VIDUTINĖ SVEIKO GYVENIMO TRUKMĖ POPULIACIJOS SVEIKATOS BŪKLĖS VERTINIMO INDIKATORIUS

Visuomenės sveikata literatūros apžvalgos VIDUTINĖ SVEIKO GYVENIMO TRUKMĖ POPULIACIJOS SVEIKATOS BŪKLĖS VERTINIMO INDIKATORIUS Jovita Margienė 1, Romualdas Gurevičius 2 1 STADA-Nizhpharm-Baltija, 2 Higienos instituto Sveikatos informacijos centras Santrauka Straipsnyje apžvelgiami sveikatos būklės vertinimo rodikliai, vidutinės būsimos sveikatos tyrimai pasaulyje ir Lietuvoje, pabrėžiant paradoksą, kad daugelyje pasaulio populiacijų sveikata yra matuojama rodikliais, kurie atspindi ne sveikatą, o jos trūkumą (sergamumą, mirtingumą, ligotumą, invalidumą). Pasaulinės literatūros kontekste atskleidžiami naujausi tyrinėjimai, siūlant alternatyvius tradiciniams vertinimo indikatorius. Nuodugniai gvildenama šios reliatyviai naujos srities terminologijos, sąvokų kilmė, jų svarba, vaidmuo ir palyginamumo problema. Detalizuojama pasaulyje dažniausiai taikoma Sullivano metodologija vidutinei būsimos sveikatos trukmei nustatyti bei demonstruojami šalių, naudojančių šiuos rodiklius, indikatoriai. Straipsnyje gvildenama neįgalumo klasifikacija ir vertinimas bei šių veiksnių galima įtaka skaičiuojant vidutinės būsimos sveikatos rodiklius. Raktažodžiai: vidutinė gyvenimo trukmė, vidutinė būsimos sveikatos trukmė, senėjimas, indikatoriai. ĮVADAS Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) sveikatą apibrėžia kaip visišką fizinės, dvasinės, socialinės gerovės būseną, o ne tik ligos arba negalios (invalidumo) neturėjimą [1]. Remiantis tuo, sveikatą galima įvardyti kaip žmogaus fizinės, dvasinės, socialinės aplinkos pusiausvyrą, suderintą su visapuse funkcine veikla. Sveikata pagrindinė prasmingo ir kokybiško gyvenimo sąlyga, kurią lemia daugybė veiksnių: vidinė darna, socialinė parama, pasitikėjimas savimi ir kt. Sveikata nėra vien tik nepalankių nevaldomų išorinių aplinkybių pasekmė arba auka. Literatūros duomenys rodo, kad tai nėra nauja koncepcija. Romėnai buvo pirmieji, pasakę palinkėjimą: < > ut sit mens sana in corpore sano [24, p. 211]. Analizuojant sveikatos vertinimą, reikėtų prisiminti antikinę Graikiją, kur kūrėsi vakarietiška civilizacija. Tipiškas Homero herojus melsdavosi už dievo garbę, už ilgą gyvenimą arba bent jau už mirtį be skausmo [24]. Tačiau vėliau, V ir VI a. prieš Kristų, visi filosofai pripažino sveikatą kaip vieną didžiausių žmogaus turtų. Įrodymų yra daugybė: Didžiausia dovana mirtingajam būti Adresas susirašinėti: Jovita Margienė, STADA-Nizhpharm-Baltija, Goštauto g. 40A, 01112 Vilnius. El. p. jovita.margiene@stada.lt sveikam. Veikale Dialogas, priskirtame Platono plunksnai, yra pasakyta, kad geriau turėti mažiau pinigų, bet būti sveikam nei sirgti, turint didžiųjų karalių gerovę... [24, p. 205]. Vertinant vienos ar kitos populiacijos sveikatą, vis dar susiduriama su paradoksu dažniausiai vertinami ne sveikatos būklę charakterizuojantys rodikliai, o priešingai, jos trūkumą atspindintys požymiai. Tam tikslui dažniausiai naudojami PSO rekomenduoti medicinos statistikos rodikliai (mirtingumas, sergamumas, invalidumas), atskleidžiantys patologiją. Jie sudaryti remiantis biologine sveikatos ir ligos samprata. Tai biomedicininiai (paremti objektyviu moksliniu požiūriu) sveikatos rodikliai. Integruotu gyventojų sveikatos vertinimo matu laikoma vidutinė būsimo gyvenimo trukmė (VGT) [17]. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, VGT didėja. Mūsų šalies gyventojų VGT 1998 m. buvo 71,78 metų (vyrų 66,50 metų, moterų 76,87 metų), 1999 m. 72,33 metų (vyrų 67,07 metų, moterų 77,41 metų) [19]. Tobulėjant medicininėms technologijoms, prailginamas lėtinėmis ligomis sergančių asmenų gyvenimas, išsaugoma ligotų žmonių gyvybė. Mažėjant mirtingumui, VGT ilgėja, nors sergamumas lėtinėmis ligomis ir su jomis susijęs neįgalumas (invalidumas) didėja. Ilgesnis amžius per se lemia blogesnę gyvenimo kokybę senatvėje. Tradiciniai sveikatos vertinimo būdai (mirtingumo, sergamumo rodikliai, vidutinė būsimo gyvenimo trukmė) neatspindi populiacijos realios sveikatos 2010/2(49) 9

literatūros apžvalgos Visuomenės sveikata būklės, gyvenimo kokybės (ypač senatvėje), neparodo skirtumų tarp atskirų socialinių-ekonominių grupių. Lietuvos sveikatos programos 4.3.1 skyriuje Sveikatos ir sveikatos priežiūros skirtumai iškeltas tikslas: Iki 2010 m. sumažinti sveikatos ir sveikatos priežiūros skirtumus tarp skirtingų socialinių-ekonominių gyventojų grupių 25 proc. Šiam tikslui įgyvendinti siūloma rasti naujus indikatorius, kuriais remiantis būtų galima įvertinti šiuos skirtumus [9]. Sveikatos rodikliai, priklausantys nuo socialinių, kultūrinių, ekonominių aplinkybių, pagrįsti ne vien tik objektyviu, bet ir subjektyviu sveikatos vertinimu. Jie atspindi ne vien gyvenimo trukmę, bet ir kokybę, todėl yra vadinami sociomedicininiais. Gyvenimo kokybė nulemia pasitenkinimo gyvenimo aplinkybėmis laipsnį, gerovės suvokimą, tai bendro savo vertės jausmo išraiška. Ne visada negalavimą sukelia patologiniai organizmo sutrikimai žmogus gali jaustis blogai, nors objektyvios patologijos nerandama. Lygiavertis sveikatos matavimo pagrindas yra ne tik gydytojo, bet ir paciento nuomonė apie savo sveikatą, kurią vertindami žmonės išreiškia savo požiūrį sveikatos / ligos, kaip proceso, atžvilgiu. Neretai subjektyvius veiksnius, nemalonius išgyvenimus, nesėkmes žmogus suvokia kaip blogą bendrą savijautą ir, į tai atsižvelgdamas, vertina savo sveikatą. Dėl įvairių psichologinių, socialinių veiksnių atsiradę sutrikimai ne visada iš karto pasireiškia somatiniais požymiais [11]. Daug jautresnis ir dažniau naudojamas indikatorius, vertinant populiacijos sveikatos būklę, yra vidutinė būsimos sveikatos trukmė (VST) (angl. healthy expectancy, HE). Vidutinės būsimos sveikatos trukmės vertinimo rodikliai (pvz.: vidutinė sveiko būsimo gyvenimo trukmė (VSGT), vidutinė būsimo gyvenimo trukmė be neįgalumo, invalidumo (VGT be neįgalumo) ir kt.) yra informatyvesni už mirtingumo, sergamumo rodiklius tose šalyse, kuriose yra žemas mirtingumas, aukštas sergamumo lygis, o pati populiacija sena. VST rodiklis nustatomas remiantis išgyvenamumo lentelėmis ir gyventojų dabartine sveikatos būkle (pvz.: VSGT remiantis subjektyviu savo sveikatos vertinimu, VGT be neįgalumo neįgalumo paplitimu, išreikštu proporcija). Vidutinės būsimo gyvenimo trukmės pokyčiai: priežastys, ateities prognozės Nuo XVIII a. iki mūsų dienų VGT padidėjo vidutiniškai nuo 25 iki 75 metų. