KULTŪROS BARAI. Viršelio 1 p.: 4 p.:

Transcription

1

2

3 Kultūros ir meno žurnalas. Eina nuo 1965 m. Vyriausioji redaktorė Laima KANOPKIENĖ Rengia Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) Monika Meilutytė (teatras) Kęstutis Šapoka (dailė) Tadas GinDrėnas (dizaineris) Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) Asta DEKSNYTĖ (korektorė) Irena Žaganevičienė (buhalterė) Redakcinė kolegija Endre Bojtár (Vengrija) Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Stasys Eidrigevičius Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Algis Mickūnas (JAV) Liana RuokytĖ Giedrius SUBAČIUS (JAV) Antanas Šileika (Kanada) Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) Redakcijos adresas Latako g. 3, Vilnius el. paštas: kulturosbarai@takas.lt, kulturosbarai@gmail.com Faksas: Leidėjas VšĮ Kultūros barų leidykla. SL 101 Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę KULTŪROS BARAI Problemos ir idėjos Michel MAFFESOLI. Kiberkultūra: technologija ir archaizmai / 2 Neoliberalaus universiteto pagundos. Su aukštojo mokslo, komunikacijų ir kultūros analitiku Henry u A. Giroux kalbasi Almantas Samalavičius / 11 Nuomonės apie nuomones Rinkimams artėjant. Uždaras (kol neatplėštas) laiškas. Iš leksikos sprendžiant, provincijos inteligento labai asmeniškos mintys / 15 Kūryba ir kūrėjai Almantas SAMALAVIČIUS. Naujasis sostinės centras urbanistinio greitkelio šešėlyje / 20 Oskaro Koršunovo Dovis už dovį Varšuvoje / 28 Jūratė STAUSKAITĖ. Adata į sniegą. Epitafija Björno Bredströmo parodai / 32 Tautvyda MARCINKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai / 34 Atoslūgis ar virsmas? Su teatrologe Jurgita Staniškyte kalbasi Monika Meilutytė / 36 Kristina CIVINSKIENĖ. Vizualūs menai džiaugsmas akims. Skulptorius Danielius Sodeika vienas iš lūžio kartos / 40 Rasa BALOČKAITĖ. Paveldo karai Lietuvoje ir pasaulyje / 42 Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ. Švelnūs prisilietimai. Žvilgsnis į Birutės Stančikaitės parodą / 49 Kęstutis ŠAPOKA. Šalutinis normalumo poveikis. Gabrielės Gervickaitės paroda galerijoje Meno niša / 51 Jan OWEN. Žodis, nukaltas ant kryžiaus. Lidijos Šimkutės haiku / 53 Zecharia Plavin. Vilties giesmė / 55 Paveldas ir paminklai Algimantas GRAŽULIS. Nutrūkusi ilgaamžė tradicija senoji vidaus vandenų laivyba / 67 Laikai ir žmonės Bronius GENZELIS. Romualdas Ozolas tautos sąmonės žadintojas / 78 Kelionė kaip intelektualinis nuotykis Aušra Marija SLUCKAITĖ. Naktiniai drugiai iš Pietryčių Azijos / 85 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija ŠURKUTĖ. Sumoliūgėjimas / 93 Summaries / 95 Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. Viršelio 1 p.: 4 p.: Danielius SODEIKA. Viskas turi prasmę Danielius SODEIKA. Geležis Vinys; h 52. Iš parodos Lūžio kartos veidai K u l t ū r o s b a r a i

4 Problemos ir idėjos Michel MAFFESOLI KIBERKULTŪRA: TECHNOLOGIJA IR ARCHAIZMAI * Ta keista, paslaptinga ir tokia pat tikra ištakų ir ateities sinchronija, apie kurią užsimena Nietzsche, be abejo, yra vienas ryškiausių postmodernizmo bruožų. Savo veikaluose tai vadinu oksimoronu dinamiškas šaknijimasis. Tiesą sakant, minties inercija, būdinga filosofiniam mąstymui, kaip tik ir trukdo pripažinti, kad Progreso mitą ir progresizmą, kuris teoriškai jį pagrindžia, pakeitė visai kitoks santykis su pasauliu tai progresyvumas. Čia ne regresija, bet ingresija. Įžengiame į šiapusinį pasaulį. Pasineriame į daugialypius virsmus, vykstančius, kaip sakė Baudelaire as, didžiojoje pasaulio šventykloje. Šiaip ar taip, išmintinga pripažinti, kad vienam išnykus, atsiranda kitas. Štai kas yra progresyvumas. Jis bodisi aiškinti, kas mes esame ir koks yra pasaulis, kuriame gyvename. Aiškinant (ex-plicare) stengiamasi išlyginti individualios sąmonės ir kolektyvinės pasąmonės raukšles. Ne, progresyvumas to nedaro, jis implikuoja sluoksnius, susidarančius iš populiariosios kultūros nuosėdų. Todėl jau keletą dešimtmečių siūlau apmąstyti šiuos esminius žodžius: giminystė, kasdienybė, šaknijimasis, gentiškumas, nomadizmas, invaginacija. Vartodamas juos, noriu atkreipti dėmesį į gyvenamąją realybę, patiriamą kasdien. Šios sąvokos, * Iš knygos Kultūra tinklaveikos visuomenėje: tapatybės industrija, kurią rengia spaudai Kultūros barai. išplaukiančios iš teorinės fikcijos, irgi byloja apie archaizmo iškilimą. Tikriausiai nebūtina priminti, kad žodžio archajiškas reikšmė senovinis, pirminis, fundamentalus. Tačiau jokiu būdu ne pasenęs, priešingai tai mūsų bendro gyvenimo pagrindas. Geologinės atodangos atskleidžia, kad žemės plutą sudaro nuosėdinių uolienų klodai, glūdintys po paviršiumi. Tai būdinga ir geosociologijai. Galima sakyti, vienas po kito atsiveria mąstymo, gyvenimo stilių, kūniškos praktikos įvairovė visa tai, kas glūdi po intelektualinių argumentų sluoksniais ir ką mandagusis progresizmas vylėsi jau išgyvendinęs. Taigi, aiškėja, kad tas medis, kurio paunksmėje įsitaisęs Nietzsche, nėra paprastas kartezianietiškas pažinimo medis. Šis medis (kitaip tariant, svetainė ) susieja pradmenis su ateitimi. Socialinis konstruktas yra toks pat daugiasluoksnis kaip medis arba geologinis pjūvis. Nevertėtų šios duotybės neigti. Juolab kad tie sluoksniai vis dažniau atgyja kaip prisiminimai. Be to, jie paradoksaliai perima tuos kanalus, kurie, kaip manėme, priklauso Progresui ir technologijai. Prie šios minties dar grįšiu, o kalbėdamas apie tą ypatingą šiandienos svetainę (site) turiu galvoje, žinoma, internetą! Atsigręžkime atgalios, mėgindami atgaivinti atmintį, kuri neretai gana trumpa ir neišvengiamai selektyvi. Sociologas Maxas Weberis ir mokslo istorikas Thomas Kuhnas, tyrinėdami skirtingus savo sričių objektus, atskleidė, kaip glaudžiai racionaliz- 2 K u l t ū r o s b a r a i

5 mas susijęs su mokslo ir technologijų raida. Mano manymu, racionalizmas pernelyg pabrėžia proto reikšmę, o sistemindamas suvokimą, iš viešosios sferos pašalina visus kitus žmogiškumo parametrus. Weberis, rašydamas apie protestantizmo ryšį su kapitalizmu ir modernybės plėtotę, aptarė gyvenimo racionalizaciją. Būtent tai atvedė prie visuotinio pasaulio atkerėjimo. Tai buvo padarinys tokio gyvenimo, iš kurio pašalinta bet kokia galimybė pažeisti taisykles natūralią gyvenimo aurą pakeitė dirbtinumas, kitaip tariant, socialinį gyvenimą visiškai paralyžiavo racionalumu grindžiama totali technokratijos prievarta. 1 Savo ruožtu Kuhnas priminė, kad Vakarai, kitaip nei tradicinės kultūros, pasiekė tikslą, eidami tiesiu proto keliu kaip žinome, mokslo plėtrą vainikuoja technologijų diegimas. 2 Tačiau derėtų atsižvelgti, kad, sparčiai žengiant Progreso keliu, reikėjo atsikratyti bet kokio nenaudingo krovinio pašalinti tokias kliūtis kaip sapnai, žaismas, šventiškumas. Būtent tai įteisino Vakarų civilizacijos, kuri XIX a. pabaigoje pasiekė pergalę prieš visas kitas, performatyvumą. Paminėjome du paradigminius tyrimus, tačiau yra daugybė kitų būdų parodyti technikos triumfą visoje planetoje, tiksliau tariant, XX a. pasaulis darėsi vis techniškesnis. Vis dėlto technika nėra paklusni tarnaitė, kurią galima išsikviesti, kai reikia, ir staiga atleisti, jei persigalvojame. Ji yra visateisė kasdieninio mūsų gyvenimo valdovė. Kaip žydų kabalos Golemas, kuris, nulipdytas iš molio, atsisuka prieš savo kūrėją, viską griaudamas ir nušluodamas nuo žemės paviršiaus, taip ir technika pavaldi tik savo pačios dėsniams, kurių niekas negali atmesti. Juos taikyti pamažu ima visos institucijos, susijusios su darbu ir laisvalaikiu, gamyba ir vartojimu, švietimu ir sportu, savo emocijas, instinktus, impulsus drausmindamos pagal techninės raidos logiką. Tad štai iš kur mes ateiname. Aiškėja, kodėl dauguma visuomenės stebėtojų, ištikimų teorinei minčiai, įdiegtai XVIII XIX a., toliau čiulba tą pačią atkerėjimo melodiją, o kai kurie tiesiog užlieja giesmėmis apie neišvengiamą susvetimėjimo grėsmę esą, tai technologijų, turinčių velnišką galią, dominavimo padarinys. Šie nuobodūs pamokslautojai, kalbėdami iš aukščiausių tiek akademinių, tiek žiniasklaidos tribūnų, gąsdina patiklius naivuolius, nesuvokdami, kad tikrasis čiulbėjimas, etimologiškai atitinkantis angliškąjį twitter, jau persikėlė kitur. Nors tos šnekos daugiausia tuščios, o per diskusijų forumus nieko svarbaus nepasakoma, tačiau tikrieji mainai vyksta būtent čia. Šių pokalbių (chats) pagrindinis tikslas užmegzti ryšį, turinys neturi reikšmės. Dalyvis svarbesnis už viską. O jam svarbiausia susijungti su kitais būti prisijungusiam (lot. religare), dalyvauti ir priklausyti (ang. reliant) įvairioms grupėms. Visa tai ir daugybė kitų dalykų leidžia daryti išvadą, kad postmodernioji technologija dalyvauja pasaulio užkerėjime. Žinoma, tai gali atrodyti paradoksalu. Iš dalies taip ir yra. Vis dėlto, nepaisydami išankstinių teorinių savo nuostatų, turime pripažinti, kad sugrįžta žaismingumas, kurį modernybė, žengdama karališkuoju Progreso keliu, buvo nustūmusi į paraštes uždarė vaikų darželyje ar bent jau griežtai privačioje erdvėje. Vaizdo sferai žaidimas yra labai svarbus. Kai kam net sukelia priklausomybę. Vis dėlto tai realybė, kurios negalime ignoruoti. Ir šis žaismingumas (ludique) antropologinė struktūra, turinti gilias ir senas šaknis, pasinaudoja technologijų plėtra. Beje, sapnai irgi susiję ne vien su asmenine plotme, kurią atveriame, prigulę ant psichoanalitiko kušetės. Įsiliedami į socialinę praktiką visose įmanomose srityse, jie nuteikia įvairiausiems maištams, pasipriešinimams, virsta fantazmais, fantasmagorijomis. Štai kas yra reikšminga, štai kas sudaro postmodernizmo esmę. Nepakanka tyrinėti vien jo kilmę, juk tam tikri bruožai jau skverbiasi ir į kasdieninį gyvenimą. Atrodytų, paradoksalu, bet būtent videožaidimai, įvairiausi čiulbėjimai Twitter platformoje, interneto tinklalapiai diegia paukščių kalbą. Jos pagrindas yra ne filosofiniai debesys, kuriems būdingą abstraktumą pašiepė Aristofanas, bet kasdienybės užgaidos. Vyksta tikras pasaulio užkerėjimas, nes šiek tiek liguistą, nuo- K u l t ū r o s b a r a i

6 bodžią racionalistinę teoriją, kurios daugybė aspektų jau yra išsikvėpę, nustelbia realybė, gal tiksliau būtų sakyti siurrealybė. Taigi, kasdieninė interaktyvi komunikacija leidžia įsigalėti siurrealizmui. Virtualybė, kaip reali veikmė, prikelia žaismingumą, skatina ieškoti ryšių ir sąsajų, t. y. iš tikrųjų telkia visuomenę. Ir tai daro, pasikliaudama dviem esminėmis charakteristikomis, būdingomis mūsų biologinei rūšiai, gebėjimu įsivaizduoti ir užmegzti komunikacinį ryšį su kitais. Nuolatinius virsmus (status nascendi) patirianti kiberkultūra savo aktyvumu užkrėtė kasdieninį žmonių gyvenimą, nesvarbu, kokiai visuomenei jie priklausytų. Tad šią problemą iš tikrųjų derėtų nagrinėti gnoseologiškai. Interaktyvi komunikacija, nekeldama didelio triukšmo, tačiau kryptingai, atkakliai stengėsi užimti visas įmanomas pozicijas. Ir įsitvirtino ne tik viešųjų paslaugų srityje, administracinėse ar biurokratinėse struktūrose, bet ir įvairiose žaidybinėse sferose, kurios yra linkusios pačią tikrovę pakeisti iliuzija. Moderniųjų laikų išskirtinis bruožas jūrų navigacijos laimėjimai, drąsių keliautojų padaryti geografiniai atradimai, smarkiai paveikę įprastus suvokimo būdus, amžininkų gyvenseną ir vaizduotę. Aštraus proto teisininkas Carlas Schmittas atskleidė, kaip klajonės tapo konceptualiu jus publicum Europaeum pagrindu. Atitinkamai susiklostė nauja pasaulio tvarka, žemės Nomos, t. y. vidinė logika. Racionalumą, būdingą naujiems socialiniams ryšiams, įtvirtino atradimai, padaryti keliaujant aplink pasaulį. Ar nebūtų galima teigti, kad kažkas panašaus vyksta ir elektroninės navigacijos amžiuje, kai atrandamas Naujasis pasaulis? Klostosi visiškai kitokia kultūra, negu buvo modernybės laikais. Ji daro įtaką tiek gyvenimo būdui, tiek socialinei vaizduotei. Būtent tai akcentuoja Sorbonos universiteto mokslininkai, susibūrę Aktualybės ir kasdienybės tyrimų centre, 3 apie tai rašo ir Stéphane as Hugonas šiai temai skirtose publikacijose. 4 Dar kartą prisiminkime Thomo Kuhno svarstymus apie mokslinius atradimus ir technologines naujoves, kurios, jo įsitikinimu, yra ir priežastis, ir pasekmė to, kas vadinama paradigma. Ją galima įsivaizduoti kaip matricą, lemiančią naują gyvensenos posūkį. Kaip tik dabar klostosi nauja paradigma, kurios pagrindas yra kiberkultūra. Individo negalima redukuoti vien į regimąjį pavidalą, jis neegzistuoja be pasąmonės. Socialinis gyvenimas irgi turi savus, daugiau ar mažiau klaidžius požeminius labirintus, kitaip tariant, kolektyvinę pasąmonę. Paniška atvaizdo baimė yra nuolatinė Vakarų kultūros būsena. Šis ikonoklazmas, turintis gilias šaknis, jau yra gana gerai išanalizuotas. Vis dėlto turime dar atidžiau panagrinėti esmines jo savybes, jei norime suprasti tą baimę, kurią dabar kelia virtualusis pasaulis. Glaustai prisiminkime, kaip Senojo Testamento pranašai kovojo su ikonų ir kitų stabų, pagamintų iš akmens ar medžio, garbinimu. Vyko arši kova, kad būtų išpažįstamas vienas Dievas, kuriam tarnauja dvasia ir tiesa. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į mąstymą, pažinimą, nes būtent taip artėjama prie Tiesos. Stabas yra moteriškos prigimties, kilęs iš žemės motinos kulto, susijęs ne su protu, bet su pilvu. Jam būdingas tam tikras isteriškumas. Būtent tas usterus ir buvo garbinamas senovėje. Siejamas su pilvu, stabas simbolizavo jausmų įvairovę. Pilvas, esantis kūno centre, yra žmogaus būties ženklas. Iškalbingai jį apibūdina oksimoronas jautrus mąstymas tai vektorius, suderinantis, susiejantis priešybes. Kaip žinome, vėliau ikonoklazmas persimetė į filosofiją. Descartes as ir Malebranche as nepasitikėjo vaizduote, vadino ją logikos beprotybe (folle du logis), trukdančia tinkamai funkcionuoti racionaliam mąstymui. Ši stigmatizacija, būdinga modernumo raidai, visada smerkė atvaizdus, reklamą, vaizdų žaidimus, žaidimą vaidmenimis, nors šiandien neigti viso to reikšmę būtų beprasmiška. Derėtų pabrėžti, nors tai gal atrodys keista, kad virtualumo baimė susijusi ne tik su minėtu ikonoklazmu, bet ir su onanizmo smerkimu. Pagal judėjų ir krikščionių bendrą pasaulėžiūrą Onano elgesys tai kraštutinis paroksizmas, nes jo patiriamas malonumas akivaizdžiai individualus, visiškai beprasmis. Sėkla išliejama ant žemės. 4 K u l t ū r o s b a r a i

7 Pažvelgus įdėmiau, sąsaja akivaizdi. Juk masturbaciją sužadina pasakojimas, scenarijus ir, žinoma, regimi vaizdai. Sėklos išliejimas ant žemės irgi yra iškalbingas veiksmas, reiškiantis kosminį susijungimą. Tai mistinė santuoka su žeme, įkūnijanti sąjungą. Kitaip tariant, žmonijos bendruomeniškumo simbolis! Šių aliuzijų tikslas atkreipti dėmesį, kad kiberkultūra sykiu išreiškia ir vaizdo galią, ir bergždžią malonumą. Itin didelę reikšmę, kurią nurodžiau ir kuri toli gražu nėra išgalvota, įgyja įsivaizdavimų žaismė ir onanizmas. Vaizduotės maištas puikiai pasireiškia, tiek žaidžiant vaidmenimis, tiek diskusijų forumuose, interneto dienoraščiuose, tinklaraščiuose, kur fantazijai, fantazmams, fantasmagorijoms skiriama didžioji erdvės ir laiko dalis. Proto, funkcionalumo, utilitarizmo nėra visiškai atsisakoma, bet jų vaidmuo gerokai mažesnis. Tiksliau tariant, regime keistą inversiją šie racionalūs komponentai tarnauja žaismingos realybės kūrėjams. Valdovai tampa vergais. Kolektyvinis šventiškumas, įsivaizduojamybė, sapnai tampa kibererdvės normomis, kurios pamažu įsiviešpatauja ir privačiame, ir viešajame gyvenime. Visuotinio racionalumo amžiuje buvo įtvirtinta socialinė sutartis, kurią imta vadinti privataus gyvenimo siena. Kompiuteriniai žaidimai, interneto dienoraščiai šią sieną jeigu ir ne visiškai nugriauna, tai mažų mažiausiai padaro permatomą. Tarsi užkratas sklindančios apkalbos, gandai, paskalos, melagingos ir tikros naujienos lemia, kad kibererdvė atlieka viešosios vietos, kavinės, antikinės agoros vaidmenį. Beje, uždarą forumą išstūmė atviras viskas tapo forumu, prieinamu kiekvienam. Didis prancūzų mokslininkas, vaizduotės tyrinėtojas Gilbert as Durand as atskleidė, kad vaizdas yra tarsi mezokosmas, kuris individualų mikrokosmą susieja su kolektyviniu makrokosmu. Tiksliau tariant, tai aplinka, kuri mus supa, skatindama stiprinti tarpusavio ryšius, atrasti sąryšius. Todėl dalijimosi elektroniniais vaizdais kultūra turi stiprią bendruomeniškumo dimensiją. Atmesdama individualų uždarumą, ji iš tikrųjų gaivina socialinį organizmą. Žinoma, jo negalima redukuoti į racionalią struktūrą, kurią vadintume Visuomene. Šis socialinis organizmas aprėpia daugybę įvairiausios prigimties genčių, kurių bendrumo pagrindas yra jas vienijantis skonis. Muzikinės, sportinės, kultūrinės, religinės, skirtingų lytinių orientacijų gentys remiasi būtent susikurtais ir savaip išgyventais vaizdais. Kartezianietiškoji cogito, ergo sum aksioma įtvirtino naują gnoseologinį principą mąstyti pačiam, užsidarius individualaus proto bokšte. Tačiau tinkle vyksta visiškai priešingas procesas dalijimasis vaizdais suponuoja, kad svarbu paisyti, ką apie mus galvoja kiti. Turime atsižvelgti į tai, kad gyvename, stebimi kitų, esame priklausomi nuo jų žvilgsnio. Štai pagrindinė priežastis, lemianti, pasak Durkheimo, konformistinį mąstymą. Tačiau, priešingai negu įprasta manyti, tai nėra tiesiog narcisizmo apraiška. Arba turėtume persvarstyti prasmę, kurią suteikiame žodžiui narcisizmas. Narcizas, priešingai negu atskleidžia įprastinė šio fenomeno interpretacija, susižavi ne savo paties atvaizdu, bet vandens paviršiuje regimu atspindžiu. Šis skirtumas svarbus todėl, kad vanduo simbolizuoja gamtą kaip visumą, taigi šiapusinė tikrovė, daiktas ar individas atsiduria platesniame kontekste. Manyčiau, visi elektroninės virtualybės reiškiniai išryškina grupinį, kolektyvinį narcisizmą. Pasitelkdami Onano sėklos metaforą, galėtume sakyti, kad čia ji išliejama ne atskirai nuo kitų, o kolektyvinio kūno akivaizdoje. Tokį kolektyvinės masturbacijos procesą regime pagrindiniuose socialiniuose tinkluose. Išsivaduodamas iš anonimiškumo, kiekvienas atsiveria visiems. Ore tvyro taktiliškumas, pojūčiai susilieja! Viduramžių filosofai tyrinėjo glutinum mundi. Kas sudaro tuos pasaulio klijus (colle du monde), kurie, nepaisant įvairių egoizmo apraiškų, sieja individus tarpusavyje? Kartais šiais klijais tampa tolimas, abstraktus idealas taip buvo modernybėje. Kartais atvirkščiai tas lipalas atsiranda, tarp savęs dalijantis emocijomis, aistromis, nesvarbu, kad tie jausmai trivialūs ir nereikšmingi. Tarpusavio ryšys yra svarbiausias visų socialinių tinklų produktas tose svetainėse (site) aš ne tik da- K u l t ū r o s b a r a i

8 lijuosi su kitais, jos mane sukuria. Istoriją, rašomą didžiąja raide, t. y. modernybės istoriją, kuri pati save pagrindžia, pakeitė mažosios istorijos, neturinčios rimto turinio, tačiau kuriančios sąryšius tarp individų, juos susaistančios. Taigi, socialiniai tinklai yra tikroji susitikimų vieta (le lieu fait lien). Second Life, MySpace, Facebook kiek daug šiuose tinkluose vaizdų žaismės ir beprasmiško išsiliejimo! Visa tai absoliučiai nenaudinga, nors atkakliai yra pabrėžiama tų beverčių dalykų vertė. Šios svetainės yra postmodernistinė Potlačo [dalijame dovanas, tikėdamiesi ir patys jų gauti, red.] forma. Vis dėlto vertėtų prisiminti, kad kiekvienas praradimas atneša kokių nors atradimų. Ir beprasmiški internetiniai pokalbiai, ir tinklaraščiai, ir diskusijų grupės, net nešvankybių puslapiai suteikia galimybę užmegzti socialinius ryšius. Tuose tinkluose kažkas kristalizuojasi. Pasireiškia kažkokia mums nežinoma jėga. Virtuali kiberkultūra iš tikrųjų sustiprina norą būti drauge. Ten liejamos emocijos, prisipažinimai, nesiliaujantys šnabždesiai reiškia, kad vyksta socialinio gyvenimo perversmas. Atsirandantį naują dvasinį ryšį galima palyginti su jėzuito Teilhard o de Chardino apibūdinta noosfera. Šis palyginimas anaiptol nėra anachronistiškas, nes padeda įtikinamai atskleisti, kad nematomi ryšiai, užsimezgantys virtualybėje, neapsiriboja vien ekonomine dimensija, kiekybiniais rodikliais, materialia infrastruktūra. Jie brandina kažką daugiau, o tas kažkas stiprina socialinę sanglaudą, kurios išmatuoti neturime kuo. Tinklo žaidėjai visame pasaulyje nuo Tokijo iki Londono, nuo San Paulo iki Los Andželo, nuošaliausiose Alpių ar Karpatų vietovėse įsitraukia į nesibaigiančias kovas, susaistyti magiškais virtualios sferos ryšiais. Tačiau ta juos siejanti realybė yra daug veiksmingesnė negu įprasta bendruomeninė tikrovė. Negalima neigti fakto, kad žaidimai, kuriais jie žavisi, iš tikrųjų daro stiprų poveikį kasdieniniam gyvenimui. Tarsi įmagnetina tolimus nematomus polius. Tai ir yra virtuali kiberkultūros noosfera. 5 Aptardamas vieną iš esminių modernybės aspektų reformacijos sklaidą, Maxas Weberis garsiojoje knygoje Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia pabrėžė nematerialių vertybių galią. Protestantizmas, naujai aiškindamas Biblijos tekstus, pasiūlė naują pasaulio sistemą kapitalizmą. Gražiai apibendrindamas, sociologas rašė: Tik tai, kas nerealu, gali padėti suprasti tai, kas realu. Galėtume pridurti, nors tai jau seniai žinoma, kad tame glūdi nepaneigiama galia, klojanti naujus socialinės santvarkos pamatus. Šioji natura rerum internete atlieka svarbų vaidmenį. Galima sakyti, ne tik atlieka svarbų vaidmenį, bet ir meta iššūkį, nes virtualiame pasaulyje socialiniai ryšiai yra ir stiprūs, ir silpni tuo pat metu. Šios naujovės nesuvokia daugelis šiuolaikinės visuomenės stebėtojų, kurie arba nesugeba jos tinkamai analizuoti, arba tiesiog neįstengia pripažinti tokios bendruomeniškumo formos, kurią sudaro vien žaisminga įsivaizduojamybė ir fantazijų pasaulis, persmelkęs visą kiberkultūrą. Ypač klystama dėl vieno svarbaus dalyko, susijusio su tariamu šiuolaikiniu individualizmu. Šis dažnai kartojamas leitmotyvas akcentuoja, esą individas labai saugo savo privatumą. Nors yra kaip tik priešingai regime, kad atsiranda daug naujų socialinės sąveikos vietų, kurios išslysta iš mokslininkų, apeinančių kiberpasaulį, akiračio. Jose mezgami socialiniai ryšiai, tarpasmeniniai santykiai, vyksta mainai, klostosi naujas socialinio gyvenimo stilius, nors nežinia, ar tai gerai, ar blogai. Veikiausiai ir gerai, ir blogai. Net dalijimasis resursais kelia nemažai klausimų. Peer to peer tinklo modelis keičia įprastas ekonomikos taisykles. Tačiau, norime to ar nenorime, prekyba vis tiek vyksta. Vis dėlto tai nėra prekyba stricto sensu, nes prekiaujama ne tik daiktais, bet ir idėjomis, meilės santykiais. Objektų suprekinimas internete, be kita ko, apima ir filosofinius, religinius, emocinius mainus. Žinoma, šiose, ypač jausmų, srityse, nors jos gana skirtingos, greitai priartėjama prie pavojingos ribos. Argi šis virsmas neugdo normų nepaisančio, liguistai emocionalaus, dezorganizuoto individo? Tačiau, pasak žinomo posakio, šiandieninė anarchija gali virsti rytojaus tvarka. Šiuo atžvilgiu šokiruoja tai, kad nusistovėjusios moralinės vertybės prarado etinę galią ir nedaro jokios įtakos postmodernių genčių gyvenimui. 6 K u l t ū r o s b a r a i

9 Toks etinis amoralumas būdingas, pavyzdžiui, nesibaigiančioms diskusijoms MySpace forume. Ten kalbama apie viską ir apie nieką. Tai įsivaizduojamybės ir kolektyvinio onanizmo pasireiškimas, tačiau ir tokiu būdu yra kuriamas bendruomeninis idealas. Iš čia kyla solidarumas. Bendraujama visu pajėgumu. E pur si muove, savo kritikams sakė didysis Galilei us. Dogmatiškas požiūris tada neišnyko, tačiau geocentrizmas baigėsi. Šiandien galėtume pasakyti kažką panašaus: ir vis dėlto jis gyvuoja, tas virtualusis pasaulis. Tinkle vyksta kultūrinis, egzistencinis, socialinis bruzdėjimas. Prisiminkime Japonijos otaku kartą. Viena šio termino reikšmė apibūdina užsidarymą namuose. Šiandien internautai irgi šaknijasi namuose, o tuo pat metu intensyviai skleidžia žinutes, mezga ryšius, santykius, apimančius visą pasaulį, buria sykiu ir virtualias, ir realias bendruomenes. Tinklas yra complexio oppositorum, audinys iš viena kitą papildančių priešybių. Susitikimai ir bendravimas socialiniuose tinkluose leidžia gyventi kelis gyvenimus, kurti second life. Arba būti klajūnu, atstovaujančiu tikrajai kultūrai. O gal, tenkinant klajonių aistrą (wanderlust), pavyks tapti net atradėju, konkistadoru, atveriančiu naujus pasaulius. Stiprėja nežinomybės trauka arba, Durkheimo žodžiais tariant, apima begalybės troškimas. Štai kas veda pirmyn postmodernizmo riterius. Jie naršo internete, ieškodami Gralio, kuris, kaip ir visi kiti graliai, neturi nei konkrečios formos, nei turinio. Svarbiausias yra pats keliavimas, bastymasis, naršymas. Kaip jau minėjau, vaizdas ir / ar onanizmas sukelia didelį, tačiau beprasmį malonumą. Tikriausiai todėl tiek pagal judėjų ir krikščionių tradiciją, tiek vėliau, moderniaisiais laikais, tai buvo viešai smerkiama. Tačiau pabrėžiu, kad čia aptariamą libido reikėtų suprasti ne vien kaip seksualinį potraukį, bet daug plačiau kaip vitalinę energiją, pulsaciją, tiksliau tariant, kaip polinkį gyventi laisvai, nevaržomai. Turimas omenyje tam tikras instinktas, kuris lemia, kad logiškai tikslūs samprotavimai nėra visiškai atmetami. Būtent tai liūdina socialinio gyvenimo stebėtojus, kurie neįstengia pripažinti, kad tai, kas neturi konkrečios (apibrėžtos) prasmės, galėtų būti prasminga (reikšminga). Vokiečių filosofas Romanas Gardini s liturgijos dvasią apibrėžė taip: Beprasmiška, bet prasminga (Zwecklos aber sinnvoll). Interneto tinklaraščiuose, forumuose, socialiniuose tinkluose vykstanti gyvoji liturgija įsikūnija elektroninėje drobėje. Čia svarbiau ne turinys, o talpa. Talpa įerdvina laiką. Ji aprėpia bendrumą, kurį sudarantys tarpusavio ryšiai yra pirmapradė realybė. Iš logocentrinės sferos, kurioje tradiciškai viešpatavo žodis, esame interneto perkeliami į kitą lokocentrinę sferą, o jos esminė vieta yra dalijimosi su kitais erdvė, svetainė. Susidaro įspūdis, kad ten kalbama, nieko nepasakant. Iš tikrųjų taip ir yra, nepasakoma nieko, tačiau tas niekas labai svarbus, nes tai matrica, apibrėžianti būtį. Ir tokiu būdu ji formuoja kultūrą. Už slapyvardžių, žaidimuose atliekamų vaidmenų, tikrų ir netikrų paskyrų slepiasi archetipiniai veikėjai, kurie, prisijungę prie tinklo, užtikrina bendruomeninius ryšius. Mažųjų genčių atstovai ne šiaip sau nardo po internetą, maskuodamiesi iš senovės mitologijos, iš riterių laikų pasiskolintais vardais, drabužiais, kaukėmis Sklando savotiška primityvizmo dvasia. Būtent šie archajiški dalykai, kuriuos, atrodė, esame jau seniai pamiršę, dabar vėl atgyja, įgaudami nepaprastą galią. Jie yra tarsi skrynia, iš kurios kartkartėmis išnyra žmogiškieji prisiminimai, tai kiekvienos socialinės konstrukcijos pagrindas. Nietzsche pačioje Tragedijos gimimo pradžioje kalba apie aktyvius veikėjus. Aplink šiuos simbolinius asmenis telkiasi bendruomenė, virte verda gyvenimas. Jie nulemia kultūros, vėliau išaugančios į civilizaciją, raidos kryptį. Vienam kultūros ciklui pasibaigus, klostosi kitas. Taigi, dabar įsigali kiberkultūra. Pavargusi buržuazinė civilizacija miršta, o internete buriasi kitokia bendruomenė. Ji telkiasi apie archajiškus herojus, liudijančius, kad mūsų akyse vyksta tikrasis pasaulio užkerėjimas. Naujoji navigacija, kaip minėjau, įveda naują tvarką. Nematerialus virtualusis pasaulis turi užkrečiamą, veiksmingą galią. Kad geriau suvoktume, kas dedasi, žvilgtelėkime į tolimą praeitį. Dažnai kartoju, kad postmodernizmo atsiradimą galima palyginti su kitu kertiniu K u l t ū r o s b a r a i

10 istoriniu virsmu tai Romos imperijos žlugimas III VI a. po Kr. Tuo metu atrodė, kad oficialios institucijos dar labai stiprios, tačiau iš vidaus jos buvo jau supuvusios. Aiškiai apibrėžta ideologija įteisino diskursus, į kuriuos niekas nebekreipė dėmesio. Viskas darė déjà-vu (jau matyta) ir déjà-entendu (jau girdėta) įspūdį. Gyvybės eliksyro reikėjo ieškoti kitur. Jo ieškota mistiniuose kultuose, kurie nepaliaujamai sklandė po mirštančią Romos imperiją. Plito Orfėjo, Mitros kultas, krikščionybė. Šios bendruomenės, beje, ir daugelis kitų, atsisakė pasenusių, išblėsusių užkalbėjimų. Atsirado svetainės, kuriose gyvavo ir skleidėsi tikroji religija. Jos rūpinosi kitokiais, senais, ligotais, jaunais, prisiderindamos prie kasdieninio gyvenimo. Trumpai tariant, padėdavo susitikti, susivienyti tiek su artimoje aplinkoje gyvenančiu kitu (visuomenė), tiek su tolimuoju Kitu (dievybė). Paslaptingi saitai susiejo bendruomenės narius, vienijamus tų pačių mitų. Bet kas lėmė, kad iš įvairių tada klestėjusių kultų, turėjusių gana daug panašumų, išsiskyrė ir liko gyvuoti tiktai krikščionybė? Žinoma, priežasčių būta įvairių. Ar galėčiau vieną iš jų išskirti? Nedidelės krikščionių sektos, panašiai kaip žmogaus organizmas, atsirenkantis tai, kas užtikrintų jo išlikimą, skleidė šventųjų bendrystės dogmą, kuri mirusiuosius susiejo su gyvaisiais, o šiuos vienus su kitais. Taigi, Romos bendruomenė dvasiškai susisaistė su Liono, Narbono, Milano ir kitomis bendruomenėmis. Pamažu kūrėsi sąjunga, suteikusi galių Bažnyčiai ir davusi stiprų impulsą kultūrai, tapusiai visos Europos pagrindu. Šios sąjungos pastangomis užsimezgė ryšiai tarp vietinių bažnyčių. Keitimasis ir dalijimasis sudarė corpus mysticum, visos doktrinos, visi organizaciniai principai išplaukė iš tvirtų tarpusavio sąsajų. 6 Grįžkime prie to, kas vyksta mūsų panosėje. Tai tie patys vienijimosi procesai, tie patys mainai ir dalijimasis. Peer to peer modelis atspindi mūsų laikų dvasią ir vis plačiau prigyja daugelyje sričių. Elektroniniu būdu plinta informacija apie antiglobalistų veiklą, įvairiausius įvykius, tiek pramoginio, tiek rimto pobūdžio renginius. Visa tai apibendrina viena sąvoka momentinis susibūrimas (flashmob). Matome tai net pažinimo srityje. Tarkime, Wikipedia, kurioje apstu klaidų ir neatitikimų, vis tiek užima svarbią vietą, tarsi bylodama, kad žinios irgi ateina ne iš viršaus, bet iš apačios, ir sklinda, iliustruojamos vaizdais, ne vertikaliai, o horizontaliai. Tai tik keletas besiklostančios kiberkultūros požymių. Technologijų plėtra, dalyvavusi vadinamajame pasaulio atkerėjime, lėmusi individo izoliaciją, socialinę atskirtį, pasisuko visiškai priešinga kryptimi ir dabar kuria naują socialinę sanglaudą, kurios tikslas stiprinti sąsajas, ryšius, raginant, kad būtume prisijungę. Taigi, internetas formuoja naują kultūrą. Kibererdvė yra sąsajų audinys, kurio ribos neapibrėžtos tai matrica, susiejanti individus vienus su kitais, atgaivinanti socialinį organizmą. Galima teigti, kad čia atsiranda postmoderni šventųjų bendrystė. Dar vienas archaizmas yra avatarai, kurių plitimą geriau suprasime, pasigilinę į kitą religinę tradiciją hinduizmą. Apie individo pliuralizaciją atskirai nekalbėsiu, jau minėjau, kad tai vienas iš postmodernybės bruožų. Tačiau aptariant magišką technologijų raišką, derėtų išskirti keletą su avatarais susijusių elementų įvairiopus įsikūnijimus, persikūnijimus, atsitiktinumus. Nesvarbu, kur elektroniniuose žaidimuose ar virtualiose susitikimų vietose kiekvienas gali įkūnyti geidžiamą veikėją. Užsidėti kokią nors kaukę ir išreikšti fantazmą, draudžiamą kasdieniniame gyvenime. Būtent išreikšti. Panašiai iš apelsino išspaudžiamos sultys su viskuo, kas yra jo viduje. Šie įsikūnijimai padeda geriau suprasti transformacijas, kurias patiriame. Jie laikytini vidinėmis unikalios tapatybės ar nedalomos asmenybės išspaudomis! Nevaržoma daugialypė identifikacija. Racionalistinės modernybės laikais vienintelę įmanomą galimybę individui susitapatinti su kuo nors kitu teikė nebent literatūra arba kinas, bet ir tai buvo siejama su nusikaltimu (prisiminkime ekranizuotą Roberto Louiso Stevensono romaną Daktaras Džekilas ir ponas Haidas ). Beje, psichiatrija įžvelgė, kad asmenybė susidvejina, jeigu sergi šizofrenija. Manyta, kad asmens psi- 8 K u l t ū r o s b a r a i

11 chika stricto sensu skyla dėl disociacijos tai procesų rišlumo sutrikimas. Toks individo šerdies skilimas kelia grėsmę tiek individualiam, tiek kolektyviniam gyvenimui. Moderniaisiais laikais normalus individas turėjo apibrėžtą seksualinę, ideologinę, profesinę tapatybę. Bet kokia fragmentacija buvo suvokiama kaip patologija. Kaip tik todėl edukacinė sistema smerkia vaizdų sferą, taktinius arba strateginius legendinių herojų žaidimus, tokius kaip World of Warcraft. Žvelgiant iš semitinio ikonoklazmo pozicijų, virtualumas visada atrodo įtartinas. Jame skleidžiasi neaiškios fantasmagorijos, todėl jis laikomas potencialiai pavojingu. Paminėsiu vieną iš persikūnijimo pasireiškimų žinome, kad po moteriškais slapyvardžiais, ypač pažinčių svetainėse, dažnai slepiasi vyrai. Aišku, šį fantazmo tipą galima interpretuoti, pasitelkiant įprastas psichoanalizės ir / ar moralizuojančio pobūdžio kategorijas. Tačiau tokia nekritiško mąstymo sritis kaip pažinimo sociologija vyrą, apsimetantį moterimi, laiko mitologine būtybe, kokių apstu visuose mituose. Todėl nenuostabu, kad toks persimainymas naujų galių įgyja būtent dabar, kai vertybių ir papročių feminizacija, kaip žinome, atlieka reikšmingą vaidmenį. Trečiasis aspektas, būdingas avatarų kultūrai atsitiktinumas (akcidencija). Kaukė užsidedama trumpam. Ji reikalinga tik tam tikromis progomis. Jos poreikį skatina dabarties momentas, gal net akimirka. Kokia kaukė bus pasirinkta, priklauso nuo to, kaip plėtojasi elektroninis žaidimas, kokios galimybės atsiveria virtualiose susitikimo vietose. Primenu, kad filosofija akcidenciją, atskirtą nuo substancijos, įvardija kaip atsitiktinį, potencialų ryšį. Toks reliatyvizmas tarsi raudonų gijų tinklas yra apipynęs visą kiberkultūrą. Nepakankamai pabrėžiama, kad reliatyvizmas iš esmės sureliatyvina vienintelę Tiesą, įgytą Tapatybę, skatindamas įvairialypius individų tarpusavio saitus. Tokią reliaciją užtikrina klestinčios pokalbių svetainės. Procesas nuolatos kinta. Būtų neprotinga pateikti išsamų jo paveikslą, apibrėžti vidinius dėsnius. Kol kas dar neįmanoma teoriškai išnagrinėti šių virsmų ir suvokti galimybių, kurias jie atveria. Elektroninė postmodernybės galaktika panašiai kaip Gutenbergo laikais, stiprina koreliaciją, kuria naujus visuomeninio bendrabūvio principus. Bendrystės jausmas, regis, ir yra vienintelis nekintamas dalykas. Atgimę genčių bendravimui būdingi ryšiai yra labai nepastovūs. Pačios gentys irgi nuolatos kinta. Be to, asmuo gali priklausyti įvairioms gentims, dėvėdamas atitinkamai pasirinktas kaukes. Vis dėlto šių gentinių santykių, besiskleidžiančių virtualioje erdvėje, bendras vardiklis sąsajų poreikis. Visur įsitvirtina reliacionizmas. Populiarėja įvairaus pobūdžio socialiniai tinklai. Svetainė Copains d avant ( Buvę draugai ) gundo praeities nostalgija. Twitter tinkle galima aptarti aktualius klausimus, tiek labai rimtus, tiek visiškai banalius. Orkut vienija fanų grupes pagal konkrečius pomėgius, tematiką, garbinamas žvaigždes. Facebook teigia turintis daugiau kaip 250 milijonų vartotojų visame pasaulyje. O kur dar nedidelės asmeninės svetainės, kuriose savo penkiolikos minučių šlovės, Andy o Warholo žodžiais tariant, tikisi sulaukti visi, pristatantys platesnei auditorijai savo dainas, tapybos kūrinius, filosofinius pasvarstymus. Bendruomeninės svetainės, asmeninės paskyros, visokie orkutai ir twitteriai primena, kad poreikis užkerėti pasaulį kyla iš postmodernios kasdienybės. Šiuolaikiniai internautai, panašiai kaip primityvios gentys, garbinusios savo totemus, buriasi į grupes ir atnašauja savo stabams. O jie atspindi mūsų epochos santykį su laiku, todėl yra efemeriški. Siekis būti garbinamam turi nerašytas taisykles visada reikia žengti mados priešakyje. Tačiau ne tai svarbiausia. Didžiausią impulsą atrodyti, elgtis, mąstyti taip, kaip tą daro kažkas kitas, užmegzti ryšį su tuo kitu suteikia bendrystės pojūtis, patiriamas tinkle. Viskas tampa reliatyvu. Net ir žinojimas. Įdomu, kad interaktyvių komunikacijos priemonių sukurta technomagija, viena vertus, yra kolektyvinio žinojimo fabrikas, antra vertus, semtis žinių iš to šaltinio leidžia visiems. Žinios jau nėra paprasčiausiai nuleidžiamos iš viršaus, perimamos kaip Dievo įsakymai tai se- K u l t ū r o s b a r a i

12 mitų tradicijos paveldas, pasiekęs kulminaciją moderniosios epochos didžiuosiuose pasakojimuose. Dabar priešingai žinios ateina iš apačios, sklisdamos horizontaliai. Pasikeitusios trajektorijos, beje, padarė įtaką visoms oficialioms žinių sklaidos institucijoms. Kadaise Hegelis sakė, kad laikraščio skaitymas tapo kasdienine modernaus žmogaus malda. Tai pranašiški žodžiai, nurodę, kas taps reikšminga jo gyvenamuoju laikotarpiu, kas išliks svarbu per visą XIX a. ir vėliau XX a. Ši mediacija leido prisijungti prie viso pasaulio ir patirti laiko dvasią (Zeit Geist), kuri, kaip žinome, buvo universali ir absoliuti. Ir štai dabar laikas sugrįžta, sudabartėja. O jo dvasia išsiskaido. Tai lemia ir tam tikrą mokslinių tyrimų reliatyvizmą. Laikraštį kaip rytinę maldą keičia naršymas internete, nors informacija, išgriebta tai vienur, tai kitur, yra daugiau ar mažiau netiksli, kartais visiškai klaidinga. Sokratas mėgo kalbėti gyvai, filosofuoti antikinėje agoroje, nepaisydamas nei grasinimų, nei pavojų. Žinome, kuo jam tai baigėsi. Dabar internete irgi dominuoja viešosios aikštės kalba. Kavines keičia kiberkavinės, kurios yra panašios viena į kitą kaip du vandens lašai ir kuriose susipina viskas, kas geriausia ir kas blogiausia, o nuoširdų susižavėjimą neišvengiamai lydi apkalbos ir pats įžūliausias šmeižtas. Tačiau taip jau yra. Gyvename kultūriniame skruzdėlyne, kuris knibždėte knibžda, ir taip bus, kol viskas nusistovės. Laikas pats atsirinks, kas svarbiausia. Wikipedia, vartotojų sukurta populiarioji enciklopedija, iš kurios dabar daug kas semiasi informacijos, yra vienas iš produktų, išspaudžiamų bendromis pastangomis. Išspausta informacija yra daugiau ar mažiau nauja. Galbūt net klaidų nėra smarkiai daugiau negu akademinėse enciklopedijose, nors tikrai ne mažiau. Wikipedia puslapiai, susieti su daugybe kitų nuorodų internete, nuolatos pildomi, taisomi, keičiami, o juose aptinkamos klaidos įžiebia nusivylusių dogmatikų peštynes ad hominem mokslo vardan, nors tikroji to priežastis yra noras pasirodyti gudresniam, pavydas ir kiti jausmai, o ne mokslinio objektyvumo siekis. Iš esmės tiesa niekam neberūpi, svarbiausia yra išreikšti save. Mokslas, nors ir sulaukia drąsių gynėjų, vis dėlto palengva, gal net nesąmoningai yra stumiamas į reliatyvizmo balą. Tai vadinama heterotelija, atvirkštiniu efektu. Kitokiu negu tikėtasi. Smagu, ar ne? Bet kuriuo atveju iškalbinga. Internetas sužadina reliatyvizmą. Įvairiausi avatarai, gentys buriasi apie savo totemus, vyksta žinių fragmentacija tai reiškiniai, kurie, pasak Maxo Weberio, sparčiai skatina vertybių politeizmą. Suprasti postmodernybės esmę padeda archaizmų sinergija ir technologijų plėtra. Technologijos, atkerėjusios pasaulį, dabar, kad ir kaip keista, vėl bando jį užkerėti režisuoja beprotiškai mirgantį kolektyvinį spektaklį, kurio, beje, nederėtų menkinti. Viduramžiais misterijos, sutraukdavusios bendruomenės narius, vykdavo katedrų šventoriuose. Labai panašiai yra ir mūsų dienomis. Tiesa, dabar postmodernios misterijos vaidinamos elektroninėse bažnyčiose, t. y. vaizdo žaidimuose, interneto svetainėse, tinklaraščiuose, paskyrose, forumuose ir enciklopedijose. Paslaptingos gijos susieja įvairias konfesijas pagal lytinę orientaciją, meilę muzikai, sportui, religijai ar pan. Jos nulems, kuo remsis ateities kartų bendruomeniškumas. Išvertė Odeta ŽUKAUSKIENĖ 1 Max Weber. L Ethique protestante et l esprit du capitalisme (1905). Paris Thomas Kuhn. La structure des révolutions scientifiques (1962). Champs Flammarion Centre d Etude sur l Actuel et le Quotidien (žr. 4 Žr. stephane.hugon@eranos.com 5 Plačiau apie žaidimus žr. Aurélieno Fouillet veikalus: aurelien.fouillet@eranos.com 6 Apie tai plačiau žr. mano knygoje Tylos žodis (Michel Maffesoli. La parole du silence. Paris: Editions du Cerf. 2016). 10 K u l t ū r o s b a r a i

13 NEOLIBERALAUS UNIVERSITETO PAGUNDOS Su aukštojo mokslo, komunikacijų ir kultūros analitiku Henry u A. GIROUX kalbasi Almantas SAMALAVIČIUS Profesorius Henry s A. Giroux, aukštojo mokslo, komunikacijų ir kultūros tyrinėtojas, plėtojantis garsaus brazilų švietėjo Paulo Freire s kritiškos pedagogikos tradiciją, laikomas vienu iškiliausių šiuolaikinių švietimo analitikų (tarptautinė leidykla Routledge, rengdama fundamentalią edukacijos istorijos antologiją, įrašė jį tarp penkiasdešimties svarbiausių ugdymo pagrindų kūrėjų moderniaisiais laikais, pradedant Jeanu Piaget). Daug metų profesoriavęs Bostono, Majamio, Pensilvanijos universitetuose, nuo 2004 m. gyvena Kanadoje, dėsto McMasterio universitete. Pripažintas vienu iš 12 iškiliausių kanadiečių, esmingai keičiančių dabartinį mąstymo būdą. Kaip vizituojantis tyrėjas dirbo Tokijo metropoliniame universitete. Oksforde skaitė paskaitas, skirtas Herbertui Spenceriui atminti. Gavo prestižinę Getty instituto (JAV) stipendiją moksliniam darbui. Niufaundlendo ir Chapmano universitetai suteikė jam garbės daktaro vardus. Henry s A. Giroux yra daugiau kaip šešiasdešimties knygų, pusės tūkstančio straipsnių žurnaluose ir kolektyviniuose rinkiniuose autorius. Tarp labiausiai skaitomų jo veikalų Pavojingas mąstymas naujausiais autoritariniais laikais (2015), Neoliberalizmo karas su aukštuoju mokslu (2014), Socialumo sistemos (2012), Ugdymas ir viešoji sfera (2011), Universitetas, sukaustytas grandinėmis (2007), Neoliberalizmo smurtas (2002), Pedagogika ir vilties politika (1997), Postmodernus ugdymas (1991), Mokytojai kaip intelektualai (1988), Ideologija, kultūra ir išsimokslinimas (1981). Knyga Universitetas, sukaustytas grandinėmis 2008 m. įvertinta prestižine premija, kurią įsteigė Amerikos edukacijos studijų asociacija. Su profesoriumi Henry u A. Giroux aptarėme, kokias pinkles aukštajam mokslui neoliberalizmas spendžia globaliu mastu. Almantas Samalavičius. Savo knygoje Neoliberalizmo karas su aukštuoju mokslu rašote: Plataus masto puolimas prieš aukštąjį mokslą vykdomas Šiaurės Amerikoje, Jungtinėje Karalystėje ir įvairiose kontinentinės Europos šalyse. Nors šio plataus masto vajaus vietinė prigimtis skirtinga, egzistuoja tam tikri įsitikinimai ir praktika, verčianti aukštąjį mokslą tarnauti korpo- ratyvinei galiai ir jos vertybėms. Kodėl ši orientacija užkerėjo tokias, regis, skirtingas visuomenes? Kas lemia, kad neoliberalizmo politika tokia atspari kritikai ir socialiniam poveikiui? Kuo aiškintinas silpnumas, kurį demonstruoja vyriausybės, susidūrusios su neoliberalia ideologija, net ir tais atvejais, kai jos atstovauja visai kitoms politinėms jėgoms? K u l t ū r o s b a r a i

