KULTŪROS BARAI. Viršelio 1 p.: 4 p.:

Transcription

1

2

3 Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Laima KANOPKIENĖ Rengia Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) Kęstutis Šapoka (dailė) Tadas GINDRĖNAS (dailininkas) Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) Dalia MEČKAUSKAITĖ (korektorė) Irena Žaganevičienė (buhalterė) Redakcinė kolegija Vytautas BERENIS Endre Bojtár (Vengrija) Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Tomas Kiauka Algis Mickūnas Liana RuokytĖ (Skandinavija) Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) Redakcijos adresas Latako g. 3, Vilnius el. paštas: kulturosbarai@takas.lt, kulturosbarai@gmail.com Faksas: Leidėjas VšĮ Kultūros barų leidykla. SL 101 Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Problemos ir idėjos Kas lemia, kad ideologiniai tikėjimai užgožia tiesą? Su Normanu Lillegardu kalbasi Almantas Samalavičius / 2 Nuomonės apie nuomones Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. Dar kartą dėl pirmojo sutarties su valstybe paragrafo. Atsakymas prof. Vytautui Landsbergiui / 8 Vytas DRUNIS. Mums nereikia vieniems kitų, arba Kas atsitinka, filosofui įgriuvus į duobę / 14 Apie Nidą, Lietuvos kultūrą ir dar šį bei tą. Atsiliepimai į Leono Stepanausko atvirą laišką Ar Thomas Mannas susitiks su Kristijonu Donelaičiu Nidoje / 16 Kūryba ir kūrėjai Vainius Bakas. Eilėraščiai / 20 Ar pateks Nekrošius į dangų? Kaip italai vertina Eimunto Nekrošiaus Rojaus pasaulinę premjerą Vičencos teatre Olimpico / 23 Kęstutis ŠAPOKA. LT00TAPYBA Šiuolaikinio meno centre, arba Kaip aš čia patekau? / 29 Luc AUBRY. Prieš sugrįžtant į Itakę / 33 Silvija Čižaitė-Rudokienė. Magiškasis moteriškumas / 42 Marija Gabrielė Repšytė. Ar esi matęs sniegą? Akmenys, laikas ir šiuolaikinis menas Kaselio parodoje Documenta / 44 Kęstutis ŠAPOKA. Lauros Garbštienės ir Knuto Åsdamo duetas Vartų galerijoje / 49 Apie Nidos meno koloniją ir santykių estetiką. Pokalbis su meno direktoriumi Vytautu Michelkevičiumi / 52 Rūta Gaidamavičiūtė. Dosni ne vienai širdžiai. Solistės Astos Krikščiūnaitės kelias į aukštą statų kalną / 58 Paveldas ir paminklai Gražina Mareckaitė. Ar humanizuota erdvė praris sakralias Vilniaus erdves? Poleminės pastabos / 63 Jonas Minkevičius. Grįžtant prie nepažįstamųjų prūsų / 73 Pasaulio istorijos Turime perprasti tikrąsias struktūrinio smurto priežastis. Pokalbis su Sulaku Sivaraksa / 77 Sulak Sivaraksa. Tikrasis saugumas / 79 Kelionė kaip intelektualinis nuotykis Almantas Samalavičius. Dangus ir plyta. Bagano šventyklų švytėjimas / 84 Herkus KUNČIUS. Bulgarijos liūtas / 91 Laikai ir žmonės Jurgis Stanaitis. Įspūdingas ir sparnuotas Vlado Kensgailos gyvenimas / 98 Apie knygas Arvydas Juozaitis. Drąsiausias Baltijos regiono iššūkis pasauliui. Rytprūsių paslaptis, kurią bando atskleisti Anatolijus Bachtinas / 104 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Švankas apie fintus / 109 Summaries / 110 Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. Viršelio 1 p.: 4 p.: Dante Alighieri. Dieviškoji komedija. Rojus. Režisierius Eimuntas NEKROŠIUS Adomas Danusevičius. Mariage bureah Iš parodos LT00TAPYBA K u l t ū r o s b a r a i

4 Problemos ir idėjos Kas lemia, kad ideologiniai tikėjimai užgožia tiesą? Su Normanu Lillegardu kalbasi Almantas Samalavičius Normanas Lillegardas norvegų kilmės amerikiečių filosofas, Tenesio universiteto profesorius emeritas, Ludvigo Wittgensteino, Soreno Kierkegaard o intelektualinio palikimo tyrinėtojas, sutelkęs dėmesį į etikos ir estetikos, socialinių mokslų ir kalbos filosofiją. Jaunystėje daugiau nei dešimtmetį daręs profesionalaus muzikanto karjerą (klasikine muzika aistringai žavisi iki šiol), Lillegardas pasinėrė į filosofiją. Yra buvęs Tenesio valstijos filosofų asociacijos prezidentas, vadovavęs Šiaurės Amerikos Kierkegaard o asociacijai, dirbęs vizituojančiu profesoriumi Kopenhagos (Danija), Kembridžo (Anglija) universitetuose, 2008 ir 2012 m. dėstė Minzu (Kinija) universitete. Parašė keletą filosofams gerai žinomų knygų Apie Epikūrą (2003), Filosofiniai klausimai (kartu su Jamesu Fieseriu, 2004), fundamentalų veikalą Moralės sfera (2009), paskelbė plataus atgarsio sulaukusių publikacijų, parengė nemažai straipsnių prestižinei akademinei filosofijos enciklopedijai internete (Internet Encyclopedia of Philosophy), kurią per mėnesį aplanko pusė milijono skaitytojų. Prieš dešimtmetį vienas iš filosofo straipsnių buvo išspausdintas ir Kultūros baruose. Su Normanu Lillegardu susipažinau prieš keliolika metų abu dalyvavome tarpdisciplininiame mokslų ir menų seminare Stokholme ir Alandų salyne, o šiemet, mano pakviestas, profesorius lankėsi Lietuvoje, grįždamas po akademinės kelionės į Kiniją, kur dėstė klasikinės graikų filosofijos kursą. Su Normanu Lillegardu kalbėjomės apie šiandieninę vertybių sumaištį, religijos ir metafizinės išminties nuvertinimo priežastis ir pasekmes, meno, etikos ir moralės sąveikas. Almantas Samalavičius: Šiandienos socialinį klimatą galima apibūdinti įvairiai, kai kam jis primena net nepaskelbtą karą religijai. Vakarų civilizacijos istorijoje būta, ko gero, nedaug tarpsnių, kai religija laikyta svarbiausia kone visų blogybių priežastimi, nes didžiausi mąstytojai visada teigė, kad metafizinės tradicijos yra išminties šaltinis. Kaip manote, ar religijos įdiegtas metafizinis mąstymas gali ką nors pasiūlyti sekuliariais laikais? Ar krikščionybė teikia kokių nors gilesnių įžvalgų, narpliodama šiandienos pasaulio problemas? Ar krikščioniškoji išmintis gali ko nors pamokyti? Norman Lillegard: Priešiškumas religijai stiprėja tai akivaizdu. Visi žinome, kad daugelio, neišskiriant ir abraomiškųjų, religijų istorija turi ir tamsiąją savo pusę, o XXI a. pradžią jau paženklino tragiškos religinių fanatikų inspiruoto smurto ir žudynių akimirkos, tad negatyvus požiūris į religiją tam tikru atžvilgiu yra suprantamas. Tačiau susidaro įspūdis, kad negatyvūs vertinimai atsiranda gerokai anksčiau, negu yra pateikiami įrodymai, kurie galėtų juos pagrįsti. Tapo paprasčiausiai labai madinga niekinti religinį tikėjimą, ypač krikščionybę. Pavyzdžiui, aš turėjau gana protingą studentą, kuris nedvejodamas tvirtino, esą katedras viduramžiais statė vergai. Nežinau, iš kur jis pasisėmė tokių nesąmonių, tačiau jo pasirengimą lengvai jomis patikėti siečiau su bendra atmosfera, skatinančia priimti beveik viską, net keisčiausius argumentus, jeigu tik jie padeda diskredituoti religinį tikėjimą. Visuotinis abejingumas perauga 2 K u l t ū r o s b a r a i

5 į skepticizmą, kai atmetama viskas, ką teigiamo galima pasakyti apie religiją. Kita vertus, įrodyti religinio tikėjimo vertę nėra lengva. Viena iš priežasčių ta, kad religijos nepateikia paprasčiausių objektų, kuriais derėtų tikėti. Vietoj to jos siūlo pervertinti vertybes, o jų mąstymas apie tai, kas yra vertinga, sekuliariam protui gali atrodyti panašus į nonsensą. Pavyzdžiui, krikščionybė teigia, kad kelias, vedantis į visumiškumą, yra kentėjimas, kad tas, kuris yra paskutinis, taps pirmuoju, kad (atkartojus Herakleitą) kelias į viršų yra kelias žemyn, kad beturčiai paveldės pasaulį, kad gyvenimas ateina per mirtį, kad gyvenimas trapus, bet galiausiai jo negalima paveikti net ir didžiausiomis valios pastangomis, todėl reikia atsiduoti Dievo valiai, ir taip toliau. Tiems, kurie vertina saugumą, patogumą, yra prisirišę prie sistemos, paremtos pleoneksija ( ta prakeikta meile turtams, pasak Barclay aus), niekina mirtį ir siekia užsitikrinti gyvenimą, pasitelkdami technologijas, leidžiančias vis didesnę invaziją į žmogaus kūną ir sielą, bet kokius žmogiškus jausmus bando malšinti medicininiais preparatais, siekia palengvėjimo, griebdamiesi terapijos legaliai skiriamais vaistais, tokie žmonės iš tikrųjų gali religinius teiginius laikyti nesąmonėmis. Įtariu, kad pirminė (nors ir retai pripažįstama) priežastis, kodėl bandoma nuvertinti ar niekinti religiją, yra būtent šie ką tik suminėti dalykai, o ne gnoseologiniai sunkumai, mokslo (ne itin aiškia šio žodžio prasme) iškilimas ar naujasis multikultūrinis įmantravimas. Vis dėlto nemažai sekuliarių žmonių iš dalies pripažįsta žlugdančius pleoneksijos ir suprekinimo padarinius, priešinasi medikalizacijai, atmeta terapinę invaziją į jausmus ir kitus dirbtinius dalykus. Šiuo požiūriu charakteringa Philipo Rieffo [1965 m. išleidusio knygą Terapijos triumfas (The Triumph of the Therapeutic) ir įžvalgiai numačiusio tai, kas dabar vadinama postmodernizmo esme, t. y. kad bus atmestos moralinės tiesos, įvyks sukilimas prieš kultūrines normas ir pan., Red.] karjera. Tikėtina, kad tokiems žmonėms religinis mokymas, jeigu būtų tinkamai pateiktas, pasirodytų esąs, o galiausiai ir taptų, gyvenseną lemiančiu išminties šaltiniu. Knyga, kurią parašė New York Times apžvalgininkas Rossas Douthatas ir apie kurią pastaruoju metu buvo ypač K u l t ū r o s b a r a i plačiai diskutuojama, tyrinėja blogą religiją, kurią skelbia tiek religinė dešinė, tiek kairė. Pirmąją reprezentuoja tipiški televizijos evangelistai, apeliuojantys į meilę turėti, o antrąją liberalioji senųjų pakraipų krikščionybės atmaina Amerikoje. Nors šie kairieji bandė priešintis vartotojiškoms tendencijoms, tačiau pasirodė visiški bejėgiai sustabdyti terapinę invaziją, o kartu ir anemiją, prasidėjusią su ja. Žmonės (čia nekalbu apie tuos, kurie domisi filosofija profesiniais tikslais) neretai mano, esą filosofijoje ras tai, ko jiems nesuteikia religija. Į filosofiją ar apskritai mokslą neretai kreipiasi tie, kurie laiko save netikinčiais, vildamiesi, kad čia ras atsakymus į esminius būties klausimus. Ar vakarietiška filosofija galėtų tapti panacėja tiems, kurie jaučiasi nusivylę šiuolaikine ideologija, skatinančia neriboti vartojimo, siekti nuolatinės pažangos ir nevaržomos ekonominės plėtros? Ar filosofija turi kokių nors galių paveikti mąstymą taip, kad atsirastų alternatyva patogaus, technologizuoto gyvenimo sampratai, kurią žmonėms į galvas įkalė kapitalizmo mitologija ir pagal kurią svarbiau vartoti negu būti? Didžioji tiek anglų ir amerikiečių, tiek kontinentinės filosofijos dalis nekelia sau tikslo mokyti išminties ar ją puoselėti. Filosofai, ypač anglai ir amerikiečiai, pirmiausia detaliai analizuoja gnoseologijos, metafizikos ir metaetikos problemas, bet daro tai tokiu būdu, kuris prieinamas tik labai nedidelei daliai žmonių. Tuo nereikėtų stebėtis. Nemenka filosofijos dalis visada rūpėjo tik labai išsilavinusiam elitui. Pavyzdžiui, Platono Parmenidas arba Aristotelio Metafizika nei kada nors anksčiau buvo, nei dabar yra prieinami daugeliui. Kita vertus, turime ir sokratiškąją tradiciją, kuri siekia kažko panašaus į išmintį ar mokymą. Ši tradicija niekada nebuvo išnykusi. Kierkegaard as, galbūt ir Nietzsche XIX a., egzistencialistai XX a., nemažai XXI a. mąstytojų kai kuriais atžvilgiais priskirtini šiai tradicijai. Esama krypčių, kurios pristato, kartais net perdirba Kierkegaard ą ir Nietzsche. Tačiau anglų ir amerikiečių filosofijos kontekste tai tėra mažumos užsiėmimas, nors toji mažuma žmonėms, esantiems už profesionalios filosofijos ribų, daro daug didesnį poveikį negu analitinė filosofija. Tad bendras paveikslas nelabai padrąsins tuos, kurie tikisi filosofijoje rasti gyvenimo gaires ar iš jos pasisemti išminties. Tačiau per pastaruosius trisdešimt metų net 3

6 analitinė filosofija patyrė įdomių pokyčių. Dorybių etikos atgaivinimas, naujos tendencijos, įsigalėjusios gnoseologijoje, ir tam tikra kvazischolastika, daugybę klausimų perimanti iš religinių doktrinų, kurios rūpėjo viduramžių filosofams ir teologams, per tris dešimtmečius labai pakeitė filosofijos veidą. Neperdėsiu sakydamas, kad profesionalioji filosofija dabar leidosi į tokius rigoristinius ir subtilius ginčus, kokių nebuvo nuo pat XIII a.! Ir tai vyksta būtent tuo metu, kai masiškai plinta teiginiai apie religinio tikėjimo iracionalumą. Gaila, kad šios filosofų pastangos padarė tokią menką įtaką teologiniam lavinimui, ypač liberaliems protestantų sluoksniams, o dar menkesnę daugumai sekuliarių mąstytojų. Manau, galima drąsiai tvirtinti, kad, pavyzdžiui, Christopheris Hitchensas, vienas iš naujųjų ateistų, tikrai nėra susipažinęs su Alvino Plantingos, priskirtino prie iškiliausių pastarųjų trijų dešimtmečių religijos filosofų, argumentais kada nors, kai susipažins, Hitchensui teks perrašyti nemažą dalį savo tekstų. Jūsų akademinė veikla susijusi ne tik su vakarietišku kontekstu. Pastaraisiais metais vis dažniau vykstate į Kiniją, dėstote įvairius filosofijos kursus. Puikiai žinome, kad kinai turi savo filosofinę tradiciją, nors ją nustelbė galinga komunistinė ideologija, nepakanti išminties paveldui. Kita vertus, dabar visa Azija yra pasidavusi vakarietiškai technologinės pažangos ir vartojimo ideologijai, neretai pamiršdama ar tiesiog ignoruodama originalias mąstymo formas. Gal Kinijoje, kuri XXI a. pretenduoja užimti tvirtą poziciją tarp pasaulio galingųjų, jau vėl pradedama paisyti savų mąstymo tradicijų? Kaip manote, ar konfucianizmas, taoizmas, kiti kinų filosofinio mąstymo šaltiniai dar gali susigrąžinti prarastąsias pozicijas? Manau, Konfucijus ir dabar daro poveikį kinų kultūrai. Kai kas netgi tvirtina, esą būtent Konfucijaus įtaka galima paaiškinti, kodėl tiek daug kinų tiki demokratija, bet priima autoritarinį režimą. Azijos barometro apklausa rodo, kad didelis kinų procentas demokratiją vertina labai aukštai. Nors daugelis pripažįsta, kad apie ją neturi jokio supratimo, didžioji mažumos dalis demokratiją supranta Konfucijaus minben kategorijomis, pagal kurias režimą įteisina jo politikos poveikis žmonėms, o ne procesas, per kurį ateinama į valdžią. Svarbiausia žmonės. Konfucijus tikėjo, kad privalomas intelektualinio lavinimo dėmuo yra muzikos studijos. Taigi svarstoma, gal didysis Vakarų klasikinės muzikos renesansas Kinijoje, sąmoninga valstybės politika remti muzikinį lavinimą ir netgi tai, kad už muzikavimo įgūdžius teikiamas didžiulis balų kiekis stojantiesiems į universitetus, yra susiję su konfucianizmo tradicija? Čia egzistuoja ir disciplinos aspektas, kuris daugeliui vakariečių atrodo esąs bereikšmis. Vakariečiai supranta, kad disciplina svarbi sportininkams, tačiau tik nedaugelis pripažįsta tokį disciplinuotą intelektualinį ir moralinį savęs ugdymą, kokį skelbė Konfucijus. Jis, panašu, įsivaizdavo, kad muzikinis lavinimas yra labai svarbi tokios saviugdos dalis. Kinija ir gretutinės civilizacijos, ko gero, turi pranašumų šioje srityje. Galima tik stebėtis, kaip pavyko išsaugoti šią dviejų su puse tūkstančio metų tradiciją. Vakarų istorijoje nieko panašaus neaptiksime. Be to, Kinijoje tebėra gyvas tradiciją išsaugojęs budizmo ir taoizmo paveldas, gyvuoja ir krikščionybė. Tą liudija ir Lin Yutango, bandžiusio šias mąstymo ir praktikos kryptis įdiegti į kinų socialinės raidos procesus, populiarumas. Grįžkime prie vakarietiško akademinio konteksto. Pastaraisiais metais Vakaruose didėja spaudimas humanitariniams mokslams, nes jie esą neteikia apčiuopiamos naudos. O jeigu ir teikia, tai ją labai sunku, gal net išvis neįmanoma, išmatuoti. Todėl intelektualinis klimatas yra gerokai palankesnis pragmatiškoms disciplinoms, instrumentalaus pobūdžio žinijai, kurią galima ne tik pritaikyti, bet ir greitai nustatyti jos rezultatyvumą. Aukštojo lavinimo vertė matuojama investicijų ir klientūros kategorijomis, taigi humanitarikos puoselėjamoms vertybėms lieka vis mažiau vietos universitetų programose. Ar esama kokių nors požymių, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, diktuojančiose universitetinio išsilavinimo standartus globaliu mastu, o plačiau žvelgiant ir visuose Vakaruose, bus vertinami tokie dalykai kaip darna, kritinis mąstymas, vertybių ugdymas, kurie yra neatsiejami nuo teisingai suprasto humanitarikos vaidmens? Nėra sutarimo, bent jau Amerikoje, nei dėl kolegijos ir universiteto vaidmens, nei dėl optimalios lavinimo formos. Obama teigia, kad būtina kiekvienam užtikrinti galimybę įgyti kolegijos lygio išsilavinimą, kiti mano, kad jau ir taip 4 K u l t ū r o s b a r a i

7 esama per daug neparengtų ir marginalizuotų studentų, baigusių kolegijas. Tuo pat metu pelno siekiančių universitetų gausėjimas ir nuotolinio lavinimo iškilimas išprovokavo diskusijas apie aukštojo mokslo formas ir tikslus. Tačiau man susidaro įspūdis, kad labai mažai mąstoma apie lavinimo vietą tiek individų, tiek visuomenės gyvenime, todėl neturime nieko, ką galėtume prilyginti Johno Henry o Newmano Universiteto idėjai. Manau, tai rodo supratimo, kad lavinimas susijęs su išminties ir kitų dorybių puoselėjimu, stoką. Vis daugiau žmonių laiko universitetus vietomis, kur galima įgyti techninių žinių, duosiančių materialinės naudos. Ko gero, yra dvi pasipriešinimo tokiam požiūriui formos. Viena vertus, plačiai paplitę humanitariniai kursai, skiepijantys tam tikrą jautrumą rasei, klasei, lyčių problematikai ir plėtojantys atitinkamą tradicinio kanono tiek literatūroje, tiek kituose menuose kritiką (manoma, kad šis kanonas susijęs su seksizmu, vienos kurios nors klasės sureikšminimu ir pan.) Tai sutampa su lavinimu už auditorijos ribų, kur diegiamos daugiausia kairiosios pažiūros. Kai kurie tokio pobūdžio veiksmai, nukreipti į pirmakursių orientavimą universitete, jau sulaukė teismų verdikto dėl teisės, kurią užtikrina pirmoji [JAV konstitucijos, Red.] pataisa, pažeidimo. Yra tam tikrų duomenų, kad šis vertybinis lavinimas sudavė smūgį humanitarikos prestižui, iš dalies dėl to smarkiai sumenko kultūrinė ir istorinė žinija. Kita vertus, įvairūs universitetai turi programas, skirtas įtvirtinti tradiciniam literatūros, istorijos ir kitokiam kanonui. Ši pasipriešinimo forma, manyčiau, yra gerokai mažiau ideologiška ir bent jau kol kas nesukėlė jokių teisminių procesų. Bet kuriuo atveju šios dvi pasipriešinimo formos (nors dominuoja pirmoji) yra viena kitai priešiškos, nes įkūnija labai skirtingus požiūrius į tai, koks galėtų ir turėtų būti humanitarinis lavinimas, kokia jo vertė. Būčiau linkęs tvirtinti, kad vargu ar pagrįstas optimizmas tų, kurie mano, esą universitetinis lavinimas tai įvadas į gilų kultūros paveldo vertinimą ir supratimą, iš kurio atsiras tam tikro pobūdžio humanizacija. Paprasčiausiai tarp tų, kurie dėsto humanitarines disciplinas, jau nekalbant apie tuos, kurie priklauso griežtojo mokslo kultūrai, pernelyg trūksta sutarimo, kokia turėtų būti humanitarinio lavinimo vieta ir vertė. Tačiau su šiomis problemomis vis tiek K u l t ū r o s b a r a i reikia grumtis. Jos yra labai svarbios, iš dalies ir dėl tų priežasčių, kurias implikuoja tavo klausimai. Jau porą dešimtmečių Vakarų intelektualinis klimatas persisunkęs reliatyvizmu. Visuotinai skelbiama, esą nėra jokių tikrų tiesų ir vertybių, viskas ginčytina ir diskutuotina, bet kokios pretenzijos į universalizmą iš anksto smerkiamos. Akademiniai sluoksniai reliatyvizmą sutiko ypač palankiai. Koks reliatyvizmo vaidmuo viešojoje erdvėje ir kokie jo padariniai akademinei kultūrai? Kur link visa tai veda? Ar dar neatėjo laikas ieškoti blaivesnio ir labiau subalansuoto požiūrio į vertybes, kuriomis grindžiamas žmonių ir visuomenių gyvenimas? Reliatyvizmą laikau keleto tarpusavyje susijusių idėjų mišiniu, kai kurios iš jų pastaraisiais dešimtmečiais buvo ypač populiarios tarp akademinių sluoksnių. Idėją, kad nesama jokių moralinių tiesų arba kad apskritai nėra jokios tiesos, dar V a. prieš Kristų iškėlė sofistai, taigi dėl to diskutuojama jau amžių amžius. Pastaraisiais dešimtmečiais įvairios reliatyvistinės tematikos variacijos, apvilktos istorizmo, socialinio konstruktyvizmo ar kokių nors kitų postmodernaus mąstymo atmainų drabužiais, giliai įsiskverbė į akademinę sferą. Ypač didelį poveikį jos padarė humanitarikai ir socialiniams mokslams. Tačiau egzistuoja ir populiarusis reliatyvizmas. Kiekvienam profesoriui iš anksto aišku, kad beveik kiekvienas studentas žino, kad viskas yra reliatyvu arba kad nederėtų daryti moralinių sprendimų, arba kad viskas priklauso nuo subjektyvaus požiūrio. Regis, studentus atstumia pati mintis, kad moralė, politika, menas, o kartais net ir mokslas, galėtų remtis kokiais nors standartais, juo labiau tokiais, kokius galima taikyti kiekvienam. Stanley s Fishas, kurį apibūdinčiau kaip modernųjį sofistą, regis, mano, kad neverta kvaršinti galvos dėl tokių populiarių požiūrių ar įsitikinimų, nes šie, pasak jo, nekeliauja. Kitaip tariant, žmonės, reiškiantys tokius požiūrius, neseka jų implikacijomis, nes vis tiek ir mąsto, ir diskutuoja moraliniais klausimais, kai tik pajunta tokį poreikį, panašiai kaip ir tie, kurie atmeta reliatyvizmą. Manau, iš dalies tai tiesa. Asmenys, teigiantys, kad negalima imtis moralinių sprendimų, labai greitai pasmerkia tuos, kuriuos laiko rasistais, seksistais ir pan. Be to, jie, 5

8 kaip ir visi kiti, nepakenčia, kai jiems meluojama. Yra keletas asmenų, apsiskelbusių reliatyvistais, ir teigiančių, esą vergovinė santvarka yra tokia pat gera kaip ir visuomenė be vergovės, arba įrodinėjančių, atseit moterų socialinės padėties pagerėjimas nereiškia moralinės pažangos. Tačiau akivaizdu, kad tikram reliatyvistui nepriimtina pati moralinės pažangos idėja, nes ji reikalauja standartų, apimančių skirtingas epochas ir kultūras. Visa tai lyg ir leistų tvirtinti, kad reliatyvizmas nekeliauja, kaip skelbia Fishas, arba kad dauguma žmonių tiesiog nesugeba ar nenori siekti elementaraus loginio nuoseklumo. Vis dėlto bet kuriuo atveju reliatyvizmas nėra nežalingas. Praktinis jo poveikis pasireiškia tuo, kad bandoma pateisinti intelektualinį tingumą daugelis žmonių nesivargina mąstyti apie esminius būties ir gyvensenos dalykus. Be to, kam gi vargintis, jeigu vis tiek kiekvienas turi savo nuomonę ir visos nuomonės lygiavertės? Kitas praktinis padarinys tai tendencija tikrą moralinio (ir kitokio) pobūdžio apsisprendimą bei savęs vertinimą pakeisti ideologiniais pliurpalais. Daugeliui šiuolaikinių studentų atrodo, kad senosios savęs vertinimo idėjos gana keistos, net įžeidžiančios. Jeigu manoma, kad nedera kitų žmonių vadinti bailiais, beatodairiškais, tingiais, beveidžiais, godžiais ir pan., vadinasi, nereikia vertinti ir savęs. Esą vertinti kitus yra netolerantiška, o vertinti save reiškia savęs menkinimą! Netolerancija kartu su rasizmu, seksizmu, homofobija, regis, yra vienintelės ydos, dėl kurių verta sukti galvą, ir tik jos (o čia jau esama prieštaravimo) laikomos tikromis (anaiptol ne reliatyviomis) blogybėmis. Be to, ydas turi tik kiti žmonės! O tam tikra laikysena laikoma ydinga todėl, kad tokia ją paskelbė dabartinės mąstymo kryptys, dominuojančios tarp socialinių ideologijų. Taigi tarp konformizmo, gryno nenoro mąstyti ir šiuo metu madingo reliatyvizmo yra glaudus ryšys. Fizikas Alanas Sokalas 1996 m. paskelbė straipsnį apie kvantų gravitaciją. Nors šį postmoderniu stiliumi parašytą straipsnį išspausdino pripažintas socialinių mokslų žurnalas, paaiškėjo, kad tai viso labo pokštas. Sokalas parašė parodiją, kurios neįžvelgė žurnalo redaktoriai! Vėliau jis atskleidė savo motyvus: panieka rimtiems (ir kompetentingiems) argumentams, protingą tiesos siekimą užgožusi ideologija lėmė, kad postmoderni raštija, jo nuomone, pakrypo labai bloga politine ir socialine linkme. Senamadiškas, klasikinis požiūris teigė, kad galią įmanoma įveikti pasitelkiant tiesą. Kai tik Foucault su Derrida išmokė, kad tiesa yra viso labo galios padarinys, esi įveiktas, jei nepriklausai galingųjų mažumai. Manau, kad tai tiesa ir tai, ko gero, yra liūdniausia šiuo metu madingo reliatyvizmo pasekmė, kurios nesugeba suprasti Fishas. Jau keletą metų kalbama apie ekonominę krizę. Kodėl tebėra paveiki didėjančio produktyvumo ir vartojimo ideologija? Kokią įtaką mūsų mąstymui, veiklai ir įpročiams daro primygtinai diegiama vartotojų etika? Kai kas teigia, esą pleoneksija tai yda, kurios būtinai reikia, kad palaikytume ekonomikos gyvybingumą. Tarp kitko, abejoju, ar tam pritartų Adamas Smithas. Bet kuriuo atveju praktinis šios ydos padarinys yra tai, kad dabar ji nuolatos minima kasdieninėse žiniose. Labai turtingi žmonės nori turėti dar daugiau ir nusiteikę dėl to imtis net kriminalinių veiksmų ar ko nors panašaus. Ekonomistai galbūt nesutiks, kad godumas yra būtina šiuolaikinių krizių, purtančių nacionalines ekonomikas, sąlyga, tačiau ir jie nustebtų, jei paaiškėtų, esą godumas nebuvo esminis neseno nuosmukio veiksnys. Pavyzdžiui, niekas neneigia, kad viena iš būsto rinkos kolapso priežasčių daugumos žmonių noras persikelti į prabangesnius būstus, negu leido jų kišenė. Tuo iškart pasinaudojo gobšūs nekilnojamojo turto pardavėjai ir didieji bankai, diegiantys plėšrią praktiką, todėl susidarė situacija, privertusi susvyruoti net didžiausias institucijas. Taigi gali būti, kad plačiai paplitusi yda pleoneksija iš tikrųjų yra privaloma dabartinių ekonominių krizių sąlyga! Tačiau dauguma ekonomistų savo straipsniuose šios priežasties nemini. Galbūt tai atrodo nemandagu, nes susiję su vertinimais, gal pernelyg subjektyvu (prisiminkime, ką sakiau kiek anksčiau). Perdėtas visokių gėrybių ir paslaugų vartojimas kai kuriais atžvilgiais yra panašus į persivalgymą, su kuriuo susijusios sveikatos problemos didina netvarios medicinos kaštus, todėl dedamos pastangos, bent jau Amerikoje, keisti žmonių mitybos įpročius. Jeigu pernelyg didelis vartojimas kartu su kitais veiksniais prisideda prie nuosmukio (o, mano nuomone, taip ir yra), galbūt pasiekę 6 K u l t ū r o s b a r a i

9 tam tikrą kritinį tašką pagaliau atsibusime ir pradėsime to vengti panašiai kaip apsirijimo? Nemanau, kad tai įvyks labai greitai, nors kai kurie neriboto vartojimo padariniai, tokie kaip aplinkos tarša, aiškūs jau dabar. Ekonomistai, panašu, nesutaria nei dėl dabartinės ekonominės krizės priežasčių, nei dėl jos gydymo būdų. Manau, prie šių klausimų svarstymo galėtų prisidėti filosofai ir socialiniai kritikai. Reikia labai rimtai apmąstyti žmonių bendruomenės prigimtį, suvokti, kas iš tikrųjų lemia gerovę, kokie turėtų būti žmonių santykiai su gamtine aplinka. Kai kurie anksčiau skelbti tavo pokalbiai suteikė šioms problemoms įdomią traktuotę. Jūs daugelyje savo publikacijų aptariate meno ir etikos problemas. Pastaruoju metu etinės ribos pasidarė labai neaiškios. Ar etika mene vis dar ką nors reiškia? Gal menas ir moralė iš tikrųjų neturi jokių sąlyčio taškų, kaip tvirtina kai kurie šiuolaikinio meno ideologai? Jei mąstysime apie etiką gėrio ir blogio, pareigos ir taisyklių kategorijomis, bus tikrai sunku suprasti, kokia galėtų būti moralinė meno reikšmė. Tačiau, jei mąstysime apie etiką pirmiausia dorybių ir ydų kategorijomis, tada moralinė dimensija bus gerokai platesnė, todėl galėsime įžvelgti ją net meno srityje. Nemažai romanų, apsakymų yra tikros dorybių ir ydų studijos, kartais gebančios iškelti sudėtingus motyvacinius tiek žmonių, tiek institucijų veiklos aspektus. Kuo geriau perprasime dorybes ir ydas, tuo labiau seksis suprasti ir keisti save pačius. Peržvelkime kad ir keletą būdvardžių, kuriais nusakomos ydos: beatodairiškas, bailus, godus, tingus, nerūpestingas, kerštingas, įžūlus, šiurkštus, apskaičiuojantis, dviveidis, geidulingas, savanaudis, brutalus, žiaurus Toks sąrašas galėtų užimti ištisus puslapius. Literatūra gali parodyti mums, kokios yra šios savybės, kaip jos susijusios tarpusavyje, koks žlugdantis būna jų poveikis. Tokios sąvokos neretai vadinamos tirštomis dėl aprašomojo turinio. Kad išmoktume taikyti jas, vertindami save, yra neabejotinai svarbi augimo ir moralinio brendimo dalis. Prozos, poezijos kūriniai gali padėti šiems procesams tai ir laikytina moraliniu literatūros poveikiu. Tačiau būtų labai klaidinga manyti, esą tokia paveiki ji būna tada, kai moralizuoja. Literatūros santykis su K u l t ū r o s b a r a i moralės sfera gerokai subtilesnis. Oscaras Wilde as yra sakęs: vertinant prozą, visai nesvarbu, ar jos autorius žudikas. Galbūt ir ne, tačiau kvailys vargu ar pajėgs sukurti vertingą literatūros kūrinį, o dauguma žudikų, bent jau aš taip tvirtinčiau (ir tvirtinu), yra kvailiai. Taigi Wilde as klydo. Tačiau atkreipkime dėmesį į tai, kad kvailio kaip ir jo priešybės išminčiaus samprata, pasiekusi mus iš seniausių laikų, yra nepaprastai sudėtinga, susijusi su plačiu dorybių ir ydų suvokimu. Moralinę įtaigą gali turėti ne vien literatūra. Kiti menai taip pat, tik ne tokiais aiškiais būdais. Pavyzdžiui, nemažai diskutuota apie Alberto Speero, kuris laikomas Hitlerio architektu, akivaizdžius moralinius nuopuolius ir kaip jie paveikė jo kūrinių pobūdį ir kokybę. Kai kas tvirtina esą jokio ryšio tarp to ir ano nėra. Tai atitinka Wilde o požiūrį, jei žodį proza pakeistume terminu architektūra. Kiti mano, kad esama labai aiškių tiesioginių sąsajų. Man įdomios paties Speero pastabos apie tai, kas jo projektuose defektyvu ir kaip jo architektūrą paveikė jo gyvenimo būdas. Manau, išsamiai ir visapusiškai įvertinę Zeppelinfeldą [grafo Ferdinando von Zeppelino garbei pavadintas laukas, kuriame vykdavo hitlerininkų paradai ir kurį suprojektavo Speeras, Red.] suvoksime, kad tokie darbai nebūtų galėję atsirasti, jei architektas nebūtų pasidavęs tam tikroms ydoms, tiek mažoms, tiek didelėms, o jos paskatino (ir netgi labai) atsirasti ir Trečiąjį reichą. Dar vienas pavyzdys neseniai perskaičiau Rosalindos Hursthouse esė, kurioje ši gerai žinoma amerikiečių filosofė rašo, kaip Goyos ir Picasso kūrinių analizė ilgainiui pakeitė jos požiūrį į etinį karo leistinumą. Menas įstengia akivaizdžiais ir konkrečiais dalykais paversti tai, kas iki tol buvo suvokiama kaip nuobodi klišė. Negaliu šiame pokalbyje leistis į ilgą estetikos aptarimą ir nemanau, kad turėtume džiaugtis tiesmuku meno panaudojimu moraliniais tikslais, kaip kadaise ragino Levas Tolstojus. Dar kartą pabrėžiu: menas daro įtaką žmogaus charakteriui subtiliais būdais, kuriuos ne taip lengva įžvelgti. Tačiau tiems, kurie mano, kad literatūra ir drama, vizualiniai menai, architektūra ir netgi muzika neturi jokio moralinio poveikio, patarčiau viską permąstyti iš naujo. Dėkoju už pokalbį. 7

10 Nuomonės apie nuomones Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė Dar kartą dėl pirmojo sutarties su valstybe paragrafo Atsakymas prof. Vytautui Landsbergiui Spaudai rengiamos knygos viršelis Iš tų neigiamų reakcijų, kurios pasiekė mane po tekstų ciklo Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis (Kultūros barai, 2011, nr. 12; 2012, nr. 1 4) publikacijos, ypač ryški buvo viena. Kai ką žiauriai papiktinau, išdrįsusi komentuoti semiotiko Algirdo Juliaus Greimo 1990 m. rugsėjo 13 d. parašytą Žodį lietuviams, kuriuo jis ragino susilaikyti nuo atsteigimų, referendumų ir kitų panašių politinių sprendimų kelyje į nepriklausomybę. Rašiau, kad Greimas, kalbėdamas apie atsteigimus, turėjo omenyje Nepriklausomybės atkūrimo aktą, taigi laikėsi panašios pozicijos, kokią propagavo komunistų elitas: nepriklausomybės link reikia eiti ne radikalių politinių sprendimų, bet laipsniškos raidos (step by step) keliu, pirmiausia siekti ekonominio savarankiškumo, o kada nors gal ir atsiskirti nuo SSRS. Šis raginimas išdėstytas antrojoje Žodžio lietuviams pusėje. Pirmąją sudaro dramatiškas tuometinės ekonominės suirutės aprašymas su tokiu komentaru: Tačiau dainuojančios revoliucijos sparčiu žingsniu žygiuojančiai tautai nebuvo tuo pat metu aiškiai pasakyta [o nepasakė, matyt, radikalių sprendimų šalininkai, nes kompartijos vadai tik apie tai ir kalbėjo, E. W.-M.], kad jos siekta ir paskelbta nepriklausomybė žadėjo ilgam laikui tik prakaito ir ašarų laikus. Panašiai kaip kompartijos lyderiai, Greimas, kalbėdamas apie šį laikotarpį, akcentuoja negatyvą, t. y. ekonominius sunkumus, o ne pozityvą didžiulį pilietinį pakilimą ir atgautas teises. Bauginti ekonominiais sunkumais, * pranašaujant ilgus prakaito ir ašarų laikus, buvo itin svarbi kairiųjų ideologinės kampanijos dalis. Siekta įtikinti tautą, kad vienintelė teisinga ir neskausminga yra komunistų siūloma strategija. O paskui, reikalams vis dėlto pakrypus ne jų siūloma linkme, pradėta nuolat kartoti: girdi, mes juk sakėm, kad reikia pirmiausia siekti ekonominio savarankiškumo, bet buvo pasiduota nacionalistiniam radikalizmui, užtat dabar ir tu- * Pats gensekas Michailas Gorbačiovas, atvykęs į Vilnių, klausinėjo mitinguojančių žmonių, kuo gi jie važinės, kai Lietuva iš Maskvos nebegaus Žiguli Red. 8 K u l t ū r o s b a r a i

11 K u l t ū r o s b a r a i rime tiek problemų! Pirmosios teksto pusės turinys aiškiai rodo, kad jis skirtas sustabdyti radikalių žingsnių šalininkus. Todėl nelogiška būtų manyti, esą antroje teksto dalyje, ragindamas susilaikyti nuo atsteigimų, Greimas kreipiasi į Kovo 11-osios akto priešininkus. Mano pateiktąja Greimo teksto interpretacija kai kas rimtai suabejojo. Buvo iškelta mintis, esą ragindamas susilaikyti nuo atsteigimų Greimas, ko gero, turėjo omenyje Kovo 11-osios akto moratoriumą. Kalbėdama apie tuos, kuriems sukėlė abejonių mano išvedžiojimai, aš, žinoma, neturiu omenyje protesto laišką Kultūros barams parašiusių Kęstučio Nastopkos, Arūno Sverdiolo ir Sauliaus Žuko, nes šie asmenys bet kokį jiems nepriimtiną požiūrį vis dar (!) priskiria psichosomatiniams sutrikimams. Beje, minėta trijulė įrodinėjo, esą Žodžiu lietuviams Greimas pranašiškai bandęs paprotinti vieną, tuo metu dar net neegzistavusią, organizaciją Lietuvos ateities forumą (LAF). Taigi, nebūdama ekstrasensė, čia komentuoti lyg ir neturiu ką Kalbėsiu tik apie tuos, kurie savo abejones parėmė daugiau ar mažiau pasvertais argumentais. Nemažai tokių svarstymų (tiek į vieną, tiek į kitą pusę) išdėstė Kultūros barų vyriausioji redaktorė Laima Kanopkienė, atsakydama į minėtą protesto laišką ( Laikas ginčytis, pasitelkiant argumentus, dar neatėjo, KB, 2012, nr. 2). Mano poziciją kritiškai įvertino europarlamentaras Vytautas Landsbergis straipsnyje Du dideli skirtumai (Kultūros barai, 2012, nr. 9): Kažkas ne taip ten dėl Algirdo Juliaus Greimo. Teigdamas, kad žodis atsteigimas Greimo tekste neturėtų būti siejamas su valstybės atkūrimu, jis remiasi dviem dalykais. Pirmas tai jo asmeninis įspūdis: Landsbergis liudija, kad per juodviejų susitikimą Paryžiuje Greimas nepriklausomybės aktu tikrai džiaugėsi. Kitas dalykas, kurį autorius pabrėžia net du kartus, tai ta aplinkybė, kad, kalbant apie Nepriklausomybės atkūrimo aktą, nei Aukščiausiosios Tarybos, nei Lietuvos Sąjūdžio, nei Kovo 11-osios dokumentuose niekada nebuvo vartojamas žodis atsteigimas, taigi tokio termino, turėdamas omenyje šį aktą, negalėjęs vartoti ir Greimas. Pirmiausia noriu pabrėžti: nė kiek neabejoju, kad Landsbergis čia nuoširdžiai pasakoja tai, ką diktuoja jo atmintis. Abejonių kelia nebent filantropinė prielaida, esą žmonės visada elgiasi nuoširdžiai, jiems nebūdinga nei klasta, nei susidvejinimas. Antai Algirdas Brazauskas pasirašė Kovo 11-osios aktą (buvo ir nepasirašiusių), bet ar galėtume tvirtai teigti, kad nelaikė jo klaida? Sakyti, kad nelaikė, baksnojant pirštu į parašą po atkuriamojo akto tekstu, būtų neatleistinas istorinis supaprastinimas. Visi, kurių atmintis dar ne visai sustreikavo, prisimena aktyvią kontragitaciją, kurią vykdė visa kompartijos viršūnėlė Kovo 11-osios priešaušryje. Taigi, abu dalykus sudėjus, arčiau tiesos būtų manyti, kad kompartijos vadas elgėsi tiesiog kaip nuovokus politikas: politinė jo linija patyrė pralaimėjimą, o priešintis upės bėgimui yra bergždžias reikalas, nes tą darant galima prarasti ne tik valdžią, bet ir ateities šansus Ar tikrai nebūtų pagrindo suabejoti ir Greimo nuoširdumu? Juk procesus, kurie vyko Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, jis komentavo gana keistai. Pavyzdžiui, tekste Žodis lietuviams užsiminė apie šimtų niekam nereikalingų laikraštukųpopiergalių leidimą pasak jo, tai nesubrendimo reiškinys. Laima Kanopkienė minėtame atsakyme protesto laiško autoriams Greimo ironiją pakomentavo taip: Na, dėl laikraštukų lietuviai, pusę amžiaus gyvenę tik su keletu propagandinių partinių organų, gal kiek ir persistengė, bet svarbiausia, kad, nepaisant nepaprastai sunkių materialinių sąlygų, atsirado laisva, nepriklausoma ir anaiptol ne bulvarinė spauda. Ja siekta ne pelno ar šlovės, o bandyta plėsti laisvės ribas jei ne tie kuklučiai Sąjūdžio leidinukai, komunistinė spauda būtų ir toliau kryptingai vienvaldiškai auklėjusi tautą gorbačiovine Kremliaus dvasia. Keista, kad gyvybiškai svarbų laisvo žodžio ir objektyvios informacijos poreikį Vakarų liberalai vadina nesubrendimo reiškiniu. Kitą keistenybę, išsprūdusią iš nepriklausomybe besidžiaugiančio Greimo lūpų, neseniai mums 9

12 priminė žurnalistė Liudvika Pociūnienė: Ypač sukrečiantį įspūdį man padarė Sauliaus Beržinio filmo Lietuviški kino dienoraščiai. Greimas kadrai, kur garsusis semiotikas žiūri filmuotus įvykių Lietuvoje vaizdus ir juos komentuoja... Akivaizdu, kad dvasinė versmė, maitinusi tų įvykių dalyvius, šiam išties nusipelniusiam mokslininkui atrodė visiškai nesuvokiama svetima paslaptis: Popiežius lenkas ir kažkokie viduramžiški atsilikėliai, gulintys kryžiumi Katedros aikštėje... 1 Greimas nesuvokė, kad tie, kuriuos jis niekinamai pavadino viduramžiškais atsilikėliais, išreiškė ne kokią nors religinę ekstazę ar egzaltaciją, o šventė pagaliau atgautą tikėjimo ir sąžinės laisvę. Jis nesuprato ir to, kad leisdami šimtus laikraštukų-popiergalių lietuviai šventė atgautą žodžio laisvę. Greimas net nesuvokė ir tai akivaizdu, ką konkrečiai atkurtoji nepriklausomybė reiškia Lietuvos žmonėms. Tiesa, litas ir pasas, kaip matyti iš to paties teksto, jam atrodė šio to verti, bet tuometinė Lietuva šių apčiuopiamų vertybių dar negalėjo pasiūlyti. Galima ir kitaip aiškinti, kodėl Greimas per susitikimą su Landsbergiu išreiškė džiaugsmą dėl atkurtos valstybės. Itin stipri santarininkų pusė mokėjimas susikalbėti su valdžia. Tai buvo svarbiausia sąlyga, garantavusi ne tik Santaros-Šviesos federacijos išlikimą (priešingai negu atsitiko kitoms išeivijoje gyvavusioms organizacijoms, pavyzdžiui, tokioms kaip fondas Į laisvę ), bet ir svaiginantį skrydį iki pat prezidentūros. To susikalbėjimo dėlei santarininkai puikiai įvaldė Machiavelli o filosofijos esmę: geriausias būdas sugyventi su valdžia yra pritarti jos ideologijai. Na, o tuo metu oficialią valdžios poziciją labiau reprezentavo sąjūdininkas Landsbergis negu Brazausko komunistai. Kita vertus, kalbant apie Vytauto Landsbergio politikos stilių apskritai, man atrodo, kad itin stipri jo pusė gebėjimas numatyti ir taikliai reaguoti į žingsnius tų, kuriuos jis laikė Lietuvos priešais. Ši įžvalgi, valstybei lojali laikysena buvo kaip reta naudinga ir beveik unikali. Tačiau, nepaisant visos mano pagarbos profesoriui už neabejotinus jo talentus ir nuopelnus, manyčiau, kad jis gana dažnai klysdavo vertindamas tuos, kuriuos laikė draugais. Taigi, turint omeny keistą, švelniai tariant, Greimo požiūrį į pokyčius šalyje po nepriklausomybės atkūrimo ir atsižvelgiant į labai skirtingus psichologinius abiejų asmenybių profilius, atrodytų, kad per tą susitikimą Paryžiuje laisvės vedlys buvo tiesiog apdumtas. Pereidama prie antrojo argumento, turiu pasakyti, kad pritariu profesoriui: teksto interpretatorius turi būti ypač dėmesingas neįprastoms sąvokoms, juo labiau tada, kai kalbama apie teisinius dokumentus arba labai specifiškus, nekasdieniškus dalykus. Tuo atžvilgiu Landsbergio abejonė turi tvirtą užnugarį: kadangi Greimas vartoja žodį atsteigimas, o ne atkūrimas, jis tikrai kalba ne apie Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Taip manyti leidžia itin griežta žodžio-prasmės-identiteto tezė, pagal kurią asmuo, vartojantis tam tikrą sąvoką ( atkūrimas ) tam tikrame kontekste visada kalba apie tą patį turinį (Nepriklausomybės atkūrimo aktas), o jos nevartojantis arba vartojantis visai kitą sąvoką ( atsteigimas ) kalba apie bet ką, išskyrus minėtąjį turinį (šiuo atveju tikrai ne apie Nepriklausomybės atkūrimo aktą). Kad būtent Landsbergis reikalauja daryti tokią griežtą prielaidą dėl sąvokos ir jos prasmės santykio, kai kalbama apie išskirtinį Lietuvos istorijos dokumentą, tai daugiau negu suprantama. Juk pro niekieno kito rankas ir akis nepraėjo tiek dokumentų, susijusių su šiuo aktu, kurio formuluotės buvo nuolatos skaitomos, redaguojamos, šlifuojamos, dėl jų diskutuota ir t. t. Dar svarbiau tai, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas vienas iš pirmųjų labai aiškiai suvokė: valstybės atkūrimas pranašesnis už valstybės paskelbimą, nes suteiks Lietuvai grandiozinį privalumą tarptautinės teisės atžvilgiu, todėl visada itin nuosekliai ir energingai laikėsi būtent valstybės atkūrimo o ne paskelbimo strategijos. Tačiau europarlamentaras pamiršta, kad Greimas žvelgė iš visai kitos perspektyvos. Anksčiau cituotas sakinys rodo, kad Žodyje lietuviams o tai ne koks nors neformalus laiškas, bet oficialus kreipimasis, kalbama ne apie nepriklausomybės atkū- 10 K u l t ū r o s b a r a i

13 rimą, bet apie jos paskelbimą. Tad jei Greimas apskritai suvokė, kuo valstybės atkūrimas skiriasi nuo jos paskelbimo (tuo abejočiau: jis ne itin gilinosi nei į politinę filosofiją, nei į tarptautinę teisę, kaip, beje, ir daugelis kitų pasaulyje žinomų semiotikų), terminologinis tikslumas šioje srityje jam vis tiek nerūpėjo. Vadinasi, politiniams jo pasisakymams taikyti griežtą žodžio-prasmės-identiteto tezę kažin ar tikslinga. Svarbi ir ta aplinkybė, kad Greimas ilgai gyveno ne Lietuvoje, tad tikrai galėjo vieną žodį pakeisti kitu, juolab kad jų konotacija yra, regis, visiškai sinonimiška, tiesiog vienas žodis vartojamas daug dažniau negu kitas. Antai žymus santarininkas Valdas Adamkus net ir po dviejų kadencijų, praleistų Lietuvos Respublikos prezidento poste, vis dar painioja svarbius terminus. Neseniai jis viešai skundėsi buvęs šantažuojamas asmenų, kurie, anot jo, yra besąlygiškai garbinami dėl savo indėlio į šalies nepriklausomybę. 1 Tik po to, kai metamais kaltinimais susidomėjo prokurorai, eksprezidentas susivokė žodį šantažas pavartojęs vietoj termino politinis spaudimas. 2 Bet ką gi tyrinėtojai daro, kai susiduria su tekstais ar teiginiais, kuriuos galima suprasti įvairiai, net prieštaringai? Jie ima lyginti, kaip rašantysis mąstė, aptardamas kitus panašaus pobūdžio klausimus, kokioms organizacijoms jis priklausė, kokia buvo tų organizacijų ideologija ir pan. Paprastai atsirenkama tokia teksto interpretacija, kuri logiškiausiai dera su visais kitais duomenimis, atskleidžiančiais ideologines autoriaus nuostatas. Be abejo, tai irgi negarantuoja šimtaprocentinės tiesos, nes žmogus nėra išskirtinai racionali būtybė, kartais jo sprendimų ir veiksmų apskritai neįmanoma logiškai paaiškinti, tad teisinga interpretacija nebūtinai visada būna ta, kuri labiausiai atitinka įrodymų visumą. Vis dėlto ši metodika palyginti dažnai pasitvirtina, tad paprastai jos ir laikomasi, bent jau prima facie, t. y. tol, kol atsiranda nenuneigiamų argumentų, kurie radikaliai prieštarautų priimtam požiūriui. Taikant šią gana įprastą interpretacinę schemą, svarbus yra K u l t ū r o s b a r a i Greimo kaip liberaliosios lietuvių inteligentijos atstovo ir kaip santarininko vaidmuo, kurį savo tekstų cikle jau gana detaliai aptariau, todėl pakartosiu tik pagrindinį teiginį: santarininkai visada palaikė kompartijos elitą tiek asmeniškai, tiek ideologiškai. Taigi nemanau, kad Greimo tekstą siūlydama skaityti kaip kompartijos giesmės priedainį nusižengiau įprastiems metodologiniams reikalavimams, plačiai taikomiems įvairiose mokslo srityse. Na, bet manykime, esą rašydamas Žodį lietuviams Greimas iš tikrųjų visai nenorėjo pasakyti, kad Nepriklausomybės atkūrimas buvo klaida. Tada jo pozicija šiuo klausimu būtų maloni nors ir sunkiai logiškai paaiškinama išimtis įprastinės kairiųjų intelektualų laikysenos fone. Ar tai reikštų, kad neatsakingai pasielgiau, priskirdama Greimą prie tų lietuvių intelektualų, kuriuos kaltinu prisidėjus prie pilietinės sąmonės griovimo? Bet kodėl gi jis nebandė paprotinti savo bendražygių, kad šie atsisakytų akivaizdžiai konformistinės pozicijos? Čia norėčiau pabrėžti, kad visus autorius, kuriuos kritikavau savo tekste, atrinkau ne pagal kokį nors vieną atsitiktinį teiginį, net jeigu pacitavau tik kartą. Jų poziciją ir laikyseną tyrinėjau gana ilgą laiką, tad abejojantiems, ar toji kritika pakankamai pagrįsta, galėčiau pateikti ir daugiau medžiagos apmąstymams. Taip pat noriu pridurti, kad nepaneigiamų interpretacijų beveik nebūna, nors viena gali būti logiškesnė už kitą. Bet kuris mano cituotas autorius iš esmės galėtų paprieštarauti, sakydamas, esą ne taip jį supratau. Net ir tuo atveju, jeigu logika aiškiai yra mano pusėje, filosofiškai būtų itin sunku užginčyti, kad žmogus neturėjo omenyje visai kitko, negu kam nors atrodo iš šalies. Grynai fiziologiškai ir psichologiškai įmanoma, kad, pavyzdžiui, sakydama žodį kėdė aš kalbu apie stalą (žr. Ludwig Wittgenstein, Philosophische Untersuchungen). Tačiau, nenorėdama dar labiau komplikuoti jau ir taip komplikuotos diskusijos, tiesiog laikausi požiūrio, kurį diktuoja sveikas protas. Kitaip tariant, jeigu indikacijų susirenka labai daug, tada negalime būti visiškai neteisūs bent jau dėl besiperšančios bendros išvadų krypties. 11

14 Neseniai pasirodžiusiame straipsnyje Šiuolaikiniai herojai, mesijai ir netikri pranašai (Kultūros barai, 2012, nr. 5) Rita Repšienė analizuoja, kuo herojiška nuostata skiriasi nuo antiherojiškos. Kad Greimas buvo pasirinkęs antiherojišką vertybinę laikyseną, patvirtina jo paties žodžiai: Į politiką aš ilgai žiūrėjau kaip į rimtą reikalą, ypač tautai patekus į smurtų ir lūžių verpetus. Peržiūrėjęs tuos niekais nuėjusius metus, galiu gal bent kiek pasiguosti dalyvavęs ir truputį prisidėjęs prie trijų įprasmintų akcijų: prie griežto Laisvės kovotojo pasisakymo prieš lietuvišką SS legioną ir kitokius jaunimo verbavimus; prie skatinimo progresyviai likviduoti beprasmę antisovietinę rezistenciją pokario miškuose; prie kvietimo bendrauti su tauta, atsigręžus veidu į Lietuvą. Tuo mano lietuviška politika ir pasibaigė. 3 Iš trijų pilietinių nuopelnų, kuriuos sau priskiria pats Greimas, ypač svarus antrasis tai skatinimas progresyviai likviduoti beprasmę antisovietinę rezistenciją pokario miškuose. Nėra abejonių, kad čia kalbama apie lietuvių partizaninį pasipriešinimą sovietų agresijai m. Antisovietinė rezistencija, nors ir žiauriai numalšinta, daug prisidėjo prie to, kad buvo išsaugota lietuvių valstybingumo atmintis ir teisė atkurti valstybę. Tad pirmas klausimas būtų toks: kokia dar žmonių grupė laikė pilietine savo pareiga likviduoti partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje? Lietuvių tautai tie likvidatoriai gerai žinomi tai stribai. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad kalbėdami apie partizaninės rezistencijos malšinimą jie itin dažnai vartodavo žodį likviduoti, o jis reiškė žudymą, fizinį sunaikinimą. Jeigu ir čia taikyčiau griežtą žodžio-prasmės-identiteto tezę, kurią Landsbergis siūlo pasitelkti šifruojant kitus Greimo pasisakymus, tektų daryti išvadą, kad savo pilietinę pareigą lietuvių tautai Greimas suvokė kaip jos pilietinės valios progresyvų likvidavimą. Bet, kaip jau sakiau, abejoju, ar bandant suprasti Greimo pasisakymus politiniais klausimais, vertėtų taikyti griežtą žodžio-prasmės-identiteto tezę. Tačiau, kad ir kokią interpretacijos premisą priimtume griežtą ar nelabai griežtą, išvada vis tiek bus tokia pati: Greimas sulaužė moralinę sutartį su valstybe, nes skatino progresyviai likviduoti antisovietinę rezistenciją, vadindamas tai įprasminta akcija, taigi ir pilietine dorybe, o Kovo 11-osios aktą laikė klaida. Abiem atvejais jo pozicija skandalingai antipilietiška. Negi tikrai nėra pagrindo suabejoti tokios laikysenos etiškumu? Greimo išdėstytas požiūris į rezistenciją giliai įžeidžia ne tik partizanus, jų palikuonis, bet ir kiekvieną lietuvį, kuris turi bent lašą pilietinio padorumo. Be to, prieštarauja kone visoms kategorijoms, kurios sudaro europietiškos valstybės pagrindą. Liudvika Pociūnienė motyvuotai klausia, ar asmenis, kurie negatyviai vertina partizanų pasipriešinimą okupantams ir nesupranta pasiaukojimo prasmės, apskritai galima laikyti intelektualais... Nežinau, kiek Lietuvoje dar esama intelektualų ar inteligentų (kai kam šis skirtumas kažkodėl pasirodė įdomesnis negu svarstymai apie tai, kuo skiriasi etiška intelektualinio elito laikysena nuo neetiškos), bet jeigu tokių dar likę, jie turėtų aiškiai ir be aptakių išvedžiojimų pareikšti savo požiūrį į naujausių laikų istoriją, įvardydami jos herojus ir antiherojus. Protu nesuvokiama, kad lietuvių akademinis ir kultūrinis elitas, edukacinių institucijų vadovai, padėkos raštais, ordinais, medaliais ir garbės daktarų titulais apdovanoti profesoriai (ypač tie, kurie nuolatos tuščiažodžiauja apie nerimą ), net ir nugyvenę 22 laisvės metus, turėję visas galimybes profesinių įgūdžių pasisemti iš kolegų Vakaruose, niekada taip ir nepasmerkė gėdingos kai kurių savo cecho atstovų laikysenos pilietiškumo atžvilgiu. Kad šiandien būtent santarininkai pamokslauja, kaip derėtų kurti pilietinę visuomenę, tai daugiau nei groteskiška. Nerašytas etinis kodeksas, kurio laikosi bene visos Vakarų demokratijos, teigia: jeigu tam tikros politinės ar visuomeninės struktūros vedliai sulaužo kurį nors esminį sutarties su valstybe punktą, tos struktūros nariai netenka teisės viešai pamokslauti apie pilietiškumą ar vadovauti pilietinės edukacijos institucijoms, kol neatlieka viešos ir įtikinamos atgailos, kol savikritiškai neįvertina savo veiksmų. 12 K u l t ū r o s b a r a i

