SVETIMĄ ĮPRASMINANTI LIKIMO FIGŪRA IR RENESANSINIO INDIVIDUALIZMO PAIEŠKOS

ACTĄ ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS 24/2002 Gintautas Mažeikis Šiaulių universitetas SVETIMĄ ĮPRASMINANTI LIKIMO FIGŪRA IR RENESANSINIO INDIVIDUALIZMO PAIEŠKOS Tarp daugelio Renesanso apibudinimų svarbi naujų individualumo formų iešką, kuri neaplenkė ir renesansinės bei barokinės LDK. V. von Humboldtas ir J. Millis kalbėjo apie naująjį Vakarų individualizmą kaip pozityvų bruožą ir jo užuomazgas Renesanso epochoje, kaip apie naujos asmenybės sampratą. Aktyvios individo savęs formavimo programos dėka M. Foulcaut galėjo jį apibūdinti kaip pirmąsias asmeniškumo apraiškas Vakarų kultūroje. Reikia pastebėti, kad Senovės Graikijoje žodis asmuo" (gr. jrpoaatjrov, prósopon) reiškė pavidalas", kaukė", kurią užsideda tragedijų mimai. Šiuo žodžiu buvo apibrėžiami ne tik teatro, bet ir viso Kosmo pasirodymo būdai, tai, ką F. Losevas įvardija Kosmo teatriškumu 1. Anapus Kosmo teatro asmenybės samprata buvo beprasmė, o pati bendruomenė veikiau aiškinama kaip organizmas, kur žymiausi individai buvo šios grupės vedliai, akys ir protas. Senovės Roma taip pat neturi asmenybės sampratos šiuolaikine prasme, o terminas persona", taip pat reiškia vaidmenį, kaukę, kurią užsideda ir Romos Senato nariai, ir cirko arenų aktoriai. Šiuolaikinė asmenybės samprata pradeda formuotis tik krikščionybėje. Tačiau pradžioje Dievo idėja trijuose asmenyse reiškė ne tiek asmenybes, o buvo apsireiškimai", kondensacijos", egzistavimai" йлосгтаспа hiupös- 1 Лосев А. Ф. История античной эстетики. Итоги тысячелетнего развития. Книга 2. Москва, 1994, с. 507. 75

tasis). Šia prasme Dievas pasirodo trimis asmenimis, trimis esmėmis, kurios jau yra šiuolaikinio asmens suvokimo prielaida. Vėliau graikų ir lotynų patristinė literatūra (Klementas Aleksandrietis, Grigorijus Nyzietis ir kt.) žodį jrpoawjk)va(prosop(md) dar labiau akcentuoja aiškindami jį kaip tam tikrą esmės centrą, ypatingumo ašį. Iš esmės tai jau ir buvo asmenybės samprata, tačiau atskirta nuo savo kūniškumo, estetinės raiškos, fizinės realizacijos. Čia akcentuojami etiniai ir nematerialūs asmenybės bruožai, kurie realiai susiformuoja, kondensuojąs! tik pomirtiniame gyvenime. M. Foulcaut Vakaruose, M. Batkinas 2 Rusijoje šiuolaikinį individualizmą ir asmenybės sampratos formavimąsi sieja su Renesansu Europoje, nes čia persona įgauna savo materialią, aktyvią kūrybinę, estetinq raišką, kurią individas realizuoja rungdamasis su Fortūna ir formuodamas savo sielą studia hiimanitatis, studia divinitatis ar studia civitatis pagrindu. Individo samprata senovės graikų ir romėnų kultūrose taip pat turėjo kitą nei Renesanso ar mūsų laikais reikšmę. Individuum - ncdalinamas, neatskiriamas. Individumu buvo vadinami karinių legionų vienetai, atomai (Ciceronas Individuum vertė kaip graikišką atomo" terminą). Tokiu būdu individuaciją čia būtų galima suvokti kaip tokių pat" plėtrą. Individualumas čia - tapatumas savo grupei, o ne ypatingumas. Išsiskyrimas nuo grupės, nusistovėjusių tapatumų ir skirtumų pažeidimas grasino genčių ir grupių santvarkos griūtimi ir buvo negailestingai persekiojami. Individualumo, kaip neišskirtinumo sąvokai, neprieštaravo žymiausi Graikijos atletai, mitologiniai herojai, triumfuojantys Romos karo vadai. Visi jie buvo veikiau savo grupės lyderiai, simboliai, nei pažeidžiantys egzistuojančias struktūras ir hierarchijas. M. Foulcaut, pabrėždamas šiuolaikinio individo, asmenybės sampratos ir tipo nebuvimą antikoje, atkreipia dėmesį, kad užrašas ant Delfų šventyklos pažink save", buvo ne kas kita kaip vedinys T %?