Suaugusiųjų auditorijos valdymas pasitelkiant neverbalinę komunikaciją Adult audience management with a help of non-verbal communication

Transcription

1 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS EDUKOLOGIJOS KATEDRA Lina Nikitinaitė Suaugusiųjų auditorijos valdymas pasitelkiant neverbalinę komunikaciją Adult audience management with a help of non-verbal communication Švietimo vadybos studijų programa, valstybinis kodas 621X20021 Edukologijos studijų kryptis Vadovas (-ė) Prof. Habil. Dr. Margarita Teresevičienė Apginta Prof. Dr. Jonas Ruškus Kaunas, 2013

2 SANTRAUKA Darbo autorė: Lina Nikitinaitė Suaugusiųjų auditorijos valdymas pasitelkiant neverbalinę komunikaciją Darbo vadovė: Prof. habil. dr. Margarita Teresevičienė Daug tyrimų mokslo pasaulyje yra atlikta apie mokymosi procesą, apie tai, kaip ir kokią informaciją pateikti besimokantiesiems. Ne ką mažesnis skaičius teorijų dominuoja mokslo srityje, tačiau tik didelių pastangų dėka galima rasti informacijos apie neverbalinę komunikaciją, kuri turi didelę svarbą auditorijos valdyme. Praėjo daugiau nei penkiasdešimt metų, kuomet Amerikoje buvo pradėta plačiau eskaluoti terminas neverbalinė komunikacija. Šis laikotarpis labai trumpas, palyginti su laikotarpiu, kurį mokslas skyrė suaugusiųjų mokymosi proceso eigai analizuoti, tačiau vis dar nesutelkė dėmesio į tai, jog suaugusiems taip pat svarbu, kaip informacija yra pateikiama, o ne tik, kokia informacija pateikiama. Todėl šis tyrimas ir aktualus švietimo srityje, kadangi remiantis keliais atliktais tyrimais, buvo nustatyta, jog neverbalinė komunikacija yra svarbi pedagogų, dėstytojų bei andragogų darbo dalis, nes viešasis kalbėjimas ir informacijos perdavimas yra lydimi komunikacijos, kuri susideda iš verbalinės (7%) žodžių bei neverbalinės (kūno kalba, 93%) komunikacijos. Dideliam nusivylimui, pastaroji dalis yra pamiršta kaip tarpusavio santykių kūrimo dalis tarp informacijos suteikėjo ir priėmėjo, todėl ir buvo iškeltas šio tyrimo tikslas - pagrįsti neverbalinės komunikacijos svarbą suaugusiųjų auditorijos valdymo procese. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad neverbalinės komunikacijos svarba suaugusiųjų auditorijos valdymo procese yra neatsitiktinai svarbi, kadangi šio proceso metu didelę įtaką turi naudojami gestai, kūno kalba ir jos raiška, balsas ir jo tembras, apranga ir netgi aplinka. Šie elementai buvo išskirti visų informantų, kaip įtaką turintys ir visų akį patraukiantys. Dažnai klausantieji nesuvokia sąmoningai, tačiau pasąmonė fiksuoja visą visumą elementų, kuriuos pranešėjas pateikia auditorijai. Tyrime dalyvavę informantai buvo apklausti mokymų metu bei turėjo iki mokymų sukaupę didelę patirtį tiek vedant mokymus/seminarus, tiek dalyvaujant juose. Todėl gauti rezultatai patvirtino prieš daugelį metų atlikto tyrimo rezultatus, kuriais vadovaujasi kiti tyrėjai tam, kad pagrįstų neverbalinės komunikacijos svarbą analizuojant ją skirtinguose kontekstuose. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad kūno kalba, gestai bei balsas pagrindiniai elementai įtakoja informacijos perdavimą auditorijos valdymo procese ir padeda įsisisavinti tai, kas pasakyta, greičiau bei efektyviau. 2

3 SUMMARY The author: Lina Nikitinaitė Adult audience management through non-verbal communication Supervisor: prof. Habil. Dr. Margarita Teresevičienė Much research has been done in the scientific world about the process of learning about how and what information to provide for the learners. Not much smaller number of theories dominated in the field of science, but only with a lot of effort it is possible to find information about non-verbal communication, which is very important in the audience management. Before more than fifty years in America it had began to escalate the term "non-verbal communication." This period is very short comparing with how much science paid attention for the analysis of the adult learning process, but till now nobody showed the attention to the fact that for adults is not only information provided important, but and how it is provided. Therefore, the relevant several studies showed that non-verbal communication is important in teachers, lecturers and andragogies work, because public speaking and communication are accompanied by communication, which consists from verbal (7%) - words and non-verbal (body language, 93%) communication. Sadly, it was forgiven that recently mentioned part is developing mutual relations between the information giver and receiver, so the goal was raised for this study - based on nonverbal communication importance in the adult audience management process. The survey results showed that the importance of non-verbal communication for adult audiences management process is very important because this process has a significant impact on the use of gestures, body language and expression, the voice and it s timbre, clothing, and even the environment. These elements were identified by the informants as a major influence, and with all the eye-catching. Obedient often do not realize consciously, but the subconscious mind captures the entire population elements which notification is submitted by the audience. The study involved informants were interviewed during training and had to have extensive experience in training and conducting trainings/seminars, and participation in them. Therefore, the obtained results confirmed many years before the survey findings to guide other researchers in order to support non-verbal communication in analyzing it in different contexts. Results from this study showed that body language, gestures and voice - key elements - the transfer of information affects the audience management process and helps to get the information foregoing, faster and more efficiently. 3

4 TURINYS ĮVADAS... 6 TEORINĖ DARBO DALIS NEVERBALINĖS KOMUNIKACIJOS SAMPRATA NEVERBALINĖS KOMUNIKACIJOS VAIDMUO INFORMACIJOS PERDAVIMO PROCESE Informacijos įsisavinimą lemiantis faktorius AUDITORIJOS VALDYMAS PASITELKIANT NEVEBALINĘ KOMUNIKACIJĄ NEVERBALINĖS KOMUNIKACIJOS ELEMENTAI AUDITORIJOS VALDYME Pirmąjį įspūdį auditorijos valdyme lemiantis aspektas Žodžių pateikimas gestų pagalba Balso kokybė auditorijos valdyme TEORINĖS DALIES APIBENDRINIMAS EMPIRINĖ DARBO DALIS Tyrimo metodika Tyrimo imtis Tyrimo instrumentai TYRIMO REZULTATAI Neverbalinė komunikacija auditoriją valdančiųjų atžvilgiu Neverbalinė komunikacija auditorijoje valdomųjų atžvilgiu Neverbalinė komunikacijos elementų įvertinimas IŠVADOS REKOMENDACIJOS LITERATŪRA PRIEDAI

5 Lentelių ir paveikslų sąrašas 1 pav. Tyrimo eiga pav. Informacijos perdavimas pav. Auditorijos tipai pav. Auditorijos analizės lygmenys pav. Auditorijos valdymą lemiantys neverbalinės komunikacijos elementai pav. Aprangos ir asmenybės sąvybių santykis pav. Žvalgomojo tyrimo metu pateikta diagrama Verbalinės ir neverbalinės komunikacijos elementai lentelė Mokymosi stiliai lentelė Pusiau struktūruoto interviu klausimai lentelė Focus grupės interviu klausimai lentelė Sąvokos auditorijos valdymas reikšmė lentelė Neverbalinės komunikacijos svarba auditorijos valdyme lentelė Neverbalinės komunikacijos elementai auditorijos valdyme lentelė Aprangos svarba auditorijos valdyme lentelė Informacijos įprasminimas gestų pagalba lentelė Balso kokybės svarba auditorijos valdyme lentelė Pagrindiniai elementai auditorijos valdyme lentelė Pagrindiniai elementai palikę įspūdį mokymų metu lentelė Informacijos įsisavinimą paskatinę kūno kalbos elementai lentelė Neverbalinės komunikacijos elementų įvertinimas

