66 ŽINGSNIS NEPRIKLAUSOMYBĖS LINK Bronius Genzelis Analizuodami savo kelią į nepriklausomybę, turime aptarti visus veiksnius, skatinusius jį ir trukdžiusius, išsiaiškinti, kaip buvo valdoma ir kokia buvo ta valstybė, iš kurios turėjome ištrūkti, atsisakyti mitų ir reiškinius vadinti tikrais vardais.visų pirma: ar Sovietų Sąjunga buvo komunistinė valstybė? Kodėl, pripažindami, kad ši valstybė žlugo, su šiandienine Rusija turime problemų? Bolševikinėje imperijoje buvo įkūnyta ekonominė ir valdymo sistema, primenanti senovės Egipto (faraonas buvo visų šalies turtų ir žmonių savininkas): Sovietų Sąjungoje SSKP CK politinis biuras, anksčiau SSKP CK generalinis sekretorius (Stalinas), kuriam buvo priskiriamos nežemiškos galios. Valstybės valdymo mechanizmas buvo komunistų partija, labai tolima nuo K. Markso ir F. Engelso deklaruotos. Neatsitiktinai Sovietų Sąjungoje niekuomet nebuvo išleisti pilni šių mąstytojų darbai, o tik Rinktiniai raštai. O visi, kurie knaisiojosi komunizmo istorijoje, vadinti revizionistais ir laikyti pikčiausiais priešais. Po diktatoriaus mirties prasidėjo defaraonizacija. Žmogaus pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą formuoja aplinka ir informacijos (bei dezinformacijos) srautas, gebėjimas analizuoti, be to, siekis išlikti (ne visiems vienoda kaina). Mano aplinkos žmonės mąstė apie galimybę atkurti nepriklausomą Lietuvą. Tik kaip? Sekiau 1956 m. įvykius Vengrijoje ir 1968 m. įvykius Čekoslovakijoje. Studijavau tuos procesus. Įsitikinau, kad Sovietų Sąjunga turėjo du fasadus: tikrąjį ir iškabinį. Imperijos egzistencijai būtina ideologinė iškaba, kurią žmonės priimtų kaip tikrą. Atsiradę (ir pastebėti) joje plyšiai leido praskleisti ir naująjį rusiško imperializmo uždangalą, kuriam komunizmo idėja buvo širma tikriems tikslams pridengti. Pirmieji viešai apie tai prabilo satelitinių šalių kompartijų lyderiai, suvokę, kad jie virsta rusiškųjų imperialistinių užmačių vykdytojais, o ne komunizmo idėjų skleidėjais. Maskva žiauriai su jais dorojosi. Buvau tikras, kad panašus procesas prasidės ir Sovietų Sąjungoje (visos revoliucijos prasidėdavo nuo nesutarimų valdančiųjų viršūnėse, kad ir kaip jos vadintųsi). Rusijos imperija, bekeičianti savo pavadinimus, įgaudavo vis kitokį ideologinį pagrindimą (nuo stačiatikybės iki komunizmo ir atgal į stačiatikybę), išlaikė savo agresyvumą veržimąsi į kaimynines šalis. Perpratęs imperijos valdymo mechanizmą, troškau prisidėti prie jo demontavimo. Svarbu sugebėti išnaudoti istorijos teikiamus šansus, antra vertus, neįvertinus situacijos ir prieš laiką išsišokus, gali liūdnai pasibaigti ne tik tau (savimi gali rizikuoti, bet ne kitais). 1988 m. birželio 3 d. buvau išrinktas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinės grupės nariu. Kitą rytą, birželio 4 d., man paskambino universiteto prorektoriaus Broniaus Sudavičiaus sekretorė ir pasakė, kad esu skubiai kviečiamas. Nespėjęs atidaryti durų, išgirdau: padarei gėdą universitetui... kaip manai toliau jame dirbti?.. Šaukė, vienas kitą perrėkdami, B. Sudavičius ir uni- versiteto partkomo sekretorius Vladas Gobis. Nieko nebeliko, kaip pareikšti, kad elementarus padorumas visų pirma reikalauja pasisveikinti, apsisukti ir mauti pro duris, nesiaiškinant, kur padariau kokią gėdą. Nemaniau, kad šie veikėjai savo iniciatyva sugalvojo mane auklėti (iš kur jiems žinoti, ką veikiau prieš 10 valandų?). Į birželio pabaigoje Maskvoje rengiamą SSKP XIX konferenciją turėjo vykti ir LKP delegacija. Lietuvoje delegatai pagal seną įprotį buvo paskirti (net nebuvo imituoti rinkimai negi Lietuvoje bijota naujosios politikos?). LPS IG pakvietė žmones birželio 24 d. atvykti į susitikimo su delegatais mitingą ir paprašyti jų paaiškinti, kaip elgsis Maskvoje. LKP CK vadovai pabūgo viešo susitikimo. 1988 m. birželio 23 d. LPS iniciatyvinės grupės nariai buvo pakviesti į LKP CK. Jo biuro nariai įtikinėjo mus nerengti mitingo. Savo poziciją grindėme apeliacijomis į naująją politiką, skelbėmės esantys M. Gorbačiovo politikos rėmėjai. Nežinau, ar visi taip manė, bet mano aplinkai atrodė, kad toks elgesys kelias į Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Atremti šiuos argumentus buvo nepaprasta. Išsiskirstėme nežinodami, ar bus duotas leidimas mitingui, ar ne, o jei bus duotas, ar į jį atvyks į konferenciją siunčiami veikėjai. Pasiliko be atsako ir prašymai įregistruoti Sąjūdį ir leisti banke atsidaryti sąskaitą. Neliko nieko kito, kaip paskelbti, kad mitingas Gedimino (dabar Katedros) aikštėje įvyks ir be leidimo. Marionetės buvo įstumti į kampą: atsisakydami pripažintų, kad Lietuvoje negalioja M. Gorbačiovo viešumo politika. Sukandę dantis, į mitingą atėjo keli delegatai... Tarp jų nebuvo Rimgaudo Songailos, siūlančio nekonfliktuoti su LKP CK, nesuvokiančio, dėl ko atsirado LPS. Po mitingo Artūrui Skučui kilo mintis: Ar nevertėtų surengti neeilinio partijos suvažiavimo, kurio dėka atsikratytume veikėjų, nesugebančių žengti koja kojon su laiko dvasia, kurie nesugebėjo surengti demokratiškų delegatų rinkimų (ar nenorėjo) į 19-tą partinę konferenciją 1. Pasiūlymas susilaukė plataus atgarsio. Įvykiais Lietuvoje sudomėjo Maskva, siuntė savo emisarus: vieni save viešino, kiti sukosi tik nomenklatūros rate. Po kelių mėnesių man ir Jokūbui Minkevičiui teko susitikti su akademiku Ivanu Frolovu, artimu M. Gorbačiovo bendražygiu, Pravdos vyr. redaktoriumi, buvusiu Voprosy filosofii vyr. redaktoriumi. Jam rūpėjo informacija iš pirmų lūpų: imponavo pavadinimas Pertvarkai remti 2. Iš I. Frolovo sužinojome, kad 1988 m. birželio 4 d. LKP CK biuras svarstė, ką daryti su Iniciatyvinės grupės nariais, kurių pusė SSKP nariai, o nepartiniai pakankamai gerai visuomenei žinomos asmenybės, prašė sutikimo mus sulaikyti (iš 11 narių 9 balsavo už leidimą, 2 prieš ). Gavęs tokį prašymą, SSKP CK sekretoriatas į Vilnių pasiuntė savo darbuotojus. I. Frolovas, gerai informuotas apie Iniciatyvinės grupės narius, tvirtino, nežinąs, kas kaip balsavo (pasak gandų, represijoms nepritarė Vladislovas Mikučiauskas ir Lionginas Šepetys 3 ).
