NAMINIŲ BALANDŽIŲ SVEIKATINGUMO PROBLEMOS

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDRA Ginvilė Pilėnaitė NAMINIŲ BALANDŽIŲ SVEIKATINGUMO PROBLEMOS Magistro darbas Darbo vadovas: Doc. dr. Eugenijus Jonaitis Kaunas 2007

Magistro darbas atliktas 2005 2007 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Anatomijos ir fiziologijos katedroje. Magistro darbą paruošė: Ginvilė Pilėnaitė (parašas) Magistro darbo vadovas: doc. dr. Eugenijus Jonaitis (LVA Anatomijos ir fiziologijos katedra) (parašas) Recenzentas (-ai): (parašas) (parašas) 2

TURINYS 1. Įvadas 5 2. Naminių balandžių biologinės ypatybės 7 3. Naminių balandžių veisimas ir dauginimasis 11 4. Naminių balandžių priežiūra, jų laikymo patalpų paruošimas ir techninė įranga 13 4.1. Balandinė 13 4.1.1. Projektavimas 13 4.1.2. Pamatas ir grindys 13 4.1.3. Stogas 14 4.1.4. Sienos 14 4.1.5. Ventiliacija 14 4.1.6. Temperatūra 15 4.1.7. Voljeras 15 4.1.8. Vidaus įranga 15 4.2. Naminių balandžių priežiūra 16 4.2.1. Girdymas 17 4.2.2. Higiena 17 5. Naminių balandžių lesinimas, lesalų charakteristika 18 6. Naminiams balandžiams būtinos organinės, mineralinės ir kitos medžiagos 20 6.1. Organinės medžiagos 20 6.1.1. Baltymai 20 6.1.2. Riebalai 21 6.1.3. Angliavandeniai 21 6.1.4. Omega-3 ir Omega-6 22 6.1.5. Organinės rūgštys ir druskos 22 6.1.6. Enzimai 22 6.1.7. Vitaminai 23 6.2. Mineralinės medžiagos 23 6.3. Probiotikai ir prebiotikai 24 7. Naminių balandžių ligos 25 7.1. Įvairių ligų simptominiai požymiai 25 7.2. Užkrečiamos naminių balandžių ligos 26 7.3. Grybelinės kilmės balandžių ligos 31 3

17.4. Helmintozės 33 7.5. Parazitai, sukeliantys invazines naminių balandžių ligas 34 7.6. Neužkrečiamos naminių balandžių ligos 35 7.7. Balandžių apsinuodijimas lesalais 36 7.8. Hipovitaminozės ir hipervitaminozės 37 7.9. Pirmoji pagalba balandžiui susirgus 39 8. Išvados ir pasiūlymai 40 9. Summary 43 10. Literatūros sąrašas 44 4

1. ĮVADAS Pasaulio paukščių įvairovėje gausią dalį sudaro karvelinių šeimai priskiriami paukščiai, atstovaujantys net 285 rūšims. Tai visomis vaivorykštės spalvomis žėrintys plunksnuočiai nuo mažiausio, vos žvirblio dydžio, deimantinio karvelio, gyvenančio pietinėje Australijoje, iki nemažo kalakuto dydžio Gvinėjos Bisau džiunglėse sutinkamo karūnuotojo balandžio [9]. Lietuvoje yra aptinkamos 5 laukinių karvelių rūšys: naminis karvelis, keršulis, pietinis purplelis, paprastasis purplelis ir uldukas. Balandis ar karvelis? Žmogui, besidominčiam šiais paukščiais, gali kilti toks klausimas. Ir pagrįstai. Nesibaimindami suklysti galime vartoti abudu žodžius, nes juos kaip sinonimus rekomenduoja dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Tradiciškai yra, kad kalbant apie naminius balandžius vartojamas balandžio terminas,o apie laukinius karvelio [9]. Naminis balandis yra viena iš nedaugelio žmogaus domestikuotų laukinių paukščių. rūšių. Columba livia domestica lotyniškas, mokslinis naminio balandžio rūšies pavadinimas, kuris tiksliai apibrėžia jo zoologines ypatybes. Šis pavadinimas parodo, jog naminis balandis yra kilęs iš to paties savo laukinio protėvio Columba livia (uolinio karvelio). Kada buvo prijaukintas karvelis? Informacijos apie naminius balandžius jau yra aptinkama seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose ir paveiksluose. Iš jų spėjama, kad laukinio uolinio karvelio prijaukinimas galėjo įvykti daugiau kaip prieš 6000 metų. Apie patį domestikacijos procesą nėra išlikę patikimų duomenų. Pagal įvairius literatūros šaltinių duomenis, galima teigti, kad tai įvyko tada, kai žmonės ėmė gyventi sėsliai ir pradėjo užsiimti žemdirbyste. Grūdinių augalų auginimas įtakojo laukinių karvelių lankymąsi dirbamuose laukuose, vėliau sodybose, kur jie ieškojo lesalo. Bėgant amžiams, tarp balandžių, gyvenančių betarpiškoje priklausomybėje nuo žmonių, pradėjo atsirasti įvairios mutantinės formos ir spalviniai variantai. Tokie atsitiktiniai mutantai išgyveno ir žmogus tikslingai jiems suteikė pirmenybę selekciškai juos atrinkdamas tolimesniam veisimui. Taip susikūrė įvairios naminių balandžių veislės. Įvairūs balandžių savybių ypatumai ir leidžia išskirti atskiras jų veisles. Jų šiandien suskaičiuojama nuo 500 iki 2000. Pačiame veislės viduje esama dar smulkesnio dalijimosi į atmainas, kurios skiriasi spalva, piešinio forma. Šios įvairios šių paukščių kombinacijos sąlygojo tai, kad kai kurios balandžių veislės turi nemažai atmainų. Todėl įvairioje balandininkystės literatūroje pateikiamas veislių skaičius toks skirtingas. Lietuvoje balandininkystė turi senas tradicijas. Palyginti mažoje Lietuvos teritorijoje išvesta ir ištobulinta beveik dvi dešimtys originalių vietinių balndžių veislių, Europoje apie 1000, buvusioje Sovietų Sąjungoje 200. Vis dar atrandama ir naujų, deja, dažnai galutinai nesusiformavusių, turinčių 5

daug variantų, veislių. Kiek ir kokių balandžių veislių būta ankščiau galima tik spėlioti, nes rašytinės medžiagos beveik nėra, išskyrus keletą, dabar jau išnykusių veislių pavadinimų senuose parodų kataloguose. Lietuvoje laikoma daugiau kaip 100 balandžių veislių iš viso pasaulio. Dalis jų yra gana retos arba išlikusios tik mūsų šalyje. Balandžių veislių pavadinimai ar atskiri požymiai nurodo jų kilmę. Lietuvoje balandžiai auginami dėl įvairių priežaščių: laboratoriniams tikslams, mėsai, sportui (lenktynėms), pramogoms. Visas šiuo metu laikomas veisles galima suskirstyti į grupes: Aukštaskraidžiai Vartikliai Struktūriniai Figūriniai Spalviniai Balsiniai (burbuliai) Perukiniai Pūstagurkliai Sportiniai (pašto) Žuvėdrėlės Mėsiniai 6

2. NAMINIŲ BALANDŽIŲ BIOLOGINĖS YPATYBĖS Naminių balandžių biologinės ypatybės pritaikytos skraidymui. Jų kūną sudaro 4 pagrindinės dalys: galva, kaklas, liemuo ir galūnės (1 pav.). Balandžiai savo išvaizda išsiskiria iš visų kitų paukščių. Turi aptakią kūno formą, grubias, tvirtas, glaudžiai prie kūno prigludusias plunksnas, tapsenančią eiseną. Eidami linksi galva. Skrydžio metu balandžiai išsiskiria plasnojimu, lydimu švilpesio, charakteringu pliaukšėjimu suduodant sparnais vieną į kitą. Jie sugeba įveikti milžiniškus atstumus dideliu greičiu iki 60 80 km/h, o kartais ir greičiau. Jų skrydis greitas ir vikrus. Balandžio kūno dalys savo ruoštu sudarytos iš organų ir elementų, kurie visumoje apsprendžia paukščio išvaizdą. Pagal pavadinimus ir funkcijas jie vienodi visiems balandžiams. Tačiau jų dydis, forma, spalva, padėtis labai įvairi. Būtent tai ir apsprendžia veislių įvairovę. Jų tarpe yra milžiniškų (iki 1,5 kg), ir karlikinių (200 250 g), povinių, žuvėdrėlių, drugelinių ir daug visokių kitų veislių. Išorinių požymių visuma apsprendžia balandžio eksterjerą, todėl šie požymiai vadinami eksterjeriniais. Jiems priskiriami balandžio dydis ir figūra, galvos, snapo, kaklo, krūtinės, sparnų, uodegos ir kojų padėtys, formos ir dydžiai, o taip pat plunksnų struktūra, skaičius bei spalva [1]. Balandžiai minta daugiausia sėklomis, todėl gūžys yra didelis ir savotiškas. Jis sudarytas iš dviejų simetriškai į kairę ir dešinę puses nuo stemplės išsidėsčiusių maišelių. Kai paukštis alkanas, gūžio sienelės susijungia ir sudaro kanalą, kuriuo maistas tiesiogiai patenka į raumeningą skrandį. Jeigu skrandis užpildytas, maistas pirmiausia patenka į kairį gūžio maišelį. Tik jam užsipildžius, maistas patenka į dešinį maišelį ir čia kaupiamas kaip atsargos. Gūžyje maistas sudrėkinamas ir paruošiamas virškinimui. Kita gūžio ypatybė taip vadinamo paukščių pieno sekrecija, kartais vadinama balandiniu. Mechanizmas lyg ir paprastas. Jauniklių išsiritimo metu paukščių smegenyse hipofizio liauka pradeda gaminti ypatingą hormoną prolaktiną. Jis sukelia vidinių gleivingų gūžio sienelių išbrinkimą ir išskyrimą medžiagos, primenančios varškę. Šitoje masėje paukščių sulestas maistas suminkštėja ir pasigamina ypatinga mitybinė masė, kuriai geriau tiktų pavadinimas paukščių varškė. Pagal savo sudėti ši masė sudaryta iš 64% vandens, 19% baltymų, 12,5% riebalų, 1,5% mineralinių medžiagų ir apie 3% baltyminių ir angliavandenių junginių. Savo maistingumu ši masė prilygsta žinduolių, būtent, elnių ir triušių pienui. [14]. 7

GALVA KAKLAS LIEMUO GALŪNĖS 1 paveikslas 8

Balandžių skrandis sudarytas iš dviejų skyrių: raumeningo ir gleivingo (2 pav.). Didesnis raumeningas užpildytas smulkiais akmenukais, kurių pagalba maistas mechaniškai perdirbamas tai yra sutrinamas ir susmulkinamas. Gleivingame skyriuje skrandžio sulčių veikiamas maistas virškinamas. Toliau maistas virškinamas kepenų ir kasos išskiriamomis sultimis. Žarnyne jis įsiurbiamas ir įsisavinamas. Skrandyje ir palyginti trumpame žarnyne maistas suvirškinamas labai greitai. Nesuvirškintos maisto atliekos neužsilaikydamos iš karto pašalinamos. Tai labai svarbu balandžių skraidymo kokybei. Šlapimo pūslės balandžiai neturi. Šlapimas šlapimtakiais patenka tiesiogiai į kloaką ir su išmatomis pašalinamas. Balandžiams, kaip ir kitiems paukščiams, būdinga gerai išsivysčiusi trachėja. Gausybė kremzlinių žiedų jos sienelėse neleidžia jai subliūkšti įkvepiant ir iškvepiant. Balandžiai monogamai, tai yra gyvena poromis ir netgi būryje laikosi kartu. Perėjimo laikotarpiu patinas atidžiai saugo lizdą. Neprašytus svečius jis perspėja burkavimu, o jeigu tas nepadeda, juos kapoja snapu ir muša sparnais. Peri balandžiai paeiliui. Patinas dėtį šildo maždaug nuo 10 val. iki 16 val., patelė visą likusį paros laiką. Perimų kiaušinių temperatūra svyruoja nuo +36 C iki +41 C. Viršutinio ir apatinio kiaušinio paviršiaus temperatūrų skirtumas neviršija +5 C. Priklausomai nuo aplinkos temperatūros jaunikliai išsirita po 17 19 parų. Keturių, penkių savaičių amžiaus jaunikliai jau pradeda skraidyti, o tėvai ruošia naujus lizdus. Dažnai viename lizde dar tupi jaunikliai, o kitame jau perimi kiaušiniai. Metų eigoje, esant palankioms sąlygoms, balandžiai užaugina 5 6 jauniklių vadas [25]. Balandžiai vystosi pagal paukščiukinį tipą, todėl jų kiaušinyje trynio mažai ir jis greitai sunaudojamas jauniklio vystymuisi. Jaunikliai išsirita silpni, akli, pliki arba padengti silpnais siūliškais pūkeliais. Maitina abu tėvai paeiliui, iš pradžių paukščių pienu, o 6 7 dieną jau įmaišydami ir grūdus. 9 10 dienų jauniklius gali išmaitinti ir likęs vienas patinas, tačiau jeigu patelė lieka viena, jaunikliai žūna iš bado. Maždaug dviejų savaičių jauniklius gali išmaitinti bet kuris iš tėvų. Balandžiai savotiškai siurbia vandenį, įmerkdami snapą beveik iki pačių šnervių, nekilnodami galvos. Fiziologiniai balandžių rodikliai atitinka aktyvų jų gyvenimo būdą. Kūno temperatūra +40,5 C +42 C, pulso dažnumas 140 400 kartų per minutę, kvėpavimo judesiai 25 30 kartų per minutę, hemoglobino kiekis kraujyje 15 16% [12]. 9

2 paveikslas 1 - liežuvis; 2 - stemplė; 3 - trachėja; 4 - gūžys; 5 - plaučiai; 6 - gleivingas skrandžio skyrius; 7 - kepenys; 8 - raumeningas skrandžio skyrius; 9 - blužnis; 10 - kepenų latakas; 11 - kasa; 12 - kasos latakai; 13 - dvylikapirštė žarna; 14 - plonasis žarnynas; 15 inkstai; 16 šlapimtakiai; 17 storoji žarna; 18 kloaka 10

