Inter-studia humanitatis

Transcription

1 ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS Inter-studia humanitatis Nr. 1 / 2004 Vertybių transformacija lietuvių kultūroje VšĮ Šiaulių universiteto leidykla 2004

2 ISSN Redaktorių kolegija: Pirmininkas Prof. dr. Gintautas Mažeikis (Šiaulių universitetas, filosofija, antropologija) Nariai: Doc. dr. Vigmantas Butkus (Šiaulių universitetas, literatūrologija) Prof. dr. Vytis Čiubrinskas (Vytauto Didžiojo universitetas, antropologija) Prof. dr. Leonidas Donskis (Vytauto Didžiojo universitetas, filosofija) Doc. dr. Aušra Jurgutienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, literatūrologija) Virginijus Kinčinaitis (Šiaulių dailės galerija, Šiaulių universitetas, menotyra) Prof. Ph. D. Algis Mickūnas (Ohajo universitetas (JAV), filosofija) Prof. habil. dr. Vytenis Rimkus (Šiaulių universitetas, menotyra) Prof. habil. dr. Konstantin Sergejev (Sankt Peterburgo universitetas (Rusija), filosofija) Šio Inter-studia humanitatis numerio sudarytojas Vigmantas Butkus Numerio leidimą iš dalies parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas Redakcijos adresas: Šiaulių universiteto Humanitarinis fakultetas P. Višinskio g. 38, LT Šiauliai Tel. 8* , 8* El. paštas: Žurnalo svetainė internete: Viršelyje panaudota Rolando Parafinavičiaus nuotrauka iš Pauliaus Arlausko meninės akcijos Petrof, vykusios Šiaulių Dailės galerijoje Šiaulių universitetas, 2004 VšĮ Šiaulių universiteto leidykla,

3 Turinys Gintautas Mažeikis. Pratarmė 5 ANTROPOLOGINIAI / ETNOLOGINIAI IR SOCIOLOGINIAI TYRIMAI Gintautas Mažeikis. Nuolatinis etikos virtimas gyvenimo būdu 8 Permenent Transformation of Ethics into Forms of Living 22 Sigita Kraniauskienė. Nepriklausomybės idėja lietuvių autobiografijose 24 Idea of Independence in the Autobiographies of the Lithuanians 38 Dalia Senvaitytė. Kultūrinių sindromų kaita Lietuvoje 39 Change of Cultural Syndromes in Lithuania 47 Rūta Stankuvienė. Kryžių kalnas: vertybių divergencijos 48 The Hill of Crosses: the Divergences of Values 54 Vytenis Rimkus. Liaudies menas: stabilumas ir raida 55 Folk Art: Stability and Development 61 Aušra Kavaliauskienė. Lietuvininkų nuotakos vainikėlio kitimas papročių ir dainų kontekste 62 The Shift of Lietuvininkai Bride s Rue Wreath Ritual in the Context of Folk Customs and Folk Songs 74 VERTYBIŠKUMO TRANSFORMACIJOS KULTŪROLOGINIUOSE HORIZONTUOSE Dangiras Mačiulis. Kuomet tautiškumas tampa vertybe: žvilgsnis į tarpukario Lietuvos kultūrą 76 When Nationalism Becomes a Value: a Glance at Lithuanian Culture in the Interwar Period 85 Dalia Kuizinienė. Tapatybių kaita ir vertybiškumo kriterijai lietuvių egzilio kultūroje 86 Identity Change and Value Criteria in the Lithuanian Exile Culture 91 Ramutis Karmalavičius. Ne vertybių transformacija, o etnovidutinumo piurė (probleminis publicistinis ekspromtas dėl lituanocentristinės šikpuodystės Lietuvoje) 93 It is not a Non-Value Transformation, but Rather a Puree of Ethnic Mediocrity (A Problematic Publicist Impromptu due to Lithuaniancentric Shitting Potness in Lithuania) 109 3

4 Kęstutis Šerpetis. Archetipų ir kenotipų sankirta Lietuvos kultūriniame mentalitete 111 An Intersection of Archetypes and Kenotypes in Lithuanian Cultural Intellect 126 Nijolė Feldmanaitė. Lietuvos vaizdas vokiečių periodinėje spaudoje: Frakfurto knygų mugės įtaka 127 Vorstellungsbilder von Litauen in der deutschen Presse als Folge der Frankfurter Buchmesse 138 LIETUVIŲ LITERATŪROS IR JOS REFLEKSIJŲ TRANSFORMACIJOS Bronius Prėskienis. Vertybių devalvacijų ir sumaiščių metas: būtinybė ar mada? 139 The Age of Devaluation and Vanity of Values: Necessity or Fashion? 148 Vigmantas Butkus. Kraštotyra lietuvių literatūroje ir jos recepcijoje: erdvės aspektas 149 Regional Studies in Lithuanian Literature and its Reception: the Aspect of Space 160 Jurgis Dieliautas. Moralinio kūno problema lietuvių literatūros transformacijos procese 161 The Problem of the Moral Body in the Process of Lithuanian Literary Transformation 171 Indrė Žakevičienė. Bjaurumo estetika streso įveikimo būdas? 172 Aesthetics of Ugliness as the Way of Coping with Stress? 179 Jolita Lukšytė. Šiuolaikinio moterų romano lietuviškos transformacijos 180 Lithuanian Transformations of a Contemporary Feministic Novel 188 Džiuljeta Maskuliūnienė, Agnė Bičkutė. Kelionė kaip vertybė XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje 190 A Journey as a Value in the Lithuanian Didactic Prose of the 19th Century 198 RELIGIJOS REFLEKSIJOS Dalia Jakaitė. Vertybinis autoriteto ir mokytojo prasmių laukas 200 The Semantic Field of the Values of Authority and Teacher 213 Gražvydas Pavalkis. Religingumas šiuolaikiniame kontekste: individualizmas ir cinizmas 215 Religiousness in a Contemporary Context: Individualism and Cynicism 219 4

5 Pratarmė Inter-studia humanitatis tai modernus integralios humanitarinės pakraipos žurnalas (preciziškai kalbant jį reikėtų vadinti tęstiniu mokslo leidiniu), siekiantis puoselėti bei plėtoti šiuolaikinius interdisciplininius filosofijos ir literatūrologijos, sociokultūrinės antropologijos ir menotyros tyrinėjimus, apmąstymus, eksperimentinius modelius. Šiame mokslo žurnale kviečiama rašyti struktūralizmo ir poststruktūralizmo, postmodernių interpretacijų ir polimetodologizmo, kultūros ir postkolonializmo studijų, feminizmo ir kino kritikos, kvir (queer) teorijų ir psichoanalitinių interpretacijų, neomitologijos, įsivaizduojamos teologijos ir kitomis panašiomis temomis. Žurnalo tikslai: integruoti, transformuoti, deformuoti humanitarines disciplinas, inicijuoti naujus tyrinėjimus ir projektus, atsiliepiant į informacines, technologines, politines pasaulio permainas, į globalizacijos iššūkius. Tiesa, žurnale bus siekiama išlaikyti ir tą iniciatyvą, tuos konceptualius, idėjinius proveržius, tą vertybių saugą, kuri tradiciškai siejama su humanistiniais idealais. Šešėlis, kuris pastaruoju metu pritemdė ant amžių laurų tebesnūduriuojančią humanistiką, kviečia ieškoti naujų kalbėjimo būdų, naujų metodų, siekti naujų teorinių proveržių, kurie žadintų snūduriuojančias sielas humanitariniam polėkiui, optimistinei kūrybai, entuziastingiems moksliniams bandymams. Laki vaizduotė ir erudicija, polimetodologizmas, metaforiniai apmąstymai, netradiciniai sprendimai ir nuolatinio proveržio stimulas turėtų daryti naująjį žurnalą patrauklų ne tik humanitarinių mokslų atstovams, bet ir tiems asmenims, kurie reaguodami į technologijos, informatikos ar socialinius iššūkius siekia vaizduotę ir protą laisvinančių sprendimų, patys atlieka netrivialius filosofijos, antropologijos, literatūros ar meno kritikos bandymus. Inter-studia humanitatis toks žurnalo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Tradiciškai terminas studia humanitatis asocijuojasi su XV amžiaus Europos ir pirmiausia su humanistiniu Italijos, Florencijos neoplatonikų sąjūdžiu, kuris siekė atverti sielas laisvam kūrybiniam skrydžiui po ilgų šimtmečių dogmatinio snaudulio, apgaubto scholastinių samprotavimų aura. Tuo metu tiesiog pulsuote pulsuojanti įvairovė ir pagarba protėviams, herojiškas entuziazmas ir revoliucingi atradimai, originali kritika ir filosofinė poetika susiliejo į vieną reikšmingą sąjūdį, tapusį Europos kultūros atgimimo pradžia. To laikotarpio studia humanitatis jungė į vieną visumą literatūros 5

