį nurašyti į įmonės ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudas. Taigi, įmonės, pasirinkusios naudoti tikrosios vertės būdą turtui perkainoti ir įsipareigojimams įvertinti, finansinėse atskaitose atspindi tikslesnę turto vertę. Atsargos pirminio pripažinimo momentu registruojamos įsigijimo savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę įvertinamos mažesniąja arba galimo realizavimo verte, arba įsigijimo savikaina. Atsargos perkainojamos, kai saugomos paseno, pablogėjo jų kokybė, krito kainos dėl sumažėjusios paklausos ir pan. Tai reiškia, kad jų rinkos kaina tapo mažesnė negu, įsigijimo vertė, ir neatlikusi koregavimo įmonė balanse neteisingai įvertintų atsargas. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmonė turi pateikti kuo patikimesnius duomenis apie turimą atsargų vertę. Toks reikalavimas grindžiamas nuostata, kad atsargų vertė įmonės balanse neturi būti didesnė už naudą, kurios tikimasi pardavus arba sunaudojus šias atsargas. Atsargos nukainojamos, vadovaujantis atsargumo principu. Laikantis šio principo, renkantis vieną iš dviejų įmonės atsargų įkainojimo būdų, pirmenybė teikiama tam, kurį taikant įmonės rezultatai bus nepalankiausi, t.y. apskaitos informacijoje numatomos blogesnės veiklos perspektyvos. Visi atsargų nuostoliai iki grynosios galimo realizavimo vertės pripažįstami sąnaudomis to laikotarpio, kurį sumažėjo vertė ir atsirado nuostolių. Dėl grynosios galimo realizavimo vertės padidėjimo atkuriama atsargų

195 195 suma, turi būti mažinamos atitinkamo to laikotarpio, kuriuo padidėjo grynoji realizavimo vertė, sąnaudos (9-asis Verslo..,2012). Tikroji vertė pagrįsta konkrečios įmonės būsimų pinigų srautų sprendimu, o tai reiškia, kad tą patį turtą dvi įmonės gali vertinti skirtingai dėl skirtingų palūkanų normų ir įmonės apskaitos politikoje pasirinktų turto įvertinimo būdų. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tikrąją vertę nustatyti sudėtinga, kai tos turto rūšies nėra aktyviojoje rinkoje. Tada tokio būdo taikymas reikalauja papildomų išlaidų turto vertintojams. Verslo apskaitos standartai leidžia pasirinkti įmonės vadovybei, kaip nustatyti tikrąją vertę, jei įmonės vadovybė to pageidautų. Tendencija atsisakyti įsigijimo savikainos būdo taikymo, pakeičiant jį tikrosios vertės būdu, atnaujino diskusijas dėl tinkamo įkainojimo būdo pasirinkimo. Tačiau viena iš dažnai ignoruojamų problemų yra ta, jog naujų finansinių priemonių (pvz., apsikeitimo sandorių, verslo perspektyvų, išankstinių pirkimo - pardavimo sutarčių) įsigijimo savikaina dažnai būna lygi nuliui; būtų neprasminga priskirti nulinę vertę objektui, kuris perparduodant uždirbtų žymią sumą. Autorės nuomone, įmonė pati turi nuspręsti ir pasirinkti apskaitos politikoje, koks įvertinimo būdas labiausiai tinkamas. Svarbu, kad vertė būtų nustatoma objektyviai ir patikimai. Todėl svarbu, kad įmonės vadybininkai turėtų pakankamai žinių, reikalingų tinkamam įkainojimo būdui pasirinkti. Tikrosios vertės ir įsigijimo savikainos būdai : privalumai ir trūkumai Tikroji vertė ir įsigijimo savikaina aktyvios rinkos sąlygomis, daugeliu atvejų, yra lygios, bet po tam tikro laiko turto vertė kinta ir įsigijimo savikaina jau neatitinka tikrosios turto vertes. Tikroji vertė ir įsigijimo savikaina skleidžia skirtingą informaciją. Abdel-Khalik (2011) mano, kad įsigijimo savikainos ir tikrosios vertės apskaita tarnauja skirtingiems tikslams ir tokiu būdu jos nėra nei varžovės, nei pakaitalai viena kitai. Akcininkų informavimas apie tai, kiek įmonė investavo įsigydama turtą, nepateikia jokių įžvalgų apie šių investicijų kokybę. Tam, kad įvertintų šią kokybę, vartotojai taip pat privalo žinoti, ką ši investicija atneš ateityje. Dėl tos pačios priežasties finansinių ataskaitų pateikimas neinformuotų investuotojų apie numatomas būsimos naudos gavimo išlaidas, įkūnytas šiose vertėse. Investuotojas visada suinteresuotas žinoti, kaip įmonės vadovybė tvarko tas lėšas, kurias jai patikėjai. Analizuodamas tų investicijų vertę šiandien, gali spręsti, ar vadovybė išmintingai investavo lėšas ir gavo grąžos, ar turi nuostolių, kuriuos norėtų nuslėpti ir už juos neatsakyti (Stocker, 2009). Kita vertus, Ronen (2008) kritikuoja tikrosios vertės būdą, teigdamas, kad tikėtinų įvykių palyginimas su praeities įvykiais sugeneruoja informaciją, kuri gerina investuotojų ir vadovų galimybes įvertinti ateities prognozių patikimumą, taip pat įvertinti ankstesnius rezultatus. Jis tvirtino, jog savikainos būdas turi šiuos privalumus: palyginamumą laike ir palyginamumą tarp įmonių ir pramonės šakų. Finansinėse ataskaitose pateikta informacija padeda informacijos vartotojams priimti sprendimus. Detalizuojama informacija turi turėti ekonominį pagrindą ir suteikti galimybę įvertinti pinigų srauto, įvertinto ir koreguoto, atsižvelgiant į riziką, perspektyvas, susijusias su visais sandoriais. Svarbiausias kriterijus yra sprendimų priėmimas, kurį garantuoja finansinėse ataskaitose pateikiama informacija. Norint palyginti tikrosios vertės ir įsigijimo savikainos būdus, Hanselman (2009) sudarė dešimt charakteristikų šiems būdams palyginti (2 lentelė). 2 lentelė. Tikrosios vertės ir įsigijimo savikainos palyginimas Charakteristika ir jos apibūdinimas Įvertinimo būdai Charakteristikos lygis Suprantamumas - informuotieji vartotojai žino, kas atlieka patikrinimą Naudingumas, priimant sprendimus- padeda priimti efektyvius ir informuotus sprendimus Tikroji vertė Įsigijimo savikaina Tikroji vertė Įsigijimo savikaina vidutinis aukštas aukštas blogas Aktualumas - gebėjimas priimti skirtingus sprendimus Tikroji vertė aukštas Įsigijimo savikaina blogas Nuspėjama vertė- padeda formuoti tinkamus ateities Tikroji vertė aukštas lūkesčius Įsigijimo savikaina blogas Grįžtamojo ryšio vertė- suteikia galimybę patvirtinti arba Tikroji vertė aukštas koreguoti praeities lūkesčius Įsigijimo savikaina vidutinis

196 196 Savalaikiškumas - aktualios ir laiku gaunamos informacijos būtinumas Patikimumas- informacijos atitikimas esamai ekonominiai padėčiai Patikrinamumas - tikimybė, kad atskiros priemonės generuos panašius rezultatus Reprezentacinis tikslumas- atsižvelgiama į visus aktualius ekonominius ir aplinkos veiksnius Tikroji vertė Įsigijimo savikaina Tikroji vertė Įsigijimo savikaina Tikroji vertė Įsigijimo savikaina Tikroji vertė Įsigijimo savikaina aukštas blogas aukštas blogas vidutinis aukštas aukštas blogas Neutralumas - šališkumo nebuvimas Tikroji vertė vidutinis Įsigijimo savikaina vidutinis Šaltinis: Hanselman (2009) Dešimt minėtų charakteristikų apibrėžia optimalią pateiktos finansinės informacijos kokybę. Žodis aukštas reiškia, kad apskaitos būdas tenkina pageidaujamą charakteristiką; vidutinis - egzistuoja įvairūs požiūriai apie būdo gebėjimą tenkinti charakteristiką; blogas - tai prastas pageidaujamos savybės atspindys. Apskaitos taikant tikrosios vertės būdą privalumai, lyginant su apskaita pagal savikainos būdą, yra sprendimų naudingumas, aktualumas, prognozuojama vertė, grįžtamojo ryšio vertė, savalaikiškumas, patikimumas ir reprezentacinis tikslumas. Kai įmonės vadovybei reikia priimti sprendimą ar turtą laikyti, ar jį parduoti, tikrosios vertės būdas padeda apsispręsti: ar turtas yra naudingas, ar galima turtą parduoti šiandien pelningai ar nuostolingai, ar laikomas turtas neviršija šio turto išlaikymo sąnaudų, ar laikydamas turtą patiria ekonominių nuostolių ar alternatyviųjų sąnaudų. Tikrosios vertės būdas pasižymi reprezentaciniu tikslumu, kadangi atsižvelgiama į atsakingai surinktą ir pateiktą esamą ekonominę ir rinkos realybę. Galima teigti, jog lankstumas, būdingas tikrosios vertės apskaičiavimui, kuris parodo esamą ekonominę realybę, yra vienas didžiausių privalumų. Apskaita taikant įsigijimo savikainos būdą pasižymi šiek tiek didesniu efektyvumu vos dviem atvejais: suprantamumo ir patikrinamumo. Suprantamumo privalumas įgyjamas dėl ilgalaikės bendrosios praktikos. Apskaita taikant įsigijimo savikainos būdą buhalteriams yra patogesnė, reikalaujanti mažiau darbo sąnaudų ir pasižyminti patikrinamumo privalumu, kadangi informaciją patvirtina keletas nepriklausomų vertintojų juk pirkimo kaina yra fiksuota ir lengvai nustatoma. Vis dėlto tai nereiškia, kad apskaitai taikant tikrosios vertės būdą trūksta suprantamumo ir patikrinamumo. Įsigijimo savikainos būdo pranašumas šių charakteristikų (2 lentelė) atžvilgiu yra minimalus. Tikrosios vertės būdo taikymas apskaitoje minėtų charakteristikų atžvilgiu padeda atskaitingiems subjektams priimti reikšmingus sprendimus, pasitelkiant kruopštų, atidų ir skaidrų tikrosios vertės būdą. Dėl tikrosios vertės būdo pagrįstumo egzistuoja patikima ir išsami informacija, kurios prielaidomis bei sprendimais gali remtis informacijos vartotojas. Išvados 1. Įmonei renkantis apskaitos politiką rekomenduotina vadovautis atsargumo principu ir užtikrinti, kad informacija būtų patikima ir kad joje nebūtų nepagrįstai padidinta arba sumažintos turto vertė. 2. Didėjant ilgalaikio turto vertei rinkoje, kai šis turtas apskaitomas jo įsigijimo savikaina, iš kurios atimtas sukauptas nusidėvėjimas, finansinėje atskaitomybėje parodoma ne tikrąja verte, ir tai iškreipia įmonės veiklos rezultatus. Įmonės, pasirinkusios apskaitos politikoje naudoti tikrosios vertės būdą ilgalaikiam turtui ir įsipareigojimams įvertinti, įmonės finansinėse ataskaitose parodo atnaujintą informaciją išorės vartotojams, ir finansinėje atskaitomybėje tiksliau atspindi turto vertę. 3. Apskaitos taikant tikrosios vertės būdą privalumai, lyginant su apskaita pagal savikainos būdą, yra sprendimų naudingumas, aktualumas, prognozuojama vertė, grįžtamojo ryšio vertė, savalaikiškumas, patikimumas ir reprezentacinis tikslumas. 4. Lankstumas, būdingas tikrosios vertės apskaičiavimui, kuris parodo esamą ekonominę realybę, yra vienas didžiausių privalumų. Vadovas, pasirinkdamas ir įgyvendindamas įmonės apskaitos politiką turi pasirinkti tokius įkainojimo būdus, kurie užtikrintų finansinių ataskaitų patikimumą. 5. Apskaita pagal įsigijimo savikainą pasižymi šiek tiek didesniu efektyvumu vos dviem atvejais: suprantamumo ir patikrinamumo. Suprantamumo privalumas įgyjamas dėl ilgalaikės bendros praktikos. Apskaita taikant įsigijimo

197 197 savikainos būdą buhalteriams yra patogesnė, reikalaujanti mažiau darbo sąnaudų ir pasižyminti patikrinamumo privalumu, kadangi informaciją patvirtina keletas nepriklausomų vertintojų juk pirkimo kaina yra fiksuota ir lengvai nustatoma. 6. Tikroji vertė turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų bruožų. Tikrąją vertę nustatyti sudėtinga, kai nėra aktyviojoje rinkoje tos turto rūšies. Tada tokio būdo taikymas reikalauja papildomų išlaidų. Literatūros sąrašas 1. ABDEL KHALIK, A. R Fair Value Accounting and Stewardship. University of Illinois, vol.9, no. 4, p BERGMANN, A Public Sector Financial Management. Harlow : Pearson Education, p BRUŽAUSKAS, V Buhalterinės apskaitos pagrindai. Kaunas :LŽŪU leidybos centras. 4. HANSELMAN, O Full Fair Value Accounting: Its Time Has Come. Bank Asset/Liability Management, p KATZ, D. M Fair value caused the crisis. [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. lapkričio 3 d.] Prieiga per internetą< 6. STOCKER, M Interview with Lynn Turner. Eyes on Wall Street [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. lapkričio 3 d.] Prieiga per internetą< 7. RIMUŠAUSKAS, S Tikrosios vertės metodo taikymas apskaitoje. Apskaitos ir mokesčių apžvalga, nr. 7-8, p RONEN, J To fair value or not to fair value : A broader perspective. ABACUS, no. 44, p RUDŽIONIENĖ, K Tikrosios vertės samprata Lietuvoje. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, nr.33 (657) TARPTAUTINIS FINANSINĖS APSKAITOS STANDARTAS [interaktyvus], [žiūrėta 2012 m. vasario 16 d.] Prieiga per internetą< 11. VERSLO APSKAITOS STANDARTAI [interaktyvus],[žiūrėta 2012 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą < OJO VERSLO APSKAITOS STANDARTO ATSARGOS METODINĖS REKOMENDACIJOS [interaktyvus], [žiūrėta 2012 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą < Summary Valuation Methods Influence for the Choice of the Company's Accounting The size of the elements of financial statements is determined by company s choice of asset evaluation method. Therefore in shaping of company s accounting policies the management of the company has to choose the best asset evaluation methods to satisfy the needs of users of financial statements. When choosing company's accounting policy, it is advisable to follow the precautionary principle and ensure that the information is reliable and that there will be no unduly increased or reduced values. Moreover, these methods must comply with the accounting requirements of the legislation both during the initial recognition of assets and preparation of the financial statements. Advantages of fair value principle application compared to accounting in historical costs are: usefulness of the decisions, relevance, expected value, feedback value, timeliness, reliability and representational accuracy. Accounting based on the costs of acquisition is more advantageous in terms of comprehend ability and verifiability. The application of fair value method, compared with historical costs clearly demonstrates the advantage of accounting using the fair value method. The financial results of companies which reflected in financial statements of companies on the historical cost base are often misaligned with market conditions. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Neringa Stončiuvienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

198 198 KREDITO RIZIKOS VALDYMO MODELIS KREDITO UNIJOJE Daiva Kuršelytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Paskolų teikimas yra pagrindinė kredito unijų funkcija, ir su šia veiklos rūšimi yra susijusi didžiausia kredito unijų rizikos dalis. Kiekviena kredito unija prisiima tam tikrą riziką, teikdama paskolas, ir patiria nuostolių dėl blogų paskolų. Tačiau šie nuostoliai gali būti sumažinami, jeigu yra įdiegta veiksminga kredito rizikos valdymo sistema, kuri leidžia laiku nustatyti, tinkamai įvertinti ir valdyti šią riziką. Bazelio bankų priežiūros komitetas teikia rekomendacijas ir pasiūlymus didžiųjų bankų veiklai tobulinti, tačiau lieka nenagrinėtos problemos, su kuriomis susiduria maži bankai, tarp jų ir kredito unijos. Todėl atsiranda poreikis sukurti kredito rizikos valdymo modelį kredito unijoje, pasitelkiant šiai rizikai įvertinti naudojamus metodus, kurie atskleidžia paskolos ir skolininko rizikingumą. Daugelis autorių plačiai nagrinėja visas rizikos rūšis, tačiau nepakankamai dėmesio skiria kredito rizikai valdyti. Kredito rizika pati reikšmingiausia rizika ne tik didiesiems bankams, bet ir mažiesiems kredito unijoms, kadangi paskolų portfelis sudaro pačią didžiausią aktyvų dalį. Kredito rizikos valdymo sistemą, svarbą bei vertinimą plačiai nagrinėjo šie mokslininkai: Jasienė (2009), Njanike (2009), Valvonis (2004, 2006, 2007, 2009), Kancerevyčius (2009), Masschelein (2006), Dullmann (2006), Leipius (2006, 2000), Valužis (2006), Hübner (2004), Kamienas (2004), Vaškelaitis (2003), Jasevičienė (2003), Bessis (2002), Cundiff (2001), Greuning (2000), Bratanovic (2000), Miniotienė (2000), Stankevičienė (2000), Staking (2000), Ramos (2000), Calle (2000), ir k.t. Tyrimo tikslas išanalizavus ir susisteminus kredito rizikos valdymo sistemos elementus bankinėje institucijoje, parengti kredito rizikos valdymo modelį kredito unijoje prieš paskolos išdavimą ir po paskolos išdavimo. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: 1) išanalizuoti ir susisteminti kredito rizikos valdymo sistemos elementus bankinėje institucijoje; 2) parengti kredito rizikos valdymo modelį kredito unijoje prieš paskolos išdavimą; 3) parengti kredito rizikos valdymo modelį kredito unijoje po paskolos išdavimo. Tyrimo objektas kredito rizikos valdymo sistema kredito unijoje. Tyrimo metodai. Tiriant kredito rizikos valdymo sistemos elementus bankinėje institucijoje taikyta mokslinės literatūros analizės ir sintezės bei palyginimo metodai. Kredito rizikos valdymo modeliui sudaryti pasitelkta sintezės, grafinio atvaizdavimo bei modeliavimo metodai. Taip pat panaudoti apibendrinimo metodai, paremti abstrahavimu, ir loginė analizė. Tyrimo rezultatai Kredito rizikos valdymo sistema apima rizikos nustatymą, rizikos lygio įvertinimą, finansinių ir kitų priemonių taikymą, įvairių kontrolės priemonių ir procedūrų taikymą, rizikos stebėjimą, siekiant padidinti pagal riziką įvertintą pelną, taip pat banko valdymo organų informavimą (Njanike, 2009). Straipsnio autorė mano, kad labai svarbi sėkmingo kredito rizikos valdymo sąlyga tinkama kredito rizikos stebėjimo ir vertinimo sistema. Ji leidžia, stebint ir vertinant skolininkų finansinę būklę, kontroliuoti, kaip laikomasi paskolų sutarčių, iš anksto nustatyti galimas problemas, tiksliai ir laiku nustatyti paskolos užtikrinimo priemonių vertę ir kaip ji atitinka prisiimtą kredito riziką. Sukaupus informaciją apie suteiktų paskolų riziką, turi būti sudaromi reikiamo dydžio atidėjimai, o informacija ir dokumentai perduodami su probleminėmis paskolomis banko darbuotojams. Banko kredito valdymo tikslas, anot Kancerevyčiaus (2009), yra turėti sveiką paskolų portfelį, subalansuoti riziką/pelningumą, anksčiau aptikti ir valdyti problemines paskolas, užtikrinti specialiųjų atidėjimų pelningumą, užtikrinti blogų paskolų administravimo efektyvumą.

199 199 Pagal Kancerevyčių (2009), kredito rizikos valdymą banke sudaro trys ašys: Kredito politika ji apibrėžia, kas daroma, o kas ne. Kredito procesas kaip organizuojama tai, kas daroma. Kredito procedūros kaip atlikti tai, kas daroma. Straipsnio autorė mano, kad pagrindinės ašys kredito rizikos valdymo sistemoje yra kredito rizikos valdymo politika, kredito rizikos valdymo kontrolė ir kredito rizikos valdymo procedūros. Sprendimas dėl paskolos išdavimo ypatingai svarbus etapas kredito rizikos valdymo procese. Kredito rizikos valdymo procesas apima: sprendimo analizę prieš išduodant kreditą, kontrolės vykdymą kredito gyvavimo cikle, bei banko kompetetingus veiksmus susigrąžinant paskolą. Kredito rizikos valdymo procese yra įvertinami subjektyvūs ir objektyvūs veiksniai, siekiant nustatyti, ar tikslinga pradėti sandorį su potencialiu skolininku. Taip pat svarbus veiksnys šiame etape yra nustatyti galimą riziką, prieš suteikiant paskolą (Dullmamm, Masschelein, 2006). Į kreditų rizikos valdymo procesą reikia žiūrėti sisteminiu požiūriu, išskaidant šį procesą į atskiras sudėtines dalis. Tik nuo bankinės institucijos priklauso, kokius metodus ir priemones naudos, siekiant įvertinti skolininko rizikingumą. Kaip teigia Hubner (2004), kliento mokumą atspindi sugebėjimas gauti pajamų ir laiku grąžinti paskolą. Finansinė kliento padėtis parodo finansinį stabilumą ir pajėgumą valdant finansinius įsipareigojimus. Kliento kreditingumas daug priklauso nuo išorinio aplinkos poveikio, asmens ar įmonės komercinės veiklos (Sounders, Allen, 1999). Įvertindamas užstatą, laiduotojus, paskolos struktūrą, bankas tam tikra dalimi užsitikrina paskolos grąžinimą. Jasevičienė (2003) išskiria tokius pagrindinius bankų rizikos valdymo sistemos elementus: valdymo strategija, organizacinė struktūra, matavimo sistema, informacines sistemos. Anot autorės, kreditavimo procese kredito rizikos valdymo subjektai turi nuolat keistis informacija, siekiant įvertinti ir pasverti kredito rizikos lygį net tik prieš išduodami paskolą, bet ir vykdydami kontrolę jos išdavimo laikotarpiu. Straipsnio autorė mano, kad kredito rizikos valdymo sistemoje be minėtų autorės sistemos elementų taip pat svarbu teisinė sistema ir kontrolės sistema. Njanike (2009) nuomone, skolininko rizika tiesiogiai priklauso nuo kredito rizikos vertinimo organizavimo bei tinkamo kreditingumo įvertinimo. Todėl atliekant kreditingumo įvertinimą svarbu vadovautis sudaryta nuoseklia sistema. Pagrindiniai kredito rizikos valdymo sistemos elementai: o Kredito rizikos valdymo kontrolės sistema užtikrina, kad būtų laikomasi kredito rizikos valdymo strategijos, kredito politikos, nustatytų limitų, tai pat kad būtų taikomos numatytos kredito rizikos valdymo priemonės ir procedūros (Malik, 2006). o Kredito rizikos valdymo politika kaip teigia Aleknevičienė (2009) - tai priemonių visuma, apimanti planavimą, įgyvendinimą ir kontrolę. Numatydama kredito politiką, banko valdyba turi atsižvelgti į kredito rizikos valdymo strategiją, išorės (banko padėtį rinkoje, veiklos sritis) ir vidaus veiksnius (banko organizacinę struktūrą, darbuotojų kvalifikaciją, informacinių technologijų galimybes). Tokia politika turi atskleisti banko kreditavimo pobūdį ir sudėtingumą, ji turi būti suderinta su apdairios bankinės praktikos ir priežiūros institucijos reikalavimais. Be to, kredito politika turi būti pakankamai lanksti, leidžianti tinkamai reaguoti į besikeičiančią išorės ir vidaus aplinką, paskolas teikiantiems darbuotojams pritaikyti savo žinias, įgūdžius ir patirtį (Valvonis, 2004). Politika vykdoma dviem kryptimis: siekiama užkirsti kelią rizikai, kurios galima išvengti, arba siekiama sumažinti neišvengiamą riziką (Vaškelaitis, 2003). o Kredito rizikos valdymo strategija sprendimo įvertinimas dėl sandorio įvykdymo ir priemonių nustatymas kredito rizikai mažinti. o Kredito rizikos valdymo organizacinė struktūra padeda užtikrinti efektyvų ir rezultatyvų kredito rizikos valdymą, tinkamai deleguojant užduotis struktūriniams padaliniams. Ramos, Staking ir Calle (2000) kredito rizikos valdymo organizacinę struktūrą skaido į dvi dalis: strateginę struktūrą ir vykdomąją struktūrą. o Kredito rizikos valdymo teisinė sistema užtikrina, kad kredito rizika banke būtų valdoma veiksmingai. Teisinės sistemos procesas prasideda nuo teisinių, administracinių ir operacinių tvarkų sudarymų administruojant paskolas (Greuning, Bratanovic, 2000). o Kredito rizikos valdymo operacinė sistema padeda įvertinti skolininko būklę suteikiant paskolą, numatyti egzistuojančias problemas bei tiksliai įvertinti paskolos užtikrinimo priemonių patikimumą (Njanike, 2009). o Skolinimo rizikos vertinimo kriterijai įvertina skolininko rizikingumo lygį. Pagrindiniai kriterijai atspindintys paskolos riziką yra šie: pinigų srautai, finansinė padėtis, garantai, paskolos struktūra, ekonominė padėtis. Kredito rizikos valdymo kriterijai ir sistemos elementai pateikti 1 paveiklse.

200 200 Valdymo strategija Kontrolės sistema Teisinė sistema Kredito politika Kredito procesas ir procedūros Organizacinė struktūra Skolinimo rizikos vertinimo kriterijai Pinigų srautai Finansinė padėtis Garantai / laiduotojai Paskolos struktūra Ekonomika 1 pav. Kredito rizikos valdymo kriterijai ir sistemos elementai (sudaryta autorės) Straipsnio autorė mano, kad svarbiausias veiksnys, valdant kredito riziką, yra laiku numatyti galimą skolininką, kuris nebus pajėgus grąžinti kredito. Šiame etape svarbų vaidmenį vaidina darbuotojo kompetencija tinkamai surinkti, aiškiai dokumentuoti ir tiksliai pateikti informaciją paskolų ir valdymo komitetams. Kliento mokumas ir gebėjimas laiku grąžinti paskolą yra svarbus veiksnys kredito rizikos valdyme. Įmonės finansinė padėtis padeda įvertinti jos finansinį pajėgumą grąžinti paskolą. Skolininko rizikos kriterijų vertinimui įtakos turi ir ekonomika (pvz. infliacija, konkurencija, ekonominės krizės). Kliento rizikos valdymas prasideda dar prieš suteikiant paskolą. Tiek bankai, tiek kredito unijos prieš suteikdamas paskolą iš kliento turi pareikalauti tiek informacijos, kad paskolą teikiantys ir jos riziką vertinantys darbuotojai, paskolų komitetas, vidaus ir išorės auditoriai bei banko priežiūros institucija galėtų tinkamai įvertinti kredito riziką prieš suteikiant paskolą ir turėtų galimybę ją vertinti visą paskolos terminą. Kaip teigia Valvonis, (2000) prieš suteikiant paskolą reikia įvertinti ne tik prisiimtiną riziką, bet ir laukiamą pelną. Bessis (1998) išskiria tris kredito rizikos galimybių įvertinimo dedamąsias: 1. Įsipareigojimų nevykdymo rizika tai tikimybė, jog skolininkas neįvykdys savo įsipareigojimų ir kredito institucija negaus planuotų pajamų, o dėl mažesnių nei planuota įplaukų patirs nuostolį. 2. Netikrumo rizika šią riziką generuoja vyraujantis netikrumas dėl ateities, nes dėl kai kurių kredito tipų (pvz. kredito linija), rizika laikoma minimalia, nes pagal praėjusių laikotarpių skolininko pinigų srautus galima pakankamai tiksliai įvertinti jo būsimus srautus. 3. Nuostolių kompensavimo rizika skolininkui neįvykdant įsipareigojimų, nuostolių atgavimas yra tikimybinis dydis, kurį oš anksto numatyti yra sunku. Šios rizikos laipsnį sąlygoja užstato, trečiųjų asmenų garantijos buvimas, teisinės normos. Viena iš svarbiausių potencialaus skolininko kredito rizikos vertinimo proceso dedamųjų dalių yra kredito rizikos analizė, kuriai atlikti naudojami du metodai (Vaškelaitis, 2003): o Kokybinė analizė tai potencialių rizikos sričių nustatymas ir visų galimų rizikos veiksnių indentifikavimas. o Kiekybinė analizė statistinė potencialaus skolininko finansinių duomenų ir veiklos rezultatų analizė, generuojanti skaitinį kredito rizikos įvertinimą. Tiek kredito rizikos galimybių įvertinimo dedamosios, tiek kredito rizikos analizė yra svarbūs veiksniai visoms bankinėms institucijoms teikiančioms paskolas, nes tai leidžia įvertinti potencialų paskolos uždarbį arba galimą nuostolį. Autorės nuomone, svarbus veiksnys yra griežtai kontroliuoti kreditų suteikimo procesą. Čia svarbu tiksliai įvertinti skolininko ūkinę ir finansinę būklę. Tokią tvarką reglamentuoja Lietuvos banko valdybos nutarimu patvirtintos Abejotinų aktyvų grupavimo taisyklės, kuriose nurodoma kredito rizikos kontrolė, skolininko ūkinės ir finansinės veiklos būklės įvertinimo rodikliai. Kredito unijos, laikydamosi šios tvarkos, galės geriau įvertinti paskolos gavėjo būklę, pažinti savo klientus ir taip sumažinti kredito rizikos laipsnį. Dažniausiai bankinės institucijos patiria finansinių sunkumų dėl tokių kreditų, kurių nebeįmanoma išieškoti. Tokias problemas sąlygoja klaidingai priimti valdymo sprendimai, neteisingai vykdoma kreditinė politika, pažeidžiamos teisinės normos, ekonomikos nuosmukis. Kredito rizika gali reikšti didžiausius nuostolius, jeigu investicija negrįžta, todėl kiekvienas projektas turi būti nuodugniai išnagrinėjamas ir vykdoma efektyvi kredito

201 201 rizikos valdymo kontrolė. Kredito rizikos kontrolė prasideda jau prieš suteikiant paskolą. Svarbu surinkti išsamią, teisingą ir objektyvią informaciją apie potencialų skolininką. Pagal Bazelio banko priežiūros komiteto pateiktą 11 principą, svarbu atsakingiems asmenims tinkamai įvertinti skolininko socialinę padėtį ir finansinę veiklą (BCBS, 2000). 7-asis Bazelio bankų priežiūros principas numato, kad banke turėtų būti sudaryta tvarka, pagal kurią būtų teikiamos paskolos. Taip pat turi būti numatytos procedūros turimų skolininkų rizikos valdymui (BCBS, 2000). Kontrolės procese svarbu nusistatyti griežtą kreditavimo procedūrų tvarką. Kredito unijos tokios tvarkos nenaudoja, jos vadovaujasi Lietuvos centrinės kredito unijos nustatytomis tvarkomis. Straipsnio autorė mano, kad kreditavimo procedūrų tvarką turėtų nusistatyti kiekviena kredito unija atskirai, kadangi ir paskolų suteikimo procesą, ir administravimą kredito unijos nusistato individualiai. Straipsnio autorė mano, kad kredito rizika banke būtų valdoma veiksmingai, būtina ją tinkamai įvertinti. Kredito rizikos valdymas ir vertinimas apima rizikos nustatymą, finansinių ir įvairių kontrolės priemonių taikymą, rizikos stebėjimą siekiant padidinti jos atžvilgiu įvertintą pelną. Todėl, siekiant efektyviai valdyti kredito riziką, reikia įvertinti papildomus veiksnius: nustatyti kliento kreditingumą, įvertinti portfelio diversifikaciją, numatyti paskolų monitoringą ir apžvelgti probleminių paskolų valdymą. Tinkama kredito rizikos stebėjimo ir vertinimo sistema leidžia kontroliuoti kaip vykdomos paskolų sutarčių sąlygos, iš anksto leidžia numatyti galimas problemines paskolas. Populiariausia kreditų valdymo priemonė kreditų rizikos limitai. Didieji bankai kuria savo limitų sistemas, o mažieji bankai vadovaujasi juos prižiūrinčių institucijų nustatytais limitais. Kredito unijas prižiūri Lietuvos centrinė kredito unija (LCKU). Kad bankai įgyvendintų efektyvią kreditavimo politiką, turėtų daug dėmesio skirti kredito rizikai, jos valdymo metodams ir būdams. Anot Valvonio (2006), kredito rizikos vertinimas banke prasideda nuo paskolos ir skolininko rizikos vertinimo. Autorius išskiria šiuos kredito rizikos vertinimo metodus: kiekybiniai metodai; ekspertiniai metodai; statistiniai metodai; reitingų sistemos; paskolų registras; kredito rizikos vertinimo modeliai. Kamienas ir Valvonis (2004) kredito rizikos vertinimo modelius skirsto pagal gaunamų rezultatų pobūdį: 1. Įsipareigojimų nevykdymo tikimybė (angl. Probability of Default - PD); 2. Nuostolis įsipareigojimų nevykdymo atveju (angl. Loss Given Befault - LGD); 3. Kredito pozicija įsipareigojimų neįvykdymo atveju (angl. Exposure at Default - EAD); 4. Kredito pozicijos trukmė (angl. Maturity - M). Kredito rizikos sudedamosios dalys, kaip šios rizikos vertinimo modelių parametrai, naudojamos vertinant tikėtiną ir netikėtiną kredito pozicijų nuostolį. Paskolų teikimas yra susijęs su tam tikru nuostoliu. Su skolininko įsipareigojimų nevykdymu susijęs nuostolis turi būti jau iš anksto numatytas ir įtrauktas į paskolos kainą ir dengiamas iš gaunamų palūkanų. Netikėtam nuostoliui padengti gaunamų pajamų paprastai neužtenka, todėl kreditinės institucijos turi sukaupti atitinkamo dydžio kapitalą, kad netaptų nemokios. Netikėto nuostolio tikimybė yra maža, tačiau pats patiriamas nuostolis didelis. Tik įvertinus tikėtiną ir netikėtiną nuostolį, bankinė institucija galės sėkmingai plėtoti savo veiklą. Kredito rizikos valdymo sistema apima kredito rizikos veiksnių identifikavimą, kredito rizikos lygio įvertinimą, strategijos parinkimą (sprendimas prisiimti riziką, atsisakymas išduoti kreditą arbą riziką mažinančių priemonių panaudojimas), priemonių parinkimą rizikai minimizuoti, kredito rizikos lygio kitimo analizę (Steckytė ir Dzikevičius, 2003). Paskola yra vertinama visą laikotarpį, t.y. nuo išdavimo iki paskolos egzistavimo. Pasikeitus paskolos kokybei, tiek bankai, tiek kredito unijos turi iš naujo įvertinti paskolą. Svarbu pripažinti nuostolį, jeigu tikėtina, kad jie nesugebės atgauti paskolos dalies ir (arba) palūkanų. Tokios patirtos išlaidos didina specialiuosius atidėjimus. Pasikeitus paskolos kokybei, paskolos vertė turi būti sumažinta, sudarant specialiuosius atidėjimus arba ją nurašant. Todėl vertinant ir grupuojant paskolas labai svarbu tiksliai nustatyti, kada ir kiek pasikeitė paskolos kokybė. Bendrieji atidėjimai sietini ne su konkrečių paskolų jau įvykusiu kokybės pasikeitimu, bet su viso paskolų portfelio galimu kokybės pasikeitimu ateityje (Valvonis, 2006; 2007). Vakarų šalių autoriai diskutuoja, ar pirma nustatyti paskolos rizikos grupę, o paskui nustatyti specialiųjų atidėjimų poreikį, ar atvirkščiai, iš pradžių nustatyti specialiųjų atidėjimų poreikį, o paskui paskolos rizikos grupę. Autorės nuomone, specialieji atidėjimai yra svarbesni, nes jie daro tiesioginę įtaką banko rezultatams, todėl juos reikėtų nustatyti pirmiausia. Svarbus vaidmuo nustatant tikrąją paskolų vertę tenka paskolos užtikrinimo priemonėms. Paskolos užtikrinimo priemonė turi įtakos tik specialiųjų atidėjimų poreikiui.

202 202 Kredito rizikos valdymo modelis prieš paskolos išdavimą pateiktas 2 pav. Kredito riziką sąlygojantys vidiniai veiksniai Palūkanų normos rizika Operacinė rizika Kreditavimo procedūros Pinigų srautai Kliento rizikos veiksniai 1. Kredito rizikos valdymo strategija 10. Sandorio savikainos įvertinimas 9. Kredito išdavimas 8. Sprendimo priėmimas 2. Sandorio įvykdymo analizė 3. Galimybių įvertinimas Kredito rizikos valdymo politika Kredito rizikos valdymo kontrolė Kredito rizikos valdymo procedūros 4. Metodų ir priemonių parinkimas 5.1.Kokybi nė analizė 7. Kredito rizikos vertinimas 5. Analizė 5.2.Kiekybinė analizė 6. Bendra balų sistema Kredito riziką mažinančios priemonės Kredito rizikos kontrolė Monitoringas Kredito rizikos šaltiniai Limitai Užtikrinimo priemonės Ekonomika Rinkos rizika Kredito riziką sąlygojantys išoriniai veiksniai Bankų konkurencija Verslo rizika Užsienio valiutos kurso rizika 2 pav. Kredito rizikos valdymo modelis prieš paskolos išdavimą (sudaryta autorės) Kredito rizikos valdymo modelis prieš paskolos išdavimą kredito unijai svarbus todėl, kad jis padės įvertinti sandorio įvykdymo galimybes, t.y. leis įvertinti potencialų skolininką, jo finansinę būklę prieš suteikiant paskolą. Kadangi kredito unijos neturi griežtos ir dar iki šiol suderintos kreditavimo procedūrų tvarkos, todėl šis modelis ypatingai svarbus, nes sukurtas pagal atliktus mokslinius tyrimus bankuose ir tai leis pritaikyti unijų veikloje. Kitas labai svarbus veiksnys, įtakojantis kredito unijos veiklos rezultatus yra kredito unijos valdybos nustatoma palūkanų normos valdymo strategija. Šis modelis leis pagal atliktus nuoseklius kredito rizikos veiksnius, nustatyti ir realią palūkanų normą, atsižvelgiant į rizikos lygį. Taip pat šio modelio svarba leis numatyti ir potencialų kredito pelningumą arba nuostolį Kredito rizikos valdymo politika yra svarbus elementas, kurį bankai taiko, kad galėtų apsisaugoti nuo rizikos, įgyvendindami savo tikslus. Ši politika vykdoma dviem kryptimis: siekiama užkirsti kelią rizikai, kurios galima išvengti, arba siekiama sumažinti neišvengiamą riziką (Vaškelaitis, 2003). Pagrindiniai rizikos įveikimo priemonių tipai yra šie: o Rizikos vengimas yra pats paprasčiausias metodas, kurio pozicija dėl tam tikrų priežasčių neišduoti kreditų. o Rizikos mažinimas ar reguliavimas yra įgyvendinamas pasitelkiant daugelį metodų. Pagrindiniai kredito rizikos mažinimo metodai: - kliento mokumo tikrinimas ir nuolatinė kontrolė; - rizikos draudimas, užstato naudojimas; - rizikos išskyrimas (kai bendra kredito suma padalijama keliems bankams); - rizikos išsklaidymas (kreditai išduodami daugeliui skolininkų, kurių rizika tarpusavyje nesusijusi); - rizikos apribojimas taikant centrinio banko nustatytus normatyvus (tam tikrus rizikos koeficientus). Visas skolinimas turi būti grindžiamas tikėtinų pinigų srautų kaip paskolos grąžinimo šaltinio įvertinimu. Kaip teigia vakarų šalių autoriai, pirminiu kredito grąžinimo šaltiniu turi būti pinigų srautai, o antriniai susigrąžinimo šaltiniai gali būti turto pardavimas, užtikrinimo priemonės, kitų kreditorių įsipareigojimas perimti reikalavimo teisę. Tradiciškai bankai daugiausia dėmesio skiria pavienių kreditų rizikai vertinti, tačiau bankai turi vertinti ir valdyti ne tik atskirų kreditų, bet ir viso kreditų portfelio riziką, todėl kad kredito rizika yra svarbiausia rizikos rūšis, o reikšmingiausia bankams kreditų koncentracijos rizika.

203 203 Kaip nurodo Bazelio bankų priežiūros komitetas (2000), paskolų portfelio rizikos valdymo tikslas pasiekti bankui priimtiną rizikos ir pajamų balansą viso paskolų portfelio mastu. Būtinumą valdyti paskolų portfelio koncentracijos keliamą riziką pripažįsta bankų priežiūrą vykdančios institucijos, tačiau nurodymuose bankams paprastai reglamentuojama tik tokia rizika, kuri sietina su atskiro skolininko ir su juo susijusių asmenų kreditavimu, pavyzdžiui, keliamas maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ar didelių paskolų reikalavimas (Dulmann ir Masschelein, 2006). Suteikta paskola turi būti nuolat administruojama ir vertinama jo rizika. Kredito unijose paskolų kokybės blogėjimo tendencijos atsiranda dėl netinkamos paskolų analizės, kurią kredito unija atlieka dar prieš suteikdama paskolą, taip pat dėl per didelio pasitikėjimo užstatu, o ne pinigų srautu, kaip pagrindiniu skolos grąžinimo šaltiniu. Ši problema egzistuoja todėl, kad yra laikomasi liberalios kreditavimo politikos, t.y. neužtikrintai įvertintas skolininko mokumas, bei numatomi nerealūs grąžinimo terminai. Šios priežastys ir paskatimo sukurti kredito rizikos valdymo modelį ne tik prieš paskolos išdavimą, bet ir po jo. Kredito rizikos valdymo modelis po paskolos išdavimo pateiktas 3 pav. Kredito riziką sąlygojantys vidiniai veiksniai Palūkanų normos rizika Operacinė rizika Kreditavimo procedūros Pinigų srautai Kreditų koncentracijos rizika Kredito riziką mažinančios priemonės Teisinė sistema Monitoringas Užtikrinimo priemonės Lėšų rezervavimas 1. Kreditavimo procedūrų nustatymas 7.3. Probleminių paskolų administravimas 7.2. Kredito rizikos mažinimas 7. Numatomos įveikimo priemonės 2.1.Įsipareigojimų nevykdymo rizika 2. Galimybių įvertinimas Kredito rizikos valdymo politika Kredito rizikos valdymo kontrolė Kredito rizikos valdymo procedūros 6.2. Nuostolio pripažinimas 2.2.Netikru mo rizika 2.3.Nuostolio kompensavimo 3. Skolininko fin. būklės vertinimas 6. Kredito rizikos lygio nustatymas 4. Paskolų vertės sumažėjimo nustatymas Nustatoma paskolų rizikos grupė Diskontuojamas užtikrinimo priemonių srautas 5. Paskolų grupavimas Diversifikavimas Draudimas Paskolų terminas 7.1. Rizikos vengimas Spec. atidėjimai Bendr. atidėjimai 6.1. Paskola nėra rizikinga Ciklas po mėnesio kartojamas iš naujo Ekonomika Rinkos rizika Verslo rizika Socialinis gerbūvis Kredito riziką sąlygojantys išoriniai veiksniai 3 pav. Kredito rizikos valdymo modelis po paskolos išdavimo (sudaryta autorės) Autorė mano, kad svarbiausia priemonė kredito rizikai sumažinti yra laiku pastebėti ir nedelsiant reaguoti į kredito būklės pablogėjimą. Šie požymiai pastebimi analizuojant finansinius rodiklius ir nefinansinius pokyčius įmonėje, rinkoje. Labai svarbu suvokti, jog darbas nesibaigia su kredito išdavimu. Efektyvus darbas prasideda tada, kai yra vykdomas sėkmingas veiklos stebėjimas, kaip operatyviai bus stebimi požymiai, rodantys paskolos blogėjimo rezultatus. Kuo operatyviau bus imamasi veiksmų dėl galimos rizikos minimizavimo, tuo didesnė tikimybė, kad kreditas bus nenuostolingas ir grąžintas laiku. Efektyviai kredito rizikos valdymo sistemai svarbu atlikti išsamią ir objektyvią analizę prieš sandorio įvykdymą. Visas skolinimas turi būti grindžiamas tikėtinų pinigų srautu kaip pagrindiniu skolos grąžinimo šaltiniu. Svarbu tinkamai įvertinti antrinius kredito susigrąžinimo šaltinius: užtikrinimo priemones, draudimą, lėšų rezervaciją. Administruojant problemines paskolas svarbu atlikti paskesniąją analizę: patikrinti ar paskolos buvo suteiktos laikantis vidaus tvarkų, kokia buvo skolininko finansinė būklė paskolos suteikimo metu, kada pastebėtos problemos, ar tiksliai įvertintos paskolos užtikrinimo priemonės.

204 204 Išvados Dažniausiai kredito unijos patiria finansinių sunkumų dėl tokių kreditų, kurių nebeįmanoma išieškoti. Tokias problemas sąlygoja klaidingai priimti valdymo sprendimai, neteisingai vykdoma kreditinė politika, pažeidžiamos teisinės normos, ekonomikos nuosmukis. Kredito rizika gali reikšti didžiausius nuostolius, jeigu investicija negrįžta, todėl kiekvienas projektas turi būti nuodugniai išnagrinėjamas. Svarbiausia priemonė kredito rizikai sumažinti yra laiku pastebėti ir nedelsiant reaguoti į kredito mokumo pablogėjimą. Šie požymiai pastebimi analizuojant finansinius rodiklius ir nefinansinius pokyčius įmonėje, rinkoje. Labai svarbu suvokti, jog darbas nesibaigia su kredito išdavimu. Efektyvus darbas prasideda tada, kai yra vykdomas sėkmingas veiklos stebėjimas, kaip operatyviai bus stebimi požymiai rodantys paskolos blogėjimo rezultatus. Kuo operatyviau bus imamasi veiksmų dėl galimos rizikos minimizavimo, tuo didesnė tikimybė, kad kreditas bus nenuostolingas ir grąžintas laiku. Efektyvų kredito rizikos valdymą kredito unijoje įgalina tinkamai sukurta, įdiegta ir naudojama kredito rizikos valdymo sistema, kurios pagrindiniai elementai yra šie: kredito rizikos valdymo politika, kredito rizikos valdymo kontrolė, kredito rizikos valdymo procedūros. Visi šie sistemos elementai apjungia pagrindinius kredito rizikos sistemos valdymo etapus: kredito rizikos valdymą prieš paskolos išdavimą ir kredito rizikos valdymą po paskolos išdavimo. Didieji bankai turi efektyvias kredito rizikos valdymo sistemas, tačiau mažieji bankai, kaip kredito unijos, turi mažai rekomendacijų ir patirties veiklai tobulinti. Siekdama pagerinti kredito unijų kredito rizikos valdymo sistemą, straipsnio autorė parengė du kredito rizikos valdymo modelius: kredito rizikos valdymo modelį prieš paskolos išdavimą, kuris padės įvertinti sandorio įvykdymo galimybes ir potencialų pelningumą, bei kredito rizikos valdymo modelį po paskolos išdavimo, kuris padės įvertinti paskolos pasikeitimo kokybę, nustatys kredito rizikos minimizavimo galimybes bei užtikrins nuostolių sumažinimo tikimybę. Literatūros sąrašas 1. ALEKNEVIČIENĖ V Įmonės finansų valdymas. Kaunas: Spalvų kraitė. 2. BASLE COMMITTEE ON BANKING SUPERVISIO (BCBS) Principles for the Management of Credit Risk, September. 3. BESSIS, J Risk Management in Banking. Wiley Periodicals, Inc, t. 2, p CUNDIFF, K Portfolio Risk Management an Envolving Approach. Business Credit, March. 5. DULLMANN, K.; MASSCHELEIN, N Sector Concentration in Loan Portfolio Sand Economic Capital. Deutsche Bundesbank, Discussion Paper, Series 2: Bankingand Financial Studies, no HÜBNER, G The Credit Risk Components of a Swap Portfolio. Wiley Periodicals, Inc, t. 1, p GREUNING, H.; BRATANOVIC, S. B Analysing Banking Risk. A Framework for Assessing Corporate Governance and Financial Risk Management. Word Bank. 8. JASEVIČIENĖ, F.; VALVONIS, V Paskolų vertinimas: tarptautinė ir Lietuvos praktika. Pinigų studijos, nr.1 p KANCEREVYČIUS, G Finansai ir investicijos. Kaunas: Smaltija. 10. MALIK. M.; THOMAS, L Modelling Credit Risk of Portfolio of Consumer Loans. Journal of the Operational Research Society, no 61, p NJANIKE, K The Impact of Effective Credit Risk Management on Bank Survival. Annal Soft the University og Petrosani, Economics, no, 9 (2), p RAMOS, J. A. S.; STAKING, K. B.; CALLE, A. A Finacial Risk Management. A practical Approach for Emerging Markets. Inter American Development Bank. 13. VALVONIS, V Šiuolaikinis kredito rizikos vertinimas banke: paskolų portfelio rizika ir ekonominio kapitalo paskirstymas. Pinigų studijos, t. 2, p VALVONIS, V Kreditų koncentracijos rizikos vertinimas ir valdymas. Ekonomika: mokslo darbai, t. 77, p VAŠKELAITIS, V Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas. Vilnius: Lietuvos mokslo redakcija.

205 205 Summary Credit Risk Management Model for Credit Union The article deals with credit risk and its management at a credit union. The credit unions do not have the methodology how to manage the credit risk. One of possible instruments for credit risk management is using credit risk models before and after loan providing. Credit union must systematically manage credit risk in order to minimize false decisions. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilija Aleknevičienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

206 206 SVEIKATOS PRIEŽIŪROS LĖŠAS ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI KAUNO APSKRITYJE Osvalda Misevičiūtė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Šiuolaikinėje visuomenėje didžiausia vertybė yra sveikata, todėl didelis dėmesys yra skiriamas šios vertybės išsaugojimo kainai bei sveikatos priežiūros efektyvumui. Įgyvendinant sveikatos draudimo sistemą kiekvienoje valstybėje susiduriama su problema, kaip suderinti draudiminį finansavimą ir socialinių problemų sprendimą. Siekiant apsaugoti kuo daugiau gyventojų grupių nuo sveikatos priežiūros paslaugų negavimo rizikos, tenka rinktis sveikatos draudimo sistemos finansavimo būdą, derinti jį prie šalies kultūros, politinės sistemos ir ekonomikos tradicijų. Lėšų stygių galima sutvarkyti tik labai efektyvia finansų bei socialine politika. Todėl sveikata ir su ja susijusi sveikatos priežiūra suvokiama kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Sveikatos apsaugos veikimo sritis socialinės saugos sistemoje turi būti universali arba kiekvienu atveju siekti universalumo (Beatrice, 1990). Daugelis mokslinių tyrimų rezultatų parodė, kad šiuo metu šalys turėtų rasti galimybių teikti tokį finansavimą, kuris užtikrintų sveikatingumo gerinimą ir geros kokybės sveikatos priežiūrą. Sveikatos sektoriaus finansavimo efektyvumas ir valdymo sistemos tobulinimas, racionalizuojant sveikatos priežiūrą, Lietuvoje viena iš didžiausių problemų. Nors Lietuvoje sveikatos draudimo sistema egzistuoja jau daugiau nei dešimt metų, tačiau per tokį laiko tarpą šalies Vyriausybė nesugebėjo išspręsti pagrindinių sveikatos draudimo problemų šalyje iki šiol nėra efektyvaus ir tinkamo sveikatos draudimo sistemos finansavimo modelio. Tyrimo objektas lėšos, skirtos sveikatos priežiūrai. Tyrimo tikslas įvertinti veiksnius, įtakojančius lėšų paskirstymą sveikatos priežiūrai Kauno apskrityje ir pateikti rekomendacijas kaip jas sumažinti. Tyrimo uždaviniai: 1. Identifikuoti veiksnius sąlygojančius lėšas, skirtas sveikatos priežiūrai Kauno apskrityje. 2. Nustatyti veiksnių poveikį lėšoms. 3. Pateikti rekomendacijas, kaip sumažinti išlaidas sveikatos priežiūrai. Tyrimo metodai. Iškeltam tikslui pasiekti ir rezultatams gauti buvo naudoti šie metodai: literatūros bendrieji moksliniai tyrimo metodai literatūros analizė ir sintezė, loginė analizė ir sintezė, loginio modeliavimo metodai, statistinės duomenų analizės būdai. Tyrimo laikotarpis: m. Rezultatai Socialiniu atžvilgiu draudimas gali būti vertinamas kaip žmonių gerovės palaikymo bei turtinių skirtumų tarp atskirų gyventojų sluoksnių mažinimo priemonė. Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtina ūkio vystymosi ir klestėjimo sąlyga. Kaip teigia Tartilas (2005), socialinės apsaugos tikslas - padaryti esamą sveikatos priežiūros sistemą vienodai prieinamą visiems, kuriems ji reikalinga. Privalomasis sveikatos draudimas yra valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones, kompensavimą. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų skiriama asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti. Šios paslaugos apmokamos vadovaujantis teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudarytomis sutartimis. PSDF finansavimo šaltiniai yra privalomosios darbdavių ir darbuotojų įmokos, valstybės asignavimai, savarankiškai dirbančiųjų privalomosios įmokos, savanoriškai apsidraudusiųjų įmokos. PSDF biudžeto

207 207 išlaidas sudaro: asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimas; vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo kompensavimas; medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo kompensavimas; galūnių, sąnarių ir organų protezavimo, protezų įsigijimo ir kitų centralizuotai apmokamų vaistų ir medicinos priemonių išlaidų kompensavimas; ortopedijos technikos priemonių kompensavimas; sveikatos programų finansavimas; privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklos išlaidos; kasos apyvartos lėšos; PSDF biudžeto rezervas. Vertinant PSDF biudžeto išlaidas įtakojančius veiksnius būtina jų identifikacija, leidžianti apibrėžti PSDF biudžeto nesubalansuotumo grėsmes, jie įvardijami kaip finansiniai ir socialiniai-ekonominiai veiksniai. Vienas iš veiksnių, lemiančių sveikatos apsaugos sistemos kokybę, yra valstybinio sektoriaus (sveikatos paslaugų teikėjų ir finansuotojų) ir paties paciento vaidmuo joje. Privalomojo draudimo sistemos rūpestis pateikti pacientui kokybiškas paslaugas ir efektyviai naudoti lėšas, padaryti sveikatos apsaugos sistemą efektyvesne ir finansiškai stabilia, pakeisti jos dalyvių santykius iš antagonistinių į kooperacinius, sukurti motyvacijas gydytojui gerai gydyti, o pacientui nesirgti (Hjertqvist, 2002). Privalomąjį sveikatos draudimą nagrinėjo daugelis autorių (Danny, 1998, Savedoff, Gottret ir et., 2008, Smilga, Janušonienė, 2005) ir jie išskiria tokius pagrindinius sveikatos draudimo sistemą sąlygojančius veiksnius: ekonominiai veiksniai: šalies BVP pokytis, sveikatos draudimo išlaidų dalis nuo BVP, sveikatos sistemos privatizavimo laipsnis, rinka ir konkurencija, užimtumas, kainų lygis; politiniai veiksniai: pagrindinių valstybės institucijų tikslai, užsibrėžti tikslai sveikatos apsaugos sistemoje, vadovaujančios partijos programos nuostatos formuojant visuomenės požiūrį į sveikatos apsaugos sistemą, santykiai tarp šalies miesto ir regiono savivaldos keičiantis informacija, taip pat bendra valstybės politinė situacija; įstatymų leidimo veiksniai: Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinės sveikatos nuostatos, sveikatos sistemos teisė ir kt.; socialiniai ir kultūriniai veiksniai: populiacijos pokyčiai bei pagrindiniai kintamieji (demografiniai pokyčiai, gyvenimo kokybės pasikeitimai), kultūros lygis; technologiniai veiksniai: modernių technologijų diegimas, didinant paslaugų kokybę. Šie veiksniai buvo suskirstyti į kiekybinius ir kokybinius. Jų klasifikacija pateikta 1 lentelėje. 1 lentelė. Išlaidų sveikatos priežiūrai veiksniai (sudaryta autorės) Kokybiniai veiksniai nedarbas; migracija; BVP; užimtumas; kainų lygis; vidutinis darbo užmokestis; jaunų, išsilavinusių asmenų migracijos tendencijos; medicinos darbuotojų migracijos; demografiniai pokyčiai ir kt. Kiekybiniai veiksniai sparti medicinos technologijų plėtra medikamentų kūrimas; atotrūkis tarp finansinių galimybių ir prisiimamų politinių įsipareigojimų dėl stojimo į Europos Sąjungą (ES); mokesčių sistema; Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinės sveikatos nuostatos, sveikatos sistemos teisė ir kt. Pagrindinės sveikatos priežiūros finansavimo problemos, su kuriomis šiuo metu tenka susidurti: sudėtinga šalies ekonominė situacija, didėjantis nedarbas, emigracija, blogėjantys demografiniai rodikliai. Pagrindinė atsakomybė už šalies sveikatos sistemą ir jos veiklą priklauso vyriausybei. Kiekvienai šaliai tai reiškia geriausios ir nešališkiausios sveikatos sistemos kūrimą, atsižvelgiant į prieinamus išteklius (Health Care Systems in Transition, 2000). Pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymą numatomas vienodas, iš PSDF biudžeto lėšų apmokamas, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo lygis visiems apdraustiesiems. Privalomojo sveikatos draudimo draudiminiai įvykiai yra įstatymo nustatyti bei gydytojo diagnozuoti draustų asmenų sveikatos sutrikimai ar sveikatos būklė, kuri yra pagrindas teikti asmenims sveikatos priežiūros paslaugas. Analizuojant išlaidas sveikatos priežiūrai ir norint gauti išsamesnius rezultatus, tikslinga išskirti išlaidas. Pagal teritorines ligonių kasas PSDF biudžeto išlaidas sudaro (LR Privalomojo sveikatos draudimo įstatymas, 1996): asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti;

208 208 vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimui kompensavimas; medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo kompensavimas; galūnių, sąnarių ir organų protezavimo bei protezų įsigijimo išlaidos; vaistų bei medicinos pagalbos priemonių kompensavimo išlaidos; išlaidos prevencinėms priemonėms; kitos išlaidos. Neabejotinai, sveikatos sistemai skiriami ištekliai tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės būklės ir jos tendencijų: kiek šalyje sukuriama bendrosios produkcijos, kokios yra bendrosios šalies pajamos, koks yra bendrasis vidaus produktas (BVP), kokie infliacijos tempai ir t.t. (The World Health Report, 2000). Todėl vertinant sveikatos sistemą ir išlaidas sveikatos priežiūrai, reikėtų atsižvelgti ir į makroekonominę aplinką bei jos įtakojamus sveikatos priežiūros veiklos ypatumus. Nagrinėjant veiksnius, įtakojančius sveikatos priežiūros finansavimą, buvo atsirinkti šie, autorės nuomone, svarbiausi kiekybiniai veiksniai: bendrasis vidaus produktas; vidutinė gyvenimo trukmė; gyventojų skaičius; minimalus darbo užmokestis. Norint išsiaiškinti iškylančias problemas dėl lėšų, skirtų sveikatos priežiūros paslaugų finansavimui, tikslinga panagrinėti veiksnius, įtakojančius sveikatos priežiūros finansavimą, pagal atskiras išlaidų rūšis. Šiems ryšiams tirti naudojamas statistikos metodas, tiriantis požymių tarpusavio ryšius ir vadinamas koreliacijos analize. Pats metodas neatskleidžia ryšių tarp reiškinių atsiradimo priežasčių. Jis tik kiekybiškai išmatuoja tų ryšių stiprumą. Ryšiai koreliacijos metodu bus nustatomi tarp dviejų reiškinių, tokia koreliacija vadinama vienfaktore (porinė koreliacija). Skaičiuojant tiriami šie reiškiniai: Išlaidos ambulatorinės specializuotos asmens sveikatos priežiūrai Ligoninėse gydytų ligonių skaičius bei slauga ir palaikomasis gydymo išlaidos PSDF biudžeto išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėjimas VEIKSNIAI: BVP Vidutinė gyvenimo trukmė; gyventojų skaičius; minimalus darbo užmokestis Išlaidos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti Išlaidos medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui kompensuoti 1 pav. Veiksniai, įtakojantys sveikatos priežiūros finansavimą, pagal atskiras išlaidų rūšis (sudaryta autorės) Nagrinėjant išlaidų sveikatos priežiūrai įtakojančius veiksnius, svarbūs makroekonominės aplinkos rodikliai, ir ypatingai šalies pajėgumas finansuoti sveikatos sistemą. Sveikatos priežiūros išlaidos tiesiogiai proporcingai priklauso nuo BVP, kurio rodikliai tiesiogiai įtakoja sveikatos priežiūros, tame tarpe ir stacionarinės priežiūros ir kitų paslaugų, finansavimą. Analizuojant bendrojo vidaus produkto, vidutinės gyvenimo trukmės, minimalaus darbo užmokesčio ir gyventojų skaičiaus įtaką sveikatos priežiūros išlaidoms Kauno apskrityje, naudojama statistinė informacija apie veiksnius ir lėšas, skirtas sveikatos priežiūrai pagal atskiras išlaidų rūšis. Šių rodiklių priklausomybei įvertinti bus panaudotas tiesinės regresinės analizės metodas, kur nepriklausomi kintamieji BVP,

209 209 vidutinė gyvenimo trukmė, minimalus darbo užmokestis ir gyventojų skaičius, o priklausomas kintamasis lėšos sveikatos priežiūrai, kurios analizuojamos pagal atskiras išlaidų rūšis. Tarp regresinės ir koreliacinės analizės yra daug bendro, bet konceptualiai jos skiriasi. Koreliacinės analizės objektas yra ryšio tarp dviejų kintamųjų stiprumo laipsnis. Dviejų atsitiktinių kintamųjų tiesinei priklausomybei įvertinti naudojamas koreliacijos koeficientas, o ne tiesinei koreliacinis santykis. Koreliacijos koeficientas parodo, ar tiriamųjų kintamųjų tiesinė priklausomybė stipri ir ar koreliacija statistiškai reikšminga. Tačiau, kaip teigia Bogulauskas (2007), žinant koreliacijos koeficiento reikšmę, negalime pasakyti, kaip pasikeis vieno kintamojo reikšmė, pakitus kitam kintamajam. Regresinė analizė nustato statistinio ryšio pobūdį ir aprašo priklausomojo (pasekmės) kintamojo vidutinių reikšmių priklausomybę nuo vieno ar kelių nepriklausomųjų (priežasties) kintamųjų reikšmių matematine formule ir kartu prognozuoja šio kintamojo reikšmes (Kasiulevičius, Denapienė, 2008). Koreliacijos koeficientas rodo, tik tiesinio ryšio stiprumą, jeigu jo reikšmė arti nulio, negalima teigti, kad koreliacinio ryšio nėra, nes gali būti glaudus kreivinis ryšys. Veiksnių poveikis sveikatos priežiūros lėšoms yra tiriamas nuo 2003 m. iki 2010 m. Tiriant šių veiksnių sąveiką su sveikatos priežiūrai skirtomis išlaidomis Kauno apskrityje, tokiais etapais: 1) Nustatant ryšį tarp lėšų sveikatos priežiūrai Kauno apskrityje ir pasirinktų makroekonominių rodiklių; 2) Įvertinant šių lėšų priklausomybę nuo pasirinktų makroekonominių rodiklių. Lėšų sveikatos priežiūrai Kauno apskrityje ir makroekonominių rodiklių koreliacija pateikta 2 lentelėje. 2 lentelė. Lėšų sveikatos priežiūrai Kauno apskrityje ir makroekonominių rodiklių koreliacijos koeficientai (sudaryta autorės) Išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti Išlaidos vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimui kompensuoti Išlaidos medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui kompensuoti Išlaidos sveikatos programoms finansuoti Privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklos išlaidos BVP, mln. Litų 0,93 0,92 0,92 0,84 0,51 Vidutinė gyvenimo trukmė 0,90 0,94 0,93 0,94 0,82 Gyventojų skaičius 0,89 0,91 0,90 0,86 0,56 Minimalus darbo užmokestis 0,98 0,96 0,97 0,89 0,56 Vertinant gautas koreliacijos koeficientų reikšmes, (nereikia) matome, kad atrinktieji veiksniai daro tiesioginę įtaką išlaidoms, skirtoms sveikatos priežiūrai analizuojamu laikotarpiu. Taip pat galima pastebėti, kad vidutinė gyvenimo trukmė turi didžiausią ryšį su visomis išlaidomis, tai būtų galima paaiškinti tuo, kad ilgėja gyvenimo trukmė, t.y. atsiranda vis daugiau senyvo amžiaus žmonių, dėl šios priežasties reikia ir didesnių lėšų sveikatos priežiūrai. Levišauskaitės ir Rūškio (2003) nuomone, sveikatos draudimas vaidina svarbų vaidmenį tiek žvelgiant iš gyvenimo gerovės pusės, tiek iš valstybės finansų pusės. Išlaidos, skiriamos sveikatai finansuoti, nuolat auga ir sudaro nemažą dalį visų valstybės išlaidų. Pasak, autorių, išsivysčiusiose šalyse išlaidos sveikatos apsaugai finansuoti sudaro didesnę tų šalių BVP dalį. Nagrinėjant atskiras išlaidas sveikatos priežiūrai Kauno apskrityje, joms didelę įtaką daro BVP, tačiau šis rodiklis mažiausiai įtakoja institucijų veiklos išlaikymą. Tarp šių rodiklių yra vidutinio stiprumo ryšys (0,51). Lyginant gyventojų skaičių su išlaidomis, galima teigti, kad sieja labai didelis ryšys, nes koreliacijos koeficientai apie 0,9, tačiau ryšys tarp institucijų veiklos išlaikymo išlaidų ir išlaidų sveikatos priežiūrai - vidutiniškas. Daugiafaktorėje regresijoje vienas intervalinis kintamasis priklauso nuo keleto nepriklausomų intervalinių kintamųjų. Nagrinėjama paprasčiausia tiesinė priklausomybė. Todėl norint ištirti lėšų, skirtų sveikatos priežiūrai

210 210 Kauno apskrityje priklausomybę nuo pasirinktų veiksnių yra daroma daugianarė regresinė analizė, kurios metu sudaroma tiesinės regresijos lygtys. 1. Makroekonominių rodiklių įtaka asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms apmokėti: Y = ,6 + 1,16X 1 + 0,195X ,59X 3-965,52X 4 2. Makroekonominių rodiklių įtaka vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti: Y = ,64201X 1 + 0,208361X ,6X 3-164,298X 4 3. Makroekonominių rodiklių įtaka medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo išlaidoms kompensuoti Y = ,5-0,10413X 1-0,007X ,92X 3-37,6682X 4 4. Makroekonominių rodiklių įtaka sveikatos programų išlaidoms finansuoti: Y = ,7243X1-0,04108X ,7X3-99,7708X4 5. Makroekonominių rodiklių įtaka privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklos išlaidoms Y = ,6-0,24078X1-0,04134X2-2061,48X3-4,41683X4 čia: X1 bendrasis vidaus produktas; X2 gyventojų skaičius; X3 vidutinė gyvenimo trukmė; X4 minimalus darbo užmokestis. Iš regresijos lygčių matoma, kad sveikatos priežiūros išlaidoms įtaką daro BVP, gyventojų skaičius, vidutinė gyvenimo trukmė ir minimalus darbo užmokestis. Pirmoji lygtis aprašo 98,9 proc. rezultatinio rodiklio sklaidos, nes determinacijos koeficientas R 2 =0,989. Antroji lygtis 98,7 proc., trečioji 98,9 proc., ketvirtoji 96,0 ir penktoji - 93,0. Norint sumažinti lėšas sveikatos priežiūrai, arba kad jos būtų efektyviai paskirstytos, yra siūloma padidinti mokėjimus už valstybės draudžiamus asmenis, socialiai pažeidžiamos grupės turėtų būti apmokamos daugiau. Toliau mažinti sveikatos priežiūros vartojimo netolygumus įdiegiant ataskaitą pacientui apie suteiktas paslaugas ir jų kainas, aiškiai reglamentuoti iš PSDF neapmokamas paslaugas, kontroliuoti pacientų priemokas, plėtoti partnerystę su sveikatos priežiūros įstaigomis, daryti reguliarius visuomenės nuomonės tyrimus ir atsižvelgti į jų rezultatus tobulinant savo darbą. PSDF apmokamos priežiūros kokybės skatinimas: plėsti šeimos gydytojų kokybės (gerų darbo rezultatų) rodiklių taikymą, įdiegti ligoninių kokybės rodiklius, svarstyti jų taikymą sutarčių sudarymui ir ligoninių reitingavimui. Toliau skatinti paslaugų struktūros pokyčius mažinant stacionarinę priežiūrą ir didinant efektyvių paslaugų dalį. Išvados 1. Privalomasis sveikatos draudimas yra valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą. 2. Lėšas sveikatos priežiūrai lemiantys veiksniai: ekonominiai veiksniai (šalies BVP pokytis, sveikatos draudimo išlaidų dalis nuo BVP, sveikatos sistemos privatizavimo laipsnis, rinka ir konkurencija, užimtumas, kainų lygis); politiniai veiksniai (pagrindinių valstybės institucijų tikslai, užsibrėžti tikslai sveikatos apsaugos sistemoje, vadovaujančios partijos programos nuostatos formuojant visuomenės požiūrį į sveikatos apsaugos sistemą, santykiai tarp šalies miesto ir regiono savivaldos keičiantis informacija, taip pat bendra valstybės politinė situacija; įstatymų leidimo veiksniai: Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinės sveikatos nuostatos, sveikatos sistemos teisė ir kt.); socialiniai ir kultūriniai veiksniai (populiacijos pokyčiai bei pagrindiniai

211 211 kintamieji, kultūros lygis); technologiniai veiksniai (modernių technologijų diegimas, didinant paslaugų kokybę). 3. Atlikus regresinę analizę išsiaiškinta, kad stiprus ryšys yra tarp lėšų, skirtų sveikatos priežiūrai, ir BVP, vidutinės gyvenimo trukmės, minimalaus darbo užmokesčio ir gyventojų skaičiaus. 4. Apskaičiuotos regresijos lygtys parodo, kad sveikatos priežiūros išlaidoms įtaką daro BVP, gyventojų skaičius, vidutinė gyvenimo trukmė ir minimalus darbo užmokestis. Pirmoji lygtis aprašo 98,9 proc. rezultatinio rodiklio sklaidos, nes determinacijos koeficientas R 2 =0,989. Antroji lygtis 98,7 proc., trečioji 98,9 proc., ketvirtoji 96,0 ir penktoji - 93,0. Literatūros sąrašas 1. BEATRICE, M., D Sveikatos apsaugos finansavimas Europoje. Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos regiono biuras. Kaunas. 2. BOGULAUSKAS, V Ekonometrika. Kaunas: Technologija 3. DANNY, P.1998 Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus. Vilnius: Eugrimas. 4. TARTILAS J., 2005, Socialinės saugos pagrindai. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas 5. Health care systems in transition. Lithuania. European Observatory on Health Care Systems [žiūrėta 2012 m. sausio 2 d.]. Prieiga per internetą: < data/assets/pdf_file/0006/95127/e69920.pdf> 6. KASIULEVIČIUS, V., DENAPIENĖ, G Statistikos taikymas mokslinių tyrimų analizėje. Teorija ir praktika. Gerontologija 2008; 9(3): [žiūrėta 2012 m. sausio 2 d.]. Prieiga per internetą: < 7. SMILGA E., JANUŠONIENĖ K The problems of the public Health Keeping Strategy// Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr The World Health Report Health Systems: Improving Performance. ISBN X. WHO, [žiūrėta 2012 m. sausio 2 d.]. Prieiga per internetą: %20Health%20Systems:%20Improving%20Performance>. 9. WILLIAM, D., SAVEDOFF, P., G Governing Mandatory Health Insurance metodika [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. gegužės 18 d.]. Prieiga per internetą: < Publications/GovMandatoryHlthIns.pdf> 10. LR Privalomojo sveikatos draudimo įstatymas. Žin., 1996, Nr ], [žiūrėta 2011 m. gegužės 02 d.]. Prieiga per internetą: < Summary Facrors Influencing The Health Care Funds of Kaunas Country First Compulsory health insurance is established by the state health care system and economic measures for guaranteeing compulsory health insurance for persons insured in the event of theft or accident, health services and costs for services, medicines and medical aid compensation. The main macroeconomic factors are presented in the article. Funds for health determinants: economic, political, social and cultural, technological factors. The most influential factors have been highlighted using correlation and regression analysis. Regression analysis shows that the gross domestic product, life expectancy, the minimum wage and the population had the greatest impact on the health care funds. The estimated regression equation shows that the cost of health care is influenced by GDP, population, life expectancy and the minimum wage. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Astrida Slavickienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

212 FUNDAMENTALIEJI VEIKSNIAI IR JŲ POVEIKIS AKCIJŲ RINKOS KAINOMS Laima Motužytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 212 Ryšių tarp akcijų rinkos kainų ir fundamentaliųjų veiksnių nustatymas svarbus ne tik individualiems ar instituciniams investuotojams, kurie, nagrinėdami juos, bando priimti tinkamus investavimo sprendimus ir sumažinti investicijų riziką iki minimumo, bet ir valstybės politiką formuojantiems asmenims, nes ryšiai tarp akcijų rinkos kainų ir fundamentaliųjų veiksnių padeda atskleisti monetarinės ir fiskalines politikos priemones, kurios skatintų užsienio investicijų didėjimą ir akcijų rinkos plėtrą. Ne veltui teorijoje teigiama, kad vertybinių popierių rinka glaudžiai susijusi su visos šalies ūkiu, todėl jos plėtra svarbi visai šalies ekonomikai ir jos augimui (Danilenko, 2009). Naudojantis akcijų kainų ir fundamentaliųjų veiksnių reikšmėmis, galima palyginti šalių ekonomikos lygį, jį įvertinti bei remiantis atliktais teoriniais bei empiriniais tyrimais, prognozuoti akcijų rinkos kainas. Akcijų rinkos kainas sąlygojančius veiksnius tyrė tiek užsienio, tiek lietuvių autoriai: Parsva ir Lean (2011), Asaolu ir Ogunmuyia (2011), Singh (2010), Sohail ir Hussain (2009), Boguslauskas ir Pilinkus (2009), Pilinkus (2009), Snieška, Laskienė ir Pekarskienė (2008), Nishat ir Shaheen (2004), Ibrahim ir Azis (2003) ir kiti. Šie mokslininkai savo tyrimuose naudojo skirtingą skaičių veiksnių, tačiau ne tarp visų naudotų fundamentaliųjų veiksnių buvo rastas ryšys su akcijų rinkos kainomis. Todėl svarbūs ne vien tik į tyrimus įtraukiami fundamentalieji veiksniai, bet ir mokslininkų ištirtas šių veiksnių poveikis akcijų rinkos kainoms. Šiuo tyrimu siekiama atskleisti tuos fundamentaliuosius veiksnius, kurių poveikis akcijų rinkos kainoms yra stiprus ir praktiškai įrodytas moksliniuose tyrimuose, nes visi atsklesti ryšiai tarp akcijų rinkos kainų ir fundamentaliųjų veiksnių suteikia platesnį suvokimą apie akcijų rinkos kainų elgseną ir kitimą laike, be to, naudojant fundamentaliuosius veiksnius, kurie stipriai sąlygoja akcijų rinkos kainas, galima prognozuoti akcijų rinkos kainas. Tyrimo objektas fundamentaliųjų veiksnių poveikis akcijų rinkų kainoms. Tyrimo tikslas išanalizuoti ir susisteminti fundamentaliuosius akcijų rinkos kainas sąlygojančius veiksnius bei jų poveikį akcijų rinkos kainoms. Tyrimo tikslui pasiekti keliami uždaviniai: 1. Išanalizuoti ir susisteminti akcijų rinkos kainas sąlygojančius fundamentaliuosius veiksnius, naudojamus ankstesniuose moksliniuose tyrimuose. 2. Atskleisti fundamentaliųjų veiksnių poveikį akcijų rinkos kainoms. Tyrimų metodika. Akcijų kainas sąlygojantiems fundamentaliesiems veiksniams analizuoti ir sisteminti bei jų poveikiui akcijų rinkos kainoms atskleisti naudojami loginės analizės ir sintezės bei palyginimo metodai. Tyrimo rezultatai Akcijos yra patraukli investicija tiems, kurie linkę prisiimti aukštą riziką ir uždirbti didelį pelningumą. Pinigų srautai, gaunami iš paprastųjų akcijų, yra dvejopi dividendai ir kapitalo prieaugis, atsiradęs padidėjus akcijos kainai jos pardavimo momentu. Kapitalo prieaugis dažnai yra pagrindinis investuotojų pelno šaltinis, todėl išauga poreikis stebėti akcijų kainų dinamiką bei numatyti galimus pokyčius, analizuojant tai lemiančius fundamentaliuosius veiksnius. Parsva ir Lean (2011) teigia, jog akcijų kainas veikia trijų rūšių veiksniai: ekonominiai, tokie kaip palūkanų normos ir užsienio valiutos kursas, su rinka susiję veiksniai ir konkrečios įmonės veiksniai. Sunde ir Sanderson (2009) analizavo socialinius, politinius ir ekonominius veiksnius apklausos metodu. Jų atliktame tyrime aptariami ne tik makroekonominiai, bet ir mikroekonominiai bei psichologiniai veiksniai, galintys sąlygoti akcijų rinkos kainas. Christopher, Rufus ir Ezekiel (2009) analizavo mikroekonominius veiksnius: pelną akcijai ir dividendus bei kitus veiksnius. Tokie tyrimai, kuriais siekiama nustatyti ryšius tarp akcijų rinkos kainų ir fundamentaliųjų veiksnių labai populiarūs įvairiose šalyse. Sohail ir Husain (2009) tyrė ryšius tarp Lahorės akcijų rinkos kainų ir 5 fundamentaliųjų

213 FUNDAMENTALIEJI VEIKSNIAI 213 veiksnių, tokių kaip vartotojų kainų indeksas, valiutos kursas, pramonės gamybos indeksas, pinigų kiekis ir trijų mėnesių trukmės iždo vekselių palūkanų norma. Asaolu ir Ogunmuyiwa (2011) tyrė 6 fundamentaliųjų veiksnių (užsienio skolos, infliacijos, fiskalinio deficito, valiutos kurso, užsienio investicijų, pramonės produkcijos) ryšį su akcijų rinkos kainomis Nigerijos vertybinių popierių biržoje. Singh (2010) tyrė pramonės produkcijos indekso, valiutos kurso, visų akcijų indekso ryšį su akcijų rinkos kainomis Indijoje. Hussainy ir Ngoc (2009) tyrė ryšius tarp Vietnamo vertybinių popierių kainų ir vartotojų kainų idekso, valiutos kurso bei pramonės produkcijos. Pilinkus (2009) savo tyrime naudojo 40 fundamentaliųjų veiksnių, tokių kaip bendrasis vidaus produktas, pinigų kiekis, vartotojų kainų indeksas, nedarbo lygis, tiesioginės užsienio investicijos, valiutos kursas, palūkanų norma ir kiti veiksniai, tirdamas OMXV indekso priklausomybę nuo minėtų veiksnių Lietuvoje. Išanalizavus anksčiau minėtų autorių, taip pat Snieškos, Laskienės ir Pekarskienės (2008), Armesh, Manafi ir Zraezadehand (2011) mokslinius tyrimus, fundamentaliuosius veiksnius galima suskirstyti į tris grupes (žr. 1 pav.). Makroekonominiai Mezoekonominiai Bendrasis vidaus produktas (BVP), infliacija, nedarbo lygis, pinigų kiekis, palūkanų normos. Vartotojų kainų indeksas, statybos sąnaudų kainų indeksas, gamintojų kainų indeksas, pramonės produkcija. Mikroekonominiai Pelnas akcijai (EPS), dividendai akcijai (DPS), kainos ir pelno santykis (P/E), finansiniai ataskaitų rodikliai. 1 pav. Dažniausiai mokslininkų tirti fundamentalieji veiksniai, sąlygojantys akcijų rinkas kainas (sudaryta autorės) Apibendrinant, galima teigti, kad bendriausia prasme fundamentalieji veiksniai yra statistiniai rodikliai, kurie atspindi bendrą šalies ekonominę padėtį, ūkio šakų bei pačių įmonių specifinius veiksnius. Anksčiau minėtų autorių tyrimai atskleidžia fundamentaliųjų veiksnių klasifikavimą, tačiau dažniausiai tyrimuose ieškoma ryšių tarp akcijų rinkos kainų ir makroekonominių bei mezoekonominių fundamentaliųjų veiksnių. Ibrahim ir Azis (2003), Sadorski (2003), Nishat ir Shaheen (2004), Supanvanij (2009), Sohail ir Hussain (2009), Hussainey ir Ngoc (2009), Boreika ir Pilinkus (2009) savo tyrimuose įtraukia vis daugiau veiksnių, teigdami, kad kiekvienas veiksnys labai svarbus akcijų kainų dinamikai rinkoje, tačiau ne visada visi tyrimuose naudojami veiksniai sąlygoja akcijų rinkos kainas, ir ne visi tinkami prognozavimui. Yra tokių autorių, kurie visai neaptinka ryšių (Asaolu ir Ogunmayiwa (2011), nors įtraukia į tyrimus nemažai veiksnių, ir tokių autorių, kurie aptinka tik po 3 ar 4 stipriai akcijų rinkas kainas sąlygojančius veiksnius. Ne visi minėti autoriai atskleidžia, kodėl būtent, vieni jų aptikti ryšiai tarp akcijų rinkos kainų ir jas sąlygojančių fundamentaliųjų veiksnių yra teigiami, o kiti neigiami, todėl 1 lentelėje pateikiami susisteminti ir dažniausiai nagrinėtų autorių tyrimuose atskleidžiami ryšiai tarp akcijų rinkos kainų ir fundamentaliųjų veiksnių bei paaiškinamas jų poveikis akcijų rinkos kainoms. 1 lentelė. Dažniausiai moksliniuose tyrimuose rasti ryšiai tarp akcijų rinkos kainų ir fundamentaliųjų veiksnių bei jų poveikis akcijų rinkos kainoms (sudaryta autorės) Veiksnys Autoriai Ryšys Poveikis Ibrahim ir Azis (2003), Supanvanij (2009) teigiamas Vartotojų kainų indeksas Sohail ir Hussain (2009), Nishat ir Shaheen (2004), Sadorski (2003), Wongbangpo ir Sharma (2002) neigiamas Vartojimo kainų pokyčiai veikia tiek įmones, tiek ir namų ūkius. Autoriai šį veiksnį naudoja kaip infliacijos matą, o dvejopas ryšys paaiškinamas tuo, kad infliacijos augimas sukelia akcijų kainų didėjimą, jei įmonės spėja pakoreguoti gaminamos produkcijos pardavimo kainas, o kitu atveju dėl sumažėjusio ekonominio pasitikėjimo gali prasidėti akcijų kainų kritimas.

214 214 Veiksnys Autoriai Ryšys Poveikis Pramonės produkcija Sohail ir Hussain (2009), Singh (2010), Nishat ir Shaheen (2004), Ibrahim ir Azis (2003), Hussainey ir Ngoc (2009) teigiamas Didėjančios pramonės produkcijos apimtys didina įmonių ekonominius ir finansinius rezultatus, dėl šios priežasties stiprėja investicijų į akcijas patrauklumas, o kartu didėja ir akcijų kainos. Valiutos kursas Pinigų kiekis Sohail ir Hussain (2009), Tsoukalas, (2003), Sadorski (2003), Snieška, Laskienė ir Pekarskienė (2008) Sharma ir Mahendru (2010), Mohammad, Hussain ir Ali (2009), Ibrahim ir Azis (2003), Boguslauskas ir Pilinkus (2009) Sohail ir Hussain (2009), Boguslauskas ir Pilinkus (2009), Snieška, Laskienė ir Pekarskienė (2008), Boreika ir Pilinkus (2009), Wongbangpo ir Sharma (2002) Mohammad, Hussain ir Ali (2009), Ibrahim ir Azis (2003) Wongbangpo ir Sharma (2002) teigiamas neigiamas teigiamas neigiamas Nuvertėjusi valiuta yra palanki eksportuotojams ir gerina jų finansinius rezultatus, o tai didina akcijų kainas, tačiau importuojamos prekės tampa brangesnės, todėl mažėja gyventojų pajamos ir noras investuoti, todėl mažėja akcijų kainos. Dvejopas ryšys aiškinamas tuo, kad didėjantis pinigų kiekis paskatina daugiau investuoti į akcijas, o išaugusi paklausa didina jų kainas. Kita vertus, pinigų kiekio padidėjimas gali skatinti infliaciją, kuri akcijų rinkas dažniausiai veikia neigiamai. Palūkanų norma Mohammad, Hussain ir Ali (2009), Hussainey ir Ngoc (2009), Boguslauskas ir Pilinkus (2009) neigiamas Didėjanti palūkanų norma didina įmonių skolinimosi išlaidas, taip mažėja besiskolinančių įmonių finansiniai rezultatai, o tai neigiamai veikia akcijų kainas. Bendrasis vidaus produktas Boguslauskas ir Pilinkus (2009), Snieška, Laskienė ir Pekarskienė (2008), Boreika ir Pilinkus (2009), Wongbangpo ir Sharma (2002) teigiamas BVP kitimas atspindi ekonomikos augimą. Augant ekonomikai, gerėja įmonių finansiniai rezultatai, tai didina investicijų į akcijas patrauklumą vietiniams ir užsienio investuotojams. Be to, augant ekonomikai, didėja gyventojų pajamos ir potencialios galimybės investuoti į akcijas, ir tai taip pat didina akcijų kainas. Nedarbo lygis Snieška, Laskienė ir Pekarskienė (2008) Boguslauskas ir Pilinkus (2009), Boreika ir Pilinkus (2009) teigiamas neigiamas Didėjantis nedarbo lygis mažina gyventojų pajamas ir galimybę taupyti. Kartu mažėja potencialios galimybės investuoti turimas laisvas lėšas į akcijas, o tai sukelia paklausos mažėjimą, akcijų apyvartos smukimą bei akcijų kainų kritimą. Ir atvirkščiai. EPS Armesh ir Manafi, Zraezadehand (2011), Tamimi ir Hussein ( 2007), Christopher, Rufus ir Ezekiel (2009), Wang ir Chang (2008) teigiamas EPS atspindi būsimus įmonių pinigų srautus. Jiems didėjant, didėja akcijų kainos. Apibendrinant 1 lentelėje pateiktą informaciją, galima teigti, kad dažniausiai autoriai randa ryšius tarp akcijų rinkos kainų ir tokių fundamentaliųjų veiksnių, kaip vartotojų kainų indeksas, pramonės produkcija, valiutos kursas, pinigų kiekis, palūkanų norma, bendrasis vidaus produktas, nedarbo lygis ir pelnas tenkantis akcijai. Dvejopi ryšiai randami dėl to, kad tyrimuose analizuojami ryšiai tarp skirtingų šalių akcijų rinkos kainų ir fundamentaliųjų veiksnių imant skirtingo laikotarpio duomenis. Vienu metu šalyje gali būti ekonominis nuosmukis, kitu pakilimas. Arba šalyje gali būti specifiniai veiksniai. Pavyzdžiui, šalyse, kuriose ekonomikos pokyčiai priklauso nuo importo sektoriaus, t.y. didžiąją dalį užima turistams teikiamos paslaugos, natūralu, kad akcijų kainų pokyčiai priklauso nuo valiutos kurso, todėl pasikeitimai valiutos rinkose stipriai veikia akcijų rinkos kainas. Arba šalyje gali būti labai daug pramonės įmonių, ir didėjančios pramonės produkcijos apimtys didina akcijų rinkos kainas, kaip šiuo atveju

215 215 nagrinėtų autorių tyrimuose randamas tik teigiamas pramonės produkcijos poveikis akcijų rinkos kainoms. Makroekonominiai veiksniai veikia visų rinkos dalyvių būklę įmonių pelną, gyventojų gaunamas pajamas ir kt., o per tai ir akcijų kainas. Tarp akcijų rinkos kainų ir tokių fundamentaliųjų veiksnių, kaip nedarbo lygis, palūkanų norma, valiutos kursas egzistuoja atvirkštinis ryšys, o tarp akcijų rinkos kainų ir pinigų kiekio, bendrojo vidaus produkto yra tiesioginis ryšys. Šakos, kurioje įmonė veikia, perspektyvos taip pat sąlygoja įmonių akcijų kainas per tai šakai priklausančių įmonių finansinių rezultatų kitimą. Tarp akcijų rinkos kainų ir pramonės produkcijos, vartotojų kainų indekso kaip fundamentaliųjų mezoekonominių veiksnių egzistuoja tiesioginis ryšys. Tokius tyrimus, kuriuose ieškoma ryšių tarp akcijų rinkos kainų ir fundamentaliųjų, akcijų rinkos kainas sąlygojančių veiksnių, galima plėsti į tyrimus įtraukiant vis daugiau įvairiausių veiksnių. Pasinaudojus moksliniuose tyrimuose atskleistais ryšiais, tarp akcijų rinkos kainų ir fundamentaliųjų veiksnių, galima mažiau ar daugiau patikimai prognozuoti akcijų rinkos kainas. Išvados 1. Fundamentaliuosius veiksnius galima skirstyti į tris grupes: makroekonominius (bendrasis vidaus produktas, infliacija, nedarbo lygis), mezoekonominius (vartotojų kainų indeksas, gamintojų kainų indeksas, pramonės produkcija) ir mikroekonominius (pelnas akcijai, dividendai akcijai, rinkos kainos ir pelno akcijai santykis) veiksnius. 2. Dažniausiai moksliniuose tyrimuose aptinkami ryšiai tarp akcijų rinkos kainų ir tokių fundamentaliųjų veiksnių, kaip vartotojų kainų indeksas, valiutos kursas, pinigų kiekis rinkoje bei nedarbo lygis yra dvejopo pobūdžio, t.y. akcijų rinkos kainas veikia tiek teigiamai, tiek neigiamai. Šio tyrimo rezultatai atskleidė tai, kad pramonės produkcijos apimtys, pelnas tenkantis akcijai ir bendrasis vidaus produktas akcijų rinkos kainas veikia tik teigiamai, o palūkanų norma neigiamai. 3. Tarp akcijų rinkos kainų ir tokių makro fundamentaliųjų veiksnių, kaip nedarbo lygis, palūkanų norma, valiutos kursas egzistuoja atvirkštinis ryšys. Tarp akcijų rinkos kainų ir pramonės produkcijos bei vartotojų kainų indekso, kaip fundamentaliųjų mezoekonominių veiksnių, egzistuoja tiesioginis ryšys. Literatūros sąrašas 1. ARMESH, H., MANAFI, M., ZRAEZADEHAND, S Fitting the Relationship between Financial Variables and Stock Price through Fuzzy Regression Case study: Iran Khodro Company. International Journal of Business and Social Science. Vol. 2 No. 11, p BOREIKA, P., PILINKUS, D Makroekonominių rodiklių ir akcijų kainų tarpusavio ryšys Baltijos šalyse. Ekonomika ir vadyba.14, CHRISTOPHER, S., R., O., RUFUS, A., I., EZEKIEL, O., J Determinants of Equity Prices in the Stock Markes. International Research Journal of Finance and Economics, Issue 30., p DANILENKO, S Makroekonominių procesų poveikio akcijų rinkai tyrimas. Ekonomika ir vadyba: 14, p HUSSAINEY, K., NGOC, L. K The impact of macroeconomic indicators on Vietnamese stock prices. The Journal of Risk Finance. Vol. 10, No. 4, p IBRAHIM, H., M., AZIS, H Macroeconomic variables and the Malaysian equity market. A view through rolling subsamples. Journal of Economic Studies. Vol. 30, No. 1., p MOHAMMAD, S. D., HUSAIN, A., ALI, A Impact of Macroeconomics Variables on Stock Prices: Emperical Evidance in Case of KSE (Karachi Stock Exchange). European Journal of Scientific Research. Vol.38, No.1, p NISHAT, M., SHAHEEN, R Macroeconomic factors and pakistani equity market. Inetaktyvus [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: 20PAKISTANI%20EQUITY%20MARKET.pdf 9. OSAOLU, T., O., OGUNMUYIWA, M., S An Econometric Analysis of the Impact of Macroecomomic Variables on Stock Market Movement in Nigeria. Asian Journal of Business Management 3(1), p PARSVA, P., LEAN, H., H The Analysis of Relationship between Stock Prices and Exchange Rates: Evidence from Six Middle Eastern Financial Markes. International Research Journal of Finance and Economics. Issue 66. p PILINKUS D., BOGUSLAUSKAS, V The Short-Run Relationship between Stock Market Prices and Macroeconomic Variables in Lithuania: An Application of the Impulse Response Function. Inzinerine Ekonomika (5).

216 PILINKUS, D Stock market and macroeconomic variables: evidences from Lithuania. Economics & management: 14, p SADORSKY, P The macroeconomic determinants of technology stock price volatility. Review of Financial Economics 12. p SHARMA,G., D., MAHENDRU, M Impact of Macro-Ekonomik Variables On Stock Prices In India. Global Jounarl Of Management and Business Research. Volume 10, No. 7, p SINGH, D Causal Relationship Between Macro-Economic Variables and Stock Market: A Case Study for India. Pakistan Journal of Social Sciences. Vol. 30, No. 2, p SNIEŠKA, V., LASKIENĖ, D., PEKARSKIENĖ, I Stock returns and the macroeconomic environment: the case oe the vilnius stock exchange. Transformations in business & economics. Vol. 7, No 2 (14), p SOHAL, N., HUSAIN, Z Long-run and short-run relationship between macroeconomic variables and stock prices in pakistan. The case of lahore stock Exchange. Pakistan Economic and Social Review. Volume 47, No. 2, p SUNDE, T., SANDERSON, A A Review of the Determinants of Share Prices. Journal of Social Sciences 5(3)., p SUPANVANIJ, J The cointegration of stock prices and economic factors. Journal of international business and economics. Volume 9, number 3, p TAMIMI, A. HUSSEIN, A Factors Affecting Stock Prices in The UAE Financial Markes. Singapore Economic Review, p TSOUKALAS, D Macroeconomic Factors and Stock Prices in the Emerging Cypriot Equity Market. Managerial Finance. Volume 29, No. 4, p WANG, H., C., CHANG, H., J The association between accounting information disclosure and stock price. Global journal of business research. Volume 2, Number 2, p Summary Fundamental Factors and Their Impact on Stock Prices Many authors investigate the relationship between stock market prices and fundamental factors, so the aim of this article is to analyze and systematize fundamental factors, which affect stock prices and identify their impact on stock market prices. Mostly used fundamental factors for forecast of stock market prices are presented in the article. The author disclosed the relationship between stock market prices and fundamental factors, and explained their negative and positive impact on stock market prices. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vilija Aleknevičienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

217 217 PAJAMŲ IŠ GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO SURINKIMUI TURINČIŲ VEIKSNIŲ TYRIMAS Lina Pileckaja Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, plėtojantis rinkos santykiams Lietuvoje, kartu buvo kuriama, tobulinama ir reformuojama mokesčių sistema: priimami nauji mokesčių įstatymai, sumažinami mokesčių tarifai, plečiama apmokestinimo bazė, apmokestinamos naujos veiklos kryptys ir kt. Reformų priežastys: valstybės pajamų mažėjimas, mokesčių naštos ir šešėlinės ekonomikos augimas, emigracijos didėjimas bei darbo užmokesčio mažėjimas, Lietuvos konkurencingumo didėjimo bei apmokestinimo ir administravimo supaprastinimo siekimas ir kt. Visų vykusių reformų vienas iš probleminių ir keistinų mokesčių būdavo gyventojų pajamų mokestis. Šiuo metu, kai dauguma išsivysčiusių, ekonomiškai stabilių pasaulio ir Europos valstybių yra įsivedusios progresinę gyventojų pajamų apmokestinimo sistemą, apie tai, tiesa, jau ne pirmą kartą, imta garsiau diskutuoti ir Lietuvoje. Tyrimo objektas gyventojų pajamų mokestis. Tyrimo tikslas nustatyti gyventojų pajamų mokesčio surinkimą įtakojančius veiksnius ir jų poveikį pajamoms iš gyventojų pajamų mokesčio. Tyrimo uždaviniai: 1. įvertinti Europos Sąjungos šalių gyventojų pajamų mokesčio politikos tendencijas; 2. nustatyti gyventojų pajamų mokesčio surinkimą Lietuvoje įtakojančius veiksnius; 3. įvertinti veiksnių poveikį Lietuvos valstybės pajamoms iš gyventojų pajamų mokesčio. Tyrimo metodai: literatūros bendrieji moksliniai tyrimo metodai literatūros analizė ir sintezė, loginė analizė ir sintezė, loginio modeliavimo metodai, statistinės duomenų analizės būdai. Rezultatai Pastaruoju metu, daugelyje pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvoje, vyksta aršios diskusijos dėl progresinio gyventojų pajamų apmokestinimo tarp mokslininkų, politikų, ekonomistų, po kaulelį visus už ir prieš jų atsakymuose narsto žiniasklaida. Savo nuomonę viešose apklausose, pokalbių laidose ar socialinių tinklalapių forumuose neretai išsako ir paprasti piliečiai. Pasak jų, Lietuvoje jau seniai egzistuoja progresiniai mokesčiai, o naujo tarifo įvedimas tik dar labiau nuskurdintų ir taip jau skurstančią liaudį. Yra nemažai mokslininkų, palaikančių progresinius mokesčius dėl socialinio teisingumo principo (Lucy, Martinez-Vasquez, Rider, 2007), tačiau dar daugiau yra tų, kurie pateikia daugybę argumentų, kodėl progresinė gyventojų pajamų apmokestinimo sistema nėra tinkama (Gravelle, Zimmerman, 1984; Buss, 2001; Hagopian, 2011; Ramanauskienė, 2007). Na, o pagrindiniai požiūriai dėl šios sistemos įvedimo Lietuvoje yra tokie: Lietuvoje jau seniai egzistuoja progresiniai mokesčiai diferenciaciją numato neapmokestinamojo pajamų dydžio sistema; progresiniai mokesčiai vienas iš būdų mažinti socialinę atskirtį: mažesnes pajamas gaunantys gyventojai moka mažesnį GPM procentą, o didesnes pajamas gaunantys gyventojai didesnį, o tuo pačiu, biudžeto pajamų atžvilgiu išliktų neutralūs; progresiniai mokesčiai priemonė padidinti biudžeto pajamas, o taip pat ir signalas sunkiau gyvenantiems, jog turtingieji daugiau prisideda prie valstybės stiprinimo (sumažėtų klasinė priešprieša visuomenėje); progresinė mokesčių sistema turėtų būti taikoma kompleksiškai įmonėms mokant tiek pelno, tiek kitus mokesčius, nes tik taip galima gauti realios naudos; progresiniai mokesčiai nemažina mokesčių naštos, o netgi ją padidina; progresiniai mokesčiai mažina žmonių darbinį aktyvumą ir motyvacijas dirbti, diskriminuoja aukštos kvalifikacijos didesnes pajamas gaunančius darbuotojus; supriešina ir skaido visuomenę; maskuoja tikrąją mokesčių

218 218 naštą; iškreipia mokesčių teisingumo principą; mokesčių progresyvumas skatina šešėlinės ekonomikos augimą ir mokesčių vengimą. Kad būtų galima įvertinti galimybę taikyti progresinę gyventojų pajamų apmokestinimo sistemą Lietuvoje, pravartu išanalizuoti kitų Europos šalių patirtį, taikant šią sistemą. Žemiau esančiame paveiksle yra pateikiami gyventojų pajamų mokesčio ribiniai tarifai. 1.pav. Gyventojų pajamų mokesčio ribiniai tarifai proc m. Kaip matome, pirmąsias aštuonias paveiksle pateiktas šalis (Bulgariją, Čekiją, Lietuvą, Vengriją, Rumuniją, Slovakiją, Estiją bei Latviją) vienija tai, jog šiose šalyse taikoma proporcinė gyventojų pajamų apmokestinimo sistema ir vyrauja žemas gyventojų pajamų apmokestinimo tarifas, o Lietuvos tarifas vienas iš mažiausių tarp tų šalių. Tačiau ne visada jis buvo toks: gana ilgą laiką gyventojų pajamos buvo apmokestinamos 33 proc. tarifu ir tik nuo 2006 m. liepos mėnesio jis ėmė mažėti ir iki dabar jis yra sumažėjęs 18 proc. (iki 15 proc.) Net 19 Europos sąjungos šalių taiko progresinę gyventojų pajamų apmokestinimo sistemą t.y. skirtingoms gyventojų pajamų grupėms yra taikomi skirtingi mokesčio tarifai. Šių grupių skaičius yra labai įvairus nuo 3 (pvz. Jungtinė Karalystė, Graikija, Lenkija) iki 8 (Portugalija). Visoms šalims, taikančioms progresinius mokesčius yra būdinga tai, kad dideles pajamas gaunantiems gyventojams yra taikomi didesni tarifai, be to, egzistuoja nustatytos minimalios neapmokestinamosios pajamos. Pastaruoju metu pastebima progresinių mokesčių atsisakymo tendencija užsienio šalyse. Ši tendencija ypač ryški Rytų ir Vidurio Europoje (Gylys, 2006) m. progresinės gyventojų pajamų apmokestinimo sistemos atsisakė Vengrija ir nuo buvusio progresinio ribinio 32 proc. mokesčio tarifo perėjo prie 16 proc. proporcinio. Atlikus Europos sąjungos šalių, taikančių progresinę gyventojų pajamų apmokestinimo sistemą, analizę bei remiantis pagrindiniais mokesčių principais galima teigti, kad šiose šalyse yra vykdomas vertikalusis teisingumas daugiau uždirbantieji turi mokėti daugiau, tačiau tai didina darbo jėgos kaštus, kurie kliudo steigtis naujiems verslams ir didėti užimtumui, o tai neatitinka vieno pagrindinių apmokestinimo principų efektyvumo. Taip pat, autoriai (Vivian, 2006; Meidūnas, Puzinauskas, 2001; Peter, Buttrick, Duncan, 2010; Buškevičiūtė, 2003) teigia, kad nors ši sistema ir užtikrina mokestinių įplaukų produktyvumą ir leidžia pasiekti, kad mokestinės įplaukos didėtų sparčiau nei nacionalinės pajamos, tačiau pažeidžia administracinio paprastumo principą, nes progresinis mokestis yra sudėtingiau apskaičiuojamas, mažėja jo skaidrumas, padidėja ir išlaidos mokesčių bei socialinės paramos ir draudimo administravimo sistemai. Tačiau, nors atlikus analizę ir paaiškėjo, jog progresiniai mokesčiai neatitinka svarbiausių apmokestinimo principų, o užsienio šalys pradeda reformas, siekdamos atsisakyti šios gyventojų pajamų apmokestinimo sistemos, Lietuvoje, atvirkščiai, yra svarstoma galimybė įvesti progresinius mokesčius. Vienas pagrindinių mokslininkų argumentų (Slavickienė, Novošinskienė, 2006) prieš gyventojų pajamų mokesčio tarifo sumažinimą ir progresyvumo panaikinimą yra tai, kad dėl to nukentės valstybės biudžeto pajamos. Tačiau tiek praktika, tiek teorija rodo, jog negalima pateikti tokių vienareikšmiškų išvadų. Viena populiariausių teorijų, kurios nagrinėja mokesčio dydžio ir biudžeto pajamų priklausomybę, yra Arthur Laffer teorija, kuria buvo siekiama įrodyti, jog nustačius nepamatuotai aukštus mokesčio tarifus, biudžeto pajamos bus mažesnės, nei esant mažesniam tarifui. Vėliau atlikti jo tyrimai parodė, jog aukšti mokesčiai neužtikrina stiprių

219 219 valstybės finansų, o santykinai didelius mokesčius taikančios šalys turi daugiau fiskalinių problemų nei šalys, taikančios mažesnius mokesčius. Atlikus analizę buvo nustatyti reikšmingiausi gyventojų pajamų mokesčio surinkimą lemiantys veiksniai: neapskaitytos ekonomikos lygis; dirbančiųjų asmenų skaičius; mokestinės nepriemokos dydis; mokesčio tarifas. Iš gyventojų pajamų mokesčio surenkamų pajamų lygis nustatytas atlikus šio mokesčio surinkimo analizę, įvertinus neapskaitytos ekonomikos lygį (buvo naudojami Statistikos departamento duomenys, išskyrus 2010 m. jiems buvo parinktas apytikslis dydis, nes tikslių duomenų dar nėra). Kaip matoma iš pateikto paveikslo (žr. 2 pav.), 2006 ir 2010 metais pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio į nacionalinį biudžetą buvo surinkta daugiau nei planuota atitinkamai 8 ir 5 proc. Na, o m. planas nebuvo įvykdytas ir jo neįvykdymas augo. Kadangi teoriškai planas ir faktas turėtų skirtis ne daugiau nei proc., galima teigti, kad gyventojų pajamų mokestis yra renkamas gerai. Įvertinus neapskaitytos ekonomikos lygį ir palyginus faktiškai gautas pajamas iš GPM bei potencialiai galimas gauti GPM pajamas, galima teigti, jog analizuojamu laikotarpiu valstybė prarado daugiau nei 3 milijardus Lt. 2 pav. Gyventojų pajamų mokesčio surinkimas Kiekvieno iš minėtų veiksnių (darbuotojų skaičiaus, mokestinės nepriemokos, mokesčio tarifas) įtakos pajamų iš GPM surinkimo vertinimui buvo taikomas regresinės analizės metodas. Atlikus skaičiavimus buvo nustatoma, ar tarp minėtų veiksnių ir GPM pajamų yra tiesinė priklausomybė. Nustatyta, kad dirbančiųjų asmenų skaičiui padidėjus vienu tūkstančiu, pajamos iš GPM vidutiniškai padidėja 10,46 mln. Lt, kai kiti veiksniai nekinta (žr. 3 pav.) 3 pav. Pajamų iš GPM ir dirbančiųjų asmenų skaičiaus kitimas bei regresijos tiesės lygtis

220 220 Nustatyta, kad mokestinei nepriemokai padidėjus 1 mln. Lt, pajamos iš GPM sumažėja 5,85 mln. Lt, kitiems veiksniams nekintant (žr. 4 pav.) 4 pav. Pajamų iš GPM ir mokestinės nepriemokos kitimas bei regresijos tiesės lygtis Nustatyta, kad GPM tarifui padidėjus 1 proc., pajamos iš GPM padidėja 54,75 mln. Lt, kai kiti veiksniai nekinta (žr. 5 pav.). Kadangi 2006 m. liepos mėnesį mokesčio tarifas nuo buvusio 33 proc. buvo sumažintas iki 27 proc., tyrimui atlikti buvo paimtas šių tarifų vidurkis 30 proc. 5 pav. Pajamų iš GPM ir mokesčio tarifo kitimas bei regresijos tiesės lygtis Taigi, apibendrinant analizės rezultatus galima teigti, kad visi veiksniai (neapskaitytos ekonomikos lygis, dirbančiųjų skaičius, mokestinės nepriemokos dydis bei mokesčio tarifas) daro įtaką pajamų iš GPM surinkimui. Išvados 1. Atlikus ES šalių gyventojų pajamų apmokestinimo analizę, nustatyta, jog tik 8 šalyse yra taikoma proporcinė sistema, o Lietuvos GPM tarifas tarp tų šalių vienas mažiausių. Likusiose šalyse yra taikoma progresinė gyventojų pajamų apmokestinimo sistema, kai skirtingoms gyventojų pajamų grupėms yra taikomi skirtingi mokesčio tarifai kuo didesnės pajamos, tuo didesnis tarifas. 2. Remiantis pagrindiniais principais įvertinus progresinius mokesčius galima teigti, kad jais vadovaujantis yra užtikrinamas mokestinių įplaukų produktyvumas bei vykdomas vertikalusis teisingumas, tačiau tuo pačiu yra pažeidžiami mokesčio efektyvumo bei administracinio paprastumo principai. Na, o pagrindinis mokslininkų argumentas, kodėl nevalia atsisakyti progresinių mokesčių yra tai, jog toks sprendimas lemtų valstybės biudžeto pajamų mažėjimą. 3. Nustatyti reikšmingiausi GPM įvykdymą lemiantys veiksniai: neapskaitytos ekonomikos lygis; dirbančiųjų asmenų skaičius; mokestinės nepriemokos dydis; mokesčio tarifas.