3. NAMINIŲ BALANDŽIŲ VEISIMAS IR DAUGINIMASIS Naminiai balandžiai gali daugintis ištisus metus, bet tai nepageidautina. Porų susidarymas gali vykti tiek laisvai, tiek prievartinai. Veislinėje balandininkystėje pirmenybė teikiama prievartiniam poravimui. Šiuo atveju balandžiai poruojami pagal iš anksto apgalvotą planą. Tai yra veislinio darbo pagrindas. Mūsų sąlygomis balandžius poruoti reikia pradėti kovo pabaigoje balandžio pradžioje. Labai svarbu teisingai pasirinkti poras. Tad reikia laikytis bendrų taisyklių: porą sudarantys balandžiai turi būti vienos veislės, vienodo eksterjero, spalvinio piešinio, panašių skraidymo ypatybių ir t. t. Jokiu būdu negalima poruoti paukščių su vienodais defektais. Šiuo atveju, neturint pasirinkimo, balandžiui su defektu parenkamas partneris be analogiško defekto. Tai įgalins palaipsniui, per keletą kartų, vykdant atranką, pagerinti savo balandžių kokybę. Neporuoti silpnų, nutukusių ir nesveikų paukščių. Parenkant poras, būtina žinoti jų kilmę. Pirmą kartą besiporuojantiems balandžiams reikia parinkti labiau patyrusi partnerį. Nors balandžiai 5 6 mėnesių jau poruojasi, geriausiais reproduktoriais yra 1 2 metų amžiaus. Jauni balandžiai dažniausiai deda neapvaisintus kiaušinius, blogai ant jų tupi ir šeria jauniklius, greitai praranda dauginimosi savybę ir dažnai suserga įvairiomis ligomis [15]. Naminiai balandžiai gyvena 15 20 metų. Poravimosi savybę išsaugo iki 10 metų amžiaus. Tačiau rekomenduotina vyresnių kaip 7 metų amžiaus paukščių neporuoti. Šiuo atveju vystosi nekokybiški palikuonys. Tačiau jeigu balandis labai vertingas ir jo nėra kuo pakeisti, tai patinui parenkama jauna patelė, o senai patelei jaunas patinas. Balandinėje turi būti subalansuotas patinų ir patelių skaičius. Patinai viengungiai paprastai meilinasi svetimoms patelėms, tuo pačiu iššaukdami peštynes. Kitais atvejais, kai nėra tėvų, prasiskverbia į lizdus su jaunikliais ir juos užkapoja. Patelės lenda į svetimus lizdus, sukeldamos peštynes, kurios dažnai baigiasi kiaušinių sudaužymu. Balandžių lytinis dimorfizmas išreikštas daug silpniau negu kitų paukščių. Tiesa, yra veislių, kur patinai ir patelės skiriasi pagal spalvą. Todėl apie lytį sprendžiama pagal jų elgesį poravimosi metu. Patinas burkuoja garsiau ir pakankamai ilgai, stipriai išputęs gūžį. Meilindamasis patelei, jis sukasi ratu ir plačiai išskleista uodega šluoja grindis. Tuo tarpu patelė burkuoja tyliau, gūžio neišpučia ir grindų nešluoja. Kartais patinai ir patelės elgiasi priešingai savo lyčiai ir galima suklysti. Silpnas patinas, atsidūręs viename narvelyje, paklūsta agresyvesniam. Tas pats pasitaiko ir patelėms. Labiau aktyvi elgiasi kaip patinas. Šiais atvejais lytį galime nustatyti tik tada, kai lizde atsiranda 4 kiaušiniai arba nė vieno kiaušinio. Patyrę balandžių augintojai pakankamai tiksliai lytį nustato pagal išorinius balandžio požymius. Patinai paprastai stambesni, jų galva didesnė, snapas 11

storesnis ir bukesnis, vaškinė labiau išreikšta ir balzganesnė, storesnis kaklas, dubens kaulų šakutė (gaktikauliai) labiau suspausta (siaura) ir mažiau lanksti. Balandžių amžių nustatyti pagal išorinius požymius labai sunku. Tiksliai galima pasakyti tik pagal kilmės žiedą ant kojos. Apytiksliai balandžių amžių galime nustatyti ir pagal kai kuriuos išorinius požymius bei elgesį. Jaunikliai nesunkiai atpažįstami pagal kūno dydį, apsiplunksnavimą, cypsėjimą, vaškinę. Jauni paukščiai grakštesni, plonesni ir judresni už senus. Nuo stogo pakyla žaismingai, skrisdami dažnai pliauškena sparnais. Skraido noriai ir linksmai. Vaškinė mažesnė, švelnesnė ir tamsesnė. Snapas plonesnis, kojos ryškiai raudonos. Suaugę ir seni paukščiai labiau masyvūs, stambesni, ramesni. Vaškinė labiau išsivysčiusi, balzgana ir šiurkšti. Kojų spalva šviesesnė negu jaunų. Prievartinio poravimo atveju balandžių pora patalpinama keletui dienų į gretimai esančius atskirus, šiek tiek užtemdytus narvelius. Papildomai į lesalus įmaišoma nedideliais kiekiais kanapių ar rapso sėklų. Kai balandžiai apsipranta, patelė perkeliama pas patiną. Kartais patinas elgiasi agresyviai arba patelė nepriima jo meilinimosi. Agresyvumo atvejais, kad balandžiai nesusižeistų, narvelyje jie atskiriami tinkleliu. Po kelių dienų tinklelis pašalinamas. Susiporavę paukščiai tupi susiglaudę, švelniai kedena snapu vienas kitam galvos ir kaklo plunksnas, bučiuojasi. Tokie paukščiai įleidžiami į bendrą balandinę jie jau neišsiskirs. Perporavimo atvejais šis procesas tęsiasi ilgiau. Be to perporuojami balandžiai neturi matyti ir netgi girdėti savo buvusių partnerių. Balandininkystėje, kaip ir visų organizmų selekcijoje, svarbu žinoti balandžio genotipą. Tik iš homozigotų gausime tėvus atitinkančius palikuonis. Heterozigotų tarpe nuolat vyks skilimas ir sulauksime tiek grynaveislių, tiek negrynaveislių palikuonių. Grynaveisliai pagal genotipą yra homozigotos. Trumpiausias ir patikimiausias būdas užauginti grynaveislius balandžius yra artimų giminių poravimas arba inbrydingas. Balandžio genotipui nustatyti būtina žinoti dominančio požymio paveldėjimą [23]. 12

4. NAMINIŲ BALANDŽIŲ PRIEŽIŪRA, JŲ LAIKYMO PATALPŲ PARUOŠIMAS IR TECHNINĖ ĮRANGA 4.1. Balandinė Vienas iš svarbių faktorių naminių balandžių sveilatingumui yra patalpa skirta gyventi balandinė. Balandinė turėtų būri teisingai suprojektuota, atitikti visas sanitarines higienos normas ir sąlygas. 4.1.1. Projektavimas Pagrindinė problema, kad daugelio naminių balandžių augintojų balandinės prastai suprojektuotos. Jei yra gyvenama mieste ir atstumas tarp namų nedidelis, balandinės projektas turi būti tam visiškai pritaikytas. Išvaizda turėtų būti tokia, kad neišsiskirtų iš bendro architektūrinio konteksto. Balandinę patartina statyti taip, kad laka būtų atsukta prieš vyraujančius vėjus. Yra neįmanoma užauginti sveikus balandžius šaltose, drėgnose balandinėse. Balandinė turėtų būti pastatyta toliau nuo namų, kad triukšmas niekam netrukdytų. Taip pat reikia stengtis statyti balandines kuo toliau nuo elektros ir telefono laidų, kad paukščiai nesusižalotų. Prieš statant balandinę reikėtų pasidomėti įstatymine baze, reglamentuojančia tokio pobūdžio statybas ir veiklą. Balandinės dydis taip pat labai svarbus parametras. Apskaičiuota, kad vidutiniškai 1 balandžiui turi tekti ne mažiau 1 kv. m ploto. Rekomenduojama, kad ji turėtų 3 balandžių laikymo skyrius: besiveisiančių porų, jaunų balandžių ir vyresniųjų balandžių (daugiau kaip 2 metų amžiaus). Sportinius balandžius rekomenduojama laikyti atskiruose skyriuose todėl, kad jie treniruojami skirtingai atsižvelgiant į amžių. Skyrių dydžiai gali būti įvairūs, priklausomai nuo laikomų balandžių skaičiaus, bet idealiausias dydis būtų toks, kad stovint viduryje skyriaus paukščius prižiūrintis žmogus galėtų pasiekti visas sienas. Patartina projekte vietą numatyti koridoriui. Turėsite daugiau vietos sandėliavimui ir kiekvienas balndinės skyrius turės atskirą savo iėjimą. Lubų aukštis neturėtų daug viršyti balandinės savininko ūgio, kad balandžiai negalėtų užskristi jam ant galvos. 4.1.2. Pamatas ir grindys Balandinės statybai yra tinkamos įvairios statybinės medžiagos, bet geriausiai tinka mediena. Pamatą sudaro 7 mūriniai arba betoniniai stulpai. Kiekvienas jų turėtų būti maždaug 45 cm aukščio. Stulpai statomi taip: 4 balandinės kampuose, 1 priekyje centre, 1 užpakalyje centre ir 1 pačiame grindų centre. Taikant tokią technologiją, balandinė bus pakelta nuo žemės tiek, kad katės, žiurkės, pelės neturėtų kur pasislėpti. Tokia konstrukcija leidžia orui cirkuliuoti iš apačios ir palaikyti 13

balandinę sausą. Ant pamatų guldomas grindų rėmas. Klojant medines grindis reikėtų užtikrinti, kad visos medienos rievės būtų nukreiptos į tą pusę, kuria kryptimi ateityje numatote valyti. Tada grindų grandymo metu nebus skeveldrų. Prieš dedant grindis, pamatus ir apatinę grindų pusę reikėtų ištepti kreozolu. Tai apsaugos balandinę nuo kenksmingų nariuotakojų. 4.1.3. Stogas Dengiant stogą reikėtų atkreipti dėmesį į šias taisykles. Nesvarbu, kokio stiliaus stogas bebūtų, bet jis turi išsikišti maždaug 30 cm už sienų. Vinis parinkti tokio dydžio, kad jos neišlystų į vidinę balandinės pusę. Šlaitas turi būti nukreiptas nuo priekio į galą. Tai daroma ne tik tam, kad nubėgtų vanduo, bet ir kad balandžiai galėtų nutūpti kuo arčiau stogo priekio. Nepageidaujama, kad balandžiai tupėtų ant stogo, todėl priekyje ant stogo reikia pastatyti tvorelę, kad jie vengtų šios vietos. Pačiame stogo priekyje būtina įrengti ir nutūpimo platformą. Taip pat rekomenduojama įrengti stoglangius, nes balandinė turi būti gerai apšviesta, šilta ir sausa. 4.1.4. Sienos Jei projekte numatyta vidinė ir išorinė balandinės sienos, tai statramščių atstumas gali būti įvairus. Jei balandinėje bus tik išorinė siena, tai statramščių atstumai turi būti tokie, kad paukščių lizdadėžės tilptų tarp jų. Užpakalinės ir šoninės balandinės sienos turėtų būti be langų, nes čia geriausia vieta lizdavietėms ir laktoms. Priekinės sienos langai (koridoriuje) turėtų būti suprojektuoti taip, kad juos atidarius į balndinę neprilytų. Balandinės priekyje įprojektuojama nutūpimo platforma, landos ir langai. Nutūpimo platforma turėtų būti kuo didesnė. 60 cm pločio ir ilgio per visą balandinę yra idealus dydis. Platformą reikai padengti neslidžia, nepraleidžiančia vandens medžiaga. Platformos aukštis turėtų būti patogus balandžių augintojui, kad jis galėtų pasiekti ir paskatinti balandį lysti pro landą. Kuo didesni balandinės langai, tuo geresnė ventiliacija, patenka daugiau saulės spindulių. Langai turėtų būti įrengti taip, kad balandžiai negalėtų ant jų nutūpti. Taip pat ant langų patartina užtraukti tinklą, kad paukščiai neisšskristų. 4.1.5. Ventiliacija Tikslių mokslinių duomenų, nurodančių oro apykaitos greitį per valandą, reikalingą būtent balandžiams, nėra. Bet tai itin svarbus reikalavimas. Balandinėje be geros ventiliacijos sveikų balandžių tikrai neužauginsime. Naminiams balandžiams yra būtinas švarus, šviežias oras. Jei šie reikalavimai neįgyvendinti, balandžiai pradeda sirgti. Idealiausia ventiliacija, kai blogas oras yra pakeičiamas geru oru, nesusidarant skersvėjams. Mažos orlaidės gali būti įrengtos arti grindų balandinės priekyje ir stoge. Visa balndinės konstrukcija privalo būti sandari, nepraleidžianti nei vėjo, nei drėgmės. Tada oro apykaita žymiai lengviau kontroliuojama orlaidėmis. 14

