NETRADICINĖ PAMOKA, KAIP PRIELAIDA, SKATINANTI MOKINIŲ VIZUALINĖS RAIŠKOS MOKYMOSI MOTYVACIJĄ

Transcription

1 VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS KULTŪROS IR MENO EDUKOLOGIJOS INSTITUTAS DAILĖS KATEDRA NETRADICINĖ PAMOKA, KAIP PRIELAIDA, SKATINANTI MOKINIŲ VIZUALINĖS RAIŠKOS MOKYMOSI MOTYVACIJĄ Technologijos ir dailės (dailės didaktikos šakos) magistrantūros studijų programos baigiamasis darbas Magistrantas Darbo vadovas Recenzentas Katedros vedėjas Odeta Grigaitytė doc. Linas Liandzbergis doc. dr. Kristina Kaluinaitė prof. Ričardas Bartkevičius Vilnius 2008

2 TURINYS ĮVADAS... 4 psl. 1. DAILĖS PAMOKA VIENA PAGRINDINIŲ MOKYMO FORMŲ... 6 psl Kas tai yra pamoka... 6 psl Ugdymo metodų raida psl Dailės pamoka, jos tikslai bei uždaviniai psl Netradicinės pamokos psl. 2. NETRADICINĖ PAMOKA psl. 2.1.Mokymas ir jo sąvoka psl. 2.2.Tradicinės ir netradicinės pamokų skirtumai psl. 2.3.Netradicinės mokymo formos ir priemonės psl. 2.4.Netradiciniai mokymo metodai bei aplinka psl. 3. NETRADICINĖS PAMOKOS ĮTAKA MOKINIŲ VIZUALINĖS RAIŠKOS MOKYMOSI MOTYVACIJAI TYRIMO REZULTATAI psl. 3.1.Motyvacija ir jos būtinumas mokyme psl. 3.2.Mokymasis ir motyvacijos skatinimas bei netradicinė pamoka, kaip mokymosi motyvacijos skatinimo priemonė psl. 3.3.Netradicinės pamokos įtaka mokymuisi psl. IŠVADOS psl. LITERATŪROS SĄRAŠAS psl. SANTRAUKA psl. SUMMARY psl. PRIEDAI psl.

3 ĮVADAS Pedagoginėje literatūroje pažymima jog svarbiausia ugdymo forma laikoma pamoka. Pedagogas V. Rajeckas (1999, p. 29, 219) nurodo, jog iki šiol pamokos pakeisti nepavyko ir yra pagrindinė mokymo organizavimo forma. Tačiau autorius pastebi, kad siekiant kuo labiau aktyvinti mokymą, reikia ieškoti būdų geriau panaudoti pačią pamoką, ją kūrybiškai tobulinti. Vis dažniau mokytojai susiduria su mokinių motyvacijos stoka, todėl vis dažniau bandoma ieškoti naujų mokymo organizavimo formų: tai bandoma netradicinėje erdvėje vesti pamokas, tai išbandomos naujos, dar nenaudotos priemonės, tai organizuoti netradicines pamokas savo turiniu ir šitaip sudominti mokinius. V. Matonis (2000) nurodo, kad svarbi vieta tenka meninio ugdymo sričiai, kuri daro reikšmingą įtaką žmogaus dvasinei brandai, intelekto formavimuisi ir skatina kūrybingą saviraišką. Meno kultūra sudaro sąlygas išgyventi visavertę, spalvingą vaikystę. Per meno suvokimą bei meninę patirtį apskritai individas gali nuodugniai perimti tautoje puoselėjamus visuomenės bei žmogaus idealus. Darbo temos aktualumas. Vizualinėje raiškoje svarbu sujungti keletą veiksnių, norą kažką pasakyti kūryboje, pažinti medžiagą, kuri naudojama, tinkamas raiškos priemones ir iš viso to sudaryti darnią visumą. Pedagogo pareiga nukreipti mokinį tinkama linkme, mokytojai turi vadovauti, kontroliuoti ugdytinių mokymąsi tinkamai organizuodami dailės pamokas. Sėkmingas ugdymo procesas vyks tada, kai mokytojas kūrybiškai mokys, taikydamas įvairius mokymo metodus, aplinkas, erdves, formas, priemones didindamas mokinių meninės veiklos motyvaciją. Švietimo ir mokyklos tikslams realizuoti naudojamos įvairios ugdymo formos ir metodai. Mokymo organizavimo formos tai įvairūs mokomieji užsiėmimai, kurių esmę bei eigą sąlygoja besimokančiųjų sudėtis, darbo vieta ir laikas, ugdytinių veiklos ir pedagogo vadovavimo pobūdis. Cullingfordas pažymi, jog mokymąsi galima laikyti tiek nuolatiniu, tiek besikeičiančiu procesu; jis priklauso nuo nuotaikos ir nuo požiūrio į jį apskritai; jis keičiasi priklausomai nuo emocijų, tačiau yra tvirtas pagrindas, nuo kurio priklauso visi kiti dalykai. Anot J. E. Herring, vienas iš didžiausią įtaką mokinių gebėjimui ir norui mokytis darančių veiksnių yra mokytojo mokymo būdas ir mokymosi aplinka. Tyrimo problema. Pagrindinis dėmesys iki šiol buvo skiriamas ko reiktų mokyti mokinius bei aiškinamasi koks dėmesys yra skiriamas komponavimo pamokoms, kaip ugdomi mokinių komponavimo įgūdžiai. Šiame darbe bus bandoma išsiaiškinti kaip skatinti mokinių motyvaciją mokytis vaizduojamojo meno. Anot Howe o, svarbus mokymosi procesą sąlygojantis aspektas yra, ką konkrečiai mokinys veikia įgydamas naujų žinių mokykloje. Mokymosi procesą sąlygojantis veiksnys yra mokytojo taikomi mokymo metodai. Šio tyrimo problema yra kaip skatinti mokinių vizualinės raiškos motyvaciją netradicinėmis pamokomis. 4

4 Tyrimo objektas. Mokinių motyvacija ir jos kėlimas netradicinėmis pamokomis. Tyrimo tikslas. Išsiaiškinti ar netradicinės pamokos skatintų mokinių vizualinės raiškos mokymosi mokyvaciją. Tyrimo uždaviniai: 1. Aptarti ir išnagrinėti literatūrą nagrinėjamu klausimu. 2. Išsiaiškinti mokinių ir mokytojų požiūrį į netradicines pamokas. 3. Aptarti, kaip mokytojų nuomone, netradicinės pamokos veikia mokinių mokymosi motyvaciją. Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė. 2. Mokinių ir mokytojų anketinė apklausa. 3. Atlikto tyrimo procentinė analizė. Darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados, literatūros sąrašas, santrauka (anglų kalba) ir priedai. Bendra apimtis 100 puslapių ( 89 puslapių be priedų). Darbe pateikta 9 lentelės, 85 paveikslai. Panaudoti 54 literatūros šaltiniai. 5

5 1. DAILĖS PAMOKA VIENA PAGRINDINIŲ MOKYMO FORMŲ L. Jovaiša (2001, p. 19, 169) teigia, jog pamoka yra laiko ribotas pedagoginis susitikimas, kurio metu vykdoma mokymo programa, apibendrintas lavinimo uždavinys. Iš viso šito matosi, jog be pamokos efektyvus mokymasis yra neįmanomas. Pedagoginėje literatūroje pamokos klasifikuojamos į įvairius tipus (ir potipius) bei turi savo vidinę struktūrą. Mokslininkai pedagogai ir praktikai bando pateikti vis tobulesnius mokymo pamokoje modelius, bei jos organizavimo tobulinimo galimybių. Kuo tobulesnė pamoka, tuo sėkmingesni ir visi ugdymo tikslai ir uždaviniai. Todėl svarbu stengtis kuo daugiau efektyvinti pamoką, kelti aiškius tikslus Kas tai yra pamoka V. Rajeckas (1999) apibūdina kaip baigtą, tam tikro laiko apribotą mokymo organizavimo struktūrinį vienetą. Pamoka vyksta dalyvaujant klasei specifinei pamokos dalyvių grupei, to paties amžiaus ir panašaus žinių lygio mokiniams. Sėkmingai besimokantys mokiniai kasmet keliami į aukštesnę klasę. Pamokos vyksta pagal tvarkaraštį. Mokiniams pamokų lankymas privalomas. Mokytojas vadovauja mokinių darbui per pamoką, stengdamasis atsižvelgti į kiekvieno mokinio ar mokinių grupių ypatumus, siekdamas įtraukti į aktyvią veiklą visus mokinius. Autoriaus teigimu, tuo būdu per pamokas, mokiniai įgyja sistemingų žinių, formuojami mokėjimai bei įgūdžiai, ugdomi pažinimo gebėjimai, vyksta auklėjimas. Be to svarbu pamokoje taikyti įvairius mokymo metodus; organizuoti kolektyvinį, grupinį ir individualų darbą, ugdomti mokinių savarankiškumą. Kiekviena pamoka yra labai svarbi, nes per ją ugdoma tobula asmenybė. Užtat šios pagrindinės organizuoto, tikslingo mokymo formos tobulinimas visada buvo vienas iš svarbiausių pedagogikos ir mokyklos uždavinių. Nors bėgant metams pamoka vis keitėsi, tačiau išliko ir dar šiandien tebėra pagrindinė organizuoto, tikslingo mokymo forma. Mokytojo profesija tai ne prikimšti mokinių galvas faktų, bet atverti mokinius mokymuisi. Tai reiškia, kad mokytojo darbas yra teikti paslaugas taip, kad jos būtų mokiniams naudingos. Laikantis tokios nuostatos, galima tvirtai sakyti, kad mokytojui visada svarbiausias yra mokinys. Šiandien mokymas planuojamas atsižvelgiant į mokinį ir labiausiai yra pabrėžiami mokymo metodai. (E. Jensen, 1999). Žodis metodas (gr. meta-hodos susideda iš už ir hodos ) - t,y. per kelią, už kelio. Methodos ( lotyniškai verčiamas via et ratio kelias ir protas - racionalus kelias, mokymasis, 6

