Tarp filosofijos ir poezijos: regimybės pavidalai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiuose

Tarp filosofijos ir poezijos: regimybės pavidalai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiuose Tarp filosofijos ir poezijos: regimybės pavidalai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiuose Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Naujosios literatūros skyrius Antakalnio g. 6, LT 10308 Vilnius m.zvirgzdas@post.skynet.lt Between Philosophy and Poetry: The Forms of Vision in the Diaries of Alfonsas Nyka-Niliūnas Between Philosophy and Poetry: The Forms of Vision in the Diaries of Alfonsas Nyka-Niliūnas Iš Alfonso Nykos-Niliūno raštų (pirmiausiai iš jo dienoraščio fragmentų) matyti, kad poetas ieško filosofiniuose tekstuose argumentų, pateisinančių uždarą, interoceptyvią laikyseną regimojo pasaulio atžvilgiu. Juozo Girniaus ir Antano Maceinos XX amžiaus šeštame dešimtmetyje rašytuose straipsniuose, nagrinėjančiuose žemininkų kūrybos problematiką, buvo įvertintos Nykos-Niliūno pastangos derinti intelektualinę refleksiją su ryškių vizualinių figūrų prisodrinta kultūrvaizdžio poetika. Poeto dienoraščiuose minimi svarbūs kultūros vardai, autoritetai, kurie laikytini fenomenologinio mąstymo In the poetry of Alfonsas Nyka-Niliūnas and even more in the fragments of his diary we may observe the poet s attempts to find philosophical arguments which explain and justify his close, interoceptive position in front of the visual world. In the studies of Juozas Girnius and Antanas Maceina, published in the early 1950s, there were acknowledged this poet s efforts to combine intellectual reflection and poetics of cultural landscape, full of glaring visual figures. Nyka-Niliūnas often cites authoritative figures of culture which are the inspirational source Santrauka Summary apie regimąjį pasaulį atraminiais šaltiniais. Sąmonė ir atmintis poeto tekstuose neretai apibrėžiama vizualinėmis metaforomis kaip šviesai jautri fotonegatyvo plokštelė ar kino ekranas. Nyka-Niliūnas savo svarstymuose nuosekliai laikosi egzistencialistinės minties trajektorijos, jo tekstuose akivaizdi tiesioginio sąlyčio su daiktų pasauliu ir filosofinės refleksijos, fenomenologinės redukcijos sankirta bei prasmingos paralelės. Esminiai žodžiai: poezija, filosofija, egzistencializmas, dienoraštis, regimybė. of his phenomenological thinking. Consciousness and memory in his texts are often described using visual metaphors as the plates of photonegative or the screen of cinema. Nyka-Niliūnas is faithful to the existentialist Weltanschauung, in his notes on vision and illusion there are obvious intersection and significant parallels of the immediate relationships with the world of things and philosophical reflection, phenomenological reduction. Key words: poetry, philosophy, existentialism, diary, vision. Modernistinės literatūros, meno ir apskritai šiuolaikinėje vaizdų visuomenėje veikiančio individo santykis su regimuoju pasauliu daugialypis: vaizdas apžvelgiamas iš kelių perspektyvų, išskaidyta, fragmentuota ir pati suvokianti sąmonė, reginčiojo individualybė. Reginys subjekto akivaizdoje virsta regimybe tuo, kas priklauso optikos sričiai, bet ko dažniausiai negalima patikrinti kitomis juslėmis. Tarp 60

žmogus ir žodis 2009 II juslių poetika reginio ir jį apmąstančios fenomenologinės minties susiklosto įtampa: susiduriama tiek su juslinės pagavos, tiek su deskriptyvinio žodyno ribotumu. Poezija ir eseistika, atkreipdama dėmesį į regimybės fenomeną, gali rinktis laisvesnį, metaforišką, tačiau gilesnes semantines plotmes aprėpiantį diskursą. Brėžiamame Nykos-Niliūno filosofinės pasaulėvokos take svarbiausia vieta tenka mąstytojams, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie egzistencialistinių idėjų sklaidos Juozui Girniui, Antanui Maceinai, Martinui Heideggeriui, Karlui Jaspersui. Egzistencialistai, akcentuodami ontologines problemas, savo samprotavimus dažnai iliustruoja poezijos pavyzdžiais, bet tik tiek, kiek jie padeda įteisinti filosofines prielaidas, patvirtina būties problemų reikšmingumą. Keli profesionalūs filosofai (tie patys Girnius, Maceina, taip pat Algis Mickūnas, Tomas Sodeika) yra įdėmiai skaitę ir interpretavę Nykos- Niliūno eilėraščius. Filosofinių idėjų metaforizacijos galimybes, kūno fenomenologijos užuomazgas poeto kūryboje įžvelgė ir tie, kurie ryžosi gilintis į Nykos- Niliūno semantiką: Jurgis Blekaitis, Viktorija Daujotytė, Giedrė Šmitienė. Dažnas kritikas susiduria su vizualinės patirties paradoksais paremtų metaforų ir abstrahuojančio fenomenologinio požiūrio nesuderinamumu. Iškyla juslinės pagavos ir intelektualinės refleksijos koherencijos problema: kaip poetas derina tai, ką pastebi akis, ir tai, kas apmąstoma? Šiame straipsnyje siekiama panagrinėti, kaip fenomenologinės