VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS SPORTO IR SVEIKATOS FAKULTETAS

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS SPORTO IR SVEIKATOS FAKULTETAS KŪNO KULTŪROS TEORIJOS KATEDRA ROMUALDAS KURGANAS LENGVASVORIŲ IRKLUOTOJŲ VYRŲ RENGIMO YPATUMAI MAGISTRO DARBAS (Kūno kultūra ir sportas) Magistro darbo vadovas prof. habil dr. J. Skernevičius Vilnius, 2006

2 TURINYS ĮVADAS...3 1. LITERATŪROS APŽVALGA...5 1.1. Bendrai apie irkluotojų rengimą...5 1.2. Lengvasvorių rengimas...7 1.3. Fizinių ypatybių lavinimas...10 1.4. Techninis rengimas...16 1.5. Lengvasvorių irkluotojų funkcinių galių ir fizinio išsivystymo charakteristika...23 2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODAI...30 3. TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ...35 3.1. Irkluotojų rengimo analizė...35 3.1.1. Metinis ciklas...35 3.1.2. Laikotarpiai...38 3.1.3. Etapai...40 3.1.4. Mezociklai...42 3.1.5. Mikrociklai...44 3.1.6. Pratybų dienos...50 3.2. Lengvasvorių irkluotojų vyrų fizinio išsivystymo, fizinių gebėjimų, funkcinio pajėgumo analizė...52 3.3. Lengvasvorių irkluotojų vyrų fizinio išsivystymo, fizinių gebėjimų, funkcinio pajėgumo kaita metiniame rengimo cikle...61 APIBENDRINIMAS...67 IŠVADOS...70 LITERATŪROS SĄRAŠAS...71 SUMMARY...76 PRIEDAI...79

3 ĮVADAS Aktualumas: Kasmet gerėjantys sportiniai rezultatai atskleidžia vis naujus žmogaus gebėjimus, didelius organizmo funkcijų rezervus (A. Raslanas, 2001). Todėl šiuolaikiniame sporte vyksta neišvengiami pokyčiai. Pastaraisiais metais treniruotės struktūra, jos valdymo teorija ir metodika itin sparčiai tobulinama rengiant didelio meistriškumo sportininkus, nuolat didėja trenerio vaidmuo (P. Karoblis, 1994). Akademinis irklavimas ne išimtis. Nuolat gerėja rezultatai ir didėja konkurencija tarp sportininkų, keičiasi irklavimo inventorius, tobulėja sportininkų testavimo įranga. Mokslininkai pateikia vis naujų rekomendacijų kaip gerinti sportininkų rengimo procesą, kaip suderinti treniruočių apimtį, intensyvumą ir poilsį (T. Jurimae ir kiti, 2006). Todėl aukštų sportinių rezultatų pasiekimui akademiniame irklavime yra būtina išsiaiškinti pagrindines fizines savybes, kurios įtakoja sportinius rezultatus (J. Bourgois ir kiti, 2000; M. Hebbelinck ir kiti, 1980; K.Krupecki, 2000; P.J. Pace ir kiti, 1995). Šiame sporte yra svarbi energija aprūpinančių mechanizmų veikla: aerobinė, anaerobinė glikolitinė, anaerobinė alaktatinė. Taip pat akademiniame irklavime yra reikalinga pakankama jėgos ištvermė, bei tikslūs koordinaciniai judesiai. Ir visa tai turi būti suderinama treniruočių procese (В. С. Алешин, 1989, Приймаков ir kiti, 2003). Bendras irkluotojų rengimas remiasi tam tikrais principais, kurie yra paremti moksliniais tyrimais (Be a coach, 2002). Tačiau akademinio irklavimo treneriai ir specialistai nesutaria dėl vieningos akademinio irklavimo technikos ir mokymo metodikos (В. С. Алешин, 1989). Treneriai ir sportininkai turėtų vadovautis naujausiomis mokslininkų, gydytojų rekomendacijomis, taikyti naujoves treniruočių procese. Tačiau Lietuvos treneriai ir sportininkai dar dažnai vadovaujasi senomis metodikomis. Rengiant lengvasvorius irkluotojus neatsižvelgiama į jų skirtumus nuo normalaus svorio irkluotojų ir jiems taikomos tos pačios treniruočių programos kaip ir normalaus svorio irkluotojams. Lietuvoje irkluotojų fizinės brandos ir funkcinio parengtumo tyrimai atliekami jau daug metų, juos tyrė Raslanas (1998, 2001, 2002), Riaubienė (1998, 2000), Skernevičius, Milašius (2001, 2002), Štaras (1998), Tubelis ir kiti (2003), tačiau lengvasvoriai irkluotojai pradėti tirti neseniai ir literatūros lietuvių kalba šia tema beveik nėra. Be to užsienio literatūra yra sunkiai prieinama dėl menkų trenerių ir sportininkų užsienio kalbos žinių, lėšų stygiaus. Todėl yra aktualu ištirti lengvasvorių irkluotojų rengimo ypatumus, atsižvelgiant į jų funkcines galias ir

4 fizinio išsivystymo charakteristikas. Iškyla mokslinė problema, ieškoti kelių, kaip tikslingiau rengti lengvasvorius irkluotojus atsižvelgiant į jų fizinį išsivystymą. Hipotezė: Tikimasi, kad giliai išanalizavus lengvasvorių irkluotojų rengimo metinį ciklą, funkcinių galių ir fizinio išsivystymo charakteristikas bus galima nustatyti šio rengimo ypatumus ir patobulinti Lietuvos lengvasvorių irkluotojų rengimą. Tyrimo objektas: Lengvasvorių irkluotojų vyrų rengimo ypatumai. Tyrimo subjektas: Lengvasvoriai irkluotojai vyrai. Pagrindinis šio darbo tikslas atskleisti lengvasvorių irkluotojų vyrų rengimo ypatumus. Uždaviniai: 1. Išnagrinėti lengvasvorių irkluotojų vyrų fizinio išsivystymo, fizinių gebėjimų ir funkcinio pajėgumo charakteristikas ir jų kaitą metiniame rengimo cikle. 2. Išanalizuoti didelio meistriškumo lengvasvorių irkluotojų vyrų metinio treniruočių ciklo treniruočių krūvį. 3. Išaiškinti lengvasvorių irkluotojų vyrų rengimo ypatumus metiniame cikle. Mokslinis reikšmingumas: Gauti tyrimo duomenys papildys irkluotojų rengimo teoriją ir metodiką, išplės lengvasvorių irkluotojų rengimo metodologijos žinias. Praktinė reikšmė: Gauti lengvasvorių irkluotojų tyrimo duomenys sudaro prielaidas gerinti Lietuvos lengvasvorių irkluotojų rengimą. Taip pat lengvasvorių irkluotojų fizinio išsivystymo, fizinio parengtumo ir funkcinių galių duomenys gali pasitarnauti Lietuvos lengvasvorių irkluotojų vyrų modelinių charakteristikų sudaryme. Išanalizuota ir apibendrinta tyrimų medžiaga bus pritaikyta Lietuvos lengvasvorių irkluotojų vyrų treneriams ir tai padės Lietuvos lengvasvoriams irkluotojams pasiekti daug geresnių sportinių rezultatų ir didesnių sportinių laimėjimų tarptautinėse regatose, Pasaulio čempionatuose, Olimpinėse žaidynėse. Tyrimo duomenys buvo išspausdinti Sporto mokslo žurnale (R. Kurganas ir kiti, 2006) bei pristatyti IX-ojoje tarptautinėje sporto mokslo konferencijoje Didelio meistriškumo sportininkų rengimo valdymas, kuri vyko 2006 metų vasario 24-25d. Vilniuje (4 Priedas).

