ŽEMĖS LAPAI. Vilius MIZARAS.

Transcription

1 78 Straipsnio publikaciją parėmė ŽEMĖS LAPAI Laikraščių, žurnalų bei knygų rengimo spaudai ir paties spausdinimo technologija panaši. Žemėlapių rengimas sudėtingesnis ir kiek skiriasi. Vienintelis fabrikas, iki Baltijos šalių nepriklausomybės atgavimo spausdinęs žemėlapius ir Lietuvai, veikė Rygoje. Kai kuriuos jų rengimo niuansus prisimena kelerius metus tame fabrike dirbęs vienas Krantų autorių. Leaves of the Earth The preparation and the printing of newspapers, magazines and books are similar. However, the preparation of maps is quite different and much more complex. Before independence, the only printing press in the Baltic States that printed maps for Lithuania was in Riga., one of Krantai s writers, who worked at the press for several years, recalls certain details of the printing process. Gal ir negražiai pasielgiau pavadinimą šiam savo rašiniui nudžioviau iš Gintarės Adomaitytės. Bet ir ji neoriginali. Kažkur skaičiau, kad, ieškant lietuviškų atitikmenų svetimybėms, kaip tik tie du žodžiai šiam margam lapui įvardyti ir buvo pasiūlyti. Tik vėliau juos sujungė į vieną žemėlapį. Tad tebūnie garbė ir šlovė praėjusio šimtmečio pradžios lietuvių kalbininkams, sugalvojusiems šį, nors gal ir ilgoką, žodį. Latviai ir rusai (kitų kalbų nemoku) savo termino žemėlapiui pavadinti neturi. Taigi kalbėsiu apie žemėlapius. Tik kalbant apie juos man pasidaro kiek liūdna ir net pikta. Nes esu pastebėjęs, kaip spokso žmogus į žemėlapį, mato jame jūras, upes, valstybes, miestus ir nemato... manęs. O aš gal kaip tik į tą žemėlapį daug darbo įdėjau. Nuo pat vaikystės mane traukė fotografija. O užaugęs ir duoną pradėjau ja, ta fotografija, pelnyti. Todėl ir persikėlęs į Rygą ieškojau darbo, su ja susijusio. Buvau radęs bent du Centrinėje cinkografijoje, vėliau kurortų projektavimo institute Союзкурортпроект. Ten mano pareigų pavadinimas skambėjo kiek mįslingai, bet gana solidžiai заведую щий светокопией (o kaip lietuviškai ir nežinau). Tik darbas buvo primityvokas ir alga nekokia, todėl skaičiau skelbimus laikraščiuose, ieškodamas kitos vietos. Ir kartą į akis krito trumpas tekstas: reikalingas fotografas. Adresas Altonavas 43. Nei telefono, nei įstaigos pava dinimo. Nuėjęs tuo adresu, pamačiau tik aukštą medinę tvorą, ant kurios ir buvo numeris 43. Geriau apsidairęs, suradau toje tvoroje ir duris. Aišku atidariau. Nedideliame kambariuke už stiklinės sienos sėdėjo moteris, kuri man atėjus atvėrė mažą langelį. Sužinojusi, ko ieškau, paprašė palaukti ir kažkam paskambino. Po kiek laiko atėjo kita moteris ir pakvietė eiti kartu. Įvedė į didelį kambarį su didelėmis metalinėmis voniomis. Prie vienos, pripiltos juodo skysčio, stovėjo pasilenkęs vyriškis juodu chalatu ir, įmerkęs į tą skystį juodomis guminėmis pirštinėmis apmautas rankas, kažką grabaliojo. Bet greit pasisuko į mane, nusimovė dar varvančią pirštinę ir duodamas ranką prisistatė esąs cecho viršininkas. Fotografo nebesą, todėl jam tenka dirbti už jį. Buvau nustebintas niekas ten man nepriminė fotografijos, kokią tada įsivaizdavau. Gal apie tą savo nuostabą jam ir pasakiau, nes greit jis mane pakvietė į kitas patalpas, kur irgi buvau nustebintas, tik kur kas maloniau. Prieš mane stovėjo jau tikras fotoaparatas, panašus į paviljoninį dumplinį, tik labai didelis gal dviejų ar daugiau metrų aukščio ir tokio pat pločio, su visokiomis rankenomis rankenėlėmis. Sužinojau, kad juo fotografuojami žemėlapiai. Viršininkas buvo atviras. Aiškino, kad darbas ten sunkus ir kenksmingas sveikatai, fotografai neišlaiko ir išeina. Be

