TOTALITARIZMO FENOMENAS MODERNIAME PASAULYJE Aušra Vaicekauskaitė Kolpingo kolegija

Transcription

1 1. Rinktiniai raštai, N.Makiavelis: konstruktyvios politologijos ištakos, 1992, Mintis 2. Politologija, Gediminas Vitkus, Vilnius, 1997, Danielius 3. Studijuojantiems politologija, Gediminas Vitkus, 1990, Šviesa 4. Šiuolaikinė politinė filosofija, Janos Kis, Vytautas Radžvilas, Vilnius, Pradai, 1998 Summary The main idea of this article is to compare the position of political affairs of Italy in XVI century and Lithuanian in XIX century, also to present a statecraft of Makiavel, to compare principles of state control of Italy and Lithuanian and compare relation between governance and society in different epoch. TOTALITARIZMO FENOMENAS MODERNIAME PASAULYJE Aušra Vaicekauskaitė Kolpingo kolegija Anotacija Straipsnyje bus mėginama analizuoti totalitarizmo fenomeną moderniame pasaulyje. Totalitarizmas susijęs su kokia nors ideologija arba pažiūrų sistema, kaip kad fašizmas, nacizmas arba komunizmas. Viešpatauja viena partija, viena ideologija. Įsigali administracinė-komandinė sistema. Valstybė ima reglamentuoti ne tik politiką, socialinį, ekonominį, betirdvasinį visuomenės gyvenimą. Panaikinama privati nuosavybė ir kitos piliečių demokratinės teisės irlaisvės. Žmogaus pajungimui valstybei tarnauja ir sudėtingas prievartos aparatas, klesti teroras ir savivalė. Straipsnyje mėginsime išsiaiškinti totalitarizmo egzistavimą šiuolaikiniame pasaulyje. Įvadas Totalitarinis rėžimas (lot. totalitas - pilnutinis, visiškas ) pasireiškia visos valdžios sutelkimu vieno asmens ar grupės asmenų rankose. Totalitarinis valdymas kaip nusako ir jo pavadinimas charakterizuojamas totalia visos piliečių politinės ir ekonominės veiklos kontrole. Nors dažnai painiojamas su diktatūra, totalitarizmas savo kontrole yra dar griežtesnis. Terminas pradėtas naudoti 1920 ir 1930 aprašyti B. Musolinio fašistinę Italiją ir nacių Vokietiją, po vienpartinių sistemų ten sukūrimo iki jų pralaimėjimo II Pasauliniame kare. Ir itališkasis fašizmas ir vokiškasis nacionalsocializmas iš esmės buvo pastangos sujungti skirtingas klases ir grupes siekiant vieno tikslo stiprinti imperializmą. Nepaisant to, kad pati sąvoka iš pradžių taikyta Italijai, šiuolaikiniu supratimu fašistinis Italijos režimas, bent jau iki 1943 m. apibūdinamas kaip autoritarinis, o ne totalitarinis. Totalitarinis režimas egzistavo Vokietijoje Hitlerio laikais, buvusioje SSSR Stalino valdymo metais. Šiais laikais vienintele totalitarine valstybe plačiai pripažįstama Šiaurės Korėja, kitų valstybių įvardinimas kaip totalitarinių yra ginčytinas. 115

2 Politinėje filosofijoje totalitarizmo šaknis kai kurie tyrinėtojai įžvelgia dar Platono pieštoje idealioje valstybėje. Darbo tikslas analizuoti totalitarizmo fenomeną moderniame pasaulyje. Darbo objektas totalitarizmas moderniame pasaulyje Darbo metodas literatūros šaltinių analizė Paminėjus 60ąsias II-ojo Pasaulinio karo pabaigos metines suvokiame, jog esame neišvengiamai tolimai atsiję tiek nuo to laikmečio su jo problemomis ir žmonėmis, tiek nuo anokio gyvenimo sąlygų suvokimo ir, galų gale, paties globalaus karo su jo žiaurumu. Atrodytų, tai kas buvo baisiausia ir žiauriausia, atitiko laikmečio dvasią ir poreikius, antra vertus, totalitarizmą vertiname kaip visuotinę