ISSN 1392-0588 DARBAI ir DIENOS 2003.33 Laura BARZDAITIENĖ Su rimto juokdario kauke JUOZO ERLICKO RETORINĖ KOMUNIKACIJA Iš pradžių nebuvo nieko. Žodis atsirado vėliau. O dabar, kai žmonija turi jau ir mano žodį, istorija gali ir pasibaigti. Užtat labai keista, kad kai kam vis dėlto kyla noras užrašyti dar ir savo žodį. Kų tokiam patarti? Perskaityk manąjį, ir gal praeis. Juozas Erlickas* ĮVADAS Kurdamas literatūros kūrinį, rašytojas žodį paverčia kūnu. Skaitytojas, skaitąs šį įprasmintą žodį, tampa magiškojo virsmo stebėtoju, suvokėju ir vertintoju. Tarp jo ir kūrėjo užsimezga komunikacija, kurios centre atsiduria kūrimo ir suvokimo proceso objektas - kūrinys. Komunikacijos mokslo specialisto J.Fiske's teigimu, teksto kūrimas ir skaitymas yra suvokiami kaip lygiagretūs ar net tapatūs procesai" (20, p.18). Tad galima teigti, jog būtent kūrinys yra kūrėjo ir skaitytojo komunikacijos proceso tarpininkas. Literatūros kūrinį rašytojas realizuoja per kalbą, todėl kalbą galima pavadinti rašytojo ir skaitytojo komunikacijos būdu. Kaip tik nuo kalbos išraiškingumo, nuo rašytojo gebėjimo paveikti skaitytoją kalbinėmis priemonėmis, nuo to, kaip suprantamai ir įtaigiai bus realizuota autoriaus mintis, priklauso komunikacijos akto sėkmė. Ji sietina su rašytojo sukurto literatūros teksto paveikumu. Mokslas apie kalbėjimo meną ir iškalbos teoriją vadinamas retorika. Nuo antikos gyvavęs ir daugelį šimtmečių klestėjęs retorikos mokslas ir menas pastaruoju metu išgyvena savo renesansą, atsirado ir nauja retorikos samprata. Klasikinė retorika suprantama daugiausia kaip oratorinis menas, o naujoji retorika leidžia pažvelgti ir į literatūros kūrinio iškalbą", retorika tampa analize, kurią valdo ir maitina išraiškos galimybės, slypinčios tropuose, diskurso figūrose" (13, p.183). Naujausio lietuviško retorikos vadovėlio autorė R.Koženiauskienė pažymi, kad plačiausia prasme retorika laikoma masinės komunikacijos teorijos dalimi ir dažniausiai vadinama įtikinamos komunikacijos teorija" (31, p.15). Įtikinama komunikacija - tai, be abejo, ne tik oratoriaus kalba auditorijai. Rašytojas, pateikęs skaitytojui literatūros kūrinį, taip pat tam tikra prasme virsta oratoriumi, kuris siekia vienaip ar kitaip paveikti skaitytoją savo sukurto virtualaus pasaulio vaizdavimu - nustebinti, sudominti, šokiruoti, prajuokinti ir kt. Būtent tokia prasme ir bus vartojama retorinės komunikacijos sąvoka šiame straipsnyje - kaip autoriaus kuriamo pasaulio efektyvaus perteikimo adresatui būdas. Adresatas šiuo atveju suvokiamas kaip rašytojo (arba siuntėjo) perteikiamos informacijos priėmėjas. * Iš J.Erlicko atsakymų į Nemuno" anketos klausimus // Nemunas. 1997. Nr.5-6. P.10-13.
170 AUTORIUS / SKAITYTOJAS Šiame straipsnyje retorinės komunikacijos ypatumai aptariami analizuojant autoriaus, prisilipdžiusio gyvojo literatūros klasiko etiketę - Juozo Erlicko - kūryba. Jo kūryba kaip darbo medžiaga pasirinkta neatsitiktinai: Erlicką galima pavadinti autoriumi, kurio visos kūrybos vyraujantis elementas yra intencija komunikuoti su adresatu. Jo prozos, poezijos, dramos ir publicistikos kūriniai - tai anaiptol ne išbaigtas ir uždaras virtualus pasaulis, o pasaulis, kuris tik pradeda kurtis, kuris siekia būti suprastas ir atpažintas, kuris tarytum laukia vienokios ar kitokios adresato reakcijos ir tik jos sulaukęs galutinai realizuojasi. Erlickas - tai autorius oratorius, kurio kūryba tapo tobulu elitinės ir popkultūros susiliejimo pavyzdžiu. Prie jo knygų bibliotekose palinkę sėdi studentai. Lietuvos pilietis, užėjęs į parduotuvę duonos, pamato iš plakato žvelgiantį liūdną klasiko veidą" (14, p.90). Autoriaus balsas sklinda iš garso kasečių, kuriose jis įdainavo savos kūrybos dainas, jį galima išvysti per televiziją, kur jis rengia pramoginę laidą Kabaretas". Šios sąmoningos autoriaus pastangos panaudoti kuo daugiau komunikacijos galimybių leidžia teigti, kad ir pati jo kūryba tikslingai angažuota, retoriškai komunikabili. Todėl šiame straipsnyje bus aptariami retorinės komunikacijos ypatumai Erlicko poezijoje, prozoje, dramoje ir publicistikoje. Erlicko kūrybos analizė retorinės komunikacijos aspektu leidžia pažvelgti į šį autorių šiek tiek kitu rakursu nei tai daro jo recenzentai ir literatūros kritikai. Apskritai šio autoriaus kūrybos ypatumams lietuvių literatūrologai nėra skyrę daugiau dėmesio. V.Kubilius savo XX amžiaus lietuvių literatūroje" mėgina apibrėžti Erlicko vietą mūsų literatūros istorijos kontekste, vertina jį kaip vieną postmodernistinės literatūros atstovų, jo kalbos raiškumą analizuoja B.Simsonaitė straipsnyje Komiškasis kalbos raiškumas J.Erlicko Knygoje". Yra autorių, kurie stengiasi įžvelgti postmodernistinio pasaulio absurdo apraiškas (R.Birštonaitė), kiti apsiriboja konkrečių jo knygų recenzijomis (V.Rubavičius), dar kiti, pasirinkę interviu žanrą, leidžia kalbėti pačiam Erlickui. Tačiau net interviu, spausdintuose kone visuose populiariuose laikraščiuose ir žurnaluose, veikiau galima pavadinti dar vienu jo kūrybos žanru nei rimtu atsakymu į pateikiamus klausimus. Todėl retorinės komunikacijos ypatumų aptarimas leis pažvelgti ne tik į jo kūrybą, bet net ir į paties autoriaus, nuolat besislapstančio po rimto juokdario kauke, poziciją komunikuojant su adresatu. Be to, naujosios retorikos metodas leis aptarti Erlicko kūrybos visumą nepaisant jos žanrinės įvairovės. JUOZO ERLICKO RETORINIAI KODAI UŽKODUOTA INTENCIJA IR RAKTAI JAI DEKODUOTI Čia mėginsime išsiaiškinti, kokiais kodais remdamasis Erlickas integruoja tekstu perteikiamos informacijos vietą virtualioje erdvėje, kurioje susiduria kūrinys kaip kryptinga autoriaus intencija, ir to kūrinio priėmėjo pastangos jį suvokti. Bus ieškoma būdingiausių retorinių priemonių, kuriomis manipuliuodamas autorius suteikė savo kūriniams gilesnę, nei gali išsakyti verbalinis turinys, prasmę ir kurias suvokdamas teksto priėmėjas galėtų sėkmingai atpažinti autoriaus kodų sistemą ir tą kūrinį dekoduoti - tam, kad jį interpretuodamas maksimaliai priartėtų prie autoriaus intencijos suvokimo. Retoriniu kodu čia vadinama tam tikrų retorinių priemonių visuma, lemianti rašytoją ir skaitytoją siejančias bendras konvencijas". Tų priemonių atpa-
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 171 žinimas tekste - tai dekodavimo, arba, vartojant U.Eco pasiūlytą terminą, perkodavimo procesas, kuris pasako skaitytojui, ar kas nors išreiškiama retoriškai" (23, p.163, 165). Kaip pastebėjo R.Barthes'as, aiškiai skirdamasis nuo kalbėjimo, rašymas turi vertingą dviprasmybę, esybės ir atrodymo galią, tą, kuo jis yra, ir tą, kuo norėtų įtikinti esąs..." (12, p.33). Retorinis kodas šiuo atveju ir yra būdas, kuriuo tekstas įrodo esąs tuo, kuo nori būti, kitaip tariant, būdas, kuriuo autorius suteikia tekstui tam tikrą prasmę, kurios nėra teksto verbaliniame turinyje. Barthes'as savo darbuose apibūdino ir konkrečias retorines priemones, leidžiančias skaitytojui atpažinti tekste šiuos kodus ir tinkamai pasinaudoti jais interpretuojant kūrinį. Jas kaip tik ir galima laikyti raktais, leidžiančiais dekoduoti siuntėjo (autoriaus) perteikiamą informaciją. Retorinius Erlicko kūrinių kodus, remdamiesi šia teorine medžiaga, padalysime į dvi grupes: buržuazinius ir politinius. BURŽUAZINIS RAŠYMO KODAS Buržuaziniu rašymu Barthes'as pavadino XIX a. viduryje Prancūzijoje vyravusią rašymo manierą ir nustatė svarbiausias jos retorines figūras. Mes savo ruožtu mėginsime aptarti, kaip šios figūros veikia Erlicko retorinę komunikaciją. Tik terminą buržuazinis šiuo atveju labiau taikysime miesčioniško pasaulio sampratai (remiantis Dabartinės lietuvių kalbos žodynu", miesčionis- menkų,smulkių, savanaudiškų interesų ir siauro akiračio žmogus"; 16), mat kaip tik tokį - miesčioniškai diletantišką - pasaulio supratimą demonstruoja daugelis Erlicko kūrinių personažų. Aukštų polėkių nestokojantis inteligentijos ir bohemos gyvenimas ar inteligentais bei bohemos atstovais apsimetančių miesčionių pasaulis? Toks klausimas kyla skaitant ankstyvąją Erlicko kūrybą. Tekstai, atmiešti sveiko humoro doze, be jokios abejonės, leidžia skaitytojui atsipalaiduoti ir nežiūrėti į juos kaip į kažką itin gilaus ir prasmingo. Taigi atsakymu pasirenkamas antrasis variantas. Tačiau ar tik teksto komiškumas lemia, kad adresatas suvokia virtualųjį pasaulį kaip miesčioniškų personažų buveinę? Vargu. Tokį pasaulį kurti padeda ir tam tikros autoriaus vartojamos retorinės figūros. Specifines retorines figūras, leidžiančias atpažinti tekstuose buržuazinės ideologijos kūrimą, išsamiai apibūdino Barthes'as. Jo teigimu, retorinėmis priemonėmis buržuaziniai mitai pateikia nūdienio buržuazinio pasaulio svajonę nusakančio pseudohypsio bendrąją perspektyvą" (12, p.124). Buržuazinis mitas šiame straipsnyje suvokiamas kaip savito miesčioniško pasaulėvaizdžio aprašymas, jo regėjimo, supratimo ir verbalizavimo maniera. Pirmoji Barthes'o išskirta retorinė priemonė - skiepijimas: kolektyvinė sąmonė imunizuojama šiek tiek įskiepijant oficialiai pripažintą trūkumą; taip užkertamas kelias atsirasti bei plėtotis veiklai, siekiančiai nuversti esamą tvarką" (12, p.125). Erlicko kūriniuose skiepijimas paprastai jau modifikuotas virtualaus pasaulio absurdiškumo: Mintyse palyginęs moterų ir Lenino biustus, aptiko daug pastarojo pranašumu. Griežtu formu, gotikinis Lenino biustas nekėlė kvaili) minčių. Neatsitiktinai stovėdavo muziejuose ir skaityklose, koncertų ir konferencijų salėse - visur, kur būtina rimtis ir susikaupimas. Jauno žmogaus žvilgsnis, nesutikęs kliūčių, laisvai slysdamas švarkeliu ir barzdele, nejučiom nukrypdavo į žvaigždes, užtat jaunuolis svajodavo tapti kosmonautu, o ne mafijozu... O kiek tu susikaupsi, spoksodamas į va tok\?.. - Ponas K. demonstratyviai nusigręžė. - Deja, daugelis valdininkų būtent tokiais ir apsistato. Lenino biustą nūnai berastum tik ant vieno kito darbštuolio -
172 AUTORIUS / SKAITYTOJAS galbūt Jo Ekscelencijos - stalo... śtai kodėl valdžios įstaigose šitiek chamizmo ir iškrikimo!" (2, p.102) Iš šio pavyzdžio matome, kaip sutapatindamas skirtingas žodžio biustas reikšmes, novelės personažas Lenino kultą prilygina nūdienos pasaulyje vyraujančiam erotizmo kultui. Tik šiuo atveju rašytojas pavaizduoja priešingą procesą nei aprašė Barthes'as. Pripažįstamas seniau įsigalėjęs trūkumas tam, kad būtų sumenkintas šiandieninio pasaulio vaizdas. Personažas demonstruoja savo pažiūrų atsilikimą nuo dabartyje vyraujančių normų: su naiviu nekaltumu iškelia buvusią santvarką, paneigdamas šiandien oficialiai pripažintą jos ydingumą. Taigi skiepijimas čia tampa konkretaus personažo elgesio ir mąstymo motyvacija. Tačiau rašytojas šią retorinę figūrą vartoja itin retai. Tai paaiškinti galima tuo, kad Erlicko pasaulyje ir taip ganėtinai susipainioja ir modifikuojasi blogio ir gėrio samprata, vertybės ir ydos, taigi autoriui dažniau prisireikia ne kažką dangstyti, o priešingai - afišuoti tiek erlickiškojo pasaulio privalumų, tiek trūkumų egzistavimą, kad adresatas nesusipainiotų humoro ir absurdo labirintuose. Kita retorinė priemonė - istorijos atėmimas: mitas atima daikto, apie kurį jis pasakoja, bet kokį istoriškumą. Istorija mite išgaruoja atlikdama idealios tarnaitės vaidmenį: ji viską iš anksto paruošia, atneša, išdėlioja ir tyliai dingsta, kai pareina šeimininkas, kuriam belieka tik mėgautis, neklausiant, iš kur atsirado visa ši grožybė" (12, p.125). Ši priemonė jau kur kas dažnesnė Erlicko kūriniuose. Rašytojas savo novelėse linkęs atimti ne tik daikto ar reiškinio istoriją, bet ir jo pirminę reikšmę, kūrinio kontekste suteikdamas naują: Nors Kalelis nebuvo įtrauktas į jokius sąrašus, būdamas kieto žemaitiško būdo, nenorėjo nusileisti ir vis vien balotiravosi. - Ot pamatysit! - šaukdavo, nors aplinkui nė gyvos dvasios. Ir kur tik jis nesibalotiravo! Ir lifte, ir kryžkelėj ties Fabijoniškėm, ir oro uosto prieigose... O kartais balotiruodavosi net visai tam nepritaikytose vietose, pavyzdžiui, moterų tualete. Vis tas žemaitiškas užsispyrimas: - Ot pamatysit! Ir paskutinį sykį matė jį Sereikiškių parke, ant kanadietiško kėnio šakos... (2, p.43) Žodis balotiruotis šiame tekste praranda savo tiesioginę reikšmę - kelti kandidatūrą. Autorius jį desemantizuoja ir, vartodamas atitinkamoje leksinėje aplinkoje, suteikia aiškiai neigiamą konotaciją. Adresatas norom nenorom priverstas žodį balotiruotis suvokti kaip kažkokį vulgarų veiksmą, mat Katelis balotiruojasi labiau su marginaline gyvenimo puse susijusiose vietose. Akivaizdu, kad šitaip autorius kuria erlickiško pasaulio realybę kaip visai naują objektą, kuris ne tik iškraipo realų pasaulį, bet ir paneigia jo normas. Žodžiai ir reiškiniai čia ne transformuojami, o apskritai įgyja naują reikšmę. Kitą retorinę priemonę - tapatinimą - Barthes'as apibūdina kaip Kito nepripažinimą ir jo priskyrimą arba sau, arba egzotikai. Tapatinimo pavyzdžių Erlicko kūryboje itin gausu, daugeliu atvejų jis sietinas ir su istorijos atėmimu: - Kitą kartą už devynių girių, devynių jūrų gyveno devyngalvis slibinas. Jo vardas buvo Kan... Krūpteldavo, neramiai apsidairydavo. Ne, tik pasivaideno, kad už lango... Bet vis dėlto pakildavo, aklinai užtraukdavo užuolaidas ir tik tada ryždavosi ištarti baisųjį vardą: - Dydatas! Kūdikiai krykštė iš džiaugsmo ir tampė įsivaizduojamąjį Kan Dydatą už ūsų, ausų, už nosies. O seniai šypsojosi ir šlapinosi ne į kelnes kaip prieš rinkimus. Kur ten! Jie išeidavo kieman ir narsiai paleisdavo srovę į visas keturias Lietuvos valdžias. (2, p.46)
