VALDYMO EFEKTYVUMO DIDINIMAS ATSAKAS Į EUROINTEGRACIJOS IR GLOBALIZACIJOS IŠŠŪKIUS

VALDYMO EFEKTYVUMO DIDINIMAS ATSAKAS Į EUROINTEGRACIJOS IR GLOBALIZACIJOS IŠŠŪKIUS ANTANAS BOSAS Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija ANOTACIJA Straipsnyje formuluojami valstybinio bei ūkinių subjektų valdymo efektyvumo didinimo globalizacijos ir Europos integracijos sąlygomis principai. Patikslinama valdymo efektyvumo sąvoka. Pateikiami įvairių autorių skirtingi požiūriai į tą patį reiškinį. Pabrėžiama, kad toks požiūrių skirtingumas neleidžia susikoncentruoti esminei valdymo problemai spręsti, nes orientuoja į šalutinius veiksmus. Toliau straipsnyje apžvelgiama valstybės ekonominė politika, verslo organizacijų valdymo efektyvumui didinti teorijos ir suformuluoti valstybinių ir ūkinių subjektų valdymo efektyvumui didinti principai. Raktiniai žodžiai: globalizacija, valdymas, efektyvumas, interesai, valdymo teorijos. ABSTRACT The principles of increasing the effectiveness of governmental and economic subjects management under the conditions of globalization and European integration are formulated in this article. The concept of management s effectiveness is defined more exactly. The article presents different attitudes of various authors towards the same phenomenon. It is emphasized that such a difference in attitudes doesn t allow concentrating on the solution of essential management problem, as it orientates towards side actions. Further the article gives the review of state economical policy, the theories of increasing the effectiveness of business organizations management and formulates the principles of increasing the effectiveness of governmental and economical subjects management. Key words: globalization, management, effectiveness, interests and management theories. Įvadas Vykstant sparčiam pasaulio rinkų globalizavimo procesui ir Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą neišvengiamai kyla šalies įmonių konkurencingumo problemų. Siekiant išlikti konkurencingiems, reikia didinti įmonių veiklos efektyvumą, gerinti valdymą. Šiame kontekste valdymo sistemų efektyvumo didinimo problemos yra ypač svarbios, o jų sprendimas ypač aktualus būtent Lietuvoje (Paliulis, Pabedinskaitė ir Raudeliūnienė, 2001, p. 121). Per paskutinį dešimtmetį radikaliai pasikeitusios konkurencinės sąlygos pareikalavo iš verslo organizacijų vadovų esminių mąstysenos, požiūrių ir pozicijų perkainavimų, liečiančių giluminius strateginio planavimo pokyčius bei valdymo filosofijos požiūrių formavimą (Bosas, 2002:12). Suprantama, kad Lietuvos verslo organizacijos, perimdamos patirtį iš Vakarų, pradeda naudotis strateginio valdymo metodais, tačiau ne visiems tai sekasi, nes dėl nepakankamų teorinių žinių ir

praktikos, kai kurios teorijos diegiamos be pakankamos analizės mechaniškai arba jos visai ignoruojamos. Pagrindinė priežastis, lemianti valdymo efektyvumo didinimo Lietuvoje išskirtinį aktualumą yra tai, jog šalyje vykstančių transformacijų sąlygomis kinta vertybių prioritetai, susiformuoja ir pasklinda naujos politinės, socialinės, ekonominės, technologinės orientacijos, atsiranda naujų poreikių ir naujų galimybių juos patenkinti. Valdymas turi būti lankstus, inovatyvus ir turi gebėti persitvarkyti reaguojant į naujai kylančius reikalavimus bei naujas sąlygas. Be to, pasaulyje vykstanti socialinė ir ekonominė raida pasižymi vis labiau didėjančiais technologinių ir informacinių pokyčių tempais, kurie lemia naujas tendencijas, būdingas verslui bei jo plėtotei, inovacijų sklaidai ir konkurencijos stiprinimui. Pagrindiniai veiksniai, dėl kurių vis labiau didėja technologijų ir informacijos pokyčių tempai, yra globalizacija. Globalizacijos procesai sudaro sąlygas atsirasti naujam gyvenimo būdui bei formuotis naujo tipo visuomenei. Ši aplinkybė yra išskirtinai reikšminga Rytų ir Vidurio Europos šalims, kadangi šiuo metu čia vykstantys pokyčiai kelia ypač aukštus reikalavimus verslo plėtotei, inovacijų sklaidai bei konkurencingumo stiprinimui. Verslo plėtra, inovacijų sklaida bei konkurencijos ir konkurencingumo stiprėjimas labai sudėtingi ir prieštaringi reiškiniai, reikalingi nuodugnaus kompleksinio tyrimo. Mokslinėje literatūroje yra gana plačiai nagrinėjamos įvairios šių reiškinių aplinkybės, tačiau tais aspektais, kurie išreikštų verslo valdymo efektyvumą - nepakanka. Šiuolaikinėse teorijose stokojama adekvačių nuostatų, modelių ir sprendimų. Dėl šios priežasties minėtų klausimų svarstymas, susietas su Rytų ir Vidurio Europos šalyse vykstančių socialinės ekonominės raidos ir pažangos procesų globalizacijos ir Europos integracijos sąlygomis specifika, yra reikšmingas ir aktualus dalykas. Taigi, galima teigti, jog verslo plėtros ir valdymo efektyvumo, konkurencijos ir inovacijų Rytų ir Vidurio Europos šalyse vykstančios socialinės ekonominės raidos spartinimo globalizacijos ir Europos integracijos sąlygomis problemos yra aktualios tiek teoriniu, tiek ir praktiniu požiūriu. Būtent šioms problemoms turėtų būti skiriamas prioritetas, ypač pabrėžiant verslo valdymo efektyvumo didinimą globalizacijos ir Europos integracijos sąlygomis kaip esminę verslo vadybos mokslo problemą (Melnikas, 2001:107). Šiuolaikinėje visuomenėje verslo plėtotė tiesiogiai susieta su vis labiau intensyvėjančia inovacine veikla, didėjančiu žmonių aktyvumu, vis įvairesnėmis ir prieštaringesnėmis iniciatyvomis, taip pat su vis didėjančia rizikų įvairove. Taigi, verslo valdymo efektyvumo didinimas tai esminė verslo valdymo problema. Straipsnio tyrimo objektas verslo valdymo efektyvumas. Tyrimo tikslas suformuluoti verslo valdymo efektyvumui didinti principus. Tyrimo uždaviniai 1. apibrėžti (patikslinti) valdymo efektyvumo sąvoką; 2. išanalizuoti verslo valdymo efektyvumo teorijas; 3. suformuluoti verslo efektyvumui didinti principus. Metodas valdymo teorijų analizė, palyginimai, loginės išvados. Valdymo efektyvumo sąvokos patikslinimas Pradžioje aptarsime valdymo efektyvumo sąvoką, kurią įvairūs autoriai teoretikai, o ypač praktikai ne vienodai supranta ir todėl kyla ginčai ne dėl esminių efektyvumo dalykų, o dėl pačios sąvokos skirtingo aiškinimo. Tarptautinių žodžių žodynuose (1985, p. 125; 2001, p. 239) efektyvus (lot. effectivus veiksmingas, kuriantis) reiškia veiksmingumą, duodantį reikiamus arba geriausius rezultatus. Stoneris, Frimanas ir Gilbertas (1999, p. 9) išskiria efektingumo ir efektyvumo sąvokas. Anglų-lietuvių kalbos žodyne (1992, p. 268) effective reiškia veiksmingas, efektyvus, naudingas, įspūdingas, tinkamas.