nepaaiškinamą psichozę, kurios detalių studijų trūksta ir iki šiol- pasaulis pasiryžęs patikėti nesusipratimo, kuris niekada nebepasikartos, versija. Visai pagrįstai šiuolaikinė vokiečių kilmės žydė filosofė Hana Arendt totalitarizmą vadina fenomenu. Jos knygoje Totalitarizmo ištakose" 1 teigiama: Totalitarizmo sąjūdžiams apskritai ir jų vadų šlovės specifikai (...) būdingiausia tai, kaip stulbinamai greitai jie pamirštami ir kaip neįprastai lengvai jie gali būti pakeičiami kitais vadais. Kaip jau minėjau, šiuolaikiniame moderniame pasaulyje susidaro saugumo pojūtis- galima manyti, kad tarptautinės (irypačžmogaus teisių gynimo bei taikos pasaulyje palaikymo) organizacijos garantuoja mums apsaugą tiek nuo galimo būsimo pasaulinio karo, tiek žmogaus ir piliečio teisių apsaugą. Norėčiau paminėti, jog tai gali būti ir visiškai klaidingas įspūdis- juk prieš Antrąjį pasaulinį karą taip pat nestokota geranoriškumu besidangstančių organizacijų, kaip vėliau paaiškėjo, tik tariamų, ideologinių taikos puoselėtojų. Žinoma, dabartinė tiek JTO, tiek NATO politika vykdoma remiantis praktinės veiklos specialiaisiais padaliniais ir savanorišku šalių bendradarbiavimu, pagalba bei tarptautine integracija, tačiau nevertėtų pervertinti tarptautinės politikos garantų ir geranoriškų misijų. Nepamirškime dar taip neseniai JAV, prisidengusios JTO vardu, vykdytos ekspansijos į Iraką taip didžiausi demokratijos skelbėjai tampa didžiausiais nedemokratiniais agresoriais. Galima paminėti ir dar vieną faktą, vis daugiau nepriklausomų pasaulio stebėtojų atvirai kalba apie spaudos ir žodžio laisvės Rusijoje apribojimas, nors statistiškai daugiau nei 40 procentų Rusijos gyventojų yra įsitikinę, jogši teisė yra jiems suteikta. Nepamirškime, jog Rusija yra viena iš galingiausių pasaulio valstybių. Rusija, kaip viena iš stambiausių pasaulinių naftos tiekėjų turi gana tvirtas savo pozicijas. Tokios pozicijos ir valstybiniai interesai yra ginami brutaliomis priemonėmis. ( Jukos vadovų teismas ir kt.). Todėl, mano manymu, visiškai pagrįstai teigiama, jog Šaltasis karas toli gražu nesibaigė, tik įgavo kitokias formas, kuri veda ne į karinį dominavimą ir politinį susipriešinimą bei monopolizuotą interesų tenkinimą netgi moderniosios intervencijos 116

3 ( intervencija-įvairių poveikio priemonių ar veiksmų taikymas, kai įvykis yra ką tik įvykęs ar kai reaguojama į informaciją apie galimos prievartos faktus) būdu. Trumpai aptardama šias XXI a. problemas negaliu nepaminėti kurioziškos situacijos, kylančios Amerikoje ( JAV) kovojant už žmogaus teises. Kaip šmaikščiai pastebėjo vokiečių kilmės profesorius Hofe, pats kalčiausias už viską dabar yra baltaodis dirbantis vyras, kuriam puikiai sekasi ir kuris yra tradicinių seksualinių pažiūrų katalikas- nes jis gali būti apkaltintas bet kokiu diskriminavimu (moterų, juodaodžių, homoseksualų, kitos religijos ar prastesnės socialinės padėties atstovų), o pats praktiškai neturi pagrindų būti diskriminuojamas. Iš tiesų, teisės teorijos profesorius A.Vaišvila pastebi, jog Amerika jau seniai nekovoja už teisinių pareigų buvimą, tik teisių, ir dargi dažniausiai subjektyviųjų 2. Tokia situacija neišvengiamai veda į garsųjį laisvės paradoksą, kai per didelė laisvė sunaikina pati save. O kur dar fundamentalistinis musulmoniškasis pasaulis su sava agresija ir kategoriškais įsitikinimais? Žinoma, visiškoje laisvamanybėje galima įžvelgti socialinių, kultūrinių bei moralinių veiksnių, tačiau šiandien ties jais apsistoti nenorėčiau. Taigi, trumpai apžvelgus šiuolaikinį modernųjį pasaulį neišvengiamai kyla klausimas, o kurgi mes tokie, be galo atitrūkę nuo realybės, galime nueiti? Ar tik pasaulyje nebręsta didžiulės permainos, kurios ateityje taps vienomis iš didžiausių pasaulio gėdų greta vergovės ir totalitarizmo? 