2 79 to, technologijai naudojamas spiritas, todėl kai kurie pradeda gerti. Tik paskutinis fotografas buvęs stiprus ir ne gėrėjas, bet tekę atleisti dėl... pornografijos. Vėliau susipažinau su juo pačiu. Menka ten buvusi ta jo pornografija. Kažkas paprašęs perfotografuoti iš užsienio atvežtas kortas su nuogomis moterimis, jis perfotografavęs ir net girdamasis visiems rodęs. Tačiau tada bet koks nuogo moters kūno vaizdavimas buvo laikomas pornografija. Cecho viršininkas, perspėjęs mane apie visus darbo sunkumus bei pavojus, pasakė ir vieną man labai rūpimą dalyką čia greit duoda butus. O viltis gauti butą ir buvo pagrindinė mano persikėlimo į Rygą priežastis. Todėl, nors sveikatos ir taip nekiek teturėjau, daug negalvojęs nutariau rizikuoti. Maždaug po dviejų mėnesių mano biografijos tyrinėjimo (ar gausiu leidimą dirbti su slaptais dokumentais), kaip rodo įrašas išlikusioje darbo knygutėje, 1971 metų liepos 1-ąją ir aš užsivilkau juodą chalatą. Gal tik tada gerai išsiaiškinau ir tos darbovietės pavadinimą: Ф-ка 5 ГУГК СМ СССР (visas pavadinimas Фабрика 5 Главного управления геодезии и картографии при Совете Министров СССР, t. y. Geodezijos ir kartografijos vyriausioji valdyba prie TSRS Ministrų tarybos, 5-asis fabrikas). Slapčiausi ten buvo topografiniai žemėlapiai, trumpiau vadinami planšetėmis. Originalus jiems gaudavom iš Pabaltijo karinės apygardos. Viename radau ir savo tėvų sodybą ne tik su gryčia, tvartu ir daržine, bet ir su toliau stovinčia pirtele bei prie tos pirtelės tėčio iškastu grioveliu. Kad darbas bus nelengvas, supratau iš karto. Mokyti mane viršininkas pradėjo nuo to, nuo ko ten fotografui ir reikėjo pradėti nuo stiklo rėžimo. Stiklo dydis ir storis priklausė nuo to, kokį žemėlapį reikės fotografuoti. Dabar namie radau TSRS žemėlapį anglų kalba aukštis 70, plotis 110 centimetrų. Politinis pasaulio žemėlapis buvo dar didesnis. Stiklų, aišku, reikėjo vėl didesnių. Paprastoje poligrafijoje spalvotas atvaizdas gaunamas maišant tris pagrindines spalvas, dėl kokybės pridedant dar mažiausiai vieną (paprastai juodą), o kartografijoje tada (kaip dabar nežinau) kiekviena spalva buvo spausdinama atskirai. Ir tų spalvų prisirinkdavo iki dvylikos. O stiklų, įskaitant papildomus procesus, reikėdavo keliskart daugiau. Turiu pasilikęs visą krūvą tų procesų technologijų instrukcijų, bet jiems suprantamiau išdėstyti neužtektų viso Krantų numerio. Todėl grįžtu vėl prie stiklo. Uždedam stiklą ant didelio stalo, priveržiam specialia liniuote, ir viršininkas ima mane mokyti, kaip rėžiklį rankoje laikyti, kaip vėliau, stiklą pastūmus, įrėžtoje vietoje iš apačios padaužyti ir žemyn lenkti. Jei pavyksta to stiklo nesukulti, briaunas ir kampus reikia kruopščiai nušlifuoti, kad paskui pats rankų nesusižeistum. Po to, prieš liejant sidabro bromido emulsiją, tuos stik lus reikėjo gerai nuplauti spiritu, amoniaku ir distiliuotu vandeniu. Gerai neprisimenu, bet, rodos, dar padengdavom ir vadinamuoju posluoksniu, kad toji emulsija geriau liptų. Emulsijai užlieti irgi buvo specialios patalpos. Pati emulsija buvo gaminama laboratorijoje kitame aukšte. Svarbiausia reikėjo tiksliai nustatyti stiklo horizontalumą. Paskui į specialų lovelį su skylutėmis apačioje pildavom tą Vilius Mizaras. Asmeninio archyvo nuotrauka emulsiją, įjungdavom motorą, ir lovelis lėtai slinkdavo virš stiklo, vienodai ją išliedamas. Žinau, kad panašiu metodu iki šiol liejami ir filmų emulsijų sluoksniai visame pasaulyje. O aš tame fabrike buvau paskutinis emulsijos liejėjas. Vėliau vietoj stiklų pradėjom naudoti jau kitur pagamintus filmus. Fotografuojant iš žemėlapių parengimo cecho atneštą originalą, sunkiausia buvo nustatyti tikslius reprodukcijos matmenis. Nukrypimas nuo nurodytų matmenų nė vienoje pusėje neturėjo viršyti 0,2 milimetro. Ilgai tekdavo sukioti rankenėles, žiūrint į matinį stiklą per didinamąjį. Manau, kad ten apgadinau ir akis. Paskui vietoj matinio stiklo įstatydavom savo užlietą ir fotografuodavom. Originalas iš pradžių buvo apšviečiamas Voltos lanku (dviem anglies elektrodais), vėliau įtaisytos vadinamosios dienos šviesos lempos. Vieną šviestuvą su tom lempom netyčia apverčiau, kelios sudužo, išsiliejo gyvsidab ris, kurio viso nepavyko surinkti. Ryškindavom ir fiksuodavom negatyvus didelėse reduktorių judinamose voniose. Sunku buvo didelį stiklą iškelti ir raudonoje šviesoje nustatyti, kiek dar ryškinti. Tolesni procesai vykdavo jau toje patalpoje, į kurią pirmą kartą patekau. Kitiems stiklams padengti buvo naudojama kita, besidabrė emulsija želatina arba Sibiro maumedžio sakai. Ją liedavom specialioje centrifugoje. Išdžiūvu-

