ES karinis komitetas už integruotus sprendimus 2. Aštuoneri metai Aljanse 5. Nerimą kelianti tendencija 8. Išmanusis Perkūno karys 14

Transcription

1 Nr. 3 (1996) 2012 m. ES karinis komitetas už integruotus sprendimus 2 2 Aštuoneri metai Aljanse 5 Nerimą kelianti tendencija 8 Išmanusis Perkūno karys 14 Jūros gelbėjimo koodrinavimo centras 18 8 Kas sieja žaliąją beretę, sausio 13-ąją ir 300 modžahedų stingerių? 23 Iš sniego žmonių gyvenimo 30 Balkanų šalių kariuomenės (2) Kai Lietuvoje net taikos metais krito bombos Šv. Velykų pamokos 43 ATSARGIAI! Minos arba inžinerinės kliūtys 45 Pavasariški kino antradieniai Kolektyvinė monografija apie antisovietinį sukilimą 55 Tūkstantmečio žiedas 56 REDAKCIJA: vyr. redaktorius Kazys Jonušas, tel. (8 5) korespondentai: Lijana Cibulskienė, tel. (8 5) Juozas Pocius, tel. (8 5) Gediminas Radvilas, tel. (8 5) Ilona Skujaitė, tel. (8 5) Darius Sutkus, tel. (8 5) dizaineriai: Aida Janonytė, Gediminas Pranckūnas, tel. (8 5) stilistės Erda Valeikienė, Žydrė Švobienė tel. (85) I viršelyje Antano Gedrimo, II ir III viršelyje Alfredo Pliadžio, vidiniame atvarte ir IV viršelyje vyr. ltn. Gintauto Ciunio nuotr. ADRESAS: Karys, Totorių g. 25/3, LT Vilnius faksas (8 5) el. paštas Kazys.Jonusas@kam.lt OUR ADRESS: Karys ( The Warrior ), Totoriu str. 25/3, LT Vilnius e. mail Kazys@Jonusas@ kam.lt Norintiems įsigyti šį žurnalą kreiptis tel. (8 5) Leidėjas Krašto apsaugos ministerija Redakcinė kolegija: pirmininkė Indrė Pociūtė-Levickienė pirmininko pavaduotojas gen. ltn. Arvydas Pocius nariai: Danguolė Bičkauskienė plk. Saulius Guzevičius, brg. gen. Almantas Leika kpt. Skomantas Povilionis Rūta Putnikienė dr. Valdas Rakutis Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami. Tiražas egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT Kauno r. Formatas 60x90/8 Užs. Nr. GL-136 ISSN: Kario

2 2 Pažintis ES karinis komitetas už integruotus sprendimus Ilona Skujaitė Lietuvoje viešėjęs Europos Sąjungos karinio komiteto pirmininkas generolas Hokanas Siurenas (Håkan Syrén) pasisako už glaudesnę karinių ir civilių įrankių integraciją atliekant ES vadovaujamas operacijas ir tikisi išvysti Lietuvą didinant pajėgumus operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų. Pastarąjį kartą ES karinio komiteto vadas Lietuvoje lankėsi 2004 metais. Norėčiau sužinoti Jūsų nuomonę, kas šiuo laikotarpiu pasikeitė saugumo srityje Europos Sąjungoje? Kokie yra naujausi reikalavimai ir iššūkiai, su kuriais ES šalims dabar tenka susidurti? Aštuoneri metai, prabėgę nuo pastarojo vizito, ilgas laikotarpis. Pirmiausia, per tą laiką labai daug kas pasikeitė mūsų aplinkoje. Taip pat keitėsi ir politinės vadovybės. Per šiuos aštuonerius metus Europos Sąjunga išsivystė į funkcionuojantį instrumentą, kuris gali reaguoti į konfliktus įvairiose pasaulio vietose tą mes pademonstravome Demokratinėje Kongo Respublikoje, Čade, Somalyje, Indijos vandenyne ir Bosnijoje. Pokyčiai yra labai plačios apimties. Ir dar pridurčiau, kad Europos Sąjunga subrendo, o po Lisabonos sutarties aš ir Karinis komitetas turime labai aiškių prioritetų. Pirmiausia operacijos, kaip labai aiškiai pasakyta Lisabonos sutartyje. Kovinių grupių koncepcija labai artima operacijų daliai. Dar viena labai aiški Lisabonos sutarties dalis pajėgumų plėtra, kitaip tariant, telkimas ir dalijimasis. Po Lisabonos sutarties šis procesas vyksta labiau sistemiškai. Trečia, išskirčiau, strategines partnerystes, t. y. tarp ES ir NATO, Afrikos šalių sąjungos, Jungtinių Tautų ir atskirų šalių. Žinau, kad Lietuvos pirmininkavimo metu viena pagrindinių temų bus ES Karinio komiteto pirmininkas gen. Hokanas Siurenas. A. Pliadžio nuotr. ES karinis komitetas 1999 m. gruodžio d. Helsinkyje Europos taryba įkūrė naujus nuolatinius politinius ir karinius komitetus, tarp jų ir ES karinį komitetą, kuris yra aukščiausia Europos Sąjungos karinė institucija. Ją sudaro ES šalių kariuomenių vadai ar jų deleguoti atstovai. Komiteto pirmininkas, kuris privalo būti 4 žvaigždžių generolas, yra skiriamas komiteto, atsižvelgiant į kariuomenės vadų rekomendacijas, 3 metų periodui, nebent komitetas nusprendžia kitaip. ES karinis komitetas yra karinių konsultacijų ir bendradarbiavimo tarp ES šalių narių forumas konfliktų prevencijos ir krizių vadybos klausimais. Jo teikiami patarimai ir rekomendacijos kariniais klausimais Europos Komisijai, pasiekti konsensuso pagrindu, apima: krizių valdymo karinius aspektus; strateginių sprendimų dėl operacijų vykdymo karinius aspektus; potencialių krizių rizikos vertinimą; karių įtraukimą į krizinių situacijų sprendimus; tikslų detalizavimą, įvertinimą ir peržiūrėjimą; finansinį operacijų ir mokymų įvertinimą; karinius ryšius su trečiosiomis šalimis, tarptautinėmis organizacijomis. ES karinis komitetas prižiūri šiuo metu atliekamas karines operacijas, kurioms vadovauja paskirti karininkai.

3 2012 m. Nr. 3 3 ES karinis komitetas tikisi sustiprinti operaciją ATALANTA. Rytų partnerystės. Ketvirta, turbūt viena svarbiausių dalių Lisabonos sutartyje, integruotas požiūris, įvairių priemonių integravimas tam, kad išspręstume problemą, konfliktą ar krizę. Patirtis mane įtikino, kad, tarkime, karo Irake mes, kariškiai, vieni išspręsti negalėjome, negalėjo ir civilinės valdžios atstovai, tas pats ir Afganistane ar Balkanuose. Kariniai ir civiliai įrankiai turi būti integruoti. Dabar kuriame, mano manymu, labai gerą precedentą Afrikos rage, kur vykdoma operacija ATALANTA prieš piratus ir Somalio mokymo misija, atliekami įvairiausi ES veiksmai, skirti remti kenčiančius Rytų Somalio žmones, stabilizuoti regioną, pvz., suformuoti pakrantės apsaugą, ar globaliau užtikrinti jūros komunikacijos atvirumą. Visi šie skirtingi kariniai ir civiliniai elementai yra jungiami Afrikos rago strategijos, viskam vadovauja vienas ES specialusis atstovas manau, tai vienas pirmųjų gerų integruoto požiūrio pavyzdžių. Kalbant apie jūsų regioną prie Baltijos jūros, matau, kad išsiplėtė Baltijos šalių bendradarbiavimas. Taip pat jūsų šalis dabar tikrai glaudžiai integruota NATO ir ES dalis. Savo kompetenciją įrodėte siųsdami daugiau nei 6000 dalyvių į misijas, jei neklystu, ypač į Afganistaną, esate profesionalūs. Taip pat įveikėte labai sunkią ekonomikos krizę. Taigi per šiuos aštuonerius metus įvyko didžiuliai pokyčiai Europos, regiono ir nacionaline prasmėmis. Kokios perspektyvos, kalbant apie karines ES operacijas, pvz., ATALANTA, ir ką manote apie Lietuvos dalyvavimą šioje operacijoje? Perspektyva, žinoma, yra pasiekti tokią stadiją, kai piratavimas nustos būti efektyvia verslo priemone ir jūrų susisiekimui nebekels grėsmės. Be to, dar ilgas kelias, kol mums pavyks išvengti negatyvaus ekonominio skatinimo visų, kurie piratams moka, ir sukurti naują teisinį būdą, kuriuo galėtume iš esmės išspręsti piratų problemą įkalinti juos ar bent jau teisti. Šitaip atrodytų galutinis piratų problemos sprendimas. Kalbant apie Lietuvą, nuo dabar jūs Nemažai ES misijų vykdo Afrikos žemyno šalyse, tarp jų Konge. galite veikti įvairiose pozicijose. Šiuo metu tarnaujate Nortvude. Manau, kad esant politinei valiai ar parlamento nutarimui, taip pat galėtumėte atsiųsti laivų apsaugos būrį (angl. vessel protection detachment), t. y. grupes, tarnaujančias laive, gabenančiame Pasaulio maisto programos paramą Somalio žmonėms. Tai tik viena iš daugelio galimybių. Ar ketinama pritaikyti kokias nors išmaniosios gynybos koncepcijos mintis ES kovinėse grupėse? Kovinės grupės yra ES sąvoka, o išmanioji gynyba NATO. Bet man kovinės grupės tai būdas suvienyti šalių jėgas ir pastatyti tiltus tarp NATO ir ES. Pavyzdžiui, į Šiaurės šalių kovinę grupę pakvietėme ne ES, o NATO narę Norvegiją. Tai tikrai yra būdas sutelkti ir dalytis, taikyti išmaniąją gynybą dirbant kartu, tobulinti sąveiką kalbėti tomis pačiomis sąvokomis ar kalba, dirbti pagal tas pačias procedūras, turėti tuos pačius ryšius tarp skirtingų infrastruktūrų. Svarbiausios pratybos rengiamos kovinėms grupėms. Turiu pabrėžti, kartais jos būna labai sudėtingos ir sunkios. Manau, tai tikrai gerina mūsų profesionalumą, nes mes turime dirbti kartu, ir poreikis kai ką atlikti išmaniai ar efektyviau yra tam tikras transformacijos įrankis. Tiesa, kai šalių narių gynybos finansavimas nukrenta žemiau 2 procentų (iki 1 proc. ar mažiau), o tai, žinoma, lemia

4 4 ES vykdomos misijos Karinės EUTM Somalia ES karinė misija, skirta Somalio saugumo pajėgų mokymams. Vyksta nuo 2010 m., dalyvių skaičius 140 EU NAVFOR operacija ATALANTA, skirta laivybos apsaugai nuo piratų Indijos vandenyne prie Somalio krantų. Vyksta nuo 2008 m., dalyvių skaičius EUFOR ALTHEA misija Bosnijoje ir Hercegovinoje, skirta padėti siekti progreso europinės integracijos procese. Vyksta nuo 2004 m., dalyvių skaičius Numatyta galima ES karinė operacija, skirta palaikyti humanitarinės pagalbos tiekimą Libijoje krizės situacijoje. Ji gali būti pradėta JT prašymu. Civilės EUPOL AFGHANISTAN misija skirta padėti kurti Afganistano policiją pagal tarptautinius standartus. Vyksta nuo 2007 m., dalyvių skaičius 200. EUJUST LEX-Iraq tai ES teisinės pagalbos misija, skirta krizės valdymui. Vyksta nuo 2005 m., dalyvių skaičius 57. EUBAM Rafah misija, skirta stebėti Izraelio ir Palestinos veiksmus Rafah perėjimo punkte, Palestinos teritorijoje. Pradėta 2005 m., nuo 2007 m. dirba laukimo režimu, pasiruošusi vėl veikti per 24 val. EUPOL COPPS ES policijos misija Palestinos teritorijoje, skirta mokyti vietos policijos pajėgas. Vyksta nuo 2006 m., dalyvių skaičius 96. EUSEC RD CONGO ES patariamoji pagalbos misija, skirta palaikyti Kongo Demokratinės Respublikos saugumo reformą. Vyksta nuo 2005 m., dalyvių skaičius 92. EUPOL RD CONGO ES misija, skirta mokyti Kongo policijos pajėgas. Vyksta nuo 2007 m., žmonių skaičius 63. EULEX KOSOVO ES teisinė misija Kosove, kurios tikslas palaikyti Kosovo valdžios institucijų kūrimą tiesinėmis konsultacijomis. Vyksta nuo 2008 m., dalyvių skaičius EUPM BiH ES misija Bosnijoje ir Hercegovinoje, skirta padėti parengti šalies policijos pajėgas. Vyksta nuo 2003 m., dalyvių skaičius 80. EUMM Georgia civilė stebėjimo misija Gruzijoje. Vyksta nuo 2008 m., dalyvių skaičius 396. EUBAM stebėjimo misija Ukrainos ir Moldovos pasienyje. Vyksta nuo 2005 m., dalyvių skaičius 200. Parengta pagal informaciją ekonominiai suvaržymai ar ekonominės problemos, su kuriomis susiduria Europa, ir sukuria tiek ilgalaikes, tiek trumpalaikes problemas. Visą laiką esate priversti kažko atsisakyti vardan kitų dalykų, investuoti, ir jei apsiribojate konkrečiu biudžeto procentu, keliate pavojų ateities perspektyvai. Trumpalaikės perspektyvos atžvilgiu nukenčia mokymai, pratybos ir verbavimas, todėl ir yra taip svarbu skatinti šias telkimo ir dalijimosi, išmaniosios gynybos ir naujo reikalų sprendimo būdo idėjas. Kaip nusakytumėte santykį tarp Europos Sąjungos ir NATO karinio lygmens? Ar Jums nekyla įspūdis bendraujant su kariškiais ir politikais, kad ES karinis lygmuo bando konkuruoti su NATO? Reikia nepamiršti, kad 21 šalis iš 27 šalių priklauso abiems organizacijoms. Ir jei kyla konkurencija, užtikrinu, mane pasiekia 21 telefono skambutis, arba daugiau, ir mes deriname pozicijas. Taigi aš manau, kad konkurencija, ypač šiais laikais, kai ištekliai riboti, yra absoliučiai draudžiama. Mus turėtų dominti ne žodis konkurencija, o žodis papildymas. Pavyzdžiui, kai po ES vėliava su Vokietijos fregata lankiausi Adeno įlankoje, paklausiau įgulos, ar netoliese plaukiantis NATO laivas monitoriuose mato tą patį vaizdą, kaip ir mes. Atsakymas buvo taip, visa informacija yra dalinamasi. Vakarų Balkanuose veikia Berlynas Plius mechanizmas kartu dirba ES ir NATO, KFOR ir ES policijos misijos pajėgos. Taip pat mačiau savo akimis Afganistane, kaip NATO vienetai sugeba bendradarbiauti su ES policijos pajėgomis. Misijos zonoje bendradarbiavimas tikrai įgyvendinamas. Jei yra nors vienas teigiamas visų biudžeto apribojimų padarinys, tai yra tai, kad mes tikrai suvienyti. Puikiai sutariu ir dažnai susitinku su savo kolega, NATO karinio komiteto pirmininku aukščiausiųjų NATO vadų ir atstovų lygiu jie dažnai daro pareiškimus, kad bendradarbiavimas būtų kuo efektyvesnis. To siekia visos grandys nuo misijos zonos iki vadovybės. Iš anglų kalbos išvertė Skirmantė Andrašiūtė nuotr.

5 2012 m. Nr. 3 5 Aštuoneri metai Aljanse: rezultatai, lūkesčiai, iššūkiai ir viltys Lijana Cibulskienė Kovo 29 d. minint Lietuvos įstojimo į NATO aštuntąsias metines Simono Daukanto ir Nepriklausomybės aikštėse Vilniuje iškeltos Lietuvos Respublikos, NATO ir Europos Sąjungos vėliavos. Vėliavų pakėlimo ceremonijose dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos vadovybė, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius, Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Seimo, kitų šalies institucijų atstovai. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, grojo Lietuvos kariuomenės orkestras. Tą dieną Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos ir NATO vėliavos nuo ryto pleveno ir prie Krašto apsaugos ministerijos. Lietuva NATO nare tapo 2004 m. kovo 29 d., Vašingtone (JAV) deponavus Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo raštus. Nuo pat pirmos narystės NATO dienos Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvę pradėjo saugoti NATO šalių naikintuvai. Per Kovo 26 d. krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė ir kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius Krašto apsaugos ministerijoje surengė spaudos konferenciją, skirtą Lietuvos narystės NATO 8-osioms metinėms. aštuonerius metus Baltijos oro erdvėje jau patruliavo Belgijos, Danijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, JAV, Lenkijos, Norvegijos, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos, Rumunijos, Turkijos, Vokietijos kariai. Nuo šių metų sausio mėnesio oro policijos misiją Baltijos šalyse perėmę Vokietijos kariai oro policijos misijoje Baltijos šalyse dalyvauja jau penktą kartą; JAV, Danijos, Lenkijos, Prancūzijos kariai misijoje dalyvavo po tris, Belgija ir Norvegija po du kartus.

6 6 Sukaktis Baltijos šalys neturi tinkamų kovinių orlaivių savarankiškai oro erdvės apsaugai, todėl NATO sąjungininkės rotuodamos tarpusavyje siunčia savo karius ir naikintuvus į Lietuvos karinių oro pajėgų bazę Šiauliuose dalyvauti oro policijos misijoje Baltijos šalyse. Šių metų vasario 8 d. Šiaurės Atlanto Taryba priėmė sprendimą toliau tęsti NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse, kuriai mandatą buvo suteikusi iki 2014 metų. Į Kario klausimus atsako Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie NATO gynybos patarėjas Saulius Gasiūnas. Aštuoneri metai NATO lyg ir nėra didelis laiko tarpas, tačiau pabandykime įvertinti rezultatus pirmiausia, be jokios abejonės, vertėtų aptarti saugumą. Saugumas yra gana sunkiai išmatuojamas sunku objektyviai jį įvertinti ar pajausti jo perteklių, tačiau labai lengva suprasti, kada jo nebėra. Dažnai susidaro įspūdis, kad valstybėse (ne tik Lietuvoje) žmonės saugumo padėtimi pradeda rūpintis tik tada, kai jo netenka, o iki tol daug svarbesni atrodo kasdieniniai dalykai: kiaušinių kainos ar ginčai dėl vasaros Minint Lietuvos įstojimo į NATO aštuntąsias metines Simono Daukanto aikštėje Vilniuje buvo iškeltos Lietuvos Respublikos, NATO ir Europos Sąjungos vėliavos. Vėliavų pakėlimo ceremonijoje dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos vadovybė, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius, Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Seimo, kitų šalies institucijų atstovai. laiko įvedimo. Žvelgiant primityviai, galima sakyti, kad tapus NATO nare, Lietuvos saugumas nepadidėjo kaip niekas mūsų neužpuolė po Sovietų Sąjungos žlugimo iki 2004 m., taip niekas ir per paskutiniuosius 8 metus. Teoriškai diskutuoti, kas būtų, jeigu būtų, yra be galo sunku, tačiau, mano manymu, yra svarbūs du dalykai. Pirma, žinoma, karinis saugumas. Pažvelkime, kas vyksta šalyse, kurios nėra NATO narės. Gruzijos teritorijos dalis okupuota, Baltarusijoje steigiami Rusijos koviniai vienetai, daugelyje kitų buvusios SSRS šalių likusios Rusijos karinės bazės ar infrastruktūra, leidžianti visiškai atvirai ir tiesiogiai kištis į šalies politinius ir socialinius reikalus. Antras dalykas mes tinkamai neįvertiname ekonominio ir socialinio saugumo, kurį suteikė narystė NATO. Tiesioginės investicijos, verslo plėtojimas dažnai priskiriama narystės ES privalumams, tačiau dažniausiai pamirštama, kad į šalį, neturinčią saugios aplinkos, investuoja tik itin riziką, tiksliau, greitus ir didelius pelnus toleruojantis ir mėgstantis verslas. Todėl NATO suteikė ne tik karines garantijas, bet ir galimybes plėtoti Lietuvos ekonomiką. Absoliutūs autsaideriai Po džiaugsmingos euforijos prieš aštuonerius metus supratome, kad narystė Aljanse tai ne vien garantijos, bet ir įsipareigojimai. Kaip pasikeitėme per visus tuos metus kokias išvadas padarėme? Ta euforija gal buvo labiau išorinė iki tol atliktas ilgas ir sunkus darbas siekiant atitikti narystės kriterijus. Narystę pelnėme ne už gražias akis, o dėl kryptingos ir nuoseklios veiklos. Be to, ir tapus NATO nariais, nebuvo tokios minties, kad viską pasiekėme ir dabar galėsime nieko neveikti. Priešingai aktyviai dalyvaudami NATO veikloje privalome vykdyti savo įsipareigojimus sąjungininkams. Juk Aljanso esmė tarpusavio pasitikėjimas: jei visos šalys pradės apgaudinėti viena kitą, toks Aljansas nebus efektyvus ir greitai subyrės. Suprantame, kad 28 šalys turi skirtingų interesų, grėsmių, kitų iššūkių, tačiau tai ir yra kolektyvinės gynybos esmė: mes turime suprasti, kuo kvėpuoja kitos šalys, o jos atitinkamai atsižvelgti į mūsų lūkesčius ir nuogąstavimus. Todėl pasikeitėme, nes supratome, kad Aljansas sukurtas ne dėl vieno, o dėl visų. Ilgą laiką atrodė, kad tapę lygiaverčiais partneriais būsime lyg trečias brolis, kurį globoja ir saugo labiau patyrę ir geriau apsirūpinę. Kokia šiandieninė padėtis? Nepaisant pastangų ir netgi fenomenalaus gebėjimo gauti efektyvų rezultatą minimaliais kaštais, mes vis dar nesame iki galo sąžiningai naštą besidalijantys sąjungininkai. Kaip manote, ką turi galvoti sąjungininkai ir jų mokesčių mokė-

7 2012 m. Nr. 3 7 tojai, skiriantys 1,8 ar 2 proc. nuo BVP išlaidų savo gynybos biudžetui, kai mes gauname vienodas saugumo garantijas ir dar jas didiname, o patys teskiriame 0,8 proc.? Žinoma, darome, ką galime, stengiamės prisidėti pagal išgales, bet dabartinė situacija nėra labai solidari sąjungininkų atžvilgiu jūs mums duokite (t. y. mokėkite už kolektyvinį saugumą), o mes savo pinigų neskirsime, nes turime kitų prioritetų. Kitaip sakant, nors esame vertai pripažįstami kaip lygiaverčiai partneriai, su tais varganais 0,83 proc., skiriamais krašto apsaugai, atrodome nekaip? Galiu pasakyti labai blogai. Pagal šią statistiką tarp NATO narių esame priskirtini prie absoliučių autsaiderių. Aljansas prisitaikė prie naujojo tūkstantmečio iššūkių Pastaruoju metu girdime kalbas apie NATO krizę kas ją lėmė, ir apskritai ar yra prielaidų jai kilti? Markas Tvenas, išgirdęs apie išspausdintą savo nekrologą, viešai pasakė: Gandai apie mano mirtį yra gerokai perdėti. Apie NATO laidotuves taip pat kalbama seniai esą Aljansas nebeturi tikslo, pajėgumų ir pan. Tačiau matant, kiek kasdien vyksta susitikimų, kokie klausimai yra sprendžiami ir išsprendžiami, žinant, kiek karinių operacijų NATO vykdo ir įvykdė, akivaizdu, kad Aljansas yra gyvybingas ir prisitaikęs prie trečiojo tūkstantmečio iššūkių. Žinoma, NATO nebėra tokia, kaip prieš 30 metų, ir tai labai gerai būtent galimybė lanksčiai reaguoti į besikeičiančią situaciją, įvaldyti naują ginkluotę, priimti karinius ir diplomatinius sprendimus puikiausiai įrodo, kad NATO veikia labai gerai. Jeigu šiandieniame pasaulyje, kai veikia teroristai, žudomi civiliai, grasinama balistinėmis raketomis, NATO vis dar naudotų Antrojo pasaulinio karo ginkluotę ir laikytų šimtus tūkstančių karių apkasuose, tada galėtume sakyti, kad Aljansas visiškai nesuvokia, kas vyksta, kokios grėsmės kyla ir yra nepajėgus su jomis susidoroti. Ar NATO viduje yra nesutarimų? Be abejonės, šalių pozicijos ir nuostatos skirtingos, jos nebūtinai mato tas pačias problemas ir jų sprendimo būdus, tačiau visada sugeba priimti sprendimus. Tad kalbėti apie NATO krizę linkę tie, kurie labai norėtų, kad ji būtų. NATO daug kalbama apie išmaniąją gynybą ar tikslus šis terminas ir kiek jį galima pritaikyti Lietuvoje? Kaip su tuo susijęs energetinis saugumas? Išmanioji gynyba tai atsakas į finansinę krizę ir kartu būdas didinti Aljanso pajėgumus, dabar ir ateityje reikalingus gebėjimus. Energetinis saugumas ir mūsų įsteigto centro veikla skirta analizuoti, kurti būdus ir taikyti priemones, kaip išmaniai naudoti energetinius išteklius karyboje. Saugumas nedalomas ir vienas visoms NATO šalims Pripažįstama, kad Aljanso dėmesys Lietuvai padidėjo būtų įdomu sužinoti priežastis? Pagrindinė priežastis regiono šalių pastangos ir paties Aljanso suvokimas, kad saugumas yra nedalomas ir vienodas visai NATO teritorijai. Po 2004-ųjų natūraliai prireikė laiko visiems su saugumu, gynyba ir jų planavimu susijusiems procesams ištobulinti ir sustyguoti. Juolab, kad iššūkiai NATO saugumui ir su tuo susijusios NATO operacijos vyko ir vyksta toli nuo mūsų regiono, ir tai, aišku, yra gerai. Kaip minėjau, NATO šalys dėl saugumo situacijos turi ne visuomet sutampančias nuostatas. Tai visiškai natūralu Lietuvos saugumui konfliktai Balkanuose turi gerokai mažesnę įtaką nei Vengrijai arba Italijai. Taip pat ir Rusijos bombonešių mokomieji skrydžiai virš Baltijos jūros daug didesnį nerimą kelia Estijai nei Albanijai. Tačiau NATO stiprybė yra ta, kad bandoma įvertinti visų šalių nuogąstavimus ir joms kylančias grėsmes. Ilgą laiką NATO europinė teritorija buvo mažesnė, todėl ten buvo sutelkta beveik visa karinė infrastruktūra, dirbama su visuomenėmis, aiškinant NATO vaidmenį. Po Aljanso plėtros natūraliai vyksta procesas, kai NATO matomumas turi būti didinamas ir naujosiose narėse. NATO pirmiausia skirta užtikrinti šalių narių saugumą visų šalių, todėl turi būti atitinkamai pasirengta tą daryti. Negali būti taip, kad lėšos, infrastruktūra ir projektai plėtotųsi tik kai kuriose NATO šalyse todėl turime oro policiją, investuojamos NATO lėšos į mūsų karinius objektus, rengiamos paskaitos, seminarai visuomenei. Žinoma, reikia įvertinti, kur šiuo metu slypi didžiausios grėsmės, piniginiai ištekliai yra riboti, tačiau negali būti ir taip, kad vienose šalyse NATO yra matoma, o kitose beveik nežinoma. O kokia įdomioji Aljanso istorija tarkime, kokie didžiausi iššūkiai per visą istoriją, klaidos pripažintos ir ne, žodžiu, viskas, kas kelia susidomėjimą? Iš tiesų įdomius dalykus nėra korektiška skelbti teks palaukti, kol išeisiu į pensiją... Alfredo Pliadžio nuotr.