Taigi, remiantis Tarptautinių žodžių ir kitais žodynais, angliškos kilmės žodis efektyvus atitinka lietuvių kalboje įprastą ir vartojamą žodžio sąvoką rezultatyvus, duodantis rezultatą, pasiekiantis tikslą, duodanti apčiuopiamos naudos (TŽŽ, 2001, p. 428). Rezultatas (pranc. résultat; lot. resultatum) padarymų išdava (TŽŽ, 1985, p. 428) arba tai, kas pasidaro nuo kokio nors veiksmo, veiksnio, priežasties; padarinys... visuma duomenų, gaunamų užbaigus operaciją, programą, užduotį (TŽŽ, 2001, p. 852). Šia prasme ir efektyvumas, ir rezultatyvumas reiškia tą patį (duodantį reikiamus arba gerus rezultatus) ir (rezultatyvumą), duodantis apčiuopiamos naudos. Tačiau kai kurie autoriai bando rezultatyvumą ir efektyvumą aiškinti kaip dvi skirtingas sąvokas. Meskon, Albert ir Khedouri (2002, p. 48) teigia, kad norint organizacijai sėkmingai dirbti ilgą laiką, išlikti ir pasiekti savo tikslus, organizacija turi būti efektyvi ir rezultatyvi. Jie naudoja tokius angliškus terminus kaip antai: effective, effectiveness, kurie anglų-lietuvių kalbos žodyne (1992, p. 268) verčiami į veiksmingas, veiksmingumas, efektyvus, efektyvumas, naudingas, naudingumas, minėtų autorių Meskonas, Albertas ir Khedouri (2002, p. 48) išversta į rusų kalbą результативный, результативность. Be to, anglų kalboje naudojamos terminas efficient ir efficiency, kurie verčiami į lietuvių k. (veiksmingas, efektyvus ir veiksmingumas, efektyvumas; produktyvumas, našumas, rentabilumas) anglų-lietuvių k. žodyne (1992, p. 268). Rusiškame Meskon, Albert ir Khedouri (2002) leidinyje išversta эффективный, эффективность. Be to, čia matomas esminis tarp tų angliškų žodžių skirtumas, nes effectiveness tai išorinis efektyvumas, matuojamas organizacijos tikslų pasiekimu, o efficiency tai vidinis efektyvumas, ekonomiškumas, išmatuojantis geriausiai panaudotus išteklius ir visų organizacijos procesų optimizacijų, taigi įjungiant ir valdymą (Meskon, Albert ir Khedouri, 2002, p. 48). Druckeris (1980, p 3; p. 153) rezultatyvumas yra pasekmė to, kad daromi reikalingi, daiktai (doing the right things), o efektyvumas pasekmė to, kad teisingai sukuriami tie patys daiktai (doing thinks right). Ir abu vienodai reikšmingi. Rezultatyvumą ta prasme, kad daro teisingus dalykus labai sunku apibrėžti ar išmatuoti, ypač jeigu organizacija neefektyvi savo viduje, tačiau efektyvumą galima išmatuoti ir išreikšti kiekybiškai. Pvz., galima pinigine išraiška įvertinti panaudotus išteklius gautai produkcijai ir kt. Toks, gana patikimas rodiklis yra našumo (productivity, производительность) rodiklis, kuris reiškia, kad buvo panaudotos visos išteklių rūšys, o ne tik darbo našumo, kas buvo tradiciškai priimta tarybinės ekonomikos praktikoje. Nors darbo našumo rodiklis yra labai svarbus, tačiau kai organizacijų valdymas orientuotas tik į šį akivaizdų rodiklį (kaip taisyklė, visose privatizuotose organizacijose mažinamas darbuotojų skaičius ir tobulinamos technologijos) valdymas nėra pakankamai efektyvus. Sinkas (1989, p.12), pateikdamas našumo sąvokos prasmę ir vietą organizacijų veikloje, pateikia ir kiekybinius, ir kokybinius organizacijos būsenos parametrus. Kiekybinių ir kokybinių indikatorių visuma, charakterizuojanti organizacijos būseną, pateikta kaip kompleksinė, apibendrinta charakteristika, atitinkanti ūkinės sistemos tikslus, integrinę kokybinę jos funkcionavimą bei sėkmę. Būtina pastebėti, kad jis pateikia indikatorių ir charakteristikų sistemą. Šią sistemą autorius vadina performance (rezultatyvumas, результативность) ir skirsto į septynias posistemes, kurių elementai atspindi: 1. veiksmingumas (effectiveness, действенность); 2. ekonomiškumas (efficiency, экономичность); 3. kokybė (quality, качество); 4. pelningumas (profitability, прибыльность); 5. našumas (productivity, производительность); 6. darbo gyvenimo kokybė (quality of work life, качество трудoвой жизни); 7. naujovių diegimas (innovtion, внедрение новшеств).

