Sigito Pamiškio ir Šarūno Saukos elgesio taisyklės - iš beprasmybės pojūčio

Transcription

1 BARDARYBĖS REFLEKSIJA LIETUVIŲ KULTŪROJE Sigito Pamiškio ir Šarūno Saukos elgesio taisyklės - iš beprasmybės pojūčio Rules of Behavior Caused by the Feeling of Nonesense in Šarūnas Sauka' and Sigitas Parulskis' Works Gintarė BERNOTIENĖ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6, LT-10308, Vilnius gintare. bernotiene@gmail. com Santrauka Komparatyviniame tyrime lyginama dviejų šiuolaikinių lietuvių menininkų - tapytojo Šarūno Saukos ir poeto, dramaturgo Sigito Pamiškio - kūryba siekiant atskleisti barbariškumo, aptariamo jų kūrinių recepcijoje, pavidalus ir priežastis. Teigiama, kad Saukos ir Pamiškio kūryboje grasiais įvaizdžiais ir šiurkščia kalba, eksploatuojama bjaurumo estetika įtvirtinamas naujas, stereotipus laužantis kalbėjimo būdas apie moralines visuomenės problemas. Sauka ir Parulskis pristatomi kaip vykdantys mysterium tremendum šiuolaikinėje lietuvių kultūroje, akcentuojamas pakeičiantis ir apvalantis tokio meninio veiksmo pobūdis. Esminiai žodžiai: literatūra ir dailė, (auto)destnikcija, natūralizmas, groteskas, somatinė retorika, siurrealistinės transformacijos, grožio ir mirties vienovė, Dievo mirtis". Summary The comparison of two famous Lithuanian artists and their works is based on the similarity of their artistic language. Šarūnas Sauka in his paintings and Sigitas Parulskis in his poems, prose and plays shares common features of expression: naturalism, grotesque, surrealistic visions. There arc undeniable resemblances in artists' world - outlook, that make their works counterparts of each other. Attention given to the naked human body, his lowest instincts, parallels between bestiality and humanncss, (auto)dcstruction and the cult of beauty related to death, radical transformations of Christian imagery and faith introduce Sauka and Parulskis as the brakcrs of social laws and conventional behavior. Otherwise, artistic activity of Sauka and Parulskis may be regarded as a social critique of contemporary and of recent soviet regime Lithuania's culture. In article controversial attitude towards the reception of barbarian Sauka's and Parulskis' style is discussed. Key words: literature and visual art, (auto)ilcstntction, naturalism, grotesque, somatic rhetoric, surrealist transformations, unity of beauty and death, "death of the God". 228

2 Ginlarė Bernotienė. SIGITO PARULSKIO ĮR ŠARŪNO SAUKOS ELGESIO TAISYKLĖS - IS BEPRASMYBĖS POJŪČIO Sigitas Parulskis ir Šarūnas Sauka duetu yra tapę taip seniai, kad šio fakto įrodinėti beveik nebereikia. Dėmesį vertėtų skirti jų kūrybos vertinimui, neabejotinai iškelsiančiam klausimą apie etinį matmenį, apie šventvagystes mene, tai, kas žeidžia jautrią bendrapiliečių akį ir ausį. Klausimas, ar galima Saukos ir Pamiškio meną pavadinti barbarišku ir kodėl, ir bus pagrindinė svarstymų tema. Barbarą suvokiu veikiau kaip būdvardį - tai laužantis tradiciją maištininkas, laukinis, įžūlus, keliantis siaubą, pavojų, pasibjaurėjimą; jis gali būti nuogas ar apsinuoginęs, skverbtis, pulti naujas žemes. Civilizuotieji žmonės barbaro atžvilgiu yra papročių ir kanonų žinovai, arbitri elegantiarum, diktuojantys gerą toną. Būtent šis bon ton pažeidimas ir lemia asmens priskyrimą laukinių luomui, tam tikrai izoliacijai, pažymint kalbėjimo apie dalykus skirtingumą. Moderniaisiais laikais civilizuotieji" ir barbarai" yra tos pačios visuomenės nariai, tad epitetai svetimas", smarkus", veržlus" gali žymėti generacijų keitimąsi, kita vertus, požiūrio