Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis

Transcription

1 Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis 2010/2011 mokslo metai Mokyklų bendruomenių kūrimosi metai Pedagoginės epitafijų provokacijos Kas jūs esate, mes jau buvome... Kas mes esame, jūs būsite... Mūsų milijardų milijardai... Tačiau mūsų Būtis kokybiškai labai nevienoda: nuo nenusakomo palaimingo Džiaugsmo iki nepakeliamo dvasinio Skausmo... Jūs dar galite pasirinkti mūsų Būtį Džiaugsmą arba Kančią... Patariame: Ave,Vita, moriturus Te salutat! Kas jūs esate, tokie mes nebūsime! Niekuomet! Mes amžini Žemės šeimininkai, o mūsų būtis nenutrūkstamas džiaugsmas, nepatiriant jokio dvasinio skausmo! Mūsų credo: Linksminkimos ir džiaukimos. nes gyventi gera! Kas jūs esate mistika! Viskas baigiasi čia, žemėje. Todėl reikia naudotis proga ir suspėti iš gyvenimo paimti viską, kiek tik įmanoma! Kiek suspėsi, tiek bus tavo! Gyvenimas mažytis, nereikia varžytis! Šiame numeryje: Nr. 53 (2010/2011 m.m.) 2010 m. lapkritis Dar kartą apie Meilę 2 Mokytojo autoritetas 4 Juodos Laiko dėmės (1) 6 Mokytojo krepšelis? 7 Lietuvos Bažnyčia socialinių problemų sūkuryje (3) 8 Praktikumas 12 Laiškų kraitelė 14 Vėlinės puiki proga susimąstyti ne tik apie kiekvieno mūsų gyvenimo tikslą ir prasmę, bet ir apie mano mokyklos ugdomojo proceso strateginius tikslus! Informuojame Skelbiamas papildomas priėmimas į supervizorių ir koučerių rengimo PROGRAMĄ (Lietuvos supervizorių asociacijos kvietimą pristato dr. Vilmantė Aleksienė) Sveikiname tarptautinės konferencijos KAIP MYLĖTI VAIKUS (Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010 m. lapkričio 2 d.) dalyvius Kviečiame dalyvauti seminare DAILĖS TERAPIJOS METODAI SPRENDŽIANT KONFLIKTĄ Lektorė prof. habil. dr. Liudmila Dmitrijevna Lebedeva (Šiaulių universitetas, 2010 m. lapkričio d.) Kviečiame dalyvauti respublikinėje metodinėje praktinėje konferencijoje VERTYBIŲ UGDYMAS ŠEIMOJE IR MOKYKLOJE (Vilkaviškis, 2010 m. lapkričio 26 d.)

2 2 Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis Dar kartą apie Meilę Esminis klausimas: Lietuva, kodėl tavo vaikai didžiausi smurtautojai? 1 Tarp daugybės atsakymų variantų ir versijų išnyra toks: mūsų vaikai nuolat jaučia meilės stygių šeimoje, mokykloje ir, apskritai, visuomenėje. Taigi, norim to ar nenorim, tačiau anksčiau ar vėliau privalėsime sutikti, kad ugdymo procese iš visų jausmų svarbiausia Meilė. Deja, kaip jau minėta ankstesniuose PAPA straipsniuose, jokia partija, sekuliari visuomeninė organizacija ar judėjimas savo programose Meilės kaip vertybės diegimo vaikų sąmonėje, jų auklėjimo procese (ir apskritai žmonių santykiuose) neakcentuoja. Neteko girdėti ir apie kokio nors projekto, skirto šios vertybės sklaidai ir finansuojamo Europos Sąjungos lėšomis, rengimą ar įgyvendinimą. Bendrosiose ugdymo programose Meilė taip pat nesulaukia išskirtinio dėmesio... Todėl stovime šalti ir bejausmiai kito skausmui ar nevilčiai, abejingi jo ištiestai ir pagalbos prašančiai rankai... Regint šį tautiečių dvasinį šaltį ir suvokiant jo keliamą realų pavojų visuomenės gyvavimui vėl ir vėl tenka žvelgti į Bažnyčią, kurios doktrinose Meilės vertybė užima vieną kertinių vietų. Juk čia populiaru skelbti: Dievas yra Meilė. Taigi, galvodami apie vaikų auklėjimo efektyvinimą privalome mąstyti ne tik apie Meilę kaip jausmą, bet ir apie Dievo dalyvavimą ugdymo procese. Gerb. Skaitytojas gali nustebti grybavimas akmenų skaldoje, esančioje tarp geležinkelio bėgių... Nevisiškai taip: juk gyventojų surašymo metu prisipažinome, kad Lietuvoje esama 80% tikinčiųjų. Taigi, dauguma piliečių, laimei, dar nedrįsta prisipažinti esą netikintys. (Tiesa, kiek tarp jų nepraktikuojančių, t. y. formalių katalikų... neaišku.) Antra vertus, kalbant apie vaikų ugdymo procesą ateistas gali vartoti minėtos tezės (Dievas yra Meilė) antrąją, t. y. alternatyvią sąvoką. Sakyčiau, privalo vartoti, nes Ji, Meilė, yra visagalė sėkmingo ugdymo, žmonių bendravimo prielaida... Sakoma, graikų kalboje yra bent šeši žodžiai, kuriuos galima versti kaip meilė 2. Tačiau ugdymo procese iš visų Meilės rūšių svarbiausia agapė 3. Tai besąlygiška, duodanti, neužtarnauta meilė. Mylima neatsižvelgiant į mylimojo savybes ir nuopelnus. Taip žvelgiama į benamius, nusikaltėlius, nepažangius ar nedrausmingus mokinius... Tik tokia meilė turi teisę vadintis krikščioniška (PAPA 22/Aktualija). Iš čia skrajojančios fra- zės: Mylėti Dievą mylėti žmones, Aš jums palieku vienintelį įsakymą: mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau, Alkoholiko ar benamio veide matyti Kristaus veidą (Motina Teresė) arba kitas jos patarimas Rask laiko mylėti artimą. Tai Rojaus raktas. Sutikime, Ugdytojui būtina atjauta ir rūpinimasis artimu, altruistinis aukojamasis kitų gerove, neužtarnautas pagalbos teikimas neatsižvelgiant į žmogaus savybes ir nuopelnus. Visas šias (ir daugybę kitų) žmogaus savybes maitina Meilė. Ugdymo procese ją galėtume vadinti pedagoginė meilė, o šiaip gyvenime ateistinė meilė, tikinčiojo meilė... Lietuvos Mokyklos nelaimė: turime nemažai mokytojų, stokojančių Meilės ir Atjautos vaikui, jo tėvams, kolegoms... (Tą patį galėtume pasakyti ir apie tėvus, darbdavius, valdininkus, stokojančius šio jausmo vaikams, mokytojams, pavaldiniams, interesantams...) Privalome sutikti, kad asmuo, neturintis savyje išsiugdytos atjautos ir rūpinimosi artimu, altruistinio aukojimosi kitų gerove, neužtarnautos pagalbos teikimo neatsižvelgiant į žmogaus savybes ir nuopelnus ir pan. neturi teisės vadintis (iš didžiosios raidės) Pedagogu, Ateistu, Žmogumi, Tikinčiuoju... Ekonominę krizę, akivaizdu, pagimdė dvasinė krizė. Tačiau galėtume sakyti, kad pastarąją, t. y. dvasinę krizę dėsnin- 1 Šį labai nemalonų faktą nuolat primena Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimų duomenys; apie jį daug kartų rašyta PAPA puslapiuose. 2 Tai: erosas erotinė meilė didelis troškimas pasisavinti mylimą objektą; storge prieraišioji meilė (tėvų meilė vaikams, vyro žmonai, mokinių auklėtojui, šuns šeimininkui...); filija broliška meilė tarp lygiaverčių asmenų (tarkim, klasės bendruomenės nariams rūpi kito žmogaus gyvenimo reikalai); manija beprotiškas, liguistas potraukis prie objekto; ksenija santykiai tarp šeimininko ir svečio,- meilė svetimam nepažįstamam... (žr.: R. Pagojus. Meilės pamokos..- Vilnius, 2006). 3 Neoplatonikams dangiška meilė; graikų krikščionims liturginė puota Paskutinei vakarienei atminti (lotynų krikščionys tokią meilę vadino caritas). Abu šie žodžiai (agape ir caritas) reiškia altruistinę meilę, aukojamą kitų gerovei, rūpinimąsi kitais žmonėmis.

