KELETAS PASTABŲ APIE LIETUVOS VISUOMENĖS NUOTAIKAS 1792 METŲ KARO SU RUSIJA METU

Transcription

1 ACTĄ ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS KELETAS PASTABŲ APIE LIETUVOS VISUOMENĖS NUOTAIKAS 1792 METŲ KARO SU RUSIJA METU Valdas Rakutis Gen. Jono Žemaičio Lietuvos kuro akademija Vytauto Didžiojo universitetas v. hnif. vau. lt XVIII a. antrosios pusės istorija šiuo metu susilaukia didelio jaunosios kartos istorikų susidomėjimo. Pasirodė knygos, skirtos vyskupui Ignui Masalskiui, Simonui Kosakovskiui, Targovicos konfederacijai. Jų autoriai daugiausia aptarė Rusijos šalininkų veiklą Ketverių metų seimo metu ir paskutiniaisiais Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo metais. Šis straipsnis skirtas kitos, gausesnės visuomenės dalies nuotaikų analizei 1792 m. valstybės krizės akivaizdoje. Tyrimo objektu pasirinktas ginklų, pinigų ir kitų vertybių aukojimas kariuomenei 1792 m. Naugarduko paviete ir Vilniaus savanorių vėliavos istorija. Raktažodžiai: Ketverių metų seimas, Gegužės 3 dienos konstitucija, visuomenės parama kariuomenei, Vilniaus savanorių vėliava Pastaruoju metu, tiriant XVIII a. pabaigos įvykius, daug nuveikta Targovicos konfederacijos genezės ir jos kūrimo atskiruose pavietuose srityje. Išleistos etmonui Simonui Kosakovskiui ir vyskupui Ignui Masalskiui skirtos monografijos, televizijos laidose daug diskutuojama apie jau minėtos Targovicos konfederacijos veikėjus, neretai, daugiausia neistorikų išsakomos nuomonės, apibūdinančios šiuos veikėjus kaip Lietuvos patriotus ar įstabiausias epochos asmenybes. Tarptautinėje konferencijoje Torūnėje išsakytos mintys, kad Targovicos konfederacijos deklaracija liudija tam tikras tik Lietuvos visuomenei būdingas konfederacijai palankias nuotaikas. Istorinė teisybė reikalauja tikrinti besiformuojančius stereotipus, pateikti ir visuomenes, kuri pasipriešino Rusijos invazijai ir Targovicos konfederacijai, nuotaikas ir elgseną ekstremaliomis karo meto sąlygomis, aiškintis vienos ir kitos nuomonės visuotinumą ir pradėti šia tema diskusiją. Daugiausia dėmesio bus skirta Vilniaus savanorių vėliavos istorijai ir Naugarduko pavieto gyventojų aukų analizei, kariuomenės nuotaikoms, pasitelkti kai kurie kiti faktai, siekiant suabejoti Targovicos 1, kaip tam tikro Lietuvos visuomenės reiškinio, vietine kilme. Sis nedidelis bandymas turėtų padėti suvokti sąlygas, kuriomis gyveno ir veikė Laurynas Gucevičius, turėjęs reikalų su įvairių pažiūrų atstovais. Lietuvos istoriografijoje dar nuo Adolfo Šapokos susiformavo dvi nuomonės. Pirmieji teigia, kad Ketverių metų seimo reformos buvo prolenkiškos, kenkė Lietuvos suverenitetui, vėliau paskatino atsakomuosius Rusijos veiksmus, antrąjį, vėliau ir paskutinįjį padalinimus, valstybės likvidavimą. Nuosaikesnių pažiūrų istorikai bando aiškinti Gegužės trečiosios konstitucijos priešininkų elgesį, didelį dėmesį skiria asmeniniams ir partiniams bajorijos santykiams, turėjusiems įtakos bajorijos laikysenai reformų metu. Šios grupės nuomonė artima lenkiškajai Krokuvos mokyklai, kurios pagrin- ' Lietuvos istorikai Vydas Dolinskas, Ramunė Smigelskyte Stukicnė akcentuoja Lietuvos konfederacijos atskirumą nuo Targovicos konfederacijos, kuri galiojusi tik kaip Lenkijos konfederacija, vadina ją generaline LDK konfederacija. 17

2 diniu veikalu reikėtų laikyti W. Kalinkos darbą Ketverių metų seimas". Kitų nuomone, Ketverių metų seimo atlikti darbai gerokai pranoksta paprastos į užsienio valstybes orientuotos Respublikos didikų partijos tikslus ir atliktus darbus. Tuo metu vyko esminė ir istoriniu požiūriu pozityvi pertvarka, įkūnyta Gegužės 3 dienos konstitucija, tik šį procesą brutaliai nutraukė Rusijos kariuomenės invazija, remiama Targovicos ir Lietuvos konfederacijos. Ši konfederacija, rėmusi Rusiją, buvo įrankis svetimos valstybės politikoje, o jai pritarę asmenys nusižengė esminiams valstybiniams Lenkijos ir Lietuvos interesams, prisidėjo prie valstybės žlugimo. Vadovaujantys konfederacijos asmenys padarė tai sąmoningai ir jiems jau XVIII a. prilipdyta išdavikų etiketė visiškai atitiko XVIII a. pabaigos teisės suvokimą, todėl ir represijos, įvykdytos prieš šiuos asmenis, buvo teisėtos. Toks skirtingas įvykių, turėjusių lemiamą reikšmę ne tik Abiejų Tautų Respublikos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet ir XX a. Lietuvos Respublikos valstybei, vertinimas reikalauja rimtos mokslinės diskusijos, būtinybės įvardyti kriterijus, įvertinti konkrečius įvykių ir procesus. Sis straipsnis tebūnie provokacija diskusijai. Lietuvos visuomenė XVIII a. nebuvo vienalytė, ją sudarė trys luomai: bajorija, dvasininkija ir neprivilegijuotasis luomas. Bajorija ir su ja susijusi dvasininkija turėjo labai plačias politines teises, prisidėjo prie krašto valdymo per seimus, seimelius, teismus ir