5 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Bendrai apie irkluotojų rengimą Sportininkų rengimą būtina vykdyti pagal moksliškai pagrįstą rengimo sistemą, nes šiuo metu aukšti sporto pasiekimai priklauso ne vien nuo žmogaus galimybių pažinimo, bet ir nuo mokslo laimėjimų panaudojimo sportininkų rengimo procese (P. Karoblis, 1994). Akademiniame irklavime nėra paruoštų vieningų irkluotojų rengimo programų, metodikos, nes skirtingų šalių ar net klubų treneriai naudoja skirtingas programas, nuolat jas tobulindami ir kurdami naujas. Be to kiekvienas irkluotojas yra kitoks ir visiems taikyti vieningas treniruočių programas būtų netikslinga. Irkluotojų parengimas labai priklauso ir nuo trenerio kvalifikacijos. Geras treneris atlieka daugelį užduočių. Jis ir mokytojas ir treneris, drausmintojas, vadybininkas, administratorius, socialinis darbuotojas, mokslininkas... Geriausi treneriai remdamiesi mokslo laimėjimais, kuria individualias sportininko rengimo programas bei metodikas. Yra bandyta sudaryti Lietuvos irkluotojų rengimo programą (E.Petkus ir kiti, 2005), tačiau lengvasvorių irkluotojų rengimas joje nenagrinėjamas. Didelio meistriškumo sportininkų rengimas orientuojamas į galutinį prognozuojamo rodiklio pasiekimą varžybose ir nustatytu laiku. Prognozuojamo rodiklio pasiekimas priklauso nuo sportininkų organizmo būsenos, kuri suformuojama taikant įvairius pedagoginius, medicininius, fiziologinius, biocheminius metodus. Svarbiausia sportininkų parengimo būsenos valdymas per treniruočių ir varžybų krūvių dydžius, jų intensyvumą ir įtaką sportiniam rezultatui (P. Karoblis, 1996). Siekiant puikių sportinių rezultatų svarbu nepamiršti ir taktinio meistriškumo reikšmės, kuris esant labai dideliam rezultatų glaudumui reikšmingose regatose gali lemti pergalę (V. Kleshnev, 2005; L. Venclovaitė, A. Raslanas, 2006) Bendras irkluotojų rengimas remiasi tam tikrais principais, kurie yra paremti moksliniais tyrimais. Įvairūs moksliniai tyrimai nubrėžia tam tikras gaires, kuriomis turi būti vadovaujamasi rengiant sportininkus (Be a coach, 2002). Šiuolaikinės sportininkų rengimo sistemos principai pradėjo formuotis 19a. antrojoje pusėje, išaugus sporto populiarumui. Ir tik 20a. 9 dešimtmetyje tobulėjant varžybų taisyklėm, sporto inventoriui, technikai, taktikai susiformavo gana išsami sportininkų rengimo sistema: bendrieji sportininkų rengimo pagrindai, sportininkų rengimo kryptys, metodika, atranka, kontrolė, valdymas, prognozavimas (В. Платонов, 1997, 2004). Elitiniai irkluotojai nėra parengiami greitai. Rezultatų pasiekiama dėka treniruočių ciklų, kurie tęsiasi metus ar netgi dešimtmečius. Šiuo metu pasaulio treniruočių institutuose,

6 treniruočių centruose vystomos tiek ilgo laikotarpio tiek trumpo laikotarpio treniruočių programos. Sporto šakos klasifikuojamos į 2 kategorijas: ankstyvos specializacijos sporto šakos, tokios kaip gimnastika, dailusis čiuožimas ir kt., bei vėlyvosios specializacijos sporto šakos (lengvoji atletika, dviračių sportas). Akademinis irklavimas priskiriamas vėlyvosios specializacijos sporto šakoms ir tam kad tolimesnėje ateityje išugdytume didelio meistriškumo sportininkus yra sukurtas ilgo laikotarpio sportininkų rengimo pavyzdys, kuris yra suskirstytas į atskiras dalis: Pirmame rengimo etape, vadinamame pagrindiniu, dalyvauja 6-9 metų mergaitės ir 6-10 metų berniukai. Šio etapo metu turi būti vystomi pagrindiniai judėjimo įgūdžiai: vikrumas, pusiausvyra, koordinacija, greitis, ištvermė. Užsiėmimai turi būti vykdomi įdomiai, t.y. naudojant įvairius žaidimus. Be to reguliariai ir tinkamai turi būti stebima sportininko daroma pažanga. Antrasis etapas. Sportininkų amžius: mergaičių 9-13m, berniukų 12-14m. Šio etapo metu didžiausias dėmesys yra skiriamas treniruotei, o ne varžyboms. Treniruotės turėtų būti mažo intensyvumo, treniruočių apimtis didesnė nei pirmame etape. Šio rengimo etapo metu pradedama vystyti jėga, mokoma teisingos svorių kilnojimo technikos, supažindinama kaip daromas apšilimas, tempimo pratimai ir kt. Trečiasis etapas. Sportininkai turėtų būti tokio amžius: mergaitės 13-17 metų ir berniukai 14-18 metų. Šio etapo metu didinamas treniruočių intensyvumas, vystoma jėga, techninės ir taktinės sportininkų savybės, taip pat stengiamasi vystyti maksimalią jėgą, naudojant svarmenis. Ketvirtasis etapas. Sportininkų amžius: moterys 17 ir daugiau metų, vyrai 18 ir daugiau metų. Tai yra paskutinis, baigiamasis atletinio rengimo etapas. Šio etapo metu pagrindinis dėmesys skiriamas specializacijai ir visi sportininko fiziniai, techniniai, taktiniai ir kiti pajėgumai turi būti jau nusistovėję. (Coaching education and long term athlete development, 2003). Dabar mes gyvename pasaulyje, kuriame vyksta nuolatinis vystymasis. Šis 4 rengimo etapų pavyzdys reikalauja daug laiko ir investicijų. Būtų idealu jei šis pavyzdys būtų apsvarstytas ir priimtas valstybiniu lygmeniu bei padidintas fizinio lavinimo valandų skaičius mokyklose. Tačiau daugelyje valstybių yra atvirkščiai. Todėl reikalingi įvairūs klubai, kuriuose sportininkai 1 etapo metu galėtų treniruotis 6-7 valandas per savaitę, 2 ir 3 etapų metu 10-14 valandų per savaitę, 4 etapo metu apie 15-30 valandų. Daugelis kitų sporto šakų federacijų tokį 4 rengimo etapų pavyzdį jau patvirtino ir ateityje bus labai įdomu stebėti sportininkų vystymasi per

7 ilgus metus. Irklavimo sporte šis 4 etapų pavyzdys nėra prigijęs ir 6-10 metų vaikai nėra priimami į klubus. Sportinės valtys šiems vaikams yra per didelės ir per sunkios. Standartinės irklavimo klubų programos pradedamos vaikams nuo 10-12 metų. Tačiau irklavimo klubams yra siūloma pradėti ilgo laikotarpio sportininkų rengimo programas jau nuo pirmojo rengimo etapo, nes gabiausi 10-12 metų vaikai jau būna užimti kitomis sporto šakomis. Pirmame rengimo etape klubams siūloma vaikus mokyti bėgimo, šoklumo, metimo technikų 5-6 valandas per savaitę. Antrojo etapo metu vaikai turėtų išmokti pagrindinę irklavimo techniką. Šio etapo metu rekomenduojamos jėgos treniruotės, kurių metu gerinamas pečių, alkūnių, liemens, nugarkaulio, kulkšnies stabilumas, patvarumas. Rekomenduojamos 5-6 treniruotės per savaitę (8-10 valandų per savaitę). Trečiojo etapo metu turi būti tęsiamas irklavimo technikos įsisavinimas, mokoma psichologinio pasiruošimo varžyboms, atsigavimo metodų, priešvaržybinės parengties. Treniruotės turėtų užimti 10-14 valandų per savaitę (7-9 treniruotės). Ketvirto etapo metu sportininkas jau turi būti pasirengęs fiziškai, techniškai, taktiškai, psichologiškai dalyvavimui tarptautinėse varžybose, turi būti tęsiamas irklavimo technikos mokymas, pagal irkluotojo fizinius duomenis pasirenkama lengvasvorių ar normalaus svorio irkluotojų klasė ir atitinkamai sudaromos treniruočių programos. Treniruočių laikas per savaitę turėtų siekiti 15-30 valandų, t.y. 10-14 treniruočių (Coaching education and long term athlete development, 2003). Remiantis minėtais faktais galima daryti išvadą jog akademinio irklavimo sporte norint pasiekti gerų sporto rezultatų, reikėtų pritraukti gabiausią jaunimą pradedant jau nuo 6 metų. Naudojant treniruočių cikluose tokį 4 rengimo etapų modelį, dabartiniai vaikai jau 2016, 2020 ir 2024 Olimpinėse žaidynėse gali tapti nugalėtojais ir pasiekti aukštų rezultatų kitose tarptautinėse varžybose. 1.2. Lengvasvorių rengimas Lengvasvorių klasė pirmą kartą buvo išskirta 1974m. Joje dalyvavo tik vyrai, o nuo 1985m. atsirado ir moterų lengvasvorių klasė. Iki 1992 metų Olimpinių žaidynių programoje nebuvo lengvo svorio irkluotojų kategorijos. Lengvasvoriai irkluotojai galėjo varžytis savo kategorijoje dėl Olimpinių medalių tik nuo 1996 metų (nuo Atlantos Olimpinių žaidynių) dviviečių porinių ir keturviečių pavienių valčių klasėse (K.Krupecki, 2000). Šiuo metu lengvasvoriai vyrai dalyvaudami varžybose negali sverti daugiau nei 72,5kg, o lengvasvorės moterys 59kg. Vidutinis lengvasvorių įgulos svoris valtyje neturi viršyti 70kg vyrų ir 57kg moterų. Lengvasvoriai varžybose sveriami 1-2 valandas prieš pirmą dienos startą. Kadangi lengvasvorių klasėje irkluotojai gali rungtyniauti tik nuo 18 metų, tai pradinis lengvasvorių irkluotojų rengimas nesiskiria nuo normalaus svorio irkluotojų rengimo, o

