TRYS IZAOKO KALBINIMAI LIETUVIŲ LITERATŪROJE

Transcription

1 ISSN LITERATŪRA (1) TRYS IZAOKO KALBINIMAI LIETUVIŲ LITERATŪROJE Loreta Mačianskaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Įžangos žodis Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris nebūtų girdėjęs Senojo Testamento veikėjo Abraomo vardo. Net nemokantys skaityti vartoja liaudišką priežodį nukeliauti pas Abraomą", nereflektuodami referencijos į Biblinį žydų tautos protėvį. Šventojo Rašto Pradžios knygoje" išdėstomi svarbiausi Abraomo gyvenimo siužetai, iš kurių išsiskiria žmogaus protui nesuvokiamas epizodas, kai Dievas bandė Abraomo tikėjimą reikalaudamas paaukoti viengimį sūnų. Šis naratyvas dažnai kartojasi vaizduojamajame mene, ypač akademinėje tapyboje; jis buvo ne kartą aptariamas filosofiniame diskurse. Pagal citavimo indeksą" Abraomas populiarumu gerokai lenkia Izaoką; gali susidaryti įspūdis, jog biblinio sūnaus paveikslas yra tiesiog nepajėgus prabilti į žmogų jokiomis egzistencinėmis prasmėmis. Tačiau yra ne taip. Lietuvių literatūroje pavyko aptikti net tris 1 tekstus, kuriuose pateikiamos originalios Izaoko aukos versijos ir perin- ( ); beveik tuo pačiu metu parašytas Icchoko Mero romanas Lygiosios trunka akimirką (1963) ir Sigito Parulskio pjesė P. S. byla O. K." (pastatyta 1997). Šio straipsnio tikslai keleriopi. Pirmiausia rūpi pats įdomių literatūros kūrinių aktualinimas. Škėmos Izaokas" rašytojui gyvam esant net nebuvo publikuotas; išsamesnių apysakos tyrinėjimų mus dominančiu Izaoko interpretacijos klausimu viešajame literatūrologiniame diskurse lig šiol beveik nėra 2. Icchokas Meras, 1972 m. emigravęs į Izraelį, iš tiesų lig šiol nėra sugrįžęs į lietuvių literatūrą, nors jau seniai atėjo laikas iš naujo apmąstyti jo kūrybą pasitelkus šiuolaikinės literatūrologuos sąvokas ir turint prieš akis per trisdešimt metų gerokai pasikeitusį lietuvių prozos vaizdą. Sigito Parulskio pjesė yra vienas iš itin retų paskutinio laikotarpio mūsų dramaturgijos pavyzdžių. Spektaklis P. S. byla O. K." sulaukė daugybės recenzijų periodinėje spaudoje, tačiau pats pjesės tekstas lig šiol ne- 2 terpretuojama paslaptingiausia Šventojo Rašto Žr. Dalia Čiočytė, Biblija lietuvių literatūroje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, vieta. Tai Antano Škėmos apysaka Izaokas" , , ; Algis Mickūnas, Tapatybės", Antanas Škėma: polilogas kultūrų sankirtose, Kaunas: Vilniaus universitetas, Kauno humanitarinis fakultetas, 2002, Taip pat žr. Loreta Mačianskaitė, 1 Ketvirtasis tekstas, nepavykęs Aloyzo Barono romanas Abraomas ir sūnus (1973), liks už šio tyrinėjimo Antano Škėmos Izaokas po keturiasdešimties metų", ribų. Akiračiai 4(338), a

2 publikuotas ir literatūrologų beveik nekramtytas". Vienintelė Dalia Cidzikaitė 3 yra rimčiau nagrinėjusi Parulskio dramas, tiesa, daugiausia susitelkdama prie intertekstualumo problemų ir neskirdama specialaus dėmesio Biblijos pasakojimui. Eleazaras Meletinskis knygoje Mito poetika rašo, kad modernioje literatūroje mitiniai siužetai ir paralelės naudojamos kaip būdas suteikti reikšmę ir formą išskaidytam šiuolaikinės istorijos reginiui 4. Visuose minėtuose lietuvių rašytojų tekstuose vaizduojami istorinių krizių laikotarpiai: Škėmos ir Mero kūriniuose atgyja" Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto laikas; Parulskio pjesė aktualina sovietinę praeitį bei nepriklausomybės atkūrimo pradžią. Svarbiausias šio straipsnio tikslas ir būtų bandymas suvokti, kokiais pavidalais suvaldomas istorijos chaosas skirtingų autorių sukurtuose pasauliuose; kokias reikšmes įgyja tas pats biblinis siužetas ir kaip tai priklauso nuo menininko individualybės ir gyvenamojo laiko. Mero, Škėmos, Parulskio kūriniuose ieškosime vidinės diskurso organizavimo logikos ir mėginsime struktūriškai aprašyti atskiruose tekstuose cirkuliuojančius siužetus, motyvus, figūras pagal jų santykį su biblinio Izaoko aukos paradigma. Straipsnio pabaigoje sugretinsime visų trijų rašytojų pasaulio vizijas norėdami išryškinti ne tik kiekvieno jų individualumą, bet ir skirtingas literatūrines rašysenas". Šį terminą {ėcriture) vartojame atsižvelgdami į semiotinę tradiciją, kur jis žymi bendrą kartos ar epochos sociolektą, nulemtą gyvenamojo laiko ir sociokultūrinio konteksto 5. Prisipažįstame, kad pati straipsnio idėja, nuo kurios vėliau buvo nutolta, gimė iš asmeniško autorės noro suprasti, ką mįslingojo biblinio personažo likimas gali atverti šiuolaikiniam žmogui, ir bandymų išgirsti, kaip prabyla Izaokas XX a. antrosios pusės lietuvių rašytojų kūryboje. Pirmasis kalbinimas. Icchoko Mero Izaokas Romane Lygiosios trunka akimirką Meras kuria įtaigia paralelę tarp Senojo Testamento veikėjų ir Antrojo pasaulinio karo Vilniaus žydų geto gyventojų, svarbiausiems personažams suteikdamas archetipinius Abraomo ir Izaoko vardus ir įtraukdamas herojus į radikalias išbandymo ir aukos situacijas. Norėdamas išgelbėti mažuosius geto vaikus, senasis Abraomas Lipmanas rizikuoja vienintelio jam likusio sūnaus, septyniolikmečio Izaoko gyvybe ir priima geto komendanto Šogerio siūlomas šachmatų partijos sąlygas: jei komendantas pralaimės, nebus sušaudyti geto vaikai, bet žus jaunasis Izaokas; jei pralaimės Izia, jis liks gyvas, bet mirs vaikai; beveik neįmanoma išeitis - lygiosios - išgelbėtų visus. Jaunasis Lipmanas, sužinojęs apie lemtingąją partiją, kurios, beje, Abraomas galėjo ir atsisakyti, besąlygiškai pritaria tėvo sprendimui nejausdamas jokios nuoskaudos, kad yra paaukotas: kaip aš galiu pykti ant savo tėvo" 6, - sako jis. Tokia Izios laikysena asocijuojasi su biblinių Izaoku; kita vertus, esama panašumo ir su genties pradininko likimu. Jaunuolis Izaokas tampa tartum tėvu 3 Dalia Cidzikaitė, Du S. Parulskio bandymai kurti visiems tiems vaikams, nes jų gyvybė priklauso naująją dramaturgiją lietuviškajam teatrui", Metmenys 80,2001, Элсадар Мслстинский, Полпика мш/ш, MocKiia: Наука, , 358. Icchokas Meras, Trys romanai, Vilnius: Lietuvos s Semiotinių terminų žodynėlis", Algirdas Julius rašytojų sąjungos leidykla, 1998, 132. Toliau cituodami Greimas, lš arti ir iš toli, Vilnius: Vaga, 1991, 512. šią knygą tekste nurodysime tik puslapį. 67