15 Įstatymai vadinami negaliojančiais, jeigu jie tik deklaruojami, o už jų nesilaikymą nebaudžiama. Panašiai vertinamas ir etikos kodeksas jis nedaro jokio praktinio poveikio, jeigu visuomenės elitas nesiima sankcijų už jo nepaisymą. Visai neseniai nemažas būrys toleranciją skiepijančių profesorių, kuriuos ypač dažnai rodo Lietuvos televizija, be išlygų pasmerkė žmogų, kuris itin sunkiomis istorinėmis aplinkybėmis aukojosi ir rizikavo viskuo, kad išsaugotų bent šiokius tokius Lietuvos valstybingumo likučius. Lietuvos laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui buvo mesti nemotyvuoti kaltinimai, numojant ranka net į visiems žinomus faktus (nors patys oponentai pripažįsta, kad Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, anot istoriko Alfredo Bumblausko, greičiausiai buvo padorus žmogus, jei jau po karo prie jo nerado dėl ko prikibti net amerikonai ). Simptomiška, kad tarp asmenų, sukėlusių nervingą erzelį dėl Juozo Brazaičio palaikų perlaidojimo Kaune gegužės mėnesį, ir vėl ryškiai dominavo dvi grupės santarininkai ir Naujoji kairė. Nepasmerkta yda pirmiausia išplinta ir įsitvirtina, o vėliau ima reikalauti, kad ją pripažintų dorybe (žr. Fiodoro Dostojevskio Stepančikovo dvarą, iš dalies Demonus ). Lietuvoje pirmasis etapas seniai pasibaigė, o antrasis jau regimai artėja prie kulminacijos. Jeigu ydingą antipilietišką žymių asmenybių laikyseną bent kiek anksčiau būtų atitinkamai įvardiję ir pasmerkę kiti Lietuvos akademinių ir kultūrinių sluoksnių autoritetai, argi kas nors drįstų taip ilgai ir piktavališkai smūgiuoti į vienus vartus? O mums, jaunesniems, argi reikėtų su nusivylimu žvelgti į tuos, kuriuos laikėme šviesuliais, ir retoriškai klausti, kas gi su jumis visais pasidarė? Na, bet, jei nebūtų susidariusi kritinė situacija, europarlamentaras Vytautas Landsbergis gal nebūtų parašęs knygos Rezistencijos pradžia ųjų birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, kad surikiuotų išdarkytus faktus, atmestų primestas klišes Man atrodo, kad šiame fone ginčas dėl Greimo atsteigimų rodo ne tiek norą išsiaiškinti istorinę tiesą, kiek užtušuoti itin rimtą ir giliai įsišaknijusią problemą, kuri trukdo ir vis labiau trukdys Lietuvoje rastis pilietinei visuomenei. Beje, pasmerkti tam tikrą laikyseną anaiptol nereiškia pasmerkti žmogų. Jeigu, pavyzdžiui, aš eidama gatve paslysčiau ir, atsitrenkusi į vitriną, ją sudaužyčiau, kažin ar dėl to kas nors mane labai smerktų. Juk nesukūliau tos vitrinos tyčia, be to, kiekvienam gali taip atsitikti. Tačiau būtų keista, jeigu kas nors, teisindamas mane, imtų įrodinėti, esą tai, ką aš padariau (t. y. sukūliau vitriną), yra pagirtinas veiksmas, sektinas pavyzdys. Jeigu pirmoji teisinimo/smerkimo schema nebūtų griežtai atskirta nuo antrosios, tada bet koks etinis visuomenės norminimas apskritai žlugtų. Visiems aišku, kad lietuvių tauta XX a. išgyveno ne vieną kraupią tragediją. Žmogiška ir krikščioniška būtų atleisti daugeliui palūžusių, paslydusių, neradusių jėgų kovoti ar aukotis, suklaidintų agresyviai brukamo melo arba melavusių sau ir kitiems, kad išgyventų. Bet tą darant nederėtų ardyti seniausių, Vakarų civilizacijos suformuotų bendruomenės ir valstybės moralinių pagrindų, menkinti pasiaukojimo prasmės ir vertės, o išdavystės laikyti tauriu poelgiu. Būti atlaidiems, supratingiems, diferencijuotai vertinti asmenybes galima ir tada, kai visi dalykai vadinami tikraisiais vardais. Argi tai negalėtų būti pirmasis atnaujintos sutarties su valstybe paragrafas, daugmaž priimtinas visiems? 1 Liudvika Pociūnienė, Balsas iš nacionalinės etikos griuvėsių, Kultūros barai, 2012/5. 2 Adamkus teigia prezidentavimo metu patyręs šantažą, Prezidentas Adamkus teigia nepasvėręs žodžio šantažas reikšmės (Verslo žinios, ). 4 Algirdas Julius Greimas, Intelektualinės autobiografijos bandymas, In: Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir toli, 1991, Vaga, p. 22. K u l t ū r o s b a r a i

16 Vytas DRUNIS Mums nereikia vieniems kitų, arba Kas atsitinka, filosofui įgriuvus į duobę Sakoma, kad filosofas yra tas, kuris stovi viršuje. Jis atidžiai stebi, kas vyksta apačioje, ir stengiasi paaiškinti kodėl. O kitų profesijų darbščiausi atstovai fanatiškai kasasi vis gilyn, todėl iš savo profesinių žinių ir patirties duobės jiems, žinoma, sunku pamatyti, ką iškasė jų kolegos. Tam ir yra stebėtojas filosofas, pakilęs virš visų kitų. O tie galerų vergai, katorgininkai mokslininkai, gydytojai, pedagogai ar menininkai, tūnantys savo duobėse, dažnai nė nenujaučia, koks vėjas siautėja viršuje. Tada filosofas priekaištingai griebiasi už galvos ir nelinksmai prisipažįsta: Mums nereikia vieniems kitų Mes gyvename savimi ir sau. Tačiau ir filosofas gali iš savo dramblio kaulo bokšto įkristi į duobę, iš kurios vargu ar išsikrapštys. Kiti darbo fanatikai nors retkarčiais kyšteli galvas iš savo duobių, o filosofas užsikasa visam laikui. Užsikasęs evoliucionuoja ir tampa filotopu matytoju. Taip savo būklę mėgsta apibūdinti filosofas Arvydas Šliogeris. Pasak jo, žodis filotopas geriau atskleidžia realią žmogaus būseną konkrečiu laiku konkrečioje erdvėje. Tai suprantamiau nei filosofas, tasai stovintis viršuje. Matyti reikia akimis, o ne galva, teigia Šliogeris. Filosofas lyg ir teisus. Juk, pavyzdžiui, įsimylėję žmonės tikrai mąsto ne galva, o akimis. Akimis mato (užuot mąstę) ir rinkėjai, susižavėję naujais tautos gelbėtojais. Bėdos prasideda, kai, išsivadavę iš apžavų, supranta, kad akys juos žiauriai apgavo. Štai ir tikėk, žmogau, filosofo patarimu: Matyti reikia akimis, o ne galva. Tikėjimas kaip ir pasitikėjimas keblus dalykas. Net filosofui. O kas atsitinka, kai filosofas evoliucionuoja į filotopą? Jis mato akimis. Ir viskas aplinkui jam atrodo juoda. Šliogeris atvirai sako: Esu nesutaikomų priešybių žmogus, labai kategoriškas personažas. Nemėgstu prieblandos, niuansų, bailio pastangų nuglaistyti aštrius kampus, surasti vadinamą kompromisą, sutaikyti priešybes. Ir čia filosofas teisus sutaikyti priešybes beviltiškas reikalas. Pasaulis sudarytas iš priešybių, jame pilna aštrių kampų, nepasiekiamų viršukalnių, bauginančių bedugnių Taigi filosofas teisus, kaip teisus Pavasaris, neigiantis Žiemą, kaip Vasara ir Ruduo, ateinantys kiekvienas savo laiku. Jie neklausia mūsų leidimo. Kategoriškumu kaltinamas Šliogeris kantriai aiškina savo oponentams: filosofinis kalbėjimas prasideda ten, kur atsiranda žodžiai, vadinami kategorijomis. Tokie jau tie filosofai jie kalba ne metaforomis, bet filosofinėmis kategorijomis. Negi jas pakeisi? Jos turi gilias šaknis. Filosofinėmis kategorijomis savo mokymą daugiau kaip prieš du tūkstančius metų dėstė žymiausi graikų filosofai, stoikų atstovai, pavyzdžiui, Zenonas, veiklų skverbimąsi į išorės įvykius laikęs dorovės pagrindu. Savo mokyklą turėjo ir Epikūras, mokęs elgtis visiškai atvirkščiai, esą gyvenimas neturi priklausyti nuo išorinių poveikių. O garsiausias kinikas buvo Dio- 14 K u l t ū r o s b a r a i

17 K u l t ū r o s b a r a i genas iš Sinopės miesto Juodosios jūros pakrantėje, diegęs autarkiją. Kai filosofas evoliucionuoja į filotopą, kai jis nustoja matyti protu ir pasikliauja vien akimis, jam dažnai pritrūksta žodžių, kategorijų apibūdinti tam, ką mato: Kokiu būdu papasakoti apie medį ir arklį? Tarp kalbos ir bekalbių daiktų žiojėja praraja. Šio paradokso negaliu nei paaiškinti, nei įveikti, tvirtina Šliogeris. Ir kas čia nuostabaus? Kai pasitiki vien akimis, laikinai išjungęs mąstymą, pritrūksta žodžių. Nes žodžiai gimsta ne akyse, o galvoje. Mūsų gerbiamo filosofo pesimizmą galima suprasti jo viso gyvenimo darbas, išmintingos mintys ir tiesūs žodžiai nepaveikė mūsų, kad gyvenimą darytume gražesnį, doresnį Štai kur glūdi tikroji sąžiningo žmogaus tragedija: Visą gyvenimą kalbėjau apie tai, apie ką vertėjo tylėti. Reiškia, išdaviau save. Pralaimėjau. Bet juk visi pralaimi. Nugalėtojų šiame pasaulyje nėra ir negali būti. Tokios Šliogerio mintys tarsi Carlo Gustavo Jungo kategoriškos išvados, esą ši tikrovė yra idioto sekama pasaka, tolimas aidas. Plačiau šia tema yra rašęs puikus rašytojas Henry s Milleris: Sapnaregystę budriuoju metu kada nors įvaldys kiekvienas žmogus Ir tada bet kokie raštai, bet kokie žodžiai, palyginti su begarsiu bendravimu, atrodys beprasmis idioto murmėjimas. Kitas garsus mūsų filosofas, Sąjūdžio kūrėjas, apkaltinęs bendražygius istorine klaida, irgi gana kategoriškas, t. y. kalba filosofinėmis kategorijomis. Kadaise aktyviai ėjęs į politiką su plyta rankoje, vėliau pasinėręs į kultūrinį švietėjišką darbą, rašantis knygas, pagaliau suprato, kad ši tikrovė yra idioto sekama pasaka. Ir jam, kaip kolegai Šliogeriui, trūksta žodžių išreikšti didžiuliam nusivylimui ir pasipiktinimui visu pasauliu, ypač kolegomis, buvusiais bičiuliais, kurie neteisingai elgiasi jo atžvilgiu. Taigi Arvydui Juozaičiui, atrodo, irgi tinka Tomo Venclovos žodžiai: Iš savo vienkiemio pasaulis atrodo baisus. Paskutinis lašas, perpildęs neteisybių taurę, sukrėtė Juozaitį. Pasirodo, jį išduoda geriausi draugai. Apie vieną iš jų, Silvestrą Gaižiūną, savaitraštyje Literatūra ir menas ( ) jis apgailestaudamas rašo: Gaila, buvo bičiulis Kodėl buvo? Nagi bičiulis tame pačiame leidinyje ( ) smarkiai supeikė Juozaičio knygą Ryga niekieno civilizacija. Silvestras Gaižiūnas, latvių tautos istorijos ir literatūros žinovas, nustebo, Juozaičio knygoje radęs aibę netikslumų ir šiurkščių klaidų. Tačiau klaidos klaidomis neklysta tik tas, kas nedirba. Gaižiūną, o ir gausius knygos komentatorius, labiau papiktino atviras Juozaičio politikavimas, skriaudžiamų rusakalbių gynėjo vaidmuo: Radikalieji nacionalistai puoselėja viltis padauginti latvių skaičių asimiliuojant rusus (p. 84). Pasak knygos autoriaus, Latvijoje vyrauja latviškų įstatymų prievarta. Juozaitis kukliai nutyli, kokios tautos įstatymais turėtų vadovautis latviai. Buvęs filosofo bičiulis Gaižiūnas, komentuodamas knygą, atvirai išdėstė savo nuomonę: Latvija ir Ryga Juozaičio požiūriu tai erdvė, kurioje latviams nebuvo ir nėra perspektyvų. Akcentuodamas tiek Rygos, tiek ir pačios Latvijos nesavarankiškumą, niekieno civilizacijos sindromą, jis tarsi sumenkina pačios latvių kultūros vaidmenį šiame krašte, latvių kultūra čia iškyla tik kaip praeities fragmentų rinkinys, neturintis jokios perspektyvos. Už atvirai išreikštą nuomonę Gaižiūnas ir prarado Juozaičio bičiulio statusą. Kas nežino, kad filosofai ir menininkai yra labai jautrūs ir nepakantūs kritikai. Todėl jiems taip sunku išlaikyti draugus. Mums nereikia vieniems kitų. Mes gyvename savimi ir sau, koks tikslus apibrėžimas, paaiškinantis mūsų visuomenės susvetimėjimą, susiskaldymą. Kiekvienas kasamės savo duobėje. Kiekvienas turime s a v o Tiesą, už kurią kovojame nagais, ragais ir dantimis. Kai toji tiesa išgaruoja kaip rytmečio rūkas, užvaldo neviltis. Pasaulis aplink mus tampa juodas, o geriausi draugai priešais. Tada užmirštame, o gal nė nežinojome, kad didžiausias mūsų priešas tūno mumyse. Atrodytų, taip paprasta nugalėk tą artimą priešą ir pasaulis pasidarys šviesesnis. Tačiau daug lengviau ieškoti priešų savo aplinkoje negu pažvelgti į veidrodį. Baisu pamatyti didžiausią savo priešą. 15

18 APIE NIDĄ, LIETUVOS KULTŪRĄ IR DAR ŠĮ BEI TĄ Atsiliepiant į Leono Stepanausko atvirą laišką Ar Thomas Mannas susitiks su Kristijonu Donelaičiu Nidoje Šią vasarą Nidoje vyko XVI tarptautinis Thomo Manno festivalis, kuriame dalyvavo žurnalistas Leonas Stepanauskas, tyrinėjantis vokiečių ir lietuvių kultūrų sąveikas. Jis buvo neeilinis festivalio svečias: neseniai Vilniuje išėjo jo knygos Tomas Manas ir Nida trečias leidimas. Gal todėl ir jo pranešimą festivalio svečiai išklausė itin atidžiai. Šiek tiek vėliau savo pamąstymus apie renginį Nidoje ir jo perspektyvas žurnalistas išklojo atvirame laiške Thomo Manno centrui. Laiškas, išspausdintas Kultūros barų rugsėjo numeryje, turėtų sudominti ne vien namelio-muziejaus Nidoje darbuotojus. Trumpai aptaręs festivalį ir jo intencijas, žurnalistas kiek plačiau papasakojo apie vieną festivalio svečių, rašytojo Thomo Manno anūką profesorių Fridoliną Manną: Kalbėdamas apie tolesnę Thomo Manno memorialinio muziejaus ir jo rengiamų tarptautinių festivalių ateitį, profesorius paminėjo pasaulyje garsios J. W. Goethe s draugijos renginius, kuriuose kalbama ne vien apie Goethe [...] Draugija tarnauja savo šaliai, jos kultūrai, nes yra tos šalies išlaikoma. Leonas Stepanauskas pabrėžė paskutinius citatos žodžius. Juose atviro laiško esmė. Lietuviškoje Nidoje įrengtame vokiečių klasiko name-muziejuje kalbama apie ką tik nori, tik ne apie valstybę šio muziejaus steigėją. Bent jau susipažindamas su namelio ekspozicija apie ją ne kažin ką išgirsi. Vilniaus valstybiniame universitete studijavęs germanistiką, daugelį metų gyvenantis Vokietijoje, bet ryšių su Lietuva nenutraukęs žurnalistas nepanoro tylomis apeiti šio mūsų šalį įžeidžiančio fakto. Kodėl jokių įsipareigojimų Lietuvai neturi šios valstybės išlaikomas Thomo Manno namas-muziejus Nidoje? klausia jis. Iš tikrųjų kodėl? Gražu, žinoma, kad Lietuvoje pagerbiamas Nobelio premijos laureatas iš Vokietijos, bet kodėl tuo ir apsiribota? Ar neturime savo rašytojų? Ar Lietuvos valstybės išlaikomas Thomo Manno kultūros centras Nidoje nemato nieko daugiau tik tą namelį? Leonas Stepanauskas siūlo centrui šiek tiek pakreipti vairą, suprask: atsigręžti ir į Lietuvą. 16 K u l t ū r o s b a r a i

19 Pradžiai būtų galima pagalvoti apie artėjančias lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio gimimo metines ir vienaip ar kitaip susieti Nidą su jomis. Gal surengti kokią Donelaičio vertėjų į kitas kalbas konferenciją, gal moksleivių skaitovų konkursą. Panašias mintis Stepanauskas išdėstė ir savo interviu žurnalui Veidas ( ). Teiginį, kad Nida su jos nameliu galėtų tapti mūsų kultūros tiltu į pasaulį, jis baigė tokiais žodžiais: Mes turime formuluoti, kaip padaryti Lietuvos kultūrą pasaulio kultūros dalimi. Turime padaryti tai, ko nesame padarę. Todėl, kas tikrai yra Lietuvos patriotas, tas turi prisidėti prie K. Donelaičio 300 gimimo metinių minėjimo. Tai yra turtas... Papildysiu interviu, su kuriuo, mano supratimu, derėtų supažindinti visus pajūrio kultūrininkus: Nida gali papasakoti pasauliui ne tik apie Donelaitį. Nida tai dar ir prūsai, ir vakariniai lietuviai lietuvininkai. Tai smėliu užpustyti lietuviški kaimai ir nepakartojamos legendos apie Eglę ir Jūratę. Tai pirmoji lietuviška knyga ir ilgas, atkaklus vakarų žemaičių priešinimasis vokietinimui. Pagaliau tai Klaipėda ir visas lietuviškas pajūris su apnaikintu ir toliau naikinamu Mažosios Lietuvos kultūriniu ir istoriniu paveldu. Parodę visa tai pasauliui pro Thomo Manno namelio langą, paverstume Nidą tuo kultūros tiltu į Vakarus, apie kurį savo įžvalgose kalba Leonas Stepanauskas. Tik ar pritars tam globalizmo vėjų perpūsti mūsų kultūros valdininkai? Kaip matome, kol kas už kultūros tiltus jiems mielesni nešvankūs performansai ir kiti ne mažiau skandalingi projektai. Ar nukryps kultūros vadų akys dar ir į Nidą pamatysime. K u l t ū r o s b a r a i Justinas Sajauskas, rašytojas Gerbiamoji redakcija, džiugu, kad jūsų žurnalas paskelbė Leono Stepanausko pasiūlymą Thomo Manno namelyje pagerbti Kristijoną Donelaitį, sukviečiant literatūros mokslininkus, vertėjus iš tų šalių, į kurių kalbas išversta Donelaičio poema Metai. Reikia tikėtis, kad laiškas atkreips įvairių kultūros sričių kompetentingų atstovų dėmesį ir žodis taps kūnu. Puikiai suprantame, jeigu Donelaitis savo šedevrą būtų parašęs kuria nors iš didžiųjų kalbų, mūsų poetas būtų minimas daugelio šalių literatūros vadovėliuose. Thomo Manno festivalis suteiktų puikią progą sustiprinti jubiliejinio donalicianos varpo gausmą tarptautiniu lygiu. Be to, Nidoje vasaroja nemažai atvykėlių iš Vakarų šalių, galima tikėtis, kad jie to varpo gausmo aidus parveš į savo tėviškę, apie tai parašys ar papasakos. Būtina pakviesti Donelaičio giminės palikuonis, jo kūrybos ir veiklos ilgamečio tyrinėtojo, propaguotojo, Metų leidėjo Lutzo Wenau šeimos atstovus. Irena Tumavičiūtė, germanistė Miela redakcija, atsiprašau, kad kišu savo trigrašį į man mažai suprantamus dalykus, bet neįstengiau susilaikyti dėl dviejų priežasčių. Viena: Kultūros barų 9-ajame numeryje radau Leono Stepanausko straipsnį apie Thomo Manno namelį Nidoje. Kita: tos dienos, kurią savo pašto dėžutėje radau minėtąjį numerį, išvakarės nuvylė mano lūkesčius. O abi šios priežastys susijusios su labai specifinėmis Mažosios Lietuvos aktualijomis. Pirmoji priežastis: esu Stepanauskui dėkingas už surastą I Lietuvos Statuto Šulpfortės nuorašą tai labai pagelbėjo rengti akademinį šio Statuto leidimą. Dabar atsirado proga paremti jo kreipimąsi į visuomenę ir nors taip atsidėkoti už kolegišką pagalbą. Antroji priežastis: rinkimai į Mokslų akademijos tikruosius narius aplenkė Dainorą Pociūtę-Abukevičienę. Nenoriu tuo pasakyti, kad mane liūdina Vytauto Martinkaus sėkmė: jie abu vienodai verti šios garbės. Nebalsavau nė už vieną (emeritai negali to daryti), juo labiau kad Martinkų pažįstu asmeniškai, o profesorės ne. Liūdina tai, kad negalima išrinkti abiejų, o pykti ant taisyklių juokinga, nes be jų būtų dar blogiau. Profesorės darbai apie Abraomą Kulvietį (ir ne tik jie) kalba patys už save, ir neturiu daugiau ko pridurti. 17

20 Ką bendro turi Abraomas Kulvietis ir Thomas Mannas? Nepretenduoju savo nuomonės primesti kitiems. Man jie kiekvienas Mažosios Lietuvos dalelė, o Mažoji Lietuva tai Reformacija, Reformacija mūsų kultūros istorija. Stepanauskas šiuo atveju užsiminė dar ir apie Kristijoną Donelaitį, kurio jubiliejų švęsime 2014 m. Thomo Manno namelis tai savotiškas Nidos Tolminkiemis. Nepamirškime to. Edvardas Gudavičius, istorikas Malonu, kad Leonas Stepanauskas, gyvenantis Berlyne, Vokietijos baltistų mokslinio susivienijimo konferencijose visada papasakoja, kas naujo Lietuvoje nuveikta donelaitikos baruose, kaip rengiamasi artėjančiam poeto jubiliejui, kurį ketina paminėti ir Vokietijos baltistai. Beje, Stepanauskas yra šio susivienijimo valdybos narys, tikras lietuvių kalbos ir kultūros ambasadorius. Steponas Lukoševičius, Donelaičio žemės redaktorius Pasiūlymas, kuris papuoštų Donelaičio jubiliejų Labai prasmingą temą Thomo Manno festivaliui 2014-aisiais, kai minėsime Kristijono Donelaičio gimimo 300 metų sukaktį, pasiūlė žinomas žurnalistas Leonas Stepanauskas. Šis pasiūlymas tiek savo nuostatomis, tiek dvasia sąsajų su kasmet rengiamu festivaliu turi daugiau negu būtina. Tai lemia ne tik mūsų grožinės literatūros pradininko kunigo, poeto ir muzikos instrumentų meistro plačiašakė asmenybė, bet ir jo gimtinė Prūsijos Lietuva, mūsų vadinama Mažąja Lietuva, kuri anuomet aprėpė ir poeto tėviškės Lazdynėlių ir Tolminkiemio padangę, ir Klaipėdos kraštą su Nerija. Nors abu didieji kūrėjai humanistai Donelaitis ir Mannas gyveno skirtingu laiku, juodu siejo Prūsijos karalystės, vėliau Vokietijos imperijos erdvė, kurioje abu, kaip kūrėjai išlikdami saviti, susiformavo, veikiami vokiečių kultūros tradicijų. Įgyvendinti Stepanausko pasiūlymą būtų nesudėtinga, nes gražią pradžią dar 2011 m. padarė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, surengęs turiningą tarptautinę konferenciją Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos. Aptarti Donelaičio kūrybos nuostatas ir gyvenamąjį metą vieno festivalio net neužtektų. Be to, festivalyje galėtų skambėti poeto laikų muzika, kurios jis, be abejo, klausėsi studijuodamas Karaliaučiaus universitete. Pagaliau 2014-aisiais Thomo Manno festivalis ne tik pats praturtėtų aktualia donelaitikos tematika, bet ir gražiai papuoštų Lietuvoje ketinamus plačiai švęsti Donelaičio jubiliejaus metus. Pasiūlymas Thomui Mannui ir Kristijonui Donelaičiui susitikti tarptautiniame Nidos festivalyje 2014 m. neabejotinai padėtų aktyviau kelti Lietuvoje donelaitišką dvasią, ypač tarp jaunųjų literatų, moksleivių, mokyklų bendruomenių. Kad Donelaitis nepaseno ir neprarado aktualumo, liudija ir Lietuvos regionuose vykstantis pasirengimas jubiliejiniams metams. Kristijono Donelaičio draugijos Marijampolės skyrius, Marijampolės savivaldybės švietimo skyrius ir VšĮ Nemuno euroregionas Marijampolės biuras paskelbė rašto darbų, skirtų poeto 300-ųjų gimimo metinių minėjimui konkursą Rašome Donelaičiui. Vertingi ir geriausi kūriniai bus spausdinami poetui skirtame leidinyje. Į dvejus metus truksiantį projektą Donelaičio Lietuva Vilkaviškio rajono Keturvalakių pagrindinės mokyklos mokytoja Virginija Tabarienė su kolegėmis pakvietė įsijungti kelias Vilkaviškio ir Marijampolės rajonų mokyklas. Projekto dalyviai neabejoja įdomi tiriamoji, pažintinė veikla tikrai paskatins jaunimą iš naujo atrasti Didžiojo Dainiaus kūrybos žavesį. Lietuvišku papročiu einant į svečius dera pasiruošti... Taigi, jei Kristijonas Donelaitis peržengs Thomo Manno namelio slenkstį, tai tikrai ne tuščiomis rankomis. Tokie užsienio ir lietuvių kūrėjų susitikimai Nidoje galėtų tapti gražia tradicija. Aldona Kalinauskienė, Marijampolės apskrities laikraščio Suvalkietis darbuotoja 18 K u l t ū r o s b a r a i

21 Susipažinęs su Leono Stepanausko atviru laišku Ar Thomas Mannas susitiks su Kristijonu Donelaičiu Nidoje?, adresuotu Thomo Manno kultūros centrui, ne tik jam pritariu, bet ir reiškiu tvirtą įsitikinimą, kad susikryžiavus dviem žaibams Thomui Mannui ir Kristijonui Donelaičiui, kaip to nori laiško autorius, bus nušviestas platus kelias lietuvių ir baltų literatūrai pasklisti po pasaulį. Tada pasaulis daugiau sužinos ne tik apie Metus ir jo kūrėją, bet ir apie Kristijono Donelaičio tėvynę, kurią Antrojo pasaulinio karo pabaigoje klaikiai nusiaubė Sovietų armija, iš sugriautų namų išvijusi tūkstančius našlaičių, pramintų vilko vaikais, duoneliaudami jie plačiai pasklido ir po Lietuvą. Jonas Mikelinskas, rašytojas Tas susitikimas būtų puiki proga dar daugiau sužinoti ir apie Thomą Manną, ir apie Kristijoną Donelaitį. Būtų nutiestas dar vienas tiltas tarp kaimynų kultūrų. Idėjai įgyvendinti didelių pinigų neprireiktų. Kultūros centras yra, jis veikia, susidomėjusių žmonių tikrai nepritrūks. Klaipėda turi universitetą, Mažosios Lietuvos istorijos muziejų. Klaipėdoje gyvenantis žurnalistas, donelaitikos puoselėtojas ir tyrinėtojas Bernardas Aleknavičius kasmet sausio 1-ąją sukviečia Donelaičio aikštėn nemažą inteligentų būrį, kad prisimintų ir pasveikintų būrų dainių su gimtadieniu. Manau, Leono Stepanausko idėją daug kas palaikys ir Thomo Manno susitikimas su Kristijonu Donelaičiu tikrai įvyks! Birutė Bružilaitė, žurnalistė Mielieji Kultūros barai rašau Jums sužavėta rugsėjo numeryje išspausdinto kolegos Leono Stepanausko atviro laiško Thomo Manno kultūros centrui. Tas laiškas puikus projektas mūsų šalies Kultūros ministerijai, artėjant didžiojo poeto Kristijono Donelaičio jubiliejui. Juk 2014 m. Kristijono Donelaičio metai! Nuostabi idėja surengti dviejų literatūros grandų susitikimą Nidoje, kuri puikiausiai gali tapti Kristijono Donelaičio metų vasaros sostine, sušauksiančia visus, prisilietusius prie dviejų kultūros švyturių kūrybos. Thomo Manno namelis-muziejus Nidoje K u l t ū r o s b a r a i

22 Kūryba ir kūrėjai Vainius Bakas Ant plauko kabantis sodas Rimui Burokui ir kitiems Brodo hipiams, poetams, žmonėms, kurių dvasia ten vis dar tebesklando... Laiškai nusileidžia lyg gervės iš kabančio sodo, pažyra lapukai iš rankų pripratusiems lest, mechaninis laikrodis smiliumi valandas rodo į smilkinio zoną ir kaip visada netikslias. Netikslūs šį vakarą grindiniu tiksi praeiviai, žvaigždžių jau pilna gitaristo juoda skrybėlė, o Dievas pavargo, į viską žiūrėdamas blaiviai, šviesas užgesino, nes jau nebenori žiūrėt. Užmiega ant suolo, dar kartais vadinamo Brodo minkštuoju gultu, ten, kur žaisdavo hipiai namus, tik laikrodis vienas lyg įžeistas vaikas vis rodo smailiu savo smilium, užtikęs bučiuojantis mus. Klevų šviesoforai per naktį mums mirksi geltonai, iš žydės pintinės pažyra lyg kriaušės ruduo. Jei vynui davei, tai galėtum paskolint ir duonai, dosnus mano Dieve, bet jei neturi, tai neduok. Ir pats išsiversiu išaušus turgavietėj Tymo, parduosiu batus, Kalvarijose gausiu užkąst. Nurimt negaliu, nors ir vėjas pavargęs nurimo, ir pats nežinau, kas dar judina mano šakas. Kas kryptį pakeičia, nustato gyvenimo kainą... Seniems elementams nusėdus, sustoja širdis, tik šitas mechaninis laikrodis eina ir eina toks basas kaip paukštis per šąlančias žemės grindis... Mikrofono profilaktinis patikrinimas Patikrink garsą: vienas... vienas... vienas... Šita tyla ne mums jau priklausys. Raudų tiek daug, tiek daug, kad maža sienos, kuri turėtų dar išklausančias ausis. Patikrink vaizdą: dviese... dviese... dviese... Vėlyvas vakaras prie keturių akių, kaip stygos skamba kelkraščiai atvėsę, monetą metant: netikiu tikiu. Patikrink veidrodį, kuri yra geroji jo pusė, o kurioj tik mes vieni. Įžnybk į skruostą, jeigu nejauti sapnuoji, o jeigu skauda reiškia gyveni... Žiemos šviesa Žiemos šviesa, kaip tąkart po Naujųjų, Tarp plazdančių bengališkų ugnelių Ir apsnigti ženklai tenai prie kelio, O kaip kvepėjo oras? Rodos, tujų Šakom kvepėjo vos palietus galvą Žiemos naktim, kai miegančius aplankom. O pameni ant sniego šaltalankiai? Sulaikę kvapą, atidavę spalvą, Palikę laiką. Kas daugiau belieka, paleidus vėjais net ir patį vėją 20 K u l t ū r o s b a r a i

23 apgraibomis, kaip du įsimylėję Jie kaip aklieji nebemato nieko, Tik jaučia, kaip dangum ropoja šviesos. Libido daros daug, mažėja animos, Kaip po sniegu sukuprintas gyvenimas, Nutirpus sniegui, pasidaro viešas Ir skaitomas tarp pirštų lyg rožynas, Apraizgęs kairį tavo riešo linkį. Žiemos šviesa ir mes labai laimingi, Iš kvapo vienas kitą atpažinę. *** Tau ant plauko kabantis sodas, o sode tik ruduo ir lietus, ir lakštingalos balsas vienodas, ir figūros, kur primena mus. Jos iš lėto nugrimzta į rūką, kai mes bandom vaidint nekaltus, o čiuožikas vis suka ir suka patefono plokštelėj ratus. Ir sode girdis traškantis valsas, ir neaišku, ką dar išlemens tas prikimęs demiurgo balsas, virpa rankos ant liauno liemens. Purto medį, o nukrenta žvaigždės kaip nunokę gelsvi obuoliai. Tai, kas buvo pradėta, jau baigės ir tas sodas įmigo giliai. Tu sakai, kad praėjo jau liūtys kaip kaimynai su kriaušių krepšiais, pro tą siaurąją durų skylutę kaip atėjo ruduo taip išeis... K u l t ū r o s b a r a i Iš vėjo Išskridus gandrams, tavo angelui dar nesugrįžus, pakilimo taku eina laikas išklypusiais batais. Akyse ima plaukti pilkėjantis nemigos ižas ir šnabždas pasveikę aklieji ilgai nesimatėm... Seniai nesimatėm, na, kur čia... tos miglos... toks rūkas Maldas sukalbėk, mano vardą prieš miegą ištarki, jei kartais pajustum, kad vėl virš namų grifai sukas kaip viesulas vėjo seniai apleistam lunaparke... Langas su vaizdu į jūrą Šį vakarą abu pasidalinom pasaulį: aš ir tarp dviejų lango stiklų mieganti musė. Jai priklauso viskas kitapus lango: gyvoji gamta, lietus, medžiai, troleibusai, gėlės ir moterys... Moterys ji gali išsirinkti bet kurią iš jų, nepastebimai nutūpti, kada tik panorėjusi, ir vaikščioti jų kūnais kaip tobuliausias jaunikis ar slaptas meilužis. Musei priklauso ir viskas šiapus lango: negyvoji gamta, stalas, vaza su dirbtinėmis pakalnutėmis, knygų lentynos, šlepetės. Su muse pasidalinom pasaulį ir man atiteko siauras tarpelis tarp dviejų langų taip stoviu tenai rankas išskėtęs, baltai dažytuose lango rėmuose, ir pamažu darausi permatomas prieš aušrą jau visai skaidrėju. Žiūrėk, aš jau stiklakūnis su keliomis dėmelėmis nuo tavo pirštų, nelyg ankstyvas ruduo, pro kurį dar prasišviečia vasara. 21

24 Mano veidas dabar visa tai, ką matai pro mane: žalias lietus, krentančio lašo forma, artėjančio ryto skaidrumas, vėjas, praeivio veidas. Tai aš esu veidmainis mėnuo jaunėju ir senstu, liūdėdamas šypsaus. Virpu nuo varpo gaudimo, nuo pravažiuojančių mašinų riaumojimo esu lyg plonytė ausies būgnelio oda, virpu nuo sprogstančių medžių, nuo Viešpaties balso. Virpėdamas pats tau šaukiu: jei girdi mane, padaryk, kad aš būčiau dar truputėlį skaidresnis, pastovesnis, visada atviras langas į tekančią saulę, į nurimusią jūrą, sienoj į iškirstą angą įdėtas, priimtas Tavo namuos. Sustojusio laiko kambarys Tam kambary, kur sutelpa visi daiktai, komodos stalčiuj snaus nykštukas Nilsas, ant sienos senas laikrodis šlubuos lėtai, bet jo nebepralenks širdis pailsus. Staiga ji stabtelės, lyg priemiesčio stoty sustoja šitaip apdulkėjęs autobusas, o tu sapnuosi šiąnakt, kad krenti kažkur su lapais ir manam sapne nubusi. 22 K u l t ū r o s b a r a i

25 Ar pateks Nekrošius į dangų? Kaip italai vertina Eimunto Nekrošiaus Rojaus pasaulinę premjerą Vičencos teatre Olimpico Apžvalgos didžiuosiuose dienraščiuose, teatro mėnraščiuose, pristatymas nacionalinės televizijos laidoje, skirtoje kultūrai, straipsnių gausa tinklaraščiuose ir komentarai socialiniame tinkle Facebook trečiajai Dante s Komedijos daliai, kurią Eimuntas Nekrošius parodė Italijos publikai, dėmesio tikrai nestigo: nuo griausmingų aplodismentų ir liaupsių ( Absoliutus, kvapą gniaužiantis reto grožio šedevras 1 ) iki suglumusios veido išraiškos ar net griežtų nuosprendžių ( Nekrošius į rojų nepateks 2 ). Kaip ir privalu šioje lietuvių režisierių garbinančioje, bet diskutuoti mėgstančioje šalyje, vieningo požiūrio nėra, o ir nereikia. Tačiau dėl vieno dalyko italai sutaria: Nekrošius yra Nekrošius, nesvarbu, kas stoja už, o kas prieš jį. Post Scriptum. Man, žiūrėjusiai Rojų antrąją dieną, didžiulį įspūdį padarė ne tik spektaklis, bet ir jaudinantis potyris žiūrovų salėje: už manęs sėdėjo neregė mergina, kurią į renginį atlydėjo du draugai. Vienas pusbalsiu vertė titrus, kitas pasakojo, ką mato scenoje. Už: lakios antraštės ir susižavėjimas Spektaklį pavadinęs kūniška ir dangiška poezija, teatro mėnraščio Sipario apžvalgininkas Nicola Arrigoni s rašo: K u l t ū r o s b a r a i Koks tas Eimunto Nekrošiaus Rojus? Tai ne būsena, o veikiau kelias, ne erdvė ir ne laikas, o greičiau žemiškoji kelionė, kurią įveikusi Beatričė ištaria paskutinę repliką: Rojus yra. Lietuvių režisieriaus dramaturgijos, kupinos poetiškų vaizdinių, ankstesnėje dalyje Beatričė sakė Dantei: Apsidairyk ir paklausyk: Rojus yra ne tik mano akyse. [ ] Tą ir bando išreikšti primityvusis Eimunto Nekrošiaus teatras, pabrėždamas prieštaringą santykį su paladine Vičencos Olimpico architektūra [ ]. Rojus tai dabarčiai nebūtina dovana, tai siekis, savo Nelengvojo rojaus įžangoje rašo režisierius. Tarsi išsilaisvinęs nuo apčiuopiamo pirmųjų dviejų kantikų pasakojimo, trečiąjį Komedijos skyrių jis įvaizdina, apimtas polėkio: skrieja kartu su savo aktoriais, kurie į sceną įžengia lengvi, tarsi žemiškieji angelai, siekiantys tobulumo, o jį gali suteikti tik meilė, tokia stipri, kaip jausmas, siejantis Dantę (Rolandas Kazlas) ir Beatričę (Ieva Triškauskaitė). Kad pasiektum Rojų, privalai būti lengvas, atsisakęs visko, kas žemiška... [ ] Iššūkis nepaprastas tą puikiai žinojo Dante, davęs visišką laisvę savo plunksnai, kad baltam popieriaus lape išklotų istoriją, neišreiškiamą žodžiais, Dievo viziją ir, svarbiausia, meilės pilnatvę. Žino tą ir režisierius. [ ] Medinis stalas, virvės, tarsi tiltas tarp scenos ir Palladio amfiteatro [ ], byloja apie elementarumą, primityvumą, kasdienybę / buvimą čia ir dabar. Ro- 23

26 jaus scenoje, nutviekstoje šviesų, visa tai virsta kaip ir visuose Nekrošiaus spektakliuose simboliais, tiksliau, ženklais, perteikiančiais nepaaiškinamąją meilės prasmę. [ ] Rojus yra, ištaria Eimunto Nekrošiaus Beatričė ir negalima su ja nesutikti: Rojus yra čia, žemėje, ir Olimpico teatre jis atsiskleidė visu poetišku savo grožiu. 3 Į klausimą, koks gi tas Maestro Rojus, mėgina atsakyti ir dienraščio Repubblica apžvalgininkas Rodolfo di Giammarco: Būta pagrindo būgštauti, kad skulptūriškasis Vičencos Olimpico 65-ojo klasikos spektaklių ciklo buveinė, kuriai vadovauti pakviestas Nekrošius, konkrečiam žmogiškumui, koks būdingas šiam režisieriui, suteiks formalumo antsluoksnį. Net buvo galima įtarti, kad Empirėjų šlovinančios kantikos simbolika (priešingai negu Pragaras ir Skaistykla su peizažais, išvagotais dramatiškų likimų) vargu ar suteiks kūrybinių impulsų menininkui, paverčiančiam poezija vidinius personažų santykius. O iš tikrųjų šis Rojus, kadaise paties režisieriaus pavadintas liūdna vieta, atsiskleidė kaip įkvėpta pusantros valandos trukmės simfonija. 4 Nacionalinės televizijos Rai savaitinė kultūros laida Šeštadienio naktis, kuruojama teatro kritiko ir žurnalisto Moreno Cerquetelli o, irgi prasidėjo nuo žinios apie Nekrošiaus premjerą ir interviu su Maestro: Pradedame nuo teatro, to didžiojo teatro, kuris gali nuvesti mus į... Rojų. Šįkart jis priklauso Nekrošiui, nepaprasta vaizduotės galia apdovanotam lietuvių režisieriui, įkvėptam Dante s. Po Pragaro ir Skaistyklos Nekrošius iš tikrųjų pasiekė žvaigždes ir aukštuosius skliautus 5 : Vičencos teatre Olimpico pristatyta pasaulinė Dante s trečiosios kantikos premjera vizionieriška, nutapyta ryškiomis emocijų spalvomis. [ ] Mokyklų programos Rojų dėl teologinio ir filosofinio turinio neretai aplenkia, tačiau to nepasakysi apie teatrą šio kūrinio ėmėsi ne vienas režisierius, nuo Carmello Bene s iki Tiezzi o. O štai dabar Nekrošius, kuris jaunų aktorių kompanijai patiki užduotį nuskraidinti publiką į Dante s dangiškuosius skliautus, išreikšdamas tą skrydį puikiomis vaizdinėmis metaforomis nepaprasto grožio Olimpico dekoracijų fone. [ ] Tai sugestijų, garsų ir judesių spektaklis. 6 Nekrošius suplėšo Rojų į gabalus taip savo apžvalgą pavadino Maria Grazia Gregori, įspėdama italus, kad nesitikėtų čia pamatyti tokio Rojaus, kokį įsikalė į galvas mokykloje: Kiekvienas režisierius žino: statyti spektaklį Vičencos teatre Olimpico nelengva Scamozzi o dekoracijos nuostabios, bet kartu smarkiai varžančios. Tą įveikti nelengva net Eimuntui Nekrošiui, čia pristačiusiam paskutinę Dante s Dieviškosios komedijos dalį, bene rečiausiai statomą ir sudėtingiausią tą Rojų, kuriame išryškėja visos problemos ir viską nugali vizijos neįmanomybė, nors vis tiek nesiliaujame jos siekę, padedami Poeto mylimosios Beatričės [ ]. Didysis lietuvių Maestro gvildenti šią temą imasi sau būdingu stiliumi ir iš perspektyvos, būdingos tik jam, panašiai jis pasielgė ir su dviem ankstesnėmis kantikomis Pragaru ir Skaistykla. Tačiau šįkart tai itin asmeniškas kelias, daug sudėtingesnis už pirmuosius du. Pasirinktas sprendimas aiškus: išryškinti chorą, niveliuojant personažus, išskyrus du pagrindinius veikėjus. Nekrošiaus Rojus atsiskleidžia kaip amžinoji juodos ir baltos spalvų vizija [ ]. Rolando Kazlo Dantei, kurį ankstesniame spektaklyje palikome apimtą majakovskiško ryžtingumo [ ], Ievos Triškauskaitės Beatričė sako: Rojus yra. Tai frazė, nepaliekanti erdvės replikoms, nes ja baigiamas spektaklis. Atrodytų, neginčijamai ironiška XX a. frazė. [ ] Nekrošiaus Rojus tai žodžių dirbtuvė: jie išsipina, srūva pirmyn ir atgal, kad apsiaustų, uždengtų vienas kitą, visiškai laisvai čia sumaišomos skirtingos giesmės. Tai paralelinė, savaip vizionieriška kelionė [ ]. Todėl nesitikėkime, demonstruodami tą britams būdingą susierzinimą, kai koks nors šekspyrinis pastatymas netelpa į jų nusistatytus rėmus, kad šis Rojus bus toks, kaip suprasti jį mokėmės mokykloje [ ]. Apie šią sumaištį, apie itin asmenišką priartėjimą prie didžiosios poemos užsimenama nuo pat pradžių: 24 K u l t ū r o s b a r a i

27 Dante Alighieri. Dieviškoji komedija. Rojus. Režisierius Eimuntas NEKROŠIUS. Dantė Rolandas KAZLAS, Beatričė Ieva TRIŠKAUSKAITĖ Dante yra toks universalus, kad kiekvienas gali perskaityti jį savaip. Nekrošius, padedamas savo aktorių, pažeria mums tegul ir labai supaprastintus fragmentus iš savosios kelionės, savosios asmeninės manijos, privertusios jį pasinerti į žaidimą ir išrasti naują kalbą. 7 Nekrošiaus Rojus prieinamas kiekvienam, tvirtina Francesca Motta recenzijoje, kurią paskelbė verslo dienraštis Il Sole 24 Ore: Didžiojo maestro Eimunto Nekrošiaus pastatytas Dante s Rojus itin žmogiškas, keliantis dievišką nerimą ir kartu verčiantis pašiurpti odą. Jei dar pridursime, kad vartai į amžinąją laimę veriasi gražiausiame pasaulio teatre Palladio Olimpico Vičencoje, turėsime viską, ko reikia dangiškajai kelionei. [ ] Čia pakanka vien sielos ir atviros širdies. Nekrošiaus K u l t ū r o s b a r a i Rojus prieinamas visiems. [ ] Kad tuo patikėtum, turi tai pamatyti. 8 O Corriere della Sera apžvalgininkė Magda Poli recenzijoje Pink Floyd muzika Dantei ir Beatričei iškelia nemažai retorinių klausimų: Dante s Rojuje Dievo šlovės spinduliai kyla 9 dangaus skliautais ir 33 aukštosios poezijos kantikomis, kuriose negailima karčių žodžių. Didysis lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius, Olimpico 65- ojo klasikos spektaklių ciklo meno vadovas, pristatė pasaulinę premjerą spektaklį Rojus, peržengiantį šokio ir pantomimos ribas, virstantį savotišku šokio teatru. Aktoriai čia groja, dainuoja, šoka, rečituoja įvairių kantikų eiles ir kuria vaizdines metaforas [ ], kurios kartais atrodo stiprios, o kartais pavargusios. Režisierius išleidžia kelionėn Dantę (Rolandas Kaz- 25

28 las) su Beatriče (Ieva Triškauskaitė), lydimus 8 aktorių choro visi puikūs. Personažų čia nėra tai veikiau sielos būsenos, ramybės neduodančios mintys. [ ] Muzika varijuoja nuo XVII a. iki Pink Floyd ir vandens čiurlenimo, kostiumai modernūs ir paprasti. Scenoje matome pilkus kilimo ritinius, o fone nuostabią dekoracijų perspektyvą. Virš mistiškos orkestro duobės iki pat balkonų lyg kokia laikinoji upė-gatvė driekiasi virvių tinklas, spėju, skirtas sukabinti gyvenimo ornamentams. Suskamba melancholiška giesmė ir į orkestro duobę atvyksta muziejaus sargas, kad supakuotų kasdieninius daiktus, kuriuos jam atiduoda veikėjai. Prieš pakeldami akis aukštyn, turime atsikratyti žemiškųjų dalykų? Šlamšto? Galbūt, nors tai atrodytų pernelyg paprasta. Ką norėjo papasakoti Nekrošius per tas vargu ar pribloškiančias pusantros valandos? Galbūt siekė sugrąžinti paprastumą, amžinąją laimę, kuri nusišypso radusiems sielos ramybę? Graži toji scena, kur Dantė ir Beatričė apgraibomis, bet žvelgdami aukštyn ir nutvieksti vidinės šviesos, brenda per virvių bangas, tačiau kas tai gyvenimo sunkumų ar vidinių ieškojimų jūra? Hipotetiškai klausčiau, ar Rojus egzistuoja taip teigia paskutinis titras tik šiems laimingiesiems? Žinoma. O gal derėtų baigti Pink Floyd eilutėmis: Manai galįs atskirti / rojų nuo pragaro? / Žydrą dangų nuo skausmo? / Šypseną nuo šydo? Tai hipotezė spektaklio, į kurį gali tilpti visos įmanomos hipotezės ir jų priešingybės, kartu sudėjus. Galbūt. 9 Prieš: iš Nekrošiaus tikėtasi... Nekrošiaus Žurnalistas ir teatro apžvalgininkas Giambattista Marchetto savo tinklaraštyje pripažįsta, kad jam, kritiškam žiūrovui, buvo gana sunku nepasiduoti pirmųjų įspūdžių pagundai, vertinant spektaklį, kuris pristatytas kaip ypatingas kūrinys ir didžiulis iššūkis. Vis dėlto Maestro Eimunto Nekrošiaus parodytą trijų Dante s Alighieri o Komedijos kantikų interpretaciją būtina vertinti racionaliai ir gerai pasveriant. Pavadinęs straipsnį Nekrošiaus susitikimas su Dante nusivylimas, recenzentas žodžių į vatą nevynioja: Šiek tiek glumino jau ir mažiau dangiškos kantikos, matytos Modenoje per Festival VIE. [ ] Pragaras tai sodrių spalvų freska, nutapyta instinktyviai ir retsykiais gal net per daug žmogiškai, o Skaistykloje tiršta minčių, gal kiek ir netvarkingų, bet kuriuo atveju sceninis abiejų kantikų sprendimas buvo pakankamai stiprus, kad nustebintų. [ ] Per savo pirmąjį susitikimą su Dante režisierius žengė svarbų žingsnį, kurdamas itin asmenišką Komedijos interpretaciją, o Rojaus vizija pribloškia ir nuvilia. [ ] Turint galvoje intelektualinę ir techninę Nekrošiaus bazę, kurios menkute tikrai nepavadinsi, buvo galima pagrįstai tikėtis, kad jis ne tik nepasiklys, bet priešingai dangiškose teksto aukštumose suras tą semantinį audinį, kuris leistų žengti anapus kalbos, sukurti viziją, įkūnijančią tai, kas abstraktu. Trumpai tariant, laukėme, kad Nekrošius pasielgs kaip Nekrošius. Deja, ištiko kartus nusivylimas. Spektaklis toli gražu nėra iš pedantiškųjų, atrodo pridusęs, todėl nuo žemės taip ir neatsiplėšia. Laiko požiūriu dangiškai sintetiškas (trunka mažiau negu dvi valandas), bet iš esmės nenuoseklus. [ ] Kur dingo tas neišvengiamybės jausmas, kurį Nekrošiaus spektakliai skleisdavo net po penkių ar šešių valandų rezistencijos žiūrovų salėje? Klausimų kyla įvairių: kam versti į lietuvių kalbą paskirus (nesilaikant tvarkos) Rojaus fragmentus, jei pasaulinė premjera vyksta Italijoje? Jeigu žodis scenoje praranda savo referentiškumą, jeigu nėra epizodų, kuriuos galėtum dramatizuoti (kaip Pragare ), kodėl gi nepagerbus originalios poetinės kalbos muzikalumo? Gražioji Pink Floyd daina Wish You Were Here, susieta su tam tikrais teologiniais kantikos momentais, iš tikrųjų galėtų tapti reikiamu stimulu, tačiau kokia iš to nauda, jeigu ji yra epizodinė ir paliekama be paaiškinimų? Kur gali nuvesti fragmentiškas veiksmas, sudurstytas iš pagreitėjimų ir šiurkščių stabdymų, žvaigždžių blykstelėjimų ir banalių interliudų? Kodėl išeini iš spektaklio, apimtas jausmo, kad pusantros valandos Rojų buvo galima apkarpyti daug daugiau negu septynias valandas trunkantį Faustą? Tačiau Nekrošius lieka Nekrošium, šiaip ar taip. Ir keletą nuostabių epizodų, mūsų 26 K u l t ū r o s b a r a i

29 laimei, Olimpico scenoje (kurią visada sunku suvaldyti) vis dėlto išvydome. Tie nedidukai fragmentai yra tikri gryno oro gurkšniai. Akimirkos iš Rojaus teatre, taip ir neįstengusio pakilti nuo žemės. 10 Teatro apžvalgininkas Renato Palazzi s po dviejų Dieviškosios komedijos dalių, parodytų gegužę Modenoje, gana kritišką šiame mieste vykusio festivalio VIE apžvalgą baigė tokiais žodžiais: Kad ir kaip būtų, Nekrošiaus teatro genijaus užtemdyti nepavyko. 11 Po Rojaus premjeros Palazzi s kategoriškesnis ir pažeria nemažai abejonių, o recenzijos pavadinimas skamba tarsi perdėtai griežtas, todėl šiek tiek komiškas, verdiktas Nekrošius į rojų nepateks. Tipiški Nekrošiaus stiliaus ženklai, tos lietuviško pasaulio, šiek tiek archajiško ir valstietiško, apraiškos, perkeltos į monumentaliąją Vičencos Olimpico erdvę, žinoma, daro tam tikrą įspūdį. [ ] Kaip ir tie paslaptingi pasikartojantys veiksmai, būdingi jo pastatymams ir pritaikyti čia, dangiškajame Dante s Rojuje, antai pagrindinis veikėjas ne laiku ir ne vietoje blizgina savo draugės batus, kreidele brėžia ženklus ant jos padų, į delną lieja vandenį Metaforų konkretumą Nekrošius kaip visada atmiešia subtiliomis abstrakcijomis. Nustumdamas eiles kone į antrą vietą, paversdamas jas tikra citatų antologija, režisierius sukuria virtinę pantomimos judesių, kurių prasmė dažnai lieka neaiški. Kas tie juodai ir baltai apsirengę jaunuoliai, scenoje atliekantys nesuvokiamus veiksmus, tarp dangaus choristų derinantys stygas Pink Floyd muzikai? Angelai? Palaimintosios sielos? O ką reiškia tie daiktai veidrodžiai, puodai, taburetės, kuriuos jie suneša tam įsivaizduojamo muziejaus vadovui, labiau primenančiam deus ex machina? Idėjinis apsinuoginimas, žemiškųjų turtų atsisakymas? Maestro ranką su nie- Dante Alighieri. Dieviškoji komedija. Rojus. Režisierius Eimuntas NEKROŠIUS Tommy Ilay nuotraukos K u l t ū r o s b a r a i

30 kuo nesupainiojamą asmeninį jo braižą pajuntame iš to, kaip kuriami vyro ir moters santykiai: šiurkštūs, tarsi nenoromis, švelnūs, o kartu žaismingi ir agresyvūs. Beatričė, Nekrošiaus akimis, yra artima Ofelijos, Dezdemonos, Margaritos, tų tipiškų moteriškų sielų, kurios nuolat užvaldo didžiojo lietuvių režisieriaus vaizduotę, giminaitė. Tai moterys, išsiugdžiusios stiprią valią, veržlios ir trykštančios gyvybe, bet neišvengiamai tampančios likimo aukomis. Nesutramdomos, tačiau vis tiek pasmerktos kapituliuoti prieš gyvenimo neteisybę. Tikroji bėda štai kur: ar visa tai kaip nors yra susiję su Rojumi? Su Dieviškąja komedija? Susidaro įspūdis, tarsi Nekrošius, kaip jau nutiko gegužę su Pragaru ir Skaistyka, Dante s poemą mėgina jam įprastu būdu pritaikyti savajai vizijai. Šįkart to padaryti nepavyko. Režisierius susitelkė ties poros santykiais, ties privačiuoju aistringos meilės lygmeniu, pasirinkdamas supaprastintą perspektyvą, ir buvo lemtingai išvestas iš kelio. [ ] Finalas iškalbingas Beatričė ištaria verkdama: Rojus yra. Paskui abu su Dante pasuka paralelinių virvių link [ ], tarsi bristų per vandenį, čia išnirdami virš jo, čia vėl į jį panirdami, kol galiausiai lieka kyboti tarsi pridusę. Tai stipri ir nerimą kelianti metafora, bet vien jos negana silpnosioms spektaklio vietoms uždangstyti. Esu Nekrošiaus gerbėjas ir su liūdesiu širdyje pripažįstu: to tikrai nepavadinsi vykusiu kūriniu. 12 Prieštaringi komentarai pasipylė ir Vičencos teatro oficialiame puslapyje (didžiausią nuostabą jau iš anksto sukėlė tai, kad neliečiamasis Dante s kūrinys scenoje skambės lietuviškai). Olimpico atstovai priekaištus atrėmė tokiais žodžiais: Be abejo, Rojų pateikti lietuvių kalba yra neįprasta, tačiau mes, Vičencos gyventojai, turėtume jaustis pagerbti, kad pas mus atvyko tokio kalibro asmenybė kaip Eimuntas Nekrošius [ ]. Be to, Maestro visada rodė didžiulę pagarbą ir visišką atsidavimą Dante i, todėl spektaklis [ ] bus mums dviguba garbė ir kaip Vičencos gyventojams, ir kaip italams. Mums taip pat labai smalsu pamatyti šio darbo (Hoc Opus Hic Labor Est) rezultatus: galės patikti arba ne, bet svarbiausia tai, ko visada tikimasi iš teatro, kad nepritrūktų peno apmąstymams. [ ] Pats Nekrošius per spaudos konferenciją į žurnalisto klausimą, kas sieja Dante s Rojų su Lietuva, atsakė maždaug tokiais žodžiais: Rojus tai universali vieta, tiek itališka, tiek lietuviška, turinti ekstrateritorinę vertę. 13 Pagal italų spaudą parengė Jurgita Pociūtė-Alessi 1 Ivano Porpora, Note a margine de Il Paradiso, [ ]. 2 Renato Palazzi, Nekrosius non andrà in paradiso, Il Sole 24 ore, [ ]. 3 Nicola Arrigoni. Teatro all Olimpico Il Paradiso c è secondo Nekrosius; html [ ]. 4 Rodolfo di Giammarco, Il Paradiso di Nekrosius è un viaggio da ragazzi, Repubblica, 2012 m. rugsėjo 23 d., p Citata iš Dante s Dieviškosios komedijos. 6 TG3 Sabato Notte, , media/contentitem-e2a4ee51-ebc8-4fbc-852d-4a3c6c01d682-tg3.html. 7 Maria Grazia Gregori, Nekrosius fa a pezzi il Paradiso, it/teatro/reviews/5846 [ ]. 8 Francesca Motta, Il Paradiso a portata di mano di Nekrosius, shtml?uuid=abzdhqmg [ ]. 9 Magda Poli, Musica dei Pink Floyd per Dante e Beatrice, Corriere della Sera, 2012 m. rugsėjo 23 d., p Giambattista Marchetto, Una delusione l incontro di Nekrosius con Dante, [ ]. 11 Renato Palazzi, Dante in Lituania. Il Sole 24 ore, 2012 m. birželio 3 d., shtml?uuid=ab47jzmf [ ]. 12 Renato Palazzi, Nekrosius non andrà in paradiso, Il Sole 24 ore, [ ] &type=1&theater [ ]. 28 K u l t ū r o s b a r a i