8 8 Užsienio spaudoje Nerimą kelianti tendencija Išpuoliai kibernetinėje erdvėje įrodo aktyvios gynybos strategijos poreikį* V y t a u t a s B u t r i m a s Krašto apsaugos ministerijos vyriausiasis patarėjas Nuo 2005 metų vyksta Jungtinių Tautų interneto valdymo forumas (angl. IGF ¹ ), 2010 metais jis vyko Vilniuje. Viena iš IGF veiklos sričių yra aptarti viešosios politikos klausimus, susijusius su pagrindiniais interneto valdymo elementais, kad būtų skatinamas nuoseklumas, patikimumas, saugumas, stabilumas ir interneto plėtra. Diskusija daugiausia buvo susijusi su privatumo išsaugojimu ir laisva prieiga naudotis internetu. Nežiūrint į nerimą keliančius kibernetinio saugumo įvykius, nutikusius per penkerius IGF veiklos metus, tenka pripažinti, kad forumas palyginti mažai dėmesio skyrė šiems klausimams. Ypač paminėtina, kad 2007 m. Estijos interneto infrastruktūra patyrė didelio masto išpuolį, kurio metu šalis buvo laikiniai atkirsta nuo interneto, 2008 m. prieš Gruzijos komunikacijos ir informacines sistemas surengta milžiniška kibernetinė ataka, dėl kurios Gruzijos vyriausybė ir žmonės buvo izoliuoti nuo viso pasaulio. Šie išpuoliai atskleidė grubius teisės į privatumą ir laisvo priėjimo prie interneto pažeidimus, būtent tai, ką IGF labiausiai ir turėtų saugoti. IGF svarstomos problemos neabejotinai yra svarbios, tačiau pastaraisiais metais kibernetinėje erdvėje dėjosi la-

9 2012 m. Nr. 3 9 bai rimti dalykai: nežinomi nusikaltėliai internete demonstravo aukšto lygio ir efektyvius puolimus, kuriuos panaudojo prieš gyvybiškai svarbias komunikacijos ir informacijos sistemas (angl. CCIS). Dar svarbiau tai, kad už šias atakas niekas nėra nubaustas. Šiame straipsnyje pateikiamas trumpas kai kurių svarbių įvykių ir veiklos tendencijų kibernetinėje erdvėje vertinimas, siekiant aiškesnės sampratos, kas yra tie kibernetinio saugumo iššūkiai, su kuriais dabar susiduria tarptautinė bendruomenė. Kenkėjiška programinė įranga ir kibernetinis nusikalstamumas Kenkėjiškos programinės įrangos kūrimas ir brovimasis² į kompiuterines sistemas nebėra vien mėgėjų pramoga ar laisvalaikio pomėgis siekiant pagarsėti. Dabar tai tapo gana saugia ir pelninga nusikalstama veikla. Vienas iš faktorių, leidžiančių plėtotis šiai naujai, sparčiai augančiai kenkėjiškos programinės įrangos ir robotizuotų kompiuterinių tinklų (angl. botnets robot computer networks) pramonei yra tas, kad internetas, arba kibernetinė erdvė, yra laisva ir neribojama aplinka. Internetą galima suprasti kaip kelių ar greitkelių sistemą. Tačiau šioje sistemoje nėra kelių taisyklių ar policijos, kuri išrašytų baudas už greičio viršijimą ar kitaip patrauktų pažeidėjus baudžiamojon atsakomybėn. Net jei ir egzistuotų tokia policija, jai būtų beveik neįmanoma nustatyti pažeidėją. Pažeidėjų buvimo įkalčiai seniai be pėdsako ištrinti iš nusikaltimo aprašymo. Tai nusikaltėlio ir nusikaltimo susiejimo bei atsakomybės identifikavimo problema (angl. attribution). Labai sunku įrodyti, kas tokį nusikaltimą įvykdė. Galbūt galima identifikuoti kenkėjišką programinę įrangą ir robotizuotą kompiuterinį tinklą, bet nusikaltėlis su savo kompiuteriu būna saugiai pasislėpęs. Kai buvo įvykdyta kibernetinė ataka Estijoje, šios šalies specialistai nujautė, kas už ją gali būti atsakingas, tačiau didžiausia problema buvo tai įrodyti. Tyrimai parodė, kad atakoje dalyvavusių kompiuterių sąraše pirmieji buvo kompiuteriai iš Egipto, Vietnamo ir Peru³. Veikiausiai šie kompiuteriai priklausė robotizuotam kompiuterių tinklui, kurio šeimininkas iš anksto instaliavo savo programinę įrangą į prastai saugomus asmeninius kompiuterius visame pasaulyje. Pinigų galima užsidirbti kenkėjišką programinę įrangą naudojant sukčiavimui, įsilaužimams į bankų sistemas, norint užgrobti žmonių kreditines ir banko sąskaitas. Dabar pasaulis išgyvena kibernetinio nusikalstamumo (angl. cybercrime) pakilimą. JAV nacionalinis tarnautojų nusikaltimų (angl. white crime) centras 2009 metais užregistravo daugiau nei kibernetinių nusikaltimų, tai yra 667 proc. daugiau nei 2001 metais 4. Kenkėjiška programinė įranga, kuri gali užpulti ir įsilaužti į šias finansines sistemas, kainuoja kaip ir bet kuri kita prekė. Šeimininkas arba robotizuotų kompiuterių tinklo vadas naudoja kenkėjišką programinę įrangą, kad užkrėstų ar kontroliuotų kitus kompiuterius. Robotizuoti kompiuterių tinklai (angl. botnet) parduodami ir nuomojami kaip bet kokia prekė, kurios kaina priklauso nuo paklausos ir pasiūlos 5. Todėl atsirado nauja pramoninės gamybos rūšis vienas iš greičiausiai augančių nusikalstamojo pasaulio sektorių. Įsilaužti į kompiuterį ir vadovauti robotizuotam kompiuterių tinklui reikalingi profesiniai įgūdžiai. Šitokie įgūdžiai turi didžiulę paklausą ne tik kibernetinio nusikalstamumo veikloje, bet ir valstybiniame bei privačiame sektoriuose 6. Socialinio kompiuterinio bendravimo pavojai Dar viena populiari tendencija socialinis bendravimas internetu. Internetas suteikė naujas galimybes žmonėms susisiekti ir dalintis informacija. Viešai arba su pasirinktais asmenimis grupėse galima dalintis paveikslėliais, vaizdo ir tekstiniais failais. Socialiniai tinklai taip pat patogūs socialiniam agitavimui. Pavyzdžiui, Facebook tinkle yra skyrius Socialiniai judėjimai (angl. Causes ), kuriame gali burtis ir užsiimti įvairiais organizavimo darbais suinteresuotos grupės. Jei nerandama reikiamo judėjimo, galima jį susikurti pačiam. Toks skyrelis leidžia sveiką demokratišką agitaciją, o kas, jei agitacija būtų destruktyvi? Vienu viešai skelbtu atveju 7 tinklapio kūrėjai kvietė savanorius stoti į kovą tam tikru klausimu. Norintiems prisijungti tereikėjo persikelti į savo kompiuterius nurodytą programą ir toliau ji viską turėjo atlikti pati. Iš tikrųjų šie žmonės leido įjungti savo kompiuterius į botnet, kuris buvo panaudotas vykdant kibernetinę ataką, nutaikytą prieš skirtingų politinių požiūrių ( priešo ) tinklapius. Bendravimas socialiniuose tinkluose suteikia galimybę panašių interesų turintiems žmonėms kartu dalyvauti demokratijos procesuose, bet jis turi ir tamsiąją pusę. Pavyzdžiui, vienas asmuo ar grupė gali pasinaudoti šia paslauga ir suburti savanorių kibernetinių karių armiją. Tai toks pat paprastas procesas, kaip ir vadovautis instrukcija ar atsisiųsti kenkėjišką programinę įrangą. Kibernetiniai išpuoliai: Estija ir Gruzija 2007 metai kibernetinėje erdvėje buvo išskirtiniai. Estijos pavyzdys parodė, kad kibernetinis išpuolis šalies infrastruktūros atžvilgiu, nors ir pakurstytas paprastų žmonių patriotizmo, vėliau gali patraukti profesionalius kibernetinės erdvės nusikaltėlius. Tai galingas derinys. Paviršutiniškai žiūrint, kibernetinė ataka buvo panaši į spontanišką patriotinę rusų reakciją į Estijos sprendimą perkelti sovietinį paminklą Rusijos karys. Beje, atakų organizacinis lygis buvo akivaizdžiai pakankamai aukšto lygio, kad laikinai išvestų iš rikiuotės Estijos vidinius tinklus ir interneto sąsajas. Taikiniai ir išpuolio metu skelbiama informacija buvo pateikta tinklapiuose, kurie suteikia savanoriams galimybę savo kompiuterius įtraukti į šias peštynes. Botnet valdytojai panaudojo kenkėjišką programinę įrangą nieko neįtariančių savininkų kompiuteriams užkrėsti ir nukreipė savo kompiuterinę zombių armiją į Estijos bankų, valstybines ir žiniasklaidos sistemas metų rugpjūčio mėnesį susietų kompiuterių panaudojimas suardyti valstybės CCIS infrastruktūrą įgavo naują ir grėsmingesnę formą kibernetinę ataką, suderintą ir paleistą tradicinės karinės operacijos metu. Ji sutelkė kelis prieš metus Estijoje įgyvendintos atakos bruožus: tautos patriotizmo jausmą, išreikštą per socialinius tinklus ir botnet, ir organizuotą nusikalstamumą. Viso šito rezultatas įgyvendintas puikiai suplanuotas ir

10 10 koordinuotas kibernetinis išpuolis prieš Gruzijos valstybines ir civilines CCIS. Šios atakos metu organizatoriams pavyko atkirsti priėjimą prie informacijos šalies mastu. Kasdienis įprastas darbas buvo sutrikdytas, žmonėms pasėtas baimės ir nežinomybės jausmas. Trumpai tariant, buvo visiškai sukompromituota Gruzijos galimybė organizuoti ir koordinuoti šalies gynybą. Kibernetinės atakos Gruzijoje tyrimas taip pat perša mintį, kad kibernetinėje erdvėje kyla nauja, dar pavojingesnė banga fizinio svarbiausių CCIS elementų sunaikinimo galimybė 8. Tyrimo išvados parodė, kad ataka galėjo būti kur kas žalingesnė, tačiau patys įsibrovėliai pasirinko nuosaikumą 9. Išpuolio organizatoriai, deja, pajuto, kad tai viliojantis ginklas, ir niekas neturi supratimo, kaip nuo jo apsiginti. STUXNET: pirmasis tarpžemyninis kibernetinis išpuolis? Stuxnet kenkėjiškos programinės įrangos pasirodymas 2009 metais, to pasirodymo viešas paskelbimas 2010 metų vasarą atskleidė naują kibernetinį kokteilį, galintį sutelkti įvairius kibernetinės erdvės profesionalų įgūdžius. Viešai prieinama Stuxnet analizė parodė, kad tai buvo puikiai ištirtas ir ištobulintas virusas, galintis ne tik laikinai neutralizuoti taikinį, bet ir jį fiziškai sunaikinti. Viena iš studijų iškėlė prielaidą 10, kad didžiuliai ištekliai (kibernetikos profesionalai, žvalgybos inventorius ir t. t.), reikalingi šiam virusui paleisti, negalėjo būti sutelkti be valdžios žinios. Vienas iš planuotų Stuxnet taikinių galėjo būti Irano branduolinė infrastruktūra, kurios priežiūros, kontrolės ir duomenų rinkimo sistema (angl. Supervisory Control and Data Acquisition System SCADA 11 ), skirta valdyti ir kontroliuoti jautrias operacijas, yra pagaminta Siemens. Sunku nustatyti, ar Stuxnet pavyko įgyvendinti tą destruktyvią užduotį, kuriai jis buvo sukurtas. Yra tik netiesioginių įrodymų, kad Irano branduolinės medžiagos kūrimo programa patyrė nesėkmę ir laikinai buvo sustabdyta. Stuxnet pasirodė ir kitose šalyse, bet apie žalą branduolinei infrastruktūrai pranešimų nebuvo. Vienoje iš studijų buvo padaryta išvada, kad Stuxnet buvo sukurta kaip psichologinis ginklas ir veikiausiai savo tikslą pasiekė 12. Įsivaizduokite, ką reiškia galėti nusiųsti savo priešui tokią žinią: Mums nepatinka, ką jūs darote naudodami šią infrastruktūrą, mes galime ją valdyti ir be jūsų žinios, ir, beje, būkite atsargesni spaudinėdami mygtukus. Kaip ir ankstesnių kibernetinių nusikaltimų atvejais, Stuxnet organizatoriai liko nežinomi. Galbūt rūkstančio šautuvo ir nematyti, bet vandenyje yra kraujo dėmė 13. Jei Stuxnet ir jo atmainos yra nauja kibernetinės atakos forma, reikėtų daryti išvadas dėl naujų tendencijų ir opesnės problemos kibernetinėje erdvėje. Išpuolis per rinkimus Birmoje 2010 metų lapkričio pirmąją savaitę Birma rengėsi pirmiesiems nacionaliniams šalies rinkimams per 20 metų. Rinkimais labai domėjosi spauda, bet vienas nutikimas liko beveik nepastebėtas. Savaitę prieš rinkimus Birmos CCIS infrastruktūra patyrė didelį plataus masto išpuolį 14, kuris Birmai padarė neprieinamus interneto šaltinius. Galima tik spėlioti, kokią įtaką šis išpuolis turėjo rinkimams Birmoje, tačiau kalbant kibernetinės gynybos kalba, šis išpuolis parodė grėsmingą kibernetinių atakų galimybę. Minimo atvejo Birmoje mastas buvo daug kartų didesnis nei Estijoje ir Gruzijoje 15. Tokios kibernetinės galios demonstracija (beje, panaudojant daug didesnius pajėgumus, negu reikėjo norint pasiekti rezultatą) yra veiklos kibernetinėje erdvėje grėsminga tendencija. Išvados Valstybės priklausomybė nuo CCIS ir jos pažeidžiamumas (nuo darbo sutrikdymo iki visiško sunaikinimo galimybės) per kenkėjišką programinę įrangą, galinčią pasiekti iš nežinomų vietų ir nežinomų įsibrovėlių, sudarė palankias sąlygas formuotis naujai ir patraukliai išpuolių formai. Tokių atakų galimybė ypač traukia valstybes, kurios nepajėgia pasiekti savo užsienio politikos tikslų tarptautinei bendruomenei priimtinais būdais. Svarbu pažymėti, kad nepaisant didelių sąnaudų, reikalingų parengti ir vykdyti 1976 m. Apple Computer bendrovės įkūrimas asmeninių kompiuterių eros pradžia m. Microsoft Corp. parduoda pirmąją operacinę kompiuterių sistemą privatiems asmenims m. Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija (angl. European Orgnization for Nuclear Research, CERN) instaliuoja vieną interneto versijų į tinklą savo vidiniams kompiuteriams sujungti m. Sėkmingai išaiškintas pirmasis kibernetinės erdvės nusikaltimas. Astronomas Cliffordas Stollas atskleidžia KGB įsilaužimą į JAV strateginės gynybos iniciatyvos duomenų bazes m. Bendrovė McAfee Associates į rinką paleidžia pirmąją antivirusinę programą. Internetu naudojasi jau vartotojų.

11 2012 m. Nr Stuxnet pobūdžio ataką, tai yra nepalyginamai pigiau nei tradicinė karinė operacija. Norint neutralizuoti šalies kritinę infrastruktūrą, nereikia sprogdinti pastatų ar žudyti žmonių, tai leidžia išvengti ir nepatogaus pasaulio dėmesio, ir reakcijos ( CNN Effect ). Šis elektroninis būdas gali būti pritaikytas taip įvairiai ir yra tiesiog per daug viliojantis, kad valstybė juo nepasinaudotų. Juo galima nelegaliai pasinaudoti per trečiuosius asmenis ir šitaip beveik 100 proc. išvengti identifikavimo, nepriklausomai nuo to, ar išpuolis bus paviešintas. Žala gali būti tik laikinas sutrikdymas ar net fizinis pakenkimas CCIS. Kenkėjiškos veiklos šeimininkai lieka slapti, bet jų paslaugomis pasinaudoti norintys asmenys gali juos rasti. Galima vėl kartoti, kad jie nepalieka smilkstančio šautuvo pėdsako, vedančio nusikaltėlių link, bet šalutiniai faktai įtikinamai rodo, kad valstybės tam tikru lygiu yra į tai įsivėlusios. Kibernetinės apsaugos agentūros 1 NATO Bendros kibernetinės gynybos kompetencijos centras (angl. Cooperative Cyber Defence Centre of Excellence, CCDCE). 2 Nyderlandai Nacionalinė infrastruktūra kovai su kibernetiniu nusikalstamumu (angl. National Infrastructure Against Cyber Crime, NICC). 3 Austrija Austrijos programa svarbiausios infrastruktūros apsaugai (angl. Austrian Program for Critical Infrastructure Protection, APCIP). 4 Šveicarija Informacijos patikimumo pranešimų ir analizės centras (angl. Reporting and Analysis Centre for Information Assurance) MELANI. 5 Jungtinė Karalystė Nacionalinės Infrastruktūros apsaugos centras (angl. Centre for Protection of National Infrastructure, CPNI). 6 Vokietija Nacionalinis kibernetinės gynybos centras (angl. National Cyber Defence Center, NCAZ) m. Oficialiai įsteigtas Pasaulinis tinklas (World Wide Web www) m. Interneto įsilaužėlis iš Rusijos Vladimiras Levinas apiplėšia didžiausias korporacijas, elektroniniu būdu įsilaužęs į Citybank sąskaitas.

12 12 Kibernetinė grėsmė yra nacionalinio saugumo klausimas tiek, kiek robotizuotieji kompiuterių tinklai ir kenkėjiška programinė įranga gali sutrikdyti valstybės svarbiausios CCIS infrastruktūros darbą. Tai pripažįsta nuo interneto priklausomos šalys (ir tos šalys, kurios yra linkusios pasinaudoti tokiu pažeidžiamumu). Pripažindamos grėsmę valstybės ima bendradarbiauti kovoje su kibernetiniu nusikalstamumu. Kita vertus, dauguma jų tebelenktyniauja kibernetinio ginklavimosi srityje 16. Pramonė neapdairiai gali palengvinti kibernetinių išpuolių organizavimą. Pavyzdžiui, korporacija Microsoft pranešė, kad ji su Rusija pasirašė vyriausybinį saugumo bendradarbiavimo susitarimą, kuris, be kita ko, suteikia Rusijai priėjimą prie Windows operacinės sistemos pirminio kodo metais kompanija tokį patį susitarimą pasirašė su Kinija 18, o 2010 m. vasarą suteikė Rusijos vyriausybei priėjimą prie naujausios Windows operacinės sistemos kodo. Gal ir galima suprasti su rinkodara ir pardavimais susijusius Microsoft veiksmų motyvus, bet nesunku suprasti ir tai, kad jei kodas pateks į blogas rankas, jis gali būti panaudotas aptikti silpnybes ir atverti kelius išpuoliams naujomis kryptimis. Kaip mes galėtume elgtis su šia nauja grėsme nacionaliniam saugumui ir išvengti kibernetinio ginklavimosi varžybų galimybės? Iš pradžių vyriausybės ir pramonė turi suprasti savo, kaip dalinio sprendimo ir dalinės problemos, dvejopą vaidmenį. Valstybės turi kartu savanoriškai prisiimti atsakomybę už kenksmingą kibernetinę veiklą, nustatytą jų valdomoje kibernetinėje erdvėje. Matyt, galėtų būti pasirašyta ribojanti kibernetinių ginklų kontrolės sutartis ar panašus dokumentas. Deja, sutartys pasiteisina tik tada, jei galima patikrinti, ar jų laikomasi, ir užtikrinti, kad taip būtų. Turėtų būti nustatyti pagrindiniai veikiantieji ir paveiktieji asmenys viešajame, privačiajame sektoriuose bei tarptautinėje bendruomenėje ir panaudotos tinkamos koordinavimo priemonės. Šio darbo tikslas būtų sukurti žvalgybos duomenis renkantį ryšių tinklą, kuris leistų keistis informacija ir identifikuoti kibernetinius nusikaltėlius bei išpuolių organizatorius (bent jau nustatyti valstybes, kuriose dislokuoti atakų šaltiniai). Tai 1995 m. Strano Network tampa viena pirmųjų interneto piratų aktyvistų grupuote, užpuolusia Prancūzijos vyriausybės kompiuterinę sistemą m. Suomijos įmonė Nokia pristato pirmąjį mobilųjį telefoną, kuriuo galima prisijungti prie interneto. reikštų, kad kaltųjų nustatymo problema (angl. attribution) bus patikimai išspręsta. Jei būtų įmanoma nustatyti, kas puola, galbūt tie pilkieji kardinolai būtų priversti pagalvoti apie išpuolio kainą ir naudą. Nustačius išpuolio organizatorius, turi būti parengtos tarptautinės priemonės, kuriomis prireikus būtų galima priversti atsakyti už nusikaltimą. Jei norite, galite sakyti, kad tai interneto policija 19. Šalys privalo palaikyti asmenų ir paslaugų tiekėjų atskaitomybę už jų veiksmus. Jei jie nesutiktų paklusti perspėjimams, būtų taikomos sankcijos. Mes turime pakelti nusikaltimo kainą tiems, kas nori organizuoti kibernetines atakas. Praeis šiek tiek laiko, kol atsiras tarptautinės priemonės, bet jau dabar gali būti žengtas žingsnis nacionaliniu lygmeniu: galima sukurti kibernetikos specialistų ryšių tinklą, jungiantį žaidėjus visuose sektoriuose (vyriausybiniame, privačiame, bankininkystės, energetikos, transportavimo, komerciniame ir telekomunikacijų sektoriuose). Šiam projektui turėtų vadovauti vyriausybė, nes savaime aišku, kad jai turėtų būti svarbu sukurti nacionalinę kibernetinio saugumo strategiją. Tokia ekspertų lyga, atstovaujanti visiems įtakingiesiems kibernetinio saugumo dalyviams, galėtų būti pirmoji nacionalinė kibernetinės gynybos linija. Per susitikimus ir konsultacijas užmegzti ryšiai leistų įtakingiesiems dalyviams įgyti pasitikėjimo vieni kitais ir dalintis informacija ir profesionalų patirtimi, kuriais būtų galima pasinaudoti esant kritinei kibernetinei padėčiai. Jei įtakingieji asmenys pasirašytų supratimo memorandumą dėl bendradarbiavimo, atsakas į incidentus būtų nuoseklesnis ir geriau koordinuotas. Nereikia laukti krizės ir reaguoti į ją ad hoc metų gegužės mėnesį jungtiniame NATO-Microsoft seminare apie kibernetinį saugumą, vykusį Edmonde, Vašingtono valstijoje, į tribūną užlipęs Estijos atstovas pranešė: Mano šalis patyrė kibernetinį išpuolį. Po visos nakties skambinimo į šalių sostines pagaliau pradėjo ateiti pagalbos pasiūlymai, bet viskas vyko ekspromtu. Nuo tada ad hoc požiūryje į kibernetinių krizių valdymą pasiekta šiokios tokios pažangos. Kibernetinis saugumas internete atsidūrė kryžkelėje. Dabartinis mūsų elgesys su kibernetine gynyba lems ne tik, kiek privatumo ir naudojimosi laisvės mums liks, bet ir mūsų CCIS saugumą. Vis dėlto neužtenka skirti visą dėmesį kibernetiniams nusikaltimams ar apriboti teroristų interneto naudojimą informacijos paieškai ir verbavimui. Perfrazuojant Sun Tzu, priešas (kaip ir mes patys) turi būti visiškai perprastas, jei mes norime nugalėti. Iš anglų kalbos išvertė Skirmantė Andrašiūtė * This article was first published in English and Russian in per Concordiam, Journal of European Security and Defense Issues, Vol.2 No. 2. The original article is available at Anglų ir rusų kalba straipsnis paskelbtas Maršalo saugumo studijų centro Europos saugumo ir gynybos klausimams skirtame žurnale (Journal of European Security and Defense Issues) Per Concordiam 2011 m. Volume 2, Issue 2. Originalą galima perskaityti m. Google sukuria pirmąją interneto naršyklę. Per Concordiam iliustracijos 2000 m. Užregistruota jau 10 milijonų interneto vardų (domenų). Virusas Love Bug iš Filipinų užkrečia kompiuterius visame pasaulyje.

13 2012 m. Nr Žmonės, kurie apgaudinėja kompiuterių apsaugos sistemą. Pirmiausia tai susiję su nelegaliais nuotoliniais įsibrovimais į kompiuterius, naudojantis kompiuteriniais tinklais, pavyzdžiui, internetu ( Juodosios skrybėlės ), taip pat su asmenimis, kurie šalina virusus ar taiso saugumo sistemos gedimus ( Baltosios skrybėlės ), bei morališkai abejotinais asmenimis ( Pilkosios skrybėlės ) ( org/wiki/hacker_(computing)). 3. Joshua Davis. Hackers Take Down the Most Wired Country in Europe. Wired magazine, Issue currentpage=all#ixzz0min5gspq Internet Crime report. NWCCC and US DoJ, p.15, ic3.gov/media/annualreport/2009_ic3report.pdf and 6. Marc Maiffret: The quick rise of a teen hacker, com/ _ html?tag=mncol. 7. Gunter Ollmann, Damballa. The Opt-In Botnet Generation. P. 13., In_Botnet.pdf. 8. Overview by the US-CCU of the Cyber Campaign Against Georgia in August of P. 5, 2009 U.S. Cyber consequences Unit, Cyber-Campaign-Overview.pdf. 9. Ibid. p Preliminari Stuxnet ataskaita, pirmoji versija. 16 psl. Forumo kibernetiniam saugumui iniciatyva, 2010, SCADA prižiūrimasis valdymas ir duomenų kaupimas, en.wikipedia.org/wiki/scada. 12. Preliminari Stuxnet ataskaita, pirmoji versija. 16 psl. Forumo kibernetiniam saugumui iniciatyva, 2010, /7672?tag=nl.e Paplitęs priėjimo prie duomenų apribojimas (Distributed Denial of Service DDOS). 15. Craig Labovitz. Attack Severs Burma Internet. November 3rd, 2010, Arbor Networks Jim Wolfwed. China aims to top U.S. in cyberspace. U.S. general, International Business Times, 13 June com/articles/ /china-internet.htm. 17. Tom Espiner, ZDNet UK, 8 July, Microsoft opens source code to russian secret Service, AsiaInfo Services Microsoft signs new open source code agreement with China, html. 19. Where are the Internet police? Data Center Times, , ESSID=f134dc bfdf69622e2c0b3cee m. Interneto įsilaužėlis iš Škotijos Garis McKinnonas įsibrauna į tuzinus karinių kompiuterių, ir tai vadinama didžiausiu visų laikų įsilaužimu į gynybos sistemos kompiuterius m. Interneto vartotojų skaičius visame pasaulyje viršija 1 milijardą m. Demaskuota Kinijos šnipinėjimo operacija, praminta GhostNet, kai buvo šnipinėjami kompiuteriai daugiau nei 100 pasaulio šalių m. Anoniminė grupuotė įsilaužė į Sony ir Bank of America serverius ir paviešino konfidencialius dokumentus m. Vokietijos pramoninių sistemų saugumo (SCADA) kompanijos ekspertas Ralfas Langneris paskelbė Stuxnet kodo tyrimo išvadą: Stuxnet ataka buvo nutaikyta prieš Irano Natanz branduolinių medžiagų gamyklą.

14 14 Iš arti Kpt. Mindaugas Neimontas, Sausumos pajėgų vadovybės viešųjų ryšių karininkas Juozas Pocius Išmanusis Perkū Kovo 16 d. baigėsi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų motorizuotajame pėstininkų batalione ir Klaipėdos apskrityje vykusios dviejų savaičių trukmės Lietuvos kariuomenės Taikos meto užduočių operacinių pajėgų (TMU OP) ryšių ir informacinių sistemų vienetų pratybos Perkūno karys Pratybose dalyvavo daugiau nei šimtas karių iš visų kariuomenės pajėgų, taip pat pareigūnai iš įvairių Vidaus reikalų ministerijos tarnybų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD), Viešojo saugumo tarnybos (VST) ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT). Pratybomis buvo siekiama gerinti kariuomenės vienetų ir šalies vidaus tarnybų sąveiką užtikrinant patikimą, saugų ir greitą duomenų perdavimą ir ryšio palaikymą vykdant taikos meto užduotis.

15 2012 m. Nr no karys Taikos Atidus JŠ viršininko plk. Vilmanto Tamošaičio žvilgsnis į Oro gynybos bataliono ginkluotę RBS-70. Ar yra klausimų? JŠ J-6 valdybos RIS paramos skyriaus viršininkas kmdr. ltn. Artūras Voveris turi ko pasiteirauti kario po OGB užduoties pristatymo. meto užduotys Lietuvos kariuomenė taikos meto užduotis vykdo, teikdama paramą civilinei valdžiai krizių atvejais, kai civilinės valdžios institucijos pačios neturi pakankamų ar tinkamų pajėgumų jas suvaldyti. Lietuvos kariai yra pasiruošę padėti civilinėms institucijoms vykdyti žmonių paieškos ir gelbėjimo operacijas, likviduoti gaisrų, potvynių ir kitų stichinių nelaimių pasekmes, saugoti valstybės sieną ir svarbius valstybės bei savivaldybių objektus ir kt. Vykdydama šias užduotis ir joms besiruošdama, kariuomenė bendradarbiauja su Vidaus reikalų ministerija ir jai pavaldžiomis tarnybomis: PAGD, VST, VSAT, Vadovybės apsaugos departamentu, Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktine Aras ir kt. Nuo 2010 m. pradžios Lietuvos kariai pradėjo nuolatos budėti TMU OP. Nuo šių metų pradžios dvejų metų trukmės budėjimą vykdo antroji, apie 950 karių dydžio, TMU OP pamaina. Šias pajėgas sudaro Sausumos, Karinių jūrų, Karinių oro ir Specialiųjų operacijų pajėgų elementai. Didžiausio jų Sausumos pajėgų elemento pagrindą šiuo metu sudaro kariai iš Tauragės rajone įsikūrusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono. Pratybų eiga Pirmąją pratybų Perkūno karys 2012 savaitę dalyviai išklausė teorines paskaitas ir dalyvavo praktiniuose mokymuose, kuriuos vedė instruktoriai iš kariuomenės Sausumos pajėgų vienetų, Jungtinio štabo, Lietuvos kariuomenės mokyklos bei Ryšių ir informacinių sistemų tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos. Vienu metu su pratybomis Perkūno karys 2012 vyko ir dar ketverios taktinio lygmens padalinių ir atskirų vienetų pratybos: Karinių oro pajėgų Oro gynybos batalionas treniravosi vykdyti dviejų objektų oro gynybą, Specialiųjų operacijų pajėgų kariai specialiąsias operacijas, PAGD gesinti tariamą gaisrą Būtingės naftos terminale, Karinių jūrų pajėgų patrulinis laivas M52 Sūduvis vykdyti terminalo gynybą jūroje, o kariuomenės Jungtinio štabo operacijų centras veikti pagal savo standartines veiklos procedūras. Pratybos Perkūno karys organizuojamos kasmet nuo 2010 m. Pareigūnai iš VSAT ir stebėtojai iš Vyriausybinių ryšių centro prie Valstybės saugumo departamento šiemet jose dalyvavo pirmą kartą. Be to, šių metų pratybose pirmą kartą buvo vertinamas pratybų telekomunikacijų tinklų kibernetinis pažeidžiamumas. Šias pratybas organizavo Lietuvos kariuomenės Jungtinis štabas. Pasak pratybų Perkūno karys 2012 vadovo majoro Alberto Dusevičiaus, šias pratybas galima pavadinti išmaniosiomis, nes su jomis buvo susietos ir vienu metu vyko dar ketverios taktinio lygmens padalinių ir atskirų vienetų pratybos. Žengtas ir kitas svarbus žingsnis didinant kariuomenės ir vidaus tarnybų sąveiką siekiant ateityje efektyviau planuoti ir vykdyti bendras operacijas, pamėginta sujungti kariuomenės telekomunikacijų tinklus su pratybose dalyvaujančių tarnybų tinklais ir perduoti jais įvairaus pobūdžio informaciją (vaizdą, garsą, duomenis ir pan.).

