Tema psl. 2 3/ > kultūros alėja psl. 4 5/ > Studentų kampas psl. 6 7/ > VDU psl. 8 12/ sportas psl. 15/ Mažai žinomos VDU erdvės Fotografijos studijos bendrabutyje Taika istorija VDU erdvės fukso akimis A. Būda apie atsikūrusį VDU Keisčiausios sporto šakos Prof. L. Gudaitis nebijo klysti Lietuvių prancūzų kultūriniai ryšiai Universitas Vytauti Magni V y t a u t o D i d ž i o j o u n i v e r s i t e t o l a i ISSN 1648-1313 Nr. 6 (139) 2010 m. rugsėjis www.vdu.lt/uvm k r a š t i s Numerio tema - (Ne)atrastos VDU erdvės Jono Petronio nuotrauka redaktoriaus užrašai VDU skrydis į šviesios dvasios erdves Mykolas DRUNGA Gyvenimas išsidėsto erdvėje ir laike. Ne tik žmogaus, bet ir universiteto. Šiame UVM numeryje kviečiame skaityti apie neatpažin- tas VDU erdves, kurios vien tik pasiskaitymo apie jas ir pabuvimo jose dėka laikui bėgant, tikėkime, taps mažiau nepažįstamos ir galgi net pamiltos. VDU santykis ir su erdve, ir su laiku gana sudėtingas. Pradėkime nuo laiko matmens. Lietuva jau nuo 1579 m. turėjo universitetą, vieną seniausiųjų rytų vidurio Europoje. Bet tai buvo Vilniaus universitetas. Lietuvai pirmą kartą netekus savo valstybės ir tapus Rusijos imperijos dalimi, Vilniaus universitetas po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas. Šalis liko be jokios aukštosios mokyklos. Kai 1918 m. Lietuva nepriklausomybę atgavo, atkurtas ir Vilniaus universitetas, bet patį Vilnių okupavo lenkai, siekę lietuvius nutautinti. Tad nenorėję sulenkėti lietuviai ir vėl liko be savojo universiteto. Perkėlę sostinę į Kauną, lietuviai čia atkūrė Lietuvos universitetą, tik ne iš karto. Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų nuniokota tauta, tik ką nusimetusi rusų okupacijos jungą, neturėjo beveik jokių materialinių išteklių ir jokio kapitalo, išskyrus žmogiškąjį. Todėl Vyriausybei dar negalint skirti lėšų iš tik pradedamo fomuoti Valstybės biudžeto, o šviesaus proto žmonėms kaip g yvybės eliksyro geidžiant aukštojo mokslo ir švietimo savąja kalba, nemaža grupė Kaune susibūrusių, užsienio universitetus baigusių lietuvių šviesuolių savo ir bendraminčių asmeniškomis lėšomis 1920 sausio 27 d. įsteigė Aukštuosius kursus, kaip tiltą į visavertį Lietuvos universitetą. Čia ir pasireiškė sveikų sveikiausia lietuvių kultūrinė ambicija bei žmogiškasis kapitalas, įsikūnijęs ne tik Aukštųjų kursų steigėjuose, bet ir juos palaikiusioje platesnėje Nukelta į 3 psl.
2 n u m e r i o t e m a (Ne)atrastos VDU erdvės / 2010 rugsėjis/ Nr. 6 /139/ Apie mažai žinomas VDU erdves Donelaičio g. 52 rūmuose nuolatinis judėjimas...... tačiau jei lifte paspausite mygtuką su simboliu 0, prieš save išvysite štai tokį vaizdelį. Klaidžiuose koridoriuose vaikšto tik darbuotojai, aptarnaujantys šilumos ir elektros mazgus. Rūsyje taip pat įsikūręs archyvas, kur saugomi seni spaudos leidiniai. Centrinių rūmų vidinio kiemelio fontane netradicinio dizaino poilsio zona. Daugiau ar mažiau visi (net gausiai užderėję fuksai ) jau žino, kiek ir kokių rūmų sudaro VDU, kur rasti bendrabučius, kur ieškoti paskaitų, seminarų, užsiėmimų ar laboratorijų. Universiteto senbuviai turbūt nepagalvoję pasigirtų, kad žino viską apie VDU erdves. Tačiau praktika rodo, kad žinoti visko neįmanoma. Juo labiau, kad kai kurie egzotiški, paslaptingi ar tiesiog įdomūs VDU kampeliai nepažymėti Universiteto tinklalapyje arba dėl įvairių priežasčių yra mažiau reklamuojami ir lankomi. Kai kurie iš jų netgi turi įdomią istoriją, o kiti patys tampa istorija... Jonas PETRONIS Laisvės alėja 53 redakcija Sudėtingo išplanavimo prieškario pastate įsikūręs Menų fakultetas, Personalo ir Finansų tarnybos, todėl užrašas Radioizotopų laboratorija ant 105 kabineto glumina. Gal ten kokie iraniečiai kuria branduolinį ginklą? Drebindamas kinkas, nuėjau patikrinti. Pasirodo, laboratorija priklauso Kauno botanikos sodui. Čia dirbantis inžinierius Algimantas Daukantas matuoja įvairių vietovių radiacinį foną, o taip pat specialiu prietaisu scintiliatoriumi nustato istorinių objektų amžių. Pats metodas visai neįdomus. Tyrimo objektai kita kalba, sako A. Daukantas, Ne per seniausiai laboratorijoje buvo tirti archeologų Vyriausiasis redaktorius Mykolas Drunga Vyr. redaktoriaus pavaduotoja: indrė sekevičienė A. Daukantas prie scintiliatoriaus. atrasto senovinio šulinio mėginiai. Paaiškėjo, kad šuliniui apie 2000 metų! Viršutiniai pastato aukštai, kur dabar įsikūrusi Menų fakulteto skaitykla, mena studentų ir bendraminčių klegesį, kada jie eidavo į Studentų atstovybę, dirbdavo prie raudonų žibintų fotolaboratorijoje arba spausdindavo VDU studentų laikraštį. Redaktoriai: Jonas Petronis, Tomas PABEDINSKAS, Nerijus Budrys Fotografai: Alvydas VaitkeviČius, Jonas Petronis kopijavimo aparatu. Spausdinami straipsniai patikdavo studentams, tačiau nervindavo VDU vadovybę savo aštria, dažnai nemotyvuota kritika. Dėl to, kaip atsvara, buvo įkurtas oficialus Universiteto laikraštis. Tarp kitko, mūsų laikraščio redakcija, kurioje pats praleidau daug smagaus laiko, taip pat buvo įsikūrusi tame pačiame pastate, 214 kabinete. Dabar ten įsikūrusi prof. L. Gudaičio kabinetas-skaitykla. Pačioje Universiteto atkūrimo pradžioje rektoriaus Broniaus Vaškelio iniciatyva penktajame aukšte buvo įkurtas VDU studentų laikraštis, atitinkantis vietos pavadinimą Penktas aukštas. vėliau tiesiog Laikraštis (iki 1994 m.) mūsų laikraščio pirmtakai. Šiose patalpose studentai patys kūrė temas, Word o programa dėliojo laikraščio maketą, rankomis įklijuodavo nuotraukas ir tiražuodavo jį senutėliu Laisvės al. 53 pastato vidiniame kiemelyje, kairėje pusėje, yra laiptinė, kuria būdavo galima užlipti laiptais į patį pastato viršų. Ten tarpukariu veikė kavinė ant stogo. Buvusioje jos virtuvėje VDU dėstytojo Romualdo Požerskio vadovaujami menotyros studentai buvo įkūrę fotolaboratoriją. Žinoma, joje ne tik nuotraukas ryškindavo. VDU absolventas, Laikraščio įkūrėjas Redakcijos adresas: S. Daukanto. 28-206, 44248 Kaunas Tel. 327892 El. paštas: uvm@fc.vdu.lt S.L. Nr.1064. Mūsų adresas internete: http://www.vdu.lt/uvm Išleido: Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos tarnyba Raimundas Jurgaitis prisimena, kad studentų grupelė kartu su R. Požerskiu buvo įkūrę Kataro bičiulių klubą. Persų įlankoje esanti Kataro valstybė rugsėjo 1 d. švenčia Nepriklausomybės dieną labai palanki data studentams. Tą dieną Kataras išsivadavo iš Bachreino okupacijos. Tokiomis progomis (arba visai be jų) universitete kabindavome šifruotus skelbimus: Kataro bičiulių klubas renkasi kelionei į Katarą. Tai reikšdavo, kad eisime kur nors pabaliavoti. Bent porą metų iš eilės fotodirbtuvėse šventėme Kataro nepriklausomybės dieną, prisimena Raimundas. Įsilinksminę fotografai ir jiems prijaučiantieji laipiodavo parapetais ir bėgiodavo stogais. Ne kartą juos įspėjau ir gražiuoju prašiau elgtis atsakingiau, bet jie neklausė. Viena kartą, pamačiusi, kaip jie nerūpestingai mataruoja kojomis, sėdėdami ant paties stogo krašto, nebeištvėriau laboratoriją Spausdino: Morkūnas ir Ko spaustuvė. Tiražas 1500 egz.
