LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS GYVULININKYSTĖS INSTITUTAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS GYVULININKYSTĖS INSTITUTAS TVIRTINU: LSMU Gyvulininkystės instituto Direktorė Violeta Juškienė 2015 m. lapkričio mėn. 10 d. ŽEMĖS ŪKIO, MAISTO ŪKIO IR ŽUVININKYSTĖS 2015-2020 METŲ MOKSLINIŲ TYRIMŲ IR TAIKOMOSIOS VEIKLOS PROJEKTO GYVULININKYSTĖS DARNAUS VYSTYMO IR KLIMATO KAITOS GALIMYBIŲ STUDIJA 2015 M. TARPINĖ ATASKAITA Tyrimo koordinatorius Dr. Violeta Juškienė Baisogala, 2015 1

PROJEKTO VYKDYTOJAI Temos koordinatorius: Dr. Violeta Juškienė Vykdytojai: Dr. Remigijus Juška Dr. Robertas Juodka Dr. Violeta Juškienė 2

TURINYS 1. ĮVADAS. 2. DARNAUS VYSTYMOSI PAGRINDAI. 3. GYVULININKYSTĖS SISTEMOS, DABARTINĖ SITUACIJA IR VYSTYMOSI KRYPTYS PASAULYJE. 4. GALVIJININKYSTĖS SISTEMOS. 5. KIAULIŲ AUGINIMO SISTEMOS. 6. PAUKŠTININKYSTĖS SISTEMOS. 7. OŽKININKYSTĖS SISTEMOS. 8. AVININKYSTĖS SISTEMOS. 9. PAUKŠTININKYSTĖ LIETUVOJE. 10. KLIMATO KAITOS IŠŠŪKIAI: PRISITAIKYMAS IR NEIGIAMŲ PADARINIŲ SUŠVELNINIMAS. SITUACIJA LIETUVOJE. 11. NAUDOTA LITERATŪRA. 3

ĮVADAS Jungtinės Tautos (JT), Pasaulio bankas ir garsus mokslinių tyrimų institutai prognozuoja, kad pasaulio gyventojų skaičius per ateinančius dešimtmečius padidės nuo dabartinių 7,1 mlrd. iki 9,7 milijardo 2050 metais ir 2075 m. pasieks aukščiausią tašką 9,5 milijardų. JT studijoje nurodoma, kad 60 metų ir vyresnių žmonių skaičius nuo dabartinio 841 milijono pašoks iki 2 mlrd. 2050-aisiais ir beveik iki 3 mlrd. 2100-aisiais. Demografinių studijų institutas paskaičiavo, kad šimtmečio pabaigoje pasaulyje gyvens 10-11 mlrd. žmonių. Tačiau visi šie skaičiai neatskleidžia regioninių demografinių tendencijų. Spėjama, kad per artimiausius dešimtmečius išryškės trys pagrindinės kategorijos, kurioms bus galima priskirti daugumą šalių. Brandžioms poindustrinėms šalims bus būdingas pastovus arba mažėjantis gyventojų skaičius. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad per laikotarpį iki 2100 metų Europos Sąjungos gyventojų skaičius sumažės 20 proc. Su tuo susijęs jaunų žmonių skaičiaus mažėjimas turės plataus masto padarinių tokiose srityse kaip socialinė rūpyba, sveikatos apsauga ir darbo jėgos sudėtis. Šioms šalims taip pat turės poveikį ir klimato pokyčių sukelta įtampa, pasireiškiantys tiekimo grandžių žemės ūkio bei pramonės gamybai pertrūkiai. Vėlyvosios stadijos besivystančios ekonomikos šalys, kurioms dabar būdingas aukštas pramoninės plėtros lygis, didėjant vidaus gerovei, patirs gyventojų skaičiaus augimo mažėjimą. Pavyzdžiui, Azijoje, kurioje jau ir taip gyvena pusė pasaulio gyventojų, prognozuojama, kad gyventojų skaičius 2065 metais daugiausiai išaugs tik 25 proc., o vėliau pradės mažėti, panašiai, kaip ir kai kuriose poindustrinėse šalyse. Besitęsiantis gyventojų daugėjimas per ateinančius penkis dešimtmečius, gerovės augimas, sukels geopolitinę įtampą tarp atskirų šalių dėl gamtos išteklių (bendri vandens šaltiniai ir pramonės žaliavos). Naujosioms besivystančioms šalims bus būdingas vis didėjantis gyventojų skaičiaus augimas, kuris 2075 metais sudarys didžiausią dalį pasaulinio prieaugio. Prognozuojama kad Afrikoje gyventojų skaičius iki 2050 metų išaugs dvigubai ar net trigubai. Tam prireiks kur kas didesnės vidaus maisto gamybos, vandens ir energijos tiekimo. Dėl nekontroliuojamos urbanizacijos, socialinės ir politinės įtampos, gali kilti konfliktai šalyse, kurie destabilizuotų tarptautinę prekybą ir priverstų gyventojus migruoti iš konfliktų zonų į saugesnius regionus, pavyzdžiui, Europą. Geopolitinė įtampa tarp šalių gali kilti ir dėl iškastinio kuro (anglies, naftos ir dujų), ir dėl mažai anglies dioksido išmetančių energijos šaltinių. Todėl lemiamos svarbos įgyja naujosios besivystančios valstybės. Jei šios šalys pradės nuo tokių pačių didžiulių taršos išmetimų ir nesubalansuotos plėtros, kuri praeityje vyko išsivysčiusiose pasaulio valstybėse, to padariniai gali būti labai negeri ir nepataisomi. Tačiau padedant inžineriniams sprendimams, biotechnologijoms, didesnei mechanizacijai ir automatizacijai, sumažinus atliekas, pažangiau 4

1 paveikslas. Žmonių minia sandėliuojant ir geriau valdant vandens ir kitus gamtinius išteklius, gali būti pagaminama daugiau nei pakankamai maisto, kad būtų patenkinama visa prognozuojama paklausa ( NATO Review). Daugelis šalių vartoja sparčiau nei sugebama atsatyti resursus, o daugeliui besivystančių šalių tenka galvoti, kaip artimiausiu metu pagerinti savo žmonių pragyvenimo lygį. Daug regionų veikia vandens trūkumas, nualintos dirvos, miškų išnykimas, oro ir vandens tarša. Kasmet dėl vandens resursų taršos pasaulyje žūva 12 mln. žmonių. Dėl pernelyg intensyvaus dirvos naudojimo beveik 2 mlrd. ha ariamos žemės nebetinka žemės ūkio gamybai. Po 25 metų žmonija sunaudos 90 proc. turimų gėlo vandens atsargų, taigi gyvūnijai ir augmenijai liks tik 10 proc. Be to, paskutinėje JT globojamos Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos išleistoje ataskaitoje teigiama, kad pagrindinė klimato kaitos priežastis yra žmonių veikla. Dykumų ploto didėjimas, sausros, potvyniai ir kitos su klimato kaita siejamos stichinės nelaimės, keliamos visų pirma pačių žmonių veiklos. Nesiimant jokių priemonių, žmonijos laukia ekologinė katastrofa. Todėl turime rūpintis, kokiomis sąlygomis visi gyvensime ateityje, ar galime taupiau ir tikslingiau naudoti išteklius. 5