67 Taigi, santykiai su LKP vadovybe klostėsi kitaip negu Estijoje. Tuometiniai Estijos vadovai, pasikliaudami M.Gorbačiovo siūlymu mąstykime visi ir norėdami susilaukti savo reformoms pritarimo, per Estijos TV pakvietė tautiečius steigti nepriklausomą visuomeninę organizaciją, kuri padėtų vykdyti reformas. Žodžiu, Estijos liaudies frontas susikūrė pritariant krašto vadovybei, o LPS prieš jos valią. Kodėl? Juk iki pat 1988 m. rudens M. Gorbačiovo aplinka nesmerkė estų. (Apie įvykius Estijoje buvau informuotas. Vienas iš Estijos liaudies fronto lyderių Martas Tarmakas, gerai mokėjęs lietuvių kalbą, dažnai lankydavosi Vilniuje. Jis panašiame į mūsų Literatūrą ir meną savaitraštyje apžvelgdavo Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Susitikdavome. Jį imponavo mūsų filosofinės literatūros leidyba. Mano bičiuliai žinojo visus Liaudies fronto įsteigimo užkulisius.) LKP CK vadovai blaškėsi. Matyt, neišsiaiškinę, prie kurios grupuotės Maskvoje šlietis, kol ten vyksta intensyvi kova dėl valdžios, neišsišokti. Tik tuo paaiškinama, kodėl vieniems renginiams neprieštaravo, o kitiems priešinosi (pavyzdžiui, sutiko, kad 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, Vingio parke, vyktų šimtatūkstantinis mitingas Molotovo-Ribentropo pakto 49 metinėms pažymėti, o rugsėjo 28 d. mitingą, skirtą tolimesniems to pakto slaptiems protokolams priminti, ne tik uždraudė, bet mitingo dalyvius vaikė, mušė guminėmis lazdomis). Marionetinė Lietuvos valdžia, nepaisydama artimiausio M. Gorbačiovo bendražygio SSKP CK sekretoriaus, Politinio biuro nario Aleksandro Jakovlevo, aplankiusio Vilnių, patarimo vengti konfliktų, ieškoti santarvės su naujais judėjimais, nurodė vidaus reikalų ministrui S. Lisauskui išvaikyti mitinguotojus. Garsas apie susidorojimą su demonstrantais pasklido po pasaulį. Iš Maskvos į Vilnių atvyko speciali aukštų pareigūnų brigada, kuri įsitikino, kad Vilniuje perlenkta lazda. Brigados vadovas SSKP CK organizacinio vedėjo pirmasis pavaduotojas Vladimiras Babičevas panoro susitikti su LPS IG atstovais. Iniciatyvinė grupė šią misiją pavedė man, R. Ozolui, K. Prunskienei ir V. Žebriūnui. Susitikom. Mūsų pozicija kaltininkai turi būti nubausti. V. Babičevas neprieštaravo ir prašė paramos, t. y. pasiūlyti tinkamą kandidatą vietoj R. Songailos ir atvirai kalbėti apie būtinybę keisti LKP CK vadovus. Pasiūlėm Jurą Požėlą ir Algirdą Brazauską. Kodėl tuodu? J. Požėla, Mokslų Akademijos prezidentas, palaikė reformistines idėjas, nebuvo abejingas tautiniam judėjimui, pritarė savitos LSSR Konstitucijos rengimo projektui. Mokslų Akademija buvo vienas iš LPS židinių, čia veikė saviveikliniai klubai. Beje, mano žiniomis, ne vienoje kitų vadinamųjų sąjunginių respublikų vadovais tapo MA ar aukštųjų mokyklų vadovai. A. Brazauskas ūkinis veikėjas. Analizuojant jo biografiją akivaizdu, kad savo ateitį siejo su inžinieriaus karjera, galima bet kokioje santvarkoje. Tuo keliu jis ir žengė: LKP CK sekretorius pramonei toks pat ūkinis veikėjas žmogus, nesusijęs su ideologija. Būta ir asmeninių sąlyčio taškų: su Gražina Martinaitiene, aktyvia paminklosaugininke, dirbo A. Brazausko dukra, pasak kurios, tėvas pritaria šiam judėjimui. Aš mokiausi toje pačioje Kaišiadorių vidurinėje mokykloje, tik jis buvo keliomis klasėmis vyresnis. Iki Sąjūdžio laikų nė karto neteko susitikti. Kultūrininkams jis buvo žinomas kaip Operos ir baleto bei Nacionalinio dramos teatrų statybų rėmėjas. Asmeniškai pažinojau Brazausko jaunesnįjį brolį Gerardą: jis Kauno politechnikos institute studijavo kartu su mano būsimąja žmona, o jo žmona mano bendraklasė. Taigi kartkartėmis susitikdavome, pasišnekėdavome. Brazauskams nebuvo svetima lietuviškumo dvasia ir nesuvokiama komunizmo idėja. Po kelių dienų turėjo įvykti LKP CK posėdis. SSKP CK atstovai pasiūlė LPS IG SSKP nariams dalyvauti CK posėdyje ir pažadėjo, kad jie bus pakviesti į posėdį dviem suteiktas žodis. Pasak jo, būtų gerai, jeigu sąjūdiečiai pasiūlytų nubausti kaltininkus už susidorojimą su rugsėjo 28 d. mitingo dalyviais, nes naujoji politika neleidžia, neišgirdus liaudies ir vietos komunistų balso, patiems keisti jų vadovus. Apie LKP CK posėdį, kuris įvyko spalio 4 d., IG buvo pranešta jo išvakarėse spalio 3-iąją. Skubiai šauktame IG posėdyje pasiprašė dalyvauti LKP Vilniaus miesto pirmasis sekretorius Kęstutis Zaleckas. Posėdžiavome iki paryčių. Niekam nekilo abejonių, kad būtina išnaudoti progą, idant Lietuvos žmonės išgirstų Sąjūdžio balsą. Bet kas pasisakys? Manyta: nesėkmės atveju pasisakiusiajam liūdnos perspektyvos. Kur garantijos, kad M. Gorbačiovo grupuotė laimės ir demokratizacijos procesas tęsis? O gal M. Gorbačiovui rūpi tik įsitvirtinti valdžioje, po to viskas ridensis sena vaga? Žodžiu, drąsuolių nebuvo. Pasisiūliau atlikti šią misiją. Prieštaraujančiųjų nebuvo. Po bemiegės nakties atsidūriau LKP CK posėdyje. R. Songaila žinojo, ką kalbėsiu. Slinko laikas, o man nesuteikiama galimybė pasisakyti. Prie CK buveinės būriavosi keli tūkstančiai žmonių. Antanas Terleckas pareiškė, kad minia neleis niekam išeiti iš CK pastato, kol man nebus leista pasisakyti. R. Songai- Atgimimo laikraščio pirmasis numeris. 1988 09 16. Iš Žiemgalos leidyklos rinkinių
68 los parankiniai neabejojo, kad taip ir atsitiks. R. Songaila atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje: iš vienos pusės leisti man kalbėti reikalavo SSKP CK emisarai, iš kitos pusės Lietuvos žmonės, vadovaujami A. Terlecko. Nevaikysi jų jėga... R. Songaila ryžosi pasikalbėti su manimi. Jis prašė nereikalauti jo atstatydinimo, o tik kalbėti apie įvykius Vilniuje, klausė, ką jis man padarė blogo, jei reikalauju jo atstatydinimo. Atsakiau, kad man nieko, bet jo tolimesnis vadovavimas žalingas susidorojimo kaltininkai turi būti nubausti, kad to neatsitiktų ateityje, o jis, mano įsitikinimu, to nepajėgus padaryti, nes pats yra atsakingas. Įspūdingai atrodė salė: vieni trypė, šaukė, kas aš toks, kokią teisę turiu kalbėti, kiti susigūžę klausėsi, bet tokių buvo nedidelė grupelė. Kai kurie iš jų man einant iš salės spaudė ranką... Išėjęs į gatvę, pasakiau, kad išdėsčiau mūsų požiūrį į rugsėjo 28 d. įvykius. A. Terleckas padėkojo, vildamasis, kad mūsų