pastabos apie tai, ką fiksuoja tiesioginė patirtis, susisieja su tuo, kas reflektuojama plečiant intelektualinį akiratį, o kita vertus, atskleidžiama, kodėl susidurdamas su egzistencinėmis kategorijomis dienoraščių subjektas negali išsiversti be vaizdinių ir vizualinių simuliakrų. Ilgėliau apsistojama prie regimybės kaip fotografinio negatyvo metaforos ji virsta pasikartojančia izotopija vėlyvojoje Nykos-Niliūno poezijoje, nuolat aktualizuojama ir dienoraštyje. Ji simboliškai apibūdina kultūros artefaktų apsuptyje ir šiuolaikinėje visuomenėje įsigalinčios vaizdų hegemonijos transformuotą vizualinę pagavą. Regimieji ir nematomi fenomenų profiliai Pasaulio aiškinimas vizualinio suvokimo kategorijomis lemia antropocentrinę, humanistinę intelektualinės refleksijos kryptį: kad ir kiek toli nuklystų fenomenus redukuojanti mintis, ji neišvengiamai turi būti sugrąžinta prie išeities taško reginio. 1936 metais rašytame diplominiame darbe supažindindamas lietuvių akademinę visuomenę su Martino Heideggerio egzistencialistine filosofija ir komentuodamas jo tezę, kad žmogiškoji būtis yra tapati pažinimui, Juozas Girnius teigė, kad šis perėjimas iš gnoseologinės į ontologinę plotmę reiškia antropocentrizmo išvystymą iki pačių paskutiniausiųjų jo išvadų (Girnius, 2001, 13). Taip ne tik pabrėžiamos pasaulio pažinimo pastangos, gnoseologijos strategijos, bet ir jų dėka ryškėja būties pasaulyje, žmogaus ir jį supančių daiktų padėties laike ir erdvėje esminiai kontūrai. Reflektuojančiai sąmonei nepakanka to, kas regima. Edmundo Husserlio fenomenologinėje koncepcijoje griežtai neatskiriama akivaizdybė, įsiveržianti į akiratį, ir spekuliatyvios formos, profiliai (pavidalai, atsiskleidžiantys sąmonėje ne kaip autonomiškos, vientisos figūros, o tik kaip fragmentai, kuris nors mąstymui prieinamas fenomeno lygmuo): suvokimo procese nesąmoningai dalyvauja ne tik matomi, evidentiški, akivaizdūs, bet ir primąstomi, potencialūs, nematomi fenomeno profiliai (Jurgutienė, 2006, 22). Intencionaliai, tam tikra kryptimi angažuotai sąmonei būtina susidurti su pojūčiais (tad ir regėjimo jusle) pažįstamu pasauliu, svarbi ir vaizduotė, kurioje abstrakčios formos virsta potencialiais, vizualinėmis kategorijomis apibūdinamais profiliais. Žemininkų kartos pasaulėvoką reikšmingai veikęs Friedrichas Nietzsche, kultūros istorikų dažnai siejamas su filosofijos ir poezijos paribiu, sureikšmino tyro (atveriančio, atrandančio) ir sudrumsto (linkusio slėptis) žvilgsnio (böse Blick) priešpriešą (Shapiro, 1993, 128), greta regėjimo kaip juslinio suvokimo nuolat pabrėžė metafizinio regėjimo, vizijų raišką, kūrybiškumą žadinančią, estetizuotomis, dekoratyviomis formomis išreiškiamą įtampą tarp regėjimo ir regimybės: Nietzsche atgaivino mene pavojingą dvasinį žaidimą, kai kūrėjas pastatomas ant jo paties aštrios it skustuvo ašmenys regėjimo briaunos, kai prieš jo akis it galingi žaibai blykčioja anapusybės ir šiapusybės, arba, anot jo, gyvuliškumo ir antžmogiškumo susijungimo išlydžiai (Jurgutienė, 1998, 11). Žmogaus žvilgsnis ir pastabus, ir ribotas. Stebėtojas turi susitaikyti su savojo pažinimo reliatyvumu, su tuo, kad jis negali suvokti pasaulio kaip visumos, kad į jo akiratį patenka tik tam tikros regimybės atkarpos, fragmentai. Jis turi tenkintis detalėmis, todėl ir apie pasaulį mąsto kaip apie fenomenų mirgėjimą, žaismą, o ne kaip apie vientisą struktūrą. Egzistencialistų pasaulėžiūrą formavęs Karlas Jaspersas kritikavo ankstesnę Hegelio filosofijos tradiciją, pretendavusią vertinti vienu žvilgsniu aprėpiamą pasaulio atvaizdą kaip idealų atitikmenį, teigdamas, kad visatą įmanoma suvokti tik kaip pavienių detalių mozaiką, sykiu niekada neturint jos prieš akis kaip objektyvios visumos: Visi pasaulio vaizdai yra tik ISSN 1392-8600 61

Tarp filosofijos ir poezijos: regimybės pavidalai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiuose Between Philosophy and Poetry: The Forms of Vision in the Diaries of Alfonsas Nyka-Niliūnas fragmentiniai pažinimo pasauliai, kurie klaidingai laikomi absoliučia pasaulio būtimi. [...] Kiekvienas pasaulio vaizdas yra pasaulio iškarpa; pats pasaulis negali tapti vaizdu (Jaspers, 1998, 84). Taigi turime atskirti regimą vaizdą, kuris tėra blanki vienos akimirkos ir vieno erdvės fragmento kopija, ir pačią daugialypę tikrovę, kurios vienu ypu neaprėpsime. Turime redukuoti reginį į regimybę, nujausdami, kad anapus jos slypi optikos dėsnius peržengianti tikrovė. Pažindami pasaulį jį interpretuojame, aiškiname. Pasak Jasperso, kad ir ką mes pažintume, tai yra tik mūsų interpretacijos spindulys, nukreiptas į būtį, arba tik viena iš interpretacijos galimybių (Jaspers, 1998, 87). Poetinis ar eseistinis-diaristinis diskursas taip pat gali būti tokiu į menamą pasaulio prasmių lauką nukreiptu interpretacijos spinduliu: šviesos ir