Augant žmonių populiacijai pasaulyje ir kylant pragyvenimo lygiui, didėja poreikis ir gyvūninės kilmės maisto produktams, gyventojai pradeda domėtis aukštesnės kokybės, ekologiškais, didesnės maistinės vertės produktais. Gyvulininkystei visada buvo keliamas pagrindinis tikslas pagaminti ir pateikti vartotojams geros kokybės ir saugius gyvūninės kilmės maisto produktus. Šiandieniniai gyvulininkystei suformuotas naujas strateginis tikslas patenkinti šiandieninius vartotojų poreikius, nedarant žalos ateities kartoms. Pagrindinė vystymo strategija darnus gamybos sistemų vystymas, atsižvelgiant į ekonominį efektyvumą, aplinkos apsaugą bei priimtinumą gyvūnų augintojams, vartotojams ir visuomenei. FAO prognozuoja, kad žemės ūkio gamyba per keturis dešimtmečius padvigubės, nes maisto poreikis išaugs 100 %. Prognozuojama, kad ateityje gyvulininkystėje gamybos prieaugį įtakos: 20 % - papildomai įdirbtos žemės, 10 % - išaugęs ūkininkavimo intensyvumas ir net 70 % - naujos technologijos. Gyvulininkystėje vyksta dideli pokyčiai. Auganti konkurencija globalioje pasaulinėje rinkoje, kylančios išteklių kainos skatina augintojus intensyvinti gamybą. Iš kitos pusės didėja reikalavimai maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkos apsaugai, auga visuomenės susirūpinimas ir domėjimasis gyvulių auginimo būdais ir poveikiu aplinkai. 2006 metais Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) parengė ataskaitą apie gyvulininkystės poveikį aplinkai Livestock s Long Shadow. Šioje ataskaitoje pateikta pagrindinė išvada ta, kad gyvulininkystės sektorius yra vienas iš dviejų ar trijų pagrindinių veiksnių, atsakingų už pačias rimčiausias aplinkos degradavimo problemas. Norint išspręsti šias problemas, gyvulininkystei reika skirti ypatingą dėmesį.. Gyvulininkystės sektorius Lietuvoje yra labai svarbi žemės ūkio sritis. Šio sektoriaus plėtrai šalyje yra palankios gamtinės sąlygos, susiformavusios gyvulių auginimo tradicijos, sukaupta patirtis. Gyvulininkystės sektorius yra reikšmingas, aprūpinant Lietuvos vartotojus įvairiais maisto produktais bei svarbus Lietuvos eksporto šaltinis. Gyvulininkystės produktai sudaro apie pusę žemės ūkio produkcijos. Didžiausią gyvulininkystės produkcijos dalį sudaro pienas (44,8 proc. 2009 metais) ir gyvulių bei paukščių išauginimas (43,8 proc.), o likusią (11,4 proc.) kiaušiniai, vilna, medus, vaškas ir kita gyvulių produkcija. Gyvulių ir paukščių išauginimo struktūroje didžiausią dalį sudaro kiaulės (50 proc. 2009 metais), galvijai (25,5 proc.) ir paukščiai (23,5 proc.), o likusią dalį (apie 1 proc.) avys ir ožkos, arkliai, triušiai. Didelė dalis gyvulininkystės produktų eksportuojama ne tik į ES, bet ir į trečiąsias šalis (2009 metais gyvulininkystės produktų eksportas sudarė 2389,1 mln. Lt, arba 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto). Tačiau pastaraisiais metais gyvulininkystės sektoriuje atsiskleidė tam tikrų neigiamų tendencijų. Gyvulininkystės verslas, lyginant su augalininkyste, yra mažiau patrauklus, kadangi jam 6

reikia daugiau darbo išteklių, darbo procesas nepertraukiamas ir yra labai imlus laikui. Be to, gyvulininkystės ūkiai sukuria žymiai mažiau pajamų, tenkančių vienam sąlyginiam darbuotojui, nei augalininkystės ūkiai (LAEI informacija). Naujų ir pažangių technologijų diegimas gyvulininkystės sektoriuje gali būti svarbiausias veiksnys, siekiant gyvulininkystės plėtros. LR Vyriausybė 2013 m. gruodžio 4 d. patvirtino Nacionalinę 2014 2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programą, kurioje numatytas strateginis tikslas stiprinti į vidaus ir užsienio rinką orientuotą konkurencingą gyvulininkystės sektorių, ūkinių gyvūnų augintojams užtikrinantį pajamas, o vartotojams geros kokybės produktus. Tačiau gyvulininkystės sektorius yra vienas iš pagrindinių veiksnių, atsakingų už pačias rimčiausias aplinkos degradavimo problemas. Todėl norint išspręsti tokias problemas, kaip klimato šiltėjimas, dirvožemio erozija, oro ir aplinkos tarša, bioįvairovės nykimas ir siekiant įgyvendinti svarbiausią strateginį tikslą, privalome užtikrinti, kad gyvulininkystės vystymas remtusi darnaus vystymo principais. Šios studijos tikslas remiantis holistiniu požiūriu ir žiūrint į ilgalaikę perspektyvą išanalizuoti ir įvertinti gyvulininkystės vystymosi ypatumus ir tendencijas, taikomą praktiką ir auginimo sistemas įvairiose pasaulio šalyse ir Lietuvoje, identifikuoti pagrindinius šiandienos iššūkius ir galimas priemones jiems išspręsti, bei pateikti pasiūlymus, dėl tolesnių vystymo krypčių. DARNAUS VYSTYMOSI PAGRINDAI Pastaraisiais metais itin sparčiai augant ekonomikai kyla rimta grėsmė, kad spartus ekonomikos augimas bus realizuotas aplinkos kokybės sąskaita. Žmonija pradeda įsisamoninti, kad gamta, ekonomika ir žmonių gerovė susiję neatsiejamomis gijomis ir, kad savo gerovę galima kurti ne kitų (kaimynų ar ateinančių kartų) sąskaita. FAO darniojo žemės ūkio apibrėžime rašoma: darnioji žemės ūkio gamyba - tai natūralių išteklių tinkamas valdymas ir apsauga, instituciniai ir technologiniai pokyčiai orientuoti į dabartinių ir būsimų kartų poreikių tenkinimą, išsaugant žemę, vandenį, augalų ir gyvūnų genetinius išteklius, plėtojant aplinką saugančią, technologiškai tinkamą, ekonomiškai gyvybingą ir socialiai priimtiną gamybą. Trumpai tariant darnioji žemės ūkio plėtra suvokiama kaip rentabili, tausojanti aplinką, kelianti ūkio ir kaimo bendruomenės gerovės lygį. Vis tik darnus vystymasis dar dažnai suprantamas kaip aplinkosauga ir tik po truputį pradedama įsisąmoninti, kad tai kelių komponenčių derinys. Paskutiniu metu akcentuojama, kad būtinas holistinis požiūris, Darnaus vystymosi koncepcijos pagrindą sudaro trys lygiavertės komponentės ekologinė (aplinkos apsauga), ekonominė ir socialinė. Ekonominė darnumo komponentė suprantama 7

kaip pakankamas ekonominis augimas, užtikrintos pragyvenimo pajamos gyventojams, visuomenės stabilus vystymasis bei švietimo ir mokslo vaidmens visuomenėje didėjimas. Ekologinė plėtra darnaus vystymosi požiūriu aiškinama kaip, subalansuotas biologinių ir fizinių sistemų stabilumas, tai yra tinkamas gamtos resursų naudojimas, bioįvairovės išsaugojimas ir aplinkos apsauga bei protingas pagamintų medžiagų (maisto ir ne maisto žaliavų) valdymas. Socialinė darnumo komponentė atspindi ryšį tarp vystymosi ir vyraujančių socialinių normų bei siekia palaikyti visuomeninių sistemų stabilumą, įskaitant lygybės tarp atskirų žmonių kartų bei kultūrinės įvairovės išsaugojimo užtikrinimą. Socialinis vystymasis gali būti kitaip dar suprantamas kaip visuomenės ir atskirų individų dalyvavimas gamybos procese, pagamintų produktų prieinamumas visiems visuomenės nariams ir išsaugota gerovės įvairovė. 2 paveikslas. Darnaus vystymosi komponentės (pagal M.T. Niles). Darnumo komponentės nėra griežtai atskirtos, jos įtakoja ir papildo viena kitą. Todėl, kalbėdami apie darnų vystymąsi, dažniausiai nagrinėjame socialinį-ekologinį, ekologinį-ekonominį ar socialinį-ekonominį vystymąsi. Darniam vystymui keliami šie pagrindiniai tikslai: racionaliai naudoti natūralius gamtos išteklius; išsaugoti ekosistemas; atsižvelgiant į rinkos poreikius, gaminti saugius ir sveikus maisto produktus ir ne maisto žaliavas; vystyti gamybą prisilaikant aplinkosaugos 8

