Gitana Martinkienė MOKYMO METODAI IR JŲ PANAUDA ŠIUOLAIKINĖMIS SĄLYGOMIS

ISSN 1392-0340. PEDAGOGIKA. 2002. 57 Gitana Martinkienė MOKYMO METODAI IR JŲ PANAUDA ŠIUOLAIKINĖMIS SĄLYGOMIS Santrauka. Mokinių ugdymo sėkmė mokymo procese priklauso nuo daugelio dalykų: mokymo turinio, mokymo proceso organizavimo, mokinių veiklos pobūdžio, mokytojo ir mokinių sąveikos, bet bene svarbiausi šiame procese yra mokymo metodai. Jų pasirinkimą labiausiai veikia bendrosios švietimo kaitos tendencijos ir vyraujančios ugdymo sampratos. Taip pat akivaizdus ugdymo tikslų, ugdymo turinio kaitos vaidmuo modeliuojant metodų pasirinkimą. Todėl ypač teigiamai vertintini ugdymo metodai, atitinkantys moderniosios didaktikos tendencijas, orientuoti į savarankišką, kūrybišką mokinių veiklą, mokytojo ir mokinių bendradarbiavimą. Mokymo metodų taikymas bus sėkmingas, jeigu pedagogas aiškiai supras šiandienos ugdymo tikslus, išmanys kiekvieno metodo specifiką, teigiamus ir neigiamus jo bruožus; bus įvaldęs įvairius metodus, sies ugdymo turinį bei tikslus ir lanksčiai bei kūrybiškai modeliuos savo veiklos būdus. Pagrindiniai žodžiai: mokymo metodai, šiuolaikinės sąlygos (reikalaujančios mokymo metodų panaudos transformacijos), panauda (pasirinkimas ir taikymas). Savarankiškos, pozityvios, konstruktyvios asmenybės, demokratinio bei savivaldaus tautos gyvenimo kūrimo siekiai aktyvina mokytojus naujai įvertinti ugdymo metodų naudojimo tikslingumą, juos modeliuoti nauja kryptimi, nes ateities mokykla turi padėti mokiniams įgyti bendrųjų gebėjimų, įgalinančių nuolat mokytis, atsakingai veikti ir kurti, mokytis gyventi kartu - bendrauti ir bendradarbiauti, mokytis būti prasmingiems. Šiems gebėjimams ugdyti turėtume pasitelkti asmens intelekto, valios ir jausmų brandą bei bendrą sociokultūrinę kompetenciją nuosekliai plėtojančius metodus: projektų rengimą, mokymąsi bendradarbiaujant, mokymąsi grupėmis bei kitus (13, p. 43). Skirtingai nuo autoritarinės švietimo sistemos, kai ugdymo metodus reglamentavo nurodymai mokytojams, demokratiniais pagrindais besitvarkančioje mokykloje mokymo ir mokymosi metodų bei būdų sistemą parenka, kuria, praktiškai realizuoja pats mokytojas, orientuodamasis į aktyviuosius metodus, kurie lavina ne tik atmintį, bet ir patį vaiką skatina ieškoti, spręsti. Renkantis mokymo metodus svarbu laikytis prasmingumo, logiškumo, kūrybiškumo, derinimosi prie ugdytinio prigimties principų. Bendrosiose programose akcentuojama, jog vis greitėjantys šiandieninio pasaulio civilizacijos plėtros tempai ir kartu atsiliekanti paties žmogaus dvasinė sklaida kelia rūpesčių visai žmonijai. Todėl pasauliniu mastu ieškoma būdų, kaip atitinkamai keisti ugdymo sistemas, ugdymo turinį ir metodus. Pagrindine ugdymo tendencija tampa ne atkartojamų žinių gausinimas, o pastangos suvokti bei suprasti žmogų ir pasaulį sudarant mokiniui sąlygas pačiam patirti, pačiam išgyventi, pačiam savo projektus kurti ir įgyvendinti, savo asmenybę puoselėti, pačiam dalyvauti visuomenės ir pasaulio kaitoje" (13, p. 35). Užsienio literatūros ir Lietuvos mokyklos patirties studijavimas atskleidžia, jog daugybė šiuolaikinių metodikos naujovių - tai kartu ir XX a. pradžios pedagoginių ieškojimų, laimėjimų atgarsis, praeities idėjų atspindys dabartyje. Tai ryšku ir Lietuvos švietimo reformos dokumentuose. Pavyzdžiui, Bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų Bendrųjų programų įvadinėje dalyje, kalbant apie vaiką, jo pažinimą, bendradarbiavimo svarbą, apie mokymo ir mokymosi metodus, formas, t.y. mokymo organizavimą, pateikiami ne tradicinės, o šiuolaikinės moderniosios mokyklos modeliai. Joje mokytojas - ne vien informacijos šaltinis, bet ir informacijos situacijų organizatorius, keliantis problemas bei nurodantis darbo kryptį padedantis mokiniams rasti atitinkamus mokymosi šaltinius ir atsakymus. Tokių sudėtingų švietimo sistemos pokyčių metu, kai iš esmės keičiama mokykla ir ugdymo modeliai joje, kai kuriamos naujos technologijos, pakeičiančios tiesioginį mokytojo vadovavimą vaikų veiklai, bandoma interpretuoti mokymo metodų panaudos problemas. Straipsnio objektas: mokymo metodai šiuolaikinėmis sąlygomis. 96 A

Tikslas: atskleisti mokymo metodo sampratas, klasifikacijas, panaudos problemas bendrojo lavinimo mokykloje. Metodai: teorinė analizė, metaanalizė. Mokymo metodai ir jų klasifikavimas. Ugdytinių mokymo, auklėjimo ir lavinimo sėkmė mokymo procese priklauso nuo daugelio dalykų: mokymo turinio, mokymo proceso organizavimo, mokinių veiklos pobūdžio, mokytojo ir mokinių sąveikos, bet bene svarbiausi šiame procese yra mokymo metodai bei metodiniai būdai (t.y., kaip mokoma). Metodo samprata nevienalytė. Žodis metodas" (gr. methodos - tyrimo kelias) reiškia veikimo ir reiškinių tyrimo būdą, veiksmą. Todėl metodas yra privaloma bet kurios žmogaus sąveikos sąlyga, kuri įeina į veiklos turinį. Jį pasirenkant ir taikant reikia sąmoningai apsispręsti, - tai priklauso ir nuo veiklos tikslo, ir nuo turimos patirties. Todėl metodas - veiklos priemonė, jo pasirinkimas ir taikymo pobūdis lemia veiklos rezultatus (20, p. 315). Lietuvių enciklopedijoje (1959) randame ir tokį apibrėžimą: Metodas (gr. methodos - tyrinėjimas, sekimas) - planingas elgesys su objektu, kad jį kuriuo nors atžvilgiu galimai greičiau, be keblumų ir nuostolių apvaldžius. Metodiškas tyrimas sujungia objektą į vieningą visumą, faktinį konstatavimą pakeisdamas priežastingumo bei loginiu sąryšiu. Metodas yra todėl glaudžiai susijęs su moksliniu tyrimu bei sistemingumu; metodiškumas yra moksliškumo bendra sąlyga. (...) Galutinis metodo nustatymas bet kuriai objektų rūšiai priklauso nuo patirties, kuri modifikuota ir papildo reliatyviai apriorines