8 vėlesniame sportininkų rengimo etape įprastos treniruočių programos pritaikomos lengvasvoriams. Vystant maksimaliąją jėgą treniruočių metu lengvasvoriai daugiausiai naudoja 85-95 % nuo maksimalaus svorio (1 pav.). Toks maksimalios jėgos treniruočių intensyvumas padeda išvengti kūno svorio didėjimo, ypač pereinamajame, parengiamajame laikotarpiuose. 1x95% nuo max 2x90% nuo max 3x85% nuo max 1 pav. Lengvasvorių maksimalios jėgos vystymas (Be a coach, 2002, p.35) Rengiant lengvasvorius irkluotojus reikėtų atkreipti dėmesį į svorio reguliavimą. Dauguma tokių sportininkų yra nenatūralūs lengvasvoriai ir nuolat turi kontroliuoti savo svorį varžybinio laikotarpio metu. Tyrimais įrodyta, jog lengvasvoriai, kurie turi viršsvorį virš leidžiamos normos, sumažinę svorį prieš varžybas pasiekia geresnių rezultatų, nei natūralūs lengvasvoriai. (Australian institute of Sport Sports Science/Sports medicine, 2003). Lengvasvorių rengimo procese yra labai svarbu: kasdien kontroliuoti sportininko svorį. Lengvasvoriai daugiausiai kontroliuoti savo svorį mažindami kūno riebalų masę ir palaikydami raumenų masę; kontroliuoti maisto ir gėrimų suvartojimą, naudoti įvairius maisto papildus; nuolat kontroliuoti energijos išeikvojimą; daugiau taikyti aerobinės ištvermės treniruotes;

9 taikyti alternatyvias treniruotes/veiklą. Lengvasvoriams varžybiniu laikotarpiu rekomenduojama kontroliuoti savo svorį kelis kartus per dieną (ryte atsikėlus ir vakare prieš miegą, prieš ir po treniruotės), palaikyti kūno svorį nevaržybinėmis dienomis 2-3 procentais didesnį nei nustatyta norma, kelias valandas prieš svėrimą apriboti skysčių vartojimą, po svėrimo atstatyti skysčių balansą ir vartoti greitai energiją duodantį maistą (sultis, džemą, medų) (Australian institute of Sport Sports Science/Sports medicine, 2003). Akademinis irklavimas yra sporto šaka, kurioje sportininkai įveikia 2000m distanciją pilnu pajėgumu. Dažniausiai distancija varžybų metu įveikiama per 5,5-8 minutes. Šiame sporte egzistuojančios dvi svorio kategorijos lėmė tai, jog kai kurie irkluotojai stengiasi greitai sumažinti kūno svorį, kad galėtų dalyvauti mažesnio svorio irkluotojų kategorijoje ir jų pasirodymas tokiu atveju būtų sėkmingesnis. Irkluotojai dažnai nepaisydami neigiamų sveikatos pasekmių, mažina kūno svorį. Buvo atlikti įvairūs tyrimai kaip staigus kūno masės sumažėjimas prieš varžybas gali paveikti sportininko organizmą. Pavyzdžiui, staigus kūno masės sumažėjimas gali turėti neigiamą poveikį kūno termoreguliacijai ir imuninei sistemai, gali sutrikti skysčių balansas organizme (C.M. Burge ir kiti, 1993; A. M. Penkman, J. G. Bell, 2003). Rengiant lengvasvorius irkluotojus svarbu laikytis tam tikrų svorio mažinimo rekomendacijų: pats sveikiausias būdas sumažinti kūno svorį yra tai daryti lėtai, naudojant reikiamą kiekį skysčių ir tinkamai maitinantis, t.y. kūno svoris mažinamas sistemingai ir vėliau kontroliuojamas; yra 2 pagrindiniai sveikatos rizikos veiksniai mažinant kūno svorį, tai dehidratacija ir netinkama mitybos sukeltos problemos. Dehidratacija yra viena iš pavojingiausių sportininko organizmui; karštoje aplinkoje praradus 2-4 procentus vandens, stipriai sumažėja VO2max, didėja kraujo klampumas; treniruočių ar varžybų metu nepakankamas skysčių kiekis organizme gali lemti sportininko kūno perkaitimą, kuris gali sukelti organizmo išsekimą, mėšlungį ir kitas neigiamas pasekmes; pilnam organizmo skysčių balanso atstatymui reikia 24 valandų; kai naudojami staigūs kūno masės sumažinimo metodai, prarandama visų pirma skystis ir raumenų masė, o ne riebalai. Tai lemia raumenų karbohidratų sumažėjimą (glikogeno) ir raumenų skysčio sumažėjimą;

10 staigus kūno masės sumažėjimas gali lemti ir psichologinius sportininko pokyčius, kurie vėliau neigiamai atsilieps varžyboms (Svorio mažinimo rekomendacijos, 2003 ). Taigi rengiant lengvasvorius irkluotojus svarbu atsižvelgti į tam tikrus jų skirtumus nuo normalaus svorio irkluotojų, pritaikyti jiems irkluotojų rengimo programas, nuolat kontroliuojant svorį remtis mokslo žiniomis. 1.3. Fizinių ypatybių lavinimas Sportininkų treniruočių procese skiriamas bendrasis ir specialusis fizinis rengimas. Bendrojo fizinio rengimo metu lavinamos pagrindinės fizinės ypatybės, o specialiojo fizinės ypatybės, būtinos siekiant pasirinktos sporto šakos sėkmingų rezultatų (V. Kuklys ir V. Blauzdys, 2000). Akademinis irklavimas yra ciklinė sporto šaka. Viena iš svarbiausių ypatybių, kuri lemia irkluotojų fizinį parengtumą yra aerobinė ištvermė (J.Skernevičius, 1997; F.C.Hagerman, 1984, Specialized Strength training for rowers, 2005). Tačiau ne mažiau svarbu akademiniame irklavime be ištvermės lavinti ir jėgą, greitumą bei lankstumą. Ištvermė organizmo atsparumas įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams, tokiems kaip deguonies trūkumas, karštis, fizinis krūvis (V. Kuklys ir V. Blauzdys, 2000). Mokslininkai ištvermę sportinėje veikloje klasifikuoja labai įvairiai. Pagal mechaninės energijos gamybos būdus dirbančiuose raumenyse ištvermė skirstoma į 8 grupes (1 lentelė). 1 lentelė. Ištvermės rūšys pagal mechaninės energijos gamybos būdus dirbančiuose raumenyse (J.Skernevičius, 1997) Ištvermės rūšis Anaerobinio alaktatinio energijos gamybos būdo ištvermė Apibūdinimas Tai sugebėjimas kuo ilgiau tuo pačiu intensyvumu dirbti trumpą darbą, kai ATF resintezė organizme vyksta iš kreatinfosfato be deguonies. Ši ištvermė reikalinga bėgant trumpus nuotolius ir trumpai dirbant kitą labai intensyvų darbą. Lavinant anaerobinę alaktatinę ištvermę labai trumpam darbui, reikia daug kartų labai dideliu intensyvumu kartoti 6-12 sek. trukmės darbą, darant 1-1,5 min poilsio pertraukėles. Kadangi anaerobinės glikolizės reakcijos suaktyvėja sunaudojus 60-80 proc. KF, todėl po keleto kartų darbo reiktų pailsėti ilgiau kaip 12-15 min., kad būtų sudeginta