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje didelė grupė JAV mokslininkų teigė, kad apie 2020 m. žmogaus gyvenimas pailgės dar 50-čia metų. 8-ąjį dešimtmetį žinomi buvusios TSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos) demografai pranašavo, kad iki 2000 m. VGT bus 80 85 metai, bet prognozės ne visai išsipildė. Pastaraisiais metais kai kuriose šalyse (pvz., Ukrainoje) VGT netgi mažėja. Tačiau taip plačiai pasaulyje analizuojamas skaičiais išreikštas (arba kiekybinis žmogaus amžiaus įvertinimas) neturi reikšmingos prasmės. Dažniausiai VGT lemia gyvenimo kokybė (darbo ir buities sąlygos, mityba, fizinis aktyvumas, sveikatos apsauga ir kt.); 8 10 proc. gyvenimo ir sveikatos trukmė priklauso ir nuo vidinių biologinių veiksnių (yra biologinė siena, endogeninis senėjimas), kurie neišvengiamai nulemia mirtį [7]. Ilgaamžiškumas pastovaus ir reikšmingo mirtingumo mažėjimo, prasidėjusio 1950 1960 m., rezultatas. V. Kannisto (1994) teigimu, nuo 1960 m. labiausiai išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, išskyrus Rytų Europą, 80 99 metų žmonių mirtingumas mažėjo: apie 1 2 proc. per metus moterų ir 0,5 1,5 proc. vyrų. Iki 1960 m. šis progresas pasiektas kontroliuojant infekcines ligas ir sumažinus kūdikių mirtingumą. 1970 1980 m. labiausiai susirūpinta širdies ir kraujagyslių ligomis bei vėžiu. Augant VGT ir mažėjant mirtingumui, didėjo sergamumas ir neįgalumas (invalidumas) senatvėje. Pasiūlytos skirtingos hipotezės, kuriomis bandoma paaiškinti VGT didėjimą. Optimistai teigė, kad ilgesnį VGT lemia sumažėjęs sergamumas arba sergamumo kompresija dėl pagerėjusios profilaktikos sveikatos apsaugos srityje taigi žmonės gali tikėtis ilgiau ir sveikiau gyventi. Kiti aiškino, jog mirtingumo sumažėjimas ir VGT ilgėjimas vyko ne dėl sumažėjusio sergamumo, bet dėl išaugusio ligotumo (t. y. daugėja blogą sveikatą turinčių žmonių, kurių VGT ilgesnė). Dėl tos priežasties pranašaujama psichinių sutrikimų ir lėtinių ligų pandemija ir manoma, kad sergamumo ekspansija gali nulemti, jog VGT išaugs iki 100, o gal ir iki 150 metų. Kiti autoriai siūlo šiuos abu teiginius sujungti, nurodydami, kad VGT pailgėjo dėl padidėjusio mirtingumo ir sergamumo sunkiomis ligomis ir kartu paplitusio ligotumo lėtinėmis ligomis [2]. Kaip iš tikrųjų bus ateityje? Tai aštrių pasaulio mokslininkų debatų objektas. Amerikiečiai prognozuoja, kad eliminavus lėtines ligas, išaugs VGT be neįgalumo, jeigu VGT nesikeis. Tokiu atveju asmuo mažiau būsimo savo gyvenimo metų praleis su neįgalumu įvyks sergamumo kompresija. Kitokia situacija būtų, pvz., eliminavus vėžį, tada, sumažėjus neįgalumui, padidėtų ne tik VGT be neįgalumo, bet ir 10 2010/2(49)

Visuomenės sveikata literatūros apžvalgos bendra VGT. Eliminavus letalinius susirgimus, išaugtų bendra VGT dėl sumažėjusio mirtingumo, tačiau sergamumas lėtinėmis ligomis nepasikeis, todėl įvyks sergamumo ekspresija [4]. PSO pabrėžia svarbą numatyti, kokiu greičiu ir kaip kis neįgalumo paplitimas. Jeigu jis augs labai greitai, tai turėsime katastrofinį neįgalumą, o jeigu palaipsniui tai progresuojantį. Demografinio senėjimo problema Didėjanti būsimo gyvenimo trukmė ir laimėjimas, ir problema, nes visuomenė nespėja prisitaikyti prie gausėjančios vyresnio amžiaus žmonių grupės reikmių. Paskutinėse PSO rekomendacijose, analizuojant bet kokius demografinius rodiklius, rekomenduojama pratęsti iki šiol naudojamą 85 ir vyresnių žmonių amžiaus intervalą į 85 89, 90 94, 95 99 ir 100 ir vyresnių amžiaus grupes, pabrėžiant, jog šios grupės amžiaus žmonių yra gana daug, o mes apie juos žinome labai mažai. Ši taisyklė taikytina ir sergamumo, ligotumo ir mirtingumo rodiklių analizei. Dėl nuo 1950 m. sparčiai ilgėjančios vidutinės būsimo gyvenimo trukmės, sumažėjusio mirtingumo kai kuriose Pietų Europos šalyse (pvz.: Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje, taip pat Japonijoje) dauguma gyventojų yra 65 metų amžiaus ir vyresni. Daugėja ilgaamžiškumo atvejų šalyse, kuriose išplėtota ekonomika (pvz., Italijoje 13,56 šimtamečiai tenka 100 tūkst. gyventojų, Japonijoje 11,0 vyrų ir 28,2 moterų 100 tūkst. 65 metų ir vyresnių gyventojų). Prognozuojama, kad Amerikoje absoliutus skaičius senų žmonių padidės. 65 metų ir vyresnių asmenų populiacija nuo 35 mln. 2000 m. išaugs iki 78 mln. 2050 m. Tarp jų 85 ir vyresnių žmonių skaičius padidės nuo 4 mln. 2000 m. iki 18 mln. 2050 m. [4]. 