reikalavimų ir nepažeidžiant kraštovaizdžio; siekti aukščiausių gyvūnų sveikatingumo bei gerovės standartų, kartu užtikrinti visuomenės teisę apsirūpinti maisto produktais priimtinomis kainomis; užtikrinti pragyvenimo šaltinį žemės ūkyje dirbantiems žmonėms; palaikyti gyvybingą kaimo ekonomiką ir kaimo kultūrinę įvairovę. Ūkininkavimo metodai ir technologijos vienoje šalyje ar regione gali būti pažangūs ir darnūs, kitoje pasenę ir netinkami. Tačiau darni gamyba negali būti tiesiogiai išmatuojama ar paprastai įvertinama tiesioginiu būdu. Geriausias būdas tai nustatyti yra vieningi darnios gamybos vertinimo indikatoriai, kurie parodo, kiek darni yra vertinamoji sistema ar ūkis. Indikatorius turi būti lengvai nustatomas, pateikti tikrą, neiškreiptą vaizdą, lengvai suprantamas ir keičiamas, jei prireikia, kiekybiškai išmatuojamas ir paprastai išreiškiamas (leidžiantis lyginti vertes, atnaujinti duomenis). Aplinkosauginių aspektų indikatoriai apimtų globalinio atšilimo mažinimo priemonių vertinimo rodiklius, maisto medžiagų balansą ūkyje, ilgalaikės ir trumpalaikės oro taršos vertinimo rodiklius, vandens telkinių eutrofikacijos ir dirvos rūgštėjimo faktorius, natūralių gamtinių išteklių panaudojimą. Ekonominiai darniosios žemės ūkio plėtros įvertinimo indikatoriai būtų ūkio rentabilumo, poveikio rinkai, nacionaliniam ir ES biudžetui, trečiosioms šalims įvertinimas. Naujas šio siūlomo modelio bruožas globalumas. Indikatorių sistema peržengia atskiro ūkio ribas ir bando vertinti, kiek tas ūkis paveiks planetos ekosistemą, valstybės, Europos bendrijos ir viso pasaulio ekonomiką. Dar visai neseniai ūkininkas, džiovindamas šieną ar gamindamas silosą tegalvojo, kokį poveikį tai turės jo karvių bandai, kiek primelš pieno. Šiandien jis turi skaičiuoti maisto medžiagų balansą, t.y. apskaičiuoti, kokia pašaro dalis pateko į produkciją ir iškeliavo iš ūkio ją pardavus, kiek pateko į mėšlą, vėliau į laukus ir išsiplovė į gruntinius vandenis, kiek liko dirvoje, kiek pateko į orą ir kaip tai paveiks jo ūkio bendrus rodiklius ir aplinką. Produkcijos gamybos ir gamtinių išteklių indikatoriai apimtų ūkiuose gaminamos produkcijos kiekio, kokybės rodiklius, dirvos bei vandens kokybę, ūkyje esamą augalų ir gyvūnų bioįvairovę, pusiau natūralias ir natūralias ekosistemas, ūkyje veisiamų gyvūnų genetiką. Socialinių aspektų indikatoriams būtų priskirti kraštovaizdžio planavimo ir vystymo rodikliai, auginamų gyvūnų sveikatos ir gerovės vertinimas, jų transportavimo į ūkį ar iš jo sanitarinė rizika, darbo sąlygos, gaminamų maisto produktų kokybė ir sauga, žmonių sveikata. Darnus ūkio sektorių ir regionų vystymasis yra vienas iš Lietuvos darnaus vystymosi prioritetų. Pagrindinis darnaus vystymosi siekis Lietuvoje formuluojamas pagal ekonominio ir socialinio vystymosi bei išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius iki 2020 m. pasiekti dabartinį ES vidurkį, pagal aplinkos taršos rodiklius neviršyti ES leistinų normatyvų, laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos teršimą ir indėlį į globalinę klimato kaitą reikalavimų. 9

3 paveikslas. Gyvulininkystės vystymas holistiniu požiūriu. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatyti tokie Lietuvos prioritetai: Nuosaikus, tarp ūkio šakų ir regionų suderintas ekonomikos vystymas. Socialinių ir ekonominių skirtumų tarp regionų ir regionų viduje mažinimas, išsaugant jų savitumą. Pagrindinių ūkio šakų poveikio aplinkai mažinimas. Efektyvesnis gamtos išteklių naudojimas ir atliekų tvarkymas. Pavojaus žmonių sveikatai mažinimas. Pasaulinės klimato kaitos ir jos pasekmių švelninimas. Efektyvesnė biologinės įvairovės apsauga. Efektyvesnė kraštovaizdžio apsauga ir racionalus tvarkymas. Užimtumo didinimas, nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties mažinimas. Švietimo ir mokslo vaidmens didinimas. Lietuvos kultūrinio savitumo išsaugojimas. 10

Įgyvendinti šiuos siekius įmanoma tik tolimesnį ūkio vystymąsi grindžiant pažangiomis, aplinkai palankiomis technologijomis. Todėl mokslinei pažangai, žinioms, o ne ištekliams imlių technologijų kūrimui ir diegimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Žemės ūkio sektorius Lietuvoje atlieka labai svarbias funkcijas ir yra laikomas prioritetine šalies ūkio šaka. Žinoma, Lietuvos žemės ūkio ir gyvulininkystės vystymuisi didelį poveikį turi pasaulinės vystymosi tendencijos. GYVULININKYSTĖS SISTEMOS, DABARTINĖ SITUACIJA IR VYSTYMOSI KRYPTYS PASAULYJE GALVIJININKYSTĖS SISTEMOS Šiuolaikiniame industriniame pasaulyje galvijininkystėje naudojamos auginimo sistemos pasižymi specializacija ir aukštu produktyvumu. Tačiau jos gali labai skirtis pagal ūkininkavimo kryptis, specializaciją, tikslus, ūkininkaujančiųjų gebėjimus ir sukauptas žinias. Gamyboje taikomos įvairios gamybos technologijos, kurias įtakoja gamtinės sąlygos, ūkio struktūra ir tradicijos. Apibendrinant galima išskirti du pagrindinius produkcijos gamybos sistemų tipus: ganyklinė sistema, paplitusi vakariniame kontinento pakrašty. Išskirtinis ir vyraujantis ganyklų naudojimas sąlygoja lėtesnį gyvulių augimą, didesnį skerdimo svorį, dėl ko gaunama labiau subrendusi, aštresnio skonio mėsa; grūdiniais pašarais paremta sistema, paplitusi Centrinėje Europos ir Viduržiemio jūros regione. Šioje sistemoje veršeliai, auginami intensyvesniu būdu. Gyvuliai užauga mažesnio svorio, o jų mėsos skonis būna silpniau išreikštas. Nėra griežtos ribos tarp šių dviejų produkcijos sistemų. Centrinėje Europoje ir Viduržiemio jūros regione, ypač pakraščiuose ir kalnų rajonuose, vegetacijos periodu dažnai naudojama ganyklinė sistema, o vakarinėje dalyje - intensyvus penėjimas grūdiniais pašarais. Pieninė galvijininkystė. Ūkių, auginančių galvijus, dydis labai įvairus tiek ES šalių viduje, tiek atskirose šalyse nuo mažų šeimos ūkių su keliomis karvėmis iki didelių pramoninių junginių. Pieninių bandų dydis Vakarų Europos šalyse įvairuoja nuo 15 karvių Graikijoje iki 115 karvių Jungtinėje Karalystėje Rytų, o Centrinės Europos šalyse vis dar paplitę maži ūkiai, kuriuose laikomos 1 15 karvių [Eurostat]. Ūkiai, 11