14 Henry A. Giroux. Nepaisant visų skirtybių, neoliberalizmo esmę sudaro elementai, dėl kurių jis atrodo beveik neįveikiamas. Viena vertus, sugeba pateikti save kaip normą ir tuo įtikinti visą pasaulį, antra vertus, jam nėra alternatyvos, kaip kadaise tvirtino Margareta Thatcher. Pirmiausia, jis sukūrė naują valdžios santykių tinklą, kuriame galia yra globali, o politika lokali. Finansinis elitas dabar veikia, pasitelkdamas globalius kapitalo srautus ir nėra nei įsipareigojęs nacionalinei valstybei, nei sudaręs socialinį kontraktą tarp darbo jėgos ir kapitalo, kaip buvo įprasta po karo. Šis atsiskyrimas reiškia valstybės, o kartu ir politikos krizę, nes nesugebama užtikrinti tokių socialinių santykių, kurie galėtų mesti iššūkį kapitalui ne lokaliu, bet globaliu mastu. Nacionalinė valstybė nebegali priimti konkrečių ekonomikos lygmens sprendimų ar pasirūpinti socialiniais saugikliais, kurie reikalingi, kad būtų apribotas rinkos apetitas, neįstengia užtikrinti ir pagrindinių paslaugų šalies gyventojams. Nacionaliniu lygmeniu valstybinis suverenumas virto ekonominiu suverenumu. Vyriausybės ne pačios pasidavė, jas užgrobė globalaus elito institucijos, galia ir turtas. Nacionalinė vyriausybė neturi jokių svertų, kad pakeistų globalias valdymo formas. Neoliberalizmas toks galingas ne tik dėl ekonominių savo struktūrų, įvairiais būdais konsoliduojančių turtą ir galią ultraturtuolių labui, bet ir todėl, kad turi didžiulę tiek ideologinę, tiek pedagoginę galią, kontroliuoja visą kultūros aparatą, pedagogines erdves, kurioms primetė funkciją kurti tapatybes, troškimus, vertybes, mėgdžiojančias rinką. Šiuo atžvilgiu tai toks valdymo būdas, kai kontroliuojama ne tik rinka, bet ir socialinis gyvenimas. Diegiama pavaldinių tapatybė, o gyvenimo būdas, išlaisvintas iš valstybės nustatytų taisyklių, remiasi etika, skelbiančia, kad išlieka stipriausieji. Toks požiūris grindžiamas idėja apie laisvą, pasiturintį individą, kuris paklūsta valdančiųjų grupėms ir institucijoms, teigiančioms, esą turto kaupimas nereikalauja nei etinių, nei socialinių išlaidų. Neoliberalizmas, kaip politika ir politinis projektas, atkakliai siekia privatizuoti viešąsias paslaugas, išparduoti valstybės funkcijas. Tai susiję su finansų ir darbo jėgos judėjimo dereguliacija, gerovės valstybės ir profsąjungų eliminavimu, prekybos ir kapitalo investicijų liberalizacija, visuomenės nuteikimu kuo daugiau vartoti, paklūstant rinkai. Kaip viešoji pedagogika ir kultūros politika, neoliberalizmas visas gyvenimo sritis modeliuoja pagal rinkos logiką. Daugelyje šalių viešoji aukštojo mokslo erdvė sparčiai nyksta, nes vis daugiau universitetų, kitų aukštųjų mokyklų tvarkosi taip, tarsi būtų multinacionalinės kompanijos. Beatodairiškai vaikosi pelno, orientuojasi į rinkos poreikius, jų administratoriams rūpi išimtinai veiklos efektyvumas, žinių rinkodara ir pan. Kokia bus socialinė ir kultūrinė šių aukštojo mokslo raidos tendencijų kaina? Ar dar įmanoma atsispirti globaliai universitetų transformacijai, kuri vykdoma vis įžūliau? Jeigu ir toliau eisime šiuo keliu, tai reikš kritiško mąstymo pabaigą. Aukštasis mokslas bus paprasčiausiai paverstas dar vienu ideologijos instrumentu, skirtu ne ugdymui, o treniravimui. Užuot lavinęs kritišką mintį, skatinęs skleistis vaizduotę, jas abi jis slopins, kol užgniauš. Žinios taps tiesiog preke, studentai bus apibrėžiami grynai instrumentiškai, įsipareigojimas pilietiškumui sumenks iki privačių interesų, siautės vartojimo manija, kai perkama ir parduodama absoliučiai viskas. Toks košmariškas scenarijus įtvirtins vieną iš esminių totalitarizmo tendencijų formuos nemąstančią, buką visuomenę, pasiduodančią įvairiausioms depolitizacijos formoms. Jungtinėse Valstijose ir daugelyje kitų šalių didžiumą aukštojo mokslo problemų galima sieti su mažėjančiu finansavimu, rinkos mechanizmų įtvirtinimu universitetuose, kolegijų, siekiančių išimtinai pelno, iškilimu, dėstytojų savivaldos stoka Visa tai ne tik prieštarauja aukštojo mokslo kultūrai, demokratinei jo vertei, bet ir paverčia pajuokos objektu pačią universiteto misiją būti demokratiška viešąja erdve. Didžiulis kontrastas, kad parama aukštajam mokslui mažėja, o mokesčių lengvatos turtingiesiems bankams, milžiniškoms korporacijoms didėja. Dauguma universitetų, užuot plėtę studentų moralinę vaizduotę, lavinę gebėjimą kritiškai mąstyti, pernelyg rūpinasi parengti būsimus rizikos draudimo fondų vadybininkus, stengiasi studentus depolitizuoti 12 K u l t ū r o s b a r a i

15 ir kuria tokius lavinimo būdus, kurie užtikrintų techninį supratingumą. Vaikydamiesi pinigų, vis dažniau pasitelkdami korporatyvinės kultūros retoriką, daugelis universitetų dabar paiso vien profesinių, karinių ar ekonominių interesų, akademinę žiniją vis dažniau atsieja nuo demokratijos vertybių, jos projektų. Universiteto, kuris ugdytų mąstymą, kritiškus svarstymus, plėtotų dialogą ir diegtų supratimą, kad galia privalo būti atskaitinga vietos bendruomenei, koncepcija kelia grėsmę neoliberaliems valdymo būdams. Todėl rinkos fundamentalistai aukštąjį mokslą pavertė erdve, kurioje didinamas pelnas, lavinama techniškai įgali darbo jėga, o kartu tai galinga institucija, pajėgi taip indoktrinuoti studentus, kad šie paklustų korporatyvinės galios reikalavimams. Vis dėlto nepamirškime, kad bet kokia galia provokuoja pasipriešinimą. Dėstytojai, studentai, sąjungos ir platesnio masto socialiniai sąjūdžiai jau dabar turėtų grumtis, kad atgautų aukštąjį mokslą kaip demokratišką viešąją erdvę. Be to, visuomenė turėtų suvokti: aukštasis mokslas nėra skirtas vien tam, kad jaunimas būtų sumanus, socialiai atsakingas, adekvačiai pasirengęs įsivaizduojamai ateičiai, aukštasis mokslas yra įsipareigojęs pačiai demokratijai. Be kultūros, kuri demokratiją padaro įmanomą, nebus nei kritiškai mąstančių žmonių, nei pagrindų, kurie priverstų neoliberalizmą tapti atskaitingu, politiškai ir ideologiškai racionaliu valdymo modeliu. Grumtynių dėl aukštojo mokslo ir demokratinės jo misijos negalima atsieti nuo kovos su rinkų viešpatavimu, su neoliberalizmo ideologijomis, pagrindžiančiomis tokį žiaurų rinkos fundamentalizmą. Matome, kad kova tikrąja šio žodžio prasme vyksta daugelyje Lotynų Amerikos šalių, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Valstijose. Laikas parodys, ar įsižiebs globalus sąjūdis, pajėgus transformuoti tiek aukštąjį mokslą, tiek politinę ir ekonominę sistemą, pavertusią jį savo įkaitu. Amerikietiškas tyrimų universitetas per antrąją praėjusio amžiaus pusę tapo sektinu modeliu daugeliui pasaulio šalių. Nors naujasis darinys, kurį Clarkas Kerras 1963 m. aptarė, išaukštino ir pavadino multiversitetu, iš tikrųjų daug pasiekė, bet mokslo tyrimai yra tik viena iš daugelio universiteto funkcijų, todėl neturėtų išstumti kitų. Tačiau ši funkcija buvo suabsoliutinta, imta ją netgi fetišizuoti, ignoruojant gerokai senesnį universitetų veiklos barą tai jaunų žmonių lavinimas. Svarbu ugdyti savarankiškai mąstančius ir atsakingai veikiančius piliečius, plėtosiančius įvairiausias kultūros formas. Kas atsitiks, jei universitetai bus paversti vien naudingų ir pelningų mokslo tyrimų gamybos fabrikais? Tyrimų universiteto vaidmens negalima atsieti nuo valdžios metodų, darančių įtaką jo supratimui ir veiklai. Viešpataujant neoliberalizmui, didėjant karinioindustrinio komplekso galiai, prioritetas teikiamas tokiems tyrimams, kurie tarnauja plačiosioms masėms. Šiuo atžvilgiu tyrimai paverčiami instrumentu, kuris padeda galingoms korporacijoms siekti savų tikslų, ar net ginklu, papildančiu karinės mirties mašinos arsenalą. Kokie tyrimai laikomi vertingais, daro įtaką dėstymui ir atvirkščiai. Universitetai nėra fabrikai ir neturėtų būti taip suprantami. Jie egzistuoja tam, kad dėstytojai, studentai ir platesni bendruomenės sluoksniai galėtų sutartinai kurti viešąjį gėrį. Kai universitetas tampa pavaldus tyrimų darbotvarkei, kurios tikslas vien kaupti kapitalą, sunyksta kritiškumo, moralumo ir politiškumo pagrindai, o visi tie, kurie tiki demokratija, yra pasmerkiami nesėkmei, jų laukia atskirtis ar net bausmė. Korporatyvinis universitetas tai nė krislo vaizduotės neturinti mašina, valdoma autoritariniu stiliumi iš viršaus į apačią, kopijuojanti verslo kultūrą, studentus paverčianti infantiliais vartotojais, depolitizuojanti dėstytojus, kurie atskiriami nuo visų valdymo formų. Akivaizdu, kad iškreiptus santykius, kuriais remiasi neoliberalusis universitetas, reikia kvestionuoti ir keisti. Nuo pat Viduramžių universitetas tradiciškai buvo suvokiamas kaip mokslininkų ir studentų bendrija, siekianti bendrų tikslų, tačiau moderniaisiais laikais šis įvaizdis sunyko, yra laikomas net kažkokios įtartinos tradicijos reliktu. Amerikos socialinis mąstytojas Paulas Goodmanas dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje ragino atgaivinti tos bendrijos raidę ir dvasią, kad būtų užkirstas kelias jai tapti paslaugiu ir paklusniu akademiniu K u l t ū r o s b a r a i

16 personalu, kuriam rūpi išlaikyti bent paskutinius savo anksčiau turėtų privilegijų (jei tokių išvis būta) likučius. Šiandien kolektyvinis akademikų balsas skamba retai, o išgirstamas dar rečiau. Kaip galėtų viešoji kritika sugrįžti į universitetų auditorijas? Didėjantis polinkis aukštąjį mokslą plėtoti korporatyviniais pagrindais suduos mirtiną smūgį jo reputacijai viešojoje sferoje, vaidmeniui toje gyvybinėje erdvėje, kuri skatina dėstytojus nagrinėti svarbius socialinius klausimus, suvokti save, kaupti žinias, išsiugdyti vertybes, pažinti idėjas, padedančias tobulinti gebėjimą kritiškai mąstyti ir atsakingai veikti. Nelaimei, universiteto virsmas korporacija, o pastaruoju metu tą rodo tiek valdymas, tiek dėstymo programos, tiek finansavimas ir kiti akademinės politikos aspektai, lemia, kad lavinimas dažniausiai suprantamas kaip treniravimas, elitinės vadybininkų klasės kūrimas. Iš universitetinių studijų išbraukiami tie žinių klodai, kurie laikomi pavojingais kaip moralinis liudijimas ar kolektyvinis politinis veiksmas. Dauguma dėstytojų priėmė šį modelį, nes jis atrodo saugus, o už prisitaikymą prie jo dosniai atlyginama. Jei universitetas siekia išlikti, dėstytojams teks permąstyti savo kaip viešųjų intelektualų vaidmenį, susieti savo tyrimus su esminiais socialiniais klausimais, išmokti rašyti ir kalbėtis taip, kad juos išgirstų platesni visuomenės sluoksniai. Neoliberalūs valdymo metodai primeta universitetui pačias blogiausias tendencijas: siaurą specializaciją, iškreipto profesionalizmo kultą, paviršutinišką empirizmą, nenorą dirbti kartu su kitais, be to, diegia tokio pobūdžio erudiciją, kuri panardinta į buką, dažnai sustingusios minties diskursą. Dėstytojams teks visa tai įveikti, priešingu atveju jie ne tik nesugebės pateisinti savo kaip akademikų darbo prasmės, bet ir tolydžio silpstančias savo pozicijas visiškai užleis korporatyviniam ir vadybiniam elitui. Aukštasis mokslas, atrodytų, neatsiejamas nuo viešojo gėrio, kaip įprasta vadinti, tačiau, pasak Jūsų, klestint dabartiniam neoliberalizmo režimui, mokyklos yra paverstos veikiau privačia teise negu viešuoju gėriu. Ko reikia, kad universitetas imtųsi nuosekliai kurti aplinką, kurioje viešasis gėris galėtų tarpti? Ar universitetas, atlikdamas šią reikšmingą užduotį, galėtų tikėtis visuomenės, viešųjų intelektualų paramos? Universitetai kenčia nuo teisėtumo ir veiksnumo krizės. Dabar jie iš esmės apibrėžiami pagal sampratas, valdančias ekonomiką. Jei universitetai tikisi atgauti savo kaip viešojo gėrio kūrėjų vaidmenį, studentams, dėstytojams ir visiems progresyviai mąstantiems žmonėms teks pasipriešinti dabartiniam aukštojo mokslo supratimui. Tai reiškia, kad dėstytojai, studentai ir įvairios jiems prijaučiančios grupės už universitetų ribų turės rengti pilietinio nepaklusnumo akcijas, pradedant nuo demonstracijų gatvėse, auditorijų užėmimo, reikalaujant, kad aukštasis mokslas būtų išlaisvintas iš korporatyvinės galios gniaužtų. Prieš keletą metų tai jau vyko Kvebeke, dabar tokius veiksmus būtina pakartoti globaliu mastu. Viešieji intelektualai turi prasmingai įsitraukti į šią veiklą. Nors retai apie juos girdime, tačiau yra gausybė akademikų, beje, ne tik laisvųjų menų, socialinių mokslų ar humanitarikos, bet ir sveikatos apsaugos profesionalų, kurie glaudžiai bendradarbiauja su bendruomenėmis, siekdami pagerinti sąlygas skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms, o kai kurie ir patys toms bendruomenėms priklauso. Viešieji intelektualai gali kelti svarbius klausimus, suteikti kryptį kritiškam mąstymui, padėti, kai rengiami politiniai dokumentai, talkinti socialiniams sąjūdžiams. Bet koks tikras pokytis įmanomas tik prisijungus žmonėms iš išorės tada socialiniai sąjūdžiai, švietėjai, kitos progresyvios grupės galės priversti, kad pagaliau keistųsi politinė jėga, valdžia, teisėkūra. Ar tikitės kokių nors esmingesnių mąstymo ir veikimo pokyčių artimiausiais dešimtmečiais? Nesu optimistas, bet neprarandu vilties. Progresyvūs pokyčiai neįvyks savaime, jų galima tikėtis tik tuo atveju, jei pagaliau pripažinsime, kad šios problemos egzistuoja, ir imsimės jas spręsti. Neoliberalizmo žiaurumas, barbarizmas ir smurtas vis labiau bado akis, atsiranda vis daugiau priešpriešų, o jo sukeliamas skurdas jau tapo ekstremalus. Iš tų pelenų, tikiuosi, pakils vilties feniksas. Dėkoju už pokalbį. 14 K u l t ū r o s b a r a i

17 Nuomonės apie nuomones RINKIMAMS ARTĖJANT Uždaras (kol neatplėštas) laiškas. Iš leksikos sprendžiant, provincijos inteligento labai asmeniškos mintys Atlikau socialinį eksperimentą. Gyvenau. Jis jau beveik baigtas. Nutariau po truputį skelbti stebėjimų išvadas. Šiandien rinkimų sektoriaus reikalai. Šitą pradėjau rašyti seniai dar prieš rinkimus. Dar prieš anuos velniai žino kuriuos. Pats nežinau kodėl, bet nutariau palūkėti. Tegul pasibaigia rinkimai, tegul praeina. Dalyvauk, balsuok, išklausyk lakštingalų choro, koks šitoje vietoje svarbus pilietiškumas ir tas dalykas asmeninė iniciatyva. Rinkimai baigėsi. Dabar jau viskas bus kitaip. Juk kitaip, ar ne? Visai kiti žmonės atėjo! Prieš ketverius metus buvo tie patys, o dabar kiti. Tada opozicijoj, dabar pozicijoj valdantieji, taip sakant. Visai kitas reikalas! Anie naudojosi visais ekonominio bumo patogumais, tik nesukaupė finansinio rezervo neišvengiamam nuopuoliui (ar nuomilžiui?), kai subliūkš pigių paskolų burbulas. Tartum būtume ne jų valstybė, lyg savo ūkyje jų tėveliai nebūtų kaupę atsargų žiemai, o šeimos senoliai nebūtų galvoję, ką valgys vaikai ir anūkai. Net Sodrą, visąlaik turėjusią milijardinį rezervą ateinančio mėnesio išmokoms, paliko kiauru dugnu su milijardo litų skyle. Gana vykęs manevras, pralaimėjus rinkimus, kompromituoti naują valdžią. Žiūrėkite nesusitvarko. Manevras, beje, atsipirko konservatoriai ir dabar dar... (na gerai duobėj). Partietiškai mąstant, viskas taip ir turi būti. O mąstant žmoniškai? Neprimena okupanto laikysenos? Užkariautos valstybės melžimo, pardavimo-praskolinimo (metropolijos partijos naudai)? Tikrai tada buvo pigu? Ne tada varškės ir kefyro pakeliuose sumažėjo turinio, palengvėjo duonos pakuotės ir sviesto plytelės? (Kaina liko tokia pati.) Kai kuriems (oi ne visiems!) šiek tiek pakilo atlyginimai. Užmiršote kasdien brangstančias statybines medžiagas, kurą, energiją, darbo jėgą? Kiekvienas iš kaimo atvažiavęs buldozerininkas Vilniaus statybose buvo aukso vertės. Ką ir kaip pastatydavo kitas klausimas. Neturite kur išleisti pinigų? Eikite į kazino! Imkite, imkite pinigų yra! Skolinkitės ir skolinkite kitiems, žinoma, vėl už procentus. Geras biznis. Statykite savo piramidę! Piramidėms ir įsiskolinta bene šeši milijardai litų per ekonomikos bumą. Kai kurie nelietuviški bankai būtent taip ir darė, skolindamiesi Manhetene. Kodėl nelietuviški? Lietuviškiems neskolino per maži, neišbandyti, ne laikas dar... O švedai patikimi išbandyti prieš Pirmąjį pasaulinį, prieš rusų revoliuciją. Pinigų yra! Prispausdinsim, kiek reikės! Tik va, kai mums prireikė, paaiškėjo, kad švedai jų neturi. Atidavė skolą, procentus išpumpavo namo. Patikimi, blin, savo skolas grąžina, o mūsyse milijardinė skylė biudžete! Nieko neprimena? Taip labai patogiai valdančiųjų kadencija ir pasibaigė. Prieš Kalėdas... Nesvarbu. Dabar jau nesvarbu pasimiršo. Dabar visai kiti žmonės. Tokie protingi! Sako, didins algas! Statys bioenergetinius katilus, renovuos, skatins, inicijuos. Darbo mes nebijom, duokit žmones pavadovausim! Jie net kažkaip netikėtai apsižiūrėjo, kad negeri piliečiai, pasirodo, perka rinkėjus. Na, gerai nerinkėjus, jei pirkėjai nepirktų, tai rinkėjai nerinktų. Balsuotojus. Net kalėjimuose! Balsavimams tinka narkomanai, žmogžudžiai, psichiškai nestabilūs tipai. Nuteistieji ir nusipirkusieji pilietybę... Jie irgi žmonės. Gali būti, bet ar piliečiai? Perka balsus!? Iš tikrųjų kaip galima! Girdėję, niekada to nebuvo! Demokratinėje šalyje! Viena partija! Kitos partijos tyros kaip krištolas. Niekas net negirdėjęs apie balsuotojų skatinimą sriubų paketais, pieštukais ir alumi, K u l t ū r o s b a r a i

18 apie mėlynanosių balsuotojų eiles atsiimti honoraro rinkimų apylinkės kieme stovinčiame automobilyje. Toksai Zuokas rinkimų proga visą Vilnių apsėklino... medetkų grūdeliais. Niekas ir nesapnavo apie keliones į rajonus, diskusijas po medžioklės miškų urėdijose joms pasibaigus, nieko jau nebereikia pirkti, vietinė fauna pati verčiasi per galvą dėl būsimų kėdžių ir ramybės. Pagaliau dėl materialiai apčiuopiamos naudos už lenko kortą ar vaikų atidavimą į teisingą mokyklą na Wileńszczyznie... Prezidentė net inicijavo įstatymo pataisą dėl bausmių sugriežtinimo už rinkėjų balsų pirkimą... Palaukit, palaukit! Aš, lojalus savo valstybei pilietis ir šiek tiek lengvai, maždaug, apytikriai, neva liberalas, nesuprantu. Tai pas mus jau laisva rinka ar vis dar nelaisva? Tai kokia čia po velnių demokratija, jei net balso rinkimuose nusipirkti negalima!? Jeigu yra pasiūla! Jei noriai ir nebrangiai parduoda?! Mes, ačiū Dievui, ne kokia baisaus diktatoriaus Lukašenkos Baltarusija, o nepriklausoma demokratinė teisinė Lietuvos Respublika! Čia žmogų galima ne tik įbauginti, bet ir nupirkti. Ir jis noriai, laisva valia parsiduoda! Naikiname laisvąją rinką!? Vieną iš mūsų Valstybės laimėjimų, dviejų dešimtmečių triūso vaisių? 1991 m. sausio tryliktąją pirkti balsus buvo neįmanoma nebūtų pasaulyje tiek pinigų, nes žmonės brangiai kainavo, o dabar, kai pinu šias eilutes, pinigų jau yra ir žmonės įperkami. Atliktas milžiniškas darbas. Kokie kalnai nuversti! Kada ir prekiauti, jei ne dabar? Taigi vyksta pati laisviausia prekyba rinkimų esmių esmė. Kas atsisės į ministro kėdę, į Seimo pirmininko, komitetų ir darbo grupių, komisijų ir tarybų narių, vice ir pirmininkų minkštasuolius. Jeigu imate teisingumą, tai mums duokite antikorupciją. Mums priklauso dar vienas kablis dvidešimt penkios šimtosios kėdės procento, duokite dvi vietas sekretoriate arba viceministrą mes jums paskui grąžinsime, steigiame departamentą. Apie tave nė žodžio. Jau pamirštas, atlikai savo pilietinę pareigą, pardavei balsą būk laisvas. Tiek iš tavęs ir reikėjo. Dabar svarbu susitarti socdemams su darbiečiais, liberalams su krikdemais. Kai kurie konsensusai pasiekiami uošvių virtuvėse jie dabar juk jau susikryžminę. Libdemai su konservais, krikdemai su darbiečiais, bankininkai su partijomis ir teisininkais. Jie jau seniai švogeriai, anūkai, anytos, klasiokai partneriai visomis partnerystės pozomis. Šeimyna! Dauginasi pumpurais ir kvadratiniulizdiniu būdu. Vyksta derybos arši prekyba kėdėmis. Piliečiai, kurie į jas atsisės, turi būti lojalūs. Savo partijai visų pirma. Nelabai dideliam būreliui draugų, su kuriais studijuota, darytas verslas, jaunystėj keliauta pas mergas, romytos varlės, o dabar kuriama privati gerovė, neretai paminant vertybinius principus ir valstybės interesą, kuris netgi nėra įvardytas. Kam ta Lietuva? Dar vienas nykštukas pasaulyje? Kad pavytume ir pralenktume? Kad patektume į geriausiųjų dešimtuką, dvidešimtuką, šimtuką? Ir kas iš to? Kad geriau gyventume?! Dar geriau ir dar geriau, paskui dar... Tikrai tik šito norėjome? Už tai visų okupantų taip solidariai buvom naikinami, niekinami, trinami iš pasaulio žemėlapio? Tik dėl to šitaip spyrėmės, taip kentėjome, tiek aukojome ir netekome? Tai dabar taip ir yra geriau gyvenam. Ko nepatenkinti?! Svarbu, kad šalia būtų svojakas. Toks, žinote savas, kurį nesunku atpažinti. Iš šypsenėlės, akių žvilgsnio. Na, iškart pajunti, nesvarbu, apie ką kalbėtum apie pinigus, orą ar moteris. Toks, kuriam nedvejodamas gali sakyti: aš dabar tau tu paskui man. Suskrido laisvosios bitutės didieji rėmėjai. Vamzdininkai ir energetikai, prekybininkai ir statybų korporacijos, visokie privačių interesų gyvatukais nutekantys vandenys Vilniaus ir Kauno, šalti ir šiltutėliai... Šitų žydruosiuose ekranuose nepamatysi. Itin subtiliems pokalbiams skirti elitiniai klubai, slidinėjimo kurortai, uždari vakarėliai, o kartais užtenka nedidelio kolektyvinio grieko ar nakties, kartu praleistos kazino, pakeliui į svarbų balsavimą net nespėjant pasikeist marškinių. Interesų grupės visur nori turėti savų žmonių. Kad prispaudus uodegą išsuktų, perspėtų, praneštų, informuotų. Kopinėja žiniasklaidos rūpestėliai, ką ir už kiek paviešinti, ką nutylėti, ko nematyti, kas šitą kadenciją bus svetimas, o kas savas, kam surast arba sukurpt kompromatą, pareketuoti dėl reklamos ir prenumeratos už biudžeto lėšas kiekvienam kabinetui po didžiausią šalies dienraštį. Kieno apgavystes ir vagystes nušviesti kaip modernumą ir inovacijas. Svarbu, kad iš tvarkos būtų naudos... Suprantama, teisingumas bus nuolatinis tavo rūpestis. Tiktai rūpestis, net ne tikslas tau juk reikia 16 K u l t ū r o s b a r a i

19 gyventi. Teisingumui pasiekti nelieka nei energijos, nei lėšų. Lėšų, lėšų pinigų. Daugumai nepatiks. Tikrai nepatiks. Man pačiam nepatinka per daug kabučių. Bet ką gi daryti, jei tai netikra dauguma. Taip tik vadinasi, dabar jau skelbiasi dauguma, elitu, netgi visuomene, atstovauja, deleguoja, siūlo vieni kitus, įrodinėja, kokie jie geri ir kaip sąžiningai, skaidriai atstovaus mums visiems. Jeigu juos išrinksim. Matai, bus rinkimai. Sakai, neseniai buvo? Aš sakau, greitai bus. Vėl. Dar vieni. Paskui dar. Dar paskui bus. Ir vėl bus. Bus netgi tada, jei nebus mūsų, jei nebus mūsų Valstybės. Atžygiuos pulkas svetimų kareivių ir sumes į balsadėžes krūvą popierėlių. Taip jau keletą kartų buvo. Žinai, ką tada pamatysi? Tuos pačius. Pavardės gal bus kitos, partijos ar partija vadinsis kitaip, bet akytės, veidai, sprandai ir sėdynės tai jau tikrai tos pačios. Ponas Valatka, išliks interesai! Kokie? Kad geriau gyventume! Turime išrinkti, privalome dalyvauti todėl, kad jie siūlosi. Tu pasitiki žmogumi, skelbiančiu apie save gerąją žinią, koks jis iš visų geriausias, protingiausias, gražiausias, ak išmintingas? Na, jei toks būtų vienas arba keli, gal nelabai. Sakytum, tam žmogeliui galvoj negerai. O jeigu tokių būrys, sakykim, partija? Tokia kartu medžiojanti gauja. Tuomet irgi kažin kas negerai, jeigu kalbėtume apie orumą. Ar netrūksta šitiems žmogeliams, senoviškai kalbant, sarmatos? Patys pasiskiria savigyrai pinigų. Iš tų, kuriuos mokame, pirkdami duoną, plytas arba žaisliuką vaikui. Iš pridedamosios vertės mokesčio už orą, Prancūzijos finansininkų išstenėto praėjusio šimtmečio pabaigoj. Tik po pinigėlį už kiekvieną balsavusį. Iš tų pinigėlių perka juos giriančius straipsniukus, televizijos laidas, siundosi vienas ant kito, pykstasi, derasi susitaiko, pešasi dėl pastatų senamiesčiuose, stovėjimo aikštelių, europinių lėšų, vieni kitus vaišina ir papirkinėja. Slenka kadencijos. Jie mus strateguoja, leidžia dešimtis milijonų chruščiovinių blokinių dėžučių, kurių eksploatacijos laikas seniai pasibaigęs, renovacijai viešinti, valstybės įvaizdžiui formuoti. Formuoja mūsų nuomonę, užsakinėja socialinius tyrimus, reitingus, rašo mums strategijas. (Kiekvienai kadencijai po strategiją! Tegyvuoja strategijų rašytojų sąjunga!) Žinoma, ne už dyką netgi skolinasi tam pinigų, skolinasi mūsų vardu, nenurodydami, kur ir už kiek, nepasitarę, ką turėtume už tuos pinigus nuveikti. Primeta mums pareigą tuos pinigus vėliau tam kažkam atiduoti, žinoma, su palūkanomis, kurių dydžio mes irgi nežinome, nors visuomenė turi teisę žinoti, o žiniasklaida privalo informuoti. Todėl turime juos išrinkti. Nes tai mūsų pilietinė pareiga. Nes tai demokratinė valstybė ir tai demokratija. Kuo toliau nuo tokių, per daugelį mylių... Jokiu būdu negalima įsileisti... Tas gyvuliškas veržimasis valdyti pirmas požymis, kad asabos koncentruojasi į privilegijas, tiesiog pasirinktas toks mitybos-savęs aprūpinimo būdas... Bet juk demokratija kiekvienas turi teisę... Jei apsidirba, tuomet labai praverčia sisteminis humanizmas, tolerancija, nekaltumo prezumpcija. Apsisuka ratas vėl saviškis prie vietos. Štai apie demokratiją gal irgi vertėtų pakalbėti. Apie laimėjimus ir iškovojimus. Nagi iš tikrųjų, pasiekta pakankama liaudies balso vizualizacija. Tikrai kiekvienas, įgalus kompiuterio klavišus maigyti, laisvai savo nuomonę skleidžia nelyg Donelaitis iš sakyklos. Niekada durniai neturėjo tokios auditorijos, savo išminties sklaidos galimybių! Tegyvuoja demokratija! Kompiuterizacija leidžia bankams nutręšti kaimo močiutes kiekvienąkart, kai geitsų fondo išedukuota bibliotekininkė internetu sumoka jų mokesčius. Kiekvienąkart, kai išsigrynina savo pensijos grašius rajono centre, Maximos bankomate. Tiesiog paprastuoju demokratiniu būdu švelniai atimama galimybė apeiti nuostabią kultūros įstaigą banką, savo nuožiūra, be jokių demokratinių diskusijų optimizuojantį mokestinius tarifus. Vis įžūlesni sapaliojimai apie grynųjų išėmimą iš apyvartos. Matai, šešėlis! Žmonės tarpusavyje atsiskaito realiais pinigais, paslaugomis, barteriu, be procentų ir palūkanų, nesuteikdami bankininkams galimybės perskolinti palūkanas. Pinigus iš nieko, kurie absoliučiai virtualūs, skolininkas jo paties patogumui jų net nepačiupinėja, net nemato. Jų banke nėra ir niekad nebuvo. Bet juos privalai grąžinti realiu savo darbu, prakaitu, nervais, sveikata vieninteliu savo gyvenimu. Nepatikėtum, realius banko aktyvus palyginęs su paskolintų pinigų kiekiu! Žinoma, jeigu demokratinėje valstybėje tau būtų suteikta tokia galimybė. Komercinė paslaptis! Akcininkų teisės! Informacija neskelbtina. Jeigu paskelbsi, tada nebus demokratijos! Paslaptys demokratinėje visuomenėje tik komercinės ir tik pačios stambiausios didžiųjų užraugtos. K u l t ū r o s b a r a i

20 Apsigautume manydami, kad pagaliau radome visų kalčiausią banką. Tai tik įstaiga pinigų surinkimo ir paskirstymo mechanizmas. Turėtų būti. Nepamirškime klasikų. Kadrai lemia viską, sakė Stalinas. Būtent kadrai. Rinkimai. Skirstyti pinigus ir vertybes privalo kadras, saviškis monopolijos, konsorciumo, finansinio voratinklio valios vykdytojas. Tai didžiausia tavo nelaimė. Retsykiais mechanizmas, dosniai tepamas tavo mokesčiais, užstringa, žiū, prie surinkimo ir skirstymo konvejerio staiga atsiduria koks nors nešiuolaikiškas, neverslus tipas. Vadovaujasi kažkokiais principais, sąžine, teisingumu... Tikra nelaimė tiems žvaliesiems elitui. Tuomet ginami interesai šventa teisė šiurpinti tave mokesčiais, akcijomis, palūkanomis, kainų šuoliais, restruktūrizavimais, optimizavimu... neigiama kryptimi. Prieš tokį svetimkūnį veikiama išvien. Visais laikais, visose santvarkose. Tam perkamos kiemo televizijos, kišeniniai seimūnai, redaktoriai, politikos ekspertai... Ar galėtume manyti, kad išvardijome bent keletą Graikijos premjero argumentų, apie kuriuos mūsų neinformavo žiniasklaida? Tiek sykių susitiko, sunkiai derėjosi negi taip nieko ir nepasakė? Vis dėlto kokią tos trijų šimtų milijardų skolos dalį sudaro palūkanos? Ir palūkanų palūkanos? Jei tikrai norima gelbėti demokratijos lopšį, gal derėtų atsisakyti palūkanų? Skolą gal jau grąžins kaip nors. O godulio koeficientas į palūkanas įskaičiuojamas? Ir kas iš tiesų gelbstima Graikija ar bankų viršpelniai? Tie bankai-skolintojai valstybiniai ar privatūs? Jeigu privatūs, ar jie bent kiek rizikuoja, ar visą riziką už aktyvus prisiima valstybė? Naivūs klausimai, specialistams tokių neturi kilti. Kreditoriai pavardes turi? Ar jie tiesiog elitas? Jeigu mato, kad skolininkas negalės skolos atiduoti, bet vis tiek skolina, gal jiems reikia visai ne pinigų? Gal jie maloniai sutiks skolą atsiimti natūra pastatais, salomis, oro uostais? Ir kiek netrukus kainuos vidutinio dydžio sala? Gal ją bus galima įsigyti už litą (pardon vieną eurą), siekiant išjudinti merdinčią ekonomiką? Kažkur jau girdėta (ir situacija, ir formuluotės). Kaip ir kada privatus piniguotis ėmė šokdinti valstybę visą Europą? Ir kokie rinkėjai per kokius balsavimus šitai leido? Naivūs klausimai. Pernelyg paprasti, neverti diskusijų laidos laisvoje ir nepriklausomoje... Nors paprastas pilietis turi teisę ir galbūt norėtų išgirsti šiais klausimais pasisakantį Nausėdą, Mačiulį ar Kuodį, na, Šimonytę... Bet viską puikiai paaiškintų ir vienas Donskis taip, kad paprastas žmogus nieko nesuprastų (ačiū už straipsnį Genijaus mirtis ). Ne tokia ir didelė ši dauguma, apytikriai trys procentai iš mūsų beveik trijų milijonų. Gaidžio agentūra (kaip malonu kreiptis) sako, kad keturi, tačiau prie valdžios prieina tik penkios partijos iš keturių dešimčių. Trys! Netgi čia pagudrauta. Su žmonomis, vaikais, uošvėmis ir pusbroliais. Nesakau, kad giminės blogi žmonės. Partiečių giminės netgi labai geri būtent jie partijomis ir pasitiki. Jie sistemos dalis. Mes visi sistemos dalis. Ne sistema, tik dalis, dabar jau neturime galių ir mechanizmų, kad išsirinktume pačius verčiausius doriausius, išmintingiausius. Pajėgiančius būti atsakingais už visumą per žmogaus ir žmonijos kadenciją. Laike ir veiksmo erdvėje. Tokių nedaug. Juos naikina. Visos okupacijos, visi užkariautojai. Drįsčiau teigti, visos santvarkos. Sistemai tokie nereikalingi. Atimama net galimybė tokius žmones patiems užsiauginti, išsiugdyti. Švietimas pagal Briuselio direktyvas: lyderystė, Estrelos malonumų memorandumas, Gender loops, lyčių lygybė, krepšelizacija, seksualinės mažumos valingas veiksmas, mažumas paverčiantis dauguma. Barnevet yra tobulas privataus verslo suliejimo su valstybės struktūromis pavyzdys juodą darbą atlieka valstybės pareigūnai, o babkes dalijasi privatūs akcininkai. Lietuvoj dar tobulesnis suliejimas. Tiesiog klasikinis, vadovėlinis pavyzdys apie valstybinius kriterijus ir privačias vertybes. Kaip už mūsų visų pinigus perkamas maistas nepasiturintiesiems? Vargšams norisi maksimaliai daugiau, privatininkui maksimaliai brangiau. Rezultatas: minimalus kiekis maksimaliai sočių snukių ir maksimalus skaičius minimaliai pavalgiusių piliečių. Spekuliacinė, nuo esmės nukreipianti veika, bukinanti protą, vulgarizuojanti jausmus, beprasmiškai žudanti laiką. Tų, kurie dirba, suvokdami pareigą ir atsakomybę, užuot gviešęsi privilegijų, net nepastebime. Tokius paprasčiausiai užpjudo, užrėkia demokratinių rinkimų užkaboriuose neršianti kreatyvioji minidauguma. Valstybės, Tautos žmogus tikrai nėra įžūliausias, garsiausiai rėkiantis. Ir ne gudriausiai save giriantis. Šitos savybės būdingos tiems, kurie medžioja gaujomis. Juk ten nuolat vyksta kova kas labiausiai išpūs 18 K u l t ū r o s b a r a i

21 krūtinę, nuolankiau įsiteiks, papūs plunksnas, gudriausiai apgaus, garsiau pirstels. Veltui viliesi savo išrinktos valdžios atsakomybės, veiksmų aiškumo. Tai ne tavo valdžia. Toks minkštasis projektas tiktai vykdytojai. Daugumai nepatiks. Ji netgi neperskaitys. Jau nebeskaito. Taip visada būna. Pajuto iš pirmų žodžių. Argi klausė mūsų dainų, ar išgirdo teisybę apie prievartą ir tremtį jedinstvininkai savo mitinguose? Vargšai vykdytojai, kaipgi jie galėjo pripažinti, kad jų tėvų ir senelių žygdarbiai, vaduojant ir išlaisvinant darbo liaudį, yra pasišlykštėtini?! Bet ir dabar melas tęsiasi. Pažvelkime į žmogų be fantazijos, tokį Tomaševskį, kurio protėvis lenkintojų kunigų palaužtas bažnyčioje prie klausyklos langelio, nes Dievas lietuviškai nesupranta, praeity gal buvo tiesiog Tamošius. Arba Tamošiūnas, gal Tamašauskas. Argi taip sunku įsivaizduoti vokiškus gatvių ir kaimų pavadinimus Varšuvos ar Dancigo apylinkėse, kunigus vokiečius, kurie veja vietinius lenkus nuo išpažinčių klausyklos, todėl, kad Dievas lenkiškai nesupranta? Sunku? To niemożlywie? No to tak, ale już bylo na Wileńszczyznie. Panašiai buvo Prūsijoje Mažvydo laikais. Būtent taip vietiniai pasidaro tuteišais. Rozumież, wielmożnie panie? Sutinku Draučiuose žudė psichopatas, patologinis ligonis. O kaip su tais, kurie dešimtmečiais kimšo silpnon jo makaulėn šovinistinį šmeižto šūdą? Taip ir sakau tiesiai kaip tikras lietuvių chamas. Iš tikrųjų, argi galima tai pripažinti. Argi galima tai skaityti!? Tai ir nereikia. Atleidžiu su dideliu malonumu. O tu paskaityk, jeigu nori. Čia tiktai pavyzdžiai apie praeitį, kad būtų aiškesnė dabartis ir ateities perspektyvos. Galbūt dabar patogiausias metas lietuviams Airijoje ar Katalonijoje reikalauti Į, Ė, Š, Ū, visų nosinių įteisinimo? Nuo ko pradėjome? Ak taip, rinkimai. Na, kaip ir viskas. Kietai atliktas minkštasis projektas, kurį pradėjo liaudies sukilimai, prancūzų revoliucija su karalių žudynėmis, nepaklusnių dinastijų naikinimu. Kenedžių taip pat. Nepaskutinė vieta šitam projekte tenka tokiems Baueriams Raudonojo skydo (Rot shield) smuklės laikytojams. Skydas iš pradžių nebuvo labai raudonas galutinai paraudo Vaterlo laukuose, kur Bauerių pinigai (tada jau Rotšildų) prancūzų pusėje grūmėsi su Rotšildų babkėmis Velingtono armijoje. Taip paraudo, kad lavonų užteko laukams tręšti net Britanijoje. Ar ši traša ten gabenta irgi už Rotšildų (tada jau baronų) tugrikus, istorija neatskleidžia. Jungtinėse Valstijose Pilietinio karo metais tik žūstantiesiems tas karas atrodė pilietinis, o Rotšildams, abi puses finansavusiems, vienodai rodė. Kuo karas ilgesnis, tuo geresnis. O rinkimai, balsavimas? Rinkimai čia ne prie ko. Techninis sistemos mechanizmo segmentas Derybų dėl Graikijos krizės išvarginta Vokietijos kanclerė Merkel išsitarė nepasitikinti Graikija. Galbūt tai skambėjo kiek kitaip: prarado pasitikėjimą ar kad pasitikėjimas kelia abejonių. Tai svarbu. Kalbant apie tikėjimą, nederėtų apsiriboti Graikija. Apsukrių vertelgų klestėjimui būtinas neapsukriųjų tikėjimas. Elementarus, naivus, vaikiškas. Kad neapgaus, neapsuks, neišduos, neparduos... Tokia pagrindinė valiuta. Ne doleris, ne euras, ne bitkoinas, ne juanis tikėjimas. Visur, ne vien Graikijoje. Na, baigėsi pasitikėjimas. Pamatė žmonės tikrąją sąskaitose įrašomų, skolinamų ir perskolinamų nulių vertę, išmintingų specialistų elgesį net mūsų nuolankioje valstybėje, kur krizės nuostoliai dengiami dirbančių pensininkų grašiais m. visi bankai Lietuvoje (remiantis laikraščiuose praslydusia informacija) sumokėjo 3000 lt mokesčių, savo valstybių indėlininkams tvarkingai sumokėdami palūkanas ir dividendus. Argi ne sektinas pavyzdys? Tikėjimas tikroji valiuta baigiasi. Graikijoj, Lietuvoj, Ispanijoj, Italijoj, Kipre, Islandijoj... Kas tęsiasi, kas prasideda? Taigi rinkimai! Viskas dabar bus kitaip! Tik atlikite pilietinę pareigą Ir neturėtume ant išrinktųjų pykti. Sakyti jie ar anie, valdžia. Tai mes. Tokie pat šiurkštūs, pavydūs, gobšūs Manote, kas nors pasikeistų, jei atsidurtume valdžioje? Tai kiek geriau apmokamas darbas. Bet atsakomybė kita. Pajėgtume? Nepaklausyti uošvės, atsakyti žmonos draugei, uošviui, dėdei, pusbroliui? Išeiti už grupės, giminės, partijos horizontų? Būti savas ne saviems, o visiems? Abejotina. Tuomet vietoj tokių rinkimų gal verčiau traukti burtus? Daugiau bus teisybės, o rezultatas daugmaž panašus. Šiuo klausimu visos partijos, manau, sutars Štai, pagaliau, bent keturi procentai (su žiniasklaida) mūsų valstybėje bus vieningi Kas gi ten tūno horizonte, už rinkimų muilo burbulų debesies?.. Kazimieras Eleonora Agota Jonas VARIJOTAS K u l t ū r o s b a r a i

22 Kūryba ir kūrėjai Almantas SAMALAVIČIUS NAUJASIS SOSTINĖS CENTRAS URBANISTINIO GREITKELIO ŠEŠĖLYJE Modernizmas gerai jaučiasi tik švariose, plokščiose vietovėse ir yra nepajėgus susieti savęs su ankstesnės tvarkos likučiais. Jo organizacinės schemos yra valymui skirtos abstrakcijos, primetančios urbanistinį mastelį, netinkamą niekam, išskyrus megalopolius. Nepadėjo jis ir Europos istoriniams miestams, kuriems reikėjo daug subtilesnio ir intymesnio prisilietimo. Pragmatiškoji formulė, deja, neturi rimtesnių teorinių pagrindų. Stambaus masto urbanistinės plėtros, iš pagrindų pakeitusios Vilniaus vaizdą dešiniajame Neries krante, imtasi dar giliu sovietmečiu, iš pradžių prisidengiant būtinybe išvalyti miestą nuo Antrojo pasaulinio karo griuvėsių (griovimo srityje, beje, nemenkai pasidarbavo Raudonoji armija, kai nacių kariuomenė jau buvo pasitraukusi iš Vilniaus). Ypač rūpintasi visavertiškam (kaip tuo metu tai buvo suvokiama) miesto gyvenimui reikalingais viešaisiais pastatais, o vėliau, 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais, užsimojus pasivyti ir pralenkti Vakarus, nutarta modernizuoti LSSR sostinę, atrodančią nepakankamai šiuolaikiškai. Jau pirmaisiais pokario metais Vilniaus planuotojams buvo liepta parengti projektą, kaip dalį dešiniojo Neries kranto kuo skubiau įsisavinti sporto ir kūno kultūros reikmėms. Tai padaryta, iš esmės ne itin skrupulingai pasinaudojus dar lenkų administracijos tarpukariu kelta idėja šią miesto dalį pritaikyti būtent tokiai funkcijai. 1 Spiro Kostof Pokariu numatyta, kad teritorijoje, kuri pasmerkta grandioziniam pertvarkymui, pirmiausia iškils naujas dvidešimt penkių tūkstančių vietų stadionas, o kiek vėliau ir kiti objektai, sudarysiantys didelį sporto kompleksą. Pagal ano meto bendrąjį Vilniaus planą tarp P. Eidukevičiaus, M. Melnikaitės, Sporto gatvių ir upės pakrantės 1950 m. imta ręsti dengtą baseiną, vėliau gavusį Žalgirio vardą. Tai viena pirmųjų būsimos planingos urbanistinės rekonstrukcijos dominančių (tas baseinas jau nugriautas, vietoj jo stūkso šiais laikais pelningesnių statinių kompleksas). Sunaikinus senąsias žydų kapines, m. buvo pastatytas dar vienas socializmo pergalę simbolizuojantis stambus objektas architekto Eduardo Chlomausko suprojektuoti Vilniaus sporto rūmai. Ėmus formuoti naują urbanistinį vietovės veidą, istorinis Žvejų priemiestis nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tačiau vienas iš svarbiausių vizualinių grandiozinės pertvarkos simbolių, kuriuo itin džiaugtasi ir didžiuo- 20 K u l t ū r o s b a r a i

23 tasi net kelis sovietų režimo dešimtmečius, buvo 1963 m. architektų brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių suprojektuotas viešbutis Inturistas, 1983 m. pavadintas Lietuva. Anuomet tai buvo bene aukščiausias Vilniaus pastatas, ženklinantis ilgametės ambicingos moderniųjų statybų sostinės centre kampanijos pradžią. Įvairiais tos kampanijos etapais, plėtojant sovietinę modernizavimo koncepciją, buvo šluote šluojamas ankstesnių epochų nekilnojamasis paveldas. Būtent tada galutinai ir negrįžtamai suniokotas vienas seniausių, autentišką pavidalą ir dvasią ilgiausiai išsaugojęs Šnipiškių priemiestis. Vilnius ne vienintelė sąjunginės respublikos sostinė, ištikta ūmios urbanistinės transformacijos. Ideologiškai ją nulėmė Maskvos sprendimas, bet klusniai vykdė vietiniai miesto tėvai. Vertikalūs betoniniai bokštai, panašūs kaip Inturistas, iškilo ir Rygoje, ir Taline. Tuo metu dar negausiems lankytojams iš supuvusių Vakarų norėta šiais dangoraižiais pademonstruoti socialistinės santvarkos pranašumus, architektūrinius, inžinerinius ir konstrukcinius pasiekimus. Paveldo liekanos negailestingai naikintos visose socialistinių respublikų sostinėse, tačiau dešinysis Neries krantas pertvarkytas ypač drastiškai, kad neliktų jokių prisiminimų, jokių užuominų apie senąją šios miesto dalies sanklodą. Po 1990-ųjų dešinysis Neries krantas kurį laiką vegetavo. Antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje į šią jau esmingai urbanizuotą buvusių istorinių priemiesčių teritoriją nukreipė žvilgsnį stambusis verslas, pajutęs ekonominę savo galią ir pasiryžęs išspausti pelną iš kiekvieno kvadratinio metro. Vilniaus municipalitetas postkomunistiniu laikotarpiu verslo poreikiams buvo be galo jautrus ir atidus, taigi, dešiniajame Neries krante ambicingai užsimota sukurti naująjį sostinės centrą, užimsiantį daugiau kaip 120 hektarų. Didžiuma statybos projektų įgyvendinta m., po neilgos pertraukos 2012 m. statybos vėl užvirė. Vilniaus savivaldybės tinklalapyje yra štai toks optimistinis 2012 m. įrašas: Vilniaus dešinįjį Neries krantą Europos aikštė vėl atranda investuotojai. Šioje išskirtinėje 120 ha teritorijoje Naujajame miesto centre artimiausiu metu laukia 470 mln. litų privačių investicijų, dar apie 100 mln. litų sostinės savivaldybė investuos į infrastruktūrą. Šiandien Konstitucijos pr. pradėtas griauti apleistas, prieš keletą dešimtmečių pradėtas ir nebaigtas statyti viešbutis, kurio vietoje atsiras daugiafunkcinis aukštos klasės biurų kompleksas. Prisimenu laiką nuo 2004 iki 2008 metų, kada dešinysis Neries krantas buvo didžiausia statybų aikštelė Baltijos valstybėse ir visame regione, tuomet čia investuota 765 mln. litų. Šio pastato griovimas sakyčiau, istorinis momentas, tai vėl naujas startas, kad į dešinį krantą sugrįžtų statybos. Esame pasirengę padaryti viską, kad K u l t ū r o s b a r a i

24 Panoramos prekybos centras ties Konstitucijos prospektu būtų įvykdytos suplanuotos artimiausių metų investicijos, siekiančios beveik 600 mln. litų ir sukursiančios 1000 darbo vietų, sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas. 2 Nors Zuoko era baigėsi, taigi, Vilniaus savivaldybėje šeimininkauja jau kitas meras, ketverių metų senumo įrašas, šlovinantis finansines investicijas į statybas naujajame sostinės centre ir žadantis dar vieną urbanistinės plėtros etapą, paremtą griaunamąja buldozerių jėga, tebetrykšta optimistiniais pažadais. Materiali tų intonacijų išraiška Konstitucijos prospekto erdvėse dygstantys nauji šiais laikais įprastu domino namelio principu dėliojami didžiųjų bankų, kitų kontorų statiniai. Architektai, klusniai tenkinantys verslo ryklių įgeidžius, neriasi iš kailio, kad išspaustų kuo didesnę naudą iš kiekvieno papildomo kvadratinio metro. Žurnale Statyba ir architektūra urbanistiniais klausimais rašanti žurnalistė Rusnė Marčėnaitė 2014 m. džiaugėsi atsinaujinusia naujojo miesto centro plėtra, skaitytojams pranešdama gerąją naujieną naujasis sostinės centras nepaliaujamai stiebiasi į aukštį ir į plotį: Dviejų pastatų Konstitucijos prospekte autorius architektas Audrius Ambrasas yra taikliai suformulavęs prieš gerą dešimtmetį pagaliau pradėtos plėtoti šios aukštybinės miesto dalies aplinkybes: sutapo verslo ir politikos interesai, architektūrinės ambicijos ir ekonominis pakilimas. Vienas sėkmingas projektas masino verslą kurti naujus, ir per kelerius metus, juokauja architektas, prospektas virto nacionalinio grožio konkurso podiumu. 3 Kalbinami ir šios teritorijos plėtrą palaikantys, ją skatinantys miesto planuotojai. Antai architektas Mindaugas Pakalnis, dalyvaujantis rengiant Vilniaus plėtros planus ir juos administruojant, konstatuoja: Pasaulis keičiasi, negalima uždrausti tam tikroje vietoje atsirasti vertikalios raiškos miestui. Būtų buvę kur kas blogiau, jeigu tokie pastatai būtų pasklidę po visą miestą, svarstė architektas ir urbanistas. Dabar jie sukoncentruoti vienoje vietoje, išskyrus gal vienišą daugiaaukštį Savanorių prospekte. Gerai, kad tokių vienas kitas. 4 Tie, kuriems ima svaigti galva, išgirdus malonias žinias apie milijoninių lėšų įsisavinimą, vis gausiau ir gausiau kuriamas darbo vietas (neaišku tik viena kodėl šimtai tūkstančių nesusipratusių šalies gyventojų iki šiol uždarbiauja svetur?), arba karščiau suplaka širdys, sužinojus, kad egzistuoja podiumai, kuriais žengia ne tik grakščios ilgakojės manekenės, bet ir šiomis savybėmis rečiau pasižymintys architektūros kūrėjai, jau gali, įsitaisę prie kompiuterio ekrano ir paspaudę mygtuką 22 K u l t ū r o s b a r a i