/ 2010 rugsėjis/ Nr. 6 /139/ n u m e r i o t e m a (Ne)atrastos VDU erdvės 3 teko atimti. Dabar ten stogelis nugriautas, langai užmūryti, priėjimo nebėra, pasakoja rūmų valdytoja. Centriniai rūmai Buvęs Politinio švietimo namų pastatų kompleksas dar šiais metais turėjo seną kino aparatinę, iš kurios kadaise į Mažąją salę būdavo projektuojami ideologiškai teisingi filmai. Ir tik prieš pat remontuojant mažąją salę iš čia buvo išgabenti griozdiški ir šių dienų požiūriu egzotiškai atrodantys kino projektoriai. Jų lempos, veikiančios elektros lanko principu, taip įkaisdavo, kad inžinieriai sumontavo jiems atskirą aušinimo sistemą: specialūs ventiliatoriai karštį išpūsdavo tiesiai į ventiliacijos vamzdžius lubose. Baigiama remontuoti VDU mažoji salė mena studentiškas diskotekas (iki 1996 m.), į kurias suplūsdavo ir kitų universitetų studentai, ir VDU šokių vakarus, kur valso ritmu studentes šokdindavo net pats Rektorius. Bene turtingiausią istoriją turi Centriniuose rūmuose veikusi kavinė. Paskutiniuoju metu veikė tik pirmajame aukšte įsikūrusi jos dalis, bet anksčiau būdavo galima nusileisti laiptais žemyn į jaukiai įrengtą salę, kur galėdavai pasijusti lyg kokioje miesto kavinėje. Čia būdavo rengiami iškilmingi pietūs įvairiomis progomis: nuo įvairių projektų pabaigimo iki korporantiškojo Finis semestri. Ant sienų palei ilgus laiptus, vedančius į žemutinę salę, laikas nuo laiko atsinaujindavo fotografijų ekspozicija (čia savo darbus eksponavo ir VDU absolventai, tuomet dar pradedantys kūrėjai M. Kavaliauskas su G.Česoniu). La Viltėje, vėliau tapusioje Lobera, studentai galėdavo išlenkti ir alaus bokalą, tačiau, pasikeitus įstatymams, teko šio malonumo atsisakyti. Žemutinėje kavinės dalyje, kur buvo įsikūrusi virtuvė, kadaise veikė Caritas. Čia studentai turėjo galimybę nemokamai pasimaitinti. Vėliau ši įstaiga persikėlė į patalpas Donelaičio 52 (durys dešiniajame pastato krašte, žūrint nuo pagrindinio įėjimo). Deja, ekonominio pakilimo laikotarpiu buvo nuspręsta, kad studentai jau ir patys sugebės prasimaitinti Caritas panaikintas. Tačiau krizės kontekste turbūt ne vienas už dyką pasrėbtų tų tirštų barščių arba rugščios ir skalsios kopūstienės... Džiugu, kad VDU erdvės keičiasi, įgydamos vis naujus pavidalus. Didžiosios salės prieigas nepaparastai pagyvino čia įsikūrusi Menų centro skaitykla-kavinė. Čia gali atsivėsinti Šis lifto mechanizmas nepavargdamas kilnoja studentus į reikamą aukštą Donelaičio g. 52. karštą dieną arba sušilti žvarbią, pasižiūrėti filmą, paskaityti meno leidinių, padiskutuoti su kolegomis ar netgi pažaisti Alias ą ar kokį kitą smagų žaidimą. Nekalbant jau apie įdomius meninius renginius: parodas, spektaklius tiesiog ant laiptų, įvairias instaliacijas ir begalę kitų postpostmodernaus meno transformacijų. Tačiau kol kas didžiojoje salėje tebevyksta remontas, ir deja, viso šio gėrio teks palaukti. Tačiau CR vidiniame kieme šį pavasarį atsidarė visiškai nauja jauki kertelė, apie kurią daugelis gal ir nežino. Neveikiančiame fontane pastatytuose pusvonės formos krėsluose galima puikiai praleisti langus tarp paskaitų užkandžiaujant, mokantis ar tiesiog plepant su draugais. Donelaičio g. 52 Čia esantis vidinis kiemelis kurį laiką nebuvo naudojamas, o dabar jame stengiamasi įpūsti gyvybės. Šį pavasarį ant sienos buvo nupieštas graffiti, skirtas Universiteto 80-mečiui, Kauno botanikos sodo specialistai prisodino dekoratyvinių augalų. Čia studentai ir dėstytojai noriai renkasi ne tik parūkyti, palošti kortomis ar pablevyzgoti, bet ir ramiai ką nors aptarti ar pasitarti kiemelis puikiai izoliuotas nuo gatvės triukšmo, yra vietos atsisėsti, o viduryje augantis medis karštą dieną teikia pavėsį. Pasakojama, kad prieš porą metų ten nuolat lankydavusis HMF studentų grupelė netgi augino katę... Gera žinoti, kad bendruomeniškumas universitete pasireiškia ir tokiomis netikėtai mielomis formomis. Vileikos g. Gamtos mokslų fakultetas labiausiai nutolęs nuo miesto centro VDU taškas, tad nenuostabu, kad tik jo studentai žino, kad čia įsikūręs... dar vienas VDU radijas! Šio radijo nepaklausysite nei internetu, nei FM bangomis prireiks nuosavos trumpųjų bangų stotelės (radijo šaukinys LY3V). Radijo klubo veiklos esmė dalyvavimas varžybose, kuriose nugali radistas, susisiekęs su daugiausiai kitų stočių iš viso pasaulio. Man pačiam klubą pavyko rasti visai atsitiktinai prieš porą metų, kai su VDU SA vykdžiau projektą VDU Stogai ir, apsiginklavęs fo- toaparatu bei oficialiais leidimais, karsčiausi ant visų VDU rūmų stogų ir pleškinau viską, kas atrodė gražu ir įdomu. Tai va: užvažiuoju liftu į patį Vileikos rūmų viršų ir dar palipu laipteliais į pastogę. Ten nedidelė patalpa, iš kurios iš karto patenkama ant stogo. Čia puikiausiai galėtų gyventi koks nors Karlsonas, pagalvoju, ir išvystu jį prieš save. Tai ne Karlsonas, o ilgametis Radijo klubo narys, nepalaužiamas radijo entuziastas... Štai mūsų radijo stotelės radistas parodo keistus savadarbius prietaisus su daugybe mygtukų bei rankenėlių, ir kviečia eiti toliau: O štai mūsų antena ant stogo. Bendrabutis Taika Atokiau nuo universiteto centrų nutolęs ir originaliomis studentiškomis linksmybėmis bei gyventojų vieningumu pagarsėjęs bendrabutis pasižymi dar ir nuostabiais saulėlydžiais, kuriais gėrisi studentai iš viršutiniųjų aukštų. Tačiau netgi ne visi šio bendrabučio gyventojai žino apie bendrabučio rūsyje veikiančia fotostudiją-laboratoriją (plačiau skaitykite Kultūros alėjoje ), arba dvyliktajame aukšte įsikūrusia koplytėlę. redaktoriaus užrašai VDU skrydis į šviesios dvasios erdves atkelta iš 1 psl. visuomenėje. Juk tai mūsų eiliniai žmonės, tiek Lietuvoje, tiek jau Amerikos emigracijoje atsidūrę, kurie savo suaukotais pinigėliais ir savanorišku darbu stropiai grindė šį mokslo ir švietimo kelią. O kad tas po dvejų metų įsisteigęs Lietuvos universitetas (1930 m. pavadintas VDU) tikrai buvo visavertis, galima spręsti vien iš jo dėstytojų kalibro. Jie sukūrė visą tą Lietuvos humanitarinių, socialinių ir gamtos mokslų pagrindą, kuriuo mūsų valstybė ir tauta galėjo remtis per svetimųjų okupacijas ir ištisą sovietmetį iki pat VDU ir antrosios nepriklausomybės atkūrimo. Bet VDU anaiptol nebuvo siaurai nacionalistinis, o priešingai jis nuo pat pradžių buvo tarptautinis, kosmopolitinis pačia geriausia šių žodžių prasme. Čia ir pasireiškia mūsų universiteto anksti prasidėjęs skrydis po plačias intelektualines erdves. Visi pirmieji jo profesoriai aukštąjį išsilavinimą gavo užsienio (ir toli gražu ne vien Rusijos) universitetuose. Be to, keli iš žymiausiųjų pirmųjų VDU dėstytojų patys buvo užsieniečiai. Tarp jų minėtini šveicarai literatūrologas Juozas Eretas ir kalbininkas Alfredas Sennas, Suomijoje gimęs švedų ir vokiečių kilmės filosofas Vosylius Sezemanas, rusas kultūros ir meno istorikas, filosofas Levas Karsavinas. Visi, nepaisant savo skirtingų tautybių, buvo stipriai veikiami dar ir vokiečių bei prancūzų kultūrų. Todėl, kadangi jie didelę savo mokslinės ir visuomeninės veiklos dalį atidavė būtent Lietuvai, mūsų valstybės intelektualiniame gyvenime per juos bei jų studentus ir reiškėsi autentiška vakarietiška dvasia. VDU studentai ne tik iš šių profesorių per pirmąjį nepriklausomybės laikotarpį gavo vakarietiškų impulsų, bet dažnu atveju ir patys Vakaruose (ypač Prancūzijoje) stažavosi, vėliau tapo pripažintais mokslo korifėjais. Vienas tokių Paryžiaus semiotinės mokyklos kūrėjas Algirdas Julius Greimas. Galop, VDU vakarietiškas tarptautiškumas reiškiasi ir tuo, kad nuo 1989 m. universitetą atkuriant ženkliai prisidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose išgarsėję mokslininkai prof. Algirdas Avižienis, prof. Bronius Vaškelis, prof. Vytautas Kavolis, prof. Adolfas Damušis ir daugelis kitų. O ir šiandien VDU remiasi ne tik einamaisiais pasiekimais, bet ir nuo pat Aukštųjų kursų dienų sukauptu dvasiniu praeities kapitalu, į kurio pėdsakus žvilgtelti galima VDU istorijos menėje bei kitose VDU patalpose. Tad kviečiame dar kartą susipažinti su seniausia Kauno aukštąja mokykla dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvos universitetu!
kultūros alėja / 2010 rugsėjis / Nr. 6/ VDU fotostudija 4 5 psl. VDU studentų nuotraukos, sukurtos fotostudijoje Neparašytos fotografijos studijos istorijos Šiandien nedaug kas žino, kad VDU studentų bendrabutyje Taikos prospekte du dešimtmečius buvo įsikūrusi fotografijos studija. Prasidėjusi bendrabučio renovacija tapo puikia proga nupūsti dulkes nuo čia saugomos fotografinės įrangos, prisiminti studijos praeitį ir pagalvoti apie ateities planus. Įdomiausiomis istorijomis, susijusiomis su fotografijos studija, sutiko pasidalyti jos vadovas, VDU fotografas ir buvęs dėstytojas Alvydas Vaitkevičius. Tomas PABEDINSKAS Fotografijos laboratorija dabartinio studentų bendrabučio pastate įsikūrė dar tuomet, kai jis nepriklausė Vytauto Didžiojo universitetui. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, fotografijai skirta erdvė čia atsirado A. Vaitkevičiaus iniciatyva. Būsimasis VDU Menų fakulteto dėstytojas A. Vaitkevičius devintajame dešimtmetyje dirbo fotografu Inžinierių tobulinimosi institute, kuriam ir buvo skirtas šiandieninio bendrabučio pastatas. Kartą fotografas buvo pakviestas atvykti į Vilnių pas instituto direktorių. Pastarasis, norėdamas atsilyginti už pavykusias svarbaus renginio nuotraukas, pažadėjo išpildyti kelerius metus A. Vaitkevičiaus puoselėtą norą turėti patalpas fotografijos laboratorijai. Gerai, važiuok atgal į Kauną. Anksčiau nei parvažiuosi, jau turėsi laboratoriją, šypsodamasis prisimena tuometinį instituto direktoriaus pažadą A. Vaitkevičius. Taip ir buvo kitą dieną ateinu į darbą, o mano viršininkas mane jau sveikina, pasakoja fotografas. Tokia, kiek paini ir tuo pačiu intriguojanti, buvo fotolaboratorijos, vėliau išaugusios į fotografijos studiją, istorijos pradžia. Kūrybinių eksperimentų įkarštyje Vis dėlto, įdomiausias fotografijos studijos gyvavimo tarpsnis susijęs su mūsų universitetu, studijomis ir ypač su kūrybingų studentų veikla. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje A. Vaitkevičiui pradėjus dėstyti teorinius ir praktinius fotografijos dalykus Vytauto Didžiojo universitete, aktyviausi studentai savo kūrybines jėgas išbandydavo kaip tik bendrabučio rūsyje įsikūrusioje fotografijos studijoje ir laboratorijoje. Norintieji fotografuoti čia rinkdavosi ne tik seminarų metu, bet ir po paskaitų bei savaitgaliais. Kukli studijos erdvė talentingiems studentams netrukdė kurti originalius ir tuomet fotografijos profesionalų vertintus darbus. Studijuodamos VDU Menų fakultete, fotografija susidomėjo dabar žinomos fotografės Irma Stanaitytė ir Jurgita Remeikytė, o pirmuosius praktinius fotografijos užsiėmimams vadovavo gerai žinomas to meto Kauno fotografijos avangardo atstovas Giedrius Liagas. Studentams eksperimentuojant fotografijos studijoje, kilo mintis bendradarbiauti su Kauno technologijos universiteto fotostudija. Jos vadovas Robertas Misiukonis pakvietė modelius pozuoti akto žanro fotografijoms. Kaip prisimena A. Vaitkevičius, paskelbus apie drauge su KTU fotostudija rengiamą akto fotografavimo praktinį užsiėmimą, susirinkę studentai užpildė visą K. Donelaičio gatvėje esančių VDU rūmų holą. Studijoje buvo fotografuojama daug surežisuotų scenų, įvairių teminių siužetų inscenizacijų. A. Paskelbus apie akto fotografavimo praktinį užsiėmimą, studentai užpildė visą VDU rūmų Donelaičio gatvėje holą. Vaitkevičius čia sukurtus darbus netgi lygina su žinomo fotomenininko Sauliaus Paukščio plėtota teatrališkos fotografijos kryptimi. Paukštys tokią fotografiją padarė plačiai žinomą ir plėtojo komerciniu pagrindu, o mes dirbom tik mokomąjį-akademinį darbą, dalijasi prisiminimais buvęs mūsų universiteto dėstytojas. Fotografinė įranga, sudominusi muziejų VDU studentų pamėgta fotografijos studija, kaip ir visas universitetas, sulaukė lietuvių išeivijos paramos. A. Vaitkevičius, dėstydamas fotografiją mūsų universitete, susirašinėjo su žinomu išeivijos fotografu Algimantu Keziu, siuntė savo mokinių darbus Čikagoje rengiamoms parodoms. Iš laiškų sužinojęs apie sunkias fotografijos mokymo sąlygas Lietuvoje, A. Kezys pasiūlė priimti JAV gyvenančių fotografijos entuziastų Juozo ir Dalios Liubinskų labdarą. Jie universitetui pirmiausiai atsiuntė literatūros apie fotografiją, kurios dešimtojo dešimtmečio pradžioje labai trūko. Knygos buvo atgabentos keturiose dėžėse garlaiviu per Atlantą, nes siųsti lėktuvu jos buvo per sunkios du vyrai vos pakėlė, prisimena A. Vaitkevičius. Knygas sutvarkė ir priėmė universiteto biblioteka, o vėliau, apie 1998 m., buvo sulaukta ir profesionalios laboratorinės įrangos, nespalvotai fotografijai gaminti. Su didele dalimi įrangos net nežinojome, ką daryti, dalijasi įspūdžiais A. Vaitkevičius. Kviečiausi draugus, fotografijos profesionalus, bet jie taip pat nežinojo, kaip naudoti kai kuriuos
/ 2010 rugsėjis/ Nr. 6 /139/ V D U f o t o s t u d i j a kultūros alėja 5 įrengimus, pasakoja fotografas. Tačiau būtiniausi prietaisai buvo sumontuoti ir vėliau kelerius metus sėkmingai naudojami studentų. Maždaug po metų gauta ir spalvotos fotografijos laboratorijos įranga. Ja susidomėjo Šiaulių fotografijos muziejus ir oficialiai perėmė saugoti visą spalvotosios fotografijos gamybai skirtos įrangos komplektą. Tačiau ir šiandien, ruošiant patalpas renovacijai, studijoje galima buvo rasti tokių prietaisų, kurie sudomintų ne vieną fotografijos entuziastą ir būtų vertinami antikvarinių daiktų kolekcionierių. Kelių dešimtmečių senumo spalvingos Kodak ryškalų pakuotės dabar atrodo kaip savotiškos amerikietiškosios popkultūros ikonos, kurias jau padengė laiko dulkės, o ant vokiško lęšių rinkinio dėžutės besipuikuojantis legendinės Carl Zeiss firmos ženklas fotografijos pasaulyje seniai tapo kokybės ir tikslumo garantu. Naujas istorijos puslapis Daugiau nei du dešimtmečius gyvuojanti fotografijos studija dabar turėtų būti įdomi ne vien dėl čia nugulusių jos vadovo ir daugelio buvusių studentų prisiminimų ar senovinių įrenginių. Galbūt, netrukus studija pradės naują ir ne mažiau turiningą savo istorijos tarpsnį. Joje su analoginės fotografijos technologija galėtų susipažinti studentai, pasirinkę praktines menų studijas VDU Menų fakultete. Čia taip pat galėtų eksperimentuoti kitų mūsų universiteto fakultetų studentai, kurie jau dabar ieško galimybių išbandyti tradicinius fotografijos spausdinimo būdus. Tačiau kol kas galima neabejoti vienu koks bebūtų tolesnis pasakojimas apie fotografijos studiją, jį, drauge su dėstytojais, turės rašyti šiandieninės ir būsimos studentų kartos. Bėga laikas, keičiasi technologijos, tačiau Taikos bendrabučio fotostudijoje tebevyksta teatralizuotų pastatymų fotosesijos (viršuje A. Vaitkevičiaus vadovaujamų studentų grupė 1998 m. Apačioje, dešinėje asmeninis VDU absolvento J. Petronio projektas su filologijos studentėmis (2009 m. gruodis). Apačioje, kairėje tos pačios fotosesijos dalyvės su autoriumi. Neblogai matosi fotostudijos įranga: halogeninės lempos, baltas ir juodas fonas. Merginos pasipuošę fotostudijoje sukauptais teatriniais kostiumais. Viršuje, dešinėje tarpukarį menantis vokiškas fotodidintuvas Leitz Focomat 1C, skirtas nespalvotos fotografijos gamybai. Didintuvas buvo gautas kaip labdara fotolaboratorijai. Menų centro repertuaras Menų galerija 101 (Laisvės al. 53), darbo laikas I V 12 18 val. Spalio 4 d. Tarptautinis Kauno kino festivalis pristato: diskusija apie kino teatrų kaip viešos erdvės reikšmę visuomenei: Kinas bendruomenei: vieta ir tapatybė. Spalio 7-10 d. Kino filmų programa, pristatoma trumpametražių filmų festivalio Vilnius film shorts. Spalio 6 d. 10-17 val. Tarptautinis Kauno kino festivalis pristato seminarą Kino industrijos ABC. Rengėjai: Tarptautinis Kauno kino festivalis. Renginio partneris: Media Desk Lietuva. VDU Didžioji aula (Gimnazijos g. 7) Spalio 12 d. Žymių solistų koncertas Spindinti operos valandėlė. VDU kolektyvai kitose erdvėse Rugsėjo 27- spalio 3 d. VDU tautinių šokių ansamblis Žilvitis dalyvauja tautinių šokių festivalyje Starigrad Paklenica mieste, Kroatijoje. Spalio 24 d. 10 val. Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje sakralinės muzikos koncertas, atliekamas VDU Kamerinio merginų choro.
