LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKEDEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Transcription

1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKEDEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA DIANA BAČININA SLAUGYTOJŲ PERDEGIMO SINDROMAS IR JO RYŠIS SU ASMENINĖMIS SAVYBĖMIS UNIVERSITETO LIGONINĖS VAIKŲ SKYRIUOSE Magistrantūros studijų programos KLINIKINĖ SLAUGA baigiamasis darbas Darbo vadovas m. dr. R.Vimantaitė KAUNAS, 2014

2 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKEDEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanas Prof. J. Macijauskienė 2014m..mėn..d. Diana Bačinina SLAUGYTOJŲ PERDEGIMO SINDROMAS IR JO RYŠIS SU ASMENINĖMIS SAVYBĖMIS UNIVERSITETO LIGONINĖS VAIKŲ SKYRIUOSE Magistrantūros studijų programos Klinikinė slauga baigiamasis darbas Darbo vadovas Dr. R.Vimantaitė 2014 m. gegužės mėn. 22 d Recenzentas Doc. dr. V. Grigaliūnienė Darbą atliko Magistrantė 2014m. gegužės mėn.d Diana Bačinina 2014m. gegužės mėn. 22 d KAUNAS, 2014

3 3 TURINYS TURINYS... 3 SANTRAUKA... 5 SUMMARY... 7 PADĖKA... 9 SANTRUMPOS PAGRINDINĖS SĄVOKOS ĮVADAS LITERATŪROS APŽVALGA Perdegimo sindromo samprata Perdegimo sindromo problemos aktualumas bei paplitimas Perdegimo sindromo atsiradimą lemiantys veiksniai Perdegimo sindromo dimensijos Perdegimo sindromo simptomai ir stadijos Perdegimo sindromo profilaktika Slaugytojų, dirbančių vaikų skyriuose, darbo ypatumai Asmeninės slaugytojų savybės, lemiančios perdegimo sindromo atsiradimą TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODAI Tyrimo eiga Tyrimo etikos principų užtikrinimas Tyrimo metodai Perdegimo sindromo vertinimo kriterijai Tyrimo instrumentai Statistinė duomenų analizė TYRIMO REZULTATAI Tiriamųjų aprašymas Perdegimo sindromo paplitimas Perdegimo sindromas ir asmeninės savybės (DPAD) REZULTATŲ APTARIMAS

4 4 IŠVADOS REKOMENDACIJOS PUBLIKACIJOS LITERATŪRA PRIEDAI

5 SANTRAUKA Bačinina D. Slaugytojų perdegimo sindromas paplitimas ir jo ryšis su asmeninėmis savybėmis, Universiteto ligoninės vaikų skyriuose. Magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadove dr. R.Vimantaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2014, 128 p. Perdegimo sindromas laikomas psichiniu sindromu, kuris apibūdina idealistiškai nusiteikusių ir atsidavusių, pareigingų žmonių būseną, kai dėl per didelio profesinio krūvio arba asmeninių savybių, arba ir dėl vieno, ir dėl kito, žmogus galiausiai pasijunta visiškai išsekęs. Dažnas slaugytojų susidūrimas su neigiamomis emocijomis, sunkumais, kuriuos reikia įveikti norint suteikti pacientui realią pagalbą, ir mažas slaugytojos profesijos prestižas visuomenėje, lemia neigiamą slaugytojų darbo dinamiką. Tai yra, keičiasi slaugytojų motyvacija, nusiviliama profesija, išsivysto perdegimo sindromas ir vyksta neigiami pokyčiai specialistų asmenybės struktūroje. Tikslas: Ištirti Universiteto ligoninės vaikų skyrių slaugytojų perdegimo sindromo paplitimą ir jo ryšį su asmeninėmis savybėmis. Uždaviniai: 1) Įvertinti slaugytojų, dirbančių Universiteto ligoninės vaikų skyriuose, perdegimo sindromo paplitimą. 2) Ištirti slaugytojų, dirbančių Universiteto ligoninės vaikų skyriuose, pagrindines asmenines savybes. 3) Įvertinti perdegimo sindromo ir slaugytojų asmeninių savybių sąsajas. Tyrimo metodas 2013 m. sausio - kovo mėnesiais atlikta slaugytojų anoniminė anketinė apklausa. Tyrime dalyvavo Universiteto ligoninės vaikų skyrių slaugytojos. Anoniminio anketavimo metodu apklausta 216 slaugytojų (atsakas 84 %). Visos respondentės buvo moterys. Tyriamųjų perdegimo sindromo paplitimas buvo vertintas standartizuotu Maslach perdegimo sindromo klausimynu MBI (angl. Maslach Burnout Inventory). Klausimyną sudaro 22 teiginiai, matuojantys tris perdegimo sindromo dimensijas (emocinį išsekimą, depersonalizaciją ir asmeninius pasiekimus) ir 19 teiginių, vertinančių psichofiziologinę slaugytojų sveikatą. Asmeninės savybės buvo vertinamos pagal Didžiojo penketo asmenybės dimensijos (DPAD) skalę (Goldberg ir kt., 1999), naudojant asmenybės klausimyno lietuviškosios versijos variantą. DPAD skalę sudaro 25 būdvardžių poros. Tyrimui atlikti Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Bioetikos centras išdavė leidimą Nr. BEC-KS(M).165 Rezultatai: Atlikto tyrimo metu tiesiogiai perdegimą nusakančios dimensijos dalyvių tarpe pasiskirstė taip: emocinio išsekimo (42,1 proc.) ir asmeninių pasiekimų (75,5 proc.) dimensijos

6 išreikštos labai aukštai, tuo tarpu depersonalizacijos įverčiai žemi (66,2 proc), kas neatitinka teorinio Maslach (Maslach, Jackson, 1981) perdegimo sindromo modelio, kuriame nurodoma, kad esant aukštiems emocinio išsekimo ir depersonalizacijos įverčiamas, asmeninių pasiekimų dimensija dažniausiai vertinama žemiau. Be to, slaugytojos nurodo keletą įvairaus pobudžio perdegimui būdingų psichologinės ir fiziologinės sveikatos sutrikimų simptomų, kuriuos jaučia bent kartą per savaitę ir dažniau (75 proc.). Pagal šiuos kriterijus perdegimo sindromas nustatytas 137 iš 216 tyrime dalyvavusių slaugytojų, o tai yra beveik du trečdaliai (63,4 proc.) apklaustųjų respondentų. Tyrimo metu nustatyta, kad perdegimo pasireiškimui statistiškai reikšmingą įtaką daro nuoširdumas (p=0,009) ir neuroziškumas (p=0,002). Neuroziškumu pasižyminčios slaugytojos dažniau linkę perdegti. Nustatyta, kad šansas perdegti, pasižymint neuroziškumu, yra beveik 6 kartus didesnis, nei nepasižymint šia asmens savybe (ŠS=5,85; 95 % PI: 1,674; 20,430). Taip pat gauta, kad neuroziškumas yra labiau susijęs su perdegimu nei nuoširdumas. Išvados: Perdegimo sindromą patiria 63,4 procentai Kauno Universiteto ligoninės, vaikų skyriuose, dirbančių slaugytojų. Pagrindinės vyraujančios Universiteto ligoninės vaikų skyrių slaugytojų asmeninės savybės yra: sąmoningumas juo pasižymi daugiau nei pusę ištirtųjų (54,3 proc.); kiek daugiau nei ketvirtadalio (26,9 proc.) slaugytojų vyraujanti asmeninė savybė yra nuoširdumas, ir neuroziškumas (14,3 proc.). Išreikštas neurotizmas gali būti laikomas reikšmingu perdegimo sindromo prognozuotoju, nes numato pagrindinę perdegimo sindromo dimensiją emocinį išsekimą.

7 SUMMARY Bačinina D. Burnout syndrome among nurses and relations with the personal characteristics, at the University hospital of children's units, master s thesis / supervisor d. R.Vimantaitė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department or Nursing and Care. Kaunas, 2014, s Burnout syndrome refers to mental syndrome that defines the state of idealistically minded and dedicated, dutiful people when due to excessive workload or personal characteristics, or due to both circumstances a person finally feels completely exhausted. Frequent negative emotions, difficulties that are faced by nurses and that must be overcome in order to provide a real help to a patient, also poor status of the nurses profession in the society determine low dynamics of work of nurses. I.e. motivation of nurses changes, they become disappointed regarding their profession, develops a burnout syndrome and there are adverse changes in the structure of personality of professionals. Purpose: To analyse the prevalence of burnout syndrome among the nurses of University hospital s children department and its relation with personal features. The method of analysis. During the period between January and March 2013 the anonymous questionnaire survey was carried out. The nurses of University hospital s children departments were participating in the analysis. Through application of the method of anonymous questionnaire 216 nurses were questioned (response rate is equal to 84%). All the respondents were women. Prevalence of burnout syndrome among the survey participants was assessed through application of standardized Maslach questionnaire of burnout syndrome MBI (Maslach Burnout Inventory). The questionnaire contains 22 propositions that measure three dimensions of burnout syndrome (emotional exhaustion, depersonalisation and personal achievements) and 19 propositions that assess psychophysiological health of nurses. Personal features were assessed in accordance with the scale of The dimensions of Big Five personality (DBFP) (Goldberg and et.al., 1999), through application of Lithuanian version of personality questionnaire. The DBFP scale contains 25 pairs of adjectives. Bioethics centre under the Lithuanian University of Health Sciences has issued the

8 permission No. BEC-KS(M).165 dated on the 16 th performance of the analysis. of April 2012 that was necessary for Results. During the analysis performed it was determined that the dimensions which directly determine burnout, i.e. emotional exhaustion, depersonalisation and personal achievements among the participants of this analysis have distributed in the following order: emotional exhaustion (42,1%) and personal achievements (75,5%) were expressed very high, whereas assessments of depersonalisation are low (66,2%). Moreover the nurses have indicated several various symptoms of mental and physiological health disorders that are characteristic to burnout, these symptoms are felt by the nurses at least once in a week and more often (75.0 percent). In accordance with these criterions the burnout syndrome was determined among 137 of 216 nurses who participated in the analysis and this represents almost two thirds (63,4%) of the questioned respondents. During the analysis it was determined that sincerity (p=0,009) and neuroticism (p=0,002) statistically significantly influence manifestation of burnout. Those nurses who are neurotic are more prone to burn out. It was determined that a chance of burn out among neurotic nurses is almost 6 time bigger in comparision with the cases when the persons do not have such a feature (ŠS =5,85; 95% PI: 1,674; 20,430). It was also determined that neuroticism is more related to burnout than sincerity. Conclusion. 63,4% of the nurses who work in University hospital s children departments experience the burnout syndrome. The main personal features that are dominant among the nurses of University hospital s children departments are as follows: consciousness this feature is characteristic among more than a half of all surveyed nurses (54,3%); sincerity is a personal feature that is characteristic to more than a quarter of all nurses (26,9%), and neuroticism (14,3%). The expressed neuroticism can be considered as significant forecaster of burnout syndrome because it predicts the main dimension of burnout syndrome emotional exhaustion.

9 PADĖKA Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei dr. Renatai Vimantaitėi už sistemingą pagalbą, moksliškumą, profesionalias konsultacijas ir nuoširdumą rengiant magistro baigiamąjį darbą. Širdingai dėkoju LSMU Slaugos ir rūpybos katedros dėstytojoms doc. A. Blaževičienei, dr. O. Riklikienei ir dr. A. Vaškelytei už idomias paskaitas, kantrybę ir naudingus patarimus studijų metais. Esu dėkinga visoms slaugytojoms, dalyvavusioms šiame tyrime, už geranoriškumą ir sugaištą laiką, savo skyriaus slaugytojoms už toleranciją ir supratimą. Dėkoju artimiesiems bei draugams už palaikymą, kantrybę ir tikėjimą manimi. Su pagarba, studentė Diana Bačinina

10 10 SANTRUMPOS AITSD Anestezijos ir intensyvio terapijos slaugytojų draugija. DPAD Didžiojo penketo asmenybės dimensijos; Lent. lentelė; LSMU Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; n - tiriamųjų skaičius; p statistinis reikšmingumas; Pav. paveikslas; Proc. procentai; r - koreliacijos koeficientas; SN standartinis nuokrypis; SPSS anglų k. Statistical Package for Social Science (statistinės programinės įrangos paketas).

11 PAGRINDINĖS SĄVOKOS Asmenybė - tai žmogus su visomis jam būdingomis charakterio, temperamento, psichikos, jausmų, veiklos motyvų ir sugebėjimų ypatybėmis. Asmenybės savybės pastovūs, emociniai, tarpasmeniniai, patirties bei motyvacijos konstruktai, kurie paaiškina žmonių elgesį įvairiose situacijose. Išskiriamos penkios pagrindinės asmenybės savybės: ekstraversija, sutariamumas, sąžiningumas, neurotiškumas ir atvirumas patirčiai [83]. Perdegimo sindromas - tai sindromas pasireiškiantis emociniu išsekimu, cinizmu ir profesiniu neefektyvumu, kurį sukelia ilgalaikis atsakas į emocinius ir tarpasmeninius stresorius profesinėje veikloje [76]. Slauga asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [15]. Slaugytojas asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą, taip pat bendrosios praktikos ir (ar) atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją [15].

12 12 ĮVADAS Visuotinai pripažįstama, kad perdegimo sindromas yra vienas iš didžiausių iššūkių šiuolaikinėje profesionalioje darbo aplinkoje. Tai sindromas pasireiškiantis emociniu išsekimu, cinizmu ir profesiniu neefektyvumu, kurį sukelia ilgalaikis atsakas į emocinius ir tarpasmeninius stresorius profesinėje veikloje [28]. Perdegimo sindromas tai neatitikimas tarp darbuotojo ir profesijos, kuris iššaukia neigiamas pasekmes, tiek atskiriems darbuotojams, tiek organizacijai kaip visumai [101]. Perdegimo sindromo aktualumas bei svarba pabrėžiamas daugelio pasaulio tyrėjų. Mokslininkai, kurie atskleidė perdegimo sindromo ryšį su įvairiomis psichinio bei fizinio funkcionavimo problemomis ir galimu pavojumi žmogaus gerbūviui, patvirtina, kad perdegimo sindromas yra svarbus mokslinio nagrinėjimo objektas [7;16;28]. Šios temos aktualumą taip pat įrodo gausus skaičius tyrimų, atskleidusių didelį perdegimo paplitimą įvairiose šalyse. Nagrinėjant perdegimo sindromo atsiradimo priežastis bei jo vystymąsi įtakojančius veiksnius, išskiriamos dvi tyrimų kryptys: tyrimai, siejantys perdegimą su situaciniais faktoriais, t. y. darbo, organizaciniais ir profesiniais ypatumais, bei tyrimai, siejantys perdegimą su individualiais veiksniais, t.y. žmonių demografinėmis charakteristikomis bei asmeninėmis savybėmis [74;75]. Darbas žmogaus gyvenime atlieka svarbų vaidmenį. Tai ne tik pragyvenimo šaltinis, vieta, kur praleidžiame didelę dalį savo laiko, bet kartu ir galimybė užimti tam tikrą padėtį visuomenėje, įgyti prestižą ar išlaikyti savigarbą. Dėl visų išvardintų faktorių, ši sfera suaugusio žmogaus gyvenime vaidina svarų vaidmenį formuojantis pasitenkinimo gyvenimu jausmui [80]. Darbuotojai, kurių darbo esmę ir turinį sudaro dažni ir intensyvūs kontaktai su kitais žmonėmis, patiria stiprius psichinius krūvius, kurie ilgainiui pasireiškia emociniu išsekimu, intereso darbui praradimu, bendravimo sutrikimais, prastėjančia fizine savijauta [16]. Dažnas slaugytojų susidūrimas su neigiamais gyvenimo reiškiniais, sunkumais, kuriuos reikia įveikti norint suteikti pacientui realią pagalbą, ir mažas slaugytojos profesijos prestižas visuomenėje, lemia neigiamą slaugytojų darbo dinamiką. Tai yra, keičiasi slaugytojų motyvacija, nusiviliama profesija, išsivysto perdegimo sindromas ir vyksta neigiami pokyčiai specialistų asmenybės struktūroje. Mokslininkai perdegimą laiko psichiniu sindromu, kuris apibūdina idealistiškai nusiteikusių ir atsidavusių, pareigingų žmonių būseną, kai dėl per didelio profesinio krūvio arba asmeninių savybių, arba ir dėl vieno, ir dėl kito, žmogus galiausiai pasijunta visiškai išsekęs [75; 97]. Tai pasireiškia emociniu išsekimu, sąmoningu žmogaus atsitraukimu iš savo aplinkos,

13 13 atsitraukimu nuo kolegų, pacientų, šeimos narių, draugų, galiausiai, atsitraukimu nuo darbo ir bet kokių įsipareigojimų [28]. Darbo naujumas ir aktualumas Tik prieš kelis dešimtmečius pradėta domėtis, diskutuoti dėl darbe patiriamų stresų, nuovargio, išsekimo požymių bei jų pasekmių. Pirmieji tyrimai buvo atlikti sveikatos priežiūros, slaugos, globos įstaigose, stebint bei apklausiant ten dirbančius žmones. Šis reiškinys buvo pavadintas perdegimo (burnout kilusio iš anglų kalbos) sindromu, susilaukė įvairių šalių mokslininkų didelio susidomėjimo [54;75]. Šiuolaikinės sveikatos reformos iškelia didelius reikalavimus medicinos darbuotojams. Be to, visuomenė kelia vis didesnius reikalavimus asmeninėms ir profesinėms mediko savybėms. Dėja, ne kiekvienas slaugytojas gali veiksmingai ir profesionaliai dirbti daugelį metų, todėl didėja nepageidaujamų emocinių sutrikimų tikimybė. Perdegimo sindromo tyrimai tarp sveikatos priežiūros specialistų išlieka prioritetine mokslinių tyrimų sritimi. Perdegimo sindromo ryšis su asmeninėmis savybėmis dar mažai ištirtas Lietuvoje, ir nėra visapusiško bei išsamaus perdegimo sindromo problemos sprendimo būdo. Šiuolaikinės socialinėsekonominės gyvenimo sąlygos reikalauja aukštos darbuotojų kvalifikacijos ir tam tikrų asmeninių savybių. Nestabili ekonominė situacija, auganti bedarbystė, žmogaus asmeninio gyvenimo nestabilumas, reikalauja atidaus profesijos pasirinkimo, atsižvelgiant į profesinius sugebėjimus ir asmenines savybes. Slaugytojos profesiją dažnai lydi neigiamos emocijos (aukšti profesiniai reikalavimai, pacientų skundai, emocionalumas, neigiami išgyvenimai dėl paciento ir kt.) [6;7]. Slaugytojos, dirbančios vaikų skyriuose, patiria didesnę riziką išgyventi perdegimo sindromą, nes darbas su vaikais reikalauja ne tik atidaus ir atsakingo darbo įgūdžių, bet ir ypatingų bendravimo žinių bei nuolatinio kvalifikacijos kėlimo. Slaugytojų, dirbančių vaikų skyriuose, perdegimo problema yra labai aktuali ir nepakankamai ištirta. Šiame darbe perdegimo sindromas, jo paplitimas ir atsiradimo priežastys, siejamas su asmeninėmis slaugytojų savybėmis, kas yra mažai tyrinėta Lietuvoje. Tai apsprendžia darbo naujumą. Gauti darbo rezultatai leis atskleisti esamą padėtį, identifikuoti perdegimo paplitimą tarp slaugytojų, dirbančių vaikų skyriuose, ir jo ryšį su asmeninėmis slaugytojų savybėmis.

14 14 Darbo tikslas: Ištirti Universiteto ligoninės vaikų skyrių slaugytojų perdegimo sindromo paplitimą ir jo ryšį su asmeninėmis savybėmis. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti slaugytojų, dirbančių Universiteto ligoninės vaikų skyriuose, perdegimo sindromo paplitimą. 2. Ištirti slaugytojų, dirbančių Universiteto ligoninės vaikų skyriuose, pagrindines asmenines savybes. 3. Įvertinti perdegimo sindromo ir slaugytojų asmeninių savybių sąsajas. Tyrimo objektas: Perdegimo sindromas, kurį patiria slaugytojos, dirbančios Universiteto ligoninės vaikų skyriuose ir asmeninės slaugytojų savybės. Tyrimo subjektas: Visos slaugytojos, dirbančios Universiteto ligoninės vaikų skyriuose.

15 15 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Perdegimo sindromo samprata Vokiečių kilmės psichoanalitikas H. J. Freudenbergeris pirmą kartą apibrėžė perdegimo sindromo sąvoką 1974 metais. Psichoanalitikas siekė apibrėžti psichinį ir fizinį išsekimą tų žmonių, kurie teikia socialinę pagalbą žmonėms. H.J.Freudenbergeris rėmėsi darbuotojų, kurie dirba vaikų namuose, centruose, globos ir senelių namuose, ligoninėse, stebėjimais, kurių dėka nustatė, kad labai atsidavę ir pareigingi darbuotojai greitai nusikamuoja, pervargsta, tampa nervingi, irzlūs, nepatiklūs, praranda pusiausvyrą, ima neigiamai, abejingai žiūrėti į savo darbą bei aptarnaujamus žmones [54]. Maslach, Freudenbergeris ir kiti tyrinėtojai nuo 1977 m. perdegimo sindromą sieja su tam tikrais stresoriais - socialiniu ir tarpasmeniniu spaudimu [28]. Po Freudenbergerio perdegimo sindromą ir klausimus susijusius su juo nagrinėjo Christina Maslach ir Ayala Pines. Atlikti tyrimai Belgijoje (S. Stordeur, W. D hoore & C. Vanderberge, 2001), Turkijoje (Žnsaf Altrun, 2002), Korėjoje (Haejung Lee, Rhayun Song, Young Suk Cho, Gil Za Lee, Barbara Daly, 2003), Danijoje (Tage S. Kristensen, Marianne Borritz ir kt., 2005), JAV (M. Dorritie, 2006), Italijoje (R. Quattrin ir kt., 2006) ir kiti (Poškienė, Istomina, 2007). Viena iš pirmųjų mokslininkių, 1976 metais, perdegimo sindromo reiškinį ėmė tyrinėti socialinės psichologijos specialistė Christina Maslach (Berklio universitetas, Kalifornija). Ji tyrinėjo darbuotojų, dirbančių žmonių aptarnavimo bei slaugos sferoje, emocinę būklę ir kitus jausmus bei reakcijas [75;76]. Kaip teigia Gerasimčik-Pulko (2011), pirmųjų atliktų perdegimo sindromo tyrinėjimų metu, mokslininkai nustatė, kad visų pirmą slauga ir kitos sveikatos pagalbos suteikimo paslaugos reikalauja daug pastangų bei energijos ir, kad emocinis išsekimas nėra paprasta reakcija į perkrovas darbe. Antra, darbuotojai, stengdamiesi apsaugoti save nuo emocinio streso darbe, pradeda nutolti nuo aptarnaujamų žmonių, nuo jų skausmo ir kančių, taip tapdami bejausmiai, nehumaniški, abejingi, šiurkštūs [7]. Remiantis Croucher (2006), perdegimo sindromas apibūdinamas kaip fizinis, emocinis ir protinis išsekimas, kuris pasireiškia lėtiniu nuovargiu, bejėgiškumo jausmu, neigiamu požiūriu į darbą, gyvenimą ir draugus. Svarbu pabrėžti, kad stresas ir perdegimas yra ne tas pats. Stresas būna teigiamas ir neigiamas. Teigiamas susijęs su džiaugsmu, laime, sėkme, geromis emocijomis ir jausmais, o neigiamas su įtampa, vidiniu spaudimu, nepasitenkinimo jausmais [42].

16 16 Pasak Pikūno ir Palujanskienės (2005), stresas tai įtampos būsena bei visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, atsirandančių, žmogaus organizme kaip atsakas į nepalankių veiksnių (stresorių) poveikį, o perdegimas yra emocinis išsekimas, kankinantis nuovargis, sumažėjęs darbingumas [18]. Pateiktų autorių nuomone, nuolat patiriant neigiamą stresą, atsiranda pavojus perdegimo sindromo atsiradimo rizika, tačiau pats stresas nėra prilyginamas perdegimo sindromui, kuris yra žymiai gilesnė ir sudėtingesnė psichinė būklė [18]. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai gyvenimo tempas nuolat greitėja ir vis kuriamos naujos technologijos, žmogus dažnai patiria vis didesnį stresą, tačiau perdegimo sindromas, ar tiesiog perdegimas, nėra vien tik darbe patiriamo streso simptomai, perdegimas yra jau galutinis patiriamo streso rezultatas [99]. Ch.Maslach (2003) teigimu, perdegimo sindromas atsiranda dėl emocinio išsekimo, depersonalizacijos (cinizmo, susvetimėjimo), dėl asmeninio pajėgumo sumažėjimo ypač dirbantiems su žmonėmis [74]. Perdegimas fizinis, protinis ir emocinis atsakas į nuolatinę aukšto laipsnio įtampą, kuri iššaukia beviltiškumo, bejėgiškumo, cinizmo ir atmetimo jausmą. Perdegimo sindromas susijęs su perkrautu darbu, lūkesčiais ir prioritetais, suinteresuotumu darbu, nusivylimu esamomis pareigomis [42;75]. Galima sakyti, jog perdegimas tai visų pirma yra nusivylimas. Gerasimčik-Pulko (2011) sako, kad nusiviliame ir patiriame didelį stresą, kai susiduriame su realybe, kuri nesutampa su mūsų įsitikinimais ir iliuzijomis. Tačiau iliuzijų išvengti neįmanoma. Be to, žmogų, neturintį iliuzijų, galima pavadinti ciniku, o cinizmas tai vienas iš perdegimo sindromo simptomų [7]. Kaip senesnėje literatūroje teigė Vollmer (1998), perdegimo sindromas būdingas daugybei moterų, kurios blaškosi tarp darbo, namų, šeimos ir stengiasi pasiekti maksimalių rezultatų, taip pat perdegimas gali atsirasti dėl namuose prižiūrimo sunkaus ligonio [97]. Perdengimo sindromas taip pat yra apibūdinamas kaip neigiamas ryšis tarp individo ir aplinkos. Perdegimo sindromas yra unikalus šių laikų reiškinys, kuris užima išskirtinę vietą tarp santykio ir rezultato, kai, tiekėjui sąveikaujant su gavėju, santykis yra neigiamas. Šiuolaikiniai mokslininkai perdegimo sindromą laiko sudėtingu psichiniu sindromu, kuris apibūdina kadaise idealistiškai nusiteikusių ir atsidavusių žmonių būseną, kai dėl per didelio profesinio krūvio žmogus pasijunta visiškai išsekęs [20]. Anot A.Langle (2004), perdegimas prasideda, kai darbas praranda savo vertybę ( darbas nebe džiugina ), jis tampa praktine vertybę, tikslų pasiekimo būdu. Vyrauja tikslai, bet ne vertybės. Suchodolska (2008) perdegimo sindromą apibūdina kaip žmogaus poreikių nepatenkinimą, kuris atsiranda dėl nepatenkintų lūkesčių didėja nusivylimas, pasireiškiantis psichiniais bei fiziniais simptomais, mažinančiais savigarbos jausmą [23;70].

17 17 Perdegimo sindromą galima būtų apibūdinti kaip sudėtingą procesą, kuris susideda iš trijų sudedamųjų dalių [75]: Emocinio išsekimo, pasireiškiančio persidirbimu, fiziniu, psichiniu išsekimu, negebėjimu vykdyti keliamų reikalavimų; Depersonalizacijos, pasireiškiančios neigiamu požiūriu į atliekamą darbą, savo pareigas, abejingumu ar nepalankumu ligoniams; Sumažėjusio veiksmingumo, atspindinčio nekompetentingumo pojūtį, nenorą siekti laimėjimų bei būti veikliam darbe [29]. Ch.Maslach perdengimo sindromą įvardina kaip psichologinį sindromą, kurio priežastis įvairūs stresoriai tarpasmeniniuose santykiuose. Dorritie (2006) teigia, kad perdegimas - tai harmonijos nebuvimas su pačiu savimi ir visa perdegimo sindromo problemos esmė yra ta, kad jis nepakankamai įvertinamas [49;75]. Paskutinį dešimtmetį pasaulyje atsirado nauja diagnozė lėtinio nuovargio sindromas, dar vadinamas perdegimo sindromu. Ši problema vis dažnesnė sveikatos priežiūros srityje, kur veikla susijusi su tiesioginiu mediko ir paciento, jo šeimos kontaktu, kai reikalaujama tobulo gebėjimo bendradarbiauti, suprasti ir atjausti. Yra duomenų, kad slaugytojus perdegimo sindromui būdingi požymiai vargina nė kiek ne rečiau, nei gydytojus ar kitą sveikatos priežiūros įstaigų personalą [22;23;47]. Didelis jų darbo krūvis, jiems keliami reikalavimai, atlygio trūkumas ir nepakankamas įvertinimas įtakoja slaugos kokybę. Dėl šių priežasčių atsiranda nusivylimas, asmeninių lūkesčių žlugimas, o baigiasi perdegimo sindromo išsivystymu. Anot Žilaitienės (2010), perdegimo sindromo proceso ir pasekmių suvokimas gali turėti svarbią reikšmę sveikatos priežiūros organizacijoms plėtojant priemones, didinančias slaugytojų profesinį efektyvumą ir ilgaamžiškumą [32]. Apibendrinant galima teigti, kad perdegimo sindromas yra ilgalaikė žmogaus būsena, tai yra ilgalaikis atsakas į nuolatinį stresą, įvairius dirgiklius, nusivylimą, bejėgiškumą, vidinės motyvacijos stoką ir neįvertinimą darbo aplinkoje. Darbuotojas, patiriantis perdegimo sindromą, nebesugeba tinkamai atlikti savo pareigų, neadekvačiai reaguoja į aplinką, nesugeba produktyviai funkcionuoti. Kolektyve perdegimo sindromą patiriančios slaugytojos sudaro įtampą, iššaukia konfliktus, dirba nekokybiškai, sukelia įvairias kitas problemas darbo aplinkoje.

