KULTŪROS BARAI. Viršelio 1 p.: 4 p.:

Transcription

1

2

3 Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Laima KANOPKIENĖ Rengia Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ (teatras) Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) Kęstutis Šapoka (dailė) Tadas GINDRĖNAS (dailininkas) Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) Dalia MEČKAUSKAITĖ (korektorė) Irena Žaganevičienė (buhalterė) Redakcinė kolegija Vytautas BERENIS Endre Bojtár (Vengrija) Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Tomas Kiauka Algis Mickūnas Liana RuokytĖ (Skandinavija) Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) Redakcijos adresas Latako g. 3, Vilnius el. paštas: kulturosbarai@takas.lt, kulturosbarai@gmail.com Faksas: Leidėjas UAB Kultūros barai. SL 101 Remia SRTRF įsipareigoja 2011 m. Kultūros barų projektui suteikti litų finansinę paramą. Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. Rūpesčiai ir lūkesčiai Bronislovas Kuzmickas. Tradicijos ir inovacijos: ką įgyjame, ko netenkame / 2 Problemos ir idėjos Algis MICKŪNAS. Lietuviškos kalbos pasaulis / 6 Almantas Samalavičius. Ar leisime šėtono malūnams nusavinti ateitį? Branduolinės energetikos akligatvis ir Lietuvos dilema / 12 Kūryba ir kūrėjai Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Teresės rankraštis. Iš ciklo Vieno pavasario istorijos / 18 Vita Mozūraitė. Abejonių atmosfera: vyrų paslaptys ir sapnų žemėlapiai. Naujasis Baltijos šokis 11 / 21 Kęstutis ŠAPOKA. Kas prasmego kiaurymėse? Stasio Eidrigevičiaus kūrybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje / 28 Stasys Eidrigevičius. Su kauke ant veido / 31 Objektyviausiai meno kūrinio vertę nustato rinka. Su Meno rinkos agentūros direktore Simona Makseliene kalbasi Kęstutis Šapoka / 35 Daiva Šabasevičienė. Pagrobtasis Oskaras, arba Veiksmas Karaliaus Saulės sode / 39 Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ. Prasmės, kurias suteikiame mes patys / 44 Dalia BALSYTĖ. Pamąstymai Latėno tema, arba Pri(nu)kabinkim etiketes / 47 Violeta JUŠKUTĖ. Prano Gailiaus ženklų ir reikšmių visetas / 49 Kęstutis Grigaliūnas.1941 / 52 Kaimynystė Arvydas Juozaitis: Šiandieninė lietuvių arogancija latvių atžvilgiu gėdinga / 54 Pažinti naujaip Virginijus Savukynas. Kaip tampama lietuviu? / 59 Istorijos puslapiai Jonas Rudokas. Permaininga Vilnijos istorija: savas ir svetimas melas / 68 Petras Stankeras. Ispanijos pilietinis karas generalinė Didžiojo pasaulinio karo repeticija / 74 Laikai ir žmonės Audronė GIRDZIJAUSKAITĖ. Dvi lemtingos Andrejaus Volkonskio klaidos / 83 Apie knygas Marius Gaučys. Ar bendrumo siekiančiam Europos kontinentui pavyks išvengti istorinės atminties keršto? / 90 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Nori politinės taikos įsigyk parabelį! / 93 Summaries / 95 Viršelio 1 p.: 4 p.: Stasys EIDRIGEVIČIUS. Mėlyna istorija Popierius, pastelė; 239x152 Stasys EIDRIGEVIČIUS. Kasos Popierius, pastelė; 48x70. Iš personalinės parodos Veidas ant kaukės Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje K u l t ū r o s b a r a i

4 Rūpesčiai ir lūkesčiai Bronislovas Kuzmickas TRADICIJOS IR INOVACIJOS: KĄ ĮGYJAME, KO NETENKAME Tradicijos ir inovacijos įvairiuose diskursuose dažnai suprantamos kaip gana kontroversiškos, viena kitai oponuojančios sąvokos. Tradicijos siejamos su konservatyvumu, uždarumu, inertiškumu, minties sąstingiu, bet vertinamos ir kaip iš kartos į kartą perduodami, laiko patikrinti dalykai, patirties ir išminties koncentratas, tvirtybės pamatas. Inovacijos, jei šią sąvoką laikysime apskritai visų naujovių sinonimu, paprastai siejamos su naujomis iniciatyvomis, išradimais, pažanga, judėjimu į priekį, bet neretai į jas žiūrima nepatikliai, kaip į gyvenimo nepatikrintus, abejotinus dalykus, kurie ateina ir praeina, nes ne viskas, kas nauja, yra gera ir vertinga. Abu požiūriai turi svarų lašą tiesos, todėl jų priešpriešą derėtų vertinti santūriai. Tradicija ir inovacija, sena ir nauja yra gyvenimo realybė, daugelyje sričių jų sandūra yra akivaizdi, bet toli gražu nėra akivaizdūs galimi tos sandūros padariniai, todėl noras kai ką išsiaiškinti, manau, nėra tuščias laiko gaišimas. Kultūra gali būti suprantama kaip per šimtmečius nuaustas tam tikrų tradicijų audinys, suardykime, atmeskime tradicijas ir iš kultūros mažai kas liks. Inovacijų prigimtis dvejopa: žvelgiant plačiau, jos atsiranda ne kur kitur, o tradicijų viduje, jų kismo, raidos procese, mąstant lokaliai didžiuma inovacijų užplūsta iš šalies dėl kultūrinių įtakų ir sąveikų. Pirmiausia tai pasakytina apie technologines inovacijas, kurias ypač skatina tarptautinis mokslo ir verslo bendradarbiavimas, šiuolaikinė civilizacija be jų neįsivaizduojama. Tačiau iš šalies ateina ir plataus spektro dvasinės naujovės žinios ir pažiūros, stiliai ir kriterijai, simboliai ir įvaizdžiai, praturtinantys tautos kultūrą ir susiejantys ją su tuo, kas vyksta plačiajame pasaulyje. To neišvengia jokia visuomenė. Tokiam susisaistymui ypač palanki globalizacija, plėtojanti sąlyčius ir sąveikas tarp įvairių tautų ir kultūrų. Kultūrologija, menotyra tai vadina kultūros, meno formų difuzija ir laiko lyginamosios menotyros objektu. Greta kitų dvasinės kultūros formų religijos, filosofijos menas buvo ta dalis, kurioje regime itin intensyvią kultūrinių elementų, motyvų, formų ir simbolių difuziją iš Rytų į Vakarus arba atvirkščiai iš Vakarų į Rytus (Kapočiūtė 2008: 259). Tai pasireiškia kaip tradicijų ir inovacijų susidūrimas, kurio padariniai tautos kultūrai įvardijami akultūracijos, adaptacijos, kopijos sąvokomis. Nenutrūkstama kultūros kaita lemia, kad tradicijas ir inovacijas saisto ne visada suderinami pereinamumo ir perimamumo ryšiai. Būtų paviršutiniška manyti, kad inovacijos, nesvarbu, kokia būtų jų kilmė, yra orientuotos tik į ateitį ir niekada nesigręžioja atgal, o tradicijos tai beviltiškai atgyvenusi plotmė, pasmerkta nugrimzti užmarštin. 2 K u l t ū r o s b a r a i

5 Klausimas yra sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir sklidinas paradoksų. Daug priklauso nuo to, kas yra vertinama ir iš kokios laiko perspektyvos. Populiarus posakis, kad nauja tėra tik gerai pamiršta sena, ne vienu atveju yra teisingas. Tą rodo ne tik drabužių mados, pavyzdžiui, iš apyvartos nesitraukiantys retro modeliai, bet ir įvairūs filosofijos, menų neostiliai, tėkmės, pratęsiančios arba mėgdžiojančios tai, kas nauja ir autentiška buvo praeityje. Be to, vis naujų dalykų troškulys, kurį agresyviai skatina reklama, pamažu atbukina, nuvilia, naujovės pradeda nusibosti ir nebedaro įspūdžio, apima pastovumo ir patikimumo ilgesys. Kai visuomenę ištinka vertybių krizė, idėjų badas, kai atrodo, kad ateitis nežada nieko gero, tada žvilgsniai krypsta į praeitį, atramos bandoma ieškoti grįžtant prie ištakų, prie pirminių šaltinių, prikeliant tradicijas. Tokį posūkį gali lemti ir politinės aplinkybės. Žlugus komunistiniams režimams, Lietuvą, kaip ir kitas Vidurio Rytų Europos šalis, užplūdo naujovių lavina. Tam tikrą jų dalį sudarė tai, kas Vakarų pasaulyje nebuvo jokia naujiena, o ir Lietuvoje tarpukariu atrodė įprasta, tačiau sovietmečiu buvo sunaikinta, nuslopinta, ištrinta iš žmonių atminties. Pirmiausia tai Lietuvos nepriklausomybė, kaip faktas ir kaip idėja, politinis ir kultūrinis atvirumas, kapitalistinė ūkio sankloda ir daugybė kitų dalykų. Čia slypėjo dainuojančių revoliucijų unikalumas ir paradoksalumas žengėme į ateitį, susigrąžindami praeitį, gaivindami istorinę atmintį. Privati nuosavybė, rinkos ūkio pradmenys tam tikro amžiaus ir patirties žmonėms atrodė gana radikalios naujovės, prie kurių jiems buvo nelengva priprasti ir prisitaikyti, o kai kam to padaryti nepavyksta iki šiol. Nepriklausomybės išvakarėse ne vienam jaunesnio amžiaus žmogui naujovė buvo ir Lietuvos himnas todėl masiniuose Sąjūdžio mitinguose buvo dalijami lapeliai su Tautiškos giesmės tekstu. Bet tai jau praeitis, šiandien pagrindinė problema suvokti, kaip dabarties naujovės derinasi su tradicijomis, su tuo, ką esame paveldėję iš artimesnės ir tolimesnės praeities, kas lemia mūsų gyvenimo būdą, K u l t ū r o s b a r a i sudaro svarbią tapatumo dalį. Kaip klostosi arba kodėl nesusiklosto šių dviejų sluoksnių tarpusavio ryšys, koks naujovių poveikis tradicijų tęstinumui? Kurios sritys geba inovacijas natūraliai integruoti į tradicijas, atnaujindamos jas ir leisdamos plačiau išsiskleisti, o kurios elgiasi priešingai tradicijas įterpia į naujoves, nelabai paisydamos jų turinio ir dvasios, kartais nukopijuojamos tik išorės formą arba iškraipydamos net ir ją. Bet kokiu atveju išvengti įtampos ir priešpriešos yra sunku, ypač jeigu skirtumai tarp abiejų pusių yra dideli, t. y. jeigu naujovės atmeta tai, ką teigia tradicijos, arba atvirkščiai. Pabandykime apžvelgti, kokias dėl to atsirandančias įtampas patiria Lietuvos visuomenė ir kultūra, pasvarstykime, kurlink šis procesas gali plėtotis, juo labiau kad kiekvienos didesnės inovacijos padariniai neišvengiamai dviprasmiški kai kas įgyjama, bet kai kas ir prarandama. Jeigu svarstymus pradėsime nuo kultūros, į akis ypač kris priešprieša, atsiradusi tarp tradicinio spausdinto leidinio ir sparčiai kelią besiskinančios elektroninės knygos, o žvelgiant plačiau tarp teksto ir vaizdo kultūros, diegiamos elektroninių technologijų. Įsibėgėja savotiškos varžybos tarp šių knygos rūšių ir kyla daugybė klausimų, kaip visa tai atsilieps rašto ir žodžio kultūrai. Gyvenimo būdo logika negailestinga rašto kultūra silpnėja, ir tai požymis, kad gimtoji kalba traukiasi iš viešojo gyvenimo, o atsirandančią tuštumą užpildo raštas kuria nors svetima kalba. Todėl lietuvių kalbos tradicijos tęstinumui turbūt nėra tas pats, išliks ar neišliks spausdintinės formos tekstai, nes nežinia, ar skaitmeninės knygos pajėgs užtikrinti jos gyvavimą. Šiuo metu esama ir vienokių, ir kitokių knygų, spausdintų leidinių dabar išleidžiama gal net daugiau negu kada nors anksčiau. Tačiau jų tiražai tokie vargani, kad apima abejonės, ar skaitytojų skaičius pakankamas bent ligšioliniam skaitančiųjų kultūros lygiui užtikrinti. Iš kultūros istorijos žinome, kad knygų spausdinimas rankraštines knygas pavertė bibliografine retenybe, perrašinėtojų menas tapo nebereikalingas (Vladimirovas 1979: ). Ar panašus likimas neištiks ir spausdintos knygos? 3

6 Toks klausimas skamba kol kas retoriškai, reikia manyti, kad taip neatsitiks, tuo įtikina ryškėjanti specializacija pagal leidžiamos literatūros paskirtį. Popieriniam tekstui yra ir turbūt liks ištikima grožinė literatūra, didžioji dalis humanitarinių mokslų leidinių. Kad rašomo ir skaitomo žodžio kultūra turi tvirtas tradicijas, neseniai patvirtino Poezijos pavasaris viena iš gimtosios kalbos gyvybingumo apraiškų. Kitų sričių mokslinė literatūra, mokslo periodika, studijoms skirti leidiniai labiau krypsta elektroninės leidybos pusėn. Jau dabar kai kurie universitetai dėstytojų mokslinius ir metodinius darbus skelbia daugiausia elektroniniu pavidalu, nes tai užtikrina platesnę žinijos sklaidą. Elektroninis, kaip ir kitoks kultūroje įsitvirtinęs tekstas ne tik sukuria atitinkamą sociokultūrinį kontekstą, bet ir ženkliai pakoreguoja (ne vien teigiama linkme) žodinės kūrybos ir jos vartojimo pobūdį, autorių teisių apsaugos normas, leidėjų ir prekybininkų darbą. Anądien, kai pirkau laikraštį, kioskininkė nusiskundė, kad žmonės beveik nebeskaito laikraščių buvusieji pirkėjai dabar naujienų ieško internete. Tai objektyvus vyksmas, kalbantiems, rašantiems ir skaitantiems būtina prie jo prisitaikyti. Rimto dėmesio nusipelno ir kitas aspektas: knygos, nesvarbu, kokia būtų jų forma, apibendrintai tariant, vadinamoji teksto kultūra, turi veržlų varžovą tai vaizdo kultūra, kurią plėtoja tokios informacinės technologijos kaip televizija, kompiuteriai ir pan. Vaizdas, kaip regimosios pasaulio patirties elementas, ir jo raiška mene nėra naujovė. (Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad vaizdas, apie kurį čia kalbama, yra kūrybos produktas, taigi kultūros reiškinys. Realiame gyvenime regimuosius įspūdžius sukelia tikri daiktai, o ne jų atvaizdai.) Ne naujiena ir tai, kad tekstas ir vaizdas daro skirtingą poveikį suvokėjų sąmonei. Vis dėlto kažin ar teisingas pasakymas, esą geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti. Rašytinis tekstas, nesvarbu, kokios literatūrinės formos ir turinio jis būtų, yra skaitomas ir suvokiamas per žodžius, sąvokas, mintis, o tam reikia valingo dėmesio ir pastangų. Vaizdas, nesvarbu, ar gamtovaizdis, ar dailininko paveikslas, ar kino kadras, yra žiūrimas, intuityviai reflektuojamas, todėl valingos koncentracijos reikalauja mažiau. Darniam asmenybės ugdymui svarbūs abu šie sandai. Įtampa atsiranda tada, kai kultūroje nusistovėjęs teksto ir vaizdo santykis iškreipiamas. Vaizdai yra patrauklesni, prieinamesni už tekstus, be to, lengviau suvokiami, todėl nesunkiai nustelbia žodžius, kurdami ir plėtodami atitinkamą vizualinį kontekstą, kuriame, be kitų dalykų, ryškėja viena edukologiniu požiūriu ypač svarbi problema, nes bene aktyviausi vaizdo kultūros vartotojai yra paaugliai. Pasinėrimas į vaizdo kultūrą, kad ir kokia įvairi, įdomi ji atrodytų, atpratina jaunus žmones nuo skaitymo, kartu ir nuo rišlaus loginio mąstymo, nes stebėti vaizdus yra daug lengviau, negu gilintis į tekstą. Tai pasyvi, receptyvi būsena, slopinanti raštingumo sklaidą, bloginanti bendrąją kalbos būklę. Nors vaizdai vaizdams nelygu, vis dėlto prie kompiuterio ekrano paauglius prikausto tikrai ne gamtos panoramos ar kitokie harmoningi reginiai, bet uždara virtuali erdvė, kompiuteriniai žaidimai, kurių sudėtinis elementas yra prievartos, žiaurumo, pornografijos scenos su virtualiais personažais. Panašų poveikį daro jau ir kai kurie animaciniai filmai vaikams. Tokie reginiai, užuot praturtinę, iškreipia tikrovės suvokimą, dorovinę nuovoką, susiaurina pažintinį akiratį. Manoma, kad technologiniam vizualumui apskritai yra būdinga tam tikra prievartos dozė, menotyra vartoja net sąvoką vizualinė prievarta. (Визуальное (как) насилие 2007: 15 16). Atsiranda naujų priklausomybių, kurioms pasiduoda nemaža jaunosios kartos dalis, ne paskutinę vietą tarp jų užima vadinamoji kompiuterinė priklausomybė, kurią tyrinėtojai prilygina priklausomybei nuo alkoholio ar narkotikų. Ne be reikalo tėvai, kuriems rūpi harmoningas jų atžalų ugdymas, ieško būdų, kaip atitraukti vaikus nuo kompiuterio ir sudominti aktyvesne kūrybiškesne veikla. Įtampos tarp tradicijų ir inovacijų neišvengia ir akademinės institucijos. Pagal tradiciją itin reikšmingas universitetinių studijų aspektas yra tiesioginis studentų ir profesorių bendravimas. Bet pastaruoju metu akty- 4 K u l t ū r o s b a r a i

7 viai taikomas virtualusis studijų būdas, suteikiantis studentams galimybę išeiti programą nematant ir negirdint dėstytojo, bendraujant vien su kompiuteriu. Toks būdas, dar vadinamas nuotolinėmis studijomis, privalumų turi daug universitetai gali lanksčiau įgyvendinti savo programas, išplėsti studijų auditoriją, prisitaikyti prie konkretaus studento padėties. Tačiau prarandamas itin svarbus tradicinio studijų būdo privalumas studentas netenka galimybės įgyti žinių, kurias perteikia dėstytojas kaip asmenybė, čia daug lemia jo erudicija, gyva mintis, kalba, elgesys. Seniai žinoma, kad asmenybę labiausiai ugdo kita asmenybė, negerai, kai tokią atsakomybę perleidžiame kompiuteriui. Prarandamas ir kitas svarbus akademinio ugdymo aspektas studentų tarpusavio bendravimas, paprastai nenutrūkstantis ir po studijų. Įtampų laukas neapsiriboja kultūra ir švietimu. Lietuvos politikų, taip pat dalies visuomenės ginčų objektu tapo šeimos samprata. Vieni gina tradicinę šeimą, kurią įteisina vyro ir moters santuoka, kiti pasisako už netradicinę, nesantuokinę faktinę šeimą, kai kuriose šalyse jau įteisinta ir tos pačios lyties asmenų šeima. Tai tik keletas situacijų, parodančių, kad įtampa tarp tradicijų ir inovacijų, nors ne visur vienodai pastebima, yra konkreti realybė, kurios padarinius jau dabar jaučiame, o ateityje, matyt, susidursime su tokiais, kokių kol kas neįmanoma net numatyti. Elektroninės inovacijos, viena vertus, pagreitina komunikaciją, sutrumpina nuotolius, padeda taupyti laiką, paįvairina pramogas. Antra vertus, technologijos, įsiterpdamos į žmonių tarpusavio santykius, į jų veiklos aplinką, smarkiai apriboja gyvo bendravimo tarpusavyje sferą. Tai matyti ir iš paprasčiausių dalykų laiškus ir atvirukus jau mažai kas siunčia, juos išstūmė elektroninės žinutės, internetinės paslaugos susiaurino betarpišką darbuotojo ir kliento bendravimą. Silpstant tradiciniams tarpasmeniniams ryšiams, žmonės susvetimėja vieni su kitais, visuomenė atomizuojasi. Tuos praradimus, žinoma, lemia ne vien technologijos, bet vargu ar juos galės kompensuoti internetinio bendravimo būdai, kad ir kaip sparčiai jie tobulėtų. Visa tai yra objektyvūs pokyčiai, kurių neįmanoma nei sustabdyti, nei išvengti, belieka prie jų prisitaikyti. Ir suprasti, kad įtampa tarp tradicijų ir inovacijų nebūtinai turi išsispręsti vienos ar kitos pusės (ne)naudai, nors gali baigtis ir šitaip. Kultūriškai pliuralistinė visuomenė, kokioje dabar gyvename, leidžia vieniems šalia kitų gyvuoti labai skirtingiems, sunkiai suderinamiems dalykams. Įgyti ir prarasti taip pat galima iš abiejų pusių prarandame ir tada, kai dėl neišmanymo nematome to, kuo yra vertingos mūsų tradicijos, ir tada, kai nespėjame žengti koja į koją su naujovėmis. Prieš dvi dešimtis metų Lietuvą užplūdo daugybė tikrų ir netikrų naujovių. Nukamuoti priverstinio uždarumo dešimtmečių, buvome joms godžiai imlūs, nelabai skirdami, kas yra kas. Norėjome kuo greičiau grįžti į Europą, bet dabar, kai jau keliolika metų esame jos dalis, kai daug ką matome iš arti ir geriau suprantame, galėtume žvelgti kritiškiau, kad abejotinų dalykų, pavyzdžiui, visokių reitingų, normų ir vertinimų nelaikytume gryna tiesa. Drąsiau gręžkimės į savo kultūros tradicijas, remkimės savo istorine patirtimi čia slypi svarbūs mūsų stiprybės ir savitumo šaltiniai. Netrūksta įrodymų, kad geriausiai sekasi tada, kai perimame tvirtas, iš kartos į kartą perduodamas tradicijas. Tą patvirtina, pavyzdžiui, Lietuvos dainų šventės, manyčiau, pasiseks sėkmingai surengti ir netrukus prasidėsiantį Europos vyrų krepšinio čempionatą. A. Kapočiūtė, Meno formų difuzija ir komparatyvistinės menotyros transformacijos, Estetikos ir meno filosofijos probleminių laukų sąveika, 2008, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. L. Vladimirovas, Knygos istorija, 1979, Vilnius: Mokslas Визуальное (как) насилие, Вильнюс: Европейский гуманитарный университет, 2007 Straipsnis parašytas vykdant Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės mokslo programos Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas projektą Individo socialinis ir kultūrinis tapatumas, Nr. VAT-16/2010. K u l t ū r o s b a r a i

8 Problemos ir idėjos Algis Mickūnas LIETUVIŠKOS KALBOS PASAULIS * Pabandykime trumpai atsakyti į Kanto klausimą: kokia būtų filosofija, jei ji kalbėtų lietuviškai? Šį klausimą reikėtų papildyti: koks yra lietuviškos kalbos pasaulis? Kitų kultūrų puoselėtojai džiaugiasi savo kalbos ir kultūros savitumu, išskirtinumu, kodėl gi ir mums nepamėginus atskleisti mūsų pasaulio savitumo, ne tik lietuvių džiaugsmui, bet ir žmonijos praturtinimo dėlei? Lietuvoje daugiau dėmesio kreipiama į kitų pasaulius kokie tie kiti galingi, įdomūs, reikšmingi! Toks beribis žavėjimasis žemina Lietuvą pasaulio kontekste. Lietuvių kalbamasis kultūrinis pasaulis, tiesiogiai susijęs su patirtais dalykais, gamtos vyksmais, garsais, spalvomis ir lemtimi, gali atskleisti pasaulio sampratą, gyvavusią dar prieš kalbos reikšmių tinklus ir voratinklius, o gal net ir tą, kuri slypi kitų kultūrinių pasaulių kasdieninio gyvenimo šešėlyje. Šiuo atveju ir dabarties lietuviams nederėtų bijoti susipažinti su savo protėvių būtove. Filosofijos galiūnas Martinas Heideggeris teigė, kad kalba sudaro tos kalbos aplinkoje gyvenančių žmonių pasaulį, net tvirtino, kad vokiečių kalba yra tikrosios filosofijos pagrindas. O mes, pasikliaudami Kantu, argi negalėtume klausti: kokia būtų filosofija, jei ji kalbėtų lietuviškai? Aišku, tam reikėtų kiek sutarptautinti dabartinę lietuvių kalbą, įtraukiant tą tarptautinių žodžių masyvą, be kurio sunku * Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Santaros-Šviesos suvažiavime 2011 m. birželio d. Alantoje, Molėtų rajone. bendrauti su kitomis kultūromis, tačiau tai neturėtų užtrenkti durų į tą jaukų pasaulį, kurį apibrėžia kalbėjimas lietuviškai. Kadangi manieji lietuvių kalbos įgūdžiai yra lygūs nuliui su minusu, tai reikės kviesti į talką kitus, tarp jų ir ne lietuvius, įsiklausant, ką jie sako apie mūsiškąjį pasaulį. Šis rašinėlis yra padėka Marijai Gimbutienei už tai, kad paskatino mane dalyvauti puoselėjant lietuvybę išeivijoje. Pirmapradė kalba nėra žmogaus kūrinys Jau XX a. pirmajame dešimtmetyje buvo suvokta, kad žodžių prasmė kyla ne iš patirties dalykų, bet iš žodžių sąryšių su visu kalbos lauku. Tie sąryšiai kiekvienam žodžiui suteikia vietą tarp jo aplinkos žodžių, kurie įgauna prasmę, būdami susiję su kitais žodžiais. Žodžio reikšmę lemia ne nuoroda į kokį nors daiktą, bet jo skirtingumas nuo kitų žodžių. Žodžių laukui svarbus kiekvienas žodis ir kiekvienas padeda geriau suprasti visą jų lauką. Neįmanoma apibrėžti vienos spalvos, jei nekalbame apie spalvų skirtumus, taip pat neįmanoma suvokti vieno žodžio, jei nėra ryšio su kitais žodžiais. Negalima teigti, kad visos kalbos tuos pačius daiktus vadina tais pačiais vardais, tarsi vienos genties viena dievybė būtų sušukusi: tebūnie, ir atsirado daiktas ar gyvūnas, turintis vieną vardą. Tebūnie liūtas ir štai sėlina liūtas, tebūnie asilas ir va yra asilas, te- 6 K u l t ū r o s b a r a i

9 būnie politikas, ir štai visi mato, kad iš tikrųjų jis yra asilas Čia yra dangiškasis pozityvizmas, kuris atsispindi žemiškajame mokslų pozityvizme: štai varna, ji yra juoda, štai antra irgi juoda, ir taip toliau, kol galima padaryti išvadą, kad visos varnos yra juodos. Viskas aišku: atmerki akis ir matai, kad paukštis, tupintis ant šakos, yra varna, tik kvailys galėtų teigti, neva ten tupi balandis. Būtų puiku, jei visas pasaulis turėtų tokią dievišką ir žemišką patirtį. Neverta veltis į banalias diskusijas apie kalbų įvairovę ir klausti, kuri kalba teisingiau surūšiuoja daiktus ir atspindi tikrąją tikrovę. Apibrėždama rūšis, kalba išryškina pasaulį ir jai visiškai nerūpi to rūšiavimo šaltinis. Bet kalbant apie supratimo šaltinį negalima išvengti pirmapradės pasaulio patirties, kai atsirado įvairūs daiktai, gyvūnai ir įvykiai, kuriuos skiria vieta, laikas ir veiksmas. Trumpai tariant, supratimą lemia pasaulio radimasis ir pirmapradis jo padalijimas pagal vietą, laiką, nuotolius. Todėl galima teigti, kad pirmapradė kalba nėra žmogaus kūrinys, ji atsirado pasauliui be perstojo modifikuojant save. Tam procesui netinka tokios modernios Vakarų sąvokos kaip kalba reprezentuoja tikrovę arba atspindi daiktus ir jų ypatybes, nes čia kalbama apie pasaulio suvokimą, o ne apie suvokimo šaltinį. K u l t ū r o s b a r a i Teigti, kad kalba nėra žmogaus kūrinys, leidžia daiktų padėtis pasaulio sąryšių tinkle, kur vienas daiktas nurodo į kitus: samanos vienoje medžio pusėje nurodo šiaurę, linkstančios šakos reiškia audrą, staigus stirnos šuolis reiškia pavojų, besikalantis daigas skelbia pavasarį. Trumpai tariant, kalba, pirmapradžių balsų sudėliojimas skelbia pasaulio kalbą. Bet kalba yra daugiau negu žodžiai, kurie tėra kūniški gestai, dingstantys akivaizdoje to, ką jie skelbia ir atveria. Žodžiai, nesvarbu, ar jie būtų garsai, ar rankų gestai, turi reikšmę, jei skelbia pasaulio įvykius, nesiedami jų su subjekto vidinėmis būsenomis, jausmais, genetiniais, biologiniais ar psichologiniais skirtingumais. Kalba ar gestai pasirodo tik tada, kai jiems nepavyksta išreikšti pasaulio reikšmių sąryšio, todėl iš gestų ir garsų fono reikia parinkti kitus, tinkamesnius apibūdinimus. Gestas ranka, apibūdinantis nakties skliautu skriejantį meteorą, prarastų savo pradinę reikšmę ir taptų kitų žodžių objektu, jei būtų labiau susijęs ne su meteoro skrydžiu, bet su rankos spalva, jos ilgiu, fiziologija ir evoliucija. Tai galima išreikšti įrankio metafora. Plaktukas pagal pasaulišką daiktų sąryšį turi reikšmę, nes nurodo į vinį, vinis į kalamą lentą, lenta į sieną, o ši į statomą namą. Plaktukas dingsta, nes jo kaip įrankio esmė nuoroda į statybas. Jis pasirodo tik tada, kai sulūžta. Tas pat atsitinka ir gestams: jie yra pastebimi tik tada, kai lūžta ir netinka išreikšti pasaulio tinklo nuorodoms. Tos nuorodos nėra a priori nustatytos erdvėje ir laike, jos nuolat kinta, kiekvienas judesys keičia laiko ir erdvės matmenis. Patiriamas pasaulis nėra daiktų, objektų, subjektų suma, tai kintančių ir tarp savęs susikryžiuojančių nuorodų įvairovė. Jos sudaro kintančius daiktų, įvykių ir jų reikšmių tai empiriškai nematomos krypčių ir sąryšių linijos laiko ir erdvės rėmus. Užtektų pažvelgti į kokį nors peizažą, pavyzdžiui, Lassaux olose rastus brėžinius. Jie nėra meno objektai su estetinėmis ypatybėmis, bet atveria anų laikų medžiotojų pasaulį. Tie piešiniai turi stilių, išreiškia įtampą, nurodo kryptį, perteikia gyvūnų judesius ir visa tai suskamba kaip itin gyvybiškas pasaulis. Anų laikų medžiotojams visas veiklos laukas buvo atviras, bet persunktas tylios lūkesčių įtampos. Gyvūno pasirodymas koncentruoja ir sukrečia, nes reikia ypač tiksliai orientuotis erdvėje ir laike, ypač akylai sekti gyvūno judesius. Veiksmo laukas įgauna reikšmių nuorodas vieni daiktai tampa kliūtimis, kiti slėptuvėmis, dar kiti ginklais ir takais, kuriais galima prisėlinti arba pabėgti. Pasirodžius gyvūnui, tylus patirties laukas staiga virsta erdvės ir laiko tinklu. Medžiotojų gestai seka gyvūno judesius ir dingsta, nubrėžę erdvės, laiko ir veiksmų sankryžas, nurodančias kur ir kada reikės perkirsti gyvūno taką. Todėl uolos piešiniu dailininkas perteikia ne gyvūno ypatybes, bet jo orientaciją, judesių stilių, priešiškų jėgų išsidėstymą medžioklės lauke. Medžiotojai gestais kalba arba iš gestų skaito, ką skelbia kiti. Jų 7

10 gestai leidžia perskaityti nematomas laiko, erdvės ir veiksmo reikšmes. Erdvės ir laiko kryptis nurodo gyvūno judesiai, todėl šis menas nevaizduoja daiktų ir įvykių laike ir erdvėje, nes jų tikrovė priklauso nuo specifinių judesių aplinkoje, daiktų pozicijų, būsenų ir ypatybių kaip reikšmių tinklo. Tokia pasaulio kalba nieko nepraneša apie pasaulį, bet tiesiog skelbia jį regima ir girdima forma. Žodis pranešimas čia netinka, nes jame glūdi daugybė ateities prognozių ir antgamtiškų dalykų, todėl reikia kokio nors vidurkio, kuris leistų suprasti tokio pranešimo žodžius. O skelbimas tiesiog nubrėžia įvykių kontūrus, praeitis, dabartis ir ateitis čia yra neatsiejamos. Kur ir kada yra viso lauko duotybės. Turint omenyje šias pastabas, pasufleruotas pirmykščio meno kūrinio, galima praplėsti tyrimus iki poeto dainiaus kalbos, nes jis turi ypatingą galią skelbti pasaulio sutvėrimą. Esama daug ir įvairių kalbos filosofijos krypčių, kurios teigia, kad pasaulio samprata ir net jo struktūra priklauso nuo gyvosios kalbos ir jos vartojimo. XX a. filosofai laikėsi nuomonės, kad kalbos klausimas yra ypač svarbus ir net neišvengiamas. Jį svarstyti pradėjo teorija, vadinama lauko semantika (field semantics), išplėtota tokių mąstytojų kaip Jostas Trieras, Leo Weissgerberis ir kt. Ludwigo Wittgensteino kalbinis žaidimas, Martino Heideggerio kalbos kaip būties namų (Haus des Seins) samprata, Hanso Gadamerio hermeneutika, pozityvizmo metakalba, Maurice as Merleau-Ponty, visi semiotikai, Heideggerio pasekėjai, tarp jų ir Jacques as Derrida, pirmąją vietą tarp nagrinėjamų dalykų teikė kalbai. Tam būta įvairių priežasčių: a) kultūriniai pokyčiai gali vykti visose patirties srityse; tam tikrais atvejais kalba nebeįstengia išreikšti naujai atsirandančių sąvokų ir žmogus yra priverstas pažvelgti į kalbą kaip į visatos plotmę; b) filosofinis mąstymas gali prarasti savo objektą ir tapti neveiksnus. Pavyzdžiui, kai teigiama, kad mokslas gali viską išaiškinti arba kad viskas priklauso nuo kokios nors dievybės, filosofija turi tik vieną išeitį: gilintis į kalbos išreikštus logikos ir metodologijos klausimus; c) kultūrų lyginimas su daugybe kalbų verčia peržiūrėti savo kalbą ir jos galimybes, suprasti kitas kalbas ir kitus pasaulius. Nesvarbu, ar šių sąlygų pakanka, kad laikytume kalbą pagrindiniu filosofijos klausimu, bet šis filosofinis atožvilgis padeda priimti ir suvokti pasaulį, įsikūnijusį kalboje. Derėtų pabrėžti, kad visos tokios filosofijos pasikliauja prielaida, esą žmogus patiria pasaulį netiesiogiai: įvykius, daiktus, ir jų sąryšius suvokia per tarpininkus dažniausiai toks tarpininkas yra kalba, surūšiuojanti viską, kas yra aplink mus. Vadinasi, kalba nenurodo pasaulio, bet jam atstovauja. Modernioji filosofija kalba apie reprezentacijų įvairovę. Bet postmodernistai nutarė, kad nėra nei prezentacijos nei reprezentacijos: visa patirtis yra sutartinis diskursas, ir niekas neturi teisės ar privilegijos laikyti savęs tikruoju tikrovės atstovu. Jei nėra reprezentacijos, nutyla ir visi šūkavimai apie klaidingą, netinkamą ar iškreiptą reprezentaciją mano diskurse atsiranda čigonai, o kieno nors kito diskurse randasi romai. Vienas žodis neturi jokio pranašumo prieš kitą, niekas neįrodo, neva jis geriau atstovautų minėtai etninei grupei. Todėl liaukimės kalbėję apie politinį korektiškumą, žinoma, jei norime būti postmodernistai. Kultūra ir kalba Károly s Kerényi s kultūrų studijose gana įtikinamai parodė: kad mokėtume kalbą, nepakanka tik suprasti jos sakinius ir žodžius, išmanyti gramatiką. Reikia žinoti, kas sudaro tos kalbos ištakas: koks tikėjimas, kokie mitai, kokia pasaulėžiūra ir tautosaka, suvokti tos kalbos plotmę ir istorinę raidą. Mitai, tikėjimai ir tautosaka atskleidžia tautos charakterį, žmonių patirtas ir išreikštas ypatybes, parodo, kaip jie suvokia pasaulio kryptis ir jo sandarą. Taigi kalbos nereikėtų suprasti vien gramatiškai ji reikalauja visos konkretaus žmogaus gyvenimo patirties. Ne tik lietuvių, bet ir visų baltų (prūsų, lietuvių ir latvių) kalbų sandarą analizavo ir nagrinėjo daugybė žymių mokslininkų ir kalbininkų (ne vien lietuvių, bet ir svetimšalių: Thomas Magneris, Williamas Schmalstiegas, Williamas Dardenas, Gordonas For- 8 K u l t ū r o s b a r a i

11 das, Ericas Hampas, Davidas Robinsonas ir kiti). Jie pabrėžia lietuvių kalbos svarbą indoeuropiečių, indoiranėnų ir indogermanų kalbų pagrindui suprasti. Priimta bendra nuostata, kad lietuvių kalba yra viena iš pirmųjų (Uralt) ir mažai pasikeitusių indoeuropiečių kalbų. Kai kurie kultūrų tyrinėtojai, pvz., vokietis Viktoras Jungferis ir indas Sunitis Kumaras Chatterjiis, net teigia, kad geografinė padėtis ir konservatyvumas padėjo išlaikyti lietuvių kalbą nepasikeitusią iki XII a., iki vokiečių Drang nacht Osten. O ir tų pasikeitimų galima nepaisyti, nes klausydamiesi lietuvių kalbos ir šiandien išgirsime beveik originalią ir seniausią indoeuropiečių kalbą, panašiai skambėjusią nuo pat savo atsiradimo. Kai kurie prancūzų kalbininkai sako, kad norint išgirsti, kaip skambėjo senoji indoeuropiečių kalba, reikėtų pasiklausyti lietuvio ūkininko. Lietuvių kalbos magišką patrauklumą ir grožį XVIII a. aprašė įvairūs eseistai, tarp jų ir Theodoras Lepneris aptaręs lietuvių dainas ir instrumentus, jis net šūktelėjo: Kokie jie yra menininkai! Jo žodžių paveiktas Wilhelmus Martinus rašė: Lietuvi žmogau, palauk, turi būti pavadintas su lauko dūda, kaip ji vadintųsi graikiškai, tavo širdis dega gamtiškais balsais, daina ir ritmu varai galvijus į žolynus dainomis, ir giedi eidamas plūgo vagą nenuilstamu balsu šventadieniais ir per krikštynas ir kitu laiku, namuose ir prie puodų. K u l t ū r o s b a r a i m. Pilypas Ruigys išleido knygą Betrachtungen der Litauischen Sprache ir pats prisipažino, netobulai parodęs lietuvių kalbos konkretumą ir lankstumą, kurie suteikia galimybę vartoti daugybę mažybinių žodžių. Lesingas, pavartęs šią knygą, sakė pagaliau supratęs lietuvių kalbos reikšmę, ir tai jį labai pradžiugino, nes iš kasdieniškų dainų galima suprasti, kad po kiekvienos kaimo gryčios stogu gali gimti poetas. Apie lietuvių dainas rašė Herderis ir Goethe, joms skirta Schumanno kompozicija (mergelė išlydi savo mylimąjį). Liudvikas Rėza daug lietuvių dainų išvertė į vokiečių kalbą, o Goethe apie jas taip rašė: šios dainos turi būti suprantamos kaip tiesiogiai išplaukusios iš žmogaus artumo gamtai, todėl artimesnės poezijai, negu įstengtų parašyti mokytas žmogus. Berlyno poetų būrelis, vadovaujamas Adalberto von Chamisso, sukūrė nemažai eilių Lietuvos motyvais ir lietuvišku stiliumi. Tai tęsėsi visą XIX a. ir pasiekė net Prancūziją Felikso Dahno poezija dvelkia lietuviška dvasia. Tai tik lašas užuominų apie kultūrinę lietuvių įtaką. Lietuvių kalba indoeuropiečių kalbų šeimoje užima ypatingą vietą. Ji yra dar išlaikiusi tokį gramatinį bruožą kaip dviskaita ir net septynis linksnius, kurie atitinka sanskrito kalbos ypatybes. Daugelį stebina lietuvių kalbos galimybės vartoti mažybinę formą: be mažybiškumų neapsieina nei lietuvių dainos, nei pasakos. Pasak Jungferio, tokių formų vartojimas puošia kalbą tarsi spalvingas vainikas, išreiškiantis lietuvių kalbos grakštumą ir psichologinį jautrumą gamtai. Pasirodo, lietuvis supranta pasaulį tiesiogiai, be intelektualinių tarpininkų: jis yra pastabus, jo kalba turtinga niuansų, kurių neišreiškia kitos kalbos, o jeigu bandytų išreikšti, joms tektų vartoti aibę sunkiai susiejamų būdvardžių. Į lietuvių kalbą įausta daugybė priebalsių, perteikiančių gamtos šešėlius ir būsenas. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba yra realistiška, bet ne pagal vakariečių realizmo supratimą, teigiantį, kad pasaulis yra daiktiškas ir nepriklauso nuo žmogaus patirties, o pagal tai, kad žmogus yra pasaulio dalis. Pagal lietuvių galvoseną žmogaus siela priklauso pasauliui, sutampa su juo. Kalba vaizdingai išreiškia daugybę to sutapimo spalvų, ir draugišką, net džiaugsmingą lietuvių būdą. Tai veda prie išvados, susijusios su filosofijos šaltiniais. Maceina teigė, kad filosofijos šaltiniai yra trys: nuostaba, abejonė ir skausmas (arba kančia). Vis dėlto, įvertinus lietuvių kalbos galią perteikti spalvingus niuansus ir išraiškas, aiškėja, kad filosofinis šaltinis gali būti ir siela kaip pasaulio dalis. Tokia nuostata lemia, kad viskas yra priimtina ir apdainuotina, nes teikia džiaugsmą. Reisingas net sako, kad lietuvių kalboje glūdi kažkas draugiško, 9

12 patrauklaus ir būtino, bet šis vertinimas kilęs iš kultūros, kuri jau buvo filosofiškai abstrakti, t. y. nutolusi nuo realaus pasaulio pažinimo nors filosofinės teorijos vis dar kalbėjo apie realizmą. Kita kalbos ypatybė susijusi su jos balsų/garsų gausa ir dainingumu. Galima sakyti, kad lietuvių kalbos garsai atsiranda iš įtampos tarp dviejų vienas kitą jaudinančių ritmų. Pagrindinis ritmas tai ilgųjų ir trumpųjų balsių kaita. Bet yra dar ir pakaita iš aukšto balso į žemą: sūnus, upė. Įvairiuose deriniuose balsas keliauja nuo vienos sudedamosios dalies prie kitos ir žodžių reikšmė keičiasi. Tai suteikia kalbai dainingumo. Šis dainingumas, anot Vydūno, leido lietuvių kalbai išlaikyti daugybę savo formų be sutrumpinimų ir galūnių nukirtimo. Toks ritmiškumas rodo, kad lietuviai laiko gamtą savarankiška visuma, o žmogų suvokia kaip priklausantį gamtai, su gamta susijusį. Tai lemia ypatingą lietuvių kalbos ryšį su daina. Daina kilo iš žmogaus sutapimo/susigyvenimo su mišku, žeme, saule visa gamta. Lietuvių kalboje gyvena Lietuvos gamta, paukščiai, ežerai ir miškai, dalgių žvangėjimas, vasaros vakarai ir ilgesys, sunkus darbas ir džiaugsmas dėl gero derliaus. Net ir liūdesį atmiešia džiaugsmas tai būdinga labai jautrioms sieloms. Lietuvis jaučiasi priklausąs gamtai ir žemei, net jo bakūžės šiaudiniais stogais atrodo lyg įaugusios į gamtovaizdį. Dar Vydūnas rašė, kad lietuvių dainos, nors kartais liūdnos, nėra persmelktos kančios arba kartėlio, jos išreiškia darną su savimi ir visata. Nors vakarietiškai filosofiškai kalbant, dainos priklauso estetikos arba meno sričiai, lietuvių žodis daina turi gilesnę prasmę negu vien estetinė raiška. Lietuvių kalba išreiškia pasaulio apmąstymą dainomis ir poezija, o ne teorijomis, nes šios nėra lietuviškas tvarinys. Dainos, poezija ir mąstymas Bendruomenės, neturinčios rašto, pasaulio sampratą vaikų vaikams perduoda žodžiais balsu. Šias tradicijas išlaikė kriviai ir dainiai, kurie savo darbais ir dainomis tęsė senąjį tikėjimą ir papročius. Pasak Suniti Kumaro Chatterji, lietuvių miestiečiai, priimdami krikščionybę, sužlugdė indoeuropietiškus tautos pagrindus, bet lietuvių žemdirbių dainos ir galvosena tuos pagrindus išlaikė beveik iki pat šių dienų. Nepaisant vergovės Artimųjų Rytų asmenybės kultui, lietuviai liko prisirišę prie savo prigimties. Žodžio daina šaknys glūdi indoeuropiečių kultūroje, jis reiškia galvoti, atminti, dūmoti. Daina turi sąsajų su sanskrito dhi ir dhya. Rigvedoje yra žodis dhena ( daina ), kuris reiškia balsinę kalbą, išreiškiančią patirtį; Avestoje žodis deana reiškia save patį, kuris galvoja. Samuelis Grantas Oliphantas atsekė, kad vedų žodis dhena iki dabarties laikų reiškia kalbą, garsą, žodį, garbinimą, giesmę ir dainą; manau, kad dhena kilo iš šaknies dhe ( galvoti ). Tai gali reikšti viską, kas tik kalba : pvz., upelis išreiškia save, daina garbindamas visatą. Dhena yra lygi Avestos daena ir lietuviškai dainai: lietuviška daina yra liaudiška; bet tos dainos yra subtiliausia žmogaus širdies ir proto išraiška. Jos yra tarpininkės, padedančios išreikšti religinius jausmus ir filosofinę sampratą. Visą lietuvių gyvenimo filosofiją išreiškia dainos tai susiklosčiusi poetinė tradicija. Jos išreiškia mėnulio dievybę ir saulytės mergiškumą, perkūno dundėjimą ir Mildos jaunatvę tai nukelia mus atgal į pirmykščius laikus. Kaip sanskrito Dhena, lietuvių daina yra ištartas logos, bet ji nenusileidžia iš aukštybių, o yra žemiška. Kaip sanskrito Dhena, Avestos Daena, lietuviška daina yra mintis, kaip aukščiausia dvasinė samprata. Semantika ir fonetika rodo, kad šių žodžių reikšmė yra tokia pati. Walteris Otto sako, kad graikų žodis logos, reiškiantis pasaulio mintį ir tvarką, nelabai tiktų lietuviškam kalbos kontekstui, jam labiau tiktų žodis mythos, kuris irgi reiškia žodį ir kalbą, bet jo reikšmė labai konkreti ir žemiška. Tai žinojimas, kaip elgtis ir suprasti pasaulį tiesiogiai, be tarpininkų. Tas, kuris turi teisingą mythos, teisingą žodį, yra žynys ir dainius, yra Poetes iš sanskrito Vateos. Pasaulio supratimas yra poetiškas, bet poetiškas tiesioginiu būdu, be jokių tarpininkų, be jokių intelektualinių voratinklių. Kaip minėjau, lietuvių 10 K u l t ū r o s b a r a i

13 kalba išreiškia tiesioginę pasaulio patirtį, tiesioginį žmogaus ir pasaulio ryšį ir net jo sielos priklausymą žemei ir gamtai. Tai gamtos dvasios patyrimas. Amerikiečių kritikas Robertas Payne as teigia, kad Lietuvos dainos yra kaip tie sniego laukai. Atrodo, jos dainuotos nuo neatmenamų laikų ir vis dar yra dainuojamos. Jų išlikimą lėmė poetinė jėga ir šalis, kurioje jos gimė. Ši šalis, apsupta miškų, pelkių ir jūros, plytėjo palyginti atokiai nuo pagrindinių civilizacijos vieškelių. Dainos atveria poezijos formą, beveik neturinčią sau lygių pagal senovinį originalumą. Jos tarsi kalbinės prosenelės, kaip niekas kitas šioje žemėje, nes iš esmės jos magija, burtai, dievų dovanos. Nors jos yra paprastos ir suprantamos, bet nepriklauso pasauliui, kurį pažįstame. Jos, kaip gyvūnų akys, tiesiogiai byloja kažką išskirtinai svarbaus. Šitos dainos neišreiškia dievų baimės, nemaldauja jų gailesčio. Šitos dainos (poemos) nebūna netiesioginės, jomis nebandoma pagražinti tiesos. Jos dainuojasi pačios ir tik reikalauja, kad joms būtų leista dainuotis. Mus jos užklumpa netikėtai, klausomės jų stebėdamiesi, kad tokios tobulos dainos įstengė išlikti. Jos gražios, puikesnės už viską, ką esu matęs Vakarų literatūroje... Jos atrodo parašytos pasaulio aušroje, dar spindint pirmykščio rytmečio rasai. Žmonės, kurie jas rašė ir dainavo, turėjo būti ypatingi. Jie sugebėjo giliai ir tiesiogiai jausti/pajusti paprasčiausius dalykus: miškus, sruvenančius upelius, mergaičių veidus ir dangaus spalvas. Jie dainavo be meninių įgūdžių, bet kiek daug meno jų nemeniškume. Jie dainavo visu balsu, suprasdami savo jėgą, net kviesdamiesi dievus, nujausdami savo puikybę, savo moralės kilnumą. Pasaulis jiems atrodė nuplautas tyru dangaus lietumi, jų neslėgė nei kaltė nei gailestis. Mes įpratę manyti, kad didžią poeziją kuria didžios civilizacijos, galingos ir sukrečiančios pasaulį, kad ši jų galia persidavė ir jų poezijai. Bet poezija nebūtinai turi kilti ir labai retai kyla iš imperinių ambicijų. Mes nežinome, kodėl pirmosios graikų dainos buvo dainuojamos nuošalioje Aegeano saloje. Nežinome, kodėl Lietuvoje, tokioje nuošalioje šalyje, kurią Europos istorija arba nutyli, arba pamini tik kartu su kryžiuočių istorija, K u l t ū r o s b a r a i įvyko toks dainų tvanas. Nors Lietuvai irgi nesvetima imperinė tradicija, jokios įtakos dainoms ji neturėjo. Lietuvių poezija yra aistri: lietuvių dainos kalba apie saulę su geidulingu draugiškumu, su džiaugsmu, bet be jokių ceremonijų. Poetas, dainius ir saulė šnekasi be tarpininkų, vienas kito užburti... Ir ta pati saulė pateka kiekvieną rytą, keliaudama amžinu pasikartojimo ratu. Mūsų amžiuje tokie tiesioginiai džiaugsmai jau yra reti, mes jau beveik pamiršome, kad kadaise žemėje gyveno džiaugsmas. Mūsų saulė yra atominė jėgainė, o senovės lietuvių saulė turėjo veidą ir tas veidas švyti dainose: gamta šypsosi savo dieviška šypsena ir tyliai džiaugiasi žmogaus darbais. Šis žmogus buvo dar neatsiskyręs nuo gamtos, jis ją mylėjo, o ji jį globojo. Todėl mūsų baugiame amžiuje dainos yra aukščiausios vertės, nes jos primena laiką, kai džiaugsmas dar vaikščiojo po žemę. Kiekvienas sezonas, kiekvienas metų laikas turėjo savo dainas. Marija Gimbutienė teigia, kad lietuvių ryšys su motina žeme buvo ypač stiprus. Lietuvis turėjo aštrią akį gamtai ir jos spalvoms. Toks gamtos supratimas kyla iš tiesioginio patyrimo. Dainose galima išvysti daugybę paralelių tarp žmogaus ir gamtos. Tokio gamtos prigijimo dainose nenustelbė nei svetimšalių karo žygiai, nei vidinė Artimųjų Rytų invazija. Pasak Gimbutienės, visoje Europoje tik lietuviai galėtų pasigirti gyvais senaisiais mitais su daugybe pagoniškų vardų ir mitologinių vaizdinių, prilygstančių priešolimpiniams graikų, romėnų, vedų, persų ir skandinavų panteonams. Pasak jos, ta galinga tradicija kilo iš tiesioginės patirties. Kartą važiuodama traukiniu ji pro langą pamatė būrelį moterų, laukuose raunančių linus: jos lankstėsi ritmiškai ir tuo pačiu ritmu dainavo giedojo. Latvių mokslininkas Ojaras Kratinis teigia, kad dainos neturi istorinio laiko arba chronologijos; jos tik sukaupusios papročius ir poetinę jų išraišką tai tautos atmintis be specifinių datų. Dainos ir poezija yra nedatuota žmonijos istorija. Tęsinys kitame numeryje 11