studentų kampas / 2010 rugsėjis/ Nr. 6 / VDU gidas žaliems 6, 7 psl. Nepaklysti fakultetų, tarnybų, centrų, bendrabučių gausoje padės VDU žemėlapis, kurį galite rasti VDU tinklalapyje. http://www.vdu.lt/zemelapis VDU erdvės fukso akimis Laikraščio tema įpareigoja mane, pirmakursę studentę, geriau pažinti Vytauto Didžiojo universitetą, kurį pasirinkau visaverčiam tobulėjimui, ir savo pasirinkimu labai džiaugiuosi. Kamilė ŠČIAVINSKAITĖ Aš manau, kad:...būti Vytauto Didžiojo universiteto studente yra nuostabu! Tiek įspūdžių per pirmąjį mėnesį! Labai džiaugiuosi, kad universitete atsirado Viešosios komunikacijos bakalauro studijos, kurias ir pasirinkau. Pažintinės paskaitos metu katedros vedėja pripažino, kad tokio studentų antplūdžio šioje naujoje studijų programoje nesitikėjo. Mūsų netgi 150! Smagu būti tarpe žmonių, kurie, kaip ir priklauso akademinės bendruomenės atstovams, domisi įvairiomis sritimis ir paskaitų metu stengiasi sužinoti kuo daugiau. Manau, kad sveika konkurencija dar niekam nepakenkė. Puikią atmosferą paskaitų metu padeda kurti ir dalykų dėstytojai. Jaunatviški, komunikabilūs, mokantys bendrauti su studentais bei visuomet pasiruošę padėti. Nors Viešosios komunikacijos studijų programa nauja, tačiau dėstytojai geba nuosekliai atrinki informaciją ir įdomiai ją pateikti mums, studentams. Teoriją, kurią išgirstame paskaitų metu, nesunkiai galime panaudoti seminaruose, kuriuose privalu aktyviai dalyvauti, diskutuoti, reikšti savo nuomonę. Nesitikėjau, kad dar ne visai pažįstamoje universiteto erdvėje jausiuosi tokia sava. Kai aplinka tokia gera, tai ir mokytis labiau norisi!...kiekvieną studentą džiugina tai, jog modernūs universiteto fakultetai yra patogioje vietoje, pačiame Kauno centre: Ekonomikos ir vadybos (S. Daukanto g. 28 ), Humanitarinių mokslų bei Socialinių mokslų (K. Donelaičio g. 52 ), Menų (Laisvės al. 53 ), Politikos mokslų ir diplomatijos (Gedimino g. 44 ), Teisės fakultetas (E. Ožeškienės g. 18 ). Truputį toliau nuo centro įsikūrę tik Gamtos mokslų ir Informatikos (Vileikos g. 8) bei Katalikų teologijos (Gimnazijos g. 7) fakultetai. Mano nuomone, kiekviename iš jų yra puikios mokymosi sąlygos (moderni įranga, gausioms studentų grupėms pritaikytos auditorijos). Sunkiausia buvo surasti auditorijas, esančias K. Donelaičio g. 60. Jeigu kas nors taip pat susidurs su šia problema, šiek tiek padėsiu: ieškojimus reikėtų pradėti nuo automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie Socialinių mokslų fakulteto. Tuomet kairiajame aikštelės krašte pastebėsite tarpuvartę. Ten reikėtų eiti kryptimi, kurią diktuoja aukšta tvora ji padės nepaklysti. Šiek tiek paėjus, kairėje pusėje išvysite ieškomą objektą. Tačiau šis ieškojimas tai dar viena proga geriau pažinti Kauną. Ypač tiems, kurie atvažiavo iš kitų miestų ar šalių....daugeliui, kaip ir man pačiai, tarsi atradimas buvo ir moderni universiteto skaitykla. Didelis įvairiausių knygų pasirinkimas, visų sričių studijoms reikalingi vadovėliai, moderniausia knygų užsisakymo internetu programa. Pastarąja naudotis visai nesunku: internetinės programos pagalba išsirenkame knygą ir įvedę savo studento pažymėjimo numerį ją rezervuojame. Nuėjus atsiimti, tereikia pasakyti savo duomenis, kadangi skaityklos darbuotojai rezervuotą knygą būna jau paruošę!
/ 2010 rugsėjis/ Nr. 6 /139/ f u k s o g i d a s studentų kampas 7 Užsienio kalbų centre galima rasti ir puikių knygų anglų kalba! Jei studentas neturi galimybių naudotis internetu namuose, visuomet gali juo naudotis skaitykloje kompiuterių čia tikrai nemažai. Visos sąlygos mokytis bet kuriam....tikrai ne visose aukštosiose mokymosi įstaigose yra tokia didelė veiklos pasiūla. Naujienų redakcija (S.Daukanto g. 28) Viešosios komunikacijos tarnybos padalinys, kuriame dirba bei įvairius komunikacinius bei žiniasklaidos projektus inicijuoja universiteto komunikacijos specialistų komanda, įsitraukia ir praktinius įgūdžius lavina iniciatyvūs, nebijantys eksperimentuoti, kūrybingi studentai. Šioje Naujienų redakcijoje įsikūrusi šio laikraščio, kurį dabar skaitote, bei universiteto tinklalapio www.vdu.lt komanda. Naujienų redakcijoje taip pat rasite ir VDU radiją šio linksmo, šmaikštaus, energingo universiteto studentų projekto iniciatoriai suteiks šansą visiems norintiems pasidalinti savo idėjomis, požiūriu, norais ir siekiais....vdu pasižymi ir Akademinių ir studentų klubų, kurie vienija skirtingus interesus bei poreikius turinčius studentus ir dėstytojus, kiekvienam bendruomenės nariui suteikia erdvę vaisingoms diskusijoms, idėjų bei nuomonių apsikeitimui, saviraiškai, tobulėjimui, gausa. Literatūros mylėtojai buriasi Akademiniame literatų klube, gamtos mylėtojai akademinio jaunimo mokslinėje draugijoje Modusas, neabejingi lietuvių tradicinei kultūrai Etnologų klube, žmonės, kuriems miela ir artima Japonijos kultūra, klube Hashi. Ir tai tik keli VDU Akademiniai ir studentų klubai, kuriuos čia paminėjome... Tobulinti meniškų studentų talentą, kūrybiškumą, taip pat tirti įvairius meno procesus skatina ir padeda VDU Menų centras (Laisvės al. 53 ), užsiimti įvairia sportine veikla Sporto centras ( Draugystės g. 19), o atstovauti studentų interesams VDU Studentų atstovybė (S. Daukanto g. 27). Kiekvienas studentas gali rinktis veiklos sritį, kuri domina labiausiai. Tereikia kreiptis į atsakingus asmenis, kurie su mielu noru padės įsijungti į aktyvų universiteto gyvenimą....neįmanoma į vieną straipsnį sutalpinti visos informacijos apie tokį didelį Vytauto Didžiojo universitetą. Nepaklysti fakultetų, tarnybų, centrų, bendrabučių gausoje padės VDU žemėlapis, kurį galite rasti VDU tinklalapyje (http://www.vdu. lt/zemelapis). Tačiau, jei norite sužinoti kur kas daugiau, visuomet galite kreiptis į Informacijos centrą (K. Donelaičio g. 52). Jame teikiama informacija apie universiteto praeitį ir dabartį, vykdomą mokslinę veiklą, akademinį ir kultūrinį gyvenimą. Informacijos centro darbuotojai padeda studentams, moksleiviams, kauniečiams ir miesto svečiams, nežinantiems, kur kreiptis jiems rūpimais klausimais, ieškantiems dominančios informacijos. Tai svarbiausi faktai, kuriuos atradau ir su kuriais susidūriau universitete. Tai pirmieji mano žingsniai į naujos erdvės pažinimą, kuris dar tik prasideda. Linkiu visiems domėtis, atrasti bei vertinti Vytauto Didžiojo universitetą jis juk toks didelis, įstabus ir visuomet stebinantis! paraštės Laiškas apie rudenį Mano erdvė, kurioje galiu pabūti su savimi ruduo. Tai ypatinga erdvė, kurią pažinojau nuo vaikystės, kai, paruošusi pamokas, žaisdavau sode užsisvajojusi, apsupta geltonų, plinkančių medžių, o obuoliai krisdavo žemėn, nenugalėdami fizikos dėsnių. Tai erdvė, su kuria susiduriu kiekvienais metais, kur niekas kitas negali ateiti. Ji mylių mylios nuo fizinio pasaulio. Rudens pradžioje visada susergu nostalgija, nerandu vietos po nuo šalčio pamėlusiu dangumi, lietūs migdo smegenis, o vienatvės jausmas užplūsta net būnant tarp žmonių. Šis metų laikas atsineša gyvenimo prasmės ir beprasmybės klausimus o kaip kitaip, kai iš lėto miršta gražusis vasaros pasaulis, o tamsūs vakarai tokie ilgi. Kiekvieno žmogaus ruduo klausia: Ką mudu čia veikiame?, o jis rudeniui turi atsakyti. Atsakyti, kantriai pabuvęs su savimi erdvėje, kuri nėra itin jauki: dengiama šalta lietaus skara, nuvytusia žole, tuščiais paukščių lizdais ir šilumos ilgesiu. Ir ką tuomet darau aš? Pirmiausia, padėkoju rudeniui už suteiktą erdvę, kurioje galiu susikaupti, sustoti, susimąstyti, pajusti, kurti, pažvelgti atidžiau, klausytis, įvertinti ir suprasti savo norus. Žmogus kartais užmiršta, jog yra atsakingas už savo gyvenimą. Jis mano, kad laimė yra gauti tai, ko trūksta. Iš tiesų laimė yra pastebėti ir mėgautis tuo, ką turi. Mėgstu rudenį braidžioti po raudonus ir geltonus lapus, girdėti juos šnarančius po kojomis, ore uosti sodrų vis dažniau verdamų sriubų kvapą. Taip pradedu jausti gyvenimo skonį ir rugsėjo mėnesio viduryje įsimyliu rudenį. Gelsvos, drungnos, tingios rudens dienos ypač skanios. Jos verčia jaustis savaitgališkai pakylėtai ir pastebėti mažus gyvenimo gražumus, tokius, kaip pasislėpimas po šilta antklode žiūrint filmus; vilnonių kojinių mūvėjimas po įvairiaspalviais guminiais botais; mėgavimasis šiluma, kurią dovanoja židinys, arbatos puodelis, maudymasis vonioje, mėgstamiausias megztukas, mylimo žmogaus apkabinimas; lapų mūšio surengimas, po kurio suvalgomas gabalėlis naminio obuolių pyrago su cinamonu; pamąstymai apie pasaulį ir save. Svarbiausia nebijoti susitikimo su savimi pačiais, nes ne daiktai, ne pinigai, ne padėtis visuomenėje yra svarbiausia. Didžiausi turtai yra kiekvieno iš mūsų viduje. O geriausia žinia yra tai, kad jie visiškai nepriklauso nuo to, ką turime, kuo dėvime ar kaip atrodome. Vasariškas optimizmas taip pat slypi mūsų viduje: priešingai nei obuoliai, mes galime nugalėti fizikos dėsnius ir kilti aukštyn sparnais, kuriuos suteikia meilė rudeniui. Ruduo erdvė, kuri yra gal kiek tamsoka, bet tai mano erdvė, kurioje taip lengva būti atvira su savimi ir pasauliu. Be to, visada, pasislėpus po skėčiu, galima dainuoti ir šokinėti per balas, lyg niekas tavęs nematytų ir negirdėtų. Ir tada nebeįmanoma liūdėti, nemylėti savęs ir gyvenimo. Tiesą sakant, nežinau Jono Petronio nuotrauka kitos tokios erdvės, kurioje akis į akį susidurtum su savim ir galėtum rasti prieglobstį, jei tik truputį pasistengtum. P. S. Jei per visus likusius gyvenimo rudenius galėčiau klausytis tik vienos dainos, pasirinkčiau Jason Mraz Life Is Wonderful. Simona Dačiolienė
