66 Oscar Miłosz Du politiniai mesianizmai (De u x messianismes po l i t i q u e s, 1927) Reikšminga Oskaro MILAŠIAUS (Oscar Miłosz, 1877 1939) kūrybos dalis yra jo politiniai rašiniai, publikuoti 1918 1926 metais įvairioje periodikoje, daugiausia La Revue Baltique ir La Revue Parlementaire. Du politiniai mesianizmai paskutinė ir reikšmingiausia politinė poeto ir diplomato esė, parašyta 1927 metais, bet taip ir nepaskelbta Milašiui esant gyvam. Vienintelį keturiasdešimt keturių mašinraščio puslapių egzempliorių aptiko Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje sekretorius Stasys Bačkis Milašiaus dokumentų aplanke, kurį po poeto mirties sudarė Lietuvos įgaliotasis ministras Petras Klimas. 1990 metais visi politiniai Oskaro Milašiaus rašiniai išspausdinti paskutiniajame jo raštų tome. Krantuose skelbiamu vertimu tebūna paminėta Lietuvoje nepastebėtos 135-osios Oskaro Milašiaus gimimo metinės. Vertėja Two Political Messianisms An important part of the creative oeuvre of Oscar Milosz (1877 1939) is his political writings, published between 1918 and 1926 in various periodicals, mostly in La Revue Baltique and La Revue Parlementaire. Two Political Messianisms is the last and the most important political essay by the poet and diplomat, which he wrote in 1927 but did not publish during his lifetime. Stasys Bačkis, the secretary to the Lithuanian Embassy in Paris, found the 44-page typewritten text in Milosz s documents, which were collected after the poet s death by the Lithuanian ambassador Petras Klimas. In 1990, all of the political writings of Oscar Milosz were published in the last volume of his writings. With this translation published in Krantai, we mark the 135th anniversary of Oscar Milosz s birth, which in Lithuania went largely unnoticed. Jau nebe jūros, slenksčiai, upės Apriboja bendrystę tarp tautų; Ribos protų tėra jų vienintelės sienos; Pasaulis šviesdamasis kyla vienybei. Lam a r t i n e Pirmiausia aš atsiprašau esąs priverstas šią esė apie du politinius mesianizmus, tikrąjį ir klaidingąjį, pradėti asmeninio pobūdžio pastabomis. Nutiko taip, kad praėjusiais metais žurnale Le Monde Slave ( Slavų pasaulis G. D. vertimas) man išspausdinus pavyzdinio bešališkumo ir santūrumo straipsnį apie Vilniaus klausimą ir lenkų lietuvių santykius, vienas žinomiausių Varšuvos politinių laikraščių, Rzeczpospolita ( Respublika O. M. vertimas), viename savo rašinyje, apie kurį aš, beje, sužinojau tik visai neseniai, pasirūpino mane prikalti prie kryžiaus ne tarp dviejų plėšikų, bet kartais tiesa gali būti nepanaši į tiesą tarp dviejų šešėlių: mano tėvo ir mano motinos, kuriems aš ne už viską esu dėkingas, bet jie man vis dėlto atrodo verti šiokios tokios pagarbos. Tie anoniminiai, klastingi ir neįgudę šmeižikai absoliučiai nesuvokė ir net nesuprato, kokį pavojingą ginklą jie man įduoda į rankas. Ar man prisipažinti? Vieną akimirką aš galvojau juo pasinaudoti. Jau buvau pradėjęs to gėdingo ir nevykusio paskvilio pilną vertimą ir, suėmęs jį pačiais pirštų galiukais, prieš savo ištikimų draugų ir mokinių prancūzų akis beišskleidžiąs pavyzdį dvasios, kuri vyrauja tam tikruose lenkų sluoksniuose. Bet aš neįvykdžiau ir dėl to esu patenkintas šio sumanymo iki galo dėl nepataisomos užuojautos, kurią man sukelia istorinės Lenkijos nesėkmės, ir gal taip pat dėl paskutinės iliuzijos, kurią aš rausdamas išpažįstu ir kurią meldžiu man leisti iki galo išsaugoti viltį, kad ši sunkiai serganti šalis susigrąžintų sveiko proto ir realybės jausmą. Aš trumpai užsiminiau apie ne tiek kenksmingą, kiek groteskišką pamfletą vien tam, kad lenkų politinių šmeižtų mokyklą įtikinčiau vengti senosios Maskvos įtakos ir verčiau stengtis imituoti gražius klasikinio šmeižto ir šantažo modelius. Ezoterinių mokymų studijos nesuskaičiuojamais painiais takais mane atvedė prie niūrių vaistinėlių, kuriose didžiosios revoliucijos parazitai pilstė savo pavojingiausius nuodus. Vis dėlto nei kokio nors Théveneau de Morande o sieloje, nei kokios nors La Motte-Valois širdyje neradau nė menkiausio pėdsako to dvokiančio komponento, kuriuo didysis lenkų lai-
67 Magdeleine MOSQOUT. Oskaras Milašius. Piešinys kraštis drąsiai paskanina savo rašalą. Paskutiniaisiais, tokiais neramiais monarchijos metais būtent prancūzai pasižymėjo labiausiai perversiškais protais, tačiau ir jie išsaugojo tam tikrą saiko ir padorumo supratimą, kuris juos versdavo bent gerbti savo politinių priešininkų motinas. Prancūzų emigrantai tų laikų Lenkiją vadino barbariška Europos tauta. Užbaigiant šią perdėm ilgą įžangą tebūna man leista tiesiog išreikšti apgailestavimą, kad pusantro šimto metų trukusiam rusų prūsų pragarui nepavyko sėkmingai įdiegti tam tikrą saiko ir sąžiningumo jausmą vadinamiesiems intelektualų sluoksniams toje šalyje, dėl kurios artimos kaimynystės mano protėvių šalis turi tiek mažai priežasčių džiaugtis. Skaitytojus galbūt kiek nustebins neįprastas mano straipsnio tonas. Dešimt gyvenimo metų, kuriuos aš paskyriau diplomatinei veiklai, buvo pažymėti, kiek leido aplinkybės, nuolatinio rūpesčio švelninti tą pragaištingą įspūdį, kurį mano tautiečių protams darė Varšuvos politikų veiksmai ir poelgiai. Nuoširdžiausias, karščiausias troškimas savo kukliomis jėgomis prisidėti prie lietuvių ir lenkų požiūrių suartinimo man padiktavo ištisą politinių rašinių ciklą nuo Baltijos valstybių sąjungos iki Vilniaus ir Europos civilizacijos. Ne vien tik jausminiai motyvai mane paskatino imtis veiklos ne lenkų, bet lietuvių pusėje. Čia ne vieta juos vardyti. Jie pasirodys visiškai aiškūs mano dviejų metafizinių poemų Ars Magna ir Slėpiniai skaitytojams; tai yra tikslūs tam tikrų ypatingų mano gyvenimo įvykių paliudijimai. Aš, prancūzų poetas, vertai ar nevertai gerbiamas avangardinių grupuočių, būčiau galėjęs apsivainikuoti rožėmis Varšuvoje su daugeliu kitų savo pasaulio lietuvių. Tačiau vyliausi galėsiąs būti naudingesnis pasilikdamas po kukliu lietuvišku kryžiumi. Toks mistinę prasmę turinčių žodžių sugretinimas kai kam sukels šypseną. Tačiau šiuose žodžiuose nėra jokios slaptos aliuzijos į kokią nors broliją, kad ir kokia ji būtų. Aš visada gyvenau ir dirbau vienas; šio laiko knygos ir žmonės negali ko nors manęs išmokyti. Žinoma, čia būtų netinkama vieta man leistis į atvirumą; vis dėlto kai kurie dalykai gali praversti šioje mesianizmui skirtoje studijoje. Iš vieno šaltinio, apie kurį net iš nuogirdų žino labai mažai mano amžininkų, aš gavau tam tikrus gabumus, vargiai suvokiamus paprastiems žmonėms ir neturinčius nieko bendro su mano intelektualiniu auklėjimu. Todėl aš visuose dalykuose siekiu saiko, kurio laikytis mane verčia išskirtinio pobūdžio žinojimas. Tačiau tam, kuris moka skaityti tarp eilučių, bet lenkai, atrodo, šito meno dar neišmano, mano paskutinis straipsnis, kuris Respublikoje užtraukė tokius niekingus ir kvailus plūdimus, buvo kupinas tokių aliuzijų, kurias Lietuva, ypač dabartinės dvasinės būklės, turėjo daugybę priežasčių priimti jei ne pasipiktinusi, tai bent nustebusi. Bet ir Kaune, ir Paryžiuje visi sluoksniai ir visos partijos besąlygiškai pritarė mano pareiškimams, persmelktiems nuoširdžios simpatijos atgimusiai vakarykštei Lenkijai, nors dar nesuvokiančiai savo tikrojo kelio. Būdamas palikuonis senos
