Indrė Voleikaitė AUGMENTINĖS IR ALTERNATYVIOS KOMUNIKACIJOS TAIKYMAS, UGDANT IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKUS, TURINČIUS AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMŲ

Transcription

1 ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS SOCIALINĖS GEROVĖS IR NEGALĖS STUDIJŲ FAKULTETAS SPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS KATEDRA Specialiosios pedagogikos (specializacija Logopedija) studijų programa, IV kursas Indrė Voleikaitė AUGMENTINĖS IR ALTERNATYVIOS KOMUNIKACIJOS TAIKYMAS, UGDANT IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKUS, TURINČIUS AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMŲ Bakalauro baigiamasis darbas Bakalauro darbo vadovė doc. dr. Irena Kaffemanienė 2014

2 Bakalauro darbo santrauka Bakalauro darbe nagrinėjami augmentinės ir alternatyiosios komunikacijos taikymo ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų ypatumai. Siekta nustatyti, kaip komunikuoja autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai, kokias augmentinės ir alternatyvios komunikacijos priemones naudoja. Tyrime dalyvavo 11 pedagogų (logopedai, auklėtojai), dirbantys ikimokyklinėse įstaigose ir ugdantys autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus. Pusiau struktūruoto interviu metodu atliktas tyrimas, kuriuo buvo norima nustatyti augmentinės ir alternatyvios komunikacijos taikymo ypatymus, ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimų nesupranta komunikavimo paskirties, nenaudoja kalbos bendravimui. Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai geba bendrauti verbaliai arba neverbaliai. Dažniau pasireiškia neverbalus bendravimas naudojant simbolius, gestus, mimiką. Šių vaikų komunikacinių ir bendravimo gebėjimų ugdymui naudojama augmentinė ir alternatyvioji komunikacija. Pedagogai, mokydami vaikus augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos dažniausiai naudoja vaizdines priemones. Pedagogai, dirbantys su autistiškais vaikais, jų komunikaciniams gebėjimams ugdyti derina tarpusavyje šias augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos priemones: gestai; simboliai; gestai simboliai; simboliai daiktai; simboliai kalba; gestas kalba. Pedagogams didžiausių sunkumų taikant augmentinę ir alternatyviąją komunikaciją sudaro tėvų bei kitų specialistų neigiamos nuostatos, priemonių trūkumas, dideli autistiškų vaikų individualių gebėjimų skirtumai. Esminiai žodžiai: bendravimas, komunikacija, autizmo spektro sutrikimai, alternatyvioji komunikacija, augmentinė komunikacija. 2

3 Turinys Bakalauro darbo santrauka... 2 Įvadas skyrius. AUGMENTINĖS IR ALTERNATYVIOSIOS KOMUNIKACIJOS TAIKYMAS, UGDANT VAIKUS, TURINČIUS AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMŲ Bendravimo ir komunikacijos samprata Vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, ugdymosi ypatumai Augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos būdų taikymas, ugdant vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų skyrius. IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ, TURINČIŲ AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMŲ, UGDYMAS, TAIKANT AUGMENTINĘ IR ALTERNATYVIĄJĄ KOMUNIKACIJĄ Tyrimo metodika Tyrimo dalyviai Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, komunikavimo ypatumai Pedagogų taikomi augmentinės ir alternatyvios komunikacijos būdai, ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų Pedagogų patiriamos problemos, taikant augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos būdus Išvados Literatūra Summary Priedai

4 Įvadas Problema ir tyrimo aktualumas. Komunikacija, kalba ir bendravimas tampa vis aktualesni XXI amžiuje. Pasak Garšvienės (2007), žmonės vartoja didelę įvairovę verbalinių ženklų bei kitokių komunikacijos sistemų, kurios itin svarbios mūsų socialiniam gyvenimui. Garšvienė, Ivoškuvienė (2003) komunikaciją apibrėžia, kaip žmonių bendravimą, keitimąsį mintimis, išgyvenimais, kultūrinėmis, dvasinėmis vertybėmis ir pan. Komunikacija yra būdas, kuris padeda išmokti suprasti kalbą, kalbėti, išsakyti norus bei pageidavimus, būti suprastam ir suprasti kitus, taip pat pasidalyti su kitais dėmesiu, patyrimu, reguliuoti savo ir kitų poelgius, interpretuoti savo ir kitų žmonių išsakytas mintis. Kaip teigia Baršauskienė, Janulevičiūtė-Ivaškevičienė (2005), komunikacija esti vidinė bei išorinė; verbalinė ir neverbalinė. Kiekviena iš šių komunikacijos formų yra labai svarbios, padedančios labiau suprasti asmenį su kuriuo bendraujame. Paskutiniu metu neverbalinis bendravimas susilaukia vis didesnio mokslininkų dėmesio visame pasaulyje. Pasak Matulienės (2008), tai labai universali kalba, nes žmogus net ir negalėdamas ar nemokėdamas kalbėti, kūno signalo dėka gebės paaiškinti savo poreikius ar norus bet kuriame pasaulio krašte. Kalbančių žmonių neverbalinių signalų pažinimas svarbus komunikacijos efektyvumui; iš jų galima gauti nepasakytos papildomos informacijos apie aptariamus dalykus, pašnekovo asmens ypatybes, nuostatas, interesus (Garšvienė, 2007). Vienas iš formalių komunikacijos būdų yra kalba. Tai sistema, jungianti tris pagrindinius komponentus fonetiką, leksiką ir gramatiką. Kalba apima supratimą, ženklų bei simbolių vartojimą, kuriais reiškiamos mintys. Naudodamasis kalba, kaip sistema, žmogus turi galimybę komunikuoti ir perimti iš kartos į kartą sukauptas žinias bei tobulinti pačią kalbą (Garšvienė, Ivoškuvienė, 2003). Kaip teigia Ivoškuvienė, Balčiūnaitė (2002), komunikacijos kokybę lemia daugelis veiksnių: vaiko ir suaugusiojo kognityvinė veikla, socialinės sąlygos, verbalinių ir neverbalinių priemonių sukaupimo lygmuo. Tačiau dėl įvairių priežasčių komunikacijos procesas gali būti nepilnavertis. Vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimų, patiria kalbos ir komunikacijos ir bendravimo problemų. Autoriai, apibūdinantys autizmo spektro sutrikimus, dažniausiai pabrėžia verbalinio ir neverbalinio bendravimo trūkumus. Balčiūnaitės, Ivoškuvienės (2002) nuomone, neverbalinės ir verbalinės komunikacijos sutrikimai vienas iš pagrindinių autizmo identifikavimo kriterijų. Kaip teigia Mikulėnaitė, Ulevičiūtė (2003), dauguma tokių vaikų negali kalbėti, nemėgdžioja garsų, žodžių, kuriuos vartoja aplinkiniai; pastebimi kalbos pasikartojimai, atkartojimai (echolalijos). Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai sunkiai supranta kitus, o 4