/v rov ßidv (tčchėne tu byju - rūpinkis savimi"), kurį dar kitaip performulavo Platonas, o vėliau ir - Боткин Л. М. Итаьянское Возрождение в поисках индивидуальности. Москва, 1989. Epiktetas: fjiuifaetaįarou (epimeleija heatii) arba, Senekos žodžiais tariant. cura sui. Tačiau šis rūpinimasis savimi anaiptol nereiškė išsiskyrimo iš bendruomenės, veikiau atvirkščiai,- bendruomenės galios funkcijų pasisavinimą. Savęs pažinimas ir rūpestis savimi buvo laisvo žmogaus savikontrolės forma, taip pat juridinės ir politinės galios raiška 3. Savęs apibrėžtis atitiko tuometinius hierarchinius valdžios reikalavimus, realizavo biurokratinius valdymo principus, suteikiančius laisviems piliečiams apibrėžtą atsakingumo vaidmenį. Rūpestis savimi neleido antikiniam individui plėtoti autonominio asmeniškumo kaip ypatingo į pasaulį ir jo kaitą nukreipto kūrybingumo, o veikiau skatino individo ir valdžios santykių moralumo apmąstymus, kurie buvo būdingi vėlyvajam stoicizmui. Priešingai individualizmas plėtotas Renesanse. Čia asmuo suvokiamas kaip dvasinio ir kūniško ypatingumo kondensacija ir šio ypatingumo kūrybinė raiška, plėtra. Svarbiausi naujo individo bruožai yra šie: išskirtinumas, avantiūriškumas, ypatingumas, o pagrindinis individualizmo plėtros būdas, be studia humanitatis variacijų, buvo pilietiškai interpretuotos kilnumo ir garbingumo sąvokos bei neoplatoniškasis erotinės meilės kultas. Dvasingumo apibūdinimo retorika pamažu laisvėjo nuo vasalinės semantikos ir grindė laisvo individo pasirinkimo, savikūros būtinumą. Kalbant apie Eroto filosofiją, atkreiptinas dėmesys, kad čia buvo aiškiai skiriamos 0iAja(f\lid), ауалу (agape) ir ерша (eros) atspalviai bei aktyviai plėtojama erotinės meilės samprata, suvokta kaip kūniško, dvasinio ir proto prado kosminis ir net dieviškas išaukštinimas. Tokiu būdu erotinė meilė čia aiškinama ne kaip asmeninis, egoistinis jausmas, bet kaip kūrybinė, sakralinė ir net maginė galia. Erotiškumas persmelkė tradicines viduramžiškas kilnumo, heroizmo retorikas, skatino kurti asmenines herojiško entuziazmo, kūrybinio įkvėpimo, narsaus poelgio vizijas, kurios nebuvo siejamos su gimine, teologine sankcija. Reikia pastebėti, kad formuojamas Renesanso individas daugeliu požiūrių skyrėsi nuo šiuolaikinio. Pirmiausia individualumas paaiškėdavo iš dra- 3 Foucaull M. Seksualumo istorija. Vilnius, 1999, p. 378. 76 77

matinio santykio su sakralinėmis galiomis - dieviškomis arba demoniškomis. Paskutiniai tokio dramatiško sakralumo atspalviai regimi M. Servanteso Don Kichoto paveiksle. Individualumas buvo siejamas su galia, o ši - su dangiškomis arba pragariškomis sferomis. Dangiškosios manifestacijos garantavo aukščiausių monarchų, riterių, menininkų, mąstytojų ir magų individualumą, tačiau šis bruožas nebuvo priskiriamas kaimo ar net amatininkų sferai. Iš čia ir Renesanso ribotumas bei šiuolaikinis skepticizmas laikyti šį intelektualių herojų sąjūdį epochos reiškiniu. Tik N. Machiavellio ir F. Guicciardinio darbuose, R. Descarteso apmąstymų veikiama, ima formuotis priešybė sakraliniam individualumui -biokūnų individualumas. M. Foulcaut biokūnų subjektyvumą sieja su biogalios sampratos atsiradimu ir poreikiu ją disciplinuoti, koreguoti ir nukreipti 4. Dar vienas žingsnis individualumo ir asmeniškumo formavimosi istorijoje buvo I. Kanto transcendentinio subjekto įteisinimas. Panašiai viduramžių pabaigos ir Renesanso subjektą aptarė ir G. Jungas savo alchemijos istorijos ir simbolizmo tyrinėjimuose. Jungas alchemiją apibūdina kaip sakralinę, simbolinę individuacijos formos paiešką. Individuacija čia rėmėsi gnostiniu, hermetiniu (atkeliavusiu iš arabų viduramžių kūrinių) diskursu, simboliniais, sakraliniais ritualais ir demoniškais