tribunolus, taip pat užėmė vadovaujančius postus kariuomenėje. Bajorijos luomas realiai buvo padalintas į didikus, bajorus ir gausų smulkiųjų bajorų sluoksnį. Didikai užimdavo pagrindinius postus senate, vadovavo to meto partijoms ir politinėms stovyldoms, kontroliavo seimelius, teismus ir tribunolus. Bajorija dažniausiai grupavosi apie didikus, padėjo jiems įgyvendinti politinius siekius, o už tai tikėjosi užtarimo skirstant pareigybes ir gauti kitų malonių, taip pat daryti karjerą pavieto ar vaivadijos lygmeniu. Smulkieji bajorai, nors formaliai turėjo plačias teises, realiai buvo tik įrankis didiktį giminėms ir didesnės įtakos neturėjo, nors jų balsai buvo vertinami ir jų paslaugomis buvo naudojamasi. Neprivilegijuotasis luomas, tradiciškai sudarytas iš įvairaus pavaldumo valstiečių ir miestiečių, buvo atskirtas nuo politikos, tačiau Ketverių metų seimo metu miestiečiai gavo daugiau teisių ir aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą. Visuomenės nuomonę daugiausiai reprezentavo didikai, politinės tautos valdantysis sluoksnis, tačiau bajorija ir miestiečiai bei jų interesai taip pat turėjo įtakos visų gyventojų laikysenai. To meto partijos buvo sudarytos ne politinių pažiūrų, o giminių klanų ir klientinių sistemų pagrindu. Partijos, siekdamos naudos savo nariams, veiklą dažnai derino su valdovu ar užsienio valstybėmis, tačiau Ketverių metų seimo metu proprūsiška partija, laimėjusi 1788 metų rinkimus, paremta Stanislovo Augusto Poniatovskio ir sulaukusi pakartotinos sėkmės 1790 metų rinkimuose, Rusijos pavojaus akivaizdoje tapo valstybės interesams atstovaujančia valdžia su visais legalumo atributais. Dėl šios priežasties Gegužės 3 dienos konstitucijos rėmėjus prilyginti paprastai XVIII a. partijai reikštų visiškai nesuprasti metų permainų ir neigti bet kokią pilietinės minties ir teisės raidą XVIII a. antrojoje pusėje. Ketverių metų seimas įvyko Abiejų Tautų Respublikai palankiomis tarptautinėmis sąlygomis, kai Rusija buvo įsitraukusi į karą su Turkija, vėliau Švedija, jai nuolat grasino Prūsija (vėliau kartu su Anglija). Susidariusioje situacijoje Prūsiją remianti Potockių ir jų draugų partija sugebėjo suformuoti senojo tipo partiją, kuri kartu su prie šios grupuotės prisidėjusiu valdovu Stanislovu Augustu Poniatovskiu tapo visuotiniu, ne vien bajorijos judėjimu. Šis judėjimas pakeitė ne tik politinę Respublikos orientaciją, bet ir socialinę santvarką, reformavo kariuomenę, iždą, miestų tvarkymą. Visos reformos buvo įtvirtintos Gegužės 3 dienos konstitucija. Lietuvos visuomenės nuotaikas atspindi Lietuvos seimelių balsai, atiduoti 1788, 1790 m. seimeliuose per atstovų rinkimus į seimą ir 1791 m. pasisakantys už Gegužės 3 dienos konstituciją (juos tyrinėjo dar Adolfas Šapoka). Be šių bajorijos nuotaikų atspindžių esama dar ir kitų veiksnių - tai gyventojų ir Lietuvos kariuomenės laikysena 1792 m. karo metu, taip pat karininkų išėjimas į dimisiją, gyventojų emigracija ir kt 2. Gyventojų laikyseną karo metu atspindėjo gyventojų aukos, užfiksuotos karinių civilinių komisijų aktuose. Apie jas yra kalbėjęs Tadeušas Korzonas 3, tačiau šis autorius pateikė tik nedidelę dalį aukotojų sąrašų, o 2 Rolnik D. Szlachta koronna wobec konfederacji targowickiej (maj 1792-styczeń 1793). Katowice, 2000, s

3 kariuomenes veiksmus ir gyventojų pažiūras geriausiai yra atskleidęs Adamas Wolańskis knygoje Lenkijos- Rusijos karas 1792 m.' 4 Kariuomenės didinimas ir bajorija 1789 metų vasarą Bajorijos poziciją daugeliu atveju liudijo stojančiųjų į Tautinės kavalerijos dalinius aktyvumas. Raginimas paskelbtas 1789 metų vasario 9 dienos konstitucijoje. Lenkijos Karalystės kariuomenėje Tautinės kavalerijos didinimas buvo siejamas su didžiuoju etmonu Ksaveru Pranciškum Branickiu (jis ir patarė pirmiausiai didinti kavaleriją), o Lietuvoje gausinti kavaleriją siūlė reformatoriai. Tokiu būdu bajorijos stojimas po tautinės kavalerijos vėliavomis turėtų būti traktuojamas kaip pritarimas reformatorių pasirinktam valstybės gelbėjimo reformų keliu būdui. Bajorija turėjo būti samdoma jau balandžio mėnesį, bet realiai pradėta dirbti tik vasaros pradžioje. Tautinė kavalerija didinta nepaprastai sėkmingai, daugelis vėliavų buvo sukomplektuotos per 8 savaites, kitos - rugpjūčio pabaigoje, vėliausiai 1790 metų pavasarį kavalerija buvo suformuota 5. Kuo paaiškinamas toks bajorijos aktyvumas? Kariams mokamas atlyginimas negalėjo būti šio reiškinio priežastis, kadangi valstybė neatlygino žirgo ir kario ekipuotės išlaidų, pasitaikydavo atvejų, kad bajorai parduodavo visą savo turtą, ir stodavo tarnauti tėvynei 6. Gegužės 3 dienos konstitucija ir nuotaikos krašte Gegužės 3 dienos konstitucija, sukėlusi tiek daug permainų, pakeitusi valstybės santvarką, negalėjo būti vertinama vienareikšmiškai. Vieniems nepatiko paveldima