18 Perdegimo sindromo problemos aktualumas bei paplitimas Atskleidus perdegimo sindromo požymius ir apibrėžus sampratą, jis tapo aktualus ir sulaukė vis didesnio susidomėjimo. Apie tai liudija įvairūs moksliniai tyrimai, straipsniai, publikacijos, metodinė medžiaga, nagrinėjanti, kaip kovoti su perdegimo sindromo simptomais ir kaip padėti jo išvengti [41;46;47]. Dėja, nepakankami argumentai ir mokslinis pagrindimas leidžia suvokti, kad įvairios išvados ir aiškinimai yra paviršutiniški ir neišsamūs. JAV atlikti tyrimai parodė, kad perdegimo sindromo problema yra labai aktuali šiuolaikiniame pasaulyje ir jo paplitimo mastas yra kur kas didesnis, nei buvo galima numatyti. Tyrimo metu nustatyta, jog vienas iš trijų darbuotojų jaučia nuolatinį (lėtinį) persidirbimą, o 54 % per pastarąjį mėnesį jautėsi užversti darbų, dirbę didesnių krūvių nei turėtų dirbti [39]. Taormina (2000), savo atliktame tyrime palygino Jungtinių Amerikos Valstijų ir Hong Kongo slaugytojų perdegimą. Tyrimo metu paaiškėjo, jog Hong Konge stebimi kur kas aukštesni perdegimo sindromo rodikliai [90]. Perdegimo sindromas yra paplitęs visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, kur mokslininkai domisi ir tiria perdegimo sindromą, jo aktualimą, galimus tyrimo metodus ir prevenciją. Lietuvoje atlikto perdegimo sindromo tyrimo kardiochirurgijos centruose dirbančių slaugytojų tarpe (Vimantaitė, Šeškevičius, 2006) metu nustatyta, jog 84,4 %. apklaustųjų nurodė emocinę įtampą bei 86,1 % psichologinį nuovargį, tuo tarpu 67,2 % respondentų vargina bendras nuovargis [28]. Taigi, tyrimų rezultatai atskleidė, jog perdegimas yra rimta problema medicinos įstaigų darbuotojų, slaugytojų tarpe. Publikacijų gausa spaudoje patvirtina perdegimo sindromo aktualumą Lietuvos visuomenėje [1; 7; 13; 16; 29]. Literatūros duomenimis, perdegimo sindromas turi ryšį su įvairiomis psichologinėmis bei fizinėmis problemomis. Ahola (2006) teigia, jog perdegimo sindromas gali įtakoti psichinio funkcionavimo pablogėjimą, būti susijęs su rimtomis psichinės sveikatos problemomis, taip pat su alkoholio bei kitų svaiginančių medžiagų vartojimu [35]. Wilkerson ir Bellini (2006) apibūdino perdegimo sindromą kaip faktorių, kurio negatyvūs simptomai įtakoja absoliučiai visas žmogaus gyvenimo sritis [96]. Skirtingi autoriai įvardija daugiau kaip 100 simptomų, būdingų perdegimo sindromui. Išskiriami fiziniai, emociniai ir asmenybiniai (bendrieji) simptomai. Tarptautinė ligų klasifikacijos sistema (ICD-10, 2010) perdegimo sindromą koduoja Z73.0. [56;57;61]. Profesinis perdegimas yra nenaudingas ir žmogui, ir organizacijai, kurioje jis dirba. Perdegimo sindromo pasekmės pasireiškia labai įvairiai. Žmogus jaučia emocinį išsekimą, tampa labiau linkęs prižiūrėti ir kontroliuoti, o ne padėti, linkęs ieškoti savo nesėkmių kaltininkų [74].

19 19 Bendravimas su pacientais tampa stereotipiškesnis, sumažėja humaniškumas, pozityvumas santykiuose su jais. Atsiranda abejingumas ir ciniškumas aplinkinių atžvilgiu, empatijos stoka. Anot Gerasimčik Pulko (2011), pacientai (klientai) nuasmeninami, į juos žiūrima kaip į objektus. Perdegimo sindromo kamuojami darbuotojai jaučiasi išnaudojami, nevertinami ir negalintys suderinti savo galimybių su pacientų poreikiais. Vystosi depresija, apatija, nuovargis, kuris nepraeina net po nakties miego. Padidėja agresyvumas, konfliktų su aplinkiniais tikimybė. Atsiranda negatyvi nuostata gyvenimo atžvilgiu, bejėgiškumo ir gyvenimo beprasmiškumo jausmas, egzistencinė neviltis ir tuštuma, dažnos tampa mintys apie savižudybę [7]. Cherniss (2002) teigimu, perdegę darbuotojai tampa cinikais ir pesimistais, bendraudami su kolegomis, dažnai esančiais tokiose pačiose sąlygose, greitai gali juos paversti perdegančių žmonių kolektyvu. Remiantis tuo, kad profesinio streso pasekmės daro didelę įtaką fizinei bei psichologinei būklei, tiek visos darbuotojų veiklos veiksmingumui, būtina imtis konkrečių ir aiškių priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią perdegimo sindromui [10;40]. Anot Gerasimčik-Pulko (2011), perdegimo sindromas pasireiškia įvairiomis atsitraukimo nuo darbo formomis: pravaikštomis, nepasitenkinimu darbu, personalo kaita, sutrikusiu bendravimu, vėlavimais ir kitais neigiamais reiškiniais. Sutrinka mąstymas ir dėmesio koncentracija. Taip pat sumažėja motyvacija ir teikiamų paslaugų kokybė [7]. Nukenčia ir žmogaus fizinė bei psichinė sveikata, susilpnėja imunitetas, žmonės nesugeba atsipalaiduoti po darbo, kankina nemiga, atsiranda seksualiniai sutrikimai, padidėja kraujospūdis, atsiranda galvos ir stuburo skausmai, virškinimo sutrikimai, vystosi priklausomybė nuo nikotino, alkoholio, narkotinių medžiagų ir psichotropinių medikamentų. Perdegimo sindromas neigiamai veikia ir kitas žmogaus gyvenimo sritis: šeimyninius santykius, laisvalaikį, santykius su draugais [23;28]. Apžvelgus pagrindines perdegimo sindromo problemas ir jų paplitimo mastą galima teigti, kad perdegimo sindromas yra dar iki galo neištirtas, tačiau yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, studijų, parengta straipsnių. Perdegimo sindromas tampa aktualus kiekvienoje pasaulio valstybėje, tačiau pagrindinė problema, kad jis dar nėra visapusiškai suvokiamas ir jo prevenciniai metodai nėra aktyviai taikomi sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigose. Perdegimo sindromo atsiradimą gali nulemti įvairūs veiksniai, kurie ir bus aptarti darbe.

20 Perdegimo sindromo atsiradimą lemiantys veiksniai Šiuolaikiniame pasaulyje nėra vieningos nuomonės apie perdegimo sindromą nulemiančius veiksnius. Kiekvienam asmeniui šis sindromas gali pasireikšti labai įvairiai. Lepeškienė (2004) teigia, kad perdegimo sindromo priežastys yra pačioje organizacijoje, kurioje dirba žmogus, pačiame individe ir socialinėje, ekonominėje bei politinėje aplinkoje [13]. Anot mokslininkų, perdegimo sindromą nulemia tam tikri veiksniai, kuriuos galima suskirstyti į dvi dideles grupes [47;74;76] Individualūs perdegimo sindromo veiksniai (socialinės-demografinės ir asmenybinės charakteristikos) Organizaciniai perdegimo sindromo veiksniai (darbo sąlygos ir turinys) Individualūs perdegimo sindromą nulemiantys veiksniai Lepeškienės teigimu, (2004), klaidinga manyti, kad tam tikri asmenybės ypatumai savaime sukelia perdegimo sindromą. Patirtis rodo, kad dažniausiai perdegimą išgyvena tam tikrų savybių turintys žmonės. Paprastai, tai būna idealistiškai nusiteikę, atsidavę darbui, entuziastingi darbuotojai. Polinkį perdegti lemia žmogaus poreikių ir motyvacijos ypatumai [13]. Kodėl vieni žmonės perdega, o kiti ne? Kelia klausimą mokslinių straipsnių ir AITSD (Anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojų draugija) pirmininkė Gerasimčik-Pulko (2011). Ilgą laiką buvo manyta, kad perdegimo sindromas yra individo problema, kadangi jo simptomai geriausiai matomi žmogaus elgesyje ir emocijose. Vyravo nuomonė, kad už blogą savijautą darbe buvo atsakingas pats darbuotojas [7]. Buvo bandyta atrasti, kokie žmonės linkę perdegti. Individualius perdegimo sindromą nulemiančius veiksnius mokslininkai suskirstė į grupes [41;47;74]: o Sociodemografiniai rodikliai, amžius, lytis, šeimyninė padėtis, išsilavinimas; o Ilgalaikės asmeninės savybės, ištvermė, savigarba, reakcija į stresą, bei sugebėjimas susidoroti su problemomis;

21 21 o Požiūris į darbą: žmogaus supratimas apie atliekamą darbą, jo lūkesčius, atsakomybės jausmas [76]. Tyrinėdama individualius perdegimo sindromą nulemiančius faktorius Ch. Maslach nustatė, kad labiau perdegti gali jauni darbuotojai (19 25 m.) arba vidutinio amžiaus specialistai (40 50 m.). Jaunesni žmonės perdega dėl neatitikimo tarp lūkesčių ir darbo realybės bei patiriamo emocinio krūvio pradėjus dirbti. Vyresnio amžiaus žmonių perdegimo sindromo patyrimas susijęs dar ir su vidurio amžiaus krize. Tokiame amžiuje labai svarbi yra kūryba ir pasitenkinimas darbu, todėl žmonės, matydami, kad jų darbas neturi prasmės, patiria bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmus. Amžiaus įtaka, vystantis perdegimui, yra didesnė emociniam išsekimui, o mažiausiai įtaką daro profesinių pasiekimų sumažėjimui [74; 76]. Perdegimo ryšys su lytimi nėra vienareikšmis. Nustatyta, kad perdegusių vyrų aukštesni depersonalizacijos balai, moterų emocinio išsekimo. Tai susiję su tuo, kad vyrams būdingesnės instrumentinės vertybės, tuo tarpu moterys emocingesnės, labiau išgyvena dėl savo klientų, pacientų. Moterų perdegimo problema yra dažniau pasitaikanti ir dėl to, kad moterys turi suderinti darbo ir namų bei šeimos pareigas [7; 76]. Studijuodami būsimi slaugos specialistai, įgyja įvairaus pobūdžio profesinių žinių ir praktikos, tačiau studijuojantys sunkiai pritaiko turimas žinias realiame gyvenime ir nesuvokia problemų, su kuriomis jiems teks susidurti, įsivaizduoja, kad viskas yra įveikiama ir nesudėtinga. Lepeškienės (2006) manymu, kai iš darbuotojo daug reikalaujama, neatsižvelgiant į jo galimybes ir nesudarant sąlygų darbui tinkamai atlikti (nesuteikiant materialinių išteklių, pakankamai laiko), kai pirmenybė teikiama kiekybei, o ne kokybei, ir kai gerai dirbantis žmogus nėra pakankamai skatinamas bei neįvertinamas, didėja tikimybė, kad tokioje organizacijoje žmonės jaus nepasitenkinimą darbu, atskirais atvejais galintį nulemti perdegimo sindromo atsiradimą [13] Organizaciniai perdegimo sindromo veiksniai Pasak V. Lepeškienės, viena iš perdegimo sindromo atsiradimo priežasčių besikeičiantis visuomenės požiūris į darbo vietą ir reikšmę žmogaus gyvenime. Dėl humanistinės psichologijos idėjų, į saviraišką ir asmenybės augimą orientuotų judėjimų plitimo visuomenėje, susidarė nuomonė, jog darbas žmogui neturi būti vien pragyvenimo šaltinis: jis turi teikti pasitenkinimą, sukurti sąlygas saviraiškai. Taigi, formavosi ne visada realus supratimas, koks turi būti darbas ir ką žmogui jis turi teikti. Žlugus iliuzijoms ir susidaro sąlygos atsirasti perdegimo sindromui [13].

22 22 Ch.Maslach su kolegomis (2001) išskyrė kiekybinius bei kokybinius darbo reikalavimus, kurems priklauso darbo krūvis, bei laiko stoka, vaidmenų konfliktas bei jų neaiškumas. Darbo resursams priklauso socialinis palaikymas, informacija bei kontrolė. Organizaciniai perdegimo sindromą įtakojantys veiksniai yra tam tikri darbo reikalavimai bei resursų stoka [76]. Darbo krūvis, daugelio autorių nuomone, glaudžiai siejasi su perdegimu. Tuo tarpu, kiti autoriai perdegimo sindromo atsiradimą sieja su padidintu ar per dideliu darbo krūviu ir perdegimą apibrėžia, kaip darbo krūvio rezultatą [47;74;75;76]. Peiro su kolegomis (2001) įrodė reikšmingą vaidmenų konflikto, vaidmenų neaiškumo bei vaidmenų pertekliaus įtaką perdegimo sindromo atsiradimui [84]. Atlikęs tyrimą nustatė, kad faktoriai, susiję su darbe atliekamais vaidmenimis, yra svarbūs perdegimo sindromo atsiradimo veiksniai [28]. Vaidmenų neaiškumas - tai abejonės, koks veiksmas galėtų patenkinti žmogaus lūkesčius, ir yra siejamas su tikrumo bei numatomumo poreikiu [41]. Slaugytojos darbe labai svarbus veiksnys perdegimo sindromui atsirasti socialinio palaikymo nebūvimas. Socialinio palaikymo vaidmuo darbe yra vienas iš perdegimo sindromą lemiančių veiksnių. Halbesleben (2006), socialinį palaikymą, apibrėžią kaip kitų asmenų suteikiami resursai, kurie įgalina žmones efektyviau kovoti su patiriamu stresu, taip pat gali padėti jaustis labiau vertingais, sustiprinti teigiamą savęs suvokimą ir vertinimą, mažinti perdegimo riziką. Socialinis palaikymas gali kilti iš įvairių šaltinių: bendradarbių, vadovų, šeimos, draugų ir kt., turinčių skirtingą įtaką darbo reikalavimams [59]. Pagal Leliūgienę (2003), organizacijoje perdegimo sindromą nulemiančius veiksnius galima suskirstyti į vidinius ir išorinius veiksnius [12]. 1. Vidinius veiksnius, kuriuos sudaro dienotvarkė, tvarkaraščio pakeitimai, karjeros galimybės, dalyvavimas institucijos valdyme, darbo pobūdis. Vidiniai veiksniai dar yra suskirstomi į tris veiksnių grupes: tiesioginiai, prevenciniai ir neutralūs veiksniai [12]: Tiesioginiai nuovargį sukeliantys veiksniai yra: nesikeičiantis darbo pobūdis, darbas orientuotas į kasdieninį slaugymą ir priežiūrą, nuolat patiriamas smurtas iš pacientų pusės, darbas su vaikais ir paaugliais, atliekamo darbo nereikalingumo pojūtis, darbas didelėje institucijoje. Prevencinius veiksnius sudaro: savanoriškas profesijos pasirinkimas, reikalavimų ir galimybių adekvatumas, korekcinės funkcijos nebuvimas, geri santykiai su vadovu, konsultacijos prieš pradedant dirbti su naujais klientais. Neutralūs veiksniai yra: darbuotojų lytis, tiesioginio darbo su klientais santykis, darbo tvarkaraštis, aptarnaujamos grupės dydis, įtempto darbo valandų santykis, atsakomybės prisiėmimo atvejai, darbo praktika studijų metu.

23 23 2. Išorinius veiksnius, kuriems priskiriami demografiniai pakitimai, socialinės ekonominės problemos, socialiniai pasikeitimai [12]. Edwards (2000), Demerouti (2000) savo atliktuose tyrimuose išskiria organizacinių veiksnių svarbą. Pagrindiniai organizacijose perdegimo sindromo atsiradimą nulemiantys veiksniai: o Darbo sąlygos. Atliekamo darbo laikas, apimtis ir darbo krūvis, tiesiogiai įtakoja perdegimo sindromą. Didžioji dalis tyrimų rodo, kad dideli darbo krūviai ir viršvalandžiai skatina perdegimo sindromo procesą, o racionalios darbo pertraukos mažina [46]. o Darbo turinys. Tai darbo su pacientais kokybiniai ir kiekybiniai aspektai: pacientų skaičius, kontaktų su jais glaudumas. Tyrimai rodo, kad šie kintamieji teigiamai koreliuoja su perdegimo sindromu. Ypač palankios sąlygos perdegimo sindromui susiformuoja tuomet, kai paciento problemos yra sudėtingos ir sunkiai sprendžiamos: pirmiausia tai darbas su chroniškais ligoniais bei sergančiais nepagydomomis ligomis. Taip pat labai svarbu, ar slaugytojos turi galimybę pats savarankiškai daryti sprendimus, ir, ar jis yra įtrauktas į svarbių sprendimų priėmimą. Jei taip, tai perdegimo sindromo atsiradimo tikimybė gerokai sumažėja [46; 52]. o Socialiniai psichologiniai veiksniai. Tai santykiai kolektyve, tiek su kolegomis, tiek su vadovybe. Perdegimo sindromui išvengti didelės reikšmės turi socialinė psichologinė parama, kurią gali suteikti kolegos, vadovai, aukštesnio statuso ir profesionalumo žmonės, taip pat draugai ir šeimos nariai. Tyrimuose akcentuojama, kad parama stipriai sumažina perdegimo sindromo susiformavimo tikimybę [52]. o Grįžtamojo ryšio stoka ar jo nebuvimas. T.y. informacijos apie atliekamo darbo sėkmę ar nesėkmę stoka įtakoja perdegimo sindromo simptomus. o Darbuotojų skatinimas. Praktiškai visi tyrimai rodo, kad nepakankamas darbuotojų skatinimas (piniginis ir moralinis) ar visiškas jo nebuvimas, sukuria labai palankią aplinką perdegimo sindromo vystimuisi [46; 52]. Kaip jau buvo aptarta, perdegimo sindromo atsiradimą nulemia daugybė veiksnių, procesas vyksta lėtai, atitinkamai pagal stadijas ir darbuotojo psichologine būklę [76]. Maslach ir Leiter išskyrė šešis specifinius neatitikimus tarp žmogaus ir darbo situacijos, kurios pagilina darbuotojo galimybes perdegti [75]: - Darbo krūvis tiesiogiai susijęs su perdegimo sindromo rizika. Šiuolaikinis darbuotojas darbe atlieka kelis darbus kas išvargina, ypač, jeigu darbai nedera tarpusavyje. Perdegimo sindromo atsiradimą nulemia ir darbas su sunkiai sergančiais žmonėmis.

24 24 - Kontrolės stoka. Sugebėjimas numatyti kasdienio darbo prioritetus, darbo atlikimo būdus, paskirstyti išteklius, laiką svarbiausi darbo kontrolės aspektai. Žmogus turi jaustis savarankiškas ir atsakingas už savo darbą. Kontrolės stoka, nesugebėjimas planuoti savo darbų ir skirstyti laiką priveda prie perdegimo sindromo atsiradimo. - Nepakankamas atlygis. Nepakankamas apdovanojimas - tiek materialinis, tiek vidinis - už atliktą darbą ir įdėtas pastangas padidina perdegimo sindromo atsiradimo riziką. Giliausias apdovanojimo aspektas vidinis pasitenkinimas darbu, kuriam svarbus yra valdžios palaikymas, be kurio prarandamas pasitenkinimas darbu, atsiranda nesaugumo jausmas. - Bendrumo sutrikimai. Bendrumo jausmas sutrikdomas tada, kai organizacijos orientuojasi į pelną, į produktyvumą, ne į žmones. Tokia atmosfera trikdo asmeninius santykius darbe, bendradarbiavimą, skatina konkurenciją, didina izoliaciją. - Teisingumo, sąžiningumo stoka. Žmonės suvokia teisingumą, kai jie darbe jaučiasi reikalingi, svarbūs, vertingi, kai darbo atmosfera yra atvira, skatinanti pasitikėjimą ir pagarbą vienas kitam, kai už darbą gauna atlygį, adekvatų įdėtoms pastangoms, kas yra būtina, kad žmogus įsitrauktų į darbą. - Konfliktiškos vertybės. Vertybės nulemia santykius su darbu, o dauguma krizių darbe ištinka dėl vertybių konflikto. Išgyventi ir užsidirbti vertybių sistema nulemia šaltą santykį su darbu. Jeigu žmogus negali priimti organizacijos vertybių, jis turi didesnę riziką perdegti [7; 74;76]. Apibendrinant būtina pabrėžti, kad perdegimo sindromo atsiradimą lemiantys veiksniai būną susiję ne tik su asmeniu, bet ir jį supančia aplinka. Kadangi nagrinėjamos situacijos, kuriose šį sindromą patiria slaugos personalas, natūralu, kad juos supanti aplinka yra ligoninė. Jei veiksniai, kurie daro stiprią įtaką šio simptomo atsiradimui, yra akivaizdžiai pastebimi darbo aplinkoje, būtina kuo skubiau juos šalinti. Veiksnius, kuriems įtaką turi tik žmogus, aplinka neturi reikšmės, arba ji labai maža, galima pašalinti ganėtinai nesunkiai. Visų pirma pasiūlant žmogui pakeisti darbo vietą, ar perkelti į kitą skyrių. Jei nesutampa vadovybės ir asmens požiūris į darbą, tuomet neaukojant likusio kolektyvo, vertėtų jį atleisti, išvengiant tolimesnės kolektyvo destrukcijos. Tas pats gali būti taikoma ir asmeninėms savybėms, jei jos trukdo ar kelia destrukciją kolektyve, patartini neutralizuoti jos priežastis. Jei perdegimo sindromo atsiradimui didelę įtaką daro organizacija, tuomet reikia detaliai analizuoti įvairias galimas priežastis, kodėl tai vyksta. Jei yra per didelis krūvis, o galimybės jį perskirstyti nėra, tuomet reikia akcentuoti dalykus, kurie neutralizuotų šią įtampą keliantį veiksnį. Jei komandinis darbas ir tarpusavio palaikymas labai stiprus, tuomet atsiranda galimybė kolektyviai priimti organizacijai geriausią sprendimą, kuris padėtų išvengti kritinių momentų atsiradimą.

25 25 Svarbiausia - detali visų veiksnių analizė. Tai negali būti atskiras veiksnys, kuris daro ženklią įtaką visam personalui, ar konkrečiam darbuotojui. Dažniausiai tai yra kelių veiksnių padarinys, todėl nuosekli analizė ir problemų sprendimas padėtų išvengti perdegimo sindromo pasireiškimo atvejų Perdegimo sindromo dimensijos Perdegimo sindromo teorinį pagrindą aiškina daug teorijų, tačiau šiame darbe buvo parinktos ir aptartos dvi paradigmos. Darbo reikalavimų resursų modelis (angl. Job Demands Resources Model). Pagal darbo reikalavimų resursų modelį, darbo aplinka sąlyginai gali būti suskirstyta į reikalavimus bei resursus. Fiziniai, socialiniai, organizaciniai darbo ypatumai, reikalaujantys iš darbuotojo ilgalaikių fizinių ar psichinių pastangų, yra priskiriami darbo reikalavimams. Jenaro (2007), Dollard (2007), tyrimuose, darbo resursai apibrėžiami kaip fiziniai, psichologiniai ar socialiniai darbo aspektai, kurie padeda žmogui siekti užsibrėžtų tikslų, sumažinti keliamus reikalavimus ar fiziologinę/psichologinę įtampą bei skatina asmeninį augimą bei mokymąsi [48; 63]. Perdegimas, anot Demerouti (2003), kyla esant neatitikimui tarp reikalavimų, kurie yra keliami darbuotojui, bei resursų, reikalingų su tais reikalavimais susitvarkyti (1 pav.). Kitaip tariant, dideli reikalavimai darbuotojui sukelia neigiamas fizines ir psichologines pasekmes, o silpni resursai, savo ruožtu, iš esmės padidina reikalavimus bei skatina darbuotoją perdegti [46]. Darbo krūvis PERDEGIMO SINDROMAS Fiziniai reikalavimai Darbo reikalavimai 1 IŠSEKIMAS Emociniai poreikiai 4 Socialinė parama Savarankiškumas Darbo ištekliai 2 3 CINIZMAS 5 VEIKSMINGUMAS Grįžtamasis ryšis 1 pav. Darbo reikalavimų resursų modelis (Demerouti, 2003)

26 26 Resursų konservavimo modelis (angl. The Conservation of Resources Model of Burnout). Šis modelis yra pagrįstas kognityviniais (t.y. žmogaus tikslai, asmeninės savybės, energingumas ir pan.) bei aplinkos veiksniais, kurie yra susiję su žmogaus resursais [57; 59]. Anot šio modelio šalininkų, stresas kyla tuomet, kai: a) Žmogus pajunta grėsmę savo turimiems resursams (pvz., suvokimas, jog gali netekti darbo, neatlikti pavedamų darbų ir kt.); b) Prarandami tam tikri resursai (pvz., darbo vieta); c) Papildomų resursų trūkumas, nors žmogus labai stengėsi (pvz., norimos darbo vietos negavimas, nors žmogus siekė/gavo aukštojo mokslo diplomą) (Halbesleben, 2006). Vieneto lygmuo Autentiškumas ir aplinka Individualus lygmuo Aktyvios darbo sritys Antrinių išteklių nuostoliai Pagrindinių išteklių nuostoliai Provokuojantis smurtinis kliento elgesys Emocinis išsekimas 2 pav. Resursų konservavimo modelis (Grandey, 2012) Kaip jau buvo paminėta, perdegimo sindromą sudaro trys pagrindinės sudedamosios dalys, kurios šiame skyriuje plačiau analizuojamos atskirai. Perdegimo sindromo sudedamosios dalys: Emocinis išsekimas: fizinių bei emocinių resursų išeikvojimas, persidirbimo jausmas; Depersonalizacija: neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į darbą, bendradarbius, klientus; Sumažėję asmeniniai pasiekimai: žmogaus bejėgiškumas, neigiamas savęs ir savo darbo vertinimas [75]. Daugelis tyrėjų, esminiu perdegimo sindromo komponentu įvardina emocinį išsekimą (angl. emotional exhaustion). Jis apibūdinamas kaip nuovargio, išsekimo jausmas, energijos stoka bei asmens emocinių resursų išsisėmimas [41; 45]. Dažnai šis nuovargio jausmas pasireiškia

27 27 frustracija bei įtampa, suvokus, jog darbuotojas nebegali savęs tiek atiduoti ar būti atsakingas už klientus, kaip anksčiau, o baiminimasis kitą dieną sugrįžti į darbą tai įprastas to simptomas [41]. Emocinis išsekimas pasireiškia emocinės įtampos pojūčiu, tuštumo ir emocinių resursų išsekimo jausmais. Nuovargio jausmas nedingsta ir po nakties miego, sumažėja po ilgalaikio poilsio, bet nepradingsta. Emocinės perkrovos ir emocinis išsekimas veda izoliacijos ir nusišalinimo link suveikia savisaugos mechanizmas. Slaugytojos, kurias kamuoja emocinis išsekimas gali imti jausti, kad jam trūksta energijos dirbti savo darbą su konkrečiu pacientų [10]. Depersonalizacija (depersonalization) tai tendencija vystyti negatyvų, beasmenį, cinišką santykį su kitais asmenimis. Kontaktai tampa šalti, formalūs. Negatyvios nuostatos transliuojamos išoriniu dirgliu elgesiu, kuris nulemia konfliktines situacijas. Retais atvejais irzlumas perauga į agresyvų elgesį. Depersonalizacija pasireiškia santykių su kitais žmonėmis deformavimusi, padidėjusia priklausomybe nuo kitų ar, priešingai, negatyvumo, cinizmo vystimuisi [10]. Sumažėję asmeniniai pasiekimai pasireiškia kompetencijos jausmo savo darbe sumažėjimu, negatyviu savęs vertinimu, iškreiptu savęs suvokimu. Derry (2002) teigimu, slaugytojos tampa sarkastiškos savo pacientų atžvilgių, pravardžiuoja, suvokia žmones kaip daiktus. O tuo tarpu mažėja kompetencijos jausmas, slaugytoja jaučiasi neefektyviai dirbanti, stiprėja nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo savimi jausmas. Atsiranda neatitikimo visuomenei ir darbo vietai pojūtis, atsiranda perdėtas savikritiškumas dirbant su pacientais [44;45]. Ch. Maslach pasiūlyto trijų dimensijų perdegimo sindromo modelio vertingumas vienareikšmiškai pripažintas visame pasaulyje, tačiau plačiai diskutuojama dėl perdegimo sindromo proceso: kokiu eiliškumu minėti perdegimo komponentai pasireiškia. Maslach (2003) teigia, kad emocinis išsekimas tai yra pati pirma perdegimo sindromo fazė. Iš pradžių pasireiškia emocinis išsekimas. Vėliau žmogus sukuria psichologinį atstumą nuo kitų bei emociškai atsitraukia. Taigi, jaučiantys psichologinę įtampą, emocinių resursų išeikvojimą, žmonės siekia emocinio atstumo, tampa ciniški, formalūs santykiuose su kitais žmonėmis, t.y. išsivysto depersonalizacija antrasis perdegimo sindromo komponentas. Galiausiai, asmuo pastebi neatitikimą tarp jo dabartinės nuostatos ir įprastų lūkesčių dėl savo įnašo į darbą, organizacijos veiklą patiria sumažėjusio kompetentingumo jausmą bei negatyvų savo profesinės veiklos vertinimą [74; 76]. Apibendrinant perdegimo sindromo trijų dimensijų sąsajas, galima teigti, kad pagrindinė perdegimo sindromo dimensija yra emocinis išsekimas, kurio pasėkoje perdegimo sindromą besistengiantis įveikti darbuotojas nukreipia neigiamas emocijas į aplinkinius ir galiausiai į save. Nagrinėtos dimensijos akivaizdžiai atskleidžia perdegimo sindromo dimensijų pasekmes ir jų įtaką viena kitai.