Jei įėjus į balandinę yra jaučiamas negeras paukščių kvapas, tai įrodo, jog ventiliacija yra nepakankama. Būtina patikrinti, ar skersvėjis jaučiamas nakties metu. Įrodyta, kad rūkymas balandinėse labai kenkia naminių balandžių sveikatingumui. 4.1.6. Temperatūra Prie aplinkos temperatūros balandžiai lengvai aklimatizuojasi. Nėra nustatyta optimalios jų laikymo temperatūros. Būtina atkreipti dėmesį, kad balndinėje nebūtų geležies, ant kurios balandžiai galėtų nutūpti. Žiemos metu, esant minusinei temperatūrai, jų kojos gali nušalti. Geriausia medžiaga iš kurios būtų gaminamos laktos mediena. 4.1.7. Voljeras Tai labai svarbi balandinės dalis. Dažnai balandžių augintojai pamiršta jį įrengti. Voljero dydis gali būti įvairus ir priklauso nuo galimybių. Kaip jau minėta ankščiau, balandžiams reikia saulės spindulių, šviežio oro, išsimaudyti ir pasimankštinti. Voljerą rekomenduoja dengti stogu, kad paukščiai galėtų juo naudotis esant blogam orui. Voljero grindys turėtų būti iš cinkuoto tinklo, kurio akutės ne didesnės kaip 2,5 cm skersmens. Sienų tinklo akutės 2,5 x 5 cm. Grindų atstumas nuo žemės 45 cm, kad būtų galima susikaupusias išmatas išvalyti kas mėnesį. Po išvalymo patartina pabarstyti smėliu ar kalkėmis. Voljere kartą savaitėje turi būti sudaromos sąlygos balandžiams išsimaudyti. Tam į voljerą dedami 5 cm gylio ir 40 cm diametro moliniai dubenys su neslidžiu dugnu. Po išsimaudymo indą reikia išimti, kad paukščiai iš jo nepradėtų gerti. Voljere laktos padaromos iš 10 cm pločio lentų per visą paukštidės ilgį. Atstumas nuo tinklo mažiausiai 2 cm, kad balandžiai nesusižeistų plunksnų ir būtų lengviau valyti. pasislėpti. 4.1.8 Vidaus įranga Balandinėje neturėtų būti jokių vietų tinkamų parazitams ir vamzdžiams veistis ir Koridorius tampa sandėliavimo vieta lesalui, čia galima įrengti kelias lentynas reikmenims susidėti. Balandinės pagalbinėje patalpoje laikomi metalinis grandiklis, kibiras, šluota ir kiti daiktai, reikalingi patalpų tvarkymui. Taip pat vaistinėlė su būtiniausiais medikamentais ir įrankiais. Jaunų paukščių skyriuje lizdadėžės nėra reikalingos, bet laktų išdėstymas labai svarbus. Laktos gali būti išdėstytos kas 60 cm nuo grindų iki lubų. Balandžiai mėgsta tupėti aukštai, todėl 15

geriausiai, kai laktų skaičius yra didesnis už laikomų balandžių skaičių. Laktos, kaip ir voljere, turėtų būti ne mažiau kaip 2 cm atstumu nuo sienos. Bus lengviau jas valyti ir nebus kur veistis kenkėjams. Veisiamų paukščių skyriuje reikėtų įrengti lizdadėžes. Tinkamas jų dydis 60x40x45 cm aukščio. Tokioje lizdadėžėje telpa 2 paukščių lizdai. Taigi 1 porai reikalingas plotas yra 30x40x45 cm. Balandžiai deda kiaušinius į antrą lizdą, kai pirmajame lizde jaunikliai sulaukia kelių savaičių amžiaus. Lizdadėžės suprojektuojamos atskirai, kad būtų lengviau jas valyti ir pakabinamos ant sienos ne žemiau kaip 90 cm nuo grindų. Balandinėje patartina įrengti ultravioletinių spindulių apšvietimą. Tai neigiamai veikia mikroorganizmus. Svarbu, kad ultravioletiniai spinduliai tiesiogiai nekristų ant paukščių tai gali pakenkti jų sveikatai. 4.2. Naminių balandžių priežiūra Švaros palaikymas turi didžiulę įtaką naminių balandžių sveikatingumui. Daugelis balandžių augintojų supranta tai, bet yra nemažai ir tokių, kurie nesilaiko šio itin svarbaus reikalavimo. Jei balandinė bus nešvari, joje tikrai nebus įmanoma užtikrinti balandžių sveikatingumo. Įvairūs parazitai ir kenkėjai, tokie kaip plunksnagraužiai, utelės, erkės, platina įvairias ligas, užkrečia visą paukščių pulką. Yra daug būdų balandinės grindis palaikyti švarias. Rekomenduojama papurkšti dezinfekuojančiu tirpalu ir gramdyti grindis su grandykle (skreperiu) į ta pusę, kur medienos lentos neatšerpetojusios. Tai daryti ne rečiau kaip vieną kartą savaitėje, kasdien būtų idealu. Prieš valant grindis, reikia nugramdyti ir laktas. Bevalant grindis paukščiai pripranta prie savo šeimininko, nesibaido. Tai labai padeda norint paimti juos, apžiūrėti, patikrinti jų sveikatos būklę. Vieną kartą savaitėje po gramdymo galima truputį pabarstyti grindis pudruota karbolio rūgštimi bei mistraliu. Tai profilaktiškai veiks prieš parazitus ir vabzdžius, sumažins amoniako koncentraciją, slopins nemalonius kvapus. Kasmet vis daugiau naminių balandžių augintojų balandžius laiko ant kraiko arba gilaus kraiko. Tyrimais nustatyta, kad kraiko naudojimas yra efektyvus būdas užtikrinti balandžių sveikatos būklę. Dažniausiai kraikui naudojamas smėlis. Kreikiant smėliu galima į jį primaišyti kalkių arba jau minėtos karbolo rūgšties. Kraiką reikėtų keisti kai šis susiteršia arba kai nustatoma, kad balandžiai užsikrėtę virškinamojo trakto parazitais. Kasmet balandinės grindis reikėtų perdažyti kreozoliu. Naudoti tik aukščiausios kokybės dažus, kad greičiau išdžiūtų. 16

Lizdadėžes reikia laikyti tik labai švarias, jų turinį keisti kas 2 savaites. Perėjimo sezono pabaigoje jas stipriai išdezinfekuoti, išdžiovinti saulėje ir perdažyti jų apačias kreozolu. Kas antri metai rekomenduojama visą balandinės vidų išdažyti (arba išpurkšti) su karbolo rūgštimi arba kalkėmis. Dažnas kalkių naudojimas labai džiovina balandžių plunksnas. 4.2.1. Girdymas Svarbiausias faktorius švarus vanduo. Gėralinės turi būti tokios, kad paukščiai negalėtų vandens užteršti savo mėšlu, nesimaudytų vandenyje. Vanduo turėtų būti keičiamas 2 kartus dienoje (ypač žiemą, kai yra galimybė užšalti). Prieš pakeičiant vandenį, kiekvieną kartą girdykla praplaunama po švariu, tekančiu vandeniu. 2 kartus per mėnesį gėralinė plaunama verdančiu vandeniu, kad žūtų mikrobai ir dumbliai. 4.2.2. Higiena Projektuojant balandines deramą dėmesį reikia skirti ligų profilaktikai. Tai nereiškia, kad balandinėje neturi būti jokios dulkės ar oras turi būti prisotintas dezinfekcijos tirpalais. Įrodyta, kad sujudintas kraikas prižadina letalinius mikroorganizmus, gali sukelti ligas. Balandineje privaloma išlaikyti higienos balansą. Dauguma kenkėjų (bakterijos, virusai, grybai, pirmuonys, helmintai, nariuotakojai) yra jautrūs aplinkos sąlygoms. Dauguma šių organizmų vystosi drėgmėje, šilumoje, irstančiose organinėse medžiagose, nusilpusiame organizme, laikant paukščius ankštai, prastose sąlygose, tamsoje. Jiems vystytis trukdo žema temperatūra, sausas kraikas ir oras, saulės spinduliai, sveiki individai. Žinoma yra išimčių, bet priemonės jiems išvengti dažniausiai yra gana paprastos ir aiškios. Normaliomis sąlygomis aplinkoje visada yra mikroorganizmų, bet užsikrėtimo galima išvengti. Esti labai daug mikrobų, kurie patogeniški ne tik balandžiams, bet ir žinduoliams bei žmogui. Pastereliozė, salmoneliozė, ornitozė yra ypač pavojingos ligos, nuo kurių balandžių augintojui būtina tinkamai apsisaugoti. Ektoparazitai ir endoparazitai beveik visada sutinkami, bet jų skaičius turėtų būti minimalus. Jų kontrolė yra specifiška. Jei suaugę paukščiai turi patogeninių organizmų, geriau juos laikyti atskirai nuo jauniklių ir atvirkščiai, jei serga jaunikliai, juos laikyti atskirai nuo suaugusių. Įsigytas naujas balandis turi būti visada karantinuojamas, nes gali visą pulką užkrėsti įvairiomis ligomis. Jokiu būdu negalima leisti naminių balandžių pulkui bendrauti su laukiniais balandžiais, nes užsikrėtimas parazitais beveik garantuotas. 17

5. NAMINIŲ BALANDŽIŲ LESINIMAS, LESALŲ CHARAKTERISTIKA Balandžiai lesinami dažniausiai kombinuotu pašaru, įvairiais grūdais, sėklomis, žalumynais. Jiems būtinos mineralinės medžiagos, vitaminai bei smulkus žvyras. Kai kurie balandžių augintojai lesina balandžius tik tokiais lesalais, kuriuos paukščiai labiausiai mėgsta ir noriai lesa. Tai ne tik klaidinga nuomonė, bet ir žalinga. Balandžiai nutunka, tampa jautresni įvairioms infekcinėms ligoms, deda neapvaisintus kiaušinius ir t. t. Lesinimo racionas turi būti sudarytas iš mažiausiai 3 4 komponentų. Toks įvairiarūšis lesalas labiau pilnavertis ir beveik niekada nesukelia žarnyno sutrikimų. Pašaro sudėtis turi atitikti metų laiką, paukščio fiziologinę būklę, veislę ir t. t. Pavyzdžiui, šėrimosi metu lesinimo racione turi dominuoti baltyminis pašaras. Nutukimo atveju balandžiams duodami lengvai virškinami lesalų mišiniai, sudaryti iš sojų ir vikių santykiu 2:1. Grūdų virškinimo pagerinimui balandžiams būtinas smulkus žvyras (2 3 mm skersmens). Sudarant lesinimo racioną reikia žinoti atskirų komponentų pagrindines charakteristikas. 1 lentelė. Kombinuoto lesalo recepto pavyzdys Žaliavos pavadinimas % Pašariniai kviečiai 35,26 Žuvų miltai 5,00 Sojos rupiniai 18,50 Pašarinis kalkakmenis 0,90 Dikalcio fosfatas 1,20 Sojos aliejus 1,00 Ekstra druska 0,07 Kukurūzai 30,00 Saulėgrąžų rupiniai 8,00 Metioninas 0,07 Balandininkystėje ypač svarbu naudoti kokybiškus lesalus. Jie neturi būti beicuoti, atsiduoti pelėsiu, užteršti nuodingų augalų sėklomis ir t. t. Taip, pavyzdžiui, 2 3 % nuodingų augalų sėklų kiekis lesaluose sukelia balandžių apsinuodijimus ir žūtį. Ypač pavojingos tokių nuodingų augalų sėklos kaip raugės, aklės, pentiniaus, nelabosios svidrės, lipiko ir kt. Nepatariama balandžius lesinti ką tik nuimto derliaus grūdais. Tai dažniausiai sukelia viduriavimą. Tinkamiausi yra pusmečio arba metiniai grūdai. Lesalus reikia keisti palaipsniui, kad balandžiai priprastų. Staigus lesalų pakeitimas taip pat sukelia viduriavimą. Svarbu balandžius lesinti tuo pačiu laiku. Paukščiai lengvai prie tokio lesinimo pripranta ir susirenka prie lesyklų įprastu laiku. Jeigu balandžiai pripratinti lesti po skraidymo, 18

tai po atitinkamo signalo jie visu būriu skrenda į lesinimo vietą. Tokiu signalu gali būti švilpesys ar koks kitas garsas. Grūdinio pašaro paros norma vienam balandžiui priklauso nuo veislės, metų laiko, grūdų kokybės ir rūšies. Vidutiniškai lesalų kiekis turi atitikti maždaug 1/10 balandžio kūno masės. Paukštis sveriantis 300 g, turi gauti apie 30 g lesalo per parą. Jauniklių šėrimo ir žiemos metu lesalų norma parai padidinama iki 40%. Pašarų sąnaudų kiekiai pagal amžių pateikiami 2 lentelėje. 2 lentelė. Sulesamų pašarų sąnaudos pagal balandžių amžių Balandžių pora atsivedanti 13 jauniklių per metus Suaugęs nevedantis jauniklių balandis 1 6 mėnesių amžiaus jauniklis 52 8 (22 savaitėms) Grūdai Mineralinės medžiagos Parai (g) Metams (kg) Parai (g) Metams (kg) 136 50 7 2,5 38 14 2 0,7 2,5 0,38 (22 savaitėms) Iki 4 savaičių amžiaus jauniklis 1,62 80 Reikia gerai įsidėmėti, kad paukščius geriau neperlesinti. Tai reiškia, kad lesalų balandžiams reikia duoti tiek, kiek sugeba iš karto sulesti. Paukščio gūžys po lesimo neturi būti pilnai prikimštas. Jis turi likti pakankamai minkštas, kad jame tilptų dar šiek tiek lesalo. Tik šiuo atveju balandžiai bus sveiki ir linksmi. Balandžiai paprastai lesinami du kartus per dieną (ryte ir vakare). Vasarą, kada balandžiai šeria jauniklius, patariama juos lesinti ir per pietus. Balandžiai, kurie ruošiami kelionėms, lesinami praėjus 20 30 min. po skraidymo ir nakčiai. Neskraidymo dienomis jie lesinami tik vieną kartą nakčiai. Patartina balandžius, ypač sportinius, kartais nelesinti iki soties, nes tai juos priverčia skristi į laukus ir ten ieškotis maisto. Laukuose jie randa įvairiarūšio lesalo, kuris sustiprina jų organizmą. Be to, šie skrydžiai tai papildomos treniruotės. Ypač daug balandžiai sunaudoja vandens: per parą vidutiniškai 60 ml, o jauniklių šėrimo metu dar daugiau (80 90 ml). Nustatyta, kad vandens trūkumas paukščiams daug pavojingesnis negu lesalų. Be vandens suaugęs paukštis gali išgyventi 2 4 dienas. Jis reikalingas ne kiek troškuliui numalšinti, kiek sausiems ir kietiems grūdams išbrinkti. Optimali vandens temperatūra +10 C +15 C. Balandžiai, gerdami šaltesnį vandenį, ypač karštomis vasaros dienomis, dažnai peršąla ir serga [12]. 19

