KULTŪROS BARAI. Viršelio 1 p.: 4 p.:

Transcription

1

2

3 Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Laima KANOPKIENĖ Rengia Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) Monika Meilutytė (teatras) Kęstutis Šapoka (dailė) Asta Deksnytė (dizainerė) Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) Dalia MEČKAUSKAITĖ (korektorė) Irena Žaganevičienė (buhalterė) Redakcinė kolegija Vytautas BERENIS Endre Bojtár (Vengrija) Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Algis Mickūnas Liana RuokytĖ Antanas Šileika (Kanada) Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) Redakcijos adresas Latako g. 3, Vilnius el. paštas: kulturosbarai@takas.lt, kulturosbarai@gmail.com Faksas: Leidėjas VšĮ Kultūros barų leidykla. SL 101 Problemos ir idėjos Kieno rankose pasaulio ateitis? Į klausimus atsako futurologas, klimato kaitos analitikas Jorgenas Randersas / 2 Rūpesčiai ir lūkesčiai Romualdas Ozolas. Nacionalizmas tai šiuolaikinis humanizmas / 8 Nuomonės apie nuomones Liudvika Pociūnienė. Ką architektūra sako apie žmogų ir visuomenę / 12 Hans Christoph Buch. Aistros dėl Europos manifesto / 15 Andrius Martinkus. Islamo problema / 16 Kūryba ir kūrėjai Helmutas Šabasevičius. Ramybė mirties saloje? Baleto Čiurlionis premjera / 22 Vita Mozūraitė. Margas festivalis kiekvienai sesutei davė po auskarėlį / 26 Jonas Arčikauskas. Duobė tamsiosios gyvenimo pusės studija / 33 Elzė Gudavičiūtė. Kas tos bakchantės: paleistuvės ar pranašės? / 35 Vlada Kalpokaitė. Nemaišykime vyno su nafta... Euripido Bakchantės pagal Gintarą Varną / 41 Kęstutis Šapoka. Tėviškės atvirukai. Aistės Kirvelytės piešiniai / 45 Kristina Stančienė. Gilus žvilgsnis į Stanislovo Kuzmos kūrybą / 47 Tomas Genevičius. Tikrieji Jono Meko namai / 49 Kęstutis Šapoka. Kosto Bogdano flirtas su / 51 Audronis Liuga. Vokiečių teatro vitrina: Let s dance / 53 Antonio Tabucchi. Staccia buratta / 61 Pro publico bono Kęstutis Skrupskelis. Santuoka ar partnerystė? / 67 Laikai ir žmonės Leonas Stepanauskas. Kas svečiavosi Anykščiuose prieš 85 metus? / 75 Algirdas Grigaravičius. Aušros žlugimas: aplinkybės ir dalyviai / 77 Istorijos puslapiai Marius Ščavinskas. Blogas valdovas? Mindaugo karūnacijos 760-ajam jubiliejui ir karaliaus žūties 750-osioms metinėms / 83 Apie knygas Regimantas Pilkauskas. Autentiški André šeimos pėdsakai Lietuvoje / 90 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Mala fide / 93 Summaries / 95 Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. Viršelio 1 p.: 4 p.: Stanislovas Kuzma. Širdies donoras Juodalksnis, emalis Stanislovas Kuzma. Profesorius Vytautas Sirvydis operacinėje Juodalksnis, emalis. Iš parodos NDG Vidmanto Ilčiuko nuotraukos K u l t ū r o s b a r a i

4 Kieno rankose pasaulio ateitis? Į klausimus atsako futurologas, klimato kaitos analitikas Jorgenas Randersas Pripažintas futurologas profesorius Jorgenas Randersas gimė 1945 m. Norvegijoje, Oslo universitete baigė fizikos studijas, 1973 m. apgynė doktoratą Masačusetso Technologijos institute (JAV) ir ten dėstė. Romos klubo užsakymu 1972 m. kartu su Donella H. Meadows ir Dennisu L. Meadowsu parengė Plėtros ribų (Limits to Growth) studiją, plačiai pagarsėjusią pasaulyje, sulaukusią daugybės vertimų, išleistą keleto milijonų egzempliorių tiražu. Novatoriška pasaulio raidos tendencijų prognozė vėliau buvo atnaujinta, pasitelkus naujas kompiuterinio modeliavimo programas (1992, 2004). Nepaisant šį tyrimą lydėjusių kontroversijų (didžiojo verslo interesams tarnavę kritikai aršiai užsipuolė pirmosios studijos autorius, esą jų prognostinio kompiuterinio modeliavimo metodika netobula), praėjus keturiems dešimtmečiams didžiuma pasaulio mokslininkų, tyrinėjančių klimato kaitos, gamtos ir aplinkosaugos problemas, pripažįsta: daugelis šios studijos išvadų ir prognozių pasitvirtino, pasirodė buvusios pranašiškos m. Randersas ėjo BI Norvegijos verslo mokyklos rektoriaus pareigas, m. dirbo Pasaulinio laukinės gamtos fondo (WWFI), kurio būstinė Šveicarijoje, generalinio direktoriaus pavaduotoju, m. vadovavo Norvegijos vyriausybinei komisijai, kuri sprendė klausimus, kaip mažinti šilumos spinduliuotę. Šiuo metu Randersas yra klimato strategijos profesorius Norvegijos verslo mokykloje, tyrinėja klimato kaitą, sistemų dinamiką, darnios raidos ir globalaus atšilimo klausimus. Kaip vizituojantis profesorius dalyvauja Kembridžo universiteto verslo ir darnios raidos tarptautinėje programoje, kurią inicijavo Velso princas, kasmet rengiančioje seminarus įvairiuose kontinentuose. Pernai išleista nauja Jorgeno Randerso knyga 2052: Globali prognozė artimiausiems keturiasdešimčiai metų sukėlė didžiulį susidomėjimą visame pasaulyje. Parduota jau keletas tiražų, nekantriai laukiama naujų laidų. Susirašinėjau su profesoriumi Randersu daugiau kaip pusmetį, nes knygos autorius skaitė paskaitas įvairiose šalyse įvairioms auditorijoms, todėl mudviejų pašnekesį vis nukeldavo. Galiausiai pasiūlė Kultūros baruose paskelbti jo atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus, kurių dalį buvau suformulavęs ir aš. Almantas Samalavičius Dalyvavote rengiant pirmąją Plėtros ribų studiją 1972 m. ir vėlesnius jos tęsinius. Kas paskatino imtis naujos prognozės? Jorgen Randers. Pirmiausia mes, Plėtros ribų autoriai, buvome skaitytojams pažadėję, kad pateiksime knygos tęsinį. Dar svarbiau tai, kad keturias- 2 K u l t ū r o s b a r a i

5 dešimt metų regėdamas ne itin sėkmingas pastangas gelbėti pasaulį nuo globalios nedarnos, labai susidomėjau, kas gi atsitiks per artimiausius keturis dešimtmečius. Norėjau sužinoti, kokiomis sąlygomis nugyvensiu paskutinius man likusius (dvidešimt penkerius?) metus. Knygoje aprašiau tai, kas, mano nuomone, įvyks pasaulyje iki XXI a. vidurio. Imdamasis prognozės, esmingai nukrypau nuo ankstesnių mūsų knygų, nes jos analizavo įvairius ateities scenarijus, apibūdino tam tikrą galimų variantų skaičių, aptarė reliatyvią jų vertę ir teikė rekomendacijas politikams, kurių pastangomis ateitis galėtų tapti darnesnė paprasčiausiai numato tai, kas, mano manymu, įvyks, ir tas žinojimas suteikia man ramybės. Ar į ateitį žvelgiate pesimistiškai, ar optimistiškai? Kokie didžiausi pavojai tyko žmonijos? Kokias viltis puoselėjate? Jei turiu rinktis tarp taip ir ne, pasakysiu tiesiai esu nusiteikęs pesimistiškai. Bijau, žmonija nuspręs kurti tokią savo ateitį, kuri bus kur kas mažiau patraukli negu ta, kokią įmanoma sukurti, jei pasaulis būtų tvarkomas, remiantis racionalia politika. Tačiau pesimizmas nėra geriausias mano jausmų apibūdinimas. Labiau tiktų vadinti tai liūdesiu: liūdna, kad globali visuomenė artimiausiais dešimtmečiais veikiausiai padarys nemažai klaidingų išvadų ir priims netinkamus sprendimus, valingai kurdama nepatrauklų pasaulį, kurį antrojoje XXI a. pusėje labai pažeis klimato pokytis, įsitvirtinantis vis agresyviau. Tačiau iš tikrųjų nėra svarbu, kaip aš jaučiuosi optimistiškai ar pesimistiškai, esu laimingas ar nusivylęs. Svarbu tai, kad išvados, kurias galima padaryti iš mano knygos, yra labai paprastos ir tiesioginės. Privalome dirbti geresnės ateities labui. Būtina veikti, užuot leidus įvykiams klostytis savaime. Kad ir kokia niūri lauktų ateitis, pasišventusių ir įžvalgių žmonių pastangomis įmanoma sumažinti grėsmes. K u l t ū r o s b a r a i Daugelis mokslininkų, ekonomistų, darnios raidos lyderių jūsų knygoje daro tai, ką nedažnai sau leidžia: ateities prognozes skelbia remdamiesi ne tuo, kas galėtų ar turėtų atsitikti, bet tuo, kas, jų nuomone, atsitiks. Tai drąsus žingsnis. Kas privertė jus ir jūsų kolegas jį žengti? Įkalbėjau juos, sakydamas, kad norėčiau iš kiekvieno gauti trumpą aprašymą, kas įvyks iki 2052-ųjų ir dėl ko jie, savo sričių ekspertai, yra visiškai tikri. Tie, kurie nepritarė mano iššūkiui, paprasčiausiai to nesiėmė. Kodėl norėjau sužinoti, kas atsitiks per artimiausius keturiasdešimt metų? Kad išsklaidyčiau savo nuogąstavimus dėl ateities, persekiojančius mane jau daug dešimtmečių. Vyliausi, kad pasijusiu ramiau, žinodamas, kokios nelaimės ištiks globalią visuomenę paskutiniu mano gyvenimo tarpsniu. O dabar, baigęs darbą ir sukūręs ateities vaizdinį, kuris, mano manymu, yra teisingas, galiu pasakyti, kad iš tikrųjų jaučiuosi ramiau. Man liūdna, kad žmonija taip kvailai žaidžia kortomis, kurias turi, tačiau žinoti, kur mus veda kolektyvinė beprotybė, vis tiek geriau, negu nežinoti. Beje, paskutiniame knygos skyriuje duodu dvidešimt asmeninių patarimų, kaip gyvenimą ateityje padaryti kiek labiau pakenčiamą. Ar yra kokių nors duomenų, liudijančių, kad valstybės bando sumažinti šiltnamio dujų išsiskyrimą? Ar tai padės užkirsti kelią globaliam atšilimui? Taip, kai kurios šalys, ypač ES narės, iš tikrųjų sumažino emisiją, palyginti su atskaitos tašku laikomų 1990 m. lygiu. Apskritai paėmus, panašu, kad ES patenkino Kioto protokolo reikalavimus 2010 m. dujų išsiskyrimą sumažinti 8 proc., palyginti su 1990 m. lygiu (iš esmės tai vidutinė emisija per penkerius ataskaitinius metus nuo 2008 iki 2012-ųjų). Tačiau dauguma šalių padarė mažai arba nepadarė nieko. Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos laikotarpiu nuo 1990 iki 2010 m. dujų išsiskyrimą padidino 16 proc. Bendras rezultatas globalus šiltnamio dujų išsiskyrimas 2000-aisiais augo sparčiau negu 1990-aisiais, nepaisant kalbų apie būtinybę užkirsti kelią klimato atšilimui. Akivaizdu, kad globalaus dujų išsiskyrimo ribojimas nacionaliniu mastu daro jį mažesnį, negu šis 3

6 galėtų būti (tautologija!). Tačiau liūdna matyti, kad keleto atsakingų valstybių veiksmai neatsveria didėjančio dujų išsiskyrimo kitose šalyse. Netgi po to, kai ES sumažino jį 8 proc., globalus šiltnamio dujų išsiskyrimas 2010 m. buvo didesnis negu 1990 m. Ar technologinė pažanga kartu su švarios energijos šaltiniais galėtų suvaldyti dujų išsiskyrimą, pakoreguoti prisirišimą prie iškastinio kuro? Jeigu taip, ar labai agresyviai reikėtų taikyti naujoves, kad rezultatas būtų pozityvus? Iš principo išspręsti klimato kaitos problemą yra paprasta. Kad sustabdytume temperatūros kilimą, reikia iki 2050 m. perpus sumažinti žmogaus sukeliamą šiltnamio dujų išsiskyrimą. Šį rodiklį galima lengvai pasiekti su dabartinėmis technologijomis ir visai menkais kaštais. Išspręsti klimato kaitos problemą kainuotų 2 proc. BVP vadinasi, jei nutarsime spręsti šią problemą, vidutinis pasaulio pilietis 2020 m. birželį bus ne mažiau turtingas negu 2020 m. sausį, jei tos problemos nespręsime. Bėda ta, kad globali visuomenė pasirodo esanti bejėgė imtis veiksmų. Taip yra todėl, kad nuo dabartinio, gerai išbandyto būdo pigiai apsirūpinti energija (tai ir anglim grįsta elektra, ir benzinu varomi automobiliai) reikia pereiti prie brangesnio (tai vėjo ir saulės energija, iškasenų įrenginiai su atliekų surinkimu ir saugojimu). Nei rinkėjai, nei politikai, nei kapitalo rinkos nenori nuo pigių sprendimų pereiti prie brangesnių. Todėl pokyčiai nevyksta arba vyksta nepakankamai greitai. Tačiau tą daryti vis tiek reikės. Mums būtina sutarti ir imtis sprendimų, kurie yra brangesni (bent laikinai, kol atsiras naujos technologijos, kurios juos atpigins). Privalome didinti energijos efektyvumą visose žmogaus veiklos srityse, o iškasenų kurą turime pakeisti atsinaujinančio kuro šaltiniais. Reikia liautis kirtus pasaulio miškus, tiek tropinius, tiek borealinius, nes jie sugeria milžinišką CO 2 kiekį. Kaip klimato kaita paveiks žmonijos galimybes išsimaitinti? Kurių pasaulio dalių maisto gavybos sistemas ji palies labiausiai? Didėjantis anglies dioksido lygis atmosferoje greitina augalų augimą fotosintezė vyksta greičiau, kai esama daugiau CO 2. Jeigu tai būtų vienintelis žmogaus veiklos sukelto CO 2 išsiskyrimo padarinys, tada poveikis maisto gamybai būtų teigiamas. Tačiau CO 2 sukelia ir aukštesnę temperatūrą, o karštis pristabdo augalų augimą, bent jau daugelyje pasaulio vietų. Svarbi išimtis (man) yra mano gimtasis Šiaurės regionas, kur augalų ir medžių augimą apriboja šaltis, tad, klimatui atšilus, ir vieni, ir kiti augs greičiau. Totalus poveikis globaliam žemės ūkiui per artimiausius trisdešimt metų bus ribotas, tačiau po to agrarinė kultūra ims smukti, nes karščio efektas pranoks CO 2 efektą. Žinoma, bus daugybė regioninių variacijų, kokį poveikį žemės ūkis patirs konkrečioje vietovėje, mokslas kol kas negali pasakyti. Spėliojama, esą kukurūzai JAV ir kviečiai Indijoje nukentės labiausiai. Tačiau žemdirbiai, atsiliepdami į tai, ims auginti kitas žemės ūkio kultūras, o kai nebus iš ko rinktis, vartotojams teks prisitaikyti prie naujų veislių. Apibendrindamas galiu pasakyti: neabejoju, kad 2052 m. pasaulis sugebės apsirūpinti maistu. Problema, kaip ir dabar, bus ta pati daugybė žmonių badaus, nes neįstengs susimokėti už maistą. Esminis veiksnys pasaulio maisto arenoje bus skurdas, o ne problemos, susijusios su žeme, vandeniu ar trąšomis m. milijardai žmonių gyvens labai skurdžiai, daugelis iš jų negalės prasimaitinti, nors reikiamą maisto kiekį galima išauginti šiuo metu esančiuose žemės plotuose. Jūs kritiškai vertinate dominuojantį vakarietišką demokratijos modelį ir kapitalizmą, vadinate juos ribotais. Kokie ekonomikos modeliai, jūsų nuomone, geriausiai tinka atremti ateities iššūkiams ir kodėl? Manau, esminė šiandienos problema ta, kad žmonija laikosi trumparegiško požiūrio. Dabartinius mūsų veiksmus lemia geriausiu atveju artimiausių dešimties metų perspektyva. Nesiekiame numatyti, kokie bus ilgalaikiai priimamų sprendimų padariniai. Tai esminė priežastis, kodėl šiltnamio dujas 4 K u l t ū r o s b a r a i

7 toliau leidžiame į atmosferą tokiu mastu, kad rizikuojame siaubingai paspartinti klimato pokyčius antrojoje šio amžiaus pusėje. Trumparegiškas žmonių požiūris yra nulemtas genetiškai ir tą atspindi mūsų institucijos, ypač demokratinis sprendimų priėmimas (čia retai žvelgiama nors kiek toliau, negu apima artimiausias rinkimų laikotarpis), ir kapitalo rinka (o jos horizontas laiko atžvilgiu dar siauresnis). Bandau įrodyti, kad šioms dviem institucijoms vargu ar pavyks priimti ilgalaikius sprendimus, susijusius su klimato pokyčių padariniais. Kapitalo rinkų ir demokratinių parlamentų trumparegiškumą lemia normalaus piliečio prigimtis, orientuota į laikinumą. Tai verčia manyti, kad rinka veikiausiai nesiims sprendimų laiku, o parlamentai neapibrėš taisyklių, kurios priverstų rinkas daugiau lėšų skirti klimato kaitos stabdymui mažėjančio vartojimo sąskaita. Reikia sukurti tokią valdymo sistemą, kuri labiau rūpintųsi vaikų ir anūkų interesais, t. y. ateities kartomis. Reikia stipresnių vyriausybių, kurios priverstų visus įžvelgti ilgalaikę savo veiksmų perspektyvą. Manau, šiame kontekste dabartinė centralizuota Kinijos valdžia turi geidžiamų bruožų: ji stengiasi skirstyti kapitalą, atsižvelgdama į ilgalaikę šalies perspektyvą, net jeigu tai reiškia lėtesnį pajamų augimą. Įdomu, kad ne tik komunistinės šalys renkasi sprendimus, nepaisančius daugumos valios. Pavyzdžiui, dauguma demokratiškų vyriausybių nusprendė perduoti valdžią insitucijai, kuri spręstų, kokiu mastu turi būti apsirūpinama nacionaliniais pinigais. Ši teisė paprastai perduodama centriniam bankui, kurį valdo technokratai be jokios demokratinės kontrolės trumpalaikėje perspektyvoje. Remiu idėją įkurti Globalų centrinį banką klimato emisijos kontrolei, kuris turėtų antnacionalinę galią nustatyti nacionalinę emisijos strategiją, pagrįstą Jungtinių Tautų tarpvyriausybinės klimato kaitos kolegijos rekomendacijomis ir tinkamai finansuojamą iš globalaus klimato emisijos mokesčio. K u l t ū r o s b a r a i Ar egzistuoja skirtumai tarp kartų požiūrio į ateitį, ar esama rizikos, kad viena karta susipriešins su kita, atėjus susitraukimo laikui? Jaunų ir senų žmonių požiūriai skiriasi tai būdinga kartoms. Jaunimas visada linkęs žvelgti į priekį, o vyresnieji labiau į praeitį. Manyčiau, nauja tai, kad šiuo metu jaunimo situacija yra mažiausiai patraukli nei kada nors buvo po Antrojo pasaulinio karo (kalbu apie pasiturintį pasaulį, t. y. OECD šalis). Šiandieninis jaunimas, kuriam reikia dosniai apmokėti savo tėvų pensijas ir jų skolas vyriausybei, susiduria su vis didėjančia bedarbyste ir augančiomis būsto kainomis. Tai nepanašu į dorą sandėrį, ir manau, kad jaunimas maištaus. Kai kuriais atvejais šis konfliktas bus išspręstas taikiai, paprasčiausiai sumažinus išlaidas pensijoms arba ilginant amžių iki pensijos. Arba užtikrinant, kad vyresnieji apmokėtų didesnę nacionalinės skolos dalį, negu ta, kurią užkrauname jaunimui, pavyzdžiui, galima padidinti mokesčius vadinamajai beibibumerių kartai. Kai kurios visuomenės, manau, sėkmingai užtikrins, kad be darbo likusiam jaunimui būtų sudarytos geresnės galimybės. Tačiau kai kuriais nesėkmingais atvejais demokratiški sprendimai bus neadekvatūs, dauguma tinkamai nepasirūpins jaunimo mažumos reikalais ir jos įniršis privers perdalyti kortas. Tai reiškia, kad kai kurios pensijos ir kai kurios skolos nebus sumokėtos. Kitaip tariant, tarp kartų įsižiebs konfliktas, kurį laimės jaunimas. Kokią ateitį numatote Kinijai? Ar Kinijos įsigalėjimas ekonomikoje bus taikus? Manau, per artimiausius keturiasdešimt metų Kinija sukaups labai daug teigiamos patirties m. ji bus tvirtai įsigalėjęs naujasis pasaulio ekonomikos hegemonas. Vidutinės asmens pajamos labai išaugs, didžiuma skurdo išnyks, Kinija bus jau nemažai nuveikusi, kad patenkintų energetinius savo poreikius, apsirūpintų maistu ir kitais esminiais resursais. Toks visada buvo Vidurio Karalystės tikslas ir jį vėl pavyks pasiekti. Pagrindinė sėkmės priežastis yra tai, kad ki- 5

8 nai išsaugos dviejų tūkstančių metų senumo tradiciją turėti stiprią centrinę valdžią. Tai leis ekonominius šalies raumenis panaudoti tam, kad sėkmingai spręstų savo visuomenės problemas. Jiems nereikės laukti, kol investicijos į naujus sprendimus taps pelningos. Sutinku, yra pavojus, kad korupcija ir didžiulis pajamų netolygumas išsklaidys apžavus, bet nemanau, kad taip įvyks, nes dabartinė valdžia puikiai suvokia šią grėsmę šalies pažangai. Laimei, perėjimas prie Kinijos ekonominio dominavimo, manyčiau, bus taikus, nes pagrindinis Kinijos interesas yra savo teritorijoje sukurti darnią ir laimingą visuomenę. Tai taps paprasčiau, nes jau 2020 m. ims mažėti šalies gyventojų skaičius. Kinija be vargo galės susimokėti už importuojamus resursus, nes turi gausybę konkurencingų savo produktų, panašiai kaip prieš dešimtmečius JAV lengvai susimokėdavo už naftą iš Vidurio Rytų. Kinijai nereikės okupuoti svetimų žemių, kad užtikrintų pažangą. Ji paprasčiausiai pirks viską, ko norės. Kaip, jūsų nuomone, klostysis reikalai Jungtinėse Valstijose? JAV jau ilgą laiką yra apėmusi stagnacija. Manau, praėjus keturiasdešimčiai metų, vidutinio amerikiečio perkamoji galia bus daugmaž tokia pati, kokia ji yra šiandien. Ši stagnacija leis kitoms tautoms pasivyti JAV ir, pavyzdžiui, spėju, kad vidutinis Kinijos gyventojas 2052 m. suvartos ne mažiau kaip du trečdaliai to kiekio, kurį suvartoja JAV pilietis. Pagal visus praktinius tikslus jie bus vienodai turtingi. Priežastis ta, kad JAV yra brandžiausia pasaulio ekonomika ir jai bus vis sunkiau išlaikyti savo produktyvumo augimą. Padidinti produktyvumą paslaugų ir priežiūros srityse kur kas sunkiau negu gamyboje, tačiau JAV turi daryti kaip tik tai. Antra, galimybė, kad Amerikos visuomenei pavyks susitarti dėl būtinų sprendimų, labai menka JAV sukūrė antagonistinę kultūrą, neleidžiančią priimti net gyvybiškai svarbių įstatymų. Išplitęs gilus nepasitikėjimas stipria valstybe pavers šią šalį nefunkcionalia XXI a., kai ypač reikės stiprios valdžios. Trečia, dėl didelio vidinės nelygybės laipsnio bus sunku įdiegti taikią restruktūrizaciją (pavyzdžiui, nuo vartojimo pereiti prie investavimo, kuris būtinas, norint sumažinti didžiulę nacionalinę skolą). Per artimiausius keturiasdešimt metų JAV blaškysis. Ir ne dėl resursų stokos ar atšiauraus klimato. Tą lems priimami neadekvatūs visuomeniniai sprendimai. Kaip seksis Europos Sąjungai? Europa susidurs su daugybe panašių problemų kaip ir JAV (apie tai jau kalbėjau), bet jas sušvelnins tvirtesnė stiprios valdžios tradicija, palaikoma geresnių socialinio saugumo tinklų. Europa susidurs su tokiais pačiais iššūkiais kaip ir kitos bręstančios ekonomikos, ypač dėl kai kurių resursų stokos, tačiau su tuo susidoroti Europa geba, manyčiau, geriau negu JAV. Tai nereiškia, kad Europos Sąjungos sprendimų priėmimo sistema yra tobula ir veikia sklandžiai, tačiau ji spartesnė negu amerikietiškas variantas. Be to, Europa turi geresnes (nors ir neidealias) galimybes susidoroti su distribucine nelygybe, ir ekonominę struktūrą, kuri limituoja išorės skolą. Todėl vidutinis suvartojimas Europoje iki 2052 m. augs, nors ir ne itin smarkiai. Tačiau Europa gerokai aplenks JAV, pereidama prie klimatui palankesnės ekonomikos. Kaip keisis BRISE (Brazilijos, Rusijos, Indijos, Pietų Afrikos, dar dešimties didelių kylančių ekonomikų) situacija? Šiose šalyse gyvena apie du su puse milijardo žmonių, taigi raidos įvairovė bus didelė, tačiau, paėmus vidurkį, ši grupė progresuos istoriniais tempais, tad jos BVP per artimiausius keturiasdešimt metų padidės trigubai, panašiai kaip ir per pastaruosius keturis dešimtmečius. Tai primins įprastinę pažangą, bet nebus lenktynės kinų stiliumi (išskyrus keletą BRISE šalių, turinčių stiprią centrinę valdžią), jų piliečiai 2052 m. nebus labai turtingi. Kita pasaulio dalis turės iš to naudos, nes normalus augimo lygis padės apriboti žmogaus ekologinės pėdos didėjimą ir padės atitolinti klimato krizę. 6 K u l t ū r o s b a r a i

9 Knygoje rašote apie tai, kad jau esame pereikvoję žemės resursus. Kokį dydį pasieks tas pereikvojimas, kol imsimės jį suvaldyti, ir kokie bus to padariniai? Žmonija pereikvojo Žemės resursus jau daugybę kartų ir 2052 m. kai kuriais atvejais stebėsime lokalų kolapsą. Vienas iš pavyzdžių veikiausiai bus tai, kad išnyks koralų rifai, kitas neteksime tuno. Tačiau didžiausią nerimą kelia artėjantis globalus kolapsas dėl klimato kaitos. Kasmet į atmosferą išmetame dukart daugiau šiltnamio dujų, negu įstengia absorbuoti pasaulio miškai ir okeanai. Šis pereikvojimas didės, bet iki 2030 m., mano paskaičiavimais, dar nepasieks piko. Tik tada žmonija pradės mažinti savo kasmetinę emisiją, nes tik tada ims mažinti energijos kiekį, sunaudojamą kiekvienam BVP vienetui, o anglies dioksido emisija energijos vienetui bus gana sėkminga, todėl globali emisija mažės, nepaisant BVP augimo. Šio pereikvojimo rezultatas gerokai didesnis CO 2 išmetimas į atmosferą, todėl atšilimas didės, o 2080 m., kad ir kaip apmaudu, veikiausiai sukels save įtvirtinantį klimato pokytį. Pavyzdžiui, tirpstant sniegui tundroje išsiskirs dideli kiekiai metano dujų, kurios toliau šildys atmosferą, todėl sniegas nutirps dar didesniuose tundros plotuose. Šis procesas tęsis tol, kol nutirps sniegas visoje tundroje, ir pasaulis taps nemaloniai šiltas. Kai kas stebisi mano prognoze, kad iki 2052 m. žmonija dar nebus pereikvojusi įprastinių resursų pavyzdžiui, naftos, maisto, vandens limito. Pagrindinė priežastis ta, kad, mano įsitikinimu, ekonomika augs lėčiau, negu daugelis įsivaizduoja. Todėl turėsime laiko, kad surastume pakaitalus labiausiai ribotiems ištekliams. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad mažesnis negu įsivaizduojama BVP reiškia mažesnį resursų sunaudojimą. Pranašaujama, kad pasaulio gyventojų skaičius šio šimtmečio viduryje pasieks devynis milijardus. Ką sako jūsų prognozė? Manau, pasaulio gyventojų skaičius, pasiekęs daugiausia 8,1 milijardo, nuo 2042 m. ims mažėti, iš K u l t ū r o s b a r a i pradžių lėtai, o antrojoje šimtmečio pusėje greičiau. Pagrindinė priežastis spartus tiek bendro vaisingumo, tiek trokštamo šeimos dydžio mažėjimas. Žmonės, gyvenantys tiek turtingų, tiek skurdžių šalių miestuose, turės mažiau vaikų. Ši tendencija ryškėja jau keletą dešimtmečių, ji stiprės, nes auginti vaikus darosi vis mažiau patrauklu, moters, norinčios turėti darbą, gyvenimas dėl to tampa sudėtingesnis, atsiradus vaikų, didėja šeimos išlaidos, bet nė kiek nedidėja pajamos. Mažėjantį vaisingumą esmingai kompensuos ilgėjanti gyvenimo trukmė, kurią užtikrins geresnė sveikatos priežiūra. Mano prognozė panaši į Jungtinių Tautų žemiausio gyventojų skaičiaus scenarijų. Daugelį nustebins tai, kad didžiuma šalių jau priartėjo arba peržengė gyventojų skaičiaus augimo piką. Knygoje pateikiate labai skirtingus ateities megamiestų vaizdinius. Gal galite plačiau nušviesti šį aspektą ir pateikti duomenų, koks bus miestų gyventojų skaičius? 50 proc. pasaulio žmonių jau dabar gyvena miestuose (trys su puse milijardo). Iki 2052 m. miestiečių bus 70 proc. (penki milijardai). Gyventojų skaičius 2052 m. labiausiai augs miestuose. Dauguma miestų bus labai dideli turės dvidešimt ir daugiau milijonų gyventojų. Kai kurie tvarkysis gerai, bet didžioji dauguma prastai. Žmonių kasdienybei didelę įtaką darys internetas ir fantastinės virtualios pramogos. Kaimo vietovėse domėjimasis politika mažės. Gerai tvarkomi miestai savo gyventojams teiks patobulintą prieglobstį nuo klimato kaitos padarinių, o visą blogį teks atlaikyti žmonėms, gyvenantiems kaimo vietovėse. Ką gali padaryti žmonės, kad pasirengtų ateičiai ir išvengtų ekstremaliausių šiomis prognozėmis nusakytų padarinių? Knygoje 2052 pateikiu dvidešimt patarimų, kurių gali prireikti kiekvienam asmeniškai, kad visi geriau gyventų ateities pasaulyje, nes visuomenė, būkite tikri, priims ne vieną kvailą sprendimą. 7

10 Rūpesčiai ir lūkesčiai Romualdas Ozolas NACIONALIZMAS TAI ŠIUOLAIKINIS HUMANIZMAS * Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę. Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribą. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas. Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra gali baigtis katastrofa dar šiame šimtmetyje. Žmonijos poveikio gamtinei aplinkai destruktyvumas akivaizdus jau šiandien: klimato pokyčiai, dykumėjimas, senkantys geriamojo vandens ištekliai ir pan. Ekstensyviosios ekonomikos modelio žlugimas prasidėjo praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, kai griuvo Tarybų Sąjunga, kurios valstybinis kapitalizmas neatlaikė pirmas. Bet ir JAV su Didžiąja Britanija buvo priverstos mesti gelbėjimo ratą privataus ūkio kapitalizmui įmones išvadavo nuo socialinės atsakomybės ir pereita prie vadinamojo laukinio kapitalizmo pasauliniu mastu. Vertindamas visas plėtros tendencijas, šiuolaikinės fizikos ir kosmologijos guru Stephenas Hawkingas mano, kad Žemės tinkamumas žmonių giminei senka jau keletą dešimtmečių. O iki lemiamo momento žmonės turės išsikeldinti į gyvenimui tinkamesnes * Parengta pagal pranešimą apskritojo stalo diskusijoje Tautiškumas ir ultranacionalizmas demokratinėje Lietuvoje, skaitytą Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje konferencijų salėje 2013 m. gegužės 28 d. planetas. Kitaip sakant, nudrengei Žemės stebuklą, pavertei jį kosminiu šiukšlynu, ir varyk ieškoti kitų, kad, perleidęs per savo humanizmą, danguje paliktum dar vieną išgraužą. Trumpiau tariant, su žmogaus teisių humanizmo vėliava pirmyn į žmogaus, tapusio dievu, pergalę visoje visatoje! Tokia yra šiandieninės mąstysenos ontologija. Vartotojų ontologija. Kas iš to? Jeigu ji priimtina, tada viskas gerai. Gyvenkime sau šia diena. Jeigu ne reikia ieškoti argumentų, pagrindžiančių alternatyvas. Net ir čia paminėtas tokias skirtingas pasaulio plėtros linijas jungia viena labai aiški ašis. Jos pavadinimas taip pat paminėtas riba. Tai rimta filosofinė problema, nes šiuolaikinė sąmonė riba tebelaiko begalybę. Ir toji begalybė nėra vien matematinė, o netgi filosofinė neapibrėžtybė. Filosofijos istorijoje ribos problemą pagal visas europietiškojo mąstymo tradicijas ir liepinius universaliausiai akcentavo Immanuelis Kantas, genialiai nubrėždamas žmogaus pažintinių galių ribas. Jo skepsis neatitiko Naujųjų laikų dvasinės orientacijos, visų pirma buvo nepriimtinas energiją kau- 8 K u l t ū r o s b a r a i

11 piantiems vokiečiams, todėl Hegelis suvėlė Kanto apibrėžtis į panlogistinę savo dialektiką, kurią Marxas pavertė sociologiniu materializmu, revoliucingai dekonstruodamas patį europinį mąstymą. Naujoji realybė teoriškai tapo visuotinai pageidautina ir patikima mentaline baze tarpti įvairiausių pakraipų pozityvizmui, pradedant loginiu, baigiant lingvistiniu, o praktiškai per antropologinius ir psichoanalitinius pasakojimus įsismelkė į beribio vartojimo apsėstą nihilistinę šių dienų psichiką. Į mus apėmusį egzistencinį nerimą ieškoti atsako jau šitos psichikos teoretizavimuose tai beveik tas pats, kas vaikščioti po Maximos prekių bazę. Pozityvizmas gana patikimai atkirto mąstymą nuo klasikinės tradicijos mąstyti apie būtį. Tačiau prigimtinio žmogaus poreikio apmąstyti būtį nepanaikino. Tai ką daryti tiems, kurie nesutinka paklusti vartotojų ontologijai? Vis prisimenu marksistą Eugenijų Meškauską, nesutikusį besąlygiškai pritarti nei Marxo su Engelsu dialektiniam ir istoriniam materializmui, nei Stalino determinizmui. Filosofas nuolat kartodavo vieną tezę: jeigu problemos neįmanoma išspręsti pasirinktu aspektu, reikia rinktis kitą aspektą. Suprask: pasirinkimas bet kuriuo atveju yra, nes turime laisvą valią. Ji ir teikia bent jau galimybę kad problema išsprendžiama. Gal ir sukuriant kažką nauja. Anais laikais tai buvo labai nemažai. Kokį pasirinkimą turime mes? Tarp Miltono Friedmano idealistinio materializmo viršuje ir žmogaus, praradusio atsakomybę, teisių apačioje? Šiems laikams mažoka. Deja, kitkas yra tik komentarų komentarai. Jei atsakymų neduoda filosofija, gal juos siūlo gyvenimas? Nuolat prisimenu ir kitą faktą, istorinį Tarybų Rusijos ir Lietuvos Respublikos 1920 m. Taikos sutartį. Ji leidžia teigti: vis dėlto pasaulyje būna tiesos akimirkų. Lietuvos istorijoje ji viena iš labai nedaugelio. Tiesos valanda yra ir 1949 m. netoli Radviliškio partizanų vadų bunkeryje pasirašyta Deklaracija, kokia turės būti valstybingumą atkūrusi Lietuva. Tiesos momentas yra 1990-ųjų Kovo 11-oji. K u l t ū r o s b a r a i Kas yra tie tiesos momentai, tiesos valandos, jei ne būtį mąstantis sveikas protas? Tais momentais būtis apsivalo nuo laikinybės apnašų, kad ir koks būtų jų pavidalas pavergimas, epochos melas, autoritetų sugestijos, interesų pinklės, niekšybės ar koks kitas košmaras. Tais momentais būčiai nesvarbūs vardai ir pavadinimai, ideologinės ir politinės orientacijos, galios ar negalios, jai svarbu viena pasaulio tiesa, pasaulis kaip visumos balansas. Tai būties sveikas protas, kurį pasauliui lieka tik atpažinti ir pripažinti. Taip prasideda epochos. Ar krizės dejonėse negirdėti pasaulio tiesos balsų? Ne vienas ir ne vieną kartą. Bet jie atsiduria politikos paraštėse. Kad nepaskęstume krizinės savivokos atskirybėse, paklauskime savęs, kurgi yra į begalybę orientuoto žmogaus dvasios būtinės ribos, priklausančios ne nuo paties žmogaus? Jos visiškai aiškios: po kojomis žemė, o virš galvos dangus. Tai ta erdvė, kurioje žmogus yra ir gyvena, t. y. suvokia ir mąsto, kenčia ir džiaugiasi, liūdi ir tikisi. Jo žmogiškąją gyvastį vieni vadina siela, kiti dvasia, bet visi nutuokia kaip nekūniškąją žmogaus esmę, kurios atžvilgiu kito tokio pat sutvėrimo priedermė padaryti kuo mažiau to, ką vadiname blogiu. Tų pastangų arba žmoniškumo, humanizmo riba yra kitas žmogus. Humanizmas visada reiškia susitarimą. Tačiau nei žemė, nei dangus su savo fiziškumu negali būti susitarimo dalykas. Jie gali būti tik sutartinai aiškinami, nes vienas lemia žmogaus gyvenimo būdą, arba kultūrą, o kitas tikėjimą. Esminga čia tai, kad abu kyla iš žmogaus santykio su žeme: kultūra tai fizinis, tikėjimas dvasinis santykis. Jeigu sutiksime, kad kultūros (arba kultūrų) ir tikėjimo jungtis sukūrė civilizaciją, nulėmė jos pobūdį, tapo jos produktyvumo varomąja jėga, turėsime pakankamai akivaizdžius argumentus, kodėl šiandieninis globalaus pasaulio supratimas yra neadekvatus. Kultūra visada buvo gyvenimo stabilizavimo, civilizacija jo intensyvinimo (imtinai iki imperializmo) būdas. Vakarų, arba krikščioniškoji, civilizacija, kuriai iškilti padėjo racionalistinis jos radikalizmas, XX a. pabaigoje, manipuliuodama skaitmeninėmis 9

12 technologijomis, sugebėjo visoms kitoms civilizacijoms primesti vienmatės universalizacijos būtinybę, priešingu atveju grasindama paversti jas antraeilėmis, o jų puoselėjamą kultūrą tiesiog marginalizuoti. Kova dėl civilizacinės galios visada buvo kova dėl civilizacinės erdvės, ir beveik visada tai reiškė kovą dėl fizinės žemės, dėl teritorijos. Civilizacinių karų ryškiausi pavidalai šiandien 2001-ųjų rugsėjo 11-oji, niekaip neužgęstantis karo židinys Afganistane, įtampa, rusenanti Pakistane. Naujausi pavyzdžiai britų ir prancūzų karių žudymas visų akivaizdoje, vidury dienos jų šalių sostinėse. Ką civilizacija, stiprindama galią, daro savo viduje, akivaizdžiausiai demonstruoja Vakarų Europa, pokariu tyliai kūrusi neatpažintą politinį objektą, kuris dabar jau identifikuoja save kaip federaciją su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Islamo civilizacija atvirai kalba apie džihadą, o čia tikėjimas pakeičiamas ideologija, sankcionuojančia politinius liberaliosios demokratijos sprendimus. Tai gana vaizdingai apibūdina vienas iš Vokietijos politinių lyderių, beje, susijęs su buvusiu raudonųjų brigadų judėjimu, Joschka Fischeris: Europa neturi teisės elgtis kitaip, negu elgiasi, nes tai būtų kelias atgal į konkurenciją tarp tautų, nepasitikėjimą ir galios varžybas, kurios paprastai baigiasi karais. Anot jo, ši tvarka baigėsi 1945 m. gegužės 8 d., ir konkurenciją pakeitė solidarumas, galios varžybas teisės viršenybė, įtarumą pasitikėjimas. Tai kelias į Europą, tvirtą kaip kumštis, galingą pasaulinės arenos žaidėją. Lietuva nuo pat valstybės atkūrimo pasuko į tą vis kiečiau susigniaužiantį kumštį. Koks to proceso balansas bent jau bendriausiais bruožais? Valstybės skola 46 milijardai litų. Vien čekinis turto išvalstybinimas atnešė 400 milijardų nuostolį, Ignalinos AE uždarymas daugiau kaip 100 milijardų. Naujausi nuostoliai: Snoro bankas 4 milijardai, Ūkio bankas beveik milijardas. Emigracija trečdalis tautos. Atlyginimas litų. Pensija 630 litų. Per visą savo istoriją Lietuva buvo kam nors aukojama. Jeigu ir šiandien jos paskirtis yra tokia pati, tai ar jos paaukojimas dėl Europos kumščio bent jau prisidės, kad būtų įveiktas pasaulio plėtros ribų visuotinumas? Atsakymas į šį klausimą tai atsakymas į klausimus, ar galima, o jeigu galima, tai kaip, sutramdyti tris globalizacijos stichijas: beribį vartojimą, visuotinę komercializaciją ir korporacijų savivalę. Pirma: ar įmanoma sutramdyti vartojimą? Būtent nevaržoma vartojimo plėtra radikaliausiai įsirėžia į Žemę, laužydama visas jos savarankiškumo ribas. Atsakymas toks: globalizmo ideologija, deja, negali to net siūlyti, nes būtent ekstensyvus augimas yra globalizmo ekonomikos variklis. Kai ryžių nebeišauginama tiek, kiek reikia rinkos apyvartai (ne žmonėms, o rinkai), jie gaminami iš plastiko, bulvės iš parafino ir panašiai. Nekalbant apie aprangą, kvepalus ir kitką. Tiek gamta, tiek žmogus yra ne to pasaulio dimensijos. Antra: kas galėtų sustabdyti gyvenimo komercializaciją? Būtent gyvenimo (netgi būtiškąja jo prasme) komercializacija žiauriausiu būdu įsirėžia į asmens buvimą ir būtį, griaudama jo autonomiją, be atodairos traukydama socialinius ir psichinius ryšius. Atsakymas, deja, vėl toks pats: globalizmas to daryti negali iš principo, nes būtent komercializacija palaiko vartotojišką gyvenimo būdą, diegia naujus jo pavidalus ir užtikrina savo tęstinumą, nepaisydama nei žmogaus, nei gamtos kančių. Ar kas nors kada nors viešojoje erdvėje yra girdėjęs apie vaiko, kurį mokinio krepšelis pavertė preke, kančias? Ar kas nors kada nors rimtai, iš amžinybės horizonto yra aptaręs migracijos problemą, paverstą komercine dvigubos pilietybės nesąmone? Kur komercijos erdvėje galėtume įžvelgti kokį nors globalizmo humaniškumą, jau nekalbant apie humanizmą apskritai? Trečia: kas galėtų sustabdyti korporacijų viešpatavimą? Būtent korporacija su savo kapitalu, kuris iš principo gali būti, o dažnai ir yra galingesnis už nacionalinį biudžetą, paklupdo valstybę, o kartu ir ją įkūrusią tautą. Globalizmas negali sustabdyti korporacinio kapitalizmo, nes korporacija ir yra tas anoniminis veiksnys, kuris anonimizuoja visą globalistinės ideologijos valdomą universumą ir sukuria prielaidas komerciniam vartojimo totalumui. Netgi tarus, kad plėtros ribų problemą globalizmas įveikia sukurdamas vieną (vieningą?) civilizaciją, o 10 K u l t ū r o s b a r a i

13 žmonija, kaip sako NASA teoretikai, pereina į aukštesnį kosminių ryšių lygmenį (Marse pirmuosius nuolatinius gyventojus JAV planuoja įkurdinti jau 2050-aisiais), kokį humanizmą galės puoselėti žmonijos dalis, pasmerkta likti Žemėje? Pati prielaida apie vienos civilizacijos galimybę yra antihumaniška ne tik Žemės žmonių, bet ir galimų kosminių civilizacijų atžvilgiu, nes civilizacinis ekspansionizmas visada yra agresyvus, net kosmose matydamas vien žvaigždžių karus. Globalizacija pagal Vakarų civilizacijos diegiamą globalizmo ideologiją tik nukelia problemas, o ne jas išsprendžia. Į būtiškus klausimus, koks bus žmonijos likimas, ar pagal šias plėtros kryptis ji sugebės išgyventi, globalizmas atsakymo neduoda. Čia reikėtų pasakyti svarbiausia: bet kuri pasaulio civilizacija gali pretenduoti į pasaulinį viešpatavimą, beje, tą ir daro, tačiau nė viena, net pati stipriausia, pasaulio tauta tokios galimybės iš principo neturi tas jau įrodyta istorijos. Tai pirmas ir pats svariausias argumentas prieš globalizmą, kuris visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kaip anksčiau komunizmas, įrodinėja savo perspektyvumą, o galią stiprina, be gailesčio naikindamas kultūrinius pamatus ir juos ginantį nacionalizmą. Nacionalizmas taip pat ideologija, jis gali tapti agresyvus, imtinai iki imperializmo, ypač jeigu pradeda tapatintis su civilizacine misija. Pavyzdžių daugiau negu reikia: ir rudasis nacių, ir raudonasis bolševikų, ir maoistinis imperializmas visi jie tautinės kilmės. Tačiau ir tai yra antrasis argumentas prieš globalizmą, bet jau už nacionalizmą, nacionalizmas gali tapti imperializmu tik tapęs valstybės ideologija, o šis procesas yra tautos rankose: demokratija numato partijų spektrą, kuriame nacionalizmui atstovauja tik viena iš jų, todėl ji negali užgožti kitų politinių grupių, jei nesama kokių nors išorinių aplinkybių ar paskatų, dažniausiai skriaudų, padarytų ar daromų tautai ir valstybei, arba spaudimo iš išorės. Jeigu nebūtų buvę okupacijos, mes nė nenutuoktume, koks lietuviškojo nacionalizmo mastas, ypač atsiskleidęs per išsivaduojamuosius m. įvykius. K u l t ū r o s b a r a i Pagaliau trečias grynasis nacionalizmo konstruktyvumo argumentas: jeigu sutinkame, kad tauta (tautos) yra pasaulio faktas, nesvarbu, kaip tą traktavo Stalinas, Hitleris, kokios nors šiuolaikinės raudonosios brigados ar globalistai, teks sutikti ir su tuo, kad jokia kita ideologija tautai kaip visumai neatstovauja adekvačiau negu nacionalizmas. Globaliame pasaulyje, kurio humanizmo atskaitos taškas yra netgi ne asmuo, o individas su tam tikromis juridiškai apibrėžtomis jo teisėmis į aplinką, jokia kita ideologija geriau už nacionalizmą nereprezentuoja žmogaus prigimtinės savasties. Trumpai tariant, nacionalizmas yra tautinės kultūros žmogaus humanizmas. Humanistinį savo potencialą nacionalizmas gali visavertiškai išskleisti tik tada, kai turi galimybę nesusitapatinti su politine nacijos elgsena ir tikslais, t. y. išlikdamas kultūros kūrimo baze. Tai užtikrinti gali tik pilnutinė demokratija. Nacionalizmas kultūroje reiškia tautos su gyvenamąja jos teritorija (erdvė), istorija (laikas) ir kalba (atmintis) bendrumo jausmą, palaikomą visomis kultūros kūrybai prieinamomis materialinės ir dvasinės raiškos formomis, ir supratimą, kad įsipareigojimas visumai yra vertybė. Tai ir pasaulinė nacionalinės kultūros paskirtis, nes dvasinė tautos narių konsolidacija yra substratas, leidžiantis tarpti vienaprasmei ir atsakingai pilietybei, kuri užtikrina, kad valstybė elgsis atsakingai ir pasaulio atžvilgiu. Kur sveika, kūrybinga tauta, ten stiprus ir pasaulis. Kad dabarties pasaulis sveikas, vargu ar kas drįstų labai entuziastingai tvirtinti. Tačiau vargu ar labai noriai sutiktų, kad plėtros ribų suvokimas gana apčiuopiamai kelia esminę alternatyvą: tolesnės raidos atskaitos taškas turėtų būti ne besąlygiška žmogaus tvarka, o gamtos dėsniai. Ar bandymas tai suvokti nėra pavėluotas, ar jo neužgoš praktiškesni ir mažiau pastangų reikalaujantys suvokiniai? Šie klausimai tokie pat atviri kaip ir žmogaus gyvenimas. Vieną išvadą mums rūpimu klausimu padaryti vis dėlto galima: jeigu neturime noro (arba galimybių) tapti kosminiais bėgliais, turime, kaip sakydavo Sigitas Geda, eiti taisyti savo tvoros, net jeigu dangus griūva. Kad ir koks blogas dalykas yra ideologijos, 11

14 kad ir kiek žiaurių ydų turi tiek globalizmas, tiek nacionalizmas, gyvename ideologijų pasaulyje, o jame arba tu turi ideologiją, arba ideologija turi tave. Per politiką. Kol kas mus valdo globalizmas. Kur ir kaip gamtos baigtinumas atvers būties tiesą, kad visiems taptų akivaizdu: gamta nėra begalinė, ji turi aiškias ribas ir metas į ją pažvelgti begalybės neaptemdytu žvilgsniu? Kada gamta vienareikšmiškai katastrofiškai apie tai praneš, pasakyti negali niekas. Ne tik todėl, kad nežino, bet ir todėl, kad nenori pripažinti: globalizmą sustabdyti ne tik reikia, bet ir galima. Kas galėtų ir turėtų tai padaryti? Kadangi liberaliosios demokratijos šalių politiniai sprendimai generalinę šiandieninės pasaulio plėtros kryptį palaiko ne mažiau sėkmingai negu vadinamųjų valdomos demokratijos šalių politinė linija, kyla klausimas, ar nacionalinė valdžia yra pajėgi ieškoti alternatyvų tokiai politikai ir praktinei veiklai, kuri sekina gamtos ir žmogaus resursus? Įtampa, kilusi tarp poliarizuotų Europos valstybių Vokietijos ir Vengrijos, rodo, kad vyriausybių galimybės ribotos: globalizmas jau ir dabar užtektinai konsoliduotas, kad reguliuotų pasaulio procesus. Vadinasi, išeičių reikėtų ieškoti, tariantis su tais, kurie pasaulio raidos kelią apmąsto ne taip vienmatiškai, kalbu apie visuomenes, tautas. Šiandien raidos alternatyvą jei kas ir gali pasiūlyti, tai ne partijos, bet visuomeniniai, tautiniai sąjūdžiai. Ginčai dėl to, koks yra alternatyvų globalizmo ir nacionalizmo ideologijoms humanistinis potencialas, dažniausiai paslepia svarbiausią mintį, kad pasaulis neabejotinai turi tapti kitoks. Ką tos būtinybės akivaizdoje galiu padaryti aš vienas iš septynių milijardų, norintis padėti Žemei nors savo žemės pėdoje? Galiu kaip ir tada, devintajame dešimtmetyje, kai ėjome į laisvę, sakyti: esu nacionalistas. Tą patį galiu pakartoti ir šiandien: taip, aš nacionalistas. Ir jausti, kaip smigdamas į mane lūžta globalizmas. Žinote, geras jausmas. Ne tik teorinis. Liudvika Pociūnienė KĄ ARCHITEKTŪRA sako APIE ŽMOGŲ IR VISUOMENĘ P o išsamių Almanto Samalavičiaus interviu, kuriuose iškilūs architektūros ir urbanistikos autoritetai Leonas Krieras ir Nikosas Salingarosas atvirai dėsto savo nerimą ir nusivylimą civilizuotų šalių urbanistikos realybe (KB nr. 5), regis, nebėra ką pridurti. Ypač prie teiginio, kad modernizmo smegenys mirė jau prieš gerus penkis dešimtmečius. Tačiau šis besmegenis monstras dauginasi netgi dar agresyviau, nei turėdamas gyvas smegenis. Veikia, maitinamas realiai neuždirbtų pinigų (tokiais laikytinos ir kosminės pajamos iš neatsakingo gamtos išteklių eksploatavimo, iš rizikingų spekuliacijų finansų ir akcijų rinkose). Tai pasaulinė problema, nes galingieji verslo malūnai iš esmės visur nekreipia dėmesio į humaniškas Naujosios urbanistikos idėjas. Šių idėjų kontekste maga pasižvalgyti po artimiausią lietuvišką aplinką. Modernistinės architektūros siekis abstrahuotis iki beveidžių funkcionalių formų, vienodų junginių kartojimas, dehumanizuoti miestelių centrai visa tai mums gerai pažįstama kaip brandaus socializmo stilius. Betoniniai monstrai iki šiol stūkso Kauno centre, Vilnių puošia niekam nereikalingi, apleisti, grafičiais išmarginti 12 K u l t ū r o s b a r a i