11 Mišaus anaerobinio alaktatinio ir glikolitinio energijos gamybos būdo ištvermė Anaerobinio glikolitinio energijos gamybos būdo ištvermė Mišraus anaerobinio glikolitinio ir aerobinio energijos gamybos būdo ištvermė Darbo, maksimaliai naudojant deguonį, ištvermė susikaupusi pieno rūgštis. 15-40 sek. trunkantį maksimalaus intensyvumo darbą reikėtų priskirti prie mišrios energijos gamybos iš KF ir glikogeno būdo. Šią ištvermę ugdo 20-60 sek. trunkantis darbas kartojamas keletą kartų. Tokių treniruočių uždavinys yra sukelti pakitimus organizme, kad poilsio metu kauptųsi daugiau KF, glikogeno, daugėtų fermentų, skatinančių greitą ir ilgą energijos gamybą be deguonies. Dirbama labai dideliu intensyvumu. Tai darbo ištvermė, kai energijos gamyboje vyrauja anaerobinės glikolizės reakcijos, tai 50-120 sek. maksimalaus intensyvumo (šiai darbo trukmei) darbas. Svarbu žinoti, kad 60-120 sek darbo pabaigoje, parūgštėjus organizmo terpei, centrinė nervų sistema verčia kraujotakos ir kvėpavimo sistemas dirbti labai intensyviai, tačiau kraujagyslės, kapiliarai dirbančiuose raumenyse dar nepraleidžia reikiamo kraujo kiekio, ir širdžiai dirbti labai sunku. Toks krūvis ne visada gali atitikti širdies adaptacines galimybes, todėl tokias treniruotes galima taikyti tik po tam tikro laikotarpio, kai širdis sustiprinama iki reikiamo lygio. Ši ištvermė būtina irkluojant 1000-2000m. Tokio darbo ištvermė priklauso nuo raumenų sugebėjimo energiją gaminti be deguonies, darbingumą palaikyti esant daug rūgščių organizme, taip pat nuo energijos gamybos iš angliavandenių su deguonimi, nuo kraujo prisisotinimo deguonies, jo pristatymo į dirbančius raumenis, nuo raumenų sugebėjimo paimti deguonį iš kraujo ir intensyvaus deguonies naudojimo juose. Lavinant šios rūšies išvermę reikia didinti maksimalaus deguonies sunaudojimo galimybes, artinti anaerobinį slenkstį prie MDS, didinti anaerobinių glikolitinių procesų aktyvumą ir ilgalaikę gamybą, didinti šarminių junginių kiekį organizme. Aerobines galimybes lavina, kraujotakos ir kvėpavimo sistemas stiprina, adenozintrifosfato resintezę su deguonimi raumenyse gerina treniruotėse tolygiu ir pakaitiniu intensyvumu įveikiamos ilgos atkarpos. Šios ištvermės pagrindas yra gausus deguonies naudojimas kiek galima ilgiau. Lavinant šią ištvermę iš esmės didinamas MDS gerinant deguonies pristatymą ir didinant jo panaudojimo intensyvumą bei trukmę raumenyse. Darbo, maksimaliai naudojant deguonį, ištvermę lavina toks darbas, kuris vyksta ne mažesniu kaip anaerobinio slenksčio intensyvumu ir gali būti

12 Aerobinio darbo ištvermė Ilgo aerobinio darbo ištvermė Kartotinio darbo ištvermė padidintas iki kritinės intensyvumo ribos arba dar daugiau. Atkarpos, įveikiamos anaerobinio slenksčio ribose, turi būti tokio ilgio, kad darbas truktų iki 30 min., o darbo, atliekamo kritiniu intensyvumu, trukmė turėtų būti 6-10 min. Šią išvermę nulemia kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinis pajėgumas, dirbančių raumenų gebėjimas susitraukinėti, energiją gaminti ilgą laiką, energetinių medžiagų kiekis organizme, centrinės nervų sistemos gebėjimas ilgą laiką reikiamu lygiu koordinuoti visų funkcijų veiklą. Aerobinio darbo ištvermę lavina darbas, kurio intensyvumas būna nežymiai didesnis už anaerobinio slenksčio intensyvumą, tačiau labai svarbu turėti aukštą anaerobinio slenksčio intensyvumą, nes tai lemia darbo galingumą. Dirbant ilgiau kaip 1,5-2 valandas organizme baigiasi angliavandenių atsargos ir energijos gamyboje raumenyse pradedami labiau naudoti riebalai. Dar ilgiau dirbant energijos gamybai pradedami naudoti baltymai. Šios ištvermės reikia ilgą laiką kartojant didelio intensyvumo darbą su poilsio pertraukėlėmis. Čia didžiausias vaidmuo tenka organizmo sugebėjimui greitai atsigauti. В. С. Алешин (1989) skiria 3 išvermės rūšis: 1. Bendra ištvermė sportininko organizmo galimybės ilgą laiką atlikti bet kokį fizinį darbą įtraukiantį daugelį raumenų grupių. Dirbama mažu ir vidutiniu intensyvumu ilgą laiką. 2. Greičio ištvermė organizmo atsparumas deguonies trūkumui ir pieno rūgšties didelei koncentracijai raumenyse ir kraujyje. Išlaikomas didelis tempas ir valties greitis. 3. Specialioji išvermė organizmo galimybės efektyviai ištverti specifinį darbą ribotą laiką. Laikas priklauso nuo specializacijos reikalavimų. Šios išvermės lygis labai priklauso nuo bendros ir greičio ištvermės išvystymo lygio, technikos ir kitų faktorių. Lavinant irkluotojų ištvermę yra naudojami penki pagrindiniai ištvermės lavinimo treniruočių metodai: tolygus, pakaitinis, tempo, intervalinis ir kartotinis. Naudojant tolygų metodą ilgai dirbama pastoviu arba laipsniškai didėjančiu iki vidutinio intensyvumu. Krūvio trukmė turėtų būti apie 60-90 min. Šiuo metodu ugdoma bendroji ištvermė. Pvz.: Akademiniame irklavime naudojant šį metodą treniruotės galėtų būti: 1) irkluojant 15 km tempu 24 yr/min

13 2) irkuojant 5 km tempu 20 yr/min. 3) 5 km tempu 24 yr/min. 4) 5km tempu 28yr/min (В. С. Алешин, 1989). Pakaitiniam metodui būdingas laipsniškas intensyvumo didinimas ir mažinimas (J.Skernevičius, 1997). Irklavime šis metodas gali būti apibūdintas kaip valties greičio kitimas, keičiant irklavimo tempą ir yrio galingumą. Pakaitinis metodas vysto aerobines organizmo galimybes, bendrą ištvermę. Kaitaliojant jėgą ir galingumą yra vystoma specialioji jėga (valties greičio padidinimas, sustiprinant yrį) arba specialioji ištvermė (pagreitėjimai). В. С. Алешин (1989) siūlo šiuos pakaitinio metodo variantus. 1 variantas: 2 min 30 yr/min tempu + 2 min 22 yr/min tempu ir tęsiant toliau pakaitomis be pauzių. Treniruotės trukmė 30-60 min. 2 variantas: 2 min 32 yr/min tempu + 1 min 26 yr/min tempu, toliau tęsiant pakaitomis. Serijos trukmė 30 min. 2 min 34 yr/min tempu + 2 min 26 yr/min tempu, toliau tęsiant pakaitomis. Serijos trukmė 20 min. Poilsis 20 min. 1min 36 yr/min tempu + 1 min 26 yr/min tempu, toliau tęsiant pakaitomis. Serijos trukmė 20 min. Taikant pakaitinį ir tolygų metodą didinamos organizmo aerobinės galimybės, taip pat įtvirtinama technika irkluojant gana dideliu tempu bei stipriais yriais. Taip pat organizmas prisitaiko prie darbo intensyvumo pokyčių (В. С. Алешин, 1989). Naudojant tempo metodą ištisinės treniruotės metu yra įveikiami artimi varžybiniams nuotoliai dideliu tolygu greičiu. Irklavimo sporte jei iki varžybų dar yra nemažai laiko įveikiami nuotoliai yra kur kas ilgesni. Tačiau artėjant varžyboms jie trumpėja, o tempas didėja. Intervalinis metodas priskiriamas prie darbo su poilsio pertraukėlėmis. Intervalinėje treniruotėje griežtai nustatytas 30-90 sek. trukmės intensyvus darbas derinamas su aktyviu poilsiu: kai pulso dažnis padidėja iki 170-180 tv./min, aktyviai ilsimasi, kol pulsas suretėja iki 120-130 tv./min. (J.Skernevičius, 1997). Intervalines treniruotes galima taikyti tik tada, kai prieš tai buvusioms treniruotėms buvo taikomi kiti metodai, nes naudojant šį metodą yra labai apkraunama širdis. Pvz. 8 kartai po 1,5min irkluojant varžybiniu tempu. Poilsio pauzės tarp intervalų 2, 2, 2, 10, 2, 2, 2 min. (В. С. Алешин, 1989)