31 Kęstutis ŠAPOKA LT00TAPYBA Šiuolaikinio meno centre, arba Kaip aš čia patekau? Tai, kad dvi institucijos, jau ne pirmą dešimtmetį piktai dėbčiojančios viena į kitą, net viešai pasidrabstančios purvais, kartą per metus ima ir susibičiuliauja rengdamos bendrą parodą, jau savaime sukuria šiokią tokią intrigą. Tiesa, didžiausia intriga taip pat susijusi su jų tarpusavio santykiais. Visada įdomu, ar Lietuvos dailininkų sąjunga (šiuo atveju LDS Tapybos sekcija), sugalvojusi naują grandiozinį prisistatymo projektą, sugebės konceptualizuotis, t. y. ar sugalvos kokią nors papildomą parodos funkciją, išskyrus norą tiesiog dar kartą eksponuoti savo narių kūrybą išsvajotuose prestižiniuose Parodų rūmuose, kuriuos kažkokie netikėliai kadaise įžūliai išniekino, sugalvoję pavadinti Šiuolaikinio meno centru... Aptariant ŠMC bendradarbiavimo taktiką, visada smalsu, kiek pagalių ši institucija prikaišios LDS projektui į ratus, kad sujauktų net ir nuoširdžiai gerus priešininkų ketinimus konceptualizuotis. Juk dar viena LDS prisistatymo parodų rūmuose nesėkmė beveik tiesiogiai proporcinga ŠMC, kaip progreso tvirtovės, įvaizdžio sėkmei vietiniame kontekste. Pakišti kiaulę nėra sunku, nes beveik du tūkstančius narių turinti LDS labiau primena profesinę sąjungą negu instituciją, kuri laikosi nuoseklios estetinės ideologijos. Šiek tiek akcentuojama tradicija, tačiau visos LDS (ir jos sekcijų) kontekste ši sąvoka K u l t ū r o s b a r a i gana abstrakti. Didžioji LDS narių dalis atstovauja buitinei-komercinei dailei, kuri nekonceptualizuojama arba konceptualizuoti ją bandoma tokiu būdu, koks visiškai nepriimtinas tokios dailės atstovams, o, matyt, ir pačiai LDS... Todėl bene visada LDS organizuojamas didesnis konceptualus projektas beregint rizikuoja virsti suneštine paroda. Tai nuolatinis LDS galvos skausmas, nes viliamasi, esą naujas grandiozinis sumanymas savaime bus geresnis. Tačiau koncepcija vis neatitinka LDS vizijos (kokios?), vis išsikvepia, dar nė nepasiekusi parodų salės... ŠMC priešingai taip išgrynino savo viziją, kad nuskendo vidinių tapatumo problemų liūne, pasiklydo meno progreso ir savo didybės, o greičiau kompleksų, tyruose. Todėl užuot nuoširdžiai padėjęs LDS prisistatyti kuo geriau ir kuo įdomiau, toliau demonstruoja kvailoką aroganciją, bandydamas atgaivinti išsikvėpusią progresyvių jėgų konfrontaciją su provincialiomis. Tačiau bėda ta, kad superelitizavęsis ir superkonceptualizavęsis ŠMC jau senokai stokoja naujų idėjų ir energijos, o kaip biurokratinė sistema pats save įstūmė į aklavietę, nes spekuliatyviai kartojami lozungai apie demokratiją galų gale atsisuko prieš jį patį. Nemažai šios institucijos projektų yra dar skystesni, dar beprasmiškesni, dar labiau autoritariški ir stagnaciniai negu kasmetinis Dailininkų sąjungos turgus, kurį ŠMC taip peikia. 29

32 Milda Gailiūtė. Ištrinta erdvė Juokingiausia (o gal liūdniausia) yra tai, kad, nepaisant tarpusavio nesutarimų ir labai skirtingų funkcijų, abi minėtos institucijos pastaruoju metu labai supanašėjo. Bent jau autoironijos, savikritikos, gebėjimo pažvelgti į save blaivesniu žvilgsniu abi stokoja vienodai. Kiek sukarikatūrinau institucinių LDS ir ŠMC santykių istoriją. Šių peripetijų jokiu būdu netapatinu su konkrečiais žmonėmis, juo labiau su priešingoms stovykloms atstovaujančiais parodos kuratoriais. Manyčiau, ši komanda (Kristina Stančienė, Rita Mikučionytė, Jurga Daubaraitė ir Auridas Gajauskas), atsidūrusi tarp dviejų institucinių girnapusių, nuoširdžiai stengėsi išspausti iš parodos viską, kas įmanoma, savo darbą atlikdama profesionaliai. Tiesa, atiduodamas visą deramą pagarbą ir rizikuodamas lemtingai suklysti, kiek suabejočiau filosofo Aurido Gajausko kontekstinėmis žiniomis apie Lietuvos dailę, o ypač jo gebėjimais įsigilinti į labai specifinį mūsų tapybos klodą. Galbūt viską aprėpti vienu globaliu superprotingu žvilgsniu yra savaime vertinga, bet vis dėlto patartina bent paviršutiniškai pasidomėti lietuvių tapybos istorija ir dabartimi. Tiesą pasakius, nežinau, kokie kuratorių tarpusavio santykiai, kokios jų sąlyčio su dviejų institucijų biurokratiniu aparatu peripetijos, bet tam tikrą skilimą išduoda plastinė ir konceptualioji parodos tekstūra. Akivaizdu, kad dviejų institucijų bičiulystė gana dirbtinė, nes priverstinė. Apie gilią antipatiją byloja ne tik abipusės replikos ir užuominos, bet ir du skirtingi tos pačios parodos pavadinimai. ŠMC ją pakrikštijo ironiškai Kaip aš čia patekau? LDS (bet nebūtinai jai atstovaujančios kuratorės asmeniškai) vadina LT00TAPYBA. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, ši trintis netikėtai sukūrė įdomią prasminę sampyną. Požiūrių susidūrimas lėmė, kad toje pačioje parodoje atsirado dvi atskiros parodos, kitaip tariant, tą pačią ekspoziciją galima skaityti dviem skirtingais būdais. Visų pirma intriguoja atrakcija tarsi apvertus perspektyvą, siūloma patyrinėti, kokiomis sąlygomis buvo nutapyti paveikslai. Vieni autoriai kuria istoriniuose pastatuose, kiti loftuose, butuose ir namuose, soduose ir sodybose, rūsiuose ir įstaigose. Tačiau man asmeniškai ši atrakcija žadina nemalonias ir nelabai linksmas mintis apie socialinę nelygybę, klestinčią tarp dailininkų, kaip ir tarp kitų visuomenės narių, tad plėtoti šio leitmotyvo nenorėčiau. Man įdomesnis kuratorių sprendimas tapybą kontekstualizuoti taip, kad parodoje kabantys paveikslai reprezentuotų ne tapybą savyje, bet tam tikrus artefaktus, ištrauktus iš įvairių kontekstų, situacijų, objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, kurios liko už parodų salės durų. O į pirmą planą iškėlus aplinkybes, situacijas arba tiesiog tam tikrą kontekstą, sunaikinami atskaitos taškai. Nesvarbu, ar siūlomą loftų, butų ir rūsių gidą priimsime už 30 K u l t ū r o s b a r a i

33 gryną pinigą, ar ne, svarbiausia tai, kad bandydami orientuotis pagal šį žemėlapį, turėsime atsisakyti mums įprastų koordinačių ir kanonų. Tai antiistoriška versija. Kitaip sakant, tapyba pateikiama kaip tąsi, eklektiška masė, galinti nuolat keistis ir kartu likti vis tokia pat neapibrėžta. Čia negalioja pradžios, pabaigos ar mokyklos sąvokos. Beprasmiškos tampa tradicinės ir šiuolaikinės tapybos kategorijos, nebesvarbi profesionaliosios ir diletantiškos tapybos skirtis, nebūtina skirstyti paveikslų į ekspresionistinius ir realistinius, akcentuojančius prasmingą (estetinį, socialinį, politinį ar kitokį) turinį, ar tiesiog tiesmukai komercinius, dekoratyvius. Tapybos mirtis ar atgimimas pagal šią versiją irgi neaktualūs. Lygiai taip pat nėra svarbu, ar esi garsus klasikas, ar tik pradedi eiti kūrybos keliu. Be to, nenurodomi nei kūrinių pavadinimai, nei autorių pavardės. Siūloma tiesiog žiūrėti į paveikslus, o autorystę galima pasitikslinti pagal parodos gidą. Viena vertus, tai kiek apsunkina parodos skaitymą, antra vertus, savaip išlaisvina nuo išankstinių nuostatų. Žinoma, tokia koncepcija vis tiek paklūsta dailės istorijos grandinės logikai, nes po tradicinės ir šiuolaikinės tapybos sampratų konflikto, viską iki pat pamatų sugriovusio tapybos mirties proceso, kurį iškalbingai atskleidė kelios pastarosios tapybos trienalės (LDS ir ŠMC skirtingų požiūrių fone), galima oficialiai konstatuoti faktą, kad jau keletą metų tapybą (ir meną apskritai) yra apėmusi pomirtinė būsena, kai nesama jokių aiškesnių atspirties taškų. Vienintelis likęs svertas institucinės manipuliacijos ir legitimacija. Todėl pagal šią parodos versiją simptomiškiausi, pagrindinę idėją geriausiai atspindintys yra, mano manymu, Evaldo Janso darbai. Vargu ar šiuo atveju ką nors paaiškina ekspresionizmo, Ars sąvokos, nors formaliai jo darbų paviršius ekspresyviai užteptas dažais. Abejočiau, ar tapančiam Jansui ką nors reiškė tradicija arba jos griovimas, nors kūrinių turinys ir apeliuoja į tam tikrus tradiciją reprezentuojančius įvaizdžius. Jei sakytume, kad šie paveikslai yra išgryninti idėjos ir formos atžvilgiu, arba priešingai teigtume, kad ši tapyba K u l t ū r o s b a r a i yra visiškai neįpareigojantis, nei intelekto, nei laiko, nei pastangų nereikalaujantis pasišvaistymas teptuku, būtume ir teisūs, ir neteisūs tuo pat metu. Ko gero, svarbiau čia ne tiek paveikslai, kiek tai, kad juos nutapė Evaldas Jansas. Jie veikia ne kaip tapyba savaime, o kaip Evaldo Janso įvaizdžio arba kūrybinio kelio dalis. Kadangi jis ryškus videoperformansistas, tai ir jo grįžimas prie tapybos yra ypač intriguojantis nesvarbu, ar Jansas moka tapyti, ar ne, svarbu, kokiame kontekste atsiduria tam tikras artefaktas, vadinamas tapyba. Juk dailės ar tapybos istorija šiais laikais yra labai aptakus reiškinys, kurį galima retrospektyviai perrašinėti daugybę kartų. Jansas puikiai sužaidė šį kontekstinį žaidimą. Taigi per tokią prizmę galima žvelgti ir į visą parodą tada visu grožiu atsiskleis prasmių ir kontekstų eklektika. Kita parodos versija siūlo kiek žemiškesnę retrospektyvą siekiama parodyti platesnį, labiau struktūruotą tradicijos, būdingos lietuvių tapybai (ar LDS tapybos sekcijai?), išsišakojimą. Stengiamasi aprėpti naujausią (pastarųjų trejų metų) tapybą, orientuojantis į gyvą, čia ir dabar vykstantį kūrybos procesą. Anotacijoje LT00TAPYBA vadinama subjektyviomis įžvalgomis paremtu objektyviu tyrimu, leidžiančiu patikrinti paplitusius tapybos vertinimo stereotipus. Svarbus ir edukacinis parodos vaidmuo, nes atveriami skirtingi šiuolaikinės lietuvių tapybos pjūviai. Kolekcija sudaryta atsižvelgiant į konceptualumą, tradicijų tęstinumą ir marginalinius tapybos paribius. Pristatoma tai, ką per trejus metus sukūrė kai kurie žinomi ir mažiau žinomi tapytojai. Kodėl rodoma būtent šių, o ne kitų garsių autorių naujausia kūryba? Gal būtent šie tapytojai labiausiai (pa)tiko kuratorių komandai, gal būtent jie, o ne kiti autoriai, geriausiai reprezentuoja LDS tapybos sekciją ir ŠMC viziją? Vienas labiausiai pastebimų ir, turbūt, pozityvių aspektų yra tai, kad labai nedrąsiai, atsargiai, bet vis dėlto ryžtamasi pasidairyti po marginalinius tapybos paribius. Atrinkta nemažai autorių, anksčiau nematytų solidžiuose LDS projektuose. Kyla net 31

34 mintis eiti iki galo ir surengti smagią parodą vien iš įvairių kartų atstovų, priskiriamų paribiams ir pakraščiams. Ar tikrai verta kartoti chrestomatines pavardes beveik kiekvienoje LDS Tapybos sekcijos parodoje? Gal užtektų klasikus ir šiaip žymesnius viduriniosios kartos tapytojus tiesiog turėti omeny, nebūtinai eksponuojant jų kūrinius? Kita vertus, primiršti tapybos klasikai irgi tampa marginalais. Taigi čia ne priekaištas, veikiau pamąstymas apie galimus būsimų parodų variantus. Vis dėlto tradicijos tęstinumo intriga užmezgama ir pakrypsta netikėta linkme būtent dėl paribių, atsidūrusių šalia pagrindinės srovės. Ši parodos skaitymo versija išryškina ne tiek kryptingą, sąmoningą mokyklos tęstinumą ar tradicijos interpretacijas, kiek daugybę nesąmoningų, paralelinių tęstinumų, tiksliau tariant, automatišką mimikriją, kai tradicijos sąvoka ir samprata atomizuojasi ir išardo pati save. Jos tęstinumo leitmotyvas aplinkkeliais paradoksaliai priartėja prie pirmosios eklektinės arba antiistoriškosios versijos. Viduriniosios kartos atstovų, laikytinų įdomiais ekspresionistinės tradicijos interpretatoriais (jei atspirties taškas bus Ars ir sovietmečiu plėtotas ekspresionizmas, tiksliau tariant, Vilniaus dailės instituto Tapybos katedros tradicija), kūrinius į prieštaringą, net šizofrenišką terpę perkelia ne kokie nors nauji siužetai ar konceptualumo tapyboje triukai, o paradoksalūs ekspresionistinės echolalijos recidyvai Justo Vaitiekūno, Kristijono Miliūno, Rasos Noreikaitės-Miliūnienės, Nomedos Saukienės, Rūtenės Merkliopaitės, Mildos Gailiūtės, Ugniaus Ratniko ir keleto kitų autorių paveiksluose. Todėl ir apėmė noras pamatyti dar daugiau marginalų arba surengti vien jų parodą. Kadangi pirmosios parodos parodoje leitmotyvu išsirinkau Evaldo Janso kūrinius, tai įvardysiu ir antrosios versijos grynuolį, įdomiai sulydžiusį konceptualumą su tradicijų tęstinumu ir marginaliais tapybos paribiais. Man toks grynuolis yra Šarūnas Sauka. Tiek vėlyvuoju sovietmečiu, tiek per pastaruosius dvidešimt dvejus metus Saukos tapyba atrodė problemiška ekspresionistinės lietuvių tradicijos atžvilgiu. Anaiptol ne todėl, kad būtų siurrealistinė (tiesą pasakius, jo kūryboje nerandu nė gramo siurrealizmo), o todėl, kad niekada iki galo nenutraukė bambagyslės su ekspresionizmo tradicija. Saukos tapybinės fantasmagorijos, ne tiek turinio, kiek formos lygmeniu sklidinos užmaskuoto jausminio ekspresyvumo, slypinčio po šalta kauke, funkcionavo kaip chameleoniškas (gerąja šio žodžio prasme), t. y. keičiantis pavidalus, pastišas tradicijos viduje. Sovietmečiu ir kurį laiką po nepriklausomybės atgavimo Saukos tapyba buvo laikoma atsijusia nuo lietuvių tapybos mokyklos, o dabar jo kūrinius galima skaityti kaip labai savotišką tradicijos (re)interpretaciją. Netgi kaip tradiciją per se. Naujausias Saukos kūrybos etapas vėl glumina (pačia pozityviausia prasme), nes dailininkas, išbandęs visus įmanomus pastišo, žongliravimo klišėmis būdus, sugeba apsiversti per galvą ir konceptualią tapybinę intrigą užmezga ten, kur, atrodytų, to padaryti nebeįmanoma, nes viskas jau išvaikščiota ir ištrypta... Staiga dramatizmas ir saloninė komercija, rimtis ir absurdas, tapybiškumas ir koncepcija kuo natūraliausiai susipina, sudarydami netikėčiausius derinius, o ekspresionistinė tradicija panardinama į groteskišką sapną, kuriame tiek tradicijos taisyklės, klišės, tiek konceptualūs jos griovimo dėsniai parodijuoja arba dekonstruoja patys save. Ir tampa akivaizdu pomirtinė tapybos būsena lemia, kad nėra aiškių atspirties taškų, bet esama gabių žmonių, pavyzdžiui, tokių, kaip Sauka, sugebančių net vertybinį vakuumą panaudoti kūrybiškai, šmaikščiai. Kartu išsaugomos tradicinės pasirinkto žanro apibrėžtys. Įdomiausia yra tai, kad abi parodos perskaitymo versijos įsigalioja, pradeda veikti, bet tą lemia ne tiek sąmoningas bendradarbiavimas, kiek nesusipratimai ar net atviri nesutarimai. Tokią išvadą leidžia daryti parodos kontekstas ir formatas. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai trintis tarp institucijų, kuratorių bandymai laviruoti, atsidūrus tarp dviejų girnapusių, sukuria įdomų rezultatą. 32 K u l t ū r o s b a r a i

35 Rūtenė Merkliopaitė Jono Basanavičiaus monumentas miške Vidmanto Ilčiuko reprodukcija

36 Evaldas Jansas. Bilieto į kosmoso mylėtojų klubą maketas Kristijonas Miliūnas. Story board Vidmanto Ilčiuko reprodukcijos

37 Luc AUBRY Prieš sugrįžtant į Itakę Esu Lucas Aubry, Lotaringijos mieste Nancy gimęs prancūzas, beveik trisdešimt metų paryžietis. Jau metus dirbu Vilniuje, esu Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė. Mano kaimynės ir brangios draugės Eglė Ganda Bogdanienė ir Jūratė Stauskaitė šią vasarą sumanė įtraukti mane į spontanišką meninį renginį, pavadintą 7 mano (meno) dienos. Palangoje, galerijoje Ramybė, abi eksponavo savo darbus, sukurtus per septynias dienas, ir paprašė, kad per šios mažytės parodos atidarymą rugpjūčio 23 d. tarčiau keletą žodžių lankytojams ir svečiams, visiškai savęs nevaržydamas nei pasisakymo laiku, nei tematika, nei pataikūnišku tonu. Tiesiog turėjau pažvelgti prancūzo (sakyčiau, paprasto prancūziuko, kaip įvardija Charles is Trénet savo dainoje Vėl išvysti Paryžių ) žvilgsniu. Kai kurie šių dailininkių kūriniai man buvo žinomi, nes nuo darbo Lietuvoje pradžios įsikūriau nuostabiame name Tilto gatvėje, todėl mūsų draugystė ir kaimy- Gyvenimas turėjo būti rašomas. Ne mano gyvenimas, kitų jau išėjusiųjų ir gyvųjų, kurių nepažinojau, ir dar negimusiųjų visų tų žmogiškųjų brolių, kurie ateis po mūsų. Rašymas sustabdė laiką ties vienu gyvenimu, kuris man buvo duotas, tačiau man nepriklausė. Rašymas atsakė į man nepateiktą klausimą. Mane jaudino tai, kas nepažįstama, paslaptinga, kas byloja man svetima kalba, bet ne tokia svetima, kad negalėčiau ja kalbėti savyje. Rašyti reiškia išklausyti, nustebinti, dar stipriau išgyventi Sekiau instinktu, pasišvęsdamas tam, kas buvo iki manęs ir kas turėjo likti po manęs tai prasmė ir grožis. Viskas, ko negalima nei nusipirkti, nei pavogti. Jean-Marc Parisis, Spalvos paieškos, 2012 Nebuvau pakankamai prancūzas, kad įžvelgčiau komplimentą ten, kur paprastai man jo nesakydavo. Ten pat Laisvė tai toks dalykas, kurio nepaprastieji reiškiniai yra individai. Novalis nystė suteikė ne vieną progą geriems pašnekesiams, kaip savo eilėraštyje rašo Charles is Baudelaire as. Sujaudintas pasitikėjimo, kvietimą priėmiau, nes mėgstu spontaniškus pasisakymus, kai galima čia pat išlieti intuityviai išjaustą tiesą. Laikausi principo, kad reikia kalbėti nedumiant akių ir iš visos širdies trokštant, kad toji akimirka taptų tikru susitikimu. Luc Aubry ir Eglė Ganda Bogdanienė Palangoje, galerijoje Ramybė K u l t ū r o s b a r a i

38 Eglė Ganda Bogdanienė. Sekmadienis Iš ciklo 7 mano (meno) dienos Šiuo atveju kalbame apie menininkes, kurios, kaip sako prancūzai, ne vakar gimusios. Jos žinomos ir pripažintos tiek gimtojoje šalyje, tiek užsienyje, kur jų kūryba dažnai eksponuojama. Stabtelėję pamedituoti prie jų kūrinių, pajuntame išskirtinę energiją, atkaklų ieškojimą ir troškimą, verčiantį apie tai mąstyti ir kalbėti. Būtų lengva, ypač prancūzui, susižavėti šiomis moterimis jos gražios, visada elegantiškos, net, drįsčiau sakyti, puošnios. Visos tikros lietuvės, aš tuo jau įsitikinau, visada yra šiek tiek burtininkės, fėjos, gal net raganos, tokios ir jos abi. Atidus protas netrukus suvoks, kad puikus išsilavinimas, intelektas, jautrumas, atvirumas ir paprastumas, lydimas šypsenų, pramaišiui su humoro jausmu, tai tikrasis autentiškos šio krašto inteligencijos ženklas. Vis dėlto kai atsidursite priešais jų kūrinius, jums nebus leista pasiduoti gležnam sentimentalumui, apatiškam lengvabūdiškumui švelniai, bet įsakmiai iš jūsų bus atimta bet kokia galimybė lengvai susivilioti. Eglei rūpi medžiagos (tekstilės ar kokios nors kitos) panaudojimas, technikos įvaldymas ir tam tikra estetinė dimensija, todėl, kai atsidursite priešais jos kompozicijas ar instaliacijas, atrodys, kad jus visiškai užvaldė atkakli autorės energija. Retas kas geba taip stipriai ir vaisingai kurti kontrastą, taip drąsiai, ramiai ir ryžtingai atverti pačią nusikaltimo scenos esenciją. Eglė yra toji Morta, kuri mąsto panašiai kaip nonkonformistė Marija, taikanti tiesiai į esmę, be to, ji dar ir maištinga. Tačiau namų niekada nesugriaus atmesdama tuščią nerūpestingumą, ji atkakliai, skrupulingai kuria kažką, kas primena mandalą, tarsi austi be atvangos ją verstų poreikis prieštarauti. Šį jausmą dažnai mums primeta gyvenimas. Nežinau nieko pavojingesnio už tą pasyvų priešinimąsi triūso šviesoje, kai pradeda veikti savęs ardymo, savęs provokavimo mechanizmas. Palangoje Eglės darbai buvo sukabinti ant dviejų baltų priešpriešinių sienų mažytėje erdvėje, greta didžiosios parodų salės. Dešinėje pusėje vertikaliai pakabinta moteris, atkurta iš gabalėlių, tarsi nukirsdinta, bekepurė, su balta Milo Veneros kauke, su vėriniu ir ilga balta nėriniuota suknele, nusidriekiančia iki pat grindų. Ši suknelė priklauso XX a. pirmųjų trijų dešimtmečių nemadingos ir prėskos, nepavojingos ir romantiškos moters tipui. Tačiau detonatoriaus siūlo nereikėtų ieškoti toli, ypač jeigu jo niekas neslepia, o Eglės darbuose jis visada po akių. Šiuo atveju tai būtų nuo šios tylios alegorijos tiksliu atstumu (Eglės instaliacijoms privalomas aukso pjūvis) prie pat smilkinio įtaisytas baltas pistoletas, matyt, išimtas iš rankinės, nes joje matyti dar vienas toks ginklas. Tai iš tikrųjų gerai apsiginklavusi moteris, kurios neužklupsi netikėtai. Ji be rankų, tik su dviem baltomis plonomis pirštinaitėmis, lyties lygmenyje tarsi antrankiais pri- 34 K u l t ū r o s b a r a i

39 segtomis prie suknelės nėrinių. Ant priešpriešinės sienos matome neprabangius papuošalus vėriniai sukabinti ant plataus įsivaizduojamo kaklo be galvos ir be biusto. Septyni po vieną kiekvienai savaitės dienai, kiekvienai nuotaikai. Kosminis vėrinys sklidinas humoro, labai išradingos faktūros, su medžiagą išryškinančia elementarumo ir brutalumo žyme. Juste juntame, kaip malonu autorei kurti daiktus. Po kiekvienu papuošalu Eglė paprastu pieštuku brūkštelėjo komentarą, tarsi ragintų prieiti arčiau ir jį iššifruoti. Komentaras atspindi patirtą nuotaiką, įgarsina pačios kūrėjos ar jos išgalvoto alter ego mintis. Voilà. Puota akims, virtuoziškas menkniekis. Vien moterys moka tokį sukurti, panašiai kaip keletu mostų patobulina savo išvaizdą prieš išeidamos į gatvę. Bet nepamirškime, kad tarp kūrybingai įsivaizduotų, kantriai pagamintų papuošalų padėtas ir pistoletas su tokiu kasdien įvykdoma kažkas panašaus į savižudybę maištaujančio grožio akivaizdoje. Jūratės ofortų, piešinių, akvarelių linija kyla iš tuštumos, iš prarajos, iš bedugnės, kaip mėgo sakyti Baudelaire as. O kartu ši linija tarsi nugalėtoja, nors irgi nukentėjusi, pereina mūšius, atlaiko milžiniškas griūtis, drebėjimus, kad pasprukusi nuo purvino, painaus ir žeminančio chaoso gyvuotų toliau. Jos pastangų išgyventi kelias prasideda šiapus drobės ar lapo erdvės ir nusitęsia anapus. Įsitempęs žvilgsnis fiksuoja begalybę tarp linijos pradžios ir pabaigos, kol staiga suvokiame, kad drobė yra tik pereinamoji erdvė. Laikinai sutramdyta, nugalėta ar vėlesniam laikui atidėta, bet vis tiek nujaučiama chaoso ir prarajos grėsmė sustiprina jausminį malonumą, kurį patiria akys, sekdamos štrichą, kovojantį su savo autonomija, kol jis virsta paukščiu, šokančia moterimi ar judančia linija, stebėdamos tikslų, kaligrafišką jo atspaudą popieriuje. Nepamirškime, kad Eglė yra eglė stipri, nes tvirtai įleidusi šaknis į žemę. Bet ji taip pat ir Ganda, o gal tolimoji Gondos giminaitė? Kad ir kaip būtų, Eglė apdovanota žemiškais talentais, kokius tik gali turėti moteris, puoselėjanti savo namus ir kurianti šeimos laimę. Be to, ji puiki šokėja, kupina gracijos ir energijos. Tačiau, vos ją apsėda K u l t ū r o s b a r a i Eglė Ganda Bogdanienė. Pirmadienis Iš ciklo 7 mano (meno) dienos meno demonas, ši eglė savo noru atsiplėšia nuo žemės ir ryžtingu žingsniu traukia jūros link, į gilaus vandens tylą ir neaprėpiamybę, kur šaknimis įsikibti nebeįmanoma. Nepamirškime, kad Jūratė yra undinių undinė, išnyranti iš jūros gelmių ir trokštanti atsikratyti būtent to, ko ieško Eglė. Laisva, niekieno nevaržoma, ji nori veržtis, sklandyti erdvėje lyg paukštis, kuris iš vieno pasaulio nuskraidina į kitą, arba šokti, nusileidusi ant žemės, tik kitaip, panašiai kaip vilnija bangos ar net susiliedama su bangomis. Tačiau kaip ir Hanso Christiano Anderseno pasakoje, kurios iliustracijos buvo Jūratės diplominis darbas ir prisistatymas Lietuvos publikai, įgyti sparnų be skausmo ir nekraujuojant neįmanoma. Gerai įsižiūrėkite 35

40 kelk. Prisimenate? Tai Paulio Valéry citata ant Paryžiaus Trocadéro Žmogaus muziejaus frontono. Tačiau mes buvome ne Paryžiuje, o Palangoje, ne muziejuje, o galerijoje. Mano tikslas, kaip mėgsta prancūzai, pasidalyti savo troškimais su atostogaujančiais ir į parodos atidarymą atėjusiais lankytojais. Jiems tai buvo visiškai netikėta. Jie nežinojo, kad ketinau juos nustebinti, šiam pristatymui suteikdamas šiek tiek erotiškumo ir tikėdamasis paversti vakarą tikru susitikimu. Jūratė Stauskaitė. Iš piešinių ciklo Paukščių gyvenimas į jos nupieštas šokėjas tie svaigūs sūkuriai, toji judesių ekstazė kruvinai dilgčioja... Pažvelkime šioms dviem lietuvių amazonėms į akis, priimkime jų kvietimą šokti kartu, atsakykime į jų keliamą Klausimą, būkime jų liudytojai, tapkime jų kritikais, sumaniais ir teisingais skaitytojais, kaip pasakytų Montaigne is, arba bent jau jų vertais pašnekovais, nes jodvi to prašo. Ir darykime tai su džiaugsmu, pasidavę jų apžavams. Tai svarbu, nes šią akimirką žvilgsnis koncentruojamas į kitą, iš kito laukiama reiklaus liudijimo, ir kartu tai poetiška akimirka, glaudžiai susijusi su kūrybos procesu, kai troškimas užmegzti ryšį verčia mus rimtai pasverti tiek malonumą duoti, tiek malonumą priimti. Lankytojau, tik nuo tavęs priklauso, ar būsiu durpės, ar lobis, neapimtas troškimo, kojos čia ne- Norėčiau kiek nukrypti nuo temos, kaip vėliau įsitikinsite, dėl svarbios priežasties. Kad į meno kūrinį žvelgiantis žmogus galėtų pajusti malonumą, reikia atmesti mąstymo ir jutimo įpročius. Klasikinis (Corneille o, Racine o ar Molière o) prancūzas pasakytų: Reikia būti perkeltam. Kad galėtum vėl pajusti troškimą, reikia palikti gimtinę, nebebūti naiviam (prancūzų kalba gimtasis ir naivus yra tos pačios šaknies žodžiai), atsisakyti štampų, pasijusti ištremtam, apleistam, apnuogintam. Tik tada būsi pasirengęs tikram susitikimui, kai prisiliečiama prie gyvos plazdančios realybės, suvokiant jos laikinumą, ir apima nepaprastas svaigulys. Ilgainiui, kai viskas baigsis, suprasime, kad tai buvo kerėjimas, savaime poetiška akimirka, gyvenimo vynas. Kas mane pastūmėjo imtis geranoriškai kritinio ir poetiško liudijimo? Ar vien tik šių kūrinių jėga? Koks mano troškimo pagrindas? Kaip aš pasiekiau Lietuvos krantus? Kaip susipažinau su Egle ir Jūrate? Ką man davė ši pažintis? Kad būčiau geriau suprastas, dar šiek tiek nukrypsiu nuo temos ir praturtinsiu pasakojimą palyginimais iš Homero ir jo Odisėjos. Esu ekspatrijuotas prancūzas. Ekspatrijuotasis tai žmogus, kuris savo paties noru, tačiau brutaliai, per vieną dieną išplėštas iš gimtinės ar iš tos šalies, kurioje gyveno ir dirbo prieš tai, atsiduria nežinomoje saloje, kaip daugybę kartų po audros nutiko Odisėjui. Gyvenimas ir mane, klajoklį prancūzą, atvijo į Lietuvos pakrantę, tarsi Odisėją į karaliaus Alkinojo salą paskutiniuoju klajonių etapu, prieš sugrįžtant į Itakę. Kaip Homeras aprašo į krantą išmestą Odi- 36 K u l t ū r o s b a r a i

41 K u l t ū r o s b a r a i sėją? Nuogas, apžėlęs, purvinas, viską ir laivą, ir kompanionus praradęs jis guli ant kranto be gyvybės ženklų. Kas bus pirmoji būtybė, kurią jis sutiks, kuri jį suras, grąžins jam orumą ir kalbą, atkurs atmintį ir primins kelionės prasmę? Tai karaliaus Alkinojo dukra Nausikaja. Susitikimo istorija ir aplinkybės jums žinomos. Naktį per sapnus aplankyta deivės, Nausikaja sužino, kad rytoj ant kranto, kur su tarnaitėmis velės skalbinius, ji sutiks vyrą. Deivė parengia ją šiam susitikimui, kad nekalta mergelė neišsigąstų nuogo vyro, nesvarbu, kokį baisų jį išvys. Ryžtinga ir tvirta, ji paprašo, kad tėvas pakinkytų vežimą skalbiniams sukrauti. Lydima tarnaičių, nuvyksta prie jūros. Baigusios skalbti, tarnaitės žaidžia ir viena iš jų aptinka Odisėją netekusį sąmonės, nuogą, apžėlusį, purviną. Jis viską praradęs: kompanionus, laivus, maisto atsargas, geriamąjį vandenį, drabužius, garbės ir tapatybės įrodymus. Išsigandusi tarnaitė sprunka, kartu su ja ir kitos palydovės. Vienintelė Nausikaja išdrįsta prieiti arčiau. Odisėjas atsigauna, atmerkia akis, žvelgia į Nausikają ir, net būdamas sužavėtas, nepraranda sveikos nuovokos, todėl ištaria brandžiam vyrui tinkamus žodžius, kuriems jautrios širdies moteris neįstengia atsispirti: Esi dievaitė ar mirtingoji? Pridengusi Odisėjo nuogumą, Nausikaja klajoklį parsiveža į tėvo rūmus. Čia jį vergai išmaudo, įtrina aliejais, kvepalais ir aprengia švariais drabužiais. Alkinojo pasodintas prie stalo, Odisėjas pasakoja savo nuotykius, bet atsisako karaliaus pasiūlymo vesti jo dukrą. Tada Alkinojas duoda Odisėjui laivą, kuriuo šis pagaliau grįš į gimtąją Itakę. Jūs, be abejo, suvokiate, ką noriu tuo pasakyti. Jūratė ir Eglė, kiekviena savaip, sąmoningai ar nesąmoningai man buvo nausikajos nuo tos dienos, kai susipažinau su Jūrate (dingus elektrai buvau priverstas pasibelsti į kaimynės duris), nuo tos dienos, kai ji supažindino mane su Egle Tyrinėjau jų kūrinius, joms tyrinėjant mano kitoniškumą. Kiekviena man pasakojo savo istoriją, kuri kartu yra ir Lietuvos istorija, rodė man tai, ką pačios turi save ir Lietuvą. Leidosi tyrinėjamos svetimšalio žvilgsniu. Reikėtų pridurti, kad tokiu būdu aš išbandau savo žvilgsnį ir prancūzišką jautrumą, kuris laukia naujos apibrėžties, o tai ir yra šio iššūkio tikslas. Savo ketinimus atskleidžiau nuo pat pirmo pokalbio. Pažinti nepažįstamą šalį man yra tarsi galimybė atlikti tyrimą, laikantis aktyvios pozicijos. Savo vidinėje laboratorijoje be jokios diskriminacijos stengiuosi išsaugoti visas jaudinančias išskirtines detales, tie mozaikos akmenėliai yra surinkti tiek iš žemiškos kasdienybės, tiek iš mitologijos, istorijos, ekonomikos, meno, filosofijos, kalbos, peizažo, klimato, aplankytų vietų ar asmeninės patirties, susijusios su veidais ir žvilgsniais žmonių, sutiktų kelionėse ar gyvenant šioje šalyje Kiekviena detalė yra įdomi, nes primena būtąją harmoniją, tuo ir ypatingas tasai, kaip pasakytų Baudelaire as, ankstesniojo gyvenimo šukių spindesys. Tuos blyksnius tarsi dėlionės gabalėlius sujungus vieną su kitu atsiranda visuma. Reikia svajoti, kad išlaikytume viduje tai, kas buvo išskaidyta, išblaškyta, kas dažnai yra jau tik praeities šešėlis, kad vėl iškeltume į šviesą tą gyvastį, kovojančią su šiuolaikinio pasaulio bejėgiškumu, destrukcija, kurios grėsmę nujautė jau Baudelaire as, rašęs: Kiekvieno mąstančio žmogaus prašau, kad parodytų man tai, kas lieka iš gyvenimo. Reikia išsvajoti gyvenimą savo viduje, kad galėtume ištraukti iš jo dar gyvą realybę, statydami ant kortos poetinį pasaulio ir būties pažinimą. Eglės ir Jūratės paklaustas, koks mano viešnagės Lietuvoje tikslas, atsakiau: Parašyti eilėraštį lietuvių kalba (žinoma, leisiuosi padedamas), kukliai, bet itin poetiškai, minimaliai, bet taikliai, neišsamiai, tik iš dalies, bet iš pagrindų ir organiškai, išgaunant teisingą Lietuvos garsą ir spalvą, suvokiant, ką ši žemė ir kultūra turi unikalaus, ką dar niekada neišsakyto ir negirdėto ji duoda žmonijai. Ir tik lietuvių ausimis ir akimis juntamas intensyvumas, emocijų ir troškimų vibracijos bus ženklas, kad man pavyko išgauti garsus ir spalvas su ypatingu jų virpėjimu. Tąsyk Eglė pristabdė mane sakydama: O gal lietuviams, kuriems tu nori rašyti, tavo eilėraščio ir subjektyvaus prisilietimo visai nereikia, kad ir koks nuoširdus jis būtų?.. Mano draugas Jean-Marcas Parisis, kurį pacitavau straipsnio pradžioje, šiemet išleistame naujausiame ro- 37

42 mane Spalvos paieškos rašo, kad gyvenimas negali būti keičiamas, anot Rimbaud, gyvenimas turi būti rašomas. Tai nereiškia pasipasakoti, apžvelgti savo arba artimųjų gyvenimus ar tuščiai susireikšminti, griebiantis teminės dingsties. Tačiau rašymui, kaip ir bet kuriai kitai meninės kūrybos formai, svarbiausia byloti apie gyvenimus kitų, jau išėjusių ir dar gyvų, kurių neteko pažinti, gyvenimus tų, kurie dar negimę visų žmogiškųjų brolių, kurie ateis po mūsų. Mūsų gyvenime, kuris mums duotas, bet mums nepriklauso, kūryba pagauna laiką. Ji atsako į klausimą, kuris asmeniškai kiekvienam iš mūsų nebuvo pateiktas. Mane jaudina ir masina viskas, kas [man] nepažįstama, paslaptinga, kas byloja kita kalba, bet ji ne tokia man svetima, kad negalėčiau kalbėti ja savyje. Rašyti tai reiškia įsiklausyti, nustebti ir dar stipriau išgyventi. Turime susikoncentruoti į tai, kas buvo iki mūsų ir kas bus po mūsų, į prasmę, grožį į visa tai, ko negalima nei nusipirkti, nei pavogti. Štai vėl grįžtame prie temos. Taigi ką dvi mano nausikajos atskleidžia man apie Lietuvą? Kokį Ariadnės siūlą meta, kokį neįkainojamą gyvenimo ženklą rodo jų kūriniai? Ką galėčiau pasakyti savo dviem fėjoms, būdamas prancūzas, laimingas svečias (be jokios abejonės, saugomas Perkūno), tapęs trokštamu ir trokštančiu atspindžiu? Visų pirma, tai, ko prancūzas negalėtų iškart nepastebėti jų kūriniuose pabrėžtinai trūksta vieno dalyko ir nuolatos keliamas esminis klausimas, kurį užduoda savo pašnekovui ir amžinoji Lietuva: kur vyras? Akylai paieškokite vyro Jūratės piešiniuose ir tapiniuose jis beveik neegzistuoja, drįsčiau teigti, yra silpnas, o Eglė subtiliai, su vos jaučiamu sarkazmu, su švelnia, bet ne mažiau veiksminga ironija jį apklausia, net atvirai tardo. Šių dviejų moterų tokie skirtingi kūriniai turi bendrą bruožą jais išsakomas moteriškas troškimas, kad jį išgirstų vyrų ausys. Vyrų, kurie, netgi tapę moterų pašnekovais, išlaiko savo prigimtį, yra tylūs, nekalbūs arba, nepaisant tariamų žodžių, tragiškai nesantys net patys savyje, pasak Kierkegaard o. Laikinos apibrėžties, pasitelkiant poetinį suvokimo principą, bandymas nr. 1: Lietuva vadinu šalį, kur vyrai kalba, tačiau vis tiek yra stojiškai užsisklendę savo tyloje, kurią moterys lietuvės pripažįsta, ja dalijasi, ją gina ir saugo, bet kuri jas slegia ir kankina. Šios šalies vyrai neišreiškia savo jautrumo, jo neįvardija, todėl neišlaisvina moters troškimų iš nuolatinio nerimo ar klaidžiojimų. Visur esančios lietuvės moterys yra atsidavusios ir dažnai pavyzdingai globoja savo vyrus tėvus, sutuoktinius, sūnus, nepaisydamos jų tylėjimo. Moterys brangina juos (istorija dažnai priversdavo vyrus skausmingai pradingti!). Tačiau privalu konstatuoti, kad lietuvės, įpratusios taip dažnai žingsniuoti vienos, meta atidų žvilgsnį aplink save, tarsi tikėtųsi išvysti veidrodį, kuris patvirtins jų troškimų prasmę. Gatvėje sutiktų lietuvių moterų žvilgsnis yra toks gyvas, toks jautrus! Tarsi burė, pasirengusi plakti, pūstelėjus menkiausiam brizui, kuris jas, tiek jaunas, tiek vyresnes, išmeta į švytinčių šypsenų krantą, o kai jos žvelgia nustebusios, atsiduria prie trykštančio guvumo slenksčio. Šis žvilgsnis būtinai sujaudins prancūzą vyrą, nes jo kasdieninė ir dažnai beveik maniakiška dvasinė pareiga yra nepaleisti iš akių moters, kuri yra jo minčių, jo veiksmų centre (o dažnai net ir pabaigoje), lyg socialinis, o kartu emocinis, estetinis, beveik mistinis orientyras. Laikinos apibrėžties, pasitelkiant poetinį suvokimo principą, bandymas nr. 2: Prancūzija vadinu šalį, kur kultūrinis dėmesys moteriai yra labai sena tradicija ir dažnai peržengia ribas. Paminėsiu keletą vardų, keletą gana svarbių šaltinių, neleisiančių man tuščiažodžiauti: Dievo Motina Notre Dame, Karalienė, kuriai meilinamasi ( faire sa court, rašoma su anglų kalboje išsaugota t, kurios nebeturi šiuolaikinė prancūzų kalba, bet kuri leidžia suprasti etimologinį ryšį su kurtizaniška meile, ta fine amor ir pirmuoju Rožės romanu, su žodžiu kurtuazija, reiškiančiu ištisą ypatingąją civilizaciją). Po to tarp fikcijos ir istorijos gražioji Ginevra, Dama su vienaragiu, Marija Prancūzė, Eleonora Akvinietė, Jeana d Arc, Mariana, vadinama Respublika, ir Šarlotė Kordė, Kamilė Klodel, Paryžiaus padegėjos, Colette ir Coco Chanel. Kiekvienas atras kokią nors šio originalaus simbolinio statuso variaciją. Tokie kūrėjai kaip Coco Chanel, Christianas Dioras, André Courrèges as, Yves as Saint-Laurent as ar Guerlainas (neįmanoma jų visų išvardyti) dirbo dėl Moters mei- 38 K u l t ū r o s b a r a i

43 lės. Prie jų prisijungia prisiekusieji moters grožio kultui: Balzacas, Baudelaire as, Toulouse-Lautrecas, Renoiras, Maupassant as. Pastarasis tvirtina, kad joks sukurtas meno šedevras, kad ir koks puikus jis būtų, negali prilygti gyvos moters grožiui. Tačiau nesuklyskime šie kūrėjai nepagražina, neidealizuoja moteriškumo, nekuria iš jo stabo, jiems moteriškumas yra neišsemiamas tyrinėjimo ir kūrybos objektas, kuriam įvardyti nerasime vieno tikslaus žodžio ar baigtinės formuluotės. Jie stengiasi išvaduoti moteriškumą iš visko, kas galėtų slėpti įvairiausias emocijų reiškimo ar stiprumo puses, susižavėjimo šaltinius, kurie glūdi giliai mūsų žvilgsnyje ir vaizduotėje. Kadangi aš irgi esu prancūzas, matydamas moterį ar patirdamas stiprias emocijas, negaliu liautis degustavęs, t. y. noriu ne vien paragauti ir įvertinti, bet ir analizuoti, išreikšti žodžiais savo pojūčius ir potyrius. Kodėl? Ogi todėl, kad tiek mene, tiek skonio pajautimo (degustavimo) srityje (ar tai būtų virtuvė, vynas ar mada, kvepalai, erotiškumas ar bet koks kitas tiek socialinis, tiek meninis malonumas) prancūziškas jautrumas yra taip surėdytas, kad kyla iš pastangų geidulingai atkurti pasaulį, paverčiant jį subtilesniu. Emocijos skatina imtis tikslios, griežtos ir reiklios išjaustų dalykų analizės, be jokios abejonės, naudojantis atitinkama kalba kaip priemone. Tarsi Prousto kūryboje, skrupulingai tiriantis menininko stebėjimas reikalauja puikiai įvaldyti techniką, tačiau neprarasti emocionalumo, pradinio susižavėjimo. Tai leidžia subjektyviai pereiti prie vidinio veiklos plano, kartais vedančio savistabos link. Šio kūrybinio proceso tikslas visada yra dvasinis pasaulio matmuo. Išgyvenus malonės akimirką, svarbu fiksuoti ir išskirti esmines sudedamąsias dalis, atskleisti jų veikimo principus ir vėl iš naujo jas sudėlioti, praturtinant intensyvumą to, kas nuo šiol tampa jau atskleista tiesa. Paradoksalu, bet šis komponavimas tradiciškai remiasi ne ryškiais kontrastais, o veikiau niuansais, pripažįsta saiką, savitą geometriją, litotę arba begarsį efektą, kaip rašė Roland as Barthes as, tam tikrą elegantišką ir išlaikytą santūrumą, kuris neatmeta prabangos, kraštutinių emocijų ar geidulingumo, bet tarsi uždaro jas viduje. Kūrėjas prancūzas, nors išpažįsta saiką ir pusiausvyrą, iš tikrųjų lieka toks pats nepataisomas malonumų K u l t ū r o s b a r a i ieškotojas, puikiai suvokiantis lemiamą jų poveikį. Jis išplečia vidinės kontempliacijos erdvę, kad aiškią formą ir ritmą įgaunančiomis akimirkomis leistų nušvisti visiems įmanomiems atspindžiams ir žaismingiems niuansams, kad nauji pojūčiai galėtų laisvai spindėti, žėrėti ir rezonuoti. Bet įsivyravus modernumui ir pasiduodant ryškių užsienio menininkų įtakai, šis tradicinis prancūzų skonis akimirksniu subyrės. Laikinos apibrėžties, pasitelkiant poetinį suvokimo principą, bandymas Nr. 3: Prancūzų kultūra vadinu tą, kuri nuo XVIII a. pabaigos, siekdama visuotinumo, išsiveržė lyg upė iš nacionalinių ir tradicinių savo klodų. Atskirta nuo šaknų, ji gali būti drėkinama ir maitinama bet kokių iš svetur atitekančių upelių, kurie, prisisotinę universalumo, įsilies į šią nepaprastą kūrybos srovę. Gal šis išdėstymas leis rasti ryšį tarp tokių nesuderinamų dalykų kaip liaudies daina Prie tyro šaltinio ir Camille o Saint-Saënso, Prousto ir Rameau, Chardino ir Monet, Baudelaire o ir Debussy, Rimbaud ir Guerlaino, Bressono ir Gauguino, Rohmer ir Damos su vienaragiu, Racine o ir Maillolio, Odilono Redono ir Jacques o Callot? Grįžkime prie pradinių mūsų paieškų ir paanalizuokime giliau. Ar toks prancūzas kaip aš, išgirdęs moterišką Eglės ir Jūratės kvietimą, atliepiantį lietuvės praeivės akių žvilgsnį ir gilią vyrišką lietuvių skulptoriaus Antano Mončio kūrybos tylą (tai greičiausiai bus kito straipsnio tema), atras ką nors, kas padėtų, kad pasitelkdamas vaizduotę suvokčiau paslaptį jėgos, kylančios iš ryšio su gamta, su medžiaga, ir proto realybę? Tai leidžia atsidurti archajiškiausioje ir labiausiai kerinčioje padėtyje tampi mediumas, kuris remiasi kertinėmis žiniomis, jautiesi esąs perėjūnas iš vieno pasaulio į kitą ir menininkas, formų kūrėjas, estetas. Pagaliau pamatai, ką slepia intymus ir nepaaiškinamai tiesus, todėl toks jaudinantis žvilgsnis iš garsaus gobeleno Dama su vienaragiu, eksponuojamo Paryžiaus Viduramžių muziejuje. Tai tiesus žvilgsnis į tą kitą pasaulį, kurį prancūzai Viduramžiais puikiai sugebėjo fiksuoti ir įtvirtinti, palydėdami poezija, o šios išraiškingumas tebėra vienas stipriausių ir labiausiai žavinčių mūsų kultūros bruožų. Apie tai byloja ir Vidu- 39

44 Jūratė Stauskaitė. Baltas paukštis meta juodą plunksną. III Ofortas ramžių prancūzų literatūra, pavyzdžiui, vienas iš Marijos Prancūzės lė (remiuosi Genovaitės Dručkutės vertimu) personažų išvyksta medžioti, vaikštinėja po mišką ir nejučiomis peržengia nematomą sieną tarp mūsų ir to kito pasaulio. Jį galime įvardyti kaip anapusybę, kur žmogaus balsu prabyla sužeistos stirnos, kur galima mylėti bokšte įkalintą moterį, o vėliau pasiimti ją su savimi į kelionę, kurioje galima sutikti vienaragį Tačiau ar neatsitiko taip, kad prancūzų kūrėjai, ieškodami universalumo, Viduramžių pabaigoje, t. y. jau labai seniai, pametė raktą nuo durų tarp šių dviejų realybės rūšių, iš kurių kaimynystės ir susikuria pasaulis, kupinas susižavėjimo? Lietuviškas kūrybiškumas ir troškimas palaiko glaudų ryšį su gamta, dar nepraradusia primityviojo savo kerėjimo galių. Vaizduotė, pasitelkdama jusles (visas penkias ir, žinoma, šeštąją!) kuria realistines, bet kitame pasaulyje egzistuojančias formas. Jūratė vadovauja dailės mokyklai, kur dažnai nueinu pasigėrėti vaikų kūrinėliais. Kaip ir daugelyje Lietuvos mokyklų, kuriose lankausi darbo ambasadoje reikalais, ten surandu tą jaudinančią kokybę, nulemtą autentiškos vaizduotės. Kiek jau kartų buvau giliai nustebintas jėgos, sklindančios iš paprastų vaikiškų kūrinėlių, keraminė žuvis, piešinys ar skulptūra vis dar sklidinos šio onirinio realizmo. Gal taip yra todėl, kad Lietuvos girios, išsaugojusios stebuklines savo galias, ir toliau daro poveikį šios šalies žmonėms? Ar šiomis aplinkybėmis toks prancūzas kaip aš kritiškas ir kalbantis, taigi plepus galėtų būti tinkamas veidrodis Eglei ir Jūratei? Susitikimas poetiškas, intensyvus, net svaiginantis, bet siekiantis krantus. Ar žiūrėdamas į lietuvę moterį, kuri po ilgo vienišo pasivaikščiojimo po girią ir maudynių švelniame ežero vandenyje nuoga atsigulė ir užmigo aukštose žolėse, prancūzas vyras sugebės nutilti? Ar liausis analizavęs troškimą ir nebandys įvardyti jo žodžiais, išvydęs išdidžią karūnuotąją gervę, žingsniuojančią šlaitu, kur ilsisi jos žmogiškoji sesuo? Regėdamas, kaip su atidžiausiu subtilumu ji kilnoja ilgas kojas lyg niekada nenuilstanti sargybinė, judesiais ir elegancija slepianti savo liūdesio nuobodulį? Jeigu ne, reikės paklusti, kad susitikimas išliktų efemeriškas ir prasilenktume, kaip atsitinka nuostabiame Baudelaire o eilėraštyje Praeivei : Aplink mane kurtinamai ūžė gatvė. Aukšta, liekna, su gedulu ir sielvartu didžiu Praėjo moteris, mostu prabangiu Pakeldama ir pasūpuodama karpytą puošnų rūbo raštą. Rodės guvi ir prakilni, skulptūriška, nepaprasta. Kaip įbestas sustingau ir girtau Nuo akyse jos audrą telkiančios mėlynės, Nuo kerinčio švelnumo ir malonumo pragaištingo. Tik trumpas nušvitimas... Ir vėl naktis! Prabėganti grožybe, Žvilgsnis kurios mane staiga gyvent prikėlė, Ar pamatysiu aš tave po amžinybės? Kažkur kitur, labai toli nuo čia! Ir vėlei, o gal jau niekada! 40 K u l t ū r o s b a r a i

45 Nes nežinau, kur tu skubi, tu nežinai, kur aš keliauju. O toji, kurią būčiau mylėjęs, toji, kuri žinojai tai. Jeigu taip, vadinasi, savo giliai paslėptoje, bet gyvoje kultūroje suradęs magišką tylos šaltinį, stengdamasis nenubaidyti gervės ir neišgąsdinti moters, jis bandys prisiartinti kaip gyvūnas, kurio šiluma ir kvėpavimas pajuntamas pirmiausia. Realus virpulys atkils iš miegančiosios sapno ir ji dieviškai priims šį troškimą, tarsi alsavimas glostantį jos odą Nuo vienos digresijos pereidami prie kitos, peržengėme nematomą ribą tarp poetinės kalbos ir kritikos, tarp racionalaus diskurso ir intuicijos su vaizduotėje glūdinčiais atitikmenimis, pasinerdami į bodleriškąją sinesteziją. Jūratės grafikos ciklai, dažnai keturių dalių, pavyzdžiui, Baltas paukštis meta juodą plunksną, kviečia mus pereiti iš vieno pasaulio į kitą, iš mirusiųjų pas gyvuosius ar atvirkščiai. Paukštis, ypač juodas varnas, kurį Rimbaud vadino rinktiniu, yra keliautojas tarp dviejų pasaulių. Mes einame iš vienos plotmės į kitą, tikėdamiesi, kad buvo ir bus tęstinumas, kuris, tarsi moteris paukštis, visada nukreiptas atgimimo link. Beje, Jūratės paukščiai, kurių akys visada fiksuoja patį intymiausią ir jautriausią vidinį tašką, kvieste kviečia mus pereiti. Jie imobilūs, hieratiški, kaip ir jų pusbroliai iš senovės Egipto, vos matomi, paslėpti po tylos štrichais, nešantys savyje ištisą baltos spalvos ir tuštumos pamoką, tarsi tolimi jų analogai iš senovės Kinijos. Eglė ir Jūratė, kaip ir Lietuva, nori pasakyti kažką esminio, siekia priversti mane, prancūzą, turėti troškimų. Prancūzija ir Lietuva turi apie ką pasikuždėti, viena kitoje gali daug ką atrasti ir pamėgti. Luc AUBRY Išvertė Snieguolė KAVOLIŪNIENĖ Jūratė Stauskaitė. Piešinių ciklas 7 mano (meno) dienos K u l t ū r o s b a r a i

46 Silvija Čižaitė-Rudokienė Magiškasis moteriškumas Viskas prasideda nuo moters. Jeigu leisime mintims klajoti (o šioms nepaklusniai klaidžioti niekas neuždraus) žiūrėdami šokio festivalio Aura 22 spektaklį Magiška, netyčia atsidursime tokiuose pasąmonės užkaboriuose, iš kurių išsikrapštyti pavyks nebent atsiminus galingiausios dangaus ir žemės deivės Laimos kultą, šaknimis siekiantį, manoma, net akmens amžiaus laikus. Atsiminsime kažkuriame muziejuje ar nuotraukose matytas apvalainas skulptūrėles su nukarusia krūtine, išmaitinusia jau ne vieną kartą. Po to staiga šoktelsime tūkstantmečius į priekį ir iš istorijos žinių Magiška. šokio spektaklio scena. Šoka Anne Juren atkasime, kad, nepaisant sudėtingos istorinės situacijos, 1905 m. Vilniuje buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje moterų organizacija jų teisėms ginti. Tiesa, spektaklyje neišgirsime nė vieno žodžio, nepamatysime nė vieno rekvizito, kuris bent kiek primintų Lietuvą, jis susideda iš keleto performansų, kurie su mūsų gimtąja šalimi turi tik tiek bendro, kiek Jurgis Mačiūnas arba Jonas Mekas su Johnu Lenonu arba Yoko Ono. Vis dėlto kažkokia bendra, koduota, gal net mitine praeitimi lietuviai žiūrovai prisideda prie magijos kūrimo pasirodo, ji nėra tokia jau tolima ar neatpažįstama, jei primena mums tautinius archetipus. O viskas iš tikrųjų prasideda nuo magijos. Šokyje ji kuriama iš keleto sluoksnių arba dvigubo kodavimo principu. Pirmiausia, kai gali iš skrybėlės ištraukti triušį, žaisti su nosinaite ir manevruoti, pasitelkdamas kitus stereotipinius triukus. Tačiau yra ir kitokia magija tai tokie stebuklai, kaip gebėjimas manipuliuoti kontekstais, praeities meniniais įvykiais, intelektualiai žaisti tiek kūrėjų, tiek žiūrovų žiniomis ir nuovoka. Štai čia ir prasideda tikrieji 42 K u l t ū r o s b a r a i