16 16 Pratybų nauda Per dvi pratybų savaites buvo žengtas didelis žingsnis glaudaus Lietuvos kariuomenės ir šalies vidaus tarnybų veiksmų koordinavimo vykdant bendras operacijas link. Pasibaigus pratyboms jų vadovui mjr. Albertui Dusevičiui pateikėme keletą klausimų: Sakykite, kokia šių pratybų nauda? Pratybų nauda akivaizdi. Klaidų, nežinojimo ir nesusikalbėjimo kasmet pasitaiko vis mažiau. Visą savaitę Klaipėdos apskrityje vyko aktyvioji pratybų fazė, kurios metu pratybų dalyviai vykdė įvairias ryšio palaikymo užduotis, būdingas TMU OP. Veikta pagal išgalvotą scenarijų, kad tariamos šalies teroristinė organizacija galimai planuoja įvykdyti diversiją Būtingės naftos terminale, o Lietuvos vidaus reikalų ministras, reaguodamas į padėtį, prašo Lietuvos kariuomenės pagalbos užtikrinant terminalo apsaugą. Įdomu, kokie tolesni kariuomenės veiksmai? Lietuvos kariuomenės Oro pajėgų sraigtasparnis Mi-8, gavęs pratybų metu veikusio Palangos ekstremalių situacijų operacijų centro Perkūnas prašymą, virš Būtingės terminalo atliko žvalgomuosius skrydžius, kuriais padėjo savivaldybės atstovams įvertinti situaciją objekte. Atliekant šį vertinimą, labai padėjo ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparnis, kuriame buvo sumontuota pažangi stebėjimo įranga. Dėl šios įrangos ir kariuomenės telekomunikacijų ekstremalių situacijų operacijų centro pareigūnai ir savivaldybės atstovai Būtingės naftos terminalą ir įvykius jo teritorijoje iš oro galėjo matyti savo monitoriuose. Nestigo veiksmo ir sausumoje. Tikriausiai buvo imituojama kokia nors avarija? Taip, Perkūno operacijų centre, tariamai dingus visiems telekomunikacijos ryšiams, Lietuvos kariuomenės ryšininkai turėjo operatyviai įrengti darbo vietas, sudaryti sąlygas veikti kariuomenės telekomunikacijų sistemoms ir atnaujinti centro darbą.

17 2012 m. Nr Ar pastebėjote per šias pratybas arba tam tikrais operacijų momentais kokių nors klaidų? Viena tokia beveik kuriozinė situacija, kurią dabar galima viešai atskleisti, buvo. Matyt, ji kilo todėl, kad VRM tarnybų padaliniai, nuo pat pratybų planavimo pradžios perleidę visą planavimo, pasirengimo ir pratybų organizavimo iniciatyvą Lietuvos kariuomenei, pratybų metu irgi tikėjosi gal kiek didesnio kariuomenės kišimosi į jų reikalus ir nurodinėjimo, ką daryti toliau... Matyt, planuojant pratybas, VRM atstovams nebuvo pakankamai aiškiai pasakyta, kad Lietuvos kariuomenė TMU operacijose tik remia, t. y. ateina į pagalbą ir vykdo tai, ko prašo savivaldos vadovybė ir VRM tarnybų (visų pirma, PAGD) pajėgų taktiniai vadai, o ne pati vadovauja operacijai. Galbūt todėl, veikiant pagal pratybų scenarijų, ir atsirado tam tikrų pilkųjų etapų, kai pagal teisinį pratybų modelį pirmu smuiku turėjo griežti VRM tarnybos, o jos laukė, kokią natą paims Lietuvos kariuomenė. Ateityje, siekiant šito išvengti, kuriant patį pratybų scenarijų būtinai bus pakviesti VRM atstovai, kad numatytų kiek įmanoma įvairesnius ir gyvenimiškus įvykius ir patys juos inicijuotų per pratybas. Tad ką pavadintumėte šių pratybų išmokta pamoka? Išmokta pamoka yra ta, kad organizuojant TMU pratybas, nesvarbu, ar jos ryšių ir informacinių sistemų profilio ar kokio kito, Jungtinis operacijų centras iš anksto turėtų įtraukti teisininką į specialistų gretas. TMU operacijos yra gana sudėtingos teisiniu aspektu, nes užduotims vykdyti yra pasitelkiami kariai stiprūs, treniruoti vyrai, kita vertus jų įranga, amunicija, žinios ir įgūdžiai paprastai nėra gerai pritaikyti vykdyti taikos meto užduotis, todėl kariai kartais gali padėti, neperžengdami realių galimybių ribos, apibrėžtos teisiniais dokumentais. Nerijaus Liutkaus nuotraukos Pratybų vietos žvalgyba iš oro. JŠ virš. plk. Vilmantas Tamošaitis ir JŠ J-6 valdybos viršininkas plk. ltn. Rimas Kazlauskas. Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba atlieka gaisro gesinimo pratybas Būtingės terminale.

18 18 KJP -mečiui Jūros gelbėjimo koordinavimo centras Kpt. ltn. Antanas Brencius Srž. Audrius Vitkauskas, Karinių jūrų pajėgų štabo Civilių ir karių bendradarbiavimo skyrius Budėjimas 24 val. per parą, meteorologinės, hidrologinės informacijos sekimas, budėjimas prie įvairių radijo ir palydovinio ryšių bei telefonų linijų, palydovinės informacijos apie taršą jūroje sekimas, objektų judėjimo jūroje ir Kuršių mariose stebėjimas realiu laiku... Ramu, tačiau turi būti budrus, nes kiekvieną minutę gelbėjimo centrą gali pasiekti nelaimės šauksmas, į kurį reikės reaguoti nedelsiant ir užtikrintai priimti neatidėliotinus sprendimus, sutelkti reikiamus pajėgumus, siekiant išsaugoti nelaimėn patekusių žmonių gyvybes ar užkirsti kelią naftos taršai. Štai tokia Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro budėtojų kasdienybė. Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras (JGKC) Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų padalinys savo veiklą pradėjo 2009 m. sausio 1 d. Centrui pavesta organizuoti, koordinuoti ir vadovauti žmonių paieškos ir gelbėjimo darbams gana plačiame rajone Baltijos jūroje, jūrų uostų akvatorijose ir Kuršių mariose Lietuvos atsakomybės zonose. Kitas šio centro uždavinys organizuoti, koordinuoti ir vadovauti naftos, kenksmingų medžiagų išsiliejimų ir kitų teršimo incidentų likvidavimo darbams numatytame jūros rajone. Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų (KJP) veiklos 20-osioms metinėms. Šį kartą skaitytojus kviečiame susipažinti su viena naujausių, tik 2009 m. savo veiklą KJP pradėjusių tarnybų, Jūros gelbėjimo koordinavimo centru. Glaustai apžvelgsime šios tarnybos paskirtį, vykdomas užduotis, atsakomybę ir supažindinsime su kompetentingu personalu. Mums talkino Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro viršininko pavaduotojas aplinkosaugai Igoris KUZMENKO. Paieškos ir gelbėjimo rajonas Baltijos jūroje yra nustatytų koordinačių zona, dėl kurios pagal 1979 metų Tarptautinę jūrų paieškos ir gelbėjimo konvenciją Lietuva susitarė su suinteresuotomis valstybėmis, šios konvencijos šalimis. Jis yra didesnis nei Lietuvos teritoriniai vandenys ir išskirtinė ekonominė zona tiek pločiu, tiek ilgiu (žr. paveikslėlį) ir ribojasi su Lietuvos šiaurėje ir pietuose esančių kaimyninių valstybių ir Švedijos paieškos ir gelbėjimo rajonais. Tarp praeities ir dabarties Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Jūrų paieškos ir gelbėjimo koordinacinis centras (ankstesnis tarnybos pavadinimas) įkurtas 1991 m., kad vykdytų Lietuvos valstybės pavestą paieškos ir gelbėjimo funkciją, remiantis 1979 m. Tarptautine jūrų paieškos ir gelbėjimo konvencija. Pagal šią konvenciją pasaulio valstybės, kurių teritorija ribojasi su tarptautinėmis jūromis ir vandenynais, nukentėjusių laivų, orlaivių ir asmenų bei kitų šalių prašymu. savo atsakomybės rajonuose ir aplinkinėse zonose organizuoja ir koordinuoja pagalbos teikimą vykdant žmonių paieškos ir gelbėjimo darbus. JGKC veikla grindžiama jau minėta 1979 m. Tarptautine jūrų paieškos ir gelbėjimo konvencija, Lietuvos Respublikos saugios laivybos ir Jūros aplinkos Paieškos ir gelbėjimo laivas Šakiai taršos likvidavimo pratybose.

19 2012 m. Nr apsaugos įstatymais. Šiuose ir kituose susijusiuose dokumentuose bei planuose yra numatyti žmonių paieškos ir gelbėjimo operacijų bei ekologinių katastrofų jūros rajone prevencijos ir likvidavimo veiksmai ir priemonės m. Lietuvos saugios laivybos administracijai atsiskyrus nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, Jūrų gelbėjimo koordinacinis centras tapo pavaldus Lietuvos saugios laivybos administracijai. O nuo 2009 m. sausio 1 d. Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras tapo pavaldus nebe Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, bet Krašto apsaugos ministerijai, ir buvo įtrauktas į Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų sudėtį m. birželio mėnesį centras įsikūrė naujose patalpose Karinių jūrų pajėgų štabe, yra aprūpintas modernia, šiam centrui reikalinga aparatūra. Paieškos ir gelbėjimo darbai JGKC organizuoja, koordinuoja ir vadovauja žmonių paieškos ir gelbėjimo operacijoms, vadovaudamasis įteisintu Valstybiniu žmonių paieškos ir gelbėjimo darbų, Lietuvos Respublikos atsakomybės rajone įvykus orlaivio ar laivo avarijai, planu. Priėmus nelaimės signalus ar gavus pranešimus apie paieškos ir gelbėjimo rajone įvykusias avarijas ar kitus incidentus, dėl kurių kyla pavojus žmonių sveikatai ar gyvybei, JGKC palaiko ryšį su pavojuje atsidūrusiais asmenimis ir operacijoje dalyvaujančiomis pajėgomis. Apie paieškos ir gelbėjimo rajone įvykusias avarijas JGKC nedelsdamas informuoja kitas planuose nurodytas institucijas ir prireikus prašo jų pagalbos. Plane numatytos šios institucijos, dalyvaujančios gelbėjimo jūroje ir mariose operacijose: Karininės jūrų pajėgos su paieškos ir gelbėjimo laivu Šakiai bei 9 kariniais laivais ir 3 uosto kateriais; Karinės oro pajėgos (KOP), disponuojančios gelbėjimui skirtu sraigtasparniu Mi-8, dislokuotu pajūrio bazėje Nemirsetoje (Palangos miesto sav.); Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (KVJUD), disponuojanti vaizdo kameromis ir sekanti visą padėtį uoste (vaizdinė informacija Bendrose pratybose neretai dalyvauja Karinės oro pajėgos, disponuojančios gelbėjimui skirtu sraigtasparniu Mi-8, dislokuotu pajūrio bazėje Nemirsetoje. perduodama ir JGKC), taip pat disponuojanti locmaniniais kateriais ir kitais pagalbiniais laivais, pritaikytais vykdyti taršos likvidavimo operacijas; Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinė (VSAT PAR), disponuojanti lengvaisiais ir greitaeigiais laivais, prireikus skirtais dalyvauti įvairiose gelbėjimo ir taršos likvidavimo operacijose; Priešgaisrinė valdyba (PGV), prireikus pasitelkiama lokalizuoti gaisro židinius Klaipėdos uoste ir Kuršių nerijoje, taip pat galinti vykdyti nedideles žmonių gelbėjimo Kuršių mariose ar Klaipėdos uoste ir taršos likvidavimo operacijas nuo kranto; miestų savivaldybės, be kurių organizacinės pagalbos ir dalyvavimo didesnių nelaimių likvidavimas būtų sunkiai įgyvendinamas; kaimyninių valstybių jūros gelbėjimo koordinaciniai centrai, kurie, prireikus pagal tarptautinius susitarimus privalo prisijungti prie bendrų gelbėjimo operacijų. Baltijos jūra yra suskirstyta į paieškos ir gelbėjimo bei taršos likvidavimo atsakomybės subregionus. Už paieškos ir gelbėjimo darbus bei taršos likvidavimą pietryčių Baltijos jūros regione yra atsakingos Lietuva, Rusija ir Lenkija, kurios gali pasitelkti viena kitos paieškos ir gelbėjimo bei taršos likvidavimo pajėgumus, jei dėl įvykio masto nepakanka savų pajėgumų. JGKC reikalavimu, paieškos ir gelbėjimo laivai bei orlaiviai, taip pat visi Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir uostuose esantys laivai, naudodamiesi JGKC suteikta visapusiška informacija apie avariją, jos vietą, taip pat panaudodami turimas technines priemones, privalo suteikti pagalbą nelaimės jūroje ištiktiems žmonėms. JGKC nustatyta tvarka skel-

20 20 bia atitinkamą paieškos ir gelbėjimo stadiją. Apie paskelbtą stadiją informuoja paieškos ir gelbėjimo operacijoje dalyvaujančias institucijas. Taip pat perduoda laivui, dėl kurio paskelbta pavojaus stadija, informaciją apie pradėtą paieškos ir gelbėjimo operaciją. JGKC įvertina paieškos ir gelbėjimo rajone įvykusios avarijos pobūdį ir mastą ir priima sprendimą dėl taikytinų priemonių. Prireikus kreipiasi pagalbos į užsienio valstybių gelbėjimo koordinavimo centrus, koordinuoja veiksmus su užsienio valstybių gelbėjimo pajėgomis ir vadovauja joms operacijos metu. Planuose nustatyta tvarka operacijos metu koordinuoja žmonių paieškos ir gelbėjimo darbus vykdančių pajėgų veiksmus, vadovauja jiems operaciniu ir taktiniu lygmenimis, koordinuoja būtinosios medicinos pagalbos suteikimą per avariją nukentėjusiems asmenims, rūpinasi jų nugabenimu į saugią vietą. Priima sprendimus nutraukti, o prireikus atnaujinti žmonių paieškos ir gelbėjimo darbus. Personalas Šiuo metu centrui vadovauja viršininkas kmdr. Artūras Andrušaitis, patyręs karininkas, KJP tarnaujantis nuo pajėgų įsikūrimo, vadovavęs koviniams laivams, taip pat buvęs KJP Karo laivų flotilės vadu. JGKC viršininko pavaduotojas taip pat KJP karininkas kpt. ltn. Valdemaras Dima, anksčiau vadovavęs patruliniam laivui P-33,,Sėlis. JGKC viršininko pavaduotojas aplinkosaugai valstybės tarnautojas Igor Kuzmenko, anksčiau dirbęs JGKC. Likusį JGKC personalą sudaro dvi valstybės tarnautojų grupės JGKC Kapitonų koordinatorių grupė ir Visuotinės jūrų avarinio ryšio ir saugumo sistemos koordinatorių grupė. Pirmosios grupės paskirtis operatyviai koordinuoti nelaimės ištiktų žmonių paieškos ir gelbėjimo, taip pat teršimo incidentų likvidavimo jūroje darbus. Tai patyrę, nemažai metų vadovaujamas pareigas jūriniuose laivuose ėję žmonės, profesinėje veikloje jau ne kartą susidūrę su daugeliu nestandartinių situacijų jūroje, kuomet jiems reikėjo neatidėliotinai priimti sprendimus. Antros grupės paskirtis rinkti informaciją apie nelaimės ištiktų žmonių paieškos ir gelbėjimo, teršimo incidentų likvidavimo jūroje darbus, analizuoti ir teikti ją Kapitonų koordinatorių grupės vyriausiesiems specialistams, taip pat laiku perduoti informaciją visiems respondentams. Budėjimų metu padėtį jūroje, uoste ir mariose stebi VJARSS operatoriai, Jūros gelbėjimo koordinavimo centro gaunamos informacijos šaltiniai. kurie pirmieji priima iš laivų jūroje, pakrančių ir kranto zonų perduodamus nelaimės signalus ir pranešimus iš Bendrojo pagalbos centro (pagalbos tel. 112). Viena svarbiausių savybių tarnaujant JGKC yra gebėjimas greitai priimti teisingus sprendimus atsižvelgiant į skirtingas situacijas. Būtina mokėti kontroliuoti save ir nepasiduoti emocijoms. Darbų apžvalga Per 2009, 2010 ir 2011 metus JGKC teko reaguoti į daugelį įvairių pagalbos signalų. Per tą laikotarpį iš viso buvo gauti 205 pranešimai, iš kurių 27 buvo klaidingi. Į 92 pranešimus buvo reaguota organizuojant paieškos ir gelbėjimo operacijas, 58 iš jų vyko Kuršių mariose ir Klaipėdos uoste, o 32 Baltijos jūroje. Per šias operacijas įvairiomis aplinkybėmis buvo išgelbėti 188 asmenys, 15 asmenų nebuvo rasta. Reaguota į 35 taršos incidentus, kurių dauguma įvyko Klaipėdos uoste. Gauta informacija buvo perduota atsakingoms už teršalų likvidavimą tarnyboms, kurios ėmėsi atitinkamų priemonių. Per tą laikotarpį pasitaikė ir kitokio pobūdžio pagalbos pranešimų. Dažniausiai

21 2012 m. Nr Dažniausiai JGKC gaunami pranešimai susiję su žmonių gelbėjimu, laivų gedimais ir gaisrais juose. Ypač rizikinga situacija kasmet susiklosto pavasarėjant, kai šimtai žvejų patraukia ant Kuršių marių ledo. jie buvo susiję su žmonių gelbėjimu, laivų gedimais ir gaisrais juose. Buvo atvejis, kai teko organizuoti sugedusio užsienio laivo buksyravimą į Klaipėdos uostą. Kitais kartais buvo gauti pagalbos prašymo signalai iš užsienio laivų arba kaimyninių šalių gelbėjimo centrų. Koordinuojant JGKC, problemos buvo išspręstos be Lietuvos gelbėjimo tarnybų pagalbos. Buvo gauti įvairiausi pagalbos prašymo signalai iš Kuršių marių ir Kuršių nerijos: ant seklumos užplaukė jachta, kilo gaisras Neringoje, Klaipėdos uoste būta įvairių laivų avarijų ir kt. JGKC dėl šių pranešimų teko imtis veiksmų ir koordinuoti kitų gelbėjimo tarnybų darbą pavyzdžiui, koordinuoti sraigtasparnio siuntimą miškui gesinti arba pagalbos suteikimą Kuršių marių seklumoje įstrigusiems poilsiautojams ir pan. Kai kurios pavojingos situacijos susiklostė laimingai ir gelbėjimo tarnybų pagalbos neprireikė. Dažnai gaunama klaidingų aliarmų ir nelaimės pranešimų iš laivuose esančių radijo-elektroninių priemonių. Kiekvienas gautas pranešimas būna išsiaiškintas, o klaidingieji pripažinti kaip žmogiškoji ar techninė klaida. Vis dėlto plačiausias yra gelbėjimo operacijų spektras. Centro darbuotojams teko koordinuoti ir toliau kaip 150 km nuo džiulė žmonių gelbėjimo operacija, kai nuo ledo buvo nukeltas 201 žvejys. Sėkmingai operacijos baigčiai JGKC pasitelkė ir kitas tarnybas: su savo technika dalyvavo VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės laivas, Priešgaisrinės apsaugos valdybos darbuotojai, KOP sraigtasparnis Mi-8. Labai panaši gelbėjimo operaciją vyko ir 2004 m. vasario 28 d., tada taip pat išgelbėtas 201 žvejys. Deja, istorija kartojasi. Nors per koordinuojamas operacijas išgelbstima daug žmonių, padėkų už šį darbą sulaukiama retai. Dažniau už sėkranto esančiame laive sužeisto žmogaus pargabenimą į krantą ir nuvežimą į ligoninę, rūpintis į nelaimę patekusiais pajūrio pramogautojais vandens parašiutais, jūros bangų apversta žvejų valties įgula, organizuoti naktį Kuršių mariose blaškomos valties įgulos paieškos ir gelbėjimo operacijas, koordinuoti naktį per audrą į krantą dreifuojančio laivo 40-ies įgulos narių evakavimo operaciją, tarpininkauti suteikiant jūroje esančio laivo įgulos nariui reikalingą medicininę konsultaciją radijo ryšiu. Reikia pažymėti, kad dažniausiai gelbėtojų pagalbos prireikia tada, kai dėl oro ir kitų aplinkos sąlygų gali padėti tik profesionalūs gelbėtojai. Kartais tenka koordinuoti gelbėjimo operacijas, esančias prie pat gelbėtojų ir jų technikos galimybių ribos. Ypatingai rizikinga situacija kasmet susiklosto žiemą, kai šimtai žvejų patraukia ant Kuršių marių ledo, ypač artėjant pavasariui, kai temperatūrai kylant ledas po truputi pradeda aižėti ir trūkinėti, o žvejai dėl nepaaiškinamų priežasčių toli gražu ne visada įvertina šią riziką ir toliau pramogauja ant ledo, kol paaiškėja, kad namo saugiai grįžti nebeįmanoma. Tokia itin sudėtinga situacija susiklostė ankstyvą šių metų pavasarį, kai JGKC vieną po kito gavo keletą prašymų išgelbėti ant atskilusių ledo lyčių plaukiančius žvejus kovo 2 d. Kuršių mariose vyko dikmingai įvykdytą gelbėjimo operaciją pagyrų sulaukia vien tiesiogiai žmones išgelbėję pareigūnai. Gal šitaip yra dėl to, kad JGKC darbas lieka nematomas. Kad suprastume, apie ką kalbama, reikia pabūti JGKC budėtojų darbo vietoje, kai vyksta gelbėjimo darbai. Šie žmonės pirmieji priima signalą ar pranešimą apie nelaimę, skelbia paieškos ir gelbėjimo operacijos pradžią, tikslina informaciją, koordinates, konkrečiai situacijai parenka optimalias gelbėjimo priemones, siunčia į nelaimės rajoną, koordinuoja ir palaiko ryšį tiek su gelbėjimo tarnybų vienetais, tiek su nukentėjusiaisiais. Situacija nelaimių atvejais gali greitai keistis, taigi reikia nuolat tikslinti informaciją. Gelbėjimo pajėgas sudaro skirtingos institucijos, todėl išgelbėjus nukentėjusius asmenis JGKC budėtojas organizuoja ir koordinuoja jų perdavimą kitų tarnybų pareigūnams ar suteikti medicininę pagalbą. Įvykdžius gelbėjimo operaci-

22 22 Mokantis lokalizuoti gaisro židinius pasitelkiami patruliniai laivai. ją, atsižvelgiant į visas aplinkybes, JGKC budėtojas skelbia gelbėjimo operacijos pabaigą, ir vėl visos gelbėjimo tarnybos pereina į budėjimo režimą. Aplinka Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centre yra daug technikos ir visa ji labai reikalinga atliekant funkcijas. Tai įvairių dažnių radijo stotys, nuolat budinčios tarptautinių konvencijų numatytu diapazonu ir padedančios bendrauti su nelaimę patyrusiais laivais tiek priekrantėje, tiek toli jūroje, ir palydovinis ryšys, priimantis nelaimės signalus ir leidžiantis susisiekti su laivais visuose pasaulio vandenynuose, jūrose bei uostuose. Šalia yra monitoriai, kuriuose realiu laiku galima matyti laivų eismą jūroje ir Kuršių mariose, lengva pažymėti praneštą poziciją elektroniniame jūrlapyje. Su minėtomis sistemomis yra sujungta ir meteorologinės, hidrologinės informacijos sistema, o tai leidžia matyti apskaičiuotą objekto jūroje ar Kuršių mariose dreifą, sąlygotą vėjo, bangų ar vandens srovių. Net paprastas oro ir vandens temperatūros rodmuo yra ypač svarbus skaičiuojant į nelaimę patekusio ir šaltame vandenyje atsidūrusio žmogaus išgyvenimo galimybių laiką. Šalia dar galima pamatyti ir palydovinę sistemą Cleanseanet, periodiškai siunčiančią jūros paviršiaus nuotraukas taršai vandenyje nustatyti. Be to, galėtume pamatyti keletą visiems įprastų telefono aparatų ir kompiuterį, kurie reikalingi kasdienei veiklai. Nors aparatūros šiame centre netrūksta, čia pat ant stalo galime išvysti ir popierinį jūrlapį, kuris yra kaip atsarginė priemonė, jei dėl kokių nors priežasčių aparatūra imtų neveikti. Juk vykdyti gelbėjimo operacijas vis tiek būtų privaloma. Darbo specifika Budėjimas JGKC yra įdomus ir atsakingas darbas, nė viena situacija nebūna tokia pati. Dažniausiai įvairios nelaimės užklumpa ir gelbėjimo ar taršos likvidavimo operacijų poreikis iškyla tada, kai vandens ir oro stichija nelepina. Prieš budėjimą sužinojęs, kad prognozuojamas stiprus vėjas ar audra, gali tikėtis, kad centre bus ką veikti. Koordinuojant gelbėjimo pajėgų sutelkimą, kaskart negali nuspėti tokių operacijų baigties. Kad ir kokia sudėtinga situacija būtų, visada turi elgtis ramiai ir apgalvotai. Disponuodamas visa informacija apie įvykį ir nuolat besikeičiančią situaciją, kartais gali manyti, kad pats galėtum geriau ir greičiau atlikti specifinį darbą nei konkrečiai užduočiai paskirtos pajėgos. Vis dėlto gelbėjant konkrečių žmonių gyvybes, bet kurioje situacijoje JGKC budėtojo indėlis yra vienas didžiausių. Personalo rengimas ir tobulinimas Kad galėtum eiti JGKC kapitono koordinatoriaus pareigas, reikalingas jūrinis išsilavinimas ir nemažai jūroje įgytų praktinių žinių. Kandidatai į JGKC atrenkami pagal nustatytus reikalavimus. Norint užimti šias atsakingas pareigas, dar reikia baigti Globalios jūrų avarinio ryšio ir saugos sistemos (angl. Global Maritime Distress and Safety System) operatorių kursus ir išlaikyti JGKC budėtojams ir operatoriams privalomas įskaitas. JGKC personalas tobulinasi per įvairias nacionalines ir tarptautines pratybas. Kasmet JGKC organizuoja paieškos ir gelbėjimo bei taršos likvidavimo pratybas Lietuvos teritorinėje jūroje, dalyvauja tarptautinėse pratybose BALEX DELTA, BOLD MERCY, LIT-POL-RU ir kitose, vykstančiose kitų šalių vandenyse. Tarptautinis bendradarbiavimas Baltijos jūra yra suskirstyta į paieškos ir gelbėjimo bei taršos likvidavimo atsakomybės rajonus. Už paieškos ir gelbėjimo darbus bei taršos likvidavimą pietryčių Baltijos jūros regione yra atsakingos Lietuva, Rusija ir Lenkija, kurios gali pasitelkti viena kitos paieškos ir gelbėjimo bei taršos likvidavimo pajėgumus, jei dėl įvykio masto nepakanka savų. Kad sklandžiai vyktų veiksmų koordinavimas nelaimės atveju, Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos jūrų gelbėjimo ir koordinavimo centrų atstovai kasmet rengia darbinius susitikimus, vykstančius vis kitoje šalyje, taip pat organizuoja trišales praktines paieškos ir gelbėjimo bei taršos likvidavimo pratybas Baltijos jūroje. Kaip jau minėta, JGKC atstovai, kaip dalyviai ir stebėtojai, būna tarptautinėse pratybose kitų šalių vandenyse, dirba dviejose Helsinkio komisijos darbo grupėse, t. y. HELCOM RESPONSE atsakomųjų veiksmų į jūros taršą darbo grupėje, ir HELCOM IWGAS taršos stebėjimo iš oro darbo grupėje. Be to, dažnai dalyvauja įvairiuose tarptautiniame susitikimuose, mokymuose, konferencijose ir seminaruose užsienyje. Neretai tokius renginius tenka organizuoti ir Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrui Klaipėdoje. Lietuvos kariuomenės KJP archyvo ir Antano Gedrimo (KOP) nuotr.

