Tobulo pasaulio ilgesys

Transcription

1 ISSN DARBAI ir DIENOS Silvija GARŠVAITĖ Tobulo pasaulio ilgesys ŽMOGAUS SĄLYČIAI SU DIEVU MARCELIJAUS MARTINAIČIO POEZIJOJE ĮVADAS Savo ankstesnėse knygose Marcelijus Martinaitis (g.1936) siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą individualaus aš reikšmingumo ir nesuskaldytą sąmonės prieštaravimų" (14, p.555). Vaizdo paprastumas" ir glaustumas, taupus žodžio vartojimas, paradoksalių vaizdų kūrimas, Kukučio vaizdinys, galima sakyti, tapo jo atpažinimo ženklu lietuvių poezijoje. Naujoji Martinaičio knyga Atrakinta" (1996) įtvirtina ir menine koncepcija paverčia tai, kas anksčiau buvo intuityviai nujaučiama ar praskleista tik užuominomis. Amžinybės dimensija pagilinęs savąjį semantikos lauką, poetas atvėrė naują kūrybos plotmę. Žmogus vaizduojamas kaip ryšyje su aplinka bei transcendencija atsiskleidžianti būtybė. Atrakinama" ne tik žemė, dainos, istorija, bet ir drąsiai atveriami ilgą laiką koduoti sakraliniai klodai. Ankstesniuose Martinaičio rinkiniuose daugiau įžvelgiama sąsajų su pagoniškąja religija, mirtis taip pat interpretuota pagonybės kategorijomis - per tikėjimą metempsichoze. Žodis Dievas" buvo gana dažnas, tačiau jis teturėjo emocinį atspalvį, stilistinę vertę. Kartais kalbėtasi su folkloriniu Dievu, kuris jau turėjo ir kai kurių krikščioniško Dievo bruožų. Jau tada išryškėjo poeto siekis susikurti sau artimą dieviškumo sampratą. Nuo rinkinio Akių tamsoj, širdies šviesoj" vaizduodamas senojo kaimo žmogų, Martinaitis ima tapyti ir krikščioniškai paženklintas jo dvasinę ir fizinę erdves. Iš čia ateina poeto pamėgtas sekmadienio, šventadienio motyvas, mojavų ir Marijos šviesios vizijos. Iškyla uždirbto" ir tikrojo dangaus priešprieša. Poetas grįžta prie tradicinių krikščioniškų vertybių, nori savo, o ypač praeities laike atpažinti gerumą, atlaidumą. Per kančią jaučiama atgimimo galimybė. Nors tiesioginių krikščionybės motyvų dar nedaug, tačiau atsiranda netiesioginis krikščioniškų tiesų pulsavimas. Apie tai, kad daiktas užima Dievo vietą, mąstoma rinkinyje Gailile raso". Aiškesnį pavidalą įgauna sielos ir kūno priešprieša, Marijos vaizdinys imamas reflektuoti ne vien kaip kultūros realija, bet ir tiesiogiai. Taigi matyti, kad krikščioniškieji vaizdiniai, iš pradžių buvę tik kultūros ženklai, stilistinės figūros, pamažu įgauna vidinį turinį. Rinkinyje Atrakinta" Dievas tampa ypač svarbus, jis mąstomas įvairiais aspektais. Pirmą kartą išryškėja Martinaičio eilėraščių žmogaus, poetinio (iš santykis su krikščioniškuoju Dievu.

2 Marcelijus Martinaitis su motina Vanaginėje (Vilniaus raj.) 1984 metais Romualdo Rakausko nuotrauka

3 Silvija Garšvaitė TOBULO PASAULIO ILGESYS 193 Darbe bandoma atskleisti žmogaus ir Dievo santykių paradigmą per krikščioniškojo prado sklaidą knygoje, kurioje sodietišką pasaulį keičia urbanistiniai vaizdai, kaimo išminčių - šiuolaikinis žmogus. Čia menkai tepaliečiami stilistiniai knygos ypatumai. Pagrindinis rinkinio bruožas yra kalbėjimo paprastumas, kuris neleidžia suabejoti eilėraščio tiesa, priartina prie biblinės stilistikos. Darbe aptariama tik paskutinioji Martinaičio knyga kaip atskira, baigtinė ir vidujai savarankiška duotybė. Gilinamasi į tekstus, kad atsiskleistų vidinės kūrinių struktūros, jų meninė organizacija ir didesnė ar mažesnė dalis užkoduotos informacijos. Nagrinėjant eilėraščius, taikomi poezijos struktūrinės-semantinės analizės principai, kurie derinami su interpretaciniu metodu, tačiau neatsiribota nuo visų ekstraliteraturinių dalykų (autoriaus figūros, istorinio konteksto...), todėl tai nėra tiksli struktūrinė analizė. M.J.Lotmanas rašė, kad poezija yra iš tų meno sričių, kurios ne iki galo aiškios mokslui" (16, p.3), tad nepretenduojama atskleisti visą eilėraščių prasmių ir funkcijų klodą. Remiamasi daugeliu lietuvių literatūrologų - V.Balsevičiūte, V.Daujotyte, V.Kubiliumi, R.Pakalniškiu, R.Šilbajoriu ir kitų - tyrinėjimais, taip pat cituojamos krikščionybės teoretikų mintys. Nors ši knyga susilaukė nemažo atgarsio, ją recenzavo L.Jakimavičius, S.Parulskis, R.Pociūtė, V.Sventickas, P.Žemgulytė, bet išsamios analizės kol kas dar niekas nepateikė. Visi pastebėjo, kad poeto kūryba pasikeitusi, atkreipė dėmesį į ryškų eilėraščių sakralinį klodą, nykstantį ir grįžtantį šventumą, bažnyčios virtimą masinės komunikacijos priemone. Apskritai ligi šiol buvo labiau akcentuojami pagoniškieji Martinaičio įvaizdžiai, jų santykis su kaimietiškąja lietuvių tradicija, o dabar atsirado proga iš naujo susipažinti su poetu, kurio kalbėjimas apie tradiciją" pasikeitęs. LINK DIEVIŠKOSIOS ESMĖS Kai kuriuose eilėraščiuose Martinaitis nagrinėja menininko problemą, atskleisdamas ją per dieviškumo apraiškų žmoguje ieškojimą. Poetas, anot jo, kartoja Kristaus misiją. Poezija - tai sąmoninga auka, išgryninanti aukotoją, suteikianti jam dieviškos galios išgelbėti pasaulį. Daugybė rašytojų kartų (pradedant Platono Dialogais" ir baigiant dabarties poetais) tikėjo poeto kaip pašauktojo idėja. Poetas vienintelis galėjo išsakyti tiesą koduodamas ją įvairiomis metaforomis ir įvaizdžiais arba prisidengdamas bepročio kauke. Martinaitis atmeta bet kokį nesąmoningumo deklaravimą, jis prisiima vaidmenį pasmerktojo, kuris turi galią išteisinti. Apie menininko paskirtį, nepaprastą jo būtį kalbama eilėraščiuose Poetas su juodu nimbu", Nežinomo dailininko paveikslas", Nesiskutęs, lyg ko išsigandęs". POETO MESIANIZMAS Eilėraštis Poetas su juodu nimbu" konstruojamas, kaip įprasta Martinaičiui, paradokso principu. Kiekvienas sakinys kaip atskiras kompozicinis vienetas išskirtas nauja strofa. Eilėraštis parašytas pabrėžiant intelektualų ir abstraktų kalbėjimo būdą - reflektuoja modernus žmogus, turintis kuriančiojo sąmonę. Sakiniai sklandus, įvaizdžiai išplaukia vienas iš kito. \ pirmąsias keturias strofas įvedama identiškai - Poetas turi teisę...", kiekvieną kartą frazė baigiama vis kitaip, plėtodama poeto sampratą. Atskleidžiama modernaus poeto situacija: jo kūryboje nebėra tokio aiškaus Dievo deklaravimo, atsiranda daug įvairių (ne tik vakarietiškos) kultūrų ženklų { dievomaiša"). Poetas nebemato šviesios ateities, neberagina į ją žengti ( vištakumas"). Kūryboje atsiranda erotiškumo niuansų, juslingumas, kūniškumo dimensi- 13

4 194 NERIMASTINGOJI LYRIKA ja { nekaltybės išniekinimas"). Jau yra modernus poetas, bet dar sunku rasti modernų skaitytoją inertiškoje minioje. Poeto tylėjimas grėsmingas, jis pranašauja absoliučią destrukciją, pasaulio pražūtį prisiartinant marui", tačiau jam / suteiktos galios išteisint". Atsiranda kūrybos, teikiančios kančią, motyvas: Poetą išvarpo jo žodžiai, kaip kirvarpos slenkstį, kurį mindo praeinantys. Žodis išvarpo" suponuoja asociacijas su šūviais - be žodžių poetas tarsi miršta, jis privalo būti ištikimas savo misijai, tačiau ;'/' mindo praeinantys", jis įduodamas, apkaltinamas visomis įmanomomis nuodėmėmis. Iškyla menininko (genijaus) ir visuomenės (minios) priešstata, jaudinusi daugelį filosofų kartų (F.Nietzsche, A.Schopenhauer) ir kt.), operuojama genijaus-bepročio, menininko-pamišėlio kategorijomis. Poetas yra kitoks negu visi (jis supranta daugiau nei kiti / arba nesupranta nieko, /kq supranta kiekvienas"), tuo jis grėsmingas, nesuprantamas ir gąsdinantis. Tie, kuriems aukojamasi, aukos nepriima, išsigąsta". Tolesnėse strofose veržliai ima plėtotis biblinė istorija, atvirai sulyginanti poetą ir Kristų: Poetas turi teisę būti JIĮ nužudytas - jį bučiuoja tasai, kurs netrukus išduos. Miega tie, kurie bus jo apaštalai, miega tauta, kai poetas prakaituoja krauju. Poeto mirtis būna jo triumfas: pasitraukiantį jį staiga atpažįsta. Primenami pasakojimai apie Judą, naktį Alyvų sodelyje, mirtį ir prisikėlimą. Tai kančios išaukštinimas, ir kančia yra tuo stipresnė, kuo ryškesnis laimės troškimas" (7, p.48). Menas tampa substancija, artinančia prie transcendentalios plotmės. Meno nemirtingumo idėja, išreikšta paskutiniojoje strofoje, vainikuoja poeto pastangas - jis lieka gyventi, įsiamžina kūryboje: Ten, kur buvo poetas, lieka anga, atverta į gyvenimą. Sis eilėraštis demonstruoja ypatingą Martinaičio tekstų daugiaprasmiškumą. Kadangi neįmanoma pretenduoti į absoliučią tiesą, kiekvienas atkodavimas yra vienodai teisingas ir galimas. Poetas suprantamas mesianistiškai, kūryba jis ne tik realizuoja save, bet ir įkūnija galimybę atsiversti, artėti prie dieviškosios esmės, pasiekti dvasinį nušvitimą. PRILYGTI DIEVUI... Menininko esmė mėginama atskleisti ir eilėraštyje Nežinomo dailininko paveikslas". Praėjusio amžiaus" paveiksle pasaulis yra gyvas. Menininkas įlieja savo kūriniui savosios dvasios, kaip kad Dievas pripildė žmogų savojo kvėpavimo gyvasties. Tai labai tapybiškas eilėraštis. Jame akcentuojama vaizdo ir regėjimo reikšmė: nesistengia ką nors toliau įžiūrėti, jie tiki, kad yra matomi Dievo, bus kada nors pamatyti... Eilėraščio vyksmas (būtent vyksmas, o ne veiksmas) yra labai intensyvus ir dinamiškas. Keliais energingais potėpiais vaizduojamas XIX a. Lietuvos kaimas - natūralus ir lengvai atpažįstamas. Kad tai tik antrinė realybė, nurodoma tik pavadinimu ir pirmąja eilėraščio eilute: Berods, tai praėjusio amžiaus paveikslas". Menininkas perima kūrybinę dievybės funkciją. Paveikslo žmonės labai natūralūs, žemiški ir trumparegiai. Jie tarsi palyginimo fariziejus (Lk. 18, 9-14) yra įsitikinę savo teisumu, jie tikri, kad yra matomi Dievo". Šių žmonių Dievas yra dailininkas. Taip eilėraštyje atsiranda pasaulio pasaulyje, Dievo Dievuje koncepcija. Paveikslo laikas visada yra esamasis, jame vis dar eina, šliaužia, svilina, kyla - ištęsta dabarties akimirka. Begalybės nuojauta išplečia menininko mąstymo erdvę" (5, p.36).