tamsos, vizualumo plotmės metaforos tiesiogiai nurodo į atpažįstamą tikrovę ir kartu vaizdžiai atkartoja filosofinius egzistencijos aspektus. Nykos-Niliūno dienoraštis sukėlė šurmulį inertiškame Lietuvos kultūros pasaulyje jis gausiai cituojamas kaip subjektyvi ir bekompromisė vieno žmogaus enciklopedija, intelektualinio brendimo, tobulėjimo ir išlikimo dokumentas. Tarp poeto kasdienių skaitinių, kuriuos galima atsekti iš dienoraščio, svarbi vieta tenka filosofinei lektūrai, kartais vertinamai kaip intelektualinė gimnastika, sužadinanti mąstymą. Kita vertus, Nykos-Niliūno vėlyvuosiuose dienoraščio įrašuose galima įžvelgti ir tam tikrą intelektualinį nuovargį, skeptišką nuostabą dėl akademiniuose rašiniuose apie literatūrą įsigalinčio pomėgio tenkintis efektingomis citatomis, žongliruoti garsiomis pavardėmis, besąlygiškai ir nekritiškai remtis filosofijos autoritetais: Mados galia. Dabar sunku net įsivaizduoti tenykščio literatūrologo straipsnį, kurio pirmosiose dviejose trijose pastraipose nebūtų paminėti Heidegger, Foucault, Derrida, Habermas, Bachtinas etc. (Nyka-Niliūnas, 2003, 564; 1999.06.26). Aukštojo modernizmo paradigma ir prometėjiškoji retorika Vertinant Nykos-Niliūno kūrybą iš apibendrintos tipologinės perspektyvos, ji priskirtina klasikiniam arba aukštajam modernizmui, sudariusiam priešpriešą socialiai angažuotam, technologinio progreso idėjomis pasitikinčiam avangardizmui. Aukštajam modernizmui būdingas artimas santykis su egzistencializmo, iracionalizmo srovėmis, įsitvirtinusiomis Vakarų humanitarų diskurse po Antrojo pasaulinio karo, ir tai, ko gero, yra dominuojanti XX amžiaus vidurio Vakarų literatūros kryptis. Pasak šios krypties pasaulėžiūros bruožus aptarusios Ingridos Ruchlevičienės, aukštasis modernizmas (dažniausiai minimi autoritetai: James as Joyce as, Marcelis Proustas, Samuelis Beckettas, Albert as Camus) pabrėžė kiekvieną sąmoningą individą ištinkančią ir visą Vakarų kultūrą kamuojančią egzistencinę krizę, nevengė poetiškų ir vaizdingų apokaliptinių pasaulio nakties, skurdžiojo laiko, žemės sutemų metaforų (kurias Martinas Heideggeris įvedė į savo Būties ir laiko filosofiją), konstatavo žmonių tarpusavio bendravimo sunykimą, civilizacijos chaosą, egzistencijai apibūdinti taikė negatyvias nieko, absurdo, tuštumos sąvokas (Ruchlevičienė, 2005, 80). Pabrėžiamas šios krypties rašytojų intelektualinis angažuotumas, dialoginis, o ne vien konfliktinis santykis su klasika, radikalių avangardo idėjų kritiškas pervertinimas atsižvelgiant į kultūrinę tradiciją, pasikliovimas iracionalistine estetika, kuriai pradžią davė mąstytojai Arthuras Schopenhaueris, Sørenas Kierkegaardas ir Friedrichas Nietzsche, suabejoję mokslo ir Apšvietos išganomąja verte, išryškinę vienišo, maištingo individo tragediją, nesugebėjimą prisitaikyti bedvasėje visuomenėje, pasaulį suvokę kaip destruktyvų, individualiai kūrybinei raiškai nepalankų, klasikinės harmonijos dėsnius pažeidžiantį chaosą (Ruchlevičienė, 2005, 79). Greta aukštojo modernizmo estetikos Nykai-Niliūnui svarbi ir jai iš dalies priešinga neoklasicizmo stilistinė paradigma, išryškėjusi Vakarų Europoje 1920 1940 m., išsikvėpus avangardo revoliucijoms. Neoklasicistai siekė reabilituoti klasikines formas, grįžti prie laiko patikrintų simetrijos, saiko ir tvarkos principų, kultūros kaip tolydžios evoliucijos sampratos. Apie egzistencializmą Nykos-Niliūno karta sužinojo iš Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus universitete Antano Maceinos skaitytų paskaitų, kuriose su hermeneutiniu užsidegimu nagrinėta Rainerio Marijos Rilke s poezija, iš kelių vieno eilėraščio eilučių išlukštenant paslėptų prasmių lygmenis, taip pat iš tuo pat metu Juozo Girniaus vesto seminaro, skirto Martino Heideggerio idėjoms. Girnius tarp studentų išpopuliarėjusį Maceiną kiek ironiškai vadino kultūros filosofu, mat jo paskaitoms nereikėdavo specialaus metodologinio pasirengimo (Nyka-Niliūnas, 2003, 421; 1995.01.10 17). Tuo tarpu paties Girniaus seminare studentus ir gąsdino, ir viliojo intelektualinė įtampa, nuoseklus ir metodiškas gilinimasis į sudėtingus, bet laiko dvasią atliepiančius, nuolatinės grėsmės ir totalaus praradimo (ar būsimojo egzodo) akivaizdoje aktualius tekstus. Kitas žemininkų kartos poetas ir Nykos-Niliūno jaunystės bičiulis Henrikas Nagys, irgi turėjęs galimybę klausytis abiejų filosofų paskaitų, tvirtino, kad 62

