RIZIKOS VERTINIMAS EKSTREMALIŲ SITUACIJŲ VALDYME

Transcription

1 ISSN Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos (12) RIZIKOS VERTINIMAS EKSTREMALIŲ SITUACIJŲ VALDYME Birutė Pitrėnaitė Mykolo Romerio universitetas Anotacija Straipsnyje pateiktas apibendrintas ekstremalių situacijų rizikos valdymo modelis ir detaliai išanalizuotas pagrindinis ir sudėtingiausias jo etapas - rizikos vertinimas. Nuo šio vertinimo atlikimo kokybės priklauso rizikos valdymo efektyvumas ir veiksmingumas. Todėl pateikiami rizikos vertinimo metodikos metmenys, atskirai analizuojant kiekvienais 5 rizikos vertinimo žingsnių: aplinkos, grėsmių, pažeidžiamumo, galimų pasekmių vertinimo etapus ir pastarųjų rezultatus sujungiančią rizikos analizę. Siekiant įvertinti, kaip Lietuvos ekstremalių situacijų valdymo (ESV) sistemoje vykdomos rizikos vertinimo funkcijos, buvo atlikta įvairių ESV sistemos lygių specialistų anketinė apklausa. Straipsnyje pateikti apibendrinti apklausos rezultatai, nustatytos pagrindinės problemos šioje srityje ir suformuluoti siūlymai situacijai gerinti. Pagrindiniai žodžiai: ekstremalios situacijos rizikos valdymas, rizikos vertinimas, grėsmė, pažeidžiamumas, galima pasekmė. Įvadas Tyrimo problema ir aktualumas. XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios įvykiai (užkrečiantis žmones paukščių gripas, savižudžių lėktuvai, įsirėžę į dangoraižius ir atėmę tūkstančius gyvybių) rodo, kad, kas šiandien atrodo neįtikėtina ar praktiškai neįmanoma, rytoj gali virsti negailestinga realybe su tragiškomis pasekmėmis. Tuo tarpu išpuoliai Madride 2004 m. ir Londone 2005 m. įrodė, kad ekstremali situacija gali susidaryti iš niekur", praktiškai be jokių išankstinių perspėjimo ženklų. O pastaraisiais metais įvairias šalis užklumpančios vis didesnio masto gamtinės katastrofos nusineša šimtus tūkstančių gyvybių ir ilgam sutrikdo ekonomiką. Gero pasirengimo galimoms ekstremalioms situacijoms pagrindas yra lankstus rizikos vertinimas, o tinkamasjos valdymas - būtina veiksmingo ESV (toliau -ESV) sąlyga. Pateikti pavyzdžiai pagrindžia plataus ir lankstaus rizikos vertinimo poreikį. Praeityje ESV trūkumus daugeliu atvejų lėmė ne tai, kad apskritai nebuvo vertinamos grėsmės, o tai, kad analizuojant ir vertinant grėsmes, buvo vadovaujamasi šiuolaikinės situacijos neatitinkančia paradigma. Griežtas dėmesio sutelkimas į vieną ar kelias labiausiai tikėtinas grėsmes ar rizikos veiksnius gali pateikti nemalonių siurprizų" (Karlsson, 2005). Daugelio vadovų suvokimas dar vis grįstas Šaltojo karo paradigma. Be to, rizikos veiksnių suvokimui didelę įtaką daro konkreti ginkluoto teroristų išpuolio grėsmė, nes tai gana dažnai eskaluojama žiniasklaidoje. Tuo tarpu kitų pavojų galimybė dažnai paliekama už visuomenės suvokimo ribų oficialiai rizikos nevertinant. Nacionalinėje ekstremalių situacijų valdymo sistemoje lankstus vertinimas reiškia ne tik grėsmių, kurias sukelia žmonės ir jų piktavališki veiksmai, vertinimą. Turi būti vertinama ir struktūrinio pobūdžio rizika, ir jos galimi padariniai. Pvz., kaimyninės šalies infrastruktūros pažeidimas arba avarija pavojingame pramonės objekte gali turėti skaudžių pasekmių mūsų valstybei. Tai pagrindžia parengties poreikį blogiausio atvejo" scenarijui. Objektas - rizikos vertinimo funkcijos, vykdomos ekstremalių situacijų valdymo sistemoje. Tikslas - pateikti ekstremalių situacijų rizikos vertinimo metodikos variantą. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti, įvertinti ir apibendrinti mokslo darbuose ir praktikos veikaluose siūlomus ekstremalių situacijų rizikos vertinimo principus ir etapus. 2. Nustatyti ir apibūdinti svarbiausias rizikos vertinimo veiklas (vykdytinas funkcijas). 3. Ištirti, kokia apimtimi Lietuvos ESV sistemos darbuotojai vykdo įvairias funkcijas ekstremalių situacijų rizikų vertinimo srityje. Teoriniai tyrimo pagrindai Ekstremalių situacijų valdymo teorijos pagrindas yra U. Beck suformuluota rizikos visuomenės" paradigma. Jos esmė yra ta, kad šiuolaikinės modernizacijos laikais visuomenės gerovės plėtra sistemiškai susijusi su rizikos plėtra, nes augančių poreikių tenkinimas kuria, gamina" ir paskirsto technomokslinės prigimties rizikas. Dėl to gerovės paskirstymo logika transformuojasi į rizikos paskirstymo logiką. Jos

2 pagrindinė problema - kaip išvengti, minimizuoti, valdyti ar nukreipti modernizacijos proceso metu sukurtas grėsmes ir riziką. Remdamiesi rizikos visuomenės" paradigma, F. Zwicky, A. Wilson, T. Ritcey, C. A. Roper ir daugelis kitų įvairių šalių mokslininkų įvairiomis kryptimis plėtoja ekstremalių situacijų valdymo tematiką, susijusią su rizikos valdymu. Jie iš skirtingų pozicijųkuria ir tobulina ekstremalių situacijų rizikos vertinimo ir valdymo principus, dėsnius bei pritaikytinus praktikoje modelius ir metodikas. Tyrimo metodika Rengiant ekstremalių situacijų rizikos vertinimo metodinius pagrindus, buvo nagrinėta mokslinė literatūra, Italijos Lombardijos regiono ESV departamento, Švedijos ESV Agentūros ekstremalių situacijų rizikos vertinimo rekomendacijos. Siekiant įvertinti Lietuvos ESV sistemos darbuotojų vykdomų rizikos vertinimo funkcijų apimtis, 2008 m. gegužės - liepos mėn. buvo atlikta ESV specialistų anketinė apklausa. Anketos buvo pateiktos ESV sistemos valstybinio (anketąužpildė 45 proc. šio lygmens darbuotojų), apskrities (60 proc.) ir savivaldos (52 proc.) lygmens darbuotojams. Jų buvo prašoma penkių balų sistemoje (kur 1 - labai mažai, 2 - mažai, 3 - šiek tiek, 4 - daug, 5 - labai daug) įvertinti, kiek santykinai laiko skiria įvairioms rizikos vertinimo funkcijoms vykdyti. Šiame straipsnyje pateikiami tik apibendrinti apklausos rezultatai. Tyrimo rezultatai Pateiktas apibendrintas ekstremalių situacijų rizikos