14 Kartotiniam metodui būdingas nustatytų atkarpų įveikimas nurodytu intensyvumu. Akademiniame irklavime naudojant šį metodą atkarpų ilgis dažniausiai būna nuo 1000-2500 m. Pasirinktos atkarpos kartojamos keletą kartų su poilsio pertraukomis. Kartotinio metodo paskirtis vystyti bendrąją išvermę. Kartotinio metodo pavyzdys irklavime galėtų būti 4 kartai po 2000m 32 yr/min tempu su poilsiu tarp atkarpų po 10 minučių. Specialaus sportininkų pasirengimo lygio nustatymui, atitinkamos varžybinės nuotaikos sukūrimui skiriamas dar vienas metodas kontrolinis metodas. Naudojant šį metodą įveikiami varžybiniai nuotoliai visu pajėgumu, užfiksuojant laiką. Atkarpų įveikimas kartojamas 2-3 kartus. Kontrolinės treniruotės metu galima prognozuoti būsimą varžybų rezultatą. Kaip kontrolinę treniuotę galima panaudoti antraeiles varžybas. Jėga gebėjimas įveikti išorinį pasipriešinimą arba jam nepasiduoti arba pamažu pasiduodant raumenų pastangomis (V. Kuklys ir V. Blauzdys, 2000). Irklavime jėga reiklalinga atliekant bet kurį irklavimo pratimą (V. Nolte, 2005), nes kiekvienas dirbantis raumuo turi išvystyti optimalią jėgą, kad nenukentėtų irklavimo technika. Lavinant jėgą, jos didėjimas priklauso nuo sportininko parengtumo ir kitų veiksnių. Kuo sportininko parengtumas mažesnis, tuo jėga vystosi intensyviau. Augant meistriškumui jėgos vystymosi tempai mažėja, todėl jėgos vystymosi tempai tuo atveju turi būti vykdomi specialiomis jėgos lavinimo priemonėmis. Parenkant sportininkui jėgos pratimus atsižvelgiama į akademinio irklavimo specifiką, sportininko fizinį parengtumą. Pereinamąjame laikotarpyje ir I parengiamojo laikotarpio etape vyrauja bendri jėgos pratimai. Tolimesniuose parengiamojo laikotarpio etapuose ir varžybiniame laikotarpyje jėgos treniruotės yra labiau specializuotos. Svarbu žinoti, jog sportininkui nesitreniruojant nors vieną savaitę jis gali prarasti iki 30 procentų savo jėgos. (В. С. Алешин, 1989) Pagrindiniai jėgos lavinimo pratimai yra 2 rūšių: pratimai išoriniam pasipriešinimui įveikti (pritūpimai su svarmenimis, irklavimas su stabdžiu ) ir pratimai įveikti savo kūno svorį. Jėgos lavinimo pagrindiniai metodai yra 2. Tai izometrinis ir kartojimo metodas. Kartojimo metodas pagal keliamo įrankio svorį ir kartojimų skaičių turi 3 variantus. Pirmasis kai metodas taikomas įveikiant nedidelį išorinį pasipriešinimą (keliamas nedidelio svorio įrankis daug kartų, kol visai pavargstama). Antrasis kai metodas taikomas keliant vidutinio svorio įrankį dideliu greičiu, kol žymiai pradeda mažėti pratimo atlikimo greitis. Trečiasis - kai metodas taikomas keliant maksimalų svorio įrankį ( V. Kuklys ir V. Blauzdys, 2000).

15 Izometrinis metodas. Naudojant šį metodą įtemptas raumuo išlaikomas ilgiau nei taikant kartojimo metodą. Atliekant jėgą lavinančius izometrinius pratimus reikia laikytis pagrindinių metodikos reikalavimų: treniruotė metu jiems skirti 8-12 min, daryti 4-6 pratimus. Pratimo atlikimo trukmė 5-10s. Pratimas kartojamas 2-3 kartus. Pertrauka tarp pratimų 1-2 minutės (V. Kuklys ir V. Blauzdys, 2000). Akademiniame irklavime taip pat naudojami kombinuoti dinaminiai ir izometriniai pratimai. Greitumas gebėjimas atlikti judesius dideliu greičiu. Greitumą lemia nervinių procesų paslankumas ir stiprumas, raumenų jėgos išlavėjimas, raumenų elastingumas, sąnarių paslankumas, gebėjimas atpalaiduoti raumenis, sportinės technikos tobulumas, ištvermės lygis, valios savybės, biocheminiai procesai raumenyse. Greitumo reiškimosi formos yra: 1) psichomotorinės reakcijos greitis, 2) vienkartinio judesio greitis; 3) judesių dažnis (yrių skaičius per minutę) ( V. Kuklys ir V. Blauzdys, 2000). Akademiniame irklavime svarbūs tiek laiku pradėti pirmieji yriai starto metu, tiek greitas ir stiprus raumenų susitraukimas visoje distancijoje, bei judesių dažnis valties greičio išvystyme. Lavinant greitumą svarbu, kad sportininkai būtų nepavargę, todėl greitumo pratimus rekomenduojama atlikti treniruotės pradžioje. Greičio mažėjimas yra pirmasis požymis, kad greitumo lavinimo treniruotę reikėtų nutraukti ( V. Kuklys ir V. Blauzdys, 2000). Greičio savybių lavinimo formos: 1) Nuolat greitėjantis irklavimas 100-200m atkarpose. 2) Irklavimas su sutrumpėjusiu privažiavimu. Tokia irklavimo forma vysto didelį tempą startinėje zonoje. 3) Intervalinis irklavimas maksimaliu greičiu. 4) Startas iš vietos. Daroma 10-20 startinių yrių (В. С. Алешин, 1989). Lankstumas gebėjimas atlikti didelės amplitudės judesius. Lankstumą lemia: sąnarių sandara, jų paslankumas, raiščių, sausgyslių ir raumenų elastingumas, sąnario kapsulė, kiti audiniai, išorinė aplinka, temperatūra, paros laikas. Lankstumas yra 2 rūšių: aktyvus ir pasyvus ( V. Kuklys ir V. Blauzdys, 2000). Aktyvus lankstumas tai tokios judesio amplitudės, kurios pasiekiamos savo kūno raumenų pastangomis raumenims aktyviai dirbant. Pasyvus lankstumas kai atliekamas judesys arba išlaikoma tam tikra kūno dalių padėtis veikiant išorinėms jėgoms, kūno raumenys atpalaiduoti, pasiduoda tempimui. Dar kiti autoriai lankstumą skirsto į dinaminį ir statinį. Sportinėje veikloje labai reikšmingas geras aktyvus dinaminis ir statinis lankstumas. Pasyvaus lankstumo pratimais galima gerinti ir aktyvųjį lankstumą (J.Skernevičius, 1997).

