ISSN PEDAGOGIKA Eduardas Balčytis

Transcription

1 ISSN PEDAGOGIKA Eduardas Balčytis K O M P L E K S I N I O M U Z I K I N I O U G D Y M O V - X K L A S Ė S E S I S T E M O S P R I N C I P A I Anotacija. Straipsnyje aptariama keletas aktualiausių atnaujintos kompleksinio muzikinio ugdymo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos V-X klasėse sistemos, naudojamos naujuosiuose ( m.) E. Balčyčio muzikos vadovėliuose, principai. Tai kompleksiškumas, etninių intonacinių ištakų prioritetiškumas, nuoseklumas, sistemingumas, koncentriškumas, meniškumas, kūrybiškumas ir kt. Raktažodžiai: muzikinis ugdymas, sistema, principai, kompleksinis ugdymas. Problema Šiuolaikiniam muzikinio ugdymo mokslui, kaip ir kitų dalykų bei bendrosios pedagogikos mokslams, būdingas nuolatinis atsinaujinimas, inovacijos, glaudūs ryšiai su gyvenimo aplinkybėmis ir jų kaita. Todėl naujų ugdymo programų, vadovėlių bei kitų mokymo priemonių rengimas ar jų atnaujinimas yra natūralus reiškinys. Bendrojo lavinimo mokyklos moksleivių muzikinio ugdymo baruose įvyko daug reikšmingų dalykų: per pastaruosius m. buvo iš esmės atnaujinti visi viduriniųjų - V-X klasių - muzikos vadovėliai, t. y. pasikeitė jų sandara, paįvairėjo ir tapo universalesnis turinys, buvo patikslinti ugdymo prioritetai, vientisesnė tapo pati muzikinio ugdymo sistema, labiau išryškėjo jos principai. Kita vertus, visapusiškai naudotis vadovėliais įmanoma tik gerai žinant jų teorinius pagrindus bei apskritai muzikinio ugdymo šioje mokyklos pakopoje teorinę sistemą. Daugelį metų trunkantys muzikos mokytojų darbo stebėjimai, pokalbiai, diskusijos, paskaitos kvalifikaciniuose kursuose, anketavimai, pedagoginė praktika su studentais parodė, kad mokytojams, ypač jaunesniems, tokių žinių stinga. Nesuvokdami pagrindinių tikslų, principų, ryšių tarp įvairių muzikinės veiklos grandžių ir pakopų, jie nepasiekia ir reikiamo ugdomojo efekto, nors ir dirba ir labai intensyviai. Tyrimo tikslas - išryškinti keletą, autoriaus nuomone, dabar aktualiausių kompleksinio muzikinio ugdymo viduriniosiose klasėse sistemos principų, kuriais remiantis sudaryti naujieji muzikos vadovėliai. Trumpa sistemos raidos santrauka Dabartinės muzikinio ugdymo viduriniosiose klasėse sistemos pradmenys siekia praeito šimtmečio septintąjį dešimtmetį - tuomet su ja buvo pradėta eksperimentuoti, o nuo 1973 m. pradėta palaipsniui diegti Respublikos mokyklose mokymo programų, vadovėlių, knygų mokytojams, fonochrestomatijų ir kitų mokymo priemonių forma. Einant metams, ši sistema buvo nuolat plėtojama: kartkartėmis vis atnaujinama bei patobulinama mokymo programa, vadovėliai ir kitos mokymo priemonės. Jau pirmaisiais Sąjūdžio ir atkurtos Nepriklausomos Lietuvos metais buvo atsikratyta primesto sovietinio mąstymo, į mokyklą grąžinta religinė bei tautinė-patriotinė muzika, sustiprintos etninės muzikinės kultūros ištakos. Paskutinį kartą ir iš esmės vadovėliai buvo atnaujinti m. Būtent juose labiausiai ir atsispindi minėti principai. Aktualiausi principai Kompleksiškumas - tai esminis principas, kurio laikantis į vieną pedagoginę sistemą jungiami visi kili principai ir visos muzikinės veiklos grandys, pabrėžiama, kad muzikinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje turi remtis ne kuria nors viena muzikinės veiklos forma, o visų jų 27