47 triukai, tikroji magija. Kvadratui/dėžei baigus savo monologą, žiūrovai išvysta 8-ojo dešimtmečio Marthos Rosler virtuvės semiotiką. Kiekvienas turi teisę sutrikti arba atsidusti, juk tai jau tiek kartų matyta ir girdėta! Tačiau tada iš skrybėlės ir ištraukiamas triušis. Šokėja Anne Juren, vardydama iš nežinia kur atsiradusius daiktus, ima rodyti elementarius triukus ištraukia puodelį iš tuščio puodo, tada išdrąsėja ir vietoj puodelio atsiranda liemenėlė, galop iš krūtų traukia pieną. Per visą pasirodymą/spektaklį žaidžiama atpažįstamais meno lauko įvykiais, pavyzdžiui, Yoko Ono Cut Piece, juos transformuojant, atmiešiant magiškais triukais. Tai šiek tiek primena Cindy Sherman keltą klausimą apie originalumą ir autorystę, kai nupaveikslavus originalų meno kūrinį, nuotraukai galima suteikti jau kito menininko pavardę ir nežinia, kuris iš jų yra tikrasis originalas. Kai žiūri šį magišką šokio spektaklį, norisi minėti įvairias moteriškas pavardes, jų kūrinius ar idėjas, tačiau nebūkime seksistai, nes Roland o Barthes o paskelbtas autoriaus mirties fenomenas irgi nepraslysta pro akis. Originalus paveikslas sudėliojamas iš jau girdėtų, skaitytų žodžių, matytų veiksmų. Taip ir šiame spektaklyje režisierė Annie Dorsen ir šokėja Anne Juren tarsi reziumuoja, perdirba ir savaip perteikia ankstesnių pasirodymų nuotrupas, jas interpretuoja. Nederėtų pamiršti ir moters kūno magijos. Šį kartą jis apnuoginamas, tačiau keri ne tik savo natūralumu, iš jo galima ištraukti (tiesiogine šio žodžio prasme) pradingusią nosinaitę, kalėdinę girliandą ar degančią lemputę, o tada išvystame dar vieno performanso projekciją. Į moters kūną galima žvelgti kaip į geismo objektą, pabrėžiant seksualumą, tačiau šįkart moters kūno tema šmaikščiai pokštaujama. Nuoga atlikėja iš pradžių juda monotoniškai, slėpdama veidą, bet staiga pradeda dūkti scenoje, šokdama pagal trankią muziką. Žiūrovų salėje įjungiamos šviesos ir, tarsi per Magiška. šokio spektaklio scena. Šoka Anne Juren Simono švitros nuotr. roko koncertą, visi kviečiami linksmintis kartu (gerai tai ar ne, bet nemažai žiūrovų virto aktyviais dalyviais, įsijautė į muziką ir šėlo su atlikėja). Kiekvienam suteikiama teisė pasmerkti, išteisinti ar ignoruoti. Tai spektaklis apie moteris, tačiau tikrai nėra skirtas tik joms. Na, o jeigu ir neradote spektaklyje gilesnio feministinio turinio, galite grožėtis ar stebėtis triukais, rodomais scenoje. Nežinia, ar daugiau kur nors tokių pamatysite. K u l t ū r o s b a r a i

48 Marija Gabrielė Repšytė Ar esi matęs sniegą? Akmenys, laikas ir šiuolaikinis menas Kaselio Documentoje Tai galėtų būti bet kas, o gal ne visai bet kas. Sniegas. Vėjas. Garsas. Stebuklas. Kvapas. Meteoritai. Energija. Atmintis. Svarbu ne tai, ką matai, bet kiek tavo laiko tai užima. Kiek laiko apie tai mąstai? Nes sprendimas priimamas pirmosiomis sekundėmis, po to prasideda įrodinėjimas. Vieniems svarbu, kur vyksta veiksmas. Pavyzdžiui, ar Kaselyje, ar Kabule, Aleksandrijoje, Kaire ar Kanados Banff Tai aktualu ir parodos Documenta kuratorei Carolyn Christov-Bakargiev. Topografinis mąstymas padeda nepamesti orientyrų. Documenta buvo kuriama ne pagal teminius ar koncepcinius užmojus, ji paremta keturiais veiksniais: apgultis, scena, vilties būsena, pasitraukimas (under siege, on stage, in a state of hope, on retreat). Aš įtrauktas kitų, apgultas kitų. Aš vaidinu man skirtą personažą, aš esu subjektas, nuolat atliekantis tam tikrą veiksmą. Aš esu pasinėręs į vilties ar optimizmo būseną. Aš sapnuoju, aš nujaučiu. Aš panaikinu subjektą. Aš nusprendžiu palikti kitus. Aš miegu. 1 Aš, aš, aš... Žiūrovas, veikėjas, kūrėjas. Kaip jis supranta tai, ką mato, ar yra matęs tai anksčiau? Gal yra matęs, bet dabar siūloma pamatyti visai kitaip, per kitokią prizmę. Pavyzdžiui, Giuseppe Penone ir jo akmenys atskleidžia empatišką santykį tarp kultūros ir gamtos, tarp Karlsaue parko ir Fridericianum muziejaus. Gamtos kūrinys medis, sukurtas iš bronzos, upės akmenys, vienur ir kitur. Tiesa, muziejinėje erdvėje jie tampa skulptūra iš carraros akmens, iš tokio Michelangelas iškalė Dovydą. Ta pirmoji idėja, pirmoji medžiaga, akmuo, iš kurio iškalamas meno kūrinys. Ar po šimto dienų paaiškėjo, kas yra tas šiuolaikinis menas? Juk Documenta, kaip ir kitos pasaulinės avangardinio meno parodos, turėtų padėti atsakyti į tokius klausimus. Tradicinės klasikinės formos menas čia beveik nerodomas. Gal šiuolaikiniu menu laikomas tik vėjo gūsis ar šalia gulinčios dvi musės cė cė? Meno kūriniai vengia stiliaus ar parašo, paklūsta įvairioms interpretacijoms ar fantazijai, laviruojančiai tarp to, ko tikėtasi ir ko nesitikėta. Nematomas tampa matomas, maži įvykiai susilieja į vientisą darinį. Tai fiziniai dariniai ir pojūčiai, pavyzdžiui, garsas. Bet ar tai tikroji šiuolaikinio meno reprezentacija? Į klausimą: Kada galime sakyti, kad meno kūrinys yra šiuolaikinis? Chus Martinezas žurnale Mousse atsakė: Būti šiuolaikiškam tai būti įkūnytam ir įkūnyti laiką, kuriame esi. Šiuolaikiškumui ypač svarbus metodas, o stilius čia suvokiamas kaip materialumas ir formali kalba, kurią šiuolaikiniai žiūrovai iškart atpažintų. Apgulties pozicija remiasi lokalizacijos idėja ir aktualumu. Afganistanas nėra struktūruotas kaip scena, tai daugiau mentalinis veiksmas, teigia Chus Martinezas. Staigus proveržis, taip Martinezas apibūdina šiuolaikinį meną, kuriamą Kabule. Ar šiuolaikinio meno terminas nėra nekorektiškas Rytų pasaulio atžvilgiu? Juk nurodomas vakarietiškas požiūris į meną ir socialinės intencijos. Šiuolaikiškumas tapo modernybės fantazijos hegemonija. Imperatyvas aiškus. 44 K u l t ū r o s b a r a i

49 Mario Garcia Torresas šį šiuolaikinio meno aspektą atskleidžia savo darbe Ar esi kada matęs sniegą? Inspiruotas Alighiero Boetti o impulsų ir intencijų, Torresas leidžiasi į įsivaizduojamą kelionę, kad atspindėtų istoriją dabartyje. Mettere al mondo il mondo, taip savo kūrybinį procesą yra apibūdinęs Boetti s. Perfrazuojant jo žodžius, tai reikštų, kad menininkui nereikia nieko pridėti, nes viskas jau savaime yra. Torresas Documentoje pristatė Boetti o arte povera stilistika sukurtą Mappa, tai kūrinys, nepatekęs į penktąją Documenta parodą. Vienas viešbutis (One Hotel) tai mitinė Kabulo vieta, kurią Boetti s rado 1971 m. ir ten gyveno iki 1977 m. Šis viešbutis buvo subombarduotas, nušluotas nuo žemės. Torresas nusikėlė į jį mintimis, bet kol neįgyvendino projekto, į Kabulą nevyko. Naršė internete, tyrinėjo Google žemėlapius. Tas viešbutis One Hotel net neįmanoma tiksliai išversti jo pavadinimo, tapo svarbia vieta tiek Boetti ui, tiek Torresui. Kaip pasakytų Documenta kuratorė, tai viltinga vieta, kurioje Alighieri s Boetti s 6 mėnesius triūsdavo kaip jo vadovas, o po to 6 mėnesius kaip avangardo menininkas praleisdavo Italijoje. Toressas sukūrė audiovizualinį darbą apie mitiniu tapusį viešbutį, kuriame jis niekada nesilankė, ir papasakojo menininko Alighieri o Boetti o, su kuriuo niekada nebuvo susitikęs, istoriją. Kabulas buvo pasirinktas kaip pagrindinė apgulties vieta. Kabulas tai ir trauminė erdvė, ir pokarinis laikotarpis, ir diktatūra: Karas kuria faktus. Priespauda tai aktualiosios dokumentikos tyrinėjimų objektas. Bet ką Giuseppe Penone. Akmens idėja 2003, 2008, Bronza, pilkas granitas, upės akmuo reiškia Lee Miller Man Ray aus mylimoji, besimaudanti Hitlerio vonioje tą dieną, kai jis griebėsi savižudybės? Keliavimą laiku, pasivaikščiojimą mintimis po Kabulą primena ir kita kelionė, kai iš Olandijos į Palestiną su sargyba buvo gabenamas Pablo Picasso tapybos paveikslas Moters biustas (1943). Ekspresionistiniam dailininko kūrybos etapui priskiriamas kūrinys buvo rodomas 2011 m. birželio 24 d. atidarytoje unikalioje K u l t ū r o s b a r a i

50 Rossella Biscotti. Teismas Documenta 13 parodoje International academy of art Palestine (IAAP) Ramaloje. Pirmąkart istorijoje Pablo Picasso originalas buvo rodomas Palestinoje. Ši paroda, pristačiusi garsiojo ispano tapybos darbą, sukėlė karštas diskusijas. Europietiško modernizmo ikoną pristatyti Palestinos publikai tuo metu, kai vyksta vakarietiškoji globalizacija, atrodė provokuojamai. Apie paveikslo kelionę į Palestiną, instaliavimą, pristatymą, žiniasklaidos dėmesį pasakoja Rashido Masharawi o ir Hourani o videodarbas. Rodoma ir Amjado Ghannamo, kalinio, piešinys kava Picasso paveikslo kopija. Tuo metu, kai tapybos darbas atvežtas į Palestiną, Ghannanas sėdėjo kalėjime. Olandijoje kurianti italų menininkė Rossella Biscotti Documentoje pristatė darbą Teismas (Processo). Tai archyvuose rasti teismo procesų įrašai su skulptūriniais objektais iš betono, atspindinčiais architektūrinius teismo rūmų bruožus. Matome Romos Aula Bunker, teismo rūmus, kurių apsauga sustiprinta, nes čia vyko patys svarbiausi aani di piombo, Moro teismas prieš raudonąsias brigadas, vadinamas Processo 7 Aprile, prieš kairiuosius parlamento narius Antonomia Operaia, tarp kurių buvo Antonio Negri s ir kiti intelektualai, apkaltinti 1970 m. sukurstę italų terorizmo proveržį Biscotti apklausia laiką iš istorijos, meno ir dabarties pozicijų. Teoretiką Janą Verwoertą, kaip ir daugelį kitų, pribloškė estetiškumas skulptūrėlių, rastų Vidurinės Azijos vakarinėje pusėje, Turkmėnijos, Uzbekistano ir Šiaurės Afganistano plotuose. Bactriano princesės arba dievybės buvo sukurtos vėlyvuoju 3-iojo ar ankstyvuoju 2-ojo tūkstantmečiu prieš Kristų. Skulptūrėlių, pagamintų iš žaliojo chlorito, galvos padengtos baltu kalkakmeniu. Jos skleidžia moteriškąją jėgą ir motiniškumą. Dievybių kūnai sukonstruoti taip, kad abstrakti kūno forma darniai susijungtų su jautriai modeliuotomis kaklo ir galvos linijomis. Intriga užsimezga dėl skulptūrėlėms parinktos vietos rotondoje, kuri vadinama muziejaus Fridericianum širdimi. Archeologiniai ir kultūriniai artefaktai tarsi pasiklysta tarp didžiulės kūrinių įvairovės, net Morandi o natiurmortai nepadeda sukurti sakralios ir išgrynintos aplinkos. Manau, Documentoje jos atspindi ekstremalų šiuolaikiškumą, nepaisant originalaus jų senoviškumo. Įdomu, kai 2-uoju, 3-iuoju anos eros tūkstantmečiais sukurtos skulptūros atstovauja šiuolaikiniam menui. Gal jų pasirinkimas susijęs su karšta topografine erdve, arba, kaip teigia kuratorė, šioje kategorijoje pristatyti darbai demonstruoja atsinaujinimą, pasikartojantį performatyvumą? Už stiklinės sienos eksponuojamos trys Julio Gonzalezo skulptūros: Tête plate (1930), Dancuse à la (1937), Home gothique (1937) stiklinėje dėžėje ir fotografija už stiklo. Šios skulptūros jau buvo pristatytos 1959 m. antrojoje Documentoje, pavadintoje Menas po 1945, nors Gonzalezas mirė 1942 m. Jo kūryba vadinama piešimu erdvėje, tai skulptūros, kuriomis juda garsas. Šis skulptorius vienas iš pirmųjų ėmė naudoti suvirinimo techniką, to išmokė ir Pablą Picasso. 46 K u l t ū r o s b a r a i

51 Nuotrauka, per antrąją Documentą padaryta nežinomo asmens, tapo pagrindiniu šių metų Documentos akcentu, atspindėdama jos ideologiją. Nuotraukoje matome Julio Gonzalezo skulptūras ir du lankytojus vyras ir moteris apžiūrinėja kūrinius arba vienas kitą. Kuratorė Carolyn Christov Bakargiev šią fotografiją surado fonduose. Tvarkingas vyras ir nustebusi moteris, beje, basomis kojomis tai tarsi bręstančio pokalbio metafora. Ant scenos (on stage) atsiduria ne tik kūriniai, bet ir žiūrovai. Alighieri Boetti. Žemėlapis Išsiuvinėtas gobelenas. Documenta 13 Julio Gonzalezo kūriniams darė keistą poveikį Ryano Ganderio darbas Oro srautas greičio studija. Man reikia šiek tiek prasmės, kad galėčiau įsiminti (nematoma trauka). Tai skersvėjis, kuris pastveria kiekvieną, vos įžengusį pro Fridericianum duris. Vėjo gūsiai pirmiausia nustebina, o tada užplūsta asociacijos, nesvarbu, prasmingos jos ar ne Garsinės Ceal Floyer instaliacijos Tol, kol man pavyks puikiai dera su Johno Menicko fantazijomis, trumpomis reportažinėmis istorijomis, psichologiniais eksperimentais, kuriuos praturtina autobiografiniai elementai. Netoli muziejaus, prie vieno iš prekybos taškų, instaliuota Gabrielio Lesterio Kaufhaus papildomos išlaidos muzika universalinėms parduotuvėms yra muzikos kompozicijų nebyliems filmams archyvas. Prekyvietė paverčiama filmo scena, o tai verčia apmąstyti ne tiek meno poveikį vartotojų visuomenei, kiek jo paties likimą. Energetinės jungtys veda į Ottoeneum muziejų, kuriame Torilas Johannessenas eksponuoja darbą Nepaprastai populiarūs kliedesiai. Tai energetinius ratus simbolizuojančios scenos/diagramos, videofilmas ir objektas, skendintis visiškoje tamsoje. Jis primena senovinį istorinį žibintą, tokie naudojami per pasilinksminimus, per spiritizmo seansus. Poetiškai svarstoma, kaip spręsti mūsų laikų krizes: gamtines, energetines, finansines. Bendradarbiavimas. Vienuma. Prieglobstis. Atsiskyrimas. Gamta. Kalnai. Oras. Miškai. Upės. Vandens telkiniai. Meškos. Tai Banff centras. Atsigavimo erdvė. Iš Kaselio per Kabulą vykstama į Kanadą. Grupė menininkų, studentų, rašytojų, doktorantų atsiduria Banff centre, kuris primena slėptuvę miškuose, o iš tikrųjų yra garsi meno kolonija. Tylos erdvė nuteikia pasinerti į meditaciją, įkvepia imtis daryti tai, ką esi susiplanavęs, o gal pasinerti į gamtos stichiją. Visos programos čia vyksta spontaniškai, kaip teigia Kitty Scott: Mes norime turėti visko po truputį: mentalinių ligų, religijos, disciplinos ir gyvuliškumo. K u l t ū r o s b a r a i

52 Atvykę menininkai išsineria iš įprastinės gyvenimo uniformos, atsiduria toli nuo rutinos ir pašėlusio greičio. Įdomus faktas: šalia Banff centro mokslininkai norėjo įkurti tyrinėjimų centrą ant Sulphur kalno kosminiams reiškiniams studijuoti. Centre reziduojantys menininkai teigia, esą tos vietovės hipnotizuoja ne tik savo grožiu, bet ir nuostabiais sapnais. Iš realybės sapno vėl grįžtame į Kaselį. Praskrenda musė, net ne viena. Tai Pratchaya Phinthongo musės cė cė, įmigusios ant balto pjedestalo. Menininkas nukelia žiūrovus į Afrikos epideminių ligų laukus, pašiepdamas Europos ir viso civilizuoto pasaulio bandymus valdyti mirtinai geliančios musės cė cė skrydžius. Pakylėti vėjo gūsių, pasigrožėję atšiauriomis kalnų keteromis, patyrinėję istorinius klodus, atvykstame į Hario Epaminodos ir Danielio Gustavo Cramerio muziejų tai Kaselio reabilitacijos centras. Anksčiau čia buvo stotis. Menininkų tandemas įkūrė įsivaizduojamą muziejų, kuriame viskas išgryninta iki aiškios žinutės ir vaizdinio. Gamtos ir kultūros fenomenai susiejami pasitelkiant istorinį ir dabarties laiką. Tarp videofilmų ir skaidrių gausos tamsioje erdvėje matome vos judančią palmę, uolienų ir kalnų motyvus, raudoname fone besikeičiančias istorines asmenybes, senųjų kultūrų artefaktus. Tušti koridoriai ir vazos, knygos su juodais puslapiais arba besikeičiančiais numeriais Ir klausimas: Ar galime visiškai pripažinti meno kūrinį, jei nieko nežinome apie jo kūrėją? Menas yra impulsas, o visuomenei reikia impulsų. Menas yra reikalingas gyvenimui, nes stengiasi išsklaidyti tokius darinius kaip prievarta, ir priima visas radikalias gyvenimo formas. Kambario centre du betoniniai stačiakampiai, tarsi pjedestalai nesukurtoms skulptūroms ar neįgyvendintiems projektams. Kada meno kūrinys tampa istorinis? Ar tai turi ką nors bendro su subjektu? Su technika? Ar su konkrečiais simboliais? Į šį klausimą kuratorė Caroly Christov-Bakargiev atsako taip: Manau, kai sakome istorinis, turime omenyje, kad jis įžengia į istoriją ir tampa nuoroda ateičiai, į kurią bus žiūrima, norint suprasti praeitį. [ ] Mano manymu, meno kūrinys tampa istorinis, kai turi atpažįstamumo bruožų, kai technika atitinka menininko ketinimus kalba, kuri vartojama, adekvati tam, ką norėta pasakyti. Kontekstas ir forma. Kada istorinis kūrinys tampa istoriniu paveldu? Prieš atsakydami į šį klausimą, apžvelkime skulptūrines figūras, antikinę galvutę, vario plokšteles, didėjančia tvarka išdėstytas ant žemės, šalia išrikiuoti ir konstruktai, atkartojantys plokščių išsidėstymą, lyg kokie svarmenys ar šešėlių teatro aktoriai. Kur yra riba tarp realybės ir fantazijos? Caroly Christov-Bakargiev teigia: Manau, kad ribos tarp realybės ir fantazijos nėra. Tai tas pats kaip teigti, esą egzistuoja riba tarp realybės ir sapnų. Sapnai yra mūsų realybės dalis. Paklaidžioję po priespaudos teritorijas, pasiklausę istorijų apie Pablo Picasso paveikslo kelionę į Palestiną ir to Vieno viešbučio likimą Kabule, atsigavę egzotiškame Kanados Banff centre, atgauname vilties būseną. Gal net darosi aiškiau, kas tas šiuolaikinis menas? Prisiminkite, ar esate matę sniegą? Ar tai buvo tik sniego iliuzija? Ten toji kelionė ir prasideda. 1 The Book of the Books, Catalog 1/3, Museum Fridericianum, Kassel, Hantje Pratchaya Phinthong. Mieganti liga. Documenta 13 Cantz Verlag, Germany, 2012, p. 35. Visos kitos citatos iš MOUSSE, Issue 34, Summer, 2012, Milan, Italy. 48 K u l t ū r o s b a r a i

53 Adriana LARA. Betiksliai su tikslu Geoffrey FARMER. Žolės lapai William KENTRIDGE. Laiko atsisakymas Raimundas MALAŠAUSKAS, Marcos LUITENS, Sissel TOLAAS Hipnotiškas šou veidrodžių (ar apmąstymų) kambaryje. 2012

54 Laura Garbštienė Gamtos pažinimo kambarys (ekspozicijos fragmentas) Knut ÅSDAM Tripolis filmo kadras Iš parodos Vartų galerijoje Vidmanto Ilčiuko nuotraukos

55 Kęstutis ŠAPOKA Lauros Garbštienės ir Knuto Åsdamo duetas Vartų galerijoje Kai įėjau į Vartų galeriją, pirmiausia krito į akis užrašas Laikino meno fondas. Tiksliau, ne tiek užrašas, kiek šriftas. Iškart susidomėjau, koks čia šriftas, kaip jis vadinasi, kokia jo kilmė? Matyt, iš modernių, šiuolaikinių. Pasirodo, tie žodžiai sudėlioti iš džiovintų žolių. Panašiai yra su visa Lauros Garbštienės kūryba. Kūriniai atsiranda net iš rutinos ar netikėtai natūralių situacijų ir medžiagų, tačiau menininkė sugeba tą rutiną paversti stilinga. Kita vertus, menininkė nesibodi kartais pakoketuoti su vienokia ar kitokia šiuolaikinio meno mada, žinoma, išlaikydama tam tikrą atstumą. Žaidžia tam tikromis klišėmis, kartu šiek tiek nuo jų atsiribodama. Jau dešimtmetį gyvenanti Vilniuje, Garbštienė nėra nei miestietiško, nei kaimietiško, t. y. kolūkinio mentaliteto atstovė. Jos santykis su gamta savitas, pagrįstas ne turistiniu infantilumu ir agresyvumu, bet derme, tarsi būtų kokia žiniuonė, besikalbanti su žolėmis ir medžiais. Kaimas, miškas, laukymė estetiniame Garbštienės erdvėlaikyje tampa harmoningos vienatvės atitikmenimis, egzistencinis lygmuo, kuriame menininkė jaučiasi natūraliai, be jokių socialinių kaukių. Sakysite, šios mano ištarmės yra kiek saldžiarūgštės, įtartinos. Bet ir pati Garbštienė nėra naivi neopagoniško popso atstovė. Niekada negali žinoti, ar tokia menininkės pozicija nėra intelektualiai rafinuotas įvaizdis, skirtas lengvatikiams. Vos juntamas ironijos prieskonis kūriniuose verčia elgtis budriai. Nevienareikšmiškas ir Garbštienės nuošalumas mūsų šiuolaikinio meno kontekste. Menininkės kūriniai dažniausiai išsprūsta už įprastinių oficiozinės šiuolaikinio meno sistemos ribų (minėtas atsiribojimas), nes jiems vis pritrūksta vieno žingsnelio iki tos ar kitos dienos meninių aktualijų. Laura GARBŠTIENĖ. Laikinas meno fondas (prekyvietė) K u l t ū r o s b a r a i

56 Garbštienė, rečiau negu reikalautų sėkmingos menininkės įvaizdis dalyvaujanti (ar dalyvavusi) solidžiose parodose, kai kam atrodė nenuosekli. Jos kūriniuose pasigesta adekvatesnės ideologinės ir estetinės pozicijos. Tačiau, drįsčiau teigti, tai ir yra Garbštienės, kaip ir kai kurių kitų jos (ir mano) kartos atstov(i)ų, pozicija, ypač akivaizdi pastaruoju metu Garbštienės kūrybos jėga, įtaiga ir esminės intencijos, mažiau pastabiems žiūrovams atsiveria post factum, ryškėjant visumai. Žinoma, negalėčiau teigti, kad menininkė tyčia atsiribojo nuo institucinio oficiozo, nuo greitai besikeičiančių nomenklatūrinių šiuolaikinio meno madų. Sakyčiau, tokią vietą ar statusą lėmė minėtas vieno žingsnelio atstumas, net nebūtinai reiškiantis kokią nors kritiką ar sąmoningą (o)poziciją. Garbštienės paroda Laikino meno fondas yra tarsi koncentratas to, apie ką kalbėjau. Jos kūryba ironiška, dviprasmiška, net ambivalentiška. Paroda atliepia ir pastaruoju metu tapusias ypač madingas rezidencijų meno formas, kai menininkai tampa kultūriniais nomadais, tyrinėja vietinį kontekstą, renka medžiagą, žoleles, grybus, uogas, verda sriubas, gamina uogienes ir arbatas, vaišina jomis kitus menininkus ar kitaip išpažįsta ypač paklausų politiškai korektišką vakarietišką visuomeniškumą. Taigi, menininkės projektas atitinka šiuo metu paklausią santykių estetiką ir menininko kaip neprivilegijuoto visuomenės nario statusą. Garbštienė įkuria laikiną prekyvietę, kurioje prekiauja savo išaugintomis ar surinktomis gamtos gėrybėmis (daržovėmis, vaisiais, grybais, uogomis, pačios gamintomis uogienėmis). Atidarymo dieną jomis prekiavo pati menininkė, o kitu metu savanoriai arba galerijos darbuotojos. Visą parodos laiką menininkė gyvena kaime šalia miško, vis papildydama prekyvietės galerijoje atsargas Laikino meno fondą. Kitoje galerijos salėje įkurtas beveik muziejinis Gamtos pažinimo kambarys. Čia eksponuojama džiovintų nuodingų augalų kolekcija, išskleista ant Lietuvos paviljono 54-ojoje Venecijos bienalėje katalogo lapų. Pasak menininkės, nuodingų augalų studija jai yra tarsi gamtos pažinimo pradžiamokslis. Kita vertus, augalų (ne)nuodingumas ar (ne)naudingumas yra mūsų susikurtos sociokultūrinės konvencijos. Gamtoje jos neegzistuoja. O Lietuvos paviljono 2011 m. Venecijos bienalėje katalogo lapus pasirinkusi atsitiktinai, tiesiog knygos popierius yra labai minkštas ir patogus nuodingiems augalams eksponuoti. Kartu Garbštienė apsidraudžia, kad ir šis projektas slepia ironijos žiupsnį. Iš tikrųjų prekybą gamtos gėrybėmis galima suprasti kaip kartų pašmaikštavimą menininko statuso tema. Vargu ar įmanoma gyventi iš šiuolaikinio meno, net jei atsiranda koks pavienis kolekcininkas, sunku sulygti kainą, nes menininko ir pirkėjo vertinimai dažnai smarkiai skiriasi. O čia pačios menininkės išaugintos, surinktos gamtos gėrybės, pačios išvirtos uogienės. Ir prekė kur kas apčiuopiamesnė, ir kokybė neabejotina, atsižvelgiant į laiko sąnaudas, prekės šviežumą ir skonį. Žinoma, menininkė užsideda šiokį tokį antkainį už savo ir galerijos vardą, nes antai Tautų mugėje, kuri vyko Gedimino prospekte, tokių pačių gamtos gėrybių buvo galima įsigyti mažesne kaina. Menininko statuso klausimas mugės fone netikėtai vėl aktualizuojamas, nes menininkės turgelis izoliuotas meno galerijoje, taigi elitizuotas... Vėlgi ironiškai galima klausti, ar menininkės išaugintos, surinktos, pagamintos gėrybės, parduodamos ne turguje, o galerijoje, kuo nors vertingesnės. Kitaip sakant, Garbštienė suproblemina ar kiek ironizuoja gyvenimiškąją aplinką, tarsi klausdama, ką vienokia ar kitokia veikla gali reikšti ar nereikšti šiapus ar anapus meno sistemos. Sarkastiškai išryškinama skirtis tarp komercinio ir nekomercinio meno, tiksliau, kaip sunku apčiuopti juos skiriančią ribą. Nuodingų augalų kolekciją ant prestižinio katalogo lapų Garbštienė siūlo skaityti dvejopai, neišduodama, koks skaitymo būdas mielesnis jai pačiai. Kolekciją galime suprasti kaip ilgalaikį menininkės performansą. Svarbus veiksmas, gilinimasis į tam tikrą kontekstą ir pati kolekcija, jos visuma, įprasminanti tam tikrą situaciją menininkės 50 K u l t ū r o s b a r a i

57 gyvenimą šalia miško ir iš to susiklostančią tam tikrą socioestetinę poziciją. Tačiau, jei akcentuosime būtent prestižinio katalogo lapus, ant kurių eksponuojami džiovinti nuodingi augalai, kolekcija taps tarsi posakio vanitas vanitatum et omnia vanitas interpretacija arba variacija. Kiek tokių oficiozinių, pompastiškų projektų ir jų katalogų labai greitai nuvertėja ir atgula tamsiose lentynose? Kiek energijos ir sveikatos išeikvojama prestižinėms parodoms? Kiek rietenų ir aistrų dėl tuščios garbės... Nors Garbštienė atsiriboja nuo atviros kritikos, sakydama, kad katalogo popierius tiko augalams atsitiktinai, galima nujausti pašaipų menininkės požiūrį. Kitaip nebūtų prasmės skelbti, ant kokio būtent katalogo lapų tie augalai eksponuojami... Tuo pat metu Vartų galerijoje instaliuota ir norvegų menininko Knuto Åsdamo personalinė paroda Tripolis. Åsdamas sukonstruoja pseudoindustrinę betono ir metalo erdvę, skirtą 2010 m. Libane sukurtam filmui Tripolis eksponuoti. Fantasmagoriško filmo veikėjai kuria mizanscenas didingo architektūrinio projekto (7-ojo dešimtmečio pradžioje brazilų architekto Oscaro Niemeyerio pradėto statyti ir nebaigto, nes 1975 m. Libane kilo pilietinis karas) teritorijoje. Filmas varijuoja tarp architektūrinės dokumentikos ir vaidybinės dramos. Sunku pasakyti, kas yra pagrindinis veikėjas architektūrinė aplinka ar filmo dalyviai. Bendra atmosfera ir veikėjų dialogai primena sapną, iš kurio niekaip nepavyksta pabusti. * Filmą galima priskirti populiariam šiuolaikinio meno žanrui, kai žaidžiama kino Knut Åsdam. Tripolis. Ekspozicijos fragmentas Vidmanto Ilčiuko nuotraukos konvencijomis ar vaikštoma jų paribiais, kuriant pusiau videomeno, pusiau vaidybinio kino hibridus. Videoinstaliaciją papildo daugybė nuotraukų, iškarpų iš žurnalų, laikraščių, internete rastų vaizdų, kuriais Åsdamas ištapetuoja vieną Vartų salę nuo grindų iki lubų. Tokiu būdu vizualizuojama pagrindinė jo kūrybos ašis: erdvės ir kūno sąveika, tapatumo paieškos, sociopolitinė erdvė, ekonominiai procesai, architektūrinės situacijos Galima sakyti, kad šįkart Vartai priėmė nors labai skirtingus, tačiau kokybės atžvilgiu lygiaverčius, projektus padedančius vienas kitam. * Pvz,. W: Ko ieškojai? Nupjauto piršto? Šiukšlių? Galūnės? B: manau, kad mums reikėtų nešdintis. Tarsi kažkas sakytų: Dink iš čia. O kai nuojauta sako dink iš čia, aš dingstu. W: Tikiesi, kad aš vaikščiosiu su tavimi ir ieškosiu žemės grumstų ir duobių? Čia yra prisiminimų, kurie skirti ne tau, tad verčiau palik juos ramybėje. K u l t ū r o s b a r a i

58 Apie Nidos meno koloniją ir santykių estetiką Nidos meno kolonija oficialiai atvėrė duris 2011 m. pavasarį ir per maždaug pusantrų metų tapo aktyvia šiuolaikinio meno scenos dalyve. Daugelį meninink(i) ų dažniau galima išvysti kokios nors parodos atidaryme ar seminare Nidoje negu solidžių šiuolaikinio meno institucijų projektuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kita vertus, jau dabar pasigirsta balsų, kad Kolonija, nepaisant jos atvirumo, tampa elitizuota erdve, besiorientuojančia į sostinės kontekstą ir garsias pavardes. Apie Kolonijos strategiją, veiklą ir iššūkius, su kuriais susiduriama, kalbėjomės su Nidos meno kolonijos meno direktoriumi Vytautu Michelkevičiumi. Kęstutis Šapoka: Kolonijos idėja buvo puoselėjama beveik du dešimtmečius. Kai daugiau nei prieš dešimtmetį, dar būdami studentai, atvykome atlikti praktikos, čia stūksojo niūrūs sovietiniai plytiniai angarai Nidos pramoninio priemiesčio reliktai. Dabar kolonija iš esmės pasikeitusi, tiesa, vienas angaras dar likęs ir dabar naudojamas rengti parodoms Įdomu būtų sužinoti Nidos meno kolonijos priešistorę kada ir kokiomis aplinkybėmis Vilniaus dailės akademija gavo tuos pastatus, kaip atsirado dabartinė Nidos meno kolonijos ir rezidencijų programa? Vytautas Michelkevičius: VDA Nidos meno kolonijos krikštatėviu galima laikyti Arvydą Šaltenį, išpuoselėjusį šią idėją. Jo pastangomis Vilniaus dailės akademijai pavyko buvusius sandėlius (produktų bazę ) įsigyti 1999 m. O nuo 2000 m., truputį paremontavus sandėlius ir administracines patalpas, pradėjo veikti studentų kūrybinės dirbtuvės. Aišku, tik vasarą, nes sąlygos buvo atšiaurios, patalpos šaltos ir drėgnos. Bet vis tiek čia jau spėjo per praktikas padirbėti ne vienas tūkstantis studentų. Rekonstruoti sandėlius pasitaikė galimybė, pasitelkus Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansus. Projekto pradžia 2009 m., Nidos meno kolonija atidaryta 2011 m. pavasarį. Rekonstrukcijos projektą pavyko realizuoti sutelktomis VDA darbuotojų pastangomis ir pritraukus resursų iš skirtingų šaltinių. Ar skelbtas tarptautinis konkursas? O gal prioritetas buvo teikiamas Lietuvos architektams? Konkurse dalyvavo aštuonios Lietuvos architektų studijos. Pasirinktas Algimanto Kančo studijos projektas, kuris, beje, buvo pripažintas geriausiu 2011 m. viešosios paskirties pastatu Lietuvoje. Užduotis nebuvo iš lengvųjų, nes projektas turėjo atitikti daug architektūrinių estetinių ir kitokių reikalavimų, keliamų pastatams, statomiems Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Manau, architektams pavyko darniai susieti Neringos tradicinės architektūros bruožus su šiuolaikinėmis architektūros tendencijomis. Svarbu ir tai, kad atsižvelgta į menininkų poreikius erdvės pritaikytos kūrybai, o tuo pasigirti gali anaiptol ne visos tarptautinės rezidencijų programos. Beje, interjere išlaikyta ir vietos specifika industrinės architektūros elementai (betoninės plienu sutvirtintos kolonos, rampa ir t. t.) primena ankstesnę pastatų paskirtį, o kartu flirtuoja su šiuolaikinių loftų interjerais. Taigi iš išorės pastatas atrodo kaip tradicinės medinės Neringos architektūros interpretacija su skandinavišku prieskoniu, o viduje plyti šiuolaikiniam menui tinkama erdvė. Ypač išsiskiria menininkų rezidencijos kai kurių aukštis nuo grindų iki lubų yra 10 metrų ir tai suteikia išskirtinį erdvės pojūtį. Menininkai juokauja, kad atsikeli ryte ir jautiesi kaip bažnyčioje. 52 K u l t ū r o s b a r a i

59 Kokias funkcijas šiuo metu atlieka Nidos meno kolonija? Atostoginę, rezidencinę, edukacinę? Kokia yra Meno kolonijos struktūra ir veiklos gairės? Pagrindinės veiklos sritys yra meno edukacijos projektai ir tarptautinė menininkų rezidencijų programa. Stengiamės suteikti palankias sąlygas šiuolaikinio meno kūrėjams, dizaineriams, architektams ir studentams. Taip pat svarbu užtikrinti glaudžius ryšius tarp menininkų. Kolonijoje susikuria laikinos bendruomenės, kurios kartu ne tik aptaria idėjas, randa bendrų interesų, bet ir gaminasi pietus. Edukacija tai daugiausia kūrybinės dirbtuvės studentams arba tam tikros srities profesionalams. Taip pat vasaros/žiemos mokyklos, konferencijos, seminarai. Kolonijoje per trumpą laiką galima nuveikti tikrai daug, nes aplink nėra miesto kultūros su įvairiais traukos objektais, todėl lengviau susikoncentruoti į studijas ir kūrybą. Atokvėpiui smagu vaikštinėti po mišką ar prie jūros, kad smegenis prapūstų gaivus Neringos vėjas. Edukacijos projektai čia taip pat įgauna savitą ritmą, nes studentai kartu su dėstytojais gyvena viename pastate, bendrauja prie laužo, gamina valgį, vakarieniauja kartu. Tad greta tradicinių paskaitų čia vyksta ir vadinamoji kasdienybės edukacija. Kadangi kolonija yra atokioje vietoje, be to, kurorte, tai atostogos irgi yra svarbus aspektas, bet čia jos įgauna kiek kitokią formą. Tam apibūdinti labai tinka angliškas žodis retreat lietuviškas atitikmuo būtų vienuma, atsitraukimas nuo įprastinės veiklos, nuo miesto sumaišties ir galimybė susikoncentruoti į kūrybą. Pavyzdžiui, rugpjūtį (atrodytų, tinkamiausią mėnesį atostogoms) pas mus rezidavusi kino teoretikė ir tyrėtoja Cecile Tourneur iš Paryžiaus VIII universiteto čia parašė savo disertacijos apie vaizdo ir balso santykį Jono Meko filmuose beveik 100 puslapių Ar Kolonijos komanda iš anksto turėjo labai aiškią veiklos strategiją, ar ėmėtės eksperimentuoti? Turėjome veiklos gaires, tačiau jos buvo popierinės. Labiau kliovėmės intuicija. Pagrindiniai tikslai buvo ir yra skatinti tarptautinius Lietuvos ryšius tiek meno edukacijos, Nidos meno kolonija tiek kūrybos lygmenimis. Sukurti palankias sąlygas šiuolaikinio meno kūrėjams, dizaineriams ir architektams. Pirmieji metai buvo iš tikrųjų eksperimentiniai, nes reikėjo ne tik sukurti meno ir edukacijos programą, bet ir aprašyti įvairias taisykles, inicijuoti procesus, sugalvoti, koks bus konkrečios funkcijos turinys. Antrus metus dirbame jau stabiliau, nors tobulinti dar tikrai turime ką. Kviečiame kuratorius, kultūros vadybininkus, prodiuserius iš šalies, kad jie pasiūlytų ir įgyvendintų savo projektus. Be to, Lietuvoje nebuvo specialistų, turinčių darbo su tarptautine menininkų rezidencijų programa patirties, tad kartais turėjome išradinėti dviratį. Šiais metais pasikviesime keletą konsultantų iš užsienio, kad padėtų toliau plėsti programą. Kuo Nidos meno kolonija panaši į analogus Europoje ir kuo yra (ar galėtų būti) išskirtinė? Važiavome į rezidencijas (daugiausia Šiaurės šalyse) dar iki Kolonijos atidarymo, kad suformuluotume užduotis architektams, aiškinomės, ko iš tokių kūrybos dirbtuvių tikisi menininkai. Dalyvavome įvairiuose seminaruose, rezidencijų tinklų susitikimuose ir kaip klausytojai, ir kaip pranešėjai. Ėmėmės iniciatyvos, kad atsirastų atokių meno centrų ir rezidencijų Baltijos ir Šiaurės šalyse tinklas, kurio vienas iš pagrindinių tikslų mokymasis, dalijantis patirtimi, kaip plėtoti šiuolaikinio meno centro veiklą K u l t ū r o s b a r a i

60 periferijoje, kaip užmegzti ryšį su vietos bendruomene. Į tinklą pakvietėme Islandijos, Suomijos, Švedijos, Estijos ir Latvijos panašaus pobūdžio centrus m. gegužę surengėme simpoziumą, kuriame dalyvavo 40 kuratorių, direktorių, menininkų. Jie diskutavo, kaip pagyvinti centrų periferijoje veiklą. Rengiamos ir stažuotės kituose kraštuose, minirezidencijos kuratoriams, nes šie žmonės, padedantys menininkams, dažnai pamirštami. Projekto fotodienoraštį galite pavartyti Vienas iš pagrindinių Nidos meno kolonijos išskirtinumų yra tai, kad esame edukacinės įstaigos dalis. Tai leidžia pasinaudoti gerokai didesniais resursais (pvz., profesūros sukaupta patirtimi) ir VDA tinklais. Atsiranda glaudus ryšys tarp rezidentų, profesorių ir studentų. Studentai bendrauja su užsienio menininkais ir studijos įgauna tarptautinį matmenį. Kūrybines dirbtuves rezidentai rengia ne tik Nidoje, bet ir nuvažiuoja į Vilnių, Kauną. Europos mastu mūsiškė rezidencija yra vidutinio dydžio (vienu metu čia gyvena ir kuria nuo 5 iki 15 menininkų), tačiau edukacinės funkcijos padaro ją solidžiu meno kompleksu. Ne tik Europoje, bet ir pasaulyje ne tiek daug aukštųjų mokyklų turi rezidencijų programą (vienas iš tokių yra Banff centras Kanadoje). Ar toks rezidencijų centras yra pirmas Lietuvoje? Tokio pobūdžio centras yra pirmas visose Baltijos šalyse. Nuolat veikiančią rezidencijų programą nelengva išlaikyti, nes tai reikalauja daug darbo ir resursų. Lietuvoje keletas organizacijų kartais rengia trumpalaikes rezidencijas. Estijoje jau daugiau kaip 10 metų veikia meno ir socialinės praktikos centras (MOKS), įsikūręs kaime, turinčiame 500 gyventojų. Kokios pakraipos menininkams teikiate prioritetą? Kiek suprantu, nesate tradicinių plenerinių dailininkų kolonija? Koks procentas užsieniečių ir lietuvių reziduoja Nidos meno kolonijoje? Kadangi per metus priimame didelį skaičių rezidentų, tai specializuotis negalime. Durys atviros visų sričių šiuolaikinio meno kūrėjams, dizaineriams, architektams, kritikams, tyrėjams ir kuratoriams. Pleneras yra sudėtinga sąvoka šiais laikais. Mes daugiau gilinamės į tradicijos interpretacijas, tad plenero formatas gali būti peržaistas vienose iš kūrybinių dirbtuvių. Galima sakyti, kad dirbame laboratoriniais principais suvažiuoja grupė kūrėjų ir dirba, sutelkę dėmesį į tam tikrą temą. Kartais išeina į gamtą atlikti vadinamųjų lauko tyrimų. Jei plenerą suprastume kaip menininkų atitrūkimą nuo miesto aplinkos į kaimo ramybę, tai kolonija būtų ideali vieta bent trumpam pakeisti gyvenimo būdą. Jau XIX a. visoje Europoje menininkai bandė iš industrinių miestų ištrūkti į kaimus ar kurortus ir ten kurti. Nida turi tiek kaimo, tiek kurorto bruožų. Gal net daugiau kaimo, nes kurortas ji būna tik 3 vasaros mėnesius. Per pusantrų metų turėjome beveik 90 rezidentų, Nidoje praleidusių nuo vieno iki keturių mėnesių, iš jų apie 75 proc. sudarė užsieniečiai, nors sąlygos pateikti paraiškas yra visiems vienodos. Net kai rezidencija yra su stipendija, nelengva prisikviesti lietuvius. O užsieniečiai mielai važiuoja ir be stipendijų. Manau, taip yra todėl, kad Lietuvoje yra mažai laisvųjų menininkų, kurie galėtų mėnesiui ar ilgiau ištrūkti nuo kasdienių darbų. Be to, nėra paplitusi ir rezidencijos kaip vietos, kur susikoncentruotum kūrybai samprata. Žinoma, prisideda ir požiūris, esą, jei vyksti į rezidenciją, tai norisi į Vakarus. Tačiau kartais atsitinka taip, kad ten rezidentas atsiduria vienas išnuomotame bute su studija ar be jos ir turi elgtis, kaip išmano. O Nidoje susiburia laikina bendruomenė rezidentas gali, jeigu nori, mėgautis vienatve, tačiau bet kada galės įsitraukti į bendrą Kolonijos rengiamą programą. Rezidencijos kaip ir edukaciniai projektai vyksta ištisus metus, stengiamės įpūsti daugiau kultūrinės energijos į Nidos gyvenimą būtent ne sezono metu. Iš pradžių abejojome, ar sulauksime paraiškų žiemos sezonui, bet jų gauname pakankamai ir vasario, ir rugpjūčio mėnesiams. Konkursas būna nemažas nuo 2 iki 5 paraiškų į vieną vietą. Menininkai rašo motyvuotas paraiškas, pavyzdžiui, nori patirti žiemą atokioje vietovėje, kur daug rūkų ir mažai šviesos, nes to reikia dabartiniam jų projektui. Per metus Kolonijoje gyvena ir kuria arba dalyvauja edukaciniuose renginiuose apie 300 studentų iš Lietuvos ir užsienio, priimame apie 300 dalyvių į kitus projektus. 54 K u l t ū r o s b a r a i

61 Minėjote, kad vienas pagrindinių prioritetų yra bendravimas, ryšiai tarp menininkų. Siekiate suburti laikinas bendruomenes. Kiek supratau, Jūs tai vertinate ypač pozityviai. Tačiau aptarkime kolonijos politikos, strategijos ir institucinių madų santykį. Jūsų minėtas bendruomeniškumas dabar yra tiesiog labai populiarus, ant bangos šiuolaikinio meno kontekste. Kad būtum aktualus menininkas, patartina būti komunikabiliam ir orientuotis į santykių estetiką. Tačiau kartu atsiranda ir šiokia tokia institucinė prievarta, nes tie, kuriems toks daugeliu atvejų apsimestinis bendravimas nepriimtinas, iškrinta iš dabar madingo formato, iš aktualios sistemos... Paradoksas tas, kad neįpareigojantis bendruomeniškumas ir sėdėjimas prie laužo nejučia sukuria atitinkamas taisykles, kurioms būtina paklusti. Viena vertus, esi teisus, kad neįpareigojantys bendruomeniniai vakarai sukuria taisykles ir dalyvavimo diskursą, jei tu nedalyvauji jautiesi nevisavertis. Antra vertus, lemia kiekvieno menininko pasirinkimas. Jei turi pakankamai motyvacijos ir valios, tai tiesiog lieki savo studijoje ir dirbi užsidaręs. Mes rezidencijos aprašyme kviesdami menininkus skelbiame, kad čia jie galės kurti vienumoje arba dalyvauti neįpareigojančioje menininkų bendrijoje. Tad būna menininkų, kurie labiau dalyvauja ir patys imasi veiklos, bet būna ir tokių, kurie intensyviai kuria, neišlįsdami iš studijos. Santykių estetika yra svarbi tam tikrame kontekse, bet mes menininkų socializacijos nevadiname menu, tad ir neturime šios problemos. Architektūriškai kolonija yra suprojektuota taip, kad visi galėtų susitikti bendroje erdvėje, bet prireikus galėtų sugrįžti į savo erdvę. Be to, ir pavadinimas kolonija nurodo į bendruomenę, menininkų buvimą kartu. Ši tradicija Nidoje gyva nuo XIX a., taigi mada to nepavadinsi. Kolonija remiasi istorija, šiuolaikiškai ją interpretuodama. K u l t ū r o s b a r a i Įdomu, ar tokia estetika Nidos meno kolonija remiasi principingai, ar svarbiau tiesiog atsiliepti į institucines madas? Tada kyla esminis ideologinis klausimas ar Jūsų institucijai edukaciniu požiūriu svarbiau tiesiog nuolat atliepti pagrindinei srovei priklausančių institucijų diktuojamas tendencijas, nesigilinant į jų esmę, ar siekiate kokių nors savo išsikeltų specifinių ideologinių ir edukacinių tikslų, ypač kaipvda padalinys? Koks yra Nidos meno kolonijos santykis su VDA edukacine politika? Ar šiuo atžvilgiu Nidos meno kolonija turi išskirtinį savo veidą? Gal šiandienos kontekste toks klausimas apskritai yra beprasmiškas? Manau, kalbėti apie kokią nors pagrindinę srovę (mainstream) Lietuvos kontekste yra sunku, reikėtų žiūrėti plačiau, bent Baltijos mastu. Antra vertus, net gretimi miestai (pvz., Varšuva) nieko nežino, kas pas mus vyksta. Būtų įdomiau atsakyti į klausimą apie edukacinę politiką. Kartais juokaudamas vadinu koloniją penktuoju VDA fakultetu, kur vyksta edukaciniai eksperimentai. Mūsų vienas iš siekių yra mažinti VDA departamentalizaciją arba susiskirstymą į uždaras katedras pagal siauras sritis. Ir tai vyksta gana natūraliai, nes vienu metu vyksta keletas praktikų ir studentai susitinka ne tik prie bendro pietų stalo, bet nueina pasiklausyti ir ne savo srities dėstytojų. Be to, mes teikiame pirmenybę tarptautinėms praktikoms. Pavyzdžiui, šią vasarą menininkas Ernestas Truely iš Estijos kūrybines dirbtuves Performansas prieš kamerą vedė VDA, Latvijos akademijos ir Estijos kino akademijos studentams. Kasmet veikia tarptautinė teminė vasaros mokykla, čia atvyksta dėstytojai ir studentai iš 3 4 užsienio akademijų. Metaforiškai kalbant, Kolonija yra medija, kuri padeda susisiekti skirtingiems dėstymo ir mokymosi stiliams. Rezidencijų programa irgi neatmeta edukacinio aspekto. Pavyzdžiui, menininkai kartu su kuratoriais diskutuoja apie savo inspiracijos šaltinius, dalijasi idėjomis. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie įdomesnius, įsimintinesnius projektus? Vienas iš Kolonijos dvasią ypač gerai atspindinčių mūsų renginių yra kasmetinis simpoziumas Interformatas. Menininkai, kuratoriai, tyrėjai 4 5 dienas kartu kuria ir diskutuoja kokia nors specifine tema. Jau įvyko du renginiai ir suplanuoti dar du dvejiem metams į priekį. Į juos susirenka apie 40 meno ir kultūros profesionalų. Pirmojo potemė buvo Peržaidžiant tarpdiscipliniškumą, antrojo Atokumas ir šiuolaikinis menas rezidencijų ir meno centruose. Norintiems patirti renginio dvasią pacituosiu pirmojo simpoziumo pasveikinimo žodį: Sveiki atvykę į nesibaigiantį įvykį čia performansą, čia paskaitą, čia krepšinio 55

62 rungtynes, čia transliacijas iš pirties, čia performatyvias diskusijas, čia išvykas į renginius ir vietas su menininkais, čia diskursyvią vakarienę, čia vaidmenų žaidimus, čia interaktyvų bufetą, čia ekraną, čia įsivaizduojamą kartografiją, čia dirbtuves, čia arbatos ritualą, čia lėtą skaitymą, čia garso masažą, čia žinių dalybas, čia knygos startą, čia kritinę pirtį, čia orientacinę išvyką, čia konceptualius linkėjimus. Nida garsėja kaip žavus kurortas Baltijos jūros pakrantėje. Mes norime sukurti jai naują tapatybę tarpdisciplininės vietos, kur iš naujo išrandamas menas, tyrimai ir mokslas. Apie šiuos ir kitus renginius daugiau pasiskaityti galite čia Pradedame naują projektą, kuris vadinasi Apie svetingumą ir perkraustymą (gana sunku išversti iš anglų kalbos On Hosting and Displacing). Jį vykdome su maža meno akademija ECAV Šveicarijos Alpėse. Ten aplinka turistinė kaip ir Nidos, o tarpusavyje diskutuosime apie vietos ir turistų santykį, apie menininkų perkėlimą į vis naujas vietas ir jų santykį su tomis vietomis, apie inspiracijas, teikiamas gamtos. Vienu žodžiu, tai bus projektas apie kritinį turizmą: apie tai, kaip peizažas keičiasi nuo turistų ir menininkų žvilgsnių, kokia žvilgsnio galia, koks yra svečio ir šeimininko santykis, ir t. t. Verta paminėti, kad šiuolaikinis turizmas XIX a. atsirado būtent Šveicarijoje, kai į ją pradėjo keliauti britai, savo žvilgsniais kolonizavę kalnus. Kitaip sakant, turistų žvilgsnis ir žavėjimasis kalnais pakeitė net ir vietinių požiūrį į juos anksčiau laikyti apribojančiu ir trukdančiu veiksniu, jie tapo pasigėrėjimo ir traukos objektais. Panašiai buvo ir Nidoje, kur XIX a. smėlis buvo tikras priešas, o vėliau tapo turistų traukos objektu. Stebint iš šalies, Nidos meno kolonija, iš pažiūros įsikūrusi periferijoje, primena avilį, o veiklos intensyvumu (rengia parodas, seminarus, turi interneto puslapį, leidžia žurnalą) jau pretenduoja į savotišką šiuolaikinio meno, tiek reprezentacijos, tiek edukacijos atžvilgiu, centrą. Ar Meno kolonija yra labiau VDA padalinys, ar kur kas platesnes funkcijas atliekantis centras? Nidos meno kolonija yra VDA padalinys, bet jo funkcijos yra daug platesnės negu VDA atliko iki Kolonijos atidarymo. Pavyzdžiui, rezidencijų programa yra visiškai nauja funkcija, todėl galima sakyti, kad prasiplėtė ir VDA funkcijos. VDA Nidos meno kolonija laiko save atvira organizacija, kuri rūpinasi edukacijos ir šiuolaikinio meno inovacijomis. Todėl visiškai natūraliai, kviesdama kuratorius ir atrinkdama menininkus rezidentus, formuoja savo požiūrį į šiuolaikinį meną. Kolonija vis dar labai jauna, tad jos pozicija yra dinamiška, kintanti, manau, po dvejų metų, kai baigsis mano kaip meno direktoriaus kadencija, bus galima tą įvardyti konkrečiau. Mūsų leidžiamas žurnalas reflektuoja ir kuria kritinį meno kolonijos ir pačios Nidos diskursą. Periferija turi svarbią savybę leidžia atsitraukus, iš tam tikro atstumo pažvelgti į Lietuvos šiuolaikinį meną. Iš pradžių nemažai kolegų skeptiškai vertino galimybę, kad šiuolaikinio meno ir edukacijos centras sėkmingai veiktų regione. Tačiau požiūris po truputį keičiasi, ypač kai skeptikai patys čia apsilanko ir patiria atsitraukimo poveikį. Kuo daugiau keliauju po Europą, tuo daugiau pamatau meno centrų, sėkmingai veikiančių tarptautiniu mastu, nors įsikūrusių visiškoje provincijoje. Menininko studija iš miegamojo balkono Roberto Narkaus nuotr. Ne kartą teko girdėti, kad Meno kolonijai svarbus santykis su vietiniu kontekstu (kiek žinau, pretendentai į rezidentus, rašydami projektus, taip pat turi atsižvelgti į šį aspektą). Kita vertus, 56 K u l t ū r o s b a r a i

63 dėl formato (labiau susijusio su šiuolaikiniu menu ir VDA tikslais) Meno kolonija pasmerkta jaustis svetimkūniu vietinėje (bet kurioje) bendruomenėje, kuri gyvena laikydamasi savo tradicijų. Pradžioje minėjau, kad atsiranda ir šioks toks elitiškumo siekis. Pažįstu vietinių menininkų, kurie Nidos meno koloniją vadina arogantiškų vilniečių inkliuzu arba tiesiog išbraukia ją iš Neringos žemėlapio. Įdomu, ar vyksta kokia nors gilesnė sąveika su vietine bendruomene? Argumentą, kad atvažiavę menininkai nusiperka bulvių Maximoje ir nuo to vietinė bendruomenė turtėja, šįkart atmeskime (vis dėlto labiau turtėja nevietiniai prekybos centro savininkai). Galbūt rengėte kokius nors projektus, skirtus užmegzti ryšiams su vietine bendruomene? Galbūt domėjotės, kiek Nidoje yra vietinių menininkų, gal bandėte kokiais nors būdais įtraukti ir juos į bendrą veiklą? Koks, Jūsų manymu, Meno kolonijos santykis su vietiniu kontekstu ir vietinio konteksto su Kolonija? K u l t ū r o s b a r a i Ačiū už taiklų klausimą. Viena vertus, mes esame svarbus profesionaliojo meno centras, reikalingas ir vietos bendruomenei, antra vertus, esame svetimkūnis. Neringoje gausu mėgėjiško meno ir folkloro kultūros (taip pat ir profesionalios), reikia džiaugtis, kad daug vietinių žmonių įtraukiama į ansamblius ir folklorinius renginius. Tačiau prie tokio pobūdžio veiklos mes neturime galimybių prisidėti, nes orientuojamės į profesionalius vizualiuosius menus. Dėl to kartais sulaukiame vietinių institucijų priekaištų. Iš esmės kultūros poreikį čia patenkina vietinis kultūros centras. Todėl mes turime galvoti ką kitokio ir kitaip galėtume pasiūlyti vietiniams gyventojams, nes norime tapti ir Nidos bendruomenės dalimi. Nuomonė, kiek turėtume investuoti laiko ir resursų, megzdami ryšius su bendruomene, keitėsi ir vis dar keičiasi. Šiaip ar taip, suartėjimas vyksta natūraliai. Pavyzdžiui, ne vienas menininkas užrašinėjo istorijas, išgirstas iš vietinių gyventojų, ir pagal jas daug ką sukūrė (juos galima pamatyti mūsų žurnale ir interneto puslapyje). Ne sezono metu rengiame kino vakarus, kur nidiškiams nemokamai rodome filmus. Vienas iš ryškesnių mūsų projektų su vietine bendruomene buvo Pasakojant Baltiją. Jį įgyvendinome kartu su Kaliningrado šiuolaikinio meno centru. Abiejose vietose menininkai iš nuolatinių gyventojų rinko istorijas, susijusias su jūra ar mariomis, ir pagal jas kūrė. Po to kolonijoje buvo surengta paroda ir bendra vakarienė. Tiek mūsų rezidentai, tiek studentai rengia įvairias kūrybines dirbtuves moksleiviams ir Neringos meno mokyklos mokiniams (jos jau vyko apie 10 kartų). Be to, kiekvieną vasarą rengiame studentų parodas. Savo rezidentus stengiamės įtraukti į pagrindinius tradicinius renginius (pvz., Užgavėnes ir pan.). Vis dėlto esame profesionalaus meno centras, tad mūsų rezidentų kūryba dažnai nesuprantama vietiniams. Iki šiol savęs klausinėjam, kiek turėtume investuoti, kad ją išaiškintume, ar tiesiog reikia liautis dėl to jaudintis ir siūlyti vietinei bendruomenei tokią kultūrą, kokią ji geriau supranta. Ši problema opi visiems šiuolaikinio meno centrams, įsikūrusiems periferijoje. Niekur pasaulyje iki šiol nėra vienos nuomonės ir recepto, kaip palaikyti ryšius su vietine bendruomene. Kitas klausimas, kuris mums kelia ne mažesnį nerimą, kaip palaikyti ryšį su Lietuvos meno scena. Rengiame įvairias parodas ir ši problema po truputį mažėja. Tiesą sakant, mes visiškai nesijaučiame esantys periferijoje, tą rodo ir didelis mūsų draugų būrys socialiniame tinkle Facebook. Nidoje yra vos vienas kitas menininkas ir su jais rimčiau kol kas nebendravome, ketiname tą padaryti artimiausiu metu. Daugiau dirbame su vietinėmis kultūros organizacijomis ir Nacionaliniu parku. Kartais ir nusiviliame, nes vietinius kultūros profesionalus bandydami įtraukti į tarptautinius renginius nesulaukiame jokio atsako. Lengviau užmegzti ryšį su moksleiviais, kurie laisvai šneka angliškai ir noriai dalyvauja kūrybinių dirbtuvių veikloje. Deja, kai išvyksta studijuoti, beveik nė vienas negrįžta, tad Neringai gresia demografinė duobė, bet čia jau kita tema. Būtų galima retoriškai klausti, ar vietinei mažo miestelio bendruomenei apskritai bent kiek svarbus ir reikalingas šiuolaikinis menas? O jei paklaustume, kiek statistinis vilnietis domisi šiuolaikiniu menu? Atsakymas būtų toks pat. Vadinasi, turime dėti visas pastangas, kad juo susidomėtų ir vieni, ir kiti. Dėkoju už pokalbį. 57

