Evelyn Waugh: Kažkas už regimybės

Transcription

1 KNYGŲ AIDAI Evelyn Waugh: Kažkas už regimybės Dalia Zabielaitė 1 Lietuviškoje spaudoje šie romanai buvo pristatyti keliomis recenzijomis: Laimantas Jonušys, Auksinis jaunimas kreivų veidrodžių karalystėje, in: Literatūra ir menas, , p. 6; Rasa Gečaitė, Naujos knygos: [recenzija], in: Atgimimas, , Nr. 1, p. 15; Dalia Zabielaitė, Minties adatėlių grožis, in: Šiaurės Atėnai, , p Atgavus nepriklausomybę šis Waugh romanų vertimas buvo perleistas 1994 m., tiesa, jau kitos leidyklos: Ivlinas Vo, Numylėtinė. Dulkių sauja, iš anglų kalbos vertė Silvija Lomsargytė- Pukienė, Vilnius: Onė, Šiame leidime, deja, nenurodyta, kad tai perleistas netaisytas 1972-ųjų metų vertimas. 3 Jonas Čekys, Leidykla ideologizuotos visuomenės sistemoje, in: Rašytojas ir cenzūra: Straipsnių ir dokumentų rinkinys, sudarė Arvydas Sabonis, Stasys Sabonis, Vilnius: Vaga, 1992, p eriausias mano kartos romanistas, taip Eve- Waugh apibūdino kitas anglų rašytojas Glyną Grahamas Greenas laiške, rašytame britų The Times tuoj po rašytojo mirties 1966 m. Abu rašytojai bičiuliavosi, susirašinėjo laiškais, bet taip Greenas ( ) kalbėjo tikriausiai ne vien iš bičiulystės, bet ir iš gilaus įsitikinimo, kad Evelynas Waugh savajai ir ne tik savajai kartai savo kūryba, turinčia ypatingą meninę vertę, pasakė kai ką svarbaus, kas iškėlė jį virš kitų tos kartos rašytojų. Kaip tada, taip ir dabar, matyt, ne visi sutiktų su tokiu Greeno vertinimu, bet ne vienas, ko gero, sakytų, jog jame esama ir tikros tiesos. Neatsitiktinai du Waugh romanai (Sugrįžimas į Braidshedą ir Dulkių sauja) 2005 m. išrinkti tarp šimto geriausių anglų kalba parašytų romanų (pradedant nuo ųjų iki dabar), kuriuos atrinko The Times. Tad kur slypi Evelyno Waugh didystė? Kas sudaro jo romanų ypatingą meninę vertę? Ir ką svarbaus jis pasakė savajai ir ne tik savajai kartai? Ir Lietuvoje jau galime apie tai svarstyti, nes turime ne taip ir mažai net keturis šio anglų klasiko romanus, išverstus į lietuvių kalbą. Ypač reikšmingas yra pernai lietuviškai išleistas Sugrįžimas į Braidshedą, solidus brandžiojo kūrybos laikotarpio darbas, kurį pats rašytojas vadino savo magnum opus, o kritikai jį laiko išskirtiniu šio rašytojo romanu, į kurį panašaus jis nėra sukūręs ieji pradžiugino ir kita Waugh knyga lietuviškai. Tai Vargingi kūnai iš ankstyvojo kūrybos laikotarpio, leidžiantys pažinti pradinius rašytojo ieškojimus 1. Tiesa, būta siekio su šiuo anglų klasiku lietuvių skaitytojus supažindinti ir sovietmečiu. Dabar truputį stebina faktas, kad sovietinės cenzūros laikais viena knyga buvo išleisti du garsūs Waugh romanai Numylėtinė ir Dulkių sauja (1972) 2. Stebina todėl, kad Waugh yra laikomas reikšmingu katalikiškų pažiūrų rašytoju. O juk, kaip sako anuomet Waugh išleidusios Vagos leidyklos buvęs direktorius ( ) Jonas Čekys, ideologiniai filtrai veikė įvairiais lygmenimis, sudarant knygų išleidimo planus būdavo taip jau viskas suriktavota, apčiulpta ir aplaižyta, kad lyg ir neturėtų būti neužganėdintų 3. Taigi dabar besistebėdamas, kaip Waugh tuomet pateko į ideologiškai aplaižytus kny- Ivlinas Vo, NUMYLĖTINĖ: Apysaka. DULKIŲ SAUJA: Romanas, iš anglų kalbos vertė Silvija Lomsargytė-Pukienė, Vilnius: Vaga, 1972, 319 p., egz. Ivlinas Vo, NUMYLĖTINĖ: Apysaka. DULKIŲ SAUJA: Romanas, iš anglų kalbos vertė Silvija Lomsargytė-Pukienė, Vilnius: Onė, 1994, 320 p., 6000 egz. Evelyn Waugh, SUGRĮŽIMAS Į BRAIDSHEDĄ: Romanas, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, (ser. Klasika), Vilnius: Tyto alba, 2010, 397 p., 2000 egz. Evelyn Waugh, VARGINGI KŪNAI: Romanas apie auksinį jaunimą, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, (ser. Klasika), Vilnius: Tyto alba, 2010, 239 p., 2000 egz Nr. 3 7

2 KNYGŲ AIDAI gų leidimo planus, imi numanyti, kad sovietiniams leidėjams jis, matyt, tiko kaip aštrokas vakarietiškos visuomenės kritikas, ironizavęs tos visuomenės gyvenimo silpnybes. Skaitydamas sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos Waugh vertimus matai, kaip skiriasi jų lygis. Aišku, čia daug kas priklauso ir nuo vertėjų profesionalumo. Ir sovietinių, ir dabartinių laikų Waugh vertimai profesionalūs. Bet jie skiriasi leksika, sintakse, stilistika ir ypač šiam rašytojui būdingų nebylių konotacijų perteikimu ar neperteikimu. Nesileisdama į šių skirtingų laikotarpių vertimų lyginimus, pasakysiu tik tiek, kad iš sovietinių laikų vertimų nepatirsi to, kuo, anot užsienio kritikų tvirtinimo, Waugh yra ypatingas, tai jo savito stiliaus. Jei vertimo tikslas, kaip teigia Paulis Ricœuras, yra kalbinis svetingumas, t. y. kuo svetingiau atvesti skaitytoją pas autorių ir autorių pas skaitytoją, nuolatos rizikuojant tarnauti dviem ponams ir tuo pat metu juos išduoti 4, tai galima sakyti, kad svetingesnis yra naujasis Waugh vertimas. Jis tikresnį autorių gyviau ir šilčiau atveda pas skaitytoją, tad pagarbesnis yra ir paties skaitytojo atžvilgiu. Laiko dvasios stebėtojas Užsukęs pas šį klasiką į svečius, išeini kitoks nei atėjai. Ne, nesakau, kad skaniai prisikvatojęs. Evelyno