6 kritiką, filosofiją, estetiką, pilietinę retoriką, laisvus religinius apmąstymus, tai vienu metu buvo ir ontologija, ir gnoseologija, ir estetika, ir retorika, ir kritika, ir vertimo teorija. Kita vertus, šiandien junginys studia humanitatis pirmiausia tiesiogiai asocijuojasi su klasikinėmis antikinės literatūros, filosofijos ir retorikos studijomis. Tokiu būdu terminas studia humanitatis šiandien yra stiprios tradicijos, ilgaamžės klasikos sinonimas. Tačiau svarstant žurnalo projektą taip pat pabrėžtinai buvo aktualizuojamas ir radikalių kritikų JAV leidžiamas poststruktūralizmo, neopragmatizmo bei postkolonializmo žurnalas Critical Inquiry, kurį laikome savo protomodeliu, kritiniu sufleriu, konceptualiu šantažuotoju. Dėmesingesnis skaitytojas išsyk pastebės, kad renesansinės studia humanitatis, daugiausia dėmesio skyrusios Antikos gaivinimui, ir ultramodernus Critical Inquiry, nuosekliai kritikuojantis europocentrizmą, vadinasi, ir antikocentrizmą dvi iš pirmo žvilgsnio priešingos minties galaktikos. Tačiau Inter-studia humanitatis būtent ir siekia apimti šias tik iš pažiūros nesutaikomas tradicijas. Sielos gyvumas, minties skrydis, entuziazmas, pulsuojanti gyvybė, erosas ir retorika visa tai tvirtai jungia minėtus du polius, tarp kurių įsiterpti ir turėtume pretenzijų. Tiesiog jau lingvistiškai provokatyvus žurnalo pavadinimo pradžios priešdėlis inter mus ir įpareigotų įsitraukti į Umberto Eco postmodernizmo aplinką, į Gilles o Deleuze o ir Fellixo Guattari rizomos diskusijas, į Jacques Derrida differa(e)nce sūkurius, į hegemonizmo kritiką ir hibridiškumo invazijas. Lyginant su kitais Lietuvoje leidžiamais humanitarinės pakraipos žurnalais norėtųsi, kad Inter-studia humanitatis vienus tų žurnalų lenktų postmoderniu radikalumu ir drąsumu, kitus akademiškumu, trečius tolerantiškumu, dar kitus interdiscipliniškumu ir polimetodologizmu. Integralumas, minties radikalumas, kritiškumas turėtų būti šio žurnalo naujumo požymiai. Inter-studia humanitatis yra steigiamas ant jau susiklosčiusios produktyvaus bendradarbiavimo tarp Šiaulių universiteto Lietuvių literatūros katedros (dabar: Literatūros istorijos ir teorijos katedra), Filosofijos katedros ir Kultūrinės antropologijos centro tradicijos pamatų. Tradicijos, kurią vainikavo ištisa serija originalių interdisciplininių mokslo straipsnių rinkinių: Miesto marginalijos (2000), Kūnas lietuvių kultūroje (2000), Kanonai lietuvių kultūroje (2001), Fluxus: šiuo atveju (2002), Mitai lietuvių kultūroje (2002), Kelionių antropologija (2004). Pastarųjų leidinių ypatumas bandymas diskutuoti ne apie istorines, o apie apibrėžtas teorines 6

7 vieno ar kito dalyko problemas, remiantis plačiausiu analitiniu spektru: nuo istorinio konservatyvaus iki ribas laužančio postmodernaus. Iš esmės tai atitinka renesansinius studia humanitatis sąjūdžio idealus: varieta (įvairovės) ir diversitita (skirtumų gausos), kai yra laukiami ir sveikintini polimorfiškumas, dialogiškumas, heterotopijos. Būtent toks skirtumų ir bendradarbiavimo tinklų puoselėjimas, dėmesingumas žodžiui ir jo virsmams, atvirumas dvasios eksperimentams yra svarbios naujojo leidinio Inter-studia humanitatis gairės. Simboliška ir provakatyvu, kad Inter-studia humanitatis užgimsta Šiauliuose, vadinamajame Saulės mieste, garsėjančiame savo marginalumu ir nuolatiniu proveržio lūkesčiu. Kadaise Giordano Bruno šlovino soliarinį herojišką entuziazmą, Tomasso Campanella kalbėjo apie savo utopijų Saulės miestą, kuriame turėjo būti išaukštinti humanizmo idealai. Lietuvoje humanistinė simbolika apsiriboja Šiaurės Atėnų ir Lietuvos Jeruzalės vizijomis. Pusiau juokais galima pasakyti, jog Inter-studia humanitatis projektas galėtų paskatinti Šiaurės Florencijos neomitologiją, soliarinį neoutopizmą, herojišką postmodernizmą. Redaktorių kolegijos pirmininkas prof. dr. Gintautas Mažeikis 7

8 Antropologiniai / etnologiniai ir sociologiniai tyrimai NUOLATINIS ETIKOS VIRTIMAS GYVENIMO BŪDU Gintautas Mažeikis Šiaulių universitetas Filosofijos katedra, Kultūrinės antropologijos centras P. Višinskio g. 38, Šiauliai el. p. ginman@siauliai.omnitel.net Abstrakčios etinės vertybės daro pragmatinį poveikį visuomenei keisdamos gyvenimo būdą. Pastebimas nuolatinis procesas: abstrakčios vertybės virsta empiriniu etiketu, konkrečiais dorovės (moralės) reikalavimais, pagaliau, vartojimo stiliumi, elgesio manieromis. Straipsnio tikslas yra aptarti tokio virtimo refleksijų ir vertinimo problemas šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje. Tuo tikslu sąlygiškai bus skiriamos etikos, dorovės, moralės, etiketo sritys bei siekiama pažymėti šių sferų susikirtimus, bendras membranines sąveikas. Etiką apibrėšime kaip mokslą apie bendrąsias praktinio proto vertybes, o moralę aiškinsime kaip individo gebėjimą vadovautis vertybėmis, elgesio maksimomis, imperatyvais bei racionaliai pasirinkti. Etika yra siejama su bendruomenės kuriamu elgesio reglamentu, pasirinkimų hierarchija, o moralė su asmens valia. Pagaliau etika kreipia į bendruomenės institucinę savivaldą, o moralė į individo asmeninį santykį su institucionalizuotu reglamentu bei su tais vidiniais tikslais, su kuriais individas sieja savo esmingą raišką. Etika nuolat pretenduoja apibrėžti moralinių dalykų esmę bei vykdyti preskriptyvines funkcijas (R. M. Hare utilitarizmas ir preskriptyvizmas 1 ). O vidinis žmogaus moralumas yra susijęs su tuo projektu, kurį asmuo laiko sau esmingu ir kuris gali nesutapti su bendruomeninėmis preskriptyvinėmis normomis ar utilitariniais tikslais. Tarpinę grandį tarp moralės ir etikos sudaro bendruomeniniai moraliniai papročiai. Taip atsitinka, kai susiformuoja aiškus, ideologiškai, politiškai patvirtintas etikos mokslas bei jo sąsajos su teise, o bendruomenės nelaiko šių normų pavyzdinėmis vertybėmis. Kultūrų įvairovė (cultural diversity), multikultūralizmas ir kiti reiškiniai pabrėžia vietinių bendruomenių bei subkultūrų simbolinį identitetą bei su juo susijusius 8