25 slideshow, leistis virtualiais urbanistiniais Konstitucijos prospekto ir jo prieigų maršrutais, kurių prašmatnios vizualizacijos vilioja įvairiausiuose lietuviškojo interneto puslapiuose. Tačiau tiems, kuriems sveika nuovoka ir įprotis kritiškai mąstyti neleidžia pasiduoti akinančiam blizgiųjų žurnalų spindesiui, vizualiniams-propagandiniams virtualios realybės efektams, kyla daugybė rimtų klausimų. Deja, į juos neatsako nei pigūs pasigyrimai kokiais nors architektūriniais nacionalinio grožio podiumais, nei nieko nepaaiškinantys aiškinimai, esą pasaulis nuolatos keičiasi, tarsi urbanistinė kaita vyktų savaime, kažkaip natūraliai, be jokių verslo Konstitucijos prospektas ir politikos užkulisiuose atkakliai brandinamų projektų, kuriuos nulemia neretai konfliktiški interesai, o prastumia lobistai. Vis dėlto ne visi architektai ir miesto planuotojai džiūgauja dėl pokyčių Konstitucijos prospekte ir jo prieigose. Žurnale Urbanistika ir architektūra urbanistas Saulius Motieka 2009 m. konstatavo: Daug kalbama apie naujojo miesto centro kūrimą dešiniajame Neries krante. Konstitucijos prospektas ir jo aplinka Šnipiškėse dažnai tapatinami su postsovietinės materialios kultūros simboline raiška. Tačiau kol kas tai yra tik vienas iš problemiškiausių sostinės statybos poligonų, kuriame eksperimentuojama, bet kuris dar neturi aiškaus apibrėžtumo ir integralios urbanistinės architektūrinės darnos esamų ir konvertuojamų teritorijų aplinkoje. Literatūrinė moderniojo centro idėjos samprata niekada nebuvo susieta su urbanistiniais veiksniais, nebuvo įvertinta ir formuojama profesionaliomis kategorijoms. Todėl iki šiol ir neturi vientisos urbanistinės kompozicijos požymių. Atėjo laikas pripažinti, kad toks neapibrėžtumas ateityje gali turėti lemiamų neigiamų ir nepataisomų pasekmių Vilniaus identiteto tęstinumui bei tolimesniam kokybiško sostinės įvaizdžio formavimui. Kalbama ne apie atskirus pastatus ar jų estetinę išraišką, o apie platesnės prasmės kategoriją vietovės urbanistinio komplekso modelį. 5 Po kelerių metų urbanistas išryškino ir paaiškino kai kurias morfologinio chaoso, iki šiol dominuojančio naujajame Vilniaus centre, priežastis. Toje teritorijoje kilo nežmoniškas apetitas, remdamasis teisėtais privačių savininkų lūkesčiais kiekvienas norėjo viršyti Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius. Pastatai stiebėsi į dangų, lyg tie keli kvadratiniai metrai išgelbėtų verslo reikalus. Visi labai laisvai pradėjo interpretuoti, kur statyti ir kaip statyti, atsirado spekuliacijų: man patinka aukštesnis namas, kas įrodys, kad jis turi būti žemesnis? Teritorijų planavimo dokumentuose buvo ne reglamentuojama urbanistinė ir architektūrinė kokybė, bet tik užtikrinama maksimali esamos nuosavybės galimos realizacijos apimtis, tenkinanti privačius interesus. 6 Vertinant dabartinę plėtros procesų būklę, galima pagrįstai teigti, kad esminės dabartinio Vilniaus nau- K u l t ū r o s b a r a i

26 jojo centro urbanistinių ir architektūrinių nesėkmių priežastys koduotos jau sovietmečio dokumentuose, reglamentuojančiuose planavimą ir projektavimą, tada pradėtas ir laipsniškas šios miesto dalies modernizavimas. Viena iš priežaščių beatodairiškas siekis radikaliai pertvarkyti centrines miestų dalis ir jų prieigas nebuvo originalus sovietinių planuotojų išradimas, taip daryta ir daroma įvairiose pasaulio vietose. Iš esmės tai universali XX a. pradžioje iškelta mąstymo tendencija, ilgainiui persmelkusi ir nulėmusi miestų morfologinius bei vizualinius pokyčius, urbanistinę plėtrą tiek Europoje, tiek kituose kontinentuose. Sovietmečio architektai, nors oficialiai buvo verčiami rituališkai keiksnoti ir niekinti Vakarų buržuazinę urbanistiką, planuodami didmiesčių plėtrą pasidavė tai pačiai magijai, hipnotizuojančiai protus ir vaizduotę, toms pačioms modernistinėms idėjoms kaip ir jų kolegos Vakaruose, turėję nepalyginamai daugiau laisvės. Britų urbanistas Eamonnas Canniffe as teigia, kad su nedidelėmis išlygomis ji tebėra jaučiama ir dabar: Šiuolaikinė situacija tokia, kad urbanistinis projektavimas daugeliu aspektų tebevergauja Le Corbusier urbanistinėms dogmoms, visuotinai priimtoms nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Žemę apglėbusias tradicinio miesto formas pakeitę bokštų blokai ir urbanistiniai greitkeliai tai projektavimo strategija, kuri su dideliu entuziazmu įgyvendinama tiek išsivysčiusiose pasaulio šalyse, tiek visur kitur. 7 Panašaus mąstymo įsigalėjimas lėmė, kad istoriškai susiklostęs tradicinis urbanistinis audinys Vakarų didmiesčių centruose tapo plataus masto revoliucinių pertvarkymų objektu. Le Corbusier dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pateikė pavyzdinį Paryžiaus centro urbanistinės rekonstrukcijos planą pasitelkdamas savo plačiai propaguojamus urbanistinės chirurgijos metodus, numatė nugriauti didžiąją dalį senojo Lotynų kvartalo ir nuo praeities liekanų išvalytoje, tuščioje erdvėje, žaliosios masės apsuptyje pastatyti dvidešimt keturis dangoraižius, skirtus stambiojo verslo kontoroms. Nors įpiršti savo vizijų Prancūzijos vyriausybinėms ir municipalinėms institucijoms, dar nepraradusioms sveikos nuovokos, tarpukariu nepasisekė, šios doktrinos, skelbiančios ir ideologiškai pagrindžiančios totalią pertvarką, įkvėpė ištisas architektų ir miesto planuotojų kartas, užvaldė šios srities profesionalų vaizduotę. Toli neieškodami pavyzdžių, pasidairykime po istorinį Stokholmo centrą Gamla Stan, kurio dalis buvo nugriauta 8-ajame dešimtmetyje, vykdant radikalią modernistinę pertvarką. Jos imtis paskatino tuo metu visoje Europoje plitusios doktrinos, įteisinančios urbanistinio projektavimo principus ir pateisinančios metodus, kuriuos diktavo mechanistinė dvasia, technologiniai imperatyvai, ribotas estetinis pasaulėvaizdis Laimė, švedų architektai anuomet spėjo nuniokoti tik dalį centro. Kaip galėjo atrodyti visas Stokholmo senamiestis, nusiaubtas šaltai, racionaliai suplanuoto urbanistinio taifūno, šiandien nesunku įsitikinti, pasidairius po modernistinius betono statinių kvartalus, kurie supa kultūros namus (Kulturhuset), iškilusius Švedijos sostinės istoriniame centre, ir kurie (kartu su modernistine savo aplinka) atrodo beviltiškai pasenę visais įmanomais požiūriais tiek funkciniu, tiek estetiniu, tiek moraliniu... Dalis jų prašyte prašosi atnaujinami, o štai neaukšti istoriniai, Viduramžius siekiantys statiniai nusistebėtinai puikiai atrodo tradicinėje urbanistinėje aplinkoje. Kodėl tiek 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių, tiek ir vėlesnių praėjusio amžiaus statybų būklė tokia apgailėtina? Modernistinė dvasia paveikė urbanistinį audinį, pasak Eamonno Canniffe o, suteikdama jam tam tikrus, kone universalius bruožus, būdingus daugelio pasaulio miestų struktūrai: Šiuolaikinio miesto morfologinį charakterį sudaro dominuojantys individualaus tapatumo statiniai, kuriuos supa erdvė, keliaklupsčiaujanti prieš jų formas, nesvarbu, ar ji būtų privati, ar vieša. Santykis tarp šių pastatų dažnai yra toks pažeidžiamas, kad erdvė tarp jų išvis nereikalinga nei kaip funkcinis darinys, nei kaip nemateriali medžiaga, susiejanti šias formas į visumą. 8 Štai kodėl dalis žmonių, neturinčių nė menkiausio supratimo apie moderniojo planavimo morfologinius principus ir ideologinius jų šaltinius, intuityviai jaučia, kad daugelis šiuolaikinių pasaulio miestų yra apmaudžiai panašūs, vienodai nuobodūs, nepaisant nei geografinio atstumo tarp jų, nei visiškai kitokio kultūrinio konteksto. Taigi, šiokią tokią gyvenimo mieste patirtį turintis, praprusęs asmuo fenomenologiškai jaučia, kad 24 K u l t ū r o s b a r a i

27 taip rekonstruotos ir suformuotos miesto dalys nuvertina tokius svarbius dalykus kaip vietos unikalumas ir tik jai būdingas charakteris. Kad ir kaip paradoksalu, bet urbanistinė aplinka, kurios statiniai visi kartu ir kiekvienas skyrium užsimuštinai stengiasi būti pastebėti, unikalūs, išskirtiniai, dažniausiai atrodo monotoniška, suvienodėjusi, nė kiek neįsimintina... Tarsi tuščias pažadas, kurio niekas, regis, nė neketino tesėti. Vietos, atminties ir miestokūros klausimus nagrinėjantis anglų urbanistikos tyrinėtojas Phillipas Sheldrake as įžvalgiai teigia: Mūsų aplinka yra aktyvus dalyvis pokalbio, kuris vyksta tarp minties geografijos ir dvasios, sukuriančios vietą. Vieta susijusi su joje įsišaknijusiu žmogiškuoju naratyvu ir atmintimi, net su gilesnėmis naratyvinėmis srovėmis, kurios absorbuoja pasakojimus visų, gyvenusių čia iki mūsų. Todėl visiškai tinka vietas suvokti kaip tekstus, persmelktus prasmių. 9 Kitaip tariant, atmetus atgyvenusią, išsisėmusią, galutinai save diskreditavusią Le Corbusier įdiegtą urbanistinės erdvės sampratą, kiekvienoje miesto vietoje, konkrečioje aplinkoje reikia ieškoti tų bruožų ir ypatybių, kurio kiekvieną miesto dalį, susiklosčiusią amžiams bėgant, daro išskirtinę, o kartu susieja su urbanistinio audinio visuma. Tokia miesto planavimo, projektavimo, jo architektūros elementų samprata, kokią piršo ir iki šiol įnirtingai gina modernistinės urbanizacijos apologetai, į miestokūrą iki šiol žvelgiantys pro apmusijusių Le Corbusier dogmų prizmę, iš esmės neigia ir miesto kaip vietos sampratą, ir net galimybę pajusti jos dvasią. Vilniaus Konstitucijos prospekto ir jo prieigų statiniai nėra įsimenantys, nors jų estetiškumo skalė labai, netgi drastiškai skiriasi. Tokia pat beveidė ir jų aplinka, nors autoriai stengiasi bet kokia kaina įtvirtinti individualų kiekvieno aukštybinio objekto tapatumą. Buvusių Šnipiškių teritorijoje plėtojant naująjį Vilniaus centrą, pastaruoju metu pasukta, deja, ne šiuolaikiškesniu ir perspektyvesniu urbanistinės akupunktūros (Nan Ellin) taikymo, bet senesniu, sovietmečio miestų planuotojams ir projektuotojams geriau pažįstamu urbanistinės chirurgijos keliu. Kitaip tariant, užuot atsižvelgus į buvusią istorinę sanklodą, įvertinus galimybes išsaugoti jos plano struktūrą, inkorporuoti jos liekanas, išreiškiant pagarbą čia giliai įsišaknijusiai vietos dvasiai, kuri morfologiškai dar juntama, pasielgta priešingai paprasčiausiai eliminuojami bet kokie ankstesnės urbanistinės struktūros pėdsakai. Iš pradžių taip elgtasi, kaip minėjau, dėl ideologinių urbanistinės modernizacijos užmačių ir architektų modernistų troškimo istorinėje vietoje palikti savo signatūrą. Vėliau, jau posovietiniais laikais, bene didžiausią spaudimą negailestingai transformuoti teritorijas darė grobuoniški verslo struktūrų interesai, nesulaukę bent kiek didesnio visuomenės pasipriešinimo. Arba, kaip pasakytų koks nors šio- Swedbanko pastatas naujajame Vilniaus centre K u l t ū r o s b a r a i

28 je teritorijoje pasidarbavęs ir naujųjų laikų konjunktūrą subtiliai jaučiantis architektas, šie interesai tiesiog stebuklingai sutapo. Tiek simbolinės, tiek ekonominės galios atžvilgiu vieni iš reikšmingiausių naujojo Vilniaus centro objektų yra išilgintas, proporcijas praradusią degtukų dėžutę primenantis savivaldybės pastatas ir kiek didesnių estetinių ambicijų turintis prekybos centras Europa. Menkiau praprususiems vilniečiams jie abu asocijuojasi su kvapą gniaužiančiomis postmoderniosios epochos architektūros aukštumomis. Kritiškiau nusiteikusio vertintojo akimis, tai tiesiog banalūs, anaiptol neišskirtiniai stiklo ir gelžbetonio architektūros objektai, suręsti domino namelio principu. Tokių netrūksta atkampiausiuose, provincialiausiuose Europos didmiesčiuose, užsimojusiuose lygiuotis į Londoną ar Čikagą, nustekentą savųjų statytojų (tiesa, disponavusių nepalyginamai didesnėmis finansinėmis ir technologinėmis galimybėmis). Formuojant naująjį urbanistinį administracinį ir verslo centrą, iš esmės tik pridengiantį komercinių struktūrų interesus, kurie pernelyg nė neslepiami, bandyta kurti ir neva šiuolaikiškas viešąsias erdves. Tačiau jos, išskyrus išties įspūdingą Swedbank aplinką su panoramomis, atsiveriančiomis į upę (beje, tai anaiptol ne viešoji, bet privati banko nuosavybė), primena figos lapelį, kuriuo bandoma pridengti nuogą urbanistinį kūną, tarnaujantį verslo interesams. Nei viešoji erdvė priešais savivaldybės pastatą, nei Europos aikštė netapo ir, veikiausiai, netaps iš tikrųjų viešosiomis, gyvybingomis, miestiečius traukiančiomis, išradingai naudojamomis erdvėmis. Jeano Baudrillard o žodžiais tariant, tai elementarūs urbanistiniai-architektūriniai simuliakrai. Arba tiesiog nevykusios užuominos į antikinę agorą viešąjį traukos centrą, vietą, kuri būtina miesto renginiams ir reginiams, pilietinės energijos apykaitai. Visai nekeista, kad čia nevyksta ne tik pilietiniai, bet ir pramoginiai renginiai. Erdvės viešumą simuliuoja skustuvą ar šepetėlį primenanti (jau spėjusi gerokai aprūdyti) dekoratyvinė skulptūra priešais sostinės savivaldybę. Nors aplink ją plyti vasarą žaliuojanti veja ir takas, kertantis dekoratyvinės plieno skulptūros vidų, neva kviečiantis miestiečius dalyvauti veiksme (neaišku, kokiame), nei vasarą, nei juo labiau žiemą ši nejauki, socialiai negyva viešoji erdvė lankytojų taip ir nesulaukia. Viešumai skirtos erdvės įspūdį bandyta kurti ir erdvėje, plytinčioje tarp savivaldybės pastato ir prekybos centro Europa. Tačiau viešąją erdvę inscenizavusius architektus ir čia ištiko akivaizdi nesėkmė. Nepaisant gana žmogiškų mastelių ir Vilniaus miestui nedažnos atrakcijos fontano, ši erdvė netapo vieta, traukiančia žmones. Šiokios tokios gyvybės ji įgauna tik vasarą, kai staliukus ir kėdes išneša į lauką pirmajame prekybos centro aukšte įsikūrusios kavinės, tačiau jie taip ir lieka prilipę prie stiklinės oranžerijos sienų. Eidamas pro šalį, retai čia pamatysi daugiau negu keliolika ar kelias dešimtis žmonių. Kodėl ši viešoji erdvė mirusi? Anglų architektas ir urbanistas Matthew Cormona teigia: Kad ir kokia būtų kontrolės strategija, viešosios vietos sėkmingai gyvuos, tik būdamos patrauklios. [ ] Pažįstama realybė yra tokia, kad daugelis atvirų erdvių nėra projektuojamos kaip viešosios vietos, jos dažniausiai yra skirtos (išimtinai) pademonstruoti pastato grožybes arba įsiteikti rinktinei žmonių grupei. 10 Akivaizdu, kad to siekė ir architektai, projektavę vadinamąją Europos aikštę, kuri prekybos centrą Europa skiria nuo savivaldybės pastato. Sukurtas gana įtikinamai atrodantis, tačiau visiškai neveiksnus viešosios erdvės muliažas. Kažkodėl jie nekėlė sau klausimo, kas norės džiaugtis buvimu atvirame ore, kai visai šalia nepaliaujamai riaumoja prospektas su septyniomis eismo juostomis? Meškos paslaugą daro ir chaotiškai išsibarstę atskiri statiniai, kurių ne tik estetines savybes lėmė investuotojų gebėjimas įtvirtinti ir išreikšti asmeninį interesą. Tiek estetiniu, tiek morfologiniu atžvilgiu Konstitucijos prospektas iliustruoja tokią situaciją, kokią prieš keletą dešimtmečių, analizuodamas moderniosios urbanistikos ir architektūros plėtros logiką, taikliai apibūdino architektūros teoretikas Christianas Norbergas-Schulzas: Didžiuma moderniųjų statinių egzistuoja niekur jie nesusiję su kraštovaizdžiu, juo labiau su koherentiška urbanistine visuma, jie gyvena savo abstraktų gyvenimą tam tikroje matematiškai technologinėje erdvėje, sunku net atskirti, kur jų viršus, o kur apačia. 11 Ir vis dėlto, nepaisant gausybės priežasčių, dėl kurių Konstitucijos prospektas ir jo prieigos neįgijo ir, veikiau- 26 K u l t ū r o s b a r a i

29 siai, neįgis įprastiniam miesto centrui būdingų ypatybių, yra viena, kurią pavadinčiau lemtinga. Dauguma Lietuvos urbanistų, kritiškai analizavusių naujojo Vilniaus centro problemas, neatkreipė dėmesio į šios teritorijos ypatumą, sukūrusį neįveikiamas problemas, tai greitkelis, dominuojantis naujojo centro morfologinėje struktūroje. Daugiau negu prieš pusę amžiaus miestų istorikas, teoretikas ir architektūros kritikas (beje, amerikietis) po ilgesnės kelionės po Europą įžvelgė daugelio būsimų urbanistinių problemų priežastį. Sugretinęs tendencijas, pastebėtas Senajame žemyne, su nė kiek neguodžiančiomis, veikiau nuviliančiomis Amerikos didmiesčių transformacijomis, Lewisas Mumfordas parašė nedidelę, tačiau skvarbių, toliaregiškų įžvalgų kupiną knygą Greitkelis ir miestas. Jo teigimu, viena iš didžiausių plėtros problemų netinkamai suvokta transporto funkcija moderniajame didmiestyje: Nelaimei, kalbant apie transportą, vyrauja senamadiška linijinė pažangos samprata. Dabartiniu metu automobilis tapo universalia transporto priemone, dauguma žmonių yra įsitikinę, kad pėsčiųjų judėjimas išnyks, geležinkelių transporto bus atsisakyta. Daugelis greitkelių statytojų jau dabar sako, kad taip yra įvykę, o jei ne, tai įvyks artimiausioje ateityje. Esmė ta, kad automobilį mes pavertėme neįgaliu, priversdami jį tapti vienintele transporto priemone. Tokio apkrovimo negali pakelti nei automobiliai, nei greitkeliai. Ši pernelyg didelė koncentracija lėtai griauna mūsų miestus, nepateikdama nieko nė perpus geresnio, negu ji pati. 12 Mumfordas aiškino, kad pokario miestų planuotojai kartojo tą pačią klaidą kaip ir jų kolegos XIX a., kai į patį miesto centrą įsileido anuometinį progreso variklį ir simbolį geležinkelį. Automobiliui nurungus ir išstūmus savo pirmtaką, vietoj geležinkelio bėgių didmiesčių centrus išvagojo nuolat platėjantys, vis daugiau erdvės reikalaujantys greitkeliai, sukuriantys tiek nuolat didėjančius eismo srautus, tiek neišvengiamus kamščius. Atrodo, ne tik savuose interesuose paskendę politikai, bet ir profesionalai miestų planuotojai ir projektuotojai šios, kaip ir daugelio kitų miesto supratimui esminių knygų taip ir neperskaitė, o jei kuris ir skaitė, nelabai suprato arba nenorėjo suprasti, apie ką autorius kalba. Miesto centras į Konstitucijos prospekto prieigas perkeltas, neatsižvelgus nei į buvusią vietos dvasią, nei į istorinę urbanistinę sanklodą, nei į esminius gyventojų poreikius. Suabsoliutinus verslo ir jam pataikaujančios politikos interesus, istorinėje miesto dalyje buvo sukurtas tik dar vienas paviršutiniškai šiuolaikiškas domino miestelis. Miesto gyvenimui svarbi teritorija, galėjusi būti prasmingas, su ankstesniais istorijos tarpsniais glaudžiai susijęs sostinės sandas, kuriantis kokybiškai kitokią miesto kultūrą, virto blankiu, negyvybingu, ankstesnes modernaus projektavimo ydas pakartojusiu urbanistiniu dariniu, kuriam būdingas iš anksto suplanuotas modernistinis chaosas, o socialinis gyvenimas jame prasideda ir baigiasi kartu su darbo dienos pradžia ir pabaiga. Vakarop, ištuštėjus kontorų bokštams ir nuslūgus automobilių srautui, naujasis sostinės centras Konstitucijos prospekte primena vėjo perpučiamą, apleistą, jokioms žmogiškoms reikmėms netinkamą urbanistinę dykrą, kokių mūsų didmiesčiuose ir sostinėje, deja, netrūksta... 1 Vytautas Jogėla. The Old Jewish Cemetary in the Nineteenth and Twentieth Centuries. Lituanus. Vol. 61 No 4 (2015), p Rusnė Marčėnaitė. Naujasis sostinės centras: dangoraižiai debesų nedraskys. Žr. 4 Ten pat. 5 Saulius Motieka. Besiformuojančio Vilniaus moderniojo centro urbanistinis modelis. Urbanistika ir architektūra. 2009, nr. 33 (4), p Cit. pagal: Rusnė Marčėnaitė. Naujasis sostinės centras. 7 Eamonn Canniffe. Urban Ethic: Design in Contemporary City. Oxon: Routledge. 2006, p Ten pat, p Phillip Sheldrake. A Spiritual City? Place, Memory and City making. In: Architecture, Ethics and Personhood of Place, edited by Gregory Caicco. Hanover and London: University Press of New England. 2007, p Matthew Cormona et al. Public Places, Urban Spaces: The Dimensions of Urban Design. Amsterdam: Architectural Press. 2003, p Christian Norberg-Schulz. Genius Loci: Toward the Phenomenology of Architecture. New York: Rizzoli. 1980, p Lewis Mumford. The Highway and the City. New York: Harcourt, Brace and the World. 1964, p K u l t ū r o s b a r a i

30 OSKARO KORŠUNOVO DOVIS UŽ DOVĮ VARŠUVOJE Pastaraisiais metais Lenkijos teatrai vis dažniau kviečia režisierius iš užsienio iš Brazilijos, iš Rusijos, iš Serbijos, bet dažniausiai iš Lietuvos. Net kelis spektaklius kiek anksčiau režisavo Yana Ross, o visai neseniai varšuviečiai vieną po kito pamatė Eimunto Nekrošiaus Vėlines pagal Adomą Mickevičių ir Oskaro Koršunovo Dovis už dovį pagal Williamą Shakespeare ą. Lenkijos žiniasklaida svečių spektaklius vadina gaivaus oro gūsiu, rodančiu naują požiūrį į teatrą ir į tikrovę, kurioje gyvename. Prieš premjerą Varšuvos dramos teatre Koršunovas žurnalistams sakė: Tai pasakojimas apie valdžią, jos dramą ir absurdą. Shakespeare as klausia, ar valdantieji gali būti teisingi ir moralūs, ar jie tik manipuliuoja morale, kad paverstų ją savo tarnaite, kai gaus valdžią. Visų Shakespeare o dramų tema valdžia ir jos santykis su meile, o jų neįmanoma suderinti. Valdžios mechanizmai visada tokie patys, laikmetis nedaro jiems įtakos. Kita svarbi Shakespeare o tema teisė ir su ja susijusios problemos... Europoje juntama demokratijos krizė, valdžios krizė, kyla klausimas, kur visa tai nuves? Teatre mėgstu analizuoti aktorių ir publikos santykį. Neįmanoma išvengti šios analizės. Ypač šiandien, kai teatras suprantamas visai kitaip negu anksčiau. Teatras keistas dalykas. Nors spektaklį galima pamatyti įsijungus kompiuterį, žmonės vis dėlto eina į teatrą. Reikėtų klausti, kodėl atėjote? Tai labai svarbus klausimas. Mano atsakymas į jį būtų toks: daug lemia teatre vykstantis bendravimas, kuris ypač svarbus. Tą ypatingumą reikia suvokti ir nuolat apie jį priminti... Pristatydami spektaklį Dovis už dovį, interneto portalai ir spauda pabrėžė, kad režisierius yra daugelio reikšmingų apdovanojimų laureatas, aukštai įvertintas Edinburgo, Avinjono, Torunės, Norvegijos ir, žinoma, Lietuvos festivaliuose: Šis menininkas sukūrė tik jam būdingą specifinę scenos kalbą, jo teatras ne vien atspindi šiandieną, bet ir pranašauja ateitį. Izabela Szymanska dienraštyje Gazeta Wyborcza rašo: Koršunovas į teatrą pateko dėl... blogo elgesio mokykloje. Už bausmę buvo nusiųstas į dramos būrelį. O tuo metu, kai svarstė, ką studijuoti, Lietuvos scenose spektaklius statė režisieriai vizionieriai, vienas iš jų Eimuntas Nekrošius. Poetiška sceninė jų vaizduotė davė Koršunovui impulsą eiti būtent šiuo keliu. Šiandien jis vienas žymiausių lietuvių režisierių, dirbantis daugelyje šalių, tarp jų Prancūzijoje, Italijoje, Rusijoje, Švedijoje, Norvegijoje... Savo režisūrinį kelią jis pradėjo nuo oberiutų, brutalistų kūrinių statymo. Koršunovo spektakliai ne kartą buvo rodomi Torunės festivalyje Kontakt, ne per seniausiai jis ten pristatė Žuvėdrą pagal Antoną Čechovą. Varšuvos publika šį režisierių įsiminė 2013 m., kai per Nacionalinių teatrų susitikimus pamatė Mariaus Ivaškevičiaus pjesę Išvarymas. Tačiau jau keletą metų jį labiausiai vilioja Shakespeare o kūriniai. Pats prisipažįsta, kad į negyvenamąją salą pasiim- 28 K u l t ū r o s b a r a i

31 tų Bibliją ir Shakespeare o veikalus. Shakespeare ui skirtame festivalyje Gdanske lietuvių menininkas parodė Romeo ir Džuljetą, Vasarvidžio nakties sapną, Hamletą, Mirandą pagal Shakespeare o Audrą. Svarbiausias, sunkiausias ir įdomiausias buvo, yra ir bus Hamletas. Kuo labiau įsigilini į Hamleto tekstą, tuo geriau supranti, koks begalinis žmogaus dvasios kosmosas, kuriame pilna juodųjų skylių. Galime tik vos vos prie jų priartėti, nes jos tokios didelės ir gilios, kad nematome nei krašto, nei dugno, teigia režisierius. Dovis už dovį retai statoma drama. Jos tema valdžia. Koršunovas, 20 metų gyvenęs Sovietų Sąjungoje, iš arti matė įvairius valdžios modelius. Bet, jo manymu, visi jie iš esmės vienodi. Kad ir kokia būtų politinė sistema, valdantieji veikia pagal panašias schemas. Shakespeare as savo kūriniuose atskleidė žmonių valdymo mechanizmų matricas, būdingas visais laikais. Kai statau jo pjeses, nekyla abejonių, kad jis kalba apie dabartį ir daro tai net įžvalgiau negu bet kuris mūsų dienomis kuriantis dramaturgas, sako režisierius. Kai statėme dramą Dovis už dovį, atsiskleidė, kaip puikiai jis perteikia visuomeninius ir politinius procesus, šiandien kankinančius Europą. Vyksta demokratijos ir valdžios krizė, nežinome, kur link visa tai nuves, ar mūsų laukia labai rūstūs, griežti laikai, o gal atvirkščiai įstatymai, teisingumas ir elgesys darysis liberalesni? Kad pasaulis keičiasi globaliai ir lokaliai, jaučiame visi, tą rodo net žmonių tarpusavio santykiai. Shakespeare o pjesėse narpliojama tema, kaip kovojama dėl absoliučios valdžios, mano įsitikinimu, šiandien ypač aktuali, cituoja režisierių Szymanska. Gazeta Prawna kultūros puslapyje spektaklį Dovis už dovį aptarė žinomas kritikas Jacekas Wakaras, gerai pažįstantis Lietuvos teatrą: Nors pastaraisiais metais režisuoti Varšuvoje ryžtasi nemažai užsieniečių, Koršunovas tarp jų užima William Shakespeare. Dovis už dovį. Režisierius Oskaras Koršunovas. Varšuvos dramos teatras ypatingą vietą. Jis jau yra dirbęs sostinės teatre Studio Mažojoje salėje pateikė vieną iš savo poetinių seansų, paremtų oberiutais. Nuo to laiko jo pozicija teatro pasaulyje smarkiai pasikeitė. Lietuvoje jis pasirinko savąjį kelią, išsilaisvindamas iš galingojo Eimunto Nekrošiaus įtakos. Netrukus per teatrinius Varšuvos susitikimus pamatysime Slobodziankos Mūsų klasę, jo pastatytą Osle. Šis režisierius dirba ir Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Rusijoje, jo kalendoriuje kiekviena minutė užpildyta. Lenkijos festivaliuose Koršunovas dalyvauja dažnai ir ne kartą parodė puikius, talentingus spektaklius. Šedevru galima vadinti jo Išvarymą didžiulę freską lietuvių emigracijos į Didžiąją Britaniją tema. Apstulbino ir sužavėjo Miranda pagal Shakespeare o Audrą. Ten vaidino vos du aktoriai Prosperas, senas, nusigyvenęs, politinės sistemos sužalotas inteligentas, mažame bute, nuo grindų iki lubų prigrūstame knygų, moko gyventi savo dukrą, o sala egzistuoja tik jo vaizduotėje. Dar stipresnį įspūdį padarė pusiau autobiografinis Koršunovo Hamletas, kuriame pagrindinis herojus kovoja ne tik su lemtimi, bet ir su priklausomybe nuo alkoholio. Režisierius ne kartą yra sakęs, kad nuo alkoholizmo jį išgelbėjo teatras. K u l t ū r o s b a r a i

32 Dovis už dovį. Spektaklio scena Kiekvienam teatrui garbė pasikviesti Koršunovą. Iš pradžių Varšuvos dramos teatras ketino adaptuoti kokį nors Fiodoro Dostojevskio romaną, tačiau nutarta imtis Shakespeare o. Visi, kas yra matę ankstesnes Koršunovo inscenizacijas pagal didžiojo britų rašytojo kūrinius, tikėjosi, kad lietuvių menininkas, statydamas spektaklį Dovis už dovį, atvers naujas genijaus kūrybos gelmes. Nors ši drama atliepia turbūt kiekvieną epochą, Lenkijoje reikšmingų jos pastatymų būta mažai. Mano atmintyje išliko Annos Augustinowicz prieš keletą dešimtmečių režisuotas spektaklis asketiškas, bet atskleidžiantis visas herojų emocijas ir pragaištingus instinktus. Kitaip tariant, būtent tai, ko stinga Koršunovo spektaklio personažams. Nors pjesės veiksmas vyksta Vienoje, Dramos teatro scenoje matome Seimo salę, tiksliau tariant, prezidiumui skirtą plotą. Yra vieta maršalkai ir jo pavaduotojams, o apačioje susipykusioms grupuotėms. Monumentali konstrukcija daro įspūdį, tačiau įkyriai primeta pastatymo interpretaciją. Shakespeare as parašė dramą apie tai, kaip sunku suderinti valdžią ir moralę, nes valdžia demoralizuoja net padorius, sąžiningus žmones. O Koršunovas sukūrė spektaklį apie valdžios kvailumą ir niekšybes, apie tai, kad pasaulio neįmanoma pakeisti, kai siautėja teroras, o nauji viešpačiai į hierarchijos viršūnes iškyla, mojuodami ginklais. Kai kurie šio spektaklio fragmentai gal ir efektingi, tačiau, turint omenyje, kas jį režisavo, stebina akivaizdus paviršutiniškumas. Koršunovas paaukoja tai, kas priklauso moralės sferai, sureikšmindamas satyrinį dramos sluoksnį. Tad juoko daug, vieni triukai geresni, kiti prastesni. Erzina laikraštiniai sąmojai. Cituojamas buvęs premjeras Milleris, vaizduojamas buvęs pirmininkas Lepperis, mėgdžiojama deputatė Pawlowicz Spektaklis tampa vien pramoga, kabaretu, absoliučiai neatitinkančiu lietuvių režisieriaus lygio. Žinoma, negalima sakyti, kad Dovyje už dovį nėra pavykusių scenų. Viena iš tokių kunigaikščio vizijose iškylantis prologas ir epilogas. Vis dėlto šiam Dramos teatro pastatymui akivaizdžiai trūksta išraiškingų protagonistų. Izabelės vaidmenį Martyna Kowalik kuria, apsiribodama vien tuščia retorika, atmetus žodžius, šis personažas bereikšmis. Angelo niekšiškumą Przemyslawas Stippa pabrėžia tik kietai sučiauptomis lūpomis ir tiesia laikysena. Dramai, sukrėtusiai kunigaikštį, kuris trokšta išbandyti pasaulį, patikrinti, kiek jame blogio, kad galėtų šį tą sužinoti ir apie save, nelieka vietos Šis pastatymas Varšuvos teatre tai sklandus, bet supaprastintas žaismas Shakespeare o kūrinio tema. Jį žiūrime be gilesnio jaudulio. Jeigu prieš keletą savaičių kas nors būtų man pasakęs, kad tokį spektaklį Varšuvoje pastatys Oskaras Koršunovas, būčiau pamanęs, gal tas žmogus pamišo, baigia recenziją Jacekas Wakaras. Žiniasklaidoje apstu atsiliepimų apie naujausią lietuvių režisieriaus pastatymą Varšuvoje. Kalba, rašo ir teatro- 30 K u l t ū r o s b a r a i

33 logai, ir eiliniai žiūrovai. Deja, nuomonės daugiausia neigiamos. Antai vienas kritikas savo tinklaraštyje apgailestauja: Koršunovą priskiriu mėgstamiausiems savo režisieriams. Esu matęs daug puikių jo spektaklių. Gal ir nevertėtų kreipti dėmesio, kad iš Shakespeare o Dovio už dovį jis padarė nevykusį, nuobodų vaidinimą... Tačiau publicistinio populizmo, persmelkusio šį pastatymą, lygis yra intelektualiai kompromituojantis. Būtina pasakyti, kad Koršunovas sugeba viską: turi fenomenalų ritmo pojūtį, efekto supratimą ir iš tikrųjų meistriškai Dovis už dovį. Spektaklio scena operuoja forma. Deja, panaudoja tai netikusiam, propagandiniam tikslui primityvaus skonio tenkinimui... Kur jau jam iki Nekrošiaus trolės geismu akivaizdus kiekviename žingsnyje. Abi šios troškimą. Kūniškų aistrų susipynimas su absoliučios kon- metafizikos!.. kategorijos sąveikauja tarpusavyje ir nulemia viena kitą. Banaliam konstatavimui, kad bet kokia valdžia Vertėtų atkreipti dėmesį į Vestos Grabštaitės choreografiją. Ji išgauna ypatingą aktorių kūnų ekspresiją tai yra bloga, gaila laiko, o propagandai, kad partija, dabar turinti daugumą mūsų Seime, yra tokia pat atrodytų keista teatre, kuris jaučia tokį pietetą žodžiui niekam tikusi kaip ir jos oponentai, gaila visuomenės pinigų, nes tai netiesa... raiškos elementai papildo vienas kitą... Publicistiniai ir tiesiog išlukštena jame slypinčias prasmes. Abu šie Tai kur kas blogiau negu neišnaudota proga tai intarpai, laimė, nevirsta pigiais plakatais. Jie įpinami į kvailas teatras. veiksmą su subtiliai pašaipia gaidele... Didžiosios valdžios pjautynes papildo tragikomiškos scenos, iš kurių Aštrios, netgi tūžmingos kritikos fone malonu interneto portale, kuris skirtas Lenkijos teatrui, skaityti teatrologės Agatos Tomasiewicz svarstymus: Scenoje matome Koršunovo ryšiams su Lenkija nestinga politinio ko- sklinda ir juokas, ir liūdesys. parlamento salę, kurios fone pragaras. Iš abiejų pusių lorito. Šiemet į Varšuvos teatrinius susitikimus jis atveš laiptai, vieni veda prie paprastų durų, kiti prie durų, virš Osle pastatytą Mūsų klasę, kiek anksčiau pristatė talentingąjį Išvarymą. Dabar turime galimybę pamatyti kurių kabo kryžius. Tribūnoje prie pat maršalkos lazdos, lyg striptizo klube aplink stulpą, gundomai raitosi ponia naujo stiliaus politinį teatrą, tiesa, ištikimą tekstui, tačiau, nepaisant to, šiuolaikišką, puikiai aktorių atlieka- Przewalska... Šis klaikus vaizdas dvelkia efektingu erotizmu, vis dažniau lydinčiu Shakespeare o interpretacijas. mą, inteligentišką. Kvaila būtų nepasinaudoti šia puikia Koršunovo Dovyje už dovį toks pasaulio eksponavimas proga, baigia rezenciją Agata Tomasiewicz. visiškai pagrįstas, nes čia susiduriame su, ko gero, aiškiausia Shakespeare o kūrybos vizija. Cupido dominandi tai dar Tacito aprašytas reiškinys, rodantis begalinį valdžios Parengė Edita DEGUTIENĖ K u l t ū r o s b a r a i

34 Björnas Bredströmas ( ) intensyviai kūrė grafikos srityje, buvo litografijos meistras, mėgo sausos adatos techniką, akvarelę, nuolat eksperimentavo pagal savo išrastą technologiją kūrė stiklo objektus, kinetines instaliacijas. Įvairiomis priemonėmis fiksavo įkvepiančius gamtovaizdžius. Dailininko pamėgtas žanras skandinaviškai minimalistinis, lakoniškas, dažniausiai monochrominis peizažas. Svenrobertas Lundquistas atsiminimuose rašo: Veikiausiai širdyje Björnas buvo akvarelistas. Jo litografijos primena spausdintas akvareles. Nupiešti ar išlieti originalūs vaizdai retai kada atšiaurūs. Veikiau atsargūs, o kartu skaidriai poetiški. Björnas vadovavo Ålgårdeno grafikos dirbtuvėms, plėtojo parodų tinklą. Į Ålgårdeno rezidencijas atvykdavo menininkų iš Japonijos, Škotijos, Anglijos, Suomijos, Islandijos, Rytų Europos. O viskas prasidėjo nuo kelionės į Baltijos šalis, dar prieš griūvant Geležinei uždangai. Vėliau Björnas su didžiausiu malonumu dalyvaudavo Nidos simpoziumuose. Bredströmas, būdamas Švedų grafikos asociacijos prezidentas, pirmą kartą atvyko į Lietuvą 1988 m., ketindamas užmegzti ryšius su dailininkais. Pažintis virto ilgamete draugyste ir aktyvia kultūrine partneryste. 10-ajame dešimtmetyje aktyviai dalyvavo tarptautiniuose Nidos simpoziumuose, kurie padarė įtaką ir jo kūrybai. Įkvėptas lietuviškos aplinkos, sukūrė keletą svarbių instaliacijų. Savo kūrinius eksponavo Kaune ir Vilniuje. Simboliška, kad paskutinė personalinė menininko kūrybos paroda 2012 m. įvyko būtent Vilniaus grafikos meno centro galerijoje Kairė dešinė, dailininkas tada eksponavo vėlyvuosius atspaudus, stiklo objektus. Šią Björno Bredströmo parodą Vilniaus grafikos meno centre surengė dailininko našlė ir dukra, pristačiusios raižinių sausa adata, litografijų, akvarelių ir instaliacijų rinkinį, sudarytą Christinos Lindeberg. Jūratė STAUSKAITĖ ADATA Į SNIEGĄ Epitafija Björno Bredströmo parodai Žiūriu, kas gi tai? Na, tarkime, sniegas. Net jeigu jį jau beveik pamiršome. Ar galėtume jį aprašyti? Baltas? Nejaugi tik tiek. Na, turi atspalvių. Bet vis dėlto nejaugi tik tiek. Ne, norėtume jį patirti, nelauktai susnigusį, apsigyvenusį kiemuose, medžiuose, automobilių kepurėse, tiesiog akimirkos horizonte. Ką pasakytum apie jį? Nieko. Gera, ir tiek. Saugu. Jauku. Kitaip. Kas kitaip? Nutildyta. Nuraminta. Peržegnota. Gal net palaiminta. Tokia būsena tai mišios. Tos tikrosios. Retos. Beveik visai išretėjusios. Bet esamos vien todėl, kad kartojasi kaip malda įvairiose kultūrose, amžiuose, ilgesiuose, nuojautose. Reti inkliuzai (ne)gintarinėje istorijos sagoje. Atrandi juos arba pražiopsai meno mugių šurmulyje kaip jau tau pasiseks arba kaip bus lemta. Žinoma, minia praeis pro šalį. (Taip jai ir reikia.) Bet tau pasisekė. Tu pamatei. Susitikai. Patyrei. O ką čia aiškinti? Ar galima žodžiais apibūdinti Arvo Pärto muziką arba haiku trieilį? Pabandykit, būtų smalsu, bet vargu ar skalsu. Todėl nė nebandau. Tik siūlau jei dar suspėsit pažvelkit į tą paukščių pulką, jautrios rankos valia pakilusį lengvam skrydžiui. Arba į paprastų paprasčiausią medį, sausa adata įbestą tiesiai į paširdžius. Esačiai. Ir dar peizažai akvareliniai stebuklai. Nepriskirtini jokiai technikos kategorijai, nes pra- 32 K u l t ū r o s b a r a i

35 Björn Bredström Be pavadinimo 9 dešimtmetis Akvarelė Björn Bredström Halland 8 dešimtmetis Akvarelė

36 Björn Bredström Vakaras Ode Po 2000 m. Akvarelė Björn Bredström Be pavadinimo Po 2000 m. Litografija Vidmanto Ilčiuko nuotraukos

37 Björn Bredström. Paukščiai. Sausa adata. 9 dešimtmetis skiesto dažo potyris, apskritai prasilenkęs su dažymo sąvoka, plevena savarankiškai be jokių iki šiol žinotų apibūdinimų Netyčia užsimerkęs, nesi tikras, ar vėl juos rasi kaip spalvotą sapną, kurį norėtum suturėti ar pakartoti. Su kuo palyginti? Na, jei jau reikia gal su Corot, gal su Katiliūte, su Švėgžda, gal Surinktume negausią, bet talentingą bendruomenę, ypač jei ieškotume ne tik dailės istorijoje arba dabartyje. Geriau pasižvalgykime po žmogaus dvasios užkaborius, nebepriklausančius nei istorijai, nei konjunktūrai. Koks atradimas man? Tai, kad atradimo autorius švedas Björnas Bredströmas, atstovas visuomenės, beprarandančios (kaip buvau įsitikinusi) tapatybės bruožus, savasties punktyrus. Klydau. Atsiprašau. Grynuolis neturi nei tautybės, nei amžiaus. Stulpas, už kurio nusitveri, manydamas, kad tai šiaudas. Gal nenuskęsi, kaip atrodė, būnant vienumoje. O kuo čia dėta adata, net jeigu ji sausa? Na, tiesiog ji gal nedings, nutirpus sniegui, jeigu, aišku, per atsitiktinumą nebus pakliuvusi ant šieno kupetos K u l t ū r o s b a r a i

38 Tautvyda Marcinkevičiūtė gladiatorius I šį vakarą liūtus išleido į areną su gladiatoriumi prieš visus suprantantį kad paskutinę dieną jėgas sukaupęs turi būt narsus gyvybė buvo skydas jo tvirčiausias tiek nuo patricijų tiek nuo žvėrių kurie bent nesišaipė kaip į ausį žiūrovai viens kitam žodžiu žiauriu taip susikaupęs ir visiems atleidęs tartum pasaulio paslaptį atskleidęs jis ėmė šokt arenoj c est la vie įliedamas gyventi tokį geismą kai nebegąsdina žmogaus joks teismas jei žvėris tramdyt geba jis savy II ir sužėrėjo o ne sužvėrėjo draskyt jį pasiruošus arena kur dėsniai neveikė tvėrėjo nes kraujo vaizdo buvo negana kur persisotinę žiūrovai troško per kraujo upę persikelt laivu žiaumodami burnoj kramtoškę prilipdę ją prie vietų dar laisvų bet lenkės gladiatorius po šokio taip kaip mama kadaise jį išmokė kol pasipylė iš dangaus lietus ramiai ir oriai lyg pakėlęs svorį nebeįmanomą kitiems labai nenoriai jis pažvelgė dar kartą į liūtus III jo viduje tos katės iš aksomo mažytėm virtusios iš didelių gulėję išorėj lyg aksiomos kad nepakenčia nieks išdidėlių tarpusavyje įnirtingai niovės o tarp žiūrovų buvo ir tokių tikėjusių iš jų išliks tik Niobė su ašaromis iš akmens akių tad apėmė tuoj panika tribūną dundėt ji ėmė lyg žirgų tabūnas besiruošiantis dumti į namus nes tas kuris savy suvaldo žvėrį keista liepsna aplinkoje sužėri bet pats išlieka visiškai ramus IV ir apėmė liepsna žiūrovų klaną lyg būtų liepta jai paplist plačiai kad dūmai siektų net aeroplaną įsivaizduojamą tik abstrakčiai liepsna išplito ėmė degt tribūnos ir sąmyšy žiūrovai tekini per galvas ūžtelėjo kaip taifūnas kuriuo tu dieve kartais kankini žiūrovai ne žiūrėjo bet žvėrėjo save ir artimuosius jei turėjo apsaugodami sąskaita kitų o vidury arenos staugė katės ten susibūrusios aristokratės grupelė liūtų gaisro atskirtų 34 K u l t ū r o s b a r a i

39 V ar juos išgelbės kas mes dar nežinom bet gladiatorius šitos kovos nepralaimėjo spjovęs į režimą neatidavęs sielos jam gyvos ir jis stovėjo ten lyg gladius dei po gelbėjimo nesibaigiančių veiksmų brandindamas savy vienintelę idėją užkrėst visus savuoju linksmumu dabar bent aišku buvo ko tikėtis o tas tikėjimas buvo kaip erškėtis kada žmogus žvėris kada žmogus ribų nebuvo bet kažkas turėjo išsaugoti pusiausvyrą tvėrėjo kol neužgriuvo dar dangus arena dar Kaunas pasižymi arena kuri kaip arija svečius jo veria tačiau globoja tartum Arina žindyvė Puškino plaukais iš vario o ir kitais žaliais ir mėlynais ne tiktai blond plaukais ji pasižymi o jei jų savininkai grumtis neis vis vien jinai uždės jiems vergo žymę čia viskas vyksta lyg baobabus dalyviams scenoje save išspaudus kur kiaulpienės ir šunramunės bus taip pat įžymios nes paklius į spaudą ak arena ak arina ar ne giesmė tu gulbės mūs garbingo architekto kuris iš to kas gera čia Kaune tave sukūrė kad liūdėt netektų kad garsas sklistų taip toli apie areną galią slepiančią savy Achilo ir tiems kuriems čia ne visi namie ir tiems kuriems čionai ateit nuskilo Auklės Delijai Valiukėnaitei Lyg auklės iš Sylvia Plath išpranašauto eilėraščio Mes tobulinam ir šlifuojam žodį, kurį Turim perduoti intelektualiai mūsų auklėtinei. Mes laisvos ir skirtinguose kontinentuose džiūgaujam, Degant žaliai online šviesai (lyg kambarinė Ir vėl loštų biliardą po žalios lempos abažūru), kai tiksliai Nutaikytas žodžio kamuoliukas Įkrinta į tinklinį krepšį, ir kaip sąmonės uraganas Abi pagauna azartas. O, koks azartas! Darbas skirtingu dienos režimu, kai viena iš mūsų Keliasi pusryčių, o kita, atskirta vandenyno, Jau eina miegoti, palikusi pirmajai skaityti Šūsnį popierių. Bet azartas nelaukia! Atsikėlusi Tu net pamiršti šalia auštančius pusryčius, Mokesčių blankus, kuriuos reikia pildyti Ir būtinai šiandien pristatyti Už kelių šimtų mylių į tą vietą, kurioje piliečiai Patys išlaiko juos priglobusios valstybės aparatą. Tu turi dvi valstybes: vienai sąžiningai (kaip Nyka-Niliūnas savo eilėraštyje) moki mokesčius, O kitai dirbi iš meilės, su nepakartojamu azartu, Negaudama už tai jokio užmokesčio, ištikima Amerikos lietuvaite, padedanti auginti mums Kadais patikėtą mergaitę, kuri laisva ir nepriklausoma Net nuo tėvų, turi savo galvą ir nesulaužomą stuburą, Kai reikia ginti nuo išprotėjusio kaimyno savo draugę, Ir mes su Tavimi kita jos aukle, nuoširdžiai Ją palaikom ir mylim, tą mergaitę, kuri šiandien Mūsų akyse švenčia jaunystę, patį gražiausią Gyvenimo tarpsnį, tad šiandien ji jau prisirpusi mergina, Graži mergina Lietuva, švenčianti 25- uosius m. kovo 11-oji K u l t ū r o s b a r a i

40 ATOSLŪGIS AR VIRSMAS? Su teatrologe Jurgita STANIŠKYTE kalbasi Monika MEILUTYTĖ Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, daugelis teatro kūrėjų ir mylėtojų šiemet sutiko už Velykų stalo. Todėl Auksiniai scenos kryžiai, kuriais kasmet pagerbiami praėjusių metų geriausieji, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje buvo įteikti dviem dienomis vėliau. Apdovanojimai jau išdalyti, aistros dėl pripažinimo aprimusios, Teatro diena paminėta. Po šventinio šurmulio su teatrologe, Auksinių scenos kryžių komisijos nare, VDU Menų fakulteto dekane Jurgita Staniškyte kalbėjomės apie šiuolaikinio teatro būklę, problemas ir galimybes. Monika Meilutytė. Pokalbį pradėsiu paprastu klausimu, į kurį turbūt nėra paprasta atsakyti, kokį įspūdį Lietuvos teatras padarė 2015 m.? Ką naujo jame atradote? Jurgita Staniškytė. Teatras nėra inovacijų fabrikas. Tiesiog neįmanoma (o ir nebūtina), kad kiekvienais metais jis pateiktų kažką visiškai naujo. Kasmet būna ir atsinaujinimo, ir stagnacijos ženklų ieji ne išimtis. Auksinių scenos kryžių nominacijos, jų refleksija žiniasklaidoje rodo, kad didžiausios praėjusių metų naujovės sietinos su tuo, ką pavadinčiau naujo konteksto žavesiu, nors iš tikrųjų tai nėra labai nauja. Pernai įdomiausi buvo tarptautiniai projektai: Krystiano Lupos Didvyrių aikštė, Árpádo Schillingo Didis blogis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Valterio Sīlio Miškinis Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Minėti spektakliai ankstesnės šių režisierių kūrybos kontekste nėra išskirtiniai Lupos estetika puikiai atpažįstama Didvyrių aikštėje, režisieriaus Sīlio ir dramaturgo Jānio Balodžio Miškinyje taikyti teksto kūrimo ir darbo su aktoriais metodai yra patikrinti ne viename bendrame jų projekte Latvijoje, o Didis blogis puikiai atskleidžia Lietuvos žiūrovams Schillingo teatro sampratą ir kūrybos principus, pažįstamus iš tarptautinių teatro festivalių. Vis dėlto Lietuvos kontekste šios teatrinės tradicijos įskelia naujovių kibirkštis. Didvyrių aikštė, visų pirma, tai kitoks aktorių buvimas scenoje. Miškinis siūlo Lietuvos scenai neįprastą dokumentinės fikcijos žanrą. Didis blogis parodo teatro galimybes kalbėti aktualiomis ir kontroversiškomis temomis, atsiverti šiandienos skausmui ir dinamiškai reaguoti į tai, kas vyksta anapus teatro sienų. Tokios, mano nuomone, būtų labiausiai matomos 2015 m. Lietuvos teatro naujovės. Gyvas teatro menas privalo vienaip ar kitaip atsižvelgti į tai, kas vyksta čia ir dabar, kuo gyvena šiuolaikinė visuomenė, atliepti dabartines žmogaus jausenas ir patirtį, o tai juk labai konkrečios koordinatės. Lietuvos teatre aktualumas neretai suvokiamas 36 K u l t ū r o s b a r a i