kurie laiko galvijus, dažnai laiko ir kitų rūšių žemės ūkio gyvūnus, augina įvairias kultūras ar gauna papildomų pajamų iš kitos, ne ūkyje vykdomos veiklos. Gaminama labai daug ir įvairių nacionalinių ir regioninių produktų. Tai apsprendžia gamtinės sąlygos, gamybos technologija, rinka ir tradicijos. Vakarų Europoje pienininkystės ūkiai daugiausiai susikoncentravę pajūrio zonoje. Nyderlanduose, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje vyrauja tipiški intensyvūs pieno ūkiai, o tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje paplitę ganyklinės ekstensyvesnės sistemos. 80 % robotizuotų pieno ūkių randasi Šiaurės Vakarų Europoje [Koving ir Rodenburg, 2004]. Paskutiniu metu pieno gamyba ženkliai padidėjo Kalifornijoje ir Naujojoje Meksikoje. 2001 m. 39 % pieno buvo pagaminama ūkiuose, kuriuose laikoma daugiau kaip 500 karvių. Labai skiriasi pieno ūkių technologijos Naujojoje Zelandijoje. Čia yra paplitusi labai ekstensyvi gamyba, kuriai būdingas sezoninis veršiavimasis, ganyklinė šėrimo sistema ir maži išmilžiai iš karvės. Bandos yra gana didelės. Siekiant sumažinti gamybos kaštus, paskutiniu metu daugelyje tokių ūkių karvės melžiamos 1 kartą dienoje. Pieninės galvijininkystės ūkiuose sutinkamos įvairios ligos: mastitai, virusinės infekcijos, bruceliozė, tuberkuliozė ir t. t. Tikimybė žmonėms susirgti užsikrėtus nuo galvijų išvystytose pramoninėse šalyse yra maža. Didesnis pavojus susirgti kyla ūkių lankytojams, veterinarijos gydytojams, sėklintojams ar aptarnaujantiems darbuotojams [Oliver, 2005]. Zoonozių prevencijai taikomos įvairios programos, atliekami testai, pvz. kraujo ir pieno testai (salmoneliozei), odos (tuberkuliozei) ar testai atliekami skerdyklose (BSE). Didžioji dalis paminėtų zoonozių sukelia ligos požymius ir gyvuliams. Tačiau yra ligų, pvz. sukeltos E. coli, kurios yra pavojingos žmonėms, nors jokių ligos požymių nesukelia galvijams. Kalbant apie maisto saugą, daugiausia problemų kyla dėl pieno užterštumo ir šiek tiek mažiau dėl galvijienos mėsos. Dažniausiai pienas būna užterštas (micro)biologinėmis (bakterijos, toksinai, didelis somatinių ląstelių skaičius) ar cheminėmis (antimikrobiniai, antibakteriniai preparatų likučiai) medžiagomis. Tačiau jau ilgą laiką taikomos įvairios kontrolės programos. Jei nustatomas pieno užterštumas, tai reiškia, kad toks pienas nebus supirktas ir nebus naudojamas žmonių mitybai. Be to, perdirbimo metu pienas papildomai pasterizuojamas ir taip apsisaugojama nuo bet kokių atsitiktinumų. Jeigu ūkyje gyvuliai buvo gydomi antibiotikais, toks pienas negali būti naudojamas. Ūkyje turi būti taikomos įvairios priemonės aukštų higienos reikalavimų palaikymui. Vystymosi kryptys. 12

Paskutiniu laikotarpiu pieno gamyba išvystytose pramoninėse šalyse stabilizavosi ir tikimasi, kad ir ateityje išliks stabili. Tačiau kartu prognozuojama, kad ir toliai ūkiai didės, o jų skaičius mažės. EUROSTAT duomenimis, Vakarų Europos šalyse per 5 metus pieno ūkių skaičius sumažėjo 31 %, o JAV 21 %. Taip pat prognozuojama, kad mažės ūkių skaičius Rytų Europos šalyse. Be to, visoje Europos Sąjungoje šiek tiek padidėjo ekologinių ūkių. Kai kuriuose regionuose sutinkami pienininkystės ūkiai, kuriuose vykdomos papildomos veiklos, tokios kaip rekreacinė arba atvykusiems žmonėms su negalia sudaromos sąlygos padėti dirbti ūkio darbus. Mėsinė galvijininkystė. Pasaulyje egzistuoja dvi sistemos: galvijiena gali būti užauginama pieninėse bandose kaip šalutinė produkcija ir galvijiena gaunama iš specializuotų mėsinių veislių karvių žindenių. Europoje daugiausia suvartojama galvijienos, užaugintos pieninėse bandose. Buliukai paprastai auginami mėsai arba iškastruojami ir penimi. Žmonių mitybai naudojama ir veršiena, kuri paprastai gaunama veršelius šeriant pieno pakaitalais iki 120 140 kg. Tokia veršiena tradiciškai vartojama Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, tačiau nesudaro reikšmingos dalies bendrame galvijienos sunaudojime. Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje dauguma vyriškos lyties veršelių buliukų auginama juos iškastravus. Tokie jautukai paprastai užauginami, ganant ganyklose iki 2 metų amžiaus. Pieninių veislių jaučiai taip pat auginami JAV ir Naujojoje Zelandijoje. Galvijienos gamyboje pieninėse bandose didžiausią dalį sudaro jaunų buliukų (intensyviai šertų iki 250 350 kg svorio) ir brokuotų karvių bei telyčių penėjimas. Specializuotų mėsinių veislių galvijai dažniausiai lauginami taikant ekstensyvesnes ganyklines laikymo sistemas arba ganyklinė sistema derinama su intensyviu šėrimu subalansuotais kombinuotaisiais pašarais. Mėsinė galvijininkystė vystoma atsižvelgiant į esamus ganyklų plotus, taip pat galimybę užsiauginti grūdines kultūras ar pasigaminti siloso galvijų penėjimui. Mėsiniai galvijai Vakarų Europoje dažniausiai laikomos nederlingose žemėse, netinkamose žemdirbystei ir labai dažnai naudojami ir kraštovaizdžio priežiūrai, kadangi jie puikiai auga ganydamiesi natūraliose pievose, šlapžemėse ar kalnuotose vietovėse. Specializuotų mėsinių veislių karvės žindenės paprastai laikomos gauti veršeliams, kurie žinda iki 6 10 mėnesių amžiaus. Veršeliai parduodami po nujunkymo ir šeriami aukštos energetinės vertės racionais. 13

KIAULIŲ AUGINIMO SISTEMOS. Pasaulyje daugiausia kiaulienos užaugina Kinija 48,3 mln. t, Europos Sąjunga 21,6 mln. t, JAV 9,3 mln. t, Brazilija 3,1 mln. t ir Kanada 1,9 mln. t. Tačiau paskaičiavus, kiek kiaulienos išauginama 1 žmogui, tuomet dominuoja Europos šalys: Danija 327,8 kg, Belgija 101,6 kg, Austrija 80,5 kg, Nyderlandai 79,3 kg, Ispanija 77,6 kg, Kanada 60,8 kg, Lenkija 54,5 kg, Vokietija 52,4 kg [FAOSTAT, 2005]., Intensyvios sistemos. Išvystytose šalyse kiauliena gaminama ypač intensyviai. Istoriškai susiklostė, kad kiauliena auginama paprastai regionuose, kuriuose auginama daug grūdinių kultūrų. Tačiau kiaulininkystės ūkiai gali koncentruotis ir vietose, kur yra maisto pramonės antrinių produktų, tinkamų gyvulių šėrimui, kaip yra paplitę Nyderlanduose arba regionuose, kuriose susikoncentravę didelės integruotos kompanijos (Šiaurės Karolina). Kiaulininkystėje taip pat stebimas pastovus ūkių skaičiaus mažėjimas ir gyvulių skaičiaus ūkyje didėjimas. Gyvulių koncentracijos didėjimas atskirose vietose sukelia atliekų tvarkymo problemas, kelia pavojų gruntinių vandenų užteršimui ir yra aplinką teršiančių dujų emisijų ir kvapų šaltinis. Auga visuomenės rūpestis dėl gyvulių gerovės didelėse pramoninėse fermose. Todėl stiprinama oficiali kontrolė tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje. Kiaulienos gamybos sistema paprastai apima reprodukcijos (paršiavimosi), atjunkytų paršelių auginimo ir penėjimo etapus. Tokia gamyba gali vykti viename ūkyje (vadinama nuo gimimo iki penėjimo pabaigos) arba gali būti padalinta tarp ūkių, kurie specializuojasi tik vienoje arba dviejuose etapuose. Ši auginimo strategija labiau paplito, kai išaugo bandos dydis. Ir kaip advantages of split site production. Pvz., JAV pilno gamybos ciklo ūkiuose, kuriuose kiaulių auginimas nuo apsiparšiavimo iki penėjimo pabaigos per 6 metus sumažėjo nuo 65 iki 38 % [Mc. Bridge ir Key, 2003]. Panašūs procesai vyksta ir Europoje. Biosauga, sveikatingumo stebėsena yra pagrindinis prioritetas intensyviose kiaulių auginimo fermose. Tačiau ligų kontrolė yra labai sudėtinga, kur gyvulių koncentracija labai didelė. Ankstesniu laikotarpiu buvo įprasta naudoti antibiotikus pašaruose kaip profilaktinę priemonę arba augimo stimuliatorius. Tačiau 2006 m. Europos Sąjungoje buvo uždraustas antibiotikų naudojimas. Didžiausia dalis kiaulių laikoma patalpose su kontroliuojamu mikroklimatu ant pilnai arba dalinai grotelinių grindų, taikant skysto mėšlo tvarkymo sistemomis. Paršingos paršavedės dažniausiai laikomos individualiuose garduose, bet rūpestis dėl gyvūnų gerovės reikalavimų sąlygojo, kad tokių sistemų būtų atsisakyta nuo 2012 metų. Alternatyviose sistemose naudojamas grupinis šėrimas arba šėrimas, laikinai fiksuojant, individualiuose boksuose, taip pat automatizuota sistema su 14