9 moralinius papročius, kurie dažniausiai vienaip ar kitaip prieštarauja visuotinėms etinėms normoms. Prisiminkime vieną itin reikšmingą moralinės savireguliacijos instrumentą ir kartu jausmą gėdą. Gėdos ir begėdystės tema yra vienas svarbesnių psichoanalizės tyrinėjimo objektų. Psichoanalizė gėdos jausmą aiškina kaip atsakomybę vidiniam Ego idealui, savo paties projektui. Pagaliau vidinių tikslų siekimas yra siejamas ir su asmenybės narciziniais lūkesčiais. O begėdystės jausmas, begėdiškumas čia nurodo savigyną nuo gėdos jausmo, o ne šio jausmo nebuvimą. Priešingai vienai binarinei opozicijai gėda/begėdystė, kita opozicija padorumas/nepadorumas nurodo ne asmens savęs projektavimo jausmą, o yra susijusi su visuomeniniu asmens savikūros vertinimu, su socialinių normų pažeidimu arba jų vykdymu. Tačiau gyvenimas verčia žmogų nuolat polemizuoti su bendruomene bei viešpataujančiais etiniais normatyvais apie gėdos ir padorumo ribas, skatina visas puses ieškoti laikinų ir nuolat kintančių kompromisų. Su analogiškomis problemomis susiduriama ir traktuojant sąžinės fenomeną. Dažniausiai sąžinė siejama su gebėjimu klausyti proto sprendimų, jo paliepimų valiai. Tačiau pati proto samprata čia itin komplikuota, turint omenyje, kad proto veiklą lemia, tariant S. Freudo kalba, Id, Ego ir Super-Ego. Kitaip tariant, pats protas yra dinamiškas ir kompleksinis reiškinys. Jo dinamiką lemia visų jo komponentų nepastovumas ir dinamika. Natūralūs smegenų senėjimo ir destrukcijos procesai, pamatinių ir analoginių atminties matricų sąveikos, sublimuojami arba suspenduojami kompleksai ir jų destruktyvus poveikis asmenybei, nuolatinė su institucine prievarta susijusi Super-Ego dinamika visa tai pokalbį apie proto balsą daro arba mitologizuotą, arba propagandinį, arba tiesiog liudijantį kritinį problemos nesupratimą. Dekartiškasis cogito įvaizdis, J. Locke o tabula rasa idėja nurodo nebent tik Apšvietos idėjų represyvinę gimtį, o ne realų reiškinį. Tačiau būtent tokiomis represyvinėmis, iracionaliomis idėjomis dažniausiai grindžiamas metafizinės arba redukcionistinės, dogminės, ideologizuotos etikos turinys. Būtent šis sudėtingų pasaulio sąveikų neatspindintis etikos turinys yra nuolat diegiamas, pradedant mokyklomis ir iki pat universitetų etikos specialybių. Tokios dogminės ir proto mitologiją plėtojančios etikos pavyzdžiu laikytinas Lietuvoje bene populiariausias vadovėlis A. Anzenbacherio Etikos įvadas. Santykį su sąžine jis apibūdina gana mitologizuotai: Vertindami žmonių poelgius, visada darome prielaidą, kad veikiantys asmenys klauso proto balso ir skiria gėrį nuo blogio 2. Čia iš anksto 9

10 numanoma iš esmės kantiška, formali gėrio ir blogio skirties galimybė. Tačiau visa įtikinėjimų ir propagandos istorija, reklamos pasiekimai, psichoanalizės raida, neuropsichologiniai atminties tyrinėjimai rodo ką kita. Sąžinė veikiau yra skausmo indikatorius, rodantis racionalaus veiksmo negalimumą, susidūrus su sudėtingu sąveikaujančių įtaigų ir paskatų kompleksu. Tokios etikos aplinkoje vienas ar kitas sprendimas laikomas teisingu tik todėl, kad asmuo negalėjo asmeniškai išspręsti šios įtaigų polemikos baigties ir pasidavė kažkieno įpirštai nuomonei, nežiūrint to, kad stebėjo galimą veiksmų skirtumą ir apčiuopė skausmingą sąžinės elementą. Be etikos ir moralės, Lietuvoje nuolat kalbama apie dorovę. Dorovė čia apibrėžiama kaip jungtis tarp etikos ir maksimizuotų visuomeninių idealų, dažniausiai religinių. Ilgą laiką samprotavimai apie dorovę buvo siejami su dorybių svarstymais. Visos dorybės: ištikimybė, heroizmas, narsumas, kilnumas, šlovingumas, nuoširdumas, teisingumas ir t. t. buvo siejamos su apibrėžtomis bendruomenės gyvenimo normomis: riterystės kodeksu, dvarininkų giminės savivalda, kaimo papročiais. Pradedant F. Nietzsche XIX ir XX amžiaus mąstytojai nuolat samprotauja apie tokių dorybių nuosmukį. F. Nietzsche šių stipriųjų dorybių saulėlydį siejo su krikščionybės ir minios vertybių įsigalėjimu. Šias dorybių nuosmukio, dar daugiau išnykimo idėjas diskutavo ir A. Macintyre 3, pastebėjęs, kad šiuolaikiniai etiniai samprotavimai dažniausiai tėra praeities samprotavimų rinkiniai, fragmentai, turintys pateisinti vieną ar kitą socialinę sistemą. Kita vertus, ir šiandien dar yra išlikę garbės kodeksai, apibūdinantys intelektualo, elito ir pan. elgesį ir čia paisomas dorybes. Pagaliau kiekviena subkultūra plėtoja tam tikrą silpną garbės kodeksą, sankcionuojantį elgesio būdus. Reikia pastebėti, kad šios silpnosios, riboto galiojimo vertybės vis dėlto skiriasi nuo metafizinių etinių samprotavimų. Galbūt tik daugybė įvairiausių taikomųjų etikų (pavyzdžiui, to paties R. M. Hare Bioetika ) bei etikos kodeksų siekia išvengti šios spragos ir institucionalizuoti empirikai veikiančią, tačiau riboto galiojimo moralę. Tokiu atveju dorovinis bendruomenės savęs projektavimas gali nesutapti ir prieštarauti viešpataujančios Bažnyčios ar valstybės deklaruojamiems doroviniams tikslams. Tai mes stebime vykstant nuolatinei polemikai tarp įvairiausių krikščioniškų ir nekrikščioniškų bažnyčių. Ir moraliniu, ir doroviniu požiūriu etikos formuluojamos bei teisės institucijų palaikomos vertybės turi tendenciją rungtis su vidiniais asmens ir bendruomenės moraliniais projektais. Šios pole- 10