valdovo valdžia, kitiems - miestiečių emancipacija, tretiems - padidėję ir žadantys didėti mokesčiai ar kariuomenės daromos skriaudos. Tačiau mažai kas abejojo pasirinkto kelio prasmingumu, tą paliudijo ir atliktas seimelių referendumas", kuriuo pasirėmę galime drąsiai teigti, kad Lietuvos bajorija, žymiai labiau nei Lenkijos broliai" rėmė permainas 7. Kokios buvo šio palankumo reformoms priežastys, be atskiro tyrimo sunku pasakyti, bet greičiausiai veikė Rusijos baimė, be to, reformų priešininkai Lietuvoje neturėjo rimtų vadų: Simonas Kosakovskis tikrai nebuvo Lietuvoje toks įtakingas kaip Lenkijos etmonai ar artilerijos generolas Feliksas Potockis. XVIII a. Rusijos kariuomenė Lietuvą lankė" ne kartą, dažnai užsibūdavo", todėl nebuvo itin mėgiama vietinių žmonių tiek dėl materialinių nuostolių, tiek dėl politinės reikšmės, aiškių nuorodų, kas čia šeimininkas. Patriotinių nuotaikų eskalavimas Ketverių metų seimo metu, reformos, kurioms iš esmės pritarė visuomenė, gerokai pakeitė Lietuvą. Kai iškilo pavojus visa tai prarasti, visuomenė neliko abejinga, tačiau neatrasta tokios raiškos forma. Ketverių metų seimas stebėtinai mažai rūpinosi visuomenės įtraukimu į krašto gynimo sistemą. Diegdami vakarietiško tipo nuolatinę kariuomenę, Stanislovas Augustas Poniatovskis ir visa reformų partija nekreipė dėmesio į tradicines Respublikos kariuomenės formaciją visuotinį bajorų šaukimą, pavietų vėliavų kūrimą. Šį trūkumą pakankamai sėkmingai išnaudojo Karūnos etmonas K. P. Branickis ir jo šalininkai. Jie dažnai kalbėjo apie galimybę steigti nereguliaraus pobūdžio formacijas Rusijos Turkijos karo akivaizdoje, didinti kariuomenę m. Visuotinis bajorų šaukimas - sena idėja tebebuvo populiari tarp bajorų. Tinkamai ja pasinaudojus, buvo galima suformuoti vidutinės kokybės rezervo dalinius. Bene vienintelis reformatorius, kalbėjęs apie visuotinio šaukimo atgaivinimą, buvo senosios generacijos atstovas, LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis. Jis siūlė pasinaudoti visuotinio bajorų šaukimo idėja, mokant algas nepasiturintiems, tačiau jo projektas, svarstytas specialios komisijos, taip ir liko projektu 8. Nelabai aišku, kodėl Ketverių metų seimas neišnaudojo miestiečių pasiryžimo ginti savo teises. Stanislovo Augusto Poniatovskio vadovaujama taryba, kuriai visą valdžią seimas perdavė gegužės pabaigoje, nesuprato visuomenės palaikymo teikiamų priva KorzonT. Wewnętrzne dzieje Polski za Stanisława Augusta ( ). Badania historyczne ze stanowiska ekonomicznego i administracyjnego. Kraków-Warszawa, t. 1,2, Wolański A. Wojna polsko-rossyjska 1792 r. Warszawa, Rakutis V. LDK kariuomenė Ketverių metų seimo laikotarpiu ( ). Vilnius, 2001, p Ten pat. 7 Szczygielski W. Referendum trzeciomajowe. Seimiki lutowe 1792 roku. Łódź, 1994, s Šapoka A. Min. veik., p

4 r lumų ir visiškai ignoravo galimybę steigti pavietų vėliavas, konfederacines kariuomenes (kaip būdavo anksčiau) ar naujesnius krašto gynimo institutus, suformuotų T. Kosciuškos sukilimo metais, todėl bajorija palikta pasyviai stebėti. Valdovo neryžtingumas ar nepasitikėjimas visuomenės nuomone pasmerkė aktyvius konstituciją ar valstybės gynimo nuo išores pavojaus idėją remiančius žmones pasyviai stebėti. Toks reiškinys atrodė keistas Respublikos kontekste, kai kiekvieno sudėtingesnio tarpuvaldžio ar užsienio valstybės intervencijos metu buvo formuojamos savų šalininkų organizacijos. Liko tik galimybė aukoti. Rusijos ir jos šalininkų politika skaičių". Daugiau tikėtasi karinės jėgos paramos ir pinigų, skirtų šalininkams papirkti. Viltasi, kad Targovi pavyks patraukti į savo pusę bent dalį kariuomenės paskui turėjo išlaikyti vietinėmis priemonėmis)'". Sue rytuose šalininkų sąrašuose įrašytos šios pavardes: Mscislavlio vaivada Ksaveras Chominskis Vitebsko vaivada Mykolas Kosakovskis Livonijos vaivada Antanas Kosakovskis Trakų vaivada Kazimieras Konstantinas Plateris, t rintis žemių Rusijoje Du vyskupai: Žemaičių vyskupas Steponas Gie< raitis ir Livonijos vyskupas Juozapas Kosakovskis Seimo pasiuntiniai: Vilniaus - Ignacas ChomJnski Žemaitijos -Juozapas Zabiela, LDK medžioklis, Trakų - Ignacas Savickis". Žmonių, remiančių užsienio valstybių planus ir besitikinčių geresnės padėties, Respublikoje niekada netrūko. XVIII a. netgi būta kovų, kas taps svarbiausiu užsienio valstybės šalininku. Simonui Kosakovskiui pasisekė. Kai Stanislovas Augustas ir jo partija parėmė reformų šalininkus, susidarė tarsi vakuumas, kurį užpildyti ėmėsi palyginti silpni konkurentai: Karūnos artilerijos generolas Feliksas Potockis, Karūnos didysis etmonas Ksaveras Branickis ir lauko etmonas Severinas Zevuskis. Lenkijos etmonai labiausiai troško atkurti politines ir kitas etmonų teises, o Simonas sieke tapti būsimosios konfederacijos vadu ir artimiausiu Rusijos patarėju. Būsimos