28 Perdegimo sindromo simptomai ir stadijos Perdegimo sindromas išsivysto palengva ir slaugytojos dažnai dirba emociškai sunkiomis sąlygomis tol, kol atsiranda sutrikusios sveikatos simptomai: fiziologiniai, psichologiniai ir elgesio [11; 20; 28; 61]. Fiziologiniai simptomai: nuolatinio, nepraeinančio nuovargio jausmas, kuris pasireiškia ne tik vakare, bet jaučiamas ir ryte, iškart atsikėlus (chroniško nuovargio simptomas); emocinio ir fizinio išsekimo pojūtis; dažni galvos skausmai; nuolatiniai skrandžio-virškinamojo trakto sutrikimai; lėtinių ligų paaštrėjimas kraujospūdžio pakitimai nugaros, pečių skausmai valgymo sutrikimai pilna arba dalinė nemiga oro trūkumo pojūtis ar kiti kvėpavimo sutrikimai, esant fiziniam ar emociniam krūviui; Socialiniai-psichologiniai simptomai: bereikšmingumas, beviltiškumas, nuobodulys, pasyvumas ir depresija savigarbos ir pasitikėjimo sumažėjimas padidėjęs irzlumas; nuolatinis neigiamų emocijų, kurioms realybėje nėra pagrindo, išgyvenimas (kaltės jausmas, nuoskaudos, įtarumas, gėda, susikaustymas); padidėjusios atsakomybės pojūtis ir nuolatinė baimė dėl ateities nereikalingumo jausmas, entuziazmo sumažėjimas, nesidomėjimas rezultatais. Elgesio simptomai: jausmas, kad darbas tampa vis sunkesnis ir atlikti jį darosi vis sunkiau; nemotyvuoti nuotaikų svyravimai savikritikos nebuvimas darbo vengimas profesinių ir šeimyninių pareigų vengimas vengimas priimti sprendimus

29 29 sumažėjęs bendravimas su aplinkiniais ir artimaisiais humoro jausmo praradimas motyvacijos praradimas S. Kahill (1988) pateikia perdegimo sindromo požymių modelį, kuris susideda iš penkių komponentų : 1. Fiziniai. Perdegimo sindromas prasideda fizinės sveikatos sutrikimais - fiziniu išsekimu ir nuovargiu, dažnais galvos, nugaros ir pečių skausmais, svorio praradimu/priaugimu, infekcinėmis ligomis, virškinimo sutrikimais, miego sutrikimais [54; 67]. 2. Emociniai. Tai emocinis išsekimas, depresija, irzlumas, nerimas, bejėgiškumo, kaltės jausmas. Dažniausiai pasitaikantis požymis depresija. 3. Elgesio. Žmogui dažniausiai pasireiškia šie požymiai: pravaikštos darbe, alkoholio, nikotino vartojimas, persivalgymas, prastas savo pareigų atlikimas, pasikartojančios klaidos darbe, aktyvumo sumažėjimas. 4. Tarpasmeniniai. Susiję su pacientais, draugais, šeimos nariais, aplinkiniais. Nenoras bendrauti, sumažėjusi kompetencija įtakoja darbo kokybę. Atsiribojama nuo šeimos gyvenimo, vengiama bendrauti su draugais, užmegzti naujas pažintis ar atnaujinti senas [67]. 5. Nuostatų. Pagal Freudenberger (1975), dažnai perdegimo sindromą patiria negatyvaus požiūrio, nuostatų žmonės [54]. Perdegęs žmogus tampa ciniškas, šiurkštus, pesimistiškai nusiteikęs, netolerantiškas kitiems, nenorintis eiti į darbą bei nematantis prasmės savo darbe ar gyvenime, galvoja, jog jo atliekamas darbas reikalauja žymiai daugiau pastangų ir resursų, nei anksčiau [72]. Kai kurie iš išvardintų simptomų yra įprasti žmogaus kasdieniniame gyvenime, tačiau atskiri simptomai rodo tik atskirus perdegimo sindromo proceso etapus. Tik kelių simptomų sankaupa ir jų laipsniškas didėjimas, ženkliai padidina galimybę išsivystyti perdegimo sindromui [54; 67; 72]. Įvairių šalių mokslininkai išskiria skirtingas perdegimo sindromo išsivystymo stadijas. H.J.Freidenbergeris, ankstyvosiuose savo tyrimuose išskiria tik dvi perdegimo sindromo stadijas: ankstyvąją, kai jausmai dar neišsekę, ir velyvąją, kai emocijos visiškai išsekusios [54]. Tolimesniuose savo tyrimuose H.J.Freidenbergeris perdegimo sindromą įvardina kaip procesą ir išskiria 12 vystimosi stadijų [54]: Savęs prievartavimas. Žmogus kelia sau per didelius reikalavimus, neretai tampa darboholiku. Sunkus darbas. Prisiimama papildomų pareigų, darbų. Stengiamasi viską padaryti patiems, įrodinėdami, kad yra pajėgūs dirbti patys be jokios pagalbos.

30 30 Savo poreikių atsisakymas. Darbas tampa prioritetu, nebeužtenka laiko sau, šeimai, draugams. Konfliktų atsiradimas. Dėl didelio darbo krūvio daromos klaidos, kurias tampa labai sunku pripažinti. Prasideda pirmieji somatiniai negalavimai, kurie aštrina konfliktus. Vertybių peržiūrėjimas. Savęs izoliavimas. Šioje stadijoje peržiūrimos vertybės, nes jėgos beveik išsekusios. Darbas tampa nebesvarbus. Problemų neigimas. Žmogus tampa piktas, vengia bendravimo. Atsiranda ironija, sarkazmas ir cinizmas. Pasitraukimas. Šioje stadijoje labai apribojamas bendravimas, atsiranda beviltiškumo, nereikšmingumo jausmas. Neigiami išgyvenimai slopinami alkoholiu, narkotikais, medikamentais. Elgesio pokyčiai. Aplinkiniai pastebi akivaizdžius elgesio ir sveikatos pokyčius. Depersonalizacija. Šioje stadijoje atsiranda pirmieji depresijos požymiai. Prarandama savimonė, domėjimasis aplinka, gyvenimas matomas tamsiomis spalvomis. Vidinė tuštuma. Žmogus jaučiasi tuščias, išnyksta jausmai. Tai bandoma užpildyti besaikiu persivalgymu, alkoholiu, medikamentais. Stebimi pirmieji priklausomybių atsiradimo požymiai. Depresija. Perdegimo sindromas gali pasireikšti kartu su depresija. Vyrauja depresijos simptomai. Perdegimo sindromas. Emocinių ir fizinių sutrikimų visuma, reikalaujanti intensyvaus gydymo. Depresinių simptomų vyravimas didina suicidų riziką. H.J.Freidenbergeris teigia, kad perdegimo sindromo metu galima jausti skirtingų stadijų simptomus. Stadijos dažniausiai yra be aiškių ribų, susilieja, ir žmogus gali tarsi įstrigti vienoje stadijoje arba šokinėti iš vienos stadijos į kitą. Galima visai nepastebėti vienos kurios nors stadijos padarinių, o kita kita stadija gali stipriai paveikti žmogų, ir jis negalės jos įveikti. Šių stadijų trukmė ir intensyvumas priklauso nuo individualios situacijos, asmenybės, polinkių, praeities ir sugebėjimo įveikti stresus [54]. Kaip savo straipsnyje teigia Lepeškienė (2004), perdegimo sindromas atsiranda palaipsniui, ir išskiria tris perdegimo sindromo vystimosi stadijas: Pirmoji perdegimo sindromo stadija tai,,medaus mėnuo. Žmogus jaučia, kad darbo yra labai daug, o išteklių (tiek vidinių, tiek išorinių) jam atlikti trūksta, keliami reikalavimai dažnai lieka neįgyvendinti. Tada ketinimai pakeisti žmonių gyvenimą nebeatrodo realūs, milžiniškas darbo

31 31 krūvis ir įsipareigojimai jau būna tarsi atskyrę žmogų nuo šeimos, draugų, nesuteikia jam džiaugsmo nė laisvalaikio užsiėmimai. Antroji perdegimo sindromo stadija didėja įtampa ir nerimas. Nuovargis, bemiegės naktys sukelia fizinį išsekimą, darbas ima nebesisekti, praranda ankstesnį patrauklumą, didėja nepasitenkinimas juo ir prislėgtumas. Trečiajai perdegimo sindromo stadijai būdinga visiška apatija ir atsiribojimas. Tokiam žmogui nebesinori bendrauti su pacientais ir aplinkiniais, jis stengiasi fiziškai ir emociškai nuo jų atsiriboti [13]. Ch.Maslach savo darbuose išskiria keturias perdegimo sindromo stadijas [74;76]: Idealizmas ir aukšti reikalavimai sau; Emocinis ir psichologinis išsekimas; Dehumanizacija (depersonalizacija, kaip apsauginė reakcija); Antipatijos sindromas (pačiam sau ir aplinkiniams); Anot V.Boiko (1999), galima išskirti tris perdegimo sindromo išsivystymo stadijas: 1. Nervinė įtampa, kurią sukelią psichologinė ir emocinė aplinka, nestabilumas, didelė atsakomybė darbe, sunkūs pacientai. 2. Pasipriešinimas žmogus bando apsaugoti save nuo nemalonių emocijų, neigiamų išgyvenimų. 3. Išsekimas esant neefektyviam pasipriešinimui, atsiranda psichologinės problemos ir emocinis išsekimas [100]. Kiekviename etape atsiranda atskiri emocinio išsekimo požymiai arba simptomai. Pirmoje stadijoje atsiranda lengvi ar atsitiktiniai požymiai: perdėtas rūpinimasis savimi, dažnesnės pertraukos darbe ir kt. Žmogus vis dažniau jaučia nepasitenkinimą savimi ir darbu, jaučiasi tarsi įvarytas į kampą, padidėja nerimas, atsiranda depresija [76; 100]. Pasipriešinimo stadijoje atsiranda neadekvačios emocinės reakcijos: grubumas, pagarbos aplinkiniams išnykimas, abejingumas. Šioje stadijoje perdegimo simptomai yra reguliarūs ir sunkiai koreguojami. Žmogus dažnai jaučiasi pavargęs ir išsekęs, net po kokybiško miego ar atostogų [100]. Jei pasipriešinimas neefektyvus, pereinama į išsekimo stadiją. Jaučiamas energijos sumažėjimas, nervų sistemos susilpnėjimas. Žmogus tampa grubus, emociškai nestabilus, atsiranda psichosomatiniai ir fiziologiniai negalavimai (nemiga, baimės jausmas, galvos skausmai, širdies veiklos sutrikimai, depresija ir kt.). Anot V.Boiko, trečios stadijos simptomai paprastai tampa lėtiniais [100].

32 32 Apibendrinat galima teigti, kad perdegimo sindromo procesas prasideda palengva ir pirminiai požymiai atsiranda sutrikus psichosomatinei būsenai, tada kai darbuotojas nebegali susitvarkyti su darbu ar jame susiklosčiusioje situacijoje. Tačiau vien darbuotojo psichinė ir socialinė sveikata nenulemia perdegimo sindromo atsiradimo, svarbus darbo ypatumai ir slaugytojos santykis su darbo aplinka. Perdegimo sindromo simptomai, stadijų eiliškumas nebūtinai seka vienas paskui kitą, kaip pateikia mokslininkai [13; 54; 76; 100]. Vidiniai ir išoriniai veiksniai bet kuriuo metu gali tą eigą nutraukti ir net sustabdyti. Galima teigti, kad perdegimo sindromo stadijų progresavimas įtakoja žmogaus asmeninį gyvenimą bei darbo kokybę Perdegimo sindromo profilaktika Apibendrinus analizuotą literatūrą, galima teigti, kad perdegimo sindromas atsiranda palaipsniui, todėl jo išvengti ar jį išgydyti yra labai sudėtinga. Perdegimo sindromas išlieka aktualia problema sveikatos priežiūros sistemoje ir įtakoja visas žmogaus gyvenimo sritis. Perdegimo sindromas turi daug skirtingų simptomų, kuriuos yra sunku suvokti kaip visumą. Be to, kiekvienas žmogus perdega skirtingai, skiriasi pastebimų simptomų eilės tvarka ir jų kiekis. Todėl perdegimo prevencijai yra pasitelkiama įvairių priemonių visuma ir visos priemonės taikomos individualiai [47; 56; 97]. H.J. Freidenbergeris pateikia šias perdegimo sindromo profilaktikos priemones [54]: 1. Nustokite neigti blogą savijautą darbe, pasitikėkite savimi, savo organizmu, pripažinkite patiriamą stresą ir spaudimą, kurie pasireiškia fiziškai, psichiškai ir emociškai; 2. Venkite atskirties, užmegzkite ar atnaujinkite socialinius ryšius, nebūkite vieni; 3. Keiskite gyvenimo aplinkybes, o jei nepavyksta geriausia keisti darbo vietą; 4. Nustokite eikvoti per daug jėgų, atsisakykite sričių ir aspektų, kurie reikalauja per didelio aukojimosi, sumažinkite darbo krūvį sau arba jį paskirstykite proporcingai; 5. Nebūkite pernelyg rūpestingais. Jeigu iš įpratimo imamasi spręsti kitų darbuotojų problemas, vykdyti pareigas, vadinasi atėjo laikas išmokti to mandagiai atsisakyti; 6. Išmokite pasakyti ne, neleiskite niekam išnaudoti savo laisvo laiko ir jausmų; 7. Pradėkite mažiau dirbti, išmokite perduoti kai kuriuos darbus kitiems (tiek darbe, tiek namuose, tiek bendraujant su draugais); 8. Pamėginkite atskirti tikrąsias vertybes nuo netikrų ir laikinų, svarbiausius dalykus nuo antraeilių, pažvelkite į viską kitomis akimis ;

33 33 9. Nustatykite savo gyvenimo tempą, pamėginkite gyventi išlaikant pusiausvyrą. Kadangi žmogaus turimos energijos kiekis ribotas, todėl jam yra tikslinga tinkamai derinti darbą su poilsiu; 10. Pasirūpinkite savo organizmu: tinkamai pailsėkite, išsimiegokite tiek, kiek reikalauja organizmas, reguliariai lankykites pas gydytoją, sveikai ir tinkamai maitinkites; 11. Pasistenkite kiek įmanoma mažiau rūpintis ir baimintis, apribokite visus protu nepagrįstus rūpesčius, kurių nepajėgiama išspręsti, geriau pasirūpinkite savo poreikiais; 12. Nepraraskite humoro jausmo. Tai geriausi vaistai nuo perdegimo. Maslach, Schaufeli ir Leiter (1997; 2001) pateikia tris pagrindines perdegimo sindromo įveikos kryptis [74;76]. 1. Atpalaiduojamosios priemonės: raumenų atpalaidavimo pratimai, joga, autogeninės treniruotės, kvėpavimo pratimai, judesio terapija (bėgimas ristele, lengvi gimnastikos pratimai, kiti paciento mėgstami fiziniai pratimai, sporto šakos), muzikos terapija, neurolingvistinio programavimo terapija. 2. Psichoterapijos priemonės: pokalbio terapija, kurios metu sumažinamas vidinis nerimas ir baimė, įteigiamas teigiamas, optimistiškas požiūris į gyvenimą, padedama įveikti stresus, didinamas sąmoningumas, gerinami asmeniniai susidorojimo su problemomis įgūdžiai; psichogeninės treniruotės, kurių metų yra ugdoma asmenybė, padedama atsikratyti blogų jausmų, susierzinimo, neapykantos ir kt. 3. Medikamentinės priemonės: fitoterapija augalinės gydomosios priemonės, turinčios psichotropinį poveikį (jonažolės, apynių spurgų, melisos lapų, kryžiažiedės lapų, valerijono šaknų, preparatai); cheminiai preparatai (trankviliantai, neuroleptikai, tricikliniai, tetracikliniai antidepresantai, serotonino veikimo atsinaujinimą stabdantys antidepresantai, monoaminoksidazės slopikliai, benzamido sulpiridas). Medikamentinį gydymą gydytojas paskiria kiekvienam pacientui individualiai, tvirtai įsitikinęs šių priemonių neišvengiamumą gydymo procese [28; 74; 76] Slaugytoja teikia pagalbą pacientams, būdama organizacijos dalimi, o ne kaip atskiras individas, todėl labai svarbus ir organizacijos vaidmuo, siekiant apsaugoti slaugytojas nuo perdegimo sindromo. Pirmiausia būtina pripažinti, kad toks reiškinys egzistuoja, suvokti, kad dalis slaugytojų savo kasdieninėje veikloje nuolat patiria stresą, psichologinę ir emocinę įtampą. Antra, mokytis tikrovę priimti tokią, kokia yra. Žinoti, kad žmonių galimybės turi ribas ir jie negali padaryti perdaug. Žinoti, kad už darbą, nors ir daug dirbi, bet atlyginama pakankamai.

34 34 Organizacijoje tenka susidurti ir su kitaip manančiais, todėl juos reikia priimti tokius, kokie jie yra. Gebėjimas rūpintis savimi, savo kaip žmogaus ir profesionalo poreikiais svarbus veiksnys, padedantis išvengti streso ir juo labiau perdegimo sindromo [74]. Pikūnas, Palujanskienė (2005) neigiamas emocijas siūlo mažinti trimis lygiais: Individualaus poveikio lygis (relaksacija darbe, kognityvinės streso įveikimo strategijos taikymas, meditacija, fiziniai pratimai, mokėjimo jausti laiką ir kt.); Individualus/organizacinis poveikio lygis (darbinių santykių reguliavimas, darbinės aplinkos pritaikymas konkrečiam darbuotojui, darbinių vaidmenų aiškumo didinimas, darbuotojų skatinimas būti autonomiškais ir dalyvaujančiais priimant sprendimus); Organizacinio lygio poveikis (organizacinės struktūros gerinimas, darbuotojų atrankos ir tinkamumo įvertinimo atlikimas, darbuotojų mokymas, fizinės aplinkos darbo vietoje charakteristikų gerinimas, rūpinimasis sveikatos apsauga) [18]. M.Smith ir kt. (2008) teigimu, norint išvengti besiformuojančio profesinio perdegimo sindromo, reikėtų mažinti įtampą ir ją valdyti. Pradžia identifikuoti, kokie yra rizikos faktoriai. Tada galima imtis priemonių problemoms darbe spręsti: keisti darbo aplinką ar darbo pobūdį, kuriuose susiduriama su stresoriais [87]. 1. Aktyviai imkitės problemų sprendimų. Darbe rodykite iniciatyvą nei pasyvumą svarstomoms problemoms spręsti. Jei parodysite save ir išreikšite savo poreikius, jausitės ne toks bejėgis. Jei darbe jūs ne vadovaujantis asmuo ir neturite galių problemai išspręsti, kreipkitės į viršininką. 2. Apibrėžkite atliekamą darbą. Paprašykite viršininko, kad jis tiksliai nusakytų jūsų atliekamo darbo reikalavimus ir pareigas. Nurodykite dalykus, kuriuos jūs, kaip laukiama, atliksite ir kurie neįeina į jūsų pareigybes, tuo parodydami, kad galite plėsti savo darbo parametrus. 3. Paprašykite naujų pareigų. Jei jūs dirbate ilgą laiką tą patį darbą, pabandykite kažką naujo: panašaus pobūdžio darbas kitoje teritorijoje, pabandykite atlikti kitą socialinį vaidmenį. (Rotacijos principą siūlo ne vienas autorius, kad išvengti darbuotojų nepasitenkinimo motyvuoti juos). 4. Paimkite atostogas. Jei perdegimas atrodo neišvengiamas, panaudokite atostogas, paprašykite kelių laisvų dienų, kad išlaisvinti save nuo sudėtingos situacijos. Atsiribokite nors trumpam nuo darbinės aplinkos, kad sėkmingai,,pakrautumėte baterijas ir įžvelgtumėte perspektyvą [87]. Lepeškienė V. (2004) teigia, kad labai efektyvia kovos priemone su klastinga liga gali būti specialūs darbuotojų mokymai, kaip įveikti stresą darbe, kaip tvarkyti savo laiką ir pan. Tai leidžia

35 35 išsaugoti geriausius darbuotojus, jiems profesionaliai augti ir tobulėti, socialiniai darbuotojai gali gerai ir efektyviai dirbti savo darbą [13]. Apibendrinant, galima teigti, kad perdegimo sindromas nėra tik stresas, bloga savijauta, nuotaika ar sunki savaitė darbe, o tai reikšminga problema, kuri turi įtakos visoms žmogaus gyvenimo sferoms ir gali sukelti pavojų gyvenimo kokybei, taip pat neigiamai paveikti aplinkinius. Išanalizavus mokslininkų siūlomas prevencines perdegimo sindromo priežastis, galima pabrėžti, kad norint išvengti perdegimo, reikia ne tik teisingai planuoti savo darbo dieną, surasti laiko sau ir savo šeimai, bet ir aktyviai dalyvauti kvalifikacijos kėlimo programose, nevengti pasidalinti darbo problemomis su kolegomis. Visada stengtis tobulėti ir siekti gyvenimo kokybės ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Perdegimo sindromo profilaktikos sėkmė priklauso nuo paties žmogaus. Labai svarbu slaugytojai nuolat rūpintis savo asmenybės tobulinimu, nes, kaip teigia J. Pikūnas (1990), visapusiškas asmenybės išvystymas sumažina psichinę įtampą ir vidinį konfliktą, nes bet kokia vienpusiška plėtra sukelia įtampą, slėgą ir liguistumą [18] Slaugytojų, dirbančių su vaikais, darbo ypatumai Slaugytojas tai patarėjas, koordinatorius, konsultuojantis pacientus sveikatos klausimais, stebintis, padedantis spręsti įvairias sveikatos problemas. Nuo slaugyto ir gydytojo kompetencijos, darbo principų priklauso paciento požiūris į sveikatą bei jos apsaugą [15]. Slaugytojos bendravimas su sergančiais vaikais yra itin sudėtingas. Vaikų slauga reikalauja daug laiko, pastangų ir intensyvaus kontakto su mažaisiais pacientais, kurie dažnai yra sunkiai sergantys, sužeisti, patekę į jiems neįprastą aplinką. Tokių slaugytojų pareiga yra ne tik slauga, bet ir didžiulis darbas su pačiais vaikais bei jų tėvais. Slaugytojos profesija reikalauja atidaus ir atsakingo darbo, ypatingų bendravimo žinių turėjimo ir jų nuolatinio plėtojimo. Čiočienė (2003), nagrinėjusi paciento ir slaugytojų bendravimo vertę, akcentavo, kad vystantis slaugos mokslui nuolat didėja ne tik slaugytojų vaidmuo sveikatos priežiūroje, bet ir slaugytojų bendravimo su pacientais poreikis [5]. Slaugytojoms dirbančioms vaikų skyriuose reikia žinoti ir mokėti, kaip geriausia bendrauti susergančiais vaikais ir jų artimaisiais, nors neretai slaugytojoms pačioms tenka grumtis su vidiniais išgyvenimais ir neigiamomis emocijomis [24]. Anot Zuk ir Talmi (2014), slaugos specialistai, dirbantys su ligoniais vaikų skyriuje, paprastai susiduria su emociškai sudėtingomis situacijomis. Sukauptos neigiamos emocijos gali turėti ilgalaikį poveikį slaugytojų sveikatai. Vaikų slaugytojos nuolat patiria emocinius sukrėtimus, rūpinasi sunkiai sergančiais vaikais, padeda šeimoms priimant sudėtingus sprendimus, patiria

36 36 pastovų nuovargį ir moralines kančias [98]. Jacobs (2012) atliko tyrimą, kuriame vertino vaikų slaugytojų perdegimo sindromą. Autorė teigia, kad vaikų slauga gali būti kaip papildomas stresorius slaugytojos darbe. Slaugytojos dirba ne tik su vaikais bet ir su jų tėvais [62]. Slaugytojos, dirbančios vaikų skyriuose, turi būti visada pasiruošusios tėvams patarti vaiko priežiūros klausimais, mokėti išklausyti, paremti psichologiškai. Svarbu užtikrinti gerą vaiko priežiūrą, glaudų bendravimą. Anot Kajokienės (2002), slaugytojos kompetencijos lygis neturėtų atsilikti nuo šiuolaikinių technologijų ir vaikų auklėjimo tendencijų, turėtų būti gilinamos žinios apie gydymo ir slaugos procedūras, galimas vaikų ligas, negalias ir jų gydymo būdus. Tėvai turėtų sulaukti informacijos apie pagalbą savo vaikui iš slaugytojų [9]. Slaugytojos darbo su vaikais neatsiejama dalis yra bendravimas, kuris tiesiogiai įtakoja vaiko raidą. Vaikas, tai - visų pirma besivystantis žmogus, kuriam suaugę turi užtikrinti sąlygas normaliam psichikos vystimuisi. Suaugę, o tame tarpe ir slaugytojos, sukuria pirmą saugią aplinką vaikui. Viena svarbiausių sąlygų siekiant užtikrinti supratimą ir bendradarbiavimą tarp vaiko ir slaugytojos - paramos pojūtis [14]. Jeigu sergantis vaikas suvokia, kad jam norima padėti, o ne daryti kažką, kas yra nemalonu, tikėtina, kad vaikas noriai dalyvaus slaugos procese. Kai slaugytoja stengiasi suprasti ir vaiką, ir jo tėvus, tai jie jaučiasi tikri, kad jų problemos ir lūkesčiai išklausyti. Anot Nikiforov (2009), bendraujant su vaiku yra tikslinga įsidėmėti, kad kontaktas su vaikais nulemia vaiko pasitikėjimą slaugytoja. Taip pat, bendraujant su vaikais slopinamas baimės jausmas, neadekvačios reakcijos į vykstančius procesus. Kontaktuojant su sunkiai sergančiais vaikais, arba vaikais, kurių gyvybei gresia pavojus, reikia įvertinti vaiko amžių, nes kuo vaikas vyresnis, tuo lengviau ir pilniau suvokia savo sveikatos būklę ir taip patiria stipresnį stresą [102]. Kaip teigia Lesinskienė ir kt. (2002), slaugytoja dalyvauja vaiko slaugoje atliekant daugelį funkcijų: advokato, mokytojo, palaikančio asmens, sveikatos prižiūrėtojo ir draugo. Dirbdama su vaikais, slaugytoja turi išmanyti ne tik fizinę, bet ir psichologinę vaikų raidą, psichopatologiją bei rasti tinkamą bendravimo būdą su šeima [9]. Bendraujant su sergančiais vaikais, slaugytoja patiria didžiulius emocinius išgyvenimus, kuriuos sukelia sunkios vaikų ligos, neįprastas vaikų elgesys, jų užgaidos, nepagrįsti tėvų reikalavimai. Tokiais atvejais, slaugytoja, turi visada išlikti rami, nepasiduoti nuotaikų svyravimams, mokėti nuslopinti pernelyg didelį emocionalumą ir dirglumą [9; 14]. Vaikų slaugytojos darbas susijęs su didžiuliais psichologiniais ir fiziniais krūviais. Analizuojant slaugytojų dirbančių vaikų skyriuose darbą, galima teigti, kad naudojant tuos pačius žmogiškuosius ir darbo organizacijos resursus, slaugytojų darbo sėkmė yra nevienoda. Darbui su vaikais didelę įtaką turi slaugytojos asmeninės savybės, psichikos ir nervų sistemos ypatumai ir asmeninės slaugytojo nuostatos [102]. Didelę įtaką slaugytojos darbui ir elgesiui turi specifinis

37 37 bendravimas su mažaisiais pacientais ir jų tėvais. Anot Žydžiūnaitės (2002), slaugytojoms tenka patirti įvairių pacientų, jų artimųjų, kolegų emocinių reakcijų (pyktį, kaltę, baimę, neigimą, nerimą). Slaugytojai dažnai ir patys jaučiasi nesaugūs, nusivylę, jie gali priimti kaip asmeninę nesėkmę ir pykti, kai mažasis pacientas ilgai serga, neaiškios pasveikimo prognozės [33]. Apibendrinant galima teigti, kad vaikai yra labai svarbi visuomenės grandis ir jų slaugymas yra ypatingas. Slaugytojos, ypač vaikų skyriuose, dirbdamos su kenčiančiais vaikais, nuolatos matydamos skausmą, patiria stresą ir emocinį išsekimą. Pasak Lekauskaitės ir kt. (2006), dirbdami labai sunkų ir atsakingą darbą, medikai gauna labai mažai teigiamo grįžtamo ryšio ir pasitenkinimo [11]. Kaip teigia Šarakauskaitė (2003), kasdienės problemos, personalo trūkumas, nepasitenkinimas atlyginimu, viršvalandžiai, atsakomybė už pacientus, artimųjų nepasitenkinimas, tai veiksniai išvedantys iš pusiausvyros ir emociškai sekinantys personalą. Slaugytojos dirbančios su vaikais turi nuolat tobulinti savo žinias, kelti kvalifikaciją, neatsilikti nuo šiuolaikinių technologijų. Reikšmingas yra bendravimas su vaiku slaugos metu, todėl slaugytojos turėtų būti ypač komunikabilios, mokėti vaiką sudominti, suprasti vaiko ir jo šeimos problemas, pateisinti lūkesčius. Svarbios yra ir slaugytojų asmeninės savybės, kurios padeda ar trikdo slaugytojų darbo procesą [11; 24] Asmeninės slaugytojų savybės, lemiančios perdegimo sindromo atsiradimą Asmenybės sąvoka yra plati ir sudėtinga, apimanti fizinius ir psichologinius žmogaus ypatumus - visa tai, ką žmogus suvokia ir išgyvena kaip aš : išorines ir vidines savybes, sugebėjimus, suvokimo ir mąstymo procesus. Asmenybė įgimtų savybių ir žmogaus patirties rezultatas. Trimakas (1997) teigia, kad asmenybė tai vidinė, dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų elgesį ir mąstymą [27]. Anot Permino ir kt. (2004), asmeninė savybė - tai bruožas kuris sąlygoja nuolatinį, tipišką elgesį įvairiose, bet turinčiose tą pačią reikšmę situacijose [17]. Tamašauskienė (2006) tvirtina, kad didelę įtaką slaugytojos, dirbančios su vaikais darbui, turi pačios slaugytojos asmenybė. Sėkmė priklauso nuo slaugytojos asmeninių savybių: valios, ramybės, mokėjimo naudotis žvilgsniu, balsu, nuo entuziazmo, tikėjimo savo darbu. Kuo artimesni ir geresni slaugytojos ir vaiko tarpusavio santykiai, tuo didesnė tikimybė, kad perteikiama informacija bus teisingai suprasta ir priimta [25]. Lepeškienė (2006) plačiai nagrinėjusi perdegimo sindromo priežastis, nurodo jas organizacijoje, kuriai priklauso žmogus, pačiame individe, tampančiame šios sindromo auka, taip

38 38 pat socialinėje, ekonominėje bei politinėje aplinkoje. Autorė išskiria kelias svarbiausias priežastis. Viena iš priežasčių yra individualūs perdegimo veiksniai. Atlikti tyrimai rodo, šio sindromo aukomis dažniau tampa tam tikrų savybių turintys žmonės. Ši bėda ištinka idealistiškai nusiteikusius, atsidavusius darbui, entuziastingus darbuotojus [13]. Anot Altun (2002), šiuolaikinėje slaugoje dominuojančios vertybės yra: estetiškumas, altruizmas, lygiateisiškumas, laisvė, savigarba, teisingumas ir pasitikėjimas. Šios vertybės atsispindi individo nuostatose, pažiūrose. Jos veikia pasirinkimą, elgesį ir atlikimą [99]. Estetiškumas yra siejamas su lygiateisiškumu, kuris yra mažai save vertinančių asmenybių prioritetinė savybė. Altruizmas - tai nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove. Butkuvienės (2005) teigimu, individai padeda vieni kitiems, nes individų elgsena remiasi išlaidų minimalizavimo ir atlygio maksimalizavimo principu, siekiant gauti kuo geresnį rezultatą [4]. Altruizmą dažnai nulemia individualios vertybinės nuostatos, kiekvieno individo savimonės lygmuo. Žemaitis (1998) išskyrė altruizmo dorovines savybes: meilė, gailestingumas, užuojauta, siekimas padėti ir gebėjimas save apriboti [31]. Poškienės ir Istominos (2007) teigimu, slaugytojos, turinčios altruizmo savybių, geriau rūpinasi pacientų gerove, stengiasi darbe atiduoti visą save. Bet taip greičiau pervargsta, o ištikus nesėkmei, suabejoja savo vertybių sistema, atsiranda vidiniai konfliktai, kurie sukelia psichologinį nuovargį, o įtampa sukelia fiziologinį nuovargį. Visi veiksniai kartu sukelia emocinį išsekimą, o nesiimant tinkamų priemonių, galimas perdegimo sindromo atsiradimas [20]. Empatija laikoma svarbiu altruizmo pagrindu. Vinogradnaitė (2005) teigė, kad vienas iš būdingiausiu empatijos mechanizmu yra tai, kad gebėjimas įsijausti priklauso tiek nuo objekto, su kuriuo tapatinamės, panašumo, tiek nuo to, ar jis laikomas kaltu dėl savo sunkios padėties [30]. Savo moksliniuose tyrimuose Löckenhoff (2011) įrodinėja ryšį tarp asmeninių savybių ir subjektyvios psichinės bei fizinės sveikatos. Išskiriami penkios svarbiausios savybės galinčios įtakoti perdegimo sindromo atsiradimą [73]: 1. Neurotikai labai emocingi žmonės, patiria stresą esant sudėtingoms situacijoms, bei šių žmonių psichinė ir fizinė sveikata yra žemesnio lygio. 2. Ekstravertai labai aktyvūs, komunikabilūs, dažnai patiriantys teigiamas emocijas, todėl nenuostabu, kad jie savo psichinę sveikatą vertina geriau ir mažiau serga depresija. Tačiau šie žmonės savo fizinę sveikatą vertina prasčiau nei neurotikai. 3. Sąžiningi drausmingi, kompetentingi, organizuoti, lengvai bendraujantys, susipažįstantys ir labai pasitikintys savimi žmonės, kas galbūt ir nulemia jų geresnį savo psichinės sveikatos vertinimą.