3 80 sius stiklus sudėdavom su nufotografuotu ir eksponuodavom pneumatiniuose rėmuose. Ir vėl ryškindavom ar dažydavom, tik jau kitose voniose. Vėliau tie stiklai patekdavo pas retušuotojas, kurios, palikdamos kontūrus atskiroms spalvoms, nereikalingą plotą uždažydavo. Aprašiau dik dalį darbo procesų. Neminėjau nei mėlynųjų kopijų, nei rastrų, nei tinkliukų jūrų gyliams atskirti ir dar daug ko. Visai nekalbėjau apie sveikatai labai kenksmingus chemikalus. Bet ir tai, ką aprašiau, vargu ar daugumai skaitytojų įdomu. Tuo labiau, kad aprašau seną, jau istorine galimą vadinti technologiją. Kalbėdamas apie darbo procesus, veiksmažodžių vartojau daugiskaitą. Nes cecho viršininkas mane mokė, ir dirbom kartu. Kai kiek pramokau, paliko mane vieną. O darbo buvo daug. Todėl labai apsidžiaugiau, kai kartą pasirodė jaunas aukštas vaikinas, vardu Andris. Jį turėjau mokyti jau aš. Andris buvo linksmas, stiprus, gabus ir greit viską perprato. Bet... taip pat greit neišlaikė chemikalų poveikio ir gavo nepagydomą egzemą. Užeidavo ir anksčiau fotografu dirbęs ir visų tik geru žodžiu minimas Vladimiras. Pašalinių į fotoskyrių neturėjau teisės įsileisti, bet Vladimirui, kad ir griežta, cecho meistrė darė išimtį ir net patardavo jam spirito įpilti. Fabrikas jam buvo įtaisęs dvi bėdas irgi egzemą bei alkoholio potraukį. Mano duodamą stiklinę su praskiestu spiritu jis imdavo drebančiomis rankomis. Kaip dirbantys kenksmingą darbą, gaudavom pieno talonų. Bet aš pieno nemėgau ir susitariau su valgyklos kasininke, kad talonų vertę man atiduotų pinigais. Tačiau mūsų sandėrį pritvėrė cecho viršininkas, ir turėdavau eiti į valgyklą su juo kartu. Jis mane palikdavo ramiai valgyti tik tada, kai jam matant išgerdavau pieno ar kefyro butelį. Kenksmingiausiu buvo laikomas sidabro bromido emulsijos liejimas. Po kelių stiklų apliejimo, kaip ir po pozityvų apdirbimo kai kuriais tirpalais, einant imdavo mėtyti į šalis, o kaktą lyg kas badydavo adatėlėmis. Bet po tos emulsijos liejimo duodavo laisvą dieną. Aš norėdavau turėti tų laisvų dienų Lietuvon nuvažiuoti, todėl kartais liedavau dvi ar tris dienas, o po to tiek pat gaudavau laisvų. Tų laisvų dienų užsipelnydavau ir liedamas į vonią koncentruotą sieros rūgštį. Tai nebuvo mano pareiga, bet galvanikė Janina, kuri padengdavo aliuminio plokštes kitu metalu nikeliu ar variu, kad jos spausdinant išlaikytų didesnį tiražą, imti į rankas rūgšties butelį atsisakydavo. Ir kiti atsisakydavo. Rizikuodavom tik du: pavyzdžių spausdintojas Gunāras ir aš. Kai ateidavau prie vonios, jau stovėdavo nebežinau kiek, bet gana daug, rodos, dešimties litrų talpos tos rūgšties butelių. Mane apvilkdavo guminiu kombinezonu, užmaudavo gumines pirštines, uždėdavo dujokaukę, greta atsistodavo cecho viršininkas su gumine žarna, kad, neduokdie kam atsitikus, galėtų atsukęs čiaupą paleisti vandenį, o tarpdury stovėdavo Janina ir laboratorijos viršininkė Liuda. Šiosios pareiga jei reikės, telefonu kviesti medikus. Su Janina dar susiskambinu, ir šiemet pasveikinom vienas kitą su 2015-aisiais. Ji juokdamasi prisiminė, kad aš tada atrodydavęs kaip kosmonautas. Žiūrint į Vladimirą ir greit pasiliuosavusį, bet mieste sutinkamą Andrį, ir man kildavo noras iš to fabriko bėgti. Bet... laukiau pažadėto buto. Laukiau ir naujo fotoaparato, kuris būsiąs labai moderniškas ir vietoj rankenėlių viską darysianti elektronika. Ir vieną kartą, rodos, pats direktorius išsikvietė mane į kiemą. Ten stovėjo didelis sunkvežimis su vokiškais užrašais. Atvežęs man fotoaparatą. Tas naujas fotoaparatas svėrė septynias tonas, ir užkelti jį į fotoskyrių trečiame aukšte nebuvo jokios galimybės. Todėl nutarė tą skyrių sukeisti su pirmame aukšte esančia administracija. Kai vienoje pusėje išgriovė kelių kambarių sienas ir padarė remontą, iš Maskvos atvyko du inžinieriai Saša ir Valera ir pradėjo tą aparatą montuoti. Ilgai iš tos montavimo vietos girdėjosi skambūs dūžiai. Kartą užėjau ir pamačiau Sašą, kažką kalantį didžiuliu kūju. Net liūdnai pamaniau, kad jis tą mano išsvajotą aparatą sudaužys. Bet aparatą sumontavo, ir, rodos, pats Saša pakvietė mane į jį pažiūrėti. Žvelgiau į jo lemputes, mygtukus, kabantį valdymo pultą, ypač į užrašą Klimsch Commodore ir negalėjau atitraukti akių. Pakvietė ir direktorių Jurijų. Ir nors dar visur