Nėra abejonės, kad šie paminėti elementai pakankamai atspindi organizacijų sėkmę, tačiau iš karto galima pastebėti, kad įdiegtų naujovių kiekis arba išleisti pinigai įdiegimui, dar nereiškia, kad organizacija dirba efektyviai, juo labiau efektyviai yra valdoma. Sinkas (1989) pabandė sukurti išbaigtą ir vientisą našumo valdymo teoriją ir išskyrė sekančius elementus: 1. užtikrinti valdymo pagrindą, t.y. sukoncentruoti dėmesį į rezultatyvumą ir našumą, ir sukurti bendrą supratimą apie šias problemas; 2. parengti strateginį planą, pagrindžiant našumo programą; 3. parengti priemones, užtikrinančias našumo išmatavimo ir įvertinimo metodus; 4. parengti priemones, užtikrinančias našumo didinimo kontrolę; 5. užtikrinti planavimo proceso organizavimą ir efektyvų visų elementų įgyvendinimą. Taigi, autorius mano, kad vadovai, griežtai vykdydami minėtus reikalavimus, turėtų pasiekti efektyvaus vadovavimo, tačiau, turint galvoje, nepakankamą vadovų torinį pasiruošimą ir nepakankamai išsamiai pateiktą efektyvaus valdymo schemą, galima teigti, kad būtina tobulinti minėtą schemą. Siekiant, kad organizacija dirbtų sėkmingai, būtina tobulinti valdymą, t.y. didinti jo efektyvumą. Suprantama, kad valdymo efektyvumas priklauso nuo vadovų, nes jie priima sprendimus, kokių tikslų organizacija sieks, kokie valdymo metodai bus naudojami siekiant tikslų, kokios darbuotojų skatinimo formos bus panaudotos tikslų įgyvendinimui ir kt. Tačiau valdymo sprendimai, kaip jie bebūtų gerai paruošti, yra tik mintis, tik idėja. Valdymo tikslas realaus darbo realių žmonių pagalba įgyvendinimas (Seilius, 2001; Bosas, 2002a). Sėkmingas (efektyvus) sprendimas yra tas, kuris praktiškai įgyvendinamas paverčiamas veiksmu rezultatyviai ir efektyviai tai daugiau lingvistinė arba vertimo problema. Šiandien jau niekam nėra paslaptis, kad nėra tokių teorijų, konkrečių receptų arba apskritai lengvų ir paprastų būdų, užtikrinančių vadovavimo sėkmę. Tačiau žinoma, kad teoretikai ir praktikai sukūrė daugybę teorijų, kuriomis naudojantis galima vadovauti efektyviai, jeigu jas teisingai ir vietoje naudoji. Valstybės valdymo politika Vykstantys globalizaciniai procesai ir integracija į Europos Sąjungą verčia ne tik verslo organizacijų vadovus didinti valdymo efektyvumą, bet ir valstybines valdymo institucijas būti pasiruošusias bendradarbiauti su verslo struktūromis, norint išlikti konkurencingomis esant reikliai ir dinamiškai išorinei aplinkai, atremiant vis naujus iššūkius. Lietuvos valstybinio valdymo struktūros per visą nepriklausomybės laikotarpį, nors ir vykdė ekonominės, politinės bei socialinės sistemos reformą, tačiau dėl politinių ambicijų (siaurų partinių interesų) ir dėl vadybinio neraštingumo savo socialinės misijos, kurią delegavo Lietuvos visuomenė, neatliko. Lietuvos valstybė neturi suformavusi aiškios savo pozicijos geopolitiniame ir geoekonominiame Europos ir pasaulio žemėlapyje. Vykstantys globalizaciniai procesai trina ribas tarp vidaus ir išorės veiklos sferų, tarp vidaus ir užsienio politikų. Bet kurios nacionalinės ekonomikos vystymosi orientyrais ekonominėje, socialinėje, politinėje, finansinėje, gamybinėje ir kitose sferose tampa pasauliniai globaliniai procesai. Nacionalinio vystymosi ir vystymo proceso strategai (vyriausybė) į tai turi atsižvelgti ir įvertinti. Dabartiniame etape daugiau dėmesio reikia skirti kryptingo Lietuvos ekonomikos transformavimo problemoms, susijusioms su integracija į Europos Sąjungą, šalies ūkio konkurencingumui didinti per valdžios ir ūkinių subjektų vadovų mokymą valdyti, ypač sugebėjimus susitarti veiksmui bendram tikslui (Bosas, 2001, p.5). Akivaizdu, kad Lietuva turės formuoti naują konsoliduotą ekonominę politiką, atsižvelgdama ir įvertindama globalizacijos procesų natūralų spaudimą bei nuolatinius netikėtus iššūkius. Esminį

vaidmenį atliks sugebėjimas pasinaudoti žinomomis strateginio valdymo principais bei priemonėmis. Juk strateginio valdymo politika tai pirmiausia ir naujų, besiformuojančių vertybių sistemos visuomenėje įtvirtinimas, kuris įmanomas tik tuomet, jei šias vertybes palaipsniui ir labai kryptingai perima aukščiausio lygio valstybės vadovai. Be to, šie vadovai turi būti susipažinę patys ar labai kvalifikuotai supažindinti su naujausia išsivysčiusių šalių valdymo praktika, sprendimų priėmimo modeliais, žinoti, ką šioje itin svarbioje srityje gali padėti valdymo konsultantai aukščiausio lygio profesionalai, žinantys pasaulinę teoriją ir praktiką, Lietuvos valstybės vystymosi specifiką, vadinamąją vidinę ir išorinę aplinkas, naujas galimybes Lietuvai, jos žmonėms ir ūkiui, grėsmes bei pavojus. Šia prasme naujiems Lietuvos vadovams būtina kuo greičiau ir profesionaliau pateikti strateginio valdymo įdiegimo technologiją, pačias procedūras, sprendimų priėmimo mechanizmus, schemas, jų realizavimą ir t.t. (Bosas, 1998, 1999, Bosas ir Smilga, 1998). Visa tai būtina daryti dėl sekančių priežasčių: 1. Visa apimanti globalizacija trina ribas tarp vidaus ir išorės veiklos sferų, tarp vidaus ir užsienio politikų. Bet kurios nacionalinės ekonomikos vystymosi orientyrais ekonominėje, socialinėje, politinėje, finansinėje, gamybinėje ir kitose sferose tampa pasauliniai globaliniai procesai. 2. Labai smarkiai spartėja politikos ekonomizavimo procesas, kuris reiškia: politinių tikslų pasiekimą ir uždavinių išsprendimą ekonominėmis priemonėmis; strateginio vystymosi vektoriaus pasislinkimą nuo politinių ir ideologinių prie ekonominių metodų; išorinėje aplinkoje geoekonominių interesų prioritetą prieš geopolitinius ir geostrateginius; diplomatinio korpuso mąstymo ekonomizaciją. 3. Tampa vis sunkiau išsiaiškinti nacionalinės ekonomikos transformacijos dėsningumus, kurie veikia nacionalinės ekonomikos bendradarbiavimo su pasauline ūkine sistema, posistemės formavimą ir jos pobūdį. Kalba eina apie nacionalinės ekonomikos užsienio ekonominių ryšių makromodelio tipą, kuris ir užtikrintų nacionalinės ekonomikos ryšius bei jų pobūdį su išoriniu pasauliu. Ekonominės reformos sudėtinėmis dalimis Lietuvoje kaip ir kitose šalyse tapo: mikroliberalizacija (kainų, prekių ir kapitalo judėjimo liberalizavimas), makrostabilizacija (valiutos kurso, infliacijos ir biudžeto deficito stabilizacija), struktūriniai pokyčiai (privatizacija, naujų prekybos partnerių suradimas ir naujų rinkos institucijų atsiradimas ir kt.). Pereinamojo laikotarpio pradžioje daugelis ekonomistų ir politikų (tame tarpe ir Lietuvos), galvojo, kad ekonomikos augimas, ūkio suklestėjimas ir išsivysčiusių šalių lygis pasiekiamas automatiškai kaip perėjimo prie rinkos ekonomikos išdava. Tačiau palaipsniui buvo įsitikinta, kad ekonominė reforma pati savaime neužtikrina aukštų ekonomikos augimo tempų. Ekonomikos augimo procesą įtakoja ne tik objektyvūs bet ir subjektyvūs veiksniai atsiradus naujoms ekonominėms galimybėms reikia laiko, kol visuomenė sukaupia pakankamai žinių, leidžiančių pasinaudoti šiomis galimybėmis. Taip pat sėkmės ekonomikoje negalima tikėtis, jei nepavyksta sukurti stabilios politinės ir socialinės aplinkos bei efektyvios institucinės sistemos, palaikančios rinkos funkcionavimo mechanizmą (Bosas, 2001, p. 7). Paaiškėjo, kad kiekvienas vadovas, priklausomai nuo savo išsilavinimo, patirties, psichologinių charakteristikų, pagaliau vertybių sistemos, savaip supranta tuos pačius valdymo procesus, svarbiais laiko vienus ar kitus aspektus. Tai apsprendžia vadovo valdymo stilių ir tuo pačiu atitinkamos strateginės mokyklos teiginių priimtinumą jo valdomoje organizacijoje. Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį, galime pastebėti įdomų reiškinį. Rinkos ekonomikos santykių atkūrimas, labai spartus privatizacijos procesas sudarė sąlygas privataus kapitalo įsigalėjimui.