6 ugdymo būdas). Mokymo metodai tai išskirtiniai ugdomosios veiklos būdai mokyme. Jie vadinami labai įvairiai. (V. Šernas, 1995) S. Šalkauskis (1992, p.526) tvirtina, kad mokymo metodas yra racionalus mokymo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas su mokinio prigimtimi ir su mokomojo dalyko ypatybėmis. Taigi visur, kur tik yra mokomasis veiksmas, gali būti siekiamas racionalus veiksmas, kuris yra visada nukreiptas į tikslą ir suderintas su subjekto bei objekto ypatybėmis. N. Gage, D. C. Berliner (1994, p.307) mokymo metodą apibūdina kaip pasikartojančių mokytojo veiksmų modelį, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau negu vienam mokytojui ir svarbus išmokimui. Modelio sąvoka autorius nori pabrėžti, vienu metu ar nuosekliai vienas po kito atliekamus veiksmus. Kiek kitokie apibūdinimai: Mokymo metodu vadinama mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugebėjimus, formuoti pasaulėžiūrą. (L. Jovaiša, J. Vaitkevičius, 1989, p.137) R. Laužacko nuomone (1997, p.67), mokymo metodai apibūdina mokytojo veiklos būdą, siekiant tikslo ir perteikiant tam tikrą mokymo turinį. Kiek kitaip mokymo metodą apibūdina L. Jovaiša (1997, p.146), pabrėždamas vidinę metodų struktūrą, kurią sudaro psichiniai procesai, vykstą mokinio mokytojo sąmonėje: motyvacija suvokimas - atmintis mąstymas vaizduotė emocijos valia. Iš nagrinėtų mokymo metodų apibrėžimų, galima spręsti, kad nėra nusistovėjusių, bendrai priimtinų vienodų ugdymo metodų terminų. Didaktikai labai įvairiai vadina tuos pačius mokymo metodus, skirtingai juos grupuoja. Šiuo metu keičiantis didaktikai iš tradicinės į šiuolaikinę, vis didesnis dėmesys yra skiriamas mokytojų, mokinių aktyvumui. Švietimo reformos siūlymas rinktis tinkamus ugdymo metodus, įpareigoja mus gerai pažinti bei išmokti vertinti būdus pagal mokyklai keliamus asmenybės ugdymo ir turinio formavimo klausimus. (M. Teresevičienė, 1998). V. Oniščiukas (1980) pamokas skirsto į tipus pagal įvairius požymius. Pagal pagrindinius mokymo momentus: įvadines; pirminio supažindinimo su medžiaga pamokos; sąvokų formavimo, dėsnių ir taisyklių nustatymo pamokos; įgytų žinių pritaikymo praktikoje pamokos; įgūdžių pamokos; kartojimo ir apibendrinimo pamokos; kontrolinės pamokos; mišrios, arba kombinuotos pamokos. 7

7 Pagal pagrindinį dėstymo būda: pamokos su įvairiomis užsiėmimų rūšimis; pamokos paskaitos; pamokos pokalbiai; ekskursinės pamokos; kino pamokos; mokinių savarankiško darbo klasėje pamokos; laboratorinių ir kitokių praktinių užsiėmimų pamokos. Pagal pagrindinį didaktinį užsiėmimo tikslą: naujų žinių įsisavinimo pamoka; įgūdžių ir mokėjimo įsisavinimo pamoka; žinių, įgūdžių ir mokėjimo pritaikymo pamoka; žinių apibendrinimo ir sisteminimo pamoka; žinių, įgūdžių ir mokėjimų kontroliavimo bei koregavimo pamoka; kombinuota pamoka. Pamokos struktūra užtikrina geriausius rezultatus teorijai perteikti, ją įtvirtinti, organizuoti savarankišką moksleivių darbą, formuoti mokėjimus ir įgūdžius, tikrinti ir vertinti. Pamokų metu galima ugdyti mokinių žinias, intelekto įgūdžius, jų idealus bei moralę. Pirmąjį mokymo raidos etapą atitinka įvadinė pamoka, antrąjį naujos medžiagos pateikimo, trečiąjį (naujos medžiagos įtvirtinimo) kartojimo, ketvirtąjį (moksleivių savarankiškas darbas) savarankiškų užduočių pamokos tipas. Mokinių žinių, įgūdžių tikrinimas ir vertinimas atitinka kontrolinių pamokų reikalingumą bei struktūrą. Įvadinės pamokos yra skirtos pradėti naują mokymosi dalyką. Moksleiviai supažindinami su vadovėliu, mokymosistruktūra, mokytojo taisyklėmis bei tikslais. Sakoma rašyti referatus, atlikti kokius nors stebėjimus, praktinius darbus, jie išdėstomi ir aptariami tarp mokinių. Įvadinė pamoka skirta vesti ir naują stambią temą. Jos sąranga analogiška. Naujos medžiagos perteikimo pamoka, jos struktūra: 1. Organizacinė dalis. 2. Žinių, kuriomis bus remiamasi nagrinėjant naują medžiagą, kartojimas. 3. Pamokos tikslo nusakymas, temos skelbimas. 8

8 4. Naujos medžiagos perteikimas ir išmokimas. Dažniausiai ją išdėsto mokytojas, bet moksleiviai žinių gali įgyti ir klausydami draugų parengtų pranešimų, stebėdami mokomąjį kino filmą ir pan. Ši pamokos dalis yra svarbiausia, jai skiriama maždaug min. 5. Darbo rezultatų apibendrinimas, pažymių rašymas, namų darbų skyrimas Pratybų pamoka: 1. Organizacinė dalis. 2. Darbo tikslo skelbimas ir, jeigu reikia, darbo atlikimo metodikos aiškinimas. 3. Teorinių žinių, kuriomis bus remiamasi atliekant pratybas, priminimas ir kartojimas. 4. Mokinių darbas. Atliekami pratimai (ir raštu, ir žodžiu), mokėjimams, įgūdžiams formuoti pasitelkiama padalijamoji didaktinė medžiaga, sudarinėjamos lentelės, schemos, grafikai, pan. 5. Darbo rezultatų tikrinimas, apibendrinimas, vertinimas. 6. Namų darbų skyrimas. Kontrolinė pamoka (rašomasis darbas): 1. Organizacinė dalis. 2. Pamokos tikslo apibūdinimas. 3. Trumpas teorinių žinių, kurių gebėjimas taikyti praktikoje tikrinamas šiuo kontroliniu darbu, priminimas bei kartojimas. 4. Kontrolinio darbo rašymas. Mišri pamoka: 1. Organizacinė dalis. 2. Namų darbų tikrinimas. 3. Mokinių žinių, mokėjimų ir įgūdžių tikrinimas bei vertinimas. 4. Pamokos temos skelbimas. 5. Naujos medžiagos pateikimas. 6. Jos įtvirtinimas. 7. Namų darbų skyrimas Pamokos dalys gali būti keičiamos, kai kurios praleidžiamos ar naudojamos naujos. Pamokos struktūra priklauso nuo dėstomo dalyko, moksleivių gabumų bei žinių. Kiekviena pamoka turi turėti: parengimą, nusiteikimą rimtam darbui, kūrybingą moksleivių veiklą įgyjant žinias, jų apibendrinimą bei įtvirtinimą. Pamoka turi būti iš anksto apsvarstyta, numatyta, kuria bus perteikiamos žinios, kokie bus pateikti pavyzdžiai, kokie pratimai bus skirti atlikti. Pamokos tikslai bus realizuoti, jei pasiteisins ir bus užpildytos visos 45 pamokos minutės. Pamokos pagrindiniai uždaviniai: supažindinti mokinius su tikrove, suteikti naudingų žinių; lavinti mokinių gabumus bei įgūdžius ir patiems įsigyti naujų žinių, jas taikyti sau, įgytų žinių, 9

9 mokėjimų bei įgūdžių pagrindu formuoti mokinių įsitikinimus, skatinti mokinių aktyvumą, lavinti savarankiškumą, kūrybingumą. 1. Mokomieji reikalavimai lemia tikslą a) Temos tikslus nustatymas, turinio ir struktūrinių dalių parinkimas; b) Glaudus naujų žinių ryšys su senomis; c) Racionalus pamokos laiko panaudojimas; d) Pamokos struktūros nustatymas; e) Pamokai ir kiekvienai jos daliai tinkamų mokymo metodų ir būdų parinkimas; f) Mokymo vaizdinių ir techninių priemonių tinkamas parinkimas ir jų panaudojimas; g) Išmokyti mokymosi bei pažinimo veiklos būdų; h) Būtina kūrybiškai taikyti visus didaktinius principus (vaizdumo, sąmoningumo, tvirtumo, moksliškumo ir kt. 2. Lavinamųjų reikalavimų grupė. a) Vienas iš pagrindinių protinio išsilavinimo požymių yra žmogaus kalbos kultūra: turtingumas, grynumas, sugebėjimas sklandžiai ir aiškiai reikšti mintis žodžiu ir raštu; b) Protinio lavinimo reikalavimas žinių apie gamtą, visuomenę platumas, gilumas, sistemingumas; c) Išmokyti mokinius protinės (pažinimo) veiklos būdų; d) Savarankiško darbo organizavimas, kad mokiniai būtų aktyvūs, pasiektų gerų mokymo, lavinimo bei auklėjimo rezultatų ir pasiruoštų savišvietai Ugdymo metodų raida Mokymo organizavimas teigia: forma lotyniškai išvaizda, pavidalas. Mokymo organizavimo forma, kaip didaktinė kategorija, - tai išorinė mokymo proceso struktūra (V. Rajeckas, 1999). Mokymas gali būti organizuojamas įvairiai. Jis priklauso nuo mokinių skaičiaus, ir kur vyksta pamoka, kaip paskirstytas laikas mokymuisi ir poilsiui, kokiais būdais mokoma, koks mokinių veiklos ir mokytojo vadovavimo pobūdis. Pamokai būdingas tokio pat lygio stabilumas, ji vyksta specialiame kabinete, tęsiasi 45 minutes, o jos organizatorius - mokytojas. Mokymo formos tai įvairūs mokymosi užsiėmimai, kuriuos įtakoja mokinių skaičius, darbo vieta, laikas, ugdytinių veiklos ir pedagogo vadovavimo pobūdis. Keletą šimtmečių vyravo individualus mokymas. Jis pasižymėjo tuo, jog mokytojas dirbo su vienu mokiniu jo namuose. Atsiradus pirmosioms mokykloms Senovės Rytuose, vėliau Graikijoje ir 10