5 suprasti juos pačius taip pat sudėtinga. Daugirdienės teigimu (2007), šie vaikai neturi poreikio bendrauti ir tik kartoja žodžius. Pasak Ivoškuvienės, Balčiūnaitės (2002), negalėdamas komunikuoti verbalinėmis ir neverbalinėmis priemonėmis, žmogus jaučiasi izoliuotas, vienišas, atstumtas, negali išsakyti savo nuomonės ar užmegzti kontakto; tokio žmogaus emocijos užgniaužtos, jis tampa priklausomu nuo kitų; palaipsniui nutolsta, atsiriboja nuo kitų žmonių ir netgi apskritai nustoja bendrauti. Tokiu atveju taikoma augmentinė ir alternatyvioji komunikacija. Augmentinės ir alterantyviosios komunikacijos taikymo aktualumą pabrėžia tai, kad Lietuvoje tokios komunikacijos formos įteisintos labai neseniai. Gestai įteisinti 1995 m., o simboliai tik 1996 m. (Daugirdienė, 2007). Pasak Garšvienės (2007), augmentinė ir alternatyvioji komunikacija gali pakeisti kalbą tuomet, kai asmuo negali kalbėti, todėl galima teigti, jog tai tinka autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams. Daugirdienės nuomone, augmentinė ir alternatyvioji komunikacija yra efektyvus būdas bendrauti vizualiai ir nusakyti veiklos eigą; tokio komunikavimo taikymas stimuliuoja vaikų kognityvinę veiklą, skatina kalbos vartojimą. Šio tyrimo pagrindinė problema yra augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos taikymo ypatumai. Lietuvoje ši problema yra tyrinėta labai mažai. Trūksta mokslinių žinių lietuvių kalba apie augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos sampratą. Taip pat, pedagogai, ugdantys autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus dažnai neturi pakanakamai informacijos apie tai, kokias augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos priemones reikėtų pasirinkti, ugdant autistiškus vaikus. Šiuo tyrimu yra siekiama nustatyti ar pedagogai (logopedai, auklėtojai), kurie ugdo autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus taiko augmentinę ir alternatyviąją komunikaciją. Taip pat, siekiama nustatyti, kokias augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos priemones pasirenka ir kokiame kalbos ugdymo etape jas taiko. Atliktas tyrimas mokslines žinias papildys žiniomis apie augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos taikymo ypatumus, ugdant autistiškus vaikus, ikimokyklinėse įstaigose; naujais duomenimis apie augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos sampratą, jos taikymą; AAK priemonių pasirinkimą; atskleis autistiškų vaikų bendravimo ypatumus. Taip pat papildys ugdymo praktikos žinias: kaip yra skatinami autistiškų vaikų bendravimo poreikiai; bendravimo gebėjimai; kokiomis priemonėmis pedagogai ugdo autistiškų vaikų bendravimo gebėjimus. Tyrimo objektas augmentinės ir alternatyvios komunikacijos taikymo ypatumai, ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų. Tyrimo tikslas nustatyti augmentinės ir alternatyvios komunikacijos taikymo ypatymus, ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų. 5

6 Uždaviniai: 1. Mokslinės literatūros analizės pagrindu išnagrinėti bendravimo, komunikacijos, alternatyviosios ir augmentinės komunikacijos sampratas; vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, bendravimo ypatumus, augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos taikymo ypatumus, ugdant vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų. 2. Pedagogų apklausos interviu metodu atskleisti ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, komunikavimo ypatumus. 3. Nustatyti, kokias augmentinės ir alternatyvios komunikacijos priemones ir būdus taiko ikimokyklinių ugdymo įstaigų pedagogai, ugdydami vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų. 4. Nustatyti, su kokiais sunkumais susiduria pedagogai, taikydami augmentinę ir alternatyviąją komunikaciją autizmo spektro sutrikimų turinčių ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos ugdymui. Tyrimo metodai teorinė analizė; pusiau stuktūruotas interviu; interviu turinio analizė. Tyrimo dalyviai Iš viso 11 tyrimo dalyvių specialiųjų ikimokyklinių ugdymo įstaigų pedagogų: 6 logopedai, 5 auklėtojos, turinčios augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos ugdymo patirties. Tyrimas atliktas Vilniaus miesto specialiajame lopšelyje darželyje Čiauškutis 2014 m. balandžio mėn dienomis. Bakalauro darbo struktūra. Šį baigiamąjį bakalauro darbą sudaro: santrauka lietuvių kalba, įvadas, 2 skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas (40 šaltinių), santrauka anglų kalba, priedai. Tyrimo duomenis iliustruoja 9 lentelės. Prieduose pateikiami interviu klausimai, bei interviu protokolai. Darbo apimtis (be priedų) 39 psl. 6

7 1 skyrius. AUGMENTINĖS IR ALTERNATYVIOSIOS KOMUNIKACIJOS TAIKYMAS, UGDANT VAIKUS, TURINČIUS AUTIZMO SPEKTRO SUTRIKIMŲ 1.1. Bendravimo ir komunikacijos samprata Kiekvienas žmogus priklauso kokiai nors žmonių grupei (šeimos, draugų, kaimynų ir t.t.). Su kitais žmonėmis mus sieja bendravimas, kuris padeda tenkinti socialinius poreikius (Garšvienė, 1996). Kaip teigia Myers (2000), bendravimas tai tarpusavio sąveika tarp mažiausiai dviejų partnerių, turinčių ne tik skirtingą patirtį, bet ir nevienodas raiškos galimybes. Kiti autoriai bendravimą apibrėžia taip tai daugialypis procesas, kuriame vienu metu sąveikauja žmonės, kaip informacijos turėtojai, kurie daro vienas kitam įtaką (Pruskus, 2012). Yra išskiriamos trys tarpusavyje susijusios bendravimo dalys: komunikacinė (informacijos tarp individų pasikeitimas); interaktyvinė ( pasikeitimas idėjomis, žiniomis, veiksmais); percepcinė ( informacijos ir ją teikiančio individo pažinimo bei priėmimo procesas, kurio metu įvyksta skirtingų pozicijų suartėjimas) (Pruskus, 2012). Pastaruoju metu šalia bendravimo sąvokos dažnai atsiranda kita sąvoka komunikacija. Garšvienė, Ivoškuvienė (2003), komunikaciją apibūdina kaip žmonių bendravimą, keitimąsi mintimis, išgyvenimais, kultūrinėmis vertybėmis ir pan. Autorių nuomone, komunikacija, tai būdas: išmokti suprasti kalbą; išmokti kalbėti; išsakyti savo norus/pageidavimus; būti suprastam ir suprasti kitus; pasidalyti su kitais dėmesiu bei patyrimu; reguliuoti savo ar kitų poelgius; interpretuoti savo bei kitų žmonių išsakytas mintis. Kiekvienam individui komunikavimas gali būti svarbus dvejopa prasme. Pirmiausiai, tai leidžia įsilieti į socialinę aplinką, padeda geriau tenkinti savo poreikius bei efektyviau siekti tikslų. Antra, tai padeda suprasti kitus žmones, ypač tuomet, kai tenka kryptingai bendrauti ar keistis informacija, siekiant bendro tikslo (Pruskus, 2012). Kaip teigia Mednick (2007), komunikacija gali būti labai paprastas ir tuo pat metu labai sudėtingas procesas, priklausomai nuo to, kokie komunikavimo būdai naudojami, norint užtikrinti gerą tarpusavio bendravimą ir kalbą. Cymru (2000) išskiria tokius komunikavimo būdus: kalba, raštas, gestikuliacija, mimika, gestų kalba, piešiniai, nuotraukos, simboliai, įsižiūrėjimas, agresija, balso tonas, šūktelėjimas, įvairūs kūno judesiai, daiktų panaudojimas, prisilietimas, poza, fizinė reakcija, emocinė reakcija, veido išraiška. Pagal bendravimo tipus, Kepalaitė (1993) išskiria tokias komunikacijos rūšis: verbalinė ir neverbalinė. Pasak Pruskaus (2012), verbalinė komunikacija tai žmonių keitimosi 7