15 Nuomonės apie nuomones Sporto rūmai (ir ateik tu man į galvą paversti juos saugotinu paveldu!), o kur dar griūvantis buvęs kino teatras Lietuva... Brandus socializmas, ačiū Dievui, nuėjo istorijon, bet modernizmo gaivalas ne. Tą rodo dangoraižių kvartalas dešiniajame Neries krante, visam laikui pakeitęs istorinę Vilniaus panoramą. Apmaudi architektų klaida ir Valdovų rūmų atstatymo koncepcija modernistinis cokolinis aukštas pretendavo apsaugoti istorinius pamatus, bet sudarkė aukštingumo santykį. Tie pora metrų papildomo aukščio tiek katedros, tiek Gedimino bokšto atžvilgiu laužia kiekvieną bent kiek jautresnį žvilgsnį ir neabejotinai bus rebusas ateities kartoms... Gal ir ne iš piktos valios atsiranda tokie sprendimai, bet mus kaip visuomenę jie apibūdina nekaip. Modernizmas architektūroje apskritai byloja apie susvetimėjimą, žmogiškosios dimensijos praradimą. Mūsų atveju prie to neretai prisideda dar ir klaikus architekto ambicijų ir paprasčiausio neraštingumo kokteilis tik apsvaigus nuo jo įmanoma, pavyzdžiui, neogotikinio ansamblio (likimo ironija, bet jame glaudžiasi ir mūsiškė Architektų sąjunga) pašonėje suprojektuoti itin nediskretiškų, hiperaktyvių formų stiklinį griozdą. O pasižvalgę po Vilniaus apylinkes aptiktume tikrų tikriausio architektūrinio chuliganizmo pavyzdžių. Ne, ne tokio, kai iš skurdo ir vargo žmogelis šalia dar ne visai sugriuvusio vertingo dvarelio susirenčia lentgalių pašiūrę vištoms. Tas chuliganizmas klesti pagal visas taisykles sklypai suformuoti, statybos leidimai pasirašyti, niekas nekliūva jokiems tikrintojams, net piliečiai nereaguoja, nors jų aplinka bus sudarkyta visiems laikams. O kas iš to, jeigu reaguotų? Vis dėlto yra atvejų, kai tylėti jau irgi nusikaltimas. Vienas toks objektas ypač krinta į akis, nes unikalų Valakampių Verkių kraštovaizdį sudarkė būtent tie, kurie pagal profesiją privalėtų būti jautrūs aplinkai. Statybos užsakovas Šiuolaikinio meno asociacija. O statinys, sudarkęs Neries kilpą ties pačia Verkių parko apžvalgos aikštele menų inkubatorius. K u l t ū r o s b a r a i Objektas paremtas ES tad absurdišką pavadinimą tarsi ir pateisina siekis gauti europinių lėšų. Statybos darbus atlieka bendrovė Vilsta, nurodytos ir statybos prižiūrėtojų pavardės, ir telefonai. Apdairiai nutylėta tik architekto, surentusio barakus, katastrofiškai nederančius prie aplinkos, pavardė... Aš ją taip pat kol kas nutylėsiu, nes didesnė atsakomybė, šiaip ar taip, tenka Vilniaus miesto vyriausiajam architektui, kuriam derėtų labiau vadovautis miesto vizija, o unikalias apylinkes saugoti ne vien pagal formalius techninius parametrus (pavyzdžiui, nuotolį nuo vandens telkinių). Gal vyriausiasis architektas nesusipažinęs su Italijos turistinių regionų ar Norvegijos fiordų landšafto apsaugos praktika? Ten leidžiama tik tradicinių formų, proporcijų ir medžiagų statyba, natūraliai deranti prie kraštovaizdžio, nes jis laikomas nacionaline vertybe. Gamtos ir tradicinės architektūros kuriama aplinka traukia turistus, todėl atneša nemenką ekonominę naudą. Tą gerai suvokia vietos gyventojai, kuriems turizmas yra tapęs pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Jie priešinasi bet kokiam architektūriniam chuliganizmui, šiukšlinimui, pasinaudodami visais savivaldos instrumentais. Mes turime unikalų Vilniaus apylinkių kraštovaizdį, kuris traukia būtent žmogiškais masteliais ir žaluma. Aišku, miestas turėtų ja nuolatos rūpintis, kad oazė nevirstų džiunglėmis ir girtuoklių rojumi. Bet staiga viduryje prašmatnios Neries kilpos išdygsta šitoks modernizmo šedevras... Kodėl gi tas menų inkubatorius negalėtų atsirasti, pavyzdžiui, vietoj apleistos irklavimo bazės šalia garlaivių prieplaukos? Arba Užupyje, kur stūkso didžiulė apleista gamykla? Tada ir Vilnelės kairysis krantas pagaliau būtų sutvarkytas. O gal Šiuolaikinio meno asociacijos veikėjus gražus kraštovaizdis erzina, todėl ir stengiasi jį suniokoti? Esama juk ir tokių šiuolaikinio meno užribių... Deja, čia turbūt lemia viena ypač įsisenėjusi, akis badanti mūsų architektų cecho bėda noras užimti ir paženklinti kuo gražesnį gamtos ar miesto aplinkos kampelį, ne derinantis prie jo, o įžūliai pabrėžiant savo modernumą, kitoniškumą, kad būtų matyti 13

16 iš tolo. Tokių architektų ambicijas ypač glosto galimybė įsirėžti į horizonto liniją. Tai toks savotiškas kaimiečio, įsikūrusio mieste, psichologijos reliktas. Žmogus, priklausantis kelintai miestiečių kartai, paprastai suvokia ansambliškumo privalumus, intuityviai jaučia, kad tankus urbanistinis audinys reikalauja prisiderinti ir paisyti bendrų interesų. Brandaus socializmo svetimkūniai Vilniaus senamiestyje buvo ypač pretenzingi (vadinamieji Ryšininkų namai vietoj per karą sugriautos Kardinalijos arba vaikų darželis šalia Šv. Mikalojaus bažnytėlės), tačiau dabartiniai senamiesčio užgrobėjai (kitaip negaliu jų pavadinti) ne ką geresni. Ypač krinta į akis Mokytojų namų kaimynystėje išdygęs naujadaras, lėkštai imituojantis tradicinės architektūros detales, užsimaukšlinęs Vilniui visiškai nebūdingos formos stogą, neva paslepiantį trečią aukštą (miesto valdžiai ir paveldosaugininkams, matyt, visiškai tiko ir toks aukštingumo reikalavimų paisymas ). Tokie kūriniai atskleidžia ne tik individualius architektų gabumus ar išsilavinimą. Jie byloja ir apie mus kaip visuomenę, stokojančią solidarumo, pagarbos savo artimui ir aplinkai, paprasčiausio harmonijos jausmo. Beje, užstatant senamiesčio vietas, išgriautas per karą ir pokariu, derėtų vadovautis bent jau buvusiomis proporcijomis, stogų formomis. Ir tai visiškai įmanoma, nes, kuriant filmą apie Vilniaus fotografiją, laimingas atsitiktinumas padėjo Krokuvos Fotografijos muziejuje aptikti Pirmojo pasaulinio karo laikų aviacines nuotraukas. Jomis labai domėjosi architektas Henrikas Šilgalis, net buvo pradėjęs tikslaus senamiesčio regeneravimo projektą, deja, sutrukdė mirtis. Kodėl kas nors negalėtų tęsti to darbo, kad būtų atitaisyta bent dalis žalos, kurią padarė modernistinės invazijos? Tik nereikia aiškinti, esą tai per brangu. Milijonai išleidžiami visiškai beprasmiškiems projektams pavyzdžiui, vien to menų inkubatoriaus sąmata perlipa šešis milijonus litų... Bet grįžkime prie Vilniaus apylinkių. Neseniai buvo sutvarkyta Pučkorių atodanga. Iš lentų sukaltais jaukiais takeliais galima saugiai prieiti prie skardžio krašto, prieš akis atsiveria Vilnelės kilpa, platus horizontas, sodeliuose skendintys namukai kitame šlaite... Bet kas gi riogso pievos, kurią juosia Vilnelė, pačiame viduryje? Ogi dar vienas modernizmo šedevras stiklinis kubas, kuriame, kiek žinau, gyvena finansų analitikas, ypač išgarsėjęs po to, kai pareiškė, esą lietuviai Lietuvoje mažai uždirba tik todėl, kad jų darbo našumas menkas... Nuo Pučkorių atodangos atsiveriantis vaizdas verčia konstatuoti, kad tikrai menkas yra žaliojo kubo savininko kultūros lygis, o kubą sukūrusiam architektui akivaizdžiai trūksta profesinės savigarbos (būtent savigarbos, o ne garbėtroškos šios tikriausiai turima per akis). Kokiam nors svečiui iš Norvegijos sunkiai paaiškintume, kaip šitoks svetimkūnis galėjo atsirasti tokioje vietoje. O jis tikriausiai paklaustų, ar brutalaus kūrinio autorius vis dar turi architekto licenciją. Iš tikrųjų gėdinga ir įžūli demonstracija, kad dideli pinigai gali viską... Bet nejaugi nieko negali tie Lietuvos piliečiai, kurie vis dar vertina gamtos, gyvenamosios aplinkos harmoniją? Nejaugi suprasime, kuo buvome apdovanoti, tik tada, kai jau viską būsime praradę? Gal vertėtų įsteigti kokią nors architektūros avietę su griausminga apdovanojimo ceremonija? Gal tai kiek sudrausmintų diplomuotus, licencijuotus vandalus ir statybų verslo gangsterius? Bet pirmiausia reikėtų sukurti gyvą kritikos erdvę, kad būtų nuolat aptariamos visos bent kiek reikšmingesnės miesto statybos ir ne tada, kai šaukštai po pietų, o būtent tada, kai daugelį klaidų dar galima ištaisyti. Taip bent kiek apsidraustume ir nuo dar vienos blogybės projektų rinkos monopolizavimo ir užkulisinių susidorojimų. Tik nesakykime, esą ir vėl viską lemia pinigai. Kad kritiškai minčiai reikia drąsos sutinku. Klausimas, ar mums trūksta jos, ar kažko kito gal tiesiog solidarumo, valios tausoti aplinką, gebėjimo apriboti savo ambicijas ir nepasiduoti pašėlusiam pinigų spaudimui? Klausimas radikalus ar savo miestuose (kaimuose, paežerėse) ir toliau elgsimės kaip užgrobėjai, tiek didesni, tiek mažesni, ar pagaliau tapsime tikrais šeimininkais, kuriems rūpi ir aplinka, ir gera kaimynystė? 14 K u l t ū r o s b a r a i

17 Kultūros barų nr. 4 Rita Repšienė straipsnyje Išnykusio proto ieškojimas trumpai aptarė prancūzų dienraštyje Le Monde ne per seniausiai paskelbtą tarptautinės intelektualų grupės manifestą Europa arba chaosas. Šį Europos intelektualų kreipimąsi pasirašė pulkelis pasaulyje gerai žinomų rašytojų ir intelektualų. Kreipimasis, jo autorių aptartas ir prieš televizijos kameras viename iš Paryžiaus teatrų, sulaukė nemenko europinės ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio, gausybės prieštaringų vertinimų. Kritikai išnarstė silpnąsias šio intelektualinio dokumento vietas, retoriškai klausė, kodėl jame kalbama tik apie galimą Europos kaip idėjos ir institucinio darinio žlugimą, tačiau iš esmės nieko nepasakyta apie socialines teises, viduriniosios klasės ekonominę marginalizaciją, didėjančią jaunų europiečių frustraciją. Esą subrendę ir vyresnio amžiaus intelektualai, susirūpinę senosios Europos vaizdiniu, apėjo ir nutylėjo opiausias šių dienų problemas. Be to, Europai reikia ne moralizavimo, poetinių metaforų, raginimų ir pasiraginimų, bet rimto socialinio veiksmo... Nepaisant aršios kritikos, būtų sunku nuneigti šio kreipimosi reikšmę laikais, kai pasaulį vis labiau apima antiintelektualinės nuotaikos ir populizmas. Kita vertus, Europoje intelektualų balsas visada buvo svarbus, nenuostabu, kad ir šį kartą jis buvo ne tik išgirstas, bet ir sukėlė nevienareikšmių vertinimų laviną. Pakomentuoti tai Kultūros barų redakcija paprašė vieną iš kreipimosi autorių iškilų vokiečių rašytoją Hansą Christophą Buchą. Hans Christoph Buch Aistros dėl Europos manifesto Europos manifesto autorius prancūzų filosofas Henri Lévy. Manifestas pasirašytas metų pradžioje, tarp kitų pasirašiusiųjų yra Umberto Eco, Julia Kristeva, György Konradas, Peteris Schneideris ir aš. Manifeste nuožmiai kritikuojamas intelektualų tylėjimas dėl Europos ateities, pasisakoma prieš nekompetenciją ir itin aktualių problemų ignoravimą, smerkiamas slapukiškas taikstymasis su dabartine krize, tarsi žemyno, kuriame gyvename, ateitis mums visiškai nerūpėtų. Kai metų pradžioje pristatėme manifestą Paryžiuje, ypač aršiai mums prieštaravo kairieji ir dešinieji ekstremistai pradedant komunistais, baigiant Front National, bet būta ir entuziastingo palaikymo. Daug Europos Sąjungos piliečių, žymių intelektualų, šiaip jau nevengiančių reikšti šališkos savo nuomonės dėl homoseksualų santuokų ar terorizmo, vienijimo procesų perspektyvas laiko nemaloniomis. Minėtasis tylėjimas nereiškia, kad intelektualams yra vis tiek, kokia bus Eu- ropa, tačiau politikos klausimus jie palieka spręsti politikams taking Europe for granted, kaip sakoma angliškai, kartodami populistines klišes apie Briuselyje veikiančią Europos Sąjungos biurokratiją, tariamai gniaužiančią Europos Sąjungos valstybes ir kliudančią pozityviai plėtotis ekonomikai, spręsti bedarbystės problemas. O atsakomybė už prasiskolinusias valstybes, kaip antai Ispanija ir Graikija, laikančias save nukentėjusiomis tokios jos iš tikrųjų ir yra, suverčiama Vokietijai, ypač Angelai Merkel. Pagrindinis motyvas jaunimo nedarbas. Akivaizdu, kad į eksportą orientuota Vokietijos pramonė pelnosi iš daugelio ūkiškai silpnų Europos Sąjungos valstybių, tačiau tuo nesiekiama politinio viešpatavimo, turint tikslą Europą valdyti ir išnaudoti, ko nacistiniam reichui nepavyko padaryti jėga, o priešingai: nepasitenkinimas didžiulėmis pagalbos išmokomis negaluojančioms valstybėms, tokioms kaip Kipras (galiausiai tai išeina į K u l t ū r o s b a r a i

18 naudą bankams) auga ir Vokietijoje. Vis garsiau skamba raginimas grįžti prie piniginio vieneto markės, o sparčiai steigiama prieš Europos Sąjungą nusistačiusi partija per būsimus bundestago rinkimus, matyt, susilpnins ir krikščionių demokratų, ir socialdemokratų pozicijas. Už to slypi susirūpinimą keliantis nuokrypis į dešinįjį populizmą, kuris kviečia grįžti prie nacionalinių valstybių ir savo tikslams naudoja civilizacijos laimėjimus, didžiulėmis, nenuilstamomis pastangomis nuo Apšvietos epochos iki susikuriant ES atkovotus iš viešpataujančių oligarchijų, tai valstybės atskyrimas nuo bažnyčios, spaudos ir nuomonės, keliavimo ir susirinkimų laisvė, socialinė tolerancija, pagarba nacionalinėms, religinėms ir seksualinėms mažumoms, politinis pliuralizmas ir parlamentinė demokratija, taip pat last but not least konstitucijoje įtvirtintos žmogaus ir piliečio teisės. Vietoj to panacėja nuo visų ligų skelbiama nacionalinė kultūra, dangstantis tylinčia dauguma, kuria lengva manipuliuoti ir kuri susijusi su homofobija, rasizmu, antisemitizmu. Pastaruoju metu tai matoma Vengrijoje, bet pastebima ir Prancūzijos, Belgijos, Olandijos dešiniųjų populistų ar Vokietijos neonacių ir islamistų veikloje. Dirbtinai atgaivinami, atrodytų, seniai pamiršti priešo įvaizdžiai. Religiniai fanatikai, tokie kaip dešinieji ir kairieji radikalai les extrèmes se touchement sutartinai neapkenčia demokratijos, moterų teisių, meno ir literatūros, todėl reikalauja grąžinti cenzūrą. Naujasis populizmas vis dėlto nėra paprastas grįžimas prie fašistinės ir stalininės ideologijos su jai būdinga neapykanta žmonėms. Veikiau čia turime reikalą su totalitarizmo light, kokį tarptautinėje politikoje įvedė į madą Hugo Chávezas, tai kairiųjų ir dešiniųjų klišių mišinys su klounados elementais, su nudailintu paviršiumi, todėl ypač sunku jį permatyti ir jis darosi dar pavojingesnis. Savaime suprantama, šitaip yra sutrypiamas, kišamas po kilimu dvasinis Adenauerio ir de Gaulle io, Willy Brandto ir Helmuto Kohlio, Václavo Havelo ir Lecho Walęsos palikimas m. gegužės 10 d. Iš vokiečių kalbos išvertė Alfonsas Tekorius Andrius Martinkus ISLAMO PROBLEMA Parašyti šį tekstą paskatino viena pastraipa iš Liudvikos Pociūnienės straipsnio Nei gėdos, nei sąžinės... (KB nr. 4), tiksliau tariant, paskutinis tos pastraipos sakinys: Vis dažniau konstatuojama, kad Vakarų demokratiją apėmusi krizė. Tad natūraliai kyla klausimas ar mūsų civilizacijai vis dar būdinga brandesnioji kaltės (sąžinės) kultūra? Tarpkultūrinių studijų diskusijose galima aptikti įvairių nuomonių. Viena iš jų tokia: Vakarai atstovauja kaltės kultūrai tik tiek, kiek jie dar yra krikščioniški. Pastebima, kad masinė, inertiška, agresyviai ar infantiliškai sekuliari orientacija įgauna vis daugiau primityvesnės gėdos kultūros požymių, tarp jų ir skirstymas į savus, kuriems taikomos žmogaus teisės (beje, tiesiogiai kilusios būtent iš krikščionybės), ir į svetimus, t. y. tikinčiuosius (naivius tamsuolius, kurie savo prietarais trukdo laisvai pasirinkti, kaip gyventi, kada mirti, neleidžia rūšiuoti individų į vertingus ir nevertingus ). Radikalus sekuliarizmas šiuo atžvilgiu yra artimesnis islamui turbūt neatsitiktinai kai kuriems europiečiams islamas atrodo toks patrauklus ir daro tokią didelę įtaką... Bandysiu ne tiek polemizuoti su straipsnyje plėtojamais teiginiais (daugumai iš jų pritariu), kiek ap- 16 K u l t ū r o s b a r a i

19 tarsiu islamo problemą, pastaraisiais dešimtmečiais tapusią viena iš svarbiausių europinės dešiniosios minties temų. Iš gausybės tekstų, įspėjančių apie islamo grėsmę, pasirinkau du Algirdo Degučio, kuris yra vienas žymiausių Lietuvos liberaliosios minties atstovų, straipsnius. Skirtingai negu kai kurie kiti dešinieji, kritikuojantys dabartinę Vakarų civilizacijos būklę, jis negina liberalizmo munduro garbės bet kokia kaina: Paradoksalu, bet šį [kalbama apie politinio korektiškumo režimą, kurio tironiją autorius lygina su Stalino režimo tironija, A. M.] vaidmenį Vakaruose dabar atlieka liberalai, kuriuos marksistiniai jų oponentai visada niekino kaip minkštakūnius. Pagrindinė jungtis, siejanti liberalizmą su marksizmu, yra jų abiejų išpažįstama emancipacijos idėja žmogaus išlaisvinimo nuo priespaudos, kurią jis patiria tradicinėje visuomenėje, idėja. 1 Autorius pabrėžia: Bet kuriuo atveju liberalizmą ir komunizmą dera traktuoti ne kaip antagonistus, o veikiau kaip konkurentus, siūlančius skirtingus kelius į laisvės viešpatiją. 2 Užuot atpirkimo ožiu laikęs kultūrinį marksizmą, kaip tą daro, pavyzdžiui, pagarsėjusios knygos Vakarų mirtis autorius, amerikiečių paleokonservatorius Patrickas Buchananas, 3 lietuvių liberalas, beje, taip pat kalbantis apie Vakarų savižudybę, stojiškai konstatuoja, esą liberalizmas iš tikrųjų siekia įvykdyti kultūrinį ir moralinį perversmą, panašų į tą, kurį ekonominių santykių srityje turėjo atlikti marksistinė revoliucija, 4 ir kad destruktyvioji kultūrinio marksizmo intencija glūdi pačiame liberalizme. 5 Visiškai pritardamas šioms autoriaus tezėms, kategoriškai nesutinku su tuo, kaip savo tekstuose jis traktuoja islamo problemą. Kiek suprantu, kovotojas su politinio korektiškumo režimu etiketes homofobas ir islamofobas laiko ne gėdos žymėmis, bet garbės ženklais. Cituoti jo straipsniai iš tikrųjų yra homofobiški ir islamofobiški. Homoseksualizmą jis vadina iškrypimu, 6 o islamą totalitarine ideologija, 7 kurios adeptai musulmonai (būtent musulmonai, o ne, pavyzdžiui, musulmonų teroristai, islamo fundamentalistai ar kaip kitaip) K u l t ū r o s b a r a i Vakarų šalių miestuose vykdo žvėriškumo ir vandalizmo aktus. 8 Palikę nuošalėje klausimus, kieno kaltė didesnė, kas pirmas pradėjo, nes dėl jų galima ginčytis iki begalybės (pavyzdžiui, nurodant, kad išlaisvintą Iraką užliejo ir iki šiol neatslūgsta pakaktų prisiminti pastarųjų rinkimų fiasko kruvina žvėriškumo ir vandalizmo banga), pažvelkime į keistą draugiją, kuriai Degutis priskiria ir islamo totalitarinę ideologiją. Musulmonai metami į tą patį katilą, kuriame vartosi neturtėliai, moterys, juodaodžiai, vaikai, invalidai, homoseksualistai, recidyvistai, migrantai, storuliai ir t. t. 9 Kadangi aš pagal politinio korektiškumo režimą kartu su Degučiu neabejotinai patenku į homofobų stovyklą, jei nežinočiau, koks yra ką tik pacituoto sąrašo kontekstas, gerokai suglumčiau dėl tokio keisto derinio, kuriame homoseksualizmas ( tradicinis iškrypimas ) patogiai koegzistuoja su religine totalitarine ideologija, numatančia (ir vykdančia) mirties bausmę už šį iškrypimą. Tačiau kontekstas žinomas. Homoseksualistus ir juos niekinančius migrantus musulmonus, neturtėlius ir storulius, moteris ir recidyvistus, juodaodžius, vaikus ir invalidus sieja tai, kad visos šios grupės yra mažumos, kurių diskriminaciją nuolat atranda naujasis liberalizmas ir, taikydamas politinio korektiškumo režimą, destruktyviai griauna tradicines Vakarų vertybes ir gyvenimo būdą. Neturtėliai neatsitiktinai yra sąrašo pradžioje. Blogio, lėmusio liberalizmo išsigimimą, užuomazga esą laikytinas socialinis jautrumas ir užuojauta vargšams. Degutis ilgisi senojo, klasikinio liberalizmo laikų (XVIII a.), kai liberalas dar galėjo smerkiančiai žvelgti į skurdžius ir valkatas. Tačiau kyla klausimas, kiek tokia visuomenė, XVIII a. dar neabejotinai laikiusi save krikščioniška, nors valdančioji jos klasė jau buvo persiėmusi ideologija, kuri abejingai žvelgė į vargšų vargus ir pakeldavo kardą tik prieš įprastus nusikaltėlius 10 (pavyzdžiui, liberalizmo tėvynė Anglija be gailesčio siųsdavo į kartuves vaikus net už nedidelę vagystę), vis dar elgėsi iš tikrųjų krikščioniškai? Degutis ilgisi tokios visuomenės, kuriai žmonių vargai nebuvo pagrindas krimstis dėl neteisingos tvarkos, nes kiekvienas buvo Dievo valioje ir nešė savo kryžių, o 17

20 vargai ir negandos buvo arba pelnyti, arba Dievo siųsti kaip išbandymai. 11 Vis dėlto ši visuomenė turėjo didelę problemą, nes pirmasis savo kryžių nešė Tas, kuris pasakė Kalno pamokslą. Skiriasi ne tik šių įvykių interpretacijos, bet ir požiūriai į islamo problemą. Degutis Liberaliosios pasaulėžiūros aporijose rašo: Kai 2003 m. Prancūzijos mokyklose buvo uždraustas hidžabas, islamiškoji moterų skara, tai kartu buvo uždraustas krikščioniškas kryželis. 12 Taigi jis akcentuoja antikrikščionišką šio prancūzų valdžios akto aspektą. O aš įžvelgiu čia agresyvią sekuliarizmo dvasią, kuri skelbia karą visoms didžiosioms religinėms tradicijoms (pirmiausia monoteistinei, kurios pagrindinės atstovės yra krikščionybė ir islamas). Galima demonstruoti Kristaus atvaizdą šlapimo bake šiuolaikinio meno galerijose (pagirtina saviraiškos laisvė ), tačiau būtina delikačiai susilaikyti nuo nepagarbaus Muhamedo vaizdavimo (smerktina islamofobija ), 13 samprotauja Degutis. Išeitų, kad jam didesnė problema yra ne Kristaus atvaizdo mirkymas šlapime, bet susilaikymas nuo nepagarbos islamo pranašui? Karikatūrų skandalas, bent jau mano supratimu, kaip tik yra susijęs su islamofobija ir saviraiškos laisvės aukštinimu. 14 Tiek religinių simbolių pašalinimas iš Prancūzijos mokyklų, tiek Išganytojo skulptūra, pamerkta į šlapimo baką, tiek musulmonus papiktinusios karikatūros yra saviraiškos laisvės, kurią įkvėpė ta pati sekuliarizmo dvasia, produktai. Ten, kur senojo ( klasikinio ) liberalizmo šalininkas mato naujųjų liberalų politinio korektiškumo režimu taikomus dvejopus standartus savosios (krikščioniškos) ir svetimos (pirmiausia islamiškos) religinės tradicijos atžvilgiu, aš įžvelgiu tiesiog antireliginę, ateistinę nuostatą. Manyčiau, senojo liberalizmo šalininkas teisus, tvirtindamas, esą multikultūralizmo stūmimas nereiškia, kad liberalas supranta ar juolab pripažįsta svetimas tradicijas; jis jomis naudojasi instrumentiškai griaudamas neliberalias vakarietiškas kliūtis kelyje į atvirą visuomenę. 15 Reikėtų tik pridurti, kad ta globali atvira visuomenė, pasak Degučio, globalistinis projektas, idealiuoju (utopiniu) savo pavidalu yra galutinai išsivadavusi iš bet kokios religinės tradicijos ir totaliai įsitvirtinusi šiapusybėje, atskirtoje nuo transcendentinio horizonto. O svetimų tradicijų supratimo stoką laikyčiau kultūrinio ir moralinio mintijimo yda, būdinga ne tik Vakarų liberalams, kurie svetimu naudojasi instrumentiškai ( griaudami neliberalias vakarietiškas kliūtis kelyje į atvirą visuomenę ), bet ir nemažai daliai konservatorių, atmetančių svetimą vien todėl, kad jis nėra savas. Be kita ko, taip yra dar ir dėl to, kad islamas suvokiamas ne kaip religija (nors jis vis dėlto pirmiausia yra religija, vienas iš trijų didžiųjų monoteizmų), o kaip kažkas visiškai svetimas ( totalitarinė ideologija ), net sumetamas į vieną krūvą su... juodaodžiais, homoseksualais ir invalidais. Tikrai krikščioniška sąmonė, kuri krikščionybės nelaiko vienu iš daugelio kitų kultūros fenomenų, atliekančių instrumentinį Vakarų tapatybės palaikymo vaidmenį, nes tai paties Dievo apreikšta Tiesa, transcenduojanti kultūrą, suvokia, kad islamo atsiradimas istorijos arenoje reiškia kai ką daugiau negu tiesiog religinę ir kultūrinę konkurenciją. Islamas nuo pat savo atsiradimo, be abejonės, yra didžiulis iššūkis (šalia ateizmo ir sekuliarizmo) krikščioniškai sąmonei. Jis vienintelė pasaulinė religija, atsiradusi po krikščionybės. (Panašu, kad Mahometas iš tikrųjų yra, kaip rašoma Korane, pranašų antspaudas ir jokia nauja pasaulinė religija iki pasaulio pabaigos neatsiras.) Jis vienintelė religija, kurios žaibiškas plitimas prilygsta sprogimui, civilizuotą pasaulį nuo Atlanto vandenyno iki Indijos nudažiusiam žaliai vos per vieną šimtmetį. Kalavijo smūgiu jis nukirto ir nuo politinio krikščionijos kūno atskyrė Jeruzalės, Antiochijos ir Aleksandrijos patriarchatus, užkariavo šv. Augustino tėvynę, persikėlė per Gibraltarą ir tik 732 m. (Mahometas mirė 632 m.) buvo prie Puatjė sustabdytas Karolio Martelio. Neilgai leidęs džiaugtis atkovota Šventąja Žeme, 1453 m. nuvertė kryžių nuo Šv. Sofijos katedros Konstantinopolyje, o suklupo tik 1683 m. rugsėjo 11 d. prie Vienos vartų. Tris šimtmečius buvo aprimęs, netgi nusileido politinei krikščioniško pasaulio valiai, pamažu prarasdamas tai, ką užkariavo osmanai, XX a. pradžioje atsivėrė net Stambulo atvirtimo į Konstantinopolį perspektyva. Tačiau Stambulas liko Stambulu, o milijonai armėnų ir 18 K u l t ū r o s b a r a i

21 graikų krikščionių buvo nužudyta arba išvaryta iš istorinės jų tėvynės. Praėjus vos šimtmečiui ir nepilniems šešeriems metams nuo pergalės prie Vienos, galingą smūgį krikščionybei Karolio Martelio palikuoniai sudavė per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, o 1917 m. revoliucijos Rusijoje padariniai buvo tokie, kad Trečioji Roma, užuot išvadavusi Antrąją Romą ir sugrąžinusi kryžių Šv. Sofijai, virto Trečiojo Internacionalo sostine ir pati paskelbė karą kryžiui. Tris šimtus metų islamo problema Vakarams neegzistavo. Tris šimtus metų jie bandė susidoroti su krikščionybės problema. O šiandien vėl prabilta apie islamo problemą. Kas atsitiko? Kaip islamas, tris šimtus metų buvęs geriausiu atveju orientalistikos objektas, blogiausiu priešas, kurį įveikti paprastai būna ne itin sunku, vėl daug kam Vakaruose (pirmiausia Europoje) pradeda atrodyti pavojų keliantis svetimas? Pats Jėzus yra ne kartą nuliūdinęs savuosius, nes, jų manymu, per gerai kalbėjęs apie svetimus. Kūnas ir kraujas, protėviai, istorinis paveldas, sava kultūra nėra tie mokinių bruožai, kuriuos Jėzus vertina labiausiai. Ginčas dėl apipjaustymo (Apd 15, 1 35) baigėsi galutiniu krikščionybės išsivadavimu iš ankštų judaistinio nacionalizmo drabužių ir atvėrė jai perspektyvą tapti visų žmonių išganymo keliu. Tačiau praėjus šešiems amžiams islamas, išsaugodamas universalistinę krikščionybės intenciją, apipjaustymą sugrąžino. Liudvika Pociūnienė tekste Nei gėdos, nei sąžinės islamą, kurio išpažinėjai gana atlaidžiai vertina melą, apgavystę ir vagystę, tačiau ypač bijo pažeisti, bent jau viešai, švarumo ritualus, pavyzdžiui, valgyti nešvarų maistą ar nenusiprausti po lytinio akto, priskiria gėdos (garbės) kultūrai, kurios atstovai, beje, ypač aiškiai skiria savus ir svetimus. Brandesne ji laiko kaltės (sąžinės) kultūrą, o takoskyra tarp šių dviejų kultūros tipų vadina takoskyrą tarp islamo ir krikščionybės. Būdamas krikščionis ir būtent krikščioniškame Apreiškime pripažindamas esant Tiesos pilnatvę, drįsčiau pareikšti ir tai yra šio teksto kulminacija, kad istorinėje tikrovėje krikščioniškuoju vadinamas pasaulis visada (net labiausiai krikščioniškais savo K u l t ū r o s b a r a i istorijos tarpsniais) buvo mažiau krikščioniškas negu islamo pasaulis musulmoniškas. Visiškai sutikdamas su tuo, kad vien gėdos ar vien kaltės kultūra grynu pavidalu neegzistuoja, tai pačiai visuomenei priklauso skirtingos motyvacijos individai, vis dėlto manau, kad visų mums žinomų visuomenių daugumą visais laikais sudarė asmenys, priskirtini gėdos (garbės) kultūrai (nors jų procentas ne visur vienodas). Ši aplinkybė kartu su krikščioniškojo idealo kilnumu, su krikščionybės orientacija į kaltės (sąžinės) kultūros steigtį, lėmė istorinę iki šiol besitęsiančią krikščioniškosios kultūros ir krikščioniškosios civilizacijos dramą, kurios vienas iš reikšmingų epizodų krikščionybės traukimasis, spaudžiant islamui, atskleidė reiklesnės religijos, susidūrusios su mažiau reikliu tikėjimu, nesėkmę. Islamas versus krikščionybė tai paprastumas versus sudėtingumas. Islamas meta daug mažesnį iššūkį žmogaus protui ir valiai negu krikščionybė, kuri žydams yra papiktinimas, pagonims kvailystė (1Kor 1, 23). Islamas yra primityvesnė monoteizmo versija, iš krikščionybės perėmusi universalizmą, bet kartu žengusi ir žingsnį atgal judaistinio švarumo ir apipjaustymo link. Tai žingsnis nuo dvasios arčiau kūno ir kraujo, 16 nuo dangaus Jeruzalės prie šios žemės Jeruzalės. Tiek galutinai pralaimėtas kryžiaus karas, tiek Bizantijos katastrofa, tiek antikrikščioniški pastarieji Vakarų istorijos šimtmečiai liudija, kad islamas šiai žemei yra pritaikytas daug geriau už krikščionybę. Krikščionis, nepaviršutiniškai žvelgdamas į istoriją, negali islamo iškilime nematyti Apvaizdos veikimo. Imperatorius Konstantinas, su kryžiaus ženklu laimėjęs mūšį ir savo imperijos religija paskelbęs krikščionybę, tradiciškai laikomas didvyriu. Bet, žvelgiant iš skirtingų kultūrinių orientacijų perspektyvos, ne viskas taip paprasta juk dėl to krikščionimis ėmė save vadinti daug anuometinio isteblišmento atstovų, kuriems kaltės (sąžinės) kultūra buvo svetima, o patys jie visiškai nejautė būtinybės ir neketino keistis. Tarp jų ir pirmųjų krikščionių, patyrusių persekiojimus, buvo mažai kas bendra, rašo Pociūnienė. Visiškai sutikdamas su teiginiu, kad krikščionybės virtimas valstybine religija buvo sudėtingas ir prieštaringas, vis dėlto priminsiu, kad 313 m. Milano ediktas tik 19

22 davė pradžią šitam procesui (juolab kad po Konstantino valdė Julijonas Apostata), o kulminacija tapo 380 m. Teodosijaus I ediktas, kuriuo krikščionybė buvo paskelbta vienintele legalia imperijos religija, pagoniškos apeigos buvo uždraustos. Būtent tada nekrikščioniškos dvasinės orientacijos isteblišmento atstovai masiškai metėsi į krikščionybę. Galima pagrįstai abejoti, ar krikščionybės suvalstybinimas realiai nepristabdė svarbiausių krikščionybės idėjų plėtros. [ ] Bažnyčios atskyrimas nuo jai nebūdingų valstybinių funkcijų naujaisiais laikais, vadinamoji sekuliarizacija, net pasvėrus visus materialinius nuostolius ir persekiojimus, vis tiek išėjo į gera padėjo vaduotis iš pasaulietinės stabmeldystės pančių. Remdamasis pačios Pociūnienės žodžiais, norėčiau pasakyti, kad ne tik krikščionybės suvalstybinimo, bet ir vadinamosios sekuliarizacijos atveju ne viskas taip paprasta. Galima pagrįstai abejoti, ar be krikščionybės suvalstybinimo šiandien vartotume tokias sąvokas kaip krikščioniškoji kultūra, krikščioniškoji civilizacija. IV a. pradžioje praėjus jau daugiau kaip 250 metų nuo Evangelijos skelbimo pradžios krikščionys vis dar sudarė tik apie dešimtadalį imperijos gyventojų (taisyklę patvirtinanti išimtis Egiptas, kur krikščionių būta gerokai daugiau). Kaip rodo tyrinėjimai, daug ką stebindavo krikščionių kankinystės pavyzdžiai, įkvėpdami pavieniams atsivertimams. Tačiau masiškas atsivertimas nevyko. 17 Šis skaičius dešimtadalis labai panašus į savo religiją praktikuojančių šiuolaikinių krikščionių kiekį, ir tai daug ką pasako. Daug pasako ir skirtingi sekuliarizacijos politikos rezultatai krikščioniškoje Europoje ir musulmoniškoje Turkijoje, užėmusioje kadaise klestėjusios krikščionių civilizacijos vietą. Tai, kad Atatürko pradėtos sekuliarizacijos vaisiai ten daug menkesni, aišku, nėra atsitiktinumas. Taip atsitiko todėl, kad islamo kultūra yra daug labiau islamiška negu krikščionių kultūra krikščioniška. Skirtingai nuo islamo, kuris leidžia išsižadėti tikėjimo žodžiais (bet ne širdimi), jeigu gresia persekiojimai (ketmano doktrina), krikščionybė davė tūkstančius nuostabių kankinystės už tikėjimą pavyzdžių. Tačiau ne islamo, o būtent krikščionybės, garbinusios Dievą kankinyste, istorinis arealas leido atsirasti karingam ateizmui ir XX a. ideologijoms, pražudžiusioms milijonus gyvybių. Krikščionybė, kaip minėta, yra daug didesnis iššūkis už islamą tiek žmogaus protui, tiek valiai. Tikėti Dievą, kuris yra tiesiog Alachas, lengviau, negu tikėti Dievą, kuris yra Šv. Trejybė ir kuris prikėlė Jėzų Kristų. Islamo paprastumas leido išvengti viso komplekso gilių, bet potencialiai pavojingų idėjų, tokių kaip laisva valia, galinti sukilti prieš savo Kūrėją, arba Įsikūnijimas, kai Dievo tapimas žmogumi pagal filosofų išvedžiojimus virsta žmogaus sudievinimu ir Dievo mirtimi. Visi emancipaciniai Vakarų sąjūdžiai savo kilme yra krikščioniški, nors pasaulietiniam protui emancipacija tapo šventu reikalu tik tada, kai švietėjų ir philosophes pastangomis Vakaruose buvo susilpnintas religijos ir bažnyčios autoritetas, 18 rašo Degutis. Galima tik pridurti, kad ir emancipacijos nuo paties Dievo kilmė yra krikščioniška. Islamo paprastumas apsaugo nuo tokių sudėtingų ir pavojingų virsmų. Būtų beprasmiška stengtis įvertinti, kurio iš dviejų monoteizmų atstovai praliejo daugiau kraujo. Tačiau Mahometas (per kurį, kaip tiki musulmonai, kalbėjo Dievas) iš tikrųjų, skirtingai negu Jėzus, niekada nemokė, kad reikia mylėti savo priešus. Ne Mahometas, o Jėzus pasakė Kalno pamokslą. Tačiau ideologija, leidžianti smerkiančiai žvelgti į skurdžius ir valkatas, atsirado šalyje, kurios bažnyčiose tas pamokslas buvo skaitomas. Jėzus sakė: Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia (Jn 18, 36). Didįjį Penktadienį krikščionys mini Jėzaus nukryžiavimą, įvykdytą šio pasaulio valdžios, o Velykų rytą švenčia Jo jau nebepriklausančio šiam pasauliui prisikėlimą. O Mahometas niekada neragino (kaip Jėzus sakė Petrui): Kišk savo kalaviją į makštį! (Jn 18, 11). Jo mokiniai kovojo už savo pranašą ir savo eros pradžia laiko ne jo gimimo ar mirties metus, ne Korane užrašytų apreiškimų gavimo pradžią, bet hidžrą Mahometo persikėlimą (622 m. rugsėjį) iš gimtosios, tačiau grėsmę kėlusios dar pagoniškos Mekos (ji buvo nugalėta 630 m.) į Jasribą (vėliau pavadintą Medina), kur buvo įsteigta pirmoji musulmoniška teokratinė valstybė. 20 K u l t ū r o s b a r a i

23 Prieš krikščionybei tampant valdžios religija, buvo trys šventų popiežių (iš kurių daugelis tapo kankiniais) šimtmečiai. Ir vyko krikščionybės kova su kultūra. Po to būta visko. Antai popiežius Aleksandras VI piktnaudžiavo valdžia. Bet kūrėsi ir krikščioniškoji kultūra. Kai žavimasi krikščionybe iki Konstantino, dažnai pamirštama, kad sugrįžę prie šio idealo prarastume ir tą komfortą, kurį teikia buvimas kultūroje. O ką reiškia bandymai reformuoti Bažnyčią taip, kad ji žengtų koja kojon su besikeičiančiu pasauliu? Argi tai nėra save vadinančiųjų krikščionimis noras komfortiškai jaustis iš esmės jau ne krikščioniškoje kultūroje? Islamo istorija šiuo atžvilgiu yra daug nuoseklesnė. Islamo era prasidėjo Jasribe, kai jis su Mahometu priešakyje tapo valdžios religija, formuojančia ir kultūrą. Mano broliai, iki šiol mes kovojome, gindami tėvynę, saugodami savo ir savo žemiškų valdovų gyvybes, tačiau dabar yra laikas kovoti už savo sielų išgelbėjimą, už Viešpatį, kuris mirė už mus ant Kryžiaus, tad tinka, kad ir mes mirtume už Jį... Tokiais žodžiais Antanas Primaldas, vienas iš 813 Otranto kankinių, popiežiaus Pranciškaus kanonizuotų šiemet gegužės 12 d., kreipėsi į likimo draugus, kuriems turkai, užėmę miestą (1480 m.) mainais už gyvybę liepė priimti islamą. Vargu ar reikia sakyti, kad dabartinėje Europoje vyrauja visai kitokia dvasinė nuostata. Islamas gąsdina, bet ne todėl, kad reikalauja išsižadėti Išganytojo, kurio jau išsižadėta. Į krikščionybės ir islamo koegzistencijos istoriją teritorijoje, kurioje IV a. kryžius nugalėjo imperijos dievus, galima žiūrėti įvairiai. Šioje istorijoje nuo krikščioniškųjų Artimųjų Rytų ir Afrikos praradimo iki dabartinės baimės, kad vyksta Europos islamizacija, galima įžvelgti ir krikščioniškosios kultūros kūrimo nesėkmę, nulemtą pačios krikščionybės prigimties, ir Dievo meilės žmogui, taip dažnai atsikratančiam Kryžiaus naštos, apraišką. Gal islamas laikytinas ne tik Dievo bausme už istorines krikščioniškosios visuomenės nuodėmes, gal taip paradoksaliai pasireiškia ir Apvaizdos veikimas kaip nuolaidą žmogaus dvasiai, klumpančiai iššūkių, metamų įsikūnijusio Dievo religijai, akivaizdoje, ji parodė kitą, ne tokį kilnų, bet ir ne tokį pavojingą kelią? Netvirtinu, kad islamo istorinį vaidmenį reikėtų traktuoti būtent šitaip. Tačiau esu įsitikinęs, kad islamo problemos pobūdis yra giliai dvasinis, netelpantis į ankštus opozicijos savas svetimas rėmus. Naujasis popiežius iš visų tarpreliginio dialogo krypčių išskyrė dvi kalbėtis su islamu ir su netikinčiaisiais, kurių ypač gausu istorinėse krikščionybės teritorijose. 1 Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 64, p Ten pat, p Patrick J. Buchanan, The Death of the West: How Dying Populations and Immigrant Invasions Imperil Our Country and Civilization, New York, St.Martin s Press, Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p Ten pat, p Normalizavus homoseksualizmą tradicinį iškrypimą homoseksualizmo smerkėjai turėjo būti patys pasmerkti kaip iškrypėliai homofobai. Homoseksualizmą akredituojant kaip normalų seksualinį elgesį, normalus seksualinis elgesys turi būti diskredituojamas, Algirdas Degutis, Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009, nr. 58, p Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p Algirdas Degutis, Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009, nr. 57, p Algirdas Degutis, Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009, nr. 58, p Ten pat, p Algirdas Degutis, Liberaliosios pasaulėžiūros aporijos, Logos, 2009, nr. 57, p Ten pat, p Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p Andrius Martinkus, Bedugnė, Šiaurės Atėnai, 2006, nr. 8 (786), p Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 65, p Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? Jie atsakė: Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų. Jis vėl paklausė: O kuo jūs mane laikote? Tada Simonas Petras atsakė: Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus! Jėzus jam tarė: Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje (Mt 16, 13 17). Kūnas ir kraujas negali išpažinti Jėzaus dievystės. Kūnui ir kraujui Jėzus gali būti tik pranašas. 17 Robin Lane Fox, Pagonys ir krikščionys, Vilnius, Aidai, 2006, p Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, Logos, 2010, nr. 64, p. 57. K u l t ū r o s b a r a i

24 Kūryba ir kūrėjai Helmutas Šabasevičius Ramybė mirties saloje? Baleto Čiurlionis premjera Giedriaus Kuprevičiaus baletas Čiurlionis naujas originalus kūrinys apie svarbiausią XX a. Lietuvos menininką, pastatytas tarptautinės komandos, geras pretekstas popremjeriniams pokalbiams, greitoms recenzijoms, ilgesnių apmąstymų reikalaujantiems vertinimams. Trys premjeriniai spektakliai (gegužės 24, 25 ir 26 d.) parodė, kaip tvirtėja baleto kūrėjų koncepcijos įtaiga. Į M. K. Čiurlionio kūrybą žvelgiama nuolatos ir pačiais įvairiausiais rakursais, 1 su jo vardu susiję įvykiai kelia aistras tiek meniniu, tiek materialiniu lygmeniu 2 taigi jis nėra asmenybė, supakuota ir padėta į istorijos archyvą. Kuprevičiaus ir lenkų choreografo Roberto Bondaros kūrinys nauja teatrinė šio menininko refleksija. Nors abu tikina nestatę biografinio baleto (ko gero, sukurti tokį šių laikų šokio teatro kontekste net neįmanoma), vis dėlto pripažino, kad gilinosi į asmeninį Čiurlionio gyvenimą. Mane domino gyvam jam esant nepasiektos šlovės drama. Antra drama, kuri taip pat mane persekiojo ne vieną dešimtmetį, kodėl M. K. Čiurlionis neturėjo draugų, kodėl jis buvo toks vienišas? Trečioji buitinė: ar M. K. Čiurlionis galėjo būti šeimos žmogus, ar galėjo turėti šeimą? 3 sakė kompozitorius. Tačiau to klausti galima, tyrinėjant beveik kiekvieno talentingo menininko biografiją. Spektaklis į šiuos klausimus atsako paprastai viską lėmė gyvenimo pabaigoje išryškėjusi liga. Suprantama, niekam neateitų į galvą statyti spektaklio apie ilgą amžių nugyvenusį, sąlyginės sėkmės lydimą menininką, todėl tikriausiai niekada nebus parašytas, pavyzdžiui, baletas Žmuidzinavičius. Choreografas teigė, kad jam labiausiai rūpėjo Čiurlionis kaip gyvas žmogus: Apie ką jis galvojo, ką jautė? Apie ką svajojo ir ko siekė? Ko baiminosi ir vengė? Kodėl neįveikė tų slogių savo minčių? 4 Tačiau kažin ar baletas yra ta šiuolaikinio meno sritis, kuri įstengtų adekvačiai viską atskleisti. Čiurlionio gyvenimą dokumentuoja jo biografija, laiškai, o Kuprevičiaus ir Bondaros baletas dėmesį sutelkia į ligos kamuojamo menininko dramą. Spaudos konferencijoje prieš premjerą kompozitorius džiaugėsi, kad šio darbo ėmėsi ne Lietuvos menininkai esą tik užsieniečiai galėjo pažvelgti į Čiurlionį, nepaisydami lietuviškų mąstymo stereotipų. Su tuo galima sutikti, nes lietuvių choreografija, konkurencinga platesniame kontekste, netrukus jau taps istorija. Tačiau nė vienas rimtas menininkas nenori, kad Čiurlionis nebyliai rymotų ant pjedestalo. įdomus tokio požiūrio pavyzdys yra Šarūno Nako tekstas Jei Paulssonas būtų atėjęs, paremtas labai žmogiška vieno iš Čiurlionio laiškų interpretacija; galima prisiminti ir 2007 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre vykusią Valentino Klimašausko kuruotą parodą 2420 Čiurlionis, kurioje jaunosios kartos menininkai konceptualiais kūriniais atskleidė mitologizuoto genijaus recepciją dabarties kontekste. 22 K u l t ū r o s b a r a i

25 Baletas Čiurlionis pirmiausia atsirado kaip partitūra: dar 2009-aisiais parašęs pirmąjį baleto variantą Angelas iš Pustelniko, vėliau kompozitorius muziką perrašė, o atsiradus pastatymo galimybei, koregavo, pildė, parašė libretą. Žodžiu, tai nėra tas atvejis, kai kūrinio formą lemia artimas muzikos ir šokio kūrėjų bendradarbiavimas, kai choreografas diktuoja pageidaujamas temas, nuotaikas, tempą ir epizodų trukmę. Kuprevičius turi nemažą teatrinės kūrybos patirtį: gerai žinomas jo miuziklas Ugnies medžioklė su varovais, opera Bona. Prieš premjerą, atsižvelgiant į Lietuvos baleto būklę pastaraisiais dešimtmečiais, spėliota, kad muzika gali tapti pažeidžiamiausia spektaklio vieta ir, ko gero, nesudarys prielaidų atsiskleisti kitiems šio sinkretiško meno segmentams. Taip neatsitiko išgirdome nuoseklų muzikos kūrinį, kartu su choreografija ir scenovaizdžiu susilydžiusį į jausminiu požiūriu vientisą, nors ir keliančią nemažai klausimų, dramaturgiją. Pirmą ir trečią premjerą dirigavo Robertas Šervenikas, per antrą spektaklį už pulto stojo Mantas Jauniškis. Visi trys spektakliai skambėjo su panašia jausmine energija, gal antrajame kartais trikdė mažiau artikuliuotos, šiurkštesnės pučiamųjų instrumentų faktūros, tačiau tai jau beveik įprasta Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Baletas, kaip muzikinio teatro žanras, šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje nėra populiarus. Apskritai atrodo, kad tai sovietmečio reiškinys, ypač skatintas XX a. antrojoje pusėje, kūrybinį procesą reguliuojant pagal penkmečio planus. Kažin ar surastume per pastarąjį dešimtmetį anglų, prancūzų ar vokiečių kompozitoriaus sukurtą baletą, kuris būtų rodomas didžiosiose scenose. Choreografai dažniausiai renkasi muzikinio koliažo principą, tuo keliu paprastai eidavo ir Lietuvos choreografijos grandai Jurijus Smoriginas, Anželika Cholina. Klasikinis baletas jau tapo kultūros paveldo objektu, o šiuolaikinio baleto samprata yra visiškai neapibrėžta. Kuprevičiaus ir Bondaros kūrinį baletu galima vadinti tik iš dalies tai daugiau šiuolaikinio šokio, judesio, vaizdų spektaklis, savaip atsakantis į K u l t ū r o s b a r a i muzikologės Audronės Žiūraitytės klausimą: Baletas muzikos žanras ar vizualusis menas? 5 Nors Čiurlionis ir nėra biografinis baletas, vis dėlto jo atspirties taškas konkretaus žmogaus gyvenimas ir kūryba. Dabartiniame baleto repertuare tokių kūrinių nedaug, bet vis dėlto esama. Kartais tai netgi papildomai užtikrina spektaklio sėkmę, kaip atsitiko, pavyzdžiui, su Cholinos Barbora Radvilaite. Lietuvos baleto repertuare yra dar vienas sėkmės sulaukęs biografinis kūrinys Boriso Eifmano Raudonoji Žizel, nors šio spektaklio populiarumą visų pirma lemia ryški režisūra ir efektingas vizualinis sprendimas. Rusų balerinos Olgos Specivcevos biografija čia atpažįstama daugiau dėl viešųjų ryšių, nes spektaklio personažai įvardyti bendriniais žodžiais: balerina, mokytojas, partneris, draugas, čekistas. Konkretesni Eifmano baleto Čaikovskis veikėjai. Stokholmo karališkojoje operoje spektaklį Gustavas III pagal Švedijos monarcho, baleto mecenato biografijos faktus ir įvairių kompozitorių muziką pastatė prancūzų choreografas Patrice as Barte as, buvęs baleto šokėjas. Dauguma Kuprevičiaus baleto personažų irgi yra tikros istorinės asmenybės, vienintelė abstrakcija Mirtis, pakeitusi pirmajame variante buvusią Kūrybą. Apsiribota neilgu Čiurlionio biografijos tarpsniu: scenoje nuo pat pirmųjų minučių matome sutrikusį, nerimo apimtą, ligos kamuojamą menininką, kuris leidžia dienas savo vaizduotės pasaulyje, keliaudamas prisiminimų labirintais. Čia beveik nėra vietos šviesesnėms mintims, kiekviena scena artina prie lengvai nuspėjamo finalo. Asmenybės sudvejinimas tinkamas būdas kalbėti apie liguistą vaizduotę. Tokį principą taikė ir Smoriginas spektaklyje Choreografo laiškai M. K. Č., tiesa, mėgindamas išskirti du šios asmenybės pavidalus naivų, žmogišką versus kūrybišką, genialųjį. Bondaros sprendimas atrodo vaisingesnis, nes siekiama platesnių asociacijų, tai nėra tiesiog dvi skirtingos to paties žmogaus pusės ar asmenybės susidvejinimo diagnozė. Bondaros Čiurlionis tarytum žvelgia į save iš šalies, netgi stengiasi pakoreguoti savo prisiminimus, nesėkmingai mėgindamas juose dalyvauti. 23

26 Čiurlionis Marius Miliauskas, Bronislava Olga Konošenko Martyno Aleksos nuotraukos Spektaklis sukurtas, laikantis kinematografinio principo, dėliojamas iš atskirų scenų, iškylančių protagonisto vaizduotėje, bet jis pats viską stebi tarytum iš šalies. Pirmieji spektaklio vaizdai tiesiogiai susiję su Čiurlionio ikonografija su paslaptingu jo paveikslu Ramybė, šiek tiek primenančiu ir Arnoldo Böcklino Mirties salą. Mirties įvaizdis dailininkui nedavė ramybės nuo pat Laidotuvių simfonijos, tačiau ilgainiui, kaip byloja jo kūryba, ėmė silpti, nutolo, išnyko, kitaip, negu atrodo spektaklio statytojams. Ramybės / Mirties salos gelmėse Bondaros Čiurlionį apninka mirties demonai iliustratyvus ir tiesmukas sprendimas, kuriam įgyvendinti pasitelkiamas kostiumas (kombinezonas su gobtuvu) ir grimas. Prisiminimų srautas nuosekliai atpasakoja Čiurlionio biografiją. Kad būtų aiškiau, atsiranda epizodinių personažų, pavyzdžiui, vienintelis Čiurlionio draugas Eugenijus Moravskis, kurio vaidmuo yra tiesiog ženklas, nesvarbu, koks artistas jį atliktų. Pats tyriausias prisiminimas, skaidrus tiek nuotaika, tiek choreografine kalba, yra pirmoji Čiurlionio meilė Marijai Moravskai. Šią sceną nutraukia kiti du epizodiniai personažai Moravskis su Macijevskiu, kuris despotiškai, tiesiogine to žodžio prasme, nusitempia Mariją paskui save. Choreografinė spektaklio kalba gana lakoniška, pagrindinis krūvis tenka svarbiausiems atlikėjams, bendrų plastinių scenų nedaug, tačiau jos muzikalios, raiškios ir logiškai įpintos į bendrą spektaklio struktūrą. Tokia choreografinė mažakalbystė susijusi su esmine kūrėjų nuostata parodyti herojų, skendintį vienatvėje, vengiantį minios, o jei atsiduria žmonių kamšatyje, tai visi jį stumdo, užkliudo, nes niekas jo nepastebi. Antrajame veiksme reikšmingas vaidmuo tenka chorui tai ne tik papildomas partitūros instrumentas, bet ir paveiki sceninė masė. Choras stebi paskutiniąsias menininko gyvenimo akimirkas, gedėdamas su juodais skėčiais palydi į paskutinę kelionę. Choristų plastika minimalistinė, ritualizuota, tai veikiau scenografinė forma, praturtinanti spektaklio vaizdingumą. Bondaros braižą suformavo klasikinio ir šiuolaikinio šokio patirtis: nuolat pabrėžiama neformali, išoriškai atsipalaidavusi, tačiau vidujai koncentruota, įtempta šokėjų stovėsena, tarytum susikaupiant ekspresyviai prasiveržiantiems judesių šuorams. Grynai choreografinių scenų nedaug, tačiau jos muzikalios, organiškai sukomponuotos, kontaktinė improvizacija padeda šokėjams atskleisti ne tik išorinę, bet ir vidinę savo herojų tapatybę. Būtų keista, jei tokios koncepcijos spektaklyje pagrindinis herojus lakstytų ir šokinėtų, išreikšdamas savo nerimą ir vidinę kančią, todėl plastinis piešinys čia santūrus, taupus, įvardijantis ne tiek veiksmą, kiek būseną. Klasikinio šokio judesiai naudojami saikingai ir tai priartina spektaklio choreografiją prie šiuolaikinio teatro plastikos, nes iš principo vengiama judesio kaip formos, siekiama jį motyvuoti dramaturgine situacija, personažų fiziniais ir psichiniais sąlyčiais. Čiurlionio paveikslai bent jau keletas iš jų įsitvirtinę mūsų sąmonėje. Baletas Čiurlionis irgi paveiks- 24 K u l t ū r o s b a r a i