6 ĮVADAS Tyrimo aktualumas. Žodį valdyti ir kitas jo formas galime girdėti kasdien, visur ir visada, tačiau šio žodžio reikšmė auditorijos valdyme dar nėra tapusi tyrimų objektu. Apie viešąjį kalbėjimą (Koženiauskienė, 2001, Bielinienė, 2000, Lahiff, Peppose, 1997, Zarefsky, 2011) kalbama plačiau ir dažniau, o apie auditorijos valdymą informacijos randamas mažesnis kiekis, tačiau dar tik dabar gręžiamasi į šį procesą, kuriame dalyvauja ir neverbalinė komunikacija. Apie neverbalinę komunikaciją įvairiais aspektais, kaip labai svarbią komunikacijos dalį, kalba Kenneally (2007), Meškys (2007), Calero (2005), Argyle, Alheme, Gilmour (1971), Hinde (1975), Fiske (1998), Adler, Rosenfeld, Towne (1989), Bernstein (1975), Želvys (2007), Cooper ir kt. (2007), Beamer, Varner (2008), Suslavičius (2006), Matulienė (2007), Jovaiša (1993), Žemaitis (1992), Bierach (2000), Pukelis (1998), Pease (2003), Pikūnas, Palujauskienė (2001), Bikelienė (2000), Hall (1959), Quentin'as (2004). Pastaruoju metu pasirodė keli tyrimai, kurie akcentuoja neverbalinę komunikaciją, kaip svarbią dėstytojų bei pedagogų darbo dalį (Guvendir, 2011, Krashen ir Terrell, 1983, Gazille, 2010), kurioje ir dominuoja auditorijos valdymas, kuris turi didelę įtaką informacijos įsisavinimui bei perdavimui. Tačiau auditorijos valdymas, kaip procesas, dominuoja kasdien, ne tik edukologijoje, andragogikoje ar pedagogikoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Šiame procese išskiriami pagrindiniai neverbalinės komunikacijos elementai, kurie įtakoja įvairiais aspektais auditorijos valdymą: sukuria pirmąjį įspūdį (Kasiulis, Bravydienė, 2001, Argyle, 1972, Grebliauskienė, Večkienė, 2004, Juozaitis, 2005, Adler, Rosenfeld, Towne, 1989); gestų pagalba padeda įtikinamiau perteikti informaciją (Večkienė ir kt.,1998, Ekmanas, Friesenas, 1982, Ruben, 1988, Koženiauskienė, 2001); balso kokybė lemia pranešimo ar informacijos įsisavinimą (Adler, Rosenfeld, Towne, 1989, Grebliauskienė, 2004, Kasiulis, Barvydienė, 2001, Ramaneskienė ir kt., 2003, Klofstad, Anderson, Peters, 2012). Šį, labai svarbų, bet mažai akcentuotą procesą šiame darbe buvo stengtasi pabrėžti remiantis naujausiais tyrimais bei įvairių autorių nuomone, kuri nėra vieninga ir išgirta plačiosios visuomenės. Tyrimo problema. Apie auditoriją ir jos tipus buvo pradėta šnekėti dar senovės Graikijoje, kadangi viešasis kalbėjimas buvo tapęs visuomenės valdymo, įvaizdžio kūrimo ir paveikimo įrankiu. Viešasis kalbėjimas ir dabar yra akcentuojamas kaip labai stiprus konstruktas šiandienos pasaulyje, nes be šio proceso nevyktų tiek mažų, tiek didelių valstybių gyvenimas, kadangi tai komunikacijos procese įtakoja informacijos perdavimą bei įtaigų visuomenės ir auditorijų valdymą (Bielinienė, 2000, Lahiff, Peppose, 1997, Koženiauskienė, 1999). Nagrinėjant požiūrį į viešąją kalbą bei suaugusuiųjų auditorijos paveikimą ja pastebima, jog į šį procesą žiūrima tik kaip į žodžių perdavimą verbalinę komunikaciją. Remiantis atliktais tyrimais (Argyle, Alheme, Gilmour, 1971) buvo pastebėta, jog verbalinė komunikacija suteikia tik 7% 6

7 informacijos, o likusią informacijos dalį - 93% - perduoda neverbalinė ir yra šešis kartus svarbesnė, nei verbalinė komunikacija. Štai čia iškyla prieštaringas tyrimo klausimas, ar verbalinė komunikacija yra svarbesnė už neverbalinę komunikaciją, nors jos įtaigumas palyginti yra menkas su pastarąja? Mokslinėje literatūroje randama duomenų, kad jau I a. buvo kalbama apie gestų įtaką viešąjame kalbėjime, o pirmieji moksliniai tyrimai apie neverbalinę komunikaciją, prasidėję 1872 metais, tęsiasi iki šios dienos, priėjo prie vieningos nuomonės, kad verbalinis kanalas (kalba) vartojamas informacijai perduoti, o neverbaliniu kanalu, tai yra kūno kalba, išreiškiami tarpusavio santykiai. Tai leidžia pabrėžti, kodėl taip yra svarbu dėmesį suteikti į neverbaliniu kanalu tekančią informaciją kaip papildančią bei įtaigiai perteikiančią informaciją auditorijos valdyme. Tačiau auditorijos valdymo procese iškyla daug prieštaringų nuomonių apie neverbalinę komunikaciją, nes atlikti tyrimai parodė (Guvendir, 2011), kad neverbalinės komunikacijos svarba mokytojų elgesyje yra sumažinta iki minimumo, nors Krashen ir Terrell (1983) akcentavo, kad andragogai, mokytojai, lektoriai yra pirminiai šaltiniai, kurie teikia studentams, klausantiesiems grįžtamąjį ryšį. Vis dėlto Gazaille (2010) teigia, jog universitetuose turėtų būti įdiegta programa, kuri turėtų kelti dėstytojų, lektorių, andragogų ir kitų, viešų asmenų neverbalinę komunikaciją, kuri yra pakankamai silpna ir nuvertinama, todėl visų šių samprotavimų ir tyrimų priešpriešoje atsiskleidžia problemos aktualumas, kurios kontekste iškyla konkretūs klausimai: Kokie bruožai būdingi neverbalinei komunikacijai auditorijos valdymo procese? Kokį vaidmenį atlieka neverbalinė komunikacija informacijos perdavimo procese? Kokia neverbalinės komunikacijos svarba suaugusiųjų auditorijos valdyme? Tyrimo objektas neverbalinė komunikacija suaugusiųjų auditorijos valdyme. Tyrimo tikslas pagrįsti neverbalinės komunikacijos svarbą suaugusiųjų auditorijos valdymo procese. Tyrimo uždaviniai: 1. Apibūdinti neverbalinės komunikacijos sampratą; 2. Nustatyti neverbalinės komunikacijos vaidmenį perduodant informaciją suaugusiems besimokantiesiems; 3. Įvertinti neverbalinės komunikacijos svarbą suaugusiųjų auditorijos valdyme; 4. Charakterizuoti pagrindinius neverbalinės komunikacijos elementus auditorijos valdyme. Tyrimo organizavimas ir eiga. Šio tyrimo tikslas pagrįsti neverbalinės komunikacijos svarbą suaugusiųjų auditorijos valdymo procese. Tyrimo vykdymui buvo pasitelktas kokybinis tyrimas bei žvalgomoji apklausa. Kokybinis tyrimas leido pasiekti šio tyrimo tikslą gaunant giluminės, pačių respondentų suformuluotos informacijos apie jų požiūrį į auditorijos valdymą pasitelkiant neverbalinę komunikaciją. Šis tyrimo metodas leido aprašyti tyrėjai pateiktą socialinę realybę taip, kaip ją patiria 7

8 tyrimo dalyviai, pateikiant daug autentiškų dalyvių atsakymų, jų nepagražinant ir netaisant bei išlaikant tyrėjo nešališkumą. Žvalgomoji apklausa buvo atlikta siekiant pagrįsti pateiktų neverbalinės komunikacijos elementų svarbą jau atlikto tyrimo atžvilgiu. Tyrimas vyko penkiais etapais: Pirmas renkami duomenys klausimų pateikimui interviu forma; Antras interviu įrašomi į diktofoną, pasižymimos pastabos; Trečias vykdoma žvalgomoji apklausa pateikiant diagramą ir prašant įvertinti procentais neverbalinės komunikacijos elementus; Ketvirtas duomenys transkribuojami (1, 2, 3, 4 priedas), analizuojami, klasifikuojami, interpretuojami ir išdėstomi; Penktas išvadų pateikimas. V. Išvadų pateikimas. I. Renkami duomenys klausimų pateikimui interviu forma. IV. duomenys transkribuojami (1, 2, 3, 4 priedas), analizuojami, klasifikuojami, interpretuojami ir išdėstomi. II. Interviu įrašomas į diktofoną, pasižymimos pastabos. III. Vykdoma žvalgomoji apklausa pateikiant diagramą ir prašant įvertinti procentais neverbalinės komunikacijos elementus. 1 pav. Tyrimo eiga Tyrimo apribojimai. Kokybinio tyrimo metu buvo apklaustos tik moterys, kadangi tai buvo geriausiai ir patogiausiai prieinama lytis, todėl neatmetama tikimybė, jog vyrų nuomonė galėtų skirtis nuo, šiuo atveju, moterų išreikštos. Gautų rezultatų reikšmingumas. Apie 93% informacijos komunikacijos procese perduodama neverbalinės komunikacijos pagalba, likusi informacijos dalis (7%) gaunama iš verbalinės komunikacijos. Tyrimai apie komunikaciją ir ją lydinčius elementus atlikti jau senai, tačiau yra 8