221 Atlikus pajamų iš GPM surinkimo analizę nustatyta, jog 2006 ir 2010 metais jų buvo surinkta daugiau nei planuota atitinkamai 8 ir 5 proc. Na, o m. planas nebuvo įvykdytas ir jo neįvykdymas augo. Įvertinus neapskaitytos ekonomikos lygį ir palyginus faktiškai gautas pajamas iš GPM bei potencialiai galimas gauti GPM pajamas galima teigti, jog analizuojamu laikotarpiu valstybė prarado daugiau nei 3 milijardus Lt. 5. Taikant regresinę analizę atliktu tyrimu buvo nustatoma ar tarp minėtų veiksnių ir GPM pajamų yra tiesinė priklausomybė. Nustatyta, kad kitiems veiksniams nekintant, o dirbančiųjų asmenų skaičiui padidėjus vienu tūkstančiu, pajamos iš GPM vidutiniškai padidėja 10,46 mln. Lt, mokestinei nepriemokai padidėjus 1 mln. Lt, pajamos iš GPM sumažėja 5,85 mln. Lt, o 1 proc. padidėjus GPM tarifui, pajamos iš GPM padidėja 54,75 mln. Lt. Literatūros sąrašas 1. BUŠKEVIČIŪTĖ, E Mokesčių sistema. Kaunas: Technologija. 2. BUSS, T The Effect of State Tax Incentives on Economic Growth and Firm Location Decisions: An Overview of the Literature. Iš Economic Development Quarterly. Nr. 15, p GRAVELLE, J.; ZIMMERMAN, D Investment Tax Progressivity and the Design of Tax incentives for investment. Iš Public Finance Review. Nr. 12, p GYLYS, P Mokesčių našta ir tarptautinė mokesčių konkurencija. Iš Ekonomika. VU mokslo darbai. Nr. 75. p HAGOPIAN, K The inequity of the progressive income tax. Iš Police review. Nr. 166, p LUCY, F.; MARTINEZ-VAZQUEZ, J.; RIDER, M Voting on Tax Policy Design: A Test of the Selfish versus Social Preferences Hypotheses. Iš Public Finance Review. Nr. 35, p MEIDŪNAS, V.; PUZINAUSKAS, P Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida. Vilnius: Teisinės informacijos centras. 8. NOVOŠINSKIENĖ, A.; SLAVICKIENĖ, A Reforms and problems of Lithuanian tax system. Iš Economic science for rural development: proceeding of the international scientific conference. Nr.11, p PETER, K. S.; BUTTRICK, S.; DUNCAN, D Global reform of personal income taxation, : Evidence from 189 countries. Iš National tax journal. Nr. 63, p RAMANAUSKIENĖ, E Gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimas, kaip priemonė didinti Lietuvos mokesčių sistemos konkurencingumą. Iš Ekonomika ir vadyba. Nr. 12, p VIVIAN R. W Equality and personal income tax - the classical economists and the KATZ Commission. Iš Economic Society of South Africa. Blackwell Publishing. Summary Analysis of Factors Influencing Revenue of Personal Income Tax Personal income tax is one of the most disscussed taxes in all world at the moment. It is so, because everyone is talking about which flat or progressive tax system is more efective for states budget. Analysig the tendency of personal income tax policy in EU it is determined, that less than a third of EU countries to tax residents income are using flat tax system and other countries are using progressive. There are many opinions about which system is better, but the main argument against personal income tax reduction or elimination of progressive system is that it will decrease the state budget revenues. Also there are determined the basic factors that affect revenues collection from personal income tax: the level of inaccountable economy; number of employed persons; amount of tax arrea; tax rate. After accomplishing calculations (using regression model) it is determined, that all above-mentioned factors make influence on collection of personal income tax revenue in Lithuania. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Astrida Slavickienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

222 222 AB ROKIŠKIO SŪRIS SŪRIŲ GAMYBOS NETIESIOGINIŲ IŠLAIDŲ SKIRSTYMO TOBULINIMAS Daividas Suvaizdis Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Teisinga informacija apie įmonės gaminamų produktų ar teikiamų paslaugų savikainą yra būtina sėkmingai įmonės veiklai. Neturint tokios informacijos nebūtų galima spręsti apie konkrečių įmonės gaminamų produktų pelningumą arba nuostolingumą, kokį kiekį jų reikia pagaminti, kad būtų pasiekta mažiausia produkto vieneto savikaina, kokio dydžio nuolaidas galima suteikti konkrečioms parduodamoms prekėms, kad nebūtų patirtas nuostolis. Daugelyje gamybos įmonių vieniems produktams priskiriama per daug netiesioginių gamybos išlaidų, kitiems per mažai. Dėl to įmonės vadovai priima neteisingus valdymo sprendimus, kurie gali paveikti įmonės veiklos sėkmę, veiklos rezultatus, susijusius su produkcijos gaminimu bei pardavimu. Taip iškraipoma pagamintų prekių savikaina ir jų pelningumas. Dėl to būtina ieškoti būdų, kaip turi būti paskirstytos netiesioginės gamybos išlaidos įmonių gaminamiems produktams. Priskiriant netiesiogines gamybos išlaidas produktams, reikia pasirinkti tinkamą skirstymo kriterijų - tokį, kuris kuo teisingiau parodytų skirstomų išlaidų ryšį su objektu, kuriam jos priskiriamos. Tyrimo tikslas pasiūlyti AB Rokiškio sūris naują sūrių gamybos netiesioginių išlaidų skirstymo metodiką. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti netiesioginių gamybos išlaidų skirstymo metodikas, jų privalumus ir trūkumus. 2. Išnagrinėti EBAC (efektyvumu pagrįsto išlaidų apskaitos metodo) taikymo ypatybes. 3. Remiantis atliktais skaičiavimais, pademonstruoti EBAC metodo reikšmę AB Rokiškio sūris gaminamų sūrių savikainai ir jų pelningumui. Tyrimo metodika - analizuojant EBAC ypatumus, naudojama užsienio autorių darbų analizė, įmonės finansinių rodiklių grupavimo, lyginimo, interpretavimo ir apibendrinimo metodai. Rezultatai Tradicinei išlaidų apskaitos sistemai būdingas netiesioginių gamybos išlaidų priskyrimas gaminiui pagal parinktą paskirstymo bazę: tiesiogines įrenginių darbo valandas, darbo užmokestį ir kt. (Drury, Tayles, 1994; Snyder, Davenport, 1997; Gunasekaran, 1999; Baykasoglu, 2001; Jawahar, 2002; Mackevičius, 2003; Kalčinskas, 2007). Paskirstant visas netiesiogines gamybos išlaidas neatsižvelgiama į faktinį netiesioginių gamybos išlaidų sunaudojimą produktams. Taip pat tradicinės išlaidų apskaitos sistemos trūkumas yra tai, kad netiesioginės gamybos išlaidos priskiriamos produktams, naudojant vieną su apimtimi susijusią bazę ir taip iškreipiant produkto savikainą (Baykasoglu, 2001). Smith (2000) ir Chenhall (2003) teigimu, įvairios paskirstymo bazės turėtų būti naudojamos paskirstyti netiesiogines gamybos išlaidas produktams, atsižvelgiant į jų pardavimo, o ne į gamybos apimtis. Tikslesnių gamybos išlaidų paskirstymo būdų poreikis lėmė veikla pagrįstos išlaidų apskaitos sistemos (ABC) atsiradimą. ABC buvo sukurta, siekiant pateikti tikslesnius būdus, paskirstant netiesiogines gamybos išlaidas produktams, remiantis veikla. ABC buvo bandoma kuo tiksliau priskirti netiesiogines gamybos išlaidas išlaidų objektams (Kaplan, 1998; Wnuk Pel, 2010). ABC pirmasis etapas yra gamybos išlaidų sukaupimas pagal veiklos centrus. Kai gamybos išlaidos paskirstomos veiklos centrams, susidaro veiklos centro išlaidos. Antrajame ABC etape veiklos centro išlaidos paskirstomos išlaidų apskaitos objektams. Reikėtų pažymėti, kad ABC atsiradimą lėmė netiesioginių gamybos išlaidų paskirstymo produktams poreikis išskirstyti bendrąsias netiesiogines gamybos išlaidas detaliau ir tiksliau. Taip pat ABC atskleidė vienodo visoms netiesioginėms gamybos išlaidoms skirstymo koeficiento naudojimo nepagrįstumą, pasiūlęs kiekvieną netiesioginių išlaidų rūšį skirstyti remiantis atitinkamais išlaidų nešėjais. Iš esmės

223 223 ABC yra tradicinės išlaidų apskaitos sistemos patobulinimas. Ji pratęsė netiesioginių gamybos išlaidų skaidymą pagal keletą priežastinių pasekminių veiksnių. ABC parodė pagalbinių padalinių (netiesioginių gamybos) išlaidų įtraukimo į gaminio savikainą poreikį. Nors paminėti patobulinimai atspindi gamybos išlaidų apskaitos patobulėjimą, vienas pagrindinių tradicinės išlaidų apskaitos sistemos trūkumų, kai netiesioginės produkto gamybos išlaidos skirstomos ne pagal tinkamą paskirstymo bazę, išliko neišspręstas. ABC kildina paskirstymo koeficientą kiekvienai veiklai, dalijant bendras kiekvienos veiklos išlaidas iš viso išlaidų nešėjų vienetų skaičiaus vienai atskirai veiklai (John A. (2001)). Kadangi naudojant tiek tradicinę, tiek ABC apskaitos sistemas ne itin tiksliai paskirstomos netiesioginės gamybos išlaidos, kurios sudaro nemenką reikšmę, kalkuliuojant produkcijos savikainą, darbo autorius, remdamasis valdymo apskaitos specialistų (Benjamin S., Muthaiyah S., Maramuthu M. (2009)) publikacija, siūlo efektyvumu pagrįstą išlaidų apskaitos metodą (EBAC). Naudojant EBAC, atsižvelgiama į skirtingų produktų netiesioginių gamybos išlaidų panaudojimo skirtingą efektyvumo lygį. Valdymo apskaitos literatūra pateikia keturis galimus metodus nustatyti efektyvumo lygiui, apskaičiuojant netiesioginių gamybos išlaidų normas. Šie keturi metodai yra: teorinis maksimalus pajėgumas, praktinis pajėgumas, normalus pajėgumas ir biudžetinis pajėgumas (John A. 2001). EBAC efektyvumą naudoja kaip pagrindinį veiksnį, apskaičiuojant netiesioginių gamybos išlaidų paskirstymo normą. Efektyvumas čia apibrėžiamas kaip gamybos išlaidų ir produkto ar paslaugos našumo santykis. Produkto ar paslaugos našumas yra efektyvus, jeigu reikia mažiau sąnaudų pagaminti tam tikrą produkcijos kiekį. Pavyzdžiui, jei produktui A reikia 10 piniginių vienetų išlaidų, norint pagaminti 100 vienetų šio produkto, o produktui B analogiškai 20 piniginių vienetų išlaidų 100 vienetų produkto, tai produktas A yra efektyvesnis. Taip yra dėl to, kad produktui A reikia mažiau piniginių vienetų išlaidų vienam produkcijos vienetui pagaminti. EBAC netiesiogines gamybos išlaidas nukreipia produktams ar paslaugoms. Nebūtų aišku, kuris produktas ar paslauga būtų efektyvesnis, jei būtų panaudoti visi gamybiniai pajėgumai, nes skirtingi produktai ir paslaugos turi skirtingus efektyvumo lygius, naudojant netiesiogines gamybos išlaidas, kaip nurodyta EBAC. Taikant EBAC, netiesioginių gamybos išlaidų naudojimo efektyvumas skaičiuojamas kiekvienam produktui. Pripažįstama, kad produkto ar paslaugų efektyvumas, naudojant netiesiogines gamybos išlaidas, dalinai įtakojamas netiesioginių išlaidų produktyvumo. EBAC galima taikyti visose pramonės šakose, nes ji suderinta su ABC. Įmonės, šiuo metu naudojančios ABC, galėtų išbandyti tikslesnę EBAC, nes, norėdamos naudoti EBAC, gali panaudoti tuos pačius duomenis, kuriuos naudoja ABC. Produkcijos efektyvumą naudojant savikainai skaičiuoti, būtų gaunami tikslesni duomenys apie gaminamo produkto savikainą, kurie turėtų didžiulę vertę gamybos įmonėms, priimant sprendimus apie tai, kurį produktą naudinga gaminti, o kurį - ne. Skirstant netiesiogines gamybos išlaidas pagal EBAC, gaunama tikslesnė savikaina, nes remiamasi įmonės gaminamų produktų efektyvumo koeficientais. Efektyvumo koeficientas apskaičiuojamas pagal 1 formulę: EK = NIPB / PI (1) čia EK įmonės gaminamų produktų efektyvumo koeficientas; NIPB netiesioginių gamybos išlaidų paskirstymo bazė, naudojama paskirstyti bendrai sukauptoms netiesioginėms gamybos išlaidoms; PI pagamintos produkcijos rūšių išeiga (išreiškiama natūriniais mato vienetais: kg, t, vnt). Turint tokius duomenis, kaip produkcijos išeiga (kg, t, vnt), netiesioginių gamybos išlaidų paskirstymo bazes (Lt), apskaičiuojami įmonės gaminamų produktų efektyvumo koeficientai, kurie parodo, kiek netiesioginių gamybos išlaidų reikia, norint pagaminti vieną įmonės gaminamos produkcijos vienetą. Toliau apskaičiuojama netiesioginių gamybos išlaidų dalis, tenkanti kiekvienai gaminamos produkcijos rūšiai. Netiesioginių gamybos išlaidų dalis (NID) apskaičiuojama pagal 2 formulę: NID = ( EK / ΣEK ) x Σ NI (2) čia NID - netiesioginių gamybos išlaidų dalis, tenkanti kiekvienai gaminamos produkcijos rūšiai; EK įmonės gaminamų produktų efektyvumo koeficientai; ΣEK efektyvumo koeficientų suma; Σ NI gamybos

224 224 padaliniuose sukaupta visų netiesioginių gamybos išlaidų straipsnių bendra suma, kurią reikia paskirstyti gaminamos produkcijos rūšims. Pritaikius EBAC, skirstant AB Rokiškio sūris sūrių gamybos netiesiogines išlaidas, apskaičiuojama gaminamos produkcijos savikaina, kurią įtakoja tikslesnis netiesioginių gamybos išlaidų skirstymas pagal efektyvumą. 1 lentelė. AB Rokiškio sūris sūrių gamybos netiesioginių išlaidų skirstymas, pritaikant EBAC Produktas Rokiškio sūris 50% rieb. (apvalus) 10kg Kiekis, t Tiesioginės gamybos išlaidos, Lt Netiesioginės gamybos išlaidos, Lt EK NID PI TI NI NIPB / PI ( EK / ΣEK ) x Σ NI 46, , , , ,11 Rokiškio 45% rieb. suvenyrinis 16, , , , ,74 Lietuviskas sūris 50% rieb. 37, , , , ,68 Kietasis sūris 40% rieb. 5 kg 85, , , , ,90 Gauda 48% rieb. 14, , , , ,17 Mozarella 45% rieb. po 2,2 kg 177, , , , ,73 Montecampo 44% rieb. 24, , , , ,66 Viso (Σ) 403, , , , ,00 1 lentelėje pateikiami duomenys apie AB Rokiškio sūris pagamintų sūrių kiekius bei tiesiogines ir netiesiogines sūrių gamybos išlaidas (pastarųjų suma yra paskirstyta pagal esamą netiesioginių gamybos išlaidų skirstymo metodiką, t.y. netiesioginės sūrių gamybos išlaidos skirstomos proporcingai tiesioginėms sūrių gamybos išlaidoms), susidariusias gamyboje. Daugiausiai netiesioginių gamybos išlaidų skiriama tam produktui, kuriam pagaminti patiriama daugiausiai tiesioginių gamybos išlaidų. Kaip matyti iš 1 lentelės duomenų, pagal EBAC priskiriamų gaminamiems sūriams netiesioginių gamybos išlaidų sumos skiriasi nuo netiesioginių gamybos išlaidų sumų, priskiriamų produktams, naudojant esamą sūrių gamybos netiesioginių išlaidų skirstymo metodiką. Šį skirtumą lemia efektyvumo koeficientas. Itin išsiskiria Rokiškio sūris 45% suvenyrinis netiesioginių gamybos išlaidų sumos. Kaip pateikta 1 lentelėje, pagal esamą netiesioginių gamybos išlaidų skirstymo metodiką šiam produktui tenka Lt, o remiantis EBAC ,74 Lt sūrių gamybos netiesioginių išlaidų. 2 lentelė. Netiesioginių gamybos išlaidų skirstymo būdų įtaka AB Rokiškio sūris produkcijos (sūrių) savikainai Produktas Rokiškio sūris 50% rieb. (apvalus) 10kg Rokiškio 45% rieb. suvenyrinis Lietuviskas sūris 50% rieb. Kietasis sūris 40% rieb. 5 kg Kiekis, t Tiesioginės gamybos išlaidos, Lt Netiesioginės gamybos išlaidos pagal esamą skirstymo metodiką, Lt PI TI NI Netiesiogi nės gamybos išlaidos pagal EBAC, Lt Savikaina pagal esamą netiesioginių gamybos išlaidų skirstymo metodiką, Lt Savikaina pagal EBAC metodą, Lt Savikainų skirtumas, Lt ± 46, , , , , , ,99 16, , , , , , ,14 37, , , , , , ,89 85, , , , , , ,56 Gauda 48% rieb. 14, , , , , , ,29 Mozarella 45% rieb. 177, , , , , , ,35

225 225 po 2,2 kg Montecampo 44% rieb. 24, , , , , , ,85 Viso (Σ) 403, , , , , ,00 - Gaminamos produkcijos savikainos dydis priklauso ne tik nuo tiesioginių gamybos išlaidų didėjimo ar mažėjimo, bet ir nuo netiesioginių gamybos išlaidų. Iš 2 lentelės duomenų matyti nemenki skirtumai tarp savikainų, kurios apskaičiuotos, netiesiogines gamybos išlaidas priskiriant gaminamam produktui, jas paskirsčius įmonėje naudojamu ir EBAC metodais. Ypatingai svarbu apskaičiuoti tikslią gaminamos produkcijos savikainą, nes ji įtakoja produkcijos pelningumą. 3 lentelė. Netiesioginių gamybos išlaidų skirstymo būdų įtaka AB Rokiškio sūris produkcijos (sūrių) pelningumui Produktas Faktinis pelningumas, proc. Pelningumas pritaikius EBAC, proc. Pelningumo skirtumas, proc. punktais Rokiškio sūris 50% rieb. (apvalus) 10kg 102,59 102,21-0,37 Rokiškio 45% rieb. suvenyrinis 3,45 3,26-0,19 Lietuviskas sūris 50% rieb. 25,86 25,58-0,28 Kietasis sūris 40% rieb. 5 kg 3,76 3,79 +0,037 Gauda 48% rieb. 5,18 4,85-0,33 Mozarella 45% rieb. po 2,2 kg 7,32 7,45 +0,13 Montecampo 44% rieb. 1,14 1,11-0,03 Viso (Σ) 149,29 148,25-1,04 Pelningumas vienas svarbiausių finansinių rodiklių, turinčių didelę reikšmę įmonei, jos veiklai. Jis parodo, kiek pelno tenka kiekvienam grynųjų pardavimų pajamų vienetui. Kaip matyti iš 3 lentelės duomenų, dėl AB Rokiškio sūris sūrių gamybos netiesioginių išlaidų skirstymo EBAC metodu, kuris lėmė gaminamų sūrių rūšių savikainos pasikeitimą, panaudojimo, pasikeitė ir apskaičiuotų įmonės pagamintų sūrių rūšių pelningumai. Labiausiai sumažėjo Rokiškio sūris 50% rieb. (apvalus) 10kg pelningumas (-0,37 proc. punkto.), bet padidėjo Mozarella 45% rieb. po 2,2 kg pelningumas (+0,13 proc. punkto). Taigi panaudojus EBAC, skirstant AB Rokiškio sūris sūrių gamybos netiesiogines išlaidas, produkcijos pelningumas skiriasi, lyginant jį su pelningumu, kuris gaunamas, netiesiogines gamybos išlaidas skirstant pagal esamą netiesioginių sūrių gamybos išlaidų skirstymo metodiką: produkcija, kuri laikyta pelninga, nėra tokia pelninga, kaip tikėtasi. Išvados 1. Tradicinei išlaidų apskaitos sistemai būdingas netiesioginių gamybos išlaidų priskyrimas gaminiui pagal parinktą paskirstymo bazę: tiesiogines įrenginių darbo valandas, darbo užmokestį ir kt. Tai įtakojo, jog paskirstant visas netiesiogines gamybos išlaidas neatsižvelgiama į faktinį netiesioginių gamybos išlaidų sunaudojimą produktams. 2. ABC, kuri, iš esmės, yra tradicinės išlaidų apskaitos sistemos patobulinimas, nes pratęsė netiesioginių gamybos išlaidų skaidymą pagal keletą priežastinių pasekminių veiksnių, buvo sukurta, siekiant pateikti tikslesnius būdus, paskirstant netiesiogines išlaidas produktams, remiantis veikla. ABC buvo bandoma kuo tiksliau priskirti netiesiogines gamybos išlaidas išlaidų objektams. 3. EBAC efektyvumą, kuris apibrėžiamas kaip gamybos išlaidų ir produkto našumo santykis ir įtakoja savikainos tikslumą, naudoja kaip pagrindinį veiksnį, apskaičiuojant netiesioginių gamybos išlaidų priskyrimo normą. Panaudojus EBAC, skirstant AB Rokiškio sūris sūrių gamybos netiesiogines išlaidas, gaunamos tikslesnės gaminamos produkcijos savikainos reikšmės, kurias įtakoja tikslesnis netiesioginių gamybos išlaidų skirstymas pagal efektyvumą.

226 Panaudojus EBAC, skirstant AB Rokiškio sūris sūrių gamybos netiesiogines išlaidas, produkcijos pelningumas skiriasi, lyginant jį su pelningumu, kuris gaunamas, netiesiogines gamybos išlaidas skirstant pagal esamą netiesioginių sūrių gamybos išlaidų skirstymo metodiką: produkcija, kuri laikyta pelninga, nėra tokia pelninga, kaip tikėtasi. Literatūros sąrašas 1. BAYKASOGLU A Process modelling for manufacturing process selection. Teknoloji, nr. 24(1), p BARRETT R The Challenges of Transactional Costing. Journal of Performance Management, nr. 21(1), p BENJAMIN S., MUTHAIYAH S., MARATHAMUTHU M An Improved Methodology For Absorbtion Costing: Efficency Based Absorbtion Costing. The Journal of Applied Business Research, nr. 25, p CHENHALL R Management control systems design within its organizational context: findings from contingencybased research and direction for the future. Accounting, Organizations and Society, nr. 28, p DRURY. C., TAYLES. M Product costing in UK management organisations. European Accounting Review, nr. 3(3), p GUNASEKARAN A., MARRI H., YUSUF Y Application of activity-based costing: some case experiences. Managerial Auditing Journal, nr. 14(6), p JAWAHAR L Cost accounting. Delhi: Tata Mcgraw Hill. 8. JOHN A., CHRISTOPHER J., C., DRURRY C How product costs are calculated and used in decision making: a pilot study. Managerial Auditing Journal, nr. 35, p KALČINSKAS G Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis. 10. KAPLAN R Advanced Management Accounting. Upper Saddle River, NJ: Prentice-Hall. 11. MACKEVIČIUS J Valdymo apskaita. Koncepcija, metodika, politika. Vilnius. 12. SMITH M Innovation diffusion. Financial Management, nr. 40, p SNYDER H., DAVENPORT E What does it really cost? Allocating indirect costs. Managing Library Finances, nr. 4, p WNUK-PEL T Diffusion of Management Accounting Innovations in Non manufacturing Firms The Case of ABC. Socal Sciences, nr. 1(67), p Summary AB Rokiškio sūris Indirect Cost Allocation Cheese Production Development Many companies products include undue indirect production costs, which really should be allocated differently. It distorts the cost of certain goods and their profitability. Traditional cost accounting system is characterized by indirect production costs to the product according to the selected allocation base (direct labor hours, equipment, salaries, etc.). Need for more detailed cost of production due to activity-based cost accounting system (ABC) has occurred. ABC was developed to provide more accurate methods of allocating indirect costs to products based on activities. Since the use of traditional and activity-based cost accounting systems, not going exactly allocated indirect production costs, which represent a significant value in calculating cost of production, the author, relying on other management accounting professionals (Benjamin S. Muthaiyah S. Maramuthu M. (2009)) publications, offers a cost-effective method of accounting (EBAC). Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Neringa Stončiuvienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

227 227 ANTROS PAKOPOS PENSIJŲ FONDŲ PASIRINKIMO KRITERIJŲ TYRIMAS Kristina Tatulienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Antros pakopos pensijų fondų pasirinkimas reikalauja išsamios pensijų fondų analizės, nes nuo pasirinktų fondų veiklos rezultatų tiesiogiai priklauso fondų dalyvių pajamos senatvėje. Anot Gudaičio (2009), viena iš neigiamų pensijų sistemos reformos pasekmių yra ta, jog kaupiamos pensijos dydžio negarantuoja nei valstybė, nei pensijų fondai, nesėkmingų investicijų atvejais visos pasekmės tenka pensijų sistemos reformos dalyviams, kaupiantiems lėšas antros pakopos pensijų fonduose. Atsižvelgiant į minėto autoriaus nurodytą grėsmę, antros pakopos pensijų fondų dalyviai, siekdami apsaugoti savo investicijas, privalo atsakingai rinktis pensijų fondus. Rinkdamiesi pensijų fondus, būsimi pensijų fondų dalyviai susiduria su problema, kokiais kriterijais remiantis pasirinkti pensijų fondą. Tyrimo tikslas nustatyti ir įvertinti pagrindinius antros pakopos pensijų fondų pasirinkimo kriterijus. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: - nustatyti pagrindinius antros pakopos pensijų fondų pasirinkimo kriterijus; - atlikti anketinę apklausą ir įvertinti pagrindinius antros pakopos pensijų fondų pasirinkimo kriterijus. Tyrimo objektas antros pakopos pensijų fondų pasirinkimo kriterijai. Metodai nustatant pagrindinius antros pakopos pensijų fondų pasirinkimo kriterijus naudojami mokslinės literatūros analizės ir sintezės, loginės analizės ir sintezės metodai. Įvertinti nustatytus pagrindinius antros pakopos pensijų fondų pasirinkimo kriterijus panaudoti anketinės apklausos, apibendrinimo bei grafinio vaizdavimo metodai. Rezultatai Antros pakopos pensijų fondų pasirinkimu suinteresuoti ne tik potencialūs (būsimi), tačiau ir esami pensijų fondų dalyviai. Potencialūs pensijų fondų dalyviai siekia pasirinkti jiems naudingiausius pensijų fondus. Esami pensijų fondo dalyviai, jau kartą pritaikę pensijų fondų pasirinkimo kriterijus ir kaupiantys pensiją pasirinktuose fonduose, analizuoja ir lygina pasirinkto fondo rezultatus su kitais antros pakopos pensijų fondais. Dalyviai, nepatenkinti pasirinktais pensijų fondų rezultatais, ryžtasi keisti pensijų fondus ir dar kartą renkasi kitus pensijų fondus. Pasirinkdami pensijų fondus, dalyviai remiasi pensijų fondų veiklos vertinimo rodikliais. Norint įvertinti pensijų fondus, reikia išanalizuoti nemažai rodiklių, tačiau vienos metodikos, kuri leistų tinkamai pasirinkti pensijų fondą nėra. Apibendrinus mokslinę literatūrą (Gudaitis, 2009; Gavrilova, 2011; Jasienė, Kočiūnaitė, 2007; Bollen, Busse, 2004; Thanou, 2008) ir LR Pensijų kaupimo įstatymą (2003) išskirti šie antros pakopos pensijų fondų pasirinkimo kriterijai: - investicijų grąža; - investicijų rizika; - pastovūs administravimo mokesčiai; - pensijų fondo keitimo mokesčiai; - fondo dalyvių skaičius; - fondo veikimo laikas šalyje. Praktikoje ilgalaikio kaupimo priemonės, kurioms priklauso ir pensijų fondai, yra skirstomos pagal investavimo riziką. Pensijų fondų dalyviai, norėdami palyginti atitinkamo fondo rezultatus, turėtų jį palyginti tik su tai fondų grupei priklausančiais fondais (Gudaitis, 2009). Todėl šiame tyrime daroma prielaida, kad pensijų fondų dalyviai jau yra pasirinkę pensijų fondo rizikingumą. Investicijų grąža, kitaip dar vadinama apskaitos vieneto vertės pokytis, parodo, kiek pakito į fondą investuoto turto vertė nuo pasirinkto laikotarpio pradžios iki laikotarpio pabaigos. Investavimo grąža siekia išryškinti fondų skirtumus ir tendencijas, todėl gerai tinka norint suprasti, kaip keičiasi konkretaus atskiro fondo grąža palyginus su

228 228 tos pačios grupės kitais fondais (Finansų analitikų asociacija, 2010). Gudaitis (2009) teigia, kad trijų metų laikotarpis turi būti naudojamas kaip trumpalaikės investavimo grąžos vertinimo atitikmuo, o vidutinė metinė investicijų grąža už penkis ir daugiau metų nuo antros pakopos pensijų fondų įkūrimo pradžios, turėtų būti vertinama, kaip ilgalaikės investavimo strategijos rodiklis. Populiariausias investicijų rizikos matavimo rodiklis grąžos vidutinis standartinis nuokrypis. Šis rodiklis parodo, kiek faktinė fondo metinė grąžą gali skirtis nuo vidutinės (laukiamos) fondo grąžos (Jasienė, Kočiūnaitė, 2007). Kuo mažiau šie pokyčiai svyruoja, tuo saugesnės pensijų fondų investicijos, nes tikėtina grąža gali mažiau nukrypti nuo savo vidurkio. Kuo tiksliau įmanoma nuspėti galimą būsimą pensijų fondo rezultatą, tuo jo rizika yra mažesnė. Jeigu dviejų fondų grąža yra tokia pati, tačiau vieno fondo standartinis nuokrypis yra mažesnis, tai šis fondas laikytinas geresniu pagal rizikos ir grąžos santykį (Gudaitis, 2009). Pensijų fondo administravimo mokesčius sudaro pastovūs administravimo mokesčiai ir pensijų fondo keitimo mokesčiai. Darbo autorės nuomone, objektyviau analizuoti pastovius administravimo mokesčius ir pensijų fondo keitimo mokesčius atskirai, nes pastovių administravimo mokesčių dalyviai negali išvengti, bet pensijų fondų keitimo mokesčius dalyviai gali kontroliuoti. Remiantis LR Pensijų kaupimo įstatymu (2003), pastovūs administravimo mokesčiai mokami nuo turto ir nuo įmokų. Investicijų grąžoje atsispindi taikomi atskaitymai nuo turto, tačiau neįvertinami atskaitymai nuo įmokų, todėl naudingiau renkantis pensijų fondą įvertinti tik administravimo mokesčius, mokamus nuo įmokų, nes mokesčiai nuo turto įvertinami analizuojant investicijų grąžą. Pensijų fondo keitimo mokesčiai mokami nuo turto ir parodo, kiek mažiau lėšų bus pervesta į kitą antros pakopos pensijų fondą. Pensijų fondo keitimo mokesčių dydis priklauso nuo pensijų fondo keitimo dažnumo ir pasirinkto pensijų fondo valdytojo (ar pasirinktas tas pats pensijų fondo valdytojas ar naujas) (LR Pensijų kaupimo įstatymas, 2003). Pensijų fondo dalyvių skaičius. Šis rodiklis parodo esamų pensijų fondo dalyvių pasirinkimą. Kuo fonde daugiau dalyvių, tuo jis yra populiaresnis tarp kaupiančiųjų pensiją. Fondo veikimo laikas šalyje. Kuo ilgesnis veikimo laikas, tuo manoma, kad fondas yra patikimesnis (Bollen, Busse, 2004). Taip pat esant mažam fondo gyvavimo laikui, sunku atlikti šio fondo veiklos analizę. Dar vienas mokslininkų (Gavrilova, 2011; Jasienė, Kočiūnaitė, 2007) siūlomas pensijų fondų pasirinkimo kriterijus yra Sharpe rodiklis. Šis rodiklis skaičiuojamas iš investicijos grąžos normos atimant nerizikingos grąžos normą ir gautą rezultatą padalijant iš vidutinio standartinio nuokrypio (Gavrilova, 2011). Tačiau šis rodiklis nėra įtraukiamas į tyrimą, nes Sharpe rodiklis yra santykis jau nurodytų dviejų pirmų kriterijų, tik įvertinus nerizikingą grąžos normą. Taip pat dėl Jasienės ir Kočiūnaitės (2007) nurodyto šio rodiklio taikymo ribotumo - Sharpe rodiklis nėra naudojamas, kai gaunamas neigimas dydis. Lyginamasis indeksas Lietuvoje yra gana naujas pensijų fondų pasirinkimo kriterijus. LR Pensijų kaupimo įstatyme (2003) nurodyta, kad pensijų fondai privalo turėti lyginamąjį indeksą. Lyginamasis indeksas apibrėžiamas kaip pasirinktas rodiklis, su kurio kintančia reikšme lyginama fondo investicijų portfelio investicijų grąža. Tinkamai parinkus lyginamąjį indeksą, nustatomas alfa rodiklis, kuris parodo skirtumą tarp pensijų fondo apskaitos vieneto vertės pokyčio ir lyginamojo indekso pokyčio. Thanou (2008) teigia, kad alfa rodiklis parodo fondo valdytojo nuopelną. Krizių atveju galima pasverti, ar fondo neigiama grąža buvo dėl objektyvių priežasčių (nes visa rinka krito), ar fondo valdytojas veikė apdairiai, sumaniai ir sugebėjo pasiekti, kad fondo vieneto vertė nukristų mažiau, nei krito visa. Tačiau vertinant alfa rodiklį, reikia atsižvelgti, kokia yra koreliacija rodiklis, kuris parodo vieneto verčių ir lyginamojo indekso pokyčių statistinę priklausomybę (pageidautina >70 proc.). Tačiau remiantis 2010 m. pensijų fondų lyginamaisiais indeksais (LR Vertybinių popierių komisija, 2011), koreliacijos koeficientas ne visuose pensijų fonduose buvo didesnis už 70, todėl negalima šiuo rodikliu įvertinti visų pensijų fondų, todėl tyrimui šis kriterijus nepasirinktas. Siekiant įvertinki, kurie iš nurodytų kriterijų yra svarbiausi renkantis pensijų fondą, apklausti esami ir būsimi pensijų fondų dalyviai. Stašys ir Malikovas (2010) būsimų ir esamų antros pakopos pensijų fondų dalyvių populiacijai priskiria asmenis apsidraudusius Valstybiniu socialiniu draudimu. Remiantis šių autorių nuomone, į tyrimo generalinę visumą įtrauki visi Valstybiniu socialiniu draudimu apdraustieji m. duomenimis 1252,7 tūkst. (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, 2011). Pagal imties skaičiavimo formulę (Rudzkienė, 2005) esamų ir potencialių pensijų fondų dalyvių imtis yra lygi: (1) 2 N 1.96 p q n 384( respondentai ) 2 2 ( N 1) 1,96 p q

229 Atsakiusiųjų skačius, proc. Atsakiusiųjų skaičius, proc. 229 čia: N populiacijos dydis, N = 1252,7 tūkst.; 1,96 - atitinka standartizuoto normaliojo skirstinio 95 proc. pasikliovimo lygmenį; p - numatoma įvykio baigmės tikimybė, p = 0,5; q - tikimybė, kad nagrinėjamas požymis nepasireikš tiriamoje populiacijoje, q = 0,5; ε - pageidautinas tikslumas, ε = 0,05. Antros pakopos pensijų fondų pasirinkimo kriterijų svarbumui įvertinti pasirinkta trys variantai: nesvarbu, svarbu ir labai svarbu. Apklausus tris šimtus aštuoniasdešimt keturis respondentus, nustatyta, kad svarbiausi kriterijai renkantis antros pakopos pensijų fondus yra investicijų grąžą bei riziką, 1 paveikslas ,09 54, ,00 40,36 Nesvarbu Svarbu Labai svarbu ,91 4,69 0 Investicijų grąža Investicijų rizika Kriterijai 1 pav. Investicijų grąžos ir rizikos įvertinimas 71,9 proc. respondentų investicijų grąža yra labai svarbus kriterijus renkantis antros pakopos pensijų fondą. 54,95 proc. apklaustųjų investicijų riziką įvertino kaip labai svarbų pensijų fondo pasirinkimo kriterijų. Apibendrinus šiuos rezultatus, galima daryti išvadą, kad esami ir būsimi pensijų fondų dalyviai svarbesne laiko investicijų grąžą, o ne riziką, todėl jie yra pasiruošę prisiimti didesnę riziką, kad gautų didesnę grąžą. Daugiau negu pusė apklaustųjų svarbiais pasirinkimo kriterijais nurodė pastovius administravimo ir pensijų fondo keitimo mokesčius, 2 paveikslas. Svarbiais antros pakopos pensijų fondų pasirinkimo kriterijais 51,82 proc. respondentų nurodė pastovius administravimo mokesčius, 58,07 proc. respondentų - pensijų fondų keitimo mokesčius. Lyginant šiuos pasirinkimo kriterijus, didesnė dalis respondentų (18,75 proc.) nurodė, kad pensijų fondo keitimo mokesčiai jiems renkantis pensijų fondą yra nesvarbūs, 9,64 proc. nurodė, kad pastovūs administravimo mokesčiai yra nesvarbūs. Gali būti, kad 18,75 proc. respondentų pensijų fondo keitimo mokesčiai yra nesvarbūs, nes jie neplanuoja keisti pensijų fondo arba keisti pensijų fondą tik toje pačioje pensijų fondą valdančioje bendrovėje ,82 58, ,64 38,54 18,75 23,18 Nesvarbu Svarbu Labai svarbu 0 Pastovūs administravimo mokesčiai Pensijų fondo keitimo mokesčiai Kriterijai 2 pav. Pastovių administravimo ir pensijų fondo keitimo mokesčių įvertinimas

230 Atsakiusiųjų skaičius, proc. 230 Daugiau negu pusė apklaustųjų, renkantis pensijų fondą, pensijų fondo veikimo laiko Lietuvoje ir fondo dalyvių skaičiaus nelaiko svarbiais pasirinkimo kriterijais, 3 paveikslas ,06 60,42 27,08 25,26 14,32 8,86 Fondo dalyvių skaičius Fondo veikimo laikas Lietuvoje Kriterijai Nesvarbu Svarbu Labai svarbu 3 pav. Fondo dalyvių skaičiaus ir fondo veikimo laiko įvertinimas 64,06 proc. ir 60,42 proc. apklaustiesiems fondo dalyvių skaičius ir fondo veikimo laikas Lietuvoje yra nesvarbūs kriterijai renkantis pensijų fondą. Todėl galima teigti, kad didesnė dalis apklaustųjų kauptų pensiją naujuose pensijų fonduose. Apibendrinant atliktą apklausą, galima teigti, kad svarbiausi pensijų fondų pasirinkimo kriterijai yra investicijų grąža ir rizika. Nors esami ir būsimi pensijų fondų dalyviai svarbesniu laiko investicijų grąžos kriterijų, pensijų fondo dalyviai, atsižvelgdami į asmenines aplinkybes (amžių, finansinę padėtį) turėtų atsakingai įvertinti investicijų riziką. Daugiau negu pusė apklaustųjų svarbiais pensijų fondų pasirinkimo kriterijais laiko pastovius administravimo mokesčius ir pensijų fondo keitimo mokesčius. Didesnė dalis respondentų nurodė, kad fondo dalyvių skaičius ir fondo gyvavimo laikas Lietuvoje jiems yra nesvarbūs kriterijai. Išvados 1. Pagrindiniai antros pakopos pensijų fondų pasirinkimo kriterijai yra investicijų grąža, investicijų rizika, pastovūs administravimo mokesčiai, pensijų fondo keitimo mokesčiai, fondo dalyvių skaičius, fondo veikimo laikas šalyje. 2. Svarbiausi pensijų fondų pasirinkimo kriterijai yra investicijų grąža ir rizika, mažiau svarbūs pastovūs administravimo mokesčiai ir pensijų fondo keitimo mokesčiai, didesnė apklaustųjų dalis pensijų fondo dalyvių skaičių ir fondo veikimo laiką Lietuvoje laiko nesvarbiais pensijų fondų pasirinkimo kriterijais. Literatūros sąrašas 1. BOLLEN, N.; BUSSE, J. (2004). Short-Term Persisitence in Mutual Fund Performance: The Review of Financial Studies, vol. 18, p Finansų analitikų asociacija II pakopos pensijų fondų 2010 metų investicinių rezultatų apžvalga. [žiūrėta 2012 m. sausio 19 d.]. Prieiga per internetą: < 3. GAVRILOVA, I Lietuvos investicinių fondų veiklos vertinimas atsižvelgiant į riziką ir savalaikiškumą. Mokslas Lietuvos ateitis, nr. 3, p GUDAITIS, T Lietuvos pensijų sistemos reformos vertinimas: nuo koncepcijos iki pirmųjų anuitetų. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, nr. 49, p JASIENĖ, M.; KOČIŪNAITĖ, D Investicijų grąžos įvertinimo atsižvelgiant į riziką problema ir jos sprendimo galimybė. Ekonomika, nr. 79, p LR Pensijų kaupimo įstatymas [žiūrėta 2012 m. vasario 4 d.]. Prieiga per internetą: < 7. RUDZKIENĖ, V Socialinė statistika. Vilnius: MRU Leidybos centras.

231 STAŠYS, R.; MALIKOVAS, A Antrojo lygio pensijų fondų dalyvių lūkesčiai. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr. 5, p THANOU, E Mutual Fund Evaluation During Up and Down Market Conditions: The Case of Greek Equity Mutual Funds. Internatinal Research Journal of Finance and Marketing, vol. 13, p Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Valstybinis socialinis draudimas: Statistiniai duomenys [žiūrėta 2012 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą: < 11. LR Vertybinių popierių komisija Valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo pensijų fondų 2010 metų veiklos ataskaitose pateikiamų rodiklių apžvalga. [žiūrėta 2012 m. vasario 12 d.]. Prieiga per internetą: < >. Summary The Research about Second Pillar Pension Fund s Options Criteria Accumulative pension s value is not guaranteed by government or pension funds. All the consequences in case of losses in investments take pension system reform s participants who accumulate assets in second pillar s pension funds. Participants in pension funds should carefully choose pension fund, it is highly recommended to analyze various pension fund s results and indicators. The main pension fund option s criteria were determined after analyzing scientific literature. They are: investment return, risk of investment, consistent management s taxes, pension fund s replacement taxes, the amount of pension fund s participants and the time of pension fund s existence in the country. Questionnaire s results of present and future participants in pension funds show that the most important criteria are investment return and risk of investment. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Astrida Slavickienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

232 232 ILGALAIKIO MATERIALIOJO TURTO NUSIDĖVĖJIMO FINANSINĖS IRMOKESTINĖS APSKAITOS NEATITIKIMAI: TEORINIS ASPEKTAS Jolanta Venckutė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Ilgalaikis materialus turtas (toliau IMT) yra riboto naudojimo laiko turtas, kuriam yra skaičiuojamas nusidėvėjimas. Įsigijus IMT turtą nusidėvėjimas yra skaičiuojamas laipsniškai, dėl to įsigijimo vertė nurašoma į sąnaudas ne iš karto, o dalimis per visą jo eksploatacijos laikotarpį. Išanalizavus norminius aktus ir mokslinius darbus darbo autorė pastebi, kad ypatingai daug neatitikimų tarp finansinės ir mokestinės apskaitos iškyla tvarkant ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo apskaitą. IMT nusidėvėjimo neatitikimai tarp finansinės ir mokestinės apskaitos apsunkina apskaitos tvarkymą įmonėse. Tyrimo tikslas - remiantis LR norminiais aktais ir moksline literatūra išanalizuoti ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo neatitikimus finansinėje bei mokestinėje apskaitoje ir apibendrinti autorių pateiktas sprendimo būdų teorines įžvalgas. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizavus mokslinę literatūrą, IMT apskaitą reglamentuojančius teisės aktus, ištirti pagrindinius IMT nusidėvėjimo finansinės ir mokestinės apskaitos neatitikimus. 2. Apibendrinti kokius sprendimo būdus finansinėje ir mokestinėje apskaitoje siūlo taikyti Lietuvos ir užsienio autoriai siekiant suvienodinti IMT nusidėvėjimo apskaitą. Tyrimo objektas - ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas. Tyrimo metodai: Nagrinėjant, apibendrinant ir analizuojant mokslo darbų, publikacijų, norminių aktų bei apskaitos standartų medžiagą panaudoti palyginimo, apibendrinimo, aprašomasis metodas. Rezultatai Finansinėje ir mokestinėje apskaitoje ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas apibūdinamas kaip sistemingas turto nudėvimosios vertės paskirstymas per jo naudingo tarnavimo laiką. Norint sistemingai nurašyti IMT nudėvimąją vertę į sąnaudas, reikia pasirinkti tinkamą nusidėvėjimo skaičiavimo metodą. Kiekviena įmonė jį nusistato pati. Tinkamas Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo metodų pasirinkimas ir nusidėvėjimo apskaičiavimas yra gana sudėtingas. Jo sudėtingumą dar labiau padidina finansinės ir mokestinės apskaitos neatitikimai. Pasak Juočiūnienės ir Stončiuvienės (2008), susidariusius neatitikimus lemia šios priežastys: 1. skirtingas IMT nusidėvėjimo metodų parinkimas; 2. skirtingas IMT nusidėvėjimo laikotarpio nustatymas; 3. skirtingas perkainoto IMT nusidėvėjimo skaičiavimas. Išanalizavus 12-ąjį Verslo apskaitos standartą, pelno mokesčio įstatymo nuostatas ir mokslinę literatūrą darbo autorė pastebi, kad pagrindinių priežasčių, lemiančių neatitikimus, yra daugiau nei nurodo Juočiūnienė ir Stončiuvienė (žr. 1 lentelę). Vienas iš neatitikimų kriterijų tarp finansinės ir mokestinės apskaitos yra nusidėvėjimo metodo parinkimas. IMT nusidėvėjimui skaičiuoti mokestinėje apskaitoje taikoma mažiau metodų, nei finansinėje apskaitoje. Pasak Sekonaitės (2004), Lietuvos įmonėms, norint išvengti dvigubo nusidėvėjimo skaičiavimo, tenka rinktis mokesčių įstatymų pripažintus metodus. Sekonaitės (2004) nuomone, dėl esamų prieštaravimų įmonės, norėdamos išvengti dvigubo darbo, skaičiuojant nusidėvėjimą taiko tiesinį nusidėvėjimo metodą. Manyčiau, jog tikslinga pritarti Juočiūnienės ir Stončiuvienės (2008) nuomonei, kad tokiu būdu yra suvaržoma įmonės laisvė pasirinkti ekonomiškai pagrįstą nusidėvėjimo skaičiavimo būdą bei atskleisti tikrą ir teisingą vaizdą apie įmonę. Pasak Carl, Warren, James, Reeve (2011), IMT nusidėvėjimo metodai gali būti: tiesinis, dvigubas - mažėjančios vertės, produkcijos. Autoriai teigia, kad labiausiai yra naudojamas tiesinis IMT nusidėvėjimo metodas, tačiau įmonė, pavyzdžiui, vieną nusidėvėjimo metodą gali naudoti įrangos nusidėvėjimui, o kitą metodą pastatų

233 233 nusidėvėjimui apskaičiuoti. LR Pelno mokesčio įstatyme yra nurodoma, kad pasirinkto metodo turi būti laikomasi nuosekliai: šio įstatymo 1 priedėlyje nustatytai ilgalaikio turto grupei ir kiekvienam tai grupei priskirtam turto vienetui taikomas tas pats vieneto pasirinktas nusidėvėjimo arba amortizacijos metodas per visą ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį. Tačiau finansinės apskaitos reglamentuose nurodoma, kad jei pastebėtas reikšmingas laukiamos iš to turto ekonominės naudos pasikeitimas, nusidėvėjimo skaičiavimo metodas turi būti pakeistas taip, kad atitiktų pasikeitusią situaciją. Šis finansinės ir mokestinės apskaitos neatitikimas painioja darbuotojus, tvarkančius apskaitą. Darbo autorės nuomone, apskaita taptų paprasčiau tvarkoma, jei būtų taikomas tas pats IMT nusidėvėjimo metodas per visą amortizacijos laikotarpį. Pasak Šneider (2006), tiesinį nusidėvėjimo metodą reikėtų taikyti kaip privalomą, nes jo nuomone, neįmanoma nustatyti vieno tinkamiausio IMT nusidėvėjimo metodo. Mykolaitienės ir kt. (2010) autorių nuomone renkantis IMT nusidėvėjimo metodą reikia vadovautis tuo, kad patirtos ataskaitinio laikotarpio nusidėvėjimo sąnaudos būtų siejamos su to laikotarpio uždirbtomis pajamomis. Darbo autorės manymu netikslinga taikyti tik tiesinį IMT nusidėvėjimo metodą, reikia pasirinkti tokį IMT nusidėvėjimo skaičiavimo būdą, kuris padeda atskleisti tikrą ir teisingą vaizdą apie įmonę. 1 lentelė. Pagrindinės IMT nusidėvėjimo skaičiavimo nuostatos pagal VAS ir PMĮ (sudaryta autorės remiantis PMĮ, 12-VAS, Mykolaitiene ir kt. (2010) IMT nusidėvėjimo skaičiavimą sąlygojantys kriterijai IMT likvidacinė vertė Verslo apskaitos standarto nuostatos Nusistato pati įmonė, likvidacinės vertės norma nėra apibrėžta IMT nusidėvėjimo metodas Tiesinis, produkcijos, metų skaičiaus, dvigubas mažėjančios vertės IMT nusidėvėjimo Įmonė nusistato pati atsižvelgdama į: planuojamą laikotarpio nustatymas naudingą tarnavimo laiką; planuojamą IMT naudojimo intensyvumą; naudojimo aplinką; nuodingųjų turto savybių kitimą per visą jo naudingo tarnavimo laiką; technologijų ir ekonominę pažangą morališkai sendinančią turtą; teisinius ir kitokius veiksnius, ribojančius IMT naudingo tarnavimo laiką; įmonės nusistatytą IMT likvidacinę vertę IMT nusidėvėjimo normų Kai gaunama papildomos informacijos koregavimas IMT nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios ir pabaigos būdai IMT nusidėvėjimo skaičiavimas perkainojus Kito mėnesio būdas Skaičiuojamas nuo naujos nustatytos vertės LR Pelno mokesčio įstatymo nuostatos Teigia, kad likvidacinė vertė negali būti didesnė nei 10 proc. įsigijimo kainos Tiesinis, dvigubas - mažėjančios vertės, produkcijos Negali būti trumpesni nei pateikti 1 priede Jei IT pasikeitė atlikus IT rekonstravimą ar remontą; Jeigu vietos mokesčių administratorius sutinka Kito mėnesio būdas Pusmečio būdas Nusidėvėjimas neskaičiuojamas nuo perkainotos vertės Tvarkant IMT apskaitą yra labai svarbu tinkamai nusistatyti laikotarpį, per kurį IMT įsigijimo vertė bus nurašyta į sąnaudas. Stončiuvienė ir Tilvikaitė (2002) teigia, kad sudėtingiausia ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo metodikoje yra nustatyti teisingą nusidėvėjimo normą. Finansinę apskaitą reglamentuojantys norminiai aktai nurodo (žr. 1 pav.), kad IMT norma turi kuo tiksliau atitikti realiai sumažėjusią turto ekonominę vertę, o pelno mokesčio įstatyme pateikta, kad nusidėvėjimo norma turi neviršyti nustatyto maksimalaus dydžio, pateikto pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje. Valančiūtė (2007) pritaria 12 Verslo apskaitos standarte nurodytiems IMT metinės nusidėvėjimo normos nustatymo kriterijams ir priduria, kad nustatant IMT naudojimo laiką, įmonės turėtų vadovautis savo verslo patirtimi, kitų įmonių praktika, ekspertų nuomone. Manyčiau, jog netikslinga kiekvienai įmonei nusistatinėti IMT naudojimo laiką, o būtų paprasčiau taikyti PMĮ patvirtintus normatyvus, nes yra patogu, kai tam tikroms IMT grupėms yra

234 234 nustatyta turto naudojimo trukmė ir nereikia blaškytis bei ieškoti kokį laikotarpį pasirinkti norint teisingai pripažinti IMT nusidėvėjimo sąnaudas. Nagrinėjant IMT nusidėvėjimo neatitikimą dėl perkainoto ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodikos pastebėta, kad 12-ajame VAS nurodoma, jog perkainojus IMT jo nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo iš naujo nustatytos vertės. Tačiau pagal PMĮ nusidėvėjimas nuo IMT perkainojimo rezultatų neskaičiuojamas ir nepripažįstamas sąnaudomis, nes perkainojimo rezultatas neapmokestinamas pelno mokesčiu. Pasak Juočiūnienės ir Stončiuvienės (2008), įmonės, pasirinkusios IMT apskaityti perkainota verte, tik finansinėje apskaitoje nusidėvėjimą galės skaičiuoti nuo perkainotos vertės. Mokestinėje apskaitoje nusidėvėjimas skaičiuojamas tik nuo įsigijimo savikainos. Juočiūnienės ir Stončiuvienės siūlymu vertėtų naikinti finansinės apskaitos ir pelno mokesčio apskaitos neatitikimus, pakeičiant Pelno mokesčio įstatymo nuostatas dėl IMT nusidėvėjimo sąnaudų dydžio. IMT metinė nusidėvėjimo norma nustatoma atsižvelgiant į: planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką planuojamą IMT naudojimo intensyvumą, turto naudojimo aplinką, naudingųjų turto savybių kitimą per visą jo naudingo tarnavimo laiką technologinę bei ekonominę pažangą, morališkai sendinančia turtą teisinius ir kitus veiksnius, ribojančius ilgalaikio materialiojo turto naudingojo tarnavimo laiką įmonės nusistatytą ilgalaikio materialiojo turto likvidacinę vertę 1 pav. IMT metinę nusidėvėjimo normą sąlygojantys kriterijai (sudaryta autorės remiantis 12 - VAS ir Jagminu 2005 ) IMT nudėvimajai vertei įtakos turi likvidacinė vertė. Kaip matyti 1 lentelėje, nustatant IMT likvidacinę vertę, taip pat susiduriama su neatitikimais tarp VAS ir PMĮ. Vadovaujantis 12-uoju VAS, likvidacinę vertę įmonės nusistato pačios atsižvelgiant į planuojamą gauti sumą, kurią pasibaigus naudingo tarnavimo laikui tikimasi gauti už turtą, o Pelno mokesčio įstatyme yra nurodyta, kad maksimali likvidacinė vertė negali būti daugiau kaip 10 proc. įsigijimo kainos. Nors Valančiūtė (2007) siūlo, kad likvidacinė vertė būtų ne mažesnė nei 1 Lt, tačiau darbo autorė pritaria Bružausko ir Stončiuvienės (2010) nuomonei, kad siekiant supaprastinti apskaitą daugeliu atveju likvidacinė vertė gali būti prilyginta nuliui. Tvarkant IMT nusidėvėjimo sąnaudų apskaitą svarbu teisingai nusistatyti nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios ir pabaigos būdus. PMĮ šie būdai yra keli: kito mėnesio ir pusmečio būdas. Naudojant pusmečio būdą, pasak Juočiūnienės ir Stončiuvienės (2008), jei ilgalaikis turtas pradedamas naudoti iki mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, t.y. pirmajame pusmetyje, tuomet tais mokestiniais metais leidžiama atskaityti visą metinę to turto nusidėvėjimo sumą. Jei IMT pradedamas naudoti antrajame mokestinių metų pusmetyje, to turto nusidėvėjimo suma tais mokestiniais metais visai neatskaitoma. Turtas nudėvimas pradedant kitu mokestiniu laikotarpiu. Taikant kito mėnesio būdą finansinėje ir mokestinėje apskaitoje IMT nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo kito mėnesio pirmos dienos, pradėjus turtą naudoti veikloje ir baigiamas kito mėnesio pirmą dieną, kai turtas nurašomas, perleidžiamas, nebenaudojamas įmonės veikloje, visiškai nudėvimas, nors ir toliau naudojamas. Tačiau pasirinkus kito mėnesio būdą mokestinėje apskaitoje gali būti taikomas tik tiesinis nusidėvėjimo skaičiavimo metodas. Darbo autorė pritaria Valančiūtės (2007) nuomonei, kad pusmečio būdas neatspindi realios IMT nusidėvėjimo situacijos, todėl siūlo šį būdą pripažinti nenaudotinu ir IMT nusidėvėjimą pradėti skaičiuoti nuo kito mėnesio 1 dienos, pradėjus turtą eksploatuoti, ir baigti kito mėnesio 1 dieną jį nurašius. Siekiant išvengti neatitikimų tarp IMT nusidėvėjimo finansinės ir mokestinės apskaitos, darbo autorės manymu, maksimaliai suvienodinus IMT finansinės ir mokestinės metodikas, būtų išvengta apskaitos darbo padidėjimo, o rezultatinė informacija ir liktų pakankamai kokybiška.

235 235 Išvados 1. Ryškiausi neatitikimai tarp IMT nusidėvėjimo finansinės ir mokestinės apskaitos yra susiję su likvidacine verte, nusidėvėjimo skaičiavimo metodų parinkimu ir keitimu, nusidėvėjimo laikotarpio nustatymu, nusidėvėjimo normų koregavimu, nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios ir pabaigos būdu, nusidėvėjimo skaičiavimu perkainojus IMT. 2. Mokslinių darbų autoriai teikia įvairius pasiūlymus norint sumažinti neatitikimus tarp finansinės ir mokestinės IMT nusidėvėjimo apskaitos. Vieni autoriai siūlo pakeisti PMĮ nuostatas, dėl IMT nusidėvėjimo sąnaudų dydžio, kiti siūlo dėl vienų neatitikimų keisti VAS, o dėl kitų keisti PMĮ: naudingą tarnavimo laiką įmonė nusistatytų pati; likvidacinė vertė būtų ne mažesnė nei 1 Lt; nusidėvėjimo skaičiavimo metodai būtų: tiesinis, dvigubas - mažėjančios vertės, produkcijos; nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios ir pabaigos datos nustatymui taikyti kito mėnesio būdą. 3. Darbo autorė pateikia šias rekomendacijas: tiek finansinėje tiek mokestinėje apskaitoje derėtų pasirinkti tą patį IMT nusidėvėjimo metodą per visą amortizacijos laikotarpį; vertėtų vadovautis PMĮ nurodyta IMT nusidėvėjimo normatyvų trukme metais; likvidacinę vertę daugeliu atvejų būtų galima prilyginti nuliui. Literatūros sąrašas 1. BRUŽAUSKAS, V.; STONČIUVIENĖ, N Ilgalaikio materialiojo turto apskaitos alternatyvų pasirinktis. Mokesčių žinios. 24 (684), p JAGMINAS, V Ilgalaikio turto apskaita ir apmokestinimas.vilnius: UAB,,Pačiolis. 3. JUOČIŪNIENĖ, D. STONČIUVIENĖ N Finansinės ir mokestinės ilgalaikio materialiojo turto apskaitos suderinamumo problemos. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos. Nr. 1 (6). Akademija: LŽŪU leidybos centras, ISSN p Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas.2001m. gruodžio 20d. Nr [interaktyvus]. [Žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < 5. MYKOLAITIENĖ, V. ir kt Peculiarities of Tangible Fixed Assets Accounting. Inžinerinė Ekonomika-Engineering Economics, vol. 21 (2), p SEKONAITĖ J Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) apskaitos metodikos analizė. Jaunasis mokslininkas. 7. TILVIKAITĖ, N Ilgalaikio materialiojo turto apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčio problemos. Jaunasis mokslininkas. 8. VALANČIŪTĖ, A Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo finansinės ir mokestinės apskaitos suderinamumo problemos. Jaunasis mokslininkas. Elektroninis leidinys ISBN WARREN C.S., REEVE J. M., DUCHAC J Financial and managerial accounting. [interaktyvus]. [Žiūrėta ]. Prieiga per internetą: &q&f=false> ojo VAS,,Ilgalaikis materialus turtas.2003 gruodžio 18 d. Nr.1[interaktyvus]. [Žiūrėta ]. Prieiga per internetą: < Summary Discrepancies of Tangible Assets Depriciation in Financial ant Tax Accounting: Theoretical Aspect According to the normative acts of RoL and scientific literature in work is to analyze the discrepancies of depriciation that occur in financial and tax accounting of tangible assets. Theoretically compared different approaches to the solution described by different authors. Some authors propose to replace the provisions of Income Tax Law of the tangible assets depreciation rate, others offer for one discrepancy to change the business accounting standards, while the others - to change the Income Tax Law: useful life set company establish itself,the residual value is not less than 1 lt; depreciation methods include: linear, double - declining value of production; depreciation calculation start and end dates for the month setting mode. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Danutė Zinkevičienė (Aleksandro Stulginckio universitetas)

236 236 ŽEMĖS ŪKIO VERSLO VADYBA

237 237 RYŠIŲ SU KLIENTAIS VALDYMAS VERSLAS VERSLUI SEKTORIUJE PASITELKIANT ASMENINĮ PARDAVIMĄ Daina Abarytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Tobulinant verslo valdymo sistemas įmonės dėmesys vis dažniau kreipiamas į santykių su klientais ir tiekėjais formavimą. Ryšiai su klientais tai ryšių su visuomene dalis, susijusi su esamais, buvusiais ir potencialiais klientais, nukreipta į bendravimą su jais. Apskritai pastaraisiais metais ryšiai su klientais tapo tikrai daug dėmesio sulaukiančia tema. Šiuolaikinėje rinkoje įmonės tikslų siekia bendradarbiaudamos. Tikslus pasiekti gamila tada, kai užtikrinami sėkmingi tarpusavio santykiai. Verslas verslui (B2B) ryšiais įvardijamas procesas, kai du ar daugiau užmezgančių ir palaikančių subjektų užmezga ekonominius, socialinius, funkcinius, struktūrinius, techninius ir kt. santykius (Bagdonienė, 2009). Šiame sektoriuje vyksta pakankamai sudėtingi procesai, kurių metu itin svarbi yra komunikacija, visapusis bendradarbiavimas, savalaikis įsipareigojimų vykdymas, pasitikėjimo kūrimas. Blogiausia yra tai, kad šiuolaikiniame verslas - verslui sektoriuje tam skiriama vis mažesnė reikšmė, verslo organizacijos komercinius santykius vis dar supranta, kaip visapusės naudos sau siekimą. Svarbu yra kuo greičiau suprasti, kad ryšių su klientai valdymas yra ne vien komunikacijos valdymas bet ir darnūs santykiai tarp bendradarbiaujančių organizacijų siekiant abipusės naudos, ko pasekoje atsiranda abipusis pasitenkinimas ir noras toliau tobulėti kartu. Tam pasiekti reikalinga pasirinkti tinkamas priemones. Pardavimo metu asmeninis kontaktas, kuris galimas tik asmeninio pardavimo metu, padeda užmegzti glaudesnį ryšį, greičiau ir geriau išsiaiškinti vartotojo lūkesčius ir juos patenkinti. Taigi ryšiams su klientu valdyti verslas verslui sektoriuje pasirenkamas asmeninis pardavimas. Tyrimo objektas ryšių su klientu valdymas. Tyrimo tikslas - pasitelkiant asmeninį pardavimą pagrįsti svarbiausius veiksnius, įtakojančius ryšių su klientais valdymą verlsas - verslui sektoriuje. Tyrimo uždaviniai: 1. Apibūdinti ryšių su klientai valdymo sampratą ir svarbą teoriniu aspektu. 2. Įvardinti ryšių su klientais valdymo labiausiai įtakojančius veiksnius verslas verslui sektoriuje. 3. Nustatyti asmeninio pardavimo įtaką ryšių su klientais valdymui verslas verslui sektoriuje. Metodai: analizuojant ryšių su klientais valdymo esmę bei svarbą verslas verslui sektoriuje bei asmeninio pardavimo įtaką ryšių su klientu valdymui naudojami tyrimo metodai: mokslinės literatūros sisteminimas, lyginamoji analizė, apibendrinimo bei modeliavimas. Ryšių su klientais valdymo samprata A. Bogatyriova (2001) teigia, kad ryšių su klientais valdymo koncepcija yra informacijos apie klientą, panaudojamos jo lojalumui įgyti ir kartu kompanijos vertei pakelti, valdymo menas ir mokslas. A. Bogatyriova (2001) taip pat pastebi patebi, kad prekių kokybė suvienodėjo. Vienintelis būdas tapti pastebimam - išsiskirti iš kitų: pasiūlyti prekę kiekvienam klientui asmeniškai, kaip ir prieš šimtą metų, nuspėjant jo poreikius. Taigi anot A. Kirvaičio augant konkurencijai padėtis keičiasi. Vartotojai gali rinktis iš vis didesnio skaičiaus prekių ir paslaugų tiekėjų. Buvusių valstybinių monopolijų privatizavimas ir įvairių apribojimų naikinimas dar labiau skatina konkurenciją ir verčia įmones mažinti kainas. Tradiciniai konkurencijos metodai darosi neefektyvūs. A. Kirvaitis aiškina, kad didelio mąsto kaštų mažinimo taktika neleidžia geriau patenkinti vartotojų poreikių. Įmonėms reikia kito tikslo ir tuo tikslu tapo pelningumo maksimizavimas. Tačiau čia susidurta su paradoksu: dauguma įmonių tiesiog negali vienu metu didinti savo pelno ir vilioti naujus klientus kainų nuolaidomis. A. Bogatyriovos (2001), L. Kvietkauskaitės (2006), A. Kirvaičio bendra nuomonė yra, kad pritraukti naują pirkėją įmonei kainuoja vidutiniškai šešis kartus brangiau, negu dar sykį kažką parduoti jau turimam klientui. Tai ypač akivaizdu ne tik verslas-vartotojui, bet ir verslas-verslui sektoriuje. Taigi, anot, A. Bogatyriovos, (2001) ryšių

238 238 su klientais koncepcijos esmė - naujas požiūris į klientą, kuris tampa verslo politikos plėtros bendraautoriu, o ryšių su klientais valdymas tampa įmonės marketingo, ir visos veiklos strategija, apimanti santykius su klientais visais aspektais: reklamos, pardavimų, tiekimo, aptarnavimo, naujų produktų kūrimo, kainodaros ir t. t. Taigi geri santykiai su klientais dažnai tampa tuo, ką galima pavadinti partneryste tarp tiekėjo ir kliento, kuri kartais būna tokia glaudi, kad sunku nubrėžti ribą tarp abiejų šalių. Sistemos ir procesai tampa tokie integruoti, kad kompanijos bendradarbiauja visose srityse. Ypač tai atsiskleidžia verslas verslui sektoriuje, kuriame ir galutinis vartotojas, ir pardavėjas ar gamintojas yra organizacijos, o ne pavieniai asmenys. Ryšių su klientais valdymas verslas - verslui sektoriuje Verslas - verslui apibūdina komercinius santykius tarp verslo organizacijų, tokių kaip gamintojas ir didmeninkas arba didmeninkas ir mažmenininkas. Verslas verslui sandorių apimtis yra daug didesnė už verslas - vartotojui sandorių apimtį. Pirminė priežastis yra ta, kad į verslas - verslui yra įtraukiama visa tiekimo grandinė, kuriai priklauso įvairūs produktų komponentai, medžiagos bei žaliavos, o vienintelis verslas - vartotojui sandoris yra specifinis galutinio vartojimo prekių pardavimas galutiniam vartotojui. Verslas - verslui taip pat atsispindi ir komunikacijos bei bendradarbiavimo kontekste (en.wikipedia.org). L. Bagdonienės (2009) požiūriu, verslas - verslui ryšius užmegzti skatina: ekonominiai interesai; kompetencijos nepakankamumas; žinių apie vartotojus ir kitus rinkos dalyvius stygius; siekis sumažinti gaminamo produkto ar teikiamos paslaugos sudėtingumą; noras pasidalinti finansinę ir veiklos rizikas; technologinė priklausomybė ir kt. Apibūdinus priežastis, skatinančias verslo įmonių ryšius, nagrinėjami verslas-verslui ryšių tipai ir formatai. Skirtingi tikslai užmezgant ryšius lemia ryšių tipų įvairovę. Verslas verslui įgauna partnerystės, akcinių bendrovių, strateginių aljansų, prekybos asociacijų jungtinių direkcijų arba tinklų formas (Barringer, Harrison, 2000). Šiuolaikinėje rinkoje vis dažniau bendradaubiaujama kuriant ryšių tinklus. Kuriančios ryšių tinklus verslo įmonės turi pasižymėti gebėjimais valdyti skirtingų formatų ryšius. R. Johnston, G. Clark (2008) apibūdina du pagrindinius įmonės ir vartotojo ryšių formatus: 1) santykiai susiję su paslaugų portfeliu, dažniausiai būdingi stambaus mąsto verslo operacijoms; 2) asmeniniai santykiai, kurie užsimezga tarp verslo įmonės darbuotojo ir vartotojo atstovo; šie santykiai paplipę nedidelėse profesionalių paslaugų įmonėse. Šie ryšiai skiriasi savo indėliu, komunikacija, kooperacijos lygiu, pasitikėjimu, laiko horizontu, lankstumu, informacijos pasidalijimu ir vertybių perėmimu. R. Dawson (2005) kontrasto principu skiria šešis ryšių formatus: 1) pagal paslaugų aprėptį ryšiai gali būti sufokusuoti arba apimantys platų paslaugų spektrą; 2) pagal tiekėjų įvairovę ryšiais su vieninteliu tiekėju arba ryšiai su daugeliu tiekėjų; 3) pagal įsipareigojimų trukmę trumpalaikio arba ilgalaikio įsipareigojimo ryšiai; 4) pagal sąveikos periodiškumą dažnai pasikartojantys ir reti; 5) pagal ryšių diapazoną ryšiai su individu/padaliniu arba visa įmone; 6) pagal sąveikos pobūdį elektroniniais kanalais palaikomi ryšiai arba akis į akį ryšiai. Anot T. L. Tutten (2001) bei D. Medina-Munaoz (2000), verslas verslui ryšių sėkmė gali būti vertinama verslo subjektų pardavimų dydžiais (objektyvus matas) ir pasitenkinimu ryšiais (emocinis matmuo). Šių autorių nuomone pasitenkinimas reiškia įmonės teigiamą patirtį, susiklosčiusią bendradarbiaujant su partneriu, kuris laikosi taisyklių ir pateisina bendros veiklos vykdymo lūkesčius. Kiekybinė ryšių sėkmės apraiška yra bendra nauda, kurią gauna ryšiais susieti verslo subjektai. L. Bagdonienė (2009) apibendrindama teigia, kad ryšių sėkmė įgalina įmones sukurti didesnę vertę, fokusuojantis į savo pagrindinę ir svarbiausią kompetenciją, o kitas vietas perduodant tiems partneriams, kurie tai gali geriau ir greičiau. Todėl vienu iš prioritetų tampa verslas verslui ryšių valdymo sėkmę lemiančių veiksnių nustatymas. L. Bagdonienė (2009) teigia, kad išanalizavus verslas verslui ryšių užmezgimą ir palaikymą skatinančias priežastis, verslas verslui ryšių tipus bei formatus, taip pat ryšių sėkmės esmę, verslas verslui sėkmės veiksnių

239 239 analizė atliekama dviem pjūviais: pirma, nagrinėjama, kokie veiksniai lemia skirtingų verlo subjektų (pardavėjų pirkėjų, tiekėjų distributorių, gamintojų dilerių, paslaugų teikėjų ir organizacijos vartotojų) ryšių sėkmę, ir, antra, kokie veiksniai daro įtaką skirtingoms ryšių dimencijoms ir taip lemia jų sėkmę (1lent.). 1 lentelė. Bendrieji ir specifiniai veiksniai lemiantys skirtingų verslo subjektų verslas verslui ryšių sėkmę (sudaryta autorės, remiantis L. Bagdonienė, 2009) Pardavėjas - pirkėjas Tiekėjas - distributorius Gamintojas - dileris Bendrieji veiksniai Pasitikėjimas, įsipareigojimas, lojalumas, pasitenkinimas, socialiniai ryšiai Paslaugų teikėjais - vartotojai Specifiniai veiksniai: Produkto/paslaugos kokybė Lankstumas Valdžios, galios pasidalijimas Finansiniai rezultatai Pristaikymas Dėmesys Artumas Alternatyvų palyginimo lygis Bendradarbiavimas Keitimasis informacija Derybos ir pan. Specifiniai veiksniai: Lankstumas Įsitraukimas Nuotolio/jėgos disbalansas Prisitaikymas Artumas Bendradarbiavimas Derybos Specifiniai veiksniai: Produkto/paslaugos kokybė Lankstumas Valdžios, galios pasidalijimas Finansiniai rezultatai Alternatyvų palyginimo lygis Dalinimasis rizika Vieningas darbas Dalinimasis ištekliais Specifiniai veiksniai: Produkto/paslaugos kokybė Įsitraukimas Finansiniai rezultatai Dėmesys Keitimasius informacija Legalūs ryšiai Kompetencija Apibendrinus L. Bagdonienė (2009) tvirtina, kad mokslininkai kur kas dažniau tyrinėja pardavėjų pirkėjų nei kitų ryšius užmezgančių subjektų bendradarbiavimo sėkmės veiksnius. Paveiksle pateikti beveik trys dešimtys veiksnių, darančių įtaką pirkėjų ir pardavėjų santykiams. Beveik perpus mažiau sėkmės veiksnių identifikuota tiriant tiekėjų ir distributorių, gamintojų bei dilerių, taip pat paslaugų teikėjų ir organizacijos vartotojų ryšius. Įsipareigojimas, pasitikėjimas ir socialiniai santykiai dažniausiai įvardijami ryšių sėkmės veiksniais. Tai pasakytina apie visas tirtąsias ryšius palaikančias puses: pardavėjus ir pirkėjus, tiekėjus ir dispributorius, gamintojus bei dilerius ir paslaugų teikėjus bei organizacijos vartotojus. Verslas verslui ryšiai daugiadimensinis reiškinys, jie nusakomi laiku, struktūra, procesu, turiniu, funkcijomis ir verte. L. Bagdonienė (2009) apibendrindama teigia, kad abipusiai pasižadėjimai ir teisiniai įsipareigojimai veikia verslas verslui ryšių struktūros, proceso, turinio ir funkcijų, taip pat vertės dimencijas. Kitaip tariant, visas ryšių dimensijas, išskyrus laiko. Pasitenkinimas kaip verslas verslui ryšių sėkmės veiksnys veikia laiko, struktūros proceso ir vertės dimensijas. Siekant sukelti vartotojo pasitenkinimą būtina ne tik parduoti kokybišką produkciją, bet ir vystyti, kokybišką komunikaciją, sugebėti valdyti parduodant palaikomų ryšių procesą bei kartu spręsti kliento problemą, o tai padaryti efektyviau padeda asmeninis pardavimas. Asmeninio pardavimo įtaka ryšiams su klientu Kiekvienos komunikacinės žinutės tikslas pasiekti žinutės gavėją ir sukelti tam tikrą reakciją. Marketinge rėmimo komplekso tikslas taip pat pasiekti vartotoją ir sukelti jam teigiamą reakciją, susidomėjimą, ieškojimą, ir galiausiai sprendimą pirkti siūlomą prekę ar paslaugą. A. Žvirblis (2000) rėmimo kompleksą vadina stimuliavimu. Vis didėjant rinkos pasiūlai kiekvienas rinkos dalyvis turi priimti svarbius sprendimus ir veiksmus, kurie jungiami į stimuliavimo kompleksą. Vienas iš svarbiausių rėmimo komplekso uždavinių esamiems ir potencialiems klientams perduoti informaciją ir skatinti juos pirkti prekes bei paslaugas; nustatyti tokį ryšį tarp organizacijos ir kliento, kuris leistų pasiekti organizacijos tikslus. A. Pajuodis ir kt. (2008), P. Kotler ir kt. (2006) akcentuoja ryšio tarp organizacijos ir kliento sukūrimą. Tai reiškia, kad šiandieninės prekių ir paslaugų rinkos ypatumai reikalauja sukurti ne tik gerą produktą, suburti profesionalią organizacijos personalo komandą, nustatyti patrauklią kainą bei sudaryti palankias sąlygas ryšiams tarp organizacijos ir kliento vystyti.

240 240 Autoriai sutaria dėl rėmimo strategijos elementų esminių apibrėžimų. Pvz., R. Virvilaitė (1997), B. Čereška (2004), E. Vitkienė (2004), V. Pranulis ir kt. (2008), P. Kotler ir kt. (2006) reklamą apibūdina kaip užsakovo apmokėtą paslaugų, idėjų pristatymą ir propagavimą netiesioginės komunikacijos būdu, siekiant užsakovo numatytų tikslų. Reklama siekiama informuoti, skatinti, priminti, palyginti ir galų gale įtakoti vartotojų elgseną. Tai yra masinė komunikacija, nukreipta į didelę, įvairią ir plačią auditoriją. R. Virvilaitė (1997), J. Ramanauskienė (1998), A. Pajuodis (2005), B. Čereška (2004), V. Kindurys (1998), P. Kotler (2006) pardavimų skatinimą apibrėžia kaip trumpalaikes masines komunikacines priemones, sukeliančias pardavimų apimties augimą per santykinai trumpą laikotarpį. Pardavimų skatinimas apima įvairių priemonių asortimentą. Tai įvairios nuolaidos, kuponai, premijos, pinigų grąžinimas ir kt. Visos šios priemonės sukuria stiprų motyvą greitai pirkti, tačiau sukuriamas efektas yra trumpalaikis bei nereguliarus. P. Kotler ir K.L. Keller (2006), R. Virvilaitė (2004), V. Pranulis (2008), V. Kindurys (1998), V. Sūdžius (2002) pateikia asmeninio pardavimo sampratą tai tiesioginė komunikacija tarp pardavėjo ir pirkėjo, kurios metu yra siekiama suformuoti klientui norimą požiūrį, paskatinti jo elgesį norima kryptimi (dažniausiai įsigyti tam tikrą produktą), sukurti ryšius su klientu. Taip pat asmeninio pardavimo metu atsakoma klientui į jo klausimus, formuojama teigiama nuomonė, švelninamas nepasitikėjimas ir svarbiausia renkama informacija apie vartotojų rinką, tai yra gaunamas grįžtamasis ryšys. Pagal V. Pranulį (2008), V. Kindurį (1998), R. Virvilaitę (1997) ryšiai su visuomene neapmokama komunikacija siekiant įtvirtinti gerus įmonės santykius su plačiąja visuomene, patrauklaus įmonės įvaizdžio kūrimas, palankios vartotojų nuomonės apie įmonės teikiamas paslaugas formavimas netiesioginės komunikacijos būdu. Sukuriant ir palaikant gerus santykius bei supratimą tarp įmonės ir visuomenės, formuojamas teigiamas įvaizdis, sušvelninamos ar pašalinamos nepageidaujamos nuomonės, gandai ar vyraujančios nuostatos. A. Sarpaliūtė aiškina, kad šie keturi rėmimo būdai savo ruožtu sudaro rėmimo kompleksą. Rėmimo kompleksas - tai rėmimo priemonių derinys, naudojamas informuoti vartotoją apie produktą ir paskatinti jį pirkti. Autorė teigia, kad rėmimo svarbiausia užduotis yra perduoti potencialiems pirkėjams reikalingą informaciją ir paskatinti juos pirkti. Labai didelę reikšmę rėmimo komplekso elementų pasirinkimui turi parduodamos produkcijos pobūdis. Pirmame paveiksle aiškiai matyti kaip keičiasi atskirų rėmimo elementų vaidmuo parduodant skirtingo pobūdžio prekes. T.y. parduodant vartojimo prekes svarbiausias vaidmuo tenka reklamai ir tik po to skiriamas dėmesys skatinimui, asmeniniam pardavimui ir viešiesiems ryšiams. Tuo tarpu parduodant žaliavas produktui pagaminti (pramonės prekes) arba išskirtines, individualias ir t.t. prekes ar teikiant verslo verslui paslaugas svarbiausias vaidmuo rėmimo komplekse tenka asmeniniam pardavimui ir tik po to skatinimui, reklamai ir viešiesiems ryšiams. Aptariant rėmimo komplekso elementų sąveiką ir svarbą, asmeninis pardavimas verslas verslui sektoriaus rėmimo komplekse atlieka ypač svarbią ilgalaikių ryšių su klientais užmezgimo ir palaikymo funkciją. Pardavimo metu asmeninis kontaktastarp įmonių, kuris galimas tik asmeninio pardavimo metu, padeda užmegzti glaudesnį ryšį, greičiau ir geriau išsiaiškinti kliento lūkesčius ir juos patenkinti. Apibenrinus P. Hammann (1979), A. Žvirblis (2000), I. Bučiūnienė (2002), A. Bakanauskas (2004) S. Lee (2005), P. Fisk (2007) nuomones asmeninį pardavimą galime apibūdinti kaip ypač lankstų veiksmų kompleksą nukreiptą, tiesiogiai bendradarbiaujant su vienu arba keliais potencialiais pirkėjais, daryti įtaką pirkėjo sprendimams pirkti, taip pat tai gali būti jungtinis problemos sprendimas su abipusiu įsipareigojimu ir pasitikėjimu priešakyje. Tuomet turto grąža matuojama ilgalaike verte, o ne trumpalaikiais pardavimais. Išskririami tokie asmeninio pardavimo tipai bei jų tikslinės grupės (2 lent.). 2 lentelė. Asmeninio paravimo tipai (sudaryta autorės pagal V. Dikčių, 2006) Asmeninio pardavimo tipai Prekybinis pardavimas Misionierinis pardavimas Mažmeninis pardavimas Verslas-verslui pardavimas Profesionalus pardavimas Tikslinė grupė Supermarketai, vaistinės, kitos parduotuvės Gydytojai, išrašantys vaistus Galutiniai vartotojai Komercinės organizacijos: tarpininkai, vartotojai, gamintojai; valstybinės institucijos, pelno nesiekančios organizacijos Nuomonės formuotojai, įtakotojai

241 241 1 pav. Marketingo komunikacijų instrumentų pasirinkimas priklausomai nuo parduodamos produkcijos tipo (sudaryta autorės pagal Ph. Kotler, 2007). Anot V. Dikčiaus (2006) pagrindinės ir svarbiausios asmeninio pardavimo veiklos visuose tipuose yra komunikacija, santykių palaikymas bei komandos sudarymas. Asmeninio pardavimo savybės ir jomis pasiekiama nauda daugiausiai remiasi į komunikaciją - išskirtinis kontaktas, dialogas, santykių kūrimas, gaunamo grįžtamojo ryšio informacija, tikslinė auditorija - padeda įmonei siekti tokių ilgalaikių tikslų kaip aukštas rezultatyvumas bei vertės kūrimas (Осташков, 2005).Verslas - verslui pardavimo komunikacija turi išskirtinumą, ji pasižymi asmeniškumu, indivualizavimu bei aukštu įsitraukimu teigia V. Dikčius, taigi nesunku pastebėti, kad tai yra ir pagrindiniai asmeninio pardavimo bruožai. Taip pat V. Dikčius teigia, kad asmeniniu pardavimu yra siekiama tiek kliento problemos sprendimo tiek santykių su svarbiais klientais užmezgimo ir palaikymo. Bet koks profesionalus pardavimas, nesvarbu koks bebūtų produktas apima daugybę tų pačių psichologinių ir emocinių sąveikų. Galbūt dėl to santykiai tarp pirkėjo ir pardavėjo ėmė užimti labai svarbią vietą pardavimo procese. Mokslinėje literatūroje asmeninis pardavimas, kaip rėmimo komplekso elementas, kaip įmonės konkurencingumo garantas, kaip kintančio požiūrio į marketingą ir į patį pardavimo procesą veikiamas objektas, yra analizuojamas, nagrinėjamas ir aprašomas labai plačiai. Sutiktos tokios sąvokos, kaip pardavimo orientuoto į konsultavimą, prisitaikančio pardavimo, pardavimo orientuoto į klientą, pardavimo remiantis santykiais, sprendimų pardavimo, orientavimąsi į aptarnavimą. Globalizacijos procesas, technologinių inovacijų vystymasis, nuolat spartėjantys pokyčių tempai apie tradicinio marketingo sampratą keičia santykių marketingo idėją, sako M. Vekterytė ir kt. (2003). Santykių marketingo koncepcija atnešė naują požiūrį į vartotojų lojalumo didinimą, aukštesnį įmonių pelningumo lygį, išaugo pardavimo, remiantis santykiais sąmoningumas, kuris stipriai paveikė ilgalaikių pardavėjo kliento santykių formavimą ir išlaikymą, kuris lemia įmonių konkurencinį pranašumą ir dažnai organizacijos išlikimo klausimą (Damkuvienė, 2009, p. 20). Pardavimas, remiantis santykiais, yra sukurtas santykių, draugystės ir įvairiapusės informacijos tarp pardavėjo ir esamų ar potencialių klientų dėka. Remiantis žiniomis apie klientų ypatingus poreikius, lūkesčius galima pasiūlyti tokius sprendimus, kurie bus naudingi klientui, o tuo pačiu ir pačiam pardavėjui, bei sustiprins ryšį (Obringer, 2007). Paveiksle pateikiami asmeninio pardavimo orientuoto į santykius bruožai (2 pav.).

242 242 2 pav. Asmeninio pardavimo, orientuoto į santykius, bruožai (sudaryta autorės remiantis Urbanskienė ir kt., 2008; Orbringer, 2007; S. Lee ir kt., 2005) Vienas iš pagrindinių veiksnių, kuriant ilgalaikius santykius su pirkėju pasitikėjimas, teigia S. Lee (2005). Pasitikėjimui įgauti reikalinga tenkinti tris faktorius, labiausiai įtakojančius pasitikėjimo augimą valdžios pasidalijimą, pasiruošimą ir ekspertiškumą (Lee, 2005). Apibendrinant asmeninio pardavimo orientacijos į santykių kūrimą požiūrius, galima teigti, kad tai naujo laikmečio požiūris. Apie santykius jau kalbėta laikantis orientacijos į klientą, tačiau prireikė ne vieno dešimtmečio, kol susiformavo santykų era. Orientacijos į santykius nauda yra pabrėžtinai didelė ir nors reikalauja investicijų, tikėtina, kad ateityje jos teikiama grąža bus didesnė, nei orientuojantis į produktą ar platinimą. Ypatingai tai aktualu yra verslas-verslui sektoriuje, kur santykių svarba iškyla, dėl asmeniškumo, aukšto įsitraukimo bei indualizavimo procesų tarp verslo organizacijų, jo taip pat bendradarbiauja glaudžiau ir viena kitą daug greičiau pažįsta. Būtent dėl šios priežasties reikėtų nagrinėti asmeninio pardavimo įtaką verslas verslui ryšių valdymui bei išskirti svarbiausius veiksnius įtakojančius verslas verslui santykius pasitelkiant asmeninį pardavimą. RĖMIMO KOMPLEKSAS (prioritetai) I. Asmeninis I. Asmeninis pardavimas II.Pardavimų skatinimas III.Reklama IV.Viešieji ryšiai ASMENINIS PARDAVIMAS TIPAI Mažmeninis pardavimas Verslas verlui pardavimas Prekybinis pardavimas Misionierinis pardavimas Profesionalus pardavimas VERSLAS VERSLUI SEKTORIUS Komercinės organizacijos: Gamintojai Tarpininkai Vartotojai Valstybinės institucijos Pelno nesiekančios organizacijos ASMENINIS PARDAVIMAS ORIENTUOTAS Į SANTYKIUS EFEKTYVUS VERSLAS VERSLUI RYŠIŲ SU KLIENTAIS VALDYMAS SINERGIJA ABIPUSĖ NAUDA Porduktų ir aptarnavimo kokybė Pasitikėjimas Lojalumas Įsipareigojimų vykdymas Pasitenkinimas 3 pav. Ryšių su klientais valdymas verslas - verslui sektoriuje pasitelkiant asmeninį pardavimą (sudaryta autorės)

243 243 Paveiksle vaizduojama, kad parduodant verslas - verslui sektoriuje ryšiams tarp organizacijų valdyti pirmoje eilėje pasitelkiamas asmeninis pardavimas. Verslas - verslui pardavimas taip pat gali būti skiriamas ir kaip asmeninio pardavimo tipas, kurio tikslinės grupės yra komercinės organizacijos taip pat priklausančios ir verslas verslui sektoriui. Tai parodo glaudžias sąsajas tarp dviejų pastarųjų dedamųjų. Tuo pačiu reikėtų nepamiršti, kad produktas yra skirtas klientui todėl pardavėjas turi analizuoti ir tenkinti jo poreikius, o siekiant sėkmingai valdyti tarpusavio santykiu bei pasitelkiant asmeninį pardavimą orientuotą į santykius svarbu yra produkcijos ir aptarnavimo kokybė, taip pat kurti pasitikėjimą tarp bendradarbiaujančių įmonių, būti ištikimiems bei vykddyti tarpusavio įsipareigojimus, jausti pasitenkinimą vykdoma veikla bei atsaku į ją. Tokie veiksniai būtų svarbiausi efektyvaus ryšių su klientais vadymo proceso pradžioje, nes tokiu būdu būtų gaunama abipusė moralinė bei materialinė nauda, kas padėtų isivyrauti sinergijai, kai verslo organizacijų veikimas kartu, užpildant viena kitos spragas bei sprendžiant su tuo susijusias problemas, duoda didesnį poveikį nei veikimas atskirai, kiekvienai verslo organizacijai siekant tik savo tikslų, naudojantis kitomis organizacijomis savo tikslams pasiekti. Išvados 1. Ryšių su klientais valdymo koncepcija yra bendrdarbiavimo su klientu valdymas siekiant padėti jam išspręsti problemas parduodamo produkto ar paslaugos pagalbatuo pačiu keliant verslo organizacijos vertę. Geri santykiai su klientais dažnai tampa tuo, ką galima pavadinti partneryste. Sistemos ir procesai tampa tokie integruoti, kad kompanijos bendradarbiauja visose srityse, ypač tai atsiskleidžia verslas verslui sektoriuje, kuriame ir galutinis vartotojas, ir pardavėjas ar gamintojas yra organizacijos, o ne pavieniai asmenys. 2. Verslas - verslui apibūdina komercinius santykius tarp verslo organizacijų. Pagrindiniai ir svarbiausi veiksniai turintys didžiausią įtaką verslas - verslui ryšiams yra lojalumas, įsipareigojimas, pasitikėjimas, socialiniai santykiai, produkto ir aptarnavimo kokybė ir pasitenkinimas. Kliento pasitenkinimas sukuria teigiamą grįžtamąjį ryšį, dėl to siekant jį sukelti būtina ne tik parduoti kokybišką produkciją, bet ir kokybiškai aptarnauti, sugebėti valdyti parduodant palaikomų ryšių procesą bei kartu spręsti kliento problemą, o tai padaryti efektyviau padeda asmeninis pardavimas. 3. Asmeninį pardavimą gali būti jungtinis problemos sprendimas su abipusiu įsipareigojimu ir pasitikėjimu priešakyje. Verslas - verslui ryšiai turi išskirtinumą, jie pasižymi asmeniškumu, indivualizavimu bei aukštu įsitraukimu, taigi nesunku pastebėti, kad tai yra ir pagrindiniai asmeninio pardavimo bruožai. Asmeniniu pardavimu yra siekiama tiek kliento problemos sprendimo tiek santykių su svarbiais verslo klientais užmezgimo ir palaikymo. 4. Sėkmingam santykių tarp verlsas - verslui subjektų valdymui svarbu yra produkcijos ir aptarnavimo kokybė, taip pat būtina kurti pasitikėjimą tarp bendradarbiaujančių įmonių, būti ištikimiems bei vykdyti tarpusavio įsipareigojimus, nes tokiu būdu yra gaunama abipusė nauda, ko pasekoje įsivyraus sinergija, kai veikimas kartu, padedant bei sprendžiant vienas kito problemas duoda didesnį poveikį nei veikimas atskirai, siekiant visapusės naudos vienai šaliai, o to ir turėtų būti siekiama kuriant stiprų ryšių su klientu valdymą. Literatūros sąrašas 1. Bagdonienė L., Zilionė R. (2009). Business to Business Relationships: The Variables in the Context of Success. Social Science Nr. 4 (66); 2. Bakanauskas A. (2004). Marketingo komunikacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, ISBN , 136 p. 3. Barringer, B.B. & Harrison, J.S. (2000). Walking a tightrope: creating value throught interorganizational relationship. Journal of Management, 3, Bogatyriova A. (2001). Kiekvienas klientas svarbiausias [interaktyvus]. Prieiga per internetą: ; 5. Bučiūnienė, I., (2002). Pardavimų valdymas, Kaunas: Technologija, ISBN Čereška, B. (2004). Įtaiga ir manipuliacija reklamoje. Respublikinės mokslinės konferencijos Paslaugų verslo plėtros problemos integravimosi į Europa procese, pranešimo medžiaga p Vilnius Damkuvienė, M. (2009). Klientų suvokiama ilgalaikių santykių su aukšto kontakto paslaugų organizacija vertė (Daktaro disertacija, Kauno technologijos universitetas).