ryšiais. Šiuo atveju demonas pasirodydavo kaip Svetimas, {domu pastebėti, kad ši alcheminė svetimo nuostata buvo realizuota St. Groffo giluminės psichoanalizės tyrinėjimuose, H. Gigerio biomechanoidų vaizdavimu ir filmo Alien idėja. Vienas pirmųjų apie Renesanso individą- kaip išskirtinį, nepakartojamą prakalbo F. Petrarca savo laiškuose G. Boccaccio. Tiesa, čia jis nepakartojamumo sąvoką vis dar apmąstė antikos vaizdų imitavimo (imitatio) terminija, tačiau naujasis individualizmas jau buvo aiškus. XIV-XV amžių Renesanso individą apibūdina prieštara tarp jau aiškėjančios išskirtinumo, ypatingumo, nepriklausomybės nuo aplinkybių paieška, autorystės pabrė- žimas ir rūpestis autorystės autentiškumo atminimu, o, antra vertus, simbolinės prasmės, giminės savybių sauga ir pabrėžimu. Nepaisant šio prieštaringumo, išskirtinis individualizmas tampa pozityvia asmens formavimo programa, kuri ilgainiui pakeitė tradicines viduramžiškas kilnumo, narsumo, šlovingumo irt.t. sąvokas. Čia buvo atskiriamas kilnumas nuo kilmės ir giminės tradicijos, garbingumas išlaisvinamas nuo vasalinės ištikimybės feodalui semantikos iki nepriklausomo garbingo poelgio. XVI amžiuje jau tiesiogiai imama formuluoti asmenybę kaip ypatingą mikrokosmą, dvasinių, protinių ir kūniškų savybių vienybę. LDK ši pilietinė antikos imitavimo programa ir naujo individo vizija buvo realizuota A.Volano darbuose. Kūrinyje Apie politinę arba pilietinę laisvę" jis diskutuoja pilietiškumo ir laisvės problemą išplėsdamas viduramžiškomis šaunumo, garbingumo ir kilmingumo sąvokomis. Kilmingumą jis dabar sieja ne tik su giminės vardu ar valdovo apdovanojimu, bet ir su būtinumu ugdyti tam tikrą narsumą, pagarbą įstatymams, vadinasi, ir išsilavinimą 5. Sakralinio (A. Volanui tai susiję su reformacija), kosminio (N. Machiavellis tai argumentuoja Kosmo harmonijos terminais) individualizmo programa buvo realizuojama pasitelkiant begalinės įvairovės garbinimą, jos apmąstymą. Čia buvo akcentuojami varieta ir diversitita idealai, kurie atrodė svarbūs aiškinant grožio kaip harmonijos, teisingų proporcijų santykius: dermė - gausa ir nepakartojamumas, laisvė - skirtingų įstatymų (luominiu ir kitais požiūriais) gerbimas. Tačiau ir sakralinis, ir kosminis individualizmo pagrindimas, jo meniniai ir politiniai atspalviai buvo siejami su Svetimo figūros demaskavimu ir įveikimu. Svetimu čia galėjo būti įvardytos demoniškos, šėtoniškos galios, chaosas, asmenybės sielos disharmonija. Tačiau pati Svetimo (kaip radikalaus Kito) sąvoka čia nėra atvirai diskutuojama, todėl ilgą laiką filosofijos istorijos literatūroje ji buvo apeinama. Dėmesys Svetimo figūrai atsiranda kartu su M. Buberio, J. P. Sartre, 4 Danaher G.. Schirato T., Webb J. Understanding Foulcaut. London. 2000, p. 77, 131. 5 Volanas A. Apie politinę arba pilietinę laisvę// Rinktiniai raštai. Vilnius, 1996, p. 138 141. 78 79

E. Levino ir kitų XX amžiaus pradžios ir vidurio autorių darbais, pagrindusiais dialogiškumo, distancijos svarbą individo savęs formavimui. Tiesa, iki to laiko Fichtė ir Hėgelis taip pat plėtojo Kito sampratą, ją aiškino transcendentalinio idealizmo ir panlogizmo požiūriu, tačiau ir čia Kitas buvo būtina aš" individuacijos sąlyga, o Kito radikalumas, kurį mes ir vadiname svetimumu, turėjo garantuoti tokios individuacijos išbaigtumą. M. Buberis ir E. Levinas apie Kitą mąsto priešingai: ne kaip vienovės dialektinius momentus, o kaip nedialektinį Kitą, kaip tą, kurio nenumano jokia transcendentalinė schema, kuris nėra iš anksto įvykius numatančio mąstymo dalis arba potencialus dialektinės sąvokos momentas. Oponuojantys Levino tradicijai marksistai tokius samprotavimus įvardydavo kaip tam tikrą