hipotezes iš panašių objektų dorojimo. (...) Apskritai, metode glūdi du momentai. Metodo skirsenos faktas bei klaidingo pritaikymo galimybė nurodo į metodo objektyvų momentą ta prasme, kad bet kuris metodas yra esmiškai apspręstas tiriamojo objekto savybių. Bet kartu metodas yra subjektyvus elgsenos būdas, priklausąs nuo tiriančiojo žinių ir tikslo" (12, p. 304). Edukologijos, psichologijos krypties literatūroje mokymo metodai apibrėžiami labai įvairiai. XX a. pirmosios pusės edukologas S. Šalkauskis pateikė tokį metodo apibrėžimą: Mokymo metodas yra racionalus, nuoseklus ir visuotinai reikšmingas mokomojo veikimo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas tiek su mokinio prigimtimi, tiek su mokomojo dalyko ypatybėmis" (18, p. 419). L. Jovaiša pateikia kitokio pobūdžio apibūdinimą: Mokymo metodu vadinama mokytojo ir mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugebėjimus, formuoti pasaulėžiūrą" (11, p. 137). N. L. Gage mokymo metodą supranta šitaip: Tai pasikartojančių mokytojo veiksmų modelis, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau negu vienam mokytojui ir svarbus išmokimui". Modelio sąvoka čia reiškia vienu metu ar nuosekliai vienas po kito atliekamus veiksmus. Pasikartojantis reiškia, kad tas pats modelis gali būti kartojamas tam tikrais laiko tarpais, pvz., kas minutę ar kas savaitę. Pritaikomas dėstant įvairius dalykus (8, p. 307-308). V. Rajeckas pateikia tokį apibūdinimą: Mokymo metodai - tarp savęs susiję mokytojo bei mokinių veiklos būdai, kuriais mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių, yra lavinami ir auklėjami. Trumpiau ir paprasčiau sakant, mokymo metodai - mokinių ugdymo būdai mokymo procese" (16, p. 142). Bendrosios programos skatina rinktis ne žinių perteikimo ir jų iškėlimo metodą, o mąstymo ugdymo metodą. Siūloma galvoti apie probleminį dėstymą, kritinio mąstymo ugdymą, procesų suvokimą ir apie griežtą faktų atranką. Taigi nors mokymo metodai naudojami jau daug amžių, tačiau iki šiol neturime vienodo jų supratimo didaktikoje ir teorinio interpretavimo. Taip turbūt yra todėl, kad metodas - kintanti didaktinė kategorija; jį galima vertinti iš įvairių mokymo pozicijų. Kartais net toje pačioje didaktikos knygoje kiekvienas autorius laikosi savo metodų nomenklatūros bei klasifikacijos. Mokymo metodai skirtingai ir klasifikuojami. XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių pedagoginėje literatūroje skiriami tetiniai (pateikiamieji) ir euristiniai (atrandamieji) metodai (S. Šalkauskis). Tuo pačiu laikotarpiu metodų klasifikacijoje akcentuojamas dar ir kitas aspektas: tai pasyvieji, dažniausiai žodiniai - atgaminamieji ir 97

veikdinamieji (vadinami naujosios mokyklos", ar darbo" mokyklos) metodai. Abiejų skirstymų pirmuose sanduose pagrindinis veikėjas yra mokytojas, o antruoju atveju didesnis vaidmuo skiriamas mokiniui. XX a. viduryje ugdymo metodai dažniausiai išskiriami į dvi grupes: orientuoti į mokytoją ir orientuoti į vaiką. Šių dienų pasaulinėje edukologijoje pabrėžiama, kad XX a. pabaigos pagrindinis naujųjų metodų bruožas - mokytojo ir vaiko sąveika. Tą idėją jau XX a. pirmojoje pusėje kėlė J. Vabalas- Gudaitis. Tačiau šiandien žinomas ir naujas metodų skirstymo pagrindas: tai skirtingas požiūris į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje ir į kultūros tradicijos perėmimą. Šiuo aspektu išsiskiria reprodukcinė ir interpretacinė nuostatos. Jos atitinkamai veikia metodus, o per juos ir ugdymo veiklą. Reprodukcinis ugdymo proceso supratimas skatina rinktis pasyvius, į mechaninį žinių ir įgūdžių perteikimą orientuotus mokymo metodus. Interpretacinė nuostata siūlo aktyvius ugdymo būdus, padedančius mokiniams savarankiškai aiškintis, vertinti, suprasti pasaulį, sprąsti gyvenimo problemas, atsakingai veikti, kurti. Įvairūs autoriai skirtingai įvardija mokymo metodus, įvairiai juos grupuoja ir priskaičiuoja jų gana daug. Tai lemia iki šiol bendro metodų klasifikavimo pagrindo nebuvimas. Pati seniausia tradicinių mokymo metodų klasifikacija tokia: 1) monologiniai (pasakojimas, aprašymas, aiškinimas, paskaita); 2) dialoginiai (katechetinis, euristinis); 3) loginiai (analizė, sintezė, indukcija, dedukcija) (16, p. 145). Vidurinės mokyklos didaktikoje" (1978) rašoma: Iškilo reikalas kaip nors sutvarkyti šį įvairių metodų sąrašą. Todėl reikėjo nustatyti esminius požymius, pagal kuriuos galima būtų sprąsti, ar verta tam tikrą mokytojo ir mokinių veiklos rūšį vadinti metodu, ar ją kaip nors kitaip apibūdinti. Apibrėžiant mokymo metodų esmę, pedagogų nuomonės išsiskyrė, vieni autoriai metodą laikė mokymo būdų visuma, kiti - keliu, kuriuo mokytojas veda mokinius nuo nežinojimo prie žinojimo, treti - mokymo turinio forma, ketvirti - mokytojo ir mokinių savitarpio veiklos būdu, kuriuo pasiekiami mokymo tikslai. (...) Daugumoje pedagogikos vadovėlių ir didaktikos bei metodikos priemonių metodai iš dalies skirstomi pagal mokytojo ir mokinio veiklos mokymo procese išorinį būdą (formą), o iš dalies pagal priemones, kurios, dirbant vienu ar kitu metodu, atlieka pagrindinį vaidmenį". S. Lerneris ir M. Skatkinas (1978) pagal mokinių pažintinę veiklą ir mokytojų veiklą skiria šiuos penkis mokymosi metodus: 1) aiškinamasis-iliustracinis arba informacinis-recepcinis; 2) reprodukcinis; 3) probleminis dėstymas; 4) dalinis ieškomasis arba euristinis; 5) tiriamasis (7, p. 137-138). Kaip nurodo L. Jovaiša (1989), metodų tobulėjimo bei plėtotės tendencija buvo tokia: nuo žodinių (teikiančių informaciją) eita prie praktinių, o nuo jų - prie savarankiškumą bei kūrybingumą ugdančių metodų. Tad ir skiria tris mokymo metodų grupes: 1) informaciniai (pasakojimas, paskaita, pokalbis, demonstravimas, įvairių spausdintų šaltinių naudojimas); 2) praktiniai-operaciniai (pratybos, praktiniai, laboratoriniai darbai); 3) kūrybiniai (euristiniai, probleminiai, tiriamieji) (11, p. 137). J. Ratkus (1986), S. Sidabras (1986), V. Jakavičius (1996), A. Juška (1996), V. Rajeckas (1997, 1999), J. Vaitkevičius (1998) ir kt. siūlo metodus klasifikuoti pagal žinių šaltinį ir informacijos suvokimo būdą: 1) žodiniai metodai (pasakojimas, aiškinimas, pokalbis, paskaita, darbas su spausdintais šaltiniais); 2) vaizdiniai metodai (demonstravimas, stebėjimas, ekskursija); 3) praktiniai metodai (įvairūs pratimai, praktiniai darbai, užduotys žodžiu ir raštu, grafiniai bei laboratoriniai darbai ir kt.). 98