39 39 4. Atviri pasižymi geresne psichine sveikata. Šie žmonės geriau jaučiasi tiek emociškai, tiek fiziškai bei jų mažesnė mirtingumo rizika. 5. Visuomet pritariantys turi polinkį į altruizmą, mėgsta bendrauti su kitais žmonėmis. Sąsajų su šių žmonių fizine sveikata mažai, tačiau jie pasižymi geresne psichine sveikata [23;73]. Autoriaus darbuose ir moksliniuose tyrimuose nustatytos sąsajos tarp slaugytojų subjektyvios sveikatos ir asmeninių savybių. Reikšmingi skirtumai pastebimi tarp fizinės sveikatos ir ekstravertiškumo, sąžiningumo, neuroziškumo, atvirumo. Tarp slaugytojų patiriamos įtampos ir fizinės sveikatos reikšmingų skirtumų nenustatyta, o taip pat, nustatyti reikšmingi skirtumai tarp psichinės sveikatos ir neuroziškumo, ekstravertiškumo, sąžiningumo ir visuomet pritariančio bruožų. Tiriant psichinę slaugytojų sveikatą, reikšmingi skirtumai nustatyti tarp patiriamos įtampos darbe ir tokių asmeninių savybių, kaip neurotiškumas ir pritarimas visuomet [73]. Rastenienė (2010) nagrinėjo fiziologines ir psichologines slaugytojų problemas, pastarosios, pasak autorės, kyla dėl pykčio, baimės, nusivylimo, beviltiškumo, kaltės jausmo, savų skaudžių išgyvenimų prisiminimų, ankstesnių nemalonių situacijų darbe [28]. McCrane (2005) teigia, jog šiuolaikinėje psichologijoje penkių faktorių modelis, arba Didžiojo penketo asmenybės dimensijos, yra pats populiariausias metodas tyrinėjant asmenines savybes [78]. Didžiojo penketo (angl. Big Five) terminą 1981 m. pasiūlė amerikiečių psichologas Goldbergas, apibendrindamas prieš tai atliktus tyrinėjimus šioje srityje ir remdamasis hipoteze, kad patys ryškiausi ir socialiai svarbiausi asmenybių skirtumai yra užšifruoti šnekamojoje kalboje vartojamuose žodžiuose apibūdinant save ir kitus [55; 65]. Pagal Žukauskienę ir Barkauskienę (2006), didžiojo penketo asmenybės dimensijos yra [34]: Ekstraversija (būdinga draugiškiems, aktyviems, atkakliems asmenims). Ekstravertai yra socialūs, tačiau socialumas nėra pagrindinis bruožas ekstraversijai nustatyti. Tai aktyvumas, šnekumas, optimizmas. Šiai asmenybės dimensijai priklauso šiluma, visuomeniškumas, savęs įvertinimas, aktyvumas, sužadinimo siekimas ir teigiamos emocijos. Sąmoningumas (būdingas organizuotiems, patikimiems, atsakingiems asmenims). Ši dimensija apima planavimo, organizavimo, užduočių iškėlimo procesus bei pasiekimo poreikį. Šiai dimensijai priklauso kompetencija, tvarka, pareigingumas, tikslo siekimas, savidrausmė bei apdairumas. Nuoširdumas (būdingas paslaugiems, atlaidiems, patikliems asmenims). Šis bruožas siejamas su altruizmu, kito užjautimu ir supratimu, pagalba kitiems. Šiai asmenybės dimensijai priklauso pasitikėjimas, tiesumas, nuolaidumas, kuklumas, empatiškumas.

40 40 Neuroziškumas (būdingas dirgliems, irzliems, impulsyviems asmenims).šis bruožas rodo asmens tendenciją patirti neigiamus jausmus baimę, liūdesį, nepasitenkinimą, pyktį, kaltę ir pan. Šiai asmenybės dimensijai priklauso nerimas, priešiškumas, depresiškumas, drovumas, impulsyvumas ir pažeidžiamumas. Atvirumas naujovėms (būdingas intelektualiems, lakios vaizduotės ir laisvo mąstymo asmenims). Šios dimensijos elementas laki vaizduotė, dėmesys vidiniams išgyvenimams, intelektualinių žinių troškimas, domėjimasis vidiniu ir išoriniu pasauliu. Šios srities rezultatai siejasi su išsilavinimu ir protu. Šios asmenybės dimensijai priklauso fantazija, estetiškumas, jausmai, veikla, idėjos ir vertybės [34]. Pagrindinė didžiojo penketo asmenybės dimensijų sistemos idėja yra, kad kiekvieno žmogaus asmenybė gali būti priskirta vienai iš penkių empiriškai nustatytų dimensijų. Reikia pabrėžti, kad asmenybės dimensijos apima daugybę skirtingų ir specifinių būdo bruožų. Visi asmenys turi šių penkių dimensijų bruožus, vyraujant vienai iš jų. Kiekvieno žmogaus vyraujanti asmenybės dimensija nėra pastovi ir gali keistis [55; 65; 73]. Asmenybės dimensijos apsprendžia mūsų elgesį, reakciją į aplinką ir turi įtakos mūsų sveikatai. Pasaulyje plačiai atliekami tyrimai ieškant ryšio tarp asmenybės dimensijų ir psichikos bei somatinių ligų [50; 43; 95]. Anot Kairio (2008), daugelis tyrėjų pripažįsta Didžiojo penketo modelio pranašumus (empirinį pagrįstumą, praktinę modelio reikšmę), tuo tarpu kiti mokslininkai įvardina ir trūkumus (nepakankamą teorinį pagrįstumą), tačiau galime sakyti, kad šiuo metu naujo ir tinkamesnio modelio nėra. Šis modelis plačiai taikomas praktikoje ir yra vienas realiausių pretendentų tapti bendrai pripažįstama asmenybės teorija [8]. Apibendrinat galima teigti, kad esą tam tikrų žmogaus savybių, kurios gali daryti įtaką perdegimo sindromo atsiradimui ir vystimuisi. Natūralu, kad skirtingi žmonės įvairiai priima tas pačias situacijas, todėl verta atkreipti dėmesį į atliktus tyrimus, kurie parodo tam tikras tendencijas, kokie žmonės yra linkę į perdegimą ir į ką jie turi kreipti didžiausią dėmesį. Slaugytojos darbas labai sekina emocionaliai, reikalauja atsidavimo ir atvirumo, ypatingo dėmesio kiekvienam klientui. Meilė, gailestingumas, užuojauta slaugytojoms suteikia neribotų galimybių tinkamai ir kokybiškai atlikti savo darbą, tačiau taip pat greitai nualina tiek fiziškai tiek psichologiškai. Perdegimo sindromas yra reiškinys, kuris tampa kasdiene problema sveikatos priežiūros srityje. Perdegimo sindromą sudaro emocinis išsekimas, depersonalizacija ir asmens fizinės būklės blogėjimas [28; 74; 76]. Šio sindromo atsiradimą gali lemti asmens ar slaugytojos savybės - tai estetiškumas, altruizmas, empatija, laisvė, taip pat darbovietės savybės: darbo vietos pobūdis, krūvis, darbo užmokestis, autonomija ir stresas [21; 23; 28;32].

41 41 Pasireiškus perdegimo sindromui slaugytojos tampa nedarbingos, konfliktuoja su kolegomis, sumažėja darbo kokybė, našumas. Remiantis mokslininkų darbais ir nagrinėtomis teorijomis galima teigti, kad nėra vieningos nuomonės apie perdegimo sindromo atsiradimą nulemiančius veiksnius. Kiekvienoje situacijoje galime atrasti skirtingus veiksnius ir priežastis, kurios nulemia vienos ar kitos profesijos darbuotojų perdegimą. Mokslininkai teigia, kad perdegimo sindromo atsiradimą gali nulemti asmeninės slaugytojų savybės, todėl ir kiekvienas perdegimo sindromo atvejis yra individualus įtakotas skirtingų asmens savybių, psichinės ir fizinės sveikatos rodiklių. Kaip teigė autorės Poškienė, Istomina (2007) slaugytoja, pernelyg įsijausdama į paciento jausmus, pamiršta save, gyvena paciento problemomis, svajonėmis, priima atsakomybę ne vien tik už savo veiksmus, bet ir už svetimus. Visa tai sukelia perdegimo sindromą. Didėjant darbo krūviui, didėja ir emocinis išsekimas ir, priešingai, mažėjant darbo krūviui, mažėja emocinis išsekimas. Tačiau nereikia pamiršti, kad emocinį išsekimą sąlygoja ir kiti veiksniai. Didelis darbo krūvis sąlygoja nuovargį, kuris sąlygoja emocinį išsekimą, o galiausiai atsiranda perdegimo sindromas [20]. Slaugytojų darbas su vaikais reikalauja ypatingo susikaupimo, atsakomybės, kantrybės, atsidavimo ir kompetencijos. Vaikai yra svarbi visuomenės dalis, ir vaikų vystimosi etapuose turi būti užtikrintas tinkamas bendravimas, gydymas ir slaugymas. Slaugytojos turi atsižvelgti ne tik į vaiko interesus, bet išklausyti jo tėvus, suprasti jų problemas ir lūkesčius. Taip pat slaugytojos turėtų gilinti savo žinias apie vaikų ligas, mokslininkų nagrinėjamus gydymo būdus, naujas technologijas ir jų panaudojimą savo darbe. Kai iš slaugytojų reikalaujama tiek daug ir darbo sąlygos nėra palankios silpnesnės psichologinės ir fizinės sveikatos slaugytojos gali patirti perdegimo sindromą.

42 42 2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODAI Atlikus teorinę analizę galime teigti, kad perdegimo sindromas yra liga, šiuo metu dažnai pasitaikanti ir tarp slaugytojų. Užtikrinant kokybišką slaugą, labai svarbu išsiaiškinti perdegimo sindromo priežastis, norint išvengti ligos atsiradimo ir užkirsti kelią plitimui. Taip pat tikslinga išsiaiškinti, koką įtaką perdegimo sindromo atsiradimui turi asmeninės slaugytojų savybės, demografiniai duomenys ir kokie psichosomatiniai nusiskundimai dominuoja. Tokių tyrimų atlikta labai mažai, o apie įveikos strategijas ir priemones taip pat yra mažai informacijos. 2.1.Tyrimo eiga Tyrimas buvo atliktas keliais etapais: I. Mokslinės literatūros paieška LSMU bibliotekos informacijos ištekliuose, ir duomenų bazėse Medline, PubMed ir kt. Atlikta rastos literatūros analizė. II. Klausimynų paieška ir parinkimas. Pasirinkti Ch. Maslach perdegimo sindromo klausimynas ir Didžiojo penketo asmenybės dimensijų (DPAD) skalę, naudojant asmenybės klausimyno lietuviškosios versijos variantą ( 4 priedas). Prieš pradedant apklausas atliktas pilotinis tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti klausimyno tinkamumą ir galimus trūkumus. Tyrime dalyvavo 10 slaugytojų iš LSMUL vaikų chirurgijos skyriaus. Atlikto tyrimo metu loginių klaidų nebuvo rasta, slaugytojoms klausimynas buvo suprantamas. III. Tyrimo organizavimas ir etinių aspektų užtikrinimas. Sutikusios tyrime dalyvauti slaugytojos buvo supažindintos su tyrimo tikslu, uždaviniais, metodu, tyrimo aktualumu ir galimais nepatogumais. Respondentai buvo apklausiami pasirašius informuoto sutikimo formą (2 ir 3 priedai). Slaugytojos buvo supažindintos su klausimynu ir apmokytos, kaip pildyti klausimyną. Iš viso buvo užpildyti ir tinkami tolimesnei duomenų analizei 216 klausimynai (atsakas 84 %). Vieno respondento klausimyno pildymas užtrukdavo apie min. IV. Duomenų rinkimas ir duomenų bazės sudarymas MS Excel. Statistinė duomenų analizė. Rezultatų aptarimas. V. Išvadų suformulavimas ir rekomendacijų pateikimas.

43 43 Tyrimui atlikti buvo paruošta ir išdalinta 256 klausimynų. Klausimynai išdalinti nuvykus į kiekvieną LSMUL vaikų ligų skyrių. Vizitų metų, skyrių slaugos administratoriams buvo paaiškinta tyrimo esmė bei tikslas, gauti jų raštiški sutikimai vykdyti apklausas. Prieš apklausą slaugytojoms paaiškinta, kaip pildyti klausimyną, kad jis yra anonimiškas ir slaugytojų darbui bei asmeniniam gyvenimui įtakos neturės. Užpildytus klausimynus slaugytojos paliko slaugos administratoriams. Užpildyti klausimynai buvo surinkti iš slaugos administratorių po 3 savaičių. ATRINKTA IMTIS 256 IŠDALINTI KLAUSIMYNAI ATSISAKĘ DALYVAUTI TYRIME NEGRĄŽINTI KLAUSIMYNAI 20 GRĄŽINTI KLAUSIMYNAI 225 SUGADINTI KLAUSIMYNAI 9 TYRIME DALYVAVĘ RESPONDENTAI (imtis po apklausos) 216 (84,3 %) 3 pav. Tyrimo statistiniai duomenys

44 Tyrimo etikos principų užtikrinimas Tyrimas buvo atliktas laikantis etikos principų. Kiekvieno skyriaus slaugos administratorės ir slaugytojos turėjo teisę apsispręsti dėl dalyvavimo tyrime. Slaugytojos buvo supažindintos su tyrimo esminiais aspektais, pristatytas tyrimo klausimynas ir gauti raštiški sutikimai. Gavus skyrių slaugos administratorių raštiškus sutikimus kreiptasi į Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Ligoninės direktorę slaugai dėl leidimo atlikti tyrimą. Slaugos direktorė buvo supažindinta su atliekamo tyrimo pagrindiniais aspektais, tyrimo klausimynu, tyrimo kontingentu ir buvo gautas raštiškas jos sutikimas atlikti tyrimą. Gautas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Bioetikos centro leidimas Tyrimo metodai Tyrimo metodai tai instrumentai, kurių pagalba pažįstama tiesa, atskleidžiami dėsningi objektyvaus pasaulio reiškinių ryšiai (Tidikis, 2003). B. Bitinas (1998) teigia, kad mokslinis tyrimas tai yra sistemingas ir kryptingas tikrovės objektų nagrinėjimas, taikant mokslo priemones bei metodus. Į tyrimą įeina problemos aiškinimas, tyrimo klausimų ir hipotezių formulavimas, aktualios informacijos kaupimas, duomenų analizė, rezultatų aprašymas, išvadų formulavimas [2; 26]. Kaip pagrindinis tyrimo metodas buvo pasirinktas kiekybinis tyrimas, taikant anketinę apklausą. Tyrimas buvo atliekamas 2013 m. sausio - kovo mėnesiais. Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Bioetikos centro leidimas.nr. BEC-KS(M).165 Tyrimo objektas. Bendrosios praktikos slaugytojos dirbančios LSMUL Kauno klinikos vaikų skyriuose. Tyrimo tipas. Vienmomentinis kiekybinis tyrimas. Tyrimui atlikti buvo pasirinkta anketinė apklausa. Šis tyrimo metodas pasirinktas todėl, kad: 1. Per sąlyginai trumpą laiką galima apklausti daug respondentų; 2. Lengva užtikrinti anketų konfidencialumą; 3. Anoniminiai klausimynai leidžia respondentams laisviau išsakyti savo asmenine nuomonė;

45 45 4. Informacinės sistemos pagalba palengvina rezultatų apdorojimą. Tyrimo kontingentas Tyrimas vyko 2013 metais sausio-vasario mėnesiais LSMU ligoninėje. Imtis tikslinė (patogioji) - visos slaugytojos dirbančios Universiteto ligoninės vaikų skyriuose. Tai buvo patogu, nes atrinkta imtis, yra tiriamųjų darbo vietoje. Pagal apskaičiuotą imtį ( Panijoto formulė), tyrime turėjo dalyvauti ne mažiau kaip 156 respondentai. Išdalinti 256 klausimynai. Atgauta 216 teisingai užpildytų klausimynų ( atsakas 84 %), todėl galima teigti, kad ši imtis yra pakankama, kad būtų galima gauti reprezentatyvius rezultatus, išvengiant akivaizdžių statistinių klaidų ar atsitiktinumų. Tyrime dalyvavo slaugytojos dirbančios vaikų skyriuose ir perskaičiusios informuoto sutikimo formą bei pasirašiusios sutikimą dalyvauti apklausoje Perdegimo sindromo vertinimo kriterijai Pagal įvairių šalių, perdegimo sindromo tyrėjus, perdegimo sindromą nulemia daugelis individualių ir organizacinių veiksnių. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad šis sindromas gali pasireikšti įvairiais simptomais : psichologinės ir fiziologinės sveikatos sutrikimais. Perdegimo sindromo dimensijų vertinimas susideda iš trijų komponentų: emocinio išsekimo, depersonalizacijos ir asmeninių laimėjimų. Perdegimo sindromas nustatomas, kai yra aukšti emocinio išsekimo ir depersonalizacijos įverčiai ir žemi asmeninių pasiekimų įverčiai. Dauguma tyrėjų sutinka, jog pagrindinis perdegimo sindromo pasireiškimo elementas, tai emocinis išsekimas. Perdegimo sindromas gali būti nustatomas, jei pasireiškia aukštas ar vidutinis emocinis išsekimas ir keli (3-5) perdegimui būdingi simptomai [28]. Anot mokslininkų, pagrindiniai sindromo kriterijai yra: 1. Potencialūs perdegimo sindromo rizikos veiksniai: slaugytojų amžius iki 30 metų arba atvirkščiai amžius virš 45metų slaugytojų darbo patirtis iki 5metų arba dirbantys virš 25 metų; slaugytojų šeimyninė padėtis vieniši, šeimų neturintys ir neturėję; slaugytojų išsimokslinimas aukštasis universitetinis ir aukštasis neuniversitetinis;

46 46 slaugytojų darbo krūvis bei darbo dienos trukmė daugiau nei vienas etatas bei daugiau nei 8 valandos per dieną); nepakankamas slaugytojų laisvalaikio laikas; nepalankios darbo sąlygos (naktinis darbas, darbas paromis). 2. Pagrindiniu/esminiu perdegimo sindromo požymiu laikomas emocinis išsekimas/ nuovargis. Perdegimo sindromą patiriančiu laikomas asmuo, kuris nurodo esąs emociškai išsekęs ir labai pervargęs. Kaip papildomais vertinimo kriterijais buvo remtasi ir kitais perdegimo sindromui būdingais psichosomatiniais ir fiziologinės sveikatos simptomais. 3. Perdegimo sindromui būdingi simptomai: Nenoras imtis kažko naujo; Greitas susierzinimas; Depresija (prislėgta nuotaika); Sumažėjęs dėmesys, atmintis (sunku susikaupti); Nuolatinis skubėjimas; Humoro jausmo praradimas; Ilgos darbo valandos (laisvalaikio stoka); Žalingų įpročių atsiradimas ar padažnėjimas; Bendras viso kūno fizinis nuovargis, silpnumas, išsekimas; Miego sutrikimai; Mitybos įpročių pasikeitimas (sumažėjęs apetitas, skrandžio skausmai); Galvos skausmas; Skausmas krūtinėje; Pakitęs kraujospūdis; Padažnėjusios peršalimo ligos; Pečių, kaklo, nugaros skausmai; Alergines reakcijos Tyrimo instrumentai Įvertinant LSMUL bendrosios praktikos slaugytojų vaikų skyriuose perdegimo sindromo paplitimą ir vyraujančias asmenines savybes, naudoti klausimynai (4 priedas): Perdegimo sindromui įvertinti tyrime buvo naudotasi Maslach bei Jackson (Maslach, Jackson, 1981) parengta įvertinimo metodika Maslach perdegimo sindromo klausimynu MBI

47 47 (angl. Maslach Burnout Inventory). Ch. Maslach perdegimo klausimynas buvo sukurtas 1981m. Klausimyno tikslas padėti nustatyti, kaip dažnai sveikatos priežiūros pagalbos darbuotojai kenčia nuo perdegimo. Klausimyno psichometrinės ypatybės buvo nustatytos, atlikus tyrimus 1981 m. Kalifornijoje (tyrime dalyvavo 605 skirtingų profilių slaugytojai), Kanadoje 1994 m. (tyrime dalyvavo 300 skirtingų profilių slaugytojų). Tyrimų metu buvo nustatyta, kad vidinio patikimumo koeficientas Cronbacho alfa tarp skalių pakankamas (0,70) (Maslach). Skalė tinkama atskiriems individams matuoti, kai Cronbacho alfa koeficientas yra 0,80 ir didesnis. Kai koeficientas lygus 0,50 0,79 tinka tik atskiroms grupėms vertinti. Klausimynas buvo pateiktas Maslach ir Jackson straipsnyje, kuriame ši metodika buvo publikuota: The measurement of experience burnout // Journal of Occupational Behaviour. 1981, vol. 2, no. 2,p Šį klausimyną sudaro 22 teiginiai, matuojantys tris perdegimo dimensijas: emocinį išsekimą (angl. emotional exhaustion); depersonalizaciją (angl. depersonalization); asmeninius pasiekimus (angl. personal accomplishment); ir 19 klausimų susijusių su psichosomatiniu nuovargiu ir fiziologinės sveikatos bukle. Emocinio išsekimo dimensija apibūdinama kaip žmogaus persidirbimo, nuovargio, išsekimo jausmas, sudaryta iš 9 teiginių. (pvz., Jaučiu, kad darbas emociškai mane nualina, Jaučiuosi išsunktas darbo dienos pabaigoje, Jaučiuosi persidirbusi ). Depersonalizacija apibrėžiama kaip emocinis abejingumas bei atsitraukimas nuo žmonių, cinizmo bei formalumo išlaikymas santykiuose su kitais. Depersonalizacija yra matuojama 5 teiginiais. (pvz., Elgiuosi su žmonėmis kaip beširdė, Nerimauju, kad aš tampu emociškai abejingas (-a)). Asmeninių pasiekimų dimensija, apimanti žmogaus kompetentingumo bei efektyvumo darbe jausmą, sudaryta iš 8 teiginių. (pvz., Labai efektyviai sprendžiu savo pacientų problemas, Jaučiuosi labai energinga, Nuveikiau daug prasmingų, vertingų dalykų šiame darbe ). Analizuojant rezultatus, emocinio išsekimo, asmeninių pasiekimų ir depersonalizacijos skalės nėra apjungiamos į vieną, bet skaičiuojamos atskirai, kaip nepriklausomos dimensijos. Psichosomatinio nuovargio įvertinimo dalies ir perdegimo sindromo išsivystymo įvertinimo dalies rezultatai sumuojami pritaikant Likerto balų skalę nuo 0 iki 6: 0 balų niekada, 1balas - vieną kartą permetus ar rečiau, 2 balai vieną kartą per mėnesį ar rečiau, 3 balai kelis kartus per mėnesį, 4 balai kartą per savaitę, 5 balai kelis kartus per savaitę, 6 balai kas dieną. Perdegimo sindromo išsivystymo skalės vertinamos pagal surinktų balų sumą, kuri pateikiama 1 lentelėje. Psichosomatinio nuovargio išsivystymas vertinamas pagal kiekvienos skalės

48 48 didžiausią surinktų balų vidurkį. Kuo didesnis surinktų balų vidurkis, tuo didesnis psichosomatinis nuovargis. 1 lentelė. Perdegimo sindromo išsivystymą įtakojančių skalių vertinimas Dimensijos Žemas Vidutinis Aukštas Emocinis išsekimas Depersonalizacija Asmeniniai pasiekimai Šiame tyrime MBI metodikos versijos patikimumas nustatytas vertinant vidinį skalių suderinamumą, naudojant Cronbach alfa koeficientą. Skalių vidinis suderinamumas yra geras: Cronbach alpha kito nuo 0,795 iki 0,92 : emocinio išsekimo 0.92, depersonalizacijos , asmeninių pasiekimų Cronbach alfa koeficientas bendram perdegimo sindromo klausimynui (A ir B dalies) 0,937- aukštas patikimumas. Taigi, MBI metodikos versijos apskaičiuoti patikimumo rodikliai taip pat rodo stiprų metodikos vidinį suderinamumą ir patikimumą, kuris yra labai panašus į šios metodikos autorių pateiktą patikimumą. Asmenybės savybės šiame tyrime buvo įvertinamos pagal Didžiojo penketo asmenybės dimensijos (DPAD) skalę (Goldberg ir kt., 1999), naudojant asmenybės klausimyno lietuviškosios versijos variantą. Metodika ir leidimas gautas iš Adomo Bunevičiaus, LSMU Psichofiziologijos ir reabilitacijos instituto, o klausimyno metodika bei atlikimo procedūra aprašytos moksliniame straipsnyje Didžiojo penketo asmenybės dimensijos (DPAD) m. ši skalė buvo išversta į lietuvių kalbą naudojant dvigubo vertimo standartą, ji yra validizuojama ir yra naudojama mokslo tiriamajame darbe. DPAD skalę sudaro 25 būdvardžių poros. Asmeninių savybių klausimyno lietuviškosios versijos vidinis skalių suderinamumas apskaičiuotas, naudojant Cronbach alfa koeficientus. Aukščiausias Cronbach alfa koeficientas buvo DPAD klausimyno nuoširdumo poskalio (0,764), neurotizmo (0.69), sąmoningumo (0,574) o žemiausi atvirumas naujovėms (0,424) ir ekstraversijos poskalio (0,326). Siekdama išsiaiškinti, kokios asmeninės savybės dominuoja, buvo pateiktos semantinio diferencialo skalės. Semantinio diferencialo skalė buvo pasirinkta todėl, kad ji leidžia nustatyti

49 49 slaugytojų dominuojančias asmeninės sąvybes. Respondentas kiekvienai būdvardžių porai turėjo apibraukti po vieną labiausiai jam tinkamą skaitmenį skalėje, nuo 1 iki 7. Tyrime naudota metodika vertina 5 dimensijas: ekstraversija (būdinga draugiškiems, aktyviems, atkakliems asmenims); sąmoningumas (būdingas organizuotiems, patikimiems, atsakingiems asmenims); nuoširdumas (būdingas paslaugiems, atlaidiems, patikliems asmenims); neuroziškumas (būdingas dirgliems, irzliems, impulsyviems asmenims); atvirumas naujovėms (būdingas intelektualiems, lakios vaizduotės ir laisvo mąstymo asmenims) Statistinė duomenų analizė Tyrimo duomenų statistinė analizė atlikta IBM SPSS Statistics 20.0 (grafinis vaizdavimas MS Excel 2007 pagalba). Ar kiekybinių požymių duomenys tiriamose lyginamose grupėse pasiskirstę normaliai, naudotas Kolmogorov-Smirnov testas pakankamai didelėms imtims (kai grupėje n 50) ir Shapiro- Wilk testas mažesnėms imtims (30 n<50). Laikoma, kad duomenys pasiskirstę normaliai, jei gautas statistinis reikšmingumas p 0,05. Tolimesnei kiekybinių požymių palyginamai analizei grupėse naudotas Student t testas (lyginant 2 nepriklausomas imtis) arba ANOVA (lyginant daugiau nei 2 nepriklausomas imtis), duomenims pasiskirsčius normaliai lyginamose grupėse. Skirtumas tarp lyginamų grupių laikomas statistiškai reikšmingu, jei gautas statistinis reikšmingumas p<0,05. Dispersinės analizės (ANOVA) atveju gavus statistiškai reikšmingą skirtumą tarp grupių, naudotas Bonfferoni Post-Hoc testas nustatyti, kurios lyginamų grupių poros skiriasi statistiškai reikšmingai. Duomenims pasiskirsčius normaliai grupių aprašymui pagal nagrinėjamą kiekybinį dydį pateikiamos tokios pagrindinės skaitinės imties charakteristikos: imties tūris, vidurkis, standartinis nuokrypis bei 95 % pasikliautinasis intervalas vidurkiui. Duomenims pasiskirsčius nenormaliai bent vienoje iš lyginamų grupių (arba esant mažoms imtims, kai grupėje n<30), tolimesnei kiekybinių požymių palyginamai analizei naudotas Mann- Whitney (lyginant 2 nepriklausomas imtis) arba Kruskal-Wallis testas (lyginant daugiau nei 2 nepriklausomas imtis). Šiuo atveju, kadangi statistiniuose testuose tikrinama, ar grupių skirstiniai (o ne vidurkiai) statistiškai reikšmingai skiriasi, grupių aprašymui pagal nagrinėjamą kiekybinį dydį pateikiamos tokios pagrindinės skaitinės imties charakteristikos: imties tūris, vidurkis, standartinis nuokrypis, mažiausia reikšmė, I kvartilis, mediana (II kvartilis), III kvartilis ir didžiausia reikšmė.