Susiformavo gausus verslininkų. sluoksnis. Organizacijų savininkai ir vadovai savo veikloje siekia tam tikrų tikslų, ar tai įsitvirtinti rinkoje, užimti kuo didesnę jos dalį, išeiti į užsienio rinkas ir t.t. Sąmoningai ar ne jiems tenka taikyti strateginio valdymo elementus, kurie atitinka atskirų strateginio valdymo mokyklų logikai. Dažniausiai pastebimas verslininkiškos valdžios, pozicinės strateginių mokyklų logikos elementų naudojimas. Tačiau tebesiformuojant teisinei - normatyvinei aplinkai pasireiškia ne tik teigiami rezultatai, tokie kaip verslo vadovų profesinis augimas, prisilaikymas legitimių konkurencijos taisyklių, valdymo kultūros tobulėjimas ir kt., bet įsigali visa eilė neigiamų reiškimų. Dauguma jų sietina su nesubalansuota vertybių sistema, kuri isitvirtina kai kurių vadovųstrategų galvose. Tuo atveju jie linkę naudoti grobuoniškas strategijas, kurios atitinka kai kurių strateginių mokyklų logikos neigiamus bruožus (Bosas, 2002, p. 13). Pavyzdžiui, susidariusi situacija Lietuvos vaistų rinkoje, fiksuoto ryšio monopolis ir kai kurios kitos sritys iššaukia socialines įtampas, dalies visuomenės negatyvų požiūrį į verslininkus apskritai. Socialinė atsakomybės stoka neleidžia susiformuoti viduriniajam sluoksniui. O tai atsisuka prieš pačius verslininkus, nes maža gyventojų perkamoji galia reiškia skurdžią rinką. Skurdžioje rinkoje verslas klestėti negali. Deja, verslo vadovai, jeigu jie laikosi tik atskirų strateginio valdymo mokyklų logikos, o dažniausiai naudoja tik kai kuriuos koncepciniu elementus, tiesiog nesupranta rinkos jėgų žaidimo. Spartėjanti mokslo ir technikos pažanga, greitėjanti technologijų kaita, ekonominių procesų globalizacija iššaukė naujas politinio stabilumo, socialines, ekonomines bei ekologines problemas, kurioms spręsti senos valdymo koncepcijos nebetiko. Todėl natūraliai buvo ieškoma naujų vadybinių idėjų, kurios tiktų naujų problemų sprendimui. Taigi susidomėjimą strateginio valdymo teorija ir jos plėtrą apsprendė spartėjantys pokyčiai technologijose, socialinėje, politinėje aplinkoje. Tenka pastebėti, kad daugelis netgi garsių verslo organizacijų, kurios to laiku nesuvokė, arba nesugebėjo adekvačiai adaptuotis, žlugo. Nemaža dalis organizacijų, nežiūrint į silpnoką metodinį pasirengimą ir reikiamos infrastruktūros nebuvimą pradiniame etape, pradėjo taikyti strateginio valdymo metodus, nes dinamiškesnė aplinka reikalavo adekvačių pokyčiu pačioje organizacijoje. Tuos pokyčius organizacijos ėmė planuoti, nes pradiniame strateginio valdymo teorijos formavimosi etape strategija buvo suprantama kaip planas, kuris sudaromas siekiant užsibrėžtų tikslų. Formalios planavimo idėjos pagrindu susiformavimo dizaino ir planavimo strateginio valdymo mokyklos (Bosas, 2002, p. 14). Lietuvoje pereinamąjį dešimtmetį buvo įgyvendinta nemažai ekonominių transformacijų, sukurta pakankamai stabili politine sistema bei funkcionuojanti rinkos infrastruktūra, tačiau institucinėje plotmėje išliko daug centralizuotos sistemos elementų bei buvo atsilikta vystant mokslą ir švietimą, todėl visuomenė ir verslas nemokėjo ir negalėjo efektyviai naudotis rinkos teikiamomis galimybėmis (Starkevičiūtė, 2000, p. 122). Dabartiniame etape daugiau dėmesio reikia skirti kryptingo Lietuvos ekonomikos transformavimo problemoms, transformavimosi proceso sėkmę apsprendžiančių veiksnių analizei, prielaidoms, tikslams, pasekmėms, o taip pat problemoms, susijusioms su integracija į Europos Sąjungą. Nuo sėkmingo ekonomikos transformavimosi proceso didžia dalimi priklauso ekonomikos potencialo vystymosi galimybės, atskirų įmonių konkurencingumo stiprėjimas tarptautiniu mastu (Prunskienė, 2000, p. 97). Todėl vienas iš svarbiausių šiame dinamiškame pasaulyje Lietuvos valstybės tikslų pakeisti pačias struktūras, kurios apima socialines institucijas, nuosavybės teisių paskirstymą, darbo pasidalijimą ir ekonominės veiklos išdėstymą, skirtingų rinkų organizavimą bei ekonominius reikalus reguliuojančias normas ir režimus. Terminas struktūrinis pokytis apibrėžiamas kaip tų institucijų ir esminių įvykių pasikeitimas. Tokius valstybės tikslus suformuoja išorinės aplinkos pokyčiai arba geoekonominė pasaulio tvarka ir būtinybė kiekvienai nacionalinei valstybei pritaikyti savo vidines struktūras, valdymo sistemas prie naujos geoekonomines tvarkos reikalavimų. Išorinės aplinkos sudėtingumas, t.y. jos intensyvumas, dinamiškumas, informacijos ir žinių transformacija, supratimas daugeliu atveju priklauso nuo užsienio ekonominės veiklos modelio mechanizmo, kuris yra tam tikra prasme jungiančioji grandis tarp šalies ekonomikos vidinės aplinkos