68 Oscar Miłosz giminės, kurios, tiesa, vyresnioji šaka jau nuo XIII amžiaus gyveno netoli Kauno esančiose valdose ir kuri prieš daugelį amžių buvo ištisai sulenkinta, aš visada galėjau tik džiaugtis savo lietuviakalbių tėvynainių palankumu man. Per septynetą metų, kai Paryžiuje vykdžiau diplomatines pareigas, mano viršininkai ir viešoji nuomonė man rodė visišką pasitikėjimą, tokį pasitikėjimą, kuris, tiesą sakant, mane patį kiek stebino, kuris turėjo atrodyti nepaprastas kiekvienam, žinančiam Kauno nuotaikas po Vilniaus okupacijos; tai buvo apgailėtina avantiūra, kurią Tautų Sąjungoje pasmerkė pats Léonas Bourgeois, o lordas Balfouras pavadino Europos skandalu. Paskutinis prisipažinimas: šiandien aš raustu dėl atlaidumo ir nereikalingų įtikinėjimų, kuriuos nuo 1918 metų iki šiolei nenuilstamai demonstravau savo veiksmais ir kalbomis. Šio rašinio pradžioje mes paskelbėme išstudijuosią ne politinį mesianizmą kaip tokį, bet du mesianizmus tikrąjį ir klaidingąjį. Logiška temos plėtotė reikalauja, kad verčiau pradėtume nuo antrojo, o ne nuo pirmojo. Savo nesename veikale Slėpiniai (toliau tebūna man atleista už tokį dažną šios knygelės citavimą) aš plačiai aprašiau proto ir tikrovės dėsniams neprieštaraujančio politinio mesianizmo mokslinius ir religinius pagrindus. Tolesniuose puslapiuose aš pirmiausia pasistengsiu kaip įmanoma glausčiau išdėstyti netikrojo mesianizmo principus, to, kurio pagrindinis atstovas yra beprotiška ir ultranacionalistinė metafizinė Lenkijos sistema. Pirmiausia paieškokime šio mistinio politinio nukrypimo kilmės; pirmoje praėjusio amžiaus pusėje privertęs išlieti marias rašalo, jis, atrodo, kaip reikiant įsitvirtino Lenkijos intelektualių sluoksnių neramioje ir bejėgėje vaizduotėje, tuo pateisindamas specialių katedrų atsiradimą universitetuose. Kaip visos iškilmingos procesijos, kurios savotiškai išgarsino Šviesiausiąją Respubliką 1 tarp Europos trečiojo rango valstybių, taip ir pseudolenkiškas mesianizmas, ypač jo silpniausia forma, kilo iš nukrypimo, kuriuo politinio sąmyšio epocha paženklino lietuvių religinį jausmą, atsiremiantį į vieną seniausių ir rečiausių pirmykščio visuotinio apreiškimo versijų. Šis apreiškimas neturėjo visiškai nieko bendro su stebuklais, kaip dar šiandien juos suvokia kai kurie netikram okultizmui ir absoliučiai jokio kritinio jausmo neturinčiai teosofijai atsidavę sluoksniai. Apreiškimas buvo įgimtos intuicijos vaisius; per atsitiktinių reiškinių simbolius intuicija stengiasi prasiskinti kelią iki dvasinės archetipų srities. Visi didžiausi filosofijos ir mokslo žinovai nuo Talio laikų iki Descartes o, nuo Galilei aus ir Newtono ėjo tuo nuo stabiu keliu, kai labiausiai Šventosioms Knygoms prieštaraujantys atradimai galiausiai anksčiau ar vėliau pritapdavo prie svarbiausių dogmų, suvokus jų giliąją prasmę. Jų bet kokiai intuicijai atviri metodai leido Paracelsui numatyti kosmoso radioaktyvumą, Swedenborgui apibrėžti spiralės vaidmenį pasaulio susidaryme, Edgarui Poe Eurekoje nuspėti milijonų pasaulių galaktikos salų egzistavimą, šiuolaikinė astronomija tai patvirtino. Mes tyčia pasirinkome šiuos pavyzdžius iš pačių įvairiausių minties sričių. Senoji tradicija, trumpai užtemdyta naiviojo XIX amžiaus materializmo, pamažu atgauna visas teises, aiškiai kreipdama šiuolaikinį pažinimą dvasios link, remdamasi ultramikroskopo atradimais ir bendraisiais reliatyvizmo principais, kone kraštutiniais fizikiniais tyrimais. Mūsų epochos mokslo sąmyšis kyla iš sunkumo į vieningą visumą sulydyti nesuskaičiuojamus duomenis, gautus iš labai skirtingų sričių; šiuo atžvilgiu Europos suvienijimo politikos, nors ir labai nedrąsios, daromas ryškus poveikis vis dar atsiliekančiai filosofijai vertas pagyrimo. Nėra ko minėti tą svarbų vaidmenį, kurį socialinių mokymų raidoje suvaidino Prancūzijos, Škotijos, Prūsijos, Bavarijos ir Savojos ložės, Kanto metafizika ir moralė. Kantas, kurio kilmė, labai tikėtina, yra lietuviška, ne tiek savo filosofija, kiek politinėmis idėjomis išreiškė gryniausią tradiciją tų baltų šalių, kuriose senoji indoeuropiečių kalba sugebėjo išsaugoti visą savo pirmykštį savitumą. Pats lenkų mesianizmas mūsų mąstymui pateikia ne vieną sveikai logikai neprieštaraujantį teiginį: taip yra dėl to, kad, kaip jau esame nurodę anksčiau, jo pradininkai buvo lietuvių bajorai, kurių sveiko mąstymo galutinai neiškreipė nei kalbinė polonizacija, nei Rusijos, Austrijos ir Prūsijos politikos išjudintas perdėtas patriotizmas. Suvokus, kad visa, kas senojoje Lenkijoje buvo tvaru ir vaisinga, Jogailaičių dinastija, vyriškai pakili, tvirtai suręsta Mickevičiaus poezija, pagaliau politinė Kosciuszkos intuicija, pateikiant tik šiuos tris, visuotinai žinomus pavyzdžius, ji gavo iš Lietuvos, visiškai nestebina regimas iliuministų Towiańskio, Mickevičiaus ar Norwido, iškilusių pačiame lietuviškosios politinės ir socialinės minties skaidymosi įkarštyje, sveiko proto krislas. Šių trijų rašytojų ir daugelio kitų veikėjų lenkišką-lietuvišką patriotizmą palaikė tas faktas, kad abiejų šalių padėtis tarp jas pasidalijusių galybių buvo vienoda, o mūsų pačių pastangos visada buvo nukreiptos į atgimusių ir nepriklausomų Lenkijos ir Lietuvos valstybių susitaikinimą, siekiant daugiau ar mažiau vienodų galimybių. Šiuose keliuose mums skirtuose puslapiuose mes nesiimsime gilios mistinės politinės doktrinos analizės; be jau minėtų lietuvių mokytojų, toji doktrina po tautine vėliava priglaudė daugelį lenkų mokinių: Słowackį, Krasińskį, Morawskį, Hoéné-Wrońskį, Gołuchowskį, Trentowskį ir kitus. Mus labiau domina idėjinis sistemos pagrindas ir pastarosios išvados, kurias iš jos padarė dabartiniai lenkų mesianistai. Mums atrodo, Towiańskio sukurtos visuotinio atsinaujinimo doktrinos pagrindas yra idėja, kuri niekada nebūtų galėjusi išaugti antisemitiškame lenko ar bet kurio kito slavo prote. Towiańskis, kaip tikras lietuvis, žmonijos draugas, tam tikro laipsnio pašvęstasis, suvokiantis nepaprastai seną arijišką žydų rasės kilmę, ilgai ignoruotą, bet po Mommseno darbų daugumos istorikų ir antropologų oficialiai pripažįstamą, siūlė lenkams į planetos gryninimo darbą įtraukti kietasprandę Biblijos tautą. Tokią akiplėšišką drąsą sau galėjo leisti tik palikuonis tokios rasės, kuri senumo ir intelektualinių gebėjimų atžvilgiu niekuo nenusileidžia Ezekielio, Simeono ben Jochaï, Spinozos ir Heine s tautiečiams. Tas, kuris pažįsta itin savotišką Europos Rytų galvoseną, šiame nuostabą keliančiame teiginyje įžvelgia logiką, supratimą ir sąžiningumą, kurie kartu su slaviško pagyrūniškumo stoka mane maloniai nustebino per mano pirmąjį susitikimą su Lietuvos delegacija Taikos konferencijoje. Argi
