ISSN 1822-6760 Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. 2008. Nr. 15 (4). Mokslo darbai (socialiniai mokslai, vadyba ir administravimas, 03S) LAIKAS IR VADYBA Jonas Kvedaravičius, Žilvinas Malinauskas Vytauto Didžiojo universitetas Straipsnyje remiantis sinergetikos mokslo atraktorių (pokyčių, sistemose iššaukėjų) ir koevoliucijos (lygiagrečios evoliucijos, susietose sistemose) teorijomis bei К. Уилбер evoliucijos krypčių modeliu analizuojama laiko ir laiko vadybos sąvokų kaita naujojoje tinklaveikos visuomenėje; atskiriamos absoliutaus bei lokalaus/santykinio laiko (asmeninio ir organizacijos) padėtys evoliucijos krypčių atžvilgiu. Siekiant suvokti organizaciją laiko požiūriu, pateiktas jos padėties vertinimo chaoso, laiko, atraktorių atžvilgiu metodas, kaip vienas esminių naujosios laiko vadybos principų. Tyrime pateikti sistemų (tinklo, lauko) bei atraktorių ir organizacijos (organizuotumo) principai leidžia naudoti sisteminį organizacijos kūrimo būdą, kaip vieną iš konkurencingumo lygmens didinimo atvejų, priemonių bei matuoti jo lygį santykinio laiko praplėtimu. Rakiniai žodžiai: absoliutus laikas, konkurencingumas, lokalus/santykinis laikas, laiko vadyba, organizacija, sistema, sinergetika, tinklaveika. Įvadas Formuluojant straipsnio problemą bei tikslą remtasi prof. Z. Lydekos (2001) pateiktu D. North teiginiu, kad ekonomikos nesėkmių priežastis yra tai, kad nėra analitinio (ir sisteminio aut.) supratimo apie tai, kaip ekonomika evoliucionuoja laike. Todėl, siekiant pabandyti suvokti šias nesėkmes bei pažvelgus į šią problemą kitu, labiau vadybiniu požiūriu, galima bandyti tirti, kaip keičiasi laikas, jo sąvoka bei savybės besikeičiančiose, nestabiliose sociokultūros sistemose; ir tik tai atlikus analizuoti, kaip keičiasi ekonomika, ūkio sistema bei vadyba. Autoriai remiasi M. Castells (2005) tinklaveikos visuomenės teorija, kuri teigia, kad tinklaveikos visuomenė yra skaitmeninių technologijų rezultatas, keičiantis tradicinį požiūrį į laiką. Dėl laiko ir erdvės kompresijos (time space compresion) atsiranda bematis laikas, kuris pasireiškia tada, kai tam tikro konteksto t. y. informacinės paradigmos ir tinklaveikos visuomenės ypatumai ima sistemingai trikdyti tame kontekste vykstančių reiškinių sekos tvarką. Šis trikdymas gali reikštis arba reiškinių sekos suspaudimu iki vieno akimirksnio, arba nenuoseklumo įvedimu į seką. Sekos panaikinimas kuria nediferencijuotą laiką, prilygstantį amžinybei (Castells, 2005). Autoriai, siekdami atskirti lokalaus/santykinio laiko asmeninio ir kolektyvinio (organizacinio) bei absoliutaus laiko (amžinybės) sąvokas, naudoja К. Уилбер vystymosi kvadrantų modelį, adaptuotą laiko vadybai. Reikia pripažinti, kad tai naujas požiūris. Kaip teigia ir M. Castells (2005), ne visas socialines grupes ir procesus liečia laiko sąvokos kaita, tačiau šio pokyčio rezultatai jaučiami visose visuomenės srityse. Vienas iš pavyzdžių čia galėtų būti kapitalo išlaisvinimas (skaitmeninių technologijų pagalba) iš laiko rėmų laisvas kapitalo judėjimas, įdarbinimas visą parą įvairiose pasaulio vietose. Pirmą kartą