8 v d u absolventas / 2010 rugsėjis/ Nr. 6 /139/ Jis iš antrosios VDU studentų laidos Andrius Būda, kelių įmonių savininkas ir direktorius, studijavęs, VDU Ekonomikos fakultete 1990 1994 m., sutiko pasidalinti savo įspūdžiais ir prisiminimais apie universitetą prieš 20 metų ir dabar. Antrosios VDU laidos studentai prie Universiteto. Andrius Būda antras iš kairės. Marius TAVORAS Jūs esate antrosios atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto laidos absolventas. Kodėl pasirinkote būtent VDU? Tuo metu VDU buvo vienas moderniausių universitetų Baltijos šalyse. Visa Universiteto viršūnė buvo Amerikos lietuviai. Tai mums buvo ženklas, kad Universitete nerasime tų senų bezdalų, atsiprašant, kaip tuometiniame KTU ar Medicinos universitete. VDU negalėjai net lyginti su kitais pagal vidinę tvarką, atmosferą. Jautėmės tokie laisvi! Kas paliko neišdildomą įspūdį iš studijų laikų? 1991 metų sausio įvykiai. Tuo metu universitetas mėnesį ar du nedirbo, nes jame buvo įsikūrusi televizija, kurią reikėjo saugoti. Visas gyvenimas vyko karo ne karo sąlygomis. Tos mūsų pirmos trys laidos buvo atominės. Dėstytojai su studentais elgėsi kaip lygūs su lygiais. Nebūdavo, kaip kituose universitetuose, kad dėstytoja ar prorektorius praeina pro šalį, tik susigūži, ir viskas. O pas mus pasisveikindavai, pasikalbėdavai. Tuometinės rektorės Liucijos Baškauskaitės proamerikietiška linija buvo itin stipri. Tai tikrai neeilinė moteris, šį postą užsitarnavusi visiškai pelnytai. Būtent jos vadovavimo laikais išryškėjo akademinės etikos norma. Man tai labai patiko. Akademinė etika buvo itin vertinama, o Universitetas, be viso to, garsėjo ir puikiai dėstoma anglų kalba. Daugelį itin traukė verslo anglų kalba. Kiek dabar pastebėjau, akademinė etika nėra vertinama. Jaunimas dažnai nusirašinėja ir nejaučia gėdos. Tas akademinis sąžiningumas, arba etika, kažkur prapuolė jis tapo nebemadingas. Aš egzaminus išlaikydavau pats, be kažkokių pasimirksėjimų su kolegomis. Mane VDU tuo ir žavėjo, nes mes puikiai žinojome supelijusius sovietinius universitetus, kur nusirašinėjimai ir kyšiai buvo norma. Va šitą normą mūsų kartai išmušė. Aišku, pasitaikydavo ir piktnaudžiavimo Prieš eidami į paskaitas, dėstytojai patys mokydavosi to, ko mus turėjo mokyti. Tik vėliau atsirado vadovėliai, sugromuliuoti iš daugelio šaltinių. atvejų, bet tai nebuvo norma. Kaip galima norėti kokybiško aukštojo mokslo, jei akademinės etikos šiandien beveik nebelikę? Kuriuos dėstytojus su malonumu prisimenate ir šiandien? Mums dėstė daug įdomių žmonių. Daugelis dalykų, ypač mano studijuojamų, t. y., ekonomikos ir vadybos, buvo nauji ir patiems dėstytojams. Juk 1990 1994 metų laikotarpiu daug kas buvo kitaip. Prieš eidami į paskaitas, dėstytojai patys mokydavosi to, ko mus turėjo mokyti. Tik daug vėliau atsirado ekonomikos ir visų kitų dalykų vadovėliai, sugromuliuoti iš daugelio šaltinių. O mes kapitalistinę ekonomiką studijavome iš sąsiuvinių. Nepamirštamas žmogus buvo rektorius Algirdas Avižienis, nors jis nedėstė mums. O štai Rimas Kalvaitis yra kažkoks unikumas: ir poetas, ir ekonomistas, ir dizaineris. Mes ir dabar palaikome ryšius. Taip pat galėčiau paminėti ir Joną Čepinskį, Povilą Zakarevičių, tą patį Antaną Buračą, Niną Klebanskają, Praną Žukauską ir dabartinį rektorių Zigmą Lydeką. Visi jie labai šilti žmonės. Kokie buvo jūsų kursiokai? Aš savo kursiokais žavėjausi jie nebuvo kažkokie moksliukai, tačiau šiandien jie labai garsūs žmonės. Mes tuo metu, ypač tie, kurie lankėmės bendrosiose paskaitose, ir šiandien palaikome puikius santykius. Tas pats Liutauras Varanavičius nors jis buvo pirmos laidos atstovas, tačiau vis tiek, kaip sakoma, trynėme vieną suolą. Turėjome tokį istorinį šansą buvome pirmieji ekonomikos fakulteto studentai, kuriuos jau mokė verslo administravimo, finansų. Buvome labai paklausūs rinkoje, nes niekas tokių specialistų tuo metu neruošė. Dauguma išėjo dirbti į bankus, koncernus, pavyzdžiui, SBA, Achemą, ir greitai kilo karjeros laiptais. Kai kurie iš jų iš karto tapo komercijos direktoriais ar užėmė kitas aukštas pareigas. Pasižiūriu į laikraščius ir matau savo kursiokų veidus: kad ir tas pats Marius Busilas, kuriam teko vadovauti Achemos grupės komercijos skyriui, dabar jis Pramonininkų konfederacijos komercijos direktorius. Algis Gutauskas SEB lizingo vadas. Čia norėčiau papasakoti vieną epizodą iš paskaitų. Ekonomikos dėstytojas skaitė paskaitą ir sprendė lentoje kažkokį matematinį-ekonominį uždavinį. Ir jam iš salės šaukia toks Žumbakys: Klausykit, dėstytojau, šitą uždavinį galima ir kitaip išspręsti. Yra lengvesnis būdas. Dėstytojas: Ką? Tu man neaiškink, aš už tave geriau žinau. Studentas: Kaip tai ką? Kai Jūs mokėsite tiek matematikos, kaip aš, tada galėsite liepti man neaiškinti. O tas studentas buvo kelių tarptautinių matematikos olimpiadų laureatas. Tai va, kokie pas mus buvo tada studentai patardavo dėstytojams, kaip reikia uždavinius spręsti... Kas Jums yra VDU? Man VDU yra vieta, kur mes tapome suaugusiais žmonėmis, kur mes tapome kažkuo. Mes visada didžiavomės ir šiandien didžiuojamės VDU diplomu. Kad ir kas kritikuotų, kad gal truputėlį silpnas, kad gal šiek tiek humanitarinio profilio ir panašiai. Bet visi, kurie jį baigė (bent jau iš mūsų laidos), padarė puikias karjeras, niekas nenusivažiavo. Nepažįstu bendrakursių, kurių diplomas guli kažkur stalčiuje, o jis pats skina braškes ar plauna indus užsienyje. Visas mūsų kursas Lietuvoje ir užsienyje užima puikias pareigas. Koks jausmas aplanko pagalvojus apie VDU? Tai tarsi kokios artimos tetos ar dėdės namai, kuriuose visada esi laukiamas ir kur tave užplūsta begalė kuo nuostabiausių įspūdžių. Ar jūsų dabartinėms pareigoms darė įtaką studijos VDU? Na, mano situacija kiek kitokia, nei daugelio. Mano šeima turėjo nuosavą verslą ir man reikėjo jį prižiūrėti. Tiesa, mes, kiekvienas brolis, turėjome nuosavus verslus, kuriuos vėliau nusprendėme sujungti. Tas labai pasiteisino, ypač transporto įmonės, nuomojančios automobilius, veikla per krizę. Padėtis visuomenėje visada priklauso nuo ryšių. Nuo 2004 metų esu LiCS narys, teko užimti ir partijos etikos komisijos pirmininko pavaduotojo postą. Esu rimto baikerių klubo narys, kuriame daug žymių Lietuvos žmonių. Taip pat teko pabūti seniūnaičiu Kauno rajono Domeikavos apylinkėje, dar bendrijos valdybos nariu visko čia ir neišvardysi. Man studijos VDU visų pirma davė fundamentines žinias apie verslą, pasitikėjimą savimi, atidarė daug durų. Ypač tuo metu, kai specialistų trūko: pavyzdžiui, man, ką tik baigusiam studentui, siūlė tapti Achemos personalo direktoriumi... Daug ką duoda ir įdirbis atrodo, kokios bukos buvo panelės, kurioms duodavai nusirašyti, bet, pradėjusios nuo paprastų klerkų, jos Andrius Būda: Diplomas atidaro duris, o tu sukiesi, kaip gali. Svarbiausia žinoti, kas tu esi, ar kuo nori būti, ir kaip ta laisve pasinaudoti. tapo europinio lygio auditorėmis. Diplomas atidaro duris, o tu sukiesi, kaip gali. Ką patartumėte šiandieniniam VDU studentui? Dabartinis pasaulis susideda iš genčių. Žmonės turi labai daug laisvės nėra sienų, nėra kažkokių apribojimų. Svarbiausia žinoti, kas tu esi, ar kuo nori būti, ir kaip ta laisve pasinaudoti. Senoji santvarka pagal sluoksnius, ar, taip pavadinkime, luomus, nyksta, ir tu gali keliauti iš vieno į kitą. T. y., būdamas vargšas, gali būti tarp turtuolių, ir atvirkščiai. Tu, skirtingai nei anksčiau, gali daryti karjerą arba viską prarasti. Juk anksčiau tie sluoksniai būdavo nepaprastai uždari. O dabar karaliai tuokiasi su
/ 2010 rugsėjis/ Nr. 6 /139/ v d u absolventas 9 nekilmingais, prezidentai, ministrai važinėja dviračiais. Mano patarimas toks: kadangi didžiulė konkurencija ir mažos galimybės rasti gerą darbą bei prasigyventi, studentai privalo kuo daugiau patirties įgyti užsienyje. Tegu pasinaudoja LLP / Erasmus ir kitomis studijų programomis. Tai didžiulis privalumas, o mes neturėjome tokios galimybės. Kitas dalykas eikite į gentis, t. y., stokite į visuomenines organizacijas. Nesvarbu, kas tai būtų: ar kolekcininkų klubas, ar baikerių klubas, ar politinė partija... Tiesiog eikite į jas ieškoti ryšių, kurių šiaip gyvenime neturėtumėte šanso rasti. Kaip, pavyzdžiui, galėtumėte prieiti prie kokio nors ministro ar labai įtakingo verslininko? Niekada gyvenime galbūt jūsų keliai nesusidurtų, tačiau tiek jo, tiek tavo bendri interesai susitiks tose organizacijose, t. y., jūs atrasite bendrų sąlyčio taškų. Aš manau, kad universiteto absolventai yra iš tų žmonių, kurie yra smalsūs, norintys kažko daugiau iš gyvenimo ir turintys drąsos visa tai imti. Norų, svajonių galia yra neįtikėtina. Gal prireiks metų, gal dviejų, ir jūs būsite visai kitame socialiniame lygmenyje. Kaip vertinate šiandieninį VDU? Kai pasibaigė amerikiečių era, universitetas materialiai suklestėjo, bet atšalo santykiai jo viduje. Iš to, ką man pasakojo, supratau, kad VDU įsivyravo visai kitokia atmosfera. Tos laisvės, lygybės, tos šilumos, kurią mes jautėme, nebeliko. Atsirado kažkokios intrigos, struktūra, piramidės ir t. t... Aš labai džiaugiuosi, kad Zigmas Lydeka tapo rektoriumi ir vėl prasidėjo tas santykių atšilimas. Teisingas žmogus poste, ir aš manau, kad VDU atgaus tą savo tikrąjį veidą, koks jis buvo mano studijų laikais. Beje, Zigmas Lydeka mano laikais buvo docentas, neblogas docentas. Kokius santykius palaikote su VDU? Einu į visus renginius, bendrauju su kursiokais. O dabar dar norėčiau pasiklausyti paskaitų politologijos temomis kaip laisvas klausytojas. Aš manau, kad mano artimesni santykiai su universitetu atsiras, kai vėl atsidursiu studentijos tarpe. Ačiū už pokalbį. Vasariškos linksmybės kaime, 1999 m. Andriaus Būdos asmeninio archyvo nuotraukos. retro Nacionaliniai studentų vasarojimo ypatumai 1931 1932 metų vasaromis Lietuvoje Po šaltų žiemos speigų, gan šaltokų pavasario vėjų, sušvinta skaisčioji vasaros saulutė. Atgimsta gražioji gamta, o su ja, rodosi, ir visas pasaulis. Vasaros laukia ūkininkas, laukia paprastas valdininkas ir išlepęs turistas. Ūkininkui svarbu, kad užaugtų gražūs pasėliai, valdininkui atostogos, o turistui kurortai ir kiti malonumai. tokią įžvalgą padarė Biržų žinių žurnalistas Mažuika liepos 12 dienos numeryje. O kur čia studento vieta paklausite jūs? Studentai įdomūs egzemplioriai. Vieni jų vasarą leidžia ūkininkaudami, t. y., padėdami