10 Romoje, taip pat viduramžiais, mokiniai jose rinkdavosi įvairiu laiku, po vieną ar grupėmis. Mokytojas su kiekvienu dirbdavo atskirai: skirdavo individualias užduotis, atskirai tikrindavo, kaip jas atliko. Mokymas vieno mokinio buvo neracionalus, todėl vyko tol kol išpopuliarėjo mokyklos. Daugumos mokyklų mokymo formų buvo grupinis (kolektyvinis) mokymas, kuris Europoje ėmė plisti XVI amžiuje: buvo pradėta mokyti visus mokinius kartu pagal jų tvarkaraštį. Kiekvienas atskiras užsiėmimas buvo pavadintas pamoka, o mokymo organizavimas klasės pamokos sistema. Ypač daug nuveikė klasės pamokos sistemos plėtotė, pamokos, kaip mokymo organizavimo formos įsigalėjimai J. A. Komenskis ( ), dabar laikomas teoriniu jos pagrindu. Jis parodė, jog norint tinkamai organizuoti mokymą, reikia šių sąlygų: nesikeičianti maždaug vienodų gabumų grupė, griežtai apibrėžtas užsiėmimų lankymas, nuoseklus užsiėmimų ir pertraukų laikas, mokytojo darbas su visiais mokiniais iš karto, tikslingas veiklos organizavimas. Tuo pat metu vienas mokytojas gali mokyti iki 300 mokinių. Dar grupei vadovauti turi deresnis mokinys, mokytojo padėjėjas (dekurionas), kuris, pamokai baigiantis, padirbėtų su savo grupe. Kiek vėliau (XVIII amž. pab. ir XIX amž.pr. ) panaši sistema susiformavo Anglijoje, buvo taikoma ir Italijoje, - ji vadinta Belo ir Lankasterio tarpusavio mokymo sistema. Vienas mokytojas mokė net iki 600 vaikų. Mokytojui vadovaujant, pirmiausia jie patys išmokdavo, o po to vadovaudamiesi mokytojo duotais nurodymais, mokė jaunesniuosius. XIX amžiuje, pamoka, kaip mokymo organizavimo forma, plačiai paplinto. Jos organizavimo tobulinimas yra susijęs su A. Dystervėgo, J. Herbarto, K. Ušinsko, V. Reino ir kitų įžymių pedagogų vardais. Pamoka padidino mokymo efektyvumą, nes mokymo medžiagos skirstymas klasėms, atsižvelgus į mokinių amžių, pasirengimą, suteikia mokymo procesui sistemingumą. Norint išvengti pamokos trūkumų XX amž. pr., pirmiausia JAV, pradėjo formuotis įvairios individualaus visokios mokymo sistemos. Viena tokių sistemų batavinė mokymo organizacija. Pagrindinis dėmesys ir daug laiko buvo skiriama individualiai kiekvienam mokiniui. Pasižymėjo tuo, jog mokymosi laikas buvo suskirstytas į dvi dalis: pirmoji dalis naudota kolektyviniam darbui su viena klase, skiriant jam labai menką dėmesį, antroji, t.y. pagrindinė, - individualiam mokinių darbui. Norint atsižvelgti į kiekvieno mokinio individualias savybes, kiek kitokio pobūdžio buvo manheiminė mokymo organizacija. Mokiniai, atsižvelgiant į jų pasirengimą, gabumus ir mokymosi rezultatus, skirstyti į stipriųjų, vidutinių ir silpnai besimokančiųjų klases. Skirstymo pagrindas mokinių mokymosi ir egzaminų rezultatai. Batavinė ir manheiminė sistemos dar vadinamos pasirenkamojo mokymo sistemomis. Pagrindinis jų bruožas nesiekta orientuotis į abstraktų vidutinį mokinį, iš dalies individualizuotas mokymas. 11

11 Daltono planas speciali mokymo organizacija. Jos tikslas individualus mokymas pagal mokinio situacinius ir nuolatinius interesus. Mokiniai turi didžiulę mokymosi laisvę, gali pasirinkti kaip mokysis, ir apsvarstyti mokymo laiką. Mokiniai kasdien pradedant savo darbo laiką, turi susitikti su mokytoju pateikiamos užduotys ir teorija: kaip reikia suplanuoti savo darbą šiai pamokai, kaip dirbti (tai trunka apie 15 min.). Po to dirbama savarankiškai klasėse. Mokinys gali mokytis kelis dalykus iš karto, gali mokytis vieną dalyką po kito, anksčiau baigti kursą arba atsilikti, - pats pasirenka mokymosi lygį : maksimalų, vidurinį ar minimalų. Tai priklauso nuo jo individualių savybių, gabumų ir norų. Privalomų namų darbų nėra. Grupinis darbas sumažintas iki minimumo svarbiausia paties mokinio mokymasis, o ne jo mokymas. Ypatingas dėmesys skiriamas darbo rezultatams pasitelkiamos įvairios apskaitos. Daltono mokymo organizacija tai individualus darbas, - čia atsisakyta pamokos kaip mokymo organizavimo formos. Vokietijoje XX a. pradžioje ypač išgarsėjo Jenos planas naujoviška mokymo organizacija, atkreipiant dėmesį į naujųjų mokyklų idėjas. Čia mokymas irgi vyko individualiai. Mokytojo tikslas individualizuoti mokymą, atsižvelgiant į mokinių sugebėjimus, didžiulį dėmesį skiriant charakteriams ugdyti žmogaus asmenybei formuoti. Buvusioje Sovietų Sąjungoje trečiame dešimtmetyje Daltono planas buvo pakeistas ir pervadintas laboratorine - brigadine mokymo organizavimo forma. JAV mokyklose XX a. paplito projektų metodas. Tai mokymo formavimo būdas, kai mokiniai įgauna žinių atlikdami vis sunkesnes bei sudėtingesnes užduotis, praktiką. Remiamasi pragmatine koncepcija, teigiančia, jog geriausiai galima išmokyti žmogų dirbant. Pirmoje vietoje keliama praktinė mokinių veikla, todėl ją mokiniai renkasi patys. Nuo mūsų amžiaus septintojo dešimtmečio pradžios vadinamąjį Trampo planą. Pagal Trampo planą mokymas organizuojamas trimis formomis: jungiamos kelios lygiagretės klasės, dirbama mažomis grupėmis, mokiniai mokosi savarankiškai. Didelis dėmesys skiriamas savarankiškam individualiam darbui, - tai svarbiausia mokymo raidos dalis. Siekiama, kad į svarbiausius klausymus mokiniai atsakytų patys, savarankiškai studijuodami įvairius šaltinius. Derinamos kolektyvinės, grupinės ir individualiosios mokymo formos. Išsivysčiusiose šalyse plinta pedagoginė futurologija siekiama numatyti švietimo kelius, paruošti būsimų mokyklų modelius, numatyti būsimą mokymo organizavimą. Technokratinės krypties pedagogikos futurologai tapatina ateities mokymą su tecnika. t. y. su elektroninių skaičiavimo mašinų, kibernetinių įrenginių, kompiuterizavimo, televizijos naudojimu. Anarchistiniai hiperkritikai kritiškai žiūri į šiuolaikinę mokyklą, teigia, kad šiuolaikinis mokymas per daug nutolęs nuo realių asmens poreikių, kad žmonės įgyja žinių ne mokykloje, kad iš mokyklos liko tik lašelis senovės. Jie mano, kad ateityje mokylų visiškai nebeliks, o įsivyraus 12

12 mokymasis savarankiškai. Mokyklos pareigas atims bibliotekos bei muziejai., todėl žmonės patys galės pasirinkti ką veiks gyvenime. Jau keli šimtmečiai daugumoje pasaulio šalių pamoka yra pagrindinis ir efektyviausias žmonių mokymo dalykas, būdas. Bet pamoka ne vienintelė mokymo organizavimo forma. Be jos egzistuoja ekskursijos, konsultacijos, seminarai, mokiniai savarankiškai dirba namuose ir pan. Pamoka racionali socialiniu ir ekonominiu požiūriu, nes suteikia galimybę dirbti vienu metu keliems mokiniams pagal specialią programą. Puikiai organizuota pamoka labai reikšminga sąmoningai drausmei ugdyti. Per pamokas mokiniai išmoksta mokslo pagrindų, svarbiausių bendražmogiškųjų vertybių. Perimdami tas žinias ir vertybes, ugdo pažintines galias (mąstymą, dėmesį, kalbą, vaizduotę ir pan.), formuojasi intelektiniai, praktiniai mokėjimai bei įgūdžiai, ugdosi emocijos, susikuria pažiūrų į pasaulį sistema; mokiniai ruošiasi gyvenimui, savarankiškam profesijos pasirinkimui. Klasės pamokos sistemos mokymas turi dalykinį pobūdį, t. y. mokoma atskirų mokomųjų dalykų, siekiama kuo daugiau panaudoti kiekvieną mokymo dalyką žmogui, ypač jos dorybėms ugdyti, atsiskleisti kiekvienam. Nuolat egzistuoja ne tik poreikis, bet ir atsiranda tinkamos sąlygos mokytis. To reikalauja besikeičiantis visuomeninių santykių pobūdis, visuomenės, mokslo, technikos ir gamybos lygis, visuomenės reikalavimų mokyklai kaita, nuolat besikeičiantys santykiai tarp mokytojo ir mokinio, ką labai lemia požiūris į mokyklą, tėvus. Pamokos, kaip pagrindinės mokymo organizavimo formos, tobulinimo poreikį skatina visuomenės išsivystymo raida, taip pat pedagogų ir mokytojų parengimo lygis, mokyklos materialinė būsena bei daugelis kitų situacijų. Pamoka ypač sudėtinga mokytojo ir mokinių bendros veiklos, mokinių ugdymo forma. Pradedant nuo XIX a., galima pastebėti, jog XIX a. svarbiausi švietimo tikslai buvo mokėti rašyti ir skaičiuoti. Vaiką auklėti ir padėti jaunuomenei pasirengti darbui buvo kitų institucijų pareiga.: šeimos, bažnyčios, darbo organizacijų. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje švietimo tikslai sparčiai keitėsi. Buvo įsteigtos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos. 1918m. Nacionalinė švietimo asociacija išleido septynetą mokymo vidurinėje mokykloje tikslų: sveikata; pagrindinių procesų geras mokėjimas; vertingas šeimos atstovas; profesinis pasirengimas; pilietybė; naudingas laisvalaikis; dora. (R. Arends, 1998.) Lietuvos švietimo istorijoje tradicinė didaktika turi giliai suformuotas šaknis. Ypač svarbiais tapdavo reprodukciniai mokymo metodai krizių laikotarpiais, o kultūrinio ir ekonominio pakilimo laikotarpiais ženklūs demokratinio ir humanistinio požiūrio į ugdymo metodus pasireiškimai. Pirmąkart istorijoje 1773m. Edukacinė komisija pasiūlė mokymą pagrįsti ne tik atmintimi, bet ir žmogaus plėtojimu,jie siekė iš pagrindų pertvarkyti švietimą. Nuo šios komisijos priimtų sprendimų pastebėtas aiškus didaktikos posūkis nuo verbalinių link praktinių mokymo rūšių. Pedagogika labiau pabrėžia žmogaus prigimties teigiamumą, pagrindiniu pedagogo uždaviniu 13