27 liškas, kai kurie jo vaizdiniai kelia asociacijas su menininko kūriniais. Teatre Čiurlionio paveikslai jau buvo naudojami 1933 m. jo kompoziciją Rojus Petras Kalpokas parinko Giacomo Puccini o operos Sesuo Andželika apoteozei. Harmoningas, optimistiškas, šviesus paveikslas užbaigė istoriją apie žemiškąsias kančias ir dangaus gailestingumą. Po 90 metų tokia nuotaika atrodytų pavojingai sentimentali, lygiai kaip ir konkrečios, apčiuopiamos menininko vaizdinių citatos. Tikriausiai todėl spektaklyje citatų nedaug, jos pateikiamos kaip animuotos projekcijos, kiek tendencingai žvalgantis po Čiurlionio kūrybos paraštes, vengiant chrestomatinių jo darbų. Išryškinami kelių centimetrų dydžio piešinukai, patogūs psichiniam asmenybės nestabilumui iliustruoti. Kartais net atrodo, kad vaizdo projekcijas (jų autorė Ewa Krasucka) pakeitus kitokiais elementais, spektaklis galėtų vadintis, pavyzdžiui, Goya arba Munchas. Kur kas įdomesnė ir paveikesnė scenovaizdžio dalis, susijusi su abstrakčiomis geometrinėmis struktūromis, vertikalių ir įstrižainių ritmika. Scenografijos autorės dailininkės Diana Marszałek ir Julia Skrzynecka sukūrė optiškai paveikią aplinką su vieninteliu konkrečiu elementu metaline lova, iliustruojančia paskutines Čiurlionio gyvenimo dienas Pustelnike. Nors scenografijos įvaizdžiai ir objektų kaita artima kitiems šiuolaikinio repertuaro kūriniams, tačiau spektaklio suvokimui tai netrukdo asociacijos iškyla vėliau, nagrinėjant jo sandarą ir poveikį. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistams Čiurlionis suteikė galimybę susipažinti su kitokiais choreografijos principais, tiesa, daugumai šokėjų jie nėra nauji, žinomi iš mažesnių šiuolaikinio šokio kūrinių, su laisva, neakademine šokio kalba kai kurie iš jų susidūrė choreografiniame projekte Kūrybinis impulsas. Čiurlionio vaidmenis kūrė žinomi baleto solistai. Į solistų sąrašą su šiuo kūriniu pateko ir Marius Miliauskas, kurio faktūra ir judesiai, paremti fizinių ir dvasinių išgyvenimų derme, santūria, introvertiška vaidyba, tinka norimam Čiurlionio paveikslui sukurti. Miliauskas įkūnijo abu menininko pavidalus, ir abiem atvejais jis vienodai įtikina. Čiurlionio vaidmenį taip pat atliko Genadijus Žukovskis ir Martynas Rimeikis. Premjeriniuose spektakliuose Sofiją šoko Anastasija Čumakova ir Olga Konošenko, Bronislavą Olga Konošenko ir Margarita Verigaitė, Mariją Inga Cibulskytė ir Rūta Juodzevičiūtė, Eugenijų Mantas Daraškevičius, Mirtį Igoris Zaripovas ir Kipras Chlebinskas. Spektaklio keliami klausimai ir abejonės dėl kai kurių sprendimų neturėtų būti siejami su kategorišku vertinimu. Neabejotina, kad tai aukštos meninės kokybės kūrinys, reikšmingai prisidedantis prie čiurlionianos. Jaunam choreografui Robertui Bondarai tai vienas pirmųjų didesnių siužetinių baletų, reikia tikėtis, tai bus reikšmingas jo profesinės karjeros laiptelis, o gal taps pavyzdžiu ir Lietuvos baleto šokėjams, nesitenkinantiems atlikėjo vaidmeniu ir ieškantiems naujų kūrybos erdvių. Talentingas ir skoningas spektaklis atspindi šiuolaikinės šokio kultūros transformacijas, o kartu tam tikras kūrybos, vertinimo ir suvokimo problemas, nuolat iškylančias šioje teatro srityje, ypač kai ji susiduria su tema, turinčia turtingą interpretacijų ir suvokimo istoriją aisiais išleista Rasos Andriušytės monografija M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo, 2008 m. pasirodė dailėtyrininkės Laimos Petrusevičiūtės studija Melancholija ir saulė: Munchas ir Čiurlionis ir Dariaus Kučinsko sudarytas išsamus chronologinis M. K. Čiurlionio muzikinių kūrinių katalogas, 2009-aisiais Nacionalinę dailės galeriją po rekonstrukcijos atvėrė puiki menotyrininkų Rasos Andriušytės, čeko Vojtecho Lahodos ir kompozitoriaus Šarūno Nako paroda Garsų ir spalvų dialogai: M. K. Čiurlionio ir jo amžininkų kūryba. 2 Šiemet kovo pabaigoje Paryžiaus aukciono namuose Artcurial mėginta parduoti tariamą M. K. Čiurlionio kompoziciją Paukštis ir vaikas, paaiškėjo, kad tai triptiko Pasaka antrosios dalies Karalaitės kelionė plagiatas. 3 Laima Žemulienė, G. Kuprevičius tiki atradęs dar nepažintą M. K. Čiurlionio veidą, Kauno diena, Ten pat. 5 Audronė Žiūraitytė, Lietuvių baletas muzikos žanras ar vizualus menas? Menotyra, 2009, nr. 1, p K u l t ū r o s b a r a i

28 Vita Mozūraitė margas Festivalis kiekvienai sesutei davė po auskarėlį Naujasis Baltijos šokis 2013 m. įvyko septynioliktą kartą. Esu skaičiusi, kad turėtume baimintis ne skaičiaus 13, bet 17 esą jis yra tikrasis nelaimės pranašas. Tad šiemet festivaliui susidūrus su šiais dviem skaičiais, pajutau šiokį tokį nerimą ar ezoteriniai pasauliai nepakiš kojos kokiam nors atlikėjui ar trupei? Juolab kad dar tik sudarydamas programą direktorius Audronis Imbrasas turėjo labai aiškią viziją bent kiek supažindinti Lietuvos žiūrovus su Izraelio choreografų darbais. Turint omenyje šios šalies choreografų gausą, garsumą, daugumos honorarų dydžius ir vis dar aiškiai juntamas finansinės krizės pasekmes, buvo galima laukti, kad nelaimingieji skaičiai būtent čia ir užtemdys vilčių horizontus. Be to, šiemet, kaip retai kada anksčiau, festivalyje būta nemažai monospektaklių, paprastai reikalaujančių ypatingos atlikėjo charizmos ar bent jau garsaus vardo. Tai irgi galėjo tapti slidžiąja festivalio vieta. O dar tos jaunos lietuvės choreografės, nusibeldusios į užsienius, ten kuriančios, todėl, paprasto statistinio žiūrovo požiūriu, turinčios būti bent jau garsios, kad turėtume kuo didžiuotis, nes tik užsienyje parengiami tie tikrieji. Taigi slidžių vietų netrūko, kad mano įtarumas virstų abejonėmis. Apie tylos gramatiką ir maišto kilmę Kadangi festivalio ašis Izraelio šokis, juo fiesta ir prasidėjo. Tačiau iš pat pradžių padvelkė šiokiu tokiu surogatu. Pirmąją dieną Nacionalinio dramos teatro scenoje garsių Izraelio choreografų darbus rodė ne kokios nors žinomos trupės, o Paryžiaus konservatorijos Jaunimo baletas. Studentai šoko labai nuoširdžiai, tačiau jiems vis dėlto nepakako nei patyrimo, nei šokio technikos, kad įveiktų sudėtingas choreografų užduotis. Geriausiai buvo atlikta Itziko Galilio Tylos gramatika, beje, stipriausia ir choreografijos atžvilgiu. Labai subtilus, nemažo moralinio ir techninio pasirengimo reikalaujantis vienaveiksmis spektakliukas sietinas su posakiu, kad jaunystėje ieškome žmogaus, su kuriuo galėtume pasikalbėti, o brandžiame amžiuje tokio, su kuriuo galėtume prasmingai patylėti. Esu mačiusi kelis Galilio spektaklius, žinau šio choreografo galimybes, todėl manau, kad Paryžiaus studentams buvo pernelyg sunku susidoroti su choreografo reikalavimais, nors jie labai stengėsi ir tikrai pasirodė daug geriau, negu atlikdami kitas dvi kompozicijas. Būtent Tylos gramatika itin aiškiai iliustravo Izraelio šokio stilistiką laisvi rie- 26 K u l t ū r o s b a r a i

29 šai, natūraliai keičiantys rankų plastiką, platūs judesiai, didžiulė dinamika greta pauzių, išgryninančių mintį. Gaila, kad Lietuvos žiūrovai nepamatė, kaip šio choreografo darbus atlieka stiprios trupės. Kitos dvi kompozicijos buvo mažiau paveikios. Edmondo Russo ir Shlomi Tuizerio Vertingi dalykai labiau priminė tradicinį laboratorinį studentišką darbą, kai kiekvienas šokėjas gauna užduotį judesiu išreikšti vidinę būseną, bet pamažu, dalijantis tomis būsenomis ir jų raiška, sukuriamas ištisinis spektaklis, nes pabirus sandus suvienija bendra jausmų išraiška. Tradiciškai tokie spektakliai praturtinami originaliomis detalėmis (šiuo atveju tai buvo balta ilga suknelė ir dirbtinių raudonų gėlių puokštė, kuri kažkodėl dažniausiai kyšodavo iš kieno nors džinsų kišenės). Šokėjams tai gera patirtis, kad išmoktų prisitaikyti, bet žiūrėti tokį spektaklį dažnai nuobodoka. O Hofesho Shechterio šiaip jau labai paveikus spektaklis Uprising Extract ( maištas ištrauka ) visai neteko efekto, ypač jau mačiusiems Maištą, festivalyje Naujasis Baltijos šokis 2009 m. rodytą trupės Cart Blanch (Norvegija). Tąsyk šoko vien vyrai, o dabar tarp keleto jaunuolių įsimaišė ir merginos, smarkiai sušvelnindamos vyriškąjį pradą. Matėme veikiau studentų pasirengimą nertis iš kailio negu šokio, dvelkiančio didžiule dinamika ir socialine neapykanta santvarkai, įprasminimą. Tiesa, tinkama seka išdėlioti spektakliukai sukėlė audringą žiūrovų reakciją (kaip paprastai plota atsistojus), vis dėlto tinkamai reprezentuoti Izraelio šokį prancūzų studentai neįstengė. Tačiau viską pataisė vieno choreografo darbai, parodyti Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Tiesiog burte užbūrė dvi Roy aus Assafo kompozicijos Po šešerių metų ir Kalva. Pirmoji tai lyrinis duetas, paliečiantis širdies stygas visiems, kas turi tokių prisiminimų. Beethoveno Mėnesienos sonatos fone pats choreografas ir jo partnerė Hadar Yonger-Harel labai subtiliai papasakojo apie dviejų žmonių susitikimą po to, kai... Mes nežinome, kas tarp jų įvyko, bet tai meilės, smulkių konfliktų, atsitiktinių atradimų ir praradimų, ginčų ir amžinų ar pameni? nuotrupų virtinė, įtraukianti, įsupanti ir verčianti patikėti pasakojimo autentiškumu. Čia nereikėjo demonstruoti jokios ypatingos šokio technikos tik prisilietimai, prisiglaudimai, švelnus kūnų kontaktas, emocinis ryšys. Net ir su žiūrovais... Kompozicija Kalva dinamiškas trijų vyrų šokis, pareikalavęs ir tam tikrų žinių. Izraelyje retas kuris išvengia armijos, visi (net ir moterys) turi dalyvauti karo veiksmuose. Tai atspindi daugelio choreografų darbai. Šis spektaklis, prasidedantis karine hebrajų daina apie šešių dienų kovą Jeruzalėje ant Amunicijos kalvos, vargu ar atskleidė tikrąją įvykio reikšmę. Tad teko tiesiog stebėti trijų vyrų bendravimą kaip jie laukia mūšio, kaip slepia jaudulį, šiurkštokai juokaudami, kaip kovoja ir žūsta. Tikrąją vyrų draugystę, apribotą laiko ir erdvės, įkūnija Kalva. Choreografas Roy us Assafas K u l t ū r o s b a r a i

30 stiprus jėgos šokis, suteikiantis galimybę gėrėtis technika, kuria nepiktnaudžiaujama, ir išraiška pirmiausia paties Assafo, nes jo mimika ir judesiai iškalbingesni negu žodžiai. Bandymas nubraukti dulkes: kas gi yra tas šokis ir ką čia veikia kūnas? Jau gerokai apšiurusi ir apiblukusi šiuolaikinio šokio spektaklių ir jų analizės tema, kas vis dėlto yra šokis ir kokią reikšmę jam turi kūnas, apvalytas nuo visokių pašalinių elementų apšvietimo, kostiumų, butaforijos, emocijų, net judesių m. JAV choreografas Paulas Tayloras sukūrė 7 naujus šokius, iš kurių viename jis net 10 minučių nejudėjo, šokdamas pagal Johno Cage o Nekoncertą, norėdamas atkreipti dėmesį į judančio/nejudančio kūno prasmę šokio scenoje. Neapsiėjo be šitos temos ir festivalis ji buvo analizuojama daugiausia monospektakliuose, nors pasitaikė ir vienas duetas. Pati savaime tema įdomi ir aktuali, nes šiuolaikiniuose menuose vienareikšmiškai sudėlioti taškus ant i neįmanoma, juolab kad ir tų i kartais tiesiog negali įžvelgti. Bet kaskart vis atsiranda choreografų, trokštančių savaip tą padaryti, o gal atkreipti dėmesį ir į kitas raides, kurių taškelius neprošal perkilnoti. Kiečiausiai to ėmėsi latvių choreografė Olga Žitluchina ir rusas Aleksandras Andrijaškinas, nors tas jų kietumas pasirodė gerokai senstelėjęs. Andrijaškinas interaktyviu spektakliu Aš pamėginsiu iš tikrųjų pamėgino provokuoti, kad žiūrovus, iš tamsos žvelgiančius į šokėją, kuris blaškosi scenoje, ir jį teisiančius, paverstų aktyviais spektaklio kūrėjais. Tuštutėlėje Menų spaustuvės Kišeninės salės scenoje atlikęs kelis paprastučius šokio judesius, kreipėsi į publiką, klausdamas, ko spektakliui trūksta. Sulaukęs atsakymų, kad trūksta muzikos, apšvietimo, dramatizmo, kostiumų, scenografijos, partnerio ir pan., vis pažadėdavo aš pamėginsiu. Ir tučtuojau pasinaudodavo gautu patarimu, tai išgriebdamas iš tamsos kėdę, tai panirdamas į raudonos šviesos srautą, tai dramatiškai žiopčiodamas, tai pasiskolindamas kažkieno striukę, tai iš salės pasikviesdamas partnerį/-ę. Žiūrovai iš pradžių priėmė bendros kūrybos taisykles, bet, matydami, kaip atlikėjas utriruoja jų siūlymus, greitai pavertė spektaklį lėkštoku žaidimu, juolab kad Andrijaškinas kitokio varianto ir nesiūlė. Kūrimo procesas subliūško, buvo akivaizdu, kad nuolat susidurdamas su tipiniais siūlymais,šokėjas beveik nekuria, užuot improvizavęs, tik manipuliuoja per tam tikrą laiką nusistovėjusiomis klišėmis. Net bandymas politizuoti spektaklį ir provokacinis klausimas: Ar manote, kad patriotizmas ir nacionalizmas yra tas pat? jokio atgarsio nesukėlė, žiūrovai tyliai pakikeno, priėmę tai kaip dar vieną aš pamėginsiu atributą, kurio rezultatas bus toks pat išsikvėpęs. Šis mėginimas man pasirodė blankus 2009 m. festivalyje danų trupės Club Fisk rodyto Forestillinger (šis danų kalbos žodis reiškia spektaklį, įspūdį, vaizduotę ) atspindys dvi merginos, keisdamos tik kostiumus (nuo sportinių iki zuikio ir pandos) labai aiškiai parodė, kad pakeitus vieną sandą, galima visiškai pakeisti ir spektaklio nuotaiką, ir naratyvą. Gerokai tvirtesnis bandymas latvės Žitluchinos Europos prekybos centre, nebeveikiančiame restorane, parodytas spektaklis Mažiau galvosi greičiau bėgiosi. Labai plastiška ir išraiškinga šokėja Santa Grinfelde ir muzikantas-fotografas Olegas Zernovas bandė patiekti (kaip restorane?) kūną, akcentuodami jo estetiką. Čia žiūrovai susidūrė su kita provokacija ar šokėjas mąsto (net ir apie Jungo psichoanalizę), ar jo mąstymas skatina kūną veikti. Zernovas kartais grojo, Grinfelde atlikdavo paskirus judesius (tikrai nešoko), o jis ją fotografavo. Žiūrovai galėjo čia pat pamatyti, beje, labai įspūdingas atlikėjos kūno dalių nuotraukas, kurios padėjo tarsi šešėliai išryškinti judesių estetiką. Tačiau spektaklis niekaip nejudėjo pirmyn choreografė iš už žiūrovų nugarų kažką vis patarinėjo šokėjai, kuri beveik neužsičiaupdama kalbėjo rusų, latvių, anglų kalbų mišiniu, o į klausimą, kodėl vieną judesį laikome gražiu, estetišku, o kitą bjauriu, nereikalingu, ne tik neatsakyta (gal atsakymo ir negalėjo būti), jis tiesiog užmirštas. Tad kas vis dėlto paverčia judesius šokiu? Ispanijoje šokanti lietuvė Ugnė Dievaitytė atsakė į šį klausimą irgi 28 K u l t ū r o s b a r a i

31 mokiniškai, atsargiai. Pirmasis jos pasirodymas Nekviesta būtybė atrodytų įdomus ir patrauklus, jeigu ne vėl tas nelemtas taškelis ant i. Atsisukusi į žiūrovus nugara, sprandu remdamasi į grindis, kojomis manipuliuodama tarsi rankomis ir pamažu keisdama kūno padėtį, kol atsistos, ji taip priminė prieš 10 metų festivalyje matytą, jau klasika tapusį prancūzo Xavier Le Roy spektaklį Self Unfinished ( Savęs neužbaigęs ), kad atrodė keista, negi jauna kūrėja, kopianti į šiuolaikinio šokio sceną, nėra susipažinusi su išties garsiais darbais, iš kurių mokomasi būtent jų nekartoti. Toks pat supaprastintas, šokio seminarą ar laboratoriją primenantis ir jos duetas su portugale Poliana Lima It stebėtum debesis, pagrįstas, anot autorės, galvos judesių galimybių tyrinėjimais. Šiaip jau labai paprastutė kompozicija erotinės jėgos staiga įgavo tik dėl to, kad abi šokėjos pasirodė pusnuogės ir gana negailestingai tampė viena kitą už plaukų, už smakrų. Ir tik Limos monokompozicija Pagalys ratuose patraukė dėmesį išbaigtumu, gerokai gilesniu kūno galimybių tyrinėjimu. Aiškiai matyti, kad šokėja puikiai pažįsta savo galimybes, todėl pati sau rezga kliūtis, kurias nugalėdama dinamikos ir pauzių priešprieša sukuria šokį. Būtent čia judesys tapo kūrybine inspiracija ir jos sprendimu, o ne vien pažadu dar kartą atrasti tai, kas jau atrasta. Tačiau blaiviausiai, su gera humoro doze į kūno, judesio ir šokio santykį pažvelgė danė Helle Bach monospektaklyje Plunksnos ir kulniukai. Asmeninė patirtis, sukaupta per daugiau kaip 400 pasirodymų Paryžiaus miuzikhole Folies Bergere, leido šokėjai suvokti visą pramoginio pasaulio gražumėlių kūrimo cinizmą ir ne mažiau ciniškai iš to pasijuokti. Viens du trys: atstatėme koją su visu klubu (kad atrodytų 5 cm ilgesnė), suspaudėme plaštakomis juosmenį (kad atrodytų plonesnis, o klubai platesni), įkvėpėme (kad krūtinė atrodytų aukštesnė), iškišome visus dantis (nusišypsojome). Kasdien dešimtis kartų negalvojant lakstoma stačiais laiptais aukštyn, žemyn ir tiesiai su žudančiais aukštakulniais, ranka dešinėn (kokia šventė kartais išeiti į sceną iš kitos pusės ir ištiesti ranką kairėn, o didžiausia svajonė atsidurti centre ir ištiesti jas abi!), nardoma iš vieno kostiumo į kitą, jei pavėluosi bent kelias sekundes ačiū, viso gero... Štai jis šokis. Kūnas čia yra tik atributas, K u l t ū r o s b a r a i kartais net ne visai paslėptas kostiumo, begėdiškai atkištas senyvų miuzikholo lankytojų akims. Nepaisydama, kad kūnas jau papilnėjęs, raukšlelės išryškėjusios, nuoširdžiai atsiverdama, kalbėdama, šokdama, o kartu balansuodama ant šou ribos, Bach į savo spektaklį įtraukia ir žiūrovus, prašydama jų pagalbos, kad bent vieną kartą taptų pagrindine miuzikholo figūra. Ir, tiesą sakant, šiuo užmoju sugriauna iki tol statytą ironišką spektaklį, paremtą skausminga patirtimi. Jei ne tas finalinis savęs įcentravimas, prilygstantis nuo lubų byrančių blizgučių saujai, į atmintį būtų labiau įsirėžę ne faktai apie miuzikholo darbo tvarką, o apmąstymai apie kūno, šokio, meno nužeminimą iki muštro ir menininko nuasmeninimą. Penas akims šokis, šokis, šokis Monospektakliai ypatingu šokio grožiu nepasižymėjo. Užtat jo su kaupu užteko masiniuose kūriniuose. Garsaus britų choreografo Timo Rushtono, dirbančio Danijoje, Meilės dainos, sukurtos pagal Caroline Henderson atliekamus hitus, buvo pats tikriausias džiaugsmas grynojo šokio mėgėjams. Jį galima apibūdinti terminu lakus siautulys, kurio pagrindinis tikslas pademonstruoti labai gerą techninį šokį su humoro elementais ir išradinga choreografija. Masinius šokius keičia duetai, vyrai vilioja moteris, šios jau nebežino, kurį čia išsirinkti... Šventė akims, širdis dainuoja, šokio aistruolių siela džiūgauja, o šokio teatromanas po penkiolikos minučių ima nekantriai laukti spektaklio pabaigos. Ką gi, visos sesutės nori turėti po auskarėlį... Norvegų zero visibility corp., pernai negalėjusi atvykti, bet pati pasirūpinusi, kad jos vietą festivalyje užimtų kita ne mažiau garsi trupė, šiemet tapo Naujojo Baltijos šokio veidu. Spektaklio Vėl intriga tęsėsi ilgokai. Taip, tai tikras šokio teatras stiprus, turiningas ir... nuobodžiai ištęstas. Stipri choreografė ir charizmatiška šokėja Ina Christel Joannessen nebandė kurti siužeto, palikusi jį žiūrovų nuožiūrai. Jai svarbesni priešybėmis pagrįsti žmonių santykiai, suskirstantys juos į dvi grupes valdančiuosius ir valdomuosius. Net ir Kristinos Torp scenografija ilgutėlė gofruota labai paslanki siena 29

32 Vėl. Choreografė Ina Christel JOANNESSEN valdė scenos vyksmą, grupelę žmonių tai įsprausdama į kampą, tai išleisdama kelias poras į koridorių, tai atverdama nišą jausmams, tai tiesiog išstumdama šokėjus iš scenos. Ir pati buvo valdoma tų šokėjų lengvai, lyg tarp kitko stumdoma, draskoma, mažinama iki keleto kolonų, kurios, suplotos ir panašios į vaikiškas popierines vėduokles, galutinai išlaisvino sceną nuo šešėlių. Ir scenoje naudotas muzikos instrumentas išardytas bekojis fortepijonas, barškinamas minkštais muštukais, trypiamas kojomis tarsi antrino valdymo manijai, tvyrančiai scenoje. Dėmesį labiausiai traukė įdomi choreografija, neįtikėtinai stiprūs, išraiškingi, tikrai nepaviršutiniški šokėjai (kaip čia neprisiminsi Mažiau galvosi greičiau bėgiosi ), tačiau kai Vėl, sulaukęs gal trijų tikėtinų pabaigų, vis nenorėjo baigtis, pasijutau valdoma ir aš. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos rusų dramos teatro ir jaunimo studijos Aglija spektaklį Romeo ir Džuljeta priskirčiau prie gana senamadiško iliustratyvumo. Judesiu, sąlyginiu šokiu santūriai perpasakota Shakespeare o pjesė gali patikti išsiilgusiems kažko naujesnio, tačiau aiškaus ir paprasto, neskatinančio ieškoti naujų prasmių. Vis dėlto esu pasirengusi nukelti skrybėlę prieš vengrų choreografą Péterį Uray ų, sugebėjusį sukurti visiškai neprievartinio pobūdžio choreografiją, o puikiai ją surepetavo, matyt, Laima Adomaitienė, Aglijos vadovė. Stebint šokančius aktorius, matyti, kaip jiems patogu, visi daro, ką tikrai sugeba, tačiau tai nėra darbas puse kojos. Deja, režisūrinė spektaklio pusė gerokai silpnesnė vaidmenys neryškūs, be asmenybinių akcentų (išskirčiau gal tik Džuljetą Jeleną Orlovą ir Tebaldą Leonardą Pobedonoscevą), scena dažnai pergrūsta žmonių ir baldų, o kai kuriose scenose vaidyba virsta paprasčiausiu maivymusi. Tokia pat mohikaniškai senobinė šįsyk pasirodė ir estų trupės Fine 5 choreografų Tiinos Olles ir Rene Nõmmiko Mandala. Ši trupė viena seniausių Estijoje, XX a. 10-ajame dešimtmetyje davusi pradžią estų šiuolaikiniam šokiui, sukūrusi daugybę spektaklių, tačiau taip ir likusi prie mąslaus filosofavimo pradžiamokslio, tokio būdingo daugeliui modernistų. Nors pradinę žodžio mandala reikšmę choreografai sieja su žodžiu apskritimas (spektaklio pradžioje keturi ryškiaspalviais sijonais apsimovę vyrai vaikšto ir bėgioja ratu, tarsi perduodami vienas kitam judesio estafetę), pagrindinė spektaklio tema žmogaus sukūrimas ir gyvybės, savarankiškumo jam suteikimas. Tarsi iš modelino nulipdyta Hellen Reisnik tampa tikru Dievo žaislu keturių vyrų rankose. Valdoma kaip plastikinė lėlė, galų gale ji ryžtasi priešintis, bando išsilaisvinti, kad galėtų piešti savąją mandalą gyvybės apskritimą. Ties tuo pirminė choreografų mintis nutrūksta, dvi merginos, saujomis berdamos miltus ar smėlį, piešia 30 K u l t ū r o s b a r a i

33 naują formą, kurios viduje netrukus pamatome šokančius vyrą ir moterį abu choreografai nepaprastai subtiliai išreiškia savo jausmus. Atotrūkis nuo spektaklio pradžioje plėtotos idėjos toks didelis, kad kurį laiką tiesiog bandai suvesti galus ir mintyse nusipiešti savąją mandalą, kuri vienu mostu buvo paversta chaotiška marga smilčių krūva. Prie kūrinių, skirtų akims, bet tikrai ne apmąstymams ar aptarimams, priskirčiau kitos jaunos lietuvės, gyvenančios ir dirbančios Londone, Ievos Kuniskis kūrinį Išėjau pieno, kurį labiau išgarsino ne kritikų vertinimas, o tai, kad jis buvo įtrauktas į prestižinį festivalį Resolution! Į jį įtraukiami ne tik geri kūriniai, dar atsižvelgiama ir į jų kūrėjų kilmę, siekiant kuo geriau atspindėti Didžiosios Britanijos multikultūriškumą. Matyt, Kuniskis kilmė sudomino festivalio rengėjus, kurie, beje, turi šiokių tokių sentimentų Lietuvai, o festivalyje iki šiol lietuvių nebūta. Šiaip jau spektaklis Išėjau pieno niekuo ypatingu nei choreografija, nei režisūra nepasižymi. Tradicinis meilės trikampis, dviejų merginų konkurencija barškančio kibiro triukšmo fone, kaip vaizdinis (bet tikrai ne prasminis) akcentas scenoje pažerti oranžiniai apelsinai ir pora gerų duetų. Merginos nei tarpusavyje, nei su vaikinu santykių taip ir neišsiaiškino, o žiūrovams beliko suprasti, kad kartais, išėjus pieno, galima sutikti savo (ar svetimą) gyvenimo meilę. Antra vertus, Kuniskis dar labai jauna choreografė, ji turi talentą ir ateityje galbūt sukurs ką nors labiau įsimenančio. Kas kam skirta Sielai skirta nedaug. Visai neseniai Klaipėdoje susikūręs naujas teatras PADI DAPI Fish parodė Petro Lisausko miniatiūrą pagal Sauliaus Petreikio muzikavimą TUAŠ. Labai šiltas, subrandintas kūrinėlis apeliavo į tuos sielos užkaborius, kuriuose nešiojamės vaikystės ir neramios jaunystės prisiminimus. Tada šešėlis gyveno atskirai nuo kūno, šviesa padėdavo kūnui skristi, maži kojų pirštukai mama, žiūrėk, kokie jie juokingi! gyveno atskirą nuo kojų gyvenimą, o siela nerimavo, klausydamasi eilių apie paukščius ir K u l t ū r o s b a r a i lietų... Lisauskas viską sudėliojo labai subtiliai, prisiliesdamas tarsi pirštų galiukais kūrė sielos marionečių teatrą. Nekrito į akis nei dramblota jo figūra, nei svoris atlikėjo tarsi neliko, tik muzikos garsuose skęstanti šviesa. Subtilu, be jokių išorinių fokusų, bet saldoka ir sentimentalu. Labiausiai į sielą prabilo vadinamasis Korzo projektas, t. y. bendri olandų ir lietuvių choreografų ir atlikėjų darbai, kuriuos organizavo Menų spaustuvė, Olandijos Korzo production, šokio teatras Aura ir menininkų grupė Žuvies akis. Festivalyje buvo parodyti trys projektai. Choreografo, kompozitoriaus ir poeto Amoso Ben- Talio spektaklis Nužudyti Viktorą, skirtas trim Auros šokėjams, keri gilumu ir matematiškumu. Čia nėra vientiso šokio tik atskiri labai tikslūs bejausmiai judesiai, atliekami pagal monotonišką deklamaciją. Jie ir sukuria specifinę atmosferą, kur vyksta vidinė žmogaus kova su savimi ir savo meile. Nužudyk tą, kuris tave pavergia ir pasiduoda tau tarsi vergas, nužudyk mylintį ir mylimą, nes be jo neįstengi gyventi ir nebegali būti laisvas. Kai paskutinę spektaklio sekundę charizmatiškoji Gotautė Kalmanavičiūtė atsuka į Marių Pinigį tikriausią pistoletą, ištrauktą iš skrybėlaičių dėžės, o labai žemiška ir kieta Ema Nedobežkina juos abejingai stebi, dar spėji pagalvoti, kad nužudyti laimėtoją (victor) dar nereiškia laimėti pačiam. Šūvis nenugriaudi, bet jį nesunkiai galima išgirsti savo sieloje, jei tik prieš akis iškyla taikinys. Choreografės Loretos Juodkaitės duetas su Kenzo Kusuda Miražas patraukė ne tiek savo tematika apie likimo dovanas ir jų suvokimą, kiek dviejų be galo skirtingų asmenybių susidūrimu scenoje. Juodkaitė, visa įsitempusi, suklususi, virpanti iš baimės ir nekantrumo, nuo kiekvieno garso mostelinti rankomis sparnais tarsi išgąsdinta paukštė, niekaip negalėjo suvaldyti savo energijos šalia begaline ramybe, rimtimi, pasitikėjimu spinduliuojančio Kusudos. Smulkūs buto šokio elementai susipynė su kunkuliuojančiomis europietiško šokio iškrovomis ir sukūrė keistą spektaklio charizmą, verčiančią galvoti ne apie likimo dovanas, jų priėmimą ar atstūmimą, bet apie galimybę rasti bendrą kalbą su vidiniu 31

34 Pamestos akys. choreografė Rūta Butkus aš, užplūdus stingdančiai baimei. Nors spektaklis stokojo didesnės vidinės motyvacijos, išbaigtumo, tačiau sukėlė nemažai apmąstymų. Tačiau stipriausiu ne tik Korzo projekto, bet ir viso festivalio spektakliu laikyčiau choreografės Rūtos Butkus Pamestas akis, itin temperamentingai atliktas dviejų šokėjų (ir puikių aktorių) Irenos Misirlić ir Konrado Szymańskio. Tai spektaklis apie mus užvaldančias dogmas, gyvenimą pertvarkančius įsitikinimus. Spektaklis gilus, kupinas metaforų, gilių prasmių ir drastiškų provokacijų. Kodėl kelnėta moteris jau kasdienybė (nors kadaise už tai buvo peikiama George Sand), o vyras su suknele vis dar ne? Gal tai leidimas moteriai įžengti į maskulinistinį aukštesniųjų sluoksnį, bet vyrui nevalia ginkdie žengti žemyn, feminizmo link? Misirlić herojė, apsirengusi tarsi prancūzų šansonjė, stovėdama prie karstą primenančio stalo altoriaus, kryžiaus ženklu raižo erdvę tol, kol beveik imame girdėti peilio švilpesį. Įsirėžia tas garsas į sielą. Paskui iškelia didžiulį mėsos gabalą lyg jį aukotų, bet neišlaikiusi svorio meta į geležinį dubenį ar tai nėra mano kūno tiesmukas aukojimas savo pačios labui? Kai jau nebesuvokiame dogmos prasmės, atmetame tai su mintimi aukščiau žino geriau? Ar ne nuolatinis dogmatiškas tiesų kartojimas išstumia mus iš laisvai pasirinktos vietos, nes tą vietą savo noru užleidžiame, nulenkdami dar ir galvą su dogmomis nepakovosi, lengviau jas priimti... Jei bandai kelti triukšmą, burna tau tiesiog užkemšama smeigtukų prismaigstytu granatu, tuo nesantaikos obuoliu, primenančiu persmeigtą kenčiančiosios širdį. Yra taip ir tik taip, o tavo nuomonė nesvarbi. Rūta Butkus kloja prasmes ir metaforas sluoksniais, gramzdindama po jais ir žiūrovų sąmonę, iš šokio judesio atimdama eleganciją ir estetiką, paversdama jį iliustracija, bet ji tokia daugiaplanė, tarsi Gustave o Doré graviūra, kurioje kaskart galima įžvelgti naujų detalių. Spektaklis sunkus, reikalaujantis ne tik susikaupimo, svarbu žinoti ir pradinę idėją. Tačiau tai vienas iš tokių retų Lietuvoje tikrų, prasminių šokio teatrų, kur TEATRAS gal net ima nustelbti ŠOKĮ, sukurdamas judesiui naują erdvę, o kūną paversdamas tekstu, kurio skaitymas priklauso tik nuo žiūrovų atvirumo ir išprusimo. Nuostabu, kad per tokį trumpą laiką nuo asmenines dramas vartaliojančios Šventės, rodytos festivalyje 2011 m., Butkus žengė didžiulį žingsnį šokio teatro ir socialinės tematikos link. Tai pasiklydom tarp 17 ir 13? Ne, nepasiklydom. Festivalis buvo margas, bet geras beveik toks pat, kaip prieš 10 ar 12 metų, kai pinigus kultūrai žarstėme didesnėmis saujomis, kai galvojome apie publikos prusinimą. O pilnutėlės žiūrovų salės rodo, kad auskarėlius gavo visos sesutės. 32 K u l t ū r o s b a r a i

35 Jonas ARČIKAUSKAS. Duobė. Fragmentai. Keraminė kompozicija. Ilgis 330 cm, plotis 74 cm, gylis (aukštis) 52 cm. Privatus interjeras

36 Jonas ARČIKAUSKAS. Duobė. Fragmentai. Keraminė kompozicija. Ilgis 330 cm, plotis 74 cm, gylis (aukštis) 52 cm. Privatus interjeras

37 Jonas Arčikauskas Duobė tamsiosios gyvenimo pusės studija Daugelio žmonių supratimu, keramika tai utilitarus daiktas: puodas, lėkštė, vaza ar koks suvenyrinis niekelis. Vienas kitas mielai pridurs, kad keramika tai plytos, plytelės ir, tarkime, kokliai, rodomi muziejuose. Visa tai tiesa, tačiau dalinė. Mane labiausiai domina keramika kaip kūrybos sritis. Žemės menas, užimantis deramą vietą šiuolaikiniame interjere ir eksterjere, šiuolaikinėje kultūroje. Keramika universali kalba. Tokia pat kaip tapyba, skulptūra, muzika, teatras, kinas Keramika suteikia kūrėjui galimybę išreikšti savo jausmus, estetinę pasaulėžiūrą, grožio suvokimą. Man labai patiko pasiūlymas sukurti keramiką interjere tai dvi duobės grindyse, uždengtos stiklu. Gabaritai solidūs: ilgis 330 cm, plotis 74 cm, gylis (aukštis) 52 cm. Duobė kaip forma, turinys ir idėja, kaip kūrinio motyvacija Duobė asocijuojasi su tamsiąja žmogaus gyvenimo puse. Kiekvienas menininkas panašiai kaip Dante keliauja po savo regimą pragarą. Mano kelionė prasideda, apimtas švelnumo, suvokdamas atsakomybę leidžiuosi į Duobę žmogiškųjų aistrų ir netekčių, ligų ir praregėjimų, ydų ir sentimentaliausių vilčių buveinę. Ir vėl, ir dar kartą, ir dar kartą siekiu prisibelsti iki apleistų išsigimėlių širdies... Duobė kaip žmogaus išgyvenimų, skausmo, džiaugsmų, paklydimų visuma organiškai išsiskiria į dvi puses moteriškąją ir vyriškąją. Tai primena parapijonių pasidalijimą į dešinę ir kairę katalikų bažnyčioje. Gilindamasis į NUODĖMĖS temą, analizavau daugelio menininkų praeitais amžiais sukurtus pragaro ir skaistyklos vaizdinius. Gludinau savo įžvalgas, mąstydamas apie Renesanso freskas, japonų grafiką, kinų tapybą, studijuodamas Egipto meną, Jonas Arčikauskas. Duobė. Fragmentas actekų kultūrą, vaškines japonų teatro kaukes. Be asmeninio patyrimo, psichologinių įžvalgų, didžiulį dėmesį skiriu kultūros visumai, ypač rašytiniam palikimui, šventyklų ir bažnyčių struktūros analizei. Man labai svarbu kurti kompozicijas, spalvomis ir formomis susiliečiančias, tarkime, su gotikos estetika, Bizantijos mozaikų komponavimo kanonu, egiptiečių reljefais ar skulptūrinių ansamblių masteliu ir žaisme. Labai svarbu rasti savo kalbą, išraišką, šiuo- K u l t ū r o s b a r a i

38 Jonas Arčikauskas. Duobė. Fragmentai. Dviejų dalių keraminė kompozicija privačiame interjere laikiškai traktuojant temą, bet esu įsitikinęs, kad tai galima padaryti ir kruopščiai analizuojant kultūros palikimą, siejant jį su šių dienų interesais. Žmogaus nuodėmės samprata (Duobė) labai patrauklus instrumentas kultūros, civilizacijos tyrimui, kartu išsakant didžiąsias abejones ir viltis. Kas svarbiau išgalvoto Dievo pirštas ar apviltos ir pamirštos kekšutės šešiapirštės pėdos įspaudas?.. Ir kaip juos sugretinti? Moteriškoji pusė ją vienija dramblio kaulo spalva, mistiška ir filosofiška, kai kurias formas pabrėžia šalti sidabro blyksniai, kai kurios vietos sušildomos iki geltonio, kuris primena pirmapradžio kiaušinio trynį. Tarsi Giotto freskos nuotrupa išnyra rusvos gėlės, persmelkia ilgesingas dangaus mėlis. Kompozicijos ašis Nuodėmingoji mergelė, tarsi ikrų, savo vaikelių fosilijų įkalinta, tyliai džiūgauja, pasipuošusi raupų bučiniais, paskutiniais nuviltos meilės, tuščio geismo liudytojais... Vyriškoji pusė yra geležies rūdžių spalvos su krintančiais meteoritais, verdančia vulkano lava ir primena pirmą ietigalį, nukaltą geležies amžiuje. Erškėčio motyvas, maišyta kraujo ir geležies rūdžių spalva, destruktyvus judesys, susukantis gyvybės spiralę, susiję su vyriška kančia ir sakralumu... Mergelių procesija nuolankiai juda sutenerio nubrėžta trajektorija. Impulsyvūs kūnai su jutiminėmis kiaurymėmis, fragmentai veidų, vis dar menančių buvusią haremo šlovę. Ir vis dėlto jų drabužių klostės, figūrų ritmas dvelkia Paryžiaus, Kelno katedrų šventumu... Galingas jautis, tarsi nulipdytas iš jūros kriauklelių, savaip transformuoja Europos pagrobimo mitą, yra tikras gaivalas, savo sperma laiminantis šventąjį karą... Moteriškojoje pusėje ypatingą vaidmenį atlieka driežas meilužis, gundytojas, tarpininkas tarp svajonių ir žemiškų reikalų. Prieštaringas, daugialypis padaras demagogas, pedagogas ir gašlūnas. Jis herojus su neišvengiamai senstančiu yrančiu kūnu, bet su stamantria liežuvio kilpa, Tibeto lamos akim, išdidintais delniukais mušantis tylų valiūkišką ritmą... Girdinti Pilis, tarsi atklydusi iš skaudžios vaikystės pasakų, nukreipta į dangų. Čia ir observatorija, ir klausykla nuodėmės išrišimo instancija. Alchemikų mokslo įranga, viduramžių egzekucijų instrumentai, burbulų pūtimo motyvai darniai sugyvena su erotinėmis fantazijomis. Duobei svarbus veidrodis, kuris, atspindėdamas vieną ar kitą motyvą, juos laužydamas ir jungdamas, sukuria papildomą matmenį. Atsiranda naujas rakursas, nauja informacija, žiūrovai paverčiami kompozicijos dalyviais, jų veidai, žvilgsniai tampa jos dalimi. Ant šių kūrinių galima vaikščioti, bet rekomenduočiau įsikurti ant pilvo, gulomis. Turiu vilties, kad čia praleistas laikas neprailgs K u l t ū r o s b a r a i

39 Elzė Gudavičiūtė * Kas tos bakchantės: paleistuvės ar pranašės? Graikų mitologija ir antikinėmis Eschilo, Sofoklio, Euripido tragedijomis susidomėję skaitytojai lietuvių kalba išleistoje Graikų literatūros chrestomatijoje 1 susiras nuorodą, kad mainadės tai dievo Dioniso žynės ir garbintojos. Pagal paaiškinimą, išverstą iš senosios graikų kalbos, toks jų vardas reiškia pamišusios, netekusios proto. Visi antikinių vardų žinynai kartoja, kad mainadės, kitaip tiadės ar basaridės, tai šėlstančios, siautėjančios, paskui dievą Dionisą pulkais lakstančios jaunutės jo palydovės ir gerbėjos. Tačiau dažniausiai jos vadinamos bakchantėmis (gr. Βάκχαι,), nes dievą Dionisą šlovindavo ir šaukdavo Bakcho vardu. O tas gražuolis, šviesiagarbanis, kvapniaplaukis Dionisas 2 tai galingas daugiavardis dievas: ir Bakchas, ir Jakchas, ir Dzagrėjas, ir Bromijas, ir Basarėjas, ir Enijas, ir Euchijas, ir Liėjas. Taip jį vadindavo kultinių procesijų palyda linksmas būrys iš paskos sekdavusių, dainuodavusių, šokdavusių mainadžių ir iki ekstazės įkaušusių ožiakojų satyrų, o pačiame gale ant asilo jodavęs išminčius Silėnas, niekada nesiskiriantis su vynmaišiu. Priekyje smagiai žengdavęs pats vyno dievas, galvą vynuogių lapų karūna apsivijęs, gebenėmis apraizgytą apeiginį tirsą iškėlęs, liaudiškų švilpynių, fleitų, timpanų garsais besidžiaugiantis, visą žemę įsukantis į pavasarišką siautulį. Tas, kuris, anot mitų, beregint galėdavęs pavirsti liūtu, raguotu jaučiu ar grėsmingu lokiu. Toks buvęs į Heladę nenoromis įsileistas stebukladarys, kurį Homeras Iliadoje paminėjo kaip džiaugsmą žmonių Dionisą, 3 Tėbų karalaitės Semelės pagimdytą paties Dzeuso sūnų, kuris išmokė žmoniją auginti vynuoges ir gaminti vyną. Praėjo tūkstančiai metų, o žmonija nepamiršo nei dievo Dioniso (Bakcho), nei jo mainadžių (bakchančių). Senovės Graikijos legendose ir mituose, 4 Herodoto Istorijoje 5 rašoma, kad XI a. pr. Kr. gyvenęs ir galbūt Egipte dionisiškojo tikėjimo papročiais persiėmęs pranašas Melampodas bus įpratinęs ir Heladės karalysčių žmones švęsti Dioniso misterijas. Pagrindines tų misterijų paslaptis nutylėdamas, Herodotas Istorijoje pažymi: Dionisas, Semelės, Kadmo dukros, sūnus, gimęs maždaug prieš 1600 metų iki mano laikų. Teigdamas, kad helėnų Dionisas tai tas pats egiptiečių Oziris, toliau pasakoja apie ten regėtus to dievo kentėjimus, naktimis rodomus Sajo Atėnės šventovės ežere, ir kad tatai egiptiečiai vadina misterijomis. Toje šventovėje * Apie autorę. Elzė Gudavičiūtė Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė. Gimė 1984 m. Vilniuje aisiais baigė bakalauro, 2011-aisiais magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kurso vadovas režisierius Gintaras Varnas. Nuo 2007 m. kuria vaidmenis įvairiuose Lietuvos teatruose: Kauno valstybiniame dramos teatre, Vilniaus teatre Lėlė, Menų spaustuvėje, Jaunimo teatre, Keistuolių teatre, Gintaro Varno teatre Utopia, priklauso trupei No Theatre. Vaidina kine, televizijoje m. įvertinta garbingiausiais Lietuvos teatro ir kino apdovanojimais: Auksiniu scenos kryžiumi ir Sidabrine gerve. Gintaro Varno spektaklyje Bakchantės vaidina vieną iš mainadžių. K u l t ū r o s b a r a i

40 esąs ir to nakčia garbinamo dievo kapas. Bet apie tuos dalykus, nors ir gerai žinodamas, kas ten vyksta, nieko nepasakosiu tylėsiu kaip užrišta burna, rašo Herodotas, nusistebėdamas, kad Dioniso procesijos neša uolekties didumo statulą su milžiniško dydžio falu, kuris kilnojasi, moterų traukomas už virvutės. Pagal antikinę mitologiją, tikėjimo ekstazė, pamišimas laikomi dievų siunčiamais išbandymais žmogui. Frigijoje buvo garbinama Didžioji dievų Motina, pasaulio gyvybės gaivintoja Kibelė, kitaip vadinta Idos kalno Motina, prikelianti mirusią gamtą ir užtikrinanti derlingumą. Mažosios Azijos žynių koribantų ir chtoniškųjų demonų kuretų sergėjama, Rėja Kibelė, kalnų viršūnėse įsikūrusi su panteromis ir tigrais, buvo tokia galinga, kad per jos misterijas įsišventinantieji patirdavo neįtikėtiną ekstazę ir taip įsišėldavo, kad iki kraujo sužeisdavo vieni kitus, nusižudydavo ar išsikastruodavo. Anot geografo Strabono, dievas Dionisas irgi užaugęs, auklėjamas Frigijos demonų kuretų. 6 Demoniški priešistorinių laikų tikėjimai su dievų ir deivių šventyklose žudytų gyvulių ir žmonių aukomis, su galvomis, pamautomis ant kuolų, su aukurais, užlietais kūdikių krauju, tikrai ne naujiena ir XXI a. komercinio kino Euripidas. Bakchantės. Režisierius Gintaras Varnas. Spektaklio scena ar teatro mėgėjams, jau persisotinusiems meniniais siaubo filmais ar spektakliais. Sunku įsivaizduoti, kaip per tas apeigines procesijas jausdavosi, kaip elgdavosi, kokius ditirambus giedodavo mergelės, tarnavusios Dionisui augmenijos, derlingumo, vaisingumo, vynuogininkystės, stichinių gamtos jėgų ir netgi teatro, meninės apgaulės, vaidybos, persikūnijimo dievui. Turbūt nelengva būdavo vėlesnių epochų dionisiškųjų eitynių dalyvėms bakchantėms, kurios bandydavo imituoti, interpretuoti ir mintimis, žodžiais, judesiais liudyti anas priešistorinių laikų dionisiškojo polėkio apimtas mainades. Gal todėl tūkstančius metų pasakojimuose vis erotiškiau pristatomos Dioniso liudytojos, per šimtmečius neužmirštos ir visame pasaulyje prie vyno taurės visaip minėtos, neretai pašiepiamos dėl jas apimdavusios nepadorios ekstazės, pagaliau vis dėlto prabilo poetinėmis Euripido tragedijos strofomis ir antistrofomis: Jeigu motinos Kibelės / Orgijose dalyvauji, / Virš galvos iškėlęs tirsą, / Gebenėm pasidabinęs, / Tu tarnauji Dionisui. Arba: Dionisai, didis dieve, / Pagailėk likimo vingiuos / tau ištikimos tarnaitės! 7 Kokiu jutiminiu XXI a. mainadės pavidalu būtų įmanoma mūsų dienų teatre išreikšti poetinę absoliutinės dvasios sugrįžimo į Tėbus idėją? Kaip įžiūrėti dievybės apsireiškimą gerokai statiškuose euripidiškųjų dievo Dioniso palydovių siluetuose? Juk ne šiaip sau visa Kadmo šeimos tragedija pavadinta žodžiu Bakchantės mįslingu mainadžių apibūdinimu. Kas tos mainadės? Gal tai tik išmoningų filologinių, poetinių, vaidybinių erdvių šmėklos, jau tapusios senamadės, o kadaise turėjusios galių mainytis, keistis, mirgėti, džiuginti ir stebinti įvairiakalbių genčių žmones, priešistoriniais laikais knibždėjusius Viduržemio jūros 36 K u l t ū r o s b a r a i

41 pakrantėse ir salose? Argi negalėtų kam nors vieną gražią dieną staiga pasivaidenti, kad mainadės tai net lietuviškos šaknies žodis? Pavyzdžiui, senstančiam lietuviui, žodžių kilmės tyrinėtojui, per mėnulio mainatį atmintyje tarsi iš ekrano titrų suraibuliuotų aktorės Mainelytės pavardė. Arba vyno šiek tiek padauginusį jauną Filologijos fakulteto pirmakursį apimtų ūpas kiaurą naktį spėlioti, vienaip ir kitaip manant, bet nepermanant, kokios gi iš tikrųjų buvo tos mainadės, kadaise sukdavusios ratelius su pačiu Dionisu. Prisimenant tokius senovinius lietuvių kalbos žodžius kaip mainulis, mainužis, mainužė, mainytojas, mainelga, mainatvė, mainatis arba vaikišką skaičiuotę Mainas monas, / kas apgauna / tas ir ponas!, galima nusišypsoti. Bet galima ir suklusti. Juk Viduržemio jūros pakrantėse keičiantis epochoms, kai Gajos, Rėjos, Demetros hierarchinė galybė ėmė blėsti, tos mįslingos pakvaišėlės mainadės, ko gero, jau buvo laikomos vergėmis arba jų būdavo tiesiog atsikratoma kaip neklusnių dukterų Egipto, Mažosios Azijos, Graikijos uostamiesčiuose. Kodėl jų buvo tokia daugybė? Euripidas mini tūkstančius balsų, klykavusių Kitairono slėnyje. Kodėl jos pulkais lydėdavo Niso ir Nakso salų dievą? Galingo tikėjimo traukiamos ar Dioniso magiška jėga į jo gimtinę vedamos? Kodėl jos vėliau virto vien liaudiškų švenčių šokėjomis, po kalnus lakstančiomis, apsvaigusiomis, stirnų ar dėmėtųjų elnių kailiais apsisiautusiomis, su pusnuogiais satyrais iki paryčių spygaujančiomis moterimis? Jau romėnų laikais apie bakchantes būdavo atsiliepiama atvirai nepagarbiai, jų dieviškumas nebeminimas. Prisiminkime, pavyzdžiui, tarnaitės Milfidipės iš Plauto komedijos Karys pagyrūnas pašaipėlę: Duoki ženklą, jei tu iš bakchančių šitų... 8 Vis dėlto kiek tolerantiškiau galvojant apie mainades, labiau tikėtina, kad jos buvo ne aistringos vyndarių meilužės, o pranašesnės prigimties būtybės, pagal fonetinį vardo skambesį giminiškos gal net kalnų nimfai Majai. Gal tik ji ir galėtų pasakyti, kas gi tokios tos vėliau plejadėmis virtusios ar į Jaučio žvaigždyną pakilusios nimfos, kurioms greitakojis Majos sūnus Hermis į Niso kalnus nunešė naujagimį be motinos likusį dievą Dionisą. Jeigu nimfos hiadės pakeltos į žvaigždes, tai kodėl lyg ir pažemintos, net Hesiodo ir Homero visiškai nutylimos nimfos mainadės? K u l t ū r o s b a r a i Tačiau niekas iš mitologijos žinovų turbūt nėra tuo klausimu asmeniškai taręsis nei su deive Maja, nei su jos sūnumi Hermiu, tarpininku tarp Dangaus ir Žemės. Kad išsiaiškintų genealoginį mainadžių statusą, niekas nesikreipė nei į Dioniso prosenelę deivę Afroditę, nei pagaliau į jį patį deivės Dionės proprovaikaitį. Nežinia, ar galėtume mainade vadinti nimfą Ambrosiją, nuolatinę Dioniso palydovę. Hesiodas Teogonijoje 9 mainadžių kažkodėl irgi nepaminėjo. Gal jam, kaip ir Herodotui, to daryti neleido tikėjimas? Nors jos tos mainadės galėjo būti kažkurio dievo ar deivės dukros, pagal kilmę ne menkesnės už mitologines likimo deives moiras, metų laikų deives horas, gracingas ir linksmas charites ar ypač senos kilmės deives šaltinių, upelių, upių, raistų, pelkių, ežerų, pievų, kalnų, girių, atskirų medžių rūšių nimfas. Jeigu najadės, nereidės, okeanidės, limnadės, orestiadės, alseidės, driadės, meliadės, hiadės, hamadriadės laikomos deivėmis (nimfomis), tai kaip galima manyti, kad mainadės buvo tik triukšmingų linksmų eitynių mergužėlės, liaudiškų dionisijų pseudoartistės, kurios, pagautos įkvėpimo ir ekstazės, erotiškai strakalioja paskui senstančius sugėrovus, iki pakvaišimo šoka orgiastinius šokius Bakcho garbei? Vyno dievas neleisdavo, kad jo garbintojos būtų žeminamos. Kai vėjų dievo Borėjo sūnus Butas per dionisijas pagrobė ir išniekino bakchantę Koronidę, Dionisas jį nubaudė paverstas bepročiu, tas įšoko į šulinį. * * * Sofoklis tragedijoje Antigonė neslepia dieviškos bakchančių kilmės. Pirmoji šios tragedijos Choro antistrofa skirta dievui Dionisui pagerbti: Tave regi virš dviviršūnio Kalno / šviesieji žibintai, kur Koriko nimfos Bakchantės šokį šoka / Ir kur Kastalijos versmė, / Nisos kaukarai aukšti / Po gebenių tinklu Kad Antigonėje minima Koriko uola buvo nimfų bakchančių buveinė, patvirtina ir Eschilas jo tragedijoje Eumenidės Pitija sako: Pagarbinu ir nimfas Koriko uoloj / Taip paukščių mėgstamoj dievų buveinėje. / Bromijas čia gyvena jo neužmirštu, / Iš čia jis prieš Pentėją vedė bakchantes. 11 Pentėjas tai garsiųjų Tėbų karaliaus Kadmo anūkas, užsidėjęs senelio karūną, tačiau ilgai neišsilaikęs 37