2 kompleksu (kompleksinio muzikinio ugdymo koncepcija). Pirmiausia išskirtina gražaus, meninio dainavimo ir prasmingo muzikos klausymosi bei jos suvokimo ugdymo svarba. To siekiant, labai svarbu išlavinti vaikų muzikinę klausą, balsą, intonacinę vaizduotę, atmintį, suformuoti atitinkamus muzikos girdėjimo, atlikimo ir suvokimo įgūdžius. Šiuos uždavinius išspręsti padeda solfedžio (intonacinės klausos lavinimas), ritmika (ritminės klausos lavinimas), grojimas mokykliniais muzikos instrumentais. Taigi dainavimas, klausymasis, solfedžio, ritmika, grojimas ir yra pagrindinės muzikinės veiklos per muzikos pamokas grandys.* Kiekviena iš šių grandžių yra savaip svarbi, turi savų ir bendrų tikslų, specifinių savitumų, remiasi savais dėsningumais, savaip formuoja įgūdžius bei perteikia žinias ir tuo pat metu sieja įvairius muzikos ir jos mokymo metodikos elementus į vieną muzikos mokymo ir ugdymo šiose klasėse sistemą. Dainavimas (dainų mokymasis iš klausos ir meninis jų atlikimas) yra prieinamiausią ir kasdieniame gyvenime reikalingiausia bendravimo su muzika forma, šimtametė mūsų tautos tradicija. Dainų turinys turi ypač didelę auklėjamąją reikšmę. Mokant dainų, gausinant repertuarą, kartu lavinama mokinių muzikinė klausa, balsas, atmintis, mokoma džiaugtis muzika, ugdomi estetiniai jausmai, meninis skonis ir muzikos suvokimas. Per muzikos klausymąsi vaikai mokomi įsiklausyti į sudėtingesnę negu jie patys gali atlikti muziką, supažindinami su pasauliniais muzikos šedevrais, mokoma gėrėtis jais, pagaliau mokoma dvasiškai susikaupti, suvokti muzikos kūrinio prasmę ir jo visumą. Solfedžio - trumpiausias ir efektyviausias būdas intonacinei klausai, subtiliausiems muzikos girdėjimo, natų pažinimo ir dainavimo bei grojimo iš gaidų įgūdžiams formuoti. Mokant solfedžiavimo taip pat aktyviai lavinamas balsas, mokoma taisyklingai dainuoti, ugdomas atlikimo meniškumas ir prasmingas muzikos suvokimas. Ritmika - ritminės klausos ir ritminių vaizdinių formavimo pagrindas, trumpiausias garsų trukmės girdėjimo ir ritmo skaitymo iš gaidų mokymo būdas. Tiksliai nejaučiant ir neįsivaizduojant ritmo, sunku solfedžiuoti, dainuoti, groti, o dažnai ir klausytis muzikos. Mokant groti labiausiai lavinama tembrinė, harmoninė, polifoninė, taip pat ritminė klausa, ugdomas daugialypis, orkestrinis mąstymas, o tai ypač svarbu mokantis klausytis sudėtingesnės orkestrinės muzikos. Be to, pagroti galima įvairesnę ir sudėtingesnę muziką negu padainuoti. Grojant įtvirtinamos ir įprasminamos muzikos rašto, ritmo, solfedžio žinios ir įgūdžiai, sujungiamos visos aktyvios veiklos formas į vieną aukštesnę išraiškos atžvilgiu muzikinę visumą. Pats grojimas savo spalvingumu ir įvairove suteikia vaikams daug džiaugsmo. Kompleksiškumas atitinka bendrojo lavinimo mokyklos specifiką, vaikų amžiaus ypatumus, padeda atsiskleisti įvairiems vaikų muzikiniams gebėjimams bei polinkiams. Apimdamas pagrindines kasdienio bendravimo su muzika formas, jis labiausiai atitinka ir žmonių muzikinio gyvenimo poreikius. Šį principą vienodai tinka taikyti, kai per savaitę yra viena muzikos pamoka ir kai jų yra kelios (suprantama, kai mažiau pamokų, ir ugdymo lygis elementaresnis). Muzikinės veiklos rūšių įvairovė, be specifinių muzikinių uždavinių, intensyviai prisideda ir prie bendrojo žmogaus lavinimo bei ugdymo. Pvz., klausantis muzikos mokoma sutelkti dėmesį, įsiklausyti ne tik į muziką, bet