identifikaciniais atsakikliais arba kompiuteriu kontroliuojamos šėrimo stotelės [Edwards, 1992]. Prieš pat paršiavimąsi ir žindymo metu paršavedės paprastai laikomos paršiavimosi garduose. Nors ir kelia susirūpinimą apribota galimybė judėti paršavedėms tuo laikotarpiu, tačiau taip užtikrinamas didesnis paršelių išsaugojimas didelėse pramoninėse fermose [Edwards ir Fraser 1997]. Europos Sąjungos reikalavimuose, siekiant užtikrinti gyvulių sveikatingumą, nurodoma, kad paršeliai negali būti nujunkomi anksčiau nei 28 dienų amžiuje, jeigu neužtikrinamas laikymo principas viskas pilna viskas tuščia, kuomet paršelius galima nujunkyti net 7 dienų amžiaus. Šiaurės Amerikoje paplitęs ankstyvas nujunkymas, kai paršeliai nujunkomi 2 savaičių amžiuje [Harris ir Alexander, 1999]. Nujunkyti paršeliai laikomi grupėmis, kurios gali labai įvairuoti pradedant nuo mažų grupių, kuriose laikomi paršeliai vadomis iki labai didelių, kuriose gali būti laikomi net keli šimtai. Nujunkyti paršeliai paprastai šeriami iki soties ir laikomi ant pilnai ar dalinai grotelinių grindų be pakratų. Kitokios laikymo sistemos gali būti taip pat taikomos priklausomai nuo šalies klimato, naudojamų pakratų ir reikalavimų gyvūnų gerovei ir emisijoms [EFSA, 2005]. Alternatyvios sistemos. Daugelyje Europos šalių ir šiek tiek mažiau Šiaurės Amerikoje taikomos ir alternatyvios sistemos. Paprastai tokiose sistemose tiek paršavedės, tiek ir auginami paršeliai laikomi ant gilaus kraiko pastatuose arba lauke. Laikant kiaules pastatuose ant kraiko, paprastai naudojami neizoliuoti lengvų konstrukcijų pastatai ar priedangos [Honeyman, 2005]. Tokios sistemos vartotojų požiūriu geriau vertinamos, kadangi jose užtikrinama geresnė gyvūnų gerovė, nes gyvuliai gauna pakratų, gali juos knisti. Tačiau tokiose sistemose kyla pavojus užsikrėsti mikroorganizmais, pvz. Salmonelioze [EFSA, 2005]. Kiaulių laikymo lauke sistemos gali labai įvairuoti. Kai kuriose Europos šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė ar keliose vakarų valstijose JAV didelis skaičius paršavedžių laikoma lauke, o gauti paršeliai vėliau auginami įprastinėse penėjimo sistemose. Paršiavimosi ir žindymo laikotarpiu paršavedės laikomos grupėmis ganyklose, kur pastatomos paprastos metalinės ar medinės priedangos apsaugoti nuo blogo oro. Tradicinės kiaulių laikymo lauke sistemos skiriasi nuo paskutiniu metu kad ir nežymiai plintančių sistemų, kuriose taikomi tam tikri ekologiniai standartai. Tokiuose ūkiuose taikomas reikalavimas, kad tiek paršavedės, tiek augančios kiaulės turėtų išėjimą į lauką. Nors paršavedės dažniausiai laikomos ganyklose, jų paršeliai po nujunkymo 6 8 savaičių amžiuje gali būti palikti ganykloje arba perkelti į pastatus su išėjimu į lauką. Trečias kiaulių laikymo lauke būdas yra paplitęs tradiciškai Viduržemio jūros regione ir kai kuriose Pietų Europos šalyse. Tokioje sistemoje paprastai vietinių veislių kiaulės ganosi natūraliai miškuose, kad būtų užauginama labai aukštos kokybės mėsa, kuri paprastai naudojama vytintų kumpių gamyboje. 15

Nors visos kiaulių laikymo lauke sistemos užtikrina didesnį plotą ir aplinkos įvairovę, tačiau kyla tam tikri gyvūnų gerovės iššūkiai dėl nepalankių klimatinių sąlygų, parazitų ir mažesnių galimybių greitai aptikti ligas. Taip pat, nepaisant mažesnio gyvulių tankumo ir didesnio kiekio šviežio oro, sumažinamas ligų pavojus grupėse, tačiau tuo pačiu atvira erdvė žmonėms ir laukiniams gyvūnams apsunkina ligų ir mikroorganizmų plitimo sustabdymą. PAUKŠTININKYSTĖS SISTEMOS Viščiukai broileriai ir vištos - dedeklės atrodo lyg yra dvi skirtingos ūkinių gyvūnų rūšys, nors ir turi vieną bendrą protėvį - raudonuosius džiunglių paukščius (Gallus gallus). Viščiukų broilerių mėsos ir kiaušinių sektoriai yra daugiau ar mažiau atskirti pramoninėje gamyboje, su kai kuriais bendrumais, pavyzdžiui užkrečiamųjų ligų kontrole. Tradiciškai paukštininkystė, tiek viščiukų broilerių auginimas, tiek dedeklių laikymas kiaušiniams gauti, buvo kuriamos tuose vietovėse kuriose auginami grūdai, bet kadangi šiuo metu prekyba tampa vis labiau tarptautinė, įtaką kur statomos paukščių fermos turi toks faktorius kaip didesnis pigios darbo jėgos prieinamumas. Paukščių fermų ir jų pulkų dydžio augimas kelia didesnes aplinkosaugos problemas dėl didėjančio atliekų kiekio iš paukštynų. Be to taip sparčiai plečiantis paukštininkystei yra didžiulė rizika gretai išplisti užkrečiamosioms ligoms (pavyzdžiui, paukščių gripui). Viščiukai broileriai. Per paskutinius tris dešimtmečius pasaulyje auginamų viščiukų broilerių skaičius padidėjo nuo 20,5 milijardo paukščių per metus, 1983 metais iki 61,2 milijardo paukščių, 2013 (FAOSTAT). Kinijos liaudies respublika (augina 9,5 milijardo viščiukų), Jungtinės Amerikos valstijos (8,6 milijardo), Brazilija (5,6 milijardo), Indonezija (2,3 milijardo), Rusija (2,1 milijardo), Indija (1,9 milijardo) ir Meksika (1,6 milijardo ) yra didžiausios viščiukų mėsos gamintojos pasaulyje. 2013 metais Europoje yra išauginta 10,0 milijardų viščiukų - broilerių. Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Ispanija ir Vokietija yra didžiausios broilerių augintojos Europos Sąjungoje, 2013 metais jose išauginta atitinkamai,845,7, 685,5, 685,5 ir 644,8 milijonų šių paukščių (FAOSTAT). Vyraujantis viščiukų broilerių auginimo būdas pramoninėje gamyboje yra jų auginimas ant pakreiktų grindų dideliuose belangiuose paukštynuose. Tokia sistema leidžia paukščių augintojams išauginti didelį paukščių kiekį uždaroje aplinkoje, santykinai mažais kaštais. Dabar pasaulyje pramoniniu būdu dažniausiai yra auginami greito augimo keturių linijų hibridiniai broileriai. Auginant laisvai besiganančius paukščius, jie yra laikomi paukštidėje ant kraiko su galimybe išeiti į lauką. Tai gali būti lauko teritorija su daline priedanga (žiemos sodas), kuri gali būti naudojama ištisus 16