50 50 Koreliacinei analizei esant normaliam kiekybinių požymių pasiskirstymui, skaičiuotas Pearson koreliacijos koeficientas, o nesant Spearman. Koreliacija tarp požymių laikoma reikšminga, jei statistinis reikšmingumas p<0,05. Kokybinių (nominalinių) dydžių analizei (požymių nepriklausomumui arba grupių homogeniškumui tikrinti) naudotas χ 2 testas. Nominaliniai požymiai laikomi statistiškai reikšmingai susiję (arba lyginamų grupių skirstiniai nehomogeniški), jei statistinis reikšmingumas p<0,05. Kokybinių (nominalinių) dydžių sąsajos stiprumui įvertinti skaičiuotas Cramer V koeficientas. Norint įvertinti rizikos veiksnių įtaką kokybiniam dvireikšmiui dydžiui atlikta logistinės regresijos analizė, paskaičiuoti šansų (galimybių) santykiai bei jų 95 % pasikliautinieji intervalai. Rizikos veiksnys yra statistiškai reikšmingas, jei statistinis reikšmingumas p<0,05. Remiantis Panijoto formulę apskaičiuotas imties dydis: n= 1, ² + 1/N kur n - atrankos dydis, paklaidos dydis (0,05), N generalinės visumos dydis (256) n = 1/((0,05)2+1/256) = 1/(0, ,00390) = 1 / 0, = 156,1 Pagal apskaičiuotą imtį, tyrime turėjo dalyvauti ne mažiau kaip 156 respondentai. Surinkta 216 teisingai užpildytų anketų, todėl galima teigti, kad atlikto tyrimo rezultatai yra tikslūs.

51 51 3.TYRIMO REZULTATAI 3.1. Tiriamųjų aprašymas Tyrime dalyvavo 216 slaugytojų, dirbančių Universiteto ligoninės vaikų skyriuse. Vidutinis apklaustųjų amžius 43,6 m. (standartinis nuokrypis 7,36 m.). Jauniausia darbuotoja buvo 23 m. amžiaus, o vyriausia 65 m. Vidutinis darbo stažas 22,5 m. (standartinis nuokrypis 8,11 m.), apklaustųjų slaugytojų darbo stažas varijuoja nuo 1 iki 40 m. Patogesniam ir aiškesniam interpretavimui, rezultatų aptarimui (pagal literatūroje rastas potencialias rizikos veiksnių grupes perdegimo sindromui atsirasti) naudotas šių dviejų požymių grupavimas, kurio duomenys pateikti 2 lentelėje kartu su kitais apklaustųjų socialiniais ir profesiniais duomenimis: 2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal socialinius ir profesinius požymius Amžius Išsimokslinimas Šeimyninė padėtis Stažas Darbo krūvis Darbo dienos trukmė Skaičius (proc.) Iki 35 m. 20 (9,3) 35 m. ir daugiau 196 (90,7) Aukštesnysis 146 (67,6) Aukštasis neuniversitetinis (kolegija) 29 (13,4) Aukštasis universitetinis 41 (19) Ištekėjusi 139 (64,4) Išsiskyrusi 39 (18,1) Gyvena viena 38 (17,6) iki 10 m. 15 (6,9) 10 m. ir daugiau 201 (93,1) Mažiau nei 1 etatas 14 (6,5) 1 etatas 73 (33,8) Daugiau nei 1 etatas 129 (59,7) 6-8 val. 43 (19,9) 9-12 val. 86 (39,8)

52 52 Pamaina Daugiau nei 12 val. 87 (40,3) Ryte 61 (28,2) Po pietų 4 (1,9) Naktį 53 (24,5) Kita 98 (45,4) Daugumos apklaustųjų (90,7 proc.) amžius yra 35 m. ir daugiau. Du trečdaliai tyrime dalyvavusių slaugytojų (67,6 proc.) turi aukštesnįjį išsilavinimą. Taip pat dauguma yra ištekėjusios (64,4 proc.). Tik mažiau nei dešimtadalio slaugytojų darbo stažas yra iki 10 m. (6,9 proc.). Didžiosios dalies (59,7 proc.) darbo krūvis yra daugiau nei 1 etatas, todėl natūralu, kad dviejų penktadalių (39,8 proc.) darbo dienos trukmė yra 9-12 val., ir dar dviejų penktadalių (40,3 proc.) daugiau nei 12 val. Beveik ketvirtadaliui tenka dirbti naktimis (24,5 proc.), o dar pusė (45,4 proc.) nurodė, kad dirba naktimis ar pamaina tęsiasi visą parą Perdegimo sindromo paplitimas Perdegimo sindromo dimensijos Perdegimo sindromui įvertinti tyrime naudotas Maslach klausimynas pirmoje (A) dalyje 22 klausimais matuoja tris dimensijas: Emocinio išsekimo dimensija, apibūdinama kaip žmogaus persidirbimo, nuovargio, išsekimo jausmas, sudaryta iš 9 teiginių. Tyrimo metu gauti rezultatai pateikti 3 lentelėje: 3 lentelė. Respondentų emocinio išsekimo dimensijos teiginių dažnumo pasiskirstymas pagal Emocinis išsekimas. Teiginiai Jaučiu, kad darbas emociškai mane nualina Jaučiuosi išsunkta, išsekusi darbo dienos pabaigoje Jaučiuosi pavargusi, kai keliuosi iš ryto ir vėl turiu pradėti darbo dieną Niekada pateiktus teiginius 1 k./m. ar rečiau Tiriamųjų proc. (n = 216) 1 k./mėn. ar rečiau Kelis k./mėn. 1 k./sav. Kelis k./sav. Kasdien 6 7,4 20,8 23,1 15,7 19,9 6,9 4,2 3,7 14,8 27,8 18,1 22,7 8,8 8,3 7,9 19,9 21,3 17,1 20,4 5,1

53 53 Darbas visą dieną su žmonėmis sukelia man 10,2 17,1 28,7 18,5 10,6 10,6 4,2 įtampą Jaučiuosi persidirbusi 9, ,6 20,8 15,3 14,8 4,2 Jaučiuosi nusivylusi savo darbu 19,4 15,7 17,6 24,1 9,7 8,3 5,1 Jaučiu, kad per sunkiai dirbu savo darbe 12,5 13,4 16,2 23,1 19,4 11,6 3,7 Tiesioginis darbas su žmonėmis man sukelia 14,8 19,4 22,7 26,4 10,6 5,1 0,9 emocinių problemų ir stresą Jaučiuosi, kad mano kantrybė išseko 16,2 21,8 24,1 20,8 8,3 6 2,8 Kad darbas emociškai nualina, slaugytojos dažniausiai nurodė, jog tai pasikartoja kelis kartus per mėnesį (23,1 proc.) ar vieną kartą per mėnesį ir rečiau (20,8 proc.). Kad kelis kartus per savaitę jaučia emocinį nualinimą, nurodė 19,9 proc. respondentų. Labai panašus skaičius yra tų, kurie nurodė, kad niekada nejaučia, vieną kartą per metus, arba kiekvieną dieną, atitinkamai 6 procentai, 7,4 ir 6,9 procentai. Verta atkreipti dėmesį į ribinius rodiklius, t.y. tuos, kurie kelia didžiausią grėsmę kasdienis emocinis alinimas, ar kelis kartus per savaitę. Nors jų rodikliai yra tris kartus mažesni nei tų, kurie emocinį alinimą jaučia kelis, ar vieną kartą per mėnesį, tačiau jų padaroma žala, ar pasekmės, gali būti daug didesnės. Emocinį išsekimą darbo dienos pabaigoje bent kelis kartus per mėnesį jaučia daugiau nei 27 procentai visų apklaustųjų (27,8 %), kelis kartus per savaitę 22,7 procentų apklaustųjų. Bent kartą per savaitę 18,1 procentų, o kasdien beveik devyni procentai respondentų (8,8 proc.). Emocinis nualinimas darbe priveda prie emocinio išsekimo, kurį kasdien jaučia daugiau respondentų, nei emocinį nualinimą, atitinkamai 6,9 proc. ir 8,8 proc. Tuo tarpu bent kelis kartus per mėnesį jaučiamas emocinis išsekimas pasiekia beveik trečdalis visų apklaustųjų, kai emocinis nualinimas yra kiek didesnis nei 23 procentai. Ryte jaučiamą nuovargį bent kelis kartus per mėnesį patiria 21, 3 proc. apklaustųjų, nedaug atsilieka tie, kurie jį jaučia kelis kartus per savaitę, t. y. 20,4 proc. Šie skaičiai parodo, kad darbo tempas yra intensyvus ir koncentruojamas dėmesys į darbą o ne į fizinį bei emocinį poilsį. Bent kartą per mėnesį rytinį nuovargį jaučia 19,9 proc. respondentų. Šis skaičius parodo, kad bent penktadalis apklaustųjų pailsi nuo kasdienių darbų, tačiau tai nepavyksta daryti visuomet. Šis rodiklis nėra toks pavojingas, kokie yra prieš tai aptarti du rodikliai, nes epizodinis nuovargis nesukuria didelės galimybės suklysti atliekant pavestas užduotis. Slaugytojos, kaip kartą per savaitę, ar dažniau, emocijas ir įtampą keliančią aplinkybę, įvardino atitinkamai 10,6 proc. ir 4,2 proc. apklaustųjų. Labiausiai išsiskyrė grupė, kuri nurodė, jog

54 54 vieną kartą ar rečiau žmonės kelia įtampą darbe (28, 7 proc.). Bent kelis kartus per mėnesį 18,5 proc. apklaustųjų. Darbas su pacientais slaugytojų kasdienybė, todėl šie rezultatai parodo, kad ne žmonės yra pagrindinis faktorius, kuris kelia emocijas, įtampą, nuovargį darbe. Verta atkreipti dėmesį į šiuos skaičius, kuomet analizuojama bendra situacija darbe ir siekiant ją pagerinti. Rezultatai, kurie parodo, kad respondentai persidirba nedaug kuo skyrėsi nuo iki šiol aptartų. Vieną ar bent kelis kartus per mėnesį jaučiasi persidirbusi didžioji dauguma apklaustųjų, atitinkamai 23,6 ir 20,8 proc. Nuovargio nejautimą pažymėjo kiek daugiau nei 9 proc. apklaustųjų. Bent kartą per savaitę nuovargį jaučia 15,3 proc., o kelis kartus per savaitę 14,8 proc. respondentų. Nusivylimą darbu bent kelis kartus per mėnesį jaučia 24,1 proc. apklaustųjų. Ši pozicija buvo ryškiausia. Tačiau niekada nusivylimo nejaučia 19,4 proc., o bent kartą per metus 15,7 proc. apklaustųjų. Galima daryti išvadą, kad nusivylimas darbu pasiekiamas esant emociniam išsekimui, nuovargiu, kada vidinis pasitenkinimas tuo, ką darai, yra žemiausiame lygyje. Ne toks didelis nuokrypis nuo aukščiausios reikšmės iki žemiausios, yra pateiktuose atsakymuose, kuriose pažymimas sunkumas darbe. Bent kelis kartus per mėnesį jaučia, kad darbe sunku 23,1 proc. apklaustųjų, tuo tarpu kasdien vos 3,7 proc. Niekada to nejaučia 12.5 proc., o bent kartą per metus, mėnesį, atitinkamai 13,4 ir 16,2 proc. respondentų. Vieną kartą per savaitę 19,4 proc. Sunkumą galima vertinti kaip gaunamų užduočių atlikimą, kurias nesugeba atlikti, arba atlikimas pareikalauja daugiau pastangų, nei tikėtasi. Kitu atveju, sunkumą galima vertinti kaip fizines ir psichologines pastangas, kurių reikalauja kasdienis darbas, kiek jis yra varginantis ir kiek iš jo gaunama pasitenkinimo, kuris kompensuoja fizinį ir psichologinį nuovargį. Emocinės problemos ir stresas, kurį sukelia darbas su žmonėmis bent kelis kartus per mėnesį taip jaučiasi 26,4 proc. apklaustųjų, 0,9 proc. kasdien. 1 kartą per mėnesį ar rečiau 22,7 proc. apklaustųjų. Tie, kurie nejaučia tokių pasekmių 14,8 proc., o tie, kurie 1 kartą per metus, ar rečiau 19,4 proc. Sudėjus paskutines dvi reikšmes, gauname kiek daugiau nei 34 proc., o tai parodo, kad daugiau nei trečdaliui apklaustųjų streso ir emocinių problemų faktorius nėra pacientai. 24,1 proc. apklaustųjų pažymėjo, kad jaučiasi taip, jog jų kantrybė yra išsekusi bent kartą per mėnesį, 21,8 proc. 1 kartą per metus, ar rečiau, tuo tarpu kelis kartus per mėnesį 20,8 proc. apklaustųjų. Vieną kartą per savaitę, kelis kartus, ar kasdien atitinkamai 8,3 proc., 6 proc. ir 2,8 proc. respondentų. 3 lentelė parodo, kad stresiniai faktoriai ir išsekimas nėra tiesiogiai susiję su aptarnaujamais žmonėmis. Emocinis išsekimas atsiranda dėl kitų faktorių, tai gali būti: per didelis darbo krūvis, per trumpas poilsiui skiriamas laikas, neteisingas užduočių skirstymas ir pan.

55 55 Depersonalizacija, apibrėžiama kaip emocinis abejingumas bei atsitraukimas nuo žmonių, cinizmo bei formalumo išlaikymas santykiuose su kitais, matuojama 5 teiginiais. Šios dimensijos klausimų atsakymų pasiskirstymas pateiktas 4 lentelėje: 4 lentelė. Respondentų depersonalizacijos dimensijos teiginių dažnumo pasiskirstymas pagal Depersonalizacija. Teiginiai Jaučiu, kad su kai kuriais pacientais elgiuosi kaip su beasmeniais objektais Elgiuosi su žmonėmis kaip beširdė Nerimauju, kad dirbdama šį darbą, aš tampu emociškai abejinga Man nerūpi, kaip toliau sekasi kai kuriems pacientams Jaučiu, kad pacientai (tėvai) kaltina mane dėl kai kurių savo problemų Niekada įvardintus teiginius 1 k./m. ar rečiau Tiriamųjų proc. (n = 216) 1 k./mėn. ar rečiau Kelis k./mėn. 1 k./sav. Kelis k./sav. Kasdien 29,2 20,4 30,1 11,6 6 2,8 0 41,7 25,9 22,7 6,9 2, ,8 24,5 24,1 16,2 8,3 4,2 1,9 19,9 26,4 27,3 13,4 4,2 4,6 4,2 16,2 32,9 24,1 16,7 5,1 4,2 0,9 Depersonalizacijos dimensijos teiginių analizė rodo (4 lentelė), kad 30,1 proc. apklaustųjų 1 kartą, ar rečiau, jaučiasi taip, lyg kai kurie pacientai būtų beasmeniai objektai. Labai panašus procentas niekada nejaučia tokio jausmo (29,2 proc.). Vieną kartą per metus ar rečiau 20,4 proc. Beveik 50 proc. apklaustųjų nejaučia to, arba tik kart per metus. Galima daryti išvadą, kad ši emocija yra nebūdinga ir neveiksni tarp apklaustųjų. Kiek daugiau nei 11 proc. pažymėjo, kad kelis kartus per mėnesį taip jaučiasi, 6 proc. kartą per savaitę, 2,8 proc. kelis kartus per savaitę. Kadangi bent kelis kartus per mėnesį, ar savaitę pažymėjo mažuma apklaustųjų, galima daryti išvadą, kad požiūris į pacientus yra teigiamas ir atsakingas. Nagrinėjant elgesio su žmonėmis atsakymus, kiek daugiau nei 90 procentų pažymėjo, kad niekada, arba rečiau nei kartą per metus, ar mėnesį, elgėsi su žmonėmis kaip beširdė. Tik 6,9 proc. ir 2,8 proc. pažymėjo, kad kelis kartus per mėnesį, arba 1 kartą per savaitę pasireiškė toks elgesys. Akivaizdu, kad toks elgesys yra nesuderinamas su slaugytojo darbu, todėl jis turi atsakingai žiūrėti į kiekvieną pacientą ir padėti jam pagal savo kompetenciją.

56 56 Emocinis abejingumas pasireiškia daugiau nei pusei apklaustųjų. 20,8 proc. pažymėjo, kad niekada jo nejaučia, kiek daugiau, 24,5 proc. bent kartą per metus. Todėl, galima daryti išvadą, kad tokie epizodiniai etapai nesudaro prielaidos teigti, kad respondentai yra emociškai abejingi (45,3 proc.). Bent kartą per mėnesį, ar rečiau, bei kelis kartus per mėnesį, emocinį abejingumą jaučia atitinkamai 24,1proc. ir 16,2 proc. apklaustųjų. Kiek daugiau nei 14 procentų pažymėjo, kad tokį jausmą jaučia bent kartą per savaitę, ar dažniau. 27,3 proc apklaustųjų pažymėjo, kad bent kartą per mėnesį jaučia, kad jiems nerūpi tolimesnė paciento savijauta. Tuo tarpu 46,3 proc. pažymėjo, kad tokio jausmo neturi, arba jis pasireiškia vos kartą per metus ar rečiau. Galima daryti išvadą, kad kiek daugiau nei pusei apklaustųjų, toks jausmas, vienaip ar kitaip, pasireiškia. Jis gali būti įtakotas didelio darbo krūvio, kuomet reikia slaugyti daug pacientų, todėl skiriamas dėmesys vienam pacientui apriboja galimybę domėtis kaip jam sekasi tolimesnis gydymas, taip pat dėl darbo specifikos, slaugytojos gali nebesusidurti su tuo pacientu, nes tolimesnis gydymas ir slauga priklauso kitos srities specialistams. Vieną kartą ar rečiau apklaustieji jaučia, kad pacientai kaltina slaugytoją dėl kai kurių savo problemų. Kasdien taip atsitinka 0,9 proc. apklaustųjų, tuo tarpu kartą, ar kelis kartus, per savaitę, tai patiria daugiau nei 9 proc. respondentų. Niekada to nepatiria 16,2 proc. Visuomenės rūpinimas sveikata ir savęs priežiūra, dėmesys, kuris skiriamas sveikatos apsaugai nėra pakankamas, todėl į gydymo įstaigas kreipiamasi tik tuomet, kad iškyla rimtas pavojus sveikatai. Esant sunkesnei ligai, ar susirgimui, pacientai dažnai linkę priekaištauti, kad slaugytojos per mažai jais rūpinasi ir skiria dėmesio, todėl tokie kaltinimai dažnai būna neslaugytojų darbo pasekmės rezultatas, o pačių pacientų nesurūpinimo savimi pasekmė. Asmeninių pasiekimų dimensija, apimanti žmogaus kompetentingumo bei efektyvumo darbe jausmą, sudaryta iš 8 teiginių. Tyrimo metu apklaustųjų slaugytojų rezultatai pateikiami 5 lentelėje: 5 lentelė. Respondentų asmeninių pasiekimų dimensijos teiginių dažnumo pasiskirstymas Niekada pagal pateiktus teiginius 1 k./m. ar rečiau Tiriamųjų proc. (n = 216) 1 k./mėn. ar rečiau Kelis k./mėn. 1 k./sav. Kelis k./sav. Kasdien Asmeniniai pasiekimai. Teiginiai Gerai suprantu savo pacientų bei jų artimųjų 2,3 5, ,6 14,4 41,7 poreikius bei jausmus Labai efektyviai sprendžiu 0,5 7,9 17,6 12,5 11,6 21,8 28,2

57 57 savo pacientų problemas Jaučiu, kad savo darbu darau teigiamą įtaką kitų žmonių gyvenimams 2,3 4, ,6 19,4 38,9 Jaučiuosi labai energinga 0,5 9,7 18,1 15,7 13,4 27,3 15,3 Bendraudama su pacientais lengvai galiu sukurti jaukią aplinką Jaučiuosi gerai po artimo bendradarbiavimo su savo pacientais Nuveikiau daug prasmingų, vertingų dalykų šiame darbe Aš lengvai susidoroju su emocinėmis problemomis, kylančiomis dėl darbo 1,4 5,1 17, ,1 29,6 16,7 1,4 4, ,8 7,9 26,4 25,9 0,9 10,6 13,9 14,4 11, ,6 2,3 8,8 22,7 16,7 14,8 24,1 10,6 Slaugytojų asmeninių pasiekimų dimensijos teiginių dažnumas rodo, 41,7 proc. slaugytojų kasdien gerai supranta savo pacientų bei jų artimųjų poreikius ir jausmus. Priešingai teigia vos 2,3 proc. respondentų. Apskritai daugiau nei 80 procentų pažymėjo, kad kelis kartus per mėnesį, savaitę, ar kasdien jaučia supratimą apie pacientus ir jų artimuosius. Efektyviu pacientų problemų sprendimu kasdien užsiima 28,2 proc. apklaustųjų, kelis kartus, ar bent kartą per savaitę tai daro atitinkamai 21,8 proc. ir 11,6 proc. Kartą, ar kelis kartus per mėnesį, atitinkamai 12,5 proc. ir 17,6 proc. Kartą per metus, ar niekada 7,9 proc. ir 0,5 proc. Tokie rezultatai rodo, kad slaugytojos atsakingai žiūri į savo pareigas ir pagal suteiktą kompetenciją ir galimybes rūpinasi pacientais. Visų pirma suprantant jų poreikius ir jausmus, po to pateikiant galimus sprendimo variantus, kad būtų kuo geriau jai pasirūpinama, t.y. sprendžiamos iškilusios problemos. Vertinant pagal dažnumą, absoliuti dauguma slaugytojų jaučiasi taip, kad daro teigiamą įtaką kitų žmonių gyvenime. 80,9 proc. apklaustųjų pažymėjo, kad kelis kartus per mėnesį, savaitę ar kasdien taip jaučiasi (atitinkamai 12 proc, 10,6 proc., 19,4 proc., ir 38, 9 proc.). Kartą per metus, ar niekada, tokio jausmo nejaučia atitinkamai 4,6 proc. ir 2,3 proc. apklaustųjų. Natūralu, kad slaugytoja, padėdama pacientui, jaučiasi daranti gerą ir padėdama kitam žmogui daro teigiamą įtaką. Atvirkščias rezultatas būtų, jei pacientui nebūtų galima padėti, tačiau tai yra neišvengiama medicinoje, kuomet pagal savo kompetenciją, slaugytoja negali padėti pacientui. 27,3 proc. apklaustųjų pažymėjo, kad kelis kartus per savaitę jaučiasi labai energingai, kasdien taip jaučiasi 15,3 proc. respondentų. Kartą per metus, ar niekada taip nesijaučia 10,2 proc. apklaustųjų. Labai svarbu yra parodyti, kad slaugytojos gali padėti pacientui, yra susirūpinęs jo

58 58 būkle. Požiūris į pacientą labai svarbus, psichologiniu požiūriu pacientas jausis daug saugesnis, kada matys, jog personalas juo rūpinasi nuoširdžiai, o ne per prievartą. Todėl savo energingumo parodymas sukuria daug teigiamų emocijų ne tik pacientui, bet ir visam personalui. Dauguma apklaustųjų pažymėjo, kad darbe, bendraujant su pacientais, kelis kartus per savaitę, galima sukurti jaukią aplinką (29,6 proc.), kasdien tą gali padaryti 16,7 proc. apklaustųjų, tuo tarpu niekada, arba rečiau nei kartą per metus, tą gali padaryti 6,5 proc. apklaustųjų. Šioje situacijoje viskas priklauso nuo darbo aplinkos ir suteiktų galimybių. Jei darbas yra monotoniškas, aplinkos pakeisti negalima, tuomet bendra atmosfera yra slogi ir jaukumo neduoda. Tam tikra aplinkos dinamika suteikia galimybių pacientams jaustis jaukiai ir patogiai. Daugiau nei 50 procentų (52,3 proc.) pažymėjo, kad kasdien, ar kelis kartus per savaitę, jaučiasi gerai po artimo bendravimo su pacientais. Vieną kartą per mėnesį ar rečiau, jaučiasi 19 proc., o kelis kartus per mėnesį, ar dažniau 14,8 proc. apklaustųjų. Niekada taip nesijaučia arba rečiau nei kartą per metus 6 proc. apklaustųjų. Didžioji dauguma nurodė, kad jaučiasi gerai po artimo bendravimo, tai parodo, kad slaugytojos geba suprasti pacientų problemas, ypač kada yra įsigilinama į situaciją. Artimas bendravimas sukuria betarpišką ryšį tarp paciento ir slaugytojos, todėl problemų sprendimas gali būti efektyvesnis. 31,4 proc. respondentų pažymėjo, kad kelis kartus per savaitę jaučiasi taip, kad nuveikia daug prasmingų ir vertingų dalykų darbe. 17,6 proc. teigia, kad tai jaučia kasdien, 26 proc. tai jaučia kartą per mėnesį, ar dažniau, tuo tarpu nei karto to nejaučia 0,9 proc, o kartą per metus, ar rečiau 10,6 proc. apklaustųjų. Šie rezultatai parodo slaugytojų savivertės rezultatą, kaip jie jaučiasi prisidedą prie visos įstaigos veiklos gerinimo, rezultatų siekimo. Jei jaučiasi taip, kad jų veikla yra naudinga, tuomet darbo rezultatai yra geri ir efektyvumas aukštas, kuomet tokio jausmo nėra, ar jis silpnas, pasitenkinimas darbu yra žemas ir efektyvumas nepatenkinamas. Labai svarbu mokėti susidoroti su problemomis, kurios kyla darbe, ypač jei jos susijusios su vidinėmis emocijomis. 24,1 proc. pažymėjo, kas kelis kartus per savaitę lengvai susidoroja su tokiomis problemomis, 10,6 tai daro kasdien, 16,7 proc. kelis kartus per mėnesį. 11,1 proc. pažymėjo, kad kartą per metus, ar niekada, netenka susidurti su tuo. Tokių rezultatų vertinimas gali būti dviprasmis, visų pirma gerai, kada slaugytojos gali susitvarkyti su emocinėmis problemomis, kurios nutinka darbe, kita vertus, kolektyve bus personalo, kuris nenori, arba nededa pastangų, kad visos problemos būtų sprendžiamos ir įveikiamos. Susumavus atskiras perdegimo sindromo dimensijas apibūdinančių klausimų balus (dažnumo skalei buvo priskiriami įverčiai/balai nuo 0 niekada iki 6 - kasdien), gautų sumų skaitinės charakteristikos pateiktos 6 lentelėje.

59 59 6 lentelė. Respondentų perdegimo sindromo dimensijų suminių balų skaitinės charakteristikos Emocinis išsekimas Depersonalizacija Asmeniniai pasiekimai Vidutin ė suma St. nuokrypi s Mažiausi a suma I kvartilis Median a III kvartilis Didžiausia suma 24,6 11, ,1 5, ,9 10, , Pagal gautas sumas nustatytas kiekvienos perdegimo sindromo dimensijos laipsnis: Emocinis išsekimas: o aukštas (27-54 balai), o vidutinis (18-26 balai), o žemas (0-17 balų). Depersonalizacija: o aukšta (15-30 balų), o vidutinė (10-14 balų), o žema (0-9 balai). Asmeninių pasiekimų skalė: o aukšta (24-48 balai), o vidutinė (16-23 balai), o žema (0-15 balų). Kiekvienos perdegimo sindromo dimensijos laipsnio paplitimas pateiktas paveiksluose:

60 60 4 pav. Respondentų emocinio išsekimo laipsnio paplitimas Aukšto laipsnio emocinis išsekimas (4 pav.) nustatytas kiek daugiau nei dviem penktadaliams (42,1 proc.) slaugytojų, dirbančių su vaikais, vidutinis beveik trečdaliui (30,6 proc.), o žemas tik kiek daugiau nei ketvirtadaliui (27,3 proc.) 5 pav. Respondentų depersonalizacijos laipsnio paplitimas Aukšto laipsnio depersonalizacija (5 pav.) nustatyta kiek mažiau nei dešimtadaliui (9,7 proc.) slaugytojų, dirbančių su vaikais, vidutinė beveik ketvirtadaliui (24,1 proc.), o žema dviem trečdaliams (66,2 proc.).