42 soste, nes priešinosi dievo Dioniso kultui. Už tai jį negyvai sudraskė jo motina Agavė su dviem seserimis Ino ir Autonoje. Mat šios kilmingos moterys, Dioniso paverstos bakchantėmis, išprotėjo Kitairono kalnuose. Taigi, ir Sofoklis, ir Eschilas Koriko uolos nimfas vadina bakchantėmis. Vadinasi, jos nestokojo archajiškųjų deivių išminties, žinojo daug gyvenimo ir mirties paslapčių, kartais siųsdavo žmonėms beprotybę kaip paslaptingų gamtos jėgų perspėjimą ir nesipriešindamos dalyvaudavo net žiauriausiose karalių, rodžiusių nepagarbą dievams, egzekucijose. Higinas Pasakojimuose 12 rašo, kad Dionisas, išvykdamas į Indiją, valdyti Tėbus palikęs savo auklėtojui Nisui, bet, kai sugrįžęs, tas nebesutikęs atiduoti valdžios. Todėl po trejeto metų į Tėbus pasiuntė bakchantes (arba jomis persirengusius karius) ir Nisas buvo paimtas į nelaisvę. Tai primena ir Euripido Bakchančių Choro žodžiai: Šlovė Euėjo karžygėms! 13 Atidžiau įsiskaičius į Euripido tragediją, galima įsitikinti, kaip dėmesingai ir pagarbiai tas, anot Aristotelio, iš visų poetų veiksmingiausias tragikas 14 į Tėbų sceną atvedė mainades svetimšales, atkeliavusias iš Frigijos. Tai rimtos ir atsakingos dievo Dioniso palydovės, pasirengusios aukotis, tapti net kalinėmis ir vergėmis Pentėjo valdomoje šalyje. Pasaulį vynu pradžiuginęs Dionisas ne iš karto buvo įsileistas į Atiką net gimtuosiuose Tėbuose buvo laikomas ištvirkėliu ir nepriimtinu kerėtoju. Tokiu pat, kaip ir jo tėvas Dzeusas, užsigeidęs suvilioti Kadmo seserį Europę, jo dukterį Semelę, o pasitaikius progai, pasivertęs satyru sugundė kadmietę karalaitę Antiopę. Ir kuo tos Kadmėjos karalaitės taip traukė patį dievų dievą? Juk Euripidas ne šiaip sau bus iškėlęs seną valdžių valdžios bylą, kaip Dzeusas nubaudė senąjį Tėbų karalių Kadmą, Europės brolį, kuris jaunystėje, orakulo patartas, iš Delfų paskui baltą karvę atklydo į dievų pamėgtą bojotų žemę ir ten kaudamasis nužudė švento šaltinio saugotoją tai buvo būsimos jo žmonos Harmonijos netikras brolis, karo dievo Arėjo ir vienos iš keršto deivių sūnus. Lietuvių kalba nuostabiai atsišaukia seniausių Graikijos dievų, karalių, herojų vardai, kurie galėtų praversti aktorinėms žodinės raiškos pratyboms: Adrastas, Agenoras, Abaris, Aigimijus, Aiglė, Ainėjas, Alkmenė, Aristėjas, Atėnė, Augėjas, Daris, Dikė, Doras, Dzeusas, Erimantas, Gaja, Galatėja, Gelintija, Gelanoras, Gordijus, Hera, Heraklis, Himenėjas, Idas, Ismenė, Ilas, Kapanėjas, Kelėjas, Kibelė, Kilenė, Klimenė, Koribantai, Kuretai, Lajaus, Leda, Leta, Likas, Likimnijus, Linas, Linkėjas, Matuta, Medėja, Mentas, Midas, Miletas, Minijas, Minas, Minojas, Mintė, Mirtilas, Nerėjas, Nereidės, Oreadės, Oreitija, Orestas, Orfėjas, Palaimonas, Palamedas, Panas, Pandarėjas, Pandora, Piladas, Pleistenis, Polemas, Prometėjas, Protėjas, Radamantas, Selenė, Semelė, Skironas, Skitas, Spartas, Tantalas, Tartaras, Taumantas, Teiresijas, Tesėjas... Girdėti ir tenykščių žemių, miškų, kalnų, upių, seniausių karalysčių, uostų, miestų vardų aidas: Aigina, Aganipė, Aradas, Argolidė, Asopas, Aitolija, Aulidė, Bitinai, Bojotija, Atėnai, Elidė, Frigija, Ilionas, Ilirija, Ismaras, Ismėnas, Istmas, Itakė, Kilė, Kilikija, Kintas, Kitaironas, Krestona, Kreta, Letė, Lidija, Likija, Miletas, Mirtoja, Nemėja, Pilas, Platajai, Salaminas, Sardai, Saronas, Sidonas, Sipilas, Sikionas, Skironas, Skitija, Sparta, Stiksas, Tartaras, Tebai, Tyras, Trakija... Bet argi galima taip savintis praeities helėnų mitologinius turtus? Gal nepatartina šauktis ar ilgėtis net ir tų Šiaurės Atėnų, kuriuos išpranašavo mums Oskaras Milašius? Pakanka atidžiai perskaityti Česlovo Gedgaudo knygą Mūsų praeities beieškant. 15 Nereikės net mainade apsimesti, kad iš tikrųjų pašėltum tuose karališkų giminysčių labirintuose! Juk ne tuščia pramoga, ne vulgarus pasityčiojimas iš Dzeuso pavainikio, to bakchanto, buvo trakų, frigų, lidų, ilyrų žemėse kiekvieną pavasarį rengiamos dionisijos, per kurias šūkaujama: Bakchai, euoe! O kiek sukurta iškilmingų pajanų, apgiedančių to negraikiškos kilties dievo žygius! Todėl Euripido tragedijos bakchančių Choras be jokių išlygų prisipažįsta: Aš šlovinu Euėją barbarių giesmėm Herodotas irgi tvirtina: Man atrodo, kad Melampodas apie Dioniso kultą daugiausia sužinojo iš tyriečio Kadmo ir iš tų, kurie kartu su juo atvyko iš Finikijos į dabar vadinamąją Bojotiją. Beveik visų dievų vardai į Heladę atėjo iš Egipto. Kad jie tikrai atėjo iš barbarų, nustačiau tyrinėdamas. 17 Ne mažiau kaip dviem tūkstančiais metų už Kristų vyresnis Dionisas gal iš 38 K u l t ū r o s b a r a i

43 Eglė Vitkutė. Bakchančių eskizas Mažosios Azijos, o gal iš tolimosios Indijos atnešė į Heladę gandus apie naują tikėjimą. Jam talkino palydovės mainadės, gebėjusiomis iš uolos ar iš žemės išskelti vandens ir pieno, medaus ir vyno sroves arba, pagal piemenų pasakojimus, staiga įgydavusiomis tokią žvėrišką galią, kad suplėšydavo į gabalus ne tik gyvulį, bet ir žmogų... Tas Hermio neštas ir nepamestas vyndarystės laimintojas Dionisas per visus keturis tūkstančius metų iki mūsų dienų taip ir liko neatspėjama Viduržemio jūros karališkųjų tragedijų mįslė, įdomi pasaka apie religinius senosios Europos persimainymus ir akivaizdi Gralio taurės, būsimosios Dievo kūno ir kraujo aukos, dar labai tolimoje ateityje suintriguosiančios žmoniją atgimti iš naujo, pranašystė. Anot mitų, legendinėje Delo saloje garsėjo burtininkės oinotropės, vandenį paversdavusios vynu, o ką tik panorėdavo, alyvuogėmis arba duona. Apolonas užsinorėjo jas pagrobti, tačiau tam sutrukdė Dionisas, pavertęs oinotropes balandėmis. Gal ir jas galėtume priskirti prie dionisiškųjų mainadžių? O dieviškoji Ariadnė, paties Helijo anūkė, Kretos valdovo Minojo dukra, ištekėjusi už gražuolio dievo Dioniso ir pagimdžiusi jam nemažai vaikų, argi neturėjo mainadiško žavesio? Argi ne mainadiškas Ariadnės siūlas, iš mirties labirinto išvedęs mylimąjį Tesėją? Žinoma, nepradėsime visų Atikos karalaičių pravardžiuoti mainadėmis, burtininkėmis, pranašėmis, tačiau vis dėlto įdomu ir Euripido tragedijoje Hekabė aptikti tokius karalienės Hekabės žodžius: O vargšė, vargšė aš! Nejau Kasandros čia, / bakchantės pranašingos, galvą tu neši? 18 Vadinasi, Trojos karalaitė Kasandra, karaliaus Priamo ir karalienės Hekabės dukra bakchantė. Taip pat ir Euripido tragedijoje Trojietės pati motina Hekabė nelaimingąją savo dukterį Kasandrą vadina mainade: Ak! Aiman! / Tik neleiskit laukan Kasandros, / nepaisančios Argo nei gėdos / ir grasinančios man / pražūtingos mainadės, / skausmuose kad nežūčiau! 19 Arba: Oi, ne, ne gaisras ten! Maniškė ten duktė / Kasandra atskuba mainadė it kokia!.. Ir liepia Kasandrai: Šį deglą perduok man! Tau nedera jį nešt, / mainadė kol esi, be sąmonės kol tu, / dukrele, siautėji tolydžio vis labiau! Šauklys Taltibijus apie pamišusią Kasandrą sako: Atrėjo šit sūnus, helėnų čia visų / vyriausias karvedys, įsigeidė šitos / mainadės kažkodėl, nors aš į lovą jos, / net vargšas būdamas, neimčiau niekados... Tai jau Trojos laikų helėno pasišaipymas iš pranašės savybėmis garsėjusios trojietės Kasandros, kuri, patekusi į nelaisvę, karvedžio Ajanto išniekinta, pamišo. Pasipriešinusi paties Apolono meilei, ji tapo, pasak motinos, it mainadė... Tačiau karaliaus Kadmo giminės tragedija Tėbuose vyksta ne Kasandros, o senųjų dievų ir herojų laikais Heraklis dar negimęs, Septynetas prieš Tėbus dar nesukilo, dar nėra nei Edipo šeimos, nei Medėjos, dar toli iki Trojos karo Pagal griausmavaldžio Dzeuso planus pirmiausia turėjo įvykti Tėbų griūtis. Ir įvyko. Netgi ne vieną kartą. O dabar, kaip pasakoja Euripido tragedija, nelauktai netikėtai atėjo naujas dievas Dionisas, teisėtas Tėbų karalius. Jis beldėsi pas savus, bet niekas ne- K u l t ū r o s b a r a i

44 norėjo ir neketino jo įsileisti. Net ir teta Ino, kadaise paties Dzeuso liepimu padėjusi jį auginti, nepripažino dieviškų sūnėno galių. Bet gal pripažins senelis Kadmas su močiute Harmonija? Todėl gamtmeldiška Dioniso garbintojų minia, jau išskubėjusi į jo sutiktuves kalnų šventvietėje, ir patikimos choristės, atlydėjusios jį į Tėbus net iš Lidijos, džiaugiasi bus šventė Kitairono kalnuose! Kai didžioji deivė Hera atėmė Dionisui protą, jis ilgai klajojo po Egiptą ir Siriją, kol frigų deivė Rėja Kibelė išgydė jį ir įšventino į savo misterijas. Paskui per Trakiją jis nukeliavo į Indiją, o iš ten per Lidiją, per Frigiją sugrįžo į Tėbus. Sugrįžo kaip dievas ir beldėsi, karališką skeptrą imituojančia apeigine pranašo lazda, apvyniota gebenėmis. Bet jo neįsileido. Po dviejų tūkstančių metų ir Kristaus nepripažins jo gimtinė, nenorės įsileisti, nors jį garbins ištikimi apaštalai, mokiniai ir žmonių minios. Šventoji Marija Magdalietė taps savotiška Jėzaus Kristaus mainade ir visur jį lydės, tikėdama juo kaip Dievu ir liudydama jo dieviškumą. Kaip Indijoje dievą Krišną be perstojo lydėdavo artimiausios jo draugės, piemenaitės gopės, taip ir Heladėje pasirodžiusį dievo Dzeuso sūnų Dionisą visur lydėdavo jį dievinusios mainadės. Argi ne taip kas keletą tūkstančių metų vis nauju žmogišku pavidalu, bet vis Tas Pats Dievas neišvengiamai apsireiškia Žemės žmonėms kaip Gamtos galybė kurianti, džiuginanti, draugaujanti ir griaunanti, pykstanti, baudžianti, kol galiausiai pasiaukoja dėl žmonių išganymo. Vis dėlto reikėtų skirti tikrąsias dievo Dioniso palydoves mainades, kurios nuo kūdikystės augino, globojo, auklėjo jį, tarnavo jo šventyklose, nuo Bakcho kulto šventėse vėliau dūkdavusių bakchančių, kurių įvaizdis per ilgus šimtmečius po Trojos karo, ypač romėnų valdomose šalyse, buvo iškreiptas. Per du tūkstančius metų iki Kristaus gimimo požiūris į šokančias Bakcho verges pasikeitė, ilgainiui jau niekas nebelaikė jų deivėmis, pranašėmis, žynėmis, nevadino nimfomis. Italijoje vyno dievo Bakcho garbei orgiastinį šokį šokanti laisvo elgesio moteris buvo vadinama bakchante. 186 metais pr. Kr. buvo išleistas specialus Romos senato įstatymas, draudžiantis bakchančių orgijas ir orgiastinius šokius, t. y. bakchanalijas. Tačiau pakanka įsižiūrėti į V ar IV a. pr. Kr. graikiškose vazose įamžintų mainadžių atvaizdus, kad liautumės menkinę ar smerkę jas dėl pamišėliškumo, būdingo tikroms pranašėms ir žynėms. Matyt, ir menininkai įsivaizdavo jas kaip sąmoningas ir sąmojingas Dioniso drauges. 1 Graikų literatūros chrestomatija, Vilnius, Mintis, Aleksandra Veličkienė, Antikos mitologijos žinynas, Kaunas, Šviesa, 1996, p Homeras, Iliada (XIV 325), Vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius, Vaga, 1981, p Nikolajus Kunas, Senovės Graikijos legendos ir mitai, Kaunas, Šviesa, 1984, p Herodotas, Istorija. Antroji knyga. Euterpė (49, 145, ), iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius, Vaga, 2008, p. 99, p Strabonas, Geografija (X 3, 11 12), In: Aleksandra Veličkienė, Antikos mitologijos žinynas, p Euripidas, Bakchantės. Choras (75 85, ), Antikinės tragedijos, Vertė Sigitas Narbutas, Vilnius, Vaga, 1988, p. 468, p Plautas, Karys pagyrūnas, Antikinės komedijos, Vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius, Vaga, 1989, p Hesiodas, Teogonija, Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė- Kairienė, Vilnius, Aidai, Sofoklis, Antigonė ( ), Antikinės tragedijos, Iš senosios graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius, Vaga, 1988, p Eschilas, Eumenidės. Prologas (21 22), Antikinės tragedijos, Vertė Jonas Dumčius, Vilnius, Vaga, 1988, p Higinas, Pasakojimai (Fabulae 131, 167, 179), In: Aleksandra Veličkienė, Antikos mitologijos žinynas, p Euripidas, Bakchantės. Choras ( ), p Aristotelis, Poetika, Poetika ir literatūros estetika, Vertė Marcelinas Ročka, Vilnius, Vaga, 1978, p Česlovas Gedgaudas, Mūsų praeities beieškant, Fotografuotinis knygos leidimas, Kaunas, Aušra, Euripidas, Bakchantės. Choras ( ), p Herodotas, Istorija, p Euripidas, Tragedijos. Hekabė ( ), Iš senosios graikų kalbos vertė Henrikas Zabulis, Istorija, 2009, p Ten pat, Trojietės ( , , , ), p. 17, p. 23, p. 25, p K u l t ū r o s b a r a i

45 Vlada Kalpokaitė Nemaišykime vyno su nafta... Jeigu pasaulis vis dar būtų jaunas, kartą per metus garbios miesto matronos, jų dukterys ir anūkės imtų į rankas tirsus, liptų į Kitairono (ar kokį kitą) kalną, ten suktų mainadžių ratelius, gerdamos vyną ir šlovindamos dievą Dionisą. Ekstaziškai įsisiautėjusios, priartėtų prie aukojimo akimirkos. Užuot sudraskiusios Karalių, kuris naiviai ir nepagarbiai užsispyręs kadaise atsisakė šlovinti Dionisą, imtųsi ožio. Gertų jo kraują, rytų mėsą, šokdamos ir giedodamos. Paskui grįžtų ramios į miestą, visiems metams išpirkusios Dioniso prielankumą, susitaikiusios su tuo, kad šventenybė ne tik akinamai šviesi, bet ir tamsi, kruvina. Ir steigtųsi pasaulio tvarka, atkurta per kadaise gautą pamoką (o jas tais jaunais laikais dievai dosniai dalijo). Jeigu pasaulis vis dar tikėtų etinėmis ar estetinėmis maksimomis arba nuoširdžiai jų ilgėtųsi, mintis, kad, pasak Gintaro Beresnevičiaus, visi amatai, menai, visos varžybos, technikos ar net kalba taipogi sakralinės kilmės arba laikui bėgant yra įgavę kultinę reikšmę, 1 neskambėtų taip ironiškai, žodis tragedija būtų tariamas derama intonacija, o teatras kone vaikiškai džiaugtųsi naujai atrasta savo kilme iš ritualo. Semtųsi iš jo senų/ naujų formų ir turinių, tikėtų tuo, kad scenoje (ar bet kokioje teatru užkrėstoje vietoje) įmanomos tikrosios esatys, rastų kūryboje sacrum, kuriuo įprasmintų profanum, ir sugebėtų, suartindamas priešingus polius, išgyventi dinamiškoje erdvėje tarp jų (nors čia ir didieji Euripidas. Bakchantės. Režisierius Gintaras Varnas Agavė Viktorija Kuodytė K u l t ū r o s b a r a i

46 karai, ir nusivylimai, ir nuolatinės apokalipsės). Friedrichas Nietzsche, įsukęs apoloniškojo ir dionisiškojo pradų ratelį, paskelbęs Dievo mirtį, iš tikrųjų nieko nenužudė, veikiau dar labiau įtvirtino prisikėlimo viltį. Vien jau todėl, kad nuolatos mąstė apie Dievą... Aišku, šių, dar ne tokių senų, bet, ko gero, jau negrįžtamai pasibaigusių Aukštojo (ir Žemojo, svarbu, kad raidės didžiosios) Modernizmo laikų stiliumi net ir Lietuvos nacionaliniame (ar vis dar akademiniame?) dramos teatre pastatytos Euripido Bakchantės žavėtų ir šiurpintų. Didingas, skausmingas, žaismingas spektaklis, sugėręs ir įprasminęs visą ezopinės tylos ir sceninių tropų laiką, nugramzdintų į žmogišką dugną ir iškeltų į aukštumas. Toks spektaklis galbūt net įstengtų kažką atkurti, įsteigti. O fantazuojant iki galo, Pentėjo kūnas, sukapotas į gabalus, turėtų vilties, nesvarbu, kad prieš Euripido, Dioniso, Freudo ir Logoso valią, susijungti į vienį ir prisikelti. Jeigu Lietuvos teatras būtų pribrendęs vienam labai svarbiam posūkiui, jeigu būtų išgirdęs tikrą dabarties balsą ir suvokęs, kad tiesa pačiu paradoksaliausiu būdu slypi autentiškame tikrovės išgyvenime (nepaisant daugiažodžių šiuolaikinės filosofijos aiškinimų, esą šis siekis iš esmės yra utopinis, ektopinis, heterotopinis ir apskritai negudrus), manyčiau, Gintaro Varno Bakchantės irgi būtų kitokios... Kodėl dviejų valandų trukmės, scenos dydžio mūsų civilizacijos taškas su galingu vaizdų ir teksto masyvu, ornamentuota teatrine kalba kelia tiek daug įvairių minčių ir emocijų, bet nekelia pasitikėjimo? Ar ne todėl, kad tai vienos ištarmės ( Už tai, kad naftoje žūna paukščiai, rūksta kaminai, liejasi skerdžiamų gyvūnų kraujas, kyla šventvagiški vartojimo akropoliai, mūsų pasaulį verta priversti susinaikinti ), t. y. vieno lozungo, spektaklis? Kodėl šiuo atveju toks svarbus (pasi)tikėjimas, teatro komunikacija, kreipinys ir bendravimas? Juk ši ištarmė nekelia absoliučiai jokių abejonių, žiūrovų nereikia žadinti, įtikinėjant, kad nevalia pasaulio toliau teršti ir niokoti. O jėgos, kuri vienytų ar bent supurtytų, skatindama keisti, keistis ir veikti, šis spektaklis, deja, neturi. Manau, jos neturi visas mūsų dabarties teatras. Šiuo atžvilgiu Bakchantės yra sąžiningai simptomiškas reiškinys, kurį verta nagrinėti, kad išsiaiškintume, kur nutrūksta scenos ir publikos ryšys, kodėl vis dar išliekant meistrystei, scenoje pastaruoju metu tiek daug tuščiavidurių kevalų... Grįžkime prie tikrovės ir tikėjimo. Manau, teatras dėl savo prigimties vis tiek išsaugos daugybę archajiškų, visiems postmoderno vingiams prieštaraujančių čia ir dabar bruožų, vyko ir vyks akistata tarp scenos ir salės (nepaisant bandymų repetuoti ir rodyti spektaklius virtualioje erdvėje). Kol jis bus toks, tol gyvuos kaip rezistencinė kūrybos, o bendrąja prasme ir komunikacijos, forma. Būtent teatras leidžia daryti prielaidą, kad paviršiuje labai ryškus, nuolat apdainuojamas virtualėjimo, skaitmenizavimosi, susvetimėjimo ir t. t. procesas verčia vis labiau ilgėtis tikrovės, tiesa, tas ilgesys kur kas mažiau artikuliuotas, publicistiškai ne toks raiškus. Viena vertus, klonų ir avatarų okupuotoje dabartyje atrodymas tikrai turėtų dominuoti prieš buvimą. Antra vertus, ši dabartis be gailesčio apnuogina, todėl žvilgsnis, dėmesys, kūryba, skatinanti autentišką dialogą, krypsta į tai, kas yra tikra, arba stengiasi, mėgina būti (nesvarbu, kur gatvėje, scenoje, popieriuje, ekrane). Esatis ir veiksmas, išorinis ar vidinis judesys kaip priešprieša pasyviam stebėjimui tampa labai svarbūs net ir tai kūrybai, kuri atsigręžia atgal, kreipiasi į praeitį, ieškodama būdų esmingiau, veiksmingiau kalbėti apie dabartį, apie sveikesnį, tikresnį buvimą. Norisi daryti prielaidą, kad kupina patoso, plakatinė Gintaro Varno Bakchančių ištarmė (netgi nieko formaliai spektaklyje nekeičiant) iš esmės būtų tikresnė, jeigu čia veiktų kitoks teatro modelis su kitokia socialine funkcija, pozicija, kitokiu požiūriu į savo misiją. Tarkime, režisierius su visais trim Dionisais (Vaidinantis Martynas Nedzinskas, Šokantis Kipras Chlebinskas, Dainuojantis Viktoras Gerasimovas), su Teiresiju (Vytautas Rumšas), su Kadmu (Juozas Budraitis) keletą metų skanduotų Euripido tekstą prie Visagino atominės elektrinės, Vyriausybėje ar Seime, o visos bakchantės (Aurelija Tamulytė, Airida Gintautaitė, Elzė Gudavičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Jurga Kalvaitytė, Eglė Špokaitė, Vesta Grabštaitė) šoktų į guminius batus, griebtų kuprines ir keliautų gelbėti nykstančių 42 K u l t ū r o s b a r a i

47 Bakchantės. Spektaklio scena paukščių ar žvėrių. Agavė (Viktorija Kuodytė) galėtų šviesti jaunas motinas, Pentėjas (Marius Repšys) su visa svita (Ainius Storpirštis, Marius Čižauskas, Dovydas Stončius) dalyvautų politiniuose debatuose, protindami savivaldybių vadus ir prekybos centrų magnatus... Gintaras Makarevičius ir Juozas Statkevičius spektaklio scenovaizdį ir kostiumus kurtų ne iš naujų, o iš antrinių medžiagų, net Linas Rimša savo muzika galėtų skleisti holistines, ekologines ir t. t. idėjas. Tada spektaklis taptų finaliniu kūrybos akordu, kuris tikrai nekeltų jokių abejonių, turėtų teisę kalbėti apie pasaulį taip, kaip jis kalba, galėtų liudyti, raginti, žadinti... Be abejo, tokia utriruota vizija yra daugiau negu utopiška. Čia turėtų įstoti mainadiškai įniršęs choras su ilga ir griausminga giesme, esą menas pats yra pajėgus versti kalnus ir keisti sielas, jam nereikia griebtis vulgarių akcijų tam, kad prisibelstų į širdis, jam seniai suteikta teisė gelbėti pasaulį ir t. t. Jokiu būdu neraginu, kad Varnas mestų sceną ir atsidėtų gelbėjimui to, kas, ko gero, lygiai taip pat brangu ir svarbu jo širdžiai, tam kvailai ir žiauriai naikinamam tikrojo pasaulio grožiui. Tačiau, siekiant grąžinti abipusį (pasi) tikėjimą tarp kūrėjų ir suvokėjų, scenos menui reikėtų surasti dingusią tikrąją esatį, grįžti prie to, kas ankstesniuose spektakliuose užmegzdavo bendravimą, būtiną prasmės apykaitai tarp visos kūrybinės grupės ir žiūrovų, kai žvilgsnis tuo pat metu nepaprastai įdėmiai tyrinėdavo save, savo gelmes, ir nesiliaudavo ieškojęs kitų akių. Čia iškyla Heda Gabler, Nusikaltimas ir bausmė, Publika, Nekalti, su kitais Varno spektakliais, kurių vidinę prasmių architektūrą rišo įtampa, atsiradusi stengiantis įveikti psichologinių struktūrų, teksto, idėjų ir apskritai pasaulio fragmentiškumą, eižėjimą. Deja, Bakchantės visiškai pasidavė postmodernistinės būties diagnozėms, tarsi būtų sekama PM medicinos enciklopedija, todėl scenoje matome iki koktumo akivaizdų vadovėlinį fragmentuotą kūną. Kad teatre vyktų tikroji komunikacija, neprieštaraujanti jo prigimčiai, nepasiduodanti knyginiam filosofavimui, neišvengiamai teks grįžti prie laboratorinio būvio, prie savotiškos bendruomenės, kuri, kitaip nei projektui įvykdyti suburta kūrybinė grupė, turi pakankamai laiko ir vidinės erdvės paieškoms. Antai genialus lenkų režisierius Krystianas Lupa, neseniai viešėjęs Lietuvoje, su savo aktoriais nuolatos leidžiasi į rizikingus mentalinius ir psichofizinius žygius, eksperimentuoja, ieško, užuot skendėjęs utopiniuose menas menui atkryčiuose į praėjusią modernizmo epochą. Kokio autentiško turinio galėtų ieškoti Euripido Bakchančių kūrėjai, jei turėtų įgūdžių ir sąlygas kurti laboratoriškai? Kitaip tariant, ko šiame spektaklyje trūksta, kas galbūt įprasmintų, įteisintų ir paverstų tiesioginiu kreipiniu visa tai, kas dabar labiau primena skulptūrinį timpaną, nukritusį ant šventyklos laiptų ir tiesiog padėliojamą kita tvarka? Tragedijoje apie Dionisą, nužengusį žemėn, kad atkeršytų žmonijai, kuri jau visiškai susikompromitavusi, siaubingai trūksta... paties Dioniso, nepaisant to, kad jis čia įkūnijamas trijų asmenų ir trim veikimo būdais. K u l t ū r o s b a r a i

48 Bakchantės. Pentėjas Marius Repšys, Dionisas Martynas Nedzinskas Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos Vėl norisi pacituoti Beresnevičių: Žmogaus puikybė jį suvedžiojo: jis taip rimtai save vertina, jog užmiršta, kad gyvenimas turi žaidimo atspalvį. Kartu jis užmiršta Dievą. Juk Dievo susitikimas su žmogumi, žmogaus su Dievu tai šventasis žaidimas, sacer ludus. Teologinis dramos pobūdis glūdi judesyje ir atsakomajame judesyje. Dievas pajudėjo jis nužengė į žemę. Dievas pradėjo, mes juo pasekėme. Juk esame ne kas kita kaip Dievo kaukės ir persirengėliai, kaip sakė Lutheris, arba, pasak Platono, Dievo žaislai. Seniausia drama, apvaldanti pasaulį, tai Dievo ir žmogaus susitikimo drama. 2 Spektaklis tikrai niekada netaps tikrovišku religiniu išgyvenimu, Euripidas irgi nesitikėjo, kad jo Bakchantės atkartos senuosius Kitairono kalno ritualus, o scenoje materializuosis Dionisas ar bent jau sutiks priimti vaidinimą kaip auką (vietoj tikro Karaliaus ar daugmaž tinkamo ožio). Tačiau kodėl Varno spektaklyje visiškai nevyksta dialogas su sacrum erdve, toks ryškus Euripido tragedijoje, kur santykis su besimainančia, ambivalentiška, kenčiančia ir kankinančia dievybe labai ryškus ir autentiškas, nes išreiškiamas per abejonę, nepasitikėjimą, galop netikėjimą... Trejopas Varno Dionisas pats savaime nesiasocijuoja su Trejybe krikščionių ar kokios kitos religijos supratimu, tai net ne Dievo (kad ir nesančio, nyčiškai mirusio, pikto, kerštingo bet kokio) idėja ar personifikacija, o viso labo kaukė, dulkėta ir tuščia butaforija, už kurios slypi ne filosofinis, psichologinis, socialinis ar seksualinis kontekstas, o tik efektinga poza, maniera, melas. Gal todėl sustingsta, suakmenėja ir bakchančių choras, nerandantis santykio nei su Dionisu, nei su tragedijos veiksmu, priverstas mainyti niekuo neparemtas socialines menininkių, kariūnių, maištininkių ar mokytojų kaukes ir pripuolamai rankioti butaforines šiukšles. Veiksmas sukasi aplink nereflektuojamą, simuliacinį, protezinį Dievo pavidalą, todėl žodžiai, judesiai, dainos panyra į tuštumą. Vienintelė tikrovė scenoje nuo naftos dūstančio paukščio akys. Paradoksaliausia, kad jos ekrane, todėl žiūrovų santykis su tuo daugiau negu abejotinas, kyla net klausimas, ar moralu būti atsiribojusiems stebėtojams (scenoje tą gana tiesmukai iliustruoja bakchančių akcija su naftos spalvos šiukšlių maišais, paukščių klyksmais ir nuduodamu fotografavimu). Viskas yra tik imitacija, simuliacija, apgaulė, tuščiažodžiavimas ir plastikas? Ar būtent tai norėjo pasakyti spektaklio kūrėjai? Kažin. Nesinori tikėti, kad Bakchantės ritualinis (?) teatro susidraskymo į gabalus, susinaikinimo aktas, nes po to turėtų stoti tyla ir dingti visos afišos nuo fasado. Beje, graikų keramikoje scenos su mainadėmis, siautėjančiomis ir draskančiomis į gabalus Pentėją, liūtuką ar kas po ranka papuola, būdavo piešiamos ant kraterių indų, skirtų maišyti vandenį su vynu. Akivaizdu, kad nafta gerokai ne ta substancija. 1 Gintaras Beresnevičius, Religijotyros įvadas, 1997, Vilnius, Aidai, p Ten pat, p K u l t ū r o s b a r a i

49 Kęstutis Šapoka TĖVIŠKĖS ATVIRUKAI Aistės Kirvelytės piešiniai XIX a. pradžioje būti romantiku reiškė daugiau, vėje Maironio g. 3. Būdamos nelegalės, turėdavo negu būti svajotoju ar jaustis įsimylėjusiam iki lipti per langus, kad galėtų tapyti. ausų. Pirmieji rašytojai ir dailininkai, išgarsėję kaip romantikai, siejami su vokiečių kritikais broliais Augustu Wilhelmu ir Friedrichu Schlegeliais, gyvenusiais Drezdene XVIII a. pabaigoje. O Aistė Kirvelytė visų pirma susijusi su VDA dėsčiusiais tapytojais (tiesa, ne broliais) Ričardu Povilu Vaitiekūnu ir Jonu Gasiūnu, taip pat su Vilniumi, kuriame gimė ir gyvena. Aistės romantizmas kyla iš vaikystės, prabėgusios brandžiojo socializmo laikais su Lavonido Brežnevo dirbtinėmis smegenimis, 1 pasak Ričardo Gavelio. Pavyzdingai suprojektuoti ir sutvarkyti Lazdynai, mikrorajonas, vaizdingai įsiterpęs į Vilniaus kalvas, atsispindi plačiaformatės tapybos cikle Mano tėviškė tai kiek pablukusių, beveik pastelinių spalvų reminiscencijos. Aistės neoromantizmą paskatino postsovietinė suirutė. To meto atviruke matytume dulkėse skendinčią kiek pamišusią melancholiją, aprengtą pigiais, neskoningai rėksmingais, seniai nebemadingais disco stiliaus dėvėtais drabužiais iš Vakarų Europos. Tais laikais ji su Egle Ridikaite, visiškai nuoširdžiai, nesuinteresuotai siekdamos Meno absoliuto, bandydavo patekti į pusiau nelegaliai gautas dirbtuves apleistoje buvusioje spaustu- Aistė Kirvelytė. Piešinys K u l t ū r o s b a r a i

50 Aistė Kirvelytė. Piešinys Aistės neoneoromantizmas, virstantis ir švelnia parodija, kyla iš dabartinės laimingos istorijos pabaigos, kitaip sakant, iš paprasčiausios kasdienybės, tiesiog minant šaligatviu į parduotuvę, einant iš Užupio prieigų į darbą VDA ar vedant vaiką į darželį. Kai Vartų galerija pasiūlė Aistei surengti nedidelio formato, pageidautina, komerciškai patrauklių paveikslėlių peržiūrą, ši situacija jai atrodė labiau tragikomiška ir dviprasmiška negu laiminga. Vis dėlto buvo rastas aukso vidurys Aistė, beje, ne pirmą kartą sukūrė Vilniaus atvirukų seriją, tarsi apsimesdama Kanutu Rusecku, Janu Bułhaku, Józefu Czechowicziumi, Algirdu Šeškum vienu metu. Triukas pavyko, nesvarbu, kad atvirukais gali tapti poros metrų dydžio tapyba ar kaip šį kartą vos pusmetrio skersmens piešiniai pilku grafitu. Atvirukai žãvi dviprasmiškumu tai grynoji komercija, tačiau kartu jie yra ir švietėjiški, nuoširdūs. Aistė vėl kreipiasi į Vilnių, nekokybiškai fotografuodama beveik atsitiktinius jo vaizdus, išryškindama (perpiešdama) ir išdidindama juos popieriaus lakštuose. Peizažai tikrąja to žodžio prasme skendi sunkiai nusakomoje migloje tai lemia lietuviška piešinio specifika, grįsta ne griežtu grafiniu pradu, o tapybiniais tonais (jautrus ir pulsuojantis pilkas pilkame). 2 Jie šiek tiek ironiškai, šiek tiek mistiškai iškyla iš pasakomis apipintos didingos praeities, pasakodami Vilniaus legendas, o gal yra ištraukti iš postalininės Tarybų Lietuvos kino kronikos? Tam tikri elementai (grafičiai ir pan.), atsirandantys piešiniuose ar sukeičiami Vidmanto Ilčiuko reprodukcijos vietomis, jau beveik anekdotiškai byloja apie betarpišką dabartį, kuri gali tęstis iki begalybės ar banalybės. Taigi romantikės duoklę gimtajam miestui ji atiduoda beveik nenusižengdama tikros menininkės principams (Aistė iki šiol taip ir neišsiugdė daugeliui būdingo komercinio plėšrumo), šmaikščiai apžaisdama psichologiškai ne itin malonų komercinį užsakymą ar pasiūlymą. Miestą, o kartu ir save kaip atvirukų autorę, Aistė apgaubia subtilia ironija: Matau grafito spalvos monochrominį vaizdą, kaip per miestą lėtai važiuoja turistinis autobusas be stogo, nes kitaip netilptų vienintelis keleivis užsnūdęs milžiniškas vaikas, iš kurio putnaus kvadratinio metro dydžio delniuko byra A3 formato atvirukai. 3 1 Ričardas Gavelis. Vilniaus pokeris. Vilnius: Tyto alba, 2011, p Agnė Gintalaitė, Tapytojos akiniai, arba pasaka apie grafitinį Vilnių, Literatūra ir menas, 2013 m. balandžio 25 d. 3 Ten pat. 46 K u l t ū r o s b a r a i

51 Kristina Stančienė Gilus žvilgsnis į Stanislovo Kuzmos kūrybą Nacionalinės dailės galerijos holuose, pereinamosiose erdvėse ir keliose nuolatinės ekspozicijos salėse gegužę ir birželį veikė paroda Stanislovas Kuzma ( ). Skulptūra dienos. Ji kvietė prisiminti ne tik lietuvių skulptūros klasiko kūrybą, bet ir specifinį XX a. pabaigos meninį kontekstą, kai ryškiausius modernumo ženklus atskleidė būtent kamerinė skulptūra, mažoji plastika. Tai pirmas toks išsamus šio menininko kūrybos pristatymas eksponuotos 42 skulptūros, 90 piešinių, 7 fotografijos. Parodos kuratorė Elona Lubytė nutarė priminti ir apmąstyti svarbiausius skulptoriaus kūrybos aspektus monumentaliąsias skulptūras, tapusias neatsiejama įvairių Lietuvos miestų peizažo dalimi, viešųjų erdvių akcentu, sudėtingą kelią nuo sumanymo iki įgyvendinimo, sąsajas su medicina, atskirų skulptūrų prototipus, skarotos moters motyvą, regimą įvairiais kūrybos laikotarpiais, amato, profesionalumo, meistrystės svarbą. Simboliškai rekonstruota dirbtuvės aplinka su dienoraščių virtine juose aprašytos 5425 dienos, kurias dailininkas skyrė skulptūrai. Kai kurias parodos dalis kuratorė pavadino klausimais: Kodėl skulptūros skarotos?, Kas buvo Vartų sargybinio prototipas? Ir į juos atsakė ekspozicijoje lakoniškai aptariamos skulptūrų sukūrimo aplinkybės, gerokai daugiau sužinome apie Kuzmos intencijas, idėjų kilmę ir sąryšius. Antai sužinome, kad Vilniaus sargybinio prototipas grafikas Rimtautas Gibavičius, eruditas, intelektualas, išskirtinė meno pasaulio asmenybė. Ekspozicijos struktūrą, pasakojimo kryptį puikiai perteikia NDG išleistas katalogas nedidelė knygelė, kurios K u l t ū r o s b a r a i viršeliai simboliškai atkartoja Kuzmos darbo kalendorių ( Visame metų plote susiženklinau man svarbias datas, o kiekvieną kūrybinę dieną vakarop pasižymėdavau kryžiuku ). Tai ne atsitiktinumas parodos architektė Julija Reklaitė kūrė ir katalogo dizainą, visus ekspozicijos segmentus susiedama prasminiais ir vaizdiniais sąryšiais. Gilios paties dailininko įžvalgos ne tik byloja apie jo kūrybą, bet ir atskleidžia lietuvių skulptūros specifiką, vėlyvojo sovietmečio atmosferą, kūrybos principus, kurie nekito, radikaliai keičiantis politinei santvarkai ir pačiam menui. Pasakodamas, kaip kūrė garsiąsias Mūzas, puošiančias Nacionalinio dramos teatro fasadą, skulptorius pabrėždavo, kad pirmiausia jam rūpėjo suvaldyti sudėtingas architektūrines pastato formas. Nors romantiškas polėkis, žavėjimasis senovės karių atributika sugestijuoja vizionierišką, laikui nepavaldžią kūrybą, Kuzmos skulptūrose, priklausančiose šiuolaikinės lietuvių dailės aukso fondui, būtinai iškyla ir parafrazės iš tikro gyvenimo. Nekvestionuojanti naujumo, modernumo ir tradiciškumo trinties, kuri aktuali gal tik posovietinių šalių kultūrai, ekspozicija vertė susimąstyti ir apie prieštaringą, nevienalytį Kuzmos skulptūrų pobūdį. Štai parodos dalis, pavadinta Kodėl archeologija ir medicina? Pasakodamas apie skulptūros Profesorius Vytautas Sirvydis operacinėje herojų garsų širdies chirurgą, autorius pabrėžia empatišką operacijos pjūvio pojūtį, atsakingą veiksmą, išgyvenamą mintyse, dar prieš jam įvykstant, būsimą įvykį, situaciją modeliuojant esamuoju laiku. Ką tai reiškia? Tokį raiškos metodą, ko gero, derėtų laikyti ne tiek modernistiniu, kiek iš esmės konceptualiu, t. y. arti- 47

52 mesniu postmoderniam mąstymui. Panašu, kad Kuzma ir jo karta, nors sovietmečiu neturėjo sąlyčio su naujausiais šiuolaikinės dailės reiškiniais, tarsi savaime užaugo, pribrendo iki jų. Pasak skulptoriaus, kruopščiai sužymėti jo darbo kalendoriai padeda suvaldyti laiką. Jis turėjo omenyje ne kokį nors meninį projektą, bet ir ne banalų paros, savaitės, mėnesio, metų ciklą. Jam rūpėjo pakeisti patį laiko pojūtį, įveikti laiko ribas, paverčiant jį talpiu, struktūruotu, tvarkingu kūrybos lauku. Kita vertus, akivaizdu, kokia svarbi jam idėjų materializacija. Jis daug kalba apie formą, jos paieškas, įtakas, asmeninius potyrius, kūrybos impulsus. Šiuo požiūriu Kuzma grynas modernistas... Skulptoriui būdingą rūstų, dažnai gedulingą, minorinį skarotos figūros tipažą, išsikristalizavusį, jaučiant stiprų gotikos, lietuvių liaudies meno poveikį, pasirodo, lėmė ir asmeninė patirtis motinos ilgesys, atsidūrus toli nuo gimtųjų namų. Skara tapo prieglobsčio, laukimo simboliu, moters likimo metafora. Parodoje galėjome dar kartą įsitikinti, kokia didžiulė šių kompozicijų įtaiga. Kai kurių dramatiškai suskaidytų, sulaužytų figūrų veidus skulptorius paslėpdavo skaros klostėse. Tai kiek primena paveikią ekspresionisto Ernsto Barlacho Elgetą skulptūros nuotaiką sukuria iškalbingos drabužio klostės, į kurias panardintas personažo veidas... Šiam skulptoriui, grafikui, poetui, kūrusiam XX a. pirmojoje pusėje imponavo, panašiai kaip ir Kuzmai, praeities epochų menas, gotikos stilius. Parodoje skirta vietos ir pasakojimui apie skulptūros kūrimo technologiją, mastelio didinimą. Tai jau išėję iš mados, nes naujoji lietuvių skulptūra gerokai pasistūmėjusi ir toliau tebesiiria objekto, instaliacijos link, amatas, meistriškumas laikomi antraeiliais dalykais Svarbi parodos dalis Lubytės rekonstruota 1984 m. įvykusi mažosios plastikos ir piešinių paroda, kurioje dalyvavo Vladas Vildžiūnas, Mindaugas Navakas, Petras Mazūras, Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbanavičius ir Stanislovas Kuzma. Pasak parodos kuratorės, Stanislovas Kuzma. Rauda Juodalksnis vėlyvojo sovietmečio panoramoje dunksojo oficiali, politinei galiai atstovaujanti monumentalioji (paminklinė) skulptūra, kūrybinė raiška buvo laisvesnė tik dekoratyviosios skulptūros ir mažosios plastikos areale, todėl parodos rekonstrukcija leidžia pajusti ne tokią suvaržytą plastinę ano meto kalbą. Navako, Urbanavičiaus darbai čia galėtų pasirodyti esą kur kas radikalesnių formų, modernesni, novatoriškesni negu Kuzmos skulptūros, absorbavusios daugelį senosios dailės tradicijų. Tačiau šio menininko mąstymo novatoriškumas, savitumas išryškėja ir čia juk prasmingai, paveikiai transformuoti praeities epochų dailę, jos idėjas susieti su savo intencijomis yra aukščiausio lygio modernumas. Pristatyti tokius daugiaplanius kūrėjus kaip Stanislovas Kuzma anaiptol nėra lengva. Tačiau kuratorei pavyko atskleisti skulptoriaus kūrybos diapazoną, sukurti intrigą, šalia skulptūrų eksponuojant dokumentinę medžiagą, pasitelkiant paties menininko mintis. Pasiektas ir kitas svarbus tikslas per garsaus dailininko kūrybą atsigręžti į netolimą dailės istorijos tarpsnį. 48 K u l t ū r o s b a r a i

53 Stanislovas Kuzma. Iš parodos Skulptūra dienos Nacionalinėje dailės galerijoje Vidmanto Ilčiuko nuotraukos

54 Jonas MEKAS. Filmo As i was moving ahead occasionally i saw brief glimpses of beauty kadrai Jonas MEKAS. Filmo Walden Diaries, Notes, and Sketches kadrai Jonas MEKAS. Filmo Reminiscences of a journey to lithuamia kadrai

55 Tomas Genevičius Tikrieji Jono Meko namai Žiūrėdamas Jono Meko filmus jautiesi taip, lyg artimas draugas pasakotų savo gyvenimo istorijas, nutikusias jums ilgai nesimačius. Galbūt ne vien iš kuklumo ar juokais pats autorius sako, kad jo filmai skirti draugams ir keletui kitų keistuolių. Šiame kino pasakojime dėmesys labiau krypsta ne į veiksmą, bet į jo detales. Meko filmų istorijos tikros, neišgalvotos, įvykiai, vaizdai, mintys, net mirtys tai nesuvaidintas nenuspėjamas gyvenimas, srūvantis į užmarštį. Atmintis, anot Oscaro Wilde o, jau pati savaime yra dienoraštis, kurį mes visur nešiojamės. Mekas savo filmų, žinomų kaip kino dienoraščiai, atsiradimą aiškina labai paprastai: Neturėjau pinigų ir laiko daryti įprastus filmus su scenarijumi. Tad vietoje to, kad statyčiau filmus, aš tiesiog filmavau. Tačiau spontaniškai nufilmuoti vaizdai ilgainiui tampa prisiminimais arba tiesiog refleksijų objektu. Dienoraštis retrospektyvus procesas, fiksuoti įvykius galima tik jiems praėjus, tad filmavimas čia perteikia patirtį ir atmintį, o montavimas, kai įterpiamos autoriaus mintys, vaizdams suteikiamas meninis sąryšis, primena refleksijas arba rašymą. Tiesa, pats autorius naujausiame savo filme Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo (Outtakes from the life of a happy man premjera Londono galerijoje Serpentine įvyko 2012 m.), juokiasi iš tokių palyginimų:...kam rūpi prisiminimai! Prisiminimų nebėra, bet šie vaizdai yra tikri... Taip dar kartą apibrėždamas save kaip nenaratyvinio kino kūrėją, byloja apie meno prigimtį, peržengiančią žmogiškosios egzistencijos dėsnius. Meko filmų vaizdai tiesiogiai perteikia atminties drumstumą. Virpantys, kartais pernelyg ryškių, sulietų ar specialiai išblukintų atspalvių kadrai su natūraliu apšvietimu parodomi tik akimirksnį filmavimo kameros defektas padėjo Mekui atrasti ir išplėtoti vienakadrį filmavimą (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972). Jo filmams būdingas vadinamasis staccato montažas, kai vienam veiksmui, pavyzdžiui, judesiui, dar nesibaigus jis netikėtai nukerpamas ir rodomas kitas. Mekas dažnai jungia vaizdus intuityviai, taikydamas atsitiktinę tvarką, kuri geriau negu bet koks pramanytas siužetas atspindi tikrą gyvenimą, t. y. gamtos prigimtį. Netvarka yra tam tikra tvarkos rūšis, sako jis filme Ir kai aš taip vis stūmiaus toliau, retkarčiais blykstelėdavo trumpos grožio akimirkos (As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, 2000). Kalba už kadro jam ne mažiau svarbi negu vaizdas: kino kamera, lyg primenant jos galimybių ribas, trumpam stabteli prie filosofijos, poezijos tekstų ar paties autoriaus dienoraščio. Pavyzdžiui, filme Walden. Diaries, Notes, and Sketches (1969) vos spėjame įskaityti kelis žodžius ar sakinius, veiksmas ekrane atgyja, bet jau turėdamas papildomą, miglotai nujaučiamą nuotaikų ar minčių kontekstą. Garso komentarus Mekas dažniausiai įrašydavo montuodamas (kol pradėjo filmuoti videokamera), neretai praėjus daugybei metų po filmavimo. Distancija ir užmarštis medžiagą nuasmenina ir apvalo, žvelgiant iš laiko atstumo atsiveria naujos įžvalgos. Jono Meko poezijos rinktinės vertimo į anglų kalbą There Is No Ithaca (1996) pratarmėje Czesławas Miłoszas rašo: Nuotolis yra grožio siela. [ ] Tik per distanciją, erdvės ar laiko, realybė tampa išgryninta. * * Czeslaw Milosz: In Foreword of There is No Ithaca: Distance is the soul of beauty. This sentence of Simone Weil expresses an old truth: only through a distance, in space or in time, does reality undergo purification. K u l t ū r o s b a r a i

56 Meko filmai neatsiejami nuo kokio nors ypatingo garso takelio. Pavyzdžiui, Prisiminimuose iš kelionės į Lietuvą (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972) vis kartojami du M. K. Čiurlionio preliudai fortepijonui F sharp major, Viešpaties angelas (VL 184) ir A minor (VL 188) perteikia Meko, lėtai keliaujančio po savo praeitį, elegišką nuotaiką, kupiną egzistencinės rimties. Daugeliui filmų muziką sukūrė geri jo draugai, menininkai iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, filme As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty fortepijonu skambina tapytojas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Muzika kartu su vaizdais čia sukuria labai asmenišką, meditacinę kasdienybės išraišką, o minoriniai jos tonai nurodo emocinę protagonisto būseną. Barokinė šių melodijų dvasia atliepia tokią pačią filmo struktūrą. Kai kada ir patys garsai kameros burzgimo triukšmas, Provanso vėjo gaudesys, Alleno Ginsbergo giedama mantra tampa objektu, kuris medituojamas vaizdais. Pasak Meko, pagrindinis montavimas vyksta dar filmuojant: pasirenkama trukmė, rakursas ir pan. Nuspręsti reikia akimirksniu, nes pamatytas vaizdas tuojau pat pasikeičia, todėl vyksta nuolatinė improvizacija. Mekas tai apibrėžia ne kaip kūrybos metodą, o kaip tobulą susikaupimo momentą, būseną, kada vaizduotė nesiremia išankstinėmis, dirbtinėmis minčių struktūromis. Veiksmai atliekami negalvojant, tačiau intuityviai žinant, jaučiant, ką reikia daryti. Santykis su išgyvenama akimirka čia primena savotišką dzen praktiką: privalai kasdien filmuoti ir visada jausti DABAR būseną (365 Day Project, 2007). Jo filmavimo būdas ir asociatyvus montažas artimas haiku poezijai, siekiančiai per akimirką spontaniškai perteikti savo patirtį, atsivėrus reiškinių esmei. Rytų estetikai būdingus neišbaigtumo, glaustumo, neišsakymo principus Mekas perteikia netikėtais, kapotais ar staccato montažo šuoliais, staigiais kameros judesiais. Įvairiuose jo filmuose esama dedikacijų ir citatų, iš kurių galima spėti, kad Mekui dvasiškai artimas XVII a. japonų menininkas ir poetas, vienas ryškiausių haiku kūrėjų Matsuo Basho. Mekas pagal vieną biblinę istoriją yra pavadinęs savo vaizdus atskilusiais subyrėjusio rojaus fragmentais, kuriuos jam pavyko užfiksuoti (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972). Rojus čia gali būti suprantamas tiek asmeniškai kaip prarasta tėvynė, prisiminimuose vis iškylanti vaikystės idilė, susitikimai su artimais žmonėmis ir pan., tiek universaliai kaip poetinės harmonijos, prasmės ir grožio blyksnių paieškos kasdienybėje. Kinas, iš prigimties susijęs su laiku, įmanomas tik kaip nuolatinė akimirkų kaita, o formos vientisumą išsaugo atmintis. Meko filmuose svarbu ne tiek prisiminimai ar praeitis, o laiko tėkmės pojūtis, besikeičiančios akimirkos, kurias jungia tik stebėtojo žvilgsnis. Šioje tėkmėje galimybė ką nors atrasti, t. y. judėti į priekį, yra įmanoma tik suvokus, kad viskas laikina. Tiesa, praeitis tiek Meko filmuose, tiek gyvenime dažnai sugrįžta ir vėl tampa tikrove, nes viskas išgyvenama taip stipriai kaip pirmą kartą. Žmonės, nors jų ir daug, nėra svarbiausi Meko filmų veikėjai: nesvarbu, ar jie būtų gatvėje, parke, ar namuose, stambius ir bendrus žmonių planus ritmiškai keičia aplinkos vaizdai medžiai, pastatai, gatvės srautas, gėlės, katės ir t. t. Dažnai parke žmonių veikla sugretinama su medžių šlamėjimu, o žmonių masė, vos judanti didmiesčio gatvėmis, su išsišovusiais dangoraižiais, pabrėžiančiais vienišumo jausmą. Meko filmuose daug humoro, ironijos, pavyzdžiui, kalbėdamas apie vis išsprūstančią gyvenimo prasmę, ekrane rodo katės žaidimą su pele. Šalia įspūdingos, originalios veiklos avangardinio kino, poezijos, kino kritikos srityse Mekas yra ir muzikinės grupės, kurios sudėtis nuolatos keičiasi, lyderis ir vokalistas. Su savo draugais, tarp kurių garsus režisierius Mike as Figgis, poetas, dailininkas, filosofas Giuseppe Zevola, muzikantai ir kompozitoriai Jonathonas Haffneris, Kenny s Wollesenas, Dalius Naujokaitis-Naujo, tapytojas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis ir daugelis kitų, įspūdingais psichodelic, kraut rock ar šamanistines apeigas primenančiais free jazz ritmais perteikia lietuvių liaudies muzikinį folklorą (pavyzdžiui, Serpentine galerijoje 2012 m. atliko dainą Trys karveliai ). Pasaulio pilietis Jonas Mekas savo tikraisiais namais dažnai vadina meną. Nesvarbu, kokiame jų kampe atsidurtų, visada suteikia daug džiugių akimirkų visiems, kurie užsuka į tuos namus. 50 K u l t ū r o s b a r a i