valdymo proceso modelis; nustatyti pagrindiniai rizikos vertinimo etapai; suformuluotos rizikų vertinimo metodinės gairės, akcentuojant pagrindinius vertinimo žingsnių aspektus; diagnozuota Lietuvos ESV sistemos veiklos praktika ekstremalių situacijų rizikos vertinimo srityje. Ekstremalių situacijų rizikos vertinimo vieta rizikos valdymo procese Ekstremalių situacijų rizikų valdymas suvokiamas kaip sisteminis procesas, kuriame naudojamos įvairios priemonės, susijusios su ekstremalių įvykių prevencija, parengtimi, atsakomaisiais veiksmais ir padarinių likvidavimu, bei kuris sąlygoja visuomenės elementų ir aplinkos saugumą, kartu sugretina rizikos valdymo ir gero valdymo praktikas (Britton, 2005). Rizikos vertinimas yra vienas svarbiausių rizikos valdymo etapų. Tačiau tai nėra izoliuotas procesas, o tik vienas etapų rizikos valdymo procese. Rizikos vertinimas vykdomas remiantis valdymo srities strateginiais tikslais ir apribojimais, o jo rezultatų pagrindu planuojamos rizikos kontrpriemonės ir jų alternatyvos. Po to pasirenkamos priimtiniausios rizikų valdymo priemonės. Pastarosios įgyvendinamos stebint ir vertinant jų diegimo eigą ir, atsižvelgiant į valdymo priemonių įgyvendinimo vertinimo rezultatus, tikslinami strateginiai tikslai, uždaviniai ir apribojimai. Taigi, rizikos valdymas yra tam tikrais etapais suskirstytas nuolat besitęsiantis, pasikartojantis procesas (žr. 1 pav). Strateginiai tikslai, uždaviniai ir apribojimai I etapas II etapas Rizikų vertinimas Įgyvendinimas, monitoringas ir vertinimas V etapas IV etapas III etapas Kontrpriemonių ir jų alternatyvų vertinimas Valdymo priemonių pasirinkimas 1 pav. Ekstremalių situacijų rizikos valdymo modelis

3 ESV negali būti grindžiamas vien aiškiai ir iš anksto identifikuojamomis grėsmėmis ir rizikos veiksniais. Jis turi būti grindžiamas bendru gebėjimu valdyti ekstremalias situacijas. Tam pirmiausia reikia įdiegti tokią rizikos tyrimo sistemą, kuri vertintų ir aiškiai diagnozuojamas grėsmes, ir užslėptas rizikas. Rizikos vertinimas turi būti visapusiškas, t. y. apimti ir tikimybių nustatymą, ir galimų pasekmių įvertinimą. Pvz., konkretaus ginkluoto išpuolio socialinės pasekmės nepalyginamai didesnės už teroristų ar kriminalinių grupuočių vykdomo informacinio špionažo padarinius. Tačiau, kita vertus, pastaroji veikla yra labiau tikėtina ir dažnesnė. Tokiu būdu ji sukelia ryškesnį kumuliacinį efektą nacionaliniam saugumui. Tokiose srityse kaip pandemija turi būti labai aukšto lygio parengtis, t. y. reikia rengtis galimai blogiausiam scenarijui, nes realybėje žinios apie įvairių infekcijų poveikį yra ribotos, kaip ir žinios apie blogų žmonių" motyvus ir galimybes. Rizikos tyrėjų problemos yra: kokia yra vieno ar kito scenarijaus tikimybė? kokioje srityje ir kokias priemones reikia sutelkti? kokiais atvejais galima gyventi nustatytos rizikos sąlygomis! Rizikos vertinimas yra sudėtingas procesas, nes rizika pati savaime yra tikimybinis objektas, todėl ekstremalios situacijos gali susidaryti pagal visai kitokį scenarijų nei buvo rengtasi. Tam, kad būtų galima numatyti priemones žmonių, turto ir aplinkos saugumui užtikrinti, pirmiausia reikia išanalizuoti rizikos pasireiškimo veiksnius ir įvertinti pačias rizikas. Rizikos vertinimas - svarbiausia ir sudėtingiausia rizikos valdymo proceso veikla Rizika nėra vienos dimensijos sąvoka. Ji apima kelis svarbius elementus. Rizika apibūdinama kaip tikėtini praradimai dėl neigiamo poveikio tam tikram objektui ir gali būti charakterizuojama trijų komponentų sankirta (Backer at al., 2002): - grėsmės objektui; - objekto pažeidžiamumo; - ekstremalios situacijos sukeltųpasekmių. Grėsmė gali būti matuojama kaip tikimybė, jog tam tikras objektas atsidurs specifinėje ekstremalioje situacijoje per tam tikrą laiko tarpą. Pažeidžiamumas išreiškiamas galimybe, kad grėsmei pasireiškus objektas patirs tam tikrų pažeidimų (pvz., bus sužeisti ar žus žmonės, sugadinamas turtas ir kt). Pasekmės yra grėsmės sukeltos ekstremalios situacijos padarytų pažeidimų dydis ir tipas. Taigi, rizika yra trijų elementų funkcija: grėsmės, pažeidžiamumo ir pasekmių. Šie elementai naudojami nuosekliai matuoti riziką laukiamų pasekmių kontekste (Willis et al., 2005). Grėsmės, pažeidžiamumas, pasekmės ir priemonės apsisaugoti nuo grėsmių, sumažinti pažeidžiamumą ir neigiamas pasekmes yra tarpusavyje susiję ir sudaro rizikos sistemą. Todėl, siekiant įvertinti riziką, reikia analizuoti visus sistemos elementus ir ryšius tarp jų. Norint tai tinkamai atlikti, reikėtų laikytis tam tikro nuoseklumo. Tam naudojama rizikos vertinimo metodika, kuri sujungia įvairių elementų analizes ir kurios rezultatas - rizikos įvertinimas. Si metodika turi padėti sprendimų priėmėjams nustatyti ir įvertinti kritinių 1 objektų potencialias rizikas tam, kad būtų galima sukurti ir įdiegti saugumo ar / ir rizikos mažinimo priemones siekiant išvengti galimų ekstremalių situacijų ar / ir sumažinti jų poveikį, sušvelninti galimas pasekmes. Rizikos vertinimo metodiką sudaro kelios fazės (analizės objektai): - aplinkos vertinimas; - grėsmiųvertinimas; - aplinkos objektų, kuriuose gali susidaryti ekstremali situacija, pažeidžiamumo vertinimas; - pasekmių, jei objekte susidarys ekstremali situacija, vertinimas; - rizikos analizė, kuri atliekama naudojantis aukščiau pateiktų vertinimų rezultatais. 2 pav. iliustruoja, kaip atskiri rizikos vertinimo elementai tam tikra tvarka yra sujungti į sistemą tam, kad rizikos analizė būtų atliekama metodiškai nuosekliai ir konkrečiais etapais. 2 pav. Ekstremalių situacijų rizikos vertinimo metodika 1 Kritinis objektas - objektas, kurio saugumui gali kilti grėsmė irjai pasireiškus bus patirti socialiniai, ekonominiai, ekologiniai, politiniai nuostoliai.