bendradarbiavimas nenutrūks. Tik ne visi IG grupės nariai sutiko mano kalbą taip entuziastingai, kaip A. Terleckas: esą ji per griežta, galinti trukdyti tolimesniems kontaktams su LKP CK (dabar niekas nenori prisipažinti dėl savo pamokslavimų, nors puikiai prisimenu, kas tai buvo). Po poros dienų Tiesoje perskaičiau savo universiteto Estetinio lavinimo katedros vedėjo prof. Vaclovo Germano kreipimąsi į LKP CK, esą mano kalba LKP CK posėdyje gėdinga, esą aš apšmeižęs ne tik draugą R. Songailą, bet ir visą partiją, todėl mano elgesys netoleruotinas. Sureaguota. Sudaryta komisija. Ji įniko į darbą, bet po poros savaičių, kai SSKP CK sekretoriato spaudimu R. Songaila pats pasiprašė atleidžiamas iš Pirmojo sekretoriaus pareigų, o S. Lisauskas atleistas iš vidaus reikalų ministro posto, pasišovusi mane auklėti komisija dingo be pėdsakų. A. Brazauskui tapus LKP CK pirmuoju sektoriumi, Sąjūdžio santykiai su Respublikos vadovybe trumpam pagerėjo. Galvojau: kadangi dauguma CK narių bailūs, konservatyvūs veikėjai, norint išlikti poste, A. Brazauskui reikia būti diplomatiškam už bet kokį nepaklusimą Maskva gali leisti vietiniams veikėjams jį sudoroti. Atrodė, reikia A. Brazauskui padėti. 1988 m. spalio 10 d. Vilniaus miesto Lenino rajono komitete susikūrė pirmoji Sąjūdžio rėmimo grupė (pirmininkas Arvydas Domanskis). Atsitiktinumo čia neįžvelgčiau: šiame rajone buvo susispietusios pagrindinės Lietuvos kūrybinės ir mokslinės institucijos, įmonės, kurių darbuotojų dauguma lietuviai (RK pirmoji sekretorė Janina Gagilienė taip pat buvo neabejinga Sąjūdžio idėjoms), tuo jis skyrėsi nuo Spalio rajono, kurio dauguma SSKP narių rusakalbiai. Ėmė kristalizuotis reformistinės ir imperinės jėgos LKP gretose. Bendradarbiauti su LKP CK ir pasikeitus jos vadovybei sekėsi sunkiai: vienas po kito brendo konfliktai. Pirmasis dėl santykių su Estija. Estijos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą, pagal kurį jos teritorijoje SSRS įstatymai įsigalioja tik kai jiems pritaria Estijos AT. Estai tikėjosi, kad ir Lietuvoje bus analogiškai pasielgta (į Latviją tokių vilčių nedėta). Estijos KP CK pirmasis sekretorius V. Velias tarėsi su A. Brazausku (vėliau man tai pasakojo pats V. Velias), Estijos liaudies fronto atstovai prašė sąjūdiečių paramos. LPS Seimo Tarybos pavedimu drauge su A. Nasvyčiu ir R. Ozolu susitikome su A. Brazausku ir L. Šepečiu (jis buvo LSSR AT pirmininkas). Pažadėjo paremti estus. Atėjus nelemtai lapkričio 18 d., nuščiuvom: net nesiūlyta šio klausimo įtraukti į sesijos darbotvarkę. Mano sąmonėje giliai įstrigo 1988 m. lapkričio 18-oji begėdiška estų išdavystės diena. Žinoma, vadovai už visą AT negalėjo nuspręsti, tačiau pats problemos svarstymas atskleistų nuotaikas mūsų AT. Vėliau savo prisiminimuose L. Šepetys rašė, kad tai gėdingas jo gyvenimo puslapis, o A. Brazauskas aiškinosi, esą nebūta jokio išankstinio susitarimo, o V. Landsbergio pasirodymas AT tribūnoje atskleidė pastarojo klastą. Šis poelgis įmušė kylį santykiuose su Estija, nepasitikėjimą pačiu A. Brazausku. Pajutom: A. Brazauskas stengiasi atsiriboti nuo sąjūdiečių LKP narių, siekiančių išvengti priešpriešos su asmenimis, nukentėjusiais nuo okupacinio režimo. Tai patyriau savo kailiu. Elementari logika sakytų naujasis lyderis turėtų burti plačią palaikymo komandą. Ar galima pasitikėti senaisiais? Kodėl nestiprinus savo komandos? Tuomet rajonuose, miestuose vyko įprastiniai ataskaitiniai-rinkiminiai susirinkimai. Jau nerinkta iš vieno suderinto kandidato. Toks surinkimas vyko Vilniaus universitete, didžiausioje Lietuvoje lietuviškoje organizacijoje. Vėlavau, nes dalyvavau Sąjūdžio renginyje. Atvykęs nustėrau: buvau siūlomas į sekretorius. Vos įžengęs į salę, buvau pakviestas į tribūną. Iš pradžių nesupratau dėl ko. Supratęs, sutikau su sąlyga, jei bus pritarta neeilinio LKP XX suvažiavimo sušaukimui. Pritarta. Tapau sekretoriumi (paradoksas pakeičiau mane auklėjusi V. Gobį). Į naująjį komitetą niekas iš senųjų, išskyrus buvusį etatinį sekretoriaus pavaduotoją, nepanoro būti renkami. Susirinkime dalyvavo L. Šepetys. Jis nesikišo. Tai buvo šis tas naujo (kaip vėliau sužinojau, siūlyti mane sekretoriumi nusprendė universiteto Sąjūdžio grupė, kurios didelė dalis buvo nepartiniai). Tapęs universiteto komiteto sekretoriumi, atsisakiau atlyginimo, artimo rektoriaus. Priežastys? Tapčiau nomenklatūriniu darbuotoju, priklausančiu nuo LKP CK funkcionierių užgaidų. Manimi pasiekė beveik visi naujai išrinkti aukštųjų mokyklų partinių komitetų sekretoriai. Į universiteto partinį komitetą pasikviečiau draugiškam pokalbiui visų aukštųjų mokyklų LKP komitetų sekretorius. Atvyko visi. Nesunkiai radom bendrą kalbą dėl neeilinio LKP XX suvažiavimo sušaukimo ir siekimo pakeisti respublikos vadovybę. Tai idėjai pritarė Mokslų Akademijos, Rašytojų sąjungos ir kitos kūrybinės organizacijos. Formavosi neeilinio LKP suvažiavimo sušaukimo organizacinis branduolys. Sąjūdžio rėmimo grupė Lenino rajono LKP komitete plėtė įtaką. Artėjo Vilniaus miesto rinkiminė konferencija. LKP Lenino RK sąjūdiečiai sumanė, kad reikia keisti Vilniaus miesto komiteto sekretorius. Janina Gagilienė ir Arvydas Domanskis įtikino mane kandidatuoti į LKP miesto sekretorius. Prišnekino ir didžiausios Vilniaus įmonės Sigmos LKP komiteto sekretorių, pritariantį Sąjūdžiui, Algirdą Karalių. Išrinkus mus į LKP Vilniaus miesto komitetą, sekė antras veiksmas siūlymas į sekretorius. Tai išgirdęs A. Brazauskas piestu šoko prieš mūsų kandidatūras. Neprisimenu jo argumentų, tik pyktį tiek siūlomųjų, tiek ir siūlytojų atžvilgiu (jo balsas virpėjo). Atsisakėme kandidatuoti. Gal ir būtume buvę išrinkti (niekas aiškiai neoponavo), bet be paramos nieko nenuveiktume. Ir kituose miestuose bei rajonuose A. Brazausko kompanija trukdė sąjūdiečiams patekti į LKP struktūras. Nesuprantu, kodėl jis bauginosi naujų žmonių (juk jų dėka jis iškilo). Vis dėlto laikas darė savo: Šiauliuose LKP miesto sekretoriais buvo išrinkti sąjūdiečiai Mindaugas Stakvilevičius ir Donatas Morkūnas. Panašiai nutiko ir kitur. LKP CK vadovybė pradėjo mažinti įtampą šalyje: įteisino Vasario 16-ąją, Trispalvę patvirtino Valstybine vėliava, V. Kudirkos Tautiška giesmė tapo Valstybės himnu.