3 Nr gai sumodeliavo Pedagogų, Ateistų, Tikinčiųjų (didžiąją raide!) stygius pasaulyje! Tai pati nemaloniausia mums tiesa. Tačiau dar baisiau turėtų būti išgirsti tokią tezę: dėl esamos finansinės ir dvasinės krizės kaltę turi prisiimti pedagogai, ugdę žmoniukus tikinčiukus, ateistukus... Kodėl taip atsitiko? Kodėl 21 amžiaus pedagogika ir švietimas patyrė tokį skaudų fiasko? Manyčiau, reikia sutikti su išvada: šių dienų Mokykloje asmenybės dorinimas vyksta pasyvaus dorovingumo linkme, mokiniai žino, kaip reikėtų elgtis, bet žinios netampa įsitikinimais. Ypač apmaudu, kai tokiu nuliniu efektyvumu pasižymi Etikos ir Tikybos pamokos (apie jų misiją, nenuimant atsakomybės ir nuo kitų mokytojų dalykininkų, privalėtume kuo garsiau kalbėti...). Pasyvaus dorinimo pasekmė savanaudžiai seimūnai, arogantiški valdininkai, korumpuoti teisėsaugininkai... Išeitis iš dabartinės situacijos dvasingumo puoselėjimas mokyklose ir šeimose. (Būtent todėl būtų labai pravartu vėl atsigręžti į Dievą.) Tačiau čia išnyra akivaizdi pedagoginė problema, kurią prieš kelerius metus teko skaityti pedagoginėje spaudoje: Sielų tobulinimas dabar nenaudingas. Ir kam tą sielą tobulinti? 50 metų ateizmo, kiti metai formalaus tikėjimo, privedė prie išvadų, kad Dievo visai nereikia. Kas juo tiki? Klesti popkultūra, menas tapo vartotojiškas. Lietuvoje dar ne viskas prarasta, dar yra vilties, kad visuomenė grįš prie tikrųjų vertybių Dievo ir žmogiškumo (juk giliai Dievą tikintis žmogus nedarys nusikaltimo). Atšalusi, negailestinga visuomenė niekada nepasieks šviesaus rytojaus rytojus tiesiog negali būti šviesus, jeigu jis kuriamas be šilumos ir rūpestingumo (Dialogas, ). Jeigu pripažįstame Dvasingumo, t. y. Meilės svarbą ugdymo procese, tai kyla klausimas kaip jį puoselėti. Didelė reikšmė tenka vaiko kūdikystės amžiaus tarpsniui. Kitais žodžiais, ar tuo metu jis patyrė jo tėvų ir artimųjų meilės šilumą. Jeigu ne, tai iškyla didelis pavojus dvasiniam frigidiškumui rastis. Kad nesulauktume tokių pasekmių, didžiulė atsakomybė tenka ikimokykliniam ugdymui, kurio pedagogai privalo kompensuoti tai, ko vaikas negavo ir negauna šeimoje. Toliau meilės kaip dvasingumo pagrindo puoselėjimą turėtų perimti pradinukų mokytojos, o vėliau kiti dalykininkai... Rašau šiuos žodžius ir suprantu, kaip mums šiuo metu dar toli iki kompensuojamojo, t. y. tėvų meilės stygių šalinančio švietimo... Tačiau turėkime viltį... Ugdant dvasingumą galėtume įžvelgti keletą procesinių momentų. Pradžioje puoselėjama Meilė ir pagarba kiekvienam bendruomenės (šeimos, vaikų darželio, mokyklos...) nariui vaikui, tėvams, mokytojams, kolegai, aptarnaujančiam personalui... Meilė ir pagarba kiekvienam Žmogui kaip didžiausiai vertybei šioje Žemėje... Meilė visai Kūrinijai ir jos tausojimas... Sėkmės atveju Meilė brandina kitas labai svarbias žmogiškąsias vertybes Atjautą, Altruizmą, Aukojimąsi... Fantastika: šių vertybių pagrindu natūraliai formuojasi pareigos ir pilietiškumo supratimas bei atitinkami įsitikinimai. Visas šis procesas vyksta Pedagoginio dvasingumo (PD, apie kurį PAPA numeriuose jau daug rašyta) nuostatuose: Meilė (M) kiekvienam bendruomenės nariui yra nuolat palydima Išmintingo reiklumo (IR). Taigi, PD = M + IR. Pasiekti ugdymo rezultatai (Meilė ir Pagarba Žmogui, visai Kūrinijai, Atjauta ir Aukojimasis, Atsakomybė ir Pareiga (o ne vien mano laisvės ir teisės), Pilietiškumas ir kt. leidžia išgyventi palaimą ir dėkingumą Dievui už suteiktą dovaną būti ŽMOGUMI. Netikintysis (ateistinis humanistas) gali jausti pasididžiavimą evoliucionavus iš žmogbeždžionės į ŽMOGŲ... Pedagoginio dvasingumo erdvėje atsiveria galimybė puoselėti ugdytiniams ypač reikšmingų vertybių, karias vadiname Laisvė, Atsakomybė, Teisė ir Pareiga, kvartetą. Šioje vietoje privalėtume susimąstyti: kiek milijonų Lt išleista narkotikų prevencijos diegimo projektams?! Kiek milijonų Lt iššvaistyta rūkymo, lytinio švietimo ir kt. projektams?! Kiek milijonų Lt išleista pilietiškumo ugdymo projektams?! O jie neveikia ir neveiks, nes grindžiami lentelėmis, procentais..., bet ne Meile ir Pagarba Vaikui... Taigi, mūsų ugdymui labai trūksta jausmų. Meilė yra svarbiausias jausmas ugdymo procese. Meilė Tikinčiojo kelias prie Dievo. Meilė Ateisto pagarba Absoliučiajai idėjai. Išvada: skatindami žmogaus Meilę žmogui, artimui, mažindami savanaudiškumą ir neapykantos dozę Kūrinijai, galėsime tikėtis posūkio ir link paties Kūrėjo. Toks galėtų būti vienas iš šiandieninių takelių, vedančių link Dievo... Pora viltį teikiančių pragiedrulių... Žiupsnelis žinių apie Tele2 ir jos generalinį direktorių Petrą Masiulį 4 : Vėliausiai į Lietuvą įžengęs, tačiau sparčiausiai augantis mobiliojo ryšio operatorius. Šiandien, tyrimų duomenimis, bendrovė pagal klientų skaičių yra didžiausias operatorius Lietuvoje. <...>. Petras Masiulis gimęs 1969, trigubas magistras, iš 11 Europos šalių, kuriose veikia Tele2, tik Lietuvos ir Olandijos 2009 I ketvirtį veikė pelningai... <...>. Nebijokime ištarti: Visas mano gyvenimas orientuojamas aplink ašį, kuri yra Dievas. Norėdamas būti visiškai tikras dar kartą klausiu, kokia tvarka mano pašnekovas dėlioja prioritetus. Pirmas Dievas,- be dvejonių sako P. Masiulis. Nes kai Dievas yra viršuje, viskas yra savo vietose. Tada šeima, darbas, visuomeninė veikla. Jeigu aš tikiu, turiu būti sąžiningas ir adekvatus savo gyvenime. Aš manau, kad vienintelis normalus santykis su Dievu meilė. Toliau L. Gadeikis rašo: Ir darosi aiškiau, kodėl P. Masiulio pažiūros tokios skaidrios, be moderniam žmogui būdingo prieštaringumo ir komplikacijų, kodėl jis rodosi toks vientisas, neišmušamas iš vėžių, pavydėtinai, net įtartinai vientisas. Šiandien retai sutiksi tokių žmonių; o jei sutiksi, vis pagausi save galvojant: o gal tai kaukė? Nes sunkiausiai patikima nuoširdumu. Aš patikėjau (21 psl.). Ir dar viena nuomonė, kurią pateikia Kęstutis Miliauskas, Alytaus Jotvingių gimnazijos direktorius: Ar neturėtų, pavyzdžiui, miestuose būti katalikiškos mokyklos ir katalikiškos grynosios gimnazijos? Juk katalikai nesame menka mažuma Lietuvoje! Jei kas panorėtų paskelbti mane eretiku, galiu pasididžiuoti buvau vienas iš katalikiškos mokyklos kūrimo Alytuje iniciatorių. (Dialogas, ). Mąstykime... Puikiai žinome, kokią socialinę situaciją turime šalyje, tad ieškokime netradicinių būdų ją kontroliuoti... Tradiciniai, jau įsitikinome, nepadeda... Pernelyg ilgai tęsiasi nesėkmingas pedagoginis eksperimentas. Pagarbiai Albertas 4 L. Gadeikis. Petras Masiulis: Laimi tas, kuris daro mažiau klaidų // Lietuvos elito žurnalas Fortuna privata, 2009 m. birželis/liepa