4 Visi etapai yra lygiai svarbūs, nes tik visus juos įvykdžius galima gauti aiškų ir visapusiškai pagrįstą rizikos įvertinimo rezultatą. Kiekvienas etapas turi specifinius tikslus ir metodus, todėl būtina kiekvieną jų panagrinėti detaliau. Aplinkos vertinimas Aplinkos vertinimas yra pirmasis rizikų vertinimo metodikos žingsnis. Aplinkos vertinimo tikslas yra pasiekti visapusišką supratimą apie kritinius objektus. Tokiu objektu gali būti gamykla, kurioje gali įvykti avarija, kaimas, kuris gali būti užtvindytas, strateginės svarbos ar masinio susibūrimo vietos, kuriose gali būti įvykdytas teroristų išpuolis irt. t. Sis tikslas pasiekiamas keliais etapais. Pirmiausia reikia išanalizuoti aplinką, nustatytijoje esančius objektus, identifikuoti jų funkcijas, fizines charakteristikas ir jų veiklos rezultatus. Toliau reikia nustatyti tuos objektus, kurie turi būti analizuojami giliau ir sudaromas jų sąrašas. Siame sąraše esantys objektai bus analizuojami tolesniuose rizikos vertinimo etapuose, t. y. vertinamas jų pažeidžiamumas vienų ar kitų grėsmių atžvilgiu, galimos pasekmės, jei šios grėsmės pasireikš. Vienas svarbiausių etapų visoje rizikų vertinimo proceso eigoje yra kritinių objektų analizė. Kadangi ji yra viena iš pirmųjų žingsnių, nuo jos atlikimo kokybės gali priklausyti rizikos įvertinimo rezultatų tikslumas. Tačiau ši analizė turi vieną esminį trūkumą - ji reikalauja didelių laiko sąnaudų. Kritinių objektų analizė gali būti suskirstyta į penkias tyrimo kategorijas: - fizinių charakteristiką analizė. Kaupiami ir analizuojami duomenys apie fizinius objekto parametrus; - kritinių funkcijų / operacijų analizė. Siame etape išsiaiškinama objekto veiklos specifika, jo teikiamos paslaugos, veiklos rezultatai ar produkcija. Net jei objektas atrodo pasyvus", jis vis tiek atlieka vienokį ar kitokį vaidmenį (pvz., durpyno, kuriame gali kilti gaisras dėl ekstremalios temperatūros, veiklos produktas" yra durpės, kurios ir sukuria objekto vertę). Reikia nustatyti objekto kritines funkcijas, t. y. tas, kurių nebevykdant nutrūktų ar sutriktų objekto funkcionavimas; - žmogiškųjų išteklių analizė. Siame etape analizuojamos kritinio objekto sąsajos su žmonėmis, t. y. ar yra ir kiek žmonių objekte, koks jų vaidmuo, ar anksčiau jame buvo nukentėjusiųjų nuo ekstremalios situacijos, ar nebuvo ekstremali situacija, susidariusi dėl žmonių kaltės. Šie duomenys bus ypač svarbūs tolesniuose rizikų vertinimo etapuose atliekant pažeidžiamumo ir galimų pasekmių analizę; - kritiniųfunkcijųpriklausomybės nuo kitų sistemų ir tarpusavio priklausomybės analizės esmė yra nustatyti objekto kritines funkcijas atliekančių elementų ryšį su kitomis sistemomis, kurios daro įtaką kritinių funkcijų vykdymui; - draudimų, apribojimų, reikalavimų analizė. Paskutiniame kritinių objektų analizės etape dėmesys sutelkiamas į jų veiklai keliamus apribojimus, draudimus ar reikalavimus. Tai gali būti apribojimai vykdyti tam tikrą veiklą dėl technologinių galimybių ribotumo, įvairūs teisiniai apribojimai, saugumo reikalavimai, techniniai standartai ar darbo santykių teisinių reglamentų reikalavimai. Išanalizavus kritinių objektų charakteristikas, reikia nustatyti, kokie kritiniai 2 objekto elementai turi būti apsaugoti tam, kad būtų galima užkirsti kelią ekstremaliam įvykiui paveikti visą objektą arba sušvelninti neigiamus padarinius, jei visgi susidarytų ekstremali situacija. Paskutinis aplinkos vertinimo žingsnis yra objekto kritinių elementų registro sudarymas. Šis registras sudaromas naudojantis aplinkos apibūdinimo ir kritinių objektų detalios analizės rezultatais. Jame turėtų būti pateikti duomenys apie objektus ir jų elementus, kuriuos kokiu nors būdu pažeidus gali susidaryti ekstremali situacija. Registro duomenys gali būti naudojami tolesniuose rizikos vertinimo etapuose: vertinant grėsmes, objektų pažeidžiamumą, galimas pasekmes ir atliekant bendrąjąrizikos analizę. Grėsmių vertinimas Grėsmių įvertinimas yra vienas svarbiausių bet kokios rizikos analizės komponentų. Iš esmės grėsmė yra bet kas, kas gali pasinaudoti objekto pažeidžiamumu ir jįpažeisti ar sunaikinti. Grėsmės gali būti gamtinės, techninės, ekologinės ar socialinės prigimties. Pagal kitą klasifikaciją grėsmės gali būti netyčinės (neplanuotos) ir tyčinės. Netyčinės daugiausia yra gamtinės grėsmės. Tuo tarpu techninės ir ekologinės grėsmės gali būti ir avarijas sukeliančios netyčinės klaidos bei gedimai, ir piktavališki suplanuoti veiksmai. Reikėtų įvertinti, kad apsaugos priemonės nuo netyčinių techninių grėsmių taip pat gali būti panaudotos apsisaugoti ir nuo tyčinių grėsmių. Socialinės grėsmės priskirtinos prie tyčinių, nes socialinės ekstremalios situacijos susidaro pagal daugiau ar mažiau žmonių suplanuotą scenarijų. Grėsmių analizė yra žmogaus ar gamtos veiksmų, kurie gali neigiamai paveikti objektą, vertinimas. Šios analizės svarbą sąlygoja tai, kad jos rezultatais remsis sprendimus priimantys asmenys, planuodami saugumo užtikrinimo ir rizikos mažinimo priemones ir joms įgyvendinti reikalingus išteklius. Numatyti grėsmes yra nelengva, ypač sudėtinga analizuoti tyčines 2 Kritiniai objekto elementai yra tie, kurių funkcionavimas yra būtinas užtikrinti viso objekto veikimą, t. y. tam, kad objektas galėtų vykdyti savo misiją".