244 Dawson, R. (2005). Developing knowledge-based client relationship. Leadership in professional services. (Second etition). Burlington, Elsevier, Butterworth-Heinemann. 3. Dikčius, V. (2006). Integruota marketing komunikacija [interaktyvus]. Prieiga per internetą: of ftp-- 193_219_82_230-2MA2-Pavasario semestro medziaga 2006-Integruota marketingo komunikacija (V_Dikcius)_Dikcius).mht. 4. Fisk, P. (2007). Rinkodaros genijus. Vilnius: Verslo žinios. 5. Hammann, P. (1979). Personal Selling. European Journal of marketing, 3 (6), Johnston, R. & Clark, G. (2008). Service operation management. Improving service delivery. (Third edition). Edinburg, Pearson education limited. 7. Kindurys, V Paslaugų marketingas. Vilniaus: universiteto leidykla. 8. Kirvaitis A. (2001). CRM iššūkis: veidu į klientą [interaktyvus]. Prieiga per internetą: 9. Kotler, P., Keller, K. L Marketing management. New Jersey: Upper Saddle River. 10. Kotler, P., Keller, K., L Marketingo valdymo pagrindai. Klaipėda: Logitema. 11. Kvietkauskaitė L. (2006). Efektyvus klientų valdymas - viską pasako patirtis [interaktyvus]. Prieiga per internetą LEE, S., SU, H.J., DUBINSKY, A.J. (2005). Relationship Selling in the Meeting Planner / Hotel Salesperson Dyad. Journal of Hospitality & Tourism Research, 29 (4), Medina-Munaoz, D. & Schoorman, F.D. (1995). An integrative model of organization trust. Academy of Management Review, 20(3), OBRINGER, A.L. (2007). How Sales Techniques Work. [interaktyvus] Prieiga per internetą: Осташков, А. В. (2005). Маркетинг. Пенза Федералъное агенство по оброзованию Пензенский государстверрый университет. 16. Pajuodis, A. (2005). Prekybos marketingas. Vilnius: Eugrimas. 17. Pranulis, V., Pajuodis, A., Urbonavičius, S., Virvilaitė, R. (2008). Marketingas. Garnelis. 18. Ramanauskienė, J. (1998). Marketingo pagrindai. Vilnius: Žiburio leidykla. 19. Sarpaliūtė, A. (2007). Naujo produkto rėmimas įvedant į rinką. Lietuvos žemės ūkio universitetas [interaktyvus] Prieiga per internetą: Sūdžius, V. (2002). Pardavimų valdymas: principai ir praktika. Vilnius: Pačiolis. 21. Tuten, T.L.& Urban D.J. (2001). An Expanded Model of Business-to-Business Pertnership Formation and Success. Industrial Marketing Management, 30, VEKTERYTĖ, M., STAPONKIENĖ, J., TIJŪNAITIENĖ, R. (2003). The Evolution and Peculiarities of Relationship Marketing Concept in the Changing Marketing Philosophy and Management Practice. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, 28, p Vitkienė, E. (2004). Paslaugų marketingas. Klaipėda. 24. Virvilaitė, R., Marketingas. (1997). Mokomoji knyga. Kaunas: Technologija. 25. Žvirblis, A. (2000). Modernusis marketingas. Vilnius: Žuma. 26. Wikipedia The Free Enciklopedia. Business to Business [interaktyvus], Prieiga per internetą: Summary Managing of Customer Relationship in Business to Business Sector Using the Personal Sale Seeking to sell in Business to Business sector and to manage the relation between the companies the priority is given to the personal sale. Business to Business sale is the type of the personal sale and it is devided to comercial organizations as it s focus groups, which belongs to business to busines sector either. It reveals a very close relation between those two components. The companies should not forget that the products are for clients and for that reason the seller should analize and satisfy customer needs at the same time seeking to form successful business raltionship management by using personal sale oriented to relations. According to this it s very important to have a right production and services quality, to create the trust between collaborating companies, to be loyal, to fulfill the obligations to feel the satisfaction at each colapborating company. These are the most important variable trying to reach the effective customer relations management in the beginning of this process. After it is done the mutual moral and material benefit is got wich helps to settle the synergy. Synergy is then companies operating together by filling each others gaps and solving the problems related to it gets a greater impact than operating separately and trying to reach it s own purposes using other companies. Mosklinio darbo vadovė: doc. dr. Vilma Tamulienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

245 245 MAISTO PRODUKTŲ VARTOTOJŲ LOJALUMO FORMAVIMAS Agnė Andrunavičiūtė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Nuolatinis vartotojų poreikių patenkinimas yra raktas į stabilų įmonės vystymąsi. Formuojant įmonės klientų lojalumą, būtina įvertinti daug veiksnių, kurių panaudojimas ir tobulinimas padeda sukurti ilgą ir produktyvų ryšį tarp įmonės ir vartotojo (Eugene, 1994). Lojalumo formavimas tai reali investicija į ilgalaikius ir produktyvius santykius su vartotojais. Darbuotojų mokymas, jų profesionalumo didinimas, atsižvelgiant į vartotojų poreikių tendencijas, nuolatinis produktų asortimento ir kainų politikos tobulinimas leidžia įmonei pasiekti norimų finansinės ir ekonominės veiklos rezultatų ne tik trumpalaikėje, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje. Lojalumo nauda yra didėjanti ir ilgalaikė, kadangi esamus vartotojus yra lengviau aptarnauti. Tyrimo objektas maisto produktų vartotojų lojalumas. Tyrimo tikslas nustačius vartotojų lojalumą formuojančius veiksnius, pateikti siūlymus vartotojų lojalumo skatinimui. Tyrimo uždaviniai: - atlikti vartotojų lojalumo formavimo teorijos analizę, išskiriant vartotojų lojalumą formuojančius veiksnius; - atlikti empirinį tyrimą vartotojų lojalumą formuojantiems veiksniams išsiaiškinti; - remiantis atliktu empiriniu tyrimu, suformuoti vartotojų lojalumo skatinimo priemones. Tyrimo metodai Lietuvos ir užsienio autorių mokslinės literatūros analizė, apibendrinimas ir lyginimas, empiriniam tyrimui atlikti buvo naudojamas UAB,,Laragis vadovų ir produktų vartotojų interviu ir anketinės apklausos metodai, (naudojant šiuos metodus norima išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia vartotojų lojalumą ir ką įmonės vadovas daro, kad jų klientai taptų lojalūs). Rezultatai Vartotojų lojalumo teiginiai buvo pradėti naudoti XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tada dominavo vartotojų elgsenos suvokimo sąvokos, iš kurių vartotojų lojalumas buvo tapatinamas su pakartotinių pirkimų elgsena. Oliver (1999) teigia, kad lojalumas yra vartotojo įsipareigojimas ateityje pakartotinai įsigyti prekę arba pakartotinai apsilankyti prekybos vietoje, nepaisant situacijos įtakos ir rinkodaros pastangų. Lojalius vartotojus paprasčiau ir pigiau aptarnauti, kadangi jiems kyla mažiau klausimų, ilgainiui jie linkę pirkti vis daugiau. Taigi, kuo labiau stiprėja ryšiai su ištikimais vartotojais, tuo jie tampa nejautresni konkurentų pasiūlymams (Vezbergienė, 2005). Be to, lojalumas suvokiamas ne tik kaip pasikartojantis veiksmas, tikrasis lojalumas neįmanomas be prisirišimo. Svarbus tampa ne tik pats veiksmas, bet ir psichologinė šio veiksmo priežastis (Gudynaitė, 2006). Vartotojų poreikiai nėra fiksuoti, nes kiekvieną kartą, priimdami sprendimą įsigyti prekę, jie gali nesunkiai pakeisti jos pardavėją, tad suprantama vartotojų lojalumo prekės ženklui įvertinimo problematika tampa itin aktuali (Ramanauskinė, Vanagienė, 2007). Įmonės siekia sukurti geras lojalumo skatinimo programas, kad vartotojai taptų ištikimi tam tikram produktui (Bogatyriova, 2001). Vartotojų lojalumą veikia daugybė veiksnių. Veiksnius, įtakojančius ir galinčius įtakoti vartotojo lojalumą konkrečiam prekės ženklui, galima suskirstyti į dvi grupes: 1) nuo paties vartotojo priklausantys veiksniai; 2) nuo įmonės ir jos atliekamų veiksmų priklausantys veiksniai (1 pav.)

246 246 NUO PATIES VARTOTOJO PRIKLAUSANTYS VEIKSNIAI Patirtis Suvokimas Motyvai poreikiai Nuomonės nuostatos Kultūra Subkultūra Socialinė klasė Pasitenkinimas (lūkesčiai) Šeima Įtakos grupė Vaidmenys ir statusai Emocijos Asmenybė Gyvenimo stilius Naujovių priėmimo greitis Psichologiniai veiksniai Kultūriniai veiksniai Socialiniai veiksniai Asmeniniai veiksniai VARTOTOJŲ LOJALUMAS Įmonės (prekės ženklo) įvaizdis ir plėtra Produkto vertė Ekologiniai veiksniai Produkto kokybė Santykių su vartotojais palaikymo kokybė NUO ĮMONĖS IR JOS ATLIEKAMŲ VEIKSMŲ PRIKLAUSANTYS VEIKSNIAI 1 pav. Vartotojų lojalumą formuojantys veiksniai (sudaryta autorės pagal Adomaitienę (2006); Bakanauską, Pilelienę (2009); Čeikauskienę (1997); Čerečką, Paužą (2005); Gordon (1998); Kotler, Armstrong, Sounders (2003); Kotler, Keller (2007); Khan (2008); Kuusik (2007); Tijūnaitienę, Mikalauskienę, Vekterytę (2002); Pranulį, Pajuodį, Urbonavičių, Virvilaitę (2008); Urbanskienę, Clottey, Jakštį, (2000); Ruževičių (2005) Ilgalaikėje vartotojų elgsenoje vienas iš svarbiausių veiksnių yra šeima, todėl rinkodaros specialistų uždavinys geriau pažinti šiuolaikinę šeimą (Vijaikienė, Vijeikis, 2000). Vartotojų lojalumas negali būti be pasitenkinimo įsigyta preke, tai yra labai svarbus veiksnys, lemiantis vartotojų lojalumą. Vartotojai suvokia prekės vertę ir kokybę pagal tai ar prekė atitinka jų lūkesčius. Jai prekė atitinka jų lūkesčius, vartotojai patiria pasitenkinimą, kuris savo ruoštu, vartotojus padaro lojaliais įmonės klientais (Khan, 2008). Labai svarbūs yra ekologiniai veiksniai, kuo toliau tuo labiau vartotojai nori, kad jų naudojami produktai būtų ekologiški. Visi paminėti 1pav. veiksniai, daro įtaka vartotojų lojalumui, tačiau labai sunku išsiaiškinti, kurie veiksniai labiausiai lemia vartotojų lojalumą, nes kiekvienam vartotojui lojalumą formuojantys veiksniai yra skirtingi, bei jų reikšmingumas yra skirtingas. Tai priklauso nuo to, ką vartotojas vertina ir kokius poreikius patenkina prekė. Empirinis duonos produktų vartotojų lojalumo tyrimas atliktas UAB Laragis. Bendrovės kepykla gamina: batonus, baltą forminę duoną, šviesią ruginę duoną, juodą ruginę duoną, bandeles bei konditerijos gaminius. Kepyklos produktų galima įsigyti prekybos centruose, mažose parduotuvėse, maitinimo, gydymo, švietimo ir mokymo įstaigose. Šios įstaigos perka produktus perpardavinėjimui. Taigi UAB Laragis produktų vartotojai yra ir galutiniai vartotojai ir tam tikros įstaigos. Siekiant patikslinti veiksnius, įtakojančius vartotojų lojalumą, buvo atlikta vartotojų anketinė apklausa. Įmonės vadovui apklausti buvo panaudotas interviu metodas (jo metu buvo norima išsiaiškinti, ką įmonės vadovas daro, ar ateityje nori daryti, kad UAB Laragis pritrauktų kuo daugiau lojalių klientų). Pirmiausia buvo siekiama išsiaiškinti, kiek respondentų perka UAB Laragis produktus, nustatyta, kad net 54 proc. apklaustųjų neperka UAB Laragis produkcijos. UAB Laragis vartotojų lojalumo lygis yra žemas, respondentai teigė, kad svarbiausia priežastis, kodėl neperkama UAB Laragis produkcijos yra nežinojimas prekinio ženklo, taip teigė net 50 proc. respondentų, 29,7 proc. respondentų perka kitos įmonės produktus, 9,4 proc. neperka UAB Laragis produkcijos dėl mažo asortimento, 4,7 proc. respondentų netenkina produktų kokybė ir 6,2 proc. respondentai teigia neperkantys produktų dėl aukštos kainos.

247 247 Apklausus 399 respondentus, paaiškėjo, kad UAB Laragis produktus perka 46 proc. apklaustų. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys respondentų apsisprendimą pirkti UAB Laragis produktus pateikti 2 pav. 2 pav. Svarbiausi veiksniai, įtakojantys respondentų pirkimo apsisprendimą Išanalizavus duomenis, galima teigti, kad net 97 proc. respondentams yra labai svarbi produkto kokybė, 98 proc. respondentai teigė, kad jiems labai svarbu produktų skonis, 79 proc. respondentams labai svarbu produktų ekologiškumas (jie nori pirkti produkcija be konservantų) ir 95 proc. respondentų teigė, kad jiems labai svarbu patenkinti jų lūkesčiai. Atsižvelgiant į vartotojų elgesį, vartotojus galima suskirstyti į keletą lojalumo prekės ženklui lygių (tipų). Kiekvienas apklaustasis pats įvertino savo lojalumo lygį ( 3 pav.) 3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lojalumo lygį ir prekės ženklą 10 proc. respondentų save priskyrė prie abejingas grupės, 53 proc. palankus grupės, 29 proc. prie prisirišęs grupės ir 8 proc. prie ištikimas grupės. Interviu metu su įmonės vadovu buvo išsiaiškinta, kad šiuo metu UAB Laragis taiko nuolaidas perkat tam tikrą produktų kiekį. Vadovo teigimu UAB Laragis yra svarbiausia nepriekaištinga gaminių kokybė. Todėl įmonė, siekdama išsaugoti ir pagerinti savo įvaizdį, turi sutelkti visą dėmesį į savo gaminius, kuriuos parduodama

248 248 kiekvieną dieną. Kuo bus aukštesnė gaminių kokybė, tuo labiau bus patenkinti vartotojų poreikiai ir lūkesčiai. Patenkinti vartotojai tampa lojaliais vartotojais. Norint geriau suprasti vartotojų poreikius, UAB Laragis internetiniame puslapyje yra pristačius savo gaminius, tame puslapyje kepykla gali supažindinti žmones su savo gaminamų gaminių asortimentu, sudaryti žmonėms galimybę išsakyti savo nuomonę apie jų gaminius, skatinti domėtis maisto produktų sudėtimi, populiarinti ir skatinti rinktis kokybiškus, Lietuvoje pagamintus maisto produktus. Bendrovės vadovas teigia, kad šio portalo dėka atsirado galimybė išsamiai pristatyti savo produkcijos asortimentą ir sužinoti vartotojų nuomonę apie UAB Laragis gaminius. UAB Laragis neapsiriboja tik mažosiomis parduotuvėmis, konkuruoja ir didžiuosiuose tinkluose. Apie proc. duonos įmonė parduoda didiesiems prekybos tinklams, likusi dalis tenka mažiesiems tinklams ir privačioms parduotuvėms. Kepyklai nėra labai lengva pritraukti lojalių klientų (atlikus apklausą paaiškėjo, kad kepyklos ženklas nėra labai gerai žinomas klientų), tačiau jis tikisi, jei kepykla gamins aukštos kokybės produkciją, patenkins klientų lūkesčius, poreikius, įtikins, kad klientas yra pats svarbiausias jiems, jie prisitrauks daug lojalių klientų. Kepyklos šūkis svarbiausia klausytis ir suprasti klientą. Ateityje įmonės vadovas svarsto galimybę didinti produkcijos asortimentą bei reklamuotis (televizijoje, dienraščiuose ar radijuje), tokiu būdu sieks, kad daugiau žmonių sužinotų apie UAB Laragis. Remiantis atliktu empiriniu tyrimu, išsiaiškinta, kad UAB Laragis vartotojų lojalumo lygis yra žemas. Suformuluotos UAB Laragis vartotojų lojalumo skatinimo priemones: didinti įmonės žinomumą (reklamuotis televizijoje, dienraščiuose ar radijuje, tokiu būdu daugiau žmonių sužinotų apie UAB Laragis ); užtikrinti produktų ekologiškumą (gaminti daugiau natūralesnių ir be konservantu gaminių); didinti vartotojų pasitenkinimą (poreikių išsiaiškinimas ir tenkinimas. UAB Laragis vartotojų poreikius galėtų išsiaiškinti, platindama kepykloje anketas, darydama vartotojų apklausas internete, tokiu būdu kepykla galėtų ištyrus vartotojų poreikius, koreguoti savo asortimentą ir tenkinti kitus vartotojų poreikius); užtikrinti nepriekaištinga produktų kokybę (naudoti tik patikrintus laboratorijoje miltus); didinti produktų asortimentą (tokiu būdu bus išsaugomi esami vartotojai ir pritraukiami nauji vartotojai); siekti, kad vartotojai UAB Laragis produkcijos neišmainytų į konkurentų produkciją (išsiaiškinti vartotojų poreikius ir juos patenkinti, tokiu būdu bus sukuriami geri santykiai su vartotojais, vartotojai įtikinami, kad jie patys svarbiausi įmonei, tai pat teikti nuolaidas nuolatiniams, ilgalaikiams vartotojams). Išvados 1. Lojalumas yra vartotojo įsipareigojimas ateityje pakartotinai įsigyti prekę arba pakartotinai apsilankyti prekybos vietoje, nepaisant situacijos įtakos ir rinkodaros pastangų. 2. Labai svarbus veiksnys, veikiantys UAB Laragis vartotojų lojalumą, yra vartotojų pasitenkinimas įsigyta preke. Vartotojų pasitenkinimą įtakojantys veiksniai: vartotojo lūkesčiai išpildymas, vartotojo suvokiama produkto kokybė, vartotojo suvokiama produkto vertė. 3. UAB Laragis siekdama užtikrinti savo produktų vartojimo nenutrūkstamumą, turi gerai žinoti vartotojų poreikius, žinoti pirkimo įpročius, sugebėti paveikti vartotojus taip, kad šie pirktų būtent jų pagamintas prekes, skatinti, kad vartotojai pirktų kuo daugiau jų prekių. 4. Remiantis apklausos rezultatais nustatyta, kad net 54proc. apklaustų respondentų neperka UAB Laragis produkcijos, pagrindinė priežastis prekinio ženklo nežinojimas (50 proc.). 5. Tyrimu nustatyta, kad vartotojų lojalumą labiausiai veikia tokie veiksniai, kaip produkto kokybė, net 97 proc. respondentams tai labai svarbu, 98 proc. respondentai teigė, kad jiems labai svarbu produktų skonis, 79 proc. respondentams labai svarbu produktų ekologiškumas (jie nori pirkti produkcija be konservantų) ir 95 proc. respondentų teigė, kad jiems labai svarbu patenkinti jų lūkesčiai. 6. Remiantis apklausos rezultatų analizę išskirti tokie vartotojų tipai: abejingas vartotojas- neketina pakartotinai pirkti UAB Laragis produktų (10 proc. respondentų), palankus vartotojas retai rinksis UAB Laragis produktus (53 proc. respondentų), prisirišęs vartotojas- dažniausiai rinksis UAB Laragis produktus (29 proc. respondentų), ištikimas vartotojas- visada rinksis UAB Laragis produktus (8 proc. respondentų).

249 UAB Laragis tikrąjį vartotojų lojalumą gali pasiekti pritaikydama šias lojalumo skatinimo priemones: įmonės žinomumo didinimas, produktų be konservantų gaminimas, vartotojų pasitenkinimo didinimas, nepriekaištingos kokybės užtikrinimas, pastangos užkirsti vartotojui kelią pakeisti prekinį UAB Laragis ženklą. Literatūros sąrašas 1. ADOMAITYTĖ, J.2006 Marketingas. Efektyvus klientų aptarnavimo kokybės valdymas padeda daugiau parduoti. 2. BAKANAUSKAS, A.; DARŠKUVIENĖ Kainodara: teorija ir praktika. Vilnius: VDU leidykla. 3. BAKANAUSKAS, A.; PILELIENĖ, L Vartotojų lojalumas: teoriniai ir praktiniai aspektai : mokomoji knyga. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 4. BOGATYRIOVA, A Kiekvienas klientas- svarbiausias ryšių su klientais valdymo koncepcija// Vadovo pasaulis.nr.11. P ČEIKAUSKIENĖ, M Reklama ir firmos įvaizdis. - Vilnius: Lietuvos informacijos institutas. 6. ČEREŠKA, A.; PAUŽA, V Mokomoji knyga. Kokybės analizė ir valdymas. Vilnius. Technologija. 7. EUGENE, W Customer Satisfaction, Market Share and profitability: Findings from Sweden / Eugene W. Anderson, Claes Fornell, and Donald R. Lehmann // J. Of Marketing P. 8. GUDYNAITĖ, I Marketingo vadyba. Marketingo tyrimai// Lojalumas ir prisirišimas. [žiūrėta 2011 m. gruodžio 25d.]. Prieiga per internetą:< 9. GORDON, J Relationship Marketing. Toronto: John Wiley & Sons. 10. KHAN, B. M Consumers and their brands. International Journal of business insights & transformation [žiūrėta 2011 m. Gruodžio 25d. ]. Prieiga per internetą:< KOTLER, PH.; ARMSTRONG, G.; SAUNDERS, V Rinkodaros principai. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 12. KOTLER, PH.; KELLER, K.L.N A Framework for marketing management. Upper Saddle River, New Jersey: Prentice Hall. P. 13. KUUSIK, A Affecting custumer loyalty: do different factors have variuos influences in different loyalty levels?. University of Tartu faculty of economics & business administration working paper series. 14. OLIVER, R.L Whence Consumer Loyalty?// Journal of Marketing. Vol 63. P PRANULIS, V.; PAJUODIS, A.; URBONAVIČIUS, S.; VIRVILAITĖ, R Marketingas. Vilnius: The Baltic Press. 16. RAMANAUSKIENĖ, J.; VANAGIENĖ, V Vartotojų lojalumo prekės ženklui įvertinimas. Kaunas: Akademija. 17. RUŽEVIČIUS, J Produktų kokybės lyginamųjų testų rezultatų įtaka rinkai. VU Leidykla. [žiūrėta 2011 m. gruodžio 25d.]. Prieiga per internetą:< 18. VEZBERIENĖ, A Klientų lojalumas: kaip jį suprasti ir išmatuot. [žiūrėta 2011 m. gruodžio 25d.]. Prieiga per internetą:< TIJŪNAITIENĖ,R.; MIKALAUSKIENĖ, A,; VEKTERYTĖ,M Marketingo sprendimų galimybės klientų lojalumo aspektu smulkiajame ir vidutiniame versle. Ekonomika ir vadyba: tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. 1 knyga. Kaunas: Technologija. 20. URBANSKIENĖ, R.; CLOTHEY, B.; JAKŠTYS, J Vartotojų elgsena.- K.: Technologija. 21. VIJEIKIENĖ,B. ; VIJEIKIS, J Inovacijų vadyba: mokymo priemonė aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Rosma. Summary Forming Consumer s Loyalty for Food Forming loyalty is understanded as company s investment into productive long-term relationship with consumers. Teaching emplyees, making them more professional according to consumers needs, constant improving the policy of products asortiment and price allows the company to achieve financial and economical results they want, and make this happen not just in short-term but also in a long-term perspective. The objective of this study is to give possible solutions for promotion of consumers loyalty after evaluating factors that forms it. There was made an empirical study of Laragis company, where it s director and it s products consumers were involved. After summarizing the results of this study, the solutions for promotion of consumers loyalty were formed. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Audrius Gargasas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

250 250 KAIMO TURIZMO VEIKLŲ PLĖTROS KRYPTYS Milda Grigelytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Lietuvoje daug galimybių plėtotis kaimo turizmui tai geografinė padėtis, vaizdingas kraštovaizdis, platus upių ir ežerų tinklas, žmogaus nepaliesti miškai, ryški metų laikų kaita. Kaimo turizmas viena iš prioritetinių sričių Lietuvos kaimo plėtros m. programos Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas. Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis kaimo turizmo Lietuvoje plėtrai m. skirta 888,9 mln. Lt parama, tai sudaro 11,2 proc. visos Lietuvos kaimo plėtrai skirtos ES ir LR biudžeto lėšų paramos. Tuo tarpu kaimo turizmas sukuria darbo vietas ir pajamas daugiau nei 615 šeimų. Kaimo turizmas galėtų prisidėti prie vietinio turizmo plėtros, tačiau 2010 m. kaimo turizmo sodybose apsistojo vos 0,9 proc. į Lietuvą atvykusių užsienio turistų. Taip pat iškyla problema, jog augant kaimo turizmo sodybų skaičiui paslaugų spektras nesikeičia. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. vidutinė poilsio kaimo turizmo sodyboje trukmė buvo 1,79 nakvynės (2010 m. 1,67). Tyrimo tikslas išanalizavus kaimo turizmo verslo teorinius aspektus įvardinti kaimo turizmo veiklos kryptis. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: - apibūdinti kaimo turizmo vystymosi teorinius aspektus; - nustatyti kaimo turizmo sektoriaus vystymosi tendencijas. Tyrimo objektas kaimo turizmo veikla. Tyrimo laikotarpis: m. Tyrimo metodika. Tiriant ir analizuojant kaimo turizmo veiklų plėtros krypčių galimybes, naudoti metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė; loginis apibendrinimas; interviu; statistinių duomenų analizė ir sintezė. Rezultatai Kaimo turizmo veiklos teoriniai aspektai Auganti konkurencija ir paklausa kaimo turizmo paslaugų rinkoje skatina verslininkus kurti naujas paslaugas ir telkti priemones konkurencingumui didinti (Ramanauskienė, Astromskienė, Andriūnas 2010). Tai lemia, kad kaimo turizmo sodybos šeimininkas turi gebėti suprasti savo verslo ir aplinkos sąveiką, stebėti ir prognozuoti situaciją rinkoje, pagrindinių ir potencialių konkurentų elgseną, formuoti verslo strategiją (Markevičius, 2002; Ramanauskienė, 2010). Kaimo turizmas, kaip verslas apima skirtingus ryšius, daro įtaką kitoms grupėms ir yra veikiamas šių grupių ir institucijų (Socialiai atsakingo mokymosi MVĮ..., 2010) (žr. 1 pav.). Kaimo turizmo sodyba Šeimos nariai, darbuotojai Bendruomenė / kaimynai Šalis ir visuomenė Tarptautinė rinka Klientai 1 pav. Kaimo turizmas ir jo suinteresuotos grupės (sudaryta autorės pagal Socialiai atsakingo..., 2010)

251 Sodybos Turistai 251 Kaimo turizmo verslo sukuriamos paslaugos turi atspindėti kaimo aplinką ir išryškinti kaimo išskirtinius bruožus, remtis vietovės fiziniu, socialiniu ir kultūriniu potencialu, panaudoti esamus statinius, įtraukti vietos bendruomenę (Atkočiūnienė, 2011). Siekiant sukurti palankias sąlygas kaimo turizmo plėtrai būtina sukurti kokybišką ir visiems prieinamą kaimo turizmo produktą, kuris teiktų naudą ne tik versle dalyvaujantiems subjektams, bet ir bendruomenei. Kaip matome 1 paveiksle, kaimo turizmo sodybos veikla suinteresuoti ne tik sodybos šeimininkas ir jo šeimos nariai, todėl reikėtų atsižvelgti ir į socialinę atsakomybę savo bendruomenei ir šaliai. Mokslininkas A. Carroll (1979) teigia, jog plėtojant verslą būtina suderinti savo pageidavimus su gebėjimu tarnauti kitiems, atsižvelgti į visuomenės poreikius, nes priešingu atveju verslas nustos judėti į priekį. Kaimo turizmo sektoriaus vystymosi tendencijos Kaimo turizmo sektorius nuolat auga ir teikia verslininkams papildomų pajamų. Nors pastaraisiais metais pastebimas kaimo turizmo sodybų skaičiaus augimas tačiau poilsiautojams suteiktų nakvynių skaičius mažėja (žr. 2 pav.) Metai Sodybų skaičius Turistų skaičius 2 pav. Kaimo turizmo sodybų ir turistų skaičius (sudaryta autorės pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2011) Pagal 2 paveikslo duomenis, matomas kaimo turizmo sodybų skaičiaus didėjimas laikotarpyje nuo 2006 metų iki 2010 metų. Kaimo turizmo sodybų skaičius išaugo 2,82 proc. palyginus 2008 metus su 2006 metais. Šiam kaimo turizmo sodybų skaičiaus augimui įtakos turėjo Lietuvos narystė ES, gerėjanti ekonominė situacija tiek šalyje, tiek užsienyje bei sparčiai didėjantis turistų skaičius. Turistų skaičius išaugo 31,03 proc metus palyginus su 2006 metais. Lyginant 2010 metus su 2008 metais kaimo turizmo sodybų skaičius padidėjo 8,06 proc., tačiau turistų skaičius analizuojamais metais sumažėjo 29,28 proc. Tolesniam kaimo turizmo sodybų skaičiaus augimui įtakos turėjo stipriai išaugęs turistų skaičius 2008 metais, bei naujas metų Kaimo plėtros planas, pagal kurį ES parama, kaimo turizmo verslams, tapo lengviau prieinama, tačiau prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė 2008 metais lemė ženklų turistų skaičiaus sumažėjimą. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, lyginant 2010 su 2009 metais, kaimo turizmo sodybose ilsėjosi 1,6 proc. mažiau Lietuvos gyventojų ir 52 proc. mažiau užsienio turistų. Dauguma poilsiautojų sodyboje apsistodavo tik savaitgaliui vidutinė Lietuvos gyventojo apsistojimo trukmė 1,7 dienos, užsieniečio 2,1 dienos. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos duomenimis 70 proc. visų kaimo turizmo paslaugų yra suteikiama gegužės-rugsėjo mėnesiais t.y. šiltuoju metų laiku. Šį rodiklį galima pagrįsti suskirsčius sodybas pagal prioritetinę veiklos sritį (žr. 3 pav.).

252 Sodybų skaičius, proc ,0 20,8 15,0 10,0 6,5 6,5 6,5 6,8 5,0 0,0 2,9 4,9 3,9 4,2 3,9 4,9 2,6 4,5 3,9 1,9 1,6 1,9 0,6 2,3 1,0 0,3 2,6 1,6 1,0 0,6 0,0 0,3 0,6 0,6 0,0 Utenos Alytaus Vilniaus Kauno Klaipėdos Telšių Marijampolės Tauragės Panevėžio Šiaulių Apskritys Šventės, seminarai Ramus poilsis Aktyvus, pažintinis turizmas 3 pav. Lietuvos kaimo turizmo sodybų pasiskirstymas pagal apskritis ir veiklos pobūdį 2011 m. (sudaryta autorės pagal Lietuvos kaimo turizmo..., 2012) Iš 3 paveiksle pavaizduotų duomenų matomas netolygus kaimo turizmo sodybų pasiskirstymas pagal veiklos pobūdį skirtingose Lietuvos apskrityse. Apskrityse, kurios turtingos miškais, ežerais, vaizdingu kraštovaizdžiu (Utenos, Alytaus, Klaipėdos, Telšių, Tauragės ir kt.) daugiau ramų poilsį siūlančių sodybų, tuo tarpu aplink didžiuosius miestus (Vilnių, Kauną) daugiau sodybų teikiančių švenčių, seminarų organizavimo paslaugas. Daugiausia visų kaimo turizmo sodybų įsikūrusios Utenos apskrityje (30,2 proc.), iš kurių net 20,8 proc. siūlo ramų poilsį, o 6,5 proc. vietą šventėms ir renginiams. Tam įtakos turi ežeringas ir miškingas kraštovaizdis bei geografinė padėtis sąlyginai nedidelis atstumas nuo didžiųjų Lietuvos miestų Vilniaus, Kauno ir Panevėžio. Didžiausias sodybų, siūlančių švenčių organizavimo paslaugas įsikūrusios Kauno apskrityje 6,8 proc. Mažiau nei 20 proc. kaimo turizmo sodybų siūlo aktyvų ir pažintinį turizmą, didžiausias jų skaičius Kauno (4,9 proc.), Vilniaus (3,9 proc) ir Alytaus (3,9 proc.) apskrityje. Tuo tarpu Šiaulių ir Tauragės apskrityse nėra nei vienos sodybos teikiančios tokias paslaugas poilsiautojams. Europos kaimo turizmo federacijos (EuroGites) 2011 m. duomenimis, net 54 proc. poilsiautojų iš kaimo turizmo tikisi aktyvaus poilsio (jodinėjimo, važinėjimo dviračiais, žygių ir pan.). Švenčių ir verslo renginių organizavimas nėra išskiriamas, kaip atostogų dalis. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos Jurbarko skyriaus vadovė K. Vančienė, dalyvavusi tarptautinėje maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės parodoje Žalioji savaitė 2012, teigia, jog didžioji dalis parodos lankytojų domėjosi pažintinio, aktyvaus turizmo galimybėmis Lietuvoje, taip pat kultūriniu poilsiu, galimybe dalyvauti tradicinėse šventėse ir mugėse. Tokia tendencija galėtų paaiškinti užsienio turistų skaičiaus mažėjimą. Lietuvos statistikos departamento 2011 m. IV ketv. duomenimis BVP nukrito 5,6 proc. palyginus su ankstesniu laikotarpiu. V. Snieškos (2002) teigimu būtent BVP yra svarbiausias ekonominis veiksnys, įtakojantis kaimo turizmą. Šiuo rodikliu galima paaiškinti vietinio turizmo rinkos sąstingį. Antra vertus, reikia ieškoti galimybių, kaip plėtoti verslą ir ekonominio sunkmečio metu. Remiantis skirtingų kaimo bendruomenių ir kaimo turizmo sodybų patirtimi sudaryta 4 schema.

253 Kaimo turizmo sodyba Bendruomenė Edukaciniai užsiėmimai Šventės ir renginiai Pažintiniai maršrutai 2. Kaimo turizmo sodyba 3. Kaimo turizmo sodyba 4 pav. Kaimo turizmo sodybų veiklos plėtros kryptys Siekiant į kaimo turizmo sodybas pritraukti daugiau svečių, bendradarbiaujant kartu su vietos bendruomenėmis galima organizuoti renginius ir šventes, kurių kaimo vietovėse labai trūksta. Tokios šventės pavyzdžiai Šiaurės Lietuvoje kasmet organizuojamas Žagarės vyšnių festivalis, vasaros sezono uždarymas Žemaitijos nacionaliniame parke ar tradicinė dzūkų Grybų šventė Varėnos rajone. Taip pat, galima išnaudoti ir jau tradiciniais tapusius renginius, kad pritraukti svečių. Kaimo turizmo sodybų bendradarbiavimo produktas galėtų būti turistinių, pažintinių maršrutų sudarymas, kuomet iš sodybos į sodybą poilsiautojas keliautų baidarėmis, dviračiais ar automobiliu aplankydamas įžymias vietas. Turistas užsisakytų jam įdomius maršrutus, kurie galėtų būti standartizuoti. Toks paslaugų paketas pritrauktų daugiau užsienio turistų, ieškančių aktyvaus poilsio. Kaimo turizmo sodybos Varėnos r. šeimininkė L. Mačionienė savo nišą rado organizuodama medžio drožybos, vilnos vėlimo užsiėmimus, senovinį grikių nuėmimą pjautuvais, jų iškūlimą. Tuo tarpu, V. Kerševičiaus sodyboje (Kaišiadorių r.) vyksta jogos gerbėjų stovyklos. Kaimo turizmo sodyboje apsistojusius poilsiautojus galėtų mokyti ir vietos amatininkai. Išvados 1. Norint sukurti palankias sąlygas kaimo turizmo plėtrai būtina sukurti kokybišką ir visiems prieinamą kaimo turizmo produktą, kuris teiktų naudą ne tik versle dalyvaujantiems subjektams, bet ir bendruomenei metais poilsiautojų skaičius kaimo turizmo sodybose mažėja, trumpėja atostogų trukmė. Sodybose teikiamų paslaugų spektras siauras ir nesikeičiantis. 3. Siekiant pritraukti poilsiautojus ilgesniam laikui būtina plėsti kaimo turizmo sodyboje teikiamų pramogų spektrą, bendradarbiaujant su kitomis sodybos ar vietos bendruomenėmis kurti specializuotus paslaugų paketus. Literatūros sąrašas 1. ATKOČIŪNIENĖ, V Kaimo turizmo, kaip užimtumo multiplikatoriaus, kaimo vietovėse teorinis aspektas. Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5(29). 2. CARROLL, A. B A Three-Dimensional Conceptual Model of Corporate Performance. Academy of Management Review Vol. 4, No Varėnos rajono savivaldybė Grybų šventė. [žiūrėta 2012 m. vasario 22 d.]. Prieiga per internetą: < 4. Lietuvos kaimo turizmo asociacija Lietuva. Atostogos Lietuvos kaime Kaunas. 5. Lietuvos statistikos departamentas Lietuvos statistikos rodiklių duomenų bazė. [žiūrėta 2012 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: < 6. MARKEVIČIUS, P Verslininkas ir jo vaidmuo versle. Kauno r., Akademija: LŽŪU leidybos centras. 7. RAMANAUSKIENĖ, J Organizacijos rinkodaros planavimas. Kauno r., Akademija: LŽŪU leidybos centras. 8. RAMANAUSKIENĖ, J.; ASTROMSKIENĖ, A.; ANDRIŪNAS, V Lietuvos kaimo turizmo verslo konkurencingumo didinimo priemonės. Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 5(25). 9. SNIEČKA, V Klasteriai: raktas į regionų konkurencingumo didinimą. Inžinerinė ekonomika. Nr. 1(18). 10. Socialiai atsakingo mokymosi MVĮ 6 3 koncepcija Kaunas: Technologija.

254 Žemaitijos nacionalinis parkas Vasaros sezono uždarymas invazinių vėžių rinkimas!. [žiūrėta 2012 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: < 12. Žagarės vyšnių festivalis Istorijos nesuklastosi [žiūrėta 2012 m. vasario 22 d.]. Prieiga per internetą: < Summary Directions of Rural Tourism Development Activities Lithuania has many opportunities for rural tourism development a geographical location, nice landscapes a wide network of rivers and lakes, human untouched forests. Rural tourism one of the priority areas of the Lithuanian Rural Development Programme ed part Quality of life in rural areas and diversification of rural economy. During this period a rural tourism development in Lithuania got mln. Lt. support (11,2 % of all rural areas Lithuania Republic budget and ES support funds). Rural tourism creates jobs and revenues for 615 families. The main problems of rural tourism are: a rural tourism services spectrum does not change, shortening the average length of stay in the cottage. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Adelė Astromskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

255 255 BIOKURO VERTĖS VARTOTOJUI DIDINIMO TEORINIAI ASPEKTAI Simona Juknevičiūtė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Vis didėjanti konkurencija, besikeičiantys vartotojų reikalavimai gamintojams ir pardavėjams, augantys kokybės reikalavimai, technologinės inovacijos, tobulėjantis verslo procesų valdymas, dėl to vykstantys pokyčiai versle leidžia teigti, kad kiekvienos organizacijos sėkmės pagrindas yra sugebėjimas teikti vartotojams tokią vertę, už kurią vartotojai sutiktų mokėti ir liktų patenkinti jiems suteikta nauda. Tik suteikdamos įmonės didžiausią naudą vartotojui gebės užsitikrinti vietą rinkoje, sėkmingai dirbti bei siekti savo numatytų tikslų. Organizacijos, gaminančios biokurą, norėdamos įsitvirtinti dar tik besikuriančioje biokuro rinkoje Lietuvoje, privalo vartotojui pasiūlyti tokią vertę, kuri reiškiasi ne tik didesne apčiuopiama nauda, bet ir papildoma verte. Todėl svarbu išsiaiškinti, vertės vartotojui sąvokas, formavimo teorinius aspektus bei veiksnius. Žemės ūkio ir pramonės atliekos gali būti panaudojami biokuro gamybai. Žemės ūkio atliekos šiaudai, sudaro vieną iš didžiausių augalinės kilmės atliekų potencialų, kurį galima panaudoti kuro gamybai. Šiaudai yra ekologiškas kuro žaliava, svarbi biokuro granulių gamybos apimtims didinti. Ši kuro rūšis yra labai populiari Vakarų Europoje bei Skandinavijos šalyse. Šiaudai yra atsinaujinantis, vietinis kuras, kurio naudojimas Lietuvoje nėra plačiai paplitęs, todėl platesnis naudojimas šalyje turėtų būti skatinamas. Šiaudus galima konvertuoti į biokurą juos perdirbant į supresuotus ritinius ar ryšulius, granules ar briketus. Šio kuro naudojimas svarbus tuo, kad apima teigiamus aplinkosauginius, socialinius bei ekonominius aspektus. Šiame darbe pateikiamos biokuro vertės vartotojui didinimo priemonės, remiantis konkrečia biokuro rūšimi šiaudų granulėmis. Darbo objektas biokuro vertė vartotojui. Darbo tikslas išanalizavus mokslinę literatūrą ir atlikus jos sintezę, pateikti veiksnius, lemiančius biokuro vertę vartotojui ir pateikti vertės vartotojui didinimo priemones. Uždaviniai: išnagrinėti įvairių autorių pateikiamas prekės vertės vartotojui sąvokas; pateikti prekės vertės formavimo teorinius aspektus; išnagrinėti veiksnius, lemiančius biokuro vertę vartotojui; pateikti biokuro vertės vartotojui didinimo priemones. Metodai: Lietuvos ir užsienio autorių mokslinės literatūros analizė ir sintezė, apibendrinimas, palyginamoji analizė, grafinis modeliavimas. Rezultatai Vertės vartotojui formavimo teoriniai aspektai Itin stiprios konkurencijos sąlygomis, kada vartotojams yra siūloma gausybė pasirinkimo galimybių, gali laimėti tik ta įmonė, kuri veiksmingai sureguliuoja vertės formavimo procesą bei geriausiai jį pateikia vartotojams. Vertę vartotojui galima vadinti visų rinkodaros sprendimų pagrindu, nes didesnės vertės vartotojui teikimas laikytinas vienu iš svarbiausių konkurencinį pranašumą didinančių bei vartotojo lojalumą užtikrinančių veiksnių (Dovalienė, 2005). Pasak A. Z. Khalifa (2004), vieningos nuomonės nebuvimą sąlygoja tai, kad vertės vartotojui suvokimą galima vadinti nuolat besiplėtojančiu bei dinamišku konceptu. W. Ulaga (2001) išskiria vertės vartotojui sampratos aspektą, kuris atsispindi daugelyje vertės vartotojui sampratų kaip vertės vartotojui sąvokos daugialypiškumas. Vertės vartotojui sąvokos samprata gali skirtis priklausomai nuo rinkos pobūdžio. Verslas verslui, arba negalutinių vartotojų rinkose vertės vartotojui sąvokos apibrėžimas yra tapatus galutinių vartotojų rinkose naudojamam apibrėžimui, tačiau samprata daugeliu požiūrių skiriasi. Tai lemia verslo organizacijų ir galutinių vartotojų pirkimo (vartojimo) elgsenos skirtumai (Woodruff, 2001).

256 256 Remiantis vartotojų nuomone, literatūroje galima rasti mokslinių vertės vartotojui apibrėžimų. Pastaruoju metu rinkodaros literatūroje dominuoja dvi vertės sampratos vertė vartotojui ir vartotojo vertė organizacijai (Smith, M. Colgate, 2007). Tačiau, kaip teigia A. S. Khalifa (2004), būtent vertė vartotojui yra prielaida visoms kitoms vertėms. Nepaisant didėjančio susidomėjimo vertės vartotojui kūrimu ir teikimu, mokslinėje literatūroje sunku surasti vieningą vertės vartotojui sampratą, kadangi vieni autoriai žvelgia iš įmonės pozicijos, kiti iš vartotojo. Įvairių autorių, aprašančių vertės vartotojui sąvoką panašiai, sąvokos pateikiamos 1 lentelėje. 1 lentelė. Vertės vartotojui sąvokos apibrėžimas (sudaryta autorės) Autoriai Apibrėžimas A. Bakanauskas (1997) Produkto vertė vartotojui produkto kokybės ir kainos santykis. Kokybė reiškia geriausią tam tikriems vartotojo reikalavimams. Vertė vartotojui vartotojo pasitenkinimo ir pardavimo kainos santykis. A. S. Khalifa (2004) Prekės vertė yra ne tai, ką siūlo teikėjas, bet tai, ką suvokia gaunąs vartotojas. Ph. Kotler, K. L. Keller (2007) Prekės vertė vartotojui tai vartotojo patirta materialioji ir nematerialioji nauda bei sąnaudos. Vertę sudaro kokybės, paslaugų ir kainos santykis. R. Vaitkienė, V. Pilibaitytė Prekės vertė vartotojui yra vartotojo gaunama nauda bei patiriamos sąnaudos tai prekei (2008) įsigyti. A. Dovalienė (2005) Prekės vertė vartotojui tai tos prekės naudingumo įvertinimas, paremtas suvokta nauda (kas yra gauta) bei suvoktomis išlaidomis (kas yra atiduota). R. B. Woodruff (1997) Prekės vertė vartotojui atspindi tai, ko vartotojas nori, ir tai, ką jis gauna, įsigydamas bei vartodamas tą prekę. Tai kaip santykis tarp vartotojo gaunamos naudos ir vartotojo bendrųjų išlaidų. A. Payne, S. Holt (2001) Prekės vertės vartotojui koncepcijos esmė yra vartotojo gaunama vertė, vartojant prekę. Vartotojo sąnaudos įsigyjant prekę ar paslaugą apima prekės ar paslaugos kainą, transportavimo bei aptarnavimo išlaidas vartotojui, nesėkmės riziką, vartotojo sugaištą laiką ir pan. A. Dovalienė (2005) teigia, kad vartotojo sąnaudos prekei įsigyti gali būti piniginės, emocinės, laiko, rizikos ir kt. Aptarus vartotojo gaunamą naudą ir patiriamas sąnaudas, kaip vertės vartotojui sudėtines dalis, darbo autorės nuomone, vertė vartotojui yra siejama su santykiu tarp iš pagrindinio produkto gaunamos apčiuopiamos ir neapčiuopiamos naudos bei vartotojo patiriamų piniginių bei nepiniginių sąnaudų, įsigyjant produktą. Kad vartotojas liktų patenkintas jam suteikiama verte, būtina pasirūpinti, kuo mažesnėmis jo patiriamomis sąnaudomis ir kuo didesne gaunama nauda. Ph. Kotler ir K. L. Keller (2007) taip pat panašiai teigia, kad vertę vartotojui sudaro bendrosios vartotojo sąnaudos ir bendroji vartotojui teikiama vertė. Bendrąsias vartotojo sąnaudas sudaro: moralinės sąnaudos; energijos sąnaudos; laiko sąnaudos; piniginės sąnaudos. Ph. Kotler (2010) kritikuoja kai kurių įmonių apsisprendimą vertę vartotojams kurti tik per rinkodaros komplekso elementus (4P). Jis teigia, kad 4P remiasi pardavėjo, o ne pirkėjo požiūriu į rinką. Vartotojams svarbi ne tik produktų kaina, juos domina visa vertės grandinė prekės įsigijimas, jos naudojimas ir patirtis po naudojimo, patogumas, prieinamumas, abipusis bendravimas. M. Porter pasiūlė sistemingai išanalizuoti visus įmonėje vykdomus veiksmus ir pateikė labai veiksmingą tokios analizės instrumentą gerai žinomą vertės kūrimo grandinės koncepciją. Pagal šią koncepciją vertė, kurią pajunta galutinis produkto ar paslaugos vartotojas, yra kuriama atskirose tarpusavyje susijusiose grandyse (tiekimo, įmonės, paskirstymo ir vartotojų), kurios sudaro sektoriaus vertės kūrimo grandinę. Atskiras jos grandis taip pat galima išskaidyti į tam tikrų veiksmų sekas, kurios sudaro dalines vertės grandines. M. Porter sukurta vertės grandinė grindžiama teiginiu, kad konkurencinis pranašumas pasiekiamas, pateikiant vartotojui didesnę vertę (Kotler, 2010). S. Gudas ir R. Brundzaitė (2005) pateikia, kad vertės grandinės modelis yra organizacijos veiklos modelis, kurio esmė pagrindinių veiklos procesų (įvežimų logistikos, operacijų, išvežimų logistikos, pardavimų, paslaugų) bei veiklos valdymo funkcijų sąveika.

257 257 Reikia paminėti, kad idėja skaidyti visą vertės kūrimą į atskirus etapus priklauso kompanijai McKinsey&Company, kurios konsultantai dar 1985 m. teigė, kad vertės kūrimas vyksta per šešias skirtingas, bet susijusias (kaip vienos grandinės grandys) veiksmų grupes: techninė pažanga, produkto projektavimas, gamyba, rinkodara, paskirstymas, paslaugos. Kiekvienos iš šių grupių vykdomi konkretūs veiksmai pateikiami 1 pav. Techninė pažanga Produkto projektavimas Gamyba Rinkodara Paskirstymas Paslaugos Ištakos Sudėtingumas Patentai Produkto pasirinkimas Funkcijos Fiziniai parametrai Estetika Kokybė Žaliavos Technologijos Gamybiniai pajėgumai Išdėstymas Įpakavimas Elementų gamyba Surinkimas Kainos Reklama/ Rėmimas Agentai Markė Kanalai Ištekliai (atsargos) Sandėliai Transportas Garantijos Greitis Paslaugų kainos 1 pav. Vertės formavimo grandinė (sudaryta autorės pagal M. Mickevičienė, 2011) M. Porter siūlo vertės grandinę, kaip priemonę, padedančią kurti didesnę vertę vartotojams. Pagal M. Porter pasiūlytą modelį, kiekviena įmonė yra prekės kūrimo, gamybos, pardavimo, paskirstymo ir stiprinimo veiksmų sintezė. Savo pasiūlytoje įmonės vertės kūrimo grandinėje M. Porter skyrė devynias veiksmų grupes, penkios iš jų yra laikomos pagrindinės, keturios pagalbinės. Be to, modelio autorius teigia, kad pagrindinių veiksmų grupės elementai vaidina skirtingus vaidmenis, kuriant įmonės konkurencingumą (Porter, 1985). Vertės formavimo grandinėje egzistuoja tam tikri ryšiai tarp atskirų grandžių ir jų viduje, turintys lemiamą įtaką visos grandinės funkcionavimui, o kartu ir įmonės konkurencinio pranašumo kūrimui (Mickevičienė, 2011). Vertės vartotojui formavimas ir pateikimas gali būti analizuojamas, remiantis vidiniais ir išoriniais organizacijos veiksniais, taip pat iš organizacijos bei vartotojų pozicijų. Iš organizacijos pozicijų, produkto vertė formuojama ir rinkai pateikiama remiantis M. Porter sukurta vertės grandine (2 pav.). Įvežamoji logistika Operacijos vertės didinimo grandinė (Kotler, 2010) Įmonės infrastruktūra Žmogiškųjų išteklių valdymas Technologijos plėtra Pirkimai Išvežamoji logistika Rinkodara ir pardavimai Paslaugos Pelnas 2 pav. M. Porter Vertės grandinė parodo įmonės pirminę ir pagalbinę veiklą kaip grandinę, jungiančią tiekėją su klientu ir kuriančią jam vertę. Skiriama veikla, kuri yra tiesioginio produkcijos gamybos proceso dalis (pirminė veikla), ir veikla, kuri paremia pirminę veiklą (pagalbinė veikla). 2 paveiksle pagalbinė veikla vaizduojama horizontaliai, o pirminė vertikaliai. Kiekviena pirminės veiklos dalis didesniu ar mažesniu laipsniu remiasi pagalbine veikla. Ph. Kotler (2010) pabrėžia, kad, norint vartotojams pateikti daugiau vertės nei konkurentai, įmonės gali trimis būdais: nustatydama mažesnes kainas;

258 258 padėti pirkėjui sumažinti kitas jo išlaidas; suteikdama papildomų paslaugų, kurios padidintų produktų vertę. Šalys, norėdamos padidinti energetinę nepriklausomybę, kelti savo šalies verslo lygį ir ekonomiką, aktyviau pradeda naudoti energetinius resursus, gaminti biokurą. Lietuvoje pakankamai didelis dėmesys skiriamas biokuro gamybai, teikiamai naudai bei plėtros galimybėms. Šiuo metu Lietuvos biokuro gamybos ir naudojimo rinka pelnytai vadinama viena labiausiai besivystančių ūkio šakų, su kuria siejama šalies energetikos ateitis. Lietuvoje nėra didelių iškastinio kuro išteklių (akmens anglies, gamtinių dujų ar naftos), galinčių patenkinti šalies energetinius poreikius, šias iškasenas tenka importuoti. Tačiau Lietuva turi galimybę aktyviau išnaudoti vietinius ir atsinaujinančius energijos išteklius. Tai biomasė (mediena, šiaudai, energetiniai augalai), taip pat vėjo bei geoterminė energija, komunalinės atliekos ir pan. Šiuo metu didžiausią energijos potencialą turi biomasė (Lietuvos biomasės energetikos asociacija, 2008). Pagrindiniai biomasės resursai: 1. Mediena: kirtimo atliekos; malkinė mediena; mediena, neturinti paklausos; medienos pramoninės atliekos; energetinės plantacijos. 2. Žemės ūkio produktai ir atliekos: šiaudai; energetiniai augalai. 3. Atliekos ir biodujos: komunalinės atliekos; biodujos. Šiaudai sudaro vieną iš didžiausių augalinės kilmės atliekų potencialą. Nepanaudotos žemės ūkio atliekos, tokios kaip šiaudai, gali būti sėkmingai naudojami kuro gamybai. G. Pečiulis (2010) teigia, kad šiaudų granulės viena atsinaujinančio kuro rūšių, skirtų automatizuotoms stambioms katilinėms ar individualiems namams šildyti. Šiaudų granulės yra pranašesnė už kitas kuro rūšis dėl kūrenimo patogumo, bunkerį užpildžius granulėmis, kūrenti galima kelias dienas ar net savaitę. Pasak Lietuvos biomasės energetikos asociacijos atstovų, didžiausią augalinės kilmės atliekų potencialą sudaro šiaudai. Remiantis statistiniais duomenimis, 2008 m. Lietuvoje buvo auginama apie 950 tūkst. ha javų. Apie proc. šio kiekio lieka javapjūtės metu, maždaug tiek pat sunaudojama pašarams ir kraikui, iki 1 proc. sunaudojama kitoms reikmėms (daržininkystei ir energijos gamybai) ir apie 60 proc. šiaudų derliaus visai nepanaudojama (apariama, sudeginama laukuose). Šis šiaudų kiekis (apie 2,4 mln. tonų) gali būti panaudotas energetinėms reikmėms (biokuro ir energijos gamybai). A. Graželio (2011) teigimu, Lietuva pagal biomasės išteklius, tenkančius vienam gyventojui, yra viena iš pirmaujančių valstybių Europos Sąjungoje, tačiau tik efektyvus biomasės naudojimas gali duoti ekonominę naudą. Didelė nepanaudotų ir neperdirbtų šiaudų atliekų dalis netrukus po to, kai susidaro, greitai supūna, todėl būtinas efektyvus jų panaudojimas metais kurui Lietuvoje buvo sunaudota apie 9 tūkst. t šiaudų m. jų buvo sunaudota apie 20 tūkst. t, tačiau tai vis tiek nėra didelis kiekis, kadangi kurui galima būtų sunaudoti 500 tūkst. t kasmet. Padidinti šiaudų naudojimą kurui energetikoje yra svarbus uždavinys įgyvendinant Nacionalinės energetikos strategijos nuostatas, juolab, kad šiaudai yra pigus vietinis kuras. Europos Sąjunga priėmė svarbius strateginius energetikos politikos dokumentus, kuriais įsipareigojo iki 2020 metų 20 proc. sumažinti vadinamųjų šiltnamio dujų anglies dvideginio išmetimą ir atitinkamai iki 20 proc. padidinti atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) dalį suvartojamoje energijoje. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, taip pat Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje numatytas tikslas užtikrinti, kad atsinaujinančių energijos išteklių dalis, palyginti su Lietuvos bendru galutiniu energijos suvartojimu, 2020 m. sudarytų ne mažiau kaip 23 proc. (Lukoševičius, 2010). Nagrinėjant biokuro iš šiaudų rinkos plėtros galimybes, pateikiama vertės vartotojui didinimo grandinė šiaudų granulių pavyzdžiu (3 pav.). Vertės vartotojui didinimas priklauso nuo keleto pagrindinių veiksnių, tokių kaip tiekėjų pasirinkimas, jų žaliavos kokybė, patikimumas. Taip pat svarbūs išoriniai bei vidiniai įmonės veiksniai, kurie lemia vertės vartotojui kūrimo procesą. Įmonės, siekdamos sukurti kuo didesnę vertę vartotojams, privalo įvertinti, kurie veiksniai labiau lemia vertės vartotojui didinimą, numatyti priemones, kurios padidintų vartotojams sukuriamą naudą.

259 259 Vidiniai veiksniai: Gamintojo technologijos lygis; Produkto projektavimas (kokybė, techninių parametrų atitikimas, sandėliavimo bei naudojimo patogumas, pakuočių patogumas, įvairovė ir t.t.); Gamybos procesas (žaliavų kokybė, gamybos apimčių didinimas); Rinkodara (kainodara, atsiskaitymo sistema, produkto pranašumas, informavimas); Paskirstymas (tiesioginio paskirstymo galimybė, transportavimo patogumas); Paslaugos (pristatymas, informacijos suteikimas). Vertė vartotojui Išoriniai veiksniai Aplinkosauginiai aspektai Teisinė politinė aplinka (įstatymai, teisės aktai, reglamentai, mokesčių sistema ir t.t.) Vartotojų demografiniai rodikliai Konkurencinė aplinka (gamintojų skaičius, rinkos kaina) Vartotojų pirkimo elgsena (nuomonė, pasitikėjimas) Tiekėjų pasirinkimo galimybė Produkto, prekės ženklo įvaizdis, reputacija 3 pav. Biokuro vertės vartotojui formavimą lemiantys veiksniai (sudaryta autorės) 3 paveiksle pateiktoje šiaudų granulių vertės vartotojui formavimo grandinėje pavaizduotas vertės vartotojui didinimo procesas, veikiamas veiksnių, lemiančių sukuriamą vertę vartotojui. Tik išsiaiškinus, kurie veiksniai labiausiai lemia suteikiamą naudą vartotojui, galima numatyti vertės vartotojui didinimo priemones. Įmonės, norėdamos sukurti vartotojams pačią didžiausią vertę, privalo išanalizuoti veiksnius, lemiančius įmonės veiklą, biokuro gamybos plėtros galimybes ir priemones, vertės kūrimo procesą. Tai padės numatyti biokuro vertės vartotojui didinimo priemones, kurios ir yra numatytos bei pateiktos sukurtoje šiaudų granulių vertės vartotojui didinimo grandinėje. Biokuro vertę vartotojui galima padidinti mažinant vartotojo sąnaudas (sugaišto laiko, prekės kainos, transportavimo ir kt.) bei didinant gaunamą naudą (prekės kokybė, sandėliavimo, naudojimo patogumas, papildomų paslaugų suteikimas ir pan.). Išvados 1. Aptarus vartotojo gaunamą naudą ir patiriamas sąnaudas, kaip vertės vartotojui sudėtines dalis, darbo autorės nuomone, vertė vartotojui yra siejama su santykiu tarp iš pagrindinio produkto gaunamos apčiuopiamos ir neapčiuopiamos naudos bei vartotojo patiriamų piniginių bei nepiniginių sąnaudų, įsigyjant produktą. Kad vartotojas liktų patenkintas jam suteikiama verte, būtina pasirūpinti, kuo mažesnėmis jo patiriamomis sąnaudomis ir kuo didesne gaunama nauda. 2. Remiantis M. Porter siūloma vertės vartotojui formavimo grandine, būtina vertinti visus įmonėje vykdomus veiksmus taikomos gerai žinomos vertės kūrimo grandinės koncepcijos atveju. Siūloma vertės vartotojui formavimo grandinė tampa siūlomu modeliu, kurį kiekviena įmonė gali taikyti produkto kūrimo, gamybos, pardavimo, paskirstymo ir stiprinimo veiksmų sintezei. Vertės vartotojui formavimas ir pateikimas gali būti analizuojamas, remiantis vidiniais ir išoriniais organizacijos veiksniais, tiek iš organizacijos, tiek iš vartotojų pozicijų.

260 Vertės vartotojui didinimas priklauso nuo keleto pagrindinių veiksnių, tokių kaip tiekėjų pasirinkimas, jų žaliavos kokybė, tiekėjų, gamintojų patikimumas, prekių kokybė. Taip pat svarbūs išoriniai bei vidiniai įmonės veiksniai, kurie lemia vertės vartotojui kūrimo procesą. Įmonės, siekdamos sukurti kuo didesnę vertę vartotojams, privalo įvertinti, kurie veiksniai labiau lemia vertės vartotojui didinimą, numatyti priemones, kurios padidintų vartotojams sukuriamą vertę, už kurią jie sutiktų mokėti. Literatūros sąrašas 1. BAKANAUSKAS A Vertės samprata kainodaroje. Ekonomika ir vadyba 97: tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas. 2. DOVALIENĖ, A Santykių marketingo ypatumai plėtojant teatro produktų rinką: daktaro disertacija. Kaunas: KTU. 3. GRAŽELIS, A m. ES parama: šiluma ir biokuras. Apžvalga. [interaktyvus] Nr. 9. [žiūrėta 2012 m. vasario 17 d.] Prieiga per internetą: < 4. GUDAS, S.; BRUNDZAITĖ, R Veiklos žinių modeliavimas pagal modifikuotą vertės grandinę. Informacijos mokslai. Nr. 35. Vilnius. 5. PAYNE, A.; HOLT, S Diagnosing Customer Value: Integrating the Value Process and Relationship Marketing. British Journal of Management. Vol. 12 No PEČIULIS, G Šiaudų granulės patogus ir ekologiškas kuras. [interaktyvus] [žiūrėta 2012 m. vasario 17 d.] Prieiga per internetą: < 7. KHALIFA, A. S Customer value: a review ofrecent literature and an integrative configuration. Management decision. Vol. 42, No KOTLER, PH.; KELLER., K. L Marketingo valdymo pagrindai. Klaipėda: Logitema. 9. KOTLER, PH Rinkodara pagal Kotlerį. Vilnius: Alma litera. 10. LIETUVOS BIOMASĖS ENERGETIKOS ASOCIACIJA LITBIOMA Lietuvos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo veiksmų planas m. Vilnius. 11. LUKOŠEVIČIUS, V Biokuras ir Lietuvos energetika. [interaktyvus] Vilnius: LEKA. [žiūrėta 2012 m. vasario 17 d.] Prieiga per internetą: < bf33> 12. MICKEVIČIENĖ, M Įmonės kompetencijos kaip tvaraus konkurencinio pranašumo kūrimo instrumentas: Strateginis iššūkis. Business systems and economics. No. 1 (1). Vilnius: MRU. 13. SMITH, J. B.; COLGATE, M Customer Value Creation: A Practical Framework. Journal of Marketing Theory and Practice. Vol. 15, No ULAGA W Customer Value in Business Markets. Journal of Business & Industrial Marketing. No VAITKIENĖ, R.; PILIBAITYTĖ, V Vertės vartotojui kūrimo ir santykių su vartotojais vystymo procesus integruojantis modelis. Kaunas: KTU. 16. WOODRUFF, R. B Customer Value: The Next Source for Competitive Advantage. Journal of the Academy of Marketing Science, Vol. 25, No. 2. Summary The Increase of Biofuel Value for Customer Creating superior value for customer is a necessary condition in order to increase profit and ensure long-term existence of business. Most of the analyzed authors describe the value for customer as the ratio of the received benefits and incurred expenses. The aim of the article is to describe the main measures increasing the value for customer and to prepare a model of biofuel value chain. The main measures increasing the value for customer are transportation, storage, lower price, delivery, the quality of biofuel. It also includes the positive environmental, social and economic aspects. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Audrius Gargasas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

261 261 RINKODAROS SPRENDIMŲ PARENGIMAS IR PRIĖMIMAS ORGANIZACIJOSE Edita Kairytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Nuolat besikeičiančioje verslo aplinkoje visame pasaulyje rinkodaros veikla tampa ypatingai svarbia, siekiant pagrindinio įmonių tikslo pelno gavimo. Tuo pačiu rinkodara tampa viena iš galimybių įmonių konkurencingumui didinti, kas taip pat lemia įmonės finansinę sėkmę. Retai pasitaiko įmonė, kurioje nebūtų rinkodaros skyriaus ar bent rinkodaros darbuotojo specialisto. Šis rinkodaros veiklos svarbumas ir visuotinis paplitimas skatina giliau tyrinėti šią veiklą, ieškoti jos tobulinimo ir gerinimo priemonių. Rinkodaros veikloje, kaip ir kitose, kurios vykdomos organizacijose, svarbus aspektas yra sprendimų priėmimas, kadangi rinkodaros komplekso sprendimai, kuriuos lemia įvairūs veiksniai, užtikrina sėkmingą įmonės veiklą. Tačiau išsamaus rinkodaros sprendimus lemiančių veiksnių rinkinio nėra sudaryta. Tyrimo tikslas sudaryti konceptualų organizacijos rinkodaros sprendimų parengimo ir priėmimo proceso modelį. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami tokie uždaviniai: išanalizuoti rinkodaros sprendimų esmę, atskleidžiant jų svarbą organizacijos veiklos sėkmei; išanalizuoti rinkodaros sprendimų priėmimo technologiją; identifikuoti rinkodaros sprendimus lemiančius veiksnius; Tyrimo objektas - organizacijų rinkodaros sprendimų priėmimas. Metodai: analizuojant rinkodaros sprendimų priėmimo procesą yra naudojami bendramoksliniai tyrimo metodai: teoriniame lygmenyje išspręsti tyrimo problemą atlikta mokslinės literatūros šaltinių analizė, apibendrinimas ir lyginimas. Sprendimų priėmimo modeliui sudaryti panaudoti indukcijos, dedukcijos, apibendrinimo ir modeliavimo, grafinio vaizdavimo metodai. Rezultatai Kiekvienoje organizacijoje visuose valdymo lygmenyse priimama daugybė sprendimų, kurie gali būti suvokiami kaip nutarimai, nuomonės arba pasirinktos alternatyvos atsiradusiai problemai spręsti. Sprendimai organizacijai svarbūs tuo, kad padeda pasiekti išsikeltus tikslus. Mokslinėje literatūroje sprendimai skirstomi pagal įvairius požymius, tipus ir kitus kriterijus. Be bendriausio tikslų klasifikavimo (1 pav.), skirtingi autoriai literatūroje pateikia ir atskirus sprendimų skirstymus. A. Vaitiekus (2000) pateikia sprendimų skirstymą pagal turimos informacijos apimtį į tikrumo, rizikos arba netikrumo būsenos. P. Zakarevičius (2002) pagal sprendimo turinį sprendimus skirsto į gamybinius, komercinius, finansinius. Tik nedaugelis sprendimų gali būti griežtai priskiriami vienai ar kitai klasei, dažniausiai tai yra tarpiniai sprendimai, kuriuose reikalinga ir žmogaus iniciatyva, ir sprendimo priėmimo algoritmas. Organizacijose sprendimų priėmimui taikomi du požiūriai: racionalusis arba elgsenos (Vaitiekus, 2000). Racionaliuoju sprendimų priėmimo požiūriu akcentuojamas sprendimų parengimo ir priėmimų algoritmas, tačiau skirtingų autorių literatūroje pateikiamas nevienodas proceso etapų skaičius. Dauguma autorių (Daft, 2001; Paliulis, Astrauskienė, 2003) išskiria formalizuotą sprendimų priėmimo procesą, pateikiamą aštuoniais žingsniais arba etapais, kurių keturi pirmi skirti problemos nustatymui, o kiti keturi - problemos sprendinio radimui ir sprendimo priėmimui. Sprendimų priėmimo pradžią vieni autoriai nurodo informacijos gavimą ir analizę, kiti ir P. Drucker (1967) bei R. N. Taylor (1984) sprendimų priėmimo etape pirmiausia nurodo problemos nustatymą ir jos apibrėžimo pateikimą.

262 262 1 pav. Organizacijoje priimamų sprendimų klasifikavimas (sudaryta autorės pagal James ir kt., 1999; Мильнер, 2003; Icikzonas, 2004) Problemos formulavimas Informacijos analizė Įtakojančių veiksnių įvertinimas Kontrolė Apribojimų ir kriterijų nustatymas Sprendimo vykdymas Alternatyvų įvertinimas ir sprendimo parinkimas Problemos sprendimo alternatyvų parengimas 2 pav. Sprendimų priėmimo algoritmas (sudaryta autorės pagal Paliulis, Astrauskienė, 2003; Puškorius, 2001) Siekiant pakeisti esamą situaciją į pageidaujamą, rinkodaros sprendimai organizacijoje turi būti priimami nuosekliai, atsižvelgiant į rinkodaros sistemos elementus (3 pav.).

263 263 3 pav. Rinkodaros sistema (Ramanauskienė, 2010) Rinkodaros sistemos elementai prekė, kaina, paskirstymas ir rėmimas apima sprendimus ir veiksmus, kuriais organizacijos nukreipia visas savo pastangas į vartotojų poreikių patenkinimą. R. Urbanskienė (2000), K. Jurevičienė ir L. Pilelienė (2010), V. Pranulis, A. Pajuodis ir kt. (2000), S. Urbonavičius (1990), E. N. Berkowitz ir kt., (1992), J. Vijeikis (2003) vieningai teigia, kad vartotojas bei jo kintantys poreikiai yra įmonės rinkodaros veiklos centre. Šios sprendimų grupės sudaro vadinamąjį rinkodaros kompleksą. Ph. Kotler ir L. K. Keller (2007), M. J. Baker (2004) nurodo, kad keturių,,p arba rinkodaros komplekso dalys apima tokius sprendimus: prekės įvairovė, kokybė, dizainas, savybės, prekės ženklas, pakuotė, dydis, paslaugos, garantijos, grąžinimas; kaina pardavimo kaina, nuolaidos, leidimai, mokėjimo periodas, kredito limitas; paskirstymas kanalai, sauga, asortimentas, aplinka, inventorius, transportas; rėmimas pardavimo skatinimas, skelbimai, pardavimų intensyvumas, viešieji ryšiai, tiesioginė rinkodara. A. V. Rutkauskas, A. Ginevičius ir V. Stasytytė (2007) pabrėžia, kad rėmimas taip pat apima sprendimus, susijusius su prekės ženklo politika, prekė gaminio mastu, o pristatymo sprendimai apima pristatymo laiką ir sandėliavimą. J. Ramanauskienės (2010) nuomone, prekės sprendimai apima asortimento formavimo, kainos sprendimus dėl pradinės kainos nustatymo, paskirstymo sprendimai dėl paskirstymo zonos, atsargų lygio ir alokacijos nustatymo. Rinkodaros komplekso sprendimai, priimami siekiant įgyvendinti vartotojo poreikius, priskiriami taktinės rinkodaros sprendimams (Virvilaitė, 2007). Rinkodaros sistema, kaip ir bet kuri organizacijoje esanti sistema egzistuoja tam tikroje aplinkoje. Tad ir rinkodaros sprendimų parengimas ir priėmimas atliekamas aplinkoje, kurią sudaro visuma už įmonės ar organizacijos ribų veikiančių jėgų, kurios gali daryti tiesioginę ir netiesioginę įtaką. C. L. Bovee, J. V. Thillis (1992), I. C. Cunninghamas ir kt. (1987) rinkodaros aplinkai priskiria tik įmonės nekontroliuojamus veiksnius, kuriuos kiti autoriai priskiria makroaplinkai arba išorinei aplinkai, o Ph. Kotler, L. K. Keller (2007) skirsto aplinką į mikroaplinką, tiesiogiai susijusią su įmonės veikla, ir makroaplinką, kuri netiesiogiai veikia įmonę. Rinkodaros makroaplinkos veiksniai tai visuma jėgų, kurios veikia įmonės rinkodaros sprendimus ir jos rezultatus, tačiau įmonė šiems veiksniams tiesiogiai negali daryti jokios įtakos. Daugelis autorių (Kazakevičius, 2001; Gineitienė, Korsakaitė ir kiti, 2003; Jakštienė, 2006) pagrindiniais tolimosios aplinkos veiksniais įvardija ekonominius, technologinius, socialinius, kultūrinius, politinius, gamtos ir ekologinius. J. Ramanauskienė (2010) dar papildomai skiria demografinius, mokslo ir techninius veiksnius. Artimosios aplinkos veiksniai arba mikroaplinka tai visuma išorinių jėgų, kurios betarpiškai daro akivaizdžią įtaką įmonės sprendimų priėmimui, tačiau ir įmonė, siekdama savo tikslų, gali savo veiksmais turėti įtakos šiems veiksniams (Kazakevičius, 2001). Taigi sprendimų priėmimo artimąją aplinką sudaro veiksniai, kurių

264 264 poveikis dažnas ir tiesioginis, tai yra vartotojai, tiekėjai, darbo jėga, finansinės institucijos, akcininkai ir konkurentai (Jewell, 2000). Priimant rinkodaros sprendimus įtakos gali turėti ir rinkodaros tarpininkai (Ramanauskienė, 2010). Siekiant priimti teisingus rinkodaros sprendimus būtina pažinti ir įvertinti ne tik išorinės aplinkos, bet ir vidinės sprendimų priėmimo aplinkos veiksnius. Sprendimų priėmimo vidinės aplinkos veiksnius įvairūs autoriai vertina skirtingai. Autoriai R. Ginevičius ir V. Sūdžius (2007), Z. Kazakevičius (2001) prie svarbiausių sprendimų priėmimo vidinės aplinkos veiksnių priskiria: įmonės organizacinę struktūrą; technologiją; personalą; finansus. Vidinę sprendimų priėmimo aplinką lemia įmonės vidiniai veiksniai, kuriuos pasirenka jos vadovai ir darbuotojai, tačiau kaip pagrindinius, labiausiai įtakojančius rinkodaros sprendimus galima išskirti įmonės tikslus, verslo pobūdį, finansinius išteklius, įmonės privalumus ir sugebėjimus bei trūkumus (McDonald, 2006). Siekiant priimti rinkodaros sprendimus ypač svarbu turėti patikimos ir išsamios informacijos apie išorinę ir vidines aplinkas. Daugiausia informacijos galima gauti pasinaudojant organizacijose turimais duomenimis, kurie yra renkami, apdorojami ir interpretuojami tam, kad būtų išgauta kuo daugiau informacijos, reikalingos sprendimams priimti. Pasak M. Alimienės ir R. Kuvykaitės (2002), rinkodaros informacija gali būti suprantama kaip iš apdorotų duomenų gaunamos žinios, padedančios atsakyti į specifinius rinkodaros klausimus bei priimti rinkodaros sprendimus. Rinkodaros informacijos sistemos sampratą autoriai (Pranulis ir kt., 2000; Alimienė, Kuvykaitė, 2002) vieningai pateikia, kaip nuolat veikiančią žmonių, procedūrų ir mašinų kompleksą, skirtą aprūpinti rinkodaros vadovus reikalinga informacija, priimti rinkodaros sprendimus. Ph. Kotler ir L. K. Keller (2007) išskiria tokias rinkodaros informacijos sistemas: įmonės vidaus dokumentai; išorinė informacija; rinkodaros tyrimai. Įmonės vidaus dokumentų arba apskaitos posistemė užtikrina užsakymų ir apmokėjimų greitį, tikslumą bei veiksmingumą, tuo pačiu suteikdama informaciją apie bet kuriuo metu vykstančius pardavimus. Taip pat šioje posistemėje įmonės dažniausiai kaupia informaciją duomenų bazėse apie pirkėjus ir pardavėjus, prekes, kurios vėliau yra sujungiamos į vieną, taip suteikiant galimybę įmonės rinkodaros specialistams priimti tinkamus sprendimus Išorinės informacijos arba rinkodaros žinių posistemės pagrindas - šaltiniai kurie teikia informaciją apie kasdienius įvykius ir rinkodaros pokyčius, kuriais naudojasi sprendimams rinkodaroje priimti vadovai. Siekiant parengti ir priimti konkrečius rinkodaros sprendimus atliekami rinkodaros tyrimai. Surinkti tyrimo duomenys analizuojami ir parengiamos konkrečios išvados (Perreault, Cannon ir kt., 1996). Išanalizavus įvairių autorių literatūrą ir remiantis šios analizės rezultatais ir išvadomis, sudarytas rinkodaros sprendimų priėmimo proceso teorinis modelis (4 pav). Rinkodaros sprendimų parengimo pradžia sprendimų poreikio nustatymas. Toliau nustatoma sprendimo vertinimo priemonės ir metodai. Rinkodaros sprendimai dėl prekės, kainos, paskirstymo ir rėmimo gali būti priimami tik surinkus visą galimą informaciją apie mikro, makro aplinkas ir atlikus įmonės rinkodaros analizę. Visa informacija gali būti renkama ir apdorojama rinkodaros informacinėje sistemoje, kurios pagalba rinkodaros specialistas gali priimti atitinkamus sprendimus, apimančius rinkodaros kompleksą. Pasirinkus geriausią sprendimo alternatyvą atliekamas sprendimo įgyvendinimas. Įgyvendinimo etapas užbaigiamas rezultatų vertinimu. Viso proceso metu atliekamas sprendimų priėmimo proceso tobulinimas.

265 265 4 pav. Konceptualus rinkodaros sprendimų priėmimo modelis (sudaryta autorės) Išvados 1. Organizacijos rinkodaros sprendimai apima sprendimus, susijusius su rinkodaros kompleksu: prekės, kainos, paskirstymo ir rėmimo sprendimai. 2. Rinkodaros sprendimai organizacijoje gali būti priimami pritaikant tam tikrus formalizuotus sprendimų parengimo ir priėmimo etapus: problemos formulavimas; įtakojančių veiksnių nustatymas; kiekvieno veiksnio įvertinimas; visų veiksnių vertinimo kriterijaus pasirinkimas; apribojimų formulavimas; atskirų sprendimo variantų išryškinimas; kiekvieno varianto pasekmių įvertinimas ir geriausio varianto pasirinkimas.

266 Remiantis mokslinės literatūros analize sudarytas konceptualus rinkodaros komplekso sprendimų priėmimo modelis. Atliktos mokslinės literatūros analizės reikšmę sudaro tai, kad šio tyrimo rezultatų panaudojimas gali padidinti rinkodaros sprendimų priėmimo pagrįstumo lygį, sudarytas sprendimų priėmimo modelis gali būti taikomas priimant rinkodaros sprendimus praktinėje organizacijų veikloje. Literatūros sąrašas 1. ALIMIENĖ, M.; KUVYKAITĖ, R The interaction of marketing planning and marketing decisions in the context of globalisation. Transformations in business & economics. Vol 1, nr 1/2. 2. BAKER, M, J The Marketing Book 5th edition. Oxford: Butterworth-Heinemann. 3. BERKOWITZ, E, N.; THRILL, J, V.; HARTLEY, S, W Marketing. Boston: Homewood. 4. BOVEE, C, L.; THILL, J, V Marketing. McGraw Hill, Inc. 5. CUNNIGHAM, W, H.; CUNNINGHAM, I, C, M.; SWIFT, M, C Marketing. A managerial approach. 2nd Edition. South Western publishing co., Ohio. 6. DAFT, R, L Organisation theory and design. South-Westen: DPS Associates, INC. 7. DRUCKER, P., F The effective decision. Harvard Business review. Jan/FebБ vol. 45, Issue GINEITIENĖ, Z., KORSAKAITĖ, D., KUČINSKIENĖ, M., ŠAMULEVIČIUS, J Verslas. Vilnius: Rosma. 9. GINEVIČIUS, R.; SUDŽIUS, V Organizacijų vadyba. Vilnius: Technika. 10. ICIKZONAS, T Sprendimų priėmimas pirminė vadybos funkcija. Vadovo pasaulis, nr, JAKŠTIENĖ, S Rinkodaros svarba rinkų globalizacijos sąlygomis. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, nr, 1 (6). 12. JAMES, A. F.; STONER, R.; FREEMAN, R. D.; DANIEL, R.; GILBERT, JR Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 13. JEWELL, B.R Verslo integruotos studijos. Vilnius: The Baltic Press. 14. JUREVIČIENĖ, K.; PILELIENĖ, L Alkoholinius gėrimus gaminančių įmonių vertės kūrimas: marketingo sprendimų įtaka. Vadyba, nr.1 (17). Klaipėda. 15. KAZAKEVIČIUS, Z Verslo organizavimo pagrindai. Kaunas: Akademija. 16. KOTLER, PH.; KELLER, L, K Marketingo valdymo pagrindai. Klaipėda. Logitema. 17. MCDONALD, M Strategic Marketing Planning. Theory and Practice. The Marketing Review. 18. PALIULIS, N.; ASTRAUSKIENĖ, N Informacinės valdymo sistemos. Vilnius. 19. PERREAULT, W, JR.; CANNON, J.; MCCARTHY, E, J Basic marketing. 20. PRANULIS, V.; PAJUODIS, A.; URBONAVIČIUS, S.; VIRVILAITĖ, R Marketingas. Vilnius: the Baltic press. 21. PUŠKORIUS, S Sprendimų priėmimo teorija. Kiekybiniai metodai: vadovėlis aukštosioms mokykloms. V., LTU. 22. RAMANAUSKIENĖ, J Organizacijos rinkodaros planavimas. Akademija. 23. RUTKAUSKAS, A,V.; GINEVIČIUS, A.; STASYTYTĖ, V Rinkodaros komplekso sąnaudų struktūros optimizavimas kaip verslo tvarios plėtros priemonė. Ekonomika. 24. TAYLOR, R., N Behavioural decision making. New York. 25. URBANSKIENĖ, R Rinkodaros tyrimų metodai ir modeliai. Vilnius. 26. URBANSKIENĖ, R.; VIRVILAITĖ, R.; COTTLEY, B Rinkos tyrimai ir analizė. Kaunas: Technika. 27. URBONAVIČIUS, S Marketingo pagrindai. Vilnius. 28. VIJEIKIS, J Rinkodara: nuo klasikinės teorijos iki šiuolaikinio pritaikymo. Monografija. Rosma. 29. ZAKAREVIČIUS, P Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos: monografija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 30. МИЛЪНЕР, Б. З Теорця оранцзацш учебник. Москва. Инфра-м. Summary Making and Condition of Marketing Decisions in Organizations In all organizations many of decisions are taken, but one of the most important in order to meet customers needs is a marketing solutions. Decisions and actions of marketing includes marketing mix product, price, distribution and promotion. However, in order to increase competetive advantage in this area is necessary to improve decision preparation and adoption of the same distinction between a decision making factors. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Audrius Gargasas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

267 267 INFORMACIJOS VALDYMAS LOGISTIKOS ĮMONĖSE Indra Mūgienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Logistika laikoma unikalia strateginės orientacijos kūrybos sfera. Tai poreikių nustatymo būdas, racionalumas ir tiksli apskaita. Kadangi logistika yra gana brangi veikla, logistiniai sprendimai turi ne tik užtikrinti verslo tikslų įgyvendinimą, bet ir rasti pačius ekonomiškiausius jų pasiekimo variantus. Didėjant logistinių paslaugų paklausai, atsiranda galimybė šia veikla užsiimančioms įmonėms efektyviai plėtoti veiklos sritis, teikiamų paslaugų asortimentą, taip pat iškyla būtinybė didinti įmonės konkurencingumą, siekiant įsitvirtinti nuolat besikeičiančioje logistinių paslaugų rinkoje. Efektyvus organizacijos valdymas ir plėtra yra betarpiškai susiję su informacinių procesų valdymu. Logistikos valdymo informacinė sistema yra būtina, siekiant užtikrinti žinias, reikalingas norint išnaudoti naujas rinkas, priimti strateginius sprendimus ir numatyti alternatyvius veiklos metodus. Šiandieninėje ekonomikoje organizacijos informacinė sistema, kaip sudėtinis visos logistinės sistemos elementas, turi didžiausią įtaką užtikrinant esminės logistikos proceso užduoties įgyvendinimą pristatyti reikiamą produktą reikiamu laiku į reikiamą vietą tinkamos būklės ir už tinkamą kainą. Tyrimo tikslas išanalizuoti informacijos valdymo logistikos įmonėse galimybes bei numatyti ekonominės naudos, įdiegus informacinę sistemą, vertinimo kryptis. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: - apžvelgti logistinės veiklos bei informacijos valdymo logistikos įmonėse teorinius aspektus; - nustatyti labiausiai pažeidžiamas informacijos srautų kryptis; - numatyti ekonominės naudos, įdiegus informacinę sistemą, vertinimo kryptis. Tyrimo objektas informacijos valdymas logistikos įmonėse. Metodai mokslinės literatūros, loginė turinio analizė, palyginimas, sisteminė analizė, apibendrinimo ir modeliavimo metodai. Rezultatai Logistika palyginti naujas, sparčiai besivystantis mokslas, nuolat atsiskleidžiantis naujais aspektais. Intensyviai besivystančios technologijos skatina logistikos mokslo evoliuciją, sudaro galimybes praktinio pritaikymo plėtrai ir naujų idėjų įgyvendinimui. Logistikos sąvokos apibrėžimas dar nėra visiškai susiformavęs. Literatūroje sutinkamos įvairios logistikos termino interpretacijos. Logistikos terminas pasižymi didele apibrėžimų gausa, iš kurios galima išskirti dvi pagrindines grupes. Viena jų logistiką apibūdina kaip praktinę veiklą, arba tikslingą procesą, nukreiptą į materialiųjų ir su jais susijusių informacinių bei finansinių srautų valdymą ( planavimą, organizavimą ir kontrolę ) gamybos ir apyvartos sferose. Kita kaip mokslinių tyrimų kryptį, tiesiogiai susijusią su naujų galimybių didinti materialiųjų srautų ( plačiąja prasme bet kokių srautinių procesų ) efektyvumą, paieška. Ir vienu, ir kitu atveju logistikos objektu įvardijamas materialiųjų vertybių ( žaliavų, medžiagų, gaminių, prekių ) judėjimo bei jų transformavimo procesas, arba kitaip vadinamas materialusis srautas ( material flow ), teigia L. Braškienė ( 2009). A. Garalio ( 2003) nuomone, apibrėžimų visumą galima padalyti į 2 grupes: Pirma apibrėžimų grupė logistiką vertina taip: logistika tai kryptingas ūkininkavimas, kuris pasireiškia materialinių srautų valdymu gamybos ir apyvartos sferose. Kita apibrėžimų grupė vertina logistiką kaip tarpdalykinę mokslinę kryptį, tiesiogiai susijusią su naujų galimybių paieška didinant materialinių srautų efektyvumą. A. Garalis (2003) formuluoja ir tokius logistikos apibrėžimo variantus: logistika yra mokslas apie materialinių ir su jais susijusių informacinių bei finansinių srautų valdymą erdvėje ir laike nuo jų pirminio šaltinio iki galutinio vartotojo; logistika mokslas apie transportavimo, sandėliavimo ir kitų materialinių ir nematerialinių operacijų valdymą nuo žaliavų ir medžiagų įsigijimo iki

268 268 pristatymo gamybos įmonei, vidinės gamybinės ir medžiagų bei pusfabrikačių perdirbimo, gatavos produkcijos, atitinkančios jo interesus ir reikalavimus, pristatymo vartotojui, taip pat reikiamos informacijos perdavimas, saugojimas ir apdorojimas. R. Minalga (2001) taip pat pateikia ne vieną apibrėžimą: logistika tai su įmonės tikslais susijusios planavimo ir vykdymo priemonės optimaliam medžiagų, lėšų ir informacijos srautui užtikrinti vykdant produkcijos gamybą, kuri prasideda gamybos veiksnių ir informacijos rinkimu, apdorojimu, perdavimu ir baigiasi pagamintos produkcijos paskirstymu; logistika tai optimalus materialių srautų planavimas, organizavimas ir valdymas ( Minalga, 2009). Bendriausia prasme verslo vadyboje ir ekonomikoje logistika suprantama kaip medžiagų ir produktų nuoseklaus judėjimo į įmonę, įmonės viduje ir iš įmonės aptarnavimas, kuriant ir pateikiant atitinkamas paslaugas. (Urbonas, 2005). Pasak C.Cook (2004), logistika strateginiai klijai, virtualiai suklijuojantys visas funkcijas kompanijos ribose. Ji vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį produkto vystymesi, gamyboje, marketinge, tiekime, finansavime ir eksporte. M. Christopher (2007) mano, kad pagrindinę logistikos koncepciją galima apibrėžti kaip strategišką pirkimų valdymą, medžiagų, detalių ir užbaigtų daiktų sandėliavimą ir jų judėjimą kartu su susijusios informacijos srautu organizacijoje ir jos rinkodaros kanalais, rentabiliai vykdant užsakymus ir palaikant maksimalų esamą ir siekiant būsimo pelningumo. A. Gargasas (2000) teigia, jog logistika kaip ūkinė veikla apima visų prekių judėjimo grandžių optimizavimą, jų apjungimą į vieningą sistemą, į kurią įeina medžiagų ir įrenginių tiekimas, jų ir gatavos produkcijos bei pusgaminių transportavimas, sandėliavimas, atsargų lygio nustatymas, gatavos produkcijos fizinis paskirstymas, pateikimas vartotojui ir visa tai lydinti informacija. Šios veiklos pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad rinkai būtų pateiktas reikiamas prekių kiekis tinkamu laiku, reikiamoje vietoje ir realizuoti jas kainomis, duodančiomis pelną. R. Palšaitis (2003) knygoje Logistikos pagrindai išskiria keturias pagrindines medžiagų valdymo dalis: medžiagų poreikio numatymą; medžiagų paiešką ir isigijimą; pristatymą į įmonę bei medžiagų, kaip einamųjų aktyvų, stebėjimą. Teigiama, jog visi medžiagų valdymo aspektai apima pirkimą ir tiekimą, produkcijos kontrolę ir transportavimą, sandėliavimą ir saugojimą, įmonės informacinių sistemų kontrolę, atsargų planavimą ir kontrolę bei turto ir atliekų tvarkymą. Kaip lietuvių autoriai interpretuoja logistikos sąvoką, atspindi 1 lentelė. 1 lentelė. Logistikos apibrėžimų bendri bruožai Autorius Logistikos sąvokos apibūdinimas L. Braškienė, (2009). A. Garalis, (2003). Praktinė veikla Mokslinių tyrimų kryptis Materialiųjų, informacinių, finansinių srautų valdymas Kryptingas ūkininkavimas Tarpdalykinė mokslinė kryptis Materialiųjų, informacinių, finansinių srautų valdymas R. Minalga, (2001). J. Urbonas, (2005) Priemonės medžiagų, lėšų ir informacijos srautui užtikrinti Medžiagų ir produktų nuoseklus judėjimas Apibendrinus šių autorių mintis, galima daryti išvadą, kad logistika dabartiniame šio mokslo vystymosi etape yra suvokiama kaip tikslinė veikla, koordinuojanti proceso eigoje naudojamas darbo priemones, optimizuojanti jų efektyvumą ir sudaranti prielaidas tolimesniam logistikos mokslo vystymuisi. Pagrindinės logistikos savybės yra sistemingumas, sistemų vystymosi pagreitis, sinergizmas, optimalumas. Logistika siekia didesnio konkretumo, efektyvumo, tikslumo, kokybės, operatyvumo, greito reagavimo, informacinio skaidrumo ir, svarbiausia vieningo integruoto visuminio požiūrio į visus valdymo lygius. Tuo atveju, jeigu verslo logistika suprantama kaip koordinuotai valdomų, tarpusavyje susijusių veiklos sričių grupė, logistikos specialistų uždavinys yra pačiu efektyviausiu būdu pateikti vartotojams prekes ir paslaugas,

269 269 atsižvelgiant į jų poreikius bei paklausą. Kitaip tariant, logistikos tikslas yra pristatyti reikiamus krovinius, prekes ir paslaugas į reikiamą vietą kiek įmanoma mažesne kaina ir reikiamu laiku. Produkcijos srautų judėjimo ir saugojimo veiklos visuma yra visos verslo logistikos sistemos dalis. Kartu egzistuoja ir informacijos srautų tinklas, kuriuo perduodama informacija apie prekių atsargų kiekį, prekybos apimtį, prekių kainas, transporto tarnybos darbą. Informacijos tinklą sudaro paštu, telefonu, faksu, internetu iš vieno geografinio taško į kitą perduodama informacija. (Garalis, 2003). Sudėtingėjant technikai, technologijai, didėjant specializacijai ir t.t., vis labiau auga informacijos poreikis ir operatyvumo reikalavimai. Efektyviai valdančios informaciją įmonės lanksčiai reaguoja į išorinės aplinkos pokyčius, optimaliai organizuoja įmonėje vykstančius procesus, taip įtvirtindamos savo pozicijas rinkoje. Didėjant pervežimų apimčiai, informacijos srautų apimtis didėja dvigubai sparčiau. Sėkmingai transporto ir logistikos įmonių veiklai užtikrinti būtina sukurti efektyvias informacijos valdymo sistemas - šios įmonės dirba su dideliu kiekiu informacijos, kurią valdyti būtina greita reakcija. Lietuvių autorių mintys informacijos valdymo tema pateiktos 2 lentelėje. 2 lentelė. Informacija įmonės logistinėje sistemoje Autorius Informacijos šaltiniai Informacijos srautas Informacijos operatyvumas A. Garalis, (2003). Vidinė logistinė sistema. Išorinė aplinka R. Minalga, (2001). Vidiniai. Išoriniai. Informacijos srautas matuojamas informacijos perdavimo kiekiu per laiko vienetą. Greitas informacijos srautas padeda operatyviai reaguoti į rinkos pokyčius. Informacijos srautas: aplenkiamasis, nukreiptas prieš materialųjį srautą, aplenkiamasis, einantis ta pačia kryptimi, einantis vienu metu su materialiuoju srautu, einantis iš paskos, nesutampa su materialiojo srauto keliu. Informacija aplenkia, lydi, eina iš paskos logistinėms funkcijoms. Logistikos informacinės sistemos priemonių, procedūrų ir žmonių, dirbančių šioje sistemoje, visuma, kuri leidžia gerinti, apdoroti ir naudoti informaciją logistikos valdymo tikslams. Tai sistemos, paverčiančios išorinius ir vidinius duomenis informacija, užtikrinančios informacijos kaupimą, saugojimą, apdorojimą ir perdavimą vartotojui reikiamu pavidalu, sudarančios galimybę priimti optimalius sprendimus. Tai žmonių, kompiuterinės įrangos, telekomunikacijų (nuotolinių ryšių) ir programinių produktų sąveika renkant, apdorojant, saugant konkrečios dalykinės srities informaciją ir pateikiant ją tekstine, skaitmenine, vaizdine ar garsine forma vartotojams. (Informacinės...,2012). Duomenų apdorojimo sistema kiekvienai transporto įmonei yra svarbi darbo priemonė. Informacinė sistema būtina, norint suteikti vadovams žinių, reikalingų norint išnaudoti naujas rinkas, pasirenkant samdomus ar privačius vežėjus, nustatant klientų naudingumą. Tik sistemingai valdoma informacija suteikia galimybę įmonėms sustiprinti pozicijas rinkoje bei užtikrinti didesnę pridėtinę vertę, teikti klientams papildomų paslaugų, kurios didina įmonių konkurencingumą: padeda sekti krovinį, rinkti duomenis apie logistikos procesą, palyginti alternatyvinius logistikos variantus, reikalui esant individualiai aptarnauti klientus. Visa tai palankiai veikia partnerių ryšius ir bendradarbiavimą. Informacinių sistemų teikiama nauda : - potencialiai sumažinami įmonės kaštai, - sudaromos prielaidos pajamoms augti nedidinant įmonės, - didinamos pajamos mažinant įmonės dydį, tai yra sudaromos prielaidos įmonėms didinti pajamas mažinant vidutinio valdymo lygio tarnautojų skaičių, - taupomas laikas, - padedama sumažinti operacijų kaštus, - gali pakeisti sprendimų priėmimo hierarchiją ir kartu sumažinti informacijos gavimo kainą bei didinti informacijos

270 270 skleidimo greitį. - tobulinamas ryšys su vartotojais; - kuriamos naujos informacinės sistemos ( Ivankovas, 2011). Kuriant vieningą įmonės informacinę sistemą, efektyvūs informaciniai ryšiai turi būti užmegzti tarp: - firmos, klientų, tiekėjų; - tarp firmos funkcinių padalinių - prekybos, gamybos, logistikos bei finansų ir apskaitos; įvairių logistinės veiklos sričių, kaip antai: klientų aptarnavimas, transportavimas, sandėliavimas ir saugojimas, užsakymų apdorojimas ir atsargų kontrolė; - tam tikros logistinės veiklos srities įvairių komponentų. 3 lentelėje pateikti skirtingų autorių skirtingu laiku aprašyti informacijos perdavimo principai, diegiant vieningas informacijos valdymo sistemas. 3 lentelė. Informacijos perdavimo principai C. Barnard, (1938) R. Minalga, (2001) Ryšių kanalai turi būti tiksliai apibrėžti ir gerai žinomi visiems organizacijos nariams, todėl būtina tiksliai nustatyti kiekvieno atsakingo asmens teises ir pareigas ir visus apie tai informuoti, nurodant konkrečius asmenis, užimančius atitinkamus postus. Turi būti nustatyti konkretūs formalių ryšių kanalai tarp visų duotosios organizacijos narių. Ryšio linija turi būti maksimaliai tiesi ir trumpa. Kuo ji trumpesnė, tuo greičiau ir su mažesniu klaidų kiekiu išsprendžiami uždaviniai. Ryšio linija visada turi būti visiškai išnaudojama. Jei apeinami tarpiniai punktai, gali iškilti prieštaringų pranešimų, neteisingų išaiškinimų ir sumažėjusios atsakomybės grėsmė. Komunikacinių centrų (vadovaujančių asmenų) kompetencija turi būti adekvati. Stambiose organizacinėse sistemose nereikėtų laukti vieno atsakingo asmens kompetentingo požiūrio į visų sudėtingų pranešimų daugumą. Jam būtini pagalbininkai, pavaduotojai ir ekspertai štabuose. Pačiose sudėtingiausiose ir stambiausiose organizacijose aukščiausiąją administracinę valdžią realizuoja ne tiek atskiri vadovai, kiek organizuotos grupės. Negalima leisti ryšių linijai nutrūkti organizacijos funkcionavimo procese. Kruopščiai parinktos priemonės turi užtikrinti atitinkamą laikinąjį pareigybių pavadavimą oficialiųjų asmenų nedarbingumo ar nebuvimo darbo vietoje periodu. Kiekvienas pranešimas turi būti autentiškas, t. y. kiekvienas asmuo, duodantis nurodymus ir įsakymus, turi veikti savo kompetencijos ribose, o įsakymų vykdytojai turi aiškiai suvokti vadovaujančio asmens kompetenciją, pareigas ir įgaliojimus. Komunikacijų sistema turi būti sudaryta kaip integracinė, jungianti visas paslaugų pozicijas. Taip galima sklandžiai pereiti nuo vienos pozicijos prie kitos. Komunikacijos prietaisų daugiafunkcionalumas ir suderinamumas padeda išvengti kalbos, duomenų teksto ir vaizdo komunikacijų atskyrimo. Kalbos komunikacija tarp gamintojo ir tiekėjo ypač svarbi, kai yra nesutapimų arba laikinų apribojimų. Komunikacijų sistema turi būti gana lanksti, kad būtų galima realizuoti tiek centrinio kompiuterio, tiek pavienių kompiuterių sprendimus. Komunikacijų sistema privalo dirbti efektyviai, kad būtų galima įrodyti ekonominę naudą, kartu duomenų perdavimas neturėtų būti brangus. Komunikacijų sistema turi būti labiau portatyvi, tačiau darbas turi būti nukreiptas į modernias verslo sistemas. Komunikacijų sistema privalo garantuoti didelį perdavimo greitį. Komunikacijų sistema turi garantuoti duomenų perdavimą visomis kryptimis, kad būtų galima prisijungti prie užsienio partnerių. Komunikacijų sistema turi būti projektuojama taip, kad būtų prieinama vartotojui ir atitiktų naujausius ergonominius parametrus. Be to, darbuotojai privalo turėti sistemas atitinkančią kvalifikaciją. Informacinės sistemos, įdiegtos logistikos įmonėse, leidžia teisingai pateikti klientams duomenis apie atsargų ir užsakymo būklę, planuojamus krovinių transportavimo ir pristatymo terminus, užsakymo atsisakymo galimybę. Užsakymams tvarkyti yra reikalingas informacijos srautas, jungiantis vieną skyrių su kitu, taip pat įvairių failų ar duomenų bazių informacija, pvz., kliento finansinė padėtis, atsargų prieinamumas, transportavimo tvarkaraščiai. Informacinės sistemos žymiai paspartina duomenų, reikalingų logistikos įmonės efektyviam

271 271 funkcionavimui, surinkimą iš svarbiausių duomenų šaltinių: užsakymų tvarkymo sistemos, valdymo duomenų bazės, finansinių ataskaitų. Sukūrusi vieningą informacinę sistemą įmonė gali nustatyti, kurie strateginiai ir operatyviniai sprendimai jau priimti, kokios informacijos reikia tolimesniam veiklos tobulinimui. Įmonės neįdiegusios informacijos valdymo sistemos, rizikuoja susidurti su informacijos iškraipymu ar informacinių srautų trukdžiais. Labiausiai pažeidžiamos informacijos srautų kryptys, kuriose, neįdiegus informacijos valdymo sistemos, gali atsirasti trukdžių, 1 paveiksle pavaizduotos punktyrinėmis linijomis. Išorinė aplinka Vidinė aplinka Įeinanti informacija Duomenų saugojimas, apdorojimas, analizė Išeinanti informacija Sprendimas 1 pav. Pažeidžiamos informacijos srautų kryptys Įmonėms, neįdiegusioms vieningos informacijos valdymo sistemos, kyla grėsmė klaidingai interpretuoti gaunamą informaciją. Nesavalaikė išorinės aplinkos analizė, informacijos perdavimo trukdžiai įmonės viduje, sąlygoja klaidų atsiradimą priimant sprendimus atsargų valdymo, maršrutų planavimo, atsiskaitymų klausimais. Didėja laiko sąnaudos, vėluoja užsakymų atlikimas, atsiranda prastovų pavojus. Diegiant informacijos valdymo sistemas svarbu objektyviai įvertinti laukiamą ekonominį efektyvumą. Galima išskirti tokias vertinimo kryptis: Metinis pelno padidėjimas (E, tūkst.lt) įdiegus informacinę sistemą (IS) skaičiuojamas: m E =E +E m T k (1) kur: E pelno padidėjimas, pagerėjus riedmenų darbo techniniams eksploataciniams riedmenų rodikliams, T gamybinių įrengimų, medžiagų ir piniginių lėšų panaudojimui; transporto paslaugų vartotojų ekonomija. Ek Transporto paslaugų vartotojų ekonomija (Ek ) : E k =E 0 +E y (2) kur: E 0 apyvartinių priemonių (lėšų) apyvartos pagreitėjimas; E y ekonomija, gaunama sumažėjus krovinių nuostoliams dėl savaiminio gedimo, sutrumpėjus jų pristatymo laikui. Metinis ekonominis efektas: E=E m - E n k; (3)

272 272 kur: E m - metinis pelno padidėjimas įdiegus IS; E n normatyvinis kapitalinių įdėjimų efektyvumo koeficientas (0,12); k - išlaidos IS kūrimui ir diegimui. IS laikoma efektyvia, jeigu atsiperka maždaug per 3 metus. Tai grindžiama dar ir tuo, kad per 3 metus kompiuteriai ir programinė įranga pasensta, ir sukurta IS nebetenka savo aktualumo, pasikeičia reikalaujamų dokumentų formos, galiojantys įstatymai ir pan. Išvados 1. Optimizuojant įmonės logistinę veiklą, neužtenka efektyviai organizuoti prekės pristatymą reikiamu laiku į reikiamą vietą. Ypatingą dėmesį būtina skirti efektyvios informacinės sistemos sukūrimui, grįžtamojo informacinio ryšio užtikrinimui ir sprendimų priėmimų elastingumui. 2. Siekiant mažiausių bendrųjų logistikos išlaidų, esminis veiksnys yra bendra firmos informacinė sistema. Labiausiai pažeidžiamos informacijos srautų kryptys, kuriose, neįdiegus informacijos valdymo sistemos, gali atsirasti trukdžių yra: informacija, pateikiama išorinės bei vidinės aplinkos pokyčių analizei; informacija, pateikiama sprendimų priėmimui bei jų korekcijai. 3. Įdiegus informacinę sistemą ekonominę naudą tikslinga vertinti apskaičiuojant metinį pelno padidėjimą, transporto paslaugų vartotojų ekonomiją ir metinį ekonominį efektą. Informacinė sistema laikoma efektyvia, jei atsiperka maždaug per trejetą metų. Priešingu atveju vertėtų ieškoti kitų logistinių kaštų mažinimo krypčių. Literatūros sąrašas 1. BARNARD, C The Function of the Executive. Cambridge: Mass. 2. BAZARAS, D Įvadas į logistiką. Vilnius: Technika. 4. BENIUŠIENĖ, I., ORŽEKAUSKAS, P Marketingo ir logistikos sąveikos aspektas. Jaunųjų mokslininkų darbai. Šiaulių universiteto leidykla. 5. BENIUŠIENĖ, I., TIJŪNAITIENĖ, R., Marketingo logistika: laiko vertė aptarnaujant klientus. Šiaulių universiteto leidykla. Šiauliai 6. BRAŠKIENĖ, L Logistika. Pagrindinis kursas. Paskaitų konspektas. Vilnius 7. BREYER, W., HAIDE. M Baubegleitende Qualitaetskontrolle. Bautechnik. 8. CHRISTOPHER, M Logistika ir tiekimo grandinės valdymas: pridėtinės vertės tinklų kūrimas. Vilnius. 9. COOK, C. A Logistics Primer for Exporters. [žiūrėta 2011 gruodžio 25]. Prieiga per internetą: GARALIS, A Logistika. Bendrieji pagrindai. Šiauliai: Šiaulių universitetas. 11. GARALIS, A Logistika, organizacijų konkurencingumo plėtojimo veiksnys: moderniosios informacinės technologijos tiekimo veikloje. Šiauliai: Šiaulių universitetas. 12. GARGASAS A Logistinių procesų efektyvumo vertinimas gamybinėse įmonėse. Kaunas: KTU. 13. Informacinės sistemos transporte. [ žiūrėta 2012 vasario 17 ]. Prieiga per internetą: e-stud.vgtu.lt/users/files/dest/2302/infsistemos09-1dalisn.pdf. 14. IVANKOVAS, V Informacinių technologijų diegimas krovininiame transporte. [ žiūrėta 2011 spalio 12 d.] Prieiga per internetą: e- stud.vgtu.lt. 15. KARDELIS, K Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas : Judex. 16. LUOBIKIENĖ, I Sociologinių tyrimų metodika. Kaunas: Technologija 17. MINALGA, R Logistika. Vilnius. 18. MOLLER, CH Logistics concept development: Towards a theory for designing effective Systems. [žiūrėta 2012 vasario 15 ]. Prieiga per internetą: MURPHY, P., WOOD, D Contemporary logistics. New Jersey: Pearson Education International. 20. O'BRIEN,W.J., FORMOSO,C.T., VRIJHOEF,R., LONDONK.A Construction Supply Chain Management. CRC Press. 21. PALŠAITIS, R Logistikos pagrindai. Vilnius: Technika. 22. TAŠBAEVAS, Y Dėmesys klientų poreikiams. Vilnius. 23. URBONAS, J. A Tarptautinė logistika. Kaunas: Technologija. 24. ŽIDONIS, Ž Verslo logistika. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija.