Targovicos konfederacijos šalininkams, Vydo Dolinsko pavadintiems tradicionalistais", 1791 m. spalio mėnesį susirinkime Jasuose pritarė... tik vienas lietuvis Simonas Kosakovskis, o jam Lietuvoje brolis, Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis. Ir nors pats S. Kosakovskis, norėdamas įtraukti vis dar kiek abejojančią Rusiją į karą su Respublika, teigė, kad saujelė žmonių, susigriebusi įstatymų leidybos valdžią, paremtą Varšuvos visuomenės ir gvardijos pulkų, pamiršusi savo tėvynę, atidavė valstybę karaliaus valiai" 9, Rusijos imperatorienė Jekaterina II neturėjo iliuzijų dėl gyventojų nuotaikų krašte. Rašydama instrukciją generolui, vyriausiajam Rusijos korpuso Lenkijai užkariauti vadui Buhleriui, teigė: Be tų, kurie pasirašė konfederacijos aktą, ir jų draugų Kijevo, Braclavo ir Podolės vaivadijose mažai turime vilties padidinti mūsų šalininkų Išliko ir ne tokių patikimų šalininkų sąrašas, į jį įtraukt ir Naugarduko vaivados, regimento šefo Nesiolovskio p;, varde, tačiau 1792 m. karas parodė visai ką kitą. Rusijos ir jos pagrindinio rėmėjo Simono Kosakov skio pastangas įsteigti Polocko, Breslaujos ir Oršos pavie tuose prorusiškos orientacijos konfederacijas yra aprašiu si dr. Ramunė Smigelskytė Stukienė' 2. Jos surinkta me džiaga parodė, kad Lietuvos bajorija iki Rusijos kariuo menės peržengimo LDK sienas ir nemažos krašto dalie; okupacijos vangiai stojo į konfederacijos eiles. Padėti: ėmė keistis tik tada, kada Stanislovas Augustas Poniatovskis, nusivylęs savos kariuomenės galimybe priešintis, pats stojo į konfederaciją, tuo pripažindamas konfederacijos teisėtumą ir morališkai reabilituodamas šią Rusijos sukurtą sąjungą. Taigi norėtųsi paskelbti medžiagą, kuri rodė gyventojų, remiančių Gegužės 3 dienos konstituciją, pastangas ginti valstybės sustiprinimo idėją. Ar galėjo konfederacija patraukti platesnius gyventojų sluoksnius? Anot Vydo Dolinsko, vienu iš šūkių turėjo tapti politinių teisių grąžinimas bajorams - neposesionatams 13. Išsaugoti senąsias unijos teises galėjo 9 Dolinskas V. Simonas Kosakovikis. Politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Vilnius, 2003, p Wolański A. Min. veik., s Ten pat, p Smigelskytė Stukienė R. Vietinių konfederacijų susidarymas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje 1792 m. 11 Lietuva ir jos kaimynai. Nuo normanif iki Napoleono. Vilnius, Taip pat ir kiti darbai. " Dolinskas V. Min. veik., p

5 rūpėti didesniam skaičiui asmenų, nes LDK piliečiams valstybės gravitavimas vienalytės valstybės link galėjo reikšti ne tik lygiaverčio statuso su Lenkijos Karalyste praradimą, bet ir mažesnius šansus susilaukti paaukštinimo, vietinių klausimų sprendimo. Sunku pasakyti, kiek Lietuvos bajorai žinojo apie Lenkijos ir Lietuvos teisių sulyginimą tų pačių 1792 metų rudenį, tačiau LDK savarankiškumo klausimas Rusijos invazijos akivaizdoje greičiau buvo ne toks svarbus. Kiti tikslai neatiduoti nė pėdos žemės (apeliacija į galimą Gdansko ir Torūnės perdavimą Prūsijai) galėjo būti taikomi tik nedidelei politinio elito daliai, taigi jau pačiam konfederacijos manifestui negalėjo pritarti daugelis, realiai šalininkų kiekį galėjo padidinti tik prievarta: Rusijos kariuomenes buvimas, represijos prieš asmenis, neprisidedančius prie konfederacijos 14. Realiais targovicininkais reikėtų laikyti asmenis, pritarusius konfederacijai pačioje pradžioje, dar neokupavus krašto Rusijos kariuomenei ir neprasidėjus represijoms ar įbauginimo kampanijai. Tai būtų kelios dešimtys savo siaurų tikslų siekiančių asmenų, tiksliau keletas Kosakovskių giminės atstovų ir jų šalininkų bei klientų. 15 Tiesa, pats Simonas Kosakovskis galimus šalininkus vien Lietuvoje skaičiavo šimtais 16, tačiau labai daug kas iš numatomų šalininkų, nors ir nepalaikė Gegužės 3 dienos konstitucijos, neskubėjo aktyviai pritarti konfederacijai. Tuo tarpu Konstitucijos rėmėjų sąrašai sudarytų ne vieną tūkstantį: prie jų būtų galima priskaičiuoti visą Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę (apie ), kuri neperėjo į Rusijos ir Targovicos konfederatų pusę, ir visus, aukojusius kariuomenei (kas sudarytų beveik antra tiek). Taigi lyginti šių dviejų jėgų ir vertinti jų kaip lygiaverčių negalima, tačiau tikrasis šių jėgų santykis nėra išaiškintas. Karo pradžia ir nuotaikos krašte Tradicinės LDK bajorijos ir visuomenės elgsena neramumų metu dažniausiai atskleisdavo jų pažiūras. Siaurės karo metu bajorijos dauguma parėmė Valkininkų konfederaciją, tuo tarpu šio karo metu targovicininkams, visų pirma Simonui Kosakovskiui, nepavyko sukurti savos kariuomenės iš reguliariųjų dalinių. Pasienio gyventojų nuotaikos, įsiveržus į kraštą rusams, buvo įvairios. Jau Ramunė Smigelskytė Stukienė atkreipė dėmesį į Breslaujos pavieto bajorijos elgesį, gerokai besiskiriantį nuo deklaruojamos