57 Kęstutis Šapoka Kosto Bogdano flirtas su... Pradėsiu nuo neįprastos fenomenologinės patirties. Vieną penktadienio vakarą, kai nuėjau į Vartų galeriją pasižiūrėti Konstantino Bogdano (jaun.) projekto 9/4, pasitiko sargyba. Per garsiakalbį išrėkė nurodymus, ką turiu daryti lipti kopėčiomis iki trijų metrų apdegusio bokštelio viršaus su langeliu ir, pridėjęs telefono ragelį prie ausies, klausytis, kaip bokštelio viduje kažkas skaito laišką... Labai jau nebogdaniška, šovė į galvą mintis. Pasirodo, tai jaunos menininkės Monikos Dirsytės performansas ONĖ- MONĖ, jaunatvišku maksimalizmu persisunkęs kūrinys (VDA skulptūros katedros baigiamasis darbas). Kai nuo psichologiškai įkrautos, tirštos nuodėgulių instaliacijos žengiau tolyn į galeriją, Bogdano kūriniai dvelktelėjo tikru operacinės sterilumu. Kone pusę Bogdano kūrybos žavesio sudaro reagavimas į vienokią ar kitokią situaciją, kontekstą arba priešingai tą situaciją ir/ar kontekstą sukuria pats. Humoro stoką laikyčiau profesine dailės ir jos kritikos liga. Juokauti nemėgo ir 10-ojo dešimtmečio abiejų lyčių menininkai tarpdisciplininkai, o dabartinių jaunųjų neokonceptualistų minimalistų problema jau beveik patologiškas rimtumas (ir nuobodumas). Bogdano performatyvi kūryba dažniausiai nukreipta į meno sistemos parodijavimą. Kūriniai varijuoja nuo įgyvendintų iki potencialiai (ne)įgyvendinamų. Tai gali būti tam tikri veiksmai, teiginiai (dažniausiai užrašyti) arba vaizdai. Dar viena kūrybos savybė (ne)išsipildymas, (ne)matomumas. Nemažai sumanymų realizuojama sąlygiškai neformaliuose kontekstuose (tarp retų išimčių šis projektas Vartų galerijoje), todėl kūrinys dažnai tampa kūriniu ne parodoje, o vėliau, kai yra perpasakojamas iš lūpų į lūpas. Vykdydamas projektą Identifikacija 1999 m., Bogdanas troleibusų parke tiesiog plovė troleibusus, beveik K u l t ū r o s b a r a i niekas to nežinojo, nes žiūrovai nebuvo kviečiami. Tačiau šis kūrinys, t. y. įvykis, vis prisimenamas, aptariamas, (per)pasakojamas. Kai 2001 m. Arkos galerijoje Bogdanas surengė fotografijų parodą Anatolijaus Zapolskio pseudonimu, į jos atidarymą atėjo tik vienas žiūrovas, nes meno vertinimas dažniau priklauso ne nuo kokybės, bet nuo vardo žinomumo (tą menininkas ir įrodė šia akcija). Panašius statuso klausimus jis sprendė vienoje užsienio galerijoje ant sienos surašęs nuolatinių žiūrovų pavardes, tarsi apversdamas galerijos rutiną aukštyn kojomis. Pakrypus kalbai apie fotografijas, reikėtų prisiminti Bogdano projektą, įgyvendintą kartu su tėvu skulptoriumi. Fotosesijos kompozicinė struktūra kartojasi, tačiau abu keičiasi kortelėmis, ant kurių parašyta: tėvas, menininkas, sūnus. Šis projektas, sakyčiau, nėra pats stipriausias Bogdano (jaun.) kūrinys, tačiau prieštaringas, net jei to nesiekiama, kitu atžvilgiu. Sovietinis kultūros ir nomenklatūros elitas, jo statusas, atžalų (ne)įsitvirtinimas po nepriklausomybės (ne)atgavimo dar ilgai kels aistras, jei ne viešas, tai bent užkulisines. Bogdanas (jaun.) dažnai tyrinėja ideologinį nepriklausomos Lietuvos kontekstą, tačiau apmąstyti santykį su sovietmečiu sumaniai vengia. Paveikiausi tie jo kūriniai, kurių formalus minimalizmas, dažnai redukuotas į teiginius, tobulai dera su maksimaliu idėjos krūviu. Puikus pavyzdys pogrindiniame projekte apleistose patalpose Užupyje kartu su pankiškais kolegų piešiniais Bogdanas eksponavo švarius A4 formato lapus, o kiekviename iš jų buvo atspausdinta kokia nors viena eilutė, pavyzdžiui: Romualdui Budriui nesuprantamas meno kūrinys...vienas iš daugybės lapų informavo: Linui Jablonskiui suprantamas kūrinys... 51

58 Beje, visa tai galima sužinoti Vartų galerijoje jeigu norėsite, gidė ar mediatorė Goda jums papasakos apie šioje parodoje nerodomus ir/ar neįgyvendintus Bogdano kūrinius (pasigirsiu, kad aš iš gidės nieko naujo nesužinojau). Tokiu būdu archyvas paverčiamas performansu, įtraukiant ir žiūrovus. Panašiai performatyviai meno sistemos ritualais, nusistovėjusiais vaidmenimis žaidžia ir Kūrinys ne kiekvienam. Norintiems patekti į atskirą salę apžiūrėti ant sienos užrašyto kūrinio, kelią pastoja apsaugininkas, kuris vienus įleidžia, kitų neįleidžia. Manęs, beje, neįleido, todėl teko vogčiomis įsliūkinti kitą kartą, kai įėjimo niekas nebesaugojo. Jau minėjau, kad paroda dvelkteli operacinės sterilumu, tačiau šis sterilumas ne itin sėkmingai pažeidžiamas, turiu omenyje parodos visumą ir architektoniką. Ko gero, Bogdanas stipriausias tada, kai manipuliuoja lokaliomis, subjektyviomis kalbinėmis-performatyviomis situacijomis, o vizualizuotuose ir/ar objektiniuose kūriniuose kiek įklimpsta į daugžodžiavimą arba atsiranda déjà vu prieskonis. Taip atsitiko su projektu Žalgiris ar site specific kūriniu Lankytojų į galeriją suneštas purvas. Kita vertus, nepaisant daugybę kartų naudotos idėjos, ji yra aiški, paprasta ir šmaikšti, be to, tęsia Bogdano plovimo ir valymo kūrinių ciklą. Taigi jo flirtas su meno sistema, jos kanonais ir klišėmis yra paveikiausias, kai pasitelkiamos kalbinės formos. Šmaikštus kūrinys Kontraktas nurodo, kad šį kontraktą įsigijęs asmuo ar institucija įgyja teisę tam tikrą laiko tarpą turėti savo kolekcijoje visus po sutarties pasirašymo menininko sukurtus kūrinius. Jis eksponuojamas kiekvieną kartą, kai Bogdanas dalyvauja komercinio pobūdžio projektuose, ir taip bus tol, kol Kontraktą kas nors nupirks. Kūrinyje Reitingavimas menininkas eksponuoja savo reitingų lenteles, iš tarptautinės menininkų ir meno galerijų duomenų bazės ištrauktas ir atspausdintas prieš parodą ir po jos. Žinoma, jo užimama vieta nuolatos keičiasi. O kadangi į analitinę sistemą yra įtraukiamas skirtingais vardais, menininkas atsiduria ir aukštesnėje, ir žemesnėje pozicijoje už save patį tuo pat metu. Šią ironišką liniją tęsia tapybos darbas su nutapytu skaičiumi tai 2012 m. gruodžio 23 d. Bogdano reitingas. Flirtuodamas su sistema, menininkas kartu ironiškai atskleidžia jos sąlygiškumą. Įvairūs reitingai dažnai tampa svarbiausiu meno vertinimo kriterijumi, vieninteliu meninink(i)ų tikslu, nepaisant to, kad daugelis apsimeta esantys nesavanaudžiai, deklaruoja kuriantys idėjas, ieškantys prasmių, nesivaikantys profanuotų komercinių fetišų. Nuožmi kova dėl aukštesnės reitingo vietos ne vienam iš jų tampa tiesiog gyvenimo būdu. Privaloma draugauti su reikiamais žmonėmis, svarbiais meno sistemai (jie vadinami kuratoriais), dažnai imtis netgi prostitucijos tiesiogine šio žodžio prasme (ir tai joks sutirštinimas), nuolatos būti matomam vadinamojo elito vakarėliuose, galvoti, ką ir su kuo kalbėti, gink Dieve, nesakyti to, ką iš tikrųjų galvoji. Reikia kaip galima daugiau ir įtikinamiau veidmainiauti, stengtis pakenkti kitiems kolegoms, žodžiu brautis į Olimpą ragais ir nagais. Sakyčiau, tai būtų įdomus savidizaino pavyzdys, jei dėl jo nereikėtų paminti elementarių padorumo ir moralės normų, paprasčiau tariant, verždamiesi į viršūnes, rizikuojame nusiristi iki padugnių. Bogdanas sugeba išlaikyti šiokią tokią, net ironišką distanciją lenktynių dėl pripažinimo atžvilgiu, atseit aukšto reitingo jis neatsisakytų, tačiau nuo dangoraižio dėl jo nešoks... O didžiajai daugumai šiuolaikinių meninink(i)ų savigarba (nepainioti su savimeile), kad ir kaip paradoksalu, beveik nieko nereiškia. Dėl kokio nors diplomo, ordino ar premijos jie pasirengę (lygiai kaip ir sovietmečiu) perkrimsti vieni kitiems gerkles 52 K u l t ū r o s b a r a i

59 Audronis Liuga VOKIEČIŲ TEATRO VITRINA: LET S DANCE Berlyno Dorotheenstädtischer kapinėse palaidotas Bertoltas Brechtas. Jis gyveno netoliese esančiame name, keturių kambarių bute, ir norėjo būti palaidotas kapinėse, kurias matė pro savo langus. Brechto ir jo žmonos legendinės aktorės Helenos Weigel antkapiai paprasti lauko akmenys. Ant jų dažais užrašyti tik vardai. Kitame kapinių pakrašty ant Heinerio Müllerio kapo stovi granitinis, žmogaus ūgio stulpas su iškaltu vos įžiūrimu vardu. Abu kapai ištirpsta kapinių peizaže greta didesnių, kartais į mauzoliejus panašių antkapių. Bet yra traukos taškai. Dviejų svarbiausių XX a. Vokietijos teatro asmenybių amžinojo poilsio vietos tarsi metafora apie jų vietą šiuolaikiniame vokiečių teatre. Spalvingame scenos meno peizaže jie nematomi, bet nuolatos traukia dėmesį. Jų vardai neafišuojami, niekas viešai nedeklaruoja ištikimybės Brechto ar Müllerio idėjoms, tačiau jos lyg deguonis cirkuliuoja vokiečių teatro kraujyje, stimuliuodamos jo gyvybingumą. Žmogus ir visuomenė, žmogus ir istorija tokios teminės daugumos šiuolaikinių vokiečių spektaklių koordinatės. Dažnai statomų klasikinių dramos ir prozos kūrinių interpretacijoms būdinga aktualizacija, radikalumas, ieškant sąsajų su šiuolaikinio žmogaus ir visuomenės problemomis. Socialiai angažuotuose pastatymuose galima įžvelgti bendrą K u l t ū r o s b a r a i brechtišką pradą žmogus priklauso nuo istorinių ir visuomeninių aplinkybių, darančių poveikį jo mintims ir poelgiams. Kitaip negu Brechto laikais, šiandienos žmogus, pasak Heinerio Müllerio, yra koliažinis, sudurstytas iš dabarties ir praeities, esamojo laiko ir istorinės atminties. Dar vienas dėsningumas vis bandoma griauti ketvirtąją sieną ir kreiptis į žiūrovus, siekiant įtraukti juos į diskusiją scenoje keliamais klausimais. Visa tai yra vokiečių specifika, atpažįstama bendrame Europos teatro kontekste. Įvairiose šalyse ji turi nemažai tiek pasekėjų, tiek priešininkų šie negali pakęsti socialinio angažuotumo ir barbariško elgesio su klasikine literatūra. Vis dėlto vokiečiai daro didelę įtaką šiuolaikinei teatro minčiai. *** Berlyno festivalis (Theatertreffen), šiemet švenčiantis 50 metų jubiliejų, didžiausias Vokietijoje ir vienas garbingiausių Europos teatro forumų. Pradėtas 7-ajame dešimtmetyje, kai Berlyno siena atrodė dar nepajudinama, jis demonstravo Vakarų Vokietijos teatro spindesį ir Vakarų Berlyno kultūrinę reikšmę. Vėliau, griūvant sienai, festivalis tapo kultūriniu miesto ir šalies vienijimosi simboliu. Theatertreffen 53

60 ir dabar yra vienas svarbiausių šalies kultūros politikos įrankių. Jame kasmet pristatomi iškiliausi ne tik Vokietijos, bet ir Austrijos, Šveicarijos teatrų sezono spektakliai, o dosniai jį remianti šalies valdžia nepraleidžia progos pabrėžti savo teatro vertybių, sistemos privalumų. Ir turi tam pagrindą. Nuo seno garsėjanti repertuarinė teatrų sistema yra Vokietijos teatrinio gyvenimo stuburas. Didžiuosiuose šalies teatruose Berlyne, Miunchene, Hamburge, Kelne, kitur sutelktos stipriausios režisierių, aktorių pajėgos, vyksta intensyvus sceninis gyvenimas. Nuo Berliner Ensemble, kurį Brechtas įkūrė po karo, laikų repertuarinis vokiečių teatras remiasi meno vadovo (intendanto) institucija. Penkeriems metams (su galimybe pratęsti kadenciją) skiriamas intendantas formuoja teatro strategiją, trupę, repertuarą. Kartu su vadovu gali pasikeisti visas kūrybinis kolektyvas tam sudarytos teisinės sąlygos. Intendantas turi teisę suburti tokią trupę, kokios jam reikia kūrybinei programai vykdyti. Tradicijas ir pastovumą vertinantiems vokiečiams tai netrukdo, priešingai padeda išsaugoti repertuarinio teatro gyvybingumą. Šiuo požiūriu mums yra ko pasimokyti. Berlyne yra trys banginiai, ant savo nugarų laikantys vokiečių teatro vertybes Deutsches Theater, Volksbühne ir Shaubühne. Būtina dar paminėti Miuncheno Kammerspiele ir Hamburgo Thalia, kur tradiciškai atvyksta padirbėti stipriausi vokiečių režisūros klasikai ir įdomiausi novatoriai. Atskirais sezonais sužiba ir kitų miestų teatrai. Deja, į lyderių grupę jau ilgą laiką nepatenka Berliner Ensemble, kuris blaškosi, stengdamasis išsaugoti savo istorinę vertę ir atrasti šiuolaikinę tapatybę. Berlyno festivaliui spektaklius atrenka ir programą sudaro ne koks nors kuratorius ar vadovas, kaip įprasta rengiant tokius forumus, bet nedidelė teatro kritikų komisija, skiriama keletui metų, o kadencijai pasibaigus, perrenkama. Jos nuomonė yra galutinė ir neskundžiama. Galima įsivaizduoti, kaip nelengva iš kelių šimtų Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje vykstančių premjerų kasmet atrinkti dešimt iškiliausių pastatymų. Komisija turi savo darbo metodą ir reglamentą. Nė vienas nors kiek dėmesio vertas spektaklis nepraslysta pro jos akis. Tačiau kasmet, kai tik paskelbiamas geriausiųjų dešimtukas, kyla karštos diskusijos, ar atrinkti tie, kas labiausiai nusipelnė. Komisija pabrėžia, kad renka ne geriausius, bet iškiliausius sezono spektaklius, t. y. pagrindinis vertinimo kriterijus yra ne meninė kokybė, kuri, savaime suprantama, būtina, bet spektaklio unikalumas ir išskirtinumas, o išskirti verta tai, kas peržengia normas. Šiemet iš dešimties festivalio spektaklių Berlyno teatrams atstovavo tik vienas tai sparčiai populiarėjančio Herberto Fritscho, buvusio Volksbühne aktoriaus, Murmel Murmel. Į dešimtuką nepateko nei Thomaso Ostermeierio vadovaujamo Schaubühne, nei Deutsches Theater premjeros. Ir tai nėra jokia sensacija. Ostermeierio Visuomenės priešas nekelia abejonių dėl meninės kokybės, tačiau atrankos komisija, matyt, neįžvelgė jo išskirtinumo įrodymų. Deutsches Theater praėjusio sezono pagrindinė premjera Stephano Kimmigo režisuotas Oidipo miestas, nors ir pelnė aukštus įvertinimus, vis dėlto netapo tokia novacija, kokios buvo anksčiau šiame teatre Michaelio Thalheimerio sukurtos antikos interpretacijos. Novacijomis nepasižymintis naujausias Thalheimerio spektaklis pagal Euripido Medėją, pastatytas Frankfurte, vis dėlto atrinktas į festivalį, net parodytas per jo atidarymą. Mačiau ne visus iškiliausius šių metų spektaklius, nes domino ir kiti Berlyno teatrai dėl kūrėjų vardų. Išvada: vokiečių teatras stiprus ir įvairus, o festivalio programą apibrėžiantis meninio išskirtinumo kriterijus labai trapus, nes priklauso nuo atrankos komisijos narių skonio. *** Thalheimerio ir scenografo Olafo Altmanno sukurta milžiniška granito spalvos siena užima visą scenos gilumą. Priešais tuščia erdvė. Atverti kulisai. Atviri šviesos šaltiniai. Ant sienos kaip ant uolos Medėja, aukštai iškilusi virš kitų personažų. Ji vos telpa 54 K u l t ū r o s b a r a i

61 Euripidas. Medėja. Režisierius Michailas Thalheimeris Medėja Constanze Becker ant siauros briaunos, o personažams vyrams palikta visa scenos erdvė. Pirmąją spektaklio dalį Medėja meldžia pagalbos, tačiau niekas nenori to girdėti. Jasonas su ryškiai mėlynu kostiumu tikras popkultūros vyriškumo simbolis. Savimi pasitikintis, kategoriškas, racionalus. Spektaklio finale, praradęs vaikus ir naują sužadėtinę, jis taps savo įvaizdžio priešingybe. Kai Medėja apsisprendžia keršyti, siena-uola tarsi molochas įvažiuoja į avansceną, kitiems personažams palikdama tik mažą jos kraštelį. Čia spausis Jasonas, raudantis dėl nužudytų vaikų. Euripido tragediją Thalheimeris interpretuoja kaip matematinę lygtį. Išgrynina opozicijas, stumdo personažus lyg šachmatų figūras, o prasmes kuria transformuodamas erdvės ir žmogaus santykį. Lakoniška sienos metafora perteikia antžmogišką antikinės tragedijos mechanizmą kai Medėjos valia keršyti tampa stipresnė už motiniškus jausmus, ji virsta viską griaunančiu molochu žiauria, nepermaldaujama jėga. Toks meninis mąstymas, būdingas ir Lietuvoje rodytai Orestėjai, yra pagrindinė Thalheimerio antikinių tragedijų interpretavimo ypatybė. Transformuodamas aktoriaus santykį su erdve ir architektūrinėmis konstrukcijomis, režisierius siekia išreikšti antikinės tragedijos veiksmo mechanizmą. Thalheimeris nekuria iliuzijos, priešingai, viską apnuogina, atveria ir apšviečia, kad žmogaus kovą su jame glūdinčia griovimo jėga parodytų tarsi kokią koridą. Jo spektaklių baigtis nulemta ir kiekviena scena artina neišvengiamą atomazgą. Atmintis išsaugo giliai žmogiškas tos koridos akimirkas. Šįkart tai jaudinanti Medėjos, kurią vaidina nuostabi aktorė Constanze Becker, išpažintis prieš jai nužudant savo vaikus. Stephano Kimmigo Oidipo miestas puikus įrodymas, ką reiškia dramaturgas repertuariniame vokiečių teatre. Naują tekstą pagal keturias Sofoklio, Eschilo ir Euripido pjeses sukūrė etatinis Deutsches Theater dramaturgas Johnas von Düffelis. Jis sujungė visą Oidipo mitų ciklą, išsibarsčiusį po atskiras tragedijas, kad per vienos šeimos istoriją parodytų cikliškai pasikartojančią žmogaus ir valdžios koliziją. Esminis klausimas kaip miesto likimą lemia jo valdovų sprendimai ir gyventojų poelgiai. Režisierius atsisakė antikinio choro. Spektaklio pradžioje vienintelį choro kreipimąsi į dievus, paimtą iš Sofoklio Oidipo karaliaus, prašymą gelbėti miestą skaito vaikai. Sumanymo esmė paaiškėja finale, kai apsisuka visas Oidipo šeimos ratas, bet miestas vis tiek neišsivaduoja iš prakeiksmo: Oidipo sūnūs nužudo vienas kitą, Kreontas išsižada savo sūnaus, įsimylėjusio nepaklusniąją Antigonę, kurią jis ketina paaukoti. Vaikų kreipimasis į dievus skamba kaip paskutinė viltis miestui atgimti. Spektaklio kūrėjai antikines kolizijas priartina prie šiuolaikinių realijų. Oidipas ir Kreontas politikai, turintys greitai ir efektyviai spręsti valstybės problemas. Abu tą daro skirtingai. Oidipas (aktorius Ulrichas Matthesas) yra doras žmogus, bet prastas valdovas. Jis atsisako sosto, išsiduria akis ir pasirenka tremtį. O valdžią perėmęs Kreontas (jį vaidina aktorė Susanne Wolff), siekdamas politinės naudos, išsižada vienintelio savo sūnaus. Oidipo miesto finalas atviras: prieš apsispręsdamas dėl Antigonės likimo, Kreontas kreipiasi į publiką kaip jam pasielgti? Deutsches Theater 2012/2013 m. sezoną skyrė demokratijos temai ir daugelyje spektaklių kėlė klausimą, ką reiškia demokratija šiandien? Oidipo miestas, kurio premjera įvyko rugsėjo pradžioje, tapo programiniu pastatymu. Įdomu, kad panaši buvo ir Schaubühne šio sezono idėja. Ją reprezentavo Thomaso Ostermeierio Visuomenės priešas pagal Henriko Ibseno pjesę. Abu spektakliai klasikinius siužetus K u l t ū r o s b a r a i

62 sieja su dabartimi ir apmąsto žmogaus vietą valstybėje, jo pasirinkimo teisę ir galimybes. Abu teatrai polemizavo ne tik su publika, bet ir tarpusavyje. Apie Visuomenės priešą pas mus buvo rašyta po jo premjeros 2012 m. Avinjono festivalyje. Tačiau neatkreiptas dėmesys į keletą, mano manymu, esminių dalykų, būdingų dabartinei Ostermeierio kūrybai. Prieš prasidedant spektakliui, per visą scenos veidrodį ant didelės permatomos uždangos švyti tekstas: Aš esu, kas esu toks amerikiečio sportbačių gamintojo teiginys nėra tik reklaminės kampanijos melas, bet karingas žingsnis, nukreiptas prieš tai, kas sieja visas gyvas būtybes, ir priešinasi viską naikinančiam požiūriui, kad pasaulis yra tik automagistralė, atrakcionų parkas arba naujų statybų aikštelė... Tai ištrauka iš spektaklio kūrėjų manifesto Artėjantis sukilimas, kurį pasirašė Nematomas komitetas. Visas tekstas išspausdintas spektaklio programėlėje. Būtent su šiuo manifestu, pakeitusiu Ibseno parašytąjį, visuomenės susirinkimo scenoje Stokmanas kreipiasi į publiką. Nematomo komiteto antiglobalistinis nusiteikimas kaip ant delno. Spektaklio pradžioje Stokmanui su žmona ir dviem artimiausiais draugais muzikuojant ir diskutuojant namų aplinkoje tarp kreida išpieštų sienų, aiškėja ne tik socialinė jų kilmė, bet ir visuomeninės pažiūros. Šie trisdešimtmečiai galėtų būti pasaulyje išpopuliarėjusių antiglobalistinių judėjimų dalyviai arba šalininkai, ieškantys naujų visuomeninio bendrabūvio formų. Autentiška rankų darbo aplinka (dailininkas Janas Peppelbaumas) akcentuoja pasipriešinimą vartotojų automagistralės standartams. Tokia yra pagrindinė spektaklio ekspozicijos idėja. Vėliau ji apverčiama aukštyn kojomis. Pagal Ostermeierio interpretaciją, Stokmanų šeima tai jauna pora su kūdikiu, dar neįsitvirtinusi gyvenime. Ši svarbi aplinkybė taps lemiama spektaklio finale, kai abu turės apsispręsti dėl Morteno Kijilio pasiūlymo paimti akcijas mainais į tai, kad atsisakys ieškoti teisybės. Stokmanas (Stefanas Sternas) iš pradžių veikia, vedamas tik savo profesinės sąžinės. Per visuomenės susirinkimą jis trumpam tampa revoliucionieriumi išrėkia Artėjančio sukilimo manifestą, nors buvę draugai iš visų pusių apmėto jį dažų bombomis. Bet finale, kai ant svarstyklių padedamos šeimyninės pareigos ir visuomeninės idėjos, neaišku, kas nusvers. Pjesės pabaiga nevaidinama ir spektaklio finalas lieka atviras. Kitas prasminis akcentas ryški takoskyra tarp Stokmano ir jo brolio, kuris nėra tik valdininkas, labiausiai besirūpinantis savo karjera. Jis motyvuotai argumentuoja, kuo grindžiamas pokrizinių visuomenių funkcionavimas. Jį net galima pavadinti krizės laikų politiku Valdytojas (Ingo Hülsmannas) yra korektiškas, santūrus, bandantis suderinti skirtingus interesus visuomenės stabilumo labui. Kodėl jaunas šeimos tėvas, mokslininkas tampa visuomenės priešu? Kodėl jo bendraamžiai ir draugai, siekiantys visuomeninių permainų, virsta konformistais ir paties Stokmano priešais? Pagaliau ar pats Stokmanas eis iki galo, gindamas savo įsitikinimus, ar paaukos juos dėl šeimos gerovės? Tai pagrindiniai spektaklio klausimai. Ieškodamas atsakymų, Ostermeieris eina panašiu keliu, kaip režisuodamas Hamletą. Tačiau daro kitokias išvadas. Hamletas (Larsas Eidingeris) yra antiherojus, iš esmės nemokantis atlikti Hamleto vaidmens, tačiau autentiškas, nuoširdus, jautrus jaunuolis. Sukrėstas tėvo mirties, jis stichiškai puola griauti viską aplinkui, bet galiausiai sugriauna pats save, tapęs pamišėliu, ir tai yra jo tragedija. Stokmanas (Stefanas Sternas) irgi nėra herojus, bet jis ne pamišėlis. Įgimtas tiesos jausmas verčia jį maištauti, bet iki tam tikros ribos. Išduotas draugų, atstumtas visuomenės, jis virsta realistu. Suvokia, kad jo atradimas nepakeis pasaulio, nes ir Nematomo komiteto manifestas yra viso labo diagnozė, bet ne vaistai visuomenės ligoms gydyti. Juk antiglobalistiniai judėjimai taip ir neužėmė Volstrito. Galima sakyti, kad toks yra paties Ostermeierio maištingo realisto požiūris. *** Vokiečių teatro genuose gyvena istorinė atmintis. Šiuolaikinius jos vaizdavimo būdus iš esmės suformavo Bertoltas Brechtas, kurio Motušė Kuraž 56 K u l t ū r o s b a r a i

63 epiškai reziumavo XX a. pirmosios pusės karų tragediją, ir Heineris Mülleris, spektaklyje Hamletasmašina perteikęs asmeninę Šaltojo karo epochos patirtį. Tokie istorijos vaizdavimo būdai išlieka aktualūs ir šiandien. Belgų kilmės režisierius Lucas Percevalis nuo seno dirba Vokietijoje, daugiausia Hamburgo Thalia teatre ųjų spalį čia įvyko ir naujausia jo premjera Žmogus miršta vienas pagal Hanso Fallados to paties pavadinimo romaną, parašytą prieš šešis dešimtmečius. Mažai žinomas vokiečių autorius per vieną mėnesį sukūrė milžinišką (900 psl.) epinį pasakojimą (vos jį baigęs, mirė nuo širdies smūgio). Ilgą laiką knyga nebuvo vertinama, bet pastaruoju metu tapo tikru bestseleriu. Galbūt todėl, kad Fallada pažvelgė į istoriją iš žmogaus gyvenimo perspektyvos, o ne iš vienokios ar kitokios įvykių vertinimo pozicijos. Mažo Vokietijos miestelio žmonių gyvenimas karo metais atskleidžia, kaip nacių įdiegta sistema persmelkė net ir tuos visuomenės sluoksnius, kurie visiškai nutolę nuo politikos. Anot Fallados, tą nulėmė ne kokie nors ideologiniai faktoriai, o pati žmonių prigimtis. Todėl romano autorius neskirsto veikėjų į gerus ir blogus, tiesiog parodo žmogiškąsias jų sąvybes, kasdienybėje lėmusias tiek konformizmą ir kolaboravimą, tiek kilnius poelgius mirties akivaizdoje. Į tai gilinasi ir Lucas Percevalis. Keturias valandas tuščioje scenoje aktoriai rekonstruoja to meto žmonių mintis ir jausmus. Tai padaryti pavyksta dėl juvelyriškai tikslios režisūros. Spektaklio estetika grindžiama principu mažiau yra daugiau. Dailininkė Annette Kurz per visą galinę scenos sieną sudėliojo miestelio vaizdą iš paukščio skrydžio, panaudodama daugiau kaip 4000 autentiškų senų ano meto daiktų. Dalis jų nukritę ant scenos grindų tarsi išėjusių žmonių gyvenimo fragmentai. Scenoje tik paprastas stalas, padedantis nužymėti skirtingas veiksmo vietas. Pagrindiniai įvykiai vaizduojami avanscenoje, kiti aktoriai stebi juos tarsi praeiviai. Romano ir spektaklio siužetas sukasi aplink paprastą įvykį kažkas miestelyje išplatino antinacistines proklamacijas su antrašte Fiureris nužudė mano sūnų! Prasideda kaltųjų medžioklė. Vieni skundžia kitus, prie sienos statomi niekuo dėti asmenys, kol galiausiai surandami tikrieji platintojai vyras su žmona, ir jiems įvykdoma mirties bausmė. Viskas šiame spektaklyje grindžiama aktorių vaidyba. Jie ir atkuria romane vaizduojamus įvykius, ir veikia kaip pasakotojai, žvelgiantys į istoriją iš dabarties. Spektaklio dramatizmą lemia ne patys įvykiai, bet čia ir dabar vykstanti skirtingų laiko tarpsnių sandūra. Kitaip į istoriją žvelgia Sebastianas Hartmannas, Leipcigo Centraltheater pastatęs Levo Tolstojaus Karą ir taiką. Neatsitiktinai šis spektaklis buvo parodytas Volksbühne scenoje Hartmannas, galima sakyti, seka paskui šio teatro legendinį vadovą Franką Castorfą, kuris pirmasis įžvelgė, kad linijinę klasikinių romanų fabulą galima transformuoti į atviras postdramines scenines struktūras, prisodrintas šiuolaikinių realijų ( Idiotas, Demonai, Meistras ir Margarita ). Tolstojaus romaną pavertęs asmenine svarbiausių jame keliamų klausimų studija, Hartmannas sukūrė atvirą meninį veiksmą, balansuojantį tarp teatro ir gyvenimo. Atskaitos tašką, būtiną milžiniškam Tolstojaus romanui interpretuoti, Hartmannas rado toje dalyje, kur pasakojama apie Borodino mūšio pabaigą. Sunkiai sužeistas Andrejus Balkonskis, mirties akivaiz- Hans Fallada. Žmogus miršta vienas Režisierius Lucas Percevalis. Spektaklio scena K u l t ū r o s b a r a i

64 Lev Tolstoj. Karas ir taika. Režisierius Sebastianas Hartmannas doje pajutęs didžiulį troškimą gyventi, pirmąkart susimąsto apie ankstesnio savo gyvenimo tuštybę ir karo beprasmybę. Romano įvykiai vaizduojami tarsi sužeisto Andrejaus akimis: aukštuomenės intrigas, meilės istorijas taikos metais keičia karo lauko vaizdai su liliputiška Napoleono figūra. Tai panašu į karščiuojančios sąmonės kuriamą gyvenimo teatrą, kurio veikėjai atlieka vaidmenis, nesusimąstydami apie jų prasmę. Todėl personažų veiksmai parodijuojami, o refleksijos dramatizuojamos. Aktoriai kreipiasi į žiūrovus, personažų mintis perteikdami kaip savo apmąstymus. Reflektyvią asmeninę spektaklio intonaciją atspindi jo dramaturgija: atskiros dalys pavadintos Aš, Likimas, Mirtis. Asmenines ir epines spektaklio prasmes susieja įspūdinga dekoracija (jos idėją režisierius Hartmannas sako susapnavęs, o realizavo kartu su dailininku Tilo Baumgärteliu). Ant metalinės konstrukcijos, valdomos nuotoliniu būdu, iškelta gigantiška pakyla. Virš jos kabo tokio pat dydžio plokštuma. Scenografija primena milžinišką gamyklos presą. Personažai atrodo lyg atsidūrę ant istorijos priekalo. Skirtingos scenovaizdžio konfigūracijos padeda pavaizduoti žmogų begalinėje erdvėje. Epinį žmogaus istorijos fone įvaizdį perteikia ir gyvai atliekama žinomos vokiečių grupės Apparat muzika, tapusi viena karščiausių alternatyviosios muzikos naujienų Vokietijoje. Berlyne Hartmanno spektaklis buvo parodytas paskutinį kartą, nes baigiasi šio režisieriaus vadovavimas Leipcigo teatrui, kitas vadovas formuos naują jo trupę. Kai pagalvoji, kiek kainavo tokį spektaklį sukurti ir kokią sėkmę jis atnešė teatrui, išrinktas į iškiliausių sezono spektaklių dešimtuką, toks sprendimas atrodo keistokas. Tačiau tai yra normali Vokietijos repertuarinio teatro praktika keičiantis vadovams, atsinaujina ir kūrybinė teatro trupė, ir jo repertuaras. Iš Karo ir taikos liko tik spektaklio muzika. Šią vasarą grupė Apparat ją atliks koncertiniame ture po įvairius Europos miestus (daugiau informacijos *** Miuncheno Kammerspiele spektaklio Gatvė. Miestas. Ataka pradžioje scenos darbininkai per visą vaidybos aikštelę išpila maišus ledo gabalėlių. Prožektorių šviesoje jie žėri tarsi brangakmeniai ir tirpsta po aktorių, vaidinančių aukštosios mados aukas, kojomis. Teatro šimtmečio jubiliejui dabartinis jo vadovas ir spektaklio režisierius olandas Johanas Simonsas užsakė Elfriedei Jelinek parašyti pjesę apie garsiąją Miuncheno Maksimiliano gatvę (Maximilianstraße), kurioje stovi ir pats teatras. Jelinek, gyvenanti tarp Vienos ir Miuncheno, entuziastingai sutiko. Bet Simonso spektaklis tik iš pirmo žvilgsnio yra apie gatvę, garsėjančią brangiausiomis mados parduotuvė- 58 K u l t ū r o s b a r a i

65 mis ir turtingų lankytojų iš viso pasaulio antplūdžiu. Iš esmės tai kandi šiuolaikinio elito, pasiklydusio tarp mados diktuojamų įvaizdžių ir savo tapatybės, satyra. Virtuoziški, muzikalūs, puikų humoro jausmą turintys Kammerspiele aktoriai intelektualiems Jelinek tekstams suteikė kūną ir kraują. Būtent jie spektaklį paverčia sąmojinga klounada, demaskuojančia žmogiškąsias silpnybes, stereotipus, liguistą priklausomybę nuo įvaizdžių kulto. Personažai neturi vardų, į sceną įžengia pusnuogiai, užsimetę vos kelis brangius garsių dizainerių aksesuarus. Vyrai ir moterys su aukštakulniais batais svirduliuoja po tirpstantį ledą, skambant minoriniams gyvai atliekamos muzikos garsams. Visi jie yra apkvaišę nuo mados narkotikų. Kaip vaikai prisirišę prie mylimos Maksimiliano gatvės žaislų, aprauda net menkiausias jų netektis. Aktoriai autoironiškai perteikia ekshibicionistinius savo personažų polinkius. Šioje žavioje tuštybės mugėje ypač išsiskiria vokiečių teatro ir kino žvaigždės Sandros Hüller vaidinama intelektuali vidutinio amžiaus moteris, atsitiktinai patekusi į madingiausios Vokietijos gatvės džiungles ir nebegalinti iš jų ištrūkti. Matant, kaip ji virsta mados apsvaigintu neofitu, šiame įvaizdyje galima įžvelgti pačios Jelinek alter ego. Vaizduodamas šiuolaikinio pasaulio tuštybės mugę, kairiųjų pažiūrų intelektualas Johanas Simonsas ištiesia ranką Brechtui spektaklyje skamba įvykius komentuojantys ironiški zongai, personažų mintys įgauna sąmojingus socialinius apibendrinimus. Pavyzdžiui, Sandros Hüller herojė skundžiasi, kad jos, į komunistų partijos susirinkimą atėjusios su vienetiniu Chanel kostiumėlio modeliu, niekas nepastebėjo Spektaklio Gatvė. Miestas. Ataka plakatas (sic!), ir siūlo pradėti masinę tokių kostiumėlių gamybą. Tačiau ką tada reikš žodis išskirtinis? Britė Kate Mitchell, apdovanota Naujosios Europos teatro realybės premija, yra viena originaliausių šiuolaikinių režisierių. Savo tėvynėje Mitchell stato Londono nacionaliniame ir Royal Court teatruose, o Vokietijoje migruoja tarp Berlyno Shaubühne ir Kelno teatrų. Jos spektaklius rodo pagrindiniai Europos teatro festivaliai, o kritikams pritrūksta žodžių, kad apibūdintų keturiasdešimtmetės režisierės fenomeną. Vieni jos spektakliais žavisi, kiti piktinasi, bet visi sutaria, kad tai, ką daro ši menininkė, yra anapus teatro ir kino apibrėžimų. Apibūdinti Mitchell režisūrai geriausiai tiktų sąvoka teatrokinas. Tai tokia abiejų menų sintezė, kai atsiranda nauja meninė kalba. Tradicinis britų teatras neatitiko režisierės gyvenimo pojūčio, kuris yra chaotiškas, ir ji pradėjusi K u l t ū r o s b a r a i

66 ieškoti, kaip galėtų perteikti šį chaosą. Didelę įtaką jai padarė impresionistai, panaikinę žmonių vaizdavimo hierarchiją, kad visos kompozicijų dalys taptų vienodai svarbios. Tokį pat išskaidytos daugialypės kompozicijos principą naudoja ir Mitchell. Kitas jos įkvėpimo šaltinis ankstyvasis nebylus kinas, kai tikrovė buvo sukuriama studijoje, naudojant dirbtinį apšvietimą, įgarsinimą, pieštą peizažą ir t. t. Mitchell nebyliojo kino kūrimo būdus taiko atvirai demonstruodama, kaip čia ir dabar atsiranda iliuzija: Dirbtinėmis priemonėmis aš sukuriu sapno, kaip emocinio peizažo, įspūdį. Paprasčiau sakant, žiūrovai Mitchell spektaklyje mato filmą ir atvirai demonstruojamą jo kūrimo procesą. Abu šie komponentai egzistuoja kartu ir kuria bendrą sapnišką audiovizualinį spektaklio audinį. Mitchell spektakliai daugiausia vaizduoja vidinį moters pasaulį. Ne išimtis ir Naktinis reisas, Kelno Schauspiel teatre sukurtas pagal žinomos austrų rašytojos Friedrikes Mayröcker to paties pavadinimo apsakymą. Jame aprašomas vienos moters vidinis monologas, kai ji su vyru po tėvo laidotuvių naktį keliavo traukiniu iš Paryžiaus į Vieną. Prisiminė tėvą iš vaikystės, nepakantų, žiaurų motinai, bet kartu sentimentalų, stengdamasi suvokti savo pačios nerimo, nepasitikėjimo, melancholijos priežastis. Scenoje keli traukinio vagonai. Virš jų didelis ekranas. Veiksmas vyksta vagonuose, už jų ir prieš juos. Kruopščiai sukurtos mizanscenos atskirose aikštelės vietose sekundės tikslumu filmuojamos, montuojamos ir įgarsinamos, o ekrane matome galutinį rezultatą filmą. Įspūdis toks, tarsi jis būtų nufilmuotas realiose vietose, o ne čia pat, teatre, be jokių dublių. Bet svarbiausia ne tai. Mitchell kartu su jai ištikimu videorežisieriumi Leo Warneriu pavyko įstabiai pavaizduoti, kaip reali kelionė laike ir erdvėje virsta sapniška žmogaus kelione į vidinį savo pasaulį. Visi spektaklio komponentai kartu su aktorių vaidyba veikia taip, kad scenoje matome ne įvykių, bet minčių ir vaizduotės tikrovę. Pasineriame į pagrindinės herojės (puikus Julios Wieninger vaidmuo) sąmonę, kad spektakliui baigiantis sugrįžtume į tikrovę su tos kelionės patirtimi. Kitokią patirtį siūlo prancūzų choreografas ir režisierius Jerome as Bellas savo projekte (spektakliu jį sunku pavadinti) su neįgaliais aktoriais iš Ciuricho teatro Hora. Neįgaliųjų teatras jau apkeliavo daugelį Europos festivalių, keldamas kontroversiškas reakcijas. Scenoje nieko nevyksta, išskyrus projekto dalyvių, Dauno sindromą turinčių jaunų aktorių, prisistatymus. Visi susėda pusračiu ir kiekvienas, išėjęs į avansceną, padaro tai, ką režisierius per savo asistentą, esantį kartu su jais scenoje, paprašo padaryti. Papasakoja apie savo ligą, apie tai, kaip atėjo į teatrą, šoka pagal mėgstamą muziką arba tiesiog stovi tylėdami. Visus sieja bendras noras išreikšti save. Matome individualius kūrybinės saviraiškos, kylančios iš pastangų įveikti savo negalią, variantus. Sako, kad iš pradžių Neįgaliųjų teatro projektas atrodęs labai autentiškai. Dabar susidaro įspūdis, kad išlepinti įvairių šalių publikos dėmesio, jo dalyviai susikūrė vaidmenis ir juos atlieka, siekdami sukelti pozityvias žiūrovų reakcijas. Improvizacijų pagrindu atsiradę prisistatymai atrodo iš anksto parengti ir nuspėjami. Vis dėlto negali likti abejingas spontaniškoms ir nuoširdžioms projekto dalyvių reakcijoms į kolegų pasirodymus, tai nepakartojamas teatras, tokio nepamatysi niekur kitur. *** Theatertreffen 50-mečiui skirtas vakarėlis pagrindinėje festivalio scenoje tęsėsi iki paryčių. Didžėjaus vaidmens ėmėsi aktorius Larsas Eidingeris, nepamirštamas Hamletas iš Ostermeierio spektaklio. Jam virš galvos šviečia užrašas Menas yra menas. Popsas yra popsas. Visa scena ūžia. Įvairaus amžiaus vokiečių teatro žvaigždės, žvaigždutės, margo plauko teatralai nenori skirstytis. Eidingeris uždeda Davido Bowie Let s Dance kaip tik tada, kai festivalio direktorius paragina baigti diskoteką, nes sceną reikia paruošti spektakliui. Lengvu rankos judesiu Eidingeris vis grąžina grotuvo adatą į dainos pradžią. Let s Dance! šaukia minia. Vokiečių teatro plokštelė sukasi K u l t ū r o s b a r a i

67 Antonio Tabucchi Staccia buratta * Dabar atėjo laikas pamąstyti, išties, pats laikas pamąstyti, antra vertus, neturėjo ką daugiau ir veikti, kaip tik mąstyti. Laukimo salė buvo tuščia. Erdvė be papuošimų, vien suolai ir senas stalas. Tačiau bent jau šilta. Įėjusi padėjo lagaminėlį ant stalo. Taip, reikėtų pamąstyti apie savo gyvenimą. Ką parašytų, jei privalėtų papasakoti savo istoriją? Nusišypsojo veidrodžiui, kabojusiam prie traukinių tvarkaraščio. Tu nesena, pagalvojo, tu dar nesena. Iškėlė pirštą ir mintyse sau pagrūmojo. Bet jau nebe jauna, jau ne mergaičiukė. Vėl nusišypsojo. Pagalvojo: esu moteris su istorija. Tik kokia toji istorija? Ką parašytų, jei privalėtų papasakoti savo istoriją? Sunkiausia pasirinkti, nuo ko pradėti. Kur prasideda istorija? Istorijos neprasideda, pagalvojo, jos tiesiog nutinka ir neturi pradžios. Ar bent tos pradžios nematyti, ji nepastebima, nes įrašyta į kitą pradžią, į kitą istoriją, pradžia tėra kitos istorijos tąsa. Tačiau nuo kažko juk reikia pradėti, ir pagalvojo, kad pradėtų nuo Edoardo. Žinoma, Edoardas buvo ne tik pradžia, bet ir pabaiga. Jaunystės, patiklumo, to bauginamai infantilaus gyvenimo būdo pabaiga. Mįslingasis Edoardas. Gražus, protingas, valdingas, pasitikintis savim: su arogancija to, kuris akimirksniu perpranta žmones, kuris žino esąs protingas, jis pasirinko ją savo eiline. Anuomet jiedu buvo jauni ir būti eiline jai atrodė normali būsena. Todėl sutiko tapti * Vaikiškos dainelės (Staccia buratta, gattino della gatta, la gatta va al mulino, a fare un focaccino...) pradžia, toliau tekste išversta. K u l t ū r o s b a r a i mažąja verge, renkančia medžiagą knygai, kurios visi iš jo tikėjosi. Pagalvojus, tai buvo savaip gražu. Anuomet jie gyveno mielame ramiame miestelyje, per kurį sruvo upė, ji mėgo rytais pervažiuoti jį dviračiu, riedėti ūksmingomis paupio alėjomis, vingiuoti drėgnais viduramžių senamiesčio skersgatviais. Atvažiavusi prie universiteto bibliotekos, įsukdavo į atšiaurų jos kiemą. Biblioteka tai milžiniška salė su aukštais arkiniais langais, ji puikiai pažinojo bibliotekininką, draugiškai vadino jį ponu Jakopinu, jis buvo ceremoningas senis, vilkėjo juodą chalatą, panele, štai knygos, kurias vakar užsakėte, sakydavo ponas Jakopinas, ir ji sėsdavo dirbti. Puikiai žinojo, ko Edoardui reikia. Perrašinėdavo, valandos bėgo greitai. Miestą staiga užguldavo sutemos, nušvisdavo žiburiai. Ji atsistodavo nuo stalo ir eidavo prie lango. Svajingai žiūrėdavo į medžius paupyje ir senamiesčio stogus. Gal jautėsi laiminga. Vakarais grįždavo namo, kupina džiugesio. Edoardas laukdavo jos svetainėje, atrodė patenkintas, šiandien rašiau visą dieną, sakydavo, tu nuostabi mergaitė, tiksliai žinai, ko man reikia, rašyti knygą sekasi nuostabiai, dar trys skyriai ir baigsiu. Jai suspausdavo širdį. Ką darys po to? Jos gyvenimas slinko paprastai: ieškoti šaltinių Edoardui, leisti dienas bibliotekoje, šnekučiuotis su ponu Jakopinu tokia buvo jos, mažosios nereikšmingos ir laimingos eilinės, kasdienybė, Edoardas žiūrėjo į ją pašaipiai, bet švelniai, jis leido dienas kavinėse ant upės kranto, ten rašydavo savo knygą, vakarais būdavo mielas ir žaismingas, nes 61

68 išmanė juokus, kartais iškrėsdavo kokį nekaltą pokštą, tarkim, palikdavo jai ant stalo raštelį Nebegrįšiu ar pasislėpdavo sandėliuke ir iššokdavo iš ten siaubingai kriokdamas. Patiko pokštas? klausdavo, ji juokdavosi, norėdama padaryti jam malonumą. Edoardas troško, kad būtų visiškai aišku: pokštus jis supranta, juk ne veltui rašo knygą apie juokus baroko literatūroje, jo tyrimų laukas anagramos, kriptografija, polisemija, mnemonika, paranomazija. Žaidimas, tiksliau tariant, žaismingumas buvo jo dvasia, su ta knyga gaus vietą universitete, reikia tik truputį palaukti, o tuo tarpu pragyventi kas mėnesį duodavo pinigų tėvas. Edoardo tėvas irgi buvo žaismingas žmogus, mėgo juokus, kai atvažiuodavo jų aplankyti ir likdavo pietų, visada sugalvodavo kokį pokštelį, tarkim, paslėpdavo servetėlę po užpakaliu ir prikišdavo prastą aptarnavimą, ji neprieštaraudavo, apsimesdavo, kad jai smagu, sutrikusi puldavo atsiprašinėti, delnu prisidengdavo burną lyg rausdama, tada jis pergalingai ištraukdavo servetėlę, o ji sušukdavo: Ak, tėti! Tačiau Edoardas nežinojo, kas yra tikras pokštas. Ji pasistengė iškrėsti jam vieną rimtą. Pagalvojusi, nė pati negali suprasti, kaip tai atsitiko. Tarkim, tai impulsas, kuriam ji nepajėgė atsispirti. Buvo graži pavasario diena, ji važiavo dviračiu paupio alėjomis, gamta budo, kavinės buvo pilnos žmonių. Staiga pajuto begalinį troškimą pamatyti Edoardą, pasivaikščioti su juo, praleisti rytmetį, sėdėdama priešais jį gražioje lauko kavinėje, taukšdama niekus. Iš pradžių norėjo jam paskambinti, paskui pagalvojo, kad tai vaikiška. Todėl nuskubėjo namo, iš visų jėgų mindama dviratį, įraudusi ir laiminga kaip vaikas. Lėkte užlėkė laiptais. Edoardai, Edoardai, pašaukė. Namai buvo tušti. Sutrikusi perėjo per kambarius, nežinodama, ką manyti. Paskui pamatė raštelį ant rašomojo stalo: Knyga baigta. Jaučiuosi išsekęs. Važiuoju aplankyti tėvo. Grįšiu rytoj. Tokiu sausu, beasmeniu rašteliu Edoardas jai pranešė pabaigęs knygą. Pabaigęs. O su knyga, pagalvojo, baigėsi ir jos dienos bibliotekoje, paieškos, pašnekesiai su ponu Jakopinu, gyvenimas, trukęs beveik dvejus metus. Pajuto didžiulį gailestį dėl viso to prabėgusio laiko, o sykiu beribę tuštumą. Dabar, ką ji darys dabar? Kuo pripildys savo naują gyvenimą, savo laiką, kas suteiks jos dienoms prasmę? Tai buvo impulsas. Paėmė mašinraštį ir pradėjo sklaidyti. Edoardas rašė gerai, mokėjo įterpti reikiamas sąsajas, jis buvo išprusęs žmogus, apdovanotas sisteminiu ir pedantišku protu. Tačiau toji knyga buvo ne Edoardo, priklausė jai, nes atsirado iš begalinių akimirkų, paieškų, nuorašų, bibliotekoje praleistų dienų, kelionių dviračiu. Jautė, kad toji knyga yra jos jaunystė. Įkišo mašinraštį į rankinę. Tai buvo impulsas. Ant rašomojo stalo paliko tik pirmą lapą, su pavadinimu ir Edoardo vardu, ant jo paskubomis užrašiusi raudonu pieštuku: Edoardui, juokais. Paskui ramiai padarė, ką buvo sumaniusi. Persirengė, susikrovė lagaminą, peržiūrėjusi traukinių tvarkaraštį, pasirinko tolimą miestą šiaurėje, dabar jai reikėjo didelio miesto, baigta su miesteliais, gana pasivaikščiojimų paupiais, provincijos malonumų visa tai priklausė jos jaunystei, o ši, jautė, jau prabėgo. Tame dideliame mieste šiaurėje jai patiko. Išleista knyga davė vaisius lengvai rado darbą, įtakingas savaitraštis patikėjo redaguoti skiltį apie knygas. Pagalvojo, kad pirmiausia tiktų pristatyti knygas, turinčias tą ypatybę, dėl kurios dabar visi ją žinojo, tai pokštai. Bet kokios rūšies pokštai: lingvistiniai, keistenybės, groteskas, ekspresionistiniai romanai, naujakalbė, trumpai tariant, naujasis barokas. Taip jau atsitiko, kad tie metai buvo dosnūs tokių literatūrinių bandymų. Gal dėl mados, o gal todėl, kad visi rašytojai staiga pajuto avangardistinį įkvėpimą, pasipylė naujos formos, literatūriniai bandymai ar tai, kas vadinta ieškojimais. Prasidėjo nuotykių metas. Svarbiausia buvo nuotykis, šiaip ar taip, knygos nebuvo svarbios. Svarbu buvo ieškoti, patirti tą euforišką, kone karštligišką jausmą, kai viskas sprogsta pasaulis, visuomenė, papročiai, sprogo ir žodžiai, žodžiai buvo pašėlę, karščiuojantys. Kaip tik tada ji atrado Céliną. Tas atradimas sutrikdė. Atsitiktinai, dėl paprasčiausios recenzijos, Célinas pateko į jos knygų skiltį, o tada viskas pasikeitė. Per jį suprato, kad knygos, priešingai, yra svarbios Célinas buvo mina, sprogusi po konformistų kojomis, milžiniškas, gelminis sprogimas, privertęs suabejoti viskuo: tvarka, 62 K u l t ū r o s b a r a i

69 visuomene, jausmais. Perskaičiusi Céliną, suprato, kad praeitis jau niekada nebus kokia buvusi. Ak, praeitis, pagalvojo, pavargau nuo praeities, pavargau nuo įvadų, jie priklauso mano priešistorei, manoji istorija prasideda ne čia, jei turėčiau ją parašyti niekada nepradėčiau nuo čia. Jai reikėjo ko nors išgerti, netikėtai pajuto tą būtinybę. Ko nors stipraus, kas pakeltų nuotaiką, sušildytų. Išėjo iš laukimo salės tikėdamasi rasti barą, prieš tai nebuvo jo pastebėjusi. Stotis buvo tuščia. Gilumoje, prie įėjimo, pamatė duris su raudonu neoniniu užrašu Tabakas, pasuko ten vildamasi, gal parduoda ne tik cigaretes, bet ir gėrimus. Viduje buvo labiau panašu į nelegalios prekybos tašką, bet jai to pakako. Barmenas, vaikis spuogų subjaurotu veidu, stūmė laiką žaisdamas fliperį. Buvo tuščia, tik prie vieno staliuko sėdėjo senyvas vyras su kelioniniu krepšiu. Jai norėjosi džintoniko, bet vaikinas pasakė neturįs toniko, tik gazuoto vandens. Užsisakė didelį stiklą viskio, išgėrė jį tarsi vaistus, laukdama poveikio, bet veltui, ir toliau jautėsi sužvarbusi. Susivokė, kad šaltis sklinda iš vidaus, tai sukėlė jai nerimą, pakurstė keistą baimę. Dirstelėjo į senyvą poną, šis pagarbiai kilstelėjo skrybėlę. Regis, turim problemų prabilo senyvas ponas, kurio veido išraiška buvo mįslinga ir nuolanki. Ji klausiamai nužvelgė jį. Man sakė stoties viršininkas, patikslino senyvas ponas. Linijoje nutrūko eismas, regis, nelaimingas atsitikimas ar panašiai. Ir liūdnai nusišypsojo. Susimokėjusi ji išėjo. Artinosi vakaras, o kartu leidosi rūkas. Gatvės žibintus supo žydros aureolės. Dievaižin, kodėl ji pasirinko traukinį? Trys valandos kelionės, du persėdimai, o dabar, paskutiniame etape, ta antraeilė geležinkelio linija. Jie norėjo vežtis ją automobiliu, jei tik būtų sutikusi, keliautų sau ramiai ir patogiai. Tačiau ji pasakė ne, norėtų važiuoti traukiniu. Kvailė. Tik todėl, kad baiminosi, esą kelionės palydovai gali užduoti klausimą apie tikėjimą, užniūniuoti Jaunystę ar kokią kitą nostalgišką dainą. K u l t ū r o s b a r a i Naivuolė, pamanė. Jos galvoje jų įvaizdis buvo stereotipinis, prasilenkiantis su tikrove, jie buvo dalykiški jaunuoliai, rimti, elegantiški, visiškai nesusiję su fašistiniu šlamštu, protingi ir guvūs dešiniųjų pažiūrų jaunuoliai, norėjo naujai įvertinti dešiniųjų kultūrą. Priėjusi bėgius, prisidegė cigaretę. Kai pamėgino įsivaizduoti kitokią hipotezę, jai per nugarą perbėgo šiurpas. Pamatė salę su itališka vėliava ir keletu vimpelų, publiką su piktais seniokais, pudruotomis seniokėmis ir vienu kitu jaunu fanatiku, žinojo tokias vietas. Užsimerkė, bet vaizdas sunkiai išsitrynė. Buvo tikra, kad viskas ne taip. Tai buvo ne nostalgijos apsėstų senių irštva, o smalsių ir aistringų jaunuolių draugija. Tokia hipotezė ją nuramino. Tokia hipotezė dera su mano istorija, pagalvojo. Keista, bet toji mintis sugrįždavo lyg klausimynas, lyg graužatis. Jos istorija. Žinoma, jos istorija neprasidėjo nuo Edoardo, juo tik baigėsi. Bet jei būtų turėjusi papasakoti tą istoriją, nuo ko pradėtų? Leidosi išilgai bėgių. Gražus žiemos vakaras, pagalvojo, kiek ūkanotas, traukinys vėluoja, tavęs laukia kažkokiame mieste, kad išklausytų tavo paskaitą, esi viena, turi laiko, niekas tavęs neieško tinkama akimirka sau pačiai papasakoti savo istoriją. Prisidegė kitą cigaretę, suspaudė lūpomis, o rankas susikišo į apsiausto kišenes. Tiesa ta, kad ji nenorėjo pasakoti sau tos istorijos. Vėl pajuto tą nemalonų šaltuką: šalčio balutė pilve, iš ten plintanti į rankas ir kojas. Tu kvailė, pagalvojo, tikrų tikriausia kvailė, gal užmiršai, kad būdama mergaičiukė norėjai tapti aktore? Keista, kaip lengvai užsimiršta jaunystės svajonės. Dabar ji prisiminė, žinoma, juk iš esmės įgyvendino savo likimą, buvo didi aktorė, visą gyvenimą vaidinusi vieną komediją. Ar dramą, gal teisingiau sakyti dramą. Ne, vis dėlto komediją. Tamsoje nusišypsojo ir tarė: tikrą komediją. Vieną iš tų senovinių teatro spektaklių su blogais ir gerais veikėjais, šiurpią, nors grakščiai suvaidintą, gražią komediją, pavadintą Pokštas. Jei būtų turėjusi parašyti savo istoriją, taip ją ir pavadintų, toks pavadinimas buvo teisingas: pokštas. Net jei tas, kurį iškrėtė Edoardui, buvo pirmasis pokštas, jos istorija prasidėjo ne nuo jo. Tai buvo greičiau ne pokštas, o 63