istorijoje susikūrė realiu laiku veikianti bendra kapitalo rinka. Visi šie pokyčiai verčia keistis vadybą, ypač laiko vadybą, buvusią daugiausia laiko planavimo bei organizavimo priemone, tampančia vadybos mokslo kryptimi, leidžiančia organizacijai išlikti chaoso bei nelinijinio vystymosi sąlygomis. Tyrimo objektas. Laiko ir laiko vadybos sąvokų interpretavimas, pasitelkiant sisteminį mąstymą, kuriant ir valdant atviras sistemas organizacijas. Tyrimo tikslas. Pateikti naują požiūrį į laiką ir laiko vadybą, kaip į veiksnį, suteikiantį organizacijai nenukopijuojamą konkurencinį pranašumą. Tyrimo uždaviniai. Išsikeltam tikslui pasiekti numatomi tokie uždaviniai: 1) išnagrinėti dėl skaitmeninių technologijų paplitimo ir naudojimo atsirandančius laiko sąvokos ir savybių kitimo aspektus; 2) atskirti absoliutaus ir santykinio laiko sąvokas bei padėtis vystymosi kvadrantų atžvilgiu; 3) įvertinti organizaciją laiko atžvilgiu, remiantis naujosios vadybos principais. Metodika. Remiantis logine abstrakcija analizuojami mokslinės literatūros šaltiniai bei sisteminio mąstymo būdu susistemintos ir susietos vystymosi kvadrantų, tinklaveikos bei sinergetikos mokslo teorijos. К. Уилбер vystymosi kvadrantų teorija, M. Castells tinklaveikos visuomenė bei sinergetikos atraktorių teorija: laiko atžvilgiu Nemažai mokslininkų teigia, kad senoji tiek socialinių, tiek gamtos mokslų paradigma kinta (Castells, 2005; Gylys, 2008; Князева, 2005; Lydeka, 2001; Менегетти 2007 ir kt.). Į jos vietą ateinanti naujoji paradigma keičia požiūrį į tokias tradicines sąvokas, kaip vadyba, laiko vadyba (time management), laikas. Autoriai, naudodamiesi sinergetikos mokslo teorijomis, siekdami atskleisti įvairius sociokultūrinėse sistemose vysktančių procesų ypatumus, sinergetiką vertina kaip tarpdisciplininių tyrimų sritį, nagrinėjančią procesų kitimą nuo chaoso link tvarkos ir atgal, atvirose nelinijinėse aplinkose, nes tokių tyrimų poreikį akcentuoja ir kiti mokslininkai. Pavyzdžiui, Z. Lydeka (2001) teigia, kad įvairūs mokslininkai atkreipia dėmesį į tarpdisciplininę pažinimo priemonių integraciją. Siekiant susisteminti naujosios paradigmos teorijas bei principus, autorių pateiktas vystymosi kvadrantų modelis (pav.) bei naudotas tyrimo metodas loginės abstrakcijos būdu derina organizacinių sistemų analizę ir idealizavimą, tai leidžia kurti konkurencingą organizaciją, jai kurti tarsi papildomą laiką, tiek idealiu, tiek realiu atveju. Remiantis P. Gyliu (2008), straipsnio autoriai, pateikdami vystymosi kvadrantų modelį, siekė išvengti dėl tinklaveikos visuomenės bei skaitmeninių technologijų įtakos, atsirandančių suvokimo klaidų, todėl straipsnyje neapsieita be išsamesnio pasaulio suvokimo ir valdymo filosofijos nagrinėjimo, o pati teorija išdėstyta plačiai ir išsamiai. Reikia pripažinti, kad kiekvienas mokslininkas turi savo ekraną, pasaulėžiūrą, kiekvienas turi savo tikrovę, atspindinčią tik dalį realybės (Kvedaravičius, 2006; Gylys, 2008), todėl kiekviena mokslinė teorija yra objektyvi tik idealiu atveju. P. Gylys (2008), nagrinėdamas grėsmes visuomenėje pagal šaltinį ir sritį, išskiria informacinę sritį, kuriai greičiausiai ir reikėtų priskirti bemačio laiko
sukeliamas grėsmes (Castells, 2005): kapitalo laisvo judėjimo, internetinio saugumo, kultūros ir t. t.