prietarą. Tačiau iš šios nežinomosios žemės, kuri aptariama tik spėlionėmis ir mistifikacija, ir pasirodo radikalaus Kito - Svetimo figūra. Kitas, kaip Svetimas, kaip iš anksto mąstymo nenumatytas, nelauktas. Toks Svetimas skirtingu istorijos laikotarpiu buvo apmąstomas pasitelkiant įvairiausias figūras ir simbolius. Renesanso epochoje jis dažniausiai buvo įvardijamas kaip likimas -Fortuna, (vairiausios likimo figūros nurodydavo skirtingą ryšį su transcendencija. Kaip tik iš ten ateina nepažįstamasis Levino Kitas kaip mūsų intcncionalumui, transcendentalinei Kito schemai nepriklausantis vaizdinys. Svetimas. Kitas čia kaip mūsų mąstymo schemos iš anksto nenumanomi veikėjai pažeidžia egzistuojančias struktūras ir tvarką, verčia ginti, vadinasi, ir apibrėžti savo identitetą, esmę. Renesansui Svetimą pateikia likimas arba tiesiog šis Svetimas simboliškai įvardijamas Fortūnos vardu. Tačiau, kaip pastebi Levinas, apeliuodamas į Heideggerio įvykio" sampratą, šis Kitas, kaip Svetimas mūsų monologo veikėjas, yra įvykio, vadinasi, ir būties nepaslėpties sąlyga. Renesanso tekstuose tradiciškai supriešinamas Virtus ir Fortūna figūros. Virtus realizuoja individualumą pasaulio įvairovėje, nes įveikia Fortūnos išbandymus. Taigi, svarbi Renesanso, o vėliau ir baroko idėja yra Fortūna - žaidžiantis likimas. M. K. Sarbievijus, LDK baroko poetas, rašo: Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja" (p. 37). Arba: Toks jau būdas lemties - pokštus mums nuolat krėst" (p. 57). J Žinoma Fortūna - tai lotyniškas graikiškos Tychė (Ttfyy) variantas. Ji buvo dar Hesiodui kaip Atitiktinumo deivė, tačiau kaip likimo sąvoka buvo plėtojama pakankamai vėlai, žlungant Polių santvarkai, Makedoniečio sukurtosios Helados laikais ir Romos Respublikoje. Tychė aprašoma Sofoklio, Euripido, Demosfeno darbuose kaip palankios arba nepalankios aplinkybės. Reikia pastebėti, kad iki Tychės atsiradimo Graikijoje jau buvo išplėtota dvejopa likimo samprata: tai mitologinės, negailestingos ir neįkalbamos Moiros, kurioms turėdavo paklūsti net Olimpo dievai ir kurios pačios negalėdavo sprąsti, o tik vydavo likimo viją ir, kai ateidavo laikas, kirpdavo. Vėliau negailestingas Moiras pakeičia likimas kaip dėsnis 6, kaip neišvengiamybė (viena iš Moirų personifikuojama kaip Anankė (Avdyicrf)). Iš Anankės vėliau atsiranda mokslinio dėsnio ir determinizmo samprata (Aristotelio, Lukrecijaus Karo darbuose). Ji yra kartu ir aukščiausioji lemtis, kuri ilgainiui virsta lotynišku Fatum, o vėliau ir Praedestinatio. Fatum yra negailestingas likimas kaip teismas, kaip neišvengiama Romos Imperijos galia. Tiesa, Anankė neturėjo tokių teisinio imperializmo bruožų, kaip \tfatum, tik forma panaši [Praedestinatio - Dievo skirta lemtis. Ji nesutampa su Fatum, dėl to buvo vartojamas ir kitas vardas. Kaip Fatum, o vėliau kaip Praedestinatio pakaitalas, buvo vartojamas Fas (Lemtis) vardas, reiškęs dieviškąjį įstatymą, dieviškąjį likimą. Lotyniškosios kultūros aiškiai skyrė Fortūnos vardą nuo Fatum, Fas ir Praedestinatio vardų. Retai kada Fortūna buvo siejama su dieviškąja providencija, o veikiau aiškinama neapibrėžtomis, nenumatytomis gamtos, sociumo, demonų galiomis. Ji buvo mikrokosmo ir makrokosmo stichinių galių raiška. Taigi, Fortūna nebuvo tiesioginės dieviškosios lemties realizacija. Galime teigti, kad Svetimas, kaip radikalus Kitas, buvo apmąstomas tuo semantiniu lauku, kuris siejamas su netikėtu, sakraliu, tačiau tiesiogiai Dievo neimplikuotu atsitiktinumu. Šis Svetimas pasirodo iš nežinomybės ir atitinka mitologinius ar pasakų motyvus: iš už jūrų, iš už marių ir 1.1. 6 Горан В. П. Древнегреческая мифологема судьбы. Новосибирск, 1990, с. 115.