14 Almantas Samalavičius Ar leisime šėtono malūnams nusavinti ateitį? Branduolinės energetikos akligatvis ir Lietuvos dilema Visą pasaulį sudrebinusi Fukušimos atominės elektrinės katastrofa makabriškai byloja: tai dar ne juodžiausias scenarijus iš visų galimų, nes, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali įvykti ne tik regioninė, bet ir globalinė tragedija. Po šių įvykių ne viena Vakarų šalis suskubo permąstyti savo energetinę strategiją. Vokietija pareiškė, kad atominių jėgainių tinklo toliau nebeplėtos, kai kurios kitos Europos šalys apsisprendė riboti branduolinę energetiką, remtis alternatyviais energijos šaltiniais. O kaip į šiuos šiurpiai dramatiškus, visą pasaulį sukrėtusius (tiesiogine ir perkeltine prasme) įvykius reaguota Lietuvoje? Premjeras Andrius Kubilius (nepamirškime, fizikas, kuriam lyg ir pakaktų profesinės kompetencijos suvokti visą su atomine energetika susijusią riziką), televizijos reporterių paklaustas, ką mano apie Fukušimos katastrofą ir jos pamokas, nevykusiai ir ciniškai, kaip pastaruoju metu jam įprasta, pajuokavo: girdi, atomines elektrines reikia statyti ne ten, kur dreba žemė ar ritasi cunamiai, bet tokiose šalyse kaip Lietuva, kurioms negresia gamtos kataklizmai. Tarsi būtų gavęs paties Aukščiausiojo garantiją, kad ir negrės Kiti tautos išrinktieji laikėsi kiek santūriau arba panašaus pobūdžio klausimus tiesiog nuleido negirdomis. Neverta apie tai kalbėti? Akivaizdu, kad valdžios viršūnės neturi supratimo, kaip pavojinga yra žaisti Proto, kuris yra geriausias kiekvieno poelgio draugas, nereikia vengti. Tibeto Aukščiausiasis Kelias, Brangakmenio vėrinys su procesais, kurių suvaldyti žmonija nėra pajėgi. Paprasti Lietuvos piliečiai šįkart, kaip ir daugeliu kitų atvejų, pasirodė esą sąmoningesni už savo išrinktuosius: internetu išplatino pareiškimą, raginantį stabdyti atominės energetikos plėtrą mūsų krašte (kartu su keliomis dešimtimis tūkstančių Lietuvos gyventojų jį pasirašiau ir aš), surengė protesto demonstraciją Vilniuje, sulaukusią (matyt, dėl dalyvių gausos) net ir žiniasklaidos dėmesio, nors ji darosi vis abejingesnė nebulvariniams įvykiams. Subruzdo ir įvairių atspalvių žalieji. Keletą kartų, tiesa, dėl baltarusių atominės elektrinės, statomos Vilniaus pašonėje, aštriai pasisakė buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, tačiau panašu, kad tai šauksmas tyruose, nes dabartinė valdžia šios opios problemos nekėlė ir, regis, nesirengia kelti. Po to bruzdesys nurimo ir kurį laiką tvyrojo keista nejauki tyla. Dabar, kai rašau šį straipsnį, tylą vis dažniau nutraukia pavienių entuziastų keisčiausi pasisakymai apie branduolinės energetikos perspektyvas. Leonas Ašmantas, buvęs energetikos ministras Kazimiros Prunskienės vyriausybėje, lengvabūdiškai pareiškė: Milžiniška Japonijos jėgainės Fukušimoje katastrofa duos impulsą daugeliui veiksnių, susijusių su naujų atominių elektrinių statyba, tačiau branduolinė energetika išliks, atsities ir neš naudą žmonijai. 12 K u l t ū r o s b a r a i

15 K u l t ū r o s b a r a i Juk ne pati branduolinė energetika bloga savo esme. Nelaimė yra žemės drebėjimas, po to kilęs cunamis ir jo pasekmė atsijungęs išorinis elektros tiekimas atominei elektrinei. Dėl to sutriko reaktoriaus, o vėliau ir panaudoto branduolinio kuro baseino, kuriame tas kuras laikomas, aušinimas. Trečios kartos branduoliniuose reaktoriuose, kuriuos gamina Prancūzija, Japonija, JAV, Rusija, Pietų Korėja, sustabdžius branduolinę reakciją, reaktorius aušinamas panaudojant gamtos dėsnių galimybes natūralią aušalo konvekciją, tad papildoma elektros energija sukti siurblius jau nereikalinga. Galima drąsiai tvirtinti, kad juose tokia avarija kaip Fukušimos AE negalima. 1 Įdomu, ar kitokios jau irgi negalimos? Išaukštinęs naujųjų jėgainių technologinį patikimumą, buvęs ministras pridūrė, kad statyti atominę jėgainę Lietuvoje nerealu, nes investuotojų artimiausiu metu dėl įvairiausių priežasčių neatsirasią, tad lietuviams, pasak jo, nieko nenuveikusiems, kad laiku pritrauktų investicijas AE statyboms Visagine, nederėtų šiauštis prieš Baltarusijos statomą elektrinę Astrave. Netruko atsiliepti ir dar vienas auksaburnis Kęstutis Masiulis. Kone antrindamas buvusiam energetikos ministrui, Seimo narys suskato gąsdinti tautiečius baisiais padariniais šalies ekonomikai, jei nebus pastatyta sava atominė elektrinė. Buvęs politologas, politikos mokslų pagrindus dėstęs Mykolo Romerio universitete, aiškina: Lietuvos atominė elektrinė yra pagrįsta ekonomiškai ir jos pastatymas spręstų mūsų ekonomines problemas, o dalis elektros būtų eksportuojama jau sutartais keliais į šiaurę ir pietus. Tuo tarpu rusiškų elektrinių tikslas vienas sužlugdyti Visagino atominę elektrinę ir išlaikyti Baltijos regioną Rusijos energetikos įtakoje. Ilgą laiką Lietuvos koziris derybose su investuotojais ir partneriais buvo tai, kad visuomenė palankiai žiūri į atominę energetiką. Tai neturėjo patikti strategams Kremliuje. Ir štai jau kokį pusmetį kaip pilypai iš kanapių pradėjo lįsti seniai užmiršti energetikos ekspertai ir visur vykdyti aiškinamąjį darbą, kaip nereikia Lietuvai elektrinės. 2 Nesunku atspėti, į ką, žongliruojant Maskvos korta ir pasitelkus liaudišką leksiką, nukreiptas parlamentaro kritikos smaigalys. Vis dėlto svarbiausia ne tai. Nepaisant akivaizdaus nesutarimo, kur Lietuvoje ar Baltarusijoje turėtų išdygti atominė jėgainė, abu tariami oponentai kuo puikiausiai sutaria dėl vieno atominė energetika yra ekonomiškai svarbi, efektyvi, technologiškai saugi, todėl ilgai ir laimingai tarnaus regiono gerovei. Tiesa, nei Ašmantas, nei Masiulis kažkodėl nepasako, kad šiuo metu ilgiausias atominio reaktoriaus galiojimo laikas yra vos keturiasdešimt metų Tiek energetikos specialistas, tiek ir politikas nė kiek neabejoja, kad naujos kartos branduolinė jėgainė bus aplinkai ir žmonėms nė kiek nepavojingas pasakų aitvaras, sukrausiantis neregėtus turtus tiems, kurie jį prisijaukins. Pasvarstykime, ar ši branduolinių entuziastų peršama vizija iš tikrųjų tokia būtina, geistina, priimtina ir nepavojinga. Praėjusio amžiaus abejonės Hamishas McRae, tyrinėjantis ateities technologines ir ekonomines galimybes, primena: XX a. 6-ajame dešimtmetyje buvo šventai tikima, kad branduolinė energija greitai taps visiškai pigi, todėl jos tiekimo nereikės nei riboti, nei fiksuoti kokiais nors apskaitos prietaisais. Branduolinė elektra bus tiesiog tiekiama į vartotojų butus už itin kuklų mokestį, panašiai kaip yra tiekiamas vanduo. Palyginti su anglimi, pagrindiniu gamtiniu kuru, naudotu elektros energijos jėgainėse, ji būsianti itin švari, o atliekų šalinimas anuomet net nebuvo suvokiamas kaip problema. Šios gražios viltys netrukus išsisklaidė. Branduolinės energijos kaštai yra dideli; kai kurių branduolinių reaktorių saugumas abejotinas, nerasta jokio politiškai priimtino būdo, kaip tvarkyti branduolines atliekas 3. Taip naiviai ir trumparegiškai mąstyti nuteikė sparti inovacijų ir technologijų plėtra, įgavusi naują pagreitį, kai Vakarai atsipeikėjo po Antrojo pasaulinio karo. Technologinė pažanga žadėjo, kad netrukus prasidės pergalinga kosmoso užkariavimo era, matyt, todėl kilo ir neregėtas mokslinės fantastikos bumas. Laikui bėgant, technologinių utopijų banga atslūgo, bet branduolinė energetika ir toliau 13

16 Fukušimos atominės elektrinės avarija Japonijoje liko prioritetine kryptimi. Vakarų šalys kasmet statė naujas branduolines jėgaines, nors bendrame pasaulio energetikos resursų balanse ji užėmė (ir užima) gana kuklią vietą. 8-ajame dešimtmetyje įsisukus atominės energetikos plėtros smagračiui, išryškėjo daugybė su ja susijusių globalaus masto prolemų, apie kurias anksčiau net nenumanyta. Kilo vis daugiau ginčų ir abejonių, ar atominė energetika yra panacėja, geriausias būdas patenkinti energijos poreikį. Atominės bombos, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje amerikiečių numestos ant Hirošimos ir Nagasakio, visam pasauliui pademonstravo siaubingą naikinantį atomo potencialą. Didėjantis branduolinės energijos naudojimas taikiais, visų pirma elektros gamybos, tikslais (ypač aktyviai to ėmėsi technologiškai pirmavusios Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, dar keletas šalių) pagrįstai kėlė visuomenės nerimą. Vakarų siekis plėtoti branduolinės energetikos sektorių rimto intelektualų atkirčio sulaukė dar prieš Černobylio katastrofą daug mokslininkų ir visuomenės veikėjų ėmė raginti, kad iš viso būtų atsisakyta branduolinės energetikos, ir pateikė rimtų argumentų, kokius pavojus kelia ši technologija, kokie rizikos faktoriai susiję su jėgainių statyba ir eksploatacija. Atominės energetikos priešininkai bandė įrodyti, koks rizikingas yra branduolinės energetikos verslas, kokie pražūtingi gali būti jo padariniai. Garsus ekonomistas Ernstas Fritzas Schumacheris (jo pasiūlytą budistinės ekonomikos koncepciją aptariau straipsnyje KB nr. 5) pabrėžė, kad didelio masto branduolinės nuotekos sukels baisius ir neatitaisomus pokyčius, nes jonizuojanti radiacija yra vienas iš grėsmingiausių gamtos teršalų ir kelia didžiulį pavojų žmonių išlikimui. Schumacheris aiškino: žmonės jau pamatė branduolinės bombos griaunamąją jėgą, tačiau pavojus, kurį žmonijai kelia vadinamasis taikus atomas, gali būti dar didesnis. Tai akivaizdus pavyzdys, kad įsigali ekonomikos diktatūra. Ar statyti įprastines jėgaines, naudojant anglį, naftą, ar branduolines, nusprendžiama ekonominiais sumetimais, o socialinių pasekmių, kurias gali sukelti pagreitintas anglies pramonės nureikšminimas, visiškai nepaisoma. Kad branduolio skaldymas kelia išskirtinį, su niekuo nesulyginamą, unikalų pavojų žmonijos egzistencijai, nėra suvokta ir niekada neminima 4. Remdamasis gamtos mokslininkų atliktais tyrimais, Schumacheris priminė: šiuolaikinis žmogus geba kurti radioaktyvius elementus, tačiau jis yra bejėgis pašalinti radioaktyvumą ar bent sumažinti jo lygį; to negali atlikti jokia cheminė reakcija, joks fizinis įsikišimas tą padaryti įstengia tik laikas. Ta- 14 K u l t ū r o s b a r a i

17 čiau kokia kaina? Vieni branduolinių atliekų elementai tampa perpus mažiau kenksmingi po beveik penkiasdešimties metų, o kiti tik praėjus beveik šešiems tūkstantmečiams ir jokia žemės vieta nėra apsaugota nuo ilgalaikio radioaktyvių medžiagų poveikio biologiniam ciklui. Tai nuolatinė grėsmė, atominis Damoklo kardas virš žmonijos galvos. Maža to, branduolinių atliekų saugojimas pats savaime yra didžiulė ir, ko gero, neišsprendžiama problema, nes branduolinių reaktorių negalima išardyti ir perkelti, šimtams, o galbūt tūkstančiams metų jie paliekami ten, kur buvo, ir nepaliaujamai kelia grėsmę visoms gyvybės rūšims, nutekindami radioaktyvumą į orą, vandenį ir dirvą. Niekas nemąsto apie šių šėtono malūnų skaičių ir vietas, kurių rasis vis daugiau ir daugiau. O kam mąstyti? Juk nebus nei žemės drebėjimų, nei karų, nei pilietinių neramumų, nei maišto protrūkių, kurie nuvilnijo per Amerikos miestus [galėtume pridurti nei terorizmo išpuolių, drebinančių pasaulį A. S.], ironizavo Schumacheris, klausdamas, nejaugi ateitis neverta nė sudilusio skatiko, palyginti su ekonomine nauda, gaunama čia ir dabar? 5 Nors savo svarstymus jis grindė biologijos ir kitų mokslų išvadomis, tačiau nemanė, kad priimti sprendimus piliečiai turėtų patikėti mokslininkams. Žmonijos išlikimo požiūriu, užuot davus valią beribei mokslinei vaizduotei, kur kas svarbiau mokslinius tyrimus nukreipti teisinga kryptimi. Ši kryptis, pasak Schumacherio, turi remtis neprievartiniu harmoningu žmogaus santykiu su gamta reikia pagaliau liautis su ja kovojus, diegti netriukšmingus, mažai energijos suvartojančius, ekologiškus ir ekonomiškus gamybos metodus ir procesus vietoj dabartinių triukšmingų, brutalių, be to, paliekančių daugybę atliekų Tai tik vienas pavyzdys, kad jau aname amžiuje bandyta malšinti savižudišką technologinį azartą, deja, sveiko proto argumentai branduolinės energetikos plėtros entuziastų taip ir nesustabdė. Branduolinės energetikos ateitis po Fukušimos: negi dar negana pamokų? K u l t ū r o s b a r a i Černobylio atominės elektrinės avarija, kurią, kaip manoma, sukėlė eksperimentas siekta padidinti reaktoriaus saugumą (!) priverstinio uždarymo atveju, 6 bene pirmą kartą pasauliui pademonstravo, kad taikus atomas turi dar didesnį naikinamąjį potencialą negu branduolinė bomba. Tiesa, ir iki Černobylio būta grėsmingų incidentų 1957 m. Urale, vietovėje, kur Sovietų Sąjunga laidojo atomines atliekas, mįslingomis aplinkybėmis įvyko branduolinis sprogimas, žuvo nemažai žmonių m. Pensilvanijos valstijoje sutriko atominės jėgainės prie Harisburgo reaktoriaus aušinimas ir susiklostė avarinė situacija, nors branduolinio sprogimo, laimė, išvengta. Po septynerių metų įvyko kraupi Černobylio katastrofa Pasaulio žiniasklaida nesiliauja domėtis ilgalaikiais šios avarijos padariniais, tačiau kai kurioms didžiosioms valstybėms, ypač Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Prancūzijai, tai netrukdo didinti investicijų į atominės energetikos plėtrą. Technologijos tobulėja, naujos kartos reaktoriai yra patikimesni, nuolatos didėja energijos poreikis štai argumentai, kuriais Vakarai grindžia savo pasirinkimą plėtoti branduolinę energetiką, nepaisydami mokslininkų, mąstytojų, ekologų ir tos visuomenės dalies, kuri nusistačiusi prieš taikų atomą, perspėjimų. Pasitaikė atvejų, kad net tos koalicinės Europos šalių vyriausybės, kuriose nemažai vietų turėjo žalieji, priimdavo sprendimus, palaikančius atominės energetikos plėtrą. Tai grindžiama ekonomine neišvengiamybe ir šios energetikos šakos efektyvumu, tačiau ir toji neišvengiamybė, ir efektyvumas yra veikiau mitas negu realybė šiuo metu branduolinės jėgainės tenkina vos 11 proc. pasaulio energetikos poreikių, daugiau kaip 60 proc. elektros energijos pagaminama naudojant natūralias gamtines iškasenas, nemenka dalis tenka medžiui manoma, kad jis teikia daugiau kaip 15 proc. pasaulio energijos. 7 Tai rodo, kad kalbos apie branduolinės energetikos reikšmę ir neišvengiamybę, švelniai tariant, yra gerokai perdėtos. Tačiau nė kiek neperdėta yra tolesnės atominių jėgainių plėtros grėsmė. Ne mažiau pavojingas ir kai kurių specialistų mąstymas. Antai dar iki cunamio ir žemės drebėjimo sukeltos avarijos Fukušimoje grupė žmonių iškėlė ieškinį Japonijos vyriausybei, reikalaudama salų branduolinėse jėgainėse (tarp jų, beje, ir Fukušimoje) 15

18 padidinti saugumo standartus. Teisme liudijęs žinomas mokslininkas Haruki Madarame teigė, kad klausimo apie absoliutų saugumą ir patikimumą apskritai nederėtų kelti: girdi, atominių elektrinių iš viso nebūtų galima statyti, jei inžinieriams tektų iš anksto numatyti visus ir kiekvieną gedimą Likimo ironija likus vos metams iki Japoniją ir pasaulį sukrėtusių įvykių, šis neatsakingai samprotaujantis specialistas buvo paskirtas šalies branduolinio saugumo komisijos pirmininku. 8 Technologijos sparčiai tobulėja ir daug kas ima gyventi klaidinga iliuzija, neva jos garantuoja saugumą. Todėl nenorima mokytis iš klaidų. Černobylyje beveik penkiasdešimt tūkstančių aplinkinių gyventojų pradėta evakuoti praėjus pusantros valandos po avarijos, o Japonijos vyriausybei prireikė trisdešimties (!) valandų, kad pripažintų Fukušimos katastrofos mastą ir evakuacijos būtinybę. Nei energetikos kompanija Tokyo Electric Power (TEPCO), nei Japonijos branduolinės energetikos priežiūros tarnyba, nei vyriausybė nenumatė, kad salas gali ištikti tokia didžiulė stichinė nelaimė. Gamta neprognozuojama, bet šis faktorius specialistų ataskaitose apie elektrinės saugumo garantijas net nefigūravo. Lietuvių atominės energetikos specialistas Ašmantas irgi lengva ranka žarsto patikinimus apie trečios kartos reaktorių neįveikiamumą. Ko jie verti? Ir kas galėtų tokias garantijas suteikti? Gal buvęs ministras, dabar prisistatantis branduolinės energijos ekspertu, o gal dabartinis premjeras, kuris aiškina, esą tokiose šalyse kaip Lietuva iš principo negalimi ne tik cunamiai, bet ir kitokie gamtos kataklizmai? Matyt, yra įsitikinę, kad ašara Dievo aky apdrausta ne tik nuo jų, bet ir nuo visą pasaulį drebinančių terorizmo išpuolių, pilietinių neramumų, jau nekalbant apie svarbiausią faktorių žmogaus neišvengiamai daromas klaidas. Kas mus nuo viso to apdraudė? Ko vertos yra garantijos, duodamos tų, kurie nėra pajėgūs susitvarkyti nei su žmonių sukeliamų katastrofų, nei juo labiau su gamtos gaivalų padariniais? Anglų ekonomistas Jamesas Robertsonas, vadinamas žaliosios ekonomikos krikštatėviu, tvirtina, kad branduolinė energetika yra centralizuota technologija, kuri potencialiai pražūtinga žmonių sveikatai ir aplinkai, kuri primeta didžiulius kaštus ir neapskaičiuojamą riziką ateinančioms kartoms, atitraukia dėmesį nuo energijos konservavimo ir decentralizuotos energijos tiekimo galimybių ir kurios naudojimas daugelyje besivystančių šalių dar labiau padidina jų priklausomybę nuo industrializuoto pasaulio 9. O kaip šias problemas suvokia fizikai? Lietuvių išeivijos fizikos profesorius, su kuriuo mėginau kalbėtis apie atominės energetikos keliamą pavojų žmonijos ateičiai, samprotavo taip optimistiškai, kad beveik nenusileido buvusiam energetikos ministrui. Tačiau yra ir kitokių nuomonių. Pavyzdžiui, garsi Kanados fizikė Ursula Franklin griežtai atsisakė dalyvauti mokslo projektuose, kurių paskirtis ieškoti būdų, kaip pašalinti atomines atliekas. Jos moralinė pozicija aiški ir nedviprasmiška: dalyvauti tokiuose projektuose reikštų tik atitolinti branduolinės energetikos keliamas problemas, nes išspręsti jų neįmanoma. Mokslininkė sakė sutiksianti imtis tokių projektų tik tuo atveju, jei Kanada atsisakys plėtoti atominę energetiką. Franklin yra įsitikinusi: bet koks mokslininkų bendradarbiavimas, šalinant branduolinę taršą, iš tikrųjų yra kvietimas tų teršalų gaminti dar daugiau. 10 Vyriausybės, kai renkasi technologijų plėtros kryptį, dažnai nesiskaito su piliečių nuomone, nors Kanadoje branduolinė energija apskritai neegzistuotų, jei jos tyrimų ir plėtros neremtų viešasis sektorius, jei ji negautų pramonės paramos ir valstybės paskolų 11. Įdomu, ar daug kas iš Lietuvos mokslininkų mąsto taip drąsiai ir nesuinteresuotai? Japonijos vyriausybė, nors nesugebėjo laiku užkirsti kelio branduolinei katastrofai, nors demonstravo visišką bejėgiškumą pavojaus akivaizdoje, regis, vis dėlto įsisąmonino skaudžias Fukušimos pamokas. Praėjus dviem mėnesiams po salas nusiaubusio cunamio, premjeras Naotas Kanas pagaliau pareiškė, kad vyriausybė atsisako daugelį metų puoselėtos vizijos plėtoti branduolinę energetiką, o juk per artimiausius du dešimtmečius planuota salose pastatyti dar 14 branduolinių jėgainių. Beje, Japonijoje 54 branduoliniai reaktoriai tiekia 30 proc. šalies suvartojamos elektros energijos. Premjeras patikino, kad Japonija eksploatuos atsinaujinančius energijos šaltinius. Šiuo metu jie sudaro 20 proc. šalies energetikos resursų, o ateityje jų panaudojimas bus didinamas, 12 nepaisant laikinų kliūčių, kurios atsiras dėl ekonomikos reorga- 16 K u l t ū r o s b a r a i

19 nizavimo. Tai lūžis japonų sąmonėje. Bet jis įvyko ne tik dėl šiurpios katastrofos, o ir todėl, kad šioje šalyje šaknis giliai įleidusi šintoizmo pasaulėjauta, regis, vėl atsitiesia jos neįstengė nurungti nei beatodairiškai diegtas technologinis optimizmas, nei supaprastinta vartotojiška ekonominės gerovės samprata. Tačiau naujausios žinios verčia suglumti ir sunerimti. Neseniai Tarptautinis PEN klubas savo nariams visame pasaulyje išplatino tokią informaciją: š. m. balandžio mėnesį Japonijos vyriausybė pranešė Fukušimos mokyklų vadovybei, kad vaikams leistina radiacijos norma padidinama 20 kartų, o tai reiškia, kad dabar ji 4 kartus viršija lygį, kuris sukelia leukemiją. 13 Dar vienu absurdu laikytina tai, kad Japonijai sustabdžius atominės energetikos plėtrą, šios šalies verslo kompanijos pasisiūlė statyti Visagino atominę jėgainę Lietuvai, deja, nepakako Černobylio ir Fukušimos pamokų. Mums norisi patiems nudegti nagus, bet negi mažai juos nudegėme per Černobylio branduolinį gaisrą? Ką reiškia fariziejiški ekonominiai argumentai apie branduolinės energijos privalumus? Negi dar neatėjo laikas mąstyti kitaip? Ar turi teisę tie, kurie šiandien gyvena ir kloja pamatus šėtono malūnams, spręsti ne tik už save, bet ir už tuos, kuriems dar tik bus lemta gyventi? Ar galima nusavinti jų ateitį, siekiant patenkinti trumpalaikius ir merkantilius savo interesus? Šiandien visas pasaulis apie atsinaujinančią energiją kalba su tokiu pritarimu, tarsi kalbėtų apie gerą orą. Niekas lyg ir neginčija, kad ji pagrindinis energijos resursas ateityje. Tačiau šis suvokimo poslinkis įvyko vos prieš keletą metų, rašė Hermannas Scheeras. 14 Kaip ir daugelis kitų atominės energetikos analitikų, Scheeras pripažįsta, kad esminės problemos, susijusios su atomine energetika, buvo ir yra neišsprendžiamos, pradedant didėjančiomis grėsmėmis dabar veikiančių senų jėgainių saugumui ir baigiant tomis, kurias sukelia jų suvartojamo vandens kiekis, poveikis žmonių sveikatai, žemės ir vandens tarša. Deja, Lietuvoje dar neatsirado taip mąstančiųjų kritinė masė, per du nepriklausomybės dešimtmečius nepriimta sprendimų, kurie galėjo ir turėjo atverti kelią energetikos alternatyvoms. Dejuodami, kokia brangi vėjo ar saulės energija, šioje srityje pasistūmėjome gerokai mažiau negu mūsų kaimynai Rytų ir Vidurio Europoje. Tačiau liūdniausia, kad ir visuomenės protas miega neįvyko joks esminis sąmonės proveržis, kuris padėtų suvokti: branduolinės energetikos plėtra yra tiesiausias kelias į niekur, jos žala nepalyginama nei su emigracija, kad ir koks būtų jos mastas, nei su materialiniais sunkumais, kurie neišvengiami, nes įveikus vienus, iškart atsiranda naujų Jei sąmonės lūžis būtų įvykęs, šiandien niekas nesvaičiotų apie atominės energetikos naudą ir visa Lietuva, užuot ieškojusi Visaginui mistinių investuotojų, su artimiausiais kaimynais išeitų į gatves protestuoti, kad ir Europai, ir pasauliui primintų Astravo branduolinės jėgainės statyba Vilniaus pašonėje yra dar vienas šėtono malūnas, keliantis grėsmę viso regiono ateičiai. Bet kaip protestuosi, jei pats rengiesi pasikinkyti taikų atomą? 1 Leonas Ašmantas. Lietuva po Fukušimos php?id= Kęstutis Masiulis. Naujoji atominė elektrinė pasirinkimas tarp baimių ir sveiko proto Hamish McRae. The World in Power, Culture and Prosperity: A Vision of the Future, London: HarperCollins, 1995, p Ernst Fritz Schumacher. Small is Beautiful: Economics as if People Mattered. New York: Harper and Row, 1977, p Ten pat. 6 Christoph Neidhart. Fukushima and Chernobyl: are there silver linings in chain reactions? source=feedblitz&utm_medium=feedb 7 Hamish McRae, ten pat, p Christoph Neidhart, ten pat. 9 James Robertson. The New Economics of Sustainable Development. London: Logan Page, 2005, p Ursula Franklin, The Real World of Technology. Toronto: Anansi Press, 2004, p Ten pat, p Detalesnę informaciją žr. The Asia-pacific Journal English: 14 Hermann Scheer. Nuclear Exit Now: The Time is Ripe, K u l t ū r o s b a r a i

20 Kūryba ir kūrėjai Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė TERESĖS RANKRAŠTIS Iš ciklo Vieno pavasario istorijos Valentinos motina Teresė didelė kaip kalnas. Prastai mato, sunkiai pajuda. Jai devyniasdešimt vieneri. Gyvena viena su kate nuosavam name, įsigytame prieš keturis dešimtmečius, ir niekur nenori iš ten keltis. Atsisako net pas dukteris paviešėti. Nieko nebenori. Sėdi ir žiūri pro langą į apleistą, džiunglėm virstantį sodelį, į siūbuojančias šakas. Laukia, kada anapus gatvės balandį pražys geltonųjų trimitų medis, o gegužę raudonais žiedais suliepsnos kitas, kurio pavadinimą vis užmiršta. Bet atsimena girdėjusi, kad kuo senesnis šis ugniažiedis, tuo sodriau jis žydi, tuo raudonesniais žiedais liepsnoja jo vainikas. To žydėjimo labiausiai laukia Teresė. Ir dar strazdo giesmininko tas retas svečias primena jai kitus pavasarius, kitą kraštą. Valentina skundžiasi, kad motina nelaiminga, viskuo nepatenkinta. Irzli ir įnoringa. Bet jos įgeidžių nėra kam tenkinti: dukterys gyvena kituose miestuose ir nedažnai ją aplanko. Užsakiau jos miegamajam naują kiliminę dangą. Motina šiandien pikta, skundžiasi, kad pavargo bežiūrėdama, kaip tą dangą kloja. Pildamasi kavą, ranką apsiplikino. Vidury žodžio numetė telefono ragelį. Geriau būčiau neskambinusi, pasiguodžia man. Sunku Valentinai sutarti su motina, niekaip negali jai įtikti. Apima ir gailestis, ir piktumas taip jau būna, kai norėtum, bet negali padėti. Lengviau buvo, kai motina dar galėjo skaityti. Skaitydavo daug, ypač romanus. Skaitė lietuviškai. Paskambinkit mano motinai, staiga paprašo manęs Valentina. Pasakojau apie jus. Motina vis klausia, ar tikrai jūs mokat lietuviškai. Negali patikėti, kad Amerikoje gyvenat ir gerai lietuviškai kalbat. Valentina mano kaimynė. Neseniai atsikėlė su vyru į daugiaaukštį namą, kuriame gyvenu. Ji gražaus atviro veido su smulkių raukšlių tinkleliais prie akių, kuriose šviečia kiek pavargusi šypsena. Jos balso tembras minkštas, angliški sakiniai banguoja melodingai. Ji nekalba lietuviškai. Tėvas ukrainietis, namie šeima kalbėjo ukrainietiškai. Jos vyras irgi ukrainietis žilstelėjęs sportiškos išvaizdos inžinierius. Abu gimę Amerikoje. Kai paskambinu poniai Teresei, ji nustemba, kad lietuviškai kalbu ne blogiau negu ji. Mat esanti nuo Kybartų. O ten žmonės gražiai taisyklingai kalba kaip iš rašto. Apgailestauja, kad dukterų lietuviškai neišmokė. Vyras buvo griežtas, norėjo, kad namie tik jo kalba skambėtų. Jis iš Donbaso, angliakasys, plaučius anglių kasyklose supūdęs. Todėl anksti mirė, paaiškina ponia Teresė. Dar jai rūpi patikrinti, ar aš skaitau lietuviškai ir ar esu skaičiusi jos mėgstamas knygas. Visų pirma romaną Valentina. Pagal tą Antano Vaičiulaičio kūrinį ir dukrai vardą išrinko Valentina, Valytė. Kita knyga, kurią daug kartų skaitė, Helenos Mniszek Raupsuotoji. Skaičiau, verkiau ir vėl skaičiau, prisipažįsta ji. Ar esi girdėjusi apie tokį romaną? primygtinai klausia manęs. Sakau: taip, ir ponia Teresė vėl nustemba. Kažkodėl atsidūsta. 18 K u l t ū r o s b a r a i

21 Ne, nepasakoju jai, bet gerai prisimenu tą seną pageltusį leidinį minkštais viršeliais, paauglystėje rastą pas diedukus ant aukšto tarp kitų dulkinų knygų, prieškarinių žurnalų. Skaičiau Raupsuotąją nykioje prietemoje, nes į seną šviestuvą, nuo neatmenamų laikų kabantį virš valgomojo stalo, buvo įsukta tik viena silpna lemputė. Man buvo dvylika, gal trylika metų. Drėgnas Vėlinėmis kvepiančio rudens šaltis smelkėsi į nekūrenamą seną namą. Pas diedukus gyvenome dvi šeimos dviejuose kambariuose. Didįjį kambarį, kur ruošdavau pamokas ir miegodavau ant sofos, dalijomės su teta ir dviem jos sūnumis. Tėvas ėmėsi globoti savo seserį, kai jos vyras dingo be žinios per karą, o ji liko viena su vaikais. Paskui visi trys persikėlė pas mus, nors mes patys buvom praradę namus ir tapę kampininkais. Vakarais valgomasis kambarys virsdavo miegamuoju su metaline lova ir sudedamąja lovele greta. Giminaičiai atsitverdavo nuo manęs širma, o aš likdavau skaityti prie stalo, kol tėvas liepdavo gesinti šviesą. Raupsuotosios turinį atsimenu labai miglotai: jaunutė, graži Stefanija, mokytojaudama didikų dvare, sutinka to dvaro paveldėtoją ordinatą (ar grafą) Valdemarą, užsimezga dramatiška meilės istorija, kuri baigiasi liūdnai Stefutė miršta, regis, pakirsta intrigų. Siužeto siūlai mano atmintyje gerokai sutrūkinėję, bet vienas kitas vaizdas išlikęs. Matau ištaigingą rūmų menę su herbais, grafų portretais ir dideliu laikrodžiu, kurį puošia žalvarinis Žygimanto Augusto biustas. Jį įsiminiau, matyt, todėl, kad mūsų šaltame valgomajame ant sienos dailioje įstiklintoje spintutėje kabojo dieduko laikrodis su žalvariniais svarsčiais, kuriuos reikėdavo užtraukti. Tai buvo seniai, kai dar vaikščiojau kiaurais batais ir išaugtu paltu, nežinojau, kaip kvepia apelsinai ir rašiau eilėraščius apie amžiną pavasarį, apie savo mažą kalaitę Musę. Tada, skaitydama romaną, neverkiau dėl herojės Stefanijos likimo, bet vėliau buvo toks metas, kai pati jaučiausi taip, lyg būčiau raupsuotoji. Ar kas nors šiandien dar atsimena šį romaną, kurį Helena Mniszek parašė tada, kai gyveno Lietuvoje? Ar K u l t ū r o s b a r a i kas skaito melodramatišką Raupsuotąją, dėl kurios tiek ašarų jaunystėje išliejo ponia Teresė? Nustembu sužinojusi, kad ir šiais laikais išleistos dvi šio kadaise populiaraus romano laidos, o jaunos mergelės irgi myli Raupsuotąją, net interneto laiškuose ją prisimena. Sveiki, aš esu Liza, man devyniolika, rašo viena. Šiuo metu esu baisiai užsiėmusi, nes ieškau savo vietos po saule... Lizos plaukai geltoni, akys mėlynos. Ji gyvena Raseiniuose. Nusiskundžia, kad visą pomėgį skaityti sunaikina didžiausi mokinių priešai (mokytojai), bet vis tiek sako: Paskaityti mėgstu, o šauniausia knyga, kurią esu perskaičiusi Helenos Mnišek Raupsuotoji. Ne tik Liza iš Raseinių žavisi šia prieš šimtą metų parašyta knyga. Interneto, visuotinio skepsio ir globalinio terorizmo laikais prisipažįsta verkusios ją skaitydamos ir kitos meilės romanų mėgėjos....sėdime su Valentina prie šiltos įlankos, žiūrim, kaip iš žalsvo vandens gilumos šokinėja į viršų grobuonies persekiojamos žuvys, blykčiodamos sidabrinėmis papilvėmis. Raudona milžiniška saulė leisdamasi įsikerta į siaurą kaip luotas debesį ir skyla pusiau lyg paauglystės svajonių apelsinas. Tarsi jo sultys ištrykšta gilaus raudonio atspindžiai ir užlieja įlanką. Motina vėl kalba apie raudonais žiedais apsipylusį medį, kuris auga prie jos gatvės. Metai bėga, o jis vis žydi. Sako, šį pavasarį dar tirščiau žiedais apsipylė, sako Valentina. Keistas to medžio pavadinimas poinciana, tolimų, gal Madagaskaro, gal Antilų, salų gubernatoriaus de Poince vardu pavadintas. Iš toli atkeliavęs tas medis, priduria. Kai susitinkame, Valentina visada pasakoja man apie motiną. Matyt, kitame krašte gyvenančiuosius lietuviška kilmė sieja lyg koks giminystės ryšys. Apie ukrainietį tėvą ji nepasakoja, o aš ir neklausiu. Mama džiaugiasi, kad jai paskambinote, sako, abi gražiai pasikalbėjote. Tik, va, užmiršo apie jus pasiteirauti. Paskui apgailestavo nieko taip ir nesužinojusi... Valentina skėsteli rankom ir ima pešioti atsišerpetojusį palaidinukės siūlą, kažką galvodama. Stebiu, kaip du juodi nedidukai paukščiai, panašūs į varnėnus, kelia nuo sausos žolės ploną popierinę nosi- 19

22 nę kleenex. Lengvas pavakarės vėjas išplėšia ją iš snapų ir pažeme ridena už medžio. Paukščiai vejasi, ir štai vienas iš jų jau neša plonytę baltą nosinę aukštyn į palmės viršūnę, kur dingsta tarp šakų. Šiuolaikiški sparnuočiai! Pasiklos lizdelyje popierinę nosinę užuot rinkę ir nešę po šapelį. Greita ir patogu. Ak, tie paukščiai. Jie lizdus ir palmėse suka, sakau kažkodėl nustebusi, nors palmės, ypač tos vešliosios, šakotos, paukščiams įsikurti ne blogesnės už kitus medžius. Kur gali, ten ir suka. Kaip ir žmonės, atsiliepia Valentina, nesigilindama, kuo čia lizdai dėti. Jos mintys kitur. Mama seniau buvo visai kitokia. Energinga, viską suspėdavo. Sukosi kaip vijurkas, tik kartais, būdavo, sustos kaip įbesta, sustingsta, ir nė krust. Tada tėvas šūktelėdavo: Druskos stulpas. Ir vėl tu druskos stulpu pavirtai. O kai tėvas mirė, motina, palaidojusi vyrą, pasinėrė į rašymą. Nei iš šio, nei iš to. Nieko daugiau neveikė, tik vis rašė ir rašė lietuviškai nuo ryto iki vakaro. Trejus metus nė kojos nekėlė iš namų, su niekuo nesikalbėjo. Tada vieną dieną pasikvietė mane su seseria, padavė didžiulį, ranka rašytą 800 puslapių rankraštį ir prisakė: Perrašysite ir paslėpsite. Nevalia iki mano mirties to skaityti. Pirmame puslapyje didelėmis raidėmis buvo užrašyta MAGDA. Magda? Ne Magdė? Magdalena? Magda. Mes ir norėdamos nebūtume galėjusios to rankraščio perskaityti. Tik supratom: kažko svarbaus apie savo motiną nežinome. Ką ji visus tuos metus savyje nešiojo? Lyg kažkas ilgai dusino ir pagaliau prasiveržė... Net ji pati išsigando. Ir motina jums nieko nepasakė? Ar tai jos, ar kieno kito istorija? Kas toji Magda? Nieko neužsiminė ir į kalbas nesileido. Padarėm, kaip ji norėjo. Radom, kas tą lietuvišką rankraštį perrašytų. Viena naujalietuvė, atvažiavusi čia studijuoti, sutiko už nemažus pinigus. Sumokėjom. Bet apie ką tas rankraštis, ji sakė nežinanti. Perrašė, ir tiek. Valentina, panarinusi galvą, žiūri į gulinčias ant kelių praskėstas savo rankas, lyg iš jų būtų ką tik išskridęs paukštis. Įkaitęs saulės diskas jau giliai paniręs į jūrą, virš vandens kyšo tik sultoniška raudona kepuraitė ir paraudę debesys kabo vakaro danguje. Atidavusi mums tą rankraštį, pasidarė viskam abejinga. Niekas jai nebeįdomu. Jos kūnas didėja, pučiasi, vis labiau apsunkdamas, net kojos nebelaiko, o mintys klajoja kažkur, lyg suktųsi apie vien jai žinomą paslaptį. Tik kartais dar pakalba apie medžius ar paukštį, krimsdamasi, kad šis vis rečiau atskrenda į apleistas jos džiungles, lėtai kalba Valentina, neslėpdama kartėlio. Pakylame eiti. Švelniai palietusi mano petį ji sako: Gal kada nors parodysiu jums tą rankraštį. Parsivešiu iš senųjų namų. Tik neprasitarkite motinai, jei dar kada kalbėsite. Buvau primiršusi tą jos rankraštį, bet va susitikom ir... nebaigia sakinio, lyg nesiryždama dėl kažko pasiteisinti. Būtinai parsivežkite, kai grįšite, sakau. Pasimatysime rudenį! Atsisveikindamos apsikabiname prie namų durų. Kitą savaitę Valentina išvyksta su savo ukrainiečiu vyru darbo reikalais į Barseloną. Pakeliaus po Europą, prieš grįždami į kitus savo namus Pensilvanijoje, senųjų angliakasių krašte. Ten ji ieškos motinos rankraščio, kurį paslėpė tokioje saugioje vietoje, kad pati nebegali atsiminti. Atrodo, matau, kaip senuose Viktorijos stiliaus namuose ji atidaro apatinį komodos stalčių, rausiasi po baltiniais, paskui eina į rūsį, kur po lašančiais vamzdžiais sudėtos nebenešiojamų batų dėžės, papelijusios nuo drėgmės. Vėl grįžta į viršų, traukia knygas iš lentynų, žiūri po albumų kupeta. Ieško ilgai, desperatiškai. Ir staiga pagalvoja, kad tą rankraštį, ko gero, atidavė saugoti seseriai, kuri gyvena už jūrų marių... Kiek neišgirstų istorijų, kiek slaptų vizijų ir prisiminimų nusineša laikas! Kiek nežinomų lazdynų pelėdų, šatrijos raganų ir helenų mniszek iškeliauja į nebūtį, taip ir nespėjusios tapti rašytojomis. Liūdna nuojauta kužda, kad turbūt nesužinosiu, ką taip karštai norėjo ir apie ką taip labai bijojo papasakoti Valentinos motina. O gal klystu? Gal tas rankraštis niekur neiškeliavo, gal guli ant Valentinos naktinio staliuko, kad ji, prieš nugrimzdama į nakties miegą, paliestų jį delnu kaip motinos gyvenimo relikviją? Gal K u l t ū r o s b a r a i

23 Vita Mozūraitė Abejonių atmosfera: vyrų paslaptys ir sapnų žemėlapiai Naujasis Baltijos šokis 11 Manau, šokis šlovina tai, kas daro mus žmonėmis. Šokdami labai natūraliai naudojamės savo kūno mechanika ir savo jausmais, kad išreikštume džiaugsmą ir liūdesį, mus jaudinančius dalykus. Žmonės visada šokdavo, pažymėdami lemtingas gyvenimo akimirkas, kūnai atsimena visus galimus žmonių potyrius. Galime šokti pavieniui, galime šokti drauge. Galime dalytis tuo, kas mus vienija, ir tuo, kas mus skiria vieną nuo kito. Man šokis tai mąstymo būdas. Šokiu galime įkūnyti pačias abstrakčiausias idėjas ir atskleisti tai, ko negalime matyti, ko neįstengiame įvardyti. Šokis tai žmonių ryšiai, jungiantys dangų ir žemę. Savo kūnuose turime visą pasaulį. Galiausiai manau, kad kiekvienas šokis yra didesnės visumos šokio be pradžios ir pabaigos dalis, sakė garsi belgų choreografė Anne Teresa de Keersmaeker per Pasaulinės šokio dienos (balandžio 29-osios) minėjimą. Pasirinkau tuos žodžius XV tarptautinio festivalio Naujasis Baltijos šokis apžvalgai, nes manau, kad jie ne tik labai teisingai nusako šokio esmę, bet ir taikliai apibūdina šiemetinį festivalį, kuriame tilpo tiek asmeniniai pasauliai, tiek pasaulio atmintis. Finansinė krizė sunkiai prislėgė kultūrą, todėl ir šokio festivalyje šiemet, kaip ir pernai, dalyvavo daugiau kūrėjų iš Lietuvos negu iš užsienio šalių, vis dėlto tai nesutrukdė atskleisti šiuolaikinio šokio įvairovės. Kaip ir kasmet K u l t ū r o s b a r a i organizatoriams teko atsakinėti į klausimus, kurie buvo užduodami ne tik tiesiogiai, bet ir sklandė ore po spektaklių: kas yra šokis? argi čia šokis? kodėl čia tiek mažai šokio? Abejonių atmosfera ypač sutirštėdavo po užsieniečių pasirodymų. Norėjome atvežti tai, ko Lietuvoje nėra, sakė Lietuvos šokio informacijos centro ir šio festivalio direktorius Audronis Imbrasas, netiesiogiai teigdamas, kad pas mus vis dar stipriausias pozicijas užima tikras (taip, kaip jį supranta dauguma žiūrovų), o ne konceptualusis šokis, užkariaujantis Europos scenines (ir ne tik) erdves. Menų spaustuvėje ir Nacionaliniame dramos teatre pasirodžiusios keturios užsieniečių trupės kvestionavo tradicinę šokio, kaip sceninio vyksmo, pagrįsto aiškiu judesio ir muzikos susiliejimu, sampratą. Dar daugiau: per festivalį surengtas rašymo apie šokį eksperimentas Šokis žodžiu ne[w]kritika ragino šokio spektaklius matyti, vertinti ir analizuoti visai kitaip, nei esame įpratę. Vis dėlto kas yra šokis? Manau, geriausiai į šį klausimą atsakė Vokietijoje kuriantis italų choreografas ir šokėjas Morganas Nardis savo spektaklyje a one m(org)an show. Tai spektaklis apie melą. Nardis pasakoja savo kuriamo veikėjo biografiją ir, sutapatindamas meną su politika, teigia, kad saviraišką galima paversti ir vienu, ir kitu, tačiau pirmuoju atveju tai vertinama palankiai, o antruoju priimama kaip me- 21

24 las. Jau spektaklio pavadinimas su išskaidytu autoriaus vardu akcentuoja kelis giluminius sluoksnius. Choreografo vardas (Morgan) lyg ir nurodo, kad jis tapatinasi su spektaklio veikėju. Biografija pasakojama retrospektyviai, t. y. keliaujant atgal. Veikėjo jaunėjimą rodo perukų ir apdarų keitimas (nuo respektabilaus balto kostiumo iki futbolininko aprangos). Įtaigus pasakojimas įtikina, kad Morganas Nardis ir yra tas 48 metų kūrėjas, heteroseksualią santuoką iškeitęs į homoseksualius santykius, ir tai savotiškas kerštas savajam alter ego žydraakiam blondinui, atkakliai griovusiam jo karjerą. Kiekviena nauja mizanscena pateikia vis kitokią šios istorijos versiją, santūrumą keičia savigyra, savikritiką tuštybė, praeitis darosi vis gražesnė, atsiranda vis daugiau išskirtinumo, o vėliau ir genialumo, kuris esą lemtas likimo, žymių. Tačiau skliausteliuose atsiradusi vardo dalelytė (org) su žodžio galūne -an akcentuoja ne biografo nuoširdumą, o formalųjį CV, nes nuo to, kaip išmoningai šis bus parašytas, priklauso karjeros sėkmė. Jei išbrauktume dalelytę (org), pavadinimas būtų one man show, prikišamai teigiantis: tokių, kaip aš milijonai, visi esame bevardžiai, kol nesurengiame savo prisistatymų šou, per kuriuos priverčiame patikėti mumis, o paskui mus mylėti/mūsų gailėti/mus rinkti Menas meluoti. Dance me to the end on/off love. Spektaklio scena Mėgdžiodamas spaudos konferenciją, Nardis publikos juoką keliančiais judesiais bando atsakyti į žurnalistų klausimą, kas yra šokis. Jis skėsčioja rankomis, vedžioja plaštaka priešais tą krūtinės vietą, kur bazuojasi siela, žvelgia į aukštybes, o viską baigia grakščiu baletiniu allongée riešų pasukimu, patvirtinančiu į žiūrovų sąmonę kietai įsisiurbusį šokio supratimą. Nemeluok atėjusiam žiūrėti šokio plebėjų, susirinkusių pasilinksminti, naujomis tiesomis neįtikinsi. Choreografas aštriu judesiu nusipjauna liežuvį, nes tyla gera byla, atsitveria nuo žiūrovų tinklu, tarsi tiesos filtru ( matote tik mano fragmentus ), auksu nusidažo veidą, tarsi primindamas Liudviką XIV Karalių Saulę, kuris institucionalizavo šokį valstybiniu mastu. Taip tarsi grįžtama prie šokio šaknų. XVII a. šokis buvo tikras, jis nemelavo, nes egzistavo tik vienas rūmų stilius. Kaip ir politikoje. O kas yra šiuolaikinis šokis? Kas yra šiuolaikinė politika? Danų choreografas Palle as Granhøjus spektaklį Dance me to the end on/off love sukūrė, remdamasis klasikine šokio ir muzikos derme. Mėgstantiems Leonardo Coeno dainas šis spektaklis tapo tikra sielos puota. Atrodo, turėtume būti patenkinti, nes tai būtent toks šokis, apie kokį kalbėjo Anne Teresa de Keersmaeker, Dance me to the end on/off love yra judesio spektaklis pagal formą ir atminties spektaklis pagal turinį. Jis sukurtas trupės 20-mečiui ir tarsi dėlionė sudurstytas iš ankstesnių Granhøjaus spektaklių elementų, reminiscencijų, spontaniškų asociacijų. Sukakties proga pats choreografas sugrįžo į sceną lyg materializuotas dance me to the end. Nemačiusiems ankstesnių Granhøjaus spektaklių šis gali pasirodyti keista, fragmentiška metaforų sangrūda. Geriausiai jį įkūnijo dainuojanti moteris su daugybe butaforinių galvų. Kiekviena galva tai prisiminimas, laikomas apglėbus rankomis, suspaudus kojomis, glaudžiamas prie savęs, bet jų pernelyg daug, tikras Babelio bokštas, todėl ryšys netrukus prarandamas. 22 K u l t ū r o s b a r a i

25 Atskiruose epizoduose (vudu burtus išdainuojančios raganos ) sukibirkščiuoja nepakartojamas Granhøjaus humoras, demonstruojama jo sugalvota obstrukcinė technika šokėjo kūnas palaipsniui sukaustomas, kol šokti jis gali tik viena ranka, koja ar mimika Esama ir netikėtų atradimų ( muzikuojama orą čaižančiomis lazdomis), ir šviesos efektų, sukuriančių intymios paslapties atmosferą, ir nuogų kūnų, bet tie vaizdai niekada neprasilenkia su morale. Vis dėlto pasibaigus spektakliui apima neišbaigtumo jausmas. Ar šokis Granhøjui yra griaučiai, ant kurių užtempęs Coheno dainų kanvą jis ragina žiūrovus, kad šie pasitelktų vaizduotę ir išsiuvinėtų savus vaizdinius? O gal pirminė čia yra Coheno muzika, į kurią, nenustelbiant sentimentalaus jos individualumo, panardinami mėgstamiausi choreografo kūrybos epizodai? Žinoma, tai nėra svarbiausias klausimas, nes atsakymas vis tiek nepakeis spektaklio suvokimo, bet gal leis suprasti, kada šokis tampa mąstymo būdu, o kada taip ir lieka tik įrankiu? Kartu su išstypusiu, negrakščiu Øyenu scenoje matome visišką choreografo priešingybę mulatą šokėją Léo Lérusą, kuris kūno plastika ir išraiškingumu kartais pasako daugiau negu žodžiais. Tai tarsi vidinis pagrindinio veikėjo balsas, kartais palaikantis, kartais prieštaraujantis ar abejojantis, o kartais tylintis. Jiedu atviri vienas kitam, veikia išvien, kai reikia parodyti santykį su išoriškai sveika, bet viduje pūvančia visuomene. Lérusas, užsimaukšlinęs geltoną peruką-kepuraitę, vaikšto po sceną persirpusios manekenės eisena ir infantiliu juoku, pereinančiu į žviegimą, pritaria teisingiems TV šou dalyvio Alano pasirinkimams. Žiūrovas-dalyvis turi atspėti, kokie žodžiai su kokiais gali būti gretinami. Visi siūlomi žodžiai susiję su seksualiniais iškrypimais, o pasirenkamieji su pojūčiais ar kitais objektais. Žiūrovas spėlioja, bando Socialinė tematika: kada skauda man, o kada mums? Aišku, jei nebūsime priekabūs, socialinę tematiką įžvelgsime daugelio choreografų spektakliuose. Tačiau ryškiausiai ją perteikė trys autoriai. Norvegų trupės spektaklis Ydingieji lietuvių žiūrovams galėjo atrodyti dar per sunkus. Seksizmą, rasizmą, nacionalizmą, sadizmą ir kitus -izmus mūsų žiniasklaida ne tiek analizuoja, kiek eskaluoja, siedama juos su skandalais ir stereotipizuodama siaubus. Choreografas Alanas Lucienas Øyenas prabilo apie tų -izmų sukeliamą neapykantą sau. Jei esi ne toks kaip paprasti žmonės, visuomenė tau įrodys, kad esi bjaurus, ir privers nekęsti savęs. O neapykanta įstengia sukelti tik neapykantą. Šis spektaklis tipiškas Vakarų Europoje pamėgto konceptualiojo šokio pavyzdys. Judesiai čia įterpiami organiškai, nedidelėmis dozėmis, jie reikalingi tik kaip paskirų kalbėjimo epizodų jungtys arba nuotaikos išraiška. Kartais net atrodė, kad choreografas nepasitiki šokio galimybėmis, todėl užpila žiūrovus tekstais, verčia mus įtemptai klausyti, nepalikdamas laiko apmąstyti to, ką išgirdome. Ydingieji. Spektaklio scena K u l t ū r o s b a r a i