273 273 Summary Information Management on Logistics Companies Logistics - is a new science which developing rapidly. Companies that works in this area are facing competition which grows constantly. If the company wants to survive it has to respond quickly to customers needs that changes. This requires a information sistem which would help to effectively organize work of the logistics company. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Audrius Gargasas (Aleksandro Stulginskio universitetas).

274 274 ŽEMĖS ŪKIO INOVACIJOS SKATINANČIOS DARNŲ VYSTYMĄSI Mantas Pacaitis Aleksandro Stulginskio Universitetas Įvadas XXI amžiaus vienas iš valstybės pagrindinių tikslų plėtoti ekonomiką, užtikrinti nuolatinį augimą ir plėtrą. Tačiau kartu su ekonomikos augimu, masine gamyba ir vartojimu, teršiama aplinka, dirvožemis, kinta klimatas. Pagrindinė užduotis formuojant šalies strateginius dokumentus suderinti ekonomikos augimą, verslo plėtros skatinimą su aplinkosauginiais rodikliais, siekti darnaus šalies vystymosi. Lietuvoje plėtojant žemės ūkio veiklą, kiekvienas ūkininkas turėtų susimąstyti apie ateities kartas, susimąstyti ar jo vaikams ar anūkams dar bus galimybė pratęsti jo veiklą, mėgautis sveikais ūkyje užaugintais produktais ir kitomis gėrybėmis. Taigi, diegiant inovacijas ir vystant ūkį yra svarbu tinkamai vertinti ir pasirinkti tai, kas yra geriausia ūkiui ekonomine prasme, apgalvoti, ar įdiegta inovacija neturės neigiamo poveikio aplinkosauginiu požiūriu, ar inovacija turės teigiamą poveikį socialine prasme. Šiuolaikiniame pasaulyje, darniame žemės ūkyje, inovacijos užima svarbią vietą. Šis straipsnis aktualus siekiant identifikuoti žemės ūkio inovacijas, kurios skatina darnų vystymąsi. Tyrimo tikslas identifikuoti žemės ūkio inovacijas skatinančias darnų vystymąsi. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: 1. Teoriškai aptarti ūkio inovacijų sampratą ir klasifikaciją. 2. Apibrėžti darnaus vystymosi teorinius aspektus. 3. Parengti žemės ūkio inovacijų klasifikaciją darnaus vystymosi kontekste. Tyrimo objektas. Žemės ūkio inovacijos. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, kokybinis vertinimas, loginės analizės ir modeliavimo metodas, sintezė, palyginimas, indukcija, dedukcija, grafinis vaizdavimas. Rezultatai Žodis inovacija yra kildinamas iš XV amžiaus Vidurio Prancūzijos, iš tuo metu ten vartojamo žodžio inovacyon, iš prancūzų kalbos verčiamas kaip atnaujinimas, naujo pavidalo suteikimas esančiam daiktui (Kas yra inovacijos, 2010). Melnikas (2000), inovaciją apibūdina kaip funkcinę, iš esmės pažangią naujovę, orientuota į seno pakeitimą nauju. Pasak autoriaus inovacija gali būti laikoma idėja, veikla ar koks nors materialus objektas, kuris yra naujas žmonėms, jų grupei ar organizacijai, kuri jį įgyvendina ar naudoja. Tokiai nuomonei pritaria Urabe (1988), Mckie (2004), Poškienė (2006), Ramanauskas (2008) teigdami, kad inovacijos yra tam tikros naujos idėjos, skirtos pritaikyti komerciškai ir pateikti rinkai naujus produktus, paslaugas, vystyti verslą. Poškienė (2006), Valentinavičius (2006), Jakutavičius, Jucevičius, Jucevičius Kriaučionienė, Keršys (2008), Gečas (2003) teigia, kad inovacijos yra verslo procesas, orientuotas į pokyčius išnaudojant įvairias vystymo galimybes ir naujas žinias. Tuo tarpu Baronienė (2010) išskiria pagrindines inovacijų savybes: orientuota į seno pakeitimą nauju; tinkamas pasikeitimų panaudojimas verslo sėkmei; komercinis pritaikymas; pokyčių katalizatoriaus vaidmuo ją diegiančiai organizacijai; nauja žmonėms, jų grupėms ar organizacijai, kuri įgyvendina ar naudoja. Inovacijos gali būti technologinės, socialinės ar vadybinės. Mokslinėje literatūroje inovacijos samprata yra traktuojama skirtingai, vieni autoriai pateikia apibrėžtis plačiąja prasme, kiti siaurąja, inovacija kaip procesas, tam tikra veikla arba priemonė. Autorių nuomonės išsiskiria dėl plataus inovacijų sampratos panaudojimo skirtingose mokslo ir verslo srityse. Todėl yra tikslinga suklasifikuoti inovacijas pagal atitinkamus požymius. Ramanauskas (2008) siūlo klasifikuoti inovacijas pagal turinį, pagal įgyvendinimo lygį, pagal įgyvendinimo mastą, pagal naujumo lygį, pagal organizacijas, pagal pobūdį, pagal galutinį rezultatą, pagal poveikį. Iljenkova (1997) inovacijų vadybą apibūdina kaip inovacinių procesų, inovacinės veiklos, užsiimančių šia veikla organizacinių struktūrų ir jų personalo valdymo principų, metodų ir formų visumą. Pasak autorės inovacijų vadybai būdingi keturi ciklai:

275 tikslo nustatymas ir strategijos pasirinkimas; 2. planavimas strategijos realizacijos plano sudarymas; 3. sąlygų nustatymas ir organizavimas išteklių poreikio nustatymas įvairių inovacinio ciklo fazių realizacijai; 4. vykdymas moksliniai tyrimai ir plėtra, plano realizacija 5. valdymas kontrolė ir analizė, veiksmų koregavimas, patirties kaupimas. Inovacinių projektų, inovacijų valdymo sprendimų, naujovių diegimo efektyvumo įvertinimas. Ramanauskienės (2010) teigimu pagrindinis inovacijų vadybos uždavinys inovacinių procesų valdymas bet kuriame lygmenyje per jų kokybinius ir kiekybinius pokyčius dėl adekvačių organizavimo ir valdymo metodų, užtikrinančių mokslo, technikos, gamybos ir vartojimo vienovę, taikymo, t. y. inovacinių produktų socialinių poreikių tenkinimas. Išanalizavus Goldštein (2004) inovacinio proceso plėtrą įtakojančius veiksnius, galima išskirti apibendrintas pagrindinės problemas. Pirmiausiai tai supratimas organizacijos, įmonės ar ūkiai iki galo nesuvokia kokios technologinės, socialinės ar ekonominės inovacijos joms gali padėti plėsti veiklą. Antra, tai žinių stygius, trečia lėšų trukumas arba neteisingas išlaidų paskirstymas, ketvirta problema iškyla dėl konfliktų, skirtingų nuomonių, komunikacijos trūkumo tarp organizacijų, pasidalinimo gerąją patirtimi, pasitikėjimo stygiaus, laiko stokos ir rizikos. Vykdant inovacijas yra svarbu užtikrinti ateities kartoms galimybę gyventi švarioje, darnioje aplinkoje. Toliau bus apžvelgti pagrindiniai teoriniai darnaus vystymosi principai. Visuomenės darnaus vystymosi sąvoka pirmąkart buvo įvardyta 1987 m. Pasaulio aplinkos ir plėtros komisijos ataskaitoje Mūsų bendra ateitis. Darnus vystymasis tai plėtra, tenkinanti žmonijos reikmes dabar, neapribojant galimybių ateities kartoms tenkinti savąsias. Siekiant geresnės gyvenimo kokybės dabar ir ateityje, ekonomikos, socialinės raidos ir aplinkos apsaugos tikslai yra derinami ir papildo vienas kitą (Darnus vystymasis, 2008). Darnus vystymasis tai savotiškas kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, leidžiantis siekti visuotinės gerovės sau ir ateinančioms kartoms (Čiegis, 2009). Randamos mokslinėje literatūroje darnaus vystymosi sampratos iš pirmo žvilgsnio yra aiškios ir tikslios, tačiau socialinės, ekonominės ir aplinkosauginė dimensijų derinimas praktiškai sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik valstybės valdymo organų įsikišimo, bet ir kiekvieno individo atidaus dėmesio. Tokiai nuomonei pritaria ir Galkutė (2003) iškeldama darnaus vystymosi siekį: užtikrinti tinkamą asmens gyvenimo kokybę, siekti visuomenės gerovės ir saugumo, išmintingai suderinus ekonomikos, visuomenės plėtotės aplinkos apsaugos reikmes. Harmoninga visų trijų (socialinių, ekonominių ir ekologinių) visuomenės raidos momentų plėtra įmanoma visų socialinių grupių pastangomis, ieškant optimalių strategijų darnaus vystymosi siekiams įgyvendinti. Kalbant apie Lietuvos atvejį, tai yra agrarinė šalis, turinti neįkainuojamų gamtos išteklių, tradicijų, nepasakomo turtingumo kultūrinį paveldą, taip pat plačių galimybių vykdyti žemės ūkį ir daug kitų kiekvienam Lietuvos gyventojui svarbių dalykų. Siejant Lietuvą su nagrinėjama tema, toliau bus aptartos darnaus žemės ūkio vystymo galimybės taikant inovacijas. Tai yra pirmas žingsnis link šalies darnaus vystymosi tikslų pasiekimo. Vykdant darnų žemės ūkį ir naudojant atitinkamas žemės ūkio vadybos inovacijas bus aktyviai skatinamos darnaus vystymosi idėjos, praktiškai panaudotos turimos teorinės žinios ir pasiekti geresni rezultatai, išsaugota aplinka ateities kartoms. Darnaus žemės ūkio tikslai visiškai sutampa su numatančio pasekmes, atsakingai žiūrinčio į ateitį žemdirbio tikslais, sutampa su vartotojo nūdienos ir ateities tikslais. Todėl nuo 1987 m. darnioji, kitaip vadinama tausojamoji arba tvarioji, gamyba apibrėžiama kaip veikla, tenkinanti žmonių šiandienos poreikius ir užtikrinanti galimybę savo poreikius patenkinti ateinančioms kartoms. Bandant sukonkretinti darnaus žemės ūkio apibrėžimą, suvedame į šiuos tikslus (Vaičionis, 2003): 1. racionaliai naudoti natūralius gamtos išteklius; 2. išsaugoti agrarinės veiklas ateities kartoms; 3. gaminti saugią, sveiką, maisto ir ne maisto produktų žaliavą, atsižvelgiant į esamus ir būsimus rinkos 4. poreikius; 5. užtikrinti pragyvenimo šaltinį žemės ūkyje dirbantiems žmonėms; 6. gamybą derinti prie aplinkosaugos apribojimų ir nepažeisti kraštovaizdžio; 7. siekti aukščiausių gyvūnų sveikatingumo bei gerovės standartų, suderintų su visuomenės teise

276 276 apsirūpinti maisto produktais priimtomis kainomis; 8. palaikyti gyvybingą kaimo ekonomiką ir kaimo kultūrų įvairovę. Brazauskienė (2002), Vaičionis (2003), Pruskienė (2006), Skulskis (2010), sutaria ir vienas kitą papildo, kad viena iš išeičių darnaus žemės ūkio vystymuisi yra ekologinis ūkininkavimas ir ekologinės inovacijos. Remiantis autorių nuomonėmis, galima teigti, kad ekologinis ūkininkavimas ir yra darnaus žemės ūkio vystymo pagrindas, o pastarasis yra darnaus vystymosi išraiška. Ekologinį ūkininkavimą reikia suprasti kaip tam tikrą sveikos gyvensenos filosofiją, ūkininkaujančios šeimos gyvenimo būdą, inovatyvią verslo formą. Ekologiškumas turi tapti vertybe kiekvienoje šeimoje ir vykdomame versle. Taip pat Vaičionis (2003) pastebi, kad darnusis žemės ūkis iki šių dienų nėra apibrėžtas vieningomis ir tarptautiniu mastu pripažintomis taisyklėmis. Siekiant tradiciniuose ūkiuose ekologiškai ūkininkauti ir vystyti darnų žemės ūkį, pirmiausia reikalinga diegti produkto, technologinio proceso, organizacines ir mokslo diegimo inovacijas (1 pav.): ŽEMĖS ŪKYJE TAIKOMOS INOVACIJOS Produkto Technologinio proceso Organizacinės Mokslo diegimo Naujas ekologiškas žemės ūkio produktas; Patobulintas žemės ūkio produktas. Žalingo poveikio žmogui ir aplinkai mažinimas; Alternatyvių energijos šaltinių naudojimas; Racionalus energijos šaltinių naudojimas; Kompiuterizuotas procesų valdymas; Tiksliosios ūkininkavimo sistemos taikymas; Pardavimo internetų įdiegimas. Dalyvavimas technologijų platformose; Gamybos proceso valdymo kokybės gerinimas; Dalyvavimas organizacijose, veikiančiose kooperacijos pagrindu. Licencijų įsigijimas; Dalyvavimas moksliniuose tyrimuose; Inovacijų plėtotės personalo mokymai. 1 pav. Žemės ūkyje taikomų inovacijų klasifikacija (Ramanauskas, 2008) Remiantis pateikta inovacijų klasifikacija, nėra socialinių inovacijų, kas siekiant darnios žemės ūkio plėtros yra neteisinga. Iš esmės inovacijos yra diegiamos ir komerciškai pritaikomos tam kad plėsti verslą, didinti veiklos efektyvumą, gauti didesnes pajamas. Vadybiniu požiūriu žemdirbys turi gebėti visas minėtas inovacijas pritaikyti, įdiegti, suplanuoti, suorganizuoti ir galiausiai kontroliuoti. Svarbu pabrėžti, kad nagrinėjamos temos požiūriu žemės ūkyje taikomos inovacijos turi atitikti darnaus vystymosi koncepciją ir išpildyti socialinę, ekonominę ir ekologinę dimensijas. Tačiau iš kitos pusės sėkmingai vykdoma žemės ūkio veikla teigiamai įtakos socialinius aspektus. Bus suteiktos naujos darbo vietos kaimo gyventojams, pateikiamas naujas arba patobulintas (ekologiškas) produktas/paslauga vartotojams, suteiktos naujos žinios personalui, taip bus mažinamas nedarbas, keliamas išsimokslinimo lygis, mažinama socialinė atskirtis, vystomos kaimo vietovės. Pagal pateiktą mokslinės literatūros analizę, identifikuotos inovacijos, taikytinos Lietuvos žemės ūkyje ir skatinančios darnų vystymąsi (1 lentelė): 1 lentelė. Žemės ūkio inovacijų klasifikacija darnaus vystymosi kontekste (sudaryta autoriaus)

277 277 Darnaus vystymosi dimensija Ekologinė - aplinkosauginė Socialinė Ekonominė Ūkininko ūkyje vykdoma veikla žemės ūkio inovacija 1. Žemės ūkio teritorijos organizavimas (ūkio plano sudarymas) 2. Subalansuotos žemdirbystės sistemos taikymas (žinių panaudojimas, sėjomainos, optimalumas ekonominiu ir ekologiniu požiūriu, gamybos ribojimas/augalų auginimo technologijų keitimas siekiant mažinti aplinkos taršą) 3. Ekologinės žemdirbystės sistemos taikymas (sėjomainos ir jų rotacijos/trąšų planai, organinių trąšų panaudojimas, sertifikuota produkcija ir pats ūkis, ekologinio ūkio veiklos planas, žinių panaudojimas) 4. Taisyklingo žemės dirbimo taikymas (optimali drėgmė, kuo mažiau tankinti, smulkinti, trinti dirvožemį ž.ū. mašinomis) 5. Efektyvus gamtinių išteklių/ alternatyvios energijos panaudojimas 1. Dalyvavimas seminaruose, mokymuose, moksliniuose tyrimuose 2. Mokslinių tyrimų rezultatų panaudojimas vystant ūkio veiklą, kuriant/ tobulinat naujus produktus 3. Prioritetą priimant į darbą naujus darbuotojus suteikti kaimo gyventojams, socialinės atskirties individams, nepasiturintiems asmenims ir moterims 4. Vartotojui pateikti sveiką, naudingą produktą kurio kaina atitinka kokybę 5. Vykdant veiklą prisidėti prie kultūrinių/ vietos bendruomenių projektų įgyvendinimo 1. Įvairinti ūkio veiklą su mažiausiai riziką ekosistemai (produkto diferenciacija, veiklos diversifikavimas) 2. Naujos ekonomiškos technikos panaudojimas (kuro, tepalų, eksploatacijos sąnaudų atžvilgiu) 3. Auginamos, gaminamos produkcijos pardavimo internetu įdiegimas (e.parduotuvė, prisijungimas prie specializuotų ekologiškų/natūralių produktų e.parduotuvių) 4. Licencijų, sertifikatų įsigijimas, siekiant į rinką pateikti naujų didesnę vertę turinčių produktų 5. Produkcijos realizavimas užsienio rinkose 6. Naujovių, inovacijų naudojimas plėtojant veiklą (įvairių technologinių, vadybinių priemonių skatinančių ūkio plėtra panaudojimas pirmą kartą) Kiekviena identifikuota žemės ūkio inovacija atitinka visas tris darnaus vystymosi dimensijas, pavyzdžiui inovacija efektyvus gamtinių išteklių/ alternatyvios energijos panaudojimas priklauso ekologinei dimensijai, bet yra naudinga ir ekonomiškai, nes gali tapti papildomu uždarbiu, taip pat naudinga ir socialine prasme: sukurtos naujos darbo vietos. Mokslinių tyrimų rezultatų panaudojimas vystant ūkio veiklą, kuriant/ tobulinat naujus produktus priklauso socialinei dimensijai, nes panaudojamos atitinkamų mokslininkų mintys, darbas, tuo pačiu naudinga ir ekonomiškai, nes inovacijos teigiamai įtakos ūkyje vykstančius procesus, leis pasiekti geresnių finansinių rezultatų, taip pat naudinga ir ekologiniu požiūriu, nes šiuolaikiniai mokslinai tyrimai vis labiau orientuoti į aplinkos išsaugojimą, ekologiškumą. Įvairinti ūkio veiklą su mažiausiai riziką ekosistemai priklauso ekonominei dimensijai, nes veiklos ūkyje įvairinimas, teigiamai įtakoja ūkininkų materialinę gerovę, iš socialinės pusės, didina užimtumą žiemą, įvairinama veikla leidžia tolygiai vystyti ūkio veikla, nedarant esminio akcento į žemės ūkio darbus ir taip tausoti gamtinius išteklius. Identifikuotos inovacijos skatinančios darnų vystymąsi yra orientyras kiekvienam žemės ūkyje dirbančiam individui. Taip pat naudingos ir inovacijų, šalies darnaus vystymosi politiką formuojančioms institucijoms ir kiekvienam besirūpinančiam Lietuvos ateitimi, ateities kartomis ir mus supančia aplinka. Išvados 1. Inovacijos ūkyje yra nauja veikla, vykdoma pirmą kartą, tai naujų idėjų derinimas su vykdoma žemės ūkio veikla, teorinių metodų pritaikymas siekiant vystyti ūkį, gerinti finansinę padėtį, tobulinti jau gaminamą produkciją. Inovacijos gali būti suprastos kaip numatyti pokyčiai. 2. Darnus vystymasis apima socialinę, ekonominę ir ekologinę pagrindines dimensijas:. Šių dimensijų tarpusavio derinimas yra sudėtingas, daug pastangų ir finansinių investicijų reikalaujantis procesas. 3. Identifikuota šešiolika ūkio inovacijų, kurios pilnavertiškai atitinka darnaus vystymosi principus ir dimensijas. Sudaryta klasifikacija kaip orientyras, leidžiantis suvokti, kaip reikia taikyti inovacijas siekiant prisidėti prie

278 278 darnaus žemės ūkio ir šalies vystymo. Gali tarnauti visiems, besirūpinantiems žemės ūkiu, tai yra ūkininkui, žemės ūkio politikos formavimo institucijoms, inovacijų rėmimo programų kūrėjams, visuomenei. Literatūros sąrašas 1. Baronienė, L Rizikos valdymas įgyvendinant vadybines inovacijas. Vadyba. Mokslo tiriamieji darbai. Journal of Management 2010, Nr. 1(17) ISSN [interaktyvus]. Kaunas: Kauno technologijos universitetas, p [žiūrėta 2012 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: 2. Brazauskienė, D Ekologinė žemdirbystė tausojanti plėtra žemės ūkyje. Žaliasis pasaulis. 3. Čiegis, R Darnaus žemės ūkio plėtra Lietuvoje. ISSN Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Nr. 16(1) [interaktyvus]. Vilniaus universitetas: Vytauto Didžiojo universitetas. [žiūrėta 2012 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: 4. Darbotavkė [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: 5. Darnus vystymasis, 2008 [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: 6. Galkutė, L Visa ko pradžia yra maža. Regioninio aplinkos centro Centrinei ir Rytų Europai biuras Lietuvoje. 7. Jakubavičius, A., Strazdas, R., Gečas, K Inovacijos: procesai, valdymo modeliai, galimybės. - Vilnius: Lietuvos inovacijų centras. 8. Jakutavičius, A.; Jucevičius, R.; Jucevičius G.; Kriaučionienė M.; Keršys M Inovacijos versle. Procesai, parama, tinklaveika. Vilnius. 9. Kaimo plėtra ir inovacijos, Leader programos biblioteka [interaktyvus]. Akademija. [žiūrėta 2012 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: Kas yra inovacijos, [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: Mckie, S Let innovation thrive. San Mateo. 12. Melnikas, B.; Jakubavičius, A.; Strazdas R Inovacijų vadyba. Mokomoji knyga. Vilnius. 13. Poškienė, A Organizational culture and innovations. Inžinerinė ekonomika, Nr. 1(46). 14. Ramanauskas, J Inovacijos žemės ūkyje. Mano ūkis. 15. Ramanauskienė, J Inovacijų ir projektų vadyba. Mokomoji knyga. Akademija. 16. Skulskis, V Ekologinio ūkininkavimo veiksnių modeliavimas. Daktaro disertacija. Kaunas: Technologija. 17. Urabe, K Innovation and management. International Comparisons. DeGruyter. 18. Vaičionis, G Darnus žemės ūkis: nūdiena ir ateitis. Mano ūkis, nr Valentinavičius, S Inovacinio verslo plėtra: problemos ir galimybės. Ekonomika, T Гольдштейн, Г Статегический менеджмент. Таганрог: ТРТУ. Summary Agriculture Innovations Promoting Sustainable Development Research aim identify agiculture innovations that promote susitainable development. Research methods: analysis of scientific literature, analysis of documents, graphic representation, logic analysis and modeling methods. Scientific work results. Innovating and developing the agriculture it is very important to evaluate and choose properly what is the best for the agriculture in economic terms, to consider whether installed innovation will have a negative impact on land, air, water, or innovation will have a positive impact in social terms. The study identified sixteen agricultural innovations which fully comply with the principles of sustainable development and the dimensions. Resulting classification is like a guide, allowing to understand how to innovate in order to contribute to sustainable development of the agriculture and the country. The study can serve all who care about agriculture, i.e. for farmers, agricultural policy-making institutions, developers of innovation support programs, the public. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Audrius Gargasas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

279 279 MIŠKOVEŽIŲ POZICIONAVIMAS LIETUVOS RINKOJE Šarūnas Palepšaitis Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Šių dienų rinkoje įmonės, teikiančios paslaugas, parduodančios prekes vartotojų ar verslo rinkoms, pastebi, kad jos negali aptarnauti visų tose rinkose esančių vartotojų, arba visų tuo pačiu būdu. Pirkėjų yra labai daug, jie nevienodai pasiskirstę, skiriasi jų poreikiai ir pirkimo įpročiai. Todėl norėdamos sėkmingai konkuruoti rinkoje, bendrovės turi pasirinkti ne visą rinką, o tam tikras rinkos dalis, kurias gali aptarnauti geriausiai. Taip pat esant didesniems vartotojų poreikiams įmonės vadovaujasi tiksline rinkodara - jos suskirsto rinką į segmentus, iš jų pasirenka vieną ar kelis ir specialiai šiems segmentams kuria produktus ar paslaugas, bei pritaiko atskirus rinkodaros kompleksus. Kiekvienai tikslinei rinkai įmonės stengiasi įgyventi kuo geresnį prekės pozicionavimo būdą, tai yra: pagamina atskirą produktą, nustato jo kainą, pasirenka paskirstymo kanalus ir reklamą, kad tikslinė rinka būtų aptarnauta kuo efektyviau. Straipsnio tikslas susegmentuoti miškovežių rinką Lietuvoje. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: - Atlikti produktų segmentavimo ir pozicionavimo pagrindų studiją, atskleidžiant svarbiausius įtakos veiksnius. - Atlikti empirinį tyrimą miškovežių pozicionavimo galimybėms ir rinkos segmentavimo būtinumui pagrįsti; - Vadovaujantis atliktu empiriniu tyrimu, suformuoti ir pagrįsti esamus miškovežių pirkėjų segmentus. Tyrimo objektas miškovežių pozicionavimas atskiruose Lietuvos rinkos segmentuose. Metodai analizuojant produkto pozicionavimo bei rinkos segmentavimo būdus bei strategijas yra naudojami bendramoksliniai tyrimo metodai: sisteminė, lyginamoji ir loginė analizė ir empirinis tyrimas, kuriuo metu buvo naudojamas interviu metodas. Rezultatai Pagrindinis pozicionavimo principas yra ne sukurti ką nors naujo ir originalaus, bet manipuliuoti tuo, kas mintyse jau yra ir pakeisti egzistuojančius ryšius. Šiandieninė rinka nebereaguoja į strategijas, tikusias praeityje. Tiesiog yra per daug produktų, per daug bendrovių, per daug rinkos triukšmo. Vartotojai renkasi tokius gaminius ar paslaugas, kurie jiems turi didžiausią vertę. Norint užkariauti vartotojus, reikia geriau už konkurentus žinoti vartotojų poreikius ir pirkimo procesą bei pasiūlyti vartotojams didesnę vertę turinčias prekes ir paslaugas. Produkto pozicija yra tai, kaip vartotojui apibrėžia svarbias produkto savybes. Tai produkto užimama vieta vartotojų sąmonėje, lyginant tą produktą su konkurento produktais. (Ries; Trout, 2005) Produkto pozicija ir konkurencinis pranašumas gali skirtis. Konkurencinis pranašumas tai stiprioji bendrovės pusė, o produkto pozicija tai produkto įsivaizduojamoji vieta būsimo pirkėjo sąmonėje. Konkurenciniai pranašumai, pavyzdžiui, mažos sąnaudos arba puiki kokybė, gali turėti įtakos produkto pozicijai, tačiau daugeliu atveju nėra ją lemiantys veiksniai (Kotler, 2003). Produkto pozicija tai labai sudėtingas suvokimo, įspūdžių ir jausmų apie produktą darinys vartotojo sąmonėje, lyginant produktą su konkurentų produktais. Vartotojai pozicionuoja produktą patys arba juos pastūmėja tą daryti rinkodaros specialistų rengiamos kampanijos. Produkto pozicija yra per daug svarbi, kad ją nulemtų atsitiktinumai, todėl rinkodaros specialistai numato tokias produktų pozicijas, kurios pasirinktoje tikslinėje rinkoje produktams suteiktų didžiausią konkurencinį pranašumą (Wedel; Kamamura, 2003). Pozicionuoti galima daugeliu būdų: 1. Stengiantis pabrėžti kokią nors prekės savybę ar jos teikiamą naudą (pvz.: pigi, brangi prekė, aukštos kokybės ir t.t.);

280 Pozicionuoti prekę pagal pageidaujamus vartotojų grupės bruožus. Tada pabrėžiama, kad prekė skirta profesionalams, žinantiems savo vertę, šiuolaikinėms moterims arba kiekvienam iš mūsų taip sukeliamos vartotojų ambicijos; 3. Pabrėžti ką nors ypatingą, ką vartotojas gaus vartodamas prekę ar paslaugą. Antai kompiuteriai, kuriuos lengva išmokti naudoti, parduotuvės, prie kurių visada yra vietos Jūsų automobiliui, patiekalai, kuriems paruošti sugaišite keletą minučių ir t.t.; 4. Remiamasi palyginimais. Paprasčiausia lyginti su konkurento gaminiu, bet tai ne visada solidu. Todėl dažnai prekė lyginama su neįvardintais konkurentais, visa prekių grupe ar rūšimi (Albrovienė, 2002). Dažniausiai pasitaikantis vienas iš pozicionavimo būdų yra pozicionuoti atsižvelgiant į visas produkto savybes iš karto. Savybių visumą sudaro: 1. Konkrečios produkto savybės dydis, spalva, saugumas, patikimumas, greitis, nauda ir t.t.; 2. Vartojimo tipas, statusas; 3. Vartojimo būdas; 4. Prekių savybių supriešinimas (Brassington; Pettitt, 2006). Pozicionuojant labai svarbu sužinoti, ką apie prekę mano vartotojai. Paprastai rengiamos apklausos, kurių metu prašoma balais ar kitokiu būdu įvertinti kokią nors konkuruojančių prekių savybę: patogumą, prestižą, patikimumą, modernumą ar dar ką nors. Vėliau nesunku apskaičiuoti vartotojų nuomonių vidurkius. Tačiau, kad pozicionavimas būtų veiksmingas visų pirma įmonės privalo segmentuoti rinką taip sukurdamos skirtingas pozicionavimo strategijas. Rinkos segmentavimas yra privalomas ypač specialiams produktams, kaip miškovežiai, kadangi šio produkto pirkėjai ir naudotojai yra labai reiklūs, išmanantys ne tik perkamo produkto technines savybes (Albrovienė, 2002). Segmentavimas leidžia pritaikyti prekes bei paslaugas prie vartotojų poreikių, o tai savo ruožtu prisideda prie konkrečių prekių konkurencingumo ir pardavimo apimties padidinimo rinkoje. Rinkos segmentavimas nėra savitikslis procesas. Jo paskirtis- suskaidyti rinką į segmentus, iš kurių firma galėtų sau pasirinkti rinkos taikinį, geriausiai atitinkantį jos galimybes ir tikslus (Paunksnienė; Liučvaitienė, 2009). Be to, segmentai turi būti išskirti pakankamai originaliai, nes kitaip yra didelė tikimybė, kad juose jau veikia daug konkurentų. Todėl nors segmentavimas yra kūrybinis procesas, jis visada turi tenkinti tam tikrus reikalavimus. Dažniausiai akcentuojami keturi iš jų: Galimybė išmatuoti. Segmentai turi būti kuo aiškiau apibrėžti ir pagal galimybes nesusilieti su kitais. Priešingu atveju jų įsisavinimas gali neduoti laukiamo rezultato. Vertingumas. Segmentavimas privalo atsipirkti, iš po segmentavimo įsisavinto rinkos taikinio, gautas pelno padidėjimas turi padengti su segmentavimu susijusias išlaidas. Todėl taikiniu pasirinktas segmentas (ar segmentai) turi būti pakankamai dideli. Prieinamumas. Segmentuoti rinką galima tik taip, kad apie išskirtus segmentus būtų nesunku surinkti informaciją. Jei informacija sunkiai prieinama, jos rinkimo išlaidos gali būti labai didelės ir visa veikla neteks prasmės. Veiksmingumas. Išskirtas rinkos taikinys turi būti pakankamai patogus marketingo veiksmų atžvilgiu, t.y. turi būti pasiekiamas turimomis prekių pardavimo, reklamos ir kitomis priemonėmis (Vijeikis 2003). Pagrindiniai rinkos segmentavimo principai yra: geografinis, demografinis, psichologinis ir vartotojo elgsenos (Ries; Trout, 2005). Vadovaujantis šiais principais įmonės gali papraščiau ir aiškiau išskaityti esamus vartotojus į grupes taip pasiūlant produktą pagal tos vartotojų grupės poreikius. Vadovaujantis mokslinės literatūros analizės studiją ir miškovežių pozicionavimo bei šio produkto rinkos segmentų apibrėžimo būtinumu atliktas empirinis tyrimas, kuriuo metu buvo naudojamas interviu metodas. Šis metodas pasirinktas ne atsitiktinai, kadangi interviu metu galima gauti išsamesnės informacijos kertiniams klausymams bei detaliau išnagrinėti pagrindinę temą. Empirinis tyrimas buvo atliekamas visoje Lietuvoje apklausiant 26 juridinius asmenis. Šiame tyrime dalyvavo Lietuvos valstybinės įmonės, uždarosios akcinės bendrovės bei kooperatyviai, kurie savo veikloje naudoja miškovežius. Remiantis 2012 metų Lietuvos miškų asociacijos duomenimis Lietuvoje 2011 metais Lietuvoje įregistruota 24 nauji miškovežiai. Buvo apklaustos 9 urėdijos esančios Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos bei Suvalkijos regione bei 17 privačių įmonių ir kooperatyvų. Respondentai į imtį buvo atrinkti remiantis metų daugiausiai naujų miškovežių

281 281 nupirkusių įmonių statistika. Šie statistiniai duomenys buvo pateikti 8 automobilių važiuoklių atstovų Lietuvoje: MAN, Mercedes-Benz, Scania, VOLVO, KAMAZ, IVECO, Renault, DAF. Atlikus tyrimą buvo išsiaiškinta, kad Lietuvoje didžiausi miškovežių pirkėjai yra valstybinės įmonės, tai yra Lietuvos urėdijos, kurios tvarko ir prižiūri mišką bei vykdo komercinę veiklą medienos pardavimą. Todėl Lietuvos potencialių pirkėjų rinką reikėtų skaityti į šiuos segmentus: o Valstybinės įmonės: Dzūkijos regiono urėdijos; Suvalkijos regiono urėdijos; Žemaitijos regiono urėdijos; Aukštaitijos regiono urėdijos. o Privačios įmonės, kooperatyvai: Dzūkijos regiono privačios įmonės ir kooperatyvai; Suvalkijos regiono urėdijos privačios įmonės ir kooperatyvai; Žemaitijos regiono privačios įmonės ir kooperatyvai; Aukštaitijos regiono privačios įmonės ir kooperatyvai. Šį segmentavimą įtakojo kiekvieno regiono pirkėjų specifiniai produkto poreikiai, kuriuos įtakoja pirkėjo regiono miško sąvybės: kietas/minkštas gruntas, platūs/siauri miško keliai, miško paklotės drėgnumas, kertamo miško valstybinis statusas bei kita. To pasekoje miškovežių pardavėjai privalo pasirinkti skirtingas strategijas, kurios bus taikomos pasirinktam segmentui ar segmentams, kurį/kuriuos pardavėjas planuoja aptarnauti. Remiantis empirinio tyrimo rezultatais ir atlikus rinkos segmentavimą galima teigti, jog miškovežių gamintojams ir pardavėjams rekomenduojama pozicionuoti šiuos produktus atskiriems segmentams remiantis šiomis strategijomis: o Valstybinės įmonėms: stengiantis pabrėžti kokią nors prekės savybę ar jos teikiamą naudą (pvz.: pigi, brangi prekė, aukštos kokybės ir t.t.); pozicionuoti prekę pagal pageidaujamus vartotojų grupės bruožus. Patys svarbiausi miškovežių bruožai valstybinės įmonėms: ilgaamžiškumas, mažas gedimų skaičius, lengvas serviso atlikimas, pigi eksplotacija. o Privačios įmonės ir kooperatyvai: remtis palyginimais. Paprasčiausiai lyginti prekę su konkurentais, išskiriant geresnes sąvybęs bei stengiantis nuslėpti esamus trūkumus. pozicionuoti prekę pagal pageidaujamus vartotojų grupės bruožus: kilmės šalį, miškovežio sudedamųjų dalių garantinį laikotarpį, eksplotavimo kainą. Išvados 1. Pozicionavimas prioritetinių vartotojų ir realizacijai tinkamiausių rinkos segmentų nustatymas. Segmentavimas leidžia pritaikyti prekes bei paslaugas prie vartotojų poreikių, o tai savo ruožtu prisideda prie konkrečių prekių konkurencingumo ir pardavimo apimties padidinimo rinkoje. Rinkos segmentavimas nėra savitikslis procesas. 2. Miškovežius gaminančioms įmonėms rekomenduojama suskaidyti Lietuvos rinką į atskirus segmentus, tik tokiu būdu galės tinkamai aptarnauti kiekvieną segmentą, kuris turi individualius reikalavimus šiam produktui. 3. Atlikus empirinį tyrimą nustatytą, kad Lietuvos rinkos potencialius pirkėjus galima segmentuoti į dvi stambias grupes: Valstybinės įmonės ir privačios įmonės bei kooperatyvai ir šias stambias grupes skaityti į: Suvalkijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Aukštaitijos regionų segmentus. Remiantis šiuo stambiu segmentavimu miškovežius gaminančios įmonės gali pozicionuoti gaminamus produktus remiantis kiekvieno segmento individualiais reikalavimais bei pageidaujamomis miškovežių techninėmis sąvybėmis: krovumas, pravažumas, varančių ašių skaičius, svoris ir kt. 4. Kiekvienam stambiajam segmentui: Valstybinėms įmonėms ir privačios įmonėms bei kooperatyviams miškovežius gaminančios kompanijos privalo naudoti skirtingas pozicionavimo strategijas.

282 282 Literatūros sąrašas 1. ADAMS J. A. F., FREEMAN R.E., GILLBERT D. R Vadyba. 2. RIES A., TROUT J Pozicionavimas: kova dėl pirkėjo. 3. PAJUODIS A Prekybos marketingas. 4. PAUNKSNIENĖ J., LIUČVAITIENĖ, A., 2009 Mikroekonomika 5. BAGDONIENĖ L., HOPENIENĖ R Paslaugų marketingas ir vadyba. 6. VIJEIKIS J Rinkodara. 7. PPRANULIS, V., PAJUODIS, A., URBONAVIČIUS, S. ir VIRVILAITĖ, R Marketingas. Trečias papildytas leidimas. 8. BRASSINGTON, F., PETTITT, S Principles of Marketing, 4th edition. 9. KOTLER, P., WONG, V., SAUNDERS, J., ARMSTRONG, G Principles of Marketing, 4th edition. 10. ALBROVIENĖ B., 2002 Marketingas 11. WEDEL M., KAMAMURA W Market segmentation: Conceptual and Methodological foudations. Second edition. 12. ONKVISIT S., J. SHAW, J International marketing : Strategy and theory. Summary Timbertrucks Positioning in the Lithuanian Market These days, timber transportation market in Lithuania is becoming more profitable and the fastest growing branch of the Lithuanian companies. In the result companies are wiling to buy new timbers trucks. As a result, companies must properly positioning the timber and to meet consumer expectations. Shoppers are numerous, they are unevenly distributed, and they have different needs and buying habits. Therefore, in order to successfully compete in the market, companies must choose at the market and certain market share, which can serve best. Also, a larger company guided by the needs of users in the target marketing - it divides the market into segments, of which selects one or more of these segments, and specifically to create products or services, marketing, and adjusts the individual complexes. For each target market for the company trying implemented as a better way to brand positioning, that is, produce a single product, determine its price, select distribution channels and advertising that target market to be served as efficiently as possible. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Lina Pilelienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

283 283 ŽEMĖS ŪKIO VERSLO KONKURENCINGUMO DIDINIMAS DIEGIANT NAUJAS TECHNOLOGIJAS Povilas Paužas Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Sąvoka konkurencingumas visiems yra įprasta ir reiškia gebėjimą sėkmingai užsiimti kokia nors veikla rinkos ekonomikos sąlygomis. Su šios sąvokos turiniu siejamos pelningas gaminamų produktų ir teikiamų paslaugų pardavimas ir gebėjimas ilgą laiką sėkmingai išsilaikyti rinkoje. Savuoju konkurencingumu turi nuolat rūpintis ir žemės ūkio verslo organizacijos: ūkininkų ūkiai, žemės ūkio ir kooperatinės bendrovės. Jų gaminamos produkcijos savikaina turi būti mažesnė už rinkoje nusistovėjusias kainas, kitaip ši produkcija bus nekonkurencinga ir vietoje laukto pelno atneš nuostolį (Bagdonienė., 2007). Konkurencija žemės ūkyje Lietuvos autorių darbuose pradėta nagrinėti neseniai, tai rodo, kad šis ekonominis reiškinys yra palyginti naujas ir mažai išnagrinėtas. Konkurencijos ypatumus žemės ūkyje lemia nestabilios žemės ūkio produktų kainos, žemės ūkio produktų paklausos ir pasiūlos santykinis neelastingumas, kurie būdingi tik žemės ūkiui. Šių laikų rinkoje yra pakankamai plati įvairių prekių ir paslaugų pasiūla. Vartotojai turi didelę pasirinkimo laisvę, kokią prekę ar paslaugą pirkti ir kur ją įsigyti, todėl tarp įmonių vyksta nuolatinė kova dėl pirkėjo. Kad išlaikytų pastovius klientus ir pritrauktų naujų pirkėjų, įmonės ieško būdų geriau patenkinti vartotojų poreikius, kol to nespėjo padaryti konkurentai. Nė viena bendrovė negali tikėtis sėkmės, jei jos prekės ar paslaugos niekuo neišsiskiria nuo konkurentų. Darbo objektas žemės ūkio konkurencingumas Darbo tikslas išanalizuoti žemės ūkio bendrovių Lietuvoje konkurencingumo didinimo veiksnius. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti žemės ūkio bendrovių konkurencingumą lemiančius veiksnius; 2. Parengti žemės ūkio bendrovių konkurencingumo vertinimo metodiką; 3. Numatyti priemones konkurenciniam pranašumui įgyti. Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, sintezė, sisteminės, lyginamosios, loginės analizės metodai, apibendrinimas, statistinis grupavimas. Konkurencingumą lemiantys veiksniai Konkurencingumo didinimas žemės ūkyje yra labai sunkus ir sudėtingas uždavinys, ir ne tik dėl to, kad gamybos rezultatus dažnai pakoreguoja nepalankios klimatinės sąlygos. Vartotojams skiriamų produktų gamyboje žemės ūkis yra tik pirminė šio gamybos proceso sudėtinė dalis, todėl žemės ūkio žaliavų perdirbėjai yra suinteresuoti šias žaliavas iš ūkininkų supirkti kuo pigiau ir taip užsitikrinti savąjį konkurencingumą (Čaplikas ir kt., 2007). Šiandieninė valstybių ekonominė politika yra orientuota dvejopai žiūrėti į ekonomiką. Viena vertus, pripažįstama, jog konkurencija, tai efektyviausias mechanizmas paskirstyti išteklius svarbiausiems vartotojų poreikiams tenkinti, ją reikia saugoti nuo monopolijų. Kita vertus, rinka yra saugoma nuo pernelyg aštrios konkurencijos. Valstybės imasi aktyvių veiksmų konkurtencijai diegti, nepripažindamos, jog įmonės rinkoje veikia atsižvelgdamos ne tik į esamus konkurentus, bet ir į tuos, kurie gali atsirasti (Konkurencija, monopolija ir karteliai, 2010). Įmonių konkurencingumui vertinti gali būti naudojama rodiklių sistema. Teoriniu požiūriu gerai parinkta kiekybinių ir kokybinių vertinimo rodiklių sistema leidžia visapusiškiau apibūdinti įmonės finansinę ir strateginę padėtį, konkurencinį jos pajėgumą (Mockuvienė, 2005). Šiame darbe dėmesys bus skiriamas žemės ūkio bendrovių konkurencingumo formavimui ir vertinimui, žemės ūkio bendrovių perspektyvų kūrimui. Siekiant atskleisti ūkininkavimo konkurencingumo didinimo galimybes, pirmiausia būtina įvardyti ir įvertinti jį sąlygojančius veiksnius. Gamintojų veiklą veikia bendrieji (integralūs) ir specifiniai veiksniai. Prie

284 284 bendrųjų veiksnių, veikiančių konkurencijos plėtrą, priskiriami: inovaciniai, investiciniai, finansiniai ir socialiniaiekonominiai (Ramanauskienė, Arys, 2009). Specifinių veiksnių grupei priklauso veiksniai, apibūdinantys išorinę gamintojo aplinką: gamtinės ir ekonominės sąlygos. Vidinių veiksnių grupei, apibūdinančiai gamintojų konkurencingumo lygį, priklauso: normatyviniai, moksliniai ir techniniai, gamybos ir technologiniai (Aleksandravičius, 2001). Didžiausią poveikį žemės ūkio sektoriaus gamintojo konkurencingumui, daugelio mokslininkų nuomone, turi integraliniai veiksniai ir pirmiausia inovaciniai, investiciniai ir finansiniai. Tai visiškai suprantama, nes pagaminti ir parduoti aukštos kokybės produktus ir su mažesnėmis sąnaudomis galima tik taikant naujas technologijas ir mokslo pasiekimus (Eidukevičienė, 2005). Pasak A. Marčinsko ir D. Diskienės (Marčinskas, Diskienė, 2001), įmonės konkurencinkumas gali būti įgytas dėl skirtingų veiksnių įtakos. Šie veiksniai skirstomi į išorės (makroaplinkos ir jos dalies konkurencinės aplinkos veiksniai) ir vidaus (įmonės vidaus aplinkos veiksniai, kurie yra daugiau ar mažiau jos pačios kontroliuojami) (1 lentelė). 1 lentelė. Įmonės konkurencingumą lemiantys veiksniai (Marčinskas, Diskienė, 2001) Išorės veiksniai Vidaus veiksniai Politiniai, įstatyminiai Politinis klimatas ir stabilumas; Teisinė sistema; Įstatymai (antimonopolinio reguliavimo, reklamos, vartotojų teisių, aplinkos apsaugos, mokesčių). Strategijos ir tikslai Aiškus tikslų suvokimas; Orientacija į konkurencijos pranašumus; Pozityvus požiūris į pokyčius ir inovacija. Ekonominiai Socialiniai, kultūriniai Ekonomikos ciklo stadija; Rinkos struktūra ir plėtra; Produktyvumas; Infliacijos tempai; Palūkanų norma; Nedarbo lygis. Demografinės tendencijos (gimstamumas, gyventojų migracija); Vartotojų aktyvumas; Gyvenimo būdo pasikeitimai; Visuotinės vertybės ir įsitikinimai; Nacionalinės tradicijos. Ištekliai Valdymas Materialiai; Finansiniai; Žmonių ištekliai. Racionalių įmonės struktūrų sudarymas; Pažangūs vadovavimo būdai; Personalas; Valdymo funkcijų (planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės) orientacija į efektyvumą. Technologiniai Jie svarbūs įvertinant naujų technologijų, informacijos srautų poveikį institucijos reguliuojamai sričiai, valdymo organizavimui ir institucijų tarpusavio ryšiams. Kultūra Vidinė įmonės kultūra Žemės ūkio bendrovių konkurencingumo vertinimas Žemės ūkio bendrovių konkurencingumui įvertinti panaudota M. Porter ir Sabonienės siūlomos metodikos ir jų pagrindu parengtas modifikuotas žemės ūkio bendrovių konkurencingumo vertinimo modelis (1pav.) Žemės ūkio bendrovių konkurencingumo vertinimo metu įvardijamos bei palyginamos bendrovės konkurentės. Įvertinamos veiksnių sąlygos (išteklių panaudojimo galimybės, geografinė padėtis, darbuotojų kvalifikacija, prekės), strategija, struktūra ir konkurencija (pardavimų augimas), paklausos sąlygos (parduotos produkcijos struktūra ir pokyčiai bendrovėje, parduotos produkcijos rinkoje struktūra), susijusios ir palaikančios bendrovės (galimi ryšiai, konkurencingumas ir t.t.) (Mockuvienė, 2007.)

285 285 1 pav. Žemės ūkio bendrovių konkurencingumo įvertinimo modelis (Porter, 1980; Sabonienė, 2001) Įmonės konkurencinis pranašumas yra rinkos patrauklumo ir joje turimos konkurencinės pozicijos funkcija. Turima pozicija turi įtakos konkurentams, kurie veikia rinkos struktūrą, ir atvirkščiai. Po konkurentų reakcijos pasikeitusi rinkos struktūra gali priversti įmonę keisti savo veiksmus ar konkuravimo strategiją apskritai (Porter, 1980). Rinkoje turima pozicija priklauso nuo įmonės pasirinkimo iš dviejų pagrindinių alternatyvų: 1) mažesnių veiklos sąnaudų; 2) diferenciacijos, išskirtinumo pirkėjų atžvilgiu. Vadinasi, konkurencinis pranašumas gali būti pasiektas, pagaminant prekę pigiau negu konkurentai arba išskiriant rinkoje prekę, kuri suteikia vartotojui didesnę naudą nei konkurentų, tačiau už kurią jis turi mokėti didesnę kainą (Barilaitė, 2001). Yra ir kitokių konkuravimo pozicijų interpretacija, tačiau jos visos panašios (2 lentelė). 2 lentelė. Konkuravimo pozicijų įvairovė (Porter, 1980; Kotler, 2003; Mintzberg, 1987) Konkuravimo pozicijos pagal M. E. Porter 1. Mažų kaštų. 2. Diferenciacijos. 3. Koncentravimosi (atsižvelgiant į rinkos taikinį, galima mažų kaštų ir diferenciacijos koncentracija). 4. Buvimas centre ( ydinga pralaimėjimo pozicija). Konkuravimo pozicijos pagal P. Kotler Konkuravimo pozicijos priklauso nuo produktų pozicionavimo klientų sąmonėje išskirtinumo pagal: 1. prekės savybes; 2. gaunamą naudą; 3. vartojimo būdą / situaciją; 4. vartotojo savybes; 5. konkurentą; 6. prekių grupę; 7. kainos ir kokybės santykį. Konkuravimo pozicijos pagal H. Mintzberg Konkuravimo pozicijas nulemia priklausymas išskirtinei strateginei įmonių grupei: 1. įmonės pionierės; 2. įmonės nišų pildytojos; 3. vietiniai gamintojai; 4. dominuojančios įmonės; 5. kopijuojančios dominuojančias įmones; 6. transnacionalinių kompanijų mėgdžiotojai; 7. profesionalai; 8. globalių sandorių vykdytojai. Įmonė gali įgyti konkurencinį pranašumą adaptuodamasi išorinėje aplinkoje tuo būdu prisitaikydama prie nuolat kintančių konkurencijos sąlygų.

286 286 Konkurencingumo indeksas Pasaulio ekonomikos forumas kasmet sudaro Pasaulio konkurencingumo indeksą, kuris vertina pasaulio šalių konkurencingumą. Konkurencingumas šiame tyrime yra apibūdinamas kaip grupė institucinių, politinių bei ekonominių ir kitų veiksnių, kurie nulemia šalies produktyvumo lygį. Pasaulio konkurencingumo indeksas kiekvienos šalies konkurencingumą vertina pagal dvylika konkurencingumo veiksnių: šalies institucijos, infrastruktūra, makroekonomikos stabilumas, sveikata ir pirminis ugdymas, aukštojo mokslo sistema ir profesinis ugdymas, prekių bei darbo rinkos efektyvumas, finansų rinkos plėtra, technologinis šalies išsivystymas, rinkos dydis, verslo pažanga bei naujovių diegimas (Žukauskas, 2010). Inovacijomis grindžiamoms ekonomikoms: (Jucevičius, 2006) Konkurencingumo augimo indeksas = 1/2*(Technologijų indeksas) + 1/4*(Valstybės institucijų indeksas) + 1/4*(Makroekonominės aplinkos indeksas) Ne inovacijomis grindžiamoms ekonomikoms: Konkurencingumo augimo indeksas = 1/3*(Technologijų indeksas) + 1/3*(Valstybės institucijų indeksas) + 1/3*(Makroekonominės aplinkos indeksas) Naujų technologijų diegimas žemės ūkio bendrovėse Verslininkai supranta, kad vienas iš verslo konkurencingumo didinimo aspektų yra informacinės technologijos. Verslininkų amžius, išsilavinimas, mobilumas ir investicinis pajėgumas leidžia diegti informacines technologijas, užtikrinančias verslo komunikacijos ir veiklos organizavimo procesų valdymo sistemų funkcionavimo kokybę, gali valdyti verslo išteklius, veiklos procesus, įtakoti verslo rezultatus. Verslo komunikacijos priemonės ir technika gali padėti įveikti technologinį informacinį raštingumą, kalbos, kultūrinių skirtingumų ir fizinės izoliacijos kliūtis. Jos yra galingos priemonės informuoti ir šviesti ūkininkus apie naujas žemės ūkio idėjas ir technines inovacijas gamybai tobulinti (Zecca, 2002). Pabrėžtina, kad šiuolaikinės informacijos technologijos yra aktualios šiuolaikiniams Lietuvos kaimo gyventojams, užsiimantiems tradiciniais žemės ūkio verslais ir amatais. Kiekvienas Lietuvos ūkininkas turi įgyti žinių apie šiuolaikines informacijos valdymo technologijas ir jų diegimą žemės ūkio gamyboje. Lietuvos ūkininkai domisi ES šalių patirtimi plėsdami IT panaudojimo galimybes savuose ūkiuose. IT ir internetinės erdvės naujovės, užsienio patirties sklaida, Lietuvoje jau siūlomos IT technologijos žemės ūkiui tai galimybės kurti šiuolaikinį ūkininko ūkį. Be to, reikšmingas inovatyvus IT diegimas žemės ūkyje pagal Lietuvos Kaimo plėtros metų programą siejamas su įsigyjamų IT kompensavimo galimybėmis (Kaimo plėtros, 2010). Žemės ūkio technika: - Ž. ū. technikos kompiuteriai - GPS sistema Ūkinės veiklos valdymo e-sistemos: - Raštvedyba - Buhalterinės apskaitos valdymas - Darbuotojų kontrolės sistema Ūkio e-komunikacija: - Verslo procesų valdymas - Ryšių su klientais valdymas Ūkio vidaus infrastruktūros e- sistemos: - Ūkinių teritorijų apsaugos sistemos - Turto apsaugos sistemos - Darbo procesų kontrolės sistemos 2 pav. IT taikymo sritys (Kižauskas, 2011)

287 287 Naujų technologijų diegimo svarba žemės ūkio bendrovėse Naujų technologijų diegimas ir taikymas žemės ūkio versle ypač svarbus, nes turi tiesioginės įtakos konkurencingumui, didina produktyvumą, padeda spręsti administravimo problemas, skatina plėsti produktų ar paslaugų įvairovę bei gerinti jų kokybę. Be to, IT diegimas leidžia keisti savo tradicines organizacines struktūras, daro verslo procesus operatyvesnius bei susietus su vartotojų poreikiais (Keršienė, 2008). IT gali pagerinti žemės ūkio verslo plėtros politikos, gamybos, agrotechnologijų, rizikos valdymą bei užikrinti spartų informacijos perdavimą sprendžiant įsipareigojimų, išteklių ir turto valdymo problemas. IT atveria galimybes padidinti gaunamos informacijos kiekį visiems žemės ūkio sektoriaus dalyviams ir sumažinti skleidžiamos informacijos pateikimo išlaidas. IT diegimas svarbus žemės ūkio ir kaimo turizmo verslininkams, kurie naudojasi e-komercijos, nekilnojamo turto bei e-paslaugų duomenų bazėmis (Ninomiya, 2005). Jei per prognozuojamąjį laikotarpį ūkio subjektas sukuria produktą, paslaugą arba valdymo procesą, technologiniu požiūriu naują arba iš esmės pagerintą, palyginti su naujausiais tos srities produktais, tuomet galima teigti, kad projektas ir ūkio subjektas yra inovatyvus. Inovacijų klasifikavimas dažniausiai pateikiamas pagal tam tikrus požymius (3 lentelė): 3 lentelė. Inovacijų klasifikavimas (Melnikas ir kt., 2000) Klasifikacijos požymis Turinys Įgyvendinimo lygis Įgyvendinimo mąstas Naujumo laipsnis Organizacinės ypatybės Pobūdis Galutinis rezultatas Poveikis Klasifikacija Produkto, technologinės, socialinės, kompleksinės Žmogus, įmonė, ūkio šaka, visuomenė ar valstybė, ekosistema, pasaulis Vienkartinės, daugkartinės Radikalios, modifikuojančios Vidaus organizacinės, tarp-organizacinės Kiekybinės, kokybinės Fundamentinė, eksperimentinė, bazinė, difuzinė, sąlyginė Ekonominis, socialinis, ekologinis, kompleksinis Inovacijos žemės ūkyje tiesiogiai priklauso nuo agrarinio mokslo vystymosi ir įdiegimo praktikoje. Mokslinės idėjos bevertės, jei jos nebus įdiegtos. Inovacijų įdiegimas žemės ūkyje prasidėjo nuo aukštos kvalifikacijos žemės ūkį aptarnaujančių firmų specialistų ruošimo. Bendradarbiavimo dėka moksliniai - tiriamieji darbai pritaikyti praktikoje (ASU Mokslo ir technologijų parkas). Išvados 1. Konkurencingumo veiksniai skirstomi į dvi stambias grupes: išorės (politiniai, įstatyminiai, ekonominiai, socialiniai, kultūriniai) ir vidaus (įmonės strategijos ir tikslai, ištekliai, valdymas, kultūra); 2. Žemės ūkio bendrovių konkurencingumui įvertinti panaudota M.Porter ir Sabonienės siūlomos metodikos ir jų pagrindu parengtas modifikuotas žemės ūkio bendrovių konkurencingumo vertinimo modelis; 3. Siekdama įgyti ir išlaikyti konkurencinį pranašumą, žemės ūkio bendrovė turi pasirinkti konkuravimo būdą iš trijų alternatyvų: 1) konkuruoti prisitaikant prie rinkos sąlygų ir galimybių (gaminti prekę pigiau nei konkurentai arba išskirti rinkoje prekę); 2) konkuruoti kuriant, įsigyjant, gausinant ir saugojant vertingus ir retus išteklius; 3) konkuruoti bendradarbiaujant ir kuriant ilgalaikį ryšių tinklą (įmonei reikia pasiekti, kad santykiai su partneriais būtų lygiaverčiai ir abiems šalims naudingi bei grindžiami pasitikėjimu). Literatūros sąrašas 1. Aleksandravičius, A Ekologinio ūkininkavimo vaidmuo didinant šalies tarptautinį konkurencingumą liberalizuotos tarptautinės prekybos sąlygomis. Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. Vilnius: LAEI. 2. BAGDONIENĖ, A Kaimo vietovių teritorinio konkurencingumo stiprinimas, Akademija, p BARILAITĖ, I., PABEDINSKAITĖ, A Įmonės konkurencinio pranašumo šaltiniai. Verslas, vadyba ir studijos. Mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga, I tomas. Vilnius: Technika, p

288 EIDUKEVIČIENĖ, M., BUČIENĖ A., Ekologiškų maisto produktų rinkos susidarymas Vakarų Lietuvoje. Tiltai. Nr. 2(31). 5. JUCEVIČIUS, R., Lietuvos ekonomikos augimo ir konkurencingumo šaltinių (veiksnių). KTU Verslo strategijos institutas, VšĮ Žinių visuomenės institutas, p RAMANAUSKIENĖ, J., GARGASAS, A., Ekologiškos produkcijos tiekimo rinkai bei realizavimo galimybės ir perspektyvos. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai: mokslo darbai (Management theory and studies for rural business and infrastructure development: research papers) 12 (1). Akademija, p KERŠIENĖ, R., Konkurencingumo išsaugojimo veiksniai globalizacijos sąlygomis. Ekonomika ir vadyba, Kaunas: technologija. 8. KIŽAUSKAS M. Inovatyvus informacinių technologijų diegimas ūkininko ūkyje. Jaunasis mokslininkas, KOTLER, P., ARMSTRONG, G., SAUNDERS, J., WONG, V., Rinkodaros principai. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 10. Rinktinė. Vertėjas: A. Degutis, Konkurencija, monopolija ir karteliai. Vilnius, p Lietuvos kaimo plėtros metų programa. [interaktyvus]. Žiūrėta: Prieiga per internetą: < 12. MARČINSKAS A., DISKIENĖ D., Įmonės konkurencingumą lemiantys veiksniai. Ekonomika, Nr MELNIKAS B., JAKUBAVIČIUS A., STRAZDAS R Inovacijos. Vilnius 14. MINTZBERG, H., Five Ps for Strategy. California Management Review, Fall. 15. MOCKUVIENĖ, A Žemės ūkio technika prekiaujančių įmonių konkurencingumo didinimas. Akademija, p PORTER, M. E Competitive Strategy: Techniques for Analyzing Industries and Competitors. New York: The Free Press. 17. RAMANAUSKIENĖ, J., ARYS, M Ekologinio ūkininkavimo plėtros tendencijos ir konkurencingumo didinimo priemonės. LŽŪU, p SABONIENĖ, A Pramonės restruktūrizacija konkurencinių pranašumų aspektu, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą: daktaro disertacijos santrauka: socialiniai mokslai, ekonomika (04S). Kaunas. 19. ŽUKAUSKAS, V Lietuva Pasaulio konkurencingumo indekse kiek atsitiesė. [interaktyvus]. žiūrėta: prieeiga per internetą: < 20. ZECCA, F Informacinės technologijos žemės ūkyje: tyrimai ir plėtra: tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, The Role of The Information Technologies for The Management of Farming Systems in the Developing Countries", Spalio БАРАНЧЕЕВ, В Систематизация знаний в повышении конкурентоспособности. Маркетинг. Nr. 5. Summary Agricultural Business Competitiveness Enhancement Introduction of New Technologies The term "competitiveness" is normal and all is the ability to successfully engage in any activity in a market economy. The content of this concept profitable associate of products and services sales and the ability to sustain long-term success in the market. Own competitiveness must always take care of business and agricultural organizations: family farms, agricultural companies and cooperatives. Their production cost must be less than the prevailing prices, otherwise the output will be competitive and will bring a profit instead of the expected loss. This paper will focus on the competitiveness of the agricultural companies in the evaluation and formulation of agricultural development prospects of the companies. New technologies and the agriculture business is particularly important because it has a direct impact on competitiveness, increase productivity and help to solve management problems, promote products and expand the range of services and improve their quality. Key words: competitive factors, agricultural organization, competitiveness, new technology Mokslinio darbo vadovas: lekt. Rolandas Rakštys (Aleksandro Stulginskio universitetas)

289 289 PREKĖS ŽENKLO ĮVAIZDŽIO VYSTYMO TEORINIAI ASPEKTAI Sandra Pilvelienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Šiuolaikinėmis rinkos sąlygomis, kai vartotojai turi dideles pasirinkimo galimybes, o pagrindinė problema ne pagaminti prekes, o jas parduoti, išryškėja įvaizdžio svarba. Geras įvaizdis tampa būtina sąlyga organizacijai, norinčiai pasiekti stabilią ir ilgalaikę verslo sėkmę, padeda pritraukti naujus klientus ir partnerius, skatina pardavimus, didina organizacijos galimybes pasinaudoti išorės finansavimo šaltiniais, būtinais kokybiškais ištekliais ir taip skatina jos dinamišką plėtrą. Problema ir jos ištyrimo lygis. Analizuojant Lietuvos ir užsienio autorių mokslinę literatūrą (Urbanskienė, Vaitkienė, 2006; Marčinskienė, 2005; Vanagienė, 2007; Bivainienė, 2006; Kuvykaitė, 2004; Kapferer, 1992; Aaker, 1991; Keller, 2003 ir kt.) pastebėta, kad suformuluota daug ir skirtingų prekės ženklo koncepcijų, o prekės ženklo įvaizdis naudojamas fragmentiškai ir nenuosekliai. Kadangi įmonėms trūksta žinių, laiko ir koncentruotos literatūros pasirinkta tema, įmonių darbuotojai negali savarankiškai parengti prekės ženklo įvaizdžio vystymo modelį. Objektas - prekės ženklo įvaizdis. Tikslas atlikus mokslinės literatūros analizę prekės ženklo įvaizdžio vystymo klausimais, pateikti prekės ženklo įvaizdžio vystymo modelį. Uždaviniai: 1. Atlikti mokslinės literatūros prekės ženklo įvaizdžio vystymo klausimais analizę. 2. Pateikti prekės ženklo įvaizdžio vystymo modelį, kuris padėtų kuriant prekės ženklo įvaizdžio vystymo strategiją. Metodai: mokslinės literatūros analizė, sintezė, lyginamoji analizė, grafinis modeliavimas. Rezultatai P. Kotler (2001) prekės ženklo įvaizdį nagrinėja dviem požiūriais įmonės ir vartotojo. Įmonės požiūris orientuotas į marketingo veiklos tobulinimą, susijusį su pozicionavimo strategijomis bei teigiamo prekės ženklo įvaizdžio išlaikymu. Vartotojo požiūris orientuotas į prekės ženklo įvaizdžio interpretacijas ir prekės ženklo vertę. Prekės ženklo reikšmė rinkoje priklauso nuo įmonės sugebėjimo įvertinti, kaip vartotojai interpretuoja prekės ženklo įvaizdį, ir įmonės gebėjimo valdyti prekės ženklo pozicionavimo strategiją, adekvačiai perteikiant vartotojui vertę. Kai galvojama apie prekės ženklo įvaizdį, iškyla būtinybė atsakyti į klausimus: kuo prekės ženklas yra išskirtinis, kaip įmonė ketina komunikuoti su vartotoju. 1 lentelė. Prekės ženklo įvaizdžio sampratos (sudaryta autorės) Autorius Prekės ženklo įvaizdžio sampratos K. Keller (1998) Samprata apie prekės ženklą, atspindinti asociacijas vartotojo sąmonėje. D. Doyle (2000) Prekės ženklo įvaizdis kyla iš daugelio prekės ženklo identiteto elementų. D. Aaker (2002) Kaip prekės ženklas suvokiamas vartotojo. J. Kapferer (2003) Prekės ženklo įvaizdis yra veiksmingiausias būdas kalbėtis su vartotojais, perteikiant prekės ženklo identitetą. J. Marčinskienė (2004) Prekės ženklo įvaizdis tai unikalių asociacijų rinkinys, kuris tuo momentu susiformuoja pirkėjų sąmonėje. Apibendrinant lentelėje pateikiamus duomenis galima teigti, kad prekės ženklo įvaizdis unikalių asociacijų rinkinys, kuris tam tikru metu susiformuoja vartotojo sąmonėje ir yra suvokiamas. Tai veiksmingiausias būdas bendrauti su vartotojais.

290 290 Išanalizavus mokslinę literatūrą nagrinėjama tema (Virvilaitė, 2007, Kviklienė, Jablonskienė, Urbonienė ir Tijūnaitienė 2007, Aaker 2003) nustatyta, kad prekės ženklo įvaizdį sudaro aštuonios sudedamosios dalys ( 1 pav.), kurių kiekviena daro stiprią įtaką prekės ženklo įvaizdžiui. 1 pav. Prekės ženklo įvaizdžio sudedamosios dalys (sudaryta autorės) Norint padidinti prekės ženklo žinomumą, išplėsti įvaizdį, reikia tobulinti visus 1 pav. paminėtus aspektus, kadangi vienas teigiamas aspektas tarp daugelio, žymių pakeitimų padaryti negali, todėl sukūrus vartotojo sąmonėje teigiamas vertybes ir idėjas, suformuojamas prekės ženklo identitetas, kuris savo ruožtu atveria kelią efektyviam prekės ženklo pozicionavimui. Pozicionavimas padeda vartotojams atskirti prekės ženklu pažymėtus produktus iš konkurentų ir sukelti vartotojams teigiamas asociacijas. Teigiamas asociacijas sukeliantis prekės ženklas, taps geriau žinomas vien todėl, kad žmonės dalinasi informacija iš lūpų į lūpas. Įgyvendinus išvardintus punktus prekės ženklas vartotojų tarpe įgis gerą reputaciją, kurios dėka padidės lojalių vartotojų prekės ženklui skaičius. Padidėjus lojalių vartotojų skaičiui įmonė, galės didinti vietų, kuriose prekiaujama jų prekės ženklais pažymėtomis prekėmis kiekį ir asortimentą, o tai darys teigiamą įtaką prekės ženklo įvaizdžiui. Išnagrinėjus prekės ženklų kūrimo temą analizuojančius mokslininkų darbus (Kapferer, 2002; Aaker, 1996; Keller, 2003) galima išskirti tris pagrindinius prekės ženklo įvaizdžio formavimo etapus (2 pav.). Parengiamasis prekės ženklo įvaizdžio formavimo etapas Situacijos rinkoje analizė: Įmonės pozicija rinkoje; Įmonės prekių pozicija rinkoje. SSGG analizė : Stiprybės; Silpnybės; Galimybės; Grėsmės. Prekės analizė : Paskirtis; Kokybė; Nauda. Rinkos segmentavimas Prekės ženklo identiškumo formavimas Prekės ženklo pozicionavimas Prekės ženklo individualumas,vertybės, asociacijos, esmė; Suvokiama kokybė. Prekės ženklo įvaizdis 2 pav. Prekės ženklo įvaizdžio formavimo etapai (Marčinskienė ir Kuvykaitė, 2004)

291 291 Mokslinėje literatūroje pateikiami skirtingi prekės ženklo identiteto bei prekės ženklo įvaizdžio modeliai. Leslie de Chernatony (1999) siūlo prekės ženklo identiteto ir įmonės reputacijos sąsajų modelį. Pagal šį modelį prekės ženklo identitetą sudaro šeši elementai: prekės ženklo vizija, kultūra, pozicionavimas, prekės ženklo asmenybė,santykiai, pateikimas.remiantis L. De Chernatony (1999) prekės ženklo vizija - atspindi esminius prekės ženklo tikslus ir vertybes, t.y. priežastį, dėl kurios egzistuoja prekės ženklas. Prekės ženklo kultūra - atspindi kultūros vertybes. Prekės ženklo pozicionavimas pabrėžia prekės ženklo unikalumą ir stengiasi parodyti prekės ženklo vertę ir naudą vartotojui. Prekės ženklo asmenybė reprezentuoja emocines prekės ženklo charakteristikas, t.y. būdas, kurio pagalba įmonė bendrauja su vartotoju. Santykiai - prekės ženklas apima santykius, kadangi prekių ženklai yra svarbi žmonių bendravimo dalis. Asociacijų pagalba sukuriami nematomi santykiai ir komunikacija. Pateikimas susijęs su prekės ženklo identiteto pristatymu. Šiuo atveju būtina atsižvelgti ir įvertinti vartotojų poreikius ir siekius tam, kad sukurti priimtinus pateikimo būdus. J. N. Kapferer (2003) pateikė prekės ženklo identiteto ir įvaizdžio koreliacijos modelį, kurio pagrindas komunikacijos procesas tarp siuntėjo įmonės ir gavėjo vartotojo. Pagal šį modelį prekės ženklo pagrindas yra jo fizinė išvaizda, kuri tenkina praktinius vartotojų poreikius. Remiantis J.N. Kapferer (2003) fizinė išvaizda atskleidžia prekės ženklo kokybę. Prekės ženklo komunikacijos tikslas yra tinkamai atspindėti kokiam vartotojui jis yra skirtas, kadangi vartotojai produktus renkasi siekdami susikurti savo identitetą, o prekės ženklo asmenybė tai būdas, kuriuo yra bendraujama su vartotoju. Prekės ženklas tarsi vartotojo atspindys. Vartotojai gali lengvai apibrėžti koks prekės ženklas yra skirtas tam tikrai vartotojų grupei (pvz., BMW automobiliai yra skirti didesnes pajamas gaunantiems žmonėms). Prekių ženklai yra susiję su vartotojo savęs supratimu, t.y. Vartotojai teigiamai vertina prekių ženklus, kurie suderinami su jų vidiniu aš. D. Aaker ir E. Joachimsthaler Brand Leadership straipsnyje (2003) pateikia dvylikos elementų prekės ženklo identiteto modelį, kuris tarsi apibendrina ir sujungia į vientisą sistemą L. De Chernatony ir J. N. Kapferer darbus. Šiame modelyje prekės ženklas nagrinėjamas iš keturių pozicijų: prekės ženklas kaip produktas, prekės ženklas kaip organizacija, prekės ženklas kaip asmenybė, prekės ženklas kaip simbolis (Aaker, Joachimsthaler, 2003; Janonis, Dovalienė, Virvilaitė, 2007). Taigi nagrinėjant prekės ženklo identiteto modelius galima pastebėti, kad mokslininkai vienareikšmiškai sutinka, jog prekės ženklo identitetas yra nevienalytis ir sudėtingas konstruktas, kuris yra kuriamas įmonės, ir turi būti perteikiamas vartotojui per prekės ženklo įvaizdį. Remiantis mokslininkų L. De Chernatony, J. Kapferer, D. Aaker ir E. Jochimsthalter nuomone, buvo sudarytas teorinis prekės ženklo įvaizdžio formavimo ir vystymo modelis (3 pav.). ĮMONĖ Prekės ženklo identitetas Pozicionavimas Blogos rekomendacijos Pakartotini pirkimai Geros rekomendacijos Rinkodaros priemonės KONKURENTŲ VEIKSMAI NEIGIAMA TEIGIAMA TRUKDŽIAI Neišvystytas identitetas Neefektyvios komunikacijos priemonės Kita (kaina, pasiekiamumas) VARTOTOJAS Vartotojo reakcija 1.Prekės ženklas sukelia asociacijas; 2. Prekės ženklas tampa žinomas; 3. Prekės ženklo įvaizdis (lojalūs vartotojai, finansinė nauda). 3 pav. Teorinis prekės ženklo įvaizdžio vystymo modelis (sudaryta autorės)

292 292 Autorės nuomone, kuriant prekės ženklo įvaizdžio vystymo modelį, reikia įvertinti konkurentų veiksmus ir trukdžius, su kuriais įmonės susiduria kurdamos prekių ženklų įvaizdžius. Modelyje pavaizduotas procesas, kuomet sukūrus prekės ženklo identitetą, atliekami pozicionavimo veiksmai, rinkodaros priemonių pagalba didinamas prekės ženklo žinomumas, ir galiausiai visa informacija, įtakota konkurentų veiksmų ir trukdžių pasiekia vartotoją, sukelia tam tikrą reakciją, kuri įtakoja grįžtamąjį ryšį: įvyksta pakartotinis pirkimas, vartotojas įmonės prekę rekomenduoja kitiems, arba nusivylęs preke, skleidžia neigiamą informaciją, kuri savo ruožtu, daro neigiamą įtaką įmonės veiklos rezultatams. Išvados 1. Apibendrinus mokslinės literatūros autorių, nagrinėjančių prekės ženklo įvaizdžio temą, nuomone, galima daryti išvadą, kad prekės ženklo įvaizdis yra unikalių asociacijų rinkinys, kuris tam tikru metu susiformuoja vartotojo sąmonėje. 2. Išanalizavus Lietuvos ir užsienio autorių literatūrą, nagrinėjama tema, padaryta išvada, kad prekės ženklo įvaizdį sudaro: pozicionavimas, identitetas, reputacija, keliamos asociacijos, žinomumas, pripažinimas ir vartotojų lojalumas prekės ženklui. 3. Yra sukurta keletas teorinių prekės ženklo įvaizdžio modelių, tačiau nei vieno, kuris atspindėtų bendrą mokslininkų nuomonę, todėl straipsnyje pateikiamas autorės sudarytas apibendrintas, teorinis prekės ženklo įvaizdžio vystymo modelis, kuris iliustruoja prekės ženklo įvaizdžio vystymo etapus: prekės ženklo identiteto sukūrimą, pozicionavimą, rinkodaros priemonių panaudojimą, ir informaciją, kuri pasiekia vartotoją asociacijos, įvaizdis ir kt. Atsižvelgiama į konkurentų veiksmus ir veiksnius, trukdančius įmonei efektyviai komunikuoti su vartotojais. Literatūros sąrašas 1. AAKER, D.A Managing brand equity: Capitalizing on the value of brand name. New York, NY : Free Press. 2. AAKER, D.A.; JOACHIMSTHALER, E Brand Leadership. The Free Press. New York. 3. BIVAINIENĖ, L Prekės ženklas: teorinės sampratos kai kurie aspektai. Ekonomika ir vadyba : aktualijos ir perspektyvos, t. 1 (6), p CHERNATONY, DE L Brand Management Through Narrowing the Gap Between Brand Identity and Brand Reputation. Journal of Marketing Management. Vol. 15, p DOYLE, P Value - Based Marketing. Marketing Strategies for Corporate Growt and Shareholder Value. New York: John Eiley Sons, Ltd. 6. KAPFERER, J.N Strategic Brand Management: Creating and Sustaining Brand Equity Long Term. London, Kogan Page. 7. KELLER, K.L Strategic Brand Management. London: Prentice Hall. 8. KOTLER, P Rinkodaros principai. Kaunas : Poligrafija ir Informatika. 9. KUVYKAITĖ, R Gaminio marketingas. Kaunas: Technologija. 10. KVIKLIENĖ, J; TIJŪNAITIENĖ, R; JABLONSKIENĖ, J; URBONIENĖ, R Prekės ženklo pozicionavimas rinkoje. Jaunųjų mokslininkų darbai,t.3 (14), p MARČINSKIENĖ, J; KUVYKAITĖ, R Markės svarba formuojant prekės įvaizdį. Organizacijų vadyba : sisteminiai tyrimai, t. 30, p MARČINSKIENĖ, J Vartojamoji prekės markės vertė : teorinis aspektas. Ekonomika ir vadyba : aktualijos ir perspektyvos,p URBANSKIENĖ, R; VAITKEINĖ, R Prekės ženklo valdymas. Kaunas: Technologija. 14. VANAGIENĖ, V. ; RAMANAUSKIENĖ, J Apibendrinančio prekės ženklo apibrėžimo paieškos. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai,t.10(3), p VIRVILAITĖ, R Marketingas. Kaunas: Technologija. Summary The aim of this article is through the analysis of scientific literature and the development of the brand image issues to present a development model of the brand image. The analysis of the scientific literature indicated that the brand can be seen in

293 293 various aspects due to legal, graphic design, material wealth and consumer attitudes. A brand image is composed of several dimensions id est positioning, identity, association, reputation and other. There are few of theoretical models of the brand's image, but no one of them reflects the scientific consensus. According to this reason theoretical development of the brand's image model is composed and generalized in the article. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Audrius Gargasas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

294 294 INFORMACIJOS SRAUTO TRIKDŽIŲ ALYVUOGIŲ ALIEJAUS GRANDINĖJE GAMINTOJAS VARTOTOJAS TYRIMAS Solveiga Sabaliauskaitė Aleksandro Stulginskio Universitetas Įvadas Jau nuo antikos laikų moterys alyvuogių aliejų naudodavo ne tik kaip maistą, bet ir kaip grožio priemonę odos bei plaukų atgaivinimui, bei sušvelninimui. Net pati grožio ir meilės graikų deivė Afroditė viską žinojo apie alyvuogių aliejų ir jo teikiamą naudą grožiui. Alyvuogių aliejus vienas vertingiausių aliejų rūšių, jame yra labai daug (iki 80 proc.) mononesočiųjų riebalų rūgščių. Graikai buvo pirmieji pradėję gaminti alyvuogių aliejų. Jie neatrado alyvmedžio pirmieji, tačiau vieni pirmųjų pagamino aliejų ir mokė visą pasaulį kaip jį išgauti. Medicinos tyrimais užfiksuota ir jau tūkstančius metų žinomas itin reikšmingas alyvuogių aliejaus poveikis sveikatai ir ilgaamžiškam gyvenimui. Lietuvos prekybos centruose pats paklausiausias saulėgrąžų aliejus. Priežastis kaina mažesnė nei alyvuogių aliejaus. Tačiau ir alyvuogių aliejaus kasmet parduodama vis daugiau. Saulėgrąžų aliejaus nuperkama maždaug 9 kartus daugiau nei alyvuogių. Tačiau alyvuogių aliejus kasmet populiarėja. Pernai jo buvo nupirkta beveik 15 procentų daugiau nei 2011 metais, sakė Maxima atstovė Olga Malaškevičienė. Jai pritarė ir Iki atstovas Valdas Lopeta: Įsitvirtinant maisto ruošimo namuose kultūrai, Lietuvoje nuosekliai populiarėjo ir alyvuogių aliejaus vartojimas. Anksčiau ši prekė lietuviams atrodė neįprasta, o nuo 2006 metų iki dabar alyvuogių aliejaus paklausa išaugo daugiau kaip 200 proc. Pasak Rimi atstovės Ramintos Stanaitytės-Česnulienės, metais kiek mažiau parduota rapsų ir sojų aliejaus, tačiau nuolat augo alyvuogių aliejaus pardavimas. Didžiausias šuolis įvyko 2010 metais alyvuogių aliejaus pardavimas tuomet šoktelėjo keliais procentais. Pernai ši kreivė kilo lėčiau, tačiau užtikrintai. Išaugusią alyvuogių aliejaus paklausą lėmė didesnis jo rūšių ir kainų pasirinkimas alyvuogių aliejaus pasiūla žemesnėmis kainomis tapo didesnė, aiškino R.Stanaitytė-Česnulienė. Norfos tinkle alyvuogių aliejaus pardavimas per metus išaugo apie 30 proc. Tiesa, daugiausia nuperkama saulėgrąžų aliejaus. 50 proc. viso Norfos parduotuvėse parduodamo aliejaus yra saulėgrąžų, alyvuogių aliejus sudaro apie 15 proc. pardavimo. Tyrimo tikslas: ištirti alyvuogių aliejaus grandinėje gamintojas-vartotojas informacijos srauto trikdžius. Tyrimo tikslui pasiekti iškelti uždaviniai: Išanalizuoti vartotojo gaunamos informacijos srauto trikdžius. Pateikti alyvuogių aliejaus gamintojas-vartotojas grandinę. Pateikti alyvuogių aliejaus grandinės gamintojas-vartotojas informacijos srauto tyrimo rezultatus. Tyrimo objektas: alyvuogių aliejaus vartotojų informaciniai poreikiai. Metodai tiriant informacijos srauto trikdžius alyvuogių aliejaus grandinėje gamintojas vartotojas naudota mokslinės literatūros analizė, lyginamoji ir loginė analizė. Rezultatai Informacija (kitaip dar vadinama pranešimas) žinios apie faktus, įvykius, daiktus, procesus, idėjas, sąvokas ir kitus objektus, kurios kuriame nors kontekste turi kokią nors prasmę. Labai svarbu tinkamai parinkti frazes, teiginius, simbolius, nes ne visa pateikiama informacija pasiekiama ar suvokiama vartotojų. Informacijos siuntėjas (šaltinis) institucija ar asmuo, kuris siunčia žinutę (pranešimą) gavėjui (auditorijai). Jo tikslas paveikti informacijos gavėją, turint priemonę informaciją. Informacijos gavėjas tai asmuo ar jų grupė, galinti priimti siunčiamą žinutę; tai vertybė, kurią kiekvienas komunikacinio proceso organizatorius tikisi turėti savo rankose (Bakanauskas, 2004). Nešiklis (perdavimo priemonė, žinutės perdavimo kanalas). Jis skirtas perduoti norimai žinutei.

295 295 Svarbiausia informacija yra nuo siuntėjo (nagrinėjamu atveju gamintojas) iki gavėjo (nagrinėjamu atveju galutinis produkto vartotojas). Komunikacijos kilpą sudaro informacijos užkodavimas (tai procesas, kurio metu norima perduoti informacija iš žmogaus minties paverčiama į bet kokią žmonių bendravimui (komunikacijai) tinkamą formą, kurią galima perduoti gavėjui); dekodavimas (tai procesas, kurio metu informacijos gavėjas atkuria pradinę informaciją, remdamasis gauta žinute); grįžtamasis ryšys (tai informacijos gavėjo reakcija į gautą žinutę). Žinios perdavimas Siuntėjo prasmė Užkodavimas Persiuntimas Iššifravimas Gavėjo interpretacija Grįžtamasis ryšys 1 pav. Komunikacijos proceso modelis (sudarytas pagal Bakanauską, 2004) Rinkodaros komunikacija yra dvipusis procesas: viena, tai informacijos poveikis į tikslines ir kitas auditorijas, kita tai priešpriešinės informacijos apie šių auditorijų reakciją į atliekamus veiksmus gavimas (Pajuodis, 2005). Rinkodaros komunikacija nėra paprastas informacijos skleidimo būdas, kai yra pasikeičiama informacija tarp pranešimo gavėjo ir siuntėjo. Rinkodaros komunikacija, nepriklausomai nuo jos pobūdžio tai procesas, kurio metu pasiekiama reikalinga auditorija, jai perduodant tikslingą informaciją per teisingai parinktus komunikacijos kanalus tinkamu metu (Bakanauskas, 2004). Rinkodaros komunikacija yra labai glaudžiai susijusi su rėmimo kompleksu, apima reklamą, taip ir kitus rėmimo būdus, kuriuos naudoja organizacijos, kad turėtų įtakos tikslinės auditorijos elgsenai, pateikdama aiškią, nuoseklią ir protraukiančią dėmesį informaciją. Rinkodaros komunikaciją sudaro šie pagrindiniai rėmimo elementai: Pardavimų skatinimas; Asmeninis pardavimas; Ryšiai su visuomene (populiarinimas) (Bakanauskas, 2004). paklausos užtikrinimas, informavimas apie tam tikros produkcijos arba prekės būvimą (egzistavimą), informavimas apie teikiamas paslaugas, informavimas apie naujų prekių atsiradimą, prekės ženklo sukūrimas arba supažindinimas su juo, pardavimų dalies didinimas tam tikroje rinkoje, teigiamų pirkėjų norų sukėlimas, pagalba realizuojant prekes, paslaugas, idėjas ir pan. (Gaižutis, 2011) Pasitaiko taip, kad įmonės sukuria gerus produktus ar kokybiškas paslaugas ir juos pateikia vartotojams, tačiau vis tiek negauna norimo rezultato dėl informacijos stokos ar jos dingimo, todėl įmonės privalo imtis veiksmų, kurie padėtų įmonei išspręsti susidariusias problemas. Naudojamos skirtingos komunikavimo priemonės, labai dažnai susipina tarpusavyje susipina ir tampa priklausomos viena nuo kitos, todėl atsiranda netikslingas ir nekonkretus informacijos perdavimas (trikdis), kurio pasekoje informacija nuo siuntėjo iki gavėjo dingsta, arba grįžta iškraipyta. Visas rinkodaros komunikacijos procesas yra nenutrūkstama grandinė, kuri apjungia žinutę (norima informacija perdavimui), komunikavimo modelius, kurie gali būti labai įvairūs (verbaliniai, neverbaliniai), bei

296 296 gryžtamąjį ryšį, kuris gali arba ne, pasiekti patį siuntėją. Tam, kad ši grandinė nenutruktų būtina suderinti skirtingų rinkodaros komunikacijos būdų tarpusavio ryšius, bei jų derinimo procesus. Apibendrinant galima teigti, kad rinkodaros komunikacijos priemonių poveikis vartotojui yra labai didelis, nuo tikslingų priemonių parinkimo priklauso tolimesnis prekės judėjimas. Priklosomai kokius rėmimo būdus pasiriks įmonė, kad norima informacija pasiektų vartotoją, bei butų atgalinis grįžtamasis ryšys. Statistikos duomenimis, vienas Lietuvos gyventojas per mėnesį vidutiniškai suvartoja 0,5 l aliejaus. Priklausomai nuo sezono, šis skaičius svyruoja nuo 0,3 l iki 0,6 l vasarą aliejaus sunaudojama mažiau, šaltuoju metų laiku daugiau. Iš viso Lietuvoje per metus parduodama apie 17,65 milijonų litrų įvairių rūšių aliejaus. Praėjusiais metais ypač sparčiai didėjusios aliejaus kainos jau krinta. Prognozuojama, kad gamintojai, siekdami išlaikyti pirkėjus, stengsis mažinti visos produkcijos kainas. Aliejus yra viena pagrindinių kasdienos prekių, tad gamintojai tikisi, kad taupantys vartotojai neišbrauks šio produkto iš pirkinių sąrašo. Tačiau skirtingų aliejaus rūšių paklausa keičiasi. Tradiciškai Lietuvoje populiariausias būdavo saulėgrąžų aliejus, sudarantis apie 40 proc. visos aliejaus rinkos. Tačiau šįmet daugiau vietos gali užleisti pigesniam augaliniam, t. y. iš sojų gaminamam aliejui, kurį iki šiol rinkdavosi apie 35 proc. vartotojų. Aliejaus rinka yra nuolatos besikeičianti, priklausanti nuo derliaus kokybės ir gausos, kitų veiksnių. Gamintojai pastebi, kad pirkėjus vis labiau patraukia įvairios kainų akcijos, galimybė už tą pačią kainą gauti daugiau vertės, o prisirišimas prie konkretaus pavadinimo produkto sparčiai mažėja. Ekonominiu sunkmečiu gamintojams teks aktyviai kovoti dėl kiekvieno pirkėjo ir vilioti juos naujovėmis. Prekių pateikimas vartotojams - tai ne tik fizinis prekių perkėlimas, keičiantis jų buvimo vietą, bet ir prekės savininką keičiančios pirkimo-pardavimo operacijos bei su jomis susijęs mokėjimo priemonių ir komercinės informacijos judėjimas. Visa su prekių pateikimu pirkėjams, jų judėjimu iš gamintojo pas vartotojus susijusi veikla marketinge vadinama paskirstymu ir sudaro vieną iš marketingo komplekso elementų. Paskirstymas tai marketingo komplekso elementas, apimantis sprendimus ir veiksmus, susijusius su prekių judėjimu nuo gamintojo iki vartotojo (A. Gaižutis, 2011 m.) Darbo pasidalijimu pagrįstame rinkos ūkyje paskirstymas yra būtina ūkinė veikla, prekių gamybą susiejanti su jų vartojimu. Paskirstymo turinį sudaro visuma veiksmų, kuriais tam tikra prekė iš gamintojo tiesiogiai ar per tarpininkus perduodama galutiniam vartotojui. Šis perdavimas turi prekių mainų, vykstančių tarp ūkio subjektų ir paprastai pasireiškiančių kaip pirkimo-pardavimo operacijos, pobūdį. Paskirstymo, kaip specifinės ūkinės veiklos, būtinumas kyla dėl atotrūkio, neatitikimo, kuris yra tarp prekių gamybos ir vartojimo vietos, laiko, kiekio ir kokybės (asortimento). Prekę gaminanti įmonė visada yra daugiau ar mažiau nutolusi nuo vartotojo. Todėl būtina šį neatitikimą pašalinti ir prekę priartinti prie jos pirkėjo, vartotojo. Prekės gamybos ir jos įsigijimo bei vartojimo laikas paprastai nesutampa. Vienų prekių gamyba yra sezoninė, o paklausa ir vartojimas nuolatinis, kitų prekių gamyba nuolatinė, o jos perkamos ir vartojamos tik tam tikrą sezoną. Dėl šio neatitikimo reikia kaupti prekių atsargas, jas sandėliuoti. Dauguma prekių, ypač asmeninio vartojimo, gaminamos dideliais kiekiais, o vartotojas jų įsigyja ir vartoja mažais kiekiais. Kartais tenka spręsti ir priešingo pobūdžio uždavinį, kai palyginti nedideliais kiekiais gaminamą produkciją, pavyzdžiui, žemės ūkyje, reikia supirkti ir parduoti perdirbamajai pramonei didelėmis partijomis. Gamybinį asortimentą, kuris formuojamas atsižvelgiant į žaliavų ir gamybos technologijos ypatumus, neretai tenka pertvarkyti į prekybinį asortimentą, kuris geriau atitinka vartotojo interesus, jo paklausos ypatumus. Vartotojas, pirkdamas daugelį prekių, nori turėti pasirinkimo, įvairių gamintojų pasiūlos palyginimo galimybę. Šią galimybę gali suteikti prekybos įmonės, daugelio, neretai tarp savęs konkuruojančių, gamintojų vienos paskirties prekes pirkėjui pateikdamos vienoje parduotuvėje. Šie neatitikimai (vietos, laiko, kiekio ir asortimento) būdingi visiems paskirstymo sferoje vykstantiems procesams: realių prekių (prekybos objektų) judėjimui, su juo susijusiam nominalių prekių (pinigų ir įsipareigojimų) judėjimui bei su šiais abiem srautais susijusiam informacijos judėjimui. Paskirstymo sferos uždavinys - pašalinti šiuos atotrūkius, išlyginti susidarančius neatitikimus. Šį uždavinį konkretizuoja paskirstymo arba prekybos plačiąja prasme (kaip mainų tarp ūkio subjektų) funkcijos. Paskirstymo funkcijų sistemą gerai galima suvokti panaudojus matricą, kurioje paskirstymo sferoje vykstantys procesai susiejami su atotrūkį tarp prekės gamintojo ir jos vartotojo apibūdinančiais elementais ( pav. Nr. 2).