(vidinių tikslų ir išorinės aplinkos (išorinių tikslų). Taigi užsienio ekonominės veiklos modelis transformuoja išorinės aplinkos signalus per šalies institucinę, verslo struktūras, valdymo sistemas, substrategijas ir pan., taip formuodamas šalies ekonomikos optimalų elgesį. Kiekviena nacionalinė valstybė, siekdama pagrindinio savo tikslo, pirmiausia turi rūpintis savo ekonomikos konkurencingumo didinimu. Nacionalinis konkurencingumas tai nacijos sugebėjimas sujungti ekonominius, socialinius ir politinius pranašumus, kultūros potencialą, siekiant užtikrinti prasiveržimą prie naujų išteklių rūšių ir jų įsisavinimo galimybių. Šio uždavinio išsprendimas pirmiausia priklauso nuo efektyvaus institucinės struktūros valdymo. Štai čia ir pasireškia strateginio valdymo metodologijos svarba, kai reikia įvertinti šalies geoekonominį kontekstą, identifikuoti tikslus, reformuoti institucines struktūras, valdymo sistemas, įgyvendinti iškeltus tikslus, užtikrinti jų įgyvendinimo kontrolę (Bosas, 1998; 1999, 2001, 2002 a). Palyginus su kitomis ES šalimis, Lietuva turi santykinai didžiausią valstybės valdymo aparatą, aplipusį begale kontroliuojančių institucijų. Nepaisant to, dauguma priimamų sprendimų ir viešojo administravimo paslaugų kokybė yra žemo lygio. Vien tik racionaliai pertvarkius valstybės valdymo apartą, gautume didelį ekonominį efektą. O efektyvus, lankstus ir kompetentingas (šiuolaikiškas) valstybės valdymo aparatas galėtų sėkmingai siekti pagrindinių nacionalinių tikslų ir vizijos įgyvendinimo. Tik tada atsigautų verslas, pagyvėtų ekonomika ir šalies gyventojai pajustų ne tokį staigų, bet nuolatinį socialinės padėties pagerėjimą. Labai svarbu mums čia, Lietuvoje, kurti naujas, modernias darbo vietas. To negali ir negalės padaryti tik seimas bei vykdomoji valdžia. Jie gali ir turi sukurti tam palankesnes teisines, finansines sąlygas. Iniciatyvos turėtų imtis regioninės valdžios ir verslininkai, universiteto profesoriai ir docentai, verslo valdymo konsultaciniai centrai, nevyriausybinės organizacijos, tiesiog aktyvūs Lietuvos piliečiai. Strategiškai mąstančių žmonių profesionalų atsiranda vis daugiau, o juk jie veikia kaip katalizatorius tiek valstybės valdyme, tiek savivaldybėse, tiek versle, švietime, moksle, kultūroje, sveikatos apsaugoje, socialinėje rūpyboje, krašto apsaugoje ir t.t. Mums būtina sugebėti įsitraukti į tarptautines ekologines švietimo, verslo vystymo programas. Juk mes vis dar nesijaučiame esantys jūrine valstybe su atitinkama infrastruktūra, verslu, orientuotu į tarptautinius žmonių ir krovinių pervežimus, į jūrinę žvejybą. Į Lietuvos laivyno atgaivinimą, mano galva, turėtų įsitraukti visos Lietuvos žmonės; šalia karinio, prekybos ir žvejybos laivynų matyčiau šiuolaikinių jūrinių jachtų laivyno atsiradimą ir plėtotę poilsio, turizmo, jūrų tyrinėjimo ir kitoms reikmėms. Globalinės ekonomikos diktatas, kurį jau pradedama jausti, neturėtų mums užgožti savų nacionalinių tikslų realizavimo tiek ekonomikos, tiek kultūros, švietimo, sveikatos, ir socialinės apsaugos srityse. Išlaikyti būtiną balansą tarp šių sferų vystymo ir tarptautinio bendradarbiavimo labai gerai ir efektyviai galėtų padėti strateginis valdymas visuose lygiuose. Todėl labai svarbu, kad nuo maksimaliai politizuotos visų lygių (vyriausybės, Seimo, savivaldybių, apskričių) valdžios kuo greičiau pereitume prie kompetencijos ir profesionalumo, nuo partokratinių ir asmeninių ambicijų prie efektyvaus šiuolaikinio valdymo. Mano nuomone, vien tik efektyviai išnaudojant turimus Lietuvos prioritetus, t.y. šalies geografinę padėtį, išnaudojant jūrinės ir tranzito valstybės galimybes, Rytų rinkas ir žaliavas, Vakarų technologijas bei labai aukštą mūsų šalie žmonių išteklių potencialą, t.y. aukštą mokslininkų kompetencijos lygį ir paruošto jaunimo kvalifikaciją, kuriant aukštų technologijų gamybos įsisavinimą, Lietuva labai greitai pasivytų išsivysčiusias ES šalis. Bet šiuos procesus reikia suvokti ir sugebėti įdiegti. Tai gali padaryti tik Seimas, Vyriausybė ir verslo struktūros, veikdamos kartu šalies labui (Bosas, 2001, p. 10). Reformuojant Lietuvos ekonomiką ir toliau reikia plėtoti privataus sektoriaus veiklą, steigiant naujus privačius subjektus, skaidriai privatizuojant vyriausybei priklausančias įmones, pritraukiant užsienio kapitalą. Tam tikslui reiktų įteisinti visų nuosavybės formų lygiateisiškumo principą, konstituciškai išspręsti žemės nuosavybės klausimą.