Individualus pradas Kolektyvinis pradas KOGNITYVU Vidinis Subjektyvu KETINIMAI PROTAS Individualus santykinis laikas Mąstymo, kreatyvumo technologijos MINTIS KULTŪRA Absoliutus laikas Amžinybė INTERSUBJEKTYVU AŠ MES EMPYRIKA Išorinis Objektyvu ELGSENA SMEGENYS Individualus biologinis laikas Lokalus/santykinis laikas Asmeninio laiko vadyba TAI TAI SISTEMŲ TEORIJŲ TINKLAS SOCIALINĖS SISTEMOS Kolektyvinis istorinis laikas Lokalus/santykinis laikas Organizacijos laiko vadyba INTEROBJEKTYVU Pav. Vystymosi kvadrantų modelis, charakterizuojantis amžinybę/laiką, remiantis sinergetikos bei tinklaveikos teorijomis Schema sudaryta autorių, remiantis К. Уилбер (2006), M. Castells (2005), Е. Князева (2007). К. Уилбер (2006) pateikė originalią įdėją, kad vystymasis vyksta bent keliomis kryptimis, keliose sferose, keliose srityse, keliuose kvadrantuose: kultūrinis (minties vystymasis), mąstymo vystymasis, biologinis bei sistemų (sociokultūrinis) vystymasis. Autoriai mano, kad šie skirtingi vystymosi kvadrantai atspindi skirtingus laiko paveikslus, todėl К. Уилбер teoriją adaptavę absoliutaus laiko (amžinybės) bei lokalaus/santykinio laiko atžvilgiu, autoriai siūlo tokį laiko spiralės modelį (1 pav.). Amžinybė filosofinė sąvoka, todėl autoriai tam tikra prasme ją prilygina absoliutaus laiko sąvokai, t. y. fizikiniam laikui. Asmeninis ir organizacijos laikas tai santykinio laiko atmainos, turinčios konkrečią reikšmę organizacijų vadyboje. Organizacijos valdymo tobulinimas, pirmiausia laiko planavimas, veiklų organizavimas, procesų suspaudimas ir valdymas, yra tarsi savotiškas organizacijos, aplenkiančios laiką, kūrimas. Organizacija, tobulai susitvarkiusi su valdymu, tarsi susikuria papildomo laiko kitų konkuruojančių organizacijų atžvilgiu. Į organizaciją autoriai žiūri procesiniu ir veikliniu požiūriu, todėl organizacijos procesų visumos (visų procesų nuo vizionavimo iki operacijų atlikimo) sparta yra organizacijos veiklos efektyvumo bei konkurencingumo lygio matuoklis. Galima pateikti tokią prieladą: individualių idėjų kūryba (AŠ subjektyvus), realizavimas individualiomis pastangomis (TAI objektyvus individualus) pereina į kitą kolektyvinio TAI realizavimo kvadrantą, kuriame galioja tie patys sinergetikos principai ir tos pačios tvarkų sekos, kaip ir kituose kvadrantuose: AŠ subjektyvus
(absoliutus laikas/amžinybė), TAI objektyvus individualus, kolektyvinis objektyvus TAI ir vėl absoliutus laikas (amžinybė). Pateikę šią analizę ir nurodę, kas šiuos atskirus vystymosi kvadrantus skiria, autoriai bando teikti tam tikrą principą, kas šiuos kvadrantus sieja. Autorių manymu, tai yra idėja. Atsiradusi, susikūrusi laike idėja pereina visus vystymosi kvadrantus ir vėl sugrįžta į absoliutų laiką (amžinybę). Galima daryti prielaidą, kad šioje vystymosi spiralėje iš tikrųjų egzistuoja ne viena, o daugybė spiralių: pagrindinė iš jų yra realybės vystymosi spiralė, kitos asmeninės ir kolektyvinės tikrovių spiralės. Kuo didesnis neatitikimas tarp šių realybės ir tikrovės spiralių, tuo didesni laiko nuostoliai ieškant savirealizacijos. Pirmiausia autoriai turi galvoje A. Менегетти (2007) Onto In-se idėją apie idealų kiekvieno individo savirealizacijos kelią, reikalaujantį mažiausiai pastangų bei sukeliantį mažiausią frustraciją. Šio straipsnio autorių