13 tampa sugebėjimas mokinius ugdyti pagal kiekvieno prigimtį, todėl vengta smerkimo, prievartos, akcentuojamas pilietinis ugdymas. Tačiau tai ne pilnutinai vyraujančios gražios idėjos, kadangidaugumoje mokyklų buvo taikoma prievarta, nors nuostatuose ji smerkiama. Visgi vyrauja dvi pažinimo proceso koncepcijos: scholastinė-autoritarinė ir sensualistinė (pradedant patirtimi, pereinant prie apibendrinimų ir vėl sugrįžtant prie jų, siekiant patikrinti bei pritaikyti praktikoje). XIX a. viduryje atsirado vadovėliai, kurie palengvino mokinių ir pedagogų darbą, sutaupė daug laiko. Nuo 1831m. caro valdžiai perėmus švietimo kontroliavimą, įsigalėjo rusifikacija, todėl švietimui buvo įsakyta, naudoti įvairius ugdymo metodus, išugdyti klusnų, darbštų pilietį, tačiau liaudies dėka buvo steigiamos lietuviškos mokyklėlės, leidžiami lietuviški elementoriai. Po 1863m. sukilimo, kai buvo uždrausta lietuviška spauda, švietimas persikėlė į slaptas mokyklas. Šios mokyklos lavino pilietiškumo jausmą, jaunimo solidarumą su tautos paskelbtomis represijomis, tai sudarė nesusitaikymo su okupacija ir savo vertės pajautimo bei valstybingumo atkūrimo prielaidas. Mokyklos ir švietimo atgimimas buvo įsigalėjo XX a. pradžioje. 1918m. suklestėjo edukaciniai mokslai, tą įtakojo 1922m. įsikūręs Lietuvos universitetas, kuris vėliau pavadinamas Vytauto Didžiojo universitetu. To meto ugdymo metodai akcentuoja veiklą ir kūrybingumą žadinančius veiksnius, individualybės tapimą asmenybe, tautinės savimonės formavimą. Po 1940m. sovietinės okupacijos Lietuvos mokyklose įsigalėjo marksistinei - lenininei ideologijai nuolankiai tarnaujantys ugdymo metodai. Viena didžiausių vertybių buvo tapatinimas su grupėmis, pagarba tuo metu vadovaujančiai valdžiai. Ypač nukenčia tuometinis profesinis rengimas: į kurį tiesiog nustumiami prasčiau besimokantys moksleiviai. Prioritetinė reikšmė buvo teikiama žinių perteikimui, kiekybei, mokymui. Taip buvo sukurta erdvė tradicinei didaktikai ir reprodukciniams mokymo metodams. Mokytojas dominuoja ir įsakinėja, o mokinys tiesiog vykdo. Šiuolaikinės Lietuvos švietimo nuostatytos normos grindžiamos modernia didaktika, pabrėžiant artimą ryšįį tarp ugdymo turinio ir metodų (akcentuojama atsakomybė ne už žinias, o už visą vaiko brandą). Mokytojas pagalbininkas, padedantis mokiniui mokytis, įsisavinti medžiagą, padedantys mokiniui geriau kalbėti, bendrauti, išreikšti mintis, pavyzdžiui: darbas grupelėmis, klausimų uždavimas, dialogas, monologas, projektai. (M. Teresevičienė, 1998) Siekiant ugdyti jaunosios kartos sugebėjimus, jos veiklumą ir profesinį tinkamumą, ugdymo metodai turi užtikrinti jaunimo parengimą savarankiškam darbui, taigi jie privalo būti tinkami: profesinių kvalifikacijų, atitinkančių šiuolaikinį technologijos lygį, įgijimui; bendrųjų gebėjimų, leidžiančių lanksčiai prisitaikyti prie sparčiai kintančio darbo rinkos poreikio, ugdymui; bendrojo kultūrinio išprusimo lavinimui. (Baltoji knyga, 1998.) 14

14 Kad būtų galima tai pasiekti, turi būti tinkamas bendravimas. Pati orientacija į demokratišką švietimo pobūdį suponuoja, kad tarp mokytojo ir mokinio turi būti lygios teisės bendravimo situacijose, t. y. komunikacija turi būti abipusė. Tai labai svarbu įgyvendinant mokyklos programas ir įgyjant gyvenimo įgūdžių, todėl bendravimas tarp mokytojo ir mokinio turi remtis principu čia ir dabar. Tam, kad užmegztume gerus santykius, reikia galvoti apie tai, kaip mokinys elgiasi šiandien, nes pakeisti galime tik aktualų elgesį. (D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė, 1996) 1.3. Dailės pamoka, jos tikslai bei uždaviniai Mokymas tai sudėtingas procesas. Kaip teigia J. Dilytė (2002), daugelio šalių dailės pedagogai jau daug metų diskutuoja: mokyti ar ne, pataisyti ar palikti pačiam mokiniui pastebėti klaidas, demonstruoti technikos subtilybes ar sudaryti natūralias sąlygas jas atrasti, dalyvauti mokinio kūrybos procese ar į jį nesikišti. Koks požiūris bebūtų, svarbiausia, kad vaikas kurdamas išreikštų savo mintis, savo asmeninę patirtį, savo idėjas. Mokant dailės, remiamasi nuostata, kad meninė kūryba ne vien profesinės sritis. Tai kiekvieno žmogaus natūralus poreikis, skatinantis asmens kūrybinių galių sklaidą. Mokykloje siekiama ugdyti ne menininką profesionalą, o plataus akiračio, įvairiapusiškai išsilavinusį žmogų, gebantį save realizuoti kultūrinėje veikloje, aktyvų, iniciatyvų visuomenės narį. Dailės pamoka kūrybinės laisvės, džiaugsmo, nusivylimo, netikėtų atradimų ir nesėkmių pamoka. Dailės pamokai labia tinka nenumatyta vieta klasė, kiemas ar koridorius J. Dilytės (2002, p. 10, 14) teigimu naujovės juos kūrybingiau nuteikia. Dailės pamokose naudojamos įvairios medžiagos ir priemonės. Jos turi būti įdomios, išradingai nuteikiančios, praplečiančios vaikų kūrybos galimybes, patyrimą. Patartina naudoti pamokose įvairius dažus: guašą, akrilą, pastelę. Medžiagų ir priemonių įvairovė naudinga vaiko saviraiškos ugdymui. Taip pat svarbi kūrybinė atmosfera tai emocinis nusiteikimas dirbti. Pasak J. Dilytės (2002), mokytojas turi būti šiltas ir draugiškas, nes mokiniai daug nuoširdžiau dirba esant šiltai atmosferai, o ne agresyviai ir griežtai. Svarbus kūrybingumo veiksnys kuriančiojo motyvacija, jo suinteresuotumas pačia veikla, teigiamos emocijos ją atliekant. Vidinio ir realaus išorinio pasaulio pažinimas ir vaizdavimas dailės temų pagrindas. Pasirengimas pamokos temai kartais apima kelis dienas, savaites ar net ilgesnį laiko tarpą. Jis susijęs su aplinkos, žmogaus veiklos ir poelgių stebėjimu bei pažinimu. Vaikams kuo daugiau asmeninių įspūdžių, tuo didesnis troškimas juos išreikšti. Jei tema vaiko nedomina, užduotis per sudėtinga, tai sukelia įtampą, nepasitenkinimą, nepasitikėjimą. Autorės teigimu svarbu, kad tema būtų lanksti įvairiems vaikų pasiūlymams. 15

15 Svarbi ir kūrybinė paskata. Jei mokiniai iškarto įsitraukė, pakanka trumpos diskusijos. Kartais pokalbis užtrunka ilgiau, nei pats darbo procesas. Kartais troškimą dirbti suteikia nauja medžiaga, neišbandyta technika. Labai svarbu, kad kiekvienas vaikas būtų susijęs su aptariamuoju dalyku, jį suprastų, prisimintų asmeninius išgyvenimus. Mokytojas laisvai, kūrybingai naudoja įvairias darbo formas ir metodus, kuri leidžia vaikui dirbti pagal savo galimybes ir metodus, kurie leidžia vaikui dirbti pagal savo galimybes ir užtikrina sėkmę. Jie glaudžiai siejasi su temų užduotimis. Vaikui atskleidus temos idėją, sužadinus norą dirbti, paaiškinus užduotį, toliau jam paliekama teisė laisvai tą temą interpretuoti, pasirinkti spalvas, formas, dydžius, įmanomas priemones ir medžiagas. Laisvas pasirinkimas, o ne prievarta yra kūrybinės veiklos pagrindas. Dailės pamokose, kaip ir kitų dalykų pamokose vyksta darbų aptarimas ir vertinimas. Vaikams būtina pamatyti, ką ir kaip darė kiti, išklausyti jų samprotavimų, pasidalyti patirtimi, rezultatais. Tai taip pat mokytojui padeda suprasti vaikų kūrybinius motyvus. J. Dilytė (2002, p. 10, 17) teigia ieškokime būdų aptarti vizualines ir estetines savybes, o ne turinį, nes tai skatina vaikus ieškoti savų išraiškos formų. Aptardami darbus galima organizuoti parodėles, tada galima matyti, palyginti, kaip auga, keičiasi vaikai, kaip jie mąsto, supranta pasaulį; kaip tobulėja jų darbiniai įgūdžiai. Dailė išsiskiria iš kitų mokymo dalykų ypatinga medžiagų, priemonių technikų įvairove. Popierius, pirštai (viena spalva ir įvairiaspalviai), vaškiniai pieštukai, spalvotos kreidelės, šratinukai, parkeriai, įvairaus storio ir spalvų flomasteriai, tušas, guašas, akvarelė, molis, plastilinas, gamtinė medžiaga, įvairūs audiniai, antrinės buitinės žaliavos, klijai, įvairūs teptukai, žirklutės, peiliukai ir daug įvairių papildomų priemonių. Mokyklos paskirtis sudaryti sąlygas kiekvieno vaiko kūrybiniams sugebėjimams plėtotis. Būtina stengtis išsaugoti norą ir sugebėjimą drąsiai ir laisvai kalbėti įvairiais kūrybinės raiškos būdais. Dailės dalyko mokymo procese daugiausia dėmesio reikia skirti emocijoms, fantazijai, intuicijai, skatinti savarankiškumą, smalsumą, iniciatyvą, įtikinti, kad jų veikla tikrai savarbi ne tik jan pačiam, bet ir kitiems. Svarbu sudaryti nuoširdžius santykius su mokiniais užmegzti ryšį, dėmesys vaiko kūrybos rezultatui pagrindiniai kūrybinės atmosferos veiksniai. Dailė, kaip vaizdų kalba, turi savo ženklus, simbolius ir kitas raiškos priemones: liniją, spalvą, dėmę, formą, erdvę, judesį, kompoziciją, šviesą, šešėlius ir kit.. Vaikus reikia supažindinti su dailės išraiškos priemonėmis, jų kalba, specifika, parengti vizualinio meno vertybių estetiniam suvokimui ir pajautimui. Kaip jau buvo aptarta, jog visuose mokomuosiuose dalykuose reikia taikyti praktiką, tad supažindinti su dailės (vizualinio meno) išraiškos priemonėmis siekiama ne žodžiais, o per vaikų praktinę veiklą. Mokymo užduotis turi būti nukreipta kūrybine praktine linkme, skatinti siekti praktinio rezultato ir jį pritaikyti. Reikia, kad vaikas suprastų, jog kiekvienas kūrinys, kūrybinis 16