3 nuo jo", - rašo Rimvydas Šilbajoris 7. Būdamas stipresnis šachmatininkas, Izia galėtų pasiaukoti laimėdamas, bet jis siekia lygiųjų vykdydamas tėvui duotą pažadą gyventi. Lošimo metu sąlygos griežtinamos: prieš septynioliktąjį ėjimą komendantas Šogeris gundo jaunuolį sakydamas: koks bus tavo likimas, toks ir tavo mergaitės" (p. 53), o pačioje žaidimo pabaigoje prisipažįsta, kad bet kuriuo atveju nepavyktų išgelbėti vaikų (p. 137). Izia atsisako - pasirenka pergalę prieš blogį, šachmatų lentoje baltu žirgu užpuldamas aklavietėn įvarytą komendanto juodąjį karalių. Romanas nepateikia aiškaus atsakymo, ar sukilusių žydų apsuptas komendantas spėjo nušauti jaunąjį Lipmaną, ar ne, tačiau pabaigoje vėl skamba Esterai skirti Izios meilės žodžiai, liudydami žmogaus dvasios pergalę. Lietuviškas kūrinio pavadinimas pabrėžia pačią akimirką, kai daromas likiminis sprendimas - lygiosios ar simbolinė pergalė; į rusų kalbą romanas verčiamas Amžinasis šachas" (Вечный шах) ir akcentuoja priešingą, amžinumo aspektą. Manytume, kad antraščių oksimoronas nėra atsitiktinis, o sietinas su tam tikra pasaulėžiūrine nuostata, savanoriško atsivėrimo mirčiai akimirką traktuojančia kaip žmogiškojo laiko ir amžinybės sąlytį. Angliškas pavadinimo variantas Stalemate" (atitinkantis lietuviškoje vartosenoje įsigalėjusį prancūziškos kilmės terminąpatas) labiau akcentuoja kūrinio struktūrą, sumodeliuotą kaip šachmatų partija, ir kiek dviprasmiškai išryškina gelminę romano koncepciją. Viskas yra loterija. Šachmatai - loterija, pasaulis - loterija, ir tavo gyvenimas - loterija" (p. 6), - sako komendantas prieš pradėdamas partiją. Kiekvieno Abraomo Lipmano vaiko mirtis, atitinkanti tam tikrą šachmatų figūros ėjimą, po truputį ardo fatalistinę žmogaus egzistencijos sampratą - ir Šogerio žodžiais čia nebe loterija" (p. 137) romano pabaigoje ji galutinai paneigiama. Ina, Rachelė, Basia, Kasrielis, Izaokas nėra šachmatų figūrėlės aklo likimo rankose, o sąmoningi žaidėjai, vienaip ar kitaip sukylantys prieš totalinį getą ir jo absurdui priešpriešinantys savo laisvę ir mirtį. Atskiras jaunųjų Lipmanų naratyvines programas jungia maišto kaip aukščiausio vertės objekto pripažinimas; perdėm neindividualizuoti personažai, atstovaujantys tam tikroms žmogiško gyvenimo formoms", manifestuoja skirtingas iš biblinio protėvio paveldėto charakterio išraiškas. Manytume, kad pagal romano koncepciją biblinis Izaokas yra egzistencialistinio herojaus provaizdis, todėl į izaokiškąją izotopiją įrašytume visus Abraomo Lipmano vaikus bei jo vadovaujamus geto kovotojus, aukojančius savo gyvybes vardan žmogiškumo įstatymo. Teologinė tradicija įžiūri Izaoko ir Kristaus sąryšį: kaip Abraomas nesvyruodamas sutiko paaukoti savo sūnų, taip Dievas vėliau žemiškajai kančiai atidavė savąjį; Izaokas nešė malkas aukojimo laužui, o Kristus - medinį kryžių į Golgotą 8. Šiek tiek nuorodų į krikščioniškąjį naratyvą galime rasti ir Mero romane. Pirmiausia tai Kasrielio žodžiai, kuriais sukilimui besirengiantys žydai lyginami su Kristaus apaštalais" (p. 76). Kitos referencijos nėra tokios tiesioginės ir įgyja reikšmingumą viso romano kontekste. Izia ir Estera skaičiuoja jų nugyventus metus, ir per abu išeina trisdešimt treji su Rimvydas Šilbajoris, Icchokas Meras: keturi romanai", 7 Rimvydas Šilbajoris, Netekties ženklai, Vilnius: Kornelijus Platelis, Paaiškinimai", Šventasis 8 Vaga, 1992, 346. Rautas. Senasis Testamentas 1, Vilnius: Vaga, 1990,

4 puse (p. 11) - šis sutapimas su Kristaus amžiumi tampa svarbus, kai žinome, jog aukodamasis jaunasis Izaokas turėtų paaukoti ir savo mylimąją. Neatrodo atsitiktinis ir Kalvarijų paminėjimas kalbant apie Abraomo Lipmano šeimą: daugiavaikis siuvėjas iš Kalvarijų gatvės" (p. 81) - simbolinėje romano plotmėje, be abejonės, esama sąryšio tarp žydų bei kitų karo aukų ir Jėzaus kančios kelio. Senojo ar Naujojo Testamentų nuorodos Mero romane neturi kokio specifiškai koduoto religinio turinio; paralelės su Šventojo Rašto personažais išryškina archetipinę žmogaus pasirinkimo prasmę, kiekvieno asmens sandorą su Dievu, sudaromą aukojimosi situacijoje. Tai, ką metaforiškai pavadinome asmenine sandora, yra vienintelis žmogaus vertės matas nagrinėjamame kūrinyje - religinė, etninė ar kitokia duotis nėra laikoma esmine ir determinuojančia individo etinę laikyseną. Net priešo kariuomenės uniforma vilkintis asmuo gali priklausyti Abraomo-Izaoko paradigmai, kuri pagal analogiją su šachmatais atitiktų baltųjų stovyklą. Figūratyviniame diskurso sluoksnyje ryškiausiais tokios priklausomybės ženklais tampa bendros personažų išorinio portreto detalės (dažniausiai tai apsiblaususios akys, žilstanti barzda ar rūpesčio raukšlės). Mero kūrinyje negimininė brolystė ar dublerystė (Inos Lipman žodžiais tariant) tampa svarbesnė net už