tėvams prie ūkio darbų, kiti susiradę šiltą valdininko vietelę, mėgaujasi atostogomis, tačiau ir vienus, ir kitus vienija tas pats troškimas kurortų malonumai. Nors tame pačiame straipsnyje pristatomi pagrindiniai Tarpukario Lietuvos kurortai (Palanga, Juodkrantė, Nida, Birštonas), tačiau ne visi studentai turėjo galimybę juos aplankyti ir savo smalsumą patenkindavo bent tokiomis žinutėmis. O koks reportažas iš žymiausio Lietuvos kurorto be naujausių mados tendencijų, žymių žmonių apkalbų ir t. t.? Tenkindamas skaitytojų smalsumą, Mažuika rašė: Daugiausia pliažą lanko nutukusios moterys, kiek mažiau vyrai ir vaikai. Iki antros ir trečios valandos pliaže yra daugiausia žmonių. Yra vien moterims maudyklės ir bendros maudyklės. Bet visų lankomos daugiausia bendros maudyklės. Maudimosi kostiumai paprasti medvilniniai triko, juodi arba spalvoti. Pasitaiko ir su chalatais apsirengusių, bet tai yra prabangos reikalas, ir jais rengiasi daugiausia aukštesnio rango piliečiai. Šiuo laiku Palangoje jau yra bent keli tūkstančiai vasarotojų, daugiausia lietuvių, bet nemaža yra ir svetimšalių, kaip vokiečių, latvių ir kitų. Liepos mėnesio pradžioje atvyko į Palangą Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas A. Smetona; daug aukštų valdininkų kaip iš Kauno, tai taip pat ir iš provincijos įvairių vietų. Vasarotojų tarpe matyti K. Petrauskas ir kiti įžymūs valstybės operos ir dramos artistai. Po metų t. y. 1932 sekmadieninio laikraščio Dienos korespondentas A. Karigalis atkreipė į vyrų madas Palangos pliaže: Reikia pasakyti, Jei vyrai į pliažą ateina pažiūrėt, tai ponia čia pasirodo, kad parodytų. To niekad nereikia pamiršti. kad bendrose maudyklėse vyrai nėra verčiami, kaip kitais metais, dėvėti ilgus maudymosi kostiumus, kurie krutinę dengdavo. Šituo atžvilgiu padaryta gerai, nes policijai netenka turėti konfliktų su besimaudančiais. Tačiau pastarojo numerio sensacija tapo žinia apie nudistų pliažą Palangoje netoli Nimerzato, kurio (...) šeimininkas nemaža turi pelno iš to, kurie čion atvyksta paulioti. Kaune likę studentai galėdavo tik pasvajoti apie Palangos, Juodkrantės, Nidos ar Birštono kurortų laimę sėdėdami (...)Laisvės alėjoje, kudlotų liepų pavėsyje nuobodžiaujant ant suoliukų, bet jų galvos ne visada užimtos tyriomis, švariomis mintimis. Įvertinančiu žvilgsniu jie seka praeinančias šaligatviu moteris, gaudo jų aptemptų kojinėmis kojų raibuliavimus ir galvoje pinasi tik jiems vieniems težinomos mintys. Dvi sėdinčios ant suolo mergaitės mintimis nuskrenda ten, kur šiurkšti Amalija žudo meilės kančiose paskendusį kilnu ir drąsų grafą Amurazurą. Taip aprašė to pačio laikraščio korespondentas likusius Laikinojoje sostinėje. Norintiems papramogauti nereikėjo toli keliauti Kauno mieste jų laukė Karmelitų, Aukštosios Panemunės pliažai. Nors ir ne Palangos lygio, tačiau juose žmonės kaip mokėjo, taip ir linksminosi. Pasak Dienos korespondento Kiantipo, Vieni maudosi, kiti ant kranto išsitiesę stengiasi kuo daugiausia suimti saulės spindulių, o treti pavėsyje pasistatę patefonus šoka, baltąją" geria ir t. t. Čia atskirų maudyklių nėra, už tai ir visokiuose kostiumuose" maudosi. Viena grupė, žiūrėk, kostiumuoti maudosi, o kita už kelių žingsnių taškosi Ievos kostiumais". Seniai, žinoma, pamatę tokias zbitkas, palinguoja galvomis, o jauniesiem tai paprastas dalykas. Juk nėra ko, sako, savo griešno" kūno bijotis. Iš tikrųjų čia tikra kurortiška nuotaika. Na, be to, panelės, turinčios gražias blauzdeles, nesišykšti jas ir viešai pademonstruoti. O pabaigai auksinė tarpukario kauniečio mintis, tinkanti ir šiuolaikinėms atostogoms: Jei vyrai į pliažą ateina pažiūrėt, tai ponia čia pasirodo, kad parodytų. To niekad nereikia pamiršti. Parengė Marius Tavoras Po sunkių miesto vargų į kaimą. M. Ginsburgo karikatūra, 1932 m.
10 V D U asmenybė / 2010 rugsėjis/ Nr. 6 /139/ Kas nebijo klysti? VDU niekada nestokojo daug nuveikusių žmonių, kurie, be kita ko, pasižymi ir neelinėmis asmeninėmis savybėmis. Literatūros katedros profesorius Leonas Fliorentas Gudaitis, neseniai atšventęs 75-ąjį gimtadienį ir sutikęs atsakyti į mano kvailus klausimus, ne išimtis. VDU Retorių teatro gyvasis paveikslas, skirtas Leono Gudaičio septyniasdešimties metų jubiliejui (2005 m.). Alvydo Vaitkevičiaus nuotrauka. Leonas Gudaitis: Lindėjau savo kiaute kaip sraigė, bet mintyse sklandžiau aukščiau už sakalą virš buvusio kapitalistinio pasaulio griuvenų, bandydamas atkurti savo knygoms realius jų pavidalus ir ieškodamas patikimų anos tikrovės liudytojų. Jonas PETRONIS Gerbiamas Profesoriau, stebėdamas Jūsų asmenybę (tiek paskaitose, tiek bendraujant asmeniškai), vis ieškojau žodžio, kuris geriausiai Jus apibūdintų. Tokio neradau, bet man pasirodė, kad yra vienas, Jums visiškai nederantis nuobodulys. Kaip Jums pavyksta jo išvengti? Bet pirmiausia norėčiau paklausti, kada ir kuo Jus paviliojo literatūrinė spauda, kad tiek metų nenusibodo jos tyrinėti? Visko buvo, mielas kolega. Negavęs diplomuotam lituanistui tinkamo pedagoginio darbo, gerą dešimtmetį juodai plušau Kauno tiesos sekretoriate. Tačiau buvau labai jaunas, todėl nepraradau humanitarinio smalsumo, savo malonumui skaičiau įvairių sričių literatūrą, sukaupiau asmeninę biblioteką. Be pašalinių intelektualinių paskatų būčiau anksčiau ar vėliau nukvakęs. Ir netikėtai lyg skęsdamas pajutau pagalbos ranką: Vilniaus universiteto profesorius Jurgis Lebedys pasiūlė rašyti kandidatinę disertaciją. Perėjus dirbti į Nemuno redakciją ir atsiradus laisvesnio laiko, išlaikiau egzaminus ir tapau aspirantu neakivaizdininku. Pirmasis mokslo laipsnis nedavė apčiuopiamos naudos, ketvirtį šimtmečio redagavau žurnalą, ir tiek. Tačiau tas laikas nedingo veltui: rašiau literatūrologines knygas apie lietuvių spaudą, sunkiai įveikdamas visiems sovietmečio autoriams būdingus ideologinius varžymus ir redakcinius tekstų maitojimus. Tekstus man gadino ne Glavlitas, o savi Vagos leidyklos vadovai su pernelyg uolia jų patikėtine dogmatiška literatūros kritikos redakcijos vedėja. Sąjūdžio atgaiva, habilitacinės disertacijos rengimas ir akademiniai darbai Vytauto Didžiojo universitete apramino nervus. Koks darbas ar leidinys Jums buvo svarbiausias ir mieliausias? Svarbiausias trilogija apie lietuvių literatūrinę spaudą 1904 1927 metais Platėjantys akiračiai, Laiko balsai ir Permainų vėjai, o mieliausias lietuvių literatūros, knygotyros, spaudos istorijos etiudai Teisybė daugiaveidė. Neabejoju, kad tyrinėdamas tarpukario spaudą sutikote daug įdomių asmenų, bendravote su klasikais, kurių jau nebėra gyvų. Kokie susitikimai labiausiai įsiminė? Esu dėkingas likimui, kad leido man persikūnyti į ankstesnės, XX a. pradžios ir vidurio, epochos gyvenseną. Aš skuosdavau į darbą Stalino prospektu, o netrukus niekuo nepasikeitusia Laisvės alėja su kiaurais batais ir aptrintu paltuku, kaip visi dori tarybiniai piliečiai. Neturėjau garbės iš arti pažinti valdžios žmonių, kaip ir dabar. Lindėjau savo kiaute kaip sraigė, bet mintyse sklandžiau aukščiau už sakalą virš buvusio kapitalistinio pasaulio griuvenų, bandydamas atkurti savo knygoms realius jų pavidalus ir ieškodamas patikimų anos tikrovės liudytojų. Abudu mano vardai užsienietiški, todėl atkrinta būtinybė emigruoti. Daugelis jų buvo žiauriai nukentėję nuo demokratiškiausios pasaulyje sistemos, todėl iš pradžių baugščiai leisdavosi į atsiminimus, nenorėdami sau ir kitiems pakenkti, tačiau, pajutę vengiantį politikos literatą, ryždavosi laisvai atsiverti. Neturėjau įrašinėjimo technikos ir dėl suprantamo šeimininkų atsargumo negalėjau pokalbių ištisai konspektuoti, todėl tik atsiklausęs pašnekovų pasižymėdavau reikalingiausius faktus. Liko koks šimtas epizodiškų interviu nukentėjo ir žmonės, ir aš. Vienas kitas pažangesnės orientacijos pasakotojas sutiko savo teiginius dokumentuoti pasirašant. Iš tokių tekstų sudariau mašinraštinį 1969 1971 metų rinkinį Nuo Vaivorykštės iki Dienovidžio, o kitką saugau autentiškais rankraščiais. Į Jūsų klausimą, kokie atsiminimai labiausiai įstrigo, būtų nelengva. Paminėsiu tiktai kelias rimčiausių pašnekovų pavardes. Tai buvęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, dailėtyrininkas Paulius Galaunė, rašytojai Kazys Boruta, Juozas Grušas, Juozas Žlabys-Žengė, Antanas Miškinis, Stasys Angliokis, kritikai Kostas Korsakas, Petras Juodelis, Viktoras Jocaitis, vertėjai Jonas Strazdas-Jaunutis, Leonas Žurauskas, žurnalistas Juozas Keliuotis, redaktorius Aleksandras Žirgulys. Gal užteks? Tačiau negaliu užmiršti ir tokių odiozinių figūrų, kaip užsienyje saugumo užverbuoto ir Lietuvoje tų pačių rankų likviduoto poeto Juozo Mikuckio ar išmintingos grafomanės Petronėlės Rūtelionienės, kuri man padovanojo savo poemos rankraštį. Per paskaitas visada papasakodavote ką nors įdomaus iš spaudos veikėjų gyvenimo. Nevengdavote ir detektyvinių spaudos istorijos intarpų, kuriuos palydėdavome smagiais juokeliais. Ar nevertėtų apie tai išleisti knygos? Juokas juokais, o taisinėdamas kolokviumų darbus, su apmaudu pastebėdavau, kad tiktai vienas kitas magistrantas iš kurso būdavo reikiamai įsigilinęs į mano dėstymą ir sugebėdavo atsirinkti tai, kas esmingiausia. Džiaugiuosi, kad tarp imliausių buvote Jūs. Na, o dėl reikalingų ir paskaitomų knygų norėčiau pasakyti štai ką: galėčiau išleisti ir tris, jeigu Nežinomam Dievui (Ignoto Deo) dar ilgai neužkliūtų mano metrikai. Vieną knygą ne memuarus, bet jau memuarinio pokrypio straipsnius ir studijas turėčiau parengti dar šiemet. Mūsų numerio tema (Ne) atrastos VDU erdvės. Kad jau prakalbom apie erdves, gal papasakosite apie ką tik atidarytą prof. Leono Gudaičio kabinetą ir skaityklą. Koks tai hibridas? Ši naujoviško tipo VDU skaitykla skirta mūsų studentų ir dėstytojų moksliniams interesams. Tačiau ji atvira ir miesto kūrybinei inteligentijai pirmiausia rašytojams, žurnalistams. Visiems ji leis greičiau ir patogiau prieiti prie spintose išdėstytų XX a. antrosios pusės laikraščių ir žurnalų. Judrios skaityklos idėja išsiskleidė netikėtai. Kai praėjusiais mokslo metais Kompiuterinės lingvistikos centro vadovė, profesorė Rūta Marcinkevičienė apskrities bibliotekoje pasigedo pilnų praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžios Kauno tiesos komplektų, visus