ir į įvairiausius gyvenimo reiškinius, lavinama vaizduotė, mokoma pabūti emociškai ir protiškai susikaupus, pagaliau mokoma pabūti tyliai ir ramiai, o tai itin nelengva vaikams. Kad ir kokia būtų muzikavimo forma, reikia tikslios reakcijos, mastymo ir judesių koordinacijos, gebėjimo labai tiksliai jausti laiko trukmę, atkreipti dėmesį į įvairiausių (ne tik muzikinių) garsų aukštumą, tembrus, jų stiprumo kaitą, pastebėti viso to įvairovę ir grožį. Pagaliau didžiausias žmogaus turtas yra jo balsas. Dainuojant jis ypač lavinamas, plečiamas intonacinis kalbos diapazonas, stiprinami padargai, padedama tobulinti kalbėjimo, tarties kultūrą, dainuojantis žmogus įvairiau ir taisyklingiau kvėpuoja, jo balsas ne toks jautrus ligoms, rečiau kimsta, skamba maloniau. *Dar viena bendravimo su muzika forma - muzikos kūrimas ar improvizavimas - dėl savo specifikos ir sudėtingumo bendrojo lavinimo mokyklos muzikos pamokose kaip savarankiška veiklos grandis nėra išskirta, tačiau ji plačiai taikoma kaip metodas, tinkantis visoms muzikinės veiklos rūšims. 28

3 Naudojant kompleksinio muzikinio ugdymo sistemą, lyginant su tomis sistemomis, kur dominuoja tik viena veiklos rūšis (pvz.: Z. Kodajo, K. Orfo, D. Kabalevskio), tarytum sulėtinamas atskirų grandžių (pvz.: solfedžio, grojimo, muzikos klausymosi ar kt.) mokėjimų plėtojimas, užtat tokiu būdu įvairiau ir tikslingiau formuojama vaiko klausa bei muzikos pažinimas ir suvokimas, iš esmės padaugėja meninių pojūčių variantų, minimaliausiomis techninėmis sąlygomis įmanoma išgauti kur kas įvairesnius muzikinius atspalvius, greičiau įsiminti kūrinį. Juk, pvz., vienoks bus efektas, kai Džiaugsmo temos" iš L. Bethoveno IX simfonijos finalo tik klausysimės, nors ir daug kartų, ir visai kitoks, kai į ją mokysimės įsigilinti įvairiais būdais: klausydamiesi, dainuodami, solfedžiuodami, grodami mokykliniais instrumentais. Ilgametė praktinė patirtis rodo, kad tokiu būdu pateikiant muziką mokiniai ją visuomet gerai įsimena ir pamėgsta. Pati kompleksinė muzikos pamoka visuomet yra nestandartiška, turinti daug variantų, sudaranti sąlygas mokytojui dirbti itin kūrybiškai. Nuolat keičiantis veiklos rūšims visuomet išlaikomas aktyvus mokinių dėmesys. Siekiant kompleksiškumo, jokiu būdu negalima teigti, kad visoms pagrindinėms grandims per kiekvieną pamoką reikia skirti vienodai laiko ir dėmesio. Atsižvelgiant į konkrečius pamokos tikslus ir temas vienose pamokose dažniausiai dominuoja viena, kitose - kita veikla. Pagaliau mokymo grandys - tai ne pamokos dalys, o visose klasėse vyraujančios specifinių bruožų turinčios muzikinės klausos ir suvokimo ugdymo linijos. Kiekviena konkreti pamokos dalis gali apimti keletą ir netgi visas veiklos rūšis: solfedžiuojant neapsieinama be ritmo, meninio dainavimo, galbūt grojimo, netgi klausymosi. Aiškinantis kurią nors muzikos klausymosi problemą, taip pat, jei reikia, solfedžiuojama, dainuojama, muzikuojama, improvizuojama. Kita vertus, pati sistemos sandara aiškiai parodo, kad atlikėjiškai, ypač vokalinei, veiklai, palyginti su klausymusi, skiriama gerokai daugiau laiko. Tai lemia vaikų charakterio bruožai (pati jų prigimtis reikalauja aktyvios veiklos, t. y. aktyvaus muzikavimo), tradicijos (senos dainavimo Lietuvoje tradicijos), sudėtingumas (norint išmokyti dainuoti, muzikuoti, reikia labai daug laiko ir pratybų) ir 1.1. Tačiau