giminės kraujo ryšį. Lenkas Janekas laisva valia ateina į getą, kad pakeistų Esterai žuvusį brolį, jo geriausią draugą Meiką. Skirtingi etiniai pasirinkimai supriešina lietuvius brolius Jankauskus: vienas kovoja nacių pusėje ir sukilusių žydų nušaunamas, kitas dalyvauja animaciniame judėjime ir žūva kartu su iš geto pabėgusia jo mirties seserimi Riva Lipman. Senasis Abraomas vaizduojamas kaip anapus giminystės egzistuojančios mirties bendrijos dvasinis tėvas: Visi vaikai - mūsų ir mano vaikai. Aš turiu daug vaikų..." (p. 129),-sako jis Šogeriui, turėdamas omenyje ne tik mažuosius žydukus, kuriems gelbėti aukojamas Izaokas, bet irvisus geto gyventojus ar kitataučius jų bendražygius, pagal amžių tinkančius jam į sūnus ar dukras. Nuolat pabrėžiama Abraomo senatvė (beje, ne visai atitinkant kasdienybės logiką: jo vyriausi vaikai dar pakankamai jauni, o mažoji Taibalė - vos devynerių) sustiprina paralelę tarp senojo Lipmano ir biblinio protėvio. Senajame Testamente Viešpats pažada Abraomui padauginti jo palikuonis kaip smiltis, esančias jūros krante" (Pr 22,17); nagrinėjamame romane ši citata įrašoma į senojo siuvėjo portretą - pirštuose adatos dūrių kaip smilčių jūroje" (p. 81) - ir virsta daugiaprasme metafora, asocijuojančia ryšį tarp vaikų" mirčių ir nesuskaičiuojamų adatos dūrio žaizdų. Daugiausia panašumo su bibline Abraomo- Izaoko situacija (be anksčiau aptarto jaunojo Izios) įžvelgtume filosofijos studento Kasrielio Lipmano aukoje. Išklausęs sūnaus prisipažinimą, kad Šogerio kankinamas jis gali išduoti geto sukilimą, Abraomas liepia paklusti jo rūsčiai tėviškai valiai: Aš tave pagimdžiau, aš tave ir užmušti galėčiau. Bet aš jau senas, ir tu turi pats pakelti ranką prieš save" (p. 81). Negailestinga senojo Lipmano logika išvaduoja Kasrielį iš filosofinių abejonių ir sugrąžina į Dievo valią vykdančių žmonių giminę. Paskutiniai Kasrielio žodžiai sveikina senąjį tėvą ir visus kenčiančius žydus, su kuriais buvęs antžmogis" solidarizuojasi mirties akimirką. Nuorodų į Senojo Testamento epizodą esama ir daugiau. Rachilei Lipman, kaip ir bibliniam Abraomui, tenka sūnažudystės našta. Sužinojusi, kad pagimdytas kūdikis nėra jos ir Dovydo meilės vaisius, o vokiečių vykdomo 69

5 eksperimento dalis, jaunoji motina nužudo sūnų ir miršta pati. Stebuklingas biblinio Izaoko gimimas beveik šimto metų sulaukusiam Abraomui atsikartoja lietuvių inteligentų šeimos gyvenime. Bevaikiai Klimai priima auginti jauniausią Lipmano dukterį Taibalę, ir tada juos aplanko Dievo malonė - penkiolika metų nepastojusi Klimienė pradeda lauktis. Už žydaitės slėpimą lietuviai kartu su Taibale pakariami miesto aikštėje, bet Klimų tarnaitė išsaugo jų ką tik gimusią dukryte. Abraomas pasirūpina našlaite ir atiduoda ją žindyti jaunai žydų merginai, savo naujajai dukrai - Lizai, kuri kartu su Rachile buvo patekusi į gimdyti atrinktų moterų dešimtuką. Senojo Lipmano padedama Liza ištrūksta iš ligoninės, tačiau jos emocinis pasaulis skyla pusiau - per prievartą tapusi motina, jauna mergina jaučia tiesiog fiziologinį pasišlykštėjimą kūdikiais. Abraomo pasakojimas apie Dievo stebuklą, atsitikusį bevaikiams Klimams, įveikia Lizos neapykantą - pradėjusi žindyti Klimų dukrytę, mergina išgelbsti ne tik vaikelio gyvybę, bet ir savo žūstančią sielą. Pagal autoriaus koncepciją, Dievo bandymas nuolat kartojasi istorijoje, ir kiekvienas asmuo iš naujo verčiamas pasirinkti. Biblinė istorija naudojama kaip elgesio modelis įvairių tautų atstovams, kurių likimų sampynoje įžvelgiamas nuo tautos ir laiko nepriklausąs žmogiškosios egzistencijos bendrumas ir nuorodos į transcendentinį planą, įrėminantį istorinę būtį" 9. Antrasis kalbinimas. Antano Škėmos Izaokas Apysakos Izaokas" autorius pirmą ir vienintelį kartą lietuvių literatūroje svarbiausiu savo kū- rinio vaizdavimo objektu išsirinko pragaru virstančią žydo žudiko egzistenciją. Centrinis personažas Andrius Gluosnis Amerikoje gauna laišką su vieninteliu žodžiu Izaokas" ir pradeda savo aukos ir buvusio budelio paieškas. Kaltės kompleksas perauga į persekiojimo maniją, iš kurios jis gelbėjasi savanoriškai ateidamas į kalėjimą primenantį beprotnamį. Gluosnis ir jo haliucinacija Izaokas atsisako kartoti praeities smurto veiksmus, nužudo prižiūrėtoją ir puola vienas kitam į glėbį. Biblinio personažo vardas pirmą kartą paminimas apysakos įvade, vaizduojančiame garsiąją Lietūkio" garažo tragediją, kai kastuvėliais buvo išžudyta dešimtys žydų. Gluosnis, atpažinęs savo buvusį kankintoją NKVD kalėjime, garsiai ištaria: Izaokas" 10. Tai atrodo keista kasdienybės požiūriu (natūraliau skambėtų pavardė, o ypač jos niekinančioji forma), tačiau apysakos meninėje sistemoje Izaokas veikia kaip simbolinė figūra, Dievo bandymo įrankis, o ne konkretus charakteris. Atpažinimo akimirką Gluosnio kūnu praslenka pasitenkinimo ir baimės drebulys" (p. 418) - ši psichosomatinė reakcija ženklina kognityvinį virsmą: atsiradus galėjimui veikti, auka virsta budeliu. Mirties laukiančių žydų bejėgiškumas primena biblinį prototipą, o kareiviški kastuvėliai asocijuojasi su Abraomo peiliu. Įvade tris kartus nuskamba eiliuoti refrenai, ironiškai nurodantys Senojo Testamento Išėjimo knygos" žodžius: Raudonoji jūra čia reiškia žydų liejamą kraują, o Pažadėtoji žemė-mirtį. Apysakoje nuosekliai plėtojamas vandens figūrų takas (Raudonoji jūra, Stiksas, Nemunas, Vermeerio upė, Michiganas, tvenkinys) kore- Antanas Škėma, Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Vaga, , 448. Toliau citatos puslapis iš to leidinio nu Tomas Venclova, Žydai ir lietuviai", Tomas Venclova, 9 Vilties formos, Vilnius: Vaga, 1991, 131. rodomas tekste. 70