Strateginio valdymo metodologijos prasme globalizacija naikina ribas tarp nacionalinės valstybės vidaus ir išorės veiklos sferų, tarp vidaus ir užsienio politikų. Bet kurios nacionalinės ekonomikos vystymosi vektoriais ekonominėje, socialinėje, politinėje, finansinėje, gamybinėje ir kt. sferose tampa pasauliniai globaliniai procesai. Nacionalinio vystymosi ir vystymo proceso strategai į tai turi atsižvelgti ir įvertinti. Formuojant šalies ūkio politiką, vis dėlto nemenkas vaidmuo tenka vadinamam interesų susidūrimui. Atrodo, kad ta atskirų grupių, ūkinių struktūrų konkurencija iki šiol užgoždavo ar labai stipriai veikdavo net strateginio šalies vystymo problematiką, nepaisant to, kokia politinė partija valdydavo Lietuvą (Bosas, 2001, p. 11). Todėl įvertinant vykstančius globalizacijos procesus integruojantis į bendrą ES ekonominę erdvę, būtina visoms struktūroms (valstybės valdymo, politinėms partijoms, verslo) susitarti dėl vieno svarbiausio bendro Lietuvai tikslo užtikrinti konkurencingumą svarbiausiose strateginėse veiklos kryptyse. Tokį mąstymą gali užtikrinti geopolitinių globalinių procesų studijos ir svarbiausia valdymo teorijų žinojimas. Todėl Lietuvos ateitis tiesiogiai priklausys nuo visų rangų vadovų vadybinio raštingumo, nes ekonominė ar socialinė gerovė priklauso tik nuo valdymo efektyvumo. Valdymo efektyvumo didinimo principai Šiuo metu politikai, verslo ir mokslo atstovai žino ir stengiasi savo veikloje naudotis jau žinomomis valdymo teorijomis. Plačiai skamba strateginio planavimo, strateginio valdymo arba tiesiog strategijos sąvokos. Nors visos tos sąvokos teoriškai apibrėžtos ir tos sąvokos turi savo konkrečią prasmę, tačiau be jokių specialių tyrimų akivaizdu, kad vartojantys tas sąvokas įvairūs autoriai savaip supranta, dažnai nemato tarp jų skirtumo, o tai tikėtina, kad ir minėtų teorijų panaudojimas gali būti visai nepanašus, kaip tą įsivaizdavo teorijų autoriai. Be to, įvairių autorių požiūriai taip pat labi skirtingi. Pvz., H.Mintzbergas ir kiti (2000) išskiria dešimt strateginio valdymo mokyklų vien pagal požiūrį į strategijų rengimo procesą (kaip mąstymo, analitinį, numatymo, pažinimo, besivystantį, derybų, kolektyvinį, reaktyvinį bei transformacijos). Įvertinus daugelio kitų autorių pasiūlytas strategijas jų gausa galėtų tenkinti daugybės verslo vadovų poreikius atitinkančius mąstymo filosofiją, valdymo stilių netgi gyvenimo būdą. Tačiau reikia pastebėti, kad tie patys autoriai (Mintzbergas ir kt., 2000) pateikia penkis skirtingus strategijos sampratos apibūdinimus: kaip planą; kaip elgsenos principą; kaip poziciją; kaip perspektyvą; kaip manevrą. Matant tokią strategijos sampratų ir strateginių mokyklų įvairovę, galima tikėtis, kad ji užpildo visą vadovų poreikių šioje srityje erdvę, tačiau kiekviena atskiros mokyklos koncepcija akcentuoja atskirus aspektus ir tuo pasireiškia jos ribotumas. Problema iškyla todėl, kad, pvz., vienam vadovui labiau priimtina valdžios mokykla, kitam verslininkiška, trečiam kultūros ir t.t. Kitos mokyklos logikos, negu ta, kuri sutampa su jo požiūriu, atskiras vadovas tiesiog nesupras ir nepriims. Tuo tarpu rinkos veiksnių sąveika daug sudėtingesnė ir vienos strateginės mokyklos koncepcija tiesiog negali aprėpti visų rinkos jėgų poveikio. Įdomu pastebėti, kad šiandien strateginio planavimo procesas yra standartinis. Klasikiniuose vadybos vadovėliuose, verslo valdymo specialistų ar kitų valdymo mokslo krypčių atstovai naudojasi viena (kartais su labai mažais skirtumais) ta pačia strateginio planavimo proceso schema ir tomis pačiomis procedūromis (Stoner ir kt., 1999; Meskon ir kt., 2002; Sink, 1989; Seilius, 1998; Bosas, 2002 a) (1 pav.).

Organizacijos misija Organizacijos tikslai Aplinkos analizė ir įvertinimas Organizacijos stiprių ir silpnų pusių tyrimas Strategijos įvertinimas Strategijos realizavimas Strategijos pasirinkimas Strateginių alternatyvų analizė 1 pav. Strateginio planavimo procesas Nėra abejonės, kad tiek šis modelis, tiek kiti, yra naudingi praktiškai, nes jau šiandien dauguma vadovų supranta strateginio valdymo naudą. Chandleris (1977), išnagrinėjęs organizacijų elgsenos adaptaciją į staigius išorinius pokyčius, nustatė, kad organizacijos, kurios neužsiima strateginiu planavimu, savo veiklos strategiją pakeičia tik po 5-10 metų, o pakeistai strategijai įgyvendinti reikalingas galimybes sukuria dar po 5-10 metų. Dabartinėmis sąlygomis, kada aplinka kinta nuolat ir staigiai, reaktyvinės adaptacijos atveju organizacija nesuspėja adaptuotis eilinio aplinkos pokyčių ciklo laikotarpyje, atsilieka pradžioje vienu ciklu, vėliau dar vienu ir pasekmės būna liūdnos. Vadinasi, įvykus staigiems aplinkos pokyčiams, neužtenka turėti iš anksto paruoštą naują strategiją, taikant strateginio planavimo metodus, bet būtina sukurti ir organizacijos galimybes (potencialą), reikalingas naujai strategijai realizuoti. Suvokus šią problemą buvo sukurta strateginio valdymo koncepcija, kuri integruoja organizacijos strategijos formulavimo ir organizacijos galimybių plėtros procesus. Prognozuojamos ne tik būsimos problemos, atsirandančios naujos galimybės, bet ir sugebėjimų pobūdis, kuris reikalingas organizacijai sėkmingai veikti būsimoje aplinkoje. Taip Chandleris pagrindė strateginio valdymo būtinybę, nes taikant jį pašalinami abu reaktyvinės adaptacijos atotrūkiai, o strategijos parengimas ir jos realizavimui reikalingų galimybių sukūrimas laike priartėja prie aplinkos pokyčio momento. Tačiau, tuo metu organizacijos dar neturėjo aiškių ir patikimų metodikų strateginio valdymo klausimais, buvo labai sudėtinga gauti