5 grėsmes, nes numatyti žmogaus poelgius yra labai sunkus uždavinys. Žmonėms įprasta tyrinėti, planuoti, mokytis ir pagal tai gali keisti savo veiksmus. Net pagal visus požymius nustačius, kad labiausiai tikėtina, jog bus elgiamasi pagal tam tikrą scenarijų tam tikro objekto atžvilgiu, ekstremalus įvykis gali būti sukeltas visai pagal kitą scenarijų, kitomis priemonėmis ar kitame objekte. Tam, kad būtų galima paaiškinti grėsmės vertinimo esmę rizikų vertinimo procese, reikia prisiminti rizikos formulę: R=Pax(l-Pe)xC. R - rizika, susijusi su ekstremalia situacija tam tikrame objekte; Pa - tikimybė, kad per tam tikrą laiko tarpą konkrečiame objekte dėl specifinių rizikos veiksnių pagal tam tikrą scenarijų susidarys specifinė ekstremali situacija; Pe - fizinės apsaugos priemonių veiksmingumas pagal konkretų galimos ekstremalios situacijos scenarijų; (1 - Pe) - fizinės apsaugos priemonių neveiksmingumas; C - pasekmės, jei analizuojamajame objekte pagal scenarijų susidarys ekstremali situacija. Šioje formulėje grėsmė išreiškiama Pa, o jos vertinimo esmė - nustatyti tikimybę, kad pagal tam tikrą scenarijų atliekami specifiniai veiksmai (rizikos veiksniai) gali pažeisti ar sunaikinti tam tikrą objektą nustatytame laiko intervale. Taigi, patys svarbiausi grėsmės analizės komponentai yra: - galimos ekstremalios situacijos susidarymo scenarijai, - objektai, kuriuose jie gali pasireikšti, - veiksniai, kurie gali sukelti ekstremalią situaciją. Objektai, kuriuose gali pasireikšti ekstremali situacija, ir jų charakteristikos bei pagrindiniai rizikos veiksniai, kurie gali pažeisti objektą, buvo nustatyti pirmajame rizikų vertinimo etape (aplinkos vertinime). Todėl grėsmių vertinimo fazės pagrindinis uždavinys yra nustatyti galimus ekstremalių situacijų scenarijus ir pagal kiekvieną iš jų sujungti į sistemą objektų, rizikos veiksnių analizių bei atskiro scenarijaus duomenis ir įvertinti tokio varianto tikimybę. Analizuojant ekstremalios situacijos scenarijus, vertinamos tokios charakteristikos, kaip: - grėsmės poveikio būdas; - poveikio laikas ir trukmė; - poveikio plitimo tipas (statinis ar dinaminis poveikis); - poveikį mažinančios ir didinančios sąlygos. Jei vertinamos socialinės ar tyčiniais veiksmais sukeliamos technologinės grėsmės, tai būtina analizuoti grėsmę galinčių sukelti grupių charakteristikas: grupės tipą, dydį, sudėtį, tikslus, kultūrą, ideologiją, turimus išteklius (žmogiškuosius, daiktinius, finansinius, informacinius), pajėgumus ir galimybes, interesus ir ketinimus, galimas žinias apie objektą, techninius ir organizacinius įgūdžius, ankstesnę grupės veiklą ir kt. Įvertinus grėsmes, kitas rizikų vertinimo žingsnis yra objektųpažeidžiamumo vertinimas. Pažeidžiamumo vertinimas Pažeidžiamumą galima apibrėžti kaip silpnybes, kuriomis gali būti pasinaudota siekiant prieiti (su piktavališkais ketinimais - B.P.) prie tam tikro vertingo dalyko (Roper, 1999). Kitas apibrėžimas gali būti, kad pažeidžiamumas yra sąlyginė sėkmės tikimybė, jog pasitvirtins grėsmės scenarijus (Moteff, 2004). Pažeidžiamumo vertinimas suvokiamas kaip silpnybių fizinėse struktūrose, personalo apsaugos sistemose, procesuose ar kitose srityse nustatymas. Rizikos formulėje R = Pa x (1 - Pe) x C pažeidžiamumas išreiškiamas apsaugos priemonių neveiksmingumu, t. y. (1 - Pe). Iš formulės matyti, kad jei objekte būtų 100 proc. veiksminga ir patikima visų sistemų ir procesų apsauga, rizika neegzistuotų, nes net jei ir pasireikštų grėsmė, objektas nenukentėtų. Tačiau vargu ar realybėje tokios apsaugos sistemos egzistuoja, todėl vertinant rizikas būtina išanalizuoti ir pažeidžiamumą. Pažeidžiamumo analizę sudaro objekto (objekto fizinės apsaugos priemonių) ir grėsmių (ekstremalių situacijų scenarijų) tyrimų derinys. Objekto pažeidžiamumas gali būti matuojamas pagal ekstremalios situacijos susidarymo tikimybės (ekstremalaus įvykio pasireiškimo sėkmės tikimybės) skalę (žr. 1 lent.). Pvz., pažeidžiamumo lygis 5C reiškia, kad objektas yra tiek pažeidžiamas, kad 9 iš 10 įvykių, galinčių sukelti ekstremalią situaciją objekte, bus sėkmingi, t. y. pažeis objektą.