Metodus bandoma klasifikuoti ir pagal pagrindinius didaktinius tikslus: naujų žinių perteikimo, mokėjimų ir įgūdžių formavimo, žinių įtvirtinimo, jų tikrinimo ir pan. Kai kurie didaktai (7) nepripažįsta bendrų mokymo metodų ir juos skirsto į dėstymo ir mokymosi metodus. Pasak jų, mokymo proceso esmė - tai pirmiausia mokytojo ir mokinių sąveikos procesas. Be šios sąveikos, nėra mokymo. Jo nėra, jei mokytojas dėsto, neatsižvelgdamas į mokinių galimybes ir jų veiklą, jo nėra, jei mokinys mokosi pats, nedalyvaudamas specialiai mokytojo suorganizuotoje veikloje. Mokant būtina mokytojo veikla (dėstymas), organizuojanti jo tikslus atitinkančią mokinio veiklą (mokymąsi). Nagrinėjant dėstymą ir mokymąsi atskirai, be sąryšio, negalima ištirti mokymo. Mokymosi būdai priklauso nuo dėstymo būdų ir atvirkščiai - dėstymo būdai turi būti derinami su numatomu mokymosi būdu. Mokymo metodai turi tiksliai numatyti mokytojo veiklos būdą ir priemones, atitinkančias mokinių veiklos būdus ir priemones. Ginčijamasi ir dėl mokymo metodų priklausomumo nuo mokymo tikslų ir turinio, mokinių amžiaus ypatybių, nuo subjektyvių savybių. Šiais klausimais yra didžiulė požiūrių įvairovė. Universalaus mokymo modelio, kuris tiktų visiems atvejams, nėra ir negali būti. Tačiau per ilgaamžę mokymo institucijų istoriją sukurta ir patikrinta daug mokymo metodų, kurie konkrečiose situacijose duoda puikių rezultatų. Bandoma klasifikuoti ir naujus netradicinius (šiuolaikinius) mokymo metodus. - Pasak A. Targamadzės (1999), dažniausiai pasirenkami tokie mokymo metodai: klaidų ir bandymų metodas, aprašomasis (aiškinamasis) metodas, demonstracinis metodas, projektinių užduočių metodas (19, p. 99). M. Teresevičienė (1998) siūlo šiuos grupinio mokymosi metodus (klasifikacija paremta ugdytinių bendradarbiavimu): minčių lietus, ūžesio grupės, debatai, maltinukas, grupės diskusija, interviu, klausymasis ir stebėjimas, panelinė diskusija, projektai ir atvejų studijos, vaidmenų atlikimas ir imitacijos bei žaidimai, seminaras, sniego gniūžtė, vizitai ir kelionės bei teminės išvykos, darbo grupės, terapinės grupės (22, p. 20-24). M. Teresevičienė įvardija ir kai kuriuos labiausiai paplitusius mokymosi bendradarbiaujant mažomis grupėmis metodus: 1) diskusijų grupės ir grupių projektai (mokymasis drauge, Siaurapjūklis, Ko-op Ko-op, ketvertukai, grupinis tyrimas); 2) mokymasis komandomis (mokinių komandos ir įnašų vertinimas, žaidimų komandos varžybos, individualus mokymasis komandai padedant, bendradarbiavimas integruojant skaitymą ir rašymą); 3) neformalūs metodai (spontaniška diskusija, Sužymėtieji kartu", pakartojimas bendradarbiaujant, Galvok-poruokis-dalinkis") (23, p. 61-69). K. Miliauskas (1995) išskiria netradicinius mokymo metodus (netradiciniais metodais laikomi tie, kurie dar retai taikomi, bet vaidina svarbų vaidmenį šiuolaikinio ugdymo procese): grupinio darbo metodas, parodymas, skaitymas ir diskutavimas, grupių referatai, minčių lietus, penkių minučių rašymas, vaidinimas, refleksinio mąstymo metodas, klausimų metodas, išsikalbėjimas, tarpusavio pagalbos metodas, nuo visumos prie dalių, diskusija, darbas su knyga, individualus darbas, situacijų nagrinėjimas žaidimais, dėstymas epochomis, išgyvenimo metodas, meno metodas, paskaitų metodas, aiškinimas, projekto rengimo metodas (14, p. 47-61). Pedagogų grupė (G. Gurevičiūtė, E. Lekevičius, L. Galkutė, E. Motiejūnienė) knygoje Ekologinis ugdymas mokykloje" (1998) išskiria šias savarankiško darbo formas (reikėtų pažymėti, jog šioje savarankiškoje darbo srityje mokytojo vaidmuo išlieka pakankamai svarbus): Ledlaužis", Minčių lietus", stebėjimas ir eksperimentas, anketa, diskusija, imitacija, akcija, projektas (9, p. 9 - Pedagoginėje psichologijoje" rašoma apie paskaitų ir aiškinimo, diskusijų (pokalbio) ir individualaus mokymosi metodus (8, p. 307-383). Įdomi, neįprasta mokymo būdų klasifikacija pateikta knygoje Pamokos mokytojui": žodinislingvistinis, muzikinis-ritminis, loginis-matematinis, vizualinis-erdvinis, kūno-kinestezinis, vidinisasmeninis, bendravimo-visuomeninis (2, p. 17-18). 99

Savitai mokymo metodus įvardija ir V. J. Černius: už" ir prieš" metodas, grupinis tyrinėjimas, skaitymas ir diskutavimas, grupių referatai, apklausinėjimas (interviu), minčių lietus, penkių minučių rašymas, vaidinimas (6, p. 29-35). Knygoje Mokomės mokyti" išsamiai rašoma apie dėstymą, sąvokų mokymą, tiesioginį aiškinimą, mokymąsi bendradarbiaujant, mokymą tyrinėti ir klasės diskusijas (1, p. 253-402). K. Tepperwein (1998) tinkamiausiais mokymosi metodais laiko mokymąsi miegant, mokymąsi hipnozės būsenoje, mokymąsi teta fazėje, mokymąsi perkraunant smegenis, mokymąsi mokant ir mokymąsi įsivaizduojant (21, p. 121-160). Taigi, viena vertus, yra įvairių mokymo metodų klasifikacijų, antra vertus, minimi vis tie patys metodai. Kiekviena siūloma klasifikacija turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Tačiau nė viena iš jų nėra pakankamai pagrįsta nei teoriniu, nei praktiniu požiūriu. Be