4 4 Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis Mokytojo autoritetas Visiems žinoma aksioma, kad šansas kitam daryti įtaką pasibaigia tuo pačiu metu, kai tik nustojama būti autoritetu. Būti mokytoju ir nebūti autoritetu tai prarasti plačią auklėjimo, o dažnai ir rezultatyvesnio ugdymo erdvę 1. Pedagogės mintis autoriteto klausimu tepratęsia žinomas žurnalistas Vytautas Strazdas, kuris pagrįstai perspėja apie šioje vietoje slypintį didžiulį pavojų: Žmogaus prigimtis linkusi paklusti autoritetui. <...> Paklusimo autoritetams būtinybė žmonių sąmonėje įsišaknijusi taip giliai, kad jie gali vykdyti nurodymus, nepaisydami nei savo moralinių kančių ir stipraus vidinio konflikto, nei kitiems keliamo skausmo.<...> Paklusdamas autoritetui žmogus gali ne tik nesusimąstydamas vykdyti bet kokius nurodymus, bet ir pateisinti savo elgesį gautu įsakymu. Beje, tai gali patvirtinti daugybė konkrečių faktų. Pavyzdžiui, žurnalistus ir pasaulio visuomenę savo metu stebino nacių svarbiausių nusikaltėlių argumentai, išsakomi Niurnbergo procese: mes nedvejodami vykdėme fiurerio valią... Todėl kalbėdami apie ugdytojo (tėvų, mokytojų) autoritetą privalome dėmesio centre laikyti nepaprastai svarbų kontrolinį klausimą: ar savo spindesiu diegdamas moralines vertybes, reikalaudamas vykdyti nurodymus ir įsakymus, aš išlieku humanistinių vertybių erdvėje? Kitais žodžiais, ar mano vadovavimas vedant vaiką sužmogėjimo keliu neprieštarauja nusistovėjusioms moralinėms normoms. Ir čia V. Strazdas pateikia vieną svarbų ir reikšmingą pastebėjimą: Krikščioniškoji pasaulėžiūra teigia, kad be sąryšio su Dievu žmogaus autoritetas greitai virsta komandomis ir prievarta, žmonių niekinimu, nelaisve ir tironija. Krikščionys teigia, kad Dievo autoritetas turi būti žmogaus autoriteto pagrindas. Tačiau Lietuvos švietimą grįžti į autoritetų laikus raginantys šaukliai nekalba apie planus gražinti į valstybines mokyklas ir Dievo autoritetą. Todėl prielaidų, kad Lietuvos slinktis autoritarizmo link gali prasidėti nuo švietimo sistemos, yra daugiau negu pakankamai. 2 Mums, pabuvojusiems autoritarizmo gniaužtuose, šis pavojus mažiausiai reikalingas, jo pasekmės atmintyje dar gyvos. Taigi, esame dar pasisotinę. Todėl malonu ir sveikintina, kad pedagoginė spauda ne tik skiria dėmesio ugdytojo autoriteto svarbos įrodymui kas iš mūsų nenorėtų pasidžiaugti pagrįstai akivaizdžiu autoritetu ugdytinių akyse?! bet, manyčiau, dar svarbiau, kad ši siekiamybė siejama su ugdomuoju Dievo poveikiu. Iš tikrųjų, jeigu Dievas yra Meilė (žr. šio PAPA numerio straipsnį Dar kartą apie Meilę), tai autoritetas, sukurtas Meilės agape pagrindu, neturėtų būti pavojingas! Net ir tuo atveju, kai ta meilė bus Ateistinė, nes ji vis tiek bus altruistinė, kupina atjautos ir (gal būt) net aukojimosi. Ji bus sąmoninga Meilė, nes jos pagrindu jau formavosi pareiga ir atsakomybė, laisvės ir laimės samprata... Jeigu pavyko įtikinti gerb. Skaitytoją esamos situacijos sudėtingumu ir iš jos realiai kylančiu pavojumi, o taip pat jeigu priimtina siūloma konkreti galimybė jam neutralizuoti, tai drauge turėtume galvoti ir ieškoti būdų bei priemonių nepavojingo autoriteto puoselėjimui. Čia norėčiau siūlyti neišsemiamą šaltinį Kalno pamokslą (Mt 5), kuriame slypi daug prasmingų humanistinių nuostatų, o jose gausu minčių, kurios galėtų tapti mūsų vaikų vidinių pamąstymų objektu. (Pateiksiu tik po vieną šio mokymo hermeneutinį kampą.) Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: 1. Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.- Ar ne raginimas kuklumui, santūrumui, sukauptumui? 2. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Ar ne priešnuodis įsigalinčiai šou papkultūrai? 3. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Ar ne raginimas susimąstyti dėl gyvenimo tikslo ir prasmės? 4. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti. Ar ne prielaida mokinių pilietiškumui ugdyti? 5. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Ar ne priešnuodis socialiniam abejingumui šalinti? 6. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.- Ar ne raginimas atsisakyti egoistinio konkurencingumo? 7. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.- Ar ne kvietimas santarvei, tolerancijai? 8. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė.- Ar ne ragini- 1 I. Jasulevičienė. Mokytojo individualumas: kada padeda, o kada trukdo? // Dialogas, 2006 m. spalio 30 d. 2 V. Strazdas. Ką gali autoritetas? // Dialogas, 2009 m. gegužės 1 d.

5 Nr mas socialiniam principingumui ir pilietiškumui? 9. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.- Ar ne patarimas aukojimuisi, altruizmui vardan Meilės,- Meilės Žmogui ir Dievui? Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje Ar ne kvietimas atsisakyti niurzglių tautos statuso? Sutikime, jog čia išdėstytos pozityvios socializacijos nuostatos! Jose akivaizdžios saviugdos ir asmenybės savikūros galimybės, gyvenimo tikslo ir prasmės korekcijos. O kokios neišnaudojamos ugdomosios galimybės slypi veikiančių bažnyčių meno lobynuose! Juk čia neretai aptinkami tapybos ir skulptūrų šedevrai, kurių suvokimas, giluminių prasmių įsisąmoninimas (talkinant, pavyzdžiui, bažnyčios vikarui) turėtų neabejotinos įtakos vaiko asmenybės puoselėjimui. O kur dar sakralinės muzikos koncertai, architektūros stilių įmantrumų prasmės... Ugdytojau, bent vieną kartą per mėnesį pabuvok su mokiniais šiuose nemokamuose muziejuose ir koncertų salėse, turėsi natūralias prielaidas bendrauti su auklėtiniais, dalinsitės nuomonėmis ir meninėmis inspiracijomis... Tavo autoritetas tikrai taps pastebimas, o bendras išprusimas akivaizdžiai plėtosis ir... augins tavąjį autoritetą. Beje, apsilankymas bažnyčioje neretai palieka malonias impresijas, kylančias apmąstant Evangelijos tiesas, pamokslų perliukus; patiri gražias bendravimo pamokas, kai išeinant iš šventovės kunigas atsisveikina, paduodamas ranką, padėkoja už apsilankymą Dievo namuose; stebi tikinčiųjų bendruomenės būrimo pastangas (šventovės sienos nukabinėtos pakrikštytų kūdikių nuotraukomis ir jų vardais; pirmosios Šv. Komunijos vaizdai; koncertuojančių parapijiečių nuotraukos...) Lyg tarp kitko, arba Įtikinamiau už Nostradamą... Kaip žinia, Nostradamo pranašauta pasaulio pabaiga (1999 m. liepos mėn.) taip ir neįvyko. Tačiau Amerikos NASA mokslininkai, tiriantys Saulės aktyvumą, prognozuoja, kad būtent jis taps globalios katastrofos priežastimi, t. y. išjungs mūsų planetoje šviesą : Saulės išmetami milžiniški karštos plazmos pliūpsniai (protuberantai) sukels gigantiškas geomagnetines audras. Jos paralyžiuos visas mūsų planetoje elektros linijas ir visa, kas Žemėje varoma elektra. Katastrofa Žemę ištiks be jokio perspėjimo: iš pradžios žmonės išvys labai stiprų švytėjimą, po to nustoja veikti perdegę transformatoriai... Stoja viskas ir visur, kas susiję su elektra... Mokslininkų nuomone, dėl ekonomikos paralyžiaus išmirs milijonai žmonių. Analogiška magnetinė audra Žemę buvo ištikusi 1859 metais... Tačiau tuo metu elektros panaudojimas buvo minimalus, lyginant su dabartiniais mastais. Analogišką audrą NASA specialistai prognozuoja 2012 metais. Yra abejojančių šios datos realumu, tačiau dauguma mokslininkų sutaria, kad didžiausias Saulės aktyvumas tuo metu tikėtinas, o globali geomagnetinė audra tai matematinė realybė, paliesianti dabartinę žmonių kartą 3. Gal jau laikas ir jaunimą pratinti susimąstyti apie gyvenimo tikslą, būties prasmę? Beje, Vėlinių aplinka (tik jokiu būdu ne Helovynas!) tokioms meditacijoms puikiausia proga ir pretekstas. (Juolab, kad dabar bažnyčiose vyrauja garbieji senjorai albinosai...) Manau, dauguma tikime, kad autoritarizmo link slenkančią situaciją gali keisti tik dvasiškai autoritetingas ugdytojas... Tačiau sutikime, kad kompetentingai keisdamas situaciją, jis akivaizdžiai plėtos ir savo Autoritetą... O tokią siekiamybę puoselėja dauguma Lietuvos mokytojų. Pagarbiai Albertas 3 Dialogas, 2009 m. rugpjūčio 28 d.