8 informacija procesas, kurio metu naudojami įvairūs kalbiniai žanrai (kasdieninio gyvenimo pasiplepėjimai, dalykinės informacijos perdavimas, viešas kalbėjimas žiniasklaidoje ir pan.). Verbalinis bendravimas svarbus siekiant užmegzti ryšius su pašnekovu, pelnyti pašnekovo palankumą. Tačiau verbalinėmis priemonėmis galime perduoti tik tam tikras faktines žinias. Moksliniais tyrimais nustatyta, jog bendraujant verbaliai, pašnekovui perduodama tik 40 proc. informacijos; kita informacijos dalis emocijos, nuotaikos, išgyvenimai perduodama nežodinėmis neverbalinėmis priemonėmis (Pruskus, 2012). Neverbalinio bendravimo sritį sudaro visi nekalbiniai signalai, turintys komunikacinę vertę, kuriuos siunčia žmogus; neverbalinė komunikacija gali būti apibūdinama kaip nesąmoningais gestais ar pozomis išreikšta kūno komunikacijos forma (Pruskus, 2012). Pruskaus (2012) nuomone, sąvokos bendravimas ir komunikacija kartais sutampa, tačiau nėra tapatinamos. Bendravimas yra gerokai platesnė kategorija, nei komunikacija. Autorius išskiria šiuos pagrindinius komunikacijos ir bendravimo skirtumus: bendravimas turi praktinį, materialinį bei informacinį aspektą, o komunikacija yra informacinis procesas, kai informacija yra perduodama. Pruskaus nuomone, šių sąvokų bendrumas yra tai, jog abi sąvokas galima sieti su informacijos, vartojant kalbą, perdavimo bei mainų procesu. O sąvokų skirtumas yra tas, jog bendravimas yra platesnė kategorija, kuria nusakomos įvairiausios komunikantų kontaktų rūšys, įskaitant paprasčiausias tarpusavio sąveikos formas. Kaip teigia Pruskus (2012), apibendrinti šias sąvokas galima taip: komunikacija pasikeitimo idėjomis, mintimis, nuostatomis, emociniais išgyvenimais procesas, kuris yra nukreiptas į santykio su individu užmezgimą. Bendravimas tai procesas, kurio metu vyksta pasikeitimas pažintine ir vertinamąja informacija, kurios tikslas yra patenkinti žmogaus, bendraujančio su kitais poreikius Vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, ugdymosi ypatumai Autizmo spektro sutrikimų samprata. Autizmas yra vienas iš sunkiausių raidos sutrikimų. Autizmas (gr. autos pats) mąstymas, visiškai priklausantis nuo aktualių individo poreikių, psichinių būsenų, realaus santykio su tikrove praradimas; patologinis uždarumas, noro bendrauti nykimas; ryšių su artimaisiais ir aplinka silpnėjimas (Vaitkevičienė, 2001). Ivoškuvienė, Balčiūnaitė (2002), Mednick (2007), Baron-Cohen (2011) teigia, jog dėl šio sutrikimo nukenčia komunikacija bei kitos žmogaus veiklos sferos. Autizmo spektro sutrikimai apibūdinami kokybinėmis socialinio bendravimo, komunikacijos sutrikimais ir ribotu, stereotipiniu, pasikartojančiu interesų ir veiklos ratu; šiai įvairiapusių raidos sutrikimų grupei yra 8

9 priskiriami: vaikystės autizmas, atipiškas (netipiškas) autizmas, Rett o sindromas, Asperger io sindromas, kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai. 1. Autizmas nustatomas ankstyvajame amžiuje, kai pasireiškia asmens socialinės raidos ir bendravimo nukrypimai bei neįprastai stiprus obsesinis susidomėjimas (Baron-Cohen, 2011). Kaip teigia Mednick (2007), Muceniekas (2003), autizmas nustatomas remiantis trimis pagrindinėmis ypatybėmis (triada) socialinės sąveikos sutrikimais, nepakankamu komunikacijos lygiu ir vaizduotės sutrikimais. Kadangi autizmo sutrikimų spektras platus, mokslinėje literatūroje gausu duomenų, kurie atskleidžia šio sutrikimo paplitimą. Kay (2007) pažymi, jog autizmos spektro sutrikimai berniukams pasireiškia keturis kartus dažniau nei mergaitėms. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, autizmo spektro sutrikimai nustatomi vienam asmeniui iš 160, o naujausiais statistiniais duomenimis, tai sudaro maždaug 1 proc. visos populiacijos 2. Autoriai išskiria skirtingas autizmo spektro sutrikimų priežastis. Mednick (2007) teigia, jog šio sutrikimų priežastys gali būti labai įvairios: 1) biologinės, 2) medicininės, 3) psichologinės, 4) elgesio ir 5) genetines. Panašias autizmo spektro sutrikimo priežasčių grupes išskiria ir Balčiūnaitė, Ivoškuvienė (2002): 1) psichologinės, 2) biologinės, 3) organinės neurologinės, 4) genetinės. Autizmo priežasčių aiškinimo teorijos labai skirtingos. Psichologines autizmo spektro sutrikimų priežastis aiškinančios teorijos šalininkas Bettelheim (1976; cit. Balčiūnaitė, Ivoškuvienė, 2002) teigia, jog vaiko raidos ir elgesio sutrikimus sukelia šeima, nes tėvai nepakankamai skiria dėmesio savo vaikams, taip slopindami jų socialinį elgesį bei bendravimą; teigiama, jog autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai savo aplinką suvokia kaip šaltą, grėsmingą ir priešišką, kuri šiuos vaikus skatina atsiriboti bei užsidaryti. Labai svarbu tai, jog ši autizmą aiškinanti teorija buvo paneigta, teigia Balčiūnaitė, Ivoškuvienė (2002). Biologinės autizmo spektro sutrikimus aiškinančios teorijos šalininkai Simpson, Zionts (1992; cit. Balčiūnaitė, Ivoškuvienė, 2002) teigė, jog autizmas yra įvairūs biocheminiai nenormalumai. Pasak šių autorių, smegenys susideda iš daugybės neuronų, kurie priima ir perduoda informaciją cheminiais elementais sinapsėmis; manoma, jog šių cheminių elementų trūkumas yra pagrindinė autizmo spektro sutrikimų priežastis. Aiškindami organines neurologines autizmo spektro sutrikimo priežastis Simpson, Zionts (1992; cit. Balčiūnaitė, Ivoškuvienė, 2002) teigia, jog įvairūs smegenų susirgimai, fizinės traumos ar įgimtos anomalijos gali sukelti autizmą dėl to, jog smegenys nebegali atlikti sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, atsiranda pažinimo, kalbos bei socialinės sąveikos problemų. 1 Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymas (2011)