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 173 Toks tapatinimo procesas tampa dar vieno įprasto dalyko neįprastos logikos šviesoje variantu, kaip ir istorijos atėmimo atveju. Kitu Erlickas savo tekstuose dažniausiai paverčia kokį nors nuolat žiniasklaidos linksniuojamą reiškinį ar personą (šiuo atveju Kan Dydatas tėra vardas, padarytas iš žodžio kandidatas, kuris ypač dažnai vartojamas prieš įvairiausius rinkimus - į Seimą, savivaldybes ir pan.). Pabodęs žodis, pavartojus jį neįprastai, tampa pačia teksto ašimi. Ketvirtoji Barthes'o išskirta retorinė priemonė - tautologija: kalbinis pasakymas, kai kažkas apibūdinama per tą patį" (12, p.127). Jos vartojimo atvejų ypač gausu knygoje Raštai ir kt.", tačiau beveik nebevartojama vėlesniuose darbuose. Paanalizuokime vieną tautologijos pavyzdžių - novelės O lietus vis lijo...", kuria pradedamas rinkinys Raštai ir kt.", įžangą: Dabar apie tai daug kas kalba, pasklido visokiausi gandai, tas sako taip, anas anaip, trečias - vėl trečiaip, o iš tikrųjų nieko panašaus nebuvo, ir visa tai, ką kalba žmonės - paprasčiausi plepalai, nes viskas vyko visai kitaip. (6, p.7) Akivaizdu, kad tokia įžanga - tai paprasčiausias žaidimas žodžiais. Sakinio informatyvumas redukuojamas iki minimumo. Bene trumpiausiai jį būtų galima suformuluoti taip: Dabar apie tai, kas įvyko, daug kas kalba, tačiau iš tikrųjų viskas vyko kitaip". Net sutrumpintas tokios įžangos variantas skamba tuščiai, iš jo nesužinome jokios konkrečios informacijos, išskyrus tai, kad kažkokia informacija, kurią adresantas nori pasakyti, iš tikrųjų egzistuoja. Ką suteikia kūriniui toks tarytum visai bereikšmis autoriaus užsižaidimas žodžiais? Iš pirmo žvilgsnio tai skamba tarsi pasišaipymas iš neįgudusio oratoriaus kalbėjimo. Tačiau jei prisiminsime buržuazinio mito kūrimo retorinę priemonę - tautologiją -, galėsime padaryti išvadą, kad toks retorinis liapsusas - tai mirusios, sustingusios kalbos, atmetančios bet kokį priežastingumą, kūrimas. Galima net spėti, kad tokia pirmosios rinkinio novelės įžanga - tai įvadas į autoriaus kuriamą virtualų pasaulį, kuriame atsisakoma įprastinio pasaulio normų, dėsnių, jų tarpusavio priežastingumo ryšių, istoriškumo ir sąsajų. Tiesa, su tokia prielaida kiek užbėgame įvykiams už akių, kadangi toks įprastų dėsnių atsisakymas šiame rinkinyje dar nėra akivaizdus, labiausiai jis išryškėja naujausiame darbe - History of Lithuania". Panašių tautologijos vartojimo atvejų knygoje Raštai ir kt." yra palyginti nemažai, tuo tarpu vėlesniuose autoriaus darbuose jie beveik išnyksta. Taigi galbūt Raštai ir kt." kartu su šia retorine priemone - iš tikrųjų įžanga į tikrąjį rašytojo kūrybos pasaulį, kuris vėlesniuose darbuose išsiskleidžia visa savo esybe, jau bemaž pažįstamas skaitytojui iš ankstesnių autoriaus darbų. Grįžtant prie buržuazinio mito kūrimo verta aptarti ir kitą retorinę priemonę - neigimą. Pasak Barthes'o, šiuo žodžiu apibrėžiama retorinė figūra, kurios esmė ta, kad sugretinę dvi priešybes ir nustatę jų pusiausvyrą, po to tiek vieną, tiek kitą atmestume" (12, p.127). Tai viena šiuolaikinio liberalizmo formų, vienu metu suteikianti pasirinkimo laisvę ir atimanti pasirinkimo galimybę. ši retorinė priemonė, priešingai nei tautologiją, būdinga ne ankstyvajai, o vėlesniajai Erlicko kūrybai. Jo knygoje History of Lithuania" neigimo pavyzdžių itin gausu: Tėvas krapštė pakaušį. - Gal Jokūbą nudaužt... Sūnus raukė kaktą. - Ir kas iš to bus? Kam to reik? - Sūnau! - griežtai tarė tėvas. - Atsimink, kad šiais laikais žmogų daužia ne tik dėl naudos ar kokio reikalo, o ir taip sau. Bet kita vertus, jei nudauši, visa, ką Jokūbas turi, mums atiteks. (2, p.69)
174 AUTORIUS / SKAITYTOJAS Jokūbo nudaužimas novelės personažams atrodo ne jų apsisprendimo nulemtas veiksmas, o tiesiog tam tikra neišvengiamybė: jei nėra reikalo jo nudaužti, tai galima ir be reikalo, tiesiog iš neturėjimo ką veikti, nudaužti dėl paties fakto. Na, o jei iš to dar ir kokios naudos pasidaryti galima, tai tampa tiesiog būtinybe. Naudodamasis neigimu kaip retorine figūra, autorius išradingai sukuria savo meninio pasaulio personažą-marionetę. Pastarasis veikia vadovaudamasis ne tiek savo protu, jausmais, kiek paklūsta susiklosčiusioms aplinkybėms. Iš personažo atimama bet kokio apsisprendimo galimybė, jis virsta marionete, kurią valdo nepajudinami kasdienio pasaulio dėsniai. Toks situacijos absurdiškumas ir žmogaus bejėgiškumas bene taikliausiai nusakomas novelėje Adomas nori būti": Iš visų aplinkybių, slegiančių darbo netekusį žmogų, labiausiai išsekina nežmoniškai iškrypusi tikslo aplinkybė. Vos tik Adomas atsikelia, tučtuojau norisi vėl atsigult. Atsigula - norisi atsikelt ir atsisėst prie stalo. Atsisėda prie stalo - norisi atsistot prie lango. Atsistoja prie lango - norisi išeit. Bet vos išeina - traukia grįžt ir vėl atsigult. Deja, vos atsigula, kažin kokia jėga sviedžia iš lovos. (2, p.144) Šis epizodas aiškiausiai demonstruoja Erlicko personažų padėties beviltiškumą. Žmogus jo kuriamame pasaulyje tampa tik vienu iš monotoniškai besisukančių sraigtelių, neturinčiu jokios sprendžiamosios galios nei to pasaulio, nei savo asmeninio gyvenimo pakeitimo klausimais. Tiesa, teorinę galimybę jis turi. Tėvas ir sūnus tarsi gali nudaužti, bet gali ir nenudaužti kaimyno, Adomas gali atsikelti, atsigulti, atsisėsti prie stalo, atsistoti prie lango, išeiti iš namų ir grįžti. Tačiau viso to baigtis - ta pati beprasmė, betikslė būtis, nuo kurios niekur negalima pabėgti. Tačiau ką gi tokios būties vaizdavimui duoda neigimas kaip retorinė figūra? Ji leidžia autoriui taikliai iliustruoti pačią jo kuriamo pasaulio beprasmiškumo esmę, tik vietoj tokiu atveju laukiamo pesimizmo parodant dažnai net perdėtą optimizmą: juk žmogus pats renkasi, tik ta jo pasirinkimo beprasmybė virsta šypseną keliančia pasyvia rezignacija. Kita retorinė figūra - kokybės kvantifikacija - Erlicko kūryboje taip pat gana dažna, tačiau kažin ar turi didesnės reikšmės jo retorinės komunikacijos ypatumams. Kaip pastebi pats Barthes'as, šią figūrą turi visos ankstesnės. Suvesdamas bet kokią kiekybę į kokybę, mitas taupo proto pastangas, ir tikrovės įprasminimas pigiau atsieina" (12, p.128). Taigi kokybės kvantifikacija tėra paprasčiausias tikrovės iškreipimo būdas vadovaujantis formule kuo daugiau - tuo geriau". Be abejo, pastaroji retorinė figūra Erlicko kūryboje taip pat padeda atskleisti tikrovės absurdiškumą: Vyrai gerdavo ir džiaugdavosi, jog net tokiais laikais, kai viskas smunka, nusikalstamumas, kad ir nežymiai, o vis dėlto auga. - Tai reiškia, kad mūsų šaltiniai nėra visai išdžiūvę, - tvirtino Generalinis. - Anksčiau ar vėliau ims ir kitos ūkio šakos augt. (2, p.156) Šie veikėjai džiaugiasi didėjančiu nusikalstamumu. Nusikalstamumo augimas, logiškai mąstant, turėtų būti vertinamas neigiamai. Tačiau Erlicko kuriamo pasaulio logika leidžia personažui pasidžiaugti, kad bent jau kažkas auga, kai viskas aplinkui smunka. Panašių atvejų rašytojo kūryboje gausu. Akivaizdu, kad jie sudaro progą pademonstruoti skaitytojui savo originalią logiką bei nežabojamą optimizmą. Galiausiai paskutinioji Barthes'o aptarta retorinė figūra - fakto konstatavimas: Mitas linkęs į aforistiškumą. Buržuazinė ideologija patiki šiai figūrai sa-
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 175 vo pagrindines vertybes: universalumą, atsisakymą aiškinimų, nesugriaunamą pasaulio hierarchiją. (...) Buržuazinio mito aforistiškumo pagrindas - sveikas protas, t.y. tokia tiesa, kuri sustingsta pagal ją ištariančiojo valią" (12, p.128,129). Aforizmas ir paradoksas - viena dažniausiai Erlicko vartojamų retorinių figūrų. Jų gausu tiek ankstyvuosiuose, tiek vėlyvuosiuose jo kūriniuose, tiek prozoje, tiek poezijoje: Kada išjojęs į laukus matai Plasnojančius paukščius per dangų aukštą. Galvoji - o kodėl žmogus linksmai Taip paplasnoti drįsta tik įkaušęs?.. (6, p.201) Sugretindamas poetinį stilių ir profaniškus dalykus (paukščio skrydį ir girto žmogaus plasnojimą"), rašytojas pateikia paradoksą, tampantį pagrindine viso teksto mintimi, savotiška jo intriga. Originalus pasaulio aiškinimas, jo vertybių hierarchija ypač ryškiai atsiskleidžia rašytojo kalambūruose. Jų kūrimo principus išsamiai aptarė B.Simsonaitė straipsnyje Komiškasis kalbos raiškumas J.Erlicko Knygoje": Modifikuojant sustabarėjusius pasakymus, atsiranda paradoksų, sukuriama dviprasmybių. Dažniausiai Knygoje" vienas ar du sustabarėjusio pasakymo žodžiai pakeičiami kitais. Taip pat daug čia pavyzdžių, kai frazeologizmai, priežodžiai, patarlės desemantizuojami. Dažniau, negu aktualizuojama vien tiesioginė pastarųjų posakių prasmė, aktuali tampa ir tiesioginė, ir perkeltinė. Originaliausias ir įdomiausias posakių modifikavimo būdas - kelių posakių kontaminacija" (37, p.54). šmaikštūs aforizmai autoriaus darbuose - ne tik teksto dekoras, bet ir kuriamo pasaulio ypatumų iliustracija arba jo personažų logikos reziumė: Teismas - kaip ir traukinys - gali eiti į abu galus. Viskas priklauso nuo to, kiek ir kuom yra užpildytos mašinistų pakuros. (3, p.97) Pasakotojo arba personažų logiką autorius pateikia kaip išbaigtą mintį, užbėgdamas už akių minties tęstinumo galimybei. Aforistinis pasakymas tiesiog konstatuoja teksto realybę, atimdamas iš adresato teisę nesutikti su jos teisumu, ginčytis. Fakto konstatavimas kaip retorinė figūra leidžia autoriui glaustai, aiškiai ir originaliai atskleisti jo kuriamo virtualaus pasaulio dėsnius ir vertybių hierarchiją. Aptarus Erlicko vartojamas buržuazinio rašymo kodo retorines figūras, galima daryti išvadą, kad išradingai jomis naudodamasis autorius sukuria alogiškumų kupiną, tačiau netikėtą ir patrauklų adresatui virtualų pasaulį, kurio personažai, nors ir gyvenantys miesčioniško diletantizmo aplinkoje, yra kupini optimizmo, o jų elgesys - kartu ir absurdiškas, ir motyvuotas. POLITINIO RAŠYMO KODAI Politinis rašymas - tai tam tikru laikotarpiu vyravusių politinių nuotaikų raiškos būdas, suformavęs savitą leksiką ir stilių. Kadangi Erlickas, ypač naujausiuose savo darbuose, plačiai remiasi politinėmis aktualijomis, tikslinga aptarti, kokia politinio rašymo maniera vyrauja jo kūryboje ir kaip ji formuoja rašytojo retorinės komunikacijos ypatumus. Politinis rašymo kodas čia suprantamas kaip tam tikra rašymo sistema, sąlygojanti atitinkamą leksiką, stilių, manierą, galiausiai paties teksto ideologiją. Barthes'as politinio rašymo kodus suskirsto į tris grupes: tai revoliucinis, marksistinis ir stalinistinis rašymas. Tam, kad geriau suprastume jų skirtumus, pateiksime jo paties pasiūlytus apibūdinimus: Revoliucinis rašymas buvo tartum kokia revoliucinės legendos vitališka galia, jis baugino ir laimino kruviną pilie-
Juozas Erlickas tautos idealu, sargyboje. Vilnius, 1993 Romualdo Rakausko nuotrauka
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 177 tinę auką". Marksistinio rašymo formos uždarumo šaltinis yra ne perdėta retorika, ir ne emfazė, o leksika, tokia pat ypatinga ir funkcionali kaip techninis žodynas". Stalinistinis rašymas nesiekia pagrįsti marksistinį faktų aiškinimą ar veiksmų revoliucinį racionalumą, bet pateikia tikrovę kaip vertinimą, įpareigodamas negalvojant skaityti (...). Kiekvienas šių rašymų turi juos vienijantį politinio rašymo mechanizmą - apgaule sutapatinti dalyko pradžią su jo tolimiausia metamorfoze, pateisinant šį veiksmą jo tikrumo garantija" (12, p.32, 33). Revoliucinio rašymo pavyzdžių Erlicko kūryboje nėra itin gausu. Kadangi šį rašymo tipą būtų galima sieti su agitacija (pilietinės aukos laiminimas), matyti, kad rašytojo kūrybai tai nebūdinga. Tačiau vis dėlto šiokių tokių, dažniausiai modifikuotų, revoliucinio rašymo apraiškų galime įžvelgti. Jos atsiranda jau ankstyvojoje rašytojo kūryboje: - Na, ką tu čia dabar išsigalvoji, - tarė jis, - neimk į galvą. Nei tu kaltas, nei ką... Bet kažką vis dėlto reikia daryti, - pagalvojęs pridūrė, - aš juk chuliganas esu. O žmonės, žinai, kokie - praeiti paskui neduos, pirštais užbadys. Užtenka jau ir taip tų kalbų. Visi tik šaukia - Ir ką tie chuliganai daro - pilnos gatvės žmonių, o tik vienas kitas į snukį gauna". O kokios sąlygos, pats matai. Lengva kalbėti, kai šiltam kambary sėdi, o tu čia, - jo balsas sudrebėjo, - ar sniegas, ar šaltis, ar lietus galvą prausia, - tu vis čia. Pabandytų jie šitaip... ech... Visi mes greiti vienas kitą... - nutrūko jo balsas. (6, p.25) Visuotinai priimta neigiama chuliganizmo samprata Erlicko novelėje pakeičiama pagarbos verta veikla. Chuliganas savo užsiėmimą suvokia tarsi sunkų darbą, kurį jis įpareigotas dirbti. Patį chuliganizmo reiškinį jis paverčia aukojimusi visuomenės labui, kaip argumentą pateikdamas ir visuomenės nuomonę. Revoliucinį rašymo kodą Erlickas naudoja kalbėdamas apie smerktinus reiškinius kaip apie tam tikrą visuomeninio gyvenimo normą, kuri paklūsta bendriems gyvenimo dėsniams. Chuliganizmas jo kūryboje gali virsti tiesiog sunkiu, varginančiu, bet vis dėlto reikalingu užsiėmimu. Nusikaltimams kaip veiklai, draudžiamai įstatymo, pasirodo, taip pat galima priderinti įstatymus. Tai iliustruoja pačią politinio rašymo mechanizmo esmę: rašytojas sutapatina dalyko pradžią su pačia tolimiausia, šiuo atveju - netgi nelogiškiausia - jo metamorfoze. Taigi revoliucinis rašymo kodas leidžia Erlickui vaizdžiai perteikti skaitytojui vieną iš kuriamo pasaulio absurdiškumo aspektų, kuris grindžiamas nenorminamų dalykų įspraudimu į įprastas normas. Kalbėdamas apie susijusią su nusikalstamumu retoriką Lietuvos politiniame diskurse, A.Dobryninas pažymi: Sociologiniame kontekste nusikaltimai, arba bendriau - nusikalstamumas, yra negatyvi socialinės ir moralinės tvarkos charakteristika. Kitaip sakant, nusikaltimas yra ne tik įstatymu draudžiama veikla, bet taip pat ir tam tikras socialinis elgesio įvertinimas, normos ir deviacijos, blogio ir gėrio, priimtinumo ir nepriimtinumo terminais. Todėl požiūris į nusikaltimą nesiriboja vien tik neigiamu požiūriu į žmogų, padariusį nusikaltimą, bet suponuoja supratimą apie to žmogaus vietą ir vaidmenį visuomenėje, taip pat apie normalios tvarkos visuomenėje palaikymo metodus bei priemones" (18, p.27). Jei tokį nusikaltimų retorikos aspektą pritaikysime ir grožinės literatūros tekstams, pamatysime, kad būtent retorinėmis priemonėmis Erlickas grindžia savo kūrinių virtualaus pasaulio socialinius pamatus. Jis ne pats vertina savo personažus, o leidžia apie juos spręsti adresatui, pagrindiniu kriterijumi iškeldamas kūrinio kontekstą. Deformuota virtualaus pasaulio vertybių hierarchija kaip socialinio konteksto ypa-