atlikimas, pačių vaikų dalyvavimas, ypač žemesnėse mokyklos pakopose, yra pagrindinis ir efektyviausias muzikinės klausos lavinimo, muzikos girdėjimo ugdymo būdas, be to, negali būti kokybiško muzikos atlikimo, klausymosi bei jos meninio suvokimo. Kompleksiškumas ir muzikinės veiklos formų rinkimosi laisvė sudaro sąlygas laisvai ir visapusiškai diferencijuoti ir individualizuoti darbą pagal mokinių muzikinius gabumus ir polinkius. Mokinys gali reikštis mėgstamiausioje srityje (dainuoti, solfedžiuoti, groti, improvizuoti, klausytis, mąstyti, įsijausti). Gabesnieji gali atlikti sudėtingesnes užduotis (pvz.: dainuoti, groti pagrindines ar solines partijas), silpnesnieji - paprastesnes, kolektyvines. Etninių intonacinių ištakų prioritetiškumas. Neatsitiktinai sakoma, kad liaudies dainos, jų intonacijos yra antroji žmonių kalba - jausmų kalba, pagrindinė jausmų raiškos priemonė, lygiai taip pat, kaip kad žodžiai yra pagrindinė žmonių protavimo, minčių raiškos priemonė. Švelni ir graži kalba, švelnūs žodžiai formuoja ir švelniai, subtiliai mąstantį žmogų. Lygiai taip pat švelnios liaudies dainos, būdingiausios jų intonacijos švelnina ir ugdo jausmus, geba prasiskverbti į pačias giliausias žmogaus širdies gelmes, kur jau nebeprasiskverbia nei žodis, nei mintis, ir kartu su poetiniais tekstais formuoja pačias švelniausias ir dvasingiausias nuostatas. Matyt, dėl to pirmiausia ir buvo reikalinga šimtai tūkstančių liaudies melodijų, tai ir lėmė jų gausą (tik per pastaruosius pusantro šimto metų folkloristai yra užrašę apie pusę milijono liaudies dainų). Mūsų liaudies dainos formavosi ir tobulėjo per šimtmečius. Jose svarbiausios meninės vertybės, gilus dvasingumas ir grožis išreikštas pačiomis paprasčiausiomis ir lengviausiai atliekamomis formomis, melodijomis, intonacijomis. Be to, liaudies dainos labiausiai atitinka mūsų prigimtį, būdą, mūsų krašto gamtą. Būtent sandaros paprastumas, meninis emocinis aspektas bei etninis tapatumas daro jas labiausiai priimtinas ir pedagoginiu požiūriu. Paprasta, nuosekli bei natūrali buvo ir liaudies dainavimo, muzikavimo, muzikinio skonio ugdymo pedagogika, besiremianti ilgalaikiu tų pačių ar panašių melodijų ir jų intonacijų kartojimu, skatinanti gėrėtis, vis giliau pajusti jų dvasinę vertę, išlaikanti glaudžiausią intonacijos ir žodžio vienovę. Vaiko ugdymas irgi tam tikrais aspektais turi remtis tais pačiais dėsningumais, 29

4 kokiais formavosi tautos muzikinis paveldas. Suprantama, visa tai turi bud daroma atsižvelgiant į dabarties sąlygas, dabartinę aplinką, liaudies pedagogiką lyginant su šiuolaikinės muzikinio ugdymo metodikos pasiekimais. Pamažu reikia siekti ir aukštesnių - profesionaliosios, pasaulio muzikos kultūros pažinimo - lygių. Tačiau nėra prasmės ir perspektyvos to siekiant nesiremti etniniais dalykais ir, neišsiugdžius grožio pojūčio elementaria tautine muzika, imtis spręsti pasaulinės kultūros problemų. Tuomet vaikai jų neįveiks, atmes ir tik dar labiau pasuks paviršutinišku pramogų ar popkultūros keliu. Mokytojas patirs tik nesėkmes arba jis, norėdamas pasiekti apčiuopiamesnių rezultatų, turės dirbti keliskart daugiau ir išradingiau. Laikantis šio principo, jau eksperimentų pradžioje buvo išstudijuota tūkstančiai liaudies dainų, išskirtos bei susistemintos būdingiausios ir bendrojo lavinimo mokykloje prieinamiausios jų intonacijos, melodinės