idėja, leidžianti patobulinti К. Уилбер (2006) schemą, yra ta, kad kiekvienam tikrovės lygiui galima priskirti ne tik atitinkamą vystymosi kvadrantą, tačiau ir tam tikro laiko paveikslą, kaip tvarkų seką. Susikūrus informacinėms technologijoms, anksčiau pateiktą, patobulintą schemą autoriai siūlo patikslinti, atsižvelgiant į pokyčius, būdingus tinklaveikos visuomenei, kadangi naujoji skaitmeninių technologijų ir informacinės visuomenės bei tinklo (interneto, skaitmeninių technologijų) sąjunga keičia laiko sąvoką, kartu ir laiko vadybą, tiek asmeninę, tiek ir organizacinę. Tinklaveikos visuomenėje vyksta didžiulės istorinės reikšmės procesas linijinio, neatsukamo, išmatuojamo, prognozuojamo laiko modelis yra. Vyksta (...) laiko formų (tenses) maišymasis, kuriantis amžiną visatą, kuriai būdingas ne gebėjimas plėstis, o išlaikyti testinumą; ji yra ne cikliškojo, o atsitiktinio, ne grįžtamojo, o veržlaus (ir kryptingo aut.) pobūdžio. Tai yra bematis laikas. Jis naudojasi technologija, kad išsiveržtų iš savo kontekstų ir iš kiekvieno konteksto išsirinktų dalykus, kurie turi vertę amžinybės atžvilgiu (Castells, 2005). Е. Князева ir С. Курдюмов (2007) ateities poveikį dabarčiai sinergetika aiškina taip: 1) kai sistema patenka į atraktoriaus traukos lauką, tai tampa lemiamu veiksniu sistemos ateičiai ji pradeda save (projektuoti) keisti pagal atraktoriaus struktūrą. Sistema gauna ( jaučia ) postūmį ateities link; 2) jungiant įvairaus amžiaus struktūras į vieną sistemą (lauką), struktūros, esančios labiau išvystytos (ateitis), t. y. arčiau kritinio sistemai taško (praėjus jį sistema suyra arba įgauna kitus kokybinius rodiklius), daro įtaką struktūroms, esančioms ne tokios išvystytos būsenos (dabartis). Programavimas iš visų ateities kūrimo veiklų (J. Kvedaravičius, 2006) turbūt yra labiausiai susijęs su sinergetika (1 schema). Programavimas yra gana panašus į atraktoriaus teoriją, tačiau (kaip nurodyta tekste (Князева, 2007)) sistema, patekusi į atraktoriaus lauką, pradeda save perprojektuoti (t. y. projektuojami ateities objektai ir situacijos pagal metodologus). Kelias iki šio galutinio rezultato ir yra programavimas, naudojantis tokiomis jo dedamosiomis: programos platforma, darbai bei
įgyvendinimo sąlygos. Programa tai veiklų organizavimo priemonė siekiant pradėti natūraliai evoliucionuojančios (besivystančios) sistemos dirbtinį tinklinį pertvarkymo procesą. Tai gana artima koevoliucijos teorijai, kuri tap pat naudoja saviorganizacijos principą. M. Castells (2005) savo knygoje Tinklaveikos visuomenės raida teigia, kad dėl skaitmeninių technologijų tobulėjimo kinta visuomenės socialinės organizacijos forma. Ši nauja informacinė visuomenė (t. y. tokia socialinės organizacijos forma, kai dėl pasikeitusių technologinių sąlygų informacijos kūrimas, apdorojimas ir perdavimas dabartiniu istorijos laikotarpiu tampa pagrindiniais produktyvumo ir galios šaltiniais) turi daugybę bruožų, skiriančių ją nuo prieš tai veikusios industrinės visuomenės, tačiau galima išskirti du bruožus, tiesiogiai susijusius su šio straipsnio tema: 1. bemačio laiko atsiradimas; 2. laiko, kaip tvarkų sekos, sutrikimas. Šios naujos laiko savybės yra svarbios nagrinėjant vystymosi kvadrantų modelį, kolektyvinį objektyvų TAI kvadrantą, kaip naujosios tinklaveikos