178 AUTORIUS / SKAITYTOJAS tybė sąlygoja ir neįprastus personažų vertinimo kriterijus: atsižvelgus į kontekstą, Erlicko pasaulyje net ir nusikaltėlio elgesys nelaikomas deviaciniu, o pats nusikaltimas netenka neigiamos konotacijos. Kur kas dažniau nei revoliucinis, rašytojo kūryboje vartojamas marksistinis rašymo kodas, kai turinio komiškumas sukuriamas ne tiek perdėta retorika, kiek kryptingai vartojama leksika. Erlicko kūrinių personažų kalba gana dažnai virsta citatų kratiniu - į vieną sakinį ar frazę suplakamos ir literatūros kūrinių, ir mokslinio stiliaus, žiniasklaidos vartojamų štampų citatos. Taip sukuriamas komizmo efektas: - Yra dabar tokios teknikos, - dūsavo Vilhelmas Storosta. - Rinkimų mekenizmas vadinasi. Paleidžia dūmus į akis ir viskas tau žalia, liekna, gryna... Širdis dainuoja... Bet po kurio laiko dūmai išsisklaido, žmogus - plikas bestovįs. (2, p.58) Tokios leksikos kratinys rašytojo personažų lūpose atveria naujas retorinio dešifravimo galimybes. Į įprastą, dažnai net pabodusį dalyką rašytojas pažvelgia nauju rakursu, suvokimo objektui pritaikydamas savitą personažo logiką. Iš pateikto pavyzdžio matyti, kaip nuolat žiniasklaidos linksniuojamas kalbos štampas rinkimų mechanizmas suvokiamas nešiuolaikinio žmogaus. Rinkimų mechanizmui apibūdinti pasirenkama XIX ir XX amžių sandūros asmenybė - Vilhelmas Storosta-Vydūnas. šiandieninę sąvoką jis mėgina aiškinti citata iš lietuvių literatūros klasikos - A.Baranausko Anykščių šilelio". Pasitelkdamas neįprastą retoriką, suplakdamas skirtingas epochas ir stilius, rašytojas pateikia skaitytojui neįprastą požiūrį: pažodžiui suvoktas žodžių junginys rinkimų mechanizmas paaiškinamas ne tiesiogiai, o pateikus tik vieną iš jo suvokimo variantų, t.y. vieną iš jo metamorfozių, - tai melas ir apgaulė. Kitas Erlicko vartojamas marksistinio rašymo pavyzdys - vienos kurios srities leksikos pritaikymas kitai: Tiesa, aš pakilau, tačiau ką daryt tam, kuris neturi verslininko gyslelės? Užplūsta liūdnos mintys, kurios per trumpą laiką pakeičia smegenų ph į rūgščią terpę. Tėvynės meilė? likučiai kaupiasi ant vidinių sienelių, ir formuojasi bendras organizmo kariesas. To pasekmės: žmogus pradeda politikuot, o paskutinėj stadijoj gali net balotiruotis. (2, p.23) Kalbėdamas apie žmogaus virtimą patriotu, novelės personažas vartoja populiarioje dantų pastos reklamoje girdėtus medicinos terminus. Savo tikslą rašytojas čia pasiekia ne perdėta retorika, o tiesiog originalia ir neįprasta leksika. K.Marxas, kurio vardu Barthes'as ir apibūdino pastarąjį retorinį kodą, visuomenės istorijos raidai pritaikė ekonomikos terminus. Šį retorinį mechanizmą ironiškai pakartoja Erlickas, politinį sąmonėjimą apibūdindamas medicininiais terminais. Dar vienas marksistinio rašymo pavyzdys - tyčinis stiliaus ir su juo susijusios retorikos supainiojimas: - Aukštuomenės luomas Lietuvos valstybėje susidarė maždaug devyniasdešimtaisiais, kai kraštą užgrobė karingai nusiteikusių lietuvių gentys. Iš genčių vadų bei jų vasalų greitai susiformavo ekonomiškai pajėgus sluoksnis, galintis įsigyti naujų automobilių, ginklų bei privilegijų. Būtent tada įsigalėjo Aukštuomenės nario sąvoka, išstūmusi partijos nario, bandito bei panašias. (2, p.123) Iš šio pavyzdžio matyti, kaip novelės personažas moksliniu stiliumi pasakoja apie visai netolimus įvykius. Toks retorinis kodas rašytojui parankus į šiandieninius įvykius pažvelgti iš šalies, tarsi iš tam tikro laiko atstumo. Toks įspūdis pasiekiamas vien retorinėmis priemonėmis, personažo kalba atrodo originali, vaizdinga ir komiška, nors iš esmės jis nepasako nieko nauja, išskyrus visuo-
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 179 menėje paplitusią ir spaudoje eskaluojamą nuomonę, kad šiandieninis elitas - tai vagys ir parsidavėliai. Marksistinio rašymo pavyzdžiai Erlicko kūryboje demonstruoja, kaip atitinkamo stiliaus ir leksikos vartojimas netikėtame kontekste gali sąlygoti komizmo efekto atsiradimą, suteikti kūriniui originalumo. Kitas ne mažiau svarbus retorinis kodas - stalinistinis rašymas. Jo pavyzdžius Erlicko kūriniuose galima pavadinti nesusikalbėjimo logika, (prasti ir žinomi skaitytojui dalykai čia virsta absurdišku nesusipratimu: Grįžęs namo Dūmelis parodė save žmonai ir tarė: - Kandidatas! Ta apžvelgė iš visi) push), nušluostė dulkes ir pastatė lentynon. O vakarais, užsukus kaimynėms, rodydavo Dūmelį ir skėsčiodavo rankom. - Mat kas išėjo!.. Moterys gerdavo arbatą ir verkdavo dėl prapuolusio gyvenimo. (2, p.36) Tapimas kandidatu čia suvokiamas tarsi nelaimė, aplankanti šeimą. Sąvoka kandidatas beveik nebetenka savo pirminės reikšmės, ar bent jau ši reikšmė tampa nebesvarbi. Pastarojo epizodo esmė - ne pats Dūmelio tapimo kandidatu faktas, o to fakto vertinimas. Rašytojas neaiškina, kodėl personažai tai suvokia kaip nelaimę, kodėl žmonai belieka pastatyti kandidatu tapusį vyrą į lentyną ir skėsčioti rankomis. Taigi rašytojas meninę tikrovę pateikia kaip vertinimą, nepagrįstą jokiais aiškinimais. Iškreiptas tikrovės vaizdas ir tarsi savaime suprantamas jos vertinimas Erlicko kūriniu pasaulį paverčia ištisu absurdo teatru, kurio personažai vadovaujasi savita, sunkiai perprantama, tačiau tuo ir originalia logika. Netgi tai, kas normaliomis sąlygomis laikoma yda, Erlicko personažams tampa privalumu. Panašią idėją rašytojas išreiškia ir revoliuciniu rašymo kodu. Kaip ir pastarasis, stalinistinio rašymo kodas leidžia rašytojui pasiekti komizmo efektą iškreiptos personažų logikos pagrindu. Iš pateiktos analizės matyti, kad vartodamas politinius rašymo kodus kaip retorines priemones, rašytojas perteikia adresatui savo virtualaus pasaulio absurdiškumą, pagrįstą nenorminamų, dažnai net marginalinių dalykų įspraudimu į įprastas normas ir originalia bei neįprasta personažų logika. Retorinių politinio rašymo kodų tradiciją išmėginęs dar ankstyvuosiuose savo kūriniuose, autorius išplėtoja ją naujausioje savo knygoje History of Lithuania". Šie retoriniai kodai padeda jam naujai ir savitai kalbėti apie įprastus, banalius dalykus. O kaip tik šis aspektas leidžia jam sėkmingai balansuoti tarp grožinės literatūros ir publicistikos. Viena vertus, autorių galima laikyti nūdienos aktualijų apžvalgininku ar kritiku. Tačiau originalus, neįprastas aktualijų pateikimas, informacijos užkodavimas čia aptartais retoriniais kodais sudaro meninį įrėminimą, taigi paverčia jo tekstus grožinės literatūros kūriniais. Išradingas retorinių kodų taikymas kūrybinės idėjos raiškai sustiprina autoriaus (adresanto) ir skaitytojo (adresato) retorinės komunikacijos ryšius. Retorikos teoretikas J.V.Roždestvenskis monografijoje Retorikos teorija" teigia, kad komunikacijos teorijos esmė - kalbos įtakingumo ir efektyvumo problemos. Komunikacijos teorija kyla iš to, kad lingvistine prasme kalbinė komunikacija randasi kaip kalbos ženklų kodavimas ir dekodavimas" (42, p.64). Galėtume teigti, kad retorinė komunikacija taip pat atsiranda per analogišką kodavimo ir dekodavimo procesą. Tik šiuo atveju svarbiausi yra nebe kalbiniai, o retoriniai kodai, sąlygoti individualios rašytojo retorinės raiš-
180 AUTORIUS / SKAITYTOJAS kos. Autorius - siuntėjas - perteikia informaciją užkoduotu tekstu, o skaitytojas - priėmėjas, - atpažindamas autoriaus vartojamas retorines priemones, pasinaudoja jomis kaip raktais dekodavimui ir sėkmingai interpretuoja kūrinį. INTENCIJA KOMUNIKUOTI, ARBA ŽAIDIMAS SU TEKSTO ADRESATU Bene efektingiausią priemonė, leidžianti rašytojui sukurti komunikacijos su auditorija iliuziją, yra kvietimas žaisti. Meno kaip žaidimo teoriją išplėtojęs filosofas H.G.Gadameris teigia, kad vienas svarbiausių modernaus meno siekių - įveikti atstumą, kurio nuo meno kūrinio laikosi žiūrovai, vartotojai, publika" (21, p.35). Nesunku pastebėti, kad būtent žaidimas leidžia autoriui maksimaliai priartėti prie auditorijos, įtraukti jq į savo kūrinio poveikio lauką, galiausiai sulaukti tam tikros atsakomosios reakcijos - nuostabos, juoko ar tiesiog supratimo. Gadamerio nuomone, žaidimas yra komunikatyvi veikla dar ir ta prasme, kad jame iš tiesų nėra distancijos tarp žaidžiančiojo ir stovinčiojo greta. Žiūrovas - daugiau nei paprastas stebėtojas, matantis, kas vyksta; dalyvaudamas" žaidime, jis yra žaidimo dalis" (21, p.34). Galima dar pridurti, kad suvokdamas meno kūrinį kaip žaidimą, recipientas išsivaduoja ne tik nuo distancijos, skiriančios jį ir kūrinį, bet ir nuo pareigos vertinti ar sprausti į tam tikrus estetikos taisyklių rėmus šį kūrinį-žaidimą; jam leidžiama tiesiog susikoncentruoti ties patyrimo momentu, atsakyti į jo provokacijas, žaisti su juo. Erlicko tekstuose galima pastebėti ypatingą kvietimo, net provokavimo žaisti priemonių gausą. Todėl šioje straipsnio dalyje bus aptariamos tokios retorinės komunikacijos priemonės, kaip retorinės figūros, klišės, imitacijos ir parodijos - potencialaus ryšio su priėmėju elementai, kūrinių karnavališkumas, autoriaus kaip personažo pasirodymas kūrinyje. ŽAIDIMAS KALBOS ŠTAMPAIS IR RETORINĖS KULTŪROS ELEMENTAIS Tekstas, kuriame gausu retorinių figūrų, klišių, aliuzijų į konkrečias retorinės kultūros tradicijos formas, - tai komunikacijos vienetas, afišuojantis savo potencialų ryšį su adresatu. Siuntėjas pasikliauja informacijos priėmėjo išprusimu, foninių" žinių bagažu ir, žaisdamas užuominomis į tam tikras tradicijas, paverčia priėmėją savo partneriu, suvokiančiu ne tik tiesioginį informacijos turinį, bet ir paslėptas jos reikšmes. Toks siuntėjo ir priėmėjo bendradarbiavimas" sudaro iliuziją, kad tarp jų atsiranda tiesioginė komunikacija, taigi iš konkrečių retorinių tradicijų pasiskolinti kalbos štampai tampa potencialiais užsimezgančio ryšio tarp autoriaus ir adresato elementais. Skaitant Erlicko tekstus, pirmiausia į akis krenta atvira provokacija. Tai provokacija suvokti kūrinį, atpažinti jį kaip kreivą nūdienos ar netolimos praeities realijų atvaizdą. Autorius pasitelkia retorines figūras ir klišes, kurios dažnai paverčia kūrinį tam tikro žanro imitacija ar parodija. Daugelis jo kūrinių - su epigramomis, dedikacijomis, kai kurie net suskirstyti į ciklus, prie kurių esantys prierašai iš anksto deklaratyviai informuoja apie teksto priklausymą grožinei literatūrai ( Helen Blinkevičienės rankraščių fragmentai. Ankstyvoji lyrika - barokas", Mokykliniai paveikslėliai. Iš rašomos knygos Kai aš mažas buvau"). Tokie prierašai savaime sukelia šypseną, mat jie labiau primena snobiškas diletanto pastangas pritempti
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 181 menkavertį rašinį kone prie literatūros šedevro, aišku, ne jo vidiniu turiniu, o tik išorine instrumentuote (nepriekaištingais sąskambiais, taisyklingu ritmu, rimu) ir ornamentika (pompastiškomis metaforomis, palyginimais) bei demonstratyvia arogancija. Rašytojo knygose esanti žanrų įvairovė realizuojama net per seniausias retorinės kultūros tradicijas: nuo renesanso ( Pagiriamasis žodis laikraščiui, kuriame kitados buvau išspausdinęs savo eilėraštį") iki sentimentalizmo ( Elegija degtukų dėžutei"), modernizmo ( Vakaras. Vieno veiksmo vieno paveikslo psichoneurologinė pjesė"). Renesansinės retorikos tradicija čia paminėta kaip seniausia neatsitiktinai: Erlickas imituoja ne pasaulinės literatūros kūrinius, o lietuviškąją raštiją, jos ištakas. Žanrų įvairovė, epigrafai ir pastabos skaitytojui sukuria tuščios ir perdėtos pompastikos įspūdį, kuris dar akivaizdesnis pačiuose tekstuose. Rašytojas daugelį savo kūrinių tarsi įspraudžia į išoriško dekoro rėmus, kurie kontrastuoja su menkaverčiu jų turiniu, buitiškomis, kasdieniškomis ir komiškomis temomis. Erlicko kūryboje itin gausu patetiškos retorikos, kurią autorius paryškina vartodamas gausų retorinių figūrų asortimentą: apostrofas ( Sekmadieni, vienatvės broli, / Kur šiandien vesies tu mane?" - Ruduo/Rondo), interrogacijas ( Ir kam man didybė Horacijaus, / Šlovė kapitono Kolumbo? - / Norėčiau tik būti aš gracija / Ant tavo estetiškų klubų". - Aistra), invokacijas ( Skriski, plasnoki, poezijos paukšte, / \ kaitriąją saulę, į žydrąjį aukštį, / Nešk mūsų meilę, tikėjimą, viltį / (Tokia proga paprašyčiau įpilti)". - Poezijos paukštei (Helen Blinkcvičienci), eksklamacijas ( Pasuk į šalį, - šiandien geras oras! - / Tave aš gundau, - dar jėgų netrūksta juk!.." - Pokalbis su traukiniu) ir kt. Autorius mėgina užmegzti dialogą su menamu teksto adresatu - jo klausinėja, į jį kreipiasi, jam sušunka. Šiame virtualiame dialoge jis yra padėties šeimininkas, primetantis skaitytojui tam tikras taisykles. Viena vertus, jis nuolankus, perdėm mandagus. Kita vertus, pakilus jo kūrinių tonas, aiškios aliuzijos į klasikinius žanrus verčia adresatą laikytis deramo atstumo - juk jis skaito ne bet ką, o kūrinį, kurio visa pompastika ir dekoras šaukte šaukia, jog tai tikrų tikriausia literatūros klasika. Atstumo verčia laikytis ir Erlicko pamėgtos kalbos klišės, dažniausiai būdingos sovietmečio retorikai, jos sausam kanceliariniam stiliui ir darbo žmogaus adoravimui ( Tave aš kas dieną kabinoj matau, / Laukus sau linksmai kultivuojantį" (6, p.23); Yra žmonių, kur mėgsta gamtą alint / Ir, kur pakliūva, šiukšlių pribarstyti. / Tačiau argi nebūtų galima / Kiekvieną žmogų apsvarstyti?" (6, p.197), arba šiandieninės žiniasklaidos retorikai ( Tavo akys - langai į Europą". - Atsitiktinė pažintis) (2, p.491). Dar vienas retorinių klišių vartojimo atvejis - literatūriniam kičui demaskuoti. Pvz., jau pačiame eilėraščio Nenuženk nuo akmens Nr.13" (3, p.454-455) pavadinime glūdi aliuzija į vieną populiariausių sveikinimų ir pageidavimų koncertų dainų Nenuženk nuo akmens, o Marija"). Erlickas itin kandžiai pasišaipo iš atviro kitų autorių kūrybos citavimo, jų motyvų panaudojimo populiarioms dainoms. Paėmęs keletą A.A.Jonyno eilėraščio eilučių, jis kuria tarytum naują eilėraštį, tačiau pačiame tekste nurodo, kad tai tėra kito autoriaus citata:...tokia naktis, atrodo eisi vienas Ir negirdė..." Bet girdisi už sienos. Kaip rikteli baisiu balsu kaimynas: Juk šitaip rašė jau A.A.Jonynas!...Ir krinta plunksna man... Ir liejas vynas...