64 Rūta Gaidamavičiūtė DOSNI NET VIENAI ŠIRDŽIAI Solistės Astos Krikščiūnaitės kelias į aukštą statų kalną Būti pastebėtai, nors nesi operos solistė, reta sėkmė. Kamerinis dainavimas, jo repertuaras reikalauja intelektualesnės publikos. Čia neprisidengsi gražiu reginiu, efektingais kostiumais, partnerių vaidyba ar orkestro spalvomis. Šio žanro net ir dramatizmas dažniausiai būna gilesnis, paremtas vidinių aspiracijų niuansais. Rafinuotai įvaldyti visas spalvas ir atspalvius paprastai prireikia ilgesnio laiko. Gal todėl Lietuvoje niekada nebuvo kamerinių dainininkų pertekliaus. Tačiau būtent kamerinis muzikavimas suteikia laimę šiais visuotinės sumaišties laikais patirti vidinę ramybę. Nacionalinė premija, Astai Krikščiūnaitei įteikta 2011 m., ne tik apvainikavo kelionę į aukštą statų kalną, bet ir įprasmino giliąsias vertybes. Galbūt net jaunuosius dainininkus tai paskatins rinktis šį kelią, gal operos mylėtojai pradės dažniau užsukti į koncertų sales. Solistė Asta Krikščiūnaitė sėkmingai išvengė primadonos kompleksų. Paprasta, žmogiškai šilta ir maloni kiekvienam sutiktajam, ji puikiai suvokia savo pasirinkto kelio iššūkius. Nesitenkina tuo, kad puikiai dainuoja ir jau yra įvertinta Nacionaline premija, tęsdama pasirinktą kryptį, ieško reto, pas mus nedainuoto repertuaro, toliau brandina meistriškumą, neatsisako koncertuoti provincijoje, nemenkindama mažiau reiklių klausytojų ir nesumenkindama pati savęs. Ypač jos laukia gimtasis Pasvalys. Kad dainininkams būtina nuolatos rengti rečitalius, yra įtikinamai kalbėjusi garsioji išeivijos solistė sopranas Lilija Šukytė (Lillian Sukis): Tokiame koncerte solistas parodo įvairius muzikinius stilius, kalbas, subtilius balso niuansus. Solisto defektai čia taip pat aiškiau pastebimi nei operoje. Koncertuojančio dainininko asmenybė turi būti ypač išlavinta jis turi mokėti išlaikyti savo publiką per visą koncertą, nepaisant to, kad didelė programos dalis, susidedanti iš pasaulinės muzikinės literatūros, gali būti klausytojams gerokai svetima. 1 Prie dainininkės sėkmės nemažai prisidėjo nuolatinė koncertų partnerė Audronė Kisieliūtė. Jos patirtis, skonis, repertuaro idėjos yra nelyg šio dueto postamentas. Be to, Audronė yra pirmoji ausis iš šalies, kaip sako pati Asta, pabrėždama, kad dainininkui būtina nuolatinė kontrolė ir balso priežiūra. Gimusi vieną iš sakraliausių ir stebuklingiausių dienų per Kūčias, būsimoji dainininkė jautėsi, o ir dabar jaučiasi, tarsi įpareigota rinktis tai, ką iš tikrųjų verta pasirinkti. Be kita ko, ir kūrybą Lietuvoje. Gyvenimas suteikė jai puikių pedagogų Aldoną Vilčinskaitę, Clair Alexander, Beverli Johnson. Solistė yra sakiusi, kad dainavimas labai greitai tapo jos savastimi. Asta, kurios idealas Maria Callas, nes jos balse justi drama. Yra gyvastis, muzika, žodis, 2 labiausiai paperka aksominiu savo tembru. Iš įvairiais laikais rengtų pokalbių su dainininke ryškėja ne tik atsakingas jos požiūris į profesiją, bet ir labai atviras, doras žvilgsnis į gyvenimą, suvokimas, kad tai kiekvienam iš mūsų dovanotas stebuklas, todėl nevalia tuščiai jo švaistyti, reikia ieškoti tik to, kas tikra. Astos Krikščiūnaitės, kaip ir kitos garsios solistės Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos, kelias į muziką patvirtino, kad dainininkams labai praverčia fortepijono pamokos. Tiesa, juo kaip pagrindiniu instrumentu Asta grojo tik muzikos mokykloje, bet vis tiek šis išsilavinimas leidžia jai pačiai parengti partijas, kartais ji išsiverčia be koncertmeisterio ir dirbdama su studentais. 58 K u l t ū r o s b a r a i

65 K u l t ū r o s b a r a i Solistę labai vertina dirigentai ir Juozas Domarkas, ir Donatas Katkus. Dainavimas tai sritis, kur daug lemia natūrali tartis, frazavimas. Asta Krikščiūnaitė išsiskiria dainavimo-kalbėjimo muzikiniu natūralumu. Tai vokalinės jos technikos pagrindas. Kad ir ką ji dainuotų ar Mozartą, ar Hendelį yra melodija, kurią savo gražiu balsu ji ištaria labai natūraliai. Ir daugiau nieko nereikia. Ji turi savitą dainavimo stilių, neforsuoja balso, todėl jis labai gražiai skamba, yra šiltas, išraiškingas. 3 Programas su ja mielai rengia ir kitų šalių dirigentai. Puikūs kontaktai užsimezgė su estais Andresu Mustonenu ir Paulu Mägi u. Asta su seserimi Gitana įkūrė viešąją įstaigą Cantus firmus, kuri rengia festivalius ir koncertus, kitus projektus, populiarinančius nacionalinę muziką ir paveldą. Pavyzdžiui, įrašė ir išleido pirmosios lietuvių operos Miko Petrausko Birutės plokštelę. Atlikėjų menas yra efemeriškas, nors ir išlieka įrašuose. Pasak taiklios vieno kritiko frazės, visa tai yra niekis, jei įspūdis neįrašomas tiesiogiai į klausytojų širdis. Esama atlikėjų, kurių įrašų sąrašas netelpa programėlėse, o patys yra apdovanoti visais įmanomais titulais, bet klausydamiesi taip ir nesuprantame, už ką visa tai gauta. Rimtai, atsakingai žiūrėdama į viską, ko imasi, Krikščiūnaitė iš pat pradžių kartelę iškėlė labai aukštai. Tad kalbindama solistę pirmiausia pasiteiravau: Kaip atsilaikote prieš kitų dainininkų neretai naudojamą gudrybę pasitelkti pigius triukus, rinktis efektingus, iš anksto sėkmę garantuojančius populiariojo repertuaro numerius? Negalėčiau nieko pasakyti, lygindama žanrus, nes vienaip įdomu buvo dainuoti seserį Andželiką teatre, kitaip kokį nors kamerinį kūrinį. Dažniausiai besigilindama, berepetuodama pajuntu, ar suskamba viduje, ar ne. Būna, kad taip ir neišgaunu tikrojo skambėjimo, bet kartais kūrinys tarsi susilieja su manimi. Toks stebuklas pasitaiko nedažnai. Tai neapčiuopiamas ir neapsakomas pojūtis. Galima tas pačias dainas dainuoti daugybę metų, bet vis atrodys, kad kažkas ne taip. O yra kūrinių, kaip Gijos Kančeli o, kai paimu partitūrą ir atrodo, kad apskritai jos neįveiksiu. Reikia ilgai gilintis, ieškoti, kol suskamba taip, kaip iš tikrųjų turėtų skambėti. Man svarbūs žmonės, su kuriais dirbu, nes tarpusavio supratimas, bendrumo jausmas lemia labai daug. Kartais įkvepia aplinka, kur vyksta koncertas. Dvasinga atmosfera padeda įsijausti, ir balsas tarsi savaime suskamba kitaip. Tą patyriau, pavyzdžiui, atlikdama Algirdo Martinaičio Gailestingumo altorių. Jūsų universalumą įžvelgė ne vienas kritikas, esate perpratusi daugybę vokalo paslapčių. Ar jos yra universalios, o gal tinka tik konkrečiam dainininkui, tam tikrai stilistikai? Studijuoju stilius, svarstau, kokia garso emisija (išspinduliavimas) turėtų būti. Net ir balso spalvą reikia parinkti, nes Mozartui dainuoti tinka vienokia, o Verdi ui visai kitokia. Daug knygų apie tai parašyta, teoriškai viską, atrodytų, žinome, bet didysis stebuklas įvyksta arba neįvyksta konkrečiu momentu. Kaip ir styga arba suskamba, arba ne. Atlikėjui gali atrodyti, kad stebuklas įvyko, o kiti nusivylę manys, kad ne. Tai atlikėjų meno paradoksas. Aišku, būtų gerai, jeigu ne taip smarkiai įsuktų gyvenimo verpetas, tada galėčiau daugiau laiko skirti ieškojimams ir kūrybai. Kai muzikos instrumentas yra žmogaus kūnas, atsiranda tarsi dviguba atsakomybė. Be to, balsas tai sielos veidrodis. Kaip vertinate tokį daugialypį susisaistymą su savo profesija? Tai dar kartą įrodo, kad mūsų amatas ir sudėtingas, ir šiek tiek paslaptingas. Solistas iš tikrųjų yra instrumentas. Balsas, kvėpavimo organai, kalbos padargai ir visas kūnas tai tik pusė muzikos instrumento, kitą pusę sudaro siela, charizma, muzikalumas, valios stiprybė ir dar kažkas, ko negalėčiau žodžiais nusakyti. Viename iš pokalbių esate užsiminusi apie vidinę kovą su pačia savimi. Ką turėjote omenyje? Vidinę įtampą, kurios iš šalies galima ir nepastebėti. Dabar labai stipri išorinių efektų mada. Lygiai kaip tie prierašai prie vardo raidžių laureatai, nusipelnę... Daug paviršutiniško blizgesio. Opera yra ryškesnis, garsesnis, vizualesnis menas negu daina ar kamerinė muzika, ten daug šviesos, įspūdingi kostiumai. Puošnumas traukia žmones. Visai kas kita, kai atsiduri mažoje scenoje viena prie rojalio Nors pati galiu paliudyti, kaip visa salė, sulaikiusi kvapą, klausėsi Dmitrijaus Chvorostovskio Ak tu naktele pianizmo. Turbūt menininko charizma lemia, kaip smarkiai jis paveiks klausytojus. Kartais iš tikrųjų įdedi labai daug pastangų ir darbo, bet nesulauki reakcijos, nes nepavyksta padaryti įspūdžio. 59

66 Gal bandote pasverti konkrečios muzikos potenciją, ar ji darys poveikį publikai? Yra visokių programų, parašyta daug naujos muzikos. Kai pradėjau repetuoti Indrės ariją iš Eduardo Balsio operos Kelionė į Tilžę, nesitikėjau, kad taip užkabins. Samuelio Barberio daina Sure on this shining night emociškai labai paveiki. Padainavus All is healed, all is health... šiurpas nusmelkia kūną. Gal tik man taip. Atlikimas, kaip ir visa kūryba, slepia daug paslapčių. Tai lemia ir šios profesijos žavesį. Psichologiškai reikia būti labai stipriam, kad įtikintum publiką. Tai nuolatos kelia didelį nerimą ir neleidžia užmigti ant laurų. Jei nori eiti savitu keliu, kaip įsivaizduoji, ir neieškai lengvesnio kelio, labai verta įsiklausyti į tą nerimą. Nors neginčiju Arkos projektas tikrai reikalingas. Žmonės gal atpras manyti, esą operinis dainavimas tai šaukti kuo garsiau Bet vis tiek operos solistų kelias yra paprastesnis, o mūsų ilgesnis, be to, esame ne tokie populiarūs, mažiau pastebimi. Iš kur semiatės įkvėpimo? Kas sužadina tas subtilias pakylėtas kūrybos būsenas? Labai daug laiko praleidžiu vienumoje, nuskendusi darbuose, net bičiuliai priekaištauja, kad jiems skiriu per mažai laiko. Neleidžiu sau būti išsiblaškiusi, išsibarstyti. Aišku, labai įkvepia ryšys su artimaisiais, daug kuo praturtina literatūra. Knygos man labai svarbios. Bet svarbiausia nuolatos atkakliai dirbti su savimi. Šita profesija šalia išorinių grožybių slepia daug išlieto prakaito. Nepamirškime, kad konkurencija tarp atlikėjų yra didžiulė. Gal ne konkurencija, gal čia koks kitas žodis geriau tiktų, bet šis aspektas neleidžia atsipalaiduoti, nes kiekvieną kartą esi įvertinamas tarsi iš naujo. Išeini į sceną lyg nuogas. O publika moka būti žiauri. Jos neapgausi. Kaip sekasi nustatyti asmeninį santykį su atliekama muzika? Priklauso nuo to, kur ir ką dainuoju. Niekada nesistengiau įtikti, bet yra proginių koncertų, pvz., rugsėjo pirmąją Katedros aikštėje, Vasario 16-ąją, kai reikia derintis prie visumos. Yra vienoks formatas ir yra kitoks. Pavyzdžiui, kai atlieku Franciso Pulenko Gloria, pagal ją net suknelę renkuosi. Negi mišias giedosi su raudona suknele rožę prisisegus? Reikia atsinešti į sceną tą nuotaiką, kurią norėsi perteikti. Žinoma, teatrališkumo visada esama. Arba Gijos Kančeli o kūrinių negalėsi dainuoti, pasinėręs į savo mintis, net jei tau to ir reikėtų. Vis tiek turi perteikti kompozitoriaus mintį ir tekstą. Kai atlieku psichologiškai sudėtingesnius kūrinius, gana sunku užmegzti ryšį su klausytojais. Labai daug priklauso nuo jų nusiteikimo klausytis. Paprasčiau dainuoti Balio Dvariono Žvaigždutę, nes šią dainą visi žino, bet ir čia visi laukia piano. Taigi reikia labai atsakingai atlikti net ir gerai žinomą kūrinį. Bet būna taip, kad stoviu ir jaučiu neatsiliepia niekas, tarsi siena stūkso prieš akis. Ką tada darote? Tada dirbu, kad išardyčiau tą sieną. Priklauso dar ir nuo to, koks kontekstas. Dainuoju taip, kaip girdžiu. Vis tiek ką nors užkabinsiu. Negali būti, kad toje tylos tamsoje neatsirastų bent vienos širdies, kuri staiga pradės tankiau plakti, poros ausų, kurios išgirs ir suklus. Jūs, kaip reta kuri solistė, ieškote negirdėtų, nedažnai atliekamų kūrinių. Ar tą daryti skatina atradimo džiaugsmas, ar kokios kitos priežastys? Kaip dėliojate programą, ar iš anksto numatote, kas padės atrakinti publikos ausis? Dažniausiai koncertuoju su Audrone Kisieliūte, o kūrinius parenkame pagal epochas arba šalis. Naujausias mudviejų rečitalis buvo Respighi o ir Verdi o arijetės. O kaip parengiate programą, jei nėra įrašų? Manau, čia daug lemia profesinis smalsumas, kai nori kažką atrasti. Pavyzdžiui, visai nežinojau švedų kompozitorių Hugo Alveno ir Augusto Södermano. Įrašais dažniausiai naudojamės, kad pasitikrintume, kaip mes tą kūrinį girdim ir kaip kas nors kitas jį interpretuoja. Noras sužinoti atsirado dar tais laikais, kai lankiausi JAV vaikščiojau į Niujorko biblioteką ir atsišviečiau krūvą gaidų, dar nesu to visko sudainavusi. O dar ir kitką norėčiau dainuoti, pavyzdžiui, Ottorino Respighi o kantatą Aretusa, daugybę kitos įstabios muzikos. Kad tik užtektų laiko. Lietuva labai maža, be to, visi orientuojasi į populiarųjį repertuarą. Sunku įsiūlyti ką nors neįprasto. Nors negaliu labai skųstis Filharmonija tokį požiūrį palaiko. Malonu Ravelio dainas atlikti. Ir Barberį su kvartetu dainuoti. Užtat lietuvių pramoginių dainų negaliu išmokti nė keleto posmų, niekaip toji poezija nesusisuka. Onutės Narbutaitės Skiautinys mano miestui tikra atgaiva, dėl tokių kūrinių mes ir gyvenam. Neseniai atradau latvių kompozitorių Richardą Dubrą. O Galina Gri- 60 K u l t ū r o s b a r a i

67 gorjeva iš Talino kai ką sukuria specialiai man. Šiaip įdomu viskas. Šiandien klausiausi Gorbulskio dainų. Mano gimtinės nuostabi melodija, orkestruotė graži. Pagalvojau, kokių puikių dainų sukurta! Ką laikote svarbiausiais savo tikslais? Skųstis negalėčiau, net negražu būtų, nes padainavau beveik visus kūrinius, kuriuos svajojau padainuoti buvo ir arijų, ir oratorijų, ir kantatų, atlikau daug kamerinės muzikos. Aišku, norėčiau, kad nepritrūktų minčių, idėjų, galėjimo ir gebėjimo. Kad koncertų salėse liktų vietos intelektualiai muzikai, kad nesupopsėtume galutinai, nes viskas labai greitai keičiasi. Šiaip iš tikrųjų esu perfekcionistė ir man labai retai patinka tai, kaip dainuoju. Įrašų klausausi ypač kritiškai nusiteikusi svarstau, gal čia buvo galima geriau, gal reikėtų kitaip... Dabar jau galėtų kas nors man operą parašyti, būtų įdomu Dar Verdi o Don Carle Elizabetę norėčiau vėl padainuoti, nes jaučiu, kad įgijau naujos patirties. Teatre dirbantys žmonės turi būti labai stiprūs, nes toji rutina nuo ryto iki vakaro repeticijos ir spektakliai išsunkia... Koncertiniai žanrai tuo atžvilgiu lengvesni padainuoji programą kelis kartus ir viskas, o teatre reikia tą patį daryti nuolat. Ir emociškai, ir fiziškai sunkus darbas. Aptarkime ir kitą dalyką ar profesionalaus atlikėjo statusas verčia išsižadėti savęs? Juk tada, kai pasirenkame tam tikrą tradiciją, suvokimas, kad tu tai gali, ne visada sutampa su tuo, ko tau reikia, ko tu nori. Iš pradžių kiek duota, tiek ir gana, bet paskui daug kas priklauso nuo tavęs. Tai yra tavo amatas. Tokios laisvės, kad dainuotum tik tai, kas tau patinka, neturėsi niekada. Tai būtų rojus žemėje. Dainuoju viską, yra ir kūrinių, kuriais nesižaviu, bet vis tiek stengiuosi atlikti juos kaip galėdama geriau. Ne visada iškart pavyksta. Aišku, nesiimu kūrinių, kurie man fiziškai neįkandami ar nepriimtini. Yra tokių, kurių fizinės mano galimybės tiesiog neleidžia atlikti. Klausydamasis kiekvieno muzikanto gali atskirti, ar jis tik profesionaliai kūrinį atlieka, ar į muziką yra sudėjęs dalį sielos. Balsas ypač išduoda vidinę būseną. Kaip bandote paslėpti santykį su atliekamu kūriniu, jeigu jis ne prie širdies? Stengiuosi surasti grūdą, kuris padarytų tą muziką patrauklesnę. Su kolegomis esame atlikę keletą kūrinių, kur pakako tik emocinius akcentus kitaip sudėlioti ir kūrinys suskambėjo! Ar esate atsisakiusi siūlomų kūrinių, koncertų? Esu, esu. Ne tiek daug, tačiau bendro muzikavimo esu atsisakiusi. Kartais tenka, jeigu matai, kad visiškai neverta to imtis. Jei vidus priešinasi, dažnai tiesiog prarandu balsą. Ir tikrai ne specialiai taip elgiuosi. Psichologinė būsena dainavimui labai svarbi. O kartais būna, kad sergu, tačiau tądien, kai turiu koncertuoti, atsibundu sveika. Nors užkulisiuose gydytojas stoviniuoja su mikstūromis, bet imu ir sudainuoju. Kai kurie Jūsų kolegos garsėja tuo, kad net mintyse dainuoja, todėl eidami gatve nemato nieko aplinkui... Dainininkai apskritai yra keistoki žmonės, o dar pasireiškia tautinis mūsų mentalitetas. Aišku, gal šiek tiek kaltas ir perdėtas susireikšminimas Juo labiau kad menininkai yra jautrūs, o aplinka nėra jiems jautri. Apima noras nuo jos atsiriboti, užsidėti šarvus. Štai kodėl beveik džiaugiuosi, kad nedirbu teatre. Ten dar sudėtingesni santykiai. Daug ambicijų, daug emocijų, ypač tarp etatinių atlikėjų. Koncertinė aplinka, kur susitikimai trumpesni keletas repeticijų ir visi išsiskirsto, yra laisvesnė. Kaip keitėsi Jūsų pasirenkamos muzikos spektras? Prieš 20 metų galimybės buvo gerokai kuklesnės, net nedrįsdavau daug ko imtis, nebuvau nei techniškai, nei emociškai tam subrendusi. Dabar lengviau, nes jaučiu, ką ir kaip turiu ir noriu pasakyti. Anksčiau labiau rūpėjo teisingai atlikti gaidas. Stažuodama Niujorke galutinai supratau, kad balsas yra instrumentas, kurį reikia valdyti. Ir tam tikrą laiką didžiausia mano siekiamybė buvo įvaldyti balso techniką. Vėliau ateina metas užvaldyti publiką? Dėkoju už pokalbį. 1 Pokalbis su dainininke. Draugas, 1967, kovo 4. Muzikologiniai diskursai: nuo choralo iki dodekatonikos. Tiltai. Priedas, 2004, nr. 21, p Kai įvyksta muzikinis stebuklas. Interviu rengė Rasa Žurauskaitė, Darbas, 2012 vasario 14, p Iš autorės pokalbio su dirigentu Donatu Katkum, K u l t ū r o s b a r a i

68 62 K u l t ū r o s b a r a i

69 Paveldas ir paminklai Gražina Mareckaitė Ar humanizuota erdvė praris sakralias Vilniaus erdves? Man regis, tikrovėje egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp to Vilniaus, kuris suvokiamas kaip unikalus, legendomis apipintas, sakralios erdvės gaubiamas žmonių ir gamtos kūrinys, architektūros perlas, Lietuvos valstybingumo simbolis, svajonių miestas, nostalgijos žemė, menininkų Meka, ir to, kuris, nuolatos krečiamas istorinių kataklizmų, funkcionuoja komplikuotoje realybėje, gyvena žemiškais reikalais ir kasdieniniais buities rūpesčiais. Miestas statomas, keičiamas, modernizuojamas, humanizuojamas. Kalbu ne tik apie pastarojo dvidešimtmečio ekonomines ir urbanistines problemas su pereinamojo meto grimasomis, bet ir apie pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos palikimą... Architektūros istorikas, paminklotyrininkas, dailininkas Juozas Kamarauskas, gyvenęs lenkų okupuotame Vilniuje, 1929 m. nupiešė Vilniaus planą-paveikslą, o Juozapas Kamarauskas. Vilniaus miesto planas Popierius, akvarelė, tušas h/pl.-68,1x100,2 Vaidoto Aukštaičio reprod. K u l t ū r o s b a r a i

70 vinjetėje užrašė: Nuo 1272 m. kryvių-kryvaičių buveinė. Nuo 1323 m. Lietuvos sostinė. Miestą įsteigė ir išplėtė aborigenai lietuviai. Tokiu užrašu jis dar kartą ramiai, bet kategoriškai pareiškė, kas iš tikrųjų įkūrė šį miestą, anuo metu atplėštą nuo Lietuvos. Sostinėje dailininkas tyliai gyveno iki pat raudonųjų sugrįžimo, tad jo gyvybė užgeso, galima sakyti, pačiu laiku 1946 m. Per visas okupacijas daugelio sąmonėje ta krivių buveinė buvo, net ir dabar yra, beveik nerealus dekoratyvus, poetizuotas, mitologizuotas miestas, išniręs iš sapno, iš pranašystės, iš vilko gerklės, iš šventų ąžuolynų, iš upių santakos, paniręs į snaudulį, apsisiautęs tiršta lyg dūmai nakties tamsa, ištirpęs šimtmečių ūkuose, nugrimzdęs į užmaršties vandenis... Dūlėsiai, trūnėsiai, apleistis, neryškūs siluetai, dulkės, šešėliai, neatpažinti kaulai, varpų skambesys... Gryna poezija. Tautos sąmonė ir meninė kūryba nuo seno puoselėja sakralaus, dvasingo miesto su šimtais bonių įvaizdį. Pakeltas į šventojo rangą, karalių brangintas, net ir karų, marų, gaisrų nusiaubtas, išniekintas, sugriautas, apiplėštas, priverstas keisti savo tapatybę, prarastas, pražuvęs, liudijantis, pasak Marcelijaus Martinaičio, amžinybę ir liūdesį laiko tėkmėje, Vilnius, Czesławo Miłoszo ir Tomo Venclovos teigimu, egzistuoja tarsi kitame lygmenyje kaip dvasinio gyvenimo forma. Visais laikais jis buvo įvairiausių ateivių ir išeivių geidžiamas, nusavinamas, nepasidalijamas... Surinkti ir apibendrinti visus dailės, literatūros kūrinius apie Vilnių, jo fotoarchyvą būtų titaniškas darbas. O kur dar dailėtyros, istorijos, paminklotyros moksliniai ir meniniai tyrimai, esė, knygos, kaip antai Vlado Drėmos Dingęs Vilnius ar faktografinės Antano Čaplinsko praėjusių amžių miesto atodangos? Vien publikacijų lietuviškų ir svetimkalbių pavadinimus ir autorius vargu ar sutalpintume į vieną foliantą. Antai Torunės universiteto mokslininkas Henrykas Baranowskis m. išleido net trijų tomų Vilniaus bibliografiją (Bibliografia Wilna). Perteikti Vilniaus savitumą stengtasi visais laikais ir įvairiais būdais. Nesižvalgant į romantizmo ar dar senesnius laikus, net sovietmečiu išdrįsta prabilti apie mitinę sostinės dvasią. To įrodymas Almanto Grikevičiaus ir Vaidoto Digimo dokumentinė kino juosta Laikas eina per miestą (1968). Kiekvienas menininkas vis kitaip kontempliuoja Vilnių. Kamarausko dokumentuoti pastatai, gatvių išklotinės ir brėžiniai nejučiomis virsta nenusakomo žanro dailės kūriniais intuityviomis dailininko fantazijomis, vizijomis, utopijomis... Panašią Vilniaus viziją savo vidine rega matė turbūt dauguma lietuvių tai atsispindi dainose ir padavimuose. Galingas tautinis sąjūdis Mes be Vilniaus nenurimsim tarpukariu praturtino svajonių miesto paveikslą moderno, secesijos, simbolizmo atspindžiais. Vilniaus architektūros puošnumą galima įamžinti realistiškų formų gausa tokias miesto panoramas matome klasikiniuose Leono Lagausko grafikos lakštuose. Dailininko mokinė Daiva Staškevičienė, perėmusi jo techniką, panašų pasaulėvaizdį, dar labiau supoetino šventišką šventojo miesto jausmą. Minkštai nugludinti senų mūrų, vartų ir kiemų kampai, plokštumos ima švytėti Mečislovo Bulakos piešiniuose. Miesto dvasią galima perteikti ir nerimastingu spalvų, potėpių virpėjimu kaip Mindaugo Skudučio drobėse. Rimtautas Gibavičius 7-ojo dešimtmečio grafikoje barokinio Vilniaus dekoratyvumą preciziškai susistemino ažūriškomis, lengvomis, muzikaliai ritmiškomis liaudiškų graviūrų linijomis. Aloyzas Stasiulevičius Vilniaus veidą tapo tirštais potėpiais, modeliuoja iškilų dažų reljefą, tarsi rekonstruotų senovinį miesto planą, darytų šventojo miesto atspaudus, maketus. Jaukus ir taurus Mstislavo Dobužinskio senasis Vilnius... Vilnietis dailininkas Ludomiras Sleńdzińskis, kuriam po Antrojo pasaulinio karo teko atsisveikinti su Vilniumi, neoklasicistinėse drobėse nuolat kartojo prarastojo rojaus vaizdus... Suprantama, kad iš tolo žvelgiančių, kituose kraštuose atsidūrusių vilniečių kūryba persmelkta nostalgiškų prisiminimų. Tačiau šiandien ir čia kuriantiems žmonėms Vilnius irgi yra tarytum transcendavęs už istorinės būties ribų į jį žvelgiama iš aukštai, iš angelo ar paukščio skrydžio, iš toli, per istorijos prizmę, per prisiminimų ūkanas, pabrėžiama metų laikų kaita Daugybė profesionalų ir mėgėjų dieną naktį, žiemą vasarą budi, kad suspėtų pagauti kokį nors dar nepastebėtą niuansą, šešėlį, šviesą. Nenuilstamai tapo Vilnių dailininkė Filomena Linčiūtė, nuoširdžiai žavėdamasi ir kviesdama žavėtis kitus barokiniais jo bokšteliais, kurie taip skamba švarioj šaltoj erdvėj K u l t ū r o s b a r a i

71 Mėginimų atskleisti miesto buitį realistiniu žvilgsniu būta ne tiek jau daug. O Vilniaus adoravimas dailės ir poezijos kūriniuose dažnai tampa vien grožio klišių dauginimu Vilniaus fotografai Janas Bułhakas, Juozapas Čechavičius, Stanisławas Filibertas Fleury, Boleslova ir Edmundas Zdanovskiai, Vytautas Augustinas, Sofija Subačiuvienė, Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus, Stanislovas Žvirgždas, Andrius Surgailis, Juozas Valiušaitis, Kęstutis Stoškus, Arūnas Baltėnas visų neįmanoma suminėti perteikia Vilniaus panoramų ir architektūrinių peizažų harmoniją, jiems atrodo fotogeniški ir miesto užkampiai, kiemai, apleistos gatvelės, griūvančios sienos. Įsidėmėtini jų visų darbams tinkantys Bułhako žodžiai: Miestas spindi visomis peizažo ir architektūros spalvomis, gieda Dievo ir žmonių sandaros choru. Vilnius meldžiasi grakščiais bažnyčių bokštais, porina mūrų ir paminklų legendą, skamba kiemų ir skersgatvių aidu... Kiekvieną objektą šiame amžių nugludintame mieste gaubia tauri laiko patina, kuri savaime tampa estetine vertybe ir prideda naujų argumentų, kodėl reikia plėsti sakralios erdvės plotus, įtvirtinant romantiško, melancholiško, poetiško Vilniaus įvaizdį... Ne tik vaizdais, bet ir žodžiais apie Vilnių byloja Maironis ir Mstislavas Dobužinskis, Mikalojus Vorobjovas, Czesławas Miłoszas, Tadeuszas Konwickis, Balys Sruoga, Ignas Šeinius, Kazys Bradūnas, Judita Vaičiūnaitė, Antanas Ramonas, Justinas Marcinkevičius ir kiti. Visai kitokį ankštą ir liūdną, be vertikaliojo matmens, be romantizavimo ir adoravimo Vilnių atveria žydų dailė. Čia miestas rūstus, fatališkas, tamsaus kolorito, susvetimėjęs, bet vis tiek Lietuvos Jeruzalė. Postmodernizmo diktatūra tapo iššūkiu tradicinei Vilniaus vaizdavimo estetikai, visų pirma literatūroje. Ričardas Gavelis prozos veikaluose su magišku vardu antraštėse Vilniaus džiazas, Vilniaus pokeris, Sun- Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste nupiešė groteskišką nelemto Vilniaus vaizdą. Šokiruodamas brutalumu, autorius tarsi bando atkeršyti miestą išgarbinusiems fanatikams, suvesti su juo kažin kokias pasąmonėje glūdinčias asmenines sąskaitas. Marginalų, K u l t ū r o s b a r a i padugnių kasdienybė atveria išvirkščiąją Vilniaus pusę, romantišką jo aurą keičia postmodernus cinizmas. Pirmaeilis avangardo uždavinys griauti tradiciją, laužyti stereotipus, tabu, sacrum keisti į profanum, todėl giedančių bokštų patosą užbraukia seno ištvirkėlio Vilniaus, šlapimu dvokiančių kiemų, prasegto klyno, savo ekskrementais mintančio miesto įvaizdžiai. Čia, vien senių ir vidutinybių pasaulyje, pasak rašytojo, siela yra didelė retenybė... Žmonės ropoja gatvėmis lyg tarakonai, net Geležinis Vilkas susirgo gerklų vėžiu, negyvėlių srautas vis teka prospektu, o atminties upė Neris nieko neprisimena, nes plukdo svetimą atmintį. Pasilypėjęs ant Vilniaus griuvėsių, autorius įsiamžino miesto panoramoje nepritapėlio, stereotipų griovėjo, ciniško stebėtojo ir visažinio demaskuotojo poza, tarsi koks Jamesas Joyce as Dublino fone. Panašiai pozuoja ir kai kurie kiti šiandienos menininkai, skelbdami, esą provokuojančiais savo kūriniais humanizuoja miesto erdves. Tačiau šio straipsnio tikslas nėra Vilniaus įvaizdžio analizė. Labiau rūpi estetinė Lietuvos valstybės sostinės raiška, kurią lemia realybė, ekonominis ir socialinis šiuolaikinio didmiesčio gyvenimas su tūkstančiais neišspręstų, gal net neišsprendžiamų praktinių problemų. Keista, bet nematyti nė menkiausių sąsajų tarp tradicinio Vilniaus vaizdavimo mene, tos tradicijos prakilnumo, aukštų estetinių kriterijų ir miesto kūrimo dabar, šiandien, miesto eksploatavimo, jo kasdienybės. Gal čia jau irgi įsivyravo postmodernizmo dėsniai, t. y. visiška anarchija ir chaosas? Atrodytų, viską lemia skandalingi atsitiktinumai, tas vadinamasis Brauno judesys Džiaugiamės, kad Senamiestis įtrauktas į UNESCO saugomą paveldą, bet ar kas nors žino, kokio Vilniaus norime, koks jis galėtų ir turėtų būti XXI a.? Vieni kalba apie dinamišką, modernų, šiuolaikišką miestą, kiti priešingai trokšta, kad jis išliktų senuoju Vilniumi, kuo mažiau paliestu niveliuojančių amžiaus pokyčių ir globalizmo vėjų. Iš tikrųjų Vilnius nėra miestas relikvija kaip Venecija, bet juk jis nėra ir Hiustonas... Vieni ragina neliesti, netrikdyti, nedrumsti amžiais nusistovėjusios miesto harmonijos, kiti įsitikinę, kad net ir Senamiestis neturėtų būti muziejus, kiekviena epocha turinti teisę palikti jame savo žymę... Gal ir galėtų atsižymėti, jei 65

72 tai būtų nušvitimas, kokia nors fantastiška idėja, kaip Šv. Stepono katedros atspindys stikliniame Haaso name pačioje Vienos širdyje, o ne šiurkštus ir nemokšiškas įsiterpimas į trapią praėjusių amžių dermę, sektinu pavyzdžiu nurodant vis tą patį Eiffelio bokšto precedentą Didžioji dalis visuotinai pripažįstamos Vilniaus magijos tai gal net nesuvoktas ypatingas gamtos (landšafto, požeminio vandens, tektoninių lūžių) poveikis čia gyvenančio, o ypač augusio ar gimusio, žmogaus psichikai ir fiziologijai. (Daugelis vilniečių pabrėžia nenumaldomą šio miesto trauką.) Deja, utilitari vartotojų visuomenės sąmonė unikalios gamtinės aplinkos nelaiko vertybe (išimtis Karoliniškių landšafto tvarkymas). Vien per pastaruosius du dešimtmečius nesąmonių prikrėsta, nusikalstamų veikų Vilniaus atžvilgiu padaryta tiek daug, kad gal jau reikėtų įsteigti internetinę Vilniaus netekčių knygą, kurioje neabejingi žmonės galėtų nuolatos pildyti tų miestui mirtinų nuodėmių sąrašą? Nekalbėsiu apie didžiuosius Vilniaus praradimus, nes jie daugiau ar mažiau yra suregistruoti, neminėsiu mūšių dėl daugiaaukščio Akropolio invazijos į gamtą ir landšaftą, nepriminsiu viešbučio Novotel statybos peripetijų, Profsąjungos rūmų ant Tauro kalno likimo, nevartysiu nepabaigiamos Lukiškių aikštės epopėjos ir kitų garsių bylų, nepriminsiu, kad bedievių suprojektuotos naujosios bažnyčios yra bedvasės, nesvarstysiu, kodėl pramogoms skirti pastatai serga gigantomanija. Beje, toks pat jausmas apima ir Nacionalinės dailės galerijos holuose. Kokios milžiniškos erdvės! Gal tie holai skirti mitingams, manifestacijoms rengti? (Trečią dieną po kažkurios parodos atidarymo esu vaikščiojusi po tuos plotus vienui viena.) Pradėsiu nuo smulkmenų, kurios nevertinamos, nes laikomos nereikšmingomis. Kiekviename sename Europos mieste pirmiausia krinta į akis unikalios, tik jam būdingos detalės senas fontanas, viduramžių šulinys, bareljefas ant griūvančio mūro, senovinis herbas, laikrodis, skulptūra gatvės nišoje, XIV a. vėtrungė... Vilnius šiuo atžvilgiu nuskriaustas, nes jo istorija pernelyg permaininga ir negailestinga. Tačiau negailestingi savo miestui ir tie aptemę žmonės, kurių rankose atsiduria paveldas, bet jie nesuvokia jo vertės. O juk turėtume saugoti kiekvieną išskirtinesnę detalę, nes jų yra išlikę apgailėtinai mažai. Vilnius atrodytų gerokai skurdesnis, jei nebūtų atstatyti Trys kryžiai, nebūtų atkurta šv. Jurgio skulptūra ar statula ant elektrinės pastato Ano amžiaus pabaigoje Basanavičiaus gatvėje, ties sankryža su Mindaugo gatve, dar stovėjo didžiulis tobulai apskritas granitinis rutulys, dekoratyvus akcentas, tarsi užbaigiantis teatro ansamblį kitoje gatvės pusėje. Rutulys čia buvo įmontuotas 1913-aisiais, teatro statybos metais. Atlaikęs visus istorijos kataklizmus, sulaukė 1995(6)-ųjų, o tada kažkas ėmė ir išgabeno jį turbūt į savo privačias valdas. Dėjau nemenkas pastangas, kad išsiaiškinčiau, kur dingo granitinis rutulys. Jau buvau benutverianti siūlo galą, tačiau mėgėjiškas tyrimas, deja, liko nebaigtas. Garsiosios vaistinės Aušros Vartų gatvėje vitriną puošė gulbė iš balto porceliano, todėl vilniečiai pusantro šimtmečio vadino ją Gulbės vaistine. Prieš dešimtmetį vietoj jos atsirado batų parduotuvė ir gulbės vitrinoje nebeliko. Pavyko sužinoti, kad porcelianinę gulbę tegul ir niekur neįformintą, bet vis dėlto senojo Vilniaus relikviją naujieji savininkai pardavė į Prancūziją už 18 tūkstančių eurų. Prancūzai, atrodytų, ir taip visko turi, bet jiems tos gulbės reikia, o mums ne... Vieną dieną senamiestyje prie 1908 m. statyto namo durų neberadau suskilusios slenksčio plokštės su užrašu SALVE. Po kurio laiko išvydau tą slenkstį visiškai kitoje vietoje, Naujamiestyje, prie kitų durų Gerai, kad nors slenksčio plyta išliko, bent ji nedingo iš miesto. O gal kas nors dar atsimena prabangius XIX a. laiptus su turėklais ir lubų lipdybą viename iš pastatų Gedimino prospekte, kur sovietmečiu buvo įsikūręs centrinis gastronomas? Po daugybės rekonstrukcijų ir garsiųjų architektų veiklos senųjų detalių nebeliko, išnyko net ir buvusios patalpos... Apie tai, kad be gailesčio naikinami vertingi visuomeniniai Vilniaus interjerai, kalbėta ne kartą. Nesvajokime apie prieškarinius štralius! Vargais negalais Gedimino prospekte pavyko išsaugoti pirmąją sovietmečio kavinę Neringa. Tačiau daugybė kitų, tarp jų ir vieninte- 66 K u l t ū r o s b a r a i

73 lė sostinėje specializuota vaikų kavinė Nykštukas su originaliomis garsių dailininkų Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės freskomis, buvo sunaikinta. Kodėl? Ar vilniečių vaikams nebūtų smagu turėti nors vieną specialiai jiems pritaikytą menišką kavinę? Argi ji komerciškai neapsimokėtų? Ar nebuvo galima patalpas perėmusiam asmeniui iškelti sąlygą, kad išsaugotų vertingą interjerą? Panašūs ir kiti atvejai. Daug rašyta, kalbėta apie vaiduokliška griuvena paverstą kadaise išskirtinį alaus barą V. Kudirkos gatvės pradžioje. Įdomi buvo Tauro kavinė su dekoratyviniais kalto metalo akcentais. Kai kas dar atsimena Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvės kampe buvusį restoraną Senasis rūsys. Prabangus jo interjeras (stebinanti išimtis pagal tų laikų galimybes) buvo įrengtas autentiškuose gotikiniuose rūsiuose, kūrybingai stilizavus viduramžių Vilniaus motyvus: aukso ir karališko mėlio spalvų durys, puošnios kėdės, kurias (90 vienetų) dailininkas Kastytis Skromantas ištapė Vilniaus architektūros motyvais. Tekstilininko Medardo Šimelio specialiai sukurta batika puikiai derėjo su žalvario ir natūralios odos detalėmis, mėlynos ir purpuro spalvų sales apšvietė originalūs šviestuvai... To restorano interjeru gėrėjosi ne viena Vilniuje viešėjusi garsenybė (gaila, tada nebuvo mados prašyti, kad svečiai paliktų autografus). Deja, iškart po 1991-ųjų iš Senojo rūsio neliko nieko jis buvo paverstas dar viena girdykla, o interjeras sunaikintas lyg per maskolių antpuolį ar didįjį Vilniaus gaisrą. Ne ką geresnius rezultatus kartais duoda ir atvirkštinis veiksmas, kai pasiryžtama ką nors saugoti, neišsiaiškinus, ar tai iš tikrųjų vertinga, ar stiprina Vilniaus dvasią, ją atskleidžia, ar atvirkščiai smukdo, žaloja? Taip yra todėl, kad galvose irgi tvyro visiškas chaosas dėl neišmanymo, nesusikalbėjimo, įstatymų painiavos ir paveldosaugos bejėgiškumo Neabejingi ir ryžtingai nusiteikę visuomenės atstovai ilgai kariavo, gindami viešąjį interesą kino teatrą Lietuva, t. y. sovietmečio monstrą, pastatytą pagal tipinį rusišką projektą ir stūksantį prišnerkštoje nesuvokiamų gabaritų aikštėje. O juk visiškai pagrįstai ir logiškai ketinta sugrąžinti gatvės užstatymo kontūrą, jau buvo suprojektuotas ir vilnietiško mastelio namas su modernia kino sale, skirta geram kinui demonstruoti. Bet gynėjai užsispyrę įrodinėjo, esą gero kino geidžia masės, todėl kino teatrą Lietuva būtina išsaugoti tokį, koks jis yra. Ir pasiekė savo. Liko apčiuopiamas narsios jų kovos rezultatas griūvantis, bjauriomis teplionėmis išmargintas, niekam nepritaikomas griozdas, kuris badys akis dabar jau ilgus dešimtmečius, nes galimybė sutvarkyti tą architektūrinį jovalą buvo prarasta. Tuo pačiu paveldo gynimo stiliumi sprendžiamas ir surūdijusių skulptūrų ant Žaliojo tilto likimas. Jas pakeitus naujais dekoratyviais šviestuvais (net ir stalininiais iš Lukiškių aikštės), būtų išspręstas tilto puo- Žibintas prie buvusio Senojo rūsio Apgintas kino teatras Lietuva K u l t ū r o s b a r a i

74 šybos klausimas. O Vilnius su palengvėjimu atsidustų, jei pačiame sostinės centre ant svarbiausio istorinio tilto pagaliau nebeliktų rūdijančių okupacinės prievartos ženklų. Tačiau beviltiška ką nors aiškinti gynimo entuziastams kitokiai nuomonei jie kurti, be to, yra kaip reta gerai susiorganizavę demagogai Susipratus, kad būtina saugoti vertingą Vilniaus medinės architektūros paveldą, į saugotinų objektų sąrašą gudriai įbrukama kokia nors leisgyvė Kalvarijų elgetos lūšnelė ar silkių krautuvėlė, kurios išliekamoji vertė prilygsta Kirtimų taboro architektūrai. Nors akivaizdu, kad lūšnelei tikrai ne vieta kiurksoti tarp naujų sostinės administracinių pastatų, bet atsiranda, kas ją gina ir apgina, nes pasitelkiama visuomenė, o ypač spauda, išalkusi naujo skandalo, nors kažin ar suvokusi reikalo esmę. Daug triukšmo dėl nieko, bet blogiausia, kad jo fone pagal paragrafo raidę griaunama tai, kas puikiausiai galėtų išlikti. Tačiau tada į jokius gynėjų argumentus kažkodėl neatsižvelgiama. Štai šiuo metu jau baigia griūti Vilniaus medinio paveldo šedevras namas Polocko gatvėje. Pagalbos! Tačiau kieno žodis čia lemiamas? Kaip norėtųsi tokiais atvejais išgirsti bent vieną gyvą žodelį iš Antano Vivulskio, Juozo Kamarausko, Vytauto Kairiūkščio, Vlado Drėmos, Vytauto Žemkalnio, Sigito Lasavicko lūpų! Kaip trūksta Vilniui šių asmenybių! Dauguma naujųjų pastatų Vilniaus centre yra diskutuotini. Kunkuliuojant aistroms dėl vadinamųjų dangoraižių (iki dangaus raižymo jiems dar toli!), visų pirma dėl jų vietos parinkimo, retai pasakoma, kad tie pastatai yra tiesiog negražūs, primityvūs, sustatyti atsitiktinai, nederantys nei vienas su kitu, nei su aplinka. Juk šiuolaikiniai stiklo ir metalo dangoraižiai plačiajame pasaulyje pribloškia pačia savo idėja, genialiomis konstrukcijomis, formų grožiu, ne vienas iš jų yra tiesiog meno ir technikos šedevras. Sumanymų originalumas, tobulos proporcijos, naujos medžiagos tai žmogaus kūrybiškumo, gal net dieviškų jo galių išraiška. Ar verta statyti aukštuminį pastatą vien todėl, kad styrotų kažkas panašus į dangoraižį, jei nesama nei svarių motyvų, nei idėjos, nei meninės vizijos? Ak, tas vadinamasis Vilniaus administracinis centras! Pasidairę po Europą, pasidžiaugę jos holų erdve ir prekybos kultūra, atsidūrę aikštėje, klupinėdami ant pliko ir tuščio, nepaaiškinamai kylančio reljefo, nė nepastebėsime, koks neišraiškingas, chaotišku langų ritmu nudryžuotas, tarsi balandžių nutupėtas savivaldybės dangoraižio fasadas. Pritrūkus minčių ir kūrybiškumo, naujuosius pastatus mėginama gelbėti paviršutiniškais triukais: naująją prokuratūros būstinę verčia ant šono įstrižai sudėlioti langai, Vilniaus vartų daugiaaukščiai pasvirę vien dėl savitumo, banko įstaigų pastatas Žvėryne išdygęs plynėje, tarsi ne vietoje numestas stiklainis, kreivai užrauktu stogu. Visiškai svetimas senamiesčio kaimynystei ir pilių aplinkai metalinis griozdas karaliaus Mindaugo vardu pakrikštytas tiltas su nepaaiškinamai sunkiomis konstrukcijomis, tarsi per prievartą iškeltomis ir išsukinėtomis virš lėtos upės. Kitame krante jį fiksuoja neišraiškingas gyvenamasis namas, kurio fasadai su chaotiškai, aritmiškai sudėliotais langais kelia dirglų nestabilumo jausmą. O kaip vertinti balzgano stiklo etažerę gyvenamąjį namą prie Žaliojo tilto, už pusiau nugriautos pilaitės, kurioje įsikūrusi Lietuvos architektų sąjunga? Žvilgantis stiklo luitas atrodytų pakenčiamas fonas pilaitės likučiams, jei nebūtų toks nevalyvas, tarsi iš taros dėžių sudėliotas, ir jei namo gyventojams nereikėtų dangstyti langų skarmalais, kad išsigelbėtų nuo spiginančios saulės. Gal taip ir reikia bejėgiams Vilniaus architektams tegul posėdžiauja apgriautoje pilaitėje to modernaus stiklainio papėdėje... Kitas jų kaimynas buvę LKP CK garažai, sumūryti volgoms ir pobedoms laikyti ypač matomoje, reprezentacinėje krantinės vietoje. Dėl visų naujosios statybos bėdų dažniausiai kaltinami besočiai neišprusę užsakovai, siekiantys kuo didesnės finansinės naudos. Bet kurgi dingo išprusę architektai, urbanistikos specialistai, sostinės patriotai? Ar jie tokie silpni, kad neatsilaiko prieš užsakovų diktatą? Ar tokie godūs siūlomų honorarų, kad padarys bet ką, ko tik jų bus paprašyta? Ar išgyvenant objektų badmetį, visados laimi ne gabieji, o apsukrieji? Ar svetur pamatyti šiuolaikinės architektūros pavyzdžiai įkvepia juos tik mėgdžiojimams? Kai vaikštai Vilniaus gatvėmis, nesvarbu, kuria kryptimi eitum, kas šimtą metrų tenka nemaloniai nustebti vėl kas nors pagadinta, nesutvarkyta, nebaigta, nesuprasta, neapgalvota, neįvertinta. Mindaugo 68 K u l t ū r o s b a r a i

75 K u l t ū r o s b a r a i gatvėje ties parduotuve Maxima, netoli Vingrių šaltinių, stūkso sunkių, pilkų apynaujų gyvenamųjų namų kompleksas. Tie plokščiastogiai kubai aptverti visokiausiomis tvoromis, saugomi užkardų, kad niekas šiukštu negalėtų pamatyti, kokia nuostabi Vilniaus panorama atsiveria nuo skardžio. Net tarpuvartės (eidamas gatve pro tarpus dar galėtum pamatyti Senamiesčio bokštus) aklinai užstatytos garažais ir angarais, nė plyšelio nelikę. O ten, kur pakriaušė laisva, senamiesčio vaizdą Gedimino pilies link užstoja Vingrių gatvėje iškilęs namas su aukštu šlaitiniu stogu. Kam reikėjo viską šitaip užgriozdinti? Kodėl ant kalno su regykla, kurią miestui padovanojo pati gamta, negalėjo iškilti originalus XXI a. architektūros kūrinys, tarkime, koks nors Hiltonas su apžvalgos aikštelėmis ir šešiomis (!) žvaigždutėmis tai mokestis už senamiesčio panoramos vaizdus? Niekais paleista ir kita nuostabi galimybė apžvelgti Vilnių iš naujų statybų kvartalo Aguonų ir Šaltinių gatvių sankirtoje. Tuščiai svajota, kad ant kalno, vietoj nugriautos Komunaro gamyklos, iškils tapybiškas gyvenamasis kvartalas, kur namai vienas kitam neužstos horizonto, tad pro langus bus galima gėrėtis vaizdais į senąjį miestą. Deja, ir čia išdygo primityviai surikiuoti šiuolaikinių ekonomiškų daugiabučių blokai. Jeigu grįžę atgal kirsime J. Basanavičiaus gatvę ir išeisime į gana elegantišką, vilnietiškai ramią Teatro gatvę su puošniais fasadais, pirmiausia kris į akis naujai sumūrytos Valstybės archyvo saugyklos tai primityviai funkcionali aklina kalėjimo siena su mažytėmis kvadratinėmis langų angelėmis. Tikras pasityčiojimas iš solidžios XX a. pradžios architektūros, banguotų namų fasadų su balkonais, erkeriais ir gana gražiai derančiais naujaisiais intarpais. Buvusi kaip reta vientisa, harmoninga gatvė subjaurota, apie kontekstą nepagalvota, o išradingesniam architektūriniam naujo pastato sprendimui, matyt, pritrūko fantazijos Jei eisime Kalinausko gatve, akis badys krizės padariniai šiukšlynais virtusios, piktžolėmis apaugusios žadėtųjų statybų vietos, nebaigtų namų griaučiai, sklypai, aptverti iki pat važiuojamosios gatvės dalies su šaligatviu Dešinėje rami, vienpusė vos dviejų namų gatvelė. Dar visai neseniai ji svaigiai kvepėdavo rožėmis, nes išilgai gatvės ir prie kampinio namo Nr. 2 su užrašu Rožių alėja žydėdavo tankūs rožių krūmai. Tačiau prieš trejetą metų, remontuojant šį puošnų XIX a. rūmelį, kadaise priklausiusį garsiajai Römerių šeimai, tie rožių erškėčių krūmai buvo išnaikinti. Niekas nepasirūpino vietoj jų pasodinti bent jau simbolinį rožės krūmą, kad gatvės pavadinimas Rožių alėja dar turėtų prasmę... Nebeauga rožės ir prie kito prabangaus namo alėjoje, pavadintoje jų vardu. Argi tam reikėtų daug lėšų? O štai ir viena svarbiausių viešųjų miesto erdvių Santuokų rūmai, anais laikais buvęs gana modernus architekto Gedimino Baravyko suprojektuotas pastatas, išdygęs buvusių evangelikų liuteronų kapinių žemėje (architektų moralinė atsakomybė, jų vaidmuo, kompromisų ir pasipriešinimo santykis tada ir dabar, jų principai ir t. t. tai jau kita tema). Ant kalno šalia Santuokų rūmų stovi apleista, priplėkusi, keiksmažodžiais (kaip ir viskas aplink) aprašinėta buvusių kapinių koplyčia be jokio pritaikymo (pamenu, joje mėginta pardavinėti šampaną!). Ar daug kainuotų ją restauruoti ir koplyčios viduje surašyti šiose kapinėse palaidotų garsių ir Vilniui ypač nusipelniusių istorinių asmenybių vardus? Ne vieno jų palaikai tebeguli parke po medžių šaknimis Visi tie Vilniaus evangelikų ir liuteronų veikėjai, Lietuvos šviesuoliai yra gerai žinomi tik imk ir surašyk juos aukso raidėmis ant koplyčios sienų, tinkamai apšviesk, kad kiekvienas norintis galėtų pro durų stiklą tuos vardus skaityti... Santuokų rūmuose vilniečiai praleidžia iškilmingas, lemtingas, šviesias gyvenimo akimirkas. Kokia tų rūmų, stovinčių seno parko fone, aplinka? Keletas stagarų, auginamų cementinėse vazose, keturi ligos pakirsti kaštonai Laiptų apačioje stoviniuojančiam būreliui sveikintojų nėra kur nė atsisėsti. Rūmų laiptais iškilmingai nusileidusi vestuvių procesija dažniausiai patraukia į žaliuojantį (bent jau iš tolo) parką fotografuotis. Tenka žingsniuoti lietaus išplautais, duobėtais, prišiukšlintais takais. Nuo pat kapinių iškeldinimo 8-ajame dešimtmetyje šiame plote nebuvo pasodinta nė vieno medžio, nė vieno krūmo! Seni išvaizdūs klevai žūsta, atsiveria vis daugiau plynių, bet nėra jokios 69