visuomenės tapsmo sritį, kuriame procesai vyksta pagal tuos pačius sinergetikos atraktorių ir koevoliucijos teorijų principus kaip ir industrinėje, ne tik informacinėje visuomenėje, o šių principų aktyvus ir topologiškai teisingas taikymas duoda ne tik sinergiją, bet ir konkurencinį pranašumą. Laiko vadyba Laikas vadyboje, be abejo, nėra nauja sąvoka ar visiškai naujas tyrimų objektas, tačiau reikia pripažinti, kad strategijų bei vadybinių teorijų, kuriančių arba perprojektuojančių organizaciją laiko atžvilgiu, yra labai mažai. R. Jucevičius (1998), lygindamas daugelį svarbiausių požiūrių į organizaciją, pažymi, kad tik Hoffer ir Schendel savo strategijos svarbiausiu tikslu, taikiniu, charakteristika išskiria laiką. Z. Lydeka (2001), apibūdindamas ekonominę sistemą kaip papildomą jos charakteristiką, nurodo ne tik ūkio subjektų motyvaciją (tikslingumą), tačiau ir makroekonominę aplinką, turinčią laiko ir vietos matus. Autoriai, remdamiesi apibūdintomis teorijomis, siūlo tokį laiko vadybos apibrėžimą: Laiko vadyba laiko kūrimo procesas, siekiant atviroje sociokultūrinėje sistemoje gauti laiko sinergijos efektą nelinijiškumo, neapibrėžtumo bei chaoso sąlygomis, naudojant sinergetikos, vystymosi krypčių bei tinklaveikos teorijas. Naudojant sisteminį požiūrį į šias teorijas, vadyba gali suteikti organizacijai nenukopijuojamą konkurencinį pranašumą. Sisteminis požiūris tarsi suteikia kitą paveikslą, darbastalį, kuris bando apibūdinti naujosios netradicinės, vystymosi, laiko vadybos sritį. Pateikti sistemų, atraktorių bei organizacijų požiūriai tarsi suteikia tris skirtingus abstrachavimosi lygius, kurie tuo pačiu yra ir redukuojantys (dalinantys) ir holistiniai (jungiantys). Sistema, tinklas, laukas (kaip proceso vyksmo vieta): - kokioje sistemoje, tinkle, lauke veikia organizacija: linkstančioje į atvirumą, kooperaciją bei adaptaciją, ar atvirkščiai;
- kokia sistemos, tinklo, lauko kurioje veikia organizacija, padėtis kitų sistemų atžvilgiu, hierarchiniu, kartais ir monistiniu (monopolija, oligopolija), požiūriu; - ar greitai, ar kokybiškai ir kokiomis sąnaudomis organizacija, remdamasi tinklaveikos įmonės apibrėžimu, gali materializuoti informacinę, globalinės ekonomikos kultūrą: apdoroti žinias, transformuoti signalus į prekes. Atraktoriai (kaip procesų traukos centrai bei pokyčių sistemose sukėlėjai): - nustatyti sistemos (lauko, tinklo) skaičių, atraktorių skaičių, į kurių trajektorijas gali būti įtrauktas nagrinėjamasis objektas (organizacija); - nustatyti sistemos (lauko, tinklo) atraktorių stiprumą; - nustatyti sistemos (lauko, tinklo) atraktorių amžių; - nustatyti potencialiai galimų atraktoriaus vystymosi trajektorijų spektrą, kadangi remiantis sinergetikos teorija, kiekviena struktūra turi apibrėžtą vystymosi kelių spektrą; - nustatyti atraktorių pobūdį: koks paprastas ar keistasis yra atraktorius, į kurio veikimo zoną pateko (ar gali patekti) organizacija. Paprastasis nuo keistojo skiriasi prognozuojamumo riba paprastasis labiau prognozuojamas negu keistasis, kadangi šis, remiantis И. Пригожин ir И. Стенгерс (1986), gali būti vadinamas pritraukiančiu chaosą. Sistemai artėjant link ateityje esančio atraktoriaus gaunamas laiko žingsnis Δt (su minuso ženklu), susidaro laiko rezervas, kuris padedant koevoliucijai, subjektą (organizaciją) nukreipia link pasirinkto tikslo (misijos) trumpesniu, greitesniu keliu. Sistemai artėjant link praeityje esančio atraktoriaus, laikas sunaudojamas papildomai, tai pailgina koevoliucijos laiką, todėl gaunami laiko nuostoliai +Δt. T 1 =T 2 +/-Δt (1) Labai svarbus atraktoriaus pasirinkimo etapas. Iš principo tai esminis dalykas, lemiantis organizacijos pokyčių kryptį ir greitį. Laiko rezervas (Δt) organizaciniame laike yra proporcingas įdiegtų įnovacijų kiekiui ir svarbai. Kita vertus, laiko rezervas taip pat tiesiogiai proporcingas organizacijos, kaip sociokultūrinės sistemos, išsivystymo (selfdevelopment) lygiui. Visa tai yra nenukopijuojamo konkurencingumo lygio padidėjimas. Jau klasikinėje vadyboje įrodyta, kad besimokančios organizacijos konkurencingumo lygis yra nenukopijuojamas ir tai iš tiesų suprantama ir logiška. Taip pat suprantama, kad ir besivystančios organizacijos konkurencingumo lygis taip pat nenukopijuojamas ir suteikia organizacijai apčiuopamą laiko rezervą, kitų, nesivystančių, organizacijų atžvilgiu. Organizacija (kaip procesas) Visus teiginius apie organizacijos laiko vadybą reikia suderinti su kuriamos arba jau įkurtos (perorganizuojamos) organizacijos misija. Autoriai pripažįsta, kad adaptyvi, organinė organizacija, veikianti daugiau ar mažiau, bet laisvos rinkos sąlygomis, bus linkusi į atvirumą, kooperaciją, sinergiją. Net ir laisvos rinkos sąlygomis monopolijų ar oligopolijų elementų galima rasti pakankamai, todėl
pirmiausia nagrinėjant organizaciją reikia suderinti, palyginti organizacijos misiją, paskirtį su išorinės sistemos, tinklo, lauko (jeigu įmanoma) misija ir tik tai atlikus imtis kitų laiko vadybos etapų: ieškoti organizacijos padėties sistemoje, tinkle, lauke chaoso, laiko ir atraktorių atžvilgiu. Be to, reikia nustatyti organizacijos struktūrą bei vykstančius arba kuriamus procesus. Sinergetiniu požiūriu struktūra reiškia tai, kaip organizacijos struktūra reaguoja į išorinius pokyčius, ar greitai ir kokybiškai persiorganizuoja. Procesai pirmiausia svarbūs tuo, kokį potencialą jie turi, kaip, ar ilgai organizacija gali veikti negaudama išorinės energijos, informacijos, t. y. nurodymų, materialinių ir finansinių resursų, tačiau neprarasdama kontakto su aplinka, tai yra artėdama prie savo misijos, link grynosios formos, ir toliau vystydama ir programuodama šią idėją. Apibendrinant galima teigti, kad organizacijos misija, struktūra bei procesai turi būti gerai suderinti, kad organizacija kisdama galėtų kurti kokybinius pokyčius minimaliomis sąnaudomis, tai yra panaudodama esamus resursus, taikydama kitokią tipologiją bei kooperaciją, ir gauti sinerginį efektą. Įvardinus kuriamos (sukurtos) organizacijos padėtį minėtų veiksnių (sistemos, atraktorių, misijos, struktūros, procesų) atžvilgiu, galima sąmoningai pasirinkti organizacijos pokyčių kryptį. Tinkamai pasirinkus kryptį galimas laiko rezervas (žr. 1 formulę). Be to, nustačius subjekto (organizacijos) padėtį tikrovės laiko ir realybės laiko spiralių atžvilgiu, galima kalbėti ir apie tradicinių laiko savybių kitimą, todėl atsiranda naujos laiko savybės subjekto realybės ir tikrovės atžvilgiu grįžtamumas, neprognozuojamumas, neišmatuojamumas. Išvados Išnagrinėjus К. Уилбер vystymosi kvadrantų, M. Castells tinklaveikos bei sinergetikos teorijas, buvo suvokti ir įvardinti tokie realiai organizacijų vadyboje pritaikomi principai: 1. Iš principo prielaida dėl laiko savybių kitimo pasitvirtino: negrįžtamumas, prognozuojamumas, išmatuojamumas tam tikromis sąlygomis tampa grįžtamumu, neprognozuojamumu bei neišmatuojamumu. 