Waugh knygos nėra kvatoti verčiančios, kaip kad jos apibūdinamos Pasaulio rašytojų žinyne Kas kada kieno parašyta 5. Kas, skaitydamas šio rašytojo knygas, tikisi skaniai prisikvatoti, daugiau ar mažiau jomis nusivils. Žinoma, Waugh didis satyros meistras. Bet tokios, kuri ne kvatotis verčia, o santūresnė, tikrinanti skaitytojo vertybinį jautrumą svarbių dalykų atžvilgiu. Iš susitikimo su Waugh išeini su šypsena veide, bet susimąstęs ir gal net sukrėstas, pastatytas akivaizdoje kažko daugiau, ką turi sau įvardyti ir išaiškinti. Toks yra susitikimas su pačiu ankstyvuoju rašytojo romanu Vargingi kūnai. Anglų kalba romanas pasirodė 1930 m., kai Waugh (g. 1903) buvo tik dvidešimt septyneri. Tais 1930-aisiais jau vyko rašytojo skyrybos su pirmąja žmona Evelyn Gardner, kurią buvo vedęs 1928 m. ir kuri jam buvo neištikima su jų šeimos draugu. Rašytojo biografai teigia, kad ši skyrybų patirtis (nors ne tik tai) prisidėjo prie kito reikšmingo Waugh žingsnio tapimo kataliku. Tie 1930-ieji laikomi rašytojo, iki tol garsėjusio moderniu sekuliarumu, atsivertimo metais. Katalikų tikėjime rašytojas atrado orientyrus, jam parodžiusius tai, kas gyvenime vertinga ir tikra. Katalikų Bažnyčią jis laikė svarbia tradicinių vertybių skelbėja, galinčia apsaugoti žmogų nuo pasimetimo chaotiškoje, smunkančioje laiko dvasioje. Kaip teigia anglų literatūros istorikai, tapdamas Dail. Ilona Kukenytė kataliku Waugh žengė racionaliai pamatuotą žingsnį, jis ieškojo patikimumo ir aiškumo, kurių gyvenimas retai pasiūlo 6. Kokį gyvenimą rašytojas gyveno iki tol, šiek tiek galime spręsti ir iš jo ankstyvojo romano Vargingi kūnai. Šis, kaip ir kiti Waugh romanai, yra netiesiogiai autobiografiškas. Romane vaizduojamas anglų pokario kartos, Waugh kartos gimusios prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame jai neteko dalyvauti, kurios jaunystė skleidėsi jau pokario pasekmėse aristokratiško jaunimo gyvenimo būdas, perteikiama jo kalbėsena ir mąstysena. 4 Paul Ricœur, Apie vertimą, iš prancūzų kalbos vertė Paulius Garbačiauskas, Vilnius: Aidai, 2010, p Kas kada kieno parašyta (Pasaulio rašytojų žinynas), iš anglų kalbos vertė Agnė Marcinkevičiūtė, Rita Urnėžiūtė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, p Michael Alexander, A History of English Literature, New York: Palgrave Macmillan, 2007, p Nr. 3

3 KNYGŲ AIDAI Aukštos klasės pobūviai, pramogos, viešbučiai, restoranai tokio smagaus hedonistinio gyvenimo būdo trokšta ir ieško anglų aristokratiškas jaunimas. Romano pagrindinis veikėjas yra Adamas Fenvikas-Saimsas, kultūringas ir kiek naivokas jaunuolis, pradedantis rašytojas. Vienai leidyklai jis pažadėjo parašyti knygą, taip tikėdamasis užsidirbti pinigų, kad galėtų vesti savo merginą Niną Blaunt iš Auksinio jaunimo, ši trokšta santuokos, kuri garantuotų gyvenimą pagal aukštuomenės standartus. Grįžtant laivu iš Prancūzijos, Adamo Fenviko-Saimso atsiminimų rankraštį dėl nešvankybių konfiskuoja muitinės pareigūnai. Tad jam tenka ieškoti kitų būdų, žinoma, lengvų, pinigų vedyboms gauti. Vienam Londono dienraščiui jis apsiima rašinėti aukštuomenės gyvenimo paskalas, o kai jų pritrūksta, jas pats išgalvoja. Bet jo mylimoji prašmatni ir lengvabūdė Nina Blaunt, kuriai jau pabodo nesusituokus (p. 130), jį išduoda: kad laimingai ir patogiai gyventų, ji išteka už judviejų pažįstamo turtingojo Rudžio. Romane yra ne viena komiška scena: pavyzdžiui, humoru nuspalvinti Adamo Fenviko-Saimso ir jo sužadėtinės Ninos Blaunt lengvabūdiški pokalbiai telefonu apie vedybas; humoru nuspalvinta scena, kaip Adamas važiuoja į Dautingo dvarą pas sužadėtinės tėvą pulkininką Blauntą prašyti pinigų vedyboms ir kaip šis subtiliai pasityčiodamas jį apgauna; humoru nuspalvinta yra automobilių lenktynių scena ir tai, kaip aukštuomenės jaunimas sėkmingai ir nesėkmingai ten pramogauja ir kt. Bet už šių ir kitų smagių scenų, vaizduojančių anglų jaunimo paviršutinišką, lengvą gyvenimo būdą, slypi kai kas daugiau. Satyra čia nėra vien tik entertaining (linksminanti pramoga), ji kupina nebylių konotacijų, kuriomis rašytojas kalba apie jaunimo pasimetimą gyvenime, jų laimės siekį ir nežinojimą, kur ir kaip laimę rasti. Romano pabaigoje Adamas, tarsi pavargęs nuo nesėkmingų pastangų gauti pinigų, vesti ir būti laimingu, sako: Nina, ar tau kartais nepradeda atrodyti, jog daugiau taip tęstis nebegali? [...] Viską pasaulyje atiduočiau, kad būtų kaip nors kitaip (p. 203). Svarbių konotacijų turi ir romano antraštė Vargingi kūnai. Kaip žinia, tai Naujojo Testamento, tiksliau apaštalo Pauliaus laiško Filipiečiams frazė. Ji yra iš tos laiško vietos, kur kalbama apie žmones, mąstančius vien apie žemės daiktus (Fil 3, 19). Tokių vien tik vargingu kūnu (Fil 3, 21) gyvenančių žmonių galas pražūtis, jų dievas pilvas ir jų garbė gėda (Fil 3, 19). Jie negeba mąstyti apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie viską, kas dorybinga ir šlovinga (Fil 4, 8). Būtent apie tai mąsto Kristaus Jėzaus pagautas (Fil 3, 12) žmogus, besimokantis gyvenime pasirinkti, kas vertingiau (Fil 1, 10) 7. Šios