6 liuoja su kitos ir anos pusės" sujungimo izotopija. Izaoko ieškojimo naratyvinėje programoje svarbus epizodas, kai Gluosnis, stebėdamas, kaip jo buvęs bendradarbis žioplių ir policininko akivaizdoje perplaukia parko tvenkinį, suranda išeitį iš ieškojimų aklavietės. Manytume, kad būtent nuo šio momento Gluosnis pasiryžta viešai prisipažinti kaltę (jo įvaizdžiais kalbant - perplaukti į kitą pusę) ir savo noru ateina į beprotnamį, iš kurio, kaip jam vėliau pranešama, niekas negrįžta. Pasaką primenančio pavadinimo gydykloje - Queen's Country - Gluosnis išgyvena palengvėjimą nusikratęs kaltės, kurios fiktyvumą tekste demaskuoja personažo galvoje gimstantys didingi vaizdai": Aš įsivaizdavau aukštą stačiakampę uolą, kurią reklamuoja Prudential Insurance Co. per Twentieth Century programą. Uola pavirto Laisvės statula New Yorke. Jo vietoje, deglo vietoje sėdėjau. Saugiai sėdėjau. (P. 499) Susipinantys Queen's Country ir saugios kičinės Amerikos figūratyviniai takai plėtoja įvade užmegztą Pažadėtosios žemės" izotopiją. Tam tikru Raudonosios jūros substitutu laikytume diskurse implicitiškai įrašytą Atlanto vandenyno figūrą. Atsidūręs kitoje okeano pusėje, Gluosnis dvidešimt metų jaučiasi saugus ir nebaudžiamas, kol gavęs laišką staiga prisimena, kad pabėgo iš garažo neįsitikinęs Izaoko mirtimi. Prielaida, jog Izaokas galėjo likti gyvas ir persikelti per Atlantą į Ameriką, sunaikina tos - kitos" pusių perskyrą ir sugriauna Pažadėtosios žemės iliuziją (vėliau ji transformuosis į didelę ramybę" Oueen's Country beprotybėje). Centrinė kūrinio idėja suformuluojama pačioje apysakos pradžioje: pasaulis yra pragaras, o žmogaus kentėjimai težymi skirtingus pragaro ratus. Garažo kieme Izaokas pažada Gluosniui susitikimą pragare, o į jo žodžius, kad jie jau pragare, atsako: Tik Kitame rate. Kartu su Kainu. Beje, istorija apie Kainą ir Abelį sufalsifikuota. Tebuvo du Kainai. (P. 450) Nužudęs bejėgį Izaoką, Gluosnis iš Abelio virsta Kainu ir perima pirmojo žmogžudžio kančią ir lemtį. Pradžios knyga" byloja, kad Viešpats prakeikė Kainą sakydamas, jog šis bus pabėgėlis ir klajūnas, o žemė neduos jam savo vaisių; tačiau kiekvienas, kurs užmuštų Kainą, bus septyngubai nubaustas" (Pr 4,15). Amerikoje niekas nepersekioja Gluosnio dėl pralieto kraujo, tačiau emigrantų rojus virsta bevaise žeme: jis nekenčia amerikietiškojo gyvenimo būdo, šlykštisi ir patriotais save laikančių lietuvių pabėgėlių miesčioniška gerove. Negalėdamas realizuoti kūrybinių potencijų, Gluosnis pamažu degraduoja. Iš teksto nuorodų galima suprasti, kad per dvejus metus po išsiskyrimo su Živile Gluosnis pasiekia patį nužmogėjimo dugną, net jo fizinė išvaizda neatpažįstamai pasikeičia. Deformuoto kūno aprašymai nėra vien charakterio kūrimo būdai ar meniniai efektai, - tai nuslopintos Gluosnio kaltės kūniškasis diskursas: sąžinės našta įsipavidalina kaip didžiulis pilvas, išnykęs kaklas fiksuoja iš baimės susigūžusio žmogaus vidinę įtampą. Įdomu, kad ketvirtajame skyriuje, beveik iš karto po Gluosnio vidinio monologo apie išnykusį kaklą, atsiranda žodžiai: Izaokai, sūnau Abraomo, Kur padėjai aukurą savo kaklui? (P. 473) Šiuos du tarsi atskiras teksto fragmentus sieja ne tik pasikartojanti kaklo leksema, bet ir abiem pasakymams bendra nesaties" figūra, įsteigianti paralelę tarp nenužudyto Biblijos Izaoko ir bausmės nesulaukusio Škėmos apysakos veikėjo. 71

7 Žadėtasis susitikimas pragare įvyksta Oueen's Country beprotnamyje; apysakos įvaizdžiais kalbant, čia Gluosnis pereina į kitą ratą, kuriame kartojamos Abraomo ir Izaoko kančios. Dieviškai valiai beprotnamyje atstovauja pilkųjų ponų nuosprendis - Gluosnis ir Izaokas turi paeiliui žudyti ir kankinti vienas kitą. Chirurgiją mėgstantis enkavedistas prisipažįsta dvidešimt metų ilgėjęsis Gluosnio rankų ir sakosi norįs verkti lyg tasai biblinis protėvis, kuris norėjo papjauti savo sūnų ant aukuro" (p. 511). Sukuriamos įdomios analogijų grandinės: kankinimo objekto netekęs sadistas - biblinis Abraomas - Gluosnis, priverstas kartoti nužudymo veiksmą - Gluosnis, vykdantis kerštą garaže, - žudomas enkavedistas - biblinis Izaokas - kankinamas Gluosnis. Patys bibliniai personažai nagrinėjamame diskurse nepasirodo; tekstinių nuorodų į Senąjį Testamentą irgi gana mažai, tačiau apysakos figūrų vidinių sąsajų logika leidžia rekonstruoti pasislėpusio" autoriaus požiūrį į biblinę auką. Teologų akcentuojama savanoriško Izaoko paklusimo tėvui idėja besąlygiškai atmetama; Abraomo sūnus suvokiamas kaip bejėgė auka, negalinti pasipriešinti sadistinei Dievo valiai. Pagrindinis klausimas, kurį sprendžia Škėmos veikėjai, formuluojamas kaip nuosprendžio ir laisvos valios problema. Apysakos logika siūlo atsakymą, kad žmogus neturi ir niekada neturėjo jokios laisvos valios: jį valdo įvairiais vardais (Dievu, istorija, prigimtimi) vadinamas likimas, o budelio - aukos pozicijos priklauso nuo gryno atsitiktinumo. Gyvenamasis laikas neturi reikšmės, nes pavidalus keičianti prievarta klesti ir totalitarizmo demonų apsėstoje karo metų Europoje, ir septintojo dešimtmečio Amerikoje, ir bibliniais Abraomo bei Izaoko laikais. Anot Škėmos, tikrasis pavojus žmogiškumui slypi pačioje žmogaus prigimtyje, kurioje šaknijasi sadistiniai ir mazochistiniai pradai. Ne idėjos, o kenčiantis kūnas verčia žudyti: kai kraujas nesišaukia