11 mikos rezultatas ir būna gana nepastovus, dinamiškas, tačiau visad konkretus ir antropologiškai apčiuopiamas etikos virtimas elgesio būdu ir stiliumi 4. Apie visus etinės ir moralinės polemikos aspektus mes čia nekalbėsime, tai užimtų itin daug vietos. Todėl apsiribosime vienu iš daugelio šios polemikos bruožų, susijusių su tuo, kad jaunimo tarpe etika nuolatos rungiasi su popkultūros ir mados diktuojamais gyvenimo būdais ir stiliais ir kaskart sudaro vis naujas antropologiškai apčiuopiamas moralines konfigūracijas. Materialūs moralės simboliai, etinės ir etiketo manieros nuolat kinta, vadinasi, kinta ir atpažįstamos regimosios mandagumo, sąžiningumo, meilės ar laimės raiškos formos. Ši kaita priklauso ne tik nuo ideologinio spaudimo, laisvos individo savikūros, bet ir nuo bendriausių popkultūros raidos tendencijų, stereotipų ir prietarų kaitos, nuo mados ir stiliaus ritmikos. Jaunimo moralė yra nuolat veikiama reklamos, gandų, bendruomeninių įpročių. Čia yra tikrasis etikos, dorovės ir moralės polemikos, jų nuolatinio agono laukas. Veikiausia čia tiktų prisiminti Herakleitą, samprotavusį apie kosmo ir karo ontologinę sąveiką. Kalbėdami apie etinių vertybių konkretizaciją šiame poleminiame kasdienybės lauke susiduriame su problema šio debatų ir kovos lauko viešumu. Dažniausiai tie gėdos ir begėdystės instrumentai, gyvenimo stiliaus ir viešai deklaruojamų vertybių atotrūkis yra nutylimi, teigiant, kad jokios nuolatinės polemikos nėra, kad ideologiškai angažuotas gėris dominuoja. Tokiu atveju visuomenė praranda kritiškos savireguliacijos galimybes. Todėl moralinių batalijų viešuma bei šių batalijų ir viešumos kritika yra vienas svarbiausių moralinės antropologijos objektų, įgalinančių moralinės visuomenės efektyvumą etiniu požiūriu. Šiuolaikinė sociokultūrinė antropologija bei jos filosofinės eksplikacijos pabrėžia dorybių funkcionavimą įvairiausiose primityviose bendruomenėse bei subkultūrose, tuo tarsi oponuojant ir Aristoteliui, samprotavusiam apie dorybių visuotinumą, ir F. Nietzschei, teigusiam jų pabaigą. Dorybės čia suvokiamos kaip bendruomenės savireguliacijos instrumentas ir tiesiogiai siejasi su socialine bendruomenės struktūra, su šią struktūra patvirtinančia simbolių organizacija, su įvairiausias ritualais, žaidimais, religiniais sakramentais. Į šį gyvųjų dorybių pasaulį šiuolaikinėje filosofijoje nuolat kreipiasi A. Lingis, siekdamas parodyti neapykantos, atleidimo, atgailos ir meilės antropologines dimensijas 5. 11

12 Postmoderni sociokultūrinė antropologija vis didesnį dėmesį skiria antropologinio tyrinėjimo atsakingumui, kai aprašomi vienokie ar kitokie bendruomenės papročiai ir politinės raidos tendencijos. Kartais ši bendruomenės raida yra susijusi su agresyvumo ir militaristinių lūkesčių plėtra arba su itin sudėtinga ekonomine-politine, ekologine ar sveikatos (pavyzdžiui, ŽIV plitimas sausringuose Šiaurės Brazilijos rajonuose, Kuboje, Pietų Afrikos kaimuose, iš esmės keičiantis santuokos moralinį kanoną) situacija, kur bendruomenės gyvenimo būdas tampa itin neefektyvus ir reikalauja antropologinio įsikišimo, taikomųjų veiksmų. Antropologė N. Scheper-Hughes griežtai pasisako prieš bet kokį objektyvų stebėjimą ir mokslinį įvykių aprašymą situacijose, kai bendruomenės raidai, žmonių sveikatai iškyla pavojus, kai plinta savižudybės aktai, ŽIV, autoritariniai militaristiniai režimai, ekologinės katastrofos ir pan. Ji kviečia antropologus etiniu požiūriu būti moraliai įtrauktais bendražygiais [companheira] 6. Companheira pozicija anaiptol nėra kolonijinio mąstymo nuostata ir nėra remiama jokios kultūrinės hegemonijos. Tai yra veikiau dalyvaujančio tyrimo (participat observation) ribinė patirtis, tam tikras ekstremalus atvejis, po kurio paties tyrimo esmė tampa beprasmiška, katastrofiška. Antropologo neįtrauktumas į stebimus įvykius tampa tik galimybe, pageidautina nuostata, kuri galėtų būti pažeidžiama visais ekstremaliais atvejais. Bet kokiu atveju įsikišimas į bendruomenės raidą yra rizika, prievarta, kuri susilaukia negatyvios bendruomenės narių reakcijos. J. Friedmanas, reaguodamas į N. Scheper-Hughes samprotavimus (juose vardan humanistinio įsikišimo atmetama ir M. Foulcault panoptikumo bei žinojimo/galios idėja, ir postmodernaus įtrauktumo bei reliatyvizmo principai), pastebi šios autorės teiginių dvilypumą, įtampą. N. Scheper-Hughes aistringuose teiginiuose, ginančiuose bendruomenių išlikimo, sveikatos, vaikystės ir kitus humanistinius principus, susipina pragmatinis humanizmas ir pavojingos hegemoninės nuostatos 7. Kova dėl vietinių gyventojų teisių kartais virsta kairiuoju, net marksistiniu pasipriešinimu kapitalistinei eksploatacijai, ekspropriacijos ir tariamo teisingumo reikalavimais, vietinių genčių privilegijavimo lūkesčiais, kas dažniausiai vėl skatina naujas prievartos bangas. Todėl pastangos objektyviai antropologiškai aprašyti moralinius bendruomenės papročius, bendruomenės struktūrą ir teisingumo principus yra būtinos tam, kad vėlesni sprendimai būtų paremti pasaulio bendruomenei priimtinais principais. Pagaliau J. Friedmanas čia apeliuoja į K. Popperio žinių plėtros ir klaidų laipsniško eliminavimo principą, kuris taiky- 12