Šv. Rašto minties kontekste Waugh, pats beieškąs savojo gyvenimo linkmės ir beatrandąs katalikybę, apmąsto savo laikų anglų aukštuomenės jaunimo gyvenimą. Gyvenimą, nebemokantį pasirinkti, kas vertingiau. Šio sugebėjimo, Waugh įsitikinimu, kaip tik moko Vakarų krikščioniškoji tradicija, pagal kurią kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys, turintis jam skirtą gyvenimo tikslą 8. Tačiau krikščionybė nebeįtakoja pokario aukštuomenės jaunimo gyvenimo. Romane satyriškai vaizduojama, kaip aukštuomenės pobūviuose dalyvauja Amerikos atgimimo sąjūdžio pamokslininkė Melrouz Eip (angl. ape beždžionė ), naujoviškais būdais skelbianti religines dorybes, bet tas skelbimas tėra tik neveiksminga pamaiviška pramoga. Romanu Vargingi kūnai Waugh parodo, kaip modernybė atmeta metafizinę būties dimensiją ir žmogų uždaro tik vargingoje žemiškų daiktų regimybėje. XX a. pirmos pusės vertybinė krizė, kurioje turėjo gyventi anglų aukštuomenės jaunimas, į kurią jis paniro, kurioje beviltiškai bandė numaldyti savo jaunatvišką širdies nerimą ir laimės troškimą, bet taip tik ėjo į gėdingą gyvenimą, labiausiai ir rūpėjo rašytojui šiame ankstyvajame romane. Tiek šiame, tiek kituose savo kūriniuose Waugh kalba kaip jautrus ir įžvalgus Zeitgeist, laiko dvasios stebėtojas. Laiko, kuriame jis pats gyvena, bet kurį išgyvena giliau, aiškiau ir kritiškiau nei dauguma tos epochos žmonių. Tuščiavidurė laimė Kitas garsus XX a. pirmos pusės anglų rašytojas Thomas Stearnsas Eliotas ( ), panašiai kaip ir Evelynas Waugh, jautriai jausdamas savojo laiko dvasią, savo kartos žmones vienoje poemoje apibūdino kaip tuščiavidurius žmones. Ši charakteristika tiktų ir Waugh lietuviškai išleisto kito romano personažams apibūdinti. Tai romanas Dulkių sauja, beje, ir pavadintas minėto anglų poeto poemos Bevaisė žemė fraze. Šios poemos posmą cituodamas 7 Čia cituojama iš Šventasis Raštas: Senasis ir Naujasis Testamentas, Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys, Naująjį Testamentą iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas, Vilnius: Katalikų pasaulis, Evelyn Waugh, Fan-Fare, in: Evelyn Waugh, Prose, Memoirs, Essays, Moscow: Progress Publishers, 1980, p Nr. 3 9

4 KNYGŲ AIDAI epigrafe, Waugh tarsi nusako pagrindinę savo knygos mintį: Aš parodysiu tau, ko nebuvai dar regėjęs, [...] Parodysiu siaubą tau dulkių saujoj (p. 104) 9. Pasakodamas apie vienos anglų aukštuomenės šeimos gyvenimą, Waugh aprašo tuos gyvenimo pavidalus, kurie jam kelia siaubą, nes tėra tik dulkių sauja. Bet aprašo vėlgi su jam būdinga satyra. Romanas priklauso irgi ankstyvajam rašytojo kūrybos laikotarpiui, bet, pasak anglų literatūros kritikų, kitaip nei Varginguose kūnuose, šiame romane jau vaizduojami nebe nekintantys charakteriai, o jų vidinė raida. Anglijoje Dulkių sauja pasirodė 1934 m., kai jau vyko rašytojo skyrybų byla (o ji truko kelis metus ir buvo būtina, norint susituokti su savo antrąja žmona Laura Herbert, katalike iš kilmingos šeimos, kurią jis vedė 1937 m. ir su kuria susilaukė septynių vaikų). Kai išėjo šis romanas, rašytojas kaip laikraščių korespondentas jau buvo nemažai pakeliavęs po pasaulį (pabuvojo Afrikoje, Pietų Amerikoje, laivu keliavo po Viduržemio jūrą ir kt.) ir išgarsėjęs kaip geros kelionių literatūros kūrėjas. Pietų Amerikos motyvu kaip tik ir užbaigiamas romanas Dulkių sauja. Užsienio kritikų teigimu, Waugh pirmiausia buvo parašęs apsakymą The Man Who Liked Dickens apie anglą, įstrigusį Brazilijos džiunglėse pas vieną keistuolį, kuris jį verčia jam skaityti Charleso Dickenso knygas, nes pats to nemoka daryti. Šis apsakymas buvo metafora to, kaip rašytojas patiria gyvenimą vakarietiškoje modernėjančioje Anglijoje tarsi grįžimą į primityvius barbarų laikus. Paskui tą apsakymą jis išplėtojo į romaną, kuriame kritiškai apmąstė savo laiko dvasią ir jos veikiamą žmogaus gyvenimą. Dulkių saujos pagrindinis veikėjas yra trisdešimtmetis aristokratas Tonis Lastas (angl. last paskutinis, tad Tonis Lastas yra paskutinis tam tikrų vertybių atstovas), gyvenantis sename anglų gotikos dvare Hetone, kuriame jis ir užaugo. Jo dailiai žmonai Brendai, nors ji atvirai to nesako, ramus dvaro gyvenimas yra atgrasus ir nuobodus. Dvaras nebuvo moderniai komfortabilus (p. 112), bet Brenda jau buvo išsireikalavusi sau modernią lovą (p. 114). Brenda įsimyli į jų dvarą pasisvečiuoti atkakusį kilmingą ir išsilavinusį veltėdį Džonį Byverį iš Londono, paprastai sėdintį namie prie telefono ir laukiantį, kad kas pakviestų į pobūvį. Besisvečiuodamas dvare Džonis Byveris pripasakojo Brendai visokių paskalų ir naujienų apie pasikeitimus jos bičiulių santuokiniame gyvenime 9 Čia ir toliau romanas Dulkių sauja ir paskui Numylėtinė cituojami iš 1972 m. leidimo. Dail. R. Borysovas (p. 124). Šis mamytės sūnelis atvilioja Brendą į Londoną ir pasinaudodamas jos statusu aukštuomenėje, siekia prasimušti tuose sluoksniuose. Jo motina misis Byver, apsukri prekiautoja butais Londone (rašytojas parodo, kaip tuo metu Londonas modernėja superkami seni namai, jie perdirbami į daugiabučius ir tie