valdovo pozicijos. Kirkoro priešakinės sargybos pulko vadovybė gen. J. Judickiui pranešė, kad kai kurie piliečiai priešui nurodė savos kariuomenės dislokacijos vietas, trukdė apsirūpinti maistu ir pašaru, sužeistiesiems vežimų nedavė ir kitaip saviems kenkė 1 ''. Apie panašias stačiatikių valstiečių nuotaikas pranešinėjo ir Vilniaus miesto prezidentas Tyzenhauzas. Anot jo turimos informacijos, valstiečius prieš konstituciją kurstė dvasininkai, o jų moralinis ir politinis vadas esą buvo Vilniaus vyskupas Masalskis 18. Pulkininkas A. Chlevinskis gegužės 27 d. raporte iš Svisločės pranešė, kad yra daug piliečių, ypač iš kaimo, kurie nuo mūsų žirgų pašarą slepia, reikia net prievartą naudoti. Štai kaip lenkai stengiasi dėl savo kariuomenės!" 19 Tačiau daug daugiau buvo pranešimų, liudijančių siekius išsaugoti kariuomenei pavietų iždus, tiekti pašarą, maistą ir kitas gėrybes. Apie pakilias vilniečių nuotaikas pranešė gen. Mykolas Zabiela: Vilniaus vaivadijos piliečiai tebėra pasiryžę kovoti: kariuomenė, Vilniaus vaivadijos ir miesto piliečiai kupini ryžto, dvasios nuopuolis, kuris turėtų apimti nesant kariuomenės, neturėjo įtakos net nelaimingojo Breslaujos pavieto kaimiečiams, netgi rusams, šiame pasienio regione turintiems žemės - jie buvo kovai pasiren- Nustatyto turinio priesaikos tekstas patvirtintas privalomu ne tik [vairaus lygio konfederacijos vadovams, bet ir kiekvienam politinės tautos atstovui, prisidedančius prie judėjimo (atsisakymas grėsė baudomis). Dolinskas V. Min. veik., p Ramunė Smigelskytė Stukienė tiksliai suskaičiavo konfederatus: iki liepos mėn. 24 d. prisiekė 4 tūkstančiai bajorų, o tuoj po valdovo prisidėjimo šis skaičius išaugo trigubai (Smigelskytė Stukicnė R. Min. veik., p. 262.). Tačiau parašas, kurio padėjimas gali apsaugoti nuo galimų represijų ar valdų apdėjimo mokesčiais, pyliavomis, dar nereiškė gyventojų aktyvumo ir pritarimo. Aktyviais konfederatais reikėtų laikyti tuos, kurie sutiko eiti įvairias pareigas ir realiais darbais prisidėjo prie konfederacijos veiklos. D. Rolnikas Lenkijoje buvusius konfederacijos rėmėjus skaičiuoja keliais šimtais. Rolnik D. Min. veik., s Sąrašuose iš viso buvo apie 500 pavardžių, visi galimi šalininkai skirstomi į patikimus šalininkus ir prijaučiančius, radikalių retormų priešininkus. Juose paminėtas LDK kariuomenės II divizijos vadas gen. Itn. Simonas Zabiela, aktyvus veikėjas 6 pėstininkų pulko šefas Juozapas Ncsiolovskis ir keletas kitų. Wolański A. Min. veik., s. 418 Korzon T. Min. veik., T. 1. Kraków-Warszawa, 1897, s Ten pat, s

6 gę 20 ". Entuziazmą pradėjo keisti nusivylimas ir desperacija tik tada, kai kariuomenė be mūšio atidavė priešui sostinę Vilnių, Nesvyžiaus tvirtovę, nesugebėjo laimėti Miro mūšio. Paaiškėjo, kad kariuomenės vadas kunigaikštis L. Viurtenbergietis eina išvien su priešais, jį pakeitę gen. Itn. J. Judickis ir gen. Itn. Simonas Zabiela nepasirengę vyriausiojo vado atsakomybei, o pradėjus vadovauti gen. Mykolui Zabielai, didžioji krašto dalis jau buvo okupuota, pateko į Rusijos ir Simono Kosakovskio vadovaujamų targovicininkų rankas. Lietuvos bajorijos, kartu su kariuomene pasitraukusios Varšuvos link ir susirinkusios Gardine 1792 metų birželį, nuotaikas atspindėjo Gardino aktas, kuriame keli šimtai bajorų deklaravo savo ištikimybę Gegužės 3 dienos konstitucijai ir išsižadėjo parašų, kuriuos juos gal būt privers padėti konfederatai. Sis aktas 21, Lietuvos istoriografijoje dar nesulaukęs visapusiško tyrimo, geriausiai atspindi visuomenės nuotaikas krašte, nes jo pasirašyti niekas nevertė ir jokios naudos iš to nebuvo galima tikėtis. Aukos kariuomenei Ketverių metų seimo metu Aukotojų Ketverių metų seimui sąrašai buvo sudaromi per visą šio seimo gyvavimo laikotarpį, dalis jų, patekusių į spaudą, paskelbti Tadeušo Korzono daugiatomėje studijoje, skirtoje Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiui 22. Šie aukotojai buvo vaizduojami tik kaip nusipelnę krašto žmonės, nėra bandyta apibendrinti aukotojų indėlio, aptarti regioninių, kultūrinių ar kitokių skirtumų. Taip būtų galima išsiaiškinti šio reiškinio mastą, atskleisti genezę ir raidą, visuomenės reakciją į Ketverių metų seimo sprendimus, išorės pavojus. Aukos kariuomenei buvo madingas ir nenaujas didikų ir bajorų, susirūpinusių savo įvaizdžiu, gestas, Ketverių metų seimo metu tapęs tikra patriotiškumo manifestacija. Nuo 1780 metų kariuomenei aukojo tik valdovas ir didikai 23, o nuo 1788 metų daug įvarioms gyventojų grupėms priklausiusių asmenų metų rugsėjo mėnesį Lietuvos artilerijai Simonas Kosakovskis perdavė dvi ketaus patrankas 2 "*, o 1790 m. pabaigoje ar 1791 metų pradžioje pinigų artilerijos pabūklams lieti nepagailėjo Tripolio vyskupas Lopacinskis 25. Bene didžiausia auka tapo Stanislovo Radvilos pasiūlymas parengti 6210 karių korpusą 