Du politiniai mesianizmai 69 ne akivaizdu, kad šiuolaikinis tautinis mesianizmas logiškai gali skleistis tik remdamasis patikrintomis išrinktosios tautos tradicijomis, kuri politeistiniame pasaulyje sugebėjo likti ištikima Kosmosą sukūrusiai dvasiai, jai net paaukojo žemiškąją savo tėvynę, kai, vos tik prasidėjus šabui, nutraukė atkakliausią Jeruzalės sienų gynybą nuo Tito legionų? Tai, ką Pascalis buvo suvokęs pačios plačiausios ir iškiliausios mistikos srityje, Towiańskis ryžtingai įtraukė į siauresnę tautinio mesianistinio veikimo programą, kaip savotiškas rekomendacijas savo auklėtiniams lenkams. Bet kad jo idėja dar labiau atitiktų religinę tradiciją, jam teko pabrėžti atstumą, kuris skiria tokią tautą kaip Lenkija nuo tautos, kurios šventosios knygos tiksliausiai ir aistringiausiai išreiškia Mesopotamijos ir Egipto metafizines tiesas. Šios tautos ištikimybė Vienatiniam, jos nuolankumas Nepažintajam, jos beveik pamišėliškas Abstraktybės garbinimas kadaise jai suteikė teisę visos žmonijos vardu kreiptis į degančiame krūme slypinčią Dvasią. Tai, kad ji tą didingą ir skaudžią privilegiją pavertė krikščionims nepakeliama žmogiška puikybe, kad šitaip pateisina siaurą išskirtinumą, kuris jai tapo gailestingumo matu, kad tauta taip apako, jog nepripažįsta dieviško pažado išsipildymo, tai pateisina nesibaigiančius fizinius ir moralinius išbandymus, kurie sudaro jos istoriją; tokie yra faktai. Vis dėlto jūs pripažinsite, kad yra didelis skirtumas tarp šios tautos intelektinio ir mistinio lygio ir Lenkijos socialinės ir politinės tikrovės. Lenkijos įvykių ir veiksmų lyginimas su Izraelio nelaimėmis man atrodo absoliučiai priešingas istorijos ir religijos pamokoms. Pagaliau jeigu mes žinome, kaip kentėjo tautõs, nuo kurios nusisuko Dievo Angelas, siela ir kūnas, tai mes niekaip nepajėgiame susidaryti tokio pat tikslaus supratimo apie lenkų tautos kančias, nors matėme jos nuopuolio metus. Tiesa, kankinio aureolė nušviečia kai kurių XVIII a. pabaigos ir niūriojo 1831 1863 metų laikotarpio didvyrių ir poetų kaktas; vis dėlto mes nematome erškėčių vainiko ant Lenkijos, kaip visos tautos, smilkinių. Kas yra tie pamatiniai visuomenės sluoksniai, tos neaprėpiamos apšviestos sferos ir tos akinančios viršūnės, kurių tautinė sąmonė mums duotų leidimą perkelti į visą tautą kad ir nuoširdžiausią ir giliausią kelių žmonių sielvartą? Argi per visą XVIII amžių Lenkijos pakraščiuose, paauksuotose menėse ir šiaudais dengtose pirkelėse nebuvo kartojamas žiaurus paradoksas: pakrikimas išsaugos Lenkiją? Argi kadaise didžiųjų Jogailaičių nešiota karūna netapdavo kaskart, valdymo pabaigoje, absurdiškų intrigų ir gėdingų varžytuvių objektu? Argi šalis jau senų seniausiai neprarado tautinio charakterio? O kai jį trumpam susigrąžino, tai ar kartu su gražuoliu Poniatowskiu, Jekaterinos meilužiu, nepasuko tiesiai į Maskvos glėbį? Argi ne lenkų aristokratai kreipėsi į Jekateriną, nuolankiai prašydami įsikišti, ir to pasekmė buvo imperinės armijos okupuota karalystė? Ir pagaliau tais laikais kokį tautinį jausmą galėjo turėti daugybė neraštingų kaimo bajorėlių, kuriuos demoralizavo ir didikų, ir vargšų valstiečių, ir skurde bei nemokšiškume skendinčių žydų pavyzdys? Tiesa, šioks toks patriotizmas tarp didikų reiškėsi valdant Aleksandrui I ir jo sūnui Nikolajui. Bet nei saujelės bajorų ir jų pasekėjų, nei kai kurių sąmoningų intelektualų nuoskaudos neužtenka pateisinti mokymą, kuris norėtų mums vaizduoti Lenkiją kaip pasaulio nuodėmių tautą atpirkėją, tarsi kokį tautų Kristų (mesianistų plačiai vartojamas terminas), tai yra kaip pasirinktoje bendrijoje įsikūnijusį Kristų, kuris nuo žemės paviršiaus nušluotų paskutinius politinio ir socialinio neteisingumo likučius. Ir tiktai, meldžiu, nekaltinkite mūsų kurie neseniai išdrįsome paskirti visą veikalą neišvengiamam, kaip mums atrodo, Europos ir pasaulio susivienijimui ir kurie stengėmės šio tikslo link tiesti dvasinius ir apčiuopiamus žemiškus kelius nejautrumu tam, ką, šiaip ar taip, kilnaus turi lietuvio Towiańskio svajonė, arba aklumu tam, kas joje yra realiai įvykdoma. Mes tiktai svarstome, kokia teise romantikė Lenkija grindžia savo pašaukimą pralenkti Prancūziją, Angliją, Jungtines Valstijas ir kitas galybes šiame antžmogiškame žygyje, nes žmonijos raidoje tos šalys užima gerokai aukštesnę vietą negu jų visų pastangomis neseniai atkurta valstybė. Towiańskis su Słowackiu ir kai kuriais kitais mums atsakys, kad tokia yra Karaliaus Dvasios valia, nes, pasirinkęs lenkų tautą savo laikina buveine, jis ją kreipia jam vienam žinomais keliais link nematomo ir didingo tikslo. Bet man, mistikui realistui, tokio atsakymo nepakanka, ir mane stebina, kad šis atsakymas nepaskatino matematiko Hoéné-Wrońskio užduoti savo kolegoms keletą klausimų, kuriuos aš leisiu sau čia suformuluoti. Italijos žemė pagimdė nuostabių Didžiojo Darbo pasekėjų telkiant rases ir vienijant žemynus. Materialiame plane ji davė Cezarį geografinės Krikščionijos erdvės architektą; mistiniame plane Alighieri, didįjį Katalikų imperijos vizionierių; pagaliau politinėje srityje Machiavelli nepaprastą žmogų, kurio slaptas ir jautrus gailestingumas prilygo jo giliam kartėliui. Prancūzijoje išsiskleidė Liudviko XI, Richelieu tautinės tvarios vienybės idėjos ir Henriko IV, Sully, Bonaparto pasaulio vienybės idėjos. Vokietija Kanto, Weiskampto ir Knigge s balsais, kuriuos išgirdo net Bordo, Lijono, Paryžiaus, Versalio, Strasbūro ir Šanberi iniciaciniai centrai, taip pat gana autoritetingai pasisakė šiuo jaudinančiu klausimu. Mums būtų nereikalinga čia plačiai pasakoti apie reikšmingą, tomis pačiomis idėjomis paremtą darbą, nuveiktą tokiose šalyse kaip Ispanija, Portugalija, Olandija ir ypač Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Anglija. Argi nėra akivaizdu, kad kolonizacija, nepaisant visų daugiau ar mažiau emocionalių jai metamų priekaištų, yra didelė civilizacijos mokykla, vadinasi, galiausiai dvasinio ir fizinio suvienijimo mokykla? Pagaliau argi svarbu, kad šie labiausiai matomi akstinai taip dažnai slepia materialistinius interesus? Anksčiau ar vėliau materija sudūla, lieka tik viena dvasia. Kalbant apie Lenkiją, man būtų labai sunku jai priskirti kokį nors vaidmenį didžiojoje evoliucijos tragedijoje. Ji niekada neturėjo tiek kultūros, kad net santykinės galybės laikais siektų ko nors daugiau nei besaikis, bevaisis ir pavojingas teritorijos plėtimas. Beje, šiame judėjiškai lenkiškame visuotinio atsinaujinimo darbe Towiańskis paskyrė Prancūzijai tam tikrą vietą. Bet kokiai Prancūzijai? Tikrai ne tai, kuri Viduramžiais savo karinių ir religinių ordinų sumanumo dėka sugebėjo užmegzti filosofinį bendradarbiavimą tarp Vakarų ir Rytų, bet kuris Ispanijoje tik vos ne vos pasireiškė, nepaisant labai palankių sąlygų; ne tai Prancūzijai, kuri prabilo pasauliui tikrai žmo-