3 O galbūt šioje Hanos Arendt mintyje slypi gilesnė prasmė ir užuomina į kitokį totalitarizmą nei iki šiol esame įpratę pažinti? Apžavai yra socialinis reiškinys, o modernioje visuomenėje, kuriai būdinga įžvalgaus sprendimo stoka, ši tendencija sustiprėjusi, teigia filosofė. Bejėgiško blaškymosi tarp įvairių nuomonių ir įsitikinimo, jog viska yra niekai, geriausiai galima išvengti nepalenkiamai nuosekliai laikantis vienos iš daugelio populiarių nuomonių 4. Šią citatą pasirinkau neatsitiktinai, dauguma kosmopolitinių šiuolaikinių valstybių, kuriose nėra nei bendros religijos, kalbos, kultūros ar ekonominės padėties prasme vieningos socialinės klasės kaip pagrindo, neišvengiamai susiduria su nepaprastai ryškiu diskriminacijos, neapykantos ir netolerancijos faktu. Vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos, atrasta dar XVIII a. liberaliųjų filosofų, sėkmingai pasiteisino, tokias neintegralias tautas įmanoma suvienyti ne cenzūros ar vienodos valstybiniu pagrindu paremtos nacijos formavimu, bet maksimaliai neribota (kiek tai leidžia valstybės interesų įgyvendinimas ir agresijos kurstymo vengimas) gynyba įmanoma visokiomis priemonėmis kaip ir puolimas, tarytum priartėjame prie sąlyginai civilinio teisinio santykio, kur viskas išsprendžiama geranorišku šalių susitarimu, kaip individualia teisių ir pareigų pripažinimo ir vykdymo išraiška. Tačiau tokia praktika per kelis amžius neišvengiamai atvedė į paradigmos stokojantį visuomeninį gyvenimą, laiduojantį bet kokios nediskriminuojančios ir neagresyvios minties iškelimo į viešumą galimybės prezumpciją ir netgi atitinkamų interesų gynimą. Iš tiesų, pasaulyje jau daug sumaišties, demoralizacijos, nepasitikėjimo, nesaugumo, vienišumo ir visokeriopo 117

4 nuosmukio, būtent šie bruožai (ir ypač jų hiperbolistinis išsiplėtojimas) yra įvardijami kaip pagrindiniai imant formuotis potencialiam totalitarizmui palankiam sociumui. Antra vertus, spaudos ir nuomonių laisvė kaip tik yra tas veiksnys, kuris ir stabdo totalitaristines tendencijas (tiek pačiu savo buvimo faktu, tiek individo laisvės požiūriu). Negalima vienareikšmiškai atsiriboti nuo istorinių, kultūrinių aplinkybių ir trumparegiškai teigti, jog iš esmės bet kokia problemiška visuomenė yra potencialiai pasiruošusi totalitarizmui, tačiau nevertėtų ir per daug nuvertinti tokių veiksnių. Grįžtant prie istorinių totalitarizmo pavyzdžių prisiminkime, jog po Pirmojo pasaulinio karo susiklosčiusi itin sunki tiek Rusijos tiek Vokietijos situacija negali būti adekvačiai vertinama pagal nūdienos supratimą, juoba kad, nepaprastai didelėsreikšmės minimuoju atveju turėjo psichologiniai niuansai, trukę metų metus. Daugumoje atvejų galima buvo numanyti, kad ta situacija tuometiniam žmogui atrodė apskritai niekada nepasikeisianti. Negalima vienareikšmiškai smerkti visuomenės, kurioje dirbtinai