6 6 Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis Juodos Laiko dėmės (1) Pedagoginis underground'as /2006 mokslo metai... Penktokų tėvų susirinkime rugsėjo pradžioje paskirtoji klasės vadovė autoritetingai pareiškė: aš mokytoja ekspertė... Mano pareiga išmokyti vaikus jų gimtosios kalbos, deramai parengti juos baigiamajam egzaminui. Todėl oficialiai pranešu: jokių auklėjamųjų pasakaičių nelaukite, nes absoliutus prioritetas pamokose ir individualiuose pokalbiuose bus skiriamas žinioms ir įgūdžiams! Pagyros sau, dėmesys gimtajai kalbai ir būsimiesiems egzaminų rezultatams daugeliui tuometinių penktokų tėvų paliko teigiamą įspūdį: matosi, kad mokytoja kompetentinga ir reikli. Auklėjamosios pasakaitės? Jos tėvams tuomet nepasirodė reikšmingos, kad dėl jų čia reikėtų derėtis... Vorele, lyg laukinės antys žiemą Baltijos jūroje prie Palangos krantų, slinko mokslo metai. Buvę penktokėliai tapo šeštokais, septintokais... Kiekvienais mokslo metais šie mokiniai ne tik lipo aukštesniu laipteliu žinių link, bet kėlė ir daugiau pedagoginių problemų: vis labiau menkėjo mokymosi motyvacija, vis akivaizdžiau didėjo drausminės pražangos ir elgesio skandalai pamokose ir už mokyklos ribų, gausėjo policijos vizitų ir jų protokolų skaičius, tvirtėjo ryšiai su kitais valdiškais namais... Dalykų mokytojai ir fiziškai silpnesni mokiniai šią klasę stengdavosi apeiti aplinkiniais maršrutais... Klasė tapo nevaldoma /2011 mokslo metai... Abipusiu sutarimu mokiniai ir jų tė vai atsisakė auklėtojos paslaugų, o mokytoja ekspertė auklėjamosios klasės. Norinčių tapti nauja dešimtokų vadove, suprantama, neatsirado, todėl mokyklos administracija vakansiją užpildė įsakymu paskirdama pedagogę, kuri labai nenorėjo turėti reikalų su darbo birža... Galvojate, kad situacija pasikeitė? Anaiptol: jau pernelyg toli nueita. Juolab, kad auklėjimo baruose stebuklai nėra dažni,- jiems rastis reikalingi netradiciniai poveikio metodai, šokiruojantis pedagogo asmenybės žavesys ir dar daug kitų auklėtinius stulbinančių veiksnių... Deja, originalių priemonių komplekso šiuokart nebuvo, todėl minėta dešimtokų klasė mokykloje ir šiandien siautėja, lyg prerijoje laukiniai mustangai......šių metų spalio mėnuo. Dešimtokams pamokos turinį aiškina jauna mokytoja... Klasėje įprastinis triukšmas ir klegesys, minimalus dėmesingumas ir dalykinis aktyvumas... Į mokytoją žvelgia pora primerktų ir tiriančių augaloto akcelerato akių... Staiga pasigirsta jo, padėties šeimininko, balsas: Mokytoja, parodyk savo p...ą! Jaunoji kolegė kurį laiką stovi pasimetusi... Vėliau ji mokyklos direktorei papasakos: nesusivaldžiau... priėjau prie jo ir tvojau per snukį... Iškviestas pasiaiškinti dešimtokas prižadėjo mokytoją atsiprašyti ir, lyg tarp kitko, pralemeno: gerai, kad tuomet susivaldžiau nuo atsakomojo smūgio... Štai tokie penkerius metus trukusio pedagoginio eksperimento rezultatai. Tikėtina, gal būt dalis (ar dauguma) šių dabartinių dešimtokų gaus brandos atestatus. Tačiau ar tas formalus dokumentas galės paliudyti jaunuolių humanistinį brandumą, kurį jie privalo pasiekti pagal dabar veikiančio Švietimo įstatymo 3 straipsnį Švietimo tikslai? Problemėlė: ką turėtų daryti Mokykla, kad save garbiais autoritetais laikantys mokytojai (beje, dažniausiai nemokantys naudotis kompiuteriu ir internetu...), mylintys tik savo dalyką ir visiškai abejingi jaunų žmonių likimui, paliktų mokyklą arba pakeistų savo vertybinius ugdymo prioritetus? Šiandien galimybės minimalios,- minimalios tol, kol Tėvai netaps Mokyklos šeimininkai (ką numato dabartinės vyriausybės švietimo programa). Belieka laukti, kada bus pagaliau pradėta naikinti ši Laiko dėmė... O kol kas naudokimės proga: žalokime jaunuolių likimus ir kolegų sveikatą, plėtokime policijos veiklos erdves ir gaminkime produkciją kalėjimams... Išnaudokime šiai siekiamybei įgyvendinti kiekvieną pamoką, dieną, savaitę... Juk kada nors Tėvai savo vaikų labui turėtų prabusti. To prabudimo ir linkėčiau šiais mokslo metais. Nuoširdžiai Albertas 1 Underground daugiareikšmis terminas. Pavyzdžiui, gal prieš kokį dešimtmetį buvo madinga rengti blogiausiai grojančių muzikinių grupių (jos dažniausiai muzikuodavo rūsiuose požemiuose...) konkursus. Šioje dėmėje underground terminui suteikiu sąmoningų pedagoginių pastangų, siekiančių įrodyti, kad paukščiai gali sėkmingai skraidyti ir vienu sparnu, arba užsispyrimą bandant pavyti seniai nuvažiavusį traukinį, prasmę.

7 Nr Mokytojo krepšelis? Solėja Piličiauskaitė Karalienė Spinduliai Ateidamas į mokyklą mokinys atsineša mokinio krepšelį, kuris prikimštas visokių daikčiukų, tinkamų mėtyti į mokytoją. Todėl būtinas ir mokytojo krepšelis: pluoštas beržinių rykščių, žnyplės ausims tempt, keletas granatų... Specialistui privalu naudotis specialiosiom priemonėm! Jėgos išsilygintų, ir dialogas atsirastų. (Juozas Erlickas) Tikiu, jog ši gyvo lietuvių literatūros klasiko išsakyta mintis abejingo nepaliko nei vieno. Kas su džiugesiu sušuko: - Eureka!, kitas drausmindamas tarė: - Mylėk savo artimą be jokių išlygų... Iš tiesų vis dažniau tenka girdėti prisiminimus: Mūsų laikais mokytoja vaikščiodavo nešina liniuote, kuria prireikus nedrausmingam vaikui per ištiestus ant suolo pirštus užtvodavo!... Skaudėdavo, bet už tai visi jos klausydavo, o dabar... Dabar vaikai prieina prie pedagogo stalo ir baksnodami į jį peiliu klausia: - Nu ir kiek man parašysi? Turbūt nedvejodami pasakysit, kad tikrai verta į dienos šviesą ištraukti tas beržines rykštes, toliau mokyklose plėsti vaizdo kamerų įrengimą (juolab, jog yra teigiančių, kad tai pasiteisino)... O gal pradėsime projektuoti Kinijos sienas, kad vaikai (tuo pačiu ir mokytojai) būtų apsaugoti nuo smurto, pasityčiojimų ir pan.?! Tačiau visais šiais atvejais, mano nuomone, yra kovojama su pasekmėmis, bet ne su vyraujančio nepasitenkinimo, nepagarbos priežastimis. Tai primena don Kichoto kovas su vėjo malūnais. Manote, jog pasakysiu: - Jei gavai per skruostą, tai atsuk kitą? Iš dalies taip... Sutikime, šių dienų jaunoji karta auginama liberaliai, jiems nėra aiškinama, kas yra atjauta, altruizmas ar aukojimasis... Tėvai dėl savo užimtumo vaiko auklėjimą patiki mokyklai (nes, anot jų, tik ji gali tai daryti), dėmesį ir jausmų stygių mėgina kompensuoti materialiais dalykais, o mokykla springsta nuo kasdienio dokumentacijos pildymo ir perkrautų programų... Taigi, vaikas - mūsų Tautos ateitis - ugdosi pats, tarsi filmo Vienas namuose herojus. Paprieštarausite, kad savarankiškumas nėra smerktinas bruožas. Taip, tačiau besiformuojanti asmenybė, kuri negali apsisaugoti nuo neigiamų išorės veiksnių (amoralios žiniasklaidos, prastos reputacijos bendraamžių ir pan.), ugdosi iškreiptai, t. y. neretai vyrauja teisių ir pareigų disbalansas, asmeninės atsakomybės nebuvimas, kas ir lemia mūsų jaunuolių pirmąsias vietas tarp smurtautojų, užgauliotojų ir t.t. J. Erlicko nuomone, siekiant dialogo yra būtinas mokytojo krepšelis. Sutin- ku, bet į šio tikslo siekimą siūlyčiau pažvelgti iš kitos pusės - reikalingas dialogas? Išlyginkime jėgas. T. y.: norint konstruktyvaus disputo, mokytojas turi gerbti mokinį ir jo nuomonę, o mokinys - mokytojo; tačiau norint pagarbos tarpusavio santykiuose, mokytojas turi pasitikėti mokiniu, o mokinys - mokytoju; tačiau norint pasikliauti vienas kitu, jie turi mokėti pripažinti klaidas ir atleisti; tačiau norint būti atlaidžiais, jie turi mokėti besąlygiškai mylėti... Tikiu, jog pagalvojote: - Šiuos uždavinius nelengva sau iškelti.. Jie - utopiniai, o ir rezultatas pastebimas ne iškart. Dalis tiesos tame yra, tačiau pradėkime kiekvienas nuo savęs ir tada prireiks tik minimalių pastangų... Pamėginkite atsakykite sau, kada paskutinį kartą buvote apkabinęs savo vaiką / artimą (ilgiau nei pasisveikinimui)? Kada paskutinį kartą teiravotės, išklausėte ir išgirdote(!), kaip vaikui / artimui / draugui sekasi ar kodėl jau kelios dienos kaip jis nusiminęs? Kada paskutinį kartą sėdėjote drauge prie sekmadieninių pietų stalo? ir t.t. Taigi, tėvai (kurių tarpe yra juk ir mokytojai), sugebėję išsivaduoti iš kasdieninių rūpesčių ir skyrę laiko savo atžaloms (o mokytojai mokiniams) bei parodę, jog jie nėra pamiršti, kad jų rūpesčiai nėra vaikiški, o nuomonė - svarbi, savo elgesiu prisidėtų prie jaunos asmenybės teisingo formavimo. Kitais žodžiais tariant, esant abipusiam (tiek namuose, tiek mokykloje) auklėjimui, vyktų jaunuolių sužmonėjimo procesas... Taip žingsnis po žingsnio sąlyginai utopiniais uždaviniais būtų pasiektas taip pageidaujamas dialogas tarp mokytojo ir mokinio. Tad linkiu, jog Meilė, kuri daro stebuklus, neblėstų visų mūsų krepšeliuose...