26, tačiau tam nebuvo pritata ir suformuotas tik 1440 žmonių pėstininkų regimentas metų karo metu Radvilos atidavė Respublikos kariuomem Nesvyžiaus tvirtovę. Nors tai jie turėjo padaryti pag; ordinacijos įstatymus, tačiau siekiant kitokių politinii tikslų visada galima sprendimą vilkinti. Šįkart tvirtov perduota paskelbus karą. 27 Valdovas, karo taryba ir Abiejų Tautų karo komisij; labai menkai pasinaudojo gyventojų patriotinėmis nuo taikomis. Buvo įsakyta perduoti visas privačias kariuomenes valstybinei kariuomenei, atsisakiusios turėjo būt nuginkluotos, pinigai už paimtus ginklus grąžinti 28. Naugarduko pavietas nebuvo išskirtinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuotaikų požiūriu, nors daugumą sudarė reformų šalininkai. Aukos kariuomenei pradėtos rinkti karinės civilinės komisijos rūpesčiu. Svarbiausia auka galėjo būti pačio žmogaus noras tarnauti Tėvynei. Tokių savanorių būta 25, iš jų 5 žmones pasižadėjo tarnauti iki karo pabaigos, kiti metus (kampanijai), vienas iki dvejų metų. Savanoriai daž Ten pat. 21 Visas Gardino akto tekstas buvo išspausdintas Gazeta narodowa i obca, 1792, s , jo kopija pateikta Wolański A. Min. veik., s Korzon T. Min. veik. T. 3. Kraków-Warszawa, 1897, s Stanislovas Augustas Poniatovskis padovanojo LDK artilerijai 8 ы pabūklus, o artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega - 12 pabūklų, kai kilo triukšmas dėl neva asmeninėms reikmėms naudojamų LDK artilerijos valdų pajamų, iki tol tiesiogiai skirtų artilerijai, o pagal... konstituciją perduotų artilerijos generolui. LVIA, f. ŠA, b , Įsakymas pik. Cronemannui priimti pabūklus. ^ LVIA, f. ŠA, b , Artilerijos korpusu Šefo raportas apie nuostolius, kuriuos patyrė korpusas dėl kritusio Rusijos rublio kurso: iš auksinų, duotii vyskupo, realiai prarastu 3836 auksinai. Remiantis artilerijos generolo K. N. Sapiegos duomenimis kunigaikščių Radvilų korpusą turėjo sudalyti du pėstininkų regimental, po 1323 ir 1348 karių kiekvienas, 115 artileristų su 8 pabūklais, 1348 karių lengvosios kavalerijos pulkas, 1000 karių bajorų kavalerijos pulkas ir 1001 totorių kavalerijos pulkas. MAB, f , p Šapoka A. Lietuva reformų seimo metu; Plačiau apie korpuso kūrinio reikalus rašiau knygoje LDK kariuomenė Ketverių metų seimo metu m." LVIA, f. ŠA, b , kunigaikščiu Radvilos pranešimas apie tvirtovės perdavimą Respublikai, reikalaujant palaikyti ten tinkamą tvarką. 28 LVIA, f. ŠA, b , visuotinis Karo komisijos įsakymas kariuomenei, remiantis valdovo nurodymu. 22

7 niausiai siūlėsi tarnauti patys, 4 iš jų buvo apsirengę, turėjo savus žirgus ir ginklus, kai kurie su palydovais, iš viso 7 parengti kariai, 25 be ginklų, žirgų ir uniformų. Taip pat gyventojai paaukojo ginklų: Pabūklų: geležinė mortyra, skirta bomboms svaidyti, trys ketaus 3 svarų patrankelės, kurių dvi nekaustytais ratais, viena iš viso be ratų, du pabūklų vamzdžiai be lafetų. Šautuvų ir pistoletų Ilgavamzdžių šautuvų su durtuvais Trumpavamzdžių šautuvų be durtuvų - 82 tinkami ir 83 remontuotini Pistoletų porų: 53 tinkami ir 19 reremontuotini Žirgai: 21 žirgas ir 3 arkliai Tai tik materialūs, apčiuopiami daiktai. Be to, dauguma gyventojų dovanojo pinigus įvairiausia valiuta, brangenybes, taip pat maistą, pašarą ir tiesiog mažiau ar daugiau tinkamų daiktų. Didžiausia dovana - birželio 4 dieną pačios komisijos duotos patrankos, 20 pistoletų, bei birželio 8 dieną duoti 177 šautuvai ir kiti ginklai, iš viso 388 vamzdžiai. Dovanotojų sąrašas liudija jų poziciją. Savanoris Motiejus Kiestneris, tik 1792 metų gegužės 6 dieną pasitraukęs iš tarnybos LDK kariuomenės I priešakinės sargybos pulke, žadėjo tarnauti su savo uniforma, žirgu, pistoletais ir šautuvu iki karo pabaigos. Savanoriais užsirašė du broliai Mikalojus ir Motiejus Krasovskiai, žadėję kovoti iki karo pabaigos. Bazilijonų vienuolyno vyresnysis Juozapas (Jozefai) Klopotovskis šautuvą Tėvynei paaukojo". Pulkininkas Antanas Ovsianas (Owsiany), įstojęs į Varšuvos kadetų korpusą, nuo 1773 metų tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį ir 1791 sausio mėnesį išėjęs į atsargą, paaukojo Respublikai karabiną, dvi pistoletų poras, špagą ir rapyrą. Kati žmonės dovanojo gyvulius, 120 vežimų šieno, seną kardą, 2 lenkiškus auksinus. Iš Lietuvos Kameneco LDK kariuomenė gavo 241 pistoletą (iš jų mažiausiai 148 buvo geros kokybės) 29. Vilniaus savanorių vėliava Anot A. Šapokos, savanorių korpusai pradėti kurti iš viršaus" 30, tačiau neradome tą įrodančių dokumentų, priešingai, visa turima medžiaga rodo, kad savanoriai kūrėsi iš apačios". Kodėl valstybės viršuje buvo laikomasi tokios nepalankios visuomenės įtraukimo į krašto gynybą politikos, nėra lengva pasakyti. Galbūt nepasitikėta ginkluotos visuomenės formuotėmis, labai primenančiomis senojo tipo vaivadijų vėliavas, kurios dažniausiai buvo