6 Pažeidžiamumo ir ekstremalios situacijos susidarymo tikimybės skalė (Pisapia, 2007) Pažeidžiamumo lygis Tikimybės dešimtainė išraiška Procentinė išraiška Įvykio pasireiškimo sėkmė (galimumas) 5 C % + 9/10>L> 1 B % - 90 % A>L> 9/10 3 A % - 75 % Y 2 >L> % % - 50 % %>L > % % - 25 % 1/8>L > % % - 12 % 1/16>L> 1/ %-6 % 1/32>L> 1/ % 1/32 > L Pažeidžiamumo analizė tiesiogiai susijusi su objekto fizinės apsaugos priemonių patikimumo ir veiksmingumo įvertinimu. Apsaugos priemonės gali būti labai įvairios: fizinė apsauga (žmonės), sustiprinta pastato konstrukcija, sudėtingos elektroninės sistemos ir kt. bei įvairių tipų sistemų deriniai. Pagrindinės apsaugos sistemos funkcijos yra detektavimas, sulaikymas ir atsakas. Tai reiškia, kad veiksminga sistema turi gebėti anksti identifikuoti prisiartinusią grėsmę, ją sulaikyti pakankamai ilgai (uždelsti), kol atvyks atsako pajėgos ir neutralizuos grėsmę. Būtent šių trijų funkcijų vykdymo priemonių patikimumas ir veiksmingumas lemia didesnį ar mažesnį objekto pažeidžiamumą (Pisapia, 2007). Konkretaus objekto pažeidžiamumas priklauso nuo ekstremalios situacijos scenarijaus ir objekto fizinės apsaugos (detektavimo, sulaikymo ir atsako funkcijų). Tobulėjant technologijoms yra galimybė tobulinti apsaugos priemones, taip pakeisti objekto pažeidžiamumą ir tokiu būdu sumažinti ekstremalios situacijos riziką. Pasekmių vertinimas Pasekmes galima apibūdinti kaip tam tikro tipo ir masto nuostolius, patirtus dėl ekstremalios situacijos. Galimas pasekmes būtina vertinti tam, kad būtų galima apskaičiuoti ekstremalaus įvykio riziką ir numatyti reikalingus išteklius rizikos mažinimo priemonėms diegti. Analizuojant pasekmes, vertinami tokie elementai (žr. 2 lent.): A) Galimas poveikis žmonių gyvybei ir sveikatai: mirtini atvejai, sužeidimai objekte ir už objekto ribų. B) Poveikis ekonomikai: veiklos sutrikdymo nuostoliai, veiklos atkūrimo, sunaikinto turto ir jo pakeitimo kaštai, neigiamas poveikis regiono ar nacionalinei ekonomikai, svarbios informacijos praradimas, pakenkimas reputa cijai. C) Poveikis aplinkai: geriamojo vandens, oro gyvenamosiose vietovėse ir šalia jų, vandens telkinių, dirvožemio užteršimas, floros ir faunos teritorijų, gamtinių išteklių klodų sunaikinimas. D) Sociopsichologinis-politinis poveikis: neigiamas poveikis socialinėms vertybėms, simboliams, vykdomoms politinėms programoms, jų rėmimui, pasitikėjimui viešosiomis institucijomis. Ekstremalios situacijos galimos pasekmės turi būti detalizuotos pagal kiekvieną poveikio sritį. Pasekmių rangavimo skalė nuo 1 iki 5 pateikta 3 lent., kur 5 priskiriamos sunkiausios galimos pasekmės, o 1 - mažiausiai nuostolių.

7 Pasekmių rangavimo skalė (Pisapia, 2007) Pasekmių tipas A- poveikis žmonėms B- poveikis ekonomikai C- poveikis aplinkai D- sociopsichologinis A B C D A B C D A B C D A B C D Pasekmių apbūdinimas Rangas (C - pasekmės) Tikėtinas didelis mirtinų atvejų skaičius objekte ir už objekto ribų. Labai daug turtinių netekčių ir labai ilgas objekto veiklos sutrikdymo laikotarpis; Didelis neigiamas poveikis nacionalinei ekonomikai apskritai ir specifinėms viešojo ir privataus sektoriaus veiklos sritims, svarbių duomenų praradimas. Ypač didelis neigiamas poveikis aplinkai (smarkus aplinkos užteršimas) objekte ir/aruž objekto ribų. Labai didelis reputacijos praradimas ir atitinkamai veiklos pajėgumų praradimas. C5 - labai sunkios Tikėtini mirtini atvejai objekte ir sužeidimai už objekto ribų. Dideli turtiniai nuostoliai; Vidutinės trukmės ekonominės veiklos nutrūkimas. C4 - sunkios Žymus poveikis aplinkai objekte ir / ar už objekto ribų. Žymus reputacijos ir atitinkamos veiklos pajėgumo praradimas. Tikėtina daug sunkių sužeidimų atvejų visame objekte, bet be mirtinų atvejų ir sužeidimų už objekto ribų. Vidutiniai turtiniai nuostoliai; C3 - vidutinės Vidutinės trukmės ekonominės veiklos sutrikimas. Poveikis aplinkai objekte ir nežymus už objekto ribų. Vidutinis reputacijos ir atitinkamos veiklos pajėgumo praradimas. Sužeidimai tikėtini tik arti įvykio vietos, nėra sužeidimų ar mirtinų atvejų už objekto ribų. Nedideli turtiniai nuostoliai; C2 - lengvos Trumpas ekonominės veiklos sutrikimas. Nedidelis neigiamas poveikis aplinkai tik nedideliame įvykio plote. Nežymus reputacijos ir atitinkamos veiklos pajėgumo praradimas. Galimi nesunkūs sužeidimai objekte, nėra sužeidimų ar mirtinų atvejų už objekto ribų. Labai maži turtiniai nuostoliai; Cl- labai Labai trumpas ekonominės veiklos sutrikimas. lengvos Nėra neigiamo poveikio aplinkai. Labai mažas reputacijos ir atitinkamos veiklos pajėgumo praradimas. Analizuojant galimas pasekmes įvairiems ekstre- Rizikos analizė malių situacijų scenarijams tikslinga kiekvienam iš Rizikos analizė yra paskutinis rizikų vertinimo mepasekmių tipų naudoti kiekybines skales, t. y. kur įma- todikos etapas, kurio tikslas - apibendrinti, suderinti, noma naudoti skaitinę išraišką pasekmėms išreikšti, kompleksiškai išanalizuoti anksčiau atliktų vertinimų Pvz., Cl rango A tipo pasekmės: 0-50 mirtinų atvejų rezultatus: ir / ar 0-50 sunkių sužeidimų; C2 rango B tipo pasek- - aplinkos ir grėsmių vertinimo; mės: mln.ltekonominiųnuostolių. - pažeidžiamumovertinimo; - pasekmių vertinimo (žr. 3 pav.).