6. NAMINIAMS BALANDŽIAMS BŪTINOS ORGANINĖS, MINERALINĖS IR KITOS MEDŽIAGOS 6.1. Organinės medžiagos 6.1.1. Baltymai Baltymai pagrindinė gyvo organizmo statybinė medžiaga (sudaro 13 18 % gyvo svorio). Didžioji dalis fermentų tai baltymai, katalizuojantys ląstelėse vykstančias biochemines reakcijas. Patekę į virškinimo traktą, baltyminės medžiagos skyla į amino rūgštis. Būtent amino rūgštys apsprendžia biologinį baltymų pilnavertiškumą. Iš nesintetinamų amino rūgščių paukščiams svarbiausios metioninas, lizinas, treoninas ir triptofanas. Kitos amino rūgštys, kurios sintetinamos paukščių organizme argininas, lizinas, histidinas, leucinas, izoleucinas, valinas, metioninas, treoninas, triptofanas, fenilalaninas. Kiekviena amino rūgštis paukščių organizme atlieka tik jai būdingas funkcijas. Trūkstant metionino sutrinka plunksnų susidarymas, silpsta imunitetas. Trūkstant lizino, mažėja gyvulių ir paukščių apetitas, sutrinka prieauglio augimas, paukščių dėslumas, vystosi anemija, tai pat atsiranda neigiamas azoto balansas. Treonino trūkumo atveju su išmatomis išskiriama daugiau azoto, blogėja pašarų konversija, prasčiau auga prieauglis. Esant triptofano trūkumui, staigiai mažėja kūno masė, atrofuojasi endokrininės liaukos, išsivysto anemija. Esant cistino trūkumui, vystosi kepenų cirozė, krenta plunksnos, mažėja atsparumas infekciniams susirgimams. Trūkstant valino paukščiai blogiau lesa, pasidaro dirglesni, prasideda traukuliai, sutrinka judesių kordinacija. Esant arginino trūkumui, mažėja paukščių augimas, sutrinka spermatogenezė, baltymų ir angliavandenių apykaita. Histidino trūkumas mažina apetitą, lėtina augimą, blogina pašarų konversiją. Kai paukščiams trūksta fenilalanino, sutrinka jų skydliaukės ir antinksčių veikla. Daug baltymų turi žirniai, pupos, soja ir kitos ankštinės kultūros. Į paukščių lesalus, priklausomai nuo amino rūgščių koncentracijos pašarinėse žaliavose, gali būti terpiamos sintetinės amino rūgštys: metionino hidroksianalogas, DL-metioninas, L-lizinas HCI, L-treoninas [40]. 20

6.1.2. Riebalai Riebalai tai energijos šaltinis. Priklausomai nuo rūšies, amžiaus ir organizmo įmitimo jie sudaro nuo 3 iki 50%. Mažiau riebalų yra jauno organizmo kūne, daugiau seno. Daug riebalų yra saulėgrąžų, rapsų, kanapių sėklose. Kad balandžiai nenutuktų, riebalinius lesalus patariama duoti mažais kiekiais. Jie didina pašarų energinę vertę, patenkina nepakeičiamų riebiųjų rūgščių poreikį, pagerina karotinoidų, riebaluose tirpstančių vitaminų, taip pat jų tarpinių produktų rezobciją, didina bendrą paukščių sveikatingumą, gerina pašaro technologines savybes (sumažina dulkėtumą, daro įtaką lygesniam įvairių pašaro dalių susimaišymui). Jei yra naudojami įvairūs riebalų mišiniai, tai būtina laikytis tam tikros rekomenduojamos riebiųjų rūgščių sudėties. Netinkamai subalansavus riebiųjų rūgščių sudėtį, gali mažėti paukščių produktyvumas. 3 lentelė. Įvairių riebalų energetinė vertė paukščiams Augalinės kilmės riebalai Energetinė vertė paukščiams kcal/kg Kukurūzų aliejus 8636-8999 Linų aliejus 8971 Alyvų aliejus 8415 Žemės riešutų aliejus 8704 Rapsų aliejus 8704 Sojų aliejus 8609-8910 Saulėgrąžų aliejus 8684 6.1.3. Angliavandeniai Angliavandeniai organizmų energetinė medžiaga. Daug angliavandenių turintiems lesalams priskiriami javinių kultūrų grūdai ir kt. Angliavandeniams priklauso ir ląsteliena, kuri paukščio organizme yra balastas. Tačiau paukščiai negali be jos apsieiti. Pertekliaus atveju ląsteliena sukelia virškinimo sutrikimus, paukščiai netenka apetito. Tačiau ląsteliena normos ribose balandžiams būtina. Jos dėka maistinių medžiagų judėjimo greitis virškinimo trakte sulėtėja, o tai pagerina jos įsisavinimą. 21

6.1.4. Omega-3 ir Omega-6 Omega-3 ir Omega-6 polinesočiosios riebiosios rūgštys, kaip ir eukozapenteno (EPR) ir dokozahekseno (DHR) rūgštys, nervų sistemoje atlieka specifines funkcijas. Jos taip pat yra fosfolipidų sudedamosios dalys. Polinesočiųjų rūgščių pagrindinės sudedamosios dalys yra linolio ir linoleno rūgštys. Omega-3 ir Omega-6 rūgščių santykis reguliuoja prostaglandinų, tromboksanų ir leukotrienų produkciją leukocituose bei kitose ląstelėse, o tai daro įtaką imuninio atsako reguliacijai Aliejingi komponentai, tokie kaip linų sėmenys, rapsų aliejus, žuvų taukai, jūros dumbliai ir kt., padidina Omega-3 riebiųjų rūgščių kiekį ir pagerina Omega-6 riebiųjų rūgščių santykį. Tačiau esant per dideliam Omega-3 riebiųjų rūgščių kiekiui lesaluose, daugėja nepakeičiamų riebiųjų rūgščių ir mažėja farmaciškai veikiančių riebiųjų rūgščių, atsiranda ekstremali oksidacijos tendencija. [6]. 6.1.5. Organinės rūgštys ir druskos Organinės rūgštys ir druskos naudojamos paukščių lesalų konservavimui ir sudaro sąlygas paukščių virškinamajame trakte vystytis teigiamai mikroflorai. Dėl to, pagerėja paukščių produktyvumas. Naudojamos organinės rūgštys ir jų druskos pasižymi skirtingu antibakteriniu, bakteriostatiniu bei baktericidiniu poveikiu. Lakiosios organinės rūgštys pasižymi baktericidiniu efektu. Nelakiosios organinės ir neorganinės rūgštys priešingai nei lakiosios, pasižymi bakteriostatiniu efektu. Optimalus organinių rūgščių dozavimas 1 3 kg 1 tonai lesalų. 6.1.6. Enzimai Enzimai baltyminės kilmės biologiniai katalizatoriai, pasižymintys tridimensine molekuline struktūra. Jų aktyvumą sąlygoja temperatūra, ph, drėgmė, specifinis substratas ir t. t. Paukščių mityboje naudojami tik hidrolaziniai enzimai. Šie fermentai skaldo nekrakmolui priklausančius polisacharidus ir fitino rūgšties druskas. Šie junginiai pasižymi antimitybiniu veikimu,todėl jų skaldymui turi būti naudojami fermentiniai preparatai, galintys pašalinti nekrakmolo polisacharidų, rafinozės grupės oligasacharidų neigiamą poveikį. Neigiamas poveikis priklauso nuo grūduose esančių nekrakmolui priklausančių polisacharidų t. y. arobinoksilanų, beta-gliukanų koncentracijos. Įprastinis fermentų dozavimas 30-200 g preparato1 tonai lesalų. 22

6.1.7. Vitaminai Yra daug priežasčių, vienaip ar kitaip sąlygojančių balandžių sveikatą. Be abejo balandžių augintojui labai svarbu jas žinoti, norint grožėtis sveikais ir gražiais paukščiais. Naminiai balandžiai, kaip ir visi kiti žmogaus auginami gyvūnai, yra daug lepesni už savo laukinius gentainius. Be to, jie negali laisvai pasirinkti reikiamo maisto, o trūkstant lesaluose vienų ar kitų medžiagų, tai neigiamai veikia jų sveikatą. Juk visada lengviau užkirsti kelią ligai, negu ją gydyti. Be abejonės, balandžių sveikatai labai svarbūs vitaminai. Tai gyvybiškai bet kuriam organizmui būtinos fiziologiškai aktyvios medžiagos, kurių trūkumas ar perteklius sukelia vieną ar kitą negalavimą, o galiausiai ir mirtį. Organizme jų kiekiai nedideli, bet reikšmė milžiniška. Organizme vyksta tūkstančiai biocheminių reakcijų, o kiekvieną jų katalizuoja vienas ar kitas fermentas. Todėl savaime suprantama, kad vitaminų disbalansas organizme sutrikdo medžiagų apykaitos procesus, o tai neigiamai veikia paukščių sveikatą. Žinoma apie 40 vitaminų, kurių trūkumas sukelia balandžių ligas. Vieni jų tirpsta riebaluose (A, D, E, K), kiti vandenyje (C, B grupės ir t. t.) [26]. 6.2. Mineralinės medžiagos Ypač svarbios balandžiams mineralinės medžiagos tai makroelementai: kalcis, natris ir fosforas. Kalcis būtinas kaulams, kiaušinio lukštui susidaryti, normaliai širdies veiklai, reguliuoja raumenų ir nervų sistemos veiklą. Kalciui įsisavinti būtinas vitaminas D. Natris daro įtaką maisto medžiagų įsisavinimui, reguliuoja kraujo osmosinį slėgį ir t. t. Mineralinių medžiagų daug kiaušinių lukštuose (tik prieš naudojant reikia juos pavirinti), moliuskų kriauklėse ir t. t. Natrio poreikiui patenkinti balandžiams duodama smulki juoduota valgomoji druska. Patariama ją naudoti netiesiogiai, t. y. įmaišius į molį, žvyrą ir t. t. Didelės druskos dozės sukelia apsinuodijimus. Pakanka 1,5 g druskos vienam suaugusiam balandžiui, kad sutriktų žarnyno veikla ir balandis žūtų. Visuose virškinimo organuose, ypač gūžyje, šiuo atveju susidaro kraujosrūvos. Todėl patariama balandžiams druską duoti atsargiai. Fosforo, kaip ir kalcio, daugiausia yra kauluose. Esant jo trūkumui, kaip ir kalcio atveju, deformuojasi kaulai, vystosi plonas kiaušinio lukštas. Mikroelementai lesaluose taip pat svarbios medžiagos paukščiams. Atsižvelgiant į ES direktyvą 1334/2003, paukščių lesalai gali būti praturtinti kobaltu, variu, manganu, cinku, jodu, selenu ir kt. Esant šiems mikroelementams, užtikrinamas geresnis paukščių sveikatingumas bei produktyvumas [8]. 23

6.3. Probiotikai ir prebiotikai Probiotikai tai gyvi mikroorganizmai arba fermentuoti produktai, darantys teigiamą poveikį paukščių sveikatai, gerinantys virškinamojo trakto mikrobinį balansą. Dauguma mokslininkų bakterijoms probiotikams priskiria eubiotikus (normalius virškinamo trakto atstovus). Dažniausiai tai bifido bakterijos ir pieno rūgšties Lactobacillus padermių mikroorganizmai. Jie vadinami klasikiniais probiotikais. Nuolat būdamos virškinamajame trakte šios bakterijos atlieka apsauginę funkciją. Jų dėka žarnyne neaptinkama nepageidaujamų gramteigiamų (propiono bakterijų) ir gramneigiamų (Esherichia coli, Citrobakter) bakterijų, grybų (Rizopus, Cordiceps), mielių (Saccharamyces, Cndidapintolepessii). Probiotikai sukurti gyvūnų virškinamojo trakto mikroorganizmų gebėjimui sintetinti įvairias biologiškai aktyvias medžiagas vitaminus, antibiotikus, fermentus, amino rūgštis. Probiotikai mikrobinėje gyvūnų organizmo sistemoje pasižymi mikrobinio metabolizmo, stimuliaciniu imuninės sistemos, priešvėžiniu ir anticholesteroliniu poveikiu. Probiotikams naudojamos pieno rūgšties, bifidobakterijos, fekalinis streptokokas, žarnyno lazdelė, celiuliozolitinės, karotiną sintezuojančios bakterijos, pirmuonys, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų asociacijos. Paukščių virškinamajame trakte yra gausybė bakterijų, kurios atlieka esminį vaidmenį gerinant sveikatos būklę. Geram virškinimui ir gerai sveikatos būklei kiekvienas organizmas turi turėti tam tikrą populiaciją gerųjų bakterijų. Šios gerosios bakterijos daro daugiau nei vien tik virškina maisto medžiagas. Tyrimai rodo, kad šios bakterijos stiprina imunitetą, padeda reguliuoti hormonų balansą, apsaugo nuo apsinuodijimų. Daugelis veiksnių gali sutrikdyti gerųjų bakterijų balansą paukščių organizme vaistai, stresas ir blogos kokybės pašarai. Norėdami išsaugoti naudingąsias bakterijas privalome įtraukti tam tikrus produktus į paukščių lesalus. Prebiotikai susideda iš maistinių medžiagų, kurios maitina gerąsias bakterijas. Kitais žodžiais tariant, prebiotikai tam tikros maisto medžiagos, kurias šios bakterijos virškina. Prebiotikai yra nevirškinami maisto priedai, kurie yra naudingi vartotojui, nes stimuliuoja gerinančių sveikatingumą mikroorganizmų metabolizmą. Dėl to gerėja naudingų ir žalingų mikroorganizmų balansas. žarnyne. Prebiotikai yra nevirškinami oligosacharidai (tai angliavandeniai), kurie tranzitu praeina per plonąsias žarnas ir yra dorojami gaubtinėje žarnoje. Potencialūs prebiotikai: oligosacharidai, inulinas, pirodekstrinai, galakto-oligosacharidai, ksilo-oligosacharidai, izomaltooligosacharidai, laktulozė. Nevirškinami oligosacharidai, tokie kaip fruktooligosacharicai, laktulozė, trans-galakto-oligosacharidai, yra vieni iš efektyviausių prebiotikų [6]. 24