slinktys ir nuosekliai išdėstytos vadovėliuose. Dabar liaudies dainos su savo būdingiausiomis intonacijomis yra kaip pagrindinė muzikinės klausos, solfedžio ir dainavimo mokymo bazė nuo V iki pat X klasės. Liaudies dainos sudaro absoliučią daugumą solfedžiavimui ir dainavimui iš klausos skirtos medžiagos. Etnointonacijos sieja visas muzikos pamokos grandis, jos yra pagrindinė sąlyga, mokant pažinti ir suvokti tiek kitų tautų, tiek pasaulio profesionaliosios muzikos šedevrus. Tačiau nereikia suprasti, kad sureikšminant liaudies dainų įtaką vaikų muzikiniam ugdymui siekta, jog jie ir suaugę tik ir dainuotų liaudies dainas. Etniniu pagrindu naudotasi pirmiausiai kaip metodu, įgalinančiu tiesiausiu, lengviausiu keliu ir teisingiausia kryptimi formuoti jauno žmogaus muzikinę klausą, meninę pasaulėjautą, skaidrinti jausmus, ugdyti estetinį skonį, formuoti teisingas, švelnumu ir gerumu pagrįstas nuostatas į gyvenimą. Toliau gyvenime jis rinksis tai, kas labiausiai jį trauks. Nuoseklumas ir sistemingumas. Vaiko muzikinė klausa, muzikos atlikimo įgūdžiai, ypač muzikos klausymasis ir jos suvokimas, tobulėja labai lėtai. Tam reikia ypač nuoseklaus ir sistemingo darbo. Todėl kuriant šią sistemą remtasi visais pedagoginiais, psichologiniais, fiziologiniais bei muzikologiniais vaikų raidos ir muzikos pažinimo principais, siekta nuoseklaus, iš klasės į klasę vis gilėjančio ir besiplečiančio muzikinio ugdymo. Kiekvienos klasės, netgi kiekvieno trimestro kursas yra svarbi sistemos dalis, kurios nesilaikant, ima strigti visas tolimesnis mokymas. Ir iš tikrųjų ši sistema gerai veikia tik tuomet, kai itin nuosekliai ir išmintingai dirba mokytojas, kai jis geba kokybiškai laikytis pagrindinių kiekvienos klasės programos reikalavimų. Suprantama, praktiškai daug ką reikia koreguoti ir keisti, tačiau jau numatyti įvairiausi sistemos esmės negriaunantys principai ir rekomendacijos (turinio supaprastinimas, kupiūravimas, individualių programų rengimas ir kt.). Tačiau mūsų sistema ir vadovėliai visai netinka laisvo muzikinio ugdymo šalininkams, t. y. tiems, kurie nelinkę laikytis nei pavienių muzikinių veiklos grandžių mokymo nuoseklumo, nei glaudžios jų tarpusavio integracijos, o imasi vesti laisvas, ugdymo ir lavinimo nuoseklumu mažai tepagrįstas ir tarpusavyje mažai tesusijusias, to momento aktualijų padiktuotas ar vien tik vaikų pageidavimais besiremiančias pamokas. Tokios pamokos iš pirmo žvilgsnio yra patrauklios ir jos populiarios ne vienoje Vakarų šalyje. Mėgsta jas vesti ir Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos mokytojai, ypač pedagoginės patirties neturintys mokytojai. Tačiau kiek tokios pamokos patrauklios, tiek ir apgaulingos: mažai remiantis ugdymo ir muzikos pažinimo, muzikinės klausos lavinimo, dainavimo mokymo dėsningumais, prieinamumo, nuoseklumo ir sistemingumo principais, formuojamas tik paviršutiniškas ar pramoginis požiūris į muziką. Mums būtų dar prasčiau, nes nepajustume, kaip prarastume, pvz., per šimtmečius sukauptą visuotinio dainavimo patirtį, taigi ir savitą nacionalinę muzikinę kultūrą. Mokant muzikos ypač svarbią reikšmę turi sistemingas kartojimas. Neįmanoma iš karto išmokyti net kartais labai elementarių, atrodo, muzikos dalykų. Pavyzdžiui, kol vaikų sąmonėje susiformuoja bent kiek kokybiškesni elementariausių dermės laipsnių (kad ir sol-mi) girdėjimo ar nuoseklesni dainavimo įgūdžiai, įpročiai, poreikiai, reikia labai nuosekliai, kantriai ir kūrybiškai tai kartoti metų metus. Tačiau ir po tokio milžiniško darbo nėra garantijos, kad kiekvienas mokinys, baigdamas mokyklą, šiuos laipsnius paintonuos ar normaliai dainuos ir mėgs dai- 30