1998 m. spalio 19 20 d. Paryžiuje įvykusiame Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) 17 suvažiavime Švietimo, darbo ir socialinių reikalų valdyba (DEELSA/ELSA) paskelbė 1994 1996 m. VGT duomenis: 65 metų vyro VGT 81 metai, 65 metų moters 84 metai, t. y. 65 metų asmenims VGT vidutiniškai buvo lygi 14 16 metų vyrams ir 18 19 metų moterims [5]. Žemiausia iš OECD šalių pagyvenusių žmonių VGT buvo kai kuriose Rytų Europos valstybėse: Čekijoje 12,8 vyrams, 16,4 moterims; Vengrijoje 12,1 vyrams, 15,8 moterims; Lenkijoje 12,9 vyrams ir 16,6 moterims; taip pat Korėjoje 13,2 vyrams ir 16,9 moterims; Airijoje 13,5 vyrams, 17,1 moterims. Aukščiausia Japonijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Skandinavijos valstybėse. Buvo pastebima, kad vyrų gyvenimo trukmė ir ilgaamžiškumas auga sparčiau nei moterų [5]. Pastaraisiais dešimtmečiais visuomenė daug dėmesio skiria socialiniams, politiniams, moksliniams tyrimams, susijusiems su gyventojų senėjimu. Jau daugelis Vakarų Europos valstybių susidūrė su senėjimo proceso pasekmėmis (pvz., pensijų reformos). Didėjant pagyvenusių neįgalių žmonių skaičiui bendruomenėje, didėja visuomenės išlaidos. Priklausomų pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūrai skirtos bendros išlaidos įvertinamos nuo 1 iki 3 proc. bendro nacionalinio produkto (BVP). Jungtinėse Amerikos Valstijose pagyvenusiems žmonėms išleidžiama daugiau nei trečdalis sveikatos apsaugai skirtų lėšų [4]. Ne tik ilgo, bet ir sveiko, kokybiško gyvenimo po 65 metų perspektyvas svarsto ne tik mokslininkai, medikai, bet ir į bendrijas susibūrę patys vyresnio amžiaus žmonės. Terminas sėkminga senatvė apima visa tai, kas pozityvu ir pageidaujama senstant. Iškyla kriterijų problema: vieni sėkmingą senėjimą vertina pagal širdies kraujagyslių ir plaučių funkcijų sutrikimų nebuvimą, kiti pabrėžia, jog svarbu tai, kaip sugebama atlikti kognityvines ir intelekto užduotis. Galioja principas, kad kuo aukštesnis funkcionavimo arba atlikimo lygis, tuo sėkmingesniu laikomas individas. Sėkmingą senatvę galima apibrėžti ir kaip subjektyvų psichologinį asmens išgyvenimą. Šis požiūris grindžiamas supratimu, kad svarbiausia ne ką veiki arba ko pasieki gyvenime, bet kaip tai priimi ir išgyveni. Norint įvertinti populiacijos gyvenimo kokybę, sveikatos būklę, pasitenkinimo savimi laipsnį (ypač pagyvenusių ir senų žmonių), skaičiuojami vidutinės būsimos sveikatos rodikliai. Vidutinė būsimos sveikatos trukmė Vidutinė būsimos sveikatos trukmė (VST) vidutinis metų skaičius, kuriuos žmonės (tam tikra gimusiųjų karta) išgyventų būdami geros sveikatos. Tai tarptautinis indikatorius, kuris vis dažniau naudojamas ne tik įvertinti populiacijos fizinę, protinę sveikatos būklę, bet ir stebėti populiacijos sveikatos būklės pokyčius per laiką. VST yra vertingas siekiant įvertinti sveikatos programų, kurios orientuotos ne į mirtingumo priežasčių kontrolę, bet į neįgalumą sukeliančių rizikos veiksnių prevenciją, veiksmingumą. Rodiklis svarbus tose šalyse, kuriose žemas mirtingumas ir aukštas sergamumo lygis [2]. 2010/2(49) 11

literatūros apžvalgos Visuomenės sveikata Jau 1970 1980 m. mokslininkai pripažino, kad populiacijos sveikatos būklei įvertinti nepakanka sergamumo ir mirtingumo duomenų. VST, kaip integruoto sveikatos indikatoriaus koncepciją, pirmasis 1964 m. pasiūlė B. S. Sandersas. D. F. Sullivanas 1971 m. pateikė paprastą VST skaičiavimo metodiką, parodančią, kiek žmogus gali tikėtis ateityje praleisti metų, turėdamas gerą sveikatą arba be neįgalumo. Taikant Sullivano metodą, savo sveikatos vertinimas integruotai atspindi ir trumpalaikius, ir ilgalaikius sveikatos sutrikimus. Ši VST skaičiavimo metodika taikoma plačiausiai [20]. Vidutinės būsimos sveikatos skaičiavimo metodika: Sullivano metodas Sullivano metodas paremtas duomenimis apie esamą sveikatos būklę ir mirtingumą įvairiose amžiaus grupėse. Atskaitos taškas yra išgyvenamumo (mirtingumo) lentelės tiriamoje populiacijoje pagal lytį. Jos sudaromos penkerių metų trukmės amžiaus grupėms. Nustatomas L x vidutinis išgyvenusių nuo x iki x + 1 metų žmonių skaičius, T x bendras kartos išgyventų metų skaičius. Remiantis skerspjūvio tyrimo (cross sectional) analizės duomenimis apie nesveikatos paplitimą, sudaromos naujos L xs serijos (atimami metai, kai kohorta praleido turėdama blogą sveikatą / būdama nesveika ) ir apskaičiuojamas visos kartos sveikų išgyventų metų skaičius T xs ; T xs padalijus iš išgyvenusių tos kartos asmenų skaičiaus l x, gaunamas VSGT ir VGT be neįgalumo [3]. VST paskaičiavimo išeities taškas išgyvenamumo lentelės ir blogos sveikatos / nesveikatos paplitimas tiriamojoje populiacijoje. Pasitelkiant išgyvenamumo lenteles apskaičiuojamas VGT. Tai vidutinis metų skaičius, liekantis gyventi asmenims, sulaukus tam tikro amžiaus, jeigu išliktų esamo periodo mirtingumo lygis [17]. Šiam rodikliui neturi įtakos faktiška gyventojų amžiaus struktūra, o jo absoliutinė reikšmė daugiausia priklauso nuo vaikų ir darbingo amžiaus žmonių mirtingumo. Jis skaičiuojamas sudarant išgyvenamumo lenteles pagal įvairaus amžiaus žmonių mirtingumo rodiklius. Žymimas e x vidutinė būsimo gyvenimo trukmė. Daroma prielaida, kad įvairių amžiaus grupių mirtingumas yra nekintantis. VGT negalima tapatinti su vidutiniu mirusiųjų amžiumi. Yra keletas skirtingų mirtingumo lentelių sudarymo metodų. Šių metodų skirtumas paremtas q x nustatymu: q x tai tikimybė numirti nuo x iki x + 1 metų (tai mirusiųjų dalis iš visų to amžiaus žmonių grupės). Įvairiose pasaulio šalyse taikomi skirtingi metodai, todėl sudėtinga vertinti VGT kaip grynų absoliučių skaičių interpretaciją. Vidutinės sveikatos trukmės klasifikacija. REVES organizacija Pasaulyje VST koncepcija iki šiol dar nebuvo visiškai ištobulinta. Literatūroje galima rasti įvairių VST indikatorių, kurie neišsamiai apibrėžti ir suklasifikuoti. Jau 1970 1980 m. daugelis mokslininkų pripažino, kad populiacijos sveikatos būklei geriau įvertinti būtina rasti naujus sveikatos indikatorius. Tuo tikslu, vadovaujant prancūzų demografui J. M. Robine ui, 1989 m. įkurtas tarptautinis vidutinės būsimos sveikatos mokslinių tyrinėjimų tinklas REVES organizacija 1. Ši organizacija sudaryta iš grupės mokslininkų ir politikų, tarp kurių yra demografų, epidemiologų, gerontologų, sociologų, psichologų, visuomenės sveikatos specialistų, sveikatos apsaugos politikų ir ekonomikos specialistų, medikų, biologų, statistų. REVES organizacijos dalyvių skaičius nuo jos įkūrimo padidėjo nuo 48 dalyvių iš 8 valstybių iki 150 mokslininkų iš 30 valstybių (1998 m.). 