ir kalbos būdo skirtingumą, subrandintą iki koncepcijos, t.y. iki tam tikro kultūrinio lygmens, pajėgaus konkuruoti su sustabarėjusiais akademizuotais kanonais. Barbariškas proveržis oficialiojoje kultūroje visada yra šviežio kraujo injekcija; barbaro kalba nėra neartikuliuota, tiesiog vyrauja kitas tabuistinis kodas, kaip tik ir sukeliantis daugiausiai baimės ir pasibjaurėjimo. Barbaras pasirodo civilizacinio ciklo pabaigoje kaip iššūkis ir pretekstas pokyčiams. Pasak K.Kavafio, barbaras -. vienintelė mūsų išeitis". Pamiškio poezija ir Saukos tapyba straipsnyje nagrinėjama ieškant atitikmenų sugestijuojamų idėjų lygmenyje. Specifinė literatūrinė ir plastinė raiška pasitraukia į ne tokį reikšmingą planą, visa galia tenka turinio plano analogijoms. Sauka teigia: Mes panašūs. Beveik vienodai mąstom. Niekuo nesiskiriame". Tokia psichologinė sutaptis ryškėja ir iš kaskart pasirodančių Pamiškio Saukai skirtų apologijų 1, ir iš bendrų estetinių principų gynybinių apkasų", tad priimkime šią iliuziją kaip faktą ir nagrinėkime izomorfiškų pasaulėvokos detalių, įvaizdžių, metaforų sklaidą kūriniuose, kad pagrįstume teiginį: Parulskis ir Sauka atlieka įnysterium tremenduin šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje. Formuluotėje užšifmota barbaro definicija suskyla į dvi dalis - baimės ir mistinio ritualo. Pirmoji nurodo nejaukų buvojimą šio dueto akivaizdoje, antroji atspindi emocinio, scnsualaus patyrimo tikslą-pakeičiantį (ir apvalantį) apeigos pobūdį, kuris šių menininkų kūryboje užima ypatingą vietą. Daug labiau moralizuoti pjesėse nei poezijoje linkęs Parulskis vieno Iš gyvenimo vėlių ir velnių" personažo Balso vardu klausia: 229

3 BARBARYBĖS REFLEKSIJA LIETUVIŲ KULTŪROJE Nuo ko pradėt, kad būtų man pačiam baisu, kad patikėčiau, ir kad visi pritartų, taip, baisu, nes tai jau galas - pasaulio pabaiga, štai taip ir bus, nes jau baisiau nebūna... padegt bažnyčią, išniekinti altorių? Sugriauti miestą, išžudyti kaimus? O, Viešpatie, ar liko dar kas nors pasaulyje, nuo ko žmogus pašiurptų, išsigąstų? Žmogiena šert šunis? Išžagini dukterį, išprievartauti motiną, užmušti tėvą, į gabalus supjaustyt kūdikį, sau išsidurt akis, suvalgyt mėšlo gabalą - ar tai baisu, ar gali visa tai sukrėst, supurtyt žmogų? Ar reiškia dar ką nors niekšybė, melas, išdavystė - nuo ko pašiurpstat jūs, kas jums įvaro siaubą, gailestį ar gėdą? Kad būtų man irjums baisu - nuo ko pradėti - kas yra baisu, ką dar išgirdę ar pamatę tikrai pajustumėt - baisu, tai galas - pasaulis baigėsi, - o mūsų niekas neatpirko, nenužengė pas mus ir niekas mūsų neišves iš čia... Ką pasakyt jums, kad būtų man pačiam baisu, kad būtų jums... ką pasakyt, kad būtų... 2 Pradėkime nuo baisumo. Labiausiai žiūrovus Saukos paveiksluose šokiruoja atviras ir brutalus natūralizmas - mėsos"; Parulskio kūryboje pejoratyvinis savęs vertinimas taip pat išreiškiamas mėsos įvaizdžiu, pabrėžiant pirmiausia žemišką žmogaus pusę: sėdžiu aš kaip kvailys, negaliu daugiau nieko daryt / senas klevas pro langą girgždėdamas žiūri ir žiūri / kaip vaitoja mėsa tvankiame ir tamsiam kambary" 3. Siurrealistinius vaizdinius generuojanti sąmonė į kraujo-gyvybės syvų-mirties grandinę Saukos ir Parulskio kūryboje įterpia tarpinę būseną- mirojimą. Ilgai besitęsiantis letalinis būvis paveiksle Žmogžudystė restorane" 4 virsta konsumatoriška švente - it gašlių hienų puota. Archetipinė Eros-Thanatos pora Parulskio pjesėje Iš gyvenimo vėlių ir velnių" atskleidžia giliąmėsos-mirtics-kopuliacijos giminystę: DAKTARAS: Ar teko jums matyti