didikų įrankis 31, galbūt tiesiog pritrūko drąsos imtis civilizuotam apšvietos pasauliui nepriimtinų partizaninių" kovos formų ar bijota pilietinio karo, jei vienos vaivadijos paremtų konstituciją, o kitos pereitų į Targovicos ir rusų pusę 32. Mūsų nuomone, per daug pasitikėta Prūsijos kariuomenės, kuri pagal 1790 metų sutartį turėjo ginti Respubliką, pagalba, o kai paaiškėjo, kad teks kariauti vieniems, nuspręsta pasipriešinti simboliškai. Vilniaus miesto žmonės, kaip ir visa Lietuva, surinko lėšų ir daiktų, kai kurie paaukojo beveik visą turtą, kai kurie užsirašė patys. Turtu turėjo rūpintis Vilniaus policijos komisija, tačiau ji nesusisiekė su karo komisija, todėl kurį laiką nebuvo aiškumo, vėliau visą turtą ir žmones, norinčius papildyti karių gretas, perdavė miesto prezidentui, Vilniaus vėliavininkui Tyzenhauzui. Štai kaip situaciją aprašė gen. Itn. Simonas Zabiela: Vilniaus vaivadijoje yra keletas šimtų savanorių, kurie norėjo mano vadovaujamame dalinyje imtis ginklo, tačiau, Šviesiausioji Abiejų Tautų karo komisija, turėdamas tokias menkas pajėgas, nedrįsau jų priimti, kad nesusilaukčiau rūstybės dėl tokios savivalės. Vis tik jeigu gaučiau reikiamus pastiprinimus, esu tikras, kad iš šių pasiaukoti pasirengusių žmonių turėčiau daug naudos" 33. Jau birželio 14 dieną minimi prie kariuomenės prisidėję 103 '> LV1A, f. ŠA, b , / pik. Gorženskio raportas apie priimtus ginklus. 10 Savanorių būrių organizavimas esą sutapo su etatų įgyvendinimu 1792 m. gegužės 27 d. Šapoka A. Min. veik., p. 340 " Ziomek J. Hugo Kotiataj w czasie Seymu Czteroletniego. Wrocław, 1950, s. 8. u u Šapokos nuomone, visą bajoriją šaukti, matyt, bijoma. Bijoma, kad kartais kai kuriose vaivadijose gali pasirodyti daug seimo ir karaliaus priešininkų..." Šapoka A. Min. veik., p. 341 W województwie Wileńskim znayduje sic; kilkaset Ochtników, którzy życzyły pod Komqde moią wziąć się do broni Lecz PKON przy tak słabiej siły, przy jakiej teraz zostawiony jestem, przyjmować onych nieodwazyłem się, ażebym nie wystawić w bez litości na niebezpicczestwo samowolne. Gdybym iednak ptrzymał potrzebne zasilenie, pewny jestem, że y z gorliwości tych to ofiaruiących sit; nie mało miałbym awantażu". LVIA, f. SA, b , gen. Itn. Simono Zabielos laiškas iš Vilniaus. 23

8 raiti ir 160 pėsčių vyrų, vilkinčių civiliais drabužiais ir be ginklų 3 ''. Kartu su Tyzenhauzu daliniui vadovavo ir rotmistras Aloyzas Buinickis, jis pateikė ir savanorių korpuso sudėtį, daliniui jau išžygiavus per Butrimonis, Gardiną j Vengrovą. Korpusą sudarė 157 kariai: - 5 karininkai (rotmistras A. Buinickis, leitenantas Pranciškus Gronickis, vėliavininkai Megeris, Zdemovskis ir Paškevičius) - 20 draugų - 13 puskarininkių: kvartirmeisteris, štabo furjeris, 2 vachmistrai, 3 felčeriai, 2 trimitininkai, 2 vietininkas ir 6 kapralai eilinių raitelių. Dalinį sudarė dvi kuopos arba vėliavos. Kai gen. Simonas Zabiela, II LDK divizijos, kurią sudarė kovai netinkami kariai ir rekrūtai, vadas pasitraukė j Kauną, dalinys perėjo į gen. Itn. J. Judickio, vadovavusio visiems kovai skirtiems batalionams, dispoziciją, vėliau perduoti pulkininkui I. Giedraičiui. Tyzenhauzas ir Buinickis susivaidijo, vos nesusikapojo kardais. Dalinio kariai pradėjo plėšikauti, tam įtakos turėjo kažkoks kapitonas Juozapas Bronevskis". Liepos mėnesį savanorių korpusas tebebuvo visos sudėties, tačiau 8 žmonės sirgo, 8 areštuoti, 7 dezertyravo, be to, dalinyje buvo laikomi 2 neaiškūs asmenys, vadinti maskolium" ir šnipu". Tarnybai tinkamų karių skaičius vis dar siekė Dalinys mūšiuose nedalyvavo, tačiau dėl didelių problemų, ypač kilus konfliktui tarp korpuso vadų, prasidėjo nesutarimai, pašlijo drausmė. Liepos mėnesį buvo areštuoti net 8 žmonės, tarp jų vienas karininkas, 8 kariai dezertyravo, o mėnesio pabaigoje dalinys visai subyrėjo. Kariuomenės nuotaikos karo metu Nepaisant nuolatinio traukimosi, dažniausiai pralaimėtų susidūrimų ir mūšių, Lietuvos kariuomene, pakeitusi tris vadus, sugebėjo išlaikyti savo vientisumą, išvengti apsupties ir vis dar priešintis Rusijos armijai. Dezertyrų buvo nemažai, tačiau daugumą jų sudarė karo išvakarėse paimti į kariuomenę rekrūtai, kurių nesugebėta ne tik apginkluoti, bet ir aprengti. Jie puikiai suprato savo beviltišką padėtį ir antroje karo pusėje, ypač kariuomenei pasitraukus iš Lietuvos, ėmė bėgti. Stanislovui Augustui prisidėjus prie Targovicos ko federacijos, Lietuvos kariuomenė dar buvo išsaugoji savo karinį potencialą ir labai skaudžiai priėmė kapit liacijos žinią, nemažai karininkų paprašė dimisijos, ta protestuodami prieš ankstyvą kapituliaciją. Išvados Lietuvos visuomenės parama valstybės sustiprin mo idėjai buvo akivaizdus ir visuotinis reiškinys, ki riuo nesugebėta pasinaudoti valstybės gynybai. Visuomenė aktyviai rėmė krašto gynybą ir tuo pc čiu Gegužės 