16 Taigi irklavime labai svarbios kiekviena iš sportiniko savybių: jėga, greitumas, išvermė ir lankstumas. Kiekviena iš šių sportininko savybių paėmus atskirai yra labai svarbi. Tačiau maksimalaus efekto irkuojant galima pasiekti tik kompleksiškai suderinus visas šias savybes. 1.4. Techninis rengimas Sportininkas tinkamai įvaldęs savo sporto šakos techniką ir suderinęs ją su fiziniu pajėgumu gali žymiai pagerinti savo sportinius rezultatus. Nors kiekvienoje sporto šakoje techniškumas vaidina svarbų vaidmenį, tačiau irklavime techniškumas yra ypač svarbus siekiant aukšto lygio rezultatų (А. Ф. Камаров, 1975, Rowing power correlation with stroke rate, 2002). Nėra prasmės vystyti jėgą, ištvermę, kitus sportininko gebėjimus, jei jie negali būti panaudoti valties judėjimo greičiui padidinti. Pavyzdžiui, esant blogai irklo įdėjimo į vandenį technikai ir per greitai privažiuojant sėdynėle vieno yrio metu galima prarasti apie 10-20 cm valties judėjimo kelio, o 2000m distancijoje aštunvietėje valtyje po maždaug 240 yrių galima prarasti net 48 m valties judėjimo kelio (В. С. Алешин, 1989). Teigiama jėga Neigiama jėga 2 pav. Kryptinės jėgos akademiniame irklavime (T.S. Nilsen ir kiti, 2005) Analizuojant galima pastebėti, kad atleto ir valties judėjimas daugiausiai priklauso nuo fizinių dėsnių, kurie yra irklavimo technikos pagrindas (Biomechanika akademiniame irklavime, 1987). Irklavimo tikslas yra turėti sportininką ir judamąją galią, kad valtis judėtų vandeniu. Kitų rūšių valtyse judėjimo jėga gali būti burės arba motoras. Akademiniame irklavime judėjimo jėga priklauso nuo sportininko fizinio išsivystymo, funkcinių galių ir nuo jo techniškumo (Be a coach, 2002; Rowing technique painting a clear picture, 2005). Akademinio irklavimo valtyse,

17 varomoji jėga yra teikiama besikaitaliojančiu ritmu, kadangi kai irklas būna vandenyje yra naudojama sportininko jėga, o kai irklas būna ore tada sportininko jėga nenaudojama. Yrio metu sportininkas juda pirmyn ir atgal ant slankiojančios sėdynėlės valtyje, sukurdamas teigiamą ir neigiamą jėgą. Teigiama jėga lemia valties judėjimą į priekį, o neigiama jėga trukdo valties judėjimui į priekį (2 pav). 1) kreivė a valties greitis 2) kreivė b valties pagreitėjimas 3) kreivė c valties priekio (bow) ir galo (stern) judėjimas (supimasis) 3 pav. Akademinio irklavimo valties judėjimo analizė (Be a coach, 2002)

18 Kaip šios jėgos veikia galima aiškiai matyti žemiau pateiktoje schemoje, sudarytoje pagal Wenzel Joesten atliktų tyrimų rezultatus (3 pav.). Kreivės minėtoje schemoje vaizduoja valties greičio pokyčius yrio metu. Jos buvo sudarytos išanalizavus valties judėjimą ir sportininkų techniką vaizdo juostose. Valties greičio diagrama (kreivė a, 3 pav.) parodo valties greičio pokyčius vieno yrio metu lyginant su vidutiniu valties greičiu. Ši kreivė padeda nustatyti ar sportininkas/komanda yra įvaldę gerą ar blogą irklavimo techniką. Jei sportininkas/komanda yra gerai įvaldžiusi irklavimo techniką, tokioje kreivėje bus mažesni greičio pokyčiai nuo vidutinio valties greičio (kreivės savybės neturi būti pakitusios). Kreivė b (3 pav.) rodo valties pagreitėjimą. Valtis įgauna didžiausią pagreitį yrio metu ir mažiausia poilsio po yrio metu. Po kreive b esantys skaičiai rodo sportininko padėtį viso yrio ciklo metu (sekundėmis). Valties supimosi (judesių) kreivė (kreivė c, 3 pav.) rodo išilginę valties svyravimo amplitudę. Šioje schemos dalyje yra 2 kreivės: viena rodo valties priekio svyravimo judesius, kita valties galo svyravimo judesius. Masė + Judėjimas = Jėga 4 pav. Kontaktiniai taškai (T.S. Nilsen ir kiti, 2005) Schemoje galima aiškiai matyti, kad maksimalus greitis yra pasiekiamas iš karto po to, kai irklas ištraukiamas iš vandens. Tuo tarpu valties mažiausias greitis būna tuo momentu, kai irklas įdedamas į vandenį. Tam, kad išsiaiškinti minimalias ir maksimalias greičio aplinkybes reikia išanalizuoti sportininko judesius yrio ciklo metu nuo irklo ištraukimo iš vandens momento iki irklo įdėjimo į vandenį momento. Tuo laikotarpiu sportininko kūno svoris yra perkeliamas nuo valties priekio į valties galą (4 pav.). Pvz.: vyrų aštunvietėje valtyje, kur kiekvieno

19 sportininko vidutinis svoris yra 85 kg, judėjimo masė sudaro apie 680 kg (Be a coach, 2002); lengvasvorių vyrų aštunvietėje valtyje, kur kiekvieno sportininko vidutinis svoris yra apie 70 kg, judėjimo masė sudaro apie 560 kg. Kai pradedamas naujas yris, valtyje kūno masė judanti link valties galo turi sustoti ir pakeisti kryptį. Kaip tik tuo momentu atsiranda didelis jėgos kiekis, kuris trukdo valties greičiui. Ši neigiama jėga perduodama valčiai per pakojas (A, 4 pav.). Poilsio metu (užbaigus yrį) vyksta atvirkštinis procesas: kūno masė krypsta į valties priekį ir tai leidžia valčiai laisvai judėti su minimaliu pasipriešinimu. Vienintelis būdas sumažinti neigiamos jėgos poveikį yra tinkamas irklo įdėjimas į vandenį (B, 4 pav.). Pagrįstai teigiama, kad svarbiausias yrio momentas yra tinkamas irklo įdėjimas į vandenį. Todėl irklą įdėjus į vandenį dar prieš pradedant stumtis kojomis nuo pakojų galima sumažinti neigiamos jėgos poveikį, perduodant tą jėgą irklo menčiai. Tačiau, nepaisant to kaip tinkamai irklas bus įdėtas į vandenį, dalis neigiamos jėgos visada išliks ir valties greitis tik įdėjus irklą į vandenį visada bus mažiausias lyginant su valties greičiu kitais yrio momentais. Vienas iš tinkamos irklavimo technikos tikslų yra sumažinti neigiamos jėgos poveikį, nes nuo to nemažai priklauso ir varžybų rezultatai. Neigiamos ir teigiamos jėgos sąveikos poveikis per 2000 m distanciją pasikartoja apie 220-250 kartų. Net ir nedidelis greičio sumažėjimas kiekvieno yrio metu lemia mažesnį vidutinį valties greitį ir mažesnį nuirkluotą atstumą per yrį. Pavyzdžiui: nuirkluoto atstumo sumažėjimas 5 cm vieno yrio metu padaugintas iš yrių skaičiaus varžybų metu, lemia apytiksliai 12,5 m mažesnį nuirkluotą atstumą 2000 m distancijoje (T.S. Nielsen ir kiti, 2005). Yrio ciklo fazės. Literatūroje nėra vieningos nuomonės kiek yra yrio ciklo fazių. Vieni mokslininkai išskiria 3-4 pagrindines yrio ciklo fazes: pavyzdžiui paėmimas, yris, pabaiga ir poilsis (The physics and physiology of rowing faster: the stroke, 2005; D.C. Churbuck, 1999). Kiti skirsto yrio ciklą į smulkesnes fazes. Pavyzdžiui S. Redgrave (1995) skiria net 9 yrio ciklo fazes: paėmimo, 5 pačio yrio fazės, pabaiga, irklo išėmimo fazė bei poilsis. Treneriui yra paliekama pasirinkimo laisvė, kuria teorija vadovautis sportininko rengimo metu ir kurią mokslininkų nuomonę pasirinkti, siekiant atkreipti sportininko dėmesį į yrio fazes tobulinant irklavimo technikos įgūdžius (L. Aleksandravičius, 1981, p. 58-59). Tačiau tik treneris gali nuspręsti, kuriomis metodinėmis priemonėmis vadovautis. Pateiktame pavyzdyje pagal T.S. Nilsen, T. Daigneault, M. Smith (2005) išskiriamos 6 yrio ciklo fazės. 1. Parengiamoji. Šios fazės metu labai svarbu, kad sportininkas panaudotų visą savo ūgį ir neišvestų savo pečių per toli. Tinkamas kūno kampas (apie 45 ) leidžia pakankamai išnaudoti