13 tinas ir antropologijoje, susietoje su etiniais ir moraliniais klausimais. Regime moralės susidvejinimą, kai susikerta antropologiniai kodeksai ir bendruomenės moralė, tačiau neatmetama objektyvaus tyrimo būtinybė bei paliekamas pragmatinis projektas. Čia gimsta poleminis etinis, kartais itin skausmingas, laukas, kurį svarstyti galime tik tuo atveju, kai turime aiškius empirinius moralės atvejų aprašymus, t. y. etikos virtimo gyvenimo normomis ir priešingai analizę. Antropologiškai aprašant moralines bendruomenes sunku pasakyti, kas čia laikytina tiesa ir kokį verdiktą reikėtų pranešti galią turinčiai valstybei. Tiesa, kaip ir protas, yra itin mistifikuotas sudėtingas procesas. Ir jei aprašant fizinius faktus dar galima atsiriboti nuo visų subjektyvių sąveikų, tai moraliniu atveju subjektyvūs ryšiai sudaro tiriamo reiškinio esmę 8. Todėl tvirtinti, kas čia laikytina blogiu, o kas gėriu itin sudėtingas dalykas. Bausmes rykšte ir viešą plakimą galima būtų laikyti gėdinga ir žeminančia procedūra, o uždarą nuo visuomenės akių įkalinimą gerbtinu ir toleruotinu reiškiniu. Tokiu atveju būtų neaišku, kaip funkcionuoja grupės identitetas, kokie yra socialiniai išstūmimo ir įtraukimo (social inclusion and social exlusion) į šią grupę mechanizmai. Juk vieša bausmė daugelyje genčių, subkultūrų ir religinių grupių yra savireguliacijos principas, kuriuo reglamentuojamos bendruomenės tapatumo ribos bei struktūrinių funkcijų paskirstymas. Čia prisimintini Irako karo belaisvių kankinimai Abu Ghraibo kalėjime. JAV kariuomenės kalėjimo prižiūrėtojai rėmėsi antropologiniais islamo bendruomenių Irake moralės tyrimais ir vadovybės buvo puikiai instruktuoti apie moralinių kankinimų metodiką bei galimybes. Musulmonų pasaulyje, Irako vyrų bendruomenėse pasirodyti nuogam jaunos svetimos moters akivaizdoje yra itin žeminanti ir negarbinga aplinkybė, juo labiau negarbinga būti jos akyse lytiškai žeminamam, filmuojamam, fotografuojamam. Ši procedūra palauždavo daugelį karo belaisvių. Kitas moralinio kankinimo būdas: versti karo belaisvius lytiškai santykiauti su tos pačios lyties atstovais, vėl filmuojant, fotografuojant bei patiriant patyčias iš prižiūrėtojų. Moralinių kankinimų efektyvumas buvo laikomas net didesniu nei fizinių, o jų taktika buvo suderinta su antropologiniais islamo tyrinėjimų rezultatais. Aišku, tai pažeidė 1949 metų Ženevos konvenciją dėl elgesio su karo belaisviais. Taigi Abu Ghraibo kalėjimo įvykiai ( metai) demonstruoja negatyvius moralinės antropologijos tyrimų taikymus tardant 9. Vertindami moralines bendruomenes mes neišvengiamai atliekame tam tikrą samprotavimo veiksmą, kurio visos sudėtinės dalys 13

14 poleminiu atveju tampa itin reikšmingos. Dažniausiai samprotavimai apsiriboja tuo, kad parenkamos dvi viena kitą atitinkančios didžioji ir mažoji premisos apie etines vertybes. Didžioji paprastai siejama su etikos mokslu, su ideologinėmis, hegemoninėmis vertybėmis, o mažoji su moralinės bendruomenės įsitikinimais. Pagaliau pats lyginimas laikomas savaime suprantamu reiškiniu ir nėra analizuojamas, o tik reikalaujama, kad jis vyktų logiškai. Tačiau poleminiu antropologiniu atveju, pavyzdžiui, svarstant kūniškas bausmes religinės bendruomenės viduje (kai skiriamas ilgas klūpėjimas, badavimas, kūno plakimas ir pan.) arba draudžiant vykdyti tam tikras medicinines operacijas (pavyzdžiui, kraujo perpylimą nelaimės atveju), toks palyginimas tampa problemiškas. Manipuliacinis vertybinis samprotavimas Kritinio mąstymo ir kognityvių gebėjimų stoka smarkiai riboja visuomeninę etinių vertybių plėtrą, paliekant jas nesuprantamais, nerealizuotais idealais. Tai pavadinčiau etikos dramblio kaulo bokštu. Tokios vertybės arba tiesiog sunyksta, arba virsta prievartos ar piarinės manipuliacijos instrumentais. Piarinės etinės manipuliacijos pagrindą sudaro situacija, kai pirmoji etinio samprotavimo premisa pateikiama remiantis etinėmis teorijomis arba sveiku protu (common sense), o antroji premisa pateikiama bet kuri. Visais atvejais gaunamas teisingas silogizmas, todėl ir etinis samprotavimas atrodo teisingas. Dar J. Bercley samprotavimuose apie abstrakčias idėjas ir jų sąsajas su egzistavimo problema pastebi, kad abstrakčios idėjos leidžia pateikti bet kokį prieštaringą palyginimą. Teiginys, kad trikampiams būdingos kai kurios bendros savybės, yra teisingas ir lygiašoniams, ir stačiakampiams trikampiams, nors kitu atveju šios geometrinės figūros būtų nepalyginamos. Dažniausiai manipuliacija pateikiama tarsi imituojant empirinį pavyzdį. T. y. parenkamas vertybiniu, idėjiniu, ideologiniu požiūriu parankus atvejis ir formuluojamas etinis samprotavimas. Tariama, kad tokiu atveju bendrosios vertybės ideologinis pavertimas gyvenimo būdu yra atliktas. Čia susiduriame su pakeistinio, melagingo sąmoningumo atveju, kitaip tariant, su manipuliacija. Tokio tipo samprotavimų apstu sovietiniuose etikos vadovėliuose, privalėjusiuose skiepyti marksizmo-leninizmo dvasią jaunajai kartai. Čia ne tik buvo parenkamas deformuotas istorinis faktas, bet dar dažniau mažoji premisa buvo formuluojama kaip literatūrinis pavyzdys, atitinkantis kokį nors pagal socialistinio realizmo stilių aprašyto herojaus elgesį. 14

15 Antropologinė mažoji premisa Mažoji palyginamojo etinio samprotavimo premisa dažniausiai yra empirinė. Vadinasi, be empirinio kokybinio arba kiekybinio tyrimo, be pakankamo pagrindimo ši premisa negali būti pateikta arba jos formuluotė nebūtų laikoma moksliškai pagrįsta. I. Kantas yra pastebėjęs, kad a priori samprotavimai negali nieko teigti apie egzistavimą. Tokius teiginius, visados turinčius hipotetinį ir induktyvų charakterį, pateikia empiriniai mokslai. Sociologija, sociokultūrinė antropologija apčiuopia sociokultūrinę įvairovę, vietinius papročius ir įpročius, konkrečius vertybinius simbolius ir legendas, gyvuosius mitus ir nuolat kintančius stereotipus, gyvenimo stiliaus pavyzdžius. Neretai samprotavimas tinkamas vienai subkultūrai yra mažai suprantamas ar mažai vertingas kitai kultūrinei grupei. Antropologiniai moraliniai samprotavimai dažniausiai yra susieti su materialiosios kultūros simbolika. Pavyzdžiui, nagrinėjant nekaltumo, skaistumo moralinius įvaizdžius, jų kaitą, etnografai pastebi jų sąsajas su materialiųjų simbolių madomis, šių simbolių priklausomybę nuo politinio režimo, ekonominės situacijos. I. Šidiškienė 10 ir kiti mažosios Lietuvos tyrinėtojai yra nuodugniai aprašę vestuvių vainikėlio transformacijas XIX XX amžių sandūroje. Čia pastebėta, kad šis vainikėlis skaistumo simbolis ir vienas svarbesnių vestuvinio ritualo komponentų kito, o ši kaita atspindėjo sociopolitines, ekonomines, demografines lietuvių bendruomenės Mažojoje Lietuvoje realijas. XIX amžiaus pradžioje dominuoja mirtos, vėliau paplinta atvežtinis augalas rūtos, tačiau ilgainiui, tenykščiams lietuviams tampant liuteronais, vėl paplinta mirtos, o pati rūtų vainikėlio nuėmimo ceremonija (skaistumo pabaigos ritualinis aktas) praktiškai išnyksta. Taip rūtos praranda savo sakralinę, skaistumo reikšmę, o kartu nyksta ir moraliniai skaistumo papročiai. Analogiškai rūtoms ir mirtoms daugelis kitų materialių simbolių susieja moralinius įsitikinimus ir simbolinį grupės identitetą metų pabaigoje 2004 pradžioje Lietuvoje (tai buvo atspindėta žiniasklaidoje) nuvilnijo susirūpinimo kupinos diskusijos apie brangsiančius bananus. Dėmesys bananų kainoms ir išankstinis pirkėjų nepasitenkinimas buvo daug didesnis nei dėl kitų prekių. Čia tėra vienas paaiškinimas: Lietuvai esant Sovietų Sąjungoje, Vakarai ir nepriklausomybė buvo asocijuojami su galimybe laisvai nusipirkti bananų. Šis stereotipas susiformavo sovietiniais laikais, kai prie žalių, neprisirpusių bananų kekių išsirikiuodavo didžiulės eilės. JAV gyvenantys lietuviai atsimena, jog nuo seno iš sovietinės Lietuvos atvykę 15