žmogus ir žodis 2009 II juslių poetika Maceina buvo gerokai literatūriškesnis, savo egzistencinių klausimų gvildenimo metodais artimesnis beletristiniu stiliumi rašiusiam ir nesisteminėmis įžvalgomis garsėjusiam Kierkegaardui. Maceina savo paskaitomis iš tikro populiarino filosofiją. Tuo tarpu Girnius pasižymėjęs bekompromise filosofo laikysena, siekiu ieškoti tikslesnės minties raiškos, taikyti gerai apgalvotas, bet reiškinių gelmę siekiančias kategorijas. Anot Nagio, Girnius niekad negalėdavo nuslysti paviršiumi, iš karto nerdavo gilyn. Taip formuluodavo sakinį, kad jis skroste skrostų (Sverdiolas, 2004, 104). Vis dėlto Girnius taip pat nebuvo vien kruopštus abstrahuotos analizės meistras jis gerai jautė laiko pulsą, išmanė poeziją, nors ir vertino ją vienpusiškai. Poezija jam buvusi svarbi tiek, kiek pateisino intelektualinės avantiūros lūkesčius: anot trumpai jo idėjas vėlyvesniame dienoraštyje referuojančio Nykos-Niliūno, jeigu ji [poezija] nėra gyvenimo arba mirties ekvivalentas, jeigu ji nieko neišgano, nieko neišvaduoja, nėra gimdanti ir neaprėpia būties, ji neturi jokios prasmės (Nyka-Niliūnas, 2003, 418). Toks vertinimas itin reiklus, tačiau akivaizdu, kad filosofas užkrauna poezijai funkcijas, kurioms ji visada linkusi pasipriešinti, nes nėra vien idėjų veidrodis. Prieš tokį griežtą poetikos pajungimą ontologijai ir prieš egzistencialistinės pasaulėžiūros dominavimo pretenzijas protestavo Jonas Aistis, atlikęs išeivijos literatūrinės bendruomenės estetinio autoriteto ir tuo pat metu žemininkų kartos didžiausio ideologinio oponento vaidmenį, poleminiuose straipsniuose raginęs nesuplakti medaus ir deguto, t. y. poezijos ir filosofijos. Nagys prisiminė ne vien Girniaus ypatingą susikaupimą, heidegerišką įsigilinimą, bet ir spontanišką maišto, kontrastingo nušvitimo tamsoje momentą, atskleidusį jo santykį jau ne su fenomenologiškai redukuota, o į patirtį tiesiogiai apeliuojančia tikrove. Vieną kartą Girniui skurdžioje karo metų auditorijoje aiškinant egzistencializmo pagrindus užgeso šviesa, ir jis netikėtai nutraukė dėstymą, prakalbo politinėmis temomis, už kurias jam galėjo grėsti gestapo areštas. Staigiai stojusi anonimiška, nuo cenzūruojančio prižiūrėtojo žvilgsnio išlaisvinanti tamsa jam tapo ženklu, kurstančiu maištą, pilietinio nepaklusnumo akciją. Tamsa, prieblanda, kuri Nykos-Niliūno eilėraščiuose vėliau iškils kaip vaizduotę sužadinantis, būties paslaptis atveriantis erdvėlaikis (save atpažįstanti karšta naktis Velazquezo Venera eilėraštyje Išsivadavimo naktis Nyka- Niliūnas, 1996, 294 295), Girniui tapo autentiškos, jokiomis konformistinėmis kaukėmis nedangstomos akistatos su tiesa ir tikrove sąlyga. Tas momentas palieka tokį įspūdį, kad prisimenamas po daugelio metų ir tampa nesuvaidintos, autentiškos pilietinės laikysenos įrodymu, svarbesniu už kadaise stropiai nagrinėtus Heideggerio ar Jasperso tomus 1. Staigi tamsa tą įsimintiną akimirką sužadino išlaisvinančios regimybės pojūtį: kalbant metaforiška Michelio Foucault terminologija, atrodė, jog ištrūkus iš totalitarinio panoptikumo, kur viskas atvira kontroliuojančiam ir represuojančiam žvilgsniui, galima peržengti egzistencinei savivokai svarbią ribą, išsivaduoti iš cenzūros ir pažeminimo. Girnius ne vien būsimųjų žemininkų egzistencialistinės pasaulėžiūros ugdytojas. Į literatūros istoriją jis įėjo kaip įvado Žemės antologijai (1951) autorius. Jo įvadinė studija Žmogaus prasmės žemėje poezija (Trečiajai mūsų poetų kartai atėjus) beveik chrestomatinis dialogo tarp poezijos ir filosofijos pavyzdys. Kritika vėliau priekaištavo Girniui, kad, mėgindamas apibrėžti šios poetų trečiosios kartos (po Maironio ir Aisčio) ideologiją, jis galėjo įtikinamai pasiremti tik Nykos-Niliūno kūrybos pavyzdžiais pastarasis bent jau ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu buvęs artimiausias egzistencializmui savąja žemės simbolikos interpretacija 2, kurioje numatoma tremties, išėjimo izotopija (žemės praradimas egzistencinė ir egzodo riba). Nyka-Niliūnas, kaip ir kiti II pasaulinio karo metais kūrybiškai brendusios kartos poetai, buvo veikiamas Friedricho Nietzsche s ir Stefano George s prometėjiškų įvaizdžių, naudojo patetišką kovos už šviesą vardan tiesos retoriką, kai rašė apie galingus šviesos fontanus, iškylančius virš anemiškos kasdienybės pilkumos, ar tragiškus herojus, žūstančius vardan sutemose įkalintos žmonijos (Girnius, 1991, 50). Girniui svarbiausias sąmoningo apsisprendimo veiklai ir šviesos nešimui momentas, šviesa jo filosofiniame žodyne yra ne regimojo plano, kurį atpažįsta ribota žmogaus juslinė pagava, o metafizinio idealo kategorija. Tačiau pažymėtina, kad filosofas stengiasi apibrėžti poeto idėjų, pasaulėžiūros lygmenį perfrazuodamas Nykos-Niliūno vizualines metaforas (panašiu keliu į Rilke s eilėraščių ontologines paslaptis skverbėsi ir jo autoritetu buvęs Heideggeris). 1 Henriko Nagio prisiminimai, 1991 metais įrašyti Arūno Sverdiolo: Girniaus paskaitose nebūdavo nieko paviršutiniško. Net kai jis tamsoje kalbėjo prieš vokiečių okupaciją, jis kalbėjo kaip filosofas. Buvo visa tai taip pakrauta... Esu jo klausęs apie tai Amerikoje: Ar atsimeni? Sako: Labai gerai atsimenu. Aš tada galėjau viską pasakyti, mane galėjo kišti į kalėjimą ar šaudyti. Jis turėjo begalinę discipliną. Jei jis kalbėjo apie filosofiją, diskutavo, tai jis visas buvo joje (Sverdiolas, 2005, 111). 2 Nykai-Niliūnui žemė greičiau yra laikinė tikrovė, kurion esame nusviesti ir neatplėšiamai prirakinti (Girnius, 1991, 47). ISSN 1392-8600 63