keršto, pakartotinis žudymas laisva valia" tampa nebeįmanomas. Žudymo garažo kieme ir psichoterapinio eksperimento epizodai modeliuojami neigimo principu: sekundiniam kirčio staigumui priešpriešinama sustingusio judesio amžinybė"; skaudančios, adatų subadytos, mėlynos Gluosnio rankos oponuoja gipsinėm nuolaužom", kuriose nepulsuoja kraujas"; provokatyvus buvusio kankintojo elgesys garažo kieme kontrastuoja su gydyklos salėje klūpančio Izaoko beviltiškai laukiančia povyza". Abiejuose žudymo fragmentuose veikia skepetuota bobulė. Garažo kieme ji sugundo pasinaudoti esesininkų suteikta galimybe ir, kai smogęs kastuvėliu Gluosnis išeina į gatvę, geraširdiškai" paklausia: Atsikeršijai, vaikeli?" (p. 452). Beprotnamyje prižiūrėtojo nužudymą sankcionuoja bobulės vizija: 'Štai ir atkeršijai, vaikeli', skepetuota bobulė buvo laiminga ir nereikalaujanti" (p. 517). Apysakoje galime išskirti lygiagrečią keršto programą-tai noras atkeršyti Živilei. Daktaro klausiamas, ar norėtų užmušti Izaoką, Gluosnis nenustemba, nes galvodamas apie Živilę jis sprendžia ir Izaoko likimą (p. 490). Pirmajame skyriuje Gluosnis įsivaizduoja, kad Živilė giriasi skepetuotai kaimynei jo neįsileidusi (p. 453), ir mintyse baudžia mylimąją pasodindamas ant skruzdėlyno; Čikagoje, po nepavykusio lytinio akto su ponia Jule, jo sąmonėje vėl iškyla bobulės vaizdinys. Živilės pasakojimas apie naujausią jos meilužį fascionuojantį negrą" leistų manyti, kad Gluosnio kova su juodaodžiu prižiūrėtoju, ironiškai pavadintu misteriu White, yra keršto objekto perkėlimas. Tuo- 72

8 met skepetuotos bobulės atsiradimas apysakos pabaigoje atrodo logiškas ir dar labiau išryškinąs Gluosnio pergalės iliuziškumą. Ironijos viršūnė pasiekiama finalinėje scenoje, kai Gluosnis su Izaoku kartoja Giesmių giesmės" žodžius ir tvirtina, kad taip bus iki mirties", ir numirus" (p. 529). Pagal apysakos koncepciją, išsižadėjus kūno, pragaras gali būti įveiktas, tačiau ši rojaus būsena įmanoma tik bepročio vaizduotėje, o ne skausmingoje realybėje, dalijančioje žmones į savus ir svetimus, vyrus ir moteris, juodus ir baltus. Škėmos interpretacijoje kova su blogiu yra absoliučiai beprasmiška - išprotėjęs Gluosnis mėgaujasi palaiminga ramybe laukdamas mirties Queen's Country krematoriume (tiesioginė aliuzija į žydų naikinimą koncentracijos stovyklose); jo kančią perima trečiasis beprotnamio pacientas Štolcas, biblinio Izaoko mazochistinė inkarnacija. Apysaka prasideda enciklopedijos citatos epigrafu, aktualinančiu hebrajišką biblinio personažo vardo reikšmę (Izaokas - besijuokiantis"), o pasibaigia nepaaukoto Paaukotojo" desperatišku klausimu ir nenutrūkstančia dejone. Škėmos sukurtame pasaulyje amžinas pragaras lieka neįveikiamas, o žmonių kančios tėra tik priemonės Dievui prajuokinti. Trečiasis kalbinimas. Sigito Parulskio Izaokas/ai Senojo Testamento Izaoką 11 sutinkame pjesės»p. S. byla O. K." finalinėje scenoje, kurioje apverčiama biblinė aukojimo situacija - Isaokas nužudo Abraomą. Autorius aiškina, kad ši isto- 11 Parulskis jį vadina Isaoku. Pjesė cituojama iš: Sigitas Parulskis, P. S. byla O. K", mašinraštis, Oskaro Koršunovo teatras. rija buvusi lyg stogas ar paveikslo rėmas: Vėliau atsirado šalutinės temos, nes išrišimas jau buvo - to, ką norėjau padaryti. Visuomet taip yra - tėra viena mintis veikalo, o visa kita - tik kamšalas, kad kelionė neprailgtų" 12. Šią pjesę sunku nagrinėti: čia nėra ne tik aiškesnio siužeto ar fiksuotų vaidmenų, bet neįmanoma išskirti ir vienaprasmės idėjos, o tai režisierius Oskaras Koršunovas (neoficialus pjesės bendraautoris) formuluoja kaip konceptualią šio veikalo ypatybę 13. Klausimą galima būtų dar labiau sugriežtinti: ar Parulskio tekstas yra užbaigtas literatūros kūrinys? Abejones patvirtintų ir autoriaus prisipažinimai, kad jo pjesės nėrajau tokios brangios ar kilę de profundis" 14. Kaip svarbiausią savo rūpestį Parulskis deklaruoja individualų santykį su kalba, galimybių pateikimą, pareikšdamas, kad jam nesvarbu, ar kokie nors nukvakę kritikai suras pjesėje struktūrą, ar jiems bus aišku, apie ką pjesė" 15. Atpalaidavęs kritikus nuo struktūros ieškojimo būtinybės, Parulskis neteigia, kad Byla" yra tiesiog laisvai susietų scenų koliažas. Priešingai, jo tvirtinimu, čia nedaug ką galima sukeisti vietomis, o Abraomo ir Isaoko scena turi būti pabaigoje, nes kitaip tai bus nebėjo pjesė 16. Susiduriame su paradoksu: svarbiausioji finalinė scena yra viso kūrinio interpretacinis raktas, bet šis raktas sunkiai pritaikomas, nes apverstas biblinis epizodas negali būti suvoktas be viso prasminio konteksto, kuris nėra koherentiškas. Pripažindami, kad neįmanoma suformuluoti 12 Daiva Šahascvičicnė, Bylos pradžia", 7 meno dienos, 1997 kovo Žr. Oskaras Koršunovas, Postmodernizmas - tai neturėjimas kitos išeities", Literatūra ir menas, 1997 gegužės H). 14 Sigitas Parulskis, Man nepatinka norma", Teatras 1, 1997, 27. " Ten pat. 16 Ten pat,