9 pastebėta, jog jie netapo aktualūs kasdieniame gyvenime ar informacijos perdavimo procesuose. Neverbalinė komunikacija kiekvieną dieną sulaukia nors ir menko, tačiau reikšmingo dėmesio ir apie tai rašo užsienio (Kenneally, 2007, Calero, 2005, Argyle, Alheme, Gilmour, 1971, Hinde, 1975, Fiske, 1998, Adler, Rosenfeld, Towne, 1989, Bernstein, 1973, Cooper ir kt., 2007, Beamer, Varner, 2008, Bierach, 2000, Pease, 2003, Hall, 1959, Quentin'as, 2004) ir Lietuvos (Bakantienė, 2008, Meškys, 2007, Želvys, 2007, Suslavičius, 2006, Matulienė, 2007, Jovaiša, 1993, Žemaitis, 1992, Pukelis, 1998, Pikūnas, Palujauskienė, 2001, Bikelienė, 2000) tyrėjai. Tačiau apie neverbalinę komunikaciją auditorijos valdymo procese tyrimus atliko tik Irvin (1990), Fominienė (2006), Лобанов (2002), Guvendir (2011), Krashen, Terrell (1983), Gazaille (2010). Lietuvoje neverbalinės komunikacijos vaidmuo suaugusiųjų auditorijos valdyme tyrinėtas menkai. Todėl šiame kontekste poreikis atskleisti neverbalinės komunikacijos vaidmenį auditorijos valdyme sąlygoja temos reikšmingumą, o pasirinktas kokybinis tyrimo tipas bei auditorijos dalyvių bei auditoriją valdančiųjų požiūris į neverbalinę komunikaciją sąlygoja ir tyrimo naujumą. Tyrimas remtas Lietuvos Mokslų Tarybos pagal trišalę sutartį, sudarytą , sutarties Nr. SMF-018/SMT12P-181. Raktiniai žodžiai: neverbalinė komunikacija, elementai, kūno kalba, suaugusių auditorija, valdymas. 9

10 TEORINĖ DARBO DALIS 1. NEVERBALINĖS KOMUNIKACIJOS SAMPRATA Evoliuciniu požiūriu, žmogus nuo ankstyvųjų vystymosi etapų buvo įvaldęs du komunikavimo būdus garsų intonacijos bei gestų. Šie abu komunikavimo būdai yra vieni iš neverbalinės komunikacijos aspektų. Tuo remiantis, galime teigti, jog neverbalinė komunikacija yra gerokai senesnė už verbalinę, veikia nesąmoningai bei netiesiogiai individo veiksmus. Ši komunikacija yra labiau emocinio pobūdžio, todėl asmuo priima ją mažiau kvestionuodamas, lyg savaime suprantamą. Kenneally (2007) pabrėžė, jog mūsų protėvių pirmasis lingvistinis aspektas buvo ne verbalinis, o neverbalinis. Evoliucionuojant žmogaus mąstymo mechanizmui, jo sąmonėje prasidėjo minties, kalbos bei jausmų pasidalijimo procesai įvairių semiotinių reikšmių kūrimui bei priskyrimui, todėl tobulėjant mąstymo būdui bei atminties procesams, atsirado gestų bei garsinės intonacijos metodų stoka, todėl imta kurti pastovias reikšmes tarp atitinkamų garsų ir taip ilgainiui gimė žodinė kalba, išskyrusi žmogų iš gyvūnų pasaulio. Teigiama, jog kalba lengviausiai prisitaikanti prie aplinkybių ir išraiškinga bendravimo priemonė. Ja galima perteikti sudėtingiausias ir painiausias mintims, rūpestingai parinktus žodžius ir juos taisyklingai ištarti. (Bakantienė, 2006). Pasak Mikalauskienės S. (2012), ši kalba tapo visos šiandieninės komunikacijos pagrindu, o pirmosios dvi rūšys pagalbinėmis komunikacijos priemonėmis, reikšmingai papildančiomis bendrą komunikacijos procesą. Tolimesnis asmens vystymasis bei sukauptos informacijos kiekis ilgainiui lėmė tai, jog ne tik gimė žodinė kalba, tačiau jos ėmė nebeužtekti kaupiant turimą informaciją, todėl atsirado rašto komunikacija, leidžianti užfiksuoti informaciją erdvėje ir laike bei išsaugoti ją ateities kartoms (Meškys, 2007). Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose mintis apie kūno kalbą išdėstė Markas Pabijus Kvintilianas (Ia.) savo veikale "Institutio Oratoria", kuriame pateikė įžvalgų apie įvairius gestus. Vėliau Francois Delsarte (XIX a.), žymus muzikas ir pedagogas, pateikė savo stebėjimus apie balsinę kultūrą ir gestus (nors tai buvo gana paviršutiniška studija, tačiau viena iš pirmųjų sąmoningų tyrimų apie neverbalinę komunikaciją). Moksliniai tyrimai neverbalinės komunikacijos srityje prasidėjo 1872-aisiais metais, kuomet buvo publikuota Čarlzo Darvino (Charles Darwin) monografija Žmonių ir gyvūnų emocijų raiška (The Expression of the Emotions in Man and Animals), nuo šios publikacijos pasirodymo ypatingai paplito neverbalinės komunikacijos rūšių, poveikio bei raiškos tyrimai. Nepaisant to, jog Darvinas pirmasis prašneko apie neverbalinę komunikaciją, tačiau pirmasis ją paminėjo G. W. Hemer jo paties darbe "Laikysenos įpročių pasiskirstymas pasaulyje (World Distribution of Certain Postural Habits) (Calero, 2005). Taip pat kūno kalbos tyrimuose pasižymėjo Ernst Kretschmer ir William Herbert 10

11 Sheldon (XX a.), kurie žmogaus charakterį siejo su jo fizine kūno forma. Mokslinis susidomėjimas kūno kalba išauga po Antrojo Pasaulinio karo. Ypač pasižymėjo Jurgen Ruesch, kuris primasis pavartojo sąvoką,,nonverbal communication (ang. neverbalinė komunikacija); jo knyga suteikė papildomos teorinės medžiagos apie kūno kalbos kilmę, naudojimą ir kodavimą. Dar 1967 metais Mehrabian ir Perris atliko tyrimą, kuriame visą dėmesį sutelkė į žmonių bendravimą ir pateiktose išvadose skelbė, jog komunikacijos metu 55% įtakos turi kūno kalba ir jos elementai, 38% - balso tonas, o likę 7% - žodžiai (1 pav.). 2 pav. Informacijos perdavimas Šaltinis: Mehrabian ir Perri Panašiame tyrime, kurį atliko Argyle, Alheme ir Gilmour (1971) buvo pabrėžta, jog neverbalinė komunikacija yra 6 kartus svarbesnė, nei verbalinė komunikacija. Taigi be kalbos, žmonės bendraudami vartoja ir kitą ženklų sistemą - nežodinius signalus arba kūno kalbą. Daugelis tyrėjų priėjo prie vieningos nuomonės, kad verbalinis kanalas (kalba) vartojamas informacijai perduoti, o neverbaliniu kanalu, tai yra kūno kalba, išreiškiami tarpusavio santykiai. Nekintantis žvilgsnis gali būti iškalbesnis negu pasakyti žodžiai. Nežodinės priemonės dažniausiai vartojamos nekontroliuojamai, nesąmoningai. S. Freudas aprašė tokį atvejį iš savo klinikinės praktikos. Kartą, kalbėdamas su paciente, kuri norėjo įtikinti psichoterapeutą, jog jos santuoka yra laiminga, pastebėjo, kad moteris nesąmoningai tai nusiimdavo, tai vėl užsimaudavo savo vestuvinį žiedą. Psichiatras nenustebo, kai vėliau sužinojo, kad jos santuoka buvo nelaiminga. Rašant šį darbą bei analizuojant neverbalinės komunikacijos sąvoką bei jos ypatumus, buvo remiamasi tyrinėtojo Robert A. Hinde (1975) monografija Non-verbal communication, kurioje skelbiama neginčytina socialinio bendravimo neverbaliniais gestais ir kitomis išraiškos priemonėmis svarba. Neverbalinės komunikacijos tyrimai prasideda nuo pačios komunikacijos proceso analizės, kurią tiria komunikacijos, lingvistikos specialistai bei baigiant ekspresijos vaidmens teatre ar kitame vaizduojamame mene analize (Hinde, 1975). Didelis dėmesys taip pat skiriamas tyrinėtojo J. Fiske (1998) nuomonei, kuri yra išsakyta monografijoje Įvadas į komunikacijos studijas, kurioje teigiama, 11