7. NAMINIŲ BALANDŽIŲ LIGOS 7.1. Įvairių ligų simptominiai požymiai Artritas tai kojų sąnarių uždegimas. Ištinsta sąnariai, dažnai jie būna su kraujosrūvomis, opomis iš kurių teka eksudatas. Dermatitas odos uždegimas. Paukščiui iškrenta plunksnos, odos dariniai suragėja. Gastroenteritas skrandžio ir žarnų gleivinės uždegimas. Paukščiai viduriuoja. Priklausomai nuo uždegimo stiprumo išmatos būna vandeningos, gleivėtos ar net su kraujo priemaišomis. Dažniausiai sergantys gastroenteritu naminiai balandžiai išskiria skystas, vandeningas, šviesiai gelsvas, nemalonaus kvapo, turinčias nesuvirškintų grūdų su kraujo priemaišomis išmatas. Apie kloaką būna suterštos plunksnos, susidaro išmatų pluta. Sergantys balandžiai tupi susitraukę, sparnai nuleisti, akys neblizga, pusiau pramerktos, padažnėja širdies susutraukimų skaičius (norma 140 kartų/min), padažnėja kvėpavimas (norma 25 40 kartų/min). Plunksnos pašiauštos, patamsėję, paukščiui dingsta apetitas, pakyla temperatūra (norma 40,5 42,5 C ). Įvairūs žarnyno sutrikimai taip pat gali pasireikšti sergant įvairiomis užkrečiamomis ligomis, tokiomis kaip, kokciodioze, trichomonoze, helmintoze, koliinfekcija, užkrečiama sloga, paratitu ir kt. Būtina nustatyti susurgimo priežastį ir tinkamai gydyti, naudojant kryptingo veikimo antibiotikus. Kloacitas tai kloakos gleivinės uždegimas. Nuo jo balandžių patelėms dažnai iškrinta kiaušidės. Aplink kloaką plunksnos būna suterštos ir sulipusios nuo išskyrų. Konjuktyvitas akių gleivinės uždegimas. Paukščiui sukelia akių vokų susiklijavimą. Otitas klausos landos uždegimas. Susidarius eksudatui, užsideda plėvelė. Parezė, paralyžius nervo uždegimas. Paukščio snapas nukaręs, jis pats netaisyklingai vaikšto. Rinitas nosies landų uždegimas. Paspaudus vaškinę nosies dalį išteka į klijus panašus eksudatas. Visiškai užsikimšus nosies landoms, balandis kvėpuoja išžiotu snapu. Sinusitas nosies gleivinių uždegimas. Padidėja paukščio poakinis sinusas, jį visą gali užpildyti eksudatas. Stomatitas gerklės gleivinių uždegimas. Susidarius eksudatui užsideda plėvelė. Tracheitas trachėjos gleivinių uždegimas. Kaupiantis eksudatui, paukštis kvėpuoja pražiojęs snapą [9]. 25

7.2. Užkrečiamos naminių balandžių ligos Hemofiliozė (užkrečiama sloga). Hemofilinė lazdelė aptinkama ant daugelio išoriškai sveikų balandžių gleivinių. Esant palankioms sąlygoms, kai sumažėja organizmo atsparumas, suserga silpni, neišsivystę paukščiai. Vėliau ligos sukėlėjas didina virulentiškumą ir patekęs į kito balandžio organizmą, sukelia uždegimą. Šia liga serga dažniausiai sportinių balandžių veislių jaunikliai, kai jie lesinami prastos kokybės lesalu, per ilgai ir per toli skraidydami peršala. Užkratas plinta kontaktuojant sveikiems ir sergantiems paukščiams. Užkratas pasklinda po lesalines ir gėralines, balandinės inventorių. Hemofiliozė pasireiškia 3 5 dieną nuo užsikrėtimo. Pradžioje iš nosies ertmių pasirodo vandeningos išskyros, vėliau jos tirštėja, pasidaro geltonai rudos spalvos, su sulipusiomis dulkėmis. Paukštis valo nosį į plunksnas, prie kurių eksudatas prilimpa. Būna, kad nosies ertmės užsikemša, labai pasunkėja kvėpavimas. Sunkesniais atvejais gali pasireikšti akių gleivinės uždegimas, nuo kurio paukštis gali netekti regėjimo, išsekti ar net nugaišti. Šis susirgimas dažnai būna chroniškas, trunka 30 60 dienų. Profilaktikoje labai svarbu, kad paukščiams netrūktų vitamino A. Jis yra būtinas balandžiams augant, apsaugo kvėpavimo takų gleivines nuo ligų. Balandinę būtina periodiškai dezinfekuoti, pasirūpinti jos apšiltinimu, kad vėsiu metų laiku paukščiai išvengtų šalčių, drėgmės ir skersvėjų [12]. Kokcidiozė (kruvinasis viduriavimas). Ligą sukelia kokcidijų (Eimeria, Isospora sp.) kiaušinėliai. Tai dažna jaunų balandžių liga. Kokcidijos vystosi oocistų ląstelėse, kurios sulesus lesalą patenka į paukščio žarnyną. Po kurio laiko oocistos su išmatomis yra pašalinamos į aplinką. Balandinėje cistos išsilaiko iki metų, tol kol patenka į balandžio žarnyną. Ligos sukėlėjas žūna aukštoje temperatūroje arba paveikus jį karbolio rūgštimi. Augdami balandžiai įgauna imunitetą. Kokcidioze serga taip pat visų rūšių paukščiai. Susirgę kokcidioze balandžiai tampa apatiški, abejingi aplinkai, tupi visą laiką susigūžę, krinta jų svoris, viduriuoja. Dažniausiai serga sportiniai (pašto) balandžiai, taip pat tie balandžiai, kurie lesinami užkrėstu pašaru ir kurie laikomi uždaryti. Persirgę kokcidioze balandžiai dar 7 8 mėnesius išlieka ligos nešiotojais. Sergantys sunkia ligos forma galiausiai nugaišta. Šios ligos eiga yra itin lėta. Įsigijus sergančių paukščių galima užkrėsti visus turimus balandžius. Kovoti su kokcidioze padeda mocionas. Tarp uždarytų ir nejudančių balandžių ši liga plinta daug greičiau. Profilaktiškai kas 2 dienas reikėtų dezinfekuoti balandinę karštu kalcionuotos sodos tirpalu, nes paukščiai gali užsikrėsti ir nuo nedezinfekuoto balandinės inventoriaus. Padeda dažnas patalpų vėdinimas, palaikoma švara [35]. 26

Kolibakteriozė. Ligą sukelia Escherichia coli bakterija, gyvenanti virškinamajame trakte. Balandžiai suserga žarnyno kolibakterioze išsekę. Liga pasireiškia mazgelių susidarymu (kiligralumatozė). Kolibakteriozė aktyviai pasireiškia sergant askaridoze ir kokcidioze. Dažniausiai ja serga jaunikliai. Inkubacinis periodas neilgas. Pagrindiniai ligos požymiai virškinimo sutrikimas, apetito dingimas, pasunkėjas kvėpavimas, balandžiai gaišta [12]. Niukaslio liga. Sukėlėjas Paramyxoviridae šeimos virusas kuris yra atsparus aplinkos poveikiui. Šis virusas turi hemagliutinuojančių ir hemolizinių savybių. Jis labai patogeniškas ir greitai prisitaikantis. Pagrindiniai jo nešiotojai - vištinių ir papūginių šeimos paukščiai. Paramikso virusui labai jautrūs balandžių jaunikliai. Sukėlėjas plinta su kvėpavimo takų sekretais arba su išmatomis. Patekęs į kvėpavimo takus jis sukelia infekciją. Balandžiai užsikrečia per vandenį, lesalus, taip pat kai sergantys paukščiai kontaktuoja su sveikaisiais. Galima ir besimtominė forma. Inkubacinis periodas trunka nuo 5 dienų iki 6 savaičių. Pasveikę balandžiai dar 30 dienų gali platinti virusą. Tik susirgę šia liga balandžiai būna apatiški, silpnai reaguoja į aplinką, tupi užsimerkę,. kartais pasitaiko mėšlungiški traukuliai, galva pasukta. Vėliau paraližiuojamos kojos, uodega ir kaklas. Ligai vystantis paukščiai visai nejuda, snapas atsuktas į viršų. Septiceminė forma sergantiems balandžiams pažeidžiama centrinė nervų sistema, 10 70 proc. paukščių nugaišta, priklausomai nuo ligos virulentingumo [12]. 2006 m Niukaslio liga buvo nustatyta daugelyje pasaulio šalių: Azerbaidžane, Botsvanoje, Brazilijoje, Bulgarijoje, Kipre, Danijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Izraelyje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Švedijoje, Turkijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje. Latvijos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pranešė, kad šalies teritorijoje, Valmiera, Blome ir Strenci miestuose nugaišusiems laukiniams balandžiams buvo nustatyta Niukaslio liga. Ankščiau šios ligos Latvijoje diagnozuota nebuvo. Balandžių užsikrėtimo priežastis neaiški. Paskutinį kartą Lietuvoje Niukaslio liga pasireiškė ir buvo sėkmingai likviduota 1989 m. Paukštininkystėje ši liga pagal pavojingumą yra po paukščių gripo, tačiau žmonės ja užsikrėsti negali, todėl didelio pavojaus nėra. Reaguojant į kaimyninėje šalyje užregistruotą Niukaslio ligos protrūkį, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba įpareigojo paukštynus laikytis biologinės saugos priemonių, užtikrinančių, kad naminiai paukščiai neturėtų kontaktų su laukiniais paukščiais. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, vykdydama Niukaslio ligos stebėseną, per 2006 metų 10 mėnesių, remdamasi ligos paplitimo rizikos analize, ištyrė 120 paukščių mėginių, iš jų 37 laukinių paukščių visų tyrimų rezultatai buvo 27

neigiami. Veterinarinės ir biologinės saugos reikalavimų Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba rekomenduoja laikytis ir naminių balandžių laikytojams [32]. Ornitozė. Sukelia Clhamydia psittaci - mikroorganizmas, kuris kaupiasi ir gyvena epitelio bei kvėpavimo takų gleivinių ląstelėse, sudarydamas elementariųjų kūnelių sankaupas. Sukėlėjas atsparus šalčiui, džiovinimui ir ilgą laiką išlaiko patogenines savybes. Ilgai išsilaiko išmatose, šąlant iki 40 60 dienų. Naikinamas dezinfekciniais chloramino, fenolo, formalino, karbolio rūgšties ir kitais tirpalais. Kartais susirgimas vadinamas psitakoze, nes ja serga papūgos. Ši liga yra pavojinga ir žmogui. Dažniausiai balandžiai suserga, lesdami užkrėstą lesalą ar išgėrę užteršto vandens, taip pat įkvėpę užkrėstų dulkių. Labai pavojinga laikyti sveikus ir sergančius paukščiu vienoje patalpoje. Ornitozė pasireiškia ašarojimu, akies žiedo apvalumas išsitempia, kinta vaivorykštinio voko spalva. Apie akis iškrinta plunksnos, paukščiai bijo šviesos, limpa vokai. Balandžiai praranda apetitą, krinta svoris, jie neskraido, garsiai kvėpuoja. Atsiranda parezė, galūnių paralyžiai. Apie 30 % sergančių jauniklių gaišta per 10 14 dienų. Kartais balandžiai serga lengva ligos forma arba nebūna jokių ligai būdingų simptomų. Naujus balandžius laikyti atskirai (karantuoti), dezinfekuoti balandinę ir visą inventorių. Balandinę tvarkyti patartina su respiratoriumi [12]. Raupai (difteritas). Sukelia Ultravirusas būdingas tik balandžiams. Tai plačiai paplitęs susirgimas. Liga pražūtinga tik ką išsiritusiems jaunikliams ir sportiniams balandžiams, kurie užsikrečia treniruočių metu. Paukščių poravimosi metu kartais pažeidžiama galūnių oda ir taip per pažeidimus į organizmą patenka ligos sukėlėjas. Susirgimo priežastimi taip pat gali būti vitaminų trūkumas lesaluose, ypač vitamino A, sumažėjęs epitelio atsparumas, taip pat drėgnos ir skersvėjuotos patalpos. Viruso inkubacija trunka 2-3 mėnesius. Jei sergantys ir sveiki balandžiai laikomi kartu, gali susirgti didžioji dauguma visų laikomų paukščių. Persirgę paukščiai visam gyvenimui įgyja imunitetą. Nešiotojais gali būti kraujasiurbiai vabzdžiai, blusos, blakės. Virusas balandinėje vasarą išlieka 1 2 mėn., žiemą 3 4 mėn. Ligos sukėlėjas būna lesaluose, vandens paviršiuje arba ant priežiūros priemonių Po inkubacinio periodo, paukščio savijauta prastėja, plunksnos susivelia, sparnai nusvyra. Pasireiškia pirminiai ligos simptomai: prie snapo pagrindo, aplink akis, ausų landas atsiranda apvalūs raudoni iškilimai, kurie susideda iš daugelio aftelių (pūlingų pūslelių). Vėliau jų spalva keičiasi tampa rusvai gelsva. Kai virusas organizme dauginasi intensyviai, jis patenka į kraują ir yra pernešamas į virškinimo trakto epitelius. Kartais balandžiai gali bijoti šviesos, jų akys ašaroja, iš nosies teka pūvantys eksudatai, sulimpa akių vokai, kartais paukštis apanka. 28

Difterinė ligos forma: Burnos gleivinėje, nosiaryklėje, gerklėje, snape atsiranda difteriniai dariniai, kurie įauga į gleivines. Užsikimšus nosies landoms, balandžiai kvėpuoja išsižioję, stena arba leidžia įvairius garsus. Sutrinka rijimas. Liga dažniausiai pasireiškia chroniškai. Pastebėta, kad lietingomis vasaromis ir užklupus vėlyvoms rudens šalnoms susirgimų šia liga pagausėja [34]. Salmoneliozė (paratitas). Sukelia judri Salmonella grupės lazdelė. Ji mažai atspari dezinfekcinėms priemonėms (formaldehidui, fenoliui ir kt.), ilgai lieka gyva vandenyje. Salmoneliozė plačiai išplitusi visame pasaulyje. Paukščiai ilgai nešioja užkratą. Dažniausiai serga jaunikliai, bet gali sirgti ir suaugę paukščiai. Sergančių balandžių kiaušiniai neapvaisinami. Ligą skatina užteršta aplinka, balandžių pergrupavimas, geriamo vandens trūkumas, nevisavertis lesinimas. Užkratas plinta per sergančių paukščių išmatas. Taip pat jį gali platinti graužikai. Slapti ligos nešiotojai atrodo sveiki gan ilgai ir su išmatomis platina užkratą. Sergantys balandžiai padęję užkrėstus kiaušinius, išperi jau paratitu užsikrėtusius jauniklius. Salmoneliozės sukelėjo židiniu gali būti ir lesalas ir pakratas, išmatos ir visi balandinės narveliai su įranga. Šia liga dalis naminių balandžių perserga slaptai. Salmoneliozė pasireiškia įvairiomis formomis. Jos priklauso nuo balandžio laikymo sąlygų, savijautos, sukėlėjo virulentiškumo. Esant dideliam virulentingumui paukščiai nusilpsta, jaunikliai nelesa ir maždaug po 1-2 savaičių nugaišta. Šios ligos simptomai pasireiškia įvairiai: vieniems atsiranda gleivingas viduriavimas su kraujo priemaišomis, kitiems pavandeniuoja ir padidėja sąnariai, paukščiai nebegali skraidyti, dar kitiems pasireiškia nervinė šios ligos forma, pažeidžianti nervus ir iššaukenti paralyžių. Ligai ūmėjant, paukštis virsta ant šono ar ant nugaros, guli perkreipęs kaklą, galiausiai nugaišta. Suaugusiems balandžiams ligos eiga esti lengvesnė. 90 % jaunų balandžių, esant ūmiai ligos formai, nugaišta pirmomis užsikrėtimo dienomis. Kai salmoneliozė chroniška ir ja sergama ilgą laiką, nugaišta iki 10 % paukščių. Salmonelės kaupiasi žarnyne, inkstuose, kepenyse, sąnariuose, vaisos organuose ir periodiškai šalinamos su išmatomis. Suaugusiems persirgusiems balandžiams pasireiškia nevaisingumas. Kuo balandis jaunesnio amžiaus, tuo salmoneliozės eiga spartesnė. Salmoneliozės profilaktikai reikėtų ne rečiau kaip kartą mėnesyje atlikti generalinę balandinės dezinfekciją, taip pat naikinti graužikus. Į geriamą vandenį periodiškai įpilti silpno formalino ar kalio permanganato tirpalo. Būtina sergančius paukščius laikyti atskirai nuo sveikų paukščių. [9]. 29