70 susivokimo akimirka. Ne, tikri juokai prasidėjo vėliau. Rimti, išties svarbūs juokai. Tarkim, skiltis savaitraštyje tai bent pokštas. Visas tas šlamštas, kurį pristatė kaip šedevrus, tas jovalas, tie beprasmiški svaičiojimai, kuriuos ji iškėlė, padėjo paskleisti, išliaupsino. O paskui atsirado Benjaminas. Vargšas Benjaminas! Toks vaikiškas, nepatyręs, įsitikinęs, kad yra rašytojas, mylintis žodžius, pasitikintis literatūra. Benjaminą ji iš tikrųjų mylėjo, tai nebuvo kaip su Edoardu ir kitais, tas jausmas buvo stiprus, brandus, atsakingas. Ji mylėjo jį ir kentėjo dėl jo, kai iškrėtė jam tą pokštą. Gal ir todėl, kad jo tartis šlubavo, keista, bet taip buvo, jis mikčiojo, suklupdavo ties žodžiais. Kad rašytojas ekspresionistas suklumpa ties žodžiais, atrodė paradoksalu, tačiau Benjaminas buvo būtent toks, ypač kai susijaudindavo, tada užsikirsdavo ties pirmu skiemeniu, jo kaklą krėtė nervinis tikas, ryklė slankiojo aukštyn žemyn ir nebuvo kaip jį atpalaiduoti. Vėl išvydo jį prieš save tą vakarą, kai pranešė priėmusi pasiūlymą. Benjaminas iškart bandė kažką sakyti, bet jo balsas supleveno, akys išsprogo, atrodė panašus į nustebusį vaiką. Benjaminai, paklausyk, kantriai kalbėjo, avangardas baigėsi, baigėsi visi avangardai, savo knygomis norėjai padaryti revoliuciją, bet knygos nedaro revoliucijų, žiūrėk, viskas baigta, baigėsi sąjūdis, neliko studentų, apsidairyk, yra tik keli desperatai, mes einame klaidinga kryptimi, aš tik pakeičiau kryptį, be to, Célinas ne mūsiškis, niekada juo nebuvo, tai mes įtraukėme jį į savo sąrašus, bet jis yra dešinysis, kas čia blogo, jei tai pasakysiu, jei pasakysiu tiesą, taip, sutikau parašyti tą įvadą, tačiau mane įtikino ne pinigai, gal ta knyga bjauri, juk jis rašė bjaurystes, tiesiog mes jas nuolat pašalindavom, atsiprašau, tokia jau esu, pasistenk suprasti. Išsitraukė kitą cigaretę. Per daug rūkai, pagalvojo. Bet norėjo rūkyti, atrodė, kad dūmai tirpdo šarmą, stingdančią vidurius. Tai buvo bjaurus pokštas ne tik Benjaminui, pagalvojo. Ir jai pačiai, žinoma. Iš esmės ir Célinui, nes ji pranoko Céliną, prikabino jam etiketę, sugavusi jį su jo silpnybėmis ir apmaudu, sutraukė, prijaukino, prilygino idėjai. Liaukis galvojusi, tarė sau, liaukis galvojusi apie savo istoriją, nusibodai. Laukimo salėje buvo palikusi lagaminą. Bejėgiškai pasuko į ją, tarsi toji laukimo salė būtų jos lemtis ir niekas daugiau nesvarbu. Išties, o kas yra svarbu, pagalvojo, paspyrė tuščią cigarečių pakelį ir vėl ėmė svarstyti: kas yra svarbu? Vaikiškas pašaipus balselis, atsklidęs iš pilvą suspaudusios šarmos, ištarė: svarbu yra vaikai. Akimirką pamatė save vaikystėje, mažą būtybę su tamsiomis kaselėmis, vasaros dieną, sodą, pavėsinę ir kažką, kas ją sūpavo, glostė plaukus, bet ji nepajėgė išvysti ryškaus vaizdo. Tu visada norėjai vaikų, pagalvojo, kodėl niekada jų nenorėjai? Laukimo salės tarpduryje senyvas ponas, matytas bare, kalbėjosi su stoties viršininku. Didžiulė problema, pone, susikrimtęs tarė stoties viršininkas, nė nežinau, ką jums pasakyti. Ir nuėjo. Ji klausiamai pažvelgė į senyvą poną, o šis skėstelėjo rankomis. Linijoje nutrauktas eismas, pasakė, regis, darbai pradėti, bet čia antraeilis geležinkelis, užtruks mažiausiai dvi valandas. Pažvelgė į ją ir nusišypsojo tarsi sąmokslininkas. Atpažinau jus, sušnibždėjo, mieste mačiau plakatą su jūsų nuotrauka, jūs skaitysite paskaitą. Paskui surimtėjęs pridūrė: Man nepatinka pavadinimas, nežada nieko gero. Jo balsas tapo kone paniekinamas, o gal jai tik pasirodė: Mūsų draugas Célinas, pasakė senyvas ponas ir vyptelėjo. Maniau, tuos dalykus jau prarijo laikas. Neatsakau už pavadinimą, atkirto ji beveik įsikarščiavusi. Nuėjusi prie savo lagaminėlio, ryžtingai jį pakėlė. Klausykit, tarė, praleiskim laiką su didesne nauda, lauksim dvi valandas, gal nueikim į restoraną pavalgyti. Suvokė, kad tai primena maldavimą, bet vylėsi, gal senyvas ponas to nepastebėjo. Taip, dabar jautėsi geriau, atrodė ramesnė, taikesnė, to mandagaus senyvo pono draugija veikė raminamai. Buvo gera, jauku sėdėti tame apšiurusiame, 64 K u l t ū r o s b a r a i

71 mielame restorane, kur padavėjas kantriai laukė jų užsakymo. Turi pasistengti, kad jis vėl neužkabintų tos temos, pagalvojo, ir kurį laiką jai sekėsi, nes kalbėjo beveik tik ji viena, pasakojo apie orus, keliones, traukinius, su mažiausiomis smulkmenomis apsakė žygį, į kurį niekada nebuvo išvykusi. Tačiau vos nutilo, jis vėl grįžo prie tos temos. Prisistatęs vardu ir pavarde, pridūrė: Ponia, prašau atleisti, jei prieš tai buvau šiurkštus. Nemanau, kad buvote šiurkštus, atsakė ji, vildamasi tuo ir baigti pokalbį. Taip, pakartojo jis, buvau šiurkštus, bet, pasakysiu atvirai, nemėgstu fašistų. Dėl to galite nesirūpinti, nukirto ji, aš irgi jų nemėgstu. Įdėmiai stebėjo, kokia bus jo veido išraiška po šio pareiškimo. Tai buvo vaikiška nuostaba, senyvo pono veide ji atrodė keistai, darė jį pažeidžiamą, nes beginklį. Nesupratau, rimtai pasakė jis. Ji irgi pasijuto turinti surimtėti, iš esmės tokia ir buvo, žinoma, dabar jautė tai su visa stiprybe, visu rimtumu, kurį jai teikė ta aplinka ir tas garbus ponas, jautėsi pasakiusi tiesą, nes tai buvo tiesa, gili jos tiesa, kurios niekada niekam nebūtų įstengusi paaiškinti. Nemanau, kad pajėgtumėte suprasti, tarė tvirtai, patikėkite. Tada jis taktiškai prabilo apie kitką. Iš pradžių pasakojo apie miestelį, paskui neišvengiamai, bet irgi taktiškai, droviai, pradėjo pasakoti apie save ir savo gyvenimą. Kaip jai patiko jo klausytis! Vėl pajuto tą ramybės ir gerovės jausmą. Buvo gera klausytis to vyro kalbos. Girdėdama raminantį jo balsą, galėjo galvoti apie kitus dalykus, akimirką pabėgti tolyn, paskui sugrįžti, sutelkti dėmesį, vėl atsitolinti, nes jo pasakojamas gyvenimas buvo paprastas ir nuspėjamas. Jis buvo našlys, taip ir įsivaizdavo, nežinia kodėl. Pensininkas, tą irgi įsivaizdavo. Dirbo lotynų kalbos mokytoju licėjuje gretimame mieste, kur dabar gyvena jo duktė, ištekėjusi, su dviem vaikais. O jo namai čia, tame dideliame kaime, penkiasdešimt kilometrų nuo miesto, apsistojo čia todėl, kad nenorėjo gyventi su dukra ir žentu, įsikūrė tėvų namelyje, kur prabėgo jo jaunystė, iš čia lengva K u l t ū r o s b a r a i nuvažiuoti aplankyti dukros, linija puikiai veikia, kai nenutinka tokių incidentų kaip dabar, šį vakarą jis kaip tik važiavęs aplankyti dukters, jau pranešė jai vėluosiąs, paskambino. Paskui prabilo apie savo žmoną, apie laimingą jų gyvenimą, ji mirė prieš ketverius metus ir jis jaučiasi labai vienišas. Kalbėjo apie vienatvę, apie pilką varganą gyvenimą toje kvailoje provincijoje, apie nuobodulį, apie ilgesį. Draugiją jam palaiko lotynų klasikai. Dar turi katiną. Lyg netikėtai atsipeikėjęs iš savo apmąstymų balsu, neramiai pažvelgė į laikrodį. Reikia eiti, tarė, galime pavėluoti į traukinį. Kaip tik tada jai toptelėjo mintis. Nebūtų galėjusi pasakyti, kodėl toptelėjo, gal kad ta vieta buvo jauki ir svetinga, gal todėl, kad lauke buvo tamsu, o gal dėl jo ramaus balso, teikusio saugumo jausmą. Šis restoranas kartu yra ir viešbutis, tarė. Likime čia. Vėl įdėmiai sužiuro į vaikišką nuostabą, suspindusią jo veide, jis ir vėl atrodė pažeidžiamas. Pažvelgė jam į akis, bet jis nusuko žvilgsnį ir apžvelgė salę, lyg ko bijotų, lyg kas būtų galėjęs išgirsti, paskui, lengvai kostelėjęs, išlemeno: Kodėl būtent aš? Nes mes abu vieniši, atsakė ji. Taip pat ir todėl. O jūsų paskaita? Susitvarkysiu. Bet jūsų laukia. Tarkim, iškrėsiu jiems pokštą. Bet mane čia pažįsta, tarė jis, noriu pasakyti, nenorėčiau, kad... Galime paimti du kambarius, pertraukė ji. Ir niekas neturės ką prikišti. Jis liūdnai šyptelėjo ir ranka palietė jos ranką. Aš senas, sušnabždėjo. Visiškai? paklausė ji. Ne, ištarė jis, gal ne, negalėčiau pasakyti. Kodėl, klausė savęs, kodėl? Tik todėl, kad lauke tamsu ir tamsa ją baugina, ar todėl, kad nenorėjo vėl pajusti pilve šarmos, kuri laikė suspaudusi ją siaubingais gniaužtais? Jis buvo senas, melancholiškas, pavargęs žmogus, gal būtų pravirkęs jai ant peties ir pa- 65

72 pasakojęs apie mirusią žmoną. O gal buvo kokia kita miglota priežastis, susigūžusi ten, viduje, giliausiame kampe, kur nesiekia nei jos protas, nei valia, nes buvo jį kruopščiai užrakinusi ir pametusi raktą? Dirstelėjo į spintos veidrodį. Kambarys buvo kuklus, kiek nugyventas. Padėjo lagaminėlį ant kėdės, lėtai nusirengė, rūpestingai sulankstė suknelę. Jis pabeldė į sieną, tai buvo sutartas ženklas, ji neatsakė, jautė, kad jai dar reikia laiko. Gal padės karštas dušas. Vonios kambaryje dušo nebuvo. Ji atsuko vonios čiaupus ir laukė, kol ši pribėgs. Kai vonia jau buvo pilna, jai toptelėjo keista absurdiška mintis, kad norėtų maudytis, plukdydama popierinį laivelį, jau visą amžinybę neturėjo popierinio laivelio, bet dar mokėtų jį sulankstyti. Svarstė, kokį popieriaus lapą galėtų panaudoti. Apsidairė, nepamatė nieko, kas tiktų. Tada prisiminė Célino knygą. Atidariusi lagaminėlį, ištraukė ją. Išplėšė paskutinį įvado lapą, tą, kuriame buvo jos vardas ir pavardė. Paverstas popieriniu laiveliu, tas lapas jai atrodė atgimęs naujam gyvenimui. Panirusi į vandenį, ji leido laiveliui nuslysti krūtimis, paskui paleido, kad ramiai plūduriuotų. Rūpestingai nusišluostė ir atsigulė į lovą. Būtų galėjusi pabelsti į sieną, bet nusprendė dar kelias minutes palaukti. Panoro ką nors pasakyti garsiai, kad išgirstų save kalbant. Panoro išgirsti lopšinę, ėmė galvoti apie lopšines, kurias kažkas jai dainuodavo vaikystėje. Apglėbė pagalvę ir pradėjo liūliuoti: Rėtis sietelis, katytės katelis, katytė eis į malūną, iškeps kateliui bandutę... Ne, ne tuos žodžius būtų norėjusi ištarti, būtų norėjusi pasakyti kažką kito, bet nežinojo, ką. Išgirdo beldžiant į duris ir užsitraukė apklotą iki pat smakro. Atsiklausęs leidimo, jis nedrąsiai įėjo, užrakino duris ir nusišypsojo. Buvo akivaizdžiai sutrikęs. Sustojo vidury kambario ir žiūrėjo į ją su drovia šypsena, nejudėdamas. Ji paleido apklotą ir apnuogino krūtinę. Skubiai nusukęs žvilgsnį, jis perėjo kambarį, sustojęs tarp spintos ir fotelio, pradėjo nusirenginėti. Buvo atsukęs jai nugarą ir ji galėjo nemačiomis jį stebėti. Jautė nenorinti to daryti, bet kažkas neleido atitraukti akių. Jai nepatiko į jį žiūrėti ir tuo pat metu jis ją traukė. Buvo stambus vyras su dideliu liulančiu pilvu. Ant vieno sėdmens pamatė apgamą, didelę tamsią plaukuotą dėmę, tai ją sukrėtė, rankose pajuto bėgiojant skruzdėlytes, lyg lengvą elektros iškrovą. Svarstė, ar tai pasibjaurėjimas, ar kitas jausmas, bet nenorėjo gilintis. Jis atsigulė į lovą, išjungė šviesą. Buvo labai sunku, ji stengėsi jam padėti. Sakiau, kad esu senas, tarė. Šnopavo, jo alsavimas buvo slogus. Ji jautė turinti atsiriboti, turinti būti toli, turinti negalvoti apie tą seną vyrą, kuris sunkiai judėjo virš jos, prisiminė popierinį laivelį vonios kambaryje ir tai ją nuramino. Jis užmigo kaip vaikas, romiai alsuodamas jai į plaukus. Ištiesusi ranką ji uždegė šviesą ant spintelės. Dabar žinojo, kokią lopšinę būtų norėjusi padainuoti, tačiau tai buvo ne lopšinė, o malda. Išslydusi iš lovos, suklupo ant kilimo. Sudėjo rankas, alkūnėmis atsirėmusi į lovą. Tai buvo malda iš tolimos praeities su mergaite didelėmis akimis ir tamsiomis kaselėmis. Angele sarge, kuris esi mano globėjas, saugok ir globok mane... Toliau nebemokėjo, neprisiminė žodžių. Pasukusi galvą, pažvelgė į spintos veidrodį. Tada pamatė jį. Mažą angelą sargą, kuris stovėjo už nuogos suklupusios moters, globėjiškai išskleidęs sparnus. To angelo veidas buvo kaip tos mergaitės didelėmis akimis ir tamsiomis kaselėmis. Tačiau tas veidas buvo senas, o sparnai ne iš plunksnų, bet iš tamsaus nutrinto kailio, gal žiurkės. Tai truko akimirką. Suėmusi delnais galvą, ji vėl pažvelgė į veidrodį: angelas buvo dingęs. Iš pradžių nesuprato, kad verkia, tik pajuto, kaip veidas drėksta nuo ašarų. Paskui ištrūko kūkčiojimas, kurį mėgino užgniaužti ranka, tačiau bergždžiai. Jis atsibudo ir žiūrėjo į ją. Jo veidą vėl užliejo įprasta vaikiškos nuostabos išraiška. Kas tau? tyliai paklausė, kas atsitiko? Prašau, eik į savo kambarį, pasakė ji sulaikydama kūkčiojimą, eik į savo kambarį. Antonio Tabucchi The Wylie Agency Inga Tuliševskaitė Išvertė Inga Tuliševskaitė 66 K u l t ū r o s b a r a i

73 Pro publico bono Kęstutis Skrupskelis Santuoka ar partnerystė? Rašinio tezė tokia: galimybė susilaukti vaikų nėra būtina santuokos sąlyga. Kitaip tariant, būtina ir pakankama santuokos sąlyga yra dviejų atitinkamo amžiaus žmonių apsisprendimas dalytis gyvenimu. Todėl, nesant principinių kliūčių ir atsižvelgiant į visuomenės gerovę, tas pačias teisines normas privaloma taikyti visiems, nesvarbu, ar sutuoktiniai yra skirtingų lyčių, ar tos pačios. 1 Manau, kad ir moralinės normos turėtų būti tokios pačios, bet šis klausimas, kaip ir viskas, kas susiję su morale, yra sudėtingesnis, tad čia jį paliesiu tik prabėgomis. Mūsų laikais bent Vakarų pasaulyje vyraujant romantiniam meilės suvokimui, esame linkę santuoką suprasti individualistiškai: du žmonės įsimyli ir tuokiasi, o visa kita nesvarbu. Nors tai atspindi kultūrines tradicijas ir socialines sąlygas, individualistinis požiūris, apsiribojantis individų pasitenkinimu, nekreipia dėmesio į tai, kad santuoka yra svarbi socialinė institucija, todėl visuomenė suinteresuota ją skatinti, remti ir plėsti. Nemenkindamas individo pastangų siekti laimės, pabrėšiu kelis svarbesnius visuomenės interesus. Viešosios sveikatos interesas: venerinės ligos plinta lengviau, jei lytiniai santykiai nėra apribojami vienu ar keliais partneriais. Paleistuvavimas žalingas ne vien homoseksualams toks klaidingas vaizdas gali susidaryti, nes spauda nuolatos rašo apie jų ligas. Pavyzdžiui, iš Europos istorijos žinome, kad XVI a. K u l t ū r o s b a r a i pradžioje, europiečiams grįžus iš Naujojo pasaulio, beveik visą kontinentą nusiaubė epidemijos, spėjama, kad venerinių ligų. Jei dorovė būtų buvusi aukštesnė, jos nebūtų taip plačiai paplitusios. Viešosios tvarkos interesas: seksualinis geismas laikomas viena sunkiausiai suvaldomų žmogaus aistrų. Tą liudija faktas, kad ir Lietuvos kaimuose, ir Amerikos didmiesčiuose pusberniai mušasi dėl merginų, su tuo susiję daug įvairių konfliktų, viešosios tvarkos pažeidimų. Santuoka yra svarbus veiksnys, reguliuojantis seksualinę veiklą. Sutuoktiniai labiau linkę apsiriboti vienas kitu, o aplinkiniai supranta, kad su vedusiais negalima elgtis taip pat kaip su viengungiais. Tik smulkūs tyrinėjimai parodytų, kiek santuoka yra efektyvi kaip viešosios tvarkos palaikymo priemonė, nors sociologinės literatūros šia tema netrūksta. Čia vadovaujuosi tiesiog sveiku protu: kur galioja aiškios taisyklės, ten kyla mažiau nesusipratimų. Nežinau, ar lietuvių feministės, atsisakančios pavardžių galūnių, teisios, ar ne. Tačiau tos galūnės atlieka svarbią funkciją ir padeda orientuotis bent jau tiems, kurie linkę laikytis tradicinio etiketo: su -ytėmis vyrai privalo elgtis vienaip, su -ienėmis kitaip. Beje, jauni vyrai, sukūrę šeimas, nusikalsta rečiau negu panašaus amžiaus vienišiai. Ekonominis interesas: santuokoje gyventi patogiau, pasisavinama ir sunaudojama mažiau visuome- 67

74 nės išteklių. Čia vertėtų prisiminti, kad ekonominės sąlygos yra pasikeitusios iš pagrindų. Seniau žmogus, gyvendamas vienas, nesugebėdavo pats pasigaminti visų reikalingų gėrybių. Tradicinė šeima rėmėsi griežtu darbų pasidalijimu. Dabar daug kur padėtis kitokia, pakanka išmokti vieno amato jeigu sugebėsi užsidirbti pinigų, galėsi nusipirkti beveik viską. Todėl pasiturinčių viengungių gyvenimas mūsų laikais nėra toks nykus, kaip, pavyzdžiui, XIX a. Vis dėlto santuoka ir dabar naudinga gyvenant dviese galima įsikurti erdviau, patogiau. Manau, šis teiginys tinka net ir dabartinės ekonominės krizės sąlygomis, kai stinga vartotojų pareikalavimo, todėl dideli gamybiniai resursai lieka neišnaudoti. Gal skyrybos neštų ekonominę naudą, nes skatintų vartotojų aktyvumą? Tačiau nepamirškime, kad ir žaliavų, ir energijos ištekliai yra riboti. Socialinės rūpybos interesas: šeima pirminė socialinės rūpybos institucija. Užklupus ligoms, nelaimėms, atėjus senatvei, artimieji rūpinasi vieni kitais, todėl visuomenei tenka mažesnė našta. Tai ypač svarbu, nes žmonės gyvena vis ilgiau, o su amžiumi nyksta gebėjimas pasirūpinti savimi. Be to, kiekvienas, sulaukęs garbaus amžiaus, paliudys, kaip gera ryte pabudus artimam žmogui pasiguosti, kurį šoną diegia. Beje, tai nėra mūsų laikų išradimas. XVI a. katalikiškas katekizmas tiksliai išreiškia šį santuokos aspektą: vyras ir moteris tuokiasi tam, kad padėtų vienas kitam lengviau iškęsti gyvenimo, ypač senatvės, sunkumus. 2 Prieauglio interesas: namų aplinka yra turbūt pats svarbiausias veiksnys, lemiantis vaiko ateitį. Nors šeimose būna visko, pastaruoju metu ypač daug rašoma apie seksualinį prievartavimą, tačiau, susumavus pliusus ir minusus, tampa aišku, kad susituokusių tėvų vaikams augti yra geriau. Auginami mylinčios šeimos, jie geriau mokosi, rečiau nusikalsta. Pateikti išsamaus visuomeninių interesų sąrašo nė nereikia. Akivaizdu, kad visuomenė suinteresuota skatinti ir remti santuokas, t. y. nuolatinius, visas žmogaus raiškos plotmes apimančius dviejų žmonių ryšius. Sunkiau apibūdinti moralinį, gal tiksliau, asmenybę formuojantį, santuokos aspektą. Vokiečių teologas, kardinolas Walteris Kasperas (g. 1933) rašo, kad mūsų laikais, iškilus žmonių pertekliaus problemai, biologinė santuokos užduotis nėra pagrindinė. Jo manymu, tai laimėjimas: kai siekti prieauglio nėra labai aktualu, galime ir turime į santuoką pažvelgti giliau ir plačiau. Čia kalbama apie bendrą žmonijos padėtį, o ne apie išimtis. Ir šiais laikais atsiras tokių, kurie stengsis turėti didelę šeimą. Nenorėčiau teigti nieko, kas juos menkintų ar kenktų jų gerovei. Bet faktas, kad gausios šeimos darysis retenybė. Visuomenė nėra jomis suinteresuota. Taip pat gali atsirasti tautų, kurioms iškils prieauglio problema, bet čia ir vėl išimtis. Pasak Kaspero, viešoji erdvė darosi vis racionalesnė, net brutalesnė, todėl santuoka tampa savotiška užuovėja, kad žmogus galėtų gyventi autentiškiau, su kitu bendraudamas plačiau ir giliau. Turiu prisipažinti, kad mano požiūris kiek kitoks šiuolaikinės technologijos padeda plėsti socialinius ryšius, bet jie yra vis paviršutiniškesni, iš viešosios erdvės dingsta turinys. Ką reikšmingesnio galima pasakyti, kai disponuojama vos keliais šimtais ženklų, adresuojant juos keliems šimtams nepažįstamųjų? Šiaip ar taip, pasak Kaspero, santuokos institucija dabar svarbesnė kaip užuovėja (mano supratimu, ji gelbsti nuo viešosios erdvės triukšmo ir paviršutiniškumo, teologui atrodo, kad nuo kažko kito). Sutinku, kad mintis miglota, tačiau negaliu šio gilesnio, vertybinio aspekto nuleisti tylomis: Kasperas užgriebia kažkokią tiesą. Remdamasis krikščioniška santuokos teologija, jis konstatuoja, kad gamyba ir vartojimas yra tapę pagrindiniais visuomenės rūpesčiais. (Pavyzdžiui, prisiminkime liūdną universitetų likimą: vis garsiau reikalaujant, kad universitetai gamintų produktyvius mokesčių mokėtojus, nustelbiamas išsilavinusio žmogaus idealas.) Todėl pavojus, kad ir lytinį aktą pradėsime vertinti kaip pelningą prekę, o sekso industriją prilyginsime kitoms pramonės šakoms, dabar didesnis negu kada nors anksčiau. Šio pavojaus akivaizdoje krikščioniškajai santuokos 68 K u l t ū r o s b a r a i

75 teologijai tarp didžiųjų uždavinių visai netikėtai iškyla poreikis lytinį aktą gelbėti nuo degradacijos, jis turi būti integruotas į asmens gyvenimo visumą, nes būdamas izoliuotas, kenkia žmogaus orumui, kilnumui. O teisingai suprasta santuoka išryškina moralinę lytinio akto vertę. Beje, pasak Kaspero, požiūris, kad lytinis aktas turi tik vieną paskirtį, krikščionybėje atsirado palyginti vėlai ir atspindi dažnai pasireiškiantį, bet krikščionybei iš esmės svetimą dvasios ir kūno dualizmą, kartu su asketinės tradicijos žala santuokos teologijai. 3 Kunigų celibato klausimų teologas nesvarsto. Nors įžvelgia asketinės tradicijos žalą, iš principo jos nekritikuoja. Už tariamai erotinius romanus dažnai smerktas amerikietis kunigas, sociologas Andrew Greeley s savo autobiografijoje aršiai užsipuola kūno ir dvasios dualizmą. Pasak jo, Dievo malonė veikia įvairiai, net ir per moters kūno grožį, kuris sužadina ją mylinčio vyro aistrą. Dievas, ne velnias, sukūrė moteris gražias, patrauklias. Kažkodėl Bažnyčia kaip seniau, taip ir dabar nesugeba šios akivaizdžios tiesos suvirškinti. Vis dėlto Greeley s, nors ir su išlygomis, pasisako už celibatą. 4 Kasperas santuoką supranta kaip vieno vyro ir vienos moters ryšį. Tačiau kyla natūralus klausimas: jeigu santuoka užtikrina svarbų gėrį, kodėl jo patirti neleidžiama žmonėms, kurie pagal biologinę savo prigimtį gali to siekti tik su tos pačios lyties partneriu? Spėju, racionalių argumentų nėra, šis draudimas susijęs su diskredituotu požiūriu, kad homoseksualai yra palaidūnai, sensualistai, ištvirkėliai. Be abejo, tokių atsiranda ir tarp homoseksualų, bet homoseksualumas kaip būklė yra arba biologinis, arba socialinis faktas, jiems patiems dažniausiai nemalonus, skaudžiai išgyvenamas, drumsčiantis ryšius su artimaisiais. Gal ir yra atsitikę, kad kas nors tapo homoseksualu, ieškodamas naujovių, įvairovės. Bet šiame kontekste, aptariant atitinkamus įstatymus, tai nereikšmingi atvejai. Taip pat čia nesvarstoma, ar yra deterministiškai veikiantis homoseksualumo genas, ar tik tam tikras genetinis polinkis, vienomis sąlygomis lemiantis vienokią, o kitomis kitokią K u l t ū r o s b a r a i orientaciją. Vienu ir kitu atveju homoseksualumas yra būklė, kurios panaikinti, net jei to būtų siekiama, nesugebėtų nei individai, nei visuomenė. Santuokos gėris yra sunkiai apibrėžiamas ir valstybei ne tiek svarbus: katalikai jį supranta vienaip, kiti tikintieji kitaip. O priimant įstatymus pakanka atsižvelgti į ekonominę ir socialinę santuokos naudą, nesileidžiant į subtilesnius filosofinius ar teologinius svarstymus. Bet valstybei negali nerūpėti kitas aspektas: ji privalo padėti tiems, kuriems visuomenės nuotaikos trukdo (ne dėl jų pačių kaltės) visavertiškai gyventi. Tiesa, už netradicinę orientaciją jau retai baudžiama, nebent ten, kur dar užsilikę archajiški įstatymai. Tačiau į homoseksualus dažnai žiūrima su panieka, jie menkinami, ir tai verčia juos slapukauti. Neseniai per televiziją buvo paskelbta tokia žinia: Amerikoje viena katalikiška mokykla atleido iš darbo mokytoją, kuri, rašydama motinos nekrologą, per neapsižiūrėjimą paminėjo savo gyvenimo partnerę. Kuris iš mūsų norėtų gyventi, bijodamas viešai pasirodyti su savo gyvenimo draugu žmona ar vyru, kai visi kiti tai daro laisvai, nesivaržydami? Gyvenu konservatyviausioje Amerikos dalyje, bet ir čia atsiranda teigiamų pokyčių. Prieš keletą dešimtmečių pastebėjau, kad skirtingų rasių poros jau nieko nebestebina, nebent vieną kitą paauglį skurdžiame užkampyje. Prieš keletą metų pradėjau vis dažniau matyti homoseksualų poras universitete ar šiaip pobūviuose. Visiems geriau, kai pradedama bendrauti laisvai, nesivaržant. Homoseksualų santuokos įteisinimas atliktų ir labai svarbų švietėjišką vaidmenį, auklėtų visuomenę, kad homoseksualai nėra pabaisos iškrypėliai, su jais galima kartu dirbti, kalbėtis, juokauti, ir niekam tai nedaro žalos. Prieš keletą dešimtmečių, kai dirbau Niujorko ir Bostono viešosiose bibliotekose, nesmagu būdavo užeiti į tualetą. Ten galėdavai visko pamatyti, slankiodavo įvairūs valkatos. Pasitaikydavo ir degraduotų homoseksualų. Nors prie manęs jie niekada nesikabino, pagrindo nerimauti pakako. Kitose situacijose esu patyręs keletą itin nemalonių dalykų. Vie- 69

76 ną kartą, dar būdamas studentas, vos neįkliuvau per žioplumą, nes buvau menkai informuotas ir ne iškart susigaudžiau, ko iš manęs tikimasi už dovanotą degtinės stikliuką. Antru atveju kaltas buvo filosofijos profesorius, trečiu kunigas. Profesoriaus poelgis labiausiai sukrėtė, nes nuo jo priklausė akademinė mano ateitis. Tačiau tai buvęs viso labo nesusipratimas. Mano laimei, profesorius nebuvo nei piktas, nei kerštingas, ne tiek baustinas, kiek pasigailėtinas. Kunigo kaltė didesnė, nes šįkart nesusipratimo negalėjo būti. Bent du iš minėtų trijų asmenų nepriskirtini degraduotiems iškrypėliams (apie trečiąjį nieko nežinau): tiek profesorius, tiek kunigas buvo geri, kūrybingi žmonės. Jeigu jaunystėje jie būtų turėję visuomenės pripažįstamą seksualinės raiškos erdvę, senatvėje jiems nebūtų tekę nieko tykoti ir apgaudinėti. Tikiu, kad homoseksualams gyvenant atvirai, nemalonumų sumažėtų, o jų santuokos įteisinimas skatintų atvirumą. Visiems būtų aiškiau, visi lengviau išvengtų nesusipratimų. Šiuo atžvilgiu homoseksualų santuokos įteisinimas reikalingas ne vien jiems pati visuomenė jaustųsi geriau. O atitinkami įstatymai ugdytų toleranciją. Manau, tolerancijos kartais stokoja ir liberalioji pusė. Nemėgstu žodžio homofobas, nes verčiau argumentuoti ir aiškintis, negu vadinti oponentus psichiniais ligoniais. Pats žodis, bent mano ausiai, asocijuojasi su psichiatrija: homofobus reikia gydyti, o ne su jais diskutuoti. Be abejo, tarp jų esama ligonių, tačiau netrūksta ir geros valios žmonių, kuriems blogiausiu atveju galima prikišti tik tam tikrą patirties stoką: bendrauti su homoseksualais jie varžosi, nes nėra prie to įpratę. Po keleto susitikimų patys suprastų, kad laisvam bendravimui be abipusio varžymosi kliūčių nėra. Visais laikais buvo, yra ir bus homoseksualių porų, gyvenančių daugmaž kaip sutuoktiniai. Lygiai kaip ir kitos poros, jie vienas kitam pasižada, kad dalysis gyvenimu, iki gyvos galvos rūpinsis vienas kitu, kartu džiaugdamiesi ir liūdėdami. Taigi jie patenkina būtiną ir pakankamą santuokos sąlygą. Homoseksualų santuoka, kaip iš dviejų žmonių užsiangažavimo kylantis moralinis faktas, tikrai egzistuoja. Ir egzistavo visais laikais. Pavyzdžiui, Amerikoje po pilietinio karo, XIX a. antrojoje pusėje vartotas terminas Bostono santuoka taip vadintos dvi kartu gyvenančios moterys. Kai kurios iš jų, nors ir norėjo, bet negalėjo ištekėti, nes po karo labai trūko jaunų atitinkamos klasės vyrų. Jos gyvendavo viename bute, nes taip tiesiog patogiau, bet buvo ir porų, kurias siejo erotinis ryšys. Beje, kiek teko pastebėti, į kartu gyvenančias moteris visuomenė žiūri atlaidžiau negu į vyrus. Homoseksualams vyrams labiau reikia teisinės atramos ir tolerantiškesnio požiūrio. Šiaip ar taip, su šiuo socialiniu faktu turime skaitytis, galime tik diskutuoti, ar reikėtų homoseksualiniams santykiams suteikti teisinį pagrindą. Homoseksualių porų neišnaikins nei draudimai, nei persekiojimas, nei tariamas gydymas. (Esu girdėjęs, kad kai kur gydoma elektra, pacientams tam tikrais momentais sukeliant šoką. Tai ne kas kita, o barbarizmas.) Taip pat negalima užsimerkti ir homoseksualių porų apskritai nepastebėti. Norime to ar nenorime, bet kai du žmonės dalijasi gyvenimu, iškyla visokių reikalų, kuriuos tvarkyti galima, tik remiantis įstatymais. Štai vienas iš sunkiausių ir skaudžiausių atvejų senas žmogus atsiduria ligoninėje. Dilema: viena vertus, gerdamas vaistų kokteilį jis ilgokai gyventų, bet vaistai jį tiek glušintų, kad jis mažai kuo skirtųsi nuo daržovės; antra vertus, vaistus nutraukus, jis atgautų sąmoningumą, pagerėtų gyvenimo kokybė, bet netrukus ištiktų mirtis. Vienaip ar kitaip apsispręsti jis pats nebesugeba. Ligoninių komitetai ar šiaip valstybinės įstaigos per daug linkusios vadovautis finansiniais apskaičiavimais, ligonis kaip konkretus asmuo jiems mažiau svarbus. Leisti, kad viską nuspręstų ligoninės administracija, negalima per daug erdvės savivalei. Priimti sprendimą turėtų ligonio artimieji vyras, žmona, vaikai. Bet, tarkime, jis yra bevaikis homoseksualas, iš artimųjų likęs tik gyvenimo partneris. Akivaizdu, kad viena ar kita forma neįteisinus homoseksualų ryšio, klausimas liktų neišspręstas. 70 K u l t ū r o s b a r a i

77 K u l t ū r o s b a r a i Arba, pavyzdžiui, kartais tik šeimos nariams leidžiama lankyti sunkiai sergančius ligonius, o jiems artimųjų palaikymo labai reikia. Kodėl šeimos nariu negalima laikyti gyvenimo partnerio, jeigu tas žmogus yra pats artimiausias? Ekonominis bendro gyvenimo aspektas, susijęs su nuosavybės, paveldėjimo, bendrų skolų klausimais, irgi svarbus. (Amerikoje sutuoktinių pajamų mokesčiai yra mažesni negu tiek pat uždirbančių viengungių, nors kitais atvejais labiau apsimoka kartu gyventi be jungtuvių.) Kad ir kaip būtų, bendrai gyvenant atsiranda įvairiausių klausimų, kuriuos būtina reguliuoti įstatymais, pavyzdžiui, apibrėžti, kokiais atvejais galima vieną žmogų priversti teisme liudyti prieš kitą. Akivaizdu: pati visuomenė yra suinteresuota, kad homoseksualų vedybos būtų įteisintos. Nors Lietuva įvairiais atžvilgiais yra konservatyvesnė, nemanau, kad atsirastų daug norinčių persekioti homoseksualus, trukdyti jiems visavertiškai gyventi poromis. Tačiau kokia turėtų būti homoseksualių santykių įteisinimo forma ar praplėsti tradicinę santuokos sampratą, homoseksualams pritaikant esamą teisinę instituciją, ar kurti naują, kurią čia vadinsiu partneryste? Po ilgesnių svarstymų įsitikinau, kad nauja institucija nėra reikalinga. Aštriausias klausimas čia yra susijęs su vaikais. Teisė supranta santuoką kaip kontraktą, o jį galima sudaryti tik paisant atitinkamų įstatymų. Tuokdamiesi du žmonės prisiima aibę įsipareigojimų, įgauna daug teisių. Aišku, meilės apakinti jaunavedžiai nepastebi, kad pasirašo tokią sutartį, kuri įpareigoja gerokai labiau negu, tarkime, automobilio pirkimas išsimokėtinai. Nepagalvoja, kad prisiima atsakomybę, pavyzdžiui, spręsti žmogaus, su kuriuo stovi prie altoriaus, gyvybės ar mirties klausimą. Tuokdamiesi jaunieji įsipainioja į teisinį voratinklį, lipniausią krizių, skyrybų, mirties atvejais. Kokia yra šios sutarties apimtis, pagrindinės nuostatos? Kiek man žinoma, visais atvejais jaunieji pasižada gyventi kartu, rūpintis vienas kitu iki gyvos galvos, bet gimdyti nepasižada. Be abejo, kai atitinkamo amžiaus moteris ir vyras gyvena kartu, atsiranda vaikų. Tuokdamiesi jaunieji, žinoma, tikisi jų susilaukti, ir to siekia. Tačiau į jungtuvių kontraktą pareiga gimdyti nėra įtraukiama, sutuoktiniai neįsipareigoja susilaukti atžalų. Šiuo atveju ypač svarbu neišleisti iš akių skirtumo tarp teisinio įsipareigojimo, asmeninių siekių ir įprastinių pasekmių. Jeigu tokia pareiga būtų teisiškai numatyta, prieš jungtuves reikėtų užtikrinti, kad abu jaunieji vaisingi, bet tokio medicininio liudijimo nereikalaujama. Jaunieji privalo įrodyti esantys kompetentingi kontraktą pasirašyti, kitaip tariant, kad yra sulaukę atitinkamo amžiaus, kad nėra jau vedę, kad nėra artimi giminės, kad atitinkamai sveiki ir panašiai. Ypač pabrėžiama, kad jų apsisprendimas laisvas, be jokios prievartos. Tačiau įrodyti, kad yra vaisingi, iš jaunųjų nereikalaujama. (Nors medicina sparčiai keičia padėtį, vis dėlto tvirčiausias vaisingumo įrodymas kol kas yra nėštumas. Vadinasi, logiškiau būtų pirmiau pastoti, o tik tada tuoktis.) Be to, teise tekėti džiaugiasi ne vien jaunos moterys, bet ir tos, kurių vaisingumo laikotarpis jau baigėsi. Senyvos moterys pasirašo lygiai tokią pačią vedybų sutartį kaip ir jaunos. Reikšmingi čia Katalikų bažnyčios kanonai. Būna, kad bažnytinis teismas santuoką anuliuoja, nepaisant to, kad pora kartu gyveno keletą dešimtmečių, prisistatydavo kaip vyras ir žmona, užaugino vaikus. Akivaizdu, kad vaisingumas nėra pakankama, o prieauglis, pagal 1983 m. kanonų teisę, nėra būtina santuokos sąlyga. Tačiau net ir tada, kai viešai pasižadama, priimamas jungtuvių sakramentas, patenkinami visi kiti civilinės ir Bažnytinės teisės reikalavimai, santuoka neįvyksta, jeigu bent vienas partneris nenori ar nesugeba atlikti lytinio akto. Antra vertus, santuoka įvyksta net ir tada, jei vienas ar abu partneriai yra nevaisingi. Pagal 1083-iąjį kanoną, nevaisingumas nei draudžia tuoktis, nei anuliuoja santuoką, kuri galimà net ir tada, kai visiškai aišku, kad sutuoktiniai niekada neturės atžalų. Tai suprantama, nes reikalaujant, kad sutuoktiniai būtų vaisingi, vyresnio amžiaus žmonėms priimti santuokos sakramentą būtų draudžiama. 71

78 Pagal kanonų teisę santuokos esmė yra vieno vyro ir vienos moters pasižadėjimas iki gyvos galvos dalytis gyvenimu. Santuoka įvyksta, kai pasižadama viešai (numatyta keletas išimčių), laisvai, abiem pusėms esant kompetentingoms. Yra nusiskundimų, kad Amerikoje trečiąja sąlyga dažnai piktnaudžiaujama. Kartais santuokos, teisėtos visais kitais atžvilgiais, yra anuliuojamos, jeigu pavyksta įrodyti, kad dėl psichologinės savo būklės (kokio psichikos sukrikimo) pasižadėdami sutuoktiniai neadekvačiai suprato, ką jie daro. (Per vienuolika metų nuo 1984 m. Amerikos vyskupijų teismai išdavė anuliavimo dekretus atvejais nustatyta, kad pasižadėjimas nebuvo adekvatus. 5 ) Kad ir kaip būtų, tokia Bažnytinio teismo praktika rodo, kad pasižadėjimą katalikų teologai laiko būtina ir pakankama santuokos sąlyga. Taigi tradicinė šeimos samprata negali trukdyti homoseksualų jungtuvėms. Neteisinga sakyti, kad šeima tai susituokę vyras ir moteris su jų vaikais: yra bevaikių šeimų, kurios teisiniu ir moraliniu požiūriu yra lygiai tokios pat teisėtos kaip ir tos, kurios vaisingos. Aišku, šiuo kaip ir kitais atvejais galima sąvokomis manipuliuoti, apibrėžiant jas plačiau arba siauriau. Tačiau siauresnis apibrėžimas neišvengiamai reikštų, kad bevaikė pora šeimos nesukuria. Vadinasi, pagal tradicinę šeimos sampratą reikėtų pripažinti, kad daug porų, patenkinusių visus teisinius reikalavimus ir gavusių Bažnyčios palaiminimą, nelaikytinos šeima. Nemanau, kad šį klausimą išspręsime, vien žaisdami žodžiais. Reikia svaresnių argumentų. Santuokoje gyvenantys asmenys, jeigu atitinka tam tikrus reikalavimus, gauna teisę įsivaikinti, auginti, auklėti vaikus. Kalbu ne apie ilgesnę ar trumpesnę vaiko globą, bet apie visavertį įvaikinimą: bent Amerikoje gimdytoja, atsisakydama kūdikio, atsisako visų teisių ir pareigų, perleisdama jas įtėviams. Svarstant, ar homoseksualams taikyti esamą santuokos instituciją, ar kurti naują, įvaikinimo klausimas yra vienas iš pagrindinių. Jeigu homoseksualų poros negautų įvaikinimo teisės, reikėtų kalbėti ne apie jų santuoką, bet apie partnerystę. Klausimas sunkus. Ligi šiol kalbėjome apie dviejų žmonių ir visuomenės gerovę. O svarstant įvaikinimą, atsiranda trečias interesas, būtent vaikai, kuriuos visuomenė įpareigota ypač saugoti ir globoti, nes jie yra nepilnamečiai. Nors negalima visai nekreipti dėmesio į būsimųjų tėvų interesus, vaiko gerovei čia turi tekti lemiamas vaidmuo. Valstybė įtėviams kelia įvairias sąlygas, vertina ekonominį jų pajėgumą, psichologinį pasirengimą. Jei homoseksualų pora atitinka visas sąlygas, vienintelė įmanoma kliūtis yra lytinė jos orientacija. Tad klausimas toks: ar priklausymas homoseksualų šeimai, kuri visais kitais atžvilgiais yra tinkama, savaime žalotų įvaikį? Tėvams vaikai yra gerovės šaltinis. Gera matyti, kaip jie bręsta, stiprėja. Gera džiaugtis vaikų sėkme. Gera susilaukti anūkų, gauti paramą senatvėje, mirti apsuptam artimųjų. Homoseksualai, lygiai kaip ir kiti žmonės, yra šios gerovės verti. Be abejo, tarp jų pasitaiko nusikaltėlių, iškrypėlių, ligonių tai individai, iš kurių dėl jų veiksmų ar nekompetencijos atimama teisė į gerovę, teikiamą vaikų. Bet lygiai tą patį galima pasakyti apie visus: teisę įsivaikinti daug kas praranda dėl savo elgesio ar nesugebėjimo. Toks būtų individualistinis požiūris, kuriam turime suteikti atitinkamą svorį, kai svarstome klausimą, ar homoseksualai, augindami vaikus, siektų to, kas visuomenės akyse yra vertinga, gera. Bet, kai iškyla vaikų interesas, svarbiausia yra ateities prognozė, o prognozuoti galima tik pasitelkiant statistinius metodus ir vertinant visą grupę. Pavyzdžiui, atrinkdami tuos, kurie tinka tapti pilotais, nors vertiname kiekvieno individo gebėjimus, tačiau kartu rūšiuojame juos pagal amžių: vieni per jauni, kiti per seni, nes tam tikra rizika visada išlieka, kad ir kaip atidžiai tikrintume individus. Grupuodami juos irgi nepanaikiname visos rizikos, vis dėlto ją sumažiname. Nors insultas ar infarktas gali ištikti bet kokiame amžiuje, vyresniems tokia krizė dažnesnė. Todėl racionalu, kad vengdami aviakatastrofų, pilotams nustatome amžiaus ribą. Įvaikinant, o iš tikrųjų ir gimdant, rizikuojama, kad tėvai nesugebės tinkamai prižiūrėti ir auginti vaikų. (Rizikuoja ir tėvai juk pasitaiko, kad sūnus 72 K u l t ū r o s b a r a i

79 ar duktė gimdytojus nužudo.) Rizika mažinama, keliant įvairius reikalavimus tiems, kurie siekia įsivaikinti, dažnai nustatomas tam tikras bandomasis laikotarpis. Turint omenyje homoseksualus kaip grupę, iškyla trys skirtingi klausimai. Pirmas: ar homoseksualumas tai tokia būklė, kuri lemia, kad homoseksualų auginami vaikai yra neišvengiamai žalojami? Antras: ar įvairių patologijos formų tarp homoseksualų esama gerokai daugiau, negu tarp heteroseksualų, tad leisdami jiems įsivaikinti pernelyg rizikuojame vaikų gerove? Trečias: ar galimai neigiama visuomenės reakcija būtų pernelyg didelė kliūtis sveikam vaikų augimui? Visais atžvilgiais vaikui geriausia augti su jį pagimdžiusia motina ir biologiniu tėvu. Bet šios optimalios galimybės nebelieka, kai visuomenė perima vaiko globą, motinai arba abiem tėvams jo atsisakius, būna, kad tėvai praranda teisę auginti savo vaikus dėl netinkamo elgesio, būna, kad abu žūsta ir t. t. Visais tais atvejais vaikas nebeturi galimybės augti su tėvais. Tada lieka trys galimybės: arba jis bus įvaikintas, arba augs prieglaudose, arba juo rūpinsis laikini globėjai. Pirmoji galimybė yra geriausia, nes panašiausia į optimalias sąlygas. Nors esama neaiškumų ir nesutarimų, vyrauja nuomonė, kad homoseksualumas nėra reikšmingas veiksnys, vertinant norinčius tapti įtėviais, nes įvaikių interesai vien dėl to nenukenčia. Svarbesnis yra poros santykių tvirtumas, branda, ekonominis pajėgumas, kiti faktoriai, bet ne seksualinė orientacija. Sunku tikėtis, kad visi dėl to sutartų, nes abi pusės linkusios atrinkti tik jų pažiūras remiančius duomenis, juo labiau kad homoseksualų užaugintų vaikų nėra daug. Pagal Amerikos psichologų asociacijos oficialiai pareikštą nuomonę, homoseksualumas nėra reikšmingas faktorius 2012 m. birželio 11 d. internete paskelbtame APA on Children Raised by Gay and Lesbian Parents tvirtinama, esą nėra įrodymų, kad homoseksualų poros augina vaikus prasčiau negu kitos. Į antrąjį klausimą atsakyčiau maždaug taip: jeigu tarp homoseksalų porų patologija dažnesnė, ją pastebėtume, taikydami visiems K u l t ū r o s b a r a i bendrus kriterijus. Tokiu atveju didesnis procentas homoseksualų, pretenduojančių tapti įtėviais, būtų pripažinti netinkamais. Todėl į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikėtų atsakyti neigiamai. Lieka trečiasis klausimas: kiek vaiką žalotų tikėtinai neigiama kai kurių visuomenės sluoksnių, pirmiausia, bendraamžių, reakcija? Kiek iš jo būtų šaipomasi, tyčiojamasi? Tokių incidentų neišvengiamai kiltų. Be abejo, ypač pradžioje, reikėtų išskirtinai atidžiai atrinkti įtėvius, rengti mokytojus, jaunimo organizacijų vadovus. Svarbus visuomenės auklėjimo vaidmuo tektų religinėms bendruomenėms nesvarbu, kaip vertinami įtėviai, vaikai dėl to nekalti, negalima jų skriausti už svetimas nuodėmes. Gal net ir įteisinus homoseksualų santuoką, konservatyvesniuose kraštuose iš pradžių nederėtų leisti įvaikinimo. Tačiau neigiami atsiliepimai nėra principinė kliūtis: negalima žmonių diskriminuoti vien todėl, kad visuomenė nėra pribrendusi. Tai įstatymo įgyvendinimo sunkumai, kuriuos konkrečiais atvejais tektų spręsti vaikų globos specialistams. Šiaip ar taip, homoseksualų poros gali turėti vaikų ne vien juos įsivaikindamos. Vaisingumu lesbietės nesiskiria nuo kitų moterų. Netrūksta atvejų, kad moteris išteka, su vyru susilaukia vaikų, o tada išsiskiria ir gyvena su moterimi. Ar visuomenė suinteresuota tokiais atvejais vaikus iš jų atimti? Manau, ne, ypač remiantis aksioma, kad gimdytoja yra geriausia vaiko auklėtoja. Juo labiau kad atimtam vaikui tektų derintis prie kitokios šeimos rutinos, gyventi našlaitynuose ar pas laikinus globėjus. Įstrigo į atmintį 1990 m. rudens, kurį praleidau Kaune, vaizdas gatvėmis klaidžiojantis internato vaikų būrys. Sunku būtų sukurti efektyvesnę nusikaltėlių gamyklą. Net ir geriausiai tvarkoma tokio pobūdžio institucija nėra optimaliausia aplinka vaikams. Pagrindinis mano argumentas toks: visuomenė yra suinteresuota skatinti ir remti nuolatinius seksualinius homoseksualų ryšius, o teisinė santuoka yra tinkamiausia forma tam užtikrinti. Naujos institucijos kurti nevertėtų. Bet reikia paliesti ir kitą santuokos aspektą religinį. Katalikams, ir ne vien 73