5 nuoti. Nuolatinis kartojimas, grįžimas, tačiau vis kitu aspektu prie tų pačių, rodos, labai lengvų elementų, kaskart siekiant vis gilesnio ir aukštesnio muzikinio pažinimo bei suvokimo, būdingas ir visoms kitoms muzikinio lavinimo grandims. Nuoseklumą, sistemingą ir kūrybišką kartojimą remiantis vis kitais lygiais ir tikslais tam tikra prasme užtikrina koncentriškumas. Kitaip tariant, kad ugdymo procesas vyksta ne tiesia linija vis tolyn ir tolyn, o sukasi tarytum ratu, spirale - kartkartėmis grįžtama prie tų pačių ar panašių problemų bei temų, tačiau vis kitu aspektu ir aukštesniu lygiu. Šio tyrimo metu viduriniųjų klasių mokymo turinys buvo suskirstytas į 4 koncentrus. V-VI klasėse pagrindinis dėmesys skiriamas pradinėje mokykloje įgytai muzikinei patirčiai, žinioms ir įgūdžiams kartoti, palyginti, įtvirtinti, naujiems muzikos kūriniams (nuo elementariausių liaudies dainelių, jų būdingiausių intonacijų iki operos, baleto, simfonijos) pažinti (pirminiu muzikos žanrų pažinimo lygiu). VII-VIII klasėse imama gilintis į muziką vėl nuo melodijos iki didžiausių muzikos formų, tačiau dabar kur kas sudėtingiau - per vidinės kūrinio sandaros ir formų pažinimą, homofoninę (VII klasė) ir polifoninę (VIII klasė) struktūrą bei jų vienovę. Tuo tarytum ir užbaigiamas V- VIII klases apimantis esminis muzikos kalbos, išraiškos priemonių bei muzikos suvokimo pagrindų pažinimo etapas. Nuo IX klasės pradedamas aukštesnio klausos lygio - įsiklausymo į istorines muzikos raidos savybes - reikalaujantis muzikos pažinimo etapas. Šioje klasėje, remiantis žinomais ir naujais kūriniais, pateikiamas pirminis supratimas apie įvairių epochų ir stilių muziką. X klasėje daugiausia dėmesio skiriama lietuvių muzikai: liaudies kūrybai, profesionaliosios muzikos raidai, šiuolaikinei muzikai. Atėję į X klasę mokiniai jau bus įgiję nemažai muzikinės patirties, turės įvairių žinių apie pasaulio muziką, tad čia, kaip ir dera baigiant pagrindinę mokyklą, pakartos, istoriniu stilistiniu požiūriu susistemins ir įvirtins žinias apie savo tautos muzikinę kultūrą. Be to, kad mokiniams ir pačiam mokytojui būtų lengviau orientuotis, kiekviena klasė turi savo aiškią problemą, turinį ir vaizdų mokymo turinio esmę nusakantį pavadinimą: V klasė - Elementarioji muzika, VI klasė -Programinė muzika, VII klasė - Homofoninė muzika, VIII klasė - Polifoninė muzika, IX klasė - Epochų muzika, X klasė - Lietuvių muzika. Svarbų aspektą aptartųjų principų kontekste pabrėžia ir ugdymo kryptingumo principas. Sėkmingiausiai muzikinis ugdymas bus organizuojamas tada, jeigu mokiniai nuosekliai bus vedami: per savo etninę ir tautinę muziką į kitų šalių etninės ir pasaulinės profesionaliosios muzikos pažinimą; nuo muzikos pažinimo ir muzikinių vaizdinių formavimo ją aktyviai atliekant į vis didesnį bei gilesnį įsijautimą ir visumos suvokimą jos klausantis; nuo išsamaus žodinio aiškinimo, programiškumo ir vaizdumo į vis abstraktesnį ir gilesnį, vis mažiau komentarų reikalaujantį muzikos suvokimą; nuo konkrečių (gretinant visumą ir elementus) pavienes pamokas ar jų