jūrą? Banguojančią, neramią, putotą, kai ją lyg vemiantį ligonį purto įsisiūbavusi gelmė. Žvelgiant nuo kalno, jūra atrodo panaši į prapjautą kumpį - matyti baltos trūkinėjančių ir vėl susijungiančių sausgyslių linijos, milžiniški juodi vandens raumenų luistai... o kartais ir raudoni lyg ne vanduo, o mėsos gabalai vartytųsi nirtingam uraganui siaučiant. Mus jūra traukia savo jėga, savo neįveikiama galia, bet drauge mus vilioja jos atvirumas, jos begėdiškas atvirumas, jos moteriškas, geidulingas atvirumas, nors šaltas, bet aistringas. Noras mylėtis su jūra, noras mylėtis su prapjautais raumenimis, noras mylėtis su atvėsusią mirusia moterimi. 5 Saukos paveiksle taip valgymo malonumas ir grožis įrašomi į žemųjų instinktų gretą, o jų tenkinimas iškeliamas iki žmogiškos egzistencijos paro- 230

4 Gintarė Bernotienė. SIGITO PARULSKIO IR ŠARŪNO SAUKOS ELGESIO TAISYKLĖS - iš BEPRASMYBĖS POJŪČIO dijos. Vyro nukirsdinta galva kūnas ir jo dalys gausiai nuogalių miniai tenkina lytinį ir alkio instinktus, tarsi būtų banano, cukrinio paršiuko ar broilerio atitikmenys. Jų kaip vertės objektų statusą grindžia vertikalios figūrų padėties izotopija, kiekybiškai statusą išryškina gražuolių vartojami" kiaušiniai, dešros ir dešrelės, kumpio griežinėliai, vaizdinę transformaciją patyrę bananai" ir kiti ambivalentiški skanumynai. [ Saukos ir Parulskio duetą galėtų įsijungti ir apie visuomenės toleruojamas elgesio normas mąstantis Herkus Kunčius. Sveikos logikos nepaisančiuose Kunčiaus tekstuose taip pat gausu groteskinių sugretinimų. Panaši kulinarinė tema eksploatuojama romane Smegenų padažas (2001). Galios, ideologijos, psichologinio ir fizinio smurto, netgi išprievartavimo teminės gijos jungiasi su Saukos vaizdiniais marazmišku ir groteskišku būdu. Kunčius savo istoriją grindžia paraleliai besiplėtojančio vyksmo linijomis - viena jų yra autoriaus (su/re)konstruotas pasakojimas apie vyriausios Reicho kuopelės posėdžius ir jų metu deklaruojamą dvasinę giminystę, kita - beprotiškai iškreiptas ir devalvuotas sąvokas individualesniame išgalvotų personažų (Karlo, Rene ir Ferdinando) lygmenyje įkūnijanti istorija apie galios ir savo valios primetimą kitam. Šias dvi tik paskutiniame romano sakinyje susitinkančias linijas (antroji yra pirmosios personažo Hitlerio sapnas) jungia autoriaus parodijuojamas vokiškosios filosofinės minties punktyras ir groteskiškai atskleidžiamas įkūnyto tokio mąstymo perversiškumas, po lygiai nualinamos vegetarizmo ir apskritai maisto kulto (kaip sugestijuoja romano pavadinimas, smegenų padažo ar padažo smegenims) temos. Tvirčiausia Kunčiaus ir Saukos vizijų sutapties vieta įvardinčiau Saukos paveikslą Žmogžudystė restorane" ir Kunčiaus romano puslapiuose aprašomą kulinarinę orgiją. Žemųjų instinktų tenkinimas pabrėžia visišką dvasinio lygmens atrofiją; simuliuojamas širdingų reichsfiurerių išpažinčių, altruistinių Karlo užmojų, iš tiesų, be ironiško Kunčiaus utriravimo, tai yra menamas, neegzistuojantis dalykas, smegenų plovimas it lašeline su vandeniu nuo pamerktų gėlių - ligoniui į veną. Kanibalizmas, išniekinantis žmogaus kaip nevalgomo objekto konvenciją, Parulskio pjesės P.S. byla O.K." fragmente įkūnija Saukai ir Pamiškiui būdingą destrukciją (ir autodestrukciją): Kentas: Žinai, aš tavęs nenušausiu. Zavarza (apsidžiaugęs): Tikrai?! Kentas: Aš tave išvirsiu, apibarstysiu pipirais ir suvalgysiu!'' 131