5 Silvija Garšvaitė TOBULO PASAULIO ILGESYS 195 Antrojoje strofoje atsiranda nuoroda į amžinybę - visa išlieka", įvedamas dar vienas realybės matmuo: Jie veikia oriai, nusimanydami, jog viską daro teisingai ir visa išlieka. Jie tikri, kad bus kada nors pamatyti, kai nieko neliks čia, kai visi išsiskirstys, - jie bus pamatyti susirinkusių salėj žmonių, žemažiūrėm akim ieškančių, kas autorius, aikčiojančių, sutrikusių, lyg išvydusių juos atsivėrusioj Dievo aky. Eilėraščio žmonės, kaip ir paveikslo žmonės, yra žemažiūriai". Jie tikri savo nemirtingumu, kad bus kada nors pamatyti" ir įvertinti. Eilėraštyje tarsi vaizduojama daugiamatė realybė (atsivėrusi Dievo akis): paveikslo, teksto ir paties poeto, kaip kuriančios sąmonės, matmenys. Jie visi susipynę, juos sujungė išmoninga kūrėjo ranka. Trimatiškumas vyrauja visame eilėraščio konstravime beveik kaip žaidybinis elementas: Paveikslas - eilėraštis - realybė Dailininkas - poetas - Dievas Eilėraščio ir poeto dimensija yra už teksto ribų, tačiau ji numanoma, nors ir neminima. Žmogus-kūrėjas tampa toks artimas Dievui, kad Martinaitis lyg ir nebedrįsta jų atskirti griežta riba. Menininkas tampa panašus į Kristų - Dievo prisiimtą žmogišką pavidalą. Vis dėlto, stiprėjant slaptiems Dievo ir žmogaus tarpusavio ryšiams, Dievas reikalauja kaskart didesnio apsinuoginimo ir aukos. Tolesniuose eilėraščiuose žmogus bus vaizduojamas atmetantis skausmingą dieviškumo patirtį, paneigiantis kančią, o poetas priima visa tai sąmoningai, žinodamas, kas jo laukia. Ypatingai Martinaitis sureikšmina kalbą kaip vieną svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime. Iškyla dieviškos kalbos prigimties idėja. PER KALBĄ IR ŽODĮ Kalba, būdama savo esme dieviška, iškelia poetą, nes jam paklūsta. Bet poeto galvą juosia juodas nimbas" - poetas yra pasmerktasis. Tai beveik šopenhaueriškai suvoktas poeto likimo tragizmas: Tikrasis menas gali gimti tik iš gilios kančios ir nusivylimo" (2, p.454). Pati poeto prigimtis ir paskirtis neleidžia jam būti laimingam. Kančia tampa pagrindiniu patyrimu, nes ji yra ilgalaikė. Tuo tarpu tai, kad laimės potyriai yra laikini, kad juos apskritai įmanoma patirti tik trumpą akimirką, yra tikroji žmogiškosios egzistencijos melancholija" (21, p.93). Poetas, matydamas Dievo misijos didybę, suvokia savo menkumą. Jis jaučiasi nuskurdęs" ne tik prieš Dievą, bet ir prieš žodžius, kuriuos parašiau". Eilėraštyje Nesiskutęs, lyg ko išsigandęs" poetas lenkiasi savo poezijai. Tai galima interpretuoti kaip žodžio sąsają su Kristumi - Dievo Žodžiu ( ir žodis tapo kūnu..."). Poeto ištarti žodžiai taip pat tampa kūnu - jie įsikūnija raidėse, balse, kito žmogaus sąmonėje. Čia ir slypi žodžio didybė - jis gali tapti bet kuo ir kartu lieka tas, kuo buvo sumanytas". Keturių strofų eilėraštis, parašytas kaip lyrinio subjekto išpažintis, ganėtinai padrikas - specialiai, o gal intuityviai pasirinkta sąmonės srauto technika. Sielos sąmyšį liudija trumpi sakiniai, apsiribojantys viena eilute. Pirmajame strofos sakinyje sąmoningai atsisakoma veiksnio, taip pat nėra veiksmažodžio, todėl veiksnio vietoje gali būti bet kas - aš, tu, jis... Taip pasiekiamas visuotinumo efektas. Poetas - žmogus, einąs gatve, - supriešinamas su Katedros elgeta. Elgeta tarsi vis dar yra kūrybos procese - jis vis dar gieda, o poetas savo žodžius jau parašė. Jis tarsi išsėmė save, atiduodamas kitiems dievišką žodžių galią. Gal todėl ir atsiranda tas nereikalingumo, pasimeti-

6 196 NERIMASTINGOJI LYRIKA mo jausmas - kas aš be savo žodžių... Atsiranda poreikis jausti tvirtą, viską savyje talpinančią Pasparą, asmenišką, amžiną ir pastovų Tašką, visa ko pagrindą ir sąlygojantį begalinę tvarinių apykaitą" (7, p.20). Norisi nesigėdyti Dievo". Paskutiniojoje strofoje žodis tiesiogiai prilyginamas Dievui: Aš nuskurdęs labiau, negu jis Dievo akivaizdoje, labiau negu jis - prieš žodžius, kuriuos parašiau... V.Kubilius rašė, kad žodis yra bendro buvimo liudininkas" (14, p.553), eilėraštyje žodis tampa bendražmogiškumo matu. Giedojimas Dievo akivaizdoje ir poezija pakylėja žmogų į transcendenciją. Poeto regėjimuose išvystas žodis tampa pamatytu Dievo balsu, durimis į amžinybę, į tą erdvę, kurioje veikia Martinaičio žmonės. Poemos Sausio vidurnaktis" ketvirtajame eilėraštyje Kražių giedotojo liudijimai" poetas teigia žodžio galią apsaugoti žmogų nuo pikto, suteikti jam pagalbą, tačiau nusilpo ne tik žmonių pečiai, bet ir malda - nebėra nei fizinių, nei dvasinių jėgų priešintis. Lyrinis subjektas bando maldomis sustiprinti sienas ir užraktus". Malda - dvasinis judesys - tampa galutine instancija prieš blogį, paskutine beviltiškumo raiška. Bandoma pasitikėti žodžio galia. Kalba ir kalbiškumas (žmogaus sugebėjimas mintis reikšti žodžiais) virsta pagrindine išgyvenimo sąlyga, tačiau to nebepakanka. Iškyla biblinis ugnies traktavimas - ji yra tai, kas atskiria teisiuosius nuo neteisiųjų ( / gyvuosius ir mirusius"). DIALOGO SIEKIAI Susigrąžinus Dievo sampratą, vėl galima bandyti su Juo bendrauti. Bet tam žmogus turi apsivalyti ir nusimesti jį slegiančią kaltę. Prisiminimų vizijoje Rūšiuoju prisiminimus" priešinamos kaltės ir dorybės paradigmos. Prisiminimai panašūs į peržiūrimas nuotraukas albume: /:/ vaizdas neryškus", Spalvos išbluko", šituos reikės atiduot į archyvų", juos netyčia radau tarp visokių rakandų", šituos dar perfotografuosiu", dar tiks įdėti į eilėraštį/arba juos nufilmuoti TV". Per žodį tiesiogiai ima veikti Absoliutas - atsinaujina Dievo ir žmogaus komunikacija: Saugoju slaptą tekstą. I'o karo kažkieno padiktuotą, skraidydamos kregždės jį rašė danguj virš Kalnujų. Vyksta rašytinis dialogas su kažkuo - aukštesne būtybe. Paukščių, kaip žinių nešėjų, įvaizdis dažnas lietuvių folklore. Kregždė - vienintelis paukštis, kuriam krikščionys, musulmonai ir judėjai leido laisvai skraidyti šventyklose, nes jis neteršia vidinės erdvės. Visas eilėraščio pasaulis tampa sakralus. Laiškas rašomas danguj virš Kalnujų". Kalnujai - gimtinė - tampa saugios vietos sinonimu. Žmogų tarsi persmelkia Dievo pilnatvė, jis tampa pripildytas kaip ąsočiai, pilni medum kvepiančių poterių". Vėl apologizuojama Dievo žodžio galia. Žodžių (poterių) stveriamasi visais kritiniais gyvenimo atvejais, jais bandoma apsiginti nuo visų nelaimių, sušvelninti visus aštrius kampus, sutaikyti žmogų su Dievu ir su savąja sąžine. Maldos ir tikėjimo kategorijos taip suabsoliutinamos, kad iškelia žmogų virš kasdienybės ribų. Žmogus padaro Dievą visų savo poelgių masteliu. Yra skausminga būti akmeniu ant Viešpaties lako". Viešpats tampa svarbus, o santykis su Juo - esminis žmogaus gyvenime. Kitame eilėraštyje Liber acephalus" išlieka ta pati rašytinio dialogo situacija. Atsiranda dieviškos knygos motyvas. Neįprastas jau lotyniškas eilėraščio pavadinimas ir tuo labiau paaiškinimas prie eilėraščio, kad tai išrašas iš teismo protokolo. Eilėraščio kalba pakylėta, sakiniai

7 Silvija Garšvaitė TOBULO PASAULIO ILGESYS 197 ilgi, tekstas prisodrintas tarptautinių žodžių, įpinta mokslinio stiliaus elementų. Eilėraščio subjektas - žmogus, ieškantis visų raštų pirminio šaltinio, substancijos, iš kurios kyla visi galimi tekstai". Taigi žmogus ieško pirminio transcendentalumo, bando komunikuoti su Dievu. Neatsargios rankos paliestas tekstas įsikūnija liepsnoje. Atversta knyga - tai išsipildžiusios Senojo Testamento pranašystės simbolis. Dievas išžengia iš savo slapties ir atvirai parodo savo galią" (21, p.32). Dieviškos didybės išsipildyme sulydoma ugnies ir dieviškumo samprata. Šviesos ir ugnies semantika tampa amžinybės reikšmėmis: užsidegė, ėmė degt, įsiplieskia vaizduotė, metės ugnis, liepsnos šliaužė, liepsnos grožis, užsidegęs žmogus, susideginimo motyvai, kibirkštis bėga per puslapius, degantys šikšnosparniai... Poetas būties troškulį paverčia paties Dievo troškimu ir šitaip regi išganymo pilnatvę. Žmogus depersonalizuojamas Dievo valios akivaizdoje, svarbi lieka tik ugnis ir jos tobulumas. Tekstą rašo pats Viešpats, Jo pirštas vedžioja raides: Išvydau, kaip savaime rašosi tekstas, kibirkščiai bėgant per puslapius. Supratau: po pergamentą vedžioja raides paties Viešpaties pirštas! Žmogus su didele nuostaba priima Dievo dovaną. Realizuojantis tikrovei, kurios anksčiau dar nebuvo, istorijoje atsiveria paties žodžio erdvė" (21, p.46). Krikščioniškose ikonose Dievas dažnai vaizduojamas su knyga rankose, kurioje surašyta visa pasaulio praeitis ir ateitis. Rastoji knyga, tobulas tekstas, gali būti ir likimo, gyvenimo knyga, kurios tekstas kinta su kiekvienu sprendimu. Paėmus knygą gyvenimo metaforos reikšme, galima suvokti, kad gyvenimo prasmė, kaip ir tekstas, nuolat kinta. Atrodo, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, todėl neverta ieškoti kokių nors paaiškinimų, nereikia erezijų apie prasmę". Gyvenimo neįmanoma cituoti, perrašyti, nes jis yra aktas, veikmė", todėl tobulas yra tas gyvenimas, kuriuo džiaugiamasi kaip tokiu, nebandant ieškoti ypatingų prasmių. Taigi menininkas tampa žmogaus dieviškumo įkūnytojų. Per žodį priartėdamas prie transcendentinės plotmės, žmogus pats tampa Dievo balsu, dieviškumo apraiška ir išraiška. Žodis yra žmogaus esaties pagrindas ir kartu tikslas, vardan kurio žmogus esti. Taigi susidaro ciklas žodis - žmogus - kalba, kuriame žmogus tarsi ištirpsta, susidūręs su kalbos vyksmu: Panašiai užsidegęs žmogus akimirksniu tampa tekstu /arba ženklu". Poetas suvokia ir išreiškia dieviškąją esmę, tuo jis kartoja Kristaus misiją. Su Kristumi poetą suartina ir kančia, gyvenimo tragizmas, savo veiklos, kaip gelbėjimo misijos, suvokimas. Tik todėl gali vykti dialogas ne tik su pasauliu, bet ir su Dievu, nebebijomą savo skurdumo ir elgetystės. Žmogus bando prilygti Kūrėjui, kurdamas meną, t.y. savotišką antrinį pasaulį. Mene atsiskleidžia tie dėsniai, kurių trūksta dabarties realybėje. Kūryba yra transcendentinis aktas, kurio dėka žmogus-menininkas priartėja prie Dievybės. Ar žmoguje, nepaisant visų paklydimų, dar rusena paskutinis pasiryžimas, ar jis visas nusigręžęs nuo Dievo - apie tai spręsti tegali Dievas" (21, p.198). Poeto būtis įrodo, kad žmonija dar gali tapti geresne, todėl Martinaičio žmogus vis dar turi teisę į artumą su Dievu, todėl ir Dievas neapleidžia savo kūrinijos. DIEVIŠKAS ŽMOGUS IR ŽMOGIŠKAS DIEVAS Kristaus vaizdinio pagrindu Martinaitis pats sau kuria Dievą, kuris jam būtų artimesnis negu Senojo Testamento Viešpats. Tai ganėtinai žmogiškas Dievas, kuriam taip pat skauda, kuris myli, kenčia ir aukojasi. Tai ne filosofų ar svajotojų, o kentėtojų Dievas.