61 61 6 pav. Respondentų asmeninių pasiekimų laipsnio paplitimas Žemo laipsnio asmeniniai pasiekimai (6 pav.) nustatyti tik kiek daugiau nei vienai dvidešimtajai (6 proc.) slaugytojų, dirbančių su vaikais, vidutiniai tik kiek mažiau nei penktadaliui (18,5 proc.), o aukšti net trims ketvirtadaliams (75,5 proc.). Slaugytojos linkusios gerai įvertinti savo asmeninius pasiekimus. 7 lentelė. Respondentų procentinis pasiskirstymas (n=216) pagal kiekvienos perdegimo sindromo dimensijos laipsnį Perdegimo sindromo dimensija Laipsnis Emocinis išsekimas Depersonalizacija Asmeniniai pasiekimai Žemas 59 (27,3 proc.) 143 (66,2 proc.) 13 (6 proc.) Vidutinis 66 (30,6 proc.) 52 (24,1 proc.) 40 (18,5 proc.) Aukštas 91 (42,1 proc.) 21 (9,7 proc.) 163 (75,5 proc.) Fiziologiniai ir psichologiniai perdegimo sindromo simptomai Kaip papildomais vertinimo kriterijais buvo remtasi įvairiais perdegimo sindromui būdingais simptomais. Fiziologiniai simptomai apima tyrime naudotos anketos antrosios (B) dalies 1-8 klausimus, o psichologiniai 9-19 klausimus. Fiziologinius simptomus nusakančių klausimų atsakymų pasiskirstymas pateiktas 8 lentelėje:

62 62 8 lentelė. Respondentų fiziologinių simptomų pasireiškimo dažnumas Niekada 1 k./m. ar rečiau Tiriamųjų proc. (n = 216) 1 k./mėn. ar rečiau Kelis k./mėn. 1 k./sav. Kelis k./sav. Kasdie n Fiziologiniai simptomai Galvos skausmas 11,1 9,7 19,4 26,4 19,9 12 1,4 Krūtinės ląstos skausmas 45,4 23,6 13,9 7,4 6,5 3,2 0 Pečių, kaklo srities skausmas 11,1 15,7 17,6 19,9 14,4 17,1 4,2 Aukštas kraujospūdis 38,9 17,6 13,9 11,1 6,9 6,9 4,6 Sumažėjęs apetitas 42,6 19,4 16,7 11,6 7,9 1,9 0 Skrandžio skausmas 25,5 16,2 24,5 14,8 9,7 7,4 1,9 Alergija 36,1 31,5 12 7,9 3,2 4,6 4,6 Peršalimas (sloga) ir gripas 6 60,6 25 5,1 1,9 1,4 0 Nagrinėjant slaugytojų fiziologinių simptomų pasireiškimo dažnumą, matomos tokios tendencijos: galvos skausmas bent kartą per mėnesį pasireškia 19,4 proc. apklaustųjų, dažniau, kelis kartus per mėnesį 26,4 proc. apklaustųjų, kasdien šį skausmą jaučia 1,4 proc. apklaustųjų, tuo tarpu niekada 11,1 proc. Galima daryti išvadą, kad šis simptomas yra dažnas, vos kiek daugiau nei penktadalis apklaustųjų jo nejaučia, arba jaučia kartą per metus. Krūtinės ląstos skausmas didžiajai daugumai apklaustųjų nebuvo įprastas ir 67 proc. pažymėjo, kad jo nėra jautę, arba jautė kartą per metus. Vos po kelis procentus jį jaučia kartą per mėnesį, savaitę. Nebuvo tokių, kurie jį jaustų kasdien. Pečių, kaklo srities skausmas, jų dažnumas pasiskirstė panašiai. Jo nejaučia, arba jaučia kartą per metus atitinkamai 11,1 proc. ir 15,7 proc., 1 kartą per mėnesį, ar rečiau jį jaučia 17,6 proc., kelis kartus per mėnesį 19,9 proc., o kartą per savaitę, ar dažniau - 14,4 proc ir 17,1 proc. Toks atsakymų pasiskirstymas parodo, kad pečių ir kaklo sritis dažnai būna apkrauta ir jos skausmus jaučia daugelis apklaustųjų. Tai gali būti dėl nepatogios darbo aplinkos, dėl atliekamo darbo, dėl nesudarytų sąlygų pailsėti ir pailsinti šias kūno vietas. Dauguma apklaustųjų pažymėjo, kad jų nevargina aukštas kraujospūdis. 38,9 proc. teigia, kad niekada neturi tokios problemos, kartą ar mažiau per metus, mėnesį pastebi atitinkamai 17, 6 proc. ir 13,9 proc. respondentų. Kiti rodikliai nesiekia 10 procentų. Tai gali būti susiję su širdies ligomis, arba kitais intensyviais kriterijais, kurie daro įtaką kraujospūdžiui. Sumažėjusio apetito rezultatai labai panašūs į aukšto kraujospūdžio rezultatus. 62 proc. pažymėjo, kad nesusiduria su tokiais simptomais, arba jie būna itin reti, kartą per mėnesį, ar rečiau, su tuo susiduria 16,7 proc. apklaustųjų. Sumažėjęs apetitas gali būti susijęs su stresu, darbu intensyvumu, arba esant tam tikrai ligai. Iš pateiktų atsakymų matyti, kad didžioji dauguma slaugytojų tokios problemos neturi.

63 63 Skrandžio skausmus jaučia bent kartą per mėnesį, ar rečiau 24,5 proc. slaugytojų, tuo tarpu niekada jų nejaučia 25,5 proc. Kartą per metus, ar rečiau, 16,2 proc. Du trečdaliai apklaustųjų labai retai susiduria su tokiais simptomais, todėl galima daryti išvadą, kad tai nėra būdinga. Alergijos simptomų nejaučia daugiau nei du trečdaliai apklaustųjų. Niekada 36,1 proc., o kartą per metus ar rečiau, 31,5 proc. 12 proc. pažymėjo, kad kartą per mėnesį ar rečiau, jaučia tokius simptomus. Kartą per savaitę ar dažniau jaučia vos po kelis procentus apklaustųjų. Galima daryti išvadą, kad šiam simptomui darbo aplinka įtakos neturi, arba ji yra minimali. Padidėjusi alergija yra būdinga kai kuriems žmonėms, todėl lemiamą faktorių teikti darbo aplinkai būtų netikslinga. Peršalimą ir gripą, kaip 1 kartą per metus pasitaikantį susirgimą įvardino 60,6 proc. apklaustųjų. 25 proc pažymėjo, kad kartą per mėnesį, ar rečiau yra sergama gripu. Psichologinius simptomus apimančių klausimų atsakymų pasiskirstymas pateiktas 9 lentelėje: 9 lentelė. Respondentų psichologinių simptomų pasireiškimo dažnumas Niekada 1 k./m. ar rečiau Tiriamųjų proc. (n = 216) 1 k./mėn. ar rečiau Kelis k./mėn. 1 k./sav. Kelis k./sav. Kasdien Psichologiniai simptomai Pakitęs/sutrikęs miegas naktį (pvz., naktiniai budėjimai) 7,4 6,9 13,9 11,6 20,8 31,5 7,9 Daugiau vartoja alkoholio, surūko daugiau cigarečių 23,6 20,8 17,1 13,4 20,4 4,6 0 Psichologinis išsekimas 9,7 20,8 23,6 23,1 10,6 8,8 3,2 Prislėgta nuotaika 7,4 14,4 25, ,6 9,3 0,9 Jaučiasi visiškai išsekusi 15,3 20,8 21,3 22,2 12,5 6,9 0,9 Nesinori imtis kažko naujo 6,5 22,7 25,5 20,4 10,6 11,1 3,2 Greitai/lengvai susierzina 0,5 10,6 16,2 22,7 25,9 14,8 9,3 Praranda humoro jausmą 1,4 19,9 14,4 26,4 20,4 11,6 6 Nuolatinis skubėjimas 0,5 8,3 6,9 10,2 14,8 22,2 37 Sunku susikaupti, prisiminti 1,4 14,4 16, ,4 13,4 9,7 Jaučia, kad turi nepakankamai laiko sau 0 6 6,5 13,9 13,4 19,4 40,7 Psichologiniai simptomai, kurie pasitaiko slaugytojoms, pateikti lentelėje. Beveik trečdalis, 31,5 proc. pažymėjo, kad yra pakitęs, miegas ir tai būna kelis kartus per savaitę, 1 kartą per savaitę tai nutinka 20,8 proc. apklaustųjų, kelis kartus per mėnesį 11,6 proc. Dėl kintančio darbo grafiko, dėl pasitaikančių naktinių budėjimų, nuoseklus miegas tampa neįmanomas, todėl daugiau nei du trečdaliai apklaustųjų pažymėjo, kad susiduria su šiais simptomais.

64 64 Kaip psichologinių simptomų silpninimo priemonę, t.y. alkoholį, cigaretes, jų didesnį naudojimą kartą per savaitę pažymėjo 20,4 proc. apklaustųjų, tuo tarpu 23,6 proc. ir 20,7 proc. pažymėjo, kad niekada to nedaro, arba daro rečiau nei kartą per metus. Kartą per mėnesį ar rečiau, tą daro 23,6 apklaustųjų. Nė vienas to nedaro kasdien. Šie rezultatai parodo, kad nebandoma griebtis žalingų įpročių esant stresinėms situacijoms. Psichologinį išsekimą įvairiais laikotarpiais pažymėjo bent penktadalis apklaustųjų. 20,8 proc. jų patiria kartą per metus, 23,6 proc kartą per mėnesį ar rečiau, o 23,1 proc. kelis kartus per mėnesį. Kasdien jį patiria 3,2 proc. apklaustųjų. Natūralu, kad dirbant tokį darbą, psichologinė įtampa yra nuolatos. Tenka prisiimti atsakomybę, tenka gerai atlikti pavestas užduotis, o tai sekina ir vargina, dėl to psichologinis išsekimas pasitaiko daugumai apklaustųjų. Rezultatai, kurie yra ties visiško išsekimo eilute yra labai panašūs į šiuos rezultatus. Prislėgtos nuotaikos rezultatai panašūs į psichologinio išsekimo rezultatus. Mažiau jį jaučia kartą per metus (14,4 proc.), tačiau daugiau jaučia kartą per mėnesį ar kelis kartus, atitinkamai 25,5 proc. ir 25 proc. Žymiai daugiau jį jaučią kartą per savaitę. Šis rodiklis yra 17,6 proc. Ši būsena susijusi su psichologiniu išsekimu, todėl rezultatai yra panašūs. Priežastys, kodėl taip nutinka, taip pat gali būti panašios. Labiausiai pastebimas psichologinis simptomas jausmas, kad turi nepakankamai laiko sau, tą kasdien jaučia 40,7 proc. apklaustųjų. Kelis kartus per savaitę tai patiria 19,4 pro., o kelis kartus per mėnesį ar kartą per savaitę atitinkamai 13,9 proc. ir 13,4 proc. apklaustųjų. Jei yra nuolatinis skubėjimas, darbui skiriama labai daug laiko, tuomet natūralu, kad pritrūksta laiko sau, todėl šis simptomas akivaizdžiai išsiskiriantis iš kitų. Simptomas laikytas pasireiškiančiu pakankamai dažnai, kad būtų laikomas perdegimo sindromo simptomu, jei jo dažnumas yra 1 kartas per savaitę ar dažniau. Tada fiziologinių simptomų paplitimas tarp slaugytojų, dirbančių su vaikais, pavaizduotas 7 paveiksle:

65 65 7 pav. Fizinių simptomų paplitimas tarp respondentų. Dažniausiai pasireiškiantys fiziologiniai simptomai (7 pav.) buvo pečių ir kaklo srities skausmas bei galvos skausmas jie nustatyti kaip pasireiškiantys pakankamai dažnai maždaug trečdaliui tyrime dalyvavusių darbuotojų (35,6 ir 33,3 proc. atitinkamai). Maždaug penktadalis skundėsi pakankamai dažnu skrandžio skausmu (19 proc.) bei aukštu kraujospūdžiu (18,5 proc.). Po beveik dešimtadalį slaugytojų nurodė pasireiškia alergija (12,5 proc.), krūtinės ląstos skausmas (9,7 proc.) ar sumažėjęs apetitas (9,7 proc.). Tik 3,2 proc. skundėsi, kad juos pakankamai dažnai puola peršalimas (sloga) ar gripas. 8 paveiksle pavaizduotas psichologinių simptomų paplitimas:

66 66 8 pav. Fizinių simptomų paplitimas tarp respondentų Iš psichologinių simptomų grupės (8 pav.) dažniausiai nurodyti buvo nuolatinis skubėjimas bei laiko sau stoka juos nurodė kaip pasitaikančius pakankamai dažnai beveik po tris ketvirtadalius slaugytojų, dirbančių su vaikais (74,1 ir 73,6 proc. atitinkamai). Natūralu, kad daugiau nei pusė (60 proc.) nurodė pakankamai dažnai pakitusį/sutrikusį miegą naktį, nes 69,9 proc. slaugytojų tenka dirbti naktimis ar būna, kad pamaina tęsiasi visą parą. Pusė teigia, kad pakankamai dažnai greitai/lengvai susierzina, beveik dviem penktadaliams (42,6 proc.) sunku susikaupti, panaši dalis (38 proc.) jaučia, kad praranda humoro jausmą. Maždaug po ketvirtadalį slaugytojų skundžiasi prislėgta nuotaika (27,8 proc.), dažniau piktnaudžiauja alkoholiu, nikotinu (25 proc.), nenori imtis kažko naujo (25 proc.). Kiek daugiau nei penktadalis teigia besijaučiantys psichologiškai (22,7 proc.) ar fiziškai išsekinti (20,4 proc.). Kaip matyti, psichologiniai simptomai daug dažnesni nei fiziologiniai. Susumavus fiziologinių, psichologinių bei bendrą simptomų skaičių, gauti rezultatai pateikti 10 lentelėje: 10 lentelė. Simptomų skaičiaus skaitinės charakteristikos

67 67 Fiziologinių simptomų sk. Psichologinių simptomų sk. Bendras simptomų sk. Vidurkis St. nuokrypis Mažiausia reikšmė I kvartilis Mediana III kvartili s Didžiausia reikšmė 1,4 1, ,6 3, ,14 0 2, Galiausiai, šiame darbe apsibrėžiama, kad perdegimo sindromas nustatomas, jei pasireiškia emocinis išsekimas (vidutinio ar aukšto laipsnio emocinis išsekimas nustatytas 72,7 proc. apklaustųjų) ir bent trys iš aukščiau pateiktų simptomų (trims ketvirtadaliams tyrime dalyvavusių slaugytojų (75 proc.) pasireiškia bent trys simptomai kartą per savaitę ar dažniau). Pagal šį kriterijų perdegimo sindromas nustatytas 137 iš 216 tyrime dalyvavusių slaugytojų, o tai yra beveik du trečdaliai (63,4 proc.) apklaustųjų darbuotojų. Perdegimo sindromas ir su juo susiję veiksniai Aiškinantis slaugytojų, dirbančių su vaikais, perdegimo sindromo atsiradimą sąlygojančius veiksnius buvo remtasi Ch. Maslach, M. P. Leiter (1997 m.) ir T. S. Kristensen, J. R. B. Halbesleben, E. Demerouti (2005 m.) pasiūlytais vertinimo kriterijais. Pasak jų, potencialūs perdegimo sindromo rizikos veiksniai: slaugytojų amžius iki 30 metų arba atvirkščiai amžius virš 45metų slaugytojų darbo patirtis iki 5 metų arba dirbantys virš 25 metų; slaugytojų šeimyninė padėtis vieniši, šeimų neturintys ir neturėję; slaugytojų išsimokslinimas aukštasis universitetinis ir aukštasis neuniversitetinis; slaugytojų darbo krūvis bei darbo dienos trukmė daugiau nei vienas etatas bei daugiau nei 8 valandos per dieną); nepakankamas slaugytojų laisvalaikio laikas; nepalankios darbo sąlygos (naktinis darbas, darbas paromis). Pagrindiniu/esminiu perdegimo sindromo požymiu laikomas emocinis išsekimas/ nuovargis. Perdegimo sindromą patiriančiu laikomas asmuo, kuris nurodo esąs emociškai išsekęs ir labai pervargęs. Perdegimo sindromui būdingi psichosomatiniai ir fiziologinės sveikatos simptomai: Nenoras imtis kažko naujo;

68 68 Greitas susierzinimas; Depresija (prislėgta nuotaika); Sumažėjęs dėmesys, atmintis (sunku susikaupti); Nuolatinis skubėjimas; Humoro jausmo praradimas; Ilgos darbo valandos (laisvalaikio stoka); Žalingų įpročių atsiradimas ar padažnėjimas; Bendras viso kūno fizinis nuovargis, silpnumas, išsekimas; Miego sutrikimai; Mitybos įpročių pasikeitimas (sumažėjęs apetitas, skrandžio skausmai); Galvos skausmas; Skausmas krūtinėje; Pakitęs kraujospūdis; Padažnėjusios peršalimo ligos; Pečių, kaklo, nugaros skausmai; Alergines reakcijos Perdegimas ir amžius Anot literatūros, bene labiausiai su perdegimo sindromu susijusi demografinė charakteristika yra žmogaus amžius. Anksčiau atlikti tyrimai tvirtina, jog perdegti yra labiau linkę jaunesni negu vyresni darbuotojai (Maslach, 2003; Wilkerson, Bellini, 2006). Emocinis išsekimas Apklausus slaugytojas, dirbančias su vaikais, ši tendencija taip pat pastebėta: tiriant vidutinį amžių emocinio išsekimo grupėse (amžius nėra pasiskirstęs normaliai šiose grupėse) gauta, kad žemas emocinio išsekimo laipsnis nustatytas vyresnio amžiaus slaugytojoms jų vidutinis amžius yra kiek daugiau nei 45 metai (11 lentelėje pateiktos pagrindinės amžiaus skaitinės charakteristikos emocinio išsekimo grupėse). 11 lentelė. Respondentų amžiaus skaitinės charakteristikos emocinio išsekimo grupėse Emocinio išsekimo laipsnis n Vidurkis St. nuokrypis Mažiausia reikšmė I kvartilis Mediana III kvartilis Didžiausia reikšmė Žemas 59 45,2 8, Vidutinis 66 43,5 7, Aukštas 91 42,7 6,

69 69 Vidutinio ir aukšto emocinio išsekimo grupėse vidutinis slaugytojų amžius pora metų mažesnis, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių dviejų grupių ir žemo emocinio išsekimo grupės amžiaus skirstinių nerasta (p=0,138). Suskirsčius apklausoje dalyvavusias slaugytojas į dvi amžiaus grupes (iki ir nuo 35 m.), buvo tikrinamas literatūroje rastas faktas, kad slaugytojų amžius iki 35 m. yra potencialus rizikos veiksnys perdegimo sindromui atsirasti. Pagal imties duomenis matyti (12 lentelėje pateiktos pagrindinės emocinio išsekimo dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos), kad vidutinis emocinio išsekimo dimensijos suminis balas šiek tiek didesnis jaunesnėms nei 35 m. slaugytojoms: jų vidutinis emocinio išsekimo balas yra 26, o 35 m. amžiaus ir vyresnių slaugytojų 24,5 balai. Tačiau balų skirstiniai nagrinėjamose amžiaus grupėse (balai nėra pasiskirstę normaliai minėtose grupėse) nesiskiria statistiškai reikšmingai (p=0,527). 12 lentelė. Pagrindinės respondentų emocinio išsekimo dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos Emocinio išsekimo dimensijos suminis balas Amžiaus St. Mažiausia I n Vidurkis grupė nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Iki 35 m , , Nuo 35 m ,5 11, , Teiginys, kad slaugytojų amžius iki 35 m. yra potencialus rizikos veiksnys perdegimo sindromui atsirasti, statistiškai reikšmingai nepasitvirtino ir nagrinėjant emocinio išsekimo dimensijos grupių pasiskirstymą minėtose amžiaus grupėse (p=0,577), bet pagal imties duomenis matyti tokia tendencija: žemas emocinio išsekimo laipsnis dažniau nustatomas 35 m. ir vyresnėms (28,1 proc. palyginus su jaunesniųjų proporcija, kuri yra 20 proc.), vidutinis jaunesnėms nei 35 m. slaugytojoms (40 proc. palyginus su vyresnėmis, kurių yra 49,5 proc.), o aukštas labai panašiai tiek jaunesnėms, tiek vyresnėms dalyvėms (atitinkamai 40 ir 42,3 proc.) (9 pav.).

70 70 9 pav. Respondentų emocinio išsekimo paplitimas amžiaus grupėse Tačiau nagrinėjant koreliaciją tarp amžiaus ir emocinio išsekimo suminio balo, rastas statistiškai patikimas ryšys tarp šių dviejų kiekybinių požymių (p=0,048) ir gautas neigiamas Spearman ranginis koreliacijos koeficientas r=-0,135 taip pat patvirtina ankstesnių tyrimų pastebėtą bendrą (neskirstant į amžiaus grupes iki ir nuo 35 m.) tendenciją, kad labiau emociškai išsekti yra linkę jaunesni nei vyresni darbuotojai arba kitaip tariant, pagal tyrimo duomenis, slaugytojų amžiui didėjant, emocinio išsekimo suminis balas mažėja. Tačiau pati koreliacijos koeficiento reikšmė, nusakanti ryšio stiprumą imtyje, rodo, kad koreliacija tarp amžiaus ir emocinio išsekimo suminio balo yra silpna ( r <0,3), bet vis dėlto reikšminga (p<0,05). Depersonalizacija Nagrinėjant amžių depersonalizacijos grupėse (amžius nėra pasiskirstęs normaliai šiose grupėse) matyti, kad žemo depersonalizacijos laipsnio grupėje vidutinis amžius yra didesnis (44 m.) nei vidutinės depersonalizacijos grupėje (42,2 m.) (13 lentelėje pateiktos pagrindinės amžiaus skaitinės charakteristikos depersonalizacijos grupėse), tačiau aukštos depersonalizacijos grupėje vidutinis slaugytojų amžius (44,5 m.) yra labai panašus ir net kiek didesnis nei žemos depersonalizacijos grupėje. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp amžiaus skirstinių nagrinėjamose grupėse nerasta (p=0,514). 13 lentelė. Respondentų amžiaus skaitinės charakteristikos depersonalizacijos grupėse

71 71 Depersona - lizacijos laipsnis n Vidurkis St. nuokrypis Mažiausia reikšmė I kvartilis Median a III kvartili s Didžiausia reikšmė Žemas , Vidutinis 52 42,2 7, Aukštas 21 44,5 7, ,5 65 Analizuojant depersonalizacijos dimensijos suminius balus amžiaus grupėse iki ir nuo 35 m. (nagrinėjamas dydis nėra pasiskirstęs normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo charakteristikos pateiktos 14 lentelėje), šiek tiek didesnis vidutinis balas (8,3) nustatytas jaunesnėms nei 35 m. slaugytojoms (vyresniųjų vidutinis depersonalizacijos suminis balas gautas 8,1), tačiau balų skirstiniai šiose lyginamosiose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskiria (p=0,673). 14 lentelė. Pagrindinės slaugytojų depersonalizacijos dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos amžiaus grupėse Depersonalizacijos dimensijos suminis balas Amžiaus St. Mažiausia I n Vidurkis grupė nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Iki 35 m. 20 8,3 5, ,75 17 Nuo 35 m ,1 5, Tiriant depersonalizacijos dimensijos grupių pasiskirstymą amžiaus grupėse iki ir nuo 35 m., imties duomenys rodo, kad žemas depersonalizacijos laipsnis dažniau nustatomas vyresnėms (nuo 35 m.) slaugytojoms tokių darbuotojų tyrime buvo kiek daugiau nei du trečdaliai (67,3 proc.), o jaunesnių nei 35 m. darbuotojų su žemu depersonalizacijos laipsniu būta tik kiek daugiau nei pusė (55 proc.). Vidutinis depersonalizacijos laipsnis nustatytas kiek daugiau nei trečdaliui jaunesnių nei 35 m. slaugytojų (35 proc.), o vyresniųjų proporcija nesiekia ir ketvirtadalio (23 proc.). Aukštu depersonalizacijos laipsniu pasižymi labai panaši (apie dešimtadalį) jaunesniųjų ir vyresniųjų slaugytojų dalis (10 ir 9,7 proc. atitinkamai) (10 pav.). Tačiau šie proporcijų skirtumai nenustatyti kaip statistiškai reikšmingi (p=0,469).

72 72 10 pav. Respondentų depersonalizacijos paplitimas amžiaus grupėse Taip pat ir atlikus koreliacinę analizę, nebuvo rastas statistiškai reikšmingas ryšys tarp amžiaus ir suminio depersonalizacijos balo (p=0,357). Gautas neigiamas Spearman ranginis koreliacijos koeficientas r=-0,063 rodo, kad apklaustųjų slaugytojų amžiui didėjant, depersonalizacijos suminis balas mažėja, tačiau koreliacija imtyje labai silpna ir nereikšminga (p>0,05). Asmeniniai pasiekimai Analizuojant asmeninius pasiekimus, gauta, kad vidutinis amžius yra didžiausias aukšto laipsnio asmeninių pasiekimų grupėje (44,4 m.) (su amžiumi įgyjamas stažas ir didesnė patirtis, taip pat ir asmeniniai pasiekimai), vidutinių pasiekimų grupėje jis beveik 3 metais mažesnis (41,5 m.), o žemų dar kiek daugiau nei metais mažesnis (40,3 m.). Lyginant amžiaus skirstinius asmeninių pasiekimų grupėse (amžius nėra pasiskirstęs normaliai lyginamose grupėse), taip pat nustatyti statistiškai patikimi skirtumai (p=0,022): reikšmingai skiriasi aukšto ir žemo (p=0,036) bei aukšto ir vidutinio (p=0,040) asmeninių pasiekimų laipsnio slaugytojų amžiaus skirstiniai. 15 lentelė. Respondentų amžiaus skaitinės charakteristikos asmeninių pasiekimų grupėse Asmeninių pasiekimų laipsnis n Vidurkis St. nuokrypis Mažiausia reikšmė I kvartilis Mediana III kvartilis Didžiausia reikšmė Žemas 13 40,3 6, Vidutinis 40 41,5 7, , ,75 54 Aukštas ,4 7,

73 73 Nagrinėjant suminius asmeninių pasiekimų dimensijos balus amžiaus grupėse iki ir nuo 35 m. (balai nėra pasiskirstę normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės charakteristikos pateiktos 16 lentelėje), imties duomenys rodo, kad vidutinis asmeninių pasiekimų suminis balas didesnis 35 m. ir vyresnių slaugytojų grupėje, t. y. jis šioje grupėje yra 32,5, kai tuo metu jaunesnėms slaugytojoms jis nustatytas 26,7, ir lyginant balų skirstinius šiose amžiaus grupėse gautas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,028). 16 lentelė. Pagrindinės respondentų asmeninių pasiekimų dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos amžiaus grupėse Asmeninių pasiekimų dimensijos suminis balas Amžiaus St. Mažiausia I n Vidurkis grupė nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Iki 35 m ,7 11, ,25 23,5 36,75 46 Nuo 35 m ,5 9, Statistiškai reikšmingas skirtumas rastas ir nagrinėjant asmeninių pasiekimų laipsnio paplitimą amžiaus grupėse iki ir nuo 35 m. (p=0,018): žemas asmeninių pasiekimų laipsnis tris kartus dažniau nustatomas jaunesnėms nei 35 m. (15 proc.) lyginant su vyresnėmis slaugytojomis (tik 5,1 proc.). Vidutinis asmeninių pasiekimų laipsnis dvigubai dažniau nustatomas jaunesnėms nei (35 proc.) nei vyresnėms darbuotojoms (16,8 proc.). Aukštas asmeninių pasiekimų lygis nustatomas daugiau nei trims ketvirtadaliams vyresniųjų slaugytojų (78,1 proc.), kai jaunesnių nei 35 m. slaugytojų yra tik pusė su aukštu asmeninių pasiekimų laipsniu (11 pav.).

74 74 11 pav. Respondentų asmeninių pasiekimų paplitimas amžiaus grupėse *p<0,05 lyginant slaugytojų amžių iki 35m ir 35m. ir daugiau Tiriant koreliaciją tarp amžiaus ir asmeninių pasiekimų dimensijos suminio balo, ji nustatyta kaip reikšminga (p=0,004) ir gautas teigiamas Spearman koreliacijos koeficientas r=0,196 rodo, kad didėjant amžiui didėja asmeninių pasiekimų laipsnis, ir nors ši koreliacija imtyje silpna ( r <0,3), tačiau visgi statistiškai reikšminga (p<0,05). Perdegimas (emocinis išsekimas + bent trys simptomai) Lyginant perdegusių ir neperdegusių slaugytojų vidutinį amžių (amžius pasiskirstęs normaliai šiose grupėse), statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p=0,722): imties amžiaus vidurkis perdegusių grupėje buvo 43,5 (standartinis nuokrypis 6,84), o neperdegusių 43,9 (standartinis nuokrypis 8,21). Patikimo skirtumo nerasta ir suskirsčius respondentes į amžiaus grupes iki ir nuo 35 m. (p=0,878). Perdegusių proporcija jaunesniųjų grupėje buvo beveik du trečdaliai (65 proc.), o vyresniųjų vos keliais procentais mažiau (63,3 proc.). Taigi, tyrimo duomenys nepagrindžia teiginio, kad perdegimas (apibrėžtas kaip vidutinis ar aukštas emocinis išsekimas ir bent trys simptomai, pasireiškiantys kartą per savaitę ir dažniau) susijęs su amžiumi. Statistiškai reikšminga koreliacija rasta tik tarp amžiaus ir emocinio išsekimo balų bei tarp amžiaus ir asmeninių pasiekimų. Didėjant amžiui, mažėja emocinio išsekimo balai ir didėja asmeniniai pasiekimai.

75 75 Perdegimas ir stažas Kaip jau buvo minėta, remiantis išnagrinėta literatūra, manoma, kad perdegti linkę mažesnę darbo patirtį turintys darbuotojai. Emocinis išsekimas Apklausus slaugytojas, dirbančias su vaikais, pastebėta tokia tendencija: tiriant vidutinį stažą emocinio išsekimo grupėse (stažas yra pasiskirstęs normaliai šiose grupėse) gauta, kad žemas emocinio išsekimo laipsnis nustatytas didesnės darbinės patirties slaugytojoms jų vidutinis stažas yra beveik 24 metai (17 lentelėje pateiktos pagrindinės stažo skaitinės charakteristikos bei 95 % pasikliautinasis intervalas (PI) populiacijos vidurkiui emocinio išsekimo grupėse). 17 lentelė. Respondentų darbo stažo skaitinės charakteristikos emocinio išsekimo grupėse Emocinio n Vidurkis Standartinis 95 % PI vidurkiui išsekimo laipsnis nuokrypis Nuo Iki Žemas 59 23,6 9,60 21,07 26,08 Vidutinis 66 22,6 8,10 20,62 24,60 Aukštas 91 21,6 6,99 20,17 23,08 Vidutinio ir aukšto emocinio išsekimo grupėse vidutinis slaugytojų stažas metais mažesnis. Aukšto emocinio išsekimo grupėje patirtis slaugytojos darbe dar metais mažesnė, tačiau statistiškai reikšmingai vidutinis stažas tarp emocinio išsekimo grupių nesiskiria (p=0,351). Suskirsčius apklausoje dalyvavusias slaugytojas į dvi stažo grupes (iki ir nuo 10 m.), buvo tikrinamas literatūroje rastas faktas, kad slaugytojų stažas iki 10 m. yra potencialus rizikos veiksnys perdegimo sindromui atsirasti. Pagal imties duomenis matyti (18 lentelėje pateiktos pagrindinės emocinio išsekimo dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos), kad vidutinis emocinio išsekimo dimensijos suminis balas yra netgi mažesnis slaugytojoms, turinčioms mažesnį nei 10 m stažą: jų vidutinis emocinio išsekimo balas yra 19,9, o 10 m. ir daugiau 25 balai. Tačiau balų skirstiniai nagrinėjamose stažo grupėse (balai nėra pasiskirstę normaliai minėtose grupėse) nesiskiria statistiškai reikšmingai (p=0,087), taip gali būti dėl mažo imties tūrio grupėje su stažu iki 10 m. 18 lentelė. Pagrindinės respondentų emocinio išsekimo dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos stažo grupėse Emocinio išsekimo dimensijos suminis balas St. Mažiausia I n Vidurkis Stažo grupė nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Iki 10 m ,9 9,

76 76 Nuo 10 m , Teiginys, kad slaugytojų stažas iki 10 m. yra potencialus rizikos veiksnys perdegimo sindromui atsirasti, statistiškai reikšmingai nepasitvirtino ir nagrinėjant emocinio išsekimo dimensijos grupių pasiskirstymą minėtose stažo grupėse (p=0,218), bet pagal imties duomenis matyti tokia tendencija: žemas emocinio išsekimo laipsnis dažniau nustatomas 10 m. ir didesnio stažo slaugytojoms (6,5 proc. palyginus su mažesnę darbinę patirtį turinčiomis, kurių nėra šioje emocinio išsekimo grupėje) (12 pav.), vidutinis mažesnio nei 10 m. stažo slaugytojoms (33,3 proc. palyginus su didesnę darbo patirtį turinčiomis, kurių yra 17,4 proc.), o aukštas vėlgi kiek dažniau nustatomas darbuotojoms, turinčioms 10 m. ir daugiau darbo stažą nei su mažesne darbo patirtimi (atitinkamai 76,1 ir 66,7 proc.). 12 pav. Respondentų emocinio išsekimo paplitimas stažo grupėse Nagrinėjant koreliaciją tarp stažo ir emocinio išsekimo suminio balo, statistiškai patikimas ryšys taip pat nenustatytas tarp šių dviejų kiekybinių požymių (p=0,146). Gautas neigiamas Pearson koreliacijos koeficientas r=-0,099 rodo tendenciją, kad labiau emociškai išsekti yra linkę mažesnės darbinės patirties darbuotojai, arba kitaip tariant, pagal tyrimo duomenis, slaugytojų stažui didėjant, emocinio išsekimo suminis balas mažėja. Tačiau pati koreliacijos koeficiento reikšmė, nusakanti ryšio stiprumą imtyje, rodo, kad koreliacija tarp stažo ir emocinio išsekimo suminio balo yra labai silpna ( r <0,3) ir, kaip jau buvo minėta aukščiau, nereikšminga (p>0,05).