23 Mūsų svečiai 23 Kas sieja žaliąją beretę, sausio 13-ąją ir 300 modžahedų stingerių? Ilona Skujaitė Stebinantys atsakymai slypi paslaptingoje JAV lietuvio Andrius Eivos biografijoje. Buvusi JAV spec. pajėgų žalioji beretė aktyviai veikė Sovietų Sąjungos ir Afganistano kare Stinger perdavimo modžahedams ir sovietinių belaisvių gyvybių išsaugojimo klausimais. Per 1991 m. sausio įvykius Lietuvoje A. Eiva dalyvavo parlamento gynyboje ir įkūrė ten nepriklausomą žvalgybos centrą. Paslaptingasis žvalgybos centras parlamente Yra dvi versijos, kodėl per Sausio įvykius atsidūrėte Lietuvoje. Viena, kad atvykote kaip JAV specialiųjų tarnybų agentas, kita meilės reikalais. Kokiomis aplinkybėmis tuomet iš tiesų atvykote? Buvau tik ką vedęs lietuvaitę, bet jai buvo sunku gauti JAV vizą, todėl būdamas Lietuvoje rūpinausi šiais reikalais. Kiek suprantu, mano asmenį tuo metu naudojo propagandai prieš Lietuvą, bandant sakyti, kad parlamento gynyboje vei-

24 24 Mūsų svečiai kia lietuvis iš Amerikos žvalgybos, ir šitaip sukelti įvairių žmonių nepasitenkinimą. Lietuvoje artėjant lemtingiems Sausio įvykiams pamačiau, kad Maskva kėsinsis jėga nuversti teisėtai išrinktą demokratinę valdžią. Esu studijavęs sovietų įsiveržimus į kitas šalis ir buvau pastebėjęs tam tikrų dėsningumų. Pavyzdžiui, įsiveržiant į Afganistaną, 23 val. nakties desantininkai užėmė Kabulo oro uosto skrydžių valdymo bokštą, po to iš karto atskrido ir išsilaipino 105-osios divizijos kariai. Panašiai vyko Čekoslovakijoje 1968-aisiais: Ruzynės oro uoste 23 val. vakaro bokštą puolė tos pačios 105-osios divizijos desantininkai. Pasidomėjau, kas įvyko Lietuvoje 1940-aisiais, Vengrijoje 1956-aisiais... Ir buvo visiškai aišku, ko galima tikėtis Vilniuje 1991-aisiais. Dievas man suteikė progą savo patirtį panaudoti Lietuvos labui. Partizaninio karo planai Vilniuje Parlamente įkūrėte nepriklausomą žvalgybos centrą. Kuo jis užsiėmė? Tai buvo nuo Krašto apsaugos departamento nepriklausomas žvalgybos centras, kurį įkūrėme su kitais savanoriais. Ten buvo du lietuviai Raimundas Matemaitis ir Edvinas Gradauskas, kurie buvo tarnavę sovietų žvalgybos dalyje ir klausydavosi amerikiečių pilotų pokalbių, taigi jie žinojo, kaip gauti, vertinti, organizuoti informaciją. Šiemet Lietuvos Respublikos Prezidentė A. Eivą apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvos krašto apsaugai. A. Pliadžio nuotr. Informacijai rinkti klausėmės radijo stočių lietuviškų ir užsienio, ypač naudingas buvo Laisvės radijas, kur žmonės skambindavo ir pranešdavo, kur matė karinės technikos judėjimą. Turėjome ir keletą kitų žmonių, kurie zondavo desantininkų judėjimą Vilniuje. Ten veikė toks Ramius, kuris su savo pagalbininkais surašė visus sovietų dalinius Lietuvoje. Panevėžyje 1 500, Sniečkuje tik ką atvežtų 2 000, Zarasuose 1 500, Pagėgiuose 1500, desantininkų pulkas tarp jų. Ir šitaip pamažu paaiškėjo, kiek ir kur jie yra. O prieš pačius Sausio įvykius atvažiavo dar apie 6 7 tūkstančiai su šarvuočiais ir kitomis priemonėmis. Nuo Skučo komandos dirbome atokiau, turėjau nuojautą, kad jis daro savo darbą ir nereikia susidurti, todėl jie sekė Šiaurės miestelį, o mes visa kita. Kalbant apie nepasitikėjimo atmosferą, teko girdėti, kad Jūs parlamente išaiškinote ir nuginklavote 3 įtartinus asmenis. Kokia tai istorija? Mūsų vadovybėje parlamente buvo trys ginkluoti vyrukai, ir kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad jie dirbo tarybinei pusei, o ne Lietuvos nepriklausomybės labui. Dar tada, kai Krašto apsaugos departamentas buvo įsikūręs mažoje bakūžėje kitoje VRM pusėje, jau atkreipiau dėme- sį į tuos žmones. Keli iš jų dirbo ten, bet pastebėjau keistus dalykus: domėjomės, kur juda sovietų pajėgos, bet pamačiau juos skaitant Krasnaja zvezda, man pasirodė keista, nes abejojau, ar ten galima rasti rimtų karinių žinių mūsų klausimu ne tokio pobūdžio laikraštis. Jie tikino, kad nori žinoti apie sovietinės vyriausybės veiklą. Man tai atrodė keistas prioritetų pasirinkimas. Vėliau juos sutikau parlamente, visi trys buvo su šautuvais, nors ginklų ten mažai kas turėjo. Atkreipiau dėmesį, kad ruošiamės ginti Vilnių, o net žemėlapio nėra vadovybės kabinete ant sienos truputį nustebau, nors tai buvo lyg ir jų atsakomybė. Parūpinau savo žemėlapį, priklijavome prie sienos, sakau, dabar žymėkite, kur juda sovietiniai daliniai ir išėjau su reikalais. Po pusvalandžio grįžtu nei vienos žinutės, žemėlapis atsiklijavęs ir kabo pusiau nuiręs. Pradėjau kažką įtarti. Vienam jų, pikčiausio veido, pasakiau: Žiūrėk, kas gatvėse vyksta. Laikas pasirinkti poziciją: ar būti už laisvės pergalę, ar dar laikytis tų senų supuvusių jėgų, kurių iš viso gali nebelikti už kelių savaičių. Jis pažiūrėjo į mane kietai ir pasakė, kad iš jų tarybiškumą sunkai išrausi. Įdomus pareiškimas Man paaiškėjo, kad mes turime tris priešiškai nusiteikusius ginkluotus žmones, įsitaisiusius pačioje vadovybėje, kurie lemiamu momentu gali išduoti. Tuomet pradėjau su kitais kalbėti apie tai, bet visi buvo užsiėmę savo reikalais, nenorėjo svarstyti šio klausimo, taigi nusprendžiau juos nuginkluoti pats. Tarnaudamas Vest Pointo karo akademijoje buvau išmokytas, kaip nuginkluoti žmogų su ginklu, kai pats jo neturi. Bet mus mokino, kaip atimti ginklą iš vieno asmens, o man reikia atimti iškart iš trijų. Vienas iš tų trijų žmonių atrodė tvirčiausias, pikto veido, nusprendžiau, kad ginklą pirmiausia turiu atimti iš jo, o paskui iš kitų dviejų. Tai buvo gana rizikinga, bet, laimė, pasisekė, juos nuginklavau per 2 minutes. Perdaviau 3 šautuvus kitiems parlamento gynėjams, o ar tie žmonės buvo pašalinti nežinau. Ši istorija taip pat buvo viena iš priežasčių įkurti nepriklausomą žvalgybos centrą parlamente. Ar tiesa, kad Jūs buvote iniciatorius naudoti Molotovo kokteilius ginant parlamentą?

25 2012 m. Nr Kai prieš kelias dienas iki įvykių atvykau į Krašto apsaugos departamentą, nustebau, kiek mažai buvo ginklų. Suskaičiavome: 7 šratiniai šautuvai, Pirmojo pasaulinio karo karabinas, 1 modernus Antrojo pasaulinio karo karabinas, 1 surūdijęs pistoletas... Pasiūliau apsirūpinti bonkikėmis vadinamaisiais Molotovo kokteiliais. Krašto apsaugos departamento karininkai tam bonkikių sumanymui nepritarė. Vis dėlto, kai sovietų kariai puolė Spaudos rūmus Viršuliškėse, gynyboje iš 8 karių 7 turėjo lazdas, o toks Marius, grandies vadovas, turėjo netgi peilį. Jie buvo pasiruošę ir bonkikes, bet mūsų karininkai jas atėmė. Pavyko paslėpti tik vieną. Kai 60 specialiai paruoštų Pskovo divizijos žudikų įsiveržė į pastatą, tas Marius metė vieną bonkikę ir taip vaizdingai pasakė: Kaip gražiai pražydo ta liepsna, kad tie visi desantininkai turėjo slėptis. Kai šį pasakojimą išgirdo kiti savanoriai parlamente, nusprendė nebeklausyti nei savo karininkų, nei parlamentarų, pradėjo gaminti tuos kokteilius, ir viskas. Turbūt pasaulyje nebuvo geresnio miesto gaminti tuos kokteilius, negu Vilnius tais laikais. Sovietų Sąjungoje beveik visi skysčiai: sultys, degtinė, alus, pienas buvo pilstomi į stiklinius butelius. Kiekvienoje virtuvėje buvo pilna bonkikių. O kai sovietai Lietuvoje pradėjo benzino blokadą, visi lietuviai tuo benzinu sugebėjo apsirūpinti. Kiekvienas savo Žiguliuko ar kito automobilio bagažinėje vežiojosi po atsarginį kanistrą, kiti savo garažuose laikė dar didesnes atsargas. Kaip Molotovo kokteilius pavyko susieti su neginkluoto pasipriešinimo idėja? Kur ir kada juos ketinote panaudoti? Situacija buvo įtempta: visas judėjimas rėmėsi moraliniu taikaus pasipriešinimo principu, o aš juos įžūliai ta veikla pažeidžiau, todėl buvo nepatenkintų žmonių, mačiau, kad vyksta bruzdėjimas minoje matant vyrukus su dėžėm, pilnom bonkikių. Nuėjau pas V. Landsbergį ir paprašiau leidimo pranešti, kad kokteiliai yra pagaminti ir bus naudojami tik tada, jei sovietai puldami parlamentą ir minią pradėtų žudyti. Tokiam atvejui esame paskyrę į aikštę įvairų vyrukų, galinčių pasirūpinti tuo, kad žudikai gyvi iš tos aikštės neišvažiuotų. Sovietai šitą žinojo. Jie galėjo paimti parlamentą, bet suprato, kad bus aukų iš abiejų pusių. Ir politiškai, ir psichologiškai jiems tą būtų sunku pateisinti prieš Sovietų Sąjungos žmones ir prieš pasaulį. Kaip nutiko, kad geriausias parlamento gynėjų šautuvas su šoviniais po sausio 13-osios nakties kartu su Jumis atsidūrė VRM pareigūnų rankose? Po tos nakties, kai įvyko žudynės prie bokšto, buvo daug sužeistųjų, nežinojome kiek yra lavonų, manyta, kad žuvo 200, o ne 13 ar 15, buvome labai išsigandę jautėme, kad kitas taikinys bus parlamentas. Svarsčiau: priešintis parlamente ir mirti kaip Pilėnuose, ar pradėti su kai kuriais kitais savanoriais veikti pagal partizaninę taktiką mieste, nes turiu įgūdžių. Pasiėmęs A. Butkevičiaus šautuvą, jei gerai pamenu, 30,06 kalibro vokišką medžioklinį, tuo tikslu ėjau Užupio link apžiūrėti vietovės. Ėjau vienas su šautuvu 7 ryto po kruvinos nakties, kol sutikau moteriškę. Ji nužiūrėjo ir pasakė, kad persižegnočiau, jei esu lietuvis. Persižegnojau, tada ji rami nuėjo toliau. Netrukus pajutau, kad visokie neaiškūs žmonės pradeda domėtis manimi, sekti, matėsi, kad nepasieksiu Užupio, turėsiu grįžti. Taigi ėjau atgal į parlamentą, o ten jį apsupęs VRM kareivių žiedas, be ginklų, bet su komunistiniais ženklais ant kepurių. Pamaniau, kad jie be ginklų, aš su, gal išsigąs ir praleis, bandžiau prasiveržti pro juos, bet užšoko 20 ant manęs, suėmė ir nulydėjo į Vidaus reikalų ministeriją. Nuvedė į mažą kambarį, ten stovėjo stalas su maždaug 20 kėdžių, prie jo sėdėjo VRM leitenantas ir apie 10 kareivių. Man buvo skaudu, kad šautuvas ir šoviniai negrįš parlamento gynybai, o liks jiems. Tuo metu į kabinetą įėjo du pulkininkai žiurkiškais veidais, pamaniau, kad tikrai KGB. Pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad jie mane išsiveš. O leitenantas nesako nei taip, nei ne, tiesiog žiūri pro langą, o jie kažką piktai šneka, paskui išeina supykę. Jaučiau, gerai, kad neišvažiavau su jais. Tuomet tas leitenantas suorganizavo apie 20 žmonių trikampį, mane pastatė į vidurį ir kažkur nuvedė, kai kurie iš jų buvo piktybiški ir apkumščiuodavo mane, o vienas ėjo su mano šautuvu ir šoviniais iš paskos. Ėjome parlamento link, minia kaip tik ėmė giedoti Jėzau, pas mane ateiki, vyko mišios, tuo metu pasijutau esąs Dievo globoje ir nusiraminau. Nuvedė mane prie parlamento durų ir liepė surasti karininką, o jo vis neranda, sunerimau, kad komunistai per mano kvailiojimus sužinos, kad jie kažkur išsibėgioję būsiu parlamentui sukėlęs pavojų, bet kaip tik surado A. Butkevičių. Paklausė jo apie mane: Ar jis Jūsų? Maniau, kad Audrius pyks, bet jis stovėjo ir šypsojosi. Taigi VRM pareigūnai sugrąžino mane į parlamentą kartu su šautuvu ir šoviniais. Jūs prisistatote kaip partizaninių judėjimų įvairiose šalyse, pvz., savo laiku Afganistane, Bosnijoje, dabar Beludžistane, Irane, Sudane, rėmėju. Kas Jus paskatino imtis tokios veiklos? Visų pirma tai, kad senelį generolą Kazimierą Ladygą nužudė sovietų okupantai, kad mano senelis kovojo prieš bolševikus už Lietuvos nepriklausomybę. Be to, būdamas aštuonerių metų vaikas perskaičiau pirmuosius mūsų partizanų prisiminimus, ypač įsiminė garsusis Žuvinto Palių mūšis. Mane šios istorijos nepaprastai sujaudino, tai buvo puikus pavyzdys, koks efektyvus ir veiksmingas gali būti partizaninis pasipriešinimas. Dėl to sąmoningai pasirinkau tokią karjerą: įstojau į Vest Pointo karo akademiją, vėliau tarnavau Žaliosiose beretėse. Vis dėlto aktyvią veiklą šioje srityje pradėjote atsisakęs kariškio uniformos, pasitraukdamas iš elitinių JAV spec. pajėgų į atsargą kaip kapitonas. Kodėl? Nuo jaunystės norėjau remti partizaninius judėjimus, bet per savo karinę karjerą supratau: nors pagrindiniai Amerikos idealai už laisvę, bet jėgos, kurios kontroliuoja Vašingtoną, CŽV, Pentagoną ir Valstybės departamento įstaigas, yra pakinkytos stabilumo pataikavimo politikai ir nerems laisvės perversmų. Todėl pajutau, kad reikės nepriklausomai sukurstyti pilietines ir moralines jėgas per viešumą, per Kongreso veikėjus, nes jaučiau, kad paaukoti milijoną žmonių, neefektyviai remiant jų herojišką pasipriešinimą priespaudai, yra nemoralu, o į viešumą iškėlus tos politikos nemoralumą, gali suketi pakankamai pasipiktinimo, kad jis virstų efektyvia politika. Žinojau, kad tolimesnėje veikloje neišvengiamai turėsiu įvairių problemų su JAV valdžios institucijomis, todėl 1980-aisiais nutraukiau visus ryšius su kariuomene.

26 26 Mūsų svečiai Stinger modžahedams, Pakistano kalėjimas ir CŽV Ar tiesa, kad viena iš Jūsų pagrindinių lobistinių veiklų buvo siekti Stinger perdavimo modžahedams, kariaujantiems su Sovietų Sąjunga Afganistane? 1980 m. iškėliau Afganistano gynybos nuo sovietų okupacijos klausimą JAV Kongrese. Visiems buvo aišku, kad Afganistano laisvės gynėjams reikėjo paveikių priešlėktuvinių ginklų. Beveik 6 metus buvo siunčiamos neveiksmingos raketos, kurios nenumušė nė vieno lėktuvo, o ją iššovę laisvės kovotojai būdavo pastebimi iš oro ir tuoj pat sunaikinami. Man pavyko įtikinti Kongreso narius ir senatorius, kad į Afganistaną būtų nusiųsta 200,,Stinger raketų, o šio sprendimo nenorėjęs vykdyti CŽV direktoriaus pavaduotojas buvo priverstas atsistatydinti. Ar pajutote kokias nors konfliktavimo su CŽV pasekmes? Ar tiesa, kad su tuo gali būti siejamas Jūsų patekimas į Pakistano kalėjimą? 1982-aisiais nutiko gana įdomus įvykis. Amerikos rusai buvo mane įdarbinę gelbėti į Afganistano partizanų nelaisvę pakliuvusių sovietų karių gyvybes. Po kurio laiko mane suėmė Pakistano slaptosios tarnybos, ir aš 78 dienoms dingau iš akiračio. Buvau įkalintas nuo spalio 10 iki gruodžio 27 dienos. Buvo 3 kalėjimo fazės. Pirma tęsėsi apie 22 dienas, tuomet buvau patalpintas į fainą namelį Islamabado mieste, Amerikoje toks kainuotų apie 200 tūkst. dolerių, tik grotos languose ir ant durų. Per antrą praleidau 55 dienas, tai buvo saugumo kalėjimo rūsys, o trečios fazės nelaisvė truko kokias 3 dienas, tai buvo didžiulis kalėjimas su 11 pastatų, kuriame buvo apie 800 belaisvių, iš jų 400 nubaustų mirtimi arba visam gyvenimui, žodžiu, smagi publika. Tačiau du dalykai man sukėlė įtarimų, kodėl ten atsidūriau ne veltui. Pirma, per tą laiką, kol buvau suimtas, JAV Kongreso rezoliucija dėl paramos Afganistano laisvės kovotojams, kurią man buvo pavykę pristatyti su 99 senatorių parašais, buvo politiškai sužlugdyta. Antra, vėliau Afganistano partizanai, kurie turėjo ryšių su Pakistano saugumu, pasakojo, kad aš buvau suimtas CŽV nurodymu. Nežinau, ar tai tiesa, bet toks jų pareiškimas buvo. Be to, mano organizacijos patalpos buvo atimtos, telefonai perimti jais skambinant, atsiliepdavo kiti ir sakydavo, kad Andrius Eiva išprotėjo. Padėtis atrodė beviltiška, buvau sutvarkytas m. Afganistane A. Eiva (nuotr. viršuje, centre) mokė partizanus kovoti su sovietų kariais, o JAV užsiėmė aktyvia lobistine veikla, siekdamas Stinger perdavimo modžahedams. Kaip Jums pavyko tęsti kovą dėl Stingerių? Savo veiklą tęsiau toliau, vėl bandėme pateikti rezoliuciją, ją kelis metus blokavo kai kurios jėgos, bet rezoliuciją pagaliau vienu balsu priėmė. Viešai partizanų klausimas buvo iškeltas moraline prasme taip, kad niekas nedrįso pasipriešinti. Buvo sutarta, kad visais būdais bus siekiama išvaryti sovietus iš Afganistano. Ginklų kokybė ir kiekybė turėjo augti, ypač reikėjo Stinger raketų. Po to situacija klostėsi taip, kad įgijau slaptus įteiktų ginklų sąrašus ir slaptas lėšas, kurias CŽV gauna Afganistanui. Abu sąrašus suderinau ir radau, kad trūksta 700 milijonų dolerių. Pristačiau šią informaciją vienam žurnalistui, kuris dirbo Filadelfijos laikraštyje ir TV stotyje, jis per vietinį TV kanalą padarė laidą apie tokį mano pareiškimą. Kaip tik tą savaitgalį vietinis kongresmenas viešėjo Filadelfijoje ir žurnalistai jo paprašė pakomentuoti

27 2012 m. Nr informaciją, kurią pateikė televizija. Kongresmenas atsakė, kad bus tyrimas. Žinia pateko į CNN, apie tai rašė The Washington Post ir kiti žymūs laikraščiai. Šis skandalas baigėsi tuo, kad modžahedams buvo skirta 300 stingerių ir laikraščiai ėmė rašyti, kaip jie šluoja sovietų karinės aviacijos jėgas iš Afganistano. Derybos su Afganistano modžahedais dėl belaisvių gyvybių Afganistano ir Sovietų Sąjungos karo metais rūpinotės sovietiniais belaisviais ir padėjote išsaugoti apie 320 gyvybių, tarp jų ir vieno kario iš Lietuvos. Kaip pavyko įtikinti Afganistano partizanus nežudyti belaisvių? Vienas Afganistano partizanų vadų Gulbudin Hekmatyar, kai pradėjo ieškoti galimybių nusipirkti priešlėktuvinių raketų, įdarbino mane konsultantu. Šios mano pareigos pasirodė naudingos ir su manimi susisiekė rusų disidentai dėl belaisvių gelbėjimo metų liepos 14 dieną vyko rusų veikėjų pasitarimas, kuriame buvo įvardyti mano pasiūlyti planai ir svarstytas mano įdarbinimo klausimas. Tuo metu viena moteris paprieštaravo, kad lietuviui nacionalistui negalima patikėti tokio rusiško darbo, be to, jiems jau buvo žinoma, kad su CŽV konfliktuoju. Bet rusų išeivijos veiklos vadovas Vladimiras Bukovskis, kuris tuomet pirmininkavo, pasakė, kad 14 metų praleido sovietiniuose lageriuose ir ten sutiko daug lietuvių, kad be jų nebus išlaisvinta Rusija. Taigi buvau rusų įdarbintas. Kaip tik tuo metu sužinojau, kad Gulbudin Hekmatyar, kuris ir amerikiečius, ir sovietus laikė savo priešais, paėmė ir išsaugojo pirmų dviejų belaisvių ruso ir turkmėno gyvybes. Tuo metu Pešavare buvęs CŽV atstovas norėjo aplankyti tuos du belaisvius, bet Gulbudin jo neįsileido ir pasikvietė mane, nes jam buvau kažkokios keistos rūšies rusas. Paskui viena partizanų grupuotė, kuri troško amerikiečių pagalbos, man atvykus, suruošė tokią puotą. Sėdėjome 40 žmonių aplink kilimą, puota buvo tokia iškilminga, kad stalas buvo padengtas peiliais ir šakutėmis, kurių niekad nebuvau matęs partizanų rankose. Tai buvo vadinamų nuosaikiųjų partizanų puota, tų partizanų, kurie nebuvo labai priešiški amerikonams. Tos grupuotės vado sūnus uždavė man provokuojantį klausimą: Tu lankaisi Afganistane ir draugauji su Hekmatyar Gulbudin, kuris Amerikai labai priešiškas. Kaip tu, kaip amerikietis, gali tai daryti? Nutilo visas kambarys. Aš atsakiau, kad jų grupės partizanai yra labai narsūs, kad juos labai gerbiu, bet Gulbudin yra paėmęs 9 gyvus belaisvius, o jūs dar nė vieno. Kambarys nutilo dar labiau. Nieko neatsakė, nes neturėjo nė vieno gyvo belaisvio. Vėliau sužinojau, kad po puotos buvo suorganizuoti specialūs partizanų padaliniai, kurių užduotis buvo imti gyvus belaisvius. Teko susitikti su vienu iš šių grupių vadovų, jis nežinojo, kad aš esu tas, kuris pradėjo šią iniciatyvą, todėl kalbėjo labai atvirai. Papasakojo, kad po puotos gavus tokias užduotis buvo sunku jas įvykdyti, nes kai suėmė vieną, jis bandė bėgti, todėl teko nušauti, su antru irgi nutiko tas pat, o kai galų gale paėmė gyvą trečią belaisvį su civiliais rūbais netoli sovietų ambasados, paaiškėjo, kad tai buvo JAV ambasados pirmasis sekretorius. Taigi pirmas jų sovietinis belaisvis buvo aukšto rango Amerikos diplomatas, tarnaujantis Afganistane. Ačiū Dievui, kad tas nesistengė pabėgti... A. Eiva (antras iš dešinės) Afganistano modžahedų stovykloje su į nelaisvę paimtais pirmais gyvais likusiais rusų kariais M. Jazkulijevu bei J. Povarnicinu. Nuotrauka iš knygos,,užmirštas karas (sudarė Vytas Lukšys, 2003 m.) Turbūt neabejotina, kad modžahedų rėmimas iš JAV, įskaitant ir aprūpinimą Stingeriais, prisidėjo prie Sovietų Sąjungos pralaimėjimo Afganistane, taip pat ir prie jos žlugimo. Tačiau įvyko taip, kad anos Afganistano partizanų grupuotės dabar siejamos su šiandieniniais teroristiniais judėjimais. Pavyzdžiui, Jūsų minėtas Gulbudin Hekmatyar yra vienas iš dviejų teroristų, kurio galva įvertinta 25 milijonais JAV dolerių. Kaip Jūs galite pakomentuoti tokį istorinį paradoksą? Sovietams pasitraukus iš Afganistano, JAV kongrese pasiūlyta skirti 800 milijonų dolerių Afganistanui atstatyti, bet šis projektas irgi buvo užblokuotas. Afganistaniečiai jautėsi kaip panaudotos servetėlės. Tai viena problema. Antra problema ne tik Afganistane, bet ir visame musulmonų pasaulyje vyko neapykantos jėgų telkimas. Aš nuo pat Afganistano karo pabaigos iki pastarųjų metų sekiau visus teroristinius aktus Vakaruose, patys afganistaniečiai juose nedalyvavo, tai buvo arabai, nukeliavę ten ir sugrįžę. Nors laisvė netobula, bet įvyko, atėjo į pasaulį laikotarpis, kai po šaltojo karo pasaulyje ir Amerikoje nuo 1991 m. iki 2000 m. buvo sukurta naujo turto už 100 trilijonų dolerių, Amerikoje už 40 trilijonų. Buvo sukurtas toks turtas ir gerovė, kokio niekada pasaulio istorijoje nėra buvę, prasidėjo globalizmas, atsirado internetas prie to prisidėjo ir išsilaisvinimas, taigi jis apsimokėjo. Straipsnyje taip pat panaudota medžiaga iš A. Eivos paskaitos Lietuvos karo akademijoje

28 2012 m. Nr. 3

29 Kazlų Rūdos (Marijampolės r.) poligone balandžio 2 6 d. vyko į tarptautinę misiją Afganistane besirengiančių Lietuvos karių vertinamosios lauko taktinės pratybos PAG-15 iššūkis. Jose dalyvavo gegužę misiją NATO tarptautinių saugumo pajėgų operacijoje pradėsiantys Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo (PAG-15) ir Lietuvos vadovaujamos Policijos operacinės mokymo ir sąveikos (POMSG-4) grupių kariai, tarp kurių drauge į Goro provinciją vyksiantys JAV ir Ukrainos atstovai. Plačiau apie šias pratybas kitame numeryje. Vyr. ltn. Gintauto Ciunio nuotr.

30 30 Ne kasdien gyvenimo Iš sniego žmonių Ilona Skujaitė Išgyvenimo kursas Norvegijos žiemos karybos mokykloje vyksta pagal geriausias tokio žanro taisykles: sekinantys žygiai, alkis ir maisto paieška gamtoje, persekiojimai su šunimis, patekimas į nelaisvę. Daug specifikos kursui suteikia šiaurinė gamta kalnai, ledo uolos, gilios sniego pusnys, kuriose dvi savaites išgyvena tik ištvermingiausi. Priešo užnugaryje Karo metu ten atsidūrus vien jau išgyventi yra sunku, o jeigu dar reikia atlikti slaptą užduotį... Taigi Norvegijoje vykstantys Išgyvenimo, vengimo, pasipriešinimo ir išsivadavimo instruktorių kursai ir yra skirti ugdyti vadus, kurie mokytų savo padalinių karius išgyvenimo taktikos priešo užnugaryje jei patektų į nelaisvę ar atsiskirtų nuo savo pajėgų. Tokio pobūdžio mokymus rekomenduojama išeiti žvalgybos padalinių kariams, pasienio apsaugos pareigūnams, paieškos ir gelbėjimo tarnybų atstovams, oro pajėgų pilotams, padaliniams, dalyvaujantiems įvairiose misijose, pvz., mūsų atveju tai galėtų būti PAG ir SOP kariai, tarnaujantys Afganistane. Kursas anglų kalba, kurio tikslas yra taip paruošti karį, kad jis, atsiskyręs nuo savų pajėgų, nepasimestų ir sugebėtų išgyventi bet kokiomis aplinkos sąlygomis, vyksta dviem etapais: pirmoji dalis rudenį 3 savaitės, antroji žiemą 2 savaitės. Kursų. Mokymai skirti ne tik Norvegijos, bet ir kitų NATO šalių kariams. Šiemet abiejuose kurso etapuose dalyvavo ir jį sėkmingai užbaigė Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono Štabo kuopos Žvalgybos būrio vadas vyr. ltn. Vygantas Bajorinas, kuris atskleidė ne tik įdomiausias kurso detales, bet ir ką reiškia būtent norvegiškas kurso organizavimas. Viena didžiausių kurso staigmenų sniegbridžiai, kuriuos teko pasigaminti iš parankinių priemonių ir su jais klampoti 10 km.