26 durstyti žodžius į poras ir kartais pataiko pavyzdžiui, pedofiliją gretina su vaikais, o kartais ne pavyzdžiui, sako, esą nekrofilija lygintina su nuoboduliu, nes smagesnis užsiėmimas vis dėlto yra kraujomaiša Bendražygiai ginčijasi, ar Dievui patinka žiaurumas, jeigu jis visa tai toleruoja, arba įnirtingai aiškinasi, ar kiekvienas juodaodis yra negras, o kalbantis hebrajiškai žydas Vertinti šį spektaklį kaip šokio teatrą sunku. Ir ne tik todėl, kad šokio čia itin mažai. Judesys reikalingas tik kaip butaforija, kaip ta gausybė nuolat keičiamų kostiumų, ekrane šmėžuojančių dokumentinių ir animacinių filmukų kadrų, besimėtančių vinilinių plokštelių ir batų. Festivalio organizatoriai, tarsi parodydami, kad Ydinguosius laiko vis dėlto šokio, o ne teatro spektakliu, nepasirūpino išversti gausaus angliško teksto, taigi nemažą žiūrovų dalį apsaugojo nuo atsakymo į klausimą, kas baisiau homoseksualus paauglys ar ledo ritulio lazdomis jį daužantys, padegantys ir ant jo besišlapinantys sadistai hiphoperiai Kiekvienas turi išsifiltruoti savąją tiesą Opios temos aktualizavimu Ydingiesiems bandė prilygti šokio teatro Aura spektaklis Medėjos. Birutė Letukaitė ėmėsi vaikžudystės temos, Euripido tragediją ir savo požiūrį kilstelėdama į bendrą patirties erdvę. Keletas Auros šokėjų jau yra dalyvavę tarptautiniuose šokio projektuose socialine tematika, teatro repertuare ilgokai išsilaikė Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės pasakojimas apie beveidiškumą diegiančias diktatūras. Tačiau šokio teatro stilistikos atžvilgiu Medėjos yra naujas Auros ir Letukaitės kūrybos žingsnis. Teatre atsiradus naujai šokėjų kartai, nuo judesio estetikos buvo pasukta teatrališkumo link. Tai bene pirmas šokio spektaklis Lietuvoje, prabylantis apie socialinę patirtį. Skaudžios temos pas mus analizuojamos retai, dar rečiau ieškoma socialinių dramų šaknų, dažniau paviršutiniškai moralizuojama ir kategoriškai smerkiama. Medėjos irgi deklaratyvus spektaklis, prikimštas demonstratyvios didaktikos ir stokojantis platesnių apibendrinimų. Akcentuojama, kad abortas yra besąlygiška blogybė, užuot pasigilinus į priežastis, privertusias Medėją, atstumtą mylimo vyro, apimtą pavydo ir nevilties, griebtis tokio desperatiško veiksmo. Todėl dvi spektaklio ašys sukasi tarsi į skirtingas puses, vientisas vaizdas niekaip nesusiklijuoja. Pirmoje spektaklio dalyje dar matėme pačią Medėją (dainininkė Skaidra Jančaitė), kraujo šliūžę, kurią, lyg slėpdami savo kaltę, stropiai valė marškiniais keletas vyrų, scenos gilumoje skausmingai judančius šokėjus, primenančius antikinį chorą, kuris komentuoja scenos vyksmą. O antrojoje šmėkščioja jau tik apibendrinti iš- Medėjos. Spektaklio scena 24 K u l t ū r o s b a r a i

27 oriški nūdienos įvaizdžiai: tatuiruoti kūnai, cigaretės, audringi vakarėliai, prievartavimai. Visa tai išplėšiama iš visuomenės gyvenimo ir tiesiogiai susiejama su abortais. Jie pavaizduoti labai tiesmukai prie juodų suknelių prikabintos baltos lėlės (kūdikiai) numetamos ant žemės. Grėsmingai raudoni tonai, šviesos stulpai, erotiškai besiraitantys kūnai ir klyksmai, matyt, turėtų kelti kažkokias asociacijas. Deja, nekelia. Vyrai šiame spektaklyje lyg ir niekuo dėti, visas sprendimo svoris slegia moteris. Spektaklio pabaiga yra tarsi viena didelė auklėjamoji klišė: į žiūrovų salę nukreipiami kaltinantys prožektorių spinduliai, o sceną užplūsta baltai aprengti vaikučiai tarsi negimę angelai, tarsi vizualinis priekaištas jie tokie galėjo būti. Nuo gero techniško šokio, tapusio Auros vizitine kortele, atsitraukta, tačiau iki šokio teatro tik priartėta. Žingsnis drąsus, bet iki šokio tiesos dar reikėtų ūgtelėti. Socialine tematika lengvai žongliruoja Prancūzijoje ir Vengrijoje kuriantis choreografas Pálas Frenákas. Kaip stinga lietuviams savikritikos ir autoironijos, atskleidė jo spektaklis Vyrų paslaptys (The Hidden Man), nes jį pasižiūrėjęs dažnas stipriosios lyties žiūrovas purtė galvą: Tai ne apie mane. Stulbinamai plastiški, gražūs, išpuoselėti penkių vyrų kūnai pulsavo erotika ir atstovavo tam, kas angliškai vadinama flesh (kūnas, mėsa), tačiau veiksmo potekstėje slypėjo body kūnas kaip visuma. Kultūristų raumenys ir čiulptukai burnose, izoliacine juosta užklijuoti užpakaliai, grupinis šlapinimasis, žvilgsniu matuojant kaimyno vyriškumą, flirtas su žiūrovėmis, nuogus kūnus glamonėjančios rankos, savimeilės kupini žvilgsniai, glostantys tarp kojų įspraustas aukštyn šaunančias virves Štai jie vyrai/kūdikiai, vyrai/raumenys, vyrai/geidžiami objektai, t. y. tikri vyrai, kuriuos sukūrė šiuolaikinė visuomenė, vyrą tapatinanti Vyrų paslaptys. spektaklio scena pirmiausia su gyvuliškąja seksualine, o ne su žmogiškąja intelektualine paskirtimi. Apvilkęs šokėjus moteriškais drabužiais, o vieną rėkaujantį įmetęs į didžiulį svyruojantį dubenį, choreografas tęsia feministinę studiją: vyrai tvirti tik tol, kol laikosi pakibę ant virvių savojo fiziologinio vyriškumo, bet vos jį praranda, ima jaustis nestabiliai ir kaltina visus aplinkui. Aiškiai juntamas vyresnio amžiaus choreografo ironiškas žvilgsnis ne tik į hipertrofuoto feminizmo teiginius, bet ir į vyrus, kurie vienareikšmiškai paklūsta hedonistinės visuomenės poreikiui apsiriboti flesh. Nuo piktokos jo ironijos pasislėpus žiūrovų salės tamsoje, buvo galima tiesiog gėrėtis virtuozišku akrobatiniu šokiu ir nesumeluota raiška. Islandijos trupės Kviss Búmm Bang spektaklį Safaris sunkoka priskirti kokiam nors žanrui. Manyčiau, jis labiau tiktų atokvėpio valandėlei per kokią nors menų konferenciją negu šokio festivaliui, į kurį publika ateina pasižiūrėti meno, kad ir koks avangardinis jis būtų. Trys sportiniais kostiumais apsirengusios Evos (Björk, Rún, Borg) aiškino žiūrovams, kaip reikėtų elgtis viešuosiuose renginiuose. Pretenzijos būti sąmojingomis, ironiškomis taip ir liko tik pretenzijomis, o daugelis idėjų tik K u l t ū r o s b a r a i

28 idėjomis, netapusiomis kūnu. Tiems žiūrovams, kurie nesitrina teatro ir muzikos užkulisiuose, Lietuvos kultūros žmonių portretai, rodomi ekrane su primityviais komentarais, beveik nieko nesakė, gailų juoką galėjo sukelti nebent pasiūlymas senyvų žmonių kolektyvo liaudišką pasitrepsenimą (tai ir buvo visas šokis) analizuoti pasitelkiant filosofijos ir teatrologijos terminus. Apie varlę šulinyje Lietuvos choreografai įdomesnių atradimų nepadarė. Vyravo estetinis pradas, t. y. judesio grožis šviesomis arba objektais dekoruotoje erdvėje, pastangos sureikšminti asmeninę patirtį ir jausmus. Vis dėlto tarp Lietuvos choreografų kūrinių, šiemet parodytų festivalyje, nebuvo nė vieno seklaus ar bereikšmio, o visi anksčiau matytieji atrodė gerokai ūgtelėję. Giedrės Ubartaitės Mono tyla pasakoja apie brendimą, kai atsiplėšiama nuo saugios praeities ir keliaujama į dar neištirtas erdves. Ilga virvė/kasa, pririšusi šokėją prie nematomų lubų, o spektaklio pabaigoje bejėgiškai krintanti žemyn, nes tapo nebereikalinga, asocijuojasi su virkštele, taigi be klišės neapsieita. Tačiau Mono tyloje vienodai svarbūs visi elementai išraiškinga Eglės Sirvydytės muzika, Aurelijaus Davidavičiaus ir Ubartaitės šviesos, Artūro Šimonio scenografija, tad ir toji virvė tapo organiška bendros atmosferos dalimi, o ne savitiksliu elementu. Ubartaitės plastika santūri, sutelkta, šokėja nesitaško emocijomis, nors jai dar trūksta spalvingesnių judesių, plastinio atvirumo. Mono tyla pirmas didesnis savarankiškas jos darbas, skatinantis tikėti šios choreografės kūrybine ateitimi. Editos Stundytės dvi miniatiūros Šokis Nr. 2 (Indigo) ir Šokis Nr. 1 (Juoda) patvirtino jau anksčiau atsiskleidusį choreografės ir šokėjos gebėjimą iš smulkių, lyg ir nereikšmingų detalių dėlioti vientisą ir gana netikėtą vaizdą. Minimalistiniai judesiai, jos pačios sukurti abstraktūs kostiumai, lokalizuotas apšvietimas derėjo tarpusavyje, dvi miniatiūros atrodė tarsi du vieno vėrinio karoliukai. Loretos Juodkaitės šokio kompozicija Sapnų žemėlapyje, dvelkianti neoklasicistiniu stiliumi, tarsi iškrito iš festivalio konteksto. Ją atliko nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus mokinės, iš kurių išskirčiau Viktoriją Naumovą, tarsi deimančiukas žybtelėjusią energija, jausmingumu, išraiškingumu. Šį nedidelį kūrinėlį tai pavertė tikru spektakliu apie jaunystę. Keletą kartų anksčiau matytas Vyčio Jankausko spektaklis Liepsnos virš šaltojo kalno šįsyk atrodė labiau subrendęs, nors šis choreografas nekeičia savo kūrinių. Brandos įspūdį daro prasmingesnis atlikimas. Trys šokėjai (pats Jankauskas, Tautvilas Gurevičius ir Rūta Butkus) įkūnijo tris būsenas ryžtą, abejones ir atsitraukimą. Atlikdami vienodus judesius, šokėjai pripildė juos nevienodo intensyvumo energijos, o mažos detalės plaštakų krustelėjimas, kūno padėtis, galvos pasukimas padėjo nutapyti skirtingus to paties personažo paveikslus. Kaip ir visuose savo spektakliuose, Liepsnose Jankauskas pasitelkė santūrią judesio, scenografijos, kostiumų (Jolanda Imbrasienė) ir šviesų (Davidavičius) estetiką, kuri sustiprina emocinę spektaklio pusę. Choreografas puikiai geba abstrahuoti asmeninę savo patirtį ir apmąstymus, paversdamas juos grynojo šokio vaizdiniais be jokio teatrališkumo. Gerokai brandesnis tapo ir Rūtos Butkus monospektaklis Šventė. Ironija užleido vietą įtampai, o suknelę pakeitęs vyriškas kostiumas suteikė personažui tvirtumo. Dabar šventės laukianti herojė nebeatrodo nekantri isteriška panelė. Ant scenos, užklotos laikraščiais tarsi kasdienybės dulkėmis, matome gyvenimo išvargintą moterį, kuri desperatiškai viliasi, kad šįsyk šventė vis dėlto įvyks, o jos nesulaukusi nieko nekaltina, į viską žvelgia ramiai, su dirbtine optimistine šypsena. Sužavėjo šios šokėjos išraiškingumas, femme fatale charizma. Naujajame Baltijos šokyje buvo pristatytos ir dvi šokio operos. Žanras, siejantis naująją operą ir šokį, dar neturi ryškesnių bruožų, bet, išpopuliarintas Naujosios operos akcijos, pritraukia vis daugiau kūrėjų. Matėme labiau eskizą nei išbaigtą kūrinį primenančią Dykrą (Jono Sakalausko muzika, Agnijos Šeiko choreografija), įkvėptą Jeano Baudrillard o knygos Simuliakrai ir simuliacija. Tekstus išdainavo pats Sakalauskas, o trys šokėjai kartu su juo bandė žodžius paversti reginiais. Įdomi Sigitos Šimkūnaitės ir Arūno Paslaičio scenografija bene vizualiausias ir įsimintiniausias šios šokio operos sandas. Ant didelių kubų ir stelos projektuojami stambiaplokščių namų vaiz- 26 K u l t ū r o s b a r a i

29 Dykra. spektaklio scena dai sukūrė miesto simuliakrą, o ant tokio namo stogo sėdintis žmogus primena filosofuojantį Karlsoną. Bandoma žongliruoti įvaizdžiais, vis dėlto pakilti aukščiau tarpdisciplininių eksperimentų nepavyko. Šokis balansavo tarp rytietiškos mankštos ir judesio teatro, abstraktūs judesiai derėjo su ne mažiau abstrakčiu tekstu, tačiau tai buvo tarsi kūrinys savyje niekur nevedantis, nieko nesakantis. Įdomus tiesiog kaip eksperimentas eksperimento dėlei. Kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės operos NO AI DI apie joiką dainuojančią ir sau pamainos ieškančią seną šamanę ištraukos (išplėštos šokio dalys) vientisesnio vaizdo nesudarė, tačiau suteikė galimybę pasigėrėti įdomia Erikos Vizbaraitės choreografija. Čia esama ir samių folkloro elementų, ir šamaniškų judesių, pagrįstų pirmapradžiu tikėjimu, ir meditacijų, dvelkiančių vidiniu susikaupimu. Rūtos Biliūnaitės sukurti kostiumai gerai K u l t ū r o s b a r a i išreiškia skirtingas būsenas. Vis dėlto žiūrovams, nemačiusiems visos operos, tie keletas šokių neįstengė perteikti veikalo nuotaikos, jo gilumos ir prasmių. Šokiai, kad ir labai gerai atlikti, liko tik šokiais. Festivalis suteikia puikią galimybę per trumpą laiką pamatyti gana platų lietuviško šokio, ypač to, kuris rodomas palyginti retai ir mažose scenose, spektrą. Grįžtant prie de Keersmaeker žodžių apie šokį, kuris turi galią perteikti pasaulius, saugomus kūnų, galima konstatuoti: lietuviški pasauliai vis dar siauroki. Ar nepasijusime kaip ta varlė, kuri, tupėdama šulinyje ir regėdama dangaus skritulį, jaučiasi esanti pasaulio centre? Tarptautinis festivalis su užsienio choreografų darbais mums yra tiesiog gyvybiškai būtinas, kad galėtume kartu su kitais ieškoti būdų, kaip šokiu sakyti tiesą. 27

30 Kęstutis ŠAPOKA KAS PRASMEGO KIAURYMĖSE? Stasio Eidrigevičiaus kūrybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje Stasio Eidrigevičiaus kūryba skleidžia nesumeluotą įtaigą. Dailininkas, nuo 1980 m. gyvenantis Lenkijoje ir ten sulaukęs pripažinimo, viena vertus, iki šiol blaškosi tarp lietuvių ir lenkų kultūros, antra vertus, jau seniai yra pasaulio pilietis tą rodo tiek gyvenimo būdas, tiek kūryba, kuri subjektyviai paradoksali, bet kartu prisodrinta universalių vaizdinių ir įvaizdžių. Stasys Eidrigevičius vienas įvairiapusiškiausių menininkų, natūraliai, intuityviai pasineriantis į kokią nors jo dar neišbandytą meno sritį ir neretai atrandantis joje netikėtus prasminius niuansus, kuriuos atveria ir mums. Kai dailininkas imasi tradicinės išraiškos, pavyzdžiui, tapybos, ją traktuoja nepaisydamas nusistovėjusių tautinės tapybos tradicijos kanonų, perskaitymo būdų, kai imasi video- ar performanso, nepuola į privalomą, nes madingą, cinizmą, nedemonstruoja sarkazmo, tas medijas permąsto savaip ir sukuria specifinę eidrigevičišką atmosferą. O ką jau kalbėti apie plakatus ar knygų iliustracijas čia dailininkas yra pasiekęs išskirtinių aukštumų. Tiek apie kūrybą kaip tokią. O štai kalbant apie proziškesnius dalykus, pavyzdžiui, apie Stasio Eidrigevičiaus parodą Veidas ant kaukės NDG, deja, tenka iš esmės keisti tonaciją. Iš pradžių maniau, kad ši paroda tai Eidrigevičiaus kūrybos retrospektyva, juo labiau kad ne vienas pažįstamas dailininkas tvirtino manantis taip pat. Tačiau po ilgo apžiūrinėjimo ir įtempto mintijimo susivokiau, kad tai yra, ko gero, kuratorinė paroda. Kura- torės Regina Urbonienė su Milda Žvirblyte pasišovė išryškinti tik vieną (bet turbūt charakteringiausią) Eidrigevičiaus kūrybos aspektą iš įspūdingos jų gausos ir parodyti jį tarsi per padidinamąjį stiklą. Pasirinkus tokį parodos formatą, kilo nemažai pavojų. Visų pirma, tokios didžiulės ekspozicijų salės specifika lyg ir savaime diktuoja retrospektyvinį pjūvį, nes tokiame plote bandant pristatyti tik vieną dailininko kūrybos aspektą gali nepakakti kūrinių arba priešingai atsiras nemotyvuotas kartojimasis. Žinoma, idėja užčiuopti tam tikrą teminę visos dailininko kūrybos giją irgi įdomi. Tačiau šios parodos atveju kuratores, deja, nuskandino erdvė, o ne jos pažabojo erdvę. Todėl, matyt, nesąmoningai bandydamos žūtbūt užpildyti ekspozicinius plotus, pasidavė šiokiai tokiai monotonijai, kitaip sakant, griebėsi tuščiažodžiavimo. Tas tuščiažodžiavimas gal ir turėtų kokią nors prasmę, jei būtų nuspręsta tiesiog parodyti viską, ką dailinininkas sukūrė konkrečia tema, tačiau tai padaryti būtų keblu, nes visą Eidrigevičiaus kūrybą yra persmelkęs kaukės motyvas. Susidaro keistas įspūdis: arba buvo atrinkta kiek per daug kūrinių, arba padaryta klaidų juos atrenkant, tačiau ne todėl, kad būtų atrinkti ne patys būdingiausi, o atvirkščiai todėl, kad atrinktieji yra net pernelyg charakteringi ir paverčiami labai jau tiesmukiška, pažodine kuratorių sugalvotos temos iliustracija. Be to, jie tiesiog nevykusiai eksponuoti, nesuderinti tarp savęs. Išimtis salės viduryje rodoma mažų formatų tapyba (tempera popieriuje). Paskutinės vakarienės ciklas (1983) 28 K u l t ū r o s b a r a i

31 ar priešais jį eksponuojami kameriniai paveikslai suskamba ir pamatome tą tikrąjį Eidrigevičių. Tai papildomas argumentas, kodėl kuratorėms derėjo rinktis kameriškesnę erdvę. Tuščiažodžiavimą paminėjau neatsitiktinai, nes jo burbulai persmelkia parodą tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine prasme (tikiuosi, Eidrigevičius neįsižeis, nes kalbu ne apie neabejotinai įdomią ir prasmingą jo kūrybą, bet apie jos pateikimą svetimomis rankomis). Niekaip nepavyks išvengti prievolės aptarti pačių kuratorių tekstus, nes jie atseit papildo parodos visumą. Noras plačiajai publikai priminti ir taip gerai žinomą kaukių ir sielvartų (smutki) leitmotyvą, kuris yra Eidrigevičiaus kūrybos, galima sakyti, vizitinė kortelė, būtų visiškai natūralus ir pagrįstas, jei ne rizikingas kuratorių užmojis pristatyti visa tai neordinariai, žadant atrasti dar neatrastas prasmes. Tokius užmojus išduoda pati veido ant kaukės metafora rimta paraiška aukštyn kojomis apversti prasminę Eidrigevičiaus kaukių etimologiją. Nežinau, kas tą metaforą sugalvojo, tačiau bėda ta, kad įžanginis tekstas daugiau jokia logika (net ir poetine), išskyrus klampią retoriką, šios rimtos paraiškos neparemia, nepaaiškina. Todėl ji, nepaisant to, kad yra kartojama tarsi mantra, vis tiek beregint išsikvepia. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad šią metaforą bandoma pagrįsti ir pateisinti tokiu teiginiu: Eidrigevičius negyviems daiktams tarsi suteikia gyvybės, todėl kaukė įgauna veido bruožus. Galbūt to pakaktų, tačiau ši įdomi užuomina, užuot ją išplėtojus, paaukojama, mano subjektyviu supratimu, sentimentalios, net patetiškos kuratorių saviraiškos dėlei. Kad ir kokius sudėtingus intelektinius triukus atliktume, bandydami perprasti šią metaforą, kuratorės mums nė kiek nepadeda parodos tekstuose jos aptaria tik įprastinį kaukės ant veido motyvą, bet ne atvirkščiai. Taigi ne kuratorės suvaldo skambią metaforą, pripildydamos ją konceptualaus turinio, bet metafora paprasčiausiai suvalgo pačias kuratores. Originali, deja, rimčiau nepagrįsta, todėl tuštoka metafora yra visų parodą lydinčių tekstų simptomas. K u l t ū r o s b a r a i Užuot panaudojusios savo kaip menotyrininkių stipriąsias puses užsiėmusios datų, faktų rinkimu, jų kompiliavimu, kuratorės savo tekstais bando konkuruoti su Eidrigevičiaus paveikslais. Pritempti jų iki stulbinamai lakios Eidrigevičiaus vaizduotės ir išmonės akivaizdžiai nesiseka, todėl tie tekstai tą išmonę pažaboja, o kūrinius subanalina. Paroda ne tiek skatina kontempliuoti dailininko kūrybą, kiek verčia narplioti painią, pretenzingą kuratorių retoriką, kuri nedera ir su gana monotoniška ekspozicijos struktūra, todėl susidaro įspūdis, kad kuratorės iš didelio rašto išėjo iš krašto. Lyrinė chaltūra (viena kolegė, sakyčiau, ypač taikliai įvardijo panašaus pobūdžio tekstus) apie atpleišėjusius siluetus, kiaurymes, bylojančias apie asmeninį dailininko kūrybos pobūdį ir t. t. vis dėlto turėtų būti profesionaliau apžaista (kad ir bandant nuosekliau išplėtoti veido ant kaukės argumentaciją) tokios solidžios institucijos kaip NDG parodoje neturėtų badyti akių neblėstantis infantilumas. Gražiausių rašinių konkursuose reikėjo dalyvauti mokantis vidurinėje mokykloje Trumpai apibendrinkime kuratorių darbo rezultatus. Visų pirma, buvo suklysta iš pat pradžių, kai vietoj tiesiog retrospektyvos buvo pasirinktas kuratorinis projektas. Būtų pakakę, atmetus sudėtingą tekstinę ekvilibristiką, tiesiog atskleisti Eidrigevičiaus įvairiapusiškumą, išskirti jo kūrybos periodus, parodyti stilistines transformacijas ir išraiškos būdų įvairovę. O tai savaime diktuotų ir kūrinių atranką nuo ankstyvosios, sakykime, dar studentiškos, beje, labai įdomios hiperrealistinės tapybos iki vėlesnių tapybinių variacijų, kurios, ko gero, pasufleruotų, kad Eidrigevičius pamažu atsisakė tapybinio prado (kaip jį suprantame mes), atradęs ir ištobulinęs grafinę raišką. Natūraliai būtų išryškėjusios Eidrigevičiaus kaukių motyvo užuomazgos piešiniuose ir posūkis į knygų iliustracijos, plakato sferas, kuriose minėti motyvai išplėtoti, ko gero, įtaigiausiai ir giliausiai. O tam tikras stilistinis manierizmas natūraliai atvestų prie 29

32 dailininko scenografijos, teatrinio periodo ir tam tikru atžvilgiu iš jo atsiradusių dailininko performansų. Toji visuma, ko gero, atskleistų dar ir paralelinių kūrybinių Eidrigevičiaus pomėgių margą mozaiką. Kuratorės pasirinko tarsi ir kūrybiškesnį, originalesnį kelią (bent taip sprendžiu iš parodos struktūros), tačiau juo eidamos įklimpo tarsi pelkėje. Kuratorių tekstai išduoda tokį dažną šiais laikais sutrikimą, kai kartelė, beje, savo noru, iškeliama taip aukštai, kad neįstengiama jos peršokti. Kuratorių rašinių poetinė įtaiga nė iš tolo neprilygsta Eidrigevičiaus kūrinių poetiniam polėkiui, o menotyrinė, faktologinė dalis yra užtušuojama, nuslopinama. Galbūt kontrasto siurrealistiniams dailininko kūriniams principu derėjo įdėmiau, netgi pabrėžtinai sausiau paanalizuoti jo kūrybą ir paprastai, aiškiai, logiškai atskleisti svarbiausius kūrybos bruožus, stilistinę kaitą, o daugiašakę jo kūrybą pozicionuoti, atsižvelgiant į dailės stilių istoriją ir t. t. Kitaip tariant, neįkyriai, nepastebimai, bet profesionaliai pakomentuoti ekspoziciją. Žinoma, būna atvejų, kai kuratorių diktatas išgelbsti ekspoziciją arba priverčia į dailininko kūrybą pažvelgti naujaip, bet Eidrigevičiaus kūrybos gelbėti tikrai nereikia, todėl šįkart diktatas padarė apgailėtiną meškos paslaugą. Retrospektyvinė arba retrospektyviniam formatui artima dailės klasikų paroda vis dėlto reikalautų didesnio subtilumo ir gebėjimo likti šešėlyje, t. y. labiau išryškinti pristatomojo autoriaus kūrybą, o ne pristatančiojo kuratoriaus koncepciją (nebent kuratoriaus sprendimai būtų sąmoningai ir, pritariant pačiam dailininkui, drastiškai radikalūs). Tai geriau tinka kokioms nors didelėms grupinėms šiuolaikinio meno parodoms, kai eksponuojamas menas leidžiasi minkomas arba net pats prašosi kaip nors išmaniai konceptualizuojamas. Kai į NDG atvežama paroda iš užsienio su tiksliomis instrukcijomis, ką ir kaip instaliuoti, kur ką statyti, kabinti, dažniausiai ir rezultatas geras, malonu po ją vaikščioti. Tačiau, kai tokią didelę ekspoziciją imasi formuoti etatinės NGD kuratorės, žiūrėk, užgriūva problemų kalnas kalbu ne apie kabinimo aukštį ar tarpus tarp paveikslų, o apie gebėjimą suvaldyti prasminę ir vizualinę Stasys Eidrigevičius. Du pjūklai ekspozicijos visumą. Taigi, reikėtų pagirti (sakau tą su visa pagarba) kuratores, kad ieško įdomesnių eksponavimo būdų, vis dėlto patarčiau ir palinkėčiau, kad kitą kartą tiksliau apskaičiuotų savo jėgas, gebėjimus, o konceptualumą demonstruotų laiku ir vietoje. Žinoma, dėl tokios kritikos nereikėtų pernelyg nusiminti, juk, kaip sakoma, iš klaidų mokomės. 30 K u l t ū r o s b a r a i

33 Stasys Eidrigevičius Su kauke ant veido Kambarys su vaizdu Atidaręs parodą Veidas ant kaukės Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, pajutau norą kažkur lėkti, skristi. Pabėgti nuo minios, nuo interviu, nuo meno. Tartum dušu dūšią nusiplauti, atsinaujinti. Galimybių šiais laikais begalė. Kelionių biurai laukia, plačiai atvėrę duris, nusipirkęs kelionę kartais gauni net dovanų, pavyzdžiui, gero vyno butelį. Pavartęs spalvotus, viliojančius katalogus, išsirinkau Turkiją, Hotel Club Sun City prie mėlynos pajūrio įlankos. Išgirdęs, kad liko tik vienas kambarys, iškart sumokėjau 2397 zlotus ir pasirašiau sutartį. Kitą dieną skambina iš kelionių biuro ir klausia, ar Stasys tai mano pavardė? Ne, sakau, tai vardas. Tada turim perrašyti sutartį... Pagaliau gegužės 16-osios rytas. Diena giedra. Lėktuvas, skrendantis į Turkiją, pilnas trokštančiųjų pailsėti. Esama ir iš tikrųjų ištroškusių. Stiuardas ir stiuardesė siūlo arbatos, kavos, alaus. Paaiškėjus, kad čarteriniame lėktuve už gėrimus mokama, troškulys liaujasi kamavęs Stiuardai šypsosi patenkinti nereikės prie kiekvieno lankstytis... Lėktuvas leidžiasi Dalamano oro uoste. Eilė prie vizų reikia turėti paruošus lygiai 20 dolerių, čia niekas neklausia nei vardo, nei pavardės, automatiškai įklijuoja vizą į bet kurį paso puslapį. Kita eilė pasų tikrinimas. Kontrolierius pokšt antspaudą prie vizos ir esi Turkijoje. Aš šioje šalyje lankausi pirmą kartą. Užplūsta šiokios tokios emocijos. Turistų srautas neša mane autobusų aikštelės link. Čia K u l t ū r o s b a r a i kelionių biurai laukia savųjų. Sodina į mikroautobusus. Gidė informuoja, kad iki viešbučio pusantros valandos kelio. Užsidedu saulės akinius ir tyrinėju gamtovaizdžius, bėgančius už lango. Pagalvoju ir vėl esu neturtingam krašte. Kaip Graikijoje, Egipte. Ant kai kurių namų stogų metalinės statinės saulė šildo vandenį. Vaizdas kiek siurrealistinis. Motyvas mano paveikslui. Amžinatilsis mano tėvas to nesusigalvojo. Na, bet Lietuvoje, Panevėžio apylinkėse, tokios karštos saulės nėra, ten daug vėsios mėnulio šviesos... Pagaliau autobusas sustoja prie Sun City. Registratūroje nusidriekia eilė. Niekas iš atvažiavusiųjų nekalba angliškai. Šiuo atžvilgiu turiu pranašumą, registratoriui sakau: esu dailininkas, prašom duoti gerą kambarį su vaizdu. Kompiuteris tikras stebuklas randa tokį kambarį. Registratorius šypteli sakydamas, esą nr tai geriausias kambarys iš turimų šiuo metu. Gaunu melsvą apyrankę, kad čia ir dabar galėčiau jaustis esąs karalius, mat viskas įskaičiuota. Šio viešbučio svečiai apgyvendinami triaukščiuose nameliuose, sustatytuose aplink baseiną. Pro langą ir matau tik jo vaizdą. Vandenyje dūkstantys vaikai kelia siaubingą triukšmą. Bandau atidaryti balkono duris nepavyksta. Raktas sukasi vietoje. Ant stalo dėlioju atsivežtą piešimo sąsiuvinį, pieštukus, teptukus, akvarelinius dažus. Kas žino, gal apims noras piešti. Ant sienos kabo van Gogho reprodukcija Arlis. Pakeltas tiltas. Vadinasi, turkai mėgsta van Goghą. O gal nori įtikti turistams. Tegul 31

34 mato tai, ką matė. Paradoksas. Visą savaitę žiūrėsiu arba į baseiną, arba į Pakeltą tiltą. Persirengiu vasariškai trumpos kelnės, marškinėliai ir einu į žvalgybą. Jau popietė. Laikrodį pasukau valanda į priekį laikas Turkijoje toks kaip Lietuvoje. Aplinkui daug žalumos, žydi krūmai. Gražu, švaru. Beveik rojus. Tik alkio jausmas kamuoja beveik visa diena kelionėje. Pamatau reklamą, siūlančią turkišką pirtį, įvairius masažus. Iki vakarienės dar visa valanda. Atsisėdu prie baro. Barmenas paslaugiai šypsosi, gaunu turkiško alaus. Stebiu žmones tyrinėju, kur aš patekau. Girdžiu kalbančius angliškai, lenkiškai. Daug senų, nutukusių, jaunesni atvykę su vaikais, beveik naujagimiais, ir tais triukšmingais paaugliais. Garsiai kalba tiek pakaušusieji, tiek blaivūs. Pirmas įspūdis prastas. Nėra su kuo net šnektelėti, pagalvoju. Žvalgybos tikslais leidžiuosi į miestelį. Kiekviename žingsnyje suvenyrų kioskeliai, juvelyrų parduotuvės, jų pusėn net žiūrėti nenoriu. Už poros žingsnių jūra. Krantas akmenėtas. Aplink kalnai. Gražu. Užkerėtos durys Po vakarienės grįžtu į kambarį. Vėl bandau atidaryti balkono duris. Neatsidaro. Suku raktelį į vieną, į Stasys Eidrigevičius. Larsas kitą pusę, bet tai tuščias darbas. Galiu vieną naktį ir be balkono apsieiti. Kviestis pagalbą lyg ir nedrąsu. Ryte dar stropiau sukioju raktelį vėl nieko. Skambinu į registratūrą gal kas ateis ir parodys, kaip atidaryti. Pažada, kad ateis. Po kiek laiko skambina ir aiškina: atseit atsidaryk pats. Vėl bandau, vėl skambinu, nes tos durys, matyt, užkerėtos. Pagaliau ateina tas, kuris padeda nešioti lagaminus. Paima už rankenėlės ir... atidaro. Sako prašom, durys atidarytos. Jaučiuosi kvailai. Duodu jam tip į delną. Tas patenkintas. Visą savaitę laikiau duris atviras. Bet vieną naktį priskrido tiek uodų kraugerių, kad dėl savo atvirumo labai pasigailėjau... The Times (Laikas) Kas rytą perku The Times už 4,5 turkiškos liros. Laikraštis, spausdinamas Turkijoje, tapo man kasdieniniu draugu. Pirmiausia skaitau meno naujienas spausdinama nemažai straipsnių apie Kinijoje įkalintą dailininką Ai Weiwei. Mačiau jo parodą Mori muziejuje Tokijyje 2009 m. Tada tą vardą išgirdau pirmą kartą. Jo skulptūros, instaliacijos atrodė įdomios, bet lyg kažkur jau matytos. Absoliutaus originalumo nebūna. Pasirodo, jis vienas garsiausių Kinijos dailininkų. Londone, Tate Modern galerijoje, neseniai sukūrė instaliaciją iš milijonų keraminių saulėgrąžos grūdelių padengė jais salės grindis. Panašiai mano tėvas papildavo drėgnus grūdus kambaryje ir liepdavo, kad juos nuolat maišyčiau. Ai Weiwei kritikavo Kinijos politiką, už tai valdžia jį suėmė. Sujudo muziejų direktoriai, dailininkai, politikai. The Times rašė, kad dailininkų atstovai nuvyko su peticija į Dauning street 10, kad Londonas aktyviau spaustų Pekiną, reikalaudamas dailininką išlaisvinti. Kita tema, kuri ilgai buvo aktuali, garsaus režisieriaus Larso von Triero tarptautiniame Kanų kino festivalyje per spaudos konferenciją išdėstyti samprotavimai apie nacių estetiką. 32 K u l t ū r o s b a r a i

35 Stasys EIDRIGEVIČIUS Santuoka Stasys EIDRIGEVIČIUS Siurblys. 2011

36 Iš personalinės parodos Veidas ant kaukės Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje Stasys EIDRIGEVIČIUS Dailininkas. Popierius, pastelė; 200x155

37 Sakė, kad truputį simpatizuoja Hitleriui, esą ne viską šis daręs blogai. Žinia žaibiškai apskriejo pasaulį. Festivalio direkcija pareiškė, kad Larsas von Trieras persona non grata ir turi tučtuojau išvykti, nes Kanuose yra nepageidaujamas. Režisierius ėmė atsiprašinėti. Bet vis tiek tapo festivalio skandalistu. Spaudai ir televizijai tik to ir reikia. Skaitydamas tas žinias pamažu karpiau laikraštį, jo fragmentus klijavau ant popieriaus, po to piešiau. Taip per savaitę Turkijoje sukūriau koliažinių piešinių ciklą. Pirmasis masažas Bet svarbiausias čia ir dabar poilsis. Antrą dieną užsisakiau turkišką pirtį su kūno valymu, muilo putų masažu, aliejiniu masažu, veido masažu, veido kauke, refleksiniu masažu. Viskas truko 80 minučių. Malonu gulėti ant šilto akmeninio stalo, jausti, kaip kūną išpila prakaitas. Paskui esi panardinamas į muilo putų debesį, kuris taip švelniai glosto tave, kad apima fizinė palaima. Masažistė pirštais maigo kūną gana skausmingai. Bet kenčiu masažas yra masažas. Klausia, ar ne per stipriai. Dar paklausė: Kodėl jūs nesišypsote? Iš veido, pasak jos, esu panašus į policininką Nieko sau komplimentas! Kokios veido kaukės norėsite apelsininės, abrikosinės ar šokoladinės? teiraujasi. Sakau: šokoladinės. Būsiu policininkas šokolade, pagalvoju. Su kvapnia šokolado kauke ramiai gulėjau 15 minučių. Po to veidą nuplovė, pavaišino obuolių arbata. Atsisveikindama pasakė: Šiąnakt miegosite kaip angelas. Kažin ar tarp angelų būna policininkų, atšoviau mintyse. Virtuvės atrakcijos Per pusryčius, pietus ir vakarienę vilioja, gundo dešimtys stalų, apkrautų įvairiausiu maistu. Čia beregint galima persivalgyti. Dešimtys padavėjų sukasi kaip bitės. Tiksliau tariant, jie ne padavėjai o indų surinkinėtojai. Kai kurie mandagiai sveikinasi, prisistato. Vienas iš jų sako man: Jūs atrodote toks rimtas panašus į mafiozą. Štai tau, Stasy, antras komplimentas! Dar vakar buvau policininkas, atsakau. Ant vieno stalo instaliacija iš šakučių ir peilių. Šalia sukinėjasi padavėjas to kūrinio autorius. Pagiriu už išradingumą. Bet instaliatorius nesupranta angliškai, todėl pasikvietė kolegą, deja, tas irgi ne kažin ką galėjo padėti, beliko visiems trims supratingai šypsotis. Ant kiekvieno kampo stovi Tip Box arbatpinigių dėžutės. Bet doleriuką ar lirą klientai duoda tiesiog padavėjui. Tada jis dar mieliau aptarnauja, atneša vyno ar vandens pagal pageidavimą. Aš padaviau tip instaliacijos autoriui. Matyt, todėl jis kasdien jau iš tolo man šypsodavosi. Kasdienybė Televizijos naujienos: japonų politikai demonstratyviai valgo agurkus iš Fukušimos regiono Instaliacija iš šakučių ir peilių atseit, radiacija nepavojinga. Parodomas pabudęs Islandijos ugnikalnis, besiveržiantys dulkių debesys. Galvoju, kad tik spėčiau sugrįžti. Pernai atskridęs į Vilnių atgal grįžau traukiniu, o Madride turėjau būti dieną ilgiau dėl pavojingų vulkano dulkių atšaukė skrydžius. Be perstojo rodomas Larsas von Trieras, komentuojami jo žodžiai apie nacius Režisierių iš Kanų išprašė, bet jo filmą Melancholija konkursinėje programoje paliko ir net apdovanojo palmės šakele pagrindinio moters vaidmens atlikėją Čia siūlomos įvairiausios ekskursijos, bet aš nusprendžiau ilsėtis nesiblaškysiu, žiūrėsiu į dangų, kuriame pilna sportinių parašiutų ir debesų. Pasi- K u l t ū r o s b a r a i

38 Paskutinis drinkas Stasys Eidrigevičius. Poligrafas tepęs kūną kremu nuo saulės, gulomis įsitaisau šalia kitataučių. Norom nenorom klausausi, ką jie kalba, stebiu, kaip eina praeina gyvenimas. Susiraukšlėję, gysloti nykstantys senukų kūnai primena džiovintus vaisius Jauni daugiausia yra nutukę ir didžiuojasi kičinėmis tatuiruotėmis, kurios vyniojasi apie rankas, kojas, krūtinę, pečius, kaklą. Nei drabužių nereikia vaikščiok sau kaip objektas iš siaubo filmo. Užuodžiu cigaretės dūmą. Netoliese rūko viena turistė. Rodau jai ženklą, kad čia to daryti negalima. Ji užgesina cigaretę. Netrukus visa jaunų anglų grupė užsirūko. Einu nuo jų atokiau. Saulė visur ta pati... Ištroškęs užsuku į barą. Viskas įskaičiuota, todėl galiu gurkšnoti, ko širdis geidžia. Po vakarienės garsi muzika kviečia pasinerti į pramogas. Kasdien kitas šou tai šokėjai iš Afrikos, tai ugnies cirkas, tai turkiškas dainų ir šokių popuri... Publikai didelio skirtumo nėra, kad tik būtų proga pasilinksminti. Paskutinę viešnagės pavakarę užsisakau dar vieną masažą. Vėl guliu ant šilto akmeninio stalo, masažistas Alexas gausiai pila ant manęs vandenį, balta pirštine trindamas visą kūną. Nuvalęs dešinės rankos delną, rodo, kokia purvina pasidarė jo pirštinė. Suprantama, juk visą savaitę piešiau minkštais pieštukais. Alexas klausia, ar turiu kamerą padarysiąs nuotrauką. Galvoju, ko čia mane storą fotografuoti, bet, jei apipils tomis muilo putomis, tegu. Kad tik kamera neišslystų jam iš rankų. Na, bet rizika visur neišvengiama. Putų kalnas vėl dieviškai glosto kūną. Taip jautriai, švelniai, kaip mielas žodis kartais glosto dūšią... O kur dar gaivinantys vandens srautai nuo galvos iki kojų, po to įtrynimai kvapiaisiais aliejais, stuburo įspaudimai! Klausiu, ar Alexas tai turkiškas vardas. Ne, graikiškas Alexandras. Sako, jis iš Rodo salos, kuri nuo čia visai netoli. Jo hobis gaudyti kardžuves. Supjausto jas gabalais ir parduoda užsieniečiams, kurie saloje įsigiję vilas. Pasakoja pasibaisėjęs, kai nėščia anglų turistė užsirūkė, nes Turkijoje nėščia moteris tai brangakmenis... Alexas imasi masažuoti veidą tepa, trina. Dešimtys kvapų, pojūčių. Jaučiuosi kaip turkų sultonas Paskutinis vakaras Oludenizo miestelyje, Sun City viešbutyje. Einu į registratūrą grąžinu pasiskolintą rankšluostį, jie man atiduoda 20 lirų užstatą. Dabar į barą, kur laukia paskutinis drinkas. Duodu barmenui tas 20 lirų. Tai nemažai, ir jis nusišypso patenkintas. 34 K u l t ū r o s b a r a i

39 Objektyviausiai meno kūrinio vertę * nustato rinka Su Meno rinkos agentūros direktore dr. Simona Makseliene kalbasi Kęstutis Šapoka Kęstutis Šapoka: Pirmiausia papasakokite, kas toji Meno rinkos agentūra. Simona Makselienė: Meno rinkos agentūra buvo įkurta 2007 m., tada įvyko ir pirmasis mūsų rengtas aukcionas Arsenale. Šiuo metu agentūra valdo tris prekinius ženklus: Vilniaus aukcionas reguliariai rengia aukcionus, Vilniaus aukciono biblioteka ėmėsi meno albumų leidybos, Kunstkamera plėtoja galerinę veiklą. Dabar aukcionus Vilniuje dažniausiai rengiame Tolerancijos centre, Naugarduko g. 10/2. Antikvarinių knygų, senosios grafikos ir žemėlapių aukcionai vyko Vilniaus rotušėje, galerijose Arka ir Kunstkamera. Du aukcionus surengėme Kaune ir Klaipėdoje, atitinkamai parinkę tematiką: Klaipėdos aukcione vyravo marinistika, Mažosios Lietuvos ir Nidos menininkų kolonijos leitmotyvai, Kauno aukcione buvo daug dailininkų kauniečių kūrinių, susijusių su Laikinąja sostine. Ar aukcionų ir galerijų rinka skiriasi? Orientuojamės į antrinę rinką, bendraujame su * Rinka, kad ir kokia ji būtų visagalė, nustatyti meno kūrinio vertės niekada neįstengė ir neįstengs. Ji nustato tik laikiną kainą. Čia labai tiktų prisiminti Oscaro Wilde o žodžius: Dabar visi žino visų daiktų kainas, bet niekas nežino nė vieno daikto vertės, Red. K u l t ū r o s b a r a i kolekcininkais, norinčiais parduoti kūrinius iš savo kolekcijų. Tuo skiriamės nuo galerijų arba pirminės rinkos, kai kūriniai parduodami pirmą kartą. Galerijos dažniausiai dirba tiesiogiai su kūrinių autoriais ir tariasi dėl pirminės jų kūrinių kainos. Kai kolekcininkas sumano darbus parduoti juos neša jau į aukcioną, t.y. antrinę rinką. Aukcionų duomenys paprastai būna vieši, kaupiami viso pasaulio aukcionų duomenų bazėse, pavyzdžiui, Artnet ar Artprice. Mes savo aukcionų duomenis taip pat teikiame Artprice. Aukcionas yra viešas pardavimo būdas ir kainos yra viešos, todėl galima sekti autorių, kurie patenka į antrinę rinką, kūrinių pardavimo kainų istoriją. O tada kaina nustatoma, atsižvelgiant į jau egzistuojančią pardavimų istoriją. Tai pagrindinis pirminės ir antrinės rinkos kainodaros skirtumas. Žmonės, pavartę aukciono katalogą, dažnai klaidingai remiasi pirminėmis kainomis kaip objektyviu faktu, nes aukcionuose ši kaina visada yra tik tikėtina. Tikrasis rodiklis yra galutinė pardavimo kaina, t. y. kiek verta mokėti už vieną ar kitą kūrinį, parodo rinka. Tik remiantis jau įvykdytais pardavimais, transakcijomis, galima sudaryti pardavimų indeksus. Pasaulyje yra nemažai tokių indeksų, pavyzdžiui, Kunst AM 500, Mei Moses Fine Art Index, Artprice global index ir kt. Kiekvienam dailininkui apskaičiuo- 35

40 jamos kainų kitimo kreivės, sudaromi autorių, kurių kūriniai geriausiai parduodami, top 500, autoriai reitinguojami. Taigi principai panašūs į muzikinius top 10 ar top 100. Kiek suprantu, tai yra aukcionų reitingai? Galerijos, arba pirminė rinka, turi savo reitingų sistemas? Paprastai galerijos savo kainų neviešina, nors, jei tą darytų, būtų naudinga rinkai, nes prasiplėstų kainų amplitudė, turėtume daugiau informacijos, kuri leistų tiksliau nustatyti kainų indeksą. Labai sunku prikalbinti galerijas, kad teiktų duomenis tokioms duomenų bazėms kaip Artprice ar Artnet. Ar kainos indeksui turi reikšmės (ne)populiari dailininko pavardė ir panašūs dalykai? Antrinėje rinkoje daugiausia ir perkamos pavardės. O kalbant konkrečiai apie lietuvišką rinką, situacija yra sudėtingesnė. Pasaulio aukcionų kontekste pakanka kurioje nors duomenų bazėje patyrinėti konkretaus dailininko kūrinių pardavimo istoriją ir viskas tampa aišku, o Lietuvoje to padaryti beveik neįmanoma. Kai tik pradėjome rengti aukcionus, neturėjome net už ko užsikabinti. Kūrinio savininkas gali įsivaizduoti vienokią kainą, bet rinka diktuoja visai kitokią. Galerininkas šiuo klausimu gali turėti vienokį supratimą, o dailėtyrininkai kitokį. Tarp kitko, dailėtyrininkai ar muziejininkai, įkainodami kūrinius, ypač dažnai prašauna pro šalį. Muziejininkai kompetentingi identifikuoti, atributuoti kūrinius, bet apie jų kainas geriau nusimano galerininkai, antikvarai, prekybos tarpininkai, t. y. tie žmonės, kurie nuolatos sukasi pardavimų procese. Vadinasi, menotyrinis vertinimas mažai lemia, kokia vieno ar kito kūrinio kaina bus nustatyta aukcione? Pirmasis mūsų rengtas aukcionas labai skyrėsi nuo vėlesnių, nes ir aš, būdama menotyrininkė, aukcionų ėmiausi turėdama tik teorinių menotyros žinių, be to, kūrinius pirmajam aukcionui atrinkome konsultuodamiesi su vienu garsiausių Lietuvos menotyrininkų. Pirmojo aukciono rinkinys buvo labai įdomus šiuolaikinio dailės konteksto pristatymo požiūriu, tą pripažino menotyrininkai, bet jo pardavimai buvo patys prasčiausi nupirkta vos 5 proc. kolekcijos, iš 63 kūrinių tik 3... Po to pradėjome ieškoti aukso vidurio ir stengiamės rinkinius subalansuoti taip, kad kūriniai atitiktų keletą svarbių kriterijų. Vienas iš pagrindinių retumas. Svarbi ir meninė vertė, autoriaus populiarumas, darbo kokybė ir būklė. Jei kūriniai yra lengvai prieinami, sakykime, autorius dar aktyviai kuria, su juo nesunku susisiekti, nusipirkti jo darbų galerijose, tada netikslinga tokius kūrinius priimti į aukcioną. Kuo išsiskiria XIX Vilniaus aukcionas? Jame pristatoma konkreti žinomo žmogaus rašytojo ir diplomato Igno Šeiniaus kolekcija. Taigi pradedame įtvirtinti kūrinių kilmės svarbą. Tai irgi didina kūrinių vertę. Kitas XIX Vilniaus aukciono kabliukas išeivijos dailė. Kodėl, pavyzdžiui, Antano Žmuidzinavičiaus ar Kazio Šimonio kūriniai aukcione įvertinti tokiomis didelėmis sumomis, o dailėtyros požiūriu kur kas svarbesni tapytojai gerokai kukliau? Žmuidzinavičiaus atveju svarbus autoriaus vardas, vieta dailės istorijoje, reikšmė, įtaka kitoms tapytojų kartoms. Svarbus ir laikotarpis, ir retumo kriterijus, nes paveikslas gana ankstyvas nutapytas 1924 m., kai dailininkas lankėsi Amerikoje. Svarbi ir kilmė, nes kūrinys yra iš Šeiniaus kolekcijos. Reikia atsižvelgti ir į meninę vertę, nors, kaip matote, šį kriterijų paminėjau tikrai ne pačioje pradžioje. Kompozicijos, spalvų atžvilgiu kūrinys yra išbaigtas, keliantis asociacijų su Rerichu, su įvairiomis XX a. pradžios dailės kryptimis. Svarbu, kad šis paveikslas yra nemažo formato, nutapytas aliejiniais dažais drobėje. Be to, puikiai išsilaikęs. Ar kainai turi įtakos faktas, kad tiek Žmuidzinavičius, tiek Šimonis tarpukariu buvo ypač populiarūs? Svarbu ne tai, ar anais laikais juos lydėjo komercinė sėkmė, o tai, ar šiandien jie kelia susidomėjimą. 36 K u l t ū r o s b a r a i

41 Pavyzdžiui, Antano Samuolio arba Vlado Eidukevičiaus paveikslai anais laikais nebuvo komerciškai itin sėkmingi (Čiurlionio apskritai beveik niekas nepirko!), bet dabar, pavyzdžiui, Samuolio, jau nekalbant apie Čiurlionį, kūrinių kaina aukcione būtų labai didelė, nes šiuo atveju lemtų retumo kriterijus. O Kazio Šimonio kūriniai nėra tokie reti, be to, ir dailės istorijoje Šimonis užima gerokai kuklesnę vietą negu Samuolis. Jei populiarūs dailininkai sukuria daug darbų, jų produktyvumas ir darbų gausa mažina kainą. Taigi komercinė sėkmė dailininko gyvenamuoju metu anaiptol neužtikrina komercinės sėkmės ateityje, žinoma, gali būti ir atvirkščiai. Ar įžvelgiate kokias nors pirkėjų skonio tendencijas? Yra mados. Sakykime, kyla susidomėjimo vieno ar kito autoriaus kūriniais banga. Pavyzdžiui, buvo surengta Vytauto Kasiulio kūrybos paroda, išėjo kūrinių albumas ir rinka atsivėrė Kasiulio darbams, nors iki parodos daugelis apie tokį dailininką beveik nieko nežinojo. Ar dailininko kūrybos albumas turi įtakos rinkai? Be abejo. Žinoma, daug prisideda gera reklama spaudoje ir televizijoje. Kaip minėjau, kurį laiką žmonės mielai pirko Kasiulio paveikslus, tiesa, šiuo metu rinka gal kiek persisotinusi. Bet po kurio laiko, manau, vėl kils susidomėjimas, ir tada ateis jau tie tikrieji pirkėjai, kuriems Kasiulis yra įdomus. Ar dailėtyra, konkrečiau, dailės kritika turi įtakos antrinei rinkai? Bėda ta, kad dauguma mūsų pirkėjų visiškai nesidomi specializuota menotyrine ar dailės kritikos spauda, kuri yra tarsi uždaras pasaulis, kur profesionalai rašo profesionalams. Tarp pirkėjų paplitusi nuomonė, kad dailės kritikos apskritai nėra. Atsiprašau, kad taip sakau, bet tokių Kazys Šimonis ( ). Vaidilutė. ~1918, popierius, tušas, akvarelė; 36 x 24,5. Sign. VK: KŠ K u l t ū r o s b a r a i