patikimą strateginę informaciją, todėl strateginio planavimo procesas buvo pakankamai ilgas, sunkus, reikalaujantis daug techninio ir brangaus darbo. Jame svarbiausiu strateginio proceso dalyviu tampa planuotojas. Kaip trūkumus būtų galima išvardinti tai, kad tiksliai nustatyti ar numatyti viską, net jeigu grindžiama skaičiais, nepavyksta (Bosas, 2002a). Konkurencija rinkos sąlygomis labai stiprus pažangos variklis. Todėl neatsitiktinai susiformavo nuomonė, kad strategija tai pozicija, kurią užima arba kurios siekia organizacija rinkoje. Kuo ši pozicija unikalesnė ir vertingesnė, tuo aukštesnis organizacijos konkurencinis potencialas, efektyvesnė strategija. Šios nuomonės pagrindu susiformavo pozicinė strateginė mokykla, kuri dėmesį koncentruoja į strategijų turinį, o ne į procesą. M.Porteris (1980) pasiūlymu sudaryti rinkiniai bendrinių (generinių) strategijų, kurios tinka atitinkamiems vidinių ir išorinių sąlygų rinkiniams ir gali užtikrinti organizacijos, šakos ar valstybės konkurencinį pranašumą. Formaliosios strateginio valdymo mokyklos pasižymi nurodomuoju pobūdžiu. Todėl jų įgyvendinimas kai kuriose organizacijose pakankamai problematiškas dėl nepalankios strateginės mokyklos logikai terpės. Tačiau, nežiūrint į paminėtus trūkumus ir problemas, su kuriomis susiduria

formaliosios strateginio valdymo mokyklos, jos sukūrė teorinį pagrindą, labai reikalingą vėlesnių strateginio valdymo mokyklų koncepcijoms plėtoti. Strategijos kaip perspektyvos supratimas sudarė prielaidas susiformuoti verslininkiškai strateginei mokyklai. Paprastai toks strategijos supratimas paremtas organizacijos vadovo ateities vizija. Ši mokykla pabrėžia lyderio savybes ir procesus būdingus tik jam intuiciją, sveiką protą, išmintį, patirtį, įžvalgumą. Organizacija priklauso nuo individo diktato. Pagrindinis teiginys vizija, numatymas to, ką reikia atlikti, nepanašus į aiškų planą. Verslininkiška strategija gali būti ir nubrėžta, ir besivystanti, ir apgalvota, ir nelaukta arba netikėta. Verslininkas dėmesį nukreipia ne į strategijos kūrimą, o į naują galimybių paiešką valdžią koncentruoja savo rankose, ryžtingai juda pirmyn, neatsižvelgdamas į situacijos neapibrėžtumą, verslo plėtrą laiko pagrindiniu organizacijos tikslu. Kaip taisyklė verslininkas būna apdairus išradėjas, novatorius įkvėpėjas, pernelyg optimistinis organizatorius ar organizacijos įkūrėjas, kuris sietinas su komercine idėja. Valdymą jis supranta kaip matymą, kaip svajonę, kurios niekada nepamiršta ir beatodairiškai jos siekia. Pagal valdymo stilių verslininkas aiškus organizacijos vadovas lyderis. Susitelkęs į ateities viziją lyderis operuoja ne tik fiziniais, bet ir emociniais bei dvasiniais organizacijos ištekliais, vertybių sistema, asmeniniais darbuotojų įsipareigojimais ir siekiais. Verslininkiška strateginio valdymo mokykla išryškino vizijos svarbą kuriant ir plėtojant verslą. Verslininkų įkurtos organizacijos valdymo stiliumi labai skiriasi nuo kitų, kurios taiko perimtas arba suplanuotas strategijas. Šios mokyklos logika tinka skverbiantis į naujas rinkas, užkariaujant rinkos nišą smulkaus verslo atveju, kai savininkas yra kartu ir vadovas, kai organizacijai ateina sunkūs laikai ir ją ištraukti gali tik lyderis, kuris imasi ryžtingų permainų, pakeisdamas iš esmės organizaciją. Ji iškelia daug naujų idėjų, sukuriamos įdomios organizacijos, kas padeda pažangos plėtrai. Tačiau tai, kad viskas paremta vieno žmogaus galimybėmis, labai apriboja šios mokyklos logikos taikymo erdvę. Pavojus gali slypėti jau tame, kad vizija dažnai būna nekonkreti, nenagrinėjamos kitos alternatyvos. Vienam žmogui tenka pernelyg didelė našta. Tokia valdymo kultūra užkerta kelią pliuralizmui, nestimuliuoja mokymosi. Viena iš perspektyviausių ir reikšmingiausių teoriniu požiūriu reikėtų laikyti kognityvinę (pažinimo) strateginio valdymo mokyklą. Pagal šios mokyklos logiką strategija kuriama turimos patirties žinių struktūros ir mentalinių procesų pagrindu. Mokykloje išskiriamos dvi kryptys: pozityvistinė, kai kuriamas objektyvus tikrovės vaizdinys, ir subjektyvistinė, kai tikrovė interpretuojama. Tuo ji tampa savotišku lieptu tarp objektyvistinių strateginio valdymo mokyklų (dizaino, planavimo, pozicinės) ir subjektyvistinių (apsimokymo, kultūros, valdžios, išorinės aplinkos, konfigūracijos). Pažinimo procesų nagrinėjimas labai svarbus strateginių procesų supratimui. Jau minėjome, kad kiekvienas vadovas priima tik jo mentalitetui tinkančią atskiros strateginės mokyklos logiką. Kognityvinės strateginio valdymo mokyklos teoretikai kaip tik bando atsakyti į tokius klausimus, nagrinėdami pažinimo procesą iš įvairių pozicijų: - pažinimą, kaip informacijos apdorojimo procesą, kaip kartografavimą, kaip supratimo pasiekimą, kaip konstravimą, bei paties pažinimo proceso tendencingumą (Bosas, 2002). Šiandien plačiai naudojamos ir kitos standartinės strategijos: gamybos apimčių didinimo bei mažinimo, rinkos išplėtimo, vertikalios ar horizontalios integracijos ir kt. Kitaip tariant, egzistuoja daugybė strategijų modelių, kuriais praktiškai galima pasinaudoti. Tačiau būna ir taip, kad iš daugybės jau žinomų ir net išbandytų strateginių modelių kokiai nors organizacijai netinka nei vienas iš jų. Tai nėra nuostabu žinant, kad kiekvieną dieną, keičiantis geopolitinėms sąlygoms ir globalizacijos procesams, atsiranda rinkose papildomos naujos grėsmės arba galimybės, kurių anksčiau nebuvo. Ir visa tai, kas buvo anksčiau labai pažangu (konkrečios strategijos) šiandien nebetenka prasmės, nes norint išlikti konkurencingiems, būtina ieškoti naujų efektyvių valdymo sprendimų.