buvo išmėtyti instrumentai, nutarėm, kad tokį dalyką reikia nedelsiant aplaistyti. Susėdom visi keturi ant ko papuola, ir direktorius ėmė svarstyti, jog belieka mane dviem savaitėms pasiųsti į Maskvą, kad išmokčiau tuo aparatu dirbti. Bet buvo vasara, Saša ir Valera po įtempto darbo norėjo jūroje pasimaudyti, ir jie pasiūlė tas dvi savaites gali pasilikti patys, jei direktorius jiems sumokės, ir apmokyti mane vietoje. Bet mokė jie mane tik vieną dieną gal kokį pusvalandį, pareiškę, jog tas aparatas labai gudrus, jį valdyti galįs išmokti ir kvailys, taigi ir aš išmoksiąs pats. O jie geriau eisią į kooperatyvą, nusipirksią aperityvo ir važiuosią prie jūros. Fotoaparatai man buvo ne naujiena, ir iš tikro aš greit viską supratau. Ypač patiko ksenono lempos (ksenonas inertinės dujos, kurių pripildytos lempos, gavusios dvidešimties kilovatų elektros impulsą, skleidžia labai stiprią šviesą). Deja, kokią savaitę man tuo aparatu pažaidus, trumpam atitrūkstant nuo darbų su senuoju, nutarė jį užkonservuoti, kol galutinai sukeis fotoskyrių su administracija. Man buvo pavesta nustatyti ryškinimo patalpų plotą ir naujų vonių (senosios jau prastai atrodė) dydžius. Maždaug tada davė jau ir keliolika butų, bet man dar nedavė. Tai paveikė ir mano nuotaiką, ir nusivylęs galvojau išeiti. Kolega graveris Fiodoras (trumpiau Fedia) sužinojo, kad netoli pastatytame kartonažo fabrike reikia specialisto ar bent kiek nusimanančio apie poligrafiją foto- ir kopijavimo skyriams organizuoti. Savo pažįstamai ten dirbusiai cecho viršininkei Tamarai tam darbui rekomendavo mane. Parašiau pareiškimą ir, mėnesį atidirbęs, išėjau. Labai manęs pasilikti ir nekalbino, nes jau buvo priimtas kitas fotografas Jānis, prie pat fabriko nusipirkęs pusę namo. Taigi ir buto jam duoti nereikėjo. Naujame darbe radau beveik tuščias patalpas, tik viename kampe jau stovėjo reprodukcinis Odesos gamybos foto aparatas, daug primityvesnis už mano paliktą naująjį. Fotografinių procesų ir metalinių spaudos formų kopijavi-

4 ŽEMĖS LAPAI 81 mo įrangų brėžinių padaryti nemokėjau, todėl man davė dvi padėjėjas iš Vietos pramonės ministerijos. Jos buvo gabios braižytojos ir iš viso už mane geriau išsilavinusios. Man beliko surašyti trūkstamų įrengimų bei medžiagų pavadinimus ir kiekį, o kur jas užsakyti ir kaip su meistrais tartis, jos irgi žinojo daug geriau už mane. Aš ten beveik nebeturėjau ką veikti, todėl susitariau su Tamara ir vyriausiąja inžiniere Regina, kad mane pasiųstų stažuotis į Pavyzdinę spaustuvę. Žinojau pagrindinius poligrafijos ir kartografijos procesus, bet man dar buvo neaiškus vienas dalykas spalvų skaidymas. Pavyzdinėje spaustuvėje buvo du reprodukciniai fotoaparatai Supernova, gauti iš Vokietijos Demokratinės Respublikos. Bet ir jie, palyginus su Klimschu, pagamintu Vakarų Vokietijoje, man atrodė primityvūs. Užtat buvo šaunus daugiatautis, labai draugiškas fotografų ir kitų darbuotojų kolektyvas. Vėliau būrys jų persikėlė į pastatytus naujus Spaudos rūmus. Aplankęs juos, ir ten jausdavausi kaip namie. Perpratęs spalvų skaidymą, gavau šeštąją aukščiausią fotografo poligrafininko kategoriją. O mano fabrike pasilikusio Jānio, šiaip labai šaunaus vyro, bet ne fotografo, o jūrininko, naujose patalpose pradėjusi veikti įranga, ypač Klimschas, nelabai norėjo klausyti. Todėl sykį mane vėl pasikvietė vyriausiasis inžinierius Simonovskis, kalbino grįžti ir prisiekinėjo, kad jau tikrai duosią butą. Šį kartą pažadą įvykdė. Tarybų Sąjungoje veikė dvylika panašių fabrikų, gaminančių vienodą produkciją. Kaip pasakojo direktorius, Klimscho firmoje ir buvo pagaminta tik dvylika tokių fotoaparatų, kitur tokių didelių nenaudojo. O tie fabrikai vėliau buvo suskirstyti pagal specializaciją. Planšetes iš mūsų perkėlė, rodos, į Taškentą, o mes gaminom didelio formato žemėlapius, turistines schemas, mokyklinius žemėlapius, kartografines įklijas enciklopedijoms ar kitiems panašiems leidiniams. Paėmus į rankas Didžiąją tarybinę enciklopediją, kyla malonus prisiminimas, kad, pradedant 26-uoju tomu, prie kiekvieno žemėlapio prikišau nagus ir aš. Tą patį jausmą patiriu vartydamas ir Latvijos bei Lietuvos enciklopedijas. Tobulėjo ir