42 leidinių kaip Kultūros barai jie neskaito (arba skaito tik nedidelė dalis). Jei dailės kritikos straipsniai būtų rašomi į Verslo žinias, būtų visai kas kita. Tad tie dailininkai, kurie pristatomi ne kokiuose nors Kultūros baruose, o, sakykime, reklamuojasi kokiame nors Stiliuje, elgiasi kur kas apdairiau? Reikėtų susitarti dėl sąvokų, nes yra dailės kritika ir yra reklama arba vadyba. Paprastai atsitinka taip, kad gerai besireklamuojantys dailininkai tampa brangūs, bet, kai jų kūriniai patenka į antrinę rinką, kurioje galioja visai kiti dėsniai, vadyba nebeveikia. Kartais į aukcioną atneša populiaraus, madingo dailininko darbą ir sako, kad už jį sumokėjo, pavyzdžiui, keliolika tūkstančių. Tačiau matydama, kad kūrinio kainą išpūtė gera reklama arba labdaros aukcionai (yra dailininkų, noriai duodančių kūrinius labdaros aukcionams, kuriuose pirkėjai jaučia spaudimą pirkti, tokiu būdu kainos irgi nepagrįstai iškeliamos), negaliu net pradinės kainos nustatyti tokios, kokia kūrinys buvo pirktas anksčiau. Be to, skoniai keičiasi. Ne kartą susidūriau su tokiu reiškiniu: pradėdami rinkti kolekciją žmonės perka madingų autorių kūrinius, nes šie paprastai būna ryškūs, efektingi, bet ilgainiui skonis lavėja, tada ieškoma labiau sofistikuotų dalykų ir bandoma antrinėje rinkoje atsikratyti tų burbulinių autorių, kurie pirminėje rinkoje turi garsų vardą, didelę kainą, bet aukcionuose jų parduoti beveik neįmanoma. Antrinė rinka orientuojasi į kūrinius, turinčius išliekamąją vertę. Dar kartą pabrėžiu: ne aukcionai nustato kainą, o rinka. Jei kaina yra per maža, aukcionas ją pakels, jei per didelė, kūrinio niekas nenupirks. Kokia aukciono kaip ekspozicijos specifika? Aukcionas nėra kuratorinė paroda. Dažnai dailininkai priekaištauja, kad pas mus kūriniai sukabinti ne taip kaip parodoje. Pabrėžiu tai ir nėra paroda. Aukcionas turi teisę kūrinius sukabinti tiesiog pagal autorių pavardžių abėcėlę. Nors, žinoma, taip nedarome, kiekvienam aukcionui stengiamės parinkti rubrikas, dažnai net novatoriškas, praplečiančias mūsų dailės istorijos panoramą. Turėjome rubrikas, skirtas naiviajam, religiniam, litvakų menui, tarpukario Vilniaus dailės tradicijai, į kurią įeina lenkų grafika ir tapyba Lietuviai be savojo modernizmo klasikos dažniausiai mažai kuo domisi, nežino, tarkim, lenkmečio Vilniaus meninio konteksto. O lenkai tą kontekstą puikiai išmano. Įdomu dirbti su šiuo kontekstu, stengiamės pritraukti daugiau kūrinių iš Lenkijos, kad jie pasklistų tarp mūsų kolekcininkų. Rengėme aukcionus, skirtus Vilniaus temai, senosios grafikos ir Vilniaus autorių, pradedant nuo XVI a. Brauno atlaso su Vilniaus vaizdu iki šių dienų kūrinių. Taigi, nors daugelis mano, kad aukcionas yra komercinis renginys, jis susijęs ir su edukacija, su naujų vardų įrašymu į dailės istoriją. Karaimo Bari Egizo, kūrusio Stambule, mirusio Vilniuje, vardą iš istorijos sandėlių iškėlėme mes išleidome jo kūrybos albumą, padėjome surengti parodą Lietuvos dailės muziejuje, pristatėme jo kūrinius keliuose aukcionuose. Ir XIX Vilniaus aukcione esama tokių pavardžių, kurios žinomos daugiausia tik specialistams, pavyzdžiui, totorius Aleksandras Čainskis. Ar kokie nors lietuvių kūriniai cirkuliuoja tarptautinėje rinkoje? Pristatomi nebent išeivijos dailininkai. Pavyzdžiui, Prano Domšaičio paveikslai cirkuliuoja Pietų Afrikos Respublikoje, Jono Rimšos Bolivijoje, litvakų pasitaiko tarptautiniuose aukcionuose, Lietuvos lenkų, ypač susijusių su Vilniumi, kūriniai parduodami Lenkijos aukcionuose. O sovietmečiu sukurti lietuvių dailininkų kūriniai tarptautinėje rinkoje atsiduria labai retai. Ar juos priimtų į tarptautinius aukcionus? Parduoti jų tarptautinėje rinkoje, ko gero, būtų neįmanoma, nes susiduriame su meno likvidumo problema. Jei į meną žiūrime kaip į investicijų rūšį, turime galvoti ir apie jo likvidumą jei sumanysiu parduoti savo kolekciją, kaip greitai galėsiu tai padaryti? Be to, mūsų dailės kainų lygis toks menkas, kad vargu ar sudomintų užsienio aukcionus. Dėkoju už pokalbį. 38 K u l t ū r o s b a r a i

43 Daiva Šabasevičienė Pagrobtasis Oskaras, arba Veiksmas Karaliaus Saulės sode Režisieriaus Oskaro Koršunovo pagrobimo drama tęsiasi Lietuvoje jis stato vis mažiau spektaklių. Orhuso teatro meno vadovas Stefanas Larssonas negražbyliaudamas sakė, kad po Molière o Tartiufo sėkmės yra laimingas ir kartu su visa trupe tikisi, kad Koršunovas dar ne kartą grįš į jų teatrą. Tą patį kartoja ne vienos užsienio trupės vadovai ir tai skamba gana skausmingai, nes įžvalgūs teatro rykliai baigia nusavinti vieną talentingiausių Lietuvos režisierių. Koršunovas nepakenčia muziejinio teatro, todėl Molière as jo rankose tapo šiuolaikiniu dramaturgu, buitinė papročių ir charakterių komedija virto kritiška, analitine, kandžia satyra. Nestokodamas sveiko humoro, moljerišką dorovę ir filosofiją režisierius pavertė amžininkų klastos ir apgaulės veidrodžiu. Danišką Tartiufą galima pavadinti režisūriniu ekspromtu, kurio pamatai buvo padėti daug anksčiau, ar net nauju klasikinio teatro hibridu. Toks koršunoviškas realizmas buvo koduotas jau spektaklyje Ten būti čia. Sąlygiška teatro kalba leido jam išgauti beveik natūralistinį tikrumą. Tartiufe Koršunovas meistriškai pasitelkia bufonadą, karikatūrą, groteską, aštrų komizmą. Jis skatina aktorius improvizuoti, remiasi net commedia dell arte principais, naudoja kaukes, apibendrintus personažų tipus. Patys bufonadiškiausi spektaklio elementai (tiek vaidyba, tiek kostiumai) tapo objektyvios realybės visuomenės įpročių, tamsiausių žmogaus dvasios užkaborių atspindžiais. K u l t ū r o s b a r a i Nors Koršunovui nereikėjo kaip Molière ui atiduoti duoklės Liudviko XIV įgeidžiams (dramaturgas buvo priverstas perrašyti Tartiufą net kelis kartus!), tačiau akivaizdu, kad režisierius pakliuvo į dar didesnius psichologinius spąstus. Juk nėra paprasta Danijos Karalystėje prabilti apie tai, kad monarchija yra bejėgė kovoti su žmonių ydomis. Tačiau Koršunovas drąsiai teigia tai, kas jam svarbu, ką jam skauda. Todėl keičia finalą: Tartiufas negauna pelnytos bausmės, kaip rašė dramaturgas. Dramos siužetas, vedantis laimingos pabaigos link, šiame spektaklyje virsta tikrų tikriausia visuomenės tragedija: apgaviko niekas į kalėjimą nepasodina. Daugelis tikėjusiųjų apsišaukėliu ir nuosekliai jam tarnavusiųjų lieka it musę kandę. Finale personažai susodinami nugara į žiūrovus, o kai po paskutinių Tartiufo, klastingo šventeivos, žodžių visi atsisuka, matome, kad tai ne atsakymo ieškanti visuomenė, o lygiai tokie patys apsimetėliai, pasirengę nuolankiai tarnauti naujam apgavikui. Finalas atviras, nes konkretaus atsakymo šiais laikais nė negali būti. Atviras ir slepiamas apsimetinėjimas, bereikšmių žodžių lavina tampa apgaulės apoteoze. Finale režisierius paverčia personažus neregiais, nors jie ir spokso į žiūrovus išplėstomis akimis. Kodėl gana konservatyvi danų publika taip gerai priėmė šį spektaklį? Kodėl jį taip palankiai įvertino danų spauda? Šalis, turinti senas teatro tradicijas, šiandien gyvena permainų nuotaikomis. O poky- 39

44 Tartiufas. Režisierius Oskaras Koršunovas. Spektaklio scena čiai verčia mąstyti ir būti aktyvius. Šiame kontekste Molière o Tartiufas tampa įspūdinga akcija, sukrečiančiu akibrokštu. Iki kraštutinumų utriravęs absurdiškas situacijas, personažams suteikęs pačias netikėčiausias savybes, režisierius sukuria tikrą socialinių tipų panoptikumą. Žiūrint Koršunovo Tartiufą, prieš akis neišvengiamai iškyla Fiodoro Dostojevskio Stepančikovo dvaras ir Nikolajaus Gogolio Revizorius būtent rusų klasikai XIX a. išplėtojo Molière o narpliotas temas ir atvėrė didžiules dramaturgines prancūzų autoriaus galimybes. Koršunovas visa tai perkando, nes jo spektaklis, kad ir koks atrodytų užbaigtas, paliko atvirą nišą naujoms interpretacijoms. Neabejoju: jis ir pats dar grįš prie Molière o, jau vien todėl, kad išbandytų kitus aktorius, kitaip interpretuotų vaidmenis. Aktoriams šis Tartiufas yra neišsemiamas lobynas, vaidybos enciklopedija sudarytos maksimalios galimybės ne tik prigimtiniam talentui atsiskleisti, bet ir aistringai improvizuoti. Režisūrinis teatras Tartiufe nusilenkia aktoriniam teatrui. Šiame klasikos pastatyme regime nuostabią trijų elementų dramaturgo, aktorių ir režisieriaus dermę. Orhuso teatro aktoriams šis spektaklis ne tik sveika profesinė iškrova, bet ir galingas energijos šaltinis. Todėl sunku patikėti, kad mačiau vienus iš paskutinių spektaklių. Danijoje spektaklių sezonai trumpi tokia tradicija. Paradoksalu: ieškoma nekomercinių režisierių, tačiau spektaklių rodymo politika remiasi visai kitokiais į rinką orientuotos vadybos principais. Danų aktoriai repetavo ypač kruopščiai, buvo atvykę net į Vilnių pas režisierių, domėjosi jo pasta- 40 K u l t ū r o s b a r a i

45 tytų spektaklių erdvėmis, aptarinėjo detales. Tartiufe jie visi triumfuoja, veidai jaunatviškai spindi, nepaisant brandaus kai kurių aktorių amžiaus. Pavyzdžiui, Sargunas Oshana, įkūnijęs Damisą, Orgono sūnų, vaidina taip išradingai, kad vos keli epizodai atskleidžia visą jaunuolio charakterį. Prasidėjus spektakliui, jis kaip vijurkas aplekia sceną, prisėdęs ant suoliuko, per ausines klausosi muzikytės, bando susisukti cigarą iš žolytės nuo gyvatvorės nuplėštų lapų, pripuolęs prie kompiuterio, žaidžia karštligiškai maigydamas mygtukus... Jis yra vienas iš režisieriaus prisuktų lėlių. Šį aktorių įdomu stebėti net tada, kai jis nedalyvauja veiksme. Dažname Koršunovo spektaklyje šalutiniai personažai talentingų aktorių pastangomis tampa rišamąja medžiaga. Tartiufe visi personažai šiuolaikiški, istorijai paliktos tik humoristinės replikos. Kleantas, Orgono svainis, spektaklio pradžioje dar užsideda peruką, tačiau neilgam, netrukus perukas bus naudojamas vyno buteliui paslėpti, vėliau kambarinė juo ir stalą pavalys Kai galvos perkaista ne tik nuo privačių, bet ir nuo istorinių reikalų, režisierius siunčia personažą pasėdėti ant unitazo arba atsivėsinti, įkišus galvą į šaldytuvą. Šaržuojamos ne tik situacijos, bet ir aplinka. Pavyzdžiui, kai ant intymaus baldo prisėda pats Orgonas, prancūziškojo parko labirintais, kaip multiplikaciniame filme, pralekia jo sūnus Damisas, rankose laikydamas di- Carlsen. Spektaklio scena džiulę Prancūzijos vėliavą. Prasmių gali būti įvairių, gali jų ir visai nebūti, bet vis tiek labai juokinga. O kaip išradingai Koršunovas su scenografu Vytautu Narbutu ir kostiumų dailininke Filippía I. Elísdóttir sodų labirinto karpymą susieja su tvarkingai apkirptu Orhuso miestu! Čia žalumos tiek daug, didžiuliai krūmelių plotai apskusti taip tobulai, kaip kadaise Liudviko XIV soduose. Danai linkę viską apkirpti, todėl ir per spektaklį didžiulėmis žirklėmis vis pakarpomas labirintas, o kartkartėmis ir pasišiaušusi kieno nors garbana. Asociacijų deriniai patys įvairiausi: fone nutapyta šventyklėlė ant kalno, lyg tikrosios dorovės ir tikėjimo priminimas. Scenoje stūkso žalias dvaro labirintas su peršviečiamomis kėdėmis, centre stalas, šonuose nedidelės skulptūros. Viename kampe šaldytuvas, kitame staliukas su kompiuteriu. Tai tarsi žaidimų lenta personažams čia labai lengva virsti lėlėmis. Jie tarsi prisukti žaislai gali prabėgti siaurais takučiais, o vienoje ar kitoje scenoje ir atskirą siužetą Tartiufas. Režisierius Oskaras Koršunovas. Tartiufas Peter Flyvholm, Elmira, Orgono žmona Dorthe Hansen K u l t ū r o s b a r a i

46 iš lėlių namų suvaidinti. Kai prašmatnią vestuvinę suknelę vilkinti Mariana (Mette Dossing) prisipažįsta Valerui, kad tėvas verčia ją tekėti už Tartiufo, ir jiedu susipyksta, nuotaka per prievartą išsižliumbti pasirenka uždariausią erdvę šaldytuvą, o Damisas, nuolankiai vyniodamas tualetinio popieriaus rulonus, šluosto jai ašaras. Orgono namai virsta tikru ydų knibždėlynu. Personažus, kuriems lyg ir trūksta svaresnių charakteristikų, režisierius individualizuoja savaip. Kleantui, kurį vaidina aktorius Kimas Veisgaardas, režisierius pripaišo silpnybę alkoholiui. Tai vienintelis žmogus, kuris šiuose namuose kiaurai permato Tartiufą, tačiau Kleantu niekas netiki juk jis be paliovos gurkšnoja! Tartiufas su didelėmis žirklėmis vieną po kito traukia butelius iš Kleanto slėptuvių, bet vargšas girtuoklis vis tiek yra mažiau nuodėmingas už kitus pataikūnus, ištvirkėlius, gražbyliaujančius veidmainius. Koršunovo Tartiufas sodrus ir racionalus, labai raiškus, spalvingas ir paprastas. Tai, dėl ko Tartiufas vadinamas komedija, labiausiai atspindi vizualioji spektaklio pusė Narbuto ir Elísdóttir kompozicija ir žaisminga spalvų dermė skatina apkirpti ne tik krūmelius, bet ir save patį pataisyti nuo gyvenimo rūpesčių išsidraikiusį peruką. Visi veikėjai apvilkti šiuolaikiškais drabužiais. Scenovaizdyje dominuoja žalia spalva, kurios fone ryškūs personažų siluetai primena gyvuosius paveikslus. Tarsi lėlės jie sukasi pagal įtaigią muziką. Peršviečiamas suoliukas arba peršviečiamas stalas tampa puikia slėptuve ar klausykla tikrajam Tartiufo veidui atskleisti. Žiūrovai mato ir to, kuris atgailauja, ir to, kuris klausosi atgailos, veidų išraiškas, tai sukelia daug gardaus juoko. Spektaklyje gausu humoristinių akcentų. Linksma ne tik žiūrovams smagiai laiką leidžia ir Tartiufo herojai. Muziką spektakliui Koršunovas parinko kartu su garso dizaineriu Andreasu A. Carlsenu, ji labai įvairi vargonai, hiphopas, repas, o pabaigoje, kai fonas nušvinta raudoniu, Tartiufas užtraukia barokinių laikų kastrato ariją. Finalas sukrečia: žmonės, virtę lėlėmis, primena negyvus, tačiau judrius robotus. Jokių sprendimų priimti jie nesugeba, jų mąstymą apsėdęs tartiufizmas nebeišgydomas. Apsišaukėlis karjeristas tampa bukagalvių, apsėstųjų lengvatikių bandos ganytoju. Tartiufas (Peteris Flyvholmas) net neslepia unikalaus savo gebėjimo manipuliuoti apkvailintais miniažmogiais. Aukštas, mefistofeliškos išvaizdos aktorius žavi ne tik personažo logika, bet ir savo plastika: nuo pat pirmųjų sceninių akimirkų jis, sakyčiau, ne suvaidina, o tarytum sušoka Tartiufo partiją. Gražaus kūno tipiškas nuožmus veidmainis. Mimika irgi įspūdinga kai pabosta maskatuoti ilgu liežuviu, Tartiufas ranka susigrūda jį į burną. Titulinis herojus pasirodo veiksmui jau įpusėjus, tad kai prabyla, žiūrovai jau būna perpratę klastingus jo kėslus. Režisierius nekoketuoja su savo personažais. Jam ne tiek svarbu parodyti, koks niekingas iš amžių glūdumos iki pat XXI a. atkeliavęs ir šiandien sėkmingai klestintis Tartiufas, kiek demaskuoti pataikūnišką aplinką, kuri tuos tartiufus daugina. Molière o komedija baigiasi deus ex machina pasirodymu, tačiau Koršunovui toks išrišimas būtų pernelyg optimistiškas jis nepalieka jokios vilties, kad suvešėjusį piktybiškumą išravės kas nors, nusileidęs iš aukštybių. Režisierius kiekvienam leidžia būti savimi. Spektakliui tai suteikia sveiko šėlsmo, atskleidžia improvizacines kiekvieno aktoriaus galias. Scenoje trykšte trykšta energija. Spektaklio aktoriai ilgam įstringa į atmintį dėl benefisinių epizodų. Tokiam atsivėrimui sąlygas sudarė ir Molière as, ir Koršunovas, ir atviras aktorių vaidybos džiaugsmas. Tartiufo komanda švytėjo it kokia religinė sekta. Nuo žaviosios aristokratiškos Ponios Pernel (Inge Sofie Skovbo), kuri taip ir lieka įtikėjusi Tartiufo šventumu, iki žvitriosios Dorinos (Merete Voldstedlund), kuri, kaip ir priklauso kambarinėms, yra ne tik siužeto variklis, bet ir peklos kaištis. Orgonas (Andersas Baggesenas) aklai naivus, o kol jis miega šeimos tėvo kiaute, Elmira (Dorthe Hansen Carlsen) dirba ne tik mirkčiodama savo ilgomis blakstienomis, bet ir gundydama tiek kerinčiu žvilgsniu, tiek gašliai patraukliu kūnu. Valeras (Andreasas Jebro) neslepia esąs minkštakūnis, nors visada stengiasi išlikti galantiškas. Personažų charakteristikas psichologiškai pagrindžia ir intonacijos (nuo manieringo aukštuomenės pašnekesio iki sodrios prasčiokų kalbos). Koršunovas į sceną įveda devynis personažus ir to pakanka, kad išsiskleistų 42 K u l t ū r o s b a r a i

47 unikalus Molière o teatro modelis. Dramaturgas vadovavosi tikslaus stebėjimo metodu, kurį propagavo ir savo trupėje. Šiuo atžvilgiu Molière o ir Koršunovo sielos giminiškos. Ši papročių ir charakterių komedija režisieriui ne vadovėlinis reliktas, o gyvas aktualus tekstas, pagal kurį jis pastatė spektaklį su ženklu S. Antra vertus, Koršunovą galima vadinti Molière o kritiku: režisierius dramoje ieško ne buitinio konkretumo, bet kritinės analizės, leidžiančios atskleisti žmogaus prigimtį. Kodėl šiandien Tartiufas toks aktualus, prieš premjerą kalbėjo ir pats režisierius: Čia jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad mulkinti lengvatikius nėra geresnio įrankio už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio dalis, o lobti kitų sąskaita reiškia įrodyti savo stiprybę ir pranašumą. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją religiją. Molière o laikais jie tūnojo bažnyčioje, sovietmečiu sulindo į partiją, o dabar įsitaiso ten, kur lengviausia pasipinigauti: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba apkaišyti gražiausiais žodžiais. Koršunovas, skvarbia meno rentgeno spinduliuote peršvietęs renesanso gaivalą su visu karnavaliniu šėlsmu, paliko ryškų pėdsaką Larso von Triero tėvynėje. Danai neturi įpročio po spektaklių ploti stačiomis. Tartiufą vieną vakarą lydėjo ilgi plojimai, o antrą įsiaudrinę žiūrovai plojo stovėdami. Litauiske instruktør Koršunovas, kaip pasakytų danai, tikriausiai į Daniją dar sugrįš. Tartiufas. Režisierius Oskaras Koršunovas. Mariana Mette Dossing, Orgonas Anders Baggesen. Spektaklio scena Rasmus Baaner nuotr. K u l t ū r o s b a r a i

48 Rūta Gaidamavičiūtė PRASMĖS, KURIAS suteikiame MES PATYS Ką apie praėjusį laiką byloja Fausto Latėno muzika? Girdėdamas Fausto Latėno sentimentalokas Ašarų sambos ar Albinoso judėjimų melodijas priekabus vertintojas kartais pajunta kažkokio netikrumo, falšo gaidą. Viena profesionalioji to vertintojo dalis sako, kad tai banaloka, o kita jaučia, kad autorius vis dėlto yra tikras grynuolis. Jis pateikia ne dirbtinai taisyklingai sukonstruotą, o vidujai išgirstą garsų pynę. Kompozitorius debiutavo kūriniais, tarsi nutolusiais nuo naujųjų romantikų kartą reprezentuojančio penketuko Mindaugo Urbaičio, Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio, Onutės Narbutaitės krypties. Po pirmųjų kamerinės muzikos kompozicijų Faustas pasinėrė į kūrinių teatrui rašymą čia atsiskleidė jo talentas, kompozitorius buvo įvertintas ir pripažintas. Tačiau, kai Fausto jaunystės muzikos klausaisi dabar, supranti, kad ryšys su anais keturiais romantikais daugiau negu akivaizdus. Panašiai Raimundo Sližio paveikslų negalima išrauti iš Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus, Broniaus Gražio, Romano Vilkausko kūrybinės aplinkos (beje, tiek muzika, tiek dailė mėgo mistiškus penketukus, kurių penktasis narys tarsi ne visai tipiškas, lyg nepritampantis trečias brolis, nepaisantis giliamintiškumo kanonų, tai leidžia būti laisvesniam ir atverti netikėtus dalykus). Įtraukiami į kūrinius, atrodytų, žemesnės prabos sandai tampa tarsi atpažinimo kodais tiems suvokėjams, kurių intelektualiniai siekiai (aspiracijos) kiek menkesni. O gal tiesiog tiesia tam tikrą tiltą, kad jie nesijaustų atstumti? Į kompaniją Faustui Latėnui ir Raimundui Sližiui tiktų ir gyvasis klasikas Juozas Erlickas, kurio juokas pro ašaras, tragikomiškų nuotaikų stilistika leidžia kiekvienam pažvelgti į savo tamsiąją, todėl slepiamą pusę. Beje, 1980 m. pagal jo tekstą Faustas parašė Iš Helen Blinkevičienės rankraščių ir Petro Blinkevičiaus poezijos sąsiuvinių. Fausto kūryba svarbi lietuvių garsinio tapatumo kaitai suvokti, nes įveda tam tikrą trūkstamą pasaulėvokos ir savivokos dėmenį. Į rimtojo (ar apsimestinai rimto- jo) meno valdas įtraukia ne visai reglamentuotą elementą. Publika tai priėmė kaip žmogiškumo dėmens atsiradimą viešojoje oficiozinėje erdvėje. Kaip opoziciją oficioziškumui. Kutavičiaus karta tai darė vienaip, naujųjų romantikų kitaip, o Faustas rado dar ir savo specifinį takelį, šiek tiek artimą tam, ką kadaise bandė provokuoti Antanas Rekašius atviriau pažvelgti į savo ir kitų silpnybes, nukrypti nuo kanono. Kartu Fausto kūryboje galima įžvelgti tam tikrų sąsajų su primityvistiniu (kitąsyk gal ir apsimestiniu) liaudies meistro naivumu, kurio ištakos glūdi Felikso Bajoro muzikoje, pavyzdžiui, Muzikoje septyniems. Pats Faustas įžiūri artimą ryšį su nostalgiškais Audriaus Puipos paveikslais, kurie nėra agresyvūs, bet sąmojingi ir subtilūs. Kiek reikia įdėti šilumos, kad paprasta buitinė scenelė taip veiktų. Visa tai jis darė su didžiule meile. 1 Labai keblu a priori nuspręsti, ką vienas ar kitas žiūrovas pasisems iš individualaus sąlyčio su meno kūriniu, ir nuspręsti, kad tas yra vertas, o anas nevertas būti tiražuojamas, platinamas. Kaip ir laiku suvesti tinkamą kūrinį su rezonuojančiu suvokėju. Daugeliui įkaltas nepasitikėjimas savo gebėjimu teisingai suprasti profesionalųjį meną. Fausto kūryba tokiems nepašvęstiesiems suteikia šansą. Panašų emocinį atvirumą girdime Giedriaus Puskunigio muzikoje, beje, taip pat puikiai įaugusioje į teatrinę erdvę. Fausto kūrybos recepciją kol kas galima įvardyti kaip pažymėtą teritoriją (beje, tokiu pavadinimu yra išleista mūsų dienų lietuvių menotyrininkų tekstų rinktinė, sudaryta Rūtos Goštautienės ir Lolitos Jablonskienės 2 ). Tarsi yra įsmeigta keletas kuoliukų, tačiau detalesni kasinėjimai dar nepradėti. Gal dėl pasąmoninės nuojautos, kad įprasti įrankiai čia ne ką tepadės. Be to, nežinia, ką gali rasti. Pernelyg glaudžiai jo kūryba susijusi su socialine muzikos funkcija, traumine mūsų tautos patirtimi, mentaliteto, gyvensenos ir tradicijų lūžiais. 44 K u l t ū r o s b a r a i

49 K u l t ū r o s b a r a i Latėnas kaip ir Sližys puikiai jaučia didžiulį skirtumą tarp noro atrodyti, būti pasiekusiam tam tikrą kultūros lygį ir labai elementarių pasaulėvokos ir savivokos koordinačių, kai ilgai kaupta tautos savastis jau nebegalioja, netenkina lūkesčių, o noras prasimušti į mažą sovietinį elitą verčia persiimti tam tikromis oficiozinėmis klišėmis, kurias sunku derinti su vidiniu autentiškumo poreikiu. Faustas, būdamas jautrus teatro žmogus, dažnai tiesiog ženklina situaciją, būsenas, naudodamas atpažįstamus simbolius. Sližys ir Latėnas, nors jų ironijos ir parodijos laipsniai skirtingi, labai taikliai perteikia žmogaus pažeidžiamumą. Tai daro ne tiesiogiai, ne spausdami jautriąsias asmeninio susitapatinimo stygas, bet tarsi atsitraukę, išlaikydami distanciją, žvelgdami per graudaus humoro prizmę. Neretai kūrinys tampa ne tiek įprastu artefaktu, o greičiau visuomenės būklės diagnoze. Kartais demonstruojamas pajaco šypsnys skirtas tik suklaidinti lengvatikiams, nukreipti tolyn tuos, kurie mėgsta be ceremonijų lįsti į dūšią... Dėmesys mažiems, tačiau svarbiems dalykams grąžina mus prie pačių savęs. Fausto muzika palanki ir paslanki, ją lengva sieti su pasakojimu, veiksmu, ji lengvai pasiduoda išoriniam programiškumui. Apie ją lengva pripasakoti istorijų, pvz., apie styginį kvartetą Nr. 2 Šviesiam atminimui ar Žvilgsnį pro aštunto aukšto langą smuikui, violončelei, fortepijonui ir juostai. Savąjį minties siūlą lengviau veja ir jos klausytojai. Atliekama nesusireikšminusių atlikėjų, ji gali būti suvokta tarsi suvaidinta scenelė ant ostinatinių rėmų pakibę klausytojai nesunkiai aprėpia atskiras vyksmo grandis ir lengvai gali jas papildyti emocine savo patirtimi. Kiek dramos spektaklių yra išplaukę būtent dėl šios Dievo dovanos, duotos kompozitoriui, dėl jo talento sukoncentruoti emocijas į iš pažiūros paprastą melodiją ar į keletą paprastų motyvų, kurie dažnai įgauna leitmotyvo funkciją. Beje, teatro pajautą turi visi Naujojo romantizmo atstovai išimtis būtų Narbutaitė, kuri netalkina dramos teatrams, o šiuo metu, beje, kuria operą. Faustas yra puikus muzikinės situacijos štrichuotojas. Meistras išreikšti tam tikras būsenas, o ne romantiškus vaizdelius ar garsinius peizažus. Kūrinio dramaturgija formuojama tarsi palengva keičiant situaciją. Nesvarbu, ar situacija kinta pati, ar nuo jos tik tolstama, kad kitu rakursu būtų vėl grįžtama prie pagrindinės minties. Kad klausytojas neklaidžiotų aplinkui, ieškodamas kūrinio kodo, kokia nors garsinė detalė (akordas, ritmas, motyvas) jam pateikiama tokia išdidinta, kad nepastebėti jos tiesiog neįmanoma. Detalių universalumas (neretai jos turi aliuzijų į šokį valsą, tango, sambą) padeda atrakinti kiekvieno suvokėjo emocinę atmintį. Nebūtinai tai džiaugsmo ir gyvybės (kaip laukiama iš šokio), dažniau atviro ar paslėpto skausmo išraiška. Fausto muzika vertė žmones laisvėti. Atmenu, akademiškos salės aplinkoje akademiškas klausytojas, skambant Sonatai fleitai su fortepijonu, viduje kvatojo, net pečiai purtėsi, bet bijojo tai parodyti. Astoras Piazzolla jau seniai rašė savo tango, bet mes tuo metu to nežinojome. Vis dėlto jokia izoliacija negali izoliuoti žmogaus minties ir noro kitaip galvoti. Gal ir gerai, kad į mano muziką žiūrėjo kaip į pokštą. Ji gyvena ir yra reikalinga, o kiek daug esama muzikos, kuri sukurta rimtai, bet niekam nereikalinga. Kiek reikia laiko, kad užaugtų klausytojas? Staiga atsiranda muzika, kuri nepažeidžia klausytojo orumo, vienu metu yra ir šiuolaikinė, ir miela širdžiai. Rinka yra tokia, kad negaliu džiaugtis, jei mano kūrinys suskambėjo prestižinėje Amerikos salėje, ir šešerius metus tuo didžiuotis. Man smagu, kad tuo pat metu ji skamba keliuose žemynuose, vadinasi, ji pasklido plačiau. Muzika kaip laidininkas, kaip užkratas, kuris lieka žmoguje. 3 Mūsų visų laisvės įkūnijimo dienomis Faustas buvo vienas iš nedaugelio profesionalių autorių, kūrusių tautos telkimo dainas. Kompozitorius Vidmantas Bartulis, paklaustas, kuo Fausto muzika yra įdomi jam, kuo papildė jo kartos kuriamą skambesį, atsakė: Faustas mūsų jaunystė, mūsų nežinojimas, mūsų noras žinoti, mūsų noras nežinoti to, ko nenorime, mūsų fantazijos, neapykantos, meilės, girtos ir skaisčiai blaivios dienos ir naktys, mūsų susipynusios esybės, kurios buvo (tikiu, kad ir dabar yra) tvirtos savo trapumu, nepalaužiamos jokių blefais grindžiamų teisybių, galėjusios be jokio gėdos jausmo nuoširdžiai žavėtis arba neapkęsti, nes didžiausia ir baisiausia bausmė TAM buvo (tikiu, kad dar ir yra) TO vardo neminėjimas ir TO išbraukimas iš mūsų visų atminties... 45

50 Tai toks buvo gyvenimas (tikiu, kad toks ir liko), tokia buvo muzika (ir Fausto taip pat)... Dabar, praėjus daugybei metų, klausydamasis Fausto tuometės muzikos, suprantu, kad viskas buvo tikra tikra tikra... Buvo (tikiu, kad ir yra) gerai... O apie Fausto muziką būtinai reikia parašyti... kaip apie muzikinį socialinį sentimentinį kartos ženklą, nes tuo laiku, kai mes dar nieko doro (?!) nerašėm, Faustas rašė topinius, neva lengvus kūrinėlius, persmelktus skausmo, nežinios baimės ir kitų svarbių (?) dalykų... Jis buvo pirmas populiarus rimtas kompozitorius... Populiarus tarp paprastų žmonių, nors rašė ne popsą, o rimtą socialinę (?) muziką... 4 Lietuvoje gajus keistas požiūris, kad kompozitorius, kuris nuolat neužsiregistruoja vis naujais kūriniais, tarsi išbraukiamas iš skambančių autorių sąrašo, atmetama galimybė kūrinius perskaityti naujai. Dalios Balsytės iniciatyva per porą metų viena po kitos pasirodė dvi Fausto Latėno muzikos kompaktinės plokštelės ( Samba lakrimarum 2006,...in extremis ), ir tai skatina atsigręžti, pasitikrinti, kuo muzikos skambesys skiriasi laike. Nostalgišką antrojo styginių kvarteto Šviesiam atminimui natą išgirsti nuo pat pradžių, tarsi šmėkšteli kažin kas iš Rimo Tumino spektaklių atmosferos, bet kai tas kvartetas buvo sukurtas (1986), daugumos tų spektaklių dar nebuvo, Tuminas dar tik rengėsi savo didiesiems atradimams, o vėliau Faustas ne vienam iš jų parašė muziką. Ir didieji Eimunto Nekrošiaus spektakliai lydimi Fausto muzikos. Iškart įsuka rytietiškas šokis, gali atsekti kleizmerių tradiciją gal taip Faustas atsisveikino su draugais, kurių daug išvažiavo į Izraelį? Tačiau sentimentali gaida nėra perspaudžiama. Faustas kalba tarsi ne pirmuoju asmeniu, greičiau tai pro šalį pralekiančio karnavalo kvėpsnis, kurio šėlsmo ar graudulio spalvas išsirenkame patys. Spalvos sodrios ir dažnai tarsi ribinės. Fausto muzika, kaip ir geras spektaklis, ne vieną suveda su pačiu savimi, lyg peržiūrint filmo apie nugyventą laiką ištraukas. Spektakliai miršta, o muzika gyvena toliau, kai kas net transformuoja į koncertinius kūrinius. Fausto muziką groja nestandartiškai mąstantys atlikėjai programoms ji suteikia intrigos, praturtina kitų spalvų fejerija, nestandartišku skambesiu, skatina ne visai akademiškiems atsivėrimams. Ji dažnai integruojama į antrinius panaudojimus, kaip choreografinė medžiaga, įvairūs įgarsinimai ir panašiai. Jos nešama žinia gerokai skiriasi nuo mus supančios garsinės aplinkos skambesio. Kompozitorius labai sąmoningai renkasi šitą kitoniškumą. Pasak jo paties, negali visą laiką būti tik juoda spalva arba kvailas popsas. 5 Muzikos informacijos centro tinklalapyje Daiva Parulskienė kompozitorių pristato, kaip įprasta, kartos kontekste. Šalia bendraamžių Algirdo Martinaičio ar Vidmanto Bartulio, Faustas Latėnas buvo tikras enfant terrible, iš teatro terpės į akademinę muziką perkėlęs hipertrofuotą banalybę, ironiją ir muzikinį chuliganizmą. 6 Šiandien, matydami kur kas ryškesnių enfant terrible apraiškų, apie Faustą taip gal nebesakytume, bet vis tiek jis yra su niekuo nesupainiojamas, individualus. Vienas naujesnių darbų Defragmentacija 7 instrumentams ir vaizdo projekcijai, savotiškai artėja link ribinio minimalizmo. Jį arba iš karto priima kaip savą, arba visiškai nuo jo atsiriboja, kaip nuo išsišokėlio, kuris į aukštuomenės vakarėlį atėjo be smokingo. Faustas nesiekia nustebinti, nenutaiso labai rimto veido, tiesiog drąsiau už kitus atveria savo sielą. Ir atveria ne paviršutiniškam pasiplepėjimui. Meno kūrinys arba sukelia reakciją, arba jos nesukelia. Kartais išprovokuoja prieštaringus jausmus. Aišku, galima muziką vertinti ir tada, kai ji nieko tavyje neužkabina. Gerai atsimenu tą atmosferą, kai Konservatorijoje studijavo Vidmantas Bartulis, Faustas Latėnas, Algirdas Martinaitis, Viktoras Gerulaitis ir kiti. Atsimenu tą jausmą, kai atrodė, kad nėra tokios muzikos, gal iš dalies tik Johanno Sebastiano Bacho, kuri galėtų išreikšti tragišką mūsų būseną. Atėjo karta, kuri turėjo apnuogintą nervą ir negalėjo įsiprasminti vien technologiniais moderniosios muzikos eksperimentais, negalėjo nuolat dangstytis melu ir greitai parodė pažeidžiamiausias savo vietas. Jiems apginti buvo prisegta naujųjų romantikų etiketė. Atseit nelabai tvirtai stovintys ant žemės, ko iš jų norėti. Faustas Latėnas iš karto užėmė poziciją šios kartos paribyje, labai arti banaliosios muzikos. Dėl neįprastumo daug kas net nemėgino į jo muziką žiūrėti rimtai, į ją gilintis. Ernestas Parulskis, rašydamas apie šiuolaikinio meno 46 K u l t ū r o s b a r a i

51 muges, kaip jų solidumo komponentus, virstančius savo antonimais, įvardija intelektualinį erzinimą, siužetiškumą ir efektingumą. 7 Fausto muzika visa tai turi. Jo kūryba pirmiausia erzina emocionaliai. Tas, kuris nėra pajutęs tokios tragiškumo bedugnės, negalės užsidėti ir tokios komiškos kaukės. Man norisi, kad muzika šiek tiek virpintų sielą, sako kompozitorius. 8 1 Iš pokalbio su kompozitoriumi Faustu Latėnu Pažymėtos teritorijos. Sudarė Rūta Goštautienė ir Lolita Jablonskienė. Tyto alba, Vilnius, 2005, p Iš pokalbio Op. cit. 4 Iš Vidmanto Bartulio laiškų autorei 2009 m. spalio 20, 21 d. 5 Iš pokalbio su kompozitoriumi Faustu Latėnu Daiva Parulskienė. Faustas Latėnas. MIC, info/latenas?ref=%2flt%2fclassical%2fpersons%2f Iš pokalbio su kompozitoriumi Faustu Latėnu Dalia BALSYTĖ PAMĄSTYMAI LATĖNO TEMA arba Pri(nu)kabinkim etiketes Kai altininkas ir dirigentas Donatas Katkus XX a. 8-ajame dešimtmetyje atrado savyje muzikologą, jis paskelbė: Pradžioje buvo konceptas. Tarptautinių žodžių žodynas man išvertė: Bendras vaizdas, reikšmė. O reikšmei įvardyti reikia apibūdinimų, kitaip tariant, etikečių. Ech, kaip mėgstam jas kabinti. Aš irgi ne išimtis. Kategoriškai atmetu dvi: a) šių laikų jaunimas baisus, pagedęs, ne toks nuostabus, kaip mes ir pan; b) anais laikais viskas buvo kitaip (suprask, geriau). K u l t ū r o s b a r a i Taigi, bandom pažaisti etiketėmis. Osvaldas Balakauskas pirmasis kompiuteris lietuvių muzikoje. Neblogas konceptas, jeigu atmesime jo Koncertą fortepijonui ir po jo premjeros Maestro ištartus žodžius: Visos muzikos pradžia melodija. Va taip ėmė ir sugriovė ilgai kurtą mitą, paliko išsižiojusius sekėjus, epigonus ir kopijuotojus. Kita etiketė. Bronius Kutavičius paskutinis lietuvių pagonis ir pagrindinis minimalistas. Tada, gink Dieve, neklausykime operos Lokys ir simfoninės drobės Metų laikai, kurios aukščiausios prabos muzikinė dramaturgija atima iš mūsų ilgai dailintą etiketę kaip žaislą iš vaiko. Aaaaaaaaaa... Sakoma sunkumus susikuriu, juos nugaliu ir galiu visiems pareikšti: Ir aš kenčiu! Tai va mano gyvenimo susikurtas sunkumas ir yra bandymas prikabinti etiketę Faustui Latėnui. Oi, kaip juokinga Norint sukurti konceptą, t. y. susidaryti bendrą vaizdą apie kieno nors kūrybą, reikia atsakyti į tris klausimus: muzikologas klaustų kas tai yra? Atlikėjas kaip tą groti? Klausytojas kaip to klausytis, kad suprastum? Mąstant apie Latėno kūrybą, klausimų iškyla daugiau negu atsakymų, todėl etiketė būtų tokia: Faustas Latėnas lietuvių muzikos PROBLEMA. Į pirmą klausimą bandė gražiai atsakyti muzikologas Viktoras Gerulaitis. Jis konstatavo: F. Latėnas žingsniuoja vienas ir šalia lietuvių muzikos lauko. [ ] Išpažįsta neįmantriai ir jausmingai išreiškiamą grožio kategoriją, [ ], visada yra virš (ar už) mados. Puikios muzikologo pastangos, tačiau į kokią grožio kategoriją įpaišyti Latėno kūrinius, kurie linksmai, liūdnai ar skaudžiai ironizuoja žmogiškąją būtį, atskleidžia, anot Hugo Wolfo, nepermaldaujamą tiesą, tiesą, kuri ribojasi su žiaurumu. (Pvz., Musa memoria, kūrinį, sukrečiantį jame skambančiomis psichinių ligonių kalbomis, ar...in extremis..., ypač jautriai ir trapiai sukuriantį ribinės situacijos atmosferą, ar ironiškuosius dainų ciklus Juozo Erlicko žodžiais.) Nelįsdama giliau į muzikologines analizes, darau išvadą ir kabinu etiketę: PIRMA PROBLEMA nesuklasifikuojamas (pasak Gerulaičio, į jokį stilių netelpanti muzika. Taigi puiku, ar ne?). 47

52 Atsakymo į antrą klausimą kaip tai atlikti vedama jaunatviško entuziazmo pradėjau ieškoti 1976 m., grodama Keturis preliudus-aktus. Vėliau beveik visus kamerinius kūrinius: sonatas su fleita, violončele, smuiku, du fortepijoninius trio, garsiąją pjesę Samba lacrimarum smuikui ir fortepijonui. Ir kiekvienąsyk erzino sąmoningas Fausto nenoras patarti, ieškant interpretacinio rakto. Manydama, kad su partneriais Rimantu Giedraičiu, Edmundu Kulikausku, Raimundu Katilium, Albertu Šivickiu atradom artimiausią, teisingiausią, latėniškiausią atlikimą, padariau nemažą klaidą redaguodama natas leidybai buvau pernelyg smulkmeniška, detalizavau momentus, kuriuos kiekvienas atlikėjas, tikiuosi, išgirs savaip. Kad interpretacinis kelias yra vaisingas, rodo Latėno kūrinių jaunosios kartos atlikėjų styginių kvarteto ARTVIO, fortepijoninio trio FORTVIO, pianistės Indrės Baikštytės, fleitininko Giedriaus Gelgoto, altininko Tomo Pertrikio pavyzdžiai ir paties autoriaus geraširdiškas, džiugus smaginimasis, klausantis jaunimo ieškojimų. Puiki proga užkrėsti jaunimą Latėno muzika man buvo darbas su jais, kai įrašėme du CD: Samba lacrimarum (2006; MIC) ir...in extremis... (2008; Studija AUREA). Kameriniai Latėno kūriniai jau tapo pedagoginiu repertuaru, be kurio neapsieina nė vienas kasmetinis LMTA Lietuvos kompozitorių kamerinių kūrinių atlikimo konkursas o jų būta jau dešimt. Jame išgirsti tokių įdomių atlikimo variantų, kad širdis džiaugiasi. ANTRA PROBLEMA atlikėjiškai nekanonizuojamas (tik interpretuojamas, o tam reikia kūrybiško požiūrio, ojojoj...). Kaipgi klausytis Latėno muzikos? Taip, kaip žiūrėti teatro spektaklį su gyva reakcija: vaikiška nuostaba, liūdna šypsena, atviru juoku... Juk ne veltui dar studijų Valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA) metais, rodos, 1975 m., Latėnas pradėjo gyventi su teatru. Ar jį pasirinko tik sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, kai režisierė Irena Bučienė pakvietė parašyti muziką Akademinio dramos teatro spektakliui Piteris Penas, ar sąmoningai siekė savo profesiją susieti su šia meno šaka, nežinau. Tačiau TEATRAS tapo Latėno likimu. Jis sakė: Teatras man visuomet atrodė kaip gaivinantis skersvėjis mano akademinėje kūryboje. Tarsi salelė, kurioje leistina realizuoti radikaliausias, banaliausias ir šmaikščiausias mintis. Bet ir akademinėje kūryboje teatrališkumo nevengiama žanriniai elementai, muzikiniai gestai išdėstomi konfliktiška, dramatinės įtampos kupina forma arba plaukia kaip įkyrėjusi rutina viskas atėję iš gyvenimo ir teatrališkai sutirštinta. TREČIA PROBLEMA jis reikalauja, vartojant prof. dr. Leonido Melniko terminą, klausytojiškojo potencialo. Abejingų šiai muzikai nėra ji arba priimama, arba atmetama. Kad Fausto muzikos noriai klausomasi, patvirtina LMIC direktorius Linas Paulauskis Samba lacrimarum yra perkamiausias šios leidyklos CD. O kompaktinė plokštelė...in extremis... jau yra retenybė, nes Fausto valia ji nebuvo parduodama, tai asmeninis dovanų fondas. O Faustas yra dosnus... Faustas dosnus ir visuomeniniame gyvenime. Šalia Latėno kūrėjo pastaruoju metu egzistuoja Latėnas valdininkas. Ir ne bet koks, o direktorius/viceministras/ patarėjas. Jo gebėjimą režisuoti aplinką įvertinom jau studijų metais. Nudžiugau atradusi gražų jo charakterio bruožą paklaususi jo patarimo, jautiesi taip, tarsi išeitį būtum atradusi pati, be niekieno įsikišimo. Ir Fausto pagalbos prašyti nereikia reikia tik suformuluoti problemą ir po kurio laiko paaiškėja jei tik buvo įmanoma, ji yra jau išspręsta. Puikus to pavyzdys Eduardo Balsio skvero idėja ir jos įgyvendinimas kartu su kitais profesoriaus mokiniais. Niežti rankos, kuriose laikau dar dvi etiketes, skirtas Latėno muzikos problematikai ir išraiškai apibūdinti: Lėkšta, tuščia, kičinė ar ORIGINALI, GYVYBINGA, UŽKREČIANTI? Kontroversiška? Taip. Dar sykį paanalizuokim tą muziką, pagrokim ir jos pasiklausykim. Įsiklausykim į nuomonę žmonių, Niujorke bisuojančių Čiurlionio kvartetui, sugrojusiam Fausto Latėno Styginių kvartetą nr. 2 Šviesiam atminimui. Žiūrėk, ir nukris etiketės... Žiūrėk, ir atsiras dar vienas kitas muzikinę ar visuomeninę mintį išjudinantis konceptas K u l t ū r o s b a r a i

53 Pranas GAILIUS Be pavadinimo Pranas GAILIUS Be pavadinimo

54 Pranas GAILIUS Iš ciklo Gražieji Rytai Pranas Gailius. Iš ciklo Gražieji Rytai Vidmanto Ilčiuko reprod.

55 Violeta Juškutė Prano Gailiaus ženklų ir reikšmių visetas Rašyti apie Praną Gailių paakino pokalbiai su juo Paryžiuje 2011 m. balandžio gegužės mėn. Iš to kilusios įžvalgos lėmė ir straipsnio temą pasigilinti į šio dailininko kūrinių vizualinę semantiką. Prano Gailiaus (1928) kūryba nėra terra incognita Lietuvoje 2005 m. retrospektyva Vilniuje, Radvilų rūmuose, pristatė 170 grafikos ir tapybos kūrinių, o vėlesnės parodos gražiai ją papildė. Gailius įvardijamas kaip abstrakčiojo ekspresionizmo atstovas. Ši meno kryptis, susiformavusi Niujorke XX a. 5-ojo dešimtmečio viduryje, labiau stengėsi perteikti emocijas, negu pavaizduoti objektus. Nors iki poparto atsiradimo įvyko nemažai ženklių pokyčių, dvi atšakos (veiksmo ir spalvinio lauko tapyba) su pagrindinėmis ideologinėmis jungtimis vis dėlto išliko figūros, linijos, formos, dramatiškos spalvos, tekstūra vizualizuoja jausminę tikrovę. Žmogus iš prigimties geba klasifikuoti patirtį, simboliškai ją koduoti ir tas abstrakcijas perduoti kitiems. Todėl mes sąmoningai siūlome juslinį suvokimą (perception) laikyti ta nekalbine plotme, kurioje vyksta reikšmės pagava, teigė Algirdas Julius Greimas (Struktūrinė semantika, baltos lankos, Vilnius, 2005, p. 35). Ženklo prasmė paprastai yra abstrakti, daugiaprasmė, sutartinė. Visoje Gailiaus kūryboje, ne tik autorinėse knygose, labai svarbus literatūrinis teks- K u l t ū r o s b a r a i tas, raidė ženklas. 9-ojo dešimtmečio pradžioje parašytame Vaizdinės abstrakcijos manifeste, kurį paskelbė žurnalas Arts Magazine (1981 m. balandžio d.), dailininkas teigė: Tapyba išsiskyrė su literatūra praėjusio šimtmečio pradžioje, ir jų keliai niekada nebesusikryžiuos. Praėjus netrumpam laikui ir apžvelgiant Gailiaus kūrybos retrospektyvą, taip ir norisi pasakyti Jums, maestro, tai negalioja. Gal galioja kitiems. Juk manifestai ir yra rašomi dažniausiai tiems kitiems, o savi principai skleidžiasi ir kinta kuriant tyloje. Aš visada pasineriu į temas labai giliai, beveik dramatiškai. Svarbu mokėti perskaityti tapybą. Žiūrėti ir skaityti yra šioks toks skirtumas. Viskas labai arti: gali žiūrėti į tą patį paveikslą ir gali skaityti tą patį paveikslą, sakė dailininkas, kai šiemet kalbėjomės Paryžiuje. Vaikystės maldaknygių paveikslėliai ir raidės diktuoja savus manifestus: Man raidės patinka labiau negu žodžiai, norisi jas išrėžti, kad imtų skambėti. Naujas manifestas! Gailiaus kūrinius galima semantiškai perskaityti, nes juose dažniausiai gausu spausto arba tapyto teksto, kuris plastinę dailės kalbą jau savaime išverčia į natūraliąją kalbą, todėl tarsi nereikalauja didesnių suvokimo pastangų. Ne tik autorinėse knygose (livre d artiste), kur tekstas ir šriftas tradiciškai yra neatsiejama dalis (tai būdinga Vytauto Petravičiaus, Pauliaus 49

56 Pranas Gailius. Iš ciklo Erelio ežero istorija. II Spalvotas medžio ir lino raižinys, reljefas 76x56, atv. 56x47 Augiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno, Žibunto Mikšio kūriniams), bet ir daugumoje grafikos, tapybos ciklų šeimininkauja tekstas. Dailininko kūryba susideda iš vizualinių ženklų, kurie leidžiasi šifruojami, nes juose slypinčios reikšmės yra žmogiškos. Žmogaus pasaulis mums iš esmės atrodo apibūdinamas kaip reikšmės pasaulis. Pasaulis gali būti vadinamas žmogišku tik tiek, kiek jis ką nors reiškia, šie Greimo žodžiai (Struktūrinė semantika, baltos lankos, Vilnius, 2005, p. 30 p.) Gailiui ypač tinka. Grafikos cikluose Incablock (1972 m.) ir Eagle Lake Story ( Erelio ežero istorija, m.) naratyviniam vaizdavimui pasitelkiami visi klasikiniai abstrakcijos atributai: dekoratyvumas, konstruktyvumas, kontrastingos spalvos. Incablock ciklo grafikos lakštai primena išskobtas skulptūras. Medžio žievės ir rievių kongrevas sprogsta popieriaus išorėn. Geometrinių formų pynių kontrastas: kampuota versus minkšta. Kampuota ornamentika ir lokalių spalvų minkštumas. Simbiozinis rūpintojėlis krikštai. Žemė vanduo. Grafikos ciklo Erelio ežero istorija naratyvas koduotas pačiame pavadinime. Laiškai dienoraščiai. Kiekvieno darbo apatiniame kairiajame kampe kalnų erelis, lyg pašto ženklas, neklystamai nurodantis išsiuntimo vietą. Darbai nėra atkartotas vaizdas, matomas žvelgiant per langą. Apibendrinimai išgrynina formas, linijos sukuria lyg ir žinomą hieroglifą (II): einantis. Moters veidas pranyksta skrybėlės šešėlyje kaip sėkla (IX): paslaptis. Keliais reljefo sluoksniais įrėmintas lakštas geba paversti plokštumą giluminiu peizažu. Trimatė erdvė sukuriama gretinant faktūras, spalvų kontrastus ir plokštumas. Tarsi pakyla uždanga it atsiveria klasikinio teatro scena: avanscenoje pagrindinis ženklas veikėjas, scenoje mimansas, sustiprinantis prasmę, fone dekoracijos. Trečio plano refrenas konkretizuoja veiksmo vietą. Siunčiamą žinią skaitome kartu su autoriumi, matome jo akimis: Net kai atpažįstami, milijonus kartų vaizduoti pavidalai įsiterpia į mano kūrybą, aš juos sutraiškau, išgryninu iki pirminių formų, ir jie tampa plastiniais ženklais. 50 K u l t ū r o s b a r a i