to, vieni metodai (pvz., dogmatinis) pasitraukia iš pedagogikos, kiti drauge su naujomis mokymo priemonėmis, elektronine skaičiavimo technika ateina į mokymo kabinetus (pvz., audiovizualinis). Nuolatos tobulinami tradiciniai metodai, ieškoma naujų mokymo būdų ir formų. Bendrieji mokymo metodai yra tik teoriniai modeliai. Konkrečią išraišką jie įgauna mokymo procese, dėstant tam tikrus dalykus. Kadangi tiek tradiciniai, tiek ir nauji mokymo metodai yra labai įvairūs, o kiekvienas iš jų dar turi ir savitą struktūrą, kuri mokymo procese keičiasi atsižvelgiant į mokymo medžiagą, mokytojo ir mokinių santykius, jų veiklos pobūdį, vaizdines mokymo priemones, pagalbinę medžiagą ir kt., todėl nustatyti moksliškai objektyvų klasifikacijos pagrindą ir suskirstyti mokymo metodus yra labai sudėtinga. Tačiau V. Rajeckas (1999) bando tai daryti įvairiems mokymo dalykams pateikdamas bendrus mokymo metodus (metodų grupes), kurie šiuo metu taikomi mūsų bendrojo lavinimo mokykloje: 1) žodinio dėstymo metodai (pasakojimas, paskaita, aiškinimas); 2) pokalbio (aiškinamasis euristinis, atgaminamasis, laisvasis ir pan.) ir diskusijų; 3) spausdintų šaltinių naudojimas (naudojimasis vadovėliu, pirminiais šaltiniais, periodine spauda, grožiniais kūriniais, įvairiais žinynais); 4) kūrybiniai darbai (referatai, rašiniai, savarankiškas stebėjimas, bandymai, eksperimentai, konstravimas ir pan.); 5) demonstravimas ir stebėjimas; 6) pratimai ir grafiniai darbai (įvairių uždavinių ir užduočių sprendimas, taip pat naudojant kompiuterius ir kt. technines priemones); 7) laboratoriniai ir praktikos darbai; 8) pažinimo (didaktiniai) žaidimai (16, p. 146). Be to, mokant įvairių dalykų, be bendrųjų mokymo metodų, taikomi ir specifiniai metodai, kurie dažniausiai, pasak V. Rajecko, yra bendrųjų metodų konkretinimas arba jų derinių variantai: pavyzdžiui, mokant kalbos taikomas gramatinis nagrinėjimas, komentuojamasis rašymas, mokant literatūros - komentuojamasis skaitymas, mokant fizikos - demonstraciniai bandymai ir kt. Be to, šie specifiniai mokymo metodai siejami ir su atitinkamo mokslo metodais. Mokymo metodų panaudos problemos Pirmiausia iškyla mokymo metodųpasirinkimo problema. Bendrosiose programose nurodoma, kad ugdymo metodų pasirinkimą ar derinio susidarymą lemia: 1) asmenybiniai ir sociokultūriniai lūkesčiai; 2) ugdymo tikslai ir uždaviniai; 3) ugdymo turinys; 4) psichologiniai kriterijai; 5) sociokultūrinis kontekstas; 6) bendras kultūrinis mokytojo išprusimas (13, p. 41). Dabartinė koncentrinė (ne linijinė) mokyklos ugdymo turinio struktūra remiasi psichologinėmis amžiaus tarpsnių charakteristikomis, ir tai lemia ugdymo metodų specifiką - kiekvienam koncentrui saviti metodiniai bruožai. Žemesniuose koncentruose ugdymas remiasi ne tiek dalyko, kiek vaiko asmeninės patirties logika. Ugdymas pradedamas nuo tiesioginės vaiko patirties, o vėliau atskleidžiami vis įvairesni kontekstai, einama prie platesnių apibendrinimų. Kartu ryškėja ir dalyko sisteminiai kontūrai. Bendrosiose programose akcentuojama, kad mokykloje taikomi ugdymo metodai turėtų atitikti ugdymo turinio diferencijavimo ir integravimo siekius. Renkantis metodus būtina atsižvelgti į 100

skirtingus mokinių poreikius, nevienodą jų psichofizinę brandą, įvairius žinių ir gebėjimų lygmenis. Mokytojai turėtų gebėti lanksčiai naudotis susidarytais ugdymo metodų komplektais, pamokose remtis įvairiomis metodų kombinacijomis. Tai padėtų jiems siekti sudėtingų ir įvairiapusių šiandienos ugdymo tikslų. Naudojantis ne pavieniais metodais, bet racionaliai sudarytais jų rinkiniais, galima žvelgti į ugdomą asmenį kaip į visumą, vienu metu rūpintis įvairių jo galių auginimu, asmenybės integralumo puoselėjimu. Labai svarbu, kad mokykloje pasirenkami ugdymo metodai talkintų mokomųjų dalykų integracijai, skatintų mokinius sieti į visumą problemos sprendimui reikalingas įvairių dalykų žinias. Nemažos įtakos ugdymo būdams turi naujosios mokymo technologijos. Mokykla turėtų ieškoti tokių ugdymo būdų, kurie padėtų naująsias technologijas ir vis gausėjančius naujus ugdymo turinio šaltinius susieti su bendraisiais asmens ugdymo tikslais (13, p. 48). Psichologai svarbiausiuoju mokymo metodo pasirinkimo kriterijumi visada laikė mokymo principų ir psichikos funkcijų raidos dėsningumų atitikimą. Keliami ir kiti psichologiniai metodų pasirinkimo kriterijai: savarankiška ir motyvuota mokinio veikla; konkrečių mokymosi dalykų atitikimas artimiausiai vaiko pažinimo sričiai. Grįžtamasis ryšys ir vertinimo sistema turi atlikti tris funkcijas - signalinę (atspindėjimo), lavinamąją ir ugdymo. Žinoma, svarbus mokymo metodo pasirinkimo kriterijus - mokytojo asmenybė. Todėl siektina, kad mokytojas nuolat-atsinaujintų ir keltų kvalifikaciją. Kita vertus, mokytojas gali įgyvendinti svarbiausius mokymo ir ugdymo tikslus, jeigu mokymo metodas yra jo elgesio ir nuoširdaus, garbingo bendravimo su mokiniais dalis. Mokytojas, pasirinkdamas mokymo metodus, viena vertus, turi aiškiai suprasti šiandienos ugdymo tikslus, puikiai išmanyti savo mokomąjį dalyką ir gerai suvokti atitinkamo amžiaus tarpsnio mokinių savybes. Antra vertus, pedagogui reikia gerai išmanyti kiekvieno mokymo metodo specifiką, teigiamus ir neigiamus jo bruožus, jo teikiamas galimybes asmenybei ugdyti. Tik tada mokytojo taikomi mokymo metodai bus efektyvūs. Kaip minėta, ugdymo tikslas nulemia mokymo metodų parinkimą ir jų taikymo pobūdį. Kitaip sakant, kuo aiškiau ir nuodugniau pedagogas supranta ugdymo tikslą, tuo tikslingiau ir kryptingiau jis organizuoja mokymo procesą. V. Rajeckas pateikia principines nuostatas, kuriomis reikėtų vadovautis pedagogams taikant mokymo metodus: mokymo metodai turi padėti