buvo netekta bet kokių žmogiškumo vertybių ( savaime suprantama, čia labiau kalbu apie Vokietiją, Rusijoje, anot Arendt, totalitarizmas buvo labiau išplėtotas ir sukurtas absoliučiai dirbtinai) nacionalizmo, kaip pagarbaus ir vienijančio faktoriaus, bent minimalių socialinių, ekonominių garantijų, įskaitant ir minimalų pragyvenimo lygį, kaip pilnavertės šeimos kūrimo pagrindą, bendruomeninius ryšius ir visuotinio visuomeninio susipriešinimo dėl karinio nepasitenkinimo sunaikinimą, kaip bendruomenės sąveikos ir pasitikėjimo atkūrimo pagrindą bei kitus. Anot Anthony D. Smiht, Nacionalizmas paprastai apeliuoja į labiau išsilavinusius ir pasiturinčius miestelėnų sluoksnius. Daugiausia tai yra miesto viduriniųjų klasių judėjimas ta prasme, kas pirmieji jo šalininkai atsiranda miestų viduriniuosiuose sluoksniuose. Nacionalizmas tampa neklasine ideologija tuo atžvilgiu, kad jo idealai tinkami visiems socialiniams sluoksniams ir yra pakankamai lankstūs, galintys patenkinti visokius interesus, jis kyla kaip viduriniosios klasės judėjimas prieš aristokratus ar kolonizatorius ir gali niekada nesiekti tapti masiniu ar daugybės klasių judėjimu. Nacionalizmas nėra tik miesto ir profesinių sluoksnių judėjimas: iš esmės jisyra išsilavinusių, modernios, pasaulietinės, ypač Vakarų kultūros ir mokslo įtaką patyrusių žmonių programa 5 Tokia visuomenė darosi abejinga ir inertiška, o tai jau pakankamas postūmis susiformuoti žmonių masėms, kaip tiesioginei totalitarizmo įgyvendinimo priemonei. Apžvelgdama šį bendruomenės postūmio etapą ir neatsiribodama nuo modernaus XXI amžiaus tendencijų prisiminsiu vieną iš R. T. Kijosakio (žymaus amerikiečio investuotojo) mintį, jog pasaulis keičiasi, aplinkybės keičiasi, bet pagrindiniai katastrofų dėsniai išlieka. Ir laimi tie, kurie juos pastebi ir išmoksta pritaikyti esant naujoms aplinkybėms. Bene pagrindinis bruožas, kuris reikalingas susiformuoti totalitarizmui yra masės susiformavimas (suformavimas) iš visuomenės. Tam 118

5 būtinai reikia, kad individų požiūris į sistemą, kurioje jie gyvena, supanašėtų. Tai yra ne tik įmanoma, bet netgi labai tikėtina juk bet kuri valstybės vykdoma politika suformuoja dominuojantį požiūrį, taigi sistemiškas tapatumas nėra vien politinė abstrakcija. Arendt pastebi, jog masės paprastai atsiranda žlungant visuomenei ar jai kardinaliai keičiantis. Masių žmogaus psichologijos formavimasis pastebėtas ir pranašautas jau XIXa. Nereikėtų masių tiesmukai suprasti kaip politinio, kultūrinio, identiteto neturinčios bukos asmenų, kuriems nebūdingas nei sveikas protas nei racionali logika, bandos, kuri duodasi mulkinama totalitarizmo fenomene keista yra tai, kad jis sugeba patraukti ir aukštos kultūros žmones, individualybes (nors totalitarizmas per se skatina ir toleruoja tik atomizuotą visuomenę, kurioje nepasireiškia radikalusis individualizmas ( ir joks individualizmas apskritai)) ir netgi pasižymi itin tvirta logine argumentacija ( tiesa, nereikėtų jos tapatinti su protingu racionalumu). Tačiau kalbant apie masių susiformavimą įdomus yra idealizavimo faktorius, kuris įgauna nepaprastą mastą - tai galima pavadinti žmonių nematerializmu. Ir visai nekeista, jeigu individas negali rasti atramos savo gyvenamajame pasaulyje, jis neišvengiamai ieškos atspirties (kaip tikėjimo išgyvenimu pagrindo) idealizavimo