8 198 NERIMASTINGOJI LYRIKA Rūstus, bet daug dažniau guodžiantis Aukštesnės Būtybės žvilgsnis lydi Martinaičio eilėraščių žmogų jo egzistencijos metu. Žmogaus gyvenimas tarsi įsilieja į kruopščiai apgalvotą Dievo planą ir yra kartu savas ir nesavas, pasirinktas ir primestas. Vis dėlto nereikia manyti, kad Kristus yra per daug nudievinamas ar sužmoginamas - visada jaučiama riba, kurios Martinaitis nedrįsta peržengti. Kristaus tema ryškiausiai gvildenama eilėraščiuose K.B. apie užverbuotą rudenį", Vėžys", Prisiminimas (Paserbenty giedant mojavas)" (ypač stipriai išreiškiama Kristaus dievystė, kaip gėrio ir malonės įsikūnijimas, eilėraštyje Einantis per minią", kuris parašytas tarsi fragmentas iš šventraščio). Dažnai eilėraštyje tiesioginių krikščionybės ir Kristaus motyvų lyg ir nėra, tačiau tekstai pačia savo dvasia, emocija, lyrinio subjekto santykiu su tikrove yra krikščioniški. Kristaus buvimas atskleidžiama vartojant įvairius Jo simbolius, būdingus krikščioniškajai ikonografijai ar įterpiant į tekstą biblinės istorijos nuotrupų. KRISTAUS PAVIDALAI Net tuose eilėraščiuose, kuriuose Kristus neminimas tiesiogiai, Jis lengvai atpažįstamas. Pavyzdžiui, eilėraštyje K.B. apie užverbuotą rudenį" net nebandoma Dievo įvardyti, Jo paveikslas tarsi mozaika sudėliojamas iš detalių. Eilėraštyje kalbama apie sugrįžtantį, gelbstinti, guodžiantį Kažką, todėl nuo pat pradžios labai gausūs mirties semantinio lauko žodžiai, nurodantys trijų dienų laikotarpį iki prisikėlimo: patamsiai, mirusiųjų vėlės, kapinės, pusrūsiai, dūlančių archyvų kvapas, kapai, požemiai, atverti kapai, tarp mirusių praleista naktis, išnykimas... Taip pat daug žodžių, susijusių su dvasiniu ir fiziniu skausmu: kankinant nemigai, pliskinant, laužymas, lūžiai, sutrenkimai, skausmai randuos, senos žaizdos, baisus ruduo, įkalčiai, buvau jdavinėjamas, baisūs tardymai... Liudijama gili fizinė ir dvasinė kančia, stipriai išreikštas emocinis pradas, vartojama daugybė žodžių, atėjusių iš visai kitokio pobūdžio tekstų (sovietinės tardymų praktikos). Šalia kūrybos esmės ir kūrėjo problemų atsiranda praeities motyvas, istorinių įvykių atgarsiai, svarbi yra prisiminimų kategorija. Ruduo, daugelio lietuvių poetų siejamas su gamtos grožiu arba liūdesiu, Martinaičio sumenkinamas: Ruduo susimetė su įskundėjais, niekšais, pakalikais". Eilėraštis atsiliepia į prasidėjusią Lietuvoje po Atgimimo raganų medžioklę" - primygtinį KGB agentų ieškojimą ir anksčiau vykusias liaudies priešų" paieškas. Rudens metafora poetas įvardija senatvę- gyvenimo tarpsnį, kuriame apžvelgiamas visas praeitas kelias, prisimenama ir įvertinama visa, kas jau patirta, perkainojamos vertybės. Kapinės, pusrūsiai, apleisti parkai, dūlantys seni archyvai - prikeliama tai, kas jau seniai turėjo būti palaidota ir užmiršta. Nemiga kaip ypatinga dvasinė būsena atgaivina jutimus, šalia kvapo atsiranda garsas, vėliau - skausmo pojūtis ir rega. Ima konkretėti prisiminimo, įsipinančio į rudenį, juslinis vaizdas. įvedama nš kategorija, tačiau eilėraščio aš nėra veiklus, jis reflektuoja, o ne veikia. Prisiminimai susifokusuoja į senus vaizdus. Tuo būdu eilėraščio situacija ima panašėti į žaidimą, kurio veiksmas priimamas kaip realybė, bet kartu žinoma, kad ji netikra, sąlygiška. Lotmanas teigė, kad žaidimas ir menas padeda žmogui išspręsti vieną iš svarbiausių psichologinių uždavinių - užčiuopti savo tikrąją esmę" (17, p.292). Taigi ir čia poetas per lyrinio subjekto dvasinę kančią, vartant rudens archyvus", bando suvokti kūrybos ir gyvenimo prasmę. Regėjimai ir vizijos netrikdo eilėraščių lyrinio herojaus. Nepalyginamai dažniau jie sukelia ironijos protrūkį - jo paties kūryba pasirodo besanti tardymas ir išdavystė. Kūrybos judiškumas-svarbus, nors ir nelabai dažnas motyvas lietuvių literatūroje. Poetas-pasmerktasis, kurį išduoda jo paties esmė. Tai, kas turėtų suteikti nemirtingumą, virsta destruktyviu elementu.

9 Silvija Garšvaitė TOBULO PASAULIO ILGESYS 199 Tik paskutinajame posme pagaliau iš detalių ima formuotis Kristaus paveikslas: Taip laukiu to, kas turi čia ateiti ir nutilti, nematomas, bet atsirandantis, kai vėlės pasitraukia. Su atvertom žaizdom, tarp mirusių praleidęs naktį, vien trokštu miego - tartum išnykimo. Kristus vaizduojamas pagal krikščioniškosios ikonografijos tradiciją - ištiestos rankos su žaizdomis mene visada nurodo prisikėlusį Kristų. Užuominos į Kristų: atvertos žaizdos, naktis, praleista tarp mirusių, taip pat eilėraštyje esantis įskundėjo, išdaviko motyvas. Judo situacija perkeliama į dabartinius laikus - archyvai, provokatoriai, laiškai, tardymai... Iškyla dar vienas savarankiškas eilėraščio motyvas - Dievo kaip žmogiškumo esmės išreiškėjo ieškojimas ir laukimas. Laukimo motyvas įprasmina nebe amžių pilnatvės" (IKor. 10, 11) ir pasaulio atsinaujinimo laukimą, o Kristaus antrojo atėjimo poreikį. Atverti] žaizdų motyvą galima būtų sieti su V.Balsevičiūtės iškelta mintimi: M.Martinaičio lyrikoje supriešinamas regėjimas akimis ir matymas sielos akimis", taip pat turintis atitikmenį Evangelijoje pagal Matą. Laimingas žmogus yra aklas, pasaulio esmė atsiskleidžia regint jį per skausmą ir kančią - regint žaizdomis. (5, p.62) Taigi žaizdas galima sieti su dvasiniu regėjimu. Atvertos" - ir akių semantinio lauko žodis. Atvirumas taip pat siejasi su rinkinio pavadinimu - ne tik kapai ir žaizdos yra atviros lyriniam subjektui, bet ir pats subjektas yra atviras joms - atsiranda subtilus judesys į mąstymą kaip veiksmą. Paskutinėje strofoje apjungiami visi jutimai: klausa - ateiti ir nutilti", rega - nematomas", su atvirom žaizdom", skausmo pojūtis - žaizdos", tačiau paskutinysis strofos žodis tarsi paneigia visą šią patirtį - trokštama išnykimo". Bijoma saves ir savosios kūrybos, tačiau laukiama nepažįstamo ir nepažinaus Dievo. Jo laukiama kaip atsakymo, kaip egzistencinės garantijos, kurios esmė yra pastovumas - ateiti ir nutilti". Miego būsena su mirtimi siejama labai dažnai. Martinaičio lyrinis subjektas tikisi miego be sapnų - lyg išnykimo", taigi galbūt subjektas nori prisidėti prie mirusiųjų, kurie užmigo amžinoje ramybėje su viltimi prisikelti". Sugebėjimas išnykti būtų galimybė susijungti su Dieviškuoju Vieniu. NEIGIMO BŪSENOSE Kartais supratęs Kristų kaip žmogų, lyrinis subjektib bando paneigti Kristų kaip Dievą. Jo mėginama atsisakyti, atmesti Jį kaip kančių ir abejonių šaltinį. Įtaigiai dieviškumo neigimo situacija atsiskleidžia viename drastiškiausių rinkinio eilėraščių Vėžys". Jame kalbama apie įprastą šiems laikams realiją, vieną iš amžiaus ligų", tačiau per tai einama prie daug svarbesnės pačiam poetui Dievo neigimo problemos. Žmogus pajunta grėsmę, kylančią iš Kristaus. Dievą imama suvokti kaip ligą, Jo norima atsikratyti mechaniškai ir negailestingai. Bandoma atsisakyti Jo valios, atsiskirti nuo Jo meilės ir bendrystės su Juo" (19, p.294). Eilėraštį sudaro šešios vienodos struktūros strofos. Tik paskutinioji strofa iškrenta iš bendro eilėraščio audinio paspartėjusiu tempu ir trūkčiojančiu ritmu. Kiekviena strofa konstruojama atrenkant ir įvairiai kombinuojant dvi žmogaus gyvenimo sritis: fizinę - dvasinę, medicininę - teologinę. Ypač tai ryšku, kai imamos vartoti šių sričių mokslinių diskursų sąvokos. Tikslinga sudaryti pasikartojančių eilėraščio reikšmių žodyną:

10 200 NERIMASTINGOJI LYRIKA FIZINĖS kategorijos Plaučiai: tėvo plaučiai DVASINĖS kategorijos Galva: galvos kontūrai plaučių abortas /2 k. nuimtojo nuo klaida plaučiuose kryžiaus galva Abortas: Nukryžiavimas: plaučių abortas /2 k. vaisius nukryžiuotas Kūnas: Kryžius: kančia mūsų žmogaus kūnaskūnuose Jo kryžius iš kūno išplėšta nuimtojo nuo kryžiaus galva žodžiai nuo kryžiaus Dievas: Dievo gemalas Dievo mirtis Kančia: Jo kančia iš kūno išplėšta kančia operacinėje Sudarytos paralelės gal ir nėra tikslios, tačiau gana aiškiai apibrėžia eilėraščio reikšminį diskursą. Matyti, kad dvasinis ir fizinis žmogaus pasauliai supinami į vieną reikšminį klodą. Abiejuose šiuose pasauliuose nebėra dermės, vyrauja destrukcija. Visus įvaizdžius tarpusavyje susieja kančia, kuri yra ir dvasinė, ir fizinė kategorija. Pirmojoje strofoje užsimezga veiksmas, ir iš karto bandoma tapatinti fizinę ir dvasinę kančias: Tėvo plaučiuose rado besivystantį Dievo galvos kontūrus su žaizdomis erškėčių gemalą - vainikui. Pateikiama diagnozė, išreikšta teologiniais terminais. Žmogaus sieloje randamos tikėjimo dieviškumu užuomazgos, vėliau išryškėja noras jų atsikratyti. Trečiojoje strofoje iškelti du tos pačios konstrukcijos klausimai, kurie atrodo lygiaverčiai ( Ar ne Jis turėjo atpirkti pasaulį? I Ar ne Jo kančia turėjo įsišaknyti mūsų kūnuose?"), tačiau klausimas apie kančią nustelbia klausimą apie atpirkimą. Pabrėžiama, kad Kristus kenčia pats ir sukelia kančią kitiems. Atpirkimas tarsi tampa antrine kategorija - dvasinis siekis atsitraukia ir užleidžia pirmenybę fiziniam - kančios vengimui. Poetas teigia, kad dabarties visuomenei būdingas bandymas pašalinti net menkiausią skausmą pasitelkus mediciną ar psichologiją, tampame dvasios hipochondrikais". Tai noras visiškai atsikratyti skausmo, nes nebetikima apvalančia jo galia. Būtent tai ir daroma ketvirtojoje strofoje - ne vietoj pradėtas vaisius" nukryžiuoja mas. Liga priimama kaip bausmė, kaip Dievo pykčio pavyzdys arba Dievo nebuvimo įrodymas. Abortuojama tarsi nelauktą kūdikį - prakeiksmą, o ne palaiminimą. Taip išnaikinamos ir pirmosios dvasiškumo apraiškos, apsunkinančios gyvenimą. Nukryžiavimas prilyginamas abortui - tai nesiginančios aukos pasmerkimas. Eilėraščio subjektui liga ir mirtis yra techninės užduotys, kurias reikia technikams techniškai spręsti. Jos diskredituojamos kaip metafizinės problemos. Jobo knygoje kančia dėl Dievo ir už kitus žmones padeda suvokti Dievo esmę, priimti Jį besąlygiškai ir nesipriešinant. Šiuolaikinio žmogaus sąmonėje šito nebėra. Žmogaus kūnas susiejamas su kryžiaus sąvoka, atsiranda įsišaknijimo kūne poetinė metafora. Negimusio mirtis - logiška aborto pasekmė. Visiškai eliminuojamas Gyvasis Dievas, Jo vietoje atsiranda Negimęs Miręs Dievas. Bijantis kančios Martinaičio žmogus išplėšia ją iš kūno kaip nebūtiną ir nereikalingą. Bažnyčia yra mistinis Kristaus kūnas, tačiau išjos išplėšiama nuimtojo nuo kryžiaus galva". Galbūt poetas pastebi, kad bažnyčia be Kristaus liko tik institucija be tikėjimo. Ji egzistuoja, bet vidinio turinio neberandama. Sia koncepcija eilėraštis labai artimas eilėraščiui Mišios Katedros aikštėje", kur bažnyčia taip pat atrodo virtusi masinės komunikacijos priemone. Paskutiniojoje strofoje klausiančia - teigiančia - intonacija lyrinis subjektas kreipiasi į skaitytoją, reikalaudamas patvirtinimo:

11 Silvija Garšvaitė TOBULO PASAULIO ILGESYS 201 Po plaučių aborto konsiliumas ar ne taip ištarė, ar tai ne žodžiai nuo kryžiaus: Consummatum est - Užbaigta! Žodžiai nuo kryžiaus" suskamba kaip palengvėjimo atodūsis, ir kartu ieškoma pasiteisinimo. Nebėra Dievo - nebėra dėl ko kentėti. Žmogaus kūnas tampa jo kryžiumi", tačiau šv. Paulius rašė: Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne" (2Kor. 4, 10). Taigi net to nenorėdamas žmogus vis dėlto priėmė Jėzaus gyvybę - nukryžiuojant Dievą, pripažįstamas Jo buvimas. Taip net atstumiamas Dievas išgelbsti žmogų-budelį, o galbūt kaip tik dėl to visa tai ir įvyksta? BENDRYSTĖS ŠILUMA ' Vis dėlto daugumoje eilėraščių santykis tarp Dievo ir žmogaus pagrįstas abipusio artinimosi idėja. Poemos Sausio vidurnaktį" šeštajame eilėraštyje ( Kražių giedotojo liudijimai") Viešpats atrodo toks artimas, kad į Jį kreipiamasi familiariu kreipiniu Tu". Šis artimumas visada buvo būdingas krikščionybei, nuo pat jos ištakų, kai Viešpats pripažino judėjų tautą savo mylimaisiais vaikais. Dievą ir žmogų visada siejo glaudūs asmeniniai santykiai, Viešpats nebuvo svetimas. Tai pabrėžia ir eilėraščių lyrinis subjektas. Biblijoje toks santykis su Dievu labiausiai pastebimas psalmėse, jos liudija Dievo tobulumą, meilę, galybę, teisingumą, gailestingumą. Šiame eilėraštyje visa tai tikrinama klausiant Viešpatį ir laukiant pasiaiškinimo" ( Klausiu..."). Pirmiausia eilėraštyje j akis krenta neįprastas jo kompozicinis išdėstymas, periodiškai pakartojamas kreipimasis į Viešpatį: Tau, Viešpatie, į ausį dedu tuos žodžius!" arba Ar tau nebaisu, Viešpatie!" Eilėraštis jungiamas pakartojimais, jis sukurtas savotiško dialogo su Viešpačiu forma, tačiau girdimas tik vienas pašnekesio dalyvis. Skundai ar priekaištai Ar tau nebaisu Viešpatie!" baigiami šauktuku - jie tarsi išrėkiami. Po jų pasigirsta prislopintas atsidūsėjimas - Tai buvo baisu". Viešpats vienu metu yra ir artimas, ir tolimas, žmogus Jam skundžiasi ir kartu Juo abejoja, kaltina ir vėl atsitraukia. Nuolatos žudomi žmonės priverčia suabejoti pačia Dievo idėja, tačiau Dievas tyli ne visada, Jis gali kalbėti ir atitraukdamas savo šviesa. - pasmerkdamas žmogų skausmui bei pažeminimui" (7, p.33). Norint atsigręžti į Dievą, reikia prisiminti krikščioniškąjį mokymą, patirti Dievą savo širdyje. Tai poetas ir padaro eilėraštyje Prisiminimas (P'aserbcntygiedant mojavas)", kuriame prisimenamas nuoširdžiai vaikiškas, todėl tikras ir nesugadintas tikėjimas. Eilėraštyje, parašytame maldos forma, atsiskleidžia labai šiltas žmogaus santykis su aplinkiniu pasauliu ir su Dievu. Maldos modelis sugrąžina lyrinį subjektą į tylios rezignacijos būseną, kurioje apmąstoma tikėjimo paslaptis, tarsi kortų kaladė išdėliojama visa, kas kelia poeto širdyje virpulį savo nekaltu grožiu. Dievas čia suvokiamas ir apmąstomas ne tiesiogiai, o kaip antrinė realybė - per kultūros ženklus. Ko gero, taip dieviškumą suvokia vaikai, matydami Dievą tokį, koks nupieštas paveikslėliuose ar apie kokį kalba vaikiškos maldelės. Iš dalies kaip tik į tokią maldą ir panašus eilėraštis. Tai amžinojo grožio adoravimas, nebeskiriant transcendentinių ir žemiškų akimirkų*. ' Tikiu kvepiantį Dievą / iš tavo maldaknygės / iškritusiam paveikslėly / Tikiu gėles koplytėlėj, / tikiu raides, įrašytas / po giesmyno gaidom. / Tikiu tėvą ir motiną / Šventosios Šeimynos paveiksle, / pasmilkytus žolelėm. / Tikiu mergaičių giedojimą, / tavo balse / tikiu Jo pervertą širdį. / Tikiu tavo kaktą ir lūpas, / tavo sudėtas rankas, / kurių dar niekam nepraskleidei. / Tikiu niekieno neliestą Dievą / medalikėlyje / prie pilnėjančios tavo krūtinės. / Tikiu įgimtą nuodėmę - / tai gražiausia, kas žemėje / mudviem yra dovanota.

12 202 NERIMASTINGOJI LYRIKA Kiekviena strofa pradedama tikėjimo išpažinimu. Jos labai savarankiškos ir susietos tik nuotaika ir religinių motyvų žaismu. Per meilės jausmą išsikristalizuoja tikėjimas į Dievą. Atsiskleidžiama per meilę - ne tik Dievui, moteriai, bet ir tėvams bei gimtiems namams. Prisiminimuose visada išlieka tai, kas buvo geriausia, todėl piešiamas intymus, šiltas vaizdas. Iškyla brangūs vaikystės reliktai, kurie atkuria pamaldumo atmosferą, gaubusią kaimišką pirkią. Dievas ima panašėti į kaimo patriarchą, besirūpinantį kitų gerove. Toks Aukščiausios Būtybės traktavimas, atėjęs iš lietuvių tautosakos, nesvetimas Martinaičiui. Nors šiame eilėraštyje Dievas suvokiamas per kultūros ženklus, vis dėlto Jis visa apimantis ir labai žmogiškai artimas. Iškyla moteriškasis pradas - šį kartą tai mergaite pilnėjančia krūtine. Atsiranda kūniškumo, seksualumo dimensija, tačiau toji erotika, kitaip nei jaunųjų poetų kūryboje, dar nevirsta dvasinio pasaulio erozija. Poetas ilgisi vaikiškai tyros moters, meilėje ieško pirmapradžio atvirumo ir grožio. Paskutiniąja strofa vėl sukeliamas netikėtumo efektas, iš pirmo žvilgsnio nuskambantis netgi šventvagiškai. Tačiau lietuvio sąmonėje niekada iki galo neišsikristalizavo pagonybė ir krikščionybė kaip priešingi poliai. Į gyvas šaknis įskiepyta svetima religija prisiderino prie lietuviškos pasaulėjautos. Poeto tikėjimas į niekieno neliestų Dievų / mcdalikėlyje" - taip pat yra nekaltumo apologetika. Tikra meilė yra visiškai tyra. Tai meilė, apvalyta maldos, todėl ir įgimtoji nuodėmė nebeturi savo naikinančios galios, ji tampa sakraliu aktu tarp dviejų žmonių, nes kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą" (ljn. 4, 7). Taigi Kristaus vaizdiniu poetas atskleidžia, ko jis ieško Dievuje ir ką nori atrasti. Poetas parodo, kiek gėrio slypi Kristaus misijos didybėje. Tai tobulas žmogus, įkūnijantis kiekvieno krikščionio siekiamybę. Poetas eilėraščiuose atskleidžia, kaip vystosi žmogaus ir Dievo santykiai nuo baimės, nusižeminimo ir besąlygiško garbinimo (teocentrinis santykis) iki meile ir abipusiu supratimu paremtų ryšių (kristocentrinis santykis). Kristocentrizmas lietuvio sąmonėje įsitvirtina daug lengviau. Taip yra todėl, kad pagoniškos pasaulėjautos žmogus yra įpratęs dievybę matyti šalia, nuolat su ja bendrauti. Žmogiškas, rūpintojėliškas Kristus jam yra daug artimesnis nei rūstaus, baudžiančio Senojo Testamento Viešpaties pavidalas. Tai ir lemia eilėraščių nuotaiką, šiltą lyrinio subjekto bendravimą su transcendencija ir apskritai poeto požiūrį į tikėjimą. Netgi neigiantis Kristų-Dievą žmogus yra Jo mylimas ir gali būti Jo šaukiamas. Tai, ar šauksmas bus išgirstas, priklauso tik nuo paties žmogaus. Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą" (Jn. 14, 5-7), teigė Kristus. Ir Martinaitis savo eilėraščiuose griežtai neatskiria Viešpaties ir Kristaus vaizdinių. Jie susipynę ir varijuoja, todėl teisinga būtų visai jų neskirstyti. Poetui svarbu ne kaip įvardyti Dievybę, o ką Ji suteikia žmogui, kaip ir kada jį pašaukia. DIEVO IR ŽMOGAUS GIJA Pastarųjų metų kūryboje Martinaitis atveria belaikiškumo erdvę, įveda į pasaulį, visada esantį čia ir dabar. Tai, kas buvo praeityje, iškyla kaip dabarties dalis. Vos prieš keletą metų ar amžių atsitikę įvykiai tampa mitu. Skaitytojas tiesiog panardinamas į dabarties kontekstą. Eilėraščio žmogus tarsi nespėja prisitaikyti prie greitėjančio gyvenimo tempo. Net jei jam tai pavyksta, jis jaučia dvasinį diskomfortą, dažnai lieka nuošalyje ir stebi gyvenimo kakofoniją, jis