Tarp filosofijos ir poezijos: regimybės pavidalai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiuose Between Philosophy and Poetry: The Forms of Vision in the Diaries of Alfonsas Nyka-Niliūnas Atminties vizualizacija: prisiminimai kaip fotografinis negatyvas Prisimindamas Girnių (jo mirties metinių proga) ir dienoraštyje pažymėdamas būdingiausius jo asmenybės bruožus, Nyka-Niliūnas taip pat nesitenkina vien sausu idėjų referavimu, jam svarbus šio mąstytojo ir artimai pažinoto žmogaus vaizdas, pavidalas, išsaugotas atmintyje nepaisant to, kad tenka teisintis dėl vaizduotės nepatikimumo, trūkinėjančios atminties filmo juostelės: Aš jį staiga prisimenu įvairiomis pozomis kaleidoskopiškai besikeičiančios mano sąmonės chaose (Nyka-Niliūnas, 2003, 416); Nes viskas čia užfiksuota taip, kaip išliko mano atminties filmo juostelėje arba fonogramoje (Ten pat, 425). Sąmonė kaleidoskopas, atmintis į neapčiuopiamą regimybę nurodanti kino ar garso juosta: poetui reikalingi kultūros mechanizmai, tarsi protezai, kuriais pratęsiama ir papildoma prigimtinė žmogaus kompetencija. Taip pabrėžiamas ir simuliakrinis prisiminimų pobūdis: atmintis veikia kaip filmavimo aparatas ar šviesai jautri medžiaga, kurioje išsaugomas vaizdas, tad ji neatsiejama nuo žmogaus proto ir išmonės dėka sukonstruotų objektų ir kartu nuo juslinio vaizdų suvokimo. Neveltui XX amžiuje būta tiek daug mėginimų fenomenologiškai interpretuoti vaizduojamąjį meną, formuluoti dailės, kino, fotografijos filosofijos pradmenis. Čekų kilmės mąstytojas Vilémas Flusseris teigė, kad gerose nuotraukose žmogaus dvasia laimi prieš (aparato) programą (Flusser, 2000, 47), t. y. jose įamžinama kažkas daugiau, nei tai, kas savaime patenka į mechanišką, optikos dėsnių valdomą objektyvo taikiklį fotografo požiūrio taškas, individualus matymas, į atvaizdą prasibraunanti jo kondensuota pasaulėžiūra. Apie pasaulio ontologinę dimensiją, atsiveriančią kino ir fotografijos vaizdiniuose, mąstė ir Walteris Benjaminas, ir net patys meninės fotografijos kūrėjai. Fotografija etimologine prasme tai šviesos raštas, ji tiesiogiai susijusi su kalba. Tai vizualusis pranešimas, atliekantis ir estetinę funkciją. Vengrų fotografasavangardistas Laszlo Moholy-Nagy dar prieškariu manė, kad ateities žmogui bus būtinas fotografinis raštingumas, tad reikia steigti švietėjiškas šviesos akademijas, kuriose būtų mokoma perskaityti vaizdus (Cadava, 1997, xxx). Atmintis, vaizduotė, sapnų liguistos vizijos, net slepiamos emocijos Nykos-Niliūno eilėraščiuose ir dienoraštyje neretai projektuojamos šviesai jautrioje, vaizdą sutelkiančioje ir atspindinčioje fotoplokštelėje ar šviesai jautriame kino ekrane. Atmintį siekiama budinti ir gaivinti poetinėmis metaforomis taip, kaip ji budinama vartant nuotraukų albumą. Miręs bičiulis lyrinio subjekto vaizduotėje iškyla kaip Skurdus ekranas mūsų veidmainystės ( Requiem R, IV, Nyka-Niliūnas, 1996, 273); išėjus iš namų akiratį sustingdo Apakintas dagerotipas ( Negrįžk, Ten pat, 348); mokyklinėje fotografijoje pasirodo vaikiški veidai, nepridengti ciniškų grimasų kaukėmis ( Mokyklos fotografija, Ten pat, 360); karo prisiminimų košmare uniformuotos ir personifikuotos mirties apsuptyje šmėkšteli blausūs fotonegatyvų / Veidai ( Karas (po trisdešimties metų), Ten pat, 372); vėlyvojoje poezijoje, kur Atsiminimų skysty plūduriuoja Neišsivystęs laiko gemalas, regimybė pasirodo fragmentiškais, kasdienio nuobodulio iškraipytais pavidalais: Įtrūkusi diena / Ir šaltas riksmo negatyvas / Senam ore ( Taedium vitae, Ten pat, 424). Negatyvas atvirkščias atvaizdas, kuriame galima atpažinti reginius tokius, kokius juos fiksuoja mechaninis fotoaparato objektyvas, besiskiriantis nuo subjektyvios, vertinančios, dažnai iliuzijomis apsigaunančios, tačiau pastabios žmogaus akies. Viena iš prielaidų atminties sužadinimui ir kartu kūnišką patirtį pranokstančiam metafiziniam praregėjimui įsižiūrėjimas į nespalvotas praeities fotografijas: jos atskleisdavo žmogaus asmenybę, kūną ir dvasią ribinėje situacijoje, absoliučiai nuogą ir vieną Apvaizdos ir Būties akivaizdoje (Nyka-Niliūnas, 2003, 391; 1993.11.24). Tai metafizinė regimybė, kurioje tarp kūno ir dvasios nėra vertybinio skirtumo. Nespalvotos fotografijos redukuoja tikrovės vaizdą, prasiskverbdamos iki jos esminių detalių, analogiškai elgiasi ir fenomenologas, redukuodamas kalbine forma išreikštą vaizdą iki apnuoginto, deskriptyvia retorika nepridengto fenomeno apibrėžimo. Nyka- Niliūnas dienoraštyje kelis kartus apmąsto juodai balto ir spalvoto atvaizdų priešpriešą. Senosios