kita technologija. Vietoj pačių sidabro bromido emulsija liejamų stiklų pradėjom gauti kontrastingą šviesai jautrių medžiagų Kazanės fabrike Тасма bandomą filmą ФТ-101 П. Raidė П reiškė pagrindo medžiagą polietilentereftalatą, sutrumpintai vadinamą lavsanu (naudojamą ir tekstilėje). Tas lavsanas teoriškai neturėjo deformuotis, manyta bus tikrai geras stiklo pakaitalas. Apie pirmą ritinį iš Kazanės atvykusi darbuotoja paprašė mane parašyti atsiliepimą. Atsiliepiau labai gerai, bet ten pradėjus serijinę gamybą, atsiųsdavo ir ne visai pavykusių partijų. Tas pat buvo ir su tolesniuose procesuose stiklą pakeitusiu plastiku. Iš pradžių atėjo siunta iš Anglijos, bet jam apdirbti, kad nesideformuotų, reikėjo tikslios temperatūros, kurios praktiškai palaikyti nebuvo įmanoma. Todėl vėliau užsakė kitą, jau visai gerą, iš Japonijos. Vienas vadinosi chastafanu, kitas diamatu, bet kuris angliškas, kuris japoniškas, nebegaliu prisiminti. Tas angliškas, gavus geresnį, stovėjo nebenaudojamas. Bet geografijos specialistas Gunāras buvo melomanas ir turėjo daug pažįstamų muzikantų. Nežinau, Gunārui ar kuriam iš jų kilo mintis gal tas plastikas tiktų mažiems būgnams gaminti. Pabandė, ir paaiškėjo, kad tinka. Ir pradėjau per Gunārą šelpti muzikantus (pats jų neturėjau teisės įsileisti). Nustačiau ir tvirtą taksą už kvadratinį metrą butelis armėniško trijų žvaigždučių konjako. Pakeitus stiklą filmu ir plastiku, darbas fiziškai palengvėjo, bet plastikas lieka plastiku, ir nežinai, kada jam užeis noras deformuotis. Todėl kai ką reikėdavo perdirbinėti. Dar lengviau pasidarė, kai pasirodė trečias fotografas Edgaras. Jānis ir aš dirbom pamainomis vienas rytą, kitas vakare. O Edgaras visada ateidavo rytą. Į valgyklą jis niekada neužsukdavo, vis kažką pasiimdavo iš namų, atnešdavom jam tik pieno. Bet kam nors stipresniam jis buvo neabejingas. Ateinu kartą pavalgęs, įjungiu aparatą ir pultu imu stumdyti objektyvą. Ir išgirstu garsų riksmą. Pasirodo, Edgaras, sukirtęs sumuštinį ir užgėręs spiritėliu, buvo įlindęs į fotoaparato dumples nusnūsti. Šį komišką įvykį greit pakeitė tragiškas. Edgaras vieną rytą visai nebeatėjo. Nukrito ar buvo nustumtas nuo neseniai savo rankomis pasistatyto namo laiptų. Kaip ir kiekviename didesniame kolektyve, buvo tame fabrike ir daugiau komedijų bei tragedijų. Gal tragiškiausiai gyvenimą baigė labai nuoširdus vyras Aviniras Labutis. Man jo pavardė, nors buvo rašoma be galūnės is, tik minkštai tariama t, skambėjo lietuviškai. Jis ir pats neneigė savo galimų lietuviškų šaknų, nes buvo kilęs, rodos, nuo Lydos. Ir dirbęs buvo Lietuvoje geodezinėje ekspedicijoje. Dažnai su pagarba minėdavo savo kolegą ar viršininką, pavarde Vokietaitis. Nors kartais jį ir pakeikdavo tas Vokietaitis jį pripratinęs prie alkoholio. Bet Aviniras buvo gimtinės Baltarusijos patriotas. Su žmona, irgi baltaruse pedagoge, augino du sūnus, ir tėvas norėjo juos išmokyti baltarusiškai. Tik žmona tą kalbą laikė nebeperspektyvia ir griežtai tam priešinosi. Motinos pusę palaikė ir sūnūs. Aviniras išgyveno dėl tos kalbos susiaurėjusio vartojimo pačioje Baltarusijoje, priklausė kažkokiai ją puoselėjančiai organizacijai. Bet nesuradęs pritarimo savo kalbai nei šeimoje, nei tėvynėje, Minsko centre demonstratyviai nusižudė. Negaliu nepaminėti techninės redaktorės Ninelės. Gražiausias pasaulyje dalykas jai buvo debesys. Ji išeidavo į didelį redakcijos balkoną ir ilgai į juos žiūrėdavo. Kai kiti vasarą važiuodavo į pietus, ji pasiimdavo mano patikrintą fotoaparatą Zorkij-4 ir skrisdavo fotografuoti debesų į Diksono salą Šiaurės ledjūryje. Sakydavo, kad ten gražiausi. Metams ir dešimtmečiams bėgant, buvau ją primiršęs. Bet kažko ieškodamas telefonų knygoje, netyčia aptikau jos pavardę, surinkau numerį ir išgirdau jaunatvišką Ninelės balsą. Apsidžiaugėm vienas kitą pažinę, ir aš paklausiau: Dar važinėji į Diksoną? Ne, bet buvau Špicbergene, pasigyrė Ninelė. Pabrangus kelionėms, ji tuos debesis ėmė austi gobelenuose, dalyvavo parodose. Deja, neseniai išgirdau skambutį, pranešusį ir apie jos staigią mirtį. Galėčiau prisiminti ir daugiau nelinksmų tos darbovietės įvykių, bet užteks. Reikia ir ko nors šviesesnio.