dalis apimančių užduočių į plačias pamokų ciklus, ištisą trimestrą ar mokslo metus apimančias temas ir problemas; nuo laipsniško (gretinant visumą ir elementus) patirties kaupimo į apibendrinimus ir tolesnį žinių plėtojimą jau aukštesniu lygiu; nuo žemesnio į aukštesnio lygio žinių ir įgūdžių pakopas (koncentrus), nuolat grįžtant prie jų esminių ištakų. Tarp specifinių muzikinio ugdymo principų, be abejonės, yra ir meniškumas. Muzikos pamoka- meno pamoka, joje turi vyrauti grožis, džiaugsmas, gėrėjimasis, dvasinis susikaupimas. Tai ypač svarbūs tiek atrenkamų kūrinių, tiek ugdymo proceso, tiek ir paties mokytojo darbo vertinimo kriterijai. Meniškumo supratimas ir jo vertinimo kriterijai kinta žmogui bręstant, lavėjant jo meniniam skoniui. Vaiko meninio skonio lavėjimas vertinamas ne tiek pagal aukščiausias normas, kiek pagal prieš tai buvusį lygį, daromą pažangą. Meniškumo supratimas lavėja lėtai, gerai jį išugdyti kartais neužtenka ir visų mokymosi mokykloje metų. Pagrindinė meniškumo sąlyga - muzikos atlikimo kokybė. Todėl mokykloje, ypač per muzi- 31

6 kos pamokas, meniškumo problema yra viena iš aktualiausių, nes jose pasiekti meninės kokybės yra ne taip lengva. Kad ir kaip paradoksalu, meninėms situacijoms pamokose kurti tam tikra prasme trukdo tarytum ir pati muzikos dalyko specifika - mat jose vyrauja ne tyla, kaip daugelio kitų dalykų pamokose, o garsai, begalinė jų įvairovė ir tą įvairovę reikia idealiai tiksliai ir kokybiškai organizuoti bei valdyti. Tai ir daro muzikos pamoką išskirtinai sudėtingą, dėl to paprastai ir kyla drausmės problemų. Ne mažiau problemų siekiant meniškumo kyla ir dėl daugelio kitų priežasčių: mokiniai iš pradinių klasių į vidurines dažniausiai ateina muzikiniu požiūriu labai prastai parengti, mokyklose trūksta gerai įrengtų kabinetų, kokybiškų muzikos instrumentų, aparatūros ir t. t. Nepaisant to, siekti meniškumo visur ir visada, reiklumo meninei kokybei mokant kiekvieno muzikos elemento ir jų visumos, estetinio pasigėrėjimo kulminacijų kiekvienoje pamokoje yra tarp pačių svarbiausių reikalavimų kiekvienam muzikos mokytojui. Kitaip muzikinis ugdymas apskritai netenka savo prasmės. Kūrybiškumas suprantamas dvejopai: tai mokinių kūrybinio mąstymo ugdymas ir paties mokytojo kūrybiškai organizuojamas mokymo procesas. Iš esmės visas vaikų klausos, ritmikos, solfedžio įgūdžių formavimas grindžiamas kūryba ekspromtu, improvizavimu. Tam ir skirtas dermės laipsnių rodymas rankų ženklais, kopėtėlės, ritminės, melodinės lentelės ir daugelis kitų priemonių. Kūrybinės užduotys įtrauktos ir į daugelį muzikos vadovėlio temų. Mokytojo kūrybiškumas reiškiasi taip pat įvairiai: išradingumu parenkant mokomąją medžiagą, planuojant pamokas, naudojantis programomis ir vadovėliais, parenkant tinkamiausius mokymo būdus, sprendžiant įvairias per pamoką iškilusias dalykines, metodines ir psichologines problemas. Tačiau muzikos kūrimą, kaip veiklą (ar kaip tikslą), eilinių mokyklų muzikos pamokose lemia įvairūs veiksniai (laiko stygius, vaikų muzikinio išsilavinimo lygis, vaikų skaičius klasėje ir kt.). Todėl eilinėse mokyklose kūrybiškumo principas iš esmės pagrįstas jau sukurtų liaudies ir autorių šedevrų menišku ir kūrybišku atlikimu ir interpretavimu bei kūrybišku klausomų kūrinių suvokimu. Be to, muzikos kūrybos ir kūrybinių muzikinių gebėjimų ugdymas visaip skatintinas