2. Atskirtos absoliutaus laiko (amžinybės) bei santykinio/lokalaus laiko asmeninio ir kolektyvinio, topografinės padėtys vystymosi krypčių atžvilgiu. 3. Siekiant suvokti organizaciją laiko požiūriu, pateiktas jos padėties vertinimo sistemos tinklo lauko loginės grandinės, atraktorių bei organizacijos (kaip proceso) atžvilgiu metodas, kaip vienas esminių laiko vadybos principų. Autorių pateikti laiko kūrimo metodikos metmenys leidžia vartoti procesų suspaudimo laike sąvoką kaip vieną iš konkurencingumo lygmens didinimo atvejų, priemonių. Pagrindinės prielaidos apie realybę, anot P. Drucker (2004), yra socialinio mokslo, tokio, kaip valdymas, vadyba, paradigmos. Dar svarbesnis yra šių prielaidų kitimas, todėl P. Drucker (2004) pasiūlė suformuluoti naujas atitinkančias XXI amžiaus vadybos paradigmą prielaidas.
Autoriai mano, kad straipsnyje buvo pabandyta suformuluoti tam tikrus naujos vadybos paradigmos bruožus. Laikas pabandytas išreikšti kaip tam tikras procesų, kartu ir organizacijos konkurencingumo matuoklis. Laikas buvo įvertintas kaip organizacijos valdymo nauja versija valdymo predikatas.
Literatūra 1. Castells, M. (2005). Tinklaveikos visuomenės raida (1 tomas). Kaunas: Poligrafija ir informatika 2. Drucker, P. (2004). Valdymo iššūkiai XXI amžiuje. D. Radkevičiaus PĮ R grupė. 3. Gylys, P. (2008). Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija. Vilnius: VU leidykla. 4. Jucevičius, R. (1998). Strateginis organizacijų vystymas. Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. 5. Князева, Е. Н., Курдюмов, С. П., (2007). Нелинейность времени и ландшафты коеволюций. Москва: КомКнига. 6. Kvedaravičius, J. (2006). Organizacijų vystymosi vadyba. Kaunas: VDU leidykla. 7. Lydeka, Z. (2001) Rinkos ekonomikos tapsmas. Kaunas: VDU leidykla. 8. Менегетти, А. (2007). Психология лидера. Москва: БФ Онтопсихология. 9. Пригожин, И., Стенгерс, И. (2005). Порядок из хаоса. Москва: КомКнига. 10. Уилбер, К. (2006). Краткая история всего. Москва: Астрель. TIME AND MANAGEMENT Jonas Kvedaravičius, Žilvinas Malinauskas Vytautas Magnus university Summary This article analysis the pendulum of the concepts of time and time management in a modern society of networking, with reference to synergetics science theories of attractors and co-evolution as well as the model of self-development quadrants by K. Wilber. The authors distinguish the standings of time management and time (personal and corporate) in respect of the quadrants of self-development. In order to comprehend the organization in terms of time, the method of its state valuation in respect of chaos, time and attractors is presented as one of the substantial principles of modern management. Principles of systems (net, field), attractors and organization presented in the analysis enables the usage of systematic organization establishment method as a competitive advantage. Keywords: absolute time, competitive ability, local/relative time, network, organization, system, synergetics, time management.