69 Artėjant SSRS liaudies deputatų rinkimams, priešprieša vėl didėjo, ypač siūlant kandidatus į deputatus, mat šį kartą patys žmonės, be nurodymų iš aukščiau, siūlė jiems patinkančius asmenis. Visose apygardose buvo iškelti sąjūdiečiai. Galbūt A. Brazausko ir jo artimųjų elgesį paaiškina konkurencijos artėjančiuose rinkimuose baimė ir Arnoldo Riuitelio, Estijos Respublikos prezidento, prisiminimai minint Estijos valstybingumo 20-tį apie savo, Indrekso Toome ir Vaino Velias 4 iškvietimą į Maskvą 1988 m. lapkričio pradžioje pas saugumo šefą Vladimirą Kriučkovą ir SSKP CK sekretorių Jegorą Ligačiovą, reikalavusius atšaukti Estijos SSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl Estijos įstatymų viršenybės. Kai mes atsisakėme tai padaryti, pasakojo Riuitelis, išgirdome: kiekvienas pagalvokite apie 10 metų. Susižvalgėme dešimt metų, tai dešimt... Jeigu pagrasintų, kad čia pat jus sušaudysime, gal ir apsigalvotume... Ir pridūrė: Likome vieni. Paklausiau Riuitelio, ar ir A. Brazauską gąsdino. Paklauskite jo... atsakė šis. Artėjo Nauji Metai. Viešai švęsta Vasario 16-oji. Valdžia nejaukiai jautėsi. Nesinorėjo, kad ji perimtų iniciatyvą. Ieškota kompromiso. Paskambinau Vytautui Merkiui, naujam Lietuvos instituto direktoriui. Jis sutiko organizuoti. Ką mąstė ir kaip elgėsi instituto direktorius po mano skambučio? Pacituosiu patį V. Merkį: Kokia iš to bus nauda mūsų kylančiai tautai? Institute pasitariau su kolegomis, mintyse nubrėžėme plačias šios mūsų valstybės šventės minėjimo užduotis ir formą. Vietoje pageidauto pranešimo nutarėme surengti iš pirmo žvilgsnio akademinio pobūdžio konferenciją, bet iš tikrųjų politinę manifestaciją. Reikėjo surasti tinkamų kvalifikuotų pranešėjų ir suderinti jų temas. Pasirūpinome išspausdinti gražų kvietimą programą su Vasario 16-osios Akto faksimile (iš 1918 m. Lietuvos aido ). Po keletą egzempliorių išsiuntinėjome visoms mokslo, kultūros organizacijoms, Sąjūdžio vadovams, centrinėms valdžios įstaigoms (išskyrus represines), neaplenkėme ir CK. Tą vakarą Akademinio dramos teatro salė Vilniuje buvo pilnutėlė, pristygo net kėdžių 5. Iškilmės retransliuotos per TV ir radiją. Pranešimą apie lietuvių tautos lūkesčius ir siekį atkurti valstybingumą išdėsčiau aš. Tuo pat metu Kaune LPS Seimas suformulavo Sąjūdžio rinkiminę programą, kurioje aiškiai pasakyta: tikslas nepriklausoma Lietuva. Jeigu sąjūdiečiai apie tai prabiltų anksčiau, vargu ar būtų užregistruoti kandidatais, nes tokie siekiai prieštaravo SSRS Konstitucijai, o užregistruotus galima išbraukti tik teismo sprendimu. Nepaviešinę savo siekių, būtume apkaltinti, kad neturime rinkėjų įgaliojimų. Konferencijoje kalbą sakė ir A. Brazauskas. Jis man nepriekaištavo. Tada jaučiausi kaip kokia Holivudo žvaigždė nemačiau, kad kas kada būtų labiau apipiltas gėlėmis. Čia ne pabaiga: vasario 21 d. įvyko skubus LKP CK posėdis, pramintas Juoduoju plenumu. Jame reikalauta uždrausti laisvąją spaudą, imtis sankcijų prieš sąjūdiečius, o tokius, kaip aš, šalinti iš SSKP. Ir A. Brazausko kalba nepasižymėjo nuosaikumu. Jis rėžė: Laipsniškai Sąjūdžio veikloje pradėjo dominuoti kraštutinės pozicijos, kurių užuomazgų buvo ir anksčiau, tačiau vardan vienybės, vardan paties persitvarkymo jos buvo toleruojamos kaip galbūt neišvengiama augimo liga 6. Ir toliau: Todėl mes laikome nepriimtinais kai kurių partijos komitetų, pirminių partinių organizacijų siūlymus šaukti jau minėtą neeilinį LKP suvažiavimą 7. Čia jau visai neaišku. Tada dar viešai nekeltas LKP atsiskyrimo nuo SSKP klausimas, o tik kalbėta apie būtinybę atnaujinti partijos vadovybę, atverti kelią kompetentingiems ir pasitikėjimą turintiems asmenims. A. Brazauskas į vienas gretas sustatė Lietuvos persitvarkymo sąjūdį, Jedinstvo ir kitas priešingas Lietuvos valstybingumui organizacijas, pritarė nepriklausomybės idėjos kritikams. Dar daugiau: jis baiminosi naujojo LKP suvažiavimo. Baltijos kelyje Biržų krašto atstovai. 1989 08 23. Nuotrauka iš Biržų krašto Sėlos muziejaus rinkinių
70 Nepajėgiau jo suprasti. Išpuoliai prieš Sąjūdį, kaip potencialų konkurentą rinkimuose, suprantami. Bet nurodymas uždaryti Atgimimo bangą, trukdyti Sąjūdžio kandidatams naudotis radiju, spauda, spausdinti savo rinkimų programas tiesiogiai pažeidė Centrinės rinkimų komisijos Maskvoje nurodymus suteikti visiems kandidatams lygias teises. Šis plenumas įnešė sumaištį į LKP narių gretas, vertė sąjūdiečius atsiriboti nuo LKP vadovybės. Panašūs triukai neišgelbėjo A. Brazausko nuo imperininkų puolimo. Dauguma LKP CK narių ir toliau laikė jį prosąjūdietišku veikėju. Logiškai mąstant, naujas suvažiavimas sustiprintų jo pozicijas. Deja, A. Brazauskas elgėsi priešingai. Plenumas pašalino iš LKP CK sekretoriaus ir biuro pareigų L. Šepetį, paskirdamas į jo vietą aršų demokratinio judėjimo priešą Valerijoną Baltrūną. Keblioje situacijoje atsidūrė LPS Seimo Taryba, sąjūdiečiai, siekiantys pozityvių jėgų konsolidacijos. Kaip po tokių išpuolių sugyventi? Kandidatai į SSRS liaudies deputatus jau buvo užregistruoti. Anksčiau vardan santarvės buvo nuspręsta prieš A. Brazauską ir V. Beriozovą nekelti savo kandidatų (arba tiksliau: prieš pat rinkimus jie atsisakytų kelti, kad neliktų apygardų, kuriose nebūtų skleidžiamos Sąjūdžio idėjos). A. Nasvytis iškart atsisakė dalyvauti rinkimuose V. Beriozovo naudai (čia nebuvo problemos LKP CK sekretorius V. Beriozovas plenume nesireiškė). Kas kita A. Brazauskas. Iš pradžių kandidatu Vilniaus mieste buvau užregistruotas aš. Visos apklausos mano naudai. Kadangi buvau iškeltas keliose apygardose, pasirinkau Pajūrio apygardą (pasitraukiau iki Juodojo plenumo ). Po to pasiūlytas A. Juozaitis, kuris netroško deputato mandato (A. Juozaičio tikslas buvo skleisti rinkėjams Sąjūdžio idėjas). Po vasario 21 d. situacija iš esmės pasikeitė. Kaip pasielgti? A. Brazauskas ir savo rinkimų kalbose oponavo nepriklausomybės idėjai, jos skleidėjus vadino avantiūristais. Susimąstyta: ar tikslinga netrukdyti A. Brazauskui įgyti deputato mandato. Viskas priklausė nuo A. Juozaičio (jis dominavo visose apklausose; antras A. Brazauskas). Arvydas atsisakė balotiruotis ir savo rėmėjus pakvietė balsuoti už A. Brazauską. Vėliau dažnai pamąstydavau, kas būtų buvę, prisiminė A.Brazauskas, jei tuomet labai populiarus A. Juozaitis būtų balotiravęsis, kas būtų surinkęs daugiau balsų, kuo viskas pasibaigę 8. Iš tikrųjų, kuo? Visi šnekėtojai Juodajame plenume pralaimėjo. Be paties A. Brazausko, išrinkti tik trys jo šalininkai, 36 sąjūdininkai ir 2 autonomininkai, aš, kuriam plenume buvo