8 3 pav. Rizikos analizės elementai Siekiant įvertinti ir apskaičiuoti riziką, susijusią su konkrečiu galimu ekstremalios situacijos scenarijumi, riziką galima traktuoti pagal du požiūrius: - santykinis rizikos įvertinimas. Tai kokybinis metodas, pateikiant grubius dydžius tam, kad būtų galima palyginti įvairius ekstremalių situacijų scenarijus rizikos analizės proceso metu; - sąlyginis rizikos įvertinimas. Sis metodas suteikia skaitinę ekstremalios situacijos scenarijaus rizikos analizės išraišką. Santykinis rizikos vertinimas remiasi sąlyga, kad tam tikra ekstremali situacija susidarys, t. y. grėsmės tikimybė Pa = 1. Tuomet rizikos formulė R = Pax(l- Pe) x C įgauna išraišką R = (l- Pe) x C. Todėl rizikos reikšmė yra objekto pažeidžiamumo ir pasekmių funkcija. Sąlyginio rizikos įvertinimo metodo tikslas - pateikti rizikos skaitinę išraišką, remiantis anksčiau atliktu pažeidžiamumo ir pasekmių įvertinimu bei, žinoma, atsižvelgiant į įvairius aplinkos analizės aspektus. Jei norima galimas pasekmes išreikšti intervalu nuo mažiausios iki didžiausios reikšmės, bet nesiekiama apsiriboti konkrečiu šio intervalo skaičiumi, tada tikslinga laikytis sąlygos, kad kiekviena reikšmė intervale yra sugeneruota pagal vienodą tikimybę, todėl kiekviena iš reikšmių turi vienodą galimybę pasitvirtinti (Morgan, Henrion, 1990). Suprantama, kad kai kuriais atvejais labai sudėtinga atlikti tokį rizikų įvertinimą, siekiant gauti konkretų skaičių. Be to, deja, ne visada rezultatai pasitvirtina praktikoje. Tačiau rizikų vertinimas yra vienas svarbiausių procesų ekstremalių situacijų rizikos mažinimo etape, nes nuo jo rezultatų priklauso ekstremalių situacijų prognozės, prevencija ir tolesni ESV etapai. Būtina pažymėti, kad straipsnyje pateikti rizikos vertinimo metmenys turėtų būti detalizuoti ir papildyti įvairiomis metodinėmis rekomendacijomis, kaip žingsnis po žingsnio atlikti kiekvieną iš rizikos vertinimo etapų. Lietuvos ESV sistemos darbuotojų vykdomų rizikos vertinimo funkcijų vykdymo tyrimo rezultatai Analizuojant apibendrintus visų lygių ESV sistemos darbuotojų apklausos apie įvairių rizikos vertinimo funkcijų vykdymą rezultatus, galima pastebėti, kad pakankamai didelė dalis respondentų (nuo 20,5 iki 35,9 proc.) savo veiklos nesieja su rizikos vertinimo funkcijų vykdymu. Be to, nemažai (nuo 28,2 iki 34,6 proc.) ESV darbuotojųpasirinko neutraliąpoziciją. Tik 33,3-44,9 proc. respondentų teigia, kad savo darbe rizikų vertinimui skiria daug ir labai daug dėmesio (žr. 4 pav.).

9 4 pav. Lietuvos ESV sistemos darbuotojų apklausos rezultatai šioje sferoje nustatytos skirtingos užduotys. Todėl rei- kia kiekvieną rizikos vertinimo funkciją nagrinėti at- skirai pagal jos vykdymą skirtinguose ESV sistemos lygmenyse (žr. 3 lent.). 3 lentelė Tačiau tokie apibendrinti rezultatai nepakankamai tiksliai reprezentuoja Lietuvos ESV sistemos praktiką rizikos vertinimo srityje, nes kiekvienam iš ESV sistemos lygmenų (savivaldybės, apskrities ir valstybės) Lietuvos ESV sistemos darbuotojų apklausos rezultatai - rizikos vertinimo funkcijų vykdymas skirtingais sistemos lygmenimis Funkcija Lygmuo Respondentų įvertinimas (proc.) Funkcijų vykdymo apimties vertinimas savivaldos 36,4 21,2 42,4 Aplinkos vertinimas apskrities 33,3 36,1 30,6 valstybinis 50,0 37,5 12,5 savivaldos 24,2 33,3 42,5 Grėsmių vertinimas apskrities 16,7 36,1 47,2 valstybinis 37,5 25,0 37,5 savivaldos 15,2 39,4 45,5 Scenarijų rengimas apskrities 22,2 27,8 50,0 valstybinis 37,5 50,0 12,5 savivaldos 21,2 42,4 36,4 Pažeidžiamumo vertinimas apskrities 27,8 27,8 44,4 valstybinis 75,0 25,0 0 savivaldos 21,2 36,4 42,4 Galimų pasekmių vertinimas apskrities 25,0 30,6 44,4 valstybinis 37,5 25,0 37,5 savivaldos 30,3 36,4 33,3 Rizikos analizė apskrities 27,8 25,0 47,2 valstybinis 75,0 12,5 12,5

10 Civilinės saugos įstatyme nustatyta, kad savivaldybės lygmeniu civilinės saugos specialistai (paprastai kiekvienoje savivaldybėje yra tik po vieną šios srities darbuotoją) prognozuoja savivaldybės teritorijoje galimas ekstremalias situacijas. Apskrities lygmeniu civilinės saugos padaliniai gauna iš visų į apskritį įeinančių savivaldybių ESV užduotims vykdyti reikalingą informaciją ir organizuoja bei vykdo administracinio vieneto teritorijoje ESV prevencines priemones galimų ekstremalių situacijų atvejais (Civilinės saugos įstatymas). Kaip matyti iš apklausos rezultatų, savivaldybės bei apskrities lygmenimis neigiamų ir neutralių vertinimų (labai mažai, mažai ir šiek tiek vykdoma) dalis pagal kiekvienąfunkcijąviršija net 50 proc. Viena priežasčių, kodėl taip sutampa savivaldybių ir apskričių specialistų atsakymai, galėtų būti ta, kad savivaldybės lygmens specialistams dėl vienokių ar kitokių priežasčių nevertinant aplinkos, grėsmių, pažeidžiamumo ar nevykdant kitų rizikos vertinimo funkcijų, apskrities lygmens specialistai savo ruožtu negauna visų savo atsakomybės srityje esančių savivaldybių duomenų apie rizikas. Todėl apskrityse atitinkamai rizikos vertinimo funkcijų vykdymo apimtys mažesnės nei turėtų būti. Tuo tarpu valstybiniu lygmeniu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas tik kontroliuoja ir vertina pavojingų objektų pavojaus ir rizikos analizę. Tai paaiškina, kodėl šio lygmens respondentųteigiami įvertinimai neviršija 37,5 proc. Lietuvos ESV sistemos darbuotojams buvo pateikti ir klausimai, susiję sujau įvykusių ekstremalių situacijų duomenų kaupimu, analize ir vertinimu. Šioje srityje situacija, lyginant su rizikos vertinimo funkcijų vykdymu, yra geresnė - neigiamų ir neutralių atsakymų yra mažiau (žr. 5 pav.). 