70 Oscar Miłosz giška, visuotine, nemirtinga Villono, Racine o, Descartes o, Pascalio, Lamartine o kalba, o socialinis egzoterinis Diderot, Rousseau ir Voltaire o, ezoterinis Bordo rozenkroicerių mokymas XVIII amžiuje pasklido visoje Vokietijoje ir iki pat Lenkijos ir Rusijos; ne tai Prancūzijai, kurią, net peržengusią senąsias sienas, sveikino Goethe ir Beethovenas kaip tam tikrą dvasinį gaivinantį potvynį; žodžiu, ne gyvai istorinei Prancūzijai, bet tikrajai Prancūzijai, tai yra Lenkijos mesianistinių mokymų atgaivintai Prancūzijai. Šio pobūdžio iliuminizmo pavojus slypi ne jo šalininkų individualioje ir apskritai kalbant gana nekenksmingoje megalomanijoje. Žymiausi filosofai mistikai prisidėjo prie šio nukrypimo, beveik neatsiejamo nuo tam tikro egzaltuoto religingumo. Visų laikų Empedokliams būdinga megalomanija; kas gali būti linksmiau už Hohenheimo pagyrūniškus svarstymus Liber Paramirum, už Swedenborgo 1758 metais savo akimis regėtą Paskutinį Teismą, apie kurį jis smulkiai papasakojo Tikrojoje krikščionių religijoje, už Madathanus ir už daugelį kitų? Bet šiuo atveju lenko netgi ne tai! tiesiog sulenkinto, koks yra lietuvis kaimo bajorėlis Towiańskis, mistinė megalomanija sutampa su neišgydomais politinės didybės kliedesiais ir dėl to ima reikštis kaip šio pasaulio tuštybių tuštybė, o grynam mistikui tai yra nepakeliama. Šis priekaištas, beje, labiau skirtas ne tiek Towiańskio mokymui, kurio romantinį nacionalizmą būtų galima pateisinti tragiška Lenkijos ir Lietuvos padėtimi XIX amžiuje, kiek dabartiniam lenkų mesianizmui. Aš praleidau savo vaikystę Paryžiuje unikalioje aplinkoje ir atmosferoje. Senasis Jules de Strada didis filosofas, susigyvenęs su Lamartine o poezija; Jeanas Lombard as neprilygstamas Bizantijos žinovas; Edouard as Petit žymus pedagogas; jiems pirmiesiems patikėjau savo mintis. Suarez as, Albert as Jhouney, daugelis kitų lankė tą pačią mane išauginusią mokyklą. Kiek vėliau mano mokytojas buvo Eugène as Ledrainas. Mano pirmuosius žingsnius literatūroje palaikė draugai, dideli poetai Oskaras Wilde as, Paulis Fort as, Moréas. Mano prisiminimuose atgyja nuolatiniai Napolitain, Calisaya, Deux Magots, visų senųjų išnykusių arba ištuštėjusių kavinių lankytojai, ir Dievas žino, ar per savo jau netrumpą karjerą aš dar kada nors girdėjau kitų skelbiamas teorijas ir paradoksus ar kūriau savuosius! Bet štai visai neseniai, vieno itin rimto pokalbio su žymiais šiuolaikinio mesianizmo šalininkais metu, man pavyko ištirti neaprėpiamas Utopijos vandenyno gelmes. Aš kalbėjausi su rimtais vyrais, be galo oriais profesoriais, mokytojais, žodžiu, tokiais, kurie vien dėl savo mokytumo ir nesuinteresuotumo, regis, buvo paskirti garbingai universitetinio jaunimo auklėtojų veiklai. Iš pat pradžių tie Ponai labai lengvai pripažino, kad Lenkija, turint omenyje jos valdančiųjų klasių sudėtį ir ne visai susiformavusią jos nuomonę, dar neturi iniciatyvos dvasios, plačios kultūros bei visuotinio prestižo, kurio reikalauja jos aukštų mistinių siekių įgyvendinimas; trumpai tariant, ji dar nėra tikroji Lenkija, anot Prancūzijai taikomo Towiańskio termino. Tikroji Lenkija, pasiteiravau aš, be abejonės, būtų toji, kuri, paklusdama dvigubam širdies ir proto balsui ir galbūt atsižvelgdama į esamus ir ypač būsimus savo padėties sunkumus, stengtųsi užsitikrinti Baltijos valstybių ir kai kurių kitų kaimyninių šalių simpatiją ir paramą, Vilniuje susitaikydama su Lietuva? O, garbės žodis, pataikiau paklausti! Tikroji Lenkija, pone, Lenkija pašaukta čia, žemėje, suvaidinti Tautų Kristaus vaidmenį, religinį, politinį ir socialinį Pasaulio atpirkimą nulemsianti Lenkija bus visai kas kita nei kukli šių dienų Lenkija, trisdešimt milijonų gyventojų turinti Lenkija. Trisdešimt milijonų! Žinokite, mūsų tikroji Lenkija, kad deramai atliktų jai Apvaizdos paskirtą vaidmenį, turės pirmiausia prie savo teritorijos prijungti ne tiktai mažąją sukilusią Kauno vaivadiją 2, bet ir visas baltų šalis, įskaitant ir Suomiją. Žinoma, čia kalbama tik apie Šiaurės kraštus. Rytuose ji privalės prisijungti Baltarusiją. Pietuose jos dominavimas apims visą Ukrainą iki pat Pontos Euxeinos 3. Nuo jūros iki jūros, pone. Tokia yra, trumpai tariant, mūsų programa. Nė pėdos žemės mažiau. Bet yra dar ir kiti dalykai. Mums, Didžiosios Rytų galybės piliečiams, mažųjų valstybių gyvybingumas kelia labai pagrįstą nerimą. Kas būtų, jeigu Čekoslovakija, Rumunija, visas Balkanų pusiasalis nebetektų mūsų aukščiausios globos? Visos šios valstybės privalo anksčiau ar vėliau glaudžiai susitelkti apie Didžiąją Lenkiją. Lenkijos piliečio titului lemta skambėti visame Žemės paviršiuje ir kelti susižavėjimą bei pagarbą, kurie kadaise gaubė Romos piliečio vardą. Lenkija yra mylimoji Dievo duktė. Šventoji Dvasia kaip tik jos žemėje pagimdė pačius tikriausius naujųjų laikų pranašus, ir dėl savo kančių Lenkija nusipelnė išskirtinės vietos savo dieviškojo Tėvo širdyje. Juk visi kiti šio pasaulio gyventojai yra žemiškos būtybės! Ir tik mes, mes vieni jau šiame gyvenime esame verti paslaptingojo Niebanie (Dangiškųjų) vardo. Mes paliekame germanams jų vargšą antžmogį! Mes turime kai ką daugiau. Toji tvarka, kurią Dangus mums pavedė įsteigti visoje žemėje, dėl visų Lenkijos respublikų kosminių pastangų jau gyvuoja daugelyje planetų, Saulės sistemų ir galaktikų. Jau greitai mūsų tvarka suteiks palaimą Europai. Latvija, imant pavyzdžiu tik šią mažą, tikrai praktiškų žmonių valdomą šalį, patikėkite, jau seniai širdyje atsisakė savo nepriklausomybės. Ji žino, kur jos laukia garbė ir klestėjimas. Latvis, rumunas galės Varšuvoje atsisėsti į tradiciškai renkamo karaliaus sostą. Argi Lenkija jau nuo senų senovės nėra visokių laisvių tėvynė? Pas mus netgi žydai brolybės ir meilės atmosferoje puoselėja savo senąsias tradicijas naudodamiesi privilegijomis, kurių jiems nepripažino visos kitos valstybės. Nebereikia mažų valstybių! Ateitis priklauso Didžiosioms Galybėms, Rytų Lenkijos imperijos vedamoms į pasaulinę federaciją. Mažosios Vakarų nacijos Šveicarija, Belgija, Olandija, susižavėjusios tomis galimybėmis, kurias joms atvers Lenkijos viršenybei paklusni Panslavija, didžiadvasiškai atsisakys savo žlugdančių diplomatinių privilegijų. Ši doktrina, kurios keletą svarbiausių minčių aš pabandžiau beveik pažodžiui trumpai apibendrinti, skaitytojams pasirodys sunkiai tikėtina. Aš pats prisipažįstu, kad po pirmo tokio pobūdžio mesianistinio ir politinio pokalbio, vis ramindamas save, ilgai grūmiausi su kažkokiu nerimu, kuris buvo ne vien tik moralinis. Ne, aš netapau hipnozės auka ir nė už ką pasaulyje nesuabejojau neseniai išgirstų kalbų nuoširdumu. Deja! Kaip tik mano pašnekovų absoliutus atvirumas panardino mane į tirštą nerimo būseną. Keisti