Fortuna - žaidžiantis likimas nėra palanki žmogui, nes žmogus čia tik žaislas, demonų šėlsmo auka. Todėl likimą K. Sarbievijus, kaip ir daugelis Renesanso ir baroko poetų, veikiau sieja su Gedulu, Prievarta, Karais ir varį žvanginančiu Įtūžiu", Rūpesčiu, Ligomis, pragaištingais stabais, o ne su Dorybe, Pamaldumu, Uoliu Šaunumu, Tyrimu, ne su Teisingumu ar Laime. Šia prasme Svetimas kaip likimas pažymimas skausmo, netekties, nebūties. Sarbievijus rašo: Apgaulinga žmogaus lemtis, Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis deja. Viskas laikina žemėj šioj, Ką materija čia sukuria nerangi. Lemia įnoris. Tuoj nukris Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal" 7 Fortūna ludimur - tiesiogiai: fortūna žaidžia mumis" ir statur casibus - lemia įnoris", kitas galimas vertimas: lemia atsitikimas". Atsitiktinumas, kaip iškritusi gera arba bloga korta, palanki monetos pusė, sėkmingas kauliuko metimas. Jonas Vislicietis taip pat naudojasi žaidžiančios Fortūnos samprata. Apie Žalgirio mūšio pradžią, kai totoriai, rusai ir lietuviai pirmieji susikauna su kryžiuočiais, jis rašo: 7 8 Bet likimas žiaurus, nelygią dalį paskyręs, Suka ratą ranka ir kitokią vis atneša lemtį, Amžiams bėgant, visus valdydamas kaip jam patinka. Jis palieka narsius rusus, totorius ir karingus Tavo lietuvių pulkus, kunigaikšti Vytaute, tavo Jis palieka karius ir pereina priešo stovyklon." 8 Sarbievijus M. K. Lemties žaidimai. Poezijos rinktinė. Vilnius, 1995, p. 35. Vislicietis J. Prūsų karas. Parengė ir išvertė Eugenija Ulčinaitė. Vilnius, 1997, p. 59. Fortūna yra arba pats Svetimas, arba tai, kas šias negandas lemia. Ji - iššūkis narsuoliams, herojams. Manoma, kad tik kilniausi, tauriausi ir narsiausi įveikia šį likimą ir tai - didingumo ženklas, nors likimas vis dėlto tėra šansas, galimybė ir atsitiktinumas. Visko gali atsitikti, tik heroizmas likimą įveikia. Sarbievijus: Tik bešarvių pabūgstama, Ir pavojai kone patys narsuoliams iš Kelio traukiasi paskubom. Taip grėsmingu žvilgsniu Hektoras gąsdino Priešus, tartumei viesulas Mirtį sėdamas, kur beįsisukdavo Jis tarp graikų šarvuotųjų. Ko pabūgsta lemtis, tą ji aplenks. Kovoj Ji narsuolių nesuveda, O mirtis paprastai didvyrių neskuba Vest auksinės šlovės keliu" 9 Sarbievijus žino ir kitokią likimo sampratą - Parką arba Moiras ir Fatumą. Kalbėdamas apie mirties neišvengiamybę, jis ją mitologizuoja Parkų įvaizdžiu: Parkos pirštai greitai pina lemties gijas, / Ir jau jų niekada ji išardyti neleis" 10. Parkos čia - tik Fatum arba Praedestinatio metafora. Dievas valdo mirtį ir gimimą, o Sarbievijus poetiškai apdainuoja teologinę lemties koncepciją. Kalbėdamas apie Dangų, apie Dievą -Tėvą, Jo sosto aplinką, jis rašo: Šalia štai - Baimė aukso rūbu, Lemtis, Tiesa, lygybės siekianti, o greta, Ant suolo to paties, Skaistybė Sėdi, įstatymai teisingieji"." 9 Sarbievijus M. K. Lemties žaidimai. Poezijos rinktinė. Vilnius, 1995, p. 55. 10 Ten pat, p. 225. " Ten pat, p. 299. 82 83