31 2012 m. Nr Pirmas iššūkis: mokyklos viršininko siurprizas Atvykusiems į kursą Norvegijoje primiausia teko išlaikyti fizinio pasirengimo testą neįveikus šio barjero toliau tęsti kurso negalima. Turėjome plaukti, paskui bėgti kalnuota vietove su 20 kg kuprine. Per 50 min., neturint laikrodžio, reikėjo įveikti 7 km trasą. Vienas iš labiausiai įstrigusių momentų buvo Norvegijos žiemos karybos mokyklos viršininko pasirodymas, nes jis pats solidariai su visais kursantais bėgo kartu visą trasą. O įdomiausia buvo tai, kad jis buvo orientyras, nes finišavusieji lėčiau už geros fizinės formos ištvermingąjį viršininką privalėjo važiuoti namo ir visiškai nesvarbu, net jei esi atvykęs iš tolimosios Kanados. Šio ir vėlesnių epizodų metu įsitikinau, kad norvegų karininkai yra išties gerai fiziškai pasirengę, turintys puikius organizacinius gebėjimus, sukaupę daug patirties ir mokantys ją perduoti kitiems, pasakojo vyr. ltn. V. Bajorinas. Kuo toliau, tuo kursantams buvo sunkiau iš 20 karių mokymus pavyko užbaigti ne visiems. Pasak kario iš Lietuvos, iškritimo iš kurso priežastys buvo įvairios, tačiau dažniausiai koją pakišdavo nepakankamas fizinis ir psichologinis pasirengimas, patirties stoka atliekant neįprastas užduotis, pvz., kai tekdavo su ekipuote leistis į sudėtingus orientacinius žygius slidėmis ar savadarbiais sniegbridžiais kalnuotoje vietovėje per storą sniego sluoksnį įveikti 10 kilometrų. Šunų persekiojimas ir nelaisvė Pirmosios kurso dalies metu visą savaitę vyko teoriniai ir praktiniai užsiėmimai, taip pat 10 dienų trukmės kompleksinės pratybos. Iš pradžių kariai mokėsi visų išgyvenimo pagrindų: būsto statymo iš parankinių priemonių; orientavimosi naudojantis paties perpieštu žemėlapiu ir sagos dydžio kompasu; ugnies įkūrimo naudojant ugnies skeltuvą, vandens naudojimo kaip jį išgauti, filtruoti ir dezinfekuoti; kaip gamtoje susirasti maisto ir tinkamai paruošti valgį. Taip pat kursantai išmoko, kaip saugiai pereiti vandens kliūtis, išvengti persekiojimo su šunimis, atlikti susijungimo procedūras. Visus gautus įgūdžius reikėjo pademonstruoti per paskutiniąsias dešimt aktyviosios fazės parų. Sąlygos buvo sudėtingos: turėjome ribotą maisto, aprangos ir ekipuotės kiekį. Viena iš su-

32 32 Išgyvenimo kursai Norvegijoje apėmė platų spektrą užduočių, tarp jų įvairių būstų statybą miške ir maudynes eketėje.

33 2012 m. Nr dėtingiausių užduočių buvo per keletą parų įveikti daugiau nei 50 km atstumą esant didelei įtampai, nes mums atliekant paskirtas užduotis nuolatos persekiojo priešo pajėgos su šunimis, apie sunkiausius momentus pasakojo vyr. ltn. V. Bajorinas. Didelį įspūdį paliko persikėlimas per didžiausią ežerą Norvegijoje Mjosa greitaeigėmis motorinėmis valtimis nakties metu, naudojantis tik naktinio matymo prietaisais. Kadangi buvo didelis vėjas, ežeras buvo labai banguotas, dėl didelio greičio valtys dažnai skriedavo ore, todėl išsilaikyti jose buvo gana sunku. Į pabaigą kursantams teko atsidurti nelaisvėje. Patyrėme priešo psichologinį ir fizinį smurtą, bet po paros mums pavyko ištrūkti pagrobėjams iš gniaužtų ir pabėgti. Po to buvome sutikti savo pajėgų, tarp kurių buvo kurso viršininkas, kuris visiems netikėtai ištarė lemtingus žodžius: endex, išvertus tai reiškia kurso pabaigą, ir priėjęs pasveikino finišavusius kursantus, pasakojo žvalgas. Sniego urvai, ledinis vanduo ir sniegbridžiai Žiemos sąlygos kalnuose buvo iš tiesų atšiaurios: žema temperatūra, siekusi apie 15 laipsnių šalčio, reljefas sudėtingas, o juo judėti itin sunku. Mokymai vyko tiek miškingose, tiek atvirose kalnuotose vietovėse, nuo 600 iki m aukštyje virš jūros lygio, kur nebeaugo medžiai. Ten oro temperatūra yra daug mažesnė nei žemumose, be to, pučia itin stiprūs vėjai. Žiemos metu Norvegijoje viskas padengta storu sniego sluoksniu, kurio storis svyruoja nuo 0,5 iki 1 m, o vietomis ir daugiau, išbandymus vardijo žvalgas. Didžiąją laiko dalį praleidome ant slidžių, o kursui įpusėjus slidės sulūžo, tuomet patiems iš gamtinių medžiagų teko gamintis sniegbridžius. Didžiausias iššūkis buvo su jais atlikti 10 km žygį kalnuota vietove. Sudėtinga buvo ne tik judėti su tokia avalyne, bet ir orientuotis vietovėje, nes siautė sniego pūgos ir buvo prastas matomumas. Nors atstumai nebuvo tokie dideli kaip pirmojoje dalyje, tačiau storas sniego sluoksnis ir kalnuotos vietovės ypač apsunkino mūsų judėjimą, dėl šių priežasčių nemažai kursantų atsisakė tęsti kursą. Kaip vieną juodžiausių akimirkų Vygantas atsimena jaukią nakvynę sniego urve: Per žygį į kalną instruktoriai nurodė per pusvalandį įsirengti sniego urvą nakčiai. Kadangi labai skubėjau, stengdamasis kuo greičiau pasidaryti sniego būstą, kasdamas sniegą peršlapau ir naktį teko praleisti sušlapusiam šaltame, siaurame sniego urve. Kursantams dažnai tekdavo keliauti užšalusiais ežerais, kur taip pat laukė išbandymai. Viena įdomiausių antrojo etapo užduočių buvo surežisuota situacija, kai išklausius instruktorių mokymus, inscenizuojant skendimą teko su amunicija ir slidėmis įčiuožti į gilią vandens eketę, o išsigelbėti savo jėgomis naudojant tik slidžių lazdas. Taigi įgijau naujos patirties, kaip išsigelbėti įlūžus ledui ir kaip gelbėti žmones iš sniego griūčių, sakė karys. Išgyvena ne fiziškai stipriausi? Ko gero esminis dalykas, kurį duoda šis kursas žinios ir supratimas, kad žmogus gali išgyventi gamtoje sugebėdamas pa- Kursą įveikė tik patys atkakliausi, tarp jų ir lietuvis vyr. ltn. V. Bajorinas. sinaudoti jos ištekliais pasistatyti būstą, įkurti ugnį, susirasti vandens ar maisto. Atliekant išgyvenimo užduotis buvo leidžiama turėti tik ribotą kiekį aprangos. Naudotis miegmaišiu ar neštis maisto buvo draudžiama jo tekdavo susirasti patiems, todėl žvejojome, medžiojome paukščius ir žvėris, buvome išmokyti, kaip steriliai apdoroti žvėrieną, patirtį apibendrino vyr. ltn. V. Bajorinas. Mano nuomone, šis kursas nėra lengvas, tačiau jo metu gavau daug naudingų teorinių ir praktinių pamokų, padedančių prisitaikyti gamtoje, panaudojant jos išteklius siekiant išgyventi. Kurso metu įsitikinau, kad sudėtingomis išgyvenimo sąlygomis išlieka ne fiziškai stipriausi, bet tie kariai, kurie sugeba prie tų sąlygų prisitaikyti. Tikiu, šios žinios bus naudingos tolesnėje mano veikloje prisidedant prie žvalgų kovinio rengimo. Žvalgui iš Lietuvos įspūdį taip pat padarė Norvegijos karo mokyklos instruktorių pasirengimas, sukauptos žinios, šių kursų kokybė, technikos ir ginkluotės arsenalai. Vyr. ltn. V. Bajorino asmeninio archyvo nuotr.

34 34 Kario akiratyje Balkanų šalių kariuomenės (2) Manvydas Vitkūnas Tęsiame pasakojimą apie Balkanų regiono vakarinės dalies šalių ginkluotąsias pajėgas. Kroatijoje, Bosnijoje konfliktai buvo itin kruvini. Galiausiai Serbija vis vien prarado ne tik visų buvusios Jugoslavijos respublikų, bet ir Kosovo krašto kontrolę m. dar gyvavo mažoji Jugoslavija Serbijos ir Juodkalnijos federacinė valstybė. Nuo 2011 m. Serbijos kariuomenėje nebeliko šauktinių. Serbija Serbija yra vieną sudėtingiausių istorijų turinti Balkanų valstybė. Ji nuėjo ilgą kelią nuo nedidelės valstybės, įsikūrusios IX a., iki didelės Jugoslavijos valstybės branduolio XX a., ir vėl tapo gana nedidele šalimi XXI a. pradžioje. Dabar Serbijos plotas 77,5 tūkst. kv. km, gyventojų skaičius 7,6 mln. (neskaičiuojant Serbijos nepripažįstamos nepriklausomos Kosovo valstybės ploto (10,8 tūkst. kv. km) ir 2,2 mln. gyventojų). Serbijos valstybingumo ištakos siekia IX a., kai Raškos srityje (dab. pietvakarinėje Serbijoje) susiformavo maža serbų valstybė. Ji plėtė savo valdas į dabartinio Kosovo, Juodkalnijos, Bosnijos ir Hercegovinos, pietinės Kroatijos teritoriją. Serbija ypač suklestėjo XIV a. pirmojoje pusėje, kai į jos sudėti pateko ir dabartinės Albanijos, Makedonijos teritorija, apie pusė graikų žemių. Beje, dabartinė Serbijos sostinė Belgradas tuo metu priklausė ne Serbijai, o Vengrijai. XIV a. pab. XV a. serbų žemes užkariavo turkai. Didžiausią pralaimėjimą serbai patyrė 1389 m. Kosovo Polės kautynėse. Tik 1815 m. Serbija gavo autonomiją Os- manų imperijos sudėtyje. Galutinai Serbijos nepriklausomybė atkurta 1878 m m. Serbija tapo besiformuojančios Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės (nuo 1929 m. Jugoslavijos) branduoliu. Pradėta vykdyti jugoslavizacijos politika, kurios pagrindinė idėja buvo serbų, kroatų ir slovėnų sulydymas į vieną tautą, absorbuojant ir juodkalniečius (kalbančius serbiškai) bei makedonus (jų kalba, artima bulgarų kalbai, mokymo įstaigose buvo uždrausta). Islamą išpažįstančių slavų (bosnių, gorancų ir kt.) ir ypač albanų statusas naujoje valstybėje buvo diskriminacinis. Kiek palankiau buvo žiūrima į vengrų ir vokiečių tautines mažumas. Antrojo pasaulinio karo metais vyko kruvini susidūrimai tarp skirtingų tautybių (ypač tarp serbų ir kroatų) nacionalistų. Josifo Broz Tito vadovaujami komunistai kariavo partizaninį karą ir karo pabaigoje sugebėjo perimti valdžią šalyje. Kelis dešimtmečius Jugoslavija buvo komunistine federacine valstybe, kuri nepripažino SSRS hegemonijos Rytų Europoje (Jugoslavijoje nebuvo SSRS karinių bazių). Šaltojo karo pabaigoje prasidėjo Jugoslavijos dezintegracija. Daugeliu atveju kariniai veiksmai kilo, serbams nenorint prarasti tam tikrų teritorijų kontrolės. Neteko Kosovo Savitai klostėsi dabartinės Serbijos šiaurinės dalies Vojevodinos istorija. Istoriškai Vojevodina kur kas ilgesnį laiką buvo vengrų, o ne serbų rankose. XVII a. iš Vojevodinos išstūmus turkus, šios žemės į šiaurę nuo Dunojaus priklausė Habsburgų dinastijai ir tapo Austrijos Vengrijos dalimi. Vojevodinos etninis žemėlapis labai margas čia iki šiol gyvena serbai, vengrai, vokiečiai, slovakai, ukrainiečiai. Po Antrojo pasaulinio karo Vojevodina tapo autonominiu kraštu Serbijos sudėtyje. Vojevodina išvengė kruvinų karinių konfliktų, nusiaubusių kitas etniškai margas buvusios Jugoslavijos dalis. Kitas autonominis Serbijos rajonas buvo Kosovas, serbų vadinamas Kosovu ir Metochija. Ilgus amžius vyraujanti etninė grupė Kosove buvo serbai, o kai šios žemės pateko į Osmanų imperijos valdžią, Kosove sparčiau gausėjo albanų m. Serbijos sudėtyje buvo suformuotas Kosovo autonominis kraštas. Skirtingai nei Vojevodinoje, Kosove serbai tapo tautine mažuma m. albanai paskelbė Kosovo nepriklausomybę. Prasidėjo albanų partizaninis judėjimas m. į Kosovą įvesti Jugoslavijos kariuomenės daliniai. Prasidėjo atviras karas, etniniai valymai m. NATO šalys karine jėga privertė Jugoslaviją išvesti pajėgas iš Kosovo ir nutraukti masines represijas prieš albanus. Kosovo kontrolė perėjo Jungtinių Tautų žinion, įvestos tarptautinės taikdarių pajėgos m. Kosovas oficialiai paskelbė nepriklausomybę, kurią pripažino dalis pasaulio šalių.

35 2012 m. Nr Buvo galinga kariuomenė Serbijos ginkluotųjų pajėgų raida neatsiejama nuo buvusios Jugoslavijos kariuomenės istorijos. Komunistinės Jugoslavijos karinės pajėgos visada buvo pajėgiausių Europoje kariuomenių dešimtuke. Šalyje buvo sukurta galinga karinė pramonė, gaminusi ne tik lengvuosius šaulių ginklus, bet ir tankus, šarvuočius, artilerijos pabūklus, reaktyvinius lėktuvus, stačiusi antvandeninius ir povandeninius laivus. Buvusioje Jugoslavijoje egzistavo ne tik reguliarioji kariuomenė, bet ir teritorinės gynybos pajėgos. Šaltojo karo laikais Jugoslavijos karinė doktrina numatė totalinę gynybą išorinės agresijos atveju, o kaip potencialūs priešininkai buvo vertinamos ir NATO, ir Varšuvos sutarties organizacijos šalys. Byrant Jugoslavijai, reguliarioji kariuomenė nesugebėjo efektyviai sukliudyti šiam procesui. Kartu su šalies dezintegracija prasidėjo ir kariuomenės smukimas. Stichiškai kūrėsi tautinės kariuomenės. Jugoslavijos kariuomenė dabar egzistavo tik kaip serbų ir juodkalniečių (kurių separatizmas taip pat augo) karinės pajėgos. Serbai tradiciškai yra gana karinga tauta. Visuomenės palaikymas kariuomenei visada buvo aktyvus. Vis dėlto, yrant Jugoslavijos valstybei, pasitikėjimas ir šalies politine vadovybe, ir kariuomene ėmė smukti. Serbijai išgyvenant ekonominius sunkumus, šalies karinis potencialas nuolat menko. Ypač skaudžiai tai atsiliepė karių algoms bei kariuomenės techniniam aprūpinimui, nors santykinai kariuomenės finansavimas Serbijoje yra neblogas jam skiriama 2 proc. BVP (2011 m. duomenys). Ginkluotė daugiausia paveldėta iš buvusios Jugoslavijos kariuomenės, naujų ginklų ir technikos beveik neperkama (kurį laiką tam kliudė ir Jugoslavijai taikytas ginklų prekybos embargas). Karių atlyginimai nedideli, drastiškai skiriasi nuo daugelio kaimyninių šalių karių atlyginimų. Šių metų pradžioje Serbijos spauda rašė, kad Vengrijoje karių algos Serbijos sausumos pajėgų kariai poligone kartų didesnės, nei Serbijoje. Ypač mažos serbų karių pensijos. Serbijos kariuomenės taikos meto etatuose yra 36 tūkst. žmonių. Šalies politinės vadovybės sprendimu nuo 2011 m. buvo atsisakyta visuotinės karinės prievolės. Kariuomenės etatai užpildyti netolygiai. Finansavimo, skiriamo kariuomenei, aiškiai nepakanka greitai užpildyti atsilaisvinusius etatus profesinės tarnybos kariais. Šis procesas, kol kariuomenės personalo srautai bus subalansuoti, užtruks ne vienerius metus. Daugelis apžvalgininkų mano, kad ekonomiškai Serbija nebuvo pasirengusi pereiti prie profesinės kariuomenės. Tai buvo tiesiog valingas politinis žingsnis, deja, neparemtas finansiniais asignavimais. Dalyvauja tik JT misijose Serbijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas yra šalies prezidentas. Kariuomenei tiesiogiai vadovauja generalinio štabo viršininkas. Mums įprastos kariuomenės vado pareigybės Serbijoje, kaip ir kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse (pvz., Lenkijoje) nėra, jo funkcijas atlieka generalinio štabo viršininkas. Jam tiesiogiai pavaldi gvardija brigados lygmens kariuomenės junginys, kurio sudėtyje yra Štabo batalionas, Garbės sargybos batalionas, Logistikos batalionas, 25-asis karo policijos batalionas, Ryšių ir informacinių sistemų (RIS) brigada (jos sudėtyje yra keturi RIS batalionai), Radioelektroninės kovos centras. Centrinės logistikos bazės štabas yra Belgrade, keturi sandėliavimo batalionai Tankai M-84 jugoslaviška T-72 versija. Jugoslaviška reaktyvinės artilerijos sistema M-87 Orkan.

36 36 (depai), logistikos batalionas ir kiti padaliniai yra dislokuoti įvairiose šalies vietose. Dar vienas tiesiogiai generalinio štabo viršininkui pavaldus kariuomenės vienetas Taikos palaikymo operacijų centras. Šiuo metu misijose užsienio šalyse dalyvauja 65 serbų kariai. Daugiau nei pusė jų (45) dirba JT taikos palaikymo misijoje UNFICYP Kipre. Taip pat serbų kariai dalyvauja misijose Libane (UNIFIL; 5 kariai), Kongo Demokratinėje Respublikoje (MO- NUSCO; 8 kariai), Liberijoje (UNMIL; 4 kariai) ir Dramblio Kaulo Krante (UNOCI; 3 kariai). tininkų batalionu mažiau. Sausumos pajėgų sudėtyje taip pat yra mišri artilerijos brigada, kurioje yra štabo batalionas, raketų batalionas, du artilerijos batalionai, du haubicų artilerijos batalionai ir logistikos batalionas. Kol Jugoslavija buvo vieninga valstybė, ši šalis turėjo gausias karines jūrų pajėgas m. suirus Serbijos ir Juodkalnijos federacijai, Serbija neteko išėjimo prie jūros. Tačiau karo laivų Serbija turi ir dabar. Į Sausumos pajėgų sudėtį įeina gistikos kuopos, du laivų divizionai, du perkėlų batalionai ir 93-iasis upių centras, kurio sudėtyje yra narų-išminuotojų, kovinių plaukikų ir kiti padaliniai. Flotilėje yra štabo laivas, du atakos laivai, penki minininkai, septyni patruliniai laivai, vienas desantinis laivas ir keli pagalbiniai laivai bei kateriai. Taip pat flotilė aprūpinta amfibijomis, pontoninių tiltų parkais. Flotilei keliamos įvairios užduotys: operacijos upėse, parama sausumos pajėgoms ir KOP, valstybės sienos apsaugos tarnybai, Laivai Dunojuje Sausumos pajėgų štabas yra Nišo mieste. Jam tiesiogiai pavaldus ryšių batalionas, du karo policijos batalionai ir apsaugos nuo masinio naikinimo ginklo batalionas. Elitinis sausumos pajėgų junginys Specialiųjų užduočių brigada, pavaldi sausumos pajėgų vadui. Brigados sudėtyje yra štabo batalionas, antiteroristinių užduočių batalionas, oro desanto batalionas, žvalgybinis-diversinis batalionas ir logistikos kuopa. Sausumos pajėgų sudėtyje yra keturios mechanizuotosios pėstininkų brigados. 2-osios, 3-osios ir 4-osios brigadų struktūra yra identiška. Kiekvienos brigados sudėtyje yra štabo batalionas, du motorizuotieji pėstininkų batalionai, du mechanizuotieji pėstininkų batalionai, tankų batalionas, savaeigės artilerijos batalionas, reaktyvinės artilerijos batalionas, oro gynybos batalionas, inžinerijos batalionas ir logistikos batalionas. 1-ojoje pėstininkų brigadoje yra vienu motorizuotuoju pės metų žiemą Serbijos kariai padėjo valyti sniegu užvestas Belgrado ir kitų šalies miestų gatves. Serbijos karo laivai Dunojuje. Upių flotilė, kurioje tarnauja apie 900 karių. Šios flotilės pagrindinė bazė ir štabas yra Novy Sade, kitos bazės Belgrade ir Šabace. Į flotilės sudėtį įeina štabo ir lopolicijai, pagalba civiliams gyventojams stichinių nelaimių metu, gelbėjimo darbai, antiteroristiniai veiksmai, išminavimo darbai vandenyje. Daugiausia pačių gaminami ginklai Lengvieji pėstininkų ginklai jugoslaviški Zastava automatiniai šautuvai, pistoletai, kulkosvaidžiai. Ateityje ketinama pereiti prie NATO kalibrų lengvųjų šaulių ginklų. Granatsvaidžiai jugoslaviški M79 Osa ir vienkartiniai granatsvaidžiai M80 Zolja, rusiški automatiniai granatsvaidžiai AGS-17. Prieštankinės raketos 9K111 Fagot ir 9K11 Maliutka, taip pat nauji serbiški prieštankinių raketų kompleksai Bumbar. Serbijos kariuomenė turi daug sunkiosios kovinės technikos. Tankai M-84 (jugoslaviška T-72 versija; 102 vnt.), T-72 (65 vnt.). Nuo 2004 m. kariuomenė taip

37 2012 m. Nr pat gavo 110 serbiškų tankų М Iš viso planuojama pagaminti 212 tokių tankų, kurie yra žymiai modernizuota tanko M-84 modifikacija. Kita technika: jugoslaviškos pėstininkų kovos mašinos M-80A (517 vnt.), ratiniai šarvuotieji transporteriai BOV (58 vnt.), 20 šarvuotųjų transporterių MT-LB, daugiau nei 1,1 tūkst. pasenusių jugoslaviškų vikšrinių šarvuotųjų transporterių M-60P ir M-60PB bei 28 žvalgybos šarvuočiai BRDM-2. Priešlėktuvinė ginkluotė 37 mm zenitiniai pabūklai M1939 (350 vnt.), švediški 40 mm zenitiniai pabūklai Bofors (kiekis neaiškus), nešiojami zenitinių raketų kompleksai Strela-2 (apie 500 vnt.) ir 9K38 Igla (kiekis neaiškus), savaeigiai zenitinių raketų kompleksai 9K31 Strela-1 (130 vnt.). Artilerijos parke 76 mm kalnų pabūklai M48 (60 vnt.); 76 mm prieštankiniai pabūklai PAK-40 (60 vnt.); 100 mm prieštankiniai pabūklai (130 vnt.); 105 mm haubicos (M vnt.; M vnt.) 122 mm haubicos D-30 (303 vnt., rezerve); 130 mm pabūklai M-46 (180 vnt.); 152 mm haubicos (D vnt., M vnt.), 155 mm haubicos (M vnt.; M vnt.), savaeigės haubicos 2S1 Gvozdika (72 vnt.), minosvaidžiai (120 mm 560 vnt.; 82 mm 1700 vnt.), reaktyvinės artilerijos sistemos M-63 Plamen (18 vnt.), M-77 Oganj (60 vnt.), M-87 Orkan (4 vnt.). Būtini nauji naikintuvai Serbijos KOP sudaro štabas, tiesiogiai jam pavaldūs ryšių ir inžineriniai batalionai bei keturios brigados dvi aviacijos, oro gynybos bei oro erdvės stebėjimo ir kontrolės. KOP štabas yra Zemuno mieste. Batainicos aviacijos bazėje yra dislokuota 204-oji aviacijos brigada, kurios sudėtyje yra naikintuvų eskadrilė, transporto lėktuvų eskadrilė, mokomoji eskadrilė, mišri sraigtasparnių eskadrilė bei trys batalionai (apsaugos, oro gynybos ir techninis). 98-oji aviacijos brigada yra dislokuota dviejose aviacijos bazėse (Ladevcų ir Nišo). Šioje brigadoje yra trys eskadrilės (naikintuvų-bombonešių, kovinių sraigtasparnių ir mišri sraigtasparnių), du apsaugos batalionai ir oro gynybos bei techninis batalionai. KOP orlaivių parkas daugelį metų yra beveik neatnaujinamas. Šiuo metu serbų karo lakūnai turi 4 naikintuvus Mig-29, 12 naikintuvų Mig-21bis (šiais metais bus nurašyti), 33 mokomuosius, lengvuosius atakos bei taktinės žvalgybos lėktuvus Soko J-22 Orao ir 25 mokomuosius bei lengvuosius atakos lėktuvus Soko G-4 Super Galeb (buv. Jugoslavijos ir Rumunijos gamybos). Transporto lėktuvų parke Jak-40 (2 vnt.), An-26 (6 vnt.), An-2 (1 vnt.), Piper PA-34 (1 vnt.), Dornier Do 28 (1 vnt.). Sraigtasparniai kelių modifikacijų transportiniai bei prieštankiniai sraigtasparniai A 341/SA 342 Gazelle (gaminti Jugoslavijoje pagal prancūzišką licenciją; 60 vnt.), Mi-8T (5 vnt.) ir Mi-17 (2 vnt.). Taip pat KOP turi 15 serbiškų mokomųjų lėktuvų Lasta m. pabaigoje pranešta, kad planuojama skelbti tarptautinį konkursą dėl naujų naikintuvų pirkimo, nes visų turimų naikintuvų resursai galutinai išseks dar 2012 metais. Belgrade įsikūręs 250-osios oro gynybos brigados štabas. Brigadoje yra penki oro gynybos batalionai. Jie ginkluoti zenitinių raketų kompleksais S-125 Neva/ Pechora (iki 16 vnt.) ir 2K12 Kub (iki 80 vnt.). Be to, brigada turi 24 zenitinių raketų kompleksus S-75 Dvina, kurie jau nenaudojami. Taip pat Belgrade yra 126-osios oro erdvės stebėjimo ir kontrolės brigados štabas. Mokymo centrai Serbijos kariuomenė turi išplėtotą karinio mokymo sistemą. Daugelis mokymo vienetų yra pavaldūs Mokymo valdybai: tai Puskarininkių mokykla, Sausumos pajėgų mokymo centras, Logistikos mo- Serbijos kariuomenės 250-osios oro gynybos brigados pratybos poligone. kymo centras (ten rengiami intendantai, paramedikai, kinologai ir kt., iš viso 23 specialybių kariai), Apsaugos nuo masinio naikinimo ginklo mokymo centras, Aviacijos ir oro gynybos mokymo centras, Ryšių, informacinių sistemų bei elektronikos mokymo centras. Lietuvos kariuomenės mokomąjį pulką Serbijos kariuomenėje atstoja trys skirtingose vietose dislokuoti mokymo centrai, kurių struktūra identiška štabas, štabo kuopa, logistikos kuopa ir mokomasis batalionas. Šiuose mokymo centruose vyksta šešių savaičių trukmės baziniai kario kursai. Aukščiausio lygmens saugumo ir gynybos, karo technologijų ir kitų su gynyba susijusių sričių studijos (nuo bakalauro iki doktorantūros lygmens), skirtos ir karimas, ir civiliams, vyksta Gynybos universitete Belgrade. Universitetas pavaldus Gynybos ministerijai, jo rektorius yra mokslinį daktaro laipsnį bei pedagoginį profesoriaus laipsnį tyrintis Serbijos kariuomenės generolas. Be to, Belgrade yra ir Serbijos karo akademija. Įdomu, kad akademijoje, kaip ir Gynybos universitete, taip pat yra visos studijų pakopos nuo bakalauro iki doktorantūros. Karo akademijai pavaldi ir bendrojo lavinimo mokykla Karinė gimnazija, kurioje yra sustiprintas pilietinis, pradinis karinis bei fizinis rengimas. Šios gimnazijos absolventai itin dažnai renkasi studijas Karo akademijoje ir Gynybos universitete. Taip pat Belgrade yra Karo medicinos akademija, ruošianti specialistus ne tik karo medicinos padaliniams, bet ir civilinėms sveikatos priežiūros įstaigoms. Pabaiga kitame numeryje. Skaitykite apie Makedonijos, Slovėnijos ir Kroatijos kariuomenes.