Du politiniai mesianizmai 71 teiginiai, kuriuos jie taip iškalbingai man neseniai išdėstė, yra tik filosofinė išraiška tos sąmonės būsenos, kuri net pačios pozityviausios veiklos srityje giliai persmelkia visas Lenkijos visuomenės klases. Ir tai paaiškina, kodėl ši teorija galėjo būti įtraukta į aukštojo mokslo programą. Mistiniais dangalais aptaisyta teorija, kuriais ją apdangstė kai kurie egzaltuoti mąstytojai, iškyla kaip geriausiai išreiškianti tuos siekius, kuriais vadovaujasi ištisi visos šalies socialiniai sluoksniai arba, tiksliau tariant, trisdešimties milijonų gyventojų, iš kurių kitakilmiai sudaro maždaug keturiasdešimt procentų, lenkiškoji, vyraujanti dalis. Nėra nieko lengviau, kaip iš visos tos painiavos, kurią čia išgirdome, išvesti patį primityviausią politinį principą! Pamirškime nors akimirkai Parakletą 4, pastatytą į, be abejo, labai nepatogią tokio grynai nacionalistinio reikalo statytinio padėtį, ir mes pamatysime, kad mesianistinė tezė paraidžiui sutampa su liūdno atminimo rusų panslavizmu. Todėl lenkiškuose laikraščiuose kartais pasitaiko perskaityti absoliučiai neįtikėtinų istorijų, kaip, pavyzdžiui, apie oficialų Varšuvos vyriausybės atstovą, kuris visai neseniai Berlyno valdžios kabinetuose skleidė planą Čekoslovakiją padalyti tarp Lenkijos ir... Vokietijos. Iš tiesų didžiojoje Rytų Europos dalyje dar būtinas yra rimtas pradinis mokymas. Iki šiol mes dar nieko nekalbėjome apie metafizinę mesianizmo pusę. Iš karto pasakysime, kad ji visiškai nepatraukli. Sena kaip pasaulis nuolat atgimstanti doktrina. Tai, kas palieka iš graikų filosofijos, kai mokinys (ir mokytojas) iš jos išmeta poeziją ir meną. Mesianistinis statinys iš esmės tėra orinis. Jis neparemtas jokiu materialiu pagrindu. Tai graži eterinės sielos svajonė, kuri net neįtaria apie materijos galybę ir tyrumą. Yra įdomu kartu su Viduramžių žmonėmis keliauti jų piligriminiais takais į Santjagą de Kompostelą ir kitas stebuklingas vietas, nes sąmoninga ir neišvengiama jų alegorinių ryšių tamsa slepia tokias tiesas, kurias šiurkščiai atskleidus būtų rizikuojama pavojingai išmušti iš vėžių abi priešiškas tikinčiųjų ir materialistų stovyklas. Nuo neatmenamų laikų šios tiesos kuo natūraliausiai išplaukia iš tam tikros substancijos, kurią beveik identiškais žodžiais aprašė visi senieji alchemikai, pažinimo, be kita ko, substancijos, kurios banalų ir šventą vardą mes visi kasdien ištariame, ypač tarp rudens lygiadienio ir pavasario saulėgrąžos. Bet šitai, kaip pasakytų Kiplingas, yra jau kita istorija... Tačiau prieš pereidami prie kitos temos pridurkime, kad toji materija tik labai iš tolo yra panaši į paslaptingąjį nostoką 5. Kalbant apie iki kraštutinumo dematerializuotą lenkų mesianizmą, tai jis pasižymi savybe, bendra visiems slavų dvasios kūriniams: jis visas yra kupinas tuštybės, giliai antiindividualistinis ir nepataisomai nacionalistinis; jis toks pat beasmenis kaip rusų bolševizmas, tiktai kitokio plano; jis toks pat romantiškai elegiškas, moteriškai nepastovus, bespalvis ir glebus kaip kai kurios tiesiog apgailėtinos didžiojo Chopino kompozicijos; jis toks pat, pagaliau, lėkštai reinkarnacionistinis kaip kokios Blavatskajos ar kurio kito teosofų ganytojo sistema. Šiai sistemai yra atleistinas nebent jos grynas vaikiškumas, ne tiek politiniu, kiek filosofiniu požiūriu; jai būtų galima padaryti nebent vienintelį kiek rimtesnį priekaištą: dėl to, kad ji išdrįsta drumsti dangiškąją Dievo ramybę, Dievo, kuris kadaise jau tapo žmogumi, o dabar yra priverstas vėl ateiti į šią mažytę planetą, apsivilkęs vienos nacijos tautiniais drabužiais. Vis dėlto aš nusižengiau savo bešališkumui nepripažindamas, kad kaip tik lenkų mesianizmas, būdamas baltiškos kilmės, siejasi su universalia doktrina, kuri žmonijos istorijoje suvaidino daug didesnį vaidmenį, negu manoma. Kaip Prancūzijos kraštutinis ir sektantiškas raudonųjų liemenių romantizmas, o Vokietijos vadinamoji romantizmo mokyk la susyja su pirmutiniu, visuotiniu, daug žmogiškesniu romantizmu, kurio šaknys glūdi didžiajame klasikiniame mene ir kuris tik keliomis raidos pakopomis ir nauja išraiška to, ką aš pavadinčiau socialiniu nerimu, skiriasi nuo Homero, Sofoklio, Vergilijaus, Dante s, Shakespeare o, Racine o kūrybos dvasios, taip ir Lenkijos, kaip, beje, ne vienos mūsų laikų politinės sektos, mesianizmas tėra papėdėje antikinio Dodonės ąžuolo, kurio išsiraizgiusios šaknys pasiekia priešistorinių dvasinių centrų ir visų Egipto, Mesopotamijos, Graikijos iniciacinių mokyklų pamatus, netvarkingai sužėlusios piktžolės. Aš nesvyruodamas nurodau kitą, ko gero, subtilesnio pobūdžio analogiją, kuri man leidžia nacionalinius, vietinius ir absoliučiai nevaisingus mesianizmus palyginti su rozenkroicerių draugijomis, vis atsirandančiomis ir pranykstančiomis visuose žemynuose; tuo tarpu tikrasis mesianizmas, tas, kuris anapus bet kokių žemiškų rūpesčių, dar ir šiandien pagimdo tikrai įkvėptų ir laisvų pranašų, besilaikančių Rožės ir Kryžiaus prakilnios linijos, kuriuos bėgant tūkstantmečiams visada jungė tiktai intuityvus, vien šviesaus Metatrono žvilgsnio subrandintas pažinimas. Šių Išrinktųjų įtaka istorijos įvykiams ir tam, kas paprastai vadinama mokslo pažanga, visuomet buvo slapta ir dėl pačios savo esmės priversta likti neįvardyta. Bet kartais toji įtaka išryškėja genialių žmonių, kurie yra tarsi kokie fiziniai jos perdavėjai, veiksmuose ir poelgiuose; XIX amžiuje šiai žemiškų pažinimo tarnų kategorijai priskiriami, neatsižvelgiant į jų profesinius nuopelnus, poetai ir valstybės vyrai Goethe ir Lamartine as bei Mokslo atstovai Pasteuras ir Marcelinas Berthelot, paminint tik visuotinai žinomus vardus. Tikrasis mesianizmas vien tuo, kad tarp daugybės trumpalaikių kūrinių remiasi amžina, iš tvirtai įsišaknijusių visuotinių principų lengvai atpažįstama išmintimi, galima sakyti, savaime prisitaiko prie visų meno, mokslo, ekonomikos ir politikos raidos tarpsnių. Slėpiniuose aš jau įrodžiau, kad šiandien tikrasis mesianizmas įgijo nepaprastai galingą sąjungininkę reliatyvumo teoriją, naująjį kosmoso tyrimo metodą, kurį atsilikėliai vieną nuo kito atskirtų, absoliučių laiko ir erdvės sampratos šalininkai klaidingai laiko šventvagišku ir griaunančiu. Nei krikščionijos bažnytiniai ir pasaulietiniai vadovai, nei didžiųjų visuotinių idėjų kūrėjai, atrodo, kol kas nė nenumano tos veiksmingos įtakos, kurią neilgai trukus mūsų fizinei ir moralinei, iš esmės sugedusiai egzistencijai neišvengiamai padarys naujoji mokslinė doktrina ir joje glūdinti nepažįstama metafizika. Taigi kokie yra pagrindiniai principai to tradicinio politinio mesianizmo, kuris tik nedaugelio sąmonėje skleidžiasi pagal aukščiausią logiką, bet tarptautinių ryšių plotmėje