76 Amžiaus statyba Pylimo gatvėje priežiūros. Naujai sumūryti tik akmeniniai dzotai, saugantys kaimynystėje įsikūrusios JAV ambasados prieigas. Ak, įsimylėjėliai! Kur jūsų vestuvių dieną žydintys gėlynai, balti takai, įmantriai karpyti krūmai, grakštūs suoleliai, dailios skulptūros, baseinai su auksinėmis žuvelėmis? Nors gyvename Vilniuje, Barboros ir Žygimanto Augusto meilės mieste, galime tik pavydėti renesanso parkų, žaliuojančių daugelyje Europos sostinių. Lietuvos sostinėje nėra nė vieno gerai įrengto skvero, nė vieno tikrai gražaus, išpuoselėto kampelio, kur stovėtų patogūs suolai, žydėtų gėlės, čiurlentų fontanas... Neveikia išklaipyti Seimo fontano vamzdžiai... Nebesrūva vanduo išlupinėtomis terasomis prie Operos ir baleto teatro... Griovelyje prie Vinco Kudirkos paminklo vos ne vos varva vanduo, ir tai ne visada. Kartais veikia fontanėlis šalia Vokiečių gatvės, nelabai linksma vandens čiurkšlė trykšta Rotušės aikštėje... O, pavyzdžiui, Alytaus centre esančiame parke žmonės gali pavasarį, vasarą ir rudenį ilsėtis senų akacijų pavėsyje, grožėtis rūpestingai prižūrimu ir puoselėjamu rožynu, aukštai trykštančiu ir visada veikiančiu fontanu. Lietuvos kurortiniai miestai irgi pražydę įmantriomis gėlių kompozicijomis. Kodėl visa tai nepasiekiama sostinei? Argi neįmanoma įrengti Vilniuje bent vieno pavyzdinio, puošnaus, originalaus skvero, kuris būtų vertas sostinės vardo? Mėginta sutvarkyti Moniuškos skverelį Vilniaus gatvėje. Bet naujai suprojektuotas klasikinis, santūriai saikingas, deramai apšviestas skveras prie Šv. Kotrynos bažnyčios gyvavo neilgai. Staiga jis pasipuošė ne tik bažnyčios fasadą užstojančiais brezento stogais (agresyviai plečiama vasaros kavinė), bet ir sūpynėmis lipynėmis iš grubiai tašytų rąstų ant jau ištryptos vejos. Vaikų žaidimų aikštelė šalia judrios, užgriozdintos senamiesčio gatvės? Argi visur viskas leidžiama? Beje, Juditai Vaičiūnaitei skirtas atminimo ženklas ant mūrinės tvoros skulptoriaus Henriko Orakausko skėčiukas paliktas be kokio nors architektūrinio sprendimo. Pylimo gatvė tikra sienų tepliorių irštva. Išmargintos Centro poliklinikos sienos, ištepliotos, išsidabruotos granito akmenų sienelės aplink monumentalų, tarsi kokiam sovietų generolui, paminklą rašytojui Petrui Cvirkai. Tolėliau, priešais Evangelikų bažnyčią, vietoj buvusio gėlių kioskelio stūkso dar viena amžiaus statyba, primenanti užmiesčio sąvartyną. Sako, šitaip vaizdingai čia kuriasi garsus verslininkas, AMB bičiulis, Santarvės fondo steigėjas. Pasivaikščiojimas triukšminga ir dulkančia Pylimo gatve ne pats maloniausias. Jeigu J. Basanavičiaus, Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje, kurią akylai stebi liūdnasis Stanislovo Kuzmos Vartų Riteris, nebūtų užkandinės Cancanpizza, įsitaisiusios po šakotu medžiu (ačiū Dievui, bent jo nenukirto!), ši svarbi miesto arterija atrodytų dar nykesnė. Čia pat, prie sankryžos, neišvaizdžiame name dar visai neseniai buvo unikali patalpa įstiklintas kampas. Miela vietelė, kur galėjai išgerti kavos, pro stiklines sienas stebėdamas trijų judrių gatvių gyvenimą. Tačiau kažkam prireikė tą kampą užmūryti, užtemdyti neperregimais didžiuliais veidrodiniais stiklais Praėję pro galudienį Lietuvos kino teatrą, pamatysime žalią oazę tai apleistas, girtuoklių pamėgtas skveras, priaugęs vešlių akacijų ir nekilmingų krūmų. Senajame Vilniuje čia šurmuliuodavo vadinamasis malkų turgus, o sovietmečiu veikė požeminiai tualetai, skvero viduryje 7-uoju dešimtmečiu buvo pastatyta stiklinė rotonda, skirta prekiauti gėlėmis. Skverelis atgijo, gėlių pardavėjų po truputį gausėjo. 70 K u l t ū r o s b a r a i

77 Tinkama, kiekvienam vilniečiui lengvai pasiekiama vieta pro šalį zuja visuomeninis transportas, patogūs šoniniai įvažiavimai. Į stotį ir iš stoties važiuojančius žmones galėjo ir toliau džiuginti jau ne malkų, o gėlių turgus kaip Talino centre. Bet ne! Paviljonas buvo privatizuotas. Gėlių čia nebeliko. Stiklines sienas apkalė lentomis, uždangstė faneros lakštais, įsteigė kažin kokį naktinį klubą ar picų kioską (ką gi daugiau?). Nežinau, kas dabar vyksta užmaskuotos rotondos viduje, bet po skverą besitrainiojantys interesantai išduoda nekokią šios įstaigos reputaciją O juk rūškanoje Pylimo gatvėje, pakeliui į turgų, į stotį, į miestą ir iš miesto galėjo žydėti linksma, spalvinga gėlių sala! Deja, pagrindinis gėlių turgelis nukeltas į sunkiai pasiekiamą vietą prie J. Basanavičiaus ir Savanorių gatvių sandūros. Galėčiau be galo tęsti liūdnąjį maršrutą po Vilnių. Tačiau kam užteks kantrybės sekti iš paskos? Tai varginantis klaidžiojimas, smulkmeniškai registruojant miesto žaizdas. Bet ne mažiau vargina, kad esi priverstas kasdien stebėti tokį apsileidimą. Esu tik Vilniaus dulkė, nuo kurios niekas nepriklauso, bet negaliu gyventi nieko nematydama, negaliu vaikščioti pliušu tarsi rokokinė svetainė, o pavadinta ir vėl nelietuviškai Crêpes ir Pancakes. Negaliu susitaikyti su šiandienos Vilnių, Lietuvos sostinę, tvarkančiųjų abejingumu, nejautrumu, apsileidimu, neišmanymu. Žinoma, problemų begalės (finansų stoka, šiukšlių gausa, transporto kamščiai, stringanti daugiabučių renovacija, miesto veidą bjaurojančios amžinos statybos, nerimą kelianti kriminogeninė situacija O kur dar šunys, katės, tarakonai ir t. t.). Bet tai neišvengiama kasdienybė, o mes kalbame apie miesto viziją. Gal į jos kūrimą galėtų aktyviau įsitraukti minios laisvųjų menininkų, kurių parodos kasdien atidaromos Vilniaus galerijose, salonuose, parodų salėse Titanike ir kitur? Puiku, kad menininkų sostinėje tiek daug, kad jie tokie kūrybingi. Bet viskas tarsi ir lieka uždarame jų pasaulyje. Tiesa, neseniai mačiau kažin kieno kūrybingumo ir iniciatyvos viešą pasireiškimą medžių kamienai V. Kudirkos aikštėje buvo apmegzti spalvotais siūlais ir apkarstyti skudurėliais. Kodėl gausios kūrybinės jėgos nedaro įtakos kasdieninio gyvenimo mieste kokybei? Net priešingai tarsi specialiai bjauroja aplinką, kaip tas šalia Mindaugo til- po miestą, užsirišusi akis. Juk visa tai, kas yra blogai ir bjauru, galėtų būti gerai ir gražu. Galėtų... Neneigiu, kad laisvės metais Vilnius pašviesėjo, sueuropėjo, sumodernėjo. Pertvarkytos parduotuvės ir kavinės, siuvyklos ir kirpyklos, įstaigos ir mokyklos jau užmiršome, kaip buvo kadaise. Pakanka pasižiūrėti seną kino kroniką, kad įsitikintum, kokia nyki pilkuma su iškabomis Voentorg, Univermag ir Prodmag tvyrojo mieste. Tai jau praeitis. Dabar net blyninė prie Centrinio knygyno Gedimino gatvėje dekoruota Ledų sugriautas Kultflux pastatas K u l t ū r o s b a r a i

78 to prie vandens stūksantis aplūžęs žydras menininkų barakas. Ta lūšna paupyje tarytum jų kerštas, tačiau kam? Tarsi piktas pasityčiojimas tačiau iš ko? Kaip tokioje ryškioje vietoje, sostinės centre, gali stūksoti šitoks atgrasus sandėlis, kioskas, pašiūrė, velniai žino kas? Neišvaizdžios krantinės paveikslą baigia kūrinys, pramintas kanalizacijos vamzdžiu, kurį gina sutelktos menotyrininkų ir dalies menininkų pajėgos, apsiginklavusios socialinėmis, estetinėmis, filosofinėmis teorijomis. Pasak Kęstučio Šapokos, šis vamzdis tai išbandymas visuomenei, kurią apėmusi savimonės krizė, mat pripratusi prie tiesmukai ideologinio (na ir kas, kad šiuo metu tautinio), dekoratyvinio (puošiamojo) arba atvirai šokiruojančio, provokuojančio šiuolaikinio meno, ji [suprask, visuomenė G. M.] buvo nepasirengusi tokio pobūdžio antiprovokacijai arba antiideologijai, atidengusiai negyjančias posovietinės visuomenės mentaliteto žaizdas. Audringai piktindamiesi vamzdžiu, vilniečiai esą parodė, kad būtina iš naujo formuoti viešųjų erdvių ir viešojo intereso sampratą, kuri, nepaisant to, kad tapome laisvi, visiškai atrofavosi. O gal tas erdves reikia tiesiog vaduoti nuo išoriškai kitaip įpakuoto, bet vis dar aktyvaus ideologizavimo? Kartu profanuojama, smukdoma socioestetinė kokybė ( Antiprovokacijos, arba Ko galime pasimokyti, Kultūros barai, 2012, nr. 1, p. 84). Štai koks menas, pasirodo, formuoja naują viešųjų erdvių ir viešojo intereso sampratą, gydo posovietinės visuomenės mentaliteto žaizdas! Visuomenė gydoma ne vien vamzdžiu, nes paupyje stovi dar du mažiau pastebimi, todėl, matyt, mažiau gydantys kūriniai Puskalnis ir Dviaukštis, o gerai įsižiūrėję pamatysime, kad ir po tiltais kažin kas kabo... Ties Nacionaline dailės galerija ilgai kėpsojo žalsva kiaušialąstė Europos kultūros sostinės ženklas... Štai kaip humanizuojamos miesto erdvės, suprantamas viešasis interesas! Ko siekia menininkas, eksponuodamas savo kūrinį viešojoje erdvėje? Turbūt užmegzti ryšį su tais, kurie ten lankosi. Bet jeigu jis jaučia, kad neturi šansų sužadinti pozityvių emocijų ir sulaukti atsako iš suvokėjų, belieka juos provokuoti, erzinti, išjuokti, žadinti neigiamas emocijas. Bet žeisdami vilniečius, žeidžiame Vilnių. Nyki Neries krantinė nuo Antakalnio iki Žvėryno tiesiog persisotinusi menų su vamzdžiu, su skulptūromis ant tiltų ir po tiltais, bet dėl to ši viešoji erdvė netapo labiau humanizuota. Ir upė, ir krantinė yra negyvos, paupyje neįrengtas nė vienas suolas, nė vienas akmens laiptas, kad žmonės galėtų prisėsti, atsipūsti, pasvajoti ir pamąstyti arba tiesiog pasigėrėti tekančiu vandeniu... Vilniui esame labai įsiskolinę. Turėtume jaustis dėkingi jam už tai, kas esame, kuo galime tapti. Vilnius yra didis, išmintingas, geras ir jaukus. Sakralus ir humaniškas. Todėl humanizuoti jo erdves reikia labai atsargiai. Visi mes, jame gyvenantys, esame Vilniaus dalis. Būdama Vilniaus dalelė, aš kartu su juo (už jį) kremtuosi dėl kiekvienos miestą žeidžiančios nesąmonės, kiekvienos jam daromos skriaudos, kiekvieno spjūvio į veidą. Ir džiaugiuosi kiekviena smulkmena, kuri jį prakalbina, puošia, tobulina, atskleidžia jo gelmes, suteikia naujų galimybių. Vilnių praturtino nuostabaus skambesio varpai iš Vokietijos, įkelti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios varpinę... Literatų gatvėje rašytojų medalionais pražydusios sienos kiekvieną praeivį ragina nusišypsoti Vilniaus mažasis teatras, įkurtas restauruotoje senosios Vilniaus lietuvių Rūtos draugijos salėje, vienas iš sėkmingiausių pavyzdžių, kaip naujoviškai interpretuoti istorinį interjerą... Gaila, bet organiškų atsiskleidimų, sėkmingų novacijų, kuriant ir atkuriant Vilnių XXI a., tenka su žiburiu ieškoti. Beveik jokių vilčių šiuo atžvilgiu neteikia nei naujoji Vilniaus gatvių architektūra, nei aikštėms skirti paminklai, nei Vilniaus žaliojo rūbo priežiūra Vieną antrą naujovišką pavykusį pastatą mieste dar įmanoma surasti, bet paminklai ir skulptūros tai jau visiškas fiasko. Solidžių klasikinių paminklų, koks buvo pastatytas Vilniaus mecenatui Juozapui Montvilai Trakų gatvės skvere, šiais laikas jau niekas nekuria, o tokiais žaismingais, kaip monumentalusis Katinas Aguonų gatvėje, irgi ilgai nepokštausi. Tad kur rasti išeitį iš absurdiškos padėties? Tai visiškai paprasta Vilnių reikia mylėti, suprasti ir kurti kasdien. Ir tai turi stengtis daryti kiekvienas, nes kiekvienas, gyvenantis Vilniuje, yra privilegijuotas. 72 K u l t ū r o s b a r a i

79 Jonas Minkevičius Grįžtant prie nepažįstamųjų prūsų Ką mes žinome apie XIII a. Teutonų kryžiuočių ordino, klastingai prisidengusio krikščionybės skelbimu, palaikomo katalikiškosios Vakarų Europos, ypač Čekijos, nukariautus, o vėliau išnaikintus ir užmarščiai pasmerktus prūsus? Didelė, turtinga, su Baltijos jūros kaimynais bendravusi, prekiavusi ir kariavusi, lietuviams labai artima baltų tauta nepaliko nei rašytinės savo istorijos, nei pasaulėžiūros ar religinės sistemos, nei autentiškų kalbos paminklų viso to nuotrupos pasiekė mus tik per tarpininkus. Iškreiptas, labai tendencingas žinias apie prūsus ir kai kuriuos su jais susijusius dokumentus pateikia kryžiuočių kronikos. Vis dėlto, nors lėtai, bet atsiranda naujų duomenų apie Prūsijos praeitį. Kiekvienas naujas faktas, nauja žinia, išplėšta iš prūsų istorijos tamsos, padeda atskleisti tos mažai pažįstamos tautos bruožus. Deja, išskyrus lietuvius, kažin ar yra daugiau prūsų istorijos ir kultūros palikimu nuoširdžiai suinteresuotų tyrinėtojų m. Kultūros baruose rašiau apie Lietuvos MA Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto ekspedicijos 1960 m. surastą, matyt, XIII a. pabaigoje iš lauko akmenų pastatytą paskutinę prūsų pilį. 1 Tai galėtų iš esmės pakoreguoti kai kurių archeologų ir istorikų nuomonę, esą prūsai statę ne mūrines, o tik medines pilis. Deja, aplinkybės tada neleido pateikti daugiau įrodymų. Apie tai buvo užsiminta ir prūsų temai skirtoje LTV laidoje Būtovės slėpiniai ( ). Gaila, ten kalbėję istorikai ir archeolo- K u l t ū r o s b a r a i gas stačiai apsijuokė, absurdiškai kaltindami mokslo darbuotojus architektūrologus profesine nekompetencija, atseit, šie galėję neatskirti tvarto nuo akmeninės prūsų pilies. Jeigu kam nors taip manyti yra patogiau, kad nesugriūtų susikurta išankstinė nuomonė apie menką gynybinį prūsų pajėgumą, tai jau pačių manytojų problema. Kaip tik prieš laidą ( ) pas mus, į KTU Architektūros ir kraštotvarkos katedrą, atvyko LTV Būtovės slėpinių ciklo režisierius Henrikas Algimantas Galinis ir redaktorius Albertas Žostautas. Jie labai entuziastingai kaip naują sensacingą žinią įrašė mano ir architekto dr. Vytauto Sederevičiaus pasakojimą, papildytą vaizdine medžiaga, apie prūsų mūro pilis, karius ir Karaliaučiaus katedros freską. Patikino tam skirsiantys visą Būtovės slėpinių laidą. Deja, vėliau sužinojome, kad Vilniuje tai sukėlė nenumatytai priešišką reakciją, ir laida su mūsų pateikta medžiaga nepasirodė, išskyrus trumputę ir mažareikšmę iškarpėlę su paniekinamu komentaru. Galima tik pridurti, kad apie prūsų genčių, matyt, jau paskutiniuoju gynybos etapu statytas mūro sienas net iš stiprių plytų rašo patys vokiečių istorikai (Adolf Boeticher), liudydami, kad Ragainės (Raganytės) skalvių pilies aplinkoje rastos pagoniško mūro griuvenos su tvirtomis (pabrėžtinai vartojamas žodis fest tvirtas) plytomis, tačiau be kalkių skiedinio. Kaip jos buvo tarpusavyje surištos, neaišku. Kryžiuočiai taip nestatė. 73

80 Šio fakto nežinojęs prof. Edvardas Gudavičius per savo padėjėjus (paskambino Žostautas) paprašė, kad suteikčiau tikslias žinias apie šią vokiečių literatūrą. Negi gaila, prašom! Bet po to jokio žodelio, net ačiū, nesulaukiau, jau nekalbant apie tai, kad profesorius pakoreguotų savo teiginius dėl prūsų nesugebėjimo statyti mūrus. Prūsų statybos pažanga neturėtų stebinti žūtbūtinis karas verčia kuo greičiau įdiegti naujoves. Įvyko istoriškai nepaprastai reikšmingas kokybinis šuolis nuo medžio konstrukcijų iki akmens ir plytų mūro. Į visa tai vertėtų žiūrėti tuometinės Lietuvos politinių įvykių kontekste ir lyginti su mūro statybos liekanomis, rastomis kasinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją. Pratęsiant prūsų temą, norėtųsi atkreipti dėmesį į dar vieną, iki tol, kiek žinoma, buvusią niekieno neišaiškintą ir lietuviškai nekomentuotą žinią. Kaip atrodė prūsų kariai, didvyriškieji gynėjai? Jų atvaizdų, išskyrus gana schematiškas figūras ant Gniezno bažnyčios bronzinių durų, neturime. Bet gal vis dėlto vertėtų nuodugniau paieškoti? 1996 m. skaitydamas seną, prieš šimtą metų Karaliaučiuje išleistą vokiečių knygą Die Bau- und Kunstdenkmaler der Provinz Ostpreussen (Heft 7, 1898) 2, skirtą Königsbergo istorijai, architektūrai ir dailei, aptikau vieną ypač originalią iliustraciją ir su ja susijusį nedidelį tekstą. Iliustracija buvo niekur daugiau nematyta, mūsų literatūroje neskelbta. Ten nufotografuota senovinės sieninės tapybos kopija. Tekstas skelbė, kad 1856 m., kai buvo remontuojama Karaliaučiaus katedra, ant pilioriaus, stovinčio prie didžiojo altoriaus, šono rastas užteptas ar užtin- 74 K u l t ū r o s b a r a i

81 kuotas gotikinės tapybos kūrinys. Dėl išskirtinio savitumo darbų prižiūrėtojas liepė dailininkui Fullhaasui jį nukopijuoti. Šią kopiją lenkų profesorius Bujakas buvo paskelbęs, bet neidentifikavo jos turinio. Paveikslas yra iš dviejų dalių. Abiejose labai realistiškai pavaizduoti ginkluoti kariai. Viršutinėje, siauresnėje dalyje, tarsi frize, nutapyta batalinė scena gal šturmuojančių, gal besiginančių karių gretos, o apatinėje, didžiojoje plokštumoje matyti trys kariai visu ūgiu, pusiau pasisukę šonu. Iš iliustracijos aišku, kad paveikslas gerokai nukentėjęs karių buvę pavaizduota daugiau. Kieno kariuomenei jie priklausė? Čia ir prasideda įdomiausia intriga. Vokiečių autorius iškart atmeta galimybę, kad tai kryžiuočių ordino kariai. Dar daugiau jis paneigia, kad tai galėtų būti ir kryžiuočių pagalbininkai, atvykę iš Vokietijos žemių. Tai kam gi jie priklauso? Knygoje į šį klausimą nepateikiama jokio atsakymo. Vokiečių autorius pasielgė nemoksliškai, bet užtat diplomatiškai išsisuko iš jam gana keblios padėties. Gerai bent tiek, kad liko neutralus. Pažvelkime į tuos karius įdėmiau. Pirmiausia krinta į akis neįprasta jų apranga ir iškilmingai papuoštos galvos. Kariai atrodo iš dalies šarvuoti, labai gerai apsiginklavę. Jų rankose ilgos, įvijai apvyniotos ietys su smailiomis vėliavėlėmis, prie šonų kalavijai, o ant rankų laisvai kabo lengvi trikampiai, beveik trapecinės formos skydai. Pabrėžtos jų briaunos ir ant viršaus esantys apskriti elementai nedetalizuoti ženklai ar antskydžių plokštės. Tačiau didžiausias netikėtumas yra galvos apdangalai. Jie ne visi vienodi, nors apatinėje, didžiojoje dalyje nutapytų karių kepurės beveik identiškos. Iš stambių, kampuotų K u l t ū r o s b a r a i formų galima spręsti, kad tai metaliniai šalmai. Panašūs šalmai dengia viršutinėje eilėje kovojančių karių galvas. Tačiau svarbiausia, kad dviejų karių, nutapytų ant apatinės plokštumos, šalmus puošia trys stambūs rutuliai ir aukštyn nukreipti didžiuliai šviesūs sparnai, užsibaigiantys praretintomis plunksnomis. Trečias karys atsisukęs į anuos du, o jo šalmas ar galvos apdangalas yra stataus cilindro formos ir neturi rutulių, nors papuoštas tokiais pačiais sparnais. Skiriasi ir jo drabužių spalva. Gal tokie šalmų papuošimai priklauso vadams, 75

82 vyresniesiems, nes viršutinėje eilėje nutapytų karių šalmai kitokie su ragais, trikampiais sparnais, kūginiais užbaigimais, ir tik vienas iš jų turi dvisparnį ženklą. Karių su dvisparniais šalmais statusą pabrėžia pati jų pavaizdavimo vieta didžiojoje plokštumoje. Atkreiptinas dėmesys į karį su cilindriniu galvos aptaisu, kairėje rankoje laikantį kalaviją. Ant jo dešinės rankos kabo skydas, kurį matome iš vidinės pusės. Čia nėra nė vieno iš trijų apskritimų, puošiančių kitų dviejų karių skydus, bet galima įžiūrėti dvigubai išsilenkusią, lyg žalčio formos juostą. Gal tai diržas rankai užkišti (nors skydų diržai kabo ant karių rankų), o gal mitologinis ar kitoks reikšmingas ženklas. Šalia jo yra dar kažkokie ženklai. Visa tai buvo nutapyta Königsbergo Karaliaučiaus katedroje. Vadinasi, šis siužetas glaudžiai susijęs su miesto praeitimi, su įvykiais ir tų įvykių dalyviais. Čia nėra jokio fantazavimo, išsigalvojimų, utriruotų vaizdų. Viskas labai tikra ir realu. Stebina tik karių didingumas, ori povyza, ypač originalus šalmų apiforminimas. Kas yra tie kariai? Ši gotikinė XIII XIV a. katedra buvo statoma ir puošiama tuo metu, kai Europa jau christianizavosi, ir nėra jokių žinių, kad tokius nekrikščioniškus ženklus ir papuošimus būtų turėję kitų kraštų katalikų riteriai, bendravę su kryžiuočių ordinu. Labai originali ir skydų forma, artima savitiems, su vidurine briauna, žemaičių skydams, kokie yra Kęstučio ir Vytauto antspaudų herbuose. Visi šie faktai leidžia daryti išvadą ir konstatuoti tai, ko dėl savų priežasčių niekas nei vokiečiai, nei lenkai, nei kiti nebuvo konstatavę: šie didingi kariai yra ne kas kitas, o prūsai. Be abejo, čia galėtų kilti ir dar vienas pagrįstas klausimas kodėl gi kryžiuočiai, katalikiškas vienuolių Teutonų ordinas, tokius nekenčiamus pagonis prūsus pavaizdavo savo pačių bažnyčioje? Atsakymas galėtų būti toks tai padėka Dievui ir vaizdingas priminimas maldininkams, su kokia stipria priešų pagonių jėga kariauta, kokie narsūs kariai pergalingai įveikti. Kad čia tikrai pavaizduoti prūsai, papildomai patvirtina ir faktas, kad vėliau freska buvo nepagarbiai uždažyta, užtinkuota, nes prūsų problema vokiečiams jau buvo netekusi aktualumo, ideologiškai nebereikalinga ir grūstina tamsion užmarštin. P. S. Mažosios Lietuvos enciklopedija į trečią tomą įdėjo platų skyrių apie prūsus, viename poskyryje (autorius Tomas Baranauskas) aptariama ir Karaliaučiaus katedros freska su prūsų kariais. Prie iliustracijos pridėtas komentaras, nurašytas iš mano straipsnio Nepažįstamieji prūsai, 3 deja, be mano kaip autoriaus pavardės, ir apskritai niekur literatūros nuorodose neminimas mano paskelbtas straipsnis, kaip šios informacijos ir pirmosios prūsų karių identifikacijos šaltinis. 4 Išeitų, kad freskos turinio identifikacija priklauso ne man, bet MLE poskyrio autoriui Tomui Baranauskui. Vietoj komentaro autoriaus už skliaustelio pažymėta iš Boeticher... Tai sąmoninga (?) netiesa, nes Adolfas Boeticheris nerašė apie prūsų, kaip tokių, karius, neidentifikavo jų atributikos. Mano pavardė paminėta tik tiek, esą aš manau, kad čia yra tik paveikslo fragmentas... Žinoma, identifikuodamas prūsų karius, atkreipiau dėmesį, kad paveikslas ne visas, bet ne tai svarbiausia. Nutylimas esminis dalykas autorinė mano identifikacija. Apskritai nenurodoma, iš kur paimtas toks manymas, nors kiti autoriai ir šaltiniai įtraukti į literatūros sąrašą. Lygiai taip pat pasielgta mūsų surastos akmeninės prūsų pilies atžvilgiu. Įdėtas mano piešinys ir trumpi duomenys apie pilį, bet šaltinis, paskelbtas Kultūros baruose, taip pat nenurodytas. 5 O juk tai ne kokios nors smulkmenos, bet visai nauji, esminiai faktai. Apie kokį mokslinį sąžiningumą ir etiką čia galima kalbėti? Juo labiau turint omenyje, kad enciklopedija tai žinių tezauras? 1 Jonas Minkevičius, Paskutinė prūsų pilis, Kultūros barai, 1995, nr. 11, p Die Bau- und Kunstdenkmaler der Provinz Ostpreussen, Heft 7, Königsberg, 1898, s Jonas Minkevičius, Nepažįstamieji prūsai, Kauno diena, Santaka, , p Mažosios lietuvos enciklopedija, trečias tomas. Vilnius, Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, p Ten pat, p K u l t ū r o s b a r a i

83 Pasaulio istorijos Sulak Sivaraksa: Turime perprasti tikrąsias struktūrinio smurto priežastis Sulakas Sivaraksa yra vienas iš plačiausiai pripažintų budizmo lyderių. Gimęs 1933 m. Vakaruose, baigęs Velso (Anglija) ir Bankoko universitetus, 7-ajame dešimtmetyje įsteigė svarbiausią akademinį Tailando žurnalą Social Science Review ir fondą Sathirakoses-Nagapradipa. Po ųjų perversmo buvo priverstas išvykti iš šalies ir dvejus metus dirbo vizituojančiu profesoriumi Kalifornijos universitete Berklyje, kitose JAV, Kanados ir Europos aukštojo mokslo institucijose. Grįžęs į tėvynę, įkūrė keletą naujų organizacijų, vadovavo Azijos kultūros plėtros forumui m. kartu su Jo Šventenybe XIV Dalai Lama ir vietnamiečiu vienuoliu Thich Nhat Hanhu įkūrė Tarptautinį angažuotų budistų tinklą m. skaitydamas paskaitą Bankoko Thammasato universitete Sivaraksa kritikavo Tailando režimą, kad šis bando užgniaužti demokratiją, todėl buvo priverstas vėl išvykti iš šalies, bet 1995 m. laimėjo jam iškeltą bylą. Sulakas Sivaraksa 1994 m. buvo nominuotas Nobelio taikos premijai m. buvo apdovanotas Švedijos parlamento teikiama alternatyvia Nobelio premija, pelnė Indijos skiriamą Gandhi o tūkstantmečio premiją (2001). Jo plunksnai priklauso daugiau kaip šimtas knygų, išleistų tėvynėje ir Vakaruose, tarp jų Religija ir plėtra, Taikos sėklos, Globalus gydymas ir Darnos išmintis: budistinė ekonomika XXI a., kurios ištrauką skelbiame. Su vienu labiausiai gerbiamų budizmo socialinių mąstytojų kalbėjomės, ar budizmas padės įveikti ekonominius ir socialinius globalizacijos padarinius. Almantas Samalavičius: Ajarn * Sivaraksa, apibūdindamas dabartinį Tailandą, kurį esate linkęs vadinti Siamu, sakėte: nors ši šalis niekada nebuvo kolonizuota politiškai, ji vis dėlto patyrė intelektualinę kolonizaciją, kurios vieną iš pasekmių įvardijote taip: Budistinėje Siamo karalystėje prostitučių dabar yra daugiau negu vienuolių. * Taip Tailande kreipiamasi į mokytą ir išmintingą žmogų. Esate žmogus, nuveikęs nepaprastai daug, stiprindamas savo ir kitų Pietryčių Azijos kraštų bendruomenes. Kaip manote, ar budizmas padės įtvirtinti darnesnius žmonių santykius su žeme, su gamta ir pačiais savimi? Ar dar įmanoma įveikti ekonomikos vėžį su sparčiai plintančiomis globalizacijos metastazėmis? Sulak Sivaraksa: Geroji žinia yra tai, kad bendruomeniški žmonės Siame dabar turi didesnę galią ir nėra nutolę K u l t ū r o s b a r a i

84 nuo budistinės savo kultūros. Jie iki šiol gyvena didelėmis šeimomis arti gamtos, o kaimo išmintis kreipia juos, kad modernizacijos plėtrai priešintųsi prasmingai ir be smurto. Nevyriausybinės organizacijos jau mokosi iš jų. Manau, tai vilties ir dvasinio atsinaujinimo ženklas. Su bendruomeniškais žmonėmis dirbu dar ir Birmoje, ir Laose. Nacionalines sienas reikia peržengti holistinės fizinės, mentalinės ir dvasinės plėtros labui, kad pasipriešintume neoliberalizmo ir globalizacijos pagrindinei srovei. Savo knygose dažnai minite Gandhi, mokiusį savo tėvynainius gyventi paprastai ir kukliai. Kad būtina riboti poreikius, vėliau rašė ir filosofas Ivanas Illichas, meditavęs Gandhi o trobelėje Sevagrame prie Vardžos, kur ir man teko lankytis. Ar įmanoma susigrąžinti tokį gyvenimo idealą šiandien, kai iš visų pusių esame raginami kuo daugiau vartoti, esą tai ir yra laimės pagrindas? Gandizmo klaida vieno asmens vyriškasis šovinizmas ir herojaus garbinimas. Gandhi s nuveikė labai daug, tačiau turime įžvelgti ir jo silpnybes, kurdami kolektyvinę lyderystę čia esama vietos ir moteriškajam elementui. Sangha [vienuolių bendruomenė A. S.], kurią Buda įkūrė prieš 2600 metų, tebėra reikšminga, nepaisant to, kad pagrindinė Sangha isteblišmento srovė daugelyje šalių tapo korumpuota. Iki šiol Siame turime geras, darnias, nors mažas, Sangha bendruomenes, tiek pasaulietines, tiek vienuoliškąsias, tiek vyrų, tiek moterų. Pastaruoju metu daugelio dėmesį traukia maža Pietryčių Azijos šalis Butanas, atsisakęs ekonomikos lygį matuoti BVP kategorijomis ir pasitelkęs naują bendrosios vidaus laimės sąvoką Butanas turi puikią bendrosios vidaus laimės koncepciją, tačiau, jei tos karalystės vadovai nebus pakankamai išmintingi, viskas baigsis tragiškai. Du kartus lankiausi Birmoje ir įsitikinau, kad ši šalis dar nėra pasidavusi vakarietiškų ekonominių vertybių pagundai, globalūs vartojimo įpročiai jos dar nepasiekė. Jei Birmai pavyks sėkmingai išsivaduoti iš karinio režimo gniaužtų, ar yra kokių nors vilčių, kad naujoji civilinė valdžia atsigręš į išmintingą budistinės ekonomikos perspektyvą? Birma yra šalis, kurią reikia atidžiai stebėti. Neseniai kalbėjausi su opozicijos lydere Daw Aung San Suu Kyi ir vyriausiuoju Birmos prezidento ekonomikos patarėju U Myintu. Tai buvo konfidencialus pokalbis, kurio kol kas negaliu viešinti. Tikiuosi, kad Birma sumaniai taikys budistinės ekonomikos ir budistinės politikos principus, nepaisant to, kad valdžia kol kas priklauso kariškiams. Tačiau, ar pavyks Birmai prasmingai išgyventi, atmetus Amerikos imperijos ir Lotynų imperijos hegemoniją, jau nekalbant apie transnacionalinių korporacijų diktatą, klausimas lieka atviras. Pietryčių Azijoje klesti turizmo industrija, kurios plėtra nuožmiai naikina tradicijas, kultūrą, kraštovaizdį, iškreipia žmonių tarpusavio santykius. Kaip vertinate bandymus intensyvinti šią sferą kaip ypač svarbų ekonomikos sektorių? Turizmas yra globalizacijos ir neoliberalizmo dalis, jų prekė. Jei masinio turizmo nesiimsime vertinti kritiškai ir nepradėsime rimtai žiūrėti į keliones, jis veikiausiai atneš daugiau žalos negu naudos. Jums, socialiniam šio regiono mąstytojui, be abejo, rūpi, kas galėtų būti atsvara ekonominei neoliberalizmo ir globalizacijos paradigmai? Ne tik socialiniams mąstytojams būtina kritiškai žvelgti į kartezianizmo doktriną. Visi turėtume išmokti tinkamai kvėpuoti, sinchronizuodami savo širdis ir protus tam, kad suprastume visų daiktų tarpusavio priklausomybę. Tada suvoksime visuomenės gelmėse glūdintį struktūrinį smurtą ir mokysimės įveikti jį išmintingai, eidami nesmurtiniu keliu. Reikia ne tikėti Buda, bet išmokti būti buda (mažąja raide), t. y. savęs pernelyg nesureikšminti. Reikia laikyti kitus ne mažiau svarbiais už save, ypač tuos, kurie tuo metu yra skriaudžiami. Tie kiti tai ne vien žmonės, bet ir visos gyvos būtybės. Pasitelkę protą, suvoksime tikrąsias struktūrinio smurto priežastis ir galėsime su juo susidoroti. Mano nuomone, tai tikrai įmanoma. Dėkoju už pokalbį. 78 K u l t ū r o s b a r a i

85 Sulak Sivaraksa TIKRASIS SAUGUMAS Politinių ir ekonominių institucijų pertvarkymas pats savaime neišlaisvina, pirmiausia turime pakeisti save. Taika visuomenėje įsigalės tik tada, kai tos visuomenės žmonės gyvens taikiai. Jei asmeninius interesus lemia godumas, neapykanta ir neišmanymas, tokie patys principai įsitvirtina ir visuomenės institucijose, užkirsdami kelią ilgalaikiam socialiniam tvarumui. Tikrasis saugumas priklauso nuo kiekvieno individo darbo su savimi. Nesiūlau susitelkti tik į vidinę kaitą, vengiant socialinės agitacijos. Nesipriešindami sistemai, toleruojančiai netinkamą elgesį, netiesiogiai patvirtiname, kad tokius jos veiksmus laikome priimtinais. Asmens ir visuomenės išsilaisvinimas yra dvi to paties medalio pusės. Dirbame su savimi, ir tuo pat metu stojame prieš tironišką socialinę santvarką. Taip elgdamiesi, susidursime su pasipriešinimu ar net atsakomaisiais veiksmais tų, kurie nori išlaikyti status quo, todėl turime būti atidūs, kad išmatuotume pavojų, išvengtume nemalonumų ir atleistume priešams. Birmoje, kai Daw Aung San Suu Kyi vadovaujama politinė Nacionalinės demokratijos sąjunga 1990 m. triuškinamai laimėjo rinkimus, karinė chunta atsisakė perduoti valdžią. Aung San Suu Kyi buvo paskirtas namų areštas, o jos šalininkai patyrė žiaurių suvaržymų. Knygoje Laisvė iš baimės ji pasakoja, kad nuo tada ėmė kovoti su diktatoriais nevartodama smurto esamą padėtį kasdien apmąstydama be įtūžio, užjausdama tiek engiamuosius, tiek ir šių engėjus. K u l t ū r o s b a r a i Prieš keletą metų ėjau pro Pasaulio banką Kinijos ambasados Vašingtone link, kartu su kitais demonstrantais protestuodamas prieš planus statyti milžinišką užtvanką Tibete. Šiam projektui Kinija tikėjosi gauti finansinę Pasaulio banko paramą. Mūsų demonstracija padėjo įtikinti banką, kad neteiktų paramos projektui, kurio poveikis visuomenei ir aplinkai būtų buvęs žlugdantis. Vienas iš demonstrantų, septyniasdešimtmetis Tibeto vienuolis, papasakojo man, kad aštuoniolika metų buvo kalinamas ir kinai jį kankino. Paleistas pabėgo į Indiją, kur susitiko su Dalai Lama. Jo Šventenybės paklaustas, ar jautė baimę, vienuolis atsakė niekada nebijojęs nei skausmo, nei mirties, bet nuogąstavęs, kad gali prarasti užuojautą savo kankintojams. Vienuolis laikė juos ne priešais, o tokiais pat žmonėmis, deja, priverstais vykdyti nežmoniškas pareigas. Dalai Lama yra įkvepiantis pavyzdys, kad žmogus gali priešintis priespaudai ir tuo pat metu puoselėti vidinę ramybę. Jis regėjo šiurpias savo tautos, pavergtos kinų, kančias, bet neprarado gebėjimo jaustis laimingas, neatsisakė kuklaus gyvenimo būdo. Tikiu, kad vieną dieną Tibetas nusimes kinų jungą, o Aung San Suu Kyi moralinė stiprybė padės išsilaisvinti birmiečiams. *** Budistų pamokymai nėra įsakymai. Tai saviugdos praktika, įsipareigojimas savo noru, pagrįstas 79

86 asmenine atsakomybe. Budizmas nekalba apie antgamtinių jėgų įsikišimą, o tik apie tam tikrą gamtos, kultūros, politikos ir istorijos nulemtą imanentiškumą. Mūsų bendražmogiškumas paremtas tarpusavio priklausomybe. Nesavastingumas budizme reiškia tam tikrą sąmyšį. Moralė tampa galima tik supratus, kad esame netobuli. Pažeidžiamumas yra išankstinė etiškų santykių sąlyga. Medituodami įgyjame jėgą, skatinančią elgtis svetingai, o ne grobuoniškai viešpatauti. Niekada nepavyks įkurti savo tvirtovės, uždaros bendrijos. Visada bus mes. Vieninteliai mūsų priešai godumas, neapykanta ir neišmanymas slypi mumyse. Išoriniai priešai pirmiausia yra mūsų vidinių baimių projekcija. Esame priklausomi vieni nuo kitų. Kai tampa sunku žiūrėti per tarpusavio priklausomybės prizmę, Buda pataria susitelkti į keturis neišmatuojamus dalykus tai geraširdiškumas, kai laimės ir gerovės linkima visiems; užuojauta, kai niekam nelinkima patirti kančių; nesavanaudiškas džiaugsmas kitų sėkme; dvasinė pusiausvyra, kiekvieną būtybę pripažįstant kaip sau lygią. *** Ketvirtadalis pasaulio gyventojų, gyvenančių pramoninėje šiaurėje, suvartoja daugiau kaip 60 proc. pasaulio maisto, 85 proc. medienos ir 70 proc. energijos. Agrokultūriniuose pietuose daugiau kaip milijardas žmonių gyvena visiškame skurde, negalėdami naudotis būtiniausiais dalykais gyvybei palaikyti. Nelygybė tarp klasių ir lyčių šiaurėje ir pietuose auga. Didžiausią skurstančiųjų dalį visame pasaulyje sudaro moterys ir vaikai. Vystymasis yra moderni kolonializmo forma. Vartojame tokius žodžius, kaip neišsivystęs, besivystantis ir išsivystęs, nė nesusimąstydami, kad juos įdiegė kolonistai. Naujasis terminas globalizacija yra dar blogesnis. Nebėra pasidalijimo tarp Europos ir Azijos, yra pasidalijimas tik tarp turtuolių ir vargšų, tarp šiaurės ir pietų. Šiaurė veikia pietus per investicijas, siekdama pelno parduoda pramonės prekes, ginklus ir švietimą. Pietūs atsilygina gamtos ištekliais ir pigia darbo jėga, žemės ūkio produktus tiekdami tokiomis kainomis, kurios žlugdo smulkius vietinius ūkininkus, nes šiems už būtinas paskolas tenka mokėti didžiules palūkanas. Pietinės šalys praranda valstybinį suverenumą, savo kultūrą, kenčia nuo prastėjančios gyvenimo aplinkos, skurdo, bado, žmonių migracijos ir landynių, dygstančių miestuose. Tuo pat metu didėja atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų. Šiaurei irgi sekasi ne per geriausiai. Jos gyventojai darosi vis labiau priklausomi nuo vartotojiškumo, masinės kultūros ir narkotikų. Jie kenčia nuo užterštumo, prastėjančios gyvenimo aplinkos ir dėl to, kad prarado pagrindines vertybes. Miestuose auga nusikalstamumas ir skurdas, gausėja benamių. Dirbantys žmonės kenčia įtampą dėl nevaržomos korporacijų galios, kuri jau ir taip pernelyg didelė. Individai netenka ramybės jausmo, praranda prasmės suvokimą. Autoritarinės valdžios, net ir tos, kuri tvirtina esanti demokratinė, oportunizmas neturėtų pakirsti tarptautinių susitarimų dėl žmogaus teisių. Tvirtinama, esą modeliai, diegiantys pasaulinę plėtrą, brangina gyvenimą, nors iš tikrųjų pamina jo prasmę. Žadama, esą jie atneš žmonėms džiaugsmą, bet tuo pat metu užtveriamas kelias į tikrą taiką. Modernizacijos ir vakarietiško gyvenimo teikiama materialinė nauda padalijama neteisingai. Pramoninio kapitalizmo kertiniai akmenys žiaurūs užkariavimai, vergovė ir skolos. Išnaudojimas įgauna vis naujesnius pavidalus tarp jų yra ir mainai, naudingesni vienai pusei, ir struktūriniai pokyčiai, ir Trečiojo pasaulio įsiskolinimas. Tokia strategija didina atskirtį tarp pramoninės šiaurės ir išnaudojamų pietų. Nelygybė ir išnaudojimas stumia į konfliktus. Konfliktai, atrodantys etniniai ar religiniai, dažnai būna klasiniai, nulemti socialinių pasaulio ekonominės tvarkos struktūrų. Gilėjant socialinei nelygybei, tenka griebtis smurto ir represijų nepasitenkinimui suvaldyti. Pasaulio ekonomika vis labiau darosi sukarinta struktūra. Svarbiausios pasaulio valstybės gamina didžiulius kiekius ginklų, kuriuos parduoda tiek turtingoms, tiek skurdžioms šalims. Ginklų 80 K u l t ū r o s b a r a i

87 pramonė per metus kiekvienam pasaulio gyventojui pagamina keturių tonų sprogmenų atitikmenį, o daugiau kaip 85 proc. pasaulio ginklų eksportuoja penkios nuolatinės Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija ir Kinija. Toks ginklavimosi lygis sukūrė ypač grėsmingą atmosferą pasaulyje. Vis daugiau pasaulio regionų, nuo Artimųjų Rytų iki Vidurio Amerikos, Pietų Azijos ir Rytų Europos, praranda net tvarkos regimybę. Terorizmui plintant po pasaulį, žmonių dingimai, kankinimai, prievartavimai ir žudymai tampa kasdienybe. Žmonės bijo kalbėti atvirai, kad neprarastų darbo, net gyvybės, kad nenukentėtų šeima. Smurtas stulbinamai išaugo ir pramoninių valstybių namuose, gatvėse, net mokyklose, daug jo nukreipta prieš imigrantus ir kitas mažumas. *** Technologijos ir turtas yra neatskiriami. Technologinė pažanga skatina kapitalistinę konkurenciją ir augimą. Mechanizacija ir suprekinimas sutartinai žengia pirmyn. Kenkiama natūriniams ūkiams, nes vietos gyventojai verčiami gaminti tarptautinei rinkai, užuot tenkinę savo bendruomenės reikmes. Plėtros labui naikinami tropikų miškai ir koralų rifai. Žemės ūkio verslas, pramoninė gamyba, branduolinė ginkluotė, nuodingos atliekos teršia dirvą, orą ir vandenį. Užtvenkiamos upės ir sunaikinama ekosistema kartu su tų vietų gyventojų tradicine kultūra ir išmintimi. Modernizacija padeda lengviau manipuliuoti žmonėmis ir juos kontroliuoti, didindama tarpusavio susvetimėjimą, keldama nepasitikėjimą ir baimę. Išvada: technologinis kapitalizmas yra nelogiškas. Jis trukdo natūraliai planetos gyventojų integracijai ir kelia grėsmę žmonijos išlikimui. Visame pasaulyje bandoma tam priešintis vietos gyventojai ir gentys kovoja su tais, kurie planuoja užtvenkti upes. Ūkininkai telkiasi, kad atsispirtų biotechnologijoms. Motinos ir žmonos stengiasi užkirsti kelią prekybai žmonėmis. Mano šalyje budistų K u l t ū r o s b a r a i vienuoliai šventina medžius, kad išsaugotų miškus. Jei atsiras daugiau technologijų, rinkų ir biurokratijos, tai neišspręs žmonijai mestų iššūkių, nes su jais susidoroti gali tik išmintis ir užuojautos jausmas. Vietiniams žmonėms svarbiausia gyventi oriai, jaučiant sąlytį su tuo, kas šventa, sugyvenant su savo žeme, gerbiant protėvius, paisant bendruomenės ir įsipareigojant ateities kartoms. Siamo kalnų gentys, Europos romai, JAV indėnai, Australijos aborigenai, Naujosios Zelandijos maoriai ir kitos tenykštės tautos galėtų išmokyti mus rinktis vietinę išmintį, o ne globalizacijos peršamą monokultūrą. Privalome remti tuos pasaulinio masto judėjimus, kurie siekia atgaivinti bendruomenių ryšius su vietine kultūra. Turime iš naujo peržiūrėti, kaip vyriausybės įvertina ekonominės pagalbos projektus, finansuojamus tarptautinių institucijų, nes viskas pernelyg priklauso nuo kiekybinės sistemos. Vaikų mirštamumo, gyvenimo trukmės, raštingumo ir vartojimo rodiklių statistika neatskleidžia viso egzistencijos sudėtingumo ir įvairovės, bet užtat skatina siekti neriboto augimo tokia yra didžiosios dalies Vakarų gyventojų ir Trečiojo pasaulio šalių elito pasaulėžiūra. Tos žmonijos dalies, kur vyrauja bendruomeninė ekonomika ir mainai, augimas yra cikliškas, o ne linijinis. Šiaurės rytų Siame bendruomenės ilgus amžius darniai sugyveno su ryžių laukais, žvejyba ir Pak Moon upe, puoselėdamos budizmą ir senąją kultūrą. Jie buvo savarankiški ir gyveno oriai. Tačiau Pasaulio bankas nusprendė, kad pagal jo kriterijus šios bendruomenės gyvena skurde ir atskirtyje, todėl padėjo Tailando valdžiai finansuoti Pak Moon užtvankos statybą, kad pagelbėtų šiems žmonėms. Šitaip bankas ir šalies valdžia sugriovė tradicinį vietos kaimiečių gyvenimo būdą. Dabar Pasaulio bankas pripažįsta, kad didelių užtvankų statybos padariniai gali būti destruktyvūs ir stengiasi įsiklausyti į žmonių skundus. Pasaulio banko darbuotojai apkeliavo pasaulį, apklausė daugiau kaip 60 tūkstančių skurdžiai gyvenančių žmonių ir išleido dviejų tomų knygą Vargšų balsai. 81

88 *** Kai kurie Azijos vadovai teigia, esą žmogaus teisės yra vakarietiškas pramanas, todėl galima ramia sąžine smurtauti prieš savo žmones. Tačiau iš tikrųjų žmogaus teisių idėja kilo pasipriešinimo Vakarų imperijoms kontekste. Žmogaus teisės vienodos Rytuose ir Vakaruose, Pietuose ir Šiaurėje. To, ką vadiname žmogaus teisėmis, pagrindus galime rasti Budos mokymuose ir musulmonų intelektualo Chandros Muzaffaro veikaluose. Budizme žmogaus teisės reiškia vienalaikį mes ir aš ugdymą, su tarpusavio ryšiais, paremtais užuojauta. Garbingasis Sayadaw U Rewata Dhamma [budistų vienuolis, meditacijos mokytojas Red.] kalbėjo: Žmogaus teises laikydami vien vakarietišku išradimu negalėsime paaiškinti teisių ir atsakomybės santykio su etikos normomis. Visoms visuomenėms svarbiausios vertybės yra tos pačios. Visos etinės santvarkos skatina žmones mylėti vieniems kitus, neskatina žudyti, smurtauti ir pan. Taigi, žmogaus teisių universalumas ir neatskiriamumas gali būti suprastas kaip tarpusavio įsipareigojimų, kylančių iš Dharmos, atspindys. Prieš du dešimtmečius atsirado poreikis įkurti organizaciją, kuri ieškotų tinkamo vaidmens budizmui moderniame pasaulyje. Tai budizmas mažąja raide, neprikibęs prie konkrečios kultūros, mokyklos ar šalies. Visuomeniškai angažuoti budistai siekia sukurti Budistų išsivadavimo sąjūdį Azijoje ir už jos ribų m. tuo tikslu buvo įsteigtas Tarptautinis angažuotų budistų tinklas. Šiuolaikiniams Azijos budistams tenka nelengvas uždavinys perteikti Budos mokymą XXI a. tinkamu būdu. Daugelis budistų yra išsiugdę vidinę ramybę, kuri yra kiekvieno sėkmingo taikos žygio šerdis. Pokolonijinis pasaulis turi išmokti būti modernus netapdamas vakarietiškas. Plėtros kontekste modernumo siekimas dažnai žygiuoja lygia greta su imperializmu. Todėl tiems, kurie nedvejodami priima tokį modernizmą, gresia susvetimėjimas. Žmonijos dauguma, kuri nėra nei vakarietiška, nei baltoji, būtinai turėtų atkreipti dėmesį į šią problemą. *** Kapitalizmo pažadas, kad nenutrūkstamas ekonomikos augimas ir technologinė pažanga užtikrins laisvę, pasirodė esąs neįvykdomas. Nė viena ekonomika negali augti amžinai. Technologinė pažanga irgi nėra beribė. Kapitalizmas daro prielaidą, kad turtas nuolatos didės. Tačiau tiesa ta, kad ekonomikos augimas sukuria ir vis didėjančią atskirtį tarp pajamų. Noamas Chomskis skelbia, kad beveik 60 proc. Niujorke gyvenančių afroamerikiečių neturi galimybių nei mokytis, nei imtis verslo, negauna net elementariausios socialinės paramos ir jaučiasi nesaugūs. Jų padėtis nedaug kuo skiriasi nuo Bangladešo gyventojų padėties. BBC pranešė, kad kai kurie skurstantys vaikai Londone gyvena tokiomis pat sąlygomis, kokias aprašė Dickensas XIX a. Po Antrojo pasaulinio karo, valdant Leiboristų partijai, Didžioji Britanija ėmėsi socialinės rūpybos. Britų žemėje socializmas tapo galimas, nes intelektualai, rašytojai, akademikai ir visuomenės aktyvistai priartėjo prie masių, kad suvoktų skurstančiųjų ir atstumtųjų kančias. Dirbdami ranka rankon jie sugebėjo sutramdyti kapitalizmą netotalitarinio socializmo metodais. Po keturiasdešimties metų ponia Margaret Thatcher sunaikino didžiąją jų darbo dalį. Iki 1988-ųjų, kai Birma atsivėrė globaliam kapitalizmui, kaimo vietovės čia vešėjo nepaliestos, tačiau nuo tų metų šalies gamtinė aplinka prastėja nerimą keliančiu greičiu. Karinė chunta sunaikino miškus, išžudė daugybę žmonių. Nors Kinija, Vietnamas ir buvusi Sovietų Sąjunga dėjosi socialistinėmis valstybėmis, iš tikrųjų jos buvo totalitarinės. Skurstančių žmonių kančias bandyta palengvinti komunistų partijos ir vyriausybės parengtomis pašalpų programomis, kurios kreipė dėmesį tik į materialinius rūpesčius, atimdamos iš žmonių iniciatyvą ugdyti savarankiškumą. Tų šalių gyventojai, tarp jų ir partijos kadrai, buvo priversti 82 K u l t ū r o s b a r a i

89 mechaniškai kartoti socializmo principus. Nusilpus totalitarizmo gniaužtams, kapitalizmas prarijo šias šalis ypač lengvai. Kita vertus, Indijos pietinę valstiją Keralą jau beveik penkiasdešimt metų valdo komunistinė vyriausybė. Pagal BVP vienam žmogui Keralos gyventojai patektų į skurstančiųjų kategoriją. Tačiau Keraloje beveik nėra bedarbių. Didžioji dalis valstiečių augina tai, ką pirmiausia suvartoja namų ūkyje, o parduoda tik maisto produktų perteklių. Valdžios socialinės rūpybos programa apima skurdžiausius ir labiausiai atskirtus gyventojus. Nepaisant to, kad ši valstija neturtinga, raštingumo rodiklis Keraloje yra aukštesnis negu JAV, o vietos politinis gyvenimas tvarkomas demokratiniais principais. Ladakas yra maža Indijos Džamu ir Kašmyro valstijos provincija. Dauguma jos gyventojų budistai, o politinius ir ekonominius Džamu ir Kašmyro reikalus tvarko musulmonai. Ladako gyventojai, nors gyvena materialiai skurdžiai, klesti pagal visus kriterijus, kuriuos išvardijau knygoje Darnos išmintis: budistinė ekonomika XXI a. Tvari ateities vizija negali remtis kapitalizmo sukurtu išsilaisvinimo mitu. Ateitį reikia kurti ant tradicinės išminties ir kultūros pamatų. Ji bus sukurta ne Niujorke ar Londone, ją sukurs žmonių bendruomenės Siame, Ladake ir Keraloje. Dvasiniai ryšiai privalo būti pasaulio ateities dalis. Pasaulis turi būti kuriamas remiantis taikos, nesmurtinių veiksmų ir teisingumo visiems principais. Tai slypi kiekvieno žmogaus širdyje, trokštančioje tikro pasitenkinimo. Kai išmoksime savarankiškumo, savigarbos, nuolankumo ir paprastumo, kilniaširdystės, rūpestingumo, kai imsime didžiuotis savo kultūra tik tada iš tikrųjų suklestėsime. Kai pertvarkysime savo sąmonę, kad taptume mažiau egocentriški, galėsime reorganizuoti savo visuomenę, kad ji išsilaisvintų iš priespaudos ir išnaudojimo. Pasak Budos, svarbiausia išorinė išsilaisvinimo sąlyga yra draugai, turintys vienodas pažiūras. Mums reikia gerų draugų, kurie padėtų susitelkti ir skatintų visuomenę siekti taikos ir teisingumo. Neturėtume manyti, kad mūsų papročiai yra geriausi. Turime ištirti ir gerbti visas tradicijas ir papročius. Atvėrę širdis, galėsime mokytis iš daugybės mokyklų ir bendradarbiauti su draugais, turinčiais skirtingus papročius, išpažįstančiais skirtingą tikėjimą, net su agnostikais ar ateistais. Visi žmonės yra dvasinės būtybės. Jei žmonės visame pasaulyje gerbs vieni kitus atsiras stipri moralinė jėga, įveiksianti godumą, neapykantą ir neišmanymą. Tikroji išmintis kyla iš galvos ir širdies. Ji padeda mums suvokti savo ribotumą, moko būti nuoširdžius ir užjaučiančius. Kai suprantame savo pačių ir kitų kančias, kai visą dieną susikaupę kvėpuojame, apima ramybė ir laimė, ir galime dalytis tuo su kitais. Tai ir yra tikrasis saugumo garantas. Išvertė Rasa Radzevičiūtė K u l t ū r o s b a r a i

90 Kelionė kaip intelektualinis nuotykis Almantas Samalavičius Dangus ir plyta Bagano šventyklų švytėjimas Prieš penketą metų išvykau iš Birmos nė nenujausdamas, kad netrukus kariškiai surengs išpuolį prieš budistų vienuolius. Nors to išvakarėse ore tvyrojo kai kurie grėsmingi, agresijos protrūkį pranašaujantys ženklai, šalis atrodė apimta keistos ramybės. Atsisveikinau nė kiek neabejodamas, kad kada nors čia būtinai sugrįšiu. Po keleto dienų karinio režimo pradėtas nuožmus kruvinas susidorojimas su visoje šalyje labiausiai gerbiamu vienuolių luomu ir tolesni įvykiai Birmoje (oficialiai vis dar vadinamoje Mianmaru) darė vis labiau abejotiną viltį, kad pavyks vėl aplankyti auksiniais pagodų kupolais nusėtą kraštą. Praėjus trejetui ketvertui metų pasaulio žiniasklaidoje ėmė gausėti pranešimų, kad karinis režimas pamažu atsitraukia, užleisdamas vietą civilinei valdžiai. Dar didesnę nuostabą sukėlė žinia, kad iš namų arešto, trukusio beveik aštuoniolika metų, paleista Nobelio taikos premijos laureatė Aung San Suu Kyi, legendinio birmiečių nepriklausomybės kovų veterano, nepriklausomos valstybės kūrėjo, kurį 1947 m. nužudė smogikai, duktė, šalies opozicijos lyderė, tapusi demokratijos idealų simboliu. Deja, prabudusios viltys netrukus apniuko, nes pati Aung San Suu Kyi viešai paragino netikėti saldžiais karinio režimo pažadais. Jos nuomone, kariškiai, šiek tiek pravėrę kalėjimų vartus ir palaipsniui grąžindami valdžią civiliams, tiesiog siekia palankesnės pasaulio visuomenės opinijos ir ekonominės naudos, juoba kad ši režimo negailestingai nudrengta šalis visame Pietryčių Azijos regione garsėja turtingais gamtiniais ištekliais, masinančiais didžiąsias pasaulio valstybes. Vis dėlto ilgainiui atsirado šiokių tokių viltingų pokyčių, bent jau buvo sukurta jų regimybė. Bičiuliai Bankoke ragino nedelsti, nes režimo atšilimas gali būti trumpalaikis. Taigi šiemet vasarą ėmiau rengtis kelionei, pasirūpinęs visais dokumentais, kad gaučiau neseniai įsigaliojusią vadinamąją iš anksto parengtą vizą (pre-arranged visa), nors nemažai keliautojų internete teigė, esą nėra jokios garantijos, kad tokiu būdu sutvarkęs formalumus būsi įsileistas į Mianmarą. Nusprendžiau rizikuoti. Iš milžiniško žmonių knibždėlyno Bankoke, kiaurą parą nesiliaujančių pramogauti svetimšalių šurmulio Khaosan Road kvartale, kur, nepaisant triukšmingos atmosferos ir nuolatinių spūsčių, dažniausiai tenka apsistoti dėl patogesnio susisiekimo, nusileidęs Rangūno (kariškių pervadinto Jangonu) oro uoste, kuris, nors ir atnaujintas, praplėstas, bet vis tiek dvelkia vangumu ir neskubria ramybe, pasijutau, tarsi būčiau patekęs į visai kitą pasaulį arba sugrįžęs mažiausiai trejetą dešimtmečių atgal. Tačiau krinta į akis ir tai, kad per pastaruosius penkerius metus šalyje įvyko tam tikrų ekonominių pokyčių dauguma gatvėmis riedančių automobilių gerokai naujesni, mažiau surūdiję, parduotuvių lentynos gausesnės. Atsiradę šiek tiek reklamos, tačiau reklaminių vaizdų lavina, skandinanti daugelio Azijos šalių didmiesčius ir šlovinanti globalizaciją, čia dar neįsibėgėjo, nors šiokių tokių požymių, kad laisvoji rinka grėsmingai artėja, jau esama... Apsistoju kadaise buvusiame prabangiame, bet dabar jau gerokai apšiurusiame, Panoramos viešbu- 84 K u l t ū r o s b a r a i