/ 2010 rugsėjis/ Nr. 6 /139/ V D U asmenybė 11 Noriu klysti... Niekam verta tiesa, tegul ji būtų pati teisingiausia, kurios neišbandė abejonės tuometinius numerius radau kietai įrištus savo podėliuose. Tada dilgtelėjo: jau senokai ketinau s a v o sovietinę ir Sąjūdžio laikotarpio spaudą perduoti daugelio periodinių leidinių stokojančiai darbovietei Vytauto Didžiojo universitetui, bet nedrįsau pasiūlyti, nes žinojau, kad mūsiškėje bibliotekoje netgi knygoms ankšta. Sudominus nejučia per prenumeratas ir laisvus pirkinėjimus savo malonumui sukauptos pokarinės periodikos stirtomis prorektorę prof. Auksę Balčytienę ir išgirdus palankią Rektoriaus prof. Zigmo Lydekos nuomonę dėl galimos dovanos, greitai išsisprendė vietos, patalpų ir organizacinės problemos. Nuoširdžiai dėkoju Rektoriui už paskirtą XX a. antrosios pusės erdvioje Universiteto Lietuvos spaudos skaityklą erdvioje Laisvės al. 53 rūmų 214 auditorijoje, o Bibliotekos direktorei Linai Bloveščiūnienei už kūrybiškai darbštų gražių bibliotekininkių būrį. Mane, neblogai susipažinusį su bibliotekų darbu, nustebino trim variantais aprašytas kiekvienas leidinys. Visi duomenys apie leidinius įtraukti į bibliotekos katalogą, prieinamą internetu, ir laukiami skaitytojai jau turi išsamią informaciją. Aš pats nesirengiu drybsoti be darbo skaityklos krėsle. Norisi visokeriopai padėti netolimos praeities reiškiniais susidomėjusiam ir mokslinį darbą mėgstančiam jaunimui jungti juos seminarais, talkinti konsultacijomis, pašnekesiais, remtis katedrų bei dėstytojų pasiūlomais problemų kėlimo bei gilinimo būdais. Devyniasdešimties pavadinimų laikraščiai bei žurnalai skaitykloje mokslinėms ir švietėjiškoms skaitytojų paslaugoms. Sklinda gandai, kad esate geriausias pasaulyje redaktorius. Bet iš kur tokia nemeilė tarptautiniams žodžiams? Man patinka Jūsų nuogirdos ir pastebėjimai. Taip, esu braukymo viršūnes pasiekęs spaudos galiūnas. Ar įsivaizduojate tokį pasaulio pertvarkytoją, kuris išdrįstų pakartoti mano devizą: Noriu klysti... Niekam verta tiesa, tegul ji būtų pati teisingiausia, kurios neišbandė abejonės. Be klaidų jokie taisymai neįmanomi. Tačiau nepritarčiau Jūsų nuomonei, kad nemyliu tarptautinių žodžių. Aš dažnai vaikštinėju po kambarį apglėbęs visus penkis Lietuvoje išleistus tarptautinių žodžių žodynus ir labai laukiu gimstant kitakalbiais naujadarais gausiai papildyto šeštojo, kad galėčiau suprasti didžiausios šiuolaikinės pažangos terminų kilmę ir įvertinti tinkamumą lietuviškam liežuviui. Ką reiškia antras Jūsų vardas Fliorentas? Abudu mano vardai užsienietiški, todėl atkrinta būtinybė emigruoti. Gimiau birželio 20 d., o krikštijo 28- ąją. Beraštė močiutė, nors ir ne giminė, prisakė kūmams neužmiršti tos dienos šlovei Bažnyčios paskirtų vardų. Ji buvo patenkinta galėdama melstis prie turimo lenkiško Dangaus Karalienės abrozdėlio. Jame šalia dviejų popiežių Pijų švietė aukšta Leono XIII kakta. Iškeliaudama ji paliko šią relikviją mūsų šeimai. Ji lydėjo ir lydi mane visais gyvenimo keliais kaip taurus bendravardžio lotyniškai rašiusio XIX a. poeto, liberalo, kultūros skleidėjo talismanas. Leono vardadienio nepražiopsodavo ir pakiliai jį švęsdavo visi mano bičiuliai. Neužtekdavo dviejų dienų. Tačiau dabar ši data užleido vietą naujoviškiems skoliniams, vediniams ar trumpiniams, ir mano asmenybė dėl to labai sumenkėjo. Antrasis vardas Fliorentas man tiktai kenkė: iš jo juokėsi mokykloje, tyčiojosi registratorės, nemokėdamos vienodai rusiškai transkribuoti, visose rimtose instancijose vertė užpildyti dvigubus blankus ir neužmiršti priklijuoti dviejų fotografijų. Dėl jo unikalumo antrąkart nepriklausomoje Lietuvoje galiu atsidurti už pilietinės visuomenės ribų. Nemaloniausia, kad žinau, ką tas vardas slepia. Tai ne žydintys jaunikaičiai, o griežtos šventųjų rikiuotės dalyviai. Nė vienas jų nenumirė sveikas. Žinomi bene septyni Florentinai įvairių laikų atsiskyrėliai ir kankiniai. Aš nenorėčiau būti aštuntas, todėl šio vardo privengiu. Visos Redakcijos vardu sveikinu sulaukus gražaus jubiliejaus ir linkiu, kad literatūrinės spaudos tyrimai niekada neteiktų tiek kančių, kiek teko iškęsti Jūsų bendravardžiams Florentinams (Fliorentams). Ačiū už pokalbį. nepamirštas Aplankytas Kauno universiteto rektoriaus Petro Pranciškaus Būčio kapas Romoje Algirdas JOKŪBAITIS Šią vasarą, birželio mėnesį, man pavyko aplankyti savo giminaičio, Kauno universiteto rektoriaus, pasaulio Marijonų Generolo vyskupo Petro Pranciškaus Būčio MIC (1872 1951) kapą Romoje, Verano kapinėse. Vyskupas palaidotas bendrame kape kartu su kitais marijonų vyskupais bei kunigais. Ant kapo buvo išpilta žemė, atvežta iš Lietuvos, padėtos gėlės, uždegtos žvakės ir nuoširdžiai pasimelsta. Vyskupo P. P. Būčio MIC mirties 50-osios metinės buvo iškilmingai paminėtos 2001m. spalio 25 d. Vytauto Didžiojo universitete Teologijos fakulteto Didžiojoje auloje. Teologijos fakultete viena auditorija pavadinta jo vardu, nes jis buvo vienintelis universiteto rektorius dvasininkas iš visų 16 rektorių. Bendras marijonų vyskupų kapas Verano kapinėse. Prie kapo Algirdas Jokūbaitis. Vyskupas P. P. Būčys (1872 1951)
12 vd u konferencija / 2010 rugsėjis/ Nr. 6 /139/ Lietuvių prancūzų kultūriniai ryšiai Rugsėjo 10 d., grojant XIX a. sukurtam M. K. Oginskio polonezui Atsisveikinimas su Tėvyne, S. ir S. Lozoraičių muziejaus menėje prasidėjo Vytauto Didžiojo ir Vakarų Bretanės universitetų organizuota tarptautinė mokslinė konferencija Lietuvių prancūzų kultūriniai ryšiai XIX amžiuje. Siekis paanalizuoti kultūrinius ryšius, išsiaiškinti, kas prancūzams buvo Lietuva ir lietuviai, sutraukė įvairių sričių literatūros, istorijos, kultūros tyrėjus prie vieno stalo. VDU Viešųjų ryšių prorektorė Auksė Balčytienė įžanginiame žodyje teigė, jog tam, kad būtų suvoktas tapatumas, būtina domėtis politika, kultūra, literatūra ir asmenybėmis, o svečias iš Prancūzijos ambasados Lietuvoje Pascal Hanse pabrėžė visuomeninių santykių aktualumą. Konferencijos metu daug dėmesio skirta XIX a. lietuvio tapatumo problemai aptarti. Prof. Egidijus Aleksandravičius (VDU) šiai temai ir skyrė savo pranešimą. Jis pabrėžė, jog XIX a. pradžioje į Prancūziją emigravę lenkai ir lietuviai paryžiečiams buvo žinomi kaip bendra lenkų tauta. Patys lietuviai, nors ir kalbėjo lenkiškai, tačiau visais įmanomais būdais stengėsi atsiskirti nuo lenkų bendruomenių. Todėl emigrantas iš Lietuvos, aktyvus politinis veikėjas Prancūzijoje Mikalojus Akelaitis, įkūrė pirmąją lietuviškai kalbančių emigrantų organizaciją Želmuo. Joje lietuviai suvokė savo tapatumą ne tik todėl, kad gimė Lietuvoje, bet ir todėl, kad jautė savo kalbos išskirtinumą kitų tautų atžvilgiu. Nuo tapatumo temos toli pabėgta nebuvo: prof. Marie France de Palacio (Université de Bretagne Occidentale) kalbėjo apie emigrantų ryšius su Lietuva, vyravusius apie 1860 m. Šie ryšiai taikliai buvo pavadinti Prarastuoju rojumi. Profesorė į jį pažvelgė iš trijų pozicijų. Pirmiausia, buvo liestas romantinis heroizmas, neatitolinantis emigranto nuo savos šalies ilgesio: lietuvis savo likimą lygina su žydų Kauno kraštas buvo Napoleonui nežinomas: anot L. Venclausko, jis įsivaizdavo, kad Indija yra kažkur čia pat Lietuvos. ištrėmimu. Todėl čia svarbus antras aspektas išeivių atsiminimai pateikiami iš asmeninės retrospektyvios aš pozicijos, į kurią įtraukiama ir kolektyvinė sąmonė, o laiškai tampa patraukliausia forma informacijai skleisti. Laiškuose dominuoja trečias aspektas lyriškumas. Neįveikiamas nuotolis iki tėvynės klaidina autorius tarp fikcijos ir tikrovės, leidžia vadovautis stereotipais, idealizuoti vietoves ir gamtą, semtis idėjų iš prancūziškosios literatūros, nes rašymas išeiviui tai paskutinis veiksmas, padedantis atkurti prarastą identitetą. Kaip prieštara istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus pranešimui nuskambėjo doc. Nijolės Vaičiulėnaitės Kašelionienės (VPU) teiginys, jog žymaus prancūzų dailininko Antoine o Jean o Groso paveiksle Napoleonas Ylavos mūšio lauke 1807 vasario 9 dieną yra nutapytas parkritęs ir sužeistas lietuvių husaras, visu kūnu ir iškelta ranka besitiesiantis imperatoriaus link. Tai reiškia, kad Napoleono kariuomenėje lietuviai galėjo būti skiriami nuo kitataučių. Tokius faktus pateikia paveikslo istorijos aprašymai, kur ir yra įvardijamas minėtasis nutapytas lietuvis. Deja, tame pačiame pranešime docentė tuojau pat pateikia priešingą pavyzdį: Vilniaus kraštą aprašinėjąs H. de Balzakas, mūsų dabartinę sostinę įvardija kaip lenkišką miestą. Tai įrodo, kad Lietuvos tapatumo problema, vis dėlto buvo išties opi. Emigracijos temą palietė ir Philippe Edel, Prancūzijoje einančio Lietuviškųjų sąsajų ( Cahiers Lituaniens ) leidinio redaktorius. Jo dėka buvo prisimintas vieno didžiausių XIX a. gamtos tyrinėtojų Louis Henri Bojanus imigracijos į Lietuvą atvejis tai buvo vienas iš talentingų žmonių, atvykusių į mūsų kraštą dėl nesibaigiančių Prancūzijos Revoliucijos konfliktų. Jis pasirenka Vilnių vieną iš carinės Rusijos kosmopolitinių miestų ir gavęs darbą Vilniaus universitete, pasiekia karjeros aukštumas. Bojanus Lietuvoje buvo vertintas ir kaip mokslininkas, ir kaip pedagogas, galiausiai tapęs rektoriumi. Pranešime buvo galima jausti nostalgiją dėl Napoleonmečiu prarasto Prancūzijos talento. Dr. Linas Venclauskas (VDU) skaitė pranešimą apie Kauną Napoleono karų metu. Yra žinoma, kad Kaune įvyko Napoleono kariuomenės persikėlimas per Nemuną. Imperatorius tikėjosi, kad kariniai veiksmai prasidės iškart po persikėlimo,