16 projektas gali būti realizuojamas labai įvairiai, šitai tai lemia kūrėjo sumanymas, technika, įrankiai, medžiaga ir pan. Vaiko galimybės kinta dėl paskatų, gautų iš aplinkos, todėl mokytojui būtina pratinti jį dėmesingai stebėti gamtą, žmogų, daiktus, įžvelgti jų grožį, formuoti estetinį santykį su aplinka. Apie patirtus įspūdžius vaikai pasakoja piešiniu. Jie mokosi realią formą apibendrinti, stilizuoti, didinti, mažinti, artinti, tolinti ir t. t. Reikia akcentuoti emocinį vaiko kūrybos proceso ir pasiekto rezultato suvokimą. Kiekvieną vaiką reikia ugdyti skirtingais metodais. Todėl labai gerai yra taikyti diferencijuoto mokymo proceso pagal sugebėjimus, taikytis prie kiekvieno vaiko. Darbas individualizuojamas užduočių, veiklos formų, ritmo požiūriu. Mokytojas turi stengtis padėti mokiniui pažinti savo galimybes, mėgstamą veiklą, dailės kūrinį, įžvelgti ir vertinti savo ir draugų kūrybos individualumą. Kiekvienoje klasėje atsiranda bent po vieną mokinį gabų meninei veiklai. Tokiems vaikams siūloma skirti daug dėmesio, sudaryti jiems galimybę dirbti pamėgtoje srityje pagal individualią programą, įtraukti juos į meno fakultatyvus, skatinti lankyti specialias mokyklas ir pan. Viso to siekti reikia, kad dar labiau išlavėtų jų sugebėjimai. Mokytojas į vaikų darbą turėtų įsitraukti atsargiai, paskatinti išbandyti vis kitokius raiškos būdus, techniką, padedant susirasti naujos informacijos. Taip pat svarbu vengti metodų, slopinančių vaikų kūrybiškumą (kopijuoti, spalvinti šablonus, rodyti, kaip piešti vieną ar kitą daiktą, primesti savo nuomonę vertinant aplinkos bei dailės kūrinių grožį, taisyti klaidas ir kt). Mokytojo uždavinys siekti, kad mokinio santykiai su aplinka būtų jautrūs ir teigiami. Svarbu siekti, kad vaikas jungtų ir derintų įvairias patyrimo rūšis. Išugdyti jautrumą aplinkai, žmonėms, draugams yra svarbiausiais mokyklos uždavinys. Mokytojas turi skatinti kiekvieną mokinį siekti daugiau nei jis dabar išgali, pamokyti, kaip naudotis dailės kalba. Negalima skirstyti mokinių į gabius ir negabius, reikia padėti kiekvienam atsiskleisti, išlaisvinti jų kūrybinę energiją. Visus mokinius reikia vienodai skatinti piešti, reikšti mintis vizualia kalba. Dailės mokytojai pirmiausia turi formuoti ir diegti įgūdžius bei mokyti dailės istorijos. Vaikų norą piešti, kurti lemia poreikis išreikšti savo įspūdžius. Per dailės pamokas vaikai mokosi įvairių šios veiklos būdų ir technikos. Tad vaikas turi mokytis pajusti grožį, parinkti tinkamą formą bei spalvas. Todėl reikia lavinti vaiko ranką, judesių koordinaciją ir t.t. Mokytojo uždavinys padėti vaikui suvokti, kad kartais ir nedidelis netikslumas darbo eigoje gali turėti lemiamos įtakos darbo rezultatui. Estetiniam auklėjimui, meno dalykams svarbi vieta mokykloje buvo skiriama jau antikos laikais. D. Diuji nurodė keturis vidinius vaiko impulsus, kuriais galima remtis mokykloje. Tai veiklos, raiškos, bendravimo ir kūrybos instinktai. Veiklos instinktas pirmiausia pasireiškiąs 17

17 žaidimu, judesiu, gestais, fantazija. Paskui jis darosi apibrėžtesnis ir pasireiškiąs veiksmais, suteikiančiais medžiagai tam tikrą formą ir išreiškiančiais kuriamo daikto esmę. Vaikai mėgsta veikti ir žiūrėti, kas iš to išeis. Todėl tuo interesu ir reikia naudotis naudingam rezultatui pasiekti. Raiškos instinktas- tai įgimtas potraukis į meną, kyląs iš bendravimo ir veiklos instinkto. Būtent per raiškos instinktą tobulėjąs ir visiškai atsiskleidžiąs bendravimo ir kuriamosios veiklos instinktas. Vaiko praktinė ir meninė veikla viena kitą papildo. Jau 1925 metais Lietuvos dokumentuose akc entuojama, kad į piešimą negalima žiūrėti tik kaip į mokomąjį dalyką. Jis turi rastis visuose mokymo dalykuose. Šiandien dailės pamokos priskiriamos prie estetinio ciklo dalykų.todėl mokytojui būtina žinoti svarbiausias šiuolaikines estetinio ugdymo kryptis. Populiariausi šiandien estetinio ugdymo tikslai yra du: 1. saviraiškos; 2. meno suvokimo ir vertinimo sugebėjimų ugdymas. Remiantis Lietuvos švietimo koncepcijoje suformuluotais nacionalumo ir atsinaujinimo principais, siekiama taip suformuluoti estetinio ugdymo tikslus, kad juose vyrautų ir tradicinės, ir šiuolaikinės vertybės. Visi žymūs pasaulio pedagogai pripažįsta, kad vaikui yra įgimtas noras piešti, vaizdų ir formų kalba pasakoti viską, ką matė ir išgyveno. Išsaugoti šį norą ir vizualinės kūrybos sugebėjimus vyresniajam amžiui yra vienas svarbiausių, bet sudėtingiausių uždavinių. Vaikams yra būdingas savitas vaizdavimo būdas, kuris jiems augant keičia formas. Mokytojas visų pirma turi pažinti jį ir sudaryti sąlygas natūraliam vaiko meninės raiškos, jo kūrybos tobulėjimui. Reikia lavinti vaiko rankų miklumą, formuoti įgūdžius. Dailės pamoka turi supažindinti su dailės šakomis, medžiagomis, technika, naudojamais būdais, ugdyti sugebėjimą gerai suvokti didžiąsias meno vertybes, supažindinti su įvairiais stiliais, abstrakčiuoju, kinetiniu ir kitais meno kūriniais. Pagrindinis dailės pamokų bruožas kūrybinė atmosfera, emocingumas, iniciatyvumas, savarankiškumas. Dailės mokymas remiasi vaikų įgimtu noru kalbėti vizualinėmis priemonėmis. Jie kuria sp ontaniškai vidinių jėgų (pasąmonės) skatinami. Dailės pamokos struktūra turi atitikti vaiko kūrybos proceso etapus: 1. Vaizdinių asociacijų kaupimą (stebėjimą, išgyvenimą, suvokimą) 2. raiškos priemonių apmąstymą, būsimo rezultato įsivaizdavimą 3. kūrybos veiksmą 4. rezultato įvertinimą, grožėjimąsi juo. Planuodamas darbą mokytojas numato užduoties sprendimui skirtų pamokų ciklus, jų struktūrą derindamas su pamokoje organizuojamos veiklos pobūdžiu. 18

18 Vaikas pats turi ieškoti savo kūrybai temos ir formos. Vaikus reikia paskatinti pamąstyti, kaip ir ką jie pavaizduos. Labai svarbu, kad mokinys įsijaustų į save, sutaptų su tema. Mokytojo siūlymai turi būti trumpi, nukreipti į idėjos brandinimą, bet jokiu būdu neturi mokytojas primesti savo nuomonės, vaikas pats galvoja. Subrandinus idėją, kuriama. Baigus, mokytojas turi vertinti pasiektą rezultatą, atliktą darbą. Pirmiausias vertintojas yra pats vaikas. Mokytojas turi stengtis, kad mokinys būtų patenkintas savo darbo rezultatu. Taip pat reikia stengtis pratinti vaikus pastebėti, kas kitų piešinyje gražu, džiaugtis kitų klasės draugų rezultatais, nebijoti reikšti savo nuomonės, pakomentuoti savo darbus, aktyviai dalyvauti parodose. Kaip pabrėžia L. Jovaiša (2001), ugdymo proceso centre yra žmogus, veikiamas tiek artimos, tiek tolimos aplinkos. Žmogų, kaip asmenybę, ugdo jo sąveika su tos aplinkos realijomis bei idėjomis. Remiantis L. Jovaiša ir kitais autoriais (B. Bitinu, V. Matoniu), galima pabrėžti vaizduojamosios veiklos svarbą ugdymo procese. Kūrybinė veikla remiasi žmogaus prigimtimi, padeda formuotis vertybinei hierarchijai, sudaro sąlygas laisvai ir kūrybingai asmenybės saviraiškai. Pedagogo pareiga - skatinti savirealizacijos poreikį ir sudaryti tinkamas sąlygas kiekvienam vaikui laisvai ir drąsiai kalbėti vaizdinėmis raiškos priemonėmis. Ugdant kūrybinę saviraišką, per dailės pamokas taikomi šie metodai: Laisva kūryba išgyvenimų, įspūdžių pasakojimas vaizdų kalba. Ji skatinama sudarant mokiniams sąlygas patirti kuo daugiau įspūdžių ir išgyvenimų. Aplinkos tyrimas stebint ją, kaupiant vaizdinius, asociacijas, gilintis į aplinkos daiktų formas, spalvas. Realios formos ir atminties vaizdinių naujas interpretavimas, įprasminimo galimybių ieškojimas, fantastinių vaizdų ir formų kūrimas veikiant efektyviausių medžiagų technikos, geriausiai padedančių išreikšti sumanymą. Pedagogui labai svarbu žinoti, kokie veiksmai skatina kūrybiškumą. Tik tada galės įgyvendinti iškeltas kūrybiškumo ugdymo uždavinius. A Petrulytė (2001) nurodė keletą svarbiausių veiksnių, skatinančių vaikų kūrybiškumą: Turtinga, įvairi aplinka, skatinanti tirti, eksperimentuoti ir kurti. Kuo turtingesnis žmogaus patyrimas, tuo daugiau peno jis sukelia vaizduotei, tuo tvirtesnis kūrybinės veiklos pamatas. Demokratiški aplinkinių santykiai su vaikais (tėvų, auklėtojų). Tolerantiškas elgesys vaiko atžvilgiu, neperdėta, neslopinanti vaiko globa ugdant savarankiškumo, nepriklausomumo ir pasitikėjimo savimi jausmą. Tam tikra autonomija, savarankiškumas ir laisvo pasirinkimo galimybė. Vaikui būtina turėti savo erdvę, kurioje galėtų netrukdomas veikti, ir turėtų savo laiką, kurį galėtų panaudoti savo nuožiūra. Tinkamas vaiko motyvacinės ir vertybinės sistemos ugdymas, kūrybingos asmenybės bruožų formavimas. 19