skirta bene daugiausia dėmesio, buvau išrinktas ne tik pirmame ture, bet ir didžiausiu procentu rinkėjų balsų. Sąjūdžio idėjos persmelkė visus Lietuvos gyventojų sluoksnius, tarp jų ir LKP narius, kurie sudarė didelę Lietuvos gyventojų dalį. SSRS Liaudies deputatų suvažiavime ir jo renkamoje Aukščiausioje Taryboje sutarta veikti vieningoje deputatų grupėje, kurią papildė dar 16 deputatų, paskirtų vadinamųjų sąjunginių organizacijų (tarp jų nepateko nė vienas nepriklausomybės priešininkas, o R. Adomaitis ir Just. Marcinkevičius LPS IG nariai). Taigi, mūsų buvo 54, nes Lietuvoje išrinkti SSKP nariai lenkai Anicetas Brodavskis ir Ivanas Tichonovičius įsitraukė į frakciją Sojuz, siekusią išlaikyti nedalomą imperiją, o SSRS Liaudies deputatų suvažiavime sudarytoje SSRS Aukščiausioje Taryboje visi 15 Lietuvai atstovavusių deputatų 9 buvo vieningi. SSRS Liaudies deputatų suvažiavime ir Aukščiausioje Taryboje ryškėjo buvusio monolito erozija, kurią stebėjau iš vidaus (buvau SSRS Aukščiausiosios Tarybos Seniūnų tarybos narys, Sąjūdžio remtų deputatų koordinatorius). Be to, keletą deputatų iš mokslo ir kultūros pasaulio pažinojau iš ankstesnių laikų (ne visi jie SSRS griovimo šalininkai). Mitas, kad mūsų sąjungininkais buvo save įvardinę Rusijos demokratai, tolimas nuo tikrovės, net Andriejus Sacharovas kūrė planus, kaip reformuoti imperiją, o ne sugriauti. Tačiau ir pačių Rusijos imperialistų mąstysenoje vyko pokyčiai: daugelis suprato, kad apeliacija į šviesųjį komunistinį rojų bevaisė vyksta naujojo ideologinio pamato paieškos žvilgsnis krypsta į stačiatikybę ir atvirą rusišką nacionalizmą, tai vienijo didelę dalį buvusių disidentų ir persiorientavusių komunistų. Antai nepartiniai, disidentuojantys rusų rašytojai Valentinas Rasputinas, Sergiejus Zalyginas rėmė mūsų ekologinį ir paminklosaugos judėjimą, tačiau SSRS liaudies deputatų suvažiavime balsavo prieš 6-to straipsnio, skelbiančio SSKP vadovavimą valstybei, išbraukimą iš SSRS Konstitucijos, o nemažai tuometinių respublikų komunistų partijos lyderių pritarė. Prisimenu pokalbius su Elmira Kafarova, Azerbaidžano Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja, Mirču Snieguru, Moldavijos KP CK sekretoriumi, kuris, tapęs pirmuoju prezidentu, nedelsdamas pripažino Lietuvos nepriklausomybę, Mustafa Mamedovu, Azerbaidžano KP Baku miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi, ir kai kurių kitų respublikų komunistų lyderiais. Kalbėdavome be užuolankų. Susitarimų jie laikydavosi. Taigi, takoskyra ėjo ne tarp komunistų ir antikomunistų (disidentų), o tarp veikėjų, kuriuos pavadinčiau nacionalkomunistais (žinoma, jų mąstysenoje nesurastum nė kruopelytės komunistinių idėjų), ir imperijos saugotojų, kurių apstu ir tarp rusų, save įvardinančių antikomunistais. Vieni siekė gyventi nacionalinėse valstybėse, kiti bet kokiomis priemonėmis išsaugoti imperiją (pastarieji ir valdo ne mažiau agresyvią šių dienų Rusijos imperiją). Jie taip pat siekė išardyti komunistų partiją ir perimti iš jos vadžias. Čia daug sumaišties įnešė nuolat veikianti SSRS Aukščiausioji Taryba, besivaduojanti nuo SSKP CK politinio biuro globos, jame veikė kelios grupuotės, kurias sąlyginai pavadinčiau M. Gorbačiovo ir J. Ligačiovo, atstovavusios skirtingoms nuostatoms. Abu jie Maskvoje buvo nauji žmonės, nesuaugę su senąja vietine nomenklatūra, stebėjo imperijos saulėlydį, siekė sustabdyti jos griūtį, tik skirtingais metodais: J. Ligačiovui buvo artimas modernizuotas stalinizmas; M. Gorbačiovas savo valstybės ateitį siejo su demokratinėmis reformomis, tik nežinojo, kaip jas realizuoti. Čia svarbios ir asmeninės ambicijos (koks politikas be jų!). M. Gorbačiovas, neturėdamas senosios nomenklatūros palaikymo, silpnino SSKP CK Politinio biuro vienvaldiškumą, kaip atsvarą jam siekė išplėsti SSRS Aukščiausios Tarybos funkcijas. Tai atvėrė Pandoros skrynią. Su M. Gorbačiovu ne kartą teko susitikti. Jis turėjo fenomenalią atmintį, pasigirdavo savo informuotumu. Pamenu, žurnalistui iš Washington post (JAV) pasakiau, kad penkerių metų laikotarpiu Lietuva bus laisva 10, pamatęs mane, M. Gorbačiovas sustabdė: Ką tu ten plepi, straipsnio vertimas ant mano stalo... Aš: Michailai Sergejevičiau, bet aš taip galvoti galiu tik Jūsų reformų dėka... Numojo ranka, apsisuko ir nuėjo...panašių nutikimų buvo ne vienas... M. Gorbačiovas siekė išsaugoti imperiją, bet be kraujo praliejimo. Šių veiksnių negalime ignoruoti. Be jų vargu ar būtų buvę įmanoma suskaldyti LKP, atgauti nepriklausomybę. Vengrija ir Čekoslovakija buvo tarptautiniai subjektai, bet tai nesutrukdė jų sutrypti, nors jos ne siekė restauruoti kapitalizmą, kaip įrodinėta, o kurti socializmą su žmogišku veidu. Kad imperija iširtų, rei-
71 kėjo įvairialypio proceso, kuriame nemažas Lietuvos indėlis, bet jo negalima susiaurinti iki vieno ar kito asmens, kartais šį vyksmą išnaudojusio asmeniškiems interesams, nuopelnų. Dauguma SSRS liaudies deputatų LKP narių pritarė neeilinio LKP XX suvažiavimo sušaukimui. A. Brazauskas negalėjo to fakto ignoruoti, nors ir toliau jam priešinosi, tik ne taip griežtai, kaip metų pradžioje. O kiti aukštieji LKP CK pareigūnai bandė sustabdyti vyksmą. Suprantu juos: jie suvokė, kad bus nušluoti nuo savo kėdžių. Po SSRS deputatų rinkimų savarankiškos LKP šalininkų gretos augo. 1989 m. balandžio 18 d. susitiko Mokslų Akademijos, Vilniaus universiteto, kūrybinių sąjungų atstovai pasitarti dėl LKP ateities. Nuspręsta rengti neeilinį suvažiavimą pasinaudojant SSKP Įstatais, leidžiančiais kviesti suvažiavimą, jei to reikalauja 1/3 partijos narių (šia nuostata niekada nebandyta pasinaudoti), buvo sudarytos darbo grupės naujajai programai ir statutui rengti. 