popamokinėje veikloje bei sustiprinto muzikinio ugdymo sąlygomis. Nė kiek ne mažiau svarbiais sistemos principais laikytini mokymo turinio atrankos ir pedagoginio proceso organizavimo įvairovės, kūrinių atlikimo variantiškumo, mokymo tikslingumo ir praktiškumo, vienodos metodikos, ryšių su kitais mokomaisiais dalykais ir daugelis kitų specifinių bei bendrųjų pedagoginių principų ir reikalavimų. Tačiau nuosekliau juos nagrinėti šiame straipsnyje neplanuota. Išvados 1. Kompleksinio muzikinio ugdymo V-X klasėse svarbiausiais principais laikytini: kompleksiškumas, etninių intonacinių ištakų prioritetiškumas, ugdymo nuoseklumas, sistemingumas, koncentriškumas, meniškumas, kūrybiškumas ir kiti. 2. Šiais principais pagrįsta kompleksinė muzikinio ugdymo sistema, kurios pagrindai buvo sukurti praeito šimtmečio 6-7 dešimtmečiuose, yra naudojama visose Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad mokyklų pageidavimu vien tik per m. buvo naujai išleisti (ir kasmet pakartotinai leidžiami) visi V-X klasių muzikos vadovėliai. 3. Tai, kad ne visose mokyklose pavyksta pasiekti vienodai gerų praktinio darbo rezultatų, lemia daug kitų veiksnių, tarp kurių svarbiausi: nepakankamas valstybės dėmesys ir parama visuotiniam muzikiniam ugdymui bendrojo lavinimo mokyklose, muzikai skirtų pamokų stoka, prastos muzikos mokytojų darbo sąlygos, besaikis menkavertės, tačiau moksleivius patraukiančios popmuzikos propagavimas, daugelio mokytojų nestiprus arba nelabai kryptingas muzikinis-pedagoginis pasirengimas bei asmeninės atsakomybės stoka. Literatūra 1. Ambrazas A. ir kt. Muzikos kūrinių analizės pagrindai. - Vilnius, Balčytis E. Muzika. Vadovėliai V-X klasėms. - Kaunas, Balčytis E. Muzika V-XII klasei. Bendrojo lavinimo mokyklos programos. - Vilnius,

7 4. Balčytis E. Muzikos mokymo IV-VIII klasėje pagrindai. - Kaunas, Čiurlionytė J. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. - Vilnius, Gage N. L., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. - Vilnius, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. 1-Х klasės. - Vilnius, Vision The Housewaright Symposium on the Future of Music Education. - U.S.A. MENC, Музыкальное воспитание в Венгрии. Музыкальное воспитание в XX веке / составление и общая редакця Л. А. Баренбоима. - Москва, Элементарное музыкальное воспитание по системе Карла Орфа. Музыкальное воспитание в XX веке / составление и общая редакця Л. А. Баренбоима. - Москва, Summary Eduardas Balčytis THE PRINCIPLES OF THE SYSTEM OF COMPLEX MUSIC EDUCATION IN THE V-XTH FORMS The system of complex music education in Lithuania's secondary schools has been started to be implemented since 1973 by the curriculum, textbooks, teacher's books, phono-readers and other means of education. In process of time the system was developed, occasionally renewing the curriculum, improving textbooks and other means of education. The essential renewal was performed in In the article the main principles of music education in secondary forms are discussed, following which the new music textbooks by E.Balčytis were prepared. The principles are: complexity, systematics, consistency, concentricity, singleness, the priority to ethnic intonations' beginnings, artistry, creativity and the like. Šiaulių universitetas Menų fakultetas Muzikos teorijos ir fortepijono katedra Įteikta 2002 m. sausio mėn. 33