16 turistai buvo linkę tuoj pat ir kiek galima daugiau prisivalgyti bananų. Tai reiškė fiziškai įrodyti: aš jau Vakaruose!, todėl Vakarų ir Lietuvos suartėjimas, vakarietiškų vertybių perėmimas simboliškai siejamas su bananų prieinamumu. Žinoma, būtų absurdas dirbtinai mažinti bananų kainas tik todėl, kad jie simbolizuoja Vakarus ir laisvę! Tačiau politikai pasinaudojo šia diskusija ir populistiniais kainų stabilizavimo pažadais. Taip gimė poleminis suinteresuotų asmenų diskusijos laukas, kur natūraliai tam tikra pozicija, šiuo atveju bananai, turėjo būti suspenduota. Situacijos normalumą garantavo atviros diskusijos ir su jomis susijusios vertinančios pastabos metų pavasarį teko susidurti dar su vienu vertybių klausimu: kai kurios mokyklos svarstė galimybę įvesti mokiniams prievolę devėti vienodas uniformas. Manyta, kad tada mokiniai taptų tvarkingesni, vienas prieš kitą nedemonstruotų turtų, sumažėtų estetinių išsišokėlių skaičius. Tačiau skirtingai nei bananai ši tema nebuvo pakankamai diskutuojama. Bananų kaina, progai pasitaikius, dėl laisvos rinkos konkurencijos vėl kris. Tačiau moraliniai sprendimai dėl uniformų pretenduoja likti ilgalaikiais nepriklausomai nuo situacijos kaitos. Tai rodo, kad čia poleminis interesų laukas nėra suvokiamas, o interesų pusės ir jų galių balansas taip pat nėra viešai svarstomas. Juk nesakoma, kad mokiniai galėtų pasirinkti mokyklą, priklausomai nuo ten plėtojamų dorybių pobūdžio. Lietuvoje mokiniai su mokyklomis susiję pirmiausiai teritoriniu principu, sudarant išimtį nedidelei visuomenės grupei (pavyzdžiui, tautinėms mažumoms). Draudimų atveju samprotaujama mitologizuotomis gėdinga/padoru opozicijomis, kurių idėjos yra suvokiamos tradiciškai, konservatyviai. Konservatyvūs požiūriai turi teisę egzistuoti, tačiau pamirštama viena: galimybė įvairiai rengtis yra pirmasis vaikiškas laisvės simbolis (analogiškai simboliniams galvos apdarams Mažojoje Lietuvoje) ir jo ribojimas turėtų būti siejamas su aiškia diskusija bei laikina, ribota kontrole. Vaikų, paauglių, jaunimo bendruomenės ir subkultūros pačios reglamentuoja moralinių kategorijų simbolinę raišką ir todėl etikos pamokų metu šie simboliai privalo būti diskutuojami. Mokytojų paaiškinimai, kurie remiasi iracionalaus autoriteto ir valdžios/galios principais (teiginiai, kad laisvė ir uniforma neturi nieko bendra), daugeliui besipriešinančių tėra gąsdinimo forma arba tiesiog beprasmiški. Laisvė, kaip ir kitos moralinės vertybės, vaikystėje ir paauglystėje pirmiausiai suvokiamos simboliškai: kaip teisė turėti tokią šukuoseną, kokios pageidauji, laisvė nešioti tokius drabužius, kurie labiausiai išreiškia tavo individualybę ar grupės draugų tapatumą. 16

17 Vadovėliuose, filosofiniuose apmąstymuose nurodoma dorovinių vertybių, sąžinės, tikėjimo, atlaidumo, pakantumo, meilės idėjinė gelmė nėra skaidri daugeliui žmonių, juo labiau vaikams ir paaugliams. Štai kodėl, bendruomenei ir valstybei pritarus metafiziniams moralinių kategorijų apibrėžimams, dažniausiai susiginčijama, kai bandoma apibūdinti šias vertybes atitinkantį gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, laisvės sąvoka yra viena svarbiausių šiuolaikiniam žmogui. Būti laisvam vadinasi, pačiam spręsti, patirti ir tapti laimingam arba nelaimingam. Tačiau tik konkretus gyvenimo būdas, materialinė elgsena ir ją atitinkantys simboliai (merginos su džinsais, auskarai vaikinų ausyse ) laikinai rodo, kad laisvė jau pasiekta. Čia itin svarbus elementas laikinumas, kuris nurodo ribas ir bendruomenei priimtinas kintančio kompromiso formas. Konkreti, ryški, viešai demonstruojama gyvenimo būdo forma vadinama stiliumi. Egzistuoja muzikos, drabužių, kalbėjimo, namų aplinkos stilius. Kartais stilius dar vadinamas maniera, tačiau bet kokiu atveju kalbama apie estetinį paviršių, apie viešumoje matomą dalelę to, kas slypi gelmėse. Dažniausiai stilius pasireiškia kaip tam tikras viešai rodomas estetiškumo elementas ir yra susijęs su žaidimu arba ritualais. Tačiau viešo gyvenimo būdo, stiliaus, manierų svarba nuo to, kad jie priskiriami žaidimo ar meniškumo kategorijai, nesumažėja. Antropologai pabrėžia bent keletą žmogaus gyvenimui esminių elgesio formų: gamybą, ritualus, struktūrinį ir funkcinį pareigų paskirstymą, žaidimus, tikėjimą. Ritualai atveria sakralinę arba ideologinę gyvenimo dalį, o estetiniai elementai demonstruoja esmės ir vaizduotės sąsajas. Abiem atvejais naudojamasi specialiais tam skirtais simboliais bei įsivaizduojamomis jų dermėmis. Menas, karnavalas, stilius išviešina tikėjimą, vertybes, moralinius įsitikinimus ir daro juos socialinės grupės diskusijų objektu. Viešuma (Offenlichkeit), pasak M. Heideggerio ir H. G. Gadamerio, būdas, kuriuo mums pasirodo tiesa, arba esinio ir jo būties nepaslėptis. Viešumos viešuma ir yra meno kūrinio tiesa. Ji byloja apie esminius Dasein požiūriu dalykus. Ši tiesos atvertis rodo rūpestį ir viltį, slepia istoriją ir yra teleologiška, nes tik tokiu būdu ji susieta su asmens supratimo raida: prisiminimais ir lūkesčiais, fantazijomis apie praeitį ir ateities vizijomis, su visu tuo, kas iš esmės konstruoja žmogų ir įpina jį į gyvenimą. Meno meniškumas yra viešas likimą lemiančios esmės rodymas. Čia susipina popkultūrinės imaginacijos ir kalbos įsišaknijimas tradicijoje, stilingas gyvenimo būdas ir darbymečio rūpesčiai, pražūtingos fantazijos ir neleidžiančios pakilti vargo 17