5 82 Mano kolega fotografas Jānis garsėjo išradingumu buitiniuose dalykuose. Paplaukiojęs jūromis, iš kito jūrininko nusipirko pusę namo. Kartą pasikvietė pažiūrėti, kaip tas jo pardavėjas gyvenęs vienas didelis kambarys buvo aklinai prikrautas tuščių butelių. Jānis sugalvojo iš jų pasistatyti verandą. Sumūrijo horizontaliai išsikišusiais kaklais į lauko pusę. Bet tam tikru kampu papūtus vėjui, tie buteliai imdavo kaukti. Teko užkimšti. Tik kartais, ypač kokį vėjuotą vakarą susirinkus svečiams, kelis atkimšdavo ir demonstruodavo jų muziką. O sykį sumojo, kad mūsų besisupančias vonias galima panaudoti ir patiems nusimaudyti. Ateina jis vėliau, į mano antros pamainos pabaigą, pasakom budinčiai meistrei tegu nesirodo, jei nenori į mus nuogus žiūrėt, išleidžiam fiksažą, pakeičiam jį šiltu vandeniu, įjungiam reduktorius ir supamės. Nežinau, ar yra kokiame kurorte tokių šaunių vonių. Rankšluosčių irgi nereikėjo. Įlendam į filmams džiovinti skirtą spintą, įjungiam ventiliatorius, pučiančius šiltą orą ir bemat sausi. Kaip ir kiekviename darbe, buvo tame fabrike gerų, net talentingų specialistų, bet buvo ir nekokių, tik mokančių gerus vaizduoti. Gal visoje Tarybų Sąjungoje gyvavo paprotys jei specialistas su savo darbu nesusitvarko, kad mažiau maišytųsi gabesniems po kojomis, uždeda jį partinės organizacijos sekretoriumi ar profsąjungos pirmininku. Aišku, visiems nelabai kam tikusiems tokių vietų neužteko. Beveik visi ten nepaisydavom nei subordinacijos, nei amžiaus ir vadindavom vienas kitą vardais (pagarbiau išskirdavom vien tikrai to vertą vyriausiąjį inžinierių Simonovskį, jį, rodos, ir direktorius vadindavo vien Anatolijumi Jakovlevičiumi). Tik mano tiesioginė viršininkė, foto- ir kopijavimo skyrių meistrė, atkelta iš Maskvos, nors buvo dar jauna, rusišku papročiu reikalavo ir ją vadinti vardu ir tėvavardžiu. Juos abu man prisiminti nemalonu, todėl paminiu tik inicialus N.D. Ji rytais sudarydavo man darbų sąrašą, o dieną, nors apie fotografiją ne ką teišmanė, ateidavo man dirbant pastovėti ir pamokyti. Kur ją kitur dėti, kad netrukdytų, vadovybė nesugalvojo. Įeina kartą pas mane direktoriaus pavaduotojas Olegas, išsitraukia iš kišenės kaladę kortų su nuogomis moterimis ir įsakmiu tonu pareiškia: reikia perfotografuoti ir padaryti dvi kopijas, kad būtų jam ir direktoriui. Tu gi atleisi mane iš darbo už pornografiją, sakau. Neperfotografuosi atleisiu, tuo pačiu tonu pareiškia Olegas, nors akys už akinių linksmos. Perfotografuoti tai aš galiu, bet kaip neutralizuoti visur nosį kišančią N.D., kad nepatogiu momentu neužeitų? Išeitį sugalvojo direktorius. Kai man nebus labai skubių ir svarbių darbų, jis sukvies vadovaujančių darbuotojų pasitarimą. O jei visus klausimus su kitais anksčiau išsiaiškins, mano meistrę vis tiek pas save laikys, kol jam paskambinsiu. Atėjo N.D. į pamainos pabaigą pikta ir ant direktoriaus, kad ją ilgai laikė, ir ant manęs, kad visų jos užduočių neįvykdžiau. Vėl grįžtu prie tiesioginio darbo, kuris ne vien fotografams buvo labai įtemptas ir atsakingas. Menkiausia klaide lė o pasekmės gali būti nemalonios. Pateiksiu vieną pavyzdį. Gal pats darbščiausias ir kruopščiausias fabrike buvo vienas iš dviejų Gunārų žemėlapių pavyzdžių spausdintojas. Jau metalines formas jis montuodavo ant bandomosios ofsetinės mašinos cilindrų ir spausdindavo visas spalvas, kol gaudavo gerą galutinį pavyzdį. Jį jau siųsdavo suderinti su užsakovu. Politinio pasaulio žemėlapio pavyzdį pasiuntė į Maskvą. Jį ten pripažino geru ir leido spausdinti tiražą tris milijonus egzempliorių. Atspausdino ir paskui visą tiražą traukiniu siuntė vėl į Maskvą. Ir ten kažkas pastebėjo, kad trūksta vieno punsono rutuliuko, žyminčio