41 pernelyg abstrakčiai jei spektaklis kalba apie bendražmogiškus dalykus, kam nors tai, be abejo, bus aktualu. Vis dėlto šiuolaikinis teatras turėtų stengtis, kad taptų aktualus konkrečiam dabarties žmogui, kad publika atpažintų scenoje perteikiamą tikrovę kaip savą, kaip savosios patirties tęsinį. Aktualumas, žinoma, būna dvejopas. Viena vertus, aktualus gali būti spektaklio turinys temos, apie kurias kalbama, istorijos, kurios pasakojamos (pavyzdžiui, Didis blogis ). Antra vertus, aktualumas gali pasireikšti kaip teatro forma, nauja estetika, inovatyvus sceninio pasakojimo būdas. Lietuvos teatras praėjusiais metais, man regis, pasistūmėjo temų aktualumo link, bet kalbos aktualumo dar nedaug, nors šiuo keliu, galima sakyti, jau irgi einama. O kokios yra tos šiuolaikinio žmogaus jausenos, patirtys, kurias teatras turėtų reflektuoti? Dažnai bandoma supriešinti dvi kryptis aktualų socialinį ir universalų metafizinį teatrą. Apie pirmąjį dažnai kalbama kiek iš aukšto, pabrėžiant, kad socialinio teatro tradicija Lietuvoje nesusiklostė, todėl jis sunkiai prigyja mūsų teatro terpėje. Antroji kryptis, bylojanti metafizinėmis, būties temomis, visada laikytas lietuvių teatro stiprybe. Toks požiūris būdingas ne tik Lietuvai. Diskusijos apie politišką ir apolitišką teatrą, kaip dvi skirtingas scenos meno stovyklas, vyko iki pat XX a. vidurio buvo svarstoma, ar teatras turėtų orientuotis į amžinąsias būties problemas, ar verčiau ryžtųsi tyrinėti, kas visuomenėje vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, puikiai žinomas absurdo teatro dramaturgų ginčas su Bertolto Brechto teatro šalininkais dėl to, ar iš scenos reikėtų kalbėti apie išgydomas socialines ligas, t. y. problemas ir situacijas, kurias įmanoma išspręsti, pakeisti, ar apie neišgydomas, t. y. metafizines, kurių, pavyzdžiui, mirties juk neatšauksime, kad ir kiek apie ją kalbėtume. Tačiau šiais laikais toks skirstymas nėra nei naudingas, nei pagrįstas, nes mus supančioje tikrovėje šios sąvokos grakščiai susilieja. Galbūt daugumos šiuolaikinės visuomenės skaudulių giluminės priežastys ir yra metafizinės, kaip antai mirties ar Kito (Svetimo) baimė, bet jos pasireiškia kaip labai konkretūs socialiniai veiksmai. Šie dalykai glaudžiai susiję tarpusavyje, ir menui tikrai nereikėtų stengtis jų dirbtinai atskirti. Man atrodo, aktualus teatras ir yra tas, kuris kalba iš šių dienų perspektyvos, nepamesdamas iš akių metafizinio gylio. Juk dabar susiduriame su iš tikrųjų didžiulėmis, sudėtingomis problemomis nuo karų iki pabėgėlių krizės, nuo melo iki agresijos, nuo istorijos klastojimo iki fiktyvios tikrovės, kuria žmonės įtiki kaip tikra, kūrimo. Tos problemos, viena vertus, labai konkrečios, atpažįstamos, socialinės, antra vertus, turi stiprų metafizinį prieskonį. Manau, bandymai narplioti šias painias sąsajas, į sudėtingą tikrovės tyrimą įtraukiant ir žiūrovus, galėtų būti aktualaus šiuolaikinio teatro stiprybė. Teatro dienos proga kreiptis į pasaulio teatralus Tarptautinis teatro institutas šiemet suteikė garbę rusų režisieriui Anatolijui Vasiljevui. Savo pranešime jis pabrėžė, kad reikia įvairaus teatro. Su šiuo teiginiu sunku nesutikti. Peržiūrėjote daugiau kaip 70 pernai sukurtų spektaklių, tad galite pasakyti, ar Lietuvos teatras šiandien yra pakankamai įvairus. Ar žiūrovai turi pasirinkimą? Lietuvos teatras, sakyčiau, gana įvairus, tačiau klausimas, ar ta įvairovė yra geriausia, kokią galėtume turėti. Esama stiprią meninę ambiciją puoselėjančių teatrų, kurie, bendradarbiaudami su menininkais, pripažintais tarptautiniu mastu, siekia atsinaujinti, pasisemti kitokios patirties. Kam nors gali atrodyti, kad toks bendradarbiavimas labai paprastas pasikvietei režisierių ir jis viską padarys taip, kaip reikia. Bet juk ne kiekvienas teatras gali sau leisti tokį tarptautinį projektą, kuris ne tik daug kainuoja, bet ir reikalauja sugebėjimo priimti kitokią meninę kalbą, galų gale spręsti kylančius konfliktus. Daug kas priklauso ir nuo to, koks yra paties teatro kūrybinis ir administracinis potencialas. Lietuvoje yra daug gana įdomių, naujų, nepriklausomų trupių. Jų veiklą vertinu labai pozityviai K u l t ū r o s b a r a i

42 kaip teatro kūnui būtiną šviežią kraują, tam tikrą natūralų atsinaujinimą. Kalbu apie Artūro Areimos, Klaipėdos jaunimo, Apeirono teatrus, Bad Rabbits trupę ir kitus. Viliuosi, kad iš šių daigų išaugs kažkas kokybiškai naujo, nes šie kūrėjai eksperimentuoja, išbando naują scenos meno kalbą. Tiesa, kartais ji nauja tik Lietuvos, bet ne pasaulio teatro istorijos kontekste. Pavyzdžiui, Areimos Nevykėlis apeliuoja į istorinio XX a. avangardo maišto aistrą, bet Lietuvoje šios tradicijos nebuvo, todėl režisierius ją tarsi išranda iš naujo. Na, o kai kurių valstybinių teatrų spektakliai atrodo tarsi įstrigę laike, kuriami pagal tradicines formules, kaustomi rutinos, tačiau tai jiems netrukdo komfortabiliai jaustis Taigi, Lietuvos teatrai skirtingi ir tai yra gerai, tačiau bėda ta, kad tenka kalbėti ne tik (ir ne tiek) apie stilių, žanrų ar teatrinės kalbos įvairovę, kiek tiesiog apie kokybinius skirtumus. Norėčiau pasukti kalbą prie blogio. Kuo šiuolaikinis Lietuvos teatras labiausiai liūdina? Esu teatrologė, todėl mane nuliūdinti galėtų nebent mažas spektaklių kiekis, neįvykusi premjera, uždarytas teatras. Kiekvienas spektaklis man yra įdomus analizės objektas, todėl kalbėti apie liūdesį čia turbūt nelabai tinka. Galėčiau nebent pasakyti, ko man asmeniškai teatre trūksta ir kas mane kartais stebina. Tai, žinoma, bus labai subjektyvu. Stebiuosi, kad nemaža dalis Lietuvos teatro spektaklių taip atkakliai ignoruoja realybę už teatro sienų. Juk mes visi gyvename XXI a., vaikščiojame tomis pačiomis gatvėmis, sekame naujienas, esame susipančioję tais pačiais socialiniais tinklais, tačiau kai kurie spektakliai verčia abejoti, ar tikrai jų autoriai gyvena toje pačioje erdvėje ir laike Šis negyvo spektaklio-muziejaus ar spektaklio kaip pabėgimo nuo tikrovės fenomenas mane, viena vertus, glumina, antra vertus, domina kaip tyrimo objektas, nes daug pasako ne tik apie teatro kūrėjus, bet ir apie publiką, o kartu ir apie visuomenę. Be abejo, yra nemažai spektaklių, kurie patvirtina, kad teatras puiki terpė šiuolaikinės tikrovės tyrimams. Mūsų gyvenime vyksta tiek spektaklių, kad, atrodytų, tik kelk juos ant scenos ir analizuok kartu su žiūrovais. Manau, Lietuvos teatras po truputį jau imasi dabarties analizės, bet ne visada turi tam tinkamų įrankių. Kas tuos įrankius galėtų suteikti, ko reikėtų, kad jie atsirastų? Sakydama įrankiai, turiu omenyje, pavyzdžiui, kitokius dramaturgijos kūrimo būdus, dokumentines ar pažodinio teatro formas, kurias gali kurti aktoriai, tačiau jiems labai praverstų dramaturgo pagalba. Kai kuriems jaunųjų kūrėjų darbams akivaizdžiai trūksta dramaturgo rankos, bet ne geležinės, o pagalbinės, padedančios režisieriui ir aktoriams tinkamai suveržti ar atvirkščiai išlaisvinti dramaturginį spektaklio karkasą. Tokiame teatre ir vaidyba turėtų būti atviresnė, nuosaikesnė, mezganti ryšį su žiūrovais. Spektaklis-tyrimas tai visada šiokia tokia nežinios, rizikos ir netikrumo teritorija, į ją kūrėjai žengia be išankstinio plano ar scenarijaus, tai taktiniai manevrai, kurie gali būti ne visiems priimtini ar patrauklūs. Tačiau jiems galima pasiruošti, taktikos išmokstama. Nesakau, kad dabar visi turėtų imtis kurti spektaklius, paremtus tikrovės tyrimais. Bet jaunimas, gavęs tinkamus įrankius, manau, būtinai turėtų tai išbandyti. Po truputį šis procesas Lietuvos teatre jau įsivažiuoja. Sakote, teatras yra tinkama terpė tirti šiuolaikinei visuomenei. Tačiau jis nėra komunikacijos priemonė, galinti operatyviai reaguoti į dabarties įvykius, juos komentuoti ir apmąstyti. Ar teatras turi kokių nors komunikacinių pranašumų prieš žiniasklaidą, kiną, kitas medijas? Galbūt todėl, kad dirbu tarpdisciplininėje terpėje, bendrauju su kolegomis iš įvairių meno sričių, teatrą vertinu kaip interaktyvią mediją. Tačiau tiesa ir tai, kad Lietuvos teatras kol kas neišnaudoja visų komunikacinių savo galimybių. Ką turiu omenyje? Neretai Lietuvos teatro pastatymai iš esmės patvirtina daugelio teoretikų požiūrį, kad dvikryptė komunikacija teatre nevyksta, jeigu nėra publikos atsako žiūrovai sėdi tamsoje ir tik stebi scenos veiksmą. Tokiu atveju komunikacijos blyksniu arba savotišku at- 38 K u l t ū r o s b a r a i

43 saku galėtume vadinti nebent žiūrovo išėjimą iš salės. Toks teatro modelis vyrauja ne tik Lietuvoje. Tačiau istorija liudija, kad komunikacija tarp scenos ir salės gali būti labai intensyvi, prisiminkime, kiek riaušių yra kilę dėl teatro spektaklių! Šiuolaikiniam teatrui apsimetinėti, kad publikos šalia nėra, manyčiau, tiesiog nebenaudinga, nes būtent gyvas bendravimas su žiūrovais ir yra komunikacinis teatro pranašumas prieš šiuolaikines medijas. Juk šiandien beveik visi esame įpratę naujienas virtualiai komentuoti, čia pat į jas reaguodami, o neretai ir patys jas kurdami. Kitaip tariant, siejami virtualaus dalyvavimo, simuliuojame bendrystę... Teatras galėtų būti gyvas tokio forumo pakaitalas. Jei žiūrovai skatinami kurti, intensyviai mąstyti, veikti kartu, galima tikėtis, kad spektaklis suburs gyvai reaguojančią bendruomenę. Taigi, teatre slypi labai didelis tarpusavio ryšių kūrimo potencialas, ne kartą patvirtintas istorijos. Juk ir tarpukariu Lietuvos teatras buvo tautinės bendruomenės telkimo priemonė, ką jau kalbėti apie sovietmečio nematomas arba sąmokslo bendruomenes, kurias subūrė sceninė Ezopo kalba. Šios teatro įsteigtos bendruomenės neabejotinai daug prisidėjo prie lietuvių tapatybės kūrimo. Tad nenuvertinkime komunikacinės teatro galios. O jeigu žvelgtume į pastaruosius 26-erius Lietuvos nepriklausomybės metus, kuris teatro tarpsnis atrodytų sėkmingiausias? Sėkmė labai apgaulinga sąvoka. Manyčiau, giliausius įspaudus meno istorijoje palieka tie darbai, kurie kelia savo metui svarbius klausimus ir provokuoja diskusijas. Paradoksalu, o gal ir simptomiška, turint omenyje visą mūsų pokalbį, tačiau Lietuvos teatro kontekste tokie darbai beveik nesutampa su intensyviausiais Lietuvos visuomenės gyvenimo momentais. Pavyzdžiui, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo teatras, galima sakyti, nesuspėjo reaguoti į vykstančius pokyčius. Gal todėl tiek daug diskusijų sukėlė Oskaro Koršunovo spektaklis apie vadinamosios lūžio kartos situaciją 1997 m. pastatyta Sigito Parulskio P. S. Byla O. K. Apskritai tas laikotarpis buvo nepaprastai įdomus, režisieriai polemizavo vieni su kitais, vienas realybę diagnozuodavo vienaip, kitas kitaip, vyko diskusija, idėjų apykaita. Akivaizdu ir tai, kad spektakliai, kurie tuo metu, kai buvo sukurti, neatrodė sėkmingi, vėliau, žvelgiant iš šiokios tokios laiko perspektyvos, pasidarė gerokai įdomesni už sulaukusius pagyrimų. Man asmeniškai ypatingas atrodo mūsų teatro laikotarpis nuo 1997 m. Eimunto Nekrošiaus Hamleto iki 2004 m. Gintaro Varno Nusikaltimo ir bausmės. Manau, komisijos nariams tada buvo nelengva apsispręsti, kam atiduoti Kristoforą ar Auksinį scenos kryžių. O šiemet didelės intrigos, kas gaus apdovanojimą už geriausią režisūrą, nebuvo. Kaip manote, ar tai tebesitęsiantis Lietuvos teatro atoslūgis po buvusio pakilimo, ar vis dėlto kažkas kita? Tai neabejotinai puikūs spektakliai, apie kuriuos studentai jau rašo tiriamuosius darbus, o teatrologai straipsnius ir monografijas. Taip pat suprantu, kad tų didžiųjų nostalgija labai sveikas ir dažnai vaisingas jausmas, iš šio ilgesio gali rastis nauji įdomūs kūriniai. Kita vertus, menotyrininkai ir kultūros istorikai mėgsta vartoti sąvoką aukso amžius kaip tam tikrą atskaitos tašką, kurio fone šiandienos menas atrodo sumenkęs, susmulkėjęs, pakrikęs. Tačiau teatro raida yra labai dinamiška, didelius darbus ir herojus keičia smulkesnės formos, mažesnės bendruomenės. Gali būti, kad dabar yra virsmo metas, todėl jį reikėtų vertinti atsargiai, neskubant skelbti krizės. Kokią ateitį pranašaujate Lietuvos teatrui? Pranašauju, kad ir tolimoje ateityje lietuvių teatras bus. O jeigu rimtai, svarbu, kad jaunimo netrūktų ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje. Svečiai iš užsienio stebisi, kad Lietuvos teatruose lankosi tiek daug jaunų žmonių, ypač kad jie eina ir į nacionalinius teatrus, kurie, atrodytų, skirti rimtai, solidžiai publikai. Taigi, turime ir jaunų kūrėjų, ir jaunų žiūrovų, o tai geras ženklas. Dėkoju už pokalbį. K u l t ū r o s b a r a i

44 Kristina CIVINSKIENĖ VIZUALŪS MENAI DŽIAUGSMAS AKIMS Skulptorius Danielius Sodeika vienas iš lūžio kartos Sovietmečiu dailininkai buvo laikomi vienais iš svarbiausių ideologinės programos skleidėjų. Toks statusas garantavo darbą, dirbtuves, kūrybines stovyklas. Bet už tai reikėjo šlovinti partijos ir liaudies vienybę. Ir štai 1990 m. Lietuva tapo nepriklausoma. Dailininkai atsikratė privalomos oficiozinės tematikos, bet prarado ir išskirtinį statusą. Šį politinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį virsmą menotyrininkė Eglė Komkaitė-Baltušnikienė pavadino lūžiu, o dailininkus lūžio karta. Kaune, Paveikslų galerijoje, 2000 m. ji surengė parodą Lūžio karta ir jos mokytojai. XX a. 9-ojo dešimtmečio jaunoji karta jau tapo vyresniąja, sukaupusia tiek bendrakultūrinę, tiek individualią patirtį. Dauguma iš jų iki šiol aktyviai kuria, dalyvauja parodose. Ar jų kūryboje įvyko lūžis? Parodyti, kaip dailininkai prisitaikė prie naujų sąlygų, ar Dailės institute išmoktos pamokos jiems vis dar svarbios, toks yra parodų ciklo Lūžio kartos vardai tikslas. Vienas iš pristatomų autorių Danielius Sodeika (g. 1961). Skulptoriaus kūrinių esama įvairiausiose Lietuvos vietose, jis žinomas ir užsienyje 1996 m. Prancūzijoje, La Basė, vykusiame medžio simpoziume Sodeika laimėjo 1-ąją premiją. Skulptoriaus specialybę jis rinkosi 1982 m., tada ši profesija buvo laikoma prestižine, į vieną vietą pretenduodavo stojančiųjų. Studijas Valstybiniame dailės institute baigė 1988 m. Tai buvo bene paskutinė kar- ta, po studijų dar gavusi paskyrimą. Beveik penkerius metus ( ) Sodeika dėstė piešimą ir skulptūrą Dailės instituto Pramoninės dailės fakultete Kaune. Aš atėjau studijuoti kaip entuziastas, o čia studentai nerodė jokio entuziazmo. Kam piešti? Kam komponuoti? prisimena Sodeika. Pasak jo, taip reaguota į akademinio mokymo pakeitimą abstrakčiųjų, konceptualiųjų menų studijomis 1. Pats jis studijuodamas piešdavo penkis kartus per savaitę po keturias valandas tokia buvo studijų programa. Lūžio metais pasikeitė pati skulptūros sąvoka. Piešimo, kaip kūrybos pagrindo, Sodeika neatsisakė, neiškeitė į konceptualaus meno idėją. Požiūris, kad koncepcija svarbesnė negu atlikimas, skulptoriui nepriimtinas: Vizualūs menai yra džiaugsmas matyti, o ne skaitymo malonumas. Sampratos, kad kūrinio turinį atskleidžia jo forma, Sodeika laikosi iki šiol. Kitas lūžio kartos bruožas oficialių, politinių temų vengimas. Nuo tarybinių laikų kompozicijų niekaip negaliu teisingai dalyvauti konkursuose, skirtuose Lietuvos politiniams įvykiams. Iškart pasipila monumentaliosios skulptūros štampai, prisipažįsta skulptorius. Asmeniniai potyriai, emocinės būsenos, filosofiniai universalių, amžinųjų vertybių apmąstymai tampa įvairialypės jo kūrybos pagrindu. Viena iš krypčių mažoji plastika. Joje nėra oficialumo. Nereikia daryti didelių formų. Tai reiškia, kad ir 40 K u l t ū r o s b a r a i

45 politinių nedarysi. Mažosios plastikos meistrai Vytautas Juzikėnas ir Stasys Žirgulis, beje, prieš studijas institute buvęs Sodeikos mokytojas, įrodė, kad skulptūra gali būti ne tik monumentali m. Sodeika dirbo mažosios plastikos liejykloje Sidabrinė sala. Anksčiau architektai projektuodavo namus, kuriuose atsirasdavo vietos mažajai skulptūrai, dabar tokio poreikio nėra, apgailestauja jis dėl pasikeitusios interjero sampratos. Sodeikos mažojoje plastikoje dominuoja žmogaus, dažniausiai moters figūra, dažniausiai kiek teatrališka, išraiškinga, grakšti, paslaptinga. Skulptorius sukūrė Jazz Eaters Award 50 cm aukščio skulptūrėlę festivalio Kaunas Jazz atlikėjams. Tai moteris dažniausiai su pučiamuoju instrumentu m. darydamas mažosios skulptūros parodą Klaipėdoje, Baroti galerijoje, Sodeika pripažino, kad jam nėra nieko nuostabiau už moterį, o didžiausią vertę turintis žmonių tarpusavio santykis meilė 2. Iš bronzos liedamas teatrališką mažąją plastiką, Sodeika pradėjo kurti skulptūriškas scenografijas, kurias lipdė, įtraukdamas scenos apšvietimą, jos gylį, erdvę, spektaklio veiksmą t. y. pasitelkė menų sinergetiką. Vienas iš scenovaizdžių, sukurtas spektakliui Skrudžas, arba Diena, kai galima atverti savo širdį pagal Charleso Dickenso Kalėdų giesmę Kauno lėlių teatre, 2014 m. buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Daugumą scenografijų Sodeika sukūrė režisieriaus Arvydo Lebeliūno spektakliams, tačiau šį kūrybos etapą vadina jau baigtu. Paskutinis jo scenovaizdis spektakliui Pabaigos pradžia, kurį Lebeliūnas pagal kanadiečių dramaturgo Aarono Bushkowskio pjesę pastatė Jaunimo teatre. Nervai neatlaiko. Ten baisi įtampa. Pradedi jaudintis dėl aktorių. Bijau prieš spektaklį vėl sapnuoti baltojo lapo sapnus, pasitraukimo iš teatro priežastis aiškino Sodeika. Filosofinį požiūrį į bendražmogiškąsias vertybes, atmintį, istoriją skulptorius dabar perteikia labiau individualizuota kalba. Dar viena iš jo kūrybos sričių atminties ženklai. Vieni didžiausių tokio pobūdžio kūrinių paminklai Kauno krašto savanoriams, Vyčio kryžiaus kavalieriams m. įvairiose Kauno rajono vietose skulptorius pastatė 11 pusiau atverstų istorijos knygų, turinčių suolelio funkciją. Nuo 2011 m. Vilniuje, šalia Lukiškių aikštės, stovi jo sukurtas paminklas Vytautui Kernagiui ir visos Brodo kartos laisvai dvasiai. Iš bronzos nulieta skulptūra primena m. čia stovėjusį suoliuką. Į dešinį jo šoną atremta gitara simbolizuoja vadinamųjų Brodo vaikų sambūrį. Sodeikos skulptūroms ir instaliacijoms svarbūs simboliai, ženklai. Pavyzdžiui, instaliacijoje Viskas turi prasmę (2005 m. M. Žilinsko dailės galerijos Muziejus neregiams), pasitelkdamas įvairius mitus, simbolius, ženklus, sukūrė eklektišką pasaulį su Adomu, Ieva, Rojaus sodu, Hado karalyste, šuniuku, vovere Svarbūs jo skulptūrų bruožai žaismingumas, teatrališkumas. Naudodamas atpažįstamus simbolius, skulptorius suteikia galimybę kūrinius interpretuoti įvairaus amžiaus, išsilavinimo suvokėjams, turintiems skirtingą patirtį m. Anykščiuose per plenerą Žemės žingsniai mene menininkas sukūrė Upės šukas. Į Šventosios upę įmerkta skulptūra su senaisiais baltų simboliais patvirtino Sodeikos kūrinių literatūriškumą. Parodai Lūžio kartos vardai skulptorius sukūrė instaliaciją, paremtą irgi atpažįstamais ženklais, simboliais tai įvairių formų metalinės širdys, senstelėjusi Samotrakės Nikė. Taigi, ar Danielius Sodeika patyrė kūrybos lūžį? Kūrybos kelią skulptorius pradėjo nuo mažosios plastikos, kuri sovietmečiu buvo monumentaliosios skulptūros šešėlyje, o šiais laikais tapo lyg ir nebereikalinga. Bet autorius vis tiek žavisi mažosios plastikos subtilumu, daugiaprasmiškumu. Manyčiau, menininko išsiugdytos vertybės yra toji konstanta, kuri išsaugo jam svarbų literatūriškumą, teatrališkumą, žaismingumą, nesvarbu, kokį kūrinį Danielius Sodeika kurtų. 1 Tekste naudojamos citatos yra iš autorės pokalbio su Danieliumi Sodeika Audra Venckuvienė. Tapytoja Elena ir teatrališkas skulptoriaus mostas, in: Vakarų ekspresas, , K u l t ū r o s b a r a i

46 Rasa BALOČKAITĖ PAVELDO KARAI LIETUVOJE IR PASAULYJE Lietuvoje neseniai praūžė audringos diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų ideologinės pakraipos, meninės vertės ir tolesnio likimo. Tačiau ginčai dėl paveldo tęsiasi, įtraukdami, bent jau diskusijų lygmeniu, ir kitus sovietmečio objektus. Šiemet Knygų mugėje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas klausė, ar turėtų stovėti paminklai Petrui Cvirkai, Juliui Janoniui, ar reikia S. Nėries vardo gatvių. 1 Tomas Venclova portale delfi.lt gynė Žaliojo tilto skulptūras, ragino gerbti minėtų kultūros veikėjų Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Juliaus Janonio atminimą. 2 Kupiškyje svarstoma, gal derėtų pakeisti gatvių su komunistų vardais pavadinimus. 3 Įdomu tai, kad nepasitenkinimą kelia ne tik paminklų (galimas) pašalinimas, bet ir naujų atsiradimas pavyzdžiui, planus Rusnėje 2015 m. atidengti skulptūrą, vaizduojančią Indijos tautinio išsivadavimo lyderį Mahatmą Gandį ir jo bendražygį, iš Rusnės kilusį litvaką Hermaną Kalenbachą, vietos bendruomenė vertino, bent iš pradžių, labai prieštaringai. 4 Paminklai kuriami, siekiant įamžinti asmens ar įvykio atminimą, bet monumentų egzistencija, paveldo tyrėjų teigimu, dažniausiai nenusitęsia iki amžinybės. Paveldo kaita yra natūralus procesas, susijęs su politiniais, socialiniais, kultūriniais pokyčiais, o riba tarp grynosios estetikos ir politinės ideologijos yra labai slidi. Revizionizmo, susijusio su disonansiniu paveldu, banga, Vidurio Rytų Europoje kilusi po sovietinės sis- temos žlugimo ir tam tikru atžvilgiu neatslūgusi iki šiol, nėra unikali. Panašūs procesai vyko Vokietijoje denacifikacijos laikais. Šiandien dėl kolonijinės eros paveldo karštai kaunamasi tiek buvusiose kolonijose, tiek metropolijose. Jungtinėse Valstijose kursto aistras tiek Konfederacijos 5 laikų monumentai, tiek krikščioniškoji simbolika paveldo objektuose. Net ir tada, kai pasiekiama konsensuso dėl ideologinių nuostatų ir politinių principų (pavyzdžiui, pasmerkiamas rasizmas, vergovė, kolonializmas, sovietinis komunizmas), riba tarp meno ir politikos, tarp estetikos ir ideologijos išlieka nestabili, atvira interpretacijoms. Vokietija: denacifikacija ir Erlangeno memorialas Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje problemų dėl paveldo kilo, prasidėjus denacifikacijos procesui. Sąjungininkų įsteigta Kontrolės taryba (Allied Control Council) 1946 m. gegužės 13 d. išleido direktyvą, nurodančią konfiskuoti bet kokius meno kūrinius, propaguojančius nacizmą ir vokiečių militarizmą. Jie turėjo būti arba sunaikinami, arba visam laikui pašalinami iš viešumos, tačiau direktyva nebuvo aiškiai apibrėžta, o tai leido jos reikalavimus interpretuoti įvairiai. Žurnale Time 1946 m. gegužę išspausdintame straipsnyje Neskleiskime blogio (Read no Evil) vienas iš Karinio direktorato atstovų pripažino, kad jų tvarka iš esmės ne daug kuo skyrėsi nuo knygų deginimo nacių laikais K u l t ū r o s b a r a i

47 Sąjungininkų sprendimu Erlangene 1946 m. buvo nugriautas monumentas, skirtas pagerbti Erlangeno universiteto darbuotojus ir studentus, žuvusius per Pirmąjį pasaulinį karą. Monumentas, pastatytas 1930 m., tikėtina, buvo nugriautas, remiantis direktyva Vokietijos karinių ir nacių memorialų bei muziejų likvidacija (Liquidation of German Military and Nazi Memorials and Museums). Pagal šią direktyvą išimtis padaryta tik tiems paminklams, kurie pastatyti karių žūties vietose. Nė viena Erlangeno firma nenorėjo imtis griovimo darbų, todėl pasamdyta įmonė iš Ansbacho. 7 Vietoj paminklo įrengta gėlių klomba. Šiuo metu prisiminimai apie pašalintą paminklą duoda peno įvairiems radikalių dešiniųjų tinklalapiams. Kenija: paminklų Didžiosios Britanijos karališkiesiems asmenims ir civiliams likimas Antikolonijinio išsivadavimo ir postkolonijiniu laikotarpiu paveldo revizijos ėmėsi kone visos politinę nepriklausomybę atkūrusios šalys, tarp jų ir Kenija, pasiskelbusi nepriklausoma 1963 m. Kolonizuotame Nairobyje buvo trys monumentai, skirti karališkajai šeimai, karalienės Viktorijos (1906), karaliaus George o V (1945) statulos ir fontanas su karaliaus George o VI bronziniu atvaizdu (1957). Kenijos dienraštis Daily Nation rašo, kad karalienės Viktorijos statula, 1958 m. nukentėjusi nuo vandalų, buvo renovuota ir dabar yra pakankamai geros būklės, tačiau beveik visiškai užmiršta. Sakoma, kad ši skulptūra išliko vien dėl miniatiūrinių savo proporcijų ir dėl to, kad praturtina estetinį parko vaizdą, o jaunoji karta karalienės Viktorijos esą net neatpažįsta, laiko ją Švč. Mergele Marija. Karaliaus George o V statula buvo pašalinta 1964 m. miesto valdžios sprendimu, nulupta ir bronzinė lentelė nuo fontano, skirto karaliaus George o VI atminimui. 8 Kolonijinio laikotarpio ženklais laikomi monumentai, pagerbiantys ne tik karališkąją šeimą, bet ir civilius baltuosius kolonistus, žemdirbius, teisininkus, išradėjus. Vienas iš tokių paminklas žymiausiam baltajam Kenijos kolonistui lordui Delamere ui m. gimęs Anglijoje, kilmingoje šeimoje, Delamere as į Keniją atvyko 1901 m. ir greitai tapo neoficialiu baltųjų Kenijos kolonistų lyderiu. Neoficialiai vadintas kolonistų Moze, m. jis buvo išrinktas Kenijos Kolonistų asociacijos pirmininku. 10 Lordas Delamere as žinomas visų pirma dėl žemdirbystės ir gyvulininkystės intensyvios plėtros. Eksperimentuodamas šiose srityse, nors patyrė didelių finansinių nuostolių (jo pastangos pradėjo duoti pelną tik 1914 m.), 11 tačiau sukaupė vertingų žinių apie efektyvų ūkininkavimą Kenijos gamtinėmis ir klimatinėmis sąlygomis, savo patirtį susistemino ir perdavė ateities kartoms. 12 Wikipedia rašo, kad Delamere as įkūnijo visus atsidavusio kolonisto prieštaravimus žavėjosi vietos žmonėmis, mėgo jų kompaniją, bet kartu tvirtai tikėjo britų civilizacijos pranašumu. Lordo Delamere o statula buvo nugriauta viena iš pirmųjų 1963 m. lapkričio 6 d., likus kelioms savaitėms iki Kenijos nepriklausomybės paskelbimo. Siūlyta skulptūrą išlydyti ir sukurti naują paminklą, vaizduojantį Kenijos pirmąjį prezidentą Jomo Kenyattą, tačiau sumanymas liko neįgyvendintas. Daily Nation teigimu, Nairobyje yra išlikęs kolonijinės eros paminklas automobilizmo entuziastui Douglasui Galtonui-Fenzi ( ). Kenijos kultūros istorijai skirtame tinklaraštyje Agora rašoma, kad Galtonas-Fenzi 1919 m. įkūrė Rytų Afrikos automobilių asociaciją, derėjosi dėl paskolų įsigyti automobiliams, kad galėtų išbandyti, kurie iš jų geriausiai tinka Kenijos klimatui ir duobėtiems neasfaltuotiems keliams m. jis pirmasis dulkėtais vieškeliais įveikė atstumą nuo Nairobio iki Mombasos. Paminklas Douglasui Galtonui-Fenzi, pastatytas 1939 m., praėjus dvejiems metams po jo mirties, dabar aptvertas grotuota tvora sakoma, tai apsauga nuo vandalų. 13 Daily Nation mini kolonijinių laikų fontaną Nairobyje, pastatytą teisininko Alexandro George o Hamiltono atminimui. Manoma, šis fontanas išlikęs vien todėl, kad socialinė ir politinė jo reikšmė daug K u l t ū r o s b a r a i

48 menkesnė už Delamere o paminklą ir kitus kolonijinio režimo simbolius. Namibija: monumentas vokiečių raiteliui Į kolonizacijos procesus vokiečiai įsitraukė vėliau negu britai, apie jų kolonijinę politiką žinoma gerokai mažiau. Viena iš buvusių kolonijų Afrikoje, vadinta Vokietija po Saule (Germany under the Sun), yra dabartinė Namibijos teritorija m. Windhoeke buvo atidengtas monumentas Vokiečių raiteliui, pagerbiantis karius ir civilius, kurie žuvo, slopindami hererų ir nama genčių sukilimą m. Šis paminklas bent penkis dešimtmečius buvo vertinamas prieštaringai, kaip demonstruojantis vokiečių viršenybę, skirtas tik vienos pusės aukoms atminti m. monumentas pirmą kartą tapo politinės priešpriešos objektu hererų genties aktyvistai raiteliui ant galvos užmovė lininį maišą, o žirgą išpuošė gėlėmis. Kontroversijos dėl paminklo ypač suintensyvėjo 2008 m. aplink paminklą buvo pastatytas 51 medinis kryžius su vardais ir posakiais, užrašytais hererų kalba, o į raitelio ginklo vamzdį įkištas Namibijos vėliavėlės kotas. Vietos žiniasklaidoje tai sukėlė karštas diskusijas m. paminklas išmontuotas, jo laikymo vieta įslaptinta m. raitelis su žirgu atsidūrė kitoje vietoje buvusioje tvirtovėje Alte Feste, tapusioje muziejumi. Diskusijos užvirė iš naujo m. gruodžio mėnesį monumentas vėl pašalintas ir nuo to laiko saugomas Alte Feste sandėliuose. 14 Pietų Afrika: karštinė dėl Rhodeso Pietų Afrikos Respublikoje kova dėl kolonijinio paveldo įgavo daug radikalesnes formas m. kovo mėnesį prasidėjo protestai su šūkiu Rhodesas turi griūti (Rhodes must fall), jų tikslas iš Keiptauno universiteto pašalinti Cecilio Rhodeso skulptūrą, pastatytą 1934 m. Britų ekonomistas, kalnakasybos magnatas Rhodesas ( ) buvo vienas iš Didžiosios Britanijos kolonijinės politikos ideologų ir vykdytojų, Rodezijos valstybės įkūrėjas ir valdytojas. Įdomu, kad neoficialiuose šaltiniuose jis vadinamas Pietų Afrikos Hitleriu, o lordas Delamere as pramintas Kenijos Rhodesu. Pirmieji vieši reikalavimai pašalinti garsiojo kolonisto skulptūrą pasigirdo dar 1950 m. Judėjimas Rhodes must fall formaliai prasidėjo 2015 m. kovo 9 d., kai Chumani s Maxwele as apmėtė skulptūrą ekskrementais, o tada su kitais jį palaikančiais studentais ėmė šokti toyi-toyi. Šį Pietų Afrikoje populiarų šokį išplatino Zimbabvės Revoliucinė žmonių armija Rodezijos marksistinės leninistinės partijos ginkluotas sparnas toyi-toyi pasitelkdavo, kad įbaugintų priešą per karinius ar pilietinius konfliktus. Jam būdinga išraiška agresyvus ritmo mušimas pėda ir kolektyvinis skandavimas. Nuo šios akcijos prasidėjo didžioji protestų banga studentai okupavo Keiptauno universitetą, degino transporto priemones, rengė kitas pilietinio nepaklusnumo akcijas. Skulptūra buvo pašalinta balandžio 9 d., praėjus mėnesiui nuo protestų pradžios. Bet Rhodes must fall judėjimas nesiliovė, išplito į kitus universitetus. Jo lyderiai, atskleisdami įvairius rasinės nelygybės pasireiškimus, reikalavo dekolonizuoti švietimo sistemą. Siekdami šių tikslų, studentai suniokojo paminklus Janui Smutsui ( ), Pietų Afrikoje gimusiam britų kilmės kariniam lyderiui ir filosofui, Mariai Emmeline ai Bernard Fuller ( ), kuri buvo viena iš pirmųjų Pietų Afrikos studenčių, skatinusi moterų švietimą ir emancipaciją. Pietų Afrikos socialistų revoliucionierių partijos Kovotojai už ekonominę laisvę (Economic Freedom Fighters) prezidentas Julius Malema 2015 m. kovo mėnesį ėmė agituoti, kad nuo kolonializmo ir apartheido simbolių apsivalytų visa šalis. Netrukus buvo nuniokota karaliaus George o V skulptūra, Uitenhage memorialas, skirtas britų kariams, žuvusiems per anglų-būrų karą, atminti, buvusio PAR prezidento Paulo Krugerio ( ) ir Pietų Afrikos Sandraugos ministro pirmininko Louiso Bothos ( ) statulos, net vadinamasis Žirgo memorialas, 44 K u l t ū r o s b a r a i

49 skirtas pagerbti žirgams, kritusiems per Antrąjį būrų karą. Partijos vadovybė prisiėmė atsakomybę už savo narių veiksmus, tačiau pabrėžė, kad jų tikslas yra skulptūrų pašalinimas, o ne vandalizmas. 15 Kampanijos Rhodes must fall atgarsiai Didžiojoje Britanijoje Kolonijinės eros veikėjų skulptūros sukėlė įtampą ne vien kolonijose, bet ir metropolijose. Didžiojoje Britanijoje, The Telegraph teigimu, kampanija Rhodes must fall aukščiausią įkarščio tašką pasiekė 2015 m. gruodžio mėnesį, kai Oksfordo studentai ėmė reikalauti, kad iš Oriel kolegijos teritorijos būtų pašalinta Cecilio Rhodeso skulptūra. Kampanijos priešininkai akcentavo ironišką aplinkybę, kad Oksforde vykdomos Rhodes must fall kampanijos iniciatorius Ntokozo Qwabe yra Rhodeso fondo stipendininkas. 16 Šis fondas kasmet skiria stipendijas beveik 90 užsienio studentų, kurie nori studijuoti Jungtinėje Karalystėje, žymiausias iš tokių Billas Clintonas. BBC teigimu, dabar laukia savo eilės Edwardas Colstonas, verslininkas, parlamento narys ir vienas iš stambiausių Royal African Company, kuri vertėsi vergų prekyba, akcininkų. Be to, jis buvo žymus Bristolio filantropas. Šiuo metu svarstoma, ar jo skulptūra turėtų likti Bristolio viešosiose erdvėse. BBC, be kita ko, primena, kad Oliveris Kromvelis, laikomas reikšminga simboline Vakarų demokratijos figūra, yra atsakingas už airių skerdynes. Paminklas jam, nepaisant nacionalistų ir konservatorių pasipriešinimo, Airijoje atidengtas 1895 m. Po šimto metų, grupei parlamentarų reikalaujant, statula buvo demontuota ir išlydyta. 17 BBC cituoja laišką, kurį dienraščiui Daily Telegraph parašė skaitytojai: Problema ta, kad beveik kiekvienas tų laikų žmogus vadovavosi bendrosiomis to meto nuostatomis, kurios prieštarauja šiandieniniam moderniam mąstymui. Kraštutiniu atveju mūsų kritiškas požiūris atves prie to, kad turėsime sunaikinti beveik visas statulas ir pastatus, skirtus iškiliems to meto žmonėms atminti. 18 Konfederacijos paveldas Jungtinėse Valstijose: lost cause Amerikoje vyksta paveldo karai dėl konfederatų simbolių ir paminklų, kurie ilgą laiką buvo toleruojami kaip lost cause (prarastas reikalas), kitaip tariant, romantizuotų, istoriškai netikslių duomenų apie baltųjų plantatorių civilizaciją Pietuose visuma. Buvo tvirtinama, kad sužlugdytiems pietiečiams tokie lost cause monumentai ir literatūra (pavyzdžiui, Margaret Mitchel 1936 m. romanas Vėjo nublokšti ) teikė tam tikrą psichologinę paguodą, mažino emocinę įtampą, padėjo siekti simbolinio Šiaurės ir Pietų susitaikymo. Įtampa kilo 2015 m. liepos mėnesį, kai Dylannas Roofas, dažnai pozuodavęs prieš fotokameras Konfederacijos vėliavos fone, per pamaldas Pietų Karolinoje, Charlestone, devynis afroamerikiečius nušovė, vieną sunkiai sužeidė. Po keleto savaičių The Texas Tribune pranešė, kad iš Austino universiteto Teksase pašalinta Konfederacijos prezidento Jeffersono Daviso skulptūra. 19 Fox News ir kiti šaltiniai informavo, kad tų metų spalį Misūrio universiteto studentai ėmė reikalauti, kad būtų pašalinta Thomaso Jeffersono, trečiojo JAV prezidento, skulptūra, esą jis buvęs rasistas ir prievartautojas. 20 The Baltimore Sun pranešė, kad 2016 m. sausį Baltimorės miesto komisija rekomendavo pašalinti iš viešųjų erdvių du monumentus Rogeriui B. Taney ui, buvusiam JAV Aukščiausiojo teismo teisėjui, gynusiam vergvaldžių interesus, ir Konfederacijos generolams Robertui E. Lee, Thomasui J. Jacksonui. Monumentą, skirtą Konfederacijos kariams ir jūrininkams, paminklą moterims konfederatėms komisija nusprendė palikti, tačiau su sąlyga, kad bus pateiktas papildomas aiškinamasis komentaras. Komisijos narys, Merilando universiteto teisės profesorius Larry s S. Gibsonas pabrėžė, kad Baltimorėje monumentų, skirtų Konfederacijai atminti, skaičius yra neproporcingai didelis, palyginti su Sąjungai skirtais paminklais. Kitas komisijos narys, Elfordas Jacksonas aiškino norintis, kad Baltimorėje būtų K u l t ū r o s b a r a i

50 daugiau, o ne mažiau meno, tačiau šios skulptūros yra menas su neigiamomis konotacijomis. Žiniasklaida atkreipė dėmesį, kad 6 iš 7 komisijos narių yra afroamerikiečiai. 21 Naujajame Orleane 2015 m. liepą nuspręsta pašalinti paminklus Konfederacijos generolams Robertui E. Lee ir P. G. T. Beauregardui, Konfederacijos prezidentui Jeffersonui Davisui, obeliską, skirtą 1874 m. mūšiui Liberty Place atminti. Miesto tarybos nariai pabrėžė: monumentų pašalinimas nereiškia, kad istorija ištrinama, greičiau jau iš naujo įvertinama, kas ir už ką nusipelno pagarbos bei pripažinimo. Beje, dolerių suma, reikalinga skulptūroms demontuoti, buvo surinkta iš anoniminių aukotojų. 22 Po to, kai Davido Mahlerio įmonė laimėjo kontraktą nugriauti pilietinio karo monumentus Naujajame Orleane, dalis klientų pagrasino nutrauksiantys su ja verslo santykius. Mahleris, sulaukęs grasinimų, atsisakė kontrakto, nepaisant to, praėjus savaitei po sutarties atšaukimo, buvo sudegintas Mahlerio dolerių vertės automobilis Lamborgini. 23 Monumentų šalininkai ir priešininkai pateikia tradicinius argumentus. Alexanderis E. Hooke as, Stevensono universiteto filosofijos profesorius, rašo, kad paminklai Lee ir Jacksonui yra stulbinančio grožio meno kūriniai, todėl turėtų išlikti bent jau edukaciniais tikslais. Ir klausia: Kas bus toliau? Gal antklodėmis uždengsime Washingtono ir Jeffersono [abu prezidentai turėjo vergų, autorės pastaba] statulas? 24 Naujojo Orleano meras Mitchellas Josephas Landrieu į klausimą Kuo visa tai pasibaigs? atsako: Nežinau, kuo visa tai pasibaigs, bet žinau, nuo ko visa tai prasidėjo. 25 Išlikusius Konfederacijos monumentus nuolat nusiaubia vandalai. International Business Times rašė, kad 2015 m. liepą Šiaurės Karolinoje, Raleighe, ant monumento Konfederatų moterims purškiamaisiais dažais buvo užrašyta Juodaodžių gyvenimai irgi svarbūs (Black Lives Matter), prieš tai, birželio mėnesį, monumentą, skirtą Konfederacijos kariams, Charlotte s mieste papuošė užrašas Racist, kitas paminklas buvo išteptas skystu cementu. 26 Japonija ir Pietų Korėja: komforto moterų atminimas Komforto moterys eufemizmas, apibūdinantis moteris, kurias Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos imperinė armija pavertė sekso vergėmis. Manoma, kad tokių moterų buvo apie , dauguma iš jų korėjietės, kelios dešimtys iki šiol gyvena Pietų Korėjoje. The Washington Post teigimu, šis faktas ilgą laiką kėlė įtampą tarp abiejų šalių, bet 2015 m. gruodžio mėnesį Japonija ir Pietų Korėja pagaliau pasiekė susitarimo, pagal kurį Tokijas sutiko aukoms sumokėti daugiau kaip 8 mln. JAV dolerių kompensaciją. Tačiau situaciją komplikuoja vienas trikdis Seule, priešais Japonijos ambasadą, 2011 m. gruodį buvo atidengta skulptūra, skirta komforto moterims atminti. Joje vaizduojamos dvi kėdės, ant vienos sėdi basakojė moteris, o greta pastatyta tuščia kėdė simbolizuoja sekso verges, vis dar laukiančias atsiprašymo. Japonijos valdžia daug kartų prašė pašalinti skulptūrą, esą ji pažeidžia Vienos diplomatinių santykių konvenciją, tačiau Korėjos atstovai atsisakydavo tai padaryti. Vis dėlto dabar, kai pasiekta susitarimo dėl žalos atlyginimo, Seulas pripažįsta, kad skulptūros ateitis tapo neaiški. 27 The Japan times teigimu, Japonija neketina mokėti kompensacijos tol, kol stovės ši skulptūra. 28 The Washington Post primena, kad 2014 m. pavasarį, nepaisant Japonijos ambasados protestų, paminklas komforto moterims buvo pastatytas ir Ferfakso apygardoje (Virdžinija, JAV). Paminklo atidengimo išvakarėse vietos valdžia gavo daugybę protesto laiškų, kuriuose komforto moterys vadinamos savanorėmis prostitutėmis. Paminklo priešininkų nuomone, reikėtų žvelgti į ateitį, o ypač pasverti tai, kad skulptūra galimai vers nejaukiai jaustis daugelį etninių japonų. Tačiau idėjos šalininkai teigia, kad oficialus patirtų kančių pripažinimas yra vienintelis tinkamas būdas, padedantis susidoroti su skausminga praeitimi. Vis dėlto abi pusės pripažįsta, kad ši ir kitos skulptūros tapo reikšmingu politinio dialogo instrumentu K u l t ū r o s b a r a i

51 Paminklas komforto moterims. Seulas Krikščioniški simboliai bado akis sekuliariai visuomenei? Vakariečiai, smarkiai paveikti sekuliarizacijos, plečiantis globalizacijos procesams, krikščioniškųjų simbolių jau nebelaiko savaime suprantama ir nekvestionuojama kultūros dalimi. Koks visuomenės požiūris į krikščioniškuosius simbolius viešosiose erdvėse? Šis klausimas yra atviras, o paveldo revizionizmas vis labiau apima ir šią sritį. The Christian Post pranešė, kad 2015 m. pradžioje Šiaurės Karolinoje nuspręsta pašalinti paminklą veteranams, nes jame vaizduojamas kareivis, priklaupęs ir besimeldžiantis priešais krikščionių vėliavą ir kryžių. JAV armijos veteranas Stevenas Hewettas, atstovaujantis organizacijai Amerikiečiai, susivieniję už valstybės ir bažnyčios atskyrimą (Americans United for Separation of Church and State), dėl šio monumento 2012 m. pateikė ieškinį miestui. Jo teigimu, viešas krikščionybės aukštinimas pažeidžia JAV konstituciją. Po kelerių metų miesto taryba, bylinėjimosi išlaidoms padengti jau išleidusi daugiau kaip dolerių, pasidavė ir sutiko su veterano reikalavimais. Miestiečiai, nepatenkinti tokiu nuolaidžiavimu, klausia: Ką naikinsime toliau? Merijos nuomone, sprendimas, prieštaraujantis daugumos interesams, yra nepriimtinas, tačiau kitos išeities nėra, nes tolesnis bylinėjimasis būtų pernelyg didelė našta mokesčių mokėtojams. 30 The San Diego Union Tribune praneša, kad 2015 m. vasario mėnesį Sakramento, Kalifornijos sostinės, valdžia K u l t ū r o s b a r a i

52 nusprendė iš Vašingtono Kapitolijaus pašalinti 1931 m. sukurtą tėvo Junipero Serra skulptūrą ir įamžinti Sally Ride, iš Kalifornijos kilusios pirmosios moters astronautės, atminimą. Nors Romos popiežius ketina kanonizuoti tėvą Serra, jo veikla prieštaringai vertinama dėl santykio su Amerikos indėnais. Iki šiol Kalifornijos valstiją Kapitolijuje reprezentavo Ronaldas Reaganas ir Tėvas Junipero Serra. Reagano skulptūra atsirado 2010 m., pakeisdama kito dvasininko Tomo Staro Kingo statulą. 31 The Huffington Post rašo, kad Oklahomoje 2015 m. spalį buvo pašalintas granitinis monumentas su iškaltais 10 Dievo įsakymų, nes Oklahomos Aukščiausiasis teismas nusprendė, esą tuo pažeidžiama konstitucinė nuostata, draudžianti viešai propaguoti religiją. 32 Laikraščio teigimu, Dievas šio sprendimo kol kas nekomentavo Šis straipsnio skyrius parengtas, remiantis Wikipedia, en.wikipedia.org/wiki/reiterdenkmal,_windhoek 15 Šis straipsnio skyrius parengtas, remiantis Wikipedia, en.wikipedia.org/wiki/rhodes_must_fall Amerikos Valstijų Konfederacija (Confederate States of America) valstybė Šiaurės Amerikoje, gyvavusi m. Ji susikūrė, kai nuo JAV atsiskyrė pietinės valstijos, o likviduota per JAV pilietinį karą Gary C. Fouse. (2005). Erlangen. An American s History of German Town. University Press of America Hughes. East Africa: Kenya, Tanzania, Uganda, p Errol Trzebinski. The Kenya Pioneers, W.W. Norton. 1986, p Bruce Berman. Control & Crisis in Colonial Kenya: The Dialectic of Domination. James Currey. 1990, p Elspeth Huxley. Settlers of Kenya (1975), p Nicholas Best. (1979) Happy Valley: The Story of the English in Kenya, p and_company_c.html the-statue-of-a-wartime-sex-slave-outside-japans-embassy-in-southkorea-could-be-a-problem/ the-statue-of-a-wartime-sex-slave-outside-japans-embassy-in-southkorea-could-be-a-problem/ K u l t ū r o s b a r a i

53 Birutė STANČIKAITĖ Rudens ženklai. I Popierius, ofortas, akvatinta, mišri technika; 92 x 63

54 Birutė STANČIKAITĖ Smilgos vėjyje Popierius, spalvotas ofortas, akvatinta; 49 x 64 Birutė STANČIKAITĖ Du krantai 1998 Popierius, spalvotas ofortas, akvatinta; 48 x 64