ugdyti sąmoningą asmenybę, perėmusią mokslo žinių pagrindus, bendražmogiškąsias vertybes, tautos kultūrą ir gebančią kūrybingai veikti; kiekvienas mokymo metodas turi skatinti įvaldyti išsamias žinias, išsiugdyti mokėjimus bei įgūdžius, plėtoti mokinių protines galias bei emocinę sferą, padėti mokslo pagrindų žinioms bei bendražmogiškosioms vertybėms tapti mokinių savastimi, pažiūrų į pasaulį pagrindu ir kt. (16, p. 205). Ugdymo metodai yra ne menkesnis pedagoginio darbo veiksnys nei ugdymo turinys. Nėra ir negali būti universalaus kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo. Mokytojas pagal savo prigimtį ir jėgas renkasi tokius metodus, kurie jam padėtų geriausiai siekti ugdymo tikslų bei uždavinių. Jei jam pačiam patogus metodas nepadeda skleistis kiekvieno mokinio individualybei, ieško kito arba permąsto tą patį metodą. Ir mokytojo, ir mokinio akimis geriausia pamoka yra ta, kurioje mokytojas jaučia palikęs dalį savęs, o mokinys - suradęs save. Netradicinių mokymo metodų taikymas. Klaipėdos universiteto Kvalifikacijos kėlimo instituto klausytojai - 52 pradinių klasių mokytojai (2001 m.), paprašyti pateikti netradicinių metodų taikymo savo darbe pavyzdžių, išvardijo tokius metodus: grupinio darbo, interviu, diskusijos, "akvariumo", "minčių lietaus", "aukcionų", "minčių ežio", atradimų, inscenizacijos, svarbaus įvykio, "ledlaužio", projektų kūrimo ir kt. Įdomų pavyzdį taikant integruoto mokymo metodą pateikė su trečiosios klasės mokiniais dirbanti mokytoja D. K. Integruoto mokymo metodas - tai visa apimantis, bendras, lengvai suprantamas vaikams metodas. Ašimi tampa tema arba problema, ir ieškoma įvairių dėstomųjų dalykų ryšių, jų sąveikos. Temą padiktavo gražus ir šiltas pavasaris, atbudusi gamta. "Pavasaris gimtinėje". Ilgai dirbau, kol susidariau visos savaitės darbo planą. Mano nuomone, geriausia šį darbą pradėti nuo išvykos. Keliavome link Norkaičių girininkijos, ten buvau susitarusi, kad mus priims medelyno viršininkas 101

V. Toliušis. Eidami pakelėse į medžius {kėlėme du inkilus. Suradome miške upeliuką, kuriame buvo net kelios bebrų užtvankos, jas gerai apžiūrėjome, išsiaiškinome, iš ko ir kokiu būdu jos statomos, matavome medžių stori kelmų spinduli ir skersmenį stebėjome skruzdėlyno gyvenimą, tverėme ji matavome ir apskaičiavome jo perimetrą. Radome tyvuliuojančią pelkę, bandėme šokinėti nuo kupsto ant kupsto. Patyrę daug gamtos teikiamo džiaugsmo, atlikę daugybę visokių matavimų ir skaičiavimų atvykome į Norkaičių girininkiją. Vaikai sužinojo, kad yra kankorėžių aižykla, daigynas, jaunuolynas ir daug kitų iki šiol jiems nežinomų dalykų. Paskui mums parodė ten augančius retus ir įdomius medžius bei krūmus: gyvatšakę eglę, švelniąją gudobelę, kriptomeriją, žirniavaisi puskiparisį ir papasakojo apie juos. Atsidėkodami už įdomų pasakojimą, už suteiktas žinias, girininkijos parke įkėlėme patį gražiausią inkilą. Atsisveikinę pasukome link namų. Miške vaikai žaidė gaudynių mėtė kankorėžius į taikini ieškojo paslėpto daikto, išmoko pagal medžius nustatyti pasaulio šalis ir 1.1. Grįžome labai praturtėję: įgijome naujų žinių įtvirtinome išmoktus dalykus, pajutome tikrą pavasario grožį gimtinėje. Kitą dieną surengėme medelių sodinimo šventę. Tėveliai mums parūpino ąžuoliuką ir beržely kuolus medeliams pririšti. Medelius sodinome savo mokyklos parke. Vieni berniukai kasė duobes, kiti tuo metu išmatavo sodinamų medelių aukštį, šakų ilgi mergaitės skirstė gėles, kurias buvo atsinešusios pasodinti prie medelių. Pasodinę medelius ir gėlytes, vaikai dainavo "Žemėj Lietuvos", "O kas ant to kalno bus" ir t.t. Į šalia augantį beržą įkėlėme inkilą čiulbuonėliams. Vieną nuotrauką išsiuntėme į LNK TV organizuotą medelių sodinimo konkursą. Vaikai kas dieną lanko tuos medelius. Nutarėme juos prižiūrėti ir kasmet palyginti, kiek paaugome mes ir kiek mūsų medeliai. Vėliau klausėmės į kasetę įrašytų paukščių balsų. Mokiniai stengėsi atpažinti tuos balsus, kuriuos girdėjome girioje, pamėgdžioti juos. Trečią dieną išvykome prie upelio. Paklausę upelio čiurlenimo, įvairiose vietose išmatavome jo gyli plotį. Sėmėme vandenį 0,5 l talpos stiklainiais ir pylėme į įvairios talpos indus. Svėrėme vandeny atlikome įvairius skaičiavimus, darėme iš to išvadas. Paskui gaudėme vandens gyvūnėlius, apžiūrėjome jų išvaizdą, stengėmės įsiminti jų pavadinimus, aiškinomės vandens apytakos ratą. Toliau patraukėme į pievas. Vaikai rinko žydinčius pievų augalus, stengėsi įsiminti nežinomų augalų pavadinimus. Iš pievų grįžome prie mokyklos, darėme gluosnio šakelių švilpynes. Darbas sunkus, bet labai įdomus. Ketvirtą dieną mokiniai prisinešė pievų miškų darželio gėlių. Draugiškai dalinosi vieni su kitais, komponavo puokštes, klausė patarimo. Paskui išėjome prie žydinčios slyvos. Per lupą stebėjome jos žiedus, aiškinomės žiedo sudėtį. Stebėjome dūzgiančias biteles, kreipėmės į jas maloniais žodeliais. Stebėjome gandrus, aprašėme juos. Grįžę į klasę, tvarkėme per savaitę sukauptą medžiagą. O jos buvo gausu: dienos įvykių aprašymai, rašinėliai, surinktos žinutės apie gamtą, sukurti eilėraščiai, piešiniai, dienoraščio skiltelės, fotonuotraukos, filmuoti kadrai. Penktąją dieną suruošėme konkursą su 3a klase. Visi klausimai ir užduotys buvo susijusios su gamta. Komandos nariai galėjo tarpusavyje pasitarti, pašmaikštauti. Smagu buvo draugiškai pasivaržyti. Kadangi tai buvo penktoji tokio netradicinio mokymo diena, reikėjo susumuoti visos savaitės rezultatus. Mokiniai atsakė į anketos klausimus (atsakymus įrašiau į garso kasetę). Paruošėme mokyklos koridoriuje savaitės piešinių stendą, klasėje išleidome visos savaitės darbų stendą. Mane, kaip mokytoją, sužavėjo mokinių entuziazmas, jų noras patiems viską sužinoti, išbandyti, pajusti. Iš mokinių atsakymų tapo aišku, kad jiems dirbti tokiais metodais labai patiko. Jie norėtų ir toliau šitaip mokytis. Taikydama integruoto mokymo metodą, pagrindinę temą siejau su pasaulio pažinimu, gimtosios kalbos, matematikos, dailės, muzikos, darbelių užduotimis. Remiantis šiuo metodu išnyksta dirbtinės ribos tarp dalykų pamokų mokymasis tampa natūralus, savaiminis, formuojasi vientiso pasaulio vaizdas, klostosi darnus vaiko santykis su pačiu savimi ir viskuo, kas jį supa. Taip mokinys pasijunta asmenybe, atsiranda glaudesni ryšiai ne tik tarp mokytojo ir mokinio, bet ir tarp pačių mokinių. Vaikas mokosi atsakomybės, išsakyti savo nuomonę, įsiklausyti, formuojasi savarankiškas mąstymas. 102