297 297 2 pav. Paskirstymo funkcijų sistema pagal Gaižutį 2011 Tuo tarpu Z.Gineitienė su kolegomis paskirstymo strategijas sieja su kanalų struktūros strategija ir pateikia du paskirstymo variantus, tiesioginį ir netiesioginį paskirstymą. Paskirstymas vykdomas per paskirstymo kanalus, kurio dalyviai yra didmenininkai ir mažmenininkai. Prekių paskirstymo kanalo pobūdį nulemia vartotojų poreikiai, prekės savybės bei gamintojo tikslai ir galimybės. Paskirstymo kanalo pasirinkimas yra vienas iš sunkiausių rinkodaros uždavinių. Pasirinkus tiesioginį paskirstymą (be tarpininkų) yra geresnės komunikavimo galimybės su galutiniu vartotoju. Tačiau tiesioginis paskirstymas apsunkina gamintojus, o įmonėms gaminančioms prekes masiniam vartojimui yra praktiškai neįmanomas. Alyvuogių aliejaus gamintojas vartotojas grandinė Paveiksle nr. 3 pateiktas teorinis,,gamintojas vartotojas modelis, kuris buvo sudarytas remiantis anketinių apklausų rezultatais. Parduotuvių Vadybininkai konsultantai Gamintojas 1; 3; 4 Tiekėjas 2; 3 Tarpininkai 2; 3 Vartotojas Žaliavos; Pagaminimo ir auginimo būdai; Sudėtis; Sertifikavimas; Teigiamas / neigiamas poveikis. Reklama; Lankstinukai; Žurnalai; Internetas. Gamintoja s. Etikėtė, galinė etiketė. Kokybės sertifikatai ; Augalai, jų rūšys; Regionas / šalis; Kokiu būdu auginami augalai; Produkto sudėtis; Gamintojas; Kokiais būdais yra pagamintas 3 pav. Rinkodaros komunikacijos alyvuogių aliejaus grandinėje,,gamintojas vartotojas modelis (sudarytas autorės)

298 Trikdžiai Netiesioginiai ryšiai Tiesioginiai ryšiai Rėmimo kompleksas reklama 1 Rėmimo kompleksas asmeninis pardavimas 2 Rėmimo kompleksas ryšiai su visuomene 3 Rėmimo kompleksas pardavimų skatinimas Tiesioginiais bei netiesioginiais (trikdžiai) ryšiais sužymėtos sąsajos tarp gamintojo iki vartotojo, taip pat tiekėjas bei tarpininkas. Susmulkinus komunikacijos grandinę bus lengviau nustatyti geriausius rėmimo komplekso elementus, jo taikymus, bei tarpusavio informacijos sąsajas. Pirmiausiai punktyrine linija yra pažymėta informacija, kuri atsiranda nuo gavėjo ir turėtų išlikti iki pat vartotojo. Daugiausiai trūksta išsamios informacijos, kur būtų aprašyti poveikiai, žaliavos, pagaminimo būdai, neužtenka vien tik šabloniško sakinio apie produktą. Taip pat sužymėtos sąsajos tarp gamintojo informacijos bei auditorijos ir vartotojo. Išnagrinėkime šią grandinę iš kitos pusės, t.y. nuo vartotojo iki gamintojo. Pirmiausiai vartotojas gauna nepakankamai informacijos apie alyvuogių aliejų. Jis informacijos ieško internete ar apie prekę sužino prekybos vietoje. Taigi ši grandinė yra nenutrūkstama jei pasirenki atitinkamus rėmimo komplekso elementus bei informacijos perdavimo kanalus. Efektyviausias rėmimo kompleksas gamintojo atžvilgiu yra reklama, ryšiai su visuomene bei pardavimų skatinimas. Gamintojas siūlydamas į rinką naują produktą visada turės pasitelkti reklamos subtilybes, kadangi informacija apie produkta pasklis labai plačioms bei tikslingoms auditorijoms. Ryšiai su visuomene suteikia labai plačias galimybės informacijai skleisti bei pardavimų skatinimas būtų naudojamos reklamos internete, televizijoje, žurnaluose. Tiekėjui ir tarpininkui efektyviausia ir populiariausia būtų pasitelkti asmeninius pardavimus bei ryšius su visuomene, kur būtų tiesioginiai bendravimai su pirkėju, kurio metu būtų galima žodžiu suteikti reikiamą informaciją aiškiau bei plačiau pasitelkiant verbalinę ir neverbalinę komunikaciją. Išvados 1. Svarbiausia informacija yra nuo siuntėjo (nagrinėjamu atveju gamintojas) iki gavėjo (nagrinėjamu atveju galutinis produkto vartotojas). Tačiau labai didelė informacijos dalis dingsta, t.y. galutinis produkto vartotojas negauna reikiamos informacijos apie produktą: augalų kilmę, naudojamas medžiagas, kokios yra kenksmingos medžiagos ir kiek procentaliai sudaro perkamo produkto bei sertifikavimas. Visuos šiuos pagrindinius produkto aspektus padeda nusakyti pagrindinės rinkodaros komunikacijos savybės: rėmimas. 2. Rinkodaros komunikacijos priemonių poveikis vartotojui yra labai didelis, nuo tikslingų priemonių parinkimo priklauso tolimesnis prekės judėjimas. Priklosomai kokius rėmimo būdus pasiriks įmonė, kad norima informacija pasiektų vartotoją, bei butų atgalinis grįžtamasis ryšys. 3. Prekių pateikimas vartotojams - tai ne tik fizinis prekių perkėlimas, keičiantis jų buvimo vietą, bet ir prekės savininką keičiančios pirkimo-pardavimo operacijos bei su jomis susijęs mokėjimo priemonių ir komercinės informacijos judėjimas. Visa su prekių pateikimu pirkėjams, jų judėjimu iš gamintojo pas vartotojus susijusi veikla marketinge vadinama paskirstymu ir sudaro vieną iš marketingo komplekso elementų. Literatūros sąrašas 1. FISKE J. Įvadas į komunikacijos studijas.-vilnius: Baltos lankos, p. 2. BAKANAUSKAS A Marketingo komunikacija. Vytauto Didžiojo universitetas. 3. BAKANAUSKAS A.; DARŠKUVIENĖ V Kainodara: teorija ir praktika. Kaunas. VDU leidykla. 4. KARALIŪNAS S. Kalba ir visuomenė (Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai) = Language and Society (Psychosociological and Communicative Aspects of Language Usage).-Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, p. 5. SAKALAS A p. Personalo vadyba.-vilnius: Margi raštai. 6. GAIŽUTIS A Marketingo pagrindai, dalomoji medžiaga. VU marketingo katedra. 7. PRANULIS V.; PAJUODIS A.; URBONAVIČIUS S.; VIRVILAITĖ R Marketingas. Leidykla,,Garnelis.

299 Straipsnis internete: (žiūrėta ). 9. FILL C Marketing comunications: interactivity, communities and content. 10. KOTLER, P.; ARMSTRONG G.; SAUNDERS J.; WONG V Rinkodaros principai. Leidykla,,Logitema. Summary Since ancient times, all women were used olive oil not only for food but as the beauty of skin and hair s regeneration and relaxation. Even the beauty of the Greek goddess of love Aphrodite knew everything about olive oil, and its benefit of beauty. Olive oil is one of the most valuable oils. It has many fatty acids. The Greeks were the first producers of olive oil. They were not the first nation which found olive tree, but one of the first producer who shows to the world how to extract it. Thousands year s medical studies have confirmed olive oil s effects for health and long life. Objective: to explore the olive oil information interference flows by "producer-consumer" chain. Task: Analyze the flow nuisances of user s information. Provide olive oil chain by "producer to consumer. Supply olive oil chain by "producer to consumer information of interference flow results. Object: dependence of olive oil consumers. Methods - studying the olive oil information interference flows by "producer-consumer" chain was used for the analysis of scientific literature, comparative and logical analysis. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Adelė Astromskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas).

300 300 ASORTIMENTO PLĖTROS PRIEMONĖS Jolita Skapaitė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Kiekvienos įmonės tikslas yra dirbti pelningai, siekiant patenkinti esamų ir potencialių vartotojų poreikius. Anot Stankevičienės ir Urbanskienės (2008), naujų prekių kūrimas yra pagrindinė įmonės augimo ir gyvavimo sąlyga. Todėl kuo įmonė geriau geba savo turimu/ atnaujinamu asortimentu patenkinti vis didesnį vartotojų skaičių, tuo tvirtesnės įmonės pozicijos išlikti konkurencinga rinkoje. Anot Kotlerio (2010), kad rinkos galimybės padidėtų, reikia trijų sąlygų: siūlyti tai, ko stinga; esamą gaminį teikti nauju ar geresniu būdu; siūlyti naują gaminį ar paslaugą. Esant šioms sąlygoms įmonės (per)formuoja turimą asortimentą, siekiant rasti potencialų pirkėją, pateikti pirmąjį pardavimą potencialiam pirkėjui ir skatinti naujus pirkėjus pirkti bei juos išsaugoti kiek įmanoma ilgiau. Todėl yra ypač svarbu laiku pastebėti besikeičiančius vartotojų poreikius, ir esant galimybėms plėsti/ atnaujinti/ nutraukti turimo asortimento gamybą. Tyrimo tikslas atlikus mokslinės literatūros analizę asortimento formavimo klausimais, pateikti asortimento plėtros modelį Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: - pateikti mokslinėje literatūroje pateiktas asortimento sąvokas ir jo charakteritiką; - nurodyti asortimento struktūros kaitos kryptis; - pateikti asortimento plėtros modelį; Tyrimo objektas asortimentas ir jo plėtra Metodai Lietuvos ir užsienio autorių mokslinės literatūros analizė ir sintezė, apibendrinimas, palyginamoji analizė, grafinis duomenų vaizdavimas. Rezultatai Pagal Kotler ir Kevin (2007), prekė yra suprantama kaip visuma, kas gali patenkinti vartotojų poreikius ir tai, kas siūloma rinkai siekiant patraukti vartotojų dėmesį, plėtoti vartojimą, įskaitant fizinius objektus, paslaugas ir idėjas. Dudėnas (2006) nurodo, kad įmonės vartotojui siūlo prekių visumą, tam tikrą prekių rinkinį, kuris rodo įmonės prekių pasiūlą. Taigi prekių asortimentą sudaro visų prekių šeimų, klasių tipų, ženklų ir vienetų, kuriuos pardavėjas siūlo pirkėjui, rinkinys. Šis rinkinys turi būti pagrįstas įvairovės principu. Lietuvos ir užsienio autoriai, nagrinėjantys asortimento sampratą, skirtingai apibrėžia jo sąvoką. Šių autorių asortimento samprata pateikiama 1 lentelėje. 1 lentelė. Asortimento sąvoka remiantis Lietuvos ir užsienio autoriais (sudaryta autorės) Autoriai Mackevičius; Vengrauskas (1992); Hart; Rafiq (2006) Virvilaitė (1997) Žvirblis (2000) Kuvykaitė (2001) Pajuodis (2002) Apibrėžimas Asortimentas tai vartotojams siūloma prekių ir paslaugų visuma. Asortimentas tai grupė prekių, glaudžiai susijusių panašiu funkcionavimu ar tuo, kad jos parduodamos vienai vartotojų grupei, kad parduodamos šios prekės per tas pačias prekybos įmones, ar tuo, kad priklauso vienam kainų diapazonui. Prekių asortimentas, kurį iš dalies sąlygoja gamybinės ir techninės firmos galimybės, suprantamas, kaip visų, skirtų parduoti prekių (jų grupių) visuma. Prekių asortimentas tai įmonės vartotojui siūlomų prekių visuma. Prekių asortimentą sudaro visų prekių šeimų, klasių, linijų, tipų, ženklų ir vienetų, kuriuos pardavėjas siūlo pirkėjui, rinkinys. Asortimentas tai prekių rinkinys, kurį tam tikru metu rinkai pateikia prekybos įmonė. Taigi

301 301 Sūdžius (2002) Alborovienė (2002); Kotler, K. Keller (2007); Pranulis ir kt. (2008) Pajuodis (2005) Mackevičius (2005) Jewell (2002); Albrechtas (2006) Dudėnas (2006) Stankevičienė; Urbanskienė (2008), Gaižutis (2008) asortimentas yra prekybos įmonės pasiūla. Asortimentas tai atskirų prekių, jų pavidalų, prekių rinkinių, sugrupuotų pagal tam tikrus požymius, visuma, leidžianti išryškinti asortimento tipiškumo, bendrumo ir išskirtinumo ypatybes. Asortimentas tai visų prekių ir prekių grupių, kurias parduoda įmonė, rinkinys. Asortimentas tai tam tikras prekių rinkinys, kuris rodo prekybos įmonės prekių pasiūlą, tai prekybos įmonėje pateikiamų ir realizuojamų prekių visuma. Asortimentas tai gaminių ar prekių sudėtis pagal tipus ir rūšis. Asortimentas tai visų jos prekių linijų visuma. Asortimentas tai panašių savo funkcijomis prekių grupė. Prekių asortimentas tai įvairių įmonės gaminių derinys, sudarantis bendrą tos kompanijos pardavimų portfelį. Prekių asortimentas yra visų prekių ir prekių grupių, kuriuos parduoda įmonė, rinkinys Apibendrinant šių autorių nuomones galima teigti, kad asortimentas tai įmonės vartotojui siūlomų prekių grupė/ visuma, panaši savo funkcijomis bei sugrupuota pagal tam tikrus požymius bei orientuota į vartotojų poreikių tenkinimą. Pasak Albrechto (2006), prekių asortimentą plačiau apibūdina šios sąvokos: prekių nomenklatūra, asortimento plotis, asortimento gylis, asortimento harmoningumas, bazinis asortimentas, asortimento valdymas. Pasak šio autoriaus asortimento gilumas ir jo platumas rodo prekių pasirinkimo galimybes. Žvirblis (2000) asortimentą charakterizuoja gilumu (gilus asortimentas), platumu (platus), sugretinamumu (harmoniškumu) ir sodrumu. Pasak šio autoriaus, juo geresnės gaminamų prekių asortimento charakteristikos, juo didesnės stabilaus pelno gavimo galimybės. Tačiau veikia ir toks dėsningumas: pasirodžius rinkoje naujai prekei iš tos pačios giminingų prekių grupės, pastebimas pstarųjų pardavimų apimčių mažėjimas. Dėl to turi būti naudojama diversifikacijos galimybė, t.y. naujų prekių pardavimas tik naujose rinkose. Remiantis Gaižučiu (2008) asortimento sudėtis yra skirstoma pagal jo plotį ir gylį. Plotį sudaro siūlomų gaminių grupių skaičius. Gylį rodo vienoje gaminių grupėje esančių prekių skaičius. Prekių asortimento parametrų modelis remiantis Gaižučiu (2008) ir Pranuliu ir kt. (2008) pateikiamas 1 paveiksle. Asortimento gylis (ilgiausios linijos ilgis) Prekių linija Asortimento plotis (prekių linijų skaičius) 1 pav. Prekių asortimento parametrai (Gaižutis, 2008; Pranulis, 2008)

302 302 Pajuodis (2002) teigia, kad asortimento pločio ir gylio matavimas remiasi vartotojų pirkimo elgsena. Asortimento pločiu suprantama įvairios paskirties prekių pasiūla[...]. Asortimento gylis pirkėjui sudaro alternatyvias tam tikros paskirties prekių pasirinkimo galimybes.[...] taip pat priklausomai nuo konkrečios paklausos situacijos, sukuria skirtingą asortimento patrauklumo efektą. Anot Virvilaitės (1997), svarbūs įmonės priimami asortimento platumo sprendimai. Asortimentas laikomas siauru, jei pelnas gali padidėti papildžius jį naujomis prekėmis, o per plačiu laikomas tada, kai pelnas gali padidėti, atsisakant kai kurių prekių. Gaminamų prekių asortimentą daugiausia sąlygoja įmonės galimybės. Ši autorė nurodo asortimento tobulinimo kryptis, kurios dažniausiai esti šios: Prekių linijos plėtimas. Plečiant prekių liniją, stengiamasi tos pačios linijos prekėmis pasiekti naujus rinkos segmentus. Paprastai į liniją įtraukiama naujų, kokiu nors aspektu giminingų prekių. Prekių linijos modifikavimas. Prekių linijos modifikavimu siekiama padidinti prekių pardavimą toje pačioje linijoje ir tame pačiame rinkos segmente. Modifikavimui naudojamos visos priemonės, susijusios su geresniu prekių pritaikymu prie vartotojo poreikių.tai prekės kokybės gerinimas, dizaino ir įpakavimo tobulinimas. Diversifikacija. Tai naujų prekių pardavimas naujuose rinkos segmentuose. Tai dažniausiai taikoma pavienėms prekėms. Gaminamą prekių asortimentą daugiausia lemia gamintojo galimybės. Dažniausios asortimento tobulinimo kryptys pagal Dudėną (2006): prekių linijos plėtimas; prekių linijos atmainos; diversifikacija. Remiantis Pajuodžiu (2002), asortimento keitimas leidžia geriau tenkinti poreikius ir įgyti pranašumo prieš konkurentus. Pasak šio autoriaus, skiriamos trys veiksmų alternatyvos strategijos: 1. Asortimento apribojimas (kontrakcija). Tai gali būti tiek asortimento gylio, tiek ir pločio apribojimas. Asortimento sumažinimas yra tuo atveju, jeigu asortimente atsisakoma vieno ar kelių prekių pavadinimų. Vienos ar kelių prekių grupių atsisakymas vadinamas asortimento specializavimu (pločio kontrakcija). 2. Asortimento plėtimas (ekspansija). Ji apima tiek asortimento pločio, tiek ir gylio padidinimą bet kuriame asortimento piramidės lygmenyje. Ir čia yra dvi veiksmų alternatyvos. Prekių grupių lygmenyje prekių pavadinimų didinimas vadinamas diferenciacija, o prekių grupių didinimas diversifikacija. 3. Asortimento pertvarkymas (konsolidavimas). Ši strategija pasireiškia viso asortimento struktūros pertvarkimu nekeičiant, kaip kontrakcijos ar ekspancijos atveju, asortimento bendros apimties. Konsolidavimas, pagal aplinkybes, gali apimti asortimento plotį ar\ir gylį. Albrechtas (2006) nurodo, kad asortimento valdymas yra vartotojų poreikius atitinkančio asortimento siūlymas rinkai tobulinant: asortimento platumą, kuris pasiekiamas plečiant jų asortimentą naujomis prekėmis; asortimento gilumą, kuris pasiekiamas didinant asortimento pozicijų skaičių vienose asortimento grupėse ir mažinant jį kitose; asortimento nomenklatūrą 2, kai įmonė vysto asortimentą didindama bendrą asortimento pozicijų skaičių; harmoningumą 3, kuris pasiekiamas užtikrinant įvairių asortimento grupių darną. Pasak Albrechto (2006), priimant sprendimus dėl firmos prekių asortimento platumo, gilumo, nomenklatūros ir harmoningumo, būtina reguliariai vertinti firmos išleidžiamą produkciją, komercijos firmose iš tiekėjų gaunamas prekes, užtikrinant, kad jos atitiktų vartotojų reikalavimus. Šiuo atveju galimi trys pagrindiniai tokių sprendimų variantai 4 : pasenusių gaminių gamybos nutraukimas; gaminamos produkcijos naujų modifikacijų parengimas; naujų produkcijos rūšių sukūrimas. Anot Stankevičienės ir Urbanskienės (2008), būtina nuolat planuoti naujų prekių gamybą. Naujų produktų įvedimas sprendžia tokius uždavinius: rinkos praplėtimas ir pelno didinimas; 2 Prekių nomenklatūra visų firmos prekių asortimentinių grupių ir prekių vienetų, siūlomų parduoti, visuma. (Albrechtas, 2006) 3 Asortimento harmoningumas įvairių asortimento grupių prekių artumas vartotojo požiūriu ar kitų rodiklių pagrindu (artumo tarp atskirų prekės asortimento grupių laipsnis galutinio vartojimo, prekių paskirstymo požiūriu). (Albrechtas, 2006) 4 Parinkdama prekių asortimentą, nustatydama jo platumą, gilumą ir harmoningumą, firma atsižvelgia į savo tikslus rinkoje, pasirinktą secializaciją, vartotojų ypatumus ir reikalavimus, atskirų prekių gyvavimo ciklus, konkurencinį pajėgumą, rinkodaros vidaus ir išorės aplinką. [...] Prekių asortimento tobulinimas glaudžiai susijęs su prekių tobulinimu, naujų prekių paskirstymo grandinių parinkimu ir tobulinimu. (Albrechtas, 2006)

303 303 organizacijos priklausomybės mažėjimas nuo vienos kokios nors rūšies produkcijos realizavimo; efektyvus turimų prekių judėjimo sistemos panaudojimas; padidintas egzistuojančios gamybos atliekų utilizavimo laipsnis. Pasak Kuvykaitės (2001), įmonės prekių asortimentas nėra nekintamas. Pasikeitus situacijai rinkoje ar įmonės vidinėms galimybėms, keičiama pardavimo strategija ir pardavimo planas, o kartu ir atskirų prekių gamybos apimtys. Prekių asortimento struktūros kaita salygoja tris veiksmus: asortimento plėtrą; asortimento atnaujinimą; asortimento eliminavimą. Prekių asortimento plėtros procese įvedami nauji ir iš dalies pertvarkomi esami asortimento elementai jie papildomi naujais. Asortimentas plėtojamas kuriant inovacijas ir diferencijuojant prekes. Prekių asortimentą atnaujinant, petvarkomas ir esamas asortimentas kai kurie asortimento elementai eliminuojami ir pakeičiami naujais. Prekių asortimentas atnaujinamas variacijos būdu. Asortimento eliminavimas grindžiamas kai kurių asortimento elementų pašalinimu, nekeičiant jų naujais (Kuvykaitė, 2001). Išnagrinėjus įvairių autorių literatūrą, sukurtas modelis (2 pav.), kuriame atsispindi asortimento plėtros priemonės, rezultatai, sąlygos asortimento plėtrai bei asortimento plėtros priežastys. ASORTIMENTO PLĖTRA Priemonės: Rinkos tyrimai. Vartotojų poreikių tyrimas. Įmonės vidinių ir išorinių išteklių asortimento plėtrai panaudojimas. Rezultatai (asortimento pločio ir gylio praplėtimas): rinkos praplėtimas ir pelno didinimas; organizacijos priklausomybės mažėjimas nuo vienos kokios nors rūšies produkcijos realizavimo; efektyvus turimų prekių judėjimo sistemos panaudojimas; padidintas egzistuojančios gamybos atliekų utilizavimo laipsnis. Sąlygos Išorinės: Makroaplinka - socialinė - kultūrinė, teisinė, ekonominė, politinė ir technologinė aplinkos. Mikroaplinka - pirkėjai, konkurentai, tiekėjai, prekybos tarpininkai, prekybos pagalbininkai. Vidaus: Žmogiškasis kapitalas, technologijos, finansiniai ištekliai. Rinkos: rinkos būklė, konkurencinė situacija, pirkimo rinkos struktūra, rinkos dalyvių marketingo veiksmai, klientų poreikiai. Asortimento ryšio: poreikio, pasirinkimo, paklausos, pritraukimo (akvizicijos) ryšių formos. Priežastys (esamų produktų tobulinimo ir naujų kūrimo): paklausos pasikeitimas; konkurentų produktų pasiūla; produkto populiarumo sumažėjimas; įmonės potencialo pasikeitimas; visuomeniniai pokyčiai; teisinės aplinkos pokyčiai; techninė pažanga. Rinkos dinamika, gamintojų pajamų didėjimas, įmonių konkurencinė kova. 2 pav. Asortimento plėtros modelis (sudaryta autorės) Remiantis šiuo modeliu įmonei butų paprasčiau numatyti asortimento plėtros rezultatus, esamas atitinkamas sąlygas plėtrai įgyvendinti bei pagal pasirinktas priemones vykdyti plėtros procesus. Modelyje pateiktos priežastys,

304 304 kodėl įmonės kuria naujus ir/ar tobulina esamus produktus ir priklausomai nuo salygų išorinių, vidaus, rinkos, asortimento ryšio, įmonės naudoja įvairias priemones asortimento plėtrai dėl įmonės tikslų įgyvendinimo. Šiuo atveju asortimento plėtros priemonės siūlomos tokios: rinkos tyrimai, vartotojų poreikių tyrimas, įmonės vidinių ir išorinių išteklių panaudojimas. Šios priemonės padėtų nustatyti naujas rinkas, vartotojų poreikius dėl naujų produktų kūrimo ir pateikimo rinkai bei įmonės galimybes išoriniais ir vidiniais ištekliais realizuoti asortimento plėtros planus. Išvados 1. Apibendrinus įvairių autorių nuomones, asortimentas tai tam tikrų prekių grupė, panaši savo funkcijomis ir orientuota į vartotojų poreikių tenkinimą. Prekių asortimentą plačiau charakterizuoja šios sąvokos: prekių nomenklatūra, asortimento plotis, asortimento gylis, asortimento harmoningumas (sugretinamumas), asortimento sodrumas, bazinis asortimentas, asortimento valdymas. Tačiau esminis asortimento charakterizavimas apima asortimento gylį ir jo plotį. 2. Įvairiuose literatūros šaltiniuose skiriamos šios asortimento tobulinimo kryptys: prekių linijos plėtimas, prekių linijos modifikavimas, diversifikacija. Asortimento plėtimas (ekpansija) apima tiek asortimento pločio, tiek ir gylio padidinimą, kuris turi dvi kryptis (prekių grupių lygmenyje) prekių pavadinimų didinimas vadinamas diferenciacija, o prekių grupių didinimas diversifikacija. 3. Atlikus mokslinės literatūros analizę ir sintezę bei palyginamąją analizę, buvo nustatytos šios asortimento plėtros priemonės: rinkos tyrimai, vartotojų poreikių tyrimas, įmonės vidiniai ir išoriniai ištekliai. Literatūros sąrašas 1. ALBOROVIENĖ, B Marketingas, Vilnius. 2. ALBRECHTAS, J Rinkodaros komplekso politika. Vilnius. 3. DUDĖNAS, R Rinkodara. Šiauliai: Lucijus. 4. GAIŽUTIS, A Maketingo pagrindai. (II dalis). Paskaitų konspektas. Vilnius: Eugrimas [žiūrėta 2012 m. vasario 23 d.]. Prieiga per internetą: < 5. KOTLER, P.; ARMSTRONG, G.; SAUNDERS, J.; WONG,V Rinkodaros principai. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 6. KOTLER, P.; KELLER, K. L Marketingo valdymo pagrindai. Klaipėda: Logitema. 7. KOTLER, P.; KEVIN,K Marketingo valdymo pagrindai. Klaipėda: Logitema. 8. KUVYKAITĖ, R Gaminio marketingas. Kaunas: Technologija 9. MACKEVIČIUS, V.; VENGRAUSKAS, V Komercijos pagrindai. Vilnius: LR kultūros ir švietimo ministerijos Leidybos centras. 10. PAJUODIS, A Prekybos marketingas. Vilnius: Eugrimas 11. PAJUODIS, A Prekybos pagrindai. Vilnius: Eugrimas 12. PRANULIS, V. ir kt Marketingas. Kaunas: Garnelis. 13. STANKEVIČIENĖ, J.; URBANSKIENĖ, R Marketingas organizacijoje: praktiniai sprendimai. Kaunas: Technologija 14. SŪDŽIUS, V Pardavimų valdymas. Vilnius. 15. VENGRAUSKAS, V.; MACKEVIČIUS, V Prekyba žemės ūkio ir maisto produktais. Vilnius: VU. 16. VIRVILAITĖ, R.; VALAINYTĖ. I Strateginis marketingo valdymas. Kaunas: Technologija ŽVIRBLIS, A Modernusis marketingas. Vilnius: Žuma. 18. HART, C.; RAFIQ, M The International Review of Retail, Distribution and Consumer Research. The Dimensions of Assortment: A Proposed Hierarchy of Assortment Decision Making. Vol. 16, No. 3, [žiūrėta 2012 m. vasario 22 d.] Prieiga per internetą: < Summary Measures of the Assortment Development The aim of every company is to work profitably and meet existing and potencial costumers needs. Every company has its unique assortment which they renew from time to time according to market research, make new products in order to gain access to new markets or eliminate those, which doesn t make any significant financial value to company.

305 305 The analysis in this work was made up using foreign and lithuanian authors literature. There was introduced the main measures of the assortment development which are: market research, consumer needs reasearch, company s internal and external resources. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Audrius Gargasas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

306 VĖJO ENERGETIKOS VERSLO IŠORINĖS APLINKOS VERTINIMO MODELIS Agnė Stačiūnaitė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 306 Ekonomikos augimas, demografiniai procesai, gyvenimo kokybės gerinimas bei daug kitų veiksnių lemia nuolat didėjančius energijos poreikius. Jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio vis dažniau diskutuojama apie sudėtingą energetikos būklę, sparčiai mažėjančias žemės gelmėse esančių energijos išteklių atsargas, atsinaujinančius energijos šaltinius ir jų patelkimo technologines, ekonomines problemas. Investicijos į atsinaujinančią energiją, ypatingai vėjo, taupus energijos naudojimas ir naujų technologijų stiprinimas prisideda prie darnaus vystymosi bei energetinio saugumo, prisideda prie naujų darbo vietų kūrimo. Atsinaujinanti energetika pagrindinai lokalizuojama kaimo vietovėse, todėl jos plėtra turi darniai įsikomponuoti į kaimo vietovių vystymą ir jį skatinti. Rinkos ekonomikos sąlygomis atsinaujinanti energetika, kaip ir kitos ekonominės veiklos, plėtojama verslo pagrindais, vertinant tokio verslo sėkmės ir rizikos veiksnius, plėtros perspektyvas. Todėl pastaruoju metu užsienio ir Lietuvos mokslininkai daug diskutuoja ir skiria tyrimų atsinaujinančios energetikos verslo išorinei aplinkai identifikuoti, vertinti, nustatyti šį verslą skatinančius ir slopinančius veiksnius, modeliuoti verslo aplinką gerinančias priemones. Tenka pastebėti, kad dažnai akcentuojami kad ir labai aktualūs, bet pavieniai veiksniai, retai juos jungiant į vieningą sistemą. Toks fragmentuotas požiūris būdingas ir į vėjo energetikos verslo išorinės aplinkos veiksnius, ypač kai jie tiesiogiai siejami su viena iš šio verslo strategine grupe ūkininkų ūkiais. Tyrimo tikslas parengti vėjo energetikos verslo plėtros išorinės aplinkos vertinimo modelį, identifikuojant šį verslą skatinančius ir slopinančius veiksnius. Užsibrėžtam tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: 1. išnagrinėti Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimų, skirtų vėjo energetikos verslo išorinės aplinkos veiksnių identifikavimui ir vertinimui rezultatus, taip pat teisinio reglamentavimo dokumentus vėjo energetikos atžvilgiu; 2. susisteminti vėjo energetikos verslo išorinės aplinkos veiksnių vertinimus šio verslo strateginės grupės ūkininkų ūkių atžvilgiu. Tyrimo objektas: vėjo energetikos verslo išorinė aplinka. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė, PESTEL analizė, grafinis vaizdavimas. Rezultatai Pagal Europos Komisijos užsibrėžtą tikslą iki 2020 metų galutinio energijos vartojimo 23 proc. turi sudaryti atsinaujinantys energijos šaltiniai (Eisberg, 2009). S. Paulausko (2009) manymu, tarp atsinaujinančių energijos šaltinių vėjo energetikos verslas sulaukia didžiausio Lietuvos verslininkų bei ūkininkų susidomėjimo. Didelis susidomėjimas vėjo energetika yra natūralus, nes Europoje ir pasaulyje tai energijos rūšis, į kurią aktyviai investuojama ir yra prioritetinė energijos rūšis. Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos prezidentas Alvydas Naujėkas (2011), sutinka, kad besidominčių vėjo energetika yra dešimtys, tačiau tik vienas iš dešimties turi realių ketinimų. Tai reiškia, kad vėjo energetikos verslo išorinė aplinka nėra itin patraukli ir yra esminių aplinkos veiksnių, slopinančių apsisprendimus imtis ir plėtoti šį verslą. Mokslinėje literatūroje verslo išorinei aplinkai tirti naudojama PEST analizė arba jos modifikuota forma PESTEL analizė (Worthington, Britton, 2003). Jos esmę sudaro verslo išorinės aplinkos politinių, ekonominių, socialinių, technologinių, ekologinių ir teisinių veiksnių identifikavimas ir įvertinimas konkrečios verslo šakos ar konkrečios verslo organizacijos atžvilgiu. Vėjo energetikos verslo atžvilgiu pagal mokslinėje taikomojoje literatūroje įvardijamas aktualijas galima išskirti:

307 307 Politinius veiksnius. A. Rimkūno (2010) teigimu vėjo energetika yra geriausias elektros energijos gamybos būdas, kuris gali prisidėti prie šalies energetinio saugumo bei energetinės nepriklausomybės. Tačiau realybė yra kitokia. Kitose ES šalyse (Vokietijoje, Danojoje) yra sudaroma mažiau politinių kliūčių vėjo energetikos plėtrai. Lietuvoje geras idėjas stablo biurokratinės kliūtys, persipynusios su ne tik viešais, bet ir privačiais interesais. Jau pastačius pirmąsias vėjo jėgaines, pasirodė pirmieji pranešimai, kokį triukšmą jos kelią, kaip daro neigiamą įtaką kraštovaizdžiui, kaip kenkia paukščiams bei kaip erzina žmones elektromangnetinais trigdžiais. Nors mokslininkai šias kalbas neigia, tačiau akivaizdu, kad ši situacija yra naudinga monopolinėms energetikos įmonėms ir leidžia toliau stabdyti vėjo energetikos plėtrą. Ekonominius veiksnius. Lietuvoje, kaip vėjo energetikos verslo skatinamoji priemonė, veikia nustatytų kainų sistema. Iki 2012 metų vėjo energijos tarifas siekė 30 centų už 1 kwh, nuo 2012 metų Kainų komisija patvirtino naujus vėjo energijos supirkimo tarifus: iš vėjo jėgainių, kurių galia siekia iki 30 kilovatų, elektra bus superkama po 37 centus už kilovatvalandę, tuo tarpu galingesnės jėgainės aukcione galėtų gauti ne daugiau kaip centus už kilovatvalandę (Fuks, 2012). Nauji tarifai turėtų paskatinti mažųjų vėjo jėgainių plėtrą, tačiau stambieji verslininkai nėra patenkinti pokyčiais. Pasak J. Žuko (2010), Lietuvos kaimo plėtros m. programoje numatyta galimybė remti atsinaujinančios energijos gamintojus, kurie gaminsis energiją ne tik savo reikmėms, bet ir pageidauja parduoti perteklinę energiją. Vėjo jėgainių įsirengimas su teise parduoti remiamas pagal dvi programos priemones: Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos ir Parama verslo kūrimui ir plėtrai. Parama vienam projektui siekia iki 690 tūkst. Lt, o paramos intensyvumas iki 65 proc. tinkamų finansuoti išlaidų. Socialinius veiksnius. Tiek D. Štreimikienė (2002), tiek V. Miškinis ir kt. (2007) pabrėžia, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas duoda didelę išorinę naudą. Ne tik išvengiama atmosferos taršos, mažinama energetinė priklausomybė, bet ir atsiranda galimybė kurti naujas darbo vietas: gamybos, transportavimo, įrenginių statybos ir eksploatavimo grandyse. Technologinius veiksnius. Kaip teigia S. Paulauskas, paskutiniai moksliniai tyrimai rodo, kad Lietuvos teritorijoje galima rasti vietų, tinkamų vėjo energetikai plėtoti. Vėjo atlasas (1 pav.) yra svarbi priemonė strateginiams sprendimams dėl vėjo energetikos plėtojimo tikslingumo šalyje ir atskiruose regionuose taip pat atlase nustatytos zonos, o toms zonoms leistinos galios reikalingos vėjo jėgainėm, kurių plėtra numatoma sparčiausiai. 1 pav. Lietuvos vėjo atlasas (Baltic wind energy programme, 2003)

308 308 Šiuo metu Lietuvoje nauji dalyviai į rinką patenka tik įvykdę tam tikras technines sąlygas, kurias kiekvienu atveju savo nuožiūra nustato tinklų operatorius ir kurios iš anksto nėra žinomos. Šios sąlygos yra griežtos ir norintys patekti į rinką turi skirti dideles investicijas, taip pat nauji rinkos dalyviai turi sumokėti prijungimo prie esamų elektros tinklų mokestį. Pasak R. Deksnio (2009) vėjo jėgainių plėtrą apsprendžia ne tik šalies geografinė padėtis, klimatinės sąlygos, vietiniai energijos ištekliai, bet ir elektros tinklų išvystymas, jų ryšiai su kaimyninėmis energetikos sistemos, elektrinių struktūra energetikos sistemų susivienijimuose. Ekologinius veiksnius. Energijos gamyba, gabenimas ir vartojimas labai neigiamai veikia aplinką: tai šiltnamio efektą sukeliančios ir tuo sąlygojančios klimato kaitą dujų emisijos į atmosferą, aplinkos teršimas atliekomis, naftos produktais, branduolinių incidentų grėsmė. Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje vėjo energetika tapo valstybės energetikos politikos svarbia dalimi ne tiek dėl ekonominių priežasčių, kiek dėl to, kad tų šalių visuomenėje anksčiausiai suprasta ir valstybės politikos lygiu akcentuota globalaus atšilimo problema. Ten vyrauja nuomonė, kad šią aktualią problemą galima išspręsti tradicinius iškastinius energijos šaltinius sparčiai keičiant atsinaujiančiais (Vilemas, 2008). Naudojant atsinaujinančią energiją, neigiamas poveikis aplinkai tampa minimalus arba apskritai jo nelieka. Taip pat galima išspręsti ir saugumo problemą. Didžioji ES atsinaujinančios energijos dalis pagaminama pačioje ES, taip sumažėja tiekimo sutrikimų, o kuro kainos auga lėčiau (Vėjo jėgainės, 2008). Teisinius veiksnius m. balandžio 23 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią bei vėliau panaikinančias direktyvas 2001/77/EB (2001) ir 2003/30/EB (2003). Direktyvos tikslas kiekvienai valstybei narei nustatyti individualius privalomus nacionalinius planinius rodiklius, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį 2020 m. turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija ir nustatyta, kad kiekvienos valstybės narės bent 10 proc. transporto sektoriuje suvartojamos galutinės energijos turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. Lietuva turi užtikrinti, kad 2020 m. atsinaujinančių išteklių energijos dalis bendrajame galutiniame energijos suvartojime sudarytų ne mažiau kaip 23 proc. (LR Ūkio Ministerija, 2010). Motyvuojant ūkininkus imtis vėjo energetikos verslo labai svarbi yra teisinė šio verslo bazė. Siekiant įgyvendinti Europos Komisijos iškeltus tikslus 2011 metų balandžio 19 dieną LR Seimas priėmė LR Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą (2011), kuris įsigaliojo 2011 m. liepos 1 dieną. Šiuo įstatymu siekiama garantuoti darnų aprūpinimą energija ir skatinti tolesnį šilumos energijos, elektros energijos, degalų gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių technologijų diegimą ir vystymąsi bei tokios energijos naudojimą, ypač atsižvelgiant į aplinkos apsaugą, iškastinių išteklių tausojimą ir priklausomybės nuo energijos išteklių ir energijos importo mažinimą. Lietuvos Respublikos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (2011) leidžia kaimo vietovėse statant ne didesnės kaip 350 kw įrengtosios galios vėjo elektrines nekeisti žemės naudojimo paskirties, nerengti detaliųjų planų ir nekeisti bendrojo plano sprendinių. Taip pat mažesnės kaip 30 kw įrengtosios galios vėjo elektrinėms įstatymu nustatyta taikyti supaprastintus reikalavimus: nereikalingas pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas, leidimas statyti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimas, netaikoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra. Nors įstatymas įsigaliojo 2011 m. liepos mėn. 1 d., kai kurie jam įgyvendinti reikalingi teisės aktai iki šiol teberengiami arba net nepradėti rengti, tai yra viena iš priežasčių, kodėl realiai nevyksta ūkio plėtrai svarbios ir energetinę nepriklausomybę užtikrinančios srities plėtra. 1 lentelė. Teorinis vėjo energetikos plėtros ūkininkų ūkiuose išorinės aplinkos modelis, parengtas PESTET metodu, (sudaryta autorės) Veiksnių grupė Konkretizuoti veiksniai Galimas poveikis vėjo energetikos verslui ūkininkų ūkiuose 1.1. Energetinė nepriklausomybė. Veikia skatinančiai. 1. Politiniai 1.2. Energetinmis saugumas. Veikia skatinančiai Biurokratinės kliūtys ir energijos stambiųjų Veikia slopinančiai. gamintojų interesai ir lobistiniai veiksmai Supirkimo tarifas. Veikia skatinančiai. 2. Ekonominiai 2.2. Prisijungimo prie tinklų mokesčio mažinimas. Veikia skatinančiai Kaimo plėtros programos m. parama. Veikia skatinančiai. 3. Socialiniai 3.1. Naujų darbo vietų kūrimas. Veikia skatinančiai.

309 Vėjo greitis vietovėje. Veikia slopinančiai. 4. Technologiniai 4.2. Vėjo energetikos plėtros zonos ir galios jose. Veikia slopinančiai Tinklų operatoriaus techninės sąlygos. Veikia slopinančiai Klimato atšilimas. Veikia skatinančiai. 5. Ekologiniai 5.2. Mažėjančios iškastinio kuro atsargos. Veikia skatinančiai Paukščių migracija. Veikia slopinančiai. Veiksnių grupė Konkretizuoti veiksniai Galimas poveikis vėjo energetikos verslui ūkininkų ūkiuose 6. Teisiniai 6.1. Atsinaujinančiųjų išteklių energetikos įstatymas. Poveikis tiek skatinantis, tiek slopinantis Europos Sąjungos direktyva 2009/28/EB. Veikia skatinančiai. Pagal įvardintus literatūroje vėjo energetikos verslo išorinės aplinkos veiksnius sudarytas ir 1 lentelėje pateiktas šių veiksnių bendras vertinimas. Pagal šiuos vertinimus galima teigti, kad išorinėje aplinkoje dominuoja šį verslą skatinantys veiksniai. Bet politinėje aplinkoje, taip pat tarp technologinių veiksnių yra keletas esminių veiksnių, kurie daugiausia ir riboja ūkininkų ūkių apsisprendimus imtis vėjo energetikos verslo. Siekiant pagerinti šio verslo išorinę aplinką, vyriausybinės institucijos ir turi koncentruoti dėmesį į slopinančių veiksnių eliminavimą. Išvados 1. Šiuo metu dauguma išorinės aplinkos veiksnių yra palankūs vėjo energetikos verslo plėtrai ūkininkų ūkiuose. Tai gera galimybė vystyti elektros energijos gamybą, skatinant alternatyviųjų energijos šaltinių plėtrą. Tai mažintų energetinių žaliavų importą bei suteiktų energetinį saugumą. 2. Vėjo energijos verslo Lietuvos ūkininkų ūkiuose plėtrą labiausiai slopina energijos stambiųjų gamintojų interesai bei lobistiniai veiksmai, taip pat prisijungimo prie elektros tinklų sistemos techninės kliūtys ir kai kurie kiti technologiniai veiksniai. Atlikta išorinių veiksnių analizė parodė, kad skatinantį poveikį vėjo energetikos verslui ūkininkų ūkiuose daro ekonominiai, socialiniai ir ekologiniai veiksniai. Šios veiksnių grupės labiausiai skatina imtis vėjo energetikos verslo plėtros. 3. Siekiant skatinti ir plėtoti vėjo energetikos verslą būtina, parengti aiškią sistemą, teisinę bazę bei paramos schemas. Literatūros sąrašas 1. BREUKERS, S Wind energy policies in the Netherlands: Institutional capacity- building for ecological modernisation. Environmental Politics 16, Directive 2001/77/EB of the European Parliament and of the Council on the promotion of electricity produced from renewable energy sources in the internal electricity market // Official Journal of the European Union, 2001, L 283/ Directive 2003/30/EB of the European Parliament and of the Council on the promotion of the use of biofuels or other renewable fuels for transport // Official Journal of the European Union, 2003, L 123/ Directive 2009/28/EB of the European Parliament and of the Council on the promotion of electricity produced from renewable energy sources // Official Journal of the European Union, 2009, L 140/ EISBERG, N Sustainable energy in a changing world. Chemistry and industry. P FUKS, E Dalis atsinaujinančios energetikos gamintojų išsiderėjo didesnes energijos supirkimo kainas m. vasario mėn. 3 d. [žiūrėta 2012 vasario 02 d.]. Prieiga per internetą: < 7. KATINAS, V Vėjo energetika ir jos plėtros perspektyvos Lietuvoje. Kaunas. P MIŠKINIS, V; GALINIS, A; LEKAVIČIUS, V Atsinaujiančių energijos išteklių platesnio naudojimo kryptys. Mokslas ir technika, Nr NAUJĖKAS, A Vėjo energetikos plėtros perspektyvos. Kauno diena, 2011 m. vasario mėn. 28 d. 10. PAULAUSKAS, S Idėjas brandins iki rudens. Verslo žinios, 2009 m. birželio mėn. 2 d. 11. RIMKŪNAS, A Atsinaujinantys energijos šaltiniai Lietuvos energetikos ramstis. Valstybė, Nr ŠTREIMIKIENĖ, D Local and global issues of sustainable energy development in Lithuania // Power Engineering, issue 1, p The UNDP/GEF Regional Baltic Wind Energy Programme Risø National Laboratory, Roskilde, Denmark.

310 Vėjo jėgainės Atsinaujinančios energijos panaudojimas ūkyje. [žiūrėta 2012 vasario 02 d.]. Prieiga per internetą: < 15. VILEMAS, J Atsinaujinantys energijos ištekliai: naujos sąlygos, naujos galimybės. Mokslas ir gyvenimas, nr. 11, p ŽUKAS, J Vėjo jėgainės Lietuvoje: teisinė ir finansinė situacija. Technologijos ir energetika. 17. LR Ūkio Ministerija Nacionalinis atsinaujinančių išteklių energijos veiksmų planas. [žiūrėta 2012 vasario 02 d.]. Prieiga per internetą: < 18. LR Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas [žiūrėta 2012 vasario 02 d.]. Prieiga per internetą: < Summary The External Environment Model for Evaluation of Wind Energy Business According to the European Commission's goal: 23 percent from the final energy consumption in Lithuania must be achieved from renewable energy sources by This article describes the external factors that promote wind energy business development in Lithuania. Wind energy development is determined by: political factors, economic factors, social factors, technological factors, environmental factors, legal factors. Mokslinio darbo vadovas: prof. dr. Jonas Čaplikas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

311 KAIMO TURIZMO VERSLO POKYČIAI IR PLĖTROS TENDENCIJOS LIETUVOJE 311 Rima Šidlauskienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Pasaulyje turizmas teikia vienas iš didžiausių pajamų bei suteikia daugiausia darbo vietų nacionaliniame, regioniniame bei vietiniame lygmenyje. Lietuvos integracijos procese ypatingas dėmesys buvo skiriamas ekonomikos stiprinimui ir diversifikavimui kaimo regionuose. Ūkininkavimas nebėra vienintelis ar net dominuojantis sektorius šioje ekonomikos šakoje. Ūkininkų vaidmuo daugelyje regionų keičiasi. Tačiau jie vis dar yra svarbūs, kaip maisto produktų gamintojai: vis dėlto ūkininkų vizija keičiasi - ateities ūkininkai - tai erdvės skirtos rekreacijai kūrėjai, kultūrinio paveldo sergėtojai. Dėl šių priežasčių kaimo turizmo vaidmuo išaugo kaip vienas iš reikšmingiausių sektorių diversifikuotoje vietinėje ekonomikoje, bei kaip naujos veiklos bei naujų pajamų šaltinis ūkininkams. Tačiau, pirminis šios veiklos suvokimas skiriasi nuo to koks šis verslas yra dabar. Bėgant laikui susiformavo visai kitokie vartotojų poreikiai, nei buvo tikėtasi tuomet kai buvo kuriamas kaimo turizmas. Šiuo atveju paklausa padiktavo pasiūlos formavimasi ir tai lėmė kaimo turizmo verslo specifiką. Ne paslaptis, jog kaimo turizmo versle didžiausios pajamos yra gaunamos iš pobūvių organizavimo. Todėl dauguma sodybų savininkų šios paslaugos teikimui skyrė padidintą dėmesį, taip užkirsdami kelią kitų kaimo turizmo paslaugų plėtojimui. Panašu, kad rinka jau persotinta, nes pastaraisiai metais pastebimas poilsiautojų srautų mažėjimas. Todėl norint įvertinti kas įtakoja šiuos kaimo turizmo verslo pokyčius ir prognozuoti ateities perspektyvas būtina atlikti šios rinkos tyrimus. Šiuo atveju tinkamiausias yra paslaugų tyrimas, kuris atliekamas norint išsiaiškinti jų poreikį ir jų atsiradimą įtakojančius veiksnius, taip pat siekiant surinkti duomenis apie rinkos elementus. Visais atvejais būtina numatyti ir raidos tendencias. Atliktas tyrimas atskleis kaimo turizmo verslo pokyčius bei jų kitimą lėmusius veiksnius. Šis tyrimas leis prognozuoti tolimesnę kaimo turizmo verslo raidą bei pateikti pasiūlymus šios veiklos plėtrai. Tyrimo tikslas atskleisti kaimo turizmo verslo plėtrą ribojančius veiksnius ir suformuluoti siūlymus šių veiksnių įtakos mažinimui. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: Apibendrinti kaimo turizmo verslo vystymosi Lietuvoje etapus; Įvardinti kaimo turizmo veiklos pokyčius ir juos lėmusius veiksnius; Atskleisti kaimo turizmo verslo plėtrą skatinančius veiksnius. Tyrimo objektas kaimo turizmo veikla. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros lyginamoji ir loginė analizė; anketinė apklausa; statistiniai empirinių duomenų apdorojimo ir analizės metodai; analoginio ryšio ir palyginamoji analizė. Imties dydis tyrimui (61 kaimo turizmo sodybų administratoriai) apskaičiuotas pagal Schwarze formulę: N 1,64² p q n ² ( N 1) 1,64² p q (1) čia: N - generalinė visuma, kurią sudaro 615 kaimo turizmo sodybų (Statistikos departamento duomenys, 2011 m.); p / q - tiriamojo pažymio pasirodymo/nepasirodymo tikimybė (buvo imama blogiausio varianto tikimybė, t.y. 50 proc. tuomet p=q=0,5); ε pageidautinas tikslumas, šiuo atveju ε = 0,1 (10 proc.); reikšmė 1,64 atitinka standartizuoto normaliojo skirstinio 90 proc. pasikliovimo lygmenį.

312 312 Kaimo turizmo verslo vystymosi Lietuvoje etapai Apibendrinus įvarių autorių: I. Žalienės, A. Sabaliauskaitės, A. Vainienės bei A. Astromskienės nuomonę Lietuvos kaimo turizmo raidoje galima išskirti sekančius etapus: I. Poilsis kaime tarpukario Lietuvoje ( m.). Kaimo turizmo paslaugos buvo dvejopos, priklausomai nuo poilsiautojų poreikių. Pasiturintieji ir inteligentai vykdavo ilsėtis į užmiesčio vilas, antruosius savo ar savo pažįstamų namus kaime. Jaunimas, dažniausiai studentai, keliaudavo po šalį, pakeliui apsistodami pernakvoti pas ūkininkus. Dažnai ta nakvynė buvo šieno kupetoje. Visose apskrityse buvo įsteigti jaunimo kelionių globos komitetai. Kaimiškuose rajonuose jų skyriams vadovaudavo ūkininkai - kelionių bičiuliai", į kuriuos nakvynės galėjo kreiptis keliautojai. II. Atostogos kaime kolūkinės sistemos periodu ( m.). Šiam etapui būdingos dvi poilsio formos kaime: atostogos pas gimines kaime ir poilsis valstybinėse turistinėse bazėse, esančiose populiariose gamtinėse vietovėse. III. Kaimo turizmas atkūrus nepriklausomybę ( m.). Nuo 1994 m. įvairių užsienio ekspertų skatinami Lietuvos kaimo žmonės susidomėjo kaimo turizmo verslu. Šis eatapas gali būti laikomas kaimo turizmo, kaip verslo, pradžia m. išleistas pirmasis sodybų katalogas. Tais pačiais metais įsikūrusi Lietuvos kaimo turizmo asociacija ėmė aktyviai reklamuoti kaimo turizmo sodybų teikiamas paslaugas. IV. Kaimo turizmas integracijos į Europos Sąjugą procese ( m.) Pastebimas ryškus kaimo turizmo verslo mąsto augimas įtakojamas valstybės paramos, SAPARD bei ES stuktūrinių fondų. Investicijos kaimo turizmo plėtrai pagerino kaimo turizmo paslaugų infrastruktūrą, poilsio ir rekreacinių paslaugų pasiūlą. Konsultavimo paslaugos bei sodybų šeimininkų mokymai įgalino pagerinti aptarnavimo kokybę, įdiegti informacines vietų rezervavimo sistemas, atsirado daugiau sodybų, gebančių aptarnauti užsienio poilsiautojus. Šiam etapui būdinga didėjanti aukštos kokybės paslaugų paklausa bei jos plėtra ir naujų kaimo turizmo sodybų steigimasis. V. Kaimo turizmo virsmas pobūvių turizmu (nuo 2007 m.) Ekonominio pakilimo laikotarpiu, m., tarp teikiamų kaimo turizmo paslaugų itin išpopuliarėjo pobūvių organizavimas, kuris įtakojo iškreiptą kaimo turizmo suvokimą vartotojų pasamonėje. Stabilios pajamos gaunamos iš pobūvių organizavimo taip pat padėjo sodybms išgyventi ir ekonominę krizę, kuri prasidėjo 2008 m. pabaigoje. Tačiau ir vis didėjanti šios paslaugos paklausa paskatino pasiūlos augimą, ko pasekoje atsirado daugiau sodybų besispecializuojančių į pobūvių organizavimą. Nenuostabu, kad dėl šios paslaugos paklausumo kaimo turizmas tapatinamas su pobūvių turizmu. Apibendrinant Lietuvos kaimo turizmo pokyčius pastebėtina, kad per pastaruosius 15 metų kaimo turizmo sodybų skaičius Lietuvoje išaugo 18 kartų, įkurta daug modernių, aukštos kokybės paslaugas teikiančių sodybų. Tačiau pastaraisiai metais situacija kaimo turizmo rinkoje stabilizavosi. Sodybų skaičius nežymiai augo, santykinis pokytis buvo 0, 3 proc.,o poilsiautojų srautai išliko beveik nepakitę. Tam, kad būtų galima labiau įsigilinti į dabartinę kaimo turizmo veiklos situaciją, bei prognozuoti tolimesnę jos raidą buvo atliktas kaimo turizmo paslaugų rinkodaros tyrimas šalies mąstu. Empirinio tyrimo metodika Tiriant ir analizuojant kaimo turizmo veiklą, buvo vykdoma interakyvi anketinė apklausa kaimo turizmo sodybų administaroriams, apie kurią jie buvo supažindinti išsiunčiant informaciją elektroninių paštu. Taigi į atranką papuolė tik tos sodybos, kurios turėjo elektroninį adresą, todėl galima teigti, kad buvo vykdomas netikimybinis atsitiktinis tiriamosios grupės parinkimo būdas. Su klausimynu susipažino 341 kaimo turizmo sodybų administratorius, iš kurių 89 jį užpildė ir tai yra pakankamas respondentų skaičius tyrimo imties reprezentatyvumui užtikrinti, nes reikėjo apklausti 61 kaimo turizmo sodybų atstovą. Tyrimas vyko 2012 m. sausio mėnesį, internetinėje svetainėje Tyrimo rezultatai gerai atspindi kaimo turizmo padėtį Lietuvoje, nes repondentų pasiskirstymas atitinką realų kaimo turizmo pasiskirstymą apskrityse (žr. 1 pav.). Taipogi aiškiai matoma kaimo turizmo sodybų koncentracija pagal gamtinių išteklių pasiskirstymą teritorijoje. Turtingiausia yra Utenos apskritis su gausybe ežerų ir upių, greta esanti Vilniaus apskritis bei miškais ir ežerais nemažiau turtinga Alytaus apskritis.

313 313 1 pav. Kaimo turizmo sodybų bei apklausoje dalyvavusių sodybų pasiskirstymas apskrityse Empirinio tyrimo rezultatai Atliekant kaimo turizmo paslaugų tyrimą susidarė nuomonė, kad jos teikėjai yra verslininkai, siekiantys ne vienadienės materialinės naudos, bet globaliai galvojantys apie kaimo turizmo veiklą bei jo problemas šalies mąstu. Nenuostabu, kad net 70 apklaustųjų, kas sudaro 78,65 proc., turi aukštąjį išsilavinimą. Kaimo turizmo sodybų atstovų prioritetuose yra tikrojo kaimo turizmo veiklos identifikavimas ir išsaugojimas. Tai yra jų svajonių verslas, apie kurį jie galvojo imdamiesi jo ir kuris, laikui bėgant išsigimė į pobūvių organizavimo verslą (žr. 2 pav.). 2 pav. Paklausiausių paslaugų pasiskirstymas, proc. Apklausa parodė, kad dažniausiai teikiama paslauga yra pobūvių organizavimas (37,2 proc.), ne mažiau paklausios apgyvendinimo paslaugos (20,9 proc.) bei pirtis ar kubilas (16.3 proc.). Tačiau yra sodybų, kurios specializuojasi į aktyvaus ar pasyvaus poilsio paslaugas: baidarių nuoma paklausiausia 8,1 proc. sodybų, o ramaus poilsio paslaugos populiariausios 7 proc. sodybų. Viena iš kaimo turizmą slopinančių problemų yra specializacijos trūkumas. Tik 44,9 proc. sodybų specializuojasi teikti konkrečias paslaugas. Tarp kurių, populiariausios sodybų veiklos krypys yra žvejyba (26 proc.), vandens sportas (21 proc.), žiemos sportas (14 proc.) bei pastraisiais metais išaugęs susidomėjimas tautinio paveldo

314 314 puoselėjimu (14 proc.). Taip pat pastebimas didesnis potencialas jodinėjimo bei sveikatos stiprinimo paslaugose (žr. 3 pav.). 3 pav. Specializuotų kaimo turizmo sodybų specializacijos, proc. Neabejotina, kad kaimo turizmas turi perspektyvų plėtotis, nes pastebimas ryškus progresinis pajamų pasiskirstymas (žr. 4 pav.). Jeigu 1997 metai didžioji dalis sodybų gaudavo iki 15 tūkst. litų pajamų, tai 2011 metais ketvirtadalis sodybų gavo didesnes nei 60 tūkst. litų pajamas. Didžiausias pajamos gaunamos iš pobūvių organizavimo, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų. 4 pav. Pajamų pasiskirstymas pagal metus, proc. Tarp pagrindinių kaimo turizmo verslą ribojančių veiksnių respondentai įvardina sezoniškumą (14,1 proc.), investicinių lėšų stygių (12,6 proc.), žemą klientų perkamąją galią (11,7 proc.), įstatymų apribojimus (10,4 proc.) (žr. 5 pav.). Kai kurių priezasčių, tokių, kaip sezoniškumas ar oro sąlygos negalimą pakeisti ar įtakoti, tačiau norint pašalinti kitas kliūtis galima imtis tam tikrų priemonių (žr. 5 pav.) Pavyzdžiui investicijų ir lėštų stygių galima išspręsti pasinaudojant Europos Sąjungos parama, kurią deja iš apklaustų sodybų pasinaudojo tik 16,9 proc. arba 15 sodybų. Pasinaudojus parama būtų galima išspręsi ir kitas problemas tokias, kaip profesinių žinių ar rinkodaros stoką. Šiuo atveju žemą klientų perkamąją galią sodybų šeimininkai sieją su ekonomine krize bei emigracija, kadangi pagrindiniai paslaugų klienati yra jaunesnio amžiaus žmonės, patenkantys į rizikos emigracijai grupę. Šioje vietoje būtų galima ieškoti naujų vartotojų segmentų, tokių kaip vyresnio amžiaus užsieniečiai.

315 315 5 pav. Pagrindinės priežastys ribojančios kaimo turizmo plėtrą Apibendrinant tyrimo rezultatus būtų galima teigti, jog Lietuvos kaimo turizmas gyvuoja pobūvių organizavimo dėka. Ir norint išsaugoti kaimo turizmo veiklos principus būtina imtis tam tikrų veiksmų. Sprendžant šį klausimą reikėtų vieningos strategijos tiek valstybiniu lygiu, tiek kaimo turizmo paslaugų teikėjų, formuojant visuomenės požiūrį ir skatinant rekreacinių kaimo turizmo paslaugų vartojimą. Išvados ir pasiūlymai 1. Viena iš kaimo turizmo verslo plėtrą įtakojusių priežasčių yra Nacionalinė ir ES finansinė parama skirta investicijoms bei mokymams, kurios dėka ne tik išaugo kaimo turizmo sodybų skaičius, bet ir pagerėjo kaimo turizmo paslaugų infrastruktūra, aptarnavimo kokybė bei padidėjo įvairesnių rekreacinių paslaugų pasiūla. 2. Kaimo turizmo sodybos turėtų aktyviau naudotis Europos Sąjungos teikiama parama, taip išsprezdamos investicijų stygių. Taipogi būtina valstybės parama skatinanti kaimo turizmą bei jos kontrolė. 2. Siekiant išsaugoti kaimo turizmo identitetą, sodybos turėtų specializuotis, skirdamos didesnį dėmesį konkrečių paslaugų teikimui. Taip būtų užtikrinama aukštesnė paslaugų kokybė, mažesnės sąnaudos, efektyvesnė rinkodara bei išteklių panaudojimas. 3. Norint geriau atsovauti kaimo turizmo verlui galima kooperacija. Tai padėtų kaimo turizmo sodybų savininkams geriau atsovauti savo verslui šalinant kaimo turizmo plėtrą stabdančius veiksnius, tokius kaip mokesčių lengavtų trūkumas, apsunkinta vizų išdavimo tvarka, nesąžininga konkurencija. Literatūros sąrašas 1. AMBROZAITIENĖ, D Kaimo turizmas 2010 m. Kaimo turizmo sodybose ilsėjosi mažiau poilsiutojų [interaktyvus]. Lietuvos Statistikos Departamentas [žiūrėta 2012 m. sausio 7 d.]. Prieiga per internetą: < 2. GIBAITĖ KUDŽMIENĖ, A Kaimo turizmas 2011 m m. kaimo turizmo sodybose ilsėjosi 252,8 tūkst. poilsiutojų [interaktyvus]. Lietuvos Statistikos Departamentas [žiūrėta 2012 m. kovo 18 d.]. Prieiga per internetą: < 3. ASTROMSKIENĖ, A Lietuvos kaimo turizmo verslo pokyčiai ir jų priežastys. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai.moklso darbai, Nr. 1 (16). Kaunas: Akademija. 4. ASTROMSKIENĖ, A Vadybiniai kaimo turizmo verslo raidos Lietuvoje aspektai. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Mokslo darbai, Nr. 4 (19). Kaunas: Akademija. 5. ASTROMSKIENĖ, A.; RAMANAUSKIENĖ, J; GARGASAS, A; VANAGIENĖ, V Lietuvos kaimo turizmo verslo raida ir pokyčius įtakojantys veiksniai. Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2009 metų mokslinių tyrimų rezultatai. Mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys, Nr. 1 (6). p Kaunas: Akademija.

316 ASTROMSKIENĖ, A; SIRUSIENĖ, R Kaimo turizmas. Leidinys pradedantiesiems verslą. Kaunas: Lietuvos kaimo turizmo asociacija. 7. ASTROMSKIENĖ, A; ŠLEINIENĖ, D; TIŠKIENĖ, G Kaimo turizmo plėtros Lietuvoje pokyčiai. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Mokslo darbai. Nr. 4 (11). P Kaunas: Akademija. 8. BAGDONAS E., Socialinė statistika. Pirmoji dalis. Metodai. Kaunas: Technologija. 9. BILEVIČIENĖ T., JONUŠAUSKAS S Statistinių metodų taikymas rinkos tyrimuose. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas. 10. GARGASAS, A; RAMANAUSKAS, K Marketingo priemonių tobulinimas kaimo turizmo versle. Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai: tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys Nr. 1 (7). p Kaunas: Akademija. 11. VAINIENĖ, I Kaimo turizmo organizavimas. Mokymo priemonė. Vilnius: Eugrimas. 12. Viskas turizmui: Lietuvos turizmo įmonių katalogas [interaktyvus]. Interinfo Lietuva [žiūrėta 2012 m. sausio 7 d.]. Prieiga per internetą: < 13. ŽALIENĖ. I; SABALIAUSKAITĖ, A Pasaulio ir Lietuvos turizmo raida. Kaunas: LKKA. Summary Rural Tourism Business Changes and Trends in Lithuania In the process of integration into the EU the rural tourism was extremely growing, and in recent years seen its volume stabilization. This can be interpreted as a stage of maturity where it is necessary to take certain steps to stay on the market. The objective of the study is to develop proposals for rural tourism development. Summarizing the results of the study it was noted that further action is necessary to ensure the success of rural tourism business are specialization, cooperation, better assimilation of EU financial support and a unified strategy at the national level. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Adelė Astromskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

317 317 VERSLO VERTĖS IR INVESTICIJŲ DYDŽIO PRIKLAUSOMYBĖ ŽEMĖS ŪKIO IR JOS INFRASTRUKTŪROS ĮMONĖSE Tomas Žvinklys Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Įmonės savo veikla siekia gaminti ir teikti vartotojų poreikius tenkinančias prekes ir paslaugas. Taip gaunami teigiami pinigų srautai yra sąlygojami teisingų įmonės vadybos sprendimų ir investicijų, ko pasekoje įmonė darosi patrauklesnė potencialių investuotojų akyse. Įmonės akcininkų tikslas turto vertės augimas. Taigi bendras įmonių ir investuotojų siekis yra įmonės vertės maksimizavimas. Įmonės vertę įtakoja įvairūs vidiniai ir išorinių veiksniai. Vienas svarbiausių tokių veiksniu investicijos įmonėje. Įmonės sėkmingai investuodamos į plėtrą, technologines inovacijas ar kitus vertės kūrimo įrankius padidina įmonės konkurencingumą, gerina finansines rezultatus ir perspektyvas ko pasekoje yra artėjama prie svarbiausio įmonių veiklos tikslo - maksimizuoti įmonės vertę. Įmonės vertės nustatymo reikšmę, metodus ir jų panaudojimo galimybes savo darbuose nagrinėjo T.Copeland, T.Koller, J.Murrin (1995), G.Rūškys (2001), L.Olson (2001), A.Dzikevičius, E.Michnevič, O.Ževžikova (2008), J.Žaptorius (2006), V.V.Tsarev, A.A.Каntarovič (2007), L.Juozaitienė (2007), V.Aleknevičienė (2009), A.J.Kennon (2010), R.Malinauskienė (2011), ir kt, tačiau mokslinių diskusijų erdvėje beveik nesutinkama atliktų tyrimų apie investicijų daromą įtaką įmonės vertei. Darbo objektas žemės ūkio ir jos infrastruktūros įmonių, kurių akcijos kotiruojamos vertybinių popierių biržose, vertė. Darbo tikslas išanalizuoti ir atskleisti galimą sąlyginę investicijų įtaką įmonių vertei. Darbo uždaviniai: 1. Atskleisti įmonės vertės, investavimo ir investicijų įmonėse reikšmę ir principus. 2. Identifikuoti įmonės vertės nustatymo metodus ir veiksnius. 3. Ištirti įmonės vertės priklausomybę nuo įmonėje vykdomų investicijų Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės įmonėse. 4. Parengti įmonės vertės ir investicijų priklausomybės modelį. Metodai: mokslinės literatūros sisteminės, lyginamosios, loginės analizės metodai, apibendrinimas, sintezės, indukcijos ir dedukcijos metodai, statistinis grupavimas, diskontuotų pinigų srautų metodas, santykinių rodiklių metodas, grafinis vaizdavimas. Tyrimo laikotarpis: metai. Rezultatai Įmonės vertės nustatymo reikšmė Įmonės vertė laikoma teorine verslo pirkimo (perėmimo) kaina, nes pirkėjas įsigyja įmonės skolas, grynuosius pinigus ir įgauna teisę valdyti būsimas įmonės pajamas. Įmonės vertė, taip pat vadinama firmos verte ar bendra įmonės verte, parodo kiek kainuoja verslas. Tai teorinė kaina, kurią pirkėjas turėtų sumokėti už įmonę ir yra naudinga lyginant įmones su skirtingomis kapitalo struktūromis, nes kapitalo struktūra neįtakoja įmonės vertės. Verslo vertės nustatymo poreikis kyla sprendžiant daugybę susijusių su nuosavybe klausimų, turinčių svarbią ekonominę reikšmę įvairiems interesantams. Informacija apie verslo vertę dažnai yra reikalinga įmonių savininkams ir vadovybei priimant efektyvius valdymo sprendimus. Verslo vertinimas ir vertės prognozavimas naudojami ne tik sprendžiant klausimus dėl verslo (įmonės) kainos, bet ir kaip svarus kriterijus renkantis verslo plėtros strategiją. Verslo vertės nustatymu suinteresuotos gali būti ir kitos šalys: valstybinės bei kontrolės institucijos, kredito įstaigos, draudimo kompanijos, tiekėjai, investuotojai bei akcininkai. Be to, užsienyje jau plačiai žinoma ir taikant laikoma efektyvia verslo vadybos, pagrįstos jo vertės maksimizavimu, koncepcija. Verslo vertės

318 318 pokytis per periodą yra ir įmonės ūkinės veiklos efektyvumo kriterijus, nes įvertina praktiškai visą informaciją, susijusią su jos veikla. Priimdama vadybinius sprendimus, kompanijos vadovybė turėtų sugretinti šių sprendimų įgyvendinimo pasekmes su laukiamu jos vertės pakitimu. Tačiau Lietuvos įmonių strategijose minėtos koncepcijos taikymas yra palyginti naujas ir nepaplitęs reiškinys, o verslo vertės nustatymas, kaip verte pagrįsto valdymo pagrindas, yra sudėtingas procesas. Ir nors iki šios dienos jau yra sukurta nemažai teorinių verslo vertinimo metodų ir modelių, jų praktiškai naudoti vis dar yra sudėtinga, tam reikia tolesnių tyrimų bei analizės. (Dzikevičius, Michnevič, Ževžikova, 2008) Įmonės vertės nustatymas ir žinojimas svarbus parduodant įmonę arba jos dalį, jungiantis su kita įmone, grindžiant finansinius sprendimus perkant ir parduodant įmonių akcijas ar norint patikrinti vykdomų projektų įgyvendinimas didina įmonės vertę. Taigi įmonės vertės nustatymas yra naudojamas: Parduodant įmonę ar perkant įmonę jos vertės žinojimas padeda pirmu atveju parduoti įmonę už tinkamą ir fundamentaliais rodikliais pagrįstą vertę, o pirkėjas žino, ką gauna mokėdamas atitinkamą kainą. Vykdant susijungimą su kita įmone vertės nustatymas padeda teisingai paskirstyti naujos jungtinės įmonės akcijas tarp naujųjų savininkų. Prekybai įmonės akcijomis vertybinių popierių biržose įmonės vertės svarba pasireiškia pritraukiant naujus akcininkus. Tikrinant ar įgyvendinama strategija ir investiciniai sprendimai didina įmonės vertę bei pateisina akcininkų lūkečius taip pat galima skaičiuojant įmonės vertę. Vertės investavimas Vertės investavimas yra investavimo strategija paremta nepakankamai įvertintų, bet turinčių didelį augimo potencialą įmonių paieška. Šios investavimo strategijos šalininkai vertės investuotojai priimdami investavimo sprendimus remiasi ne rinkoje vyraujančia nuomone, asmeninėmis simpatijomis ar trumpojo laikotarpio įmonių rezultatais, o įmonės fundamentaliais duomenimis, augimo potencialu ir kitomis vidinėmis savybėmis. Strategijos efektyvumą įrodo žymiausių pasaulio investuotojų, besiremiančių šia teorija, sėkmės istorijos, bei atlikti tyrimai. Vertės investuotojų didžiausia problema įvertinant vidinę vertę yra vertinimo metodikos pasirinkimas. Negalima teigti, kad yra būtent viena tokia teisinga įmonės vertė. Du investuotojai gali turėti tiksliai tą pačią informaciją ir apskaičiuoti visai kitokią vertę įmonei. Dėl šios priežasties, kita pagrindinė sąvoka vertės investavime yra "saugos atsarga". Tai reiškia, kad perkant įmonės akcijas turi būti paliekama pakankama kainos marža (nuolaida) akcijai, kad būtų galima sau leisti nedidelę paklaidą suvokiant įmonės vertę. Paprastai vertės investuotojai renkasi akcijas mažesniais nei vidutiniais akcijos kainos ir buhalterinės vertės ar pelno santykiais arba su dideliu dividendiniu pajamingumu. Neesant universalios įmonės vertės nustatymo metodikos, kuri vienodai tiksliai galėtų įvertinti skirtingų verslo sektorių įmonių vertę, atskiri investuotojai remiasi įvairiais vertės nustatymo principais ir kriterijais. Įmonės vertės veiksniai Rodiklis, kuriuo galima išmatuoti įmonėje sukurtą turtą tam tikru konkrečiu momentu, yra rinkos pridėtine vertė (angl. market value added, MVA). Rinkos pridėtinė vertė - skirtumas tarp įmonės rinkos vertės ir į ją investuoto kapitalo. Įmonės rinkos vertė suprantama kaip dabartiniai investuotojų lūkesčiai, susiję su įmonės verte ateityje. Nuosavybės rinkos vertė yra nustatoma akcijos rinkos kainą dauginant iš rinkoje esančių akcijų skaičiaus. Panašiai nustatoma ir obligacijų rinkos vertė: jų rinkos kaina dauginami iš išleistų obligacijų skaičiaus. Kitų skolinių įsipareigojimų (paskolų, išperkamosios nuomos) rinkos vertę nustatyti praktiškai neįmanoma, todėl rinkos vertei prilyginama jų buhalterinė vertė. Investuotas kapitalas - įmonės kapitalas ir įsipareigojimai, išskyrus skolas tiekėjams ir susikaupusį įsiskolinimą (Aleknevičienė, 2009).

319 319 1 lentelė. Įmonės vertės stiprinimo strategijos (sudaryta autoriaus pagal Keown ir kt., 2005) Pardavimo pajamų augimas Skatinti esamų ir naujų produktų pardavimų apimtis. Formuoti paskirstymo aljansą, siekiant įeiti į naujas rinkas. Investuoti į R&D, siekiant sukurti naujus produktus. Įsigyti įmonę konkurentę. Veiklos pelningumas Grynojo apyvartinio kapitalo ir pardavimų santykis Ilgalaikio turto ir pardavimų santykis Kapitalo kaina Inicijuoti gamybos ir veiklos išlaidų kontrolės programas Inicijuoti atsargų, ypač gatavos produkcijos, kontrolę. Įgyvendinti kredito analizės programą, siekiant savalaikio pirkėjų atsiskaitymo. Susitarti dėl švelnesnių kreditavimo sąlygų su tiekėjais. Įgyvendinti naujų įrenginių įsigijimo kontrolę, siekiant įsitikinti, kad kiekvienas įsigijimas yra būtinas ir vertingas. Pagerinti esamų įrenginių techninį aptarnavimą. Perkelti dalį gamybos proceso strateginiams partneriams, taip sumažinant ilgalaikio turto poreikį. Peržiūrėti įmonės finansavimo politiką, siekiant pritraukti kuo pigesnių finansavimo šaltinių. Pritraukti institucinius investuotojus, taip sumažinant vertybinių popierių emisijos išlaidas viešojo kapitalo rinkoje. A. J. Keown ir kt. (2005) išskyrė penkias įmonės vertės veiksnių stiprinimo strategijas. Pagal jo modelį, įmonės vertą sąlygoja pardavimų pajamų augimas, veiklos pelningumas, grynojo apyvartinio kapitalo ir pajamų santykis, ilgalaikio turto ir pardavimų santykis ir kapitalo kaina. 1 lentelėje pavaizduotos įmonės vertės veiksnių stiprinimo strategijos pagal A. J. Keown ir kt. (2005). Taip pat įtaką įmonės vertei daro istorinė vertė. Istorinės vertės reikšmingumas N įmonei gerai atsispindi V. Aleknevičienės (2009) sudarytoje 2 lentelėje. Matoma, kad 4 iš 10 rodiklių, tokie kaip pardavimų pajamos, finansinės skolos, pelno mokesčio tarifas ir išleistų akcijų skaičius yra istorinės vertės. Rodikliai daro įtaką įmonės vertei, tačiau įmonės vadovai negali jų kontroliuoti, skirtingai nei likusių vertės veiksnių. 2 lentelė. N įmonės vertės veiksniai ir istorinės vertės, kuriais grindžiamas diskontuotų pinigų srautų modelis (sudaryta autoriaus pagal Aleknevičienė, 2009) Rodiklio pavadinimas Rodiklio vertinė Rodiklio reikšmė įmonės vertės valdyme reikšmė Pardavimo pajamų augimas, proc. 10 Vertės veiksnys Bendrasis pelnas, išskyrus nusidėvėjimo sąnaudas, proc. Veiklos sąnaudos, išskyrus nusidėvėjimo sąnaudas, proc. Papildomo apyvartinio kapitalo ir pardavimų santykis, proc. 60 (pardavimo pajamų) 20 (pardavimo pajamų) Vertės veiksnys Vertės veiksnys 10 Vertės veiksnys Ilgalaikio turto ir pardavimų santykis, proc. 40,5 Vertės veiksnys Pardavimų pajamos finansiniais metais, tūkst. Lt 800 Istorinė vertė Pelno mokesčio tarifas, proc. 15 Istorinė vertė Ilgalaikės finansinės skolos, tūkst. Lt 100 Istorinė vertė

320 320 Kapitalo kaina, proc. 14 Vertės veiksnys Akcijų skaičius, tūkst. vnt. 5 Istorinė vertė Klaidingas įmonės vertinimas pasireiškia tuo, kad bandoma savo verslo vertę pagrįsti ir susieti tik su įmonės buhalteriais duomenimis, nes buhalterinė vertė remiasi tik istoriniais veiksniais ir neparodo įmonės ateities. Įmonės vertės nustatymo metodai ir jų taikymas Pasak V. Aleknevičienės (2009), norint valdyti įmonės vertę, reikia žinoti ir suprasti, kaip ji kuriama ir kaip įmonė vertinama kapitalo rinkoje. Galima išskirti dvi pagrindines verslo vertinimo paradigmas, kuriomis, kuriomis pagrindžiama įmonės vertė rinkoje apskaitos ir diskontuotų pinigų srautų metodai. Diskontuotų pinigų srautų metodas. Diskontuotų pinigų srautų (angl. DCF) metodo esmė įmonės nuosavybės vertės nustatymas sumuojant būsimas pinigų srautų vertes. Taikant šį metodą būsimi įmonės pinigų srautai paverčiami į dabartinę vertę. Diskontuotų pinigų srautų modelis naudojamas norint įvertinti įmonės vertę ir ją valdyti. Modelį sąlygoja keletas kintamųjų iš kurių vienus savo sprendimais gali kontroliuoti įmonės vadovai, o kitų ne. Pasak B. Gailinienės (2004), DCF metodas yra sudėtingiausias, nes jį taikant reikia išsamios analizės, tačiau jis yra patikimiausias, todėl plačiai taikomas vertinant visą įmonę ir atskirus investicinius projektus. DCF metodas gali būti įvairiai modifikuojamas kuo geriau pritaikant jį konkrečiai situacijai, t. y. vietoj pinigų srautų galima naudoti grynąjį pelną, dividendus, palūkanas ir kt. mokėjimus. Šiuo metodu vertinamos ne tik įmonės bei investiciniai projektai, bet ir įvairių ūkinių veiklų efektyvumas, finansinių instrumentų bei operacijų pelningumas. (Žaptorius, Garbanovas 2007). A. Dzikevičius, E. Michnevič, O. Ževžikova (2008) remdamiesi V.V.Tsarev, A.A.Каntarovič (2007) nustatė, kad DCF metodą rekomenduojama taikyti atvejais, kai: pelno ir pinigų srauto santykis labai veikia įmonės vertę; laukiama, kad einamieji pinigų srautai ženkliai skirsis nuo būsimo pinigų srauto; įmonė tik pradeda verslą, t. y. įmonė gana nauja ir besivystanti; įmonė yra potencialus kitų savininkų įsigijimo objektas; įmonė realizuoja investicinį projektą, kuris gali iš esmės paveikti pinigų srautų charakteristikas; A. Dzikevičius, E. Michnevič, O. Ževžikova (2008) nagrinėdami V.V.Tsarev, A.A.Каntarovič (2007) nustatė, kad šį metodą įmanoma taikyti ne visada ir pateikė sąlygas, kurioms esant metodą galima taikyti: būsimas laisvas pinigų srautas gali būti nustatytas gana tiksliai; laisvas įmonės pinigų srautas paskutiniais prognozuojamo periodo metais būtinai bus teigiamas; laisvas įmonės pinigų srautas prognozuojamo periodo metu nebus neigiamas; vertinant kontroliuojamo kapitalo dalį savininko pajamos gali būti įvertintos pakankamai apibrėžtai; Įmonės vertė (toliau EV) DCF metodu skaičiuojama taip: (1) čia: EV įmonės vertė; FCF laisvieji pinigų srautai; WACC vidutinė svertinė kapitalo kaina; TV galutinė vertė. Santykinių rodiklių metodas. Darant prielaidą, kad diskontuotų pinigų srautų metodas nustatant įmonės vertę geriausiai tinka įmonėms, kurių nuosavybės vertybiniais popieriais neprekiaujama vertybinių popierių biržoje, o tyrime nagrinėjamos Lietuvos žemės ūkio verslo ir maisto pramonės įmonės, kurių vertybiniais popieriais yra (2)

321 321 prekiaujama atviroje Vilniaus vertybinių popierių rinkoje, buvo panaudotas ir santykinių rodiklių metodas. Įmonių vertė santykiniais rodikliais tiriama naudojant tokius metodus: Kainos / akcijos buhalterinės vertės santykis (P/BV) apskaičiuojamas: (3) Kainos/pelno vienai akcijai (EPS) santykis P/E apskaičiuojamas: (4) (5) Verslo vertė Enterprise value (EV) askaičiuojama: EV = įmonės kapitalizacija + ilgalaikė ir trumpalaikė finansinė skola pinigai ir pinigų ekvivalentai Verslo vertės ir pardavimų santykis (EV/Sales) apskaičiuojamas: Savininkų nuosavybės / turto santykis (Equity ratio) apskaičiuojamas: (6) Nuosavybės grąža (ROE) apskaičiuojama: (7) Turto grąža (ROA) apskaičiuojamas: (8) Dividendų pajamingumas apskaičiuojamas: (9) Negalima teigti, kad kažkuris iš santykinių įmonės vertinimo metodų yra tinkamiausias kiekvienu atveju. Vieni metodai geriau atspingi įmonės vertę vienu ar kitu atveju, todėl norint gauti tikslesnį įvertinimas pravartu įmonės vertę skaičiuoti su kuo daugiau santykinių metodų. Taip pat nereikia pamiršti, kad finansiniai rodikliai gerai parodo įmonės praeities situaciją, bet jie menkai atspindi ateities perspektyvas. Įmonės vertės priklausomybė nuo investicijų dydžio Ilguoju laikotarpiu sėkminga daugumos įmonių veikla priklauso nuo vykdomų investicijų ir jų mąsto. Augančioms įmonėms svarbu vystyti veiklą ir didinti veiklos pajėgumus, didesnėms ir seniau veikiančioms įmonės dažniau reikia techninio atnaujinimo ir optimizavimo, tačiau visais atvejais svarbu tinkamai pasirinkti ir koordinuoti investicinę veiklą. Šių procesų tinkamam vykdymui visos įmonės turi turėti savo atskirą investicinę politiką (10)

322 322 pritaikytą įmonės poreikiams ir suderintą su įmonės investicine strategija. Kitaip tariant įmonės investicinė politika priklauso nuo įmonės ilgalaikių tikslų. 3 lentelė. Įmonės investicinės veiklos formavimo etapai (sudaryta autoriaus pagal Juozaitienė, 2007) Nr. Įmonės investicinės veiklos formavimo etapai 1. Investicinių veiklos sričių pasirinkimas, atsižvelgiant į įmonės ekonominę ir finansinę strategiją 2. Investicinės aplinkos ir investicinių prekių rinkos įvertinimas, susipažįstant su: investicijų teisine baze; investicinių prekių rinka ir j os prognozėmis 3. Investavimo objektų paieška: atrenkant investicinius projektus; numatant įrenginių įsigijimo galimybes; atliekant atrinktų projektų ekspertizę 4. Aukšto investicijų efektyvumo užtikrinimas: ekonomiškai vertinant anksčiau atrinktus projektus; ranguojant projektus pagal ekonominius rezultatus 5. Su investiciniais sprendimais susijusios rizikos sumažinimas: kiekvienam projektui nustatant rizikos laipsnį; įvertinus riziką įgyvendinant projektą reikia numatyti, kokią įtaką tai turės įmonės pajamoms ir pelnui 6. Investicijų likvidumo užtikrinimas 7. Įvertinti investicijų apimtį ir optimizuoti jų finansavimo šaltinių struktūrą. Apsispręsti, kokie turi būti investicijų finansavimo šaltiniai: nuosavos ar skolintos lėšos ir koks jų santykis 8. Įmonės investicinio portfelio sudarymas ir įvertinimas 9. Investicinių projektų įgyvendinimo būdų numatymas Girdzijauskas, Štreimikienė (2007) savo darbe, nagrinėdami logistinės funkcijos taikymą ribinių dydžių dėsningumų analizėje, teigia, kad mažėjančio ribinio naudingumo ir mažėjančio ribinio produkto dėsnis rodo, kad esant prisotinimo reiškiniui. Kitaip sakant prisotinimas pasireškia tada kai turima tiek daug produkto, kad papildomas jo vienetas neteikia jau nebeteikia pasitenkinimo, arba kai investicijos yra tokios didelės, kad papildomas jų vienetas nebeturės jokio gamybos prieaugio, o to pasekoje jau nėra didinama įmonės vertė. Panaikinus apribojimus tiek vartojimo struktūroje, tiek kitiems gamybos veiksniams ribinio naudingumo arba ribinio produkto mažėjimo dėsnis negaliotų. Taigi logistinė funkcija gerai aprašo ekonominius reiškinius ir dėsningumus, kai įvedami tam tikri apribojimai. 1 pav. Mažėjantis ribinis naudingumas ir įmonės vertės maksimizavimas (sudaryta autoriaus)

323 323 1 paveiksle pavaizduotas bendro naudingumo (TU) ir įmonės vertės (EV) kitimo imitacinis modelis taikant mažėjančio ribinio naudingumo (MU) dėsnį. Nors neištyrus realios situacijos negalima teigti, kad tarp bendro naudingumo ir įmonės vertės yra teigiamas tiesioginis ryšys, tačiau darant prielaidą, kad sugretinus investicijų duodamą naudą su įmonės vertės kitimu rinkoje, dėl pagerėjusių veiklos rezultatų, galima būtų įžvelgti, kad įmonės vertė turi realų potencialą didėti tol kol kiekvienas tolesnis investuotas vertės vienetas duoda teigiamą grąžą, kitaip tariant, kol ribinis naudingumas yra teigiamas. Šiuo atveju didžiausia įmonės vertė pasiekiama tame taške kai investicijos duoda didžiausią bendrą naudingumą, o ribinis investicijų naudingumas lygos nuliui. Išvados 1. Įmonės vertės nustatymas yra svarbus tiek įmonių vadovams sprendžiant įmonių įsigijomo, susijungimo ar plėtros planavimo klausimus, tiek ir individualiems investuotojams besiremiantiems vertės investavimo strategija. 2. Įmonės vertės nustatymui naudojami diskontuotų pinigų srautų ir santykinių rodiklių metodai. Negalima teigti, kad kažkuris vienas metodas yra tinkamiausias visais atvejais. 3. Investicijų dydžio reikšmė įmonės vertei tirti naudojamas ribinio investicijų efektyvumo metodas. Remiantis mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu, pasiekus investicijų prisotinimo tašką tolesnis investicijų vienetas nebeturi gamybos prieaugio. Tai reiškia, kad toliau investuojant nebėra didinama verslo vertė. Literatūros sąrašas 1. ALEKNEVIČIENĖ, V Įmonės finansų valdymas. Kaunas: spalvų kraitė. p Царев, В. В.; Кантарович, А.А Оценка стоимости бизнеса. Москва: Издательство Юнити-Дана. 576 p. 3. COPELAND, T., KOLLER T., MURRIN, J Valuation. Measuring and managing the value of companies. New York: John Wiley & Sons. 4. Enterprise value [interaktyvus] Ycharts [žiūrėta 2011 m. gruodžio 14 d.]. Prieiga per internetą: < 5. Enterprise value [interaktyvus] Investor words [žiūrėta 2011m. gruodžio 14 d.]. Prieiga per internetą: < 6. Enterprise value [interaktyvus] Money terms [žiūrėta 2011m. gruodžio 14 d.]. Prieiga per internetą: < 7. Feibel, B. J., Investment performance measurement. Published by John Wiley & Sons, Inc., Hoboken, New Jersey, p DZIKEVIČIUS, A., MICHNEVIČ, E., ŽEVŽIKOVA, O Stochastinis verslo vertinimo modelis. Vilniaus Gedimino technikos universitetas Dictionary of bankine and finance. Bloomsbury Publishing Plc 10. GALINIENĖ, B Turto ir verslo vertinimo sistema. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 11. GIRDZIJAUSKAS, S., ŠTREIMIKIENĖ, D Logistinės funkcijos taikymas ribinių dydžių dėsningumų analizėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 12. KALINAUSKAS V Investicijų į vertybinius popierius Lietuvoje valdymas ir tobulinimas. Vilnius: Pinigų studijos, 54 p. 13. KENNON J [interaktyvus] Determining the Takeover Value of a Company [žiūrėta 2011 m. gruodžio 20 d.]. Prieiga per internetą: < 14. KEOWN A. J., et al. Financial Management: Principles and Application. - New Jersey: Prentice Hall, Upper Saddle River, 2005, p. 435^ Lietuvos respublikos investicijų įstatymas, 1999 m. liepos 7 d. Nr. VIII-1312 Vilnius 16. JUOZAITIENĖ, L Įmonės finansai: analizė ir valdymas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. P ; MALINAUSKIENĖ, R Asmeniniai finansai: investavimas socialinės grupės pavyzdžiu. Baigiamasis magistro darbas. Vilnius. 18. NASDAQ OMX [interaktyvus] [žiūrėta: ] priega per internetą: RŪŠKYS, G.; Verslo vertinimas [interaktyvus] [žiūrėta 2012 m. sausio 17 d.]. Prieiga per internetą: < OLSON R. L., The Power of Diversification // AFP Exchange, Issue 2, March April, 18 p. 21. SNIEŠKA, V. ir kt Makroekonomika. Kaunas: Technologija 22. ŽAPTORIUS, J Įmonės vertė: vertinimo koncepcija ir finansavimo politikos įtaka Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 1 (6), p (straipsnis)

324 ŽAPTORIUS, J.; GARBANOVAS, G Verslo vertės kintamųjų rizikingumas ir tarpusavio įtaka, Verslas: teorija ir praktika 8(3): p (straipsnis) Summary Enterprise Value and Investment Size Dependence in Agriculture and it s Structure Enterprises The activity of enterprises is based on satisfying the needs of consumers by producing goods and services. Thus aquired positive cash flows are conditioned upon the correct company s management and investment descisions, resulting in the enterprise becoming more attractive to potential investors. The aim of company's shareholders is property value growth. Thus, the overall business and investors objective is to reach the highest enterprise value. Enterprise value is influenced by various internal and external factors. One of the most important of these factors - investment in the company. The company's successful investment in expancion, technological innovation and other value creating tools increase the company's competitiveness, improve financial performance and prospects as a result you are approaching the primary business objective - to maximize enterprise value. Company value s evaluation meaning, methods and their practical use was investigated in the works of T.Copeland, T.Koller, J.Murrin (1995), G.Rūškys (2001), L.Olson (2001), A.Dzikevičius, E.Michnevič, O.Ževžikova (2008), J.Žaptorius (2006), V.V.Tsarev, A.A.Каntarovič (2007), L.Juozaitienė (2007), V.Aleknevičienė (2009), A.J.Kennon (2010), R.Malinauskienė (2011), and others, but the scientific debate was rarely based on investment s influence to the enterprise value. Mokslinio darbo vadovas: lekt. Rolandas Rakštys (Aleksandro Stulginskio universitetas)

325 325 PROFESINIO UGDYMO PEDAGOGIKA IR PSICHOLOGIJA

326 326 PROFESIJŲ PASIRINKIMO PRIELAIDOS Edvinas Balsevičius Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Karjera apima ilgą žmogaus gyvenimo periodą nuo ruošimosi profesijai iki išėjimo į pensiją. Per tą laiką žmogus kinta, susiformuoja jo asmenybė, ji sėkmingai vystosi įveikdama vystimosi krizes ir pasiekia brandą arba atvirkščiai identitetas nesusiformuoja arba formuojasi lėtai, žmogus nežino ko jis nori, tame tarpe profesine prasme, jam nepavyksta tapti produktyviu ir save aktualizuojančiu profesinėje veikloje arba apskritai jis tampa bedarbiu ar neturinčiu profesijos ir dirbančiu atsitiktinius darbus.. Visa tai persipina su pačiu individo gyvenimu: sveikata, jausmais ir jų raiška, mokėjimu naudotis kognityvinėmis galiomis ir sėkmingai spręsti adekvačiai savo turimam amžiui gyvenimo uždavinius. Tyrimo tikslas išanalizuoti profesijų pasirinkimo prielaidas. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti literatūrą. 2. Aprašyti sąlygas, turinčias įtakos profesijų pasirinkimui. 3. Atlikti apklausą ir parengti praktines rekomendacijas. Tyrimo objektas profesijų pasirinkimo prielaidos. Metodai literatūros ir dokumentų analizė. Rezultatai Profesija atitinkamomis žiniomis, gebėjimais (mokėjimais ir įgūdžiais) pagrįstos žmonių veiklos kombinacijos, teikiančios jiems materialinio apsirūpinimo ir aktyvaus įsijungimo į visuomeninio gyvenimo struktūras prielaidas. (Laužackas 2005,34 ). Profesija yra veikla, pavyzdžiui, teisė, medicina ar inžinerija, kuriai atlikti reikia ženklaus profesinio pasirengimo, darbo patirties ir specializuotų tam tikros trukmės studijų. Galimybė užsiimti šia veikla gali būti tam tikru būdu reglamentuojama. Specialybė tam tikra mokslo žinių ir pažinimo faktų visuma, kurią įsisavina žmogus, rengdamasis darbui konkrečioje profesijoje, t. y. įgyja reikiamą kvalifikaciją. Specialybė dažniausiai sutampa su mokymo / studijų programa. (Laužackas 2005,45). Kalbant apie šių sąvokų ryšį, reikia paminėti, jog dažniausiai specialybė suvokiama siauriau nei profesija. Profesijos sąvoka atspindi veiklos pobūdį, o specialybė praktikoje realizuojamą profesinę veiklą. Be šių sąvokų dažnai vartojamas ir neretai painiojamas dar vienas terminas specializacija. Specializacija siauresnė už specialybę žinių ir pažinimo sritis; darbo pasidalijimo forma, kai asmuo sutelkia savo veiklą į vieną palyginti siaurą veiklos sritį (1 pav.). Šia sąvoka pažymima, jog asmuo žinias bei gebėjimus tobulina siauroje tam tikros profesinės veiklos srityje. 1 pav. Profesija, specialybė, specializacija: sąvokų apibrėžimo ribos

327 327 Profesijų raida Istorija ir vystymasis. Profesijų pasaulio įvairovė sudaro galimybę analizuoti profesijos istoriją ir jos vystymosi kelią. Susiduriama su sunkumais siekiant įvertinti giminiškų profesijų atsiradimo bei paplitimo laiką, todėl informacijos paieška bei duomenų analizė tampa svarbia profesijos patarėjo veiklos sritimi. Nereikėtų pamiršti, jog technikos ir technologijų tobulėjimas lemia vienų profesijų atsiradimą, o kitų nykimą, todėl konsultacijos metu profesijos patarėjas turėtų akcentuoti šiuos faktus. Poreikis ir perspektyvos. Supažindinant su profesijomis, būtina informuoti apie aptariamos profesijos perspektyvas. Darbo rinka formuoja tam tikrų profesijų poreikį, todėl profesijos patarėjas turėtų žinoti artimiausias darbo rinkos plėtros tendencijas, būti susipažinęs su profesijų poreikio prognozėmis. Vienas patogiausių informacijos apie darbo rinkoje paklausias profesijas paieškos būdų Lietuvos darbo biržos publikuojamo Įsidarbinimo galimybių barometro bei LDB Jaunimo darbo centro kas ketvirtį rengiamo Informacinio biuletenio analizė. Būtina paminėti, jog šios prognozės nėra ilgalaikės, todėl renkantis profesiją reikėtų jas vertinti kritiškai. Ryšys su kitomis profesijomis. Aptariant profesijas bei jų įgijimo kelius, reikėtų nepamiršti, jog realybėje susiduriama su giminiškomis profesijomis bei jų grupėmis. Konsultuojant reikia paminėti, kokių žinių ir gebėjimų poreikis būdingas vienai ar kitai profesijų šeimai, o kokios žinios bei gebėjimai būtini konkrečiai profesijai. Mokymo institucijos, kuriose galima įgyti pasirinktą profesiją. Vienas svarbiausių dalykų pasirinkus profesiją mokymo institucijos, kurioje rengiama pasirinktai profesijai, išsirinkimas. Profesijos patarėjas, turėdamas žinių apie Lietuvos švietimo sistemą, jos lygmenis bei mokymo institucijų tipus, turi informuoti asmenis apie jų pasirinkimo galimybes. Ypač naudinga profesijos patarėjui yra LR Švietimo ir mokslo ministerijos oficiali duomenų bazė AIKOS (Atvira informavimo konsultavimo ir orientavimo sistema Profesijos pasirinkimas Renkantis profesiją yra daroma prielaida, jog asmuo pasirinks tokią profesiją, kuri atitiks jo poreikius. Tuo tikslu 1974 metais L. Jovaiša parengė profesijų sąrašą pagal veiklos poreikį. L. Jovaiša teigia, jog sąrašas buvo sudarytas laikantis požiūrio, kad gabumai yra motyvacijos veiksnys, sukeliantis polinkį. Jovaiša išskyrė 6 profesijų grupes: 1. intelektinės [išvystytas gebėjimas spręsti sudėtingas problemas]; 2. techninės [išlavintas erdvinis, vaizdinis mąstymas]; 3. socialinės [gebėjimas organizuoti veiklą, įtikinėti kitus]; 4. asistento (aptarnavimo) [gebėjimas bendrauti, lengvai užmegzti kontaktus,]; 5. ekspresyvinės (meninės) [savitas formų, spalvų jutimas, išlavintas estetinis skonis]; 6. lokomocinės (judesio, darbo atvirame lauke) [išvystyta ištvermė, gebėjimas įveikti kliūtis]. (Jovaiša. 1999). 1 lentelė. Profesijų klasifikacija Intelektinės Techninės Socialinės Asistento Ekspresyvinės Lokomocinės Humanitariniai ir socialiniai mokslai Biologija ir medicina Fizika ir astronomija Gavybos ir gamybos Valdymas (vadyba arba administravimas) Prekyba ir maitinmas Architektūra Transportas Statyba Švietimas Žiniasklaida Skulptūra Miškininkystė Energetika Apsauga (teisine, civilinė, karinė) Finansai ir buhalterija Tapyba, grafika, dizainas Chemija Elektronika Globa ir rūpyba Kultas Muzika, choregrafija Matematika Ryšiai konsultavimas Buities paslaugos Grožinė literatūra, vaidyba Žemės ūkis Žvejyba Sportas

328 328 Darbo rinkos kaitos reikšmė profesijos pasirinkimui ir profesinės karjeros planavimui Nuolat kintančiame pasaulyje svarbu suvokti, jog informacija nuolat keičiasi, todėl ir mokymosi, studijų ir darbo rinkos poreikių kaita vyksta sparčiai. Profesijos pasirinkimui ir profesinės karjeros planavimui ypač svarbu būti gerai susipažinus su situacija darbo rinkoje, su paklausiausiomis profesijomis, tendencijomis, kurios gali veikti tolesnę profesinę veiklą. Profesinės karjeros planavimui svarbu nuolatos domėtis padėtimi darbo rinkoje taip įvertinant savo tolesnės karjeros galimybes. Planuojant profesinę karjerą, svarbu būsimam specialistui sudaryti tokias mokymosi ar studijų sąlygas, kad įgyta kvalifikacija leistų jam sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje. Terminas darbo rinka savo pirmine, siaurąja prasme reiškė vietą, kurioje buvo perkama ir parduodama žmogaus darbo jėga. Darbo jėga, kaip pagrindinis darbo rinkos santykių objektas, yra neatskiriama nuo gyvo žmogaus organizmo, suaugusi su jo kūnu. Įvairiais ūkio raidos etapais santykis tarp fizinių ir protinių darbo jėgos savybių nevienodas. Iš pradžių, o tai truko ilgą laiką beveik iki XIX a. pabaigos, žmogus gamyboje reiškėsi kaip fizinės energijos šaltinis. Nesant kitų energijos rūšių, pagrindinį vaidmenį gamyboje vaidino biologinė darbuotojo energija. Todėl žmogaus darbo sugebėjimai daugiausia buvo vertinami pagal fizinę jėgą. Ilgainiui garo, o vėliau elektros ir kitos energijos rūšys pakeitė fizines žmogaus galias. Svarbiausias darbo jėgos funkcijas perėmė protinės ir dvasinės žmogaus savybės. Darbo jėga įtraukiama į ekonominę veiklą per samdos santykius. Pagrindiniai šių santykių subjektai yra: 1. darbdaviai (privatūs asmenys, įmonės, valstybė); 2. samdomi darbuotojai (darbo jėgos savininkai); 3. tarpininkaujančios darbo rinkoje įstaigos ir organizacijos (darbo biržos, įdarbinimo biurai, mokymo centrai, profesinės ir darbdavių sąjungos). Darbo rinkos santykių negalima traktuoti tik kaip darbo jėgos pirkimo ir pardavimo. Šių dienų darbo rinkoje sprendžiamos ne tik ekonominės, bet ir socialinės problemos. Tai darbo išteklių racionalus panaudojimas, gyventojų užimtumo ir kovos su nedarbu programų įgyvendinimas, naujų darbo vietų kūrimas, bedarbių registravimas ir materialinis rėmimas, darbo ieškančių žmonių mokymas ir perkvalifikavimas. Darbo rinka šiuo metu reiškia darbo vietų pasiūlos ir paklausos santykius bei jų kaitą (Laužackas, 1999, 119). Darbo rinkos tyrimų metu gaunama informacija apie situaciją darbo rinkoje, pateikiamos prognozės ir tendencijos. Profesijų ir kvalifikacijų tyrimų rezultatai duoda pagrindus praktinėms mokymo priemonėms, mokymo planavimui, profesiniam konsultavimui. Profesinio rengimo teorijai vertingiausi yra profesijų tyrimų rezultatai, teikiantys duomenis apie profesijų vaidmens žmonių gyvenime kaitą ir, ypač apie vienų ar kitų profesijų aktualumo pasikeitimus (Laužackas, 1999, 124). Mokėjimai teorinių, praktinių ir vertinamų veiksmų lavinimo rezultatas, rodantis mokinių veiklos kompetenciją. Tai išmokimo, naujų veiklos būdų įvaldymo padarinys. Pasiekę šį tikslą, mokiniai laisvai operuoja visais mokymo dalykais: nuosekliai dėsto mintis apie konkrečius mokymo dalykus, sklandžiai kalba, rašo, skaičiuoja, atlieka bandymus, pratimus, dirba specializuotą darbą. Suformuoti mokėjimą padeda žinios ir įgūdžių lavinimas. Jie yra mokėjimų komponentai. Sugebėjimai, kaip mokymo tikslas, tai gabumų lavinimo rezultatas. Gabumai įgimti duomenys, kurie padeda lengvai, greitai ir kokybiškai veikti. Mokymo tikslas juos plėtoti, ugdyti sugebėjimus visiems mokymo dalykams, ypač tiems, kurių mokantis greičiau atsiskleidžia ir vystosi įgimti duomenys. Lavinant gabumus, ilgainiui diferencijuojasi sugebėjimai, išsiskiria intelektiniai, specialieji, praktiniai (motoriniai, profesiniai) sugebėjimai. Intelektinių sugebėjimų ugdymo tikslas kūrybiškumas. Jis pasiekiamas lavinant savarankišką produktyvų mąstymą. Išskiriami šie gebėjimai: 1. komunikatyviniai gebėjimas komunikuoti raštu ir žodžiu, kompiuterinis raštingumas ir matematiniai mokėjimai; gebėjimas dirbti komandoje; 2. diagnostiniai gebėjimas pažinti, išskirti; 3. vadybiniai gebėjimas realiai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, t. y. planuoti, prognozuoti, organizuoti, vadovauti, koordinuoti, motyvuoti, kontroliuoti, prižiūrėti; 4. kūrybiniai gebėjimai originaliai mąstyti ir jausti; kūrybiškumas pasireiškia minčių, idėjų, sumanymų originalumu pateikiant užduotis mokiniams; 5. akademiniai sugebėjimas mąstyti, būti gabiam;

329 ekspresyviniai gebėjimas būti išraiškingam. 2 pav. Profesinį rengimą sąlygojančių procesų ir tyrimo sričių sąveika Mokymosi, studijų ir darbo rinkos poreikių kaitos reikšmė profesijos pasirinkimui Profesijos pasirinkimas vienas sudėtingiausių gyvenimo uždavinių. Teisingas sprendimas įgalina asmenybę visapusiškai save realizuoti, tobulėti, jaustis naudinga visuomenei. Prasminga ir įdomi veikla leidžia žmogui suvokti vertybes, analizuoti savo charakterį bei tobulinti jo savybes. Sparčiai vystantis ekonomikai, didėjant konkurencijai darbo rinkoje, darosi vis sudėtingiau prisitaikyti prie rinkos pokyčių, pasirinkti perspektyvią profesiją. Tinkamai pasirinkta profesija, mėgstamas darbas, karjera svarbūs

330 330 kiekvieno žmogaus gyvenime. Tačiau, kad galėtume pasirinkti, pirmiausia turime pažinti save ir aplinką kurioje gyvename. Profesijos pasirinkimas yra įtakojamas nuolat kintančių veiksnių, tokių kaip asmeninių mokymosi poreikių kaita, darbo rinkos kaita, globalizacijos faktorius. Atsižvelgiant į vykstančius pokyčius socialiniame bei asmeniniame žmogaus gyvenime, galima išskirti keletą svarbių aspektų įtakojančių žmogaus profesinę veiklą. Mokymosi, studijų ir darbo rinkos poreikių kaitos reikšmė profesijos pasirinkimui ir karjeros planavimui atspindi: studijų poreikių kaita; mokymosi poreikiai; situacija darbo rinkoje; profesijos pažinimas; savęs pažinimas. Savęs, profesijos pažinimo, mokymosi, studijų bei darbo rinkos kaitos veiksniai, koreliuodami tarpusavyje, yra reikšmingi profesijos pasirinkimui. Savęs pažinimas yra kiekvienos subrendusios asmenybės asmeninės karjeros kūrimo pamatas. Tik suvokdamas savo gyvenimo vertybes, asmeninius norus, galimybes, turėdamas asmeninę profesinės karjeros viziją, asmuo gali teisingai pasirinkti tolimesnį profesinį kelią. Laikui bėgant žmogus keičiasi, todėl savęs pažinimas turi vykti nuolatos, analizuojant save ir iškeliant, formuluojant bei numatant tolimesnius savo tikslus. Dėl dažnai susikuriamų stereotipų gali būti klaidingai suprantama viena ar kita profesija. Laikui bėgant kai kurių profesijų reikalavimai, darbo pobūdis keičiasi, tam tikros profesijos gali net visai išnykti. Profesijos pažinimas įgalina asmenybę suvokti ar tai profesijai keliami reikalavimai bei uždaviniai atitinka jo lūkesčius. Pažinus profesiją galima tvirčiau apsispręsti dėl jos pasirinkimo. Mokymosi poreikių kaita prasideda kartu su numatomu mokymosi individualizavimu, kurio tikslas tikslingai orientuotis į pasirinktą profesinės veiklos ar tolesnių studijų sritį. Mokinys turi apsispręsti kokį mokymosi planą susidaryti. Studijų poreikių kaita įgalina asmenybę apsispręsti dėl profesinės karjeros plano įgyvendinimo. Ugdo nuolatinio mokymosi, tobulina kritinio mąstymo įgūdžius. Studijų poreikių kaita vyksta keičiantis įvairiems asmenybės gyvenimo aspektams. Situacijos darbo rinkoje kaitos suvokimas skatina nuolat koreguoti savo asmeninės profesinės karjeros planą. Atsiranda mokymosi poreikiai, kurie verčia tobulėti tam, kad asmuo išliktų konkurencingas darbo rinkoje. Profesijos pasirinkimas vyksta konvergencijos principu koreliuojant visiems išvardintiems veiksniams. Norint sėkmingai konkuruoti šiandieninėje darbo rinkoje būtina orientuotis į profesijų poreikių bei pagrindinių įgūdžių kitimą. 1. Įgūdžiai, padedantys įsitvirtinti nuolat kintančioje darbo rinkoje: 2. gebėjimas naudotis informacinėmis komunikacinėmis technologijomis (IKT); 3. įvairių užsienio kalbų mokėjimas; 4. gebėjimas mokytis bei mokyti; 5. gebėjimas bendradarbiauti bei dirbti komandoje; 6. gebėjimas konstruktyviai spręsti problemas; 7. gebėjimas planuoti, organizuoti veiklą; 8. verslumas (kurti naujas darbo vietas ir įsidarbinti pačiam (Lietuvos darbo birža 2005, 32). Išvados Profesijų pasirinkimą lemia: 1. Žmonių poreikių kaita, kadangi profesiją renkasi pagal savo poreikius; 2. Darbo rinkos kaita; 3. Mokymosi ir studijų poreikių kaita.