butai parduodami) sužavi Brendą savo verslu ir ši nutaria išsinuomoti iš jos butą Londone. Įsigijusi butą, ji vis dažniau palieka savo vyrą tūnoti Hetone, apsistoja Londone, su meilužiu Džoniu Byveriu pasineria į pobūvių, restoranų gyvenimą, yra apsupta prašmatnių lengvabūdžių draugių, eina į šundaktario masažus, burtis iš kojų pėdų, pradeda lankyti ekonomikos paskaitas, ir galiausiai pasidavusi modernėjimo žavesiui nutaria skirtis su vyru ir tekėti už Džonio Byverio ( tik sesuo pasmerkė Brendos romaną, gi viešoji opinija buvo palanki Brendai, p. 154), paskui jie vienas kitam nusibodę išsiskyrė. Tonis Lastas romane vaizduojamas kaip tradicinių konservatyvių pažiūrų žmogus, gal kiek paviršutiniškai religingas (sekmadieniais į anglikonų bažnyčią einąs iš pareigos, p. 128), nemėgstantis pobūvių ( kur visokie nuobodybės apkalbinėja vieni kitus, p ), šiek tiek skeptiškai žiūrįs į žmonos modernėjimą ir iš pradžių net neįsivaizduojantis, kad ji galinti Nr. 3

5 KNYGŲ AIDAI būti jam neištikima ir jį rafinuotai apgaudinėti. Jo nesuvilioja viena mergelka (p. 178), kurią jam norėjo pakišti Brenda. Nesulaukdamas Brendos, Tonis Lastas atvyksta į Londoną ir pasigeria viename klube. Nors ir yra religingas, bet religija jo gyvenime jau nėra lemiamas orientyras (be to, senas anglikonų pastorius Tendrilas bažnyčioje, kurią lanko Tonis Lastas, sako pamokslus, parašytus dar ankstyvos jaunystės laikais ir menkai atliepiančius laiko dvasią). Prasidėjus skyrybų bylai, Tonis Lastas, norėdamas nusiraminti ir šiek tiek nuo visko atsiriboti, išvyksta kelionėn į Braziliją su nauju pažįstamu tyrinėtoju daktaru Mesindžeriu. Brazilijos džiunglėse jie ieško legendinio senovės Miesto, kurį Tonis Lastas įsivaizduoja kaip gotikinio stiliaus miestą (tarsi transformuotą Hetoną, p. 255). Tačiau indėnų džiunglės ne atgaivos šaltinis, kaip tikėtasi, o veikiau primityvokų barbarų kraštas, alinąs ir naikinąs kūną bei dvasią. Krioklyje nuskendus tyrinėtojui Mesindžeriui, karštlige susirgusį Tonį Lastą priglaudžia keistuolis misteris Todas, kuris jo nebepaleidžia, reikalaudamas, kad šis jam skaitytų Dickensą. Jau šiais ankstyvaisiais darbais Waugh atsiskleidžia kaip rašytojas, turįs aiškią romano koncepciją, kuri būdinga ir vėlyvesniems jo kūriniams daugiau ar mažiau satyriškiems, daugiau ar mažiau religiniams. Tą koncepciją bandyčiau nusakyti žodžiais, kuriais savąją romano koncepciją kiek vėliau nusakė šiuolaikinis čekų rašytojas Milanas Kundera, emigravęs Prancūzijon. Pasak Kunderos, ne tik jo, bet ir kiekvieno gero Vakarų romano pamatinis bruožas yra tyrinėti žmogaus būtį, jos užmirštus, linkstamus užmiršti arba naujus, dar besirandančius būties pavidalus. Pasitelkdamas žinomą vokiečių filosofo Martino Heideggerio formuluotę in-der-welt-sein ( būti-pasaulyje, būtis-pasaulyje ), Kundera teigia, kad romano tikslas yra tyrinėti žmogaus būtį-pasaulyje: žmogus nėra susijęs su pasauliu kaip subjektas su objektu, kaip akis su paveikslu; netgi kaip aktorius su scena. Žmogus ir pasaulis yra susiję kaip sraigė su savo kriaukle: pasaulis yra žmogaus dalis, jis yra žmogaus dimensija ir kai pasaulis keičiasi, keičiasi ir egzistencija (in-der-weltsein) 10. Ir Kundera, ir Waugh savo realistiniais romanais tyrinėja būtent žmogaus egzistenciją pasaulyje ir tai, kaip besikeičiantis pasaulis keičia ir lemia egzistencijos pavidalus. Jiems abiems rūpi ir pasaulis (Welt), ir žmogaus būtis (sein) jame. Waugh savo realistiniais romanais parodo, kokia yra jo gyvenamo laikmečio dvasia ir kaip ji keičia žmogaus egzistenciją, kaip susilieja su konkretaus žmogaus gyvenimu ar konfliktuoja su juo. Tame žmogaus būties-pasaulyje tyrinėjime šis rašytojas, kaip vėliau ir Kundera, mato realistinio romano vertę, romano, kurį kiek nuvertino į įvairius eksperimentus leidęsis modernizmas ir postmodernizmas. Kaip žinia, Waugh kritiškai atsiliepė apie airių rašytojo Jameso Joyce o ( ) kūrybą, jam buvo nepriimtina jo sąmonės srauto technika: šį rašytoją, pasak Waugh, skaitai su intensyvia proto pastanga, nejausdamas lengvo skaitymo malonumo, jo kūriniai migloti ir praradę komunikavimo galią 11. Kelias į tikėjimą Brandaus kūrybos laikotarpio romane Sugrįžimas į Braidshedą jau nebe satyriškame, bet rimtame ir lyriškame laiko dvasios ir žmogaus egzistencijos konfliktas sprendžiamas dar giliau ir sudėtingiau, į jį įtraukiant katalikų tikėjimo temą (beje, katalikiškos tematikos, nebūtinai atviros, kaip pas Grahamą Greeną, esama ir kituose Waugh romanuose; be to, reikšmingos yra rašytojo parašytos trys hagiografijos Edmund Campion: Jesuit and Martyr (1935), Helena (1950), The Life of the Right Reverend Ronald Knox (1959). Sugrįžimas į Braidshedą parašytas Antrojo pasaulinio karo metais, kai Waugh šokdamas su parašiutu nesunkiai susižeidė ir gavo galimybę pailsėti nuo karininko tarnybos. Dalyvaudamas kare, jis labai aiškiai patyrė, ką karas reiškia, ne tik karine, bet ir vertybine, moraline prasme. Waugh akimis, šis karas žymėjo vienos epochos saulėlydį rašytoją žavėjusios anglų aukštuomenės kultūros, puoselėjusios tradicines