57 Šiems grafikos ciklams būdingos ženklų struktūros ir raiškos priemonės, papildytos tekstu, emigravusiu iš livre d artiste, perkeliamos į kitą Expression oblitérée ( Išraiškos fiksavimas, 1981 m.) ciklą. Aibė susijusių elementų įgauna sisteminių savybių, kurių neturi pavienės detalės. Visuma yra daugiau nei jos dalių suma, sakė Aristotelis Metafizikoje. Vėl kartojamas pašto ženklo simbolis keletas figūrų kūriniuose gyvena savarankiškai, stebi, fiksuoja vaizdą, jį komentuoja. Mimansas perkeliamas į avansceną: Pastebėjau, kad tada, kai abstrakcijos apačioje pridedu dalelę iš realaus gyvenimo, mano kompozicija nutolsta erdvėje. Plastika išsikristalizuoja iš abstrakčios mąstysenos. Daiktai, ir veidai, ir viskas, kas su jais susiję, mintys, išgyvenimai, jausmai išsiskleidžia monumentaliame tapybos ir grafikos cikle Le Psaume 91 de David ( 91-oji Dovydo psalmė, m.) Pradėtą kaip autorinė knyga (šeši lakštai su tekstu prancūzų ir hebrajų kalbomis) ciklą dailininkas kūrė keturiolika metų. Šešiolika didelio formato kūrinių tapo etapiniu kūrybos masyvu, šviesuliu, apie kurį skraido smulkesnės kūrybinės plaštakės. Psalmė [gr. psalmós] hebrajų religinė giesmė ir krikščionių bažnyčios liturgijos dalis. Tai poetinis kūrinys atgailos ir skundo, padėkos ir šlovinimo motyvais. 150 psalmių knyga psalmynas [lot. Psalterium] maldų ir eilėraščių rinkinys, priklausantis kanoniniam Senojo Testamento tekstui. Daugumos psalmių autorystė tradiciškai priskiriama karaliui Dovydui (XI X a. pr. Kr.), kariui, muzikantui ir poetui. Teksto koncepcijai išsiplėtojus į dailės kūrinius, Gailiaus vaizdų pasaulio interpretaciją galima nagrinėti hermeneutiškai: bandyti įžvelgti dailininko vizualinio mąstymo prielaidas, padaryti jas kiek galima aiškesnes, kartu įtraukiant stebėtoją į aiškinimo procesą. Supratimo sklaida aiškinimas ir interpretavimas. Šiuo atveju suprasti tekstą kaip plastinę išraišką. Kaip jo prasmė atkuriama arba sukuriama naujoje interpretatoriaus interpretacijoje. Religinės sugestijos įtaka dailininko jausmams, pojūčiams, mąstymui išplėtė Gailiaus vizualinę plastiką. Naudodamas mišrią techniką jis pirmą kartą derina tapybą, grafiką, koliažą. Emocinės refleksijos suponuoja naujas ideogramas. Darbuose apsiribota angelo figūra ir transformuotu kryžiumi. Judaizmo draudimas, perimtas ir krikščionybės, vaizduoti dievybę sumažina iliustracinių simbolių kiekį. Dievo angelas, kaip debesies stulpas, lydėjo izraelitus, bėgančius iš Egipto. Jo atvaizdas lydi mus ir Gailiaus cikle. Kryžių, vieną seniausių žmonijos simbolių, naudoja įvairios religijos ir tikėjimai. Jis simbolizuoja keturias stichijas, keturias pasaulio šalis, dieviškumo ir pasaulio sankirtą. Skaičius keturi judaizme pirmiausia keturios Dievo vardo raidės. Jos pasiverčia keturiais raktais, atveriančiais Edeno sodą. Keturios stichijos ugnis, oras, žemė ir vanduo Gailiaus lakštuose išreiškiamos dominuojančiomis spalvomis: raudona, mėlyna, ruda ir skaisčiai mėlyna. Hebrajiški rašmenys, išreikšti neverbaline kalba, tampa ženklais. Pramaišiui susipynę su prancūzišku tekstu virsta ornamentais, jungiančiais visą kompoziciją. Jeigu nori, kad tekstas paveiksle darytų poveikį, jis negali pasilikti toks, koks yra, jis turi apsiversti, nes kiekvienas potyris apverčia ir mus. Mano teksto perteikimas niekada nebūna iliustratyvus, sako dailininkas. Šis ciklas lyg Raudų siena Jeruzalėje. Tradicinis žydų mokymas sako, kad ją pastatė karalius Dovydas. Darbai koliažiškai sumūryti iš žemės spalvų blokų, plytų tarpuose veši žolynai, sklinda skaisti maldų raštelių mėlynė. Kongrevas, kaip plytas jungiančios gyslos, cementuoja vaizdą. Hebrajiški rašmenys juodai margi maldininkai išsibarstę pavieniui arba susibūrę į grupeles. Ištrupėjusios, žemės spalvos plytos, tamsios žiojinčios ertmės, susmulkėjimas ir fundamento blokų ochra. Atrodo, kad maldų rašteliai sutvirtina sieną. Pagrindinis maldos aspektas tai darbas, kurį žmogus atlieka savo širdyje. K u l t ū r o s b a r a i

58 Kęstutis Grigaliūnas. Instaliacijos 1941 fragmentai. Galerija Kairė dešinė Vidmanto Ilčiuko nuotraukos Kęstutis Grigaliūnas: Pagrindinis mano projektų šaltinis Lietuvos ypatingojo archyvo KGB fondų bylos, kurių įrašus istorikai jau tyrė, bet vaizdinė medžiaga iki šiol neliesta, o užduotis surinkti sovietų valdžios represinių struktūrų nužudytų žmonių atvaizdus. Manau, kad šios archyvo bylose saugomos fotografijos seniai turėjo būti publikuotos. Suprasdamas, kad sumanymą jas padauginti ir viešai eksponuoti visuomenė gali įvertinti prieštaringai, nemėginau jų panaudoti konceptualiam menui, kaip tą daro, pavyzdžiui, Christianas Boltanskis, rodantis reliktus iš skirtingų simboliškai nesuderinamų archyvų ir teigiantis, kad menininkui turi rūpėti ir tiesa, ir melas, o menas turįs kelti klausimus ar įtarimus. Mano tikslas per atvaizdus čia ir dabar pristatyti konkrečius asmenis, ne idėjas, todėl apsiribojau elementaria tiesa: perfotografavau kiekvieną archyvo nuotrauką. Lietuvos ypatingajame archyve pradėjau lankytis 2009-ųjų sausį, ir nuo tada einu ten beveik kasdien, nes vienu kartu galima gauti tik keletą bylų. Ši įstaiga atvira visiems besidomintiems, ir dirbu būtent eilinių žmonių, ne mokslininkų skaitykloje. Ilgainiui man parūpo ir bylų tekstai. Kai pradėjau dirbti su šiais projektais, visa mano ankstesnė kūryba man neatrodo svarbi, nemanau, kad galėčiau prie jos kada nors grįžti. Kęstučio Grigaliūno instaliacija 1941 Vilniuje, galerijoje Kairė dešinė atidaryta Gedulo ir vilties dieną birželio 14-ąją, minint trėmimų 70-metį. 52 K u l t ū r o s b a r a i

59 K u l t ū r o s b a r a i

60 Kaimynystė Arvydas Juozaitis: Šiandieninė lietuvių arogancija latvių atžvilgiu gėdinga įrankis, savęs įtvirtinimo pamatas. Istorija tai būdas nulaikyti rankose laiką, tęsti gyvybę. Yra žmonių, kurie užsikemša ausis, kad negirdėtų praeities gausmo. Bet ir jie nepabėga nuo istorijos nuo savo šeimos praeities, savo genų, gyvenimo įvykių, nuotraukų, pagaliau karalystės vaikystės. Trumpai tariant, man istorija yra manoji vienintelė praeities versija. Manoji amžinybė. Filosofo, rašytojo Arvydo Juozaičio knyga Ryga niekieno civilizacija tai eseistiškas žvilgsnis į latvių civilizaciją, talpinančią savyje tiek vokiškosios, tiek rusiškosios, tiek lietuviškosios istorinės atminties paveldą. Ne tik Rygos, bet ir visos Latvijos istorija lietuviams iki šiol yra mįslė, kad ją įmintume, pasak autoriaus, pirmiausia reikia peršokti lietuvių ir latvių nesusikalbėjimo duobes. Su rašytoju Arvydu Juozaičiu kalbasi istorikas Robertas Šimkus. Robertas Šimkus: Knygoje Ryga niekieno civilizacija praeitį siejate su dabartimi. Kodėl Jums svarbi istorija? Arvydas Juozaitis: Praeitis nėra svarbesnė už dabartį ji yra sudėtinė dabarties dalis. Vos pagalvoji apie gyvenimą, ir ką darai? Bemat griebiesi praeities, kurią įsivaizduoji kaip istoriją. Šiuo atžvilgiu dabartis tai mano pasakojimas apie praėjusį laiką. Nesu iš tos politikų kastos, kuri istoriją laiko politika, nukreipta į praeitį. Arba politika, ateinančia iš praeities. Nemanau, kad praeitis yra politikos Viename iš apsakymų rašytojas Jurgis Kunčinas yra užsiminęs, kad pažintis su miestais prasideda nuo kapinių. Beje, Jūsų straipsnio apie Rygos istoriją Sapnis par Latviju, išspausdinto Metuose (2009), išeities tašku tapo Lielie kapi. Ar toks pasirinkimas sąmoningas? Ar būtent čia reikėtų ieškoti ir gal pavyksta geriau užčiuopti ne tik Rygos, bet ir visos latvių civilizacijos giją? Latviai turi vadinamąsias kapu svētki kapų šventes. Tai ne Vėlinės, o būtent šventės. Ir didžiuojasi, kad jas turi vieninteliai pasaulyje. Tiesa, bičiulė iš Klaipėdos ką tik parašė, kad Mažojoje Lietuvoje tokios pačios šventės yra minimos nuo 1945 metų. Jos prasidėjo, užėjus religinio persekiojimo ir ateizmo marui. Ko jau ko, bet kapų komunistai neužgynė. Net pašalintiems iš viešumos skulptoriams negalėjo uždrausti dirbti kapuose kurti antkapius ir paminklus. Beje, rygietis Juozas Baltušis sakydavo: Jeigu noriu suprasti, ar čia žmonės myli gyvuosius, einu į kapines pažiūrėti, kaip jie gerbia mirusiuosius. Man likimas lėmė, kad iš savojo ketvirto aukšto Miera gatvėje matau Lielie kapi Didžiuosius kapus. Štai ir šią akimirką, rašydamas šias eilutes, vis pažvelgiu ton pusėn, kur ilsisi latvių tautos didžiūnai: Krišjanis Baruonas, Krišjanis Valdemaras, Andrėjus Pumpuras. 54 K u l t ū r o s b a r a i

61 Sakoma, kad menininkams, tarp jų rašytojams, kalbantiems apie istoriją, leidžiama gerokai laisviau elgtis. Ar nebijote, kad sulauksite latvių istorikų kritikos? Pavyzdžiui, dėl požiūrio į suaktualintą ir mitologizuotą, ypač tarpukariu, latvių kunigaikščių vaizdinį? Kiek istorijos mitai apskritai aktualūs šiandieninei Latvijos visuomenei? Be mitų neįmanoma gyventi. Mitas nėra tik menininko kūrėjo darbo laukas, jis kiekvieno žmogaus būdas susitvarkyti gyvenimą. Mitas yra nelyginant šluota, su kuria pasišluojame kiemą. Faktų tiek daug, jie atrodo tokie neaprėpiami, kad primena šiukšles. O štai imame šluoti ir susitvarkome. Faktų gausą sumažiname iki keleto pasakų. Sąjūdžio pradžioje daugelis skubėjo kurti mitologinius vaizdinius, skleisti mitus apie savo kovą komunizmo laikais. Žinojo, ką daro! Pasaka nėra nusikaltimas, o pasakininko melas tai šventas kūrybos aktas. Jokios bėdos. Visai kas kita, kai iš tų pasakų surenčiamas valdžios rūmas. Stebuklinė pasaka virsta galia, garbe ir pinigais. Auksaburniai neišvengiami. Be jų neapsieina nei Bažnyčios hierarchija, nei politinė valdžia. Visi be išimties politikai tai buvę mitų kūrėjai. Tad ko tikėtis iš brolių latvių? Jie neturėjo galingos praeities, tad jiems teko kur kas rimčiau imtis mitų apie praeitį. Sukurti jos pakaitalą. Ir jie sukūrė tautos epą. Buvo tarsi jau pernelyg vėlu, atrodė, šaukštai po pietų juk XIX a. pabaiga. Bet štai 1888 metais Andrėjus Pumpuras ėmė ir parašė Lačplėsį. Mes to nedarėme. Kodėl? Matyt, tenkinomės eilėraščiais ir kiekvienoje pirkioje rusenančiu įsitikinimu, kad lietuvis yra didžiavyrių, Vytauto kilmės žmogus. Kad ir baudžiauninkas, bet juk pabus kada nors. Skriejant laikui, menkėja mano tikėjimas, kad gyvenimą įmanoma paaiškinti racionaliais principais, laikantis teisingumo ar dar kokių protingų dėsnių. Dešimt Dievo Įsakymų štai ir visi principai. O gyvenimas tai maurai, apaugę įstatymus. K u l t ū r o s b a r a i Knygoje pateikiate keletą pavyzdžių, kaip latvių istorikai bando iš naujo pasverti Latvijos istorijos mitus. Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo į Karlio Ulmanio režimą ilgai buvo žvelgiama pro rožinius akinius, kuriuos šiandien vis dažniau keičia kritiškas žvilgsnis. Gal tai simbolizuoja tam tikrą lūžį latviai pagaliau yra pasirengę priimti tokią tautos istoriją, kokia ji buvo iš tikrųjų? Antra vertus, nežinia, kaip tas lūžis atsilieps ilgai godotai valstybingumo svajonei, kurią ir įkūnijo Pirmoji Respublika? Be tarpukario latviai, atrodo, nelabai turi į ką atsiremti Žinoma, broliai latviai nepriklauso tai istorinio svorio kategorijai, kuria didžiuojasi lietuviai. Todėl jie taip idealizavo tarpukarį juk tada Latvija buvo Baltijos pakrantės žvaigždė! O mes? Kad istoriškai ir turtingesni, tačiau pripažinome nugalėtojus. Latvija atstojo mums Ameriką [daug lietuvių tarpukariu dirbo Latvijoje. Buvo net stengiamasi susitarti vyriausybiniu lygiu dėl supaprastinto vizų režimo, kad darbininkai iš Lietuvos bent savaitgaliais galėtų grįžti į Lietuvą. Red]. Iš vokiečių gavę kultūros pamatus, iš Rusijos nusižiūrėję imperinį užmojį, jie gavo dovanų dar ir Baltijos perlą Rygą. Svaigo iš pasididžiavimo. Kuo viskas baigėsi? Gaila, bet amžinų nugalėtojų nebūna. Po Antrojo pasaulinio karo latvius ištiko baisus tautinis nuosmukis. Dėl to kalti ir raudonieji šauliai, ir jų palikuonys, o ypač latvis Arvidas Pelšė, vykdęs agresyvią rusifikavimo ir sovietizacijos politiką. Karlio Ulmanio fenomenas atskira kalba. Jis iš dalies kaltas ir dėl šiandienos politinių krizių: 1991 metais Latvijos parlamentas, ketindamas pabrėžti demokratinės teisinės valstybės tąsą, priėmė 1922-ųjų Konstituciją. O juk jau Ulmanio perversmo metais (1934) buvo parengtos didelės jos pataisos. Lietuvos istorikams dažnai priekaištaujama, kad jie užsibarikadavę savo ceche ir stokoja motyvacijos palaikyti ryšius su visuomene. Ar latvių istorikai aktyviau dalyvauja viešajame Latvijos gyvenime, kurdami latvių tapatumo pamatus? Latvių istorikai daugiau kalbasi su visuomene, yra net Prezidentinė istorikų komisija, vadovaujama profesoriaus Antonijaus Zundos. Ta komisija buvo pasitelkta ir rengiant prezidento Valdžio Zaltero istorinį vizitą į 55

62 Maskvą 2010-ųjų gruodį. Vis dėlto latvių istorikų darbo mastai kiek menkesni negu lietuvių. Turbūt ir rašytojų vaidmuo, populiarinant istorines temas, yra labai svarbus? Prieškariu Latvijoje kūrė Aleksandras Grynas garsaus rusų rašytojo bendravardis ir bendrapavardis. Tai jis sukūrė istorinį žanrą, rašė apie kunigaikštį žemgalį Nemeišį, apie Kurzemės Tobagą. Labai sodriai istoriją į tautos sąmonę diegė dramaturgas Martinis Zyvertas, kuriam priklauso pirmenybė, atskleidžiant Mindaugo temą. Dramą Valdžia, skirtą Mindaugo karūnavimui ir žūčiai, jis parašė Antrojo pasaulinio karo metais, ji buvo pastatyta teatre. Gvildenti istorinę temą pradėjo Aspazija, dar prieš Janį Rainį sukūrusi dramą Vaidelotė irgi lietuviškais motyvais. Šį pavasarį Latvijos knygynuose pasirodė istoriko Ilgvaro Butulio parengta knyga Sveiki, aizsargi. Atrodo, Latvijos istorikai ir toliau nepaliaujamai turtina knygų lentynas tyrimais, skirtais atskleisti karingam latvių tautos paveikslui. Kaip paaiškintumėte tokį jų angažuotumą? Tai militaristinės latvių sąmonės eskalavimas, kitaip nepaaiškinsi [turima galvoje latviai nuo XIII a. 700 metų vokiečių valdžioje Red.]. Juk gausu ir latvių Waffen SS legionui skirtos literatūros, o kovo 16-oji, pernešta į Rygą 1993 metais iš Anglijos, tapo kone valstybės reikalu. [1944 m. kovo 16 d. latvių legionierių 15-oji ir 16-oji divizijos Opočkos apylinkėse, prie upės Velikaja, įveikė sovietų armijos karius. Dabar kovo 16-oji oficiali Latvijos legionierių atminimo diena. Red.] Gili Livonijos šaknis, jos taip lengvai neišrausi. Jūsų knygos skyrius Latviai Rusijoje man asmeniškai pasufleravo atsakymą, kodėl aštuntojo dešimtmečio viduryje jaunuoliui iš Lietuvos, atsidūrusiam sovietinėje kariuomenėje Maskvoje ir prisistačiusiam из Прибалтики, sakydavo: а, из Риги! Латышские стрелки вот это солдаты! Ar dėl raudonųjų latvių šaulių, kurie vėliau tapo nepriklausomos Latvijos kariuomenės ir pirmųjų nepriklausomybės kovų branduoliu, šiandien nekyla tam tikrų prieštaravimų? Raudonųjų latvių šaulių likimas yra tragiškas šiuo metu jie nereikalingi nei Rusijos, nei Latvijos istorinei atminčiai, nes netinka jų mitams. Nežinia, kiek tai tęsis, tačiau vaidmens, kurį dešimtys tūkstančių geležinės drausmės latvių atliko Rusijoje, nepervertinsi. Nepervertinsi jų reikšmės ir Latvijos istorijoje jie grąžino Latvijai Latgalą. Tačiau šiais laikais įmanoma viskas, viską galima užmiršti, paversti virtualia tikrove, žaidimu. Gal šiandieninė užmarštis yra mokestis už pernelyg didelę šlovę? Tačiau kokia ten šlovė! Juk latviai iš tikrųjų kalnus nuvertė Leniną išgelbėjo, bolševizmą iš eserų nagų ištraukė. Savo nelaimei. Tiesa, didelė jų dalis buvo laimingi, nes gyveno pagal įsitikinimus, buvo religingi militaristai. Latviai geležinė religija, sakydavo jie. O šiandien? Rygos senamiestyje stovintys trys granitiniai Raudonieji latvių šauliai neteko net vardo: dabar ant postamento iškalta tik... Latvių šauliai. Beje, gal tai ir teisinga juk 1915 metais Rusijos armijos suformuoti nacionaliniai latvių daliniai buvo tas kiaušinis, iš kurio išsirito raudonasis viščiukas. Imperinės Rusijos kariniu šv. Georgijaus ordinu apdovanoti daugelis Latvijos armijos kūrėjų (tarp jų ir Oskaras Kalpakas). Kovojančios latvių tautos istoriją galima suskirstyti į du etapus: latvių kova su vokiečiais iki Antrojo pasaulinio karo ir kova su rusais po jo, besitęsianti iki šiol. Manyčiau, sovietmetis pakoregavo latvių ir vokiečių priešpriešos vertinimą, ypač kai kalbama apie latvių legionierius. Gal vokiškoji istorinė atmintis tampa vis labiau priimtina latvių savimonei? Į šį klausimą iš dalies jau atsakiau. Turėtume suprasti, kad lietuviai negalėjo tapti Waffen SS kariais ir žygiuoti su Hitlerio vėliavomis, privalomai prisiekę fiureriui, nes mes turime Žalgirio pergalę. Latviai nieko panašaus neturi, jie mažiausiai 600 metų tarnavo vokiečiams, o ir Žalgirio mūšyje kovojo prieš mus! Tad jiems buvo daug lengviau patikėti mitu apie vokiečius išvaduotojus. Su 56 K u l t ū r o s b a r a i

63 tuo mitu jie neatsisveikino ir šiandien. (Kalbu, žinoma, apie nūdienos politinį elitą ir laikraštinę sąmonę.) Knygoje ypač daug dėmesio skiriate sovietmečiui. Ar to meto realybė, su kuria esate susidūręs ir pats, lengvai paklūsta Jums kaip rašytojui? Gal sovietinės Latvijos realybė turėjo kokių nors išskirtinių bruožų, palyginti su Lietuva? Perskaičius Jūsų knygą, peršasi išvada, kad šiandien Ryga vis dar stovi ant sovietmečio pamatų ir ją labiau reikėtų laikyti rusiška negu latviška Sovietinė realybė yra labai sodri ir tokia gyvybinga, kad jos neįstengia užgožti jokios permainos. Ypač Rygoje, kuri ir šiandien gaudžia daugiau rusiškai negu latviškai. Štai ir šią akimirką po mano langais siautėja girti rusai. Bet nereikia nė girtų: Parex banka steigėjai Valerijus Karginas ir Viktoras Krasovickis visus dvidešimt Latvijos nepriklausomybės metų kalbėjo tik rusiškai, ir visos vyriausybės jiems lankstėsi. Kol tie vyrai 2008-ųjų rudenį latvių nuolankumą sukišo į asocijuotus kreditus ir ištuštino Latvijos banko rezervus. Jūsų knygoje gausu įdomių tiek Latvijos istoriją, tiek Lietuvos ir Latvijos ryšius atspindinčių istorinių paralelių, kurios lietuvių istorikams yra mažai žinomos. Knygos anotacijoje rašoma, kad tarp lietuvių ir latvių pastebėjote daugiau skirtumų negu bendrumų, ir tai perša išvadą, kad dvi giminiškos baltų tautos anaiptol nepuoselėja tokio bendrumo, koks oficialiai skelbiamas. Vargu ar jis iš viso įmanomas? Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Taip, nesusikalbėjimo duobes reikia peršokti. Bet kad peršoktume, privalome išsiaiškinti, kokio jos dydžio ir kokio gylio. K u l t ū r o s b a r a i ųjų rudenį Latvijos ir Lietuvos forumo suvažiavime Rygoje doc. Edmundas Trumpa įžvalgiai užsiminė: bendruose lietuvių ir latvių susitikimuose pirmiausia vertėtų kalbėti apie tai, ką jau esame pasiekę deklaruojamo bendrumo klausimu. Galbūt reikėtų pradėti kalbą nuo paprastesnių dalykų, nuo jų viešinimo, tą simbolizuotų ir Jūsų knyga, užuot kėlus nerealius ir vargu ar įgyvendinamus uždavinius, pavyzdžiui, planus įkurti abiejose šalyse matomą televizijos kanalą ar įvesti privalomas abiejų kalbų pamokas mokyklose? Juolab kad abejotina, ar abi tautos yra tuo suinteresuotos. Latvius drasko istorinis palikimas ir jie blaškosi tai jiems estai atrodo svarbesni, tai lietuviai. Su estais jiems teko plaukti vienoje istorinėje Livonijos valtyje, tad ir dabar vos kas tuoj lygina save su estais. Su lietuviais kiek rečiau, nors irgi dažniau, negu lietuviai lygina save su latviais. Man regis, jie nenori pripažinti, kad Estija tai Suomijos vektorius, jos tęsinys, jos provincija. Talinas niekada nesilygiuos į Rygą. Jo pašonėje Helsinkis, svajonių ir sapnų miestas, įsitvirtinęs mitas. Net nacionalinių himnų melodija tokia pati. Viskas, kas įvyksta Suomijoje, neišvengiamai pasikartoja Estijoje. Pasekite, pamatysite. Kad ir euras: tą dieną, kai suomiai (vieninteliai iš skandinavų), jį įsivedė, buvo galima drąsiai spėti: dabar tai padarys estai. Nepaisydami nieko padarys. Ir padarė. Jokia Baltijos trijulė, jos vienybė estams nerūpi. Tarkis su estais kiek nori, bet vos suomiai pamos pirštu, iškart nubėgs paskui juos, pamiršę ir latvius, ir lietuvius. Šių eilučių nereikėtų suprasti kaip priekaišto estams, greičiau kaip pavydą. Estai turi labai gerą kaimyną, jiems pasisekė. O mums su latviais? Todėl abi šalys turi laikytis drauge. Dviese. Gal net nuspręsti, kam mums tas euras? Pakaktų bendros baltų valiutos abiem valstybėms. Kuo mūsų federacinė ekonomika būtų prastesnė, tarkime, už Danijos? Juk tokią Rygą turime! Atrodytų, ne tik Rygos, bet ir apskritai visos latvių istorijos kontekste lietuviai turėtų užimti svarbią vietą. Tačiau apsiribojama vien mitu apie Karaliaus Mindaugo kapą, Durbės ar Saulės mūšius. Kad lietuviškas pėdsakas blėsta, puikiai atskleidžiate knygoje paminėdamas faktą, kad apie Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų Latvijoje neužsiminta nė žodžiu. Dar iškalbingesnis faktas, kad nuo Rygos iki Bauskės vargu ar rasime kelio rodyklę Vilnius. Gal tik mes, lietuviai, veržiamės draugauti su latviais, o šie dairosi į Šiaurę ir kažin ar iš viso esame jiems įdomūs, išskyrus keletą entuziastų? Galbūt iš to kyla ir bendradarbiavimo sunkumai? Tai irgi susiję su istorijos duobėmis, kurias mums labai sunku peršokti. Trukdo skirtingi pamatiniai mitai. Bet stengtis susikalbėti būtina. Ir netgi reikėtų paskubėti. 57

64 Taip, pamatiniai mitai skiriasi: Ryga ant istorinės atminties pjedestalo šiandien kelia švedus, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tarsi ir toliau asocijuojasi su latviams priešiška to meto Lenkija, vadinamaisiais lenkų laikais. Kaip paaiškintumėte tokias tendencijas? Kas, Jūsų manymu, lemia, kad tarpukariu įtvirtinta koncepcija apie geruosius švedų laikus šiandien tokia patraukli? Lietuviai patys save pasmerkė, kai leido Lenkijai dominuoti. Taip, 1562 metais Rygos pilyje, Livonijos širdyje, lietuvis Mikalojus Radvila Juodasis paskutiniam išnykusio ordino magistrui Gotardui Ketleriui suteikė naujos valdžios regalijas, padarydamas jį vasalu. Kitaip sakant, Lietuva padalijo Livoniją, apgynė ją nuo Rusios caro Ivano Rūsčiojo. O kas toliau? Jau 1582 metais, karaliui Steponui Batorui įžengus į Rygą, niekas apie Lietuvą nebekalbėjo: atjojo Lenkijos valdžia. Ir patys lietuviai su tuo susitaikė. Žodžiu, mitas ne mūsų naudai. Ir priekaištauti dėl to reikia Vytautui. Tai jis, užuot pasinaudojęs Žalgirio pergale ir sutvirtinęs lietuvybę, 1413 metais visą savo karališką svitą, 47 lietuvių didikų gimines, sulenkino, net jų pavardes ėmė rašyti lenkiškai (koks aktualus nūdienos klausimas!) Jūsų knyga yra tarsi dar vienas akmuo į istorikų daržą nagrinėdami lietuvių ir latvių ryšius, filologai jau seniai yra pralenkę istorikus. Beje Sigitas Geda dienoraštyje apie Latvistikos kabineto atidarymą Vilniaus universitete taip rašė: anais laikais keli žmonės bendram dviejų tautų labui padarė daugiau negu visi universitetai per 18 metų! Leidiniai mieliau aprašys lietuvio ir khmerės vestuves, negu paskelbs ką nors iš latvių istorijos, kultūros, poezijos Turbūt latvių ir lietuvių bendrumu šiandien ima abejoti ir literatai. Bet gal vis dėlto įžvelgiate tam tikrų teigiamų poslinkių? Ar ši problema aktuali ir Latvijai? Pasakysiu daugiau: šiandieninė lietuvių arogancija latvių atžvilgiu gėdinga ir pražūtinga. Ji ką tik sužydėjo blogio gėle turiu omenyje Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje Antano Valionio akiplėšiškus komentarus apie Latvijos prezidento Valdžio Zatlero drąsų sprendimą teisėtai paleisti Seimą. Tokio žingsnio Latvija laukė visą savo istoriją, tą vakarą žmonės verkė prie TV ekranų. O mūsų aukštas diplomatas (buvęs užsienio reikalų ministras, kai Lietuva stojo į NATO ir ES!) brolių latvių politinio vadovo žingsnį pakomentavo kaip koks mačo iš Azijos ar Lotynų Amerikos. Baisu. Išgirdęs, ką pasakė Valionis, pamaniau: Tai pabaiga... Tokie pareiškimai padaro žalą ilgam. Stenkis dešimtmečius, o ateis, atsiprašant, chamas ir leptels. Nei istoriją jis žino, nei latviškai supranta. Mužikai tie lietuviai, pamanys broliai latviai, su kuo čia bendrauti? Laimė, prezidentė Dalia Grybauskaitė reagavo žaibiškai ir latviai šį kartą neužpyko. Dėkui baltų dievams. Tai jau antroji Jūsų knyga, skirta miestų istorijai. Abiejų pavadinimai gana intriguojantys. Tam tikru atžvilgiu tiek Kaliningradas, tiek Ryga yra panašaus likimo miestai, abu be karalių Ar galimas tam tikras Kaliningrado ir Rygos sugretinimas? Sugretinimas? Galimas: Lietuva gyvena tarp dviejų seismiškai aktyvių vulkanų. Knygų pavadinimai? Jie atsirado be išankstinės nuostatos, vėluodami į traukinį, t. y. kai knygos buvo jau parašytos. Tai viską pasako. Neigiamas įvardijimas iššoko kaip džinas iš butelio, nors kamštį laikiau užspaudęs delnu iki paskutinės akimirkos. Rygai rinkau visokiausius gintarinius ir rožinius būdvardžius. Neprilipo nė vienas. Ir tada ūmai iššoko teisingiausias. Kipšas, žinoma, tas Žodis. Tokios knygos turi būti rašomos atidžiai žvelgiant, matant ir su atvira širdimi. Arba nerašomos iš viso. Esu neabejotinai mūsų brolių latvių pusėje, tiesiu jiems ranką, laukiu supratimo. Bet padėtis prasta ir jaučiu, kad nebūsiu suprastas. Ir ką čia pridursi? Dėkoju už pokalbį. 58 K u l t ū r o s b a r a i

65 Pažinti naujaip Virginijus Savukynas Kaip tampama lietuviu? Kai 1906 m. mirė Žemaitės atradėjas Povilas Višinskis, Lietuvos ūkininke Gabrielė Petkevičaitė-Bitė išspausdino nekrologą, prasidedantį tokiais žodžiais: Povilą Višinskį pažinau kokie 13 metų atgal. Atkeliavo dar nesuaugęs bernelis su kitu savo draugu. Abudu buvo tik ką gimnaziją baigusiu. Buvo išsirengusiu į kelionę po Lietuvą be skatiko kišenėje. Keliavo pėsčiu, sodiečiu miliniais švarkais apsivilkusiu. Jaunikaičių kelionės tikslas buvo pažinti savo kraštas ir suieškoti lietuvių. Mat dar tuomet lietuvis, kurs jau susiprasdavo esąs lietuvis, savo tautos žmogus, buvo retas atsitikimas. Daug mylių reikėdavo suvaikščioti, lig toks žmogus atitikti pasisekdavo. Ir a. a. Povilas su savo draugu vos trečią savo kelionės dieną atrado pastogę, po kuria jų kelionės tikslas buvo suprastas ir po kuria galėjo kaip reikiant pailsėti. 1 Keista laikydami atrama kaimą ir lietuvių kalbą, susipratę lietuviai net tris dienas turėdavo per Lietuvą eiti, kol surasdavo kitą susipratusį lietuvį! O juk visi kaimiečiai kalbėjo lietuviškai. Tad ko čia reikėjo ieškoti? Vis dėlto susipratusių lietuvių patirtis, jiems ieškant lietuvių, labai primena apokaliptinį vaizdinį, kai po pasaulio pabaigos žmogus ieško kito žmogaus. Kodėl? Panašiai jautėsi ir Jonas Šliūpas, nuvykęs į Mažąją Lietuvą išsiaiškinti, ar būtų įmanoma leisti lietuvišką laikraštį: Dyviną įspaudą padarė ant manęs Prūsija. Keliai dailūs, ūkė kilta, namai kaimų ir miestelių švarūs, bet dvasė žmonių kas link savos tautos užmigusi! Tilžėje suėjau tūlus vyrus iš Liet. raštų draugystės, ir tie lyg šaltu K u l t ū r o s b a r a i vandeniu mano karštą širdį apipylė, besidyvydami, kad aš norįs Lietuvą kelti... Prūsuose nesą tokių žmonių... Jiems rūpi tik trupučius mūsų pasakų, mislius, dainas surinkti, idant išliktų tie skarbai mirštančių lietuvių tautos! 2 Lietuviško modernaus nacionalizmo veikėjai labai dažnai aprašydavo savo patyrimą kaip vienišų, mažos grupelės asmenų darbą. Pasirinktieji Aušros ir Varpo pavadinimai buvo labai simboliški. Aušra žymi naujos dienos pradžią, tačiau tai reiškia, kad dabar yra dar tamsu, vos vos brėkšta Varpas praneša žinią, ją skleidžia. 3 Juk, jei visi žinotų, nereikėtų balsu da vis garsiau to pranešti. Vincas Kudirka ne kartą yra rašęs apie nesusipratusius lietuvius, o jo sapnas apie lietuvaitę, kuri nežino, kad yra lietuvaitė, tapo kone chrestomatiniu. Todėl visiškai natūralu, kad savo darbą jie vadino tautos budinimu : tauta yra užmigusi, ji nežino, kas iš tikrųjų yra, nors savastį išlaikė tai kalba, dainos, pasakojimai, menantys tolimus laikus, tolimesnius nei tie, kai valdė Vytautas, kurį prisimena Lietuvos totoriai, bet ne lietuviai. Tad Višinskio kelionė atspindi esamą situaciją. Jo supratimu, tauta užmigusi, nesusipratusi, tačiau, jei pažvelgtume to meto lietuvių valstiečių akimis, tai normalu, juk jie savo tapatumą sieja su katalikybe ir lenkiškumu. Tautinio atgimimo veikėjams reikėjo įveikti šį savivokos antsluoksnį ir įdiegti naują tapatumą, pagrįstą kalba, kuri puoselėjama po šiaudine pastoge. 59

66 Vis dėlto išvengti tam tikrų prieštaravimų nepavyko. Viena vertus, susipratusius lietuvius imta vadinti naujalietuviais, priešpriešinant juos senalietuviams, t. y. bajorams, išlaikiusiems senąją LDK tradiciją, jie kalbėjo lenkiškai, bet vadino save lietuviais. Antra vertus, kaimo bendruomenė šį tą nutuokė apie Gedimino, Vytauto žygius, o Basanavičius žvelgė į gerokai senesnius laikus. Tai buvo tam tikro istorinio valstiečių bendruomenės paso paieškos reikėjo parodyti, kad kaimo bendruomenės, kuri kalba lietuviškai, dainuoja lietuvių liaudies dainas, pasakoja pasakas ir sakmes, šaknys siekia labai senus laikus, bet dabar ji yra tiesiog užsnūdusi ir to nepamena. Taigi paradoksalu, bet naujalietuvių žvilgsnis buvo nukreiptas į praeitį. Tiesą sakant, būtų lengviau paaiškinti, kodėl XIX a. nesusidarė (jei būtų nesusidariusi!) kalbiniu tapatumu pagrįsta bendruomenė, save įvardijanti lietuviais, negu kodėl taip atsitiko. Nepaisant to, kad XIX a. buvo nacionalizmo amžius ir panašūs atgimimo procesai vyko visoje Vidurio Europoje, vis dėlto, giliau pažvelgus, apima nuostaba juk Lietuvos ano meto visuomenės kultūriniai ir socialiniai vektoriai buvo nukreipti į ankstesnį Lenkijos ir Lietuvos valstybės tapatumą, kurį labai greitai pradėta sieti su lenkiškumu. Žinoma, baudžiavos panaikinimas sudarė sąlygas, kad ir prakutę valstiečiai galėtų, sukaupę šiek tiek pinigų, leisti sūnus į mokslus. Šie dažniausiai tapdavo gydytojais ir kunigais. Užėmę tvirtesnes pozicijas visuomenėje, būtent jie diegė gimtąja kalba pagrįstą tapatumą. Vis dėlto dviguba lietuvio ir lenko savimonė buvo būdinga ne tik bajorams, bet ir valstiečiams (tą aptariau straipsnyje KB nr. 5). Lenkai buvo laikomi draugais ir broliais, o ne priešais. Kitaip tariant, kyla klausimas: kodėl valstiečių, o kai kada ir bajorų, vaikai apsisprendė būti lietuviais, bet ne lenkais arba ne lietuviais ir lenkais? Kodėl ir kaip atsirado lietuvių tauta, suvokianti savo atskirumą ir siekianti tapti nepriklausoma? Juk tyrinėdami to meto mentalitetą ir savimonę neaptinkame jokių ženklų, kurie pranašautų ką nors daugiau negu etnografinis Lietuvos likimas. Susidomėjimas lietuvių valstiečių kultūra, jų dainomis ir pasakomis buvo greičiau mokslinė veikla, skubėta fiksuoti ir išsaugoti nykstantį etnokultūrinį klodą, bet tai nesieta nei su nauja lietuvių savimonės trajektorija, nei (juo labiau) su galima Lietuvos nepriklausomybe. Lenkai irgi džiaugėsi, kad buvo išleistos Juškos surinktos dainos: Tasai išleidimas papildo žymią spragą tame dalyke, nes jau rusinų ir lenkų dainų melodijos esančios surinktos ir išleistos anksčiau. 4 Jų požiūris ir laikysena pasikeitė tik tada, kai lietuviai ėmė mąstyti apie atskirą savo valstybę. Ir vėl kyla klausimas: o kaip pavyko sutelkti jėgas, jas mobilizuoti? Kokiu būdu lietuviams įrodyta, kad jie yra lietuviai? Kas lėmė, kad iš paprastų (lenkuojančių) lietuvių jie tapo susipratusiais lietuviais? Kultūros semiotika, su ja susiliečiančios teorijos ir metodologijos (tarkime, Michelio Foucault genealogija ) siūlo gerai išgaląstus įrankius preparuoti kultūrą sinchroniniu lygmeniu. Sunkumų kyla, kai susiduriame su diachronija. O sunkiausia yra paaiškinti, kodėl keičiasi kultūros reikšmės. Tad dažniausiai apsiribojama konstatavimu, kad štai tam tikru momentu įvyko tam tikri pasikeitimai. Tarkime, Foucault kalba apie žinijos struktūras, būdingas Vakarų kultūrai, tačiau nepaaiškina, kodėl jos keičiasi. 5 Bandysiu užčiuopti bent vieną tapatumo transformacijai būtiną elementą tai emocijos. Patyrinėkime, kokią įtaką kolektyviniam tapatumui daro pasididžiavimo ir garbės jausmas. Vinco Kudirkos tapimas lietuviu Įsibėgėjusi lenkų šlėktiška dvasia negalėjo susilaikyti, apsiaupdama ir kiekvieną lietuvį. Vos spėjau apsivilkti mėlyna mundieraite su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokiniais, pajutau, kad mano dvasioje kažin kas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuo aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jog aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojo sūnumi esant. Žinoma, išlikimo instinktas liepė man niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, idant niekas nepamatytų, kad mano tėvas dėvi sermėginę ir moka tik lietuviškai. Dėl to stengiausi kalbėti, nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie manęs atvažiuodavo aplankyti, 60 K u l t ū r o s b a r a i

67 šalindavausi iš tolo, jeigu tik pastebėdavau, kad kas draugų ar ponų mato... Tapau mat lenku ir kartu ponu tekau lenkiškai dvasiai, 6 rašė Vincas Kudirka. Jo įspūdingas liudijimas atveria duris į lietuvių tapatumo kalvę: Paleido ant Velykų. Keletas mokintinių susitarėme pasisamdyti arklius ir keliauti drauge namon. Tarp mūs buvo Basanavičius, mokintinis iš vyriausios kliasos. Bevažiuojant jis atsiliepia: Panowie, zaspiewajmy! Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti. Tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: Augin tėvas du sūneliu... Rodos, kad man kas gerklę užėmė iš gėdos. Chlop, pamislijau sau lenkiškai ir nuleidęs nosį tylėjau. 7 Tapimas lenku reiškė galimybę kilti socialinės hierarchijos laiptais. Tai visiškai atitinka jau nagrinėtas mentaliteto struktūras. Tačiau atkreipkime dėmesį į Kudirkos savijautą, kai jis įsisąmonino savo tapatumą: Po to ar į pusmetį gavau Nr. 1 Aušros numerį. Žiūriu, pirmame puslapyje stovi Basanavičius. Pranašas, pagalvojau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti Aušrą ir... nebeatmenu jau visko, kas paskiau su manimi darėsi... tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į sienas mano kambarėlio... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios negrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Po to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk, ir tas pasaulis man per ankštas... Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs 8 Kudirka patyrė tokias transformacijas: gėda būti lietuviu/lietuviškai kalbėti gėda gėdytis būti lietuviu/ lietuviškai kalbėti didžiuojuosi esąs lietuvis. Jo lietuviškumas buvo susijęs su kalba, kurios jis iš pradžių gėdijosi, o vėliau, skaitydamas lietuvišką Aušrą, suprato, kad yra lietuvis ir privalo grąžinti skolą tėvynei. Ankstesniame straipsnyje (KB nr. 5) aptariau, kad tiek krajovcų (Lietuvos lenkų, likusių be vardo litwini), K u l t ū r o s b a r a i tiek tuteišių, tiek ir modernių lietuvių tapatumas kilo iš bendro vardiklio, bet susitelkusios grupės apibrėžė save pagal skirtingus kriterijus. Dabar paanalizuokime, kaip modernusis lietuvių tapatumas buvo įtvirtintas. Kalbinis tapatumas Anot garsios Czesławo Miłoszo frazės, moderni Lietuva gimė iš filologijos. Nuo XIX a. pabaigos pagrindiniu tapatumo kriterijumi tapo kalba. Mečislovas Davainis-Silvestraitis viename eilėraštyje rašė: Juk tai viena gentė mūsų Po Maskolium ir po Prūsu: Liuteriai ir katalikai Tegyvuoja mūsų mužikai! Ponai štuką mums iškirto, Kad į Vokiečius pavirto. Būrs Lietuvis neišnyko Tegyvuoja kalba mužiko! 9 Eilėraštis rodo, kad jau bandoma peržengti konfesinį tapatumą. Aiškinama, esą liuteronai ir katalikai gali priklausyti tai pačiai bendruomenei, jei jie kalba ta pačia (lietuvių) kalba. Nuo šiol kalba, o ne konfesija, tampa bendruomenės apibrėžtimi tai XIX a. antrosios pusės realybė. XIX a. pabaigoje susiformuoja kalbinis tapatumas dabar lietuviu laikomas tik tas, kuris kalba lietuviškai. Bajoriškasis tapatumas, paremtas valstybės ribomis ir religija, atmetamas. Be abejo, tai susiję su visuomenės demokratizacija ir valstiečių luomo iškilimu, įsitraukimu į viešąjį krašto gyvenimą vis daugiau valstiečių galėjo leisti sūnus mokytis. Štai Antanas Smetona Viltyje rašė: Taigi, kas laiko save lietuviu, bet nemoka ir nerodo noro mokytis lietuviškai, tas nebe lietuvis, tas nesusipratęs. 10 Kunigas Gimžauskas pabrėžė: Nėr tėvynės be liežuvio. Kiekviens šitą gal suprasti. Atimk kalbą nuo lietuvio Tai Lietuvos neesti

68 Šis tapatumo lūžis, jei lūžiu vadinsime naują, neįprastą laikyseną, naują savivokos kryptį, įvyko anksčiau. Jau Aušra lietuvių kalbą siejo su lietuvių tapatumu: Lietuvos dvasė per tiek šimtų metų neprieteliszka ranka gesįta szendien didei sunykus! Vislab, kas buvo lituviszka, per ilgus metus buvo rupinama isznaikinti, isz szaknų iszrauti. Drauge su sunaikinimu kalbos isznaikįta tapo senovės Lietuvos dvasė; kalbai ir dvasei sunykus, nuvargo ir visa mūsų giminė! 12 Arba: Tewu mano žeme, brangioji Lietuwa! Ne daug tawo waiku maža juju kruwa; Nors daugel isz juju jau susilenkavo, Po sziaudiniu stogu gywoj žodis tawo! Prigimtoji žeme, brangioji Lietuwa, Kaip senelei sako, daug platesnė buwo. Nors taw kaimynai grabą nor priskirti, Asz neduosiu kalbai prigimtai numirti. 13 Šie teiginiai aiškiai rodo, kad svarbiausiu lietuvybės kriterijumi tampa lietuvių kalba, bet ji vis dar laikoma po sziaudiniu stogu, t. y. lietuviškai kalba tik valstiečiai. O kaip ir kokiu būdu kalbinį tapatumą priėmė visa bendruomenė? Kodėl Prancūzijos piemenys kalba lietuviškai Savaime aišku, kad Prancūzijos piemenys XIX a. tikrai nekalbėjo lietuviškai ir net nežinojo, kad Lietuva apskritai yra. Vincas Kudirka aprašo anekdotišką atvejį apie savo draugą iš I kliasos, kuris užklaustas mokintojo, kaip kalba piemens Francūzijoje? atsakė: l i e t u v i š k a i. 14 Nežinia, ar tai buvo tikras nutikimas, ar jį sugalvojo pats Kudirka, norėdamas parodyti, kaip absurdiška lietuvių kalbą sieti su chlopų kalba. Jis aistringai kritikavo tuos lietuvius, kurie atsižadėjo savo tėvų kalbos, jos gėdijosi ir kalbėjo lenkiškai, esą lietuviškai kalba tik valstiečiai. Todėl suprantama jo draugo tikro ar išgalvoto logika: jei valstiečiai chlopai kalba lietuviškai, tai ir Prancūzijos chlopai (piemenys) turėtų kalbėti lietuviškai. Kad lietuvių kalba buvo laikoma nekultūringa, necivilizuota, žemesne, tinkama tik valstiečių luomui, žinome seniai. Tačiau šį reiškinį reikėtų patyrinėti atidžiau, kad geriau suprastume, ką anuo metu tai reiškė ir kokia logika buvo remiamasi m. sukilimo vadovybė atsišaukime Broley Žemayscicy yr Letuwininkay žadėjo: Po pabayktos waynos, kayp jau newiena Maskole nepalyks Žemaysciose, palikset tuo kartu tykrais Lankais walnays. 15 Matome, kad laisvė čia siejama su lenkiškumu. Tapti laisvam reiškė tapti lenku m. sukilimas paliko tokį liudijimą: Jei, Dieve duok, bus lenkų valdžia, tuomet visai tautai bus duota žemė ir laisvė, valstietis taps lyg bajoras. 16 Šiuos atsišaukimus liaudis palaikė, buvo net taip dainuojama: Kai bus lenkų karalystė, Gausit visi bajorystę, Tiktai muškim tuos vabalus. 17 Taigi laisvė apibrėžiama kaip išsivadavimas iš baudžiavos tada visi taps bajorais, o kartu ir lenkais. Į lenkiškumo sampratą bent jau Lietuvoje buvo įtrauktas ne tik religinis (lenkas tai katalikas), bet ir socialinis (lenkas tai bajoras) turinys. Aišku, tai atitiko to meto tikrovę: bajorai kalbėdavo lenkiškai ir daugelis laikė save lenkais. Aiškėja ir kitas aspektas: kylant socialinės hierarchijos laiptais, buvo atsisakoma lietuvių ir pereinama prie lenkų kalbos. Valerijus Čekmonas teigia: Kaip šlėktų kalba, panaikinus baudžiavą, ji tampa taip pat pasiturimo gyvenimo, tvirtos visuomeninės padėties ženklu. Paribio zonos gyventojai dar ir dabar prisimena, kad pralobę ūkininkai laikę savo pareiga mokyti vaikus lenkiškai ir patys ta kalba kalbėdavę namie. Taigi lenkų kalba paribyje apskritai, vadinasi, ir lietuviškai kalbantiems žmonėms, reiškė socialiai didelį prestižą. 18 Tą patį pabrėžia ir Halina Turska: lenkų kalbą perėmė pirmiausia turtingesni žmonės arba užimantys kokius nors postus, pavyzdžiui, seniūno, miškininko. 19 Jei kuri nors šeima pradėdavo lenkiškai kalbėti, kiti sakydavo, kad jie prie šlėktos arba kad turtingai gyvena K u l t ū r o s b a r a i

69 K u l t ū r o s b a r a i XIX a. paliko gausybę liudijimų, kad lenkų kalba buvo siejama su aukštesniu socialiniu sluoksniu. Jonas Šliūpas autobiografijoje rašo, esą tėvas ketino nuvežti jį pas savo brolį kunigą: Sako, pas dėdę išmoksite politikės, gražaus apsiėjimo ir lenkiškai kalbėti... mat, tėvai dar ne kartą svajojo, kad tai, kas lenkiška, gražiau yra, ir sapnuodavo apie įsipirkimą į bajorystą. Matomai, bajorai dar turėjo kokias privilegijas, kurių neturėjo mužikai. 21 Tad lenkų kalbos perėmimas buvo natūralus žingsnis. O dabar pažiūrėkime, kaip šį socialinį statusą vertina tradicinė kultūra, XIX ir XX a. valstiečių bendruomenė. Remiuosi etnografine medžiaga 1997 m. surinkta Varėnos (Mikalčiūnai) ir Vilniaus (Airėnai, Bezdonys, Vindžiūnai) rajonuose. Medžiaga saugoma autoriaus archyve. Kas išlaiko skirtumus konfesiškai homogeniškuose rajonuose? Kuo yra grindžiamas priklausymas vienai ar kitai tautai? Keliu hipotezę, kad etninį susisluoksniavimą lėmė socialinio prestižo hierarcija. 22 Pirmiausia išsiaiškinkime, koks lenkų ir po prostu kalbų santykis. Po šiuo įvardijimu slepiasi dvi kalbos: baltarusių ir lenkų (vienas iš tarmių variantų). Tai nėra keista, nes baltarusiškai kalbantys katalikai laiko save lenkais. Jau pats kalbos pavadinimas nurodo hierarchinę struktūrą: yra paprasta ir yra aukštesnė (lenkų) kalba. Štai Eišiškių apylinkėse kaimai dalijami į šviesius ir tamsius, pagrindinis to skirstymo požymis yra lenkų kalbos mokėjimas. Tai, kas lenkiška, laikoma visko, kas šviesu ir kultūringa, sinonimu. 23 Galima numanyti, kad tokia hierarchinė struktūra padėjo baltarusių kalbai išlikti, nes nevertė jos asimiliuotis su lenkų kalba. Tuo remiantis galima drąsiau interpretuoti surinktus duomenis. Visuotinai žinoma, kad Vilniaus kraštas tai ir gudų kraštas. Kas tie gudai yra? Šiuo atveju nereikėtų supaprastinti situacijos ir tapatinti jų su baltarusiais, nes tai nepadės išsiaiškinti etnokonfesinių šio regiono santykių, tik dar labiau juos supainios. Čia plačiau nenagrinėsiu gudo reikšmių. XIX a. kalbininkai manė, kad šį žodį baltai vartojo gotams įvardyti, tačiau neseniai Simonas Karaliūnas, remdamasis baltų/lietuvių kalbų ypatybėmis, argumentuotai įrodė: Heteronimu gudai lietuviai vadina kitomis tarmėmis kalbančius lietuvius, ir toks vartojimas orientuojamas rytų kryptimi. Prūsų lietuviai gudais vadino šiaurės rytuose esančius lietuvius abipus Nemuno; vakarų lietuviai gudais vadino vakarų ir vidurio aukštaičius; pastariesiems gudai yra patys rytiniai kitatarmiai kaimynai ir vietiniai arba dar toliau į rytus gyvenantys baltarusiai. 24 Įdomu, kad vienas iš semantinių gudo aspektų yra mažas, prastas, netikęs, menkas, niekingas. Beje, tai rodo ir vėlesni ne tik Vilniaus krašto etnonimai. Antai XVII a. Prūsijoje gudu buvo vadinamas apdriskęs, prastai apsirengęs žmogus. 25 Be to, gudu vadindavo ir tą, kuris neaiškiai, nesuprantamai kalba. Tokie Prūsijos lietuviams atrodė Didžiosios Lietuvos lietuviai, žemaičiams aukštaičiai, o aukštaičiams baltarusiai. Daiva Astramskaitė-Vaitkevičienė atkreipė dėmesį į mitologines gudo reikšmes, siejamas su ekstrasocialine būtybe, kuria kartais gąsdinami vaikai: Ačia, ačia, maumą, aa, aa, guda, Aš Jonulio neduosiu, Ba jis mažutukas. 26 Mitologiniai duomenys, ko gero, padėtų geriau išsiaiškinti senąsias gudo reikšmes ir suprasti jų funkcionavimą, tačiau tai jau atskiros studijos reikalas. Šiame tyrime apsiribosiu mažiau ambicingais tikslais. Vilniaus krašto lietuviai sako, kad gudas nesiskiria nuo lenko: Kas yra gudas? Gudas yra tas pats lenkas, tik negrynai kalba. Žodžiai kitokie. Tačiau kiti tuoj pat patikslina: Gudas tai prazviščias lenko. Lenkas tai tikras jau užvardijimas, o gudas tai pravardė. Kai ant lenko pasakai gudas, jie supyksta. Pasakyti gudas, tai blogai pavadinti. Bet šiaip lenkas nuo gudo niekuo nesiskyrė. Va ir pas mus yra dzūkas ir žemaitis. Tai toks pat skirtumas tarp gudo ir lenko. 63