/ 2010 rugsėjis/ Nr. 6 /139/ v d u konferencija 13 tačiau to nesulaukė. Pagrindine to priežastimi pranešėjas įvardija nepalankias oro sąlygas (tuo metu kilo stipri audra, oras smarkiai atšalo). Kita vertus, šis kraštas buvo armijai nežinomas: anot L. Venclausko, Napoleonas įsivaizdavo, kad Indija yra kažkur čia pat Lietuvos. Taigi Kauną kariuomenė pereina tyliai ir ramiai kaip tranzito tašką. Pasiekus Vilnių, prireikė keturių dienų mūšio, kad miestas būtų okupuotas. Dėl kilusio pasipriešinimo Napoleonas kreipėsi į universiteto bendruomenę, kad išsiaiškintų kaip reaguojama į jo kariuomenę. Nors dauguma vilniečių Napoleono laukė kaip išvaduotojo, tačiau to meto žmonių viltys buvo bergždžios, nes, kaip teigia įvykio amžininkai, Napoleonas neskyrė lietuvio nuo lenko. Habil. dr. Corine Defrance (Centre National de la Recherche Scientifique) savo pranešime Raymond Schmittlein ir Napoleono žygio Lietuvoje atsiminimai pristatė 1937 m. organizuotų minėjimus, skirtus 125-osioms Napoleono persikėlimo per Lietuvą metinėms. Buvo aptarti Prancūzijos ir Lietuvos santykiai 1930 m., bandyta paaiškinti, kokių politinių motyvų vedama Paryžiaus ir Kauno valdžia tais pačiais metais surengė bendrą paminėjimą. Taip pat Žemaičiai jau nuo XVIII a. buvo įsivaizduojami esantys pusiau žmonės, pusiau žvėrys, gyvenantys miške. buvo nurodyti du veiksniai, skatinę šį įvykį: įtakos turėjo tai, kad didžioji Lietuvos gyventojų dalis šiltai sutiko Napoleoną ir jo armiją, o taip pat ir faktas, jog 1812 m. liepos pirmąją imperatorius paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Pranešimo metu nepamiršta atskleisti Raymond Schmittlein indėlio organizuojant paminėjimą pirmasis prancūzų lektorius Kauno universitete buvo pagrindinis iniciatorius ir varomoji jėga. Doc. Genovaitė Dručkutė (VU) pateikė intriguojantį pranešimą apie Prancūzijos, prancūzų ir jų santykius su lietuviais Jozefo Franko Memuaruose. Šiuose atsiminimuose minima Napoleono Bonaparto asmenybė, reprezentuojanti Prancūziją, imperijos politiką 1796 1817 m. Įdomu tai, kad J. Frankas sukuria kintantį Napoleono ir jo armijos portretą ir, deja, dažniau iš neigiamos pusės. Bonapartas sugeria neigiamą charakteristiką ne tik tada, kai 1812 m. pralaimi Rusijos Imperijai ir nepateisina lietuvių vilčių, bet tada, kai yra lyginamas su caraičiu Aleksandru laikomu tobulu imperatoriumi, kūrusiu kultūrinį gyvenimą Vilniuje. J. Franko Memuaruose išryškėja švietimo epochos idėja, jog pažanga pasiekiama ne revoliucijomis, bet naudingu, kurti leidžiančiu darbu. Prof. Thierry Laurent (Université Paris IV) paminėjo, kiek XIX a. Prancūzija žinojo apie Lietuvą ją garsino A. Mickevičiaus paskaitos, F. de Sosiūro tyrinėjimai ar Napoleono armijos prisiminimai apie egzotišką kraštą. Taip pat buvo pristatytas P. Merimée, domėjęsis žemaičių tarme, pagonybe. Novelės Lokys autorius ima rašyti apie Lietuvą šalį, kuri kalba senąja kalba, savo kūrinį padabina lietuviškais žodžiais (tokiais kaip Gediminas, Vilnius ar Raseiniai), įtraukia apeigas, ritualus ir gamtovaizdžius, panašius į tuos, kurie pavaizduoti A. Mickevičiaus poemoje Ponas Tadas. Šypseną kelia tai, kad P. Merimée, būdamas vertėju iš rusų kalbos, lietuvius laiko slavais, mano, kad XIX a. dar neišversta Biblija. Primityvizmu ir mistifikacija paremtoje novelėje Lokys susimaišo fantazija su realybe bei išryškėja žmogaus ir žvėries ryšys. Konferencijos metu bene daugiausiai diskusijų sukėlė doc. Rūsčio Kamuntavičiaus (VDU) pranešimas, kuriame atskleista, kaip atrodė XIX a. pabaigos žemaičiai prancūzo keliautojo akimis. Šia tema pranešėjas pristatė stereotipus apie Lietuvą kaip nepažintą kraštą ir pateikė itin įdomių faktų: pavyzdžiui, apie tai, kad žemaičiai jau nuo XVIII a. buvo įsivaizduojami esantys pusiau žmonės, pusiau žvėrys, gyvenantys miške. Pranešimo autoriaus manymu, Žemaitija buvo laikoma labiausiai atsilikusia Lietuvos dalimi taip buvo manyta dėl pagonybės apraiškų ir krašto nepažinumo, nes į Žemaitiją buvo vykstama rečiausiai. Anot pranešėjo, užsieniečiams negatyvų požiūrį kėlę miškų ir pelkių vaizdai, XIX a. antrojoje pusėje kelia nuostabą ir pasigėrėjimą. Dėl to pradėta domėtis mūsų krašto tautosaka ir kultūra, o svarbiausia lietuvius imama skirti nuo lenkų ir baltarusių. Prof. Irena Buckley aptarė lietuvių keliautojų įspūdžius. Pagrindinių XIX a. kelionių į užsienį tikslas buvo pamatyti Paryžių. Tai lėmė Prancūzijos, kaip kultūros šalies įvaizdis. Lietuvos aristokratams Paryžius buvo gerai žinomas iš keliautojų pasakojimų, literatūros, todėl Prancūzijos susikurtas vaizdinys buvo itin teigiamas. Būtent dėl tokio šalies išaukštinto įsivaizdavimo mūsų keliautojams teko dažniausiai nusivilti išvydus reginį savomis akimis. Lietuvius šokiravo purvinos gatvės, klestinti prostitucija, miesto elgetos, skurdo ir prabangos kontrastas. Taip pat stebino architektūra bei aukštas mokslo ir kultūros lygis, nors Paryžiuje sutikti neišsilavinę žmonės susilaukdavo kur kas įspūdingesnių aprašymų nei išsilavinusieji. Dar vienas įdomus kelionių aprašymo aspektas yra tai, kad lietuviai rašė vedami švietėjiškų tikslų, o prancūzai romantizmo įtakos. Tai lėmė daug objektyvesnį lietuvių kelionių aprašymo stilių negu prancūzų. Taigi XIX a. susiformavęs Prancūzijos vaizdinys buvo stipri atsvara savam identitetui stiprinti. Napoleonas, perėjęs Vytauto Didžiojo tiltą, simboliškai sujungė Lietuvos ir Prancūzijos kultūras. XIX a. užsimezgę šilti tarptautiniai santykiai atspindėjo ir šiandieninės konferencijos metu, kurios dalyviai sutarė netrukus ir vėl susitikti. Rūta Baltušienė Neringa Butnoriūtė Justina Sidorevičiūtė VMU International Lithuanian But Not Narrow-Minded Though the idea and practice of active opposition to unwanted oppression is as old as history, the term resistance has come particularly into vogue in the 20th century to denote organized underground activity, both peaceful and violent, directed against a foreign occupying power or domestic tyranny. In the context of Lithuania, it is most often applied to the opposition manifested by the Lithuanian people to the series of foreign military occupations that began in the summer of 1940. Mykolas DRUNGA Our university has been international right from the very beginning (1920-22). Not only had all of VMU s earliest professors gotten their higher education at foreign (and not just Russian!) universities, but some of the most illustrious ones hailed from foreign countries themselves. These included two Swiss nationals, the literary scholar Joseph Ehret (who Lithuanianized his name to Juozas Eretas) and the linguist Alfred Senn (whose son, the U. S. historian Alfred Erich Senn, annually comes to VMU to lecture here); the Finnish-born philosopher of Swedish and German descent, Vasily Sesemann (Vosylius Sezemanas); and the Russian-born historian of culture and art, Lev Karsavin (Levas Karsavinas). Virtually all of them, despite their different nationalities, had been strongly influenced by French and German culture. Because they chose to learn Lithuanian (and highly successfully, no less) as well as to devote a large portion of their life and work to Lithuania (VMU in particular), they and their many students helped imbue the Baltic country s life with an authentic Western spirit. One of the students was Adolfas Damušis (1908-2003). In 1934 he graduated from VMU s Technology Faculty and stayed on to teach there. He got his Ph.D. and became chairman of the Inorganic Chemistry Department in 1940, and from 1942 to 1943 he was dean of the Technology Faculty before it was shut down by the Nazis, who imprisoned him from 1944 to 1945 for his resistance activities. In 1947 Dr. Damušis moved with his family to the United States, where he continued his research and teaching in chemistry. In 1997 he and his wife Jadvyga, an educator, returned to Lithuania, where their community activist daughter Gintė had been in Lithuania s diplomatic service since 1991, last with the rank of ambassador. Returning to the homeland was a logical choice for the Damušiai. They were more than professionals, they were tireless volunteers in Lithuanian community and public service from at least the early the 1930s onwards. It was above all the Roman Catholic Ateitis movement that both Adolfas and Jadvyga enriched with their participation and leadership both in Lithuania before the war and in the exile community thereafter. In 1955 they helped to organize, build, and maintain the associated Dainava youth camp in Michigan to provide young people with a Lithuanian countryside haven away from Lithuania at a time when the country was under Soviet occupation. Professor Damušis also participated in the re-establishment of VMU in 1989 and received an honorary doctorate from it in 1997. In 2008 Gintė Damušytė donated his valuable archives to VMU s Lithuanian Studies Center and Emigration Institute. In August of this year Jadvyga Damušienė passed away and was buried next to her husband in Kaunas. August also saw the passing away of another long-time Ateitis movement activist, Birutė Bublienė, who was heavily involved in organizing the Summer Internship Program at VMU. On a happier note, Ignas Kęstutis Skrupskelis, professor of philosophy emeritus at the University of South Carolina, who occasionally returns to lecture at UVM, recently visited Kaunas to present his book on the history of the Ateitis movement until 1940. He and his sister, Viktorija Skrupskelytė, professor of French at Oberlin College, are, like Professor Damušis, among the prominent Lithuanian-Americans who helped VMU to get on its intellectual feet after 1989. Some of the others include the information scientist Professor Algirdas Avižienis, the literary scholar Professor Bronius Vaškelis, each of whom served as rector of the re-established university, and the sociologist Professor Vytautas Kavolis (1930-1996), whose contributions to social science and Lithuanian cultural studies was the subject of a September seminar at the UVM Lithuanian Studies Center and Emigration Institute.