80 jiems, šis klausimas sunkesnis, nes santuoka yra sakramentas. Katalikų ir kitų panašių religinių bendruomenių supratimu, žmonės, vienas kitam pasižadėję ištikimai gyventi kartu iki gyvos galvos ir patenkinę visus teisinius reikalavimus, bet negavę sakramentinės santuokos, vis tiek gyvena nuodėmėje. Formaliai jie neprileidžiami prie sakramentų ir jų dalyvavimas religinės bendruomenės gyvenime nepageidaujamas. Pabrėžiu, kad religinės bendruomenės yra autonomiškos tik pati Bažnyčia turi teisę nustatyti, kam ir kokiomis sąlygomis leidžiama dalyvauti jos gyvenime. Suprantama, net ir įteisinus homoseksualias santuokas, Katalikų bažnyčia nebūtų įpareigota jų laiminti, nes tai jos pačios vidinės tvarkos reikalas. Čia ne vieta vertinti katalikišką moralinę teologiją, tačiau keliais sakiniais norėčiau aptarti pastoracinį klausimą. Tikinčių, religingų, homoseksualių katalikų yra, o būti kitokie jie negali ir negalėtų, net jeigu Bažnyčia to iš jų reikalautų. Tuo atžvilgiu homoseksualumas kaip būklė negali būti laikomas nusikaltimu. Nuodėmingi būna tik veiksmai ir tiktai tada, kai laisvai, t. y. esant galimybei ir sugebant pasielgti kitaip, pasirenkamas nuodėmingas veiksmas. Pavyzdžiui, šiaip žmonėms pasigerti yra sunki nuodėmė, bet klinikinių alkoholikų pasigėrimas laikomas arba lengvesne nuodėme, arba visai ja nelaikomas, nes susivaldyti be intensyvaus gydymo jie nebesugeba. Tad ką šiuo metu Bažnyčia pastoracijos kontekste galėtų pasakyti homoseksualams? Tik tiek: jeigu nori katalikiškai gyventi, t. y. priimti sakramentus ir įsijungti į bendruomenę, privalai iki gyvos galvos atsisakyti seksualinių poreikių ir to moralinio gėrio, kurio galima siekti, pasak kardinolo Kasparo, tik dalijantis gyvenimu su kitu žmogumi. Tiesa, yra žmonių, iš kurių Bažnyčia reikalauja pasišventimo ir pasiaukojimo, tai kunigai, vienuolės, vienuoliai. Tačiau jiems Bažnyčia sukuria aplinką, stiprinančią jų ryžtą, jie sulaukia ir antgamtinės paramos. Vis dėlto, nepaisant net tokių idealių sąlygų, išsaugoti celibatą pavyksta irgi ne visiems. O homoseksualams našta, bent šiuo metu, ne palengvinama, o primetama vis didesnė: jie verčiami maskuotis, apsimetinėti, jiems draudžiama tapti kunigais. Taigi, homoseksualai šiuo metu yra Bažnyčios posūniai: kentėkite, jums padėti atsisakome. Seksualiniai geiduliai yra tarp sunkiausiai suvaldomų aistrų, tad ar teisinga pasmerkti žmones kovoti su jais visą gyvenimą, be jokios pagalbos, be išeities? Mūsų laikais tikėtis celibato (skaistybės) dar sunkiau, nes esame pramoginės kultūros apsuptyje, o ji skatina kiekviena proga pasismaginti, bet kada ir su bet kuo. Teologija pripažįsta, kad santuoka reikalinga ir tam, kad padėtų suvaldyti seksualumą, nukreiptų jį moraliai vertinga linkme. Bažnyčios akimis, santuoka yra išsigelbėjimas, nes sukuria moraliai leistiną erdvę seksualiniam gyvenimui, antraip daug kas būtų pasmerktas nusidėti. Bažnyčia moko: laikinai susivaldyk, būtent iki tol, kol pribręsi santuokai. Manau, tai ne vien moralinis dėsnis, čia slypi ir gili patirties tiesa: daug laimima, kai seksualumas įtraukiamas į visavertį dviejų žmonių bendravimą. Dabartinis Bažnyčios požiūris katalikams homoseksualams trukdo šio gėrio siekti, nes tuos, kurie nori su partneriu gyventi viešai, verčia atsisakyti religinės praktikos. Religinis gyvenimas nukreiptas į tai, kad tikintieji geriau suprastų, ko Bažnyčia moko, jų valią stiprina sakramentai. O iš homoseksualų Bažnyčia reikalauja gerokai daugiau, bet jiems duoda mažiau, ypač jei kalbėsime apie aistras, kurias žmonėms suvaldyti sunkiausia. 1 Būtina santuokos sąlyga yra tokia sąlyga, be kurios nebūtų ir santuokos, nors įvykdžius tą sąlygą, santuoka vis tiek dar neįvyksta. (Pavyzdžiui, būtina santuokos sąlyga yra atitinkamas amžius: nesulaukusieji atitinkamų metų, nors ir užsiregistruotų vedybų įstaigoje, nebūtų susituokę.) Pakankama sąlyga yra tokia sąlyga (tiksliau, sąlygos), kurią patenkinus santuoka įvyktų. Kad būtų paprasčiau, ignoruosiu sveikatos, turto, giminystės ir panašias sąlygas. 2 Walter Kasper, Theology of Christian Marriage. New York, 1981, p Ten pat, p Andrew Greely, Confession of a Parish Priest: An Autobiography, 1986, p Robert H. Vasoli, What God Has Joined Together, 1998, p K u l t ū r o s b a r a i

81 Laikai ir žmonės Leonas Stepanauskas Kas svečiavosi Anykščiuose prieš 85 metus? Walter Buhe 1928 m. rugsėjo 26 dieną į ramų, dažniausiai tik savų žmonių lankomą poetišką Aukštaitijos miestelį atkeliavo būrys užsieniečių, kurie tarp savęs kalbėjosi vokiškai. Dar labiau vietiniai stebėjosi, kad tai šen, tai ten jie sustodavo ir, pasistatę lengvus molbertus, piešė, tapė Pavyzdžiui, miestelio turguje. Matyt, jiems, bent jau vadovui, buvo ir daugiau žinoma apie Anykščius. Antraip vargu ar būtų sugalvoję užeiti pas žymiausią miesto gyventoją vaistininką ir rašytoją Antaną Žukauską-Vienuolį. Su juo susipažinę, prašė papasakoti apie lietuvių kultūrai brangias istorines vietas. Nedelsdami išsitraukė pieštukus. Svetingam Vienuoliui sutikus, tiek rašytoją, tiek jo žmoną Leokadiją meniškai įamžino pats ekskursijos vadovas. Tokiu būdu ir mums liko siūlo galas į tą tolimą dieną Vienuolio portretas kaip dovana liko Anykščiuose, dabar tai vertingas memorialinio muziejaus eksponatas. Tiesa, kur iškeliavo rašytojo žmonos Leokadijos atvaizdas, nėra žinoma. O siūlo galą šių eilučių autoriui pamėtėjo rūpestingas Anykščių memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas. Dailininkas, nupiešęs susikaupusį Vienuolio veidą, pasirašė Buhe šis žodis tapo vedliu. K u l t ū r o s b a r a i Tai juk ne kas kitas, o Walteris Buhe, garsiosios Grafikos ir knygos meno akademijos Leipcige profesorius, ten dirbęs nuo 1920 iki 1947 m. Kitų ekskursijos dalyvių vardus ir pėdsakus nelengva nustatyti. Akademija archyvo neturi. Walterio Buhe s kūrybos didelę dalį prarijo Antrojo pasaulinio karo ugnis. Pasirodo, net ir tokiais atvejais nereikia nuleisti rankų. Tarsi nieko bendra su mūsų paieška negalėjo turėti muzika, ypač daugelio taip mėgstamas džiazas. Pagerbiant vieną žymų vokiečių muzikantą, orkestrų kūrėją, puikų gitaristą Thomą Buhe, pabrėžta, kad jis augęs meno apsuptyje. Tėvas buvo dailininkas, knygos meno žinovas. Taigi profesorius Walteris Buhe. Džiazo veteranas apie savo gyvenimą parašė knygą, kurioje skirta vietos ir tėvui. Vienas skyrius iškart prikausto dėmesį Walteriui Buhe i Lietuva buvo gerai pažįstama žemė! Jo likimas panašus į rašytojo Arnoldo Zweigo, parašiusio romaną Mindaugas II (toks vertimo į lietuvių kalbą pavadinimas). Hermanno Buddensiego, kuris į vokiečių kalbą išvertė Kristijono Donelaičio Metus. Šie trys vyrai vokiečių armijos kareiviai (beje, turintys neaukštus karinius laipsnius), per Pirmąjį 75

82 pasaulinį karą tarnavę okupuotoje Lietuvoje. Walteris Buhe buvo Vilniuje leidžiamo armijos laikraščio Wilnaer Zeitung iliustratorius. Tada ir įsimylėjo istorinę lietuvių sostinę, jos gatveles, ten bruzdančius žmones, paslaptingąjį žydų getą. Beje, lankėsi ir kitose vietose... Ir nuolatos piešė. Štai kas sugundė jį vėl pamatyti šį kraštą m. iškylą į Lietuvą jis aprašė Leipcigo spaudoje. Atvykėlius pastebėjo ir lietuvių laikraščiai, pavyzdžiui, kauniškis Naujas žodis (1928 m. 18 nr.). Ten profesorius išklojo visus tos kelionės sunkumus, nes dailininkų kišenės buvo pustuštės. Po pralaimėto karo Vokietiją alino ekonominė krizė. Gal todėl vasaros kelionė buvo nukelta į rudenį. Per tuometinius Rytprūsius pirmiausia keliauta į dailininkų šlovinamą Kuršių neriją. Žavėjosi, stebėjosi, piešė... Energingasis kelionės vadovas rašo, kad netrukus per Klaipėdą su smarkiai plakančiomis širdimis patraukė į Lietuvos gilumą: Nakties kelionė į Panevėžį. Rytą važiavome per pievas ir laukus, tai čia ta LIETUVA, kurią daugelis buvo matęs tik vaizduotėje...visi nustebome Panevėžyje radę nematytai margą ir labai judrų gyvenimą. Gatvėse, žmonių namuose... Net turėjome galimybę patekti į svečius. Su kokiu jausmu piešta ir tapyta, galėtų vietos piliečiai paliudyti... Antra vertus, vietos žmonių domėjimasis mūsų menu įgijo net tokių formų, kad charakteringesnes miesto gyvenimo ypatybes galėjome atvaizduoti tik iš balkonų. Gaivinančią įtaką darė visuotinis palankumas, kurį visur jautėme... Susipažinome net ir su lietuviškos virtuvės tautiškais valgiais. Ypatingas siurprizas mums buvo lėlių teatras vienoje šeimoje. Su savo darbo lėlėmis... Po to keliauta į Anykščius pagal iš anksto numatytą planą. Pakeliui gėrėjosi gamta, bet ne kelio patogumais, nes važiuota sunkiuoju automobiliu (turbūt sunkvežimiu): Pro gėlėse skęstančius kaimus, senas kapines su aukštai iškilusiais kryžiais... Iš įsismaginusios plunksnos profesoriui išprūsta sakinys, kuris aiškiausiai jį sieja su praeitimi:...vis nauji, giliai į atmintį įsiskverbę ir ilgesį keliantys įspūdžiai iš Lietuvos. Pagaliau pasiektas kelionės tikslas: Atvykome į Anykščius. Čia kaip tik patenkame į atlaidus ir didelį turgų. Kaip čia marga. Krautuvės ir palapinės, banguojančios žmonių minios pusiaudienio saulės spinduliuose... Nors pavėlavome, bet esame karštai sveikinami, nuoširdžiai sutinkami. Deja, kitą dieną blogas oras, negalime aplankyti kaimų... Tačiau ir Anykščiuose netrūksta įspūdžių. Nekreipėme dėmesio net į lietų. Užtrukome kelias dienas. Studijavome vietos įžymybes... Ir toks žmonių draugiškumas. Va, vietos seserys vienuolės mieliausiai priglaudė mūsų paneles. Vienas anykštėnas mus vietiniu vaisių vynu pavaišino... Spaudoje skelbtuose kelionės įspūdžiuose paminėta organizacija, parėmusi vokiečių dailininkų kelionę į Lietuvą. Tai Lietuvių vokiečių kultūrinio bendradarbiavimo draugija. Profesoriaus sūnus Thomas visa tai įdomiai papildo: jo tėvas buvęs ir nuoširdus pedagogas, itin atsidavęs studentams, norėjęs kuo geriau juos lavinti. Organizuodavo ekskursijas į kaimynų žemes, į vietas, kurios jam buvo įdomios. Kartais ir pagudraudavo studentus pristatydavo kaip brandžius menininkus, nes šiems lengviau rasti rėmėjų. Kaune taip pat įspūdžių margumynas. Deja, jau mažai turėjome laiko viską apžiūrėti. Pirmiausia surengėme improvizuotą savo kelionės darbų parodą. Mat aplankėme Meno mokyklą, susitikome su mokiniais ir mokytojais. Pažymėtina disciplina dailininkų dirbtuvėse... Lankėme ir muziejus, kurių rinkiniuose tiek daug įdomaus ir paskatinančio. Mums suteikė progą aplankyti ir operą. Įspūdis puikus! Įdomu, kad publika tikrai elegantiška, rašo Walteris Buhe. Ypač sužavėjo susitikimas su Meno mokyklos mokiniais ir mokytojais: Vakaras, kokį gali tik dailininkai surengti. Jaukus, harmoningas, be politikos. Thomas papasakojo, kad jo tėvas senatvėje grįžo į savo gimtinę, į viduramžių miestą Ašerslėbeną Harco kalnų prieigose, beje, kaimynystėje su Kvedlinburgu, kur šiek tiek daugiau kaip prieš tūkstantį metų vienuolyno kronikoje įrašytas vardas Litua (Lietuva) Ašerslėbene jis irgi daug tapė, kūrybos palikimas, įvairūs dokumentai, laiškai saugomi miesto muziejuje. Ar tai ne užuomina, kad Anykščiai galėtų artimiau susidraugauti su Ašerslėbenu?! 76 K u l t ū r o s b a r a i

83 Laikai ir žmonės Algirdas Grigaravičius Aušros žlugimas: aplinkybės ir dalyviai Antano Baranausko laikysena Martynas Jankus, važinėdamas po Lietuvą kurti Aušros platinimo tinklo, buvo susitikęs ir su Antanu Baranausku, kuris jam vokiškai išdėstęs, esą leisti tokį laikraštį beprotystė, nes norintys šviestis lietuviai bus tremiami į Sibirą, o lietuvių šviesuomenei visiškai pakanka lenkų raštijos, ir tuo reikalas baigtas. 1 Poeto ir vyskupo pozicija tautinio atgimimo ir Aušros atžvilgiu vertinta įvairiai, nuo beatodairiško smerkimo iki bandymų suprasti ir pateisinti asmenybę, susiskaidžiusią į tris dalis poetą patriotą, polonofilą, vyskupą. Aiškinti Baranausko fenomeną, atsižvelgiant į paskirus gyvenimo tarpsnius, Zigmas Kuzmickis pasiūlė 1925 m. pradžioje. 2 Pasak jo, poetas linkęs į bajoromaniją, būdingą išsilaisvinusiems valstiečiams. Czesławas Miłoszas Gimtojoje Europoje apie laikus prieš 1863-iųjų sukilimą rašė, kad žlugusiai šlėktai išbėgus į miestus, seni įpročiai ir papročiai išnyko ne visur, lenkų proletariatas turėjo nemažai šlėktiškų bruožų, jau nekalbant apie inteligentiją, glaudžiai susijusią su dvarų likučiais. 3 Baranausko laikyseną tautos atžvilgiu griežtai vertino Juozas Tumas: išėjęs lenkų mokslus, persisunkė jų dvasia visam gyvenimui, nepaisant to, poetas K u l t ū r o s b a r a i esąs jautriausias inteligentijos nuotaikų (ūpo) iki 1863 m. sukilimo reiškėjas m. velionį vyskupą kaltino dar rūsčiau: buvęs despotiškas, nesiskaitė su valdomos vyskupijos nuomonėmis, įvesdinėjo lenkiškas evangelijas ir suplikacijas ten, kur didžiausi lenkintojai jų nereikalavo ir neįvedė, neapkentė lietuvių sąjūdžio nuo 1882 m. 5 Panašiai teigė ir Juozapas Stakauskas, lietuviškos sąmonės pasireiškimo kunigų seminarijose tyrinėtojas: nors buvo lietuvis, visur diegė lenkiškas pamaldas. 6 Minint 100-ąsias Baranausko gimimo metines, rašyta, kad nekęsdamas rusų, visiškai persiėmė lenkų apaštalavimo idėjomis. 7 Pasak kunigo Vincento Bijeikos, širdyje buvo tikras lietuvis, bet netikėjo tautos atgimimu, todėl įkalbinėjo eiti išvien su lenkais. 8 Tai tikslesnė vyskupo charakteristika. Algimantas Katilius nustatė, kad Seinų vyskupas 1898 m. parengė anketą kalbų vartojimo klausimu ir išsiuntinėjo po parapijas, tačiau gautais atsakymais nesirėmė, spręsdamas kalbines problemas, manė, kad reikia laikytis senų tradicijų, nieko nevalia daryti be vyskupijos vyresnybės žinios. 9 Seinų vyskupo sekretoriaus prelato Juozo Laukaičio liudijimu, kai 1897 m. gruodžio 27 d. Baranauskas atvyko į Seinus, sklandė gandas, kad esąs karštas lietuvis, laukta didelių 77

84 permainų, deja, viešajam lietuvių gyvenimui be savo raštų, eilių ir vertimų nieko reikšminga nepadarė. 10 Kauno kunigų seminarijos klierikas Marcijonas (Povilas) Jurgaitis ( ) artimam draugui Jonui Šliūpui 1880 m. kovo 27 d. laiške pranešė, kad Baranauskas padrąsinęs Juozą Miliauską dėl jo veiklos tarp Rygos lietuvių, viešai perskaitė rygiečio laišką, ir tai iš dalies pakeitė klierikų požiūrį į lietuvių kalbą. Be to, pritarė sumanymui leisti ten lietuvišką laikraštį. Lietuvystės pusėn seminarijos auklėtinius suko ir entuziastingų Šliūpo laiškų ištraukos, kurios buvo garsiai skaitomos ir aptariamos. Balandžio 6 d. jis pasigyrė gavęs dvi poeto daines su gaidomis m. vasario 4 d. laiške džiaugėsi, kad iš 90 klierikų nemažai lietuvininkų ir lietuvių kalbos mylėtojų, o mokytojai tvirti lietuvininkai, ypač Baranauskas, kuris neduoda persirašyti savo lietuvių kalbos gramatikos, teisindamasis, kad nuolatos ją taiso ir papildo. 11 Lietuviškai eiliuoti Baranauskas nevengė ir daug vėliau, tą liudija, pavyzdžiui, Aleksandro Merkelio paskelbtas Plungės dvaro svečių knygos 1897 m. birželio 18 d. įrašas. 12 Klierikas Juozapas Žebrys, kuriam imponavo raginimai dirbti lietuvystės labui, 1881 m. gegužės 13 d. laiške pranešė, kad seminaristai pritaria Šliūpo sumanymui leisti lietuvišką laikraštį. Kitame tų metų laiške guodė draugą, susikirtusį su senų pažiūrų kunigais ir plikbajoriais, džiaugdamasis, kad seminarijos inspektorius rusams aiškiai pasakęs: negalima valgyti duonos mūsų vyskupystėje tiems, kurie nemoka lietuviškai. 13 Laiškuose rašė, kad su kitais klierikais gyvai svarsto, koks bus tas lietuviškas laikraštis, o parvažiavę namo per Velykas ketina tirti Vilniaus gyventojų nuomonę šiuo klausimu. Šliūpo pažiūros jau tada buvo kovingos. Neišsiųstame 1881 m. sausio 27 d. laiške Jurgaičiui rašė, kad kiekvienas mokytas vyras gali būti dvasiškas tėvas, dabar kunigai galvoja esą neužkabinami ir nėra kaip, bet laikas, kai reikės atsiskaityti su Tėvyne, ateis ir norėtųsi, kad gėris nusvertų pyktį. O dėl lenkų pridūrė: jeigu eis prieš lietuvystę, bus muštinė. 14 Pasak prelato Motiejaus Dabrilos ( ), kai atsirado tvirtesnė viltis, vyskupas Baranauskas liepęs kunigams sudėti pinigų, kad Senate Peterburge būtų iškeltas klausimas dėl lietuviškos spaudos grąžinimo. Už porą tūkstančių rublių tai padaryti turėjęs Rusijos advokatų karaliumi vadintas Vladimiras Spasovičius ( ). 15 Vis dėlto bendraudamas su kitais, net artimaisiais, vyskupas, atrodo, teikė pirmenybę lenkų kalbai. Kai būsimąjį rašytoją Antaną Žukauską-Vienuolį motina pristatė dėdei Seinuose, į lietuvišką pasisveikinimą šis atsakęs lenkiškai. 16 Paskutinę gyvenimo dieną pastabų knygelėje Baranauskas rašė: Pasižadu visu kuo ir visame kame pavesti savo likusį gyvenimą Dievo valiai, kad Jis būtų su manim, kad būčiau apkuoptas iš visų mano gyvenimo nusidėjimų. Neieškoti jokios vietos, jokio užsiėmimo, nieko netrokšti ir nieko nesibijoti. Kad tik Dievą ištikimai ir amžinai mylėčiau Stiprus askezės išpažinimas. Vyskupo dienotvarkė visada buvo griežta: penkios valandos miego, visa kita darbui ir maldai. Pradėjęs ką veikti, atkakliai eidavo iki galo, todėl, vieno artimo draugo liudijimu, dažnai likdavo nesiprausęs, pasišiaušęs, skalbinių nekeitęs. 18 Pasirodžius Aušrai, Kauno kunigų seminarijos klierikai suprato reikalą lavintis rašyti lietuviškai. Keletas jų, redaktoriumi išsirinkę Aleksandrą Dambrauską (Adomą Jakštą), 1884 m. (1883 m.?) pradėjo leisti rankraštinę Lietuvą. Po ketvirto numerio tai iškilo aikštėn, ir seminarijos inspektorius Antanas Baranauskas, pasak Juozo Tumo, įsakė tą per ankstyvą darbą pamesti. 19 Vėliau Jakštas pasakojęs Stakauskui, kad inspektorius gyrė sumanymą, bet bijojo užsitraukti caro valdžios nemalonę ir padaryti žalos seminarijai, todėl paprašė liautis m. vasarą Jankui tvarkant Aušros leidybą, ją platinti atsisakė Juozas Miliauskas-Miglovara, nors per jo rankas Rygoje iš pradžių pereidavo apie 150, vėliau iki 200 egzempliorių, kuriuos siųsdavo į Astrachanę, Sibirą, Lenkiją. Pasak Rapolo Šaltenio, atsisakymas susijęs su tuo, kad pradėta užgaulioti kunigus, ypač vyskupą Motiejų Valančių m. 78 K u l t ū r o s b a r a i

85 Šiaurės Lietuvos bendradarbiui Miglovara aiškino, kad Aušrą redaguojant Šliūpui, imta užsipuldinėti kunigus, ypačiai kai kartą užgavo vysk. Valančių, aš nuo laikraščio gabenimo atsisakiau. 22 Anksčiau skelbtame pokalbyje buvo užsiminęs: Vėliau kunigai Aušrą ėmė nekęsti, kai kurie žmonių akivaizdoje ją draskė. 23 Kunigas aušrininkas Juozas Lideikis ( ) apgailestavo, kad kunigija puldinėja Aušrą, net ir pasitraukus Šliūpui. Buvęs karštas skaitytojas ir rėmėjas nepalankiai atsiliepė apie dvyliktą 1885 m. numerį, esą mėnraštis mažai pasitaisęs, užkliuvo ir į 1886 m. kalendorių įdėti kitataučių ir kitatikių moteriškių, kitų miesto pliumpų atvaizdai. 24 Basanavičius 1883 m. liepos 14 d. gydytojo kalendorėlyje pasižymėjo išsiuntęs Mikšui laišką su rankraščiais Aušrai, parašęs Vincui Pietariui ir Antanui Baranauskui. Tai vienintelis laiško poetui paminėjimas m. kalendorėliuose. Kitas svarbus įrašas datuotas sausio 23 d., kai pasiuntęs Mikšui leidinio prospektą ir artikulus Skruzd[ės] atsilankimas ir Liet[uvos] pamineimas (taip pervadinęs Baranausko Dainu dainelę ), o 29 d. Prakalbą.Pirmąjį mėnraščio numerį Prahoje daktaras gavęs balandžio 13 d. 25 Autobiografijoje užsimena, kad per atostogas grįždamas iš Maskvos universiteto ar vykdamas atgal užsukdavęs į Kauną ir Vilnių pas Baranauską ir Kazimierą Jaunių, kuriuos priskyrė prie tvirtesnių lietuvių. Keturis kartus nurodo ir apsilankymo datas: 1878 m. birželio 5 d, 1879 m. rugsėjo d., kai tris dienas praleido kartu su jais, 1880 m. birželio 20 d. ir 1882 m. spalio 6 d., prieš pasirodant Aušrai. 26 Atsiminimuose aprašė vakarieniavęs pas Jaunių ir iki vidurnakčio jiedu šnekėjosi įvairiais lingvistikos klausimais. 27 Tas bendravimas daktarui palikęs gilų įspūdį, o jų susirašinėjimas tapo viena iš trakologijos paskatų. Beje, Mečislovas Davainis- Silvestraitis 1884 m. sausio 13 d. laiške Basanavičiui užsimena, kad santykių pradžioje daktaru žavėjosi ir Anykščių šilelio autorius. 28 Atsiminimus apie Vincą Kudirką, skelbtus Vienybėje lietuvninkų 1903 m. nr. 9 11, Basanavičius baigė K u l t ū r o s b a r a i pastraipa, kad Aušra nebuvo įgijusi mūsų klerikalų palankumo, nes Baranauskas per lenkų laikraštį Przegląd Katolicki jai taip nemaloniai užkirto kelią. Sutikęs su Kudirkos argumentais, gaivinti Aušrą atsisakė, palikdamas atvirą kelią naujos kartos atstovams, kurie ketino, kas ir reikalinga buvo, drauge eitie su kunigija. Tuo pačiu laiku, vasario 9 d. laiške, teiraudamasis Juozapo Švedo, koks yra pasakų, kurias Baranauskas rinko, padedamas klierikų, likimas, vadina jį mano senovės geru bičiuliu m. vasarą Basanavičius, atsakydamas į lenkų laikraščio Dziennik Poznanski ironiškus pasišaipymus iš tautinio lietuvių sąjūdžio, rašė, kad tuo siekiama sukelti prieš Aušrą kunigus, apie kuriuos joje nė žodeliu neužsiminta, labai gerai žinant, kad mūsų mylimi ir tikrai lietuviški kunigai tokiais niekniekiais, kaip platinimas lenkystės, niekados neužsiėmė ir neužsiima. 30 Istoriją, kodėl pašlijo Baranausko santykiai su Aušra, daktaras autobiografijoje aprašo taip: Nors visa raštų medega ėjo per mano rankas bei redakciją, suvis be mano žinios pirmame Auszros numeryje patalpinta tūlas straipsnis, kursai sukirkino kunigiją. Mat J. Mikšas, tarytum norėdamas išbandyti savo plunksną, patalpino laikraštyje niekam netikusią neseniai išėjusią Kraševskio Witolo raudos, Višteliausko verstos, recenzijukę, kur jis parašė: Kas Grikonams Odisseja su Ilijada, Rimijonams Enejida, Židams Senasis Testamentas, krikščionims Naujasis Testamentas tai mums, kaipo lietuviams, šita giesmė Witolo rauda pirmoji dalis anos didžios epopejos, vardu Anapielas ir t. t. Cituoti čia žodžiai, be takto, be gilesnės dalykų pažinties parašyti, suerzino kunigiją ir kun. A. Baranauskas, iš kurio tokio elgėsio nebuvau laukęs [išskirta mano A. G.], pasiskubino per Przegląd Katolicki, kurį tuomet visi Lietuvos kunigai skaitydavo, su protestu ne tik prieš tai, kad jo nesiklausęs patalpinau Auszroje jo rašytą vieną dainą, bet ir prieš tą Mikšo nelemtą Witolo raudos su Naujuoju Testamentu palyginimą. Rods, aš, radęs tą jojo recenziją, uždraudžiau tokius niekniekius daugiau Auszron be mano žinios kaišioti, bet jau buvo per vėlu: ir tie kunigai, ką Auszros nė akyse nebuvo 79

86 matę, pradėjo į mūsų darbą šnairai žiūrėt ir atsisakė nuo jos skaitymo ir skleidimo. Prie šito dar ir keli ginčų straipsniai su lenkais ir sulenkėjusiais Lietuvos bajorais dalinai užkenkė mūsų laikraščiui, neminint jau to, kad rusų policija, gaudydama ir degindama sugautą Auszrą, tarpais neleido jai Lietuvoje platintis. Prie vislab šito prisidėjo dar ir kitos nelaimės: nereguliaris laikraščio spausdinimas, jo leidimo suvilkinimas iš tūlos man dabar nežinomos priežasties, kuri privertė patį Mikšą iš savo krašto bėgti ir gana ilgą laiką Žemaitijoj pas Davainį-Silvestravičių Davainavo dvare, kur jis slapstydamasis gyveno. Tai atsitiko, kiek atsimenu, rugsėjo mėnesyje. 31 Į pirmą Aušros numerį be poeto žinios įdėtą Dainu dainelę, kuri buvo išplitusi nuorašais, daktaras pervadino Lietuvos senovės paminėjimu. Nubraukė penkis pabaigos posmus, liudijusius apie maištingas lenkiško jaunimo nuotaikas prieš 1863 m. sukilimą. Tekstą, anot Reginos Mikšytės, negailestingai sudarkė, dvieilio Dievas gelbėjo ir pažadėjo / kad nebus ponų ir dvarų eilutę pertaisė į kad atsiųs mums laiką gerą. 32 Mat siekdamas, kad Aušra taptų visų lietuvių laikraščiu, vengė socialinių užuominų. Poeto raštų rengėjai pastabose nurodo, kad buvo pakeista 1 2, 17 20, 37, 40 41, 63 64, 66 eilučių prasmė. 33 Egidijus Aleksandravičius spėja, kad Baranausko poziciją Aušros atžvilgiu lėmė vyskupo pareigų laukimas ir trapus tikėjimas, gal carinė valdžia vis dėlto atsisakys asimiliacinės politikos ir sugrąžins lietuviams spaudą m. rugsėjo 2 d. jis buvo paskirtas prelatu, o kitų metų gegužės 31 d. vyskupu sufraganu. Kai 1883 m. gegužę Peterburge ėjęs lenkų savaitraštis Kraj paskelbė Aušros anotaciją su pirmo numerio bendradarbių sąrašu, Baranauskas, nežinia, ar savo noru, ar paveiktas aplinkinių, parašė savaitraščio redakcijai, kad atsiriboja nuo aušrininkų. Birželio mėnesį kiek papildytą laišką vokiečių kalba nusiuntė Aušrai, yra išlikęs Mikšo vertimas į lietuvių kalbą. Baranausko tekstą Kraj išspausdino liepos 7 d., o Basanavičiaus atsakymą 14 d. Jaunąjį redaktorių, matyt, smarkai išgąsdino Kraszewskio poemos recenzijos vertinimas, kaltinimai, esą Aušra įžeidinėja tikinčiųjų jausmus ir pastaba, kad pamaldūs lietuviai labai pasitiki dvasininkais, todėl lietuviškame leidinyje radę jiems pažįstamo kunigo vardą, laikys jį valną nuo visų užmetinėjimų. Baranauskas geranoriškai įspėja: tikslo šviesti liaudį niekas piktai nepriims, o linkės geriausio pasisekimo, svarbu, kad gerus norus sektų tikrasis daikto išmanymas, teisingi mokslo teiginių vertinimai, neįžeidinėjant šventojo tikėjimo, pamaldžios liaudies ir protėvių palikimo, išlikusio visuomenės papročiuose. 35 Galutinį tašką padėjo Baranausko atsakymas į daktaro straipsnį Lenkai Lietuvoje, paskelbtas 1883 m. rugsėjį m., kai buvo minimas Aušros dešimtmetis, spaudoje susikirto du svainiai Davainis-Silvestraitis pareiškė, kad pradėjusį eiti mėnraštį Šliūpas ir Šiaulių, ir Raseinių apskrityse platino, padedamas socialistų, kurie po lietuvystės priedanga skleidė savas idėjas. Tai sukėlė ant kojų žandarus, kurie paštuose pradėjo atplėšinėti lietuvių inteligentų gaunamą korespondenciją, gąsdino kratomis ir areštais, o bajorai lenkai, bijodami mužikų pakilimo, tapatino juos su socialistais ar nihilistais. Po kurio laiko rusai, supratę, kad lietuvių atbudimas yra priešingas kosmopolitiniam socializmui, į lietuvystės dalykus ėmė žiūrėti pro pirštus (vėliau net aiškino, esą lietuvius persekiodavo tik lenkų kilmės žandarai). Prieš Aušrą nusistatę kunigai laikraščio bendradarbius pašiepiamai vadino aušrininkais. Davainis-Silvestraitis su kartėliu ir nusivylimu rašė, kad lietuviams pykstantis, tuoj grasinama: platini lietuviškus raštus, rašai straipsnius, susirašinėji su Prūsija, nemandravok, nes asz ant tavęs maskolius užvesiu. Priminė, kad per 1863 m. sukilimą bajorai irgi vaidijosi, bet politikos dalykuose išdavysčių vengė, nors ir žinojo didžiausias vienas kito paslaptis. 36 Šliūpas apie savo ryšius su socialistais smulkiau papasakojo laiške Mykolui Biržiškai m. pavasarį ir vasarą jis gyvenęs grafo Vladimiro Zubovo namuose, kur parašė trejetą karštų brošiūrų. Neto- 80 K u l t ū r o s b a r a i

87 li Kuršėnų, Bilevičių dvare, vidurvasarį įvyko žemaičių bajoraičių pokylis, buvo aptarta politinė ekonominė krašto padėtis, surašyta keletas revoliucinio ūpo rezoliucijų. Ta žinia, per klierikus pasiekusi Baranauską, turėjo sukelti jam nerimą. Jis, matyt, žinojo ir apie Šliūpo svečiavimąsi Žemaitijos dvaruose 1882 m. kartu su lenkų Proletariato partijos įkūrėju Liudviku Janavičiumi, Istorinis atvirukas kai rinko aukas revoliucionieriams. 37 Manytume, Baranauskui, Kauno kunigų seminarijos inspektoriui, nepatiko tarp klierikų populiaraus Šliūpo, susidėjusio su socialistais ir nihilistais, straipsnis apie Simoną Daukantą, o ypač aktyvus dalyvavimas, platinant Aušrą. Svarbiausiu lietuvių priešu būsimasis vyskupas laikė stačiatikybę ir caro valdžią. Jis negatyviai vertino antiunijines Basanavičiaus nuostatas, kurias skleisdamas daktaras tikėjosi ne tik lotynų abėcėlės grąžinimo, bet ir rusų valdžios paramos kovoje su lenkais katalikais. Taigi nuo tautinės spaudos pirmagimio poetas atsiribojo dėl daugelio veiksnių. Vis dėlto svarbiausias motyvas greičiausiai buvo tas, kad pasauliečiai kėsinasi perimti iš katalikų dvasinio vadovavimo Lietuvos visuomenei monopolį. Žinant išdidų ir karštą vyskupo būdą, sprendimas buvo staigus ir galutinis. Prieštaravimo žmogus, 38 pasak Juozo Ambrazevičiaus, nemėgo ilgesnį laiką būti kieno nors įtakoje, bent jau taip manė Jonas Totoraitis. Vyskupas, net išėjęs į amžinybę, darė įtaką lenkų ir lietuvių santykiams m. pabaigoje Vilniaus žinių dvylikto numerio vedamajame dar esama sutari- K u l t ū r o s b a r a i mo gaidų, pritariama nuomonei, kas Lietuvą pripažįsta per savo tėvynę, Lietuvos istoriją per savo, kas nuo senų senovės šiame krašte gyvena tas lietuvis, ar jis gerai moka lietuviškai, ar visai nesupranta, 39 pabrėžiama, kad dienraštis neskaldo visuomenės. Tačiau kovo mėnesį pasirodžius Kazimiero Prapuolenio straipsniui Reikia mums vyskupo lietuvio 40 apie lenkų žygius Romoje, užkertant kelią kandidatams lietuviams į vyskupo vietą Seinuose, prasidėjo karšta polemika, davusi dingstį dramatiškai abipusių priekaištų ir aiškinimųsi virtinei. Pritarčiau Aleksandravičiaus įžvalgai, kad Baranausko požiūris į tautinį atgimimą tai XIX a. vidurio kelias, pasibaigęs 1863 m. sukilimo pralaimėjimu. Po keliasdešimties metų, XIX a. pabaigos lietuvių ir lenkų tautinių sąjūdžių kontekste, tai buvo iš dalies jau anachronizmas, dramatizavęs visą vyskupo gyvenimą. 41 Vytautas Kavolis pirmąjį mūsų tautinės sąmonės brendimo tarpsnį pavadino basanavičiška emocine identifikacija su tauta. 42 Pirmasis tokio pobūdžio dvasinis potyris peržengus varganos trobos slenkstį, klausytis pasakų, dainų, mįslių ar legendų 81

88 ir jas užrašinėti, pripažįstant būtinomis vertybėmis, tokiomis kaip turtas, kilmė ir garbė, tapatinantis tiek su jomis, tiek su tautiečiais, išlaikiusiais tą dvasinį turtą. Basanavičius tai darė gimnazijos ir universiteto laikais, o Baranauskas visuomeniškai vis labiau tolo nuo gimtosios pastogės, nors ir neprarado asmeninės platoniškos meilės jai. 19 J. Vaižgantas, Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) ir jo laikai, In: Skaitymai, 1921, II knygos, p J. Stakauskas, Lietuviškosios minties pasireiškimas Žemaičių seminarijoje, Tiesos kelias, 1938, nr. 11, p R. Šaltenis, A. a. Miglovarai gęstant, Naujoji Romuva, 1937, nr. 11, p Pas aušrininką J. Miglovarą-Miliauską, Šiaurės Lietuva, 1933 m. kovo 19 d., nr. 12, p Pas dviejų Aušrų kūrėją, Diena, 1929 m. lapkričio 11 d., nr. 67, p L. Dinienė, Spaustuvininko Martyno Jankaus atsiminimai, Knygotyra, 1991, t. 17 (24), sąs. 1, p Z. K. Antanas Baranauskas, Trimitas, 1925 m. kovo 26 d. ir balandžio 2 d., nr. 12, 13, p , Cz. Miłosz, Gimtoji Europa, Vilnius: Regnum fondas, 2003, p J. Tumas, Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas. Antanas Baranauskas ( ), Kaunas: Vaivos b-vė, 1924, p. 29, 41, 71 75, Seinų vyskupo Antano II ingresas, Viltis, 1910 m. birželio 23 d., nr. 70, p J. Stakauskas, Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje, Tiesos kelias,1939, nr. 9, p J. P-kis. Giesmininkas Antanas Baranauskas, Diena, 1935 m. sausio 20 d., nr. 3, p J. Stakauskas Lietuviškosios minties pasireiškimas Žemaičių seminarijoje, Tiesos kelias, 1938, nr. 11, p A. Katilius, Pridėtinių pamaldų kalba Seinų vyskupijos bažnyčiose: XIX XX a. pradžia, In: Vyskupo Antano Baranausko anketa dvasininkams (1898 m.), Parengė A. Katilius, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2012, p J. Stakauskas, Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje, Tiesos kelias, 1940, nr. 3, p LLTI BR, F1-4105, lapai nenumeruoti. 12 A. Merkelis Antanas Baranauskas, Lietuvos aidas, 1935 m. sausio 19 d., nr. 16, p. 6 (Originalas: VUBRS, F1-E232, p. 6 7). 13 LLTI BR, F1-4109, lapai nenumeruoti. 14 LMABRS, F218-2, L. 1 a. p. 15 J. Vencius, mokyt[ojas], Priešaušrinis katalikų veikimas spaudoje, Šaltinis, 1933 m. gegužės 27 d., nr. 21, p J. Tumas, A. Žukauskas-Vienuolis, Lietuvos aidas, 1932 m. gegužės 18 d., nr. 110, p Pamięci ks. Biskupa Baranowskiego. Mowa wygłoszona na pogrzebie przez ks. A. Staniulisa, Warszawa: Księgarnia Kroniki Rodzinnej, 1903, s St. J. V. Vyskupas Antanas Baranauskas, Šaltinis, 1927 m. gruodžio 3 d., nr. 49, p A. Jakštas-Dambrauskas, Užgesę žiburiai. Biografijų ir nekrologų rinkinys, Kaunas: Zavišos ir Steponavičiaus spaustuvė, 1930, p LLTI BR, F2-6, lapai nenumeruoti. 26 D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija, Vilnius: Lietuvių mokslo draugija, 1936, p. 22, 26, 30, J. Basanavičius, Mano atsiminimai apie kun. Jaunių, Viltis, 1908 m. kovo 7 d., nr. 29, p LLTI BR, F2-815, lapai nenumeruoti. 29 J. Basanavičius, Rinktiniai raštai, Vilnius: Vaga, 1970, p. 631, Birsztonas, Auszra ir Dziennik Poznanski s, Auszra, 1883, nr. 7, p D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija, Vilnius: Lietuvių mokslo draugija, 1936, p R. Mikšytė, Antanas Baranauskas, Vilnius: Vaga, 1993, p A. Baranauskas, Raštai. I. Poezija, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p E. Aleksandravičius, Giesmininko kelias, Vilnius: Versus aureus, 2003, p V. Biržiška, A. Baranausko laiškas Aušros redakcijai, In: Mūsų senovė, 1937, t. 2, nr. 1(6), p ; A. Baranauskas, Raštai. VII/1. Dienoraštis. Laiškai įvairiems adresatams, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p Žaltys, Vardan teisybes, Vienybe lietuvninku, 1893, nr. 24, p J. Tumas, Iš dr. J. Šliūpo atsiminimų, Nepriklausomoji Lietuva, 1919 m. rugpjūčio 20 d., nr. 96, p. 1. J. Šliūpo detaliau aprašyta: Maskvoje m. Bruožai iš studentijos gyvenimo, Šiaulių naujienos, 1924 m. balandžio 11 d., nr. 15, p. 3; Petrapylėje 1882 m., Ten pat, 1924 m. balandžio 18 d., nr. 16, p Naujoji Romuva, 1935, Nr. 9, p Vilniaus žinios, 1904 m. gruodžio 22 d., nr. 12, p Kun. Byla. Reikia mums vyskupo lietuvio, Vilniaus žinios, 1905 m. kovo 19 d., nr. 72, p E. Aleksandravičius, Antano Baranausko lenkomanija lietuvių judėjimo lyderių akyse, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 23, Vilnius, 2003, p V. Kavolis, Nepriklausomybės keliais. Publicistikos straipsniai ( ), Vilnius: Versus aureus, 2006, p K u l t ū r o s b a r a i

89 Istorijos puslapiai Marius Ščavinskas Blogas valdovas? Mindaugo karūnacijos 760-ajam jubiliejui ir karaliaus žūties 750-osioms metinėms Formuluodamas šešis klausimus, susijusius su Mindaugo epocha, Zenonas Ivinskis didžiausią dėmesį skyrė politinėms, iš dalies krikščionybės priėmimo problemoms. Ir tai natūralu, nes Lietuvos valstybės susiformavimo, Mindaugo genealogijos, Mindaugo sostinės, Mindaugo donacinių dokumentų autentiškumo, Mindaugo apostazės ir jo veiklos vertinimo klausimai yra pamatiniai, lemiantys istoriografų interpretacijas. 1 Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Mindaugo giminės kilmė ir genealogija, dėl šaltinių trūkumo, ko gero, taip ir liks neišspręsti. Į kai kuriuos kitus jau duoti tam tikri atsakymai, pavyzdžiui, aptartas Mindaugo donacinių dokumentų autentiškumas. 2 Mindaugo sostinės klausimą reikėtų vertinti daugiau kaip retorinį, nes tais laikais valstybė galėjo sostinės net ir neturėti, valdovui pakakdavo rezidencijų, kuriose lankydavosi, važiuodamas nuo vienos pilies prie kitos. Istoriografija tai įvardija terminu kieminėjimas. 3 Mindaugo sostine vadinti Vilnių, dabartinę Lietuvos sostinę, kaip rodo tyrimai, nėra pagrindo. Pirma, subliūško kai kurių archeologų tvirtinimai, esą būtent Mindaugas Vilniuje pastatė katalikų katedrą, vėliau virtusią pagonių šventykla. 4 Antra, Mindaugo sostinę sieti su Vorutos pilimi taip pat nepakanka įrodymų (negalima tiksliai pasakyti, net kur buvo Vorutos pilis, nors akivaizdu viena ji turėjo stovėti Mindaugo domene). 5 Dar viena problema, prie kurios grįžta šių dienų tyrinėtojai, yra Mindaugo apostazė. 6 Nors čia dar ne viskas aišku, tačiau panašu, kad Mindaugą atskalūnu bus pavertę viduramžių kronikininkai. Įvairiai galima vertinti ir karaliaus veiklą. Koks buvo Mindaugo įvaizdis, kaip jis vertintas vėlesniais laikais, atskleidžia nauji Rimvydo Petrausko tyrimai. 7 K u l t ū r o s b a r a i Ne mažiau įdomios yra Mindaugo charakteristikos, pateikiamos rašytiniuose šaltiniuose. Tai susiję su asmens vertinimais, jo įvaizdžiu. Giedrė Mickūnaitė puikioje studijoje apie Vytautą Didįjį atskleidė, kad valdovų įvaizdis viduramžiais buvo kuriamas pagal tam tikrus kanonus, vaizdavimo principus ir taisykles. 8 Dar valdovui gyvam esant, atsirasdavo skirtingi įvaizdžiai, nelygu koks buvo metraštininkų požiūris, kokio tikslo siekė kronikų ir analų užsakovai. Vertindami Vytauto Didžiojo politinę veiklą, vieni šaltiniai akcentus sudėlioja vienur, kiti kitur. Nenuostabu, kad Vytauto vertinimas, nuo formuoto rex iustus įvaizdžio, dar tokio gajaus ankstyvųjų viduramžių raštijoje, neretai peršokdavo prie kontroversiškai vertinto pusiau pagonio pusiau krikščionio arba netikro krikščionio įvaizdžio, kuriamo jau kitų suinteresuotų asmenų. Atsižvelgtina, kad tokius skirtingus įvaizdžius pradėta kurti dar XV a., o jie susiję su asmenybe, apie kurią turima gerokai daugiau žinių negu apie Mindaugą. Istorikui atsiranda galimybė palyginti vertinimus, pateiktus skirtinguose šaltiniuose, bandant išsiaiškinti, kuris įvaizdis turi didesnį emocinį krūvį, kurį iš jų tikslingai formavo valdovo aplinka, o kuris sukurptas priešininkų stovyklos arba nulemtas politinės konjunktūros. Mindaugo epochos šaltiniai, deja, neleidžia išsamiai kalbėti apie skirtingus šio valdovo įvaizdžius, juo labiau išsiaiškinti, per ką ir kaip šie įvaizdžiai skleidėsi, kaip ir kas juos formavo. Tačiau galima kalbėti apie detales, charakterizuojančias asmenybę, o vėliau, jau XVI XIX a., lėmusias tam tikrą istoriografinį supratimą, koks buvo šis valdovas, kaip vertinti jo veiklą. Absoliuti dauguma vienalaikių šaltinių nušvietė jį išskirtinai neigiamai. Ko gero, vienintelė 83

90 1268 m. popiežiaus Klemenso IV bulė pristatė Mindaugą šviesiomis spalvomis. XIX XXI a. pr. istoriografija rėmėsi tais pačiais kronikų ir metraščių vaizdiniais. Taip iš dalies atsirado politiko, naudojusio merovingiškas priemones, vaizdinys. 9 Hipatijaus metraštis rašo, kad Mindaugas pradėjo žudyti savo brolius ir savo sūnėnus, o kitus išvarė iš Lietuvos žemės Esą valstybės kūrimas buvo paremtas smurtu ir žudynėmis. Būtent šis metraštis nukalė Mindaugo, išskirtinai blogo valdovo, įvaizdį, nors neigiamai jį charakterizuoja ir kitas tą epochą nušviečiantis šaltinis Eiliuotoji Livonijos kronika. Blogo valdovo charakteristika Haličo-Voluinės metraštis (HVM) buvo sudarytas XIII a. pab. Haliče. Kartu su vadinamuoju Kijevo metraščiu jis įtrauktas į Hipatijaus metraštį, kuris ne kartą buvo redaguojamas ir papildomas, geriausiai išlikę Chlebnikovo ir Pogodino daryti nuorašai. 11 HVM sudarytas iš dviejų dalių: Danilo Haličiečio metraščio (DHM) ir Voluinės metraščio (VM). Pirmasis aprėpė laikotarpį nuo XIII a. pr. iki šeštojo dešimtmečio. VM apėmė įvykius nuo šeštojo dešimtmečio iki 1290 m. 12 DHM tradiciškai skaidomas į dar kelias dalis: pradinį metraščio pasakojimą apie Danilo Haličiečio jaunystę, apie jo įsigalėjimą Voluinėje, įsitvirtinimą Haličo sostinėje ir kovas su totoriais. 13 Tiesa, šio šaltinio 2002 m. publikacijoje iš tų kovų išskirtas atskiras pasakojimas apie Batijaus siaubimų pradžią. 14 Naujausi tyrimai rodo, kad DHM siužetas ganėtinai panašus į Kijevo metraščių sąvado (sudaryto greičiausiai XII a. pab.) siužetus, ypač lyginant tarpusavyje du herojus Haličo kunigaikštį Danilą ir Kijevo kunigaikštį Iziaslavą Mistislavičių. 15 DHM nepateikia išsamios Mindaugo charakteristikos. Tokie būdo bruožai kaip išdidumas, žiaurumas ir pan. paminėti keliose metraščio vietose, iš esmės neinformatyvūs, stereotipiniai, beveik nieko nesakantys apie konkretų asmenį. Tokių žiaurių, išdidžių valdovų, kunigaikščių, vyskupų su kitais kronikų ir metraščių herojais, nemėgstančiais, kad kas nors būtų už juos pranašesnis, charakteristikų viduramžių raštija nestokoja. Kronikininkai, metraštininkai, apibūdindami vienus ar kitus personažus, rėmėsi viduramžiška gėrio ir blogio samprata, o gėris buvo glaudžiai susijęs su grožiu, kartais jie sutapatinami, o kartais išskiriami. 16 Gėris ir blogis neretai buvo apibrėžiami tam tikromis klišėmis, kurios turėjo atitikti kanoninį gero, taigi, protingo, veiklaus, sumanaus, narsaus, gudraus, nemeluojančio, teisingo, dievobaimingo, ir blogo, t. y. kvailo arba pasalūniškai gudraus, bailaus, meluojančio, linkusio į smurtą, iš prigimties žiauraus, neteisingo žmogaus vaizdinį. Tačiau gėris ir blogis vaizduotas ne tik apibendrintai, viduramžių raštijoje būta ir gilesnio, suasmeninto suvokimo, nors irgi paremto tam tikrais kanonais. Herojus tai ne tiek idealus (geras), kiek teisingas valdovas (rex iustus). Teisingumas ir gėris labai glaudžiai tarpusavyje susijusios moralinės kategorijos, teisingas valdovas įkūnija visas gero žmogaus savybes, kurias išryškina ne tik bendro pobūdžio apibūdinimai ( teisingas, pamaldus, drąsus ir t. t.), bet ir tam tikri, atrodytų, nestandartiniai poelgiai. Teisingas valdovas turįs susidoroti su priešais teisingomis priemonėmis, o ne iš pasalų ar klastingai mėtydamas pėdas. Nevalia be reikalo plėšikauti, reikia garbingai kovoti ir siūlyti garbingas taikos arba susitarimo sąlygas. Antai lenkų kunigaikščio Vladislovo Laibakojo (XIII a. pirmoji pusė) nenoras kautis iš anksto sutartoje vietoje, jo karių puolimas iš pasalų buvo įvardytas kaip niekingas, niekšiškas poelgis, nederantis su teisingo, garbingo, gero valdovo vaizdiniu. 17 Panašiai vertinamas ir Vilhelmo Užkariautojo priešininkas Haroldas, ir kt. 18 Blogo valdovo kariai dažnai tapatinami su plėšikais, avantiūristais, žmogžudžiais. Apskritai plėšikauti galėjęs tik blogas žmogus, tironas, o ne garbingas, teisingas ir geras valdovas. 19 Buvo ir dar vienas herojų vaizdavimo kodas valdovai vadinami kone šventaisiais, labai pamaldžiais, kovojančiais už Bažnyčios teises ir visų krikščionių gerovę. Tokie krikščioniški valdovai iš prigimties negalėjo būti blogi, o juo labiau nusidėti. Kad išryškintų teigiamas tokių valdovų savybes, kronikininkai, metraštininkai neretai priešpriešindavo juos pagonims. Baltijos regiono rytinė pusė tam tiko idealiai, nes lenkų, Kijevo Rusios kunigaikščiai akis į akį susidurdavo su pagonimis baltais (o iki XII a. ir su Paelbio slavais). Atsižvelgus į tai, darosi aiškiau, kokį Mindaugą vaizdavo DHM. Pasakojime apie 84 K u l t ū r o s b a r a i

91 Danilo kovą prieš totorių jungą yra bene ilgiausias intarpas, skirtas Mindaugui, čia metraštininkas nutapė tikro antiherojaus paveikslą. Neteisėtai Lietuvą užgrobęs papirkinėtojas Jau pirmosios eilutės kaltina Mindaugą, esą šis neteisėtai užgrobė savo giminaičių žemes ir turtus: Visa Lietuvos žemė buvo paimta ir nesuskaičiuojamos jų [t. y. sūnėnų Tautvilo ir Gedvydo su jų dėde Vykintu M. Š.] gėrybės ir jų turtas buvo užgrobtas. Metraštininkas, kad ir netiesiogiai, vis dėlto leidžia suprasti, kad kartu užvaldyta ir Lietuvos dalis, priklausiusi minėtiems sūnėnams. Tai liudytų ne tik cituoti žodžiai Visa Lietuvos žemė buvo paimta..., bet ir Mindaugo sprendimas fiziškai susidoroti su giminaičiais:...pasiuntė prieš juos savo karius, norėdamas juos nužudyti. Pasakojimą apie Mindaugo neteisėtą iškilimą, ko gero, reikėtų sieti su Haličo kunigaikštystės siekiu įsitvirtinti ne tik jotvingių žemėse, bet ir Lietuvos pasienyje, nes per visą XIII a., tiek Mindaugo laikais, tiek vėliau, Haličas ir Lietuva varžėsi tarpusavyje dėl Juodosios Rusios pajungimo. Taigi metraštininkas nesiekė išsamiai papasakoti, kaip kūrėsi Lietuvos valstybė, jis viską pavaizdavo kaip buitinį konfliktą dėl žemių ir turto. Esą Mindaugas negarbingai elgėsi su giminaičiais, egoistiškai siekė vienvaldystės Lietuvoje. Šitaip elgtis galėjo tik tironas, neteisėtai plečiantis savo valdžią kitų sąskaita, iš savo artimųjų atimantis ne tik valdžią ir turtą, bet ir rezgantis klastingus planus, kad juos pražudytų, pasiuntė sūnėnus kariauti į Rusią. Metraštininkas pasakoja, kad buriant sąjungą prieš Mindaugą, vienu pirmųjų smuikų griežė pats Haličo kunigaikštis. Įdomu palyginti Vykinto, papirkinėjusio jotvingius ir žemaičius, apibūdinimą su Mindaugo, esą papirkusio Livonijos magistrą Andrių iš Štirlando, charakteristika. Aprašant Vykinto kelionę pas jotvingius ir žemaičius, be didelių emocijų konstatuota, kad šie buvę papirkti. O kai to paties ėmėsi Mindaugas, metraštininkas griebėsi už galvos: O varge, varge! Auksu apakinęs savo akis [magistras Andrius iš Štirlando M. Š.], dabar gi nuo jų [lietuvių M. Š.] patiria bėdą! Esą magistro palankumą Mindaugas vos ne vos išmeldęs, tuo dar įtaigiau pabrėžiamas negarbingas jo elgesys su sūnėnais ir juos K u l t ū r o s b a r a i palaikančiu Haličo kunigaikščiu Danilu. Kariauti tiek sūnėnams, tiek pačiam Danilui vargu ar sekėsi (apie jokias pergales metraštininkas nekalba, o abstraktus pareiškimas, esą sąjungininkai paėmė daug pilių, nieko nesako). Tautvilui pabėgus į Rygą, klastūnas ir bailys Mindaugas esą taip išsigandęs, kad suskubo papirkti magistrą. Toks elgesys negarbingas, nes teisėtas ir geras valdovas niekada nesižemintų, papirkinėdamas savo priešus. O kad Vykintas papirkinėjo jotvingius su žemaičiais, atseit nėra didelė nuodėmė. Tik iš bendro konteksto galima nujausti: papirkinėjimas būdingas apskritai negarbingiems pagonims. Anot metraštininko, Mindaugas, vėliau ėmęs papirkinėti Danilo sąjungininkus (jotvingius, žemaičius), elgėsi negarbingai, nors aiškiai užsimena, kad Vykintą su dovanomis pas jotvingius ir žemaičius siuntęs pats Danilas, taigi, Haličo kunigaikštis irgi naudojo negarbingus kovos metodus, esą įprastus pagonims. Žodžiais: Ir paėmė daug pilių greičiausiai norėta užtušuoti Haličo kunigaikščio tamsiąsias puses, gelbstint metraščio herojaus reputaciją. Dar vienas svarbus niuansas Vykinto papirkinėjimus metraštininkas laiko teisėta kova su užgrobėju Mindaugu, tiesa, taip elgėsi pagonis. O Mindaugas, papirkdamas magistrą, toliau tęsė negražius savo darbus: Mat pasiuntė daug aukso ir sidabro ir indų, ir sidabrinių, ir auksinių, ir gražių, ir daug žirgų tardamas jeigu užmuši ir papjausi Tautvilą, dar daugiau gausi. Ypač išryškinamas Mindaugo, nuožmaus ir klastingo valdovo, vaizdinys. Čia daromas skirtumas tarp dviejų mėginimų nužudyti Tautvilą pirmą kartą, prisidengdamas kovomis su Rusia, pasiuntė karius, kad šie nužudytų sūnėną, o dabar papirko magistrą. Jau ir pirmuoju atveju elgtasi niekšiškai, bet antruoju tai dviguba niekšybė, nes veikiama bailiai, slapčiomis, nesibodima jokių priemonių. Neužmirškime, kad antruoju atveju Mindaugas norėjo nužudyti jau ne pagonį, bet krikščionį Tautvilą, kuriam, anot metraštininko, nori padėti Dievo riteriai ir vyskupas, t. y. Rygos vyskupas Mikalojus ir Livonijos ordinas. Taip pabrėžiamas dar didesnis skirtumas tarp Danilo, kuris rėmė dabar jau krikščionį (nesvarbu, kad Vakarų krikščionybės apeigomis krikštytą) Tautvilą, ir pagonio Mindaugo. Kova, prasidėjusi lyg ir dėl Lietuvos dalies, priklausiusios sūnėnams, neteisėto užgrobimo, dabar pakylėjama iki kovos su klastingai nuožmiu 85