70 Šiuo požiūriu įdomios Mikalčiūnų apylinkės Varėnos rajone. Ten gyvena lenkai, lietuviai ir baltarusiai/ gudai. Visi jie yra katalikai. Kurklių kaime vienas lietuvis taip teigė: Lenkas ir gudas yra tas pats. Ir gudas, ir lenkas yra katalikas. Vadinasi, gudas yra lenko pravardė. Taip suponuojama hierarchinė struktūra, kuri atitinka opoziciją šviesus vs tamsus, apie kurią jau kalbėjome. Varėnos rajone sakoma: Gudas tai prasčiokas, kas paprastai kalba. Čia seni lietuviai nemoka kalbėt, kaip reikia. Kai kaimynai sueina, kalba gudiškai. Va, ir mano žmona irgi gudiškai kalbėjo, o lietuviškai nemokėjo. Tik kai vaikai pradėjo eit į mokyklą, ten lietuviškai kalbėjo, tai per juos išmoko lietuviškai. O kuo skiriasi lenkas nuo gudo? Nu, kad lenkas ir gudas tas pats. Tik kai gudiškai kalbi, tai prastas. Mano tėveliai taip kalbėjo, ir aš esu gudė. Ir lenkas, ir gudas yra katalikai. O mes ir lietuviškai prastai kalbam dzūkiškai, nu ne grynai lietuviškai. Taigi lietuviams lenkas ir gudas yra tas pats, arba gudas yra lenko pravardė. Lenkas įkūnija šviesumą, o gudas tamsumą. Darosi aišku, kodėl gudas yra lenko pravardė: norint įžeisti, pažeminti, pavadinama etnonimu, kuris turi menkinamąjį atspalvį. Tai įmanoma todėl, kad baltarusiškai kalbantys žmonės įvardija save lenkais. Taip pat suprantama, kodėl Aldiškių kaimo lenkas teigė: Gudai tai baltarusiai, o čia lenkai. Tai du skirtingi dalykai. Pats save jis, be abejo, laiko lenku. Taigi tie, kurie supranta kalbantys ne taip grynai lenkiškai, didelio skirtumo tarp gudo ir lenko neįžvelgia, netgi tvirtina, kad tai yra tas pats. O tie, kurie laiko save šviesesniais, aiškiai brėžia ribą tarp lenko ir gudo. Beje, Laima Anglickienė rašo: Niekinančią, blogą prasmę turi ir kai kurie liaudiški augalų bei gyvūnų pavadinimai su šaknimi gud-. Tai nelabai vertingi, bet savo išvaizda panašūs į naudingesnius, vertingesnius augalus: gudablė tekšė (avietės rūšis), gudkarklis gluosnis, blindė, alyva, gudobelė šaltekšnis, laukinė obelis, gudas (gudažolė, gudbarščiai) rūgštynė 27 Kyla klausimas: o kur pagal susiklosčiusią hierachinę struktūrą yra lietuviai? Atrodo, jie išstumti į užribį. Lenkai juos vadino chamais. Varėnos rajone Pakanavės kaimo žmonės sakė: Jie, lenkai, labiau galvas buvo iškėlę prieš lietuvius, į mus žiūrėdavo iš aukšto. Kai norėdavo įžeisti, tai lenkai ant lietuvių pasakydavo: cham. Lietuviai atsilygindami: išverstarankoviai. Oi būdavo, kad ir susimušdavom mokykloje, vaikais būdami. Aišku, tik vaikai mušdavos. Šią pravardę galima vadinti atsaku į lenkų nubrėžtą socialinę hierarciją: išverstarankovis tai išvirkščias, priešingas. Pravardė sukonstruota remiantis ta pačia struktūra, bet vertinant ją priešingai. Gudai lietuvius pravardžiavo klumpiniais : Kai supyksta, tai klumpiniais pavadina lietuvius. Bet dabar gudus klumpiniais gali pavadinti, nes jie prasčiau gyvena. Klumpinis tai reiškė prastesnis. Bet čia niekas nei anksčiau, nei dabar klumpių nenešiojo. Ten toliau į Lietuvą. Panašu, kad gudai lietuvius laikė dar žemesniais pagal socialinę hierarchiją. Taigi matome, kad lenkai tai socialiai aukštesnis, kultūringesnis, civilizuotesnis sluoksnis, o gudai žemesnis, paprastas. Lietuviai iš šios hierarchinės struktūros apskritai išmesti, taigi jie dar žemesni. Štai kodėl lietuviškumas buvo suvokiamas kaip gėda. Lietuviai mokėsi kiek galėdami, lenkų, bet daugiausia gudų kalbos ir jeigu juos kas nors poniškai apsirėdęs, koks ponas, lietuviškai užkalbina, tai jie, mįslydami, kad juos nor išjuokti, lietuviškai neatsiliepia, tik gudiškai. 28 Asaviečius kažkas įkalbėjo, kad jų kalba visiškai prasta, prastesnė net už prostą gudų kalbą, kad su ja Dievui nei nesirodyk, kad Dievas labiau mėgsta ponišką kalbą. 29 Kaip teigia Halina Turska, socialiniai ekonominiai procesai lėmė, kad atsirado du galios vektoriai. Viena vertus, lietuvių ūkininkams praturtėjus, susikūrė galingesnė lietuvių inteligentija, pradėjusi budinti tautą. Antra vertus, lietuviai buvo nuolatos lenkinami. Tarp valstiečių irgi plito polonofilinės nuotaikos. Lenkišku- 64 K u l t ū r o s b a r a i

71 mas buvo siejamas su aukštesniu socialiniu sluoksniu ir vertinamas teigiamai, vadinasi, socialinis mobilumas turėjo atverti dar platesnius vartus lenkų kalbai ir lenkiškam tapatumui. Lietuvių liaudies dainos eilutė visi būsit Lenkay galėjo būti pranašiška (juk tai ir buvo parašyta remiantis tokia kultūros logika). Ne gėda būti lietuviu Garsus kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas yra detaliai aptaręs gėdos ir baimės vaidmenį kultūroje. Pasak jo, grupės, kurią vienija gėda, atskyrimas nuo grupės, kurią vienija baimė, sutampa su skirstymu į mes ir jie. Kultūros atžvilgiu mes tai kolektyvas, kuris pripažįsta bendras vidines gėdos ir garbės normas. O baimė lemia mūsų santykį su tais, kurie yra išorėje. Pasak jo, gėda ir garbė funkcionuoja bendruomenės viduje tarp lygių asmenų, o baimė apibrėžia hierarchinių subjektų tarpusavio ryšius. Štai XIX a. Rusijoje (kaip, beje, ir kitur) kilmingųjų veiksmus apibrėžė gėdos ir garbės jausmai (rusų literatūroje visapusiškai aprašyta gėdos baimė), o santykis su valstiečiais buvo grindžiamas jiems diegiama baime (taip siekta paklusnumo). 30 Baimę sukelia kas nors iš išorės, o gėda užplūsta iš vidaus. Valgyti rankomis man nebus gėda tol, kol aš pats to neįsisąmoninsiu. Kas nors iš išorės (pavyzdžiui, tėvai) gali mane bausti, aš galiu tinkamai elgtis, kai esu kontroliuojamas, tačiau, ištrūkęs iš kontrolės, elgsiuosi taip, kaip noriu. O nuo gėdos jausmo nepabėgsi, nes gėda jaučiama ir tada, kai niekas nemato, kai esi tik pats su savimi. Baimė yra kontrolė iš išorės, o gėda iš vidaus. Tad garbės ir gėdos (atitinkamai negarbės ir negėdos) svertai būdingi bendruomenei, kuri remiasi lygiateisiais ryšiais. Čia ir slypi transformacijos galimybė: tą, kas anksčiau atrodė gėdinga, pavertus pasididžiavimo vertu objektu, galima aktualizuoti ir įteisinti tam tikrą grupę. Šiuo atveju buvo įteisinta valstiečių, kalbančių lietuvių kalba, bendruomenė. Garbės svertas buvo labai svarbus susipratusiems lietuviams. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rašė: Užtektų juk jau romantizmo laikų, kuomet vien džiaugėmės ir, trindami mieguistas akis, šaukėme viens kitam: Ar žinai, brol, K u l t ū r o s b a r a i juk aš lietuvis, ir moku lietuviškai, ir nesigėdysiu su tavimi ant ulyčios ir kitose vietose lietuviškai šnekėti. Ir aš irgi nebūsiu už tave prastesnis. O mūsų tėvynė tokia puiki! Ir joje pievos žaliuoja ir miškai gaudžia, ir laukuose javai uždera ne prasčiau kaip kitur, ir mes niekuo ne prastesni už kitus žmones, todėl nesidrovėkime tarti balsiai: Aš lietuvis! Tu lietuvis! Mes visi lietuviai! Mūsų tėvynė Lietuva! 31 Čia reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą: negėda būti lietuviu valstiečiu. Tai buvo laikoma natūraliu dalyku, niekas nereikalavo, kad valstiečiai kalbėtų lenkiškai. Tačiau tiems, kurie socialinės hierarchijos laiptais pakilo aukščiau, vartoti lietuvių kalbą atrodė gėdinga. Kitaip tariant, po baudžiavos panaikinimo nebeliko baimės sverto, kuris atskirtų ponus nuo valstiečių, tačiau išliko gėdos svertas. Noras pasiekti ko nors daugiau socialiniu atžvilgiu vertė atsisakyti lietuvių ir pereiti prie lenkų kalbos. Taip buvo todėl, kad ši (lenkiškai kalbanti) bendruomenė lietuvių kalbą laikė valstiečių, chlopų kalba, netinkama aukštesniam luomui. Į mokslus išleisti lietuvų valstiečių sūnūs paklusdavo šiam reikalavimui. Jie atsisakydavo lietuvių kalbos ir kalbėdavo lenkiškai. Baudžiavos panaikinimas nereiškė, kad išnyko ir mentaliteto struktūros, persismelkusios baudžiavine ideologija. Socialinis mobilumas atvėrė dar platesnes galimybes perimti lenkų kalbą. Lietuvių kalbai žūtbūt reikėjo išsikovoti teisę egzistuoti, reikėjo įrodyti, kad lietuviškai kalbėti ne tik nėra gėda, o atvirkščiai verta tuo didžiuotis. Jei nebūtų atsiradęs šis svertas, būtų buvusi masiškai perimta lenkų kalba ir kultūra. Taigi vien socialinės reformos dar nereiškia, kad būtinai atsiras ir nacionalinis sąjūdis. Suprantama, jei baudžiava nebūtų buvusi panaikinta, vargu ar būtų prasidėjęs nacionalinis lietuvių atgimimas. Tačiau ne ką mažiau svarbu įveikti ir mentaliteto pančius, paveldėtus iš praeities. Kai atsikratoma gėdos jausmo, pradeda galioti naujos taisyklės ir galima nebeslėpti savo tapatumo, įteisinti jį ir sulaukti palankaus aplinkinių vertinimo. Propaguoti šią garbės ir gėdos dialektiką pradėjo ne Vincas Kudirka žemaičių bajorai kalbėjo apie tai jau XIX a. pradžioje. Prisiminkime vieną Simono Stanevičiaus eilėraštį: 65

72 Mačiau Vilnių, šaunų miestą, Seną mokslų gyvenimą, Nuo žemaičių beapsėstą Ir jų tikrą sutarimą. * Šlovė visus sujudino Gera tėviškei daryti, Ir, ką amžiai pagadino, Čėsas yra sutaisyti. * Daugel metų sviets rokavo, Mūsų žemė kaip pražuvo, Kaip užmiršo kalbą savo Ir užmiršo, kuomi buvo. * Tarp žemaičių vis atgijo Garbė tėvų ir liežuvis, Meilė tarp jų išsiliejo, Prasidžiugo ir lietuvis. * Sveiks, Ringaude, mūsų tėve! Sveiks, Mindauge, karaliūnai! Garbę jūsų skelbdink, dieve, Kuri linksmin mumis nūnai. * Sveiks būk, senas Gediminas! Sveiks, Algirde galingiausias! Sveiks, Kęstuti minėtinas, Iš žemaičių ko stipriausias! * Buvot ligšiol užmiršime Dėl daugumo neprietelių, Štai žemaičių surinkime Šlovė jūsų prisikėlė. * Prasidžiugo Lėtų šalys Ir geruma sūnų savo, Nesang greitai iš nevalios Pražuvimo išvadavo. * Šviesi saulė užtekėjo, Lėtų nušvito pašaliai, Rankas ant akių uždėję, Išsisklaidė neprieteliai. * Šimtabalsis garsas lėkė, Ilgus sparnus plasnodamas, Nepaliaudams šaukė, rėkė, Po pasaulį skrajodamas: * Veizdėk, sviete nusiminęs! Kas ten šiaurėj atsitiko, Lietuvos senos giminės Pražuvime sveikos liko. 32 Eilėraščio autorius kreipiasi į istorinę tradiciją, nori atgaivinti didžiųjų kunigaikščių šlovę (plačiau apie šlovės ir garbės skirtumus yra rašęs Paulius Subačius 33 ). Stanevičiaus adresatas yra bajorai tie, kuriems svarbi istorinė perspektyva. Garbingas yra noras būti tauta, lygia tarp kitų tautų. Tačiau čia nebandoma keisti to meto realybės, nesipiktinama, kad lietuvių kalba laikoma mužikiška, nesiekiama sugriauti įsitvirtinusio požiūrio. Aišku, tuo metu, esant baudžiavai, ši opozicija ( mužikiška lietuvių vs poniška lenkų kalba ) nebuvo aiškiai išreikšta vien todėl, kad ji nebuvo aktuali, socialinis mobilumas tada buvo toks menkas, kad lietuvių kalba nekėlė jokios grėsmės, neturėjo pretenzijų tapti elito kalba. Utenos apylinkių dvarininkas Pranciškus Vilčinskis nusiuntė Eustachijui Tiškevičiui tokį eilėraštį: Kur Kunigaykszczey nuzdieia, Ku musu Zemi tureja Ir lietuviszkay kalbeia, Kur musu Jaunimas ginklay Ju stiprybies waldzios ženklay? Lika tik kapay paminklay. Kas ios suieszkat nares, Kitam dot zyniu gales, Garbi nuo musu tures. 34 Idealas senoji LDK, jos kunigaikščiai ir sąjunga su Lenkija. Atgaivinti tokią senovę yra garbingas dalykas. 66 K u l t ū r o s b a r a i

73 Dionizas Poška rašė: Lietuway nier giedas Sawa žinkla statiti pri Greku peliedas. 35 Lietuva gretinama su antikinės kultūros idealais su Graikija. Tai aukštosios kultūros laukas, kuris niekaip neatliepė to meto realijų. Todėl savo ženklą statyti prie graikų atrodė normalu, bet nebandyta nė užsiminti, kad prie lenkų negėda kalbėti lietuviškai Labai būdingas dalykas: Poška poemoje Mužikas žemaičių ir Lietuvos užjaučia baudžiauninką, aiškina jo dorybes, aiškina, kad pasaulis laikosi tik ant jo pečių, bet šio pasididžiavimo nesieja nei su tautiškumu, nei su nauju kolektyviniu tapatumu. Taigi reikėjo sulaukti Kudirkos kartos, kuri tą pasididžiavimą susiejo su lietuvių kalba, su kasdienine praktika, t. y. su kalbėjimu lietuviškai viešosiose erdvėse. Ankstesnę socialinę gėdą išstūmė pasididžiavimas. Baudžiavos panaikinimas suteikė valstiečiams galimybę praturtėti, įgyti išsilavinimą, užimti aukštesnę socialinę padėtį, tačiau, kaip minėta, tai nepakeitė jų mąstymo krypties. Baudžiavinio mentaliteto pančius sutraukė aušrininkai ir Kudirka. Tad šis jų veiksmas mentaliteto srityje simboliškai reiškia tą patį, ką socialinėje ir ekonominėje plotmėje reiškė baudžiavos panaikinimas. Jei to nebūtų buvę, lietuvių ir Lietuvos likimas būtų buvęs visiškai kitoks. 8 Ten pat p Lietuvių literatūros istorija. XIX amžius, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p A. Smetona, Rinktiniai raštai, Kaunas: Menta, 1990, p Pr. Naujokaitis, Lietuvių literatūros istorija, Brooklyn, 1973, t. 1, p Auszra, 1883 m., nr. 4, p Auszra, 1883 m. gegužės V. Kudirka, Raštai, Vilnius: Vaga, 1990, p Z. Ivinskis, Nežinomas 1831 m. sukilėlių atsišaukimas lietuvių kalba, Atheaneum, Kaunas, 1938, t. 9, p Hutorka dwoch susiedou, , Prasa tajna z lat , Wroclaw, 1966, p Gimtasai kraštas, nr nr. 31, p V. Čekmonas, Lietuvos lenkai dabar; H. Turska, O powstaniu polskich obszarow językovych na Wilenszczyznie, Vilnius: Mintis, 1995, p Ten pat, p Ten pat, p J. Šliūpas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Vaga, 1977, p XIX a. lenkai buvo priskiriami aukštesniam socialiniam sluoksniui. Visi bajorai kalbėjo lenkiškai. Kai valstiečiai praturtėdavo ir įgaudavo aukštesnį socialinį statusą, jie iškart pereidavo prie lenkų kalbos. 23 M. Krupoves, Sociolingvistinė situacija Eišiškių apylinkėse, Rytų Lietuva, V., 1992, p S. Karaliūnas, Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p Ten pat, p D. Astramskaitė, Vestimentarinis kodas lietuvių mitologijoje, In: Baltos lankos, 1993, t. 3, p L. Anglickienė, Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore. Vilnius: Versus aureus, 2006, p Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčioje, Kaunas, 1906, p Auszra, , nr. 1, p G. Petkevičaitė-Bitė, Iš gyvenimo verpetų, Kaunas: Šviesa, 1990, p J. Šliūpas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Vaga, 1977, p Apie varpo simboliką, kuri neabejotinai buvo žinoma ir svarbi Vincui Kudirkai, šiek tiek rašiau straipsnyje Kodėl Vilniui reikia kariliono?, Kultūros barai, 2011, nr. 2, p P. Višinskis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1964, p M. Foucault, Les mots et les choses. Une archeologie des sciences humaines, Paris: Gallimard, V. Kudirka, Raštai, Vilnius: Vaga, 1990, p J. M. Lotman, Semiosfera, 2004, Sankt-Peterburg: Iskusstvo SPB, s G. Petkevičaitė-Bitė, Iš gyvenimo verpetų, Kaunas: Šviesa, 1990, p Šlovė žemaičių. Prieiga per internetą: tekstas/2.html# P. Subačius, Lietuvių tapatybės kalvė, Vilnius: Aidai, 1999, p V. Abramavičius, Antanas Strazdas naujų faktų šviesoje, Pergalė, 1949, nr. 3, p D. Poška, Raštai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p Ten pat. K u l t ū r o s b a r a i

74 Istorijos puslapiai Jonas Rudokas Permaininga Vilnijos istorija: savas ir svetimas melas Kam pagal tarptautinę teisę turi priklausyti Vilnius ir Vilnija? Šis klausimas tarpukariu buvo vienas iš sunkiausių ir painiausių to meto Europos politikams, diplomatams, jis ne kartą svarstytas Tautų Sąjungoje, Hagos teisme, jį bandė spręsti kitos autoritetingos tarptautinės organizacijos, dėl jo suko galvas maži ir dideli diktatoriai Antanas Smetona su Józefu Piłsudskiu, net Adolfas Hitleris su Josifu Stalinu. Į šį miestą ir kraštą pretendavome ne tik mes, lietuviai, bet ir kaimynai lenkai, pateikdami tam tikrų argumentų. XX a. viduryje šis klausimas vis dėlto buvo išspręstas mūsų naudai tą lėmė ne tik pasaulio galingųjų valia, bet ir milžiniškos didvyriškų mūsų tautiečių, gyvenusių tiek nepriklausomoje Lietuvoje, tiek okupuotoje Vilnijoje, pastangos. Per keletą pokario dešimtmečių, o ypač m., Vilnius pagaliau tapo lietuvišku miestu, lietuvių kalba dabar deramasi net Kalvarijų turguje. Todėl keista, net nesmagu, kad kai kuriems iš mūsų inteligentų tas lietuvėjimas stringa kaip ašaka gerklėje: labai blogai, kad gatvių pavadinimai Vilniuje rašomi tik lietuviškai, o ne dviem kalbomis kaip Sudervėje, Jašiūnuose ar Dieveniškėse. Aršesniems net atrodo, kad dabar tai miestas, svetimas ir sau, ir Europai, ir pasauliui, tikras Europos tautų kapinynas ir t. t. 1 išeitų, sostinėje jau per daug mūsų tautiečių! Tai labai primena vieną seną anekdotą kadaise rusai sakydavo: puikus mūsų miestas Ryga, tik latvių jame, gaila, per daug... Tad gal ir gerai elgiasi bičiuliai lenkai, gyvenantys tiek čia, tiek Lenkijoje, kaip tik dabar primindami mums: dejuoti dėl sostinės lietuviškumo dar ankstoka, nes pretendentų į ją nors vežimu vežk. Tiesą pasakius, tos pretenzijos nėra didelė naujiena: lenkų leidyklos jau yra išleidusios ir tebeleidžia knygas, kuriose Lietuvą (ir Baltarusiją, Ukrainą) vadina kresais, t. y. didžiosios Lenkijos pakraščiais, o Baltarusijoje gausėja mokslininkų, įrodinėjančių, neva Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ne mūsų, lietuvių, valstybė, todėl ir jos sostinė mums nepriklauso. Apie kaimynų baltarusių užmačias jau esu rašęs (KB, 2011, nr. 1), šį kartą pasvarstykime, kodėl Vilnių ir Vilniją vėl ėmė taip agresyviai savintis lenkai. Istorikai sako nežinantys kito tokio atvejo, kad kokia nors valstybė pretenduotų į savo kaimynės sostinę, 2 bet Lenkijos argumentas yra paprastas: Vilniuje gyveno daug lenkų tautybės žmonių. Puikiai žinome: kadaise Prahoje, Taline viskas buvo vokiečių rankose, Rygoje vyravo rusai, Helsinkyje švedai, tačiau panašių pretenzijų nei vieni iš jų nekėlė ir juo labiau nekelia dabar. Vis dėlto pasiaiškinkime, kaip toji lenkų gausa Vilniuje ir Vilnijoje atsirado, ar tikrai jie gyvena čia nuo amžių, kaip patys garsiai skelbiasi? Nutautėjimas Kitas svarbus klausimas: kodėl Lietuvos sostinė atsidūrė šalies pakraštyje? Nejaugi didysis kunigaikštis Gediminas senais laikais padarė lemtingą klaidą, dėl kurios Vilniui dabar gresia baugi baltarusių Astravo AES kaimynystė? Žinoma, ne: Gedimino Vilnius buvo lietuvių gyvenamų žemių centre, bet padėtis palaipsniui ėmė blogėti, nes Vilnijos gyventojai nutautėjo gimtąją lietuvių kalbą išstūmė kita, slaviška. Vieni kalbininkai vadina ją baltarusiška, kiti paprastąja (po prostu), tai specifinis rusų, 68 K u l t ū r o s b a r a i

75 baltarusių, lenkų ir lietuvių kalbų mišinys. Ją vartojantys žmonės laikomi tuteišiais, nes ir patys dažnai taip prisistato. Tuteišių padermė ir jų vaidmuo Vilnijos nulietuvėjime yra mįslingi, kalbininkai dėl to vis dar ginčijasi. Ne taip lengva paaiškinti, kodėl lietuviai, aukštesnės kultūros žmonės, perėjo prie žemesnės kultūros kalbos, 3 ir kaip jų perimta paprastoji kalba prisidėjo prie sulenkėjimo. Šiaip ar taip, neginčytina, kad ne lenkų, o tuteišių banga XIV XIX a. iš Rytų, Pietryčių pamažu slinko Lietuvos link ir pasiekė Vilnių, apsupo jį. Atrodo, tai buvo stichiškas ir neprievartinis procesas, niekas specialiai jo neorganizavo, tą skatino nebent praktiniai sumetimai: Vilnijoje kaimo žmogui lietuviškai susikalbėti su valdininku, su klebonu ar dvarininku buvo neįmanoma, o paprastoji kalba tiko visur. Taigi šiuo atveju vyko ne nutautinimas, bet nutautėjimas lietuviai buvo nepakankamai atsparūs šiam procesui, nes neturėjo tvirto stuburo, t. y. stokojo tautinės savimonės. Savo noru, tik dėl kitų priežasčių, nutautėjo ir Lietuvos didikai iš lėto, galima sakyti, stichiškai, sulenkėjo ne tik Vilnijos, bet ir visos šalies bajorija, šlėktos. Tai prasidėjo po Krėvos (1385 m.) ir Horodlės (1413 m.) unijų su Lenkija, laikytinų Liublino unijos prototipais: bajorai susigundė privilegijomis ir laisvėmis, nesukdami sau galvos, kaip visa tai atsilieps bendros valstybės likimui, perėmė svetimą kalbą ir svetimus papročius, kuriuos laikė tikruoju bajorystės požymiu. Sparčiai gausėjo mišrių vedybų. Taigi luominiai interesai lengvai nurungė tautinę savimonę, kuri tais laikais ir šiaip buvo labai silpna. Prie didikų, bajorijos sulenkėjimo daug prisidėjo didžiojo kunigaikščio dvaras Vilnijoje: vėliausiai lietuviškai jame kalbėta tik Kazimiero Jogailaičio, valdžiusio m., laikais. O daugelio mūsų rašytojų, dramaturgų šlovinamas Žygimantas Augustas ( ), puikiai išsilavinęs žmogus, mokėjęs senąją kanceliarinę slavų, lenkų, lotynų, vokiečių, italų kalbas, ne tik neišmoko lietuviškai, bet ir skatino dvare vartoti lenkų kalbą. 4 Ne jis vienas toks buvo: LDK valdovai, deja, nesirūpino lietuvių kultūros, raštijos puoselėjimu. XVI a. pradėjusi formuotis bendrinė lietuvių kalba netapo nei valstybine, nei bažnytine, todėl nunyko, 5 o pirmosios lietuviškos knygos, kaip visi žinome, buvo išleistos ne LDK, o užsienyje Prūsijoje. Tiesa, ir XIX a. pabaigoje Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, dar buvo nesulenkėjusių ar ne visai sulenkėjusių bajorų, ne vienas iš jų, prasidėjus tautiniam atgimimui ėmė mokytis lietuviškai (pavyzdžiui, stambus dvarininkas Vladas Pūtvinskis, vėliau pasivadinęs Pūtviu 6 ), tapo aktyviais to sąjūdžio dalyviais, kūrė valstybę, rūpinosi jos kultūra. Vilnijoje tokių beveik neatsirado, galėtume paminėti tik VDU profesorių Tadą Ivanauską 7 ar poetą, diplomatą Oskarą Milašių. Tačiau tai išimtys, patvirtinančios taisyklę: daugumos Lietuvos bajorų sulenkėjimas savo noru buvo ne kas kita, o tautos išdavystė, matyt, todėl jie tapo tokiais aršiais lietuvių tautinio atgimimo priešais, ypač daug pakenkė, nutautindami Vilniją. Sostinėje tautinė gyventojų sudėtis, amžiams bėgant, taip pat keitėsi ne lietuvių naudai, bet ne vien dėl lenkų ar baltarusių įtakos. Per švedų, rusų armijų žiaurius siautėjimus XVII XVIII a. Vilnius neteko didelės senųjų gyventojų dalies, juos pakeitė atvykėliai. Rytų Europos miestuose, ypač vakarinėje Rusijos imperijos dalyje, gyveno palyginti daug žydų, pavyzdžiui, Varšuvoje 1918 m. jų buvo 42,3 proc. 8 Nuo seno, nuo XIII XIV a., gausi žydų diaspora gyveno ir Lietuvoje ne tik Vilniuje, bet ir Suvalkijos miestuose, pavyzdžiui, Šakiuose, Vilkaviškyje jie sudarė apie proc. gyventojų. 9 Kiek lietuvių gyveno Vilniuje, tarkime, XX a. pradžioje, niekas negalėtų tiksliai pasakyti. Tiesa, 1897 m. vyko visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas, vokiečiai, okupavę Lietuvą, 1916 m. taip pat surašė Vilniaus gyventojus 10 (žr. lentelę), bet šiuos skaičius reikėtų vertinti kritiškai. žydų lenkų rusų baltarusių lietuvių 1897 m. 40% 31% 20% 4,2% 2,1% 1916 m. 43,15% 50,15% 1,46% 1,36% 2,6% K u l t ū r o s b a r a i

76 juos užrašytų lietuviais, o ne lenkais. 12 Paprastam vilniečiui viešai prisipažinti, kad yra lietuvis, anuo metu buvo net rizikinga. Surašinėtojai galėjo pagražinti ir 1897 m. rezultatus, o apie vėlesnių surašymų, vykusių lenkų okupacijos laikais, duomenis nė kalbėti neverta jų falsifikavimas tada peržengė visas ribas. Taip buvo susumuotas tikrasis ir popierinis, statistinis nutautėjimas. Nutautinimas Kęstučio K. Šiaulyčio piešinys Žinoma, lietuvių (ir baltarusių) Vilniuje buvo nedaug, sulenkėjimas tiek savo noru, siekiant aukštesnės socialinės padėties, kultūrinio prestižo, tiek dėl aplinkos pramonės įmonėse, dėl bažnyčios spaudimo, dėl lenkų kultūros įtakos vyko gana sparčiai. Tik tuo galima paaiškinti tokią lenkų gausą sostinėje, nes masinės imigracijos iš Lenkijos nei į Vilnių, nei į Vilniją, istorikų ir kalbininkų teigimu, niekada nebuvo. 11 Dėl bajorijos nutautėjimo, dėl rusų valdžios priespaudos tada turėjome apgailėtinai mažai inteligentijos, o ji pagrindinė bet kurio tautinio atgimimo jėga. Tiesa, Vilniuje po 1905-ųjų jos susibūrė daugiau nei bet kuriame kitame Lietuvos mieste, tačiau lietuviai kultūros pajėgomis vis tiek neprilygo lenkams, ir tai buvo dar viena polonizacijos paskata. Kad ir kaip būtų, vis tiek sunku patikėti, esą lenkų skaičius galėjo per tokį trumpą laiką tarp tų dviejų surašymų ( ) taip smarkiai išaugti nuo 31 proc. šoktelėjo net iki 50 proc.! Veikiausiai čia nemažai pasistengė surašinėtojai, tarp kurių buvo daug kaizerio kareivių lenkų, kilusių iš Poznanės krašto. Antai net tokie žymūs mūsų inteligentai kaip Antanas Dambrauskas-Jakštas, Jurgis Šaulys turėjo atkakliai reikalauti, kad Nors politinis, kultūrinis, ekonominis lietuvių elitas, dvasininkija masiškai nutautėjo, jų pėdomis pasekė palyginti nedaug valstiečių baudžiauninkų. Po baudžiavos panaikinimo 1861 m. būtent iš jų ėmė kilti naujoji inteligentija, XIX a. pabaigoje pradėjusi žadinti lietuvių tautą. Tai sukėlė priešišką Lietuvos lenkų ir sulenkėjusių lietuvių reakciją: polonizacija mūsų krašte iš gaivališkos virto kryptinga. 13 Lenkinimas vyko visoje Lietuvoje, bet Vilnijoje jo rezultatai buvo ypač ryškūs ir pragaištingi. Šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje pusėse nuo Vilniaus, kaip po rimtų tyrimų, atliktų tarpukariu, nustatė lenkų mokslininkė Halina Turska, tik XIX a. pabaigoje atsirado stambokas lenkų arealas su visai nesenos kilmės specifine lenkų kalbos šnekta. 14 Panašiai sulenkėjusių kaimų liekanos mūsų dienomis aptinkamos ir Kauno apylinkėse (Babtai, Vandžiogala, Dotnuva), tokių salų esama apie Panevėžį, Radviliškį, bet jų kilmė, pasirodo, visai kitokia. Jos atsirado todėl, kad tuose kaimuose gyvenę smulkūs bajorai, šlėktos ne tik patys užsigeidė būti lenkais, bet patraukė į savo pusę ir kaimynus. O didžiąją Vilnijos dalį sutelktomis pastangomis nutautino miestas, dvaras ir bažnyčia. Dvasininkijos vaidmuo šiame procese, deja, visų svarbiausias, 15 nes tuo metu kaimo žmonėms ji buvo didžiausias autoritetas. Taip susiklostė, kad nuo pat Lietuvos krikšto 1387 m. Vilniaus vyskupijoje viešpatavo kunigai lenkai, nemokantys vietos gyventojų kalbos. Tai buvo nesuderinama su Katalikų bažnyčios vadovy- 70 K u l t ū r o s b a r a i

77 bės politika, nes labai kenkė sielovados kokybei. Specialus Romos popiežiaus vizitatorius Aleksandras Kumulėjus, Vilniaus vyskupijoje lankęsis m., tuo pasipiktino ir reikalavo padėtį taisyti, bet dvasininkai jo raginimų nepaisė. Žemaičių vyskupijoje lenkų kunigai taip pat turėjo didelę valdžią, bet ten pasitaikė ne vienas vyskupas, kuris buvo aktyvus, atkaklus lietuvybės šalininkas ir žadintojas, pavyzdžiui, Merkelis Giedraitis, Motiejus Valančius. O Vilniuje, jei toks ir atsirasdavo, tai vieningas lenkiškas vyskupijos štabas kapitula tuoj jį sutramdydavo, priversdavo keisti tautinį nusistatymą ir veikti taip, kaip nurodyta. Tokį spaudimą teko patirti vyskupui baronui Edvardui Ropui, jo įpėdiniui, vyskupijos valdytojui Kazimierui Michalkevičiui, o vyskupas Jurgis Matulaitis dėl to turėjo net pasitraukti iš pareigų. Dauguma Vilniaus vyskupijos kunigų, sakydami pamokslus lenkiškai, ne tik mokė lenkų kalbos, bet ir plūdo gimtąją lietuvių kalbą esą ji tinka tik virtuvei ir tvartui, yra pagoniška, Dievas lietuviškai nesuprantąs, todėl tie, kurie siekia išganymo, turi tik vieną kelią kalbėti poterius lenkiškai. 17 Atkaklus lietuvių kalbos niekinimas daug kur pasiekė tikslą, Vilnijos kaimai gerokai sulenkėjo, bet vis tiek dar negalutinai. Kai Sūduvoje prasidėjęs lietuvių tautinis atgimimas, nors ir vėluodamas, pasiekė Vilniją, bažnyčiose, šventoriuose prasidėjo įnirtinga kova dėl teisės klausytis lietuviškų pamokslų, melstis ir giedoti gimtąja kalba. Tos kovos iniciatoriai ir vadovai dažniausiai būdavo jauni kunigai. Nors baigė lenkišką Vilniaus kunigų seminariją, bet buvo kilę iš Žemaičių vyskupijos, lietuvybės idėjas atsinešė iš gimtinės. Jie ėmė priešintis lietuvių kalbos išstūmimui iš Vilnijos bažnyčių, kai kur net bandė ją, jau pašalintą, sugrąžinti. Žymiausi tautiškai susipratusios dvasininkijos atstovai buvo Silvestras Gimžauskas, poetas, draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbis ir platintojas, broliai Jonas ir Aleksandras Burbos. Krašto lenkintojai tokius litvomanus persekiojo, antai Aleksandrui teko net išvykti į JAV, bet ir ten jis rūpinosi lietuvybės reikalais, 1889 m. kartu su K u l t ū r o s b a r a i Jonu Šliūpu įkūrė pirmąją lietuvišką parapiją išeivijoje, Plimuto mieste. 18 Kovoti už lietuvių kalbą Vilnijos bažnyčiose XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje sekėsi sunkiai, nes jėgos buvo labai nelygios. Lenkintojų pusę palaikė ne tik sulenkėję vyresnio amžiaus, aukštesnes pareigas užimantys, didesnį autoritetą turintys kunigai klebonai, dekanai, Vilniaus vyskupijos vadovybė, bet ir sulenkinti parapijiečiai kaip įprasta persimetėliams, jie buvo ypač aršūs lietuviškų pamaldų ir giesmių priešininkai. Lenkintojams aktyviai talkino vietos dvarininkai. Net ir po baudžiavos panaikinimo jie išsaugojo ekonominę galybę, autoritetą tarp valstiečių, todėl parapijose diktavo savo valią. Pavyzdžiui, Paberžėje finansuoti naujos bažnyčios statybą vietos dvarininkai sutiko tik su sąlyga, kad joje nevyks lietuviškos mišios. Butrimonių dvarininkai pažadėjo dovanoti bažnyčiai 30 dešimtinių žemės, jeigu joje bus nutrauktos pamaldos lietuvių kalba, 19 ir t. t. Dvarininkai aiškino, kad Vilnijos gyventojai meldžiasi lenkų pastatytose bažnyčiose, todėl laikyti mišias pagoniška lietuvių kalba jokiu būdu negalima. 20 Maža to, ragindavo gyventojus, kad šie kunigus lietuvius skųstų valdžiai, šmeižė juos lenkų laikraščiuose ir t. t. Lenkintojai ne tik trukdydavo lietuviškai giedoti, klausytis pamokslų, bet ir stumdydavo, mušdavo maldininkus, bažnyčiose keldavo kruvinas riaušes tokių būta Stakliškėse, Butrimonyse, Sužionyse, Mielagėnuose, Benekainiuose ir kitur. 21 Argi galima griebtis smurto šventovėje, Dievo namuose, argi galima neleisti žmonėms melstis taip, kaip jie nori? nelengvai tuo patikės šių dienų žmogus. Deja, tokių incidentų būdavo nemažai, o vyskupijos vadovybė į tai nereaguodavo, nesiimdavo nieko, kad smurtautojus sutramdytų. Lietuviai turėjo tik vieną kelią kreiptis į teismą. Dėl įvykių Giedraičiuose, Rodūnėje, Alovėje, Eišiškėse ir kitur buvo iškeltos bylos. Bene garsiausiai nuskambėjo byla dėl Joniškio (dabartinis Molėtų rajonas) riaušių, kilusių 1910 m. Lenkintojai čia ne kartą drumstė lietuviškas mišias, o šv. Kazimiero atlaidų dieną puolė mušti žmones, varyti juos iš bažnyčios, atimti lietuviškas maldaknyges. Mušeikoms vadovavo vietos dvarininkas Le- 71

78 onas Zajončkovskis. Joniškio parapijiečiai lietuviai apskundė smurtautojus teismui, kuris sprendė bylą 1912 m. Vilniuje. Zajončkovskis buvo nuteistas metus kalėti, keli jo sėbrai gavo 6 8 mėnesių bausmę. Lenkų spauda riaušių organizatorių paskelbė kankiniu. 22 Vis dėlto net palankūs lietuviams šios ir panašių bylų sprendimai nesustabdė lenkintojų, nes juos palaikė Vilniaus vyskupijos vadovybė. Dėl konfliktų bažnyčiose ji kaltino kunigus lietuvius, kuriuos tuojau pat iškeldavo į baltarusių gyvenamas parapijas, vietoj jų paskirdavo lietuvių kalbos nemokančius dvasininkus ir šie tęsdavo polonizaciją. Vis dėlto ši kova buvo permaininga, kai kur lietuviams pavykdavo apginti savo teises taip atsitiko, pavyzdžiui, Molėtuose, Labanore, Giedraičiuose, Musninkuose. 23 Rusų valdžios politika Kęstučio K. Šiaulyčio piešinys 1795 m. užėmusi Lietuvą, caro valdžia kurį laiką nė kiek netrukdė, kad ji būtų toliau polonizuojama tiek per valdžios įstaigas, kur vyravo lenkai, tiek mokyklose, kuriose susidarė net palankesnės sąlygos lenkinimui, negu buvo anksčiau. Keisti padėtį rusai suskato tik po ir 1863 m. sukilimų. Žinoma, rimtesnio pavojaus imperijai jie nesukėlė, nes buvo prastai organizuoti, bet toks nepaklusnumas įžeidė carą. Antai 1849 m. Motiejų Valančių skirdamas Žemaičių vyskupu, Nikolajus I jam prikišo: 1831 m. tas kraštas mums yra nusidėjęs. 24 Kadangi abu sukilimai įvyko lenkų iniciatyva, okupacinė valdžia užsibrėžė tikslą nuslopinti lenkų įtaką Lietuvoje, o šalies gyventojus surusinti. Po 1863 m. sukilimo imtasi konkrečių veiksmų: įsakyta Lietuvos lenkus atleisti iš valstybės tarnybos, mokytojus irgi pakeitė rusai, apribotos dvarininkų katalikų galimybės parduoti ar pirkti žemę ir t. t. Tačiau daugelis tokių kampanijų arba žlugo, arba nedavė laukiamo rezultato, neretai jų poveikis buvo netgi priešingas. Pavyzdžiui, parapijų klebonams buvo griežtai nurodyta įrašus gimimo, santuokos ir mirties metrikų knygose daryti tik rusų kalba, bet tas nesutrukdė jiems dar intensyviau lenkinti lietuvių Žvirblius pavadinti Vrublevskiais, Čepulius Čapskiais, Oželius Kozlovskiais ir t. t. 25 Polonizacijai ypač naudingas buvo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas m. Labai trūko lietuviškų maldaknygių, ypač Vilnijoje, nes nuo Rytprūsių iki čia knygnešiams buvo toli, be to, už lietuviškų knygų platinimą grėsė kalėjimas ir Sibiras, o įsigyti lenkiškų spaudinių niekas nedraudė. Lenkų kultūrai išėjo į naudą ir tai, kad spaudos draudimas sulėtino, net pristabdė lietuvių kultūros, raštijos plėtrą. Caro valdžia suprato, kad lenkiškumą Lietuvoje ypač aktyviai diegia Katalikų bažnyčia, todėl skatino žmones iš katalikybės pereiti į stačiatikių tikėjimą, tuo tikslu dosniai dalijo įvairius pažadus, darė spaudimą dvasininkams. Žemaičių vyskupijoje tvirtas ganytojas Motiejus Valančius neleido šiai kampanijai įsibėgėti, o Vilnijoje pasisekė perkrikštyti Šumsko, 72 K u l t ū r o s b a r a i

79 Dūkštų, Paberžės, kelias kitas parapijas. Iš dalies taip atsitiko dėl kai kurių klebonų žemos moralės, bet tai dar labiau paspartino Vilnijos gyventojų lietuvių ir tuteišių lenkėjimą. 26 Lygia greta caro valdžia įsuko kitą kampaniją m. kaip įmanydama stengėsi priversti Vilnijos katalikus, kad šie melstųsi ne lenkiškai, o rusiškai. Gerokai keista, bet šią idėją palaikė net vyskupijos valdytojas Petras Žilinskis. Vis dėlto paprasti tikintieji vieningai tam pasipriešino, kampanija žlugo, o šv. Sostas ekskomunikavo Žilinskį privertė atsisakyti pareigų ir atgailauti. 27 Katalikų bažnyčios, kuri tada buvo nepaprastai svarbi institucija paprastų žmonių gyvenime, persekiojimas dar labiau sustiprino jos autoritetą, padidino patrauklumą. Lenkintojai tuo sumaniai pasinaudojo, bažnyčiose plėsdami antilietuvišką propagandą: ėmė gąsdinti žmones, kad visus, kurie meldžiasi lietuviškai, caro valdžia pavers stačiatikiais. 28 Tokia demagogija paveikė nemažai šio krašto žmonių. Polonizacija stiprėjo ir mokyklose, nors oficialiai visur, net Lenkijoje, pamokos vyko rusų kalba. Šiek tiek draudžiama lenkų kalba jaunimui atrodė dar patrauklesnė jie irgi norėjo poniškai kalbėti! Mokydamiesi Marijampolės gimnazijoje, lenkinimui pasidavė net Jonas Jablonskis su Vincu Kudirka. Tiesa, vėliau jiedu ryžtingai grįžo prie gimtosios kalbos. Iš Vilniaus gimnazijos auklėtinių neatsivertė nė vienas. Ji apskritai, regis, neišugdė nė vieno žymaus lietuvių inteligento, o Marijampolės, Šiaulių, Mintaujos gimnazijos jų parengė dešimtis, gal net šimtus. Slaptų lietuviškų mokyklų Vilnijoje taip pat buvo nedaug, gerokai mažiau negu lenkiškų 29 tam tikriausiai turėjo įtakos sulenkėjusi dvasininkija, juk kaimo vietovėse kunigai buvo vieninteliai inteligentai. Tai labai trukdė lietuvių tautiniam atgimimui, vis dėlto lietuvybė Vilnijoje neužgeso, kai kur netgi atsikovojo prarastas pozicijas. Kai atėjo 1918-ieji tautų pavasario, jaunų tautinių valstybių kūrimo metas, kova dėl lietuvių teisių Vilnijoje, Vilniaus klausimo sprendimas iš bažnyčių šventorių persikėlė į Europos diplomatų kabinetus ir į mūšių laukus... 1 L. Briedis, Vilnius savas ir svetimas, Vilnius, Baltos lankos, 2010, p. 266, 274, P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija II t., Vilnius, 1992, p V. Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje m. Vilnius, Versus aureus, 2006, p J. Kiaupienė, Lietuvos bajorų polonizacija XV XVII amžiais, Mokslas ir gyvenimas, 1990, Nr V. Čekmonas, Pratarmė H. Turskos knygai, O powstaniu polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie, 1995, p E. Pūtvinskienė, Atsiminimai, Šiauliai, 1995, p T. Ivanauskas, Aš apsisprendžiu, Vilnius, Vyturys, 1994, p N. Davies, Dievo žaislas. Lenkijos istorija II t, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p L. Truska, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio. Antisemitizmo Lietuvoje raida, Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005, p Sudaryta pagal duomenis knygoje: J. Jurginis ir kt. Vilniaus miesto istorija, Vilnius, Mintis, 1968, p. 304, J. Jurginis ir kt. Op. cit., p. 57, H. Turska, O powstaniu polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie, 1995, p Z. Zinkevičius, Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p V. Čekmonas, Op. cit., p H. Turska, Op. cit., p , Ten pat, p K. Prapuolenis, Lenkų apaštalai Lietuvoje, Kaunas, 1938, p. 45, Z. Zinkevičius, Op. cit., p K. Gineitis, Amerika ir Amerikos lietuviai, Kaunas, 1925, p E. Vidmantas, Rytų Lietuvos lietuvių lenkinimas per bažnyčias XIX amž. antroje pusėje ir XX amž. pradžioje. Kn. Rytų Lietuva, Vilnius, 1992, p V. Merkys, Op. cit., p E. Vidmantas, Op. cit., p Lenkinimo politika Vilnijoje: straipsniai ir dokumentai, Sudarytojas Gintautas Šapoka, Vilnius, Žaltvykslės knygos, 2009, p E. Vidmantas, Op. cit., p V. Merkys, Motiejus Valančius, Vilnius, Mintis, 1999, p Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 123, V. Merkys, Tautiniai santykiai, p Ten pat, p E. Vidmantas, Op. cit., p. 42, Z. Zinkevičius, Op. cit., p K u l t ū r o s b a r a i

80 Petras Stankeras ISPANIJOS PILIETINIS KARAS GENERALINĖ DIDŽIOJO PASAULINIO KARO REPETICIJA Prieš 75 metus, 1936 m. liepos 18 d. Ispanijoje prasidėjo vadinamasis pilietinis karas (Guerra Civil Española), trukęs beveik 33 mėnesius. Generolo Francisco Franco vadovaujami pučistai (vadinamieji nacionales nacionalistai) kovėsi su Ispanijos Respublikos vyriausybe ir ją remiančiais partizanais respublikonais (vadinamaisiais rojos raudonaisiais). Antroji Ispanijos Respublika Europos žemėlapyje išsilukšteno iš žlugusios monarchijos m. karalius Alfonsas XIII privertė atsistatydinti diktatorių generolą José Antonio Primo de Riverą, bet savivaldybių rinkimai monarchui buvo nesėkmingi, 1931 m. balandžio 14 d. jis atsisakė sosto ir išvyko iš šalies. Buvo paskelbta Antroji Respublika. Ispanija tapo daugmaž demokratinė valstybė. Deja, per penkerius konstitucinės vyriausybės valdymo metus ( ) įsigalėjo visiškas chaosas. Po 1936 m. vasario 16 d. įvykusių rinkimų minimalia (150 tūkstančių) balsų persvara nugalėjo ir prie valstybės vairo stojo kairiosios pakraipos Liaudies frontas (Fronte Popular) respublikonai, radikalai, socialistai, Katalonijos kairiųjų partija ir komunistai. Parlamente kairieji respublikonai gavo 158 vietas, socialistai 88, komunistai 17, o jų piešininkai iš dešiniųjų partijų 205 vietas. Būtent komunistai su savaisiais 17 deputatų vėliau taip įsigalėjo, kad iššaudė savo sąjungininkus, užgrobė valdžią ir kariaujančiai Respublikai pradėjo diktuoti savo valią. Nors Liaudies frontas laimėjo rinkimus, bet prieš naująją vyriausybę buvo nusistačiusi beveik pusė rinkėjų. Vis dėlto Liaudies frontas gerai suderino veiksmus ir Ispanijos parlamente kortesuose įgijo daugumą. Liaudies frontui oponavo dešiniosios pakraipos koalicija politinis judėjimas Liaudies veiksmai ir 1933 m. įkurta fašistinė Falange Española. Vėliau falanga tapo pagrindiniu politiniu kariuomenės įrankiu. Suformuota naujoji kairiųjų vyriausybė, vadovaujama Manuelio Azaños y Diazo, nebuvo labai efektyvi, ir tai paskatino, kad prasiveržtų susikaupęs socialinis nepasitenkinimas. Antiklerikaliniai Liaudies fronto išpuoliai įskėlė susirėmimus gatvėse. Darbininkai nuolatos rengė visuotinius streikus. Katalonai paskelbė autonomiją. Pilietinis karas Ispanijoje brendo ypač aštrių socialinių ir politinių pokyčių fone. Nei promaskvietiškos komunistų, nei fašistų partijos šalyje didesnės įtakos iki pilietinio karo neturėjo. Tačiau pavojų kėlė buržuazinių ir darbininkų partijų tarpusavio konfliktas, o pasaulinė ekonomikos krizė dar labiau padidino socialinę įtampą. Karštą liepos mėnesį vienas iš monarchistų lyderių talentingas advokatas José Calvo Sotello parlamente pasakė griežtą kalbą, nukreiptą prieš Respublikos vyriausybę. Komunistų deputatė, NKVD agentė Doloresa Ibarruri sušuko, kad tai paskutinis Sotello pasisakymas šioje salėje, nes iki rytojaus jis neišgyvens. Baisi pranašystė išsipildė: iš liepos 12-osios į 13-ąją, vidury nakties, į Sotello butą įsiveržė policininkų uniformomis aprengti žmonės, ištraukė jį iš lovos ir šalia namų, kelkraštyje, nušovė į pakaušį. Pasipiktinimo bangą sukėlė ne tiek pats nužudymo faktas, kiek tai, kad žmogžudystė buvo įvykdyta valstybės vardu, o žudikais tapo 74 K u l t ū r o s b a r a i