Stafilokokozė Šios naminių balandžių ir kitų paukščių ligos sukėlėjas Staphylococus puogenes albus yra neatsparus įprastoms dezinfekavimo priemonėms. Išdžiūvusiose išmatose esant 10 25 Cº temperatūrai išlieka iki 5 mėnesių. Liga plinta per lesalus, vandenį, pakratus, paukščių kontakto metu. Ligos inkubacijos periodas trunka nuo 20 valandų iki kelių parų. Dažniausiai balandžiai užsikrėčia 10 15 dieną. Balandžiai praranda apetitą, sutrinka žarnyno veikla, atsiranda troškulys. Stafilokokozė pasireiškia sąnarių uždegimais, dermatitais, artritais, galūnių pakenkimais [44]. Streptokokozė. Sukelia Streptococcus mikroorganizmas. Ligos eiga būna ūmi arba chroniška. Šia liga serga ne tik balandžiai, bet ir kiti gyvūnai. Susirgę balandžiai būna dirglūs, jų akių vokai sulipę, plunksnos pasišiaušę. Gali pasireiškti galūnių mėšlungis, žarnyno, kvėpavimo takų sutrikimai. Chroniškai ligos eigai yra būdinga sąnarių uždegimas, apetito stoka, išsękimas. Atsiranda rinitas, dusulys, paukščiai visiškai neskraido [35]. Toksoplazmozė. Ligą sukelia vienaląstis, judrus, sudėtingos sandaros parazitas Toxoplasma gondii. Jis nėra atsparus dezinfekcijos priemonėms ir greitai žūsta nuo saulės spindulių. Serga visų rūšių paukščiai. Kaip šia liga paukščiai užsikrečia nėra tiksliai žinoma. Greičiausiai per lesalą ir vandenį. Sergantys balandžiai nelesa, svyruoja, sukasi ratu, kartais 50 % jų kūno suparalyžuoja. Egzistuoja ir chroniška toksoplazmozės forma [39]. Trichomonozė. Ligą sukelia pirmuonis Trichomonas gallinae. Sukėlėjas ilgai išsilaiko geriamajame vandenyje. Trichomonos dauginasi burnos, ryklės, stemplės, gūžio gleivinėse. Ligos eiga ir baigtis priklauso nuo sukėlėjo virulentingumo ir bendros paukščio organizmo būsenos. Tai paukščių jauniklių liga, suaugę individai serga retai. Kai liga pažeidžia vidaus organus, ypatingai kepenis, padidėja balandžio pilvas, išmatos būna vandeningos, nemalonaus puvėsių kvapo. Sparnuočiai, sergantys tokia ligos forma, dažniausiai nugaišta. Profilaktiškai balandinę patariama labai gerai išvalyti ir dezinfekuoti chloramino, 2 % kalkių ar 3 4 % kalcinuotos sodos tirpalu [37]. Tuberkuliozė. Paukščių tuberkuliozės bakterijos Mycobacterinum avium (rūgštims atspari lazdelė) ilgai išlieka aplinkoje. Šia infekcine liga serga ir paukščiai ir gyvūnai. Yra nustatyta, kad paukščių tuberkuliozė yra pavojinga ir žmonėms. Tuberkulioze dažniausiai serga tie balandžiai, kurie laikomi mažose, prastai vėdinamose balandinėse, kurie lesinami nepilnaverčiu lesalu. Balandžiai užsikrečia per lesalą ir geriamąjį vandenį, taip pat per aplinką. Sukėlėjui patekus į paukščio organizmą iki pirmųjų klinikinių simptomų pasirodymo gali preiti apie 2 3 mėnesius. 30

Ligos požymiai paukščiai silpsta, greitai pavargsta, sparnai nuleisti, svoris ne visada krinta, staigiau kai paukštis viduriuoja. Balandžiams pasišiaušia plunksnos, ištinsta kojų sąnariai, išsivysto anemija, parezė, gali ištikti paralyžius. Retais atvejais paukščiai gali nugaišti nuo vidaus organų plyšimo. Gali ištikti ir staigi mirtis trūkus kepenims ir tulžiai. Masinių pulko kritimų nepasitaiko. Ligos profilaktikai būtina valyti išmatas ir nešvarumus iš balandinių, pašalintas išmatas sudeginti. Dezinfekcijai naudoti chloro tirpalą, jo ekspozicijos laikas 1 valanda. Prie lesalinių ir gėralinių uždėti apsaugas, kad balandžiai savo išmatomis neužterštų lesalo ir vandens [9]. 7.3. Grybelinės kilmės balandžių ligos Aspergiliozė. Tai paukščių, rečiau žinduolių ir žmonių mikozė (grybelinės kilmės liga). Pagrindinis ligos sukėlėjas Aspergillus fumigatus, bet gali sukelti ir kiti šios rūšies grybeliai (A.flavus, A.niger, A.nidulans). Sukėlėjas randamas pakratuose, lesaluose, atsparus įvairiems cheminiams ir fizikiniams faktoriams, netgi 100 laipsnių temperatūrai. Grybelį aplinkoje galima naikinti išdeginant patalpas lietlempe, dezinfekuojant formaldehidu. Serga visų amžiaus grupių balandžiai, laikomi dulkėtose patalpose, kur grybelis gali būti net ore. Ypač nukenčia užkrėstu lesalu lesinami jaunikliai. Pastariesiems pasireiškia ūmi ligos eiga, suaugusiems paukščiams chroniška. Susirgus pažeidžiami kvėpavimo organai. Jaunikliai būna glebūs, plunksnos susivėlę, matinės. Vystantis širdies nepakankamumui mėlynuoja snapai, jie žiovauja, čiaudi, iš nosies ertmių pasirodo serozinės išskyros, padažnėja kvėpavimas. Kai kuriems paukščiams būna ištemptas kaklas, pražiotas snapas. Ant liežuvio galo ir burnoje matyti pilkai baltų apnašų, odoje atsiranda žvynelių, geltonų suragėjusių odos darinių. Balandžiai atrodo prislėgti, silpni, jų judesiai konvulsiniai. Prieš mirtį, esant chroniškai eigai, paukščiai labai suliesėja ir viduriuoja. Ištyrus kritusius balandžius randami ligos pažeisti kvėpavimo takai. Bronchuose randami daugybiniai baltai pilki dariniai. Kartais liga pažeidžia skrandį, inkstus, kiaušides [12]. Aspergilotoksikozė. Tai gyvulių ir paukščių mikotoksikozė, kurią sukelia pašarai apkrėsti Aspergillus genties grybeliais. Jai būdingas sunkus skrandžio ir žarnų uždegimas, nerviniai reiškiniai (parezė ir paralyžius), kepenų ir kitų organų distrofiniai procesai. Paukščių aspergiliotoksikoze serga antys, vištos, kalakutai, fazanai, balandžiai. Jauni paukščiai dažniausiai serga ūmine, o suaugę lėtine aspergilotoksikoze. Daugindamiesi pašaruose, aspergilai gamina toksines medžiagas (aflatoksinus ir kt.), kurios rezorbavusios į kraują, sukelia neurotoksinius reiškinius (meningoencefalitą), sunkius 31

parenchiminių organų (visų pirma kepenų) distrofinius ir nekrozinius procesus, sutrikdo širdies darbą ir stipriai pažeidžia kraujagysles, todėl atsiranda hemoraginė diatezė. Veikdami lokalizuotai, aflatoksinai sukelia sunkų nekrotizuojantį audinio uždegimą. Susirgusiems ūmia aspergilotoksikoze paukščiams nustatomas ūminis katarinis skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimas, kartais gleivinės erozijos ir opos, hemoraginė diatezė, sunki kepenų distrofija (grūdėtoji ir riebalinė bei hepatocitų irimas), tokia pat miokardo distrofija ir nefrozė. Sirgę lėtine liga paukščiai būna suliesėję. Skeleto raumenyse randama kraujosrūvų. Hemoraginė diatezė pas tokius paukščius yra silpnesnė negu sirgusiųjų ūmine forma. Paukščiams nustatoma poodinio audinio edema, hidroperikarditas ir ascitas,o ryškiai ciroziškose kepenyse kartais randama aspergiliozinių mazgelių kurie randami ir plaučiuose. Aspergilotoksikozę būtina diferencijuoti nuo fuzariotoksikozės [35]. Fuzariotoksikozė. Šia mikotoksikoze gali sirgti visų rūšių gyvuliai ir paukščiai, jei yra lesinanami (Fusarium) genties grybeliais (dažniausiai F.Sporatrichiella) apkrėstu lesalu. Šis grybelis paplitęs dirvoje ir vandenyje. Palankiomis sąlygomis jis dauginasi ir pažeidžia javus (tuščios varpos, smulkūs ir lengvi grūdai, žuvę daigai, išgulę dėl stiebo puvimo ar džiuvimo javai), varpines ir ankštines žoles, įvairius vaisius (obuolius, persikus, citrusines kultūras). Grybelio toksinai pasižymi vietiniu, rezorbciniu ir kumuliaciniu veikimu. Nedidelis jų kiekis veikia estrogeniškai. Nustatomas toksinų paveikto audinio ūminis serozinis ar hemoraginis uždegimas. Audinys toje vietoje greitai nekrotizuojasi ir lėtai gyja. Rezorbavęsi į kraują, toksinai sukelia sunkius distrofinius ir nekrozinius kepenų, širdies, inkstų procesus, pažeidžia centrinę ir periferinę nervų sistemas. Dėl kraujo gamybos organų pažeidimo periferiniame kraujyje sumažėję leukocitų (leukopenija), o irstant kraujagyslių endotelio ląstelėms, prasideda hemoraginė diatezė. Paukščiai fuzariotoksikoze gali susirgti sulesę neskustose ražienose po žiemos likusių grūdų. Skrodžiant sirgusių paukščių lavonus, nustatomas ulcerozinis stomatitas, katarinis nekrotizuojantis ingliuvitas (gūžio uždegimas), hemoraginis ar fibrininis liaukinio skilvio ir žarnų uždegimas, jų gleivinės nekrozė ir opos, riebalinė kepenų distrofija, nekrozės židinėliai kepenyse ir net blužnyje [12]. Kandidamikozė (pienligė). Sukėlėjas grybelis Candida albicans. Tai sąlyginai patogeniškas grybelis, normaliomis sąlygomis augantis virškinimo trakto paviršiuje. Šis grybelis nėra reiklus maitinamosioms terpėms, atsparus išoriniams poveikiams, gali gyvuoti įvairiuose pūvančiuose medžiagose. Candida albicans patekęs į balandžio audinius įauga į epitelį. Virškinamajame trakte gausu įvairių mikroorganizmų, kurie padeda sintetinti vitaminus, sulėtina grybelių vystymąsi. Sumažėjus jų kiekiui ima vystytis kandidamikozė. Pirmiausiai infekcija išplinta tarp silpnesnių individų, vėliau kylant grybelio virulentiškumui, suserga ir likusieji. Šią ligą gali sukelti ir ilgalaikis 32

gydymas antibiotikais. Kandidamikoze dažniausiai serga balandžių jaunikliai, liga pažeidžai jų burną, virškinamąjį traktą, gūžį. Susirgimo pradžioje jie būna išglebę, nelesa, vėliau sutrinka jų virškinimas. Atidžiai apžiūrėjus balandžio snapą matomos į varškę panašios apnašos. Po kurio laiko jos pagelsta, tose vietose sukietėja gleivinė. Chroninė ligos forma gali trukti nuo 10 dienų iki keletos mėnesių. Suaugę paukščiai tampa šios ligos nešiotojais. Balandžiai dažniausiai serga, kai yra nepalankios laikymo sąlygos, dėl blogo lesinimo, kai trūksta vitamino A ir B. Kandidamikozės požymiai gali būti panašūs į raupų difterinę formą ir vitamino A avitaminozę. Likviduojant ligos židinį būtina atrinkti ir sunaikinti sergančius balandžius, nes šie su išmatomis gali platinti sukėlėją. Taip pat privalu atlikti balandinės ir viso inventoriau dezinfekciją 1 % formaldehido ir natrio šarmo tirpalu [42]. 7.4. Helmintozės Askaridozė. Sukėlėjas Ascaridia columbea, 2 6 mm ilgio ir 1 mm pločio kirmėlė. Vystosi apie 9 savaites. Lokalizuojasi dažniausiai balandžių dvylikapirštėje žarnoje. Lervos geba įsiskverbti į žarnų sieneles.paukščiams sukelia enteritus, išsivysto peritonitas, gal sukelti ir žarnų plyšimą [12]. Cestodozė. Pas naminius balandžius yra aptinkama 10 šios ligos sukėlėjų (juostinių kirmėlių) rūšių. Parazitai yra pilkos spalvos. Parazituoja paukščio žarnyne. Kirmėlei subrendus, atsidalinę jos nareliai patenka į aplinką ir joje išskiria keletą tūkstančių kiaušinėlių. Per 20 30 dienų, šiltu metų laiku, išsivysto lervutės. Patekę su lesalu į balandžio virškinamąjį traktą pilnai išsivysto iki suaugusio parazito. Balandžiui susirgus, labai ryškių ligos simptomų nepastebime. Dažniausiai balandžiai mažai lesa, suliesėja, silpsta, atsiranda žarnyno sutrikimai, nenori skraidyti, gali pasitaikyti ir traukulių, parezių, paralyžių arba kritimų [40]. Kapiliariozė. Šią ligą sukelia Capillaria columbae ir C. longicollis. Tai 2,5 cm ilgio kirmėlė parazituojanti plonosiose balandžių žarnose ir stemplėje. Vystymasis trunka 4 savaites. Paukščiai vemia, viduriuoja, jų išmatos būna su kraujo priemaišomis. Sergantys jaunikliai nugaišta per kelias dienas. Suaugę greitai liesėja, tampa apatiškais [12]. Ornitostrongiliozė. Šią ligą sukelia Ornithostrongylus quadriradiatus. Tai 10 20 mm ilgio parazitas. Susirgęs balandis viduriuoja, būna anemiškas, išsivysto hemoraginis enteritas [12]. Singamozė. Balandžiams, sergantiems šia liga ryškiai raudonos spalvos parazitai pažeidžia trachėją, plaučius, oro maišus. Kiaušinėliai į aplinką išskiriami su gleivėmis ir išmatomis. 33