92 Artūras SLAPŠYS. Mindaugas Lietuvos dailėje Mindaugas vaizduojamas kaip žilagalvis barzdotas vyras, išvargintas valstybės kūrimo rūpesčių, bet energija spinduliuojančiomis akimis. Hipatijaus metraštininkas Mindaugą bandė pavaizduoti kaip nevykusį karo vadą, kovojantį su priešais negarbingomis priemonėmis, o dailininkų paveiksluose Mindaugas visada vaizduojamas ginkluotas, apsišarvavęs, pasirengęs bet kada smogti savo priešams atsakomąjį smūgį. Toks kovojantis Mindaugas bene pirmą kartą išnyra XVI a. Aleksandro Gvanjinio kronikoje Europos Sarmatijos aprašymas. Čia Mindaugas pavaizduotas panašiai, kaip legendinis Lenkijos valstybės įkūrėjas Lechas. Toks Mindaugo ir Lecho sutapatinimas, ko gero, buvo ne atsitiktinis. valdovu pagoniu. Beje, Eiliuotoji Livonijos kronika apie jokį Andriaus iš Štirlando papirkimą nekalba, Mindaugas susitarė su magistru, šnekučiuodamasis per draugišką puotą. 20 Šis aprašymas palankesnis Mindaugui, tačiau tai nereiškia, kad DHM blaiviau įvertino situaciją. Valdovas blogas, nes pagonis Petras Kalpokas. Mindaugas Nors Mindaugas apsikrikštijo, tačiau jo krikštas buvo apgaulingas, teigia metraštininkas. Antraip jam būtų nepatogu konstruoti siužetų, kaip geri krikščionys Danilas ir Tautvilas kovoja su blogu krikščioniu Mindaugu. Blogo valdovo tikras krikštas būtų sunkiai suderinamas su bailaus klastūno ir savanaudžio papirkinėtojo paveikslu. Maža to, tikras krikštas reikštų, kad yra teisėti ir ankstesni, ir vėlesni Mindaugo veiksmai. Tikras krikštas blogą valdovą turėjo paversti geru, antiherojus turėjo virsti herojumi. Tai įteisintų Mindaugo valdžią Lietuvoje. Iš tikrųjų taip ir įvyko, bet kirtosi su Danilo planais. Viduramžių kronikos, aptardamos valdovų atsivertimus, išryškina, kaip blogas valdovas pagonis po krikšto virsta geru valdovu krikščioniu. VM Pasakojime apie Lietuvą Mindaugo vyresnysis sūnus Vaišvilkas iki atsivertimo pristatomas kaip žiaurus tironas, valdantis Naugarduką: Jeigu kurią dieną ko nors neužmušdavo liūdėdavo, o kai užmušdavo džiaugdavosi. Bet atsivertęs į Rytų apeigų Bažnyčią, tironas tapęs pamaldžiu vienuoliu. Žinoma, Mindaugo sūnus teigiamai pavaizduotas dar ir todėl, kad, anot metraštininko, visą valdžią ir visas teises perleidęs Haličo kunigaikščio sūnui Švarnui. Įrodinėjama, kad Vaišvilko krikštas teisėtas, nes būtent šiuo krikštu ir Vaišvilko teise spręsti, kam perduoti valdžią, grįstas Švarno valdžios Lietuvoje teisėtumas. Teiginys, esą Mindaugo krikštas buvo apgaulingas, toliau piešia giminaičių žemę ir turtus neteisėtai užgrobusio klastingo, bailaus pagonio paveikslą. Iš to aiškėja, kodėl DHM metraštininkas apskritai nutylėjo Mindaugo karūnacijos faktą. Dar viena svarbi aplinkybė, kad apie Tautvilo krikštą metraštininkas rašo: Rygiečiai priėmė jį itin garbingai ir pakrikštijo. Taigi Tautvilo krikštas irgi buvęs tikras. Vadinasi, Mindaugo krikštas pavadintas apgaulingu tikrai ne todėl, kad krikštytasi Vakarų Bažnyčios apeigomis, nes tuo atveju ir Tautvilo krikštas būtų tokia pati apgaulė. Tad tikras krikščionis Tautvilas teisėtai kovoja ne tik dėl tėvų palikimo, bet apskritai dėl visos Lietuvos. Paskelbęs Mindaugo krikštą netikru, nutylėjęs karūnacijos faktą, metraštininkas bandė parodyti, kad Mindaugas valdo Lietuvą neteisėtai, o Haličo kunigaikštis yra doras nuskriaustų žmonos brolių gynėjas. Keliais potėpiais atskleistas ir Livonijos ordino magistro pasalūniškumas, piktdžiugiškai konstatuojant: O šią visą nekrikščionių Lietuvą sukūrė Andrius, kurį broliai išvarė iš jo pareigų. Ka- 86 K u l t ū r o s b a r a i

93 dangi Livonijos magistras perėjo į Mindaugo pusę, jų abiejų sąmokslas prieš Tautvilą, o kartu ir prieš Danilą, buvęs negarbingas. Magistro klastingumą turėjo parodyti ir jo žodžiai, pasakyti Mindaugui,...jaučiu tau draugiškumą, nes iki tol Livonijos ordinas buvęs Danilo sąjungininkas, tiesa, nelabai norėjęs remti Vykintą ir jo sūnėnus. Mindaugas ir Andrius pavaizduoti kaip rezgantys sąmokslą prieš Tautvilą, kurio esą gailėjo vyskupas ir rygiečių prepozitas. O dviejų sąmokslininkų susitarimas dėl vieno iš jų krikšto jau savaime neteisėtas. Bet Eiliuotoji Livonijos kronika, Lietuvos valdovui priėmus krikštą, konstatavo, kad Mindaugas per visai trumpą laiką / Tapo geru krikščionimi. 21 Taigi, čia išsakyta visiškai priešinga nuomonė. Kaip netikro krikšto įrodymus DHM pateikia vadinamąjį Mindaugo dievų sąrašą, pamini keletą buitinių prietarų, rodančių karaliaus tamsumą. 22 Viduramžių kronikos ir metraščiai dažnai vaizdavo vakarykščius pagonis kaip iš prigimties šiurkščius, tamsius žmones, vis dar linkstančius į pagonybę. Tačiau kartais vis tiek užsimindavo apie krikščionišką jų pamaldumą. DHM metraštininkas tuo atžvilgiu nesuteikia absoliučiai jokios vilties. Dar daugiau apsikrikštijusiam Vaišvilkui, priešpriešina tėvą pagonį (beje, tai įprastas hagiografinis siužetas): O jo tėvas Mindaugas priekaištavo dėl jo gyvenimo būdo, o jis didžiai nemylėjo savo tėvo. Negarbingas priešininkas ir svetimautojas K u l t ū r o s b a r a i Atskleidus nuožmaus tirono, neteisėtai užvaldžiusio Lietuvą, tikrąjį pagonišką veidą, pabrėžiama, koks prastas jis karvedys: Mindaugas sutelkė savo karius ir nusprendė nesikauti atvirame mūšyje, bet įžengė į pilį, vardu Voruta. Vengti atviros, garbingos kovos galėjo tik bailus ir klastingas priešininkas. Aprašomas naktinis išpuolis prieš Danilo ir Tautvilo karius esą parodo visą to pagonio klastą. Livonijos riteriai, gynę Mindaugo interesus, pavaizduoti niekam tikę: Rytą išjojo vokiečiai su arbaletais, o prieš juos išjojo rusai, polovcai, ginkluoti strėlėmis, ir jotvingiai, ginkluoti ietimis, ir vaikėsi po lauką lyg žaisdami... Nepaisant šių žaidimų, pirmieji nuo Vorutos turėjo atsitraukti Tautvilas su Danilo siųstais kariais. Mindaugas nusekė įkandin ir apsiautė Vykinto pilį Žemaitijoje. Vienas iš Danilo samdinių polovcų karys, metraštininko pavadintas narsuoliu, strėle sužeidęs Mindaugui šlaunį, todėl šis turėjo nutraukti apsiaustį. Pasak metraštininko, išžudęs savo brolius ir sūnėnus, Mindaugas...pradėjo labai didžiuotis, ir pasikėlė šlove ir didžiu išdidumu, ir manė, kad jam niekas neprilygsta. Norėta parodyti, kad jis visai kitaip negu teisėti valdovai, orūs ir pasikliaujantys Dievo galybe, supranta garbę. Išmintingas išdidumas, vertintina dorybė tiek karo lauke, tiek ir valdant valstybę taikos metu, Mindaugui, anot metraštininko, buvo svetimas. Eiliuotoji Livonijos kronika pateikia ir kiek kitokį Mindaugo garbės supratimą. Jam, apsisprendusiam nutraukti santykius su krikščionimis, karalienė Morta patarė bent jau vienuolį Zivertą sveiką išsiųsti į Rygą: Valdove, šį vyrą tuoj į Rygą / Pas jo magistrą pasiųski / Ir tik tada taiką sulaužyki, / Tuomet garbingai pasielgsi. 23 Mindaugas patenkinęs jos prašymą. Taigi, viena vertus, nutraukdamas sąjungą su Livonijos magistru, išvydamas ir net žudydamas krikščionių dvasininkus, jis elgėsi kaip atskalūnas, žodžio laužytojas, antra vertus, garbingai pasielgęs bent jau vieno dvasininko atžvilgiu. DHM siužete apie žmonos (kaip manoma, Mortos) mirtį Mindaugas pavaizduotas esą klastingas svetimautojas, užsigeidęs gauti mirusiosios seserį, savo pavaldinio Daumanto sutuoktinę. Tai turėjo liudyti visišką negarbingo antiherojaus veiksmų neteisėtumą. Todėl Daumanto sumanymas nužudyti tironą pristatomas kaip įžeisto vyro kerštas. Eiliuotoji Livonijos kronika nužudymo organizatoriumi laiko Treniotą, kuris gviešėsi Mindaugo valdžios ir turtų, apie įžeistą ir keršijantį Daumantą čia apskritai nerašoma. 24 DHM metraštininkas, pasidžiaugęs Mindaugo nužudymu, aprauda išmintingojo Danilo, kuris po Saliamono buvo antras, mirtį. Tai kilnus savo žmonos brolių gelbėtojas, garbingas, dievobaimingas ir narsus valdovas krikščionis, nenuilstamai kovojęs su pagonimis lietuviais ir totoriais. Kokios galimos išvados? Aptartoji Mindaugo charakteristika lėmė, kad XIX XXI a. pr. istoriografija karaliaus veiksmus vertino kon- 87

94 troversiškai. Čia sąmoningai neliečiamas Mindaugo apostazės klausimas, nes tokia problema neegzistavo ir DHM metraštininkui Mindaugas, 1251 m. priėmęs krikštą, 1253 m. vasarą karūnuotas Lietuvos karaliumi, vis tiek laikomas pagoniu. Ryškiausias Mindaugo, kaip apostato, paveikslas pateiktas Eiliuotoje Livonijos kronikoje. O kaip Mindaugą pristato šiuolaikiniai tyrinėtojai? Zenonas Ivinskis konstatavo:...smulkias Lietuvos, ypač Aukštaitijos, kunigaikštijas jis apjungė vienoje valdžioje. Savo valstybės plotą jis ne tik apsaugojo nuo kaimynų užmačių (Livonijos ordinas, Volinijos kunigaikščiai), bet dar įgijo rytuose naujų žemių... Mindaugas pirmasis Lietuvai nurodė kelią į Vakarų Europos kultūrą ir į lotyniškąją krikščionybę. 25 Labai panašiai jo veiklą vertino Paulius Šležas. 26 Visiškai priešingą nuomonę privačiuose laiškuose Ivinskiui, gyvenusiam emigracijoje Romoje, 1959 m. išdėstė Konstantinas Jablonskis:...Mindaugas tebuvo Ordino statytinis, rėmęsis savo krašte nelietuviška karine jėga, neitralus kryžiaus žygiuose prieš Lietuvos žemes, jis visai nebuvo joks tikras Lietuvos valdovas, bet savanaudiškais tikslais daug prisidėjęs prie Lietuvos valstybinės organizacijos griovimo, bet nesugebėjo jos sugriauti. Aš jį visai niekinu Jablonskio požiūris į šį politiką beveik nesiskiria nuo XIII a. išdėstytos DHM metraštininko nuomonės. Edvardas Gudavičius, aptardamas Mindaugo krikštą ir karūnaciją, pažvelgė į karalių kaip į krikščionį, puoselėjantį šiltus jausmus savo antrajai žmonai Mortai. 28 Tai naujas posūkis lietuvių istoriografijoje, nes atskleidžiami asmeniniai valdovo bruožai, ne vien jo kaip politiko veikla. Eiliuotoji Livonijos kronika aprašė Mindaugo pagarbą Mortai, įsiklausymą į jos nuomonę, nors kitais atvejais piešė jo, kaip blogo valdovo, paveikslą. Žinoma, per daug sureikšminti krikščionės Mortos įtaką Mindaugo politikai nevertėtų. Mat dar iki XIII a. susiklostė tam tikri literatūriniai siužetai, vaizduojantys, koks svarbus žmonų vaidmuo valdovų atsivertimui. 29 Aptariant šaltinius, įdiegusius blogo karaliaus įvaizdį, kyla klausimas, kaip vertinti įvykius, kuriais grindžiama neigiama Mindaugo charakteristika. Pavyzdžiui, ar užsidarymas pilyse, vengiant atvirai kovoti mūšio lauke, naktiniai išpuoliai, kiti negarbingi susidorojimo su priešais būdai tėra literatūrinė fikcija, skirta kuo įtaigiau atskleisti tamsiąsias valdovo puses, ar tikri įvykiai, rodantys, kad Mindaugas nesiekęs visko laimėti vien ginklu, nesigriebdavęs kitos blogam valdovui būdingos strategijos galvotrūkčiais pulti priešą, kad ir kiek tas kainuotų. Lenkų istorikas Pawełas Żmudzkis atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad viduramžių raštija blogu valdovu, netikusiu karvedžiu laikė ir tą, kuris neapgalvotai, lyg patrakęs puola priešą, netinkamai vadovauja mūšiui arba žygiui, pervertina savo jėgas, leidžia beprasmiškai žūti kariams, nors turi galimybę to išvengti. 30 Mindaugo pasirinkimas ne visada stoti į atvirą mūšį visiškai nereiškė neišmanymo vadovauti kariuomenei arba negarbingumo, kuriuo jį kaltino DHM metraštininkas, ypač aprašydamas įvykius prie Vorutos. Juk kad ir kaip prastai jis būtų vadovavęs, negarbingai elgęsis, karo veiksmai nuo domeninės Vorutos pilies vis tiek persikėlė prie Vykinto pilies Žemaitijoje. Kodėl prastam karvedžiui kariauti sekėsi geriau, DHM metraštininkas nutyli. Istoriografijoje įsitvirtinusi nuomonė, kad Mindaugas papirkęs Livonijos ordino magistrą, tačiau pats metraštininkas cituoja Andriaus iš Štirlando žodžius, pasakytus Mindaugui:...jaučiu tau draugiškumą. Vadinasi santykius jie buvo užmezgę jau anksčiau, tą, beje, patvirtina ir magistro nenoras remti pabėgusių Mindaugo sūnėnų ir Vykinto. Vertinant metraštininko aprašytą papirkinėjimą, reikėtų atsižvelgti į viduramžių valdovų tradiciją keistis dovanomis. Eiliuotoji Livonijos kronika aprašė, kaip paskirtasis Livonijos magistras Burchardas, iš Hornhauzeno atvykęs į Rygą, siuntė Mindaugui karaliui / Savo dovanas puikiąsias. / Patiko jos labai karaliui. / Ir Mindaugas magistrui / Sugebėjo atsilygint, / Perduodamas dovanas puikias. 31 Gali būti, kad Mindaugo kyšiu Andriui iš Štirlando už Tautvilo nužudymą metraštininkas pavadino karaliaus siųstas dovanas. Negalima be išlygų tikėti metraštininko sukurtu Mindaugo paveikslu, būtina įvertinti visus šaltinius, visą gausią viduramžių raštiją, įtvirtinusią herojaus ir antiherojaus įvaizdius. Jie charakterizuojami pagal gerų ir blogų valdovų aprašymo taisykles, kuriomis remdamasis DHM metraštininkas kūrė savo herojaus Danilo Haličiečio paveikslą, priešpriešindamas jam blogus valdovus (ne tik Mindaugą). Jeigu nepažinsime viduramžių raštijos speci- 88 K u l t ū r o s b a r a i

95 fikos, neatsižvelgsime į metraščiams ir kronikoms keltus uždavinius, nesuvoksime, kaip šie uždaviniai buvo realizuojami, teks ir toliau remtis DHM metraštininko įdiegtu išimtinai neigiamu Mindaugo įvaizdžiu. и формы Галицко-Волынской летописи, Древняя Русь. Вопросы медиевистики, 2006, nr. 2 (24), p. 37. Tiesa, Vladimiras Pašuta manė, kad VM, tiksliau, jo dalis Pasakojimas apie Lietuvą galėjo būti sudarytas anksčiau ir nebūtinai Haliče, žr. Пашуто, Op. cit., p Miкóла Ф. Котляр, Галицко-Волынская летопись (источники, структура, жанровые и идейные особенности), In: Древнейшие государства 1 Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Roma, 1978, p Karol Maleczyński, W sprawie autentyczności dokumentów Mendoga z lat , Ateneum Wileńskie, 1936, t. 11, p Juozas Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1962, p Istoriografines pozicijas ir ginčo pristatymą plačiau žr.: Marius Ščavinskas, Kryžius ir kalavijas. Krikščioniškųjų misijų sklaida Baltijos jūros regione X XIII amžiais, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p Vorutos paieškų istorijos ir lokalizavimo klausimu pagrindinės pozicijos išsakytos: Gintautas Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis? Lietuvos istorijos metraštis, 1991, Vilnius, 1993, p. 5 22; Edvardas Gudavičius, Mindaugas, Vilnius: Žara, 1998, p Vėlesnė istoriografija iš esmės kartoja tuos pačius teiginius iš skirtingų pozicijų. 6 Mindaugo apostazės klausimą iki šiol plačiausiai aptarė Juozapas Stakauskas knygoje Lietuva ir Vakarų Europa XIII-me amžiuje, Kaunas: Šviesa, 1934, p Rimvydas Petrauskas, Užmirštas karalius: Mindaugas LDK visuomenės savimonėje XIV a. pabaigoje XVI a., In: Mindaugas karalius, (sud. V. Ališauskas), Vilnius: Aidai, 2008, p Giedrė Mickūnaitė, Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, Šią studiją verta lyginti su prancūzų medievisto Jacques o Le Goffo studija apie Prancūzijos karalių šv. Liudviką IX. Žr. prieinamą lenkišką šios studijos vertimą Jacques Le Goff, Święty Ludwik, Warszawa, Plg. Ivinskis, Op. cit., p. 163; Gudavičius, Op. cit., p. 221, Mindaugo epochos išsamią istoriografiją yra pristatęs Edvardas Gudavičius ir Janas Jurkiewiczius, žr.: Gudavičius, Op. cit., p. 9 86; Jan Jurkiewicz, Mindaugas Lenkijos XIX ir XX a. istoriografijoje, Lituanistica, 2003, nr. 4 (56), p Čia ir toliau, jeigu nenurodyta kitaip, cituojamas Haličo-Voluinės metraštis, In: Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių (sud. Darius Antanavičius, Darius Baronas, Artūras Dubonis, Rimvydas Petrauskas), Vilnius: LII leidykla, 2005, p Originalus metraščio tekstas Галицько-Волинський лiтопис, (sud. М. Ф. Котляр), Киiв, 2002 (toliau ГВЛ). 11 Vladimiras Pašuto išskyrė kelis redagavimus ir papildymus (apie XIII a. pr., XIII a. 7-ame deš. ir XIII a. 9-ame deš.), plačiau žr. Владимир Т. Пашуто, Очерки по истории Галицко-Волынской Руси, Москва, 1950, c Miкóла Ф. Котляр, О возможной природе нетрадиционности структуры Восточной Европы. Материалы и исследования год, Москва, 1997, p. 86. Autorius laikosi nuomonės, kad pagal pasakojimų struktūrą Danilo Haličiečio metraštis nėra metraštis tikrąja to žodžio prasme, plačiau Котляр, О возможной природе, p ГВЛ, p Котляр, О возможной природе, p Umberto Eko, Menas ir grožis viduramžių estetikoje, Vertė Jonas Vilimas, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p Šis ir kiti atvejai plačiai pristatyti Paweł Żmudzki, Władca i wojownicy. Narracje o wodzach, druźynie i wojnach w najdawniejszej historiografii Polski i Rusi, Wrocław, 2009, p , Ibid. p Ibid., p Eiliuotoji Livonijos kronika, In: Mindaugo knyga, eil. 21 Ibid., eil. 22 Apie tai plačiau Marius Ščavinskas, Sovijaus mitas ir baltų religijos problemos, In: Krikščioniškosios vertybės kultūros ir istorijos kontekste. Tiltai. Mokslo darbai, nr. 43, (sud. Arvydas Ramonas, Stasys Vaitekūnas), Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2012, p Eiliuotoji Livonijos kronika, In: Mindaugo knyga, eil. 24 Ibid., eil. 25 Ivinskis, Op. cit., p Paulius Šležas, Mindaugas Lietuvos karalius, Mūsų žinynas, 1934, t. 27, nr. 117, p m. vasario 10 d. Konstantino Jablonskio laiškas Zenonui Ivinskiui, In: Konstantinas Jablonskis ir istorija (sud. Edmundas Rimša), Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p Edvardas Gudavičius, Mindaugas ir Morta pirmoji krikščionių šeima Lietuvoje, In: Mindaugas karalius, p Plačiau apie ankstyvuosius literatūrinius siužetus šia tema: Martin Homza, The role of Saint Ludmila, Doubravka, Saint Olga and Adelaide in the conversions of their countries (the problem of Mulieres Suadentes, persuading Women), In: Early Christianity in Central and East Europe, (ed. P. Urbańczyk), Warsaw, 1997, p Źmudzki, Op.cit., p , Eiliuotoji Livonijos kronika, In: Mindaugo knyga, eil. K u l t ū r o s b a r a i

96 Apie knygas Regimantas Pilkauskas Autentiški André šeimos pėdsakai Lietuvoje Minint Edouard o André ( ) mirties 100-ąsias metines, Lietuvoje pasirodė keletas tai progai skirtų leidinių. Visiems besidomintiems senaisiais Lietuvos parkais labai svarbi ir įdomi yra maža graži knygelė, pavadinta Laiškai Ty = Les lettres Ty. Renė ir Eduaro Andrė tekstai ir dokumentai, susiję su parkų kūrimu grafų Tiškevičių dvaruose Lietuvoje. Ją sudarė Steponas Deveikis ir Vaiva Deveikienė, sumaketavo ir apipavidalino Bernardas Burba. Tiražas 200 egz. Laiškų autoriai Ty sutrumpintai vadino grafus Tiškevičius. Knygelė išleista lietuvių ir prancūzų kalbomis su dokumentų faksimilėmis ir tai labai padidina jos vertę. Tai rimta medžiaga tolesniems šios temos tyrinėjimams. Juolab kad daugelis Lietuvos universitetų mokslines konferencijas šiais laikais rengia tik anglų kalba, ypač jei atvyksta vienas kitas kolega iš svečios šalies ir konferencija tampa tarptautinė, tariamai daug vertingesnė. Taip lietuvių kalba stumiama į pašalius. Štai 2011 m. rudenį, minint Edouard o André mirties šimtmetį, skaitė pranešimus viešnios iš Prancūzijos, jų tekstai lietuviškame leidinyje atspausdinti tik prancūzų kalba ( Edouard o André šiaurės parkų kelias, Mokslo darbai, Sudarytojai ir atsakingieji redaktoriai Vaiva Deveikienė ir Steponas Deveikis. Vilnius: E. F. Andrė klubas Lietuvo- je, 2011). Leidinio sudarytojai moka prancūzų kalbą, bet daugumai jų kolegų šiuos straipsnius, tarp jų ir įžymios prancūzų menotyrininkės Monique Mosser studiją, pasiskaityti lietuviškai būtų didelis malonumas ir nauda. Šios autorės tekstų prancūzų kalba nesunku rasti dažname rinkinyje apie parkų istoriją. Knygelėje Laiškai Ty pirmą kartą paskelbta 17 Edouard o André sūnaus René laiškų žmonai iš trijų kelionių po Rytų Europą, kai jis lankėsi Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rytų Prūsijoje, Sankt Peterburge. Laiškai atspindi XIX a. pabaigos nuotaikas, žmonių santykius, visuomeninę kraštovaizdžio architektų padėtį, jų santykius su užsakovais. Įdėti ir kitų André šeimos narių laiškai, dokumentai, jau anksčiau daugiausia kitų autorių skelbti įvairiuose leidiniuose. Įdomūs René André ( ) kelionių įspūdžiai ir užsakovų charakteristikos. Pirmame laiške iš Palangos ( ) jis aprašo kelionę iš Berlyno į Palangą per Klaipėdą (Memelį): Rusijos sienos poste padariau juokingą pareigūno ir muitinės posto fotografiją. Viskas čia purvina, kelia baimę ir nepaliesta civilizacijos. Palangoje, prieš apsilankant pas grafą, mes buvome nukreipti į muitinę, vėliau į policiją. Visa tai užima daug laiko ir rūmus mes pasiekėme tik penktą 90 K u l t ū r o s b a r a i

97 K u l t ū r o s b a r a i valandą. Grafas ir grafienė yra išties žavūs: jam 28 metai, ji 23 ar 24 metų, labai graži, jos plaukai ir akys nuostabūs, balsas švelnus ir užburiantis. Jie puikiai kalba prancūziškai (p. 34). Po trijų dienų ( ), vakare viešėdamas Trakų Vokėje pas grafą Joną Tiškevičių, ant specialaus lakšto su dvaro rūmų vaizdu René rašo, esą jau iš jo laiško pavidalo galima suprasti, kad mes esame civilizuotame krašte ir pas žmones, kuriems viskas sekasi. Prieš tai keliautojai per dvi dienas aplankė tris dvarus. Pirmiausia nuvyko į Užutrakį pas grafą Juozapą Tiškevičių, palangiškio brolį. Rašo, kad šita valda neseniai pradėta tvarkyti ir grafas labai rūpinasi darbų vykdymu. Rūmai pastatyti iškyšulyje, jie dar nėra baigti. Grafas Juozapas pernai vedė dvidešimtmetę kunigaikštytę, kuri yra gana žavinga, bet kitokia maniera negu ne mažiau žavi Palangos šeimininkė. Kitas apsilankymas Lentvaryje pas grafą Vladislovą, Juozapo brolį. Čia taip pat statomi rūmai: Užutrakis statomas Trianono stiliumi, o Lentvario statinys yra anglų Tudorų stiliaus, visas plytinis. Parkas taip pat šliejasi prie ežero ir yra įdomus. Grafas Vladislovas užsiima žirgų auginimu, jis jų turi aštuoniasdešimt. Grafienė yra smulki brunetė, nelabai bendraujanti, gana angliškos laikysenos ir būdo (p. 40). Laiškų Ty sudarytojai rašo, esą šiame leidinyje pirmąkart Lietuvos parkotyros istorijoje bandoma pateikti visą iki šiolei žinomą faktinę informaciją ir autentiškus grafinius paliudijimus apie prancūzų kraštovaizdžio architektų tėvo ir sūnaus André darbus grafų Tiškevičių dvaruose. Jie vardija parkotyros grandus, kurie pateikė André kūrybos faktų, tačiau nenurodo, kokie tie faktai ir iš kokių šaltinių. Toliau minimos (pradedama nuo 2000 m.) naujausios publikacijos, tačiau jos neapima visos žinomos faktinės informacijos. Reikėtų prisiminti, kad Edouard o André gimimo 150 metų sukakčiai Vaiva ir Steponas Deveikiai parašė platų straipsnį žurnale Mokslas ir gyvenimas (1990, nr ), teigdami, kad naujausi duomenys leidžia kai ką patikslinti. R. Pilkauskas Revue horticole žurnale (1906, p ) surado E. F. Andrė sūnaus, taip pat kraštovaizdžio architekto, Renė Eduaro Andrė straipsnį Palangos parkas (Kuršas) (Kultūros barai, 1987, nr. 6, p ). Nebuvo užsiminta apie Kultūros baruose paskelbtą, vėliau ne kartą publikuotą perspektyvinį Palangos parko projekto vaizdą iš paukščio skrydžio. Tenka tik apgailestauti, kad nė vienas iš minėtų straipsnių nepateko į Laiškų Ty literatūros ir šaltinių sąrašą. Įtraukus juos, būtų tekę papildyti parašus po kai kuriomis šios knygos iliustracijomis ir būtų labiau priartėta prie leidinio sudarytojų užsimoto tikslo faktų ir liudijimų apibendrinimo. Palangos parko istorijos tyrinėtoja Zita Genienė ne kartą yra minėjusi, kad vertingiausias pastarųjų metų pasiekimas tai R. Pilkausko surastas straipsnis apie Palangos parką, išspausdintas 1906 m. sodininkystės žurnale Revue horticole. Gaila, ji niekada nenurodė Kultūros barų, kaip informacijos šaltinio, o šis žurnalo numeris 1996 m. pasiekė Le Krua (La Croix-en-Touraine) ir padėjo užmegzti ryšius su Edouard o André produkraite, ponia Florence André, tai paskatino 1997 m. surengti mokslinę konferenciją, skirtą Palangos parko įkūrimo šimtmečiui. Tada dar nebuvo žinoma tiksli parko kūrimo pradžios data, siūlyta konferenciją ir kitus minėjimus atidėti iki 1999 m. Tačiau ponia Florence ragino neatidėlioti, sakė, kad nė vienas nežinome, kokios nuotaikos apims mus kitais metais. Po to ji išsiaiškino, kad Edouard as André grafų Tiškevičių dvaruose lankėsi 1897 m. rugsėjo mėnesį (p. 11). Matyt, tada ir prasidėjo projektavimo darbai. Po 2000 m. atspausdinti straipsniai yra platesni, išsamesni, pateikia daugiau naujų faktų, bet Kultūros barai 1987 m. birželio mėnesį atspausdino pirmą dokumentuotą žinią Lietuvoje apie Palangos parko kūrimo pradžią. Peržiūrėjęs Laiškų Ty literatūros ir šaltinių sąrašą, gaila, neradau Elenos Brundzaitės pavardės, nors ji bene pirmoji pradėjo spausdinti straipsnius apie Edouard o André kūrybą Lietuvoje ir daro tai iki šiol. Vieną svarbų faktą, kad žurnale Revue horticole išspausdintas Edouard o André nekrologas su jo portretu, sužinojau būtent iš Brundzaitės. Klausimas dėl Jules io Buyssens o ( ) vaidmens Palangos Birutės parko istorijoje gerokai pasi- 91

98 stūmėjo į priekį, bet vis dar nesugebama taisyklingai parašyti jo pavardės. Palangos parko administratoriai jau minėtame jubiliejiniame leidinyje Edouard o André šiaurės parkų kelias (p. 63) rašo: Parko sodinimo ir priežiūros darbus vykdė Biuisanas de Kulonas (Buissens de Coulon), nors šiandien jau žinome, kad tai buvo Jules is Buyssens as. Tiems, kurie nespėjo to sužinoti, leidinio redaktoriai privalėjo padėti ir klaidas ištaisyti. Nuo 1933 m., kai girininkas Jonas Gražulis žurnale Mūsų girios (nr. 5 (25), p. 360) parašė, kad medžių ir krūmų sodinimas atliktas belgo Buyssens, padedant de Coulon, įvairūs parkotyros grandai tas pavardes kraipė įvairiai, abi personas dažnai suplakdavo į vieną, panašiai kaip minėtieji Palangos parko administratoriai. Kitas klausimas yra nesibaigianti diskusija dėl Palangos Birutės parko autorystės. Ir Deveikiai, ir kiti autoriai bando Buyssens ą pastatyti į vieną gretą su Edouard u André. Buyssens as labai gabus žmogus ne tik sodininkas, bet ir muzikantas, poetas, tapytojas. Sodininkystės ir botanikos jis mokėsi Vokietijoje (1890), Anglijoje (1892). Pustrečių metų Kislovodske (Kaukaze) kūrė promenadas, įveisė penkis sodus Rusijos vyriausybei. Mums svarbiausia, kad nuo 1896 m. jis dirbo pas Edouard ą André m. buvo nusiųstas į Palangą, o 1900 m. į Lentvarį organizuoti André projektų ir prižiūrėti jų vykdymo. Po šešerių su puse metų praktikos pas André grįžo į Belgiją, ten projektavo parkus, parodas, leido žurnalą. Buyssens as yra vienas žymiausių belgų kraštovaizdžio architektų. Edouard ą André ir Williamą Robinsoną ( ) jis laikė svarbiausiais savo mokytojais (Les Créateurs de jardins et de paysages, tome 2, sous la direction de Michel Racine, Actes Sud ENSP, 2002). André pasitikėjo Buyssens u, bet nė vienam iš jų ir į galvą neatėjo, kad lietuviai Buyssens ą įvardys Palangos parko projekto bendraautoriu ar parko kūrėju. Jį gražiai įvertino René laiške iš Palangos ( ): Rezultatas yra pasiektas geras, pavykęs ir teikiantis pasitenkinimą. Nepaisant įvairiausių sunkumų, nepaisant abejonių dėl dirvos derlingumo, ši Palangos valda išties įgauna gražią išvaizdą ir mums atneš garbės, nors kaimynai ir tėvai žadėjo grafui Feliksui neišvengiamą nusivylimą. Atsitiko priešingai, ir aš turiu pasakyti, kad tas pasisekimas didele dalimi priklauso nuo Biuiseno, kuris parodė daug įžvalgumo ir atkaklumo tomis sąlygomis, kai mes galėjome vadovauti tik iš toli ir per dvi mūsų metines viešnages (p. 81). Palangos Birutės parko autorystės klausimu labai aiškiai ir subtiliai savo vaidmenį apibūdina René André straipsnyje Revue horticole 1906 m.: Būtent mano tėvui buvo patikėta ši viliojanti užduotis, kurią įgyvendinant ir aš turėjau laimės prisidėti ( Laiškai Ty, p. 104). Autorystės klausimai visais laikais buvo ypač jautrūs. Edouard as André savo pagalbininkų niekur neskelbdavo. Kai 1998 m. lankiausi Le Krua (La Croix-en-Touraine), girdėjau André palikuonių svarstymus apie jų senelio ir prosenelio santykius. Kai kurių nuomone, senasis maestro stelbė sūnų, nepakankamai jį eksponavo. Visi pripažino, kad užsakovai iki pat Edouard o André mirties, nors paskutiniuosius penkerius gyvenimo metus jis buvo pasiligojęs ir be sūnaus pagalbos nebegalėjo projektuoti, siųsdavo užsakymus Edouard o André vardu. Verta pacituoti ištrauką iš René laiško apie apsilankymą Vokėje pas grafą Joną Tiškevičių ( ). Ten jis pamatė grafo šeimą: žmoną, kuri yra Potocka, jo motiną, kuri labai garbina Tėtį, ir jo seserį, kuri yra netekėjusi. Visi jie maloniai neparodė nusivylimo, matydami mane atvykus vietoj Tėčio, jie gi nebuvo perspėti dėl šio pasikeitimo, ir jie sakė man stiprius komplimentus dėl darbų, kurie išties yra labai pasisekę (p. 76). Tėvas ir sūnus André, panašiai kaip ir mūsų laikų Lietuvos kraštovaizdžio architektai, savo projektus pristatydavo parodose. Laiške iš Sankt Peterburgo ( ) René rašė: Buvau užsiėmęs parodos reikalais ir mūsų planų eksponavimu. Planus turėjau pats prikalti, prisukti, padedamas ruso darbininko, kuris, žinoma, nemokėjo nė žodžio prancūziškai. Aš tik rūpinausi, bet buvo daug įtampos, darbo ir nuovargio. Mūsų planai parodos vietoje neatrodė labai blogai. Prieš penkias dešimtis metų, kai pradėti Palangos parko atkūrimo darbai, sunku buvo net įsivaizduoti, kad kada nors tiek daug sužinosime apie Edouard o André darbus Lietuvoje. 92 K u l t ū r o s b a r a i

99 Visai nejuokingi skaitiniai Lietuvos šalies žmonių padavimai. CXIII Mala fide Pirmiausia susitarkime dėl apgaulingai panašių terminų: Mala fide nėra atitikmuo garsiojo posakio Malo, Fedia (manoma, kad tai kodinis rusų banką Snoras užraukiančio brito Neilo C. šaukinys Lietuvos bankų prievaizdui de Vitui VSD, STT ir t. t. duomenimis, tame message aiškiai užsimenama, kad svetimšaliui prižiūrėtojui labai praverstų dar viena apendikuliarija (mažas priedas). VIVA (dar žinomas kaip Vitas Vasiliauskas) ne veltui liepia, kad visi, kas nėra panašiu būdu kada nors kam nors finansiškai pataikavęs, pirmas mestų akmenį į dailų jo stotą. Iki šiol tokių, kaip matome, neatsirado Tiesa, energetikos ministras, atsidūręs analogiškoje situacijoje, kai viena daugiau žodžiais negu darbais pagarsėjusi įmonė (Nukem) pareikalavo į jos sąskaitą nedelsiant pervesti 73 mln. eurų, antraip ji ir toliau nieko nedarysianti, t. y. niekada neuždarysianti Ignalinos AE, sušuko kaip koks Stanislavskis kadaise: Neveriu! Neverovičius taip išreiškė nuostabą dėl valstybiniame sektoriuje įsigalėjusios praktikos, kad pinigai sumokami ryte, o kėdės (žr. 12 kėdžių ) pristatomos vakare ir greičiausiai kitame amžiuje. Mala fide reiškia nesveiką norą nesąžiningai elgtis, piktybiškai ką nors bloga ketinti. O juk dar Publilijus sakė: Malus bonum ubi se simulat, tunc est péssimus, suprask, jei blogas žmogus apsimeta geru, tada jis K u l t ū r o s b a r a i tampa pačiu blogio įsikūnijimu. Bet, kaip rašė poetė, ne apie didvyrius daina/ ir jų garbingą kelią, t. y. palikime pagaliau ramybėje tą Viktorą U. su jam dar likusiais 7 patronais (iš dešimties geltonsnapių savanorių, beje, būsimų teisininkų, už karštagalvio šaltkalvio teises ir laisvę toliau kovoja trimis mažiau 4 ilgakojės ir 3 siaurakakčiai (Siaurusevičius čia visiškai niekuo dėtas). O tai dar kartą įrodo, kad silpnoji lytis Viktorą U. myli stipriau. Ir patvirtina nesenstančią oligarcho tiesą: Prodažnych ženščin bol še vsech ne liubiat neplatežesposobnyje mužčiny Vis dėlto Kėdainių barono patronai tegul palauks, nes yra kur kas svarbesnių skubiai aptartinų reikalų. Antai popiežius Pranciškus užsimojo reformuoti į skandalus įsivėlusį Vatikano banką, kuris oficialiai vadinasi Religijos darbų institutu (argi ne sektinas pavyzdys, kaip pridengti varguoliams nepatrauklią veiklos rūšį?). Tačiau prižiūrėti tą neva banką, neva institutą Šventasis Tėvas paskyrė ne garsiuosius britus, meiliai vadinamus hustle, o kažkokį niekam nežinomą prelatą. Antra sensacinga žinia premjeras Algirdas II sudarė darbo grupę prižiūrėti smurtui artimoje aplinkoje, planuojama, kad dabar smurtautojai turės persikelti į tolimesnius žūklės ir medžioklės plotus, pavyzdžiui, į artimąjį užsienį. 93

100 O ypač daug gandų sklando apie Europos Sąjungą, laikomą modernia Šv. Romos imperijos vaikaite. Tą garbingą prosenelę, kaip žinome, XIX a. pribaigė jos karinis silpnumas, didžiulis susiskaldymas ir finansinės skolos, bet pranašaujama, kad ES, nepaisant gen(e)tinio panašumo, žlugusios imperijos likimas, bent jau XXI a., negresia. Žinoma, taip mano tik nepagydomi eurooptimistai, bet nuo chroniškos euro meilės jau pagiję skeptikai atšauna, esą jai būsią kur kas riesčiau. Belgas Thomas Bellichas pačiame Briuselyje surengė net galo pabaigos parodą: atseit ES neliks jau 2040 m., nes jos šūkis Vienybė įvairovėje tai apgailėtinas skirtybių pervertinimas, skirtas nenaudingiems idealistams mulkinti (skirtingai nuo naudingų idiotų, pasak visiems įkyrėjusio Užkalnio, politikos ir paeljų specialisto). Menininkas, liūdno galo pranašas, į pastatą, kur surengė futuristines ES pakasynas, ketinęs sunešti visus šios Bendrijos teisės aktus, bet tada būtų reikėję pragręžti stogą, o namo savininkas nesutikęs paaukoti jo net bendram labui. Dabar popierių šūsnis siekia vos 9,5 metro. Dokumentuose nurodoma, kokio dydžio turi būti europinės kiaulės, aprašomas leistinas banano kreivumas ir daugybė kitų bendros gyvensenos subtilybių. Viena iš būsimo ES žlugimo priežasčių istorijos pavertimas pramoga. Skyrelyje Ne atmintis, o jos spektaklis atsidūrė dėmesio centre belgų menininkas parodė ne tik žioplinėjančius turistus, kurie istorinėje vietoje fotografuojasi su uniformuotais Berlyno sieną saugančiais statistais, bet ir minias Tarybinių dešrelių ėdikų, plūstančių papramogauti į Grūto parką Visai kitaip pramoginį istorijos vaidmenį supranta turkai, Balkanuose (Dievo ir ES užmirštuose plotuose) sumaniai diegiantys naująją Osmanų politiką. Visų laikų ir tautų muilo operas minimose šalyse populiarumu jau pralenkė turkų TV serialas Nuostabusis amžius, apdainuojantis auksinius Osmanų imperijos laikus. Visuotinės meilės fone Ankara jau atliko ir istorijos vadovėlių reviziją Makedonijoje, Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje iš jų pašalintos vietos, galinčios skiepyti antiosmaniškas nuotaikas. Puikus pavyzdys mūsų artimiausiems kaimynams! Maskva jau pradėto rodyti aistringo serialo Čiapajevas apžavėtiems lietuviams lengvai galės taip pakoreguoti istorijos vadovėlius, kad juose visai neliktų vis dar pasitaikančių blankių antisovietinių nuotaikų. O Varšuva, jeigu sukurtų serialą Keturi taksistai ir šuo, triuškinančios jo sėkmės fone galėtų kibernetiškai okupuoti ne tik Vilniaus kraštą, bet ir jo pakraščius. Beje, apie kibernetinę žvalgybą ir puolamuosius jos veiksmus pastaruoju metu gaunama vis daugiau karštų, vaizduotę kaitinančių žinių. Pasirodo, minčių policija JAV nacionalinio saugumo agentūra (NSA) šalyje ir už jos ribų vykdo didžiulio masto interneto ir pokalbių telefonu sekimo programas (61 tūkstantis operacijų visame pasaulyje). Esą tam atpalaidavo rankas ir įdavė įrankius Kongresas, kuris priėmė, ir Barackas Obama, kuris pasirašė, sprendimą pratęsti kai kurių JAV Patriotinio įstatymo dalių galiojimą dar 4 metams. Norėjome prezidento, kuris mūsų visų klausytųsi. Taip ir atsitiko, šmaikštavo TV vedėjas Jay us Lenas, bet kitam amerikiečiui Edwardui Snowdenui tas nekelia jokio juoko. Pametęs JAV, NSA ir savo merginą, buvęs minčių seklys išdūmė į Honkongą, kur paviešino žvalgybos top secret. Incognito apsigyvenęs viešbutyje, bijodamas būti susektas, kambario duris užkamšė pagalvėmis, o rinkdamas kompiuterio slaptažodį kaskart užsimeta ant savęs didelį raudoną (sic!) apsiaustą, kad slaptos kameros neatpažintų pirštų judesių Bet jeigu visiems žinoma net apsiausto spalva, tai ar įmanoma apskritai ką nors nuslėpti?! Mąstydama apie sujauktą galo pabaigą, visai apleidau savo būrimo saloną Dura neséssitas. Tačiau prie kasdienybės burtininkavimo teko nedelsiant grįžti, nes ant slenksčio išdygo Algirdas II, kuris susirūpinęs atvirai pareiškė: Turiu aibę darbo grupių, bet neturiu minčių. Nesijaudinkite, premjere, lazda visada turi du galus, o šios lazdos gerasis galas tas, kad minčių policija, jeigu netyčia jumis susidomėtų, vis tiek nieko sektino neras Tiesiai iš kibernetinio Grūto parko Krescencija ŠURKUTĖ 94 K u l t ū r o s b a r a i

101 kultūros barai (582) domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Latako st Vilnius. Lithuania summaries In Whose Hands is the Future of the World? Jorgen Randers professor of climate strategy at the BI Norwegian Business School who works on climate issues and systems analysis and was one of the authors of renowned book Limits to Growth replies to questions regarding his new study: 2052: A Global Forecast for the Next Forty Years. This important publication is widely discussed in many countries (page 2). Romualdas OZOLAS. Nationalism is Contemporary Humanism. The world speaks of crisis. Of crisis of countries, capitalism, humanism. This is in fact more than a crisis. Humanity is approaching final limits. Everywhere in the worlds limits of development have been reached. Talks about crisis is reaction to those limits. The article is based on a paper presented at discussion Nationalism and Ultra-nationalism in Democratic Lithuania held at Lithuanian Academy of Sciences on May 28, 2013 (page 8). Liudvika POCIŪNIENĖ. What Architecture Speaks About Human Being and Society. It is difficult to add something after the interviews of Almantas Samalavičius with renowned architect and urbanist Leon Krier and urban theorist Nikos Salingaros who openly stated their worries and desperation on what happens in architecture and city building. However, let us have a look at Lithuanian contexts, suggests the author (page 12). Hans Christoph BUCH. Reply to Some Questions Regarding Manifesto on Europe. Well-known German writer, one of the distinguished intellectuals who recently signed manifesto Europe or Chaos comments the doccument that has become a target of discussions (page 15). Andrius MARTINKUS. The Problem of Islam. I am sure that the nature of the problem of Islam is deeply spiritual and can not be resigned to the status of problems Our and Different. New Roman pope when speaking about interreligious dialogue urged to speak to Islam and atheists living in historical territories of Christianity (page 16). Helmutas ŠABASEVIČIUS. Calmness in the island of Death? The first night of ballet Čiurlionis. The ballet Čiurlionis by Giedrius Kuprevičius is an original work on the most important Lithuanian artist of the twentieth century, staged by an international team. Three evenings of this ballet demonstrated that the concepts of its creators is getting stronger and stronger (page 22). Vita MOZŪRAITĖ. Festival Gave Ear Ring to Each Sister. An overview of the festival New Baltic Dance 13 (page 26). Jonas ARČIKAUSKAS. The Pit a Study of Dark Side of Life. Artist s essay about his new work composition of ceramics The Pit in private interior (page 33). Elzė GUDAVIČIŪTĖ. Who are The Bacchae: Fallen Ones or Sages? Essay of an actor playing a role in Euripides play The Bacchae staged by director Gintaras Varnas (page 35). Vaida KALPOKAITĖ. Don t mix Wine and Oil. Review of the play The Bacchae directed by Gintaras Varnas (page 41). Kęstutis ŠAPOKA. Postcards of Homeland. A review of the exhibition of drawings of Aistė Kirvelytė (page 45). Kristina STANČIENĖ. A Deep Look at Creation of Stanislovas Kuzma. National Gallery held an exhibition of Stanislovas Kuzma ( ) works Sculpture + 5,425 days in May and June. This exhibition urged to think not only about the work of this distinguished sculptor but also about the specific context of the end of the twentieth century (page 47). Tomas GENEVIČIUS. The True House of Jonas Mekas. The histories of films of Jonas Mekas are real, events, images and even deaths are real this is a real life that is being forgotten (page 49). Kęstutis Šapoka. Kostas Bogdanas Flirts with Art System. A review of the exhibition 9/4 in gallery Vartai (page 51). Audronis LIUGA. Let s Dance: the Profile of German Theater. Berlin festival (Theatertreffen) that is celbrating its fiftieth anniversary is the biggest in Germany and one of the most respected in Europe. It presents not only German theater but also Austrian and Swiss theater productions and the German state authorities make a stress on the values of their theater and theater system (page 53). Antonio TABUCCHI. Staccia buratta. Short story. Translated from Italian by Inga Tuliševskaitė (page 61). Kęstutis SKRUPSKELIS. Marriage or Partnership? The thesis of an essay: possibility to have children is not a necessary condition of marriage. A condition of marriage is a decision of two people to stay together for a lengthy period of their life. Thus if there are no problems of essence and thinking about welfare of society it is compulsory to apply the same norms to people of different and same sexes who are getting married (page 67). Leonas STEPANAUSKAS. Who visited Anykščiai 85 Years Ago? About Relations of German painter Walter Buhe and Lithuania (page 75). Algirdas GRIGARAVIČIUS. The Fall of Aušra: Circumstances and Participants. This year we are celebrating 130th anniversary of this important newspaper that marked the beginning of national resurgence movement at the end of the 19th century. Lithuanians declared that they want to be a modern and educated European nation: to have intellectuals, literature, culture and respect among other nations. In a few dozens of years people will have difficulties in understanding how this small humble publication could have started such big things. Continued from no. 5 (page 77). Marius ŠČAVINSKAS. Bad Ruler? Some notes on the image of king Mindaugas. It is not possible to believe in the image of Mindaugas created by chroniclers as well as on medieval sources that was based on the concept of hero and anti-hero. These are characterized according to the rules of writing about good and bad rulers used by DHM chronicler in portraying the heroic image of Danila of Halich and bad rulers (not exclusively Mindaugas). We have to have in mind the specificity of medieval chronicles as well as requireement posed to chroniclers (page 83). Regimantas PILKAUSKAS. Authentic Footprints of André Family in Lithuania. Fifty years ago when rebuilding of Palanga park started few could imagine that we will get such a vast knowledge of Edouard André s work in Lithuania (page 90). Krescencija ŠURKUTĖ. Mala fide. Ironical essay on Lithuania s cultural and political life (page 93). K u l t ū r o s b a r a i

102 KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Some Kultūros barai articles and translations in eurozine ( SRTR fondas įsipareigoja Kultūros barų 2013 m. projektui Savitumo estetika: veidai ir kaukės suteikti litų finansinę paramą. SRTR fondas remia rubrikas: Problemos ir idėjos; Nuomonės apie nuomones; Kūryba ir kūrėjai; Istorijos puslapiai; Laikai ir žmonės. Nicholas Bradbury, Almantas Samalavicius The freedom of the fox in the chicken run (En) (Lt) A conversation with novelist Nicholas Bradbury Nicholas Bradbury made his literary debut this year with the novel Market Farm, a reworking of George Orwell s Animal Farm for the free market era. He talks here about influences for his satirical take on the current financial crisis and potential grounds for hope for the future. Almantas Samalavičius, Immanuel Wallerstein New world-system? (En) (Lt) A conversation with Immanuel Wallerstein At some point, there is a tilt; there always is. Then we shall settle down into our new historical system. Wallerstein foresees one of two possibilities: more hierarchy, exploitation and polarization; or a system that has never yet existed, based on relative democracy and relative equality. Béla Nóvé The Orphans of 56 (En) Hungarian child refugees and their stories Of the 200,000 Hungarian refugees who fled Hungary following the Soviet invasion in 1956, close to 20,000 were unaccompanied minors. Shortly after the fifty-sixth anniversary of the Hungarian Revolution, historian and former dissident Béla Nóvé traces their life stories. Molly Scott Cato, Almantas SamalaviČius Flourishing within limits (En) A conversation with green economist Molly Scott Cato. Green economist Molly Scott Cato acknowledges the extraordinary advances that economic growth has brought. However, she insists that only by learning to flourish within limits can we hope to regain our sense of the good life. Joshua Farley, Almantas Samalavičius Against growth (En) (Lt) A conversation with economist Joshua Farley Given the relation between economic production and ecological degradation, Joshua Farley is convinced that economic growth must stop. It is just a question of when. And whether cooperation will displace competition as the dominant concept in the economic paradigm. Norman Lillegard, Almantas Samalavicius Ideology or truth? (En) (Lt) A conversation with Norman Lillegard In a wide-ranging discussion, Almantas Samalavicius and the philsopher Norman Lillegard consider the dangers of relativism, the crisis of education, pleonexia and the economic crisis, and whether literature should provide moral instruction. Mark Anielski, Almantas Samalavicius The pursuit of happiness (En) (Lt) A conversation with economist Mark Anielski The global debt crisis is encouraging economists and others to explore alternative ways of measuring national wealth. In conversation with Almantas Samalavicius, Mark Anielski discusses the possibility of an economic system based on wellbeing rather than unlimited growth. Claus Leggewie Continuities denied (De) (En) (Lt) Explaining Europe s reluctance to remember migration Why does Europe find it so difficult to remember the facts of migration, both voluntary and forced? Reluctance to address the more noxious aspects of collective European identity impedes an engagement with migration history, argues Claus Leggewie. Projektas Aukštosios kultūros impulsai mokykloms AKIM finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto Mokymasis visą gyvenimą priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra. Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų savo partnerių bei asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Skelbdamas geriausius žurnalų partnerių straipsnius įvairiomis kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionaliniam bendravimui ir diskusijoms. Geriausi straipsniai iš visos Europos Spaudė akcinė bendrovė Spauda, Laisvės pr. 60, Vilnius Tiražas 3200 egz. Kaina 4,99 Lt 96 K u l t ū r o s b a r a i

103

104