182 AUTORIUS / SKAITYTOJAS Savo poetiniu tekstu Erlickas įtikina adresatą, kad originalus kūrinys gali virsti retorine kliše. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, kurdamas virtualaus dialogo iliuziją, autorius išlaiko deramą atstumą tarp skaitytojo ir literatūros kūrinio. Jis pats duoda adresatui į rankas raktą kūriniui pažinti: nesunkiai galima atpažinti kūrinio epochą", jo ryšius su tradicija. Tačiau tos pačios išorinės detalės tarsi uždengia pagrindinę kūrinio mintį arba kaip tik pabrėžia originalesnės minties stoką. Toks autoriaus bendravimas su adresatu primena Gadamerio aprašytąjį svarbiausią žaidimo elementą - betikslį judesį ten ir atgal. Vien retorinėmis figūromis ir kalbos klišėmis autorius nesiriboja. Afišuodamas savo kūrinių ryšį su literatūrine tradicija, jis taip pat imasi žinomų, populiarių literatūros kūrinių imitacijų bei parodijų. Jei mėgintume suvokti, kas tai yra literatūrinės tradicijos tęstinumas, turbūt pirmiausia prisimintume tuos, kurie mokėsi, sėmėsi kūrybinės patirties iš ankstesnių kartų kūrybinio palikimo, perėmė ar pritaikė konkrečiu laikotarpiu vyravusius stiliaus bruožus, manieras. R.Jurgelėnaitė priminė, kad retorikos žinios ir įgūdžiai antikos, viduramžių ir renesanso epochose buvo įgyjami per ars (retorikos žinių sistemos išmokimą), cxercitatio (pratybas) bei imitatio (klasikinių kūrinių imitaciją). Jos teigimu, imituodami talentingų autorių tekstus, studentai mokėsi įveikti savo klaidas ir trūkumus, surasti individualią raišką (27, 46-47). Tačiau jau taip pat nuo antikos pirmtakai imituojami ne tik norint pasimokyti jų raiškos priemonių, apeliuoti į jų tobulumą, bet ir tam, kad būtų pasišaipyta iš meno kurinio, viešumon iškelti jo trūkumai. Erlicko darbuose gausu jo pirmtakų ir amžininkų imitavimo, perfrazavimo. Kas tai - retorinės kultūros imitacija ar konkretaus autoriaus parodija? Visuose aptariamuose autoriaus tekstuose remiamasi konkrečiais poetiniais tekstais, kurie komiškai perfrazuojami, tad juos įprasta vadinti parodijomis. Taip juos vadinsime ir mes. Tačiau taip pat verta pasistengti įžvelgti, kiek juose yra parodijavimo ir kiek retorinės kultūros ar manieros imitacijos. Kitaip tariant: ar Erlickas labiau linkęs iškelti tam tikrus autorių trūkumus, ar tiesiog imituoti konkretų kalbėjimo būdą, manierą? Dviejų iš esmės skirtingų pasaulėjautų meninės raiškos formų supriešinimu Erlickas vadovaujasi imituodamas S.Nėries eilėraštį Lietuvai". Aptardami eilėraščio originalą ir jo parodiją, galime pastebėti dvi skirtingas situacijas, kuriose atsiduria eilėraščio subjektas. Pirmajame tekste - tėvynę pasiryžęs apginti jaunuolis: Negaila juodbėrių bėrų, / Jaunų dienų jaunam negaila, - / Man gaila tik tavęs vienos, / Įsigalvojusios, liūdnos..."; Neverk daugiau ir neliūdėk! / Kovon mane tu palydėk / Akim tyliųjų ežerų... / Tau dovanų parnešiu laisvę"). Tuo tarpu antrajame eilėraštyje - moteris, susižavėjusi dirbančiu kolūkio brigadininku: Tada gražus tu man buvai / Su šakėm lyg su šautuvu"; Perkūnas griaudėja aukštai. / Kiti gurkšnoja krūmuos, / O tu gražus darbuojies štai, / Suspaudęs rankose tvirtai / Šakes lyg mano kūną". Viena situacija deklaruoja romantišką patriotizmą, o kita racionaliai afišuoja sovietinės ideologijos štampus atitinkančią meilę. De to, skiriasi ir pats būdas, kuriuo autoriai perteikia savo eilėraščių situacijas. S.Nėries Tėvynė personifikuota - jai suteiktas jaunos merginos pavidalas ir gebėjimas giliai jausti, intensyviai išgyventi tėvynės viziją. Erlickiškasis variantas pateikia konkrečią būseną: brigadininkas darbuojasi su šakėmis, o moteris stebi jį iš tolo ir reiškia savo šimpa-
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 183 tijas. Tačiau ši adoracija grindžiama nebe momento impulsais, o pamatuotu atitikimu iš anksto susikurtam stereotipui. Nesunku pastebėti ir abiejų lyginamų eilėraščių aplinkos skirtumus. S.Nėries eilėraštyje aiškus gamtinis pradas, išreiškiamas natūraliai į tekstą įpynus tautosakos motyvus: tai ir ėjimas linelių rauti", ir juodbėrių bėrų" bei jaunų dienų" aukojimas tėvynei. Erlicko tekste - priešingai - randame sovietinės leksikos klišes ir štampus, kurie išreiškia gamtos sukultūrinimą ar net militarizmo ideologiją: brigadininkas atrodo gražus su šakėm lyg su šautuvu". Erlickas šaiposi iš sovietmečio retorikos, priešindamas ją lyriškai ir romantiškai lietuvių poezijos klasikos tradicijai. Iš S.Nėries pasiskolintų eilėraščio formos ypatumų (strofų sandaros, metro, ritmo) ir sovietmečio leksikos bei pasaulėjautos jungties sukurtas komizmo efektas byloja apie sovietmečio kultūros dirbtinumą, jos neatitikimą natūraliems žmogaus jausmams. Poetizuojant tai, kas profaniška, buitiška, demonstruojamas apverstas dvasinio pasaulio vaizdas. Tokį Erlicko talento bruožą yra apibūdinęs Л.Kalėda: Balansuodamas ant rimtumo ir komizmo ribos, jo dinamiškas pasakojimas apnuogina jau pačioje kalboje įsigalėjusius oficialiuosius užkeikimus" ir ritualines formules. Parodija išlukštena svetimybių (šiuo atveju - ideologinių ir politinių) turinį, parodo naujakalbės" neadekvatumą gyvai minčiai" (28, p.380). Kiek kitokius tikslus Erlickas realizuoja parodijuodamas A.Baltakio eilėraštį Aš tolstu nuo tavęs...". Abiejų eilėraščių - tiek originalo, tiek parodijos - lyrinis subjektas blaškosi tarp apsvaigimo ir išsiblaivymo būsenų. Tik tai, kas Baltakio eilėraštyje vadinama apsvaigimu iš meilės, Erlicko eilėraštyje yra apsvaigimas nuo alkoholio. Abiejų eilėraščių personažai kenčia: vienas - nuo nelaimingos meilės, kuri aiškiai jo širdyje dar rusena ( Aš dar ilgai ilgai galvosiu, kur tu, / Slapta ilgėsiuosi pilkų akių"), kitas - nuo sąžinės graužimo dėl savo neištikimybės tikrajam jausmų objektui ( Tai buvo lengvabūdiška ir laikina, / O judesiai, kuriuos dariau - nesąmoningi. / Bet kas iš to dabar..."). Tai, ką jaučia Baltakio žmogus, - apibendrinta forma, kurią kiekvienas gali užpildyti savo patyrimo, savo išgyvenimų turiniu. Erlickas aprašo konkrečią istoriją, paminėdamas net vardus (Z.S., suvalgiusi pjausnį, veikiausiai yra autoriaus kūriniuose dažnai sutinkama veikėja Zinovjeva Sprindytė). Švelni baltakiška romantika, pradedant jūros, laivo įvaizdžiais ir baigiant išgyvenimo gilumu, Erlicko parodijoje virsta tiesiog buitine drama: į vakarinę pamainą išeinanti žmona palieka namuose girtą vyrą su savo drauge, kuri tą vyrą suvilioja. Tokią parodiją Erlickas paverčia skaitytojo apstulbinimo, šokiravimo forma. Tačiau kiekvienoje šiuolaikinio eksperimentavimo menu formoje, pasak Gadamerio, galima įžvelgti šį siekį - santūrų stebėtoją paversti apstulbusiu dalyviu (21, p.35). Todėl tokio tipo parodiją galima laikyti savotišku meniniu eksperimentu, skatinančiu įtraukti skaitytoją dalyvauti kūrinio prasmių kūrimo ir pratęsimo procese. Skirtingų tradicijų, skirtingų kultūrų supriešinimą L.Hutcheon laiko vienu svarbiausių moderniosios parodijos bruožų: imitacija charakterizuojama ironiška inversija, ne visada parodijuojamo teksto sąskaita. Parodija yra kitoks formulavimas, pakartojimas laikantis kritiškos distancijos, kuri pabrėžia greičiau skirtumus, nei panašumus" (17). Erlicko tekstuose parodija kaip tik ir pateikiama daugiausia kaip konkrečios tradicijos inversija. Ji tampa sąmoninga autoriaus intencija komunikuoti tiek su šia tradicija, tiek su originalo teksto auto-
184 AUTORIUS / SKAITYTOJAS riumi, tiek su teksto suvokėjais, linkusiais priimti arba atmesti tokią literatūros teksto metamorfozę. Akivaizdu, kad itin gausiai Erlicko vartojamos literatūrinės ir retorinės klišės tampa svarbiu elementu užmezgant komunikaciją tiek su adresatu, tiek apskritai su kultūrine tradicija. Autorius išnaudoja žmogaus protinės veiklos mechanizmą, natūraliai ieškantį panašumo, gretinimo arba priežastingumo ryšių tarp atskirų objektų: portretas natūraliai kreipia mūsų mintis į originalą. Užsiminus apie vieną kokio nors pastato kambarį, natūraliai kyla klausimas arba pokalbis apie kitus; o jeigu galvojame apie žaizdą, vargu ar galime susilaikyti nepagalvoję apie jos sukeliamą skausmą" (24, p.41). Aliuzijos į konkrečias kultūras, tradicijas ar tekstus skatina adresato sąmonę ieškoti tų aliuzijų atsiradimo priežasčių ir prasmės, vadinasi, sąlygoja atitinkamą jo reakciją. Retorinių ir literatūrinių klišių komiškumas šiuo atveju tampa dėmesį patraukiančiu dekoru, už kurio slypi gilesnės ir sudėtingesnės tekstų prasmės. KARNAVALIŠKUMO PRINCIPAS. RETORINĖ KAUKĖ Erlicko kūrinių visumą visai ne perkeltine prasme galima pavadinti daugiabalse. Mat autorius į skaitytoją dažnai prabyla ne savo paties, ne menamo abstraktaus autoriaus vardu, o kaip konkretus personažas, turintis savitą kalbos manierą ir stilių. įvairiausi personažai keliauja" iš kūrinio į kūrinį. Nors ir pavadindamas šiuos personažus tikriniais vardais, autorius jiems suteikia savitą dvasią, charakterį. Tai ne konkrečių asmenybių prototipai, o tiesiog jų kaukės, nes jų tikslas - ne pamėgdžioti ar parodijuoti tam tikrą asmenį, o veikiau tik, prisidengus jo vardu, formuoti naują, savarankišką charakterio tipą. Kaip tik tokie personažai čia ir bus vadinami retorinėmis kaukėmis. Svarbu pabrėžti skirtumą tarp retorinės ir karnavalinės kaukės. Karnavaline vadintina kiekviena kaukė, kuria prisidengiama dėl paties karnavalo idėjos. Tuo tarpu retorine prisidengiama norint pabrėžti tam tikras mintis ar idėjas. Retorinė kaukė pasirenkama norint pasakyti" tai, ko negali ar nenori pasakyti pats ja prisidengusysis. Kai kurios masinės šventės, kaip aiškina Encyclopaedia Britannica", atlieka psichologinės, katarsinės ir terapeutinės iškrovos funkciją žmonių sezoninės depresijos metu. Viena tokių švenčių ir yra karnavalas (15). Jame nelieka pasyvių stebėtojų, visi esantys jo sūkuryje virsta aktyviais dalyviais. Svarbiausia, kaip teigia M.Bachtinas, yra tai, kad kasdienis gyvenimas išstumiamas iš savo įprastų vėžių. šiame skyrelyje kaip tik ir pamėginsime aptarti, kokiomis priemonėmis Erlickas sukuria savo kūrinių karnavališkumą, kokios karnavalinės ar retorinės kaukės dalyvauja jo virtualiame pasaulyje, galop kokią įtaką jos daro autoriaus komunikacijai su skaitytojais. Kalbėdamas apie karnavalo vyksmus, svarbiausiu jų Bachtinas laiko juokdarišką karnavalo karaliaus apvainikavimą, o po to - nuvainikavimą. Šiame vyksme kaip tik ir glūdi pats karnavalinės pasaulėjautos branduolys - pakcitimų ir pasikeitimų, mirties ir atsinaujinimo patosas" (9, p.146). Todėl, jo nuomone, kaip apvainikavimas presuponuoja nuvainikavimą, taip ir visuose karnavalo simboliuose, teigiančiuose gyvybę, glūdi mirties perspektyva ir atvirkščiai. Karnavalo metu, skirtingai nuo kitų linksmybių, švenčiamas ne įvykęs pasikeitimas, o pats pasikeitimo procesas. Karnavalas - tai nuoroda į visa ko sąlygiškumą.