1989 m. Kvebeke (Kanada) įvykusiame pirmame susirinkime dalyvavo Australija, Kanada, Danija, Prancūzija, Olandija, USA, Šveicarija, Jungtinė Karalystė. Susitikimai organizuojami kasmet skirtingose valstybėse. Paskutinis 22 susitikimas įvyko šiemet, 2010 m. gegužės 19 21 d., Havanoje. REVES pagrindiniai tikslai ir veiklos kryptys vertinti visuomenės sveikatos pokyčius, lyginti ir interpretuoti VST (HE) rezultatus, remti VST skaičiavimus ir visuomenės sveikatos programų planavimą, standartizuoti duomenų rinkimo metodus ir VST skaičiavimo procedūras [18]. 1990 m. Ženevoje (Šveicarija) REVES grupės susitikime buvo nutarta skaičiuojant VST remtis Tarptautine nedarbingumo, neįgalumo ir invalidumo klasifikacija (ICIDH) [16]. Vėliau ši organizacija pasiūlė klasifikacijos sistemą, kuri skyrėsi nuo ICIDH. Išskirti šie VST tipai: vidutinė būsimo gyvenimo trukmė be neįgalumo VGT be neįgalumo (angl. Disability-free life expectancy, DFLE); vidutinė būsimo gyvenimo trukmė be visiškos negalios VGT be visiškos negalios (angl. Handicap-free life expectancy, HFLE); vidutinė sveiko būsimo gyvenimo trukmė VSGT (angl. Healthy life expectancy, HLE), kuri paremta respondentų subjektyviu savo sveikatos vertinimu. 1 Pranc. Reseau esperance de vie en sante; angl. International Network on Health Expectancy Tarptautinis vidutinės sveikatos trukmės tinklas. 12 2010/2(49)

Visuomenės sveikata literatūros apžvalgos VST tyrimų sąvokų vartosenos problemos Pasaulyje atliekamuose tyrimuose skiriasi subjektyvaus savo sveikatos vertinimo, kurio pagrindu skaičiuojama VSGT, klasifikacija. Dažniausiai naudojami penkių kategorijų (variantų) atsakymai apie savo sveikatą, tačiau jie atliekant atskirus tyrimus įvardijami skirtingai. Bulgarijoje atliktame tyrime nurodyti tokie atsakymų variantai: labai gera, gera, patenkinama, bloga, labai bloga. Lietuvoje subjektyviai jaučiamos savo sveikatos rodiklis pirmą kartą gyventojų tyrimams buvo pritaikytas vykdant 1972 1974 m. PSO organizuotą programą KRIS 2 [8]. Pasiūlyti atsakymų variantai buvo šie: absoliučiai sveikas, geros sveikatos, sveikas, nevisiškai sveikas, serga. Tyrimai buvo kartojami 1984, 1988, 1992, 1994 m. 1997 m. Respublikinis sveikatos mokymo centras, bendradarbiaudamas su Kauno medicinos universitetu ir Vilniaus universitetu, atliko Lietuvos gyventojų sveikatos žinių ir elgsenos tyrimą, kurio rezultatai panaudoti R. Kalėdienės ir J. Petrauskienės darbe. Į tą patį klausimą buvo pateikti tokie atsakymai: labai gera, gana gera, vidutinė, nelabai gera, bloga. Vienuose tyrimuose į nesveikų grupę įtraukiami asmenys, kurie savo sveikatą vertina vidutiniškai, o kituose tokie žmonės priskiriami sveikiems. R. Kalėdienė ir J. Petrauskienė mano, kad savo sveikatą vertinantys vidutiniškai, aiškiai neišreiškia nuomonės apie savo sveikatą, todėl jie negali būti laikomi nesveikais [10]. Bulgarijoje atliktame tyrime bloga sveikata arba nesveikata sujungė respondentus, subjektyviai įvertinusius savo sveikatą kaip patenkinamą, blogą ir labai blogą [16]. Esminis skirtumas yra tarp sąvokų vidutiniška ir patenkinama. Todėl analizuojant duomenis, ypač juos lyginant, atsiranda problemų, nes neaišku, kurią kategoriją reikia pasirinkti. Nesveikatos paplitimas yra esminis dydis, apskaičiuojant VSGT. Lietuvių kalboje nėra tikslių terminų (atitikmenų), įvardijančių anglų kalbos terminą disability ir handicap. Sąvoka handicap lietuvių kalbos žodynuose verčiama kaip kliūtis, apsunkinimas, neįgalumas, negalia ; disability luošumas, nesugebėjimas, neįgalumas; disabled invalidas, suluošintas, neįgalus. Tačiau neįgalumas ir invalidumas tai dvi skirtingos sąvokos. Atliekant tyrimą, sąvokas sunku teisingai įvardyti. Lietuvos Respublikos įstatymuose vartojamų sąvokų žodynas invalidumą apibrėžia kaip tokią kompetentingų įstaigų nustatytą būklę, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai 2 Kaunas Rotterdam Intervention Study. arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų [14]. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija invalidumą apibrėžia taip: tai tokia asmens būklė, kuri atsiranda dėl sudėtingų biologinių ir socialinių veiksnių. O neįgalūs žmonės yra tokie, kurie turi rimtų sveikatos problemų dėl lėtinių ligų, senatvės ir kt. priežasčių, tačiau jiems invalidumas nėra pripažintas; jie naudojasi invalidams teikiamomis lengvatomis. Šios sąvokos paaiškintos labai abstrakčiai. Aiškus tik vienas skirtumas: invalidumas yra pripažintas vienos ar kitos valstybės kompetentingų įstaigų pagal tam tikrą nustatytą tvarką, o neįgalumas ne. 1999 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrų įsakymu (Nr. 196/40) buvo patvirtintos funkcinės būklės, dėl kurių pripažįstama visiška negalia. Funkciniam savarankiškumui įvertinti naudojamas Bartelio (Barthel) indeksas, arba Merilendo bejėgiškumo indeksas. Šio indekso skalė buvo panaudota standartizuotai įvertinti asmenų, sergančių nervų-raumenų, kaulų-raumenų susirgimais, galimybes. Todėl indeksas pirmiausia padeda įvertinti savarankiškumą ir judrumą. Tuo remiantis sąvoka handicap analizuojama kaip judėjimo funkcijos įvertinimas ir lietuviškai verčiama kaip visiška negalia. Siekiant aiškumo tekste dažnai paliekama angliška sąvoka handicap. Tačiau, specialistų nuomone, ypač vertinant funkcinį savarankiškumą kompleksiškai, Bartelio indeksas yra labai subjektyvus. Neįgalumo klasifikacija ir vertinimas Dažnai susiduriama su definicijų, t. y. sąvokų apibrėžimų, susijusių su neįgalumo procesu, skirtumais. Atsirado abejonių ir svarstymų, įvardijant sąvoką sveikas. Ar tai be ligų, ar be invalidumo, ar kokybiškai sureguliuota VGT? Todėl skaičiavimus, apibrėžimus reikia standartizuoti, kad juos būtų galima lyginti tarptautiniu mastu. Įprasti žodžiai yra šie: pakenkimas (angl. impairment), funkcijų apribojimas (angl. functional limitation), neįgalumas, luošumas (angl. disability), negalia, pasunkinimas, kliūtis (angl. handicap). L. M. Verbrugge ir A. M. Jette vartoja tokius apibrėžimus sąvokoms: pakenkimas disfunkcija ir struktūriniai organizmo sistemų pakenkimai; funkcijų apribojimas bazinės fizinės ir protinės veiklos, tokios kaip sugebėjimas vaikščioti, pasilenkti, 2010/2(49) 13