5 BARBARYBĖS REFLEKSIJA LIETUVIŲ KULTŪROJE Kūniškos autodestrukcijos apstu Saukos drobėse. Tai liudija kūnai - dešros, lėkštėse patiekti įdaryti kūnų gabalai, nesibaigiančiuose savęs pakartojimuose susiduriame su nuogu, ligotu, žaizdotu, beodžtu kūnu; gašlus ir nuodėmiaujantis kūnas taip pat destruktyvus - pasiduodant vaizdavimo sugestijai ima atrodyti, kad jis čia pat gali būti konsumuotas - suvalgytas. Tokia metamorfozė nebūtų tik žiūrovo išmonė - Ovidijaus inspiruotą tokį pavykusį triuką atskleidžia pats tapytojas: Vienas paprasčiausių darbelių - Autoportretas Nr. 4": angelas pomidorų padaže (kokia vulgarybė - labai gerai); padaryt pagaliau akį - kokia ji graži; virtas keptas Itijas, sušertas savo tėvui ( tavo kviečiamasis viduj pas tave!") 7, jo paties atspindys jo paties akyje: pasakojimas: žudiko atvaizdas lieka aukos akyje; tėvas - vaikas -jis pats - savižudis [...]"*. Autoriaus galva padėkle su viena liguistai primerkta, kita - išsprogusia akimi ir rodo kūno dalumą (nupjauta galva), ligotumą, savinaiką, atspindimą neva siužeto. Pamiškio vaizdinių arsenale degradavusio kūno simbolika kai kuo panaši į Saukos ( vyne ir vėmaluos išmirkusi žmogiena" 9 ), tačiau nestokoja individualumo. Kūno daliųfunkcijos iliustruoja žmogaus kaip nedalomos visumos išniekinimą: plaštakomis išklojamas stogas, kad dengiant šiferiu vinių galvos nesmigtų kiaurai (sufantazuotas vaizdinys iš eilėraščio Tarpininkai" (p. 37); utėlėtos, pradvisę smegenų klostės" ( Oda kailiadirbiui", p. 50) generuoja receptą: kūnai sutarkuojami, supilamas išplaktas kraujas / iš Šv. Ršt. puslapių suberiamos manų kmopos / kepama dideliame visuomenės riebalų sluoksnyje" (p. 54), kad būtų suvalgyta su Dvasine burna į sielos skrandį" (p. 53). Skrandis (ir visa gastronomija) turi kryptį myriop, jis - mirties anga ( mažam ežere aukštai / stiklinėj gyvena angelas / mikas jeigu įpilsi jam savo gyvybės / parodys pro kur į skrandį įžengs / amžinybė" (eilėraštis Gražiai prigėmsiam Mikui", p. 38). Didingo statinio elementas - plaukuota kolona" - koja, primena kadais sakralinę žmogaus architektūrą" (p. 139). Gyvybės nuvertinimas: mirė-nieko nėra reikšmingo" (p. 24) - įskelta ironijos ir absurdo kibirkštį ( O vieną rytą mes išgirstam / danguj pragaro balsą: Petras / pavirtęs į Piotrą bet nepavirtęs / į uolą - užsimuša", p. 19). Ji gaji tik todėl, kad disonuoja su evangelinę tiesa apie prisikėlimą ir neveikiančia garantija iš Šventojo Rašto apie akmens atsparumą. Krikščioniškasis kodas aiškina eilėraščio Ieškau troškulio" siurrealistinę vaizdinio plano transformaciją: vidury kryžiaus užkasiau / didelę / tėvo burnos akį". Kryžmos centre įprasta regėti Kristų ar Viešpaties apvaizdos simbolį. Vietoj jo čia - tėvo burnos akis - išsižiojusi, šaukianti atsako ir kontakto. Gulėjom kryžiaus oazėje / kai pasiekėm kryžių / užpustom oazės pavėsį" - tai jau 232

6 Ginlarė Bernolicnć. SIGITO PARULSKIO IR ŠARŪNO SAUKOS ELGESIO TAISYKLĖS - iš BEPRASMYBĖS POJŪČIO radikalus neigimas, beviltiškumo įtvirtinimas. Vanduo (burna) susijęs su troškulio malšinimu - pagirdymu, užkasta akis neturi galimybės regėti, užpustytas oazės pavėsis neteikia atgaivos. Tėvas ir Dievas (poetinėje Parulskio sistemoje jie - substitutai) užpustytos oazės pavėsyje telieka kryžiaus - kančios ir atleidimo ženklo - centre, vidury, užkasti, t.y. paslėpti ar įslaptinti (plg. eil. Duobė kalne": Dviejų kastuvų dialogas: / - tu jau pasislėpei / mes Viešpaties akyse / ant delno", p. 49). Akies ir burnos kontaminacija čia pristatoma sielos ir kūno transgresija viena į kitą, taip praplečiant kūno dalių prasminį lauką. Viduramžiška sielos ir kūno perskyra ir Saukos, ir Parulskio kūryboje neaktuali, kūnui suteikiamas toks pat reikšmingumas kaip ir sielai - tuo aiškintina