331 331 Literatūros sąrašas 1. Laužackas R. (2005). Profesinio rengimo terminų aiškinamasis žodynas. Kaunas: VDU leidykla. 2. Laužackas R. (2005). Profesinio rengimo metodologija. Kaunas. Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 3. Laužackas R. (1999). Sistemoteorinės profesinio rengimo kaitos dimensijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 4. Jovaiša L. (1999). Profesinio konsultavimo psichologija. VDU: Agora. 5. Lietuvos darbo birža (2005). Jaunimo darbo centrų renginių metodinė priemonė. Vilnius. 6. Adresas internete: Summary Career includes a long period of human life - from the preparation at the profession before retirement. During that time, people change, the formation of his personality, it has successfully developed overcoming crises and development reaches maturity, or vice versa - to burst or identity grows slowly, the man knows what he wants, including the professional sense, he has failed to become productive and self-aktualizuojančiu professional or general he is unemployed or without a profession and working odd jobs.. All this is intertwined with the same individual's life, health, emotions and their expression, ability to use cognitive powers to deal adequately and successfully hold their own age, life tasks. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. Bronislovas Krikščiūnas (Aleksandro Stulginskio universitetas).

332 332 SVEIKATOS UGDYMAS TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETE Lina Butkutė Vytauto Didžiojo universitetas Įvadas Vykstant globalizacijos procesams, spartėjant socialinio bei kultūrinio gyvenimo kaitai, senstant visuomenei vis labiau bandoma atkreipti dėmesį į visuomenės sveikatingumą. Sveika ir aktyvi visuomenė bus pagrindinis ekonomikos augimo ir tvaraus produktyvumo veiksnys. Pagyvenusių ir pensinio amžiaus žmonių grupė turės aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, vėliau iškris iš darbo rinkos. Šie pokyčiai neabejotinai turės didelę įtaką politikai, ekonomikai, santykiams visuomenėje ir kultūrai. Sveikata lems pagrindinį vaidmenį, nes nuo jos priklausys individo savarankiškumas ir aktyvaus dalyvavimo darbo rinkoje kokybė. Dėl šios priežasties svarbu suprasti kaip žmogus ugdydamas sveikatą galėtų prisidėti prie savo sėkmingo bei aktyvaus senėjimo ir gyvenimo pilnatvės kūrimo. Tyrimo tikslas atskleisti sveikatos ugdymo būklę Trečiojo amžiaus universitete, pateikiant tobulinimo krypčių galimybes. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: - Apibūdinti sveikatos ugdymą; - Išskirti veiksnius įtakojančius pagyvenusių žmonių mokymą(-si); - Atskleisti sveikatos ugdymo būklę Trečiojo amžiaus universitete. Tyrimo objektas sveikatos ugdymas. Tyrimo metodai: Duomenų rinkimo: mokslinės literatūros analizė, atliekama siekiant išsiaiškinti teorinius nagrinėjamos temos klausimus; apklausa raštu, naudojant mišraus tipo klausimyną, siekiant išsiaiškinti respondentų požiūrį apie sveikatos ugdymo būklę Trečiojo amžiaus universitete. Duomenų analizės: aprašomoji statistika atliekama tyrimo duomenims interpretuoti, naudojant Microsoft Office Excel 2007 programą. Tyrimo imtis ir organizavimas tiriamųjų populiaciją sudarė Trečiojo amžiaus universiteto besimokantieji. Respondentai atrinkti netikimybinės (patogumo) imties principu. Tyrimas buvo atliekamas 2012 metų sausio mėnesį. Tyrime buvo apklausta 20 besimokančiųjų. Pagal lytį tiriamieji pasiskirstė taip: 16 moterų ir 4 vyrai. Išanalizavus besimokančiųjų amžiaus struktūrą, buvo nustatyta, kad respondentai nuo 60 m. iki 77 m. amžiaus. Svarbu pabrėžti, kad gauti atsakymai neleidžia daryti išvadų visų tokio tipo universitetų mastu. Galimos išvados tik apie konkretaus Trečiojo amžiaus universiteto veiklą. Rezultatai Sveikatinimo ir prevencinės veiklos Europoje labai skatinamos. Tačiau nors tokia veikla įmanoma netgi labai senyvo amžiaus grupėse, daugelis prevencinių programų ir sveikatinimo priemonių neapima vyresnių žmonių, daugiau koncentruojamasi ties jaunimo sveikos gyvensenos puoselėjimu, pamirštant, kad pagyvenusių ir vyresnių žmonių ugdymas prisidėtų prie individualios gerovės ir net visuomenės klestėjimo. Viena iš savęs tobulinimo galimybių Lietuvoje yra dalyvavimas Trečiojo amžiaus universitetų veikloje. Tokio tipo įstaigų būstinė yra Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universitetas, įsikūręs Vilniuje, tačiau jis turi 23 filialus Alytuje, Anykščiuose, Biržuose, Druskininkuose, Jonavoje, Kaune, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Radviliškyje ir kt. Trečiojo amžiaus universiteto besimokantiesiems sudaromos galimybės įgyti žinių, kurių jiems reikia arba reikės ateityje. Taip pat teikiamų medicinos žinių pagrindu padedama žmonėms išvengti jų amžiui būdingų ligų, būti fiziškai aktyviems ir darbingiems. Tačiau pasak Adomaitienės, Vozbuto ir kt. (2007) nors Lietuvoje bendrosios teisinės, programinės ir strateginės nuostatos atitinka šiuolaikinio aktyvaus senėjimo ideologinę sampratą, dauguma senyvo amžiaus žmonių nedalyvauja tokio tipo švietime arba dalyvauja pasyviai.

333 333 Kaip teigia Ferry (2006) priežastys, įtakojančios nepakankamą suaugusiųjų, ypač vyresnio amžiaus, mokymosi plėtrą, lemia pačių žmonių inercija, dominuojantis pasenęs visuomenės požiūris į pagyvenusių žmonių mokymosi būtinumą ir finansavimo problemos. Lietuvoje dažniausiai už įvairius mokymo kursus turi mokėti patys klientai, taigi daugeliui neformalus mokymas yra neprieinamas. Pagyvenusių žmonių pajamos ir pragyvenimo lygis nesudaro pakankamų sąlygų dalyvauti kultūriniame gyvenime, turėti visavertį ir įdomų laisvalaikį. Per mažas valstybės finansavimas riboja įvairių sveikos gyvensenos mokymų įgyvendinimą, nes jaučiamas nuolatinis išteklių stygius. V. Šveikauskas (2005) pateikė sveikatos raštingumo ugdymo modelį, kuriame galima pastebėti, kad sveikatos problemos, tiek lokalios, tiek pasaulinės įgalina asmenis ir bendruomenes tobulėti sveikatingumo srityje. Taip pat reikia atsižvelgti, kad įgalinimas priklauso nuo socialinės bei ekonominės aplinkos. Todėl ne visi asmenys, gali pasinaudoti švietimo galimybėmis, nes ekonominė situacija ar socialinė aplinka neleis ugdyti žinių, nors tam ir bus poreikis. Įgalinimas neįmanomas be žmogaus motyvacijos, o motyvacija skatina žmogų iniciatyviai elgtis, teikti pagalbą kitiems, o tai labai svarbu socialinės politikos pasikeitimui. Visi modelyje pateikti edukaciniai procesai (turinys, metodai, priemonės, ugdytinis, ugdytojas, tikslai) tarpusavyje labai susiję. Nuo turinio priklauso tikslai, naudojami metodai ir priemonės. Nuo metodų ugdytinio pasitenkinimas edukaciniu procesu ir bendradarbiavimo su ugdytoju efektyvumas. Svarbu pabrėžti, kad šie elementai yra veikiami ir mokymo(-si) aplinkos. Taigi sveikatos ugdymas procesas, kai žmonės įgyja puikų sveikos gyvensenos supratimą, išmoksta kontroliuoti sveikatos rizikos veiksnius, aktyviai dalyvauti visuomenės sveikatos ugdymo veikloje ir kurti sveikatą palaikančią aplinką. Būtina atkreipti dėmesį į ugdymo turinį ir jame aptariamas temas. Europos Sąjungos vykdomame projekte Sveikas senėjimas Europos siekis (2007) buvo iškirta dešimt svarbiausių temų, susijusių su sveiko senėjimo skatinimu: išėjimas į penciją ir laikotarpis po išėjimo į pensiją; socialinis kapitalas; psichikos sveikata; aplinka; mityba; fizinis aktyvumas; traumų prevencija; žalingų sveikatai medžiagų naudojimas ir piknaudžiavimas jomis; vaistų vartojimas ir su juo susijusios problemos; profilaktinės sveikatos priežiūros paslaugos. Respondentų atsakymai į klausimą Kokios sveikatos ugdymo temos dažniausiai aptariamos susitikimuose? parodė, kad dažniausios temos, kuriomis kalbama yra mityba, fizinis aktyvumas, žalingos sveikatai medžiagos, vėžinių susirgimų prevencija, vaistų vartojimas. Tačiau labai retai minima apie psichikos sveikatą, išėjimą į pensiją ir laikotarpį po išėjimo į penciją, profilaktinę sveikatos priežiūrą. Taigi visos temos, keičiant tam tikrus turinio aspektus, turėtų būti įtrauktos į sveikatos ugdymo pagyvenusiems žmonėms programą, nes tai svarbu sveikatai palankaus elgesio formavimuisi, aktyvaus senėjimo ideologijos skatinimui, šiam amžiui būdingų ligų išvengimui, fizinio aktyvumo ir darbingumo išlaikymui. D. Lipinskienė (2002) savo disertacijoje remdamasi Jonassen ir Land idėjomis išskyrė įgalinančios aplinkos principus (p ): Besimokantieji turi aktyviai veikti, o ne pasyviai perimti patirtį, apibendrintą įvairiuose šaltiniuose ar pateikiamą dėstytojų. Studentams turi būti sudaryta galimybė spręsti realias problemas ir pajausti atsakomybę už priimtus sprendimus. Turi būti sudaryta galimybė refleksijai. Refleksija leidžia individams pagalvoti apie tai, kodėl jie veikia būtent taip ir netgi gauti informacijos, kaip efektyviai jie veikia. Be to, reflektuojant patirtį yra sudaroma galimybė pataisyti klaidingą supratimą ir užpildyti žinių spragas. Reflektyvi praktika aktyvus, kruopštus ir analitinis procesas yra kokybiško mokymosi esmė. Turi būti sudaryta galimybė dirbti bendradarbiaujant. Mokymasis turi vykti socialiniame kontekste išklausant ir priimant skirtingus požiūrius, lyginant juos bei papildant jais savo supratimą. Taigi, pabrėžiama mokymosi bendruomenės, kurioje yra diskutuojamos įvairios idėjos ir praturtinami supratimai, svarba. Išanalizavus tyrimo duomenis (žr. 1 lentelę) matoma jog didžioji dalis respondentų sudarytas sąlygas spręsti realias su sveikata susijusias problemas (55%), galimybę refleksijai (65%) ir galimybę dirbti bendradarbiaujant (55%) įvertino pakankamai gerai. Sąlygos, kurios sudaromos aktyviai veiklai vertinamos vidutiniškai (40%), tačiau taip pat didelė dalis vertina pakankamai gerai ar net labai gerai (15% ir 30%). Anketinės apklausos duomenys rodo, kad Trečiojo amžiaus universitete vyrauja teigiama besimokančiųjų nuotaika, skatinamas pasitikėjimas savo jėgomis ir teigiamas požiūris į pagyvenusių žmonių mokymąsi. Tačiau vidutiniškai ar net nepakankamai gerai vertinama

334 334 sudaryta galimybė aktyviai veiklai (40% ir 10%), trūksta mokymo(-si) aplinkos kaitos. Taigi mokymo(-si) aplinkos atžvilgiu universitetas atitinka įgalinančios mokymo(-si) aplinkos principus. 1 lentelė. Mokymosi aplinkos vertinimas Trečiojo amžiaus universitete Vystomi įgūdžiai, reikalingi spręsti su sveikata susijusias problemas Vyrauja teigiama besimokančiųjų nuotaika Skatinamas pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis Skatinamas teigiamas požiūris į mokymąsi ir tobulėjimą labai gerai pakankamai gerai vidutiniškai nepakankamai gerai blogai sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % Sudaryta galimybė aktyviai veikti Sudaryta galimybė refleksijai Sudaryta galimybė mokytis bendradarbiaujant Atlikus tyrimą ir paklausus Kokie veiksniai įtakojo Jūsų apsisprendimą lankyti sveikatos ugdymo paskatas/seminarus/ renginius? (1 paveikslas) paaiškėjo, kad net 35% pagyvenusių žmonių imtis iniciatyvos skatina gyvenimiškos situacijos ir kasdieninės problemos. Vyresniame amžiuje susiduriama su daug problemų, įvairiais nelaimės atvejais, ligomis, sveikatos sutrikimais, netektimi. Tai veiksniai, kurie bene labiausiai skatina mokytis. Siekdami padėti artimiesiems, sau išgyventi nelaimę, netektį žmonės mokosi labai intensyviai. Toks mokymasis dažnai pranoksta net studijas universitete, nes poreikis išmokti yra labai didelis. Visa tai sudaro asmeninius ar artimiausioje aplinkoje gimusius mokymosi poreikius. (Zuzevičiūtė, 2006) Siekdami susigrąžinti ramybę, mažinti skausmą ir normalią būseną žmonės kreipiasi į kitus žmones, įvairias organizacijas, klauso patarimų, konsultuojasi. Išskiriant kitus veiksnius, kurie skatina pagyvenusius žmones mokytis, galima paminėti Baker ir Ferry (2006) teiginį jog sparčiai stiprėja atsakomybė už save ir poreikis tobulintis, įgyti naujų žinių. Lietuvoje kuriasi pagyvenusių žmonių visuomeninės organizacijos, jų susivienijimai. Gauti duomenys apklausiant besimokančiuosius parodė, kad tokie veiksniai, kaip poreikis įgyti naujos patirties (60%), noras dalyvauti visuomeniniame gyvenime (70%) labai skatina ir motyvuoja. Tai įrodo pagyvenusių žmonių aktyvumą, norą dalyvauti. Trečiojo amžiaus universitetai yra viena iš svarbiausių neformaliojo švietimo grandžių, įgyvendinančių mokymosi visą gyvenimą principą. Tačiau kol kas juose mokosi tik labai maža pagyvenusių žmonių dalis. Tik maža dalis (15%) apie Trečiojo amžiaus universitetą sužinojo knygų, žurnalų ar televizijos dėka. Žiniasklaidos priemonės skiria per mažai dėmesio vyresnių žmonių mokymosi svarbos ir galimybių propagandai. (Ferry, 2006) Tai didelis trukdis skatinant pagyvenusių žmonių motyvaciją tobulintis, įgyti naujų žinių, nes kartais apie mokymosi galimybes tiesiog nežinoma. Taigi reikia keisti visuomenės požiūrį į mokymąsi visą gyvenimą ir suformuoti kitokias tradicijas. Netgi formuojant bendrają švietimo politiką pagyvenusių žmonių mokymosi problemos atrodo gana nereikšmingos ir nesvarbios. Todėl daugelis pagyvenusių žmonių nepakankamai aktyviai dalyvauja šiame procese dėl informacijos trūkūmo.

335 335 Veiksniai įtakojantys TAU paskaitų/seminarų/renginių lankymą 70% 60% 35% 15% noras dalyvauti visuomenės gyvenime; knygos, žurnalai, televizija; poreikis įgauti naujos patirties; gyvenimiškos situacijos (kasdieninio gyvenimo problemos); 1 paveikslas. Veiksniai įtakojantys Trečiojo amžiaus universiteto paskaitų/seminarų/renginių lankymą Tarptautinėje suaugusiųjų švietimo konferencijoje Hamburge (1997) buvo nurodytas vienas iš veiksnių, kuris paskatinantų vyresnius žmones mokytis tai yra galimybė mokytis vienodomis sąlygomis bei jiems pritaikytais būdais. Jų sugebėjimai ir gabumai turi būti pripažįstami, vertinami ir panaudojami. Taigi turi būti atsisžvelgiama į besimokančiųjų mokymosi stilius, asmeninius poreikius, įvairius mokymo metodus, kurie įtrauktų į mokymosi procesą. Atlikus empirinį tyrimą gauti atsakymai į klausimą Ko Jūsų manymu trūksta tobulam sveikatos ugdymui Trečiojo amžiaus universitete? atskleidė, jog labiausiai trūksta finansavimo (60%). Besimokantieji turi mokėti tam tikrą nario mokestį, todėl didesnis finansavimas suteiktų galimybę mokytis didesniai daliai žmonių, naudoti daugiau įvairių mokymo(-si) priemonių. Kaip vieną iš svarbesnių trūkumų pamini ir kompetentingų specialistų trūkūmą (55%). Literatūroje randama duomenų išryškinančių sveikatos ugdymo ugdytojo vaidmenį. <...> Jis turi atlikti tokias ugdymo veiklas kaip sveikatos ugdymo poreikių nustatymas, sveikatos mokymas ir konsultavimas bei informacijos teikimas, savirūpos, sveikatos priežiūros įgūdžių formavimas. (Petrauskienė A., Žydžiūnaitė V., 2008) Taip pat daugelis respondentų minėjo, jog trūksta įvairesnių metodinių priemonių ir mokymo(-si) metodų (50% ir 60%). Paskaita yra priskiriama prie pasyviojo, mažiau veiksmingo mokymo metodo nei grupės diskusija, vaidmenų atlikimas, atvejo analizė, žaidimai, seminarai priskiriamų prie aktyviųjų mokymo metodų. Tačiau kadangi besimokantieji yra pagyvenę ir vyresnio amžiaus žmonės, reikia naudoti ir tradicines paskaitas, nes nebūtinai pasyvumas reikškia, kad besimokantieji nėra aktyvūs. Pasak Z. Javtoko (2009) tie, kas nori per paskaitą išmokti, nėra pasyvūs: jie svarsto pateikiamos informacijos patikimumą, stengiasi suvokti esmę ir kitais būdais aktyviai seka paskaitos eigą. Išanalizavus gautus tyrimo metu duomenis, galima teigti, kad sveikatos ugdymo paskaitose svarbu naudoti vieną iš aktyvių problemų sprendimo metodų. Kaip teigia Foley (2004), vienas didžiausių sunkumų, su kuriuo susiduria suaugusiųjų švietėjai, dirbantys su pagyvenusiais žmonėmis yra bejėgiškumo jausmas, patiriamas kasdienių problemų akivaizdoje. Todėl mokantis tokio tipo universitetuose turi būti kreipiamas dėmesys į problemų sprendimo būdą, kuris įtraukia žmones ieškoti realaus gyvenimo problemų, priežasčių ir imtis išmanymu pagrįstų veiksmų.taigi kasdienio gyvenimo problemos gali tapti edukaciniu procesu, kurio metu nepažįstama tampa pažįstama ir atsikratoma stereotipų bei baimių. Taikant šį metodą, ugdomas besimokančiųjų gebėjimas atpažinti esamas problemas bei anksčiau turėtas žinias siejant su naujai įgytomis, nuolat tobulinamas gebėjimas veikti savarankiškai, sprendžiant su sveikata susijusias problemas. Apibendrinant tyrimo duomenis, galima teigti, kad sveikatos ugdymą Trečiojo amžiaus universitete reikėtų tobulinti atkreipiant dėmesį į aptariamas temas ir jų pasikartojimo dažnumą. Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į mokymo(-si) aplinką, kurioje besimokantieji turi aktyviai veikti, o ne tik pasyviai perimti patirtį, apibendrintą

336 336 įvairiuose literatūros šaltiniuose ar pateikiamą dėstytojų. Taip pat reikėtų geresnės informacijos sklaidos apie Trečiojo amžiaus universitetus bei jų siūlomas paskaitas. Reikėtų nuolat skatinti kompetentingų specialistų dalyvavimą ir didesnį finansavimą. Išvados 1. Sveikatos ugdymo procese didžiausias dėmesys skiriamas turiniui ir mokymo(-si) aplinkai. Dažniausiai minimos temos, susijusios su mityba, fiziniu aktyvumu, žalingomis sveikatai medžiagomis, vėžinių susirgimų prevencija, vaistų vartojimu. Rečiau kalbama apie psichikos sveikatą, išėjimą į pensiją ir laikotarpį po išėjimo į penciją, profilaktinę sveikatos priežiūrą. Tai rodo, kad didesnis dėmesys skiriamas ligų gydymui ir vaistų vartojimui ir mažiau stengiamasi pasakoti, kaip tų ligų išvengti. 2. Priežastys, įtakojančios pagyvenusių žmonių mokymą(-si) yra gyvenimiškos situacijos ir kasdieninės problemos, noras dalyvauti visuomeniniame gyvenime, poreikis įgyti naujos patirties, tačiau nors motyvuoja ir knygos, žurnalai ar televizija, trūksta informacijos apie Trečiojo amžiaus universitetų veiklą. 3. Trečiojo amžiaus universitetui reikia atkreipti dėmesį į finansavimą, kompetentingų specialistų dalyvavimą, įvairesnių metodinių priemonių ir mokymo(-si) metodų naudojimą, taip skatinant aktyvaus senėjimą ideologiją. Literatūros sąrašas 1. ADOMAITIENĖ R., VOZBUTAS S., JUOZULYNAS A., ALEKNA V., PRAPIESTIS J. (2007). Lietuvos žmonių aktyvaus senėjimo politikos socialinė sistema struktūrinio funkcionalizmo aspektais. Gerontologija 2007; 8(1) p FERRY M., BAKER R. (2006). Pagyvenusių žmonių veiklos galimybių įvertinimo vadovas (angl. Age Proofing Toolkit), p. 9, _data/f_cdr _do c-int_lt.pdf 3. FOLEY G. (2004). Suaugusiųjų mokymosi matmenys. Suaugusiųjų švietimas globalizacijos laikais. Kronta. Vilnius, p JAVTOKAS Z. (2009). Sveikatos stiprinimo konspektas. Vilnius: elektroninis leidinys, p. 5, LIPINSKIENĖ D. (2002). Edukacinė studentą įgalinanti studijuoti aplinka. Daktaro disertacija. Kaunas: Kauno technologijos universitetas. 6. PETRAUSKIENĖ A., ŽYDŽIŪNAITĖ V. (2008). Mokyklos mediko vaidmens kompleksiškumas ugdant mokinių sveikatą. Specialusis ugdymas Nr. 1 (18), p Suaugusiųjų švietimas: diskusijų gairės, Hamburgo deklaracija, darbotvarkė ateičiai: tarptautinė suaugusiųjų švietimo konferencija (1997). Hamburgas [sudaryt. ir vert. Normantas E.] Vilnius, p , Sveikas senėjimas Europos siekis, sutrumpinta versija ( ). ES projektas. Švedijos nacionalinis visuomenės sveikatos institutas. 9. ŠVEIKAUSKAS V. (2005). Sveikatos raštingumo ugdymo sistemos ypatybės. Medicina (Kaunas) 2005; 41(12) p ZUZEVIČIŪTĖ V. (2006). Suaugusiųjų mokymosi poreikiai ir jų tyrimai. Kaunas, VDU, p ŽUKAUSKIENĖ R. (1996). Raidos psichologija. Vilnius, p Summary Health Education at the Third Age University The healthy views formation starts in early years of a child s life, but the beggining of active interest and real desire to learn can come out only in elderly ages. Many diseases and health disorders are assosiated with humans lifestyle and behavior. This the reason why it is so important to undersdand how studies of health education can advantage in successful ageing, possibility to be active in work as long as life endures, to participate in social, family and community life. Health education must conform with student expectations and educational needs. It is also important to consider educators professional, personal, objective expertice, educational atmosphere: physical, psychical and social, health education content, educational methods, educator s and students interaction. Mokslinio darbo vadovė: dokt. Vilma Vetrenkienė (Vytauto Didžiojo universitetas)

337 INFORMACIJOS APIE NARKOTINES MEDŽIAGAS PREVENCINĖSE PROGRAMOSE POREIKIS: VILKIJOS ŽEMĖS ŪKIO MOKYKLOS ATVEJIS Gintarė Gasiliūnienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 337 Šiandien Lietuvoje daug kalbama ir rašoma apie vis augantį ir jaunėjantį narkomanijos reiškinį (Aiškinytė ir kt., 2002; Bielskytė, Zaborskis, 2003; Jurgaitienė, Targamadzė, 2006). Žymūs mokslininkai užsienyje bei kaimyninėse šalyse ieško atsakymų į klausimą, kodėl šis reiškinys taip sparčiai plinta tarp jaunimo ir paauglių (Vainoriūtė ir kt., 2006). Labai svarbu apsaugoti paauglius ir jaunimą nuo psichiką veikiančių medžiagų vartojimo. Paauglystės laikotarpiu prevencinės priemonės yra ypač aktualios. Ryškūs organizmo funkcijų pasikeitimai sąlygoja paauglio psichikos savitumus: paauglys stebi vienmečius ir suaugusiuosius, ieškodamas modelio savo asmenybei (Leliūgienė, 2002). Šiuo periodu paaugliai, besimokantys profesinėse mokyklose, susiduria su dar vienu psichologiniu veiksniu jie jaučiasi labiau suaugę nei jų bendraamžiai gimnazijose, nes dažnai gyvena atskirai nuo savo tėvų mokyklos bendrabučiuose. A. G. Davidavičienė (2008) teigia, kad vienintelis efektyvus pirminės prevencijos būdas suformuoti reikiamas nuostatas ir išugdyti sveiko gyvenimo įgūdžius. Tam, kad efektyviai būtų sprendžiama narkotinių medžiagų prevencinė problema, būtina suvokti, kaip patys moksleiviai vertina narkotines medžiagas, ir ką jie žino apie narkomaniją, kaip apie socialinę problemą. Tyrimo objektas narkotikų vartojimas paauglių ir jaunimo tarpe. Tyrimo dalykas informacijos apie narkotines medžiagas teikimas prevencinėse programose. Tyrimo tikslas išsiaiškinti narkotinių medžiagų vartojimo prevencinių programų poveikį, jų tikslingumą Vilkijos žemės ūkio mokykloje. Tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai: 1. Įvertinti moksleivių žinių apie narkotikus ir jų žalą poreikį; 2. Nustatyti žinių ir informacijos teikimo poreikį narkotikų prevencijos programose. Hipotezė. Informacijos teikimas prevencinėse narkotinių medžiagų vartojimo programose ne visuomet pasiekia adresatą. Šiame darbe naudoti šie tyrimo metodai: literatūros analizė, anketinė apklausa, statistinė analizė. Buvo atliktas apžvalginis tyrimas, kurio metu Vilkijos žemės ūkio moksleiviams išdalintos anketos su fiksuotais atsakymais į klausimus. Šios anketinės apklausos metu buvo bandoma sužinoti, ar moksleiviai turi elementarių žinių apie narkotikus, ir kokiu būdu jie norėtų gauti žodinę informaciją apie narkotikus ateityje. Rezultatai Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo analizė dažnai yra išskaidoma į alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimo ir rūkymo problemas (Vainoriūtė, Gurevičius, 2008; Jurgaitienė ir kt., 2006). Toks požiūris neleidžia sudaryti visuminio, integralaus vaizdo apie realų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo lygį, nors yra įrodyta, kad šių medžiagų vartojimas yra tarpusavyje susijęs, ir kelių medžiagų vartojimo poveikis nėra lygus jų atskirų poveikių sumai (Jurgaitienė ir kt., 2006; Bielskytė, Zaborskis, 2005). Tai reiškia, kad vartojant psichoaktyviąsias medžiagas susikuria tam tikra socialinės rizikos erdvė (Juozulynas ir kt., 2009). Atlikus anketinę Vilkijos moksleivių apklausą, nustatyta, kad tik 12 proc. vaikinų ir 39 proc. merginų mano, kad pavartojus narkotikų vieną kartą gali atsirasti priklausomybė nuo vartotų psichotropinių medžiagų (1 pav.). Net 64 proc. vaikinų ir 30 proc. merginų, negalėjo atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai ir pasirinko atsakymą Nežinau. Taigi merginos rimčiau ir atsargiau vertino priklausomybę nuo narkotinių medžiagų pavartojus jas vieną

338 338 kartą, pavyzdžiui, kaip būna jaunimo susibūrimuose, kuomet kažkas pabando narkotinių medžiagų dėl įdomumo arba kaip daugelis neatsakingai mano, kad marihuana, hašišas traktuojami kaip lengvi ir nepavojingi ar pan. 1 pav. Vaikinų ir merginų nuomonių pasiskirstymas, ar pavartojus narkotikų vieną kartą įgyjama priklausomybė, proc. Kalbėdami apie narkotikų vartojimą jaunimo tarpe, reikia nepamiršti ir alkoholio vartojimo bei rūkymo, kurie taip pat sukelia priklausomybę ir daro poveikį paauglių ir jaunuolių fizinei ir psichinei sveikatai (Černiauskienė 2001). Apie klaidingą požiūrį į narkotinių medžiagų poveikį žmogaus sveikatai rodo moksleivių atsakymai į klausimą, kas yra laikoma narkotinėmis medžiagomis. Apklausoje dalyvavę moksleiviai vieningai pritarė, kad kokainas ir heroinas yra narkotikai (100 proc.), tačiau 10 proc. nemanė, kad LSD, ekstazis ir kanapės yra priskiriami narkotinėms medžiagoms (2 pav.). Nerimą kelia tai, kad 32 proc. moksleivių vadinamos žolės nelaikė narkotikais. Be to, tik 12 proc. moksleivių atsakė, kad jie psichotropinėms medžiagoms nepriskiria vaistinėje parduodamų bet kokių psichiką veikiančių tablečių, po 2 proc. cigarečių ir alkoholio. % 2 pav. Moksleivių nuomonių pasiskirstymas apie tai, kokias medžiagos gali būti vadinamos narkotinėmis, proc. Visi apklausoje dalyvavę Vilkijos žemės ūkio moksleiviai vieningai atsakė (100 proc.), kad žino narkotikų vartojimo pasekmes (3 pav.). Tačiau kaip jau buvo matyti iš aukščiau pateiktos tyrimo medžiagos, kai kurie moksleiviai turi nepakankamai žinių apie narkotines medžiagas arba tos žinios yra kleidingos.

339 339 % 3 pav. Moksleivių atsakymai į klausimą Ar žinote, kokios yra narkotikų vartojimo pasekmės, proc. Pagrindiniai elementai, kurie yra veiksmingiausi dirbant narkotikų prevencijos srityje, yra visuomenės supažindinimas su narkomanijos priežastimis, jos keliamomis problemomis bei šios problemos prevencijos būdais (Narkauskaitė ir kt., 2011). Vienas geriausiai atitinkančių prevencinio darbo sampratą ugdymo institucijose yra Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programoje (2006) pateiktas apibrėžimas: pirminė narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencija tai ne tik žinių ir informacijos suteikimas, bet svarbiausia gyvenimo įgūdžių ugdymas, psichologinės ir socialinės moksleivių kompetencijos formavimas, kuri padėtų sąmoningai rinktis, atsakyti už savo veiksmus ir suprasti savo poelgių padarinius. Vilkijos žemės ūkio moksleiviai (89 proc.) norėtų, kad paskaitas apie narkotikų žalą jiems teiktų garsūs žmonės, pavyzdžiui, Lietuvoje žinomi sportininkai, dainininkai, aktoriai ar pan., tačiau daugeliui (72 proc.) visiškai nepatinka, kad paskaitas apie narkotikus skaitytų jų mokyklos mokytojai (4 pav.). Be to, moksleiviai pažymėjo, kad jiems nepatinka, kai per paskaitas yra gasdinama ir moralizuojama (72 proc.), ir kad apskritai paskaitos apie narkotikus jiems dažniausiai yra neįdomios (89 proc.). 80 proc. mokinių nežino, ar paskaitos ir teikiama apie narkotikų žalą informacija gali sumažinti narkotikų vartojimą. Dauguma mokinių (89 proc.) pažymėjo, kad norėtų ne klausytis paskaitų, o pažiūrėti filmų apie narkomanijos žalą. % 4 pav. Moksleivių požiūris į informacijos apie narkotines medžiagas teikimas, proc.

340 340 Atliktas žvalgomasis tyrimas parodė, kad informacijos moksleiviams trūksta, ir kad jiems svarbu yra ne tiek pati informacija, o jos pateikimo būdai ir formos. Į tai reikėtų atsižvelgti vykdant prevencines programas. Didelė dalis jaunimo narkomanijos prevencijos yra vykdoma mokyklose. Tam kuriamos specialios prevencijos programos, kurios yra integruojamos į mokomąjį procesą. A. G. Davidavičienė (2003) pažymi, kad prevencija ir intervencija gali būti veiksminga, jei egzistuoja visuminis požiūris, naudojamos įvairios prevencijos strategijos: mokiniams teikiama teisinga informacija, formuojamos tinkamos nuostatos, ugdomi gyvenimo įgūdžiai, siūlomos sveikatos alternatyvos. Išvados 1. Moksleiviams trūksta elementarių žinių apie narkotines medžiagas, priklausomybę nuo narkotikų, narkotikų vartojimo žalą, todėl tinkamas informacijos teikimas prevencinėse programose yra būtinas; 2. Prevencinėse programose ypač svarbi yra prevencijos strategija: informacijos teikimo formos ir būdai, prevencijoje dalyvaujančios personalijos. Literatūros sąrašas 1. AŠKINYTĖ R. ir kt. Mokykla be narkotikų. Mokytojo knyga. Vilnius: Homo Liber, BIELSKYTĖ J, ZABORSKIS A. Paauglių polinkis vartoti alkoholinius gėrimus ir šį poelgį skatinantys veiksniai. Medicina, 2005, 41(5), p BIELSKYTĖ J., ZABORSKIS A. Paauglių narkomanija ir jos veiksniai. Sveikatos mokslai, 2003, Nr. 4, p ČERNIAUSKIENĖ M. Apie priklausomybę sukeliančias medžiagas ir jų vartojimo prevenciją ugdymo institucijose. Vilnius, DAVIDAVIČIENĖ A. G. Narkotinių medžiagų vartojimo prevencija švietimo ugdymo įstaigose (monitoringo duomenų analizė) Prieiga per internetą: < 6. DAVIDAVIČIENĖ A. G. Ar paauglių narkotikų vartojimas yra problema? ESPAD tyrimų medžiaga. Vilnius, JUOZULYNAS A., JURGELĖNAS A., ASTRAUSKIENĖ A., PRAPIESTIS J., BUTIKIS M., SAVIČIŪTĖ R. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo integralaus poveikio jaunų žmonių sveikatai problema. Visuomenės sveikata, 2009, 1(44), p JURGAITIENĖ D., ŠALTYTĖ L., VAINORIŪTĖ L. Klaipėdos profesinių mokyklų moksleivių požiūris į narkomanijos problemą. Pedagogika, 84, 2006, p JURGAITIENĖ D., TARGAMADZĖ V. Marihuanos ir kitų narkotikų vartojimo sąsajos tarp paauglių. Medicina. 2006, nr. 42 (10), p LELIŪGIENĖ I. Socialinė pedagogika. Kaunas, NARKAUSKAITĖ L., JUOZULYNAS A., JURGELĖNAS A., VENALIS A. Psichiką veikiančių medžiagų vartojimo paplitimas tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų. Visuomenės sveikata, 2011, 1(52), p VAINORIŪTĖ L, GUREVIČIUS R. Narkomanijos profilaktinės veiklos ypatumai profesinių mokyklų socialinių pedagogų darbe. Visuomenės sveikata, 2008, 4(43), p Summary The Need of Information on Narcotic Drugs in Prevention Programs: The Case of Vilkija School of Agriculture The aim of our investigation was to investigate the need for students of Vilkija Scool of Agriculture school to obtain information about drug use. The research was carried out in The instrument of the this research was questionnaire. Research have evaluated and compared basic knowledge of students about narcotic drugs and harm of drugs. Students lack basic knowledge about drugs, drug addiction, harm of drugs. In drug use prevention programs are particularly important prevention strategy. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Aldona Palujanskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

341 341 KAUNO KOLEGIJOS 1 KURSO STUDENTŲ PROFESINIO APSISPRENDIMO ANALIZĖ Asta Kukarėnė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Labai svarbus gyvenimo pasirinkimas yra - profesija. Nuo jos priklauso gyvenimo kokybė. Šiandieniniame technologijų pasaulyje, didelėje darbo rinkos kaitoje svarbu padaryti tinkamą ir apgalvotą sprendimą. Profesinis apsisprendimas vienas svarbiausias žmogaus apsisprendimas, žingsnis, kurį darant svarbu išnagrinėti visus galimus variantus, galimybes ir iš jų pasirinkti tinkamiausią. Profesijos pasirinkimas yra kompleksinis reiškinys, kurį nulemia 5vairūs socialiniai, kultūriniai ir psichologiniai veiksniai. Profesijos pasirinkimas tam tikros profesinės veiklos srities pasirinkimas, atsižvelgiant į savo interesus, polinkius, galimybes bei darbo rinkos poreikius (J. Leonavičius, 1996). Darbo tikslas nustatyti Kauno kolegijos I kurso studentų polinkius ir interesus pasirinktai profesijai bei įvertinti studentų profesinio apsisprendimo veiksnius bei motyvus ir 5vertinti profesinio orientavimo įtaką studentų profesijos pasirinkimui. Uždaviniai: 1. Apžvelgti profesijos rinkimosi problemas, remiantis literatūros analize. 2. Nustatyti studentų polinkius ir interesus pasirinktai profesijai. 3. Išsiaiškinti studentų profesinio pasirinkimo veiksnius bei motyvus. 4. Įvertinti profesinio orientavimo įtaką studentų profesijos pasirinkimui. 5. Atlikti tyrimo rezultatų analizę. Tyrimo objektas studentų profesinio apsisprendimo veiksniai. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė; anketinė apklausa; matematinė statistika. Profesinio apsisprendimo proceso aspektai Profesiniam pasirinkimui įtakos turi ir profesijos rinkimosi teorijos. Analizuojant įvairių mokslininkų profesijos rinkimosi teorijas, jų aptinkama begalė, todėl galima daryti išvadą kad mokslininkai neturi vieningos nuomonės apie šias teorijas, kurios iš jų daro didžiausią įtaka profesijos pasirinkimui. Kiekvienoje šalyje profesijos rinkimosi teorijos vertinamos kitaip, pagal savo specifikas. Dažniausiai klasifikacijose sutinkamos šešios profesijos rinkimosi teorijos: 1. Klasikinė profesijos rinkimosi teorija. 2. Diferencinės psichologijos teorija. 3. Neotechninė profesijos rinkimosi teorija. 4. Psichoanalitinė profesijos įtakos profesijos rinkimuisi teorija. 5. Asmenybės psichologijos įtakos profesijos rinkimuisi teorija. 6. Sociologinės ir socialekonominės teorijos (R. Laužackas, 1999). Be jų, turinčios įtakos profesiniam apsisprendimui yra: profesinio vystymosi teorija; profesinio orientavimo teorija; socialinio išmokimo teorija. Apžvelgtos ir nagrinėtos praktinio rinkimosi teorijos, leidžia daryti išvada, kad jos nagrinėja besirenkančiojo profesiją pašaukimą, tinkamumą profesijai, psichologinius, ekonominius bei sociokultūrinius veiksnius, besirenkančiojo sugebėjimus bei galimybes, kaip jis turėtų save mokėti vertinti ir įveikti, kaip susieti galimybes su norais, bet labai mažai kalbama apie tai, kaip tam, kuris ruošiasi rinktis profesiją suteikti kuo daugiau jam reikalingos informacijos, kaip įvertinti politinius ir darbo rinkos poreikius, kaip gauti daugiau paramos ir finansavimo įgyti save atitinkančią profesiją. Profesijos rinkimasi lemia ne tik pats besirenkantis, bet ir dar daugelis nuo mūsų nepriklausiančių veiksnių, aplinkų ir kt. Todėl norint nustatyti tikslius profesijos rinkimosi aspektus reikia ištirti ir išnagrinėti besirenkančiojo polinkius, interesus, veiksnius bei motyvus, nes vienas iš šių veiksnių nenulemia pasirinkimo. Nuo seniausių laikų mokslininkai tyrinėjo profesijos rinkimosi problemas. Pirmaisiais bandymais racionalizuoti profesijos pasirinkimą galėtume laikyti žymaus antikos filosofo Platono veikale Valstybė išdėstytus samprotavimus apie tai, kad pagrindinė visuomenės (valstybės) klestėjimo sąlyga yra gerai organizuotas visuomenės narių pasiskirstymas pagal profesinius vaidmenis (R.Petrauskaitė, 1996).

342 342 Visi autoriai sutinka, kad apsisprendimą lemią ne vienas veiksnys, vieni jų iškelia išorinius veiksnius, kiti vidinius, psichologinius, dar kita nuomonė yra, kad svarbiausi socialiniai veiksniai. Keičiasi ir veiksniai, nuo kurių priklauso pasirinkimas, nes nuolat keičiantis ekonomikai, aplinkai, kultūrai, keičiasi ir pasirinkimo veiksnių prioritetai. Profesinis ir socialinis apsisprendimas, suprantama, turi savo atitinkamą socialinį ir psichologinį pagrindą. Reikia manyti, kad socialinis apsisprendimas mokyklos ir tėvų auklėjamojo poveikio rezultatas. Profesinis apsisprendimas kartu ir pasaulėžiūros komponentas, profesinė veikla taip pat yra ir vienas gyvenimo tikslų. Jeigu profesinis apsisprendimas dar nesusiformavo, jaunuoliai pasirenka apibendrintą variantą, atidėdami ateičiai jo konkretinimą (S.Kregždė, 1988). Profesijos pasirinkimas tai asmenybės saviraiškos aktas, atspindintis jos motyvaciją, žinojimą, individualius bruožus ir sugebėjimus. Visi pasirinkimai yra susiję ir sąveikauja tarpusavyje, todėl profesijos pasirinkimas niekuomet nebūna izoliuotas nuo kitų veiksmų ar sprendimų (R. Adamonienė ir kt., 2001). L.Jovaiša akcentuoja, kad profesijos rinkimuisi turi įtakos keturių grupių profesinio rinkimosi veiksniai (L.Jovaiša 1999): 1) socialiniai ekonominiai veiksniai; 2) ugdymo veiksniai; 3) psichologiniai veiksniai; 4) sveikatos veiksniai. Socialiniai ekonominiai veiksniai tai gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė-ekonominė bei kultūrinė padėtis, gamybinė-kultūrinė aplinka (profesinio mokymo įstaigų, darboviečių vieta ir kt.), uždarbis, mokslinė-techninė pažanga ir kt. Pavyzdžiui, inteligentų šeimų vaikai dažniau renkasi intelektinio darbo profesijas, o gamybinėje aplinkoje dažnai susiformuoja pašaukimas techninėms profesijoms (L.Jovaiša, 1981). Gamybinei - kultūrinei aplinkai priskiriama: ekonominis veiksnys, kultūra. Itin didelę reikšmę profesiniam vystymuisi turi ugdymo veiksniai : kryptingas politechninis lavinimas, darbų pamokos, fakultatyviniai užsiėmimai, mokinių veikla dalykiniuose, technikos, meno, sporto būreliuose. Žinios, mokėjimai ir įgūdžiai visada veikia, dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą. (L.Jovaiša, 1981). Psichologiniai veiksniai pagal L. Jovaišą (1993): 1) profesinis subrendimas; 2) intelektas ir specialieji gabumai; 3) poreikiai; 4) interesai; 5) vertybės; 6) charakteris. Pagaliau profesijos pasirinkimui turi įtakos ir sveikata įvairios chroniškos ligos, buvusių sunkių somatinių ligų padariniai, psichiniai sutrikimai, oligofrenija, invalidumas, išsivystymo defektai, taip pat ir fizinės bei psichinės reabilitacijos galimumai. Įvairių šalių literatūra, analizuojant profesinio apsisprendimo problemas, reikšmingą vietą skiria jo motyvacijai. Profesinio apsisprendimo motyvacija išreiškia tiek subjektyvų įsisąmoninimą, tiek išorinių (socialinių) sąlygų bei vidinių (subjektyvių) prielaidų įvertinimo renkantis profesiją (S.Kregždė, 1988). L.Jovaiša (1999) motyvus suskirstė pagal paskirtį: - motyvo paskirtį asmenybės gyvenime; motyvų ryšį su objektu; motyvų aktualumą; motyvų kilmę. Pagal tai, kokia motyvo paskirtis asmenybės gyvenime, skiriame biologinius, socialinius, asmeninius motyvus. Kai motyvai pradeda tenkinti biologinius poreikius (maisto, šilumos ir kt.), kalbame apie biologinę motyvaciją. Socialinė motyvacija reguliuoja tarpasmeninius, kolektyvinius, visuomeninius-darbinius žmonių santykius. Asmeniniai motyvai tenkina egocentrinius bei egoistinius siekius (L.Jovaiša, 1981). Pirmieji profesijos pasirinkimo problemų tyrinėtojai buvo įsitikinę, jog žmogų į tam tikro pobūdžio praktinę veiklą nukreipia įgimtų asmenybės savybių visuma, vadinama pašaukimu. Žymus Lietuvos psichologas A.Gučas dar 1937 m. paskelbtame veikale Pašaukimas ir darbas apibūdino pašaukimą kaip įgimtus gabumus ir polinkius, kurie suteikia žmogui galimybę pasiekti maksimalų darbo našumą (R. Adamonienė irk t. 2001).

343 Fizika Matematika Chemija Astronomija Biologija Medicina Žemės ūkis Miškų ūkis Filologija Žurnalistika Istorija Menas Geologija Visomeninis Teisė Transportas Pedagogika Darbininkiškos Aptarnavimo Statybos Lengvoji Technika Elektronika % 343 Profesinės veiklos bruožai leidžia daryti išvadą, kad pašaukimas sudėtingas darinys. Psichologinę jo struktūrą ir esmę galima taip nusakyti: pašaukimas yra veiklos motyvacinių, potencialių, charakterologinių asmenybės bruožų derinys, sąlygojantis jos darbinio gyvenimo kokybę ir prasmę (L.Jovaiša 1999). Profesijų rinkimosi klaidos rodo, kad jų sprendimas dažnai neturi tvirtesnės atramos renkamasi paviršutiniškai, be geresnio savęs ir darbo pažinimo ir jas spręsti turi padėti profesinio rengimo ir profesinio orientavimo priemonių sistema (L.Jovaiša, 2001). Profesinis rengimas tai žmogaus profesinių gebėjimų (kompetencijų) įgijimo mokymosi būdu procesas, kurio metu pasiekiama ir tobulinama profesinė kvalifikacija (R. Laužackas, 2008). Anot E. Danilevičiaus (2008), profesijų pasaulyje nuolat vienos profesijos išnyksta, kitos modifikuojasi taip pat atsiranda ir naujų. Pokyčiai vykta ne tik darbo rinkoje ir profesijų pasaulyje, bet ir vidiniame dvasiniame žmogaus gyvenime keičiasi interesai, charakterio bruožai, vertybių hierarchija ir kt. Šių pokyčių kontekste keičiasi ir profesinio rengimo institucijų vaidmuo. Čia asmuo gali ne tik įgyti, keisti ar tobulinti kvalifikaciją, bet ir gauti profesinio konsultavimo ar profesinio orientavimo paslaugas. Profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų prieinamumo principas numato galimybę pasirinkti profesiją pagal asmeninius poreikius ir interesus. Profesinis rengimas turi būti ne vienkartinis pasirinkimas, o, kaip ir profesinis orientavimas, tęstis per visą individo gyvenimą, todėl aktualu profesinį rengimą ir orientavimą susieti kartu. Pagal J. Klimovą kai kurie mokslininkai profesinį orientavimą laiko moksliniu profesijos rinkimosi motyvų valdymu (L.Jovaiša, 1981). Profesinis orientavimas tai susipažindinimas su profesinio mokymo įstaigomis ir profesiniu darbu, apimantis profesijos supratimo, profesijos įgijimo, darbo turinio bei pobūdžio aiškinimą. Profesinis orientavimas tai priemonių ir renginių visuma, padedanti jaunuoliams, jų tėvams, mokytojams ir kitiems šio proceso dalyviams pasirengti lemiamam jaunuolio profesinio apsisprendimo momentui Tyrimo metodai ir rezultatų aptarimas Siekiant ištirti profesinio apsisprendimo veiksnius buvo atliktas kiekybinis tyrimas. Jame dalyvavo Kauno kolegijos I kurso studentai. Iš viso buvo apklausta 184 respondentų. Studentai apklausai buvo pasirinkti taikant atsitiktinę atranką. Anketavimui sudaryta 16 uždarų klausimų anketa (I. Maknienė, 1999) ir 144 klausimų Profesinių interesų žemėlapis (A. Kudriašovas ir kt.). Apibendrinus duomenis, gauta 24 profesinės veiklos sričių rodikliai, kurių pagrindu laikomas daugiausia surinktų balų suma. 30,00 25,00 20,00 15,00 10,00 5,00 0,00 1 pav. Studentų daugiausia surinkti balai pagal atskiras veiklos sritis (proc.) Veikla pagal polinkius užima svarbią vietą žmogaus gyvenime, ypač renkantis profesiją, reikia pastebėti, kad kolegijos pirmakursiai labiausiai domisi darbininkiškomis ir statybos specialybėmis. Mažiausiai domimasi matematika, chemija ir astronomija, o biologijai polinkių neturi nei vienas studentas.

344 % % % 344 Šio tyrimo rezultatai patvirtina mokslininkų teiginius apie profesijos formavimosi priklausomybę nuo amžiaus. 70,00 60,00 61,36 50,00 40,00 30,00 20,00 10,00 15,91 11,36 11,36 0,00 10 klasėje 11 klasėje 12 klasėje baigus 2 pav. Studentų profesinis apsisprendimas vidurinėje mokykloje (proc.) Didžioji dalis 1 kurso studentų dėl pasirinktos specialybės apsisprendė būdami 12-oje klasėje 61,35 proc., tik 11,36 proc. apsisprendė būdami 11-oje klasėje, o po mokyklos baigimo 11,36 proc.. Profesijos pasirinkimą lemią daugelis veiksnių, bet didžiulę įtaką turi žinios apie pasirinktos profesijos sužinojimą, tai turi įtakos žiniasklaida, tėvai, draugai, mokytojai ir t.t. 30,00 25,00 20,00 15,00 10,00 5,00 0,00 Žiniasklaida Rinkta informacija Tarėtės, stebėjot Patarė Praktika Mokytojai Konsultantas Atsitiktinumas Kita 3 pav. Studentų profesinį apsisprendimą lemiantys veiksniai (proc.) Tyrimas parodė, kas studentų pasirinkimas yra neapgalvotas iš anksto, 27,27 proc. studentų profesiją pasirinko, nes patarė tėvai, draugai, giminaičiai, šis veiksnys turi didelę įtaką pasirinkimui, nes mes daugiausia laiko praleidžiam su šeima ir draugais, todėl jų nuomonė yra labai svarbi. Mažiausiai įtakos turi mokytojai ir konsultantai, vos po 4,55 proc. Yra daugelis sąlygų, kurios turi reikšmės profesiniam apsisprendimui, t.y. gebėjimai, interesai, Polinkiai ir pan. 40,00 35,00 30,00 25,00 20,00 15,00 10,00 5,00 0,00 Gabumai Polinkiai Profesijos svarba Sveikata Gyvenimo aplinkybės Kiti žmonės Savarankiškumas Mater.padėtis Pažangumas Kiti 4 pav. Studentų profesinį apsisprendimą nulėmusios sąlygos (proc.)

345 % % 345 Analizuojant profesinio apsisprendimo sąlygas, dauguma 34,09 proc. I kurso studentų nurodė, kad jų pasirinkimui įtaką padarė polinkiai, o mažiausiai įtakos turėjo kitos neįvardytos sąlygos. Tai rodo, kad daugumos studentų apsisprendimas nebuvo sąmoningas. Sakoma, kad inteligentų vaikai renkasi inteligentiškas, švarias specialybes, o tarnautojų ir darininkų vaikai renkasi daugiau technines profesijas, todėl tėvų socialinė padėtis, t.y. jų išsilavinimo lygis, turi didžiulę įtaka vaikų apsisprendimui. 60,00 50,00 40,00 56, ,00 20,00 10,00 0, ,45 18,18 11,36 6,82 2,27 Darbininkas/-ė Ūkininkas/-ė Tarnautojas/-a Bedarbis/-ė Tėvas Motina 5 pav. Tėvų socialinė padėtis (proc.) Tyrimo apklausos rezultatai rodo, kad tiek tėvas tiek motina dirba darbininkų darbus (56,82 proc. Tėvų ir 50 proc. mamų). Sociologiniai tyrimai rodo, kad jei tėvų socialinė padėtis skiriasi, vaikų apsisprendimui turi aukštesnė padėtis, t.y. tas kurio darbas geresnis. Kiekvienas turime savo vertybių sistemą, todėl labai svarbų įvertinti ir nustatyti, kurios vertybės yra svarbiausiai renkantis profesiją. 50,00 45,00 40,00 35,00 30,00 25,00 20,00 15,00 10,00 5,00 0,00 Uždarbis Sugebėjimai Pasitenkinimas darbu Darbo sąlygos Kitų vertinimas Bendravimas Santykiai su vadovu Darbo organizacija Darni šeima Tobulėjimas Kita 6 pav. Studentų vertybinių orientacijų skalė (proc.) Aiškiai dominuojanti vertybė pirmakursių studentų tarpe yra geras uždarbis, net 45,45 proc. Studentas vertina tas veiklos sritis, kurios jiems suteiks pasitenkinimą darbu, galimybes turėti darnią šeimą ir tobulėjimo galimybes. Jų nedomina vertybės, kurios susijusios su sugebėjimais, nes mano, kad visko išmokstama, ir kitų vertinamomis veiklos sritimis. Išvados 1. Gauti tyrimo rezultatai patvirtina ankščiau pateiktų mokslininkų teiginius ir leidžia daryti išvadą, kad Kauno kolegijos I kurso studentų profesinį apsisprendimą pirmiausią lemia šeima, jos socialinė padėtis ir tėvų išsilavinimas. 27,27 proc. respondentų nurodė, kad šeima, draugai ir giminaičiai jiems turėjo daugiausiai įtakos pasirenkant profesiją.

346 Tyrimo metu nustatyta, kas Kauno kolegijos I kurso studentų profesinis apsisprendimas nėra racionalus, tik 39,04 proc. Profesinį apsisprendimą lėmė polinkiai ir interesai, 13,64 proc. studentų profesiją renkasi atsitiktinai, negalėdami pagrįstai motyvuoti savo pasirinkimo. 3. Profesinio orientavimo specialistų pagalba bendro lavinimo mokykloje neefektyvi. Studentų profesijos rinkimosi motyvams turėjo tam tikrą reikšmę profesijos vertybėms ir vertybinėms orientacijos. Studentai renkasi specialybes menkai su jomis susipažinę ir neturėdami realios, aiškios vizijos dėl profesinės ateities, manydami, kad tai padarys vėliau. Žinoma vėliau, vėlesniuose kursuose yra tikimybė, kad viskas keisis. Literatūros sąrašas 1. ADAMONIENĖ R. Ir kt. (2001). Profesijos ugdymo pagrindai. Vilnius: Petro ofsetas. 2. JOVAIŠA L. (1981). Asmenybė ir profesija. Kaunas: Šviesa. 3. JOVAIŠA L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa. 4. JOVAIŠA L. (1999). Profesinio konsultavimo psichologija. Vilnius: Agora. 5. JOVAIŠA L. (2001). Ugdymo mokslas ir praktika: analitinių straipsnių monografija. Vilnius: Agora. 6. KREGŽDĖ S. (1988). Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. Kaunas: Šviesa 7. LAUŽACKAS R. (2008). Kompetencijomis grindžiamų mokymo/studijų programų kūrimas ir vertinimas. Kaunas: VDU. 8. LEONAVIČIUS J. (1996). Stojimo į aukštąją mokyklą faktorių ir motyvų kaita. Mokslo darbai. Kaunas: Technologija. 9. PETRAUSKAITĖ R.(1996). Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. Vilnius: Žodynas Summary Analysis of Professional Decision of First Course Students at Kaunas College Professional decision is one of the most important decisions of a man and a step to take by analyzing all possible variants, possibilities and choosing the best of them. Professional choice is a complex phenomenon, determined by various social, cultural and psychological factors. Professional choice is a choice of a certain professional activity field considering one s interests, likes, possibilities and needs of the work market (J. Leonavičius, 1996). The research has been made, in which first course students at the College of Kaunas have participated. The research results have shown that professional decision of the first course students at the College of Kaunas is determined by a family, its social status, education of parents and that professional decision is not rational, as it consisted of only 39, 94 percent. Professional decision was determined by likes and interests. 13, 64 percent of the students choose profession randomly by not being able to reasonably motivate ones choices. Furthermore, specialist help of professional orientation is not effective in general education school. Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. B. Krikščiūnas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

347 347 KARJEROS KOMPETENCIJŲ UGDYMAS IR PROFESIJOS RINKIMOSI LŪKESČIAI VYRESNĖSE KLASĖSE Renata Lincevičienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Pastaruoju metu ryškėja tendencija, kad didelė dalis jaunų žmonių susiduria su profesijos pasirinkimo problemomis, o vėliau ir įsidarbinimo. Taip atsitinka todėl, kad vyresniųjų klasių moksleiviai nesugeba įvertinti savo individualybės ir tuo labiau suderinti jos su konkrečia profesija. Pasak V. Stanišauskienės (2000), būtent bendrojo lavinimo mokykloje įgyjami svarbiausi gebėjimai, kurie dažniausiai ir lemia individo ateitį. Šiuolaikiniame darbo pasaulyje iš specialistų reikalaujama gebėjimo dirbti įvairiose srityse, greito prisitaikymo prie įvairių darbo sąlygų. Vadinasi, būtina karjeros kompetencija, kurią apibūdina nuolatinis mokymasis, sprendimų priėmimas, veiklos planavimas, bendravimas, savęs pažinimas ir įvairūs kiti gebėjimai. Šia tema vis plačiau diskutuojama visuomenėje, daug pasikeitimų įvyko ir mokyklų gyvenimuose: į mokomąsias programas įtraukiamas profesinis konsultavimas ir informavimas, sudaromos specialios mokytojų grupės, kurios atsakingos už karjeros kompetencijų ugdymą. Ugdant karjeros kompetencijas labai prisidedama tiek prie asmenybės virsmo visuomenės nariu, tiek ir prie pasiruošimo būsimai karjerai. Taip pat yra ugdomi individualūs mokinių gebėjimai (Pukelis, 2002). Būtent bendrojo lavinimo mokyklos vaidmuo išryškėja ugdant karjeros kompetencijas, nes šiame etape svarbios visos keturios integralios karjeros kompetencijų dalys (asmeninė, socialinė, mokymosi, profesinė), kurios baigus vidurinę mokyklą jau yra ugdomos įvairiais skirtingais būdais. Labai svarbu kuo daugiau tirti šių kompetencijų praktinį įgyvendinimą bendrojo lavinimo mokyklose, nes būtent jų ugdymas turėtų palengvinti mokinių profesijos pasirinkimo apsisprendimą. Problema kaip karjeros kompetencijų ugdymas gali daryti įtaką priimamam mokinių profesijos pasirinkimo sprendimui? Tyrimo objektas karjeros kompetencijų ugdymas ir jo ryšys su mokinių profesijos rinkimosi lūkesčiais. Tikslas atskleisti karjeros kompetencijų ugdymo svarbą mokinių profesinio pašaukimo atpažinimui ir pasirinkimui bei atlikti karjeros kompetencijų praktinio ugdymo analizę. Uždaviniai: 1. Išnagrinėti šiuolaikinės karjeros kompetencijų ugdymo, kaip profesijos pasirinkimo veiksnio, sampratą. 2. Ištirti karjeros kompetencijų ugdymo būklę vidurinių mokyklų vyresnėse klasėse. 3. Nustatyti karjeros kompetencijų ugdymo įtaką mokinių profesinio pasirinkimo sprendimui. Tyrimo metodikos: mokslinės literatūros analizė; anketinė apklausa; matematinė statistika. Karjeros kompetencijų ugdymas Sparčiai daugėjant inovacijoms verslo pasaulyje kasdien susiduriama su vis didesniais iššūkiais darbuotojams, keliami vis didesni reikalavimai, o to pasekoje yra būtinas nuolatinis mokymasis bei tobulėjimas. Todėl šiuo metu reikia tokių darbuotojų, kurie greitai ir lengvai prisitaikytų prie nuolat kintančių darbo sąlygų, gebėtų savarankiškai atlikti vis sudėtingesnes užduotis ir tokiu būdu sukurtų naujus produktus. Taigi esant tokiems greitiems bei nuolatiniams pokyčiams, susiformuoja ir naujas požiūris į karjerą. Suformuojama nauja karjeros samprata tokia kaip: karjera visą gyvenimą trunkanti asmens mokymosi ir darbo patirčių seka. (Ž. Grakauskas ir kt., 2007). Šiuolaikiniame darbo pasaulyje karjeros kompetencija yra būtina kiekvienam asmeniui. R. Laužackas (2005) pabrėžia, kad kompetencija yra pagrindinis profesinio rengimo tikslas. V. Stanišauskienė (2000) karjeros kompetenciją apibūdina kaip visą eilę šiuolaikiniame darbo pasaulyje žmogui privalomų asmeninių savybių ir tam tikrų gebėjimų, kuriuos jis geba sėkmingai pritaikyti praktinėje veikloje. V. Zunker (1998) sudarė karjeros vystymo pakopų ypatumų lentelę, kurioje nurodo tokius etapus pagal amžiaus grupes: augimo (nuo gimimo iki m.),

348 348 tyrinėjimo (15-24 m.), integravimosi (25-44 m.), įsitvirtinimo (45-64 m.), silpnėjimo (65 ir daugiau). Vyresniųjų klasių moksleiviai yra priskiriami tyrinėjimo etapui, kurio metu formuluojamas profesinis tikslas, paremtas išteklių žinojimu, atsitiktinumų, interesų, vertybių supratimu ir to įtaka planuojamas pageidaujamos profesijos siekimas ir pereinama prie pirmumo teikimo tam tikrai konkrečiai profesijai. Tai tik dar kartą patvirtina mintį, kad mokykla karjeros kompetencijų ugdymo procese vaidina gana svarbų ir reikšmingą vaidmenį. Įvairūs autoriai, nagrinėję šią temą, išskiria vis kitokias karjeros kompetencijos integralias dalis. Apibendrinę įvairių autorių darbus apie karjeros kompetencijos struktūrą (Fullan, 1998; Laužackas, 1999; Garnienė, 2007; Stanišauskienė, 2000 ir kt.) išskyrėme tokias pagrindines dalis: asmeninė, socialinė, mokymosi ir profesinė kompetencijos. Asmeninė kompetencijai yra priskiriami įvairūs žmogaus savęs pažinimo, plėtotės, savęs pristatymo ir kiti gebėjimai. Socialinė kompetencijos sąvokos nėra vieno bendro apibrėžimo, tačiau skirtingų autorių išsiskiriami skirtingi gebėjimai puikiai apibūdina ir papildo šios kompetencijos reikšmę. apibendrinus įvairių autorių mintis, galima teigti, jog svarbiausi socialiniai gebėjimai yra: pasitikėjimas žmonėmis, bendradarbiavimo įgūdžiai, aktyvumas aplinkos atžvilgiu, ryšiai su aplinka, socialinė atsakomybė ir kt. Mokymosi kompetencija dažnai suprantama kaip gebėjimas įsisavinti tam tikras dalykines žinias, tačiau iš tiesų tai tik viena iš šios kompetencijos dalių. Būtent čia yra pabrėžiama mokymosi mokytis esmė, nes kiekvienas individas turi atrasti sau priimtiniausią ir geriausią mokymosi būdą. Profesinė kompetencija yra svarbi, nes gerai žinant darbo pasaulį, galima lengviau planuoti savo ateities karjerą ir lengviau pasirinkti sau tinkamą ir patinkančią veiklos sritį. Įvairiose pasaulio šalyse ugdymas karjerai traktuojamas tiesiog kaip integrali ugdymo nuo pat vaikų darželio iki brandaus amžiaus dalis. Kadangi, mokykla yra to amžiaus tarpsnio dalis, kuomet mokinys pažįsta pasaulį bei įdeda didelį indėlį į ateities kūrimą, tai šiam etapui yra skiriamas didžiulis dėmesys (D. Garnienė, 2007). Lietuvoje už karjeros kompetencijų ugdymą bendrojo lavinimo mokykloje yra atsakingi visi ten dirbantys pedagogai, psichologai, mokyklos vadovai ir kt., o taip pat prisideda ir įvairūs socialiniai partneriai. Tyrimo metodai ir rezultatų aptarimas Siekiant ištirti karjeros kompetencijų ugdymo įtaką mokinių profesijos pasirinkimo sprendimui 2011 metų vasario mėn. buvo atliktas kiekybinis tyrimas. Jame dalyvavo Kėdainių Atžalyno, Babtų gimnazijos bei Veršvų vidurinė mokykla. Iš viso buvo apklausta 216 respondentų. Jie pasiskirstė tolygiai, t.y. po 24 mokinius iš kl. Apklausti 105 vaikinai ir 111 merginų. Mokiniai apklausai buvo pasirinkti taikant atsitiktinę atranką. Anketavimui sudaryta 11 uždarų klausimų anketa. Šiuolaikinės karjeros samprata. Moksleivių buvo klausta, kaip jie supranta šiuolaikinę karjerą ir kas jiems padeda apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo. Kaip matyti iš pirmo paveikslo, visų tirtų mokyklų didžioji dauguma moksleivių (89-98 proc.) sutinka su teiginiu, kad teisingai pasirinkta profesija įprasmina žmogaus gyvenimą, todėl šiuo klausimu reikia pradėti domėtis kuo anksčiau. Tai įrodo, kad mokiniai supranta profesijos pasirinkimo svarbą jų tolimesniam gyvenimui. Tą patį galima teigti ir apie sekantį teiginį, su kuriuo sutiko dauguma apklaustųjų, (virš 60 proc.), kad ugdymas karjerai yra labai sudėtingas ir visą gyvenimą trunkantis procesas. Apsisprendimo dėl profesijos veiksniai. Į teiginį, kad dalyvavimas PIT centro veikloje padeda apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo, mokinių atsakymai mokyklose pasiskirstė gana skirtingai. Daugiausiai su tuo sutiko Atžalyno gimnazijos mokiniai (54,1 proc.). Šioje mokykloje iš tiesų stipriai plėtojamas PIT centras ir jo veikla. Beje, apdorojant anketas buvo pastebėta, kad su šiuo teiginiu daugiausiai sutiko kl. mokiniai ir daugiau tam prieštaravo 10 kl. mokiniai. Veikiausiai, jiems tai dar nėra taip aktualu ir jie ne itin suinteresuoti domėtis PIT centro veikla. Apie pusė Veršvų vidurinės mokyklos mokinių (51,4 proc.) taip pat sutiko su šiuo teiginiu. Šioje mokykloje taip pat daug dėmesio skiriama PIT centro veiklai. Labiau šiam teiginiui pritarė abiturientai, mažiau 10 kl. mokiniai. Babtų gimnazijoje su šiuo teiginiu sutiko vos trečdalis apklaustųjų (31 proc.). Tokie rezultatai šioje mokykloje gali būti dėl to, kad PIT centras pradėjo veikti neseniai ir mokiniai dar nesusipažinę su jo veikla. Pastebėta, kad daugiau nei pusė apklaustųjų visose mokyklose sutiko su teiginiu, kad mokytojai, mokydami savo dalyko padeda iš arčiau susipažinti su būsima profesija. Iš tiesų, šiuo metu daugelyje bendrojo lavinimo mokyklų yra sukurtos ugdymo karjerai sistemos, jas integruojant į ugdymo procesą, ir viena iš tokio ugdymo formų yra karjeros

349 349 kompetencijų ugdymo integravimas į įvairių dalykų pamokas. Vyresnėse klasėse daugiausiai dėmesio skiriama darbo pasaulio pažinimui, mokymosi krypčių bei studijų sistemos pažinimui, stojimo sąlygoms ir kt. Kaip matyti iš mokinių atsakymų, mokyklose tai bandoma įgyvendinti. 1 pav. Mokinių nuomonė apie šiuolaikinės karjeros sampratą (proc.) 2 pav. Mokinių nuomonė apie veiksnius, padedančius apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo (proc.) Ugdymo karjerai formos. Ugdymo karjerai sėkmė ir efektyvumas labai didele dalimi priklauso nuo pasirinktų darbo formų. Jei naudojamos darbo formos yra įtaigios, įdomios, sužadinančios mokinių susidomėjimą vienokia ar kitokia profesija ir padeda jiems apsispręsti bei įžvelgti save kaip kažkurios srities specialistą, tai galima teigti, kad taikomos darbo formos buvo parinktos geros ir taip buvo gauti teigiami rezultatai. Mūsų tyrimo duomenimis (žr. 3 pav.), veiksmingiausios darbo formos yra: vizitai į įmones ir mokymo įstaigas, ekskursijos. Šias formas palankiausiai vertina daugiau kaip trečdalis visų apklaustųjų mokyklų mokinių. Antra pagal populiarumą būtų susitikimai su įvairių profesijų atstovais forma. Trečioje vietoje - įvairūs testai. Mažiau palankiai mokiniai vertina seminarus, paskaitas ir t.t. Nors tyrime dalyvavusių mokyklų mokiniai panašiai vertina ugdymo karjerai formas, tačiau pastebimi ir šiokie tokie didesni skirtumą tarp mokyklų. Antai, profesinis informavimas klasės valandėlių metu akivaizdžiai mažiausiai veiksmingas Veršvų vidurinėje mokykloje, o stendai bei parodos išsiskiria veiksmingumu Atžalyno gimnazijoje. Išskiriamos ugdymo formos yra daugiau praktinio pobūdžio ir mokiniams jos yra veiksmingesnės už tokias formas, kaip seminarai, paskaitos, nes šios formos yra daugiau teorinio pobūdžio ir mokiniams kelia mažesnį susidomėjimą.

350 350 3 pav. Ugdymo karjerai formų veiksmingumas 4 paveikslas atspindi mokinių dalyvavimą organizuojamuose ugdymo karjerai renginiuose. Tyrimo rezultatai rodo, kad mažiau nei trečdalis mokinių gana aktyviai dalyvauja visuose mokykloje organizuojamuose renginiuose. Apie du trečdaliai renkasi ir lankosi tik kai kuriuose renginiuose. Iš apklaustųjų išsiskiria Babtų gimnazijos moksleiviai, kurių net penktadalis iš viso nesilanko jokiuose renginiuose. Akivaizdu, kad mokyklose organizuojami renginiai turėtų pritraukti daugiau mokinių dalyvauti tokio pobūdžio renginiuose. Galbūt kartais mokiniams atrodo, kad kai kurie renginiai yra jiems neaktualūs ar visai nenaudingi, tačiau iš tiesų gali būti priešingai. Mokyklose šiam klausimui galbūt turėtų būti skiriama daugiau dėmesio. 4 pav. Mokinių dalyvavimo mokykloje organizuojamuose ugdymo karjerai renginiuose aktyvumas (proc.) Ugdymo karjerai poveikis profesiniam apsispendimui. Mokinių buvo klausiama: ar mokykloje ugdymas karjerai padėjo jums apsispręsti dėl būsimos profesijos pasirinkimo? Mūsų tyrimo duomenimis, daugiau kaip trečdalis apklaustųjų teigia, kad mokykloje ugdymas karjerai padėjo jiems pasispręsti kokią profesiją norėtų rinktis, tačiau daugiausiai respondentų rinkosi atsakymą, kad padėjo iš dalies ir dar nėra galutinai apsisprendę. Visgi, netgi penktadalis apklaustųjų teigia, kad jiems mokykloje šiuo klausimu visiškai niekas nepadėjo (žr. 5 pav.).

351 351 5 pav. Ugdymo karjerai teikiama nauda renkantis profesiją (bendrai apklaustose mokyklose proc.) Analizuojant rezultatus atskirai mokyklose (žr. 6 pav.), pastebėta, kad daugiausiai atsakiusiųjų teigiamai yra tarp 12 klasės apklaustų mokinių ( Atžalyno gimnazija (62,4 proc.), Veršvų vid. mokykla (45,8 proc.), Babtų gimnazija (37,5 proc.)), o neigiamai tarp 10 kl. mokinių ( Atžalyno gimnazija (20,8 proc.), Veršvų vid. mokykla (20,8 proc.), Babtų gimnazija (41,7 proc.)). 11 kl. mokiniai dažniausiai rinkosi atsakymą, kad ugdymas karjerai mokykloje iš dalies padeda jiems apsispręsti, bet galutinio sprendimo jie dar nėra priėmę ( Atžalyno gimnazija (54,2 proc.), Veršvų vid. mokykla (54,2 proc.), Babtų gimnazija (45,9 proc.)). Atžalyno gimnazijoje ir Veršvų vidurinėje mokykloje veikia gana stiprūs PIT centrai, jau nuo pirmųjų klasių kalbama apie karjeros kompetencijų ugdymo integravimą į ugdymo procesą ir tai atsispindi gautuose rezultatuose, nes šiose mokyklose mokinių teigiančių, kad ugdymas karjerai padėjo jiems apsispręsti kokią profesiją norėtų rinktis ar bent jau iš dalies padėjo yra akivaizdžiai daugiau nei Babtų gimnazijoje, kurioje PIT centras visai neseniai pradėjo plėtoti savo veiklą ir vis daugiau dėmesio pradedama skirti karjeros kompetencijų ugdymu. Anksčiau mokiniams profesiniais klausimais patardavo socialinė pedagogė ir šiuo metu mokiniai vis dar dažniau tikisi pagalbos iš šios pedagogės. 6 pav. Ugdymo karjerai teikiama nauda renkantis profesiją (atskirai apklaustose mokyklose proc.) Tyrimo metu pastebėta, kad mokyklose, kuriose skiriamas didelis dėmesys karjeros kompetencijų ugdymui, t.y.: intensyviai veikia PIT centrai, su mokiniais šiuo klausimu dirba ne tik klasės auklėtojai, bet ir visi kiti mokytojai bei kiti mokyklos darbuotojai, naudojamos įvairios karjeros kompetencijų ugdymo formos bei metodai ir kt., tai mokinių apsisprendusių dėl profesijos pasirinkimo yra daugiau bei jie teigia, kad karjeros kompetencijų ugdymas mokykloje jiems yra naudingas ir reikalingas. Išvados 1. Šiuo metu susiformavusi nauja karjeros samprata tai visą gyvenimą trunkanti asmens mokymosi ir darbo patirčių seka. Karjeros kompetencijos apibūdinamos kaip visa eilė šiuolaikiniame darbo pasaulyje žmogui

352 352 privalomų asmeninių savybių ir tam tikrų gebėjimų, kuriuos jis geba sėkmingai pritaikyti praktinėje veikloje. Vyresniųjų klasių moksleiviai išgyvena karjeros tyrinėjimo etapą, kurio metu formuluojamas profesinis tikslas ir jo įtakoje planuojamas pageidaujamos profesijos siekimas bei pereinama prie pirmumo teikimo tam tikrai konkrečiai profesijai. Taigi mokykla turi paruošti mokinį taip, kad jis suprastų kokią profesiją nori ir gali rinktis. 2. Tirtose mokyklose, karjeros kompetencijų ugdymui vyresnėse klasėse skiriamas gana didelis dėmesys. Ugdymas karjerai vyksta įvairiomis formomis: integruojamas karjeros kompetencijų ugdymas į mokomuosius dalykus,klasės auklėtojai dirba su savo auklėtiniais, aktyvi PIT centro veikla. Tyrimo metu pastebėta, kad mokiniai vertina ir veiksmingiausiomis laiko praktines karjeros ugdymo formas: vizitus į įmones ir mokymo įstaigas, ekskursijas, susitikimus su įvairių profesijų atstovais, įvairius testus. Taip pat tyrimo metu pastebėta, jog ugdymo karjerai vertinimas ne maža dalimi priklauso nuo PIT centro veiklos: kuo ilgiau mokykloje veikia PIT centras ir kuo jo veikla aktyvesnė, tuo daugiau mokinių įsitraukia į jo veiklą. 3. Apžvelgiant rezultatus, galima teigti, kad vis dėlto karjeros kompetencijų ugdymas mokyklose iš tiesų palengvina ar bent jau iš dalies prisideda prie mokinių supratimo, kokią profesiją jie norėtų rinktis. Tyrimo metu nustatyta, kad daugiau kaip trečdalis apklaustųjų teigia,jog mokykloje ugdymas karjerai padėjo jiems pasispręsti kokią profesiją norėtų rinktis, tačiau daugiausiai respondentų rinkosi atsakymą, kad padėjo iš dalies ir dar nėra galutinai apsisprendę. Taip pat tyrimo metu išryškėjo ryšys tarp moksleivių amžiaus ir apsisprendimo dėl profesijos rinkimosi: jaunesniame amžiuje (10 kl.) profesinis apsisprendimas nėra galutinai susiformavęs, tuo tarpu vyresnėse klasėse (ypač 12-ose) didesnė dalis moksleivių yra apsisprendę ir teigia, jog ugdymas karjerai prisidėjo prie jų profesinio sprendimo priėmimo. Literatūros sąrašas 1. FULLAN M. (1998). Pokyčių jėgos: skverbimasis į ugdymo reformos gelmes. Vilnius: Tyto Alba,. 2. GARNIENĖ D. (2006). Bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo karjerai modelis: parametrai ir realizavimo principai. Daktaro disertacija. Kaunas, VDU leidykla 3. GRAKAUSKAS Ž. ir kt.. (2007). Savęs pažinimo vadovas studentui. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 4. LAUŽACKAS R. (1999). Sistemoteorinės profesinio rengimo kaitos dimensijos. Kaunas: VDU leidykla. 5. LAUŽACKAS R. (2005). Profesinio rengimo terminų aiškinamasis žodynas. Kaunas: VDU leidykla. 6. MIKŠTIENĖS R. (2006). Inovatyvūs karjeros konsultavimo modeliai. Iš: Metodinės medžiagos apie karjeros konsultavimą internete rengimas. 7. PUKELIS K. (2002). Karjeros projektavimo gebėjimai žinių visuomenėje: nauji iššūkiai profesiniam konsultavimui ir karjeros planavimui. Profesinis rengimas: Tyrimai ir realijos, 6, STANIŠAUSKIENĖ V. (2000) Rengimosi karjerai proceso socioedukaciniai pagrindai ir jo prielaidos Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje. Daktaro disertacija. Kaunas: Technologija. 9. ZUNKER V.G. (1998). Career Couselling: Applied Concepts of Life Planning. California: Brooks/Cole Publishing Company: Pacific Grove. Summary Education of Carreer Competences Nowadays modern carreer is defined as a lifelong sequence of person s studying and working experience and the competences of carreer as an compulsory set of personal qualities and special skills which are successfully adapted in practice. The education for the carreer has different forms: the education of carreer competences is integrated into curriculum, the active work of CFI centre and class teacher etc. The results of the research showed that the education of carreer competences at schools facilitates, or at least partly contributes, students perception about the choosing of the future proffesion. More than 1/3 of the respondents state that carreer education at school helped them to decide which carreer they should choose. The biggest group of questioned people claim that it partly helped them but they still have not made their final choice. The analysis revealed the relation between the students age and the decisions of choosing their carreer: students of the 12th form are more determined than the students of the 10th form and state that carreer education helped them to make a decision about their future carreer. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rita Mičiulienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

353 PROFESINĖS MOKYKLOS IR KOLEGIJOS MOKINIŲ ASMENYBĖS RAIDOS YPATUMAI Giedrė Lukošienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 353 Šiuolaikinėje visuomenėje sparčiai kintant socialiniai ir ekonominei padėčiai, kinta ir paauglių asmenybės formavimosi ypatumai. Šiuolaikinių paauglių požiūris į atsakomybę, savęs vertinimą yra kitoks, nes yra paremtas visai kitokiomis vertybėmis. Kadangi daugelio vaikų tėvų užimtumas yra labai didelis arba dėl sunkios ekonominės padėties jie dirba per kelias darbo vietas, vaikui nelieka laisvo laiko, o jei jo ir lieka, tai labai nedaug. Lietuvoje tyrimai įrodė, jog tėvai savo vaikams vidutiniškai skiria po 7 minutes per dieną. Dar blogiau būna, kai tėvai visą vaikų auklėjimą perduoda seneliams, nes išvyksta į užsienį. Profesinėse mokyklose mokytojai yra užversti biuriokratiniais popierių pildymais, ir taip pat mažai skiria laiko moksleiviams bei jų raidos pokyčiams stebėti. Bet būtent šie žmonės yra svarbiausi paauglių asmenybės formavimuisi ir raidai. Paauglystės laikotarpiu ypač svarbi tėvų ir mokytojų nuomonė, jų požiūris apie juos. Svarbu, kad tėvai jiems taptų draugais ir sunkiu momentu patartų, padėtų, o nepamokslautų. Tėvų ir mokytojų nuolatiniai priekaištavimai dėl menkiausių klaidų, gali paauglį paversti agresyvia, maištaujančia arba savyje užsisklendusia, savimi nepasitikinčia asmenybe. Taip pat, šiuolaikinėje visuomenėje paaugliui ir jo pasirinkimui, vieno ar kito dalyko, didelę įtaką turi draugai. Dabar būtent su jais paaugliai praleidžia daugiausiai savo laisvo laiko. Paauglystė ir jos raida yra pats sunkiausias laikas ne tik tėvams ir juos mokantiems pedagogams, bet ir patiems paaugliams. Chaosas būna ir jausmuose, ir kūne, ir prote. Paaugliams labai sunku šiuo laikotarpiu, nes jis tarsi pereinamasis, kai vaikiškus pečius užgriūna suaugusiojo sprendimai: savarankiškas gyvenimas bendrabučiuose, profesijos pasirinkimas, atsakomybė už save ir savo poelgius. Paauglystės tarpsnis, anot I. Leliūgienės (2002), yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas ir kt. Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, turinčių įtakos asmenybės susiformavimui, itin stipriai ima reikštis jauno žmogaus agresija, konfliktai (Leliūgienė, 2002; Černius, 2006). A. Petrulytė (2003) paauglystę apibūdina kaip gyvenimo tarpsnį tarp vaikystės ir suaugusiojo, kuris trunka nuo fizinio brendimo iki tol, kol asmuo pasiekia savarankiško suaugusio žmogaus socialinę padėtį.r. Bieliauskaitės (1996) teigimu, paauglystė tarsi nežinomas laikas, kai, viena vertus, patiriama daug jausmų, išgyvenimų, atsiranda norų, siekių, kita vertus, nežinai, ką reiškia vienas ar kitas dalykas, kaip reikėtų elgtis. Šiuo laikotarpiu yra svarbus savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi, nes jis yra vienas svarbiausių socialinių įgūdžių, suteikiantis psichologinio stabilumo, komforto ir saugumo jausmą. Mokėjimas bendrauti, lyginimasis į kitus (daugelis lyginasi į klasės ar grupės lyderius). Prasideda savęs ir tapatumo ieškojimas. Vieni iš svarbesnių veiksnių, darantys teigiamą ar neigiamą įtaką asmenybės raidai, yra paauglių bendravimas ir bendradarbiavimas su draugais ar kitais socialinės aplinkos žmonėmis. Labai svarbus požiūris į paauglį yra tėvų ir mokytojų, nes šiuo metu sunku ne tik paaugliams, bet ir patiems artimiausiems žmonėms. Paprastai šis jaunimo laikotarpis išmuša tėvus ir mokytojus iš vėžių, nepadeda įprasti auklėjimo metodai, taikomos bausmės laukiamų rezultatų nesuteikia, o pokalbiai neįmanomi, nes paaugliai jau būna susikūrę savo aplinką ir nuomonę į visus juos kamuojančius klausimus. Tėvams nelengva nubrėžti ribas tarp to ką vaikas gali daryti ir ko ne. Mokytojai turėtų dėmesį skirti ne tik privalomam žinių,, krovimui, patikrinimui, bet ir į paauglio vidinį ir išorinį pasaulį pažvelgtų kaip į bręstančią asmenybę, kuriai reikia ne tik griežtų taisyklių, bet ir pasirinkimo laisvės. Kadangi paaugliai yra maištaujantys, ir juos sunkiai supranta tėvai, mokytojai ar kt., dažnai kyla psichologinių konfliktų. Savęs vertinimas yra labai svarbus veiksnys paauglystėje. Nuo savęs vertinimo priklauso paauglio gyvenimo kokybė. Nuo aplinkinių priklauso, ar paauglys sieks savo tikslų, ar bus linkęs bendrauti ir imti iš gyvenimo viską, ką tik jis siūlo, ar priešingai, bus užsisklendęs savyje, neieškantis jokių išeičių iš keblių situacijų. Tokiu atveju jie tampa ne pilnaverčiais visuomenės nariais, bet visuomenės ir bendruomenės atstumtaisiais. Atstumtieji ar nepritapėliai paaugliai dažniausiai tampa problematiškomis asmenybėmis. Visais atvejais, neadekvatus savęs vertinimo

354 354 formavimosi ištakoms būtina skirti ypatingą dėmesį, kadangi iškreiptas savęs vertinimas gali sukelti kitus nukrypimus ir labai apsunkina normalų asmenybės vystymąsi (cit. pagal G.Valicką, 1991) Šio darbo naujumą apsprendžia Lietuvoje ne itin plačiai tyrinėjama paauglio asmenybės raida. Didesnis dėmėsis lyg šiol buvo skiriamas savęs vertinimo ar identiteto būsenų nustatymui.. Prieš keletą metų, Lietuvoje buvo atlikti A.Vaičiulienės (2000, 2004) ir V.Legkausko (1998, 2000) tyrimai skirti identitetui įvertinti. Mūsų valstybė, galima sakyti, pati išgyvena paauglystės amžių ir ieško savo identifikacijos, todėl labai svarbu pateikti naujų empirinių duomenų, kaip psichologinių, kultūrinių, sociologinių, filosofinių, socialinių-ekonominių permainų tėkmėje keičiasi paauglių asmenybės raida ir jų požiūris į save. Taigi, šiame darbe siekiama pateikti paauglių asmenybės raidos ypatumus savęs vertinimo, išgyvenamų jausmų, dominuojančių vertybių, atliekamų vaidmenų ir gyvenimo planų kontekste. Tyrimo objektas asmenybės raidos ypatumai. Tyrimo tikslas atskleisti profesinės mokyklos mokinių asmenybės raidos ypatumus. Tyrimo uždaviniai: 1. Ištirti paauglių asmenybės raidos ypatumus, remiantis moksline literatūra; 2. Atskleisti profesinės mokyklos ir kolegijos auklėtinių asmenybės ypatumus jausmų, vertybių, gyvenimo planų, vaidmenų kontekste 3. Nustatyti profesinės mokyklos mokinių savęs vertinimo lygį 4. Palyginti tapatumo būsenų brandumą pagal lytį, klasę, mokymo įstaigą, šeimos sudėtį. Tyrimo hipotezės: 1) Žemo pažangumo profesinės mokyklos mokinių asmenybės raidos ypatumai skiriasi nuo pažangių jų bendraamžių raidos. 2) Profesinėje mokykloje besimokančių merginų asmenybės raida vyksta kokybiškiau nei to paties amžiaus vaikinų. Tyrimo metodai: 1) literatūros šaltinių analizė; 2) anketinė mokinių apklausa ; 3) Rozenberg savęs vertinimo testas; 4) mokyklos dokumentų analizė (pažangumo, elgesio rodikliai); 5) tyrimų duomenų statistinė analizė ir interpretacija. Tyrimo metodai ir rezultatų aptarimas Iš viso tyrime dalyvavo 210 respondentų, pirmakursiai atėję po 10 ir 12 klasių, jų amžius nuo 16 iki 20.Tiriamųjų skaičius pagal lytį 130 (62%) merginų ir 80 (38 %) vaikinų. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal mokymo įstaigą: profesinės mokyklos mokiniai 110 (52.3%) ir kolegijos 100 (47.7%). Iš jų 54 (25.7%) atėję po 10 klasių, 56 (26.6%) po 12 klasių atėję į profesinę mokyklą ir 100 ( 47.7%) pasirinkę kolegiją po 12 klasių. Tyrimas buvo atliekamas 2011 metų pabaigoje ir 2012 metų pradžioje. Tyrimams atlikti buvo naudojamas Rozenberg savęs vertinimo testas, medžio piešimo bei vertybių pasirinkimo testai. Mokinius apklausiant buvo domėtasi, kaip jie save supranta, ar jie save atrado, ar turi savo gyvenimo tikslų ar jų siekia, ar planuoja, ar kuria savo ateities planus. Taigi buvo pateiktas klausimas,, Kas jūs esate?.atsakymai į šį klausimą padėjo suprasti, ar mokiniai atradę savo tapatumą, kaip jie save vertina, koks jų vaidmuo visuomenėje. Respondentų procentinis pasiskirstymas pagal tai,, Kas jūs esate? pavaizduoti 1 paveiksle. Apibendrinus apklaustųjų respondentų teiginius:,, Kas jie yra?, buvo nustatyta, kad dažniausiai moksleiviai/ studentai save supranta kaip žmogų 56(26,6%), kaip moksleivį 75(35.7%),kaip asmenybę 15(17.1%), kaip draugę 65(31%), kaip šeimos narį 25(12%) ir kt. 60(28.5%). Tie, kurie save apibūdino kaip šeimos narį, turi didelį prisirišimą prie šeimos, tai rodo, jog šeima užima svarbią vietą ir turi įtakos jų apsisprendimams.paauglystėje tėvų ir vaikų santykiai turi tendenciją kisti, tai laikotarpis, kai paauglių ir tėvų ryšiai patiria reikšmingas transformacijas, kai tarsi atnaujinamos derybos tarp tėvų ir vaikų (Vaičiulienė, 2000). Tie kurie save apibūdino kaip draugę (-ą), rodo jog moksleiviai/studentai nemažai laiko skiria bendravimui su bendraamžiais, tada lengviau tyrinėti tarpasmeninio tapatumo sritis: lyčių vaidmenis, partnerio pasirinkimą,

355 ,, Aš esu...? 355 draugystę, laisvalaikio leidimą nei ideologinio tapatumo sritis: profesiją, religiją, ideologiją, gyvenimo stiliaus pasirinkimą. Tarpasmeninis tapatumas yra pasiekiamas anksčiau. Respondentai, kurie atsakė, jog jie yra asmenybės, savo atsakymu parodo, jog jie yra subrendę, atradę savo tapatumą ir savo vaidmenį visuomenėje. Jie yra daug savarankiškesni ir atsakingesni, daug rimčiau žiūri į gyvenimą. Žino, ko iš jo nori ir kaip to pasiekti. Respondentų atsakymas, jog jis yra žmogus, parodo, jog paaugliai dar savo tapatumo neatrado ir jiems sunkiau įsilieti į socialinį gyvenimą. Gavus šiuos rezultatus galima teigti jog tiek profesinėje mokykloje besimokantys moksleiviai, tiek kolegijoje besimokantys studentai žino, kas jie yra ir yra atradę savo vaidmenį visuomenėje. Taip pat, daugelis yra atradę savo tapatumą, kas rodo jų subrendimą. aš kt. aš šeimos narys aš draugė(-as) 12% 28,5% 31,4% aš žmogus aš moksleivis aš asmenybė aš asmenybė 17,1% aš draugė(-as) aš moksleivis 35,7% aš šeimos narys aš žmogus 26,6% aš kt Procentai 100 % 1 pav. Respondentų procentinis pasiskirstymas pagal atsakymą,,kas jūs esate? Antruoju klausimu norėta išsiaiškinti, ar apklaustieji turi šiuo metu aiškų gyvenimo tikslą. Daugiau nei pusė respondentų atsakė teigiamai ir nurodė aiškų savo dabartinį gyvenimo tikslą, likusi dalis atsakė neigiamai. Šie duomenys matomi antrajame paveikslėlyje. 35,7% 64,3% taip ne 2 pav. Respondentų atsakymų pasiskirstymas,, Ar turite gyvenimo tikslą? Analizuojant atlikto tyrimo rezultatus (3 pav.) paaiškėjo, kad siekimas gerai baigti pasirinktas studijas tarp kolegijos ir profesinės mokyklos moksleivių/studentų, kaip tikslas buvo įvardintas 40(19,0%), tai rodo jog jie planuoja ateitį ir mano, jog šio tikslo dėka bus lengviau įvykdyti ateities planus. Gauti baigimo pažymėjimą 50(23,8%) profesinės mokyklos mokinių, kolegijoje studentai taip pat kaip tikslą įvardino diplomo įsigijimą 45(21,4%) šių apklaustųjų nuomone, diplomas suteikia daugiau pasirinkimo galimybių ieškant tikrojo,,aš ir

356 Procentai 100% (35.7%) mokinių/studentų tikslo neturi ir net apie jį negalvoja, tai rodo jų nepastovumą. Šie studentai gyvena šia diena, taip jie išreiškia neatsakingumą, nesubrendimą. Šiems respondentams ateityje bus sunku pasiekti stabilumą, ieškant savo vaidmens socialinėje visuomenėje ,7% % 23,8% 21,4% tikslai 5 0 gerai baigti pasirinktus mokslus įgyti baigimo pažymėjimą įgyti diplomą neturi gyvenimo tikslų 3 pav. Respondentų atsakymai,, Koks jūsų gyvenimo tikslas? Ketvirtuoju klausimu buvo siekiama sužinoti, ar moksleiviai ir studentai baigę studijas, planuoja kažką veikti toliau ir ar iš viso galvoja apie ateitį. Teigiamai į šį klausimą atsakė 199( 95% )respondentų, todėl galime spręsti, jog moksleiviai yra subrendę ir žino, ko siekia ateityje. Likęs procentas apklaustųjų 11( 5%), į šį klausimą atsakė neigiamai. Tai parodo, jog jie arba dar nežino savo ateities planų arba nemoka jų įvardyti. 5% Taip Ne 95% 4 pav.,,ar jūs galvojate apie savo ateities planus? Profesinėje mokykloje besimokantys mokiniai, atėję po 10 klasės, dar nelabai tiksliai įvardija savo ateities planus, jie būna daugiau abstraktūs. Priešingai, atėję po12 klasės ir besimokantys kolegijoje tiksliai įvardija savo ateities planus ir sugeba tikslingai paaiškinti, kodėl jie būtent tokie. Kadangi, žmogus turi tikslą ir galvoja apie ateitį, jį galima laikyti subrendusia ir pilnaverte asmenybe. Penktuoju klausimu buvo norėta išsiaiškinti, kokius ateities planus turi moksleiviai ir studentai. 5 paveikslėlis