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 185 Tačiau labiausiai Bachtiną domina jau minėtas apvainikavimo-nuvainikavimo procesas, aprėpiantis visą karnavalo vyksmą: šis procesas leidžia akivaizdžiausiai projektuoti karnavalo tradicijas į literatūros kontekstą: Jos (apvainikavimo-nuvainikavimo apeigos - Aut. past.) nulėmė ypatingą nuvainikuojantį meninių paveikslų ir visų kūrinių struktūros tipą, ir nuvainikavimas čia iš esmės ambivalentiškas bei dviplanis. O jeigu karnavalo ambivalentiškumas nuvainikavimo vaizduose užgesdavo, jie išsigimdavo į grynai neigiamą moralinio ar socialinio bei politinio pobūdžio demaskavimą, tapdavo vienplaniai, prarasdavo savo meniškumą, virsdami paprasčiausia publicistika" (9, p.148). Karnavalas, kaip jrodo Bachtinas, neatsiejamai susijęs su parodijos žanru. Karnavalo metu parodijuojama absoliučiai viskas, tuo pabrėžiant ambivalentinę parodijos prigimtį. Parodijuoti galima kasdienio gyvenimo vertybių hierarchiją, valdovus, galiausiai pačius karnavalo personažus. Bachtinas tai pavadina ištisa kreivų veidrodžių sistema. Parodijos žanre slypi originalo autoriaus, teksto ar tradicijos nuvainikavimas. Praplėsdamas bachtiniškąją karnavalo sampratą, I.Peškovas teigia, kad kultūrologine prasme karnavalas - tai sąmoningas nekasdienių situacijų modeliavimas, pateikiantis galimus krizės sprendimo variantus. Pirmiausia visi visuomeniniai ir kultūriniai pasikeitimai suvaidinami maskarade - tam, kad vėliau būtų galima tiksliau suplanuoti tikruosius problemos sprendimus (40). Karnavališkumas itin svarbus Erlicko kūryboje. Jo kūriniuose gausu veikėjųkaukių, kurios turi savitą charakterį, kalbos manierą, kontekstą. Veikėju-kauke tampa tiek išgalvoti, sukurti personažai, tiek garsiais istorinių asmenybių ar literatūros kūrinių personažų, politikų ir visuomenės veikėjų vardais pavadinti žmonės. Atskirose knygos Raštai ir kt." novelėse, dramose ir eilėraščiuose matome autoriaus sukurtus personažus - Petrą Blinkevičių, Helen Blinkevičienę, Praną Garnevičių, Zinovjevą Sprindytę ir kt., o Knygoje" ir History of Lithuania" greta daugybės išgalvotųjų jau veikia ir tikriniai" personažai - Gabrielė Petkevyčaitė-Bitė, Vincas Mykolaitis-Putinas,. Žygimantas Augustas ir kiti. Tai ganėtinai sudėtingos kaukės, kurių nepavadinsi šaržais ar panašiai. Jos nebetenka tikrųjų asmenybių bruožų, kaip kauke autorius pasinaudoja tik jų vardu, turinčiu prikelti skaitytojo sąmonėje jo fonines" žinias apie tikrąsias asmenybes, jų aplinką bei istorinį-kultūrinį kontekstą. Erlicko personažų-kaukių aplinka - gerokai šaržuotas ir iškreiptas šiandieninis kontekstas, kuriame garbingi kunigaikščiai tampa mafijos krikštatėviais, rašytojai - ubagais ir pan. Iš to galima daryti prielaidą, kad šių personažų-kaukių funkcija yra kur kas gilesnė, nei tiesiog pavaizduoti garsių asmenybių gyvenimo variantą mūsų dienomis. Prisiminę Bachtino įvardytus svarbiausius karnavalo ypatumus - laisvą, familiarų kontaktą, ekscentriškumą, karnavalo mezaliansus bei profanaciją, suvokiame, kad visa tai pritaikoma ir Erlicko kūriniams. Jo knygose garsiausios Lietuvos asmenybės kaip niekur nieko bendrauja su paprastais, hiperbolizuotai subuitintais žmogeliais, girtuokliais, vagimis, mafijos atstovais, vieni su kitais: - Kur įgaliotinis? - šaukė senelis Motieka, buvęs fermos partinės sekretorius. - Ar ne jo pareiga rūpintis taika ir saugumu? - Pasiuntėm delegaciją, - ramino Traidenis. Senikė Sofija Pšibiliauskienė, beletriste, bibliotekininkė ir vienintelė tam krašte skaitytoja, ašarodama tampė jį už skverniį. - Gal nieko blogo, kad pagerės? - Nieko! - vyptelėjo Traidenis. - Gediminui antai irgi pagerėjo... (2, p.27) 13
186 AUTORIUS / SKAITYTOJAS Skirtingų istorinių epochų ir kultūrinių kontekstų asmenybių vardais pavadinti personažai susitinka šiandienos situacijose, iš naujo kuriamas jų psichologinis tipažas, modeliuojamas elgesys profaniškoje situacijoje, ardomi istoriniai ir kultūriniai stereotipai. Perkainojant vertybes, sąmoningai supainiojami istoriniai ir kultūriniai kontekstai. Suprimityvindamas ir subuitindamas tikrinius" personažus, Erlickas neretai nusileidžia iki karnavalinių nešvankybių, nuplėšdamas lietuvių kultūroje įprastą pagarbos ir neliečiamumo aureolę nuo garsių ir nusipelniusių mūsų krašto kultūrai asmenybių. Perpindamas skirtingas epochas, leisdamas vienu metu veikti ir seniai mirusioms, ir gyvoms šiandieninėms asmenybėms, Erlickas realizuoja svarbiausiąjį karnavalo principą - mirties ir gyvybės kaitos, nuolatinio atsinaujinimo patosą. Istorijos ratas apsisuka ir sugrįžta - atgyja seni vardai, senos vertybės. Tačiau jie transformuojami kitos situacijos, kitų vertybių, tampa sunkiai beatpažįstami. Todėl Erlicko kūrinių karnavališkumas pabrėžia visos mūsų kultūros ir istorijos sąlygiškumą. Tai, kas vakar buvo vertybė, šiandien jau tampa trūkumu, ir atvirkščiai - tai, kas seniau žmones baugindavo, šiandien virsta gyvenimo norma ar net prioritetu: Senoliai traukė puslitrius, praeitį minėjo. - Nei prie ruso, nei prie vokiečio jokios mafijos nematėm, - bambėjo Dionizas Poška, buvęs partizanas. - O ko trūko? Pastaraisiais metais jau kožnas galėjo nešti ir iš daržinės, ir iš fermos. Su protu nešant - visam gyvenimui būtų užtekę. O va, užėjo lietuvis, išgrobė viską, ir ėmė lįsti pro plyšius brudas... (3, p.35) XIX a. lietuviškosios kultūros puoselėtojas D.Poška čia visiškai pateisina sovietmečiu įprastas vagystes kaip neišvengiamą kultūrinę realiją, jį baugina tik paspartėjęs turto grobstymas. Erlickas pasirenka tautinio šventumo" aureolės neturinčią istorinę asmenybę, kad atskleistų, jog visos vertybės tėra sąlygiškos ir laikinos, laikui bėgant jos kinta. Turėdami omenyje teiginį, kad karnavalas - tai žaidimas, leidžiantis apsvarstyti bręstančios visuomenės krizės sprendimo variantus, negalime nepastebėti, jog Erlicko personažai taip pat pateikia originalų, dažniausiai - absurdišką šiandieninės krizės sprendimą. Susimaišiusios vertybės ir realijos, iškreipta realybė ir klasikinis kultūrinis paveldas bei jo personažai čia susilieja į vientisą visumą, kurios jau pats egzistavimas yra savotiškas naujos situacijos modelis, verčiantis adresatą palyginti senąsias ir naująsias vertybes, įvertinti situaciją ir pačiam apmąstyti galimus jos sprendimus. Tai atitinka postmoderniam diskursui būdingą tendenciją regėti pasaulį tarsi groteskišką maskaradą, kuriame, pasak A.Andrijausko, keistai susipina ironiškas kaukių maskaradas ir savyje užgniaužto juoko destruktyvi galia. Tai ne kvatojantis, išsikraunantis" F.Rabelais groteskas, o užsisklendęs savyje", apnuodijantis žmogų ir jį supantį pasaulį. Jam vienodai būdingas agresyvus nihilizmas, apoloniškas sąmonės skaidrumas ir visiškas jo paralyžius" (8, p.31). Pati karnavalo šventė, kaip minėta skyrelio pradžioje, - tai iškrovos galimybė sezoninės depresijos metu. Erlicko kūrybos karnavališkumas - iškrova istorinės ir kultūrinės krizės laikotarpiu. Absurdas, pasitinkantis žmogų kasdieniame gyvenime, laikraščių antraštėse, televizijos laidose, čia įgyja naujas prasmes-jis primena ne tik šiandieninę būklę, bet ir senąsias kultūros vertybes. Pasitelkdamas karnavalo, absurdo ir komizmo elementus, Erlickas priverčia pažvelgti į kasdienes realijas su lašeliu humoro, kaip į žaismingą situaciją. V.Šiukščius straipsnyje Juozo Erlicko Knyga: pokomunistinis karnavalas ir metafizinis absurdas" pastebi: Pokomunistinės
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 187 Lietuvos istorinius ir socialinius įvykius Lietuvos žemės raštininkas" Erlickas vertina kaip karnavalo tvarkos (netvarkos), karnavalo laisvės ir karnavalinės gyvenimo sampratos logiką. Karnavalas Lietuvoje vyksta ne iš pertekliaus, euforijos, liaudies masių šėlsmo, bet iš pokomunistinio absurdo, nepritekliaus, desperatiškų kūno ir sielos traukulių, entropijos" (38, p.120). Pridengdamas kūrinių personažus įvairiausiomis kaukėmis Erlickas savo tekstų pasaulį paverčia absurdo, alogikos ir nepertraukiamo šėlsmo scena, suteikiančia žodžio laisvę visiems šio karnavališko siautulio dalyviams. Kūrinių karnavališkumo įspūdį sustiprina ir įvairiausios retorinės kaukės, kuriomis dangstosi pats autorius. Pirmiausia į akis krinta tai, kad beveik visose savo knygose Erlickas mėgina sukomplikuoti savo kūrinių autorystę. Raštai ir kt." atskiri tekstai arba tekstų ciklai, kaip nurodoma prierašuose, priklauso ne pačiam autoriui, o jo sukurtiems personažams: Helen Blinkevičienės rankraščių fragmentai"; Iš Prano Blinkevičiaus poezijos sąsiuvinių"; Petro Garnevičiaus poetinis bandymas* / 'Rankraštis rastas Saragosoje, netoli H. B. kūrybinės stovyklos (6 m. gylyje)"; Naudodamasis proga siunčiu jo sūneliui Antikristui naują herojinį Helen Blinkevičienės eilėraštį"; Iš epistoliarinio palikimo / Žemiau pateikiamas rankraštis, rastas Kėdainių Centrinio pašto šiukšlių dėžėje. Tekstas priklauso tam tikrose įstaigose gana žinomo Prano P. Blinkevičiaus plunksnai. Stiliaus netaisiau, nes autorius rašo stiliumi, kurio pataisyti neįmanoma. Kokia šio rašinio paskirtis ir kaip jis atsidūrė savo vietoje - neaišku. Čia nutarta išspausdinti kaipo pamokomą pavyzdį jauniems literatams, kaip nereikia rašyti. / Su pagarba - /. Erlicko Rašli! poezijos skyriaus vedėjas Petras Garncviėius" ir kt. Nevengia Erlickas savo autorystę atmesti ir recenzijų knygoje Viršūnės ir kelnės". Čia prie kiekvienos recenzijos autorius skrupulingai nurodo, kada ji parašyta (pvz., Rašyta tuoj po avarijos", Rašyta belaukiant Godo"), o prie S.Kašausko knygos recenzijos yra toks prierašas: Neatsimenu, kada rašyta. Gali būti ir ne mano", T. A.Rudoko - Niekada! Šitaip parašyti aš negalėjau". Knygos" novelės Nieko nėra geriau už gerą šeimą" atkarpa pateikiama kaip ištrauka iš The New York Times" straipsnio, kurios nutrūkusią mintį pakomentuoja neva pats autorius: P.S. Čia straipsnis nutrūksta. Manoma, kad korespondentas pakliuvo į Rašytojų šeimos nagus ir buvo priverstas tęsinį praryti" (3, p.80). Kai kurias šios knygos noveles autorius pristato kaip Balandžio 1-osios partijos pirmininko, Nepažįstamo alpinisto, veterano ir kt. pasakojimus, eilėraščius - kaip Nežinomų 9-ojo dešimtmečio rezistentų kūrybos rankraščius, Petro Kurmelio laiškus į mėnulį, o štai mokslinį fantastinį romanų Petras Kurmelis" - kaip Lauryno Žymanto kūrinį, kurį pasirašydamas pabrėžia, kad tėra šio kūrinio vertėjas: Iš senosios žemaičių kalbos vertė Juozas Erlickas. Dar labiau autorystės klausimą Erlickas sukomplikuoja knygoje History of Lithuania", kur teigiama, kad apskritai visos knygos autorius yra ne jis, o incognito, buvęs belgas. Ir tik X knygos skyrius parašytas Juozapo E.: Grožinėje XX a. pabaigos literatūroje brendo demokratinė ir realistinė kryptis. Bene labiausiai masių nuotaikas atitiko Juozapo E. (g. 1930) kūryba. Juozapas E., valstiečio sūnus, baigęs keturis pradžios mokyklos skyrius, suartėjo su social demokratais ir moterimis, todėl nuo jaunumės ėmė nekęsti prievartos. (2, p.487) Tokie retoriniai vaidmenys, kuriais autorius dangsto savo tikrąją poziciją, ne tik paįvairina jo tekstus, bet ir suteikia jam teisę pažvelgti į daugelį dalykų naujai, neįprastai. Tarkim, knygoje Raštai ir kt." rašydamas eilėraščius Helen Blinkevičienės vardu, jis į pasaulį žvelgia
188 AUTORIUS / SKAITYTOJAS pro miesčioniškai banalaus moteriško pasaulio suvokimo prizmę. Viršūnėse ir kelnėse" jis gana išradingai demonstruoja požiūrio į literatūros kūrinį subjektyvumą ir nepastovumą. Tas pats žmogus, skaitydamas tq patį tekstą keletą kartų, jį interpretuoja skirtingai. Taigi Erlickas, žaismingai kvestionuodamas recenzijos autorystę, suteikia galimybę pratęsti interpretaciją: gali būti ir ne mano arba šitaip parašyti aš negalėjau reiškia, ko gero, ne ką kita, kaip autoriaus pasiliekamą teisę keisti savo nuomonę - tada atrodė vienaip, o dabar toks požiūris galbūt atrodo neįtikėtinas. Dangstydamasis retorinėmis kaukėmis Knygoje" ir History of Lithuania", autorius pateikia originalų požiūrį į dešimtojo dešimtmečio Lietuvos realijas: autorius-kaukė stebi įvykius tarsi iš šalies, pateikdamas ne įvykių dalyvio, o pašalinio stebėtojo poziciją ir vertinimą. Taigi karnavalinės kaukės paskirtis - tarsi skydo: saugoti paties autoriaus poziciją, leisti įsigyventi į įvairiausias situacijas, surasti priimtiniausią išeitį iš jų. Komunikacija su adresatu prisidengus, kaukė tampa dar vienu žaidimo su auditorija variantu. AUTORIAUS PASIRODYMAS TEKSTE Šiuo atveju tas pats asmuo į skaitytoją prabyla ne vien kaip adresantas, bet ir kaip personažas, ne vien kuriantis, bet ir pats tampantis aktyviu virtualaus pasaulio dalyviu, įtraukiamas į jo poveikio lauką. Pirmieji bandymai Erlickui pasirodyti kaip veikėjui savo kūrinių tekstuose atsiranda jau knygoje Raštai ir kt.". Iš pradžių tai buvo tik kūrinio dekoras, viena iš priemonių nustebinti ir sugluminti skaitytoją. Tačiau vėliau autoriaus pasirodymas tekste virto vienu iš būdų komunikuoti su auditorija, autoriui virtus nebe pranešimo siuntėju, o sudėtine paties teksto dalimi. Daugelis Erlicko tekstų parašyti pirmuoju asmeniu. Tačiau pastebėtina ir kita grupė, kuriuose kalbama apie pagrindinį veikėją Juozapą. Iš atskirų šio personažo biografijos faktų aiškėja, kad šis Juozapas - ne kas kitas, kaip pats rašytojas: Nuo ankstyvo ryto Juozapas mosavo plunksna, taigi Bokšto laikrodžiui išmušus dvyliktą, humoras buvo gatavas!" - 3, p.75; Tarp kitko, buvau bemaž tikras, jog niekas tam Helsinky man nepasakys: Juozapai, gyvasis klasike, gal malonėtumėt į mūsų pirtelę?.." - 2, p.354 (plg. - rašytojas dažnai save vadina Gyvuoju klasiku); Gailiai surikęs Juozapas sviedė savo Raštus" po lova". (...) rašyta prie sovietų valdžios, o juk kiekvienas žodis - šventa teisybė". - 2, p.220 (plg. - 1987 m. J.Erlickas išleido knygą Raštai ir kt."). Atrinkęs atskiruose kūriniuose panašius faktus, skaitytojas ilgainiui personažą Juozapą ima tapatinti su autoriumi netgi tuose kūriniuose, kur nė žodžiu neužsimenama apie kokius nors biografinius sutapimus. \ klausimą, kodėl šiuolaikiniam autoriui prireikia pasirodyti tekste kaip personažui, mėgina atsakyti enciklopedinis žinynas Šiuolaikinė užsienio literatūrologija" (rusų k.). Čia teigiama, kad viena iš autoriaus kaip veikėjo atsiradimo priežasčių galima laikyti žmogiškojo, gyvojo" prado stoką literatūros kūriniuose, kurią rašytojas mėgina užpildyti pats integruodamasis į kūrinio tekstą. Taip jis kompensuoja literatūros personažų negyvumą ir atkreipia skaitytojo dėmesį (43, p.183). Kitais žodžiais tariant, autorius siekia pagyvinti komunikacijos su skaitytoju procesą, sukurti tam tikras intrigos ar net detektyvinės kūrinių visumos kompozicijos užuomazgas. Erlickas dažniausiai nėra linkęs pasirodyti savo kūriniuose tiesiogiai kaip autorius - vienur jis pasivadina perso-