fotografijos, kaip ir klasikinė filosofija, atverdavo neregimą metafizikos plotmę, leisdavo įžvelgti fenomenų esmę, netgi turėjo demaskavimo galią. Nespalvota fotografija apnuogina, įsiskverbia ligi giliausių objekto gelmių ir išverčia jį kaip rūbą (Nyka-Niliūnas, 2003; 1998.04.02). Į poeziją, sapnus, pasąmonės užkaborius išstumta metafizinė regimybė senovinėse fotografijose tampa gryna akivaizdybe, išnyksta kliūtys, apsunkinančios intencionalios sąmonės pastangas suvokti reginį. Kita vertus, vis didėjanti distancija tarp regimybės ir reginčiojo apmąstoma su nerimu: piktnaudžiavimas filosofine redukcija atveda prie situacijos, kai sąmonė natūralųjį pasaulį suvokia lyg išblukusį atspindį ekrane kaip kliūtį, permatomą sieną. Užburtas ekrano iliuzijos subjektas apsikrečia pasibodėjimo gyvenimu, taedium vitae dvasia, pasineria į anesteziją, gyvosios gamtos objektus vertina kaip botanikos ar zoologijos sodo 64

žmogus ir žodis 2009 II juslių poetika eksponatus: Viskas kaip už permatomos sienos, kaip ekrane negyva, tolima, abejinga (Nyka-Niliūnas, 2002, 384; 1963.07.21). Kultūrvaizdžio poetika Antano Maceinos interpretacijoje Nykos-Niliūno poeziją filosofiniu aspektu svarstė ir Antanas Maceina. Jis straipsnyje Patriotų sukilimas, Arba poetų ginčas su tautybe (1955) peržvelgdamas lietuvių poetinę tradiciją ir išlaikydamas jam Girniaus ironiškai suteiktą kultūros filosofo reputaciją, pripažino Nykos-Niliūno novatoriškumą emigracinės literatūros fone. Ultrapatriotinės kritikos tuo metu aktualizuotą lietuviškumo klausimą Maceina siejo su bendražmogišku ir kartu tautiškai angažuotu būties pergyvenimu, tačiau pirmiausiai įvertino intelektualinės patirties įspaudus, naują subjekto vaizdavimo regimojoje erdvėje perspektyvą: mūsoji poezija, regėjusi žmogų tik gamtovaizdyje, paregėjo jį dabar ir kultūrvaizdyje, nes kultūra žmogui yra lemtingesnis dalykas negu gamta (Maceina, 2004, 326). Kultūrinė aplinka tai erdvė, kurioje Nykos-Niliūno poezijos subjektas jaučiasi patogiai, neatsisakydamas nei individualios savivokos, nei jame glūdinčios, nors kiekviena proga prikišamai nedeklaruojamos tautinės tapatybės. Šiuo požiūriu Nyka-Niliūnas Maceinai ir novatorius, ir klasikas, tęsiantis Aisčio pradėtą poezijos kultūrinimo, intelektualizacijos darbą. Kita vertus, tiek gamtovaizdis, tiek kultūrvaizdis to paties meninio vaizdo atmainos, tad, kitaip nei Girnius, ieškojęs poezijoje idėjų plotmės, vaizdingo egzistencialistinių teorijų patvirtinimo, Maceina buvo linkęs poeziją sieti pirmiausiai su vaizduotės kūrybišku žaismu ir pripažinti literatūros autonomiją intelektualinės ar visuomeninės veiklos atžvilgiu. Šios XX amžiaus šeštame dešimtmetyje Literatūros lankuose paskelbtos Maceinos mintys buvo reikšmingos dar ir dėl to, kad pats filosofas faktiškai priklausė konservatyviųjų katalikų intelektualų, moralizuotojų ir tradicionalistų stovyklai, tačiau įsismarkavus literatūrinių generacijų polemikai ryžtingai stojo jaunųjų pusėn, numatydamas aukštojo modernizmo brandžiausiems atstovams reikšmingą vietą tradicionalistų ginamame klasikos kanone. Poeto dienoraštyje Maceina, su kuriuo Nyka-Niliūnas ypač dažnai susidurdavo pokario Vokietijos stovyklose, apibūdinamas kaip skaisčiai besišypsantis ir ne šio pasaulio reikalais susidomėjęs asketas (Nyka-Niliūnas, 2002, 200; 1948.06.10) ar pernelyg estetiškai (labiau dėl gražios laikysenos, išorinio įspūdžio, regimybės, o ne dėl tvirtų pažiūrų) maištaujantis intelektualas, ypač lyginant su Girniumi, kuris nė nemėgino rimčiau maištauti, laikydamasis konservatyvaus heidegeriško rūpesčio (Sorge) ir ištikimybės imperatyvo 3. Poeto ir filosofo santykis nevienareikšmis: pabrėžiama distancija, atsiribojimas (Maceinos kantrių problemų, kurios neskuba ir gali laukti šimtmečius, gvildenimas Nykai-Niliūnui atrodė vertas atlaidžios pašaipos Nyka-Niliūnas, 2002, 200; 1948.06.10). Tačiau įmanomas ir priartėjimas, dialogo užuomazga: Maceina poetui į knygą atminčiai įrašo savo eilėraščio posmą: Bet ten kažkur manyj, / Kažkur užu tamsos / Užlūžta juodas Tavo kelias... (Nyka-Niliūnas, 2002, 175; 1947.02.17). Tarsi primenama tai, kas vienija dedikacijos autorių ir jos adresatą: jųdviejų tekstai dažnai išsitenka poezijos ir filosofijos sankirtų erdvėje, abiems jiems tamsa įkvepianti metaforų versmė ir regimybės atsivėrimo riba. Filosofijos ir poezijos įtampa Nykos-Niliūno dienoraštyje Iš gausių dienoraščio fragmentų matyti, kad Nyka- Niliūnas filosofijoje ieško poezijos (priešingai nei Girnius, poezijoje pirmiausiai atpažinęs metafizikos plotmę). Iš nuodugniai apmąstytų Heideggerio svarstymų perimama mintis, artima aukštajam modernizmui, nepasitikinčiam avangardo progresyvizmu ir technologijos pažanga: Heidegger: mąstymas ir poezija prieš technikos hegemoniją, kuri yra galutinis visko susvetimėjimas (Entfremdung) (Nyka-Niliūnas, 