somatinė abiejų autorių retorika - kūno fizinė išraiška yra žmogaus dvasinės būsenos ženklas" 10. Tas pats metamorfiškas siurrealizmas bei vizualaus eilėraščių plano dominavimas būdingas Parulskio ir Henriko Radausko tekstams. Radauskui dedikuotame eilėraštyje Laikrodžio mitas tamsoj" aktualinamos istorinio laiko, įsitvirtinusio kartu su krikščionybe ir krypstančio į pabaigą, bei tikėjimo temos. Vienaip tai patiria Radauskas: eilėraštyje Vilties žlugimas" - Paskutinio kosmoso juodos dykumos pakrašty vilties augalas - spes metaphysica, dygus ir sausas kaip ežys, prisiglaudęs prie uolų, tikisi, pralaukęs amžinybę, sužaliuoti naujam gyvenimui""; Rubinų ir topazų sūkuriai / Užkloja tyliai miegantį, kuris / Laimingas guli, nugalėjęs Laiką" (p. 16); eilėraštyje Klio, istorijos mūza" - Suka girnas juodi vergai. / Teka kraujas, nuodai ir vynas" (p. 179). Parulskis iškelia pjaunančio, kapojančio laiko jungtį su galutiniu prasmingumu - mitu, paaiškinančiu aukos reikšmę ir paskirtį. Eilėraščio fiksuotas status quo - auka beprasmė, nepasiekus tikslo: nebėr sėjėjo" [aliuzija į Jėzų Kristų], bet išliko mitai / ir kraujas, kuris girnas girdo, / jos stropiai sukasi, be garso gula miltai / juodi, tiršti, atvėsę kaip skerdiena, / storai užkloję Gerąją Naujieną. // Jau kyla vėjas. Jis atpūsto mirtį" 12. Tikėjimo centre - nenuginčijama Dievo mirtis. Istorinis pažangos laikas paskendęs kraujo tamsoje. Komentaro teisėmis-ištrauka iš Parulskio straipsnio Laiško dailininkui Šarūnui Saukai jo Mėsų" proga": Naivu būtų kalbėti, kad išskrosto pasaulio, pasąmonės išklotinės padės mums (man, pavyzdžiui) ištverti gyvybės, Dievo ieškojimų vienatvę ir beprasmybės, bergždumo siaubą. Iliuzijos vis viena anksčiau ar vėliau virsta skerdiena, teptukai, pieštukai, spausdinimo mašinėlės - kirviais bukais" 13. Stebina sutampančios vizijos, jų perėjimai, kuriantys lietuvišką infcmalinę vaizdiniją. Tęsiant kalbą apie kūnui teikiamą reikšmę ir jo įprasminimą estetinėje plotmėje, svarbūs keli momentai. Pirmasis - Saukos prisipažinimas, kad mė- 233

7 BARBARYBĖS REFLEKSIJA LIETUVIŲ KULTŪROJE sa, skerdiena, nusipirkta pusė kiaulės jam yra graži. Antrasis iš Parulskio pjesės P.S. byla O.K.": Bažnyčioje yra gražių paveikslų ir j ie žiūri į mirtį" 14. Grožio ir mirties vienovė, kurią apytiksliai galime redukuoti iš šių citatų,yra kertinis ontologinis elementas, telkiantis kitas reikšmes. Pavyzdžiui, su kūno ir grožio temomis susijęs Saukos Pasipuošęs" 15 primena kenčiantį Kristų ant kryžiaus. įtampa kyla iš belyčio išsekinto kūno ir prabangių aksesuarų priešpriešos, vieniems reikšdama egzaltuoto ekshibicjonisto sielos banalumo eksteriorizaciją, spindinčią papuošalų atšvaitų virpesiuose" 16, kitiems - kančią: kūno kūniškumas" čia neatsiejamas nuo jo juntamo fizinio regreso ir jį lydinčių žaizdų ar vietoj jų žiojėjančių tuštumų, spingsinčių brangakmenių papuošalų bei kitokių skausmo ženklintojų gyvumo" 17. Dar reikėtų prisiminti šventuosius paveikslus lydinčias votas ar neseniai regėtus karo veteranų ordinus, kad bizantišku auksu švytinti figūra raiškiai bylotų apie kančios aksiologiją, kaip tikslina Tojana Račiūnaitė, neišvengiamai susijusią ir su malonumu: Saukos preparuotų, raupsuotų ir kitaip skausmingai deformuotų herojų kankinystę atmiežęs malonumas yra paslėptas vertybiškai orientuoto ritualo pavidale ir sutaurintas pačios tapybos siurrealistinio teatro, kurio sąlygiškumas" tarsi saugo simbolinio kalbėjimo rimtį" 18. Nuogo kūno ir aksesuarų, įprastai derinamų su iškilminga apranga, opozicija išryškina nuogumą kaip