357 ,3% ,7% 14,3% 12% 16,6% 5% stoti į aukštesnes studijas dirbti pagal profesiją susirasti darbą dirbti bet kokį darbą išvykti į užsienį ateities planų neturi 5 pav. Ar jūs galvojate apie ateities planus? Pagal pateiktą histogramą, galime pamatyti, jog profesinės mokyklos mokiniai, tiek tie, kurie atėjo po dešimtos, tiek tie, kurie atėjo po dvylikos, kaip savo ateities planą įvardijo mokslų tęsimą aukštesnėje mokymosi įstaigoje, daugiau nei 70(33,3%) respondentų. 39(18,7%) apklaustųjų planuoja susirasti darbą, iš jų 30(14,3%) planuoja dirbti pagal specialybę, kurią įgijo besimokydami profesinėje, likusi dalis, 25(12%) dirbtų, bet kokį darbą. 35(16,6% ) respondentų savo atsakymuose paminėjo emigraciją. Kiti ateities planų neturi. Kolegijoje studijuojančių respondentų atsakymai šiek tiek skyrėsi. Jų pagrindinis ateities planas yra susirasti darbą pagal specialybę. Tokį ateities planą įvardijo daugiau nei pusė respondentų (85%). 5% respondentų atsakė, jog jų ateities planas yra įkurti nuosavą verslą. Likusi apklaustųjų dalis nežino, ką veiks ateityje. 6 paveikslėlis rodo atsakymus į klausimą apie pasitikėjimą savimi % 63% % kolegija % savimi pasitiki 10% nelabai savimi pasitiki 20% visai savimi nepasitiki profesinė mokykla 6 pav. Ar jūs savimi pasitikite? Paauglystės metu yra labai svarbus pasitikėjimas savimi, nes tai nulemia jų tolimesnį gyvenimo būdą. Tie paaugliai kurie savimi nepasitiki, labai dažnai grupėje neranda savo statuso arba jis būna žemas, tai verčia ieškoti paguodos neformaliose grupėse. Prasideda dideli sunkumai bendraujant su tėvais. Šie sunkumai įtakoja paauglių brendimą, kai gali peržengti reikalavimų ribas, kurias nubrėžia tėvai, išėjimas iš šių ribų skatina santykių konfliktiškumą ir atšalimą. Mokiniai turintys sunkumų bendraujant su tėvais negali jiems išsakyti savo nuomonės. Laikui bėgant tai virsta melu ir nepagarba tėvams. Savimi nepasitikėjimas neleidžia paaugliui tobulėti, nes jis bijo viešumos, bijo išsakyti savo nuomonę, nors ji būna argumentuotai pagrįsta, jis nesiima visuomeninės veiklos, nes bijo kitų nuomonės. Tie paaugliai kurie savimi pasitiki, labai greitai randa savo statusą ne tik grupėje, bet ir

358 358 visuomenėje. Tokių paauglių santykiai su tėvais yra artimi ir šilti, jie linkę išklausyti tėvų nuomonės, tačiau sprendimą priima patys. Paauglys su savo bendraamžiais sutaria puikiai, tačiau nėra nuo jų priklausomas, gali drąsiai pasakyti ne ir tvirtai laikytis savo nuomonės. Žino ko nori užsibrėžia Jie nebijo išreikšti savo nuomonės, veržiasi visur kur tik galima, įsitraukia į įvairius bendruomeninius projektus, bando įgyvendinti savo susikurtus planų. Žino ko nori, užsibrėžia aiškius tikslus ir stengiasi jų siekti. Jie dažniausiai greitai sukuria savo verslą ar susirandą darbo vietą, greičiau sukuria šeimas. Jie turi savo aiškų užsibrėžtą tikslą, santykiai su tėvais. Išvados 1. Kolegijoje besimokantys paaugliai labiau savimi pasitiki 70%, tuo tarpu jų bendraamžiai besimokantys profesinėje mokykloje1%. Tai lemia ir jų tolesnio gyvenimo kūrimo galimybes, darbo pasirinkimą, šeimos kūrimą ,1% moksleiviai save įvardino kaip asmenybę, o savo vaidmens nežino 28.5%, galima sakyti jog didžioji dalis tiriamųjų dar nesubrendę ir neatradę savo tapatumo. Dar sunkiai randa savo nišą visuomenėje. 3. Dauguma moksleivių turi savo gyvenimo tikslų ir ateities planų ir aktyviai jų siekia, taip gerindami savo gyvenimo kokybę. Literatūros sąrašas 1. LEGKAUSKAS V. Tapatumo būvių ir socialinės adaptacijos mokykloje rodiklių ryšys.-psichologija. Mokslo darbai, m. p LEGKAUSKAS V. Identiteto matavimo pritaikymo galimybės: magistro tezės. Kaunas: VDU, ROSENBERG M. Societyandthe AdolescencentSelf-Image.Princeton, NewJersy, Prieiga: 4. VAIČIULIENĖ A. Paauglio asmenybės tapatumo raidos ypatybių ir šeimos struktūros santykis: daktaro disertacija. Vilnius, VAIČIULIENĖ A. Paauglystė didelių permainų metas V., VAIČIULIENĖ A. Paauglystės krizė psichoanalitiniu ir analitiniu požiūriu // Švietimo naujovės. 1999, 10, PETRULYTĖ A. Jaunesniojo paauglio socialinė raida. - Vilnius: Presvika, VALICKAS G. Asmenybės savęs vertinimas V., Summary It is commonly accepted in both scientific research and general knowledge that stability and quality of family relationships profoundly influence child development. The studies on adolescent development have obtained an increasing attention within this approach, especially in psychology. Among various social and age groups, adolescents represent the most interesting object for analysis. Beginning from physical maturation, adolescence is a life period between childhood and adulthood when a person is to achieves psychological development and self-confidence. Being highly dependant on personal identity development, self-esteem is crucial for personal emotional development and life fulfilment.. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Aldona Palujanskienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

359 359 DARBUOTOJŲ PROFESINIO TĘSTINIO MOKYMO(SI) POREIKIŲ TYRIMAS SKIRTINGO TIPO ĮMONĖSE Anželika Partikienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Bet kuri įmonė ar organizacija, priėmusi kvalifikuotą darbuotoją, negali būti tikra, kad po kelerių metų jo kvalifikacija išliks tokia pati. Todėl ir pats darbuotojas, ir įmonė privalo rūpintis tęstiniu profesiniu mokymu. Jo svarba pabrėžiama ir moksliniuose darbuose. Ši tema yra aktuali, nes mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas naudingas ir individui, ir organizacijai. Individui naudingas dėl to, kad padeda rasti įvairių problemų sprendimus; padidina darbinės veiklos vertę ir darbo našumą; sustiprina darbuotojo pasitikėjimą savo jėgomis; sukuria platesnes perspektyvas karjerai;. Darbuotojų mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas organizacijai naudingas, nes skatina motyvacijos augimą ir didina lankstumą; formuoja geresnį organizacijos klimatą. Personalo mokymo ir kvalifikacijos kėlimo svarbą lemia šios priežastys: nuolat keičiasi darbo pobūdis, įvairių ekonomikos šakų sandaros poslinkiai sąlygoja darbuotojų poreikio mažėjimą gamyboje, ir jo didėjimą aptarnavimo, informatikos srityse, mokslo ir technikos pažanga sukuria iš esmės naujų profesinių specialistų poreikį, darbuotojo profesinis pasirengimas ne visai tenkina įmonės reikalavimus, susidaręs požiūris, kad nuolatinis personalo kvalifikacijos kėlimas yra kiekvienos įmonės, kiekvieno asmens sėkmingos veiklos laidas. Tyrimo objektas darbuotojų tęstinis profesinis mokymąsis. Tyrimo tikslas išnagrinėti darbuotojų poreikį tęstiniam profesiniam mokymui(si) skirtingo tipo įmonėse ir nurodyti mokymosi poveikį įmonių veiklai. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti darbuotojų tęstinio profesinio mokymo(si) metodologinius aspektus. 2. Atskleisti darbuotojų tęstinio profesinio mokymo(si) poreikius. 3. Atskleisti darbuotojų tęstinio mokymo(si) poveikį įmonės/organizacijos veiklai ir individui skirtingo tipo įmonėse Tyrimo metodika. Anketinė apklausa. Literatūros analizė. Struktūruotas interviu. Matematinė statistika. Darbuotojų tęstinio profesinio mokymosi metodologiniai apsektai Profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir tęstinio profesinio mokymo sąvokos šiame darbe yra vartojamos vienareikšmiškai: tai mokymas, skirtas asmenims, turintiems profesinę kvalifikaciją arba dirbantiems ir yra skirtas padėti tobulinti arba atnaujinti žinias bei gebėjimus, įgyti naujus gebėjimus, kylant karjeros laiptais arba persikvalifikuojant, tobulėti asmenine ir profesine prasme. Lietuvoje suaugusiųjų mokymas yra tyrinėtas. Daugiausiai tokio pobūdžio darbų atsirado po Nepriklausomybės atkūrimo, nors realiai ši idėja pradėta įgyvendinti gerokai anksčiau. Darbuose aptariamas reiškinys nusakomas kaip nuolatinis mokymasis ir apibūdinamas įvairiais aspektais. Jo svarbą pabrėžia Bitinas (2000); Jovaiša (2001); Rajeckas (1999). Psichologinius tokio mokymo aspektus įvairiais atžvilgiais tiria Beresnevičienė (1995, 2000), Butkienė, Kepalaitė (1996), Černius (1992, 1997) ir kt. Istorinius suaugusiųjų švietimo klausimus nagrinėja Kuprys (1996), Trečiokienė (1998). Šios idėjos įgyvendinimo laimėjimus bei probleminius aspektus analizuoja Želvys, Žilinskaitė (2004), Gedvilienė (2004) ir kt. Visą gyvenimą trunkančio mokymosi nuostatų formavimosi svarbą ir įtaką profesinės veiklos, darbo rinkos aspektu nagrinėjo Laužackas (1999), Normantas (1996), Pukelis (1998), Ališauskienė (2003), Ušeckienė (2003), Pocevičienė, Malakauskas (2003), Ruškus, Mažeikienė, Balčiūnas (2003), Stanišauskienė (2004) ir kt. Darbuotojų mokymą galima apibrėžti, kaip įvairių metodų visumą, reikalingą naujai priimtam ar jau dirbančiam darbuotojui įgyti reikiamus įgūdžius tam tikrai užduočiai ar darbui atlikti. Mokymo metu gali būti

360 360 įgyjami konkretūs įgūdžiai arba konkreti siauros srities kompetencija, reikalinga užimamoms darbuotojo pareigoms atlikti, ir/arba bendrieji gebėjimai, kurie yra svarbūs šiuo metu ir ateityje. Mokymo procesą sudaro 5 etapai: Poreikio analizė; Mokymo proceso projektavimas; Veiksmingumo patikrinimas; Įgyvendinimas; Mokymo rezultatų įvertinimas ir įtvirtinimas. Personalo mokymas apima problemas, susijusias su darbuotojo kvalifikacija, jos kėlimu bei perkvalifikavimu, kuris busreikalingas ateityje. Personalo mokymas įgalina greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją ir tuo pačiu suteikia organizaci- jai tam tikrą pranašumą konkurencinėje aplinkoje. Darbuotojų ugdymo sistemos tikslai turi aiškiai parodyti organizacijos, padalinio ar individualaus asmens perspektyvas, kai ji bus įgyvendinta (Sakalas,2004). Darbuotojų mokymo poreikių tyrimas yra sisteminis duomenų rinkimas, kuris padeda nustatyti konkrečios įmonės darbuotojams reikalingų įgūdžių, žinių trūkumą. Tikslas yra objektyviai nustatyti poreikius ir suplanuoti mokymosi galimybes. Sėkmingam suaugusiojo mokymui /si itin didelę reikšmę turi mokymosi motyvacija, t.y., iš vidausstimuliuojamas poreikis tobulėti ir siekti naujų žinių bei gebėjimų. Mokymosi galimybių paruošimas darbuotojams suteikia stimulą vystytis ir pasiekti asmeninių bei karjeros tikslų, o įmonei optimaliai panaudoti personalo potencialą, siekiant konkurencinio pranašumo. Darbuotojų mokymo poreikių tyrimas padeda objektyviai išsiaiškinti šiuos konkrečius poreikius jei: Darbuotojai dirba nepakankamai efektyviai, daro perdaug klaidų; Vadovai nepatenkinti įmonės rezultatais; Reikia išsiaiškinti, kurių kompetencijų darbuotojams šiuo metu trūksta; Reikia apibrėžti, kokios darbuotojų žinios ir kurie sugebėjimai įtakoja jų atliekamo darbo rezultatus; Vadovai siekia sėkmingai įgyvendinti įmonės plėtrą; Vadovai supranta, kad sėkmingam suaugusiojo mokymui /si itin didelę reikšmę turi mokymosi motyvacija, todėl stengiasi išsiaiškinti šiuos konkrečius poreikius. Įmonėje ne įdiegta vertinamojo pokalbio ar kitos darbuotojo kompetencijų vertinimo sistemos, kuri padėtų išsiaiškinti realius darbuotojo mokymo /si poreikius; Įmonės vadovybė siekia efektyviai išnaudoti tiek pinigus, tiek laiką, darbuotojų mokymui. Tęstinis profesinis mokymas gali būti vykdomas kaip suaugusiųjų formalusis profesinis mokymas (-sis) arba neformalusis suaugusiųjų švietimas. 1 lentelė. Formaliojo ir neformaliojo suaugusiųjų švietimo bendrumai ir skirtumai Formalusis suaugusių švietimas Neformalusis suaugusiųjų švietimas Programų turinys Dalyvių veikla Išduodamas dokumentas Mokytojai Reglamentuojamas švietimo registro reikalavimu programomis, disciplinomis ir jų dalimis bei kvalifikaciniai reikalavimais Mokosi pagal parengtas programas, jų neįtakodami Valstybės pripažįstamas dokumentas arba modulio baigimo pažyma Turi turėti ne mažesnę kvalifikaciją, kaip atitinkamo lygio nuosekliojo švietimo sistemos mokytojai Nereglamentuojamas, jei nedraudžia valstybės įstatymai Gali dalyvauti rengiant programas, nustatant jų trukmę ir turinį Neformalus dokumentas Nereglamentuojama kvalifikacija Valstybės rėmimas Remia, kad būtų prieinamas visiems Skatina ir finansuoja iš dalies Teisinis reglamentavimas Švietimo įstatymas; Vietos savivaldos įstatymai, apibrėžiantys Profesinio mokymo įstatymas; savivaldybių institucijas ir jų kompetencijas bei

361 361 Bedarbių rėmimo įstatymas; Aukštojo mokslo įstatymas. funkcijas; Švietimo įstatymas 5 ; Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas. Taigi tęstinis profesinis mokymas gali būti traktuojamas ir kaip formalus mokslas, griežtai reguliuojamas valstybės ir suteikiantis kvalifikaciją, ir kaip asmenybės tobulinimo kursai. Kaip teigia Adamonienė (2001), į kvalifikacijos kėlimą įeina ne tik tobulėjimas profesinėje srityje, čia yra svarbus žmogus kaip asmenybė. Mokslinėje literatūroje pateikiami šie pagrindiniai formalūs mokymo metodai darbo vietoje (Dessler, 2001): Treniravimas vienas iš efektingiausių valdymo tobulinimo būdų, kai pavaldinį moko tiesioginis viršininkas.treniravimas darbo vietoje gali veikti ir neigiamai, nes neugdomas pavaldinio savarankiškumas. Kiekvieną kartą vadovas primena arba nurodo, ką ir kaip turi atlikti darbuotojas. Kai kurie vadovai bijo, kad parengs sau konkurentus. Treniravimas gali sąlygoti paaukštinimą, nes, jei vadovas gerai parengs darbuotoją, kuris užims jo vietą, tai šis gali būti perkeliamas į aukštesnes pareigas. Darbo rotacija tai darbuotojų perkėlimas iš vienos vietos į kitą, kur jie turi galimybę išplėsti savo patyrimą ir susipažinti su įvairiais organizacijos veiklos aspektais. Mokomosios pareigybės besimokantiems yra suteikiami patariamieji postai šalia vadovo ir jie yra įvardijami, kaip vadovo padėjėjai. Tokie paskyrimai suteikia galimybę besimokantiems žmonėms dirbti ir sęmtis patirties iš patyrusių vadovų. Suplanuotos darbinės veiklos jos apima svarbių darbo užduočių besimokantiems skyrimą, tokių, kurios lavina jų patyrimą ir sugebėjimus. Besimokantiems gali būti pasiūloma vadovauti kažkokiamskyriui ar padaliniui. Taip jis tobulins savo įgūdžius ir geriau supras organizacijosfunkcionavimą Praktinės stažuotės tai struktūrizuotas mokymo procesas, kurio metu asmenys tampa įgudusiais darbininkais, nes per praktinę stažuotę praktikantas mokosi iš meistrų, perima jo praktinę patirtį Audiovizualiniai metodai tai mokomieji filmai,vidinės televizijos laidos,audio juostos bei videojuostos. Šie metodai yra labai efektyvūs ir plačiai taikomi.smegenų šturmas darbuotojaiaktyviai skatinami pateikti kuo daugiau minčių (ir gerų, ir neapgalvotų, ir gal visai nesuprantamų) bei siūlyti kuo daugiaugalimų problemos sprendimų būdų. Taip pat skatinamas darbuotojų kūrybingumas, kritinis mąstymas, sprendžiant iškilusias problemas. Organizacijos vadybos žaidimai taispeciali organizacijos vadovų mokymosi ir asmeninio bei kolektyvinio suvokimo didinimo intelektinė sesija, kurios metu specialų patyrimą ir reikiamų metodikos žinių turinčių konsultantų metodologų iš išorės pagalba tokie vadovai bando minties veiklos erdvėje modeliuoti organizacijos ateitį bei kurti priimtiniausius jųorganizacijos norimos ateities siekimo kelius. Organizacijos ir jos narių vystymuisi reikalingo suvokimo, specialių žinių ir įgūdžių trūkumo bei refleksijostaikymo problemos,sudarant galimybes pasinaudoti išorinių metodologų perduodama patirtimi ir suteikiama pagalba (Zakarevičius, Kvedaravičius, Augustauskas, 2004). Tyrimo pristatymas Siekiant išanalizuoti darbuotojų tęstinio mokymo(si) poreikį skirtingo tipo įmonėse buvo atliktas tyrimas keliuose skirtingo tipo įmonėse. Buvo apklausti keturių įmonių po dvi užsienio ir lietuviško kapitalo vadovai. Įmonės vykdo panašią gamybinę prekybinę veiklą. Apklausai naudotas pusiau struktūruotas interviu. Pasidomėjus, ar vadovai suinteresuoti darbuotojų tęstiniu profesiniu mokymu savo įmonėje, lietuviško kapitalo įmonės vadovai atsakė: (V1): Manau, kad taip, suinteresuotas, nes senesni darbuotojai išmokina naujesnius, perduoda savo patirtį jaunimui... (V2): Taip,nes manau, kad mokymai padeda daugiau atrasti, daugiau pasiekti įmonės veikloje. Užsienio kapitalo įmonės vadovai atsakė: (V3): Taip, mūsų įmonėje mokymai vyksta pastoviai, pagal numatyta grafiką.tęstiniai mokymai kelia darbuotojų profesinių žinių lygį, su gerai apmokytais darbuotojais lengviau pasiekti įmonės akcininkų užbrėžtus tikslus

362 362 (V4): Taip, suinteresuotas, nes tai padeda išlikti konkurencingam rinkoje, mes daug į tai investuojame. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimo būdai skiriasi skirtingo tipo įmonėse. Lietuviško kapitalo įmonės vadovai atsakė: (V1): Vidiniai mokymai, išoriniai, praktinės stažuotės. Vidinių mokymu metu kaip ir minėjau, labiau patyrę darbuotojai apmoko naujai atėjusius, išoriniai mokymai rengiami seminarai išvykose, kaimo turizmo sodybose, tokios išvykos atlieka dvigubą funkcija darbuotojai mokosi ir cementuojasi, praktinės stažuotės, gebėjimas pritaikyti tai ką išmoko. (V2): Tai vidiniai mokymai, tiesiog neturime pinigų, jaučiame, kad sunkmetis dar nesibaigė, nenumatėm šių išlaidų įmonės biudžete Užsienio kapitalo įmonės vadovai atsakė: (V3): Tai r vidiniai ir išoriniai mokymai ir praktinės stažuotės (V4): Mokome darbuotojus pastoviai, vidiniai mokymai numatyti kas mėnesi, skyrių vadovai apmoko savo darbuotojus ir neleidžia pamiršti to, ką jau išmoko, išoriniai mokymai numatyti du kartus per metus, praktinės stažuotės pagal poreikį. Kaip matyti, užsienio kapitalo įmonėse naudojamos įvairesnės darbuotojų mokymo formos. Iš vienos įmonės vadovo atsakymo galima susidaryti nuomonę, jog tie mokymai vyksta tam tikra tvarka, jie yra iš anksto planuojami. Lietuviško kapitalo viena įmonė darbuotojų mokymo srityje veikia panašiai kaip užsienio kapitalo įmonės, t.y., naudoja įvairias mokymų formas, kita negali sau leisti didelės įvairovės dėl sunkmečio. Dėl vidinių ir išorinių mokymų naudos išsiskyrė tik vienos lietuviško kapitalo įmonės vadovo požiūris. Lietuviško kapitalo įmonės vadovai: (V1): Labiau naudingi mokymai kai samdomos išorinės mokymų kompanijos, mes jiems pasakome ko mes norime, jie paruošia mokymų programą kurią mes patvirtiname... (V2): Šiuo metu, mums labiau naudingi mokymai įmonės viduje, nes taip mes sutaupome. Užsienio kapitalo įmonės vadovai: (V3): Manau, kad įmonės išorėje, mes turime galimybę rinktis geriausias mokymų kompanijas, kurios turi ir gerą vardą ir gerą patirtį, su išorine mokymų kompanija aptariame kokie naujausi darbuotojų mokymų metodai, pritaikome tuos metodus savo įmonėje, išorinės kompanijos specializuojasi mokymų srityje, jos gali pasiūlyti kažką naujo.. (V4): Pagal naudą, žinoma, kad išoriniai, nes po išorinių mokymų padidėja darbuotojų motyvacija dirbti našiau, siekti geresnių rezultatų, žinoma, tai priklauso nuo mokymų kompanijos lėktorių, bet mes jau atsirinkome, kolegos estai, mums rekomendavo vieną kompaniją su kuria jau dirbame eile metų ir esame patenkinti rezultatais. Trys (du užsienio kapitalo ir vienas lietuviško kapitalo) apklausti vadovai atsakė, kad jų darbuotojams naudingesni išoriniai mokymai. Tokių mokymų pagrindinis privalumas, kad juos vedantys dėstytojai specializuojasi įvairiose mokymų srityse, naudoja inovatyvius dėstymo metodus. Lietuviško kapitalo įmonės vadovas atsakė, kad vidinius mokymus veda geriausi įmonės darbuotojai. Taip išnaudojami intelektualiniai įmonės resursai su minimaliom išlaidom. Į klausimą Kaip išsiaiškinate, kokių profesinių tęstinių mokymų reikia Jūsų darbuotojams? Vadovai atsakė: Lietuviško kapitalo įmonių vadovai: (V1): Tai įtakoja įmonės rezultatai ; (V2): Nusprendžiu pats. Užsienio kapitalo įmonių vadovai atsakė, (V3): Poreikį išsiaiškina skyrių vadovai, (V4): Vadovai žino kokios grandis silpnos jų skyriuose ir ką reiktų taisyti, tad jie ir išsiaikšina šį poreikį. Iš atsakymų matome, jog lietuviško kapitalo įmonėse mokymai planuojami pagal įmonės rezultatus, jei kažkokios grandies rezultatai silpnėja vadovai numato mokymus. Taip pat iš atsakymų matome jog lietuviško kapitalo įmonėse vyrauja autoritarinis valdymas. Abiem analizuotais atvejais sprendimus dėl mokymų priima vadovai. Užsienio kapitalo įmonių vadovai rinkdamiesi kokių mokymų reika atsižvelgia į skyrių vadovų nuomones bei rekomendacijas. Į klausimą, kokių tęstinių profesinių mokymų reikia darbuotojams, lietuviško kapitalo įmonės vadovai atsakė, jog labiausiai reikia IT srityje ir profesinių žinių gilinimo. Užsienio kapitalo įmonių vadovai atsakė jog labiausiai reikia užsienio kalbos žinių ir profesinių žinių gilinimo. Iš atsakymų matome, jog profesinių žinių gilinimas aktualus abieju tipų įmonių darbuotojams.

363 363 25% 25% 50% Profesinių žinių gilinimas Įgūdžių IT srityje tobulinimas Užsienio kalbų mokėjimas 1 pav. Tęstinių profesinių mokymų poreikis pagal sritys Į klausimą kam reikalingas tęstinis profesinis mokymas lietiviško kapitalo į monių vadovai atsakė: 29% 29% 14% 28% Kad geriau atliktume savo darba Kad tobuletume savo srityje Kad taptume konkurencingesni Kad pagilintume praktines zinias 2 pav. Tęstinio profesinio mokymo poreikis Profesinis tęstinis mokymas reikalingas tam, kad geriau atliktume savo darbą, kad taptume konkurencingesni, kad tobulėtume, kad pagilintume savo praktines žinias. Užsienio kapitalo įmonių vadovai atsakė, kad tęstinis profesinis mokymas reikalingas kad tobulėtume savo srityje, kad taptume konkurencingesni, kad pagilintume praktines žinias. Iš šių atsakymų matyti, jog 3 įmonių vadovai pažymėjo tris vienodus atsakymus. Tai reiškia, kad vadovams svarbu būti konkurencingiems, konkuruoti rinkoje dėl pelno dalies, dėl klientų, vadovams svarbu jog jų darbuotojai būtų geri savo srities specialistai, kad tobulėtu jų žinios ir įgūdžai, visą tai veda į įmonės gerovę ir pelningumą. Į klausimą kokios mokymo formos naudingiausios Jūsų darbuotojams (galima buvo pasirinkti kelis atsakymo variantus), užsienio kapitalo įmonių vadovai atsakė jog tai: 2 lentelė. Užsienio ir lietuviško kapitalo įmonių naudingiausių mokymo formų palyginimas Užsienio kapitalo įmonė Lietuviško kapitalo įmonė Paskaita Audio vizualiniai metodai Smegenų šturmas Org. Vadybos žaidimai Mokymąsis grupėmis Praktinės stažuotės Audio vizualiniai metodai, smegenų šturmas, organizacijos vadybos žaidimai, praktinės stažuotės. Lygiai taip pat atsakė vienos lietuviško kapitalo įmonės vadovas. Kitos lietuviško kapitalo įmonės vadovas atsakė jog tai

364 364 paskaita ir mokymąsis grupėse. Iš šio grafiko matyti, kad 3 įmonės naudoja audio vizualinius metodus, organizacijos vadybos žaidimų metodą ir praktines stažuotes. Viena lietuviško kapitalo įmonė naudoja tik du metodus tai paskaita ir mokymą grupėse. Išvados 1. Mokslinėje literatūroje teigiama, tęstinis profesinis mokymas gali būti traktuojamas ir kaip formalus mokslas, griežtai reguliuojamas valstybės ir suteikiantis kvalifikaciją, ir kaip asmenybės tobulinimo kursai. Personalo mokymas įgalina greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją ir tuo pačiu suteikia organizacijai tam tikrą pranašumą konkurencinėje aplinkoje. Darbuotojų mokymo poreikių tyrimas padeda objektyviai išsiaiškinti konkrečius poreikius. Darbuotojų mokymą galima apibrėžti kaip įvairų metodų visumą, kuris taikomas ir naujai priimtam darbuotojui ir jau dirbančiam įmonėje. Šiuo metu organizacijos sėkmingo gyvavimo ištekliais tampa darbuotojai ir jų kompetencijos. 2. Atlikus tyrimo rezultatų analizę paaiškėjo, jog visi apklausti vadovai mano, kad darbuotojų tęstinis profesinis mokymas įmonėse reikalingas. Atlikti tyrimai parodė, jog užsienio kapitalo įmonėse naudojami inovatyvus mokymo metodai (organizacijos vadybos žaidimai, smegenų šturmas, audiovizualiniai metodai). Tuo tarpu tik vienoje iš dviejų apklaustu lietuviško kapitalo įmonių naudojami modernus mokymo metodai. Nustatyta, kad labiausiai įmonių vadovai norėtų, kad darbuotojai gilintų profesines žinias, ir vienos užsienio kapitalo įmonės vadovas pažymėjo, jog jų darbuotojams trūksta užsienio kalbos žinių. Užsienio kapitalo įmonėse darbuotojų mokymo poreikį nustatato skyrių vadovai. Lietuviško kapitalo įmonėse mokymosi poreikį nusako įmonės veiklos rezultatas ir įmonės vadovas. 3. Užsienio ir Lietuviško kapitalo įmonių vadovams svarbu būti konkurencingiems, konkuruoti rinkoje dėl pelno dalies, dėl klientų, vadovams svarbu jog jų darbuotojai būtų geri savo srities specialistai, kad tobulėtu jų žinios ir įgūdžai, visą tai veda į įmonės gerovę ir pelningumą. Visi vadovai norodė jog profesinis tęstinis mokymas turi tiesioginę įtaką įmonės pelnui. 4. Užsienio kapitalo įmonių darbuotojai tampa konkurencingesni rinkoje, nes gauna suplanuotus pagal poreikius kokybiškesnius mokymus. Tai reiškia, kad jie yra kompetetingesni, jų įgūdžiai pastoviai tobulinami, lavinami gabumai. Mokymai pritaikomi kiekvienam darbuotojui pagal poreikį. Lietuviško kapitalo įmonių darbuotojų mokymai priklauso nuo vadovų sprendimų, o ne nuo darbuotojų poreikų. Tai reiškia, kad jie darbo rinkoje mažiau paklausus, nes jų mokymai orentuoti į konkrečios įmonės poreikius. Literatūros sąrašas 1. Adamonienė, R., Daukilas, S., Krikščiūnas, B.ir kt. (2001). Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius 2.Balvočiūtė, R. (2007). Holistinis organizacijos mokymosi modelis. Daktaro disertacija. Kaunas: VDU leidykla. 2. Bitinas B. (2000) Ugdymo filosofija. Vilnius 5. Dessler G. (2001). Personalo valdymo pagrindai. Kaunas: Poligrafija ir informatika 6. Drucker, P.F. (1993). Post- capitalist Society.- Oxford: Linacre Hause, Jordan Hill 7. Jovaiša L., 2001, Ugdymo mokslas ir praktika. Vilnius: Agora 8. Rajeckas V., 1996, Mokymas: svarba, esmė. Vilnius: VPU leidykla. 9. Sakalas A. (2003). Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai. Summary Staff Professional Continuing Education Needs Study Research in Different Type of Companies During research was found that managers of foreign capital companies mentioned that employees vocational training increases their company competitive ability between other companies. Employees becomes more competitive in the market. Managers mentioned that vocational training has influence for companies profit. Key words: training, needs training, skills, competence Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rita Mičiulienė ( Aleksandro Stulginskio universitetas)

365 MOKINIŲ MOTYVACIJA VEISIEJŲ TECHNOLOGIJOS IR VERSLO MOKYKLOJE Jurgita Petkevičienė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 365 Šiuo dinamišku laikmečiu kiekviena mokykla turi ieškoti vis naujų metodų ir būdų, leidžiančių ugdyti kūrybišką, savarankišką asmenybę, motyvuotą ir sugebančią nuolatos mokytis. Mažėjantis mokinių motyvacijos lygis (situacija) mokyklose, bei mokytojų neatrastos efektyvios mokinių motyvaciją skatinančios priemonės leidžia teigti, kad yra šios srities mokymo problema. Lietuvoje mokinių motyvacijos problemas nagrinėjo M. Barkauskaitė (2004), B. Bitinas (2006), G. Butkienė, A. Kepalaitė (1996), L. Jovaiša (1993), L. Rupšienė (2000), P. Jucevičienė (1997) ir kt. Apibendrinant mokslinę medžiagą galima teigti, kad motyvai yra veiksmų skatinamieji, lemiantys jų pobūdį ir kryptį, suteikiantys bendrą nusiteikimą mokytis. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad nemažos dalies mokinių mokymosi motyvacija silpnėja. Tai pasireiškia nenoru mokytis, blogu lankomumu, domėjimosi mokslu stoka, užduočių neatlikimu ar visišku pasitraukimu iš mokyklos. Tyrimo tikslas išnagrinėti mokinių motyvacijos lygį bei tipus Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje. Tyrimo uždaviniai: 1. Išnagrinėti motyvacijos tipus ir rūšis. 2. Nustatyti ir palyginti mokinių motyvacijos lygį lyties ir amžiaus aspektu. 3. Aptarti dominuojančius mokinių motyvacijos tipus lyties ir amžiaus aspektu. Šio tyrimo objektas profesinės mokyklos mokinių motyvacija. Tyrimo metodikos: anketinė apklausa, matematinė statistika (duomenys apdoroti SPSS programine įranga; taikytas χ 2 ir Mann-Whitney testai). Tyrimo vieta Veisiejų technologijos ir verslo mokykla. Tiriamieji: Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos mokiniai. Teorinio ir praktinio tyrimo rezultatai Motyvacijos tipai. Mokslininkai skiria vidinę ir išorinę motyvaciją. Vidinei motyvacijai priskiriamas pasisekimas, pripažinimas bei pasitenkinimas. Išorinei motyvacijai priskiriamas atlygis už pastangas, saugumas. R. Andrew (2010) teigia, kad išorinės motyvacijos priemonės naudojamos kaip trumpalaikės skatinimo priemonės, o vidines žmogaus motyvacijas galima panaudoti kaip ilgalaikes, didelį efektyvumą duodančias, be išorinio skatinimo stimuliuojančias priemones. Pagal N. L. Gage, D. C. Berliner (1994) motyvacija esmingoji vidinė ir neesmingoji išorinė veikia mūsų savivoką, ir mūsų savybes. Šalia emocinių pasekmių vidinių ar išorinių priežasčių įsivaizdavimas turi įtakos mokinio mokymuisi ir mokinio motyvacijai. Nuo priežasčių įsivaizdavimo priklauso mokinio autokoncepcija. Mokinys, kuris mato vidines sėkmės priežastis ( Nėra prasmės skubotai ką nors daryti, esu linkęs panaudoti visą tam skirtą laiką, Jei pasitikiu savimi ir esu gerai nusiteikęs, egzaminą išlaikau puikiai ) ir išorinius nesėkmių šaltinius ( Finansiniai rūpesčiai atitraukia mano dėmesį nuo darbo, Pobūviuose man gera ir linksma ) imasi mokymosi užduočių, turėdami teigiamą autokoncepciją (D.Johnson,1981). Mokiniai, kuriuos labiau įtakoja vidinė motyvacija, turi aukštesnę mokymosi motyvaciją. Mokinių, kurie tiki išorinėmis motyvacijos priežastimis, motyvacijos lygmuo dažniausiai yra žemas. Autoriai (K. Kardelis, L.Kardelienė, 2007) teigia, kad mokiniams labai būdingi tokie vidiniai mokymosi motyvai, kaip noras sužinoti ką nors naujo, ateities perspektyvos. Mokymąsi lemia ne tik vidiniai siekiai, bet ir mokinio asmeninės savybės (pvz.: mokinio veržlumas, veiklumas, poreikis laimėti). Tai priskiriama prie bendrosios mokymosi motyvacijos. Mokymosi motyvacija stipriai susijusi su mokinių elgesiu. Kadangi motyvacija psichofiziologinis procesas, reguliuojantis asmenybės veiklą ir santykius su aplinka motyvų kaitos pagrindu (Jovaiša, 2007), tad jei dėl kurių nors

366 366 priežasčių norima keisti mokinių veiklą ar elgesį, reikia keisti motyvaciją. Norint sužinoti priežastis, dėl kurių pakito mokinių veikla ar elgesys, reikia išsiaiškinti motyvaciją. Mokymosi motyvacijos paskirtis padėti mokiniui orientuotis į išmokimo tikslą ir suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio, aktualizuoti būtinas mokinio žinias, sugebėjimus ir įgūdžius, įtakoti mokymosi kokybę ir mokymosi pasekmes. Priimta manyti, kad viskas, ką žmogus daro, yra skirta kokių nors poreikių patenkinimui. Pagal A. Maslowo poreikių piramidę, saugumo poreikis priskiriamas žemesniam lygiui, tačiau jis labai svarbus mokymosi motyvacijai žmogaus gyvenime. Mokymasis turi įtakos saugumo poreikių tenkinimui: nemokėsi nedirbsi, nedirbsi neturėsi pragyvenimo šaltinio (Maslow, 2006). Pagal L. Itelson (2000), vaikas norės mokytis tik tada, kai kuri nors mokymosi dalis taps jo veiklos motyvu. Tokie motyvai gali būti mokymosi rezultatai, mokymosi tikslai ir pats mokymosi procesas, noras mokytis, požiūris į mokymąsi. Taigi, kad mokinių elgsena būtų tinkamai stimuliuojama, mokinys turi turėti asmeninį tikslą, stimulą tikslui siekti bei realų veiklos tikslą (Šiaučiukienė, Visockienė, Talijūnienė, 2006). Mokykla sudaro sąlygas įgyti žinias, išmokti suprasti gaunamas žinias, bet mokinys gauna labai daug informacijos, žinių todėl svarbu tampa ne tik žinių įgijimas, bet ir jų atranka, struktūrizavimas, egzaminų, kontrolinių darbų technikos įvaldymas ir jų panaudojimas reikiamu metu. Taip pat sėkmingam ir aktyviam mokymuisi būtinas jausminis komfortas (išorinė motyvacija). Noras mokytis, anot G. Butkienės ir A. Kepalaitės (1996), stiprėja, kai mokykloje jauku ir malonu, kai mokinys nepervargsta ir visada yra darbingas, kai patiria sėkmės ir bendradarbiavimo jausmą, kai aiškinama nauja mokymo medžiaga ir naudojami mokymosi metodai, kai patenkinamas mokinio smalsumas. Asmuo gali neturėti mokymosi motyvų, jeigu mokymo turinys ir metodai neatitinka jo kultūrinių perspektyvų ir gyvenimiškos patirties. Paprastai nesiruošiama gaišti laiko, dėti pastangų ir pinigų į tolesnį mokymąsi, jei anksčiau įgytos žinios, įgūdžiai ir patyrimas tinkamai nepripažįstamas dėl asmeninių priežasčių ar neįvertinamas darbe. Yra negatyvių motyvų, kurie ateina iš išorės. Tai gali būti gresiančios bausmės arba laukiamos pasekmės, kai, pavyzdžiui, kas nors pasako: Jeigu tu to nepadarysi, tu man ne draugas, problemos, rūpesčiai bei interesai trukdantys mokiniui mokytis. Taigi, neigiami motyvai tikrai neskatina mokytis. Apibendrinant galima teigti, kad motyvacija padeda suprasti mokymosi, elgesio, išmokimo faktus. Ji yra priežastiniais ryšiais sujungta su mokymo užduotim, mokymosi rezultatais ji priemonė siekti mokslo pažangumo ir kartu gilintis mokymo proceso rezultatais ( (N.L.Gage,D.C.Berliner, 1994). Tyrimo pristatymas Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje mokosi moksleiviai nuo 15 iki 21 metų. Apklausos metu buvo orientuojamasi į metų moksleivius. Mokiniams apklausti buvo naudojamas Mokinių mokymosi motyvacijos testas (Entwistle N.J.,1979,1981,1983,), susidedantis iš 32 klausimų, į kuriuos prašoma atsakyti taip arba ne. Pagal testo raktą mokinio mokymosi motyvacijai atskleisti sudarytos keturios skalės: 1. Bendrosios motyvacijos (BM) tai mokinio veržlumas, energingumas, veiklumas ir poreikis laimėti įvairiose gyvenimo srityse; 2. Mokymosi motyvacijos (MM) noro mokytis ir požiūrio į mokymąsi rodiklis; 3. Egzaminų technikos(ee) egzaminų technikos įvaldymas, gebėjimas rengtis egzaminui ir atsakinėti, savitvarda egzamino metu; 4. Mokymosi problemų (MP) problemos, rūpesčiai bei interesai, trukdantys mokiniui mokytis. Norint nustatyti mokinio motyvaciją, atsakymus reikėjo palyginti su testo raktu; jei atsakymai sutampa, buvo skirtas vienas taškas, jei ne 0 taškų. Susumavus kiekvienos skalės taškus, apskaičiuojama bendra taškų suma. Kuo daugiau taškų tiriamasis surenka, tuo stipresnė jo mokymosi motyvacija. Jei surenka vienos skalės mažiau kaip 3 taškus, o bendras taškų skaičius ne didesnis, kaip 10-12, jam stinga mokymosi motyvacijos. Buvo apklausta 80 mokyklos moksleivių. Respondentai buvo parenkami atsitiktine tvarka (atsitiktinė tiriamoji grupė): pertraukų metu numatytojo amžiaus moksleiviams buvo siūloma užpildyti anketą, prieš tai paaiškinus tyrimo tikslą. Iš viso apklausta 48 mergaitės ir 32 berniukai. Atsakydami į anketoje pateiktus klausimus, moksleiviai turėjo netiesiogiai įvertinti savo motyvacijos lygį, apibūdindami savo pastangas mokytis, dalyvauti

367 367 užsiėmimuose, bendravimą su draugais ir pan. Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos mokinių motyvacijos lygis Nustatyta, jog iš 80 apklaustų mokinių 11 (arba 13,8 proc.) turi aukštą mokymosi motyvaciją, 19 (23,8 proc.) žemą ir 50 (62,5 proc.) vidutinę motyvacijos lygį (žr. 1 pav.). 1 pav. Bendros Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos mokinių mokymosi motyvacija (skaičiumi) Buvo palygintas vaikinų ir merginų bei skirtingų amžiaus grupių (15-16 m. ir m.) motyvacijos lygis (žr. 2 pav.). 2 pav. Mokinių motyvacijos palyginimas tarp lyčių ir amžiaus grupių Chi- kvadratu testas rodo statistiškai reikšmingus skirtumus (χ 2= 4,05; df = 1; p<0,05) tarp grupių: daugiau mergaičių (73,7 proc.) nei berniukų (26,3 proc.) pasižymi silpna bei vidutine (62 proc. prieš 38 proc.) motyvacija, tuo tarpu daugiau berniukų (63,6 prieš 36,4 proc.) turi aukštą motyvaciją. Tai rodo, kad Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje berniukai yra labiau motyvuoti nei mergaitės. Nors statistiškai reikšmingo skirtumo tarp amžiaus grupių nerasta, tačiau iš 2 pav. matyti, kad 17 proc metų mokinių turi aukštą motyvaciją. Tokią pat aukštą motyvaciją turi tik 5 proc metų mokinių. Įdomu tai, kad tarp jų nėra nei vienos mergaitės. Mokytojai taip pat pastebi tendenciją, kad pastaruoju metu mergaičių motyvacija labai susilpnėjusi. Dominuojantys motyvų tipai Tyrimo rezultatai rodo, jog Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos mokiniai pasižymi egzaminų technikos (ET) motyvacijos tipu. Tarp mokinių, turinčių visų tipų aukštą motyvaciją, išsiskiria turintys ET tipo motyvaciją (13,8). Tarp vidutinės motyvacijos lygio mokinių dominuoja turintys ET tipą (62,5 proc.); taip pat mokinių su ET tipo motyvacija yra mažiausiai (23,8 proc.) Tai parodo, kad dominuoja egzaminų technikos motyvacija. Antroje

368 368 vietoje bendroji motyvacija, labai nedaug nuo jos atsilieka mokymosi motyvacija. Taip pat gauti duomenys atskleidė, kad didžiajai daliai mokinių būdinga žema mokymosi problemų (MP) tipo motyvacija. Tai motyvacijos tipas, kuris trukdo mokiniams siekti geresnių mokymosi rezultatų. 1 lentelė. Bendra motyvacijos tipų išraiška, proc. Motyvacijos tipas Aukšta Vidutinė Žema Moda Vidurkis Standart. nuokrypis BM 7,5 48,8 43,8 2 1,64 0,621 MM 10,0 45,0 45,0 1 1,65 0,658 ET 13,8 62,5 23,8 2 1,90 0,608 PM 3,8 33,8 62,5 1 1,41 0,567 Toliau apibūdinsime kiekvieną motyvacijos tipą atskirai. Bendroji ir mokymosi motyvacijos tipai. Atsakydami į testo teiginius (žr. 1 lentelę), moksleiviai apibūdino savo santykį su aplinkiniais ir savo pastangas mokymosi procese. 2 lentelė. Motyvacijos (BM, MM) lygio nustatymas Teiginiai Atsakymų skaičius Taip Ne 1. Manau, kad draugai gabesni už mane Žaidžiu tam, kad nugalėčiau, o ne pramogai Tik gerai nusiteikęs galiu efektyviai mokytis Stengiuosi vengti diskusijų Per atostogas sunkiai sekasi rasti laiko mokytis Nėra prasmės skubotai ką nors daryti, esu linkęs panaudoti visą tam skirtą laiką. 7. Man atrodo, kad turiu daug laisvo laiko Kaip matyti, moksleiviai ne itin jaučia vidinę motyvaciją, nes daugiau nei pusė jų mano, kad draugai yra už juos gabesni. Tik 32 (40proc.) mokiniai žaidžia tam, kad nugalėtų, o net 48 (60 proc.) žaidžia pramogai, tai rodo jų asmenines savybes, norą laimėti, o pramogauti ir tai mažina bendrąją motyvaciją. Tačiau net 63(78,75 proc.) moksleiviai, tik gerai nusiteikę gali mokytis, ir tik 17(21,25 proc.) nusiteikimas mokymuisi įtakos nedaro. Vengia diskusijų 37 (46,25 proc.) mokiniai, o nevengia 43(53,75proc.). Tarp amžiaus grupių atsakymai išsiskirstė panašiai metų amžiaus grupė, kad nevengia diskusijų atsakė 11(55 proc.), o vengia 9 (45 proc.), metų amžiaus grupė 32 (53,3 proc.) nevengia ir 28 (46,6proc.) vengia. Tai parodo, kad didesnė dalis mokinių linkę diskutuoti, nebijo reikšti nuomonę. Labai maža moksleivių dalis randa paskatų mokytis ir nebūtinu laikotarpiu per atostogas, taip teigia tik 20 (25 proc.) apklaustųjų moksleivių. Beveik pusė mokinių nelinkę skubotai ką nors daryti, tai rodo jų mokėjimą tikslingai panaudoti laiką, ir 32 (40proc.) mokinių atrodo, kad jie turi daug laisvo laiko amžiaus grupė pasiskirstė per pusę 10 (50 proc.) mokinių atrodo, kad turi daug laisvo laiko, 10(50 proc.)- ne, kita grupė, metų, tik 22 (36,6 proc.) mokiniams atrodo, kad turi daug laisvo laiko, ir 38 (63,3 proc.) neturi. Apibendrinant gautus rezultatus, galima teikti, kad metų amžiaus grupė labiau jaučia vidinę motyvaciją, yra labiau motyvuoti. Egzaminų technikos (ET) motyvacijos tipas. Tyrimo metu nustatyta, kad Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos moksleiviai daugiau mokosi dėl rezultatų. Berniukai ir mergaitės šiuo atveju turi beveik vienodą nuomonę: tik 3 merginomis daugiau pasakė, kad vertinimas joms nerūpi. Tai rodo, beveik vienodą merginų ir vaikinų nuomonę, apie įvertinimo svarbą.

369 369 3 pav. Mokymosi įvertinimo svarba Atsakydami į klausimą Aš noriu išlaikyti egzaminus, bet vertinimas man nelabai rūpi, teigiamai atsakė tik 10 berniukų ir 13 mergaitės. Tačiau net 57 (71,25 proc.) moksleiviai atsakė, kad jiems svarbus gautas įvertinimas. Tai leidžia teigti, kad mokomasi ne tik dėl žemiausio teigiamo pažymio, bet dėl kiek įmanoma geresnio. Mergaitėms vertinimas rūpi labiau nei berniukams. Panašiai moksleivius motyvuoja ir siekiamas tikslas žinios. Bendra žinių įsisavinimo technikos proceso tendencija vaizduojama 4 paveiksle. Sunkiau besisekančio darbo nemeta mažiau nei pusė moksleivių. Egzaminai ir kontroliniai daugiau nei pusei respondentų 46 (57,5 proc.) kelia baimę ir įtampą, su jauduliu prieš kontrolinius tik 34 (42,5 proc.) moksleiviai susitvarko. Pastebėta, kad per egzaminus moksleiviams sunku pasitikėti savimi ir savo žiniomis: egzamino metu jie jaudinasi, dažnai pritrūksta laiko atsakyti į visus klausimus, jei nepasiseka atsakyti į pirmąjį klausimą sutrinkama. Čia labai išsiskyrė merginų ir vaikinų nuomonės: 21 (65,6 proc.) vaikinui iš 32 pirmas gautas blogas pažymys, nekelia baimės, 11(34,4 proc.) kelia baimę. Tuo tarpu merginų atsakymai visiškai priešingi: tik 8 (16,6 proc.) merginoms pirmas blogas pažymys nekelia baimės ir net 40 (83,3 proc.) atsakė, kad sukelia baimę. Tarp amžiaus grupių: metų 6 (30 proc.) mokiniams iš 20 sukelia baimę, m. amžiaus grupėje net 20 (33,3 proc.). iš pav. Žinių ir mokymosi proceso motyvacijos įvertinimas Taigi, Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos moksleivius motyvuoja visi trys aspektai rezultatų siekimas, mokymosi tikslas bei mokymosi procesas. Tačiau anketinio tyrimo rezultatai rodo, kad svarbiausia mokymosi rezultatai. Mažiausiai turi įtakos motyvacijai mokymosi tikslas. Mokymosi problemų motyvacijos tipas. Ryšys tarp lyties ir MP tipo motyvacijos, naudojant Mann- Whitney testą, rodo statistiškai reikšmingą ryšį (Mann-Whitney U = 578,5; p<0,05): daugiau mergaičių (71,4 proc.) turi silpną MP motyvaciją, kai tuo tarpu apie pusė berniukų pasižymi silpnu (48,8 proc.) arba vidutiniu (45,2 proc.) MP tipu.

370 370 5 pav. Problemos ir rūpesčiai, trukdantys mokytis Kaip matyti iš 5 paveikslo, didelės dalies mokinių atsakymai į teiginius: mėgstu būti gerai informuotas, suktis įvykių sūkuryje - kur teigiamai atsakė beveik du trečdaliai mokinių ir pobūviuose man gera ir linksma atsakė net 62 (77,5 proc.) mokiniai, tarp grupių rezultatai pasiskirstė taip : m. mokiniai pobūviuose jaučiasi puikiai 13(65 proc.) ir 7 (35 proc.) ne, o vyresniųjų grupė 44 (73,3 proc.) jaučiasi gerai ir 16 (26,7 proc.) ne, tai rodo mažesnę jų mokymosi motyvaciją. Taip pat net 57 (71,25 proc.) mokiniai turi pailsėti prieš mokantis, tai irgi nerodo didelės motyvacijos. Jaunesniojo amžiaus grupė iš 20, net 13 (65 proc.) turi pailsėti prieš mokantis, vyresni net 44 (73,3 proc.) iš 60. Remiantis gautais rezultatais, galima teigti, kad abiejų grupių didelė dalis mokinių turi rūpesčių ir problemų, kurie trukdo mokytis, blaško dėmesį, mažina mokymosi motyvaciją. Išvados 1. Vidinės motyvacijos tipai bendroji, mokymosi ir egzaminų technikos užtikrina saugumo poreikį, mokymosi kokybę ir pasekmes. Išorinės motyvacijos tipas- mokymosi problemų- parodo rūpesčius trukdančius mokiniui mokytis. 2. Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje besimokančių mokinių motyvacijos lygis yra vidutinis: moksleiviai aktyvūs mokymosi procese, tačiau jaučiasi prastesni už kitus, nepasitikėjimą savimi nes daugiau nei pusė mokinių mano, kad draugai gabesni už juos, 43 (53,75 proc.) mokiniai iš 80 nevengia diskusijų. Akivaizdu, kad berniukai yra labiau motyvuoti nei mergaitės. Galima pastebėti, kad vyresni mokiniai (17-18 m.) yra labiau motyvuoti nei jaunesni (15-16 m.). 3. Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos mokiniams būdingas egzaminų technikos motyvacijos tipas. Jie taip pat pasižymi ir kitais motyvacijos tipais: bendrąja ir mokymosi. Mokymosi problemų motyvacijos tipas (išorinis) labiau būdingas mergaitėms nei berniukams. Tačiau abiejų amžiaus grupių didelė dalis mokinių turi rūpesčių ir problemų, kurie trukdo mokytis, blaško dėmesį, mažina mokymosi motyvaciją. Literatūros sąrašas 1. Andrew, R. (2010). What is Intrinsic Student Motivation? Motivation?&id= [ ]. 2. Butkienė, G., Kepalaitė, A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius: Margi raštai. 3. Itelson, L. B. (2000). Lectures on General Psychology. Mn.: Harvest. 4. N.L. Gage, D.C. Berliner (1994). Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alna Litera. 5. Grenstad, N. M. (1996). Mokytis tai atrasti. Vilnius: Margi raštai. 6. Jovaiša, L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis. 7. Kardelis K., Kardelienė L.(2007). Specialiųjų globos namų ugdytinių psichosocialinės sveikatos ir požiūrio į mokymąsi sąsajos.- Specialusis ugdymas. Nr.1 8. Maslow, A. H. (2006). Motyvacija ir asmenybė. Vilnius: Apostrofa. 9. Šiaučiukienė, L., Visockienė, P. Talijūnienė, M. (2006). Šiuolaikinės didaktikos pagrindai. Kaunas: Technologija.

371 371 Summary Student Motivation in Veisiejai Business and Technology Vocational School Types of intrinsic motivation general, learning and examination technique ensure the need for safety, teaching quality and consequences. The type of extrinsic motivation learning problems shows troubles that disturb a student to study. The motivation level of students studying in Veisiejai Technology and Business School is average: students are active during the learning process however they feel worse than others and are not self confident since more than half of students believe that friends are more gifted than them, 43 students out of 80 do not avoid discussions. It is evident that boys are more motivated than girls. It can be noticed that older students (17 18 years old) are more motivated than younger students (15 16 years old). The examination technique motivation type is characteristic to Veisiejai Technology and Business School. Other types of motivation general and learning motivation are also characteristic to them. The learning problem motivation type (extrinsic) is more common in girls than boys. However a big part of students of both age groups have concerns and problems that hinder learning, distract them and reduce the motivation for learning. Key words: motivation, motives, learning, promoting. Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rita Mičiulienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)

372 372 DAUGIAVAIKIŲ ŠEIMŲ VAIKŲ PROFESINIO KRYPTINGUMO UGDYMO YPATUMAI Sonata Radzevičienė Aleksandro Stulginskio Universitetas Įvadas Šiandieniniame pasaulyje profesijos rinkimasis, profesinės karjeros planavimas tampa vienu svarbiausių jauno žmogaus gyvenimo procesų, kurio metu priimamas sprendimas, įtakosiantis tolimesnį gyvenimą. Nuo profesijos pasirinkimo priklauso būsimas darbas, pasitenkinimas gyvenimu, gyvenimo stilius ir laisvalaikis, draugų ratas, padėtis visuomenėje. Pasak L. Žadeikaitės, A. Railienės (2008), pasirengimas profesinei veiklai yra itin svarbus jauno žmogaus tobulėjimo procesas, kuris reikalauja tam tikrų įgūdžių, gebėjimų bei sąlygų savęs pažinimui, informacijos apie šiuolaikinį darbinių veiklų pasaulį kaupimui, bei santykio su juo nustatymui. Profesinės karjeros planavimas yra procesas, prasidedantis nuo pat vaikystės ir besitęsiantis visą gyvenimą, tačiau šį pasirinkimą sąlygoja daugelis sociokultūrinių poveikių. Tai šeima, materialinė padėtis, namuose sukurta akademinė aplinka, lytis, amžius ir kt. Taigi visi šie sociokultūriniai poveikiai tampa vieni iš svarbiausių veiksnių, lemiančių vaikų profesinį apsisprendimą ir tolimesnį karjeros siekimą. Lietuvoje šeimos padėtis ir jos raidos kryptys šiandien yra sudėtingos. Per pastarąjį dešimtmetį socialiniai ekonominiai pokyčiai sąlygojo nedarbo atsiradimą ir jo plitimą, todėl šeimos, nesugebėjusios prisitaikyti prie sparčiai kintančios ekonominės socialinės aplinkos, nuskurdo, ypatingai tai palietė daugiavaikes šeimas, nes kuo daugiau narių yra šeimoje, tuo iš didesnio skaičiaus reikia dalytis dirbančiųjų šeimos narių - tėvų - gaunamas pajamas, todėl natūraliai, vienam šeimos nariui skirtos pajamos yra mažesnės. Todėl pastarosioms ypatingai sunku materialiai išlaikyti savo vaikus, dalyvauti kultūrinio šviečiamojo pobūdžio renginiuose, jos neturi galimybės prasmingai pailsėti ar susipažinti su žymiausiomis mūsų krašto vertybėmis t.y. duoti savo vaikams tai, ko reikia augančiam žmogui: kokybiško maisto, padoraus rūbo, žaidimų, prasmingų patirčių, intelektualumo, gero išsilavinimo siekimo. Šiuo metu labai yra pasigendama išsamių ir patikimų studijų apie daugiavaikių šeimų vaikų profesinio kryptingumo ugdymą. Tai ir paskatino šio straipsnio autorę atlikti daugiavaikių šeimų vaikų profesijos pasirinkimą lemiančių veiksnių tyrimą. Tyrimo problema siejama su tuo, kad visuomenėje formuojasi nuomonė, kad daugiavaikės šeimos nesugeba pasirūpinti vaikų išsilavinimu, vaikai orientuojami į žemos kvalifikacijos reikalaujančias profesijas, daugiavaikių šeimų kūrimosi motyvacinėje sistemoje dominuoja ekonominiai veiksniai (socialinių pašalpų gavimo galimybės). Tyrimo objektas daugiavaikių šeimų vaikų profesinio kryptingumo ugdymo ypatumai. Tyrimo tikslas išanalizuoti daugiavaikių šeimų vaikų profesinio kryptingumo ugdymo ypatumus ir jų rengimą karjerai. Tyrimo uždaviniai: 1. Atlikti daugiavaikių šeimų vaikų profesinio kryptingumo ugdymo ir rengimo karjerai mokslinės literatūros apžvalgą. 2. Išanalizuoti daugiavaikių šeimų vaikų profesinio kryptingumo ugdymo ir rengimo karjerai fenomenologinio tyrimo rezultatus. Tyrimo metodas daugiavaikių šeimų fenomenologinio tyrimo atvejai (tyrimo tipas kokybinis fenomenologinis: aprašomasis, refleksyvus, interpretacinis tyrimas, kurio pagalba ištiriama žmonių patirčių/patyrimų esmė). Tyrimo metu buvo siekiama pagrįsti (paneigti) tokias hipotezes: 1. Sėkmingose daugiavaikėse šeimose vaikų profesinis kryptingumas orientuojamas į aukštesnio išsilavinimo reikalaujančias kompetencijas. 2. Socialiai remtinose daugiavaikėse šeimose vaikai renkasi ne aukšto kvalifikacinio lygmens reikalaujančio profesinio pasirengimo karjeros strategijas. 3. Socialinės rizikos šeimose vaikų profesiniam orientavimui beveik neskiriamas joks dėmesys arba vaikai orientuojami įgyti neaukštos kvalifikacijos reikalaujantį profesinį išsilavinimą.

373 373 Daugiavaikių šeimų vaikų profesinio kryptingumo ugdymo ir rengimo karjerai mokslinės literatūros apžvalga Šeima tai viena seniausių visuomenės institucijų, kuri yra didi vertybė. Lietuvos valstybėje požiūris į šeimą yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje yra teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (LR Konstitucija, 38 str.). Edukologijos mokslo atstovai, apibrėždami šeimos sąvoką, ypatingą dėmesį kreipia į ugdomąjį šeimos potencialą. Z. Bajoriūnas (1995) pabrėžia, jog šeima yra svarbiausioji vaikų auklėjimo grandis, nes šeimoje perteikiamos ir puoselėjamos tėvams ir vaikams brangiausios žmogiškosios vertybės. Minimas mokslininkas pabrėžia, jog šeimoje svarbiausia yra vaikų auklėjimo funkcija. Prof. J. Leliūgienė (2003) šeimą tyrinėja socialinės pedagogikos mokslo problemų kontekste. Šeima - tai mažoji socialinė grupė, atliekanti šias pagrindines funkcijas: reprodukcinę, edukacinę, pirminės socializacijos, rekreacinę bei ekonominę. (Leliūgienė, 2003, p. 295). Autorė sureikšmina šio instituto išskirtinį vaidmenį vaikų socializacijoje, teigdama, jog normali šeima savo ugdymo galimybėmis yra aukščiau socialinių institucijų. J. Litvinienė (2002) mano, kad tik artimiausia mažyliui aplinka yra šeima ir čia jis mokosi gyvent. Prof. L. Jovaiša (1995) akcentuoja šeimos bendrumą ir dvasinį mikroklimatą. Mokslininkas K. Miškinis (2003) teigia, kad šeimoje lemiamą vaidmenį vaidina tėvai, nes šeima yra tobuliausias vaiko auginimo ir auklėjimo institutas, kuriame auklėjimas yra nenutrūkstamas ir nuolat koreguojamas. Vaikas stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Minimas mokslininkas akcentuoja, kad tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, atjautą, gerumą ir daugelį kitų vertingų asmenybės bruožų. Tėvų tarpusavio santykiai, požiūris į gyvenimą, darbą, save yra nepakeičiama terpė socializuoti ir auklėti vaikus. Šeimoje turi vyrauti tokia atmosfera, kad ji nesugadintų vaiko, t.y. neperimtų blogos tėvų gyvensenos, elgesio ir t.t. Tose šeimose, kur augdamas vaikas mato smurtą, alkoholį ir kitus neigiamus įpročius, juos gali jis ir perimti. Šeima vaikui turi padėti įveikti vienišumą, nepasitikėjimą savimi, šalinti įtampą ir kitus neigiamus veiksnius. Anot V. Šveikausko (2008), šeimoje labai individualiai tenkinami vaiko materialiniai ir dvasiniai poreikiai. Joje vaikai perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, formuojami kaip būsimieji tėvai. Vaikas tampa asmenybe įvairiais būdais: klausosi nurodymų, pamokymų, patarimų; įvertina savo elgesio padarinius; stebi kitų elgesį; kaupia patirtį, ja remiasi ir pan. Taigi, šeima ir vaikus supanti aplinka turi saugoti nuo klaidingų poelgių, padėti įveikti gyvenimo sunkumus. Kiti autoriai išskiria dar ir kitus veiksnius, kurie turi įtakos vaiko auklėjimui šeimoje. Pavyzdžiui, A. Dumčienės (2004) nuomone šiam procesui reikšmės turi ir mikroklimato veiksniai, tokie kaip: religinės bendruomenės, auklėjimo institucijos, gyvenamoji vieta ir jos aplinka, kultūra ir t.t. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad kokiai socialinei grupei priklausytų šeima, ji turi tinkamai vykdyti vaikų socializacijos ir auklėjimo funkciją. Ši visuomenės institucija turi stengtis įveikti visus neigiamus faktorius, kurie gali blogai paveikti minėtos funkcijos vykdymą. Šeima unikali ir specifinė tuo, kad ji yra mūsų kultūros saugotoja ir tęsėja. Visų pirma namuose, o ne mokykloje yra ugdomas vaikų pilietiškumas, pagarba tradicijoms, papročiams, ir svarbiausia, jų parengimas profesiniam apsisprendimui. Šiandien galiojantys teisės aktai nenustato daugiavaikės šeimos sąvokos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančios šeimoms įstatymas (Nr. IX-1675), Lietuvos Respublikos Išmokų įstatymas (Nr. I-621) nustato papildomą paramą, paslaugas šeimoms auginančioms tris ir daugiau vaikų, tai daugiavaike šeima laikoma šeima auginanti tris ir daugiau vaikų. Pagal struktūrines bei funkcines šeimos charakteristikas ir individualių jos narių savybes savo darbe išskirsiu tris struktūrinius funkcionalius daugiavaikės šeimos tipus, kurie parodo, šeimos socialinės adaptacijos laipsnį: Sėkmingos šeimos - gerai atlieka savo funkcijas, sugeba greitai adaptuotis prie vaiko poreikių ir tinkamai juos auklėja. Socialiai remtinos šeimos - mažas pajamas gaunanti šeima, kuriai valstybė suteikia paramą. Toks terminas kaip socialiai remtina šeima Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Civiliniame kodekse ir kituose istatymuose nėra

374 374 įvardijamas, tačiau Lietuvos Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančios šeimoms įstatyme (Nr. IX- 1675) sakoma, kad šeima gauna valstybės paramą, kai jos pajamos per mėnesį yra mažesnės už valstybės skiriamas. Socialinės rizikos šeima tai šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus vaiko asmenybės augimo ir vystymosi. Šiose šeimose dažnai yra netenkinami vaikų fiziniai ir emociniai poreikiai, tai lemia labai žemą vaikų savęs vertinimą, skurdžius socialinius įgūdžius bei menką adaptaciją. Socialinės rizikos šeimas įtakoja didelis nedarbo lygis, kai kuriuose regionuose (ypač kaimo) ir ilgalaikė bedarbystė, tėvų nuolatinis girtavimas. Dėl tėvų nepriežiūros vaikai nelanko mokyklos, valkatauja, įvykdo teisės pažeidimus ar nusižengimus. Pastebėtina, kad socialinės rizikos šeimos dažniausiai gauna valstybės pašalpas ir priskirtinos socialiai remtinoms šeimoms. Daugiavaikė šeima mini sociumas, turintis vidines nuostatas: vaikas čia turi galimybę būti ir vyresniojo vaidmenyje, ir jaunesnio, jis turi užmegzti kontaktus su kiekvienu šeimos nariu, bendrauja ne tik su savo, bet ir kitos lyties vaikais, mokosi nusileisti ir apginti savo nuomonę, parodyti geraširdiškumą ir lankstumą. Jei auklėjami teisingai, vaikai iš daugiavaikių šeimų pasižymi mobilesne psichika, atsparesni stresams ir geriau adaptuojasi bet kuriame kolektyve. Atsakomybė ir savarankiškumas jiems nesvetimi, nes daugiavaikėje šeimoje jie greičiau išmoksta apsitarnauti patys. Žaisdami jie daug išmoksta vieni iš kitų, šios žinios ir įgūdžiai kur kas tvirtesni, nei tai, ką jiems kala į galvas tėvai. Daugiavaikių šeimų raidoje aktuali problema, susijusi su vaikų rengimu karjerai. Kaip teigia, G. Butkienė, A. Kepelaitė (2006), edukologijos, psichologijos mokslų dėka yra nustatyta, jog profesinį pasirinkimą sąlygoja įvairūs vidiniai ir išoriniai veiksniai: šeima, amžius, mokymosi rezultatai, moksleivių aspiracijos, moksleivio gebėjimai, potraukis kuriai nors sričiai, profesijos prestižas, tėvų išsilavinimas ir t.t. Mokslininkai R. Adamonienė, S. Daukilas, B. Krikščiūnas ir kt., (2006) remiantis A. Roe teorija ( cit. Danilevičius, 2006) teigia, kad profesijos rinkimasis labai priklauso nuo ankstyvosios vaikystės patirties. A. Roe išskyrė tris emocinių santykių šeimoje tipus: a) emocinis susitelkimas į vaiką; b) vaiko vengimas ir c) vaikas priimamas toks, koks jis yra. A. Roe manymu tokie santykiai lemia du elgesio tipus: į žmones orientuotas elgesys ir ne į žmones orientuotas elgesys. Tokį pat elgesio modelį vaikai stengsis išsaugoti ir pradėję suaugusiojo gyvenimą ir žinoma renkantis profesiją. Vaikai, kurių šeimose vyrajau draugiški santykiai, rinksis profesijas, orientuotas į bendradarbiavimą su kitais. Ir atvirkščiai, vaikai, kurių šeimose vyravo šalti abejingi santykiai, rinksis profesijas orientuotas į veiklą su daiktais. G. Butkienė, A. Kepelaitė (2006) pabrėžia, kad šeima, aplinka, visuomenės ekonominis lygis, vertybės, aplinkinių parama, polinkiai, nuostatos, savojo aš suvokimas, savęs vertinimas ir dar daugelis kitų priežasčių, kurios teigiamai arba neigiamai veikia profesinį apsisprendimą. Anot šių autorių, veiksniai įtakojantys teisingą ir motyvuotą profesijos pasirinkimą yra klasifikuojami į tam tikras grupes. Mokslininkas E. Danilevičius (2006) išskiria šiuos pagrindinius veiksnius lemiančius asmens profesinį apsisprendimą: biologinius (fizinis išsivystymas, sveikata ir kt.); psichologinius (asmenybės tipas, motyvai, vertybės, profesiniai interesai, intelektas, aspiracijos ir kt.) socialinius ekonominius (tėvų išsilavinimas, materialinė padėtis ir kt.). Apibendrinant galima teigti, kad planuojant ir vystant karjerą, būtina pripažinti kiekvienos asmenybės individualumą, kuris yra daugelio veiksnių (sociokultūrinės kilmės, genetinio paveldo, asmeninės ir mokymosi patirties, šeimos santykių, bendruomenės išteklių ir kt.) sąveikos rezultatas. Šiame kontekste susiformavusios vertybės, interesai, gebėjimai, elgsena, bei individo poreikiai yra reikšminga profesijos rinkimosi prielaida. Daugiavaikių šeimų vaikų profesinio kryptingumo ugdymo ir rengimo karjerai fenomenologinio tyrimo rezultatai Siekiant atskleisti iškeltas hipotezes buvo atliktas trijų daugiavaikių šeimų fenomenologinis tyrimas. Šeimos pasirinktos netikimybinės atrankos būdu, t.y. apklaustos trys šeimos, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus atitinka daugiavaikės šeimos statusą. Duomenų rinkimui atlikti buvo panaudotas pusiau struktūrizuoto interviu metodas. Kokybinio tyrimo pusiau struktūrizuoto interviu metodu respondentų atsakymai buvo keletą kartų skaitomi, konstruojamos kategorijos ir subkategorijos. Subkategorijos sudarytos atitinkamam kategorijų blokui, išskiriant reikšmingiausias profesinio kryptingumo veiksnių tyrimui. Interviu metu buvo fiksuojamas subkategorijų kartotinių skaičius, atspindintis vaikų profesinio kryptingumo ugdymo veiksnius. Apklausos rezultatai pateikti atsižvelgiant į

375 375 (sub)kategoriją, apibrėžiant kategorijai reikšmingą informaciją, kuri pateikta skiltyje subkategorijas iliustruojantis respondentų apibendrinantis teiginys (žr. 1 lentelę). Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti daugiavaikių šeimų vaikų profesinio kryptingumo ugdymo ir rengimo karjerai veiksnius. Atliekamo tyrimo metu daugiavaikės šeimos sąlyginai skirstomos į sėkmingas šeimas (SŠ); socialiai remtinas šeimas (SRŠ) ir socialinės rizikos šeimas (SRISŠ). Tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, kaip tiriamosios veiksnių grupės (apibūdintos kategorijos ir subkategorijos) pasireiškia skirtingo tipo daugiavaikėse šeimose (žiūr. 1 lentelę). Interviu dalyvavo trijų daugiavaikių šeimų tėvai. Pirma šeima save priskiria sėkmingos šeimos tipui, augina tris vaikus, abiejų tėvų išsilavinimas - aukštasis, profesinis statusas - prestižinis: mama vadybininkė, tėvas kriminalistas; antra šeima save laiko socialiai remtina, jų šeimoje auga šeši vaikai, mama turi pagrindinį išsilavinimą ir yra namų šeimininkė, tėvas turi profesinį išsilavinimą ir yra mechanizatorius; trečia šeima priskiriama socialinės rizikos grupei, augina penkis vaikus, mama turi pagrindinį išsilavinimą ir yra namų šeimininkė, tėvas baigęs profesinę mokyklą, turintis kalvio suvirintojo specialybę, tačiau šiuo metu bedarbis, užsiregistravęs darbo biržoje. Visi tyrime dalyvavę respondentai gyvena kaime. 1 lentelė. Kategorijų ir subkategorijų charakteristikos skirtingo tipo daugiavaikėse šeimose Kategorijos Subkategorijos Subkategorijas iliustruojantis respondentų apibendrinantis teiginys Daugiavaikės šeimos tipas Gyvenimo kokybės šeimoje Financiškas užtikrinimas vaikų ugdymui Esant gerai finansiniai šeimos padėčiai užtikrinimas normalus vaikų ugdymas. SŠ Karjeros ir šeimos gerovės didinimo ryšys Šeimos finansinės gerovės svarba Darbui skiriamas laikas svarbesnis nei šeimoje Kuo pasiekiam aukštesnė karjera, tuo geresnė šeimos finansinė padėtis, dėl padidėjusio atlyginimo. Gerai apmokamas darbas labai svarbu. Tai pragyvenimo šaltinis ir gera finansinė gerovė. Gerai gyvenam tada kai mokamos pašalpos, užtenka dviem savaitėm. Daugiau dirbant gaunamas didesnis atlyginimas. SŠ SŠ; SRŠ SRŠ Šeimos vertybės Santykiai šeimoje Vertybių išpažinimas gyvenant šeimoje Tėvų profesinis statuso prestižas Religinių vertybių puoselėjimas Svarbiausios vertybes stebimos vaikų gyvenime šeimos profesinio tęstinumo tradicijų laikymasis Santykių su šeima reikšmė Pagrindinė šeimos vertybė, kaip ir iš kur gauti pinigų. Nevertinu savo darbo ir vaikam to nelinkėčiau dirbti Kai namuose skurdas ir nepriteklius tai ir dvasingumas dingsta. Saugi šeimos aplinka, tėvų besąlyginė meilė, siekimas svaiginančių karjeros aukštumų, sulaukt pripažinimo visuomenėje. Tokios tradicijos mūsų šeimose nėra. Taip, santykiai su šeima yra labai svarbūs, nes tai mano gyvenimo dalis, vertybė, džiaugsmas. SRŠ; SRIZŠ SRŠ SRŠ; SRIZŠ SŠ SRŠ; SRISŠ SŠ Atsakomybių pasiskirstymas Įtaka vaikų priimamiems sprendimams Dėmesio skyrimas vaikų ateičiai Laisvalaikio praleidimas Daugiau atsakomybės prisiimam patys. Vaikai svarankiški, visiškai neklauso, kas jiems sakoma. Apie kokią ateitį galima kalbėti, kad dabartis neaiški. Vaikai, šeima didžiausia vertybė, todėl kiekvienas laisvas minutes skiriama butent SRŠ SRŠ; SRIZŠ SRŠ; SRIZŠ SŠ

376 376 šeimai. Išsilavinimo siekimas Vaikų itraukimas į svarbių sprendimų priėmimą Savybės išsilavinusio žmogaus Laiko skyrimas savo išsilavinimui Niekad nesitariam su vaikais, ką jie gali išmanyti. Vsapusiškai išprusęs, apsiskaitęs, visuomenės šviesulys. Jau kiek išmoko tiek ir užteks. SRŠ; SRIZŠ SŠ; SRŠ SRIZŠ Išsilavinimo siekimas vaikams Domėjimasis vaikų ugdymu Investicijų skyrimas vaiko ugdymui Vaiko skatinimas pagal pomėgius Motyvai siekti aukštojo išsilavinimo Motyvai siekti profesinio išsilavinimo Laiko skyrimas vaikų mokymuisi Įtaka sprendimų priėmimas vaiko profesijos pasirinkimui Aukštojo prestižinio išsilavinimo siekimas. Neturim laiko domėtis, yra mokykla tegu ugdo. Norint vaiką įvairiapusiškai ugdyti, reikia nemažų investicijų, mes tai nelaikome finansine našta, tai tiesioginė investicija į aukštesnį vaikų išsilavinimą. Nuo ankstyvos vaikystės stebim vaikų pomėgius ir stengiamės juos lavinti. Manom, kad įgytų daugiau kompetencijų, padarytų karjerą, o tai gavę vaikai toliau pasiektų ir prestižo ir didesniu pinigų, visa tai ateina savaime, svarbu mokytis, mokytis... Kadangi finansiniės galimybės yra ribotos, tai norėtusi, kad vaikai patys sau greičiau duoną užsidirbtų. Tokiam dalykui laiko aukojimas nebūtinas. Renkasi profesiją kokią nori, svarbu, kad greičiau nukristų finansiniai įsipareigojimai vaikui. SŠ SRŠ; SRIZŠ SŠ SŠ SŠ SRŠ; SRIZŠ SRŠ; SRIZŠ SRŠ; SRIZŠ Siekdami numatyti tiriamųjų hipotezių pagrįstumą buvo parengta hipotezių ir tiriamųjų veiksnių grupių (kategorijų bei subkategorijų) taksonomija (žiūr. 2 lentelę). Šios lentelės pirmame stulpelyje išvardintos hipotezės, antrame kategorijos, o trečiame išskirti teiginiai iliustruojantys keltų hipotezių pagrįstumą. 2 lentelė. Hipotezių ir kategorijų bei subkategorijų taksonomija Hipotezės Kategorijos Subkategorijas iliustruojantis respondentų apibendrinantis teiginys Daugiavaikėse šeimose vaikai dažniausiai renkasi ne aukšto kvalifikacinio lygmens reikalaujančio profesinio pasirengimo karjeros strategijas Gyvenimo kokybės šeimoje Santykiai šeimoje Šeimos vertybės Išsilavinimo siekimas Esant gerai finansiniai šeimos padėčiai užtikrinimas normalus vaikų ugdymas. Tačiau gauti gerai apmokamą darbą nėra galimybių, todėl kenčia šeimos finansinė gerovė. Kai nėra darbo, nėra pinigų, tada prasta ir neužtikrinta šeimos gyvenimo kokybė. Gyvename sunkiai, tenka ilgai dirbti, kad pramaitintume šeimą, nuo amžino nepritekliaus esame pavargę, pikti, nuolat pykstamės, vaikai neklauso, gėdijasi šeimos skurdo prieš draugus. Kai namuose skurdas ir nepriteklius tai ir dvasingumui vietos nebelieka, pagrindine vertybe laikom pinigus, nes tik turint jų galime užtikrinti šeimos egzistenciją. Kaip gali reikalaut iš vaikų pavyzdinio elgesio, jei patys nerodom gero tono. Viskas vaikų rankose, mes jiem nieku negalėsim padėt,

377 377 Sėkmingose daugiavaikėse šeimose vaikų profesinis kryptingumas orientuojamas į aukštesnio išsilavinimo kompetencijas Socialiai remtinose ir socialinės rizikos šeimose vaikų profesinei orientacijai ir beveik neskiriamas joks dėmesys arba orientuojami įgyti neaukštos kvalifikacijos reikalaujantį profesinį išsilavinimą Gyvenamoji aplinka Sveikata Gyvenimo kokybės šeimoje Santykiai šeimoje Šeimos vertybės Išsilavinimo siekimas Gyvenamoji aplinka Sveikata Gyvenimo kokybės šeimoje Santykiai šeimoje Šeimos vertybės Išsilavinimo siekimas Gyvenamoji aplinka Sveikata neturim pinigų, svarbiausia dabar išmaitinti juos. Greičiau tik, kad įgytų kokią nors specialybę, kad patys sau duoną užsidirbtų ir paremtų šeimą. Minimaliai palaikoma tvarka, vaikai neturi sąlygų ruošti pamokų, gyvena po kelis kambaryje, nuolat aidi triukšmas ir erzelynė. Nuolat sergantys nes amžinai peršala, nesužiūrai jų apsirengimo, kartais nėra už ką nupirkt šiltesnio drabužio ar batų. Kai serga nelanko mokyklos ir tai atsiliepia jų mokymosi kokybei. Neišgalim nupirkt vitaminų. Įgytas aukštas išsilavinimas leidžia siekti aukštesnės karjeros, dėl padidėjusio atlyginimo tampa vis geresnė šeimos finansinė padėtis. Nepritekliaus nejaučiam, finansinę gerovę šeimai garantuojam. Stengiamės palaikyti glaudžius ryšius tarp visų šeimos narių, laisvalaikis paskiriamas tik šeimai, bendravimui, bendrų darbų darymui, problemų aiškinimuisi. Saugi šeimos aplinka, tėvų besąlyginė meilė, tikėjimas, ištikimybė santuokoje, pasiaukojimas vaikams, doras gyvenimo būdas, pasitikėjimas, šeimos tradicijų puoselėjimas, pagarba tėvams ir jų profesiniam statusui. Skatinam vaikus siekti geresnio išsilavinimo, kad įgytų daugiau kompetencijų, padarytų karjerą, o tai įgiję pasiektų ir prestižą, tuo užsitiktindami finansinę gerovę. Nuo mažens stebim vaikų pomėgius, ir leidžiam jiems jais užsiimti per įvairius neformaliaus ugdymo institucijas, kad sužinotų, kas juos labiausiai domina ir orientuotųsi į savo profesinę karjerą. Vaikai mokomi tvarkos nuo mažens, todėl aplinka yra jauki. Kadangi tenka kambary gyventi po du, tai pamokas ruošt sudarytas eiliškumas, kad netrukdytų vienas kitam. Mažesni dažniau serga, vyresni mažiau. Susirgus, vaikai mokosi namuose, kad kuo mažiau atsiliktų. Gyvenimas geresnis pasidaro kai pašalpas pradeda mokėt, tai pora savaičių gera gyventi, po to likusias savaites tnka diržus susiveršti. Kas stipresnis to teisybė šeimoje. Nuolatinis vaikų erzelynės erzina, todėl dažniausiai būna išgrūsti į gatvę, kad nesimaišytų. Kas tai yra? Vaikai patys save prisižiūri, neturim tam laiko. Amžinas pinigų stygius, poreikių neužtikrinimas, žlugdo šeimos gerovę, bet keisti kažką nėra noro, yra taip kaip yra. Koks išsilavinimas, sulaukia pilnamestytės ir eina sau duonos ieškot, mes aukštų mokslų neturim ir gyvenam. Džiaugiasi, kad skaityt, skaičiuot, rašyt moka. Higienos atžvilgiu, praustis nėra kur, namai seni, nuolat šalta, drėgmė, pinigų remontui nėra, miega visi vienam kambary, vaikai net rašomo stalo neturi ruošt pamokom. Nuolat kostantys ir sloguojantys, kai kurie turi psichinių sutrikimų.

378 378 Apibendrinus daugiavaikių šeimų vaikų profesinio ugdymo ypatumų respondentų tyrimų rezultatus, galima teigti, kad reikšmingiausi yra socialiniai ekonominiai veiksniai. Tai galima paaiškinti tuo, kad daugiavaikių šeimų vaikų profesinis kryptingumo ugdymas, respondentų nuomone reikalauja nemažų investicijų. O pastaruoju metu mažėjant visuomenės pragyvenimo lygiui ir kokybei, mažėja finansinės galimybės vaikų mokslui. Išvados 1. Atlikus socialinių mokslų krypčių literatūros šaltinių analizę galima teigti, kad išryškėjo teorinės tendencijos, kurios byloja, kad daugiavaikių šeimų vaikų profesinį ugdymą ir jų parengimą karjerai projektavimo klausimams, literatūroje skiriama labai mažai dėmesio. Literatūroje daugiavaikės šeimos yra skirstomos į tokias kategorijas: sėkmingas šeimas, socialiai remtinas ir socialinės rizikos šeimas. Teigiama, kad sėkmingose šeimose, rengiant vaikus karjerai, orientuojami į aukštesnio išsilavinimo siekimą, socialiai remtinose šeimose vaikai orientuojami į žemesnės kvalifikacijos profesinį išsilavinimą. Trečios kategorijos, socialinės rizikos šeimose, vaikų profesinei orientacijai beveik neskiriamas joks dėmesys arba orientuojami įgyti neaukštos kvalifikacijos reikalaujantį profesinį išsilavinimą. 2. Hipotezė sėkmingose daugiavaikėse šeimose vaikų profesinis kryptingumas orientuojamas į aukštesnio išsilavinimo kompetencijas pasitvirtino, nes: tėvai turi aukštas profesines kompetencijas, vertybių sistema ir psichologinis klimatas šeimoje teigiamai veikia vaikus ir šie nuo gimimo yra orientuojami į aukštesnio ir geresnio gyvenimo kokybę. Minimose šeimose ryški yra religinių vertybių dedamoji. Hipotezė socialiai remtinose daugiavaikėse šeimose vaikai renkasi ne aukšto kvalifikacinio lygmens reikalaujančio profesinio pasirengimo karjeros strategijas pasitvirtino iš dalies, nes: iš esmės viskas priklauso nuo socialinių santykių šeimoje. Vaikai perima socialines normas, kurių kontroliuoti negali, jų socializacija šeimose vyksta kaip natūralus gyvenimo procesas, kur socializacijos procese labiausiai pasireiškia tokie veiksniai: tėvų išsilavinimas, jų vertybės, finansinės galimybės. Tai iš esmės ir lemia ko ir kiek vaikai turi mokytis. Hipotezė socialinės rizikos šeimose vaikų profesinei orientacijai beveik neskiriamas joks dėmesys arba vaikai orientuojami įgyti neaukštos kvalifikacijos reikalaujantį profesinį išsilavinimą pasitvirtino, nes šių tėvų mentalitetas yra žemesnio lygio, išsilavinimas minimalus, šeimos vertybės dažnai ignoruojamos, gyvenimo sąlygos negarantuoja vaikams saugios aplinkos. Čia vaikas dažnai vertinamas už tai, kad valstybė moka už jį pašalpą iki pilnametystės. Dažnai tokiose šeimose, sulaukus pilnametystės, vaikai tampa nereikalinga našta šeimai ir jiems tenka ieškotis bet kokio darbo, kad pragyventų. 3. Sėkmingose daugiavaikėse šeimose, vaikų profesinio ugdymo ir karjeros projektavimo ypatumus lemia šeimos narių vertybinės nuostatos, kurios susijusios su religine tėvų ir vaikų kompetencija, šeimos narių tarpusavio santykiais, kurie yra grindžiami darnos puoselėjimu, saugios šeimos aplinkos kūrimu, tėvų besąlyginės meilės, tikėjimo, ištikimybės santuokoje, pasiaukojimo vaikams, doro gyvenimo būdo, pasitikėjimo, šeimos tradicijų puoselėjimo, pagarbos tėvams ir jų profesiniam statusui ugdymu. Literatūros sąrašas 1. ADAMONIENĖ R., DAUKILAS S., KRIKŠČIŪNAS B., MAKNIENĖ I., PALUJANSKIENĖ A Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius 2. BAJORIŪNAS Z Vaikų auklėjimo šeimoje specifika, tikslas ir uždaviniai. Pedagogika, Nr BAJORŪNAS Z Šeimos edukologija. Vilnius 4. BUTKIENĖ G., KEPELAITĖ A Mokymasis ir asmenybės brendimas Vilnius 5. DANILEVIČIUS E Profesinės karjeros projektavimo metodologijos pagrindai. Kaunas 6. DUMČIENĖ, A Auklėjimo pagrindai. Kaunas 7. JOVAIŠA L Hodogetika. V.: Agora 8. LELIŪGIENĖ I Socialinė pedagogika. Kaunas. Technologija, p LITVINIENĖ J Šeima vaiko ugdymo institucija. Klaipėda 10. LR KONSTITUCIJA Vilnius. 38 str. 11. LR Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas (2003) Nr. IX Vilnius

379 LR Išmokų vaikams įstatymas (1994) Nr. I-621. Vilnius 13. MIŠKINIS K Šeima žmogaus gyvenime. Kaunas 14. ŠVEIKAUSKAS V Sveikatos edukologija. Kaunas. KMU leidykla 15. ŽADEIKAITĖ L., RAILIENĖ A Socialinio pedagogo kaip profesijos patarėjo veikla profesinio informavimo sistemoj./ Socialinis ugdymas. Nr.5 Summary Families with Many Children in Vocational Education Directional Features The article deals with many families of children in vocational education influencing factors. After the theoretical part of teaching - pschologinių sciences and sociology literature analysis suggests that the theoretical trends showed that families with many children in vocational education and career preparation of design issues in the literature devoted very little attention. Large families in the literature is divided into the following categories: successful families, disadvantaged families and social risk. It is argued that successful families, preparing children for career and focused on the pursuit of higher education of disadvantaged families, children focused on lower-skilled professional education. The third category of socially vulnerable families, children in professional orientation are almost no attention, no gain or focused low in skilled vocational training. The results show that the marginalized children of large families gather at a high level qualification which requires training career strategies proven in part, because: it all depends essentially on social relations within the family. Children take over the social norms, which can not be controlled, their socialization is the family as a natural life process, where the socialization process mainly occurs following factors: parents' education, their values and financial opportunities. This basically determines the what and how much children should learn. Successful large families of children in the professional direction oriented higher education has proven competencies as: parents have a high level of professional competence, value system and the psychological climate in the family a positive effect on children from birth and they are focused on a higher and better quality of life. Referred families are prominent component of religious values. Social risk families, children of professional orientation barely any attention or children oriented to acquiring low in skilled vocational education has proved, because the mentality of the parents is at a lower level of education is minimal, often ignored by family values, living conditions do not guarantee a safe environment for children. Here the child is often seen for the state to pay for benefits to adulthood. Often in such families, the age of majority, the child becomes an unnecessary burden on the family and they have to look for any work that lived. Successful large families, children in vocational education and career design features determines the family members 'attitudes that are associated with religious parents and children's competence, family relationships, which are based on the promotion of sustainability, the development of a safe family environment, parents' unconditional love, faith, fidelity in marriage, dedication of children, moral lifestyle, confidence, family traditions, respect for parents and their employment status, education. Mokslinio darbo vadovas: prof. dr. Sigitas Daukilas (Aleksandro Stulginskio universitetas)

380 380 MOKYKLŲ VADOVŲ VAIDMUO SKATINANT VIDUTINIO AMŽIAUS PEDAGOGŲ KARJERĄ Inga Rastenytė Vytauto Didžiojo universitetas Įvadas Pažanga moksle ir technikoje, socialinės transformacijos skatina mokytojus keistis bei atsiskleidžia nauji reikalavimai pedagogo karjerai: tobulėjimas, refleksija, nagrinėjimas, plėtojimas turimų kompetencijų ir įgijimas naujų. Taip pat išryškėja mokymasis visą gyvenimą, siekiantis prisitaikyti prie nuolat kintančių gyvenimo ir veiklos sąlygų. Šiuolaikinis pedagogas turi kurti tokią terpę, kurioje kauptų savo asmeninę patirtį, o mokykla būtų ta vieta, kuri turėtų įtakos tokios patirties kaupimui ir būtų susijusi su kitais aplinkos elementais. Taip pat ištinka naujos ir greitai kintančios situacijos, reikalaujančios kaskart vis naujų žinių, mokėjimų ir įgūdžių. Todėl poreikis ar paskata mokytis dažnai būna įvairi ir skirtinga, ypač tarp vyresnio (vidutinio) amžiaus asmenų. Vidutinis žmogaus amžius pagal Erikson E. (1950) aštuonių psichosocialinės raidos pakopų teoriją apibrėžiamas nuo 40 iki 60 m. Šio amžiaus žmonių grupė daugiau dėmesio skiria asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui. Todėl straipnsyje vidutinio amžiaus pedagogas suprantamas kaip m. mokytojas, kuris vadovauja ugdymo procesui. Keičiantis visuomenei, keičiasi ir mokykla, ir kartu joje veikiančių subjektų veikla (Fullan, 2002; Everard, Morris, 1997; Želvys, 1999). Kaitos kontekste ypatingai svarbi tampa visų švietimo subjektų veikla bei naujų žinių įgijimas ir įgūdžių tobulinimas. Mokyklos vadovas turi būti vienas iš aktyviausių švietimo kaitos dalyvių, nes jis atsakingas už mokyklos efektingą vystymąsi. Taigi šiame straipsnyje bus aptariamas mokyklos vadovo vaidmuo skatinant vidutinio amžiaus pedagogų karjeros galimybes. Tyrimo tikslas nustatyti pedagogų požiūrį į Kauno m. gimnazijų vadovų vaidmenį skatinant vidutinio amžiaus pedagogų karjerą. Tyrimo uždaviniai: Apibrėžti vadovų vaidmenį švietimo organizacijoje. Atskleisti pedagogų mokymosi poreikius. Pateikti vidutinio amžiaus pedagogų karjeros plėtotės galimybes. Tyrimo objektas vidutinio amžiaus pedagogų karjera. Tyrimo metodai: Duomenų rinkimo: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, atliekama siekiant išsiaiškinti teorinius nagrinėjamos temos klausimus; apklausa raštu, naudojant mišraus tipo klausimyną, siekiant išsiaiškinti informantų požiūrį apie mokyklų vadovų vaidmenį, skatinant vidutinio amžiaus žmonių karjerą. Duomenų analizės: aprašomoji statistika atliekama tyrimo duomenims interpretuoti, naudojant Microsoft Office Excel 2007 programą. Tyrimo imtis ir organizavimas. Tiriamųjų populiaciją sudaro vidutinio amžiaus mokytojai. Tiriamųjų imties tipas yra netikimybinė (patogumo). Tyrimas buvo atliekamas 2012 metų sausio mėnesį. Tyrime buvo apklausta 20 pedagogų. Kiekybiniam tyrimui atlikti savanoriškumo principu buvo pasirinktos Kauno m. gimnazijos (žr. 1 lentelė). 1 lentelė. Kiekybiniame tyrime dalyvavusios mokyklos Eil. Nr. Mokyklos pavadinimas Dalyvaujančių tyrime mokytojų skaičius 1. Kauno m. Pirma gimnazija* Kauno m. Antra gimnazija * 9 Iš viso dalyvavusių tyrime: 20

381 381 Analizuojant rezultatus buvo atkreiptas dėmesys į respondentų socialines charakteristikas: lytį, amžių, darbo stažą, išsilavinimo lygmenį bei įgytą kvalifikaciją. Pagal lytį tiriamieji pasiskirstė taip: 17 moterų ir 3 vyrų. Išanalizavus mokytojų amžiaus struktūrą buvo nustatyta, kad didžiausią dalį respondentų sudarė mokytojai 42 m. amžiaus. Respondentų darbo stažas buvo nuo 10 metų iki 30 metų, atitinkamai pasiskirstė ir kvalifikacinė kategorija: 6 vyresnieji mokytojai ir 14 mokytojų metodininkų. Vertinant pedagogų išsilavinimą visi respondentai nurodė turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tokių buvo 20 (100 %) mokytojų. Rezultatai Vadovo funkcijos yra gana įvairios ir sudėtingos, priklausančios nuo daugelio aplinkybių ir veiksnių, o labiausiai nuo organizacijos dydžio ir veiklos pobūdžio bei vadovo funkcinio lygmens. Klasikinės vadybinės funkcijos, kuriomis dažniausiai apibūdinama vadovo veikla planavimas, organizavimas, vadovavimas, kontrolė. Anketoje pedagogų buvo prašoma įvertinti mokyklos vadovo atliekamas funkcijas. Didžioji dalis respondentų (11) pažymėjo, kad mokyklos vadovas visada apgalvoja veiksmus iš anksto ir remiasi kokia nors taisykle bei visada vertina darbuotojų darbą. Tai rodo, kad vadovas atlieka planavimo ir kontrolės funkcijas. Tačiau pagal tyrimo duomenis tik 5 respondentai pažymėjo, kad vadovas paskirsto išteklius tarp organizacijos narių ir juos suderina, tai vadinasi, vadovas mažiausiai atlieka organizavimo funkciją. Taigi mokyklos vadovas vykdo daugiausiai planavimo ir kontrolės bei šiek tiek mažiau vadovavimo ir mažiausiai organizavimo funkcijas. Darbuotojų skatinimas vienas iš svarbių vadovavimo veiksnių. Večkienė N. (1996) teigia, kad skatinimas, kaip vienas iš institucinės motyvacijos veiksnių, yra susijęs su mokymu ir mokymusi. Pedagogų skatinimą ir bausmių taikymą reglamentuoja mokyklos nuostatai. Direktorius turi teisę skatinti bei skirti nuobaudas mokyklos darbuotojus. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad mokyklos vadovai daugiausiai darbuotojus skatina žodine padėka (13 respondentų ( 29 proc.)), mažiau skatina padėkos raštu ir piniginėmis premijomis (po 10 respondentų (23 proc.)), dar mažiau skatina padėkos įsakymu, įrašant į darbuotojo asmens bylą (7 respondentai (16 proc.)), o mažiausiai vadovas skatina papildomomis poilsio dienomis prie atostogų (4 respondentai (9 proc.)) (žr. 1 pav.). Taip pat didžioji dalis tiriamųjų (11) atsakė, kad mokyklos vadovas naudoja nuobaudas darbuotojams, daugiausiai įspėjimus žodžiu (8 respondentai) ir raštu (7 respondentai). Taigi mokyklos vadovas naudoja visus skatinimo būdus darbuotojams, bet labiausiai žodinę padėką bei nuobaudas įspėjimus. 1 pav. Mokyklos vadovo skatinimo būdai Efektingam vadovui reikalingi bendradarbiavimo ir motyvavimo principai. Johnson L. C. (2001, p. 211) atskleidė, kad paslaugas teikiančiose organizacijose tinkamiausias būtų,,demokratinis valdymo stilius, skatinantis savitarpio pagalbą ir bendradarbiavimą, darbuotojų įtraukimą į valdymo sprendimų priėmimą, į organizacijos strategijos kūrimą. Autoriai: Appleby R. C. (2003), Kets de Vries M. F. R. (2003), Zakarevičiaus P. (2004), pabrėžia, kad sėkmingam vadovui svarbu gebėti naudoti tinkamus pavaldinių veiklos motyvavimo mechanizmus.