vertybes, saulėlydį, ir atėjimą naujos epochos su masės žmogumi, žmogumi vidutinybe bei jam būdinga vulgaroka išorine ir vidine kultūra. Sugrįžimo į Braidshedą pagrindinis veikėjas yra Antrajame pasauliniame kare kariaujantis trisdešimt devynerių metų karininkas Čarlzas Raideris. Su savo kuopa atkeltas į senąjį Braidshedo dvarą elegantiškame žmogaus sukurtame kraštovaizdyje (p. 23), kur dabar įsikūręs štabas, karininkas Čarlzas Raideris prisimena tuos XX a. trečio dešimtmečio laikus, kai nesyk lankėsi šiame dvare, visai atsitiktinai susipažinęs su jame gyvenančiu Sebastianu katalikų aristokratų Marčmeinų sūnumi ir visa žavia jų šeima. Čarlzas Raideris prisimena ir tai, kaip to laikmečio dvasia ir 10 Milan Kundera, The Art of the Novel, London: Faber and Faber, 1988, p Evelyn Waugh, Literary Style in England and America, in: Evelyn Waugh, op. cit., p Nr. 3 11

6 KNYGŲ AIDAI Dail. Ilona Kukenytė jos paveiktas studentiškas gyvenimas Oksforde lėmė jųdviejų draugystę iš pradžių šviesią ir džiugią, o paskui kupiną liūdesio ir skausmo, to, kas irgi vedė į brandą su naujomis subtiliomis gelmėmis. Agnostikas Čarlzas Raideris jau nuo pat pažinties su Sebastianu pradžios susižavi šio kitoniškumu tą susižavėjimą lemia Sebastiano ir jo šeimos katalikiškumas. Ši netikėta pažintis Čarlzui Raideriui tampa naujos mano gyvenimo eros pradžia (p. 36), gyvenimo ne pagal pasaulio dvasią, ko iš pat pradžių studijuodamas Oksforde jis galbūt ir siekė, bet, kaip kad jam atvėrė draugystė su Sebastianu, gyvenimo contra mundum (p. 166), nepaklūstant amžiaus dvasiai. Nuėjęs šiuo contra mundum keliu, Čarlzas Raideris tapo savo savastį suradusia brandžia asmenybe ir garsiu architektūros tapytoju, įamžinusiu benykstančius Anglijos dvarus. Tuo tarpu Sebastiano toks gyvenimas ne pagal laiko dvasią neatvedė į žemišką laimę, bet atvedė į tikrosios savasties atradimą ir išganymą bei šventumą, kurį jame atpažino vienas vienuolis. Išmestas iš Oksfordo, tapęs alkoholiku, paskui palikęs aristokratiškus namus ir iškeliavęs į Afriką, nuskuręs, ligotas ir benamis, Sebastianas randa prieglobstį vienuolyne. Būtent pažintis su Sebastianu ir jo katalikiška šeima, jų bendrų patyrimų gyvenimiškas vyksmas agnostikui Čarlzui Raideriui ir atvėrė antgamtę kaip tikrovę. Kaip jis pats sako, vėliau pripažinau tai, apie ką tada, 1923 metais, nebuvau net susimąstęs: pripažinau antgamtę kaip tikrovę (p. 98). Panašiu contra mundum keliu, vedusiu kitaip ir kitur nei laikmečio dvasia, ėjo ir pats Waugh. Tai, kad jis tapo kataliku, greta kitko, reiškė ir jo ėjimą prieš chaotišką, materialistinę ir vienmatę laiko dvasią. Rašytojas tikėjo, kaip rašo Sugrįžimo į Braidshedą pabaigoje, jog krikščionybės šviesa it toji mažytė raudona tabernakulio liepsnelė, deganti koplyčioje prie karo metų apardyto Braidshedo dvaro, šviečia ir švies tarp nykstančios epochos griuvėsių. Gyvenimo pabaigoje, jau tapęs garsiu ir pripažintu autoriumi, jis nemėgo viešai kalbėti apie save ir savo kūrybą, pasirinko gyvenimą nediduko Anglijos miestelio ramumoje ir išėjo iš šio pasaulio 1966 m. Šv. Velykų sekmadienį su šeimos nariais grįžus namo iš Šv. Mišių jam staiga sustojo širdis. Sugrįžime į Braidshedą atvirai nekalbama apie tikėjimą, bet viena iš pagrindinių romano temų yra būtent tikėjimas ir tai, kaip Dievo malonė veikia kelis skirtingus, bet glaudžiais ryšiais susijusius veikėjus (p. 7). Waugh čia kalba apie tikėjimą kaip apie žmogaus gyvenimo kartais džiugią, kartais dramatišką tikrovę ir jos tapsmą, o ne vien kaip žinojimo ar apeigų dalyką (kaip Tonio Lasto atveju iš romano Dulkių sauja). Panašiai kaip žymus XX a. pirmos pusės Vakarų Europos mąstytojas Martinas Buberis, taip ir Waugh savojo laikmečio religijos krizę matė tame, kad tikėjimas nebėra išgyvenamas kaip pati tikroviškiausia gyvenimo tikrovė, kaip gyvas gyvenimo patyrimas. Savąjį laikmetį Buberis apibūdino kaip Dievo užtemimo laikmetį, kai žmogus nebesugeba įeiti į tikrovišką santykį su Dievu, santykį, kuris, pasak Buberio, aprėpia pačią žmogaus gyvenimo konkretybę, Dievas veikia pačiame gyvenimiškame veikime ir kęsme, nesuprastintame akimirkos momentiškume 12. Pasak Buberio, tame gyvenimiškame veikime ir kęsme Dievas esti kažkas pirmapradiškai slėpininga 13, kažkas, ko neįmanoma suvaldyti, sulaikyti, įrodyti ir kas kaip tik dėl to yra ta tikroji būtis, viskam suteikianti prasmę 14. Kai jaunystės laikais metęs studijas 12 Martin Buber, Gottesfinsternis: Betrachtungen zur Beziehung zwischen Religion und Philosophie, Zürich: Manesse Verlag, 1953, p Ibid., p Ibid., p Nr. 3