Palankiose aplinkos sąlygose iš kiaušinėlių išsirita lervutės. Pas paukštį į skrandį lervutės patenka su lesalu, iš skrandžio į kraują, kuris jas nuneša į plaučius. Po 7 dienų parazitas visiškai išsivysto. Singamoze dažniausia serga jauni sportiniai (pašto) balandžiai. Liga pasireiškia paukščio nejudrumu, neskraidymu, liesėjimu, anemija. Vyresniems nei 70 dienų amžiaus balandžiams ligos klinikiniai požymiai nepastebimi. Parazitus aptikti galima balandžio trachėją apšviečiant stipria šviesa, nukreipta per odą ties raktikaulio ir krūtinkaulio susijungimu. Trachėją truputį pajudinus, parazitai matomi kraujo krešulio pavidalu [39]. 7.5. Parazitai, sukeliantys invazines naminių balandžių ligas Blakės. Pas naminius balandžius parazituojančios blakės yra mažos, plokščios ir ovalios formos. Burna siurbiamojo-smeigiamojo tipo. Turi akis ir ūsus. Patelės padeda iki 500 kiaušinėlių, iš kurių per 5 7 dienas išsirita lėliukės. Idealiausia temperatūra joms vystystis yra 37 C. Iš lėliukės blakės išvystosi per 3 mėnesius. Šios blakės gali nesimaitinti iki pusės metų. Šie parazitai balandžiams siurbia kraują. Puola juos dažniausiai naktį. Kraujasiurbiai dirgina paukščius, dėl to jie liesėja, tampa anemiški. Blakės perneša įvairius susirgimus [35]. Blusos. Tai 3mm, tamsiai rudos spalvos parazitai. Subrendę individai deda kiaušinėlius į paukščių išmatas, pakratus, iš kurių vasarą išsirita lėliukės. Lėliukės vystosi 20 dienų. Šie parazitai gali ilgai išbūti nesimaitinę. Turi stiprias galines kojeles, dėl to sugeba šokinėti. Daugiausiai blusos parazituoja balandžių lizduose [14]. Erkės. Ant naminių balandžių kūnų parazituoja specifinės erkės. Šie kraujasiurbiai parazitai išoriškai padengti tarytum kriaukle. Turi 4 poras kojų ir galingą kraujo siurbimo aparatą. Gerai orentuojasi tamsoje pagal kvapą ir šilumą. Prisisiurbusios paukščio kraujo erkės įgauna rausvą atspalvį. Dauginasi tik šiltuoju metų laiku. Patelės, prisisiurbusios kraujo, deda savo kaiušinėlius balandžių lizduose. Kiaušinėliai yra 0,6 mm. Iš jų išsirita nesubrendusios lėliukės, kurios parazituoja ant ant balandžių jauniklių kūnų. Pilnai erkės subręsta tik 2-3 metų amžiaus. Erkėmis balandžiai užsikrėčia skraidydami. Jas perneša į balandinę, užkrėsdami jomis likusius paukščius. Balandžiams įkandusi erkė sukelia niežulį, įkandimo vieta parausta, pabrinksta, paukštios netenka daug kraujo [34]. Plunksnagraužiai. Tai labai smulkūs, gelsvai rusvos spalvos, pailgi (1-3 mm pločio), su plačia galva parazitai. Burna graužiamojo tipo, ja jie gali graužti plunksnas ir netgi odą. Plunksnagraužiai parazituoja balandžių plunksnų spinduliuose. Daugiausia šių parazitų aptinkama prie 34

plunksnų pagrindo, kur jie deda kiaušinėlius. Be maisto greitai žūsta. Yra žinomos 6 plunksnagraužių rūšys. Šiais parazitais užsikrečiama kontaktuojant, poruojantis su apsikrėtusiu individu. Nustatyti, kad balandis yra apniktas plunksnagraužių galima iš sparnų, kojų, uodegos srityse augančių prasiskyrusių pluksnų. Nuo plunksnagraužių daugiausiai kenčia trumpasnapiai balandžiai [12]. 7.6. Neužkrečiamos naminių balandžių ligos Nesusiformavęs kiaušinio lukštas. Tai medžiagų apytakos sutrikimas, kada balandžiui trūksta vitamino D, kalcio, mineralinių medžiagų. Galimas atvejis, kad lukštas nesiformuoja balandžiams susižeidus mechaniškai, susipešus [33]. Neužkrečiamas kloakos uždegimas. Jis atsiranda dėl prastos paukščio priežiūros ir nevisaverčio lesalo. Taip pat, jei lesinama grubiais lesalais, kurie dirgina kloakos gleivinę ir sukelia uždegimą. Taip pat ligą gali sukelti vitaminų A, B ir D, fosforo, kalcio druskų trūkumas. Kloakos uždegimo pradžioje pastebimas žarnyno sutrikimas. Išsiskiria šlapimo druskos, kurios ištepa aplink analinę angą esančias plunksnas. Ligai progresuojant balndžiai silpsta, nededa kiaušinių, kloaka būna pabrinkus, hiperanemiška, kartais iškrenta žarnos [37]. Nukaręs gūžys (gūžio užakimas). Liga išsivysto balandžius lesinant stambiu, sausu, lesalu, trūkstant vandens, judėjimo. Gali išsivystyti sutrikus virškinimui, tada kai paukščiai turi helmintų ar praryja aštrų svetimkūnį. Ligai paūmėjus gūžyje kaupiasi lesalas, paukštis silpsta, blogai skrenda, nenoriai lesa. Gūžys labai padidėja, pasidaro kietas, čiuopiant jame jaučiamos stambios lesalo dalys. Pulpuoti paukštį reikai labai atsargiai, nes galima labai greitai uždusinti. Geriausiai kad tai darytų veterinarijos gydytojas. Negydant gali išsivystyti gūžio kataras, žarnyno uždegimas, ir balandis gali nugaišti [20]. Plunksnų formavimosi sutrikimai. Liga išsivysto tada, kai balandžiams trūksta B grupės vitaminų, amono rūgščių ir mikroelementų [33]. Podagra. Ligą sukelia balandžių medžiagų apykaitos sutrikimai. Sutrikus inkstų veiklai, įvairiose organizmo vietose kaupiasi kristalo pavidalo šlapimo druskos. Podagra gali pasireikšti apsinuodijimu. Pagrindinė ligos priežastis paukščių lesinimas vienodu lesalu. Taip pat jau minėtas inkstų funkcijų sutrikimas, vitamino A trūkumas. Dažniausiai serga senesni paukščiai [4]. Snapo uždegimas. Uždegimas išsivysto, kai į lesalą patenka pavojingų cheminių medžiagų, kitų priemaišų, tokių kaip pakratai, mikotoksinais užkrėsti grūdai, šiaudai, žuvies miltai. Šie svetimkūniai suerzina gleivines. Balandžiai gali sirgti ir dėl vitamino A trūkumo, prastos kokybės 35

lesalo, taip pat sergant užkrečiamomis ligomis (kandidamikozė, raupai ir kt). Prasidėjus uždegimui iš snapo pradeda tekėti gleivingos, rūgštaus kvapo išskyros. Balandžiai nelesa, snapas pamėlsta, silpsta ir gali nugaišti [12]. Žarnų užsikimšimas. Katarinis-hemoraginis uždegimas prasideda, kai svetimkūniais yra užkemšamas žarnos spindis. Jis gali pasireikšti ir traukuliais, taip pat nuo jo 50 % paukščių nugaišta. Sunkiais uždegimo atvejais užanka maisto takas nuo snapo iki kloakos [9]. 7.7. Balandžių apsinuodijimas lesalais Balandžių augintojai savo paukščius lesina lesalais, pagamintais iš privačiuose ūkiuose užaugintų augalų. Dauguma šių lesalų nepakankamai baltymingi, juose trūksta kitų maisto medžiagų, jie būna užteršti piktžolių sėklomis, nepakankamai išdžiovinti. Lesinami tokiais lesalais balandžiai gali masiškai apsinuodyti, o apsinuodiję ima gaišti. Balandžių skonio receptoriai yra nepakankamai susiformavę, todėl dažnai jie sulesa į lesalus patekusias įvairių piktžolių sėklas. Kai kurios iš jų yra nuodingos ir patekę į virškinimąjį traktą, jos apnuodija organizmą. Nustatyta, kad skirtingų veislių balandžiai nevienodai jautrūs lesalams. Laukiniai balandžiai yra atsparūs piktžolių sėklomis, jas noriai lesa. Lietuvoje paplitę šie javų kultūrose augantys nuodingieji augalai, kurių sėklomis paukščiai dažniausiai apsinuodija. Dirvinis bastutis (Brassica campestris L.) vienametė kryžmažiedžių šeimos piktžolė. Sėklos rutuliškos, su ryškiai pastebima gemaline šaknele, nelygiu, neryškiu tinklišku paviršiumi. Sėklos nuodingos, sukelia gastroenteritą, viduriavimą, dirgina burnos gleivinę. Autopsiškai nustatoma plaučių emfizema, hiperemija, edema. Histologiškai diagnozuojama plaučių emfizema ir edema, trachėjos ir bronchų kraujosrūvos, toksinis hepatitas, kepenų centrilobulinė nekrozė. Sėklose yra tioglikozidų sinigrino, sinapsino. Garstukas (Sinapis arvensis L.) vienmetis kryžmažiedžių šeimos augalas, morfologiškai panašus į svėrę. Sėklos rutuliškos, nelygiu, truputi blizgančiu paviršiumi, su ovalia saitaviete, raudonai rudos ar juodos spalvos. Augalo lapuose ir sėklose yra sinigrino ir kitų tioglikozidų. Grūdai, kuriuose yra didelis kiekis garstuko sėklų, yra nuodingi. Kibusis lipikas (Galium aparme L.) raudinių šeimos vienmetė piktžolė. Vaisiai ovališki, išgaubta nugarėle, įdubusiu pilveliu, užlenktais gelsvais šereliais, tamsiai rudi. Sėklose yra trioksiantraglikozido galiozino, asperulozido. Paukščiai, sulesę daug dirvinio lipiko sėklų, apsinuodija. 36

Vijoklinis rūgtis (Polygonum convolvulus L.) vijoklinis rūgtinių šeimos augalas. Vaisiai tribriauniai, juodi riešutėliai, viršūnėje smailūs, prie pagrindo smailėjantys. Augale yra antraglikozidų bei alkaloidų. Didelis kiekis sėklų nuodingas paukščiams. Išdžiūvusios sėklos nenuodingos, jomis galima lesinti paukščius. Dirvinis vijoklis (Convolvutus arvensis L.) daugiametis vijoklinių šeimos augalas. Sėklos kiaušinio formos, šiek tiek trikampės nusėtos smulkiomis karpelėmis, matinės pilko atspalvio rudos, o nesubrendusios rausvos su balsvomis dėmelėmis. Visose augalo dalyse konvolvulino, taip pat alkaloidų. Balandžiai gaišta nuo piktžolių sėklų priemaišų. Prieš pradedant balandžius lesinti neaiškios kilmės lesalais, pirmiausia reikėtų ištirti lesalus, o prireikus juos persijoti ir išdžiovinti. Pastebėjus, kad balandžiai dažniau ir gausiau geria vandenį, tuštinasi vandeningomis išmatomis, balandinėje pajutus rūgštų kvapą, lesalus reikėtų nedelsiant pakeisti. 7.8. Hipovitaminozės ir hipervitaminozės Vitaminų trūkumas, kaip ir jų perteklius yra labai pavojingas naminių balandžių sveikatai. Tai gali sukelti medžiagų apykaitos sutrikimus, visų organizmo sistemų veiklos sutrikimus, taip pat gali turėti įtakos kitų, daugiau pavojingų ligų vystymuisi. Pagrindinė priežastis šios minėtos patologijos vystymuisi, yra nesubalansuotas racionas. Jauni balandžiai dažniau kenčia nuo hipervitaminozės ir hipovitaminozės, dėl to, kad jų organizmas daug intensyviau sintetina baltymus. Dėl šios priežasties jaunų balandžių lesinimui reikia skirti ypatingą dėmesį. Hipovitaminozės A. Taip vadinami susirgimai, kuriuos sukelia vitamino A (retinolio) ir karotino trūkumas lesaluose arba jo pasisavinimo, sintezės ir kaupimosi organizme sutrikimai. Vitamino A trūkumas gali sukelti jauniems paukščiams augimo ir vystymosi sutrikimus. Taipogi, visų amžiaus grupių paukščias išsivysto konjuktyvitas, anemija. Balandžiai silpsta, blogai skraido. Labai pavojingas vitamino A trūkumas dauginimosi periodu, tai susilpnina arba visai sustabdo visus vykstančius procesus. Patelės deda taip vadinamus tuščius kiaušinius arba kiaušinių susidarymo procesas visiškai sustoja. Jei patelei vis dėlto pavyksta išperėti jauniklius, tai jie dažniausiai anksti žūna [44]. B grupės hipovitaminozės. Sukelia vitaminų B1, B2, B6 ir B12 trūkumas. VitaminoB1 (tiamino) trūkstant lesaluose pas balandžius vystosi polineuritas. Jis pasireiškia bendru organizmo silpnumu, lygsvaros sutrikimais, galūnių drebėjimu. Negydant liga progresuoja: balandžiai visiškai praranda gebėjimą skraidyti ir net vaikščioti, dar vėliau gali išsivystyti ir paralyžius. 37