lygmenyje: jei negali būti blogiau, vadinasi tam, kad būtų geriau reikia kardinalių pasikeitimų bet kokia kaina. Viskas yra pateisinama gerovės kaina. Pakartosiu, kad toks mąstymas neateina greitai, reikia ilgo laiko ir didelio nusivylimo. Arendt tai apibūdina : faktas, kad tas pats likimas ištiko daugybę individų, jiems nesutrukdė savo dalią vertinti kaip individualų pralaimėjimą, o pasaulį-kaip ypač neteisingą. Tačiau šitoks geocentrinis įsiūtis nebuvo rišamasis saitas(...), nes jo pagrindas nebuvo rišamasis saitas, nepaisant jame glūdėjusios tendencijos pašalinti individualius skirtumus, nes jo pagrindas nebuvo joks bendras interesas. Todėl egocentrizmą lydėjo aiškus savisaugos instinkto silpnėjimas. Nesavanaudiškumas ta prasme, kad aš pats nieko nereiškiu, jausmas, kad esu nereikalingas, jau nebebuvo individualaus idealizmo išraiška, bet tapo masiniu reiškiniu 6. Visai suprantama, kad radikalus asmeninio suinteresuotumo praradimas, ciniškas ir nuobodžiaujantis abejingumas mirties ir kitų asmeninių katastrofų akivaizdoje, aistringas potraukis prie abstrakčiausių sąvokų kaip gyvenimo gairių ir visuotinė panieka net pačiomis akivaizdžiausioms proto taisyklėms, kaip nebeturinčioms jokios vertės pasmerktoje, ( netgi sakyčiau iracionalia tvarka egzistuojančioje) visuomenėje, tapo tokios egzistencijos masiniu pagrindu. Maža to, dar reiktų pridurti, jog normaliomis sąlygomis visuomenė neišvengiamai buriasi įvairiais pagrindais: kultūros, socialinių sluoksnių, religijos ar dar kitokiu pagrindu, o masių susiformavimui (ar, kaip minėjau- Rusijoje-suformavimui) lemtingą įtaką turi būtent išsiskaidymas. Viena vertus, griūnant senai santvarkai nebelieka iki tol buvusių socialinių darinių, kita vertus, itin sunki padėtis veda į izoliuotumą ir normalių socialinių santykių stoką. Rusijoje masių sudarymas sietinas su senųjų socialinių sluoksnių naikinimu ( išbuožinimas ir pan.), naujai sukurtų klasių supriešinimu, nepasitikėjimo ir šnipinėjimo skatinimu ir t.t. Visuomenė, 119

6 netekusi bet kokių apibrėžtesnių socialinių darinių, tampa vientisa mase. Tokiu būdu Užsienio intervencija, kuri galėjo palaikyti tik vieną nepatenkintųjų gyventojų grupę, nebekėlė pavojaus. Taip pat pažymėtina, kad tos masės jaunebeturi ką prarasti, todėl tiki dideliais idėjiniais planais, kuriuos pateikia vadai. Individo kaip vertybės nebelieka, nes yra tik bendras tikslas. Totalinis, neribotas, besąlygiškas ir nekintantis pavienio individo lojalumo reikalavimas ir buvo nukreiptas į tokio bendro tikslo įgyvendinimą. Savo vietos pasaulyje turėjimas tapatinamas tik su priklausymu sąjūdžiui. Taigi, esant tokiai proto būklei, inertiškai siekiama didelių, savita logika pagrįstų visuomeninių planų ir nebeklibinamos jokios pastangos suprasti, kas gi iš tiesų pasaulyje vyksta. Būtent šį aspektą norėčiau priartinti prie mūsų modernaus pasaulio ir atkreipti dėmesį, kokią didelę reikšmę turi platus integruojamasis ir analizuojamasis požiūris į nūdienos aktualijas, psichologiškai netgi pavadinčiau tai nepriklausymu nuo kontekso!