8 8 Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis Lietuvos Bažnyčia socialinių problemų sūkuryje (3) Psichologijos pamoka Tema: Vizualus asmenybės veido poveikis Manau, daugelis sutiksime, kad veido išraiška - daugiakalbė, išreiškianti ne tik dabartinę asmens fizinę ir psichinę būseną, bet ir jo požiūrį - niekinantį ar pagarbų, arogantišką ar nuolankų... - į pokalbio partnerį ar visus aplinkinius žmones. Turbūt teko girdėti apibūdinantį teiginį - konservatoriška partijos vadovų veido išraiška? Joje labai dažnai įžvelgi akivaizdžią ironiją ir niekinamą požiūrį į oponentą (vizualų poveikį čia neretai dar papildo garsinis krizenimas, kikenimas...), pasipūtimą, liudijantį išskirtinį kompetencijos ir savos didybės (Aš, Mes) suvokimą... Sutikime, akivaizdžiu kontrastu šiai veido išraiškai buvo JE Prezidento brazauskiška šypsena. Ji tokia žaviai nuoširdi, kad savaime norėjosi tikėti ramiu jo kalbos turiniu, išsakomų minčių ir argumentų pagrįstumu... Taigi akivaizdu, kad veido išraiška labai svarbi kiekvienam žmogui, bet ypač valstybės, partijos, Bažnyčios lyderiui. Ar galima šio vizualaus poveikio išmokti? Deja, nebent dirbtinės (cheese) šypsenos, kurią neblogai įvaldę kai kurie užsieniečiai. Ji mūsų pamokos kontekste menkavertė, formali, tuščiavidurė. Tikrajai šypsenai būtinas giluminis dvasinis pagrindas, kurį sudaro nuoširdi pagarba ir meilė kiekvienam žmogui. Tada, žvelgdamas į vargšą benamį, neįgalųjį ar politinį oponentą..., jame, anot Motinos Teresės, matai Kristaus veidą, išgyveni jam atjautą, nuoširdų norą padėti, o kitu atveju džiaugiesi jo laimėjimais... Tokia šypsena švytėjo popiežiaus Jono Pauliaus II 1, kardinolo V. Sladkevičiaus veiduose... Tačiau to negalėčiau pasakyti apie dabartinius Bažnyčios hierarchus, kuriuos tenka stebėti TV ekranuose iškilmingų transliacijų metu. Pavyzdžiui, per Šv. Mišias, skirtas šių metų Valstybės dienai, regėjau įžeisto, įskaudinto ir dar nespėjusio atleisti 2 JE Kardinolo veidą... Tada nejučia prisiminiau kitą dvasininką kunigą Gintarą Vitkų SJ, kuris maždaug prieš mėnesį prie to paties altoriaus aukodamas Šv. Mišias Už Tautą ir Tėvynę kvietė visus melstis už tai, kad galėtume atleisti sovietų ir nacių okupantams, trėmusiems Lietuvos žmones, nors jie mūsų neatsiprašė, kad būtume stipresni, jog Dievas, tiek daug kartų mums atleidęs, padėtų tapti naujais žmonėmis. Paminėsiu dar vieną reikšmingą šio vienuolio detalę: nuo altoriaus skleidžiama dvasinė šiluma, manau, nepalieka abejingų jo raginimui kelti Aukštyn širdis... Vaidyba? - Jokiu būdu! Akivaizdi išorinė įsitikinimų ir vidinių išgyvenimų vienovės išraiška Mėgstu sekmadieniais lankytis vis kitoje bažnyčioje. Tai ne vien dalyvavimas Šv. Mišių aukoje, bet ir nemokami estetiniai meno šedevrų teikiami potyriai, atitinkamos dvasinės provokacijos. (Beje, mokyklų bendruomenės taip pat galėtų šiais turtais pasinaudoti: galima užtikrinti, moralinės žalos tikrai nepatirtų...) Ir ne kartą teko stebėti tokį vaizdą Šv. Eucharistijos teikimo metu: stovi du kunigai, prieš juos išsirikiuoja tikinčiųjų eilės. Tik štai netikėtai kyla klausimas: kodėl viena eilė ilga, o kita trumputė? (Tiesa, retsykiais pastaroji papildoma pirmosios eilės mandagesnių parapijiečių...) Atsakymas, manau, daugiareikšmis, tačiau vienos versijos galima ieškoti ir šios pamokos temos kontekste. Pažvelkime į slėpiningąją Dovaną dalijančių tarnų veidus... (Sutikime, pagal jų išraišką negalėsime pasakyti, apie ką šiuo metu žmogus mąsto, tačiau įminti mįslę, ką jis jaučia, išgyvena, tikrai galima mėginti...) Empatija leidžia manyti, kad pirmojo dvasininko būsena akivaizdžiai ambivalentinė, t. y. prisotinta vienas kitam lyg prieštaraujančių jausmų. Viena vertus, čia lengvai įžvelgi ir rimtį, ir atsakomybę, girdi aiškią žodžių, įvardijančių teikiamos Dovanos reikšmę ir prasmę, tartį... Tačiau tuo pat metu veidas išduoda kunigo dvasinės palaimos būseną džiaugsmą galint vykdyti apaštalinę misiją, dėkingumą pažįstamiems ir nepažįstamiems tikintiesiems už jų dalyvavimą Šv. Mišių slėpinyje... Jeigu glaustai suvoki kunigo žmogiškąją ( profesinę ) atsakomybę, pagarbą asmeniškai tau ir meilę visiems čia susirinkusiems. Sutikime tai patraukia. Antrojo veido išraiška akivaizdžiai liudija amatininko, gerai įvaldžiusio savos profesijos įgūdžius, būseną (neatmestina, kad pagalvojančio ir apie tai, kokia galėtų būti šios dienos derliaus skaitmeninė išraiška...) O jeigu prie minėtos vizualios veido išraiškos parapijietis prideda dar ir pluoštelį papildomos kompromituojančios informacijos, pasekmės tampa dar liūdnesnės. Pailiustruosiu ne dvasininko, o neseniai regėtu Seimo nario, kuris į Šv. Mišias susirinkusiems tikintiesiems skaito ištrauką iš I Laiško korintiečiams, pavyzdžiu. Tekste išaukštinama Meilės svarba (... jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės,- nieko nelaimėčiau ). Būtų puiku, jeigu aš nežinočiau, kad netolimoje praeityje šis politikas jau yra abejotinomis priemonėmis pasiglemžęs milijonų, o neseniai vėl buvo apkaltintas panašiomis machinacijomis... Sutikime, reikia valios pastangų, kad galėtum vadovautis jau minėtu etikos pamokos priesaku 3. 1 Apie ją teko rašyti: Lietuvos žinios, 2005 m. balandžio 8 d. 2 Gal būt po gausios kritikos, sulauktos už daug triukšmo sukėlusį JE Prezidento laidotuvių scenarijų. 3 Žr. PAPA-52