3 dienos konstituciją ne konjunktūriniai parašais, ne prisidėjimu prie Rusijos kariuomenės re miamo konfederacinio judėjimo, bet aukomis - teik ginklus, pinigus ir brangenybes, maistą ir pašarą. Ta buvo turtingi žmonės, davę tūkstančius, ir prastuome nė keletą auksinų. Valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis ir sei mas per daug pasitikėjo sutartimi numatyta Prūsijo: kariomenės parama ir neįžvelgė visuomenės įtraukime į Tėvynės gynimo sistemą naudos, nors turėjo tam istorines ir teisines prielaidas. Visuomenės atstovai, pasiryžę ginti kraštą ir konstituciją, negalėjo to tinkamai padaryti, nes nebuvo jiems numatytų ginklų ir vietos kariuomenės struktūroje. Vilniaus savanorių vėliava nesugebėjo nieko naudingo nuveikti 1792 m. karo metu, tačiau buvo pavyzdžiu 1794 m. sukilimo organizatoriams ir vykdytojams. Šio pilietiško indėlio negalima nutylėti, ignoruoti ar pamiršti. Paskaitęs kasdieną atneštų daiktų sąrašus, niekas nedrįs pasakoti, kad Lietuvos visuomene visuotinai rėmė targovicininkus, kad būta dviejų vienodai svarbių nuomonių ar kad Ketverių metų seimas be reikalo pra-' dėjo reformas. Tai buvo visuomenės pabudimo laikotarpis, naujosios epochos pradžia, romantizmo priešaušris. Lietuvos istoriografija turi peržiūrėti savo pozicijas dėl Ketverių metų seimo reformų vien iš pagarbos piliečiams, aukojusiems save ir savo turtą. > 4 LVIA, f. ŠA, b , gen. Itn. Simono Zabielos kreipimasis į Karo komisiją. K 36 LVIA, f. ŠA, b , I /792 m.birželio rotm. A. Bumickio kreipimasis į karo komisija. LVIA, f. ŠA, b , m. liepos m. rotm. Ruinickio raportas. 24

9 Aukos kariuomenei ir kariuomenės santykiai su visuomene dar laukia savo tyrinėtojų, tačiau net ir šios fragmentinės informacijos įvertinimas turėtų paskatinti suvokti esminius pakyčus visuomenėje, įvykusius per ketverius seimo posėdžiavimo metus. Negalima sakyti, kad to meto visuomenė neturėjo aiškių teisybės ir gėrio suvokimo kriterijų. Įvertinus 1792 metų tragediją, lengviau bus suprasti ir T. Kosciuškos sukilimo priežastis, iškilių asmenybių veiklos motyvus bei terorą. Gauta Some Remarks on the Mood of the Population of Lithuania during the 1792 War against Russia The most recent research into the events of the 18 th century has achieved palpable results concerning the genesis of the Confederation of Targowica and its establishment in various administration centres. Historical truth demands an account of the moods and behaviour of the other half of the population that fought against the Russian invasion and the Confederation of Targowica under the extreme conditions of war. In 1788 the Seimas that later was called the "Four-Year Seimas" started its work in Warsaw. Taking advantage of Russia's difficult international situation it launched a reform programme ( ), which resulted in the Constitution of the 3"' of May Next year Russia decided to stop this work by bringing its troops into the Commonwealth and instigating the Confederation of Targowica. Under crisis conditions the population was behaving in diverse ways: a large portion of the population was supporting the Constitution; the minority was on the side of Russia and the Confederation of Targowica; others remained passive. The purpose of this article is to start a discussion on how the population of Vilnius and provinces behaved during the crisis. For this purpose the paper mostly focuses on the history of Vilnius Volunteers Flag and the analysis of donations to the army made by the population of Naugardukas district, moods in the army and some other facts. Methods and a programme of research into the changes occurring in the population of GDL and its behaviour have been suggested. The author claims that the support to the idea of the consolidation of the state that the population of Lithuania demonstrated was a conspicuous and overwhelming phenomenon, but the authorities were not able to take advantage of it in order to defend the state. The society was supporting the defence of the state actively by joining the Volunteers Army, donating weapons, money and jewellery, food and forage. Stanislaw Augustus Poniatowski and his environment counted too much on the help promised by Prussia and did not anticipate involving the population into the defence system. Representatives of the population could not realise their determination to defend their Homeland because there were no weapons and places allocated to them in tbe military structure. The population of Lithuania was transforming during the period of the "Four-Year Seimas". This was the period of awakening, the start of a new epoch, the dawn of romanticism. Lithuanian historiography should reconsider its position towards the reforms launched by the "Four-Year Seimas" and their popularity among the population. Summary 25