- juk ne veltui sakoma, kad kelias į pragarą gerais norais grįstas, lygiai kaip kad po blogis visad slepiasi po gėrio kauke. Netgi manydami, kad dabar pernelyg maža masių susiformavimui reikalingų požymių (kaip jie suprantami XXa. kariniame kontekste), neturėtume pamiršti, jau anksčiau minėtų aktualijų iškreipiančiojo pobūdžio teisiniam teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principui. Totalitarizmo įgyvendinimo mechanizmas sukurtas taip, kad būtų galima valdyti asmenis ne tiek išorinės kiek vidinės agresijos ir susidorojimo būdu. Darydami prielaidą, kad Vokietijos totalitarizmas neįgavo tokios išbaigtos formos kaip kad bolševizmas ( mat nacionalsocializmui buvo užkirstas tolimesnis kelias vien jau karo pralaimėjimu), galime tą mechanizmą aptarti pagal komunistinį sistemos pavyzdį. Fašizmas turėjo tobulai išbaigtą formą Vokietijoje ir nepilnai išreikštą formą Italijoje, nors čia gimė anksčiau. Rašytojas J. Ortega y Gassetas pateikia tokias savo mintis apie vidutinybės ir fašizmo santykį: Naujovių pojūtis visada buvo būdingas europiečiui, ne veltui jis sukūrė pačią audringiausią istoriją. Nesiimčiau aiškinti, kas šiuose keista ir nauja, tačiau nežmoniškai stebina jų jėga, neregėtos negirdėtos veiklos formos, stilius. Su fašizmo vėliava pirmą kartą Europoje iškilo naujas žmogus, kuris nei stengiasi paaiškinti, nei stengiasi būti teisu; jis paprasčiausiai demonstruoja, jog pasiryžęs pasiekti savo tikslą bet kokia kaina. Štai ir visa naujovė teisė siekti be jokių teisių. 7 Visų pirma, totalitarizmui neišvengiamai reikalingas lyderis. Kaip taikliai pastebi Hana Arendt, vadą ir mases saisto abipusė priklausomybė, masė be vado lieka visiškai inertiška ir nesugebanti kryptingai koncentruoti savo judėjimo neišvengiamai yra pasmerkta pražūčiai, kita vertus, vadas be masių taip pat yra visiškai niekas. Dar įdomesnis šios filosofės pastebėjimas yra tas, jog bet kuris totalitarinis mechanizmas privalo turėti didelius žmogiškųjų išteklių resursus, mat represinis aparatas be milijonų potencialių aukų paprasčiausiai efektyviai nefunkcionuos. Totalitarizmo mechanizmui susiformuoti reikia 120

7 sugriauti iki tol funkcionavusias institucijas, pakeisti mąstymą, tradicijas. Tai dažniausiai daroma ne tik vedant norui valdyti mases, bet iš tiesų tikint, jog visa daroma pasiekti bendrą tikslą ir bendrą gėrį dažniausiai suprantamą kaip išsivadavimą iš iki tol egzistavusių ribojančių objektyvių aplinkybių. Išskiriami du evoliucija (plačiąja prasme) paremti dėsniai: Istorijos (kuriuo vadovavosi komunistai) ir Gamtos (nacionalsocialistų ideologija). Istorijos dėsnis grindžiamas objektyviai egzistavusiu nuolatiniu ir istoriniu klasių susipriešinimu (kaip evoliucinė grandis į beklasę visuomenę); Gamtos dėsnis, geriausiai prisitaikiusių būtybių išlikimo dėsnis- nacijų konkurencijos prasme. Galima pastebėti, abu dėsniai susikoncentruoja ties judėjimo elementu- ideologija imasi aiškinti ne tai, kas yra, o tai kas tampa, ko siekiama. Antra, nepriklausomybės nuo tikrovės elementas itin stipriai pasireiškė per propagandą. Trečia, aksiomiškai priimtos prielaidos per logines procedūras tampa viso pasaulio, istorijos, dabar vykdomo tapsmo paaiškinimu. Viskas yra tik ideologija, o pasaulis tarytum pritempiamas prie jos. Tokioje visuomeninėje sanklodoje bet koks pozityvus įstatymas tėra fikcija, juos pakeičia teroras kaip priemonė dėsnį paversti tikrove. Anot Arendt, Kaltas yra tas, kuris trukdo procesui, jau paskelbusiam nuosprendį žemesnėms rasėms (...), atgyvenusioms klasėms ir išsigimusioms tautoms 8.Vadai čia