9 Nr Arba tenka prisiminti seną, anekdotu virtusio, klebono ūkininko patarimą parapijiečiams: jūs nežiūrėkite, ką aš darau, bet klausykite, ką jums sakau. Gaila, kad ši rekomendacija, kaip parodė neseni įvykiai, dar taikoma ir šių dienų Lietuvos bažnyčioje. Pažymėsiu, kad paslaugas teikiančiojo amžius neturi reikšmės vizualaus poveikio įtaigai: ilgos eilės driekiasi ir prie devintą dešimtį Viešpaties vynuogyne triūsiančio monsinjoro, ir prie neseniai Kunigystės sakramentą priėmusio jaunuolio. Sėkmės paslaptis, t. y. jėga, traukianti tikinčiuosius, slypi asmenybės dvasiniuose turtuose: jeigu jų esama, žmonės veržiasi praturtėti, o jeigu aruodai tušti, belieka tenkintis tyliu tikinčiųjų lojalumu... Didele dalimi dėl šios priežasties vienos bažnyčios sausakimšos, o kitos tuštėja; visose šventovėse vyrauja garbūs senjorai ir pasigendi kitų amžiaus tarpsnių tikinčiųjų (net ir jau- nimui skirtose Šv. Mišiose išskirtiniu požymiu tampa tik grupelė gitaras brazdinančių jaunuolių...). Kokių galėtume teikti rekomendacijų remdamiesi šiais kukliais pastebėjimais? Tikintiesiems patarčiau prisiminti etikos pamokos priesaką (...netapatinkime kunigų žmogiškųjų silpnybių su Dievo Meile mums ir mūsų dėkingumu Jam...) O štai Bažnyčios tarnų atžvilgiu pamąstymų būtų daugiau. Pirmiausia norintiesiems jausti tikrąjį dvasinį pasitenkinimą kunigystės pašaukimo erdvėje būtina aiškintis, ar tikrai nuoširdžiai myliu žmones savyje (o gal tik save žmonėse); ar noriu ir gebu juos atjausti ir dėl jų aukotis... Tai esminės prielaidos siekiant atsikratyti konservatoriškos veido išraiškos ir įgyti didžiulį asmenybės turtą dvasingumą liudijančią šypseną. Metodologiniu pagrindu savyje tokiai siekiamybei puoselėti galėtų būti įsitikinimas: Mylėti žmones reiškia mylėti Dievą. Nemylint žmonių (bet, kaip jau minėjau, tik raginant kitus dėl žmonių aukotis ir aukoti Dievui...), tačiau tuo pat metu manyti, kad esu dievobaimingas,- pasekmė, prilygstanti apskrito kvadrato išradimui... Ypač pavojinga, kai panašių nuostatų besilaikantis asmuo imasi teisti kitus. Jam norėčiau priminti vieno pamokslininko pasakytą mintį: mums duota teisė ir atsakomybė teisti tik tiek, kad pagelbėtume artimui susitvarkyti su savo nuodėme. Tai yra meilės teismas. Esama pagrindo manyti, kad Gedulo savaitės metu buvo teisiama remiantis ne šių nuostatų dvasia. Jeigu panašiais Meilės principais vadovautųsi politikai, Seimo nariai, dvasininkija, t. y. jeigu jie mylėtų ir gerbtų oponentą ar sūnų palaidūną, nuoširdžiai siekdami jam padėti susitvarkyti su paklydimu, visuomenė, jaunimas, mo- kiniai gautų puikių kasdienės būties pamokų. Ir šis troškimas ne kokia nors utopija: juk taip elgėsi JE Prezidentas! Būtent jis atlaidžiai šypsodamasis stebėjosi, kiek mes turime daug talentingai pagiežingų žmonių. Perimdami šias JE Prezidento pamokas Seime išvengtume klaikių rietenų, gatvėje šypsotumės sutiktam žmogui, pasilabintume su daugiabučio laiptinės sutiktu kaimynu... Daug kam Lietuvoje taptų maloniau gyventi, sumažėtų emigrantų... Gal taip ir atsitiks: juk turėjome augalotą Ąžuolą, palikusį mums gražių ir vertingų pamokų, o dabar sėkmingai auga ir formuoja lapiją plačiašakė Liepa. Taip ir turėtų būti: juk Ji viešai pavadino Jį savo Mokytoju. Nuoširdžiai mylėk žmones, vienyk Tautą ir šypsokis, mūsų Prezidente! 4 Pamokos priesakas: keiskime savo požiūrį į Artimą nuolatinį nepasitikėjimą, įtarinėjimą, pažeminimą ir kovą su juo paverskime Meile, pagarba ir išmintingu reiklumu jam, - išnyks iš mūsų veidų niūrumą, pagiežą, aroganciją liudijanti išraiška, nes ją natūraliai pakeis dvasinga šypsena. Nuoširdžiai Albertas 4 Čia pasidžiaukime abiturientės I. Stukaitės šią vasarą inicijuota akcija Šypsenos epidemija, o perėmę jos idėją nusišypsokime, klausydamiesi dviejų mokinių pokalbio: kodėl iš visų politikų Prezidentės reitingai aukščiausi, o Premjero žemiausi? - Ogi todėl, kad Prezidentė gražiai šypsosi, o Premjeras nuolat susiraukęs...

10 10 Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis Komentarų komentaras, arba Lietuvai reikia Tautos Vienytojo Skaitydamas internautų atsiliepimus į straipsnį 1, nejučia įsivaizduoji daugumos rašančiųjų veidus, perkreiptus pykčio ir siekiančius keršto. Čia neišvengiamai vėl prisimenamas Alitos privatizavimas... Draugystės viešbučio įsigijimo peripetijos... Maišiagalos išdavystė... Tautiečių trėmimas į Sibirą... Lietuvos nepriklausomybės priešas... Paliko sergančią žmoną... Ir taip toliau, ir panašiai... Aišku, už tokius nusižengimus reikia teisti. Tik: kodėl tokių teismų nebuvo esant dar gyvam Prezidentui? Iš piršto laužti kaltinimai ar kalta korumpuota Generalinė prokuratūra? Ką gi, tada organizuokime pakartotinius bylų nagrinėjimus... Gal pavyks surengti pomirtinį Prezidento teismą ar visuotinį referendumą, smerkiantį AMB moralinį veidą?.. Tikėtinas nuosprendis kalėjimas iki gyvos galvos?.. Bet juk tos gyvybės jau nėra! Sakote, svarbu moralinis Prezidento veiksmų įvertinimas? Vargu, ar organizuodami tautos referendumą sulauktume visuotinio pasmerkimo. Labai tikėtina, kad didžioji šalies žmonių dalis šį kartą nepalaikys megztų berečių iniciatyvos. Ir nepadidins jų moralinio autoriteto (kaip nepadidino pagarbos premjerui, kuris sutartą dieną ir valandą savo kabinete demonstratyviai nepriėmė Prezidento...) Ir ne todėl, kad AMB buvo tyras, lyg krištolas... Dauguma šalies piliečių, tikiu, suprastų, kad moralinės dėmelės nublanksta prieš Prezidento pastangas vienyti Tautą, jai tarnauti... Juk jis Liokajus. Dar daugiau: tos dėmelės rodo, kad jis čia, žemėje, buvo Žmogus, bet ne Angelas. Tačiau būdamas Žmogumi, jis sugebėjo nuoširdžiai mylėti Tautą, jai tarnauti ir ją vienyti... O tai, manyčiau, yra svarbiausia. Tačiau ramybės neduoda klausimai: ką laimėjome / įgijome du dešimtmečius kovodami vienas prieš kitą? Esame labiausiai nepatenkinti gyvenimu tarp ES tautų... Labiausiai depresuojantys... Daugiausia turime kalinių ir policininkų... Mūsų paaugliai didžiausi pasaulio smurtautojai... Esame emigracijos rekordininkai... Išskirtinis poreikis savižudybėms... Pagaliau paklauskime patys savęs ir sau atsakykime: kiek dešimtmečių dar riesimės ir kausimės vienas su kitu? Ir, svarbiausia, vardan ko? Kiek dešimtmečių skleisime ir tiražuosime pyktį, iššaukdami kitų kerštą, smurtą, neapykantą? Ir, svarbiausia, vardan ko? Kol kas vardan sportinio azarto. Vardan egoizmo užgaidų tenkinimo ir arogancijos... Vardan savo paties sau suteikto šalies teisuolio misijos įgyvendinimo. Ir pradedi lyg suprasti: aklavietėje atsidūrusiai tautai reikalingi inovatyvūs sprendimai. Kad pasuktume Santarvės keliu, reikalingas Protas ir Išmintis, padedantys įsisąmoninti: Lietuvai, lyg gaivaus oro gurkšnio, reikia Tautos Vienytojo Dvasingo, besišypsančio, mylinčio žmones nepaisant jų turto, socialinio sluoksnio, amžiaus, tautybės, politinių, religinių ir kitokių įsitikinimų. Man malonu galvoti norėčiau, kad šį jausmą išgyventų kuo daugiau tautiečių!- jog sektiną pavyzdį turime. Tikiu, žinote, ką laikau omenyje tai sakydamas. Taip, tai AMB... (Šioje vietoje vėl suprantu ir jaučiu kai kam plūstelėjusią tradicinio lietuviško pykčio bangą, kurią minėjau straipsnio pradžioje...) Tautos vienybės įgyvendinimo pradžiai siūlyčiau štai tokią idėją. Trakuose yra Lietuvos Tūkstantmečio ženklų takas, kuriame puikuojasi Angelų kalva. Joje šiuo metu stovi 24 ąžuolinės skulptūros, kurių kiekviena maždaug 5,5 m aukščio. Šiuos meniškai vertingus kūrinius sukūrė žymiausi šalies medžio drožėjai, vadovaujami A. Sakalausko. Vieni angelai simbolizuoja Meilę, Kūrybą, Gyvybę, Atgimimą..., kiti pavadinti fundatorių Senjorų, Lietuvos seniūnų vienybės, Gerosios žinios (Žurnalistų sąjungos)... - vardais. 1 Jo Ekscelencija Prezidentas ir Jo Eminencija Kardinolas: pamokos ir priesakai, publikuotą Lietuvos žiniose...