9 nuoseklios Isaoko interpretacijos, sieksime tik nurodyti tam tikras galvojimo kryptis. Spektaklio idėja kilo iš noro kalbėti apie savo kartą, kuri augo, brendo vienoje sistemoje, o turi būti brandi kitoje"; drastiška spektaklio metafora - tėvo nužudymas - nėra pasirinkimas, tai neturėjimas kitos išeities" 17, - aiškina režisierius. Vienas iš būdų suvokti šią pjesę - interpretuoti ją kaip savotišką kaltinimą tėvų kartai, atsakingai už tą tarybinį siurrealizmą", kuriame augome ir kuris tęsiasi lig šiolei. Tuo požiūriu itin reikšminga tardymo ir atsivertimo scena, kurioje atpažįstame referenciją į netolimą masinio atsivertimo" laiką ir kritinį dabarties vertinimą. Tėvų karta tebevaldo galios struktūras ir prievartauja vaikus išpažinti jų naująsias vertybes, jau spėjusias devalvuotis dėl perdėto konvertitų entuziazmo. Žudydamas Abraomą šių dienų Isaokas siekia nutraukti prievartinio tikėjimo tradiciją ir kovoja už savo teisę laisvai apsispręsti. Isaoko-Abraomo motyvą pjesėje kartoja I Mokinio ir Mokyklos sargo linija. Mokinys nekenčia sargo, nes šis aklas. Beprotnamyje sargas prisipažįsta nužudęs tėvą, kai šis užklupo jį su savo žmona, neatpažinta sargo motina. Kaip ir Oidipas, sužinojęs tiesą sargas netenka regėjimo, tačiau, kitaip nei graikų herojaus, jo fizinis aklumas yra ir dvasinės neregystės išraiška. Sargas - buvęs karys, kuriam tarnauti svetimai valstybei neatrodo išdavystė, o tėvynės sąvoka asocijuojasi su nugaišusiomis medūzomis" (p. 13). Toks aklas sargas, puikiai gaudantis žiurkes, gali būti interpretuojamas kaip sovietinės sistemos simbolis. (Beje, tardytojas irgi yra mokytojas.) Sargas pretenduoja į gerojo ganytojo vaidmenį cituodamas Kristaus alegoriją apie paklydusias avis. Dvasinį tėvą demaskuoja groteskiškas vaizdas: iš duobės iškyla Hamleto tėvo Šmėkla, ir sargas prabyla oficialųjį diskursą parodijuojančiu monologu. Visatos gelmes naršančių kosminių laivų figūra, atkeliavusi iš populiarios sovietmečio kino komedijos, susikabina" su Radausko parafraze kiek ankstesniuose Mokytojos žodžiuose: niekas negali pagydyti strėlės, kuri klaidžioja tarp šaltų žvaigždynų" (p. 10). Gangrenuojanti kūno dalis turi būti amputuota, todėl Sargo-Abraomo nužudymas nėra nusikaltimas, o simbolinis jaunosios kartos apsivalymo veiksmas. Nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl pjesėje tėvo ar Dievo vaidmuo atiduodamas sargui. Siūlosi asociacija tarp mokyklos sargo ir kapinių sargo; kultūrinė atmintis primena Kaino atsakymą Dievui: Bene aš esu mano brolio sargas?" (Pr 4,9; tekste esama brolžudiško karo nuorodų). Pjesės semantikos iki galo nepaaiškina moralinis kartų konfliktas ir tėvų kartos nuodėmių ekshumacija. Pritartume Audronio Liugos nuomonei, kad socialinės praėjusios epochos reminiscencijos tėra savotiškas pirmasis ratas, kuriuo keliaujama gilyn, kitų individualios ir bendražmogiškos atminties ir patirties link" 18. Pjesėje daug reikšmės skiriama veidrodžio figūroms, kurios interpretacijai siūlo dar vieną tėvažudystės motyvą - tai atsisakymas būti atspindžiu, tėvų vilčių ir nuomonių projekcija. Nelaikydamas sūnaus lygiaverčiu Dievo valios vykdytoju (perkeldamas į jį savo asmeninę baimę?), Abraomas nuvilia Isaoką, kuris žino tiesą, bet nebijo. Tėvo nepasitikėjimą suvokęs kaip išdavystę, Isaokas atmeta pasyvaus statisto vaidmenį ir perima paties Abraomo užduotį. Koršunovas. 18 Audronis Liuga, Prarasto tikėjimo beieškant", 1 meno dienos, 1997 kovo

10 S0reno Kierkegaardo knygoje Baimė ir drebėjimas pateikiamos keturios Abraomo bandymo versijos: paskutinėje Izaokas pamato tėvo neviltį prieš ištraukiant aukojimo peilį ir praranda tikėjimą 19. Nagrinėjamoje pjesėje modeliuojamos Isaoko tikėjimo sąlygos. Veikalo pavadinimas nurodo ne tik Sigito Parulskio ir Oskaro Koršunovo inicialais įrėmintą kriminalinį siužetą, bet ir žmonijos dvasinės istorijos bylą - tai post scriptum Biblijai ir jos ištaisymas Lokey". Dėl pasaulio beprasmybės kalta biblinio Abraomo pusiau tiesa ir Isaoko veidmainystė. Sutikęs būti iškeistas į aviną, Isaokas pradeda žmonių-gyvulių kartą; Mokinys neatlaiko sovietinės kariuomenės teroro, kankinamas jis išsižada savo žmogiškumo, pripažindamas esąs dramblys,»slon" (p. 36). Simbolinis Abraomo tikėjimas tampa žiaurumo ir realių tėvažudysčių priežastimi, todėl Dievo klaida ar Šventojo Rašto falsifikacija turi būti ištaisyta sukeičiant atlikėjus vietomis. Koršunovas yra kalbėjęs, kad niekas nepastebėjo svarbiausios spektaklio minties - šventvagiškos svajonės apie kitaip susiklosčiusią istoriją: Jeigu Abraomas nebūtų prisiėmęs aukos naštos, ar būtų įvykusi Golgotos istorija" 20. Nenuostabu, kad ši idėja liko kritikų apeita - ji nepakankamai artikuliuota pjesėje, tad ir autoriaus koncepciją tenka susikonstruoti" pasiremiant kitais jo tekstais. Esė Pažadėtoji žemė" Parulskis teigia, kad kuriant Bylą", Įdomiausias jam buvo Švenčiausiosios Trejybės modelis, kurį prisipažįsta pats ir sudarkęs: [...] šalia Tėvo ir sūnaus, tiksliau, iš vadinamos hipostatinės Tėvo ir Sūnaus meilės, išauga ne 19 Suren Kierkegaard, Baimė ir drebėjimas, Vilnius: Aidai, 1995, Koršunovas. Šventoji Dvasia, bet Moteris, Motina, Mylimoji. Ir jeigu Tėvo ir Sūnaus santykis grindžiamas ne meile, bet neapykanta, kas iš tos hipostazės išauga? Koks pasaulis, koks paveikslas? 21 Pjesėje patriarchaliniam Dievo įvaizdžiui ir vyrų pasaulio taisyklėms priešpriešinama moteriško personažo Guolės - Absoliučios širdies" - meilė. Sugrįžimo iš armijos scenoje susidvejinęs herojus tapatinasi su biblinio pasakojimo veikėjais: vieną savo dalį jis vadina nešuliniu arkliu, kitą - angelu (p ). Absoliučioje širdyje suskilusi žmogaus vienybė galėtų būti atkurta, tačiau pasaulis nepripažįsta meilės: Švenčiausioji Trejybė išsigimė į švenčiausią nešvankybę trijuose asmenyse" (p. 46), Dievo Tėvo valia apsireiškia prievartos formomis 22. Pasaulio harmonija reikalauja vyriško ir moteriško pradų pusiausvyros, todėl nemeilės ir valdžios principas turi būti paneigtas, tai yra nužudytas Abraomas. Į anksčiau cituotą Koršunovo klausimą galima atsakyti ir taip: jei Abraomas nebūtų prisiėmęs sūnažudystės naštos, pasaulis būtų išganytas per moters meilę, o ne per tėvo išsižadėto sūnaus auką, kurios atperkamąja galia šiuolaikinis žmogus (Isaokas) nebegali tikėti. Esė Pažadėtoji žemė" neabejojant teigiama, kad atpirkimas galimas tik per moterį" (p. 97). Ši interpretacija yra tik dalinė - kaip ir kitos, implicitiškai įrašytos pjesėje, bet plačiau neišplėtotos. Rišlumo ir vientisos koncepcijos stygių galima pavadinti postmodernizmu, bet galima laikyti ir tiesiog nesuvaldytos teksto medžiagos ( kamšalo") broku. 21 Sigitas Parulskis, Nuogi drabužiai, Vilnius: Baltos lankos, 2002, 97. Toliau citatos iš šios knygos puslapiai nurodomi tekste. 2 2 Plg. Kas nepaklūsta Dievo valiai, tas silpnina Karinių pajėgų parengtį"; l'. S. byla O. K.,