Lemtis (Fas) dominuoja svarbiausiais gyvenimo momentais, o žemės žmonių veiksmai apmąstomi atsitiktinės, žaidžiančios Fortūnos simboliu, kuris skatina specifinį aktyvumą, pavyzdžiui, karinės šlovės siekį, tačiau ne amžinybės ir pasigailėjimo. Analogišką perskyrą daro ir Vislicietis. Štai kaip jis apibūdina Jogailą: Bet karaliaus širdy ne veltui švietė dorybės: / Jį teisingumas, narsa, taikos garbingas troškimas/ Ir pamaldumas žymėjo - jomis jis viršijo prūsus (Et pietas super audaces gratissimma Prussos / Canduif). Taip ir karaliaus dvasia kilnumu ir dorybe spindėjo/ Virš baisiųjų ginklų, beprotiško karo troškimo, / Virš likimo kitimų dažnų ir lemties kietaširdės" 12. Vislicietis taip pat skiria Fortūną - žaidimą ir Fatumą - griežtą lemtį. Narsa padeda iškilti virš žaidžiančio likimo, o tikėjimas - dar aukščiau - virš lemties. Tik čia Lemtis (Fatum) nėra dieviškoji Praedestinatio, o veikiau tam tikra neišvengiamybė, kurios narsumas negali įveikti, tik tikėjimas. Dažniausiai Fortūna pasirodo karo metu arba kai iškyla tėvynei pavojus, reikalaujantis herojiškumo. Taip atskleidžiami herojų ir bailių bruožai, nes vienus parbloškia arba pakelia ir vėl bloškia, o narsuoliai, herojai, didvyriai laimi ir yra verti šlovės. Identitetas išryškinamas koviniu susidūrimu su Svetimu. Likimo atsitiktinumas rodo tik tai, kad jo negalima numanyti, iš anksto pasiruošti, žinoti, bet galima ir privalu kovoti. Susitikimas su Svetimu yra nenumatytas įvykis ir tam susidūrimui herojus turi būti nuolatos ruošiamas. Tačiau šis pasiruošimas nėra prognostinis, mokslinis mąstymas, o tam tikras moralinis ir dvasinis savęs stiprinimas, rūpinimasis savo sielos kovingumu. Tai nebuvo naujųjų amžių disciplinuoto kūno koncepcija, o veikiau sakralinė, maginė, erotinė imaginacija. Žaidžiančios Fortūnos samprata padeda apmąstyti ir vidinių konfliktų prasmines ribas, nurodo identiteto, o vadinasi, esmės ir tiesos saugos sąlygas. Svetimas ateina ne tik iš svetimos šalies. Jis įsismelkia į mūsų vidų ir jį pakeičia. Šis pakeitimas gali būti aiškinamas demoniškai, kaip apsėdimas (maleficium). Tačiau kartais šis Svetimo išryškėjimas siejamas su prabudusiais prigimtiniais polinkiais: valdžios godumu, pavydu ir t.t. Sarbievijus: Ir kai likimas /Fortūna/ ims įžūliai grasint, Kai garsią kilmę tavo bandys paneigt Arba narsa ims abejoti, - Pyktį užgniaužk ir šmeižtus gėdingus Kerštingais žodžiais nesitikėk atremt. Geriausias ginklas prieš įžūlias šnekas Yra sutikti jas juokaujant Ir kilnumu nugalėti pyktį." 13 Taikos laikotarpiu Fortūna išbando herojus šmeižtu, suokalbiais, intrigomis. Sarbievijus: Taika atėjo, bet dar blogesnė ji Už karą. Aukso geismas beprasmiškas Pykčius karingus numalšino." 14 Čia regime, kaip pamažu epinė karo retorika virsta taikos simboliais, sąvokomis. Šis perėjimas susijęs su daugelio psichologinių žmonių santykių ir konfliktų įprasminimu. Viduramžių krikščioniški motyvai nepoetizavo komplikuoto taikos gyvenimo, neretai jį niekino. Renesanse šie vidinių dramų konfliktai analizuojami nesiekiant visko suversti nuodėmėms. Tačiau ši žmogiškųjų intrigų sfera, kur savo kauliukus pokštaudama mėto Fortūna, pareikalavo bent keleto baroko ir klasicizmo šimtmečių sprendinių. Pirmiausiai čia buvo atskiriama viduramžių vasalinė garbingumo samprata nuo teisinio garbingumo mokėti mokesčius ir vykdyti kitas pareigas. 12 Vislicietis J. Prūsų karas. Parengė ir išvertė Eugenija Ulčinaitė. Vilnius, 1997, p. 53. " Sarbievijus M. K. Lemties žaidimai. Poezijos rinktinė. Vilnius, 1995, p. 133. u Ten pat, p. 199. 84 85