Aptardami netradicinių metodų taikymo galimybes ir problemas, kvalifikacijos kėlimo kursuose dalyvavę pradinių klasių mokytojai pabrėžė: 1) būtinybę atsižvelgti į dalyko ir pamokos tikslus, struktūrą; 2) pedagoginės savianalizės reikšmę; 3) mokytojo teorinį pasirengimą; 4) moksleivių parengimą dirbti netradiciniais metodais, atsižvelgiant į vaikų psichinę ir fizinę brandą; 5) mokymosi aplinkos, kuri padėtų skleistis kiekvieno mokinio asmenybei, kūrimą. Kūrybingai taikomi įvairūs metodai aktyvina mokinius, padeda visus įtraukti į savarankišką darbą. Turbūt nekelia abejonių, jog savarankiškai įgytos naujos žinios teigiamai veikia vidinį mokinių pasaulį, stiprina jų pasitikėjimą savimi, žadina norą reikšti savo nuomonę, skatina plėšti akiratį. O svarbiausia, kad šie mokymo metodai ugdo mokinių gebėjimą savarankiškai naudotis knyga ir kitais žinių šaltiniais, rengia saviugdai, gyvenimui. Kaip pažymi V. Rajeckas, savarankiško mokinių darbo reikia visose mokymo proceso grandyse - stebint reiškinius ir apibendrinant faktus, įgyjant naujų žinių ir jas taikant praktiškai ir kt. Tai ypač svarbu šiuolaikinėmis sąlygomis, nes būtinų žinių apimtis sparčiai didėja. Todėl rengdami jaunąją kartą permanentiniam mokymuisi, pedagogai turi išmokyti mokinius ne tik savarankiškai papildyti savo žinias, bet ir greitai surasti reikalingą informaciją, ją suvokti, išskirti tai, kas svarbiausia. Taigi šiandien ypač svarbu išmokyti mokinius savarankiškai įgyti žinių. Rengiant mokinius kūrybinei veiklai, reikia nuosekliai artinti mokymo metodus prie tyrimo metodų. Svarbu ugdyti'ne tik mokinių savarankiškumą, bet ir jų aktyvumą, t.y. siekti, kad mokiniai nesitenkintų pasyviu mokymo medžiagos suvokimu, o patys stengtųsi apibendrinti, iki galo suprasti, atskirti pagrindinius dalykus nuo antraeilių. Todėl mokytojas turi skatinti mokinius stebėti įvairius reiškinius, organizuoti įvairius bandymus ir eksperimentus, analizuoti ir apibendrinti jų rezultatus, konstruoti, rinkti iš įvairių šaltinių duomenis ir juos apdoroti, tikrinti įgyjamas žinias praktikoje ir pan. Labai svarbu, kad pedagogai mokymo organizavimo procese derintų stebėjimą, žodį ir praktinę veiklą. Tai įgalina mokinius kuo sėkmingiau įvaldyti žinias, mokėjimus bei įgūdžius, intensyviai lavinamas jų intelektas. Taigi ypač svarbu mokymo procese remtis pačių mokinių stebėjimais, jų patirtimi, iš įvairių šaltinių įgytomis žiniomis ir kt. Praktinė mokinių veikla ypač reikšminga tuo, jog formuoja konkrečius vaizdinius, mokėjimus bei įgūdžius, taip pat įtvirtina žinias. Taikydami teorines žinias praktikoje mokiniai jas geriau suvokia, įsitikina jų teisingumu. Tačiau praktinė veikla gali eiti ir prieš teorinių žinių pateikimą, tada ji tampa nauju žinių šaltiniu. Todėl praktinės veiklos organizavimas, taikant įvairius mokymo metodus, yra labai reikšmingas. Mokymo procese ypač svarbus vaidmuo tenka žodžiui. Žodis - tai sąvokų, dėsnių, taisyklių, išvadų, taip pat mąstymo veiklos, kuri vyksta mokymo procese, atskleidimo priemonė. Todėl, pasak V. Rajecko, ir šiuolaikinėmis sąlygomis derinant mokymo procese stebėjimą, žodį ir praktinę veiklą, žodžiui, kaip apibendrintos patirties išreiškimo priemonei, teikiama pirmenybė. Pedagogai, mokymo procese taikydami įvairius metodus ir skirdami mokiniams savarankiškus darbus, keičia pamokos struktūrą, didina darbo tempą, sudaro geresnes sąlygas perimti žinias per pamoką ir t.t. Mokiniai aktyviai dirba, nes įvairūs metodai ir savarankiškas darbas padeda išlaikyti sutelktą dėmesį. Pavyzdžiui, mokymo procese pravartu su kitais mokymo metodais derinti pokalbį, nes šiuo metodu įtvirtinama ir papildoma nauja medžiaga. Iš pokalbio paaiškėja, kaip mokiniai suprato ir perėmė naujas žinias. Šitaip naujos medžiagos aiškinimas susilieja sujos įtvirtinimu bei tikrinimu, o tai itin svarbu tolesniam darbui. Taigi pasirenkant ir taikant mokymo metodus svarbu atsižvelgti į mokymo medžiagos turinį, į mokomojo dalyko ypatybes. Mokymo metodai turi atskleisti mokomojo dalyko dėsningumus. Todėl atsižvelgdamas į kiekvieno dalyko skyrių ar dalių specifiką, mokytojas turi taikyti ir atitinkamus mokymo metodus. V. Rajeckas siūlo kelis galimus atvejus: taikyti bendruosius mokymo metodus; taikyti tik specifinius ir tam mokymo dalykui būdingus metodus; dažniau taikyti konkrečiam dalykui būdingas bendrųjų mokymo metodų grupes (16, p. 208). Parenkant ir taikant mokymo metodus labai svarbu atsižvelgti į mokinių amžiaus ypatybes. Pedagogai turi žinoti, jog žemesnių klasių mokiniai nesugeba ilgai klausytis mokytojo aiškinimo, jų mąstymui būdingas konkretumas, todėl jiems reikia kuo daugiau vaizdumo; o aukštesnėse klasėse 103