metus arba ganykla. Dažniausiai laisvai laikant viščiukus-broilerius yra auginami lėto augimo veislių paukščiai, pavyzdžiui Prancūzijoje yra auginama išskirtinės kokybės paukštiena ir tam yra naudojami specialių tam skirtų veislių paukščiai, kas reiškia, kad paukščiai yra skerdžiami nuo 60 iki 90 dienų amžiaus, palyginus su 35 dienomis, auginant pramoniniu būdu. Ekologiškai išaugintų viščiukų - broilerių dalis rinkoje yra labai nedidelė (European Commission, 2000). Pramoninio viščiukų - broilerių laikymo trūkumai. Žinoma, kad šiuolaikinių linijų derinių viščiukų greitas augimas yra genetinės selekcijos rezultatas, jį taip pat stipriai įtakoja intensyvus lesinimas bei auginimo valdymo sistemos (SCAHAW, 2000). Viščiukų selekcija greitam augimo tempui ir lesalo konversijai sukėlė daugybę gerovės problemų dėl kurių broileriai kenčia dar ir šiandien. Viščiukų broilerių kritimas siekia apie 1 % per savaitę visoje Europoje. Paukščių šlubčiojimas kuris dažnai išsivysto auginant moderniausių genotipų broilerius yra jų selekcijos greitam augimui rezultatas, kas sukelia per dideles apkrovas santykinai nesubrendusiems viščiukų kaulams ir sąnariams (Kestin et al., 2001). Kadangi viščiukai auga labai greitai, milijonai, o gali būti ir dešimtys milijonų viščiukų Europos Sąjungoje per metus serga skausmingu šlubumu dėl nenormalaus skeleto vystymosi ar kaulų ligų, dėl to dauguma paukščių patiria sunkumų vaikščiojant ar net stovint. Šlubi viščiukai praleidžia iki 86% viso laiko gulėdami. Jie nėra pajėgūs pasiekti gėralines ir yra priversti gyventi be vandens po keletą dienų. Tyrimai atlikti Švedijoje parodė, kad 72,4% viščiukų turi vaikščiojimo sutrikimų ir vienas iš penkių yra luošas, bei turi sunkumų judant. Europos Sąjungos gyvūnų sveikatos ir gerovės mokslinio komiteto ataskaitoje nurodoma, kad kojų ligų priežastis pas greito augimo viščiukus sukelia jų gerovės nepaisymas. Dėl viščiukų selekcijos greitam augimui jų širdys ir plaučiai nespėja tokiu tempu augti kartu su kūno svoriu. Jie dažnai kenčia nuo širdies sutrikimų, būdami vos kelių dienų amžiaus. Ūmus širdies sutrikimas žinomas kaip staigios mirties sindromas, paveikia nuo 0,1% iki 3% viščiukų auginamų Europos šalyse. Europos Sąjungos gyvūnų sveikatos ir gerovės mokslinis komitetas pateikė išvadas, kad greitas augimas taip pat padidina ascitų (skysčio kaupimasis pilvaplėvės ertmėje) riziką, padidina deguonies poreikį broileriams, kas aktyvuoja jų širdies ir plaučių sistemų veiklą. Ascitu serga apie 5% broilerių pasaulyje. Yra suskaičiuota, kad apie 130 milijonų broilerių gali kasmet nugaišti Europos Sąjungoje nuo širdies sutrikimų (SCAHAW, 2000). Dėl per didelio viščiukų broilerių skaičiaus jų auginimo patalpoje sudrėksta kraikas, padidėja oro užterštumas, dėl amoniako pertekliaus ir dulkių dalelių, pablogėja drėgmės rodikliai, kas atsiliepia paukščiukų sveikatai ir gerovei. Europoje paprastai paukščių talpinimo tankis svyruoja tarp 22-42 kg/m 2 (SCAHAW, 2000). Pavyzdžiui Vokietijoje yra rekomenduojama 30 ir 37 kg/m 2 priklausomai nuo laikymo sąlygų. Švedijoje yra ribojama iki 20 kg/m 2 ribos, kuri gali išaugti iki 36 kg/m 2, jeigu fermoje taikoma gyvūnų gerovės programa (Bessei, 2004). Danijos įstatymai nuo 2006 metų 17

reikalauja maksimaliai laikyti iki 40 kg/m 2 (Danish Ministry of Justice, 2001). Jungtinės Karalystės vyriausybė rekomenduoja 34 kg/m 2,nors yra nustatyta, kad šios šalies paukščių pramonėje daugelyje paukščių fermų viščiukų talpinimo tankis yra didesnis nei 38 kg/m 2 ir 16% fermų šis rodiklis dar didesnis nei 38 kg/m 2 (Randall, 2005). Talpinant viščiukus broilerius auginimo patalpoje virš 30 kg/m, 2 tai yra žingsnis vedantis link didesnių gerovės problemų (The Welfare of broiler chicken in the European Union, 2005). Yra manoma, kad didelis paukščių talpinimo tankis apriboja viščiukų galimybę išreikšti natūralų jų elgesį. Įvairių paukščių talpinimo tankio tyrimai parodė, kad kai yra perkraunamos auginimo patalpos, paukščiai juda mažesniais atstumais per valandą, jie labiau serga, mažiau kapoja, kapsto kraiką bei valosi plunksnas (The Welfare of broiler chicken in the European Union, 2005). Didelis talpinimo tankis taip pat veda prie purvino kraiko. Neaktyvūs paukščiai dauguma laiko praleidžia liesdami kojomis ir krūtine tokį kraiką ir jeigu jis yra drėgnas ir suterštas mėšlu, tai sukelia skausmą ar amoniakinius odos nudegimus, žinomus kaip krūtinės pūslės, kulkšnies deginimas ir skausmas bei kojų padų dermatitas (Su et al., 2000). Ateities tendencijos broilerių gamyboje. Europos Sąjungos šalyse broilerių talpinimo tankis turi remtis nurodymais pateiktais Broilerių auginimo gerovės direktyvoje, kur nurodoma, kad broilerių talpinimo tankis turi būti 33 kg/m 2 ar 39 kg/m 2, priklausomai nuo to kokio lygio gerovės standartų laikomasi (Council Directive 2007/43/CE). Lobistinės gyvūnų gerovės labdaros organizacijos atstovai tiki, kad galiojančius Europos Sąjungos standartus gali paveikti Europos Sąjungos gyvūnų sveikatos ir gerovės mokslinis komiteto pranešimas kaip pagerinti viščiukų broilerių sveikatos ir gerovės sąlygas. Jų nuomone pramoninei paukštininkystei reikia sumažinti nepaliaujamą žygį link gamybos intensyvinimo per paskutinius dešimtmečius. Yra pateikti penki pasiūlymai viščiukų broilerių gerovei didinti: 1. Auginti lėto augimo veislių paukščius: Vienas iš blogiausių šiuolaikinės pramoninės paukštininkystės bruožų yra greito augimo linijų derinių naudojimas, dažniausiai tokių kaip, Ross ir Cobb. Lėto augimo veislių viščiukai yra mažiau jautrūs skausmingoms kojų ligoms ir širdies problemoms. Tokios vištų veislės Europoje jau yra sėkmingai auginamos, įskaitant Hubbard ISA firmos paukščius naudojamus tradiciniam laisvam vištų laikymui ir išskirtinės kokybės paukštienos gamybai bei netradicinės Saseks veislės viščiukų auginimas. Šių veislių paukščiai yra skerdžiami dvigubame ar dar labiau vyresniame amžiuje nei greito augimo linijų derinių paukščiai. 18