nepretenduoja būti teisingi- tik įgyvendinti dėsnio objektyvizaciją. Savaime suprantama, kad totalitarizmo mechanizmas yra paremtas aukos - budelio santykiu: kaip terorui reikia, kad su kiekvieno naujo žmogaus gimimu neateitų ir nekeltų savo balso nauja pradžia, taip ir prievartinė logika jėga mobilizuojama tam, kad niekas niekada net ir nepradėtų mąstyti. Jau minėjau, jog vidinė agresija vykdoma ir socialinių sluoksnių ardymas vyksta skatinant žmonių nepasitikėjimą vieni kitais, čia galima priskirti ir šnipinėjimą, šmeižimą, nekaltųjų įskundimą, šeimos santykių iškreipimą. Taip atimama bet kokia galimybė konsoliduotis ir kovoti. Masės, kurios potencialiai galėtų disponuoti nepaprastai didele pasipriešinimo ar politine jėga, tampa visiškai neveiksnios. Turbūt irtaip aišku, jog partija tėra manipuliavimo, bet ne atstovavimo organas. Skaitant Bernhard Schlink Skaitovą (šioje knygoje jis nagrinėja kai kuriuos nacių teroristinio aparato atstovų atsakomybės klausimus) galima rasti įdomią frazę : toks buvo laikmetis, visi taip gyveno. Ir iš tiesų, tiek skaitant H. Arendt, tiek kitus autorius ( paprastai grožinės literatūros) gali susidaryti įvaizdis, jog totalitarizmo fenomeno egzistavimas buvo nepateisinama, bet beveik natūrali laikmečio pasekmė, kaip psichologiškai, socialiai, ekonomiškai ir netgi kultūriškai išprovokuota (ar netgi logiškai sekanti) ideologija. Turbūt ir taip aišku, kad totalitarizmo negalima tapatinti nei su viena politine doktrina, netgi represyvia diktatūra, nes ji peržengia bet kokias sveiko proto ribas, kas yra visiškai nepriimtina ir neleistina bet kokiai racionalumu grįstai politinei doktrinai, be kita ko visai nesiekiančiai visiško žmogaus teisių eliminavimo. Tinkamai įvertinus šio fenomeno psichologinius ir kitokius aspektus galima tinkamai pasiruošti bet 121

8 kokiam ateities manipuliavimui tiek individu, tiek jo protu ar psichologija, t.y. moderniajam totalitarizmui. Išvados: 1. Totalitarinis rėžimas pasireiškia visos valdžios sutelkimu vieno asmens ar grupės asmenų rankose. 2. Totalitarizmo įgyvendinimo mechanizmas sukurtas taip, kad būtų galima valdyti visuomenę ne tiek išorinės kiek vidinės agresijosir susidorojimo būdu. 3. Totalitarizmo mechanizmui susiformuoti būtina sugriauti iki tol funkcionavusias institucijas, pakeisti žmonių mąstymą ir ankstesnes tradicijas. 4. Vykdoma vidinė agresija ir socialinių sluoksnių ardymas vyksta skatinant žmonių nepasitikėjimą vieni kitais. Literatūra 1. Arendt H.. Totalitarizmo ištakos. - TytoAlba, Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, Justitia, Arendt H. Totalitarizmo ištakos. - Tyto Alba, Arendt H.. Totalitarizmo ištakos. - Tyto Alba, Smith A.D Nacionalizmas XX amžiuje.- Pradai, Arendt H.. Totalitarizmo ištakos. - Tyto Alba, Ortega y Gassetas J. Kodėlmasės visur braunasi ir kodėltik jėga? 8. Arendt H.. Totalitarizmo ištakos. - Tyto Alba, lt.wikipedia.org Summary Totalitarianism is connected with such system of ideology or attitude like fascism, Nazism or communism. There is one party, one ideology. Entrench administrative commandite system. State stars regulate not even policy, social, economic but spiritual public life too. Proprietorship and others laws and freedoms of citizens are reversing. Complicated apparatus of compulsion, terror and license are rise. 122