11 Nr Manyčiau, būtų išmintinga, jeigu, pavyzdžiui, A. Brazausko paramos fondas šioje kalvoje funduotų Tautos Vienybės angelo skulptūros atsiradimą... Tikėkime, kad Angelo siunčiamos inspiracijos daigintų naujus tautos vienytojus gyvus pavyzdžius visos šalies mastu. Besišypsančius, dvasingus, dorus. Jų rastųsi miestuose ir miesteliuose, kaimų ir mokyklų bendruomenėse... Tauta sužinotų iškilių asmenų mokslininkų ir valstiečių, dvasininkų ir medikų, moksleivių ir pedagogų, teisininkų ir tarnautojų... pavardes ir vardus. Sėkmės atveju žiniasklaida pradėtų populiarinti Gėrį ir Grožį... Tautos Vienybės angelo misijos dėka gal gi pagaliau prasidėtų Lietuvos išvaizdos kaita: atsirastų daugiau šypsenų žmonių veiduose, liudijančių pagarbą ir meilę Artimui, kurios savo ruožtu išsilietų į altruizmą ir aukojimąsi kitų labui... Fantastika? O kas čia nerealaus? Svarbu įveikti savo egoizmą ir aroganciją. Tai tikrai galima padaryti. Juk turime pavyzdį kuris ir miręs mus moko... Nuoširdžiai Albertas

12 12 Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis Praktikumas Tęsiame publikacijų ciklą, skirtą Klasės auklėtojo darbui auklėjamųjų valandėlių rengimui Lolita Piličiauskaitė Navickienė Susimąstymo apie gyvenimo prasmę būtinybė Kartą metuose mūsų bėgimo takeliuose užsidega raudonos šviesos Vėlinių žvakės tam, kad sustotumėme ir pamąstytumėme apie mus įsukusio bėgimo kryptį ir prasmę. Integracija: literatūra Pasakojimas apie šalną + foto menas + muzika - Muzikos pjesė,,pokalbis (A.Navickas) Įvadinė informacija Buvo ruduo. Vėjui tolėliau į šiaurę nuginus švininius lietaus debesų draiskalus, paryčiais nelauktai išsigiedrijo. Pasitelkusi virš savęs žvaigždėto dangaus šaltą spindesį, į lauką atsėlino šalna. Išskleidusi savo baltais dygliukais nusėtą rūbą ji išdidžiai nužvelgė dar žalią medžių lapiją, įsistebeilijo į užmerkusius gėlių žiedus ir ėmė žingsniuoti lietaus nuplakta žole. Pirmuosius Šalnos žingsnius pajuto medyje tupintis Žvirblis. Matydamas aplink spindinčias baltumas, visas sužvarbęs jis pradėjo garsiai čirenti: - Ei, prabuskit! Atėjo šalna! Jausdami nelauktos viešnios ledines žnyples, ir girdėdami nerimastingą Žvirblio čirenimą visi tik susigūžė ir prakiuro garsiai skųstis. Garsiausia dejavo jaunas šunobelės daigas: - Kokia bėda! Kokia bėda! Aš parausiu, o tada vėjui bus labai lengva palikti mane visai nuogutėlį! - Ko jūs čia giriatės! sučirškė Žvirblis, išgirdęs pasipūtėlišką Dagių gyrimąsi. - Jei jus kiekvienas stengiasi apeiti saulei šviečiant, tai taip pat stengsis apeiti ir pūgai siaučiant. Tuomet niekas neišties rankos nupurtyti sunkiomis sniego kepurėmis apdrėbtų jūsų galvų! Dagiai nesumojo ką atsakyti, o nuo gėlyno pusės atsklido graudus skundas: - Mūsų gražieji žiedai! Kas dabar į mus žiūrės? tolimame lauko pakraštyje kažkas lingavo silpname rytmečio vėjyje. Paskubomis sumojavęs sparneliais Žvirblis netruko išvysti verkiančias Chrizantemas. - Cha cha cha! Koks tu ištižėlis! Vos tik spustelėjo pirmas šaltukas, o jau sriūbauji lyg būtų pats viduržiemis! pašiepiamai nusikvatojo Dagiai ir didžiuodamiesi pridūrė: - Mes nieko nebijome, nes mums gyvenimas yra užauginęs spyglius! Tegu tik pabando prie mūsų kas prisiartinti!

13 Nr Tai nejau jūs neturite niekuo daugiau pasidžiaugti, tik savo žiedais? Žvirblis suabejojo gėlių skundu. - Kiek pastebėjau, Chrizantemos ir taip žydi ilgiausiai... Gėlės iš pykčio vos įstengė pajudinti šalnos suspaustus lapus. Apmaudžiai pasikuždėjusios jos šūktelėjo Žvirbliui: - Koks tu neišmanėlis! Visos gėlės yra vertinamos tik pagal jų grožį! Tad žiedlapiams nuvytus mes nieko daugiau neturime! dar gailiau atsiduso jos. Tačiau pilkas paukštelis, pakraipęs galvutę, laikėsi savo: - Aš žinau, kad labai rizikinga būti vertinamam tik pagal grožį. Jaunystė juk tokia trumpa... Geriau džiaugtis, kad galėjote žydėti tokiame puikiame gėlyne ir viltis, kad, atėjus pavasariui, nauji žiedai vėl bus sukrauti. Tai pasakęs Žvirblis papurtė plunksneles, žvilgtelėjo į sušalusioje balutėje atsispindintį savo atvaizdą ir garsiai sučirškė: - Tai ar yra tokių, kurie nebijo šalnos? Minutėlę pievoje buvo tylu, ir tik ant seno kelmo sėdinti Šalna pergalingai kikeno. Tačiau netruko pasigirsti: - Mes nebijome Šalnos! garsiai šūktelėjo pamiškėje sultingomis uogomis apsipylęs Putino krūmas, kad Šalna net pašoko iš nuostabos. - Ir kas čia toks galėtų būti? akimirką mąstė Žvirblis ir jo aštri akis netruko įžvelgti tolumoje raustantį drąsuolį. Apsidžiaugęs netikėtu radiniu, jis atsitūpęs ant šakos pradėjo džiaugsmingai lesti šalnos pasaldintas Putino uogas. -Iš ties, ir ko Putinui bijoti? Juk geru dalinantis visada sulauksi pagalbos ir niekada nesijausi vienišas! O paukščiai, kaip žinia, lesa ne tik uogas, bet ir stiebus graužiančius vikšrus... Netoliese Šalnos užkariauto lauko stūksojo nedidelė koplytėlė, šalia kurios stovėjo milžiniškas kryžius. -Šitam vyrui turėtų būti šalta... Juk jis mažai te kuo apsirengęs... - Pabusk, nes sušalsi! sumojavo sparneliais Žvirblis ir garsiai čirendamas nutūpė vyrui ant galvos. - Nebijok, - atsiliepė lėtai akis atmerkęs Vyras. - Aš visada budžiu, tad man nieko nenutiks. O kad rūpinies dėkui. - Jei Tu esi toks stiprus, tai gal gali padėti šalnos pakąstoms Chrizantemoms ir Šunobelės daigams? paprašė paukštelis. Ugdomosios veiklos nuostata Iš šio netrukus skambėsiančio muzikos kūrinio nuspręskite, koks galėjo būti Vyro atsakymas? Jis tylėjo? Gal nusprendė su Žvirbliu pašmaikštauti? Gal jį pamokinti? O gal pasakė kažką prasmingo ir gilaus? Muzikos kūrinio suvokimas Albertas Navickas. Muzikos pjesė,,pokalbis Dorinis disputas Sutinku, kad Jėzus, mėgęs kalbėti palyginimais, galėjo paukšteliui jam suprantama kalba pasakyti ką nors prasmingo: - Kiekvienas po šia saule turi išmokti giedoti savo giesmę ir ją giedant džiaugtis, nepaisant atslenkančių šalnų, darganos ar vėjo. Jei yra žemė, bus ir grūdas, jei yra saulė bus ir žiedas, jei yra vaisius, atsiras ir kam jo reikia. Ką patartumėte žmogui, kuris kaip tas šunobelės krūmas, labai bijo pavojų, išbandymų ir yra linkęs dažnai skųstis? Ką palinkėtumėte žmogui, kuris labai rūpinasi savo išvaizda ir kuriam išorinis grožis yra svarbiausia? Ką manote apie tuos, kurie yra linkę dekoruoti savo kūną ar įvairiomis įmantriomis priemonėmis, pvz., tatuiruotėmis, skutinėjimais, plaukų dažymais bandyti išsiskirti iš minios? Ką patartumėte tiems, kurie didžiuojasi savo jėga ir galybe? Ar dažnai po išorine rūstybe ir demonstruojama galia nesislepia nemokėjimas išreikšti savo teigiamų jausmų, parodyti švelnumą, užjausti, paguosti ar padėti? Kaip jūs išreiškiate savo teigiamus jausmus ar išgyvenimus? Ar mokate išreikšti simpatiją, sakyti komplimentus? Ar paprasta yra geru dalintis su kitais? Kodėl? Papildomai šią temą dar galima nagrinėti: 1. Visų Šventųjų diena, Vėlinės (11-01,02): Paskatinkite mokinius atsakyti į šiuos klausimus: Kam ir dėl ko aš gyvenu?, Kas man mano gyvenime yra svarbiausia?, Kokių didžių žmonių biografijos man galėtų būti Gyvenimo iš didžiosios raidės pavyzdžiu?, Kokias pėdas aš norėčiau palikti po savęs? ir pan. 2. Teigiamų pokyčių diena (10-11): Surenkite diskusiją, tema Neigiami išgyvenimai teigiamiems pokyčiams. Paraginkite mokinius išreikšti savo nuomonę šiuo klausimu: Ar gyvenime pasitaikantys atsitiktinumai nėra Dievo užmaskuoti dėsningumai?