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 189 nažu Juozapu, kitur - ponu E. ar pan. Skaitytojas, po truputėlį atpažindamas šiuos veikėjus kaip paties autoriaus prototipus, tarsi patenkina savo smalsumą, be to, yra skatinamas ieškoti daugiau išbarstytų užuominų. Autoriaus pasirodymą tekste galima laikyti ir aiškiu siekiu išvengti komunikacijos nesėkmės. Kaip teigiama aukščiau minėtame leidinyje, autorius, surizikavęs pasirodyti savo kūrinyje, kartu išreiškia savo baimę susidurti su nesamu skaitytoju". Jis tarsi iš anksto įtaria, kad savo kūrinio užmačiomis gali ir neįtraukti skaitytojo į komunikacijos procesą, tad yra priverstas tarti žodį savo vardu, kad pradėtų kalbinį kontaktą su skaitytoju ir pats išaiškintų jam savo sumanymą. Pagilindamas intrigą, knygoje History of Lithuania" Erlickas prisistato tik kaip knygos leidėjas ir paskelbia, neva šių tekstų autorius norėtų likti incognito: Todėl dėkoju p. Juozapui, didžiai narsiam vyrui, maloniai sutikusiam išleisti šį veikalą savo vardu" (2, 1.7). Supainiodamas autorystės klausimą, pats virsdamas ne tik autoriumi, bet ir personažu, Erlickas suformuoja suskaidyto, tarsi iš atskirų mozaikos gabalėlių sudėlioto pasaulio vaizdą, kurio jungiamosios substancijos viena pagrindinių dalių - tiesioginio bendravimo su skaitytoju iliuzija. Minėtame šiuolaikinės užsienio literatūrologijos žinyne teigiama, kad pasirodydamas tekste kaip personažas, autorius linkęs pasityčioti iš klasikinės, o juo labiau - masinės literatūros šablonų. Jis šaiposi iš skaitytojo lūkesčių, iš jo naivumo, jo stereotipais grįsto literatūrinio ir buitinio mąstymo (43, p.183). Tačiau pastebėtina, kad toks pasišaipymas netrikdo skaitytojo. Jis nėra piktas. Tai - tarsi žaidimas. Autorius jam pateikia savo sukurtą virtualų pasaulį, kuriame sulaužomi literatūrai įprasti kanonai, kuriame laukia įvairiausi netikėtumai ir intrigos. Autoriaus pasirodymą tekste galima pavadinti ir savotišku literatūros fenomenu, siekiu įsiamžinti, išlikti žmogumi-mitu. Šiukščius kaip tik ir pripažįsta Erlicką esant tokiu fenomenu: Jaroslavas Hašekas sėdėdavo savo herojaus" - šauniojo kareivio Šveiko aludėje, o Erlickas gali bet kada užsukti Pas Erlicką". Autoriaus ir personažo tapatybė jau yra (literatūros) mitas" (38, p.119). Taigi autoriaus virsmas personažu gali sąlygoti ir jo paties tapsmą literatūriniu mitu. Sąmoningai to siekiantis autorius gali būti apkaltintas tiesiog populiarumo siekimu. Tačiau bet kuriuo atveju jo pasirodymas savo paties tekstuose - tai žaidimas su adresatu, skatinantis suvokti tekstą ne vien kaip meno kūrinį, bet ir kaip alternatyvią tikrovę, kurioje išnyksta klasikinės autoriaus-kūrinio-suvokėjo triados ribos. Priimdamas autoriaus siūlomas taisykles, adresatas įtraukiamas į patį teksto kūrimo sūkurį, kur jis susitinka ne tik su personažais, bet ir su pačiu autoriumi. Ligi šiol adresato sąmonė tebuvo sukūrusi implikuojamo autoriaus portretą. (Tai Wayne'o C.Dootho pasiūlytas terminas, vartojamas kalbant apie tą autoriaus dalį, kuri nepriklauso literatūros kūriniui, t.y. paveikslą, kurį susikuria skaitytojas, remdamasis kūrinyje paliktu autoriaus įvaizdžiu. Implikuotas autorius gali labai skirtis nuo realaus, parašiusio kūrinį, nors paprastai skaitytojas šito aiškiai (arba visiškai) nesuvokia"; 23, p.49). Tuo tarpu susidūrusi su autoriumi-personažu, adresato sąmonė regi autoriaus figūros materializaciją tekste. Implikuojamas autorius kaip aktorius vaidina save patį, taip sustiprindamas kuriamo virtualaus pasaulio absurdiškumą. Autorius ištirpsta savo paties tekste. Adresatas susiduria su pasauliu, kuriame išnykusios klasikinės ribos tarp fikcijos ir realybės. Tas pasaulis jau įtraukė autoriaus personą, taigi tolesnis jo žingsnis, ko gero, - įtraukti patį skaitytoją (tarkim komedijoje Ra-
190 AUTORIUS / SKAITYTOJAS mūs laikai" Erlickas nurodo: Veiksmas vyksta Jūsų bute" (6, p.90). Tai, viena vertus, galima traktuoti kaip grėsmę, tačiau, kita vertus, suteikia autoriaus ir skaitytojo žaidimui intrigos ir azarto. Panašias išvadas, aptardama autoriaus kaip personažo pasirodymą tekste, padaro ir R.Birštonaitė. Jos nuomone, tokios situacijos priežastis galima aiškinti trejopai: 1. Nors ir be galo kandus, ironiškasis autorius akivaizdžiai bijo prarasti skaitytoją. Skaitytojas iš tikrųjų šiandien gali numoti ranka į jo naracijas" ir tapti, pavyzdžiui, televizijos žiūrovu. Todėl, slėpdamasis po sarkasto kauke, autorius droviai stoja prieš savo adresatą, ilgėdamasis betarpiško kontakto. 2. Autorius naudojasi proga kurti asmeninę mitologiją, nebedarydamas skirties tarp gyvenimo ir kūrybos. 3. Prisikėlęs autorius ateina įvykdyti savo seno slapto troškimo - susidoroti su skaitytoju" (14, p.93). Paskutiniosios priežasties galimumo ar teisingumo pagrindimas, ko gero, išeitų už šio darbo temos ribų, tačiau pirmieji du teiginiai tik dar kartą apibendrina akivaizdžias Erlicko pastangas komunikuoti. Net ir numojęs ranka į jo naracijas", skaitytojas neišvengs susidūrimo su šio autoriaus tekstais: tapęs televizijos žiūrovu, jis susitiks su Erlicku, skaitančiu juos televizijos laidoje, paėmęs laikraštį, neišvengiamai ras Erlicko publikacijų. Be to, šis rašytojas demonstruoja aiškių aiškiausias pretenzijas tapti žmogumi-mitu. Šio demonstravimo prasmę galima įžvelgti siekime pasišaipyti iš visuotinio pomėgio kurti naujuosius mitus. Kaip tik todėl L.Jakimavičius pristato Erlicką užsienio skaitytojams kaip vieną šmaikščiausių ir originaliausių rašytojų, kuris niekada nesistengia prajuokinti žmonių, kalba rimtai ir liūdnai apie universalius dalykus", o Lietuvoje yra laikomas Jaroslavu Hašeku ir Šauniuoju kareiviu Šveiku viename asmenyje (25, p.50). Šiame skyriuje aptarti netiesioginės Erlicko komunikacijos su skaitytoju ypatumai, jo provokacijos, skatinančios adresatą prisidėti prie tekstų kūrimo ir suvokti žaidimą. Autorius pasišaipo iš literatūrinių ir retorinių šablonų, keliančių grėsmę skaitytojui susipainioti ir nebeskirti, kas yra kičas, o kas - tikroji literatūra, jis ne nuobodžiai dėsto savo estetikos sampratą, o tiesiog pateikia skaitytojui iliustracijas be komentarų, leidžiančias jam pačiam atrasti pagrindinę mintį. Pastebėjome, kad autorius pasišaipo iš išorinio literatūrinio bei retorinio dekoro, be to, pats drąsiai laužo įprastus stereotipus, savo kūrinių personažais pasirinkdamas skaitytojui žinomų žmonių ar literatūros kūrinių veikėjų prototipus ir per juos kvestionuodamas kultūrinių autoritetų tikrumą ir vertę. Erlicko literatūrinė retorika leidžia įtraukti skaitytoją į žaidimą su kultūrinėmis epochomis, kontekstais, literatūros žanrais, kalbos ir mąstymo klišėmis. Autoriaus žaidimas su skaitytoju - intrigos, detektyvinės kompozicijos kūrimas, karnavališkumo elementai, kūrinio pobūdžio ir tikrosios minties slėpimas - tai netiesioginė komunikacija su skaitytoju, sudaranti tiesioginio bendravimo iliuziją- AUDITORIJOS POZICIJA TEKSTE Ligi šiol kalbėjome apie adresatą kaip apie konkretų informacijos priėmėją, žmogų, skaitantį ir suvokiantį autoriaus tekstą. Čia bus kalbama apie auditoriją - publiką, į kurią savo tekstu kreipiasi pats autorius. Tai jau ne individas, turintis prieš akis tekstą. Tai - savotiškas suvokėjų ratas, į kuriuos konkrečiai kreipiasi pats autorius - ne asmuo, parašęs kūrinį, bet oratorius, kurio tekstas tarsi sakomas įsivaizduojamai auditorijai.
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 191 Komunikacijos su auditorija siekiai akivaizdūs jau pačiuose pirmuosiuose Erlicko kūriniuose. Tačiau kad ta komunikacija būtų tikrai užmegzta, labai svarbu autoriui numanyti, kokia yra jo auditorija, kokiam adresatui jis kuria. Pasak V.Kavolio, kiekviename krašte egzistuoja tam tikra jautrumo schema ir interpretacinė bendruomenė, kuri sutaria dėl to, kas svarbu, dėl to, į ką verta atkreipti dėmesį tame pačiame tekste" (30, p.9). Tad šiame skyriuje pamėginsime atsakyti į klausimą, kokiomis retorinėmis priemonėmis Erlickas išreiškia savo tekstų interpretacinės bendruomenės egzistavimo pajautimą. Z.Nauckūnaitė, remdamasi N.Bezmenova, aptaria klasikinės ir šiuolaikinės retorikos skirtumus, kurių svarbiausiu galima pavadinti požiūrio į auditoriją pasikeitimą (33, p.13). Klasikinėje retorikoje auditorija buvo tarsi bevardė minia, kuriai oratorius siekė įrodyti savo tiesą, o šiuolaikinė auditorija - jau ne vien protaujantis, bet ir emocionalus subjektas, kuriam tiesa pateikiama nebe įrodinėjant, o tiesiog bendraujant. Net jei šiuolaikinis oratorius neturi galimybės tiesiogiai komunikuoti su savo auditorija (mūsų nagrinėjamu atveju kaip tik taip ir atsitinka - rašytojo ir skaitytojo komunikacija yra tik numanoma, neakivaizdi), jis vis dėlto nuolat turi ją jausti, nuspėti galimas reakcijas, skatinti palankias emocijas ir užbėgti už akių nepalankioms. Šio skyriaus tikslas - įrodyti, kad Erlickas kaip tik ir vadovaujasi šiuolaikinio oratoriaus nuostatomis. Jo kūryboje nuolat jaučiamas menamos auditorijos egzistavimas, rašytojas jai pataikauja, į ją kreipiasi. Tokia oratoriaus pozicija būdinga ir klasikinei retorikai. Tačiau dažnai Erlickas ir sąmoningai kursto auditorijos reakcijas. Tai - jau šiuolaikinio oratoriaus bruožas, kai skatinamas ne pasyvus auditorijos susikaupimas ir įsiklausymas, o aktyvus bendravimas, abipusė komunikacija. Čia aptarsime, kokiomis retorinėmis priemonėmis ji plėtojama. ORATORIAUS PRISISTATYMAS AUDITORIJAI Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad autoriaus dėmesys auditorijai prasideda nuo jo paties pozicijos - kaip jis prisistato skaitytojui, kaip identifikuoja savo asmenybę, galiausiai kodėl apskritai prabyla. Nuo to, ar jo tekstuose randame atsakymus į šiuos klausimus, daugeliu atvejų priklauso ir mūsų požiūris į pačius tekstus. Taigi kalbant apie auditorijos poziciją Erlicko tekstuose, turbūt pirmiausia verta atkreipti dėmesį į paties autoriaus (šį kartą nebe personažo, o asmenybės) pasirodymą tekstuose bei jo saviidentifikaciją. Jei pamėgintume sužinoti kažką konkretaus apie Erlicką, bene išsamiausiu žinių šaltiniu pasirinktume enciklopedinį žinyną Kas yra kas Lietuvoje", kuriame pateikiami tikslūs duomenys apie iškiliausias mūsų šalies asmenybes. Tačiau būtent Erlicko biografija - vienintelė tokio pobūdžio šiame žinyne! - mus pasitiks tarsi dar vienas jo kūrinys, kurį būtų galima pavadinti autošaržu. Rašytojas prisistato: Erlickas Juozas (g. 1953 03 03), mergautinės pavardės neturi (augo lengvais Tarybų valdžios metais, užtat nei mergauti, nei bernauti neteko). Titulas: Lietuvos žemės raštininkas; pareigos: stebėtojas, rašytojas, dienraščio Lietuvos rytas" priedo Mūzų malūnas" apžvalgininkas; priklausymas partijoms ir organizacijoms: 1953-1990 buvo komunistų partijos priklausomybėje, o 1990 03 11 suteikta laisvė, nepriklausomybė ir pulkininko laipsnis. Paprašytas nurodyti pasiekimus, kuriuos norėtų paminėti, autorius žinynui pateikė tokius duomenis:
AUTORIUS / SKAITYTOJAS Kaune Žemino Ualtruiio
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 193 Moksl. pasiekimai: išrado dviratį, vandentiekį, vėjo malūną, Tarybų Sąjungą ir aulinius batus. 1953 03 03 atrado Lietuvą, už ką buvo suteiktas garbingas Juozo vardas... Sportiniai laimėjimai: 100 g per 3 sek., 1500 g - per 24 vai. Kiti svarbūs faktai: Vasario 16-oji - Valstybės atkūrimo diena, Kovo 11- oji - Nepriklausomybės atstatymo diena, daugiau - nėra. (29, p.187) Be abejo, toks autoriaus prisistatymas solidžiame žinyne - akivaizdi autoironija, patvirtinanti jo pastangas tapti žmogumi-mitu. Erlickas pasirodo viešumoje dangstydamasis rimto juokdario kauke. Jis pats nesijuokia ir tarsi nejuokina kitų. Tačiau jo kalbos apie rimtus, net graudžius dalykus norom nenorom išprovokuoja juoką. Akivaizdu, kad tai jis pasiekia išradingai vartodamas retorines priemones ir pristatydamas savo kaip oratoriaus personą auditorijai. Skaitytojui, kuris nesivargina ieškoti medžiagos apie autorių žinynuose, Erlickas įbruka savo oratorinę kaukę knygose: Juozas Erlickas, gimęs 1953 metais Tarybų Lietuvoje, ten yra sukūręs šeimą ir 8 knygas. Ir nepaisant to, 1990 metų kovo 11 dieną rašytojas ryžtingai nutraukia ryšius su socialistine praeitimi, apsigyvena Lietuvos Respublikoje ir pasuka kapitalizmo kūrimo kryptimi: Fabijoniškėse susirenčia 14 aukštų monolitą, Senamiestyje atidaro humoro dirbtuvę ir kritikos cechą. Tais pačiais metais, kai daugelis rašytojų ima verkti, J.Erlickas pradeda rinkti jų ašaras. (7) Nepalieka jis skaitytojo nežinioje ir pateikdamas Knygą", kur prisistato su apsimestiniu kuklumu, tačiau aiškiai imituodamas biblinę retoriką: Vis dėlto kartais man vaidenasi, neva seniai seniai, grįžęs iš Baltijos kelio, alkanas ir kontūzytas, Knygą" pradėjau būtent aš. Buvo naktis. Keturiasdešimt laipsnių. Ir nė vienos žvaigždelės - nei nuostabios, nei paskutinės... Ilgai žiūrėjau į tamsią Lietuvą... Kitą naktį sukūriau valdžios organus. Juos laimindamas tariau: veiskitės ir daugėkite. Po šių žodžių Rytų pusėj atsivėrė kraštelis aušros. Trečiąją naktį sukūriau vyrus ir moteris pagal savo paveikslą ir panašumą. Jiems patikėjau Lietuvą ir visa, kas joje buvo. O buvo nedaug. Ketvirtąją - pensininkus, menininkus, pedagogus, logopedus, kirminus ir dulkes. Penktąją - perskyriau žodžius, liepdamas vienai jų daliai susikaupti šiukšlių dėžėje, o kitai - ant popieriaus. Šeštąją sušukau: tebūna šviesa! Ir atsirado šviesa. Ji sklido iš Knygos". Tada ilsėjaus ir skaičiau. Regėjau, kad tai yra gera, todėl sakau: broliai ir seserys, imkit ir skaitykit, džiaukitės ir tobulinkitės. Tuomet aš būsiu su jumis, neleisiu jums trūnyti, rodysiu kelią. Ir jūsų kairėj ir dešinėj bus per amžius linksmybės... (3) Tokie autoriaus prisistatymai anaiptol nesuteikia įprastų enciklopedinių žinių, kurias skaitytojai pripratę rasti knygoje. Tai - savotiška autoriaus vizitinė kortelė, o kartu ir intriguojantis įvadas į jo knygą. Save kaip asmenybę kiekvienoje knygoje Erlickas identifikuoja skirtingai, tačiau iš atskirų citatų galima surankioti gana daug bendrų šio implikuojamo autoriaus bruožų. Pirmiausia į akis krinta jo prisistatymas Lietuvos žemės raštininku. Kartu su šia etikete jis prisiima ir objektyvaus istoriko, aprašomų įvykių liudytojo kaukę. Jis pasiverčia žmogumi-fenomenu, pakilusiu virš esamos situacijos, virš visos literatūros, prabylančiu į skaitytoją ir diskredituojančiu visą Lietuvos kultūrinį, politinį, socialinį, literatūrinį ir kitokį gyvenimą. Jis pats tampa žmogumi, be kurio, ko gero, nebūtų ir visos Lietuvos. Juk jis - ir dviračio, ir vandentiekio, ir vėjo malūno, net aulinių batų ir Sovietų Sąjungos išradėjas, nepriklausomos Lietuvos literatūrinio gyvenimo sistemintojas, surinkęs verkiančių rašytojų ašaras, galiausiai žmogus, prilygstantis pačiam Dievui ir pagal Biblijos pavyzdį per 7 dienas sukūręs savo autonomišką pasaulį - Knygą".