2002, 560; 1973.05.17). Negana to, Heideggerį Nyka-Niliūnas vadina visa savo esme ir prigimtim poetišku (turbūt prisimindamas jo sugestyvias ir šviesos-tamsos kontrastais įsimenančias metaforas), tuo tarpu Jaspersą antipoetišku (Nyka-Niliūnas, 2003, 566; 1999.07.17). Dažniausiai dienoraštyje cituojami ir minimi vardai: Heraklitas, Platonas, Nietzsche, Jaspersas, Sartre as, Heideggeris. Pastarojo Sein und Zeit, kaip ir Descartes o Samprotavimų apie metodą (Discours de la méthode) nepaleidžiama iš rankų net tada, kai eilėraštyje vietoje kadaise būties harmoniją patyrusio, o vėliau egzilio traumą išgyvenusio subjekto ima rodytis pamėkliška ir anonimiška, Killalusimeno kauke prisidengusi žmogysta, simuliuojanti egzistenciją, tačiau neturinti nei namų, nei vardo, iškritusi iš laiko ir erdvės koordinačių ašies (eilėraštyje Autobiografija 1986, Nyka-Niliūnas, 3 Jis (Maceina) buvo maištingas ir laisvas žmogus, bet daugiau maištingas negu laisvas, ir galėjo maištauti estetiškai, t. y. dėl paties maištingo gesto ir kartu būti klusnus (Nyka-Niliūnas, 2003, 421, 1995.01.10 17). ISSN 1392-8600 65

Tarp filosofijos ir poezijos: regimybės pavidalai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiuose Between Philosophy and Poetry: The Forms of Vision in the Diaries of Alfonsas Nyka-Niliūnas 1996, 414). Mąstytojų knygos išlaiko savo vertę net tokioje groteskiškoje susvetimėjimo situacijoje. Svarstydamas apie tai, kaip klasikiniai filosofai aiškina šviesos ir tamsos kaitos dėsnius, Nyka- Niliūnas stoja poetinės vaizduotės pusėn ir nebijo pasirodyti itin skeptiškas šiuolaikinės ekspansyvios, dominuoti siekiančios regimybės, iš kurios pašalinti simboliai, vertintojas. Senųjų mąstytojų pasaulio pažinimo netobulumas, naivumas, tai, ką šiuolaikinis žmogus vadintų iliuzija, vertinama kaip tiesą pranokstančio grožio, pirmapradžio poetiškumo apraiška: Heraklitas manė, kad saulė vakarą užgesinama ir vėl uždegama rytą. Kaip poetiška! (gal dėl to, kad netiesa) (Nyka-Niliūnas, 2003, 531; 1998.04.14). Atrodytų, neatpažintume Antikos išminčiaus gamtamoksliniuose samprotavimuose vaizdingos metaforos, jei ji neprieštarautų tam, ką žinome šiandien, jei tai nebūtų vien senoviniu tikėjimu paremta regimybė, iliuzija. Tuo tarpu racionalus ir viską ryškiais dienos spinduliais nušviečiantis šiuolaikinis protas, pretenduojantis į šaltu apskaičiavimu grįstą pažinimą, pasirodo esąs vulgarus, kaip ir visas lėkštas kasdienis pasaulis. Tikrovės simuliakrai kvestionuojami kaip neįtikinantis vaidmuo, egzistencinio maskarado kaukė prie šio banalybės triumfo, deja, prisidėjo ir nihilistai intelektualai, išsklaidę prieblandos, paslapties, daugiaprasmio, šifruoto teksto dimensiją: Bene didžiausia intelektualinė tragedija yra pasaulio deaureolizacija suvokimas ir praregėjimas, kuomet tikrovė pasirodo kaip sena aktorė, be grimo, viską degraduojančios dienos šviesos beviltiškai apnuoginta (Nyka-Niliūnas, 2003, 81; 1980.01.09). Dienoraštyje Nyka-Niliūnas kritiškai atsiliepia apie postmodernizmo epochai būdingą nekontroliuojamą informacijos srautą ir vaizdinių antplūdį. Atvira visuotinei apžiūrai (ar pajuokai) vizualioji tikrovė lieka nuskurdinta. Visa tai primena anksčiau minėtų senovinių fotografijų regimybės apnuoginimą, ir kartu tai priešingas reiškinys: praregėjusi, intelekto nuskaidrinta sąmonė, kaip ir ryški dienos šviesa, parodo tuštumą, nusakralina regimuosius pavidalus, priverčia subjektą nusigręžti nuo fizinio pasaulio, tačiau nepasiūlo jokios metafizinės alternatyvos. Vienas didžiausių poezijos novatorių savo pažiūromis pasirodo esąs retroaktyvus, besiorientuojantis į mitinę praeitį, simboline vaizduote garsėjusius tamsiuosius amžius, kai žmogus savo žvilgsniu ir protu pažino nepalyginamai mažiau dalykų, tačiau fenomenologiniu aspektu buvo gerokai arčiau jų autentiškos esmės. Taip pat pasitikima savo būties nereflektuojančiu, tačiau autentiškai gyvenančiu vabalu, kuris mato ir girdi lygiai tiek pat pasaulio, kiek ir mes (Nyka-Niliūnas, 2002; 1970.09.27). Žvilgsnis į poeto dienoraštinius svarstymus išryškina juose glūdinčias fenomenologines intencijas (fenomenologijos sąvoka čia iškyla ne sykį net ir buitiškiausiame atidaus aplinkos stebėjimo kontekste). Atrodo, kad užrašyti ir viešai skelbiami, nors vien sau pačiam iš pradžių taikyti subjektyvūs dienoraščio svarstymai, kaip ir būties eroziją nuolat liudijanti poezija, atskleidžia kalbos bejėgystę prieš neišreiškiamą, anapus gramatiškai sutvarkytos kalbos pasiliekančią patirtį (taip pat ir regimąją). Dienoraštis tampa kauke, už kurios galima ieškoti autentiško poeto veido 4. Čia galima aptikti pirmąsias kurio nors eilėraščio redakcijas, poezijos gimimo liudijimą, tačiau negalima reikalauti iš diaristo visiško dvasinio apsinuoginimo, galutinės fenomenų redukcijos. Išreikšdamas asmenišką ir