jau galima taikyti tokius metodus kaip mokyklinė paskaita, mokinių referatai, mokiniai kur kas dažniau turi savarankiškai naudotis knyga, rašyti rašinius ir t.t. Mokymo metodų parinkimui įtakos turi ir tam tikros klasės ypatybės, klasės bendruomenės ir kiekvieno mokinio išsivystymo lygis. Taip pat būtina atsižvelgti ir į mokyklos aplinką, padėtį regione. Pavyzdžiui, didesniame mieste, taikant stebėjimo metodą, lengviau organizuoti ekskursijas į parodas, muziejus, teatrus ir pan., o kaime - į gamtą. Siekiant klasėje darnos, norint progreso mokymo procese, svarbiausias dalyvis yra mokytojas, kuris turi suprasti, kad pasirenkant mokymosi metodus, svarbu pažinti mokinius, jų charakterį, temperamentą, jų galias, sugebėjimus. Pats mokytojas turi žinoti mokymo metodų įvairovę ir į mokinį žiūrėti kaip į asmenybę - gerbti jo mintis, pažiūras, įsitikinimus. Tik tada mokymosi procesas vyks visapusiškai" (5). Taigi, kad ir kokie tobuli būtų mokymo metodai, lemiamas vaidmuo mokymo procese tenka pedagogui. Visų pirma, norėdamas tinkamai taikyti mokymo metodus, mokytojas privalo gerai mokėti savo dėstomąjį dalyką, išmanyti šio mokslo pagrindus. Antra, jis negali pamiršti, jog mokslo žinių suteikimas mokiniams - svarbiausias mokymo metodų uždavinys, todėl mokytojas, siekdamas jį įgyvendinti, atsižvelgdamas į savo sugebėjimus, ir turi taikyti atitinkamus metodus. Taigi nuo individualių pedagogo sugebėjimų priklauso, kaip mokiniai perims žinias, kiek jos mokinius ugdys ir t.t. Nors metodas ir geras, ir visapusiškai tinkamas, bet jeigu mokytojas nesugeba praktiškai jo taikyti, laukiamų rezultatų paprastai nebus. Jei grupė ar pavieniai mokytojai, taikydami tam tikrus mokymo metodus ir metodinius būdus, pasiekia gerų rezultatų, tai dar nereiškia, kad kiekvienas mokytojas, panašiai dirbdamas, pasieks tą patį. Čia išryškėja subjektyvus mokymo metodų problemos bruožas, kuris turi didžiulę, o daugeliu atžvilgių - ir lemiamą reikšmę. Kūrybiškai dirbantis mokytojas niekada aklai ir mechaniškai nesinaudos naujai rekomenduojamais metodais ir metodiniais būdais, o naujus metodus, jų derinius ir metodinius būdus taikys tik remdamasis savo asmenine patirtimi. Apie mokytojo taikomų metodų veiksmingumą nedera spręsti tik iš pamokos organizavimo. Svarbiausias kriterijus - mokymo rezultatyvumas, t.y. kaip mokiniai perima žinias, ar išmoksta pagrindinių dalykų pamokoje, kaip moka tomis žiniomis naudotis, savarankiškai jas plėtoti, kaip įgyja reikalingų protinės veiklos būdų. Šie rezultatai ir byloja apie mokytojo gebėjimą vadovauti mokinių veiklai, apie sėkmingą mokymo metodų parinkimą. Pedagogams privalu žinoti, jog protiniam mokinio brendimui būdingas ne tik žinių, bet ir savos rūšies protinių operacijų ugdymas. Tos protinės operacijos - tai tam tikri intelektiniai mokėjimai, kuriais žmogus naudojasi, spręsdamas naujas pažintines užduotis. Todėl labai svarbu, kuriais būdais mokiniai įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių, kaip ugdomos jų pažintinės galios, visų pirma kūrybinis mąstymas. Šitoks požiūris į metodų taikymą ir su tuo susijusią mokytojo veiklą pabrėžia vadovaujantį mokytojo vaidmenį. O kadangi svarbiausias visos mokytojo veiklos, kurią jis atlieka, parinkdamas atitinkamus mokymo metodus, tikslas - padėti mokiniams įsigyti tvirtų žinių, mokėjimų ir įgūdžių, išmokyti juos savarankiškai dirbti, savarankiškai įgyti naujų žinių, juos ugdyti, tai iš jo darbo rezultatų ir galima spręsti tiek apie pasirinktų mokymo metodų tinkamumą, tiek apie visos mokymo veiklos sėkmingumą (16, p. 210). Išvados 1. Ugdymo metodų pasirinkimą labiausiai veikia bendrosios švietimo kaitos tendencijos ir vyraujančios ugdymo sampratos. Taip pat akivaizdus ugdymo tikslų, ugdymo turinio kaitos vaidmuo modeliuojant metodų pasirinkimą. Todėl ypač teigiamai vertintini ugdymo metodai, atitinkantys moderniosios didaktikos tendencijas, orientuoti į savarankišką, kūrybišką mokinių veiklą, mokytojo ir mokinių bendradarbiavimą. 2. Ugdymo turinys inicijuoja metodų pasirinkimo ir jų taikymo pokyčius: vyrauja interpretacinės, o ne reprodukcinės pedagogikos idėjos. Tik interpretacinis mąstymas padeda suprasti ir skatina rinktis aktyvaus mokymosi metodus, kurie gali padėti mokiniams ne tik geriau įsisąmoninti mokomąją medžiagą, ugdyti jų kūrybiškumą, norą daugiau sužinoti, bet ir plėtoti mokinių gebėjimą kritiškai mąstyti, taikyti įgytas žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis. 104

3. Mokymo metodai yra labai įvairūs, kiekvienas jų turi savitą struktūrą, kuri mokymo procese keičiasi atsižvelgiant į mokymo medžiagą, mokytojo ir mokinių santykius, jų veiklos pobūdį, taikomas vaizdines mokymo priemones, pagalbinę medžiagą ir kt., todėl iki šiol dar nėra nustatytas moksliškai objektyvus klasifikacijos pagrindas ir sugrupuoti mokymo metodai. 4. Mokymo procesas reikalauja įvairių mokymo metodų. Įvairių mokymo metodų derinimas padeda išlaikyti koncentruotą mokinių dėmesį, kelia jų susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, daro įtaką mokymuisi, motyvacijai, todėl palengvina žinių įsiminimą, padeda įtraukti į aktyvų prasmingą mokymąsi visus mokinius. Kita vertus, organizuoti mokymosi procesą gali tik savarankiškai ir kritiškai mąstantys, kūrybingi, komunikabilūs, atviri kaitai, gerai susipažinę su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis mokytojai. 5. Viena pagrindinių mokymo organizavimo sąlygų - mokinių aktyvumo ir savarankiškumo skatinimas bei ugdymas, taikant bet kurį mokymo metodą. Mokinių ugdymo sėkmė priklauso nuo mokymo turinio, mokymo proceso organizavimo, mokinių veiklos pobūdžio, mokytojo ir mokinių sąveikos mokymo procese. 