13 Silvija Garšvaitė TOBULO PASAULIO ILGESYS 203 nesugeba susigaudyti dabarties laike. Jam vis dar reikia Aukščiausiojo, nors ir mato (o gal kaip tik dėl to, kad mato), kad artėja velniuvos" pergalė. Pasaulis lūžta pro dabarties žmogaus suvokimo prizmę - žmogus nuolat neigia Dievą ir čia pat ima Jo ieškoti. Biblijos vaizdų, vizijų, pranašysčių raiška bandoma nusakyti šiuolaikinio žmogaus situaciją ir tragediją. Kaip ir bibliniuose tekstuose, Martinaitis akcentuoja regėjimą, per kurį ateina pažinimas. Daugelio eilėraščių audinyje pasikartojantys įvaizdžiai: bažnyčia, Dievas (Viešpats, Visagalis...), žemė, žodis, ugnis, kalba, kelias, boružė, mirę, gyvieji... buvo ir ankstesnėse Martinaičio knygose. Jie atskleidžia poeto prioritetus, sieja vieną eilėraštį su visais kitais, kuria bendrą rinkinio koncepciją. Iš mozaikos gabalėlių susideda pasaulis, kuriame loginiai priežasties - pasekmės ryšiai jau sutraukyti. Neatsisakoma absurdo logika pagrįsto Kukučio, kvailutės Onelės, Žuvelio Žvejo pasaulio suvokimo modelio, tačiau jis jau randamas modernaus žmogaus sąmonėje, todėl yra dar labiau deformuotas. Pasaulio destruktyvumas, nesusivokimas jame, apokaliptinės nuojautos priartina Martinaičio poeziją prie moderniųjų Vakarų pasaulio kūrėjų. Poetą taip pat veikia eliotiškosios bevaisės žemės" dvasia, bet jis stengiasi išlaikyti ką galima iš beirstančios krikščioniškos kultūros. KALTĖS SVORIS Martinaičio žmogus nuolat gyvena ir veikia sakralioje erdvėje, jausdamas neprievartinį ir slaptą Dievo žvilgsnį" (7, p.26). Pasaulis - tai didžiulė arena, kurioje lyrinis subjektas jaučia būtinybę atsiskleisti, patirti Dievo galybę ir apsivalyti. Jam yra būtinas tikėjimas ir pasitikėjimas Aukštesne Būtybe. Bet civilizacija leidžia žmogui pasijusti visagaliu šeimininku. Perdėtas savojo reikšmingumo suvokimas pakeičia žmogaus prigimtį. Iš eilėraščių fragmentų susidėlioja vientiso, bet pilno abejonių ir prieštaravimų, pasimetusio šiuolaikinio žmogaus paveikslas. Jis tremtinys ir šventasis, sugrįžtanti vėlė ir ano pasaulio reginys, Viešpaties balso liudytojas ir erodas, vieniša menka figūra ir poetas, atveriantis angq į gyvenimų. Šiuolaikinis žmogus suvokia Dievo skirtą misiją - kurti vadovaujamam Dievo, bet jis atmeta ją ir trokšta pats savarankiškai kurti bei griauti, niekieno nevadovaujamas. Atsiranda vartotojiškas požiūris į pasaulį. Butelis (alkoholis), šaldytuvas (maisto ir maitinimosi suabsoliutinimas), televizorius (bandymas užpildyti dvasios tuštumos spragas) tampa šiuolaikinio žmogaus dvasios simboliu, kontrastuojančiu su krikščioniškom vertybėm, dažnai jas pakeičiančiu. Lyrinis subjektas savyje ima jausti visuotinės kaltės svorį, jį ima kamuoti atbundanti sąžinė. Bijomasi, kad Dievas jau nusigręžė. Šios tendencijos ryškios eilėraščiuose Esu matomas Vokiečių gatvėje", Prisiminimas (Kalėdų pasaka)", Rūšiuoju prisiminimus", Mano žemė sulaukė amnestijos" ir kt. Bendražmogiška kaltė nesuvienija individų, bet atvirkščiai - juos dar labiau suskaldo, priverčia nepasitikėti visu pasauliu (ir savimi). Aštriai jausdamas savo klaidas ir krūptelėjimus, žmogus sugauna tiesiog ore tvyrančią metafizinę įtampą. Nuolat pasirodanti balta spalva (žydintis sodas, šalčio raštai, sniegas, primenantis staltiesę ant Kūčių stalo - Prisiminimas (Kalėdų pasaka)", K.B. pokalbis su autoriumi, rytą šviežiai pasnigus") krikščioniškoje simbolikoje yra gyvenimo, nekaltybės, dieviškumo ir pačios krikščionybės spalva, o eilėraščiuose visa tai subtiliai paneigiama - balta tampa mirties ir tuštumos, vienatvės spalva. Taigi krikščionybė tarsi atsiranda ūbam, suartam lauke".

14 204 NERIMASTINGOJI LYRIKA Eilėraštis Esu matomas Vokiečitį gatvėje", parašytas litanijos pavyzdžiu, turi ryškią maldos intonaciją. Monotoniški pasikartojimai sujungia eilėraštį į visumą, yra raktiniai, bandant iššifruoti tekste užkoduotą informaciją: Esu matomas... - nekaltas. Tai, kad šie žodžiai strofose eina atskiromis eilutėmis, pabrėžia jų ypatingą statusą. Poetas teigia, kad žmogus visą laiką yra matomas", ir trokštama tikėti, kad jis yra nekaltas". Bandoma įrodyti savo nekaltumą visų ir visko akivaizdoje. Akivaizdus noras nors akimirką užmiršti universaliąją kaltę, kuri pripildo kiekvieno žmogaus gyvenimą. Vaikiškai bandoma tikėti žodžio galia - daug kartų pakartojus žodį tarsi užkalbėjimą, galbūt pavyks išsiteisinti. Suabsoliutinamas regos ir supratimo ryšys. Akis trikampyje yra visa reginčio Dievo simbolis. Ir šio eilėraščio vaizdas gali būti įkalintas trikampyje: Tas, kurį mato - Tie, kurie mato - kur mato Objektas (kurį mato) apibrėžiamas tik sąlygine sąvoka aš" ( esi; matomas"). Subjektai (kurie mato) daugiausia išreiškiami per veiksmą - jie mato, stebi iš visų pusių. Akys - Visaregintis Dievas - išsiskaido į daugybę šmėkščiojančių žmogiškų ir nežmogiškų pavidalų, kiekvieno iš jų nuosprendis yra vienodai reikšmingas. Piešiama nerimo ir nepasitikėjimo situacija. Urbanizuotame pasaulyje žmogus netenka galimybės pabūti vienas, jo paties gyvenimas jam nebepriklauso. Erdvė labai aiškiai apibrėžta: centrinis taškas yra namai, horizontalia kryptimi nutolstama nedaug - pasiekiama gatvė, po to objektas tiesiog dingsta iš stebėjimo lauko. Pritaikomas kinematografijos principas - besikaitaliojantys vaizdo fragmentai parodo žmogų iš visų pusių stambiu planu, tarsi su padidinamuoju stiklu ieškant bent mažiausios kliaudos. Atsiranda erdvės vertikalė: santechnikas mato padus iš kanalizacijos šulinio - / iš apačios. - Iš viršaus / esu matomas / vienintelės varnos nuo nudievinto kryžiaus - / nekaltas". Imant šulinį ir kryžių kaip pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūrų simbolius, paaiškėja, kad pasaulyje nebėra sakralumo [užverstas šulinys ir suartas kelias bažnyčion panašia prasme figūruoja ir eilėraštyje Prisiminimas (Kalėdų pasaka)"). Masių kultūra kryžių nudievina (aliuzija į Atgimimo pradžioje Lietuvoje pradėtą masinį kryžių statymą), o šulinys įgauna atliekų, purvo semantiką. Tai, kas buvo sakralu, vartotojiškoje visuomenėje tampa nebereikalinga, praranda pirminę prasmę. Ant kryžiaus (tikėjimo simbolio) patupdoma vienintelė varna" - tradiciškai mirties ir blogio pranašas. Vienišumo ir pasmerktumo jausmas persmelkia visą eilėraštį. Atsiranda atgailos kategorija, išreiškiama labai teatrališka klūpojimo priešais šaldytuvą scena. Šaldytuvo ir altoriaus sugretinimas vėlgi rodo vertybių kaitą, desakralizaciją Traukiamasi į tamsą, nes žmoguje nebėra šviesos. Galutinis nekaltumo verdiktas tėra tik žodis, kurį lyrinis subjektas bando įsiteigti, išvengti atsakomybės bent jau sąmonėje. Fonetiniame teksto lygmenyje dominuoja trankusis r ir šnypščiamieji š ir ž. Šie garsų deriniai kuria šiurkščią nerimo atmosferą, kurią šiek tiek bando sušvelninti kiekvieno posmo paskutinis žodis - nekaltas". Eilėraštis kupinas egzistencinės įtampos, bandoma išsiaiškinti, kas aš, kur aš ir kodėl aš. Neviltis apgaubia lyrinio subjekto gyvenamąją erdvę. Žmogus nedaro nieko, kad kažką pakeistų, arba ima griauti pats, tarsi keršydamas už kažkada jam padarytą žalą.