5 pav. Lietuvos ESV sistemos darbuotojų apklausos rezultatai Tokius rezultatų skirtumus būtų galima paaiškinti tuo, kad rizikų vertinimo funkcijoms vykdyti reikia aukštesnės kvalifikacijos ir geresnių įgūdžių nei faktinių duomenų kaupimui, analizei ir sisteminimui. Be to, darbuotojų apklausos rezultatai rodo, kad rizikos vertinimo srityje jiems suteikiama nepakankamai žinių. Įvairiuose mokymo ir kvalifikacijos kėlimo kursuose bei kituose renginiuose žinių apie rizikų vertinimo ir valdymo metodus suteikimą gerai įvertino 31 proc. darbuotojų ir tik 10 proc. labai gerai, o apie kitų šalių gerą praktiką atitinkamai tik 21 proc. ir 7 proc. Tuo tarpu mokymus apie ekstremalių situacijų valdymo sistemos teisinį reglamentavimą, apie įvairias ekstremalių situacijų metu vykdomas procedūras aukščiau negu vidutinis įvertino net proc. respondentų. Kvalifikacijos rizikos vertinimo srityje problema ypač aktuali savivaldybės lygmeniu, nes, kaip minėta, kiekvienoje savivaldybėje dirba tik po vieną ESV specialistą. Todėl, jei šiam specialistui trūksta kompetencijos ar laiko (o tai yra būtinas išteklius) atlikti rizikos vertinimą, tai šių funkcijų vykdymas atitinkamoje savivaldybėje tampa labai problemiškas. Apskrities lygmeniu, kur ESV veikla užsiima keletas darbuotojų, situacija yra kitokia. Čia yra galimybė ESV funkcijas paskirstyti pagal darbuotojų vykdomų užduočių apimtis ir gebėjimus tam tikroje srityje. Tačiau išlieka ir šio lygmens kompetencijos problema. Tai patvirtina patys Lietuvos ESV sistemos darbuotojai, teikdami, kad viena būtiniausių priemonių ESV sistemos veiklai tobulinti turėtų būti prognozavimo ir prevencijos veiklų tobulinimas. Suprantama, kad šių veiklų efektyvumo ir veiksmingumo pagrindas yra tinkamas ekstremalių situacijų rizikos vertinimas. Būtina pažymėta, kad straipsnyje pateikti tik kiekybiniai rizikos vertinimo praktikos Lietuvoje rezultatai, nevertinant atliekamų funkcijų kokybės. Tačiau, pasak valstybinio lygmens darbuotojų (remiantis interviu sujais metu gauta informacija), rizikos vertinimas

11 yra problemiškas ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu aspektu. Jie dar kartą patvirtina prielaidą, kad žemesniųjų lygmenų ESV specialistams trūksta kompetenci jos šioje srityje. Viena pagrindinių priežasčių, sąlygojančių šį trūkumą, yra mokymo ir metodinės pagalbos specialistams trūkumas. Lietuvoje kol kas nėra pakankamai detalios ir kartu lanksčios ekstremalių situacijų rizikos vertinimo metodikos. Dėl to vertindami rizikas įvairių lygmenų darbuotojai labiau vadovaujasi savo patirtimi, o ne taiko moksliškai pagrįstus ir pritaikytus praktikoje metodus. Apibendrinant Lietuvos ESV sistemos darbuotojų apklausos rezultatus, galima teigti, kad siekiant veiksmingesnio ESV būtina daugiau dėmesio skirti rizikos vertinimui, nes tai yra gero pasirengimo galimoms ekstremalioms situacijoms pagrindas. Išvados 1. Modernizacijos procesai skatina ne tik gerovės, bet ir grėsmių didėjimą, todėl šiuolaikinė visuomenė gyvena nuolat kintančios rizikos aplinkoje. Ekstremalių situacijų valdymo (toliau - ESV) sistema turi numatyti maksimaliai efektyvius veiksmus ne tik klasikinėms", bet ir naujoms ekstremalioms situacijoms valdyti. Turinčių didesnę ESV patirtį nei Lietuva šalių patirtis rodo, kad efektyvaus ir veiksmingo ESV pagrindas yra ekstremalių situacijų rizikos valdymas. Tinkamos ir pakankamos rizikos valdymo priemonės didina galimybę išvengti ekstremalių situacijų ar / ir sumažinti neigiamąjų poveikį. Be to, jos turėtų būti koreguojamos ir tobulinamos atsižvelgiant įvykstančius aplinkos pokyčius. 2. Ekstremalių situacijų rizikos valdymas - sudėtingas ESV procesas, kurio pagrindinis ir sunkiausias etapas yra rizikos vertinimas. Nuo šio vertinimo kokybės priklauso rizikos valdymo efektyvumas ir veiksmingumas. Tam, kad rizikos vertinimo rezultatai būtų kuo tikslesni ir patikimesni, jį reikėtų atlikti laikantis tam tikro nuoseklumo. Apibendrinus mokslo darbuose ir geros praktikos veikaluose pateiktas rekomendacijas, rizikos vertinimą galima suskaidyti į 5 sąlyginius etapus: aplinkos, grėsmių, pažeidžiamumo, galimų pasekmių vertinimo etapus ir pastarųjų rezultatus sujungiančią rizikos analizę. ESV sistemoje diegiant rizikų vertinimo metodiką, reikėtų užtikrinti, kad joje būtų pateikiamos pakankamai detalios rekomendacijos, bet kartu metodika būtų lanksti, t.y. ją būtų galima naudoti įvairaus pobūdžio ekstremalių situacijų rizikoms vertinti. 3. Lietuvos ESV sistemos darbuotojų apklausos rezultatai rodo, kad iki šiol vyrauja tendencija analizuoti jau įvykusių ekstremalių situacijų duomenis, o ne prevenciniais tikslais vykdyti rizikų vertinimą. Įvykusių ekstremalių įvykių duomenims apdoroti daug ir labai daug dėmesio skiria 42,3-51,3 proc. respondentų, o rizikos vertinimo įvairioms funkcijoms vykdyti - tik 33,3^4,9 proc. Norint pagerinti situacijąrizikųvertinimo srityje, reikėtų daugiau dėmesio skirti darbuotojų mokymams ir įgūdžių gerinimui, nes kompetencijos trūkumai lemia netinkamą rizikos vertinimo funkcijų vykdymą. Tam, kad šis vertinimas būtų kokybiškas ir patikimas, turėtų būti parengta rizikos vertinimo metodika ir išmokyti darbuotojai ją tinkamai taikyti praktikoje. Tokiai metodikai sudaryti galėtų būti panaudoti straipsnyje pateikti ekstremalių situacijų rizikos vertinimo metodikos metmenys. Literatūra 1. Backer, А. В., Eagan, R. J., Falcone, P. K., Harris, J. M., Herrera, G. V., Hines, W. C, Hutchinson, R. L., Moonka, A. K., Swinson, M. L., Webb, E. K., Woodal, T. D., and Wyss, G. D. (2002). A Scalable Approach for Critical Infrastructure Security. Sandia National Laboratories, SAND Report: SAND New Mexico: Albuquerque. 2. Britton, N. (2005). Developing a Framework for Identifying Sound Practices in Megacities. 1st International Conference on Urban Disaster Research, January 2005, Kobe, Japan, [žiūrėta ]. 3. Civilinės saugos įstatymas. (1998). Valstybės žinios, Nr Karlsson, S. (ed.) (2005). Threats and Risks Report. Swedish Emergency Management Agency (SEMA). Stokholm: SEMA, krisberedskapsmyndigheten.se/templates/ Page 1987.aspx [žiūrėta ]. 5. Morgan, M.G. and Henrion, M. (1995). Uncertainty: A Guide to Dealing with Uncertainty in Quantitative Risk and Policy Analysis. Cambridge University Press. 6. Moteff, J. (2004). Risk Management and Critical Infrastructure Protection: Assessing, Integrating, and Managing Threats, Vulnerabilities and Consequences. Congressional Research Service (CRS): The Library of Congress. 7. Pisapia, G. (2007). The Development of a Terrorism Risk Management Framework (TRMF) for the Protection of Critical Infrastructure (CI) Facilities from Terrorist Physical Attacs (Daktaro disertacija, Universita' Cattolica del Sacro Cuore di Milano, Dottorato di Ricerca in Criminologia, Ciclo XIX, S.S.D. SPS/12, 2007). 8. Willis, H. H., Morral, A. R., Kelly, К. Т., andmedby, J. J. (2005). Estimating Terrorism Risk. MG- 388-RC, Centre for Terrorism Risk Management Policy, RAND Corporation, Santa Monica, California.