1989 m. gegužės 30 d. įvyko konferencija, kurioje dalyvavo jau visų aukštųjų mokyklų, mokslo įstaigų, kūrybinių sąjungų, stambių įmonių, keleto rajonų ir miestų atstovai, nuspręsta ruoštis suvažiavimui. Pasitarimo dalyviai kreipėsi į visus LKP narius kurti atitinkamas struktūras. Jos netrukus apėmė visą Lietuvą. LKP CK nieko nebeliko, kaip pritarti suvažiavimo idėjai, nes tapo akivaizdu, kad jis vis tiek įvyks. Antra vertus, skilimas jau buvo įvykęs de facto, reikėjo tik apiforminti arba pabandyti išsaugoti vieningą LKP. Suvažiavimo rengimui talkino daugelis Sąjūdžio struktūrų, be kurių paramos vargu ar būtų pavykę. Iš pokalbių su M. Gorbačiovu atrodė, kad jis neprieštarautų LKP XX suvažiavimui, jeigu šis stiprintų perestroikinį sparną, o ne siektų atsiskirti nuo SSKP. Apie mano požiūrį į Lietuvos ateitį jis buvo informuotas dar prieš SSRS liaudies deputatų rinkimus 11. Tikėjau, kad jis nepanaudos jėgos konfliktui spręsti. Spaudai paskelbus, kad SSKP CK partinės kontrolės komisija nutarė J. Gagilienę, R. Gudaitį, R. Ozolą ir mane už partijos skaldymą šalinti iš SSKP, susitikęs M.Gorbačiovas mestelėjo: Argi nežinai, kiek pas mus kvailių? Pagal demokratinio centralizmo nuostatą komisijos pasiūlymą privalėjo vykdyti vietos partinė organizacija (taip norinčiųjų buvo ir LKP CK 12 ). Bet to nepadarė. Kodėl? Pašalinus mus iš SSKP, vargu ar būtų įvykęs neeilinis LKP XX suvažiavimas ir skyrybos, kadangi mūsų rankose buvo pagrindiniai atsiskyrimo svertai. LKP elitui reikėjo apsispręsti, ar verta bailiai lindėti ir svarstyti, kas naudingiau. Neeilinio Suvažiavimo šalininkai be išlygų įsiliejo į Baltijos kelią. Su Estijos ir Latvijos lyderiais buvo sutarta, kad jie stovės kelyje. Deja, nė vieno Lietuvos pirmojo rango veikėjo Baltijos kelyje nebuvo. A. Brazauskas vėl tikino, esą tų šalių jo rango veikėjai nestovėjo, nesiteikė net pavartyti mūsų spaudos. Negi fabrikavo nuotraukas? Ar galima buvo tikėti ir pasitikėti A. Brazausku? Jis veikė ir santykius tarp Lietuvos ir Estijos vadovybių. Nepasitikėjimo šleifas išliko iki šiol. Iracionalus aiškinimasis neišgelbėjo Lietuvos lyderių nuo brutaliausių Maskvos imperininkų išpuolių prieš LKP CK veikėjus. Ta pačią rugpjūčio 23 d. drauge su R. Gudaičiu ir V. Landsbergiu 13 buvau pamalonintas Pravdoje, kur buvo pateiktos mūsų separatistinių kalbų ištraukos. Po kelių dienų grįžta prie kitų separatistų LKP gretose, bendraujančių net su fašistiniais elementais. Šį kartą kliuvo Justui Paleckiui, o kitame numeryje Jurui Požėlai, pripažįstant, kad LKP vadovybėje esama ir geriečių, tokių kaip LKP CK sekretorius V. Baltrūnas. O rugpjūčio 26 d. skelbiamas SSKP CK pareiškimas Dėl padėties tarybinėse Pabaltijo respublikose, ne tik smerkiantis separatizmą, bet ir grasinantis mūsų tautų egzistencijai. Atsiliepiant į jį, 1989 m. rugpjūčio 28 d.vilniuje skubiai sušauktas LKP CK plenumas. Jame A. Brazauskas pasakojo, kaip jį spaudė Maskva, net iš Krymo atostogaujantis M. Gorbačiovas skambino, reikalaudamas nedalyvauti tose žaidinėse, esą estams, toliau guodėsi A. Brazauskas, neskambino 14. LKP vadovas ieškojo modus vivendi tarp nepriklausomybės atkūrimo ir imperijos išlaikymo šalininkų, reikalavusių pašalinti iš pareigų J. Paleckį, o mane ir R. Gudaitį išmesti iš SSKP. Plenume nepriklausomybininkų poziciją energingai gynė J. Gagilienė, Z. Mačernius, o J. Gureckas, V. Kardamavičius, A. Stankevičius ir kiti reikalavo be išlygų pritarti SSKP pareiškimui. LKP CK plenumas priėmė aptakų, nieko netenkinantį pareiškimą. Šis plenumas skyrėsi nuo prieš pusmetį vykusio, viešai puolusio sąjūdiečius. Šį kartą imperijos saugotojai prašė neviešinti jų pavardžių (senieji kadrai bijojo tautos, laukė paramos tik šalies). Be to, rugpjūčio 28 d. LKP CK plenumo eiga buvo kitokia negu ankstesniųjų: į jį nebuvo pakviesti SSR liaudies deputatai sąjūdiečiai SSKP nariai, pagal seną tradiciją į tokį renginį būdavo kviečiami visi SSKP nariai SSRS AT nariai. Vadinasi, jų bijota. SSKP CK pareiškimas buvo užgaulus ir agresyvus, todėl jo negalima buvo praleisti nuogirdom, juolab išryškėjus, kad nebuvo jokio SSKP CK plenumo. Tai SSKP CK aparato parengtas pareiškimas. Sąjūdžio remti deputatai savo ruožtu parengė griežtą atsakymą, kuriame pasakyta: Pabaltijo klausimo išsprendimas demokratiniu keliu būtų pats didžiausias pokario SSRS indėlis į esminį klimato pagerinimą, ryžtingas posūkis į naują jos būtį 15. Šį pareiškimą vieningai pasirašė visi, išskyrus du lenkus, Lietuvos teritorijoje išrinkti deputatai. 1989 m. spalio 2 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavime, dalyvaujant daugiau nei dviem tūkstančiams deputatų, perskaičiau mūsų pareiškimą ir tekstą viešai įteikiau M. Gorbačiovui. Salė nuščiuvo. Dar to nebuvo, kad grupė deputatų viešai suabejotų SSKP neklaidingumu. Atvėrėm naują erą SSRS istorijoje. Imperijos griuvimo jėga pradėjo intensyvėti ir baigėsi SSRS liaudies deputatų suvažiavime straipsnio, įtvirtinusio SSKP teisę valdyti šalį, išbraukimu iš SSRS Konstitucijos. Lietuvoje viena po kitos kūrėsi iniciatyvinės grupės, propaguojančios LKP atsiskyrimą nuo SSKP. Jų atstovai (daugiau kaip 400) 1989 m. rugsėjo 13 d. susirinko Mokslų Akademijoje, toje pačioje salėje, kur prieš metus buvo išrinkta LPS Iniciatyvinė grupė, išrinko Koordinacinę Tarybą, kuri, susilaukusi 1/3 SSKP narių palaikymo, įgautų LKP CK teises suvažiavimui sušaukti. Taryba rinkta be išankstinių kandidatų numatymo, pavyzdžiui, į konferenciją savarankiškai atėjo L. Šepetys. Jis papasakojo savo įstojimo į partiją peripetijas. Esą jam pasiūlęs stoti KPI rektorius prof. K. Baršauskas tokiais motyvais: Tu žinai, kad pas mus vadovais gali būti SSKP nariai, savų trūkstant atvažiuoja rusai ir mūsų šalis nutautinama. Jeigu nenori, kad to nebūtų, stok. Toliau prisipažino pasidavęs gero gyvenimo troškuliui, pamiršęs jaunystės idealus. Sakėsi, kad prabudo sąžinė. Ir L. Šepetys buvo vieningai išrinktas. Dviejų CK narių (J. Gagilienės ir L. Šepečio) buvimas pirmose atsiskyrėlių gretose darė įspūdį vietiniams veikėjams. Aš buvau išrinktas Koordinacinės Tarybos pirmininku, o Lenino RK darbuotojas A. Domanskis pavaduotoju 16. Pradėjus veikti Koordinacinei Tarybai, LKP faktiškai suskilo. Formavosi trys centrai: Koordinaci-
72 nės tarybos (Vilniaus miesto Lenino rajono komiteto patalpose dabar LSDP būstinė); LKP CK ir imperijos išlaikymo šalininkų, pastarieji bazavosi Vilniaus miesto Spalio LKP RK, iki LKP XX suvažiavimo nedeklaravę savos struktūros, ir A. Brazausko aplinkos. Kiekviena srovė ruošėsi suvažiavimui, telkė savo šalininkus. Pasinėriau į LKP XX suvažiavimo rengimą. Malonu dalyvauti veikloje, matant tokią gausą rėmėjų. Su priešininkais, besibazuojančiais LKP Spalio RK ir Vilniaus aukštojoje mokykloje, tiesiogiai nesusidurdavau. Mums buvo svarbu rasti bendrą kalbą su eiliniais, neapsisprendusiais nariais. Šiandien galime smerkti arba garbinti tą ar kitą veikėją. Man dažnai kyla klausimas: kaip aš elgčiausi, atsidūręs panašioje situacijoje? Įsivaizduokite, esate iškviestas į priešiškai nusiteikusių kokių 6 asmenų kompaniją ir girdite vien grasinimus. A. Riuitelis su savo draugais atlaikė, bet jie buvo trise. Lietuvoje Vytautas Sakalauskas ir Vytautas Astrauskas buvo kitoje barikadų pusėje A. Brazauskas būtų likęs vienišas. Kad atsiskyrimas būtų pozityvus, buvo būtina iš LSSR Konstitucijos išbraukti 6-tą straipsnį, skelbiantį, kad Komunistų partija vadovauja