11 Izaoko motyvas nusidriekia į kitus Parulskio tekstus. Esė Nužudymas", kaip ir nagrinėtoje pjesėje, apverčiama biblinė situacija: Izaoko papjautas Abraomas šmėkšteli kalbančiojo sąmonėje pamačius kiaulės kraują ant sniego; kaltės dėl atimtos gyvybės refleksija susipina su naratoriaus mintimis apie literatūrinę tėvažudystę. Aukojime" skausmingai mąstoma apie negalimybę mylėti savo tėvus iš arti. Atitolimas nuo tėvų suvokiamas kaip išdavystė: kiaulės pjovimo rituale identifikavęsis su Izaoku, kalbantysis jaučiasi kaltas, tarsi pabėgęs iš aukojimo vietos ir vietoj savęs pakišęs kiaulę. Esė pabaigoje naratorius stebi kaladę su kapojamos kiaulės šonkauliais, pripažindamas, kad iš tikrųjų ten turėtų gulėti jo galva. Panašių įvaizdžių randame ir eilėraštyje Odė kailiadirbiui" iš rinkinio Mirusiųjų: Tėvas iškelia peilį" virš kiaulės, krūmuose tyli Viešpaties avinas" 23. Subiblintos" buitinės scenos siūlytų mintį apie infemalinę pasaulėjautą, tačiau Parulskio kuriamas pasaulio vaizdas nėra demonizuotas. Manytume, kad tai tam tikras vizualinis eksperimentas, greičiausiai paveiktas Šarūno Saukos tapybos-būtent jo įspūdingojo Pragaro" vaizdų. Trys skirtingi balsai Pasaulėjautos ir rašysenos" (ėcriture) požiūriu arčiausiai vienas kito atsiduria Škėma ir Parulskis. Jų gretinimas galėtų būti įdomi kito straipsnio tema, tačiau šiuo kartu mums rūpi santykio su biblinių archetipu palyginimas. Parulskio tekstuose ne kartą minimas Škėma ir jo personažai; pvz., esė Banginio šonkaulis" kalbantysis tapatinasi su Baltos drobulės pro- 2 3 Sigitas Parulskis, Mirusiųjų, Vilnius: Baltos lankos, 1994, 37. tagonistu. Algimanto Mackaus poezija būtų tarpinė stotis tarp Škėmos ir Parulskio diskursų- Izaoko" herojus naudoja homoseksualaus angelo įvaizdį iš Hermetiškosios dainos" 24, Parulskio Aukojime" be nuorodų cituojamos klasikinės Mackaus formulės: atšauktas prisikėlimas" 25 ir negrė Marija" 26 (ja vadinama svilinama kiaulė). Škėmos apysaką ir Parulskio pjesę artina noras kalbėti apie savo kartą, abiem svarbi psichiatrinės ligoninės erdvė, totalitarizmo poveikio žmogaus lemčiai motyvas, ironija tautinių vertybių atžvilgiu. Atsikūrusią nepriklausomybę Lietuvą Parulskis interpretuoja kaip naujais ženklais įpavidalintą pseudorealybę, kurioje tebeveikia sovietinių laikų prievartos mechanizmai, programuojantys Isaoko maištą. Škėma tyčiojasi iš patogaus išeivijos patriotizmo ir gerokai apardo tarpukario aukso amžiaus" mitus. Izaoke" aprašytai žudynių stebėtojų miniai, metonimiškai reprezentuojančiai nepriklausomos Lietuvos visuomenę, priešpriešinamas kapinių vaizdas kitoje gatvės pusėje su apleistais Dariaus if Girėno paminklais. Škėmos pradėta lietuvybės demitologizacijayra dalinė: Dariaus ir Girėno didvyriška žūtis išlieka stabili vertybė, kurios fone išryškėja pseudovertybių reliatyvumas. Panašią struktūrą aptinkame ir Izaoko" santykyje su biblinių pasakojimu. Škėma suteikia siužetui jam priešingą turinį (juodojoje Dievo komedijoje Izaoko vietoj gali atsidurti kiekvienas), tačiau istorijos tikrumu neabejoja. Parulskis kėsinasi į patį Šventojo Rašto naratyvą, sukeisdamas vietomis Abraomą ir Izaoką- 24 Algimantas Mackus, Ir mirtis nebus nugalėta, Vilnius: Vaga, 1994, Algimantas Mackus, Neornamentuotos kalbo' generacija", ten pat, 99. 2ń Algimantas Mackus, Mirtiškoji", ten pat,

12 Tai jau išties postmodernistinis judesys. Tačiau Parulskio postmodernizmas čia ir baigiasi. Pjesės pabaigoje kuriamas alternatyvus Didysis pasakojimas, siūloma Dievo klaidos ištaisymo utopija. Parulskio pjesėje Isaokas nejmetamas j laisvą žaidimą kultūrinėmis nuorodomis, kaip būtų paradigminiame postmodernistiniame tekste. Tarp lygiaverčių skolinių iš kitų figūratyvinių diskursų biblinis personažas išsiskiria hierarchiškai aukštesne padėtimi ir teksto prasmės struktūravimo funkcija. Paties Parulskio žodžiais, mitologijagelbsti nuo situacijos banalumo, suteikia dramatizmui universalumo, atsiranda kažkokio kosminio kvapo, sakralaus laiko ir erdvės dimensijų" 27. Joks tikras" postmodernistas jau negalėtų šitaip kalbėti. Pamiškiui tebeskauda" didžiosios modernistinės literatūros temos, o tikėjimo klausimas, kaip jis ne kartą prisipažįsta, išlieka labiausiai varginančia problema. Autentiško tikėjimo negalimybės kančia Parulskis labai panašus į Škėmą, tik pastarasis dar beviltiškesnis. Škėmos neviltis jau šaknijasi egzilio patirtyje - tai puikiai komentuoja Vytautas Kavolis Nužemintųjų generacijoje" 28. Esė Pažadėtoji žemė" Parulskis pasakoja, kaip Vokietijoje buvo paklaustas, ar nesirengiąs rašyti veikalo apie lietuvius žydšaudžius. Atsitiktinis klausimas fiksuoja visai ne atsitiktinį Škėmos ir Parulskio rašymų