kažkokios mažos Afrikos valstybėlės sostinę. Visi trys milijonai grįžo atgal. Pirmiausia žemėlapių parengimo cechas apkaltino mane kad aš neatsargiai dėjau juodai spalvai paruoštą originalą į pneumatinį rėmą ir tą punsoną netyčia nukrapščiau. Ne itin gyniausi, galėjo taip būti. Žodžiai ir rutuliukai tame ceche irgi buvo renkami fotografiniu būdu ir apkarpius priklijuojami nelabai stipriu gumos klijumi. Todėl garsiai svarsčiau, kad gal ir patys tą rutuliuką prastai priklijavo ir nešdami pas mane kur užkabino. Kas tikrai negalėjo išsiginti, tai techninė redaktorė Aija, kuri buvo už tą žemėlapį atsakinga ir turėjo kiekvieną smulkmeną pastebėti. Keikėm ir žioplius Maskvoje, nepastebėjusius dar nusiųstam pavyzdy, kad trūksta to rutuliuko. Viską perspausdinti reiškė suvaryti fabriką į bankrotą. Todėl nežinau, kas rado išeitį paišyti tuos rutuliukus pieštukais. Gal dviem savaitėms sustabdė fabriką ir išdalijo visiems žemėlapius su pieštukais. Davė ir man. Bet Aija, atėjusi pažiūrėti, kaip man sekasi, ėmė plūstis. Mano rutuliukai jai atrodė neapvalūs. Tačiau tada, nors ir nelabai su N.D. sugyvenom, mane gynė kaip tik ji. Ji parodė Aijai kažkokį popierių su mano braižu ir teisingai paaiškino, kad apvalaus rutuliuko nupiešti aš nesugebėsiąs. Žemėlapius iš manęs paėmė. Pirmą kartą gyvenime pasidžiaugiau turįs kreivą ranką. Daug dar galėčiau pasakoti apie tą fabriką. Pagirti ir kai kuriuos žemėlapių užsakovus, ypač Lietuvos turizmo tarybą, tada vadovaujamą, rodos, Juozo Litvino, kuris pats labai rūpinosi tų žemėlapių kokybe. Pasaulinei kartografijos parodai Madride mūsų žemėlapių rengėjams vadovavusi Margarita pasirinko ir vežė irgi Lietuvos turistinę schemą su Gedimino pilies fotografija. Ir ten ji buvo gerai įvertinta. Mane prašė išrinkti ornamentą tai schemai iš šešių iš Vilniaus atvežtų kuris jų lietuviškiausias. Tik nebeprisimenu atspausdino mano atvežtą ar kitą. Buvo ir visiems pyktį keliantis užsakovas Kauno leidykla Šviesa. Žemėlapių ar vadovėlių įklijas tikrindama ji visada vėluodavo, ir Margarita nuoširdžiai krimsdavosi, kad jau baigiasi rugsėjis, o Lietuvos vaikai neturi iš ko mokytis. Negalėjai tikėti ir Šviesos atsiunčiamų pavyzdžių spaudu Klaidų nėra. Nors pastebėdavom ne vieną klaidą, gavę spaudą su parašais, nebeturėjom teisės nieko keisti. Lietuviškų žemėlapių žodžių Margarita, aišku, nesuprasdavo. Bet jai vis kėlė įtarimų rusų kalba leidžiamų žemėlapių pavadinimų nenuoseklumas, ypač raidžių e ir я rašyba. Sakysim, kodėl viename žemėlapyje rašoma Паневежис, o kitame Панявежис. Arba kodėl viename ir tame pačiame žemėlapy upė vienoj vietoj vadinama Немунас, o kiek toliau

6 ŽEMĖS LAPAI 83 Нямунас. Pasitarusi su manimi, parašė Šviesai laišką. Po kurio laiko atėjo atsakymas, rodos, adresuotas direktoriui ir rašytas... lietuvių kalba. Versti, aišku, atnešė man. Prirašytas mašinėle buvo ištisas puslapis išdidžių pamokymų, kurių esmė tokia: mūsų dalykas ne klaidų ieškoti, o spausdinti. Fotografiniams procesams buvo skirti keli dideli kambariai, bet pats fotografas dirbdavo vienas. Tik vasarą į fotoskyrių įeidavo ir grupė atvykusių Leningrado kosminių tyrimo centro darbuotojų. Jiems padėdavau šį tą perfotografuoti. Neslėpdavo jie ir pagrindinio savo atvykimo tikslo šiltesnėje jūroje pasimaudyti. Grupės vadovas man pirmą kartą parodė ir žemės fotografijas, darytas iš amerikiečių kosminio laivo Apollo. Prie Jungtinių Tautų Organizacijos veikė geografinių terminų standartizavimo komisija. Tarybų Sąjungai ir Savitarpio ekonominės pagalbos šalims joje atstovavo vienas labai simpatiškas žmogus, kurio vardą ir pavardę, deja, užmiršau. Jis važinėjo po visą pasaulį ir paprastu tarybiniu fotoaparatu