kategoriją, kuria gali reikštis ir egzistencinis šaltis. Saukos paveikslai Mirusiųjų minėjimo diena I" ir Gimimo diena" eksploatuoja tą patį nuogo gulinčio žmogaus, papuošto degančiomis žvakelėmis, vaizdinį. Mirusiųjų..." paveiksle reljefiškas kūnas įgauna peizažo bruožų - plėtojama kūno-žemčs metafora. Ryšį su žeme atspindi ir antrojo paveikslo solinezanto figūra, paguldyta ant stalo, labiau primenančio altorių nei karstą, mįslingo miesto (ar duobės) fone. Abu paveikslai spinduliuoja nykumą ir šaltį, einantį iš žemės įsčių, lygiai kaip Parulskio eilėraštyje: iš kur šitoks šaltis / toks šaltis kad atima ranką // gal iš tamsos / iš nakties ar iš žemės // iš žemės // po žeme bus šalčiau" (p. 23). Žemės prasmių laukas labai natūraliai priima aukojimo ritualo vaizdinį, susiejantį žemę su mirtimi, ne su prisikėlimu. Derliaus nuėmimas ( rovėm nurovėm burokų lauką") žemdirbiškoje atmintyje, svarbioje personaliniame Parulskio mite, prikelia pabaigtuvių šventės, eilėraštyje transformuojamos į mišias, vaizdinį: žalias geltonas dega / altorius, tirpsta kaip / žvakės burokų krūvos / dangų atleidžia ašaros / srūva, kinkyk tėve / arklį važiuosim namo [...] sunkiai ratai per purvą / žemė tarytum mirtis švari" (p ). Greta minimi purvas ir švari žemė nurodo įvykusį apsivalymo aktą (nudoroti burokai it dievybei pašvęstos žvakės), kita vertus - išryškina žemės plikumą, nuogumą-atvertį, įšaldantį 234

8 Gintarė Bernotienė. SIGITO PARULSKIU IR ŠARŪNO SAUKOS ELGESIO TAISYKLĖS - lš BEPRASMYBĖS POJUClO nuskaistinimą mirtimi (iš čia jungtys su egzistenciniu šalčiu). Reikšmių sanglaudoje aiškūs gamtiškasis ir žmogiškasis poliai. Derliaus nuėmimo, kiaulės skerdimo ritualų aprašymus koduoja mišių ritualas. Gyvulio ir Dievo kūnų mėsa - tapatus dalykas ir Saukai, ir Pamiškiui. Tai įskaityti galima paveiksle įvykis ant kalno" ir eilėraštyje Tariamas sugrįžimas": minios prie tvartų laukė skerdienos ar Kristaus" (p. 97). Galima būtų nagrinėti ir smulkiau, iškelti analogijas: eilėraštyje mirusieji- paveiksle juodarūbės figūros, atvira kapo duobė su nuogu mimsiuoju ir ją įrėminantys keturi krauju apšlakstyti stulpai duobės kampuose, ant kurių kabo iškapota skerdiena; į mirusį žvelgiantis nemonochrominis (t.y. priklausantis bendrai spalvoto paveikslo erdvei) vaikas, nuoga pusamžė moteris ir juoda [mirties] angelo figūra - trys lėmėjai, iš kurių tik vienas - mirtis, patiria konjunkcijos malonumą: vietoje prisikėlimo - gulėjimas mirties glėbyje. Moters tikėjimas ir berniuko nuostaba statiško mimsiojo būvio nepaveikia. Ta pati kolchozinė vaizduotė Pamiškiui leidžia sukurti asmeninės mitologijos legendą: gimiau 1965 metais jau apleistam / kukurūzų lauke [...] gulėjau kol mano sielai / išaugo krūminiai dantys / ir per lauką atėjo ne Dievas / o tarpkolūkinė melioracija" (p. 8-9). Čia gamtiškajai-gyvuliškajai paradigmai priklauso melioracija, pagerinimas, skatinantis sielos krūminių formavimąsi, kad būtų lengviau ištverti kitus pokyčius ( kol keitė man vėliavų vystyklus / kol mainė vadų iliustracijas / kol bažnyčios pavirto sandėliais"). Gyvuliškumo-žmogiškumo paralelė iškelia socialinę problematiką. Straipsnyje Šarūnas Sauka: sąmonės procesų komentarai" Jonas Valatkevičius primena: Žmonių bendruomenė (visuomenė) iš principo egzistuoja neutralizuodama žmogaus gyvuliškuosius instinktus: nustatomos viešojo elgesio taisyklės, kurių privalo laikytis visuomenės nariai""; Ypatinga Saukos tema - ritualas, nes ritualas yra viena seniausių ir labiausiai paplitusių apeigų, kurios metu simboliškai paneigiamas gyvuliškasis