15 Silvija Garšvaitė TOBULO PASAULIO ILGESYS 205 HOMO NECANS Šiuolaikiniam žmogui jau per sunku laikytis Naujojo Testamento moralės, kurios šerdis glūdi Dekaloge ir Mozės įstatymuose. Suabejojama moralinėmis vertybėmis ir, jei ne teoriškai, tai bent jau praktiškai, pritariama nuodėmingam elgesiui" (19, p.311). Eilėraštyje Uždaryta kaimo mokykla" žmogus įsiveržia į pasaulį, bandydamas jį pažinti: paliesti, pažiūrėti, iš ko tai padaryta. Jis nesuvokia, kad taip pasaulis yra ne pažįstamas, o žudomas. Žmogus tampa homo necans - žudantis, griaunantis žmogus. Jis geba griauti, tačiau yra per silpnas atstatyti, todėl, pastebėjęs savo pražūtingos veiklos padarinius, atsigręžia Dievop. Eilėraštis pilnas apokaliptinės baigties nuojautos. Mokykla iškyla kaip dar vienas šilto vaikystės pasaulio simbolis - mokytoja sutapatinama su Dievo Motina, minimas šiltas laikas" - taip pat ir eilėraštyje Prisiminimas (Paserbenty giedant mojavas)". Praeities šiluma kontrastuoja su kvaitinančia dabarties kaitra. Šilto laiko" prisiminimą užgožia degradavusio ano pasaulio reginys". Nubausta mokykla tampa aukos už viso pasaulio nuodėmes įvaizdžiu. Ji susitapatina su Dievo Avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Viso pasaulio nuodėmės apima visus karus, visus abortus, visas žudynes. Dievo pergalė neišvaizdžiu, kenčiančiu pavidalu - toks yra naujas Jėzaus piešiamos karalystės paveikslas" (21, p.37). Mirties, katastrofiškumo semantika būdinga visam eilėraščiui: išprotėjusi ožka, skylėti skalbiniai, pakrypęs lankas, apiburbėjęs langas, suskretusi senė, apkvaitęs vėjas, degradavusi botanika, išplėšti lapai, sumaišyti augalai, apleistas kiemas, debilo galva, primenantys augalai, nusekusi Šlyną, išplautas kraujas, nuvirtęs skardis, kaukolė, kirminai, mirusieji, negalintys pavirsti į dulkes (pasaulio tvarkos sugriovimas - nebeatlaisvinama žemė ateinančioms kartoms), varnų karkimas, žmogiena, plieninių kiaulių išverstos žemės įsčios, sulpiantys žemės gyvybę sausvėjai, anga į mirties pasaulį, dūlantys išmirusiųjų skalbiniai. Tai viso pasaulio kapinės, į kurias jau nieks negrįžta mirti". Nietzsche paskelbė Dievo mirtį dar XIX a. pabaigoje. Visagalis žmogus" išvertė savo žemės įsčias - savo ir kartu ne savo rankomis išniekino šventenybę. Pamatome sunaikinimo pabaisą stovint ten, kur jos neturi būti" (Mk. 13,14). Nuolat iškylantys ir nežinia kam užduodami klausimai atskleidžia sumišimą, blaškymąsi, nesusivokimą tragiškame laike ir absurdiškoje erdvėje. Nebėra ir nebegali būti jokių taisyklių, visa, kas pasaulyje nutiko blogo, atrodo, susitelkia mokyklos kieme - transcendentinėje erdvėje, kurios sakralumas sugniuždytas. Martinaičio žmogus dieviškumo buveinę randa išniekintą. Apokaliptiškas blogis (beje, kylantis iš paties žmogaus) per žemės įsčias (moteriškumo simbolį) pereina prie žmogaus semantikos - paniekinama moteris - motina. Eilėraštyje apimama plati moteriškumo amplitudė - suskretusi senė, jauna mokytoja, Dievo Motina, mergaitės, blogį gimdanti moteris, žemės įsčios. Atskleidžiamas moters ambivalentiškumas - ji yra ne tik toji, kuri suteikia gyvybę, bet ir ta, kuri numarina. Moteryje telpa visa: kūrimas ir gimimas, nuodėmė ir tyrumas, švelnumas ir jėga, gėris ir pasmerkimas... Atskleidžiama kraupi metamorfozė - Dievo Motina virsta sene - ano pasaulio reginiu", moteris iškreipia anatomiją - pastoja nuo Diktatoriaus paveikslo ir pagimdo vaiką su veršio galva (aliuzijos į graikų mitų Minotaurą - išdavystės ir naikinimo simbolį). Atsiranda ekologinės katastrofos nuojauta. Kyla natūralus klausimas: kodėl viso šito nesustabdo Dievas, jei Jis yra? Taip nejučia prieinama prie žmogaus laisvės idėjos. Galimybė nusidėti glūdi laisvoje žmogaus valioje šios žemiškos piligri-

16 206 NERIMASTINGOJI LYRIKA mystės metu" (19, p.293). Eilėraščio lyrinis subjektas tai suvokia, jis klausia: kas liks iš kapinių", jei tai, kas buvo padovanota Viešpaties", iššvaistyta ir prarasta. Kovojančią matome tik gamtą: augalus, ožką. Žmogus stebi pasyviai, tarsi paralyžiuotas savo kaltės suvokimo. Žmogus pats save pasmerkia, pasijunta bejėgis ką nors pakeisti. VIENATVĖ - BEJĖGUMAS Žmogaus pasyvumas ir gaivališka gamtos jėga matomi eilėraščiuose Vanaginėje, verčiant Tomą Transtriomerį", Artėja adventas", Sekminės", tačiau ryškiausiai šią būseną poetas atskleidžia eilėraštyje Didysis virsmas". Jame vaizduojamas sąmyšis gamtoje labai panašus į pirmapradį chaosą - toli nuo žmonių ir bažnyčių" kuriamas pasaulis. Krikščionybėn įsiterpę senosios pasaulėjautos vaizdiniai dar labiau sustiprina įspūdį. Eilėraštyje sprendžiamos tapsmo ir būties problemos. Pasikartojančių žodžių eilėraštyje nėra labai daug, ir tai pabrėžia tų pasikartojimų svarbą. Skaitytojo dėmesys atkreipiamas į ryškiausią pasikartojančią leksemą - bažnyčia: apiplėštos bažnyčios išgriautoj bažnyčioj toli nuo (...) bažnyčių. Pastebimas sąmoningas atsiribojimas, atsitolinimas nuo bažnyčios. Bažnyčia, kaip krikščioniškos kultūros ženklas, naikinama, tačiau platesniame kontekste šie žodžiai tampa erdvės kategorijomis: Miškai vis erdvesni lyg apiplėštos bažnyčios". Miškų naikinimas, kirtimas tolygus šventovės išniekinimui. Miškai - bažnyčios opozicija pasitarnauja eilėraščio erdvės išplėtimui. Tai būtų horizontalė, kurią dar labiau paryškina ketvirtoji strofa: K7?s čia kuriama toli nuo žmonių ir bažnyčių". Susidaro struktūrinė erdvės schema: GAMTOS ERDVĖ Miškai Čia (Toli)_. KULTŪRINĖ ERDVĖ Bažnyčios Žmonės ir bažnyčios Santykis tarp dviejų horizontaliosios erdvės taškų yra toli". Taigi gamta ir žmogiškas pasaulis visiškai atsiejami. Tai, kas dar nepaliesta žmogaus rankos, yra svetima, kelia baimę. Gamta yra nepaklūstanti žmogiško pasaulio dėsniams, ji išlaiko savo tapatybę. Žmogus joje yra nuogas ir vienas: Likęs vienas, kaip Dievo išgriautoj bažnyčioj". Vienas" tampa vidinės erdvės kategorija. Egzistencinė vienatvė sukurta ne paties subjekto, o kažkokios išorinės galios ( Dievo išgriautoj bažnyčioj"). Eilėraščio subjektas yra ne kuriame nors gamtos ar kultūros erdvės taške, o vienu metu mato ir miškus, ir bažnyčią. Vadinasi, jis yra kažkur šalia tų erdvių, telpa į kategoriją toli. Jis nesijaučia savas nei gamtoje, nei tarp žmonių. Jis pasijunta vienas kaip paskutinis - pervažiuotas pėdas" - yra sužalotas vienatvės ir nežinomybės. Pastangos kažką išgirsti, pamatyti ar surasti yra skausmingos ir kartu bevaisės. Tyloje slepiasi klausimas - Kur dingo žmogus?" Pirmosios ir paskutiniosios strofų opozicinis vieningumas nurodo eilėraščio vertikaliąją erdvę: Giliai Įsirėžus vėžė dobilienoj, - (...) Boružė kopia aukštyn, kol baigiasi šiaudas. Giliai-aukštyn virsta kompozicine ašimi. Subjekto žiūros taškas kinta. Žvelgdamas žemyn, jis pastebi vėžes, vabalėlį, dagį, o aukštyn - medžius. Taigi subjekto akiratis apima tik žemiškąją erdvę, tarsi nelieka vietos Antgamtei. Trečiojoje strofoje ta opozicija laikinai panaikinama. HöTderlino Hiperiono" įžangoje parašyta: Non coerceri maximo, tarnen a minimo divinum est" ( Nebūti apimtam didžiausio, bet tilpti mažiausiame - štai

17 Silvija Garšvaitė TOBULO PASAULIO ILGESYS 207 dieviška") (22, p.83). Martinaičio lyrinis subjektas nukreipia savo žvilgsnį į skubantį link ausies vabalėlį. Boružė yra vienas iš Martinaičio žodžių - ženklų. Per jį susilyginti mažas ir didelis", bet žmogus išsigąsta suvokęs savo ribotumą, jis nesijaučia pašauktuoju" - mato ženklus, bet abejoja, ar juos supras ( vargu ar išgirsiu", Ką tai reiškia?"). Panašiai kaip J.Baltrušaitis, Martinaitis smiltelėje išvysta Visatą. Įdomu, kad boružės kopimas aukštyn baigiasi kartu su šiaudu, o subjektas, žvelgdamas aukštyn, taip pat mato tik medžių viršūnes, dangaus kategorija tarsi neegzistuoja. Rezultatas abiem atvejais išreikštas pasikartojančiu įvardžiu niekas - nieko. Niekas neprisiartina" - veiklos laukiama iš šalies, subjektas pasyvus. Nieko jinai nepasiekia" - paties subjekto pastangas vainikuojantis niekas. Boružės, paėmus ją kaip žmogaus substitutą, kopimas aukštyn įgauna nepaliaujamos žmogaus veiklos pasirinkta kryptimi, net jei nieko jinai nepasiekia", ženklu. Neišsipildyme taip pat ieškoma egzistencinės prasmės ( Ką tai reiškia?"). Pamestas pievoj lapelis su Tėve mūsiį" gali tapti Dievo susigrąžinimo simboliu. Poetas bando išreikšti mintį, kad yra galimybė tarsi visiškai atsitiktinai surasti Dievą Jo neeieškant. Tikėjimas duodamas žmogui nepriklausomai nuo jo pastangų - pašauktuoju" tam pribrendo. MIRTIS IR MIRUSIEJI tampa tas, kuris jau Sugrįžimo pas Dievą motyvas ryškus eilėraščiuose, kuriuose lyrinis subjektas susitinka akis į akį su mirtimi, kai suvokia, kad egzistencija nesibaigia taip greit ir paprastai. Poemos Sausio vidurnaktis" aštuntajame eilėraštyje mirusieji iškyla kaip grėsminga jėga, nes mirusis ir jame tūnantis Niekas gali įsiveržti į gyvenimo sritį" (21, p.77). Mirusiųjų pagultas Švenčiausias - keistas įvaizdis, kurio simbolinė prasmė nėra visiškai aiški. Jį galima sieti su eilėraštyje Mano žemė sulaukė amnestijos" šmėkštelinčiu mirusiųjų pagultos žemės, kuri neduoda vaisių, vaizdu. Pastebimas savotiškas krikščionybės ir pagonybės ryšys. Mirusieji įsiveržia į gyvenimą, naikina jį. Jie nėra krikščioniškai užmigę Kristaus ramybėje" (3, p.72). J.Ratzingeris rašo, kad požiūris į mirtį lemia ir požiūrį į gyvenimą: taip mirtis tampa raktu, leidžiančiu atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų yra žmogus" (29, p.73). O žmogus yra grėsmingas, griaunantis ir naikinantis. Biblinės istorijos nuotrupos ir pagoniško tikėjimo reliktai alegoriškai interpretuojami, pritaikius savai situacijai. Užsirūstinusi pagulta" žemė (Deivė Motina) nebeduoda vaisių", o mirusieji, pagulę Švenčiausiąjį", prišaukia Viešpaties rūstybę. Ir viena, ir kita reiškia žmonijai pražūtį, jei dievybė nebus permaldauta. Regėjimas pilnas egzistencinės nelaimės nuojautos. Mirusiųjų baimė iš esmės nebūdinga Martinaičio eilėraščiams, paprastai mirusieji turi savyje protėvių globėjiškumo, su jais bendravimo netgi siekiama ( Didysis virsmas", Sekminės", Mano žemė sulaukė amnestijos"...). Labai reikšmingas yra dviejų kontrastingų eilėraščių - Artėja Adventas" ir Sekminės" - suderinimas. Tai visiškai priešingi gamtos ir žmogaus gyvenimo laikotarpiai. Nors nuotaika ir dinamiškumo - statiškumo konstanta juose labai skirtinga, mirties samprata panaši. Pirmajame eilėraštyje iš atskirų pastebėjimų audžiamas nerimo, laukimo kupinas vaizdas. Nuolatos svyruojama tarp gyvenimo ir mirties semantinių laukų. Pagoniškas ir krikščioniškas mirties suvokimas labai susipynę. Pomirtinė vėlių buvimo vieta yra pagoniška - ji egzistuoja toje pačioje horizontaliojoje erdvėje, o ne krikščioniškoje dangaus - pragaro vertikalėje. Atrodo, kad per mirties ir gyvenimo kontrastą poetas atskleidžia ypatingą krikščioniško laukimo atmosferą.