10 Genetinės autizmo spektro sutrikimų priežastis aiškinančios teorijos šiuo metu yra populiariausios. Kaip teigia Muceniekas (2003), autizmas atsiranda esant įgimtoms infekcijoms, sergant medžiagų apykaitos ar neurologinėmis ligomis bei nustačius neurologinius sindromus. Panašios nuomonės laikosi ir Baron Cohen (2011), kuris teigia, jog autizmo spektro sutrikimų kilmė dažniausiai yra genetinė. Autizmas turi kai kuriuos tik šiam sutrikimui būdingus požymius, kurie išlieka visą gyvenimą (Ivoškuvienė, 2003). Baron-Cohen (2011) kaip vieną iš pagrindinių autizmo bruožų išskiria vėluojančią kalbą. Pasak autoriaus, vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimų, verbaliai bendrauti pradeda labai vėlai, t. y. iki dvejų metų netaria pavienių žodžių, o iki trejų nepasako nė sakinio. Mednick (2007) apibūdino pagrindinius autizmo spektro sutrikimų bruožus, kurių daugelis susiję su kalba, kalbėjimu ir bendravimu. Autoriaus teigimu, šių vaikų: kalba gali vėluoti arba visiškai nesiplėtoti, kalbai būdingos pasikartojančios, išmoktos frazės; visiškai nesupranta humoro, yra linkę sakinį suprasti pažodžiui; patiria sunkumų, susijusių su minčių raiška ir vaizduote; naudoja netinkamus pasisveikinimo būdus; bendravimo įgūdžiai nepakankamai susiformavę; vengia akių kontakto, nesupranta veido išraiškų, gestų ir kūno kalbos; bendraudami su žmonėmis, negali įsijausti ir suprasti jų jausmų, emocijų; dažniausiai lieka nuošalyje ir įdeda mažai pastangų susipažinti su naujais žmonėmis; staiga gali tapti susikrimtęs ar sunerimęs; labiau domisi objektais (daiktais) nei žmonėmis, žmones gali matyti kaip objektus (daiktus). Autoriaus teigimu, autizmo spektro vaikams būdingi tam tikri elgesio ir veiklos ypatingumai: nemėgsta rutinos pakitimų; būdinga pasikartojanti ir dažnai rodoma tokia veikla: plojimas rankomis, supimas, sukimasis ratu; būdingas nereguliarus miegas; pasireiškia padidėjęs jautrumas garsui, kvapui, skoniui ir prislietimams; gali pasireikšti agresyvus elgesys ir savęs žalojimas; gali pasireikšti hiperaktyvumas; būdinga neįprasta eisena, vaikas gali vaikščioti ant pirštų galų; kai kuriems būdingi neįprasti matematiniai ar meniniai gebėjimai. Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų bendravimo ypatumai. Radzevičienė (2003) teigia, jog bendravimas įvairialypis ir sudėtingas žmogaus būties procesas. Bendravimo įgūdžių ugdymasis svarbus socialiniam gyvenimui. Raidos bei kognityvinių sutrikimų turinčių vaikų bendravimas labai specifiškas. Pasak Ivoškuvienės, Balčiūnaitės (2002), bet koks bandymas įtraukti vaiką, turintį autizmo spektro sutrikimų, į bendravimo procesą gali sukelti jo nerimą, įtampą, vaikas pradeda blaškytis, kartais visiškai ignoruoja aplinkinius, rėkia ar ieško kitų savisaugos būdų (užsidengia ausis, atsigula ir nusisuka ir pan.). 10

11 Ivoškuvienė, Balčiūnaitė (2002) teigia, jog autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai blogai supranta aplinkinių gestus bei lėtai jų išmoksta arba nemoka vartoti. Daugirdienės nuomone (2007), tokie vaikai negeba neverbaliai išreikšti savo poreikių ar norų, negeba suprasti kitų žmonių neverbalinio bendravimo, dažniausiai pasitaikantys jų naudojami komunikacijos būdai yra verkimas ir šaukimas. Pasak autorės, autistiškiems vaikams labai sunku sukaupti regimąjį bei girdimąjį dėmesį, o komunikacija sunkina įvairios baimės, garsai, spalvos, triukšmas, emocijų kaita ir nemotyvuotas elgesys. Daugirdienės (2007) nuomone, bendravimo sunkumai yra vieni iš pagrindinių autizmo atpažinimo kriterijų, jie pastebimi jau kūdikystėje. Jau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais pastebimas emocinio kontakto trūkumas bei pasyvumas. Autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas, pamatęs pažįstamą veidą, nesidžiaugia, nenori būti paimtas ant rankų; kai kuriems patinka, kai juos kelia, supa ar mėto, tačiau jie negeba išreikšti džiaugsmo mimika ar kitaip. Apibūdinant verbalinę interakciją, galima teigti, jog šie vaikai nevartoja vieno iš svarbiausių bendravimo būdų žvilgsnio. Asmenys, turintys autizmo spektro sutrikimą, vengia žiūrėti kitam žmogui į akis. Frith (1989; cit. Ivoškuvienė, Balčiūnaitė, 2002) mano, jog iki šiol nėra aišku, ko asmuo vengia ar akių kontakto, ar savo žvilgsnio nenaudoja interakcijai bei komunikacijai. Autorė įsitikinusi, jog žvilgsnio esmė yra išgyvenimai ir psichinės būklės; jeigu tokių būklių ir išgyvenimų nėra, tuomet akių kalba nėra galima (Frith, 1989; cit. Ivoškuvienė, Balčiūnaitė, 2002). Daugirdienės nuomone (2007), autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas laikomas abejingu ir sunkiai bendraujančiu. Autorės teigimu, šiems vaikams labiau patinka bendrauti su negyvais daiktais ir prisirišti prie jų. Bendraudami vaikai pirmenybę teikia ne žmonėms, o daiktams. Šie vaikai abejingi žmonių jausmams, su jais elgiasi kaip su daiktais (stumdo, tempia) tam, kad galėtų patenkinti savo poreikius. Atsitinka ir taip, jog vaikai prisiriša prie kurio nors vieno asmens ir skaudžiai išgyvena, jei to žmogaus nėra šalia. Toks vaiko elgesys gali išlikti ir vyresniame amžiuje. Neretai vaikai, turintys autizmos spektro sutrikimų, geba bendrauti įprastoje aplinkoje, tačiau svetimoje visiškai užsisklendžia (Ivoškuvienė, Balčiūnaitė, 2002). Esant lengvesniam autizmo spektro sutrikimo atvejui, įmanomas efektyvus kontaktas. Sudarius palankias sąlygas bendrauti (įprasta aplinka, gera nuotaika ir pan.), šie vaikai supranta ir geba vykdyti užduotis, atsakyti į klausimus. Tokios pačios nuomonės laikosi ir Attwood (2013). Autorius teigia, jog esant palankioms bendravimo sąlygoms, galima pastebėti įspūdingą vaiko žodyną, kuriame gausu specialių terminų, posakių, kurie būdingesni suaugusių kalbai, o ne vaikų. Apibendrinant vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, bendravimo ypatumus, galima teigti, jog jų bendravimo gebėjimai sunkiai apibrėžiami, labai trumpalaikiai ir skiriasi įvairiose 11

12 aplinkose. Bendravimo įgūdžių stoka gali nulemti patiriamas vaiko neigiamas emocijas, vienišumą. Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai sunkiai supranta kaip reikia bendrauti (Notbohm, 2012). Vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, kalbos ypatumai. Autizmo spektro sutrikimai sąlygoja ne tik bendravimo bet ir kalbos sutrikimus. Pasak Ivoškuvienės, Balčiūnienės (2002), kalbos plėtotės sutrikimai lemia galimybes išreikti savo poreikius, mokytis, bei kaupti žinias apie pasaulį. Kai kurie autistiški vaikai kalba ar bando kalbėti, bet nejaučia sąryšio tarp kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos. Tokie asmenys nesupranta, jog kalba gali būti bendravimo priemonė ir priemonė norams bei pageidavimams išreikšti. Kaip teigia Ambrukaitienė, Ivoškuvienė (1997), pagal kalbos išsivystymo lygį autistiškus vaikus galima suskirstyti į 8 grupes (Ambrukaitienė, Ivoškuvienė, 1997): asmenys, kurių kalba pakankamai išplėtota (ji būdinga Aspergerio sindromo atveju); atvejai, kai yra sulėtėjusi kalbos raida; vaikai, kuriems būdingas fonologinis kalbos sutrikimas; vaikai, kuriems būdingas fonetinis kalbėjimo sutrikimas; vaikai, kuriems būdingas nežymus kalbos neišsivystymas; vaikai, kuriems būdingas vidutinis kalbos neišsivystymas; vaikai, kuriems būdingas kalbos neišsivystymas; vaikai, kuriems būdingas visiškas kalbos neišsivystymas; tokie vaikai nevokalizuoja, kartais būdingas absoliutus mutizmas. (Ambrukaitienė, Ivoškuvienė, 1997). Wirth (cit. Balčiūnaitė, Ivoškuvienė, 2002) nurodo, kad daugelis vaikų, kuriems nustatytas autizmas (apie 50%) sakytinę kalbą vartoja labai mažai arba visai jos neišmoksta vartoti, ypač tada, kai jiems nėra taikoma intensyvi kalbos intervencija. Teigiama, jog kai kurių vaikų kalba tam tikrą laiko tarpą vystosi normaliai, o tik paskui regresuoja (Brown, Prelock, 1995). Net tie, kurie išmoksta sakytinę kalbą, sunkiai ją pritaiko komunikuodami. Jų kalba dažnai yra nelanksti, automatiška, neperteikianti jausmų (Lee, Hobson, Chiat, 2004); būdingos echolalijos, kartojami išgirsti žodžiai, kurių reikšmės vaikai nesupranta ir negali to tinkamai panaudoti pokalbyje (Hallahan, Kauffman, 2003). Hallahan, Kauffman teigia, jog echolalija gali pasireikšti beprasmišku žodžių ir frazių kartojimu; gali atrodyti, jog vaikas tik žaidžia žodžio skambesiu. Pasak Daugirdienės, kartais šie vaikai savo kalboje geba atkurti anksčiau girdėtų pokalbių fragmentus, kuriuos girdėjo anksčiau, tai vadinama echolalija. Echolalijos gali būti tiesioginės (kai vaikas kartoja žodį ar sakinį iš karto po kito asmens pasakymo) arba uždelstos (kai vaikas žodį ar sakinį pakartoja po kurio laiko). Uždelstos echolalijos yra mėginimas kalbą vartoti komunikacijai. Toks žodžių ir sakinių kartojimas rodo, jog vaikai turi išsivysčiusią foneminę klausą. Kai kurie autistiški vaikai retkarčiais taria žodžius bei sakinius, tačiau blogai juos intonuoja (Ivoškuvienė, Balčiūnienė, 2002). 12