pradas" 20. Apeiga, ritualas, šventybė - ilgiausiai tradicijoje išliekantys dalykai, kertiniai jos akmenys. Kaip jų atžvilgiu nusiteikę Parulskis ir Sauka? Skaidrai Trilupaitytei Saukos karnavališka laikysena amžinųjų (šventųjų) dalykų akivaizdoje ir Dievo kūrinių profanacija" leidžia jo paveikslus vadinti apokrifais, nes, jų siužetai neatsitiktinai siejasi su nepripažįstamomis religinėmis tiesomis" 2 '. Sauka ir neturi tikslo kurti šventosios istorijos motyvais, greičiau jau - permąstyti žmogiškosios egzistencijos krizę remiantis biblinio žodyno amžinaisiais siužetais". Biblija beraščiams Saukos paveikslus vadinanti Erika Grigoravičicnė įvairias deformacijas sieja su gyvuliškumu: Realaus kūno netobulumas ir jame slypintis velniškas blogis parodomas išryškinant jo 235

9 BARBARYBĖS REFLEKSIJA LIETUVIŲ KULTŪROJE natūralistinę, organišką, gyvulišką pusę" 22. Algis Uždavinys teigia: Sauka su pasimėgavimu tęsia dckonstravimo darbą, vieną iš baigiamųjų jo etapų, galinčių nesunkiai virsti tradicijos" dalimi - surežisuotu Kristaus kančios spektakliu" 23, kur Rojus yra restoranas, o eucharistija yra masturbacija ir paaukoto kūno valgymas" 24. Raminta Jurėnaitė pabrėžia socialinę reiškinio kilmę ( Košmariškosjo paveikslų vizijos ir haliucinacijos turi šaknis realybėje ir tai aiškiai akcentuojama. Kolektyvinė prislėgtumo, pažeminimų, klaustrofobijos ir deformacijų patirtis čia įgauna ekstremaliai asmenišką išraišką" 25 ). Ji atkreipia dėmesį į paveikslų sceniškumą ir teatriškumą, kurį Uždavinys išdidina iki patoso: Iš beprasmybės pojūčio bandant išvesti elgesio taisykles, atsiranda beviltiškas arba teatrališkas patosas - dieviškų prasmių" neturėjimas ir mirties kaip ribos su nebūtimi suvokimas. [...] Net tuo atveju, kai prisimenamas Dievas, jis tvirtinamas ne iš tikėjimo aukštesne realybe, bet iš tikėjimo, kad be to neįmanoma apsieiti" 26. Pasaulis be Dievo, akimirka be Apvaizdos " Pamiškio ir Saukos kūryboje atveria šventumo suvokimo krizę. Sauka tapo bažnyčioje besišlapinantį berniuką (paveikslas Šventykla"). Ironiškai tai komentuoja Grigoravičienė: Kūno skysčiai užtvindo pasaulį ir užtikrina ryšį su kosmosu" 27. Parulskis romane Trys sekundės dangaus išrašo šią vizualinę citatą: Turbūt iš baimės man pasivaideno, kad vidury bažnyčios matau vandenyje stovintį berniuką, visai tokį, kokie būna senųjų meistrų paveiksluose, panašų į angelą, bet be sparnų ir labai rimta veido išraiška. Negana to, berniukas stovėjo ne vandenyje, o ant vandens, tiesiog stovėjo ant žydra spalva raibuliuojančio vandens ir šlapinosi siaura, puslankiu išsilenkusia čiurkšlele. Atrodė, kad jis šlapinosi auksu, nes viskas aplinkui spindėjo ir žaižaravo tamsaus, rūstaus aukso spalva, ant apvalių kolonų kabojo geltonų vynuogių kekės [...]. 28 Ar tai estetizuota šventvagystė! Pažvelkime, kokia ta Saukos nutapytoji bažnyčia: interjero detalėse - erotinių malonumų scenos, šventovės piliastrai iš susivijusių nuogų žmonių figūrų; braškės, vynuogės, spanguolės (pagal A.Andriuškevičiaus receptą 29 ) spindi rubinais, kartu įkūnydamos ir malonumo, ir kančios kaip puošmenos tematines vertes. Tad kas šioje šventykloje šventa? Ištuštėjusi šventovė, jos didžiulės erdvės ir sugriuvusi siena įvaizdina irimą, tikėjimo griuvėsius. Apie destrukciją mąsto ir Parulskis: griuvėsiai - patogiausia kultūros kalba / tą suprato barbarai / atslinkę į Romą/po to-ir naujausių laikų/imperatoriai" (p. 14). Pamiškio ir Saukos darbai pasauliui rašo seną nyčišką diagnozę: 236