18 208 NERIMASTINGOJI LYRIKA Mirusieji tampa žemės kūdikiais, kurie glūdi joje kaip sėkla. Tai suponuoja viltį, gyvybės laukimo situaciją. Susipina gamtiško ir žmogiško gyvenimo gijos. Ryški tamsos semantika - artėjančio tamsiausio metų laiko, o krikščionims - besiartinančio Senojo Testamento pranašysčių išsipildymo laukimas: Be galo ilgėja šešėliai, keliai. Ilgėja giesmių žodžiai. Kokie ilgi plaukai tamsoje - Lyg užaugę karste. Daug aiškiau visa tai išplėtota šalia išspausdintame eilėraštyje Sekminės", kuris savo vaizdiniais atrodo diametraliai priešingas. Tai šviesos ir gėrio apologija, joje nebėra nė ženklo mirusių saulės" ar mirusių vėjo", vėlių, tačiau yra kapinės, mirusieji ir akmuo. Eilėraštyje jungiasi krikščionybės-pagonybės, gy venimo-mirties priešpriešos. Nejudantys Dievas ir saulė - amžinybės ir pastovumo simboliai. Dangus ir saulė - senųjų žmonių garbinti objektai - čia lygūs krikščioniškam Dievui. Varpo skambesys nurodo šv. Mišių pradžią - pasaulis pereina į krikščionybę". Išplečiama erdvė - kultūros (laukai) ir natūros (miškai) erdvės susivienija, tampa lygiavertės. Kapai ir dangus" - tai visas pasaulis, kurį apima erdvės vertikalė. Iš kapų kylama dangaus link. Kapinės eilėraštyje turi kažką pagoniško. Pagonybėje mirtis tėra kažkokia pakopa į kitokį būvį, todėl ir jose diena". Mirtis yra ne bausmė ar pabaiga, o egzistencijos ciklo kaita. Galbūt čia atsiskleidžia krikščioniško tikėjimo į pomirtinį gyvenimą aspektas - mirtis taip pat nebėra vieta, kur nebūtų dienos". Po mirties seka prisikėlimas. Nejudanti teisybė tampa Dievo ir saulės substitutu. Suskambus varpui" įvykęs sudrebinimas" subjekto lyg ir nepaliečia, tačiau toje būsenoje nepasiliekama - jaučiamas kviečiantis į save dieviškumas: Laukiu sudrebinimo, bejėgis ir silpnas prieš mirusius, neįstengdamas atvirsti akmeniu. Mirusieji - tai kategorija, kurios reikia siekti. Tarsi ieškoma mirties kaip kažkokio egzistencinio gėrio. Tai susieja šią strofą su antrąja, kurioje kapinių vaizdas taip pat patrauklus, išreikštas per emociją - Kapinės! / Ir jose diena!" (šviesa slepia gėrio semantiką). Kadangi eilėraščio subjektas laukia sudrebinimo", atrodo, kad jis taip pat nori pereiti į krikščionybę", trokšta būti pilnas teisybės". Jis jau buvo aklas ir kurčias tarsi akmuo, kažkas galbūt jį pažadino", ir dabar jis yra kažkur tarpinėje erdvėje. Troškimas atvirsti akmeniu" gali būti traktuotinas ir kaip bandymas apsiginti, apsaugos ieškojimas ( bejėgis ir silpnas prieš mirusius"). Biblinėje simbolikoje akmuo reiškia saugią vietą, prieglobstį, esantį Dievo globoje. NUSAKRALINTO] ERDVĖJ Visa, kas pasaulyje iš prigimties yra šventa, dabar nebesakralu, tačiau tai neatrodo labai tragiška, į viską žvelgiama kiek ironiškai. Tik eilėraštyje Dovydas" pajuntama iš netikėjimo kylanti grėsmė ir katastrofos nuojauta, kuri atskleidžiama vaiko įvaizdžiu, randamu jau rinkinyje Toli nuo rugių". Senojo Testamento istorijos veiksmas atkeliamas į dabarties laikus - po to - jau po visko". Vaikas vienintelis intuityviai nujaučia nusigręžimo nuo Dievo situacijos katastrofiškumą, nuo šito bėga tolyn į dykumą". Žmonių būstuose ramu", niekas nesiveja". Tai ir yra šiuolaikinio žmogaus paveikslas - nupuolusio, netikinčio, kamuojamo košmarų, bet paskui nieką nesekančio, o tuo labiau paskui klykiantį vaiką (aliuzija į šv. Jono tyruose šaukiančiojo balsą"; Mt. 3, 3). Žmonės yra tik stebėtojai", nepažįstantys dykumos, kuri yra apnuogini-

19 Silvija Garšvaitė TOBULO PASAULIO ILGESYS 209 mo ir visko praradimo simbolis. Atsirandantis šventovių griuvėsių" motyvas nurodo destruktyvią žmogaus prigimtį, nusigręžimą nuo transcendencijos. Martinaitis tarsi praranda ankstesnėje kūryboje buvusią viltį, kad vaikas gali suaugusį išmokyti besąlygiškai atsiduoti Dievo malonei. Šiame rinkinyje labai dažnas pasaulio be Dievo vaizdas labiausiai išbaigiamas eilėraštyje Prisiminimas (Mediniai kaimiečių dievai)". Poetas teigia, kad daiktas dažnai užima Dievo vietą, ir kuo daugiau daiktų, tuo mažiau vietos lieka Dievui. Šiuolaikinis destruktyvus pasaulis ypač atstumiantis, grėsmingas, grasus ir sumaterialėjęs. Tai totalinės kaitos situacija, pakitęs žmogaus santykis su savimi ir transcendencija, kuris išardo trapią pusiausvyrą, atveria naujus prieštaravimus. Atsiskleidžiamos katastrofiškos tos kaitos pasekmės. Sutrikę ir abejingi bedarbiai" šventieji (Florijonas, Agota, Jonas Krikštytojas, Nepomukas, Jurgis...) šiuolaikiniame pasaulyje tėra tik statulėlės, liaudies meno" pavyzdžiai ( kažkur muziejuje"), (orma, praradusi turinį karų ir nepriteklių metais ( seniai visus šiuos reikalus apleidę"). Jie svarbūs tik kaip praeities ženklai, slepiantys šimtmečių patirtį, kurios, deja, niekam nebereikia. Jų prakalbinti nebemokama ir nebenorima. Atsiranda naujas dievas - butelis išgertas". Ryškus pasaulio materialusis pradas, sunaikinantis dvasinį visetą. Šventieji grįžta į pirmapradę gamtą arba susinaikina ugnyje: Ugnis ištirs, koks kieno darbas" (Kor. 3, 10-13). Poetas teigia, kad praeities nežinantys klastos šventieji" tėra perrengti senieji pagonių dievai, netgi atliekantys tas pačias funkcijas. Kažkada skubiai ir negrabiai jie buvo paversti šventaisiais. Mergelė - motiniškumo simbolis (kaip pagoniška iš savęs gimdanti žemė) - lyg kam norėdama įduot" laiko sūnų. Šventųjų ir Dievo Motinėlės laikai galutinai praėjo. Ironiškas žvilgsnis į chaosą padeda jį ištverti. Galbūt todėl net eilutėse: Tiktai šventoriuje iš Viešpaties medinio vyzdžio srūva Irūstybė, nuo kurios pavirtęs akmeniu į žemę sminga paukštis", nebeįžvelgiama ta katastrofa, kaip atsivėrusi ir prarijusi žemė, mus ir visus apgaubianti tragiška kaltės apoteozė", kurią R.Šilbajoris randa rinkinyje Toli nuo rugių". Šmirinėjanlys kaukai, ugniniai aitvarai, besitaškančios laumės, pralekiantis velniūkštis ar kaukianti Zvorūnė nebetrukdo konstatuoti, kad vėl ramu lig ryto". Visokia velniuva" nebegąsdina ironiško, pašaipaus Martinaičio žmogaus. Nebetikima ne tik gėriu, bet ir blogiu. Taip pat nebetikima ir krikščioniškosiomis vertybėmis - absoliuti netikėjimo situacija. Žmogus galutinai atsisakė Dievo, atrodo, nebėra jokios vilties, tačiau Dievo malonė yra begalinė. Svarbiausia tampa atgailos kategorija - per ją galima siekti išganymo. Viskas, ko reikalaujama iš žmogaus - tai atsiliepti į raginimą sekti Dievą, pastebėjus Jo malonės ženklus. Vilniuje (Martinaičio Jeruzalėje) iškritusi kruša su krauju, akinantys šviesos blyksniai, dauginimasis per ugnį, gynimasis aukomis ir mirusiaisiais, regėjimai virsta Viešpaties ženklais. Ypač daug jų poemoje Sausio vidurnaktis". NUODĖMĖS - KAD ATSIVERTUME Labai daug kur Martinaitis parodo, kad praeities transcendentalumo patirtis ištirpo destruktyviame pasaulyje, tačiau Dievo poreikis tampa visa apimantis ir visa pateisinantis. Tai ypač ryškiai atskleidžiama eilėraštyje Petrinės Krinčine". Pavadinimas krikščioniškos sąmonės žmogui nurodo birželio pabaigą. Gamtos cikle tai pats vegetacijos įkarštis, gyvenimo apologija. Eilėraščio pradžioje eilutės suskaldytos netvarkingai,