13 Kalbantiems autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams būdinga neįprasta verbalizacija. Pasak Ivoškuvienės, Balčiūnienės (2002), autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų rišlioji monologinė kalba ypatinga: vaikai gali pakartoti sakinius, eilėraščius, ilgesnių pasakojimų pastraipas, tačiau patys savarankiškai nepasakoja. Pasak Balčiūnaitės, Ivoškuvienės (2002), dialoginė vaikų kalba nukentėjusi jie nežino, kada reikia įsiterpti į pokalbį, be to, nereaguoja ir neatsakinėja į klausimus. Kasdieniniame gyvenime vaikų kalbai būdingas šabloniškumas, neretai lydimas kokių nors monotoniškų judesių. Skirtumas tarp pasyviojo ir aktyviojo žodyno nedidelis. Naujai išmoktus žodžius vaikai sunkiai supranta ir vartoja naujas žodis įgyja ypač konkrečią reikšmę ir vartojamas tik toje situacijoje, kurioje buvo išmoktas. Apibendrinant autistiškų vaikų kalbą, galima teigti, jog jei nėra tinkamų kalbos išraiškos priemonių, tai poreikiai ir troškimai nėra patenkinami. Neišvengiamai kyla vaikų pyktis bei nusivylimas, tampa neįmanoma mokytis ir augti. Gebėjimas bendrauti žodine kalba, vaizdais, ženklais, simboliais ar naudojant kitas pagalbines technologijas tampa kertiniu akmeniu (Notbohm, 2012). Vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, bendravimo ir kalbos ugdymas. Bendravimo ir kalbos ugdymas labai svarbus, ugdant autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus. Radzevičienė (2003) teigia, kad bendravimo ir kalbos įgūdžių sudarymas viena iš sudėtinių socialinės plėtotės dalių. Jei kalba ir bendravimo įgūdžiai nebūtų ugdomi, tai mažintų realias vaikų galimybes dalyvauti visuomeniniame gyvenime, sunkintų asmeninį gyvenimą, žmogus taptų per daug priklausomas nuo kitų žmonių. Ivoškuvienės (2003) nuomone, autistiškų vaikų bendravimo ir kalbos ugdymas ilgas ir sudėtingas procesas, nes vaikai sunkiai praktiškai pritaiko įgytas žinias. Kaip teigia Garšvienė, Ivoškuvienė (2003), pedagogai, remdamiesi kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimų žiniomis, gali bent iš dalies padėti vaikams ugdytis gebėjimus kalbėti ir bendrauti. Pasak Ivoškuvienės (2003), ugdant vaikų bendravimo gebėjimus, būtina atkreipti dėmesį į šiuos aspektus: Bendraujant svarbiausia yra kontaktas ir malonumas; kalbėti nedaug, tiksliais liepiamosios nuosakos sakiniais, saikingai vartoti kreipinį. Komunikacija vyksta ką nors duodant ar imant, t. y. taip vaikui primenama, kad jam yra reikalingi kiti žmonės. Vaikai geriau supranta aplinką vizualiai negu apibūdintą žodžiu, todėl vizualinė komunikacija yra ugdymo pagrindas, padedantis išmokti sudėtingesnių komunikacijos būdų, t.y. bendravimo žodžiais ar visa kalbos sistema; vizualinė komunikacija skatina vaiko motyvaciją. Vizualinės komunikacijos priemonės visą laiką turi būti tos pačios, jos padeda palaikyti 13

14 dėmesį, sumažina vaiko nerimą, suteikia komunikacijai aiškumo ir konkretumo, skatina vaiką veikti. Siūlant vizualines situacijas ir priemones, leisti vaikui rinktis, pavyzdžiui, maistas ar gėrimas, suknelė ar sijonas su palaidinuke, žaislas ar filmo žiūrėjimas bei muzikos klausymas ir pan. Multimodalinė komunikacija (daiktų, paveikslėlių, simbolių, gestų, žodžių derinimas) padeda vaikui greičiau suprasti, kaip bendrauti ir kokia bendravimo reikšmė. Situacijų stebėjimas, kurių vaikas nemėgsta, gali būti panaudojamas keisti elgesiui ir mokyti komunikacijos. Pavyzdžiui, galima pasiūlyti nemėgstamą žaislą (jį meta, sviedžia, darosi agresyvus sau ir pan.) ir tinkamu būdu mokyti atsisakyti agresyvumo. Nurodymai turi būti aiškūs, trumpi. Pavyzdžiui: Baik, Taip nedaryk, Negalima, Padėk taip. (Ivoškuvienė, 2003, p. 423). Mokant nekalbančius vaikus (visus vaikus, turinčius kalbos sutrikimų) yra pabrėžiama pragmatika, kurią yra siekiama kelių tikslų: kalbos funkcionalumo socialinėje sąveikoje; vaikų motyvacijos komunikuoti skatinimo (Koegel, Koegel, 1995; cit. Hallahan, Kauffman, 2003). Pasak Hallahan, Kauffman (2003), vietoj vaikų mokymo kartoti atskirus žodžius, sintaksiškai bei gramatiškai teingas formas, vaikus reikia skatinti kalbą vartoti kaip priemonę, kuria siekiamas trokštamas rezultatas. Ugdant vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų, vis dažniau siekiama įgyvendinti veiklos struktūravimo principus vartojant kalbą natūralioje aplinkoje (Sigafoos, Kerr, Roberts, Couzens, 1994; cit. Hallahan, Kauffman, 2003). Pasak autorių, asmenys, ugdantys šiuos vaikus, turėtų sudaryti galimybes vaikui pačiam ko nors paprašyti. Šis struktūravimo būdas naudingas, mokant autistiškus vaikus komunikuoti Augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos būdų taikymas, ugdant vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų Augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos samprata. Jau kūdikystėje pastebima, jog kai kurie vaikai neieško akių kontakto, neatsako į kalbinimus ir žaidinimus šypsena ar savais garsais; nesidomi daiktais, žmonėmis, kurie jį supa. Tai pirmieji bendravimo sutrikimo požymiai; labai svarbu juos nustatyti kuo anksčiau bei, atsižvelgiant į vaiko sutrikimo pobūdį ir raidos lygį, taikyti specialius būdus, priemones, padedančias formuoti bendravimo įgūdžius (Daugirdienė, 2007). Garšvienės (2007) nuomone, net ilgai ir sistemingai ugdant autistiškų vaikų ir suaugusiųjų kalbą, ji būna nevisavertė ir negali atlikti komunikacinės funkcijos. Autorės teigimu, neatsisakant optimalių kalbos ugdymo, grąžinimo būdų, kuriamos įvairios nekalbinės 14