55 Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ ŠVELNŪS PRISILIETIMAI Žvilgsnis į Birutės Stančikaitės parodą Grafikė Birutė Stančikaitė ypač atidi šviesos žaismui, neatsitiktinai jos personalinė paroda Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, pavadinta Šviesa tamsoje. Stančikaitė priklauso grafikų kartai, debiutaviusiai 8-ajame dešimtmetyje ir išsiskiriančiai metaforiška stilistika. Ji, kaip ir Irena Daukšaitė-Guobienė, Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, Jūratė Stauskaitė, atsisakė liaudiškos stilistikos, pasirinkdama simbolių praturtintą kalbą. Stančikaitės kūryboje itin svarbios egzistencinės potekstės, tą rodo vien estampų pavadinimai Tavo nerimas II (2004), Švelnus prisilietimas (1999) ir kt. Parodoje buvo pristatyti visi grafikės kūrybos etapai, pradedant 1982 m. sukurtomis nespalvotomis litografijomis, baigiant 2016 m. sukurtais piešiniais. NDG grafikos fondų saugotoja, parodos kuratorė Regina Urbonienė kataloge Šviesa tamsoje rašo: Stančikaitė, nenaudodama šiuolaikinių medijų, sugeba išvengti monotonijos ar pasikartojimo. Ji balansuoja tarp konstruktyvaus minimalizmo ir jausmingumo, slypinčio naratyvo užuomazgose. Pagrindinis įkvėpimo šaltinis menininkei buvo ir liko gamta, kurios transformacijų amplitudė svyruoja nuo realistinio piešinio iki abstrakcijos. Asmeninės kūrėjos patirtys ir nuotaikos perteikiamos gamtos ir žmogaus likimo paralelėmis: prabudimu, žydėjimu, branda, netektimi. Stančikaitės meistriškumą rodo nepriekaištingas komponavimas, subtili šviesos modeliuotė, perfekcionistiškai tiksliu piešiniu išreikšta ekspresija bei atspaudo precizija. Ypač jautrus ir estetiškas subjektyvių būsenų vizualizavimas išskirtinis šios dailininkės kūrybos braižas. Visai dailininkės kūrybai svarbūs gamtos motyvai juos matome ir pirmosiose litografijose ( Prieš vėją, 1980; Rūsti šviesa I II, 1982), ir vėlyvuosiuose piešiniuose ( Kai aš pievoje smilgele lingavau I II, 2012). Linguojantys žolynai byloja apie gamtos ir būties sakralumą. Judėjimo, muzikalumo įspūdis estampuose Tyla migloje (1996), Vandens ir vėjo muzika (1996) kuria dinamiškos erdvės iliuziją, ritmiškas lenktų vingiuotų linijų žaismas artimas muzikinei raiškai. Stančikaitės kūrinių muzikinį skambesį sustiprina susiliejančios spalvų dėmės. Urbonienė įžvalgiai apibendrina: Ankstyvosiose Stančikaitės litografijose tapybiški šviesokaitos efektai pagrįsti monochrominio piešinio kontrastais. Kūrėjos individualumas ir subjektyvios nuotaikos palaipsniui vis ryškiau įprasminamos per šviesos ir spalvų sintezę. Pirmą kartą papildomą tonavimą dailininkė išbandė diptike Rūsti šviesa (1982). Šalta gelsva spalva suteikė kūriniui santūraus atšiaurumo. Intensyvesnės spalvos, prislopinti rusvų ir gelsvų atspalvių deriniai K u l t ū r o s b a r a i

56 Birutė STANČIKAITĖ. Kai aš pievoje smilgele lingavau. I Popierius, spalvotas tušas; 150 x 100 atsirado apie 1990-uosius. Išaugusį menininkės susidomėjimą spalva ir naujos raiškos paieškas liudija kūriniai, spausdinti ant spalvoto popieriaus (ciklas Sąskambiai, 1996, Švelnus prisilietimas, Smilgos vėjyje, abu 1999). Kiek vėliau atsirado subtilus rudų susiliejančių atspalvių ciklas Erdvės pojūtis (2011), sukurtas mišria technika. Labiausiai prie tapybinės raiškos priartėjo Rudens ženklai (2002). Kiekvienas didelio formato lakštas atspausdintas iš keleto klišių, o išgautas rusvai gelsvų ir ochros atspalvių derinys žavi subtiliais pustoniais. Šiame cikle dailininkė įkūnijo ir auksinį šilto rugsėjo švytėjimą, ir stingdančios rudeniškos šalnos aštrumą, ir darganos žvarbą. Būtent spalva, dažnai pastelinė, rusva, gelsva, padeda išryškinti subtilią harmoningą estampo nuotaiką, lyrinį pradą ( Erdvės pojūtis, 2001). Rudens ženkluose (2002) atsiveria erdvės daugiasluoksniškumas. Čia ypač svarbus šviesos srauto judėjimas ir gesimas, darantis paslapties, nematerialumo įspūdį (iš viršaus į apačią byra balsvi taškeliai). Rudeniškas gelsvo tono koloritas būdingas ir paveikslams Kelionė erdvėje ( ), Pakilimas ( ). Jų siužetas nupintas iš geometrinių kvadratėlių ir vingiuojančios vertikalios juostos-kelio. Piešinių tušu ciklas Šviesos gelmė I II (2012) iš itin smulkių puantilistinių linijų užburia cikliško laiko iliuzija. Stančikaitė kūriniuose derina statiką su dinamika, ramybę su emocijomis, vizualiuosius, muzikinius ir literatūrinius pradus, juvelyriškai išgaudama precizišką formą. 50 K u l t ū r o s b a r a i

57 Kęstutis ŠAPOKA ŠALUTINIS NORMALUMO POVEIKIS Gabrielės Gervickaitės paroda galerijoje Meno niša Gabrielė Gervickaitė, debiutavusi prieš keletą metų, tapybą suvokia kaip koliažo, asambliažo, objektų ir asmeninės patirties mišinį. Kūriniams ji naudoja ne tik dažus, bet ir lipnią juostą, rastus objektus ir t. t. Tie objektai nėra atsitiktiniai, jie paimti iš medicininės estetikos, sklidini simbolinės energetikos, susiję su kūno deformacijomis ir transformacijomis žaizdomis, kaulų tempimais ir t. t. Žinoma, asmeninė patirtis ne visada gelbsti nuo banalumo ar infantilumo, tačiau Gervickaitei ta patirtis padeda, suteikia kūrybai tvirtesnę motyvaciją, išskiria iš tų, kurie įvairius plastinius kodus taiko grynai formaliai arba paviršutiniškai. Tokia kūrybos kryptis nėra tipiška mūsų dailės kontekste. Galėtume rasti šiokių tokių panašumų su Marijos Teresės Rožanskaitės medicinine tapyba, Evaldo Janso kūnišku, žinoma, ne tiesiogiai, lygmeniu ir subjektyvia patirtimi. Rožanskaitei labiau rūpėjo formalūs plastikos klausimai, o Janso kūniška patirtis nebūtinai medicininė, jis irgi dažnai tyrinėja, ką visuomenė laiko normaliu, o ką nenormaliu. Tačiau jam labiau rūpi savęs žalojimo, sociofiziologinė kūno degradacijos, asocialumo problematika. Gervickaitė medicininę estetiką išreiškia ne taip drastiškai, normos klausimai, nepaisant simbolinio lygmens, jai arčiau kūno ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Parodoje pirmiausia patraukia žvilgsnį sumontuota ryškiai mėlyna nuovaža žmonėms su negalia, tačiau kartu tai ir podiumo parodija. Tas podiumas, užuot buvęs tolygiai pakeltas į publikos akių lygį, leidžiasi žemyn, į galerijos gilumą. Pasak dailininkės, tokia tapybiškos nuovažos idėja jai kilusi, kai tyrinėjo Vilniaus viešąsias erdves, kurios visiškai nepritaikytos žmonėms su negalia, mamoms su kūdikių vežimėliais ir pan. Nuovažų įrengta nedaug, o ir tos labai nepatogios. Šia instaliacija autorė siekia atkreipti dėmesį ne tik į nepritaikytą aplinką, bet ir į nederamą požiūrį, kai paminama neįgalaus žmogaus teisė gyventi visavertiškai, išsaugoti orumą, nebūti atskirtam nuo įvairių gyvenimo sferų. Nuovaža yra skirta normalizacijai, o podiumas tarsi pakartotinai išeksponuoja nenormalumą. Semantiškai podiumas reiškia tą patį, ką ir bet kuris kitas paaukštinimas, skirtas sakyti kalboms, statyti paminklams ar suręsti kartuvėms kokiam nors veiksmui, reiškiniui jis suteikia išskirtinį statusą, simbolinę reikšmę. Podiumas tai keista, apribota erdvė, kur tam tikra žmonių grupė demonstruoja savo nenormalumą, tačiau komercinė industrija tai pateikia kaip siektiną nenormalumą tai elitinis išskirtinumas, neva susijęs su grožio (kažkieno sugalvotu) etalonu. O nuovaža atlieka iš pažiūros elementarią funkciją susieja nenormalumą su normalumu pastarojo K u l t ū r o s b a r a i

58 naudai. Vis dėlto tokia sąsaja dažniausiai nepageidaujama, ja nesirūpinama. Gervickaitė karčiai ironizuoja, išskirdama nuovažą ryškia spalva ir išilgindama iki podiumo ilgio. Žvelgiant į tą podiumą, nejučia dingteli į galvą žodis nuriedėti arba nusiristi tiesiogine ir perkeltine prasme. Leisdamasis šia nuovaža-podiumu jautiesi kvailokai. O neįgalieji turėtų jaustis kaip tik normaliai. Net studijuoti dailės akademijoje, anot Gervickaitės, gana skausmingas procesas, reikalaujantis nemažų pastangų, nes į Tapybos katedrą įmanoma patekti, tik įveikus daugybę itin stačių ir nepatogių laiptų. Būti menininku tinka tik fiziškai normaliems, o neįgaliesiems mūsų visuomenė gali pasiūlyti nebent dienos centriukus, kuriuose galima mokytis amatų, daryti atvirukus, suvenyrus, gaminti rankines ir t. t. 1 Gervickaitės parodos idėja normos ir (ne)normalumo studija. Lotyniškai norma reiškia taisyklingumą, nustatytą kriterijų, matą. Tai, kas nuo šių kriterijų nukrypsta, yra nenormalu. Vienas iš tokių nukrypimų suvaržytas, deformuotas kūnas. Vis dėlto vienais atvejais, sakykime, grožio industrija, kultūrizmas, fitnesas ir panašios (sub)kultūros suvaržytą, deformuotą kūną laiko etalonu arba tobulu įvaizdžiu, t. y. tam tikro nenormalumo atkakliai siekiama. Sportininkų profesionalų kūnus žaloja didžiuliai fiziniai krūviai, todėl slopinamųjų, nuskausminamųjų vaistų, skirtų tam žalojimui ir alinimui nuslėpti, arba dopingo, kuris stimuliuoja ir žvalina, vartojimas irgi tapęs norma. Tiesa, reklamuojama visai kita šio verslo pusė, neva sportininkai spinduliuoja sveikata, yra aptekę pinigais O neįgalumas įprastine šio žodžio prasme nustumiamas į sąmonės kertes, tarsi nė neegzistuotų, stengiamasi nematyti neįgaliųjų, gadinančių sveikos (drąsios, pasak reklamos) visuomenės įvaizdį. Čia, anot Gervickaitės, atsitinka paradoksalus dalykas neįgalumo deformuotas, suvaržytas kūnas suvaržomas pakartotinai ir įkalinamas visuotinai priimtino normalumo kalėjime, fiziškai, socialiai, teisiškai priverstas nuolatos taikytis prie normalumo taisyklių, kurios dar labiau apriboja neįgaliųjų galimybes dalyvauti socialiniame gyvenime, dar labiau išryškina jų nenormalumą. Gervickaitė apverčia prasmes aukštyn kojomis, normą ir normalumą paversdama šalutiniu poveikiu. Jei manote esąs normalus ar normali, pasitarkite su gydytoju arba vaistininku, nes galimas šalutinis normalumo poveikis. Mėlynam podiumui padeda ant sienų eksponuojami auksinės folijos apsiaustai. Nusileidę podiumu, atsitrenkiame kaktomuša į galinę galerijos sieną, ant kurios sukabinta koliažų serija Kosminiai pratimai. Joje fizinis ir socialinis kūnas, išardytas į sudedamąsias dalis ir funkcijas, vėl surenkamas į visumą (?), tada vėl išardomas, koreguojamas. Kartais dominuoja kūnas, kartais lieka tik kokia nors jo ar ortopedinės priemonės funkcija. Koliažuose kūnas parodomas ne kaip visuma, o kaip eklektiška, nuolat kintanti, perdaroma, permontuojama sistema, kartais veikianti, kartais ne, sudurstyta iš skirtingų, dažnai nesusijusių elementų. Kūnas čia balansuoja tarp natūralaus ir dirbtinio objekto, kuris kartais net nevirsta subjektu pagal tradicinį supratimą, patirdamas tarpinę kiborgo būseną. Kitaip sakant, Gervickaitė tyrinėja, kaip ir kokią įtaką kūnui daro socialinė / technologinė aplinka, kokie egzistuoja kūno tęsiniai, kaip kūnas pats tampa aplinkos dalimi. Žinoma, čia neišvengiamai egzistuoja ir (ne)užslėptas erotinis lygmuo. Pasak tapytojos, kai tave veža operuoti, išrengia arba beveik išrengia, ištepa jodu ir pan., keičiasi įprastinės normos, peržengiami tabu. Kai esi operuojamas, tavo kūnas priklauso kitiems, kurie gali su juo daryti, ką nori. Susirgus nepagydoma liga, kūno funkcijos smarkiai pakinta, sunku patenkinti net elementarius poreikius jauti, kaip negailestingai kūnas tave išduoda Parodoje balansuojama nuo koliažo iki rastų objektų, nuo vaizdų iki pojūčių, nuo estetikos iki medicinos, nuo erotikos iki mechanikos. Idėja išardoma ir vėl surenkama, demonstruojant ne galutinį rezultatą, o patį perdarymo, išardymo procesą, ortopedines transformacijas 1 Žibutė / 8 / Gabrielė Gervickaitė. watch?v=7sqjrheg4zw [žiūrėta ] 52 K u l t ū r o s b a r a i

59 Jan OWEN ŽODIS, NUKALTAS ANT KRYŽIAUS Lidijos Šimkutės poetinė kūryba itin originali, ji gerokai skiriasi nuo bet kurios Australijos poetų mokyklos, tačiau yra įtikinamai šiuolaikiška. Autorės poezijai būdingas ramus realybės vertinimas, net atsiribojimas, bet sykiu išlaikomas intymus tonas. O eilėraščių lakoniškumas liudija Lidijos Šimkutės pasitikėjimą skaitytojais. Poetė apmąsto žmogiškąją būtį, santykį su aplinka visa tai kyla iš aiškaus gyvenimo suvokimo, iš tinkamai pasirinkto įvaizdžio ir žodžio. Eilėraščiai subalansuoti, kupini tikrumuo, bet kartu pažeidžiami galbūt dėl mąslaus poetės atvirumo kasdienybės keistumui ir grožiui. Kažkas neištarta ir neišsakoma glūdi pačiuose eilėraščiuose ir aplink juos įsirėžę į baltas puslapių erdves, jie aukština tylą ir laiko tėkmę. Saugo paslaptis, atveria gelmes. Tuštuma suvokiama kaip gausa, o minimalistinės, meditatyvios eilės primena estetinę Rytų tradiciją ir lakoniškumą, būdingą kai kuriems australų poetams. Akivaizdi haiku ypatybė santūrus stilius ir jautrus, rafinuotas spontaniškumas, kai akcentai perkeliami nuo mažų prie neaprėpiamų dalykų. UPĖ VIRPA po asfalto dangumi medžių dūmai glosto miesto raukšles Šių eilėraščių tiek išorinius, tiek sielos peizažus persmelkia universalumas juose atsiveria Australijos erdvės, bet kartu juntamas ir šiaurietiškas vaizduotės kraštovaizdis. Taigi, šis rinkinys tai ir tiltas tarp kultūrų, ir dviguba dovana, nes dvikalbiai rašytojai pateikia ne tik eilėraščių versijas dviem kalbomis, bet ir interpretuoja bei išreiškia dvi skirtingas kultūras, padariusias įtaką vienai konkrečiai pasaulėjautai. Nesvarbu, ar Šimkutė pirmiau sukuria eilėraštį lietuvių, ar anglų kalba, vertimas jai yra eilėraščio kūrimas iš naujo, pasikliaujant ikiverbaline intuicija, jeigu reikia, suteikiant jam šiek tiek kitokią formą ar įvaizdį. Taip atsiskleidžia optimalus pačios autorės vertimo ar paralelinės versijos lankstumas, išradingumas. Šis rinkinys turi dar ir kitų binarinių ypatybių. Iškyla įvairūs simetriški vaizdiniai moteriška / vyriška, šviesa / tamsa, konkretumas / abstraktumas, garsas / tyla... Įvaizdis ir abstrakti idėja susipina tarsi šoktų. Emocija tai moteriškasis yin, o aštri išraiška tai vyriškasis yang. Leksika aiški, žodžiai tikslūs, dažnai pirmapradžiai, jie sukasi, balansuodami tylos šerdyje, ir dažnai įgyja simbolio švytėjimą. VYNAS IR DUONA ant stalo kai eini pro šalį šešėliai raiko kepalą Šio eilėraščio įvaizdis juslingas ir lankstus, subtiliai perteiktas metaforomis, atskleidžiantis dvilypį procesą: mano akių gelmėj / žvaigždės mano galvoje / dangaus raktaskylės. Taip sukuriamas nepagaunamas, viliojamai neaprėpiamas efektas. Šie motyvai atskleidžia poetės K u l t ū r o s b a r a i

60 nusistatymą prieš dogmatizmą, jos laisvę rafinuotai reikšti mintis, savaip kurti vaizdus. Reikšmės yra subtiliai, net pašaipiai, kartais ironiškai kvestionuojamos, o pavidalai keičiasi tarsi debesys, bet jie skaidrūs kaip krištolas, tyri kaip kalnų oras. Ateina į galvą keturi elementai: vanduo ir oras, kuriuos distiliuoja mintys ir jausmai, žemė, stulbinanti savo precizika, o ypač ją supančiais pasaulio daiktais, ugnis, nutvilkanti įtempta, aštria dikcija. Tai amatas menas, kai aukojamasi, siekiant susitelkimo. Ypatingas šių eilėraščių bruožas yra erdvės ir pakylėjimo pojūtis, kita vertus, aforistiniai įvaizdžiai atskleidžia giliai įsišaknijusią asmeninę estetiką ir etiką. Kartais regime priešišką mostą, atsakymas kvestionuojamas, tačiau į klausimą atsakoma taip, kad inversinis ratas grįžta atgal ir sukuria dvilypį efektą, beveik kaip Escherio kūryboje. Paradoksas ir mįslingumas pagilina paslaptį: laikas delsia ties pražūties riba kur susitinka viskas ir niekas Vienas žodis pavartojamas kaip atsparos taškas, atveriantis duris tarp dviejų ar daugiau reikšmių (Kryžiažodžiai / kryžiuojasi kaktoj / nukalu žodį ant kryžiaus), o staigus sakinio posūkis gali pakeisti tai, ko tikimasi, ir nustebinti netikėta išvada (esu atsidavusi klaidai / neatsidavusi laikui). Lidija Šimkutė neabejotinai yra atsidavusi poezijai. Rinkinys Baltos vaivorykštės perteikia patirtį kaip vientisą viziją, meditaciją, atskleidžia skaitytojams turtingą pasaulėvaizdį, sklidiną vilties: Klausykime / granatų / klegesio. MUZIKA, ĮKVĖPTA EILIŲ Sidnėjaus operos rūmuose, Utzono rečitalių salėje, 2015 m. spalio 23 d. įvyko kompozitorės Margery Smith kūrinio Balti šešėliai pagal Lidijos Šimkutės poeziją premjera. Dainų ciklą baritonui (Andrew O Connor) ir kamerinei grupei atliko Hourglass ansamblis (meninis vadovas Andrew Kennedy). Integralus natūralumas, dvasingumas ir šventumas suskamba daugeliu balsų ir darniai išsilieja į harmoningą polifoniją. Joje išgirstame ir poetės, ir kompozitorės balsus. Samuele Cottell straipsnyje Naujos generacijos klasikinė muzika 1 rašė: Margery Smith kompoziciją Balti šešėliai dedikavo broliui, šiemet pasitraukusiam iš gyvenimo. Kompozitorė, prislėgta netekties, nusiraminimo ieškojo poezijoje, kuri inspiravo jos kūrinį. Pasak Margery, kompozicija,,balti šešėliai akcentuoja mūsų laikinumą, praradimus ir vienatvę. Tai ryškiausios temos, būdingos Lidijos Šimkutės mistinei poezijai. Balti šešėliai tai meditacija. Baltų šešėlių kompozicija ypač apgalvotai ir meistriškai perteikia instrumentų spalvų įvairovę. Baritonas Andrew O Connoras jautriai ir subtiliai rečitavo eilėraščių tekstus. Jo aksominis balsas sklido virš ansamblio muzikos, išaukštindamas poezijos grožį. Kitą dieną Margery Smith anksčiau sukurta kompozicija Vandenyno atodūsis pagal Lidijos Šimkutės eiles iš dviem kalbomis išleisto poezijos rinkinio Vėjo žvilgesys / Wind Sheen (2003. Vilnius) skambėjo Flute tree studijoje. Dainų ciklą sopranui (Wendy Dixon), fleitai ir fortepijonui atliko ansamblis Grevillea. KB informacija K u l t ū r o s b a r a i

61 Zecharia PLAVIN VILTIES GIESMĖ* 1971 m. balandžio 9 d., penktadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Dėkui Dievui, Ilirijus grįžo. Mačiau, kaip valtis artinasi prie kranto. Ji atplukdė septynis berniukus, penki buvo sveikut sveikutėliai, kiti du sunkiai sužeisti. Kai pribėgau, Ilirijus nusuko akis ir paprašė, kad eičiau namo. Nisa jį pabučiavo. Jiedu stovėjo apsikabinę, du nelaimingi vaikai, džiaugdamiesi, kad ištvėrė dar vieną šiurpų išbandymą. Vakare užėjo Kostas, pasakė, kad plauks į netoliese patruliuojantį amerikiečių karo laivą. Ligoninei reikia vaistų, o amerikiečių laivas esąs patikimiausias tiekėjas. Esu pernelyg išsekusi, nebeturiu jėgų vėl nerimauti m. balandžio 29 d., ketvirtadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Lankėsi Kostas, papasakojo apie amerikiečių kreiserį President Harding. Laivas patruliuoja vandenyse į rytus nuo Pinto salos, maždaug už dvidešimt penkių kilometrų nuo kranto. Visą krepšį perlų Kostas išmainė į kelias dėžes vaistų ir medicininės įrangos. Pirkinius į salą pargabeno žvejai savo valtelėmis. * Tęsinys iš 2015 m. nr. 9, nr. 10, nr. 11, nr. 12, 2016 m. nr. 1, nr. 2, nr m. kovo 12 d., sekmadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Ilirijus tiesiog žaidžia su mirtimi. Negaliu atsitokėti vyliausi, kad savąją beprotybės taurę jis išgėrė jau su kaupu, nuplaukęs į Hainaną du kartus. Klydau. Jis vėl plauks į tą prakeiktą salą. Matau jį kone kiekvieną popietę savo mokykloje, bet negaliu ištarti nė žodžio. Mano mintys tarsi suparalyžiuotos. Mačiau, kaip Nisa slapčiomis verkia. Tas jaunuolis nužudys mus abi m. kovo 26 d., sekmadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Kai sūnus sugrįžo, pamačiau, kad jo veide įsirėžęs kažkoks niūrus ryžtas. Kelionės draugai žvelgia į jį su neslepiamu priešiškumu. Paaiškėjo, kad jis išgelbėjo šešis berniukus, nepaisydamas jų pačių noro didvyriškai mirti prie Hainano krantų. Dabar juos atseit slegia nepakeliama gėda. Viešpatie, iš kur tokia meilė mirčiai?! Namo grįžo vienuolika misionierių, parsigabenusių dvidešimt devynis kūnus. Dar devyni paskendo jūroje. K u l t ū r o s b a r a i

62 1972 m. birželio 19 d., pirmadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Surengėme puikų mokslo metų pabaigos koncertą, kurio klausėsi Kostas, Žanas Liukas, keletas tėvų, visi mano mokiniai ir jų draugai. Kai kurie vaikai mokosi pas mane jau ištisus devynerius metus ir geba skambinti išties sudėtingus kūrinius. Žanas Liukas į salą atgabeno dar vieną Gaveau pianiną. Dabar ligoninę nesunku supainioti su muzikos mokykla pro jos langus nuolat sklinda vienu metu trimis fortepijonais skambinamų skirtingų melodijų kakofonija. Vargšai ligoniai su medicinos darbuotojais tikriausiai kraustosi iš proto. Na, bet kartais išgirsta puikiai atliekamą Chopino melodiją, o tai, tikiuosi, atperka jų kančias. Planuoju kelis gabiausius mokinius išsiųsti į Prancūziją, kaip nors apeidama brangųjį profesorių Diopsą. Kalbu apie Nisą, Ilirijų ir dar tris vaikus. Bet nė vienas netrykšta noru vykti į užjūrius visi kilniai pasišventę tarnauti savo salos gerovei. Neramu, kad karas Vietname gali gerokai apriboti mūsų galimybes. Bet gal kada nors, kai vėl stos taika... Šiandien per koncertą Nisa tiesiog stebuklingai atliko Chopino Trečiąją baladę, nuostabiąją Charles io-marie Widoro Tokatą ir Beethoveno Sonatą Op. 90 e-moll tonacija. Ilirijus išgavo kone simfoninį skambesį, atlikdamas Beethoveno Op. 10, Nr. 3 D-dur. Jaunesnieji mokiniai grojo Haydno ir Rameau kūrinius, atliko kelias savo pačių ir porą Ilirijaus sukurtų kompozicijų. Ilirijus ir dar keturi vaikai choru dainuoja kiekvienas dviem balsais. Efektas tiesiog stulbinantis ir įkvepiantis, įtraukiantis. Ačiū Dievui, šįvakar į svečius neužsuko nė vienas nuogalius 1972 m. liepos 22 d., šeštadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Ką tik išbandžiau naują solo programą, mano klausytojas buvo Kostas. Grįžau prie keleto senųjų kūrinių, įtraukiau Fauré Trečiąją improvizaciją as-dur ir trumpąją Penktąją improvizaciją fis-moll (pavadintą išties keistai, nes tikroji fis-moll tonacija suskamba tik prabėgomis, visas kūrinys iš tikrųjų yra atonalus). Pagrojau kiek niūresnę jo Devintąją barkarolę, Op Padariau daugybę klaidų, strigau taip dažnai, kad pati stebėjausi. Bet nejaučiau jokios įtampos, o tai be galo svarbu. Vis dėlto reikės dar labai daug dirbti. Kostas padeda man tobulėti, nes jaučia muziką daug geriau negu daugelis mano iškilių kolegų Prancūzijoje, be to, supranta mane. Netrukus prie namo ėmė šlaistytis keli apskretėliai. Kostas išėjo jų nuvyti. Tie atsisakė pajudėti iš vietos. Vyrai susigrūmė. Kostas apipurškė juos narkotizuojančiu aerozoliu, tada suglebusius nuogus kūnus nutempė tolyn nuo namo. Nusvyra rankos, kai pagalvoju, kad tai niekada nesibaigs 1972 m. rugpjūčio 15 d., antradienis Iš Žano Liuko Lefebro kasetinių įrašų Rytą vaikštinėjau aplink Adelės namus, klausydamasis, kaip ji repetuoja. Pradedu suprasti, koks sunkus jos darbas. Bene trisdešimt kartų kartojo vieną vienintelį pasažą iš Mozarto Dešimties Glucko arijos variacijų g- dur dažniausiai labai iš lėto, bet kartais itin sparčiai, subtiliai keisdama spalvas ir akcentus. Paskui, turbūt pagaliau išgavusi trokštamą rezultatą, pradėjo derinti trioles, kad sukurtų dermę tarp paskirų kibirkščiuojančių akordų. Nors pagroti šį pasažą trunka vos penkiolika sekundžių, Adelė kantriai dirbo bent tris ketvirčius valandos. Įsivaizduoju, kaip išvargina fiziškai ir emociškai toks ilgas ir uolus kūrinio tobulinimas. Svarstydamas apie tai, nužingsniavau Kalvos link. Kai grįžau, buvo tylu. Ir staiga nuskambėjo tas pats pasažas, bet dabar jis kunkuliavo neapsakoma energija. Koks taurus jos darbas! Kiekviena išraiškingai atlikta melodija pripildo orą kerų, tarytum apvalo pasaulį nuo bjaurumo, kvailumo, beprotybės. Anksčiau man buvo gaila Adelės. Įkalinta šioje varganoje saloje, atskirta nuo pasaulio, ji negali ke- 56 K u l t ū r o s b a r a i

63 liauti ir koncertuoti žmonėms, kurie įvertintų jos talentą. Čia nėra su kuo pasikalbėti apie muziką, nėra kas ją įkvėptų. Kaip ji ištveria? Keista, bet nerodo jokio nepasitenkinimo, nelieja kartėlio. Gal išlaikyti dvasios pusiausvyrą jai padeda muzika? Čia, toli nuo Europos kultūrinio gyvenimo, Adelė ištobulino nepaprastą gebėjimą derindama aukštus ir žemus akordus, garso stiprumą ir atspalvius ji sukuria erdvės efektą, neaprėpiamų platybių įspūdį. Tačiau, kai bandau išreikšti susižavėjimą, ji ima nervingai prieštarauti, netiki mano pagyromis. Anądien gulėdamas lovoje, svarsčiau, kokią prasmę Fauré švelnumas, romantiškos jo melodijos, spinduliuojančios gilią išmintį, galėtų įgauti šioje karo plėšomoje zonoje. Kai upeliais liejasi kraujas, ar turi kokią nors prasmę lyriški glamones primenantys jo akordai? Tačiau Fauré pats kadaise kovėsi Prancūzijos ir Prūsijos kare. Puikiai žinojo, ką reiškia kančia. Vis dėlto jo muzika pritvinkusi ne skausmo, ne širdį veriančių aimanų. Priešingai ji guodžia kenčiančiuosius m. rugpjūčio 29 d., antradienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Vakar surengiau tikrą rečitalį: skambinau Moscheleso trijų dalių Sonatą fortepijonui d-dur, Op. 22, Hummelio trijų dalių Sonatą fortepijonui Nr. 8 as-dur, Mozarto Dešimt Glucko arijos variacijų g-dur ir tris Fauré kūrinius (Trečiąją ir Penktąją improvizacijas, Devintąją barkarolę). Pavyko neblogai. Klausytojų buvo nedaug: Kostas, Žanas Liukas, Ilirijus, Nisa, esami ir buvę mano mokiniai. Po ilgokai užsitęsusių derybų, Išminčiai atsiuntė šešis aukšto rango baltai apsitaisiusius sekretorius, kuriems atvykus, nuogaliai išsislapstė pakrūmėse. Pasiuntiniai, matyt, gavo nurodymą patikrinti, ar tinkamai elgiuosi m. rugsėjo 11 d., pirmadienis Comunicado do Gabinete dos Sábios (Komunikatas iš Išminčių būstinės) Rugpjūčio 28 d. mokykloje, kurioje mokoma muzikos, įvyko svetimšalės muzikos apeigos. Jose dalyvavę baltai vilkintys sekretoriai nustatė, kad tie svetimi garsai vis dėlto neskatina mūsų žmonių nepaklusnumo Tėvų Įkūrėjų dvasiai. Šis ritualas laikytinas proto mankšta, kuri netgi nuteikia giliau studijuoti Išminčių mokymus m. lapkričio 15 d., trečiadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Mūsų karštakošė Nisa, kurios energija veržiasi per kraštus, demonstruoja neįtikėtiną savitvardą, diriguodama mokinių chorui. Ji gimusi būti dirigente. Judesiai aiškūs, išraiškingi. Kai diriguoja Ilirijaus dvibalsių giesmių kompozicijas, jaučiuosi, lyg skriečiau į dangų. Nisa pasigyrė, kad Ilirijus pradėjo statyti jiems namą, kuriame bus vonia, elektra, filtruojamas geriamasis vanduo. Na ką gi, vaikams jau šešiolika, abu beveik suaugę. Telaimina juos Dievas m. balandžio 26 d., ketvirtadienis Marijaus Vileniovo radiograma Madam Adelaidei Furanžjė, Pietryčių Azija Saugumo sumetimais profesorius Lioteras Diopsas daugiau nebesilankys Pinto saloje. Stipendija jums bus mokama ir toliau m. spalio 16 d., antradienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Žanas Liukas nuolat informuoja apie įvykius Vietname. Neseniai pasirašytos paliaubos, kurių viena iš sąlygų, kad amerikiečių pajėgos visiškai pasitrauktų K u l t ū r o s b a r a i

64 iš šalies. Pietų Vietnamas, lig šiol buvęs atviras pasauliui, netrukus taps kalėjimu, tokiu kaip bet kuri komunistinė šalis. Pasitraukus amerikiečiams, Šiaurės Vietnamo komunistai lengvai susidoros su Pietų Vietnamo kapitalistais. Pinto sala vis labiau grimzta į neviltį dingo paskutinis šansas išsiųsti savo vaikus toliau nuo čionykštės beprotybės. Vakar paklausiau Kostą, ar Vietnamo komunistai ryšis okupuoti Pinto. Jis paaiškino, kad ne, nes jie bijo Kinijos komunistų. Tada kodėl mūsų neokupuoja kinai? Jie bijo čia siaučiančių epidemijų, liūdnai šyptelėjo Kostas. Pas mus nesiverš jokia svetima jėga. Na, žvelgiant strategiškai, tai milžiniškas pasiekimas, mėginau pašmaikštauti. Kostas nebuvo nusiteikęs sarkastiškiems juokams: Neerzink manęs, burbtelėjo ir išėjo m. lapkričio 1 d., ketvirtadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Žanas Liukas, Kostas ir aš aplankėme Ilirijų su Nisa. Jų namas vakariniame miško pakraštyje. Patogus, dviejų kambarių. Ilirijus įvedė elektrą, įrengė tualeto kambarį ir net dailią nugludinto akmens vonią. Jiems dar tik septyniolika, bet jie jau tikra šeima. Abu atrodo subrendę, išmintingi, jaunatviškos žaismės suteikia kunkuliuojantis Nisos temperamentas. Žanas Liukas atsinešė butelį branginamo pinot noir, siurbčiojome jį iš plastikinių puodelių, kuriuos Kostas nudžiovė iš ligoninės sandėlio. Paskui dainavome įvairias melodijas, tarp jų vieną iš Beethoveno uvertiūros Die Weihe des Hauses. * Kostas net sugundė mane pašokti po šitiek metų! Iš pradžių sutrikusi spyriojausi. Nė nežinau, ar prisiminsiu žingsnius. Be to, aš juk muzikos mokytoja, turiu elgtis kaip pridera! Vis dėlto muzika, vynas ir Kos- * Namo pašventinimas (vok.) to užsidegimas nugalėjo užkerėta šventiško vakaro, ėmiau smagiai suktis po kambarį. Ar pakenkiau savo reputacijai? Gal derėjo parodyti santūrumo pavyzdį Nisai? Kai pernelyg įsiaudrina, kaip nutiko tą vakarą, ji vartosi kūlversčiais, svaido į orą lėkštes Paryžiuje tokia ekscentriška laikysena nepriimtina, o aš tikiuosi, kad būtent ten Nisa ir Ilirijus sieks karjeros aukštumų. Kitą kartą būtinai reikės ją pabarti. Kostas irgi velnių priėdęs! Viešėjome kelias valandas, paskui didysis šokėjas palydėjo mane namo. Iš pradžių vis tiek dėl akių užsuko pas Žaną Liuką. Tiesiog juokinga! Kada viskas pasikeis? Netrukus, mano meile m. lapkričio 4 d., sekmadienis Iš Žano Liuko Lefebro kasetinių įrašų Dalyvavau įkurtuvėse, kurias savo naujajame name surengė Nisa ir Ilirijus. Kokia miela pora! Ilirijus dabar jau dviejų metrų ir trijų centimetrų ūgio, nepaprastai stiprus. Nisa irgi labai aukšta manyčiau, metro aštuoniasdešimties. Abu tiesiog spinduliuoja džiugesiu ir gyvybingumu. Kai atėjau, Kostas ir Adelė jau apžiūrinėjo naująjį namą. Linksmai juokaudami, susėdome aplink nedidelį staliuką. Po kiek laiko Adelė atsistojo ir susijaudinusi ėmė laiminti jaunąją porą. Paskui staiga nutraukė savo kalbą ir atnešė didžiulį dubenį pomidorų salotų. Vėl bandė tęsti palaiminimą. Atrodė sutrikusi. Esu katalikas, nors ir nepraktikuojantis, todėl puikiai supratau jos ketinimus. Bet Nisa niekaip neįstengė suvaldyti juoko. Puolusi prie viryklės, kur pupsėjo omletas, pradėjo tiesiog keptuvėje jį pjaustyti, dėlioti į lėkštes, energingais mostais mėtydama jas prie stalo sėdintiems svečiams. Trys lėkštės atsidūrė tiksliai savo vietose, bet viena slystelėjo, kliudė duonos pintinę ir salotų dubenį. Ilirijus spėriai ją pagavo ir mestelėjo Nisai. Ši pabandė iš naujo, šįkart lėkštė nusileido tiesiai priešais Kostą. Tas sušuko: Tegyvuoja kiaušiniai! Choru pakartojome: 58 K u l t ū r o s b a r a i

65 Tegyvuoja kiaušiniai! Puteus nunquam scire ubi ova [mes niekuomet nesužinosime, iš kur kilo kiaušiniai], lyg kokią operos ariją užtraukė Ilirijus. Prie jo prisijungė Nisa, perėmusi pagrindinę melodiją, Ilirijus papildė ją savo dvibalsiais fokusais, o Kostas prikūrė priedainį O-ko-ko-ko-koo ir vis kartojo jį, kai pavykdavo įsiterpti. Mudu su Adele sėdėjome, netekę žado iš nuostabos. Tuo paikystės nesibaigė netrukus Nisa, straksėdama aplink mus šokio žingsniu, privertė atsistoti Kostą su Ilirijumi. Kostas paėmė už rankos Adelę ir pradėjo sukti ją po kambarį valso žingsniu. Iš netikėtumo jos skruostus nudažė raudonis. Tą pastebėjusi Nisa pratrūko juokais: Mama sumišo, mama sumišo! pusiau juokėsi, pusiau dainavo ji. Paskui Nisa ir Ilirijus sudainavo puikųjį Strausso (jaunesniojo) Heimaths-Kinder valsą orkestrui nuostabią savo pačių sukurtą aranžuotę. Kostas su dar didesniu įkarščiu suko Adelę po kambarį pagaliau jis leido viešai prasiveržti savo aistrai, o ir Adelė, užsikrėtusi Kosto entuziazmu, atvirai pasidavė savo žaviojo princo (taip ji pašiepia Kostą kitų akivaizdoje) kerams. Jiems smagiai šokant, Ilirijus tebedainuodamas ėmė svaidyti pustuštes lėkštes virtuvėje stovinčiai Nisai, ši irgi dainuodama ramiausiai jas gaudė. Nė vienas indas nesudužo, ant grindų nenukrito nė trupinėlio. Mačiau, kaip švelniai Kostas pakėlė Adelę ir mestelėjo į orą. Galantiškai pagavęs, pastatė ant grindų ir apkabino savo didžiausią turtą. Matydamas staiga prasiveržusius taip ilgai slėptus jausmus, retoriškai paklausiau: Kas čia jaunavedžiai? Kostas ir mama, nusijuokė Nisa. Išlėkusi į kiemą, kelis kartus persivertė kūliais. Vakaras baigėsi, visiems kartu dainuojant pirmuosius Beethoveno uvertiūros Die Weihe des Hauses akordus. Tada palikome jaunąją porą, kad galėtų pasidžiaugti vienas kitu m. gruodžio 24 d., pirmadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Nisa laukiasi! Tapsiu močiute. Pats laikas. Artėja penkiasdešimtasis mano gimtadienis. Nisa skundžiasi, kad Ilirijus dingsta naktimis, bando įgyvendinti kažkokį slaptą projektą, namo grįžta jau prašvitus. Kur būna, nesako. Nisa baiminasi, kad jis vėl planuoja plaukti į Hainaną, nors Ilirijus karštai tą neigia, primygtinai aiškindamas, kad tie beprotiški žygiai jau praeitis. Taigi, kas vyksta, Nisa žino ne ką daugiau, negu aš. Kostas, panašu, irgi nieko nenutuokia m. kovo 2 d., šeštadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Vėl apsilankęs amerikiečių laive President Harding, Kostas pargabeno vaistų ir laikraščių iš įvairių pasaulio šalių. Visi jie seni, neverti dėmesio naujausius įvykius mums nuolat praneša Žanas Liukas. Tačiau vartydama pageltusius lapus, aptikau straipsnį, kuris prikaustė mano dėmesį. Įklijuoju jį čia: Straipsnis iš The Pintoville Post 1972 m. gegužės mėnesio numerio (laikraštis leidžiamas De Moino priemiesčio Pintovilio gyventojams) Kovo mėnesį šiauriniuose Pinto salos vandenyse buvo surengta tradicinė sportinė regata. Šventiniame plaukime dalyvavo geriausieji ir stipriausieji salos jaunuoliai nuo keturiolikos iki devyniolikos metų amžiaus. Hainano regata, taip pagarbiai ją vadina salos gyventojai, yra puikus būdas jaunimui tobulinti navigacijos įgūdžius ir ugdyti ištvermę. Dalyvauti regatoje didžiausia kiekvieno svajonė. Vienas iš regatos etapų išsilaipinimas Hainano saloje, istorinėje Tėvų Įkūrėjų gimtinėje. Kaip žinome, dabar šią teritoriją valdo Kinijos komunistai, kurie tik ir ieško preteksto išprovokuoti konfliktą K u l t ū r o s b a r a i

66 su jaunaisiais regatos dalyviais. Kartais kinų karinės jūrų pajėgos be jokio pagrindo pradeda šaudyti į niekuo dėtus paauglius, kurie trokšta viso labo pagerbti mūsų šlovingąją tradiciją. Tokia niekuo nepagrįsta agresija Hainano pakrantėje pražudė jau ne vieną Pinto salos jaunuolį. Mūsų atstovai De Moine ir visoje Amerikoje bando atkreipti JAV prezidento dėmesį į agresyvius kinų veiksmus. Pasak jų, smurtą būtina sustabdyti, jeigu reikės, pasitelkiant net amerikiečių kariuomenę. Nepaisant šių nemalonumų, nekantriai laukiame naujų regatų ir vieną dieną tikimės pasidžiaugti sėkminga jų baigtimi. [žemiau pieštuku Furanžjė ranka prirašyta pastaba S. J.] Kostas sako, kad Amerikos pintoistams apie čionykščius įvykius reguliariai praneša patys Išminčiai. Jie bendrauja tiesioginiu radijo ryšiu, naudodami palydovinę lėkštę, įmontuotą Išminčių sektoriuje m. balandžio 5 d., penktadienis Iš Žano Liuko Lefebro kasetinių įrašų Ilirijus sukonstravo povandeninę sistemą, kaip virvėmis sulaikyti valteles, plaukiančias į Hainaną. Vakar naktį jis pakvietė mane į prieplauką, įsodino į valtį ir liepė plaukti į jūrą. Maždaug už dviejų kilometrų nuo kranto, kai, pagal Ilirijaus apskaičiavimus, valtį turėjo sustabdyti prie kilio pritvirtinta virvė, ši, panašu, nutrūko pajutau, kad mano laivelis tiesiog tempia ją paskui save tolyn į jūrą. Grįžęs į prieplauką, patariau Ilirijui, kad virves pritvirtintų prie ko nors tvirtesnio, pavyzdžiui, prie atraminių stulpų, suręstų iš betono ir plieno. Sakė pamėginsiąs, bet iki artimiausio planuojamo plaukimo tikriausiai spės padaryti ne daugiau kaip keturis. Pradžiai pakaks ir tiek, paguodžiau, vėliau bus galima sumontuoti daugiau. Ilirijus paprašė, kad padėčiau jam atsigabenti statybinių medžiagų iš Saigono. Sutikau jam padėti, draskomas dvejopų jausmų baimės ir pasididžiavimo. Berniukas jaučiasi man toks artimas, kad tapau jo patikėtiniu. Nei Adelė, nei Kostas nė nenutuokia, kuo jis užsiima. Ilirijus privertė prisiekti, kad neišduosiu jo paslapties. Tačiau kuo daugiau galvoju apie šį grandiozinį užmojį, tuo didesnis siaubas mane kausto. Tikrai nepamenu, kada paskutinį kartą mane buvo apėmusi tokia baimė. Iš pradžių maniau, kad Ilirijaus planas tiesiog akiplėšiška išdaiga. Nuskriausti mano berniuką, jeigu jam išdegs, galėtų nebent nuogieji sekretoriai, kurie dienų dienas iš šūdo virvę veja. Bet jie fiziškai nusilpę, o į didesnius būrius susiburia retai kada. Tiesa, kai pasitinkamos iš Hainano parplaukiančios Išminčių kvailumo aukos, prieplaukoje susirenka visa apskretusių bukagalvių minia. Bet jeigu Ilirijaus sukonstruoti spąstai įstengtų sustabdyti bent keturis iš šešių valtelių, tada visas tas reikalas virstų tiesiog dideliu farsu vargu ar kas rūpintųsi rengti iškilmingas vos dviejų grįžtančių valčių (jeigu jos apskritai grįžtų) sutiktuves. Bet jeigu įžūlus Ilirijaus planas būtų suprastas kaip maištas, jam numalšinti Išminčiai pasiųstų ne dešimtis, o šimtus nuogųjų ištikimybės sergėtojų. Šie be gailesčio uždaužytų berniuką mirtinai... Ilirijaus troškimas sustabdyti savižudiškas vaikų keliones labai kilnus. Jis, žinoma, suvokia, kad vienos operacijos, net jeigu ji būtų sėkminga, nepakaks. Turbūt viliasi, kad kelionė žlugs nė neprasidėjusi, o nesėkmė bus suprasta taip, kaip šioje saloje suprantamos visos nesėkmės tai pelnyta bausmė, mat pats sumanymas niekam tikęs. Tai turėtų stipriai paveikti visą salą, mat vietiniams būdingas perdėtas emocionalumas, todėl Ilirijus trokšta, kad jo planas padarytų sukrečiantį įspūdį. Tačiau aš geriau už jį žinau, kokia iškreipta šios salos gyventojų mąstysena. Man atrodo, jie dar fanatiškiau ims melstis Išminčiams, o jų reakcija bus žiauri ir nepermaldaujama. Juk iki šiol dar niekas nei maldavimais, nei juo labiau jėga nedrįso stoti skersai kelio plaukiantiems į Hainaną atlikti šventos misijos. 60 K u l t ū r o s b a r a i

67 Ar man derėtų bet kokiomis priemonėmis sutrukdyti Ilirijui? Juk nužudyčiau jo élan vital, jo gyvybinę jėgą, o tai tolygu pražudyti jo sielą. Panašu, kad turiu kelias galimybes. Arba sulaužyti Ilirijui duotą pažadą ir papasakoti apie jo planus Kostui. Arba atplukdyti į prieplauką savo Petterssoną, kad prireikus išgabenčiau Ilirijų kuo toliau nuo pražūties, tačiau kur? Į liepsnojantį Saigoną? Ten jis veikiausiai žūtų per bombardavimus arba nuo komunistų rankos. Dar galėčiau nuplukdyti Ilirijų į kreiserį President Harding, bet politinio prieglobsčio jis neprašys, ko gero, netrukus parplauks atgal į salą. Gal tiesiog palaukti, kaip pavyks jo planas? Bet jei Ilirijus žus, aš irgi neteksiu prasmės gyventi m. gegužės 1 d., trečiadienis Iš Žano Liuko Lefebro kasetinių įrašų Tai buvo paskutinė mano kelionė į Saigoną. Gatvėse tvyrojo begalinis nerimas. Išskrendantys JAV malūnsparniai kėlė kurtinantį triukšmą. Ištuštėjusiose kavinėse mačiau vos kelis amerikiečių kareivius. Nesutikau nė vieno iš senųjų savo draugų tikriausiai visi jau išvyko. Nupirkau tiek statybinių medžiagų, kiek tilpo į mano senuką Petterssoną. Dar įsimečiau plieninių strypų, gumos gabalų, kelis ritinius virvių. Kaip įmanydamas greičiau išplaukiau iš miesto. Laimė, bombardavimo pavyko išvengti. Šįkart nesustojau pažvejoti. Prišvartavau Petterssoną prieplaukoje ir palikau Ilirijui iškrauti. Jis dirbo visą naktį, paskui atplukdė laivelį ir paliko įprastoje vietoje prie Kalvos m. gegužės 10 d. Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Ilirijus daugiau nebeateina padirbėti į muzikos mokyklą. Nisa sako irgi retai jį matanti, grįžęs paryčiais būna pavargęs, nešnekus. Nors nėštumas jau akivaizdus, Nisa daug dirba mokykloje, pavaduodama Ilirijų. Atrodo išsekusi ir nelaiminga m. liepos 2 d., antradienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Birželio 24 dieną Nisa pagimdė sūnų sveiką, sveriantį pusketvirto kilogramo. Jiedu pavadino kūdikį Alfredu-Vasku. Pirmas vardas duotas mano mokytojo Kortò garbei, antras pagerbia Pinto tautos protėvį. Vadiname berniuką Alfiu. Vakar mano namuose surengėme šventę. Kaip šaukštas deguto sugadina medaus statinę, taip mūsų džiaugsmą aptemdė nuogieji sekretoriai, lipte aplipę langus ir šlykščiai išteplioję stiklus. Kostas jau ketino griebtis aerozolio, bet, sunerimusi dėl kūdikio saugumo, paskubomis jį sustabdžiau. Situaciją stebuklingai išgelbėjo mokiniai, atėję pasveikinti Nisos jiems užgiedojus dvibalsę giesmę, sekretoriai akimirksniu taikiai atsitraukė, kvailus jų veidus nušvietė šypsenos. Nueidami jie meiliai plekšnojo vienas kitam per pečius, tarsi džiaugtųsi atlikę didžiulį darbą. Mačiau, kad Ilirijus apstulbo, nors neištarė nė žodžio. Mudvi su Nisa nuvalėme langus. Paskui grįžome prie stalo ir dar porą valandų laimingi dainavome. Kaip norėčiau, kad Ilirijus daugiau šypsotųsi, juk dabar jis tėvas m. liepos 4 d., ketvirtadienis Iš Žano Liuko Lefebro kasetinių įrašų Liki, nedaryk to. Kodėl ne, seneli? Nes tai beprasmiška ir kvaila, sūnau. Būtų dar kvailiau, jeigu sėdėčiau rankas sudėjęs. Tai negarbinga. Negarbinga... Esi ką tik gimusio kūdikio tėvas. Pakankamai suaugęs, kad suprastum garbės žaidimai prišaukia nelaimes. Pagalvok apie savo žmoną ir sūnų. Negi nori, kad Nisa taptų našle, o Alfis augtų be tėvo? K u l t ū r o s b a r a i