literatūros apžvalgos Visuomenės sveikata pasiekti, kalbėti, skaityti, apribojimas; neįgalumas sunkumas, atliekant kasdienę veiklą dirbant, apsitarnaujant, tvarkantis namuose. Jų terminologija skiriasi nuo vartojamos PSO ir 1980 m. paskelbtos ICIDH 3, kiek vėliau TFK (angl. ICF 4 ). Tai buvo bandymas ištobulinti klasifikacijos sistemą, orientuotą į ligų pasekmes. Pagal šį modelį sužeidimas gali nulemti pakenkimą (kuris apibrėžiamas taip pat, kaip jau minėta anksčiau), vėliau neįgalumą (jį L. M. Verbrugge ir A. M. Jette vadina funkcijų apribojimu) ir galiausiai visišką negalią (handicap, ką L. M. Verbrugge ir A. M. Jette vadina neįgalumu) [4]. Pasaulyje neįgalumas vertinamas skirtingai. Išskiriamas ilgalaikis (angl. long-term) ir trumpalaikis (angl. short-term) neįgalumas [3], vidutinis (angl. moderate) ir sunkus (angl. severe) neįgalumas [5], visiška negalia (angl. handicap). Tyrimus atliekant Bulgarijoje, handicap buvo klasifikuojama atsižvelgiant į judėjimo funkcijos apribojimo sunkumą: lengvas handicap, vidutinis handicap, sunkus handicap. Vidutiniam neįgalumui konstatuoti plačiausiai naudojama asmens kasdienės veiklos funkcijų sutrikimų įvertinimo skalė ADL 4, 5 skalė [6]. Skirtingose pasaulio valstybėse VGT be neįgalumo apibūdinama skirtingai, pvz.: Australijoje VGT be funkcinių apribojimų (angl. functional limitation free life expectancy); Prancūzijoje VGT be bendros negalios (angl. general handicap free LE); Olandijoje VGT be aktyvumo sutrikimų (angl. activity restriction free LE); Jungtinėje Karalystėje VGT be negalios, VGT be judėjimo negalios, nepriklausoma / savarankiška VGT (angl. handicap free LE, mobility handicap free LE, independent LE); Norvegijoje VGT be ligų ir neįgalumo (angl. LE without diseases and disability) ir pan. [5]. Neįgalumą lemia skirtingos priežastys. Literatūroje nurodoma, kad neįgalumas labiausiai priklauso nuo (pagal svarbą): atramos ir judėjimo aparato sutrikimų, įskaitant kaulų, sąnarių ir raumenų sistemos bei neurologinius sutrikimus, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų, kvėpavimo sistemos sutrikimų, sensorinės funkcijos sutrikimų (klausos ir regos), diabeto, psichinių sutrikimų [3]. Skaičiuojant neįgalumo paplitimą pagal kasdienės veiklos funkcijų sutrikimus atskirose šalyse skiriasi vertinamų funkcijų kompleksas ir gautų rezultatų interpretacija. 3 Angl. International Classification of Impairments, Disabilities and Handicaps Tarptautinė pakenkimų, neįgalumo ir visiškos negalios klasifikacija. 4 Sutr. International Classification of Functioning. 5 Angl. activities of Daily Living kasdienės veiklos aktyvumai. Vidutinės būsimos sveikatos tyrimai pasaulyje Vidutinė būsimos sveikatos trukmė reliatyviai naujas sveikatos vertinimo rodiklis. Skiriama keletas VST vertinimo tipų. Pvz., vidutinė sveiko būsimo gyvenimo trukmė pasaulyje yra nustatoma daugiau negu 30 šalių, tačiau Europoje (iki 1996 m.) šis rodiklis buvo nustatytas tik 9 šalyse [10]. Pirmieji VST skaičiavimai atlikti 1969 m. Juos paskelbė JAV sveikatos, švietimo ir socialinio aprūpinimo departamentas. 1980 m. A. Colvez atliko VGT be neįgalumo skaičiavimus JAV (naudoti 1966 1976 m. neįgalumo paplitimo duomenys; neskelbti), vėliau tokie pat tyrimai buvo atlikti Kvebeke (Kanada), naudojant 1979 1980 m. neįgalumo paplitimo duomenis. Dar vėliau VST skaičiuota Olandijoje J. K. van Ginekeno sveikatos apsaugos institute (angl. J. K. van Ginneken the Netherlands Institute of Preventive Health Care), Danijos N. K. Rasmuseno klinikinės epidemiologijos institute (angl. N. K. Rasmussen Danish Institute for Clinical Epidemiology), Australijos J. Smito sveikatos institute (angl. J. Smith Australian institute of Health) [20]. Iki 1996 m. VST buvo nustatyta tik 9 Europos valstybių. Pirmoji iš Rytų Europos valstybių, nustačiusi VST, buvo Bulgarija (1997 m. paskelbti 1992 m. duomenys). Tyrimas apsiribojo vieno Bulgarijos vidutinio miesto Svištovo vyresniais negu 60 metų gyventojais, todėl gauti rezultatai nereprezentuoja visų gyventojų ir neleidžia daryti labai rimtų išvadų. Rezultatai atspindi tik bendras tendencijas [16]. 1980 1996 m. Didžiojoje Britanijoje atliktuose VSGT tyrimų rezultatų išvadose teigiama, kad VGT ir VSGT per tuos metus išaugo, tačiau VSGT didėjo ne taip greitai kaip VGT 21. Naujagimių VGT išaugo nuo 70,9 iki 74,2 metų vyrams ir nuo 76,8 iki 79,4 metų moterims, o VSGT nuo 64,4 iki 66,4 metų vyrams ir nuo 66,7 iki 68,7 metų moterims. Remiantis 1990 m. JAV atliktų judėjimo ir kasdienės veiklos funkcijų (ADL) studijų rezultatais, tarp 65 metų ir vyresnių asmenų 16 proc. turėjo judėjimo sutrikimų ir 12 proc. ADL neįgalumą. Tačiau šie rezultatai neatspindi bendro neįgalumo paplitimo šalyje, nes dauguma neįgalių senyvo amžiaus žmonių gyvena slaugos namuose, kurie nebuvo įtraukti į tyrimą. Autoriai teigia, kad ilgalaikiai (1982 1994 m.) 65 metų ir vyresnių žmonių tyrimai šalyje parodė, kad lėtinio neįgalumo paplitimas per šį laikotarpį mažėjo 1,3 proc. per metus [4]. 2000 m. PSO paskelbė 1999 m. vidutinės sveiko būsimos gyvenimo trukmės (angl. disability-adjusted 14 2010/2(49)