2. Galimybė išeiti į lauką ganymuisi: Viščiukų išėjimas į lauką reiškia, kad jie ne visada būna ant nešvaraus kraiko ir amoniako pripildytoje paukštyno atmosferoje. Laikant viščiukus lauke jie turi galimybę vaikščioti ir tyrinėti aplinką. 3. Aplinkos pagerinimas: Aplinkos pagerinimas yra būtinas tinkamos viščiukų gerovės aspektas. Šiaudų ryšulių, laktų ir nedidelių kliūčių parūpinimas paukščių auginimo patalpoje padidina paukščių aktyvumą ir gerovę. Bastutinių augalų davimas krepšeliuose viščiukams taip pat yra naudingas. Laukas, medžiai, krūmai ir vietos maudymuisi dulkėse yra būtinos, kad padrąsinti paukščius ganytis. Broileriai natūraliai vengia atvirų erdvių dėl plėšrūnų baimės. 4. Mažas viščiukų talpinimo tankis: Europos Sąjungos gyvūnų sveikatos ir gerovės mokslinio komiteto ataskaita nurodo, kad viščiukų talpinimo tankis neturi būti aukštesnis nei 25 kg/m 2, kad išvengti gerovės problemų ir nurodo, kad kai talpinimo tankis viršija 30 kg/m 2 yra galimybė jog gerovės problemos vis tiek iškils, neskaitant auginimo patalpos mikroklimato kontrolės galimybių (SCAHAW, 2000). 5. Trumpesnis transportavimo ir pjovimo laikas: Transportavimo trukmė turi būti apribota iki dviejų valandų ir niekada neturi viršyti keturių valandų, kadangi viščiukų mirtingumas po to staigiai padidėja. Viščiukai turi būti papjauti nedelsiant po jų atvykimo į skerdyklą, kadangi ilgiau laikant juos aptvaruose, paukščiai labai stresuoja (The Welfare of broiler chicken in the European Union, 2005). Jeigu paukštynuose už Europos Sąjungos ribų yra laikomasi gerovės kontrolės programos, tokiu atveju Europos šalys importuoja didelius viščiukų broilerių mėsos kiekius iš kitų šalių, tokių kaip Brazilija ir Tailandas, o tai daro didelį spaudimą kiekvienos šalies produkcijai parduodamai Europos Sąjungos viduje. Tokios prekybos tendencijos turėtų didėti ateityje, nors nacionaliniai rūpesčiai dėl zoonozinių ligų, tokių kaip salmoneliozė ir paukščių gripas, gali ir apriboti importą ateityje. Ekologiškai išaugintų paukščių dalis visoje paukštininkystės rinkoje gali žymiai išaugti kai kuriose šalyse, jeigu tokie iššūkiai kaip parazitinių ligų rizikos padidėjimas (pavyzdžiui, kokcidiozės) ir kitos sveikatos bei gerovės problemos susijusios su laikymu lauke bus sėkmingai išspręstos. Vištos dedeklės. Per paskutinius tris dešimtmečius kasmetinis laikomų dedeklių vištų skaičius išaugo nuo 3,0 milijardų paukščių per metus, 1983 metais iki 7,0 milijardų dedeklių per 2013 metus, o kiaušinių gamyba išaugo nuo 510,3 milijardų kiaušinių 1983 metais iki 1284,4 milijardų per metus, 2013 (FAOSTAT). Kinija (2657 milijonų dedeklių), JAV (352,6 milijonų dedeklių), Indija (342 milijonai dedeklių), Brazilija (300 milijonų dedeklių), Indonezija (240 milijonų dedeklių) ir Meksika (191,4 milijonų dedeklių) yra pagrindinės kiaušinių gamintojos pasaulyje. 2013 metais Europoje buvo 19

auginama 913 milijonų vištų dedeklių. Italija (71 milijonų dedeklių), Prancūzija (58,7 milijonų dedeklių), Lenkija (49,9 milijonų dedeklių), Ispanija (44,7 milijonų dedeklių) ir Vokietija (43,5 milijonų dedeklių) yra didžiausios kiaušinių gamintojos Europos Sąjungoje. (FAOSTAT). Dedeklių laikymo sistemos yra skirstomos į narvelines ir į nenarvelines sistemas. Daugumos specialistų nuomone viščiukų mėsos kokybė auginant abiems būdais yra panaši. Narveliniu būdu auginamos vištos gali turėti nuospaudas ant kojų ir krūtinės. Laikymo narveliuose sistemos. Yra du narveliuose laikomų dedeklių sistemų tipai: bateriniai narvai ir pagerinti narvai. Bateriniai narvai yra labiausiai paplitusi sistema naudojama pasaulyje, nors ji jau gerokai ankščiau yra uždrausta Šveicarijoje ir Švedijoje. Bateriniai narvai yra sistema kur nedidelė grupė dedeklių yra laikoma aptvare iš suvirintos vielos tinklo su nuožulniomis grindimis. Tokia sistema leidžia ūkininkams laikyti didelį paukščių skaičių ribotoje pastato erdvėje, bet čia jie laikomi nedidelėmis grupėmis atskiruose bateriniuose narvuose. Erdvė skirta vienam paukščiui svyruoja nuo 400 cm 2 iki 750 cm 2 (EFSA, 2004; Hester, 2005). Europos Sąjungoje nuo 2012 metų sausio 1 dienos yra uždrausti tokie seno tipo tradiciniai bateriniai narvai (European Commission, 1999). Pagerinti narvai yra pranašesni nei bateriniai narvai (mažesnis paukščių skaičius, vielos tinklo narvelis), bet jie taip suteikia dedeklėms priėjimą prie svarbių šaltinių, kas leidžia vištoms išreikšti esminius biologinius ir elgsenos poreikius, tokius kaip tupėjimas ant laktų, kiaušinių dėjimas lizduose ir maudymasis dulkėse. Tokiuose narvuose yra privalomos nagų dilinimo priemonės (European Commission, 1999). Yra naudojami įvairūs pagerintų narvų variantai, nuo narvų su laktomis iki didesnių narvų su lizdais perėjimui, laktomis bei dulkių voniomis. Narvuose yra talpinama nuo penkių iki devynių dedeklių, vienai dedeklei tenka nuo 750 cm 2 grindų ploto (EFSA, 2004). Nenarvelinės laikymo sistemos. Benarvelinės sistemos yra paremtos laikymu ant pakreiktų grindų, paprastai su atskiru mėšlo plotu. Šios sistemos gali būti nuo pačių paprasčiausių namuose sukurtų gilaus kraiko sistemų iki dalimis pagamintų bei surenkamų sudėtingų sistemų, kuriose paukščiai yra laikomi aplinkoje su skirtingais laktų lygiais ir perėjimo vietomis. Benarvelinės sistemos yra labai retai naudojamos, išskyrus šiaurės vakarų ir centrinę Europą. Europos maisto saugos tarnyba skirsto benarvelines sistemas į vienos pakopos sistemas ir paukštides (EFSA, 2004). Vienos pakopos sistemą sudaro kraiku kreiktos grindys, kurios taip pat gali būti perforuotos, kad mėšlas galėtų nukristi į atskirtą mėšlo zoną. Jeigu yra įrengta mechaninė mėšlo sistema, mėšlas gali būti reguliariai valomas per visą 20