18 bėdos. Tai toks rodymas, kuris kartu yra ir matomo atvirumas, ir žemės paslaptis. Už regimo meno kūrinio dar atrasime jo istoriją, jo slėpinius, jo gelmę, kuri nuolat maitins įvairiausiais prieštaravimais meno kūrinį interpretuojančius protus. Vertybės tiesa taip pat yra jos estetiškumas. Paradoksalus istoriškumo, būtinumo ir estetiškumo siejimas nuspalvina visą H. G. Gadamerio hermeneutiką. Tai reiškia, kad etinės vertybės pasirodo estetiniais pavidalais. Vadinasi, moralės normos yra susietos su viešai demonstruojamu skoniu, stiliumi, maniera, harmonija, žaidimu. Rigidiškas, ydingas bandymas atsieti moralę ir estetiką, pasak F. Nietzsche s, gimdo silpną masių žmogų. Laipsniškai viešumos dalimi virstantys simboliai turi tendenciją įsilieti į subkultūrų gyvenimą. Subkultūrų atstovai senukai hipiai, vidutinio amžiaus pankai, jaunesni hip hopo ar repo gerbėjai, baikeriai ir neopagonys iš kitų išsiskiria tam tikru viešai demonstruojamu, pabrėžtinu gyvenimo ir elgesio būdu, apranga, šukuosenomis ir kitais materialiais ir kalbiniais simboliais. Gėriu čia laikoma tai, kas atitinka subkultūros identitetą, jos simbolinę organizaciją. Kiekvienu atveju stebime estetiškumo ir moralumo susiliejimą, susitapatinimą. Laisvė gali būti suvokiama kaip galimybė atvirai gerti alų miesto amfiteatre ar vaikščioti į mokyklą apsiavus batus su didelėmis platformomis. Šukuosena gali simbolizuoti atvirumą, meilę, nepriklausomybę. Patarimų apie visa tai pilna populiariuose žurnaluose, kurie daugeliui yra etikos vadovėliai, kur kas įtaigesni nei senų moralizuotojų priekaištai. Atrodyti-kaip čia susilieja su būti-kokiam. Būti moderniam, vadinasi, atrodyti kaip mėgiama popkultūros žvaigždė. Heroizmo simbolis čia raumeningas tatuiruotas ir viešai demonstruojamas kūnas, o ne pasiaukojantis patriotiškas elgesys. Toks materializuojantis simbolinis mąstymas nėra blogas. Jis yra neišvengiamas ir istoriškai randamas visose epochose. Dorovė, virtusi elgesio normomis ir drabužių mada, tampa etiketu. Etikos taisyklės nuolatos virsta etiketo formomis. Čia ir susilieja filosofija, etika ir antropologija. Daugybė įvairių etikos komisijų ar komitetų savivaldybėse, Seime, žurnalistų, gydytojų, policijos pareigūnų, universitetų darbuotojų, atskirų mokslų etikos kodeksai tai ne kas kita, kaip bandymas formalizuoti etikos vertybes, gyvenimo būdą bei etiketą. Dažniausiai antropologiniai genčių gelbėjimo projektai nepavyksta ne dėl abipusių gerų norų stokos, o dėl etiketo, simbolinės bendruomenės organizacijos, neišmanymo. Analogiškai, tik ne taip refleksyviai, elgiasi ir subkultūrų atstovai, kurie, sergėdami svarbiausius savo aprangos, elgesio, muzikos 18

19 simbolius ir vietas, kuriose jie renkasi, kartu kuria ir puoselėja nerašytą etinį kodeksą. Atrodytų, štai kur darbo niša būsimiems etikos mokytojams, moralės specialistams: plėtoti ir sergėti vietinius etikos kodeksus, daryti juos suprantamus plačiajai visuomenei, užtikrinti skirtingų gyvenimo būdų kompromisų paiešką. Tačiau mokytojai, kolegijų ir universitetų dėstytojai, viešąją tvarką prižiūrintys pareigūnai veikiau pripažįsta monologinius moralės vaiduoklius, uždaras autistines dorovės normas, imasi radikalių draudimo priemonių. Taisydami dorovinį visuomenės veidą, jie susiduria su pasipriešinimu: nenoru nei rengtis, nei kirptis, nei kalbėti, nei tarpusavyje bendrauti taip, kaip reikalauja dirbtiniai etikos kodeksai. Kai mokyklose etikos mokytojai bando šias problemas aptarti su vyresnių klasių mokiniais, susiduriama su paradoksu. Teoriškai visi kalba apie laisvę ir toleranciją, meilę ir pilietiškumą. Tačiau kai tik pabandoma šias kategorijas pademonstruoti konkrečiame gyvenime, susiduriama su abipusiu nesupratimu. Jis kyla dėl to, kad neįvertinama simbolinio mąstymo formų įvairovė. Nė viena etinė kategorija neturi aiškaus kriterijaus, kokia gyvenimo forma arba, juo labiau, stiliumi ir materialiu simboliu ji turėtų virsti. Didžioji premisa neturi jokios mažosios premisos parinkimo taisyklės, išskyrus pačius formaliausius subjekto ir predikato atitikimo reikalavimus. Be to, stiliai nuolat keičiasi, empirinis vertybių simbolizavimas nėra nei pastovus, nei nuoseklus. Juo labiau simbolinė moralinių vertybių raiška nėra savaime logiška. Logiškas turi būti jų apmąstymas. Tiesiog gyvenimo būdas/stilius visuomenei priimtinas vertybes sujungia su grupės žmonių ar vieno asmens fantazijomis, su jo intymiausiu Aš. Ir puiku, jei šiam intymiausiam Aš projektui nors kokią įtaką daro metafiziniai etiniai normatyvai. Priešingai, autoritarinė dorovinė prievarta nutraukia fantazijos ir tradicijos ryšius ir tada jų santykis virsta griaunančiu, antagonistiniu, nors teoriniu požiūriu, atrodytų, jokių prieštaravimų nėra. Išeitis: atviras dialogas apie vertybių simbolizavimo formas, nuolatinė vieša polemika dėl jų raidos, baudimo formų keitimas laikinomis kontrolės priemonėmis. Šio dialogo centras turėtų būti etikos mokytojo, savotiško guru, idealas. Reikėtų skiepyti laisvą fantazijos ir stiliaus skrydį, tačiau kartu ir atvirą jo įsivaizduojamų pasekmių diskutavimą. Juk materializuoti fantazijos simboliai labiausiai yra susiję su libido, su pasąmonine geismų ir troškimų stichija, nukreipta tradicijų ir sutartinių visuomenės normų kryptimi. Nuolatos, laipsniškai turėtų keistis ir simbolinis mąstymas, ir institucinė tvarka, ir tradicija. 19