valstybei. Suvokdama, kad LSSR AT priešinsis iniciatyvai, be to, pakeisti Konstituciją būtini 2/3 visų balsų, Koordinacinė Taryba parengė planą. Koordinacinės Tarybos narys L. Šepetys buvo AT pirmininkas, SSRS Liaudies deputatai pagal tuometinius įstatymus turėjo pasiūlymų teisę. Pasinaudodamas ja aš, kaip SSRS Liaudies deputatas ir Vilniaus universiteto Partinio komiteto sekretorius, pasiūliau šią Konstitucinę pataisą įtraukti į darbotvarkę. Parėmė ne tik Sąjūdžio remti SSRS liaudies deputatai, bet ir nemažai Lietuvos SSR deputatų. Vieni energingai priešinosi, kiti, kaip A. Brazauskas, siūlė atidėti kitai sesijai. Ką tai reikštų? Į juos kreipėsi E. Bičkauskas, taikliai klausdamas: Kaip elgsitės tuo atveju, jeigu neeilinis LKP suvažiavimas nuspręs sukurti savarankišką partiją? Juk tada egzistuos ne mūsų valstybės, svetimos partijos vadovaujantis vaidmuo? Svarus argumentas, bet jis nepaveikė vadovybės šalininkų 17. Sumaniai L. Šepečiui vedant posėdį po kelių balsavimų straipsnis, įteisinantis daugiapartinę sistemą, buvo priimtas. Tai pirmas atvejis griūvančios SSRS istorijoje. Po to tokį žingsnį žengė SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Taip prasidėjo imperijos valdymo mechanizmo ardymas. Neturime išleisti iš akių ir tokios detalės, kad daugiau negu 2/3 tiek LSSR Aukščiausiosios Tarybos, tiek SSRS liaudies deputatų buvo SSKP nariai. Ar įmanoma būtų be jų pakeisti Konstituciją? Neeilinis LKP XX suvažiavimas, kaip sakoma, buvo ant nosies. Nesunku buvo prognozuoti, jog dalis LKP narių apsiskelbs, kad jie perima LKP teises. Nepanaikinus minėto straipsnio, reikštų, kad jie pripažįstami vadovaujančiais su plačiais įgaliojimais. Kaip pripažino L. Šepetys, ir jam A. Brazausko pozicija buvo nesuprantama. O gal A. Brazauskas laukė SSRS Liaudies deputatų sprendimo, kur šis klausimas taip pat turėjo būti svarstomas. Vėliau A. Brazauskas mėgo pasakoti apie savo napoleonišką pokalbį su M. Gorbačiovu per LKP XX suvažiavimo pertrauką. Taip, M. Gorbačiovas paskambino. A. Brazauskas troško, kad jį girdėtų kas nors iš suvažiavimo iniciatorių. Toks liudininkas buvau. Pokalbio metu nė vienas nekėlė balso. M. Gorbačiovas maldaute maldavo nepriimti rezoliucijos dėl atsiskyrimo nuo SSKP, nes vietoj jo galės ateiti radikalai ir liesis kraujas. Jokio grasinimo. A. Brazauskas aiškinosi, kad ne jo valia pakeisti suvažiavimo eigą. Manau, toks M. Gorbačiovo tonas padėjo A. Brazauskui apsispręsti, nes iki paskutinės minutės nežinojome, kuriuo keliu jis pasuks (su nepriklausomybininkais ar platformininkais ). Pastarasis pasirinkimas objektyviai pasitarnavo lietuvių tautos interesams (ir jam asmeniškai). 1989 m. gruodžio 19 22 d. įvykusiame LKP XX suvažiavime, absoliučiai daugumai nutarus nutraukti ryšius su SSKP ir tapti savarankiška partija, grupė suvažiavimo delegatų išėjo iš suvažiavimo ir pasiskelbė esantys tikrieji komunistai, o pasiskelbusieji nepriklausomais idėjiniai išdavikai, ir paskelbė suvažiavimą esant neteisėtą. Tikrųjų komunistų vadu tapo Mykolas Burokevičius, su kuriuo akis į akį buvau susitikęs vienintelį kartą 1961 m. pavasarį Žinijos draugijos Tarybos posėdyje tuo metu jis buvo LKP Vilniaus miesto komiteto agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjas. Jis užsipuolė žurnalo Mokslas ir gyvenimas redaktoriaus pavaduotoją K. Sidaravičių už mano idėjiškai žalingo straipsnio apie Joną Šliūpą jo šimtmečio proga išspausdinimą, reikalaudamas atleisti jį iš pareigų. Pasibaigus posėdžiui priėjau prie Burokevičiaus ir paklausiau, ar jis skaitė J. Šliūpą. Šis atkirto: Neturiu laiko skaityti visokius fašistpalaikius... Bandžiau jį šviesti, sakydamas, kad J. Šliūpas pirmasis į lietuvių kalbą išvertė dalį F. Engelso veikalo Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą, išspausdino jį Aušroje, o atsidūręs JAV organizavo Lietuvių socialistų partiją, Burokevičius metė: Neturiu laiko klausytis tavo paistalų... Keistai skamba, kai A. Brazausko apologetai bando įteigti, esą jis buvo LKP atsiskyrimo nuo SSKP iniciatorius, nors jis visomis išgalėmis tam priešinosi. Tik atsidūręs prieš alternatyvą suvokė, kad toks kelias naudingiausias jam ir jo draugams, nieko bendra neturintiems su jokia ideologija. Skilimas jau buvo įvykęs faktas, reikėjo apiforminti. Svarbiausia, kad dauguma neliktų su imperininkais. Suvažiavimo išvakarės gruodžio 18 d. Koordinacinės Tarybos šalininkai per 400 delegatų susirinkome tuometinėse Politinio švietimo namuose ir nutarėme: jeigu suvažiavimas mums nepritars (mūsų skaičiavimais, viskas priklausys nuo A. Brazausko šalininkų, nes jie turėjo kiek mažiau mandatų negu mes, bet su imperininkais daugumą), mes pasitrauksim iš LKP ir kursime naują partiją. Informavau A. Brazauską. M. Burokevičiaus tipo komunistai niekam nebuvo reikalingi. Truputis statistikos: LKP XX suvažiavime dalyvavo 1033 delegatai, 855 už balsavo atsikyrimą, kiti prieš, susilaikė arba sugadino biuletenius (balsavimas buvo vardinis) 18, 144 išėjo iš suvažiavimo ir įkūrė LKP/SSKP, paskelbusią besąlygišką paklusnumą Maskvai 19. Pavadinti juos kolaborantais būtų pernelyg švelnu juk jie neigė Lietuvos teritorijos vientisumą, po įvairių autonomijų priedanga siekė, jeigu Lietuvai pavyktų ištrūkti iš imperijos, atplėšti Vilniją ir Klaipėdos kraštą. Po mūsų nuo SSKP atsiskyrė Latvijos ir Estijos kompartijos, o SSRS žlugimo išvakarėse beveik visų respublikų iširo imperijos valdymo mechanizmas. Įdomi M. Burokevičiaus kohortos sudėtis: vos keliasdešimt lietuvių, atstovaujančių Vilniaus aukštajai partinei mokyklai, KGB, Vidaus reikalų ministerijai, ir keli veteranai, absoliuti dauguma dislokuotieji okupacinės kariaunos kariai ir rusakalbiai. Tačiau tuose sąrašuose beveik neaptikau Lietuvos rusų senbuvių tik atvykėliai po okupacijos ir jų palikuonys. Perduodama valdžią tokiai partijai, Maskva pripažintų Lietuvoje įvedamas okupacinis režimas, neturintis vietos gyventojų paramos. Po suvažiavimo KGB padalinio šefas Lietuvoje E. Eismuntas savo šeimininkams rašė, kad atsiskyrusi LKP siekia sukurti nepri-