12 B. Pitrėnaitė Risk Assessment in Emergency Management Summary Disasters of the last decades have proved that what seemed to be incredible or almost impossible can become a cruel reality with tragic consequences. Meanwhile terrorists attacks in Madrid (year 2004) and in London (year 2005) have demonstrated that emergency can occur "from nowhere" without any warning signals. Likewise recent natural disasters with growing frequency and force of attacks bear along thousands of human lives and disorder economies for long time. Excellence of emergency preparedness is based on flexible Risk Assessment while proper Risk Management is a vital condition for efficient Emergency Management. The examples above motivate for broad and flexible Risk Assessment. For some time past faults in Emergency Management occurred not because Risk Assessment was absent, but because threats analysis and evaluation were based on wrong - cold war - paradigm, which does not represent reality of the modern world. Current conditions require following new "Risk Society" paradigm (reasoned by U.Beck). The essence of the paradigm is that welfare development in modern society has systematic link with risk development. This phenomenon can be explained in the way that fulfilment of growing human needs simultaneously creates, produces and distributes risks of techno-scientific nature. Therefore, distribution of welfare is transforming to distribution of risks. The issues in Emergency Management Systems to be solved are how to escape, minimize, manage or shift threats and risks produced in the light of "Risk Society". F. Zwicky, A. Wilson, T. Ritcey, C. A. Roper and many other scientists from different countries develop the mentioned paradigm in various ways. From different viewpoints, they create and improve principles, laws and techniques on Emergency Risk Management. Countries with rich experiences in Emergency Management pay extreme attention to Emergency Risk Assessment because proper and adequate means of Risk Management increase possibility to escape emergencies and/or reduce their impact. Moreover, Risk Assessment methods are continuously adjusted with changing environment. Emergency Management System in Lithuania is relatively young and yet has not developed Risk Assessment techniques. Furthermore, academic community does not pay enough attention to Emergency Management issues. In such light, this article aims to shape a version of technique for Emergency Risk Assessment. To achieve the aim, the following objectives were set: - to analyze, evaluate and generalize Risk Assessments' principles, rules and phases proposed in scientific and practical pieces: - to identify and define the main functions to be performed in Emergency Risk Assessment: - to explore the practice of Emergency Risk Assessment in Lithuania. To create the basics of Emergency Risk Assessment technique, the author analyzed scientific works and recommendations proposed by Swedish Emergency Management Agency, Lombardy Regional (Italy) Emergency Management Unit. On purpose to diagnose extent of execution of Risk Assessments functions in Lithuanian Emergency Management System, questionnaires to specialists in this field were submitted. The research was carried out during May-July of year 2008 in all three levels of the system: state, county and municipality. Respondents were asked to evaluate how deep they perform different functions of Emergency Risk Assessment. The Article consists of three sections. The first one presents a general model of the process of Emergency Risk Management and proves significance of Risk Assessment in this process. Risk Assessment is executed following strategic goals and restrictions on security, on the base of Risk Assessment results are stated risk countermeasures alternatives. Then the most acceptable measures to manage risks and threats are selected. These are implemented, monitored and evaluated. According results of evaluation, the strategic goals and restrictions are revised. So Risk Management is a process divided in phases, but continuous. The main part of the article focuses on Risk Assessment procedures in details. Aiming to receive possibly right and trusted Risk Assessment results, this work should be performed following the particular sequence. Framing up the Risk Assessment Technique, five phases are identified: environment, vulnerability, threats, possible consequences evaluations and risk analysis to aggregate the results of previous phases. Each phase is specific and requires exact questions to be answered. In order to implement an effective Risk Assessment Technique in practice, it should be ensured that this technique is detailed enough, but also flexible - applicable for different kinds of risks. The last chapter presents empiric research into Lithuanian Emergency Management System. The results demonstrate that in the system prevails practice to analyse data of accomplished emergencies but less of Risk Assessment oriented to possible future events. To the processing of data of past events percent of emergency management professionals pay much and very much attention, while on execution of Risk Assessment functions - only percent. In order to change this practice, more attention should be paid to education and training in the field of Emergency Risk Assessment. Seeking quality of this performance, Lithuanian Emergency Management System should create Risk Assessment Technique (Manual) and train well specialists to use it. For creation of the mentioned Manual, Risk Assessment Technique draft presented in the article could be used.