7 KNYGŲ AIDAI Oksforde ir dirbdamas mokytoju vienoje privačioje mokykloje Velse, susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms Waugh bandė nusiskandinti jūroje, jį užpuolusios medūzos privertė grįžti krantan. Paskui Waugh yra sakęs: Dievas veikia slėpiningais būdais, kartais netgi per medūzas. Atvirai nekalbėdamas apie tikėjimą Čarlzo Raiderio gyvenime, Waugh tą tikėjimą vaizduoja kaip atvirumą tam, ko neįmanoma suvaldyti, sulaikyti, parodyti, kaip gyvenimo prasmės tapsmą nuo agnostiko romano pradžioje iki tikinčiojo romano gale. Tai tikėjimas Dievo užtemimo epochoje, užtemimo, kurį patiria ne vienas katalikiškos aristokratų Marčmeinų šeimos narys: Sebastianas, jo sesuo Džulija. Jų paveikslais Waugh parodo, kaip sunku moderniame pasaulyje net ir tikinčiajam gyventi pagal tikėjimą, tikintis žmogus ramybės ima ieškoti tai sekuliariose, tai tradicinėse religinėse vertybėse. Sebastianas save ir savo seserį Džuliją netgi pavadina puspagoniais (p. 103), nes jie nors ir stengiasi būti katalikais, bet ne visada jiems taip išeina m. Numylėtinės ir Dulkių saujos leidimo viršelis Būties vienmatiškumo parodija Koks yra tas modernus pasaulis, dar įspūdingiau parodo romanas Numylėtinė m. pasirodęs Sugrįžimas į Braidshedą sužavėjo Anglijos ir JAV skaitytojus. Jungtinėse Valstijose netgi buvo sumanyta ekranizuoti šį romaną. Jo ekranizacijos tikslais Evelynas Waugh 1947 m. atvyko į Jungtines Valstijas. Kartu tai buvo proga rašytojui, mėgstančiam keliauti ir pažinti naujus kraštus, patyrinėti šio krašto gyvenimo būdą bei dvasią. Kaip žinia, su romano ekranizacija tuomet nieko neišėjo. Waugh nepatiko filmo scenarijus, kurį pagal jo romaną, modifikuodami pagrindinę mintį ir paversdami jį vien meilės istorija, parengė Holivudo scenaristai. Nepatiko rašytojui ir amerikiečių gyvenimo būdas, jų pragmatizmas ir lėkštas optimizmas. Tą pačią, tik kitaip, gal radikaliau išreikštą vertybių ir religijos krizę, jis pamatė ir šioje šalyje. Nors, kita vertus, Amerikoje Waugh matė ir gerų dvasinio atgimimo ženklų. Jį sužavėjo vienuolinio gyvenimo renesansas JAV ir ypač trapistų vienuolio Thomo Mertono raštai. Pastarojo knygą Seven Storey Mountain Waugh redagavo, kai ji buvo leidžiama Anglijoje. Savo kelionės į JAV įspūdžius rašytojas sudėjo į 1948 m. Londone išėjusį romaną Numylėtinė. Šiame romane jis pasakoja apie naujamadiškus laidojimo papročius JAV. Anglas Denis Barlou, nesėkmingai siekęs tapti poetu, bet nusivylęs šiuo savo siekiu, pavargęs nuo Antrojo pasaulinio karo, kuriame jis dalyvavo, su savo bičiuliais anglais atvyko į JAV ieškoti naujo gyvenimo. Iš pradžių jis dirba Holivude filmų scenaristu. Bet paskui atleidžiamas iš šio darbo ir ilgai neieškojęs anglui deramo garbingo darbo, nueina į naminių gyvūnų laidojimo namus Rojaus laimė, Kalifornijoje naminių gyvūnėlių laidojimo metodai ima panašėti į naujoviškus žmonių laidojimo ritualus (netgi turi savo religines apeigas ir pastorių). Kai netekęs darbo Holivude, kur dirbo scenarijų autoriumi, pasikaria aristokratas Frensis Hinslis, vietinės angliškosios visuomenės seniūnas, jo jaunesnysis bičiulis aristokratas Denis Barlou nueina į laidojimo namus Šnarantis gojus susitarti dėl laidotuvių. Čia jis pamato, kokie naujamadiški ir prabangūs yra amerikiečių laidojimo papročiai viskas čia panašu į stebuklų šalį. Toje stebuklų šalyje mirtį ir atsisveikinimą su mirusiuoju siekiama paversti puikiu reginiu (p. 35), tokiu, kuris gyviesiems neleistų pajusti jokios mirties baimės, nes mirties baimė be laiko išsekina gyvybinę energiją, o per tai mažėja [...] sugebėjimas užsidirbti pinigų (p. 36), kaip kad aiškina viena tų naujoviškų laidojimo namų darbuotoja. Visa laidotuvių industrija, kai mirtis paverčiama komercijos objektu, apgaubtu rafinuotai sukurtos ramybės ir laimės iliuzijos, sukrečia Denį Barlou. Kosmetikai, grimuotojai, balzamuotojai, aprengėjai, gidai ir kt Nr. 3 13

8 KNYGŲ AIDAI dirba prie numirėlio taip ir tam, kad artimieji patirtų kuo mažiau skausmo. Tie darbuotojai turi netgi savo specialią profesinę kalbą, kuria numirėlis vadinamas numylėtiniu, jo artimieji belaukiančiaisiais ir kt. Šia eufemizmų kalba, kuri graži, bet be gelmės, siekiama užmaskuoti dramatišką netekties situaciją. Pasitelkęs satyrą, rašytojas įtaigiai ir sukrečiančiai parodo, kaip vertybių ir religijos krizės, vienmatiškumo epochoje žmogus iškreiptai elgiasi mirties akivaizdoje, tokį savo elgesį laikydamas moderniu pasiekimu. Šį Waugh romaną savo knygoje Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje mini ir garsus XX a. prancūzų tyrinėtojas Philippe as Ariès ( ), nagrinėjęs praeities ir šiuolaikinio žmogaus sąmoningumo formas mirties akivaizdoje. Savo knygoje Ariès rašo: nuo ketvirtojo mūsų amžiaus dešimtmečio esame šiurkščios tradicinių minčių bei jausmų revoliucijos dalyviai, tokios šiurkščios, jog ji nustebino visuomenės stebėtojus. Tai pasaulyje visiškai negirdėtas reiškinys. Mirtis, kadaise tokia akivaizdi, nes buvo tokia įprasta, paskendo užmaršty ir pranyko. Tapo gėdingu bei uždraustu dalyku 15. Pasak tyrinėtojo, mirtį, skausmą imta slėpti, siekiant žmogų išvaduoti nuo dramatinio krūvio, kadangi nuo šiol pripažįstama, kad gyvenimas visada laimingas arba privalo visada toks atrodyti 16. Nustebintas to, ką pamatė JAV (minėtas tyrinėtojas teigia, kad naujoviškas santykis su mirtimi, sušvelninantis tragišką mirties prasmę, pirmiausia ir atsirado JAV), savo romane Waugh kaip tik ir vaizduoja, kaip mirtis yra slepiama, siekiant išvaduoti nuo dramatinio krūvio. Moderni vienmatė visuomenė siekia paslėpti