73 klausomą ir demokratinę Lietuvos valstybę 20, prisipažino, kad situacija nevaldoma ir tikriausiai naujai išrinkta LTSR Aukščiausioji Taryba skelbs Lietuvos nepriklausomybę. Maskvai buvo viskas aišku, tik neaišku, kas darytina. Šiuo požiūriu įdomus buvo pokalbis su vėliau žinomu pučistu generolu Varenikovu, kurį esu aprašęs 21. 1990 vasarį, prieš pat rinkimus, Vilniaus aerouoste laukiau lėktuvo į Maskvą. Prie manęs priėjo generolas A. Visockas, Lietuvos karinis komisaras, ir pasiūlė skristi generolo V. Varenikovo, SSRS Sausumo kariuomenės vado, lėktuvu, tuomet inspektavusiu Pabaltijo karinę apygardą. Iš matymo jį pažinojau. Be abejonės, pasiūlymą priėmiau. Skridom dviese. Pokalbis, anot generolo, prie rusiškos arbatos puodelio vyko apie mūsų šalių ateities santykius. Generolas neabejojo, kad po rinkimų bus atkuriama valstybė. Paklausiau, ar bus panauduota jėga. Atsakymas: Tai politikų kompetencija. Paklausiau, ar šaudys. Pasigirdo atsakymas: Aš karys, įsakymą vykdysiu, nors tai bus be galo nemalonu... Ir aiškino: kariuomenei ne tiek svarbu, kas Lietuvoje valdžioje, o karinių bazių likimas, kuris priklausys nuo būsimos Lietuvos vyriausybės. Tačiau svarbiausias, kaip man pasirodė, generolo tikslas nuteikti mane prieš M. Gorbačiovą. Tai buvo argumentuojama be užuolankų: esą M. Gorbačiovas visus išdavė, išduos ir mus, lietuvius, o kariai išdavikų nekenčia. Negalėjau atsistebėti, kaip gali taip kalbėti generolas, juk kai kurios detalės lygios valstybinės paslapties išdavimui. Tai buvo 1991 m. rugpjūčio 19 d., supratau kodėl. Nepriklausomybės paskelbimui rengėmės mes, rengėsi ir Maskva. Šis V. Varenikovo vizitas buvo plano dalis. Nežinau, ką jis susitarė su generolu A. Visockiu, ką su okupacinės kariuomenės Lietuvoje vadais, matyt, ne tik su jais. Kiek žinau, Maskva gąsdino A. Brazauską ir aplinkos žmones, vertė juos XX suvažiavimą paskelbti neteisėtu ir likti savo postuose. Šį kartą A. Brazauskas atsilaikė. Rengėmės rinkimams. 40 savarankiškos LKP narių buvo išrinkti LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatais. Visi balsavo už Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Tiesa, dalis jų pasitraukė iš LKP, bet tai kita kalba. Komunistų partija subyrėjo kaip kortų namelis. Ir dar. Man 1989 1992 m. teko intensyviai bendrauti su A. Brazausku. Esu tikras, kad A. Brazauskas nepretendavo į politikus. Jis tikras technokratas, kokie reikalingi kiekvienai valstybei. Jis dirbo ūkinį darbą, nesvarbu, kaip jo pareigos vadinosi, tikėjo, kad jo veikla pozityvi, ir vargu ar tai paneigiama. SSKP nariu tapo dėl noro kilti tarnybinės karjeros laiptais. Kas yra partija, jis neturėjo supratimo, o SSKP, kaip minėjau, nebuvo politinė partija, tik jos imitacija imperijos valdymo mechanizmas. Žlungant senajai imperijai, formavosi naujas valdymo mechanizmas šiandieninėje Rusijos tarp valdančiųjų komunistų nė kvapo, tačiau ji ne mažiau agresyvi. Tad kalbant apie blogį apsiriboti kova su komunistais yra ne kas kita, kaip dėmesio nukreipimas nuo realių problemų. A. Brazauskas nuoširdžiai pritarė Nepriklausomybei, tik nebuvo pasirengęs dėl jos aukotis. Tuo ir paaiškinamas jo elgesys. Sąjūdis ir siekis atkirti LKP nuo SSKP jį išgąsdino. Laikai privertė rinktis. Manau, rinkosi tai, kas tuo metu, jo požiūriu, kėlė mažiausią grėsmę. A. Brazauskas, kaip ir jo artimieji Kęstutis Glaveckas, Edvardas Vilkas, savo galvosena buvo liberalas, tačiau gyvenimo verpetai nurideno jį Socialdemokratų partiją, kurios pasaulėjauta jam buvo svetima ir nesuprantama, kaip kadaise ir SSKP. Nors Sąjūdis ir jo šalininkai LKP gretose atvėrė A. Brazauskui vartus į aukščiausius šalies postus, tačiau jis nemėgo tų žmonių. Matyt, teisus F. Nitčė (Nietzsche), teigęs, kad niekas nenori jaustis kam nors skolingas, todėl A. Brazauskas, atsidūręs aukščiausiuose šalies postuose, rėmėsi asmenimis, kurie stovėjo įvykių šalikėje, o dabar jautėsi jam skolingi už savo iškėlimą. Be to, didelė Lietuvos gyventojų dalis mąstė panašiai, kaip A. Brazauskas. N u o r o d o s 1 Skučas A. Ar turime kitą alternatyvą? Sąjūdžio žinios, 1988 07 05. 2 Susitikimo pretekstas: I. Frolovas pasirūpino, kad aš būčiau įtrauktas į SSRS filosofų delegaciją 1988 m. rugpjūčio 21 27 d. vykti į pasaulinį XVIII Filosofų kongresą Braitone (Anglija). Laisvalaikį išnaudojom pokalbiams. 3 Šią versiją patvirtina ir pats L. Šepetys: Šepetys L. Negeri užrašai. 4 Arnoldas Riuitelis tuo metu buvo Estijos SSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkas, Indreks Toome Estijos TSR Ministrų Tarybos pirmininkas, Vaino Vialias Estijos KP CK pirmasis sekretorius. 5 Merkys V. Atminties prošvaistės. Atsiminimai, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 307 308. 6 Politinis pranešimas LKP CK plenumui, Tiesa, 1989 m. vasario 21 d. 7 Ten pat. 8 Brazauskas A. Apsisprendimas (1988 1991), Vilnius, 2004, p. 100. 9 Suvažiavime Lietuvai atstovavo 58 deputatai (vieningai veikė 56); Aukščiausiojoje Taryboje visi 15 dirbo kaip vieninga komanda, iš jų 13 sąjūdiečiai. 10 Šis interviu atkreipė JAV mokslinės visuomenės dėmesį. Amerikos sociologų asociacijos buvau pakviestas jos kongrese Los Andžele 1994 m. rugpjūčio 6 d. padaryti pranešimą Lietuvos vaidmuo komunistinės Rusijos imperijos griūtyje. 11 Žr.: M.Gorbačiovo archyvus, po 20 m. išleistus Londone. http:www. lrytas.lt paskelbė jo ištraukas. Juose ne kartą minimas Sąjūdžio vardas. Konkrečiai šiuo klausimu: http:www.lrytas.lt 2011-11-23. 12 Slaptasis LKP CK plenumas (Publikacija), Lietuvos istorijos metraštis, 2006, I, Vilnius, 2007, p. 77 124. 13 Толко факты, Правда, 1989 08 23, 235. 14 Slaptasis LKP CK plenumas, p. 83 84. 15 SSRS liaudies deputatų pareiškimas, Kauno tiesa, 1989 m. spalio 11 d. 16 Į ją dar buvo išrinkti J. Aleksa, L. Ališkevičius, V. Beinoravičius, J. Gagilienė, R. Gudaitis, K. Kaukas, J. Kupliauskienė, B. Kuzmickas, A. Lajus, A. Likis, J. Minkevičius, R. Rajeckas, M. Stakvilevičius, L. Šepetys, M. Visakavičius. 17 Šepetys L. Neprarastoji karta, Vilnius, 2005, p. 363. 18 Nepriklausomybės ir demokratijos žingsniai, Vilnius, 1999, p. 10. 19 Ten pat, p. 13 20 KGB Lietuvos TSR 1989 m. operatyvinės veiklos ataskaita. KGB LTSR dokumentų saugykla, f. K 1, ap. 46, b. 324, l. 4. 21 Dvi valandos su generolu V.Varenikovu, Vakarinės naujienos, 1997 m. sausio 21. A STEP TOWARDS INDEPENDENCE Bronius Genzelis SOCIETY Summary Analyzing our way to independence, we have to consider all the factors that encouraged and impeded it, to figure out how was ruled and what was the country from which we had to get out, abandon the myths and call the phenomena by their real names. First of all: whether the Soviet Union was a communist country. Why, recognizing that the state had collapsed, to the present day we have problems with Russia? In the article, the author analyzes the situation of that time identifying it as a step towards independence. B. Genzelis, prof., habil. dr. Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 52, LT-44248, Kaunas brgenz@lrs.lt Gauta 2013 10 10 Atiduota spausdinti 2013 10 30