Vitamino B2 (riboflavino) trūkumas ankstyvoje stadijoje pasireiškia dermatitų atsiradimu, ypatingai akių ir snapo srityse, konjuktyvitais. Gali būti pastebima ir konvulsijos ar traukuliai. Bandymas pakeisti racioną, šiuo atveju, jau neduoda norimo rezultato, nes balandžiai jau būna visiškai praradę apetitą. Vitamino B6 (piridoksolio) trūkumas panašiai pasireiškia kaip ir vitamino B2 trūkumas. Gali pasireikšti konvulsijomis ir traukuliais, paralyžiumi, dermatitais, bendru organizmo silpnumu. Vitamino B12 (kobalamino) trūkumas pasireiškia anemija, augimo ir vystymosi sutrikimais. Sutrinka visos dauginimosi funkcijos. Jei patelei ir pavyksta išperėti jauniklius, tai jie gimsta labai silpni arba negyvi [35]. Vitamino C (askorbo rūgšties) trūkumas. Paukščiai vitamino C stygių junta gana retai. Ligos vystymuisi įtakos turi vitamino C trūkumas lesaluose arba jo įsisavinimo sutrikimai. Iššaukia bendrą imuniteto nusilpimą, anemijos vystymąsi, bei sutrikdo medžiagų apykaitą. Nepaisant to, kad paukštis jaučiasi gerai, ligos, dauginimosi ar pasiruošimo varžyboms periodu, būtina balandžiams duoti lesalo, praturtintu vitaminu C [44]. Vitamino D (kalciferolio) trūkumas. Šią ligą gali įtakoti kalcio-fosforo balanso sutrikimai organizme, ultravioletinių spindulių trūkumas, Avitaminozė. Pasireiškia rachitu, jauniklių augimo ir vystymosi sutrikimu. Pas visų amžiaus grupių balandžius pastebima baltymų, riebalų, angliavandenių ir mineralinių medžiagų apykaitos sutrimai. Galimi ir nervų bei endokrininės sistemos sutrikimai Pagrindiniu šios ligos simptomu visgi laikomas rachitas. Jo eigoje įvyksta kaulų vystymosi sutrikimai. Balandžiai tampa mieguisti, tupi nuleistomis plunksnomis, neturi apetito. Laikui bėgant, ligos simptomai labiau išryškėja, balandžiai pradeda šlubuoti, einat prisėda. Paskutinėje ligos stadijoje pastebimi snapo, galūnių išsikraipymai, kraujagyslių užakimai. Profilaktika subalansuotas lesinimas, reguliarus žuvų taukų įvedimas į racioną. Vasarą būtina išleisti balandžius į lauką, žiemą naudoti ultravioletinius spindulius [40]. Vitamino E (tokoferolio) trūkumas. Ligą sukelia nepakankamas vitamino E kiekis lesaluose. Tai iššaukia raumeninio audinio distrofijas, diatezes. Vitamino E trūkumas taip pat gali sukelti ir dauginimosi sutrikimus, patelėms neišsivysto kiaušinis, o jei ir pavyksta padėti kiaušinius, tai jie būna neapvaisinti. Balandžiai kenčiantys nuo vitamino E trūkumo nustoja skraidyti, sunkiai juda, dažnai ilgą laiko tarpą guli ant pilvo. Pastebima ir nervų sistemos sutrikimų, pasireiškiančių pirštų išsukimais, traukuliais, galvos drebėjimu, galvos užsukimu. Jaunikliams vitamino E trūkumas gali būti sukelti galvos smegenų suminkštėjimą ( encefalomaliacija) [39]. 38

Vitamino K (filochinono) trūkumas. Trūkstant vitamino K sutrinka kraujo krešumas, pasireiškia oksidacijos-redukcijos procesų sutrikimai. Balandžiai silpsta, blogėja apetitas, jų oda tampa sausa, gleivingi dangalai įgauna geltoną atspalvį. Po oda išsivysto hematomos, kurios ilgai neišsivaikšto. Paukščiai nejuda, plunksnos būna nuleistos ir pašiauštos. Gali prasidėti kraujingas viduriavimas [44]. 7.9. Pirmoji pagalba balandžiui susirgus Naminiai balandžiai gali būti infekcinių ligų, kurios pavojingos žmogui platintojais. Labiausiai pavojingos šios infekcinės ligos: salmoneliozė, Niukaslio liga, tuberkuliozė, ornitozė, toksoplazmozė. Nuo naminių balandžių žmogus gali užsikrėsti tada, kai nekreipia dėmesio į elementariausias balandžių laikymo, priežiūros, lesinimo, girdymo ir savo asmens higienos taisykles. Žmogui yra pavojingos dulkės, kurias jis įkvepia būdamas balandinėje. Dulkės patekusios į plaučius sukelia alergines reakcijas. Jose gali būti bakterijų ir virusų. Taip pat įkvėpus dulkių, kurios užterštos balndžių išmatomis, gali kamuoti kosulys, dusulys, drebulys. Dirbant balandinėje rekomenduojama dėvėti respiratorių. Taip pat norint išvengti užsikrėtimo salmonelioze, ornitoze ir kitomis užkrečiamomis ligomis, būtina saugoti veidą nuo balandžių prisilietimo. Toks tiesioginis kontaktas yra pavojingiausias. Balandžių augintojai turėtų būti ypač atsargūs aptikę sergantį paukštį. Patiems skrosti nugaišusius balandžius griežtai draudžiama, lavonėlius reikia imti tik su vienkartinėmis pirštinėmis. Pastebėjus sergantį balandį, iki to laiko kai bus nustatyta kokia liga jis serga, turi būti atliekamas simptominis gydymas. Snapą ir burnos ertmę reikia praplauti furacilino, kalio permanganato ar stiprios arbatos tirpalu. Išorinius paukščio pažeidimus patepti jodo tirpalu, jei esama odos suragėjimų ar sukietėjimų juos patartina suminkštinti boro vazelinu. Paukščio gydymo efektyvumas priklauso nuo daugelio faktorių. Svarbiausias žinoma, ar teisingai bus nustatyta ligos diagnozė, ar paskirti tinkami ir efektyvūs vaistai. Pastebėjus pirmus ligos požymius paukščiams duoti tik dezinfekuotą geriamą vandenį. Patartina visais atvejais kreiptis į veterinarijos gydytoją, o tai privaloma, įtarus, jog balandis serga užkrečiama liga. Jei kilo įtarimas, jog paukštis serga infekcine liga, balandinę ir visą tenai esantį inventorių būtina dezinfekuoti. Sergantį paukštį būtina izoliuoti nuo sveikų, reikėtų jį įleisti į atskirą narvelį. Reikia nuolat stebėti jo būseną. 39

8. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI Karvelinių paukščių būryje didžiausią dalį sudaro karvelinių šeima, kuri pasižymi ypatingomis savybėmis. Greitas skrydis, fenomenali erdvinė orientacija ir eksterjero grožis ne tik užtikrino naminių balandžių išlikimą, bet ir išgarsino juos kaip taikos, grožio, sporto, ryšio objektus. Balandžiams skiriama ypatinga vieta praktinėje ir mokslinėje veikloje. Paukščiai bus sveiki ir gražūs tik esant geroms laikymo sąlygoms ir priežiūrai. Šiuo metu didelis dėmesys skiriamas naminių balandžių laikymo sąlygoms, standartizuojant pastatų architektūrą, higieninius patalpų normatyvus, vidaus inventorių. Naminiai balandžiai turi gyventi švarioje, sausoje, gerai apšviestoje ir vėdinamoje patalpoje. Skersvėjai ir drėgmė tai pavojingiausi balandžių priešai. Patalpa turi būti valoma kiekvieną dieną, o du kartus per metus (vasarą ir rudenį) būtina išdezinfekuoti ir nubalinti sienas bei lubas kalkių skiediniu. Bent kartą per mėnesį reikia išdezinfekuoti lesyklas, girdyklas, lizdus bei maudymosi vonelę. Ypač švarūs turi būti lizdai perėjimo metu. Į apterštus inkubacinius kiaušinius sunkiai prasiskverbia deguonis ir embrionai žūna [10]. Išsiritus jaunikliams, lizdą pirmą kartą patartina valyti po 8 10 dienų, toliau kas 3 4 dieną. Į lizdus įdėti smulkių beržo šakelių, išdžiovintų ir susmulkintų skaistenio, pelyno ar kiečio stiebų, pasižyminčių dezinfekuojančiomis savybėmis. Naminiai balandžiai mėgsta maudytis. Maudymasis juos stiprina ir apvalo nuo vabzdžių. Karštomis vasaros dienomis jiems sudaromos kasdieninio maudymosi sąlygos, vėsiomis 1 2 kartus per savaitę. Užsiteršus vandeniui vonelėje, jis tuoj pat pakeičiamas. Kiekvieno lesinimo metu balandžiai apžiūrimi.sveiki balandžiai greitai eina ar skrenda prie šėryklos ir noriai lesa. Negaluojantys tupi pasišiaušę, įtraukta į pečius galva, primerktomis akimis, truputį nuleistais sparnais. Prie lesalo nesiartina, o jeigu ir lesa, tai vangiai. Tokius balandžius būtina nedelsiant atskirti nuo pulko ir aiškintis negalavimo priežastis. Taip pat reikia elgtis ir su naujai įgytais paukščiais. Reikia juos bent 10 dienų palaikyti karantine, ir tik įsitikinus, kad jie sveiki, suleisti į balandinę. Tik tokiu būdu neužnešime infekcijos ir neužkrėsime viso pulko. Vasaros metu rekomenduojama 1 2 kartus per savaitę į geriamą vandenį įberti labai nedidelį kiekį kalio permanganato. Dažnai balandžiams, ypač silpnesniems, ant nagų galų susidaro išmatų gumulėliai. Juos būtina pašalinti. Didelę žalą balandininkystei daro graužikai (pelės, žiurkės). Tai įvairių infekcinių ligų platintojai, todėl būtina juos naikinti. 40

Naminių balandžių sveikatingumas, amžius neatsiejamai priklauso nuo mitybos, nuo lesalo ingredientų kokybės, suderinamumo ir įvairovės. Pašarai pasirenkami atsižvelgiant į paukščio biologinį amžių, paskirtį, mobilumą ir aplinkos sąlygas. Normaliam balandžių sveikatingumui užtikrinti bei ligų profilaktikai svarbu, kad mitybos racione būtų pakankamas kiekis baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų. Trūkstant šių medžiagų gali pasireikšti įvairių organų sistemų sutrikimai, sutrikdantys normalų balandžių gyvenimo ciklą. Įvairių šaltinių duomenimis, balandžių mitybos racioną turėtų sudaryti kviečių, kukurūzų, žirnių, miežių grūdai bei sorų ir rapsų sėklos. Santykis specifinis, priklausantis nuo metų laiko. Pvz. žiemos metu turėtų dominuoti miežių grūdai. Taip pat profilaktiškai ir esant tam tikrų medžiagų deficitui gali būti vartojami lesalų priedai (česnakų sultys, dumbliai, mielės ir kt.). Pašarai turėtų atitikti kokybės bei higienos normatyvus, kad būtų išvengta ligų plitimo. Per pašarus paukščiai gali užsikrėsti grybeliais, jų išskiriamais toksinais (aspergilotoksikozė, fuzariotoksikozė), apsinuodyti toksiškais augalais, jų sėklomis. Balandžių skrandis dirba nuolat, dėl to jie lesinami 2 kartus dienoje. Ryte balandžio sulestas lesalas per dieną suvirškinamas, todėl vakare paukščius vėl reikia lesinti, kad maisto medžiagų užtektų nakčiai. Jauniklius maitinančius paukščius patariama lesinti nedideliais kiekiais, dažniau, nes tai daro įtaką dažnesniam jauniklių maitinimui. Kiekviena naminių balandžių veislė išsiskiria savomis fiziologinėmis ypatybėmis. Sportiniams balandžiaims, kurie ilgai skrydo, išnaudoja daug apykaitos energijos, būtinas pilnas angliavandenių racionas. Balandžių veisėjai dažniausiai naudoja angliavandeniais praturtintus lesalus, pamiršdami baltymingus komponentus, kurie yra būtini naujų raumeninių audinių formavimuisi. Taip pat nereikėtų užmiršti ir vitaminų bei mikroelementų. Jų balandžiai turėtų nuolat gauti su pašaru lygiai taip pat kaip ir baltymų, riebalų ir angliavandenių. Ligos visada ateina netikėtai. Tam būtina ruoštis, net kai paukščiai puikiai jaučiasi. Reikia prisiminti, kad svarbiausia profilaktika. Tai visada žymiai lengviau, nei gydymas. 90 % naminių gyvūnų augintojų patiria didžiulius nuostolius būtent dėl elementarių gyvūnų laikymo taisyklių nesilaikymo [35]. Naminių balandžių augintojui rekomenduojama turėti vaistinėlę, kurioje turi būti reikalingi medicininiai preparatai ir inventorius. Tai turint galima suteikti savo augintiniui pirmąją pagalbą. 41

Vaistinėlėje patartina turėti šiuos medicininius preparatus ir instrumentus: 3 proc. vandenilio peroksido, ledo gabalėlių (šaldiklyje), vaistinės ramunėlės, aktyvuotos anglies, kalio permanganato, maistinės sodos, boro rūgšties, sterilaus augalinio aliejaus, pipečių, stiklinę tirpalui, pagaliukus (tokio dydžio, kaip balandžių kojos ir sparnai) laikinam įtvarui, siauro pleistro, tvarščio (plataus ir siauro), vatos, lenktas manikiūrines žirklutes ir replytes (pažeistam snapui sutvarkyti), gulinčio paukščio dydžio dėžutę (gabenti pas veterinarą), atsarginį narvą [44]. Pažangūs naminių balandžių augintojai suvokia reguliaraus patalpų valymo, apsaugos nuo kenkėjų, kokybiškų pašarų svarbą. Gerai apgalvotas balandinės projektas, naudojamos kokybiškos medžiagos jos statybai visada pasiteisina. Kuo geresnė profilaktika, tuo daugiau pavyksta išvengti ligų. Kai balandžiai bus sveikesni ir nesirgs, nereikės papildomų išlaidų. Subalansuota mityba, kokybiški pašarai yra svarbus faktorius pilnaverčiam ir sveikam paukščio gyvenimui. Šioje mokslinėje srityje tikėtini nauji atradimai ateityje bei jų praktinis pritaikymas naminių balandžių veislių išlikimui ir tobulėjimui. 42