Visuomenės sveikata literatūros apžvalgos life expectancy, DALE 6 ) rodiklių duomenis 191 šalyje [15, 13]. DALE buvo paskaičiuoti iš bendros VGT atėmus metus, praleistus būnant blogos sveikatos (dėl ligų, bet ne vertinant sveikatą subjektyviai). Japonai gyveno ilgiausiai ir jų DALE iš 191 pasaulio šalių buvo ilgiausia 74,5 metai. PSO teigia, kad ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse daugiau metų praleidžiama su neįgalumu. Kitos 9 valstybės, turinčios didžiausią DALE, yra: Australija 73,2 metų, Prancūzija 73,1 metų, Švedija 73,0 metų, Ispanija 72,8 metų, Italija 72,7 metų, Graikija 72,5 metų, Šveicarija 72,5 metų, Monakas 72,4 metų, Andora 72,3 metų (2000 m. duomenys). Tik 24 valstybių iš 191 DALE buvo ilgesnė nei 70 metų; daugiau negu pusės apie 60 metų; likusių 32 valstybių DALE buvo mažiau nei 40 metų. 63 šios lentelės vietoje atsidūrė Lietuva (aukščiau už Estiją ir Latviją): bendra DALE 64,1; vyrų 60,6 metų, moterų 67,5 metų. Nepavyko gauti duomenų ir išsiaiškinti, kaip DALE buvo apskaičiuota Lietuvoje, nes, mūsų žiniomis, tokie tyrimai Lietuvoje nebuvo atlikti ir paskelbti. Teigiama, kad VGT be neįgalumo daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių nežymiai auga, tačiau atsilieka nuo VGT augimo. OECD 7 valstybėse VGT be neįgalumo sudarė nuo 45 iki 80 proc. bendros VGT. Vertinant neįgalumą, reikšmingesnis yra vidutinis neįgalumas. VGT be sunkaus neįgalumo sudaro 80 90 proc. bendros VGT. Tyrimai parodė, kad daugelyje šalių sunkaus neįgalumo paplitimas mažėja (iki 80 metų amžiaus), vyrams mažėja greičiau negu moterims. Tačiau kai kuriose šalyse, pvz., Australijoje, Kanadoje, neįgalumo paplitimas tarp senų moterų didėja [5]. Vidutinės būsimos sveikatos tyrimai Lietuvoje 1998 m. R. Kalėdienė ir J. Petrauskienė pateikė pirmą kartą Lietuvoje atliktą gyventojų sveiko būsimo gyvenimo trukmės analizę [10]. Autorės pasinaudojo kitų autorių 1997 m. Lietuvoje paskelbtais duomenimis apie subjektyvų savo sveikatos vertinimą. Metodologijoje nenurodoma, kaip buvo atrinkti respondentai. Suaugusių žmonių ir mokinių klausimynai buvo sudaryti nevienodai, skirtingai pateikti ir atsakymai į klausimą apie savo sveikatos vertinimą. Jaunesnių negu 11 metų 6 Angl. Disability Adjusted Life Expectancy pagal neįgalumą sureguliuota vidutinė būsimo gyvenimo trukmė. 7 Angl. Organisation for Economic Co-operation and Development Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. vaikų savo sveikatos vertinimas iš viso nebuvo atliktas, o tyrimui panaudotas vaikų suskirstymas pagal sveikatos / sveikatingumo grupes neatitinka realios vaikų sveikatos būklės. Tai vaikų pagal fizinę sveikatos būklę apibendrintas suskirstymas. Skaičiuojant VSGT, panašu, jog padaryta matematinių klaidų (skaičiuojant VSGT, T xs dalijama ne iš l x, t. y. tam tikros amžiaus grupės išgyvenusių asmenų skaičiaus, bet iš l 0, t. y. 100 000 gimusiųjų), todėl gauti duomenys ne visai palyginami su paskaičiuotais kitose šalyse. 1999 2000 m. Gerontologijos ir reabilitacijos institutas atliko Vilniaus miesto ilgaamžių socioekonominius ir biomedicininius tyrimus [6]. Funkcinis savarankiškumas šiame tyrime buvo vertinamas pagal du kompleksinės veiklos indikatorius: ADL ir IADL 8 skales. ADL skalė tai kasdienės asmens veiklos funkcijų savarankiškumo įvertinimas. Pagal šį testą buvo vertinamos šešios funkcijos: nusimaudo vonioje ar po dušu; nelaiko šlapimo ar išmatų; apsirengia; naudojasi tualetu, nueina ir pareina, susitvarko drabužius; vaikščioja, atsikelia nuo kėdės ir iš lovos; pavalgo. IADL skalė tai instrumentinės veiklos funkcijų įvertinimas. Subjektai buvo vertinami pagal tai, kaip sugeba atlikti devynias veiklas: nueina ir apsiperka maisto prekių parduotuvėje; vienas išeina iš namų ir keliauja; skalbia; dirba kokį nors darbą namuose; susitvarko butą; pasigamina maistą; tvarko savo finansus; naudojasi telefonu; vartoja vaistus. Sensorinė funkcija ir judėjimas buvo vertinami atskirai. 1999 2001 m. Lietuvoje buvo suskaičiuota atskiro teritorinio vieneto Vilniaus rajono pagyvenusių ir senų žmonių VST (VSGT ir VGT be neįgalumo). Pirmą kartą VST išanalizuota ne tik pagal amžiaus grupes, lytį, bet taip pat įvertinta VST priklausomybė nuo kai kurių socioekonominių veiksnių [12]. Atliekant VGT palyginimus skirtingose pasaulio šalyse pastebėta, kad ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse VGT ilgesnė negu mažiau išsivysčiusiose šalyse. Palyginus Vilniaus rajono 65 metų amžiaus gyventojų tiek vyrų, tiek moterų VGT su kitomis valstybėmis [12], galima teigti, kad 1999 m. VGT buvo artima kai kurių Rytų Europos valstybių (Vengrijos, Čekijos, Bulgarijos; 1995 m. duomenys) VGT ir trumpesnė už išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių ir JAV VGT (netgi 1980 m). Tačiau tarp 80-mečių VGT buvo panaši į daugelio ekonomiškai išsivysčiusių valstybių. Panašios tendencijos yra būdingos ir VST. Nagrinėjant lyčių skirtumus, pastebėta, kad moterų VGT 8 Angl. instrumental activity of daily living instrumentinė kasdienė veikla. 2010/2(49) 15

literatūros apžvalgos Visuomenės sveikata ilgesnė negu vyrų, bet VSGT proporcija vertinant bendrą VGT mažesnė. 1989 1990 m. dviejų Belgijos regionuose atliktų VSGT tyrimų rezultatai [22] atskleidė, kad 65 metų amžiaus moterų VGT ir VSGT lygi 18,5 ir 16 metų viename regione ir atitinkamai 17,7 bei 14,3 metų kitame regione; vyrų VGT ir VSGT lygi 14,3 ir 13,3 metų viename bei 13,2 ir 9,2 metų kitame. Taigi VSGT proporcija vertinant bendrą VGT sudarė: 65 metų amžiaus vyrų 93 proc. ir 70 proc., tokio amžiaus moterų 86 proc. ir 81 proc. [22]. VSGT proporcija tarp bendros VGT, palyginti su anksčiau paminėtais tyrimų rezultatais, Vilniaus rajono 65 metų gyventojų yra mažesnė (atitinkamai 67 proc. ir 60 proc.). Vadinasi, Vilniaus rajono gyventojų, palyginti su kitais išsivysčiusiais Vakarų Europos atskirais teritoriniais vienetais, trumpesnė ne tik VGT, bet ir VSGT proporcija tarp bendros VGT. Taigi apibendrinant galima teigti, kad VST rodikliai leidžia įvertinti, kokią bendrosios VGT dalį sudaro sveikas gyvenimas, o jų analizė naudojama stebėti populiacijos sveikatos būklės pokyčius laike. Kadangi