ar 15 Philippe Ariès, Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje, iš prancūzų kalbos vertė Birutė Gedgaudaitė, Dalia Šarkūnaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1993, p Ibid., p. 76. Tahir Shah Tūkstančio ir vienos nakties šalyje Kelionė pas Maroko pasakotojus Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė Tahiras Shahas (g. 1966) Londone kilmingoje afganų šeimoje gimęs kelionių rašytojas, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, su šeima nuo 2003 m. gyvenantis Maroke. Lietuvių kalba 2009 m. pasirodė jo knyga Kalifo rūmai: metai Kasablankoje; vieniems ji tapo priežastimi atrasti Maroką, kitiems nuostabia kelione į jau pažįstamą kraštą. Tūkstančio ir vienos nakties šalyje autorius pasakoja apie savo gyvenimą Kasablankoje. Apleisti Kalifo rūmai jau virto tikrais rūmais, o Marokas tikraisiais Tahiro Shaho namais. Tačiau rašytojas suvokė: kol nepasiners į Maroko pasakų ir istorijų pasaulį, tol tikroji šios šalies siela liks nepažinta. Knygą autorius skiria žmonėms, išsaugojusiems senąją žodinę tradiciją, istorijų pasakotojams. Pasakos ir istorijos išminties šaltinis; jomis nuo pat mažumės auklėjami vaikai, jas suaugę seka vieni kitiems įvairiausiais gyvenimo atvejais. Pasakas visą gyvenimą rinko ir Shaho tėvas, tarsi estafetę sūnui perdavęs meilę išmintingoms istorijoms. Kiekvieno žmogaus širdyje slypi pasaka, išgirsta Shahas. Tačiau ją surasti galima tik žiūrint užmerktomis akimis. Įkvėptas tėvo atminimo ir savo šeimos tradicijų, Shahas bando suprasti, kas jis iš tiesų yra; jis ieško savo pasakos, o kartu bando priartėti prie Maroko širdies, keliaudamas nuo vieno pasakotojo pas kitą Nr. 3

9 KNYGŲ AIDAI panaikinti egzistencijos tragiškumo dimensiją ir kurti tokį gyvenimo būdą, kuris žmogui leistų jaustis vien tik laimingam. Tačiau juk tragiškumo išgyvenimas, kančia, liūdesys, kaip parodoma Sugrįžime į Braidshedą, yra kelias į žmogaus tobulėjimą, brandą ir išganymą Dievo malonė veikia ne tik per laimės, bet ir per tragiškumo patyrimą. Bet dramatizmas ir skausmas, šis nesunaikinamas, neapeinamas žmogaus egzistencijos elementas, vienmatėje visuomenėje vis tiek pasireiškia, tik kitokiais, gal net groteskiškais pavidalais. Numylėtinės pagrindinis personažas Denis Barlou įsimyli laidojimo namų lavonų kosmetikę Emę Tanatogenos, įsimyli meile, kurioje, kaip ir amerikiečių santykiuose, nėra nuoširdumo ir žmogiško jausmo gelmės. Panašiai ją įsimyli ir jos bendradarbis balzamuotojas amerikietis misteris Džoibojus, laimingų vaikų šypsenų (p. 38) numirėlių veiduose specialistas, savo mamutės (p. 70) sūnelis. Besiblaškydama tarp dviejų vyrų Emė Tanatogenos nesugeba pasirinkti, už kurio tekėti. Ji ima rašinėti laiškus vietinio laikraščio Guru Braminui, kurį iš visų kitų surogatinių religijos pakaitalų pasirinko savo dvasios vadovu. Ji prašo patarimų, kaip elgtis ir kurį sužadėtinį pasirinkti, norint sukurti tikrą amerikietišką šeimą (p. 81). Galiausiai Guru Braminui ji nusibosta ir įkyri, ir šis su savo vienmate psichologine išmintimi, pats jau atleistas iš redakcijos ir pagiringas, pataria jai nusižudyti. Ji taip ir padaro susileidžia cianido Džoibojaus balzamavimo kabinete. Džoibojui tokia jo sužadėtinės mirtis reiškia ne tiek skausmą, kiek tarnybinį skandalą, todėl jis, norėdamas tą skandalą paslėpti, paprašo Denio Barlou, kad šis sudegintų Emės Tanatogenos kūną savojoje naminių gyvūnėlių laidojimo kontoroje. Denis Barlou irgi nejaučia skausmo dėl savo sužadėtinės mirties jos mirtis jam yra proga pasipelnyti iš Džoibojaus ir taip užsidirbti pinigų komfortiškam grįžimui laivu atgal į Angliją. 17 Džiugu, kad šie realistiniai rašytojo romanai, regis, traukia režisierius. Visi čia aptarti Waugh romanai jau yra ekranizuoti: pagal Vargingus kūnus 1970 m. pastatytas anglų TV filmas (rež. Alan Cooke) ir 2003 m. filmas (rež. Stephen Fry), pagal romaną Dulkių sauja 1988 m. pastatytas filmas (rež. Charles Sturridge), pagal romaną Sugrįžimas į Braidshedą 1981 m. sukurtas anglų TV daugiaserijinis filmas (rež. Charles Sturridge, Michael Lindsay-Hogg) ir 2008 m. filmas (rež. Julian Jarrold), o pagal romaną Numylėtinė 1965 m. (rež. Tony Richardson). Stiliaus ir nebylių konotacijų meistras Taigi taip savo įvairių metų romanuose Evelynas Waugh aprašo modernaus pasaulio dvasią. Vienmačio, sekuliaraus pasaulio su savomis pseudovertybėmis, vedančiomis žmogų į absurdišką ir chaotišką gyvenimą 17. Aprašo tai savitu stiliumi, dėl kurio jis yra vertinamas anglų literatūros kritikų. Pasak jų, Waugh yra puikus stilistas, ko gero, geriausias XX a. anglų literatūroje 18. Jo stilius yra paprastas, neįmantrus, bet turtingas ir subtilus. Šis rašytojas stilių laikė svarbiu gero romano elementu, būtent stilius, pasak jo, daro kūrinį įsimintiną ir nesumaišomą su kitu kūriniu 19. Gero stiliaus elementai, pasak Waugh, jam yra aiškumas, elegantiškumas, individualumas 20. Jo romanų kalba tokia ir yra. Bet šį jo kalbos savitumą gerai perteikia tik naujieji šio klasiko vertimai. Neveltui Vargingų kūnų ir Sugrįžimo į Braidshedą vertėjos Rasos