72 Oscar Miłosz pasireiškia teorijomis ir veiksmais, kurių beveik visada ekonominių ir socialinių sąlygų užtamsintas vidinis sąryšis akivaizdžiai išryškės tik visas šiuolaikines proto ir jausmų sritis apimančios sintezės šviesoje? Tuos labai negausius principus galima nusakyti keliais sakiniais. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į mažėjantį kai kurių mokymų populiarumą, kurie dar vakar karą tapatino su nepajudinamu dėsniu, laikydami jį fiziologinės ir moralinės raidos būtinybe bei kartu su Friedrichu Nietzsche skelbdami didžiulių tarptautinių konfliktų erą. Ne tik proletariatas, bet ir visi didžiosios žmonijos šeimos nariai pradeda svarstyti, kodėl vadinamasis karo dėsnis turėtų išsilaikyti ilgiau už, pavyzdžiui, kitą dėsnį, kuris kokį šimtą trylika tūkstančių metų, nuo priešistorinių laikų iki neolito amžiaus, vertė žmones gyventi šiaudinėse trobelėse arba olose, o maitintis iš medžioklės ir žvejybos. Mes taip pat pastebėsime, kad per ištisus tūkstantmečius, kai vyko primityviausi prekybiniai mainai titnagu, obsidianu ir kriauk lelėmis, šis beveik vienintelis įstatymas reguliavo skirtingų rasių ryšius, tačiau po paskutinio pasaulinio konflikto jis, atrodo, užleidžia vietą intelektualesniam suartėjimui ir vienijimuisi, veiksmingesniam net už didžiąsias, atradimų ir idėjų sklaidai pačias palankiausias epopėjas. Norint papildyti mūsų epochos schematinį vaizdą, mums užteks tiesiog paminėti greitą mechaninių komunikacijos priemonių plitimą, o ypač dar kartą pabrėžti neišvengiamą mokslinių teorijų ir jų duomenų dvasinę jungtį, tokią jungtį, kurios vaidmuo, mūsų nuomone, yra dominavimas dvigubame procese identifikuojant tikrąjį tikėjimą ir mokslą bei suvienijant moralę ir pasaulinę politiką. Tautų Sąjungos ir Lokarno politikos atžvilgiu reiškiamų pesimistinių nuomonių silpnumą sąlygoja būtent tokios padėties nesuvokimas ne vien tik politinės padėties, bet ir visose kitose srityse, materialinės ir psichologinės būtinybės nulemtõs padėties, aukštesnės už bet kokius asmeninius ar nacionalinius motyvus. Tautų Sąjungos ir Lokarno politika iškyla kaip vienintelis būdas jei ne sureguliuoti, tai bent konstatuoti be galo nerimastingą šių laikų pulsą siekiant ateityje veiksmingesnės terapijos. Ši sąjunga ir ši politika, turint omenyje jų ryšį su bendra Europos ir pasaulio situacija, simptomiškai apibūdina Europos dvasios kryptį link tokios tvarkos, kurios principus bandė taikyti Viduramžių dvasinė ir žemiškoji hierarchija, tačiau dabar beprasidedanti koordinavimo era juos netrukus išskleis už Alighieri brėžiamų idealios Imperijos ribų. Visai, nesvarbu, ar Tautų Sąjunga ir Lokarno politika yra vertingesnės ar ne už senąją aljansų politiką. Šiandien sprendžiamas visiškai kitoks klausimas. Europos politikos ašis keičiasi taip greitai, veikiančios sklaidos ir jungties jėgos sukyla į tokią atvirai neproporcingą kovą, kad po kokių dešimties ar penkiolikos metų prieškarinių aljansų sistema nebetiks priešiškų politinių ir socialinių veiksnių nepataisomai iš pusiausvyros išvestam žemynui. Visuomenės srityje šio naujojo Europos uždavinio pagrindinės sąlygos sutampa su revoliucijos ir reformizmo konfliktu, o politikos erdvėje su gyventojų prieaugiu Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Reiche bei su Vokietijos politikos ypatumais Rytų Europoje, ypač Lenkijoje. Tarkime, kad Tautų Sąjunga ir kartu su ja Lokarno politika (arba bet kuri tų pačių principų įkvėpta politika, siekianti dabartinį žemyno chaosą paversti tokia tvarka, kuri jau senų seniausiai buvo oficialiai pavadinta Jungtinėmis Europos Valstybėmis), tarkime, kad toji Sąjunga ir jos iki tam tikro laipsnio Sutarties skyrius papildanti politika patirtų gana rimtą nesėkmę, kad paprastas grįžimas prie senosios aljansų politikos mums pasirodytų neišvengiamas. Tokio pobūdžio galimybė mus pirmiausia nustebintų nepakeičiamos kiekybinės atsvaros, kurią seniau sudarė Rusija, trūkumu. Mes išties sakome nepakeičiamos, nes pagaliau kaip Lenkiją net organizuotą, klestinčią ir vieningą trisdešimties milijonų gyventojų Lenkiją 1914 metų padėčiai analogiškoje situacijoje sutapatinti su Rusija, kurioje anuo metu gyveno penkis kartus daugiau žmonių ir kurios, beje, jau pati geografinė padėtis buvo neperžengiama bet kokių bandymų pulti kliūtis? Dar pridurkime, kad esant tokiai padėčiai ir ateityje pasireiškus sunkumams Vokietijos Lenkijos pasienyje, buvusios Maskvos galybės likutis dėl teritorinių ir ekonominių priežasčių būtų priverstas susijungti su Reicho gamyklomis; pagaliau, anot mūsų prielaidos, pastebėkime, kad Prancūzijos ir Anglijos, dviejų solidarių, Vakarų statusą palaikančių valstybių gyventojų skaičius liko pastovus, o Italijos valstybės, kurios interesai mums tikrai atrodo niekaip nesuderinami su kitų Viduržemio jūros valstybių interesais gyventojų proporcingai padaugėjo dėl dabartinio gimimų vidurkio. Mes nė akimirką net nesusimąstome apie visiško Ženevos institucijos panaikinimo galimybę. Kartu su nuosaikiais tarptautinio Parlamento niekintojais mes tiesiog laikomės nuomonės, kad jis nesugebėjo išplėtoti nei savo materialinės galios, nei moralinio autoriteto. Taigi mes atsidūrėme Europoje, kuri išsižadėjo 1918 metų mesianistinių svajonių ir dėl Didžiosios Britanijos neryžtingumo pritaikant Lokarno principus Rytų politikoje tenkinasi tokiomis saugumo garantijomis, kurios įdomios tik Vakarams. Neužmirškime, kad visa tai tėra gryna prielaida, netgi dar mažiau žaidimas, ir kad mes naudojamės absoliučia judėjimo laisve savo įsivaizduotoje 1937 metų Europoje. Mes pasirinkome šią datą dėl tos svarbos, kurią ji, jei tikėtume laikraščiais, užima pono Mussolini mintyse, nors ši data, nepaisant visko, mums atrodo kiek per artima. Yra gana keblu susidaryti kiek tikslesnį vaizdą, koks bus germaniškasis Reichas po dešimties metų, tuo tarpu visi, taip pat ir mes, taikome tuos pačius Wellso varžovų pamėgtus būdus. Dar ne laikas net pranašiškai prabilti apie nerimą keliantį Austrijos klausimą. Vieninteliai, ir tie patys tik apytikriai, duomenys, kurie gali leisti mums susidaryti ateities Vokietijos vaizdą, yra stebinantis gimimų skaičiaus augimas bei taikios pramonės, anot kai kurių lengvai transformuojamos į karo pramonę, plėtra. Mes, be kita ko, pripažįstame savo visišką bendrųjų technikos dalykų neišmanymą. Mes taip pat nutylėsime karinio pobūdžio žinias, kurias neseniai laikraščiai pasiėmė iš pono generolo Guillaumat pranešimo. Per didelis tikslumas pakenktų romano nuotaikai ar, greičiau, nostradamiško pobūdžio pranašavimui, kuriuos norėtume suteikti šiems lengviems politiniams pasvarstymams.