38 38 Laikas Vrš. Alvydas Tamošiūnas, KOP Aviacijos bazės tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiasis specialistas Kai Lietuvoje net taikos metais krito bombos... (II dalis) Tęsinys. Pradžia Nr. 2 Ruošiantis Karo aviacijos Zoknių įgulos 80-mečio minėjimui, taip pat teko atsakyti į klausimą, kas vadovavo įgulai, kas buvo pirmieji vadai. O vadai buvo tikrai neeilinės asmenybės, itin talentingi lakūnai ir tikri savo profesijos asai. Pirmasis vadas buvo plk. ltn. Leonardas Peseckas metais L. Peseckas išgarsėjo visoje Europoje, kai beviltiškoje situacijoje kartu su žvalgu K. Šimkumi, išlipę iš kabinų ir balansuodami ant lėktuvo sparnų savo kūno svoriu, sugebėjo nuplaniruoti ant žemės degantį lėktuvą Sopwith. Parašiutų tais laikais lakūnai dar nenaudojo. Ši istorija nutiko Kaune. Kiekvieną prarastą metrą jaučiu taip, lyg jį išgyvenčiau dešimtį metų, rašoma L. Pesecko prisiminimuose. Skausmo žaizdose nejaučiu, nors tuo metu mano dešinioji ranka nudegusi iki kaulo, o ant plieninių trosų, kuriais kabinėjausi, balansuodamas lėktuvą, kabo šilti mano delnų mėsos gabalai. Lėktuvui trinktelėjus į žemę, K. Šimkus beveik nenukentėjo, o L. Peseckas pradėjo sveikti tik po trijų savaičių. Savo susižavėjimą lietuvių drąsa ir komplimentus lakūnams atsiuntė net tuometinis JAV prezidentas Kalvinas Kulidžas (Calvin Coolidge). Antrasis vadas buvo plk. ltn. Jonas Liorentas. Jis, kaip ir jo pirmtakas, buvo visapusiškai pasižymėjęs, siektinas pavyzdys jaunajai karo lakūnų kartai. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje jis pradėjo netgi ne Karinėse oro pajėgose, o pėstininku 2-ajame pėstininkų pulke. Maža to, už pasižymėjimą nepriklausomybės kovose su bolševikais buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Tik vėlesnės tarnybos metu persikvalifikavo ir tapo karo lakūnu metais kartu su grupe lakūnų, tarp kurių buvo ir tokios Lietuvos karo aviacijos legendos Nežinomos paskirties betoninės konstrukcijos Žvaigždžių vartai. Nuotraukoje straipsnio autorius. A. Tamošiūnas.

39 2012 m. Nr m. Nr kaip Antanas Gustaitis, Jonas Marcinkus ir kiti, dalyvavo ANBO-IV grandies skrydyje aplink Europą, aplankant 12 valstybių sostines m. birželio 25 d. liepos 19 d. trijų ANBO-IV eskadrilė labai sėkmingai ir nepaprastai tiksliai įveikė apie dešimt tūkstančių kilometrų ir aplankė dvylikos Europos valstybių sostines maršrutu Kaunas Stokholmas Kopenhaga Amsterdamas Briuselis Londonas Paryžius Roma Viena Praha-Budapeštas Bukareštas Kijevas Maskva Kaunas. Deja, po kelerių metų plk. ltn. Jonui Liorentui teko skausminga dalia perduoti aerodromą su lėktuvais ir įranga okupantams. Lietuvos aerodromo Šiauliuose istoriją pakeičia 1940 metais birželio 16 dieną Aviacijos bazėje nusileidę sovietų lėktuvai. Lietuviškų lėktuvų likimas nėra visiškai aiškus m. spalio 23 dieną devyni ANBO buvo išskraidinti į Ukmergę, tapo tautinės eskadrilės dalimi. Dalis lėktuvų Ansaldo A.120 kartu su Lituanica II spalio 26 dieną ištempti į Šilėnus Bokštelio Nr. 1 išmatavimai: Sprogimų pataikymų stebėjimo bokštelis Nr. 1. ir panaudoti sovietų bombonešių treniruotėms kaip taikiniai, likę lėktuvai sutempti į aerodromo krašte buvusį nuolaužų sąvartyną. Karo aviacijos lakūnai ir mechanikai buvo demobilizuoti. Sovietai puikiai suvokė simbolių reikšmę žmonių pasąmonėje, veikiausiai dėl to Felikso Vaikaus Lituanica buvo sunaikinta viena pirmųjų, na, o itališki fiatai apskritai buvo priešų ideologijos atspindys.

40 40 Sprogimų pataikymų stebėjimo bokštelis Nr. 2. Sprogimų pataikymų stebėjimo bokštelis Nr. 3. Beje, prie Šilėnų gyvenvietės pelkėse buvusį įrengtą aviacinį poligoną reikėtų aptarti kiek plačiau. Vienas iš Karo aviacijos Zoknių įgulos įkūrimo 80-mečio minėjimo renginių buvo 2011 m. gegužės 10 d. organizuota pažintinė paieškos ekspedicija į buvusį tarpukariu Šilėnų aviacijos poligoną, dabartinį Rėkyvos mišką Šiaulių rajone, kur, spėjama, 1940 m. spalio mėnesį buvo sunaikinta dalis Šiaulių kariniame aerodrome buvusių Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvų Ansaldo A.120 kartu su įžymiąja Felikso Vaitkaus Lituanica II ( Lockheed L 5C Vega ), kuri jo pilotuojama 1935 metais perskrido Atlanto vandenyną. Išvykoje dalyvavo Aviacijos bazės karininkai ir puskarininkiai, Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Standartinės sprogmenų neutralizavimo grupės kariai su atitinkama įranga, Šiaulių Aušros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė, Šiaulių universiteto Istorijos katedros lektorius dr. Simonas Strelcovas. Ekspedicija prasidėjo dalyviams atvykus prie vieno iš nedaugelio išlikusio ir nedaugeliui žinomo aviacijos poligono statinio gelžbetoninio bombų pataikymų stebėjimo bokštelio. Virš įėjimo aiškiai matėsi užrašas KAM 1935, ir galima daryti išvadą, koks yra bokštelio amžius, kelintais metais jis pastatytas, kad jis kažkada priklausė Krašto apsaugos ministerijai. Tokių bokštelių poligone buvo daugiau. Žinoma tiksli dar vieno išlikusiojo vieta. Vietiniai miškininkai minėjo, kad apylinkėse yra mažiausiai du ar daugiau panašių bokštelių, bet tikslių jų buvimo vietų nurodyti negalėjo. Ekspedicijos grupė, išsiskleidusi į paieškos grandį, patikrino kelis miško kvartalus. Teko nueiti mišku apie 10 kilometrų ir įveikti įvairias kliūtis. Visų nuostabai, miško tankmėje ekspedicijos dalyviai rado dar vieną stebėjimo bokštelį. Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Standartinės sprogmenų neutralizavimo grupės kariai su specialia įranga nustatė tikslias bokštelių koordinates, stebėjimo kryptį ir metalo detektoriais pasirinktinai patikrino kelis poligono žemės plotus. Buvo rastos kelios bombų skeveldros. Visi ekspedicijos dalyviai matė daug didelių sprogimų paliktų įvairaus dydžio kraterių, kai kurie iš jų buvo pilni vandens. Gaila, bet nieko konkretaus ir apčiuopiamo, kad ten prieš 71 metus būtų sunaikinti lėktuvai, šįkart surasti nepavyko. Nežiūrint į tai, visi ekspedicijos dalyviai buvo patenkinti išvyka bent jau dėl to, kad buvo rastas trečiasis bokštelis. Pateikiu bokštelių koordinates ir stebėjimo krypčių kampus: 1) X 4895 Y 9260, stebėjimo kryptis ~25 ; 2) X 5015 Y 9265, stebėjimo kryptis ~330 ; 3) X 4950 Y 9370, stebėjimo kryptis ~200. Bokšteliai išdėstyti beveik lygiakraščiu trikampiu. Galima manyti, kad plotas, esantis trikampio viduje, ir buvo taikinių išdėstymo vieta. Tai gali susiaurinti, pavyzdžiui, lėktuvų likučių paieškos ratą. Ši vietovė ir galėtų būti regiono Bermudų trikampiu ko gero, ten ir buvo lėktuvų naikinimo vieta. Kita vertus, matant padrikai, be jokios sistemos po visą mišką išsidėsčiusius sprogimų kraterius, gerokai už minėto trikampio ribų, pirmąją teoriją reikėtų vystyti plačiau. Pačių bokštelių numeriai parinkti pagal bokštelio atradimo eiliškumą. Visų bokštelių būklė patenkinama. Geriausiai yra išsilaikęs bokštelis Nr. 2, tikriausiai todėl, kad statinys sunkiai prieinamas. Ant visų bokštelių matosi įvairaus kalibro ginklų šūvių paliktų žymių, kai kur net galima identifikuoti automatinio ginklo šaudymo paliktas ištrupėjusias duobutes. Bokšteliai, matyt, apšaudyti nešiojamaisiais šaulių ar medžiotojų ginklais, nes kulkos didesnės žalos statiniams nepadariusios. Vis dėlto yra aiškių požymių, kad bokštelius bandyta griauti yra likusių sprogdinimo žymių. Nuo sprogdinimo labiausiai nukentėjęs bokštelis Nr. 3, kiek mažiau bokštelis Nr. 1. Sprogimai neįveikė bokš-

41 2012 m. Nr telių, iš jų paliktų žymių aišku, kokios tvirtos konstrukcijos yra statinys. Iš išorės ir vidaus bokšteliai yra vienodi arba labai panašūs, skiriasi tik jų durų angos pakilimas nuo žemės paviršiaus, pvz., Nr. 2. Šio fortifikacinio statinio durų angos apačia yra apie vieno metro aukštyje, norint patekti į vidų buvo pastatyti laiptai, kuriuos ekspedicijos dalyviai rado nuverstus. O kitų dviejų bokštelių durų angos apačia yra beveik prie pat žemės paviršiaus. Kodėl egzistuoja šis skirtumas, taip pat nežinoma. Statinių viršus nėra visiškai plokščias, matosi nežymus apvalinimas, be to, per ilgą laiką paviršius apaugęs samanomis, padengtas lapais ir spygliais. Virš įėjimo angos yra nedidėlė išsikišusi atbraila, spėjama, kad ji saugojo nuo tiesioginio bombos pataikymo pro duris į vidų. Yra išlikę durų vyriai ir spynos užrakto kilpa. Pastato viduje yra neaiškios paskirties metalinė gembė. Galima tik spėti, kad ant jo galbūt kabindavo optikos ar ryšio priemones. Taip pat gana įdomi bokštelio ambrazūra horizontalus, labai žemas, bet platus plyšys, leidęs stebėti įvairiais atstumais nutolusius ir skirtingose pusėse esančius taikinius. Plyšys taip žemai, kad galima daryti tokią išvadą: pataikymai į taikinius buvo stebimi plika akimi, nes optiniai prietaisai yra tiesiog per aukšti ir negalėjo tilpti į tarpą. Išmatavau bokštelį Nr. 1 ir pateikiu preliminarius statinio duomenis (žr. pridedamą schemą). Skylės sienoje parodė, kad bokštelio formai ir tvirtumui išlaikyti panaudoti net du sluoksniai armatūros tinklo. Paskutinius maždaug 50 metų apie bokštelių buvimo vietas žinojo tik miškininkai, medžiotojai ir medkirčiai, kuriems šie objektai nekėlė jokių asociacijų. Jie nebuvo nei istorikų, nei karo aviatorių deramai tyrinėti. Manoma, kad ekspedicijos metu surinkta informacija galės būti naudinga ne tik karo aviacijos ar Šiaulių krašto, bet ir šalies istorijos tyrinėtojams. Pasak ekspedicijos organizatorių, tai buvo bandymas sudominti visuomenę šalia Šiaulių miesto vos už kelių kilometrų, esančio poligono, istorija, glaudžiai susijusia su visame pasaulyje žinomu Felikso Vaikaus skrydžiu per Atlantą ir aviacijos raida Šiaurės Lietuvoje. Organizatoriai prižadėjo, kad tokių ekspedicijų ateityje bus daugiau. Tai pat reikia paminėti, kad tiek II pasaulinio karo metais, tiek ankstyvuoju pokario laikotarpiu šis poligonas pagal tiesioginę paskirtį buvo naudojamas ir sovietų pajėgų. Žmonės prisimena, kaip miške stovėdavo ženklai lietuvių ir rusų kalbomis, draudžiantys įeiti į poligono teritoriją ir perspėjantys apie tykantį pavojų gyvybei. Gaila, kad ir kokie tvirti šie bokšteliai, tačiau juos negailestingai naikina laikas ir... žmonės. Galbūt šis straipsnis paskatins atitinkamas institucijas atkreipti dėmesį į šiuos objektus, gal kas nors ištirs jų istoriją, restauruos ar net suteiks jiems saugumą garantuojantį statusą. Beje, trys sprogimų pataikymų stebėjimo bokšteliai nėra vieninteliai išlikę statiniai buvusiame aviacijos poligone. Yra gelžbetoninių konstrukcijų kompleksas, kuris dėl išvaizdos iš karto buvo praformacijos apie šį periodą kol kas neteko rasti. Yra keletas šaltinių, teikiančių prieštaringą informaciją. Tiksliai yra žinoma, kad šeštajame dešimtmetyje vyko milžiniškas infrastruktūros pertvarkymas ir tobulinimas. Aerodromas, užimantis apie 750 hektarų, tapo vienu iš šešių aerodromų Sovietų Sąjungoje, kuriame buvo dislokuoti keli strateginės aviacijos vienetai nuo moderniausių tolimosios aviacijos bombonešių ir juos lydinčios apsaugos naikintuvų iki sovietinių avaksų ankstyvojo perspėjimo ir kontrolės sistemų (angl. Airborne Warning and Control System, AWACS), skirtų žvalgybai ir radioelektroninei kovai. Rašytiniai šaltiniai teigia, kad aerodrome dirbo apie žmonių, nors Žemėlapyje matomas Rėkyvos miškas, kuriame ir buvo Šilėnų aviacinis poligonas mintas Žvaigždžių vartais. Tačiau ir jo paskirties nustatyti kol kas nepavyko. Preliminarus statybos laikotarpis metai prieš II pasaulinį karą arba karo metai. Vietiniai gyventojai prisimena savo tėvų ir senelių pasakojimus, kad šie statiniai buvo naudojami aviaciniam taikiniui pritvirtinti. Juo tapdavo natūralus lėktuvas, kuris, beje, kažkaip sukdavosi. Tuo labai sunku patikėti, nes nėra nė vienos šaudymo pataikymo žymės. Poligonas dar nesulaukė tinkamo istorikų, archeologų dėmesio. Kokių staigmenų dar bus, kokios paslaptys poligone dar slypi? Apie tai kol kas galime tik spėlioti... Nuo 1940 iki 1944 metų aerodromas buvo naudojamas sovietų, vėliau šeimininkavo juos išstūmę vokiečiai, kol sovietai sugrįžo ir išbuvo čia beveik 48 metus Karinis aerodromas tapo vienas uždariusių objektų vakarinėje sovietų teritorijoje. Patikimos inbuvę kariai ar darbuotojai tvirtina, kad čia dirbo maždaug apie personalo. Bet kokiu atveju tai buvo balta dėmė ne tik visuose žemėlapiuose, bet ir istorijoje. Tikiu, kad ateityje apie šį periodą taip pat pavyks rasti labiau patikimų duomenų. Šiemet Lietuvos kariuomenės Karinės oro pajėgos ir Karinių oro pajėgų Aviacijos bazė mini atkurtos Lietuvos karo aviacijos naujos istorinės raidos 20-ąsias metines. Lietuvos padangėje vėl skraido plieniniai sakalai, pasipuošę Vyčio kryžiais. Jaunuoliai studijuoja karo lakūno profesiją, skraido ir tęsia lietuviškąsias karo aviacijos tradicijas. Autoriaus nuotr.

42 42 Sielovada Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė!!! Tai Velykinis sveikinimas, kuris liudija Velykų slėpinį, skleisdamas mūsų išganymo viltį ir džiaugsmą. Tai Kristaus pergalės ir mūsų pergalės šauksmas. Linkiu, kad visi giliai patirtumėm šį Velykinį slėpinį. Tikėjimas, kad Kristus iš tiesų nugalėjo mirtį, tesustiprina mūsų viltį ir troškulį amžinybės pažadais. Tesustiprina mus gyvenimui meilėje ir vienybėje su Dievu ir vienų su kitais. Tokiu būdu ir mes galime dalyvauti Prisikėlusio Kristaus džiaugsme. Šia švente ne tik paminime Viešpaties pergalę. Velykos mums suteikia galios ją priimti, ja gyventi. Esame pašaukti šioje šventėje atrasti tikrąjį mūsų kelią, kuriuo sekame paskui laimėjusią šviesą į džiaugsmą mūsų gyvenimuose. JAV kariuomenė prieš kurį laiką labai plačiai naudojamu reklamos kampanijos šūkiu kvietė jaunuolius stoti į kariuomenę, nes joje jie taptų viskuo, kuo gali būti (Be all that you can be). Tarnystė kariuomenėje iš tikrųjų paskatina visus pasitempti fiziškai, intelektualiai, morališkai, psichologiškai, kad karys galėtų įvykdyti jam ar jai patikėtą misiją. Misiją, kuri reikalauja ir asmeninių įgūdžių, ir pasitikėjimo savo vadais. Per Velykas švenčiame savo Didžiojo Vado pergalę. Jis ne tik laimi lemtingą mūsų neišvengiamo likimo mūšį, bet ir pasilieka su mumis, žadėdamas saugiai nuvesti į amžinosios pergalės šalį. Idant mes galėtumėm ja džiaugtis, galėtumėm būti tuo, kuo galime būti, tapti tuo, kam esame sukurti, reikia drąsos ir ištvermės vykdyti mums duotus įsakymus. Pirmasis mūsų visaverčio dalyvavimo Jo pergalėje žingsnis tai asmeninis ryšys su Juo. Turime Jį prisiminti ne tik per šventes, bet ir nuolat ieškoti gyvo kontakto, kurio dėka išgirsime Kristų mums kalbantį ir vedantį gyvenimo keliu. Didžiąją Savaitę susitinkame su Juo Kryžiaus kančioje. Susitinkame su Jo mirties ir prisikėlimo dėka suteikiamu nuodėmių atleidimu Susitaikinimo sakramente. Susitinkame su Juo Paskutinės Vakarienės įsteigtoje Šv. Eucharistijoje. Susitinkame su Juo, esančiu tarp mūsų Dievo Žodyje. Susitinkame su Prisikėlusiu Kristumi Velyknakčio ir Velykų dienos liturgijoje. Šį džiaugsmą tikrai patirsime savo gyvenimuose, jeigu mūsų Velykų šventimas Brangūs broliai ir seserys Kristuje, Tėvynės tarnystėje, nebus paviršutiniškas, nes paviršutiniškas dalyvavimas iškilmėse greitai išblėsta. Idant patirtume Kristaus pergalę, neužtenka ją prisiminti, pamaldose dalyvauti tiktai per šventes. Taip, tarsi būti šeimos nariu užtektų tik per jubiliejus drauge susėsti prie stalo ar kariui būti kariu užtektų dalyvauti tik šventiniuose paraduose bei rikiuotėse. Jei norime patirti pergalės džiaugsmą, būtinos tęstinės mūsų pastangos, drąsa, kantrybė ir ištvermė. Kristus nori, kad mes turėtumėm jo džiaugsmą ir kad šis džiaugsmas mumyse išliktų (plg. Jn 15, 11). Mes esame pašaukti ne tik trumpai pasveikinti pergalę, bet ir amžinai gyventi joje. Idant neišblėstų mūsų pergalės džiaugsmas, atverkime Jam savo gyvenimus, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės (Ef 3, 17 19). Tuo tikslu Bažnyčia mus kviečia nuolat išgyventi šį slėpinį. Kasdien palaikyti ryšį su Juo asmeninėje maldoje ir Šventojo Rašto skaityme. Velykų Tridienį minėti kas savaitę. Kiekvieną penktadienį malda bei savo kūnu susilaikydami nuo mėsos ir kitokiais pasiaukojimais prisiminti Kristaus kančią ir mirtį. Kiekvieną sekmadienį švęsti mažąsias Velykas. Atsitraukimas nuo kasdienių rūpesčių, paskyrimas laiko Dievui ir savo artimiesiems padės nepasiduoti pastoviems pasaulio mėginimams nukreipti mūsų mintis ir širdis nuo mums suteiktos Kristaus pergalės. Linkiu kiekvienam giliai ją patirti ir išsaugoti savo širdyje. Tada išbandymai, kuriais priešas bando suklaidinti mūsų žingsnius, bus įveikti ir niekas mūsų neatskirs nuo Kristaus meilės. Kristus Prisikėlė! Karas laimėtas! Kelias jau pramintas, o mums belieka sekti Didžiojo Vado nurodymus ir kartu su Juo sugrįšime į Tėvo namus amžinai gyventi Jo Palaimoje. Lai šviesi žinia apie Kristaus pergalę pasiekia Jus ir Jūsų šeimas, ypač tuos, kurie tarnauja tarptautinėse operacijose ir jų sugrįžtant laukiančius šeimos narius. Lai lydi ši žinia Jus visus metus, pripildydama Jūsų širdis Prisikėlusiojo džiaugsmu. Vysk. Gintaras Grušas Lietuvos kariuomenės ordinaras

43 2012 m. Nr Šv. Velykų pamokos Kaip atverti savo širdį? Velykos šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo. Ką ji reiškia mums, pavargusiems nuo pašėlusio gyvenimo ritmo ir pastangų išgyventi? Velykos ne tik simbolinė šventė, bet ir proga iš naujo išgyventi tą malonės šaltinį, kuris mus nukreipė į teisingą santykį su Dievu, išlaisvinimą iš nuodėmės, taip pat tai galimybė sustoti, apmąstyti savo gyvenimą ir pasirinkti teisingą kelią. Dažnai šventės mums tampa lėkimu, patiriame susierzinimą, nuovargį, kuris lydi ir visą gyvenimą, susikūrėme viziją, esą turime pasiekti kažkokių aukštumų, nuolat lyginame save su kitais, esame paveikti blogų sprendimų, kurie nustato mums iliuzinius gyvenimo prioritetus. Taip, mus veikia vartotojiška visuomenė, žmonių ir pačios visuomenės priklausomybės ir mūsų nuodėmingumas. Kaip pabėgti iš tos visuomenės tvarkos, kuri mus veda ne tuo keliu, tai sunki užduotis ir ją reikia nuolat spręsti. Todėl sugebėjimas atverti savo širdis Velykų metu, pripažinimas, kad įsikūnijęs Dievas už mus kentėjo, mirė ir prisikėlė tam, kad sugrąžintų mus į teisingą kelią, padeda suformuoti teisingus santykius su savimi ir su tais, kurie mus supa. Taigi Velykos džiugina ne tik atgimusia gamta, pavasariu, bet ši šventė yra kvietimas atsinaujinti, teisingai pažvelgti į save ir savo gyvenimą. Siekis susitaikyti su Dievu Kas mums svarbiausia kartą per metus pabūti bažnyčioje, pasistumdyti su kitais tikinčiaisiais, ar yra kita Velykų šventės prasmė? Mums svarbu ne paukščiuką padėti ta taisyklė galioja ir visam gyvenimui. Tai siekis susitaikyti su Dievu ir patirti Jo mums pažadėtą naują gyvenimą. Pats manymas dalyvausiu, atšvęsiu, padėsiu paukščiuką yra klaidingas. Dažnai jaučiamės kaip ligonis, kuriam gydytojas išrašė vaistų, tačiau dėl valios stokos ar laiko neturėjimo jis jų nevartoja ar tai Apie Šv. Velykų prasmę kalbamės su Lietuvos kariuomenės ordinaru Gintaru Grušu. daro pripuolamai ir vėliau kaltina, kad jie negydo, yra prasti. Mes taip pat elgiamės su tais vaistais, kuriuos mums duoda Dievas, kad galėtume išgyti nuo žaizdų. Velykos mums duoda galimybę susitaikyti su Dievu, patirti Jo teikiamą palaimą, kad vėl pajustume vienybę, bendrystę su Juo. Tačiau iš tiesų pilnatvė yra tuomet, kai Dievo duotomis malonėmis, dovanomis, vaistais naudojiesi daug dažniau. Jei žmogus ateina į bažnyčią, svarbu, kad tai nebūtų paviršutiniška. Net pats ruošimasis šventei, Velykų stalo puošimas turėtų būti proga pagilinti tarpusavio santykius, kad jie augtų, bręstų. Tarkim, mamos rūpesčiai ruošiant stalą, artimųjų pagalba, margučių marginimas turi įprasminti atsidavimą kitiems, toks atsidavimas tai dovana mums ir mūsų artimiesiems. Šitaip mes galime išmokti švęsti. Malonės atsisakymas Tušti bažnyčios suolai per mišias ar neliūdina Jūsų toks vaizdas? Gal esame prasti krikščionys, kad įsisukę į kasdienius rūpesčius nerandame laiko Dievo žodžiui? Po pusantrų metų šioje bendruomenėje galiu pasidžiaugti, kad parapija auga, daug jaunimo ruošiasi sakramentams. Aišku, ne tiek daug dalyvauja sekmadienio mišiose kaip norėtųsi. Galbūt tai laikmečio pasekmė, liga. Juk pati visuomenė veikia prieš mus ir netgi technologijos stumia į savotišką paviršutiniškumą net ir šeimose. Tačiau galima pastebėti taisyklę, kad jei nėra ryšio su Dievu ar neužtenka laiko Dievui, tai panašiai elgiamės ir su žmogumi, savo artimu. Kai visų pirma pažeidžiamas santykis su Dievu, tada dažnai tai atsispindi ir santykyje su žmogumi su savo draugais ir net su savo šeimos nariais. Žmonės jaučia, kad jų dvasiai trūksta peno, todėl ieško įvairiausių išeičių iš vienatvės, bando tuštumą užpildyti palaidu gyvenimo būdu, priklausomybėmis, šitaip siekdami atsikratyti tuštumos. Deja, mūsų visuomenėje žmonės nemoka pabūti vienatvėje su savimi, su Dievu, mes bėgame nuo tų vaistų, nuo kurių galime išgyti. Dauguma po ilgų klystkelių atranda tai, ką prieš daugelį amžių atpažino Šv. Augustinas, Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol neras atilsio Tavyje. Planuose pastoracinės tarybos Jau spėjote apšilti kojas kariuomenėje, todėl būtų įdomu išgirsti apie pokyčius Jūsų vadovaujamoje struktūroje kokia patirtis, nusivylimai, džiaugsmai? Pirmuosius metus kartu su kapelionais važinėjau po visus dalinius tai buvo

44 44 Karo kapelionams teko taip pat susitaikyti su permainomis, pradėti veiklą naujose bendruomenėse kokių sulaukėte reakcijų? Buvo kapelionų rotacija daugelis pakeitė tarnybos vietas. Tiesą sakant, ar buvo nepatenkintų nežinau, nes ir kunigai, ir karininkai supranta, kad rotacija yra natūrali tarnybos dalis, jie siunčiami ten, kur jie reikalingiausi. Išlaisvinimo dovana Monsinjoro Gintaro Grušo ir vyriausiojo kapeliono Rimo Venckaus planuose pastoracinės tarybos puiki proga atšvęsti Ordinariato dešimtmetį, kartu ir prisistatyti, susipažinti. Džiaugiuosi, kad jau du kartus turėjau galimybę aplankyti karius Afganistane, pajutau šios misijos pulsą. Nepraleidau progų susitikti su kitų kraštų kariuomenės ordinarais Lurde ir suvažiavimuose Vienoje ir Romoje. Šiandien galiu sakyti, kad jau pakankamai gerai jaučiu ir suprantu šios tarnystės iššūkius bei poreikius. Žinoma, norisi daug ką padaryti greičiau, tačiau stabdo riboti ištekliai, ne viskas vyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Bet matau, kaip viskas juda pirmyn. Šiais metais kartu su vyriausiuoju kapelionu Rimu Venckumi lankau visus kapelionus asmeniškai, tai proga pažiūrėti, kaip kiekvienas dirba, tai galimybė kartu susėsti, aptarti darbus, problemas, pasitarti, kaip galėtume geriau atlikti savo misiją. Norime sudaryti pastoracines tarybas. Šitaip karius įtrauktume į bendrą darbą, norėtume daugiau talkininkų, kurių pavyzdys ir asmeninis liudijimas dažnai uždega kitus atrasti kelią į gilesnį dvasinį gyvenimą. Jaučiame kapelionų trūkumą pagal etatus trūksta dviejų, todėl kalbuosi su kitais vyskupais, ieškau, bet Lietuvoje tai nėra taip lengva padaryti. Susitikinėjame su vyriausiaisiais puskarininkiais, ieškome būdų padėti kariams, ruošiame programas, kad galėtume supažindinti tarnaujančius su tikėjimo tiesomis, bendraujame su karių šeimomis. Manau, daug kas juda į gerąją pusę, turime rezultatų, kurie rodo, kad kariai, patyrę gilesnį tikėjimo suvokimą, noriai juo dalijasi su kitais, pastebimai keičiasi tarpusavio santykiai ne tik tarnybos vietose bet ir šeimose. Kuo ypatinga vyskupo veikla kariuomenėje ar kariai, kaip parapijiečiai, skiriasi nuo įprastų bendruomenių? Kaip ganytojas iš tiesų galiu pasakyti, kad savo darbe (gal tarnystėje) susiduriu su iššūkiu: tie patys žmonės priklauso dviem jurisdikcijoms. Jie turi galimybę religinius patarnavimus gauti kariuomenėje, taip pat gali tai padaryti savo gyvenamosios vietos parapijoje. Taigi gal ir norėtųsi turėti parapijoje kuo pilnesnę bažnyčią, tačiau jie gyvena kitose vietose ir ten lankosi. Kariuomenės žmonės turi aukštesnių vertybių patirtį, jie myli savo tėvynę, yra principingi, patriotiškai nusiteikę, o tokie jausmai padeda labiau mylėti ir Dievą. Tačiau tų pačių problemų kaip ir visuomenėje pakanka. Visi žmonės esame nuodėmingi... Ir vis dėlto Velykos, Prisikėlimas ir pavasaris žadina viltį, kad viskas bus gerai. Ta gaida norėčiau pabaigti. Jūsų palinkėjimai... Lijana Cibulskienė Linkiu žmonėms švęsti, kad išgyventų tą išlaisvinimo dovaną, dėl kurios mirė ir prisikėlė mūsų Viešpats.