19 1.4. Netradicinės pamokos FLUXUS (lot. fluxus nepatvarus, nepastovus), tarptautinė vėlyvojo modernizmo grupė, jos inspiruotas meninis judėjimas. Tai ne konkreti menininkų grupuotė, bet, kaip rodo pavadinimas, - nuolat kintantis judėjimas. Fluxus - tai įvairių meninės išraiškos formų, pavyzdžiui, vaizduojamosios dailės, muzikos ir šokio, panaudojimas vienu metu, neskiriant sričių. Tarptautinis neodadaistinis Fluxus sąjūdis kilo 1960 m m. fluxus atstovai rengė festivalius Vakarų Europos miestuose (Vysbadene, Kopenhagoje, Paryžiuje, Diuseldorfe ir kt.) m. persikėlė į Niujorką. Festivalių metu dailininkai kūrė hepeningus, tęsiančius dada tradicijas, konceptualius vaizdinius, muzikinius, literatūrinius pokštus, nukreiptus prieš profesionalųjį meną, jo elitarizavimą. Fluxus nuo hepeningo skiriasi tuo, kad menininkas ir publika atribojami. Fluxus vadovas lietuvių kilmės JAV dailininkas Jurgis Mačiūnas, leidęs ir apipavidalinęs fluxus periodiką, knygas, dirbęs objektus (lot. objectus daiktas, reiškinys), vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo dailės kūrinys, kuriame vengiama individualumo pėdsakų, autoriaus kūrybos požymių. Objekto kūrėjas stengiasi jį paversti autonomišku, preciziškai atliktu, serijinės gamybos dirbinius primenančiu daiktu. Dažnai daromas iš pramonėje vartojamų medžiagų (plieno, neono vamzdelių, pleksiglazo, ir kt.) taikant naujausias gamybos technologijas. Skiriamas nuo multiplio, nes yra vienetinis, unikalus, netiražuojamas. bei multiplius (angl. multiple daugkartinis), serijinis, parduoti skirtas dailės kūrinys, dažniausiai dauginamas pramoniniu būdu. Taip kūrinys sutapatinamas su masinio vartojimo daiktu, paneigiamas jo unikalumas, panaikinamas skirtumas tarp originalo ir kopijos. Multipliai paplito 20 a. II pusės mene. HEPENINGAS (angl. happening įvykis, atsitikimas) vėlyvojo modernizmo meno rūšis: improvizuojamas reginys iš kelių, dažnai tarpusavyje nesusijusių veiksmų gatvėje ar kt. nemeninėje aplinkoje. Ši, popdailei artima meninės akcijos forma, įgavo reikšmės 7-ame dešimtmetyje. Tikslas ištrinti ribą tarp meno ir kasdienio gyvenimo, sukurti atsitiktinio, netikėto įvykio įspūdį, į meninį vyksmą įtraukti publiką ir taip panaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo. Pirmtaku laikomas Ivas Kleinas (Yves Klein). Būtent jis ėmėsi įvairių netradicinių meno kūrimo būdų. Pvz., paruoštą drobę degindavo liepsnosvaidžiu arba išnešdavo ją į lietų. Stichijoms veikiant sukurtus darbus jis vadino Kosmogonijomis. Tai dideli renginiai, kurių apytikrę eigą nubrėžia dailininkas, tačiau juose daug improvizacijos, todėl hepeningai nerepetuojami ir dažniausia vyksta tik kartą. Labiau akcentuojami vizualūs ir liečiami dalykai. Žiūrovai įtraukiami į vyksmą stengiantis pakeisti jų įprastinį matymą ir suvokimą. 20

20 Meninės, ar tiksliau koliažinės aplinkos teikiamus pojūčius hepeningas išplėtė į situacijas, kuriose reiškėsi garsai, gestai, pojūčiai, netgi kvapai. Žiūrovui nepateikdavo jokio siužeto schemos ir suvokti pojūčius buvo jo paties rūpestis. Europoje garsūs hepeningų autoriai buvo Volfas Fostelis (Wolf Vostell) ir Jozefas Boisas (Joseph Beuys). Anglai Gilbertas ir Džordžas (Gilbert & George) išgarsėjo savo kūriniu Dainuojanti skulptūra abu dalyviai paauksuotais veidais stovėjo ant pakylos ir imitavo miuzikholo dainą. Jiems rūpėjo išreikšti stiliaus ir stilingumo idėją. Jie pateikė save kaip gyvąsias skulptūras, tad potekstė buvo aiški: visa, ką jie darė, turėjo būti priimama kaip menas. INSTALIACIJA (angl. installation įrengimas) kitaip erdvinė, aplinkos instaliacija. Šiuolaikinės dailės rūšis: kompleksinis erdvinis kūrinys, sukurtas konkrečiai patalpos (dažniausiai galerijos) ar lauko erdvei. Instaliacija kuriama atsižvelgiant į konkrečią aplinką, tad tik joje ir tegali egzistuoti. Instaliacijai taikomi skulptūros, tapybos, piešinio, fotografijos ir kitomis priemonėmis sukurti objektai, ready-made, šviesos ir audiovizualiniai efektai. Instaliacija paprastai eksponuojama neilgą laiką, vėliau išardoma lieka tik jos dokumentacija (projektai, fotografijos, vaizdajuostė). Instaliacija formavosi poparto, invairomento, konceptualiojo meno ir kitose kryptyse. Nuo 8-to dešimtmečio instaliacijas kūrė įvairių šiuolaikinės dailės krypčių atstovai, iš jų Jozefas Boisas (Joseph Beuys; Vokietija), Mikelandželas Pistoletas (Michelangelo Pistoletto; Italija), Nam June Paikas (Nam June Paik; JAV), Ilja Kabakovas (Rusija). Instaliacijos ypatumai pritaikomi minimalizmo dailėje, bet apskritai ji aprėpia ištisas sritis, nuo objektų dailės iki meninės akcijos. KINETINIS MENAS (gr. kinētós judantis, judrus < kinéō judinu), vėlyvojo modernizmo kryptis, artima opdailei. Siekiama įveikti kūrinio statiką, paversti jį judančiu erdvėje ir laike. Dinamiška kompozicija kuriama dvejopomis priemonėmis: iliuzinėmis (pagrįstomis optikos dėsniais) ir mechaninėmis (pagrįstomis gamtos jėgų arba spec. prietaisų veikimu). Kinetiniais dailės kūriniais laikomos tiek mechaniškai, tiek magnetu judinamos skulptūros, tiek oro dvelksmo virpinamos mobilios konstrukcijos Paryžiuje surengta pirmoji kinetinio meno paroda Judėjimas" ( Le Mouvement"). Žymesni dail.: Jakovas Agamas (Yaacov Agam), Žanas Tinkveli (Jean Tinguely), Giunteris Ulkeris (Gūnther Uecker), Viktoras Vazarelis (Victor Vasarely). KŪNO MENAS, kūno dailė kitaip body-art (angl.), 7-to dešimtmečio pabaigoje Niujorke atsiradusi šiuolaikinės dailės srovė. Tai postmodernistinio meno rūšis - gyvoji skulptūra, susijusi su hepeningu, akcija, konceptualiuoju menu. Kūno dailės diapazone kūno tapymas, jo apdengimas ir atidengimas, kiti veiksmai. Kartais net iki skausmo pakeista išvaizda: išrauti arba nusvilinti plaukai, smarkus įdegis saulėje. 21

21 OPDAILĖ, optinis menas, opartas (angl. op art, iš Op(tical) Art optinė dailė) 7-to dešimtmečio abstrakčiosios dailės kryptis, pagrįsta regėjimo fiziologija ir psichologija, gilumos, judėjimo, pulsavimo, mirgėjimo optinių iliuzijų kūrimu. Išsirutuliojo iš konstruktyvizmo. Dailininkai rėmėsi neoimpresionizmo patirtimi, kūrė racionalias, preciziškas geometrines kompozicijas, sukeliančias iš anksto numatytas žiūrovo akies tinklainės reakcijas. Žymiausi šios krypties atstovai yra Viktoras Vazarelis (Victor Vazarely), Jėzus Rafaelis Soto (Jesus Raphael de Soto). PERFORMANSAS (angl. performance įvykdymas, vaidinimas), postmodernistinio meno rūšis: iš anksto apgalvotas, konceptualus veiksmas, kurio pagrindinė išraiškos priemonė paties menininko kūnas. Dažniausiai performansas atliekamas dailės galerijoje, fiksuojamas foto-, video-priemonėmis. Skiriasi nuo hepeningo ir akcijos, nes dažniausia vyksta pagal griežtą scenarijų nedalyvaujant publikai. Paplito 20 a. 8 dešimtmetyje. FOTO MENAS. Dailininkai impresionistai XIX amžiuje siekė užfiksuoti gamtos įspūdžius tapyboje.fotografijos išradimas priklauso trims mokslininkams: Joseph Nicéphore Niépce, Jacques Mandé Daguerre, William Henry Fox Talbote. 1888m. Kodak firmos vadovas Džordžas Ystmenas pagamino fotoaparatą, kuriame buvo įdėta 100 kadrų juosta. Taip fotografija tapo prieinama visiems. Fotorealizmas - postmodernistinė dailės kryptis. Susiformavo JAV. Pagrindinė fotorealizmo tema šiuolaikinis vakarų žmogus, jo masinės kultūros aplinka. Autoriai: Chuch Close, Duane Hanson, Richard Estes. Nors fotorealizmas laikomas amerikietišku stiliumi, bet jau nuo 1950 m. ir Europoje buvo dailininkų, kurie dirbo bandydami perteikti realyb ę. Tai Lucian Freud iš Didžiosios Britanijos, Jacques Monory iš Prancūzijos ir kiti. Mokykloje foto menas dažniausiai taikomas per praktinius užsiėmimus fotografuojant (Žr. 1 2 pav.) 1 pav. Gabrielė Santanavičiūtė 10 b kl. 2 pav. Giedrė Rakštelytė 10 b kl. 22