77 77 Depersonalizacija Nagrinėjant stažą depersonalizacijos grupėse (stažas nėra pasiskirstęs normaliai šiose grupėse), matyti, kad žemo depersonalizacijos laipsnio grupėje vidutinis stažas yra didesnis (23 m.) nei vidutinės depersonalizacijos grupėje (20,8 m.) (19 lentelėje pateiktos pagrindinės darbo stažo skaitinės charakteristikos depersonalizacijos grupėse), tačiau aukštos depersonalizacijos grupėje vidutinis slaugytojų stažas (22,8 m.) yra labai panašus ir tik šiek tiek mažesnis nei žemos depersonalizacijos grupėje. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp stažo skirstinių nagrinėjamose grupėse nerasta (p=0,237). 19 lentelė. Respondentų stažo skaitinės charakteristikos depersonalizacijos grupėse Depersona - lizacijos laipsnis n Vidurkis St. nuokrypis Mažiausia reikšmė I kvartili s Mediana III kvartili s Didžiausia reikšmė Žemas , Vidutinis 52 20,8 7, , Aukštas 21 22,8 8, , Analizuojant depersonalizacijos dimensijos suminius balus stažo grupėse iki ir nuo 10 m. (nagrinėjamas dydis nėra pasiskirstęs normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo charakteristikos pateiktos 20 lentelėje), didesnis vidutinis balas (8,2) nustatytas slaugytojoms, turinčioms 10 m. ir didesnę darbo patirtį (vidutinis depersonalizacijos suminis balas grupei su mažesniu stažu gautas 6,7), tačiau balų skirstiniai šiose lyginamosiose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskiria (p=0,241), taip gali būti dėl mažo imties tūrio stažo grupėje iki 10 m. 20 lentelė. Pagrindinės respondentų depersonalizacijos dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos stažo grupėse Depersonalizacijos dimensijos suminis balas St. Mažiausia I Mediana III Didžiausia n Vidurkis Stažo grupė nuokrypis reikšmė kvartilis kvartilis reikšmė Iki 10 m. 15 6,7 5,

78 78 Nuo 10 m ,2 5, Tiriant depersonalizacijos dimensijos grupių pasiskirstymą stažo grupėse iki ir nuo 10 m., imties duomenys rodo, kad žemas depersonalizacijos laipsnis nustatomas beveik vienodai dažnai dviem trečdaliams tiek su mažesne, tiek su didesne darbo patirtimi slaugytojoms (atitinkamai 66,7 ir 66,2 proc.) (13 pav.). Vidutinis depersonalizacijos laipsnis nustatytas irgi panašiai maždaug ketvirtadaliui darbuotojų su stažu iki 10 m. ir su 10 m. ir daugiau stažu (atitinkamai 26,7 ir 23,9 proc.). Aukštu depersonalizacijos laipsniu pasižymi didesnė dalis 10 m. ir daugiau stažo slaugytojos jų yra dešimtadalis, o slaugytojų su darbine patirtimi iki 10 m., kurioms nustatyta aukštas depersonalizacijos laipsnis yra 6,7 proc. Šie proporcijų skirtumai nėra statistiškai reikšmingi (p=0,905). 13 pav. Respondentų depersonalizacijos paplitimas stažo grupėse Taip pat ir atlikus koreliacinę analizę, nebuvo rastas statistiškai reikšmingas ryšys tarp stažo ir suminio depersonalizacijos balo (p=0,096). Gautas neigiamas Spearman ranginis koreliacijos koeficientas r=-0,114 rodo, kad apklaustųjų slaugytojų stažui didėjant, depersonalizacijos suminis balas mažėja, tačiau koreliacija imtyje labai silpna ir nereikšminga (p>0,05). Asmeniniai pasiekimai

79 79 Analizuojant asmeninius pasiekimus, gauta, kad vidutinis stažas yra didžiausias aukšto laipsnio asmeninių pasiekimų grupėje (23,4 m.) (su stažu įgyjama didesnė patirtis, taip pat ir didesni asmeniniai pasiekimai), vidutinių pasiekimų grupėje jis beveik 4 metais mažesnis (19,8 m.), o žemų dar kiek daugiau nei metais mažesnis (18,4 m.). Ir lyginant stažo skirstinius asmeninių pasiekimų grupėse (stažas nėra pasiskirstęs normaliai lyginamose grupėse), nustatyti statistiškai patikimi skirtumai (p=0,003): reikšmingai skiriasi aukšto ir žemo (p=0,015) bei aukšto ir vidutinio (p=0,009) asmeninių pasiekimų laipsnio slaugytojų stažo skirstiniai. 21 lentelė. Respondentų stažo skaitinės charakteristikos asmeninių pasiekimų grupėse Asmeninių pasiekimų laipsnis n Vidurkis St. nuokrypis Mažiausia reikšmė I kvartilis Mediana III kvartilis Didžiausia reikšmė Žemas 13 18,4 6, , ,5 30 Vidutinis 40 19,8 7, ,25 20,5 25,75 34 Aukštas ,4 8, Nagrinėjant suminius asmeninių pasiekimų dimensijos balus stažo grupėse iki ir nuo 10 m. (balai nėra pasiskirstę normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės charakteristikos pateiktos 22 lentelėje), imties duomenys rodo, kad vidutinis asmeninių pasiekimų suminis balas didesnis 10 m. ir didesnio stažo slaugytojų grupėje, t. y. jis šioje grupėje yra 32,1, kai tuo metu mažesnio stažo slaugytojoms jis nustatytas 30,1, ir lyginant balų skirstinius šiose stažo grupėse negautas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,515). 22 lentelė. Pagrindinės respondentų asmeninių pasiekimų dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos stažo grupėse Asmeninių pasiekimų dimensijos suminis balas St. Mažiausia I n Vidurkis Stažo grupė nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Iki 10 m ,1 10, Nuo 10 m ,1 10, Statistiškai reikšmingas skirtumas nerastas ir nagrinėjant asmeninių pasiekimų laipsnio paplitimą stažo grupėse iki ir nuo 10 m. (p=0,218), nors pagal tyrimo duomenis aukštas asmeninių pasiekimų laipsnis dažniau nustatomas 10 m. ir didesnį stažą turinčios slaugytojoms nei mažesnę darbo patirtį turinčioms (atitinkamai 76,1 ir 66,7 proc.) (14 pav.), o vidutinis asmeninių pasiekimų

80 80 laipsnis dvigubai dažniau nustatomas iki 10 m. darbo stažą turinčioms darbuotojoms (33,3 proc.) nei labiau patyrusioms (17,4 proc.). Tačiau šie proporcijų skirtumai nėra statistiškai patikimi (tai gali būti dėl tik 15 slaugytojų stažo grupėje iki 10 m.). 14 pav. Respondentų asmeninių pasiekimų paplitimas stažo grupėse Tiriant koreliaciją tarp stažo ir asmeninių pasiekimų dimensijos suminio balo, ji nustatyta kaip reikšminga (p=0,002) ir gautas teigiamas Spearman koreliacijos koeficientas r=0,214 rodo, kad didėjant stažui didėja asmeniniai pasiekimai, ir nors ši koreliacija imtyje silpna ( r <0,3), tačiau visgi statistiškai reikšminga (p<0,05). Perdegimas (emocinis išsekimas + bent trys simptomai) Lyginant perdegusių ir neperdegusių slaugytojų vidutinį stažą (stažas pasiskirstęs normaliai šiose grupėse), statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p=0,945): imties stažo vidurkis perdegusių grupėje buvo 22,5 (standartinis nuokrypis 7,50), o neperdegusių 22,4 (standartinis nuokrypis 9,12). Patikimo skirtumo nerasta ir suskirsčius respondentes į stažo grupes iki ir nuo 10 m. (p=0,162), nors pagal tyrimo duomenis perdegusių proporcija stažo iki 10 m. grupėje buvo beveik pusė (46,7 proc.), o slaugytojų grupėje su 10 m. ir didesniu stažu beveik du trečdaliai (64,7 proc.), tačiau šis skirtumas nėra statistiškai patikimas (dėl mažo imties tūrio iki 10 m. stažo grupėje). Taigi tyrimo duomenys nepagrindžia tyrėjų nuomonės, kad perdegimas (apibrėžtas kaip vidutinis ar aukštas emocinis išsekimas ir bent trys simptomai, pasireiškiantys kartą per savaitę ir dažniau) susijęs su darbo stažu. Statistiškai reikšminga koreliacija rasta tik tarp stažo ir asmeninių pasiekimų balų: didėjant stažui, didėja asmeniniai pasiekimai.

81 81 Perdegimas ir šeimyninė padėtis Literatūroje rasta, kad perdegti labiau linkusios vienišos slaugytojos. Tyrime dalyvavusios darbuotojos buvo suskirstytos į dvi grupes: ištekėjusios ir vienišos (t. y. išsiskyrusios arba netekėjusios). Emocinis išsekimas Tiriant emocinio išsekimo dimensijos suminius balus (jie pasiskirstę normaliai šeimyninės padėties grupėse), pagal tyrimo duomenis matyti (23 lentelėje pateiktos pagrindinės emocinio išsekimo balų skaitinės charakteristikos bei 95 % pasikliautinasis intervalas (PI) populiacijos vidurkiui), kad vidutinis emocinio išsekimo dimensijos suminis balas šiek tiek didesnis ištekėjusioms slaugytojoms (priešingai negu tikėtasi): jų vidutinis emocinio išsekimo balas yra 25,2, o vienišų slaugytojų 23,6 balai. Tačiau vidutiniai balai nagrinėjamose grupėse nesiskiria statistiškai reikšmingai (p=0,309). 23 lentelė. Pagrindinės emocinio išsekimo dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos vienišoms ir ištekėjusioms slaugytojoms Emocinio išsekimo dimensijos suminis balas Šeimyninė n Vidurkis Standartinis 95 % PI vidurkiui padėtis nuokrypis Nuo Iki Vienišos 77 23,6 10,86 21,09 26,02 Ištekėjusios ,2 11,44 23,27 27,11 Teiginys, kad vienišumas yra potencialus rizikos veiksnys perdegimo sindromui atsirasti, statistiškai reikšmingai nepasitvirtino ir nagrinėjant emocinio išsekimo dimensijos grupių pasiskirstymą minėtose šeimyninės padėties grupėse (p=0,780), bet pagal imties duomenis matyti tokia tendencija: žemas emocinio išsekimo laipsnis dažniau nustatomas vienišoms (28,6 proc. palyginus su ištekėjusių proporcija, kuri yra 26,6 proc.) (15 pav.), vidutinis taip pat vienišoms slaugytojoms (32,5 proc. palyginus su ištekėjusiomis, kurių yra 29,5 proc.), o aukštas ištekėjusioms (43,9 proc. palyginus su vienišųjų proporcija, kuri yra 39 proc.).

82 82 15 pav. Emocinio išsekimo paplitimas tarp vienišų ir ištekėjusių respondenčių Depersonalizacija Lyginant depersonalizacijos dimensijos suminius balus tarp vienišų ir ištekėjusių slaugytojų (nagrinėjamas dydis nėra pasiskirstęs normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo charakteristikos pateiktos 24 lentelėje), šiek tiek didesnis vidutinis balas (8,3) nustatytas vėlgi ištekėjusioms slaugytojoms (vienišųjų vidutinis depersonalizacijos suminis balas gautas 7,6), tačiau balų skirstiniai šiose lyginamosiose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskiria (p=0,488). 24 lentelė. Pagrindinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos vienišoms ir ištekėjusioms respondentėms Depersonalizacijos dimensijos suminis balas Šeimyninė St. Mažiausia I n Vidurkis padėtis nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Vienišos 77 7,6 4,30 1 3,5 7 11,5 18 Ištekėjusios 139 8,3 5, Tiriant depersonalizacijos dimensijos grupių pasiskirstymą šeimyninės padėties grupėse, imties duomenys rodo, kad žemas depersonalizacijos laipsnis dažniau nustatomas vienišoms slaugytojoms tokių darbuotojų tyrime buvo kiek daugiau nei du trečdaliai (68,8 proc.) (16 pav.), tačiau panaši proporcija su žemu depersonalizacijos laipsniu yra ir ištekėjusiųjų 64,7 proc.

83 83 Vidutinis depersonalizacijos laipsnis nustatomas irgi labai panašioms vienišų ir ištekėjusių slaugytojų dalims panašiai po ketvirtadalį (26 ir 23 proc.). Didžiausias proporcijų skirtumas rastas aukštam depersonalizacijos laipsniui: daugiau nei dvigubai dažniau aukštas depersonalizacijos laipsnis nustatytas ištekėjusioms slaugytojoms (12,2 proc.) palyginus su vienišomis (5,2 proc.). Tačiau pačios proporcijos yra per mažos, kad jų skirtumas būtų nustatomas kaip statistiškai reikšmingas (p=0,243). 16 pav. Depersonalizacijos paplitimas tarp vienišų ir ištekėjusių respondenčių Asmeniniai pasiekimai Nagrinėjant suminius asmeninių pasiekimų dimensijos balus šeimyninės padėties grupėse (balai nėra pasiskirstę normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės charakteristikos pateiktos 25 lentelėje), imties duomenys rodo, kad vidutinis asmeninių pasiekimų suminis balas didesnis ištekėjusių slaugytojų grupėje, t. y. jis šioje grupėje yra 32,3, kai tuo metu vienišoms slaugytojoms jis nustatytas 31,2, ir lyginant balų skirstinius tarp šių grupių negautas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,261).

84 84 25 lentelė. Pagrindinės asmeninių pasiekimų dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos vienišoms ir ištekėjusioms respondentėms Asmeninių pasiekimų dimensijos suminis balas Šeimyninė St. Mažiausia I n Vidurkis padėtis nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Vienišos 77 31,2 9, Ištekėjusios ,3 10, Statistiškai reikšmingas skirtumas nerastas ir nagrinėjant asmeninių pasiekimų laipsnio paplitimą tarp vienišų ir ištekėjusių slaugytojų (p=0,262), nors pagal tyrimo duomenis aukštas asmeninių pasiekimų laipsnis dažniau nustatomas vienišoms nei ištekėjusioms slaugytojoms (atitinkamai 76,6 ir 74,8 proc.) (17 pav.), kaip ir vidutinis asmeninių pasiekimų laipsnis (20,8 ir 17,3 proc. atitinkamai). Žemas asmeninių pasiekimų laipsnis dažniau nustatomas ištekėjusioms (7,9 proc.) nei vienišoms (2,6 proc.), tačiau šie proporcijų skirtumai nėra statistiškai patikimi. 17 pav. Asmeninių pasiekimų paplitimas tarp vienišų ir ištekėjusių respondenčių Perdegimas (emocinis išsekimas + bent trys simptomai) Lyginant vienišų ir ištekėjusių slaugytojų perdegimo proporcijas patikimo skirtumo nerasta (p=0,962): tiek vienišų, tiek ištekėjusių buvo beveik du trečdaliai (atitinkamai 63,6 ir 63,3 proc.). Taigi tyrimo duomenys nepagrindžia teiginio, kad perdegimas (apibrėžtas kaip vidutinis ar aukštas

85 85 emocinis išsekimas ir bent trys simptomai, pasireiškiantys kartą per savaitę ir dažniau) susijęs su šeimynine padėtimi. Perdegimas ir išsimokslinimas Pagal išanalizuotą literatūrą, teigiama, kad perdegti labiau linkusios slaugytojos su aukštuoju (įgytu kolegijoje ar universitete) nei su aukštesniuoju išsimokslinimu. Emocinis išsekimas Tiriant emocinio išsekimo dimensijos suminius balus (jie pasiskirstę normaliai išsimokslinimo grupėse), pagal tyrimo duomenis matyti (26 lentelėje pateiktos pagrindinės emocinio išsekimo balų skaitinės charakteristikos bei 95 % pasikliautinasis intervalas (PI) populiacijos vidurkiui), kad vidutinis emocinio išsekimo dimensijos suminis balas šiek tiek didesnis aukštesniojo išsilavinimo slaugytojoms (priešingai negu tikėtasi): jų vidutinis emocinio išsekimo balas yra 25,2, o aukštojo išsimokslinimo slaugytojų 23,4 balai. Tačiau vidutiniai balai nagrinėjamose grupėse nesiskiria statistiškai reikšmingai (p=0,281). 26 lentelė. Pagrindinės emocinio išsekimo dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos respondntėms su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu Emocinio išsekimo dimensijos suminis balas n Vidurkis Standartinis 95 % PI vidurkiui Išsimokslinimas nuokrypis Nuo Iki Aukštasis 70 23,4 10,67 20,87 25,96 Aukštesnysis ,2 11,49 23,30 27,06 Teiginys, kad slaugytojos su aukštuoju išsilavinimu yra labiau linkusios perdegti, statistiškai reikšmingai nepasitvirtino ir nagrinėjant emocinio išsekimo dimensijos grupių pasiskirstymą minėtose išsimokslinimo grupėse (p=0,087), bet pagal imties duomenis matyti tokia tendencija: žemas emocinio išsekimo laipsnis dažniau nustatomas aukštojo išsilavinimo slaugytojoms (32,9 proc. palyginus su aukštesniojo išsilavinimo slaugytojų proporcija, kuri yra 24,7 proc.) (18 pav.), vidutinis taip pat su aukštuoju (35,7 proc. palyginus su aukštesniojo išsilavinimo, kurių yra 28,1 proc.), o aukštas aukštesniojo išsimokslinimo darbuotojoms (47,3 proc. palyginus su aukštojo išsimokslinimo slaugytojų proporcija, kuri yra 31,4 proc.).

86 86 18 pav. Emocinio išsekimo paplitimas tarp aukštojo ir aukštesniojo išsimokslinimo respondenčių Depersonalizacija Lyginant depersonalizacijos dimensijos suminius balus tarp aukštojo ir aukštesniojo išsilavinimo slaugytojų (nagrinėjamas dydis nėra pasiskirstęs normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo charakteristikos pateiktos 27 lentelėje), šiek tiek didesnis vidutinis balas (8,5) nustatytas slaugytojoms su aukštesniuoju išsimokslinimu (aukštojo išsilavinimo darbuotojų vidutinis depersonalizacijos suminis balas gautas 7,2), tačiau balų skirstiniai šiose lyginamosiose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskiria (p=0,165). 27 lentelė. Pagrindinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos respondentėms su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu Depersonalizacijos dimensijos suminis balas St. Mažiausia I n Vidurkis Išsimokslinimas nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Aukštasis 70 7,2 4, Aukštesnysis 146 8,5 5, Tiriant depersonalizacijos dimensijos grupių pasiskirstymą išsimokslinimo grupėse, ir šiuo atveju imties duomenys rodo, kad žemas depersonalizacijos laipsnis dažniau nustatomas aukštojo išsilavinimo slaugytojoms tokių darbuotojų tyrime buvo beveik trys ketvirtadaliai (71,4 proc.) (19

87 87 pav.), o aukštesniojo išsilavinimo slaugytojų proporcija su žemu depersonalizacijos laipsniu buvo kiek mažiau nei du trečdaliai 63,7 proc. Vidutinis depersonalizacijos laipsnis nustatomas labai panašioms aukštojo ir aukštesniojo išsilavinimo slaugytojų dalims panašiai po ketvirtadalį (25,7 ir 23,3 proc. atitinkamai). Didžiausias proporcijų skirtumas rastas aukštam depersonalizacijos laipsniui: jis dažniau nustatytas slaugytojoms su aukštesniuoju išsilavinimu (13 proc.) palyginus su aukštojo išsimokslinimo darbuotojomis (2,9 proc.). Tačiau proporcijų skirtumai nebuvo nustatyti kaip statistiškai reikšmingi (p=0,062). 19 pav. Depersonalizacijos paplitimas tarp aukštojo ir aukštesniojo išsimokslinimo respondentų Asmeniniai pasiekimai Nagrinėjant suminius asmeninių pasiekimų dimensijos balus išsilavinimo grupėse (balai nėra pasiskirstę normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės charakteristikos pateiktos 28 lentelėje), imties duomenys rodo, kad vidutinis asmeninių pasiekimų suminis balas didesnis aukštesniojo išsilavinimo slaugytojų grupėje, t. y. jis šioje grupėje yra 32,7, kai tuo metu aukštojo išsimokslinimo slaugytojoms jis pora balų mažesnis 30,4, ir lyginant balų skirstinius tarp šių grupių negautas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,104).

88 88 28 lentelė. Pagrindinės asmeninių pasiekimų dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos aukštojo ir aukštesniojo išsimokslinimo respondentams Asmeninių pasiekimų dimensijos suminis balas St. Mažiausia I n Vidurkis Išsimokslinimas nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Aukštasis 70 30,4 10, ,25 46 Aukštesnysis ,7 9, , Statistiškai reikšmingas skirtumas nerastas ir nagrinėjant asmeninių pasiekimų laipsnio paplitimą tarp slaugytojų su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu (p=0,231), nors pagal tyrimo duomenis aukštas asmeninių pasiekimų laipsnis šiek tiek dažniau nustatomas aukštesniojo nei aukštojo išsilavinimo slaugytojoms (atitinkamai 76,7 ir 72,9 proc.) (20 pav.), kaip ir vidutinis asmeninių pasiekimų laipsnis (19,2 ir 17,1 proc. atitinkamai). Žemas asmeninių pasiekimų laipsnis dažniau nustatomas slaugytojoms su aukštuoju išsimokslinimu (10 proc.) nei su aukštesniuoju (4,1 proc.), tačiau šie proporcijų skirtumai nėra statistiškai patikimi. 20 pav. Asmeninių pasiekimų paplitimas tarp aukštojo ir aukštesniojo išsimokslinimo respondentų

89 89 Perdegimas (emocinis išsekimas + bent trys simptomai) Lyginant aukštojo ir aukštesniojo išsimokslinimo slaugytojų perdegimo proporcijas, pagal imties duomenis aukštojo išsilavinimo darbuotojoms perdegimas nustatytas kiek daugiau nei pusei atvejų (54,3 proc.), o aukštesniojo išsimokslinimo darbuotojoms perdegimas nustatytas kiek daugiau nei dviem trečdaliams (67,8 proc.). Tačiau ir šiuo atveju tyrimo duomenys nepagrindžia mokslininkų teiginio, kad perdegimas (apibrėžtas kaip vidutinis ar aukštas emocinis išsekimas ir bent trys simptomai, pasireiškiantys kartą per savaitę ir dažniau) susijęs su išsimokslinimu statistiškai reikšmingai patikimas proporcijų skirtumas nenustatytas (p=0,053). Perdegimas ir darbo krūvis Literatūroje rasta, kad perdegti labiau linkusios dirbančios daugiau nei 1 etatu slaugytojos. Tyrime dalyvavusios darbuotojos buvo suskirstytos į dvi grupes: dirbančios daugiau nei 1 etatu ir dirbančios 1 etatu ar mažiau. Emocinis išsekimas Tiriant emocinio išsekimo dimensijos suminius balus (jie pasiskirstę normaliai darbo krūvio grupėse), pagal tyrimo duomenis matyti (29 lentelėje pateiktos pagrindinės emocinio išsekimo balų skaitinės charakteristikos bei 95 % pasikliautinasis intervalas (PI) populiacijos vidurkiui), kad vidutinis emocinio išsekimo dimensijos suminis balas yra labai panašus dirbančioms daugiau nei 1 etatu (24,8) ir dirbančioms 1 etatu ar mažiau (24,3). Ir vidutiniai balai nagrinėjamose grupėse nesiskiria statistiškai reikšmingai (p=0,770). 29 lentelė. Pagrindinės emocinio išsekimo dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos respondenčių, dirbančiu daugiau nei 1 etatu ir dirbančiu 1 etatu ar mažiau Emocinio išsekimo dimensijos suminis balas n Vidurkis Standartinis 95 % PI vidurkiui Darbo krūvis nuokrypis Nuo Iki Daugiau nei 1 etatas ,8 10,68 22,93 26,65 1 etatas ar mažiau 87 24,3 12,08 21,76 26,91 Teiginys, kad darbo krūvis, didesnis nei 1 etatas, yra potencialus rizikos veiksnys perdegimo sindromui atsirasti, statistiškai reikšmingai nepasitvirtino ir nagrinėjant emocinio išsekimo dimensijos grupių pasiskirstymą minėtose darbo krūvio grupėse (p=0,767), bet pagal imties duomenis matyti tokia tendencija: žemas emocinio išsekimo laipsnis dažniau nustatomas 1 etatu ir mažiau dirbančioms (29,9 proc. palyginus su daugiau nei 1 etatu dirbančiųjų proporcija, kuri

90 90 yra 25,6 proc.) (21 pav.), vidutinis daugiau nei 1 etatu dirbančioms slaugytojoms (31,8 proc. palyginus su mažiau dirbančiomis, kurių yra 28,7 proc.), o aukštas labai panašiai abejose grupėse, bet dirbančiųjų daugiau nei 1 etatu proporcija šiek tiek didesnė (42,6 proc. palyginus su mažiau dirbančiųjų, kuri yra 41,4 proc.). 21 pav. Respondentų emocinio išsekimo paplitimas darbo krūvio grupėse Depersonalizacija Lyginant depersonalizacijos dimensijos suminius balus tarp didesniu nei 1 etatu dirbančiųjų ir 1 etatu ar mažiau besidarbuojančių slaugytojų (nagrinėjamas dydis nėra pasiskirstęs normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo charakteristikos pateiktos 30 lentelėje), nežymiai, bet didesnis vidutinis balas (8,2) nustatytas 1 etatu ar mažiau dirbančioms slaugytojoms (dirbančiųjų daugiau nei 1 etatu vidutinis depersonalizacijos suminis balas gautas 8), ir balų skirstiniai šiose lyginamosiose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskiria (p=0,733).

91 91 30 lentelė. Pagrindinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos respondentėms, dirbančioms daugiau nei 1 etatu ir dirbančioms 1 etatu ar mažiau Darbo krūvis Daugiau nei 1 etatas 1 etatas ar mažiau n Vidurkis Depersonalizacijos dimensijos suminis balas St. Mažiausia I nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III kvartilis Didžiausia reikšmė , ,2 5, Tiriant depersonalizacijos dimensijos grupių pasiskirstymą darbo krūvio grupėse, imties duomenys rodo, kad žemas depersonalizacijos laipsnis dažniau nustatytas 1 etatu ar mažiau dirbančioms slaugytojoms tokių darbuotojų tyrime buvo kiek daugiau nei du trečdaliai (67,8 proc.), tačiau panaši proporcija su žemu depersonalizacijos laipsniu yra ir dirbančiųjų daugiau nei 1 etatu 65,1 proc. (22 pav.). Vidutinis depersonalizacijos laipsnis nustatytas dažniau didesniu nei mažesniu darbo krūviu dirbančioms slaugytojų dalims dirbančiųjų daugiau nei 1 etatu šioje grupėje yra maždaug ketvirtadalis (25,6 proc.), o dirbančiųjų 1 etatu ar mažiau kiek daugiau nei penktadalis (21,8 proc.). Aukštas depersonalizacijos laipsnis nustatytas labai panašiai proporcijai slaugytojų abejose darbo krūvio grupėse maždaug po dešimtadalį tiek daugiau nei 1 etatu dirbančioms, tiek mažiau dirbančioms (atitinkamai 9,3 ir 10,3 proc.). Proporcijų skirtumai nebuvo nustatyti kaip statistiškai reikšmingi (p=0,812). 22 pav. Respondentų depersonalizacijos paplitimas darbo krūvio grupėse

92 92 Asmeniniai pasiekimai Nagrinėjant suminius asmeninių pasiekimų dimensijos balus darbo krūvio grupėse (balai nėra pasiskirstę normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės charakteristikos pateiktos 31 lentelėje), imties duomenys rodo, kad vidutinis asmeninių pasiekimų suminis balas didesnis 1 etatu ar mažiau dirbančių slaugytojų grupėje, t. y. jis šioje grupėje yra 33,4, kai tuo metu daugiau nei 1 etato slaugytojoms jis nustatytas 30,9, ir lyginant balų skirstinius tarp šių grupių negautas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,164). 31 lentelė. Pagrindinės asmeninių pasiekimų dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos respondentėms, dirbančioms daugiau nei 1 etatu ir dirbančioms 1 etatu ar mažiau Darbo krūvis Daugiau nei 1 etatas 1 etatas ar mažiau n Vidurkis Asmeninių pasiekimų dimensijos suminis balas St. Mažiausia I nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III kvartilis Didžiausia reikšmė ,9 10, ,4 8, Statistiškai reikšmingas skirtumas nerastas ir nagrinėjant asmeninių pasiekimų laipsnio paplitimą tarp daugiau nei 1 etatu ir 1 etatu ar mažiau dirbančių slaugytojų (p=0,068), nors pagal tyrimo duomenis aukštas asmeninių pasiekimų laipsnis dažniau nustatomas 1 etatu ar mažiau nei daugiau nei 1 etatu dirbančioms slaugytojoms (atitinkamai 82,8 ir 70,5 proc.) (23 pav.). Vidutinis asmeninių pasiekimų laipsnis dažniau nustatomas daugiau nei 1 etatu dirbančioms (20,9 proc.), nei mažiau besidarbuojančioms (14,9 proc.), kaip ir žemas asmeninių pasiekimų laipsnis (8,5 ir 2,3 proc. atitinkamai). Tačiau šie proporcijų skirtumai nėra statistiškai patikimi.