12 jog visa neverbalinė komunikacija yra išreiškiama per tam tikrus simbolius bei kodus, tokius kaip balso ypatybės, gestai, aplinka, akių judesiai ir t.t. Aiškumo dėlei apžvelkime neverbalinių kodų įvairovę: W.D.Brooks, R.W.HEATH (1989) R.B.Adler, L. Rosenfeld, N. Towne (1989) 1. Parakalba 1. Veido ir akių išraiška 1.1. Balso kokybė 2. Poza 1.2. Vokalizacija 3. Gestai 2. Veiksmų kalba 4. Lietimas 2.1. Veido ir akių išraiška 5. Balsas 2.2. Gestai 6. Erdvė ir teritorija 2.3. Poza 7. Fizinės savybės 3. Lietimas 8. Apranga 4. Objektų kalba 9. Kvapas 5. Erdvė 6. Laikas 7. Tyla Neverbalinė komunikacija, kaip ir komunikacija bendrąja prasme, kuria kodus, kurie yra priklausomai nuo kodo gavėjo priimami, suprantami bei interpretuojami. Būtent nuo šių kodų ir priklauso, ar pagrindinė pranešimo mintis bus suprasta (Bernstein, 1975). Neverbalinės komunikacijos srityje prezentaciniai kodai užima svarbią padėtį, nes jais išreiškiami gestai, balso tonas, tembras ir t.t., tokie pranešimai yra kuriami esamajame laike ir erdvėje. Bei tinka nustatyti poveikio norimai auditorijai reikšmes. Išnagrinėjus visas pateikiamas tyrinėtojų pozicijas, neverbalinės komunikacijos rūšimis galima laikyti šias: PRAKALBA. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinamas paralingvistiniu bendravimu (Želvys, 2007). Prakalba susideda iš to, kaip kas nors yra pasakoma, o ne kas sakoma (Cooper ir kt., 2007). Prakalbą sudaro: balso charakteristikos (juokas, verksmas, klyksmas, inkštimas, žiovulys ir pan.), balso ypatybės (garsumas, aukštumas, ritmas, tonas) ir balso artikuliacija (hm, uch, ach, oi, aha, mmm ir pan.) (Cooper ir kt., 2007; Beamer, Varner, 2008). Balso charakteristikos ir jų reikšmė yra skirtinga įvairiose kultūrose. Pavyzdžiui, juokas Japonijoje reiškia ne tik džiaugsmą, bet gali slėpti pyktį, apgailestavimą ar apmaudą. Balso ypatybės susijusios su tokiomis savybėmis kaip balso intonacija, tonas, kalbos greitis, pauzės, garsas. Balso intonacija, kaip teigia A. Suslavičius (2006), vienas pagrindinių emocijų perdavimo būdų. Žmonės pakelia balsą klausimo pabaigoje ir jį nuleidžia baigdami sakinį. Iš tikrųjų, norint akcentuoti tam tikrus žodžius, galima naudoti pauzes, pakeltą toną ar greičiau juos ištarti arba kartu su jais vartoti žodelius, kurie juos pabrėžtų. Priklausomai nuo to, kuri žodžio ar frazės vieta pabrėžiama, prakalba gali suteikti daugybę reikšmių. Panagrinėkime sakinį: Jis man davė šią knygą. Jeigu pabrėžiamas žodis jis, tai reiškia, kad 12

13 būtent jis, o ne kas nors kitas davė knygą. Jeigu pabrėžiamas žodis davė, tai reiškia, kad būtent davė, o ne skolino. Jei pabrėžiamas žodis man, vadinasi, norima pasakyti, kad būtent man, o ne kam nors kitam davė knygą. Ir taip toliau. Tam tikri pasakymai gali būti suprasti ir paraidžiui, ir kaip sarkastiški posakiai: Tu tikras draugas! Tikrai gerai praleidau laiką; Oi kaip skanu! Ištariant tam tikru tonu, šiems posakiams galima suteikti priešingą reikšmę. Tam tikrą prasmės atspalvį gali suteikti ir garsas, kuris gali būti panaudojamas žinutei pabrėžti, atsiriboti nuo kitų ar net protestui (Suslavičius, 2006). Garsiau šneka savimi pasitikintys, drąsesni, o tyliau ramesni ir drovesni, išreiškiamos subtilesnės emocijos (Želvys, 2007). Balso ypatybės turi didelę reikšmę pokalbyje. Jeigu visi kalbantieji naudoja vienodas balso ypatybes (klausdami pakelia intonaciją ir padaro pauzę, laukdami atsakymo; klausdami retorinių klausimų, nedaro pauzių; nutyla, išsakę savo mintį, ir laukia įsitraukiant pašnekovą ir pan.), tai pokalbio ritmas yra natūralus ir kiekvienas į pokalbį įsitraukia automatiškai. Kai bendrauja skirtingų kultūrų atstovai, naudodami skirtingas balso ypatybes, gali pasirodyti, jog pokalbis yra įtemptas, kad viena pusė labiau linkusi dominuoti arba vengia įsitraukti į pokalbį. Balso artikuliacija. Visose kultūrose naudojami tam tikri garsai (hm, ach, mmm, oro įtraukimas ir pan.), kurie gali sujungti išsakytas idėjas, parodyti, kad kuris nors yra pasiruošęs išsakyti ką nors arba kad reikia laiko apsvarstyti ir pan. Nuo kultūros priklauso, kaip dažnai ir kokie garsai naudojami pokalbyje. Kai kurie garsai gali būti neįprasti, šokiruojantys, bet labai reikšmingi. Bendraujant su skirtingų kultūrų atstovais, svarbu atpažinti šiuos garsus ir jų prasmę pokalbyje. GESTAI. Kalbėdamas žmogus reiškiamas mintis pastiprina įvairiais rankų, galvos, pirštų, akių, antakių ir kitų kūno dalių judesiais (Matulienė, 2007). Daugelis žmonių žino, kad veido išraiškos perduoda mūsų jausmus, todėl stengiasi kontroliuoti savo mimiką. L. Beamer, I. Varner (2008) teigia, kad gestus sunkiau kontroliuoti, todėl jie yra geresni jausmų indikatoriai. Iš tikrųjų gestai pasirodo anksčiau nei mintis, išreiškiama žodžiais (Matulienė, 2007). Todėl nevalingi gestai (pvz., rankų drebėjimas) gali išduoti tikruosius žmogaus jausmus. Tačiau R. Želvys (2007) įspėja, kad gerai susivaldantis žmogus gestus taip pat gali naudoti tikriesiems jausmams paslėpti (pvz., žmogus, nenorintis pasirodyti abejingas, smarkiai gestikuliuoja), todėl gestais pateikiama informacija gali būti tiek teisinga, tiek klaidinga. Gestais išreiškiami ne tik jausmai, bet ir mintys, patirtis ir pan. (Matulienė, 2007). Kūnas yra informacijos šaltinis, tik reikia tinkamai skaityti jo kalbą. Pavyzdžiui, žmogaus nervingumą galima atpažinti iš nagų kramtymo, pieštuko tuksenimo, akių ar kitų kūno dalių trynimo, sąvaržėlių lankstymo ir pan. Tačiau reikia turėti omenyje, jog gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos ir kultūros, kurioje bendraujama (Želvys, 2007). VEIDO IŠRAIŠKA (MIMIKA). Žodžius dažniausiai lydi tam tikra veido išraiška, kurią G. Matulienė (2007) laiko svarbiausiu nežodinio bendravimo elementu. Veidas ir akys dažnai atspindi mintis bei jausmus ir galima sakyti, jog emocijų atspindys visų kultūrų ir rasių žmonių veido išraiškoje yra vienodas (Želvys, 2007). Tokios veido išraiškos kaip baimė, nustebimas, pyktis, 13