VST integruoja sergamumo, invalidumo, mirtingumo rodiklius ir nepriklauso nuo amžiaus struktūros, tai jį galima lengvai interpretuoti, lyginti su analogiškais rodikliais kitose šalyse, o ateityje naudoti populiacijos sveikatos stebėsenai ir, jeigu tendencija aiški, sergamumo prognozei. Lietuva priklauso toms šalims, kuriose yra nemaži socialiniai-ekonominiai ir teritoriniai sveikatos netolygumai. Gyventojų sveikatos rodiklių netolygumus ir skirtumus iš dalies gali lemti ir skirtingas sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas (pagal socialinę-ekonominę gyventojų padėtį, gyvenamąją vietovę, pajamas, užsiėmimą, išsilavinimą). VST yra tinkamiausias indikatorius socioekonominiams skirtumams įvertinti. Todėl VST turėtų būti taikomas ne tik teorinėse studijose, bet ir sprendžiant praktines sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos problemas, formuojant ir įgyvendinant sveikatos strategiją, sveikatos politikos tikslus (ypač socialinės gerontologijos srityje), siekiant užtikrinti pagyvenusių ir senų žmonių galimybes aktyviai, savarankiškai, sveikai gyventi. VST, kaip integruoti gyventojų sveikatos ir gyvenimo kokybės rodikliai, turi būti skaičiuojami ir naudojami skirtingų amžiaus grupių žmonių bei visos populiacijos ir sveikatos būklės pokyčiams vertinti. Toks populiacijos sveikatos vertinimo indikatorius galėtų būti naudingas sprendžiant socialines, ekonomines, demografines problemas, taip pat skirstant šalies išteklius. Ir pabaigai vienas svarbus klausimas: kaip nugyventi vertingą, funkciškai nepriklausomą, produktyvų gyvenimą, surasti ankstyvo patologinio senėjimo profilaktikos ir protinių bei fizinių galimybių išsaugojimo būdų? Visuomenei vienas iš svarbiausių uždavinių yra ne tik būsimos gyvenimo trukmės, bet ir aktyvaus, be neįgalumo gyvenimo trukmės prailginimas. Nėra bendros nuomonės dėl veiksnių, nulemiančių ilgaamžiškumą ir sveiką senatvę. Su ilgaamžiškumu siejama genetinė įtaka, mityba, susilaikymas nuo alkoholio, fizinis aktyvumas visą gyvenimą, įvairiapusė veikla, seksualinis aktyvumas vyresniame amžiuje, aplinkos įtaka ir įvairūs psichosocialiniai veiksniai: juokas, geri santykiai šeimoje, pozityvus požiūris į gyvenimą ir savo sveikatą, laisvė ir nepriklausomybė [6]. Kiekvienoje kartoje būna žmonių, kurie yra veiklūs iki pat mirties, gyvena darbingą, veiklų, aktyvų gyvenimą ir jaučiasi sveiki. Pagyvenusių ir ypač senų žmonių medicininės priežiūros ir specialaus aptarnavimo poreikiai yra specifiški. Daugumai neįgalių asmenų reikia kito asmens pagalbos. Neįgalumą senatvėje dažniausiai nulemia ne vienos funkcijos sutrikimai. 1998 m. gegužės mėn. įvykusioje PSO 51 Pasaulinėje sveikatos asamblėjoje priimta pasaulinė sveikatos deklaracija Sveikata visiems XXI amžiuje. Tais pačiais metais kaip atsakas į šią deklaraciją 49 PSO Europos regioninio komiteto sesijoje priimtas dokumentas Sveikata 21 Europos sveikatos politika XXI amžiuje. Šioje programoje išdėstyti pagrindiniai PSO visuomenės sveikatos priežiūros principai Europos regione. Atsižvelgiant į dabartinę PSO organizacijos Europos regione misiją, akcentuojama, kad didėja atotrūkis tarp kiekvienos šalies žmonių grupių, lyginant jų sveikatos būklę. Tam tikras iššūkis Europai vis pasipildantis šalių narių sąrašas. Europos šalių sveikatos problemų sprendimo 2.2 skyriuje skelbiamas 2 tikslas: Lygios sąlygos gauti tinkamą sveikatos priežiūrą, toliau (2.2.) nurodant, kad pagrindiniai žmonių grupių rodikliai sergamumas, invalidumas ir mirtingumas turi būti vertinami, atsižvelgiant į socialinius-ekonominius šių grupių rodiklius. 3.5 skyriuje Sveika senatvė pateikiamas 5 programos tikslas: Iki 2020 metų žmonėms, vyresniems nei 65 metų, turi būti užtikrinta galimybė tinkamai prižiūrėti sveikatą ir būti socialiai aktyviems, t. y. (5.1.) turi būti siekiama mažiausiai 20 proc. pailginti žmonių, sulaukusių 65 metų, gyvenimo trukmę bei gyvenimo be invalidumo trukmę [1]. 16 2010/2(49)

Visuomenės sveikata literatūros apžvalgos Daugelyje pasaulio, ypač Europos, šalių demografinės plėtotės tendencijos rodo, kad pagyvenusių žmonių bus daugiau ir daugiau. Šiems žmonės reikia kokybiškos sveikatos priežiūros ir tinkamų paslaugų visapusiškos pagalbos, koordinuojant daugelio įvairių sričių (ne tik sveikatos priežiūros) specialistų veiklą: socialinių darbuotojų, slaugos administratorių, stiprinti pirminę sveikatos priežiūros grandį. Pati visuomenė taip pat turi atsigręžti į seną žmogų, turintį daugybę problemų, ir taip bus įgyvendinti Jungtinių Tautų principai savarankiškumas, dalyvavimas, priežiūra, saviraiška, orumas. APIBENDRINIMAS Straipsnyje neturėta tikslo atsakyti į klausimą kaip nugyventi vertingą, funkciškai nepriklausomą, produktyvų gyvenimą, ieškoti ankstyvo patologinio senėjimo profilaktikos ir protinių bei fizinių galimybių išsaugojimo būdų. Norime mes ar ne, ilgėjantis gyvenimas didins sveikatos praradimo tikimybę. Daugumos šios problemos tyrinėtojų nuomone, daugiau ar mažiau neįgalūs dėl senatvės tampa beveik pusė žmonių, kurie vyresni nei 65 metų amžiaus. Nėra bendros nuomonės dėl veiksnių, nulemiančių ilgaamžiškumą ir sveiką senatvę. Su ilgaamžiškumu siejama genetinė įtaka, mityba, susilaikymas nuo alkoholio, fizinis aktyvumas visą gyvenimą, įvairiapusė veikla, seksualinis aktyvumas vyresniame amžiuje, aplinkos įtaka ir įvairūs psichosocialiniai veiksniai: juokas, geri santykiai šeimoje, pozityvus požiūris į gyvenimą ir savo sveikatą, laisvė ir nepriklausomybė. Tai tarpžinybinė problema, labai glaudžiai susijusi su bet kurios šalies gyventojų ekonomine ir socialine gerove. Nežinant problemos masto, dažniausiai pradedama nuo aprašomosios epidemiologijos, nustatant analizuojamos problemos dydį, jos dinamiką, skirtumus tarp įvairių gyventojų grupių, ir tik po to planuojama kompleksinė veiksmų programa gerinanti populiacijos sveikatą. Šiuo straipsniu buvo duotas postūmis reguliariai pradėti vertinti sveiką gyvenimo trukmę bei paaiškintos priemonės, kurias naudojant tai galima išmatuoti. Nes visuomenei vienas iš svarbiausių uždavinių yra ne tik būsimos gyvenimo trukmės, bet ir aktyvaus, be neįgalumo gyvenimo trukmės prailginimas. Kai kurie autoriai kritikuoja Sullivano metodą, kuriuo nustatomi vidutinės sveikatos trukmės indikatoriai, kaip statišką ir nelabai informatyvų. Tačiau šiam metodui būdingas paprastumas, jis lengvai suprantamas ir perprantamas, todėl yra visiems prieinamas ir tinkamas populiacijos sveikatos stebėsenai. Straipsnis gautas 2010-05-19, priimtas 2010-06-21 Literatūra 1. Sveikata 21. Pagrindiniai PSO visuomenės sveikatos priežiūros principai Europos regione. Vilnius, 2000:15-16,33-35. 