194 AUTORIUS / SKAITYTOJAS Maža to, Erlickas ne tik savo literatūrinį autoportretą, bet ir patį kūrybos proceso aprašymą sugeba paversti humoristiniu kūriniu: O kuriu aš labai paprastai. Visų pirma su pilietine aistra išplėšiu iš gyvenamosios vietos, kur esu priregistruotas, gabalą gyvenimiškos tikrovės ir ištirpinu ją nedideliame aliteracijos kiekyje. Gautą tirpalą sumaišau su metaforom ir simboliais, pagal skonį pridedu alegorijos, rečiau onomatopėjos. Viską supilu į savo pasaulėžiūros prizmę, užpilu liaudies šnekamąja kalba, suplaku ir pastatau ant kūrybinės ugnies. Dėl viso pikto įmetu vieną kitą paradoksą. Kai užverda - nukeliu ir ataušinu. Ataušusią kūrybą apibarstau sinonimais ir epitetais, kartais net palyginimais, po to supjaustau eilutėmis ir tvarkingai sudėlioju į siužetinius rėmus. (6, p.66) Autorius aprašo kūrybos procesą kaip neišvengiamybę. Kūryba jam - ne tik prigimtis, bet ir kasdienė rutina, kurioje tarsi virtuvėje verda nauji tekstai, gaminami" pagal specialų receptą. Be to, iš jo aprašymo įsitikiname, kad kūryba Erlickui - ne vien įkvėpimo padiktuoti kūriniai, o ir sąmoningas gaminimas". Lygindami šiame pavyzdyje aprašytą procesą su gaminiais" - konkrečiais tekstais - nesunkiai įsitikiname, kad čia iš esmės neprasilenkiama su realybe - kaip tik tokie ingredientai" ir sudaro jo kūrinius. Iš šios citatos matyti, kad autorius prisistato kaip žmogus, tiesiog negalintis nerašyti. Kūryba jam - realizuotas malonumas kritikuoti ir pliekti aplinką. Autoriaus prisistatymas auditorijai liudija jo kaip rašytojo pagarbą adresatui. Tai kartu ir mandagus gestas (tarsi būtų laikomasi etiketo normų), ir autoironija, iškeliant savo personą virš minios, virš to, kas vyksta aplinkui, laikant save ir Kūrėju, ir Kritiku. Tačiau svarbiausia yra tai, kad autorius žengia pirmą žingsnį tiesioginės komunikacijos su adresatu link. Juk jo prisistatymas tarsi reikalauja atsakomojo prisistatymo. Taigi prikišamai peršama autoriaus saviidentifikacija lemia jo kaip oratoriaus bandymą tiesiogiai užmegzti kontaktą su auditorija. ORATORIAUS POZICIJOS IR VAIDMENYS Erlicko tekstai komponuojami taip, kad adresatas pastebėtų autoriaus pastangas užmegzti komunikaciją su juo. Todėl visai pagrįstai galima kelti klausimą: ar įmanoma Erlicką vadinti ne tik literatu, bet ir oratoriumi? R.Koženiauskienės teigimu, literatas gali užsisklęsti išimtinai meno pasaulyje ir, pabrėždamas savo išskirtinumą ir panieką miniai, tarti: Ir, teisybę pasakius, tėra / Tyluma ir devynetas mūzų" (Cituojami T.Venclovos žodžiai). Tuo tarpu, priešingai nei literatas, oratorius negali pasinerti į tyliąją vidinio pasaulio kontempliaciją, pasislėpti už savo teksto, nusigręžti nuo visuomenės ir jos aktualijų. Atvirkščiai, jis privalo būti matomas, kalbėti čia ir dabar - konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku - žmonių grupei, netgi miniai, tautai, prisitaikyti prie vietos ir laiko dvasios - kitaip nesusilauks pritarimo ir pripažinimo" (31, p.34, 35). Taigi ar atitinka oratoriui keliamus reikalavimus Erlickas - tekstų autorius? Kaip jis komunikuoja su auditorija? Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į kai kuriuos formalius dalykus, t.y. į tam tikras autoriaus paslaugas" auditorijai. Daugelis jo kūrinių turi vienokius ar kitokius prierašus, pastabas, išnašas ir pan. Taip autorius parodo savo atidumą auditorijai - leidžia apie tekstą spręsti ne tik iš jo turinio ir konteksto, bet ir iš savo pastabų, tuo palengvindamas suvokimą ir paversdamas tekstą komunikavimo priemone: Na, ką gi? Sumetam. Nusiperkam. Padarom. O toliau blogai.* Sveikata mano silpna. Jaučiu, kad toliau nelabai.
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 195 - Vyrai, - sakau, - parveskit mane namo. Neliksiu skolingas. - Kur gyveni? - klausia. - Nežinau, - sakau, - aš juk sapnuoju. Tada jie nusispjovė, o mane paliko. Vos tik jie nuėjo, žiūriu - atvažiuoja milicija. Aš labai išsigandau ir pradėjau žnaibyti save. Ir vis tiek nepabudau. Paima jie mane ir veža. - Kur, - klausiu, - vežat? Aš juk sapnuoju. O jie - nieko. Nuveža mane į skyrių ir taip toliau dar. Estamos verdidos.** " šilą ir visus kilus nukrypimus nuo tikrovės, matyt, galima pateisinti tuom, kad aš sapnuoj'u. Tai keiksmažodis. Atrodo, ispaniškas. (6, p.9) Tokios išnašos dubliuoja autoriaus poziciją tekste. Viena vertus, jis yra autorius pasakotojas. Tačiau pateikdamas tokius paaiškinimus išnašose, jis patvirtina autoriaus pasakotojo tapatumą su autoriumi rašytoju: auditorija suvokia, kad tas pats asmuo, kuris pasakoja istoriją, yra jos įvykių dalyvis. Savo tekstuose Erlickas nevengia tapti netgi pasakotoju įsibrovėliu (23, p.238): Kyšis ne širdis, ir jo negalima dalyti kam papuola, bet principas iš esmės tas pats. Viskas, ką gyvenime pasiekiau - tiktai kyšio dėka", - prisipažino ministras, pageidavęs likti nežinomas (klaidingo auklėjimo pasekmės - J.E.). (3, p.443) Pakomentuodamas personažų veiksmus ar žodžius, jis prisistato kaip autorius moralistas, paaiškina savo poziciją dėl aprašomų istorijų. Viena vertus, iš auditorijos atimama sprendimo teisė, oratorius primeta savo nuomonę ir įvykių vertinimą. Tačiau būtent išnašos ir pastabos virsta dar viena priemone norimai adresato reakcijai - juokui - sukelti. Svarbiausia, ką remiantis šiais pasakotojo įsibrovėlio atvejais galima įrodyti, yra tai, jog autorius nuolatos dėmesingas auditorijai. Toks dėmesys liudija jo pastangas supaprastinti komunikaciją, padaryti ją visiškai suprantamą ir aiškią, pasiekti sumanytą efektą ir išvengti bendravimo nesusipratimų. Kita dėmesio auditorijai forma - tai tam tikrų retorikos kanonų laikymasis. Kaip teigia Koženiauskienė, nevalia pamiršti, jog retoriniai tekstai visuomet buvo kuriami komunikacijai. Retorinės kultūros laikais autorius kūrė savo skaitytojui ir klausytojui ne tiek siekdamas saviraiškos, kiek stengdamasis patenkinti retorinius publikos poreikius. Kūrinius ne tik taikyta progai, vietai ir laikui. Jų išsakomos idėjos buvo skirtos kontaktui su klausytojais užmegzti" (31, 1.55). Pagal retorinių tekstų tradicijos reikalavimus Erlickas prabyla savo auditorijai vadovaudamasis klasikinės retorikos normomis. Jis sąmoningai laikosi klasikinės retorikos taisyklių, jas savaip transformuodamas. Tai galima pastebėti vos tik atsivertus kurį nors jo rinkinį. Tiek Viršūnes ir kelnes", tiek Knygą", tiek History of Lithuania" autorius pradeda prakalbomis. Jis pateikia intriguojančią įžangą, pristatydamas rinkinį, o kartu ir prisistatydamas pats. Stilizuotos prakalbos sukuria klasikinio oratoriaus, siekiančio racionalia kalba, estetiškai patraukliu stiliumi įrodyti ir pagrįsti savo teiginius, įvaizdį. Kartu parodomas išskirtinis dėmesys auditorijai. Knyga jai pateikiama ne kaip savitikslė vertybė, o kaip tikslingas produktas, prezentuojantis konkrečius autoriaus siekius, užmojus. Ji virsta kvietimu bendradarbiauti - skaityti ir suvokti, pritarti arba nepritarti autoriaus pozicijai. Be abejo, tokį tikslą turi kiekviena knyga, tačiau Erlickas jį dar ir verbalizuoja, tarsi įgudęs oratorius argumentuodamas auditorijai, kodėl ši knyga jai reikalinga. Pristatydamas Viršūnes ir kelnes", Erlickas ragina skaitytoją tapti kantriausiu ir galbūt paskutiniuoju skaitytoju Lietuvoje: Pasekmės liūdnos. Rašytojų vis daugėja, o skaitytojų - mažėja. Naujausių tyrimų duomenimis, literatūrinė ekvinokcija būsianti
196 AUTORIUS / SKAITYTOJAS 1995 rugpjūčio 20-ąjq, vienuoliktą valandą vakaro. T. y. būtent tada, kai Tamsta skaitysi šias eilutes, rašytojų ir skaitytojų Lietuvoje bus po lygiai. Žinok, kad esi vienas iš jų. Bet lygiosios trunka akimirką. Nėra abejonės, jog po metų skaitytojų liks dvigubai, o po dvejų gal ir trigubai mažiau. Ir nei nuo šv. Kalėdų, nei nuo A.Kalėdos gimtadienio jų neims daugėti. Literatūros proceso dėsniai rūstesni nei gamtos. Galų gale išmuš valanda, kai teliks vienas vienintelis skaitytojas. Nusilenkime jam jau šiandien. (7, p.6) Knygos" įžangoje autorius kreipiasi į Šviesiausiąjį Tėvą ir Viešpatį: Betgi visų mažiausiai reikėtų nerimauti, kad gali būti gėda dėl mano sunkaus darbo arba dėl Tavo įdėtų vilčių, jei tik iš šių mūsų bendrų pastangų mes galėtume tikėtis, jog tauta gaus vaisių, įtinkantį ne tik paprastiems Lietuvos Respublikos piliečiams, bet taip pat ir didžiūnams, duosiantį jiems progą pagalvoti ir pasvarstyti didesnius dalykus ir paskatinsiantį dar kruopščiau rūpintis Tėvynės reikalais. (3, p.5) History of Lithuania" prakalboje oratorius primeta auditorijai slaptos liudytojos vaidmenį: History" rašiau vakarų skaitytojui, bet beveik nėr abejonių, kad ji paklius į rankas ir vienam kitam rytiečiui, gal net lietuviui. (2, p.7) Iš pirmo žvilgsnio tokios prakalbos atrodo tarsi knygos dekoracija, vienas iš jos apipavidalinimo ar net literatūrinio įrėminimo elementų, taigi - savotiškas informacijos perteklius ( perteklius yra tai, kas pranešime nuspėjama, įprasta"; 20,1.26), bet iš esmės jos yra ne kas kita, kaip tiesioginės pastangos užmegzti kontaktą su auditorija, siekimas bendrauti su ja. ( Jei norime, kad mūsų pranešimas pasiektų didelę heterogenišką auditoriją, reikės jį sukurti labiau perteklinį"; 20,1.27). Tokį teiginį pagrindžia ir šiuolaikinė komunikacijos teorija: galime sakyti, kad užkoduotojai (...), kurie vartoja perteklių savo pranešimuose, yra atidūs auditorijai. Jiems rūpi komunikacija. Kurie to nedaro - labiau rūpinasi turiniu arba (jei jie menininkai) forma. Taigi perteklius pirmiausia susijęs su komunikacijos efektyvumu, jos problemų įveikimu" (20, 1.29). Pradėdamas savo rinkinius originaliomis įžangomis, Erlickas užmezga kontaktą su auditorija, suteikdamas jai aktyvios teksto kūrimo proceso dalyvės vaidmenį. Jis atsisako įprastos modernaus menininko pozicijos, deklaruojančios principą menas menui ir demonstratyviai atsisakančios paklusti skaitytojo norams, t.y. masinei kultūrai, ir prisitaiko prie publikos. Autorius nemenkina auditorijos meninio išprusimo lygio, tačiau ir nenusileidžia iki masinės kultūros ir kičo. Jis pasirenka savo variantą- primeta publikai tam tikras pozicijas ar net vaidmenis. Nevengia autorius ir susitapatinti su auditorija, prisiimti vieno iš jūsiškių" vaidmenį. Tai ypač pastebėtina kalbant apie eilėraščius proza, spausdinamus dienraštyje Lietuvos rytas": Kaip chuliganai - apiplėšę jausmus ir protą- prabėga metai... Nusigandę stovim ant slenksčio, laukdami kitų, geresnių... O ką tie išmano Lietuvoj! Bene žino, kokie čia įstatymai, papročiai, puspročiai?.. Prikrės eibių ir išeis nė nestabtelėję ties mūsų gyvenimais. Ir mes vėl stovėsim ant slenksčio. Tik dar labiau nusigandę... (1) Kai autorius tarsi pasislepia po daugiskaitos pirmojo asmens įvardžiu mes", susitapatindamas su skaitytojais, sukuriama intymi bendravimo nuotaika. Kalbėdamas apie universalius jausmus (minėtame pavyzdyje - apie nerimą laukiant Naujųjų metų), jis švelniai primeta savo poziciją auditorijai. Būdamas daugiau modernus oratorius, jis šiuo atveju apeliuoja į auditorijos emocijas. Tokie jausmai, nuotaikos, išgyvenimai - universalūs, tačiau kiekvienas juos jaučia savaip. Susitapatindamas su auditorija,
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 197 autorius sukuria įspūdį, kad jis verbalizuoja skaitančio žmogaus mintis, jausmus, taigi tampa oratoriumi sąjungininku. Šis verbalizacijos aktas paverčia juos tarsi bendrininkais. Priešinga oratoriui sąjungininkui būtų didaktiško oratoriaus pozicija, kuri Erlicko kūriniams taip pat nesvetima: Ak, kaip kankinasi mūsų žmonės, artėjant šventėms! Susirūpinę, susierzinę zuja po parduotuves... Sakau: išvežkit savo artimuosius į tolimiausią mišką - ir tegu straksi tarp eglių su kiškučiais. Ir šventė jūsų namuose bus kasdien. (5) Didaktiškas oratorius jaučiasi kompetentingas mokyti savo auditoriją. Jis, kaip ir oratorius sąjungininkas, dedasi puikiai pažįstąs auditorijos nuotaikas ir išgyvenimus, tačiau, skirtingai nuo pirmojo, jaučiasi ne vienu iš jūsiškių", o pakilusiu aukščiau. Toks komunikacijos variantas atgaivina mokinio ir mokytojo santykių modelį, leisdamas autoriaus idėjas suvokti kaip reikalingus ir svarbius pamokymus, kurių nevalia praleisti pro ausis. Tačiau netgi didaktika, praskaidrinta erlickiško humoro, nėra įkyri, nepykdo, auditorijai tesukelia šypseną ar juoką. Dar vienas oratoriaus vaidmens variantas - paslaugus oratorius, netingintis auditorijai paaiškinti, patikslinti įvairių savo teksto detalių: Deja! Žiūri jie vienas kitam į kišenę, i dantis arba (vėliau, jeigu spėsiu...), štai ji sako, kad aš daug valgau. Kas be ko, šiais laikais padorus žmogus valgydamas atrodo nepadoriai. O ką daryti? Tas, kuris valgo mažai, niekada nieko gero neparašys (nenutapys, nesukomponuos). Tuo gali įsitikinti kiekvienas - reikia tik pasidairyti po bibliotekų lentynas. Kas anuomet valgė, tas ir parašė (net po keletą metrų!). Pieštukas lengvesnis nei kastuvas, bet sunki yra teisybė. Chroniškai liesėjantis rašytojas jos negali pakelti ir ilgainiui ima nekęsti riebesnių. Kitaip sakant, jis ima burnoti prieš valdžią ir juodinti tikrovę. O juk nūnai svarbiausias patrioto uždavinys - formuoti teigiamą pasaulio visuomenės nuomonę, kurti teisingą Lietuvos viziją... iliuziją... Respubliką... (?) (Tėvynė mūsų? Argi ne? Gal aš ir klystu, esu susinervinęs, skubu, atleiskit...) (3, p.285) Tokio tipo oratorius ne tik demonstruoja savo dėmesingumą auditorijai, bet kartu ir provokuoja ją dialogui. Paslaugus oratorius nėra visažinis. Jis tarsi siekia pateikti auditorijai savą teksto variantą jį komentuodamas ir detalizuodamas, tačiau lyg ir sutikdamas, kad gali būti ir kitoks šio teksto variantas. Šis oratorius stengiasi išlikti bešališkas. Panašios pastabos gali paversti oratorių ir pasakotoju įsibrovėliu (23, p.238), arba, pritaikius šį terminą retorikos sričiai, oratoriumi įsibrovėliu, kai jis atkreipia auditorijos dėmesį ne tik į teksto turinį, bet ir į tam tikrus jo asmeninius pastebėjimus, komentarus: Tai atsitiko Krymo sanatorijoj (Štai parašiau eilutę ir apsiverkiau...), per muzikos simfoninės koncertą Skaičiau Diuma, nes buvo prastas oras. (6, p.164) Toks oratoriaus prisiimtas vaidmuo liudija išskirtinį jo dėmesį ir paslaugumą auditorijai, o galbūt net šiokį tokį įkyrumą. Tačiau bet kuriuo atveju tai įrodo, kad autorius nuolatos jaučia auditorijos egzistavimą ir stengiasi į ją orientuotis. Oratorius tarpininkas linkęs atstovauti auditorijai. Jis išsako auditorijos poziciją (tokią, kokią įsivaizduoja esant ar galint būti): Nuo senų senovės žmonija skyla į dvi antagonistines stovyklas: rašytojus ir skaitytojus, štai jūs, skaitytojai, išradote geležinkelį ir kaminus, Baltijos kelią ir Gedimino stulpus. Puiku! Išradote parduotuves, lygintuvus ir pirštines, šaukštus, skyles ir skylamušį. Dar puikiau. Išradote pasiklausymo ir Samagono" aparatus, Birutės kalną ir Šatrijos raganą. Nuostabu!... Bet leiskite, brangūs ponai, užduoti tik vieną vienintelį klausimą: o kas iš to? Kas? Štai į šitą klausimą ir privalėtų atsakyti rašytojai. (7, p.5)