15 komunikacijos priemonės bei būdai, kurie padeda įveikti informacijos priėmimo bei perdavimo sutrikimus ir suteikia galimybę asmens saviraiškai, dalyvaujant visuomenės gyvenime. Nekalbančių autizmo spektro sutrikimą turinčių asmenų komunikacija įvardijama nevienodai. Garšvienės (2007) teigimu, jeigu vaikas gali tik iš dalies bendrauti kalba, tuomet reikalinga papildoma (augmentinė) komunikacija, kuri padeda užpildyti tam tikras, atsiradusias kalboje, spragas. Sąvoka alternatyvioji komunikacija vartojama, kalbant apie neverbalinę komunikaciją, jai reikia turėti ir naudoti papildomas priemones, tokias kaip simboliai ar technika (Garšvienė, 2007). Pasak Mednick (2007), kai vaikas negali bendrauti balsu, reikia ieškoti kitų būdų, padėsiančių vaikui komunikuoti. Mikulėnaitė (2003), teigia, jog autistiškų vaikų kalbos ugdymui siūlomos alternatyvos, tokios kaip specialieji paveikslėliai, ženklai ar simboliai augmentinė ir alternatyvioji komunikacija (AAK), kuri pakeičia arba palengvina kalbą. Vaikai, naudodami augmentinės ar alternatyviosios komunikacijos priemones, gali lengvai dėlioti sakinius, reikšti savo mintis bei norus. Išmokę naudotis alternatyviąja komunikacija, vaikai turi galimybę būti lavinami pagal specialiąsias mokymo programas. Garšvienė (2007) teigia, jog tiek augmentinė, tiek alternatyvioji komunikacija yra vadinama vienu iš šių terminų: augmentine arba alternatyviąją. Daugelis autorių Garšvienė (2007), Mednick (2007), Clarke, Price, Jolleff abu šiuos terminus vartoja kartu augmentinė ir alternatyvioji komunikacija (Aughmentative and Alternatyve communication). Garšvienės nuomone, augmentinė komunikacija laikoma papildoma, o alternatyvioji pakeičiamąja komunikacija; abi šios komunikacijos pasirenkamos ir naudojamos kartu. Pasak Garšvienės (2007), augmentinė ir alternatyvioji komunikacija, ugdant vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimų, gali būti taikoma pradiniame kalbos ugdymo etape, kol vaikas nekalba ar jo kalba nesuprantama. Autorė teigia, jog net kalbantys autistiški vaikai noriau bendrauja, kai tarp kito asmens ir jo yra daiktas, simbolis ar gestas. Tokio pasirinkimo funkcija, pasak autorės, yra tokia neaiški vaiko kalba neturėtų trukdyti vaiko saviraiškai ir aplinkinio pasaulio pažinimui. Augmentinės ir alternatyvios komunikacijos taikymas svarbus tam, kad vaikas galėtų paklausti, paprašyti norimo daikto ar pasidalinti savo įspūdžiais. Kaip teigia Ivoškuvienė, Mamonienė, Pečiulienė (1997), kartais įvairios AAK priemonės yra taikomos ne tik pradiniame kalbos ugdymo etape. Tuomet šios priemonės tampa vaizdžia atrama sakinių formulavimui, žodyno turtinimui (pvz., kai naudojami simboliai atspindi esminius daiktų požymius), eilėraščių įsiminimui, pasakojimų kūrimui (Ivoškuvienė, Mamonienė, Pečiulienė ir kt., 1997). 15

16 Garšvienė (2007) teigia, jog kalbinei ir nekalbinei komunikacijai yra svarbu, jog asmuo turėtų bent minimalių įgūdžių. Kierman, Reid, Goldbart, Cymru (cit. Gsršvienė, 2007) aptaria šias sudėtines komunikacijos dalis: ir fiziniai (motorikos) gebėjimai, kognityviniai gebėjimai, bendravimo (tarpusavio santykių) įgūdžiai, žinios apie aplinkinį pasaulį, jo suvokimas (išsakymas), komunikacijos paskatos, bei komunikacijos priemonės. Kaip teigia Garšvienė (2007), visos sudėtinės komunikacijos dalys nevienodai svarbios komunikuojant skirtingomis AAK priemonėmis. Gera rega yra svarbi, norint komunikuoti simboliais, paveikslėliais, tačiau mažiau gestais, daiktais. Klausa svarbi visiems AAK būdams, nes lemia kalbos supratimą. Autorės nuomone, motorikos (fiziniai) gebėjimai nulemia garsų tarimą, gestikuliavimą rankomis. Kognityviniams įgūdžiams priskiriamas informacijos priėmimo gebėjimas kaupti ir susieti prasmę su gaunama informacija (žodine, vizualine) ir iššifruoti, formuluoti pranešimus. Šie įgūdžiai svarbūs, nes negalintys verbaliai komunikuoti asmenys turi suprasti, jog žodis ar simbolis apibendrina. Labai svarbūs bent minimalūs bendravimo (tarpusavio santykių) įgūdžiai, gebėjimas suprasti, kad žmogus savo veiksmais ar žodžiais gali paveikti kitų elgesį. Bendravimui svarbūs verbalinio komunikavimo ir pažintiniai gebėjimai gebėjimas išsisakyti, suvokti pasaulį ir turėti žinių apie jį. Individas turi sugebėti išreikšti norus bei poreikius ir bent šiek tiek suvokti aplinkinį pasaulį. Asmuo turi jausti poreikį bendrauti, net jei jo aplinkoje nėra to, ko jis norėtų. Bendravimo įgūdžių formavimui labai svarbus gebėjimas tinkamai pasirinkti komunikavimo priemones. Todėl negalių turinčius asmenis, negalinčius kalbėti, reikia mokyti pasirinkti tinkamus komunikavimo būdus (ugdyti gebėjimus komunikuoti gestais, simboliais, paveikslėliais, vokalizacijomis ir pan.). East, Evans (2008), pateikia du pagrindinius augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos (AAK) tipus: 1) be pagalbos ir 2) su pagalba. AAK be pagalbos toks komunikacijos būdas, kuris nereikalauja papildomos įrangos; remiasi nuovoka, kaip galima palengvinti verbalią komunikaciją (taikant gestus, akių judesius, kūno kalbą, vokalizacija bei ženklus). AAK su pagalba komunikacijos būdas, reikalaujantis papildomos įrangos (paveikslėliai, balsu valdomi kompiuteriai). Autorės išskiria dvi šio komunikacijos būdo pagalbinių priemonių rūšis: paprastos pagalbinės priemonės tai visos neelektroninės papildomos priemonės, tokios kaip knygos, schemos, simboliai, nuotraukos, rašikliai, popierius ar kiti daiktai; aukštųjų technologijų priemonės tai daug sudėtingesnės sistemos, tokios kaip specializuotos programuojamos elektroninės priemonės, kalbą generuojantys ir tekstą spausdinantys kompiuteriai (East, Evans, 2008). 16