6. Pedagogo taikomi mokymo metodai bus efektyvūs tik tada, kai mokytojas aiškiai supras šiandienos ugdymo tikslus, puikiai mokės savo dėstomąjį dalyką, gerai suvoks atitinkamo amžiaus mokinių ypatybes, išmanys kiekvieno mokymo metodo specifiką, teigiamus ir'- neigiamus jo bruožus, jo teikiamas galimybes asmenybei ugdyti. Todėl labai svarbu, kad mokytojas būtų gerai pasirengęs profesiniu požiūriu, gerai išmanytų kognityvinę ir humanistinę psichologiją, gebėtų konceptualiai mąstyti, matyti tikrovės kaitą, įžvelgtų jos tendencijas, suprastų faktų ir reiškinių ryšius, sietų ugdymo turinį bei tikslus ir lanksčiai bei kūrybiškai modeliuotų savo veiklos būdus. Literatūra 1. Arends R. I. Mokomės mokyti. Vilnius, 1998. 2. Bižys N., Linkaitytė G., Valiukevičiūtė A. Pamokos mokytojui. Vilnius, 1996. 3. Bruzgelevičienė R. Nusirašykite nuo lyderių// Dialogas. 1995. P. 3. 4. Butkienė G. Kaip pasirinkti mokymo metodą// Mokykla, 11. 1997. P. 7-10. 5. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius, 1996. 6. Černius V. J. Mokytojo pagalbininkas. Kaunas, 1992. 7. Danilovas M., Skatkinas M. Vidurinės mokyklos didaktika. Kaunas, 1978. 8. Gage N. L., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. Vilnius, 1993. 9. Gurevičiūtė G., Lekevičius E., Galkutė L., Motiejūnienė E. Nojaus laivas. Ekologinis ugdymas mokykloje. Vilnius, 1998. 10. Jakavičius V., Juška A. Mokyklos pedagogika. Kaunas, 1996. 11. Jovaiša L., Vaitkevičius J. Pedagogikos pagrindai. T. 2. Didaktika. Kaunas, 1989. 12. Lietuvių enciklopedija. T.18. JAV, 1959. P. 304. 13. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos. I - X klasės. Vilnius, 1997. 14. Miliauskas K. Netradiciniai pamokos metodai // Mokykla, 10-11. 1995. P. 47-61. 15. Rajeckas V. Mokymo metodai. Vilnius, 1997. 16. Rajeckas V. Mokymo organizavimas. Kaunas, 1999. 17. Ratkus J., Sidabras S. Pasaulio pažinimo mokymo metodai. Šiauliai, 1986. 18. Šalkauskis S. Pedagoginiai raštai. Vilnius, 1991. 19. Targamadzė A. Naujos distancinio švietimo galimybės. Vilnius, 1999. 20. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1985. 21. Tepperwein K. Menas mokytis nepavargstant. Vilnius, 1998. 22. Teresevičienė M. Andragoninė didaktika. Kurso programa ir darbo sąsiuvinis. Vilnius, 1998. 23. Teresevičienė M. Mokymosi bendradarbiaujant mažose grupėse metodai // Pedagogika, 34. 1997. P. 61-69. 105

Summary Gitana Martinkienė THEACHING METHODS AND THEIR USE IN COTEMPORARY CONDITIONS The aim of the article is explicating the concept of a teaching method, their classification, and the problems of their use at a comprehensive secondary school. The object of the research is methods of teaching in contemporary conditions. In this article, on the basis of science literature and the results of the research, the author states that the choice of education methods is determined by tendencies of changes in the system of education and dominating concepts of education. That's why of special value are the methods of education that correspond to tendencies of modern didactic and are oriented towards independent and creative activities of schoolchildren and cooperation of teachers and schoolchildren. The content of education initiates changes of the choice of methods and their application: interpretational, but not reproductive, pedagogy dominates. Only the interpretational way of thinking helps to understand and stimulates to choose methods of active learning that help schoolchildren to better master the material, stimulate their creativity and the wish to learn more, as well as develop schoolchildren's critical thinking and application of new information both in usual and new conditions. Teaching methods are diverse, each of them has its own specific structure that changes in the teaching process depending on the teaching materials, the relations of teachers and schoolchildren, visual teaching aids, etc., that's why scientifically objective classification basis has not been established, and teaching methods have not been grouped yet. The teaching process requires different methods of teaching. Combination of different teaching methods helps to retain concentrated attention of schoolchildren, stimulates their interest, prevents boredom, influences learning and motivation, therefore contributes to the memorisation of information, involves all the schoolchildren to active and conscious process of learning. On the other hand, only independent, creative, communicative teachers capable of critical thinking and open to criticism, knowledgeable of modern information technologies, can organise the teaching process in a competent way. One of the main conditions in organising the teaching process is stimulation of children's activeness and independence and their education by application of different teaching methods. Success of children's education depends on the contents of education, the organisation of the teaching process, the type of activities of schoolchildren, the interrelationship of the teacher and the schoolchildren in the teaching process. Teaching methods applied by a teacher will only be effective if the teacher understands the aims of modern education, knows his subject very well, understands the peculiarities of the schoolchildren of respective age, knows the specificity of each teaching method, its advantages and disadvantages, its possibilities for the development of a personality. That's why it is of utmost importance for a teacher to be a good professional, to know cognitive and humanist psychology, to be capable of conceptual thinking and perceiving the change of reality, its tendencies, of understanding the relations of facts and phenomena, of relating the content of teaching to its aims, and of flexible and creative modelling of his activities. Key words: teaching method, contemporary conditions (requiring transformation of use of teaching methods), use (choice and application). Klaipėdos universitetas Ugdymo metodikų katedra [teikta 2002 m. vasario mėn. 106