20 sportininko ūgio duomenis stumiantis kojomis nuo pakojų su sėdynele ir yra idealus kojų jėgos perdavimui yrio metu (5 pav.). 5 pav. Pasirengimas (T.S. Nilsen ir kiti, 2005) 2. Irklo įdėjimas į vandenį ir pirmoji yrio dalis. Irklo įdėjimo į vandenį metu kūno svoris yra perduodamas pakojoms naudojant kojų jėgą. Tai ypač galima pastebėti pirmojoje yrio dalyje (6 pav.). 6 pav. Irklo įdėjimas į vandenį ir pirmoji yrio dalis (T.S. Nilsen ir kiti, 2005)

21 3. Yrio užbaigimo fazė. Pirmojoje yrio dalyje daugiausiai naudojami kojų raumenys. Vėliau įsijungia nugaros raumenys, dar vėliau pečių ir rankų raumenys. Labai svarbu, kad kūno masė būtų efektyviai išnaudojama visą laiką ir kad jėga būtų perduodama irklams (7 pav.) 7 pav. Yrio užbaigimas (II dalis) (T.S. Nilsen ir kiti, 2005) 4. Pabaiga ir poilsis. Kaip pavaizduota 6 pavyzdyje pečiai ir rankos užbaigia yrį. Todėl yrio pabaigoje visą laiką svarbiausia kūno masę laikyti už irklų, kad būtų kuo efektyviau užbaigtas yris (8 pav.). 8 pav. Irio pabaiga ir poilsis (T.S. Nilsen ir kiti, 2005) 5. Poilsis (I dalis). Užbaigus yrį yra svarbu, kad rankos imtų judėti stumdamos irklus nuo kūno. Kitos kūno dalys pradeda judėti tik tada, kai rankos yra visiškai ištiestos (9 pav.).

22 9 pav. Atsigavimo (poilsio) I dalis (T.S. Nilsen ir kiti, 2005) 6. Poilsis (II dalis). Kai rankos būna visiškai ištiestos, į priekį pradeda judėti ir viršutinė kūno dalis. Viršutinė kūno dalis juda į priekį tol, kol pasiekia tinkamą pradinę poziciją (45º). Kai rankos būna ištiestos ir viršutinė dalis yra pradinėje pozicijoje, sportininkas pradeda judėti su sėdynėle į priekį, kad pradėtų naują yrį (10 pav.). Šios yrio ciklo fazės metu yra labai svarbu, kad viršutinė kūno dalis būtų tinkamai paruošta yriui jau prieš tai, kai pradedama judėti su sėdynele į priekį. 10 pav. Atsigavimo (poilsio) II dalis (T.S. Nilsen ir kiti, 2005) Taigi apibendrinant galima sakyti, kad irklavimą įtakoja daugelis faktorių (veiksnių), bet tik pilnai supratus ir įvaldžius irklavimo techniką galima pasiekti gerų rezultatų. Lengvasvorių

23 irkluotojų tinkamas techninis rengimas yra ypač svarbus. Jų ūgis, svoris ir kiti fizinio išsivystymo rodikliai skiriasi nuo normalaus svorio irkluotojų. Be to jų funkcinės galimybės taip pat skiriasi nuo normalaus svorio irkluotojų. Todėl tinkamai įvaldžius irklavimo techniką galima pagerinti lengvasvorių irkluotojų sportinius rezultatus. 1.5. Lengvasvorių irkluotojų funkcinių galių ir fizinio išsivystymo charakteristika Fizinis išsivystymas žmogaus organizmo morfologinių ir funkcinių savybių pakitimo laipsnis. Ūgio, svorio, gyvybinės plaučių talpos ir kiti rodikliai, gauti atliekant įvairius tyrimus rodo žmogaus fizinį išsivystymą ( V. Kuklys ir V. Blauzdys, 2000). Funkcinės galimybės tam tikrų žmogaus organų, jų sistemų ir viso organizmo gebėjimas susiklosčius aplinkybėms įveikti tam tikro intensyvumo ir trukmės fizinį bei psichinį krūvį, dirbti atitinkamo sunkumo darbą ( V. Kuklys ir V. Blauzdys, 2000). Sudarant irkluotojų treniruočių planus reikia būtinai atsižvelgti į sportininko amžių, irklavimo stažą, antropometrinius duomenis, fizinį, techninį, taktinį ir psichologinį parengtumą, funkcinių sistemų būseną, sveikatą, teorinį parengtumą ir kitus faktorius. Lietuvoje irkluotojų, o ypač lengvasvorių irkluotojų fizinės brandos ir funkcinio parengtumo tyrimai vykdomi palyginus neseniai. Be to lengvasvorių klasė Lietuvoje nėra ypač populiari. Todėl labai svarbūs kitų šalių moksliniai tyrimai. Lengvasvorius irkluotojus tyrė J.G. Bell (2003), J.Jurimae ir M.Jurimae (2002), A.M. Penkman, S.Seiler (2003), К. Крупецки (2000) ir kiti. Pavyzdžiui F. Hagerman iš Ohio universiteto, JAV rinko duomenis apie elitinius JAV irkluotojus jau nuo 1964m. Jis palygino 1964m ir 1970m. duomenis su 1992m JAV Olimpinės rinktinės irkluotojų fiziniais duomenimis ir pastebėjo, jog per 30 metų elitinių irkluotojų ūgio bei svorio vidurkis beveik nesikeitė (2 lentelė) (Physiology of the elite rower, 2003). Hagerman pastebėjo, kad geriausių rezultatų pasiekę irkluotojai yra šiek tiek sunkesni nei vidurkis. Kad stambaus kūno sudėjimo irkluotojai turi didesnį pranašumą pastebėjo ir kiti tyrėjai (Hagerman F.C., 1984; J. Jurimae ir kiti, 2000; Shephard R.J., 1998). Tiriant normalaus svorio irkluotojus buvo pastebėta didelė varžybinių rezultatų priklausomybė nuo sportininkų antropometrinių charakteristikų (pvz.: kūno masės, raumenų masės) (Jurimae J. ir kiti, 2000; Russell A.P. ir kiti, 1998).

24 2 lentelė. 1992 m JAV Olimpinės rinktinės sportininkų ūgiai ir svoriai (Physiology of the Elite Rower, 2003) Tiriamųjų skaičius Amžiaus vidurkis Ūgio (cm) vidurkis Svorio (kg) vidurkis Kūno riebalų vidurkis (proc.) Moterys 25 24 178,6 73,6 15,4 irkluotojos Vyrai irkluotojai 35 26 194,1 88,1 8,7 Dėl sunkesnių irkluotojų pranašumo ir lengvesnių irkluotojų ribotų galimybių laimėti buvo įvestos ribojamo svorio irkluotojų moterų ir vyrų grupės, t.y. lengvasvoriai. JAV nacionalinės rinktinės kandidatų testavimo duomenys rodo, kad elitinių lengvasvorių irkluotojų vyrų vidutinis ūgis yra 1,84m, o lengvasvorių moterų 1,7m. Lengvasvorių kūno riebalų procentas yra tik nežymiai mažesnis, palyginus su normalaus svorio irkluotojais. Elitinių lengvasvorių irkluotojų vyrų kūno riebalų masė sudaro 5-7 procentus, moterų mažiau nei 15 procentų (Physiology of the elite rower, 2003). 3 lentelė. Lengvasvorių ir normalaus svorio irkluotojų antropometrinės charakteristikos (J. Jurimae, T. Jurimae, 2002, p.5) Lengvasvoriai vyrai Amžius (m) 20,4±4,7 21,6±3,0 Ūgis (cm) 182,3±3,0 191,1±4,7 Kūno masė (kg) 71,4±2,0 87,1±6,2 Kūno masės indeksas ( kg.m -2 ) 21,6±0,6 23,9±1,6 Kūno riebalų masė (%) 10.0±1.3 10.5±2.6 Raumenų masė (kg) 44,1±3,5 55,0±4,8 Skeleto masė (kg) 10,1±0,5 12,1±0,9 Normalaus svorio vyrai irkluotojai J. Jurimae ir M. Jurimae (2002) tyrimo metu lygino dvi irkluotojų klases: normalaus svorio irkluotojus ir lengvasvorius irkluotojus bei ieškojo ryšio, kaip šių irkluotojų fizinis išsivystymas ir funkcinės galios turi įtakos sportiniams rezultatams. Šiame tyrime dalyvavo 9 Estijos nacionalinio lygio lengvasvoriai irkluotojai vyrai (amžius 20,4±4,7m; ūgis 182,3±3,0cm; svoris 71,4±2,0kg; kūno riebalų masė 10,0±1,3%) ir 11 normalaus svorio irkluotojų vyrų