198 AUTORIUS / SKAITYTOJAS Toks oratorius ne tik išdėsto savo argumentus, bet ir tarsi gyvoje diskusijoje pats sau pateikia galimus auditorijos klausimus ir į juos atsako. Neturėdamas galimybės tiesiogiai diskutuoti su savo adresatu, rašytojas pats kartkartėmis užima jo poziciją, stengiasi įsijausti į jo būseną bei nuspėti reakciją į sakomus teiginius. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad Erlickas kaip oratorius gali pademonstruoti platų prisiimamų oratorinių vaidmenų asortimentą. Tačiau svarbiausia, ką stengiamės įrodyti, yra tai, jog jo tekstai kryptingai adresuojami auditorijai. Daugelį jo kūrinių galima pavadinti retoriniais tekstais, nė kiek neprasilenkiančiais su klasikinės retorikos normomis. Autorius nepuoselėja tuščių vilčių atrasti idealų skaitytoją, o veikiau pats stengiasi būti idealiu rašytoju, kurio tekstų skaitymas bei suvokimas nėra komplikuotas ir kartu teikia estetinį pasitenkinimą. Prisiimdamas įvairiausius oratorinius vaidmenis, jis lieka ištikimas pagrindinei - humoristo - pozicijai, pateikdamas savo skaitytojams, pasak U.Eko, ironiją kaip metalingvistinį žaidimą, kuris apima ir tam tikrą rizikos laipsnį; mat visada gali atsirasti toks, kuris ironišką kalbą palaikys rimta" (12, 1.426). Būdamas atidus ir paslaugus auditorijai, Erlickas maksimaliai sumažina komunikacinio nesusipratimo galimybę, akivaizdžiai demonstruodamas ironiško žaidybiškumo elementus. DIALOGAS SU MENAMU PAŠNEKOVU Pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo bachtiniškoji dialogo samprata, remiantis kuria galima kalbėti apie beveik visuose tekstuose slypintį dialogą, tačiau čia bus kalbama apie klasikinę dialogo kaip dviejų individų verbalinių mainų sampratą. Aptardama dialogo vietą retorikos teorijoje Koženiauskienė pastebi, kad retorikos istorinės šaknys įsitvirtinusios dialogo dirvoje: retorika išaugo iš dviejų ar daugiau žmonių keitimosi informacija, iš pasikalbėjimų, iš natūralaus noro įtikinti ir sugebėjimo paveikti kitą asmenį (...), iš klausimų ir atsakymų, kreipimųsi, sušukimų ir skatinimų" (31, p.374). Taigi galima daryti prielaidą, kad kaip tik dialoge ryškiausiai atsiskleidžia oratoriaus gabumai. Jis tampa ne tik informacijos skleidimo šaltiniu, bet ir atviru grįžtamosios informacijos priėmėju. Pirmiausia dialogo įspūdį autorius suformuoja retoriniais klausimais. Retorinis klausimas - tai klasikinis dėmesio auditorijai rodymo pavyzdys: autorius klausia ne todėl, kad nežinotų, ne tam, kad išgirstų atsakymą, o norėdamas paaštrinti dėmesį, padaryti adresatą minties kūrybos dalyviu" (30, p.70). Taigi retorinis klausimas - dar ne dialogas, o veikiau aliuzija į dialoginės struktūros tekstą. Tačiau Erlickas šia priemone nesiriboja ir pamėgina peržengti grožinės kūrybos kaip autoriaus monologo ribas, kai kuriuose tekstuose išradingai sumodeliuodamas įsivaizduojamą dialogą: Vakaras... Daugiaaukščių languose žiebiasi šiltos namų židinio žvaigždės. Jei pabelstum į pirmas papuolusias duris... Kaip malonu, kad užėjot..." - Ir man malonu, kad užėjau..." - Bet kas gi jūs toks? Ko jums reikia?" - Nieko. Ėjau pro šalį... Sakau, užsuksiu..." - Kaip malonu. Dabar taip retai pasitaiko... Prašom prie stalo." - Užteks ir vienos lėkštės." - Ką jūs! Prašom dar." - Paskutinę. Sudievu." - Užsukit dažniau- O gal norėtumėt pas mus ir pernakvoti?" - Dėkui, bet man metas šokti." - Ak, jūs šokate?" - Taip. Nuo tilto". - Gal parodys per televiziją?" - Vargu. Nūnai daug šokančių..." - Labai įdomu. Labai..." (3, p.28) Iš šio pavyzdžio nelabai aišku, kas su kuo kalbasi. Tai gali būti įsivaizduojamas paties autoriaus dialogas su teksto personažu. Tačiau tariamąja nuosaka pa-
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 199 vartotas jei yabelstum leidžia šį pavyzdį traktuoti ir kaip autoriaus įsivaizduojamo skaitytojo dialogą su jo kūrinio personažu. Jei laikytumėmės pastarosios versijos, galėtume teigti, kad taip autorius ne tik skatina auditorijos vaizduotę, leisdamas jai pasijusti vienu iš personažų, bet ir sukuria tokią grįžtamojo ryšio iliuziją, tarsi auditorija iš tikrųjų būtų sureagavusi į jo tekstą, o jis pats būtų tapęs tos reakcijos liudytoju, dabar tik ją atpasakojančiu. Autorius nevengia auditoriją įtraukti į diskusiją ir su menamu pašnekovu: Vienas antai rašė: imkiet mane ir skaitykiet... O jūs neklausykiet: neimkiet ir neskaitykiet. Kodėl? Todėl, kad skaitymas pavojingas jūsų sveikatai. (7, p.7) Čia jis ne tik klausia, bet ir pats atsako į tarsi iš šalies užduotą klausimą. Jis vėlgi prisiima auditorijos patikėtinio vaidmenį, atstovauja jai įsivaizduojamame dialoge su oratoriumi. Ypač išradinga dialogo struktūra Erlicko recenzijose. Dialogo forma čia pravarti oratoriaus tiesai įrodyti. Straipsnyje Pasikalbėjimas su lakštingala" jis pats pateikia auditorijos klausimus, pats į juos atsako, taip suformuodamas tiesioginio bendravimo ir tiesos ieškojimo drauge įspūdį: Laikui bėgant šalimais atsidarytume moderniosios prozos ir kryžiažodžių barą. Deputatui reikia sąmonės srauto? Dešimt. Intrigos? Penkiolika. Ir t.t. Sakot, kapeikos? bet palaukit! Jeigu žmogus neskaito, jam tartum ir nereikia šito. Tačiau jeigu ima ir ką nors perskaito, dažnas gali, kaip sakoma, ir užsivesti". Net nuo vieno ketureilio. O tada jau tik paduok! Kiek surinktume? Paklausite, o kuo tatai skiriasi nuo bibliotekos? Atsakau: skirtumų yra, juolab nemažų: 1. Bibliotekose neduoda užkandos. 2. Ten negalima dainuoti, rūkyti ir spjaudytis. 3. Bibliotekininkas žiūri į skaitytoją kaip į žvėrį... (7, p.293-291) Tokia klausimų ir atsakymų forma palengvina oratoriui pereiti nuo vienos teksto dalies prie kitos, leidžia labai logiškai ir nuosekliai pateikti argumentus. Pastarajame straipsnyje bene įspūdingiausiai sukuriama dialogo iliuzija: rašytojas jį pateikia kaip interviu, kur pats sau užduoda klausimus ir pats atsako: 1. Kuriais metais debiutavote Poezijos pavasario" almanache? Tai atsitiko naktį iš ketvirtadienio į Maskvą. Metų neatsimenu, nes buvo tamsu... 2. Kaip vertinate almanachą? Ar jis reikalingas? Pavasarį nereikalingas. Bet, prasidėjus kūrenimo sezonui, visaip gali būti. (7, p.291-292) Pažvelgus į dialogą filosofiškai, aiškėja, kad jis yra ypatinga bendravimo forma. Kalbėdamas apie dialogo vartojimą, teologas A.Sharma teigia, kad sprendimas įsitraukti į dialogą, jei paanalizuosime, yra filosofinės reikšmės kupinas žingsnis. Misionieriaus situacijoje tiesa yra nedaloma - aš ją turiu, o tu - ne. Tam, kad ją turėtum, turi stoti mano pusėn, nes jos negalima išskirti dalimis, mes galime tik ją pasidalinti. Dialogo situacijoje tiesa taip pat yra nedaloma - aš ją turiu, bet galbūt ir tu ją turi. Tam, kad ja pasidalintume, jei abu ją turime, jai turi atsirasti vietos tarp mūsų. Man nereikia stoti tavo pusėn, tau - mano" (39). Taigi dialogas, skirtingai nei monologas, leidžia tiek oratoriui, tiek auditorijai išlaikyti savo individualumą. Provokuodamas dialogą, oratorius pripažįsta, kad pašnekovas gali turėti savo nuomonę, kuri taip pat gali būti ne mažiau teisinga ir vertinga, nei jo paties. Rašytojas negali tiesiogiai kūrinyje užmegzti dialogo su skaitytojais. Tačiau toks dialogas gali būti numanomas. Erlickas su savo tekstų adresatu kaip tik ir mėgina užmegzti tokį numanomą dialogą arba sukuria įsivaizduojamą. Taip jis pagyvina savo retorinę komunikaciją.
200 AUTORIUS / SKAITYTOJAS {rodžius, kad Erlicko tekstuose ypatinga vieta skirta numanomai auditorijai, galima daryti išvadą, jog vienas svarbiausių jo kūrybos tikslų yra siekimas komunikuoti, ne tik būti suprastam ir įvertintam, bet ir sulaukti tam tikros skaitytojų reakcijos. Jis nuolatos primena, kad ne paprasčiausiai mėgaujasi savo įkvėpimu ir kuria grožinės literatūros tekstus, bet rašo juos turėdamas omenyje adresatą, skaitytoją, suvokėją. Todėl nesuklysime pavadindami Erlicką ne tik rašytoju, bet ir oratoriumi, ne paprasčiausiai kuriančiu vardan pačios kūrybos, o prabylančiu tam, kad būtų išgirstas ir suprastas. IŠVADOS Juozo Erlicko tekstų analizė, kuria buvo siekiama ištirti jo retorinės komunikacijos ypatumus, leido atskleisti vieną iš šio rašytojo populiarumo.paslapčių. Akivaizdu, kad autorius, sumaniai naudodamasis klasikinės retorikos reikalavimais, sugeba perteikti savo kūrinius adresatui, pasiekdamas maksimalaus informacijos efektyvumo. Šiandienos aktualijomis paremti tekstai, nors ir persmelkti postmodernistinės absurdo pajautos, suprantami gana plačiai auditorijai daugeliu atvejų todėl, kad autorius sumaniai pritaiko oratoriaus sugebėjimus aiškiai ir suprantamai išdėstyti savo teiginius grožinėje kūryboje. Apžvelgus Erlicko kūrybos retorinės komunikacijos ypatumus, paaiškėjo, kad: 1. Naudodamasis įvairiomis retorinėmis priemonėmis, autorius kuria originalią ir neįprastą meninę erdvę, kurioje transformuojamos kasdienio pasaulio realijos, paneigiami įprasti dėsniai siekiant atskleisti absurdiškos būties, alogizmų ir komiško tragizmo kupiną virtualią tikrovę. 2. Pateikdamas savo tekstus tarsi žaidimą, autorius ne tik suintriguoja adresatą, bet ir paskatina jį dalyvauti kūrinio prasmės kūrimo procese, be to, sudaro tiesioginio autoriaus ir skaitytojo kaip lygiaverčių partnerių komunikavimo iliuziją. 3. Peržengdamas rašytojo ir skaitytojo santykių ribas, Erlickas tampa autoriumi-oratoriumi, nuolat jaučiančiu auditorijos egzistavimą, bendraujančiu su ja ir net nuspėjančiu galimas jos reakcijas. 4. Erlickas sąmoningai siekia komunikuoti su adresatu, o jo kūryba skatina ne tik suvokti tekstą, bet ir sukelia tam tikrą adresato reakciją - pasibjaurėjimą, susižavėjimą, nuostabą, juoką ar pan. Aktyvus auditorijos įtraukimas į teksto suvokimo procesus leidžia rašytoją laikyti postmoderniu oratoriumi. LITERATURA 1. Erlickas ]. Atodūsis // Lietuvos rytas. 2000 12 30. 2. Erlickas ). History of Lithuania. Vilnius, Tyto alba, 2000. 3. Erlickas ]. Knyga. Vilnius, Tyto alba, 1996. 4. Erlickas /. Mažos gudrybės // Lietuvos rytas. 2000 12 23. 5. Erlickas ]. Papročiai // Lietuvos rytas. 2000 11 04. 6. Erlickas j. Raštai ir kt. Vilnius, Vaga, 1987. 7. Erlickas /. Viršūnės ir kelnės arba tūkstantis ir viena naktis su Ezopu. Vilnius, Vngn, 1995-8. Andrijauskas A. Postmodernizmo ištakos ' r neklasikinių" diskursų erdvė // Miestelėnai: Miestas ir postmodernioji kultūra. Vilnius, Taura, 1995. P.9-32. 9. Bachtin M. Dostojevskio poetikos probl<-" mos. Vilnius, Baltos lankos, 1997.
Laura Barzdaitienė SU RIMTO JUOKDARIO KAUKE 201 10. Backman G. Meaning by Metaphor. An Exploration of Metaphor with a Metaphoric Reading of Two Short Stories by Stephen Crane. Acta Universitatis Upsaliensis, Uppsala, 1991. 11. Baltakis A. Mudviejų vakaras // Meilės lyrika. Vilnius, Vaga, 1986. 12. Bartas R. Teksto malonumas. Vilnius, Vaga, 1991. 13. Bergez D., Barbcris P., De Biasi P.-M., Marini M., Valency G. Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai. Vilnius, Baltos lankos, 1998. 14.Birštonaitė R. Postmoderni naracija: Žvilgsnis j J.Kunčino, J.Erlicko ir R.Gavelio kūrinius // Metai. 1999. Nr.10. 15. CD Encyclopaedia Britannica", 1991. 16. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. 3 leid. Vilnius, Vaga, 1993. 17. Dyer J. John Cheever: Parody and The Suburban: Aesthetics // http://xroads.virginia.edu/~ma95/dyer/cheever4.html 18. Dobryninas A. Nusikaltimų retorika Lietuvos politiniame diskurse // Semiotika: Šiuolaikinio socialinio diskurso analizė. Vilniaus universitetas, A.J.Greimo centro studijos/4. Vilnius, Baltos lankos, 1997. 19. Eko U. Postilė Rožės vardui" 1983 // Eko U. Rožės vardas. Vilnius, Alna-Litera, 1991. 20. Fiske J. Įvadas į komunikacijos studijas. Vilnius, Baltos lankos, 1998. 21. Gadameris H.G. Grožio aktualumas: Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė. Vilnius, Baltos lankos, 1997. 22. Greimas A.]. Semiotika: Darbų rinktinė. Vilnius, Mintis, 1989. 23. Hawthorn J. Moderniosios literatūros teorijos žinynas. Vilnius, Tyto alba, 1998. 24. Hunte D. Žmogaus proto tyrinėjimai. Vilnius, Pradai, 1995. 25. Jakimavičius L. The Pen and Siele. Life is a bed of cabbages", writer Juozas Erlickas says in his interview // Lithuania in the World. 1996. Vol.4. No.5. P.50-54. 26. Jolita Skablauskaitė ir Juozas Erlickas atsako i dešimt Nemuno" anketos klausimų // Nemunas. 1997. Nr.5-6. P.13-15. 27. Jurgclėnaitė R. Lotyniškoji laidotuvių poezija: XVI amžiaus pabaigos Vilniaus akademijos tekstų retorinė analizė. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. 28. Kalėda A. Susvetimėjimo būsena ir jos meninė išraiška // XX amžiaus lietuvių literatūra. Vilnius, Vaga, 1994. P.364-382 29. Kas yra kas Lietuvoje 2000. Kaunas, Neolitas, 2000. 30. Kavolis V. Šiandieninės kultūros tyrimų plotmės // Semiotika: Šiuolaikinio socialinio diskurso analizė. Vilniaus universitetas, A.J.Greimo centro studijos/4. Vilnius, Baltos lankos, 1997. P.7-10. 31. Koženiauskienė R. Retorika: Iškalbos stilistika. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. 32. Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius, Alma littera, 1995. 33. Nauckūnailė Z. Iškalbos mokymas. Kaunas, Šviesa, 1998. 34. Nėris S. Raštai. T.2. Vilnius, Vaga, 1967. 35. Rubavičius V. Žodžiai, pasakyti pristatant Juozo Erlicko Knygą" Vilniui, Lietuvai ir pasauliui, stovint pačiuose Šiaurės Atėnų griuvėsiuose ir jaučiant, kaip neramiai plaka tūkstančių tūkstančiai širdžių, nekantriai laukiančių sielos peno iš savo didžio vyro plunksnos / / Literatūra ir menas. 1996 04 29. 36. Sharma A. Towards a theory of dialogue / / http:/ / www.wcc-coe.org/wcc/what/interreligious/cd32-07.html 37. Simsonailė B. Komiškasis kalbos raiškumas J.Erlicko Knygoje" // Respectus philologicus. 1999. Nr.l. P.41-55. 38. Šiukščius V. Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. P.l 18-124. 39. Župerka K. Stilistika. Šiauliai, Šiaulių universitetas, 1997. 40. Пешков И. Введение в риторику поступка. Москва, Лабиринт, 1998. 41. Проп В. Проблемы комизма и смеха. Москва, Лабиринт, 1999. 42. Рождественский Ю.В. Теория риторики. Москва, Доброцвст, 1999. 43. Современное зарубежное литературоведение (страны Западной Европы и США): Концепции, школы, термины. Энциклопедический справочник. Москва, Интрада, ИНИОН, 1999. Gauta 2002 07 01 Parengta 2003 Ol 19