93 93 23 pav. Respondentų asmeninių pasiekimų paplitimas darbo krūvio grupėse Perdegimas (emocinis išsekimas + bent trys simptomai) Lyginant daugiau nei 1 etatu ir 1 etatu ar mažiau dirbančių slaugytojų perdegimo proporcijas patikimo skirtumo nerasta (p=0,959): tiek daugiau, tiek mažiau dirbančiųjų buvo beveik du trečdaliai, kurioms nustatytas perdegimas (atitinkamai 63,6 ir 63,2 proc.). Taigi tyrimo duomenys nepagrindžia teiginio, kad perdegimas (apibrėžtas kaip vidutinis ar aukštas emocinis išsekimas ir bent trys simptomai, pasireiškiantys kartą per savaitę ir dažniau) statistiškai reikšmingai susijęs su darbo krūviu. Perdegimas ir darbo dienos trukmė Literatūroje rasta, kad perdegti labiau linkusios dirbančios ilgiau nei 8 val. per parą/pamainą slaugytojos. Tyrime dalyvavusios darbuotojos buvo suskirstytos į dvi grupes: dirbančios daugiau nei 8 val. ir dirbančios 8 val. ar mažiau. Kadangi tai glaudžiai susiję su etatiniu darbo krūviu, tai ir tyrimo rezultatai gavosi panašūs. Emocinis išsekimas Tiriant emocinio išsekimo dimensijos suminius balus (jie pasiskirstę normaliai darbo dienos trukmės grupėse), pagal tyrimo duomenis matyti (32 lentelėje pateiktos pagrindinės emocinio išsekimo balų skaitinės charakteristikos bei 95 % pasikliautinasis intervalas (PI) populiacijos vidurkiui), kad vidutinis emocinio išsekimo dimensijos suminis balas yra didesnis dirbančioms daugiau nei 8 val. (25,3) nei dirbančioms 8 val. ar mažiau (21,7). Tačiau skirtumas tarp vidutinių balų nagrinėjamose grupėse nenustatytas kaip statistiškai reikšmingas (p=0,054).

94 94 32 lentelė. Pagrindinės emocinio išsekimo dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos respondentėms, dirbančioms daugiau nei 8 val. ir dirbančioms 8 val. ar mažiau per parą/pamainą Emocinio išsekimo dimensijos suminis balas Darbo dienos n Vidurkis Standartinis 95 % PI vidurkiui trukmė nuokrypis Nuo Iki Daugiau nei 8 val ,3 11,27 23,65 27,03 8 val. ar mažiau 43 21,7 10,74 18,35 24,96 Teiginys, kad darbo dienos trukmė, ilgesnė nei 8 val., yra potencialus rizikos veiksnys perdegimo sindromui atsirasti, statistiškai reikšmingai nepasitvirtino ir nagrinėjant emocinio išsekimo dimensijos grupių pasiskirstymą minėtose darbo dienos trukmės grupėse (p=0,307), bet pagal imties duomenis matyti tokia tendencija: žemas emocinio išsekimo laipsnis dažniau nustatomas 8 val. ir mažiau dirbančioms (34,9 proc. palyginus su daugiau nei 8 val. dirbančiųjų proporcija, kuri yra 25,4 proc.) (24 pav.), vidutinis kiek dažniau vėlgi 8 val. ar mažiau dirbančioms slaugytojoms (32,6 proc. palyginus su ilgiau dirbančiomis, kurių yra 30,1 proc.), o aukštas daugiau nei 8 val. dirbančioms (44,5 proc. palyginus su trumpiau dirbančiomis, kurių yra 32,6 proc.). 24 pav. Respondentų emocinio išsekimo paplitimas darbo dienos trukmės grupėse

95 95 Depersonalizacija Lyginant depersonalizacijos dimensijos suminius balus tarp ilgiau nei 8 val. dirbančiųjų ir 8 val. ar mažiau besidarbuojančių slaugytojų (nagrinėjamas dydis nėra pasiskirstęs normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo charakteristikos pateiktos 33 lentelėje), didesnis vidutinis balas (8,3) nustatytas daugiau nei 8 val. dirbančioms slaugytojoms (dirbančiųjų 8 val. ir mažiau vidutinis depersonalizacijos suminis balas gautas 7,1), bet balų skirstiniai šiose lyginamosiose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskiria (p=0,161). 33 lentelė. Pagrindinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos respondentėms, dirbančioms daugiau nei 8 val. ir dirbančioms 8 val. ar mažiau per parą/pamainą Darbo dienos trukmė Daugiau nei 8 val. 8 val. ar mažiau n Vidurkis Depersonalizacijos dimensijos suminis balas St. Mažiausia I nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III kvartilis Didžiausia reikšmė 173 8,3 5, ,1 4, Tiriant depersonalizacijos dimensijos grupių pasiskirstymą darbo dienos trukmės grupėse, imties duomenys rodo, kad žemas depersonalizacijos laipsnis dažniau nustatytas 8 val. ar mažiau dirbančioms slaugytojoms tokių darbuotojų tyrime buvo kiek daugiau nei du trečdaliai (69,8 proc.) (25 pav.), tačiau panaši proporcija su žemu depersonalizacijos laipsniu yra ir dirbančiųjų daugiau nei 8 val. 65,3 proc. Vidutinis depersonalizacijos laipsnis nustatytas dar panašesnėms daugiau nei 8 val. dirbančiųjų ir mažiau besidarbuojančių slaugytojų proporcijoms (atitinkamai 24,3 proc. ir 23,3 proc.). Aukštu depersonalizacijos laipsniu pasižymi dešimtadalis daugiau nei 8 val. dirbančiųjų, kai trumpiau dirbančių slaugytojų proporcija šiuo atveju yra kiek mažesnė tik 7 proc. Proporcijų skirtumai nebuvo nustatyti kaip statistiškai reikšmingi (p=0,766).

96 96 25 pav. Respondentų depersonalizacijos paplitimas darbo dienos trukmės grupėse Asmeniniai pasiekimai Nagrinėjant suminius asmeninių pasiekimų dimensijos balus darbo dienos trukmės grupėse (balai nėra pasiskirstę normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės charakteristikos pateiktos 34 lentelėje), imties duomenys rodo, kad vidutinis asmeninių pasiekimų suminis balas didesnis 8 val. ar mažiau dirbančių slaugytojų grupėje, t. y. jis šioje grupėje yra 34,3, kai tuo metu ilgiau nei 8 val. dirbančioms slaugytojoms jis nustatytas 31,3, bet lyginant balų skirstinius tarp šių grupių negautas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,114). 34 lentelė. Pagrindinės asmeninių pasiekimų dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos respondentėms, dirbančioms daugiau nei 8 val. ir dirbančioms 8 val. ar mažiau per parą/pamainą Darbo dienos trukmė Daugiau nei 8 val. 8 val. ar mažiau n Vidurkis Asmeninių pasiekimų dimensijos suminis balas St. Mažiausia I nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III kvartilis Didžiausia reikšmė ,3 10, ,3 8,

97 97 Statistiškai reikšmingas skirtumas nerastas ir nagrinėjant asmeninių pasiekimų laipsnio paplitimą tarp daugiau nei 8 val. ir 8 val. ar mažiau dirbančių slaugytojų (p=0,099), nors pagal tyrimo duomenis aukštas asmeninių pasiekimų laipsnis dažniau nustatomas 8 val. ar mažiau nei ilgiau nei 8 val. dirbančioms slaugytojoms (atitinkamai 86 ir 72,8 proc.) (26 pav.). Vidutinis asmeninių pasiekimų laipsnis dažniau nustatomas daugiau nei 8 val. dirbančioms (19,7 proc.) nei mažiau besidarbuojančioms (14 proc.). Žemas asmeninių pasiekimų laipsnis niekam iš trumpiau dirbančiųjų nebuvo nustatytas, kai tuo metu ilgiau nei 8 val. dirbančiųjų buvo 7,5 proc. Tačiau šie proporcijų skirtumai nėra statistiškai patikimi. 26 pav. Respondentų asmeninių pasiekimų paplitimas darbo dienos trukmės grupėse Perdegimas (emocinis išsekimas + bent trys simptomai) Lyginant daugiau nei 8 val. ir 8 val. ar mažiau dirbančių slaugytojų perdegimo proporcijas patikimo skirtumo nerasta (p=0,652), nors pagal tyrimo duomenis, perdegusiųjų proporcija buvo šiek tiek didesnė daugiau nei 8 val. dirbančiųjų grupėje (64,2 proc.) nei trumpiau dirbančiųjų (60,5 proc.). Taigi tyrimo duomenys nepagrindžia teiginių, kad perdegimas (apibrėžtas kaip vidutinis ar aukštas emocinis išsekimas ir bent trys simptomai, pasireiškiantys kartą per savaitę ir dažniau) statistiškai reikšmingai susijęs su darbo dienos trukme. Perdegimas ir pamaina Literatūroje rasta, kad perdegti labiau linkusios dirbančios nepalankiomis darbo sąlygomis, t. y. dirba naktimis ar ištisą parą. Tyrime dalyvavusios darbuotojos pagal tai ir buvo suskirstytos į

98 98 dvi grupes: kurioms tenka dirbti naktimis ar budėti ištisą parą, bei dirbančios kitomis sąlygomis, kitu metu (ryte, po pietų). Emocinis išsekimas Tiriant emocinio išsekimo dimensijos suminius balus (jie pasiskirstę normaliai pamainos grupėse), pagal tyrimo duomenis matyti (35 lentelėje pateiktos pagrindinės emocinio išsekimo balų skaitinės charakteristikos bei 95 % pasikliautinasis intervalas (PI) populiacijos vidurkiui), kad vidutinis emocinio išsekimo dimensijos suminis balas yra balu didesnis dirbančioms naktį ar paromis (24,9) nei dirbančioms kitu metu (23,9). Tačiau skirtumas tarp vidutinių balų nagrinėjamose grupėse nenustatytas kaip statistiškai reikšmingas (p=0,550). 35 lentelė. Pagrindinės emocinio išsekimo dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos respondentėms, dirbančioms naktį ar paromis ir kitu (palankesniu) metu Emocinio išsekimo dimensijos suminis balas n Vidurkis Standartinis 95 % PI vidurkiui Pamaina nuokrypis Nuo Iki Naktį ar paromis ,9 11,16 23,11 26,70 Kitu metu 65 23,9 11,47 21,06 26,75 Teiginys, kad darbo pamaina naktį ar visą parą, yra potencialus rizikos veiksnys perdegimo sindromui atsirasti, statistiškai reikšmingai nepasitvirtino ir nagrinėjant emocinio išsekimo dimensijos grupių pasiskirstymą minėtose pamainos grupėse (p=0,446), bet pagal imties duomenis matyti tokia tendencija: žemas emocinio išsekimo laipsnis dažniau nustatomas dirbančioms palankesniu metu (30,8 proc. palyginus su naktimis ar paromis dirbančiųjų proporcija, kuri yra 25,8 proc.) (27 pav.), vidutinis dažniau naktimis ar paromis dirbančioms slaugytojoms, kurių yra trečdalis (33,1 proc.) palyginus su palankesniu metu dirbančiomis, kurių yra beveik ketvirtadalis (24,6 proc.), o aukštas vėlgi šiek tiek dažniau dirbančioms palankesniu metu (44,6 proc.) palyginus su naktimis ar paromis dirbančiomis, (41,1 proc.). Tačiau, kaip jau minėta, proporcijos nesiskiria statistiškai reikšmingai.

99 99 27 pav. Respondentų emocinio išsekimo paplitimas pamainos grupėse Depersonalizacija Lyginant depersonalizacijos dimensijos suminius balus tarp naktį ar visą parą dirbančiųjų ir 8 kitu palankesniu metu besidarbuojančių slaugytojų (nagrinėjamas dydis nėra pasiskirstęs normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo charakteristikos pateiktos 36 lentelėje), šiek tiek didesnis vidutinis balas (8,3) nustatytas palankesniu metu dirbančioms slaugytojoms (dirbančiųjų naktimis ar paromis vidutinis depersonalizacijos suminis balas gautas 8), ir balų skirstiniai šiose lyginamosiose grupėse statistiškai reikšmingai nesiskiria (p=0,687). 36 lentelė. Pagrindinės depersonalizacijos dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos respondentėms, dirbančioms naktį ar paromis ir kitu (palankesniu) metu Depersonalizacijos dimensijos suminis balas St. Mažiausia I n Vidurkis Pamaina nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Naktį ar paromis , Kitu metu 65 8,3 5, Tiriant depersonalizacijos dimensijos grupių pasiskirstymą pamainos grupėse, imties duomenys rodo, kad žemas depersonalizacijos laipsnis dažniau nustatytas naktimis ar paromis dirbančioms slaugytojoms tokių darbuotojų tyrime buvo kiek daugiau nei du trečdaliai (68,9 proc.) (28 pav.), o dirbančiųjų palankesniu paros metu proporcija su žemu depersonalizacijos laipsniu yra 60 proc. Vidutinis depersonalizacijos laipsnis nustatytas beveik trečdaliui palankesniu

100 100 metu dirbančioms slaugytojoms (29,2 proc.), o dirbančiųjų naktimis ar paromis su vidutinio laipsnio depersonalizacija buvo kiek daugiau nei penktadalis (21,9 proc.). Aukštu depersonalizacijos laipsniu pasižymi maždaug dešimtadalis tiek palankesniu (10,8 proc.), tiek nepalankiu paros metu dirbančiosioms (9,3 proc.). Proporcijų skirtumai nebuvo nustatyti kaip statistiškai reikšmingi (p=0,433). 28 pav. Respondentų depersonalizacijos paplitimas pamainos grupėse Asmeniniai pasiekimai Nagrinėjant suminius asmeninių pasiekimų dimensijos balus darbo pamainos grupėse (balai nėra pasiskirstę normaliai lyginamose grupėse; pagrindinės skaitinės charakteristikos pateiktos 37 lentelėje), imties duomenys rodo, kad vidutinis asmeninių pasiekimų suminis balas didesnis palankesniu paros metu dirbančių slaugytojų grupėje, t. y. jis šioje grupėje yra 32,5, kai tuo metu nakt5 ar visą parą dirbančioms slaugytojoms jis nustatytas 31,7, bet lyginant balų skirstinius tarp šių grupių negautas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,542).

101 lentelė. Pagrindinės asmeninių pasiekimų dimensijos suminio balo skaitinės charakteristikos respondentėms, dirbančioms naktį ar paromis ir kitu (palankesniu) metu Asmeninių pasiekimų dimensijos suminis balas St. Mažiausia I n Vidurkis Pamaina nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Naktį ar paromis ,7 10, Kitu metu 65 32,5 9, Statistiškai reikšmingas skirtumas nerastas ir nagrinėjant asmeninių pasiekimų laipsnio paplitimą tarp naktimis ar paromis ir palankesniu paros metu dirbančių slaugytojų (p=0,485), nors pagal tyrimo duomenis aukštas asmeninių pasiekimų laipsnis dažniau nustatytas palankesniu metu dirbančioms slaugytojoms, kurių proporcija yra beveik keturi penktadaliai (78,5 proc.) (29 pav.), o dirbančiųjų naktimis ar paromis šiek tiek mažiau nei trys ketvirtadaliai (74,2 proc.). Vidutinis asmeninių pasiekimų laipsnis vienodai dažnai nustatytas abiems grupėms slaugytojų (po 18,5 proc.). Žemas asmeninių pasiekimų laipsnis buvo nustatytas didesnei nepalankiu metu dirbančiųjų daliai, tačiau ši proporcija buvo labai nedidelė (7,3 proc.), o palankesniu metu dirbančiųjų dalis buvo dar mažesnė (3,1 proc.). Tačiau šie proporcijų skirtumai nėra statistiškai patikimi. 29 pav. Respondentų asmeninių pasiekimų paplitimas pamainos grupėse

102 102 Perdegimas (emocinis išsekimas + bent trys simptomai) Lyginant naktį ar visą parą ir palankesniu paros metu dirbančių slaugytojų perdegimo proporcijas patikimo skirtumo nerasta (p=0,812), nors pagal tyrimo duomenis, perdegusiųjų proporcija buvo šiek tiek didesnė palankesniu (64,6 proc.) nei nepalankiu metu dirbančiųjų grupėje (62,9 proc.). Taigi tyrimo duomenys nepagrindžia teiginio, kad perdegimas (apibrėžtas kaip vidutinis ar aukštas emocinis išsekimas ir bent trys simptomai, pasireiškiantys kartą per savaitę ir dažniau) statistiškai reikšmingai susijęs su pamaina Perdegimo sindromas ir asmeninės savybės (DPAD) Nustatant vyraujančią asmenybės dimensiją, t. y. tą, kurios surinktų balų aritmetinė suma yra didžiausia, buvo atvejų (n=41), kai gautos kelios (ar net visos) vyraujančios dimensijos. Tolimesnėje analizėje tiriant asmenybės bruožų sąsajas su perdegimo sindromu, šie atvejai nebuvo įtraukiami į analizę. Likusiųjų slaugytojų (n=175) su aiškiai apibrėžtomis DPAD pasiskirstymas pavaizduotas 30 paveiksle: 30 pav. Respondentų vyraujančių DPAD pasiskirstymas Dažniausiai vyraujanti DPAD tarp apklaustųjų slaugytojų buvo sąmoningumas juo pasižymi daugiau nei pusę ištirtųjų (54,3 proc.); kiek daugiau nei ketvirtadalio (26,9 proc.) slaugytojų vyraujantis asmenybės bruožas yra nuoširdumas, o trečioje vietoje visgi yra neuroziškumas (14,3 proc.). Ir tik po 4 slaugytojas (2,3 proc.) priskirta grupėms, kurių pagrindinis

103 103 asmenybės bruožas yra atvirumas naujovėms ar ekstraversija. Dėl mažo imties tūrio šitose grupėse tolimesnė jų sąryšių su perdegimo sindromu analizė nebuvo atliekama. Ieškant emocinio išsekimo sąsajų su asmenybės bruožais, rastas statistiškai reikšmingas ryšys su nuoširdumu (p=0,017) ir neuroziškumu (p=0,013) (ryšys su sąmoningumu nereikšmingas p=0,224). Kramerio koeficientai atitinkamai yra V=0,221 ir V=0,228, kas rodo, kad šiek tiek stipresnė emocinio išsekimo sąsaja yra su neuroziškumu. Procentinis pasiskirstymas rodo, kad nuoširdumu pasižyminčioms slaugytojoms dažniau nustatomas žemo (46,8 proc.) laipsnio emocinis išsekimas, o neuroziškumu pasižyminčioms aukšto (68 proc.) (31 paveiksle pavaizduotas procentinis emocinio išsekimo pasiskirstymas pagal asmenybės bruožus). p<0,05 lyginant su nuoširdumu; *p<0,05 lyginant su nuoširdumu ir sąmoningumu 31 pav. Respondentų emocinio išsekimo paplitimas pagal asmenybės bruožus Statistiškai reikšmingas depersonalizacijos ryšys rastas taip pat su nuoširdumu (p=0,023) ir neuroziškumu (p<0,001) (ryšys su sąmoningumu nereikšmingas p=0,371). Kramerio koeficientai atitinkamai yra V=0,213 ir V=0,417, kas rodo, kad stipresnė depersonalizacijos sąsaja yra su neuroziškumu. Procentinis pasiskirstymas rodo, kad nuoširdumu pasižyminčioms slaugytojoms dažniau nustatomas žemo (83 proc.) laipsnio depersonalizacija, o neuroziškumu pasižyminčioms vidutinio

104 104 (44 proc.) ar aukšto (32 proc.) (32 paveiksle pavaizduotas procentinis depersonalizacijos pasiskirstymas pagal asmenybės bruožus). *p<0,05 lyginant su nuoširdumu ir sąmoningumu 32 pav. Respondentų depersonalizacijos paplitimas pagal asmenybės bruožus Nagrinėjant sąryšį tarp asmeninių pasiekimų ir asmeninių savybių statistiškai reikšmingas asmeninių pasiekimų ryšys rastas su sąmoningumu (p=0,002) ir neuroziškumu (p<0,001) (ryšys su nuoširdumu nereikšmingas p=0,120). Kramerio koeficientai atitinkamai yra V=0,159 ir V=0,566, kas rodo, kad neuroziškumas stipriau nei sąmoningumas veikia asmeninius pasiekimus (ir stipriausiai veikia lyginant su poveikiu emociniam išsekimui ir depersonalizacijai). Procentinis pasiskirstymas rodo, kad sąmoningumu pasižyminčioms slaugytojoms dažniausiai nustatomi aukšto (86,3 proc.) laipsnio asmeniniai pasiekimai, o neuroziškumu pasižyminčioms vidutinio (56 proc.) ar žemo (24 proc.) laipsnio (33 paveiksle pavaizduotas procentinis asmeninių pasiekimų pasiskirstymas pagal asmenybės bruožus).

105 105 *p<0,05 lyginant su nuoširdumu ir sąmoningumu 33 pav. Respondentų asmeninių pasiekimų paplitimas pagal asmenines savybes Norint nustatyti sąryšių tarp perdegimo sindromo ir DPAD pobūdį, t. y. ryšys priešingas ar tiesioginis, buvo nagrinėjama koreliacija tarp suminių emocinio išsekimo, depersonalizacijos, asmeninių pasiekimų ir DAPD balų (38 lentelėje pateikti Spearman ranginiai koreliacijos koeficientai ir jų statistiniai reikšmingumai). 38 lentelė. Koreliacija tarp perdegimo sindromo dimensijų suminio balo ir DPAD suminio balo DPAD Perdegimo sindromo dimensija Sąmoningumas Nuoširdumas Neuroziškumas Ekstraversija Atvirumas naujovėms Emocinis išsekimas -0,140-0,232 0,291-0,082 0,080 p 0,072 0,003 <0,001 0,290 0,307 Depersonalizacija -0,177-0,345 0,313-0,158-0,012 p 0,022 <0,001 <0,001 0,042 0,881 Asmeniniai pasiekimai 0,369 0,406-0,522 0,304 0,253 p <0,001 <0,001 <0,001 <0,001 0,001 Čia taip pat rastas statistiškai reikšmingas emocinio išsekimo ryšys su nuoširdumu ir neuroziškumu. Neigiamas koreliacijos koeficientas (r=-0,232) tarp emocinio išsekimo ir nuoširdumo balų rodo, kad tarp šių požymių yra priešingas ryšys, t. y. kuo didesni nuoširdumo balai, tuo mažesni emocinio išsekimo dimensijos balai. Tačiau ryšys imtyje silpnas, nes r <0,3.

106 106 Tarp emocinio išsekimo ir neuroziškumo yra tiesioginis ryšys, nes gautas koreliacijos koeficientas yra teigiamas (r=0,291): didėjant neuroziškumo balams, didėja ir emocinio išsekimo dimensijos balai. Tačiau ryšys imtyje taip pat silpnas (nes r <0,3), bet stipresnis nei tarp emocinio išsekimo ir nuoširdumo. Depersonalizacija taip pat statistiškai reikšmingai susijusi su nuoširdumu ir neuroziškumu: priešinga su nuoširdumu (r=-0,345) ir tiesioginė su neuroziškumu (r=0,313) vidutinio stiprumo koreliacija (0,3< r <0,7). Be to, nustatyta ir statistiškai reikšminga (bet silpna) priešinga koreliacija su sąmoningumu (r=-0,177) ir ekstraversija (r=-0,158), t. y. didėjant šių asmeninių savybių balui, depersonalizacijos dimensijos balai mažėja. Stipriausia depersonalizacija koreliuoja su nuoširdumu. Asmeniniai pasiekimai, dar stipriau nei prieš tai aptartos dimensijos, yra susiję su nuoširdumu (r=0,406) ir neuroziškumu (r=-0,522), o taip pat ir su sąmoningumu (r=0,369), ekstraversija (r=0,304) ir atvirumu naujovėms (r=0,253). Asmeniniai pasiekimai tiesiogiai susiję su teigiamais asmenybės bruožais ir priešingai su neuroziškumu. Tik tarp asmeninių pasiekimų ir atvirumo naujovėms nustatytas silpna koreliacija, o su visais kitais asmenybės bruožais asmeniniai pasiekimai koreliuoja vidutiniškai. Stipriausias asmeninių pasiekimų ryšys nustatytas su neuroziškumu. Lyginant su perdegimo sindromu susijusių simptomų skaičių tarp pasižyminčių ir nepasižyminčių konkrečiu asmenybės bruožu slaugytojų gauti rezultatai pateikti 39 lentelėje (tiek fiziologinių, tiek psichologinių, tiek bendras simptomų skaičius nėra pasiskirstęs normaliai lyginamose grupėse). 39 lentelė. Pagrindinės perdegimo sindromui būdingų simptomų skaičiaus skaitinės charakteristikos pasižymintiems ir nepasižymintiems konkrečiu asmenybės bruožu Asmenybės St. Mažiausia I n Vidurkis bruožas nuokrypis reikšmė kvartilis Mediana III Didžiausia kvartilis reikšmė Fiziologinių simptomų skaičius Sąmoningumas p=0,569 Pasižymintys 95 1,4 1, Nepasižymintys 72 1,4 1, Nuoširdumas p=0,624 Pasižymintys 47 1,2 1, Nepasižymintys 120 1,5 1, ,75 6 Neuroziškumas p=0,159 Pasižymintys 25 1,6 1, Nepasižymintys 142 1,3 1,

107 107 Psichologinių simptomų skaičius Sąmoningumas p=0,961 Pasižymintys 95 4,4 2, Nepasižymintys 72 4,6 3, , Nuoširdumas p=0,001 Pasižymintys 47 3,2 2, Nepasižymintys , Neuroziškumas p<0,001 Pasižymintys 25 7,2 3, ,5 11 Nepasižymintys , Bendras simptomų skaičius Sąmoningumas p=0,937 Pasižymintys 95 5,8 3, Nepasižymintys 72 5,9 4, ,75 15 Nuoširdumas p=0,003 Pasižymintys 47 4,4 3, Nepasižymintys 120 6,4 4, Neuroziškumas p<0,001 Pasižymintys 25 8,8 4, Nepasižymintys 142 5,3 3, Fiziologinių simptomų skaičiaus skirstiniai statistiškai reikšmingai nesiskiria lyginamose grupėse, o psichologinių simptomų ir bendro simptomų skaičiaus skirstiniai statistiškai reikšmingai skiriasi tarp pasižyminčių ir nepasižyminčių nuoširdumu bei tarp pasižyminčių ir nepasižyminčių neuroziškumu. Pasižymintys nuoširdumu yra linkę turėti mažiau simptomų nei juo nepasižymintys, o neuroziškumas turi priešingą efektą: daugiau simptomų turi tos slaugytojos, kurioms neuroziškumas nustatytas kaip vyraujantis asmenybės bruožas palyginus su tais, kuriems jis nenustatytas. Lyginant simptomų skaičių tarp sąmoningumu, nuoširdumu ir neuroziškumu pasižyminčių slaugytojų, statistiškai reikšmingai neuroziškumu pasižyminčių slaugytojų psichologinių ir bendro simptomų skaičiaus skirstiniai skiriasi tiek nuo sąmoningumu (psichologinių simptomų skaičiui p=0,001, bendram simptomų skaičiui p=0,004), tiek nuo nuoširdumu (p<0,001 ir psichologinių, ir bendram simptomų skaičiui) pasižyminčių slaugytojų (sąmoningumu ir nuoširdumu pasižymintys tarpusavyje nesiskiria statistiškai reikšmingai (psichologinių simptomų skaičiui p=0,051, bendram simptomų skaičiui p=0,128). Neuroziškumu pasižymintys darbuotojai nurodė jaučiantys vidutiniškai 7,2 psichologinius simptomus, o nuoširdumu 3,2 bei sąmoningumu 4,4. Bendras vidutinis simptomų skaičius neuroziškumu pasižymintiems buvo 8,8, o nuoširdumu 4,4 bei sąmoningumu 5,8.

108 paveiksle pateikta perdegusių slaugytojų (perdegimas apibrėžtas kaip vidutinis ar aukštas emocinis išsekimas ir bent trys su perdegimu susiję simptomai, pasireiškiantys kartą per savaitę ir dažniau) proporcijų palyginimas vyraujant ir nevyraujant tam tikrai asmeninei savybei. Analizuojant perdegimo su DPAD sąsają, statistiškai reikšmingo ryšio tarp perdegimo ir sąmoningumo nerasta (p=0,862). Nors iš tyrimo duomenų gauta keista tendencija, kad vyraujant sąmoningumui perdegusiųjų proporcija šiek tiek didesnė (61,1 proc.) nei nepasižymint šiuo bruožu (59,7 proc.). *p<0,05 nepasižymint nuoširdumui **p<0,05 pasižymint neuroziškumui 34 pav. Perdegimo sąsaja su atskirais asmenybės bruožais Tačiau nustatyta, kad perdegimo pasireiškimui statistiškai reikšmingą įtaką daro nuoširdumas (p=0,009): iš pasižyminčių nuoširdumu perdegusių slaugytojų proporcija buvo kiek mažiau nei pusė (44,7 proc.), o iš nepasižyminčių nuoširdumu net du trečdaliai (66,7 proc.). Taigi nuoširdumu pasižymintys rečiau linkę perdegti. Be to, nustatyta, kad šansas perdegti nepasižymint nuoširdumu yra 2,5 karto didesnis nei pasižymint šia asmenine savybe (ŠS=2,48; 95 % PI: 1,243; 4,932). Iš tyrimo duomenų taip pat nustatyta, kad ir neuroziškumas turi reikšmingą įtaką perdegimui (p=0,002): iš pasižyminčių neuroziškumu perdegusių slaugytojų proporcija buvo 88