17 Clarke, Price, Jolleff (2012), Mednick (2007) aprašo įvairias augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos sistemas: kalba, ženklai/gestai, piešiniai, paveikslėliai/simboliai, objektai. Tačiau Liaudanskienė, Viliūnienė (1998) nurodo tokį alternatyviosios komunikacijos sistemų skirstymą: 1) Gestų sistemos. 2) Simbolių sistemos: neformalūs simboliai tai įvairūs daiktai, paveikslėliai, nuotraukos, piešiniai bei žodžiai; formalūs simboliai piktogramos, Bliss, Mayer-Johnson, švediški simboliai, PECS simboliai ir kt. 3) Garsų sistemos žodžiai ir vokalizacijos. 4) Elektroninės sistemos kompiuteriai. Abi pateikiamos augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos sistemų klasifikacijos skiriasi tuo, jog Liaudanskienės, Viliūnienės (1998) pateikiama yra konkretesnė, labiau struktūruota. Lyginant pateiktas klasifikacijas, Liaudanskienės, Viliūnienės išskirtos simbolių sistemos apima daiktus, paveikslėlius, nuotraukas, simbolius, tuo tarpu Clarke, Price, Jolleff, Mednick piešinius ir paveikslėlius/simbolius priskiria skirtingoms AAK priemonių klasifikacijoms. T. F. Tranzkowiak (1991, cit. Garšvienė, 2007 ) nurodo, jog gera AAK priemonė turėtų būti funkcionali, t. y., 1) teikti galimybių būti pritaikoma bet kurioje situacijoje (sudėtinga AAK vartotojui komunikuoti naktį, maudantis, pašnekovams nutolus ir pan.); 2) neriboti partnerių skaičiaus ir kartu pačios komunikacijos (nėra daug priemonių, kurios atitinka šį reikalavimą); 3) būti pigi, o jos naudojimas patogus (simbolių, kompiuterinės technikos naudojimas arba nėra patogus, arba nėra pigus); 4) užtikrinti kognityvinę ir socialinę asmenybės raidą tai ir yra pagrindinis AAK mokymo ir taikymo tikslas; 5) atlikti visas komunikacijos funkcijas. Kaip teigia Clarke, Price, Jolleff (2012), gera AAK priemonė ne visada nulemia vaiko komunikacinius gebėjimus; labai svarbu parinktą AAK priemonę derinti su besikeičiančiomis vaiko aplinkomis bei jo poreikiais. Mednick (2007) nuomone, Pedagogai, ugdantys autizmo spektro sindromą turinčius vaikus, naudoja ne vieną, o kelis iš šių būdų. Tai labai svarbu jų komunikacijos gebėjimų ugdymui. Komunikacija neatsiejama nuo autistiškų vaikų ugdymo dalis. Ji negali būti tiesiog įtraukta į vaiko dienotvarkę. Vaiko mokymas komunikuoti turi vykti ne tik klasėje, ugdymo įstaigoje, tačiau ir namuose arba kitose, vaikui artimose aplinkose. Gebėjimas komunikuoti suteikia galimybę perteikti ir suprasti savo bei kito asmens mintis (Mednick, 2007). 17

18 Augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos būdai. Komunikacija gestais. Komunikavimas gestais yra vienas iš labiausiai paplitusių augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos būdų, ugdant autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus. Įvairūs autoriai komunikavimą gestais vertina teigiamai Bakk, Grunewald, (1997), Ališauskas (2003), Geležinienė, Vaicekauskienė (2003), Garšvienė (2007). Mokslininkai įrodė, jog naudojant gestus suaktyvėja kalba, nes smegenų centrai, valdantys rankos ir kalbos motoriką yra tarpusavyje susiję (Bakk, Grunewald, 1997). Kaip teigia Garšvienė (1996), neišreikštas poreikis veikti aplinką, stiprina nepageidaujamus autistiško vaiko poelgius, kurie pasireiškia stereotipišku elgesiu. Autorės nuomone, šiems vaikams pradėjus naudoti gestus, kaip komunikavimo priemonę, stereotipiškas elgesys gali palaipsniui dingti. Komunikavimas gestais vyksta tuomet, kai ženklai rodomi rankomis. Pasak Ališausko (2003), gestas tai rankos (arba abiejų rankų) forma bei judesys, kuris simbolizuoja daiktus, veiksmus bei reiškinius. Gestas visada vienaip ar kitaip yra susijęs su daiktu ar reiškiniu, kurį turi apibūdinti (Ališauskas, 2003). Tačiau pasak Daugirdienės (2007), gestų kalba nėra rankomis rodoma žodinė kalba, nes gestai apibrėžia tam tikras sąvokas. Panašiai savo darbe teigia ir Geležinienė, Vaicekauskienė (2000) komunikuojant gestais, rankomis rodomi ženklai, kurie suprantami tam tikrai žmonių grupei kaip kalba; šiuo atveju gestas yra tam tikras rankos judesys kūno atžvilgiu. Komunikacijai taikomi ir kitų kūno dalių judesiai (Ališauskas, 1996; Danielius, 1999). Be to, Daugirdienė teigia, jog gestų kalba komunikacijai tinkama tik tuo atveju, kai vaikų smulkioji motorika nėra pažeista. Pasak Garšvienės (2007), gestų kalbos, kaip augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos priemonės, žodynas gali būti sudarytas iš kelių šaltinių: 1) kurčiųjų gestų kalbos sistema arba jos dalis; sudėtingesni gestai yra supaprastinami, tačiau tuomet gestų kalba blogiau suprantama; 2) gimtosios kalbos gestai, kurie lydi, papildo ar pakeičia kalbėjimą; 3) augmentinei ir alternatyviajai komunikacijai skirti manualiniai ženklai, kuriuos sukūrė specialieji pedagogai. Pasak Mednick (2007), komunikuojant gestais svarbūs regimieji, girdimieji bei taktiliniai pojūčiai, todėl pedagogai, ugdantys autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus, daugelį gestų turi parinkti ir pritaikyti kiekvienam individualiai. Pradedant mokyti vaikus gestų kalbos, kaip papildomos komunikacijos formos, reikia atsižvelgti į jų poreikių bei gebėjimų lygį. Svarbu tiksliai nustatyti, ar vaikas gebės suprasti ir naudoti gestus komunikuojant su aplinkiniais. Mednick (2007) teigimu, gestų kalba, kaip augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos forma, į vaiko kalbą turi būti įvedama palaipsniui, įtraukiant ją į kasdieninę veiklą. Ši komunikacijos forma bus prasminga tik tada, jei ji bus susijusi su realiais vaizdiniais. Be to, 18