81 tie, kurie jai tarnavo. Dauguma ispanų kariškių atsisakė paklusti tokiai valdžiai m. liepos mėnesį sukilo kariniai daliniai Ispanijos Maroke ir Kanarų salose. Pagrindinės sukilėlių pajėgos buvo Afrikos kolonialinis korpusas, kurį sudarė Svetimšalių legionas ir samdiniai marokiečiai. Korpusas turėjo karius (tarp jų karininkus) tai sudarė 25 proc. Ispanijos sausumos kariuomenės. Prie sukilėlių prisidėjo Ispanijos Gvinėjos gvardiečiai, solidarumą su jais išreiškė ketvirtis milijono Falange Española, Rekete ir kitų profašistinių organizacijų narių. Liepos 15 d. generolas Emilio Mola Vidalas į pagrindinius numatomo sukilimo centrus perdavė sutartą slaptažodį Septynioliktos septynioliktą tai reiškė, kad maištas prasidės liepos 17 d val. Sukilimui ėmėsi vadovauti jauniausias ir politiškai nuovokiausias Ispanijos armijos generolas Francisco Paulino Hermenegildo Teódulo Franco Bahamonde as. Dviguba pavardė pagal ispanų tradiciją susieja tėvo ir motinos linijas. Pagal motinos liniją Franco buvo žydas m. jis tapo jauniausiu generolu to meto Europoje m. buvo paskirtas Karo akademijos Saragosoje komendantu m., kai Ispanijoje žlugo monarchija, buvo atleistas iš pareigų, nes kairiųjų vyriausybė juo nepasitikėjo, bet karo tarnyboje liko m. spalio mėnesį nuosaikiųjų vyriausybės pavedimu nuslopino kairiųjų darbininkų sukilimą Astūrijoje m. gegužės mėnesį buvo paskirtas Generalinio štabo viršininku, tačiau 1936 m. vasarį sudaryta Liaudies fronto vyriausybė atleido jį iš pareigų ir paskyrė kariuomenės, dislokuotos Kanarų salose, vadu m. vasarą Franco aktyviai įsitraukė į sąmokslą prieš Respubliką. Kariniai perversmai ir kiti neramumai Ispanijoje nebuvo naujiena XIX a. ir XX a. pradžioje įvyko 5 revoliucijos, 3 pilietiniai karai, 8 liaudies sukilimai, 43 kariniai perversmai ir 6 pasikėsinimai į prezidentus. Kariškiai nuolat kišosi į šalies politinį gyvenimą. Armijos karininkai užėmė privilegijuotą padėtį visuomenėje. Katalonai ir baskai siekė savarankiškumo. Liberalai, socialistai ir komunistai susivienijo prieš konservatyviąsias jėgas. Politiniame Ispanijos spektre išskirtinį vaidmenį vaidino anarchistai, šalyje turėję ypač daug šalininkų. Jie agitavo už laisvę be K u l t ū r o s b a r a i jokių suvaržymų, todėl reikalavo pirmiausia panaikinti valstybę. Vyresniosios kartos skaitytojai turbūt prisimena mokyklinių laikų istorijos pamokas arba sovietmečio istorines knygas apie pilietinį karą Ispanijoje, kur blogi pučistai skriaudė gerus respublikonus. Karinis perversmas esą prasidėjo 1936 m. liepos 18-osios naktį 5.00 val. pasigirdo sutartas signalas iš Ceutos radijo stoties Virš Ispanijos giedras dangus (Sobre toda España el cielo está despejado). Ispanų šaltiniai to nepatvirtina, ispanų istorikams šis slaptažodis apskritai nėra žinomas, o jį minintys šaltiniai susiję su SSRS arba jos satelitais, taigi yra pagrindas manyti, kad frazę iškraipė vertėjai arba tokio sutarto signalo apskritai nebuvo. Pažymėtina, kad liepos 18 d val. respublikonų valdžia oficialiai pareiškė: Visame pusiasalyje visiška ramybė (La tranquilidad es absoluta en toda la Península). Prieš Ispanijos Respublikos vyriausybę sukilus didesnei negu 40 tūkstančių kariuomenei, pirmomis maišto aukomis tapo generolai Augustinas Gomezas Maratas ir Romeralesas Quinteras, kurie atsisakė paremti sukilėlius ir buvo sušaudyti. Užėmę Ceutą, nacionalistai gana greitai palaužė Melilą ir paėmė į savo rankas protektorato sostinę Tetuaną. Afrikos kolonialinio korpuso vadas generolas Franco 1936 m. liepos 18 d. paliko savo dalinius Kanarų salose ir išsinuomotu privačiu anglų lėktuvu iš Las Palmo išskrido į tuo metu Ispanijai priklausiusį Maroką. Tetuane Franco paskelbė manifestą, kad Ispaniją reikia gelbėti nuo raudonosios revoliucijos. Pagrindinis šūkis buvo: Aklas tikėjimas pergale. Maroko rytuose esantį Melilą maištininkai panaudojo kaip sukilimo bazę. Šiame mieste iki šiol stovi paminklas Franciscui Franco. Ispanijos kariuomenė turėjo 8 divizijas su 145 tūkstančiais kareivių. Stiprus karinis jūrų laivynas (divizionas šarvuočių, divizionas kreiserių, flotilė torpedinių katerių, flotilė povandeninių laivų iš viso 57 vienetai su jūreivių) ir karo aviacija (su 154 senais susidėvėjusiais lėktuvais) liko ištikimi respublikonams (jūrų karininkus, kurie pareiškė norą prisijungti prie pučistų, sušaudė patys jūreiviai). Iš pradžių tai trukdė marokiečiams ir svetimšalių legionams patekti į Ispaniją. Tačiau maištininkai patraukė į savo pusę apie 70 proc. sausumos pajėgų ir beveik visus 75

82 karininkus, prie Maroko pučistų netrukus prisijungė kai kurie kariuomenės ir policijos daliniai, tarp jų Ispanijos Civilinė gvardija m. liepos mėnesį maištininkai persikėlė į Europos kontinentą, užėmė keliolika Ispanijos miestų, o rugsėjo 28 d. patraukė į sostinę. Būtent su mūšiais dėl Madrido susijęs garsusis posakis penktoji kolona: nacionalistų karinių dalinių vadas generolas Mola, su keturiomis kolonomis puldamas miestą, pareiškė, kad penktoji kolona laukia jo pačiame Madride. Lapkričio 7 d. Respublikos vyriausybė pasitraukė į Valensiją, tačiau Madrido gynėjai atsilaikė dar dvejus su puse metų. Pirmaisiais pilietinio karo mėnesiais buvo beveik neįmanoma atskirti priešų karių, nes ir vieni, ir kiti vilkėjo vienodomis uniformomis m. spalio 31 d. respublikonų armija vietoj geltonų šešiakampių ir aštuonkampių žvaigždžių ant krūtinės ar ant rankovių prisisiuvo raudonas žvaigždes, apsiūtas auksu. Spalio 16 d. respublikonų armijoje buvo įsteigta komisarų (vyriausybės delegatų) pareigybė. Politinius komisarus atskirdavo pagal didelę raudoną žvaigždę raudoname apskritime. Aukšto rango karininkai virš skiriamojo ženklo prisikabindavo dvi, tris arba keturias (kiekis priklausė nuo pareigų) žvaigždes su trimis spinduliais, kurie simbolizavo komunistų, socialistų ir kitų antifašistinių jėgų vienybę. Komunistų organizuota darbininkų milicija buvo aprengta mėlynais puskombinezoniais. Ispanijos generolų perversmas kai kuriuose miestuose pavyko, bet kitur pučistai susidūrė su įnirtingu gyventojų ir vyriausybei ištikimų dalinių pasipriešinimu. Iš šešių didžiausių Ispanijos miestų pavyko užimti tik Seviliją. Liepos 20 d. nacionalistai patyrė pralaimėjimus Madride (maištininkai buvo apsupti ir sunaikinti La Montaña kareivinėse) ir Barselonoje. Be to, tądien lėktuvo katastrofoje žuvo vienas iš sukilimo vadų generolas leitenantas José Sanjurjo Sacanellis. Liepos 26 d. Burgoso mieste įsikūrė nacionalistų chunta, tačiau buvo akivaizdu, kad sukilimo sėkmė priklausys nuo užsienio valstybių paramos. Ispanijos pilietinis karas prasidėjo kaip tik tuo metu, kai komunistų ir fašistų priešprieša Europoje buvo bepasiekianti apogėjų. Karo reikšmė ir mastas įgavo tarptautinį pobūdį. Ispanijoje jis virto užsitęsusiu kruvinu konfliktu tarp teisėtos, tinkamai išrinktos socialistų, komunistų, net tam tikros dalies anarchistų vyriausybės ir sukilusios armijos. Abiejose pusėse kovėsi beveik 1,5 milijono karių. Vyriausybei sunkiai sekėsi sutarti net su tomis masėmis, kurios priešinosi perversmui, tad ką ir kalbėti apie generolus, kurie sakė kovojantys su komunizmu. Priešprieša tarp dešiniųjų ir kairiųjų jėgų, Ispanijoje virtusi pilietiniu karu, netrukus tapo visos Europos tragedija. Kairieji radikalai vadino save antifašistais, tačiau tikėtina, kad fašistų apskritai nebūtų buvę, jei ne agresyvi Sovietų Sąjungos politika XX a. ketvirtuoju dešimtmečiu. Tai taikytina ne tik Ispanijai, bet ir Vokietijai, kur Hitleris atėjo į valdžią 1933 m. per demokratinius rinkimus, nes vokiečius baugino SSRS užmačios ir stiprėjanti Vokietijos kompartija. Panaši situacija susiklostė ir Ispanijoje fašistinė falanga niekada nebūtų sulaukusi šimtų tūkstančių jaunų ispanų palaikymo, jeigu ne respublikonų teroras ir komunizmo grėsmė. Smurtas skatina smurtą. Ispanų tautai istoriniai 1936-ieji buvo olimpiniai metai. Visas pasaulis rengėsi vasaros olimpinėms žaidynėms Trečiojo Reicho sostinėje Berlyne, bet koalicinė kairioji Ispanijos vyriausybė, stengdamasi padidinti savo autoritetą ir nuslopinti maišto nuotaikas, pasiūlė surengti alternatyvias olimpines žaidynes Barselonoje. Idėja pasirodė patraukli. Olimpiada Popular (Liaudies olimpiados) organizacinis komitetas gavo sutikimą, kad žaidynėse dalyvaus sportininkai iš 20-ies šalių, tarp kurių buvo Sovietų Sąjunga, Kanada, Lenkija, Palestina, Danija, Norvegija, Švedija, Prancūzija, Nyderlandai ir Didžioji Britanija. Atsirado ir lėšų žaidynėms rengti m. liepos 18 d., mesdami iššūkį nacionalsocialistiniam ir antisemitiniam Berlynui, į Katalonijos sostinėje organizuojamą Liaudies olimpiadą atvyko daugiau kaip 2 tūkstančiai sportininkų. Lietuvos delegacijos tarp jų nebuvo. Kaune vyko dideli ginčai dėl šalies sportininkų dalyvavimo Berlyno olimpinėse žaidynėse, nes Vokietijoje vis agresyviau reiškėsi rasizmas. Boikotuoti jas ragino svarbiausia ir turtingiausia Lietuvos žydų sporto organizacija kartu su tautinių mažumų sporto sąjunga Makabi, turėjusia daugiausia klubų. Tačiau kodėl žydų sporto funkcionieriai neparėmė Barselonos Liaudies olimpiados, taip ir liko neaišku. Anglų sportininkų komanda, vadovaujama George o Elvino, atvyko į Barseloną traukiniu liepos 18 d. vakare. 76 K u l t ū r o s b a r a i

83 Apsigyvenę viešbutyje ir pavakarieniavę, svečiai išėjo pasivaikščioti, bet netrukus pajuto, kad atmosfera mieste nėra šventinė, ji pritvinkusi nerimo ir įtampos. Tą dieną Ispanijoje prasidėjo nacionalistų maištas. Šturmuoti Barseloną numatyta artimiausiu metu. Ryte virš miesto nugriaudėjo artilerijos kanonada, pasigirdo lėktuvų riaumojimas, gatvėse ėmė tratėti kulkosvaidžiai. Pirmąją ataką miesto gynėjams pavyko atremti, todėl nuspręsta vis tiek rengti žaidynes, nors ir sutrumpintas, tai pakels kovinę dvasią. Anglų delegacija paprašė leidimo kartu su svečiais iš kitų šalių žygiuoti į stadioną pėsčiomis. Iškilmingą sportininkų eiseną lydėjo muzikantai su dūdmaišiais. Barseloniečiai sutiko paradą džiaugsmingais šūksniais. Vietoj varžybų buvo surengta kolektyvinė mankšta ir treniruotė. Išeinančius iš stadiono sportininkus apšaudė Franco šalininkai, bet, laimė, niekas nenukentėjo. Kitą dieną anglai sužinojo, kad Barselonos uoste nuleidęs inkarą stovi anglų kreiseris London. Vicekonsulas primygtinai siūlė, kad sportininkai pasinaudotų proga ir išvyktų namo. Taip jie galų gale ir pasielgė. Dalis kitų šalių atletų tiesiai iš stadiono įstojo į internacionalinę brigadą. Sukilimo vadas generolas Franco neturėjo jokios specialios ideologinės programos, išskyrus antikomunistinį nusistatymą. Nepaisant to, sukilėlius palaikė visų didžiųjų Ispanijos miestų įgulos ir sukarinti falangistų būriai. Netrukus jie sulaukė pagalbos iš kaimyninės šalies Portugalija pasiūlė savo saugias bazes. Netoli Salamankos susirinkusi Tautos gynimo chunta (isp. junta susirinkimas, sąjunga) per karinį perversmą sudarytas vykdomosios valdžios organas iš 12 asmenų kartu su kooptuotu Franco nusprendė įsteigti generalisimo pareigybę armijoje ir iškėlė dvi kandidatūras: generolus Molą ir Franco. Laimėjo Franco jis buvo jaunas, protingas, energingas, nepriklausė jokiai politinei grupuotei, nebuvo nei falangistas, nei monarchistas, nei dešinysis respublikonas m. rugsėjo 12 d. Franco buvo paskelbtas sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu (Generalissimo), o spalio 1 d. tapo nacionalistų vyriausybės vadovu (Jefe del Estado). Ispanijos pilietinis karas buvo pavadintas Kryžiaus žygiu, o generolas Franco kaudilju (Caudillo). K u l t ū r o s b a r a i Paskelbtas devizas: Vienas vadas, viena valstybė, viena tauta, įteisintas romėniškas pasisveikinimas, kai dešinė ranka su atviru delnu išmetama į priekį. Dėkodamas už pareikštą pasitikėjimą, naujasis ispanų tautos vadas pareiškė: Dabar karas yra laimėtas. Į savo nacionalinį frontą Franco įtraukė tada dar nelabai reikšmingą ispanų Falange, nes falangistai atstovavo visų dešiniųjų sąjungai, pasisakančiai prieš 1789-ųjų ir 1917 m. revoliucijų šmėklas, nelabai suprasdami skirtumus tarp jų m. balandžio 19 d. dekretu Franco suvienijo Ispanijos fašistinę Falangą su kitomis nacionalistus remiančiomis organizacijomis, paskelbė ją vienintele nacionalistų partija ir tapo jos pirmininku. Žydų kilmės anglų istorikas Ericas Johnas Ernestas Hobsbawmas rašo, kad Ispanijos generolų maištas prieš Liaudies fronto vyriausybę iš karto sukėlė socialinę revoliuciją dideliuose šalies regionuose. Tai, kad revoliucionieriai, ypač anarchistai, stengsis suvisuomeninti gamybos priemones, nieko nestebino, nors komunistų partija ir centrinė vyriausybė vėliau tam priešinosi ir kaip įmanydama sukdavo šį procesą atgal. Šio reiškinio pliusus ir minusus vis dar svarsto tiek politikai, tiek istorikai. Vyriausybė bemaž neturėjo profesionalių karių, todėl organizuoti Respublikos gynybą buvo bejėgė. To ėmėsi vietiniai savarankiški darbininkų ir valstiečių gynybos komitetai, kuriems vienur vadovavo anarchistai, kitur socialistai arba komunistai. Tie komitetai stengdavosi išžudyti savo regiono opozicionierius, negailestingai terorizavo Bažnyčią m. lapkričio 8 d. vietovėje Paracuellos del Jarama respublikonai sušaudė, vienų šaltinių teigimu, 2800, o kitų 5000 kalinių, evakuotų iš Madrido. Respublikonai formavo banditų gaujas, kurioms parinkdavo išraiškingus pavadinimus: Furijos, Respublikos lūšis, Raudonieji tigrai. Manoma, kad respublikonų kovotojų grupės nužudė 55 tūkstančius gyventojų, tarp jų 4 tūkstančius moterų ir kelis šimtus vaikų. Aukomis tapo 13 vyskupų, 16 tūkstančių kunigų, 2365 vienuoliai, 283 vienuolės m. Ispanijos komunistų partijos generalinis sekretorius José Diazas pasigyrė: Ispanija ženkliai lenkia sovietus kovoje su bažnyčia. Toje dalyje, kuri yra mūsų rankose, bažnyčia nustojo egzistavusi. 77

84 Antikomunistiniam sukilimui ėmėsi vadovauti jauniausias ir politiškai raštingiausias Ispanijos armijos generolas Franciscas Franco Nacionalistai siautėjo dar aršiau ir žudė visus, atsidūrusius netinkamoje pusėje. Užėmę respublikonų kaimus, juos apiplėšdavo, sušaudydavo vyrus, prievartaudavo moteris. Tegul gimdo fašistus, užrašydavo ant sienų. 12 tūkstančių el niños frankizmo vaikų, kuriuos išprievartautos moterys pagimdė kalėjimuose, buvo atiduota į katalikiškas prieglaudas. Teroro auka tarp daugybės kitų tapo ir komunistų išreklamuotas poetas Federico García Lorca, sušaudytas 1937 m. rugpjūčio 19 d. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad Franco šalininkai sušaudė 50 tūkstančių žmonių. Pilietinis karas įgavo pačią baisiausią formą: daugiau būdavo sušaudoma, negu žūdavo mūšio lauke. Respublikonams priklausė 80 proc. karo lėktuvų, tačiau tai buvo senos mašinos, labai trūko naujos technikos. Lakūnų turėta užtektinai, nes atvykdavo pilotų iš Prancūzijos, JAV, Anglijos, Sovietų Sąjungos. Pagreitintuose kursuose Rusijoje per trumpą laiką buvo parengta daugiau kaip 500 lakūnų, šturmanų, kitų aviacijos specialistų. Pirmasis tarptautinis aviacijos dalinys buvo sudarytas 1936 m. prie Madrido. Jam vadovavo ispanas kapitonas Luna. Prancūzų rašytojas ir politikas André Malraux subūrė garsiąją tarptautinę bombonešių eskadrilę España. Ispanijos pilietiniame kare daugiau ar mažiau tiesiogiai susidūrė būsimosios Antrojo pasaulinio karo dalyvės: nacionalsocialistinė Vokietija su fašistine Italija stojo į vieną pusę, o bolševikinė Sovietų Sąjunga į kitą. Ispanijos vyriausybė kreipėsi pagalbos į Angliją ir Prancūziją, bet jos nesulaukė, šios šalys ginkluotame konflikte tiesiogiai nedalyvavo, bet tarptautinėms brigadoms leido kovoti respublikonų pusėje. Prancūzijos neutralumą daugiausia lėmė politinės sistemos nestabilumas. Karo pradžioje, rugpjūčio 1 d., premjeras Léonas Blumas, Prancūzijos Liaudies fronto kairiųjų partijų koalicijos lyderis, pasiūlė nesikišti į Ispanijos reikalus, o rugpjūčio 8 d. uždarė sieną su Ispanija. Anglijos politikas Winstonas Churchillis, uolus, bet netipiškas to meto konservatorius, simpatizavo Benito Mussolinio Italijai ir neparėmė Ispanijos Respublikos kovos su generolo Franco šalininkais m. birželio 16 d. anglų dienraštis Daily Mail rašė: Jeigu komunizmo užkratas, plintantis šiuo metu iš Ispanijos ir Prancūzijos, persimes į kitas šalis, tai pačiais naudingiausiais mūsų draugais taps dvi vyriausybės: vokiečių ir italų, kurie sėkmingai išnaikino šį užkratą savo žemėje. Anglija labiau bijojo, kad Ispanijoje įsigalės bolševizmas negu fašizmas m. rugsėjo 9 d. Londone prasidėjo tarptautinė konferencija dėl padėties Ispanijoje. Nė viena iš didžiųjų valstybių neturėjo veltis į pilietinį karą. Prancūzija ir Didžioji Britanija parengė nesikišimo sutartį. Vokietija ir Italija tą sutartį pasirašė, bet vis tiek ir toliau rėmė Franco sukilimą. Nesikišimo į Ispanijos reikalus komitetas, vos pradėjęs veikti, labai trukdė respublikonams pirkti karinę techniką užsienyje, aiškiai nuolaidžiaudamas generolui Franco. Komitetas vadovavosi šūkiu: Verčiau Ispaniją tegul valdo Vokietijos fašistai negu Rusijos komunistai. Sovietų Sąjunga nesikišimo komitetui pareiškė griežtą protestą dėl tendencingos jo veiklos m. vasario 16 d. Vokietija, SSRS, Didžioji Britanija, Italija ir dar 23 valstybės pakartotinai įsipareigojo neteikti karinės pagalbos Ispanijai. 78 K u l t ū r o s b a r a i

85 Respublikonų kariai mėgina desperatiškai gintis 1936 m. rugsėjo 29 d. Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partijos Centro komiteto Politinis biuras priėmė sprendimą suteikti Ispanijos Respublikai karinę pagalbą. Savo dalyvavimą Ispanijos pilietiniame kare Sovietų Sąjunga laikė internacionaline pareiga, o Vokietijos ir Italijos paramą ispanų nacionalistams vadino intervencija ir fašistine agresija. Toks požiūris Rusijos istoriografijoje gyvuoja iki šiol. Pasitraukusi iš Nesikišimo komiteto, Sovietų Sąjunga suteikė Ispanijai didelį kreditą ginklams pirkti. Ispanijos mūšio laukuose pasirodė naujausi sovietiniai greitaeigiai ratiniai vikšriniai tankai BT-5 (greitis su vikšrais buvo 52 km/h, su ratais 73 km/h), lengvieji tankai T-26 ir T-28, kurie, apginkluoti 45 mm patrankomis ir keliais kulkosvaidžiais, akivaizdžiai pranoko vokiečių ir italų šarvuotas kovines mašinas. Fašistinė Italija ir nacionalsocialistinė Vokietija rėmė antiliberalias jėgas kitose šalyse. Mussolinis ir Hitleris iš dešiniųjų pergalės Ispanijoje tikėjosi ne tik moralinės, bet ir politinės naudos: atsirastų trečia fašistinė valstybė, besiribojanti su Prancūzija, o tai reikštų politinę Paryžiaus izoliaciją. Be to, dučė rimtai svarstė idėją įtraukti Ispaniją į Italijos karalystės sudėtį. Ispanų generolams reikėjo rimtos finansinės paramos ir praktinės pagalbos, todėl Franco apsimetė fašistu. Liepos 19 d. jis išsiuntė į Romą prašymą atsiųsti tuziną bombonešių. Po trijų dienų du savo emisarus vokiečių pirklį Johannesą Bernhardtą ir Maroko nacionalsocialistų vadovą Adolfą Langenheimą generolas nusiuntė į Vokietiją prašyti transportinių laivų. Prieš keletą dienų į Berlyną nuvykęs ir su Hitleriu susitikęs generolas leitenantas José Sanjurjo, numatytas maišto vadovu, žuvo sudužus lėktuvui. Liepos 26 d., dalyvaudamas tradiciniame Wagnerio festivalyje Bairoite, Vokietijos kancleris priėmė sprendimą suteikti generolui Franco visokeriopą pagalbą. Tuo tikslu buvo įsteigtas specialus štabas W (Sonderstab W), vadovaujamas generolo leitenanto Helmuto Wilbergo, turėjęs nutiesti oro tiltą iš Maroko į Ispaniją (operacija Užburta ugnis ). Generolas Franco iš pradžių neturėjo aviacijos, bet vokiečiai ir italai pasirūpino, kad ji atsirastų. Rugpjūčio 14 d. pradėjo veiklą italų Legione Straniera Spagnola, tuo pat metu vokiečiai permetė į Ispaniją galingą legioną Condor. Franco įgavo milžinišką persvarą ore. Vokiečių legiono pradininke tapo privačia firma užmaskuota Ispanų ir marokiečių transporto akcinė bendrovė (HISMA) ir transporto aviakompanija ROWAK. Savo veiklą ji pradėjo su dviem aviaeskadrilėmis, pavadintomis Pablo ir Pedro. Jau liepos 28-ąją į Tituaną atskrido pirmasis transportinis lėktuvas Ju-52/3m. Karinis dalinys gavo Bitininko vardą. K u l t ū r o s b a r a i

86 Frankistų armijos kariai laiko pozicijas ties Madridu Vėliau buvo pavadintas legionu Condor. Jo veikla Ispanijoje slaptuose Trečiojo Reicho dokumentuose užšifruota kaip operacija Ugnies burtai. Legione buvo keturios bombonešių, keturios naikintuvų, viena oro žvalgybos ir dvi jūrų aviacijos eskadrilės, turėjusios 30 transportinių Ju-52/3m, 27 dvisparnius naikintuvus He 51, ir 12 He 70, 16 kitokių lėktuvų. Legionui priklausė keli zenitinės artilerijos ir ryšių daliniai, iš viso 5000 karių. Vėliau arsenalas buvo papildytas 48 naujausiais naikintuvais Messerschmit Bf 109B, 48 bombonešiais He 111, gauta 12 pikiruojančių bombonešių Ju 87, tobulų priešlėktuvinių pabūklų Flak 36 ir 88. Pirmuoju legiono vadu buvo paskirtas talentingas vokiečių aviacijos generolas majoras Hugo von Sperrle, o jo pavaduotoju pulkininkas Wolframas von Richthofenas, legendinio Raudonojo barono garsaus piloto Manfredo von Richthofeno, per Pirmąjį pasaulinį karą skraidžiusio raudonai dažytu naikintuvu Fokker DR-1, giminaitis. Iš pradžių vokiečių lakūnai veikė kaip instruktoriai. Be to, dar Vokietijoje juos perkeldavo iš tikrosios tarnybos į rezervą, parūpindavo instruktorių arba civilių lakūnų dokumentus ir siųsdavo į Ispaniją kaip turistus arba komercinių firmų tarnautojus. Karinės uniformos su vokiškais skiriamaisiais ženklais jie nedėvėjo. Tik legiono lakūnai viršum dešinės švarko kišenės įsisegdavo ispanų oro pajėgų ženklelį. Tradicinė germanų mirties galva su maža svastika po ja ženklino juodas vokiečių legiono tankistų beretes. Kandidatai į legioną buvo atrenkami iš viengungių, reikalauta viską, kas susiję su tarnyba, laikyti griežtoje paslaptyje. Tarnyba legione Condor buvo pavojinga, tačiau pelninga. Eilinis karys gaudavo 600, puskarininkis 800, feldfebelis 900, leitenantas ir vyresnysis leitenantas 1000, kapitonas 1200, majoras 1500, papulkininkis 1800, pulkininkas 2000, generolas 2400 reichsmarkių. Lenkų savaitraštis Polityka (2006, nr. 31) rašo, kad Trečiojo Reicho oro pajėgų vadas generolas pulkininkas Hermanas Goeringas, į pagalbą ispanų nacionalistams nusiuntęs legioną Condor, slapčia pardavinėjo ginklus ir respublikonams, nes siekė gauti lėšų statomai medžioklės rezidencijai Karinhall m. rugpjūčio pradžioje virš Viduržemio jūros buvo nutiestas oro tiltas iš Ceutos į Seviliją: 22 vokiečių lėktuvais Ju-52/3m ir 11 italų Savoia S-81 per vieną dieną sukilėliai pergabeno į Ispaniją kareivių ir 600 tūkstančių šaudmenų. Rugpjūčio 27-ąją Franco lakūnai pirmą kartą bombardavo Madridą. Kas pilotavo pučistų lėktuvus? Pirmaisiais pilietinio karo metais numušta 98 italų, 49 vokiečių lakūnai ir tik 16 ispanų. Kalbėdamas apie Ispanijos raudonąją revoliuciją, prieš kurią su ginklu rankose stojo generolas Franco, Vokietijos kancleris reikalavo, kad europietiškų tautų šeima įsisąmonintų didžiulę bolševizmo grėsmę pasauliui. Jau 1936 m. lapkričio 18 d. Vokietija ir Italija oficialiai pripažino Franco vyriausybę, reziduojančią Burgose, įsteigė diplomatines atstovybes ir žadėjo 80 K u l t ū r o s b a r a i

87 smarkiai padidinti visokeriopą pagalbą. Pirmuoju vokiečių charge d affaires tapo generolas Wilhelmas Faupelis. Franco vyriausybę pripažino ir nemažai Lotynų Amerikos valstybių. Vokietija ir Italija rėmė generolą Franco ne tik sausumoje (operacija Bitininkas Imker), bet ir jūroje (operacija Šiaurės jūra Nordsee). Į Viduržemio jūrą Hitleris nusiuntė nemažą karinių laivų eskadrą: linijinius laivus Deutschland ir Admiral Scheer, kreiserį Köln, minininkus Seeadler, Albatros, Luchs, Leopard, Condor ir Möwe, kelis povandeninius laivus m. prie Viduržemio jūrų eskadros, kuriai vadovavo admirolas Rolfas Carlsas, prisijungė linijinis laivas Admiral Graf Spee, du kreiseriai Nürnberg ir Leipzig, 8 povandeniniai laivai, kuriems įsakyta veikti prie Ispanijos krantų m. gegužės 29 d. respublikonų bombonešiai, manydami, kad jų taikinys frankistų sunkusis kreiseris Canarias, per klaidą subombardavo vokiečių linijinį laivą Deutschland: dvi bombos sprogo šalia laivo, kitos dvi nukrito ant denio. Per antskrydį 23 vokiečių jūrininkai žuvo, 83 buvo sunkiai sužeisti, 8 iš jų netrukus mirė. Vokiečių linijinis laivas Admiral Scheer ir keturi minininkai gegužės 31 d. iš keršto apšaudė ispanų miestą Almerą 24 civiliai gyventojai žuvo, beveik 100 buvo sužeista. Nuo vokiečių neatsiliko ir italai. Dučė nusiuntė prie Ispanijos krantų 56 povandeninius laivus, 30 minininkų, 3 sunkiuosius ir 7 lengvuosius kreiserius. Vien tik povandeniniai laivai dalyvavo 94 operacijose ir išbuvo jūroje iš viso 1238 dienas m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais jie paskandino 7 prekybinius laivus, plaukusius su įvairių šalių vėliavomis m. vasario 8 d. italų ekspedicinės pajėgos užėmė Balearų salas ir pietinę pakrantę Malagos apylinkėse. Italų generolas Mario Roatta nutarė pulti Gvadalacharą, ketindamas susijungti su Franco pajėgomis. Per pirmą puolimą kovo 8 d. buvo prasiveržta pro menkai įtvirtintą respublikonų fronto liniją, tačiau prie šilumos įpratusiems italams labai trukdė sniegas ir šlapdriba. Kovo 12 d. respublikonai su sovietiniais pėstininkų palaikymo tankais T-26, kurie buvo galingesni už Italijos šarvuočius, pradėjo kontrpuolimą. Vien šiame mūšyje prie Gvadalacharos žuvo ir buvo K u l t ū r o s b a r a i sužeista 10 tūkstančių italų kareivių ir karininkų, respublikonų nuostoliai mažesni Ši pergalė pakėlė respublikonų dvasią ir pakirto fašistinės Italijos prestižą. Tų pačių metų spalio 19 d. frankistai išstūmė respublikonus iš teritorijų Atlanto pakrantėse. Ispanijos šiaurėje esantis baskų kraštas palaikė centrinę respublikonų valdžią, nes ši žadėjo, kad regionui suteiks savivaldą. Frankistų Šiaurės armijos vadas generolas Mola puolė baskų kraštą. Spaudžiami baskai atsitraukė prie Gernikos, nedidelio miestelio, kuris laikomas baskų kultūros lopšiu m. balandžio 26 d. vokiečių legiono Condor 88-osios kovinės grupės lakūnai, vadovaujami aviacijos diviziono kapitono Heinzo Trettnerio, 43 lėktuvais (He-111, Me-109 ir Ju-52) palaikydami frankistų puolimą, netoli baskų sostinės Bilbao esančią Gerniką užmėtė 50 t fugasinėmis ir padegamosiomis 50 ir 250 kg bombomis. Antskrydyje dalyvavo ir italų lėktuvai. Tai buvo pirmas atvejis Europoje, kai profesionalūs kariškiai, taikydami kiliminį antskrydį, šaltakraujiškai sunaikino beveik visą miestelį. Trečiojo Reicho propagandos ministras Josephas Goebbelsas iškart po to pareiškė, esą vokiečių legiono lėktuvai bombardavime nedalyvavo. Beje, prieš tai, kovo 31 d., 40 vokiečių lėktuvų atakavo nedidelį baskų miestelį Durango, žuvo 248 gyventojai. Vien per 1938 m. pirmąjį pusmetį vokiečių ir italų aviacija atliko daugiau kaip 600 antskrydžių virš Barselonos, Valensijos, Alikantės ir Madrido. Gernikoje gyveno žmonių, miestelyje buvo dislokuoti respublikonų armijos kariniai daliniai, veikė 2 karinės gamyklos ir aviacinių bombų fabrikas. Netoliese buvo svarbus strateginės reikšmės tiltas. Kai kurie istorikai, remdamiesi tuo, kad kariniai objektai beveik nenukentėjo, teigia, esą antskrydžio tikslas buvo demoralizuoti civilius gyventojus. Sprendimą subombarduoti Gerniką priėmė pats legiono Condor vadas, su generolu Franco ši karinė operacija nebuvo suderinta. Sklando versija, kad viena iš antskrydžio priežasčių kerštas už vokiečių lakūno, kuris buvo numuštas virš Bilbao, nulinčiavimą. Po Gernikos bombardavimo mieste kilo didžiulis gaisras, kuris dėl nevykusių ispanų gaisrininkų veiksmų sunaikino beveik 75 proc. statinių. 81

88 Palyginti su Perl Harboru, Leningradu, Hamburgu, Drezdenu, Tokiju, Hirošima ir Nagasakiu, šis įvykis atrodė per menkas tik 1654 žuvusieji ir 889 sužeistieji, kad būtų ilgam įsimintas. (R. G. Grantas garsioje knygoje Karai, išverstoje ir į lietuvių kalbą, nurodo apie 300 aukų. Kituose istoriniuose šaltiniuose aukų skaičius priklauso nuo skaičiuotojų politinių pažiūrų: Franco simpatizuojantys nacionalistai sako, kad žuvo 120 žmonių, baskų krašte priimta minėti 2000 aukų.) Tačiau miestelio tragedija buvo įamžinta Pablas Picasso, sukrėstas tų įvykių, nutapė vieną garsiausių antikarinių paveikslų Gernika (1937). Ryžtingai stojęs respublikonų pusėn, jau 1936 m. dailininkas paskelbė ciklą Franco pažadai ir apgaulė. Ispanijos respublikonų kovą rėmė Amerikos ir Europos kairiosios jėgos, revoliucinė Meksikos valdžia. Nemažai Vakarų demokratų, intelektualų, rašytojų, kuriuos piktino demokratinių valstybių bejėgiškumas nacionalsocialistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos akivaizdoje, ryžosi asmeniškai susikauti su fašistais. Tarp jų buvo ne tik Picasso, bet ir rašytojai Romainas Roland as, George as Orwellas (tikrasis vardas Ericas Arthuras Blairas), garsiojo Gyvulių ūkio ir 1984-ųjų autorius, Théodore as Dreiseris, Ernestas Hemingway us, meksikiečių dailininkas monumentalistas Davidas Alfaro Siqueirosas, beje, dalyvavęs Levo Trockio nužudyme, ir kiti. Tapę internacionalinių brigadų, kariaujančių respublikonų pusėje, savanoriais, vėliau karo įspūdžius jie perteikė kūriniuose. Pasak profesoriaus Dietricho Schwanitzo, jų reportažai iš fronto, pasakojimai apie mūšius, mirtį ir aukas paliko mums atminimą antifašistinį epą, tokį margą, kupiną žiaurumo, idealizmo ir meilės Ispanijai. Labiausiai išpopuliarėjo amerikiečio Hemingway aus drama Penktoji kolona ir romanas Kam skambina varpai, pasakojantys apie Ispanijos pilietinį karą. Sovietų cenzoriai ilgai dvejojo, ar leisti publikuoti romano vertimą, nes jis nelabai atitiko leistiną schemą geri raudonieji, blogi baltieji. Bet ir uždrausti knygą apie didvyrius respublikonus, o dar parašytą tokio garsaus autoriaus, būtų buvę politiškai nenaudinga. Tęsinys kitame numeryje Pablo Picasso. Guernica K u l t ū r o s b a r a i

89 Laikai ir žmonės Audronė GIRDZIJAUSKAITĖ Dvi lemtingos Andrejaus Volkonskio klaidos Buvo karštas 1963 m. birželis. Skridau į Maskvą gintis diplominio darbo, lėktuve sutikau Grigorijų Kanovičių. Leisdamasis lėktuvas ilgai suko ratus, sunkiai nardė po juodus debesis tarp žaibų, man pasidarė negera, ir Griša iš oro uosto džentelmeniškai palydėjo mane iki pat draugės, pas kurią turėjau apsistoti, namų. Gynimo išvakarėse sutarėme susitikti viešbučio Nacionalj kavinėje visoje Maskvoje ji kone vienintelė buvo išlaikiusi amžiaus pradžios dvasią. Mediniai sienų paneliai, švara, tyla, kilimai, elegantiški įvairaus dydžio stalai ir staliukai, ant jų jaukią šviesą skleidžiančios lempos su secesiniais gaubtais. Dar studijų metais mėgdavau čia užeiti, užsisakydavau nebrangų valgį žiuljen iz kur vištų apkepėlę, kurią patiekdavo dviejuose mažuose karštuose metaliniuose indeliuose, ir geros juodos kavos puodelį su grietinėle sidabruotame ąsotėlyje. Laukdama patiekalo, paskaitinėdavau kokią įdomią knygą, dažniausiai nusipirktą pas bukinistus Gerceno gatvėje. Na, pavyzdžiui, Andrejaus Belo ar Igorio Severianino poezijos tomelį (šį kažkas jau Vilniuje negrąžintinai išsinešė), seną Teatraljnaja žyznj žurnalą su pašaipiais, įnoringais Kugelio straipsniais ir šmaikščiomis garsių artistų karikatūromis (pavyzdžiui, jaunas Mejerholdas, ištiktas ekstazės, klūpo apsikabinęs į gyvatę barškuolę panašios Komisarževskajos Hedos Gabler kelius). Kuklus mano užsakymas Nacionalyje kainuodavo tiek, už kiek bet kurioje valgykloje galėjai valgyti iki soties kokias dvi dienas... Bet jausdavausi čia tarsi pakylėta, laiminga. Įėjau į salę, dairydamasi Grigorijaus. Ne iš karto pamačiau jį mojant man antrojoje, mažesnėje, saliukėje nuo didesnio stalo prie lango, su juo sėdėjo keletas žmonių. Dingtelėjo, gal tai jo draugai rašytojai. Vienas iš jų, šviesbruvis, išsidraikiusiais plaukais, akiniuotas, čia pat užstalėje skutosi anuomet dar nelabai paplitusiu elekriniu K u l t ū r o s b a r a i skustuvu. Šiandien gal niekas per daug dėl to nenustebtų, bet tada jo elgesys atrodė įžūliai ekstravagantiškas. Tai ir buvo Andrejus Volkonskis, pažintis su juo užsimezgė mano numylėtame Nacionalyje. Kai mus supažindino, kandžiai replikavau dėl viešo skutimosi, o jis to tik ir laukė matyt, rūpėjo mane išbandyti, perprasti, koks čia paukštis taikosi nutūpti prie jų stalo. Grišą visai pamiršau, pasinėriau į pokalbį su Andrejum ir jo draugais, vienas, Džanri, buvo iš Gruzijos. Man rodos, su mumis buvo ir Virgilijus Čepaitis, nes po kelių dienų buvom pakviesti pas jo ir Andrejaus pažįstamus psichiatrus Susaną Iljinišną ir Vladimirą Isakovičių, senyvus žmones, gyvenusius netoli Puškino paminklo ir įžymiosios Teatro draugijos (vėliau ji sudegė). Sužinojau, kad Andrejus pažįsta ne vieną lietuvį, tarp jų Tomą Venclovą, Teodorą Kazimierą Valaitį ir, aišku, dar iš anksčiau jo žmoną Marianą Bruni, keletą mūsų muzikantų. Kitą rytą į gynimą mane lydėjo senas draugas iš Trifonovkos, GITIS o bendrabučio laikų, Leonidas Davydovas-Subbočius. Jis, jau baigęs teatro institutą, oriai sėdėjo auditorijoje ir buvo vienintelis solidus procedūros stebėtojas. Gavau nuo jo barti, kad per gynimą pati kritikavau savo darbą, dalį mano pastabų pakartojo ir oponentas jaunas operos kritikas Vytautas Mažeika. Pagyrė už gerą vertimą, nors darbo man niekas nevertė, rusiškai rašiau pati, trumpiau tariant, pagal penkiabalę sistemą nusipelnau tik ketverto. Kitą, o gal net tą pačią dieną po gynimo Andrejus iškėlė žadėtą balių čekiškoje aludėje Sokolnikų parke. Didžiuliame paviljone susėdę prie ilgų stalų, virtus žirnius su spirgučiais užgerdami puikiu čekišku alum, žmonės linksminosi kaip mokėjo. Juos, ypač susiruošusius išeiti, įdėmiai sekė užklydę girtuokliai tuščiomis kišenėmis, taikydamiesi nugriebti ką nors iš likučių, kol oficiantai 83

90 Andrejus Volkonskis nespėjo apsisukti. Mes su Andrejaus draugais išsirinkom nuošalesnį stalą, prie alaus užsisakėm ne tik žirnių, bet ir čekiškų špikačkų gardžių apkeptų dešrelių kryžmai įpjautais galais... Prisipažinsiu, alų gėriau pirmą kartą, ir man jis neatrodė skanus. Andrejus stebėjosi: Na kas gi taip geria, ragauja? Alų reikia pilti į save! O kai pili į save, reikia ir išpilti. Eilė prie tam skirtų vagonėlių parko pievoje vis ilgėjo... Kai baigėm puotavę ir išėjom gaudyti taksi, apsunkusios kojos nuo žvyro takelio lyg tyčia vis pataikydavo ant vejos, prismaigstytos grasinančių perspėjimų: Choditj po gazonam strogo zapreščajetsia Apie Andrejų žinojau nedaug, tik tiek, kad gimė Vakaruose, emigrantų šeimoje, gyveno ten iki paauglystės, kol tėvai sumanė iš Paryžiaus grįžti į mylimą tėvynę. Pakviesta į Andrejaus namus, susipažinau su jo mama Kira Georgijevna, ir išsyk pradėjome maloniai bendrauti. Kartą, kai sėdėjome jų kuklaus dviejų kambarių buto virtuvėje ir gėrėme kavą, ji staiga pasakė: Znajete, dorogaja Audrone, ja kniaginia toljko po mužu. Mane apstulbino jos kuklumas, aristokratiškas prisipažinimas, kad ne ji pati kunigaikštienė (nors buvo iš senos dvarininkų giminės), o tapo ja tik po mužu. Su ja bendraudama, apie Volkonskių likimą sužinojau daugiau, bet tai buvo lyg trūkčiojanti kino juosta... Nebepamenu susitikimų Maskvoje ir Vilniuje datų, tik žinau, kad visi jie vyko m. Andrejaus draugas Nikita Krivošeinas jau šiais laikais atsiuntė man iš Paryžiaus muzikanto Naumo Zeidelio tekstus apie Volkonskių šeimos odisėjas. Jų esmę perteiksiu keliomis pastraipomis, kurios leis geriau suvokti Andrejaus modus vivendi, jo paradoksus ir charakterį, kurį formavo kelionės ir kryžkelės. Volkonskių šeima kilusi iš plačios kunigaikščių giminės, valdžiusios žemes Vologdos, Voronežo, Kalugos, Kursko, Maskvos, Riazanės, Saratovo ir Samaros, Tulos ir Tambovo gubernijose. Viena iš giminės atšakų turėjo dvarą Schloss Fall Estijoje (ten 1891 m. gimė Michailas Petrovičius, Andrejaus tėvas). Daugelis giminės narių buvo istorinės asmenybės, palikusios pėdsaką rusų kultūroje. Kunigaikštis Michailas Volkonskis, dainininkas profesionalas, 1917-aisiais išvyko iš Rusijos. Gyveno Ženevoje, Belgrade, Paryžiuje; mokėjo kelias kalbas, dirbo vertėju diplomatinėje tarnyboje m. Paryžiuje susipažino su Kira Georgijevna Petkevič (1911), po dvejų metų vasario 14 d. jiems gimė sūnus Andrejus. Kira Georgijevna buvo nuolanki savo vyrui ir pasiaukojo Andrejaus auklėjimui. Namuose su sūnum buvo kalbama tik rusiškai, tarsi nujaučiant būsimą grįžimą į Rusiją. Nuo ankstyvos vaikystės Andrejus mokėsi muzikos iš pradžių namuose, paskui konservatorijose Ženevoje, Paryžiuje (ši buvo privati, jai vadovavo vienas iš Volkonskių). Anksti atsiskleidė dideli jo gabumai m. rudenį Volkonskių šeima, patikėjusi oficialiais sovietinių pareigūnų pažadais ir agitacija, ryžosi grįžti į Tėvynę. Kupini šviesiausių vilčių, sėdo į traukinį Paryžius Maskva su ambasados išduotais sovietiniais pasais ir gausia manta. Juos išlydėjo giminės ir draugai. Ašaros, atsisveikinimai, linkėjimai gražaus naujo gyvenimo Maskvoje. Važiuojant per Europą, Michailas Petrovičius pasakojo, kaip didžiuojasi savo Tėvyne, nugalėjusia fašistus, išvadavusia visą kontinentą. Dvi paras važiavo per Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Lenkiją. Traukinys sustodavo tik didžiuosiuose miestuose. Ir štai Brestas, pirmas miestas perkirtus sovietinę sieną. Keleiviai vaikšto kas kur. O į Volkonskių kupė beldžiasi civilių drabužiais apsirengę asmenys, aiškina, kad 84 K u l t ū r o s b a r a i

91 toliau vykti šiuo traukiniu jie negalės, jiems esą reikia su visa manta eiti tvarkytis dokumentų, registruotis, tartis dėl įsidarbinimo. Nuvedė į tarnybines patalpas, atėmė pasus ir kitus dokumentus, tada nulydėjo į kažkokią stovyklą, kur riogsojo nudrengti vagonai be ratų ir be stogų. Ten jie ir apsistojo. Frankai baigėsi, o rublių nėra. Kira Georgijevna turgelyje pardavė savo kojines, palaidinukes, lūpų dažus. Volkonskius nuolatos lankė civiliai ir uniformuoti valdininkai. Liepė užpildyti tradicines Stalino laikų anketas su daugybe absurdiškų provokacinių klausimų: ar buvot? ar turit? ar dalyvavot? ar esat?... Michailas Petrovičius aiškino, kad norėtų su šeima gyventi Maskvoje ir tyrinėti Aleksandro Puškino kūrybą. Vienam iš valdininkų jis perdavė įtakingo žmogaus iš Paryžiaus rekomendacinį laišką, adresuotą rašytojui Konstantinui Simonovui, kurį itin mėgo Stalinas. Susitikęs su tautų vadu, rašytojas užsiminė, kad Volkonskių giminė Rusijoje turėjo daug žemių ir dvarų... Stalinas pasiteiravo, kur buvo tos žemės. Simonovas greta kitų paminėjo ir Tambovo sritį.,ką gi, tegu Tambove draugas Volkonskis ir gyvens, ir dirbs. Neprieštarausiu, ciniškai baigė pokalbį Stalinas. Tambovas tada reiškė apribojimus, beveik tremtį. Pagaliau buvo gautas leidimas vykti traukiniu Brestas Maskva. Tačiau Baltarusijos stotyje išlipti neleista, Volkonskius prekiniu traukiniu pervežė į kitą stotį, o iš ten į Tambovą... Tikriausiai pasitarusi su vyru, Kira Georgijevna kreipėsi į Andrejų: Sūneli, mokslo metai jau seniai prasidėjo, tau reikia mokytis... Tu jau didelis ir sumanus berniukas... Davusi Andrejui tėvo pusseserės Lisette adresą (ji gyveno Tomilino gyvenvietėje prie Maskvos), liepė ją susirasti. Traukinys važiavo lėtai, Andrejus iššoko iš vagono Kazanės stotyje ir leidosi į kelionę. Teta džiaugsmingai jį sutiko, ėmėsi globoti. Po dvejų metų Andrejus baigė Merzliakovo muzikos mokyklą, 1950 m. įstojo į Maskvos Čaikovskio konservatoriją studijuoti kompozicijos pas profesorių Jurijų Šaporiną. Fortepijonas, vargonai, klavesinas, muzikos istorija kasdieniniai užsiėmimai. Kurti muziką pradėjo dar neįstojęs į konservatoriją m. Andrejus iš Konservatorijos buvo pašalintas už nelankymą. Tuo metu jis susipažino su Sergejaus Prokofjevo (kompozitorius gyveno atskirai nuo šeimos) sūnumis Sviatoslavu ir Olegu (jų motina Lina Ivanovna K u l t ū r o s b a r a i buvo ištremta). Su Olegu, būsimu tapytoju ir skulptorium modernistu, susidraugavo. Artimai bičiuliavosi ir su vertėju iš prancūzų kalbos Nikita Krivošeinu juos abu siejo permainingas ir nepavydėtinas repatriantų likimas. Andrejaus mama iki Michailo Petrovičiaus mirties (1961) gyveno Tambove. Tapęs savarankiškas, Andrejus Chruščiovo laikais gavo butą ir atsikvietė iš Tambovo motiną. Ryšys su giminėmis užsienyje irgi niekada nenutrūko. Andrejaus muzika SSRS buvo ignoruojama, į koncertų programas ją įtraukdavo nebent su beviltiškai negabių kompozitorių kūriniais, o galop ir visai uždraudė viešai atlikti m. į Londoną pas staiga mirusios žmonos tėvus gavo leidimą išvykti Olegas Prokofjevas. Grįžo į Prancūziją ir Nikita. O Andrejus, 1972 m. fiktyviai vedęs pažįstamą žydaitę Nataliją Jablonskają, gavo leidimą išvykti į Izraelį. Bet prieš tai jį apsvarstė Maskvos kompozitorių sąjunga: pažemino, pasmerkė ir išmetė. Jis su žmona išvyko, bet Šveicarijoje liko vienas, apsistojo Ženevoje. Vėliau gyveno Paryžiuje. Kai ėmė šlubuoti sveikata, įsikūrė provincijos miestelyje, arčiau jaunystės draugo Luiso Martinezo, su kuriuo susipažino Maskvoje. Andrejaus mama, poaukštė, dailaus sudėjimo šviesi šatenė, kai su ja susipažinau, buvo jau nebejauna. Kalbėjo gražia rusų kalba ir aiškino man, kad dabar Maskvoje kalba visai suprastėjusi, išsigimusi, sunku net suprasti, ką mala žmonės, leisdami žodžius lyg per mėsmalę, tik Peterburge dar galima išgirsti tikrą rusų kalbą... Apgailestavo, kad moterys nebedažo kojų labai nustebau sužinojusi, kad Kira Georgijevna ir jos jaunystės draugės vasarą dažydavosi kojas, spalvą taikydamos prie drabužių! Kartą paklausė, ar nenorėčiau ko nors užkąsti. Aišku, sutikau. Tai aš jums išvirsiu grybų sriubos. Nustebau, nes grybų sriuba man anuomet asocijavosi su grybų rinkimu, valymu, džiovinimu, bent jau apvirimu, o tik paskui sriuba. Pajutusi mano nuostabą, nusijuokė: Aš tai darau labai greitai. Žiūrėkit. Iš virtuvinės spintutės išėmė kažkokį nematytą pakelį, praplėšė, jo turinį subėrė į verdantį vandenį. Rūpestingai pamaišiusi šaukštu, netrukus jau pilstė grybienę į lėkštes. Dabar visokių kondensuotų sriubų ir košių esam ragavę, o tada man buvo tikra staigmena... Tiesa, užkandinėje ir kulinarijoje prie Prahos restorano jau buvo galima nusipirkti pailgą metalinę dėžutę su vištienos sultinio kubeliais. 85