91 tyje, menančiame kolonijinę erą. Čia praleidau porą dienų, prieš išvykdamas į vaizduotę užburiantį, kvapą gniaužiantį šventyklų miestą Baganą (Paganą). Tai pats Rangūno centras, iš kur nesunku pasiekti svarbiausius kultūrinės traukos taškus. Begalinio grožio Švedagono pagodos slenkstį peržengęs antrąsyk, įsitikinau, kad ši didžiulius plotus užimanti šventykla galėtų hipnotizuoti žvilgsnį ištisas savaites. Ilgai kulniavau pėsčiomis, kad aplankyčiau dar keletą sakralinių budizmo paminklų. Paskui kantriai ieškojau tų Lonely Planet kelionių vadove nurodytų restoranėlių, kurie, nepaisant stulbinamai kuklios aplinkos, nenuviltų net didžiausių šio regiono virtuvės gurmanų. Nustebau pravėręs vieno tokio šeimos restoranėlio duris iškart pasigirdo garsūs šūksniai ir mane, atvykėlį, apspito nežinia iš kur staiga atsiradę šeimininkai su keliolika savo atžalų. Jaučiau, kad kiekvieną judesį stebi bent kelios dešimtys smalsių akių, tarsi būčiau nusileidęs iš kitos planetos. Kita vertus, taip ir yra, nes keletą dešimtmečių po to, kai generolas Ne Vin surengė smurtinį perversmą, didžioji dauguma šalies gyventojų neturėjo ir kol kas neturi galimybės bent akies krašteliu pasidairyti po svečias šalis, o svetimšalių, apsilankančių Birmoje, skaičius tebėra minimalus... Sustingusio grožio metamorfozės K u l t ū r o s b a r a i Dhamayaungyi šventykla Bagano peizažas pribloškė grožiu, dar kai leidausi lėktuvu, apačioje išvydau šimtus žalumos gaubiamų rusvos spalvos šventyklų su auksiniais kupolais, blyksinčiais saulėje. Iškrovęs mantą viešbutyje, skubu pasižvalgyti po tą milžiniško šventyklų komplekso dalį, kuri kadaise buvo vidinėje miesto, apjuosto siena, pusėje. Kitų objektų, išsidėsčiusių daugiau kaip keturiasdešimties kilometrų plote, apeiti pėsčiomis tiesiog neįmanoma. Turiu skubėti, nes vidurdienio kaitra Bagane sunkiai pakeliama net tiems, kurie mėnesių mėnesius praleidžia Pietryčių Azijos karščiuose. Baganas teisėtai gali būti laikomas ir miestu, ir karalyste. Kadaise jis pali kalba buvo vadinamas Arimaddanapura, lietuviškai būtų priešų naikintojo miestas, vėliau vadintas Pukamu arba Pokamu, o XX a. Baganu (Paganu). Apie ankstyvuosius šio regiono gyventojus žinių nedaug. Spėjama, kad kadaise šventyklas čia statė pijai (pyu), jų statinių plytos naudotos ir vėlesnėms statyboms. Birmiečiai istorikai mano, kad ankstyvoji pijų karalystė Šikeštra apėmė gerokai didesnę teritoriją negu Baganas, tačiau dauguma Vakarų autorių šį senąjį ikibirmietiškąjį laikotarpį labiau linkę sieti su monų kultūra. Šiaip ar taip, neabejojama, kad Bagano atsiradimas laikytinas birmiečių kultūros suklestėjimo pradžia. Pirmieji mitai apie Bagano atsiradimą, išlikę karaliaus Kyjanzitos įrašuose, remiasi Budos pranašyste Indijoje: esą Baganas būsiąs įkurtas praėjus tūkstančiui šešiems šimtams trisdešimčiai metų po Budos mirties. Tačiau panašaus turinio originalių inskripcijų išliko nedaug, todėl Vakarų istorikai šiuo faktu abejoja. Juo labiau kad Švezigono pagodoje išlikęs ilgas ir turiningas Kyjanzitos įrašas apie 85

92 Bagano peizažas panašius dalykus nė neužsimena. Garsiausiose ir svarbiausiose Bagano šventyklose Anandoje, Thatbinnyu ir Švesandau senųjų įrašų nėra išlikę, tad miesto kilmės istoriją iki šiol gaubia paslaptis. Vis dėlto akivaizdu Bagano aukso amžius tęsėsi nuo XI a. iki XIII a., panašiu metu Europoje klestėjo gotika. Kai kurie autoriai teigia, kad statyti šventyklų miestą dar iki Kyjanzitos pradėjo karalius Anaurata, o vėlesni valdovai tęsė jo pradėtus darbus. Nesutariama, ar XIII a. pabaigoje Baganas buvo taip apleistas, kad prasidėjo staigus nuosmukis, ar tiesiog sumažėjo strateginė jo reikšmė, taigi nutrūko ir valdovų, kitų didikų fundacijos. Šventyklos su vienuolynais, kai neteko globos, ėmė nykti. Kad ir kaip būtų, didžioji dauguma iš keturių tūkstančių įspūdingos religinės architektūros statinių Bagane atsirado būtent XI XIII a. laikotarpiu. Nemažai jų pasiglemžė keli žemės drebėjimai, bet ir šiandien yra išlikę daugiau kaip du tūkstančiai šventovių ir jų liekanų. Bene didžiausią žalą Bagano paveldui padarė žemės drebėjimas 1975 m. Beveik penkiolika metų čia triūsė UNESCO restauratoriai, tačiau valdančiojo režimo ir Vakarų valstybių santykiams atšalus, jie buvo priversti palikti šalį. Puikus jų darbo rezultatas subtiliai restauruoti paminklai, pramaišiui su objektais, kuriuos sudarkė menkai kvalifikuoti specialistai, nusamdyti kariškių. Dėl mėgėjiškos skurdžia vaizduote apdovanotų restauratorių veiklos vieną didžiausių ir unikaliausių Azijos architektūros perlų UNESCO atsisakė pripažinti pasaulio paveldo objektu. Mianmaro valdžia toliau vykdo negrabią restauraciją, o šalies kultūros ministras aršiai ginčijasi su pasaulyje pripažintais restauravimo autoritetais. Karinis režimas sumaniai kursto labiausiai pasiturinčių tėvynainių ambicijas, skatindamas aukoti stambias sumas abejotiniems restauracijos projektams. Netoli nuo miesto sienos Tharabaro vartų, kuriuos, vietos gyventojų manymu, sergsti dvasios (nat), todėl visi, važiuojantys arklių kinkiniu ar automobiliu, kad išvengtų nelaimingų atsitikimų kelyje, privalo palikti vienkartinę auką, visai neseniai iškilo naujas masyvus pastatas Bagano aukso rūmai, kurie, suprojektuoti pagal XIX a. šventyklų pavyzdį, senųjų statinių aplinkoje atrodo apgailėtinas nesusipratimas. Regimos tikėjimo formos Vasaros mėnesiais šį regioną vargina karščiai. Todėl, nors esu pasiryžęs nuo ryto iki vakaro dairytis po buvusią karalystę, vidurdienį vis tiek esu priverstas daryti keleto valandų pertrauką. Ieškau prieglobsčio nuo kaitros didžiulės Iravadžio upės pakrantėse, kur įsikūręs ne vienas viešbutis, arba prisiglaudžiu kokio nors restoranėlio medžių paunksmėje, laukdamas, kol karštis atslūgs. Po šventyklų miestą keliavau ir pėsčiomis, ir dviračiu, ir arklio traukiamu vežimaičiu. Taupydamas laiką, naudojausi net prabangos priemone automobiliu su kondicionieriumi. Kiekvienas iš šių keliavimo būdų turi savų privalumų ir trūkumų, viskas priklauso nuo to, ko čia ieškai ir koks fizinis tavo pasirengimas. Antai, nusisamdęs vežimaitį visai dienai, netrukus įsitikinau, kad popietės pogulis rūpi ir vežikui su arkliu. Kita vertus, tos kelios atokvėpio valandos labai praverčia, nes galima pastudijuoti su šia vietove susi- 86 K u l t ū r o s b a r a i

93 Htilominlo šventyklos fasadas jusią literatūrą, kuria apsirūpinau prieš atvykdamas, o kai ką pasiderėjęs įsigijau iš prekeivių, aplipusių šventyklas. Vietinių autorių knygomis, net architektūros brėžinių albumais prekiaujama prie visų didesniųjų šventyklų. Tiesa, pardavėjai labai greitai atpažįsta tą, kuriam toks leidinys iš tikrųjų reikalingas, todėl kaina šokteli net keletą kartų. Ar pavyks nusiderėti, priklauso nuo pirkėjo įgūdžių, sumanumo ir kantrybės. Ypač trikdo, kad aplink šventyklas nėra vakariečiams įprastų patogumų. Paklausęs, kur galima rasti poilsio vietą, užuot atsakęs, birmietis rankos mostu parodys į aplink plačiai besidriekiančią dykynę, apaugusią krūmokšniais, esą ten vietos viskam apstu... Toje Bagano dalyje, kurią galima apeiti pėsčiomis, netrūksta įspūdingų architektūros paveldo reliktų. Thatbinnyu aukščiausią beveik 70 m Bagano šventyklą XII a. viduryje pastatė karalius Alaungsithu. Monumentalų sakralinį statinį supa terasos su 539 džatakomis, o ties vakariniu įėjimu išlikę keletas originalių freskų. Netoliese keliolika metų anksčiau pastatyta Schwegugyi šventykla, kurios pavadinimas reiškia Didžioji aukso ola. Jos viduje apstu stiuko lipdinių, akmenyje pali kalba iškaltas įrašas, kad šventykla pastatyta per septynis mėnesius. Kad ir kaip sunku patikėti, net didžiausios Bagano šventyklos pastatytos per labai trumpą laiką nuo keleto mėnesių iki penkerių metų. Turint galvoje jų dydžius ir milžinišką koncentraciją 40 m 2 erdvėje, belieka nulenkti galvą prieš birmietišką architektūros ir statybos genijų. Už kijatų nusisamdęs eiklaus arklio traukiamą vežimaitį, kurį parūpino vietinis kelionių agentas (samdydamas gatvėje, turėtum mokėti daugiau), išvykstu į dienos trukmės kelionę pietryčių kryptimi, kur šalia kitų objektų nusprendžiau aplankyti Švezigono pagodą, padariusią man didžiulį įspūdį per pirmąją kelionę į Birmą. Pakeliui sustoju apžiūrėti Htilominlo 50 m aukščio budistinės šventyklos, kurią 1218 m. pastatė karalius Nantaungmija. Bene didžiausią įspūdį šis terasomis suprojektuotas architektūros šedevras daro iš išorės, nors ir viduje esama puikių lipdinių, raižinių ant masyvių durų iš tikmedžio. Šventyklos viduje kaip paprastai randi keturias Budos statulas... Vežiko raginamas arklys sparčia žingine artėja Švezigono link. Ši pagoda yra viena iš labiausiai garbinamų budizmo šventovių visoje šalyje, nes manoma, kad po jos pamatais paslėptos dvi relikvijos Budos kaulas ir dantis. Šventyklos viduje esančią, auksu aptaisytą pagodą, kaip manoma, pastatė karaliaus Anauratos tėvas. Iš keturių pusių ją supa mažesnės šventyklos su Guptos mokyklai priklausiusių skulptorių iškaltais skulptūriniais Budos atvaizdais. Ilgas dengtas koridorius veda į kiemą, kuriame spindi pagrindinė pagoda... Išvykęs iš Švezigono, prašau vežėją, kad išlaipintų prie mažo senutėlio, iš išorės visai neįspūdingo vienuolyno Kyan-sit-thar Umin. Viduje aklai tamsu, beveik kaktomuša susiduriu su kažkokia žmogysta. Tai senutė prižiūrėtoja, kuri, sumurmėjusi keletą birmietiškų frazių, maloniai ištiesia žibintuvėlį. Neriu į tamsą, pasišviesdamas kelią tuo žibintuvėliu, ir prieš akis atsiveria pritrenkiamai įspūdinga sienų tapyba. Deja, fotografuoti čia griežtai draudžiama, tenka apsiriboti pasižvalgymu po figūrinėmis scenomis ištapytas vienuolių celes. Išeidamas maloniai senutei palieku šiek tiek kijatų. K u l t ū r o s b a r a i

94 Švezigono pagoda Ne mažiau stulbinanti ir Upali-thein šventyklėlė itin subtilios architektūros ir dekoro statinys, kurį dar spėjo restauruoti UNESCO specialistai. Viduje gausu Manuha, Budos statula puikių freskų, sugrupuotų atskiromis scenomis. Prižiūrėtojas senyvas, bet dar tvirtas, angliškai kalbantis vyras, neįkyriai siūlo įsigyti tapybos darbelių ir teiraujasi, iš kur esu atvykęs. Išgirdęs žodį Lietuva, visai nenustemba. Tai prie Baltijos jūros... Ne per seniausiai jūs išsivadavote iš Rusijos, sako jis, o aš apsidžiaugiu suvokęs, kad net taip toli galima sutikti žmonių, nutuokiančių ne tik apie geografiją, bet ir apie jiems tolimą istoriją. Jei norite, galite padaryti keletą sienų tapybos nuotraukų, tik nenaudokite blykstės, sako jis, o aš suteiktą teisę šiek tiek pažeisti draudimą suvokiu kaip pagarbos ir palankumo ženklą atvykėliui lietuviui. Keliskart spusteliu fotoaparato mygtuką ir, pasakęs kye zu tim barde, grįžtu prie vežimaičio, kuriame ramiai snaudžia vežikas, abejingas paminklų grožiui. Artėja pietų metas, tad riedame mažo restoranėlio link, kur medžių paunksmėje išrikiuoti mediniai staliukai. Po pietų traukiu apžiūrėti kitų šventyklų: Gu-byauk-gi, Mya-zedi, Manuha, Nan-paya ir senove dvelkiančio Mynkabos kaimo, kurio pakraštyje yra dar du man rūpintys objektai. Prie vienos iš šventyklų spiečiasi pulkelis prekeivių, daugiausia jaunų merginų ir vaikų. Prišokusi žvitriaakė siūlo apsilankyti jos krautuvėlėje, o išgirdusi, kad man rūpi ne tik Manuha, bet ir šalia esanti šventykla, paslaugiai aiškina, esą vienintelis kelias į ją veda per turgų. Vaikščioti po šventyklų teritoriją galima tik basomis, todėl batus reikia palikti prieangyje, o grįžti būtinai tuo pačiu keliu. Apžiūrėjęs Manuhą vidutinio dydžio šventyklą, 1059 m. pastatyto pavergto Thatono karaliaus (teigiama, esą šventyklos formos ir ankštai sudėtos įspūdingo dydžio paauksuotos Budos skulptūros, remiančios sienas ir skliautus, simbolizuoja įtampą, kuri kamavo valdovą), per plyną smėlio lauką žengiu kitos šventyklos link. Smėlis įkaitęs iki vandens virimo temperatūros, todėl einu pasišokinėdamas tarsi ant adatų. Priartėjęs prie antrosios šventyklos, suvokiu prekeivės gudrybę: jai paprasčiausiai rūpėjo, kad potencialus pirkėjas nepasuktų kitu keliu. Grįžęs atgalios, susiduriu su manęs lūkuriuojančia gudreiva. Esi prasta budistė, nes apgaudinėji, sakau jai, todėl nekelsiu kojos į tavo krautuvėlę. Ši, supratusi, kad apgaulė demaskuota, 88 K u l t ū r o s b a r a i

95 tylomis nuleidžia galvą. Kad pamoka būtų įsimintinesnė, iš kitos prekeivės prisiperku gausybę skanėstų: palmių cukraus, tamarindų saldainių už, mūsų supratimu, juokingą pinigų sumą. Išeidamas akies krašteliu stebiu, kaip iš laimės švytinčią pardavėją apspinta draugės, gyvai aptarinėdamos manąją budistinės etikos pamoką... Birmoje, kaip ir Tailande, saulė leidžiasi anksti, ir viskas iškart panyra į tirštą tamsą. Su žibintuvėliu keliauju į miestelio centrą, kur spiečiasi keletas mažų restoranėlių. Jų šeimininkai be pykčio, tačiau labai rimtai varžosi vienas su kitu. Pasirenku vegetarišką užeigą prasmingu pavadinimu Gerai elkis su gyvūnais. Iškaboje išdidžiai nurodoma, kad ją rekomenduoja Lonely Planet. Ir tikrai neapsirikau. Kitoje gatvelės pusėje žvilgsnį patraukia užrašas: Nors apie mus Lonely Planet dar nerašo, bet puikūs žmonės puikiai atsiliepia. Šmaikštu ir patrauklu. Tačiau apdovanotas savo pasirinkto vegetariško restoranėlio šeimininkų dėmesiu, susižavėjęs jų virtuve ir gavęs keletą vertingų patarimų tolesnėms klajonėms po Baganą, nusprendžiau nekurstyti dviejų užeigų konkurencinės kovos ir keletą dienų vakarieniavau vegetariškai Saulėlydis ir Bagano miražai Kitądien keletą objektų apėjęs pėsčiomis, nusprendžiau Bagano paminklų apžiūrą tęsti su dviračiu. Nustembu, sužinojęs, kad dviračio nuoma visai dienai yra vos trys doleriai. Tiesa, dviratis nelabai naujas, bet ganėtinai patvarus. Staiga iš kažkur išdygsta du kokių devynerių ir vienuolikos metų vaikiščiai, kurie pusėtina anglų kalba aiškina aprodysiantys man šventyklas, esą jiedu puikiausiai žino visus kelius ir objektus. Iš pradžių bandžiau atsikratyti nekviestų palydovų, bet šie vis tiek neatstojo, tad kiek padvejojęs numojau ranka. Važiuokit, jei turit ūpo. Nustembu, kai paaiškėja, kad abudu puikiai orientuojasi Bagano platybėse. Ar parodysit kelią į Min-nan-thu kaimą? klausiu geriau angliškai kalbančio mažesniojo, prisistačiusio Kuka. Šis, minutėlę pasvarstęs, ryžtingai papurto galvą. Vėlu. Leisis saulė. Tamsu bus, aiškina ne pagal amžių guvus ir K u l t ū r o s b a r a i Htilominlo sienų tapybos fragmentas nuovokus vaikis. Tenka pakoreguoti kelionės maršrutą. Aplankome keletą senų įspūdingų vienuolynų ir šventyklų. Artėja septinta valanda saulėlydžio laikas, kai visą Baganą nutvieskia ypatingas dangaus apšvietimas, suaktyvinantis ir paryškinantis rusvos spalvos statinių koloritą. Per saulėlydį šventyklos įgauna riešutmedžio ar net raudonmedžio atspalvį. Painiais keliukais tarp aštrių krūmokšnių, tirštai užpustytais smėliu, zuja vietinių vairuojami motociklai, o mes miname Pya-tha-da pagodos link. Iš viršaus atsiveria platūs Bagano peizažai. Belieka sustingti, tapti gamtos dalimi ir gėrėtis, kaip keičiasi spalvos, saulei artėjant prie žemės... Upalithein šventyklos sienų tapybos fragmentas 89

96 Popos kalnas Po kurio laiko rimtį nutraukia klegesys į šventyklos viršų ropščiasi pulkelis keleivių, kurie aikčiodami iš nuostabos aptarinėja atsivėrusius vaizdus. Netrunka užsimegzti pokalbis. Būrelis atvykėlių Malaizijos piliečiai nudžiunga, išgirdę mane vardijant jų šalies vietoves ir miestus, kuriuose teko lankytis. Smagiai šnekučiuojamės su plačiai besišypsančiu budistų vienuoliu, kurį bendrakeleiviai pagarbiai vadina Mokytoju. Saulė dar labiau pasislenka žemės link, šventyklų siluetai įgauna tamsiai rudą atspalvį, bet aplinkui keistai šviesu. Šventykla ant Popos kalno Nuo tos vietos Iravadžio upės pakrantėje, kur apsistojau, iki legendomis apipinto Popos kalno pusantros valandos kelio automobiliu. Popa, vulkaninės kilmės darinys, atsiradęs prieš du su puse šimto tūkstančių metų, iš tolo hipnotizuoja žvilgsnį įspūdingomis formomis. Saulėje blyksi šventykla ant kalno viršūnės, į kurią veda statūs laiptai su 770 laiptelių. Nors viršukalnėje garbinamas Buda, tačiau Popos kalnas yra savotiškas Birmos Olimpas, kur viešpatauja trisdešimt septynios dvasios (nat), pasak birmiečių sąmonėje dar gyvo ikibudistinio tikėjimo. Kalno papėdėje stūkso šventovė, skirta dvasioms garbinti. Yra trys svarbiausios kalno dievybės Popos karalienė motina, dar vadinama Mae Wunna, arba Valgančiąja gėle ir du jos sūnūs Min Gyi ir Min Lay. Tarp mažesnio kalibro dvasių yra ir girtuoklių globėjas Kayawsa, dar vadinamas girta dvasia, pasak legendos, praleidęs gyvenimą girtuokliaudamas ir stebėdamas gaidžių peštynes. Lipant į kalną, patariama nedėvėti nei raudonos, nei juodos spalvų, nes dvasios jų nemėgsta, nesikeikti ir neapkalbėti kitų žmonių, šiukštu nesinešti krepšyje mėsos... Dvasios kerštingos, todėl tam, kuris nepaisys jų valios, teks patirti visą jų rūstybę. Iš tikrųjų kopiant į stačią kalno viršūnę, kur gūdžiai ūkauja vėjas, erzinti dvasių nekyla ūpas... Ropšdamasis aukštyn įsitikinau, kad laiptai beždžionių karalija, o tuzinas vietos gyventojų su gerbtinu uolumu gramdo jų išmatas, nepamiršdami priminti, kad už triūsą privalu palikti jiems donation. Nepaisant valytojų pastangų, kojas tenka statyti labai atsargiai, o aitri smarvė lydi iki paskutinio laiptelio. Kai suplukęs pasieki budistinę šventyklą, akimirksniu užmiršti visus nepatogumus ir vargus. Nuo kalno atsiveria stulbinamo grožio apylinkų panoramos. Sunku atsistebėti, kaip žmonėms pavyko atgabenti į viršų viską, ko reikia, kad pastatytų dangų siekiančią šventyklą. Be didžiulio pasišventimo Budai ir jo mokymui toks darbas ne žmogaus pečiams... Autoriaus nuotraukos... O tada, kai, išvykstant iš Bagano, lėktuvas atsiplėšia nuo žemės, atverdamas tūkstančių šventyklų siluetais nusagstyto miesto grožį, suvoki didžiulę dvasinę šią žemę valdančio budistinio tikėjimo galią, kurios neįveikė ir neįveiks joks karinis režimas. Galbūt birmiečiams pavyks išvengti ir saldžios, tačiau nuodingos, pasaulio dvasią vis labiau paralyžiuojančios pagundos, kuri vadinama vartotojų kultūra 90 K u l t ū r o s b a r a i

97 Herkus Kunčius BULGARIJOS LIŪTAS * Šeštadienis Pažadintas rytmečio saulės, prabundu ant sofos, greta nenurinkto stalo. Apsičiupinėjęs susivokiu, kad naktį praleidau chrestomatiškai skaisčiai miegojau su drabužiais. Išsvirduliavęs į sodą, Vandalą ir Georgijų aptinku tykiai sėdinčius verandoje. Jie, saugiai apsistatę trilitriniais vyno bakeliais, maloniai šnekučiuojasi. Gaivus Rodopų kalnų vėjelis glosto nušvitusius veidus. Gavęs sklidiną mezzeko stiklinaitę, išgirstu, kad ta kalė Ruža išvažiavo drauge su ikonų tapytoju Andrejumi. Georgijus, vos tą niekšą sutikęs, iškart suprato, kad taip atsitiks. Ne, jis nesikremta. Labiau jaudinasi dėl manęs. Puikiai supranta nepakeliama matyti, kaip kažkoks pideras iš seno draugo atima moterį. Atseit todėl aš ir pasigėriau. Ši versija man tinka. Dirsčioju į laikrodį, nes po pietų turėčiau būti Sofijoje. Georgijus su Vandalu šįryt niekur neskuba. Po trečios stiklinaitės ir aš tampu ramesnis. Mia atneša papjausčiusi ožkos sūrio, parūpina alyvuogių, vytintos mėsos. Girdžiu, kaip ji be pykčio barškina lėkštėmis, tvarko vakarykštės puotos stalą. Niekur važiuoti nebenoriu, mielai pasilikčiau čia dar vienai nakčiai. Bet vakarop Patikėtinio valdose turiu susitikti su tautiečiais, taip sutarta. Georgijus į tokio pabūdžio protokolus žiūri iš radikalaus postromantizmo pozicijos. Jo nuomone, pažadėjus ateiti į susitikimą, net į savo paties kūrybos vakarą, leistina jame ir nepasirodyti. Arba sutarton vieton, * Tęsinys iš nr. 9. K u l t ū r o s b a r a i kur porą valandų tavęs kantriai laukia gerbėjai, atvykti be sąmonės, keturiomis. Juk tikrą rašytoją nuolat supa pagundos, drasko dvejonės, užklumpa meilė ir kiti neatidėliotini reikalai. Antra vertus, rašytojas turi prigimtinę teisę būti girtas, apsivėmęs ir apsimyžęs. Jam tai tikri pliusai, nes kiti negali to sau leisti. Protu suvokiu, kad tai didi etika, įskiepyta M. Gorkio literatūros institute, tačiau mano širdis prie jos nelinksta. Apie vidudienį pavyksta Georgijų įkalbėti, kad važiuotume į Sofiją. Išsikviečiame taksi. Sutariame, kad pristatys į vietą už 200 levų. Vandalas, kelionei įmetęs trilitrinį mezzeko, pakeliui padovanoja man penkis kilogramus sveriantį marmurinį bareljefą jame iškaltas nuogas Herkulis su nuleista beisbolo lazda. Po herojaus kojomis tupi šuo, ant peties paukštis. Santūriai pasidžiaugęs, įsitaisau galiniame taksi krėsle. Georgijus su vyno bakeliu priekyje. Kol prasukame keletą mezzeko ratų, Plovdivas lieka už nugaros. Palaimingai užsnūstu Tokią skaičių kombinaciją turėjau įsiminti nuo pat pirmosios apsilankymo Bulgarijoje dienos. Tai Georgijaus buto signalizacijos kodas. Kiekvieną kartą sugrįždamas, privalau per 30 sekundžių surinkti šiuos skaičius, kad ir kokios būsenos būčiau. Svarbiausia nesupainioti įeinant surinkti 1713, o išeinant paspausti 1. Paspaudžiu, paskubomis užrakinu duris, nes lauke manęs lūkuriuoja Patikėtinis. Staiga kambaryje pasigirsta telefono skambutis. Dvejoju, ar verta vėl rakinti ir bėgti atsiliepti... Skambutis įkyrus. Vis dėlto ryžtuosi grįžti vidun. 91

98 Paspaudžiu Akimirksniu užkaukia apie atominį karą perspėjanti sirena. Pakelti telefono ragelio nespėju. Sugrįžęs prie skydelio nervingai spaudau reikiamus skaičius: Signalizacija nesiliauja kaukusi. Iš visų pusių subėga kaimynai kas basas, kas įsisupęs į paklodę. Nekantresni spaudžia mane prie sienos, ketina užlaužti rankas. Aiškinu, kad esu Georgijaus svečias. Atrodo, manimi patiki. Kaimynams sugužėjus į butą, norėdamas galutinai įrodyti, kad nesu vagis, skambinu į Kniaževą. Georgijus neatsiliepia... Sirenai staugiant jau visiškai nebepakenčiamai, nepažįstamam pusnuogiui diktuoju skaičius: one... seven... one... three. Paslaptingomis manipuliacijomis tas nutildo sireną. Skambinu Mirai. Neatsiliepia. Vėl skambinu Georgijui. Ačiū Dievui, pakelia ragelį. Gavęs instrukcijas, bėgu į koridorių, ten turiu rasti saugos tarnybos telefoną. Drebančiomis rankomis paspaudžiu 1. Užrakinęs duris, prisimenu, kad pamiršau pasiimti rašiklį. Renku Įeinu vidun. Su rašikliu rankoje vėl paspaudžiu 1. Užsirašau telefono numerį ant delno. Vėl renku Georgijui diktuoju saugos tarnybos numerį ją būtina perspėti apie incidentą, antraip atvažiuos ginkluoti žaliūkai ir mane suims. Georgijus skambina Mirai. Nors galėtų pats pranešti apie nesusipratimą, tačiau įpareigoja sekretorę. Laukiu kuo visa tai baigsis... Po dešimties minučių Georgijus praneša, kad situacija suvaldyta. Paspaudžiu 1. Užrakinu duris. Vėl skamba telefonas... Šįkart neberizikuoju. Patikėtinis gatvėje sunerimęs klausia, kas čia atsitiko. Apsimetu neturįs žalio supratimo matyt, kažkoks kvailys bus supainiojęs signalizacijos kodą Vakaras Patikėtinio rezidencijoje vyksta sklandžiai. Tiesa, apie vidurnaktį su tautiečiais kažkodėl imu kalbėtis rusiškai. Palydėtas namo, itin atsakingai renku skydelyje: Atlikęs titanišką darbą, iš nuovargio krintu tiesiai į lovą. Sekmadienis Įdienojus pažadina telefono skambutis. Kalba susinervinęs Georgijus. Atsitiko Viešpatie! Viešpatie! nenumatytas dalykas. Vakaro planai, kad Idioto premjeros banketą su artistėmis pratęsime Kniaževe, žlunga. Neperspėjusi į vilą atsibeldė aštuoniasdešimtmetė Georgijaus žmonos tėvo sesuo su vyru. Šįryt grįžęs iš parduotuvės, rado abu sėdinčius verandoje. Ta ragana ketina nakvoti viloje. Negana to, užkrovė Georgijui aibę buitinių darbų. Jis privalo nedelsdamas nupjauti žolę, pataisyti stogą, iškasti griovį nuotėkoms Ir visa tai todėl, kad vila jam nepriklauso. Ją lygiomis teisėmis valdo žmona ir jos tėvo sesuo, kuri amžinai surūgusi ir vis priekaištauja poetui, kad šis per mažai rūpinasi nekilnojamuoju turtu, žmonos paveldėtu iš senelio advokato, Kylio universitete studijavusio teisę vienam kurse su būsimuoju nacių teisingumo ministru, SS obergrupenfiureriu Hansu Franku. Juodu siejo bičiuliški santykiai. Beje, 1946 m. reichskomisarą, okupuotos Lenkijos generalgubernatorių sąjungininkai pakorė Niurnberge. Nuliūstu ne mažiau nei Georgijus. Vis dėlto susitvardęs raminu, kad dar bus tų artisčių. Poetui mano žodžiai menka paguoda. Sako jau nupirkęs tortą, tris bakelius mezzeko, silkės, degtinės, daržovių, užraugęs penkis kilogramus mėsos, o dabar visa tai prapuls. Kai padedu ragelį, mane apima tuštumos jausmas. Kad nuvyčiau jį šalin, čiumpu iš lentynos pirmą pasitaikiusį Juzo Aleškovskio tomą. Atsigulęs skaitau Nikolajų Nikolajevičių... Idiotą vaidina amfiteatre, juodo interjero kamerinėje salėje. Georgijus, dar neužgesus šviesoms, kai susirandame mums skirtas vietas, šnabžda į ausį, vardydamas, kad štai čia sėdi tas, o ten anas. Jauna spektaklio režisierė Denislava drauge su pagrindinio vaidmens atlikėja Snežina, matyt, įkvėptos Dostojevskio genijaus, pačios parašė romano inscenizaciją. Beje, jodvi jau keletą metų gyvena drauge, globoja katiną. Išgirdęs šį anonsą, suprantu, kad nei 92 K u l t ū r o s b a r a i

99 su režisiere, nei su Nastasja Filipovna po spektaklio mums nebus pakeliui. Kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną vaidina smulkutis Avanesas, armėnų kilmės aktoriukas. Parfioną Semionovičių Rogožiną jo vienmetis bulgaras, stulbinamai panašus į poetą Jeseniną, kadaise Maskvoje smurtaudavusį prieš Isadorą Duncan. Pirmasis vilki striuku juodu kostiumu, o antrasis kaip ir dera rusų turtuoliui įsisupęs į prašmatnius kailinius. Nastasja Filipovna po sceną bėgioja basa. Nors trys seserys Aleksandra, Adelaida, Aglaja Jupačinos, o ir Nina Ivolgina su Varvara Ardalionovna Pticina yra ganėtinai žavios, mano dėmesį pasiglemžia fatališkoji Nastasja Filipovna. Artistė Snežina ispaniško stoto moteris. Tamsaus gymio, protingų akių, aukštesnio nei vidutinio ūgio, su plaukikės pečiais ir pavojingai plėšraus paukščio nosimi. Apmaudu, kad ji lesbietė. Geriau įsižiūrėjęs atrandu, kad nepriekaištingą jos išvaizdą darko vienas fizinis trūkumas. Tai hallux valgus pasibaisėtinas didžiojo pėdos piršto iškrypimas. Padėtis nusikalstamai apleista. Užuot bėgiojusi basa po sceną, Nastasja Filipovna turėtų nedelsdama kreiptis į gydytoją. Egzostozė dažniau vargina moteris negu vyrus. Garsus vokiečių ortopedas Jörgas Schüleris tvirtina, kad liga išsivysto esant silpniems raumenų ir blauzdos raiščiams. Ji progresuoja tiems, kurių profesija susijusi su sunkiu fiziniu darbu ar ilgu stovėjimu. Po Idioto premjeros ketinu Snežinai patarti, kad kuo greičiau kreiptųsi į ortopedą. Įtvarai, ko gero, Bulgarijos Nacionalinis Ivano Vazovo teatras nebepadės. Teks atlikti pirmojo padikaulio osteotomiją, vėliau osteosintezę. Parinkus specialius batus, po trijų mėnesių vėl galės basa bėgioti nuo Rogožino prie Myškino ir atgal. Ūmiam Parfionui Rogožinui nužudžius Nastasją Filipovną, spektaklis baigiasi. Saikingai paplojusi, Sofijos publika išsiskirsto. Georgijus dvejoja, ar verta eiti į banketą. Atseit teks aktorius sveikinti, šypsotis apšvietėjams, veidmainiaujant žarstyti komplimentus dubleriams, girti režisūrą, drąsią Idioto traktuotę. Pasitarę nutariame, kad užsuksime trumpam, išgersim ne daugiau kaip po taurę vyno. Aktorių klubas, įsikūręs teatro pirmame aukšte, sausakimšas. Europos Sąjungos direktyvos čia negalioja, todėl rūkoma be apribojimų. Stalai lūžta nuo rūkytų ir vytintų mėsų, sumuštinių, pyragaičių. Yra kavos, arbatos, retesniems mėgėjams vandens. Paslaugūs Teatro akademijos studentai pilsto vyną, degtinę, viskį, brendį... K u l t ū r o s b a r a i

100 Georgijus skuba supažindinti mane su bulgarų teatro pažibomis. Kai įsišneku su skulptoriaus Christo Javaševo broliu aktorium, Georgijus konstatuoja, kad šį vakarą nepakenks ir antra, o gal net trečia taurė. Po ketvirtosios kalbuosi su kažkokia beprote psichologe. Ji primygtinai reikalauja patvirtinimo, kad Idioto spektaklis yra išskirtinai geras. Pareiškiu, kad jis puikus, ką jau čia slėpti. Supažindintas su vyrišką eilutę vilkinčia režisiere Denislava, o netrukus ir su Snežina, nebeištveriu. Užuot gyręs artistų vaidybą ir kalbėjęs apie Rusijos genijų Dostojevskį, lyg tarp kitko prasitariu, kad Lietuvos kaimynės Latvijos prezidentas Valdis Zatleras puikus ortopedas. Skirtingai nei kiti Baltijos šalių buvę ir esami prezidentai, jis moka pašalinti kaulines išaugas, perpjautą kaulą atstato į teisingą padėtį, kruopščiai sutvarko sausgyslių ir raiščių plastiką. Žinoma, visa tai daro ne už ačiū. Nei Denislava, nei Snežina Latvijos politiko sugebėjimais nesusidomi, todėl palieka mane stoviniuoti su scenografu Nikola. Jo žmona studijavo Vroclave, todėl kalbamės lenkiškai apie Grotowskį su Warlikowskiu. Po bruderšafto sutarę, kad tai pasaulinio kalibro genijai, išsiskiriame. Dairausi Georgijaus. Apsuptas pritilusių artisčių, jis, nepamiršdamas siurbtelėti ko nors stipresnio, deklamuoja savo eiles. Po vidurnakčio, kai klube pats smagumas, Georgijus užsispiria. Kad ir kaip įkalbinėju, nesutinka su būreliu įšilusių artisčių atvėsti jo mamos valdose. Aiškina, esą tai daryti mamos bute jam neleidžia sąžinė. O Kniaževe tupi žmonos tėvo sesuo... Padėtis beviltiška. Neradę konsensuso, paniurę traukiame į skirtingas puses. Georgijus gatvėje pasigauna taksi, o aš pėsčiomis dūlinu į jo velionės mamos tvirtovę-skaistyklą. Pirmadienis Šįryt paskambinęs Georgijus itin dalykiškas. Neverkšlena dėl vakaryštės dienos. Sako, kad dar ne viskas prarasta. Jo sumanumas ir diplomatinis talentas lėmė, kad žmonos teta nusprendė Kniaževe neužsibūti. Apie pietus žadėjo išsinešdinti. Iki to laiko, kad nekiltų įtarimų, Georgijus dažys tvorą, kas griovį, vėliau padirbės su žoliapjove. Kai tik ta gyvatė dings, iškart pranešiąs man. Žodžiu, kantrybės. Po pietų sulaukiu ženklo. Išsikvietęs taksi, vykstu į Kniaževą. Vairuotojas, gerokai paklaidžiojęs kalnų serpantinais, pagaliau atveža į vietą. Pakalnėje pamatau Georgijų. Nuogu torsu jis palinkęs prie sugedusios žoliapjovės. Georgijaus rezidencija tai dviejų aukštų fachverkinė Alpių stiliaus vila, įsirėmusi į kalno šlaitą, apsupta senų medžių ir vešlios žalumos. Viduje istoriniais baldais apstatytas holas ir puslankio formos laiptų maršas, vedantis į miegamuosius. Parodęs kambarėlį, kuriame miegosiu, Georgijus imasi ruošos. Nuplovęs salotas, pasišvilpaudamas pjausto svogūnus, rakinėja pomidorų šerdeles ir džiaugiasi, kad anei vienas produktas nespėjo sugesti. Kaišioja man po nosimi prieš tris dienas marinuotą mėsą, kad pats įsitikinčiau ji nepašvinko. Įkūrę ugnį, susėdame lauke prie žaizdro. Gaivus kalnų oras. Temsta. Mums virš galvų čiulba paukščiai. Atvirumo akimirką Georgijus prisipažįsta, kad tik čia kalnuose gali kurti. Viską, kas vertinga, parašęs Kniaževe. Ypač palanki poetui žiema. Tada, iš visų pusių užpustytas, niekieno netrukdomas, rašo meilės eiles. Tiesa, turi senolį kaimyną Georgio Markovo ( ) giminaitį. Šiek tiek jam padeda, nes Anglijoje nužudyto bulgarų disidento pusbrolis gyvena vargingai. Iškepę kalną kepsnių, persikraustome į verandą. Kaip atlygis už triūsą, atsiranda degtinės, vyno bakelis. Susidaužę vėl šnekamės, daugiausia apie nieką. Arba prasmingai tylime. Staiga, nors šią akimirką, rodos, nieko netrūksta, Georgijus pradeda nerimauti. Svarsto, ar nepasikvietus svečių. Galėtų šūktelėti kaimyną. Bet jeigu jis ateis, iki išnaktų kalbės tik apie Georgį Markovą. Neužsičiaupdamas pasakos, kaip šį nužudė sovietų specialiosios tarnybos. Tai kraupi istorija. Pasamdytas italas Georgį Markovą, panašiai kaip Aleksandrą 94 K u l t ū r o s b a r a i

101 Litvinenką polonijumi, nunuodijo Londono gatvėje, bakstelėjęs užnuodytu skėčio smaigaliu. Po valandos Georgijus jau nenustygsta vietoje. Šiek tiek jį pažinodamas, bičiuliškai patariu skambinti nedelsiant, nes vėliau, kai atsidursime ties smigimo riba, jis vis tiek ieškos nepadorių draugysčių. Georgijus man pritaria. Karštligiškai čiumpa maigyti savo mobilųjį telefoną. Svarsto, kam šiąnakt paskambinti. Atseit galima būtų pasikviesti verslininkę, kuri yra fanatiška jo kūrybos gerbėja... prostitutę turkę... Šv. Georgijaus cerkvė Sofijoje parduotuvės kasininkę... kirpėją... viešbučio restorano padavėją... Otto von Bismarcko provaikaitę... Bet ne, ši juk tupi Paryžiuje. O gal paskambinti Akademikei?.. Toji tikrai atlėks. AKADEMIKĖ Ši moteris, pasak Georgijaus, yra ypač plataus akiračio. Ji viską žino apie XVI XVIII a. civilinę teisę, nes ta tema apgynė disertaciją. Parašė keletą monografijų, yra nepakeičiama mokslinė vadovė. Be to, arši antikomunistė. Antimonarchistė. Tai jos iniciatyva šalies konstitucijoje atsirado saugiklis, kad tremtyje Ispanijoje gyvenęs caras Simeonas II Sakso Koburgas niekada netaptų Bulgarijos prezidentu. Akademikė laisvosios rinkos ideologė. Į jos nuomonę įsiklauso didžiausi Bulgarijos protai. Laukiama viešnia prezidento rūmuose panorėjusi galėtų koja atidarinėti duris. Jos politinės pažiūros ypač stabilios. Konsultuojanti vieną kitą dešiniųjų partiją. Sugeba nepaisydama politinių simpatijų nešališkai vertinti pačias sudėtingiausias problemas. K u l t ū r o s b a r a i Garsėja objektyvumu. Nepakanti intrigoms. Nemaža dalimi jos rekomendacija lėmė, kad UNESCO generaline sekretore Paryžiuje taptų Bulgarijos atstovė. Kai Akademikė išsirita iš taksi, išvystu ant pensijos slenksčio atsidūrusią Malviną iš Pinokio nuotykių. Drąsiai pasidažiusi brunetė su pūsta Angelos Davis šukuosena. Apsitempusi mini sijonėliu. Mūvi geidulingas tinklines kojines, avi aukštakulniais ant ortopedinių platformų. Akademikės užantyje nevalingai imu akimis ieškoti rimbo. Įtariu, kad į rankinę ji įsimetusi ir pramogai skirtus antrankius. Nedelsdami sodiname Akademikę prie stalo verandoje. Pagyvėjęs Georgijus, šio to papilstęs, niekam nebeleidžia prasižioti. Užkąsdamas kepsniais ir silke, geria degtinę, dėstydamas estetinę savo doktriną. Akademikė įdėmiai klausosi. Žvelgia meilės pritvinkusiomis akimis, nedrįsdama pertraukti, o juo labiau prieštarauti, kai Georgijus leidžiasi į spekuliatyvius svarstymus slidžia tema menas menui. 95

102 Klausydamiesi muzikos, sutariame, kad grožis išgelbės pasaulį, ir leidžiamės šokti. Iš pradžių su Akademike strykčioja Georgijus, vėliau kratausi ir aš. Akademikė diskretiškai teiraujasi, ar nekils problemų, jei šiąnakt liksianti nakvoti Kniaževe. Georgijus tam neprieštarauja. Tačiau taktiškai primena, kad ryte nuo patalynės susirinktų plaukus, nes bus kaip anąkart, kai iš Paryžiaus grįžusi žmona turėjo pagrindą įtarimams. Akademikė pažada taip ir padarysianti. Jau gerokai po vidurnakčio išsiskirstome. Sutelkęs titanišką valią, kad negirdėčiau laukinių Akademikės dejonių, šiaip ne taip užsnūstu. Antradienis Ryte išsikvietę taksi abu su Akademike vykstame į Sofiją. Georgijus lieka Kniaževe, kad sunaikintų visus svečių viešnagės viloje įrodymus. Kelionė eina į pabaigą, bet Georgijus pasistengė, kad Sofijoje turėčiau kuo mažiau laisvo laiko. Tad vidurdienį prie Ivano Vazovo teatro turiu duoti dar vieną interviu. Šį kartą kalbina plačiaveidis Denislavas, su kuriuo susipažinau ūmiojo dailininko Ivano Kirkovo parodoje. Denislavas pernelyg smalsus. Jam įdomu viskas: Lietuvos ekonomika, politika, kultūra, seksualinių mažumų teisės. Nesileisdamas į ilgus svarstymus, atsakinėju itin glaustai ir kaip galima konkrečiau, mat Denislavo rusų kalbos žinios kelia nemažai abejonių. Ir vis dėlto šiandien didesnį nerimą kelia ne tai, ar žurnalistas Denislavas mane supranta. Mintys sukasi apie Vieną, kurioje rytoj nakvosiu. Valsų sostinėje, net nežinau, kuriame rajone, manęs turėtų laukti tuščias butas. Atskridęs naktį, turėsiu pats jį susirasti. Turiu elektroninį laišką su paslaptingomis instrukcijomis: Sveiki, atvykti CAT bus labai patogu. Dabar apie rakto perdavimą. Prie laukujų durų spauskite mygtuką Hauswart. Jei tuo metu ji bus namuose, įleis. Jei bus jau išėjusi, tada įėjimo durys bus neuždarytos. Įeikite į fojė ir užlipkite laipteliais. Kairėje pusėje stovi spintelė, joje bus paliktas raktas. Butą pasieksite praėję pro liftą dešinėje ir nusileidę du laiptelius žemyn. Baltos durys. Jei būtų netikėtumų, skambinkite. O jeigu jos nebus namuose?.. Arba durys bus užrakintos?.. Arba spintelėje tuščia?.. Ir visa tai naktį svetimame mieste, kuriame dar neteko lankytis. Šių minčių slegiamas, kraunuosi daiktus. Vakare atsigulęs į lovą atmintinai iškalu instrukciją, nes atsispausdinti laiško neturiu galimybių. Trečiadienis Georgijus rūpinasi, kad net išvykimo dieną turėčiau ką veikti, ir tai nepakenčiama. Vos spėjęs parduotuvėje nusipirkti keletą butelių mezzeko, lekiu susitikti su Mira. Ji įpareigota palydėti mane iki žalio namo, kuriame laukia Patricija, ne mažiau smalsi negu Denislavas. Ji teatrologė. Išsitraukusi penkis rašiklius, mokyklinį sąsiuvinį ir diktofoną, uoliai klausinėja apie perestroiką (kada tai buvo?!), socialinius pokyčius Lietuvoje ir vis pertraukia mane, bandydama įtikinti, kad komunizme būta daugiau gėrio negu blogio. Prieš kelionę esu šiek tiek nervingas, todėl kategoriškai prieštarauju teatrologės nuomonei, esą sovietmečiu nebūta įtampų, o socializmas visada buvo nutaisęs žmogišką veidą. Ilgiau diskutuoti panašiomis temomis nėra prasmės, mat Patricijai, skirtingai nei man, dar toli iki trisdešimties, o jos supratimas apie anuos laikus yra pavojingai miglotas. Pašnekesys stringa. Vis dažniau demonstratyviai nutylu, leisdamas merginai pasisakyti lyčių lygybės, Amerikos imperializmo ir nepagydomų kapitalizmo blogybių klausimais. Kai užsivedusi Patricija kritikos strėles nukreipia į Günterį Grassą, nutariu pokalbį baigti. Prisipažinęs, kad Nobelio premijos laureato skandalingasis eilėraštis Kas turi būti pasakyta, deja, praslydo man pro akis, atsisveikinu ir kulniuoju į teatrą pas Georgijų. Šis kaip visada pavydėtinai žvalus. Valiūkiškai šypsosi ir teisinasi, kad negalės palydėti manęs į oro uostą, mat pasižadėjo vakarop užsukti pas Akademi- 96 K u l t ū r o s b a r a i

103 kę. Ji, beje, perduoda man šilčiausius linkėjimus ir viliasi, kad ateityje panašų susitikimą surengsime jos namuose. Į Georgijaus kabinetą įsiveržia suplukęs Pavelas teatro vadovas. Atsiprašinėja, kad taip ir nepavyko deramai pabendrauti, darbai nesibaigia, o gyvenimas skrieja pro šalį... Įžūliai meluoju, esą mano viešnagė Bulgarijoje buvusi nuobodžiai akademiška. Pavelas, senas vilkas, iš paraudusių akių matau manimi netiki. Atsiglėbesčiavęs su Georgijumi, neatsisukdamas kulniuoju į Alabino gatvėje įsikūrusią Patikėtinio kontorą. Panašiai kaip Petro Rimšos Lietuvos mokykloje, Patikėtinis sėdi greta mokytojos, trūksta tik verpimo ratelio. Trumpam nutraukęs bulgarų kalbos pamoką, geranoriškai pažada, kad nuveš mane į oro uostą. Be klaidų surinkęs kodą 1713, atsiduriu paskutinį kartą savo laikinuose namuose. Skambina Mira. Žvaliu balsu praneša, kad Georgijus ją įpareigojo įsodinti mane į lėktuvą. Sakau, neverta, pats sugebėsiu. Ne, Mira būtinai ateis. Po penkiolikos minučių... Temstant Austrijos oro linijų lėktuvas nusileidžia Vienoje. Kioske nusipirkęs patį smulkiausią miesto žemėlapį, ieškau reikiamos gatvės. Viešpatie, kiek jų daug! Nerandu ne tik gatvės, bet ir krypties, kurioje ji galėtų būti. Paklausti vietinių, žinoma, gėda. Iš CAT traukinio išlipęs galinėje stotelėje, atsiduriu kažkokiose statybose. Šiaip ne taip surandu išėjimą. Jau tamsu. Gatvių pavadinimai neįskaitomi. Žmonių anei vieno. Automobilių taip pat nedaug. Tolumoje išvydęs kažką panašaus į banką, ligoninę ar viešbutį, einu man nežinoma kryptimi. Stebuklingai pagavęs taksi, liepiu kuo greičiau vežti į Löwengasse... Vairuotojas sako, Rodopu kalnuose K u l t ū r o s b a r a i kad tai šalia, penkios minutės pėsčiomis. Ne, nesutinku, vežkite. Išvydęs ant pastato Lietuvos valstybės vėliavą, taksistas diskretiškai teiraujasi, ar aš esu tikras, kad tokiu metu ši įstaiga dirbs. Atsakau, kad dėl manęs, žinoma, veiks. Prieinu prie durų. Spaudžiu Hauswart. Niekas neatsako. Dar kartą Hausvart... Stumteliu duris. Jos pasiduoda... Įėjęs į fojė, palipu laipteliais į viršų. Apsidairęs prieblandoje, pamatau spintelę. Pirmame stalčiuje rakto nėra... Antrame... guli. Įkišu raktą į baltų durų spyną. Pasigirsta linksmas spragtelėjimas... Po keleto savaičių Bulgarijoje įvyko beveik 6 balų žemės drebėjimas. Jo epicentras buvo visai greta Sofijos. Tai sužinojęs, nedelsdamas paskambinau Georgijui. Radau jį Kniaževe, vos žingsnis nuo epicentro. Sakė, kad uošvio vila tebestovi, tiesa, dabar šiek tiek pasvirusi, joje įsikūrę gelbėtojai. Po tos baisios nakties Georgijui labai sunku užmigti, be to, kas rytą pabunda prišlapinęs į lovą. 97

104 Laikai ir žmonės Jurgis Stanaitis Įspūdingas ir sparnuotas Vlado Kensgailos gyvenimas * Vladas Kensgaila Skraidanti laboratorija SL-2P (VK-7) Eduardas Lasauskas rašė: Vladas Kensgaila Panevėžyje kurdamas lėktuvą Aušra pritrūko medžiagų. Tada jis pasielgė labai gudriai. Norėdamas iš Prienų aviacijos gamyklos palankiomis sąlygomis įsigyti reikalingų detalių, 1986 m. sausio mėn. atvyko į Prienų aviacijos gamyklą pas vyriausiąjį konstruktorių J. Bankauską ir pasisiūlė ką nors pagaminti. Vladą nuvedė į aerodinamikos skyrių, ten seniai brendo mintis apie * Tęsinys iš nr. 9. skraidančią aerodinaminę laboratoriją, kurią aviacijos gamyklos konstruktoriai pavadins SL-2P (skraidanti laboratorija profilių bandymams). Vladui reikėjo pagaminti dviliemenį sklandytuvą, o gamykla prisiėmė pagaminti skraidančios laboratorijos eksperimentinę įrangą. Greitai iš gamyklos į Panevėžį nuskraidino du sklandytuvus Blanik ir Vladas ėmėsi darbo m. rugsėjo mėn. dviliemenis sklandytuvas buvo baigtas. Rugsėjo 16 d. jį ore išbandė Vladas Kensgaila ir lakūnas bandytojas Algirdas Barkauskas. O su visais įrenginiais, jau skraidanti laboratorija SL-2P į orą pakilo maždaug po metų 1987 m. birželio 25 d. Šis unikalus kūrinys, apie kurį rašyta daugelyje pasaulio aviacijos žurnalų ir kuris neturėjo analogų nei Sovietų Sąjungoje, nei Šiaurės Europoje, vėliau buvo išardytas. Dviliemenį sklandytuvą vėl pertvarkė į du sklandytuvus ir juos... pardavė. Tiesa, skraidančios laboratorijos eksperimentinė įranga buvo perduota Lietuvos aviacijos muziejui. Aušra (VK-8) 1987 m. Kensgaila su kolūkio, esančio prie Panevėžio, pirmininku Viliumi Paštuku sukirto rankomis, kad pagamins lėktuvą, kuris treš laukus pigiau ir daug 98 K u l t ū r o s b a r a i

105 kokybiškiau negu sovietų lėktuvas AN-2. Jis nė nenumanė, kad jo sukonstruotas lėktuvas Aušra (kolūkio, kuris finansavo darbus, pavadinimas), paklius į Guineso knygą kaip didžiausias dvivietis savadarbis lėktuvas SSRS. Jo sparnų mostas 15 m, liemens ilgis 9,57 m, tuščias sveria 1140 kg. Statyti lėktuvą Kensgailai talkino Giedrius Požarskis, Laimis Bingelis, Algis Žiužnys, o kai kurias detales gamino Ukmergės ir Panevėžio gamyklos. Lėktuvas buvo pastatytas per dvejus metus. Sovietai ilgą laiką laužė galvas, kaip pagaminti ekonomiškesnį lėktuvą trąšoms barstyti, bet niekaip nepavykdavo, nors dirbo ištisi konstruktorių biurai, o čia kažkoks lietuvis ėmė ir sukūrė orlaivį, kuris su kg trąšų kroviniu sunaudoja tik litrų degalų per valandą, o AN-2, paimdamas 1,2 t trąšų, sunaudoja apie 200 l/val. degalų, be to, geresnė laukų tręšimo kokybė (Lietuvos žemdirbystės institutas atliko trąšų barstymo bandymus). Todėl susidomėjimas SSRS buvo didelis. Už šį lėktuvą Kensgailai 1989 m. buvo paskirta SSRS pramonės ministerijos rublių piniginė premija. Tai buvo nemaži pinigai, už juos tada būtų galėjęs nusipirkti naują Žiguli ir dar liktų m. birželio 28 d. Kensgaila gavo išradimo liudijimą, o 1994 m. kovo 7 d. Lietuva išdavė jam patentą Nr Nepriklausomybės laikais Kensgaila nuvyko pas Vyriausybės vadovę Kazimierą Prunskienę aptarti Aušros lėktuvo likimo. Buvo pažadėta teikti konstruktoriui visokeriopą pagalbą, bet, kaip parodė paskesnis gyvenimas, viskas taip ir liko kalbomis. Baltijos kelias Rugpjūčio 23-iąją, kai vyko Baltijos kelias, Kensgaila savo lėktuvu Aušra grįžo iš Maskvos, iš V. Čkalovo aerodromo. Ten vyko paroda Aviacija liaudies ūkyje, kurioje aviatorius demonstravo savo pagamintą Aušrą (turėjo atvažiuoti pasižiūrėti SSKP CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas). Į Panevėžio Stetiškių aerodromą Kensgaila grįžo Baltijos akcijos dieną. Sovietų kariškiai iš Pajuostės karinio aerodromo informavo, kad tūpti į Stetiškių aerodromą Panevėžyje negalima ir liepė skristi į Šeduvos aerodromą, esantį už 35 km. Bet Vladas K u l t ū r o s b a r a i nepaklausė ir partizaniškai nutūpė Stetiškėse. Čia jam pripylė pilnus lėktuvo bakus degalų, įsodino Sąjūdžio atstovą ir jiedu skraidė virš Baltijos kelio. Nusileidęs sužinojau, kad draudžiama kilti į orą. Nors po kelionės buvau išvargęs ir nematęs namiškių, su Ryčiu Račkausku vis tiek pakilome skrydžiui virš gyvos žmonių grandinės, pranešinėjome automobilių inspekcijai apie padėtį keliuose. Net į Estiją nuskridome. Kaimyninėse šalyse nebuvo išėję į kelią tiek daug žmonių kaip Lietuvoje. Tėvynėje matėme lietuvių, apsirengusių tautiniais drabužiais. Tai padarė gilų įspūdį, prisimena Vladas. Garsiojo konstruktoriaus žmona Regina, stovėjusi Baltijos kelyje, prisimena: Išgirdau burzgiant variklį. Pakeliu galvą, žiūriu mano vyras skrenda! O aš maniau, kad Vladas vis dar Maskvoje. Tuo metu susisiekti tarpusavyje buvo nelengva mobiliųjų telefonų neturėjome. Pasimatėme su vyru tik vakare, kai laimingi grįžome po Baltijos kelio. Pirmyn į Švediją ir ilgai trukęs skrydis atgal Vėjuotą 1991 m. gegužės 31-osios rytą Vladas Kensgaila su sūnumi Dariumi lėktuvu Aušra susiruošė skristi į Skandinavijos šalių aviacijos mėgėjų sąskrydį Stokholme. Jiems daug padėjo verslininkas Rimantas Mekas, įmonės Panevėžio fonas savininkas. Gegužės 30 d. nuskridę į Vilnių sutvarkė įvairius skrydžiui reikalingus popierius, prisipylė pakankamai kuro (700 l), išklausė instruktažą, kaip naudotis avarinėmis priemonėmis, jeigu tektų nusileisti ant vandens, ir t. t. Atlikę visus formalumus, kitą dieną pakilo iš Vilniaus oro uosto, bet po keliolikos minučių skrydžio atsidarė lėktuvo gaubtas neveikė fiksatorius. Reikėjo grįžti atgal ir pataisyti gaubtą arba... Taip jie ir padarė pririšo gaubto rankenas kelnių diržais ir nieko nepaisydami skrido toliau. Susisiekę su dispečerių punktu Riga rajon, paprašė, kad leistų nukirsti kampą, t. y. skristi kiek kitu maršrutu, nesiekiant Rygos. Riga rajon leido ir liepė skristi į Joniškį, o nuo jo tiesiai į Ventspilį, o toliau laikytis, kaip numatyta skrydžio plane. Apačioje žemė buvo užtraukta storu debesų sluoksniu. Reikėjo patikslinti buvimo vietą. Vladas pasinaudojo senu aviatorių metodu nusileido 99