68 Pats sau keli mirtiną pavojų. Mirtinai mirtiną? skambiai nusijuokė. Negi nesupranti? Jeigu tau pavyks, Išminčiai tavo poelgį palaikys maištu prieš juos ir jų mokymus. Jie pasiųs tuos susmirdėlius, kurie tave užmuš, paskandins srutų duobėje. Aš nebijau. Esu jau susidūręs su mirtimi. Visai proto netekai? Visi šioje saloje yra vaikštantys numirėliai. Tada kodėl taip neatsakingai užtaisei vaiką Nisai? Jeigu elgsimės protingai, turime šiokią tokią galimybę išgyventi. Tavo planas neatrodo labai protingas, Liki. Panašu, kad jis kilo iš desperacijos. Toli gražu! Tai nėra beprotiška išdaiga. Aš tik bandau viešai parodyti, kad tas ritualas yra farsas. Manimi patikės, juk pats keletą kartų plaukiau į Hainaną. Ak, tai dabar tu jau gyvenimo teatro režisierius, sūnau? Svajoju nugabenti Nisą, tave ir Alfį į Filipinus, iš ten nusigausite į Jungtines Valstijas, gal tapsite muzikantais. Muzikantų ir šiaip netrūksta. Pasaulis kaip nors išsivers be mūsų. Salos žmonėms mes reikalingi labiau. Savo jauną gražią žmoną nusprendei padaryti našle? Neskaudink manęs be reikalo. Nori, papasakosiu, kas nutiko per paskutinį mano žygį į Hainaną? Nujaučiu Išsilaipinome vidury dienos. Keista, bet nepatraukėme niekieno dėmesio, nors pakrantėje buvo pilna žmonių. Patruliuojantys kinų kareiviai nerūpestingai lošė kortomis, gėrė arbatą. Jų šautuvai buvo gana atokiai sumesti į krūvą neatrodė, kad jie labai drausmingi kariai. Mūsiškiai, apsvaigę nuo savo pačių drąsos, ėmė kasti žemę tiesiai kareiviams po kojomis. Kinai, supratę, kas esame, ėmė spardyti tris mūsiškius. Kaustytais batais tiesiai į pilvą. Tie trys berniukai, paplūdę kraujais, mėgino šliaužti atgal prie mūsų valtelių. Bet kiti, užuot gelbėję sužeistuosius, kasė žemę toliau. Kareiviai neskubėdami nuėjo prie šautuvų ir pradėjo šaudyti. Du mūsiškiai žuvo vietoje. Kelis kitus man pavyko nutempti prie valtelių. Todėl dabar mane laiko išdaviku, net kinų kolaborantu. Po tos kelionės visiems esu priešas. Mano likimas nulemtas. Šitas stabdymo planas nėra kvailas. Jeigu noriu išgyventi, jeigu mes norime išgyventi, veikti reikia nedelsiant. Aš tau padėsiu. Pasikliauju tavimi, Žanai Liukai m. rugpjūčio 22 d., ketvirtadienis Comunicado do Gabinete dos Sábios (Komunikatas iš Išminčių būstinės) Garbingieji Išminčiai vėl kviečia visus aktyviai prisidėti, kildinant mūsų didingąją Kalvą. Primena visiems ir kiekvienam, kad ši šventa pareiga priartina dieną, kai bus išlaisvinta mūsų Tėvų Įkūrėjų gimtoji žemė. Kiekvienas salos gyventojas, sulaukęs keturiolikos metų, privalo ant Kalvos viršūnės išpilti po tris kibirus žemių. Jau pernelyg daug metų ši pareiga vykdoma vangiai, todėl dabar kiekvienas pilnametis privalės ant Kalvos supilti po dešimt kibirų. Primename mūsų šlovingiesiems jaunuoliams, kad svarbiausia jų misija savo tautos labui iš Hainano salos atgabenti žemės Kalvai sutvirtinti. Ši žemė yra geriausi ir tvirčiausi klijai, vienijantys salos žmones, kurie pasiaukojamai kildina Kalvą. Todėl drąsiųjų atliekama pareiga yra nepaprastai svarbi, nes padeda išsaugoti gyvą protėvių dvasią m. rugpjūčio 29 d., ketvirtadienis Posto dos Nossos Pais (Mūsų tėvų paštas) Nors Išminčiai vėl pakvietė visus kildinti Kalvą ir siųsti jaunuolius į Hainaną, mūsų Tėvų Įkūrėjų žemę, raginame salos gyventojus šį prašymą vykdyti išmintingai. Primygtinai siūlome žemės Kalvai nekasti spontaniškai ir chaotiškai, verčiau semti ją naujose statybvietėse. Rekomenduojame, kad kampanija vyktų palaipsniui tai nuoseklus ir ilgas procesas. Smėlis 62 K u l t ū r o s b a r a i

69 iš jūros dugno už kelių kilometrų į šiaurę nuo mūsų krantų, irgi puikūs klijai, kurie sulipdys tiek vis aukščiau kylančią mūsų Kalvą, tiek saliečių vienybę. Pagrįstai teigiame, kad to smėlio rišamosios savybės yra daug stipresnės negu iš Hainano atgabenamos žemės. Mes nuoširdžiai remiame narsiųjų jaunuolių keliones į šiaurę, tačiau siūlome apriboti kelionių atstumą iki dvidešimt penkių kilometrų. Tose vietose būtų galima surengti nardymo varžybas, kurias laimėtų tie, kurie prikas daugiausia smėlio iš jūros dugno. Taip mūsų šlovingos tradicijos klestėtų toliau, be to, išsaugotume daugybės jaunų žmonių gyvybę m. rugsėjo 6 d., penktadienis Iš Žano Liuko Lefebro kasetinių įrašų Vakar auštant apsilankiau požeminėje Ilirijaus slėptuvėje. Turiu pripažinti, ji padarė man įspūdį išvydau penkias betonines kolonas su didžiulėmis cilindrinėmis ritėmis, ant kurių suvyniotos ilgos tvirtos virvės. Pro specialiai padarytas angas, uždengtas vandeniui atsparia gumine danga, virvių galai iškišami lauk ir po vandeniu pritvirtinami prie išplaukti paruoštų valtelių dugno. Virvių ilgis leis joms nuplaukti apie du kilometrus. Šįkart į Hainaną plauks šešios valtelės, bet Ilirijus apgailestavo, kad pajėgs sustabdyti tik penkis. Nežinau, kaip sustabdyti šeštą įgulą m. rugsėjo 17 d., antradienis Iš Žano Liuko Lefebro kasetinių įrašų Mane pažadino keisti, pratisi šūksniai, sklindantys iš prieplaukos. Nuskubėjau pasižiūrėti, kas vyksta. Pakrantėje išvydau apie du šimtus paauglių jie voliojosi ant žemės, rovėsi plaukus, kumščiais daužė žemę. Ar jų šūksniai buvo įtūžio, ar gėdos išraiška, ar juokas? O gal viskas kartu? Pažvelgiau į jūrą maždaug už poros kilometrų išvydau šešias sustojusias valteles, jose blaškėsi sutrikę misionieriai. Tada pakrantėje pasirodė du pilkai apsirėdę sekretoriai ir davė ženklą, kad valtelės grįžtų atgal į prieplauką. Ilirijaus planas pavyko kuo puikiausiai, apsieita be aukų! 1974 m. rugsėjo 17 d., antradienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Jau vėlus vakaras, pusė vienuoliktos. Nisa su Alfiu ką tik išėjo. Marti guodėsi, kad Ilirijus nuo užvakar vakaro negrįžta namo. Vargšė mergaitė neįstengia nuslėpti nuoskaudos. Nė nenutuokia, kur jis galėtų būti. Kažin ar su tuo kaip nors susiję ankstesni naktiniai jo dingimai? Ką tas jaunuolis sau galvoja? Jis šeimos tėvas, negi nejaučia jokios atsakomybės? Kas nutiko mano sūnui? Šiandien keista diena iš pat ryto šimtai jaunuolių blaškosi po prieplauką ir nerišliai rėkauja, lyg būtų netekę nuovokos. Triukšmavo iki vidurdienio. Ar tie laukiniai klyksmai kaip nors susiję su Ilirijaus dingimu? Mano vaikas tapo visiškai nevaldomas ir nenuspėjamas m. rugsėjo 18 d., trečiadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Dabar septinta valanda ryto, ką tik grįžau iš Nisos namų. Ją krečia drebulys Ilirijus vis dar nepasirodė. Vaikai iš našlaičių prieglaudos Nisai papasakojo, kad vakar, nutrūkus kelionei į Hainaną, kai visi iš įsiūčio daužė kumščiais žemę, vienas berniukas pajutęs, kad kumštis atsitrenkė ne į kietą žemę, bet į medinę lentą, užpiltą smėliu. Vaikas juokėsi, kad jo radiniu susidomėję nuogaliai sekretoriai iškart apdergė tą vietą. Pamaniusi, kad tai gali būti kažkaip susiję su Ilirijaus dingimu, vargšelė Nisa išėjo ieškoti, kur toji mėšlo krūva. Pasisiūliau prižiūrėti Alfį, bet ji paprašė, kad grįžčiau namo, kūdikį paliko ligoninės auklei. Namo ėjau koja už kojos, kūną kaustė ledinis šaltis. Gal mano sūnus nebegyvas? Mano marti (ar toks žodis mudviejų santykiams apibūdinti vartojamas K u l t ū r o s b a r a i

70 šitoje nelemtoje saloje?) gal išprotėjo? Tokia jauna. Jai dar nėra nė dvidešimties! Ir kur, po velnių, pasidėjo Kostas? Užuot ėjęs ieškoti sūnaus, tas svajotojas kažkur klajoja, mintyse konstruodamas vandens valymo įrenginius, arba pjausto kokio ligonio kūną. O Dieve, aš pati kraustausi iš proto. 1974m., rugsėjo 18 d., trečiadienis Iš Žano Liuko Lefebro kasetinių įrašų Į meteorologinę stotį uždususi įpuolė Nisa ir pranešė radusi Ilirijaus kūną. Kliaudamasi berniuko iš prieglaudos pasakojimu, ji surado požeminę slėptuvę, kurioje tarp virves laikančių cilindrų tysojo jos vyras. Jo kairė ranka ties alkūne buvo nupjauta, iš žaizdos žliaugė kraujas. Vien valios pastangomis Nisa kažkaip ištempė jį į paviršių, bet daugiau nieko padaryti nebeįstengė. Nubėgę tenai, išvydome siaubingą reginį aplink bejausmį Ilirijų šoko nuogi sekretoriai, matyt, džiaugdamiesi, kad jis nebegyvas. Išsigandęs pažvelgiau į Nisą. Suėmusi jo dešinės rankos riešą, ši tvirta kaip uola mergaitė linktelėjo, užčiuopusi pulsą. Uždarėme slėptuvę ir apipylėme lentas smėliu. Pakėlėme ir nunešėme Ilirijų, o sekretoriai ėmė tuštintis ant kraujo šliūžių. Pirmą kartą buvau tiems šūdžiams dėkingas jie sunaikino visus nusikaltimo pėdsakus, užuot pranešę vyresnybei, kad rado kenkėjo slėptuvę. Susiieškoję karučius, paguldėme Ilirijų. Nisa bėgo greta karučius tempiančių jaunuolių. Keleto vaikų, žaidusių netoliese, paprašiau, kad praneštų Kostui ir Adelei. Kai pasiekėme ligoninę, Kostas jau laukė. Po keleto akimirkų į palatą įsiveržė Adelė. Atsiklaupė prie Ilirijaus, prispaudė lūpas jam prie veido, balto kaip popierius. Tegularijus krūptelėjo, bet neištarė nė žodžio. Ilirijus nebuvo spėjęs mirtinai nukraujuoti, nes kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo virve užveržti rankos strampą. Kostas ėmė tvarkyti žaizdą. Mes laukėme koridoriuje. Tai truko ištisą amžinybę. Ilirijus, kad sustabdytų šeštos valtelės įgulą, nusprendė ritės cilindru paversti savo paties kūną. Vieną virvės galą prisirišo sau prie rankos ir įsirėmė į betoninę koloną, kaip į svertą, bet nepagalvojo, kad besivyniodama virvė taip žiauriai jį sužalos. Vėlyvą popietę iš operacinės išėjęs Kostas neužtikrintu balsu pasakė: Tikriausiai gyvens m. spalio 14 d., pirmadienis Comunicado do Gabinete dos Sábios (Komunikatas iš Išminčių būstinės) Neseniai piktavališkai mėginta sustabdyti šlovingą mūsų narsiųjų jaunuolių kelionę prie šventų Hainano krantų. Šį nusikaltimą įvykdė Ilirijus Mariafelsas. Šėtoniškas jo protas mums visiems užtraukė Tėvų Įkūrėjų panieką. Ilirijus Mariafelsas nusipelnė mirties. Tačiau išmintingiausiasis Išminčius nr. 1, kliaudamasis principu, kad bausmė turi būti adekvati padarytam nusikaltimui, o mirtis yra pernelyg lengvas būdas išsisukti nuo atsakomybės, suteikė Mariafelsui malonę. Amžiams pažymėtas nešlovės ženklu strampas nuolat visiems primins jo aroganciją, akiplėšišką panieką Tėvų Įkūrėjų dvasiai, įžūlų pasipriešinimą Išminčių valiai jis gyvens kaip vienišas vilkas. Jį paliks žmona. Jis nebematys savo vaiko. Visiems salos gyventojams įsakoma jį niekinti, nieku gyvu prie jo nesiartinti, su juo nesikalbėti. Taip jis gyvens iki tos dienos o mūsų didysis Išminčius nr. 1 sako, kad toji diena nėra labai toli, kol keliais atšliauš prie Išminčių sektoriaus ir maldaus, kad būtų priimtas į nuogųjų sekretorių ordiną išmatų nešiotoju. Išminčius nr. 1 yra garbingiausias mūsų Tėvų Įkūrėjų sūnus. Mes visi lenkiamės, paklusdami jo sprendimui. 64 K u l t ū r o s b a r a i

71 1974 m. spalio 23 d., trečiadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Ilirijus pamažu atsigauna. Mano vargšas sūnus, pasirodo, toks pats kvailys idealistas, kaip ir jo tėvas. Dabar iki gyvenimo pabaigos jis kentės dėl savo beprasmiško atsidavimo užguitiems, fanatiškiems šios salos žmonėms. Strampas palaidojo svajones apie pianisto karjerą ir šviesią ateitį kur nors civilizuotame krašte. Repertuaras solo dešine ranka neegzistuoja. Bet gal dabar, pamiršęs maištingas idėjas, ras laiko dažniau glamonėti žmoną ir savo mažąjį angelą 1974 m. spalio 24 d., ketvirtadienis Posto dos Nossos Pais (Mūsų tėvų paštas) Džiaugiamės, kad dramatiškas Ilirijaus Mariafelso bandymas sustabdyti į Hainaną ketinusius plaukti jaunuolius baigėsi be aukų. Manome, kad kelionių į Hainaną tradiciją derėtų reformuoti palaipsniui, o ne taip radikaliai ir impulsyviai. Sprendimą šiuo klausimu turėtų priimti visa bendruomenė, o ne vienas žmogus. Sveikiname maloningą Išminčiaus nr. 1. nuosprendį. Tikimės, kad paliktas gyvas, Ilirijus Mariafelsas, gabus žmogus, jaunas tėvas, ateityje svariai prisidės prie mūsų salos gerovės m. spalio 28 d., pirmadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Vakar Kostas atnešė man Išminčių komunikato nuorašą. Verdiktas pasibaisėtinas Ilirijus paskelbtas atstumtuoju. Tas jaunuolis išgelbėjo bent keturiasdešimt šitos prakeiktos salos vaikų, paaukodamas ranką ir pianisto karjerą, o jie drįsta jį bausti! Žinoma, džiaugiuosi, kad neatėmė sūnaus gyvybės, juk čia niekas su ja nesiskaito. Kostas viliasi, kad po keleto mėnesių šio prakeiksmo galia išsivadės. Manau, jis klysta kaip paprastai. Nesupranta, koks baisus tiek Išminčių, tiek jo tautiečių proto užtemimas, kokią besąlygišką galią jiems turi Tėvų Įkūrėjų dvasia. O, kaip aš nekenčiu tų kretinų, kurių psichozė šitoje šiknos skylėje vadinama išmintimi! 1975 m. balandžio 15 d., antradienis Iš Žano Liuko Lefebro kasetinių įrašų Praėjusį spalį Išminčiai paskelbė Ilirijų raupsuotuoju. Tai reiškia, kad jo gyvenimas saloje iš esmės baigtas. Nerimaudamas dėl jo gyvybės, ką jau ir kalbėti apie Nisą su Alfiu, ėmiau svarstyti, kaip juos iš čia išgabenti. Bankokas mano Petterssonui pernelyg toli. Filipinai, ko gero, irgi. Vietnamas uždarytas. Kinija ir gretimos Paraselių salos ne išeitis. Vienintelė reali galimybė amerikiečių laivas, vis dar nuolat patruliuojantis aplink salą, bet užsispyrėlis Ilirijus iš ten veikiausiai parplauks atgal. Šiaip ar taip, Filipinai gal ir nėra labai jau toli. Tikiuosi, rasčiau jėgų kelionei. Tačiau kur prasimanyti benzino? Anksčiau degalus pirkdavau Saigone, prikaupiau atsargų žvejybai. Bet dabar kelias atkirstas, o mano atsargos išsekusios. Šiek tiek degalų mainais į perlus galima gauti iš Hardingo, bet penkių šimtų jūrmylių kelionei į Laoago uostą Filipinuose tiek nepakaktų. Gydytojai jau leidžia Ilirijui trumpam išeiti iš ligoninės pasivaikščioti. Pastebėjau, kad jam šypsosi ir vaikai, ir jų tėvai, netgi spaudžia ranką, tarsi dėkodami už narsų poelgį. Vadinasi, Išminčiai jau nepajėgia mirtinai įbauginti žmonių. Atrodo, Ilirijus galės čia gyventi, pernelyg neslegiamas to virš galvos kybančio Damoklo kardo. O aš dar prisimenu laikus, kai bet kokį tų sukriošėlių pirstelėjimą šie romūs, nuolankūs žmonės priimdavo kaip Dievo žodį 1975 m. gegužės 2 d., penktadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Ilirijus sveiksta. Kad atgautų jėgas, plaukioja ilgas distancijas pagal specialią Kosto sugalvotą reabilitacijos programą. O prieš savaitę su vaikų choru visai nepla- K u l t ū r o s b a r a i

72 nuotai užsuko į prieplauką. Kaip tik tuo metu laiveliai, susiruošę į Hainaną, vėl kėlė bures. Vaikai ėmė giedoti Ilirijaus sukurtą dvibalsę giesmę. Ją išgirdę misionieriai, nors atrodė karingai nusiteikę, staiga sunerimo, ėmė kalbėtis vieni su kitais, dvejoti Kiek pasvarstę, metė mirties laivelius ir grįžo namo į prieglaudas. Ilirijus su choru dirba du kartus per savaitę. Kitomis dienomis konstruoja trumpųjų bangų radijo imtuvus ir dalija Kosto bendražygiams, kad šie galėtų klausytis naujienų iš užjūrio. Kuo daugiau Pinto sala sužino apie išorinį pasaulį, tuo garsiau sklinda kalbos, kad kitur gyvenimas visai kitoks. Net matau skaidrų ilgesio debesį, gaubiantį šią vienišą izoliuotą salą 1975 m. spalio 19 d., sekmadienis Iš Žano Liuko Lefebro kasetinių įrašų Neįtikėtina Ilirijaus dvibalsės giesmės pasirodė esančios galingas ginklas prieš fanatizmą! Nepajėgiu suprasti, kaip jos veikia, bet, būdamas šioks toks mokslininkas, negaliu paneigti to, ką matau savo akimis, vos per keletą minučių jos išsklaido net aršiausią priešiškumą! Nuostabiausia, kad kartą patyrę tų giesmių poveikį, žmonės stengiasi puoselėti savyje jautrumą, užuojautą silpnesniam, nesitaiksto su neteisybe, aklai nesimeldžia Išminčiams. Tarsi būtų pagaliau pajutę gyvenimo vertę. Gal Kostui ir jo bendražygiams derėtų tas giesmes įtraukti į salos atgimimo strategiją? Adelė man paaiškino, kad Ilirijus prancūziškas liaudies dainas perkelia į bosinį registrą, o ant jų uždeda vietinių giesmių melodijas aukštesne tonacija. Ji lygina šitą techniką su europietišku daugiabalsiu organum dainavimu Viduramžiais, nors Ilirijus, pasak jos, visai kitaip išnaudoja kūną. Anuomet Prancūzijoje žmonės susiburdavo į grupeles po tris ar daugiau, ir kiekvienas dainuodavo savo melodiją, pasitelkdamas tik diafragmą. Ilirijaus choro kiekvienas dainininkas naudoja ir pilvo, ir atskirai skruostų raumenis. Nuostabu! Kelionės į Hainaną kol kas atidėtos, gerokai sumažėjo komunikatų iš Išminčių būstinės. Visų svarbiausia, kad Ilarijus atrodo laimingas m. gruodžio 9 d., antradienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Dar niekada nemačiau, kad Kostas būtų tokios pakilios nuotaikos. Jo nekamuoja nerimas, galvoje virte verda idėjos, kaip pagerinti gyvenimą saloje. Pirmąkart visą naktį praleidome kartu, ir mudviem niekas nesutrukdė. Mažasis Alfis jau bėgioja, ištaria kelis žodžius vietiniu portugalų dialektu. Moka ir prancūziškų žodžių. Vaiko akys nuostabios tarsi deimantai, vaiskiai mėlynos tokios, kaip jo tėvų. Kol Nisa dirba su choristais, Alfį prižiūri vyresnieji mokiniai, bet jis vis tiek juos pergudrauja, griūdamas įlekia į klasę, kur diriguoja Nisa, ir ima dainuoti. Pakėlęs rankutę, kopijuoja mamos judesius. Nuostabus vaikas! Labiausiai stebina jo polinkis į žemus garsus. Regis, tuoj dainuos dvibalses tėvo giesmes m. vasario 16 d., pirmadienis Adelaidės Furanžjė dienoraščio įrašas Šįryt pažadino siaubingas stūgavimas. Aplink namą visai paklaikę lakstė ir kur pakliuvo tuštinosi nuogieji sekretoriai. Ko gi čia jie apsitriedė iš pat ryto? Žiūriu, dalija skrajutes, kviečiančias saliečius atlikti kūno ir sielos suvienijimo ritualą, kuris, pasak jų, tyčia apleistas tą aplaidumą sėja saloje įsikūrę niekingi išdavikai. Vedinas vaikų choru, atskubėjo Ilirijus, kad giesmėmis išsklaidytų sekretorių įtūžį. Užtraukė vieną paveikiausių savo giesmių Irmãos, nós sorriem um para o outro [broliai, šypsokimės vieni kitiems], bet veltui stengėsi broliai buvo užsikimšę ausis vatiniais kaištukais. Ant žemės voliojosi tušti pakeliai su užrašu Iowa Cotton Wool. Ajovos vata! Velnias, tie šunsnukiai apkurto, padedami amerikiečių pramonės! Tęsinys kitame numeryje Išvertė Kristina AURYLAITĖ 66 K u l t ū r o s b a r a i

73 Paveldas ir paminklai Algimantas GRAŽULIS NUTRŪKUSI ILGAAMŽĖ TRADICIJA SENOJI VIDAUS VANDENŲ LAIVYBA * Vandens infrastruktūra, jos elementai baltams jau proistorėje buvo esminis gyvensenos veiksnys. Tą liudija tiek senosios gyvenvietės, pasklidusios nuo Neries, Kernavės ir jos apylinkių iki Nemuno slėnių, tiek radiniai. Lietuvos Panemunėje gyventa jau mezolito pradžioje (9000 m. pr. Kr.). Neolite ( m. pr. Kr.) jau visoje Panemunėje sėsliai gyveno žmonės, o tiesiogiai apie baltų etnogenezės užuomazgas galima kalbėti gal nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų. Jie žinojo upę nuo versmių iki žiočių, bendravo tarpusavyje. Nemuno (Chrono) vardą I a. paminėjo Plinijus vyresnysis, o po 100 metų kitas garsus romėnas Klaudijus Ptolemajas didžiąją mūsų krašto upę atvaizdavo Vidurio Europos žemėlapyje (Sarmatia Europea). Vėliau ji minima kryžiuočių kelių aprašymuose, Dlugoszo raštuose... Kalbant apie Vytauto laikų LDK, pirmiausia reikėtų paminėti tų laikų Lietuvos sostinę Trakus, ypatingą šio miesto struktūrą ir gynybinių kompleksų įrangą, pritaikytą salyne. Vandens lygis Galvėje pagal poreikį buvo reguliuojamas. Manoma, kad Galvės vanduo taikos metu per protaką buvo nuleidžiamas į greta esantį Akmenos ežerą, kurio vandens lygis gerokai žemesnis, o gresiant pavojui pakeliamas (žr. mokslinių konfe- * Parengta pagal pranešimą Senosios vidaus vandenų infrastruktūros pažinimo, atskleidimo, pritaikymo patirtis Lietuvoje, skaitytą lapkričio d. Lietuvos jūrų muziejaus surengtame seminare / idėjų konkurse Vandens infrastruktūros pritaikymas kultūros paveldo objektuose. rencijų Trakų pilyje medžiagą, aut. Kęstutis Kilkus. Kiti mokslininkai nurodo priešingą vandens tekėjimo kryptį). Trakų ežeryno vidaus vandenų infrastruktūra buvo suformuota giliais viduramžiais, tačiau plėtota ir vėlesniais laikais. Valstybinė paminklosaugos komisija 2008 m. rašte pritarė kanalo [iškastas 1880 m. grafo Tiškevičiaus iniciatyva aut. pastaba] tarp Skaisčio ir Balčio ežerų tvarkymo sprendiniams. Unikalu ir išskirtina viduramžių Europos kontekste, kad LDK sostinė buvo suformuota ir pastatyta Trakų ežeryno salose, sujungtose tiltais. Tačiau tvarkymo plane jo [istorinio miesto aut.] atskleidimas nesuplanuotas, t. y. nenumatytas perspektyvinis strateginis istorinio Trakų miesto tvarkybos prioritetas (tyrimai bei kiti darbai) buvusių salų, kuriose išsidėstęs Trakų miestas, atkūrimas. [ ] Sąsmaukoje, ten, kur dabar autotransporto žiedas, būta medinio įtvirtinto, pakeliamojo tilto. Neužmirškime ir dar ankstyvesnio Lietuvos karaliaus Mindaugo vandens kelio, kuriuo jis keliaudavo po savo valdas (dvarus, kiemus) (žr. Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos Vilnius: Vaga) m. LDK žemėlapio aprašyme (52 53 p.) nurodoma: LDK labai plati ir garsi šalis, ją drėkina žuvingi tvenkiniai, ežerai, didelės ir vandeningos upės, iš kurių žymiausios yra tos, kurios tinka laivybai: Chrononas, dabar vadinamas Nemunu, Raibonas, dabar pavadintas Dauguva, Boristenas, paprastai vadinamas Dniepru, Bugas, Pripetė, Vilija, Berezina, Ščiara, Šventoji, Nevėžis, Svisločė, Slučė, Lanė ir kitos. Joje gausu K u l t ū r o s b a r a i

74 puikių girių, kuriose galima medžioti, prisirinkti medaus ir kurios taip pat teikia medžiagos namų ir laivų statybai bei pelenų gavimui. [ ] Čia gerai dera visų rūšių javai, jie visada prinoksta ir tinkamą derlių duoda. To derliaus gausumą gali paliudyti garsūs Karaliaučiaus ir Rygos uostai, per kuriuos javai, laivais iš Lietuvos atvežti, į užjūrio šalis gabenami. Dėl to dabar lietuviai varo plačią prekybą su kitomis tautomis, nes, be visų rūšių javų: rugių, kviečių, miežių ir kt., jie išveža linų, kanapių, jaučių odų, taukų, vaško, pelenų, dervos, taip pat žvėrelių, ypač kiaunių, bebrų, lapių, kailiukų ir daug ko kito. Nors aukso, sidabro ir vario kasyklų neturi, tačiau šių dalykų visada užteko ir užtenka, ir ne daiktai į daiktą mainomi (kaip kad kiti rašo). Pinigus ši tauta išleidžia, pirkdama įvairius kvepalus, prieskonius, gėrimus bei auksu siuvinėtus šilkinius audinius (Lietuva žemėlapiuose. Lietuvos nacionalinis muziejus p. ir p.). Žemėlapį braižė, jo tekstą parengė Tomaszas Makowskis, gerai pažinojęs LDK. Kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos- Našlaitėlio rūpesčiu ir lėšomis parengtas ir išleistas žemėlapis yra išskirtinės kokybės, atspausdintas Amsterdame 1613 m. Manoma, kad pirmąkart buvo išleistas 1603 m. Gdanske arba Nesvyžiuje, bet dingęs (Laima Bucevičiūtė. Vandens kelias Kaunas Karaliaučius XV XVIII a. kartografijoje. Kauno istorijos metraštis. 2005). Vandens kelias Nemunu suklestėjo XV a. antrojoje pusėje XVI a. To meto seimų teisės aktuose akcentuojamas kelių saugumas, rūpintasi laivybiniais upių uostais, siekta sutvarkyti Nemuno žemupį (L. Bucevičiūtė, p. 69). Reikšmingi uostai ne tik vidaus vandenų, bet ir tarptautiniu mastu tuo metu buvo Nemune, Nevėžyje, Neryje (Vilijoje), Šventojoje 1854 m. Nemunu, o 1856 m. Nerimi plaukiojo pirmasis garlaivis Neris, priklausęs grafui Reinoldui Tyzenhauzui. Vėliau jis atliko bandomąjį reisą Nevėžiu iki Stabaunyčiaus, kur jau buvo pastatyta prieplauka m. pradėjo veikti keltas per Nevėžį. Nemuno žemupyje ir Kuršių mariose, tuometinėje Prūsijoje, garlaiviai pasirodė dar anksčiau. Minimas ugninis laivas, čia plaukiojęs apie 1840 m. Nuo 1860 m. ties Raudondvariu ir Babtais jau kursavo nuolatiniai keltai, priklausantys grafams Tiškevičiams m. vienas laivas kasdien plaukiojo tarp Kauno ir Babtų. Per tuos metus pervežta 3420 keleivių, 898 pūdai krovinių. Nevėžiu maždaug iki 1936 m. buvo plukdomi sieliai. Istorinėje literatūroje daug kur minima Stabaunyčiaus prieplauka. Senovėje čia buvo ir uostas. Babtuose įrengta prieplauka keleiviams išlaipinti m. prie Nevėžio palikta 2,58 ha žemės prieplaukos aikštei, kad žmonės galėtų privažiuoti arkliais prie kelto, nes tilto per Nevėžį nebuvo. Ant kelto tilpdavo du vežimai porinis ir vienkinkis, apie 20 žmonių. Keltas buvo pritvirtintas prie lyno, kurį, atplaukiant garlaiviui ar baidokui, nuleisdavo į vandenį, paskui lyną vėl susukdavo ant volo. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje keltininku dirbo Jonas Baginskas, vėliau jo sūnus Ignas. Tokie keltai veikė ties Stabaunyčiumi, Muniškiais ir Bajėnais. Pastačius tiltą per Nevėžį, Babtų keltas pasidarė beveik nebereikalingas. Pėsčiuosius ties Babtais pradėta kelti valtimi. (Informacija iš Miestai/net forumo Vidaus vandens keliai, paimta ). Vienas bemotoris, ypač ekologiškas tradicinis lyninis keltas per Nerį Širvintų rajone veikia ir dabar. Tai paskutinis tokio tipo veikiantis keltas šalyje. Su upeivyste siejamas senasis vidaus vandenų kultūros paveldas, vidaus laivyba beveik visada lieka paraštėse, tarytum jų nėra, net nebūta. Taip atsitiko ir Kaune, kuris kadaise buvo turbūt reikšmingiausias laivybos ir / ar upeivystės centras su itin išplėtota senąja, LDK epochą menančia vidaus vandenų infrastruktūra, turtinga istorija. Kaunas buvo itin patogi vieta plėtoti prekybai. Kas valdė miestą, tas kontroliavo ir bene svarbiausią Nemuno žemupio ruožą. Nemuno vandens kelias kaip ekonominė, socialinė ir gamtinė sistema turi labai seną plėtros istoriją m. Kaune veikė Hanzos kontora, XV a. antrojoje pusėje Kauno pirkliai jau turėjo laivus (L. Bucevičiūtė). Dėl geografinių ir geopolitinių ypatumų prekes iš Kauno buvo galima plukdyti visomis kryptimis. Kaune aptiktos senojo XIV XV a. uosto liekanos polių, grindinio, medinių pastatų fragmentai. Senasis uostas pakrante driekėsi turbūt iki Vytauto Didžiojo bažnyčios, gal ir dar aukščiau. Senamiestyje, Muziejaus / Santakos gatvėse, išlikęs įspūdingas 68 K u l t ū r o s b a r a i

75 senojo Kauno, upių ir jūrų uosto, reliktas senasis, valstybės saugomas Sandėlių kompleksas (UK-822), vadinamas Hanzos sandėliais. Matyt, pagrįstai, nes iš dviejų mažesnio sandėlio dalis sienų mūro priskirtina XV a. pirmajai pusei. (Dabar vienas pastatas priklauso Lietuvos sporto muziejui). Tačiau Senamiesčio, valstybės saugomos kultūros vertybės (UK-20171), teritorijos riba nubrėžta krantu, o vertingosios jo savybės Kultūros vertybių registre (KVR) apskritai nenurodytos. Todėl nekeista, kad vertinga Nemuno upės ir uosto akvatorija nepatenka į šią teritoriją. Būta uostų ir įplaukoje prie Karmelitų bažnyčios, nurodoma data 1917 m. Kauno uostas 1938 m. iš esmės rekonstruotas, įrengta 2,1 km ilgio krantinė, krovos aikštelės, keliamieji kranai, geležinkelio atšaka (Laimonas Gryva. Jūrų ir upių transportas Lietuvoje m. Monografija Vilnius). Tačiau jų ženklai ar fragmentai sunaikinti. Stambieji Nemuno dešiniojo kranto intakai irgi buvo reikšmingi laivybai. Seimas 1581 m. išleido dekretą dėl laisvos laivybos Nevėžio upe, nurodė panaikinti užtvankas (L. Bucevičiūtė; Lietuvos istorijos svarbiausių datų žinynas ir kt.), o Kėdainius paskelbė laisvuoju uostu. Jau XVII a. pirmojoje pusėje Kaune buvo laivavedžių cechas m. Vladislovas Vaza aktu patvirtino jungtinio laivavedžių ir sielininkų cecho įkūrimą. Tyrėjų manymu, tai buvo vienintelis toks cechas Lietuvoje (L. Bucevičiūtė). XVIII a. daug Seimo nutarimų susiję su laivybai tinkamų upių valymo darbais. Laivyba, ypač Nemuno vandens keliu, rūpintasi ir tarpukario Lietuvoje. Nemunas buvo nuolat gilinamas, įrengti du uostai Kaune (iš esmės rekonstruotas) ir Jurbarke. Atlikus tyrimus, nustatyta, kad per pastaruosius 500 metų Nemuno dugnas, kaupiantis įvairioms sąnašoms, pakilo apie 5 metrus (Laimonas Gryva, ten pat, 77 p.). 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Vandens kelių direkcijai priklausė 6 uostai Kauno, Jurbarko, Kalnėnų, Smalininkų, Rusnės ir Uostadvario. Keleiviai buvo plukdomi ne tik Nemunu, Kuršių mariomis, bet ir Nevėžiu, Dangės žemupiu ir kt. Kauno apskrities ir miesto teritorijų m. bendruosiuose planuose siūloma Kauną plėtoti kaip Lietuvos transporto centrą net su keturiais valstybiniais vidaus vandenų keliais Nemunu, Kauno mariomis, Nerimi ir Nevėžiu. Deja, sprendiniai nėra grindžiami senąja vidaus vandenų infrastruktūra, istorine laivybos tradicija, išlikusiais įspūdingais upių jūrų uosto reliktais. Kauno bendrojo plano sprendiniuose nurodyta gausybė reikšmingų miesto tapatybę atspindinčių ir formuojančių kultūros paveldo objektų, jų kompleksų, tačiau nėra nė užuominos apie senosios upeivystės uostus, įspūdingą sandėlių kompleksą, kitus infrastruktūros elementus ir t. t. Tiksliau tariant, senoji upeivystė visiškai ignoruojama, tarytum Kaune jos apskritai nebūtų buvę. Internete galima pasiskaityti apie Senąjį Kauno uostą (žr. Mindaugo Bertašiaus publikaciją Architektūros ir urbanistikos tyrimų portale), apie Sandėlių komplekso (UK-822) statybas, Kultūros vertybių registre išvardytos šio komplekso (UK-822) vertingosios savybės. Tiesa, KVR nurodo kitą jo statybos datą tik XVII XIX a. Taigi derėtų ne tik švęsti Hanzos dienas, bet ir iš esmės tyrinėti Kauno vidaus vandenų infrastruktūros paveldą, siejamą su tradicine tarptautine laivyba, menančia viduramžius, kad jį pažintume, sutvarkytume ir tausojamai naudotume. Vienas iš vidaus vandenų kultūros paveldo bruožų geografinis jo universalumas. Antai Nidos, Juodkrantės švyturius galima priskirti net tik Lietuvos vidaus vandenų infrastruktūrai, bet ir jūriniam paveldui apskritai. Senieji Dangės uostai, Klaipėdos miesto-tvirtovės fosa, Dangės senvagė buvo tiek vidaus vandenų, tiek jūrinės infrastruktūros reikšminga dalis. Prieplaukų (pirsų), uostų (krantinių), uostelių, laivybos sandėlių, elingų, jachtklubų pastatų, švyturių, bujų, kito paveldo apskaita nėra gerai tvarkoma. Nenustatytos arba nepažymėtos senųjų uostų (pavyzdžiui, Nidos, Kauno, Jurbarko, Kalnėnų, Juodkrantės, Šilutės, Rusnės ir daugelio kitų), prieplaukų, laivų statyklų ir kt. vietos. Dauguma jų sunaikintos arba sunykusios. Nėra rodyklių, stendų, kitos informacijos apie reikšmingus istorinius uostus, uostelius, prieplaukas. Tiesa, kai kurie reikšmingi, geriau ar blogiau išlikę senosios vidaus K u l t ū r o s b a r a i

76 Veliuonos grūdų magazinas vandenų infrastruktūros kompleksai ar objektai yra įtraukti į valstybinę kultūros vertybių apskaitą. Pavyzdžiui, Karaliaus Vilhelmo kanalas Klaipėdoje, Ventos Dubysos kanalas (perkasas, dar vadinamas Žemaičių kanalu), Pervalkos, Ventės, Uostadvario švyturiai įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, saugomi valstybės. Vis dėlto šio, kadaise gausaus kultūros paveldo likučiai baigia sunykti, tiksliau tariant, baigiama juos sunaikinti. Kuršių nerijoje beveik visas gyvenimas buvo susijęs su mariomis. Dar visai neseniai nerija su savo akvatorijomis turėjo ypač turtingą vidaus vandenų paveldą. Pažvelkime į nuostabią senosios Preilos panoramą senoje nuotraukoje visa infrastruktūra joje kaip ant delno. 6 7 dešimtmečių sandūros nuotraukose matome gausybę kurėnų, prišvartuotų Nidos uostelyje ir prieplaukose m. vasarą pats mačiau autentiškus kurėnus, plaukiojančius Nidos vandenyse. Dabar nerijoje nei prieplaukų, nei senųjų uostelių su pastatais (pavyzdžiui, Juodkrantės keleivių uosto) nelikę nė ženklo, nepažymėtos net jų vietos, apie daugelį visai nieko nežinoma. Kultūros vertybių registre yra tik vienas senasis vidaus vandenų infrastruktūros elementas, beje, naudojamas pagal pirminę paskirtį tai Pervalkos švyturys, 2008 m. paskelbtas kultūros paminklu (UK 21974), jo naudotojas yra VĮ Vidaus vandens kelių direkcija. Tiesa, reikėtų prisiminti Gintaro įlanką, bet ir čia senosios infrastruktūros fragmentų beveik nelikę. Gerai, kad bent akvatorija daugiau ar mažiau saugoma, pritaikoma renginiams. Kaip kompleksinius objektus iš dalies galima šiai infrastruktūrai priskirti vientisas senąsias žvejų sodybas. Bet, atidžiau panagrinėję, pavyzdžiui, senosios Preilos panoramą ir palyginę ją su šio nuostabaus kampelio nūdienos vaizdais, pamatysime, kokie apgailėtini struktūriniai ir funkciniai pokyčiai yra įvykę. Kita vertus, visoje Europoje vandens infrastruktūros objektai dėl savo specifikos, dėl ypatumų yra greičiausiai nykstanti ir kintanti paveldo dalis, išskyrus senuosius vandens kelius. Iki šiol naudojami ne tik upių (tarp jų Nemuno) senieji vandens keliai, bet ir didieji vidaus vandenų kanalai, pavyzdžiui, Lenkijos Augustavas, Prancūzijos Le Canal du Midi XVII a., 240 km, 91 šliuzas, dviaukščiai kanalai su viadukais, įspūdingi kraštovaizdžiai su Karkasonu (į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą įtrauktas 1996 m.) ir kiti. Lietuvai saugoti kanalų kultūros paveldą sekasi sunkiau. Bet apie tai vėliau. Pirmiausia aptarkime senuosius uostus, uostelius, prieplaukas, jų infrastruktūrą. Dauguma šių objektų visiškai sunaikinti arba smarkiai sužaloti. Senųjų uos- 70 K u l t ū r o s b a r a i

77 tų akvatorijų dalys (vietos) daug kur yra išlikusios, tačiau nelaikomos vertingosiomis uosto (pavyzdžiui, Nidos) savybėmis, dažniausiai net nepažymimos kaip kultūros vertybių teritorijos dalis (pavyzdžiui, senieji Kauno uostai). Natūroje nenurodytos senųjų uostų vietos, nėra informacinių istorinės jų raidos stendų su schemomis. Paveldosaugos dokumentuose nepažymėtos net istorinės jų vietos. Vertinant istorinių miestelių raidą, nustatant vertingąsias jų savybes ir urbanistinės erdvinės struktūros ypatumus, neatsižvelgiama į juos nulėmusius geografinius, gamtinius veiksnius, ypač vidaus vandenų poveikį. Maloni išimtis Kėdainių senamiestis. Čia senojo uosto vietą žymi akmenų grindinio atkarpa ir skulptūrinis akcentas akmuo su inkaru. Į valstybės saugomo Kėdainių senamiesčio (UK-16074) teritoriją įtraukta ir Nevėžio upės vaga, nustatytos su ja siejamos vertingosios savybės. Uosto vieta nenurodyta kaip vertingoji savybė, tačiau Kultūros vertybių registre išvardytos Kėdainių senamiesčio vertingosios savybės yra su Nevėžio upe siejami kultūros ir gamtos paveldo elementai, panoramos, siluetai, tūrinė erdvinė struktūra iš dalies pakitusios Nevėžio, Varlupio vagos; Nevėžio kranto iškyšulio šlaitų lapuočiai, medžių pobūdis; Senamiesčio panorama ir siluetas nuo kairiosios Nevėžio pakrantės ir Šv. Jurgio bažnyčios iškyšulio (išskyrus svetimkūnius); siluetas nuo dešiniosios Nevėžio pakrantės į pietryčius; daugialypė struktūros sandara, susiformavusi abipus Nevėžio upės. Kultūros vertybių registre istorinis Kėdainių uostas ar jo vieta su vertingosiomis savybėmis, deja, irgi nenurodyta, šaltinių sąvade jokie su tuo susiję tyrimai neminimi. Kėdainių uostas, įsteigtas 1581 m., minimas daugelyje leidinių, net svarbiausių istorinių Lietuvos datų žinyne. Kėdainiai vienintelis Lietuvos senamiestis, pradiniame raidos etape susiformavęs abipus laivybinės upės. Tačiau Nevėžis taip ir liko nepakankamai atskleistas vizualiniu ir panaudos požiūriu, kaip svarbus senamiesčio sąrangos elementas, kaip istoriškai neatsiejama jo struktūros dalis, suskaidžiusi Kėdainių senamiestį į dvi dalis (Lietuvos senamiesčių raida metais. Apžvalga. VPK A. Gražulis, J. Lapinskas, J. Skomskis). Studijoje Kaip terra Gaydine tapo civitas Caiodunensis Kėdainiai XIV XVII a. muziejininkas Algirdas Juknevičius rašo: Į pietus nuo Didžiosios turgaus aikštės, vadinamajame Skongalyje, buvo įrengta 110 m ilgio prieplauka laivams. Leidimą naujai prieplaukai statyti Ona Radvilaitė-Kiškienė išsirūpino 1568 m. Gardine posėdžiavusiame seime. Prieplauką ir Didžiosios rinkos aikštę sujungė gatvė, lygiagreti su Nevėžio upe. Jos sūnaus Jono Kiškos pastangomis 1581 m. Varšuvos seime buvo oficialiai įteisintas Kėdainių uostas ir pripažintas laisvas vandens kelias Nevėžiu. Pastaraisiais metais jau vykdomi archeologiniai kasinėjimai, tiesiogiai arba netiesiogiai susiję su vidaus vandenų infrastruktūra. Pirmiausia paminėtini didelės apimties Klaipėdos piliavietės ir jos fosų tyrimai, susiję su senuoju pilies uostu, ieškant paveldosaugos požiūriu pagrįstos galimybės jas pritaikyti tradicinių (istorinių) laivų, jachtų švartavimui. Minija (Mingė), buvusi žvejų kaimo gatvinė ( gatvė čia yra upė) gyvenvietė (Kintų seniūnija, Nemuno deltos regioninis parkas), tai kompleksinė kultūros vertybė (UK-10322). Valstybės saugoma išskirtinės planinės erdvinės struktūros vietovė, turinti kultūrinio draustinio statusą, pagal požymius priskirtina būtent seniesiems uostams. Minijos kaimo architektūrinio draustinio plotas 35,6 ha. Sodybos orientuotos į Minijos upę, kuri su prieplaukomis, laivais ir valtimis yra pagrindinė tik ne sausumos, bet vandens gatvė. Sodybas nuo upės skiria gana aukštas pylimas, numatyta ten įrengti pėsčiųjų taką, naudojant tradicines dangos medžiagas ir statybos technologijas. Išlikusioms autentiškoms sodyboms, kurių fizinė būklė labai prasta, tvarkyti, palaikyti ir išsaugoti pirmenybė, deja, neteikiama. Kai kurių namų aukštis, tūriai yra padidinti, tvarkant vidų dažnai taikomi euroremonto metodai, pažeidžiamas tradicinis išplanavimas. Daug tvartų, svirnų, kitų ūkinių pastatų pritaikyta gyvenamajai paskirčiai. Pakeista jų planinė-erdvinė struktūra, autentiškos konstrukcijos, neretai ir eks- K u l t ū r o s b a r a i

78 Senoji laivyba ir turgus terjero architektūros bruožai. Naujos sodybos rėžia akį padidintais, senajai pamario krašto žvejų kaimo gyvenvietei nebūdingais tūriais, šiuolaikinėmis statybinėmis medžiagomis ir gaminiais. Bandoma įrodinėti, esą taip atkuriamos senosios sodybos Be leidimo iškirsti visi ilgosios pakrantės-pylimo želdiniai. Kai kurie autentiškos planinės struktūros elementai, pavyzdžiui, senoji Mingės mokykla ir sodyba, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas yra atkurti. Gal todėl abipus upės besidriekianti daugiau kaip 1 km ilgio gyvenvietė vis dar gražiai atsiskleidžia kraštovaizdyje, jį pagyvina ir praturtina. Tradicinė šios gyvenvietės architektūra, įskaitant istorines prieplaukas, kurių būta prie kiekvienos sodybos, turi būti saugoma ir prižiūrima, reikia propaguoti ir palaikyti tradicinį gyvenimo būdą, skatinti laivadirbystę, kad būtų atkuriamos kuršvaltės ir kitų tipų burlaiviai, statomos jų replikos. Tai padėtų atgaivinti žvejybą istoriniais laivais, leistų plėtoti tradicinę laivininkystę. Būtina kuo skubiau parengti specialųjį paveldosaugos ir paveldotvarkos planą, nustatyti vizualinės apsaugos zoną. Tai prioritetinis kompleksas, kuriam turi būti užtikrinta ypatinga valstybės globa, nes tokia vietovė yra vienintelė Lietuvoje. Įdomiausias kultūros paveldo objektas Smalininkuose senasis uostas. Jo statinių kompleksą sudaro uosto pylimas, geležinkelio pylimas, vandens matavimo stotis ir akmenimis grįstos gatvės atkarpa (UK-31027). Pagal KVR pateiktą ribų planą uosto akvatorija yra senojo uosto dalis, kaip vertingoji savybė nurodyta uosto įlanka. Vandens matavimo stotis, kurią sudaro bokštelis su šuliniu, laiptai ir matuokliai, yra nacionalinės reikšmės kultūros paminklas (UK-16979). Įsteigta specialiu karaliaus nurodymu (Kolupaila, 1927), garsiausia Lietuvoje (ilgiausia bendra veikimo trukmė su pertrauka per Pirmąjį pasaulinį karą, išlikę didžiausios apimties stebėjimų duomenys), viena seniausių prie Nemuno, ši stotis veikia nuo 1811 m. (1810 m. įrengtos vandens matavimo stotys deltos atšakose Sėlių (neveikia) ir Rusnės, 1811 m. Nemune Tilžės). Vertingas Smalininkų uostas, gaila, tik eksponuojamas, tačiau yra tuščias, nepritaikytas ir nenaudojamas pagal paskirtį. Prieplauka čia buvo nuo pat miestelio įsikūrimo. Tačiau norint apsaugoti laivus nuo pavasarinių potvynių nešamų ledų, 1837 m. įrengtas tikras žiemos uostas. Senoms baržoms jis tiko, tačiau XIX a. antroje pusėje Nemune pasirodė garlaiviai, uostas nebetenkino laivininkų, todėl m. buvo perstatytas ir išplėstas. Buvo paaukštintas ir pailgintas iki 400 m pylimas, išgrįstos krantinės. Uoste nuolat vyko gyvenimas. Kiekvienas Nemunu plaukiantis laivas čia turėdavo sustoti, kad pereitų muitinės kontrolę. Smalininkuose, šalia uosto, buvo laivų statykla, kurioje gaminti net 30 metrų ilgio laivai. Nestovėdavo tuščias uostas ir žiemą čia likdavo žiemoti iki 60 laivų. Dabar uostas nebenaudojamas ir tik senos nuotrau- 72 K u l t ū r o s b a r a i

79 kos primena jo klestėjimo laikus m. Smalininkuose įrengta seniausia Lietuvoje ir pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis. Pirmoji matuoklė neišliko. Dabar yra išlikę akmeniniai laiptai, sumūryti 1886 m., kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti. Šalia matuoklės yra stebėjimo bokštelis, statytas maždaug m., tinklalapyje Smalininkai rašo Vietos veiklos grupė Nemunas. Šiuo metu Lietuvos teritorijoje vis dar veikia penkios senosios Nemuno vandens lygio matavimo stotys Smalininkų (1810 m.), Rusnės (1811 m.), Kauno (1877 m.), Nemajūnų (1901 m.), Druskininkų (1877 m.). Ventos-Dubysos perkasas Šilutė kadaise garsėjo ne tik karčema ar dvaru, bet ir uostu, uosteliais, prieplaukomis, tradicine žvejyba, pramogine laivyba. Ir neatsitiktinai čia pat, vos už keleto kilometrų, Nemuno delta, žemupio ir Kuršių marių lagūnos, nuostabūs, saviti vaizdai, žuvingi vandens plotai. Šilutės senamiestis saugomas valstybės (UK-12331, U45). Istorinė teritorija užima net 98,04 ha. Miestas išaugo, apimdamas tris kaimus Šilo karčemą, Verdainę (ji minima jau XIII a.) ir Žibus. Tai didelė kultūros paveldo kompleksų ir objektų sankaupa. Išliko dauguma esminių miesto istorinės planinės erdvinės struktūros komponentų, istorinių statinių. Į savaitinį Šilo karčemos turgų ūkininkai, amatininkai, žvejai, prekeiviai atvažiuodavo ar atplaukdavo ne tik iš gretimų apylinkių, bet ir iš Rusnės, Kuršių nerijos, net Žemaitijos. Dar išlikę istorinę turgaus aikštę formuojantys pastatai, tačiau senosios vidaus vandenų infrastruktūros nėra nė pėdsako (žr. senąją turgaus-uosto nuotrauką). Istorinių prieplaukų, tradicinių laivų, valčių atkūrimu ir apsauga čia visiškai nesirūpinama. Istoriniai uostai (pavyzdžiui, Šilutės mažųjų laivų uostas minimas m.) ir prieplaukos iš esmės sunaikintos m. buvo nugriautas bene paskutinis autentiškas medinis prieškarinės prieplaukos pastatas. Tiesa, 5 km Šyšos atkarpa iki žiočių sutvarkyta, čia laivai plaukioja kaip ir tarpukariu, iš dalies ir sovietmečiu. Kanalai. Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalo (UK-25965), saugomo valstybės, didžioji dalis (daugiau kaip 18 km) yra Klaipėdos rajone, kitos dalys priklauso tiek Klaipėdos, tiek Šilutės rajonams riba tarp jų driekiasi kanalo viduriu iki Minijos upės. Kanalas kerta ir Klaipėdos miestą. Kompleksą sudaro šliuzas (prie Lankupių kaimo, Priekulės seniūnija), du tiltai, šliuzo meistro sodyba (namas su dviem ūkiniais pastatais). Kaip sudėtinė vertinga dalis kažkodėl ne- K u l t ū r o s b a r a i