45 Kaip kare 45 ATSARGIAI! Minos arba inžinerinės kliūtys Kovo d. Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono I inžinerijos kuopos kariai Gaižiūnų poligone dalyvavo vertinamosiose lauko taktinėse pratybose. Pratybų baigiamosios fazės stebėti atvyko Sausumos pajėgų vadas gen. mjr. Jonas Vytautas Žukas, Sausumos pajėgų vienetų vadai, štabų karininkai ir kariai. Juozas Pocius Atvirai kalbant, tokias pratybas, kur naudojami sprogmenys ir prieštankinės minos, aprašyti nėra lengva. Kariai (pagal instrukcijas!) imasi visų apsaugos priemonių. Pratybų svečiai nugabenami maždaug kilometrą nuo įvykio vietos, ant galvos jie privalo užsimaukšlinti šalmą, ant ausų klausos saugos priemones... Žinoma, pratybų vadovas žurnalistus fotografus dar perspėja, kad būtina saugoti fotoobjektyvus, sprogimų garso banga ypač gadina skaitmeninius fotoaparatus... Viskas kaip kare. Bet gera žinoti, kad tu dar ne karo dalyvis, o tik eilinių pratybų eilinis stebėtojas. Apsunkinti kliūties įveikimą Inžinerijos kuopos vadas ir pratybų vadovas kpt. Irmantas Genevičius svečius supažindino su pratybų eiga. Pagal pratybų scenarijų priešo pajėgos motorizuotoji pėstininkų brigada vykdo puolimą Šiaurės Vakarų kryptimi. Mūsų pajėgos motorizuotoji pėstininkų brigada yra remiama Inžinerijos bataliono 1-osios inžinerijos kuopos karių. Uždavinys inžinerijos kuopai įrengti inžinerines užtvaras ir perėjas pėstininkams per priešų minų lauką... Pasak kpt. Irmanto Genevičiaus, inžinerinės kliūtys reikalingos stabdyti, vienaip ar kitaip trikdyti priešo technikos judėjimą. Tos kliūtys įrenginėjamos kombinuotai papildomai jas užminuojant, dubliuojant kitokio tipo kliūtimis, pridengiant dūmų uždanga ar ginklų ugnimi. Tai priešui apsunkina judėjimą, prailgina kliūties įveikimo laiką, kad būtų galima surengti pasalą priešui, sekinant jį arba norint laimėti papildomai laiko persigrupuoti ir manevruoti. Žinoma, tokiems kliūčių ruožams įrengti reikalinga ne tik karių ištvermė, pareigingumas, bet ir tinkamas profesionalaus pasirengimo lygis. Pratybose naudojami tikri sprogmenys trotilas, plastitas, prieštankinės minos TM 62M, ir nors atliekamos standartinės procedūros, kariai turi ypač griežtai laikytis saugaus elgesio taisyklių. Sprogdinant kraterius panaudotos prieštankinės minos TM 62 ir po vieną elektros detonatorių prie kiekvienos minos, sprogdinimui taip pat naudojama detonuojanti virvutė sujungti užtaisus į vieną tinklą. Rezultatas 12 m ilgio, 6 m pločio ir 4 m gylio, karinei technikai neįveikiamas kelio krateris. Per pratybas medžių užvartai iš viso panaudoti 6 iš anksto paruošti medžiai. Pratybų vadovui per radijo stotį sukomandavus Ugnis!, nugriaudėjo sprogimas ir pasigirdo... lūžtančių medžių traškėjimas. Atvykę į sprogimo vietą, visi pamatė, kad sprogimas pavyko idealiai: nepriklausomai nuo vėjo stiprumo ir krypties, medžiai nuvirto būtent ta kryptimi, kaip ir planuota, t. y. šakos nukreiptos priešo judėjimo kryptimi. Vėliau svečiai stebėjo, kaip inžinieriai įrengia perėją minų lauke. Iš pradžių kariai su šarvuočiais saugojo pozicijas, mūšio lauke aidėjo šūviai... Staiga nugriaudėjo sprogimas ir danguje pasimatė 2 į tolį skrendančios raketos. Joms tolumoje nusileidus, driokstelėjo dar vienas sprogimas, po kurio net žemė po kojomis sudrebėjo ir pakilo juodas dūmų kamuolys. Priėjus arčiau visi pamatė 50 cm pločio perėją per minų lauką. Kuopos vertinamosios lauko taktinės pratybos, siekiant sukurti kuo artimesnę tikram mūšiui aplinką, Juozo Vitkaus inžinerijos batalione organizuojamos kiekvieną ketvirtį. Šiemet bataliono kariai dėkingi Gaižiūnų poligonui už suteiktas erdves pratyboms. Siekiant išvengti žalos gamtai, sprogdinimo vietos iš anksto buvo suderintos su Gaižiūnų poligono miškininku. Pratybų organizavimo ritualai kariams įprasti: pirmoji diena pratybų vietos paruošimas; antroji diena treniruotės; trečioji diena pratybų finalo fazės demonstravimas; ketvirtąją dieną būriai susikeis vietomis. Aš manau, kad šiose pratybose užduotys įvykdytos gerai. Kariai viską atliko tiksliai pagal normatyvus. Visi reikalavimai įvykdyti užtikrintai, sakė kapitonas Irmantas Genevičius pratybas stebėjusiems svečiams. Autoriaus nuotr.

46 46 Sveikata ROLĖ 2 LM MPV. Kpt. Marius Zapalis, Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos S5 skyriaus viršininkas Kas tai? ROLĖ 2 LM MPV kas tai? Toks klausimas kyla kiekvienam, išvydusiam šį užrašą. Daugeliui šis trumpinys asocijuojasi su teatru ar kinu, nes anglų kalbos žodis role reiškia vaidmuo. Tačiau tai nieko bendro su vaidyba neturi. Rolė 2 LM MPV tai Lengvasis mobilusis medicininės paramos vienetas, atliekantis antrosios sveikatos priežiūros paslaugų grupės paslaugas. Kitaip tariant, sunkiai sužeistų ligonių sveikatos būklės stabilizavimas ir paruošimas pervežti į aukštesnio lygio gydymo įstaigas. Daugiau ir išsamiau apie šį vienetą pasakoja Rolė 2 Lengvojo mobiliojo medicininės paramos vieneto Medicininio rūšiavimo ir priėmimo grandies vadė kpt. Eglė Balkuvienė. Kas yra ROLĖ 2 Lengvasis mobilusis medicininės paramos vienetas? Kokios jo funkcijos? ROLĖ 2 (ROLĖ 2 LM MPV) ypač mobilus, greitai išskleidžiamas ir suskleidžiamas medicininės paramos vienetas, skirtas teikti neatidėliotiną, skubią medicinos pagalbą traumas ir sužeidimus patyrusiems kariams (ligoniams) ir užtikrinti nukentėjusiojo būklės stabilizavimą, kad galima būtų jį perkelti į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą tolesniam gydymui. ROLĖ 2 LM MPV tikslas atsižvel-

47 2012 m. Nr giant į laiko veiksnį ( auksinės valandos taisyklė) ir vadovaujantis pakenkimo kontrolės chirurgijos (angl. Damage Control Surgery) bei kitų pažangių gyvybės palaikymo metodikų principais, atkurti ir išlaikyti (stabilizuoti) traumas patyrusių karių organizmo sistemų gyvybines funkcijas (išsaugoti gyvybę, regėjimą, galūnes), sustabdyti tolesnį būklės blogėjimą ar galimų komplikacijų pasireiškimą. Kaip galėtumėte apibūdinti sąvoką Pakenkimų kontrolės chirurginis gydymas? kiant užtikrinti didesnę galimybę sužeistam ar sergančiam kariui išgyventi ir pasveikti, yra laiko tarpas, per kurį turi būti atliktos tam tikros apimties medicinos procedūros ar gydymas, skaičiuojant nuo sužeidimo momento, jeigu tai leidžia turimi ištekliai ir karinės operacijos sąlygos. Koks tas laiko tarpas, per kurį reikėtų atlikti tam tikras medicinines procedūras? sužeidimų metu, taupiau naudoti labai ribotus medicininius išteklius; pirminis chirurginis gydymas (ROLĖ 2 MPV) ir specializuota chirurginė pagalba (ROLĖ 3 MPV) teikiama atitinkamai per 4 6 valandas po sužeidimo. Pasitelkus šį vienetą, galima gerokai sumažinti galimus gyvosios jėgos nuostolius (iki 50 proc.), padidinti karių išgyvenimo galimybes ir pasveikimą po patirtų kovinių ar nekovinių traumų ir ūmių chirurginių ligų. Norint atlikti šias užduotis, reikia ypač gerai parengto personalo, gebančio gerai dirbti nepaprastomis sąlygomis. Dabar karo medicinos personalui individualiai mokyti ir taktinei veiklai organizuoti yra naudojamas mokomasis ROLĖ 2 LM MPV modulis, surinktas iš švedų suteiktos labdaros. Pirmą kartą visas ROLĖ 2 LM MPV mokomasis modulis (Valdymo grandis, Medicininio rūšiavimo ir priėmimo grandis, Chirurgijos grandis ir Intensyvios terapijos grandis) buvo iš- Taikomas vadinamasis principas: pirmoji pagalba vietoje, iki 10 min. po sužeidimo ( platininės minutės ); nedelsiama medicinos pagalba ūmių būklių atvejais per pirmą valandą po sužeidimo ( auksinė valanda ); pakenkimo kontrolės chirurginis gydymas (teikiamas ROLĖ 2 LM MPV) kuo anksčiau (iki dvejų valandų). Esant ypač nepalankioms (pvz., karinėms taktinėms ar gamtinėms geografinėms) aplinkybėms, kada nukentėjusiojo negalima nedelsiant evakuoti į operacijų rajone esančią aukščiausio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, nepavėluotas pakenkimų kontrolės chirurginis gydymas sudaro sąlygas kiek atidėti (tik esant objektyviems apribojimams) aukštesnio lygio chirurginį gydymą, išsaugant paciento gyvybę ir pristabdant organų funkcijų praradimą, taip pat padėti didesniam skaičiui nukentėjusiųjų masinių Pakenkimų kontrolės chirurginis gydymas nedelsiamos chirurginės procedūros, atliekamos chirurginės komandos, siekiant sustabdyti kraujavimą, infekcijos plitimą, atkurti pažeistų gyvybinių organizmo sistemų fiziologiją, taip pat užtikrinti laikiną žaizdos sutvarkymą. Po šių procedūrų nukentėjusysis turi būti skubiai perkeltas aukštesnio lygmens chirurginiam gydymui. Chirurginė intervencija, skirta sustabdyti stiprų kraujavimą, paprastai būna reikalinga procentų mūšyje sužeistų karių. Esant intensyviems kariniams veiksmams, ypač mūšio mieste sąlygomis, didėja chirurginės intervencijos poreikis ir ji tampa esmine sąlyga mažinant sunkiai sužeistų karių mirtingumą. Medicininės paramos vienetai privalo užtikrinti atitinkamo lygio medicininę paramą, neatsilikdami nuo manevruojančių pajėgų. Siekdamas tinkamai vykdyti užduotis, ROLĖ 2 LM MPV vadovaujasi pacientų atrankos gydymui ir tinkamumo pervežti principais. Labai svarbus faktorius, sieskleistas per tarptautines pratybas Amber Hope Pratybose dalyvauta kartu su JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos kariais, dalintasi patirtimi ir informacija apie medicinos pagalbos teikimą ROLĖ 2 lengvajame mobiliajame medicininės paramos punkte. Atsižvelgiant į Lietuvos kariuomenės įsipareigojimus NATO ir tokio vieneto poreikį, artimiausiu metu planuojama įsigyti ROLĖ 2 LM MPV. Laimio Bratiko nuotr.

48 48 Būk pirmas Aistros Europos čempionate ir Lietuvos krepšinio aikštelėse Lijana Cibulskienė Nors pavasaris ir muistosi ateidamas, vis dėlto Lietuvos kariai jau seniai pabudo iš žiemos miego ir pažėrė įspūdingų pergalių. Alfredo Pliadžio nuotr. Ežerskis. 34 metų imtynininkas finalinėje svorio kategorijos iki 96 kg dvikovoje nusileido tik armėnui Arturui Aleksanjanui, iškovojusiam auksą. Kelias į finalą eil. M. Ežerskiui buvo nelengvas teko įveikti tris varžovus: pirmojoje dvikovoje nugalėjo lenką Damianą Fedorowiczių, antrojoje čeką Davidą Valą, o pusfinalyje prieš jį neatsilaikė Šalva Gadabadze iš Azerbaidžano. Puikiai pasirodė ir kiti kariuomenės imtynininkai KASP Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės karys eil. Aleksandras Kazakevičius iškovojo bronzos medalį. Jo kolega iš tos pačios rinktinės eil. Laimutis Adomaitis pelnė penktąją vietą, o eil. Mindaugas Mizgaitis (KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė) aštuntąją. Lietuvos atletai bendroje komandų įskaitoje laimėjo 6-ąją vietą. Imtynininkų komandą pirmenybėms rengė treneriai Grigorijaus Kazovskis ir Ruslanas Vartanovas. Logistų ir jūrininkų staigmenos O tuo pat metu Vilniuje, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, ir Klaipėdoje virė aistros dėl krepšinio Lietuvos kariuomenės čempionate. Paprastai gausiausiai dalyvių ir sirgalių pritraukiančiuose renginiuose įtampa pasiekė apogėjų. Antrojo Vilniaus pogrupio atrankos ture dėl dviejų kelialapių į kitą etapą kovojo penkios komandos: Logistikos valdybos, Gedimino štabo bataliono, Lietuvos karo akademijos, Jungtinio štabo ir Krašto apsaugos ministerijos. Didžiule staigmena visiems tapo Logistikos valdybos komanda, atkaklioje dvikovoje nugalėjusi Gedimino štabo batalioną rezultatu 87:84. Tačiau ir toliau logistai nesiliovė stebinę po pratęsimo, rezultatu 77:74 įveikė pajėgią kariūnų komandą. Paskui rezultatu 74:50 nugalėta ir trečioji Jungtinio štabo komanda, o paskutinėje kovoje rezultatu 79:63 Krašto apsaugos ministerijos komanda. Tad logistai iško- Vyr. ltn. Tomo Mameniškio nuotr. Čempionate sidabro medalį pelnęs Lietuvos kariuomenės Sporto klubo fizinio rengimo instruktorius eil. Mindaugas Ežerskis. KASP Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės karys eil. Aleksandras Kazakevičius, iškovojęs bronzos medalį. Imtynininkų startai Įspūdingiausias, be jokios abejonės, mūsų galiūnų startas: Serbijos sostinėje Belgrade vykusiame Europos graikų -romėnų imtynių čempionate sidabrą iškovojo Lietuvos kariuomenės Sporto klubo fizinio rengimo instruktorius eil. Mindaugas Logistikos valdybos komanda. Iš susitikimų su Jungtinio štabo bei Krašto apsaugos ministerijos komandomis.

49 2012 m. Nr vojo pirmąją vietą savo pogrupyje. Kovo d. Klaipėdoje vykusiame antrame Lietuvos krepšinio čempionato etape nenugalima buvo Karinių jūrų pajėgų krepšinio mėgėjų komanda. Šiame čempionato etape ji nugalėjo Sausumos pajėgų Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų motorizuotojo pėstininkų bataliono, Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės ir Oro gynybos bataliono, taip pat Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės komandas. Varžybose ypač pasižymėjo Karinių jūrų pajėgų atstovai: jrv. K. Krivickas, jrv. E. Paplauskis, jrv. M. Naudžiūnas, jrv. V. Drukneris, jrv. G. Petkus, jrv. M. Karoblis, jrv. R. Šimkus, vyr. jrv. A. Rimkus, kpt. ltn. R. Preimantas. Karinių jūrų pajėgų krepšinio komanda yra sudaryta iš krepšinį žaisti mėgstančių karių, tarnaujančių skirtinguose Karinių jūrų pajėgų padaliniuose. Trečiasis atrankos etapas vyks Vilniuje ir Alytuje, o finalinės dvikovos bus žaidžiamos Alytaus krepšinio arenoje. Dimisijos generolas apdovanotas už kilnų sportinį elgesį Lietuvos tautinis olimpinis komitetas kasmet pagerbia kilnaus sportinio elgesio laureatus ųjų pagrindinis prizas įteiktas Lietuvos motociklų sporto federacijos teikimu atiteko Dakaro ralį Pietų Logistikos valdybos komanda. Alfredo Pliadžio nuotr. Klaipėdos pogrupyje nenugalima buvo Karinių jūrų pajėgų krepšinio mėgėjų komanda. Dimisijos generolas Jonas Andriškevičius su žmona Vilija kartą padėjo su kelionės problemomis susidūrusiai, į varžybas vėluojančiai tada dar jaunai plaukikei... Linai Kačiušytei. Amerikoje įveikusiam motociklininkui Gintautui Igariui. Viename šių metų Dakaro ralio etapų Lietuvos atstovas trasoje pagelbėjo susižeidusiam varžovui prancūzui Olivier ui Mutelet ui, todėl etape sugaišo daug papildomų minučių ir prarado daugiau nei dešimt pozicijų motociklininkų rikiuotėje. Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentės Linos Kačiušytės ir LTOK viceprezidento Algirdo Raslano teikimu LTOK kilnaus elgesio garbės diplomai įteikti dimisijos generolui Jonui Andriškevičiui ir jo žmonai Vilijai. Būtent jie prieš 35 metus suteikė pagalbą anuomet keturiolikmetei plaukikei ir būsimajai olimpinei čempionei L. Kačiušytei, susidūrusiai su kelionės problemomis užsienyje. Trečiuoju LTOK garbės diplomo už kilnų poelgį savininku tapo kaunietis statybininkas Jonas Nenartavičius, kurį apdovanojimui pristatė KAM skrydžių saugos departamento inspektorius Kęstutis Milušauskas. Praėjusių metų liepos 30 dieną J. Nenartavičius išgelbėjo po šuolio su parašiutu į Nemuną įkritusią Kauno aviacijos klubo parašiutininkę Vilmą Prūsaitytę.

50 50 Atmintis Antazavės mūšio aidai Beveik prieš 70 metų Antazavės šilo (buv. Zarasų apskritis) partizanų stovykla buvo budriai saugoma. Žaliukai pasikeisdami budėdavo prie miško keliukų bei proskynų užmaskuotuose stebėjimo postuose. Stovyklos prieigas ir tolimesnes apylinkes nuolat stebėdavo partizanų žvalgai. Dėl to ankstų rytą į mišką įžengusius raudonarmiečius ir stribus pasitiko ginklų salvės. Užvirė mūšis m. gruodžio 27 d. Zarasų apskrityje vykęs Antazavės mūšis atspindi laikotarpį, kai visos Lietuvos miškų proskynose liepsnojo partizanų laužai, visoje Lietuvoje griaudėjo nuožmūs mūšiai su okupacine Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kariuomene. Dažniausiai jie pareikalaudavo gausybės partizanų aukų. Daug narsių vyrų žuvo Kalniškėje, Varčioje, ypač daug jų galvas padėjo Ažagų kautynėse. Tuo tarpu nuo aušros iki sutemų vykusiame Antazavės šilo mūšyje krito vienintelis miško brolis (Jonas Kairys). Surinkti duomenys leidžia teigti, kad palyginti nedidelius Antazavės partizanų padalinio nuostolius nulėmė jo organizacinės struktūros ypatybės ir pasirinkta kovos taktika. Jos aptarimas ir yra pagrindinis šios publikacijos tikslas. Apie Antazavės šilo mūšį dar 2000 m. rašė Ildefonsas Maldauskas, mūšis taip pat ne kartą aptartas istorikų Laimono Abariaus, Kęstučio Kasparo ir kraštotyrininko Vytauto Indrašiaus. Šie darbai, mūšio dalyvių liudijimai ir archyviniai sovietinių represinių struktūrų dokumentai leidžia atkurti mūšio vaizdą. Pažymėtina, kad šiaurės rytų Lietuvoje vyko ir daugiau į Antazavės šilo mūšį panašių partizanų susidūrimų su okupacine kariuomene, todėl straipsnyje minimi ir kitų Zarasų, Rokiškio ir Utenos apskričių paribyje veikusių miško brolių kovų epizodai. Tikėkimės, kad šis lokalių įvykių ir reiškinių tyrimas leis praplėsti viso lietuvių antisovietinio pasipriešinimo pažinimo lauką. Žaliukų kuopa Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitono ir vieno 1941 m. sukilimo Zarasuose vadų Afanasijaus Kazano sūnus Mykolas karybos paslapčių mokėsi Vietinės Rinktinės Marijampolės karo mokykloje. Vėliau įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę ir jos gretose kovėsi prieš vakarų link žygiavusią sovietų armiją. Deja, apsiginti nuo raudonojo okupanto pritrūko jėgų... Sugrįžęs į tėviškę M. Kazanas jau rado po Antazavės šilo eglėmis susibūrusius partizanus. Žaliukai pripažino jauno, ambicingo kario vadovavimą. Netrukus, prie antazaviškių prisijungus Dusetų ir Kriaunų Obelių krašto vyrams, M. Kazano- Mutkos įsakymų jau klausė visa kuopa apie 70 miško brolių. Kuopos struktūra buvo savita. Ją sudarė štabas ir 10 kovinių skyrių (po 6 8 partizanus). Štabo nariai buvo: kuopos vadas, jo pavaduotojai (pavaduotojas žvalgybai Bronius Galvonas, pavaduotojas agitacijai Vladas Kuzma, pavaduotojas medicinai vokiečių leitenantas Henrikas Hove) ir skyrininkai. Skyrių kovotojai gavo ne slapyvardžius, Antazavės mūšio schema. o numerius. Pavyzdžiui, į partizanų gretas priimtam Vincui Matiukui iš Dusetų valsčiaus Dekmėnų kaimo buvo nurodyta užmiršti savo pavardę ir atsiliepti tik šaukiamam 35-uoju numeriu. Kuopa buvo griežtai centralizuota. Kas naktį kiekvienas skyrius iš vadovybės gaudavo atskiras užduotis. Pavyzdžiui, vienas skyrius buvo pasiųstas į Antazavės valsčiaus Piliakalnių kaimą nukauti ten gyvenusį stribą, o kitas net į Degučių valsčiaus Bikėnų kaimą atimti ginklo iš ten gyvenusio aktyvisto. Siekdamas, kad priešams gyvas patekęs partizanas neišpasakotų visko apie kuopos veiklą, M. Kazanas uždraudė savo padalinio vykdomas užduotis aptarinėti su kitų skyrių kovotojais. Dėl to vieno padalinio vyrai nežinodavo kur ir ką veikia kitas padalinys. Partizanai net paslėpdavo žuvusius kovos draugus, kad nedemoralizuotų kitų. Svarbu paminėti, kad ši sistema iš tikrųjų veikė. Tai liudija tardymo protokoluose užfiksuoti suimtų partizanų parodymai kiekvienas iš jų atskleisdavo tik tai ką vykdydavo jo skyrius, o apie kitų kopos padalinių veiklą nežinodavo nieko arba

51 m. Nr. m. 3Nr žinodavo tik labai nedaug. Šiaurės rytų Lietuvoje buvo ir daugiau panašios organizacinės struktūros šalininkų. Pavyzdžiui, Zarasų ir Rokiškio apskričių paribyje (Antazavės ir Obelių valsčiuose) veikę Antano Streikaus-Tumašiuko, Balio Pupeikio-Tauro, Balio Vaičėno-Lordo ar Kazio Ramanausko-Šarūno būriai 1945 m. pavasarį kovėsi petys petin su M. Kazano padalinio vyrais, o ir vėliau ne kartą suvienydavo jėgas kovai su okupantais. Tarp Zarasų ir Utenos (Daugailių ir Antalieptės valsčiuose) atskirai veikė pavyzdingai struktūrizuotas apie 60 kovotojų vienijęs Mečio Medinio-Pinkės padalinys. Štabą sudarė pats vadas ir trys pavaduotojai: propagandai, žvalgybai ir aprūpinimui. Kovotojai buvo suskirstyti į 6 skyrius (po 10 partizanų), kurie dalijosi į grandis (po 5 partizanus). Pažymėtina, kad padalinio suskirstymas grandimis partizaniniame kare buvo efektyvus organizacinis sprendimas. Manevruodami grandimis partizanai galėdavo lengviau surasti spragas priešo apsupimo žieduose ir sėkmingai prasiveržti. Vis dėlto Lietuvos partizanų skyriai į grandis buvo skaidomi retai. Tikėtina, jog tokia patirtis buvo atsinešta iš Smetonos laikais gyvavusios Šaulių sąjungos. Būtent skyrius buvo mažiausias šaulių padalinys. Į grandis jis nebuvo dalijamas. Tokia patirtis buvo pritaikyta ir daugelyje partizanų padalinių. Mūšis Antazavės šile M. Kazano-Mutkos vadovaujami partizanai stovyklą įsirengė vienoje iš Antazavės šilo kalvų prie ežeriuko. Amžininkai prisimena, kad tankus pušų jaunuolynas jiems suteikė puikią maskuotę. Stovykloje buvo įrengti 5 bunkeriai: 4 skirti gyventi partizanams ir 1 štabui. Štabo bunkeryje galėjo tilpti 20 partizanų, naudojant akumuliatorių buvo įrengtas apšvietimas, veikė radijo imtuvas Siera. Vado įsakymu aplink ant kalvos įrengtą stovyklą buvo iškasti apkasai. Šiaurinėje ir pietinėje stovyklos dalyse įrengtos sunkiųjų kulkosvaidžių pozicijos. Vykdavo pratybos, kurių metu paskelbus mokomąjį pavojaus signalą buvo užimamos gynybinės pozicijos. Siekiant apsisaugoti nuo užpuolimo, stovyklos prieigas nuolat žvalgė tam paskirti partizanai. Per kilometrą nuo M. Kazano-Mutkos padalinio stovyklos, prie keliukų ir proskynų buvo įrengti ir užmaskuoti stebėjimo postai, kuriuose nuolat būdavo po vieną kovotoją. Tolimesnių apylinkių žvalgybai periodiškai buvo išsiunčiamas vienas skyrius. Prieš Antazavės šilo mūšį toks žvalgų padalinys, vedamas pavaduotojo V. Kuzmos, pirmasis ir susidūrė su stovyklą supančiais priešais. Atbėgę į stovyklą žvalgai pranešė: Slinkome tolyn. Iššovė. Staiga visai netoliese kažkas sušvilpė ir sušuko: Na prava, na prava! Mes pilnu tempu pasileidom bunkerio link ( Laisvės kovų archyvas, 2003, t. 33). Gera žvalgyba lėmė tai, kad partizanai spėjo pasirengti gynybai. Kitu atveju mūšio baigtis galėjo būti nulemta jam dar neprasidėjus, nes dauguma M. Kazano padalinio partizanų pusryčiavo. Nepaisant to, laiku paskelbus pavojų, prie stovyklų prisiartinusius priešus pasitiko partizanų salvės. Antazaviškių kuopa savo gausa tik nežymiai nusileido priešams: 70 miško brolių stojo prieš 83 baudėjus (68 karius iš NKVD pulko ir 15 stribų). Tačiau dėl įrengtų gynybinių apkasų partizanai turėjo taktinį pranašumą. Išmušti juos iš pozicijų galėjo tik mažiausiai tris kartus gausesnis priešas. Dėl šių priežasčių į partizanų gynybą atsimušė kelios šturmo bangos. Okupantai atsitraukė. Aukštaitijos partizanų miško stovykla (iš R. Kauniečio asmeninės kolekcijos). Nuotrauka publikuota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame fotoalbume Už laisvę ir tėvynę (Vilnius, 2007 m.). Šūviams nurimus, Antazavės partizanų kuopos vadas Mykolas Kazanas su vienu iš pavaduotojų H. Hove patraukė į žvalgybą. Norėta išsiaiškinti, koks yra priešininko pajėgų išsidėstymas ir tolimesni ketinimai. Tačiau susidūrę su pasaloje buvusiais enkavedistais abu vadai sugrįžo į stovyklą. Kulkos nestipriai kliudė M. Kazano mentę ir H. Hovės koją. Įsitikinę, kad priešai nepasitraukė ir tikriausiai laukia pastiprinimo, partizanai ketino veržtis iš stovyklos. Vis dėlto pasitarus nuspręsta veržtis tuomet, kai sutems. Tuo metu enkavedistai atidengė intensyvią sunkiųjų kulkosvaidžių ugnį. Ją regėjęs partizanas savo dienoraštyje įrašė: Velniškai ilgom serijom kaleno priešo sunkieji kulkosvaidžiai, o mūsų šautuvai ir kulkosvaidžiai atsakė stipria ugnimi. Priešo kulkos lakstė virš stovyklos ir mažos šakelės krito kulkų nuskintos žemėn. Plonai ir aštriai pliaukšėjo sprogstamosios kulkos. Tai buvo baisesnė ugnis negu iš ryto. Sunkiojo kulkosvaidžio ugnis slėgė į apkasus vyrų galvas, neleisdama jų kišti iš apkasų. Kulkos plakėsi į pylimus, žėrė žemes į apkasus ir ant drabužių. Rankos ir veidai pajuodo nuo parako dūmų. Kvepėjo paraku ir siera