19 ženklus visuomet turi lydėti kalba. Pradžioje turi būti įvesti ne daugiau kaip šeši gestų ženklai. Naudingesni gestai būtų tokie, kurie vaizduotų žodžius, taip, ne, laukti, daugiau, gerai, pabaiga (Mednick, 2007). Vaicekauskienė (2004) teigia, jog gestų kalbos reikia mokyti, atsižvelgiant į gestų sudėtingumą bei numatant jų mokymo eiliškumą. Autorė teigia, jog vaikai geriau įsisavina tokius gestus, kurie siejami su žinomais veiksmais; yra palydimi vaikui suprantamais žodžiais; atitinka vaikų motorikos galimybes ir yra paprastesni. Taip pat autorė pažymi, kad geriau bus įsisavinami tokie gestai, kurie bus atliekami abiejomis rankomis, nes išmokstami lengviau, ir tokie, kuriuos atliekant liečiami konkretūs daiktai ar kūno dalys; be to, gestas bus išmokstamas lengviau, jei vaikas turės galimybę vaizdžiai matyti gestą veidrodyje ar žiūrėdamas į kitą asmenį. Mokant autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus gestų, reikėtų nepamiršti kelių reikalavimų, kurie Vaicekauskienės (2004) nuomone labai svarbūs: gestai turi būti labai funkcionalūs, kitaip tariant, vaikai turi jais naudotis savo kasdieninėje veikloje, įprastinėmis sąlygomis; gestus būtina taikyti konkrečiose situacijose; pasirinkus gestų kalbą, kaip AAK sistemą, juos reikia taikyti laikantis nuoseklumo ir nuolatos. Kaip teigia Balčiūnaitė, Ivoškuvienė (2002), autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams labai sudėtinga suprasti gestus, juos vartoti išreiškiant savo vidinius poreikius. Neretai tokie vaikai pirmiausiai išmoksta bendrauti, naudodami sudėtingesnes komunikacijos formas (kalbėti atskirais žodžiais, sakiniais) ir tik vėliau komunikacijai pradeda vartoti gestus. Taigi, apibendrinant, galima teigti, jog gestų kalbos mokymas, ugdant autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus, yra ilgas ir nuoseklus procesas. Gestų kalbą, kaip AAK formą į vaiko kalbą reikia įtraukti palaipniui. Ši komunikacijos forma bus naudinga, veiksminga ir tikslinga tik tuo atveju, jei gestai bus funkcionalūs ir lengvai pritaikomi vaiko kasdieninėje veikloje ir konkrečiose situacijose. Komunikacija grafiniais simboliais. Vaikai, turintys žymių kalbos, kalbėjimo bei komunikacijos sutrikimų bendraudami su aplinkiniais mokomi taikyti neverbalinę komunikaciją, kurią perteikia mimika, galvos linktelėjimas (pritariant) ar jos papurtymas (neigiant ką nors), mojavimas rankomis ir pan. Tokio pobūdžio bendravimo priemonės yra taikomos ir autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams. Pasak Balčiūnaitės, Ivoškuvienės (2002), vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų, vizualinė komunikacija naudinga, išlieka ilgai ir gali ja naudotis visą gyvenimą. Be to, vizualinė komunikacija skatina vaiko motyvaciją kalbėti ir padeda išmokti sudėtingesnių komunikacijos būdų (bendravimo žodžiais ar visa kalbos sistema). Dėl šios priežasties egzistuoja įvairūs grafinės komunikacijos būdai (Ivoškuvienė, Mamonienė, Pečiulienė ir kt., 1997). 19

20 Simbolis (ang. symbol) sutartinis ženklas, atstojantis kokio nors daikto funkciją; simbolis vaizdas, kuris yra kitų (paprastai labai įvairių) vaizdų, turinių, santykių reprezentatas; simbolis tam tikras raidinis arba skaitmeninis ženklas, vartojamas žymėti įvairiems dydžiams (Vaitkevičiūtė, 2007). Supažindinimas su simboliais ir mokymas jais bendrauti priklauso nuo vaiko amžiaus, komunikacijos sutrikimo pobūdžio, intelekto, vaiko požiūrio į siūlomą bendravimo būdą, bendrosios ir smulkiosios motorikos ypatumų bei garsinės kalbos pradmenų lygio (Ivoškuvienė, Mamonienė, Pečiulienė ir kt.,1997). Simbolių kalba, ugdant autistiškus vaikus, yra efektyvus būdas bendrauti vizualiai bei nusakyti veiklos eigą. Tuo pat metu simbolių naudojimas stimuliuoja ir vaikų kognityvinę veiklą, gali padėti ugdyti vaikų kalbą, kitaip tariant, skatinti pagrindinį komunikacijos būdą kalbos vartojimą (Daugirdienė, 2007). Kaip teigia Geležinienė, Vaicekauskienė (2000), grafinių ženklų sistema taikoma vaikams, kurie turi poreikį bendrauti, geba suprasti kalbą, vizualinius ženklus, sukoncentruoti savo dėmesį į bendravimą bei skiria paveikslėlius, jų detales. Pasak Vaicekauskienės (2004), simboliai gali būti naudojami kartu su gestais; tai palengvintų autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų gebėjimą atlikti sudėtingesnes užduotis. Pasak Mikulėnaitės (2003), ugdant autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus, naudojama tarptautinė simbolių sistema, pagal kurią kiekvienas simbolis reiškia konkretų daiktą, žodį ar idėją. Tokį simbolių žodyną sudaro daugiau nei 1400 simbolių. Pedagogai, ugdantys šiuos vaikus, turi mokyti skirti simbolius ir suvokti, jog kiekvienas simbolis reiškia konkretų žodį ar daiktą. Grafinės simbolių sistemos reikalauja tam tikrų priemonių. Pati paprasčiausia grafinė sistema yra parašytas žodis. Tačiau įvairiuose abstrakcijų lygiuose galima naudoti kitus grafinius ženklus. Žodžius ar sąvokas gali reikšti įvairios sutartinės figūros; galima parodyti daikto paveiksliuką arba nuotrauką (Garšvienė, 1996, p. 26). Vizualinės komunikacijos priemonės visą laiką turi būti tos pačios, jos padeda išlaikyti dėmesį bei sumažina vaiko nerimą, bei suteikia komunikacijai aiškumo, konkretumo. Tokios priemonės leidžia vaikui rinktis (pvz., maistas, gėrimas, suknelė, batai ir pan.), teigia Balčiūnaitė, Ivoškuvienė (2002). Simboliuose, fotografijose ar nuotraukose dažniausiai yra pavaizduoti realūs daiktai, kuriuos nekalbantys vaikai gali atpažinti. Simboliais paprasčiau yra pavaizduoti daiktus, savybes, blogiau veiksmus, abstrakčias sąvokas (Millinkin, 1997; cit. Garšvienė, 2007). Pasirinkus grafinius simbolius, kaip augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos būdą, galima susidurti su tam tikrais sunkumais. Kaip teigia Ivoškuvienė, Mamonienė, Pečiulienė ir kt.(1997), simboliais galima išreikšti tik pagrindines mintis, tad jų nepakaks, kad autizmo 20

21 spektro sindromą turintys vaikai bendrautų visapusiškai. Todėl simbolius reikės papildyti kitais verbalinės ir neverbalinės komunikacijos būdais, tokiais kaip iliustracijos, nuotraukos bei įvairūs paveikslėliai. Mikulėnaitė (2003) taip pat įžvelgia simbolių naudojimo trūkumų. Autorės nuomone, simboliai turi daug reikšmių, tad juos sunku naudoti vaikams, kai jie negali suprasti teisingos reikšmės. Tokiais atvejais simbolius naudoti komunikavimui sunku ir jų mokymui reikia skirti labai daug laiko. Taigi, apibendrinant simbolių naudojimą, kaip vieną iš augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos būdų, galima teigti, jog šis metodas turi tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių. Įvairūs autoriai teigia, jog simboliai yra paprastas ir daugeliui vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, lengvai suprantamas komunikavimo būdas. Kitų autorių nuomone, simbolių daugiareikšmiškumas trukdo naudoti juos bendravimui su aplinkiniais. *** Išnagrinėjus mokslinę literatūrą pastebėta, jog autoriai plačiai aprašo autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų kalbinius gebėjimus. Autoriai teigia, jog daugelis pagrindinių autizmo bruožų yra glaudžiai susiję su kalbos, kalbėjimo ir bendravimo sunkumais, kurie yra pastebimi jau ankstyvame vaikų amžiuje. Taigi, autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų bendravimo, komunikacinių gebėjimų ugdymui yra naudojamos įvairios augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos sistemos. Autoriai išskiria tokias pagrindines AAK sistemas, kaip gestai, simboliai, paveikslėliai, garsai, elektroninės sistemos. Kiekviena iš šių sistemų turi būti pritaikoma kievienam vaikui individualiai, atsižvelgiant į jo gebėjimus, individualius poreikius. Tyrimas, aprašytas antrame šio darbo skyriuje buvo atliktas, siekiant nustatyti augmentinės ir alternatyviosios komunikacijos taikymo ypatumus, ugdant autistiškų vaikų bendravimo ir komunikacinius gebėjimus ikimokyklinėje įstaigoje. 21