382 382 Taigi, išanalizavus tyrimo duomenis, pedagogai pastebi, kad mokyklos vadovai yra pasitikintys savimi, turi gebėjimus valdyti, bendrauti ir paveikti aplinkinius. Tai rodo, kad mokyklų vadovai prisideda prie tikslingo organizacijos valdymo bei kuria gerus organizacijos narių santykius, siekiant kokybiškų rezultatų. Mokyklos vadovo atliekami vaidmenys atsispindi daugelyje švietimo politikos dokumentų, tačiau svarbiausi mokyklos vadovo veiklą reglamentuojantys dokumentai yra: Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (2003) ir Mokyklos direktoriaus pareigybės aprašymas. Šiuose dokumentuose išskiriami mokyklos vadovo įgaliojimai bei išvardintos vadovo funkcijos ir atsakomybės. Tyrimo duomenimis (17 respondentų), mokyklos vadovas pedagogų požiūriu visada nustatyta tvarka skiria ir atleidžia mokytojus bei darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais. Tai rodo, kad mokyklos vadovai laikosi daugiausiai įgaliojimų, mažiau funkcijų ir mažiausiai atsakomybių. Kiekvienas žmogus jaučia poreikį, kai išgyvena psichologinį arba fiziologinį ko nors trūkumą. Todėl labai svarbu išsiaiškinti pedagogų mokymosi poreikius, kokių žinių ir įgūdžių jiems reikia įgyti. Mokslinėje literatūroje yra aprašyta ne viena poreikių teorija: pasak McClellando D. (1970), žmonėms būdingi trys poreikiai: pasiekimų (siekimas pranokti, pasiekti vertinant tam tikrais standartais, pastangos iškovoti sėkmę), valdžios (poreikis priversti kitus elgtis taip kaip jie priešingu atveju nebūtų pasielgę) ir poreikis priklausyti (draugiškų ir artimų žmogiškų santykių troškimas). Alderfer C. (1972) pasiūlė EGA teoriją: egzistencijos poreikiai susiję su fizine organizmo būsena; giminystės poreikiai tai tarpasmeninio bendravimo poreikiai, kurie yra patenkinami sąveikaujant su kitais darbe ar studijose; augimo poreikiai tai asmeninio vystymosi ir tobulėjimo poreikiai, kurie patenkinami vystant, bet kuriuos svarbius individui sugebėjimus. Pagal Maslow A. (2006) pasiūlytą teoriją esama 5 poreikių lygmenų: fiziologiniai poreikiai (maistas), saugumo poreikiai, socialiniai poreikiai (priklausomybės), poreikis būti gerbiamam ir pripažįstamam (savivertė), savęs aktualizavimo (saviraiškos) poreikis. Atlikus respondentų atsakymų analizę į klausimą Ko Jūs šiuo metu siekiate, paaiškėjo, kad labiausiai jie siekia būti gerbiamais ir pripažįstamais (14) apklaustųjų bei tobulinti, bet kuriuos svarbius asmeninius gebėjimus, sukurti malonią darbo aplinką ir siekia, kad darbas vyktų be trukdžių (po 13 respondentų). Lyginant su literatūroje išskirtomis poreikių teorijomis, galima teigti, kad daugumai vidutinio amžiaus pedagogų svarbus savivertės poreikis pagal Maslow A. poreikių piramidę. Mažiausiai būdingi pasiekimų ir valdžios poreikiai (1 respondentas) pagal McClellando D. motyvacijos modelį. Taigi pedagogai daugiausiai siekia savivertės, fiziologinių ir saugumo poreikių. Sociologinio tyrimo ataskaitoje,,kaimuose ir miesteliuose (gyventojų skaičius iki ) gyvenančių suaugusiųjų mokymosi poreikiai (2004) atskleisti suaugusiųjų mokymosi poreikiai. Suaugusiesiems labiausiai trūksta teisinių žinių, turto tvarkyme, mokesčių srityje, bendraujant su valdininkais. Mokymosi poreikių struktūroje vyrauja siekis išmokti užsienio kalbų ir kompiuterinio raštingumo, verslo organizavimo ir vadybos, teisės pagrindų, sveikatingumo (sveikos gyvensenos) žinių, kiek mažiau psichologijos, buhalterinės apskaitos. Taip pat suaugusiems būdingi kultūrinio, rekreacinio turinio poreikiai: renginių, spektaklių, varžybų ir pan. Remiantis tyrimo duomenimis respondentai labiausiai norėtų įgyti psichologinių žinių (12 respondentų). Tai patvirtina literatūros analizės metu gautus duomenis, kad suaugusiems žmonėms, o tuo pačiu ir vyresnio amžiaus žmonėms, svarbu turėti psichologinių, teisinių ir užsienio kalbos žinių ir sugebėti sudominti mokinius mokomu dalyku (10 respondentų). Karjera visą gyvenimą besitęsianti darbų seka, susijusi su asmenybės pažiūromis, motyvais, darbine viso gyvenimo patirtimi (Palujanskienė A., 2003). Vertikali karjera tradiciškai suvokiamas vertikalusis asmens karjeros kelias užimant vis aukštesnes pozicijas organizacijoje. Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos metmenų projekte (2011) apibrėžiami mokytojų karjeros etapai. Pirmas mokytojo karjeros etapas: mokytojas turi galimybę ir jam sudaromos sąlygos siekti profesinės karjeros. Antras etapas: išlaikomos kvalifikacinės kategorijos. Trečias etapas: mokytojų karjeros planavimo procese dalyvauja pats mokytojas, mokykla, jos vadovai, metodinės tarybos, savivaldybės, profesionalus konsultantas. Taigi mokytojų karjeros etapai padeda pedagogams siekti vertikalios profesinės karjeros. Tiriamųjų (16) nuomone visada jų kompetencijos ir kvalifikacinės kategorijos patvirtinamos atestacijos metu (žr. 2 lentelė). O 10 respondentų pažymėjo, jog niekada nedalyvauja profesionalus konsultantas jų karjeros planavimo procese. Šiuo metu daugiausiai pedagogų yra antrame karjeros etape (44 proc.), šiek tiek mažiau trečiame etape (31 proc.), o mažiausiai apklaustųjų yra pirmame karjeros etape (25 proc.). Taigi tiriamieji turi nemažai galimybių siekti karjeros pedagogo darbe.

383 383 2 lentelė. Pedagogų karjeros galimybės % I karjeros etapas II karjeros etapas III karjeros etapas Atsakymų turinys Visada Dažnai Kartais Retai Niekada Jums sudaromos sąlygos siekti profesinės karjeros; Jūsų profesinė karjera siejama su formaliai ir neformaliai įgytomis ir pripažintomis kompetencijomis; Jūs tobulinate esamas kompetencijas ar siekiate naujų įgijimo Jūs laikote kvalifikacines kategorijas Jūsų kompetencijos ir kvalifikacinės kategorijos patvirtinamos atestacijos metu Jūs kas 4 metus vykdote atestaciją, nepriklausomai ar Jūs siekiate aukštesnės kategorijos, ar ne Jūsų darbo pobūdis ir krūvis priklauso nuo Jūsų įgytų kompetencijų ir kategorijos Jūsų karjeros planavimo procese dalyvaujate pats Jūsų karjeros planavimo procese dalyvauja mokyklos vadovas Jūsų karjeros planavimo procese dalyvauja metodinė taryba Jūsų karjeros planavimo procese dalyvauja savivaldybė Jūsų karjeros planavimo procese dalyvauja profesionalus konsultantas Kompetencija tai daugiafunkcinis gabumų, asmeninių savybių, žinių, įgūdžių, nuostatų derinys, kuris yra konkretaus žmogaus turtas elgsenos, veiklos išteklis (Linkaitytė G., 2005). Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos instituto mokslininkai, vadovaujami prof. Jucevičienės P., talkinant kolegoms iš Vilniaus pedagoginio universiteto bei Šiaulių universiteto 2004 metais pedagogo veiklos kompetencijas suskirstė į bendrakultūrines ir pedagogines profesines. Pedagogai labai norėtų patobulinti pedagogines profesines kompetencijas, o ypač mokinių motyvavimą ir paramą (10 respondentų) (žr. 3 lentelė). Tiriamieji tikrai nenorėtų patobulinti žinias ikimokykliniame, priešmokykliniame ir pradiniame ugdyme (po 5 respondentus), nes gimnazijos pedagogams šios žinios neaktualios. Taigi apklaustieji norėtų patobulinti tiriamosios veiklos, efektyvios veiklos, socialines, komunikacines, mokinio pažinimo, ugdymo programų kūrimo, mokinių vertinimo kompetencijas. Pedagogams turi būti sudarytos sąlygos plėtoti turimas kompetencijas ir kvalifikacijos tobulinimo renginiuose įgytas žinias ir gebėjimus aktyviai taikyti savo praktinėje veikloje. Kvalifikacijos tobulinimo formos: kursai, seminaras, konferencija, stažuotė, edukacinė išvyka (išvyka, kurios metu vykdoma kvalifikacijos tobulinimo programa ir įgyjamos, plėtojamos kompetencijos), savišvieta. Atlikto tyrimo duomenimis, vidutinio amžiaus pedagogai daugiausia kvalifikaciją tobulina savišvieta (13 respondentų), kursais (10 respondentų), seminarais (9 respondentai). Pedagogai (8) niekada nevyksta į stažuotes, retai dalyvauja konferencijose (4 respondentai). Taigi dauguma apklaustųjų renkasi kvalifikacijos savišvietos tobulinimo formą. 3 lentelė. Pedagogų kompetencijos % Pedagogų kompetencijos Labai norėčiau Norėčiau Šiek tiek norėčiau Nenorėčiau Tikrai nenorėčiau Pasaulio kultūrų įvairovė; Kūrybiškumas; Šiuolaikinio pasaulio pokyčiai; Humanistinės, demokratinės visuomenės formavimosi principai; Socialinė; Mokymosi mokytis;

384 384 Efektyvi veikla; Komunikacinė; Informacijos valdymas; Projektų valdymas; Pokyčių valdymas; Tiriamoji veikla; Edukacinių idėjų ir technologijų taikymas; Mokinio pažinimas; Edukacinių aplinkų ir ugdymo programų kūrimas; Mokinių vertinimas; Mokinių motyvavimas ir parama; Sociakultūrinė; Ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas; Pradinis ugdymas; Pagrindinis vidurinis ugdymas; Specialus ugdymas; Profesinis ugdymas; Neformalus ugdymas Mokytojų kvalifikacijos kėlimo nuostatuose (2007) keliami tikslai: skatinti mokytojų kūrybiškumą, dalyko ir metodinės veiklos tobulinimą, profesinės kompetencijos augimą; siekti didesnės mokytojų atsakomybės už profesinės veiklos rezultatus. Taip pat išskiriami kvalifikacijos kėlimo principai: lygiateisiškumas kiekvienas mokyklos mokytojas turi teisę kelti savo kvalifikaciją kvalifikaciniuose renginiuose (kursuose, seminaruose ir pan.); tęstinumas kvalifikacijos kėlimas nenutrūkstamas procesas; sistemiškumas mokytojai sistemingai kelia kvalifikaciją kvalifikaciniuose renginiuose (kasmet ne mažiau kaip po 3 d.); pasirenkamumas mokytojai laisvai renkasi kvalifikacinius renginius, derindami juos prie mokyklos strateginio plano, metinių programų tikslų ir uždavinių; suinteresuotumas dalyvavimas kvalifikaciniuose renginiuose leidžia siekti aukštesnės kvalifikacinės kategorijos atestuojantis. Apklausti vidutinio amžiaus pedagogai (13) daugiausiai kelia savo kvalifikaciją remdamiesi tęstinumo principu. Išvados 1. Mokyklos vadovas daugiausiai atlieka planavimo funkcijas, taip pat ir kontrolės bei vadovavimo, o mažiau atlieka organizavimo funkcijas. Mokyklos direktorius atlieka jam skirtus įgaliojimus, tačiau mažiau prisiima jam skirtas atsakomybes. Vadovas pedagogus skatina daugiausiai žodine padėka, o baudžia įspėjimu. Pedagogų požiūriu direktorius turi būti pasitikintis savimi, turėti gebėjimus valdyti, bendrauti ir paveikti aplinkinius. 2. Pedagogų mokymosi poreikiai daugiausiai atsispindi pagal Maslow A. poreikių teoriją. Pedagogams labai svarbus savivertės poreikis, taip pat fiziologiniai ir saugumo poreikiai. Pedagogai mažiausiai siekia pranokti kitus ir valdžios poreikio. 3. Pedagogai turi galimybių siekti karjeros, daugiausiai jų šiuo metu yra antrame karjeros etape, o pirmame etape mažiausiai. Tai reiškia, kad pedagogams suteikiamos galimybės tobulinti kvalifikaciją ir pedagogai pasižymi motyvacija tobulėti. Literatūros sąrašas 1. AUGIENĖ D., MALINAUSKIENĖ D. (2006). Pedagogų karjeros pokyčiai socialinių transformacijų kontekste. Pedagogika, 86, DAČIULYTĖ R. ir kt. (2011). Lietuvos pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistemos analizė. Lietuvos pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistemą reglamentuojančių teisės aktų, kitų dokumentų vertinimai, D. MCCLELLANDO poreikių teorija.

385 INDRAŠIENĖ V., MERFELDAITĖ O. (2010). Bendrojo lavinimo mokyklos vadovo vadybinių funkcijų raiška. Vadyba, 1(17), JOHNSON L. C. (2001). Socialinio darbo praktika: bendrasis požiūris. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija. 6. JUCEVIČIENĖ P., LEPAITĖ D. (2000). Kompetencijos sampratos erdvė. Socialiniai mokslai, 1 (22), Kaimuose ir miesteliuose (gyventojų skaičius iki ) gyvenančių suaugusiųjų mokymosi poreikiai. Sociologinio tyrimo ataskaita. (2004). Vilnius. 8. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas. (2003). 9. LINKAITYTĖ G. (2005). Projektas. Naujos galimybės Vilniaus pedagogų profesinės kompetencijos plėtrai: seminaro medžiaga. Vilniaus mokykla: Vilniaus mokytojų namų Mokymosi ir informacijos centras. 10. MASLOW piramidė. Personalo motyvacija. (žr ) Mokytojų kvalifikacijos tobulinimosi poreikių tenkinimas. Sociologinio tyrimo ataskaita. (2004). Vilnius. 12. PALUJANSKIENĖ A. (2003). Darbo ir karjeros psichologija. Metodinės rekomendacijos. Kaunas: LŽŪU. 13. Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos metmenys. (2011). 14. SAKALAS A., ŠILINGIENĖ V. (2000). Personalo valdymas. Kaunas: Technologija. 15. SALDUKIENĖ I. (2008). Mokytojų mokymosi poreikiai ir barjerai. Magistro baigiamasis darbas. Kaunas: VDU. 16. STANKEVIČIENĖ E. (2010). Vadovo vaidmuo bendrojo lavinimo mokykloje, kuriant pozityvią mokymosi aplinką. Magistro baigiamasis darbas. Vilnius: VPU. 17. STONER J. A. F., FREEMAN R. E., GILBERT D. R. (1999). Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika. Summary School Leader s Role in Promoting the Average Age Teachers Career The aim - to teachers' high school in Kaunas city leaders to promote the role of middle-aged teacher's career. The research objectives: to define the role of management education organization, to reveal the teachers 'learning needs, the average age of teachers' career development opportunities. The study revealed that the head of the school most out planning functions, control and management, but at least by the organization functions. Teacher training needs of the most Maslow A. needs theory. Teachers need self-esteem is very important, as well as physiological and security needs. Most teachers are second career stage, but at least the first stage. This means that the teachers an opportunity to improve skills. Mokslinio darbo vadovė: dokt. Vilma Vetrenkienė (Vytauto Didžiojo universitetas)

386 DEVIANTINIŲ MOKINIŲ PROFESINIO KRYPTINGUMO UGDYMAS Ignė Sauspreikšaitytė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas 386 Šiandienos visuomenėje karjeros samprata reikalauja labiau apimti ir apibrėžti mokymąsi visą gyvenimą ir individualius sprendimus, kuriuos reguliuoja nuolatiniai darbo, veiklos ir gyvenimo vaidmenų pokyčiai (Savickas, 2001). Nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kintant visoms žmogaus sritims, moksleiviai turi išmokti prisitaikyti prie šios kaitos, kuri juos lydės visą gyvenimą. Pasak (Žadeikienės, Railienės 2008), pasirengimas profesinei veiklai yra itin svarbus jauno žmogaus tobulėjimo procesas, kuris reikalauja tam tikrų įgūdžių, gebėjimų bei sąlygų savęs pažinimui, informacijos apie šiuolaikinį darbinių veiklų pasaulį kaupimui, bei santykio su juo nustatymui. Nustatyta, kad moksleiviai, gavę kokią nors pagalbą, rinkdamiesi profe siją orientuojasi ir apsisprendžia geriau nei jos negavę. Jau vien tai, kad asmuo turi papasakoti konsultantui apie save, savo aspiracijas, motyvaciją ir kt., yra labai svarbu, nes tokiu būdu jis ir pats gali geriau suprasti savo siekius ir galimybes. Svarbu pradėti ugdymą karjerai dar pradiniame ugdymo etape bei plėtoti jį toliau mokykliniame amžiuje ( Harkins, 2000, 2001). Deviantinių vaikų profesijos pasirinkimo klausimas aktualus, nes laiku suteikta informacija apie profesijas, jų pasirinkimą pagal kiekvieno mėgstamas veiklas gali paskatinti mokinį siekti savo tikslo ir atsisakyti polinkio nusikalsti. Tokiems mokiniams ypač svarbu mokykloje sulaukti teigiamų įvertinimų, paskatinimų, įtraukti į jiems reikšmingas veiklos sritis, pabrėžti teigiamas savybes, paskatinti rinktis mėgstamą profesiją, nes jiems trūksta pasitikėjimo savimi ir artimųjų paskatinimo. Tyrimo tikslas atskleisti deviantinių mokinių profesinio kryptingumo ugdymo ypatumus. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: 1. Išnagrinėti profesinio kryptingumo ugdymo metodus ir formas dirbant tiek su deviantiniais mokiniais, tiek su tradicinių mokyklų mokiniais. 2. Ištirti informavimo ir konsultavimo veiklos poveikį deviantinių mokinių profesijos pasirinkimui. 3. Nustatyti deviantinių mokinių profesijos rinkimosi veiksnius. Tyrimo objektas profesinio kryptingumo ugdymo ypatumai. Metodai anketa su mokiniais. Profesinio kryptingumo ugdymo metodai ir formos dirbant tiek su deviantiniais mokiniais, tiek su tradicinių mokyklų mokiniais. Lietuvos mokslinėje literatūroje pastaruoju metu vis plačiau vartojamos sąvokos,,deviacija,,,delinkvencija. R. Paulauskas (1988) aiškina, kad delikvencija tai nusižengimas plačiąja prasme, o delinkventas tai asmuo įvykdęs teisėtvarkos pažeidimą arba nusikaltimą. Deviacija tai elgesys, laikomas netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. (Pruskus, 2004), o deviantinis elgesys visuomenės teisinių ir dorovinių normų neatitinkantis elgesys (Pscichologijos žodynas, 1993). Laužackas (2005) mokytojus įvardina kaip pagrindinius, su profesijos rinkimusi susijusių problemų sprendimo, vadovus. Kaip teigia L. Leliūgienė ir kt. (2009), kad mokytojas turi būti ne tik informacijos perteikėjas, organizatorius, auklėtojas, bet ir ugdymosi/mokymosi procesų vadovas, bei atsakingumo, pilietiškumo skatintojas. V. Indrašienės, L. Grinytės (2007) teigimu, organizuojant mokinių kryptingumą profesijai, labai svarbus yra mokytojas, ypač klasės auklėtojas, supažindinantis mokinį su profesijomis, profesinio rengimo įstaigomis, organizuojantis konsultacijas. Klasės auklėtojas taip pat privalo padėti mokiniui pasirinkti mokymosi kryptį, atitinkančią jo polinkius, poreikius, bei sugebėjimus. (L. Sviklienė, 2009). Deviantinį elgesį nulemia vidiniai asmenybės konfliktai, susiję su nerimastingumu ir nepatenkintais saugumo poreikiais. Tokie vaikai jaučia stiprius sąžinės priekaištus, jų elgesį nulemia pasąmonė, jie kilę iš šeimos su emociniu šaltumu bei psichologine įtampa ir pan. (Paulauskas, 1988).

387 387 G. Kvieskienė (2003) samprotaudama apie rizikos grupės vaikus ir paauglius, atkreipia dėmesį į vaiko nusižengimo įstatymams faktorių, tai yra jų deviantiškumą. Jos teigimu, šiai grupei dažniausiai priklauso: 1. Vaikai, kurie atliko bausmę auklėjimo ir drausmės įstaigose arba kurių bausmės vykdymas yra atidėtas teismo sprendimu; 2. Vaikai, padarę teisės pažeidimų, fiksuotų vidaus reikalų inspekcijose; 3. Vaikai, turinys pedagoginių nuobaudų, fiksuotų mokyklos dokumentuose; 4. Vaikai, turintys asocialaus elgesio požymių, tėvams paprašius ir klasės vadovui pritarus; 5. Beglobiai, valkataujantys, šiukšlynų, asocialių šeimų vaikai, pripažinti vaikų teisių apsaugos tarnybų arba pedagoginių institucijų; 6. Vaikai, gyvenantys ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis, kurios gali skatinti delinkventiškumą, tai patvirtinus socialinės rūpybos skyrių, vaikų teisių apsaugos tarnybų, mokyklos vadovams; 7. Vaikai, turintys kriminogeninės rizikos požymių; 8. Vaikai, padarę nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų; 9. Vaikai, patyrę seksualinę prievartą ir kitą prievartą, rekomenduoti mokyklų psichologų psichologinių tarnybų ar vaikų psichiatrų. Profesinio informavimo B metodikoje (2008) išskiriami tokie profesinio kryptingumo metodai: stebėjimas; praktinė veikla; vaizdinių priemonių demonstravimas; verbaliniai (žodiniai) metodai; IKT (informacinės kompiuterinės technologijos) ir kt. Profesinio informavimo formomis mokiniai supažindinami su profesijomis, skirtingomis žmogaus savybėmis, būtinomis dalyvaujant tam tikroje veikloje. Profesinio informavimo metodikoje profesijos patarėjams (2008) išskiriamos šios profesinio kryptingumo formos: Profesinis informavimas pamokų metu. Įvairių pamokų metu, pedagogai pateikdami mokslo pagrindų žinias, mokėjimus ir įgūdžius, mokinius supažindina su profesijomis, giminingomis, pedagogo dėstomam dalykui. Kasdien dirbdami su mokiniais pedagogai gali pastebėti moksleivių bendruosius gebėjimus, tokius kaip: suvokimas, atmintis, mąstymas, vaizduotė. Vizitai į įmones, mokymo įstaigas bei ekskursijos į muziejus. Organizuojant šią veiklos formą, moksleiviams suteikiama galimybė aiškiau patirti realias tam tikros mokymo ar veiklos pasaulio situacijos sąlygas. Vizitų metu mokiniai gali geriau susipažinti su realiomis profesijų sąlygomis, išsiaiškinti, kokių savybių reikalauja stebėtų specialistų darbas. Susitikimai su įvairių profesijų atstovais. Tokio pobūdžio susitikimuose mokiniai turi galimybę gauti pirminę informaciją apie profesijas. Svarbiausia, organizuojant šiuos pobūdžio susitikimus rasti tinkamų, vieną ar kitą profesiją reprezentuojančių atstovų, nes priešingu atveju, moksleiviams tokie susitikimai bus nenaudingi, o klaidinantys. Profesinis kryptingumas klasės valandėlių metu. Klasės valandėlių metu auklėtojai gali išsiaiškinti klasės mokinių poreikius profesinio informavimo srityje. Speciali literatūra. Įvairių profesijų pažinimas galimas analizuojant specialiąją literatūrą, tokią kaip: grožinės literatūros kūriniai, mokslinė ir techninė literatūra, žurnalai, laikraščiai, informaciniai leidiniai ir kt. Stendai. Stenduose dažniausiai pateikiama aktuali ir nuolat atnaujinama informacija. (profesinio informavimo atveju tai galėtų būti informacija apie mokymo ir studijų programas, mokymo įstaigų organizuojamus renginius, tokius kaip: atvirų durų dienos, karjeros mugės ir pan.). Parodos. Profesinio informavimo produktų (pristatoma nacionaliniu bei tarptautiniu profesinio formavimo ir kryptingumo projektų sklaida, eksponuojami leidiniai, elektroninės priemonės ir kt.) pristatymui gali būti pasirenkama ši veiklos forma. Profesinio informavimo dienos (Karjeros savaitės). Tai kompleksinė veiklos forma, apimanti įvairių paskaitų dėl tolimesnės ateities klausimą, įvairių asmenybės kryptingumo testų atlikimą, susitikimus su švietimo sektoriaus institucijų atstovais ar potencialiais darbdaviais. Internetas. Tai plačiausiai naudojama pažintinės veiklos forma. Internete galima lengvai ir greitai rasti informacijos susijusios su profesijos pasirinkimu. Informacijos įvairovė skatina praktiką lyginamosios analizės profesinio informavimo ir konsultavimo kontekste.(profesinio informavimo B metodika 2008). G. Kvieskienės (2005) teigimu, socialiniai pedagogai atsako už psichinių ir fizinių, asmeninių ir kolektyvinių mokinių ypatybių ir jų raidos sąlygų analizę, pagalbos, stiprinti mokinių psichinę ir fizinę sveikatą, teikimą, mokinių socialinių įgūdžių ugdymą, pagalbos pozityviai mokinio asmenybės bei intelektinei raidai teikimą. Socialiniams

388 388 pedagogams, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį ir sritis ugdymo institucijose, priskiriama šviečiamoji (supažindinti su karjeros planavimu bei karjeros planavimo gebėjimų ugdymu), ugdomoji (karjeros planavimo gebėjimų ugdymo programų sudarymas ir valdymas) ir konsultacinė (pataria, konsultuoja profesinės karjeros klausimais). (Žin., 2005, Nr ). Tyrimo metodas. Tyrimas buvo atliktas Švėkšnos sanatorinėje mokykloje, mėnesį. Tyrime dalyvavo: 9 ir 10 klasių moksleiviai, kadangi jiems aktualiausi profesijos pasirinkimo klausimai. Iš 20 respondentų 9 buvo devintokai ir 11 dešimtokų; 12 mergaičių ir 8 berniukai. Apklausai naudotas anketavimas. Anketą sudarė šie klausimų blokai: demografiniai klausimai, kuriais siekiama sužinoti respondento lytį, amžių, klasę. Diagnostiniai klausiamai, skirti išsiaiškinti sanatorinėje mokykloje teikiamas profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugas. Pasirinktas kiekybinis vertinimas. Tyrimo metu gautai informacijai apdoroti buvo naudojama matematinė statistinė duomenų analizė. Analizė atlikta kompiuterine programa Microsoft Excel. Apdorota informacija pateikta grafikuose. Rezultatai 1 pav. Profesinio informavimo konsultantai mokykloje 1 pav. Matyti, kad daugiausiai informacijos teikia profesijos patarėjas, taip teigia 25% moksleivių, 20% mokinių atrodo, kad labiausiai informuoja dalykų mokytojai, nes jie dėstydami savo dalyką gali pamatyti vaiko gabumus ir nukreipti mokinį pasirenkant profesiją. 20% moksleivių mano, kad informacijos daugiausiai teikia pakviestas specialistas. Taip yra todėl, kad mokiniams didesnę įtaką turi naujas, dar jiems nematytas specialistas, jie labiau domisi ir įsiklauso. Devintokų nuomone, daugiausia informacijos teikia dalykų mokytojai, taip atrodo 5 mokiniams. Dešimtokų nuomone daugiausia informacijos teikia profesijos patarėjas, taip atrodo 6 mokiniams. Mergaitėms atrodo, kad daugiausia informacijos teikia dalykų mokytojai, o berniukų nuomone pakviestas specialistas. 2 pav. Moksleivių profesiniam konsultavimui ir orientavimui skirtos veiklos sritys mokykloje

389 389 Pateiktame 2 paveiksle matome, kad moksleiviams aktualiausios profesinio konsultavimo formos yra šios: klasės valandėlės ir išvykos į karjeros dienas (20 proc.), konsultacijos, susitikimai su specialistais, daromi testai, anketos (15 proc.), mažiau aktualios vykstančios paskaitos (10 proc.), ir jiems visai nepatraukli situacija darbo rinkoje. Tai galima paaiškinti tuo, kad moksleiviams darbo rinka atrodo neaktuali, nes gauna per mažai informacijos apie paklausias ir nepaklausias specialybes, bei kokių specialybių darbuotojų darbo rinkoje trūksta. Devintokų ir dešimtokų nuomonės neišsiskyrė, patraukliausios jiems klasės valandėlės ir išvykos į karjeros dienas; mergaitėms patraukliausios klasės valandėlės, o berniukams išvykos į karjeros dienas. 3 pav. Išoriniai veiksniai turintys įtakos renkantis profesiją Iš 3 pav. matyti, kad 30% mokinių daugiausiai įtakos renkantis profesiją turi tėvų patarimai, taip yra, nes mokiniai neapsispręsdami kokią profesiją pasirinkti, klauso tėvų patarimų, nors galbūt ta profesija jam nepriimtina. Finansinė padėtis 25% mokinių atrodė svarbi, nes žino, kad pradėjus studijuoti reikia nemažai pinigų ir juos tai baugina. Mažiausia įtakos turi draugų patarimai, klasės auklėtojų patarimai, dalykų mokytojų patarimai (10%). Mokiniams svarbesnė tėvų nuomonė, bei finansinė padėtis, o mokytojai nedaro didelės įtakos. Devintokams svarbiausi tėvų patarimai, o dešimtokams finansinė padėtis. Mergaitėms svarbiausi tėvų patarimai, o berniukams finansinė padėtis Taip Ne Nežinau Mokiniai % 4 pav. Informacijos, susijusios su profesijos pasirinkimu, pakankamumas mokykloje 4 pav. matyti, kad 25% mokinių trūksta informacijos su profesijos pasirinkimu, mokiniai nėra pakankamai informuoti, jiems trūksta bendrųjų žinių ir įgūdžių apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo. Daugiau informacijos trūksta dešimtokams negu devintokams. Daugiau mergaičių pažymėjo, kad joms trūksta informacijos apie profesijų pasirinkimą. Išvados 1. Deviantinius mokinius sunkiau įtraukti į veiklos sritis susijusias su profesijų pasirinkimu. Dažnai mokiniai būna nemotyvuoti rinktis profesiją, jiems tai atrodo nereikalinga. Mokinių požiūris pasikeičia, kai su

390 390 profesijomis būna supažindinti per savo mėgstamas veiklos sritis. Deviantinius mokinius reikia labiau skatinti ir dažniau girti, taip jie pradeda pasitikėti savimi ir mažiau galvoti apie savo menkavertiškumą. 2. Deviantiniai moksleiviai yra konsultuojami profesijos pasirinkimo klausimais mokykloje per įvairias veiklos sritis, tačiau informacijos yra per mažai, kad darytų labai didelę įtaką renkantis profesiją. Veiklos darančios didžiausią poveikį deviantiniams mokiniams jų profesijos pasirinkime: klasės valandėlės, išvykos į karjeros dienas, konsultacijos, bei mokykloje atliekami testai, anketos. Veikėjai darantys didžiausią poveikį mokykloje profesijos patarėjai, dalykų mokytojai, pakviesti specialistai. 3. Dažniausiai mokiniai renkantis profesiją klauso tėvų patarimų, atsižvelgia į finansinę padėtį, renkasi tokią pat specialybę kaip draugo, o tik paskui klauso auklėtojų bei dalykų mokytojų patarimų. Literatūros sąrašas 1. HARKINS, M. A Using literature to establish career concepts in early childhood. prieiga per internetą. 2. HARKINS, M.A Career education in the primary graduos. prieiga per internetą: (žr ) INDRAŠIENĖ, V., GRINYTĖ, L Tėvų požiūris į profesinį orientavimą mokykloje. PEDAGOGIKA. 87, P KVIESKIENĖ, G Pozityvioji socializacija. Vilnius: VPU 5. KVIESKIENĖ, G Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: VPU, Socialinės pedagogikos katedra, 249 psl. IBSN LAUŽACKAS, R Profesinio rengimo metodologija, Kaunas, VDU leidykla. 7. LELIUGIENĖ, L. ir kt Rizikos grupės vaikų pozityvios socioedukacinės raiškos galimybės teritorinėje bendruomenėje realizuojant neformalaus ugdymo programas. Prieiga per internetą: ). 8. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. Balandžio 29 d. Įsakymas Nr. ISAK 739/A1 116,, Dėl profesinio informavimo ir konsultavimo paslaugų teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo ( Žiin., 2005, Nr ). Prieiga per internetą: l?p id=255801&p query=&p tr2=. (žr ). 9. PAULAUSKAS, R Delikventiškos asmenybės formavimosi priežastys ir jos perauklėjimo problemos. Vilnius: PMTI, 135 psl 10. Profesinio informavimo profesijos patarėjų metodika, PRUSKUS, V Sociologija 12. SAVICKAS, M. L Toward a comprehensive theory of career development: Dispositions, concerns, and narratives. In F.T.L.Leong & A. Barak (Eds.), Contemporary models in vocational psychology: A volume in honor of Samuel H. Osipow. P Mahwah. 13. SVIKLIENĖ, L Mokinių profesinis informavimas ir konsultavimas. Rekomendacijos klasių vadovams. Prieiga per internetą: ). 14. ŽADEIKAITĖ, L., RAILIENĖ, A Socialinio pedagogo veiklos galimybės profesinio informavimo sistemoje. Socialinis ugdymas. P Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. Rita Mičiulienė (Aleksandro Stulginskio universitetas).

391 PROFESIJOS PEDAGOGŲ SAVIAKTUALIZACIJA IR JŲ PROFESINĖ KARJERA 391 AurelijaVasiliauskaitė Aleksandro Stulginskio universitetas Įvadas Psichologai saviaktualizacijos terminą naudoja dėl to, kad šis terminas plačiau apibrėžia žmogaus vidines galimybes. Šį terminą aprašo neuropsichologijos pradininkas K. Goldstein (1878, Vokietija). Jį vartojo kaip asmenybės reorganizacijos sinonimą (pvz. po krizės). Savęs aktualizavimo sąvoką plačiai analizavo garsus XX a. amerikiečių mąstytojas, vienas iš humanistinės psichologijos ir transpersonalinės krypčių pradininkas A.H. Maslow (1969). A.H.Maslow supratimu, saviaktualizacija tai žmogaus noras tapti viskuo, kuo jis gali tapti, siekimas pilnai realizuoti savo potencines galimybes. Lietuvių kalboje, kalbininkų nuomone, žodis saviaktualizacija yra nenaudotinas dėl hibridinės darybos, todėl patartina jį keisti sinonimu saviraiška. Kaip teigia L. Jovaiša (1993), saviraiška (savirealizcija, saviaktualizacija) svarbi žmogaus ypatybė, nes saviraiška asmenybės prigimties ir patirties realizavimas veikloje ir elgesyje. Tai asmenybės savęs reiškimas veikloje (sugebėjimų, gabumų realizavimas, poreikių patenkinimas, tikslų pasiekimas), savęs įkūnijimas tos veiklos rezultatuose. Tai pastangos atskleisti ir išplėtoti savo galimybes. Saviraiška neturi pabaigos patenkinus vienus poreikius, pasiekus tikslus, susidaro sąlygos naujiems tikslams ir poreikiams kilti. Savirealizacija yra natūrali asmenybės tendencija, tačiau kartais ją stabdo vidinės ir išorinės kliūtys. Vidines kliūtis gali sudaryti: reikšmingų asmenų reikalavimai, nerealūs paties individo tikslai ir idealai, hipertrofuoti nerimo, baimės, kaltės, pavydo ir kitokie jausmai. Išorinės kliūtys: neturėjimas būtiniausių materialinių, gyvenimo sąlygų, nepakankama autonomija, pagarbos, pripažinimo stoka ir kt. (Psichologijos žodynas, 1993). Saviaktualizacija išreiškiama dar kaip savęs aktualizavimo sindromas tai visiškas talentų, gebėjimų, potencialų ir t.t. pasitelkimas bei panaudojimas. Tokie pedagogai, atrodo, realizuoja save ir daro tai, ką jie geriausiai sugeba daryti, šitaip primindami Nietzsche s raginimą Tapki, kuo esi!. Tai žmonės, kurie tapo ar tampa tuo, kuo jie gali tapti (Mumford, 1951). Aptariamas kriterijus taip pat implikuoja, kad praeityje ar dabar patenkinami pamatiniai saugumo, priklausomybės, meilės, pagarbos, savigarbos, taip pat kognityviniai pažinimo ir supratimo poreikiai, retesniais atvejais šie poreikiai nugalimi. Žmonės jaučiasi saugūs ir ramūs, kai yra pripažinti, mylimi ir mylintys, verti pagarbos ir gerbiami. Būtent tada jie susiformuoja filosofines, religines ar aksiologines pažiūras. Tik kyla klausimas, ar pakanka patenkinti pamatinius poreikius, ar tai yra tik savęs aktualizavimo prielaida? (Maslow, 2006) Save aktualizuojantys asmenys kur kas lengviau už kitus atskiria tai, kas nauja, konkretu ir idiografiška, nuo to kas abstraktu ir suklasifikuota. Todėl jie gyvena realesniame gamtos pasaulyje, o ne žmogaus sukurtuose sąvokų, abstrakcijų, vilčių, įsitikinimų, stereotipų brūzgynuose, kuriuos dauguma žmonių klaidingai mano esant pasauliu. Tad jie kur kas labiau linkę suvokti tai, kas realiai egzistuoja, o ne savo norus, viltis, baimes, nerimą, savo pačių ar savo kultūrinės grupės teorijas bei įsitikinimus. Save aktualizuojančių asmenų santykis su tuo, kas nežinoma, atrodo esąs ypač daug vilčių teikiantis kitas tiltas tarp akademinės ir klinikinės psichologijos. Paprastai tokie žmonės nebijo to, kas nežinoma, nejaučia to kaip grėsmės ir tuo smarkiai skiriasi nuo vidutinių žmonių. Jie priima tai kas nežinoma, puikiai jaučiasi su tuo susidūrę, dažniau nežinojimas labiau juos vilioja nei žinojimas. Jie ne tik toleruoja tai, kas dviprasmiška ir nesustruktūrinta, jiems tai patinka (Frenkel Brunswik,1949). Pedagoginiame procese akcentuojama asmens saviraiška. Mokslininkai pabrėžia, kad raiška iš esmės pirmiausia susijusi su asmens poreikių tenkinimu, tačiau tai ne tik kaip individuali, bet ir grupinė saviraiška (Kisielytė Sadauskienė, 2004). Poreikiai, tai ko reikia žmogui arba socialinei sistemai pagrįstai funkcionuoti tam tikroje situacijoje. Poreikis, tai nėra vien noras kažką gauti ar ir turėti, bet jo trūkumas kliudo žmogui ar sistemai vystytis arba tobulėti (Johnson, 2003).

392 392 Kalbant apie saviraišką ir saviaktualizaciją pedagoginiame darbe būtina paminėti kas yra profesijos pedagogas ir jo veikla. Profesijos pedagogas tai tam tikros profesijos specialistas, turintis pedagoginę kvalifikaciją ir sugebantis organizuoti profesinio ugdymo procesą, kuris padeda formuotis žmogui tos profesijos kvalifikuotam darbuotojui. Profesijos pedagogas, kaip ugdymo proceso dalyvis, yra ir profesinės veiklos priemonė, todėl jo kūrybiška asmenybė turi tiesioginės įtakos ugdytinio asmenybės pasikeitimui (Adamonienė, 2001). Profesionalumo augimas tai profesijos valdymo ir adaptacijos etapai, pedagoginio meistriškumo, kūrybos ir naujovių pagrindu. Asmens, kuris jau pasiekęs atitinkamą kvalifikacinio augimo lygmenį, profesionalumas skiriasi ir veda į vis aukštesnės kvalifikacijos įgijimą nuo profesijos pedagogo stažuotojo iki pedagogo profesijos mokytojo arba dėstytojo, vėliau iki metodininko ir galiausiai eksperto. Kiekvieno žmogaus galimybė tai daryti skirtingai. Profesionalumo kitimas yra veikiamas paties pedagogo sąmonės: savęs vertinimo, savęs projektavimo, savo pasiekimų prognozavimo, profesinio kryptingumo formavimo. Esamo profesionalumo lygis priklauso nuo žmogaus pažinimo suvokimo ir nuo pedagoginės refleksijos. Profesijos pedagogo kvalifikacija yra tiesiogiai susijusi su jo atliekama veikla. Kai profesinė ir pedagoginė kompetencija tobulėja, tada auga profesionalumas ir atsiranda ne tik aukštesnio lygmens kompetencija, bet ir naujas ugdymo proceso bei jo sudėtinių dalių vertinimas. Tada profesijos pedagogas kelia sau permanentinį tikslą siekti vis aukštesnės kvalifikacijos, įgyjant naujausią informaciją, kūrybiškai dirbant šios srities darbą ir taikant ugdymo technologijų naujoves (Adamonienė, 2001). Žodis karjera kildinamas iš lotyniško žodžio carraria, reiškiančio žmogaus gyvenimo kelią, bėgimą, arba iš prancūziško žodžio carriere, reiškiančio veikimo dirvą, sritį, profesiją. Sąvokos aiškinimai rodo, kad galimos įvairios karjeros sampratos: viena susijusi su konkrečia veikla, kita su gyvenimo planavimu ir jo tikslų įgyvendinimu (Palujanskienė, Pugevičius, 2004). Pedagoginis darbas ypatinga veiklos sritis, nes pats pedagogas yra savo darbo meistras. Jis veikia kitus (ugdytinius) pačiu savimi, t.y. žiniomis, jausmais, vertybėmis, patyrimu, įgūdžiais. Taigi, toks, save išreiškiantis pedagogas tikrai yra kompetentingas. Turimos pedagoginės žinios teikia pasitikėjimą savimi, o nuolatinis mokymasis teikia galimybę prisitaikyti prie nuolat vykstančių pokyčių visuomenėje. Toks mokymas yra daugiau nei profesijos mokymas tai džiaugsmingo, prasmingo gyvenimo patyrimo, bei galimybės plačiau atsiskleisti ugdytinio asmenybei išsaugojimas. Save realizuojantis pedagogas atlyginamas čia pat, pedagoginio proceso metu: jis išgyvena stiprių teigiamų jausmų antplūdį. Teigiami jausmai, pastoviai patiriami pedagogo darbe, daro didžiulį motyvacinį poveikį jo asmenybės profesiniam atsiskleidimui, t.y. saviraiškos procesui (Sakalas, Šilingienė, 2002). Tyrimo tikslas: išnagrinėti profesijos pedagogų saviaktualizacijos įtaką jų profesinei karjerai, išsiaiškinant vidines ir išorines problemas. Tyrimo hipotezė: profesijos pedagogų saviaktualizaciją skatinantys vidiniai veiksniai įtakoja jų profesinę karjerą. Tyrimo objektas: profesijos pedagogų saviaktualizacija skirtinguose karjeros lygiuose. Tyrimo metodai ir rezultatų aptarimas Tyrime dalyvavo Žemaitijos kolegijos 76 pedagogai (vyrai ir moterys), kurių amžius nuo 20 iki 60 metų, darbo stažas švietimo įstaigose nuo 3 iki 40 metų. Tyrimas buvo atliekamas iki 2012 m. Naudotos metodikos: mokslinės literatūros apžvalga; E. Šostrom (Everett Shostrom) saviaktualizacijos testas. Respondentams buvo pateikta E. Šostrom metodika, kurią sudaro 100 klausimų. Respondentai, kiekviename klausime turėjo pasirinkti vieną iš dviejų galimų atsakymų, kuris jų nuomone, juos labiausiai atitinka. Testo atlikimo metu buvo perspėta, kad reikia fiksuoti tą atsakymą, kuris pirmiausiai atrodo respondentui teisingas. Gavus rezultatus, testo atsakymai buvo grupuojami pagal 11 skalių: introversija ekstraversija, vertybės, požiūris į žmogaus esmę, būties pažinimo gebėjimai, kreatiškumas (kūrybiškumo siekimas), autonomiškumas, spontaniškumas, savęs supratimas, autosimpatija, bendravimas, lankstumas. Nustatytos dominuojančios respondentų savybės. Šiame straipsnyje išsamiau analizuojama pedagogo veikla ir jo savijauta, o taip pat buvo įvertinta skirtingų lyčių pedagogų saviraiška darbe. Todėl pateikiame interpretacijas šių skalių: bendravimas, būties pažinimo gebėjimai, vertybės, ekstraversija introversija. Išskirti reiškiniai labiausiai apibūdina pedagogo raišką ir savijautą, o taip pat siekiama nustatyti, kiek tai aktualu skirtingos profesinės karjeros pedagogams (asistentams, lektoriams, dėstytojams).

393 Procentai 393 Kiekvieno pedagogo veiklos neatsiejama dalis bendravimas, kurio dėka užmezgami kontaktai su žmonėmis, palaikomi ryšiai, renkama ir perduodama informacija. Anot E. Fromo produktyvus bendravimas, kai atrandama vienovė su visu pasauliu, kurį galima aprėpti protu, meile, išgyvenimais. Pasiekti tokį harmoningą bendravimo suvokimo lygį gali tik brandi asmenybė. Brandumas nurodomas ne kaip amžiaus lygmuo, bet kaip asmens vidinių nuostatų laikymasis. Šie teiginiai aiškiai atsispindėjo atliktuose tyrimuose. Žemaitijos kolegijoje dirbantys asistentai amžiumi yra jauni ir energingi žmonės, kurie tik pradeda karjerą. Šioje skalėje (bendravimo) (1pav.), būtent šių pedagogų rodiklis yra aukščiausias 68 proc., kai tuo tarpu dėstytojų ir lektorių bendravimo įgūdžiai mažiau pasireiškia saviraiškoje. Tai lyg paneigia nuostatą, kad kuo žmogus užima aukštesnes pareigas, kuo daugiau turi patirties, tuo bendravimo savybė ryškiau išreikšta. Nors E. Eriksonas mano, kad save suvokusiam asmeniui (apie m.) bendravimas yra ypač svarbus. Jis intensyviai mokosi bendrauti tol, kol pasiekia maksimalią bendravimo raišką. Būtent tuo ir paaiškinama, kodėl bendravimo skalėje asistentų rezultatai yra aukščiausi jie dar nėra savarankiški, darbe svarbių sprendimų asistentai nepriima, visą atsakomybę prisiima lektoriai bei dėstytojai, kurie ir organizuoja pedagoginį procesą. Tokie pat asistentų ir būties pažinimo gebėjimų skalės rezultatai (68 proc.). Asistentai Dėstytojai Lektoriai Ekstraversija - introversija Vertybės Būties pažinimo gebėjimas Bendravimas Asistentai Dėstytojai Lektoriai Saviaktualizacijos rodikliai 1 pav. Žemaitijos kolegijos profesijos pedagogų saviaktualizacijos duomenys (pagal Everett Shostrom) Dėstytojų ir lektorių būties pažinimo gebėjimų skalės rezultatai panašūs, atitinkamai 65,1 ir 63,2 proc. Pagal šiuos rezultatus matyti, kad Žemaitijos kolegijos visų kvalifikacijų pedagogai linkę išbandyti savo galias, siekti, įsitraukti, žavėtis, domėtis, žaisti ir valdyti pasaulį netgi tuomet, kai jis veikia netikslingai, kai jam nereikia įveikti jokių iššūkių, kai jis yra išraiškingas ir spontaniškas. Tai grynosios būties savybės, kurios veda į asmenybės tapsmą. Tai pedagogo nebijojimas augti per tai, kas jam malonu, reikšminga, suprantama ir įtikinančiai veda į tikslą. Kuo aukštesnis būties skalės procentas, tuo labiau pasireiškia pedagogo saviaktualizacija veikloje, tuo geriau jis jaučiasi. Amžius ar kvalifikacija šioje srityje neturi jokios reikšmės. Svarbiausia, kad pedagoginiame procese visais klausimais sprendimus pedagogas sėkmingai priimtų pats, nes niekas negali už jį tai padaryti. Nesėkmės silpnina pačią asmenybę, skatina nepasitikėjimą savimi, didina neryžtingumą veikloje, prarandamas autoritetas. Akivaizdu, kad nuo būties pažinimo gebėjimų priklauso ir visų ligų (tiek pedagogo, tiek besimokančiojo) priežastys. Pasak S. Freud o, daugumos psichologinių ligų priežastis yra savęs nepažinimo baimė savo emocijų, impulsų, atsiminimų, sugebėjimų, potencijų nepažinimas. Dažniausiai ši baimė priklauso nuo išorės pasaulio baimių, kuri yra gynybiška, kuri kai kada tampa fobiška. Pedagogams privalu suvokti savo galimybes, adekvačiai vertinti save, nes nuo šių savybių priklauso ugdytinių pasitikėjimas. Kaip pastebėta, Žemaitijos kolegijos pedagogų savirealizacijoje būties pažinimo gebėjimai nesiekia aukščiausio pasireiškimo. Kalbėti apie vertybes yra labai sudėtinga. Kaip teigia A. Maslow, neįmanoma apibrėžti vertybės prasminės sąvokos todėl, kad kas vienam vertinga, kitas žmogus lieka tam abejingas. Jis iškelia prioritetines vertybes, kurios, kaip mano autorius, veda į harmoningos būties siekimą, į siekimą nemanipuliuoti žmonėmis, realizuojant savo

394 394 interesus. Dar sudėtingiau kalbėti, o juo labiau formuoti kitame žmoguje vertybines nuostatas, nes čia svarbiausias kriterijus yra ugdytinio asmenybės kryptingumas (E. Fromm). Pagal gautus tyrimo rezultatus (1pav.) pastebima, kad asistentai prioritetines vertybes išreiškia savyje labiau nei kiti Žemaitijos kolegijos pedagogai. Šios vertybės pasireiškia: asistentų 73,4 proc., dėstytojų 64,1 proc., lektorių 58 proc. Kaip buvo minėta, sudėtinga nurodyti, kurios vertybės yra vertingesnės, kuriomis kiekvienas privalėtų vadovautis, tačiau viena aišku, jog vertybės iš dalies yra atrandamos ir kuriamos savyje pagal žmogaus prigimties kokybę, o taip pat jos vystosi priklausomai nuo šeimos kultūros bei aplinkos įtakos. Aktyviausiame asmenybės vystymosi periode vertybių formavimuisi didelę įtaką daro pedagogas (jo kompetencija ir autoritetas). Tiriant, Žemaitijos kolegijos pedagogus pagal jų ekstaversiją introversiją (1pav.), buvo nustatyta, kad dauguma pedagogų yra ekstravertai: asistentų 78 proc., dėstytojų 57,9 proc., lektorių 60 proc. Ekstaversijos introversijos raiškos yra labai skirtingos, tačiau absoliutaus ekstraverto arba introverto nėra. C. Jungo nuomone, asmenį kontroliuoja jo paties psichinių reiškinių funkcijos, kaip: mąstymas, jausmai, jutimai, intuicija ir tai lemia psichologinės adaptacijos būdus. Prisitaikant prie esamos aplinkos, išryškėja dominuojančios nuostatos, bet prieštaraujančios nuostatos taip pat išlieka. Psichikos funkcijas įtakoja aplinkos poveikiai, nuo kurių įtakos priklauso, kokia bus reali asmenybės saviraiška. Kuo labiau pasireiškia ekstraversija (kaip asistentų), tuo ryškiau pedagogai sugeba džiaugtis šia akimirka čia ir dabar, nelyginant jos su praeities įvykiais, nepervertinant būsimų sėkmių ir nesėkmių. Tokių žmonių reakcijos greitos, jie yra kūrybiški, bendraujantys. Didesni introversijos pasireiškimai byloja apie uždarumą, tokie žmonės mažiau linkę pasitikėti savimi, dažnai neurotiškai grįžta į praeities pergyvenimus. Atlikus Žemaitijos kolegijos įvairios profesinės karjeros pedagogų saviaktualizacijos tyrimus, pabandėme duomenų pasireiškimus suskirstyti pagal lytinę identifikaciją (2 pav.). 2 pav. Saviaktualizacijos palyginimas pagal lytis Moterų saviaktualizacijos procese labai išreikšti būties pažinimo gebėjimai 31 proc. bei vertybės 27 proc. Tuo tarpu pedagogams vyrams vienodai išreiškiama tiek būties pažinimo gebėjimai, tiek pasireiškianti ekstraversija (29 proc.). Žemiausi bendravimo rodikliai, pasireiškiantys tiek moterims, tiek ir vyrams (atitinkamai: 20 proc. ir 16 proc.). Išvados 1. Saviaktualizacija svarbi žmogaus ypatybė, nes per saviraišką išreiškiamas asmenybės prigimties ir patirties realizavimas veikloje ir elgesyje. Tai žmogaus noras tapti viskuo, kuo jis gali tapti, siekimas pilnai realizuoti savo potencines galias. 2. Visose keturiose pateiktose skalėse Žemaitijos kolegijos skirtingos profesinės karjeros pedagogų saviaktualizacijos rodikliai pasireiškia skirtingai: asistentų labiausiai išreikšta ekstraversija, dėstytojų ir lektorių būties pažinimo gebėjimai. 3. Žemaitijos kolegijos pedagogėms moterims save aktualizuojant svarbiausia būties pažinimo gebėjimai. Pedagogams vyrams būties pažinimo gebėjimai ir ekstraversijos pasireiškimai. 4. Prielaida, kad profesijos pedagogų saviaktualizaciją skatinantys vidiniai veiksniai įtakoja jų profesinę karjerą yra teisinga.

DARNAUS VYSTYMO SKATINIMAS REMIANT EKOLOGINIUS ŪKIUS

DARNAUS VYSTYMO SKATINIMAS REMIANT EKOLOGINIUS ŪKIUS ISSN 1822-6760 Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 2008. Nr. 15 (4). Mokslo darbai (socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas, 03S) DARNAUS VYSTYMO SKATINIMAS REMIANT

More information

75 Atspaudas/Offprint Patrauklios kaimo aplinkos išsaugojimas ir formavimas Sargeliai: Kruenta ISBN

75 Atspaudas/Offprint Patrauklios kaimo aplinkos išsaugojimas ir formavimas Sargeliai: Kruenta ISBN Should the Greed of Man Come before the Need of Nature? Mark Selby As a native Englishman, and having lived in Lithuania for nearly 5 years, I have come to love this beautiful country. The diversity of

More information

LIETUVOS ŪKIŲ KONKURENCINGUMAS IR ES PARAMOS ĮTAKA. Irena Kriščiukaitienė Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas

LIETUVOS ŪKIŲ KONKURENCINGUMAS IR ES PARAMOS ĮTAKA. Irena Kriščiukaitienė Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas LIETUVOS ŪKIŲ KONKURENCINGUMAS IR ES PARAMOS ĮTAKA Irena Kriščiukaitienė Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Šiame straipsnyje pateikta medžiaga iš 2007 metų tyrimo Ūkių ir įmonių ekonominio konkurencingumo

More information

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS. Ekonomikos ir vadybos fakultetas

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS. Ekonomikos ir vadybos fakultetas LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS Ekonomikos ir vadybos fakultetas Administravimo ir kaimo plėtros katedra STUDIJŲ DALYKO APRAŠAS Dalyko kodas: EVAKB32E Pavadinimas lietuvių kalba: Kaimo plėtros ir regioninė

More information

Aprobavo. Recenzentai: Aleksandro Stulginskio universitetas, 2017

Aprobavo. Recenzentai: Aleksandro Stulginskio universitetas, 2017 2 UDK. 316.334.55:[631.1:502.131.1] DARNI ŽEMĖS ŪKIO IR NEURBANIZUOTŲ REGIONŲ PLĖTRA Mokslo studija Sudarytojas: Dalia Štreimikienė Autorių indėlis: Aistė Galnaitytė (1,1.1-1.4) Tomas Baležentis ( 2,2.1-2.5.3)

More information

Eksporto plėtra į Skandinaviją. Eksporto partnerių paieška ir ryšių užmezgimas bei palaikymas

Eksporto plėtra į Skandinaviją. Eksporto partnerių paieška ir ryšių užmezgimas bei palaikymas Verslo pusryčiai Eksporto plėtra į Skandinaviją. Eksporto partnerių paieška ir ryšių užmezgimas bei palaikymas Vilnius, 2017-09-12 Bendradarbiavimo partnerių paieška užsienyje: verslui, technologijų perdavimui

More information

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS MAGISTRO DARBAS

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS MAGISTRO DARBAS KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS Ela Dermontaitė AGRARINIO SEKTORIAUS TECHNOLOGINIO MODERNIZAVIMO POVEIKIS AUGALININKYSTĖS ŪKIUI MAGISTRO DARBAS Darbo vadovė Prof. dr.

More information

VERSLO VADYBOS FAKULTETAS BUITINĖS TECHNIKOS GAMYBOS ĮMONIŲ PRODUKCIJOS EKSPORTO GALIMYBIŲ DIDINIMAS

VERSLO VADYBOS FAKULTETAS BUITINĖS TECHNIKOS GAMYBOS ĮMONIŲ PRODUKCIJOS EKSPORTO GALIMYBIŲ DIDINIMAS VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS VERSLO VADYBOS FAKULTETAS SOCIALINĖS EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA Laura Žiogelytė BUITINĖS TECHNIKOS GAMYBOS ĮMONIŲ PRODUKCIJOS EKSPORTO GALIMYBIŲ DIDINIMAS THE

More information

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS MAGISTRO DARBAS

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS MAGISTRO DARBAS KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS RAIMONDAS BERNOTAS VALSTYBINIŲ ĮMONIŲ EFEKTYVUMO VERTINIMO PRIELAIDOS MAGISTRO DARBAS Darbo vadovas lekt. dr. Vitalija Venckuvienė KAUNAS

More information

Inovacijų plėtros Lietuvos pramonėje tyrimas

Inovacijų plėtros Lietuvos pramonėje tyrimas ISSN 1392-1258. EKONOMIKA 2003 61 Inovacijų plėtros Lietuvos pramonėje tyrimas Aldas Miečinskas Doktorantas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinės ekonomikos ir vadybos katedra Saulėtekio

More information

PASLAUGŲ INOVACIJŲ DIEGIMO VERTINIMO KRITERIJAI

PASLAUGŲ INOVACIJŲ DIEGIMO VERTINIMO KRITERIJAI ISSN 1648-9098 Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2008. 3 (12). 243-250 PASLAUGŲ INOVACIJŲ DIEGIMO VERTINIMO KRITERIJAI Mindaugas Povilaitis, Jadvyga Ciburienė Kauno technologijos universitetas

More information

MOKESČIAI IR ŽEMĖS ŪKIS EUROPOS SĄJUNGOS IR LIETUVOS TEISINIO REGLAMENTAVIMO KONTEKSTU

MOKESČIAI IR ŽEMĖS ŪKIS EUROPOS SĄJUNGOS IR LIETUVOS TEISINIO REGLAMENTAVIMO KONTEKSTU ISSN 1392-1274. TEISE 2005 55 MOKESČIAI IR ŽEMĖS ŪKIS EUROPOS SĄJUNGOS IR LIETUVOS TEISINIO REGLAMENTAVIMO KONTEKSTU Eimantas Grakauskas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės

More information

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS MAGISTRO DARBAS

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS MAGISTRO DARBAS KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS Eduardas Jegelavičius VERSLO VERTINIMO METODO PARINKIMO MODELIS MAGISTRO DARBAS Darbo vadovė doc. dr. Alina Stundžienė KAUNAS, 2017 KAUNO

More information

APLINKOSAUGINIŲ MOKESČIŲ ĮTAKA APLINKOS TARŠAI IR GAMTOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMUI

APLINKOSAUGINIŲ MOKESČIŲ ĮTAKA APLINKOS TARŠAI IR GAMTOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMUI Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development ISSN 1822-6760 / eissn 2345-0355. DOI: 10.15544/mts.2015.37 2015. Vol. 37. No. 3: 425 437. APLINKOSAUGINIŲ MOKESČIŲ ĮTAKA

More information

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto NUOMONĖ

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto NUOMONĖ Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas SOC/331 Europos sveikatos priežiūros darbuotojai 2009 m. liepos 15 d., Briuselis Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto NUOMONĖ dėl Žaliosios

More information

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS STRATEGINIO VALDYMO KATEDRA MAGISTRO DARBAS

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS STRATEGINIO VALDYMO KATEDRA MAGISTRO DARBAS KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS STRATEGINIO VALDYMO KATEDRA Rūta Katilienė NAUJŲ PASLAUGŲ KŪRIMAS IR VYSTYMAS UAB A4U MAGISTRO DARBAS Darbo vadovė: Dr. N. Langvinienė

More information

ISSN Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos (29)

ISSN Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos (29) ISSN 1648-9098 Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2013. 1 (29). 30 37 Lietuvos konkurencingumo pokyčių vertinimas Europos Sąjungos šalių kontekste Janina Šeputienė, Kristina Brazauskienė

More information

GAMYBOS LOGISTIKA GAMYBOS VADYBA

GAMYBOS LOGISTIKA GAMYBOS VADYBA Projektas Socialinių mokslų kolegijos studijų tarptautiškumo skatinimas atnaujinant darbo rinkoje paklausias studijų programas (projekto Nr. VP1-2.2-ŠMM-07-K-02-035) finansuojamas pagal 2007 2013 m. Žmogiškųjų

More information

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS Laura Karosienė NAUJŲ TECHNOLOGIJŲ DIEGIMĄ SĄLYGOJANTYS VEIKSNIAI GAMYBOS SEKTORIUJE MAGISTRO DARBAS Darbo vadovė Lekt. Dr.Vitalija Venckuvienė

More information

MOTERŲ PADĖTIS LIETUVOJE SIEKIANT KARJEROS

MOTERŲ PADĖTIS LIETUVOJE SIEKIANT KARJEROS ISSN 2029 2236 (print) ISSN 2029 2244 (online) Socialinių mokslų studijos Social Sciences Studies 2010, 4(8), p. 69 88. MOTERŲ PADĖTIS LIETUVOJE SIEKIANT KARJEROS Aistė Dromantaitė-Stancikienė Mykolo Romerio

More information

EUROPOS ŽEMĖS ŪKIO FONDAS KAIMO PLĖTRAI: EUROPA INVESTUOJA

EUROPOS ŽEMĖS ŪKIO FONDAS KAIMO PLĖTRAI: EUROPA INVESTUOJA Rekomendacijos dėl finansinių priemonių įgyvendinimo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014 2020 m. programą (2014 2020 m. KPP), pagrįstos finansinių priemonių ex-ante vertinimu Galutinė ataskaita 2014 m. gruodžio

More information

ŪKININKŲ KONSULTAVIMO METODŲ PASIRINKIMĄ LEMIANČIOS SĄLYGOS

ŪKININKŲ KONSULTAVIMO METODŲ PASIRINKIMĄ LEMIANČIOS SĄLYGOS Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development. 2014. Vol. 36. No. 1. Scientific Journal. ISSN 1822-6760 (print) / ISSN 2345-0355 (online) ŪKININKŲ KONSULTAVIMO METODŲ

More information

KOKYBĖS VADYBOS DIEGIMAS ORGANIZACIJOJE: ŽMOGIŠKASIS ASPEKTAS

KOKYBĖS VADYBOS DIEGIMAS ORGANIZACIJOJE: ŽMOGIŠKASIS ASPEKTAS KOKYBĖS VADYBOS DIEGIMAS ORGANIZACIJOJE: ŽMOGIŠKASIS ASPEKTAS Audrius Mickaitis 1, Gintarė Zaščižinskienė 2, Tautis Pasvenskas 3 Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas, Lietuva 1 buriuok@gmail.com.,

More information

M. EUROPOS KAIMYNYSTĖS PRIEMONĖS LATVIJOS, LIETUVOS IR BALTARUSIJOS BENDRADARBIAVIMO PER SIENĄ PROGRAMA

M. EUROPOS KAIMYNYSTĖS PRIEMONĖS LATVIJOS, LIETUVOS IR BALTARUSIJOS BENDRADARBIAVIMO PER SIENĄ PROGRAMA 2014 2020 M. EUROPOS KAIMYNYSTĖS PRIEMONĖS LATVIJOS, LIETUVOS IR BALTARUSIJOS BENDRADARBIAVIMO PER SIENĄ PROGRAMA Nacionaliniai seminarai Vilniuje, Minske ir Daugpilyje 2016 m. spalis 1 Strateginis Programos

More information

ESENER įmonių apklausa: saugos ir sveikatos darbe valdymo, psichosocialinės rizikos ir darbuotojų dalyvavimo reikšmės supratimas

ESENER įmonių apklausa: saugos ir sveikatos darbe valdymo, psichosocialinės rizikos ir darbuotojų dalyvavimo reikšmės supratimas LT Sauga ir sveikata darbe turi rūpintis visi. Tai naudinga jums. Tai naudinga verslui. ESENER įmonių apklausa: saugos ir sveikatos darbe valdymo, psichosocialinės rizikos ir darbuotojų dalyvavimo reikšmės

More information

Švietimo kokybė lapkritis, Nr. 10 (96) ISSN Pagrindiniai klausimai: PROBLEMOS ANALIZĖ ŠVIETIMO. Kodėl svarbu nuolat tobulinti

Švietimo kokybė lapkritis, Nr. 10 (96) ISSN Pagrindiniai klausimai: PROBLEMOS ANALIZĖ ŠVIETIMO. Kodėl svarbu nuolat tobulinti PROBLEMOS ANALIZĖ ŠVIETIMO 2013 lapkritis, Nr. 10 (96) ISSN 1822-4156 Pagrindiniai klausimai: Kodėl svarbu nuolat tobulinti švietimą? Kas yra kokybė? Kaip pasaulyje suprantama švietimo kokybė? Ar Lietuvoje

More information

PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ TRANSFORMACIJA VERSLO APLINKOJE

PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ TRANSFORMACIJA VERSLO APLINKOJE PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ TRANSFORMACIJA VERSLO APLINKOJE Aušra Liučvaitienė Vilniaus kolegija Jolanta Paunksnienė Vilniaus Gedimino technikos universitetas Anotacija Verslo aplinkos pokyčiai lemia, kad

More information

UAB ŠIAULIŲ VANDENYS VEIKLOS EFEKTYVUMO VERTINIMAS IR PERSPEKTYVŲ NUMATYMAS

UAB ŠIAULIŲ VANDENYS VEIKLOS EFEKTYVUMO VERTINIMAS IR PERSPEKTYVŲ NUMATYMAS ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS EKONOMIKOS KATEDRA Vaida URMONAITĖ Ekonomikos studijų programos studentė UAB ŠIAULIŲ VANDENYS VEIKLOS EFEKTYVUMO VERTINIMAS IR PERSPEKTYVŲ NUMATYMAS Bakalauro

More information

Vyresnių žmonių aktyvumo skatinimas darbo vietoje

Vyresnių žmonių aktyvumo skatinimas darbo vietoje Vyresnių žmonių aktyvumo skatinimas darbo vietoje Prof. Juhani Ilmarinen, JIC Ltd, Jiuveskiul s universiteto Gerontologijos mokslinių tyrimų centras, Suomijos profesin s sveikatos institutas (1970 2008

More information

VILNIAUS UNIVERSITETO KAUNO HUMANITARINIO FAKULTETO VERSLO EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA

VILNIAUS UNIVERSITETO KAUNO HUMANITARINIO FAKULTETO VERSLO EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA VILNIAUS UNIVERSITETO KAUNO HUMANITARINIO FAKULTETO VERSLO EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA Verslo administravimo studijų programa Kodas 62603S107 OKSANA PUSKUNIGIENĖ MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS KŪRYBIŠKUMO

More information

KAIMO TURIZMO SODYBA: APLINKOS, REKREACINĖS PASLAUGOS IR APTARNAVIMO KULTŪROS DERMĖ (ES

KAIMO TURIZMO SODYBA: APLINKOS, REKREACINĖS PASLAUGOS IR APTARNAVIMO KULTŪROS DERMĖ (ES LIETUVOS SPORTO UNIVERSITETAS SPORTO EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS TURIZMO IR SPORTO VADYBOS STUDIJŲ PROGRAMA DIANA REINERTIENĖ KAIMO TURIZMO SODYBA: APLINKOS, REKREACINĖS PASLAUGOS IR APTARNAVIMO KULTŪROS DERMĖ

More information

VADYBINĖS ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ FORMAVIMO PRIELAIDOS IR GALIMYBĖS. Rūta Adamonienė Kauno technologijos universitetas, Lietuvos žemės ūkio universitetas

VADYBINĖS ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ FORMAVIMO PRIELAIDOS IR GALIMYBĖS. Rūta Adamonienė Kauno technologijos universitetas, Lietuvos žemės ūkio universitetas ISSN 1822-6760 Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 2009. Nr. 16 (1). Mokslo darbai (socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas, 03S) VADYBINĖS ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ

More information

TURTO ĮVERTINIMO TARPTAUTINIS IR NACIONALINIS REGLAMENTAVIMAS

TURTO ĮVERTINIMO TARPTAUTINIS IR NACIONALINIS REGLAMENTAVIMAS TURTO ĮVERTINIMO TARPTAUTINIS IR NACIONALINIS REGLAMENTAVIMAS Vaida Mickytė Lietuvos žemės ūkio universitetas Įvadas Vis labiau akcentuojamas teisingo ir tikro vaizdo atspindėjimas finansinėse ataskaitose,

More information

Švietimas Lietuvoje. Šalių švietimo politikos apžvalgos. Šalių švietimo politikos apžvalgos

Švietimas Lietuvoje. Šalių švietimo politikos apžvalgos. Šalių švietimo politikos apžvalgos Šalių švietimo politikos apžvalgos Šalių švietimo politikos apžvalgos Švietimas Lietuvoje Švietimas Lietuvoje Šio leidinio vertimas yra suderintas su EBPO. Tai nėra oficialus EBPO vertimas. Vertimo kokybė

More information

Vartotojų ir gamintojų kainų indeksai

Vartotojų ir gamintojų kainų indeksai STATISTICS LITHUANIA ISSN 1648-5130 Vartotojų ir gamintojų kainų indeksai 2007 Consumer and Producer Price Indices I Vilnius 2007 2 Sutartiniai ženklai Explanation of symbols -... * ** x tokio reiškinio

More information

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI EUROPOS KOMISIJA Briuselis, 2011.12.20 KOM(2011) 902 galutinis KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI 2012 m. Tarybos

More information

ILGALAIKIO MATERIALIOJO TURTO KOMPLEKSINĖS ANALIZĖS METODIKA

ILGALAIKIO MATERIALIOJO TURTO KOMPLEKSINĖS ANALIZĖS METODIKA Verslas: Teorija ir praktika Business: Theory and Practice 2008 9(4): 237 244 ILGALAIKIO MATERIALIOJO TURTO KOMPLEKSINĖS ANALIZĖS METODIKA Jonas Mackevičius Vilniaus universitetas, Saulėtekio al. 9, LT-10222

More information

POKYČIAI ORGANIZACIJOSE IR ORGANIZACINĖS KULTŪROS VAIDMUO VALDYME

POKYČIAI ORGANIZACIJOSE IR ORGANIZACINĖS KULTŪROS VAIDMUO VALDYME POKYČIAI ORGANIZACIJOSE IR ORGANIZACINĖS KULTŪROS VAIDMUO VALDYME Ilvija Pikturnaitė Klaipėdos verslo ir technologijų kolegija Anotacija Straipsnyje analizuojami Lietuvos ir užsienio autorių požiūriai

More information

Ekstremalių situacijų valdymo politikos formavimo koncepcijos ir jų įgyvendinimas

Ekstremalių situacijų valdymo politikos formavimo koncepcijos ir jų įgyvendinimas ISSN 1648-2603 VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS 2009. Nr. 28. Ekstremalių situacijų valdymo politikos formavimo koncepcijos ir jų įgyvendinimas Birutė Pitrėnaitė Mykolo Romerio universitetas Ateities

More information

NACIONALINĖ MOKSLO PROGRAMA GEROVĖS VISUOMENĖ I. BENDROSIOS NUOSTATOS

NACIONALINĖ MOKSLO PROGRAMA GEROVĖS VISUOMENĖ I. BENDROSIOS NUOSTATOS Projektas: 2014-07-07 NACIONALINĖ MOKSLO PROGRAMA GEROVĖS VISUOMENĖ I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Nacionalinės mokslo programos Gerovės visuomenė (toliau Programa) paskirtis atlikti kompleksinius gerovės

More information

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI IR EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI IR EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI EUROPOS KOMISIJA Briuselis, 2013 10 02 COM(2013) 676 final KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI IR EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI dėl nacionalinės teisės aktų, kuriais

More information

TURIZMO PLĖTROS PERSPEKTYVOS VIETOS SAVIVALDOS LYGMENIU

TURIZMO PLĖTROS PERSPEKTYVOS VIETOS SAVIVALDOS LYGMENIU ISSN 1648-998 Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 29. 3 (16). 6 72 TURIZMO PLĖTROS PERSPEKTYVOS VIETOS SAVIVALDOS LYGMENIU Rimantas Dapkus Kauno technologijos universiteto Regionų plėtros

More information

LIETUVOS KAIMO PLĖTROS METŲ PROGRAMOS 2014 METŲ PAŽANGOS ATASKAITA

LIETUVOS KAIMO PLĖTROS METŲ PROGRAMOS 2014 METŲ PAŽANGOS ATASKAITA LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA LIETUVOS KAIMO PLĖTROS 2007 2013 METŲ PROGRAMOS 2014 METŲ PAŽANGOS ATASKAITA 2015 m. birželis-spalis TURINYS SANTRUMPOS... 4 LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS...

More information

ASMENŲ SU FIZINE JUDĖJIMO NEGALIA SOCIALINĖ INTEGRACIJA LIETUVOJE: PADĖTIES ANALIZĖ

ASMENŲ SU FIZINE JUDĖJIMO NEGALIA SOCIALINĖ INTEGRACIJA LIETUVOJE: PADĖTIES ANALIZĖ SVEIKATOS MOKSLAI ISSN 1392-6373 2013, 23 tomas, Nr.1, p. 91-95 doi:10.5200/sm-hs.2013.016 VISUOMENĖS SVEIKATA 91 ASMENŲ SU FIZINE JUDĖJIMO NEGALIA SOCIALINĖ INTEGRACIJA LIETUVOJE: PADĖTIES ANALIZĖ Ingrida

More information

AGENDA8 / Universitetai ir kolegijos Lietuvoje: kas jie tokie?

AGENDA8 / Universitetai ir kolegijos Lietuvoje: kas jie tokie? 8 / 2016 Universitetai ir kolegijos Lietuvoje: kas jie tokie? Valstybės biudžetinė įstaiga Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) atlieka mokslo ir studijų sistemos stebėseną, rengia

More information

NEMATERIALAUS TURTO KLASIFIKAVIMO IR PRIPAŽINIMO PROBLEMOS

NEMATERIALAUS TURTO KLASIFIKAVIMO IR PRIPAŽINIMO PROBLEMOS ISSN 1392-1258. EKONOMIKA 23 64 NEMATERIALAUS TURTO KLASIFIKAVIMO IR PRIPAŽINIMO PROBLEMOS Lionius Gaižauskas Docentas socialinių mokslų daktaras Vilniaus universiteto Buhalterinės apskaitos katedra Saulėtekio

More information

FARMACIJOS PRODUKTŲ KAINŲ IR GALIMYBIŲ JŲ ĮSIGYTI SKIRTUMAI EUROPOS SĄJUNGOJE

FARMACIJOS PRODUKTŲ KAINŲ IR GALIMYBIŲ JŲ ĮSIGYTI SKIRTUMAI EUROPOS SĄJUNGOJE VIDAUS POLITIKOS GENERALINIS DIREKTORATAS A TEMINIS SKYRIUS. EKONOMIKOS IR MOKSLO POLITIKA FARMACIJOS PRODUKTŲ KAINŲ IR GALIMYBIŲ JŲ ĮSIGYTI SKIRTUMAI EUROPOS SĄJUNGOJE TYRIMAS Santrauka Šiame tyrime nagrinėjami

More information

Gamybos sektoriaus įmonių eksporto į Kazachstaną galimybių studija

Gamybos sektoriaus įmonių eksporto į Kazachstaną galimybių studija Gamybos sektoriaus įmonių eksporto į Kazachstaną galimybių studija 2014 m. RENGĖJAS Projektas Eksporto skatinimas tikslinėse rinkose Projekto Nr. VP2-2.2-ŪM-01-K-01-023 TURINYS SANTRAUKA... 5 1. ĮVADAS...

More information

EKONOMIKOS MOKYMO PROGRAMA IR STANDARTAI

EKONOMIKOS MOKYMO PROGRAMA IR STANDARTAI LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA MOKYKLŲ TOBULINIMO CENTRAS EKONOMIKOS MOKYMO PROGRAMA IR STANDARTAI PROJEKTAS 2001 1 RENGĖJAI Onutė Junevičienė, Kauno kolegija dr. Kazimieras Lipskis,

More information

Moterų ir vyrų pensijų skirtumus. Europos Sąjungoje. Teisingos pajamų galimybės moterims ir vyrams: moterų ir vyrų pensijų skirtumų mažinimas

Moterų ir vyrų pensijų skirtumus. Europos Sąjungoje. Teisingos pajamų galimybės moterims ir vyrams: moterų ir vyrų pensijų skirtumų mažinimas EIGE Europos lyčių lygybės institutas Mokslinis pranešimas Latvijos pirmininkavimui ES Tarybai apie Moterų ir vyrų pensijų skirtumus Europos Sąjungoje Mokslinis pranešimas 1 Ilze Burkevica, Anne Laure

More information

praktika Įmonių socialinės atsakomybės gairės mažoms ir vidutinėms įmonėms ir geros praktikos pavyzdžiai

praktika Įmonių socialinės atsakomybės gairės mažoms ir vidutinėms įmonėms ir geros praktikos pavyzdžiai 2007 At sakingo verslo praktika Įmonių socialinės atsakomybės gairės mažoms ir vidutinėms įmonėms ir geros praktikos pavyzdžiai Įmonių socialinės atsakomybės gairės mažoms ir vidutinėms įmonėms ir geros

More information

VILNIAUS KOLEGIJOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETO BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGOS PROGRAMOS STUDENTŲ PRAKTINIO MOKYMO ASPEKTAI

VILNIAUS KOLEGIJOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETO BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGOS PROGRAMOS STUDENTŲ PRAKTINIO MOKYMO ASPEKTAI VILNIAUS KOLEGIJOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETO BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGOS PROGRAMOS STUDENTŲ PRAKTINIO MOKYMO ASPEKTAI Jurgita Matuizienė, Rūta Butkuvienė Vilniaus kolegija, Sveikatos priežiūros fakultetas

More information

Lietuvos dalyvavimas ES Pietų kaimynystės politikos įgyvendinime

Lietuvos dalyvavimas ES Pietų kaimynystės politikos įgyvendinime Lietuvos dalyvavimas ES Pietų kaimynystės politikos įgyvendinime Galutinė ataskaita 2015 m. Tyrimas atliekamas pagal 2014 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 359-14-ESD tarp Lietuvos Respublikos

More information

MOKYKLŲ SAVĘS VERTINIMAS: PROCESAS IR DUOMENŲ PANAUDOJIMAS

MOKYKLŲ SAVĘS VERTINIMAS: PROCESAS IR DUOMENŲ PANAUDOJIMAS PROBLEMOS ANALIZĖ ŠVIETIMO Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija Pagrindiniai klausimai: Ar įmanomas ugdymo kokybės laidavimas be nuolatinio savęs vertinimo? Koks šiandien Lietuvoje metodinis

More information

VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS TEISINIS REGULIAVIMAS ĮGYVENDINANT TEISĘ Į SVEIKATOS APSAUGĄ

VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS TEISINIS REGULIAVIMAS ĮGYVENDINANT TEISĘ Į SVEIKATOS APSAUGĄ MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS Paulius Čelkis VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS TEISINIS REGULIAVIMAS ĮGYVENDINANT TEISĘ Į SVEIKATOS APSAUGĄ Daktaro disertacija Socialiniai mokslai, teisė (01 S) Vilnius, 2011

More information

GALUTINĖ ATASKAITA. Skirta: LR finansų ministerijai Viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai. Parengė: UAB BGI Consulting ir CSIL Milano

GALUTINĖ ATASKAITA. Skirta: LR finansų ministerijai Viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai. Parengė: UAB BGI Consulting ir CSIL Milano METODIKOS IR MODELIO, SKIRTO ĮVERTINTI INVESTICIJŲ, FINANSUOJAMŲ EUROPOS SĄJUNGOS STRUKTŪRINIŲ FONDŲ IR LIETUVOS NACIONALINIO BIUDŽETO LĖŠOMIS, SOCIALINĮ- EKONOMINĮ POVEIKĮ, SUKŪRIMAS GALUTINĖ ATASKAITA

More information

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS Simona Piekutė UAB MICRO MATIC SSC VIDINIŲ FINANSINIŲ IR APSKAITOS PASLAUGŲ TEIKIMO IR KOKYBĖS TOBULINIMAS MAGISTRO DARBAS Darbo vadovė

More information

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS DINAMINIŲ INOVACINIŲ GEBĖJIMŲ VYSTYMAS SMULKAUS VIDUTINIO DYDŽIO ORGANIZACIJOJE: ATVEJO ANALIZĖ

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS DINAMINIŲ INOVACINIŲ GEBĖJIMŲ VYSTYMAS SMULKAUS VIDUTINIO DYDŽIO ORGANIZACIJOJE: ATVEJO ANALIZĖ KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS Lina Galvanauskaitė DINAMINIŲ INOVACINIŲ GEBĖJIMŲ VYSTYMAS SMULKAUS VIDUTINIO DYDŽIO ORGANIZACIJOJE: ATVEJO ANALIZĖ Magistro darbas Darbo

More information

POLITIKOS GAIRĖS INKLIUZINIAM ŠVIETIMUI DIEGTI. Rodiklių parengimo iššūkiai ir galimybės

POLITIKOS GAIRĖS INKLIUZINIAM ŠVIETIMUI DIEGTI. Rodiklių parengimo iššūkiai ir galimybės POLITIKOS GAIRĖS INKLIUZINIAM ŠVIETIMUI DIEGTI Rodiklių parengimo iššūkiai ir galimybės Projekte, pavadintame Politikos gairės inkliuziniam š vietimui diegti (angl. Mapping the Implementation of Policy

More information

Pavyzdinis įmonių socialinės atsakomybės taikymo planas ir jo įgyvendinimo gairės valstybės valdomoms įmonėms

Pavyzdinis įmonių socialinės atsakomybės taikymo planas ir jo įgyvendinimo gairės valstybės valdomoms įmonėms Pavyzdinis įmonių socialinės atsakomybės taikymo planas ir jo įgyvendinimo gairės valstybės valdomoms įmonėms 2012 M. PARENGĖ: UAB KVALITETAS IR DAXAM SUSTAINABILITY SERVICES Dėkoju Jungtinių Tautų Vystymo

More information

VILNIAUS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS FAKULTETAS VADYBOS KATEDRA. Indrė PATAPIENĖ Kokybės vadybos programa

VILNIAUS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS FAKULTETAS VADYBOS KATEDRA. Indrė PATAPIENĖ Kokybės vadybos programa VILNIAUS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS FAKULTETAS VADYBOS KATEDRA Indrė PATAPIENĖ Kokybės vadybos programa MAGISTRO DARBAS KOKYBĖS VADYBOS SISTEMŲ INTEGRACIJA Į ORGANIZACIJOS VALDYMĄ QUALITY MANAGEMENT SYSTEMS

More information

Style and Harmony of Urban Green Space Landscape

Style and Harmony of Urban Green Space Landscape Style and Harmony of Urban Green Space Landscape Aija Ziemeļniece* Latvian University of Agriculture Akademija str. 19, LV-3001 Jelgava, Latvia, e-mail aija@k-projekts.lv (Received in January, 2012; Accepted

More information

2012 M. PARENGĖ: UAB KVALITETAS IR DAXAM SUSTAINABILITY SERVICES

2012 M. PARENGĖ: UAB KVALITETAS IR DAXAM SUSTAINABILITY SERVICES Pavyzdinis įmonių socialinės atsakomybės taikymo planas ir jo įgyvendinimo gairės valstybės valdomoms įmonėms 2012 M. PARENGĖ: UAB KVALITETAS IR DAXAM SUSTAINABILITY SERVICES Turinys Įvadas... 2 Terminai,

More information

ERGONOMINIŲ RIZIKOS VEIKSNIŲ TYRIMAS KOMERCINĖJE ĮMONĖJE

ERGONOMINIŲ RIZIKOS VEIKSNIŲ TYRIMAS KOMERCINĖJE ĮMONĖJE ERGONOMINIŲ RIZIKOS VEIKSNIŲ TYRIMAS KOMERCINĖJE ĮMONĖJE Algirdas Giedraitis 1 Klaipėdos universitetas (Lietuva) ANOTACIJA Straipsnyje pažymimas nepakankamas įmonės vadovų dėmesys darbuotojų darbo sąlygoms

More information

NEGALIOS ĮTAKA SPORTUOJANČIŲ ASMENŲ GYVENIMO KOKYBĖS FIZINEI SRIČIAI

NEGALIOS ĮTAKA SPORTUOJANČIŲ ASMENŲ GYVENIMO KOKYBĖS FIZINEI SRIČIAI NEGALIOS ĮTAKA SPORTUOJANČIŲ ASMENŲ GYVENIMO KOKYBĖS FIZINEI SRIČIAI Disability influence on sporting persons physical domain of quality of life Algirdas Juozulynas 1,2, Antanas Jurgelėnas 1, Laimutė Samsonienė

More information

Lietuvos laisvosios rinkos institutas Europos Sąjungos Lisabonos darbotvarkės ir jos poveikio Lietuvai įvertinimas

Lietuvos laisvosios rinkos institutas Europos Sąjungos Lisabonos darbotvarkės ir jos poveikio Lietuvai įvertinimas Lietuvos laisvosios rinkos institutas Europos Sąjungos Lisabonos darbotvarkės ir jos poveikio Lietuvai įvertinimas Ekonominės ir socialinės politikos sričių integracijos poveikio analizė Vilnius 2003 1

More information

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO KATEDRA. Edita ČALNARĖ. Magistro darbas

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO KATEDRA. Edita ČALNARĖ. Magistro darbas ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO KATEDRA Edita ČALNARĖ KOKYBĖS VADYBOS METODŲ TAIKYMO GALIMYBĖS VIEŠAJAME SEKTORIUJE: VšĮ ŠIAULIŲ DONORAS ATVEJIS Magistro darbas

More information

Nijolė Jurkšaitienė, Donatas Misiūnas

Nijolė Jurkšaitienė, Donatas Misiūnas Optimization of ornamental and garden plant assortment, technologies and environment. Scientific articles. 2013 (4) 9. ISSN 2029-1906, ISSN 2335-7282 (online) Socialinių mokslų sritis STUDIJŲ IR DARBO

More information

LIETUVOS KAIMO PLĖTROS METŲ PROGRAMOS 2013 METŲ PAŽANGOS ATASKAITA

LIETUVOS KAIMO PLĖTROS METŲ PROGRAMOS 2013 METŲ PAŽANGOS ATASKAITA LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA LIETUVOS KAIMO PLĖTROS 2007 2013 METŲ PROGRAMOS 2013 METŲ PAŽANGOS ATASKAITA 2014 m. birželis TURINYS SANTRUMPOS... 7 ĮVADAS... 8 1 BENDRŲJŲ SĄLYGŲ PASIKEITIMŲ

More information

EKONOMINĖS IR KULTŪRINĖS VERTYBĖS: PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI

EKONOMINĖS IR KULTŪRINĖS VERTYBĖS: PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI ISSN 1392-l 12ti. PROHLEMOS. 2004 65 Kultūros filosofija EKONOMINĖS IR KULTŪRINĖS VERTYBĖS: PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI Valdas Pruskus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedra

More information

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS VARTOTOJŲ ELGSENOS YPATUMAI LIETUVOJE

ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS VARTOTOJŲ ELGSENOS YPATUMAI LIETUVOJE ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS VADYBOS KATEDRA Laura PUŠINSKIENĖ ELEKTRONINĖS KOMERCIJOS VARTOTOJŲ ELGSENOS YPATUMAI LIETUVOJE Magistro darbas Šiauliai, 2010 ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ

More information

VERSLO IR MOKSLO BENDRADARBIAVIMO PERSPEKTYVOS

VERSLO IR MOKSLO BENDRADARBIAVIMO PERSPEKTYVOS Tyrimas VERSLO IR MOKSLO BENDRADARBIAVIMO PERSPEKTYVOS Daugpilis, LATVIJA 1 Tyrimas Verslo ir mokslo bendradarbiavimo perspektyvos parengtas pagal Latvijos Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos

More information

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS ŽAIDYBINIMO IR MORALINIO ORGANIZACIJOS KLIMATO SĄSAJOS MAGISTRO DARBAS

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS ŽAIDYBINIMO IR MORALINIO ORGANIZACIJOS KLIMATO SĄSAJOS MAGISTRO DARBAS KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VERSLO FAKULTETAS Olga Denisova ŽAIDYBINIMO IR MORALINIO ORGANIZACIJOS KLIMATO SĄSAJOS MAGISTRO DARBAS Darbo vadovė: doc. Lina Girdauskienė KAUNAS, 2017

More information

VIETOS VEIKLOS GRUPIŲ VADYBOS, ĮGYVENDINANT VIETOS PLĖTROS STRATEGIJAS, STIPRINIMAS

VIETOS VEIKLOS GRUPIŲ VADYBOS, ĮGYVENDINANT VIETOS PLĖTROS STRATEGIJAS, STIPRINIMAS PROGRAMOS LEADER IR ŢEMDIRBIŲ MOKYMO METODIKOS CENTRAS VIETOS VEIKLOS GRUPIŲ VADYBOS, ĮGYVENDINANT VIETOS PLĖTROS STRATEGIJAS, STIPRINIMAS LOCAL ACTION MANAGEMENT GROUPS IN IMPLEMENTATION OF LOCAL DEVELOPMENT

More information

Kaip vertinti prevencijos efektyvumà? Psichoaktyviøjø medþiagø vartojimo prevencijos priemoniø vertinimo metodinës rekomendacijos

Kaip vertinti prevencijos efektyvumà? Psichoaktyviøjø medþiagø vartojimo prevencijos priemoniø vertinimo metodinës rekomendacijos Kaip vertinti prevencijos efektyvumà? Psichoaktyviøjø medþiagø vartojimo prevencijos priemoniø vertinimo metodinës rekomendacijos Vilnius 2007 UDK xxxxxxx xxxx Parengė Narkotikų kontrolės departamentas

More information

Teoriniai profesin s karjeros valdymo aspektai

Teoriniai profesin s karjeros valdymo aspektai ISSN 1648-2603 VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS 2009. Nr. 29 Teoriniai profesin s karjeros valdymo aspektai Aist Stancikien Mykolo Romerio universitetas Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Straipsnyje

More information

LIETUVOS SOCIALINIŲ TYRIMŲ CENTRAS SPECIALISTŲ IR KOMPETENCIJŲ ESAMOS PASIŪLOS IR PAKLAUSOS ATITIKIMO ANALIZĖ

LIETUVOS SOCIALINIŲ TYRIMŲ CENTRAS SPECIALISTŲ IR KOMPETENCIJŲ ESAMOS PASIŪLOS IR PAKLAUSOS ATITIKIMO ANALIZĖ LIETUVOS SOCIALINIŲ TYRIMŲ CENTRAS SPECIALISTŲ IR KOMPETENCIJŲ ESAMOS PASIŪLOS IR PAKLAUSOS ATITIKIMO ANALIZĖ (tyrimo ataskaita) Vilnius, 2011 1 TURINYS ĮVADAS 3 1. BENDRIEJI ŠALIES DARBO IŠTEKLIAI PAGAL

More information

RIZIKOS VERTINIMAS EKSTREMALIŲ SITUACIJŲ VALDYME

RIZIKOS VERTINIMAS EKSTREMALIŲ SITUACIJŲ VALDYME ISSN 1648-9098 Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2008. 3 (12). 231-242 RIZIKOS VERTINIMAS EKSTREMALIŲ SITUACIJŲ VALDYME Birutė Pitrėnaitė Mykolo Romerio universitetas Anotacija Straipsnyje

More information

TYRIMO ATASKAITA PROTŲ NUTEKĖJIMO MAŽINIMAS IR PROTŲ SUSIGRĄŽINIMAS

TYRIMO ATASKAITA PROTŲ NUTEKĖJIMO MAŽINIMAS IR PROTŲ SUSIGRĄŽINIMAS TYRIMO ATASKAITA PROTŲ NUTEKĖJIMO MAŽINIMAS IR PROTŲ SUSIGRĄŽINIMAS 2006 m. kovo 9 d. mokslinių tyrimų ir vertinimo atlikimo sutartis NR. SUT-174 tarp LR švietimo ir mokslo ministerijos ir Viešosios politikos

More information

Sèkmè. Pasirinkimas. PROCESAS Idèja. Pareiga. Vizija m. ruduo

Sèkmè. Pasirinkimas. PROCESAS Idèja. Pareiga. Vizija m. ruduo Sèkmè Pasirinkimas PROCESAS Idèja Pareiga Vizija 2016 m. ruduo redakcijos skiltis Turinys Aktualijos Darbuotojų įsitraukimo tyrimas efektyvumo beieškant...3 Lietuvos valstybės tarnyba: ganėtinai jauna,

More information

Draudimo paslaugų sektoriaus įmonių eksporto į Gruziją galimybių studija m.

Draudimo paslaugų sektoriaus įmonių eksporto į Gruziją galimybių studija m. Draudimo paslaugų sektoriaus įmonių eksporto į Gruziją galimybių studija 2014 m. RENGĖJAS Projektas Paslaugų sektoriaus eksporto skatinimas Projekto Nr. VP2-2.2-ŪM-01-K-01-022 2 TURINYS Santrauka 3 Įvadas

More information

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija. Ataskaita gruodis

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija. Ataskaita gruodis Lietuvos Respublikos energetikos ministerija Taikomasis mokslinis tyrimas Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo 2006 2010 metų programos įgyvendinimo analizė ir pasiūlymų dėl šios programos

More information

Mokinių specialiųjų poreikių, pasiekimų ir pažangos vertinimas inkliuzinėje aplinkoje Pagrindiniai strategijos ir praktikos klausimai

Mokinių specialiųjų poreikių, pasiekimų ir pažangos vertinimas inkliuzinėje aplinkoje Pagrindiniai strategijos ir praktikos klausimai Mokinių specialiųjų poreikių, pasiekimų ir pažangos vertinimas inkliuzinėje aplinkoje Pagrindiniai strategijos ir praktikos klausimai Europos specialiojo ugdymo plėtros agentūra Šio dokumento parengimą

More information

N LIGONINĖS MEDICINOS PERSONALO POŽIŪRIO Į KOMANDINĮ DARBĄ VERTINIMAS

N LIGONINĖS MEDICINOS PERSONALO POŽIŪRIO Į KOMANDINĮ DARBĄ VERTINIMAS LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra Grita Balašaitienė N LIGONINĖS MEDICINOS PERSONALO POŽIŪRIO Į KOMANDINĮ DARBĄ VERTINIMAS MAGISTRO DIPLOMINIS

More information

KOMISIJOS TARNYBŲ DARBINIS DOKUMENTAS. Šalies ataskaita. Lietuva {COM(2015) 85 final}

KOMISIJOS TARNYBŲ DARBINIS DOKUMENTAS. Šalies ataskaita. Lietuva {COM(2015) 85 final} EUROPOS KOMISIJA Briuselis, 2015 02 26 SWD(2015) 34 final KOMISIJOS TARNYBŲ DARBINIS DOKUMENTAS Šalies ataskaita. Lietuva 2015 {COM(2015) 85 final} Šis dokumentas yra Komisijos tarnybų darbinis dokumentas.

More information

12 14 METŲ MOKINIŲ MOKYMO(SI) DIDAKTINĖS PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO GALIMYBĖS

12 14 METŲ MOKINIŲ MOKYMO(SI) DIDAKTINĖS PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO GALIMYBĖS Europos Sąjungos finansuojamas projektas Alternatyvus ugdymas švietimo sistemoje GALIMYBIŲ STUDIJOS 12 14 METŲ MOKINIŲ MOKYMO(SI) DIDAKTINĖS PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO GALIMYBĖS TYRIMO ATASKAITA Tyrimo

More information

Visuomenės sveikatos programų vertinimas

Visuomenės sveikatos programų vertinimas Visuomenės sveikata Literatūros apžvalga Visuomenės sveikatos programų Rasa Povilanskienė, Vytautas Jurkuvėnas Higienos institutas Santrauka Pagrindinis visuomenės sveikatos programų tikslas yra susirgimų

More information

INTERNETO PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMO YPATUMAI PECULIARITIES OF QUALITY ASSESSMENT OF INTERNET SERVICES

INTERNETO PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMO YPATUMAI PECULIARITIES OF QUALITY ASSESSMENT OF INTERNET SERVICES VILNIAUS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS FAKULTETAS VADYBOS KATEDRA Mažena TOMAŠEVIČ Kokybės vadybos programa MAGISTRO DARBAS INTERNETO PASLAUGŲ KOKYBĖS VERTINIMO YPATUMAI PECULIARITIES OF QUALITY ASSESSMENT

More information

Skaidrumo ataskaita. Mūsų nuolatinis dėmesys kokybei. KPMG Baltics, UAB. už 2017 m. rugsėjo 30 d. pasibaigusius metus

Skaidrumo ataskaita. Mūsų nuolatinis dėmesys kokybei. KPMG Baltics, UAB. už 2017 m. rugsėjo 30 d. pasibaigusius metus Skaidrumo ataskaita Mūsų nuolatinis dėmesys kokybei KPMG Baltics, UAB už 2017 m. rugsėjo 30 d. pasibaigusius metus Turinys 1 2 3 Šalies vyresniojo partnerio laiškas 6 Kas mes esame 7 Įmonės struktūra ir

More information

Savivaldybės darbuotojų tarnybinės veiklos vertinimas veiklos valdymo kontekste

Savivaldybės darbuotojų tarnybinės veiklos vertinimas veiklos valdymo kontekste ISSN 1648-2603 VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS 2008. Nr. 25 Savivaldybės darbuotojų tarnybinės veiklos vertinimas veiklos valdymo kontekste Ramūnas Vanagas, Aurimas Tumėnas Mykolo Romerio universitetas

More information

Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros gairės vietos subjektams

Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros gairės vietos subjektams Europos struktūriniai ir investicijų fondai Gairės valstybėms narėms ir programų valdymo institucijoms Gairės paramos gavėjams Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros gairės vietos subjektams 2 redakcija,

More information

Recenzentai: prof. dr. Irena Bakanauskienė prof. dr. Nijolė Petkevičiūtė

Recenzentai: prof. dr. Irena Bakanauskienė prof. dr. Nijolė Petkevičiūtė Recenzentai: prof. dr. Irena Bakanauskienė prof. dr. Nijolė Petkevičiūtė Svarstyta Vytauto Didžiojo universiteto EVF Vadybos katedros posėdyje 2009-11-18 (protokolo Nr. 06); EVF fakulteto tarybos posėdyje

More information

ASMENINIŲ IR ORGANIZACINIŲ VERTYBIŲ SĄSAJOS LIETUVOS ĮMONĖSE

ASMENINIŲ IR ORGANIZACINIŲ VERTYBIŲ SĄSAJOS LIETUVOS ĮMONĖSE KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ, HUMANITARINIŲ MOKSLŲ IR MENŲ FAKULTETAS EUROPOS INSTITUTAS Edita Kuznecova ASMENINIŲ IR ORGANIZACINIŲ VERTYBIŲ SĄSAJOS LIETUVOS ĮMONĖSE Magistro darbas Darbo

More information

Motyvacijos unikalumas valstybės tarnyboje

Motyvacijos unikalumas valstybės tarnyboje ISSN 1648-2603 VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS 2007. Nr. 19 Motyvacijos unikalumas valstybės tarnyboje Jolanta Palidauskaitė Kauno technologijos universitetas K.Donelaičio g.20, 44239 Kaunas Analizuojant

More information

MOKYKLŲ TYRIMAS: INFORMACINĖS IR KOMUNIKACINĖS TECHNOLOGIJOS (IKT) ŠVIETIME

MOKYKLŲ TYRIMAS: INFORMACINĖS IR KOMUNIKACINĖS TECHNOLOGIJOS (IKT) ŠVIETIME MOKYKLŲ TYRIMAS: INFORMACINĖS IR KOMUNIKACINĖS TECHNOLOGIJOS (IKT) ŠVIETIME INFORMACIJA APIE LIETUVĄ 2012 m. lapkritis Šią ataskaitą parengė Europos mokyklų tinklas ( European Schoolnet ) ir Liège universitetas

More information

T-Kit Nr. 10 Ugdomasis vertinimas darbo su jaunimu srityje

T-Kit Nr. 10 Ugdomasis vertinimas darbo su jaunimu srityje T-Kit Nr. 10 Youth Partnership T-Kit Sriubos ragavimas 2 UDK 371.3 Kl-148 Susipažinkite T-Kit serija Kai kuriems iš jūsų galbūt kilo klausimas: ką galėtų reikšti T-Kit? Galimi mažiausiai du paaiškinimai.

More information

Netradicinės mokyklos organizavimo alternatyvos

Netradicinės mokyklos organizavimo alternatyvos WW-06178 1993 Netradicinės mokyklos organizavimo alternatyvos Pagal Lisos Hinz leidinį Teigiamos kryptys mokykloms ir bendruomenėms (angl. Positive Directions for Schools and Communities) Dėl mažėjančio

More information

KAIP PRAKTIŠKAI ĮGYVENDINTI STRATEGINIUS PLANUS

KAIP PRAKTIŠKAI ĮGYVENDINTI STRATEGINIUS PLANUS EUROPOS SĄJUNGA Europos socialinis fondas KURKIME ATEITĮ DRAUGE! KAIP PRAKTIŠKAI ĮGYVENDINTI STRATEGINIUS PLANUS METODINĖ MEDŽIAGA 2007 m. TURINYS 1. Strateginio planavimo esmė ir svarba. Pokyčių valdymas

More information

PAMEISTRYSTĖ LIETUVOJE. POREIKIS IR GALIMYBĖS

PAMEISTRYSTĖ LIETUVOJE. POREIKIS IR GALIMYBĖS PROBLEMOS ANALIZĖ ŠVIETIMO PAMEISTRYSTĖ LIETUVOJE. POREIKIS IR GALIMYBĖS 2014 gruodis, Nr. 18 (123) ISSN 1822-4156 Pagrindiniai klausimai: Pameistrystės vieta Lietuvos profesinio mokymo sistemoje Pameistrystės

More information

2-1 paveikslas. Užimtumo lygis metų asmenų grupėje ES 2013 metais pagal lytį. Spain. Austria. Bulgaria. Slovakia. Cyprus. Portugal.

2-1 paveikslas. Užimtumo lygis metų asmenų grupėje ES 2013 metais pagal lytį. Spain. Austria. Bulgaria. Slovakia. Cyprus. Portugal. Slovenia Greece Malta Croatia Hungary Luxembourg Poland Romania Belgium Italy Spain Slovakia Austria France Portugal Bulgaria Cyprus European Union Ireland Czech Republic Lithuania Latvia Finland United

More information