10 Gintarė Bernotienė. SIGITO PARULSKIO IR ŠARŪNO SAUKOS ELGESIO TAISYKLĖS - IŠ BEPRASMYBĖS POJŪČIO Religija nuo šiol [po Hėgelio, Marxo, Nietzsche's, Freudo arba Durkheimo - G.B. pastaba] suprantama kaip ideologija ir melaginga sąmonė, narkotizuojanti elgsenos forma, atstojanti pasaulį be širdies, laimės, bonlietir pakaitalas, paženklintas socialekonominio nepasitenkinimo ir nusivylimo. [...] Religijoje taip pat įžvelgiama abstrakti ir susvetimėjusi žmogiškosios esmės arba žmogaus kaip savo giminės atstovo projekcija, ir netgi bet kokio susvetimėjimo, apimančio žmogų abstrakcijoje ir atskirtyje, paradigma.' 0 Tuomet ir Parulskio eilėraštis Dangaus durys dažytos", kuriame tupykla netiesiogiai sulyginama su altoriumi, tėra saukiškos fekalijose skendinčios bažnyčios parafrazė; dažytos lauko tualeto durys su langeliu į dangų liudija tą patį išlaikomą ryšį su kosmosu". Radikalus neigimas pasitelkus krikščionišką simboliką, blasfemija, šventenybių paniekinimas - Cik viena, figūratyvinė šių dienų lietuvių viešosios kultūros provokatorių kūrybos pusė. Kas lypi užjos? Šventumo ilgesys - kaip vertina Saukos paveikslus pranciškonas Julius Sasnauskas 31 ; autodafė - jei patikėsime Parulskio eilėraščiu Figūros kerštas", paėmimas į dangų; metafizika, sumišusi su kūniškumu 32, - kaip kalbėdama apie Pamiškį teigia Jūratė Sprindytė. Literatūra 1 Sigitas Parulskis, Šarūnas Sauka - religinis poetas", Šiaurės Atėnai, 1998, gegužės 25, 1. 2 Sigitas Parulskis, Iš gyvenimo vėlių ir velnių", ibid., Trys pjesės, Vilnius: Baltos lankos, 2006, Sigitas Parulskis, Marmurinis šuo, Vilnius: Baltos lankos, 2004, Šarūnas Sauka [albumas], Vilnius: Galerija Maldis", Parulskis, Iš gyvenimo vėlių ir velnių", Sigitas Parulskis, P.S. byla O.K.", ibid., Trys pjesės, Žr.: Ovidijaus Metamorfozės", VI giesmė Filomelė ir Proknė". 8 Alfonsas Andriuškevičius, 72 lietuvių dailininkai - apie daile, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, Parulskis, Marmurinis šuo, 78. Toliau cituojama tekste nurodant puslapį. 10 Viktoras Liutkus, Akistata", Nemunas, 1987, nr. 1, 40. " Henrikas Radauskas, Eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 1994, 54. Toliau cituojama tekste nurodant puslapį. 12 Parulskis, Marmurinis šuo, Sigitas Parulskis, Laiškas dailininkui Šarūnui Saukai jo Mėsų" proga", Lietuvos aidas, 1993, rugsėjo 4, Parulskis, Iš gyvenimo vėlių ir velnių", 99. " Šarūnas Sauka,

11 BARBARYBĖS REFLEKSIJA LIETUVIŲ KULTŪROJE 16 Virginijus Kinčinaitis, Postmodernizmas? Lietuvoje?", Aušrinė, 1990 gruodis, Tojana Račiūnaitė, Apie kankinystę", Šiaurės Atėnai, 1995, gruodžio 23, Ten pat. 19 Jonas Valatkevičius, Šarūnas Sauka: sąmonės procesų komentarai", Dailė, 1998, nr. 32, 50, Ten pat. 21 Skaidra Trilupaitytė, Lietuvių dailės apokrifai", 7 meno dienos, 1998, balandžio 24, Erika Grigoravičienė, Biblija beraščiams", Kultūros barai, 1998, nr. 5, Algis Uždavinys, Dievai ir jų burtaženkliai", Kultūros barai, 2002, nr. 5, Ten pat. 25 Raminta Jurėnaitė, Europos dailė: lietuviškieji variantai, Vilnius, 1994, Algis Uždavinys, Lemties dekoracijų teatras", Kultūros barai, 1989, nr. 2, Grigoravičienė, op. cit., Sigitas Parulskis, Trys sekundės dangaus, Vilnius: Baltos lankos, Alfonsas Andriuškevičius, Grožio krešuliai, arba Saukiškoji pasaulio versija", Šiaurės Atėnai, 1992, rugsėjo 25,4. 30 Trias Eugenio, Mąstyti religiją: simbolis ir šventybė", in: J.Derrida, G.Vattimo ir kt., Religija, Vilnius: Baltos lankos, 2000, Tomas Sakalauskas, 15 žvilgsnių į dailininko sielą", Šiaurės Atėnai, 1998, birželio 6, Jūratė Sprindytė, Prozos būsenos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007,