Efektyvūs valdymo sprendimai galimi, jeigu visų rangų valstybinių ir verslo institucijų vadovai atsižvelgs į tai, kad: vykstantys pasaulyje nauji geopolitiniai ir technologiniai pokyčiai skatina naują visuomenės gyvenimo būdą, naujas vertybes ir tikslus, bei mažiau hierarchizuotą valstybių valdymą (didės savivalda); globalizacijos procesai labiau paveiks viso pasaulio ekonomiką (ypač gamybos, finansų ir prekybos sferas) tai labai konkrečiai palies ir ES, į kurią bus priimta ir Lietuva; globalizacijos įtakoje didės regionų vystymosi skirtumai ir netolygumai dėl ko gali kilti visuomenės susiskaidymas. Šiandien neaišku kokią strategiją ir kokius ateities scenarijus kurs suvienyta ir išplėsta Europos Sąjunga. Nauji geopolitiniai ir globalizacijos procesai turėtų skatinti ES valstybes ieškoti bendro sutarimo siekiant bendro tikslo likti konkurencingiems pasaulinėje rinkoje, o atskiros ES valstybės (ir Lietuva) turės derintis prie ES interesų, nepažeidžiant savo nacionalinių interesų, kartu valstybės valdymo institucijos turės derinti valstybės, regionų (savivaldos) bei verslo organizacijų interesus, siekiant Lietuvos kaip valstybės tikslo. Taigi, ateities valdymo efektyvumo principas turėtų būti interesų derinimo principas. Toks principas būtų pats racionaliausias, nes: valstybė ir jos institucijos užtikrintų visoms verslo organizacijoms vienodas sąlygas veiklai; valstybė skatintų eksportą, likviduodama visus apribojimus; valstybė remtų mokslui imlią aukštų technologijų kūrimą, jų įdiegimą ir eksportą; valstybė siaurina centrinės valdžios funkcijas, perduodama jas regionams (savivaldybėms), tai sustiprintų pasitikėjimą vietos valdžia, atsirastų būtinybė regioniniam bendradarbiavimui. Sprendimų priėmime aktyviai dalyvautų verslo organizacijos ir visuomenė. Regionų savivaldos organai, verslo organizacijos, įvairios nepelno organizacijos ir kiti socialiniai sluoksniai susitartų dėl regionų vystymo strategijos užtikrinančios visų regiono gyventojų užimtumą ir kitas socialines problemas. Išvados Pasaulyje vykstantys globalizacijos procesai su savo privalumais ir trūkumais sąlygoja geopolitiniu, ekonominius ir technologinius staigius pokyčius, kurie neišvengiamai paliečia Europos Sąjungos šalis ir tame tarpe Lietuva, kuri stengiasi lygiaverčiai integruotis į ES ekonominę erdvę. Globalizacijos iššūkiai verčia valstybės valdymo bei verslo organizacijas nuolat tobulinti valdymo efektyvumą, tuo užtikrinant valstybės ir jos ūkinių subjektų konkurencingumą. Tai būtų atsakas į globalizacijos iššūkius. Beje, šiandien teoretikai ir praktikai daug laiko sugaišta besiaiškindami valdymo efektyvumo sąvoką. Šios sąvokos neapibrėžtumas neleidžia vienareikšmiai įvertinti galutinius valdymo dėka gautus rezultatus. Straipsnyje įrodyta, kad tai daugiau lingvistinė arba vertimo problema. Efektyvumas gali būti daugybės kitų sąvokų, kaip antai rezultatyvumas, veiksmingumas, ekonomiškumas, našumas ir kt. sinonimas ir telpa į valdymo efektyvumas sąvoką. Valstybinio valdymo institucijos, reaguodamos į globalizacijos iššūkius ir integruojantis į bendrą ES ekonominę erdvę valstybinio valdymo politiką privalės orientuoti konkurencingumui svarbiausiose strateginėse veiklos kryptyse užtikrinti. Šią užduotį galima bus sėkmingai spręsti decentralizuojant valdymą, užtikrinant regioninę savivaldą, įstatymais įteisinant visiems be išimties ūkio subjektams vienodas veiklos sąlygas, derinant visų lygių valdymo institucijų ir verslo organizacijų interesus bendram visos šalies gyventojų labui. Interesų derinimas turi tapti vienu iš svarbiausių strateginio planavimo proceso privalomų etapų.

Literatūra 1. Anglų-lietuvių kalbos žodynas. 2001. Vilnius. 2.Bosas A. 1998. Strateginis valdymas korporacijoje. Tarptaut. konf. medž. Klaipėdos universitetas, Klaipėda, p.32-44. 3.Bosas A., Smilga E. 1998. Kai teorija ir praktika eina koja kojon. Lietuvos ūkis, 3-4; 5-6. 4.Bosas A. 1999. Strateginio valdymo mechanizmo vaidmuo didinant konkurencingumą. Ekonomika, VU, Vilnius, Nr.49. 5.Bosas A. 2001. Strateginiai šalies valdymo uždaviniai. Tiltai. Priedas, Nr. 2 p.5-12. 6.Bosas A. 2002. Šiuolaikinės strateginio valdymo problemos: socialinių ekonominių bei technologinių pokyčių įvertinimas. Tiltai. Priedas, Nr. 10. 7.Bosas A. 2002 a. Korporacijų strategijos ir konkurencinis potencialas. KU l-kla, Klaipėda. 8.Chandler A.D. 1977. The Visible Hand. Cambridge Harvard. University press. 9.Drucker P. 1980. Managing in Turbulent Times. New York: Harper & Row. 10. Melnikas B. 2001. Verslo efektyvumas, konkurencija ir inovacijos Rytų ir Vidurio Europos šalyse: globalizacijos ir Europos integracijos aspektai. Verslas: teorija ir praktika, 1 tomas, Nr. 2. 11. Мескон., Алберт М., Кнедоури Ф. 2002. Основы менеджмента. Москва, Дело. 12. Paliulis N., Pabedinskaitė A., Raudeliūnienė J. 2001. Nacionalinio pašto reorganizavimas integracijos į ES kontekste. Verslas: Teorija ir praktika. 1 toms, Nr.2. 13. Prunskienė K. 2000. Lietuvos ekonomikos potencialo ir jos konkurencingumo Europos Sąjungoje ugdymas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Kaunas, p.95-105, Nr.16. 14. Seilius A. 2001. Vadovavimas sprendimų priėmimo procesui. KU l-kla, Klaipėda. 15. Seilius A. 1998. Organizacijų tobulinimo vadyba. KU l-kla, Klaipėda. 16. Синк С. 1989. Управление производительности: планирование, измерение и оценка (versta iš anglų k.) Москва. 17. Starkevčiūtė M. 2000. pereinamojo laikotarpio rezultatų Lietuvos ekonomikoje įvertinimas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Kaunas, p.121-180, Nr.16. 18. Stoner J., Freeman E., Gilbert D. 1999. Vadyba. Kaunas. 19. Tarptautinių žodžių žodynas. 1985. Vilnius. 20. Tarptautinių žodžių žodynas. 2001. Vilnius. 21. Минцберг Г., Альстрену Б., Лэниел Дж. 2000. Школы стратегий. И. Питер.

INCREASING MANAGEMENT EFFECTIVENESS ANSWER TO THE CHALLENGES OF EURO INTEGRATION AND GLOBALISATION Dr. Antanas Bosas Summary The globalisation processes taking place in the world with all their advantages and disadvantages determine sudden geopolitical, economical and technological changes, which inevitably affect European Union, the economical space of which Lithuania intends to integrate in, so at the same time they affect Lithuania as well. Globalisation challenges force state management institutions and business organisations to improve constantly management s effectiveness, in such a way guaranteeing the competitiveness of the state and its economical subjects. This would be the answer to globalisation and Euro integration challenges. Today theorists and practicians spend a lot of time trying to elucidate the concept of effectiveness. The indetermination, free interpretation of this concept doesn t allow to evaluate monosemantically the final results, received with the help of management. The principles of increasing the effectiveness of state and economical subjects management under the conditions of globalisation and European integration are formulated in this article. The concept of management s effectiveness is defined more exactly. The article presents different attitudes of various authors towards the same phenomenon. Further the article gives the review of state economical policy, the theories of increasing the effectiveness of business organisations management and formulates the principles of increasing the effectiveness of state and economical subjects management. State management institutions, reacting to the challenges of globalisation and integrating into the common European Union s space will have to orientate state management policy to guarantee the competitiveness in the main strategic directions of the activity. This task could be performed successfully decentralising the management, ensuring the self-government of the regions, legalising by the laws uniform activity conditions for all economical subjects without any exception, conforming the interests of management institutions and business organisations of all the levels for the common welfare of all the residents of the country. The conformation of the interests must become one of the main obligatory stages of strategic planning. Publikuota: 2003 m. Tiltai priedas Nr. 13, psl. 45-56, Klaipėdos universiteto leidykla.