14 džiaugsmas, nuostaba, pasibjaurėjimas, liūdesys, panieka atpažįstamos visose kultūrose. Daugelyje kultūrų iš nuostabos žmonės išplečia akis ir net išsižioja, pykdami suraukia antakius ir prisimerkia. Veide gali atsispindėti daugiau nei viena emocija, t. y. mišrios emocijos: maloniai nustebusio žmogaus veide gali atsispindėti džiaugsmas ir nustebimas, išreikštas šypsena ir pakeltais antakiais (Matulienė, 2007). Apibendrinant, žodžiai mums daro labai didelę įtaką, mums suteikia daug informacijos, tačiau didžiausią kiekį informacijos mes ignoruojam vadovaudamiesi verbaline komunikacija, nors neverbalinė komunikacija yra iškalbingesnė už pastarąją NEVERBALINĖS KOMUNIKACIJOS VAIDMUO INFORMACIJOS PERDAVIMO PROCESE Norime ar nenorime, mokame ar nemokame, mes nuo pat ryto iki vakaro su kuo nors bendraujame ir bendradarbiaujame. Vaikai bendrauja ir bendradarbiauja su tėvais, studentai su dėstytojais, įstaigų darbuotojai su savo vadovais, bendradarbiais, klientais. Netgi tada, kai šalia nėra nei vieno žmogaus, jaučiame aplinkinių įtaką. Pedagogikos terminų žodyne bendravimas yra aiškinamas kaip keitimasis informacija, patirtimi, jos turtinimas naudojantis žodiniais ir nežodiniais ženklais. (Jovaiša, 1993). Tačiau didžiausią informacijos kiekį bendravimo procese perduodame neverbaline kalba (nuo 7 iki 93 procentų). Anot V. Žemaičio (1992), šie neverbalinio bendravimo būdai sudaro savitą komunikacinę ženklų sistemą, kuri papildo verbalinę komunikaciją, o kartais net ją pakeičia". Suaugusiems mokantis svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti kaip yra pasakoma. Tai yra vienas iš būdų, kuomet geriau įsimenama medžiaga, nes prisimenama su kokia veido išraiška suaugusiųjų mokytojas pasakojo, kokie buvo jo gestai, kokias emocijas perteikė. Šiuo atveju neverbalinė kalba mūsų bendravime tampa ne mažiau reikšmingesnė už verbalinę: ji padeda geriau išreikšti norimas mintis. Anot L. Jovaišos bežodė komunikacija yra keitimasis daiktine, veiksmine informacija; gestais, mimika, pantomimika, jausmų išraiška ir t.t. Tačiau šią informaciją reikia mokėti teisingai šifruoti, kad būtų išvengta klaidų. (Jovaiša, 1993). Anot A. Bierach (2000), Žmogui kalba duota tam, kad jis galėtų nuslėpti savo mintis". Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, dažniausiai išduoda kūnu (Bierach, 2000). Stebėdamas besimokančiųjų tarpusavio bendravimą, iš kūno kalbos, suaugusiųjų mokytojas gali pasakyti ką besimokantieji mąsto, kokias emocijas išgyvena. Aiškiausiai emocijos matomos veido išraiškoje. Gebėjimas veidu išreikšti stiprias emocijas pagyvina veidą, leidžia jam be žodžių išreikšti mintį. Tiesa ir tai, kad veido išraiška greitai kinta, nes kūno kalboje atsispindi emocijos, kurias žmogus jaučia konkrečios situacijos metu. Jeigu gerai pažinsime veido išraišką, tai jos kitimas leis suprasti, kaip keičiasi pašnekovo nuotaika bendravimo procese. Nors parašyta tūkstančiai knygų apie gestų kalbą, vargu ar net visas jas perskaitę galėsime visada tiksliai pasakyti, kada mūsų pašnekovas nuoširdus, o 14

15 kada ne. Manome, kad galime tai jausti intuityviai, bet pasirodo, kad to galima išmokti ir sąmoningai. Malcolmas Gladwellas (2008) savo naujausioje, visame pasaulyje išgarsėjusioje knygoje apie intuiciją Blink aprašo Paulo Ekmano darbą - šis psichologas kartu su Wallace u Friesenu iškodavo visus įmanomus pastebimus veido judesius. Jų nuomone, tokių judesių yra 43 ir jie juos vadina AU (angl. action units veiksmo vienetas). Žmogaus veide galima perskaityti džiaugsmą, nuostabą, baimę, liūdesį, pyktį, bjaurėjimąsi, panieką. Emocijų išraiškoje dalyvauja visos veido dalys: kakta, antakiai, akys, akių vokai, burna, lūpos bei raumenys, formuojantys raukšles nuo nosies iki lūpų kampučių, nors kai kurios emocijos yra labiau susiję su tam tikromis veido dalimis (Bendravimo psichologija, 2001). Mokymosi procese suaugusiųjų mokytojas stebėdamas besimokančiųjų išraišką supranta, ar dėstoma medžiaga įdomi, aiški, suprantama. Tokiu atveju galima keisti situaciją, pateikti klausimus, kad besimokantieji išreikštų savo mintis, ir pareikštų, ką jau žino šiuo klausimu. Tada mokymosi procesas tampa daug efektyvesnis. Kitas neverbalinio bendravimo būdas yra balsas: jo tonas, greitis, aukštis, pauzių skaičius, trukmė, stiprumas ir pašaliniai garsai, t.y. paralingvistiniai signalai, kurie sustiprina arba paneigia žodinį pranešimą. Taigi keičiant intonaciją, galima suteikti tiems patiems žodžiams visai kitą prasmę. Andragogo balsas turi didžiulę poveikio jėgą besimokantiems, nes jie, išgirdę balsą nurimsta, susikaupia darbui. Pagal balso skambesį besimokantieji supranta suaugusiųjų mokytojo nusiteikimą, jo požiūrį į besimokančius ir į dalyką, apie kurį jis kalba. Pasak K. Pukelio (1998), mokytojams būtina žinoti visas komunikacines priemones, kurios gali būti naudingos perteikiant mokslo žinias, organizuojant pažintinę veiklą ir mokant dirbti savarankiškai. Psichologai išskiria šiuos pedagogo profesijos komponentus susijusius su neverbaline kalba, padedančius pasirengti veiklai (Pukelis, 1998): 1. Atsisakymas monotoniškumo aiškinant mokymo medžiagą, nesuvaržytas elgesys per pamoką; 2. Neverbalinių komunikacinių priemonių ir pauzių pasitelkimas (žvilgsnis, mimika, gestai); 3. Mokinių dėmesio sukaupimas atsižvelgiant į išorinius jo elgesio požymius. Psichologų pastebėta, kad kalbėtojai, norintys įtikinti klausytojus, naudoja daug daugiau nežodinio bendravimo elementų, jų tarpe daugiau gestų rankomis, galvos linktelėjimų, veido išraiškos aktyvumas (Bendravimo psichologija, 2001). Yra pagrindinės žmonėms būdingos pozos: stovėjimas, sėdėjimas, tupėjimas ir klūpėjimas, gulėjimas. Poza papildo informacijos kanalus pranešimais apie tai, kaip kiti jaučiasi. A. Pease (2003) žodžiais tariant: dažniausiai mes girdime tik pranešimą ar informaciją, kurios nesunku užrašyti popieriaus lape, ir praleidžiame svarbiausius dalykus, nes pamirštame atkreipti dėmesį į žodžius lydinčią kūno kalbą." Juk kiekvieną žodinį sakinį lydi kūno kalba. Kartais tik ji atskleidžia pokalbio partnerio tikruosius norus ir ketinimus. Stebint kūno pokyčius, pozą, judesius galima nuspėti stebimojo mintis, jausmus, slaptus ketinimus. Nieko nėra kūne, ko nebuvo jausmuose ir mintyse, net ir neįsisąmonintuose, pasakytų humanistas D. Whitemoras (Pikūnas, Palujauskienė, 2001). Anot J. Bikelienės (2000), pranešėjo ir besiklausančiojo bendravime labai svarbus emocionalus kalbėjimas. 15