2. Barendregt JJ, Bonneux L, van der Maas PJ. Health expectancy: an indicator for change? Technology Assessment Methods Project Team. J Epidemiol Community Health. 1994;48(5):482-7. 3. Colvez ABM. Potential Gains in Life Expectancy Free of Disability: A Tool for Health Planning. International Journal of Epidemiology. 1983;2(12):224-229. 4. David B. Hogan. Effects of Age and Disease on Disability in the Very Elderly. Clinical Geriatrics. 2000;8(1):28-37. 5. DEELSE/ELSA/WP1. Ageing and care for frail elderly persons: an overview of international perspectives. Working Party on Social Policy, 1998. 6. Čeremnych E, Alekna V, Čobotas M, Gaigalienė B, Filipavičiūtė R. Vilniaus miesto ilgaamžių socioekonominiai ir biomedicininiai tyrimai. Gerontologija. 2000;1:7-21. 7. Froklis V. Žmogus turi gyventi ilgiau. Sveikata. 1999(5):25-28. 8. Goštautas A. Lietuvos gyventojų savo sveikatos suvokimo tyrimai 1972 1994 m. Filosofija. Sociologija. 1996(3(18):31-36. 9. Lietuvos sveikatos programa. Redakcinės kolegijos pirmininkas Grabauskas V. Vilnius: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, 1998:5-8;44-46. 10. Kalėdienė R, Petrauskienė J. Vidutinė sveiko būsimo gyvenimo trukmė Lietuvoje. Medicina. 1998;34:801-807. 11. Kalėdienė R, Petrauskienė J, Rimpela A. Šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo teorija ir praktika. Kaunas, 1999;21,25,57,74-111. 12. Margienė J, Kalibatas J, Gurevičius R, Genienė Š. Vidutinė būsimos sveikatos trukmė: Vilniaus rajono modelis. Visuomenės sveikata. 2006;2(33):64-72. 13. Mathers CD, Sadana R, Solomon JA, Murray CJ, Lopez AD. Healthy life expectancy in 191 countryes, 1999. The Lancet. 2001;357:1685-91. Mockevičius R 14.. Lietuvos Respublikos įstatymuose vartojamų sąvokų žodynas. Vilnius: VĮ Teisines informacijos centras, 2000;163. 2010/2(49) 17

literatūros apžvalgos Visuomenės sveikata 15. Murray CJ, Salomon JA, Mathers CA. A critical examination of summary measures of population Health, Bull WHO. 2000;78(8):981-994. 16. Mutafova M et al. Health expectancy calculations: a novel appoach to stying population health in Bulgaria. Bull Word Health Organ. 1997;75(2):147-153. 17. Petrauskienė J, Kalėdienė R. Teritoriniai Lietuvos gyventojų vidutinės būsimo gyvenimo trukmės skirtumai. Kaunas, 2000;7-9. 18. Reves 12 Healthy Life Expectancy: Linking Policy & Science. International Network on Health Expectancy and the Disability Process. 2000. Web Page. Available from: http://www.usc.edu/dept/gero/reves12/revesis.html. 19. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Jungtinių Tautų vystymo programa. Vilnius, 1999;79,104. 20. Robine JM, Ritchie K. Healthy life expectancy: evalution of global indicator of change in population health. Br Med J. 1991;302:457-460. 21. Kelly S, Baker A. Healthy life expectancy in Great Britain, 1980 1996, and its use as indicator in Goverment strategies, 2000. 22. Van Oyen H, Tafforeau J, Roelands M. Regional inequitie in health expectancy in Belgium. Soc Sci Med. 1996;43:1673-8. 23. Veneckij IG. Verojatnostnye Metody v Demografii. Moskva, 1981;108-109. 24. Sigerist HE. Health. Journal of Public Health Policy. 1996;17(2):204-234. Average health expectancy indicator for health asessment of population Jovita Margienė 1, Romualdas Gurevičius 2 1 STADA-Nizhpharm-Baltija, 2 Health Information center, Institute of Hygiene Summary The review article showing different paculiarities and concepts in the estimating of health status, healthy expectancy in the world and Lithuania. Working in this field researchers are in front with the paradox, that most health evaluators calculate the health using indices, wich reflect not health, but lack of it (morbidity, mortality, sickliness, disablement). The most recent investigations, whose trying to explain health in context of the world literature and alternative indicators are suggested in front of tradicionales, reviewed. Terminology in this relative new area, origin of conceptions and reliability of it, as a part of valid comparison are discussed. In this field, to establish healthy expectancy, the most often, due to simplicity, Sullivan s metodology is used. Fundamentally, the method determines the probability that a person will be alive and healthy (or unhealthy) at any time in the future. Using this information, it is readily possible to split life expectancy into healthy and unhealthy periods. Details of this method is discussed, indicators of those indices, wich were introduced in some countryes are demonstrated. The classification of disability and estimation of it and the possible influence of this factors for calculating indicators of healthy expectancy are considered in the article. Keywords: Average Life expectancy, healthy Life expectancy, aging, indicators. Correspondance to Jovita Margienė, STADA-Nizhpharm-Baltija, Goštauto 40A, LT-01112 Vilnius, Lithuania. E-mail: jovita.margiene@stada.lt Received 19 May 2010, accepted 21 June 2010 18 2010/2(49)