92 Supratau, kad tuos stebuklus ji gaudavo iš Paryžiaus, atveždavo kokie nors pažįstami, važinėjantys į,,aną pasaulį. Andrejus iš ten gaudavo knygų, naujausios muzikos plokštelių, aparatūros, net mėgstamų cigarečių... Regis, tą patį 1963-iųjų rudenį Andrejus paskambino ir paklausė, ar negalėčiau jo su Džanri pakviesti per Kalėdas: Nuo ankstyvos paauglystės, kai išvykom iš Paryžiaus, nebeteko švęsti katalikiškų Kalėdų, lyg pasiteisino dėl tokios savo užgaidos. Pakviečiau juos, ir Mamos Ancės padedama, surengiau Kūčių vakarienę pagal visas tradicijas, su visais būtinais patiekalais, net su daigintais kviečiais ir šienu po staltiese... Eglutę papuošiau kukliai raudonomis žvakutėmis, baltais kaspinais perrišusi viršūnę ir keletą šakų. Suprantama, neapsieita be vyno. Vakaras buvo jaukus, pakilus... Kitą dieną Andrejus vedžiojo Džanrį po Vilnių, lankė draugus, o vakarojom pas mane. Andrejui patiko mūsų pianino garsas, jis išskambino visas mano natas ir norėjo dar. Prisiminiau, kad tame pačiame Mokslininkų name su Andriaus Cvirkos šeima gyvena profesorius Merkelis Račkauskas jis mėgsta groti fisharmonija ir turi natų. Pakviečiau profesorių, jis mielai atskubėjo, nešinas senomis, regis, Bacho dvispalvėmis (spalvos raudona/mėlyna ar raudona/juoda turbūt žymėjo skirtingus registrus ar funkcijas?) dar vėliaviniu būdu užrašytomis natomis, kurios mus visus nustebino, ypač nudžiugo Andrejus. Jis skambino mano kambaryje prie žvakių, klausėmės klasikos gurkšnodami vyną ir skendėdami cigarečių dūmuose. Antrąją Kalėdų dieną Andrejų su Džanriu globojo Tomas Venclova, o vakare visi susitikom Neringoje. Tomas pasiūlė važiuoti į Palangą sutikti Naujųjų metų. Jis ir kelionės planą sugalvojo čia pat, prie staliuko... Važiuosime per Lietuvą lengvąja mašina, gražiuoju Jurbarko keliu, gėrėdamiesi žiemos peizažais. Pasiekę Šilutę, iš ten traukiniu vyksime į Kretingą, o iš jos autobusu į Palangą. Pakviečiau drauge važiuoti vieną savo bendradarbę, iš anksto buvo užsakyti kambariai Palangos Pajūrio viešbutyje. Bet mūsų planams buvo lemta apvirsti aukštyn kojom: mašina ties Vilkija sulūžo, turėjom daug rūpesčių, sugaišom, ėmė temti. Vilkijoje man pavyko įkalbėti iš miego pakeltą žmogų, kad už nemažus pinigus nuvežtų mus iki Šilutės. Peizažas mėnulio šviesoje, blizgant Nemuno ledui, buvo puikus, bet nepamatėm raudono saulėlydžio, tamsa ir senos mašinos gausmas traukė į miegą. Šilutę pasiekėm vėlokai, tamsoje, ir miestelio negalėjome apžiūrėti. Užtat patyrėm kitą įdomų malonumą: kadangi buvome sušalę ir alkani, Tomo nurodymu, susiradom senąjį restoraną. Išsilaikęs nuo karo metų, restoranėlis dar alsavo prieškariu, čia buvo šilta, netgi tvanku. Stiprus vėjas miestelyje nutraukė laidus, todėl elektros nebuvo, ant stalelių degė žvakės, kurių mirgančioje šviesoje raudonas seno vokiško stiliaus interjeras atrodė dar paslaptingesnis. Užsisakėm raugintų kopūstų sriubos (ji buvo dieviška), keptų naminių dešrelių ir... degtinės (gero vyno čia nebuvo). Nuovargis, tvankuma, ne itin suderintas ir man neįprastas meniu apsvaigino ir apsunkino. Tik eidama į stotį atsigavau. Traukinyje buvo daug žmonių, bet mums pavyko prigulti ant kietų suolų. Kretingoje svajojom išsimiegoti, bet viešbutyje vietų neatsirado (sovietmečiu jų niekada niekur nebūdavo), gerą valandą numigom, sugulę ant viešbučio laiptų, bet netrukus mus iš ten išvijo. Nutarėm eiti į Palangą pėsti, nes autobuso tuo metu nebuvo, o apžiūrinėti miestelio įdomybių neturėjom jėgų. Perėję tiltuką su nešuliais rankose įveikėm gerą kelio galą plentu. Prašvitus mus pasivijo arkliu kinkytas vežimas. Nustebęs vežėjas pagailėjo pavargėlių ir nuvežė beveik iki pat Palangos. Kelionė buvo egzotiška, spaudžiant šaltukui, sėdėjom ant šiaudų, nukorę kojas į šalis. Viešbutyje griuvom į lovas ir miegojom iki pavakarių. Po vakarienės viešbutyje, Naujųjų išvakarėse, nuėjom į Tiškevičiaus parką prie tvenkinio. Ant akmeninio grafų stalo po gražiąja egle, kurią vėliau išvertė uraganas, gėrėm šampaną už senuosius ir už absurdišką mūsų kelionę. Negalėjom nueiti prie jūros, nes ją jau saugojo pasieniečiai. Bet į mūsų keturių santykius įsivėlė negera dvasia: kažkas sulaužė nebylų susitarimą... Suvokę tai, mudu su Andrejum patyliukais sėdom į rytinį autobusą ir grįžom į Vilnių švęsti Naujųjų su mano draugais. Atsimenu, tą rytą Palangoje Andrejus apmokėjo visos mūsų kompanijos viešbučio sąskaitą. Tikras džentelmenas. Jis buvo bohemiškas ir laisvas. Ne miesčionis, ne snobas. Anksti subrendęs, puikiai išsilavinęs ir apsišvietęs, Andrejus nekentė visko, kas peršama per prievartą valstybinio radijo, televizijos, laikraščių, susirinkimų. Mėgo sponta- 86 K u l t ū r o s b a r a i

93 K u l t ū r o s b a r a i niškus vakarėlius, bet nekentė maskvietiškos minios, mėgo taksi, viešuoju transportu beveik nesinaudojo. Mėgo miegoti dieną, o kurti, bendrauti su žmonėmis naktį. Todėl dažnas vakare jį aplankęs svečias likdavo nakvoti. Teko ir man. Kartą atėjau po pietų, Kira Georgijevna pridėjo pirštą prie lūpų ir paprašė eiti į kambarį tyliai. Žiūriu, vienas žmogus groja fleita (ar kokiu kitu pučiamuoju), o Andrejus rašo /groja rašomąja mašinėle, vyksta įrašas... Paskui buvo klausomasi šios improvizacijos. O vakaras buvo paskirtas ką tik gautiems iš užsienio Gesualdo ir Monteverdi o madrigalams ir operoms, apie kurias ir apie kurių atlikėjus Andrejus mums pasakojo susijaudinęs, kone verkdamas... Jis nepaprastai mėgo senąją, ypač pačią seniausią, muziką. Aš tos muzikos klausiausi pirmą kartą... Atėjo Džanris, tą vasarą svečiavęsis pas Andrejų. Atsirado gruziniško vyno. Prieš aušrą suėmė miegas. Andrejus pasiklojo guolį po fortepijonu, draugą įtaisė fotelyje, o man užleido sofą. Daug keliavęs, dažnai lankęsis Gruzijoje, Dagestane, už Uralo, plaustais keliavęs Amudarja, jis gerai žinojo svetingų tautų senuosius papročius. Kitą rytą paklausiau Kiros Georgijevnos, kaip ji ištveria tą muziką per naktį, tą amžiną triukšmą už sienos. Ji liūdnai palingavo galva: Žinote, muzikos garsų aš nebijau, turiu ausų kamštukus (kamštukai man irgi buvo naujiena!), baisiau yra namus kiaurai persmelkęs rūkalų kvapas ir tai, kad Andrejus be perstojo graužia nagus, kad neprižiūri savęs ir praustis nėra didelis mėgėjas. Na, čia tai jau nei verkt, nei juoktis... Draugauti su Andrejum nebuvo lengva. Jo moralinis kodeksas reikalavo, kad draugas būtų pasiaukojantis ir visiškai ištikimas. Pats būdamas atviras, tolerantiškas, to paties tikėjosi ir iš kitų. Pirmaisiais pažinties metais dažnai skambindavo telefonu, aišku, vėlai vakare arba naktį. Mano tėvai iš pradžių stebėjosi, paskui įprato. Laimė, jų miegamieji buvo toliau nuo telefono. Andrejus skambindavo norėdamas paplepėti, pratęsti vakarykštį pokalbį ar ginčą. Fone girdėti šurmulys, draugų balsai, taurių skambėjimas, juokas, o aš gyvenu su tėvais, ryte reikia eiti į darbą... Kartais Andrejus ko nors paprašydavo, pavyzdžiui, kad Brehmo enciklopedijoje surasčiau kokio nors reto paukščiuko aprašymą, mat susiginčijo su draugais ir siekia įrodyti savo tiesą. Vartau sunkų tomą, nors mirtinai noriu miego 1964-ųjų žiemą, kai laukiausi kūdikio, tie naktiniai skambučiai ėmė nebesiderinti su mano gyvenimu. Kartą, pažadinta trečią valandą nakties, pyktelėjau. Po to santykiai kuriam laikui šiek tiek atšalo. Aišku, mano rūpesčiai Andrejui buvo svetimi, be to, jis ir savų turėjo su kaupu. Juk neatsitiktinai vis dažniau ėmė galvoti apie grįžimą į Vakarus. Ir vėl birželis. Regis, 1970-ųjų. Vilniuje afišos skelbia apie Andrejaus Volkonskio šįkart kaip klavesinisto koncertą. Jau žinojau, kad jo muziką Sovietų Sąjungoje uždrausta groti. Jį tai žeidė ir siutino. Leista tik vadovauti Madrigalui ir skambinti klavesinu (beje, jis buvo pirmasis klavesinistas Sovietų Sąjungoje), tačiau ir šių koncertų nepalikdavo be priežiūros koreguodavo repertuarą, sekė bendradarbius. Andrejaus elgesys, jo prigimtinis laisvumas, ryšiai su užsieniu, o ypač kilmė, labai erzino valdžią. Į Mažąją filharmonijos salę Vilniuje susirinko visa pažįstamų ir draugų kompanija, kurioje ryškiausi Teodoras Kazimieras Valaitis su šeima, Jurgis ir Lena Šliogeriai, Tomas Venclova Atėjo keletas pavienių klavesino muzikos gerbėjų, studentų nežmoniškas tos vasaros karštis daugelį potencialių klausytojų išginė iš miesto į gamtą. Kantriai sėdėjom, prilipę prie kėdžių. Andrejus puikiai suvokė situaciją. Būdamas artistiškas, koncertą jis pavertė dar ir įspūdingu reginiu. Frakuotas, rimtas ramiai paskambino porą kūrinių, o paskui ėmė žaisti lyg koks girių Panas ar satyras, puldinėjantis instrumentą. Įkaitęs nusimetė frako švarką, žvilgsniu paprašęs publikos leidimo, ir skambino toliau lyg juokaudamas. Tai buvo nuostabus, lengvas koncertas, laužantis visus kanonus, kaip leistina elgtis scenoje sovietiniam muzikantui. Visus, išskyrus tikrą muzikos suvokimą ir perteikimą. Po koncerto patraukėm pėsti per miestą. Stabtelėjom ties Neringa Tomas, Andrejaus paprašytas, nuėjo nupirkti vyno (parduotuvės seniausiai uždarytos, o nelegalių točkų mes nežinojom). Netrukus pasukom į prospekto skersgatviuką priešais Žemaitės paminklą, kur seno namo palėpėje Tomas su savo, rodos, trečiąja žmona leningradiete turėjo nedidelį butą. Tai buvo vienas kambarys su niša ir neįrengta palėpe, tapusia drabužine, šaldytuvu ar dar kuo. Šnekučiavomės. Atėjo Virgilijus Čepaitis. Pamenu, Andrejus su Tomu susiginčijo dėl persiškų kilimų: kelintame amžiuje galėjo pasikeisti vienas kuris iš tradicinio rašto elementų. Kol ne- 87

94 išsiaiškino, nustvėrę enciklopedijas, nenurimo. Tai buvo žavingas profesionalus ginčas... Su tuo koncertu susijusi ir dar viena įdomybė: Parodų rūmų vitrinoje netrukus pasirodė nuostabūs aštuonmečio Kristoforo Valaičio piešiniai, perteikiantys ypatingą koncerto dvasią Volkonskis prie klavesino, lyg koks satyras ar kentauras su kanopa... Andrejų ir jo mokinį (per koncertą jis vartė natas) pakviečiau pas save, o tada gyvenau Žirmūnuose. Lengvai papusryčiavom, ir, nors buvo labai karšta diena, pasiūliau paiškylauti pėsčiomis nueiti miškais į Jeruzalę. Prie mūsų prisidėjo ir Saulius Šaltenis. Pavėsingi miškai, buvusių Kryžiaus kelio stočių apsamanoję akmenys, nuostabioji Cedrono upelė ir didingas bažnyčios vaizdas iš laiptų apačios viskuo džiaugėsi Andrejus. Kai užlipom į viršų, šventoriuje vėl tvokstelėjo karštis, bet durys į tuščią bažnyčią buvo atdaros šitaip šildėsi restauratoriai, dirbę ant pastolių. Įėjom vidun. Andrejus norėjo pamatyti vargonus. Ir kaip mums pasisekė! Radau vargonininką, kuris nuvedė Andrejų ir jo mokinį ant viškų. Netrukus išgirdom didingus garsus. Spontaniškas koncertas buvo nepakartojamas. Susijaudinęs vargonininkas sakė tokio malonumo anksčiau niekada nepatyręs. Nusileidom nuostabiaisiais laiptais ir vėl miškais grįžom į Žirmūnus, tik dabar jau tiesiai į Šaltinėlio restoraną. Valgėm ir vis gėrėm Andrejui labai patikusį Vilniaus džiną, į kurį iki šiol negaliu net pažiūrėti. Buvo smagu ir gera, tik staiga Andrejus atsistojo ir sušuko: My opozdali na pojezd! A čiort s nim! ir vakaras tęsėsi... Ansamblis Madrigalas. Roma Andrejaus laisve alsavo ir jo suburtas renesansiškas ansamblis Madrigalas, neįprastas reiškinys sovietmečio muzikiniame žemėlapyje. Trys reto ir ypatingo grožio armėnai, įžymaus baritono Pavelo Lisiciano vaikai dvi seserys (vyresnioji baltaodė brunetė Ruzana, jaunesnioji tamsaus gymio Karina su rausvų plaukų debesiu) ir pikantiškos išvaizdos brolis Rubenas, smulkutė jautraus balso Lidočka Davydova, baritonas Aleksandras Tumanovas ir baritonas Borisas Jaganovas. Jie dainavo švariais balsais, niekur nespausdami ir laisvai bendraudami, tarsi dovanodami vieni kitiems frivoliškus tekstus, o žavingos damos šiek tiek koketuodamos su kavalieriais. Tas žaidimas priminė vaidinimą, kaip būta Renesanso laikais. Atlikimas buvo labai meistriškas, skaidrus. Jokių nuolaidų! Orkestrantai būdavo kviečiami pagal reikalą. Klavesinu skambino ir ansambliui dirigavo Andrejus, jis sudarydavo repertuarą, koncertų programas, instrumentuotes. Salėje būdavo sušvelnintas apšvietimas. Po vieno koncerto, muzikantams išeinant, kažkuris iš atlikėjų šovė į orą iš senovinio puštalieto! Vilniaus publika dievino laisve alsuojantį Madrigalą... Gerai paieškoję, rastume ir recenzijų. Turėjau laimės susipažinti su dar vienu nepaprastai įdomiu žmogum Nikita Krivošeinu, kurį Andrejus atsiuntė į Vilnių ir prašė, kad paglobočiau. Susitikom su Nikita Neringoje, administratorius pasodino mus viename iš didžiosios salės boksų, lyg nujausdamas, kad kalbėsimės ilgai ir jokių kompanionų nelauksim. Pirmiausia Nikita padavė man paketėlį Andrejaus dovaną ir paklausė:,,ar nežvilgtelėsit? Greičiausiai Andrejus buvo prisakęs stebėti mano reakciją. Jaučiu rankose kažką nedidelio, bet sunkaus, išvynioju iš senų laikraščių, ogi ten ne kartą matyta peleninė! Tikriau tariant, rudas molinis puodelis su ąsele, jo naudotas kaip peleninė. Neišplautas. Nusistebėjau: Peleninė? Pamatęs mano nusivylimą, Nikita paaiškino, kad tą puodelį Andrejus ypač brangina rado jį Gruzijos kalnuose, jis labai senas, įdėmiai pasižiūrėjus, matyti žiedėjo pirštų atspaudai apačioje... Nikita kalbėjo su manim kaip su artimu, seniai pažįstamu žmogumi, matyt, Andrejus jam kažką gero apie mane pasakojo. Kai Neringą uždarė, nuėjom pas mane į butą ir kalbėjomės iki aušros, kai jau galima grįžti į viešbutį 88 K u l t ū r o s b a r a i

95 (viešbučiai, ypač tokie kaip Neringa, kur apsistodavo užsienio svečiai, buvo akylai sekami ir dirbo pagal sau patogų grafiką). Klausytis Nikitos pasakojimų apie lagerius (1957-aisiais, atšilimo metais, jis buvo suimtas, 3 ar 4 metus praleido Mordovijoje), apie lietuvius tremtyje ir jo šeimos istoriją buvo įdomu ir graudu. Beje, suimtas buvo už tai, kad į Prancūziją nusiuntė nepasirašytą informaciją apie Vengrijos įvykius 1956 m. Kai paklausiau, ką jis veikia, atsakė, kad rašo į šiukšlių dėžę. Ir paaiškino: iš prancūzų kalbos verčia viską, kas aktualaus pasirodo Prancūzijos spaudoje, bet tai reikalinga tik tam, kad kažkoks viršininkėlis perskaitytų ir išmestų, nes sovietinei liaudžiai tokių naujienų ar samprotavimų skaityti nėra reikalo... Sakė, svarstąs apie grįžimą į Prancūziją ir klausė manęs kažko labai rimto, bet aš nebuvau tam klausimui pakankamai subrendusi. Gailiuosi, kad buvau tokia kvaila, neįžvelgiau žmogaus ir neįvertinau situacijos. Apgailestavo ir Andrejus, kuris vylėsi, kad tarp mūsų su Nikita užsimegs gilesnis ryšys. Mintis parašyti apie Andrejų seniai kirbėjo galvoje. Ko gero, nuo tada, kai jis mirė, nors apie jo mirtį sužinojau gerokai vėliau. Iš įvairių žmonių bandžiau sužinoti, kaip klostosi jo likimas, bet mane pasiekdavo tik kažkokios keistos nuotrupos. Vieni pasakojo, kad grįžęs atgal į Vakarus Andrejus susitvarkė dantis, priekinius papuošė briliantais (tokia nesąmonė galėjo šauti į galvą tik saugumiečiams, nors jo dantys tikrai buvo labai prasti). Kiti aiškino, kad jam ten nepavyko išgarsėti kaip kompozitoriui, teko verstis koncertuojant. Bandė kurti Senosios muzikos ansamblį. Plačiau žiūrint, jam ten nesisekė ir todėl, kad praėjo jo laikas, be to, neturėjo artimų žmonių, kurie remtų jo sumanymus, organizacinio darbo nenorėjo ir nemokėjo derinti su kūryba, reikalaujančia pasišventimo. O gal ir todėl, kad neįstengė atsisakyti bohemiško gyvenimo būdo. Kurį laiką gyveno Šveicarijoje, keletą metų praleido Italijoje ir Vokietijoje, paskui nusėdo Prancūzijoje, regis, iš pradžių Paryžiuje, o vėliau jaukiame provincijos miestelyje Aix-en-Provence, prie Marselio, netoli savo draugo Luiso Martinezo. Šiame miestelyje gyveno beveik dešimt metų, gavo nuolatinę Beliajevo fondo stipendiją rusų muzikantams šelpti, tai leido gyventi oriai. Jo erdvius namus prižiūrėjo samdoma moteris, ypač daug padėjusi, kai jis K u l t ū r o s b a r a i buvo priverstas sėsti į invalido vežimėlį. Andrejus galėjo dažnai priiminėti svečius, leisdavo sau pirkti brangias kompaktines plokšteles (tai buvo jo aistra, beje, unikalius muzikos rinkinius teko parduoti prieš išvykstant į Vakarus). Kad ir kur gyventų, jo namuose, kaip ir kadaise Maskvoje, nebuvo nei laikraščių, nei radijo, nei televizoriaus. Beje, Naumas Zeidelis rašo, kad po SSRS subyrėjimo Andrejus ketino vėl grįžti į Rusiją, gal vylėsi, kad ten bus reikalingesnis, siūlėsi dėstyti kompoziciją Maskvos konservatorijoje, bet sutikimo negavo. Ilgainiui ėmė šlubuoti sveikata, paskutinius metus teko praleisti invalido kėdėje... Paradoksalią savo padėtį su jam būdinga ironija Andrejus yra apibūdinęs taip: padariau dvi lemtingas klaidas kai grįžau į Rusiją ir kai reemigravau į Vakarus m. rugpjūtį jį sukrėtė Rusijos karas su Gruzija. Naumui Zeideliui sakė, kad ketina parašyti viešą laišką, kuriuo išreikš solidarumą su gruzinų tauta... Ar spėjo? 2008 m. rugsėjo 16 d. Andrejus mirė savo namuose, sėdėdamas kėdėje. Gal klausydamasis muzikos. Į jo laidotuves atvyko pirmoji žmona Helvi Jerissom ir sūnus Piotras iš Estijos, Rusijos kompozitoriai Sofija Gubaidulina, Viktoras Kisinas, Viktoras Suslinas, dalyvavo Louisas Martinezas. Po metų Maskvos konservatorijos Mažojoje salėje įvyko Andrejaus atminimui skirtas A. M. Volkonskio klavesinistų konkursas. Vis dažniau atliekama jo paties muzika. Juliaus Andrejevo iniciatyva Sonata altui ir fortepionui skambėjo ir Lietuvoje. Manyčiau, Gintaro Varno režisuotų madrigalinių operų muzikantai irgi turėtų ką pasakyti apie Andrejų Volkonskį to žanro pradininką Sovietijoje... P. S. Nenustebsiu, jeigu vėl atsiras koks nors Senbuvis ir parašys man repliką, kurią redakcija stambiom raidėm išspausdins pirmuosiuose puslapiuose. Replikantas gal vėl pasiūlys patikslinti, tik šį kartą jau ne Monikos Mironaitės (žr. KB nr. 4), o Andrejaus Volkonskio gyvenimo faktus. Bet man mažiausiai rūpi tokio pobūdžio faktai, nes rašau ne analitinius straipsnius tai laisvi prisiminimai (esė). O vis dėlto 1954 m. studentai akivaizdžiai paskelbė boikotą Monikai Mironaitei, įtarę, kad jaunas aktorius nusižudė dėl jos, žinau tai net iš keleto liudytojų, nors Senbuvis ir manytų visai kitaip 89

96 Apie knygas Marius Gaučys ar bendrumo siekiančiam Europos kontinentui pavyks išvengti istorinės atminties keršto? Europe Talks to Europe: A Polylogue on Culture and Politics, Wienn, Eurozine: imprint, 2011, p. 152 Nuo 2009 m. rudens iki 2011 m. pavasario Europos kultūros žurnalų asociacija ir jos internetinis portalas Eurozine Vidurio ir Rytų Europos miestuose Budapešte, Bratislavoje, Brno, Bukarešte, Sofijoje, Varšuvoje, Vienoje ir Lvove rengė pokalbius apie Rytų Europos savastį, regiono šalių tarpusavio sąveiką ir kontroversijas su senąja Europa. Pristatydamas šio teminio ciklo pagrindu parengtą knygą, jos sudarytojas, vyriausiasis redaktorius Carlas Henrikas Fredrikssonas rašo: Ši diskusija, apimanti temas nuo daugiakultūriškumo ribų iki marksizmo kaip analizės įrankio ir politinės perspektyvos, nuo piliečių pasitikėjimo iki politinės sistemos ir demokratijos ateities, nuo atminties politikos iki sienas peržengiančios žurnalistikos, iliustruoja bendros erdvės, kuri įveikia nacionalines ribas, svarbą, kad galėtume nagrinėti tikrovę, remdamiesi skirtingos istorinės patirties argumentais. Rytų ir Vidurio Europos autoriai tarp savęs ir su kolegomis vakariečiais aiškinasi šio regiono visuomenės ir kultūros specifiką, aptaria sudėtingus ir prieštaringus dabarties procesus, mentalinę distanciją, kuri vietos intelektualų bei analitikų požiūrius skiria nuo vakarietiškų mąstymo ir analizės schemų. Ne paslaptis, kad liberaliosios demokratijos šalių akademiniai ir intelektualiniai sluoksniai plėtoja marksistinę visuomeninių procesų analizės tradiciją. Tad nebus perdėta sakyti, kad šiame pokalbių ir straipsnių rinkinyje susitinka dvi Europos kiekviena su specifine istorine patirtimi, skirtingu praeities paveldu ir jo nulemta mąstymo tradicija. Pirmojoje rinkinio publikacijoje 1989-ųjų dilema politikos analitikas ir romanistas Martinas M. Simecka, beje, buvęs čekų disidentas, kalbasi su vengrų architektu Laszlo Rajku. Pašnekovų teigimu, Rytų Europos šalių patirtis po Antrojo pasaulinio karo, kai šį regioną ėmė kontroliuoti komunistiniai režimai, buvo labai skirtinga. Antai Čekoslovakija 5-ajame dešimtmetyje rėmėsi politinės kairės tradicija, intelektualų elitas buvo glaudžiai susijęs su komunizmo ideologija ir jai prijautė šiuo atžvilgiu šalis labai skyrėsi tiek nuo kaimyninės Vengrijos, tiek nuo Lenkijos. Daugelis gyventojų, ypač 60 proc. jų, per 1948 m. rinkimus balsavusių už kompartijos kandidatus, nuoširdžiai tikėjo, kad Raudonoji armija ir Rusija čekams ir slovakams atnešė laisvę. Šis 90 K u l t ū r o s b a r a i

97 intriguojantis ir įžvalgus pokalbis paremtas ir asmeninėmis pašnekovų istorijomis. Rajko tėvas tarpukariu priklausė komunistų elitui, dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare, bet vėliau Kadaro režimas jį represavo ir sušaudė. Simeckos tėvas, jaunystėje žavėjęsis komunistine ideologija, ilgainiui atsitokėjo ir tapo nuosekliu disidentu, jo pėdomis pasekė ir sūnus, redagavęs samizdato leidinius. Pasak Simeckos, 1968-ųjų įvykiai Čekoslovakijoje buvo esmingiausias praėjusio amžiaus lūžis: didesnė visuomenės dalis suvokė ankstesnių savo iliuzijų nepagrįstumą ir pamatė tikrąjį komunistinės ideologijos veidą. Tačiau, nepaisant ilgos ir vaisingos disidentinio sąjūdžio tradicijos, daugelį klausimų, susijusių su buvusiu režimu, iki šiol gaubia tyla. Išskyrus rašytoją Ivaną Klimą, niekas nesiryžta atvirai ir be kompromisų aptarti praeities. Toks atsargumas, net bailumas lemia, kad jaunesnioji karta neturi galimybės pažinti tos gyvosios istorijos, kuri turėtų būti perduodama iš lūpų į lūpas. Istorinės atminties temą tęsia švedų rašytojas ir žurnalistas, buvęs Dagens Nyheter dienraščio vyriausiasis redaktorius Arne Ruthas ir lenkų kultūros veikėja Danuta Glondys jiedu aptaria, kaip kuriamos nacionalinės mitologijos ir kokią įtaką jos daro kolektyvinei ir kultūrinei atminčiai. Kai Arne s Rutho redaguojamas didžiausias švedų dienraštis pradėjo narplioti temą, apie kurią tylėta daug metų, tai asocialiais laikytų asmenų sterilizacija, Švedijoje ši diskusija iš pradžių buvo ignoruojama, niekas nenorėjo drumsti kone pavyzdinio švedų visuomenės įvaizdžio Europoje. Antrą kvėpavimą tiems, kurie ragino pripažinti praeities kuprą, užuot ją slėpus, suteikė pasaulio žiniasklaida, susidomėjusi šiais skandalingais įvykiais. Danuta Glondys, remdamasi lenkišku kontekstu, sako: Istorija nėra tik praeities faktų saugykla, ji teikia kritišką tų įvykių interpretaciją ir įteisina grupinį tapatumą. Štai kodėl ji tokia svarbi Europai bendrumo siekiančiam kontinentui. Istorija suteikia mums bendrą patirtį, kultūrinę elgseną ir etinę sistemą. Todėl, kai kalbama apie liudijimus, istorijos politiką ar atsiminimus, visada kyla pavojus pakliūti į istorinės atminties spąstus vadinčiau tai atminties kerštu. Arne Ruthas pritaria pašnekovei K u l t ū r o s b a r a i ir pabrėžia: nors pastaruoju metu daugelis valstybių aktyviai plėtoja atminimo politiką, labai svarbu nepalikti jos vien valstybinėms institucijoms, kurios visada palaiko sau naudingus politinius mitus, todėl būtina perkelti tai į pilietiškumo sferą. Tik taip galima tikėtis, kad atmintis nebus privatizuota ir netaps vienų ar kitų politinių jėgų manipuliacijos objektu. Knygoje neapsiribota vien politinių ar ideologinių mitologemų analize, aptariami ir ekonominiai šiandieninės Europos prioritetai, įsigalėjusi homo economicus pasaulėžiūra ir jos žala Europos visuomenių raidai. Buvęs Rumunijos finansų ministras, buvęs Europarlamento narys Danielis Daianu akcentuoja vertybių ir etikos svarbą ekonomikai, nors daug kas mano, kad ji su šiais nepamatuojamais dalykais visiškai nesusijusi. Svarstydamas apie globalinės krizės priežastis ir veiksnius Daianu sako: Mums būtina paklausti savęs, kodėl visos ekonomikos funkcionavimui tokia svarbi industrija [čia turima galvoje bankininkystės sistema M. G.] galėjo staiga imti ir išsikraustyti iš proto. Viena vertus, kaltinu tą ekonomikos paradigmą, kuri neįvertino sisteminės rizikos. Antra vertus, daugybė žmonių žinojo, kad kažkas yra negerai, bet toliau tęsė tokią pačią žlugdančią veiklą. Jie žinojo, kad tai, ką daro, žalinga visai sistemai, tačiau nesiliovė, nes matė iš to uždirbsiantys nemažus pinigus. Tad problema susijusi ir su sąžiningumu. Ekonomistas daro išvadą: pasimokius iš šios krizės, būtina sugrąžinti ekonomikai vertybinę dimensiją, o etikos dalykus dėstyti kiekvienoje aukštojoje ekonomikos mokykloje. Nepakanka guostis tuo, esą tokios manijos ir panika yra neišvengiami kapitalizmo atributai, atėjo laikas ne tik mokytis iš šiurkščių klaidų, šios pamokos turi keisti ekonominį mąstymą ir elgseną. Austrų publicistas ir kritikas Robertas Misikas primena, koks svarbus pasitikėjimo vaidmuo bankų veikloje ir apskritai visoje ekonomikos sferoje. Misikas pabrėžia, kad atėjo laikas peržiūrėti ne tik ekonomines, bet ir pasaulėžiūrines paradigmas, susigrąžinti socialinio solidarumo ir socialinės atsakomybės sąvokas iš dailių teorinių abstrakcijų jos turi pagaliau tapti finansinės politikos orientyrais. 91

98 Pokalbyje Esminė skirtis Niujorko universiteto Prahoje rektorius Jiři Pehe, buvęs artimas Václavo Havelo bendražygis ir pagalbininkas, su anglų rašytoju ir dokumentinių filmų režisieriumi Benedictu Seymouru svarsto, kodėl tokie skirtingi yra požiūriai į marksizmą kaip metodologinį šiuolaikinio kapitalizmo analizės įrankį. Po 1990-ųjų lūžio Rytų ir Vidurio Europa stengėsi (ir stengiasi) atsikratyti dešimtmečius prievarta bruktos suvulgarintos ideologijos, neva galinčios pateikti atsakymus į visus gyvenimo keliamus klausimus, o Vakarų akademiniai sluoksniai ir toliau nuosekliai plėtoja marksizmo paradigmą. Ši skirtis darosi vis ryškesnė: Rytų Europoje distancija su marksizmu tolydžio didėja, bet marksistiniam diskursui Vakaruose komunizmo žlugimas, regis, nė kiek nepakenkė. Nors ir nesutardami tiek dėl marksizmo vaizdinių, tiek dėl vaidmens šiuolaikinės visuomenės gyvenime ir tuo paliudydami, kad regi skirtingus marksizmo profilius, abu pokalbio dalyviai paradoksaliai pripažįsta šios metodologijos neįtikėtiną gyvybingumą, o kartu principinius pasaulėžiūrinius nesutarimus, atsiradusius po sociopolitinio lūžio, ir jų inspiruojamą poreikį ieškoti naujų teorinių įrankių visuomenės raidai analizuoti. Dar vienas (anaiptol ne paskutinis) diskusijų objektas daugiakultūriškumas, jau tapęs akivaizdžia daugelio Vakarų Europos šalių realija. Vis dažniau jis ima reikštis ir toje Europos dalyje, kuri anksčiau priklausė sovietų įtakos zonai (prisiminkime, kad daugiakultūriškumas, nors ir kitokio pobūdžio, dar iki modernybės ir komunizmo įsigalėjimo šiame regione buvo neginčytina konstanta). Žinomas britų rašytojas, akademikas Kenanas Malikas, diskutuodamas su slovakų rašytoju ir politiku Fero Sebeju, atkreipia dėmesį, kad daugiakultūriškumo realijos politinėje sferoje jau ima slėgti. Nemaža dalis politikų išgalvotus stereotipus apie kitas religijas ir kultūras bando bet kokia kaina paversti realybe. Pavyzdžiui, taip atsitiko, kai radikalaus islamo atstovai Europoje, vieniję ne itin reikšmingą bendraminčių grupę, tapo tikraisiais islamo religijos ir ideologijos reiškėjais, o liberalesni islamistai pasidarė netinkami reprezentuoti šios religijos taip buvo paspartintas radikalaus islamo diskursas ir pagausinta jo auditorija, iki tol kai kuriose šalyse, kaip antai Danijoje, nesiekusi nė tūkstančio asmenų. Įsidėmėtina Kenano Maliko pastaba (kuri, galėčiau pridurti, visada buvo ir Kultūros barų išpažįstamas principas) apie diskretiškų nutylėjimų ir kitokios nuomonės ignoravimo žalą kultūros klimatui. Malikas sako: Man regis, perdedame laisvo kalbėjimo keliamus pavojus. Taip elgdamiesi sukuriame naują problemą. Tikrąjį pavojų kelia net ne, pavyzdžiui, islamistų smurto protrūkiai, o Vakarų visuomenėse giliai įsišaknijusi nuostata, kad moraliai neteisinga užgauti kitas grupes ir kitas kultūras. Žmonės bijo tai daryti, nes baiminasi pasekmių, tačiau taip pat bijo kalbėti apie dalykus, kurie esą moraliai neteisingi todėl, kad užgauna kitus žmones ir kitas kultūras. Mano nuomone, tai gerokai gilesnė problema. Galėtume sakyti, kad užgauti kitus žmones yra moraliai teisinga. Tokia ir yra pliuralistinė visuomenė. Jei norime joje gyventi, turime mokėti ir jos kainą nors laikau tą ne kaina, o pliuralistinės visuomenės vertybe, tai galimybė konfrontuoti vieniems su kitais. Konfrontacija, kaip ją interpretuoja Kenanas Malikas, tai būtinybė kvestionuoti kitus požiūrius, įsigalėjusias mitologemas, stereotipus ir gyventi pilnakraujį kultūros gyvenimą, užuot slapsčiusis veidmainiškų nutylėjimų paunksmėje. Regis, vertėtų tai įsidėmėti ir Lietuvos intelektualams, ypač tiems, kurie prisiskiria sau arbitrų, neklystančių teisėjų vaidmenį, kai svarstomi problemiški, dažnai nekorektiški klausimai, ir bando nubrėžti viešųjų diskusijų erdvės ribas. Tačiau kas driekiasi už jų? Ar ne melo ir veidmainystės viešpatija, gerai pažįstama iš komunizmo ir sovietmečio praktikos? Šiuos ir kitus klausimus inspiruojantis įdomus, daugiabalsis, sąžiningą ir kritišką mąstymą skleidžiantis leidinys kuria atvirą diskursą, įkvėptą, kaip galima spėti iš keleto aiškių užuominų, ir tos tematikos, kuri prieš pusantrų metų gvildenama Vilniuje, Eurozine konferencijoje Europos istorijos. Šiemet tokia konferencija vyko Lince. Plačiau apie ją skaitykite kitame Kultūros barų numeryje. 92 K u l t ū r o s b a r a i

99 Visai nejuokingi skaitiniai Lietuvos šalies žmonių padavimai. XCI Nori politinės taikos įsigyk parabelį! Seimo publikos išplūdimas, dar vadinamas Geležinės rūtos metiniu pranešimu, patvirtino seną ir visiems žinomą tiesą, kad paranojikas tai žmogus, turintis visus faktus. Todėl tautos išrinktinių šventovės užkulisiuose, net Daukanto aikštės pa(k)- rūmėse atsirado, kaip ir pranašauta horoskope Avinams, dar daugiau įtampos, erzelio, irzlumo ir dar labiau sumažėjo (m)oralinių skrupulų. Nekorektiška, kad perdėta reitingine savo sėkme Jos Ekscelencija giriasi žmonėms, kuriems nesiseka, liejo apmaudą vienas garbingas Narys, kiekvieną prezidentinę pastabą priėmęs kaip asmeninį įžeidimą. Ypač jį papiktino teiginys, kad kyšininkų vaikšto laisvėje daugiau, negu turėtų Kitas, dar garbingesnis, priekaištus dėl Seimo narių, taigi ir jo paties, neprofesionalumo atrėmė tokiais pa(si)drąsinimo žodžiais: Niekada nebijok daryti to, ko nemoki. Nojaus arką, kaip visi žinome, pastatė mėgėjas, o Titaniką, profesionalai! Seimo Ironija nusprendė atsikeršyti Lietuvos Daliai gudriu ir labai moterišku būdu paveržti iš jos kaip iš kokio Clintono jo žmoną Hilary, kai ši atvyks oficialaus vizito. K u l t ū r o s b a r a i Žinoma, čia yra tam tikras persistengimas, rūstavo net veteranas Tščeslavijus, bet nuo detalesnių komentarų susilaikė. Užtat netrukus narsiai sukilo prieš Seimo narių veiklos garantijų įstatymo projektą, kuris, anot jo, yra ne šiaip sau griežtas, o supergriežtas. Apkaltas Seimas, graudenosi visakadencinis politikas (kaip koks visžalis krūmas), turės rengti net už pravaikštas, o kartais tų posėdžių būna net po du vienu metu, vadinasi, ir jis, stropusis Tščeslavijus, vieną iš jų, ko gero, praleidžia, todėl bus apkaltintas, apjuodintas, apšmeižtas ir priešų (o visi žmonės, kaip žinome, yra priešai!) niekingiems balsams lėmus išmestas, nebaigęs eilinės kadencijos! Seimo patriarchas neprieštaravo tik dėl to, kad būtų ženkliai padidintas potencialių pravaikštininkų atlyginimas. Minėtas garantijų projektas, kurį kūrė Kūris (vardu Egidijus), numato, kad darbo užmokestis atitiktų Seimo nario statusą (rinkėjai vietoj statuso siūlytų reitingą ). O dabar neatitinka, todėl daugybė garbingų profesionalų, pasak to Egidijaus, kurio juk nepavadinsi nei negarbingu, nei neprofesionaliu, kurie galėtų padaryti nemažai 93

100 * Filipikos (primenu neišmanėliams!) tai aistringos politinės Atėnų oratoriaus Demosteno kalbos, smerkiančios Makedonijos karalių Pilypą II. Nors mūsų Pilypas ne iš Makedonijos, o iš kanapių, nors Lietuva labiau primena ne senovės Graikiją, o krizinę dabartinę, tačiau, kaip sakoma, verba docent, exempla trahunt. T. y. iš Prezidentės išmokę sodrių žodžių, pavaldiniai pasekė jos pavyzdžiu, tik nuėjo priešinga kryptimi gero valstybei, neina į Seimą. Kai tik atitiks, ateis net Kūris, kūręs, būręs ir įrodęs, kad net pasitraukę iš Seimo politikai dar pusę metų turėtų gauti savo buvusios algos dydžio pašalpą! Šviesus rytojus, ačiū Kūrėjui Kūriui, nušvis bent viename atskirai paimtame (отдельно взятом) valdžios rūme (reziduojantiems pa(k)rūmėse rojaus žemėje reikės kantriai palaukti). O vėliau komunizmas bus pastatytas gal net ir vienoje atskirai paimtoje savivaldybėje tokių vilčių kai kuriems, atskirai paimtiems (net suimtiems), veikėjams teikia faktas, kad Europos lėšas sostinėje skirstys pats Viktoras U. Plačiai pagarsėjęs juodasis buhalteris ir vėl galės visą savo protą, garbę ir sąžinę skirti tam, ką sugeba geriausiai, o moka jis ne tik stepą šokti Čiastuškas valdiškuose namuose traukti ir valdiškus pinigus savanaudiškai (kitaip nemoka!) skaičiuoti jam pavedė zuoktelėjęs Artūras, kuris puikiai žino: veritas odium parit, obsequium amicos (tiesa gimdo neapykantą, nuolaidžiavimas draugus) Vis dėlto visuotinės sumaišties fone, kai Seimas taip viešai ir taip negailestingai buvo užpultas kumštim geležinėm, o jo nariai taip vangiai gynėsi, Prezidentūros pusėn svaidydami atšipusias filipikas*, bent vienas valdžios žmogus išlaikė nesudrumsčiamą olimpinę ramybę. Tai premjeras, kuris Metinį pranešimą įvertino tokiais išmintingais žodžiais: Se non è vero, è ben trovato! (Jei tai ir netiesa, vis dėlto gerai sugalvota!) O Seimo kolegoms, pakampiais liejantiems tulžį ir aiškinantiems, atseit, jie ne tokie, kaip mananti Prezidentė, trečias valstybės asmuo ir pirmas vyras priminė: Qui s excuse, s accuse! (Kas teisinasi, tas kaltas!) Šventa tiesa: Viktoras U. niekada dėl nieko nesiteisina, per televizorių rinkėjus špygomis varsto, bet buvo yra ir bus nekaltas ir išrinktas! Žinoma, kas leistina Viktorui U., tas neleistina Andriui K., šis irgi paprastai nesiteisina, bet jį kaltina visi, kas netingi, net mėlynplaukė Lady Gaga kaip koks Mėlynbarzdis viešai išplūdo Lietuvos vyriausybę, esą ši nemyli netradicinės orientacijos asmenų. Žydrajame jos sąraše šalia Andriaus K. įrašyti dar du piktadariai: Tuskas ir Putinas Raudonasai. Toji Lady gagena taip, tarsi nė nežinotų, kad mūsų Premjeras (priešingai negu kiti du) yra konservatorius ir jam pagal apibrėžimą įtartina viskas, kas netradiciška. Užtat tradiciškai visų keikiamas jis tradiciškai šypsosi, džiaugdamasis, kad nil novi sub sole (nieko naujo po saule). Saulė iš Daukanto aikštės plieskia kaip rentgeno spinduliai: visi valdžios organai matyti kaip ant delno. Nesiliovė plieksti net laikinai likusi be balso (Balsys dėl niekam, net jam pačiam, nežinomų priežasčių staiga dingo iš Rūmų ir išvyko tokia pat niekam nežinoma kryptimi). Mat Geležinė rūta laikosi griežtos, net supergriežtos, kaip pasakytų Tščeslavijus, Hipokrato priesaikos: Quod medicamenta non sanat, ferrum sanat (Ko vaistai suprask, Baudžiamasis kodeksas, nepagydo, tą pagydys geležis) ir dar supergriežtesnio nežinia kieno principo: Si vis pacem, para bellum (Jei nori taikos, renkis karui). Sklandant gandams, kad ketinama leisti valdžios viršūnes šturmuoti vis jaunesniems ir jaunesniems asmenims, nusprendžiau patikrinti, kaip rentgeninį Metų pranešimą, skaitytą su parabeliu rankose, vertina jaunoji karta. Augustukui, pernai gimusiam tą ypatingą dieną, kai Žygimantas Augustas buvo karūnuotas karaliumi, užuot pasakojusi, kaip paprastai, liaudies epą apie vilką (ausys stačios, akys plačios, dantys kaip vargonai), pradėjau iškilmingai skaityti rūstybės kekėmis apkaišytą dokumentą, svaidydamasi žaibais ir perkūnais. Abi pasakos potencialiam rinkėjui ir pretendentui į valdžios viršūnes padarė vienodą įspūdį: Augustukas labai juokėsi Krescencija Šurkutė tiesiai iš pa(k)rūmės Daukanto aikštėje 94 K u l t ū r o s b a r a i

101 Almantas Samalavičius. Lotoso kvapas: kelionių po Aziją apybraižos. Vilnius: Vilniaus Pedagoginio universiteto leidykla, p. Eseistinių apybraižų (nemaža jų dalis išspausdinta Kultūros baruose) knyga pasakoja apie autoriaus keliones po įspūdingas Rytų šalis Birmą (Mianmarą), Tailandą, Malaiziją ir tikru gamtos stebuklu laikomą Borneo salą, Pietų Korėją ir Japoniją, kur, nepaisant niokojančių globalizacijos galių, iki šiol puoselėjamas tradicinės kultūros paveldas, o religija, metafizinė pasaulėjauta nėra praradusios savo reikšmės kasdieniam žmonių gyvenimui. Spalvotomis nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje vaizdžiai aprašomi aplankyti kraštai ir vietos, tarp jų ir tos, kuriose rečiau lankosi turistai, išryškinama budizmo ir kitų religijų svarba žmonių pasaulėjautai, skiriama daug dėmesio turtingam šių šalių sakralinės ir liaudies architektūros paveldui, aptariami vizualiniai senųjų Rytų kultūrų simboliai, įgavę stupos ar pagodos formą Nemaniau, kad kada nors patirsiu tokią stiprią Rytų trauką Anuomet, priklausomybės metais, kai dalis mano bendraamžių ryte rijo ezoterinius tekstus, svaigo nuo Budos išminties ir autostopu mėgino pasiekti Buriatiją, garsėjusią dar neužgesusiais budizmo židiniais, domėjausi nuo mūsų sienomis atskirta Vakarų kultūra. Rytai mano akiratyje atsirado vėliau, tarsi visai atsitiktinai, tačiau, ko gero, dėsningai. Ir štai jau ištisą dešimtmetį keliauju po Rytų kraštus, stebėdamas kitas kultūras, pratarmėje rašo knygos autorius. Apie Azijos kraštų kultūras pasakojama akimis žmogaus, jaučiančio didžiulę pagarbą Rytų religijos ir išminties lobynui, tačiau aiškiai suvokiančio savo priklausomybę Vakarų kultūrai. Tiek keliautojas, tiek turistas šioje gyvų ir skvarbių asmeninių įžvalgų, istorinių faktų prisodrintoje knygoje ras naudingos informacijos kelionėms po šį vis didesniu traukos lauku tampantį regioną. Knyga padės geriau suprasti tradicinės sakralinės architektūros vaidmenį Pietų ir Pietryčių Azijos šalių kultūrose. K u l t ū r o s b a r a i kultūros barai (558) domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Latako st Vilnius Lithuania kulturosbarai@takas.lt summaries Bronislovas KUZMICKAS. Tradition and Innovation What We Acquire and Loose. After dozens of years living in enclosure, we became extremely open to various innovations, without trying to find out whether we really need them. We wanted to come back to Europe as fast as possible, but now when we are members of European community we see many things more closely and critically, thus we learn not to trust various ratings, norms an evaluations. Are we learning how to turn back to our cultural traditions, enquires the author, philosopher and former politician (page 2). Algis MICKŪNAS. The World of Lithuanian Language. Let us try to find an answer to Kant s question what philosophy world would be if it spoke Lithuanian. This question should be expanded: what is the world of Lithuanian language? Philosopher s essay (page 6). Almantas SAMALAVIČIUS. Shall We Allow the Satanic Mills to Expropriate the Future? The Dead End of Nuclear Energy and Lithuanian Dilemma. The author reconsiders Lithuania s reaction to the events in Fukushima nuclear power plant and recalls the aftermath of Chernobyl. Several European countries and Japan have said farewell to exploatation of nuclear energy, but Lithuanian government has demonstrated that so far these lessons were futile: they still speak about the expansion of national nuclear industry. The author suggests that instead of speculating which Lithuanian or Belarus atomic power plants will be more safe, we should make all possible efforts to stop nuclear waste industry growing (page 12). Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ. The Manuscript of Teresė. From the cycle Histories of One Spring. Writer s essay (page 18). Vita MOZŪRAITĖ. The Atmosphere of Doubts and Maps of Dreams. New Baltic Dance 11. We wanted to bring to Lithuania something that we can t find here explained Audronis Imbrasas, the head of Dance Information Center and director of the festival, insisting that so far Lithuania is dominated by real dance, i.e. such that is not conceptual, which on the contrary wins more and more space in Europe (page 21). Kęstutis ŠAPOKA. What Has Vanished in the Holes? Review of an exhibition of Stasys Eidrigevičius Face on a Mask in Vilnius, National Gallery of Art. The works of Eidrigevičius contain a suggestive power, the artist who lives in Poland since 1980 and won recognition there still moves from Polish to Lithuanian culture and vice verse. On the other hand, for many years he is the globe trotter this is proved by his way of life and works of art full of universal images (page 28). Stasys Eidrigevičius. With a Mask on the Face. Artist s essay on holidays in Turkey (page 31). The price of a work of art is most objectively stated by the market. Art auctions in Lithuania have just started. About the experience of arranging them and first signs of success art critic Kęstutis Šapoka interviews Simona Makselienė, director of Art Market Agency (page 35). Daiva ŠABASEVIČIENĖ. The Kidnapped Oskaras or Action in the Orchard of Sun-King. The drama of kidnapped Oskaras Koršunovas continues he stages less and less plays in Lithuania. The artistic director of Arhus theatre said that after the success of Molière s Tartuff he is happy and hopes with his troupe that Koršunovas will come back to their theatre many times. Many directors of foreign theatres repeat these claims and it sounds painful, because Oskaras Koršunovas one of the most gifted Lithuanian theatre directors is about to be expropriated by foreign theatres (page 39). 95

102 Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ. Meanings that Are Given By Us. Creative portrait of composer Faustas Latėnas (page 44). Dalia BALSYTĖ. Meditations on the Theme of Faustas Latėnas or Let s Take off the Brands. Music that fits no style. I have two more brands to characterize Latėnas s music themes: superficial, empty, kitch-like or original, full of life. Controversial? Yes. Let s analyze and listen to it (page 47). Violeta JUŠKUTĖ. The Summ of Signs and Meanings of Pranas Gailius. The art of Pranas Gailius (b. 1928) is no terra incognita in Lithuania. The retrospective exhibition of his works was arranged in Radvilos Palace in 2005 and contained 170 works of art and further exhibitions showed that he has created much more. The author of the article visited Gailius in Paris and talked to him about his views on art (page 49). Arvydas JUOZAITIS. The Present Arrogance of Lithuanians Towards Latvians is Shameful. The book Ryga Nobody s Civilization by Arvydas Juozaitis is an essaystic glimpse at Latvian civilization that contains legacy of historical memory full of German, Russian and Lithuanian elements. Not only Riga but the whole Latvia is a mystery to Lithuanians, but in order to understand it we should seek mutual dialogue. Writer Arvydas Juozaitis is interviewed by historian Robertas Šimkus (page 54). Virginijus SAVUKYNAS. How to Become a Lithuanian? We had to wait for Vincas Kudirka generation which revived Lithanian language as a basis for daily communication in public spaces. The former social shame was replaced by dignity. The abolition of serfdom resulted in the ascent of farmers who aspired to education and higher social status, but this did not end the tendency of thinking. This mentality was challenged and broken by activists of Aušra and Vincas Kudirka: their actions in the sphere of mentality was symbolically equal to that one of abolition of serfdom and this conditioned Lithuania s fate (page 59). Jonas RUDOKAS. Shifting History of Vilnius: Lies Foreign and Our Own. I have already written about the claims of Belorussians to Vilnius (Kultūros barai, 2011, Nr. 1) but let us reconsider the issue why Poles have such an aggressive claims to Vilnius. Historians do not know a case when a neighboring state claims to the capital of another country, but Poland replies: very many Poles lived in Vilnius. However, we do know there was a time when Prague and Tallin was ruled and dominated by Germans, Riga by Russians, Helsinki by Swedes, but these countries have no claims to these cities. Since Poles insist, let us discuss why ther are so many Poles in Vilnius and do they live here from times immemorial as they claim (page 68). Petras STANKERAS. Spanish Civil War A Rehearsal of Great World War. Seventy five years ago on June 18, 1938 a civil war broke in Spain (Guerra Civil Española) and continued for approximately 33 months. Supporters of general Francisco Franco waged war on the government of Spanish Republic and partisans - republicans (the so-called reds). Historian discusses the reasons and outcome of the civil war (page 74). Audronė GIRDZIJAUSKAITĖ. Two Fatal Mistakes of Andrey Volkonsky. Essay of memoirs on the renowned heir of the family of duke Volkonskis, composer and player, the head of Madrigal ensemble Andrey Volkonsky and his relations with Lithuania (page 83). Marius GAUČYS. Will the Continent Europe Aspiring for Community Escape from the Revenge of Historical Memory? Review of the book Europe Talks to Europe: A Polylogue on Culture and Politics, Wienn, Eurozine: imprint, 2011 (page 90). Krescencija ŠURKUTĖ. You Want Political Peace - Get Yourself a Parabellum. Ironical essay on Lithuania s cultural and political life (page 93). Spaudė akcinė bendrovė Spauda, Laisvės pr. 60, Vilnius Tiražas 2200 egz. Kaina 4,99 Lt KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Some Kultūros barai articles and translations in eurozine ( Anna Karpenko The debate over Kaliningrad s architectural heritage (En) KALININGRAD What is the threat implied in the handover of the symbolically significant heritage of the Kaliningrad region to the Orthodox Church of Russia? An examination of the social and cultural aspects of the conflict. Almantas Samalavicius The vanishing genius loci of Vilnius (En) ARCHITECTURE Vilnius s Baroque and Gothic urban heritage was once a rallying point for Lithuania s independence movement following the architectural ravages of Soviet modernism. Now it is subject to a new onslaught from local finance capital and no one seems to care. Dalia Leinarte On emotions (En) (Lt) The correspondence between Algirdas Julius Greimas and Aleksandra Kašuba, The sociologist Zygmunt Bauman finds unstable families a threat to society. Anthony Giddens opens for negotiation and change. Dalia Leinarte finds Giddens more in keeping with the times and uses the correspondence between two Lithuanian intellectuals to illustrate her point. Ivaylo Ditchev, Tomas Kavaliauskas Territory, identity, transformation (En) (Lt) A Baltic-Balkan comparison (En) (Lt) Lithuania and Bulgaria: subjected to neoliberal forces of disintegration, territorial identities in the regulated zone of market democracy that is new Europe re-pattern along altered lines of conflict. Ivaylo Ditchev and Tomas Kavaliauskas share Baltic-Balkan perspectives on the present. Béla nóvé Talking about censorship and the lost world of samizdat (en) (lt) In 1980s hungary, as in the ussr and other communist ruled countries, censorship and opposition to it was a crucial issue. A onetime dissident turned historian recalls the passionate debates at the time and establishes their continuing relevance in the post-wall world. Tomas Venclova Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) (En) Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova. Its closeness to nature makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it close to Prague, Trieste or Sarajevo. Violeta DavoliŪtė History and politics between Left and Right, East and West (En) (Lt) Opposition to last year s Prague Declaration on European Conscience and Totalitarianism reveals a change of attitude on the part of western Europe towards the East, writes Violeta Davoliūte. Western fears about an upsurge of ultra-nationalism in eastern Europe suggests the era of democratic idealism has come to an end. Kazys Varnelis The meaning of network culture (En) (Lt) As digital computing meshes with mobile networking technology, society is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this mean for the democratic public sphere? 96 K u l t ū r o s b a r a i

103

104