20 Stilių kaita kartoja mados kaitos dažnį, kolektyvinių fantazijų keitimosi ritmiką. Į tai privalo atsižvelgti ir etika, nagrinėjanti kategorijų sąveikas su gyvenimo būdais. Nagrinėjant materialią-simbolinę etinių kategorijų raišką susiduriame su problema, kad analitinis, kritinis mąstymas yra mažiau paplitęs nei mitiniai, iracionalūs įsitikinimai, paremti gyvenimo legendomis, gandais, juokų stichija, fetišistiniais ir animistiniais simboliais. Etikos vertybių neintegruotumas ir jų poleminis nesusietumas su stereotipais, prietarais, įpročiais, madomis daro šias metafizines vertybes hermeneutiniu požiūriu mažai suprantamomis, o būties plėtros požiūriu bevertėmis. Kas gali būti liūdniau už bevertes vertybes? Tai turėtų būti panašu į besviestį sviestą esinys, praradęs savo esmę. Tačiau daugelis propaguojamų abstrakčių vertybių ir yra beesmės. Štai kodėl kažkuria dalimi sutikčiau su A. Macintyre teiginiu apie moralę po dorybės (after virute). A. Macintyre samprotauja apie šiuolaikinio gyvenimo, kasdienių įvykių ir dorybių santykį. Svarbiausia dorybių saulėlydžio priežastis yra ta, kad jos narsumas, šaunumas, gailestingumas ir pan. priklausė apibrėžtai žmonių bendruomenės grupei, kurią galima pamatuoti empiriškai, sociologiškai, antropologiškai, tačiau tai nebuvo metafizinės kategorijos ir negalėjo pretenduoti į visuotinį ir būtiną statusą. Šiuolaikinis kasdienis žmonių gyvenimas, vartotojiškos visuomenės raida, globalizacija ir įvairovės gausėjimas siūlo kitas moralines kategorijas, kurias taip pat reikėtų diskutuoti remiantis empiriniu tyrimu. Antropologinė didžioji premisa Iki šiol mes samprotavome apie mažąją premisą, manydami, kad etinę teoriją, bendrąsias nuostatas, kategorinio imperatyvo temą formuluoja etika, moralinė metafizika ir pan. Ir tam yra pakankamas pagrindas. Europietiški modernizacijos principai yra susieti su teoriniu idealų formulavimu, jų hipotetiniu pagrindimu ir laipsnišku įgyvendinimu. Galima tokius samprotavimus kaltinti diskursyvia prievarta, ideologija, tačiau jie suteikia pagrindą ne tik normatyvinei etikai, bet ir įstatymų leidimui, institucinei veiklai. Vis dėlto toks teorinis etikos pagrindimas visados turi reliatyvumo, neapibrėžtumo požymius. Šį nepasitikėjimą formaliaisiais moraliniais kanonais skatina dialoginio, poleminio pagrindo nebuvimas. Čia nuslepiamos konstrukcinės moralės šaknys ir tiesiog prisidengiama teoriniais samprotavimais. Tiesa, XX amžiaus pabaigos etika vis didesnį dėmesį skiria racionaliam, pragmatiniam etinių kategorijų pagrin- 20

21 dimui bei jų sąsajų su teise aiškinimui. Čia prisimintini R. Dworkino 11, J. Rawlso 12 etikos ir teisės darbai. Racionali etinių kategorijų kritika bei precedentų analizė, hermeneutinės nuorodos į didžiuosius tautinius mitus ir religijas rodo antropologinę didžiosios premisos galimybę. Pasak P. Ricoeuro, ontinės hermeneutikos teiginiai turi būti susieti ne tik su viešaisiais egzistencialais, bet ir su vidiniais fantazmų, geismo lūžiais ir fobijomis, atspindėtomis legendose, pasakose, romanuose, kino filmuose. Čia tiesiog vadovaujamasi sakralinių mitų, tautinių legendų, modernizacijos precedentų ir modernių racionalaus pasirinkimo praktikų hierarchija, jų sąsajomis. Taip yra integruojami liaudies moraliniai papročiai. Pavyzdžiui, R. Darntonas knygoje Didžiosios kačių skerdynės 13 analizuoja pasakų hierarchiją ir archeologiją. Pasakos parodomos kaip moraliniai pavyzdžiai, o jų hierarchija kaip samprotavimo forma. Dauguma agrarinių, primityvių bendruomenių bei šiuolaikinių subkultūrų vadovaujasi tokiais legendiniais, mitologiniais samprotavimais, formuluodami didžiąsias etines premisas. Tiesiog mitų struktūra ar modernizacijos principai kinta daug lėčiau nei su gyvenimo būdu, stiliais susijęs mažųjų premisų lygmuo. Ritualo šerdis ilgą laiką išlieka nekintanti, tačiau niuansai, mados, toliau nutolusios nuo pagrindinių mitinių akcentų, gana greitai kinta. Taigi turime tarsi teorinį, ritualinį pirmosios premisos pagrindimą ir dinaminį, struktūrinius ir funkcinius pokyčius atspindintį kintantįjį elementą. Materialūs etiniai dorovės simboliai yra susieti su žmogaus pasąmone, su jo geismų ir fantazijų raiška. I. Kanto Praktinio proto kritika ir etikos mokslas pirmiausiai kalba apie apriorinius moralinių imperatyvų principus. Abstrakčios kategorijos remiasi prielaida, kad etiškai besielgiantis asmuo teisingai arba klaidingai atlieka subordinacijos veiksmus ir tokiu atveju pritaiko moralinę taisyklę konkrečiam gyvenimo atvejui. Fantazmų ir geismų raiškos logika neatitinka šių loginių samprotavimo taisyklių, nuolatos jas pažeidžia, tačiau nepanaikina. Todėl reikėtų kalbėti apie pažeistąjį, iškreiptąjį kategorinį imperatyvą, apie jo nuolatinę perversiją ir jos dinamiką etnokultūriniu, popkultūriniu ir kitais požiūriais. IŠNAŠOS 1 R. M. Hare, Moral Thinking, Oxford: Oxford University Press, A. Anzenbacher, Etikos įvadas, Vilnius: Aidai, 1995, p A. MacIntyre, After Virtue. A Study of Moral Theory, Notre Dame: University of Norte Dame Press,

22 4 M. Edel, A. Edel, Anthropology and Ethics: The Quest for Moral Understanding, London: Transaction Publishers, A. Lingis, Dangerous Emotions, Berkeley: University of California Press, N. Scheper-Hughes, The Primacy of Etchics. Proposition for a Miltant Anthropology, Current Anthropology, vol. 36, No. 3, June 1995, p J. Friedman, Comments, Current Anthropology, vol. 36, No. 3, June 1995, p R. d Andrade, Moral Models in Anthropology, Current Anthropology, vol. 36, No. 3, June 1995, p Šiek tiek medžiagos apie įvykius Abu Ghraibo kalėjime ir apie jų santykį su Ženevos konvencija žr.: 10 I. Šidiškienė, Tautiniai drabužiai lietuvių kultūroje (XIX a. pab. XX a. 4 dešimtm.), Amatas ir kūryba. Lietuvos etnologija, t. 2, Vilnius: Pradai, 1997, p ; I. Šidiškienė, Lietuvių vestuvių aprangos atributai, Liaudies kultūra, 1994, nr. 3, p ; I. Šidiškienė, Tautinė moterų galvos danga: individuali ir teritorinė raiška (XIX a. pab. XX a. 4 dešimtmetis), Lituanistica, 1997, nr. 2, p R. Dworkin, Rimtas požiūris į teises, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, J. Rawls, Politinis liberalizmas, Vilnius: Eurigmas, R. Darnton, Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai, [Vilnius]: Baltos Lankos, PERMENENT TRANSFORMATION OF ETHICS INTO FORMS OF LIVING Gintautas Mažeikis Summary The article contains an implicit suggestion that the anthropologist should focus on morality as an important area of study and that the philosopher should stop treating morality in isolation. Anthropology tends to include morality as an incidental part of other inquiries. Philosophy, on the other hand, tends to cut morality off from the framework of psychological and cultural processes; the result is a kind of deadlock in ethical theory. Philosophy can use the methods of anthropology to approach morality in more meaningful terms. The examples with detainees at Abu Ghraib prison in Iraq are analysed in the article. Prisoners of Abu Ghraib were tortured by physical means and cases of moral humiliation from beatings to prolonged sleep and sensory deprivation of being held naked. This pattern of abuse did not result from the acts of individual soldiers. It resulted from the anthropological investigations of morality of muslims and decisions made by the Bush administration. The administration ignored the Geneva Conventions of 1949 to eviscerate many of their most important protections. These include the rights of all detainees in an armed conflict to be free from humiliating and degrading treatment, as well as from torture and other forms 22

23 of coercive interrogation. The positive examples of permanent polemics between local morality and institutionalysed ethics will faun between subcultures and fashion of popculture. Both premises institucionalysed ethics and anthropological and subcultual morality are important equally. The moral anthropology should be part of ethics classes at schools and only such way will open door for the development of applied ethics. 23