25 (amžius 21,6±3,0m; ūgis 191,1±4,7cm; svoris 87,1±6,2kg; kūno riebalų masė 10,5±2,6%). Buvo išmatuotas tiriamųjų ūgis, kūno svoris, apskaičiuotas kūno masės indeksas, kūno riebalų masė procentais, raumenų ir skeleto masė. 2000m distancija irkluotojai turėjo įveikti ergometru. Apibendrinus tyrimo rezultatus nustatyta, kad lengvasvorių irkluotojų ūgis, kūno masė, kūno masės indeksas, raumenų masė, skeleto masė yra žymiai mažesnė nei normalaus svorio irkluotojų. Taip pat yra nemažas kūno riebalų masės procentais skirtumas (3 lentelė). Lengvasvorių irkluotojų maksimalus deguonies suvartojimas VO2 max (1.min -1 ) yra žymiai mažesnis nei kitų irkluotojų. Tačiau apskaičiavus VO2max santykinį dydį didelių skirtumų tarp skirtingų irkuotojų klasių nebuvo pastebėta. Palyginius lengvasvorių irkluotojų maksimalią aerobinę jėgą (Pamax), anaerobinį slenkstį W(AT4), vidutinę jėgą 2000m distancijoje pastebėta jog lengvasvorių irkluotojų šie parametrai yra žymiai mažesni. Tačiau žymių skirtumų tarp grupių nepastebėta matuojant anaerobinį slenkstį AT4 širdies dūžiais per min (dūžiai.min -1 ). Taip pat 2000m irklavimo laikas ir laktato prie 350W jėgos rodiklis lengvasvorių irkluotojų buvo žymiai blogesni (4 lentelė) (J. Jurimae ir T. Jurimae, 2002). 4 lentelė. Lengvasvorių ir normalaus svorio irkluotojų vidutinės fizinės veiklos charakteristikos (J. Jurimae, T. Jurimae, 2002, p.6) Lengvasvoriai Normalaus svorio VO2max (l.min -1 ) 4,38±0,33 4,99±0,48 VO2max/kg (ml.min. -1 kg -1 ) 60,1±5,0 57,8±6,4 Pamax (W) 339,4±14,9 383,5±32,5 AT4 (W) 254,1±15,2 295,7±35,7 AT4 (dūžiai.min -1 ) 176,4±6,2 177,5±10,0 LA350W (mmol.l -1 ) 14,5±0,9 9,1±3,9 P2000 (W) 311,8±14,2 379,8±40,9 T2000 (sec) 414,0±2,8 391,2±15,3 VO2max maksimalus deguonies suvartojimas; Pamax maksimali aerobinė jėga; AT4 anaerobinis slenkstis; LA350W laktatas prie 350W jėgos; P2000 vidutinė jėga 2000m distancijoje; T2000 2000m distancijos įveikimo laikas. S. Seiler (2003) savo straipsnyje nagrinėjo JAV nacionalinės rinktinės 1993-1994 metų irkluotojų rezultatus. 1994m. buvo užfiksuoti sportininkų įveiktos distancijos ergometru treji parodymai: 500m, 2000m bei 6000m. S. Seiler apibendrino JAV nacionalinės rinktinės

26 irkluotojų fizines charakteristikas, išskirdamas vyrus ir moteris lengvasvorius (5 lentelė); testavimo rezultatus (6 lentelė). Iš sportininkų fizinio išsivystymo charakteristikų aiškiai matyti, kad lengvasvoriai irkluotojai, tiek vyrai, tiek ir moterys, yra žemesnio ūgio nei normalaus svorio irkluotojai. Be to jų kūno masė yra mažesnė yra mažesnė nei normalaus svorio irkluotojų, nors ir viršija lengvasvoriams irkluotojams oficialiai nustatytą kūno masės svorį. 5 lentelė. Irkluotojų fizinės charakteristikos (S.Seiler, 2003) Amžius, metai Ūgis,m Kūno masė, kg Vyrai 24,9 1,94 95 Lengvasvoriai vyrai 26,6 1,84 73,64 Moterys 26,4 1,8 74,9 Lengvasvorės moterys 29 1,7 59,41 Testavimo rezultatai (6 lentelė) taip pat parodo, kad lengvasvorių irkluotojų (vyrų ir moterų) ergometru įveiktos distancijos rezultatai yra blogesni, nei normalaus svorio irkluotojų. 6 lentelė. 1994m rudens JAV nacionalinės rinktinės testavimo rezultatai minutėmis (S. Seiler, 2003) 500m Greitis/500 2000m Greitis 6000m Greitis Vyrai 1:20 1:20 5:58.3 1:29.5 19:05 1:35 Lengvasvoriai vyrai 1:26.8 1:26.8 6:19.9 1:35 20:25 1:42 Moterys 1:34 1:34 6:52.5 1:43 21:51 1:49 Lengvasvorės moterys 1:41.9 1:41.9 7:21.6 1:50 23.44 1:58.7 S. Seiler (2003) gautus rezultatus išskyrė į 3 matricas procentais pagal irkluotojų galutinį laiką (7 lentelė, 8 lentelė, 9 lentelė). Tokiu būdu 500m, 2000m ir 6000m distancijose pagal išskirtus procentinius dydžius aiškiai matomas skirtumas tarp lengvasvorių irkluotojų ir normalaus svorio irkluotojų.

27 7 lentelė. 500m testavimo rezultatai procentais (S. Seiler, 2003) Vyrai Lengvasvoriai vyrai Moterys Lengvasvorės moterys Vyrai 100 Lengvasvoriai vyrai 92.16 100 Moterys 85.1 92.3 100 Lengvasvorės moterys 78.5 85.2 92.2 100 8 lentelė. 2000m testavimo rezultatai procentais (S. Seiler, 2003) Vyrai Lengvasvoriai vyrai Moterys Lengvasvorės moterys Vyrai 100 Lengvasvoriai vyrai 94.31 100 Moterys 86.9 92.1 100 Lengvasvorės moterys 81.0 86 93.4 100 9 lentelė. 6000m testavimo rezultatai procentais (S. Seiler, 2003) Vyrai Lengvasvoriai vyrai Moterys Lengvasvorės moterys Vyrai 100 Lengvasvoriai vyrai 93.5 100 Moterys 87.4 93.5 100 Lengvasvorės moterys 80.4 84.8 92 100 Taip pat sportininkams ergometru įveikus 500m, 2000m, 6000m distancijas, S. Seiler (2003) užfiksavo galingumo parametrus (10 lentelė) pagal irkluotojų klases. Išnagrinėjus gautus rezultatus pastebėta, kad lengvasvorių galingumo rodikliai yra mažesni nei normalaus svorio irkluotojų.

28 10 lentelė. Galingumo (W) parametai gavus testavimo rezultatus (S. Seiler, 2003) 500m 2000m 6000m Vyrai 694.8 494.3 409 Lengvasvoriai vyrai 543.9 415.4 335.3 Moterys 432.3 324.1 272.8 Lengvasvorės moterys 338.3 264.1 212.7 Išskyrus 3 matricas (11 lentelė, 12 lentelė, 13 lentelė) pagal sportininkų galingumo duomenis 500m, 2000m, 6000m distancijose, lengvasvorių irkluotojų (tiek vyrų, tiek ir moterų) galingumo skirtumai nuo normalaus svorio irkluotojų yra dar aiškiau matomi. 11 lentelė. 500m galingumo (W) parametrų skirtumai pagal testavimo rezultatus procentais (S. Seiler, 2003) Vyrai Lengvasvoriai vyrai Moterys Lengvasvorės moterys Vyrai 100 Lengvasvoriai vyrai 78,2 100 Moterys 62,2 79,5 100 Lengvasvorės moterys 48,7 62,2 78,3 100 12 lentelė. 2000m galingumo (W) parametrų skirtumai pagal testavimo rezultatus procentais (S. Seiler, 2003) Vyrai Lengvasvoriai vyrai Moterys Lengvasvorės moterys Vyrai 100 Lengvasvoriai vyrai 84 100 Moterys 64,9 78,02 100 Lengvasvorės moterys 63,4 63,6 81,5 100