literatūrinis puslapis / 2010 rugsėjis / Nr. 6 / Auksė Lapinskaitė. Kūrybinis debiutas / psl. 14 Apie save Visiems tiems, kurie kartais bijo apie save galvoti, nedrįsta svajoti... Kalbėkis apie save pirmiausia su savimi. Tik išsakęs visas savo mintis, aiškiai išgirsi tavo viduje tūnantį žmogų... Pradėsiu nuo savęs. Aš! Visų pirma moteris... Man viskas įdomu: kodėl laikrodžio rodyklė sukasi būtent į vieną, o ne į kitą pusę? Kaip veikia hibridiniai varikliai? Nanotechnologijos mane žavi... Naktis man viskas. Gėriuosi žvaigždėmis ir visada užduodu klausimą: Kiek tokių kaip aš stebi mane iš ten? Aš tikiu NSO ir nekenčiu aušros, nes ji atima naktį. Charizmatiški žmonės mane žavi, tik dėl jų pasaulis nenušoka nuo proto. Žinau, kaip atsiranda vaivorykštė ir man to negana... Klaidžioju literatūriniuose labirintuose ir pilstau iš tuščio į kiaurą filosofuodama: tai aš! Ginčai mano stichija, patinka, kai ginčą nutraukia staigus bučinys... Vadovaujuosi Paulo Coelho žodžiais: Kiekvienas turi savo Asmeninę Legendą ir ją turi įgyvendinti. Taip, kiekvienas judame link savo Didžiosios Svajonės pildydami mažąsias. Aš maivausi prieš veidrodį ir kiekvieną dieną sau nusišypsau... Jei kartą žmogus prarado mano pasitikėjimą jo taip ir neatgaus... Nuoširdumas ir jokių veidmainysčių man svarbiausia... Mėgstu stebėti žmones ir spėlioti, kokie jų charakteriai, ir ką jie dirba. Kiekvieną kartą, pamačius automobilio numerius, sugalvoju iš jo raidžių žodį I like it! Būnu maža mergaitė basa taškausi po balas, susivėlus vaikščioju namuose ir ožiuojuosi, kai nepatenkinami mano norai... Gyvenimas didelis iššūkis, tą patyriau ne kartą, gal todėl mane sunku pravirkdyti, nuliūdinti ar įsiutinti... Priešingai lengva: užsiplieskiu kaip degtukas. VDU fotostudijos Taikos bendrabutyje nuotrauka Kalbuosi su gyvūnais, manau visai gerai išeina... Šunys ir katės mieliausi, nors kates laikau aukščiau jos gerbia save. Dainuoju visur ir visada, man tas pats, ką mano kiti... Aš jau dabar dievinu savo būsimus vaikus, žinau, kad jie bus labai laimingi kitokio varianto net nematau... Nesuprantu, kur kartais būnu ir ką veikiu. Kai grįžtu namo, matau, kad daiktai kitose vietose. Tada suvokiu, jog buvau čia užsukusi... Nesivartau ilgai lovoje pabudome ir kelkimės. Gyvenimas man patinka, nes čia yra ką veikti. Žinau, ko noriu, ir tarpinių variantų man nereikia. Niekados iš mano žvilgsnio nespręsk, kokios aš nuotaikos ne tokia jau lengvai perprantama aš. Dievinu staigmenas, bet nustebinti mane labai sunku, tai turi būti kažkas toookio! Nebijau pasenti. Kalbos apie raukšles man kelia šypseną, svarbiausia, kad anūkai sakytų: Mano senelė kiečiausia! Galiu keliauti tuo pačiu maršrutu 100 kartų svarbiausia pastebėti ką nors nauja. Aš dievinu matyti, girdėti ir jausti! Ir dar: Kai tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta tau padeda įgyvendinti šį troškimą (Paulo Coelho). Tad drįskim norėti, o nesėkmės teįkvepia! Auksė Lapinskaitė
sportas / 2010 rugsėjis/ Nr. 6 / Keisčiausios sporto šakos: nuo povandeninio futbolo iki taikinių sprogdinimo Pasaulio čempionate iškovota bronza dar kartą priminė, kad krepšinis Lietuvoje yra antroji religija. Daugelyje kitų pasaulio šalių tokį statusą turi futbolas. Tačiau yra daugybė sporto šakų, kurios ne tik nesulaukia tokio populiarumo, bet ir gali kelti nemažą nuostabą dėl savo pobūdžio. Nerijus BUDRYS Daugeliui iš mūsų yra girdėtas posakis apie žaidimą povandeninėmis šaškėmis, kuris dažniausiai taikomas keista ir beprasmiška veikla užsiimantiems žmonėms. Vis tik iš tikrųjų žaisti šaškėmis po vandeniu ryžosi tik vienas kitas išpopuliarėti norėjęs keistuolis. Užtat povandeninis futbolas ar regbis sparčiai populiarėjančios sporto šakos, pritraukiančios vis daugiau gerbėjų, vyksta turnyrai. O, štai, imtynės po vandeniu jau senokai yra rimta sporto šaka, kurios čempionatai rengiami kartu su plaukimo pirmenybėmis. Beje, šią vasarą Lietuvos atstovė imtynių po vandeniu Pasaulio čempionate iškovojo bronzos medalį. Kad, atrodo, egzotiška sporto šaka gali greitai tapti įprasta ir visuotinai pripažinta, rodo kerlingo (akmenslydžio) pavyzdys. Vos prieš porą dešimtmečių niekas apie šį žaidimą nebuvo girdėjęs, o šiuo metu tai yra oficiali Žiemos olimpinių žaidynių sporto šaka. Olandija krepšinio šalis? Olandijoje žaidžiamai krepšinio atmainai korfbolui tokia staigi sėkmė greičiausiai negresia, tačiau ši sporto šaka taip pat populiarėja. Praeito šimtmečio pradžioje Olandijoje sukurtas žaidimą jau žaidžiamas daugiau kaip penkiasdešimtyje šalių, daugiau kaip trisdešimt metų rengiami jo Pasaulio čempionatai. Pagrindiniai skirtumai nuo krepšinio lankas yra tvirtinamas tiesiai prie stulpo be lentos ir tinklelio. Komandose, kurias sudaro po keturis žaidėjus, kartu rungtyniauja ir vyrai, ir moterys. Kamuolys labiau panašus į futbolo, o ne krepšinio. Įdomu, kad korfbolas, kitaip nei tikrasis krepšinis yra labai populiarus Olandijoje. Nors ši sporto šaka jau ne vieną dešimtmetį praktikuojama ir kitose pasaulio šalyse, kol kas planetos pirmenybėse olandus pavyko nukarūnuoti tik vieną kartą, ir tai padarė jų kaimynai belgai. Šachmatboksas Atrodo, kad olandai linkę savaip interpretuoti ne tik krepšinį. Nes šios tautos atstovas Ipė Rubingas praeito šimtmečio pabaigoje sugalvojo sujungti tokias, rodos, nesuderinamas sporto šakas kaip boksas ir šachmatai. Varžovai susiremia iš 11 raundų sudarytoje kovoje, per kurią keturias minutes žaidžia šachmatais, po to eina tris minutes pasiboksuoti ir tai tęsiasi iki pat varžybų pabaigos. Laimėtojas gali būti paskelbtas po nokauto, šacho ir mato arba teisėjo sprendimo, kai vieno iš oponentų šachmatų partija užtrunka ilgiau nei dvylika minučių (čia yra žaidžiami greitieji šachmatai). Kolumbiečiai sprogdina taikinius Užtat Kolumbijoje yra žaidžiamas, ko gero, mažiausiai su bet kuria kita sporto šaka susijęs sportinis žaidimas: metalinį 2 kilogramų svorio diską reikia pataikyti į sprogmenų prikrautą dėžę, kuri nuo smūgio sprogsta. Tačiau nieko keisto, kad žmonės užsiima tokia sporto šaka, žinant, jog net ir Olimpinėse žaidynėse kažkada buvo tokios rungtys kaip balandžių šaudymas, šuolis į tolį su žirgu arba sinchronizuotas plaukimas solo. Šios sporto šakos buvo pašalintos iš Olimpinių žaidynių, tačiau kiek yra tokių, kurios tikriausiai neturi jokių šansų ten patekti. Pavyzdžiui, statinių, sūrių ar apelsinų ridenimas nuo kalno, žmonų nešimo ar pelkių plaukimo čempionatai. O kur dar tokios su sportu beveik nieko bendro neturinčios varžybos, kaip melagių ar grimasų turnyrai, dilgėlių valgymo, sliekų kasimo čempionatai ar sraigių lenktynės... Iš viršaus į apačią: orfbolo, šachmatbokso ir žmonų nešimo sporto akimirkos. VDU laukiami ne tik krepšininkai Jei esate tokių ar panašių sporto šakų gerbėjai, sunku būtų tikėtis sąlygų treniruotis mūsų Universitete. Tačiau jei užsiimate bet kuria kita pripažinta sporto šaka, kad ir nepatenkančia tarp populiariausiųjų jums vietos VDU Sporto centre tikrai atsiras. Kaip ir kiekvienais metais Sporto centras kviečia studentus aktyviai dalyvauti kūno kultūros ir sporto veikloje. Jau sulaukėme sportininkų, kurie dalyvaus lengvosios atletikos, dziudo, kiokušin karate, krepšinio, stalo teniso, kulkinio šaudymo, futbolo, teniso ir kitose sporto šakose, sakė Sporto centro direktorė Liucija Kalvaitienė. Į VDU sporto centrą kviečiami ne tik tie, kurie sporte siekia aukštų rezultatų ir nori dalyvauti čempionatuose bei turnyruose atstovaudami Universitetą. Didelį dėmesį skiriame sveikatingumui, masiniam sportui, kad studentai gerai praleistų laisvalaikį, patirtų gerų emocijų, stiprintų sveikatą. Dėl to įsigijome dalį naujų įrengimų bendro fizinio rengimo salėse, taip pat buvo atliktas nusirengimo patalpų dalinis remontas, vardijo L. Kalvaitienė. Sporto centro kolektyvas be tradicinių renginių numato vykdyti ir kitokius renginius: 3x3 krepšinio varžybas, vykdyti Sporto dienos renginį universiteto bendruomenei, išrinkti sportiškiausią studentą ar studentę. Džiaugiamės, kad turime nuostabią krepšinio fanų grupę, kuri labai prisidėjo prie krepšininkų laimėjimų. Šiais metais tikimės ir gero universiteto merginų krepšinio komandos žaidimo, tad kviečiame papildyti šios grupės gretas ir aktyviai palaikyti VDU komandas, kviečia VDU Sporto centro direktorė. Sporto centras įsikūręs Draugystės g. 19.
16 p a s k u t i n i s puslapis / 2010 rugsėjis/ Nr. 6 /139/ Kas tai? Siekdama, kad VDU akademinė bendruomenė geriau pažintų Universiteto erdves, VDU laikraščio redakcija skelbia konkursą-mįslę! Ar žinote, kas pavaizduota šioje nuotraukoje? Kokioje VDU erdvėje tai yra? Iš visų teisingai atsakiusiųjų burtų keliu bus išrinktas vienas nugalėtojas, kuriam atiteks įsteigtas prizas. Atsakymus siųskite elektroniniu paštu uvm@fc.vdu.lt iki spalio 15 d. Atsakydami įvardykite nufotografuotą objektą, pastatą ir fakultetą, kuriame jis yra. (Pavyzdžiui: durys į balkoną; Donelaičio g. 52; Humanitarinių mokslų fakultetas). SĖKMĖS! virtualioje erdvėje Vytauto Didžiojo universiteto laikraštis savo skaitytojams siūlo naujovę nuo šiol kviečia skaityti straipsnius bei aktyviai dalyvauti laikraščio kūrimo procese ir virtualioje erdvėje. Interneto svetainėje www.vdu.lt/uvm suteikiama galimybė perskaityti laikraščiuose publikuotus tekstus bei rašyti komentarus, peržvelgti laikraščių apžvalgas, rasti Universitas Vytauti Magni numerius pdf formatu, siūlyti aktualias, įdomias, vertas plačios auditorijos dėmesio temas, rašyti straipsnius, teikti kūrybą, fotografijas ir visa kita, kas galėtų sudominti auditoriją bei praplėsti skaitytojų akiratį. Laikraščio redakcija laukia Jūsų atsiliepimų, nuomonių, pasiūlymų, straipsnių, fotoreportažų, kūrybos.