Drazdauskienės darbas įvertintas 2010 m. vertėjo krėslu, kurį jai paskyrė Lietuvos PEN centras ir Kultūros ministerija už kalbos išradingumą, šmaikštumą ir pagarbą originalui. Rašytojo kalbos skaidrus aiškumas ir grakšti elegancija, žodžio paprastumas su atviromis ir paslėptomis konotacijomis iš jos vertimų geriau justi nei iš sovietinių laikų vertimų, atliktų vertėjos Silvijos Lomsargytės-Pukienės. Pastarosios atlikti romanų Numylėtinė bei Dulkių sauja vertimai yra neprasti, bet ne tokie ištikimi originalui. Kitaip nei naujieji vertimai, senieji nepalieka to įspūdžio, kurį Waugh matė kaip kūrybos siekiamybę ir gero kūrinio bruožą: kūrinys turi turėti savitą individualų stilių, įsimintiną ir nesumaišomą su jokio kito rašytojo stiliumi. Waugh romanai dar ypatingi ir tuo, kad savo metafizinių vertybinių įžvalgų rašytojas atvirai neišsako, bet palieka skaitytojui atrasti jas pačiam kaip tai, kas slypi už spalvingo, daugiau ar mažiau satyrinio pasakojimo regimybės. Kaip teigia literatūros kritikai, klasikinė satyra, o tokia yra Waugh kūryba, yra moralaus meno forma, ji reiškiasi kaip morali kritika, leidžianti skaitytojui juoktis iš gyvenimo absurdų ir kvailysčių, sau pačiam atskleidžiant ir išaiškinant moralią dalykų viziją 21. Pasak tų pačių kritikų, kad tokią satyrą skaitytojas suprastų, reikia turėti vertybinę nuovoką, kuria remdamasis galė- 18 The Oxford Encyclopedia of British Literature, vol. 5, ed. by David Scott Kastan, Oxford: Oxford University Press, 2006, p Evelyn Waugh, Literary Style in England and America, in: Evelyn Waugh, op. cit., p Ibid., p Richard Gill, Mastering English Literature, New York: Palgrave Macmillan, 2006, p Nr. 3 15

10 KNYGŲ AIDAI tum vertinti romano herojų poelgius. Vertybinio supratimo neturėjimą, jo neugdymą Waugh matė kaip būdingą modernių laikų bruožą. Vienoje savo esė jis netgi sakė, kad moderniais laikais kaip vertybė iškeliama tolerancija, tas siekis viską priimti kaip gerą dalyką, tačiau toks su viskuo sutikimas, pasak rašytojo, yra pavojingas, nes reiškia tai, kad žmogus nebesugeba atskirti kas yra gera ir kas bloga; pasak rašytojo, yra dalykų, prieš kuriuos verta pakovoti 22. Taigi neturint vertybinio supratimo, Waugh romanai neprajuokins skaitytojo ir šis nesugebės įžvelgti, kas rimta slypi už, regis, paprasto romano siužeto. O už jo slypi vertybinė Zeitgeist, laiko dvasios kritika, 22 Evelyn Waugh, Tolerance, in: Evelyn Waugh, op. cit., p The Oxford Encyclopedia of British Literature, vol. 5, p Susidomėjimas Waugh Anglijoje neblėsta ir po rašytojo mirmodernios in-der-welt-sein, būties-pasaulyje analizė. Laiko dvasios, modernios būties-pasaulyje vaizdavimas Waugh daro giliu rašytoju. Pasak anglų literatūros kritikų, Waugh kūrybos vertė slypi tame, kad savo romanais jis skelbė tikėjimą žmogaus trapaus ir permainingo gyvenimo prasme ir tas tikėjimas yra gaivinanti versmė, išskirianti jo kūrybą iš sumaišties ir rezignacijos kupinos moderniosios literatūros 23. Tad gal neatsitiktinai Greenas pavadino Waugh didžiausiu savo kartos rašytoju 24. Kas įžvalgiau ir jautriau nei Waugh skaitė XX a. pirmos pusės modernaus laiko ženklus, pats gyvendamas patirtimis turtingą ir tikrai ne vien laimingą gyvenimą? ties, ypač išaugo, kai XX a. antroje pusėje buvo išleisti rašytojo laiškai ir dienoraščiai, esė ir straipsniai: The Diaries of Evelyn Waugh (1976), The Letters of Evelyn Waugh (1980), The Essays, Articles and Reviews of Evelyn Waugh (1983). Camilla Läckberg Ledo princesė Iš švedų kalbos vertė Giedrė Žirgulytė Camilla Läckberg (g. 1974) švedų autorė, kurios trileriai stulbinamu greičiu užkariavo visą pasaulį. Ekonomistės išsilavinimą turinti trijų vaikų motina šiuo metu gyvena Stokholme, tačiau rašo apie mažutį šiaurės Švedijos miestelį Fjelbaką, kuriame pati užaugo. Kaip tik ten ir vyksta Läckberg trilerių veiksmas, nuo kurio negali atplėšti akių daugiau nei 30 šalių skaitytojai. Gerbėjai pelnytai įvertino Ledo princesę ir kitas istorijas: 2005 m. Läckberg tapo Švedijos metų autore, 2006 m. perkamiausia Švedijos rašytoja. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau nei 5 milijonai jos knygų egzempliorių. Ledo princesė pradeda trilerių seriją: Fjelbaka, kur gyvena tik 1000 gyventojų, ir visi vienas kitą pažįsta. Šcherai, saulėje mirguliuojantis vanduo, ramios įlankos, laiveliai Saugu, ramu ir gera. Taip mano ir žurnalistė Erika Falk, į gimtąjį miestelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo. Kaip tik todėl ją taip sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra randama vonioje perpjautais riešais, žiemos šaltis jos kūną jau pavertęs ledu. Tačiau sunku patikėti, kad tai savižudybė. Ši mirtis neduoda Erikai ramybės; rausdamasi draugės gyvenime, ji atskleidžia vis daugiau paslapčių. Kai prie tyrimo prisideda tyrėjas Patrikas Hedstriomas, kai kam ima darytis ankšta... Tačiau ar kaimelio gyventojai pakęs beatodairišką kišimąsi į tai, kas turėtų likti už uždarų durų? Erikos ir Patriko tandemas įsuka skaitytoją į šiurpinantį verpetą, kunkuliuojantį po iš pažiūros ramiu ledu Nr. 3