22 POPDAILĖ, popmenas, popartas (angl. Pop Art, popular art paplitęs, populiarus menas) naujasis realizmas, vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinės kultūros įvaizdžiais. Ji klostėsi kaip abstrakčiojo ekspresionizmo ir elitinio meno priešprieša. Dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš banalios komercinės produkcijos: prekių įpakavimų, reklaminių plakatų, komiksų, žurnalų ir laikraščių nuotraukų, televizijos ir kino vaizdinių. Jie komponavo asambliažus, koliažus, multiplius, taikė šilkografijos, kombinuotos tapybos techniką, kūrė skulptūras iš papjė mašė bei kitų pigių medžiagų. Popdailė plėtojosi 6 dešimtmečio II pusėje 8 dešimtmečio pradžioje daugiausia D.Britanijoje ir JAV. Su popdaile siejosi Naujojo realizmo grupuotės (Nouveau Realisme, įkurta 1960 m.) kūryba Prancūzijoje m. popart'o" terminą pasiūlė kritikas Lawrence as Alloway. Pop menas yra masinės kultūros reiškinys, todėl nenuostabu, kad jis susiformavo ir tapo meno srove Amerikoje. Jų bendraminčiai Londone pvz.: R.Hamiltonas, R.Kitajus autoritetu sau išrinko panašios mąstysenos Kurtą Švitersą. VIDEODAILĖ, videomenas (lot. video matau + menas) vizualinių menų šaka, pagrįsta technine išraiškos priemone vaizdo įrašu. Videodailės esmė konceptualusis audiovizualinis vyksmas. Meninis vaizdas fiksuojamas vaizdajuostėje ir atkuriamas TV ekrane. Videodailė išaugo iš Fluxus judėjimo, kuris savo apyvartoje turėjo daug raiškos priemonių m. šios dailės priemones išbandė Fluxus narys Nam June Paikas (Nam June Paik). Vienos Fluxus akcijos metu jis ir Volfas Fostelis (Wolf Vostell) pirmąkart panaudojo televizijos vaizdą, manipuliuojamą magnetais (TV dekoliažai). Videodailė susijusi su hepeningu, performansu, žemės menu, kūno menu dokumentuoja dailininko kūrybinį veiksmą. Nuo 1968 m. videodailė paplito D.Britanijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Š. Amerikoje, Japonijoje ir kitose šalyse. Atskira videodailės forma yra videoinstaliacijos t.y. videoskulptūros, perfrazuojančios televiziją. SECESIJA (vok. sezession < lot. secessio atsiskyrimas, pasišalinimas) Austrijoje susiklostęs art nouveau variantas. 19 a. pabaigoje įvairiose Europos vietose stengtasi išsivaduoti iš stilių maišaties, kuri pusę amžiaus vyravo architektūroje ir taikomojoje dailėje. Secesija buvo meninis judėjimas, siekęs sugrąžinti stiliaus vienovę architektūrai, vaizduojamajai ir taikomajai dailei, pramonės gaminiams, baldams, drabužiams. Tapyboje moderno stilius pasireiškė ypatingu formų grakštumu, ištįsusiomis figūromis, pabrėžtais kontūrais, tiksliais vienspalviais paviršiais. Moderno tapyboje gilumos efektas ne toks reikšmingas. Visas vaizdas atrodo plokščias, o kartais primena aplikacijomis puoštą sieninį kilimą. Secesijos stiliui būdingas išorinis dekoratyvumas. Papuošimams naudojami augaliniai motyvai, 23

23 kurie taip stilizuoti, kad sunku pažinti realų augalą. Pagrindinis vaidmuo tenka grakščioms plaukiančioms linijoms, po vieną ar ištisom puokštėm dengiančioms dekoruojamą paviršių. Išlinkę stiebai, palinkę vainiklapiai, išsikeroję vandens augalai, irisai ir įvairiausios egzotiškos tropikų gėlės vaizduojamos tarsi vystančios. Kur kas didesnę įtaką secesija turėjo grafikai. Ir secesijai ir grafikai būdinga išraiškos priemonė linijų žaismas. Ypač įdomių pavyzdžių galime atrasti knygų iliustracijose ir plakatuose. Pastatuose matome įvairiaspalvių medžiagų dekorą, naudojami reljefai ir įvairiausi įmantrūs fantastiniai ornamentai fasaduose. Fasadų ornamentai sukurdavo šviesos ir tamsos žaismą. Prie to prisidėdavo dinamiškų linijų rėmais langai, žiemos sodus primenantys vestibiuliai. Antonijus Gaudis ispanų architektas ir taikomosios dailės kūrėjas, secesijos ispaniškos krypties atstovas. Svarbią reikšmę jo kūryboje įgauna architekt ūrinė plastika, vingiuotomis, iš gamtos perimtomis formomis suteikianti Barselonai įmantrų akcentą. Gaudi meistriškumo viršūnė iki šiol neužbaigta Šv. Šeimos bažnyčia, jo statyta nuo 1883 iki mirties (1926). Daugumą naujųjų meno krypčių galima pritaikyti ir darymui mokyklos sąlygomis. Mokiniai gali kurti supaprastintą kinetinį meną, instaliacijas, m ini perfomansus, fotografuoti, taip kuriant foto meną (Žr. 3 pav.), opdailės (Žr. 4 pav.)ir kitokius meno darbus. 3 pav. Rokas Vaškevičius 8 b kl. 4 pav. Stanislovas Mocka 10 a kl. Dažnai ir lengviausiai mokykloje pritaikomas dalykas yra fotografavimas. Dažniausiai renkamasi fotografavimas skaitmeniniais foto apara tais. Tai, nors ir reikalaujantis tam tikrų šiuolaikinių technologijų išmanymo, menas, bet gan greitai galima gauti rezultatą, o nepavykus tiesiog daryti iš naujo, nes greitai galima padaryti darbo kitą variantą (Žr. 5 6 pav.). 24

24 5 pav. Rokas Vaškevičius 8 b kl. 6 pav. Silvija Statkevič 10 b kl. Per pamokas galima fotografuoti abstrakčias kompozicijas, natiurmortus, portretus ir t.t. (Žr. 1 2 priedą). Galima bandyti įvairių apšvietimų variantus, ką pakeičia vis kitokia šviesa, apšvietimas. Labiausiai mėgstama fotografuoti gamtą. 25

25 2. NETRADICINĖ PAMOKA Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose teigiama, kad metodų bei jų komplektų pasirinkimą labiausiai įtakoja vyraujančios ugdymo sampratos, bendros švietimo kaitos tendencijos. Kiekvienoje epochoje veikia tradiciniai, įprastieji ir modernūs, naujoviški mokymo metodai ir tai yra formalus jų skirstymas, nenusakantis metodų esminių skirtybių. Mūsų amžiaus pirmosios pusės lietuvių pedagoginėje literatūroje yra skiriami: tetiniai (pateikiamieji) ir euristiniai (atrandamieji) metodai. Visgi tuo pačiu laikotarpiu akcentuojamas ir kitas skirstymas: Pasyvieji (dažniausiai žodiniai-atgaminamieji) ir veiklinamieji metodai. Pagal pirmą skirstymą pagrindiniu veikėju tampa mokytojas, o kitame skirstyme didėja mokinio vaidmuo. XX a. viduryje ugdymo metodai yra skirstomi į dvi grupes: orientuoti į mokytoją ir orientuoti į mokinį Mokymas ir jo sąvoka Kaitos procesas yra pastovi švietimo sistemos būsena. Taigi pagrindiniu pedagoginės kvalifikacijos bruožu tampa ne žinojimas, o gebėjimas pasirinkti, motyvuoti ir pagrįsti vieną ar kitą mokymo būdą. Yra manančių, kad perdėti bandymai ieškoti universalių ir efektyvių mokymo metodų tik suskaldė, o ne suvienijo pedagoginį bendravimą. Ugdymas, tokiu atveju, panašėtų į linijinį mokytojo ir mokinio sąveikos modelį.: (mokytojas mokymo metodas mokinys). Galima būtų įvardinti, kad pagrindinė priežastis yra netinkamai suprasta ir vartota metodo sąvoka mokymo teorijoje ir praktikoje. Mokslai skiriasi savo pažinimo tikslais, turiniu, tyrimo technologijomis, atitinkamai skiriasi ir sąvokų prasmėmis, jų vartojimu. Viena kertinių mokslo sąvokų, turinčių kategorijos reikšmę, yra metodas, apibrėžiamas kaip būdas, kelias tiksliu pasiekti. Tačiau šis kelias humanitariniuose, gamtos ir technikos moksluose yra skirtingas. Kartais mokymo metodo sąvoka ugdymo praktikoje interpretuojamas pagal technikos ir gamtos mokslų tyrimo metodologiją, tačiau visgi ta sąvoka skiriasi: humanitariniuose moksluose metodas kitaip suvokiamas ir taikomas. Jis tapatinamas su mąstymu, stiliumi, pakraipa. Mokymo metodas tai idėja, užkoduota patirtis, dvasios kūrinys, pažinimo objektas. Mokytojui ir mokiniui privalu kurti kritinę ugdymo proceso aplinką, kurioje formuojasi atviros žinių ir vertybių sistemos. (Z. Kairaitis, 1999) Šiandien pasauliniu mastu yra pabrėžiama mokymo metodų skirstyme mokytojo ir mokinio sąveika. Didelis dėmesys kreipiamas į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje ir į kultūros tradicijos perėmimą. Šiuo aspektu išsiskiria reprodukcinė ir interpretacinė nuostatos, kurios atitinkamai įtakoja ir metodus. Reprodukcinis ugdymo proceso supratimas skatina rinktis pasyvius, į mechaninį žinių ir įgūdžių perteikimą orientuotus mokymo metodus, o interpretacinė siūlo aktyvius ugdymo būdus. 26