80 Karaliaus Vilhelmo kanalas 2011 m. nurodytas pagrindinis elementas pati kanalo vaga, t. y. jo akvatorija su šlaitais, su greta buvusia provėža kinkiniams. Tai vienintelis Lietuvoje gana gerai išsilaikęs tokios apimties ir sandaros istorinis hidrotechninis kompleksas, deja, iki šiol tinkamai neįvertintas, neatskleistas kraštovaizdyje, nepritaikytas kultūriniam turizmui. Reikia sutvarkyti kai kuriose atkarpose savaime suvešėjusius želdinius, kanalą išvalyti, kad būtų galima jį naudoti, statinius restauruoti. Įspūdingo komplekso vertingosios savybės iki šiol nėra nustatytos. Kanalas beveik nenaudojamas, nors pagal Klaipėdos rajono bendrąjį planą, Tarybos patvirtintą dar 2011 m. vasario 24 d., planuojama jo 8 km atkarpą pritaikyti turizmui. Numatyta pažintinė ir sportinė rekreacija, kaimo turizmas, verslinė rekreacija žūklaujant ir kt. Į kultūros vertybių registrą įtraukta laivadirbio Gižo sodyba (UK-30799) Drevernoje ir Drevernos uostas (registre jo nėra) laikytini neatsiejama Vilhelmo kanalo ir Kuršių marių infrastruktūros dalimi. Registrinė, vertinga istorinė ir etnokultūrinė (šiuo atžvilgiu dabar jau mažiau vertinga) laivadirbio Jono Gižo sodyba (dirbtuvės, gyvenamasis namas, svirnas) Norvegijos lėšomis m. buvo restauruojama ir pritaikoma. Nors išsaugotas namo tūris, medžiagiškumas (stogas uždengtas nendrėmis), tačiau medžio darbai, ypač išorės sienojų vainikų, o ir skersinių vidaus sienų suleidimas, atlikti visiškai nekokybiškai. Nustačius tvarkybos darbų broko priežastis, rangovas UAB Pamario restauratorius privalėjo pašalinti trūkumus. Svirno išorinis vaizdas, forma, dydis, išorės medžiagiškumas (dengtas nendrėmis, apkaltas lentelėmis) išsaugotas, tačiau vidaus apdaila šiuolaikinė, įrengti sanmazgai iš šiuolaikinių medžiagų. Urbanistinė ir gamtinė sodybos aplinka kol kas dar patraukli, neužgožta agresyvių naujadarų ar didelių statinių. Sodyboje įrengta vertinga pažintinė ekspozicija. Gargždų krašto muziejaus filialui, Informacijos centrui ir Drevernos bendruomenei derėtų pasinaudoti ypač palankia geografine sodybos padėtimi ir šį kultūros paveldo objektą susieti su čia pat esančiomis Kuršių mariomis, su Karaliaus Vilhelmo kanalu, tekančiu per Dreverną, su Klišupės ir Drevernos upėmis. Be to, reikėtų nurodyti, kad ankstesnis Gižo namas yra gretimoje sodyboje, šitą jis įsigijo vėliau. Būtina nusta- 74 K u l t ū r o s b a r a i

81 tyti ir į KVR įrašyti šio komplekso sudėtį, vertinguosius elementus, vertingąsias savybes, apibrėžti jo apsaugos statusą ir užtikrinti tinkamą panaudojimą kultūriniais bei pažintiniais tikslais. Ventos-Dubysos kanalo liekanas saugo valstybė (UK-30735), tačiau Kultūros vertybių registre šio milžiniško komplekso nei vertingosios savybės, nei sudėtis nenurodyta. Be to, pagal sandarą jis apskritai laikomas atskiru objektu, tarsi kokia pakelės autobusų stotelė... Iš tikrųjų tai senajai vidaus vandenų infrastruktūrai priklausantis itin sudėtingas statinių ir įrenginių kompleksas, kurio statyti nebaigta. Tai Kurtuvėnų regioninio parko puošmena ir galvos skausmas. Šis grandiozinis objektas, nors yra nebaigtas ir negailestingai apleistas, žvelgiant iš kai kurių vietų atrodo įspūdingai. Jam sutvarkyti, raiškiau atskleisti ir pritaikyti reikės didelių lėšų. Švyturiai m. pastatytas raudonų plytų mūro (anksčiau medinis) Ventės švyturys su namu (UK ) yra kompleksinė valstybės saugoma kultūros vertybė (UK-16799), dominuojanti Ventės rage, formuojanti apylinkių kraštovaizdį. Švyturys gerai apžvelgiamas iš Kuršių marių, tačiau derėtų labiau atskleisti ir iš sausumos pusės. Fizinė būklė patenkinama, jis prižiūrimas, rakinamas. Paveldo objektas gausiai lankomas, o autentiški apžvalgos aikštelės turėklai labai žemi, todėl būtina taikyti papildomas apsaugos priemones, nedarant žalos vertingosioms savybėms. Derėtų sutvarkyti namo (UK-12564) apskaitos ir apsaugos dokumentus, į Registrą įrašyti vertingąsias savybes, nurodyti bent jau statybos datas, reikšmę, užtikrinti vizualinę apsaugą ir t. t. Nemuno deltos regioniniame parke, Rusnės saloje, Uostadvario kaime, greta Atmatos yra raudonų Senasis Nidos švyturys plytų mūro Uostadvario švyturys, valstybės saugoma kultūros vertybė (UK-16800) m. jis buvo pastatytas ant marių kranto, tačiau dabar jos jau labai toli atsitraukusios. Švyturio būklė patenkinama, tačiau būtina į KVR įrašyti vertingąsias jo savybes. Turto patikėjimo teise valdomas VĮ Vidaus vandens kelių direkcijos, jis naudojamas pažintinio turizmo reikmėms. Susitarus galima apžiūrėti švyturio vidų, užlipus į aikštelę, apžvelgti įdomų kraštovaizdį su gausiais senaisiais ir naujesniais vidaus vandenų infrastruktūros elementais. Tiesa, apžvalgos aikštelei reikia papildomų apsaugos priemonių. Švyturys neveikia. Nurodoma, kad nėra autentiško žibinto. Vidaus vandens kelių ir Nemuno deltos regioninio parko direkcijoms derėtų pasirūpinti, kad šis statinys būtų naudojamas pagal pirminę paskirtį. Netoli švyturio, į Uostadvario uosto akvatoriją įsiterpia Vandens kėlimo stotis su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu. Kompleksas yra valstybės saugoma kultūros vertybė (UK-4841). Fizinė jo būklė patenkinama. Glazūruotos grindys ir siena vienoje vietoje suskilusios. Autentišką interjerą gadina teracinis sovietinių laikų tinkas. Išlikusi vokiška 1906 m. įranga. Netoliese, apsaugos zonoje, pastatyta nauja stotis. Privatus polderių [polderis tai nusausintas derlingas pajūrio sklypas, esantis žemiau jūros lygio, atskirtas K u l t ū r o s b a r a i

82 Senoji Preilos struktūra nuo jos pylimu red.] muziejus vos gyvas, ekspozicija pasenusi, eksponatai sudrėkę. Pakalnės polderių kraštovaizdžio draustinis turėtų būti įtrauktas į Nemuno deltos regioninio parko apsaugos reglamentą. Rusnės miestas apima visą salą su kaimais. Ši gyvenvietė ilgą laiką buvo unikali vidaus vandenų kultūros paveldo sankaupa, tačiau dabar jis jau beveik išnykęs arba nepastebimas. Rusnė pirmąkart paminėta 1365 m. Jos istorija glaudžiai susijusi su senosios vidaus vandenų struktūros raida. Jau 1498 m. rusniškiai žvejai turėjo laisvosios žvejybos teisę (atnaujinta 1617 m.). Miestelis pradėjo sparčiai augti po 1759 m., kai suklestėjo medienos verslas. Tais pat metais buvo įsteigta pirmoji lentpjūvė. Medžius į Rusnę, toliau Kuršių mariomis į Klaipėdą plukdydavo iš Lenkijos. Dalį medienos apdirbdavo vietoje. Miestelyje veikė Klaipėdos medienos pirklių kontoros, buvo jų agentų, vadinamųjų ekspeditorių. Rusnėje įsikūrė garsi Anckerių šeima. Ekspeditorius Johannas Friedrichas Anckeris ( ) miestelyje pastatė malūną, atidarė kepyklą, įkūrė virvių vijyklą. Ernstas Anckeris ( ) po didžiojo 1888 m. potvynio šelpė nukentėjusiuosius, rūpinosi apsauginio pylimo ir tilto per Atmatą statybomis, kapinėse pastatė paminklą parapijiečiams, žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare m. miestelyje buvo pastatyta mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia, 1834 m. atidaryta pirmoji vaistinė. Nuo XIX a. vidurio kūrėsi vis daugiau garinių lentpjūvių. Apie 1850 m. nutiestas plentas Verdainė-Šilutė-Rusnė, vėliau atidaryta telegrafo linija, nutiestas geležinkelis, 1873 m. iškastas Vilhelmo kanalas, sutrumpinęs medienos plukdymo kelią. Po didžiojo 1888 m. potvynio Atmatos upės krante buvo supiltas 5 km ilgio pylimas, 1914 m. pastatytas metalinis tiltas, pavadintas Šilutės valdytojo Peterso vardu. XX a. pradžioje Rusnė garsėjo kaip miško plukdymo centras, atvykėlių patogumui buvo pastatyta keletas viešbučių. Didelė gyventojų dalis vertėsi žvejyba, prekiavo ne tik žuvimi, bet ir šienu, daržovėmis m. Rusnė buvo valsčiaus ir parapijos centras. Miestelyje veikė nendrių dirbtuvė. Rusnės senamiestis (XIV XX a., plotas 63,60 ha), saugomas valstybės (UK-2933), ribojasi su Atmata senuoju pagrindiniu, smarkiai ištiesintu ir sukultūrintu laivybos keliu. Yra daug išlikusių autentiškų, tradicinės architektūros XIX XX a. pr. medinių vieno, dviejų aukštų pastatų, kurių apsauga nepakankama (pavyzdžiui, Šilutės g. 3 ir 5 dviaukščių namų būklė bloga). Geriau išsilaikę autentiški mūriniai pastatai. Sutvarkyti Rusnės mokyklos, viešbučio fasadai. KVR nustatyta vertingoji savybė yra lauko žibintas, stovintis Peterso tilto pylimo aikštelės centre. Šis akmenų mūro stulpas su trimis šviestuvais yra Rusnės simbolis, istoriškai vertingas originalus statinys, esantis greta senojo Rusnės tilto (1914 m.), kadaise laikyto gražiausiu Klaipėdos krašte, liekanų. Pakalnės protakos (upės) damba arba pylimas yra vidaus vandenų infrastruktūros objektas istorinės Rusnės dalies reikšmingas įrenginys, tačiau į valstybinę kultūros paveldo apskaitą kažkodėl neįtrauktas. 76 K u l t ū r o s b a r a i

83 Panaudojimas. Viena vertus, nemaža senosios vidaus vandenų infrastruktūros dalis naudojama ir dabar. Tai Vandens kėlimo stotis, Pervalkos ir Ventės švyturiai, Smalininkų uostas (jis tik epizodiškai, nes nesutvarkyta akvatorija, neparengtos krantinės), Nemuno vandens lygio matavimo stotys Antra vertus, dažnai neatsižvelgiama į šio kultūros paveldo istorines, sociokultūrines (Nemuno kelias, Nevėžio kelias, Kėdainių uostas), kraštovaizdžio (Nidos senoji uosto dalis su akvatorija, Smiltynės senasis uostelis), technines (Uostadvario švyturys, Karaliaus Vilhelmo kanalas), architektūrines (Kauno Hanzos sandėlių kompleksas) ir kitokias vertingąsias savybes. Derėtų prisiminti, kad pažinimas ir apskaita prasideda nuo kokybiškai atliktų išsamių tyrimų, o gaivinimas, apsauga, tinkamas panaudojimas (pritaikymas) nuo kruopščiai parengtų strateginių dokumentų. Tai bendrieji planai, strateginiai savivaldybių ir įvairių institucijų planai, specialieji paveldotvarkos ir ribų planavimo dokumentai. Labai svarbu, kad Kultūros vertybių registre būtų išsamiai pateiktos Lietuvos vidaus vandenų paveldo (infrastruktūros) objektų vertingosios savybės ir kiti duomenys. Pavyzdžiui, Kauno senamiesčio vertingosios savybės apskritai nenustatytos, taigi nekeista, kad Kauno miesto teritorijos bendrajame plane nėra nė užuominos apie vidaus vandenų kultūros paveldą, istorinių uostų akvatorijas, krantines ir pan. Siūlyčiau atgaivinti nutrūkusią ilgaamžę tradiciją atkurti senąją tarptautinę laivybą vidaus vandenimis bent iki Kauno. Tam reikia tinkamai sutvarkyti ir pritaikyti senuosius tradicinius vidaus vandenų kelius, išlikusius bei restauruotus ar atkurtus senosios vidaus vandenų infrastruktūros paveldo darinius, pavienius objektus. Vidaus vandenų infrastruktūros paveldą būtina saugoti, jį pritaikant ir panaudojant tausojamuoju režimu. Siektina atkurti, restauruoti ir plėtoti senąją Nemuno kelio, Rusnės, Klaipėdos, Smiltynės, Juodkrantės, Drevernos vandenų infrastruktūrą, kad poilsiautojus, kruiziniais laivais atvykstančius turistus iš Klaipėdos uosto, būtų galima plukdyti į Kuršių neriją tradiciniais ir nedideliais keleiviniais laivais. Todėl reikės restauruoti ir pritaikyti senuosius (pradedant Nidos) uostus, uostelius, prieplaukas, jachtklubus, statyti replikas, panaudoti esamus tradicinius laivus, o kitus restauruoti, konservuoti. Vertėtų ir pirkti istorinius laivus (pavyzdžiui, Klaipėdoje prieš karą statytas keleivinis laivas Italijos vandenyse vis dar plukdo turistus), plėtoti tradicinių laivų statybos verslą. Siūlau atsisakyti planų senojo Nidos uosto teritorijoje statyti penkių žvaigždučių viešbutį. Tarptautiniu įvardytą Nidos uostą, t. y. istorinę jo dalį su istorine akvatorija, reikia pritaikyti taip, kad galėtų švartuotis tradiciniai mažieji ir vidutiniai laivai. Svarbu atgaivinti laivybą Dangės upe taip būtų atkurta ir tradicija, ir vidaus vandenų paveldas. Pirmiausia tai sietina su laivyba Dangės upe tarpukariu žmonės plaukdavo ir į pamaldas, ir surinkti pieną bei kitus produktus iš Tauralaukio ir kitų dvarų bei ūkių. Buvo populiarūs ir tradiciniai pramoginiai plaukiojimai iškylos į gamtą, į užmiesčio kavines. Tvarkant Klaipėdos senamiestį, labai svarbu atkasti miesto-tvirtovės, vadinamojo bastionų komplekso (UK ), senąją fosą perimetru nuo Jono įplaukos ir kalnelio (ši fosos dalis ribojosi su Gelderno-Kurmako bastionais, sujungtais kurtina su poterna) iki Taikos prospekto, miesto panoramose ir kraštovaizdyje atskleisti šiuos viso XVII a. Klaipėdos miesto gynybinius įtvirtinimus. Šiuos fosos vandenis pritaikyti vidaus vandenų laivybai. Reikia restauruoti, keleivių ir turistų plukdymui pritaikyti Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) ir Ventos-Dubysos (su Bubių žiemos uosto liekanomis) kanalus. Tradicinei laivininkystei ir muziejinei ekspozicijai puikiai tiktų senieji Kauno upių ir jūrų sandėliai (UK-822). Turime užtikrinti senųjų uostų, uostelių, prieplaukų, pirsų, laivų statyklų ar jų vietų, švyturių ar jų vietų, polderių ir kitų objektų ar jų grupių apskaitą, stabilią fizinę būklę, vidaus vandenų laivybos tradicijų tęstinumą, pažymėti istorinių sunaikintų uostų vietas m. ties Raudondvariu, Babtais ir kitur jau buvo įrengti nuolatiniai keltai galėtume atgaivinti tradiciją, kurią puoselėjo grafų Tiškevičių ir kitos istorinės LDK giminės. Atgaivintinas senasis keltų kelias Rusnėje. Į upeivystės ir vidaus vandenų infrastruktūros gaivinimo veiklą reikėtų įtraukti nevyriausybines jaunimo organizacijas. K u l t ū r o s b a r a i

84 Laikai ir žmonės Bronius GENZELIS ROMUALDAS OZOLAS TAUTOS SĄMONĖS ŽADINTOJAS Istorijai turi būti žinoma, kas ką nuveikė, kas tikra, o kas pramanyta. Tai padeda suvokti objektyvius procesus ir konkrečių asmenybių vaidmenį juose. Deja, ši elementari tiesa ne visiems priimtina, esama siekiančių sumenkinti ar net išbraukti iš žmonių sąmonės tuos, kurie labiausiai nusipelnė Lietuvos nepriklausomybei. Ne vienas aiškinasi, esą tada buvo tokie laikai: pavyzdžiui, rašiau nei šį, nei tą, todėl ankstesnius savo rašinius dabar deginu. Rašau naujai arba beveik naujai, dievagojasi tokie istorikai. Romualdui Ozolui nereikėjo savo raštų deginti. Jis niekada nerašė to, ko negalvojo. Su Romualdu bendravau daugiau kaip pusšimtį metų. Pirmiausia paliesiu vieną jo veiklos aspektą leidybinį, nuo Kultūros barų, kur su juo susipažinau chruščiovinio atšilimo metais, darbą Minties leidykloje ir vėliau. Iki invazijos į Čekoslovakiją 1968 m. brendo optimistiniai planai, po to valdžia stengėsi uždėti kuo trumpesnį apynasrį. Bailiams uždėjo. Kiti galvojo drąsiau ir parodė daugiau sumanumo, kad nesileistų supančiojami. Ozolas, dirbdamas Kultūros baruose, toliau tobulėjo, ieškojo savęs, stebėjo pasaulį, darė išvadas ir įrodė, kad niekada nereikia prarasti vilties. Sumanę geriau pažinti gimtąjį kraštą, mudu 1970 m. Moskvičiumi apvažiavome visą Lietuvą jos paribiais, užsukdami į lietuviškas žemes Vakarų Baltarusijoje. Nuklys- davome ir į Rytprūsius. Kalbėjomės su vietiniais žmonėmis. Abu svarstydavome, ką reikėtų daryti, kad situacija keistųsi. Iš istorijos žinome, kad visos imperijos anksčiau ar vėliau žlunga. Rusijos imperija, pasivadinusi Tarybų Sąjunga, negali būti išimtis, todėl reikia analizuoti politinę situaciją ir atitinkamai joje veikti. Lietuva galėtų išsivaduoti tik taikiu būdu, pasinaudodama imperijos valdymo spragomis. Tačiau daugybė tautų ištirpo istorijos katile. Baugu, kad lietuvių neištiktų toks pats likimas. Todėl būtina visomis išgalėmis palaikyti tautos gyvastį, o tai įmanoma tik saugant ir puoselėjant nacionalinę kultūrą. Tam ir pasišventė Romualdas Ozolas. Sumanė Vilniaus universitete leisti populiarų filosofijos žurnalą Problemos lietuvių kalba (su santraukomis anglų ir rusų kalbomis) tai buvo pirmasis tokio pobūdžio leidinys visoje imperijoje. Siekė supažindinti lietuvių skaitytojus su filosofiniu Lietuvos ir pasaulio palikimu. Spausdino autentiškus tekstus, kad pripratintų ideologinius prievaizdus prie jiems negirdėtų pavardžių. Dalis šių tekstų vėliau tapo Filosofijos istorijos chrestomatijos pamatu. Nuo pat pirmųjų numerių žurnalo leidėjai pajuto, kad virš jų galvų kaupiasi juodi debesys. Pagalius į ratus kaišiojo vietiniai marksistai. Prisimenu, iš Maskvos universiteto atvykęs prof. Aleksejus Bogomolovas paskaitą pradėjo tokiais žodžiais: Girdėjau, pradėjote leisti neblogą filosofi- 78 K u l t ū r o s b a r a i

85 nį žurnalą, tačiau ne visi taip mano... Vienas pas mus stažavęsis kaunietis [pasakė ir jo pavardę, o tas sėdėjo tarp klausytojų] per seminarą pareiškė: Čia ne marksistinis, o pozityvistinis leidinys. Seminarui vadovavęs akademikas Teodoras Oizermanas sukluso: Tai ką, jaunas žmogau, neturite daugiau ką veikti, kad bandote kitiems trukdyti? Nuo Problemų visą gyvenimą Ozolas susiejo su filosofija ir politika. Sudarė rinkinį Lietuvos filosofijos istorijos bruožai (1978), rašė gilius, rimtus straipsnius. Iš pradžių nežinojau, kad daug ką deda į stalčių. Taigi, viešai Ozolas apmąstydavo tuometinį kultūrinį gyvenimą, darydamas plačius filosofinius ekskursus į seniausius laikus, pasitelkdamas senuosius autoritetus (juk filosofija prisideda prie dvasinės kultūros puoselėjimo). O esamojo laiko įvykius, aplinkybes vertino dienoraščiuose, kurdamas savarankišką koncepciją, kaip galėtume judėti laisvės link. Suprato, kad uždaroje dusinančioje erdvėje ilgai neištversime. Su Prahos pavasariu siejome daug vilčių, tačiau daugeliui atrodė, kad imperija gyvuos per amžius. Jai pavyko išsilaikyti dar keletą dešimtmečių, bet Ozolas tvirtai tikėjo, kad Tarybų Sąjunga neišvengiamai žlugs (taip ir atsitiko). Prahos pavasario idėjų skleidimu, nacionalizmu, revizionizmu Problemas apkaltino žurnalas Komunistas, leidėjus išvadinęs ideologiniais diversantais. Redakcija buvo išvaikyta per penktąsias Problemų metines. Tačiau depresija jos neapsėdo. Netrukus Minties leidykla išleido XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofiją (1974), prie kurios rengimo daug prisidėjo Ozolas. Ši knyga partiniams ortodoksams sukėlė šoką kaip galėjo iškart po Problemų išvaikymo pasirodyti knyga su jau pasmerktomis užsienio mąstytojų ištraukomis! Bet šį kartą Genriko Zimano kompanija parodė visišką savo neišmanymą revizionistais išvadino net kai kuriuos Vakarų Europos komunistų lyderius, kalintus fašistų, antai vieną žymiausių XX a. marksizmo teoretikų, Italijos komunistų partijos pirmininką Antonio Gramsci (sic!). Mums į pagalbą laiku atėjo maskviškis leidinys Voprosy filosofii, teigiamai įvertinęs leidinį (recenzentai Bronius Kuzmickas ir tos redakcijos bendradarbis). Lietuvos TSR marksistai kiek pritilo. LTSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotoja Leokadija Diržinskaitė pakvietė Ozolą į Kultūros skyrių. Darbas ten padėjo pažinti valdžios užkulisius, bet visiškai netiko jo natūrai. Pirmai progai pasitaikius, grįžo prie jam patrauklios veiklos m. Ozolas tapo Minties leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Šį tarpsnį galima vadinti Lietuvos filosofijos aukso amžium. Leidykloje suradęs bendraminčių, visų pirma tai buvo Filosofijos literatūros leidybos skyriaus vedėjas Antanas Rybelis, išleido 6-ias Filosofijos istorijos chrestomatijos knygas (pavyko suburti puikų vertėjų kolektyvą). Bucharoje 1980 m. buvo švenčiamas filosofo Ibn Sinos (Avicenos) gimimo tūkstantmetis. Kaip tik leidome Viduramžių filosofijos istoriją, nors nesiejome jos su tuo jubiliejumi. Įtraukėme žymiausius katalikų autorius su titulais šventasis. Laikėmės nuostatos, kad negali būti jokių teksto kupiūrų. Atsitiktinai ant viršelio uždėjome Ibn Sinos portretą. Vos tik išėjo signalinis egzempliorius, skirtas cenzūrai, Minties leidyklos vadovai surizikavo išspausdino kelias knygas ir įteikė mūsų delegacijos nariams prof. Jokūbui Minkevičiui ir akademikui Algirdui Žukauskui, vykusiems į iškilmes. Šie padovanojo UNESCO generaliniam direktoriui. Tas pavartė, pavartė, jam patiko. Iškėlęs visiems parodė sakydamas: Žiūrėkit, kokios puikios knygos leidžiamos Tarybų Sąjungoje. O čia Ibn Sinos 1000 jubiliejui daugiau nieko nebuvo išleista. Po jubiliejaus Maskvoje įvyko pasitarimas, iš kurio grįžęs Lionginas Šepetys aiškino: Vyriausi mūsų šalies ideologai sakė, kad lietuviai išgelbėjo TSRS prestižą... Šalyje rengiamas iškilmingas jubiliejus, o nieko nėra išleista... Suprantama, po tokio įvertinimo joks GLAVLIT as nedrįso kibti ir prie kitų chrestomatijų. Pasinaudojant palankia situacija, sumanyta leisti tęstinį leidinį Filosofijos istorijos baruose. Ieškota autorių (ir užsieniečių, pirmiausia, žinoma, iš satelitinių kraštų, kur irgi buvo puikių mąstytojų). Kiekvienais metais išeidavo po kelias knygeles, skirtas praeities opozicionierių veiklai. Jas skaitančiųjų galvose kildavo minčių: Visada žmonės kovojo už savo teises, o jos palaipsniui plėtėsi... Be abejonės, šios knygos prisidėjo prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programos sudarymo. Kad lietuviai gimtąja kalba galėtų skaityti originaliausius pasaulio mąstytojų kūrinius, pradėta leista Filosofijos K u l t ū r o s b a r a i

86 klasiką (didžioji ir mažoji serija). Pradėtas ciklas Iš Lietuvos filosofinio palikimo. Tai nereiškia, kad neišeidavo ir konjunktūrinių knygų. Tegu skaitytojai patys atsirenka. Ir atsirinkdavo mūsų leidinius išpirkdavo iš po prekystalio, leidykla už juos gaudavo pelno, o konjunktūriniai opusai užsigulėdavo, dalį jų vėliau nurašydavo į makulatūrą. Leidyklai būtų buvę vieni nuostoliai, jei leistų tik oficiozines knygas. Kai kurie LKP CK veikėjai prie keturių akių sakydavo: Gerai darote... Ozolo iniciatyva į Minties tarybą buvau įtrauktas ir aš (joje neliko jokių zimanų). Leidyklos kolektyvas (rengėjai ir vertėjai) buvo puikus. Šių dienų skaitytojams reikėtų priminti knygų leidybos sovietmečiu specifiką. Valdžia griežtai prižiūrėjo, kad į viešumą nepakliūtų idėjiškai žalingos knygos. Reikėjo kaip nors apeiti šią apsaugos sistemą. Čia nemaži Ozolo nuopelnai. Nepamirškime tų dorų žmonių, kurie, rizikuodami savo karjera, siekė išsaugoti tautos istorinę atmintį, kultūrinę tapatybę. Žinoma, nuo tokių klasikų kaip Leonidas Brežnevas veikalų neišsisuksi, juos leisti buvo privaloma. Bet kaip paaiškinti, kodėl lietuviai neperka generalinio sekretoriaus ir kitų vadų kūrinių? Išeitis paprasta nurodyti vienokį tiražą, bet išleisti tik tiek, kiek privaloma išdalyti bibliotekoms, o sutaupytą popierių panaudoti kitoms knygoms. Sovietmečiu norėdamas išleisti knygą, turėjai prieš dvejus metus įteikti jos anotaciją, kurią svarstydavo įvairios institucijos (Leidyklos taryba, jai pritarus, Spaudos komitetas, kuriam priklausė ir LKP CK atstovai). Autoriaus rankraštį taršydavo keletas anoniminių recenzentų. Jeigu jie pritardavo, trumpą būsimos knygos anotaciją paskelbdavo leidinys Naujos knygos. Bet čia dar ne garantija, kad knyga pasirodys. Galutinį sprendimą priimdavo Maskva ten būdavo siunčiamas į rusų kalbą išverstas planuojamų leisti knygų sąrašas su grifu Slaptai. Jeigu iš to sąrašo knyga būdavo išbraukiama, vietos cenzoriai jos neskaitydavo, buvo aišku, kad ji negalės pasirodyti. Tad kaip vis dėlto išeidavo geros knygos? Gerai pasukę galvas, leidėjai rasdavo išeitį. Ieškojo bendraminčių, kuriems rūpėtų saugoti ir puoselėti lietuvių kultūrą. Juk daugiau ar mažiau pažįstami buvo visi galimi recenzentai, žinojome, kas yra kas. Davus vertinti juodiesiems, knyga nepasirodys. Norint, kad niekas neužkliūtų, reikėjo parinkti tinkamą sąžiningą recenzentą. Filosofinės ir socialinės literatūros recenzentus iš esmės parinkdavo Ozolas su Rybeliu. Tačiau net ir pasirodžius knygai, galėdavo užgriūti įvairiausi nemalonumai. Todėl iš anksto reikėdavo pasirūpinti saugikliais. Buvo aiški cerberinė spauda Tiesa, Komunistas, Valstiečių laikraštis. Po jų neigiamo įvertinimo nemalonumų neišvengsi. Bet buvo ir mums simpatizuojančios spaudos dienraštis Komjaunimo tiesa, žurnalai Mokslas ir gyvenimas, Tarybinė moteris, Kultūros barai. Šiuose žaidimuose Ozolas (kartais rašydavęs slapyvardžiu) sėkmingai dalyvaudavo. Buvo susiklostę aiškūs partiniai principai jeigu Tiesa suskubdavo parašyti neigiamą recenziją, iškart būdavo sudaroma komisija, autorius ir leidėjai svarstomi. Kad iš tos balos išliptų sausi, galėjo padėti nebent LKP CK. Todėl reikėjo apdairiai iš anksto parūpinti palankias recenzijas. Mat, jeigu Komjaunimo tiesa ar kuris nors žurnalas anksčiau teigiamai įvertins kūrinį, net ir Tiesa vargu ar bandys jį daužyti, nes TSKP CK iškart susidomės, kodėl masinėje spaudoje (Komjaunimo tiesa ir minėti žurnalai ėjo didžiuliais tiražais) pasirodė idėjiškai žalingas straipsnis, kodėl to idėjiškai žalingo straipsnio nepastebėjo LKP CK. Niekas nebuvo tuo suinteresuotas, visi norėjo ramybės, net Zimano kompanijai nebuvo naudinga pyktis su LKP CK. Reikėjo gerai perprasti tuos politinius žaidimus, kad pasinaudodamas jais galėtum rašyti tiesą. Sakykim, Tarybų Sąjungoje buvo minimas Immanuelio Kanto 200 metų jubiliejus. Surinkau medžiagą apie lietuvišką jo kilmę, domėjimąsi lietuvių kalba, kultūra. Mano straipsnį išspausdino dvi rusiškos knygos. Po kiek laiko išsivertė vokiečiai, išspausdino žurnale ir kolektyvinėje monografijoje. Čia įžvelgiu ir politinius motyvus: ne visi rusai buvo suinteresuoti pabrėžti, kad Karaliaučius jų užgrobta žemė, verčiau tegu ten gyvena lietuvių kilmės asmenys (juk lietuviai irgi tarybinė liaudis), panašus buvo ir vokiečių požiūris. Šiuo straipsniu liko patenkinti visi. Jis buvo verčiamas ir VFR vokiečiams smagiau, jeigu tas ar kitas Rytų Prūsijos veikėjas yra lietuvių, o ne rusų kilmės (vis arčiau tiesos). Ozolas sugalvojo ir Komjaunimo tiesoje pats tvarkė 80 K u l t ū r o s b a r a i

87 skyrelį Jaunojo mąstytojo universitetas, populiarų tarp skaitytojų. Lietuva visoje imperijoje leido daugiausia filosofinės literatūros. Rusai stebėdavosi, kad Kanto raštus leidžiame beveik tokiu pat tiražu kaip jie. Čia daug lėmė patriotiniai jausmai. Ozolas parašė knygelę studentams Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją (1988). Jis buvo linkęs ir XX a. problemas spręsti, pasitelkdamas senųjų filosofų išmintį, jų apibendrinimus, per filosofijos prizmę žvelgė ir į bręstančius politinius įvykius. Tokiu stiliumi parašyti Aušros raudoniai, apibūdinantys m. įvykius. Niekas nežinojo, kuo Sąjūdžio užmačios gali baigtis. Dėl pagrindinių dalykų tada sutarėme visi, m., nepaisant skaldymo, tauta tryško vienybe. O kas atsitiko po metų? Argi tas posūkis nevertas filosofo apmąstymų? Ozolas knygose ir straipsniuose atspindi, kaip kilo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kurio šaknys gilesnės negu proveržis 1988 m., kai reikėjo jau tik postūmio ir įtikėjimo savo tikėjimo pagrįstumu. Imperija silpo. Būrėsi įvairūs rezistenciškai nusiteikę klubai. Ozolas įsitraukė į jų veiklą (Nidoje, Thomo Manno namelyje, įsisteigė savotiškas kultūrologinis diskusijų klubas). Ozolas atsiminimuose rašė: Grįždami iš Nidos seminaro 1987 m. liepą su Bronium Genzeliu ir Bronium Kuzmicku šnekėjomės, kad kultūrinės veiklos gana. Reikia pereit iš kultūros į politinę veiklą. 1 Mezgėsi ryšiai su kaimyninėmis tautomis, su būsimais jų demokratinio sąjūdžio veikėjais. Norėčiau keletą žodžių tarti apie estą Martą Tarmaką (dabar jis Estijos ambasadorius Portugalijoje). Tada jis dirbo savaitraštyje, panašiame į mūsų Literatūrą ir meną. Jo žmona lietuvė, Vilniaus universitete baigusi Filologijos fakultetą. Puikiai mokėdamas lietuvių kalbą, jis susidomėjo mūsų filosofija. Anot jo, daugelis estų nesuvokia, kaip svarbu skleisti filosofiją gimtąja kalba. Vieni filosofinę literatūrą skaito rusiškai, kiti angliškai ir nepasigenda estiškų vertimų. Recenzuodavo mūsų leidinius, įrodinėdamas savo tautiečiams, kad būtina plėsti žmonių akiratį, plačiosioms masėms pravartu visapusišką literatūrą skaityti gimtąja kalba. Tarmakas buvo vienas iš Estijos Liaudies Fronto organizatorių ir vadovų, o būtent ELF paskatino įkurti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, nors jau seniai svarstyta apie panašaus pobūdžio judėjimą (tokias galimybes zondavome ir keliaudami su Ozolu po Lietuvą, ir įvairių konferencijų kuluaruose, ypač diskusijų klube Istorija ir filosofija, veikusiame prie Žinijos draugijos). Plačiai reiškėsi klubas Talka, Paminklosaugos judėjimas, Kraštotyros ir gamtosaugos draugija ir kt. Tos draugijos palaikė glaudžius tarpusavio ryšius. Tad bazė Sąjūdžiui jau buvo, būsimų LPS lyderių butai virto tarsi pasirengimo štabais, ypač Ozolo butas miesto centre. Čia vos ne kasdien būriuodavosi opoziciškai nusiteikę asmenys. 2 Taip klojome Sąjūdžio pamatus. Į Estijos Liaudies Fronto pirmąjį mitingą buvo pakviestas Arvydas Juozaitis. Grįžęs supažindino, kokia situacija klostosi kaimynų šalyje m. gegužės viduryje Arvydas Juozaitis, Arvydas Šliogeris ir šių eilučių autorius, susitikę Ozolo bute, tarėmės, kad per diskusiją apie ekonominį savarankiškumą, įvyksiančią 1988 m. birželio 2 d. Verkiuose (MA Mokslininkų rūmuose), reikia padėti pamatus, o kitą dieną, tęsiant diskusijas Lietuvos Mokslų Akademijoje, ir įkurti demokratinį judėjimą. Naktį iš birželio 2 d. į birželio 3 d. Ozolas, ant Tauro kalno sukvietęs bičiulius, aptarė, kaip būsimą MA diskusiją paversti naujojo judėjimo steigimu. Numatė preliminarų lyderių sąrašą iš 25 asmenų. Ryte paskambino man, papasakojo apie tą susitikimą, žinoma, neįvardijo, ką numatęs į vadovybę, bet siūlė apie tai pamąstyti ir man. Po poros valandų pas mane atvyko Gintaras Songaila (labai aktyvus Talkos klubo veikėjas), Petras Vaitiekūnas, Arūnas Penkauskas. Svarstėme, kaip sukviesti kuo daugiau žmonių, aptarėme būsimą judėjimo vadovybę, irgi numatėme 25 jos narius (vėliau, kai sulyginome sąrašus, pasirodė, kad mąstyta beveik apie tas pačias asmenybes), salės iniciatyva skaičius buvo padidintas. Taip 1988 m. birželio 3 d. įsikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Pirmasis Iniciatyvinės grupės posėdis įvyko MA Mažojoje salėje. Kitiems posėdžiams patalpas parūpindavo Songaila. Vėliau po savo stogu Sąjūdį priėmė Teatro sąjunga. Estijos komunistų partijos CK palaikė Liaudies Fronto įsikūrimą, o LKP CK sutiko Sąjūdį priešiškai, ignoravo net TSKP CK nurodymus megzti kontaktus su naujais judėjimais. Pavyzdžiui, TSKP CK nutarė 1988 m. birželį sušaukti XIX partinę konferenciją, į kurią reikėjo rinkti atstovus, bet LKP CK juos paskyrė savo nuožiūra. Sąjūdis nusprendė Gedimino (dabar Katedros) aikštėje K u l t ū r o s b a r a i

88 susitikti su tais parinktais atstovais. Šie nepanoro eiti į žmones. Sąjūdis, nors negavęs leidimo, vis tiek pakvietė vilniečius susitikti su delegatais. Susirinko tūkstančiai žmonių. Keli drąsiausi delegatai vis dėlto atėjo. O tada prie tribūnos pasirodė Antanas Terleckas su Trispalve. 3 LKP CK veikėjai susigūžė. Nežinojo, kaip elgtis. Suvokė, jeigu dabar nesureaguos, artimiausiu laiku vėliavos plevėsuos visur. Kol iškelta Trispalvė, atstovai atsisakė lipti į tribūną. Tada Ozolas nutarė gelbėti padėtį. Po trumpų derybų Terleckas nuleido vėliavą, bet vos delegatai išėjo į tribūną, iškėlė vėl. Aikštėje, aukščiausių marionetinių Lietuvos pareigūnų panosėje, pasirodė ir daugiau trispalvių. Iki tol už vėliavos iškėlimą buvo baudžiama. Dabar niekas nenukentėjo. Žmonės darėsi drąsesni ir labiau pasitikėjo savo jėgomis. Suteiktas impulsas veikė. Tai buvo pirmas ryškesnis laimėjimas. Pradėta nedideliais tiražais leisti neaprobuotus įvairaus formato biuletenius. Supratome, kad reikia solidaus nepriklausomo, necenzūruojamo laikraščio. Pirmasis laisvo savaitraščio Atgimimas numeris Ozolo iniciatyva ir pastangomis pasirodė 1988 m. rugsėjo 16 d tiražu, kiti numeriai pasiekė tiražą. Pirmąjį numerį parengė Minties leidyklos darbuotojai, vėlesnius savarankiška redakcija. Toks necenzūruojamas leidinys, spausdinamas valstybinėje spaustuvėje, buvo pirmasis Tarybų Sąjungoje. Nemažą teorinių straipsnių dalį parašė pats Ozolas. Atgimimas padėjo išsikristalizuoti programinėms Sąjūdžio nuostatoms. Po to, kai buvo įteisintas Atgimimas, cenzūra Lietuvoje neteko prasmės. Iniciatyvinės grupės rinkimai, mano manymu, vyko sklandžiai, intrigos prasidėjo po Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo. Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininko pareigybė estų pavyzdžiu įstatuose nebuvo numatyta (pirmininkas renkamas kiekvienai ateinančiai savaitei). Gaila, bet noras suteikti viršenybę vienam asmeniui, įprastas Maskvoje, atsklido iki Nepriklausomybės. Steigiamajame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime renkant LPS Seimo Tarybą iš 220 narių daugiausia balsų gavo Ozolas (193). Taryba ketino veikti rotacijos principu, ką rinkti pirmininku ateinančiai savaitei. Bet čia įsimaišė Izvestijų korespondentas Leonidas Kapeliušinas, kuris savo iniciatyva ar gavęs nurodymą parašė straipsnį, esą LPS Taryboje yra dvi grupuotės viena sąžiningai trokšta pertvarkos, o kita yra ekstremistinė V. Landsbergio komanda. Kas jai priklauso? Neįvardyta. Tada du Seimo Tarybos nariai, kaip šiandien žinoma, bendradarbiavę su KGB, 4 pareiškė: Rinkime Vytautą Landsbergį, tegu ten galvoja, kad mes visi esam viena Landsbergio komanda, kitaip jie visus mus po vieną suvalgys... Šiai pozicijai nepritarė Jokūbas Minkevičius, Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas. Jie siūlė Ozolą, nes jis Sąjūdžio pirmeivis, labiausiai žinomas tarp vietos sąjūdininkų, o Landsbergis anksčiau nesireiškė jokioje opozicinėje veikloje, suaktyvėjo tada, kai Sąjūdis įgavo tautos pripažinimą. Sąjūdžio vienybės dėlei Ozolas atsiėmė savo kandidatūrą Landsbergio naudai (kitų pretendentų nebuvo). Tačiau Landsbergį pirmininku, Ozolą pavaduotoju LPS Seimas išrinko tik iki 1989 m. birželio 3 d., po to jie turėjo pasikeisti vietomis. Deja, Landsbergis nesilaikė žodžio, o atstatydinti jį nebuvo galimybių, mat, Seimo Tarybos posėdžiai vykdavo antradieniais, o tądien Maskvoje posėdžiaudavo TSRS Aukščiausioji Taryba, svarstanti itin aktualius klausimus (pusė LPS Seimo tarybos narių buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos nariai ir privalėjo dalyvauti). Virgilijus Čepaitis, LPS Seimo Tarybos sekretorius, daug kartų prašytas perkelti posėdžius iš antradienio į penktadienį, dėl neaiškių priežasčių to nepadarė. Ir vėl Ozolas, siekdamas išlaikyti Sąjūdžio vienybę, nesiekė atgauti jam priklausančio posto. Beje, Čepaičio komanda rezgė prieš jį įvairias intrigas, rengė Atgimimo patikrinimus, ieškodama įvairiausių kliaučių. Nevalia to nutylėti, nes kai kam gali pasirodyti, esą Ozolas buvo silpnos valios. Siekta išstumti jį iš aktyvios politinės veiklos. Panaši istorija pasikartojo ir per pirmąjį Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdį. Sąjūdžiui įsitvirtinus, į jo vadovybę veržėsi anksčiau niekuo nepasižymėję asmenys. Vertėtų prisiminti, kaip formavosi vietinės Sąjūdžio struktūros. Kol buvo neaišku, kur link įvykiai gali pasisukti, kai kurie išrinktieji įvairiomis dingstimis atsisakinėjo tapti vietos sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais, o reikalui įgavus pozityvią kryptį, bėgliai tapo karštais patriotais ir pirmeivių kritikais. Ozolas niekada taip nesielgė, nesikovė dėl valdžios postų. Tuo jis ir skiriasi nuo tų asmenų, kurie okupacijos sąlygomis arba patys nieko neveikė, arba 82 K u l t ū r o s b a r a i

89 tarnavo okupantams, o dabar yra pritvinkę neapykantos sąjūdininkams. Siekiant atkurti savo valstybę, buvo būtina perprasti Lietuvos, kaip Rusijos kolonijos, valdymo mechanizmą. Stalinizmo laikais visa valdžia priklausė NKVD (chruščiovmečiu perkrikštytam į KGB). Čia ne vien pavadinimo pakeitimas nors formaliai visa valdžia priklausė komunistų partijai, bet ji buvo kontroliuojama enkavėdistų (jie galėjo ne tik pakeisti, bet ir represuoti bet kurį partinį funkcionierių, buvo nepavaldūs respublikos vadovybei). Po Stalino mirties KGB funkcijos susiaurėjo. Saugumiečiai atsidūrė komunistų partijos pavaldume, tai buvo įtvirtinta TSRS ir respublikų konstitucijose. Lietuvos KP padaliniui atsiskyrus nuo Maskvos, kitų valdžios svertų imperija dar neturėjo. Todėl buvo svarbu, kad dar iki nepriklausomybės paskelbimo LKP taptų nepriklausoma, o iš LTSR Konstitucijos būtų išbrauktas 6 straipsnis, skelbiantis apie LKP vadovavimą. Tuo klausimu buvo sudaryta Koordinacinė Taryba, kurios nariu išrinktas ir Ozolas. Jos sudarymas sukėlė sąmyšį Maskvoje. TSKP kontrolės komisija nutarė 4 komisijos narius (Romualdą Ozolą, Janiną Gagilienę, Romą Gudaitį ir Bronių Genzelį) pašalinti iš TSKP už partijos skaldymą. Šis žingsnis nesuveikė savarankiška Lietuvos komunistų partija vis tiek susikūrė, o promaskvietiškoje, pramintoje burokevičine, beveik neliko lietuvių, apie menką jos įtaką byloja ir tai, kad 1989 m. kovą, vykstant TSRS liaudies deputatų rinkimams, buvo išrinkti vos 2 jų atstovai (iš 42) m.vasario mėn. papildomuose rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Ozolas išrinktas deputatu. Žodžiu, politinis jo svoris augo, beje, KGB laikė jį vienu iš 7 didžiausių imperijos priešų. 5 Artėjo rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Dauguma kandidatų skelbė, kad tuo atveju, jeigu bus išrinkti, skelbs Nepriklausomos valstybės atkūrimą. KGB įsuko plačią šmeižto kampaniją. Nepaisant to, Ozolas ir dauguma tos pakraipos asmenų buvo išrinkti deputatais. Prasidėjo Lietuvos vadovybės formavimas, pirmiausia, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko ir jo pavaduotojų rinkimai. Pagal susiklosčiusią tradiciją kandidatai į pirmininkus iš anksto viešai nenumatomi. Ta teise disponuoja visi deputatai. Išrinkus Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką, šis po konsultacijų su frakcijomis siūlo pavaduotojus. Į pirmininkus buvo pasiūlyti Algirdas Brazauskas, Kazimieras Motieka, Vytautas Landsbergis ir Romualdas Ozolas. Nevardysiu, kas ką pasiūlė, tik prisipažinsiu, kad Ozolą pasiūliau aš. Motyvai: jis labiausiai linkęs siekti santarvės ir besąlygiškai atsidavęs nepriklausomybei, sumaišties laiku reikalingas būtent tokio charakterio žmogus. Motieka balotiruotis atsisakė. Daug šalininkų turėjo Brazauskas, bet, kaip ir Landsbergis, jis didintų konfrontaciją. Buvau Brazausko šalininkų susibūrime. Jis viešai pažadėjo: jeigu kandidatuos Ozolas, jam iš kelio pasitrauksiąs, tik ne Landsbergiui. Neatlaikęs spaudimo, Ozolas atsiėmė savo kandidatūrą, nors esu tikras, kad būtų buvęs išrinktas. Manyčiau, čia esminė Ozolo klaida, lėmusi tautos skilimą į landsbergininkus ir brazauskininkus, nors nė vienas iš jų nestovėjo kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę gretose. Abu okupacijos metais sočiai gyveno ir dairėsi iš už krūmų. Abu nemėgo tų, kuriems svarbi santarvė. Tiek Brazauskas, tiek Landsbergis stengėsi, kad juos suptų besąlygiškai paklusnūs žmonės, neturintys jokių nuopelnų, todėl dėkingi už suteiktą padėtį. O tokie žmonės kaip Ozolas turėjo tautos pasitikėjimą, todėl galėjo tapti konkurentais kovoje dėl valdžios. Kokia buvo įvykių eiga? Pradėkime nuo Brazausko. Ozolas buvo vienas iš LKP atsiskyrimo nuo TSKP organizatorių. Kai tą padaryti pavyko ir buvo renkamas LKP CK biuras, Brazauskas dėjo visas pastangas, kad Ozolas į jį nepatektų. Nepavyko. Panaši istorija pasikartojo ir per Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojo rinkimus. Šį kartą pavyko. Ozolui atsiėmus savo kandidatūrą į pirmininkus Landsbergio naudai, šis viešai pareiškė, kad siūlys jį savo pavaduotoju. Visų nuostabai nepasiūlė. Vėliau paklaustas, kodėl, atsakė: įstatymas suteikia man tokią teisę (bet juk tas įstatymas buvo priimtas dar okupacijos laikais!). Be to, yra ir moralinis įsipareigojimas Sudarant pirmąją Lietuvos vyriausybę, Ozolui vis dėlto patikėtos vicepremjero pareigos. Kadangi Kazimiera Prunskienė daugumą laiko praleisdavo įvairiose gastrolėse, Ozolui tekdavo ją pavaduoti. Žlugus pirmajai Vyriau- K u l t ū r o s b a r a i

90 sybei, Ozolas liko eilinis Aukščiausiosios Tarybos narys, bet ieškojo platesnės veiklos, ypač siekė, kad Lietuva taptų daugiapartine valstybe. Nuo 1992 m. Ozolas buvo vienas iš iniciatorių įsteigti Centro judėjimą, o 1993 m. tapo Lietuvos centro sąjungos pirmininku, dalyvavo įvairiose kultūrinėse organizacijose. Kodėl, griebiantis įvairiausių intrigų, Ozolas buvo išstumtas iš realią galią turinčių politinių postų, išsamiai atskleidė Vytautas Radžvilas. 6 Ozolo raštai, kuriais jis siekė paaiškinti procesus, vykstančius Lietuvoje, galima sakyti, skyla į dvi grupes: rašytus dar okupacijos metais ir jau nepriklausomoje Lietuvoje. Abiem atvejais jis fiksavo, ką matė, analizavo klaidas, nulemtas tuščių ambicijų iškelti savo asmenybę ir prisiskirti svetimus nuopelnus, niekinant ne tik politinius oponentus bet ir bendražygius. Ozolas rašo objektyviai, jo liudijimai labai pravers sąžiningiems istorikams. O tai, ką į stalčių jis rašė okupacijos sąlygomis, atskleidžia epochos dvasią. Ozolas, grįžęs prie ankstėsnes publicistinės ir klubinės veiklos, beveik kiekvienais metais išleisdavo po knygą, primenančią kronikas, aprašė ryškiausius kultūrinius ir politinius įvykius, charakterizavo pagrindinius jų veikėjus. Kaip įmanydamas stengėsi apsaugoti visuomenę nuo politinių avantiūristų, skelbė kovų už laisvę dokumentus, pokalbius su užsienio politikais. Įdomus jo interviu su Arnóru Hannibalssonu, atskleidusiu tiesą, kodėl Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. 7 Ozolas nesusitaikė su Sąjūdžio idealų atsisakymu. Ši nuodėmė būdinga visoms į valdžią patekusioms partijoms. Viena prieš kitą jos pina intrigas, nemėgsta aktyvių piliečių, sąžiningų, ypač teisėtvarkos, pareigūnų Antai be jokio pagrindo buvo atleisti FNTT vadovai. Visuomenė subruzdo m kovo 17 d. iniciatyvinė grupė Už teisingą Lietuvą (Bronius Genzelis, Alvydas Medalinskas, Romualdas Ozolas) prie Respublikos Seimo, gavę jo vadovybės leidimą, surengė mitingą, ginantį pareigūnus, su kuriais bandoma susidoroti už tai, kad jie sąžiningai atlieka savo pareigas. Nors nekilo nė menkiausių incidentų, Vilniaus apskrities policijos komisaras Kęstutis Lančinskas, suklastojęs dokumentus, iškėlė sąjūdininkams baudžiamąją bylą. Nepasisiekė: visų instancijų teismai mus ne tik išteisino, bet ir savo nutartyse įrašė, kad jiems buvo pateikti suklastoti dokumentai. Kiti Lietuvos teismai grąžino minėtus pareigūnus į darbą ir įpareigojo sumokėti kompensaciją. Kai griebiamasi klastočių, tarsi siekiama parodyti: jūs kovojote prieš okupacinį režimą, o kuo šitas geresnis? Taigi, jūsų pastangos nieko vertos. Susimąstau: ką dabar daro tie 6377 agentai, kurie, kaip gyrėsi Kriučkovui KGB generolas Eismuntas, užtikrintai veiks, jei bus atkurta Lietuvos Nepriklausomybė? Ar ne jie drumsčia mūsų, kuriuos 1989 m. balandžio mėn. generolas Caplinas pavadino vienais iš 7 didžiausių TSRS priešų, ramybę? Gal jau laikas liustruoti mūsų prokuratūrą ir kitas panašias struktūras? Ozolas, net sunkiai sirgdamas, nesitraukė iš visuomeninio gyvenimo m. įsteigė žurnalą Nepriklausomybės sąsiuviniai, kurį redagavo iki paskutinio atodūsio. Prisimenu paskutines Romualdo gyvenimo valandas. Jam buvo sunku kalbėti, bet klausėsi įdėmiai. Jo gydytojas mums patarė: Neklausinėkite apie ligą, verčiau pasakokite jam, kas vyksta Lietuvoje. Atšventus atkurtos Lietuvos dvidešimtpenkmetį, išėjo Romualdo Ozolo romanas Pradžių knyga. Mudu su Romu Gudaičiu ligoninės palatoje įteikėme knygą jos autoriui. Ozolo akys nušvito. Pagaliau, ištarė jis. Tai buvo paskutinėmis jo gyvenimo dienomis Romualdas Ozolas ne tik ryškus politikas, bet ir gilus mąstytojas. Tauta gyvybinga, jeigu turi tokių asmenybių. 1 Sąjūdžio ištakų beieškant (nepaklusniųjų tinklaveikos galia). Vilnius: Baltos lankos. 2011, p Romualdas Ozolas. Žvaigždės blėsta auštant. Sugyvenimai arba metų dienoraščių puslapiai. Vilnius: Vaga. 2007, 576 p. 3 Pirmą sykį Gedimino aikštėje Trispalvę viešai iškėlė buvęs partizanas Leonas Laurinskas per Lietuvos laisvės lygos surengtą mitingą 1988 m. birželio 14 d. 4 Ar Ozolas buvo Lietuvos žmonių vienytojas? Respublika m. balandžio 24 d. 5 Lietuvos Sąjūdis : Kelias į nepriklausomybę. Kaunas: Šviesa p Vytautas Radžvilas. Amžinosios Lietuvos sargybinis. Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2015, nr. 2 (12), p Šalių ryšius kuria jų žmonės. Darbai ir Dienos. Kaunas: VDU leidykla. 2002, p K u l t ū r o s b a r a i