Taika buvo siejama su vidiniu susvetimėjimu, apmąstomu išdavystės ir klastos kategorijomis. Jų apstu Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje", kur aprašomi Jogailos, Skirgailos, Kęstučio ir Vytauto konfliktai. Klasta grindžiama kaltinimais priesaikos laužymu, sąmokslais su priešais. Priešingi jausmai - kilnumas, garbingumas suprantami kaip ištikimybė, dažniausiai vasalinė. Didikas privalo būti garbingas, o priešas ir valstietis yra klastingi (P. Roizijus Apie Žemaitijos valstiečius"). Kita vertus, klastos ir garbingumo opozicija liudija tam tikrą įvykio prasmingumo struktūrą. Vėliau, pradedant L. Sapiegos dedikacijomis, Trečiajame Statute" plėtojama teisėtumo kaip laisvės pamato ir priešingumo barbarybei retorika. Svetimas yra tas, kas kėsinasi pasisavinti arba neteisėtai pasisavina svetimą turtą. Tai jau visai kito tipo moralinė retorika, kuri skatina permąstyti garbingumo ir kilnumo kategorijas, šalia jų įteisinant finansinius, komercinius santykius, miesto kultūros patirtį. Tokios retorikos pavyzdžių daug rasime A. Volano, Rotundo kūriniuose ir ypač jų garsiajame dispute su lenkais ( Lenko ir Lietuvio pasikalbėjimai") 15. Virtus reikšmė keitėsi atsižvelgiant į vaidmenį, jo santykius su Dievu, gamta, likimu, vadinasi, ir su politinių santykių socialine santvarka. Aristotelišką gėrio sampratą lotynų kultūra išvertė Virtus terminu. Tomas Akvinietis kūrinyje Summa Theologia rašė: Effectus enim virtute praexistit in causa. Sed eventus consequuntur actus sicut effectus causas. Ergo virtute praeexistunt in actibus. Sed unumąuodąue secundum suam vinutėm iudicatur bonum vel malum: nam virtus ėst quae bonum facit habentem, ut dicitur in II Ethic. Ergo eventus addunt ad bonitetem vel malitiam actus 16. ( Nes pasekmė iš esmės jau egzistuoja priežastyje. Tačiau padariniai kyla iš veiksmų, kaip pasekmės iš priežasčių. Vadinasi, dorybės iš esmės 86 15 Ši tema pakankamai išsamiai apmąstyta D. Kuolio darbuose. " Tomas Akvinietis. Teologijos suma I - II, 18-21 klausimai. Vilnius, 1998, p. 146. A. Šilanskienės vertimas. jau egzistuoja veiksmuose. Tačiau kiekvienas dalykas yra vertinamas kaip geras arba blogas dėl savo dorybingumo, nes, kaip sakoma Etikos" antrojoje knygoje, dorybė daro gerą tą, kuris ją turi". Vadinasi, padarinys padidina veiksmo gerumą arba blogumą"). Čia Tomo Akviniečio Virtus yra galia doriems poelgiams, tačiau šis gebėjimas nėra žmogaus sukurtas dalykas, o jau duotos priežasties plėtra. Renesanse plėtojama ne akvinietiška, o ciceroniška Virtus interpretacijos tradicija. Ciceronas Virtus aiškino kaip intelektualią galią, tačiau ši galia buvo apibūdinama heroizmo, kilnumo, narsumo prasmių kontekste (semantiniame lauke). Renesanse (L. Bruni, L. Alberti, N. Machiavelli) perimta ciceroniška Virtus versija ir interpretuota kaip protinga galia priešintis Fortūnai, plėtotas toks individo tipas, kuris galėtų pasipriešinti nenumatytiems Svetimo veiksmams. Tam individas antropocentriškai rutuliojo Virtus idėją, mažiausiai remdamasis tiesioginiais Dievo pagalbos lūkesčiais. Tačiau šis Virtus, kaip jau rašėme, nėra akla drąsa, o išlavintas heroizmas, remiamas ne tik subtilaus proto, bet ir kilnios, taurios sielos. Kadangi kilnumas buvo vis mažiau suvokiamas kilmės pagrindu, o veikiau kaip įgyta dorybė, vis svarbesnis plėtojant renesansine. Virtus idėją buvo studija humanitatis, kitaip tariant, Renesanso