Du politiniai mesianizmai 73 Ilga viešnagė anapus Reino išsidėsčiusiose šalyse mums leido sukaupti nemažai tikrovės stebėjimo faktų, kuriuos papildėme giliomis vokiečių filosofijos ir literatūros studijomis. Tačiau mes nesiryžtame net imtis prognozuoti Reicho vidaus politikos kryptį per artimiausius dešimt metų. Galimas daiktas, ji bus demokratinė. Bet, mūsų nuomone, toks klausimas kaip šis neturi beveik jokio ryšio su būsima Wilhelmstrassės užsienio politika. Vokietija puikiausiai sugebėtų savo krašte įsteigti pavyzdinį demokratinį režimą, kuris veiktų taip tikslingai, kaip gamykla, kaip besisukanti scena ar netgi teatleidžia man Olimpas kaip poetinis Goethe s protas. Bet didysis posūkis į kairę tik labai vidutiniškai paveiktų šios didelės, gyventojų perpildytos šalies, kurios ypatinga metodiška dvasia yra pats jos nacionalizmo pagrindas, užsienio siekius. Ateities Vokietija, ar ji būtų demokratinė respublika, ar monarchija, liks stulbinamai panaši į šiandieninę ar net vakarykščią Vokietiją: tai bus kolonijų neturinti galinga pramoninė valstybė, rytuose besiribojanti su politiškai nestabiliomis, neišnaudotų gamtinių turtų slegiamomis valstybėmis. Būtent su šitokia, o ne kitokia Vokietija mesianistinė Lenkija turės išspręsti rimtą savo vakarinių sienų problemą, o Rusija taip pat ir apšviestoji Rusija sureguliuoti tradicinį, bet ne mažiau painų žemės ūkio kolonizavimo ir bendrųjų ekonominių ryšių klausimą. Mūsų ką tik nubrėžti metmenys neleidžia pamiršti mistinio šio rašinio pobūdžio. Taigi mes ir toliau nesąmoningai vedžiosime pieštuką popieriuje, rizikuodami prišnekėti nesąmonių, kurias skaitytojai ne be pagrindo priskirs rašytojo, nepaisant jo amžiaus, išlikusio poetu ir šiokiu tokiu avangardo metafiziku, keistokiems proto vingiams. Taigi mūsų alegorijoje klostosi tokie reikšmingi esamos padėties bruožai: Lokarno garantijos nepalietė Rytų Europos. Tautų Sąjungai nepavyko nei sutelkti aplink save visas pasaulio valstybes į solidų tinklą, nei atvesti Europą į federacinę tvarką, kurią prieš kokius dešimtį metų rekomendavo prancūzų politinės minties žinovai. Vokietija, atsižvelgdama į XIX Sutarties straipsnį ir remdamasi kitais argumentais, tai Ženevoje, tai kitur kelia savo rytinių sienų klausimą, tai yra Dancigo lenkų koridoriaus ir Silezijos klausimą. Sovietų tebevaldoma Rusija (čia mes turime neabejotiną teisę tai patvirtinti) vidaus politikoje nepajudėjo iš 1927 metų pozicijų. Bet kalbant apie Aziją ir gal net apie Afriką, Tautų Sąjunga padarė šiokią tokią įtaką. Vis dėlto dalinis sprendimas netenkina nei Vokietijos, nei Lenkijos, ir pastaroji, palaikoma karšto tikėjimo savo mesianistiniu vaidmeniu, nutarė priešintis net tik vokiečių spaudimui, bet ir draugiškiems taiką Vakaruose palaikančių didžiųjų valstybių raginimams. Štai tokia susiklosto painiava. Vaizdas, kurį ji sužadina mūsų sąmonėje, yra toks grasus, kad mes verčiau leidžiame pačiam skaitytojui pasidaryti išvadas. Mes apsiribosime tiktai pabrėždami, kokią naudą turėtų Lenkija, jeigu jos pastangas ir visai įmanomą siekį taikiai sureguliuoti konfliktą paremtų kaimyninės valstybės: Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Čekoslovakija ir kitos, susitelkusios po jos moraline viršenybe, ne mostelėjus arogantiška ir chimeriška nacionalinio mesianizmo lazdele, bet labai racionaliai įvertinus išmintingą ir didžiadvasišką politiką, kurios veiksmas būtų Vilniaus ir lenkų-lietuvių santykių klausimo išsprendimas. Kadangi fantazijos sritis yra beribė, mums niekas nedraudžia dar kartą perskrosti ateities tamsumas, tikintis šį kartą joje sužvejoti ne tokį atstumiantį laimikį. Per senstelėjusios, bet žavios Planquette o operos Ripas, sukurtos pagal vieną įdomiausių nuostabiojo Washingtono Irvingo pasakų (mes nenutolstame nuo politikos, nes Irvingas buvo ambasadorius), spektaklį viena mergaitė, susižavėjusi jai scenoje rodoma istorija, staiga sušuko: Ai, kokia graži istorija! Mes kviečiame, mūsų manymu, gausius ir atlaidžius skaitytojus šiuo naiviu šūksniu kartkartėmis pertraukti čia tapomą idilišką paveikslą. 1937 metų pradžia yra be galo daug žadanti. Įtakingojoje Tautų Sąjungoje Vokietija iškėlė svarbų reikalą, glaudžiai susietą su tomis prielaidomis, kurios kadaise nulėmė XI straipsnio atsiradimą Sutartyje. Ne dėl to, kad Ženevos organizacijai rūpimas klausimas būtų laikomas kaip galintis sukelti pavojų pasaulio taikai. Tai jau praeitis. Karas nebeįmanomas. Iš reliatyvumo teorijos atsirado nauja metafizika. Visas pasaulis pripažino tos teorijos ir naujojo eksperimentinio mokslo teiginių dvasinį pagrindą. Tikėjimas, mokslas ir menas tėra vieno ir to paties intuityvaus ir logiško žinojimo trys aspektai. Rasės, tautos, bažnyčios karštai siekia galutinio planetos suvienijimo, visatoje, nors ir ribotoje, vis labiau neįžiūrimos planetos, kadangi padedant amerikiečių teleskopams paukščių takai skaičiuojami nebe milijonais, o milijardais. Dvigubos magijos filosofijos ir religijos sutaikyti mūsų Žemės rutulio gyventojai visuotinai dovanoja Schillerio taikos bučinį ir vienas kitam prisiekia amžiną draugystę. Nuo Portugalijos iki Lenkijos viešpatauja tobula tvarka, iki šiol negirdėta gerovė (ai, kokia graži istorija). Vyksta Tautų Sąjungos tarybos posėdis. Nepaprasto lyrinio įkvėpimo pagauti Vokietijos atstovai garsiai reiškia pagarbą pastarųjų metų Lenkijos pademonstruotoms gausioms subalansuotoms politikos apraiškoms, ištvermingoms pastangoms, kūrybingumo genijui. Varšuvos delegatai teisinasi negalintys susilaikyti kukliai nepaminėję naujos tvarkos, kurią jų tėvynei pavyko įdiegti Rytuose, laikantis griežtos nacionalinio sutelktumo politikos etninėje teritorijoje ir labai draugiškai bendradarbiaujant su Vilniuje įsikūrusia Lietuvos vyriausybe. Visų šio pasaulio mažųjų valstybių, ypač Baltijos šalių, atstovai, tai išgirdę, o lietuviams davus ženklą, linksmai šypsodamiesi nusilenkia lenkų delegacijos pirmininkui. Posėdžio metu sureguliuojami Dancigo koridoriaus ir Rytų Silezijos klausimai... Ant pakylos sveikinimai ir prakalbos, koridoriuose pokštaujantys diplomatai. Keliems pavėlavusiems politikams atrodo, kad viskas pasibaigė. O, tai reiškia nepažinti naujųjų laikų dvasios! Pakyla Vykdomosios tarybos pirmininkas: Ponai, aš noriu jums pateikti vieną pasiūlymą, ir kad šioje salėje jį suformuluotume, mes veltui lauktume palankesnės atmosferos negu šioji, kurią ką tik sukūrė sėkmingas ir greitas vienos rimčiausių dabarties problemų sprendimas... Mūsų institucijos bei visų vyriausybių ir visų pasaulio tautų idealas tapo tikrove. Dar vakar dviejų didžiųjų šalių priešiškumą kurstę teritoriniai klausimai vienu plunksnos brūkštelėjimu buvo pašalinti iš mūsų