106 prie žemės, kad perskaitytų miestelio pavadinimą. Pasirodo, tai buvo Joniškis. Kai praskrido Ventspilį, dėl didelės magnetinės deviacijos virš Baltijos jūros kompasas rodė kursą su didele paklaida nuo +10º iki -10º, o radiokompaso jie neturėjo. Pūtė labai stiprus priešpriešinis vėjas, reikėjo patikslinti skridimo kursą ir Vladui toptelėjo mintis, kad reikia pradurti tirštus debesis ir pasižiūrėti į bangas. Bangavimo kryptis parodys vėjo kryptį, o toliau tik techninis dalykas. Taip ir padarė, tad atskrido tiesiai virš Švedijos sostinės. Aviacijos sąskrydyje Stokholme specialistai iš įvairių šalių labai domėjosi Aušra, daug klausinėjo, negalėdami patikėti, kad lėktuvą pagamino pats lakūnas. Vladui šis renginys padarė didelį įspūdį savo organizuotumu, tvarka, žiūrovų gausa. Lankėsi ir lėktuvų dirbtuvėse, bet jos nenustebino profesionalumu. Su Aušra į Stokholmą ir atgal Birželio 2-ąją, sekmadienį, tėvas ir sūnus Kensgailos pakilo skristi namo. Oras buvo nuostabus. Visi reikiami dokumentai ir leidimai sutvarkyti. Iš Stokholmo oro uosto buvo išsiųstas skridimo planas ir gautas SSRS oro eismo kontrolės (ATC) patvirtinimas, kad skrydis Stokholmas Vilnius per Ventspilį leidžiamas. Įveikę maždaug pusę kelio virš jūros, per radijo ryšį atsisveikino su Švedijos aviadispečeriais ir nieko blogo nenujausdami skrido tolyn, Latvijos link. 15 val. 45 min. (Maskvos laiku) vėl reikėjo susisiekti su Rygos dispečerių punktu Riga rajon, bet šįkart jis kažkodėl neatsiliepė. Iki Ventspilio buvo likę apie 150 km. Po kiek laiko pamatė žemę. Nustatytu dažniu nuolatos kvietė atsiliepti Riga rajon. Praėjus daugiau kaip pusei valandos (16 val. 20 min.), punktas pagaliau atsiliepė. Ekipažas pranešė, kad kirto SSRS sieną ir skrenda į Vilnių. Riga rajon liepė laikytis 300 m aukščio, ir tai buvo viskas, atnaujinti ryšio daugiau nepavyko. Vladas, apsižergęs vairalazdę, gurkšnojo švedišką bealkoholinį alų (pas mus tokio dar nebuvo). Virš Latvijos paskridę kokius 80 km pagalvojo, kad iki Lietuvos jau ranka paduot. Staiga lyg perkūnas trenkė iš giedro dangaus atsirado du naikintuvai SU-27! Vienas apsuko keletą ratų apie Aušrą, atseit klausyk mano komandos ir sek paskui mane, bet Kensgaila nutarė padidinti greitį, juk Lietuva buvo čia pat. Tada naikintuvas, dar kartą apskridęs aplink Aušrą, sukėlė tokią turbulenciją, kad lėktuve net kompaso dangtelis nukrito. Menki juokai, pamanė Vladas, teko užmiršti Lietuvą ir pasukti ten, kur nurodė naikintuvai. O nurodė jie skristi į karinį aerodromą, esantį prie Vainodės miestelio, ten bazavosi sovietų Pabaltijo karinės apygardos 54-asis priešlėktuvinės gynybos aviacijos pulkas. Nuo miestelio iki Lietuvos sienos buvo likę tik 7 km, o iki Mažeikių 32 km, bet teko tūpti į patį širšių lizdą. Atvykėlių, laukė automatais ginkluoti kareiviai. Jie stovėjo išsirikiavę šalia tako, nes jų viršininkai manė, kad nutūpti Vlado lėktuvui kaip ir naikintuvams reikia 100 K u l t ū r o s b a r a i

107 ilgo tako. Bet Aušra tako pradžioje nusileido ir iškart sustojo. Kol riedėjo į kitą galą, turėjo laiko pagalvoti. Iškart pareikalavo vertėjo į lietuvių kalbą, be to, kad atvyktų muitininkai ir užantspauduotų lėktuvą, antraip atsisakė išlipti. Pagrindinis kaltinimas jiems buvo toks: esą pažeidę SSRS sienos kirtimo taisykles, t. y. nustatytu laiku nepranešę, o pagal galiojančius teisės aktus SSRS valstybinę sieną ore saugo SSRS priešlėktuvinės gynybos (PVO) kariuomenė, sienos apsauga nepriklauso Lietuvos kompetencijai. Juos ne areštavo, bet sulaikė. Teko nakvoti. Vakare atėjo du karininkai, nešini degtinės buteliu, ir pasiūlė išgerti. Vladui tai pasirodė įtartina, padėkojęs jis atsisakė. Rytojaus dieną atvažiavę oficialūs asmenys iš muitinės, saugumo ir karinės prokuratūros pradėjo viską tikrinti. Nieko įtartino neradę, pasakė, kad įgula gali būti laisva. Rodos, jau galima skristi, bet pulko vadovybė kažkur paskambino ir pareiškė, kol nebus sumokėtos išlaidos, susijusios su jų sulaikymu, Aušra nepakils. O jos sudarė 27 tūkstančius 722 rublius. Tai buvo nežmoniškai dideli pinigai. Dviejų naikintuvų pakėlimas į orą buvo įvertintas rubliais, radiolokatorių darbas 5845 rubli ais, radiotechninių prietaisų darbas 3900 rublių. (Šiuo veiksmu kariškiai netiesiogiai parodė, kad Lietuvą pripažįsta nepriklausoma valstybe. SSRS piliečius už sienos kirtimo taisyklių pažeidimus valdžia greičiau į kalėjimą įgrūs, bet mokėti jiems nereikės.) Kensgaila pareikalavo, kad jį sujungtų su Pabaltijo apygardos vadu. Šis patarė kreiptis į SSRS gynybos ministrą maršalą Dmitrijų Jazovą arba į SSRS generalinį sekretorių Michailą Gorbačiovą. Tuo metu buvo ketvirtosios Mathiaso Rusto skrydžio į Maskvą sukaktuvės * ir generolai, bijodami, kad jų galvos gali nulėkti, stengėsi išvengti atsakomybės, juo la- * Mathiasas Rustas 1987 m. gegužės 28 d. iš tuometinės Vakarų Vokietijos su dviviečiu lėktuvėliu Cesna-172 neteisėtai kirto SSRS sieną ir nusileido Raudonojoje aikštėje. Už tai SSKP CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas pašalino iš pareigųgynybos ministrą Sergejų Sokolovą ir oro pajėgų gynybos viršininką Aleksandrą Koldunovą. Buvo atleista apie du šimtus aukšto rango kariškių. Tai didžiausias sovietų kariuomenės valymas po Stalino. K u l t ū r o s b a r a i biau kad padėtis buvo labai įtempta viskas judėjo SSRS griūties link. SSRS civilinių skrydžių taisyklėse (nastavlenija po proizvodstvu poletov) rašoma, kad kirsti SSRS sieną be ryšio negalima, bet yra viena išlyga jei ryšys sugedo skrendant. Aušros radijo ryšys buvo nekoks (to neslėpė ir lakūnai), kai skrendant į Švediją ore atsidarė gaubtas, lėktuvo antena buvo pažeista, bet ne tiek, kad nebūtų galima susisiekti su dispečeriais. Be to, 54-asis priešlėktuvinės gynybos aviacijos pulkas puikiai žinojo apie Aušros skrydį (tą patvirtino vienas iš pulko vadų). Sovietų vadovybė įvykiui tirti skubiai sudarė komisiją, bet ji buvo labai vienpusiška. Nepakvietė Lietuvos aviacijos atstovų, iš dispečerinio punkto Riga rajon nepaėmė pokalbių įrašų ir t. t. Žodžiu, ji sudaryta tik dėl akių. Aušrą grąžino jau po Maskvos pučo. Karinio padalinio vadas atsiuntė laišką, kuriame nurodoma, kad ekipažas, kirsdamas SSRS sieną, su dispečeriniu punktu Riga rajon susisiekė pavėlavęs 18 minučių, bet vadovaujantis gera valia nuspręsta grąžinti lėktuvą Aušra jos savininkui Vladui Kensgailai. Tai padaryta 1991 m. rugpjūčio 31 d., praėjus trim mėnesiams po priverstinio nutupdymo. Vladą iš Vainodės aerodromo išlydėjo, rodos, visas pulkas, o pinigų incidento išlaidoms padengti niekas ir neketino mokėti. ( Rusija niekada nebūna tokia stipri, kokia atrodo. Bet Rusija niekada nėra tokia silpna, kokia atrodo. Ši legendinė geležinio Vokietijos kanclerio Otto von Bismarcko frazė, ištarta daugiau negu prieš šimtmetį, gyva iki šių dienų.) Avarijos 1999 m. Vladas su Aušra, pakilęs iš Stetiškių aerodromo, patyrė avariją maždaug 20 m aukštyje sugedo variklio oro kompresorius. Tuo metu nutūpti jau negalėjo ir skrido toliau, kol priekyje išniro elektros laidai. Kaip ir prieš daug metų Žemaičių Naumiestyje, teko rėžtis į juos. Nutraukė vieną iš keturių laidų, bet sėkmingai nutūpti su trąšomis pakrautu lėktuvu nepavyko. Pilvu trenkėsi į žemę, važiuoklė lūžo, lėktuvas buvo smarkiai apgadintas. Ačiū Dievui, lakūnas atsipirko nedidele žaizda kaktoje, o 101

108 su juo skridęs ūkininkas sužalojimų išvengė. Lėktuvui reikėjo kapitalinio remonto, kuris truko pusę metų. Vėlyvas ruduo, Aušra po patirtos avarijos suremontuota, naujas variklis išbandytas ore dirba kaip laikrodis. Vladas ruošiasi skristi į Klaipėdos aeroklubą Kartenoje, ten paliks lėktuvą žiemai. Reikia paskubėti, nes ruduo vėlyvas, dienos darosi vis trumpesnės. Užvedė variklį, pašildė iki reikiamos temperatūros, nuriedėjo iki pakilimo tako ir startavo. Lėktuvas suriaumojo, įsibėgėjo taku, grakščiai atsiplėšė nuo žemės ir, padaręs gilų posūkį, dingo tolumoje. 500 m aukštyje perėjo į horizontalų skridimo režimą. Motoras pradėjo monotoniškai gausti, lakūnas atsilošė, pasinėrė į prisiminimus apie praėjusią vasarą, apie tą prakeiktą lėktuvo avariją, apie nenuveiktus darbus. Laikas tartum sustojo. Nepastebėjo, kaip tolumoje pasirodė Šiaulių bokštai. Lėktuvą pakreipė šiauriau miesto, kad neįskristų į Zoknių karinio aerodromo valdomą oro erdvę. Vos praskrido Šiaulius, lėktuvo variklis staiga sučiaudėjo, po to antrą, trečią kartą, kuo toliau, tuo dažniau. Smarkiai sumažėjo lėktuvo trauka. Kas per velniava, tik to ir trūko! Teko nusileisti iki medžių viršūnių. Įmirkusią žemę dengė sniegas, iš viršaus buvo galima atskirti tik mišką nuo laukų, bet kur tūpti pavojinga. Reikėjo žaibiškai apsispręsti, ką daryti. Vladas sumetė, kad iki artimiausio Telšių aerodromo yra maždaug km. Gal pavyktų iki jo šiaip ne taip?.. Kas bus, tas bus, trauksiu į Telšius, apsisprendė. Variklis tarpais dirbdavo normaliai, tada jis stengdavosi pakilti į kelių šimtų metrų aukštį. Tačiau kaskart vis rečiau pavykdavo tai padaryti. O tarp Kuršėnų ir Telšių vien miškai taigi nerimauti buvo dėl ko. Pradėjo temti, įtampa didėjo. Kai variklis pradėdavo čiaudėti, leisdavosi, nematydamas net kur, bet staiga šis vėl pradėdavo normaliai veikti. Atrodė, nori išmėginti lakūno ištvermę. Toptelėjo mintis, gal tupdyti lėktuvą ant plento, tada būtų šiokia tokia viltis likti gyvam, bet ten apstu automobilių... Užrašų knygutėje pradėjo rašyti, kaip vyksta skridimas, kad radusieji sužinotų, kas atsitiko. Tačiau likimas buvo gailestingas taip kankindamasis, atskrido iki Telšių aerodromo. Greitosiomis apžiūrėjęs variklį, nieko nerado dabar šis dirbo normaliai. Nutarė skristi iki Kartenos, juk buvo likę vos 50 km. Skridimo taktiką pasirinko kitokią visą laiką kilo, jei staiga išsijungtų variklis, iš aukštai galėtų toli nuskristi. Kartenos aerodrome nutūpė jau naktį. Detaliau apžiūrėjęs lėktuvo varikį, pamatė, kad sugedęs vienas iš magnetų, kuris trukdė ir antram magnetui dirbti. Laikas ėjo, o Aušros niekam nereikėjo. Nesulaukęs Lietuvos paramos, Vladas nusprendė lėktuvą parduoti ukrainiečiams, žadėjusiems tokius lėktuvus gaminti serijiniu būdu. Bet jie žodžio neištesėjo, o pinigai, gauti už lėktuvą, sudegė banke (greičiausiai pats Dievas nenorėjo, kad Aušra būtų parduota). Kai prisimena Aušrą, Vladui suspaudžia širdį kiek su tuo lėktuvu skraidyta, visokių prizų laimėta, nuotykių patirta, o dabar jis kažkur Ukrainoje, gal jau apskritai nurašytas Vlado Kensgailos devintasis lėktuvas VK-9 Idėja sukurti VK9 Vladas Kensgaila 1990 m. pasidalijo su klaipėdiškiu, senu draugu, Algirdu Skurdeniu, kuris pažinojo to meto prekybos ir materialinių išteklių ministrą Vilių Židonį. Gavo audienciją, pasišnekėjo ir nuo 1991 m. ministerija pradėjo remti lėktuvo statybą. Bet netrukus į valdžią atėjo kiti žmonės ir tiesiai šviesiai pasakė: Kam to reikia, nusipirksim lėktuvą iš užsienio. Rėmimas baigėsi. Dabar pačiam konstruktoriui reikėjo rūpintis lėšomis, o tai, žinoma, nebuvo lengva. Sukosi kaip išmanydamas, pavyko susitarti su Panevėžio miesto savivaldybe, rėmė kai kurie verslininkai, nemažai investavo savo pinigų, bet idėjos neatsisakė. Pradžioje buvo numatęs konstruoti aštuonvietį lėktuvą su vienu M14P (Jak tipo) varikliu, bet vėliau atsirado galimybė gauti du Lycoming amerikiečių gamybos variklius po 250 AG. Šis 8 vietų gražuolis Pajuostėje pakilo į dangų 2009 m. rugsėjo 11 d. Tai bene pats didžiausias lietuviškas lėktuvas, didesnis už prieškariu Antano Gustaičio konstruotus garsiuosius ANBO. VK-9 turi įtraukiamą važiuoklę. Pagamintas iš kompozicinių medžiagų su kieta danga. Kreiserinis greitis 102 K u l t ū r o s b a r a i

109 Vlado Kensgailos devintasis lėktuvas VK-9 siekia iki 500 km/val. Nenutūpęs gali nuskristi 2500 km (nuo Vilniaus iki Madrido). Visi juokauja: kuo daugiau Vladui metų, tuo didesnius lėktuvus jis konstruoja. Per savo amžių jam teko skraidyti su daugiau kaip 30 įvairių rūšių sklandytuvais ir lėktuvais, bet didžiausią malonumą patiria, kai skraido su savo pagamintais aparatais. Paklaustas, koks jo sukurtas lėktuvas mieliausias, Vladas atsakė rožančius, didelis ar mažas, bet poteriai tie patys. Baigiamasis žodis K u l t ū r o s b a r a i Kai 1960 m. buvo įkurtas Šilutės aeroklubas, man suėjo 8 metai. Žmonės buvo ištroškę renginių, todėl per aviacijos šventes į aerodromą susirinkdavo beveik visas miestas. Kai pilotai su lėktuvais ir sklandytuvais ore atlikdavo sudėtingas figūras, man atrodydavo, kad jie tuoj rėšis į minią. Kai nusileisdavo, juos visi sveikindavo verždamiesi pro aptvėrimus, pro sargybą. Per vieną tokią šventę prie mūsų priėjo Vlado Kensgailos žmona Regina ir paklausė mano tėvų, gal norėtumėte, kad mus paskraidintų lėktuvu JAK-12? Mama per visą skridimą sėdėjo nuleidusi galvą bijojo, o man pirmas skrydis buvo tikra šventė! Gyvenome šalia Vlado Kensgailos namų, todėl per virtuvės langą matydavau lėktuvus, sklandytuvus, kitokią aviacinę techniką, ištrauktą iš daržinės. Įsiminė toks vaizdas: Kensgaila sėdi lėktuve ir bando motorą, kieme viskas pakilę į orą, vaikinas, kuris laikė lėktuvo liemenį, pristigęs jėgų jį paleido. Vladas vos spėjo lėktuvą sustabdyti iki tvoros buvo likę pora metrų! Kartą mama man pasakė, kad mokykloje, kurioje mokausi, ūkvedžiu dirba Vlado Kensgailos tėvas, kuris už ryšius su Lietuvos partizanais buvo ištremtas į Sibirą. Kai iš kiemo išriedėdavo Herkulesas, žinodavau, kad prasidės skraidymai. Tada, sėdęs ant dviračio, lėkdavau į aerodromą, atsiguldavau ant žolės ir spoksodavau. Pilotai su kepurėmis, dėvintys odines striukes ilsėdavosi, pasikloję šilkinius parašiutus, ir atrodydavo tarsi ne šios žemės gyventojai aš jiems pavydėdavau. Sklandytoju tapti buvau per jaunas, todėl pradėjau lankyti aviamodelizmo būrelį. Čia sužinojau, kodėl kyla aukštyn bemotoriai sklandytuvai, kas yra termikai, kaip jie susidaro. Klasėje, kurioje mokėmės, buvo tikras sklandytuvas, tiesa, be sparnų, jo liemuo buvo apverstas ir padėtas ant taburečių. Kai niekas nematydavo, įsiraitydavome aukštyn kojom į jį ir sėdėdavome. Sklandytuvo kvapas buvo specifinis dvelkė tepalu, medžiu, metalu ir... debesimis. 103

110 Apie knygas Arvydas Juozaitis Drąsiausias Baltijos regiono iššūkis pasauliui Rytprūsių paslaptis, kurią bando atskleisti Anatolijus Bachtinas Anatolij Bachtin Komunizmo projektas, Rytprūsiuose pradėtas įgyvendinti 1945-aisiais, susidūrė su milžiniškais sunkumais. Imperinė ideologija čia, kaip niekur kitur pokarinėje SSRS teritorijoje, šviesų rytojų paskelbė ant svetimo gyvenimo pamatų. Naujoji valdžia, į užkariautą teritoriją siųsdama slavų kolonistų armijas, suteikė atvykėliams teisę su medžiaginiu ir kultūriniu palikimu elgtis taip, kaip su fašistiniu priešu, t. y. toliau kariauti, kol akmens ant akmens neliks (išimtis taikyta tik tebeveikiantiems vokiškiems fabrikams ir uostams, nes jie užtikrino darbo vietas). Karo istorijoje nedaug atvejų, kad įgytais trofėjais žeme, miestais ir žmonėmis nugalėtojas nepasinaudotų kaip gyvenimo ištekliais. O Rytprūsių šiaurinę dalį, atitekusią Kremliaus administravimui, imta nuožmiai naikinti. Be jokios atodairos, nepaisant nei sveiko proto, nei ekonominės naudos, visas šimtmečių turtas buvo paženklintas įdagu fašizmo paveldas ir šluojamas nuo žemės paviršiaus. Teritoriją išvalė net nuo vietos gyventojų tie, kurie nemirė iš bado ir nuo ligų, buvo išgabenti į rytinius Vokietijos rajonus. Komunizmo statytojai Rytprūsiuose demonizavo griuvėsius. Kolonistai ir atsitiktiniai atvykėliai buvo pripratinti gyventi tarp griuvėsių, kurių jie neįveikė ilgus dešimtmečius. Keistas ir šiurpus faktas: net 8-ajame dešimtmetyje Kaliningradas buvo vienintelė vieta SSRS imperijoje, kur brandus socializmas skelbtas ant neužgydytų 1943 m. bombardavimo ir 1944 m. šturmo žaizdų. Tačiau ir ant griuvėsių gimsta vaikai. O gimę jie neturi jokio pasirinkimo pasaulis jiems atsiveria kaip stebuklas. Vaikams nerūpi ideologija, ir net griuvėsius jie priima kaip savastį. Dažnas išgirsdavo ne vien pervadintų gatvių ir rajonų pavadinimus, bet ir ankstesnius Špandino, Ponartero vardus, nes šalia dar gyveno, tiesa, trumpai, vokiečių kilmės bendraamžiai m. visi jie dingo iš akiračio. Tačiau kelerių metų pakako, kad slavų vaikai ir vokišką palikimą priimtų kaip savą. Likę vienvaldžiai, jie su džiaugsmu siausdavo po griuvėsius, rasdami čia ir žaislų, ir ginklų. Šis rašinys apie vieną iš dvilypės kartos, gimusios pokariu, atstovų. Anatolijus Bachtinas gimė 1949-aisiais, kai Karaliaučius jau buvo pervadintas Kaliningradu vardas suteiktas 1946 m. Nedaug trūko, kad į metrikus būtų įrašyta: gimęs Koenigsberge. Jaunystėje jis pamėgo dailę ir fotografiją, o šie užsiėmimai įpratino atidžiau tyrinėti griuvėsius. Žvelgdamas į praeities skeveldras ir plytas, išmoko atskirti įvairių laikų amalgamas, aptikti praeities pėdsakus. Jo laukė nuostabūs atradimai: namo griuvėsiai kartais bylodavo ir apie XIV amžių, ir apie XX a. 4-ąjį dešimtmetį Anatolijus buvo devyniolikmetis, kai atėjo 1968-ieji. Tais lūžio metais, balandžio mėnesį, Kaliningrade įvyko pirmasis pokarinis susidūrimas inteligentija ryžosi pasipriešinti komunistų valdžios ketinimams visiškai 104 K u l t ū r o s b a r a i

111 K u l t ū r o s b a r a i Karaliaučius. Kneiphoffo rajonas.1930 m. sunaikinti Prūsijos Karalių pilies liekanas. Srities partorgas N. Konovalovas, nepaisydamas šimtų protesto parašų, pasiekusių net Maskvą, nutarė susprogdinti paskutiniuosius pilies bokštus. Tai buvo padaryta. Netrukus nušlavė nuo žemės paviršiaus ir visą miesto centrą Altštatą. Bachtinui tais metais sukako dvidešimt, apie drastišką griovimo akciją jis sužinojo, grįžęs iš privalomosios karinės tarnybos Sovietų armijoje. Karalių pilies sunaikinimas paveikė daugelio žmonių likimus. Barbariškas aktas pasuko ir Anatolijaus Bachtino gyvenimą jis ėmėsi istorijos studijų, pradėjo gilintis į archyvus m. atvykęs į Karaliaučiaus kraštą, aš beveik nieko nežinojau apie vietos kraštotyrininkų veiklą. Susipažinęs su Aleksejaus Gubino vadovaujamo klubo nariais ir ėmęs lankytis kraštotyrininkų sekmadieniuose, Bachtino ten nesutikdavau. Tačiau pažintis įvyko gana greitai, tiesa, neakivaizdžiai išvydau jį TV ekrane. Iš savo darbo kabineto valstybiniame Kaliningrado srities archyve Bachtinas pasakojo žmonėms miesto istoriją. Mat buvo rengiamasi 2005-iesiems, kai leista paminėti Karaliaučiaus 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo pagaliau oficialiai pripažinta, kad ir prūsų, ir vokiečių istorija sudaro savos istorijos dalį. Įvyko epochinis lūžis. Maskvos leidimas buvo gautas, pinigai iš federalinio biudžeto paskirti prasidėjo plataus masto atstatomieji ir remonto darbai. Todėl verkiant reikėjo archyvinių duomenų, brėžinių, rodančių, kokie kadaise buvo namų stogai, jų siluetai. Nuolat prašyta Bachtino pagalbos, o šis, darydamas daugiau negu reikalauja jo pareigos, taigi atlikdamas rusų inteligentui būdingą misiją, dosniai dalijosi sukauptomis žiniomis. Valdžios atstovai, statybininkai, žurnalistai kreipdavosi į jį kaip į paskutinę tiesos instanciją. Mudu susipažinome ir tapome draugais. Dar po kurio laiko aš supratau, kad šis žmogus padarė žygdarbį, tyrinėdamas Prūsijos istoriją. Pirmiausia reikėtų paminėti jubiliejiniais metais pasirodžiusį Anatolijaus Bachtino albumą-žinyną apie Rytprūsių teritorijoje stovėjusias Vokiečių (teutonų) ordino pilis. (Замки и укрепления Немецкого ордена в северной части Восточной Пруссии, 2005, Калининград). Į šią knygą sudėti istoriniai pilių brėžiniai, jas vaizduojantys grafikos lakštai, piešiniai, topografiniai žemėlapiai. Pateikiamas terminų žodynas, Vokiečių ordino didžiųjų magistrų registras. Kiekvienos pilies istoriją papildo nuotraukos, liudijančios statinių būklę XX a. pradžioje arba prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Po to įdėtos XX a. pabaigos, XXI a. pradžios nuotraukos, kurias padarė pats Bachtinas. Palyginta Kaliningrado srities ir Lenkijos pilių būklė. Pilys suregistruotos nuo Dancingo-Gdansko iki Ragainės-Ragnito-Nemano. Ne vien šis albumas atskleidžia Bachtino stilių. Kiek anksčiau, amžių sandūroje, pasirodė albumas-žinynas vokiečių kalba Užmirštoji kultūra. Šiaurės Rytprūsių 105

112 Karaliaučius.1901m. atvirukas iš Igorio Afonino rinkinio bažnyčios (Vergessene Kultur. Kirchen in Nord-Ostpreussen, , Luneburg, Husum Druck). Knygoje, kuri buvo išleista Vokietijoje 1998 m. (iki 2000 m. išėjo net trys jos leidimai), suregistruotos visos 224 kirchės ir bažnyčios, stovėjusios ar dar tebestovinčios Kaliningrado srities teritorijoje. Joje irgi apstu brėžinių, grafikos kūrinių, piešinių, nuotraukų. Čia itin vertingą dalį sudaro objektai, kuriuos autorius fotografavo ne vienus metus, ne po vieną kartą. Vaizdai sugretinami: vienoje nuotraukoje matome dar stūksančias sienas, kitoje jau tik griuvėsių krūvą arba visai tuščią plynę. Fotografuota iš tos pačios vietos, bet vis kitais metais. Bachtinas apvažiavo, dažniausiai dviračiu, visą kraštą, nufotografavo visus Dievo namus ar jų liekanas. Tai neįkainojama kronika. Niūrus kultūros nykimo metraštis. Paradoksas, bet kulto pastatai čia sparčiausiai nyko žlugus komunizmui. Kol gyvavo kolūkiai ir tarybiniai ūkiai, senosios šventovės dar stovėjo su stogais, nes buvo naudojamos kaip sandėliai ar grūdų saugyklos. XX a. 10-uoju dešimtmečiu, žlugus kolektyviniam ūkininkavimui, nutiko blogiausia, nes vargani apgriuvę pastatai neteko paskutinės apsaugos stogų, o tai reiškė pabaigą. Viskas nyksta dabar, mūsų akyse, komunizmo nebeapkaltinsi, sako Bachtinas. Karti Rytprūsių kultūrininko duona! Neturėdamas jokių administracinių galių, jis pasmerktas bene vieninteliam užsiėmimui fiksuoti degradaciją ir žūtį. Net valstybinio archyvo darbuotojas šio darbo ėmėsi be valstybės paramos, savo lėšomis ir laisvalaikiu. Tebedirba jį iki šiol. Ir vis dėlto didžiausias Bachtino įnašas į Rytprūsių istoriją yra ne albumai, ne kultūros misionieriaus veikla. Šiemet, baigiantis vasarai, išėjo Bachtino knyga, kurią galima pavadinti drąsiausiu Baltijos regiono iššūkiu pasauliui. Tai knyga-tyrinėjimas, knygavizija apie galimą, kone visai realų Sandoros Skrynios kelią į šiaurinę Rytprūsių dalį. Taip, būtent į dabartinę Kaliningrado sritį. Kvapą gniaužiantis atradimas. Knyga parašyta seniai, jos rankraštis gulėjo autoriaus stalčiuje nuo XXI a. pradžios ir laukė paramos leidybai. Kantrybė apsivainikavo sėkme. Ir netgi daugiau negu sėkme: knyga tuo pat metu išėjo ir Kaliningrade, ir Maskvoje. История Ковчега Завета: oт Синая до Пруссии buvo išleista (nurodant 2011 m., kaip reikalavo leidybos projektas) Kaliningrado srities vyriausybės lėšomis, nors atspausdinta Maskvoje. Kitas variantas, pavadintas komerciškiau Прусский след Ковчега Завета ir išleistas minkštais viršeliais, pasirodė Kaliningrade leidėjo Vadimo Kurpakovo rūpesčiu. Viskas prasidėjo lemtingais 1988-aisiais, sužydėjus tautų pavasariui Lietuvoje ir Lenkijoje. Keista, tačiau būtent tada Kaliningrade nuskambėjo mintis, privertusi Bachtiną suklusti. Kažkuris iš vietos kraštotyrininkų pasakė, kad čia vis dar ieškoma Gintaro kambario, o reikėtų kasti kur kas giliau ir ieškoti biblinės Sandoros Skrynios. Kaip nejaugi Dešimties Dievo Įsakymų plytų? Mintis atrodė absurdiška. Sandoros Skrynia ir Prūsija?! Tačiau ši idėja Bachtiną ėmė įkyriai persekioti, o dar labiau ją sutvirtino vienas nutikimas m., kai perestroikos vėjai pagaliau pasiekė ir Kaliningradą, SSRS Kultūros fondas kartu su TASS mieste įkūrė organizaciją, turėjusią ieškoti Gintaro kambario pėdsakų. Keistoje vietoje (ant vieno iš srities Filharmonijos filialų durų) atsirado keistas užrašas, liudijantis, kad čia veikia Kultūros vertybių buvusioje Rytprūsių teritorijoje paieškų ekspedicija. Bachtinas į šią laikiną organizaciją buvo deleguotas kaip srities ar- 106 K u l t ū r o s b a r a i

113 chyvo darbuotojas. Netrukus pamatė, kad paieškų ėmėsi nekompetentingi žmonės, o jų veikla grynas avantiūrizmas m. ekspedicija buvo nutraukta. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ėmęsis tyrinėti istorinius dokumentus, Bachtinas netrukus aptiko, kad dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje jau 1936 m. veikė panašaus pobūdžio ekspedicija. Žinoma, anuo metu ji buvo kur kas geriau organizuota ir finansavo ją ne Maskva, o Berlynas. Paieškoms vadovavo SS karininkai, talkinami mokslininkų. Organizaciją, pavadintą Ahnenerbe ( Protėvių palikimas ), asmeniškai kontroliavo Heinrichas Himmleris, dešinioji Hitlerio ranka. Pagautas smalsumo, Bachtinas netrukus išsiaiškino, kad fašistų valdžia, remdamasi ilgą laiką vykdomais tyrimais, ieškojo švenčiausių krikščionybės relikvijų. Pasirodo, Ahnenerbe buvo įsitikinusi, esą krikščionybės šaknys siekia šiaurinę Rytprūsių dalį. Po dvejų tyrinėjimo metų Bachtinas jau galėjo pasakyti: Aš priėjau prie paradoksalios išvados Rytprūsių teritorijoje Ahnanerbe esesininkai ieškojo Sandoros Skrynios (p. 6, čia ir toliau citatos iš Kaliningrade išleisto programinės knygos varianto). Nejaugi XX a. 4-ajame dešimtmetyje nacionalsocialistinė Vokietija laikėsi prielaidos, esą judaizmo ir krikščionybės pamatinės vertybės galėtų būti paslėptos senosiose prūsų žemėse? Argi Sandoros Skrynia nežuvo 587 m. pr. Kr.? Kad atsakytų sau į šiuos klausimus, Bachtinas sugaišo aštuonerius kruopštaus darbo metus. Pradėjęs nuo Šventovės (tamplierių) ir Vokiečių (teutonų) ordinų susikūrimo XI a. ir tyrinėdamas jų kelią, nueitą per šimtmečius, aptiko milžiniškų turtų pėdsakus. Tamplierių ordinas, kaip žinome, buvo arčiausiai Skrynios, nes saugojo Šventovę, o teutonų ordinas buvo arčiausiai mūsų. Bachtinas rašo: Oficialios Vokiečių ordino istorijos tyrinėtojai iki šiol negali argumentuotai paaiškinti, kodėl 1308 m. iš Venecijos jis persikėlė į Prūsiją (p. 211). Gal todėl, kad kaip tik tuo metu Europoje pradėta medžioti tamplierių ordiną? Juk po penkerių metų šis buvo visiškai sunaikintas. Gal panašus likimas laukė ir teutonų? Vadinasi, reikėjo gelbėtis? Kur tamplierių turtai? sutrikę svarstė ano meto Europos galingieji, tikėjęsi pasipelnyti iš sunaikinto ordino K u l t ū r o s b a r a i kasos, iš jo slaptaviečių. Tačiau Romos popiežiui su Prancūzijos karaliumi, persekiojusiems drąsiuosius tikėjimo brolius, teko nusivilti tamplierių turtų rasti nepavyko. Bachtinas daro drąsią išvadą: didžiausią savo turtų dalį tamplieriai slapta perdavė teutonams. Kad tai įvyktų, vokiečiai turėjo užbėgti už akių represijoms, pasitraukti kuo toliau nuo politinės jėgos centrų, į krikščionių dar nepaliestas vietas prie Baltijos. Tai buvo sėkminga, nes strategiškai puikiai įgyvendinta operacija. Iš Venecijos, laikinai stabtelėję Vienoje, teutonai persikraustė į Prūsiją. Žinoma, buvo ir kita dingstis Lenkijos valdovo Konrado Mazovieckio kvietimas. Šis, kaip žinome, kone maldavo, kad krikščionys suteiktų pagalbą apramdyti neramiesiems prūsams. Teutonai atsiliepė. Jų persikėlimas į šiaurę įgavo ideologinę aukos aureolę. Tačiau svarbiausias jų tikslas buvo pabėgti nuo popiežiaus Jono XXII, užsimojusio atlikti ordino turtų reviziją (p. 231). 107

114 Šventovės (tamplierių) ordino broliai, pabrėžia Bachtinas, prieš pat susidorojimą su jais dar spėjo išsiųsti į Prūsiją savo flotilę 18 galerų, gabenusių pinigus ir turtus, o Vokiečių ordino vyriausiajam magistrui Siegfriedui von Feuchtwangenui įdavė laišką, suteikiantį įgaliojimus saugoti tamplierių turtą, buvo apibrėžtos ir sąlygos, leidžiančios teutonams naudotis šiuo palikimu (p. 213). Perdavimui pavykus, teutonai, dingę iš didžiųjų valdovų akiračio, pasirodė Pomeranijoje, Pomezanijoje, Varmijoje ir Prūsijoje. Atvyko labai turtingi tą liudijo milžiniškos statybos ir kiti stambaus masto užmojai. Tai buvo neįprasta, nes tokioje vietoje to meto sąlygomis tokia statybų sparta buvo sunkiai įsivaizduojama per gerą pusšimtį metų naujose žemėse vokiečiai pastatė dešimtis mūro pilių. Ir dar kokių pilių! Bet vis dėlto į pagrindinį klausimą lieka neatsakyta. Tas klausimas Bachtinui nedavė ramybės keliolika metų: ar flotilė, 1308 m. išplaukusi iš La Rošelio uosto ir pasukusi į Baltijos jūrą, Prūsijos link, tikrai gabeno Sandoros Skrynią? Knygos pradžioje autorius rašo: Man susidarė įspūdis, kad nedidelė auksinė 165 х 60 х 60 cm dydžio Sandoros Skrynia yra dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje, taigi šią prielaidą reikia įrodyti arba paneigti (p. 6). O kokią išvadą jis skelbia knygos gale? Ar spėjimas pasitvirtino? Patvirtinti jį galima vieninteliu būdu: surasti Sandoros Skrynią ir parodyti šventąją relikviją pasauliui. Ne vienam skaitytojui kils klausimas, ar čia mokslinė, ar fantastinė, ar populiarioji literatūra? Atsakysiu paprastai: pažintinė. Jos autorius labai akylai ištyrė istorinius šaltinius, tarp jų ir Senąjį Testamentą, nes tik jame detaliai aprašomas tikrasis Sandoros Skrynios kelias. Knygos stilius neįmantrus, skaityti ją tikras malonumas, užversti jos nesinori. Tai enciklopedinio pobūdžio įspūdinga kelionė nuodėmingais tamplierių ir teutonų keliais, aptariant kryžiaus žygius, Europos istoriją ir Prūsijos likimą. Faktų ir įžvalgų nepaprastai turtinga knyga! Pateikiama versija drąsi. Mes, lietuviai, Baltijos krašto gyventojai, turėtume ją ypač branginti. Šalia penkių hipotezių, koks likimas galėjęs ištikti svarbiausią krikščionybės relikviją, atsirado dar viena: Sandoros Skrynia yra baltų žemėse (beje, knygos pabaigoje pristatomos ir kitos versijos). Kas nesidžiaugs šia hipoteze, tas vargu ar apskritai sugeba žavėtis tyrinėtojų drąsa ir erudicija. Mąstančių žmonių ši istorija nenuvils. Aistringas keturių šimtų puslapių pasakojimas, paremtas ne fikcijomis, o istoriniais šaltiniais, tai tikras tamplierių turtas. Nuvilia kas kita knygos tiražas. Sudėjus į daiktą Kaliningrade ir Maskvoje atspausdintus egzempliorius, susidaro vos 2000 vienetų. Nežinia, ar ši knyga kada nors pasieks Nacionalinę M. Mažvydo, Klaipėdos apskrities viešąją I. Simonaitytės biblioteką. Nebent būtų surengti knygos pristatymai, pakvietus juose dalyvauti patį autorių (toks pristatymas spalio 12 d. įvyko Kaliningrado srities bibliotekoje). Beje, Lietuvai laikas susipažinti su Anatolijumi Bachtinu. Skaityti šios įstabios istorijos rankraštį man teko laimė jau 2006 m. Nors jo apimtis bent trečdaliu didesnė negu knygoje paskelbtas tekstas, tačiau nei idėja, nei turinys nenukentėjo. Dažnas Bachtino rankraštis keliauja iš rankų į rankas. Laimė, vienas kitas atsiduria spaustuvėje ir įgauna knygos pavidalą. Kaliningrade jau senokai klajoja savilaidinė Bachtino apysaka Trečiasis pasaulinis. Tai karinis karnavalinis pasakojimas, paremtas tarnybos Sovietų armijoje patirtimi. Pasakojama apie trečiąjį pasaulinį karą, kurio dar nebuvo, bet kurį Anatolijus su bičiuliais kaliningradiečiais jau patyrė. Apysakos herojai jauni ginkluoti vyrai ir moterys tikri asmenys su vardais ir pavardėmis. Seni draugai nesipiktina, kad Anatolijus aprašė juos kaip karo veiksmų imperijoje ir Europoje dalyvius. Trečiojo pasaulinio ištraukas 2008 m. gegužę paskelbė dvikalbis literatūros ir meno žurnalas Paralelės- Параллели (Nr. 3), leidžiamas Kaliningrade ir Klaipėdoje, jį galima rasti I. Simonaitytės ir Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekose. Šiuo metu Anatolijus Bachtinas rašo Vokiečių (teutonų) ordino istoriją. Dirba seniai, panašu, kad ir vėl nustebins atradimais. Pavyzdžiui, kaip interpretuosime jo teiginį, esą teutonai visada bijojo Lietuvos ir tik patys lietuviai kalti, kad ordinas užsibuvo Karaliaučiuje iki pat 1525-ųjų? 108 K u l t ū r o s b a r a i

115 Visai nejuokingi skaitiniai Lietuvos šalies žmonių padavimai. CV Švankas * apie fintus Kadaise, neatmenamais laikais, už captatio benevolentiae (palankumo siekimą nusikalstamu būdu) grėsdavo carcer Mamertinus (valstybinis kalėjimas Romoje, prie forumo). Tačiau pasikeitė ir laikai, ir papročiai. Dabar vyriausiasis rinkimininkas Zenonas V., pilte užpiltas žodiniais, rašytiniais ir filmuotiniais įrodymais, kad per pirmąjį balsavimo turą rinkėjų palankumo siekta suvilgant jiems gerkles ir papildant kišenes, užuot gąsdinęs karceriu už tokius fintus, bejėgiškai skėsčioja rankomis ir kojomis. Pasak jo, panaikinus balsavimo rezultatus, kiltų visa puokštė teisinių padarinių. Todėl, nors rinkėjų papirkinėjimas tapo masinis ir ciniškas, vis tiek negalima užsimoti be reikalo. Juk neįrodyta, kad buvo papirkti visi rinkėjai ir kad visi būdai, kuriais tam tikro darbo partija siekė ir pasiekė sau palankaus rezultato, buvo nusikalstami. Dalis jų, kaip antai rožiniai pažadai, laikytini netgi visiškai nekaltais, nes nuo seno sakoma: Pažadėsi patiešysi, netesėsi negriešysi. Ypač kad bent jau Viktoras U., jo paties teigimu, čia niekuo dėtas, kaip ir jaunasis oligarcho ginklanešys Gobšys, nes tauta juos abu myli netgi už ačiū. Kadangi jiedu akivaizdžiai nekalti, vadinasi, kalčiausia aplinka (kitų partijų lyderiai pavyduoliai, iki šiol negalintys susiprasti, kad prostyje sovietskije liudi po * Švankas tai nėra nešvankybių antipodas, o satyrinis pasakojimas, artimas prancūzų fablio žanrui. Mano būrimo salone Dura necéssitas visą tiesą švanko stiliumi atvirai išklojo vienas papirktas rinkėjas rovėsi plaukus nuo galvos ir aimanavo esąs apgautas: manė, kad balsuoja už Radžį, bet tai buvusios visai ne tos piršlybos, ne tų nuotakų rinkimai. K u l t ū r o s b a r a i vsiudu tvoriat čiudesa). Viktoras U. net žada, kad tokiomis aplinkybėmis nebus įvestas pavydo mokestis, tegul visi pavydelnikai nuvysta kaip nelaistomos piktžolės. Tamsiųjų vyrų (ir moterų, išskyrus ištikimąją Loretą, susigraužusią dėl tariamai pelnytų įtarimų) laiškai, užtvindę teisėsaugos institucijas su kaltinimais de ambitu (valdžios siekimu bet kokiomis priemonėmis), de peculata (viešųjų lėšų pasisavinimu ir iššvaistymu), de falso (begėdiškomis apgavystėmis), tam tikro darbo partijos lyderiui jau taip įgriso, kad, vos gavęs premjero kėdę, jis iškart pareikalaus album indicum (teisėjų sąrašo) Bylų nagrinėjimas bus paprastas kaip ir Antikos laikais truks tik vieną dieną, o kaltinamasis galės pats pasiūlyti sau tinkamą bausmę (pavyzdžiui, iki gyvos galvos sėdėti ministro pirmininko vienutėje) Nesąžiningi skundikai bus ištremti iš Seimo ir kitų valdžios rūmų, o tada valdantysis triumviratas (trys vyrai, veikiantys ranka rankon) užtikrins visas sąlygas, kad esami ir būsimi rinkėjai nenorėtų nieko, išskyrus panem et circenses. Šiais visiems puikiai žinomais žodžiais Juvenalis kadaise apibendrino liaudies norus pasak poeto satyriko, negailestingai pliekusio analfabetus, grafomanus, ištvirkėlius, lėbautojus, veidmainius, prasisiekėlius, masės anksčiau masiškai rūpinosi, kam suteikti politinę garbę, o dabar tenkinasi tuo, kad reikalauja dovanų ir (cirko) reginių. Gerai išmanydama politikos įmantrybes, anksčiau neatsakingai vadintas suktybėmis, nugalėtojų trijulė sumaniai derins kūjį su pjautuvu, nes nauja yra gerai užmiršta sena. Todėl jau kitąmet per Ledų šventę 109

116 Kėdainiuose Samocvety vietoj giesmės Moi adres Sovietskij Sojuz atliks himną S leva molot, s prava serp/ Eto naš sovietskij gerb/ Chočeš žni, a chočeš kuj/ Vsio ravno polučiš Ir pasipils iš dangaus Samsono gamybos Tarybinės dešrelės. Ir ne tik Kėdainiuose, bet jau visoje šalyje įsigalės socializmas Uspaskicho veidu. Ir kol vyks inauguracinė ceremonija, kodiniu pavadinimu Pagiriamasis žodis kvailybei, kokios negalėtų įsivaizduoti net pats Erazmas Roterdamietis, išjuokęs juodžiausias visuomenės ydas, Viktoras U., kaip kadaise didysis proletariato vadas, sėdės palapinėje prie ežero, kur jau ne kartą razlival i zakusyval šlamštė blynelius su ikrais. Nes rinkėjams atlyginama pagal menkus jų sugebėjimus, o išrinktiesiems pagal išskirtinius poreikius. Nepaisant to, kad iš Paksų salų, kaip rašė nemirtingasis Plutarchas, sklinda šauksmai ir aimanos, esą jau antrąkart rastas vėl tas pats politinis lavonas, bet visi žino, kad šventa vieta tuščia nebūna. Prie šturvalo sėdęs antras pagal rangą teisingasis tvarkdarys Mauzer(on)is iškart apdairiai pareiškė: klastoti bet ką, net rinkimus, jo nuomone, nevalia, bet tokiai savo nuomonei jis nepritariąs, kadangi esama klastojimus lengvinančių aplinkybių Įdomu, kad Rolando giesmė irgi kartais vis dar pasigirsta, bet dabar, sakoma, jis daugiausia vaidenasi Castellucci o spektakliuose, kur nelabai švaria italų kalba dėsto politines savo pažiūras ir gali tapšnoti, kiek širdis geidžia Algirdas II B. deklaruoja, kad nebetęs dar Sniečkaus pradėto Lietuvos elektrifikacijos projekto, nebent iš pagarbos AMB šen bei ten pastatys vienus kitus valdovų rūmus. Visiems kaišioja po nosimi pažymas, kad nėra susipykęs su protu, garbe ir sąžine, o su populistais susidėjęs tik prispirtas didelio partinio reikalo. Todėl pageidauja gauti visas kortas į rankas, kad galėtų nedelsdamas patuštinti Šimonytės per kančias pripildytus aruodus Končil delo, guliaj smelo, linksmai šūktelėjo Viktoras U., matydamas, kad vežimas ir pats smagiai rieda nuo kalno, todėl net apreiškė išeinąs į atsargą, tegul jo postą perims ginklanešys Gobšys. Vaikinas visais atžvilgiais patikimas nepaisant jaunyvo amžiaus, jau teisiamas, įtariamųjų suole sėdi paties oligarcho dešinėje. Tam, kuris petys petin su Viktoru U. žengė per ugnį ir vandenį, nepakenks ir varinės triūbos, pradžiai, tarkime, koks nors Seimo pirmininko postas. Išgirdę būsimo, tiesa, hipotetinio, atsistatydinimo pareiškimą, sukruto meno meistrai vienas nutapė, o kitas iškalė Kėdainių BUFFETTO portretą su visais stalčiais, t. y. visu ūgiu (kodinis abiejų kūrinių pavadinimas Besiilsintis satyras ). Mušamieji, pučiamieji ir kitokie oligarcho suburti ansambliai ėmė rengti smagias luperkalijas, t. y. padėkos luperkams gynėjams nuo vilkų, kitaip dar vadinamų konservatoriais, dienas. Nors dangaus kūnų išsidėstymas neleidžia abejoti, kad luperkai (lupus vilkas, arcere ginti) iškart po rinkimų taps lupikais (tai natūralus gamtos reiškinys, pasikartojantis dažniausiai kas ketveri metai), Mikaldos pranašystės rodo, kad šis triumviratas nenuverstas valdys sex lustra (turimas omenyje ne kino filmas Seksas ir liustros, bet viešpatavimo trukmė), nes niekas niekada neturės už juos daugiau pinigų, kad papirktų nuskurdusius plebėjus, kai šie vėl gausiai susirinks prie balsavimo urnų. Rudeninių rinkimų pirmojo turo kampanija, o ir kompanija, patvirtino, kad esame kietesni, išradingesni ir išlaidesni net už amerikiečius dėl rinkėjų kaunamės, siūlydami už balsą po trupinį gryno aukso, gardaus valgio šaukštą, talžydami konkurentus kumštim geležinėm, o anapus balos viliojama už dyką ir vien kalbos gimtosios šmaikštumu. Antai Mittas Romney s per labdaros vakarėlį pasidžiaugė, kaip gerai, kad abu pretendentai į prezidentus turi po artimą ir juos karštai palaikantį žmogų: jis savo gražiąją mylinčią žmoną, o Barackas Bilą Clintoną Matyt, todėl Putinas Raudonasai, nė nelaukdamas antrojo turo rezultatų, mušė sveikinimo telegramą Viktorui U. su agentūriniais nurodymais ir garantija, kad reikalui esant jį bet kada priglaus motina Rusija. Nei Mittas, nei Barackas nieko panašaus negavo Tiesiai iš palapinės prie Razlivo Krescencija ŠURKUTĖ 110 K u l t ū r o s b a r a i

117 kultūros barai (614) domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Latako st Vilnius. Lithuania Marija Gabrielė REPŠYTĖ. Have You Seen Snow? An overview of Kassel s Documenta (page 44). Kęstutis ŠAPOKA. Exhibitions of Laura Garbštienė and Kunt Åsdam in Vartai Gallery. A review (page 49). About Nida s Art Colony and Aesthetics of Relations. Kęstutis Šapoka interviews Vytautas Michelkevičius, director of Nida s Art Colony regarding activities of his institution (page 52). Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ. Gratitude. Soloist Asta Krikščiūnaitė is valued and she received National prize, however, she continues to go her own way (page 58). summaries What Makes Ideological Beliefs to Foreshadow Truth. Philosopher Norman Lillegard talks to Almantas Samalavičius. American philosopher discusses ethics, art and society. These days religious beliefs are under attack, values are often treated as if they were just a question of opinion. American philosopher explains the reasons why arelativism has entered into the sphere of culture and art. He explains why morality has an important role in the domain of arts (page 2). Eglė WITTIG-MARCINKEVIČIŪTĖ. Once Again About the Paragraph of Agreement with a State. The author replies to the letter of prof. Vytautas Landsbergis. Everyone knows that Lithuania experienced not a single tragedy. It would be very Christian to forgive those who caused these tragedies. But we should not destruct the oldest moral foundations of Western civilization, and give up the values that make our civilization function. We should not regard treason as something we can just forgive. Thus we need to name things as they should be named, claims the author (page 8). Vytas DRUNIS. We Don t Need Each Other or What Happens When Philosophers Fall into a Pit. We don t need each other and we live for ourselves this is what we hear often. All of us have our own truth and this truth is defended fiercely. When this truth vanishes, people get desperate. The world becomes black, we get into desperation, the best friends become enemies. It seems so simple have a victory over close enemy and the world will become bright. But it is easier to look for an enemy than to look in to a mirror (page 14). About Nida, Lithuanian Culture and Something More. Reply to the letter of Leonas Stepanauskas Will Thomas Mann meet Kristijonas Donelaitis in Nida (page 16). Vainius BAKAS. Poems (page 20). Will Nekrošius Enter Paradise? How Italians evaluate the world prime night of Nekrošius play in Vicenza s Olimpico. An overview of Italian press reviews as well as its discussions on TV and social commentaries in Facebook. Italians love Nekrošius but they like to discuss things. In any case they agree Nekrošius is a phenomenon (page 23). Kęstutis ŠAPOKA. LT00Painting in Contemporary Art Center or How I got there? Review of the exhibition (page 29). Luc AUBRY. Before Going Back to Itake. The language attaché of French embassy in Vilnius overviews exhibitions of Lithuanian artists Eglė Ganda Bogdanienė and Jūratė Stauskaitė (page 33). Silvija ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ. Magical Femininity. About dance play Magic in Festival Aura 22 (page 42). Gražina MARECKAITĖ. Will Humanized Space Eat Up sacred Spaces of Vilnius? There is a gap between Vilnius understood as unique legendary space and symbol of Lithuania s independence, Mecca of artists. Then city is expanding, it is being modernized and humanized, writes theatre critic (page 63). Jonas MINKEVIČIUS. Returning to Unknown Prussians. What do we know about Prussians that were colonized by Theutonic knights in the XIII century? Nobody, except Lithuanians seem to be interested in reconstructing this culture (page 73). We Must Understand the Real Reasons of Structural Violence. A talk with one of Southeast Asia s leading social thinkers and Buddhist activist Sulak Sivaraksa about consumption, dogmatic economy and prospects of alternatives to present thinking (page 77). Sulak SIVARAKSA. Real Security. An essay of Thailand s renowned social thinker and activist. An essay from the book The Wisdom of Sustainability, published by Koa Books. Development is a modern form of colonialism. We accept words like underdeveloped, developing and developed without realizing that were imposed by former colonizers. The newer term, globalization is even worse. The division is no longer Europe versus Asia, but rich versus poor, North versus South. The North impacts the South through investment for profit selling manufactured goods, military equipment and training. The South pays with its natural resources and cheap labor, producing agricultural products at prices disadvantageous to small, local farmers, who pay alarmingly high interest rates for essential credit. writes Sivaraksa. (page 79). Almantas SAMALAVIČIUS. The Sky and the Brick. The Light of Bagan s Sanctuaries. An essay about Buddhist sanctuaries of Bagan, Burma, an area the author visited twice, most recently this year. He writes about exceptional beauty of Bagan lanscape, dominated by two and a half thousand of Buddhist temples, stupas and monasteries as well as provides his reflections of his visit to Mount Popa (page 84). Herkus KUNČIUS. The Lion of Bulgaria. Writer s essay. Continued from issue no 9 (page 91). Jurgis STANAITIS. Impressive and Winged Life of Vladas Kensgaila. People joke: the older Vladas gets, the bigger planes he constructs. Throughout his life Kensgaila flew more than 30 types of planes, but he feels biggest joy when he flies his own constructions (page 98). Arvydas JUOZAITIS. The Most Brave Challenge of Baltic region. The mystery of Eastern Prussia that is researched by Anatoly Bachtin. Review of a book that is also a piece of visionary thinking, an encyclopedic book that tells the history and reflects the culture of this region (page 104). Krescencija ŠURKUTĖ. Satyrical Tale about Trics of Elections. Ironical essay on Lithuania s cultural and political life (page 109). K u l t ū r o s b a r a i

118 KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Some Kultūros barai articles and translations in eurozine ( Kultūros barų projektui Kultūros ženklai ir prasmės SRTRF 2012 m. įsipareigoja suteikti litų paramą. SRTR fondas remia rubrikas: Problemos ir idėjos; Kūryba ir kūrėjai; Paveldas ir paminklai; Pasaulio istorijos; Kelionė kaip intelektualinis nuotykis (iš dalies) Mark Anielski, Almantas Samalavicius The pursuit of happiness (En) (Lt) A conversation with economist Mark Anielski The global debt crisis is encouraging economists and others to explore alternative ways of measuring national wealth. In conversation with Almantas Samalavicius, Mark Anielski discusses the possibility of an economic system based on wellbeing rather than unlimited growth. Claus Leggewie Continuities denied (De) (En) (Lt) Explaining Europe s reluctance to remember migration Why does Europe find it so difficult to remember the facts of migration, both voluntary and forced? Reluctance to address the more noxious aspects of collective European identity impedes an engagement with migration history, argues Claus Leggewie. James Robertson, Almantas Samalavicius Future money (En) (Lt) A conversation with James Robertson Understanding the need to combine economics and ethics amounts to a Copernican revolution, says the co-founder of the New Economics Foundation. The survival of our species depends on our making the money system work in ways that will enable and conserve. John B. Cobb, Almantas Samalavicius Beyond contemporary economic thinking (En) (Lt) A conversation with John B. Cobb John B. Cobb, Methodist theologian and longstanding critic of the of the political-economic establishment, talks about his communitarian and ecology-based critique of neoliberalism and the potential for world religions to inform an alternative. Bob Massie, Almantas Samalavičius Economics, sustainability and the legacy of E.F. Schumacher (En) (Lt) An interview with Bob Massie American priest, politician and social activist Bob Massie talks about how the ideas of Ernst Friedrich Schumacher can inform a transition to an alternative economy and why the author of Small is Beautiful still has something to say to a secularized, European audience. Tom Van Imschoot Literary perspectives: Flanders Reality-check (Ca) (Cs) (En) (Lt) In the last decade, Flemish fiction has stepped out of the shadow of its Dutch older sister, writes Tom Van Imschoot. One discernable trend is the turn from metafiction towards various forms of realism, be it the regional, the semi-autobiographical or the virtual. Daniel Chirot, Almantas Samalavičius Ideology never ends (En) (Lt) An interview with sociologist Daniel Chirot While some eastern European countries have shaken off the postcommunist tag, in others it remains apt, says Daniel Chirot. Meanwhile, new disparities are generating a leftwing revival in the region that show pronouncements of the end of ideology to have been rash Gerard Delanty, Almantas Samalavičius Shifting shapes of Europe (En) (Lt) Sociologist Gerard Delanty revisits his 1995 book Inventing Europe, talking about the possibilities of post-national citizenship, Europe s complex Christian identity, and why accounts of Europe today must include the heritage of the peripheries. Projektas AKIM (Aukštoji kultūra į mokyklas) finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto Mokymasis visą gyvenimą priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra. Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų savo partnerių bei asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Skelbdamas geriausius žurnalų partnerių straipsnius įvairiomis kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionaliniam bendravimui ir diskusijoms. Geriausi straipsniai iš visos Europos Spaudė akcinė bendrovė Spauda, Laisvės pr. 60, Vilnius Tiražas 3300 egz. Kaina 4,99 Lt 112 K u l t ū r o s b a r a i

119

120