52 52 nuo sprogstamųjų kulkų ( Laisvės kovų archyvas, 2003, t. 33). Šioje ugnyje krito pirmasis ir vienintelis partizanas Jonas Kairys. Enkavedistai stovyklos šturmuoti dar nesiryžo. Temstant nugriaudėję minosvaidžių minų sprogimai buvo ženklas, kad žaliukams reikia trauktis iš stovyklos, nes aukų gali būti labai daug. Jau sutemus partizanai išsidėstė į vorą ir pajudėjo iš stovyklos. Pora skyrių dengė miško brolių pasitraukimą. Jų vedlys, geriausiai mišką pažinojęs kuopos vado pavaduotojas B. Galvonas, surado spragas priešo apsupties žiede ir išvedė kovos draugus į laisvę. Kitos miško brolių kovos Istorinėje literatūroje įsivyravo teiginys, kad didžiuosiuose mūšiuose partizanų patirtos aukos išryškino būtinybę keisti kovos taktiką pereiti prie veikimo mažomis grupėmis. Tačiau Antazavės mūšis netapo tokio lūžio momentu. Jo dalyviai ir toliau stovyklavo ir veikė kuopos sudėtyje. Net ir praėjus beveik pusmečiui po aptarto mūšio, 1945 m. gegužę, Antazavės stribų būrį sumušę partizanai atvirai, darnia rikiuote pražygiavo pro Aleksandravėlės miestelį. Šis ir kiti šiaurės rytų Lietuvos miško brolių kovų epizodai neleidžia suabsoliutinti minėtojo teiginio. Surinkti duomenys rodo, kad nuo 1944 m. rugsėjo iki 1945 m. gruodžio pabaigos Zarasų Rokiškio Utenos apskričių paribio partizanai, susitelkę į kuopas (po vyrų), dalyvavo penkiose kautynėse. Tris kartus (60 proc.) jie neprarado nė vieno kovotojo, dviejuose mūšiuose žaliukų žūčių nebuvo išvengta. Šie faktai rodo, kad veikdami dideliais padaliniais partizanai sugebėdavo be didesnių nuostolių efektyviai atremti okupantų karių ir jiems talkinusių stribų puolimus. Pavyzdžiui, 1945 m. pavasarį M. Kazano-Mutkos kuopa stovyklavo Antazavės valsčiaus Kudrų miške. Jo prieigose ginklai ėmė kalenti auštant gegužės 28-ajai. Tuomet po Antazavės stribų ugnimi pateko iš užduoties grįžtantis partizanų skyrius. Vadas Kazanas įsakė vyrams pasirengti gynybai pamiškėje. Dalis partizanų kuopos atidengę ugnį pradėjo trauktis į miško gilumą. Savo pranašumu patikėję liaudies gynėjai metėsi jų persekioti, tačiau netrukus vieni puolė atgal, kiti žuvo. Kautynėms pasibaigus, Zarasų apskrities saugiečiai su nerimu konstatavo: Jeigu 1944 ir 1945 m. pradžioje mūsų operatyvinėms grupėms susidūrus su banditais, pastarieji kautynių vengdavo, stengdavosi slėptis, tai nuo gegužės mėnesio mes susidūrėme su tokiu reiškiniu, kad banditai organizuotai stoja į mūšį, stengiasi įvilioti mūsų padalinius į pasalas, apsupti ir visiškai sunaikinti. Taip įvyko šių metų gegužės 28 d,. kuomet Kazano gauja, neparodydama mūsų padaliniui visų savo pajėgų ir ginkluotės, nuviliojo juos į miško gilumą, apsupo ir nukovė 5 žmones. Operatyvininkai piktinosi, kad Kazanas ir šį kartą atsitraukė be nuostolių ir sukėlė nuostolių mums. Didelių padalinių taktikos privalumus šiaurės rytų Lietuvos partizanai pajuto ir 1945 m. liepos viduryje. Tuomet B. Pupeikio-Tauro vadovaujamas Birutės būrys ir B. Vaičėno-Lordo vyrai (viso apie 50 partizanų) kartu laikėsi Obelių šile. Stovyklą jie įrengė labai panašią į tą, kuri prieš gerą pusmetį buvo įrengta Antazavės šile: įsikūrė kalvoje, ją apjuosė apkasų žiedu. Kiekvieną parą apkasuose budėdavo vis Lokio rinktinės partizanai. Antroje eilėje pirmas kairėje rinktinės vadas Balys Vaičėnas-Liubartas (Lordas). kito skyriaus kovotojai. Vadovybė įsikūrė stovyklos viduje išsikasė bunkerį ir pastatė dvi palapinės. Obelių šilo tankmėje taip pat knibždėdavo partizanų žvalgai. Liepos 13-osios rytą jie vadams pranešė pastebėję pravažiuojant du enkavedistų pilnus sunkvežimius. Paskelbus pavojaus signalą miško broliai pasirengė gynybai. Stovyklą užimti mėginę 35 kariai iš NKVD 137-ojo šaulių pulko ir 10 liaudies gynėjų iš Imbrado valsčiaus stribyno buvo pasitikti ugnimi. Tuomet gynybai vadovavęs B. Vaičėnas- Lordas savo dienoraštyje įrašė: Kai jie priartėjo prie mūsų apkasų maždaug per 15 metrų, prabilo mūsų ginklai. Kadangi tai vyko miške, todėl šaudymo tiksliai nustatyti buvo neįmanoma. Greitai priešo pusėje pasigirdo sužeistųjų klyksmai ir komandos iš naujo mus pulti. Į mūsų būrio I skyrių, kuris pirmasis juos sutiko, atkreipė kulkosvaidžio ugnį, o kiti, garsiai keikdamiesi ir komanduodami, ėmė supti iš dešinės, tikėdamiesi surasti silpniau ginamą tarpą. Bet ir čia atsimušė į birutėnų kulkosvaidžiu sustiprintą

53 2012 m. Nr Antazavės partizanų vadas Mykolas Kazanas. Nuotrauka publikuota knygoje Zarasai laiko vilnyse (sudarytoja Laima Raubiškienė), Utena, 2006 m. III skyrių, o pulti ir čia buvo dar blogiau, nes buvo sausomis šakomis užkritusi bala. Tuo pačiu metu milicijos dalinys skleidėsi į kairę pusę, kur juos atrėmė birutėnai. Kurį laiką priešas mėgino pulti iš visų pusių, bet nesėkmingai (Dručkus A. Laukit, sugrįšim laisve nešini, Kaunas, 1995.). Zarasų apskrities NKVD skyriaus specialiajame pranešime rašoma, kad jau po pirmojo susidūrimo su partizanais iš rikiuotės iškrito 8 žmonės, o jų transportavimui buvo paskirti dar 3 raudonarmiečiai. Daugiau nei 5 žmonės Šatrovas ir kiti istrebiteliai, išsigandę atsitraukė į užnugarį. Likusieji kariai dar pusantros valandos bandė užimti stovyklą, tačiau susidūrę su gerai parengta žiedine gynyba, atsitraukė. Sužeistieji raudonarmiečiai buvo nugabenti į Obelius. Pastiprinimui išsikviestas 323-iasis NKVD pasienio pulkas. Nujausdami kuo baigsis šios trumpos paliaubos partizanai nusprendė palikti stovyklą. Lygiai taip pat kaip ir prieš pusmetį buvo pasielgę miško broliai nuo Antazavės. Partizanai trumpomis ugnies serijomis imitavo prasiveržimą ir pasitraukė kita kryptimi. Okupantų pastiprinimui teko šturmuoti jau apleistą stovyklą. Antazavės, Kūdrų ir Obelių miškuose vykę mūšiai atskleidė partizanų veikimo dideliais padaliniais privalumus. Bene vienintelės kiek nesėkmingiau susiklosčiusios aptariamo regiono partizanų kautynės vyko 1945 m. liepos 1 d. Tą kartą M. Medinio-Pinkės padaliniui ginant Minčios miške įrengtą stovyklą žuvo šeši partizanai. Jie ir Antazavės šile kritęs Jonas Kairys tai visos šiaurės rytų Lietuvoje vykusių didžiųjų partizanų mūšių aukos. Pateiktieji pavyzdžiai rodo, kad partizanų veikimas dideliais junginiais buvo gana efektyvus. Suprantama, jog didelių padalinių dislokacijos vietos buvo greičiau atrandamos, o atvykus priešo pajėgoms, kautynės tapdavo neišvengiamos. Surinkta medžiaga rodo, kad okupacinė kariuomenė ne visada buvo pajėgi sutelkti didelės apimties antipartizanines operacijas galinčius vykdyti dalinius. Nors tuo metu Lietuvoje buvo dislokuota per dvi dešimtis NKVD pulkų, jie ne visada galėjo atvykti ten, kur buvo kviečiami. Prieš partizanus dažnai buvo metami ir stribai, tačiau jų buvo nedaug ir jie nebuvo kovingi. Pavyzdžiui, visos Zarasų apskrities stribų skaičius tesiekė 350 žmonių, tačiau jie buvo išmėtyti valsčių centruose. Stribams trūko kulkosvaidžių, granatų ir svarbiausia šovinių. Jokių kitų karinių pajėgų visoje Zarasų apskrityje nebuvo. Todėl, negalėdami suvaldyti esamos situacijos, NKVD ir NKGB skyrių vadovai prašė apskrityje dislokuoti ne mažesnį nei 2 3 batalionų dydžio karinį junginį. Tačiau tiek į Antazavės, tiek į Obelių šilus buvo pasiųsti ne didesni už kuopas padaliniai, kurie jau po pirmojo susidūrimo su gerai įsitvirtinusiais partizanais patirdavo daug nuostolių ir negalėdavo tęsti užduoties. Taktikos kaita Nors m. žiemą galėjo pasirodyti, kad jeigu Antrojo pasaulinio karo frontas ilgesniam laikui įklampins Raudonąją armiją ir pareikalaus didesnių jos resursų, Lietuvos partizanai sugebės perimti Lietuvos teritorijos kontrolę ir padės atkurti šalies nepriklausomybę, tačiau bėgant metams padėtis keitėsi. Lietuvos partizanų kovos taktika taip pat evoliucionavo. Miško broliai pradėjo veikti mažomis grupėmis, ištobulino slapstymosi bunkeriuose subtilybes. Šie procesai vyko ir šiaurės rytų Lietuvoje, tačiau čia juos nulėmė ne tiek kovos lauke patirtos aukos, kiek apsirūpinimo šaudmenimis ir maistu sunkumai. Norėdama atsilaikyti, partizanų kuopa privalėjo turėti daug šaudmenų. Tačiau jų dažniausiai turėta tiek, kiek būdavo galima panešti. Nuolatinių šaudmenų saugyklų partizanai įsirengti taip pat negalėjo, nes tekdavo daug judėti ir dažnai keisti stovyklavietes. Be to, vietos žmonėms buvo sunku išmaitinti jų apylinkėse apsistodavusias partizanų kuopas. Dėl to miško broliai vis dažniau patraukdavo tėviškių link ir lįsdavo į bunkerius po grindimis. Pavyzdžiui, M. Kazano-Mutkos kuopa po Kūdrų kautynių jie išėjo į Obelių valsčiaus Agurkiškio mišką, po to naktį patraukė tolyn į Latviją. Latvijoje išbuvusi daugiau nei savaitę, sugrįžo į Antazavės kraštą. Toks klajojimas pėsčiomis vargino. Suvokta, kad bus lengviau prasimaitinti išsiskirsčius mažomis grupėmis. Tuomet po tolimesnes apylinkes pasklidę partizanai pradėjo slapstytis pas žmones. Nors istorinėje literatūroje paplito nuomonė, kad partizanams pradėjus laikytis mažomis grupėmis jų veikimas tapo efektyvesnis ir pareikalavo mažiau aukų, tačiau surinkti duomenys šio teiginio neleidžia vienareikšmiškai patvirtinti. Nuo 1944 m. rugsėjo iki 1945 m. gruodžio pabaigos Zarasų Rokiškio Utenos apskričių paribyje vyko 53 partizanų būrių skyrių ir mažesnių grupelių (iki 30 partizanų) susidūrimai su priešais, tačiau tik 18 kartų (34 proc.) žaliukai paliko kovos lauką be nuostolių. Šiuose susidūrimuose galvas padėjo net 92 partizanai (vidutiniškai beveik po 2 partizanus kiekvienose kautynėse). Stovyklaudami arčiau gyvenviečių partizanai dažniausiai būdavo išduodami, o išduoti nesugebėdavo atlaikyti net nedidelių stribų padalinių antpuolių. Tokių mažų padalinių likimą gerai iliustruoja paties M. Kazano istorija. Kuopai pabirus, jis su 3 partizanais atėjo į Dusetų valsčių. Pastogę jiems suteikė Jaskoniškių kaimo gyventojas. Partizanai net neįtarė jį esant slaptu okupantų saugumo informatoriumi (slapyvardis Stankevičius). Šeimininko išduoti žuvo M. Kazanas, Alfonsas Bražys ir Ignas Lukošiūnas. Pastarojo brolis Lionginas Lukošiūnas buvo suimtas. Šios netektys padėjo tašką M. Kazano kuopos istorijoje, tačiau Lietuvos miškuose dar apie dešimtmetį veikė laisvės kovotojai. Jie įsitraukė į centralizuotą pasipriešinimo judėjimą, kuris vėliau išaugo į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, buvo fiziškai sunaikintas, tačiau ir toliau ruseno tautos sąmonėje bei vedė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo link. Dainius Noreika

54 54 Kinas Pavasariški kino antradieniai Koks sutapimas: su pavasariu nugriaudėjo tradicinis Kino pavasario renginys ir nemažiau maloniomis emocijomis mus sušildė puiki kino šventė Trylika danų kino antradienių. Iš pradžių buvo pasaulis. O tada atsirado kinas. Pritemo šviesos ir sidabriniame ekrane suvirpėjo gyvybė. Atsilošk ir mėgaukis danų kino pasauliu filmais, žmonėmis, kultūra ir visuma. Šitaip pristatė kino programą Danijos kultūros institutas Lietuvoje. Visą pirmąjį 2012 m. pusmetį daugybė kino mylėtojų Europoje turės galimybę susipažinti su danų filmais ir Danijos kino kūrėjais kino teatruose ir kino centruose, bibliotekose ir daugelyje kitų vietų. Danijos kultūros ministro Uffe Elbaek nuomone: Menas ir kultūra yra gyvybiškai svarbus energijos šaltinis. Per meną mes formuojame savo tapatybę ir aiškiau suvokiame save. Menas gali sujaudinti mus iki ašarų, išmokyti užjausti savo artimą. Jis gali įkvėpti mums troškimą pakeisti pasaulį. Ypač pasaulinės ir asmeninės krizės metu meno idėjų ir įkvėpimo šaltinis leidžia mums atsilaikyti prieš šių dienų iššūkius. Kinas ir filmų kultūra yra svarbūs Europos demokratijos kertiniai akmenys. Tai laiptai į mūsų ekonomikos ateitį. Kūrybinės industrijos suteikia mums platformą kritiniam mąstymui, įkvepia galvoti apie naujus ir įdomius vystimosi būdus. Danai labai didžiuojasi savo kino kultūra. Jau daugelį metų Danijos kultūros politikoje kino menui ir kino kultūrai tenka pagrindinis vaidmuo. Politikos pagrindai turi būti pakankamai stiprūs, kad galėtų remti ne tik perspektyvią pramonę, bet paliktų vietos įvairovei, inovacijoms ir sunkiai klasifikuojamoms vizualizacijoms. Danai mus agituoja ir kviečia suvienyti jėgas filmų kūrybai. Danijos kinas pasirengęs peržiūrai. O mes? Armadillo Danų kino programą reprezentavo ir vienas dokumentinis karinis filmas metų vasarį Danijos karių grupė, kartu su dokumentinių filmų kūrėju Janusu Metzu, atvyko į Armadillo kariuomenės bazę pietinėje Afganistano Helmando provincijoje. Metzas ir operatorius Larsas Skree praleido šešis mėnesius su jaunais kariais, įsikūrusiais vos už kilometro nuo Talibano pozicijų. Dokumentininkų darbo rezultatas intriguojanti ir labai autentiška karo drama, pelnytai apdovanota Kritikų savaitės didžiuoju prizu šių metų Kanų kino festivalyje. Tačiau Danijoje jis taip pat išprovokavo karštas diskusijas apie kai kurių karių kontraversišką elgesį susirėmimuose su Talibano kovotojais. Filmo kūrėjai ne kartą rizikavo savo gyvybėmis, kurdami šį įtemptą, puikiai sumontuotą, Nuotraukose šių metų Kanų kino festivalyje didžiuoju Kritikų savaitės prizu pelnytai apdovanotos intriguojančios ir autentiškos karo dramos danų dokumentinio filmo Armadillo kadrai. vizualiai sudėtingą jaunų vyrų psichologinį paveikslą beprasmio karo rutinoje, kurio aukomis pirmiausia tampa vietiniai kaimo gyventojai. Dar labiau nei scenos, kuriose Talibano kulkos zvimbia šalia filmavimo kamerų, žiūrovą sukrečia jaunų kareivių pastangos savaip susitaikyti ir gyventi balansuojant ant plonytės gyvybės ir mirties linijos. Iš praėjusių metų Vilniaus kino pavasario repertuaro įsidėmėjome britų dokumentinį karinį filmą Restrepo. Danų kinematografininkų karinis filmas taip pat puikus, savitas, profesionalus kūrinys. Danijos kultūros institutas pažadėjo Lietuvos kariams, krašto apsaugos sistemos darbuotojams suteikti pakartotiną galimybę susipažinti su šiuo filmu Vilniaus įgulos karininkų ramovės salėje. Vėliau filmo peržiūra įvyks Kauno ramovėje, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje... Juozas Pocius

55 Knygoje nagrinėjamas 1941 m. birželio sukilimo rengimas ir pats sukilimas, kuris Lietuvoje truko pirmąją karo savaitę. Monografijoje apibendrintos sukauptos žinios ir pateikta nemažai naujos informacijos. Jos autoriai siekė kuo išsamiau aprašyti šio sukilimo eigą ir specifiką visuose Lietuvos regionuose, ne tik didžiuosiuose miestuose, papildyti žinias apie Raudonosios armijos 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse tarnavusių lietuvių karių ir karininkų vaidmenį m. pasipriešinimo judėjime ir sukilimo metu, atskleisti centrinių pasipriešinimo organizacijų Berlyne, Kaune, Vilniuje veiklą ir svarbą rengiant antisovietinį sukilimą. Knygos sudarytojai, kaip patys rašo, (...) atsiribojo nuo posukiliminio laikotarpio problemų, kurias nulėmė prasidėjusi nacistinė okupacija (Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla, valdžios organų atkūrimas, sukilėlių būrių nuginklavimas ir reorganizavimas į pagalbinę policiją, lietuviškosios administracijos ir policijos pajungimas nacių okupaciniam režimui ir panaudojimui žydų persekiojimui ir kt.) Monografijos autoriai rėmėsi gausiais, per kelis dešimtmečius parašytais kitų istorikų ir sukilimo dalyvių darbais. Apžvelgiama 1941 m. birželio sukilimo istoriografija, svarbesni kitų autorių darbai, jų pateiktos išvados ir atskleisti faktai. Vis dėlto lietuvių antisovietinis m. pasipriešinimo judėjimas, 1941 m. birželio sukilimas iki šiol yra nepakankamai ištirta XX amžiaus Lietuvos istorijos tema. Birželio sukilimas ir šiandien yra vertinamas nevienareikšmiškai, jo tema nuolat sukelia naujų diskusijų. Vieni sukilimą vertina kaip Lietuvos gyventojų išsilaisvinimo iš sovietų priespaudos aktą, kiti jį laiko nacių inspiruotu įvykiu, treti išpuolių prieš žydus pradžia. Vienareikšmiškas sukilimo vertinimas nėra įmanomas, nes jis kaip įvykis nėra vienalytis, jį sudaro atskiri smulkesni elementai. Faktas yra tas, kad istorinių darbų 1941 m. birželio sukilimo tema aptarimas yra gana problemiškas, nes ne visi darbai atitinka mokslinių darbų reikalavimus. Vienus darbus galima priskirti istorinių mokslinių darbų kategorijai, kiti darbai yra memuarinio pobūdžio. Visiems jiems tiek istoriniams, tiek memuariniams bendra tai, kad juos galima priskirti tam tikrai paradigmai, t. y. autoriams būdingas savitas Lietuvos vals- Kolektyvinė monografija apie antisovietinį sukilimą Lietuvių tautos sukilimas: 1941 m. birželio d. Tekstų autoriai: Arūnas Bubnys, Sigitas Vegelevičius, Stasys Knezys, Alfredas Rukšėnas. Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011, 656 p. Tiražas egz. tybės istorijos raidos supratimas. Knygos įvade konstatuojama: Lietuvių m. pasipriešinimo judėjimas ir Birželio sukilimas gali būti suprantamas kaip vientisas reiškinys, tačiau susidedantis iš atskirų dalių arba komponentų (pavyzdžiui, pasipriešinimo organizacijų atsiradimas, jų struktūra, ginklų įsigijimas, bendradarbiavimas su vokiečiais, antisemitizmo apraiškos pasipriešinimo judėjime ir t. t.). Taip pat nėra realizuotas teritorinis principas, t. y. nėra žinoma apie tai, kaip pasipriešinimo judėjimas, sukilimas vyko daugelyje šalies vietovių. Sovietinės Lietuvos istorikų darbams būdinga tai, kad jie falsifikavo Lietuvos m. įvykius, interpretuodami juos komunistinės ideologijos teiginiais ir atmesdami, nuslėpdami, iškreiptai interpretuodami istorinius faktus, prieštaraujančius komunistinei Lietuvos valstybingumo raidos sampratai. Sovietinės Lietuvos istorikai Knygos 2012 m. Nr lietuvių m. pasipriešinimo judėjimą, sukilimą vertino kaip 1940 m. vasarą įvykusios socialistinės revoliucijos metu nuverstos išnaudotojų klasės reakciją į revoliucinius iškovojimus, kaip karo pradžioje buržuazinių nacionalistų įvykdytą diversiją. Sovietinės Lietuvos istorikai apskritai nesiėmė m. antisovietinio pasipriešinimo kaip reiškinio ir atskirų jo komponentų mokslinio istorinio tyrimo. Viena to priežasčių veikiausiai buvo ta, kad tyrimo rezultatai galėjo sukelti abejonių dėl sovietų valdžios Lietuvoje teisėtumo, dėl paties vadinamosios socialistinės revoliucijos fakto egzistavimo. Atskirus pasipriešinimo judėjimo Lietuvoje faktus jie naudojo kaip priemonę m. Lietuvoje esą vykusios klasių kovos vaizdų kūrimui, o ne istorinei rekonstrukcijai. Tarybiniai, marksistiniai istorikai tvirtino, kad Lietuvos pogrindis nebuvo patriotinis, buvo inspiruotas svetimų jėgų, t. y. nacistinės Vokietijos. Deja, tokius sovietinių marksistinių istorikų teiginius paneigia gausūs archyviniai duomenys. Suimtų pogrindinių organizacijų narių tardymo protokolų analizė rodo, kad jų stojimą į pogrindį nulėmė noras kovoti prieš sovietinę okupaciją ir jos pasekmes Lietuvos žmonėms. Tai patvirtina daugelio istorikų teiginį, kad į pasipriešinimo judėjimą žmones vedė patriotiniai motyvai. Sovietinės Lietuvos istorikai turėjo kritikus išeivijos lietuvius, kurių didelė dalis buvo patys pasipriešinimo judėjimo dalyviai. Išeivijos lietuvius būtų galima pavadinti laisvų kovų paradigmos atstovais. Laisvė jiems buvo veiksnys, kuris skatina pavergtos tautinės bendrijos narius siekti nepriklausomybės nuo išorinių jėgų. Išeivijos lietuviai istorinių mokslinių darbų neparengė, dažniau rašė dokumentines apžvalgas ir prisiminimus. Knygos autoriai įvade, be kita ko, rašo: Šioje istoriografijos apžvalgoje neįmanoma suminėti visų svarbesnių darbų. Tai tik dar kartą patvirtina, koks svarbus lietuvių istorinei atminčiai, visuomenei ir istorijos mokslui yra 1941 m. birželio sukilimas. Monografijos autoriai tikisi, kad nauja istorikų karta sukilimo temą praturtins naujais reikšmingais darbais, įžvalgomis, kritinėmis pastabomis ir svarbiais faktais. Visiems, kam rūpi mūsų valstybės istorijos vingiai, ši knyga suteiks vertingos naujos informacijos.

56 56 Tūkstantmečio žiedas Tūkstantmečio žiedas. Vilties ir meilės laiškai Lietuvai Sudarė Aurelija Davidavičienė. Redaktorius Robertas Keturakis. Viršelį kūrė Romualdas Stakėnas. Maketavo Eglė Danėlienė. Vilnius, VšĮ Sveikatos centras Amžinoji sandara, 2012, 368 p. Knyga sudaryta iš laiškų. Knygos-albumo turinys ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenančių lietuvių rašyti laiškai, sveikinimai, eilės, piešiniai, kuriuose išreikšti lūkesčiai, palinkėjimai, nuoširdžios mintys ir originalios idėjos. Anot knygos sudarytojų: (...) akcijos dalyvių kūriniai keliavo po Lietuvą žadindami tautinį bei dvasinį atgimimą. Laiškai tapo istoriniu ir unikaliu pozityvios minties memorandumu. Jie bus išsaugoti ateities kartoms. Akcijos tikslas suvienyti Lietuvos geros valios žmones, kad jie savo tikėjimu, viltimi ir meile uždegtų bei padrąsintų šalia esančiųjų širdis, priminti dvasinių vertybių ir idealų svarbą žmogaus ir visuomenės gyvenimui, įrodyti sau ir pasauliui, kad ne tik Žalgirio mūšyje, Baltijos kelyje ar Sausio 13-osios įvykiuose, bet ir kasdieniame gyvenime galima būti vieningi ir stiprūs. Knygos redaktoriaus, poeto Roberto Keturakio nuomone: Laiškai Lietuvai yra kiekvieno, šiandien gyvenančio Tėvynės likimu, kalba apie praėjusių amžių, šiandienos ir būsimą laiką. Apie nuolankų ir maištingą, žiaurų ir kilnų, švytintį ir gūdžios tamsos persmelktą laiką. Girdėdamas kiekvieną žodį šioje Knygoje, niekur neužtikau nuožmiai viską sunaikinančio Laiko todėl, kad kiek pirmas, tiek paskutinysis mūsų pulso tvinksnis įsilieja ne tik į Begalybę, bet ir į meilės Tėvynei gelmę. Be to, nuostabu jausti, kaip gilindamiesi į Tėvynės likimą mes įžvelgiame ir savo likimus... Laiškai Lietuvai yra patvirtinimas nuostabiausios galios, atstumiančios pavojingiausius prapulties pavidalus abejingumą ir užmarštį m. Kaune veikiančio sveikatos centro Amžinoji sandora medikai paskelbė pozityvios minties akciją ir pakvietė rašyti sveikinimus Lietuvai, dabarties ir ateities kartoms. Pasirodo, pirmasis laiškas, kuriame kviečiama mylėti, padedant Šventajai Dvasiai, savo artimą, šeimą ir Tėvynę Lietuvą, gautas vos paskelbus akciją. O po to pasipylė nenutrūkstamas laiškų, piešinių, dailės kūrinių srautas... Rašė šeimos, moksleiviai, studentai, sportininkai, menininkai, gydytojai, dvasininkai, verslininkai, valstybės tarnautojai, įvairiausių profesijų ir tautybių žmonės ne tik iš didžiųjų miestų, bet ir iš pačių tolimiausių Lietuvos kampelių. Jauniausias akcijos dalyvis pirmokas, o vyriausias senolis, kuriam devyniasdešimt šešeri. Laiškuose Lietuvai linkima klestėjimo, santarvės, taikos, dvasingumo, prisimenama valstybės istorija ir ja didžiuojamasi. Linkima išsaugoti Lietuvos laisvę, dėkojama Kūrėjui už... įvairiaspalviais ornamentais išraižytą gyvenimo dovaną ir už Maldą Tėvynei Lietuvai. Monsinjoras Vytautas Grigaravičius linki gyventi Evangelijos žodžių dvasia, būti kantriems ir atlaidiems, kurti tvirtas krikščioniškas šeimas ir primena: (...) tebus aukščiau visko meilė ir padėka Dievui. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis rašo: Lietuva, kryžiuota, tremta, Lietuva, per Kryžių išliksi gyva. Iš viso akcijos organizatoriai gavo per laiškų. Jie saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Akcijos sumanytojai, organizatoriai ir knygos Tūkstantmečio žiedas. Vilties ir meilės laiškai leidėjų nuomone, ši knyga įkvėps daryti gerus darbus ir puoselėti šviesias, pozityvias mintis visur ir visuomet. Kad mes, Lietuvos tūkstantmečio žmonės, taptume artimesni, atidesni ir svarbesni vienas kitam. Kad labiau brangintume kraštą, kuriame, nepaisant lemtingų išbandymų, iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, kultūra, kalba. Ir susitelkimu, kūrybiškumu stiprintume Lietuvos valstybę. Parengė Juozas Pocius