74 Oscar Miłosz darbų programos. Ypač dera pasveikinti Lenkiją, sugebėjusią tokiam opiam reikalui (šiandien mes taip pat galime pasakyti tokiam painiam) pritaikyti kilnius ir veiksmingus principus, apie kuriuos ji prieš keletą metų išgirdo kaip tik čia, kad mums palengvintų Vilniaus klausimo sureguliavimą. O, ponai, šiandien mes padirbėjome iš peties! Ir iš šitos painiavos, kurios rimtumo pripažinkime tai! mes ilgai nesuvokėme, mus išgelbėjo toliaregiška Lenkijos įtaka visiems iš to kilusiems įvykiams. Į kokį pasaulio kraštą mes tik pažvelgtume, visur pamatytume tautas, kurios, sugebėjusios atsisakyti neteisėtų valdų, tarsi kokiame akmens amžiaus saulėlydyje vėl džiugiai pradeda mėgautis draugystės ir bendradarbiavimo teikiamais vaisiais. Netgi pati tautas dar skirianti konkurencija tapo tokia patraukli, kad beveik norėtųsi ne tramdyti, o skatinti senuosius, taip giliai širdyje įsišaknijusius kovos instinktus, sukuriančius nepaprastas, stebuklingas metamorfozes. Ponai, tegyvuoja karas, smagus ir linksmas karas visose minties ir jausmų srityse, į kurį mus įvelia ilgai nepažintoje, bet galiausiai atgautoje dvasinėje Tikėjimo, Meno ir Mokslo vienybėje atgimusios tautos! Dėl to aš jums noriu pasiūlyti juridinį jau seniai įvykusio fakto įteisinimą. Mūsų čia atstovaujamą Europą sudaro vardan Tvarkos ir Pažinimo pergalės susivienijusios tautos. Jų galutinės sąjungos išvakarėse atverkime šios šventovės duris, paskelbkime pasauliui Jungtinių Europos valstybių įkūrimą! Ponai, aš neabejoju, kad mano jums padaryto pasiūlymo palankiai nepriims atstovai tos Europos, kuri, kaip aš jau sakiau, nelaukdama savo vyriausybių sprendimo, faktiškai ar net teisiškai įtvirtino režimą, jau seniai pasireiškusį didžiojoje užjūrio respublikoje, kurios prisijungimą prie galingos ir turtingos Panamerikos sąjungos neseniai sveikinome. Tačiau aš bijau, kad kai kurie mūsų, visiškai pagrįstai ištikimi išmintingiems politinės ir socialinės ekonomikos principams, nepradėtų sunerimę svarstyti, koks yra naujasis materialinis pagrindas, kuriuo mes remiame savo glaudaus bendradarbiavimo tvarką. Paklauskite apie tai garbiųjų Rusijos atstovų. Aš skaitau atsakymą jų lūpose. Jie jums pasakys, kokias permainas ir kokius patikslinimus pastarieji dvidešimt metų įnešė į tam tikrus dar 1919 metais vokiečio vizionieriaus Rechbergo nubrėžtus, jo laikų Europoje nepritaikomus planus, mūsų dienomis įgaunančius nepaneigiamą svarbą ir praktinę vertę. Ponai, neaprėpiama beveik laukinių žemių Rusija mus kviečia į darbą. O toliau yra Azija... Paskaitykite kelias labai retas studijas, kurias per pastaruosius aštuoniolika metų įkvėpė pačios drąsiausios, taip pat pačios giliausios idėjos apie ekonominį paneuropinį bendradarbiavimą, ir pamatysime, kokios perspektyvos atsiveria ne tik Rusijos kaimynėms Lenkijai, Baltijos šalims ar Vokietijai, bet ir visam mūsų žemynui. Mano brangus skaitytojau, aš baigiu. Nemanykite, kad istorija yra tokia graži. Tai Istorija, tiesiog Istorija, kurios įvykiai rutuliosis ne gryname dvasiniame plane, bet mūsų pasaulyje, ir jo godi žemė dėl kąsnio duonos iš mūsų amžinai reikalaus nepaprastai daug pasiaukojimo ir pastangų. Politinė Europos reforma pareikalaus ilgų ilgų metų. Nepamirškime, kad vos prieš keletą tūkstantmečių mūsų protėviai gyveno olose ir gražiausius savo metus praleisdavo gaudydami bizonus. 1937 metai greičiausiai bus tokie, kaip juos įsivaizduoja žymusis Italijos valstybės vyras, ir mes turime daugybę priežasčių baimintis, kad šie bus palankesni mūsų pirmajai, o ne antrajai pranašystei įgyvendinti. Beje, ir pirmoje, ir antroje vizijoje mes nenagrinėjome didžiųjų ekonominių šio laiko problemų. Slėpiniuose mes ieškojome būdų link Europos ir pasaulio suvienijimo pakreipti socialinę ir politinę veiklą, iki šiol neturinčią jai būtino dvigubo idealaus ir praktinio ryšio. Bet tam, kad pasaulinis darbo kapitalo bendradarbiavimas taptų įmanomas, reikia, kad mes visi vadovautumės tuo, kas mumyse yra geriausia, o tai nėra protas. Kai kuriose šalyse dabartinės diktatūros sugeba tiktai sutelkti ir savaip nukreipti nesulaikomą naujų visuomeninių vertybių kilimą. Vien tiktai aiškiai matant bendrą tikslą bus įmanoma suartinti ir į bendrą veiklą įtraukti prievartinių ir palaipsnių veiksmų šalininkus. Tačiau priešingai tam, ką sako priežodis, šviesą pagimdys mokslo ir teorijų sintezė, o ne paprasčiausias idėjų susidūrimas. Juk erdvės sąvoka, iš kurios bus pašalinta nepabaigiama begalybės ir baigtinumo dilema, ateityje taps žinojimo sintezės pagrindu, pavers dvasią Kosmoso vieta, vieninteliu turiniu ir metafizine prasme sujungs mokslą ir tikėjimą. Didžiajame koordinavimo Darbe vien apaštališkajai ir visuotinei Romos Bažnyčiai būsimo politiškai ir sociališkai suvienyto pasaulio galimam dvasiniam pagrindui teks didingas uždavinys jau esamomis materialiomis aplinkybėmis atgaivinti mesianistinį entuziazmą tikrojo mesianizmo entuziazmą. Aš nežinau, kada visa įvyks. Aš nežinau, kokiame Žemės rutulio kampe pradės reikštis šios konkrečią formą įgijusios idėjos. Aš to net nesvarstau. Žmogui nedera įkurdinti neišvengiamybę laike ir erdvėje. Šiaip ar taip, neišvengiamybė yra anapus laiko ir erdvės. Bendru, materialiai neužbaigtu pavidalu ji, kaip dabarties, praeities ir ateities visuma, egzistuoja dieviškoje akimirkoje. Aš žinau tik viena: būtų neverta gyventi, jeigu ši bendrais bruožais išdėstyta tiesa niekada nebūtų įkūnyta mūsų planetoje, o visuotinė, neišvengiama Destrukcija užvaldytų mūsų mintis kaip aukščiausias gėris. Toks yra tikrasis politinis mesianizmas. Jis apima visą žmonijos šeimą. Nė viena atskira tauta nėra verta tapti jo ramsčiu. Rasės ir valstybės yra tik instrumentai jo apaštalų rankose. 1927 Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė 1 Venecijos respubliką. (Vert. past.) 2 Tai yra Tautų Sąjungos narių ir didžiųjų valstybių de jure pripažintą Lietuvos valstybę. (O. M. past.) 3 Juodoji jūra. (Vert. past.) 4 Šventąją Dvasią. (Vert. past.) 5 Paracelso (1493 1541) sukurtas žodis, reiškiantis mikroskopinius mėlynuosius dumblius, paplitusius drėgnose vietose. (Vert. past.)
Du politiniai mesianizmai 75 Rasuolė BALIUKONYTĖ. Klevo atmintis. 2011. Fotografija