sąryšį. Tik tai, kas prieš keturiasdešimt metų buvo asmeninės drąsos reikalaujantis žingsnis, dabar jau virto politinės konjunktūros tema. Parulskis taip komentuoja klausimą apie lietuvius žydšaudžius: [...] jeigu rašau apie žmogaus kančią, apie žmogaus pažeminimą ir ilgesį, tai aš rašau ne tik apie savo išgyvenimus, tai ne nacionalinė kančia, tai žmogaus kančia, tai ir žydo, ir albano, ir čečėno, ir Čikagos negro kančia. (P ) Labai panašius žodžius randame ir Icchoko Mero biografijoje: kai rašau apie žydą, galvoju apie rusą, latvį ar čeką, o kai rašau knygą apie žydą ir lietuvį, galvoju apie žmogų" m. gimęs žydų kilmės lietuvių rašytojas savo amžiumi ir likimu daug kuo artimas nužemintųjų generacijai". Jo kūryboje atpažįstamas egzistencinės filosofijos podirvis būdingas ir Škėmos-Mackaus kartos literatūrinei tradicijai, siekiančiai įreikšminti visus skausmo pavidalus 30. Mero romanas vos dvejais metais jaunesnis" už Škėmos apysaką, tačiau šiuos kūrinius skiria milžiniškas egzistencinis nuotolis. Mero romanas liudija asmeniniame rašytojo likime apsireiškusią Dievo malonės patirtį - biblinio Izaoko siužetui suteikiama žmogiškoji Dievo vaikų egzistencinės giminystės reikšmė. Tekstas rašytas dar prieš emigraciją, pačiu šviesiausiu sovietmečio laikotarpiu, kai iki Prahos įvykių dar buvo likę penkeri metai ir visuomenė gyveno socializmo su žmogišku veidu" iliuzijomis. Mero veikėjai nekalba religinėmis temomis (tik apie senąjį Abraomą pasakyta, kad kas šeštadienį jis eidavo į sinagogą), tačiau jų veiksmuose atpažįstamas judėjųkrikščionių vertybinis ir etinis kontekstas. Romano personažams itin svarbus šeimos, draugystės ir savo erdvės jausmas; Vilnius vaizduojamas kaip įvairias tautas jungiantis miestas, kuriame atgyja biblinio siužeto prasmės ir vyksta žmogiškumo stebuklai. O dabar nusprendžiau pailsėti. L. Jakimavičius kalbina 27 Parulskį", Septynios meno dienos, 1997 liepos 4. Egzodo rašytojai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjun 29 Vytautas Kavolis, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, gos leidykla, 1994, Я 1994, 118. Kavolis, 117. J 0 77

13 Savos erdvės, gimtos žemės artumo pajauta suartina Merą ir Parulskį. Škėmos sukurtame pasaulyje modernus Izaokas niekada nepatirs žemės metafizikos ir liks amžinas Kainas, pasmerktas klaidžiojimams po bevaisę egzilio žemę ir mazochistiniams bandymams numirti iš tikrųjų. Pabaigoje tegalime atsidusti, kad visuose trijuose vyrų rašytojų kūriniuose buvo užmiršta biblinio Izaoko motina Sara. Šiuo vardu pavadintame Mero romane, išėjusiame 1982 m. Čikagoje, šiokių tokių sąsajų jau įmanoma užčiuopti. Tačiau tvirčiau" prikabinti šio romano figūrų prie biblinio pasakojimo apie Izaoko auką mums (bent kol kas) nepavyko. Belieka tikėtis, kad lietuvių literatūroje pasigirs dar daugiau Izaoko kalbinimų ir tarp jų girdėsime prabilusią biblinę motiną. Tačiau nereikia užmiršti senos žydų išminties, kurią Milanas Kundera primena knygoje Romano menas: žmogus mąsto, o Dievas juokiasi Cit. iš: Milan Kundera, The art of The Novel, London-Boston: faber and faber, 1986, 165. THREE APPROACHES TO ISAAC IN LITHUANIAN LITERATURE Loreta Mačianskaitė Summary The article focuses on three significant 20 th century fictional texts interpreting the biblical episode of sacrificing Isaac. The texts are Icchok Meras' novel Stalemate (1963), Antanas Škėma's novella Isaac" ( ), and Sigitas Parulskis' play ( P. S. Case О. К" (staged in 1997). In this context Aloyzas Baronas' novel Abraham and Son (1973) is mentioned along with several Parulskis' essays that throw some light on the conception of the play and implied intentions of the author. Different interpretations of the episode reflect literary ways of perceiving the calamities of the 20 th century and help to determine the types of ėcriture the texts under consideration manifest. The latter testify the change of values and levels of consciousness. The Judaco-Christian moral system and elements of critical existential situations that attribute the meaning of universal existential kinship can be traced in the moral system presented in I. Meras' novel that depicts Vilnius Jewish ghetto during World War II. Škėmas' novella expresses the absurdity of the human condition that has changed the concept of the will of God, which the biblical story is based on. The protagonist of the novella killed a Jewish NKVD member in 1941 and 20 years later in the US is going through the hell of guilt and persecution, which, the author suggests, he will never be able to escape. Loosely structured Parulskis' play portraying the recent Soviet past and the beginning of the independence offers a wide range of ways to read and interpret the final scene, in which biblical Isaac kills Abraham. The author's ambition to introduce corrections to the Holly Script is associated with the post-modern stance in the article. However, the limits of Paruslkis' post-modernism arc recognised, too. It is especially evident in essays and interviews published in the periodicals. The chapter Thrcc Different Voices" serves as a conclusion, in which the ėcriture of the three writers in question arc compared and the influence the sociocultural context determined by the different times of their life on their outputs is discussed. Gauta v Autorės adresas: Priimta publikuoti Šiuolaikinės literatūros skyrius Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055 Vilnius EI. paštas: Loryte@takas.lt 78