humanitas bei kupina erotinės meilės siela (erotico furore, kaip ją apibūdino pirmiau F. Petrarca, o vėliau ir J. Bruno). Furor eroticus - tai ta galia, kuri skatina individą būti laisvą ir siekti siela ir protu išsivaduoti iš žemiškų klaidų rūko, o Virtus - tai sielos savybė, kurios dėka galima realizuoti šį troškimą. Naujaisiais amžiais dekartiškojo racionalizmo bei teosofinės masonų mistikos ribose Virtus samprata pamažu praranda savo individo tipą apibrėžiančią reikšmę. Tačiau barokinėje poezijoje ir retorikoje (XVI a. pabaiga - XVII a. pradžia) Virtus ir Fortūnos figūrų supriešinimas dar dažnai randamas. Reikšmingai ši tema atgyja F. Nietzsches darbuose, ypač jo Linksmajame moksle" ir Anapus gėrio ir blogio" kur aiškinama, kaip buvo iškreiptos Virtus, Fortūna ir Cosmopolis sąvokos siekiant numalšinti titaniškąjį" 87

Renesanso individą ir pakeičiant jo kūrybinį individualų veiksmą ideologija, žemės ir kraujo nacionalistine retorika. Čia Nietzsche rėmėsi G. Burckhardto samprotavimais apie Renesanso kultūrą. Nietzsche, kaip ir daugelis vėliau šią epochą tyrinėjusių asmenų, rėmėsi Machiavellio kūriniais, ypač jo // Principio, ir garbino Cesare Borgia kaip savotišką antžmogio" pavyzdį. Vadinasi, Renesanso individas ne plėtojo jau egzistuojančias moralės normas, o jas radikaliai keitė ir rutuliojo remdamasis antropocentriniais įsitikinimais. Ši Renesanso individo moralė svyravo tarp ištikimybės viduramžiškam luominiam principui ir nepriklausomo kilmingumo, taurumo, narsumo apibūdinimų, tarp išoriško, neretai pernelyg akivaizdžiai pataikūniško santykio su krikščioniškomis normomis ir atsidavimo erotica furori liepsnai, tarp rableaniškojo juoko ir klastingo pamaldumo. Tačiau Nietzsche pats konstruoja individą- antžmogį - todėl ir jis transformuoja Renesanso individą, pabrėždamas jo gyvybingumą, psichologinį stiprumą, atjautos ir atodairos įveikimą 17. Pavyzdžiui, taurumas, būtina Renesanso individo dvasingumo savybė, čia psichologiškai apibūdinama didžiausių keršto ir šleikštulio jausmų svyravimu, o ne machiavelliškai. Gintautas Mažeikis FIGURE OF DESTINY AS A MEANING OF ALIEN AND A SEARCH FOR RENAISSANCE INDIVIDUALITY Summary Two basic conceptions of Alien are considered in the article: theories of One by Hegel and Marx versus modern understanding of Alien as a radical Otherness by M. Buber and E. Levinas. The conception of forming individuality in the period of Renaissance is interpreted on the basis of postmodern understanding of Otherness. The conditions of overcoming of trials (Fortuna ludimur) and the victory in the game with Fortuna are considered as the rhetoric of forming of new individuality. The history of renaissance individuality and the forming of modern form of personality are interpreted on the basis of verses by Mathias Casimirus Sarbievius, political writings by Volanus and historical considerations by Joannes Vislicensis. Different meanings of Destiny (Fas, Fatum, Fortuna, Praedestinatio) appeals to various activity and self interpreting of individuality. So it has created religious, political, literal, scientific faces and modes of new individuality. 17 Nyčė F. Anapus gėrio ir blogio // Rinktiniai raštai. Vilnius, 1991, p. 397; Nyčė F. Stabų saulėlydis // Rinktiniai raštai. Vilnius, 1991, p. 565. 88 89