16 Emocionalus kalbėtojas savo kalboje ne tik išsako mintis, bet ir išreiškia jausmus, jais užkrečia klausytojus; verčia žavėtis, gėrėtis ar piktintis, bjaurėtis (Bikelienė, 2000). Suaugusiųjų mokytojas turi sugebėti taip sudominti besimokančiuosius savo emocionalia kalba, kad jie klausytųsi ir mokytųsi su didžiuliu noru. Kuo toliau, tuo labiau ne tik viešosios aplinkos srityse, bet ir mokykloje, universitete be lingvistinės bendravimo dalies, dėmesys telkiamas ir gestų kalbai, mimikos, intonacijos, kalbančiųjų pozos, kalbėjimo ritmo, greičio ar kitų neverbalinians bendravimo niuansams. Toks susidomėjimas kūno kalbos bendravimo būdu yra sveikintinas reiškinys, ir atsižvelgiant į jo populiarėjimą, vartojimą besimokančiųjų bei suaugusiųjų mokytojų tarpe, o taip pat literatūros šia tema gausėjimą, galime pastebėti, kad kūno kalbos vaidmuo bendravimo procese, nenuvertinant lingvistinio bendravimo reikšmingumo, pamažu tampa vis labiau ir labiau aktualus Informacijos įsisavinimą lemiantis faktorius Stengiantis gauti vienintelį teisingą atsakymą ribotais standartizuotais testais pažeidžiamas besivystančių smegenų prisitaikymo dėsnis. Procesas dažnai yra efektyvesnis nei rezultatas. Iš esmės mokymosi būdas yra toks pat svarbus, kaip ir tai, ko mokomasi. Vienas iš būdų, kuriuo mūsų smegenys suvokia prasmę, yra pavyzdžių išsiaiškinimas ir formavimas. Knygos Evoliucijos pabaiga (1992) autorius Joseph Pearce sako, kad iš tikrųjų mes negalime išmokyti besimokančiojo galime tik sudaryti jam aplinką, skatinančią iš anksto užprogramuotą išmokimą. Marianos Diamond (1988) pradėti ir Williamo Greenough bei B.J. Andersono (1991) pratęsti tyrinėjimai rodo, kad stimuliuojamos smegenys gali "auginti" naujas jungtis bet kuriame amžiuje. Faktas, kad mes galime "auginti" savo smegenis, reiškia, jog bet kuris besimokantysis, naudodamas tinkamą būdą, gali be galo tobulinti savo intelektą. Stengiantis praturtinti smegenis, jų struktūrą galima pakeisti net per vieną savaitę. Į tokį praturtinimą turėtų įeiti multisensorinė patirtis, tai, kas nauja, problematiška, ir grįžtamoji informacija. Mūsų smegenis taip pat praturtina speciali mityba ir tarpusavio prisirišimas, atsirandantis mokymosi aplinkoje. Tačiau nuolat neatnaujinant iššūkio smegenims, tas praturtėjimas gali išnykti per dvi ar keturias savaites. Taigi nuobodžių pranešimų kiekis, pageidautina, turėtų būti kuo mažesnis. Andragogai turi sukurti teikiančią pojūčiams peno, spalvingą, intriguojančią aplinką. Suaugusiųjų mokytojai vis dar per dažnai naudoja tradicinį mokymo modelį, kuomet turima informacija, tinkamai apdorota, yra perduodama besimokantiems. Smegenys vargiai yra tinkamos tokiam informacijos įsiminimui. Klausantis pranešėjo turi dalyvauti regėjimo, klausos, kinesteziniai pojūčiai, įsisamoninti ar neįsisąmoninti. Deja, retai kada dalyvauja visi pojūčiai, nors žinoma, kad smegenys mokosi iš karto keliais "kanalais". Įvairių veiklų pasitelkimas į mokymo procesą skatina įvairius mokymosi būdus: klausymosi, vizualinį ir kinestezinį. Teigiama, kad kūno ignoravimas mokymosi procese reiškia ignoruoti visą organizmą, nes jis yra vientisas organų rinkinys, kurių funkcijos turi didelę reikšmę mokymosi procesui. 16

17 Mokant suaugusiuosius labai svarbu atkreipti dėmesį į mokymosi stilių, kuris susiformuoja labai anksti. Pagal tai mokytojas turi ruošti ir mokymuisi skirtą medžiagą. Jau minėti dominuojantys mokymosi stiliai : Mokymosi stiliai 1 lentelė Šaltinis: Teresevičienė M. ir kt., 2004 Mokymosi stilius Vizualinis Klausymosi Kinestezinis Apibūdinimas Besimokantieji skiria pirmenybę išorinei informacijai, paprastai palaiko kontaktą su mokytoju; jie kuria mintinius vaizdus ir modelius bei mėgsta dirbti su mokytojų padaloma medžiaga ir vartoja vizualinę terminologiją, pavyzdžiui: "Matai, ką aš turiu galvoje?". Besimokantieji daug kalba, greitai išsiblaško, įsimena medžiagą nedidelėmis porcijomis ir pasitelkdami įvairias procedūras. Daug reikšmės skiria kalbos tempui, aukštumui ir garsumui. Jie nemėgsta rašyti, mėgsta garsiai skaityti, pasakoti istorijas, gerai atsimena, apie ką buvo diskutuojama, ir dažnai pamėgdžioja mokytojo toną, balso tembrą ir tempą. Teikiantys pirmenybę kinestezinei ir lytėjimo informacijai mokiniai nori mokytis manipuliuodami daiktais ar juos liesdami, jausdami ir naudodamiesi jais. Mokytojo artumas, dėmesys ir asmeninis kontaktas labai daug reiškia. Trumpai tariant, mokytis vykdant užduotį jiems kur kas įdomiau, nei apie tai skaityti ar klausytis. Galiausiai galime teigti, jog šių stilių žinojimas gali pagerinti informacijos įsisavinimo procesą, nes telkiant dėmesį į kiekvieno arba beveik kiekvieno besiklausančiojo mokymosi poreikius, galima tikėtis sėkmės. Tai sąlygoja ne tik sėkmę, bet ir teigiamus rezultatus, pasiektus besimokančiųjų, nes kiekvienam, besimokančiam pagal savo mokymosi stilių, kurį suformavo būdamas mažas, teikiama informacija yra žymiai lengviau įsimenama. Visa tai, neabejotinai, pasiekti padeda mokytojo, kaip oratoriaus, sugebėjimas perteikti informaciją ne tik iš lūpų į besimokančiųjų galvas, bet ir kūnu, kuriuo perduodama žymiai daugiau informacijos, nei pasakoma žodžiais AUDITORIJOS VALDYMAS PASITELKIANT NEVERBALINĘ KOMUNIKACIJĄ Viešąjį kalbėjimą galima apibrėžti kaip oratoriaus monologą tam tikra tema, skirtą iš anksto organizuotai klausytojų grupei (arba viešosios kalbos sakymą). Viešoji kalba sakoma tiesiogiai kontaktuojant su publika tam tikra proga, konkrečioje vietoje ir nustatytu laiku (Koženiauskienė, 1999). Viešosios kalbos atveju visuomet atsiranda grįžtamasis ryšys galimybė matyti klausytojų pozą, žvilgsnius, šypsenas, mimiką, gestus (tai vadinama komunikaciniu kineziniu ryšiu), priešingai, nei masinės komunikacijos atveju. 17

18 Nors ir kaip žaviai atrodytų visas procesas bei galutinis rezultatas, tačiau viskas nėra taip paprasta ir lengva, nors kai kuriems žmonėms tai tiesiog įgimta. Šiame darbe yra analizuojamas auditorijos valdymas, tačiau mokslinėje literatūroje nėra konkretaus apibrėžimo, kas yra auditorijos valdymas. Literatūroje galime rasti tik šiai sričiai būdingų terminų: oratorinis menas, retorika, kalbėjimo menas, gražbylystė. Visi šie terminai yra akcentuojami tam, kad sudarytų kuo įtaigesnį įspūdį auditorijai. Kaip žinia, be auditorijos, netektų prasmės visa tai, kam nuo senų senovės ruošdavosi didūs oratoriai auditorijos paveikimui, todėl auditorijos valdymas reikalauja išmanymo tam tikrų aspektų: Auditorija suvokiama dviem aspektais: "1) patalpa, vieta, kurioje skaitomos paskaitos, pranešimai, rengiamos diskusijos; 2) klausytojai, paskaitos, pranešimo, seminaro, diskusijų dalyvių, radijo ir televizijos laidų klausytojų ir žiūrovų visuma." (Bielinienė, 2000). Abi aplinkybės yra labai svarbios prieš ruošiant pranešimą ar kalbą. Šią svarbą galima pagrįsti vienu aspektu balso garsumu ir tempu. Tai svarbūs, ne kartą akcentuoti, neverbalinės komunikacijos komponentai, kur neverbalinė komunikacija tai informacijos perdavimas, nenaudojant įprastinių žodinių pranešimų (Lahiff, Peppose, 1997). Sutelkiant dėmesį į patalpą, visuomet pravartu žinoti, kokio tipo yra auditorija (2 pav.). Vienoje patalpoje balsas gali rezonuoti, kitoje ne. Vienoje patalpoje gali būti šalta, todėl dėl šalčio daugelis klausytojų gali atsisakyti išklausyti kalbą. Todėl visuomet patariama prieš ruošiantis kalbai, bent kelias minutes pabūti joje tam, kad apsirastume. 3 pav. Auditorijos tipai Šaltinis: J.Bielinienė, Iškalbos menas, 2000, 69 p. Auditorijos dydis gali įtakoti pranešimo sėkmę. Jei patalpa maža, o žmonių skaičius didelis, tai gali lemti pranešimo nesėkmę, nes nebus atsižvelgta į tai, jog gali trūkti oro bei vieną iš neverbalinių aspektų atstumą. Fizinis atstumas tarp kalbėtojo ir klausytojo rodo jų santykį. Antropologas Edward T. Hall (1959) savo tyrimu nustatė šiuos visuomeniškai priimtus atstumus: Viešas atstumas 4-8 m; Socialinis atstumas 2-4 m; 18