savarankišką santykį su jutimiškai suvokiama aplinka, dienoraščio subjektas griežtai neskiria sapno, atmintyje išryškėjančių pavienių vaizdų ir tikrų įvykių, tvirtindamas, kad visa tai yra tos pačios patirties pavidalai tiek praėjusi, tiek ką tik išgyventa, tiek galėjusi būti patirta regimybės akimirka. Greta juslinės tiesioginės subjekto patirties, išskleidžiama kultūrinė patirtis, erudicija. Viktorija Daujotytė sąlytį su kito patirtimi (citatas, nuorodas į kitus tekstus, aforistinius apibendrinimus, kurių apstu Nykos-Niliūno dienoraštyje) apibūdina kaip metafizinę, bet taip pat fenomenologinę patirties patirtį, kuriai veikiant pasaulis iškyla kaip į fragmentus išsibarsčiusių įvairių interpretacijų sąšaukų, prasmių ir pėdsakų chiazminio mirgėjimo vieta: Dienoraštis fiksuoja patirties lietimąsi su kitomis patirtimis (bendravimas, skaitymas, žiūrėjimas, klausymas). Sunku atskirti, kas jau patiriama ne kūnu, o virškūniškomis, bet su kūnu ryšių nenutraukusiomis galiomis. Galbūt prasminga kalbėti apie dvigubą ar net keliagubą judesį: matau, kad matau, matau, kad tik matydama(as) matau. Matymas yra fizinis: matymo matymas, juolab matymo matymo matymas metafizinis (Daujotytė, 2003, 119). Tokie sudėtingi, daugiapakopiai pasaulio suvokimo modeliai susidaro dėl to, kad Nykos-Niliūno tekstų subjektas neapleidžia filosofinės perspektyvos, stengiasi regimybėje įžvelgti giliuosius, metafizinius jos lygmenis. 4 Rimvydas Šilbajoris teigė, kad tai yra savotiška kaukė, tekstas, už kurio slėpdamasis jis [t.y. pasakotojas] neišvengiamai ir atsiskleidžia (Šilbajoris, 2004, 154). 66

žmogus ir žodis 2009 II juslių poetika Vietoje išvadų Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje nuosekliai laikosi egzistencialistinės minties trajektorijos. Jo tekstuose neretai akivaizdi tiesioginio, regimybės jutiminiu pažinimu grįsto sąlyčio su daiktų pasauliu, ir filosofinės refleksijos, fenomenologinės redukcijos sankirta bei prasmingos paralelės. Filosofų traktatuose jis ieško poetinio žodžio užuomazgų, tuo tarpu į supančią kasdienybę žvelgia abstrahuojančiu, kritišku ir stoišku žvilgsniu, pasitikrindamas filosofinių kategorijų galiojimo ribas. Poetas filosofiją vertina kaip punktyrišką, apytiksliai nužymėtą taką, kuriuo žengiant prieinami jam svarbūs, reikšmingi vardai, iš kurių kiekvienas atstovauja savitoms minties mokykloms, integralioms sistemoms 5. Kai kurie kritikai (Šilbajoris) ir aforistinėmis įžvalgomis stebinančiuose dienoraščio fragmentuose įžvelgė intelektualų žaidimą, estetizuotą kaukę. Literatūra Cadava E., 1997, Words of Light. Theses on the Photography of History. Princeton, New Jersey: Princeton University Press. Daujotytė V., 2003, Literatūros fenomenologija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Flusser V., 2000, Towards a Philosophy of Photography, transl. by A. Mathews. London: Reaktion Books. Girnius J., 2001, Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai. Darbai ir dienos 27, 7 108. Girnius J., 1991, Žmogaus prasmės žemėje poezija (Trečiajai mūsų poezijos kartai atėjus). Žemė. Naujosios lietuvių poezijos antologija, red. K. Bradūnas, II leidimas. Vilnius: Vyturys, 7 56. Jaspers K., 1998, Filosofijos įvadas, iš vokiečių k. vertė A. Šliogeris. Vilnius: Pradai. Jurgutienė A., 2006, Fenomenologinis, hermeneutinis ir recepcinis teksto interpretavimas. XX amžiaus literatūros teorijos. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 17 62. Jurgutienė A., 1998, Naujasis romantizmas iš pasiilgimo: lietuvių neoromantizmo pradininkų estetinė mintis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Maceina A., 2004, Patriotų sukilimas, Arba poetų kivirčas su tautybe. Raštai 9, sud. A. Rybelis. Vilnius: Margi raštai, 314 331. Nyka-Niliūnas A., 2002, Dienoraščio fragmentai 1938 1975. Vilnius: Baltos lankos. Nyka-Niliūnas A., 2003, Dienoraščio fragmentai 1976 2000. Vilnius: Baltos lankos. Nyka-Niliūnas A., 1996, Eilėraščiai 1937 1996. Vilnius: Baltos lankos. Ruchlevičienė I., 2005, Vakarietiškos kultūros apsupty (Algirdas Landsbergis). Darbai ir dienos 43, 67 117. Shapiro G., 1993, In the Shadows of Philosophy: Nietzsche and the Question of Vision. Modernity and the Hegemony of Vision, ed. by D. M. Levin. Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 124 142. Sverdiolas A., 2004, Henrikas Nagys ir filosofai. Metai 12, 99 112. Šilbajoris R., 2004, Alfonso Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentai tariamasis pokalbis su savimi. Poezijos skaitymai. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 154 161. 5 Mano filosofijos ratas (apytikslis): Heraklitas Platonas Epiktetas Marcus Aurelius Augustinas Meister Eckhart Dekartas Spinoza Kant Schopenhauer Kierkegaard Nietzsche Bergson Heidegger, tik ne tokia eilės tvarka (Nyka-Niliūnas, 2003, 152, 1983.08.11). ISSN 1392-8600 67