Kijev-4 mėgo daug fotografuoti. Atvažiuodavo ir į mūsų fabriką ko nors suderinti ir demonstruodavo skaidres. Aš vienintelis fabrike turėjau nusipirkęs diaprojektorių, o kaip fotoaparato dalį turėjom didelį baltą ekraną peršviečiamiems originalams perfotografuoti. Tada susirinkdavo į fotoskyrių, kiek tik jame tilpdavo. Matydavom ir girdėdavom iš jo tokių dalykų apie pasaulį, apie kuriuos tarybinės masinės informacijos priemonės nepranešdavo. Ypač įsišnekėdavom, kai likdavom vienu du. Bet labiausiai skyrius pagyvėdavo, kai vasarą suvažiuodavo praktikantai. Iš Latvijos ir Leningrado universitetų geo grafijos fakultetų, Rygos poligrafijos instituto ir daugiausia iš МИИГАиКo (Московский институт инженеров гео дезии, аэросъемки и картогафии). Visi atlikdavo, rodos, dviejų savaičių praktiką ir fotoskyriuje, bet fotografija jie nelabai domėjosi. Nors baigę praktiką norėjo gauti gerus raštiškus atsiliepimus. Praėjo daug tų veidų, parašiau daug atsiliepimų, bet mažai ką iš jų beprisimenu. Tik iki šiol negaliu užmiršti juodaplaukės maskvietės Maijos. Nors fotografija jai rūpėjo gal dar mažiau kaip kitiems. Bučiavau ją raudonoj šviesoj, dešine ranka apkabinęs, o kaire (esu kairys) spaudžiau fotoaparato valdymo pulto mygtukus, norėdamas nors kiek sudominti jo veikimu. Bet ji juokdamasi įsikniaubė veidu man į petį ir pasakė: Geriau nuvežk tu mane į Jūrmalą. Nuvežiau aš ją į Jūrmalą, vedžiojau po Rygą, o išvažiuojančiai parašiau labai gerą jos praktikos charakteristiką. Kai nunešiau ją Simonovskiui, jis paskaitė, nusišaipė, bet nieko nepasakė. Iš Maskvos ji man siuntė ilgus laiškus ir pypkių tabaką Золотое руно, kurio Rygoj ne visada būdavo. Paskutinis jos laiškas buvo liūdnas. Išvažiuojanti su tėvais į Izraelį ir daugiau neberašysianti. Tada labai norėjau ir dabar labai tebenoriu, kad gerai jai sektųsi protėvių žemėje. Iš pat pradžių minėjau, jog darbas tame fabrike buvo sunkus ir kenksmingas. Bet prie manęs kol kas nekibo jokios egzemos. Nepasidariau ir alkoholiku. Tačiau ir man vis labiau ėmė trūkti oro. Matyt, atsiliepė nuo vaikystės kreivas vienas širdies vožtuvas. Vis dažniau pakildavo temperatūra ir gaudavau ligonlapius su bronchitų diagnozėmis. Gydytojai griežtai prisakė: turiu mesti rūkyti ir kenksmingą darbą. Ilgai jų neklausiau, bet pagaliau buvau priverstas paklausyti. Pasikeitus politinėms sąlygoms, žemėlapius ėmė spausdinti kitoje vietoje. O buvusiame fabrike pradėjo spausdinti knygas įvairiomis (ir lietuvių) kalbomis. Ofsetinio cecho normuotoja Varia (visas vardas Varvara), žinodama, kad mano duktė mokosi lietuvių mokykloje, man palikdavo po kokią vaikišką lietuvišką knygelę. O kartą labai gražiai iliustruotų ir jai patikusių padavė visą glėbį. Sako, dovanok ir kitiems lietuvių vaikams. Nuvežiau visą kuprinę į mokyklą tą dieną, kai joje laukė katalikų vyskupo iš JAV Pauliaus Baltakio. Bet direktorė Aldona, pažiūrėjusi, kad tai vertimai iš rusų kalbos, pasakė, jog lietuvių mokyklai rusų autorių nereikia. Prisimenu tik vieną tų autorių Kornejų Čiukovskį. Aldona ilgai vedžiojo vyskupą po klases ir gyrė savo mokyklą. Mes, grupė lietuvių, irgi vaikščiojom kartu, o aš galvojau, kur man dėti tas knygas. Pagaliau prie stalo žodį suteikė ir svečiui. Jis papasakojo, kad lietuvių mokykla veikia ir Čikagoje, bet bėda trūksta lietuviškų knygų. Tada aš jam nutariau pasiūlyti savo atvežtas. Vyskupas jų ne tik nepeikė, bet džiaugėsi ir dėkojo. Taigi jaučiausi patarnavęs nors Amerikos lietuviams. Galėčiau parašyti apie tą fabriką daug daugiau. Bet žinau, kad Krantai ne guminiai. Todėl tepridėsiu liūdną pabaigą. Dar labai norėjau pamatyti savo Klimschą. Tačiau sužinojau, kad jis parduotas kaip metalo laužas.