19 Asmeninis atstumas 50 cm-1,2 m; Intymus atstumas 0-5 cm. Viešas atstumas apibrėžia formalias situacijas, tokias kaip paskaitos bei kiti vieši renginiai. Artumas nusako bendraujančių individų fizinę padėtį. Fizinė padėtis kitų grupės narių atžvilgiu nusako mūsų galimybę veikti kitus. Be to, daugelis žmonių turi susidarę nuomonę, kad tam tikra teritorija yra jų nuosavybė. Kiekvienas mūsų reikalauja skirtingų teritorijos tipų. Visi turime vadinamąsias pagrindines teritorijas. Būtent todėl yra svarbu atsižvelgti į auditorijos patalpą. Ne viename amerikiečių vadovėlyje yra aiškinama, kaip patalpos dydis paveikia pačią auditoriją. Nenuostabu, jog tą patį klausytojų būrį gali skirtingai paveikti kalba, pasakyta sporto salėje, dar kitaip konferencijų salėje. Klausytojai neatskiriama auditorijos dalis, kuriai ir yra skiriamas visas dėmesys komunikacijos procese. Pasak Linell (2003), "Komunikacija nėra tikslingai sudėliotų minčių perdavimas. Žinios daugiausia yra pagalbinė priemonė, kuri padeda statyti socialines - istorines genezės žinias, kalbai, bendravimui kasdienybėje." Klausytojai paprastai yra linkę pripažinti, parodyti dėmesį ir palaikyti kalbėtoją, kuris atsižvelgia į jų požiūrį, interesus ir nuomonę. Net jeigu klausytojai taip suvaržo kalbos sakytojo laisvę, šį apribojimą galima valdyti auditoriją atidžiai analizuojant trimis lygmenimis (3 pav.): 4 pav. Auditorijos analizės lygmenys Šaltinis: D. Zarefsky, Oratorystės menas: sėkmės strategijos, 2011, 115 p. 1. Nustačius auditorijos demografiją, galima sužinoti, kaip kalba gali paveikti auditorijos dydį, amžiaus grupę ir išsilavinimo lygį; 2. Gerbiant auditorijos kultūrą, galima sužinoti, kaip klausytojai suvokia kalbą savo interesų, požiūrių, vertybių, pirminio suvokimo ir įprastinių žinių kontekste. Kalbant apie auditorijos "kultūrą", kaip savoką, galima pabrėžti, kad tai sugebėjimas apibūdinti tam tikrą auditoriją, 19

20 remiantis tokiais subjektyviais veiksniais kaip interesai, įsitikinimai ir vertybės, įprastinės žinios ir patirtis, vaidmenys ir pavyzdinės grupės; 3. Suvokiant auditorijos psichologiją, galima suprasti, kad klausytojai atsirenka tai, ką norėtų išgirsti ir suvokti. Reikia pabrėžti, jog kiekviena kalba turi būti parengta taip, kad ji būtų svarbi asmeniškai kiekvienam klausytojui. Būtent todėl klausytojai susirenka į auditoriją, todėl motyvuotojas gali motyvuoti mažiausiai trimis būdais: 1) parengti kiekvienam asmeniškai klausytojui svarbią kalbą; 2) parengti išsiskiriančią kalbą; 3) parengti lengvai suprantamą kalbą. Klausytojų auditoriją taip pat galime apibūdinti kaip minią. Daug mokslininkų tyrė bei tiria, bet kurio didelio žmonių sambūrio psichologiją. Pasak Bielinienės (2000), psichologijos žodynuose minia nusakoma kaip žmonių sambūris, neturintis aiškiai suvokiamų bendrų tikslų. Pravartu žinoti minios susidarymo priežastis, nuo ko priklauso jų elgesys, nors skirtingi tyrėjai traktuoja skirtingas priežastis bei deklaruoja difuziškumą vieno tipo minia gali virsti kito tipo minia. Atsižvelgiant į klausytojų psichologijos ypatumus, labai svarbu suprasti žemiau pateiktus aspektus: Žmonėms priimtinesnė informacija, kuri yra stabili, suvokiama, suprantamai suformuluota, nes jie savo patirtį laiko reikšmingą, todėl pateiktus pavyzdžius yra linkę labiau priimti tik tuomet, kuomet pranešėjas gali juos paaiškinti, nors akivaizdžiai faktai ir nėra ir susiję (priartinti prie savo patirties kognityvinis požiūris); Daugumos žmonių nuomone, kiekvienas įvykis turi priežastį, todėl žmonės yra linkę ieškoti priežasčių kiekvienam sudėtingam reiškiniui paaiškinti; Žmogaus ketinimai yra dažnu atveju susiję su žmogaus elgesiu, todėl žmonės yra linkę vertinti vieni kitus, kaip atsakingus už savo veiksmus; Žmonės yra linkę vertinti vieni kitus, kaip į save panašius, todėl ne retai vertina kalbėtojo patirtį kaip panašiąją savajai. Tačiau esant hemogeniškai auditorijai, klausytojai auditoriją gali suprasti skirtingai. Visi šie aspektai įtakoja klausytojų suvokimą pateikiamos informacijos, verbalinės komunikacijos metu, todėl savo kalbą visuomet reikia derinti su klausytojų aplinka, kurioje jie gyvena ir dirba, taip sutelkiant dėmesį į neverbalinės komunikacijos įtaką. 20

21 1.3. NEVERBALINĖS KOMUNIKACIJOS ELEMENTAI AUDITORIJOS VALDYME Auditorijos valdymas iššūkis kiekvienam oratoriui ar lektoriui, stovinčiam prieš susirinkusius suaugusiuosius. Dažnam pradedančiąjam pranešimo pradžioje dingsta balsas, nutirpsta kojos ar nutinka kitų, panašių fizinių faktorių. Tačiau nepaisant visų šių aspektų, kuriuos sukuria baimė auditorijai, kiekvienam oratoriui, pranešėjui ar šnekančiąjam prieš auditoriją, svarbiausias akcentas, kuris gali sukurti savimi pasitikėjimą bei pasitikėjimą oratoriumi besiklausančiųjų yra žinojimas neverbalinės komunikacijos. Emre Guvendir (2011) atliko tyrimą "Neverbalinio dėstytojų elgesio vaidmuo teikiant studentams grįžtamąjį ryšį ir to pasekmės" (The Role of Non-verbal Behavior of Teachers in Providing Students Corrective Feedback and Their Consequences), kuriame ji nagrinėjo dėstytojų neverbalinio elgesio vaidmenį teikiant grįžtamąjį vaidmenį ir pabrėžė, kad nagrinėtoje literatūroje šio tyrimo metu ji visur aptiko verbalinės komunikacijos svarbą, o neverbalinės komunikacijos svarba mokytojų elgesyje buvo sumažinta iki minimumo, nors Krashen ir Terrell (1983) akcentavo, kad mokytojai yra pirminiai šaltiniai, kurie teikia studentams grįžtamąjį ryšį. Remiantis Mariane Gazille (2010), ji savo atliktame tyrime "Neverbalinės komunikacijos mokymas: universiteto programų profesionalus rengimas?" (Nonverbal communication training: an avenue for university professionalizing programs?) skelbė, jog universitetuose turi būti įdiegtas neverbalinės komunikacijos mokymas, pasiremiant dramos technika. Ji pastebėjo, jog tai universitetams gali atrodyti keista perspektyva, nes pastaruosius dešimtmečius buvo tyrinėta tik verbalinė komunikacija, tačiau jos atlikti eksperimentai su antrosios kalbos mokytojais parodė, kad neverbalinė komunikacija pagerina bendravimą klasėje, o pačioms mokytojoms suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, dinamikos. Pasak Quentin'o (2004), diskursas ar diskusija gali būti sėkmingi tik tuomet, jei į tai yra įtraukiamas entuziazmas, akių kontaktas, kūno poza, tačiau jei to bus vengiama, auditorija atitrauks savo dėmesį nuo pranešėjo. Analizuojant esamus literatūros šaltinius bei įvertinant pateiktą informaciją, autorės buvo išskirti keturi pagrindiniai elementai (procentais), lemiantys sėkmę auditorijos valdyme pasitelkiant neverbalinę komunikaciją (4 pav.). Šie elementai bus nagrinėjami tolimesniuose skyriuose. 21