14 14 Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis Laiškų kraitelė Dr. Vilmantė Aleksienė Kodėl supervizijos paslauga naudinga mokytojo profesinio tobulėjimo kelyje? Ugdymo(si) procesas vyksta ne tuščioje erdvėje, bet kupinoje įvairių veiksnių aplinkoje, jį sąlygoja tam tikros vidinės bei išorinės aplinkybės: ugdytinio ypatumai (biologiniai, psichologiniai, elgesio); paties pedagogo savybės (profesinė kompetencija, amžius, lytis, ekonominis statusas, nuostata savo mokinių atžvilgiu ir kt.); teisinis pedagogo darbo pagrindas; darbo kultūros tradicijos; socioekonominė situacija ir kt. Nuolatinis darbas su žmonėmis neretai kelia įtampą, stresą. Atsiranda pasitenkinimo darbu problema ir profesinio perdegimo grėsmė. Visa tai kelia būtinybę nuolat reflektuoti patirtį, darbines situacijas, emocinę savijautą darbe. Ar yra paslauga, suteikianti saugią erdvę analizuoti ir spręsti profesinių santykių problemas, nelaukiant kol pastebite, kad Jūsų darbo problemomis jau bodisi namiškiai ar artimi draugai? Supervizija - tokia konsultavimo forma, kuri leidžia į jūsų klausimą, darbinę problemą ar rūpestį pasižiūrėti labai individualiai ir kartu su jumis ieškoti jūsų situacijai tinkamiausio sprendimo. Tai visuomet individuali, o ne standartinė paslauga. Supervizijoje netaikomos standartinės iš anksto parengtos mokymo(si) programos ar metodai. Kiekvienas supervizijos procesas yra visiškai unikalus, pritaikytas konkrečiai situacijai. Supervizorius ne tik palydi link sprendimų suradimo, bet ir link jų įgyvendinimo. Tuo supervizija skiriasi nuo tradicinio mokymo, audito, išorinio vertinimo ar organizacijų konsultantų veiklos. Supervizijos pagrindas reali darbuotojo, darbuotojų grupės, komandos ar organizacijos darbinė patirtis, realios situacijos, probleminiai atvejai, jų aptarimas, analizė, grįžtamojo ryšio teikimas, sprendimų paieška. Supervizija dažniausiai yra susitikimų procesas. Tai, kad skiriama pakankamai dėmesio ir situacijos supratimui, sunkumų bei jų priežasčių atpažinimui ir tik tuomet ieškoma sprendimų, garantuoja supervizijos veiksmingumą. Supervizija vykdoma skirtingomis formomis. Individuali supervizija tai individualaus konsultavimo procesas, skirtas įvairiose srityse dirbantiems specialistams, esantiems sunkioje, neapibrėžtoje situacijoje. Grupės supervizija tai grupinio konsultavimo procesas, grupės nariai tiesiogiai nesusiję darbiniais ryšiais, bet yra tos pačios srities specialistai arba to paties lygmens darbuotojai (pvz., skirtingų organizacijų socialiniai darbuotojai, vadybininkai ar vadovai). Komandos supervizija tai konkrečios komandos konsultavimas siekiant pagerinti bendravimą ir bendradarbiavimą joje. Organizacijos supervizija tai konsultavimo procesas, skirtas plėtoti organizaciją, įgyvendinti struktūrinius pokyčius. Kiekviename supervizijos procese yra bent 4 pagrindiniai elementai: supervizuojamasis, jo klientas, darbinė aplinka, supervizoroius. Tai sąlygoja supervizijos kaip konsultavimo formos daugiadimensiškumą. Todėl supervizorių kompetencijai keliami aukšti reikalavimai. Profesionalių supervizorių rengimas trunka 2,5 metų. Nuo 2003 m. Lietuvoje supervizorius vienija Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija. Ji yra Europos nacionalinių supervizijos organizacijų asociacijos (ANSE) Association of national organisations for supervision in Europe) narė ir vadovaujasi jos nustatytais supervizorių rengimo bei profesinės veiklos standartais. Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija užtikrina, jog asociacijos nariai turi atitinkamą kvalifikaciją teikti profesionalią superviziją. Daugiau informacijos ieškokite arba pasinaudokite papildomo priėmimo į supervizorių ir koučerių rengimo programą galimybe.

15 15 Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis Laiškų kraitelė Jovita Grakavinienė, Vilkaviškio pradinės mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui Vertybių ugdymas šeimoje ir mokykloje Spartus šalies socialinis ir ekonominis kitimas reikalauja pokyčių ir mokinių ugdymo sistemoje. Mūsų karta susiduria su naujomis ugdymo problemomis, kurios verčia sujungti žinias, gebėjimus ir vertybines nuostatas. Gilėja moralinė krizė. Ieškant būdų, kaip to išvengti, tenka atsigręžti į žmogiškąsias vertybes. Vertybių ugdymo būtinybė deklaruojama visuose švietimo politikos dokumentuose, bet realizuojama menkai. Pedagogams, mokinių tėvams trūksta pasirengimo taip organizuoti ugdymo procesą, kad vertybių ugdymas nebūtų atsitiktinis ir epizodinis. Lūkesčius išpildyti gali nuolatinis mokymasis, dalinimasis patirtimi, glaudus visuomenės, mokyklos, šeimų bendravimas ir bendradarbiavimas. Socialinės situacijos sudėtingumas paskatino organizuoti respublikinę metodinę praktinę konferenciją VERTY- BIŲ UGDYMAS ŠEIMOJE IR MO- KYKLOJE. Renginio tikslas tobulinti mokytojų ir tėvų pedagogines kompetencijas nurodant žmogiškųjų vertybių ugdymo būtinybę ir įgyvendinimo galimybes. Uždaviniai: tobulinti mokytojų ir tėvų kompetencijas mokinių vertybinio ugdymo klausimais; siekti, kad mokinių vertybinis ugdymas taptų kasdieninio ugdymo dalimi; kurti mokyklos ir šeimų bendruomeniškumą; pasidalinti praktine patirtimi; parengti konferencijos dalyviams padalinamąją medžiagą; parengti konferencijos rezoliuciją ir ja vadovautis. Numatomos nagrinėti temos: 1. Žmogaus vertybės. 2. Meilė žmogiškųjų vertybių pagrindas. 3. Vaiko pažinimas ir pripažinimas. 4. Dvasiniai vaiko poreikiai. 5. Šeimos ir mokyklos santykių turtinimas. 6. Vaiko asmenybės ugdymas. Konferencijoje pranešimus skaitys lektoriai: dr. kun. Rimantas Skinkaitis, prof. Albertas Piličiauskas, socialinių mokslų dr., centro Sveikutis (Vilnius) vadovė Lolita Navickienė, Vilkaviškio pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Jovita Grakavinienė, Vilkaviškio pradinės mokyklos mokytoja metodininkė Vilma Balandienė, Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos psichologė Leokadija Balsienė ir kt. Konferencijoje kviečiame dalyvauti mokytojus ir tėvus. Konferencija vyks , val. Vilkaviškio pradinėje mokykloje (Vienybės 50) ir Vilkaviškio Aušros gimnazijoje (Vienybės 52). Konferencijos programa: dalyvių registracija (Vienybės 52); konferencijos atidarymas; plenarinis posėdis; pietūs; darbas grupėse; pertrauka; baigiamasis posėdis, diskusijos, konferencijos uždarymas. Į konferenciją prašome registruotis iki lapkričio 19 d. tel.: 8 (342) 20056; KVIEČIAME DALYVAUTI!