91 Kelionė kaip intelektualinis nuotykis Aušra Marija SLUCKAITĖ NAKTINIAI DRUGIAI IŠ PIETRYČIŲ AZIJOS Temsta. Artėja naktis ir grįžta naktiniai drugiai. Mano padrikos mintys, pojūčių dilgsniai, efemeriški buvimo kitur vaizdai ir kvapai. Reikia užrašyti, kad prisiminčiau. Kad surinkčiau juos į sakinių rėmus. Rašyk, sako naktinis drugys. Ne apie save apie kelionių dulkes ant savo batų. Taip kadaise sakydavo keliautojai. Kaip keista, dabar nukeliauji tūkstančius mylių, ir nelieka dulkių ant batų. Tik dvylika ar trylika kartų pasikeičia laiko zonos. Skrendi virš vandenynų ir žemynų, virš dykumų, tropikų ir džiunglių, o nauji patyrimai tokie trapūs ir trumpaamžiai kaip naktiniai drugiai. Kai grįši ir bandysi juos pagauti, tarp pirštų liks švelnūs pelenai. Ir vis dėlto kažkas nuguls sąmonėje. Po kurio laiko iš atminties gal išnirs vaizdiniai, apsiviję patirties siūlais Kai rengiausi keliauti į Pietryčių Aziją, nuėjau pas pažįstamus jaunus vietnamiečius, kurie jau spėjo Sarasotoje, šiame Amerikos mieste, atidaryti manikiūro ir pedikiūro saloną. Daug metų juos pažįstu. Sakiau sau, pedikiūras pedikiūru, bet pranešiu džiugią žinią: vykstu į jų tėvynę. Jie apsidžiaugs ir patars, kaip ten elgtis. Kas antrą vasarą abu su vaikais leidžiasi ilgon kelionėn į savo kraštą. Grįžę padejuoja, kaip yra terorizuojami per pasų kontrolę, ypač įžūliai elgiasi muitininkai, vis reikia jiems į saują kišti dolerius. Bet po metų kitų ir vėl vyksta į gimtinę. Kai nunešu kokį spaudos atsiliepimą apie Vietnamą, dėkoja ir godžiai skaito Kai papasakoju apie poetišką vietnamiečių filmą Žalios papajos aromatas, užsidega noru jį pamatyti. Nuėjau, pasigyriau, kur būsiu: Saigonas, Hoi An, Ha Long. Nedidukė, smulki Tram švelniomis mažutėmis rankomis masažavo mano pėdas ir, turbūt galvodama visai apie ką kita, pritariamai lingavo galva: taip, taip, miss Marija. (Aš jai visada miss Marija.) Vyriškis, šlifuodamas akrilinius kitos klientės nagus, pasakė Aha ir triūsė toliau. Bet, kai rengiausi išeiti, jis staiga prapliupo perspėjimais: tik saugokite piniginę, tik nevalgykite turguje, vietinėse užeigose, nežinia, ką ten gausi, gal iš pastipusios kiaulės ką pagamintą, tik nepirkite šilko apsuks, įkiš sintetiką, per gatvę eikite tik ten, kur stovi policininkas Atrodė, mano kelionė nežada nieko gera, tik pavojų pavojus. Atsisveikinau ir išėjau sumišusi. Iš pradžių tyla, paskui atgrasanti reakcija. Kodėl? Gal šitaip prasiveržia prieštarų kamuolys, kurį viduje nešiojasi dažnas iš palikusiųjų savąjį kraštą? Prisirišimas ir kritiškas požiūris, praradimo nuoskauda ir pranašumo jausmas, kad kompensuotum tą nuoskaudą Iškeliauju. Bent akies krašteliu pro lėktuvo, pro autobuso langą, nuo laivo denio, per milijoninės minios spūstį žvilgtelėsiu į Oriento šalis. Naktis Arabų Emyratuose. Tik tarpinis stabtelėjimas. Žvilga glotniais marmurais išklotas oro uostas. Arabai su baltais chalatais primena sapnų dvasias. Dangoraižių metropolis smėlynuose žaižaruoja neonais. Virš Dubajaus keistai nudilęs mėnulis. Užuot pasisukęs profiliu, guli aukso svoris jo pilve. Lyg aliejinė lempa. Nesuprasi, delčia ar priešpilnis (negali mintyse pridėti lazdelės prie vieno ar kito šono, kad sužinotum d ar p). Lėktuve klausia: ar matėte didįjį dangoraižį Burj Khalif? Ar matėte žuvų turgų? Ar matėte aukso prekyvietę? K u l t ū r o s b a r a i

92 Mačiau kilometrinį koridorių ir žmonių srautą, plūstantį į parduotuvių viešpatiją dangoraižio viduriuose. Pasiklydau. Grįžusi išvydau arabišką mėnulį Aladino lempą! Saulei tekant, skrendu virš dykumų platybės. Džiūsta burna, regint vien blyškų karščio išdegintą smėlį. Dykumų dykuma. Artėjant prie vandenyno, išnyra juodų kalnagūbrių virtinė, primenanti suanglėjusių beduinų vilkstinę. Po to Indijos vandenynas, dar toliau Pietų Kinijos jūra. Begalinė vandens stichija Kai pasieki Singapūrą, pasiveji naktį, kuri tik rytoj nusileis Arabų Emyratuose. Nebeaišku, kas yra laikas, kas yra erdvėlaikis. Nebeįmanoma skaičiuoti valandų, net atrinkti kalendoriaus dienų ar šiandien buvo vakar, ar bus rytoj? Visą kūną persmelkia reliatyvumo būsena. Singapūras. Liūto miestas, kuriame nebuvo liūtų, gal koks vienas, atklydęs iš Malaizijos (miesto emblema Merlionas pusiau liūtas, pusiau žuvis). Sodų miestas, virtęs šiuolaikinių dangoraižių megalopoliu, pasauliniu finansų centru. Miestas, kurio vardas nuo senų laikų dvelkė egzotika ir kurio niekada nesitikėjau pamatyti. Važiuoju taksi, viską dar slepia naktis, o atmintyje skamba melancholiškas, padūmavęs Vertinskio balsas iš senos subraižytos plokštelės: V bananovo limonnom Singapure, kogda pajot į pleščet okean Bananiškai citrininiame Singapūre Palmės, magnolijos, tropikų paukščiai, tigro kailis, mėlyni antakiai svaiginanti egzotika skurdžios paauglystės metais. Tango magnolija ir dar kitos. Tos plokštelės traškėjo, balsas lūžinėjo, užsikirsdavo Singa-pure-pure-pure Nežinau, kaip galėjo keletas senų Vertinskio plokštelių su ženklu Columbia užsilikti dėžėje tarp smetoninių žurnalų ant dulkėto aukšto pas senelius Amaliuose jau po karo. Jų traškančias melodijas dar lydėjo pasakojimai, kaip išblyškusio kokainiško veido Aleksandras Vertinskis, mūvintis baltas pirštines, gastroliavo Kaune, Karininkų Ramovėje (gal greičiau Metropolyje). Kaip į jo koncertus rinkdavosi Laikinosios sostinės damos su vakarinėmis suknelėmis, alpdamos iš susižavėjimo, klausėsi nostalgiškų jo dainų, primenančių prancūziškas šansonas Nykiu sovietmečiu tie pasakojimai keldavo kitoniško jau prarasto gyvenimo ilgesį, kaip ir spintoje laikomas sidabrinės lapės kailis ir didelė mufta su lapės snukiu Tai buvo seniai, kitame laike kitoje planetos pusėje. V opalovom i lunnom Singapure Dabar pati atsidūriau opalo ir mėnulio spalvų Singapūre. Taksi sustojo prie daugiaaukščio viešbučio Swissotel. Stamford. Pakilusi į 32 aukštą, atidariau kambario duris į balkoną, ir užėmė kvapą. Prieš akis atsivėrė reklamomis mirgančio ultramodernaus didmiesčio panorama, juosiama įlankos. Bet atėmė žadą ne tai. Ten, prie įlankos, išvydau keistą, stulbinančią Anglijos priešistorinio monumento Stounhendžo (Stonehenge) metamorfozę opalo spalvomis žėrėjo trys dangoraižių bokštai, kurių bendras stogas didžiulė plokštuma. Mano vaizduotėje tas vaizdas dvejinosi su didžiaisiais statmenais Stounhendžo akmenimis, užvožtais akmens plokštėmis. Atrodė neįtikėtina, kad architektūros statinys galėtų šiuolaikinius Rytus šitaip susieti su priešistoriniais Vakarais. Tikrovėje viskas pasirodė kur kas paprasčiau. Tai garsaus architekto Moshe s Safdie suprojektuotas kompleksas su viešbučiu ir didžiuliu kazino Marina Bay Sands (MBS), pelnęs Aukso medalį ir tapęs kone vizitine Singapūro kortele. Aprašymuose tie trys aukšti bokštai lyginami su suremtomis kortomis, o milžiniška platforma virš jų su laivu ar banglente, ant kurios galėtų tilpti keli tūkstančiai žmonių. Čia veši sodai, dangų atspindi didžiulis baseinas. Pats architektas Safdie atmeta bet kokius palyginimus, sako siekęs architektūrinių savo tikslų kad statinys neužstotų įlankos, būtų permatomas su tarpais tarp bokštų tarsi langais į jūrą. O banglentė atsiradusi viršuje todėl, kad reikėjo kažkur įkurti sodą ir baseiną. Ji asimetriška, vienoje pusėje pakibusi ore, nes žinovai sako, kad simetriška plokštuma nebūtų geras feng shui. * Šio tribokščio viešbučio apačioje Meno / Mokslo muziejus, suprojektuotas to paties architekto, primenantis lotoso žiedą, atrodytų, plaukiantis vandenyje. Kaip ir didžiulis ant vandens pastatytas stadionas, į kurį veda esplanada, alsuojanti erdve ir vėju. * Fengšui kinų harmoningos gyvensenos ir harmoningo būsto doktrina. 86 K u l t ū r o s b a r a i

93 Singapūras nustebino, bet ne egzotika, kurios galėjau tikėtis, o modernios architektūros išradingumu, dangoraižių ir gamtos derme. Kadaise, kai pirmą kartą išvydau Manhattaną, irgi praradau žadą. Dabar Rytuose mačiau šiuolaikinį miestą, kuris ne tik augo vertikaliai, bet ir nešėsi su savimi į viršų sodus, dangaus parkus, žalumynais apaugintus tiltus, terasas, perėjimus oru tarp dangoraižių. Čia nebuvo milžiniškų stačiakampių pastatų sangrūdos. Įvairių formų, dažnai asimetriški gyvenamieji bokštai kvėpavo, išdygę tarp didelių parkų, unikalaus botanikos sodo, skverų ir žemų kolonijinių pastatų. Atrodė, jie visai nesikėsina ko nors užgožti senieji kinų, indų, malajų kvartalai, mažos budistų šventyklos su sodeliais jaukiai jautėsi savo erdvėse. Po trijų liūčių, praūžusių saulėtą dieną, einu vietinių pamėgta esplanada. Žmonės pavakare plūsta į savotiškus valgymo turgus vilioja lankytojus glaudžiomis eilėmis sustatyti kioskai su neprilygstama jūros gėrybių ir rytietiško maisto įvairove. Milžiniški kepti krabai, aštuonkojai, neregėti vandens gyvūnai, plaštakos dydžio krevetės, rūkytos Pekino antys Pievoje prie stalų ūžia aistringi valgytojai. Niekas niekur neskuba. Esplanados šlaite stabteliu prie skulptūrų grupės: penki nedideli bronziniai žmogeliukai (šeima) džiugiai ilsisi prie įlankos. Jauki realistinė kompozicija, ir tiek. Bet sudomina bronzinė lentelė su užrašu: Vėjo valgymas (Eating Wind). Tegul ši skulptūra, sako autorius, primena, kad paprasčiausias veiksmas valgyti vėją gali būti vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Giliai įkvepiu Indijos vandenyno oro ir pajuntu, koks nuostabus gali būti trumpas stabtelėjimas, tik prisilietimas, tik gaivus įspūdžių gurkšnis, išgertas kartu su naktį matytu opaliniu, mėnuliniu miesto vaizdu. Dar vienas trapus naktinis drugys iš artimiau nepažinto, neišvaikščioto Singapūro. Paskui Bankokas, įtraukiantis į spalvų sūkurį. Važiuoju vietiniu taksi, tai ne rikša, bet margai nuspalvintas motorizuotas triratis tuk-tuk. Jis nardo tarp galybės mašinų siauromis gatvėmis, kinų kvartalais, plačiu prospektu su iškabintais nekarališkais karaliaus portretais, su geltonais kaspinais ant stulpų. Čia kitokia Pietryčių Azijos šalis, tiršta spalvų, vienintelė niekada nebuvusi Vakarų kolonija. Norėčiau pamatyti šventyklas, kurių čia keturi šimtai. Akys apraibsta nuo keleto iš jų. Didžiosios Vat trykšta spalvų fejerverkais. Bokštai ir bokšteliai, sienos, laiptai kiekvienas centimetras primena mozaiką. Vartus ir stogų atbrailas saugo rytietiškos pabaisos. Visur impozantiški Budos atvaizdai. Didysis penkių aukso tonų Buda, kitur ilgasis, per visą šventyklą gulsčiai parimęs Buda, nugrimzdęs į nirvaną, dešimtys mažesnių paauksuotų Budų, ritmiškai sėdinčių vienoje eilėje prie vienuolyno sienos. Visi nuleidę akis žvelgia tik į savo vidų, į savo būtį. Kaip ir basi budistų vienuoliai su sodriai oranžinės spalvos drabužiais. Staiga stabteliu prie vienų laiptų padėtas narvelis, pilnas pilkų paukščiukų. Šalia jo skardinė dėžutė, ant kurios ranka užrašyta: Nupirkite paukščiui laisvę, įmetę pinigėlį. Nupirksiu laisvę! Literatūra sugadina žmogų, jei esi linkęs pasiduoti autoriaus meninei vaizduotei. Prieš pasiekdamas kitą kraštą, pradedi matyti jį vieno ar kito rašytojo akimis. Kartais literatūra užgožia istoriją, to krašto patirtas karines ir politines konvulsijas, net dabartinę tikrovę. Taip man nutiko, laivui artėjant prie Vietnamo, prie jo uostamiesčio Ho Ši Minho, kuris pagal literatūrinį mano įsivaizdavimą tebebuvo Saigonas, prancūzų kolonizacijos laikais vadintas Oriento perlu. Bet ar šiame mieste dar esama objektų, kurie liudytų kultūrinę Indokinijos praeitį, praūžus Vietnamo karui ir kruvinoms režimo permainoms? Komunistinę šios šalies dabartį iškart priminė viename kanalo krante išrikiuoti didžiuliai raudoni stendai, matyt, su šūkiais ir pasiekimų vardijimais. Suprasti, kas ten rašoma, nebūtina panašūs stendai, plakatai sovietmečiu ir pas mus skelbdavo, kad artėja SSKP suvažiavimas ar kitas įvykis, svarbus šlovingajai partijai. Miesto centre įspūdis pasikeitė. Jaukiose, žaliose gatvėse žvilgėjo puošnios parduotuvių vitrinos, reklamos mirgėjo Vakarų dizainerių vardais, krito į akis prabangių viešbučių, restoranų iškabos. Atrodė, atvykau į kone klestintį, kapitalizmo suviliotą miestą, išbridusį iš skurdo ir muštro. Bet kažkas čia buvo ne taip, net iš pirmo žvilgsnio K u l t ū r o s b a r a i

94 Opera naktį labai ne taip. Gatves tvindė keistas, spazminis trūkčiojantis šurmulys. Čia beveik nebuvo mašinų. Plūdo stulbinamas mopedų srautas. Akimirką pristabdytas šviesoforų, jis, tarsi grėsmingas, tankus skėrių spiečius, vėl puldavo į priekį, liedamasis iš visų pusių. Mopedais važiavo poros, o ir šeimos su vaikais, su krepšiais, su gyvūnais. Triukšmingas srautas, nepaisydamas praeivių, tvindė ne tik gatves, bet ir perėjas. Vietiniai pėstieji įstrižainėmis nardė tarp mopedų, gebėdami nusistebėtinai laimingai pasiekti kitą gatvės pusę. Užsieniečiams, kad pereitų per gatvę, reikia savižudiško ryžto, mačiau, kaip ilgai jų grupelės stoviniuoja sankryžose. Patraukiau pagrindine plačia Dong Khoi (anksčiau Rue Catinat) gatve, ieškodama senojo Saigono pėdsakų. Mažiau negu tikėjausi, bet vis dar esama prancūzų kolonijinės eros likučių. Ambasadų skvere būrelis turistų stoviniavo prie užrakintos dvibokštės Notre Dame katedros, pastatytos XIX a. pabaigoje iš raudonų plytų, atgabentų iš Marselio. Kylančių naujų pastatų fone ji atrodė nedidukė. Vienoje skvero pusėje driekiasi didelis parkas, kitame stūkso įspūdingas Gustavo Eiffelio suprojektuotas Centrinis paštas rafinuota metalo konstrukcija su smulkių mozaikų ir aukštų riešutmedžio suolų interjeru. Už keleto kvartalų puošnus, baltas tarsi gulbė prancūzų pastatytas Operos teatras, kuriame mačiau savitą vietnamiečių spektaklį A O Show bambukų cirko, akrobatikos ir šiuolaikinio šokio derinį. Greta senasis viešbutis Continental, kadaise populiari rašytojų, žurnalistų, visuomenės elito susibūrimų vieta. Senasis viešbutis išliko, bet jau be plačios dengtos terasos, kur skaityti vietinio laikraščio skelbimus mėgdavo Somersetas Maughamas, slėpdamasis nuo svilinančios saulės, ir kur prancūzai, gestikuliuodami rankomis, gerdavo salstelėjusį aperityvą, o iš tolo atsklisdavo rūkomo opijaus kvapas Norėtųsi užeiti į viešbutį Continental, paklausti, kuriame numeryje gyveno Grahamas Greene as, kai rašė romaną Tykusis amerikietis. Bet jeigu ir užeisi, niekas neprisimins nei jo, nei romano, kadaise sukėlusio nemažą vėją. Naivusis amerikietis, neriantis į neperprantamų Indokinijos konfliktų žaizdrą. Ilgos, labai ilgos turėjo būti Vakarų rašytojų kelionės vandenynu į savo ir ne savo šalių kolonijas Pietryčių Azijoje. Kas juos čia traukė? Egzotika? Kitoniško gyvenimo skonis? Pažinimo geismas? Kas traukia mane? Klausimai pakimba alinamai drėgname tropikų karštyje, kuris, atrodytų, išlydo protą ir pakerta kojas. Veidu srūva prakaitas. Ne, nieko daugiau nebenoriu nei ieškoti spalvingų pagodų siaurose gatvelėse, nei lankyti muziejų. Nebenoriu būti turistė. Nuo slopinančios kaitros slepiuosi rytietiškoje arbatinėje (Tea House), kur sukasi ventiliatoriai, panašūs į milžiniškas vėduokles, kur žada atokvėpį vijokliai, apraizgę sieną. Nugrimztu į gilią pintą kėdę, geriu imbiero arbatą ir ant baltos servetėlės palieku šlapio savo veido atspaudą. Noriu tik stebėti, kaip pro šalį skuba minia ir zvimbia mopedų armija. Tik leisti mintims klajoti vaizdinių ir laiko paralelėmis. Karštis neslūgsta. Karšta žemės juosta, kur nėra pavasario, nėra atsinaujinimo rašė Marguerite Duras apie savo paauglystės metus Saigone. Būdama čia, ji sako supratusi egzilio jausmą tą gąsdinantį 88 K u l t ū r o s b a r a i

95 vienišumą. Ar ne šios rašytojos knygos atviliojo mane į Saigoną? Mačiau ją kartą Niujorke, Carnegie Hall, kai buvo rodomi jos filmai: žemo ūgio, jau nejauna, įėjusi į salę, ji atsisėdo prie pianino ir ėmė akompanuoti. Padvelkė ką tik surūkytos cigaretės kvapas Netoli nuo arbatinės, kažkur prie upės turėtų būti pensionas, kuriame Duras gyveno, lankydama gimnaziją. Gal jo nebėra. Kodėl apie tai galvoju, gerdama imbiero arbatą su medum? Per langą matau, kaip prie arbatinės privažiuoja juodas prabangus mersedesas. Retas paukštis šiose gatvėse. Jaunas aukštas vyras atidaro duris ir laukia. Kantriai laukia. Iš gretimo pastato, gal viešbučio, išeina labai jauna liauna mergina, apsiavusi aukštakulniais bateliais. Sėdasi į automobilį. Vyras uždaro duris. Jie nuvažiuoja. Lyg matyčiau, kaip filmuojama scena iš Duras autobiografinio romano Meilužis kiekvieną popietę prie gimnazijos laukia juodas limuzinas su vairuotoju Ji išeina pro duris, skuba, mašinoje jos laukia elegantiškas, vakarietiškai vilkintis kinas Jai vos penkiolika su puse. Atsisėda greta jo, slepiančio veidą nuo praeivių. Jiedu važiuoja į viengungišką jo butą Chalone Chalonas didelis kinų kvartalas, dabar Saigono dalis. Sako, ten yra didžiulis turgus, jų čia daug, tų turgų ir prekyviečių. Pigiai nusipirksi, ko tik tau reikia ir ko visai nereikia, net šveicarišką sulankstomą peiliukų su įspausta penkiakampe žvaigžde vietoj balto šveicariško kryžiaus Keliauju į Mekongo upės deltą. Nedidelio pilkoko miesto Cai Be gatvė kas dvidešimt trisdešimt metrų nusmaigstyta raudonomis vėliavomis. Kodėl tiek daug? klausiu gido. Jie labai stengiasi parodyti, kad myli valdžią, atsako, pabrėždamas įvardį jie, ir nusuka kalbą. Paskui išmaniajame telefone rodo nuotraukas iš Vietnamo karo laikų. Ne, tai ne mūšiai džiunglėse. Amerikiečių kariai su vietnamiečių vaikais Rinkti senas nuotraukas yra mano hobis, užsimena gidas, kuris per karą dar nebuvo gimęs. Autobusas rieda pro žalius plačius ryžių laukus. Juose be tvarkos išmėtyti keisti kapų paminklai / antkapiai, primenantys dideles akmenines lovas su akmeniniais atlošais. Po porą, po kelis stūkso vidury ar pakrašty lauko. Kodėl nei iš šio, nei iš to jie ryžių laukuose? Tai tėvų, protėvių kapai, jie, protėviai, turi likti ten, kur buvo jų žemė, aiškina gidas. Protėvių garbinimas šiame krašte gajesnis už visus tikėjimus net ir šiandien, nepaisant raudonų vėliavų. Tai vienas iš labiausiai vienijančių Vietnamo kultūros bruožų. Visi vietnamiečiai, nesvarbu, kokios religijos (budistai ar katalikai) būtų, net ir netikintys, didžiai gerbia, garbina protėvius, nes mano, kad mirusieji tęsia savo būtį, išėję anapus, darydami įtaką gyvųjų likimui. Prosenelių, senelių nuotraukos kabo namuose, prie jų deginami smilkalai, dubenėliuose padedama vaisių, maisto, kartais dirbtinių pinigų (ką gali žinoti, gal ir anapus jų reikia). Kiekvienas protėvio gimtadienis didelė šeimos šventė, į kurią sukviečiami kaimynai. Mekongo viešbučiai K u l t ū r o s b a r a i

96 Sename Vietnamiečių name Buvau viename iš tokių senų namų su prosenelių, tėvų nuotraukomis sunkiuose rėmuose, su altorėliais po jomis ir dideliu vaišių stalu iš juodmedžio. Kitame kambaryje mažas berniūkštis žiūrėjo plokščią naujausios laidos televizorių, nekreipdamas dėmesio į lankytojus. Greta snaudė katė. Sode kvepėjo man nepažįstami augalai, ant žiedo suposi rusva peteliškė. Kaulėto veido šeimininkas nuskynė mažą kietoką riešuto dydžio vaisių ir, gudriai šypsodamasis, davė pakramtyti. Po jo net rūgščiausia citrina (laimas) burnoje tapo saldi kaip cukrus. Mažas gamtos stebuklas kaip gyvenimo kartėlį paversti palaima Ji jau čia, plati ir itin ilga Mekongo upė, tūkstančius kilometrų per šešias šalis atitekanti iš Tibeto kalnų. Čia ją dar vadina Devynių drakonų upe, nes ji turi devynis intakus. Prieplaukoje galybė ilgų dengtų valčių. Plaukiu viena iš jų. Riestame laivagalyje tamsiai raudona ir mėlyna spalvomis nupiešta akis, kad saugotų nuo krokodilų ir kitų vandens pabaisų. Aplinkui nardo ilgos valtys su kokoso riešutais, bananais, daržovėmis, žuvimis, sukabintais skurdokais apdarais, tai plaukiojantys turgūs. O krante verda gyvenimas vėjo perpučiamose pašiūrėse ar tiesiog valtyse Ant plaušinių tvorų džiūsta čia pat gaminami apvalūs, ploni ryžių papločiai. Garuoja sriuba. Smilksta smilkalai po senomis nuotraukomis. Vaikas, per virbus įkišęs ranką, lesina kampe atitvertą karingą gaidį. Gaidžių peštynės nacionalinis sportas, dabar draudžiamas, bet azartiškai mėgstamas, prasitaria mūsų kapitonė. Pro šalį praplaukia laivelis su prekystaliu, ant jo darinėjamos žuvys. Kažkur vidury upės loja šuo Prie kranto švartuojasi baltų ir raudonų gėlių kupetą atplukdžiusi valtis. Devynių drakonų upėje gyvenimas margas kaip niekur kitur Mano motina sako, kad niekada nebepamatysiu tokios gražios, didelės ir laukinės upės kaip ši Mekongas su jo intakais Kiek akys užmato, upė teka nuteka, lyg žemė būtų nuožulniai pasvirusi, rašė Marguerite Duras. Vakarais grįžta naktiniai drugiai. Jie man primena kitas upes kitame žemyne. Mano Merkį ir Nemuną. Vėlyvus vasaros vakarus, kai į žvakės šviesą skrenda pilki naktiniai drugiai, o liepsna svilina jų sparnus. Kai užpučiu žvakę, jie spiečiasi prie stalinės lempos, tupia ant knygos Kiekvienos vasaros palydovai. Bet pernai buvo ne tik jie. Tą šiltą rugpjūtį, kai daug laiko praleisdavau prie rašomojo stalo, ėmė lankytis aksominės peteliškės juodai rusvos su raudonomis skersinėmis juostomis ant sparnų. Puošnios, karališkos, nabokoviškos. Viena po kitos nutūpdavo ant užuolaidos, plakdavosi į lango stiklą. Atsargiai suglaudusi sparnus, nešdavau jas į lauką. Bet po kurio laiko tokių pačių spalvų peteliškė vėl nutūpdavo ant palangės ar stiklo. Iš kur jos atskrisdavo ir kas jas taip traukė į mano mansardą? Ėmė vaidentis, kad išsirita iš lėliukų, prikibusių kažkur už baldų gal už aukštos indaujos, kuri stovi prie sienos. Prikišusi ausį, klausiausi ir tarsi girdėjau keistą šnaresį lyg ten būtų šimtai vabzdžių. Pašaukiau seserį, kad pasiklausytų. Po keleto savaičių peteliškės liovėsi mane lankiusios, garsas už indaujos dingo. Bet paslaptis liko. Savo peteliškes prisiminiau, išgirdusi apie Šiaurės Amerikos drugius monarchus ir jų keliones, tai nuostabą keliantis biologinis reiškinys, kurio neįstengia paaiškinti mokslininkai. Artėjant rudeniui, tie maži 90 K u l t ū r o s b a r a i

97 trapūs vabzdžiai skrenda kelis tūkstančius kilometrų į Meksikos kalnus, o pavasarį grįžta atgal. (Ar tos vasaros mano svečiai nebuvo drugiai admirolai, pasiekiantys Lietuvą iš Šiaurės Afrikos?) Metus trunkančią kelionę pasikeisdamos įveikia net keturios trumpaamžių drugių kartos! Ketvirtoji gyvena ilgiausiai kelis mėnesius, o trims kitoms skirta vos po porą savaičių. (Kelinta mano tėvynainių karta gyvena nepriklausomoje Lietuvoje?) Apsisukus keturių kartų ratui, prasideda kita drugių kelionė. Bet iš kur drugio palikuonis be jokių nuorodų žino, koks jo kelionės tikslas, kada, kaip ir kur migruoti per kontinentus? Ar šios genetinės drugių paslaptys neužmena ir mums mįslės apie paveldėjimą, protėvių valią ir esminį mūsų kelionės tikslą? Laivas tolsta nuo Mekongo upės, o mintys grįžta į seną vietnamiečių namą, kur nuo sienų žvelgia rūstoki dviejų kartų veidai siauromis lyg būtų primerktos, skvarbiomis akimis. Čionykštis protėvių kultas įsispaudė į sąmonę, versdamas prisiminti ir savojo krašto kintančius papročius, vis dar gajų kapinių kultą. Bet ką bendra drugiai ir protėviai turi su senuoju uostu Hoi An, į kurį atvykau? Beveik nieko, gal tik šilką. Prieš penketą šimtmečių prekeiviai iš Vakarų, užklydę į šį uostą, atidarė navigacinį Šilko kelią, kuriuo iš Rytų plukdydavo arbatą, prieskonius, vaistinius augalus, perlamutrą, dramblio kaulą, šilką Hoi An (anksčiau Faifas) tapo vienu iš svarbiausių Pietryčių Azijos uostų. Išaugo unikalus miestas, išraižytas kanalų su tiltais. Jo siaurose gatvėse vietnamiečių tradicijos susipynė su kinų ir japonų kultūra, su Europos misionierių ir pirklių atneštomis įtakomis. Uostas seniai liovėsi klestėjęs, bet išsaugojo istorinį charakterį ir vienintelis Vietname išliko daugmaž toks, koks buvo, išlaikęs kuklų, mažam žmogui patogų gatvių, pastatų, net nedidukių pagodų mastelį. Čia yra daugiau kaip aštuoni šimtai paveldo paminklų, įtrauktų į UNESCO registrus. Dengtas, tamsus japonų tiltas, vedantis į senamiestį, pagodos, senoviniai, nuo laiko pajuodę mediniai kinų pirklių namai, šulinys su drakonais, šventyklos, skirtingų bendruomenių namai su bonsų medeliais soduose Daugybė spalvotų popierinių žibintų prie namų, prie parduotuvių Siaura Hoi An gatve einu iš pagodos į pagodą pro margus prekių stendus, išstatytus gatvėje. Netikėtai pamatau iškabą Papillon Noir tamsūs, paslaptingi drugiai, ką jie čia veikia? Negaliu neužeiti, nes girdėjau apie koliažus, kuriamus iš peteliškių sparnų, apie Šiaurės Vietname, už Hanojaus, esančius drugių ūkius. Norėčiau pamatyti paveikslą, sukurtą iš peteliškių sparnelių. Užeinu. Ne, drugių čia nėra tai mažas elegantiškas moteriškų drabužių salonas. Pristatoma kolekcija Saulėlydis Indokinijoje natūraliu rašalu ranka ant šilko nutapyti augalų, palmių, lotoso lapų motyvai, peteliškių sparnų užuominos. Nusiperku naktinių drugių spalvos sijoną, kurio turbūt niekada nedėvėsiu. Ir palieku senąjį miestą Hoi An su pojūčiais, panardinančiais į metafizinę šio tolimo krašto aurą, kuri dabar jau žinau išsiskleis ir užvaldys vaizduotę, kai pasieksiu Ha Long įlanką pačioje Vietnamo šiaurėje. Esama vietų, kurios pranoksta įsivaizdavimą ir tarsi perkelia į kitą dimensiją. Tokia yra Ha Long įlanka, lyg devintas pasaulio ar gamtos stebuklas. Vieta, kuri, regis, nepaliesta žmogaus, nesudrumsta karų, okupacijų, ideologijų, tebegyvena pirmapradžiu laiku. Kai įplaukėme į ją, pasijutau atsidūrusi kitame Letos krante anapusiniame pasaulyje. Aplink stūkso keisčiausių formų salos lyg atšiaurūs, dantyti kalkakmenio bokštai su aštriomis viršūnėmis. Jie vietinių vadinami drakono nugara, iškyla iš skaidraus smaragdinio vandens. Tų salų ir salelių yra daugiau kaip pusantro tūkstančio. Išsimėčiusios vandens platybėse, gaubiamos lengvo rūko, jos kuria didingą, hipnotizuojančią ir baugią viziją, kuri valdingai įtraukia, veikdama visus pojūčius. Kiniška džonka plaukia tarp statmenų uolingų salų, slepiančių gilias olas, urvus su stalaktitais. Čia laikas sustojęs priešistorėje. Prieš akis išnyra iš rūko vis nauji fantastiški, prieš tūkstantmečius susiformavusių karstinių salų pavidalai, tarsi pasiglemžiantys atvykėlį. Pasijunti taip, lyg tu būtum nebe tu, o belaikis šešėlis, be praeities, be ilgo gyvenimo naštos. Esi tik dabar ir tik čia, kur pati gamta K u l t ū r o s b a r a i

98 Ha Long įlanka kuria metafizinį pasaulį, o legendos susilieja su tikrove. Pavadinimas Ha Long reiškia nusileidžiantis drakonas. Vietnamiečių pasąmonė įlanką tebelaiko drakonų valdomis, sakoma, kad didžioji jūrų pabaisa tebegyvena šiuose vandenyse. Ir tuo nesunku patikėti. Neilgai keliavau po Ha Long, bet patirta būsena įsismelkė, lyg būčiau atsidūrusi sąmonės paribyje, sapno ar mirties prieangyje. Ten, kur gamtos stichija užvaldo protą, išsitrina realybės ribos, o vaizdai virsta vizijomis. Kontrastingas pasaulio kraštas toji Pietryčių Azija, net ir priešokiais pamatyta. Kaip koliažas, sudėliotas iš skirtingų ir drauge panašių senojo Oriento kultūrų ir naujosios tikrovės sandų. Po poros dienų atsidūrusi Honkonge, pasijuntu šapas, įmestas į tiršto, judraus, aukštos įtampos energija pulsuojančio šiuolaikinio megalopolio verpetą. Šis milijoninis miestas, įspraustas tarp kalvų ir vandenų, viena tankiausiai gyvenamų vietų pasaulyje. Dangų remiančių dangoraižių tankmėje judančios minios nenutrūksta- Jono Jurašo nuotraukos ma tėkmė tokia stipri, kad negalima nei stabčioti, nei dairytis, nors ties kiekvienu kampu kas nors traukia už rankovės ir siūlo pirkti laikrodį Rolex, pasisiūdinti eilutę, suknią, bet ką. Čia pat siuvyklos, parduotuvės, kurių vitrinose šviečia tikri Rolex, riebūs stori aukso papuošalai Visi ženklai, visos reklamos ragina pirkti, pirkti, pirkti Ištrūkusi į šoninę gatvę, už keleto kvartalų užklydau į didelį parką. Viename tvenkinio pakraštyje stypčiojo ryškiai rausvi flamingai, kitame klegėjo juodomis skraistėmis apsigaubusių musulmonių pulkas (matyt, netoliese yra mečetė). Pamačiau didelį baltą skelbimą: Dviejų miestų urbanistikos / architektūros bienalė. Tai Honkongas ir naujas Kinijos miestas Šendženas, pastatytas prie administracinio regiono sienos, laisvosios prekybos zonoje. Bienalė skirta šių miestų ateičiai, kuri ypač rūpi jaunesniajai Honkongo kartai, nes jos tikėjimą gerokai pakirto pastarųjų metų įvykiai (išvaikytas protestuoti bandęs skėčių sąjūdis ). Čia, parke, dviejuose pastatuose ir vyksta dalis bienalės, galima pamatyti projektų planus, modelius, es- 92 K u l t ū r o s b a r a i

99 Visai nejuokingi skaitiniai kizus (beje, vienas iš jų pavadintas Protesto architektūra ) ir videofilmą. Žiūriu ir negaliu atsistebėti, į kokias išradingumo, pažangiausių technologijų aukštumas veržiasi šitas mažas kraštas, plečiantis savo miesto teritoriją į dangų, į vertikalią erdvę. Nors nesupratau nė žodžio (filmas kinų kalba), ekrane atsivėrė nauja modernių gyvenviečių koncepcija dangoraižiai kaip atskiri centrai su sodais, aikštėmis, parduotuvėmis, gal ir mokyklomis. Svaiginančio aukščio ir formų dangoraižiai, atsikovojantys kiekvieną žemės pėdą, kuriantys alternatyvią urbanistikos viziją. Rytai, lenktyniaujantys su Vakarais. Įsitikinau, kad Honkongas, dar visai neseniai buvęs britų kolonija, yra unikalus Vakarų ir kinų kultūros mišinys. Vakarais mieste sužiba begalė žiburių. Jis tampa dar spalvingesnis. Žmonių srautas neslūgsta, persimeta į Naktinį turgų, kur per kelis kvartalus nutiesiami stalai šalia kinų maisto kioskų po spalvingais skėčiais. Kai giliai sutemsta, prie Viktorijos įlankos prasideda šviesų spektaklis kitoje vandens pusėje gyvatukais, vingiuojančiais per itin tankiai sustatytus dangoraižius, bėga prožektorių šviesos, keisdamos spalvas, ištrykšdamos jų dėmėmis Matau, kaip iš uosto išplaukia raudonos burės. Ne, tai ne mano jaunystės romantika, tos burės atplaukia ne iš Aleksandro Grino fejerijos, kurią išverčiau. Čia tik vaizdinga šio miesto atrakcija raudonas bures iškėlė laivas, plukdantis vakarinius keleivius. Lyja, lyja, lyja. Lyja ant rytietiškų skėčių, ant laikrodžių Rolex, ant vitrinų, ant naujametinių (artėja kinų Naujieji metai) girliandų, ištiestų per plačią gatvę. Lyja ant skubančios minios, kurios nešama vakar pajutau tobulą svetimumo jausmą. Lietingas atsisveikinimo rytas. Miestą vysto balzgana migla. Vingiuotu keliu važiuoju į oro uostą ir tik nujaučiu, kad už nugaros lieka dangoraižių miškas, kad aplenkiam kalnus. Viskas grimzta į vis labiau tirštėjančią miglą. Tai ir mano atminties migla, greit užklosianti matytus miestus, patirtis ir vienkartinius įspūdžius. Gal tik vakarais grįš vaizdai, įstrigę sąmonės kertėje, mano naktiniai drugiai iš Pietryčių Azijos. Lietuvos šalies žmonių padavimai. CXXXVIII SUMOLIŪGĖJIMAS V isada viską darome ne laiku! Va, Kauno meras, mostelėjęs krabų lazdele, nugriovė auksinį Laikinosios sostinės tualetą ir amžiams praradome išskirtinai puikią galimybę atsidurti keliautojų biblijas leidžiančios Lonely Planet parengtame, ypač naudingame, gausiai iliustruotame sąvade Tualetai: stebėtojo vadovas. Į gidą sudėta daugiau kaip 100 tupyklų nuo išvietės ant skardžio 4600 metrų aukštyje Kilimandžaro sniegynuose, nuo nykštukinių namelių Britų Kolumbijoje ar kur nors Tanzanijoje, iki pisuarų Londono skersgatviuose. O mūsiškės įžymybės ten nė su žiburiu nerasi, ypač reikalui prispyrus. Neatsiliko ir Vilniaus meras, visiškai ne laiku nukeldinęs Žaliojo tilto skulptūras juk buvo galima surengti panašią akciją atrakciją, kokią surengė Greenpeace aktyvistai, garsioms Londono statuloms uždėję respiratorius. Negi sunku buvo pakrutinti smegenis ir įsivaizduoti tuos du parūdijusius karius su dujokaukėmis, kolūkiečius su bulvių maišais, studentus su krepšeliais (aliuzija į švietimo reformą), pramonininkus su dujų balionais? Turistų neatsigintume, gal net patektume į lankomiausių pasaulio vietų sąrašą. Bet ne, visus balvonus nori suguldyti į Prokrusto lovą, gal net sugrūsti į Grūto parką. Meras, matyt, pamiršo pamokančią istoriją, kad kadaise Tesėjas neapsikentęs užmušė Prokrustą jo paties plaktuku. Vienintelis man žinomas žmogus, visais atžvilgiais artimas imperatoriui, visada viską darantis laiku, užbėgdamas progresui iš priekio ir iš užpakalio, yra Putinas Raudonasai. Neseniai per tiesioginę klausimų ir atsakymų laidą jis nuramino tautiečius šalyje ir užsienyje, ypač artimajame, kad Maskva turi atsargų K u l t ū r o s b a r a i

100 gyvą velnią, net jei rusai visai nieko neveiks, dykinėdami jie pripievajuči gyvens dar ketverius metus! Bet mes juk veiksime, patikino samodūras: Tikras mūsų ekonomikos sričių rekordas ginkluotės gamyba ir prekyba taikos ginklais. Taigi, pinigai į iždą ir iš iždo liesis kaip iš gausybės rago. Nupiešęs artimąją perspektyvą, geležinis Vladimiras prognozavo, kad netrukus Rusija galutinai pribaigs Vakarus atsakomosiomis sankcijomis. Į naująją pasaulio kultūros sostinę emigruos nustekentas Holivudas ir iškart bus pervadintas Mosfilmu, Lady Pugaga(čiova) rengs gala koncertus išimtinai Kremliaus prieigose, o Didžioji Britanija, išsivadavusi iš Europos Sąjungos, taps asocijuota Eurazijos sala. Putinas Raudonasai, perfrazavęs išmintingojo Mao žodžius apie skęstančiųjų gelbėjimą, padarė trumpą neišvengiamo Vakarų saulėlydžio reziumė: jeigu kas nors nusprendė nuskęsti, tam išplaukti jau niekas nebepadės. Nutuokdamas, kad tokį skurstelėjusių milijardierių antplūdį suvaldyti bus nelengva, Putinas Raudonasai skubiai apsiginklavo iki dantų. Christie s aukcione už 1,8 mln. dolerių įsigijo auksuotų sidabruotų pistoletų rinkinį, kadaise priklausiusį pačiam Simonui Bolivarui. Juk nevaikščiosi su savo gamybos Kalašnikovu, ypač sutaręs intymų pasimatymą su kokiu nors Leonardu di Caprio. Dailūs bolivarai dabar guli sau šalia vertingų Fabergé kiaušinių, ramiai laukdami valandos X. O ji neabejotinai ateis. Tuo tikslu jau anksčiau Putinas Raudonasai apdairiai įsteigė Nacionalinę gvardiją kovai su vidaus priešais, pasikliaudamas klaidingai suprastu Publilijaus mokymu Dukart duoda tas, kuris duoda greitai (Bis dat, qui cito dat). Mano būrimo salonas Dura necésitas dalyvavo iškilmingose visos prezidento kariaunos prisaikdinimo iškilmėse. Paprašyta tarti propagandinę pranašystę, neslėpiau, kad gvardiečiams bus sunkiausia nesupainioti polonijaus su meldoniumu, nes darbuotis teks dviem frontais su abiem medžiagomis. Parvykusi perskaičiau kandžią satyrą Sumoliūgėjimas (moliūgas laikomas kvailumo simboliu) ir supratau, kad didžiojo Senekos įžvalgos tinka visais gyvenimo atvejais ir visose geografinėse platumose tiek gvardiečiams, tiek partiečiams. Pavyzdžiui, širdis džiaugiasi, matant, kaip grakščiai skrajojantis Rolandas atlieka imelmaną tai pusiau mirties kilpos, pusiau statinės akrobatinis triukas, leidžiantis greitai apgręžti lėktuvą, o šiuo atveju svajonių Skvernelį atplėšti nuo valdžios pižamos. Tikrą pasididžiavimą kelia faktas, kaip lengvai svajonių Narcizas iš Druskininkų partinį bilietą išmainė į Vijūnėlės dvaro ramybę. Tik Algirdas II yra neišmainomas ir nepajudinamas ryte prisiekęs padaryti, kas visiškai neįmanoma, vakare pasidžiaugia padaręs daug daugiau, bet ne visai tai, ką žadėjo. Matydama sunkias jo pastangas, siūlau solidarumo rinkliavą, kad padovanotume premjerui Kvantiliano veikalą Apie oratoriaus ugdymą. Tada jis sužinos, kad Lucus a non lucendo, canis a non canendo. Tiesiai iš lauko pašiūrės Krescencija ŠURKUTĖ 94 K u l t ū r o s b a r a i

101 kultūros barai (616) domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Latako st Vilnius. Lithuania kulturosbarai@takas.lt summaries Michel MAFFESOLI. Cyberculture: Technology and Archaisms. Synergy of anachronysms and technological development help to understand the essence of postmodernity. Technologies now attempt to cast a spell on it they direct a collective spectacle. Mysteria s of the Middle Ages were performed in town-hall squares. Something like that happens in our days as well. However, now these spectacles are being performed in electronic churches, i.e. visual games, internet websites, forums and ecyclopedias (page 2). Temptations of Neoliberalism. Henry A. Giroux, a well known US- Canadian educator, cultural theorist and critic in conversation with Almantas Samalavičius. He explains why neoliberal ideology and politics are taking all over the world and what are the dangers of this largely damaging global tendency (page 11). While Elections are Upcoming. Closed (unopen) letter. Very personal thoughts of provincial member of inteligentzia. The author says he has made a social experiment. As he has grown old he opted to provide some open insights into the realm of politics (page 15). Almantas SAMALAVIČIUS. A New Center of Lithuania s Capital: In the Shadow of the Highway. The author analyzes the failures of making urban design of new center of Vilnius that did not match the expectations: what we have is a cluster of comteting yet dull high-rise buildings in conventional Modernist environment where there is no social or public life. Developments of this kind were diagnosed and forecasted a few decades ago by insightful American urban observer Lewis Mumford. His critique remains penetrating and explains many flaws of present urban planning in Lithuania as well as post- Soviet space (page 20). William Shakespeare Measure for Measure by Oskaras Koršunovas in Warsaw. Overview of critical appraisals in Polish press compiled by Edita Degutienė (page 28). Jūratė STAUSKAITĖ. Needle into the Snow. Epitaph for an exhibition of art works of Björn Bredström in Vilnius gallery Kairė-dešinė (page 32). Tauvyda MARCINKEVIČIŪTĖ. Poems (page 34). Decline or Transformation? Crosses of the stage were delivered during the day of the theater awarded to the best actors. The festivity is over. Monika Meilutytė interviews the member of awards comittee, the dean of theater studies at Kaunas Vytautas Magnus University Jurgita Staniškytė (page 36). Kristina CIVINSKIENĖ. Visual Arts - a Joy to the Eyes. About exibition of sculptor Danielius Sodeika - one of the generation fracture (page 40). Rasa BALOČKAITĖ. Heritage Wars in Lithuania and the World. The wave of revisionism observed in Lithuania and lately witnessed by demolition of sculptures of the Green Bridge in Vilnius is hardly unique. The processes of this kind were observed in Germany in the era of denazification. In the ago of postcolonial development many societies are struggling to maintain or demolish some monuments (page 42). Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ. Light in the Darkness. Retrospective of Birutė Stančikaitė s in National Gallery of Art presents the most mature pieces from the artist s studio and the collections of the Lituanian Art Museum (page 49). Kęstutis ŠAPOKA. Side effects of normality. About Gabrielė Gervickaitė s exhibition in gallery Meno niša. The painter explores how and what extent the body makes social / technological environment in which there are extensions of the body, as the body itself becomes part of the environment as a relentless body issued by us... (page 51). Jan OWEN. About Lidija Šimkutė s White Rainbows. Lidija Šimkutė s work is highly original. The poems are a bridge between cultures and a double offering. Words are, precise, often elemental and often take on a shimmer of symbolism. Imagery is sensuous and supple, metaphors subtly extended as a two-way process. Free from dogmatic insistence as meanings are subtly, wryly questioned. (page 53). Zecharia PLAVIN. Chant of Hope. Fragment of a novel (page 55). Algimantas GRAŽULIS. Disrupted Old Tradition River Transportation. We should take care of old river ports as well as other elements associated with transportation by water and assure the continuity of this old tradition, suggest an expert in architectural heritage (page 67). Bronius GENZELIS. Romualdas Ozolas the One who Made Efforts to Awake National Consciousness. History should provided knowledge as to who did what. Alas, there are those who do not want to acknowledge this necessity. Moreover there are numerous authors who claim they had to say farewell to their earlier writings. Romuldas Ozolas a social thinker and politician never had to face the necessity of rethinking and rewriting his ideas (page 78). Aušra Marija SLUCKAITĖ. Night Mots from Southeast Asia. Essay on travelling as an intelectual event (page 85). Krescencija ŠURKUTĖ. Apocolocyntosis. Ironical essay on Lithuania s cultural and political life (page 93). K u l t ū r o s b a r a i

102 KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Some Kultūros barai articles and translations in eurozine ( Jon NIXON, Almantas SAMALAVIČIUS Higher education and its discontents (En) (Lt) A conversation with Jon Nixon. The audit culture resulting from neoliberal policies has had a deleterious effect on all sectors of society, and no less so on the universities, says higher education expert Jon Nixon. Clearly, the logic of austerity constitutes an existential threat to the great humanistic traditions of scholarship. Erik TABERY. West vs. East all over again (En) (Lt) Central Europe no longer exists, only East and West, as it used to be. That is the condensed version of the combined wisdom of many western analysts and commentators these days, writes Erik Tabery, editor-in-chief of the Czech weekly Respekt. Tomas Kavaliauskas, Ullrich Kockel An enlightened localism (En) (Lt) In a wide-ranging discussion of European identity and regional separatisms, scholar of European ethnology Ullrich Kockel considers how competing memories need not lead to conflict but can be turned into a creative force through cultural engagement based on mutual respect. Gus Hosein, Eric King Age of insecurity (En) (Lt) Cooperation between the communications industry and governments creates unprecedented opportunities for surveillance. Lets not repeat the mistakes of the past and allow companies to assume that users are uninterested in what happens to their data, urge Gus Hosein and Eric King. Sofi Oksanen A lion in a cage (En) (Lt) On the Finlandization of Europe In the aftermath of World War II, Finland pursued a policy of remaining on good terms with the Soviet Union with a view to safeguarding Finnish sovereignty. This strategy became known as Finlandization. A strategy that now haunts Europe, writes Sofi Oksanen, as Russia continues to focus on expanding its sphere of influence. Bronislovas Kuzmickas From a distance (En) (Lt) Postmodern identity in an increasingly postmodern reality Why is it that, 25 years after independence, the attachment that Lithuanian citizens once felt to their country has weakened considerably? Because postmodernist self-consciousness prefers regional identity to state identity? Bronislovas Kuzmickas reports. Antanas Šileika Long ago and far away: Big stories from small countries (En) (Lt) Baltic stories in a global context What s different about a place is what s interesting, writes Canadian novelist Antanas Sileika. A proposition that raises all manner of difficulties, as well as presenting unique opportunities, when writing fiction based on Baltic history aimed at a North American audience. Giedrius Subacius The death of a language (En) (Lt) It is often said that every two weeks a language dies. But the statement belies a complex reality, in which languages are transformed, replaced or simply vanish along with their users. Giedrius Subacius on the fate of the Lithuanian language, among others. Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų savo partnerių bei asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Skelbdamas geriausius žurnalų partnerių straipsnius įvairiomis kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionaliniam bendravimui ir diskusijoms. Geriausi straipsniai iš visos Europos Spaudė akcinė bendrovė Spauda, Laisvės pr. 60, Vilnius Tiražas 2650 egz. Kaina 4,99 Lt / 1,45 Eur SRTR fondas Kultūros barų 2016 m. projektui Kultūrinė Lietuvos perspektyva skyrė eurų finansinę paramą SRTR fondas iš dalies remia rubrikas: Kūryba ir kūrėjai, Paveldas ir paminklai, Laikai ir žmonės remia projektą Kai melas paverčiamas ginklu 96 K u l t ū r o s b a r a i

103