dedeklių produktyvumo laikotarpį. Kitu atveju mėšlas yra laikomas paukštidėje ir šalinamas tik pertraukoje tarp atskirų dedeklių auginimo laikotarpių. Vienos pakopos sistemoje yra dėjimo lizdai ar grupinis lizdas dedeklėms ir paukščiai turi priėjimą prie laktų viename lygyje ar aukštyje. Paukštidė (ar daugiapakopė sistema) susideda iš kraiku padengtų grindų ir pakopų skirtinguose aukščiuose, lyg būtų daugiaaukštis namas. Pakopos susideda iš perforuotų grindų ir laktų, kur paukščiams yra siūlomas lesalas ir vanduo. Plotas su skylėmis grindyse leidžia pratekėti paukščių mėšlui į mechaninę mėšlo šalinimo sistemą, kuri reguliariai išvalo mėšlą. Šioje laikymo sistemoje yra kiaušinių dėjimo lizdai ar lizdų grupė vištoms dedeklėms. Lizdai gali būti atskirti nuo pakopų arba jie gali būti integruoti pakopų sistemoje. Sistema suteikia galimybę laikyti dideles dedeklių grupes su pakankamai dideliu talpinimo tankiu į ploto vienetą. Laikant paukščius patalpoje su išėjimu į lauką dedeklės turi galimybę išeiti į lauką kada nori, tokiu atveju ši paukščių laikymo sistema vadinama laisvo vištų laikymo sistema. Aptvertas ganymosi plotas gali būti sujungtas su dalinai uždengta veranda (žiemos sodas), kuri gali būti naudojama ištisus metus. Kartais išėjimas į lauką paukščiams yra prieinamas visą laiką, bet dažniau paukščiai yra išleidžiami į lauką dienos metu, labiau po pietų, tam kad išvengti ne vietoje mėtomų bei supurvintų kiaušinių. Nuosaikaus ar subarktinio klimato šalyse, laikant paukščius su galimybe išeiti į lauką, žiemos metu jie yra laikomi paukštyno viduje. Ateities tendencijos kiaušinių gamyboje. Nurodoma, kad bateriniai narvai yra geresni žiūrint iš ekonominio požiūrio taško, nors lesalo konversijos rodiklis yra geresnis nustatytas auginant dedekles pagerintuose narvuose (Duncan, 2001; EFSA, 2004). Dedeklės auginamos nenarvelinėje sistemoje ir ypatingai joms laisvai ganantis yra nustatoma žemesnė lesalo konversija ir yra gaminami brangesni pagal savikainą kiaušiniai, palyginus su dedeklėmis laikomomis narvuose (EFSA, 2004; Aerni et al., 2005). Paukščių produktyvumas perėjus prie pagerintų narvų liko panašus, kaip ir įprastiniuose narvuose, tačiau sumažėjo paukščių mirtingumas. Paukščių laikymas mažesnėse grupėse taip pat sudarė geresnes sąlygas jų stebėjimui bei higienos palaikymui. Iš kitos pusės paukščiai laikomi bateriniuose narvuose negali patenkinti visos eilės savo elgesio poreikių (Duncan, 2001). Dedekles laikant pagerintose narvuose galima pagerinti gerovės reikalavimus, t.y. laikymas pagerintose narvuose leidžia išreikšti kai kuriuos elgesio poreikius, bet ne visus, pavyzdžiui tokius kaip sparnų plasnojimas. Idealus variantas, kad dedeklės galėtų išreikšti savo natūralius poreikius yra jų laikymas auginimo patalpoje ant kraiko ar juos laikant su galimybe ganytis lauke, nors šios laikymo sistemos pasižymi produktyvumo variacijomis palyginus su laikymu narvuose (Aerni et al., 2005). Nepaisant laikymo sąlygų, tokie faktoriai kaip genetika, dedeklių lesinimo ir auginimo sąlygos taip 21

pat turi įtaką dedeklių produktyvumui, sveikatingumui ir gerovės rodikliams (Gunnarsson et al., 1999; Häne et al., 2000; Nicol et al., 2003; EFSA, 2004). Pagerinti narvai ar nenarvelinės dedeklių laikymo sistemos pakeitė baterinius narvus, kurie yra uždrausti nuo 2012 metų sausio 1 dienos. Toks pasikeitimas galėjo įvykti dviem būdais. Kai kurie stambesni paukštynai ir ūkininkai perėjo prie pagerintų narvų, kadangi jų nuomone, tai gali teigiamai paveikti vištų produktyvumą ir reikalauja paprastesnio darbo palyginus su bateriniais narvais. Kiti ūkininkai svarsto galimybę pereiti prie mažiau brangesnės alternatyvos, atveriančios daugiau lankstumo gamyboje, tai yra dedeklių laikymo ant kraiko ar perėjimo į ekologinę paukštininkystę. Ateityje pagerinti narvai gali būti kaip pradinis pirkėjų požiūrio taškas, kadangi dedeklių laikymas bateriniuose narvuose pasaulyje išnyks visai. Situacija Šiaurės Amerikoje gali nesikeisti ilgą laiką, nes dauguma ūkininkų toliau liks naudoti įprastinius baterinius narvus Tačiau yra tikėtina, kad visgi šitas perėjimas iš baterinių narvų į pagerintus narvus ar nenarvelinę sistemą gali įvykti. Jeigu tai atsitiks, tai šis perėjimas gali būti drastiškesnis nei Europoje. Pakeitimai ūkininkavimo praktikoje gerinant gyvūnų gerovę Europos Sąjungoje yra įtakojami politikų ir gyventojų nuomonės per naujų įstatymų priėmimą. Istoriškai šis procesas yra labai lėtas, jis gali tęstis dešimtmečius, kai rinkos pokyčiai gyvūnų gerovėje gali įvykti per keletą metų. OŽKININKYSTĖS SISTEMOS. Nors avininkystė ir ožkininkystė yra labai svarbios gyvulininkystės šakos visame pasaulyje, jos nėra tokios svarbios išvystytose pramoninėse šalyse. Ožkų skaičius per 10 metų padidėjo 26 % [Boyazoglu ir kt., 2005]. Tuo tarpu išsivysčiusiose industrinėse šalyse ožkų skaičius išliko stabilus per paskutinius 20 metų. Europoje dominuoja pieninės ožkos, o ožkų pieno gamyba padidėjo dėka tokių šalių kaip Bulgarija, Kipras, Prancūzija ir Ispanija, kuriose buvo padidintas ožkų pieningumas. Viduržiemio jūros regiono šalyse, ypač kalnų regionuose, ožkininkystė dažnai vystoma kartu su agroturizmu [Dubeauf ir kt., 2004]. AVININKYSTĖS SISTEMOS. Avių skaičius pasaulyje paskutiniu metu šiek tiek mažėja. Viduržiemio jūros regiono šalyse avininkystė yra dominuojanti šaka. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Australija, Naujoji Zelandija ar 22

Rytų Europa, avys pagrinde auginamos vilnai, tuo tarpu Šiaurės Europos šalyse pagrindinė produkcija, dėl kurios avys auginamos, yra mėsa [Dyrmundsson, 2004]. Ėriena yra pati brangiausia mėsa pasaulyje [Bouttonnet, 1999]. Tačiau išaugintas produktas gali labai skirtis dėl susiklosčiusių kultūrinių skirtumų. Pavyzdžiui, Graikijoje tradiciškai naudojami 6 kg ėriukai, o Australijoje 30 kg. Avys gali būti ganomos (pastoral) ganyklose ir šiuo atvejų išaugintos produkcijos savikaina labai žema. Tačiau auginimo sistemos labai įvairuoja skirtingose šalyse. Bouttonnet (1999) paskaičiavo, kad Naujojoje Zelandijoje avininkystės ūkiai 76 % pajamų gauna iš vilnos ir 24 % iš mėsos, o Graikijoje 42 % pajamų gaunama iš pieno, 34 % iš mėsos ir 24 % sudaro subsidijos. PAUKŠTININKYSTĖ LIETUVOJE Lietuvos Respublikoje paskutiniaisiais metais buvo auginama 8,9 9,8 milijonų paukščių (lentelė 1). Daugiausiai buvo auginama viščiukų broilerių ir vištų dedeklių. Viščiukų - broilerių dalis 2011 2013 metais buvo 43,10 50,46 %, o 2014 metais padidėjo iki 57,78 % nuo atitinkamais metais auginto bendro paukščių skaičiaus, tuo tarpu vištų dedeklių skaičius mažėjo nuo 45,43% (2011 metai) iki 31,54 % (2014 metai). Kitų auginamų paukščių dalis buvo nedidelė. Kalakutų 2011 2013 metais buvo išauginta nuo 2,18 iki 2,33 %, bet 2014 metais jų tebuvo auginama tik 0,88 %. Ančių, žąsų ir kitų paukščių (perlinės vištelės, putpelės, stručiai, fazanai, povai) 2011 2014 metais buvo auginama atitinkamai, 0,33 0,47 %, 0,12 0,25 % ir 0,08 0,10 % nuo bendrai išauginto paukščių skaičiaus. Lietuvos paukštynuose ir žemės ūkio bendrovėse buvo auginama nuo 81,62 iki 86,78 % paukščių. Likęs paukščių kiekis buvo išaugintas ūkininkų ir šeimos ūkiuose. Viščiukų broilerių, vištų dedeklių bei kalakutų (išskyrus 2014 metus) paukštynuose ir žemės ūkio bendrovėse buvo išauginta 96,01 99,03 %, 65,82 72,27 % ir 49,17 57,81 % atitinkamai, nuo tų rūšių išaugintų paukščių kiekio. Ūkininkų ir šeimos ūkiuose buvo užauginta 100 % žąsų, 99,9 100 % ančių ir 76,33 99,50 % kitų rūšių paukščių (Lietuvos Statistikos departamentas, asmeniškai gauti duomenys 2015.10.26). Lentelė 1. Paukščių skaičius pagal rūšis Lietuvoje 2011 2014 metais Paukščių rūšis/metai 2011 2012 2013 2014 Visuose ūkiuose: Paukščiai, iš viso 9466255 8921207 9085588 9761555 23