20 210 NERIMASTINGOJI LYRIKA nesilaikant sakinio prasminių dalių, tai tik sustiprina pramuštgalviškumo, nežabotos linksmybės įspūdį. Nėra nei baimės, nei netikrumo. Bet nėra ir pagarbos dievybei, kuris turėtų persmelkti krikščioniškos šventės šurmulį. Daug panašiau į ruošimąsi pagoniškam aukojimui, ritualinei puotai, kad per bendrą valgymą būtų susijungta ir susitaikyta su dievais. Besitęsiant džiaugsmo apologijai, pasišaipoma iš komunistinės ideologijos šūkių (Laisvė šakutėms ir peiliams, Laisvė salyklui! Laisvė statinėms...). Trankus dundesys, užpildantis eilėraštį, nėra kurtinantis Viešpaties balsas. Martinaitis ima teigti kaltės reikalingumą: O mums Viešpatie negailėk vargo (...). Mums vėlei suteik paklydimų, pasiųsk/ mums mūsų kasdienines nuodėmes". Žmogus suvokia, kad pašventinti mes ilgai neišbūsime". Jis prašo paklydimų", kasdienių nuodėmių". Galima įžvelgti aliuziją į sūnaus palaidūno palyginimą (Lk. 15, 11-32). Eilėraštis - tarsi sūnaus paklydėlio sugrįžtuvių puotos aprašymas. Nuodėmė kažkokia sava, su ja susitaikyta. Suskamba maldos Tėve mūsų" atgarsis. Duona kasdieninė tampa Švenčiausiuoju, kuriuo apvalysime kasdienes nuodėmes". Eilėraščio subjektas prisipažįsta, kad Dievas yra nepažinus: mes atsiveriam į tai, ko nepažįstam". Stengiamasi priartėti prie Jo, atsiverti Jam. Artėjama į gėrį per visišką jo neigimą, nes tik taip įmanoma pažinti kažką, esantį už suvokimo ribų. Labiausiai kalti ir labiausiai besigailintys sulaukia Dievo atleidimo. Subjektas klausdamas, Kam kitam tie visi negražumai?", tarsi pakartoja šv. Augustino prašymą leisti būti šventam, bet dar ne dabar. Klysti nebebijomą, bandoma nuodėmei suteikti egzistencinio reikalingumo prasmę. Per nuodėmę tobulėjama, ji artina prie Dievo, nes suklydus Dievas pašaukia į save. Krikščionišku požiūriu tokius žodžius gali parašyti tik labai Dievui pasišventęs žmogus - jis nesiekia būti tobulas, prilygti Dievui, bet regi savo menkumą, jaučia Dievo didybę. Tikima, kad atleidimas arti. ATLAIDUMAS IR ATLEIDIMAS Martinaičio eilėraščiuose dažnai iškyla apokaliptiniai vaizdai, kurie tiesiogiai siejasi su Biblijoje atpasakotais Jono regėjimais. Ypač daug Apokalipsės ženklų poemoje Sausio vidurnaktis", taip pat eilėraščiuose Mišios katedros aikštėje", Stotelės budėtoja"... Pirmajame poemos Sausio vidurnaktis" eilėraštyje, kuriame kalba Autorius - liudytojas, griovimo ir naikinimo vaizdai tiesiogiai asocijuojasi su Biblijoje vaizduojamo Jeruzalės sugriovimo pranašyste. Labai ryškūs pasaulio pabaigos ženklai, aprašomi Morkaus, Mato, Luko evangelijose - netikri pranašai, karai, žemės drebėjimai, badmečiai, krikščionių persekiojimai. Tai bausmės dienos", Šventojo Rašto žodžių išsipildymas. Kaip jau minėta, Vilnius tampa šiuolaikiniu Jeruzalės įsikūnijimu". Martinaičio lyrinis subjektas patiria ženklą, pabrėžiama dieviška šviesos prigimtis. Ugnis kartu yra ir gėris, ir blogis, švelnumas ir kankinimo priemonė. Degančiame krūme išgirdo Mozė Viešpaties balsą. Jahvės įsakymai paskelbti didingai, bauginamai apsireiškus Viešpačiui žaibais ir griausmu, ugnimi ir debesimis, gaudžiant trimitams" (19, p.59). Išsipildo Naujojo Testamento pranašystė: Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus" (Lk. 17, 24). Nuolatos knygoje iškylanti Apokalipsė ima atrodyti dėsninga pasaulio egzistavimo tąsa. Tai būdinga daugeliui Martinaičio eilėraščių, bet ryškiausiai šis motyvas išreikštas eilėraštyje Stotelės budėtoja". Čia dieviška misija priskiriama

21 Silvija Garšvaitė TOBULO PASAULIO ILGESYS 211 žmogaus rankų sukurtam stebuklui (traukiniui). Dievo pasiuntinį susikuria pats žmogus, nes jam reikia kažkuo tikėti. Eilėraštis konstruojamas tamsos ir šviesos kontrasto principu, ypač tai žymu pirmosiose trijose eilutėse: Naktis - žibintas begalinė tamsa - akinantis šviesos pluoštas žibintas - šviesos siena Plečiantis šviesos ratui, atsiranda akies motyvas: šviesos pluoštas, / lyg tai būtų didžiulė kiklopo akis". Akis ir iš jos einantys spinduliai krikščionių tradicijoje siejami su Visareginčiu Dievu, tai Viešpaties akis, padedanti išsklaidyti tamsą. Vieniša menka" figūrėlė ant bėgių, kelianti žibintą akinančiai šviesai (aliuzija į palyginimą apie 10 mergaičių, laukusių jaunikio; Mt. 25,1-13), neatrodo juokingai, ji greičiau švelniai graudi, pasimetusi, bet turinti viltį. Vieniša stotelė laukuose virsta viso pasaulio metafora. Kartu su pasaulio didingumu, būdingu laisvės struktūrai, jame reiškiasi ir tamsi demoniškumo paslaptis" (22, p.92). Baisus riksmas sukelia pasaulio pabaigos trenksmą"; tai veiksmo kulminacija. Akcentuojamas žodžių ir šviesos tarpusavio ryšys { Kibirkščių spiečiai, - / lyg žodžiai iš Mozės burnos"). Dar kartą atskleidžiama dieviška kalbos ir ugnies prigimtis. Labiausiai lyrinis subjektas bijo gailesčio nebuvimo, niekam neatleidimo. Viltis sudūžta į tamsos sieną. Prašymas Teateinie Tavo karalystė" - tesibaigia šis pasaulis ir ateina tas, kurį sukurti gali tik Dievas - liko neišpildytas. Niekas nepasikeitė, ant pasaulio bėgių iškėlęs žibintą lieka budėti amžinas moteriškumas, o Viegpats ateis lyg vagis naktį" - niekieno nelauktas ir nesitikėtas. Liūdna pasaulio patirtis fokusuojasi paskutinėje eilutėje: kaip ir buvo". Ši eilutė įrėmina vaizdą ir vėl sustabdo toje belaikėje čia ir dabar erdvėje. Pranašystė neišsipildė, eilėraštyje jaučiama amžinojo išnykimo baimė" (3, p.132). Tačiau jau seniai nurodoma į kontrastą tarp ankstyvosios krikščionybės Maranatha ir Viduramžių Dies irae: pirmu atveju tai džiugi viltis, kad netrukus ateis Kristus, kurią dar labiau sustiprina Didachės (II a. pr.) maldavimas: Teateinie malonė, tepražūnie pasaulis" (X6), antru atveju tai paskutinio teismo baimė, nuspalvinanti pasaulio pabaigą siaubo ir pavojų, tykančių sielos išganymą, spalvomis" (21, p.104). Įtaigiai atleidimo tema gvildenama eilėraštyje Mano žemė sulaukė amnestijos". Jame mirties baimė tiesiogiai susijusi su kaltės pajauta. Menkos galvijų kaltės pasitarnauja kaip pirmas palyginimo dėmuo, o antrasis - žmonių nuodėmės - lieka numanomos už eilučių. Moralinė švara imama kaip pagrindinė ramybės prielaida, tačiau žinoma, kad Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalyviais" (12, p.71), todėl norima tikėti, kad nepaliks jo pražūčiai. Akcentuojama labai tiršta sakralumo koncentracija - pasaulis atgauna pradinį šventumą, tiesiogiai deklaruojama sugrįžtanti krikščioniška pasaulėjauta ir pasaulėvoka ( grįžta šventumas", atgauna teisę švęsti sekmadienius", visos metinės kaltės bus jiems atleistos"). Pasaulio pabaigos vis dar reikia laukti, jai ruoštis, todėl kitame Martinaičio eilėraštyje Mišios Katedros aikštėje" pasaulio pabaigos vyksmas jau atkeliamas į konkretų laiką ir konkrečią erdvę. Jaučiamas didelis poeto skepticizmas - žmoguje esantis blogis yra labai stiprus ir dar auga. Vienintelę vienybės galimybę jis mato krikščionybėje. Dievo vaizdinį šiuolaikinio žmogaus sąmonėje atkuria ir formuoja masinės informacijos priemonės. Dievas tampa antrine realybe, į kurią žvelgiama be pasitikėjimo-viskas netikra, suvaidinta: Transliuojamas Dievo grįžimas". Labai ryškus ironiškasis pradas. Tarsi nebetikima pasaulio gera valia, atsinaujinimo galimybe.

22 212 NERIMASTINGOJI LYRIKA Martinaičio pasaulio pabaigos vizija ( Dabar matau, / kaip atrodys prisikėlę iš mirusiųjų, / dabar žinau - /pasaulis baigsis giesme: /gyvieji mirs, I mirusieji kelsis, / transliuojant Dievo grįžimą") analogiška anglų poeto T.S.Elioto Tuščiaviduriuose žmonėse" šmėkštelinčiam vaizdui ( Šitaip ir baigiasi pasaulis, / Ne sprogimu, I O klyksmu"), tik Martinaičio eilėraštyje dar nėra to skepticizmo. Jis tiki, kad pasaulis baigsis giesme", taigi tiki ir tuo, kad laikų pabaiga" nėra apokaliptinis teroras". Taip jis dar labiau priartėja prie krikščionybės šaknų. Giedojimas yra sakralus, džiaugsmingas aktas, kuris, kaip jau žinoma iš ankstesnių eilėraščių, apsaugo pasaulį, suvienija gyvuosius ir mirusius, deda tarp jų lygybės ženklą - gyvieji mirs, / mirusieji kelsis". Tai ir yra prisikėlusiųjų vienybė". Kalba iškyla kaip vienintelė reali jėga, galinti visus mus sulydyti, nes ji yra tikroji Dievo ugnis". Evangelijoje pagal Matą Kristus ištaria: Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis". Poetas kalbą ima kaip amžinybės substanciją, per kurią galima pajusti transcendencijos veikimą. Taigi šiuolaikiniam žmogui vis labiau atsiskiriant nuo Dievo, neigiant Jj, pasaulyje sutrinka pusiausvyra. Harmoningą būtį pakeičia šalta, bevaisė žemė, pasimetę šventieji, susvetimėję žmonės. Žmogus susidurdamas su transcendencija patiria visą jausmų skalę - nerimą, kaltę, baimę, tikėjimą ir pasitikėjimą... Žmogus ima suvokti, kad išprotėjęs pasaulis" yra jo paties neprotingų veiksmų padarinys. Biblinių motyvų ir pagoniškosios mitologijos įvaizdžių gausa net kasdienę gyvenimo situaciją paverčia sakralia. Žmogus, besiblaškantis toje erdvėje, bando atsisakyti Dievo, pamesti Jį, tapti nyčiškuoju Dievo žudiku, bet tuo pat metu jis krūpčioja bijodamas likti vienas. Katastrofos nuojauta jungia daugelį eilėraščių. Aprašomos įvairaus pobūdžio deformacijos, pasaulio pabaigos ženklai. Žmogus, pajutęs grėsmę, atsigręžia Dievop, tik čia jis mato galimybę išgelbėti pasaulį ir išsigelbėti pats. Taigi Martinaitis sustabdo žmogų ant bedugnės krašto, visame beprotiškame pasaulyje randama vienintelė tvirta atrama, kuria galima suabejoti, bet atmesti - ne: Prie kryžiaus pririštas, bet kryžius nepririštas - jis kabo virš bedugnės. Šių dienų tikinčiojo situaciją vargu ar galima pavaizduoti ryškiau ir tiksliau. Atrodo, kad jį laiko tik sija, besisupanti virš niekumos, kiekvieną minutę galinti prasmegti. Tik ta viena sija laiko jį prie Dievo, bet laiko neatplėšiamai. Jis supranta, kad šis medis yra stipresnis už niekumą, už bedugnę po juo, tačiau grėsminga ir galinga dabartis išlieka. (22, p. 17) Dievo ieškotojas tampa Jo atradėju. Taip poetas atskleidžia esminę žmogaus ir Dievo ryšio paradigmą - jie yra visiškai priklausomi vienas nuo kito. Tik tikėdami vienas kitu jie gali sugrąžinti pasaulį į harmoningą būtį ir išlikti tuo, kas jie yra. IŠVADOS Martinaičio knyga Atrakinta" įrodo, kad poetas yra tradicinis ir paprastas tik išoriškai. Rimtai, ironiškai ar naudojant absurdo poetiką, eilėraščiuose apmąstomi pagrindiniai žmogaus būties klausimai. Sekuliarusis pasaulis pasirodo esąs tik tiltas į transcendenciją. Martinaitis atskleidžia įvairius žmogaus ryšio su dievybe aspektus. Šalia meilės, pagarbos ir abipusės šilumos atsiranda nerimas dėl sutrikusios pasaulio harmonijos, Apokalipsės baimė, žmogaus pasimetimas pasaulyje, kančios atmetimas ir netgi nusigręžimo nuo Dievo situacija. Ši plati jausmų amplitudė įgalina pažvelgti į žmogų įvairiose gyvenimo situacijose. Poetas neteisia ir nesmerkia žmogaus, bet taip pat ir nesistengia jo pateisinti. Jis tiesiog stengiasi žmogų atskleisti, perskaityti jo lemties knygą, parodyti jį tokį, koks jis yra ir kokį jį galbūt mato Dievas. Poetas daug dėmesio skiria žmogaus dvasinio prado susidūrimams su