22 Išvaizda ir gestai 55% Balsas (paralingvistika) 38% Žodžiai 7% 5 pav. Auditorijos valdymą lemiantys neverbalinės komunikacijos elementai Išskiriant šiuos elementus buvo remtasi R.B.Adler, L. Rosenfeld, N. Towne (1989) neverbalinės komunikacijos kodų sistema, iš kurios buvo paimti tik pagrindiniai faktoriai, darantys įtaką auditorijos valdyme: 1. Veido ir akių išraiška 2. Poza 3. Gestai 4. Lietimas 5. Balsas 6. Erdvė ir teritorija 7. Fizinės savybės 8. Apranga 9. Kvapas Apie komunikacinę kompetenciją, kur kompetencija gebėjimas atlikti tam tikrą darbą (užduotį) realioje ar imituojamoje situacijoje (Laužackas, 2005, 2007), V. Fominienė (2006) savo disertacijoje "Komunikacinės kompetencijos ugdymas rengiant būsimuosius kūno kultūros mokytojus" kalbėjo, jog studijų programose nei tarp privalomųjų, nei tarp pasirenkamųjų dalykų nėra tokių dalykų kaip "Bendravimo etika" ar "Pedagoginė etika", kurie tiesiogiai ugdytų gebėjimą pagal bendravimo situaciją tinkamai vartoti bei interpretuoti verbalines ir neverbalines raiškos priemones, kurios yra svarbios komunikacinės kompetencijos sudedamosios dalys. O jos nurodomos kaip vienos iš pagrindinių pedagoginio bendravimo procese (Лобанов, 2002). M. Irvin (1990) nurodo, kad komunikuodamas kūno kultūros mokytojas turi gebėti naudoti aiškią ir suprantamą rašytinę bei sakytinę kalbinę raišką; aiškinant, analizuojant, įtikinėjant ar vertinant gebėti pritaikyti komunikacijos turinį ir stilių; priklausomai nuo situacijos ir klausytojų vartoti tinkamą kalbos stilių bei žodyną; mintis mokėti reikšti įvairiomis formomis rašytine ar sakytine kalba, simboliais, neverbaline kalba. Galiausiai, komunikacija yra vienas iš elementų, be kurių negalėtų vykti socialinė sąveika, todėl ir neverbalinė komunikacija suaugusiųjų auditorijos valdyme, kaip procesas, negali būti atskiriama nuo 22

23 verbalinės, nes yra glaudžiai susijusi. Neverbalika kalbą visuomet daro spalvingesnę, išraiškingesnę ir padeda klausytojams išlaikyti dėmesį Pirmąjį įspūdį auditorijos valdyme lemiantis aspektas Kaip žinia, pranešėjas atlieka pagrindinį vaidmenį, todėl tik nuo jo priklauso viso pranešimo sėkmė. Dažniausiai turime tik vieną vienintelę progą susidaryti teigiamą arba neigiamą įspūdį apie žmogų. Šiam procesui skiriame tik ~90 sekundžių, kurios suteikia tik tą vieną progą nuspręsti, su kuo bendradarbiauti, ką priimti į darbą ar su kuo susidraugauti, ar klausyti prieš mus stovinčio pranešėjo ar sutelkti dėmesį į šalia sėdintį pašnekovą. Patarlė "sutinka pagal rūbą, išlydi pagal protą" įvardyja kone visą proceso esmę. Pirmasis įspūdis turi vieną trūkumą jis gali būti grindžiamas per menku informacijos kiekiu. Pavyzdžiui, kas nors gali nemėgti prieš auditoriją stovinčio žmogaus, nes jis yra kaip du vandens lašai panašus į tą, kuris (ar kuri) atsisakė su šiuo žmogumi draugauti dar vidurinėje mokykloje. Todėl oratoriui patariama atkreipti į tai dėmesį, nes būtent taip aplinkinius vertinantys žmonės neretai būna kupini išankstinių nuostatų, netolerantiški ir siauro akiračio. Dėl šios priežasties neverbalinė komunikacija gali pasitarnauti siekiant pažinti žmogų tik jį pamačius, nesivadovaujant jokiomis, iš anksto susidarytomis nuostatomis. Neverbalinės komunikacijos supratimas suteikia esamai situacijai pranašumo, tuo tarpu jos nesupratimas arba ignoravimas sėja tarpusavio baimę, prietarus, skatina pernelyg kritiškai žiūrėti į kitus. Paukščių stebėtojas stebi paukščius ne todėl, kad tikisi nutykojęs juos nušauti ir pasistatyti jų iškamšas savo kambaryje, o dėl to, kad jų ir jų elgsenos stebėjimas bei pažinimas jam teikia džiaugsmą ir malonumą. Lygiai taip pat ir kitų žmonių neverbalinio bendravimo stebėjimas bei jo technikos įvaldymas maloniu ir naudingu procesu paverčia mūsų bendravimą su žmonėmis. Teigiama, jog norint, kad bendravimas auditorijos valdyme būtų efektyvus, akių kontaktas turėtų būti palaikomas % pokalbio laiko, todėl patrauklus oratorius gali lengviau paveikti auditoriją. Dar 1920 metais G. Zimell spėjo, kad pirmasis įspūdis kuriamas veido išraiška (Kasiulis, Bravydienė, 2001). Išskiriami patrauklumą pabrėžiantys faktoriai: kūno sudėjimas; apranga; papuošalai. M. Argyle (1972) išvaizdai priskiria: - iš dalies kontroliuojamus požymius (kūno charakteristikos: ūgis, svoris, kūno sudėjimas, veido bruožai); M.R.Berkas, A.D.Wolvinas ir D.R.Wolvinas (1989) patvirtina, kad dažniausiai apie žmogų sprendžiama iš kūno sudėjimo. Kitados buvo skelbiamos ir asmenybės teorijos, pagrįstos kūno sudėjimo tipologija (Grebliauskienė, Večkienė, 2004). 23

24 Aristotelis ir Hipokratas netgi padėjo pamatus mokymui apie veidą, kurį vėliau pavadino fiziognomija; - sąmoningai kontroliuojamus požymius (plaukai, papuošalai, drabužiai, makiažas). Dar iki XX a. vyravo nusistovėjusios rengimosi taisyklės, dabar jos nyksta. Prisiminus senuosius laikus, drabužio spalva rodydavo statusą, dabar švarką gali apsirengti ir eilinis pilietis bei sukurti svarbaus asmens įvaizdį, nes drabužiai bei kiti įvaizdžio kūrimo aksesuarai tapo prieinami visiems. S. Stepanovo (2000) teigimu, žmogui priskiriamos vienai ar kitai socialinei grupei būdingos asmenybės savybės, remiantis nešiojama apranga. Mūsų išvaizda nežodinės komunikacijos dalis, ja galime pasakyti, koks bus mūsų bendravimo su auditorija stilius (Juozaitis, 2005). Remiantis įvairiais autoriais (Adler, Rosenfeld, Towne, 1989) literatūroje šis aspektas išskiriamas kaip mažai įtakos turintis, tačiau kiekviena auditorija pasitinka ateinantį oratorių ir įvertina jo aprangą bei kūno kalbą. Galime išskirti du rengimosi stilius, pagal Juozaitį (2005): artimesnis dalyvių įprastinei darbo aplinkai (formalesnis ar ne, tai priklauso nuo besiklausančiųjų darbo pobūdžio); neformalus, pabrėžiantis betarpiško bendravimo galimybę, labiau nutolęs nuo įprastinės darbo aplinkos. Pranešėjas savo stilių gali kvestionuoti atsižvelgdamas į anksčiau minėtą auditorijos psichologiją, kuri gali nulemti informacijos priėmimo sėkmę pranešimo metu. Tačiau rengimosi stiliui gali prieštarauti žmogaus poreikiai: Bendrumo poreikis, stengiantis būti panašiam į svarbius (referentinius) asmenis; Siekimas išreikšti save, savo individualumą. Kreipiant dėmesį į šiuos poreikius, seserys Sorinos (2000) (Grėbliauskienė, 2004) teigia, jog reikia atsižvelgti į daugelį aspektų, jei norima ką nors pasakyti apie žmogų, remiantis jo išvaizda (5 pav.). 6 pav. Aprangos ir asmenybės savybių santykis 24