26 Modernioje, šiuolaikinėje edukologijoje dėmesys atkreipiamas į praktišką, veržlų, iniciatyvų žmogų, nors yra ir kita žmogaus veiklos traktuotė, kai akcentuojama daugiau dvasinės veiklos refleksijos, kritiško, laisvo, konstruktyvaus mąstymo bei gebėjimo savarankiškai apsispręsti žmogus. Šiandieninė mokykla turėtų gebėti derinti šias tendencijas, rinkdamasi atitinkamus ugdymo būdus ir siekdama savo išsikeltų tikslų. Taigi labai svarbu yra gebėti kompleksiškai naudoti ir dorinį asmens jautrumą, ir intelektualinę bei socialinę veiklą skatinančius metodus. (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1997). Šiuolaikinėmis sąlygomis mokymo metodai, kaip ir mokinių perimama informacija, turi padėti ugdyti turinčias tautinę savimonę asmenybes, gebančias savarankiškai veikti bei aktyviai dalyvauti tautos gyvenime, valstybės stiprinime. Taigi, taikant mokymo metodus atitinkama krytimi, veikiama besiformuojanti asmenybė, jos mintys, jausmai, valia, norai ir pan. Kiekvienas metodas formuoja mokinių gebėjimus, charakterio ir elgesio būdus. Todėl kūrybiškai taikomi metodai turi net tik padėti teikti išsamių žinių, formuoti protinius ir praktinius mokėjimus bei įgūdžius, bet ir padėti juos įtvirtinti. (V. Rajeckas, 1997). Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcijoje yra nurodyta: metodai, būdai vertingi, jei jie skatina natūralų mokinių norą pažinti, tyrinėti, formuoti vertybinį požiūrį, skatina savarankiškumą ir kūrybiškumą. (Lietuvos vidurinės bendroj o lavinimo mokyklos koncepcija, 1989, p. 12) Siekdamas bendrųjų ugdymo tikslų, mokytojas turi visiškai nevaržomą laisvę pasirinkti tinkamus ugdymo metodus, kurti autentišką darbo stilių, tačiau tai darant, būtinai reikėtų atsižvelgti į mokinių poreikius ir galimybes, paties mokytojo gebėjimus ir savybes, kintantį sociokultūrinį kontekstą. Sėkmingam mokytojo darbui, gebėjimui pasirinkti tinkamą ugdymo būdą, turi įtakos tokios prielaidos: išsiugdytas ir nuolatos puoselėjamas darbo pobūdis; geras profesinis pasirengimas; konceptualaus mąstymo gebėjimai; gebėjimas matyti tikrovės kaitą. Dabarties mokytojui nepakanka remtis tik kognityvinio dėstomo dalyko metodais, svarbu gebėti kūrybingai naudoti bendruosius asmens ugdymo, jo galių bei kompetencijų plėtojimo būdus. Pasirinkimas ir šių būdų naudojimas labiausiai priklauso nuo mokytojo žmoniškumo bei asmenybės dorinės, kultūrinės, visuomeninės brandos. (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1997). Taigi mokymo metodai yra specifiniai, juos parenka ir taiko mokytojas, atsižvelgdamas ne tik į mokslo dalyką, bet ir į mokinį. Mokytojas yra tarpininkas tarp žmonijos patirties ir mokinio patirties, jo uždavinys taikyti tokius metodus, kurie padėtų įgyti visuomeninę patirtį. Vis dėlto, parenkant mokymo metodus, 27

27 atsižvelgiama ne tik į mokinį, jo sugebėjimus, bet remiamasi ir logika, psichologija bei kitais mokslais, kadangi mokymo procesas sprendžia ne vien pažinimo, bet ir sudėtingus asmenybės formavimo uždavinius. Mokytojas, parinkdamas mokymo metodus, turi kreipti dėmesį į tai, kad jie užtikrintų mokiniams tvirtas žinias, maksimaliai lavintų praktinius bei intelektinius sugebėjimus, formuotų pasaulėžiūrą, charakterį, grūdintų valią, bei mokytų savarankiškai gyventi ir veikti. (L. Jovaiša, J. Vaitkevičius, 1989) Reikėtų nepamiršti, kad moksleiviai išgyvena fizinio ir psichologinio vystymosi fazes, kurios turi įtakos moksleivių mokymosi pobūdžiui. Paaugliai patiria fiziologinio, fizinio, psichologinio vystymosi pokyčius, kurie dažnai verčia juos nuslėpti, tai, kas vaikiška ir pamėgdžioti suaugusiuosius. Mokytojams labai sunku apsukti paauglių savybes savaip, tačiau galima pasinaudoti kai kuriomis moksleivių savybėmis, gerinant tarpusavio bendravimą. Tinkamai bendraujant, mokymo metodai yra kur kas efektyvesni. (N. Perry,. Z. Vanzandt, 1998) Tačiau vaiko visą laiką mokomo tuo pačiu metodu asmenybei gresia vienpusiškumas. Atrodo, kad mokiniai vertina savo mokytojus ne tiek pagal pedagoginius įgūdžius, žinias ar gebėjimą išlaikyti tvarką, kiek pagal mokėjimą sudominti. Retkarčiais tai reikėtų daryti remiantis mokinių humoro jausmu ar susitapatinant su jais. Norint aktyviai užvaldyti mokinių dėmesį, K. Paterson pataria, atkreipti dėmesį į tris veiksnius, kurie padėtų pasiekti šį tikslą: 1. Mokyti: sąlygoti mokėjimą veikti; vadovauti; nurodyti pavyzdžiu ar patirtimi; sieti, kad būtų žinoma ir suprantama; 2. Vaidinti: atlikti tam tikrą funkciją; sukelti įspūdį; dramatiškai pateikti; 3. Linksminti: nukreipti, nuteikti ar įtraukti mokinius taip, kad jiems tai patiktų ir būtų įsimintina. ( K. Paterson, 2002) Profesionalus mokytojas stengiasi žinoti kuo daugiau mokymo metodų ir pasirinkti patį tinkamiausią. Čia padeda lavinamojo mokymo žinojimas, pagal kurį galima pasirinkti mokymo metodo psichologinius kriterijus. Vienas svarbiausių kriterijų yra mokymo taisyklių atitikimas psichikos funkcijų raidos dėsningumams. Mokymas, kurio principai atitinka, psichikos ir jos atskirų dalių dėsningumus, lavina asmenybę, skatina jos brendimą: pavyzdžiui, problemiškumo principas atitinka svarbiausius mąstymo raidos dėsningumus tikslingumą, kryptingumą, mąstymo raidą per probleminių situacijų sprendimą. Savarankiškumas atitinka asmenybės augimą per nuosavą vidinį aktyvumą. Konkretūs mokymosi dalykai turi atitikti artimiausią vaiko pažinimo plėtros sritį, taip pat vienas iš kriterijų yra ir vertinimo sistema, atliekanti savo pagrindines psichologines funkcijas: atsispindėjimo, lavinimo. 28

28 Mokytojams šie kriterijai padeda pasirinkti tinkamiausius t.y labiausiai atitinkančius, svarbiausius ugdymo tikslus, mokymo uždavinius, metodus. Iš tikrųjų nėra universalaus mokymo metodo. Mokytojas metodus gali rinktis pagal vertybių supratimą, tikslus. Mokytojas negali pasyviai žvelgti į besikeičiančią visuomenę, pasyviai dirbti, neatnaujinant mokymo metodų, jis privalo nuolatos kelti mokinių mokymosi motyvaciją, derindamas ir taikydamas aktyvaus mokymo metodus (G. Butkienė, A. Kepalaitė, 1996). Mokytojas, taikantis aktyvaus mokymo metodus, privalo turėti pakankamą teorinį pagrindą išmanyti metodų įvairovę ir paskirtį. Turėtų būti svarbu suvokti, kodėl jis renkasi vieną ar kitą metodą, ar tas metodas atitinka jo darbo stilių, mokinių pasirengimą mokytis aktyviai, dalyko ir pamokos uždavinius. Metodo pasirinkimą taip pat sąlygoja turimos moky mo priemonės arba mokytojo gebėjimas jas sukurti. Mokytojas privalo išmokti planuoti pamokas, kurios kurtų mokymosi aplinką ir padėtų skleistis kiekvieno mokinio asmenybei. (Aktyvaus mokymosi metodai, 1998) Taigi mokomosios veiklos aktyvinimas turi didelę įtaką mokinių mokymosi kokybei. Laisvė rinktis metodus įpareigoja pirmiausia juos žinoti bei vertinti pagal šių dienų mokyklai keliamus reikalavimus. Mokymas nėra vien mąstymo veikla, kadangi jis iš mokinių reikalauja specialios receptinės, neminės, mentalinės ir praktinės operacinės, kūrybinės veiklos, ir savarankiškumo. Remiantis tuo galime pateikti vieną iš daugelio mokymo metodų klasifikavimo pavyzdžių: dažnai metodai klasifikuojami savarankiškumo ir kūrybingumo ugdymo pagrindu. Todėl L. Jovaiša pateikia tokias mokymosi metodų grupes: I. Informacijos šaltinių panaudojimo metodai 1. percepciniai 2. mneminiai 3. mentaliniai II. Praktiniai operaciniai mokymosi metodai 1. pratybos 2. praktiniai darbai 3. laboratoriniai darbai III. Kūrybos mokymosi metodai 1. kūrybingumo pažinimo bei vertinimo turinys ir metodai 2. kūrybos proceso organizavimo metodai. Informaciniai metodai yra pradinis mokinio pažintinės veiklos etapas. Šiuo metodu teikiamos žinios turtina mokinių sąmonę, lavina pažintinius sugebėjimus, ugdo valią, formuoja pažintinės veiklos mokėjimus. Operaciniai mokymo metodai moko veiklos būdų, padeda suvokti visuomeninę veiklos patirtį (išmokti taisyklingai rašyti, teisingai skaičiuoti ir t.t.). Be to žinių taikymas labai padeda jas 29

29 išsaugoti atmintyje. (L. Jovaiša,J. Vaitkevičius, 1989) Atminties tyrimai rodo, kad pasyvus mokymasis, bei mokymasis, susijęs tik su skaičiais, simboliais ir abstrakcijomis nėra pats produktyviausias. Nauja informacija patenka per regėjimo, klausos ir lietimo pojūčius. Geriausiai informacija būtų priimama naudojant visus tris gavimo būdus, tačiau kiekvienas žmogus labai individualiai suvokia pačią informaciją. Tyrimais nustatyta, kad 29% žmonių išmoksta matydami. Jie yra linkę mokytis schemų, piešinių, ar užrašytų žodžių pagalba. 34% išmoksta klausydami ir jiems informaciją lengviau priimti klausant, kalbant ar diskutuojant, o 37% žmonių informaciją įsisavina per judesį, t.y. mokytis kažką atliekant ar fiziškai veikiant. (M. Teresevičienė, G. Gedvilienė, D. Oldroyd, 2004) Kitas pavyzdys: S. Kovalik pateikia gautus tyrimų metu duomenis, kaip mes įsimename perteikiamą informaciją. Tai tik patvirtina mokytojų dažnai kartojamus teiginius, kad vienas mokinys labiau įsimena diskutuodamas, kitas klausydamas, dar kiti mokydami savo klasės draugus ar tiesiog gautas žinias pritaikydami praktiškai. Kūrybiniai metodai padeda ugdyti kūrybinę asmenybę ypač meninius gebėjimus. Reikėtų pripažinti, kad teikdami mokiniui gatavas žinias, kūrybinės asmenybės nesuformuosime. Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja ne vien žinojimo, bet ir mokėjimo veikti naujomis, kintančiomis sąlygomis, taigi labai svarbu į mokomąją veiklą įtraukti kūrybinius mokymo metodus. Mokymo metodų grupės padeda suprasti pagrindus, kuriais remiantis metodai grupuojami, nurodo kurie metodai yra tinkamiausi mokinių aktyvumui skatinti. Reikėtų stengtis mokymo metodų grupes detaliau išdėstyti tokia tvarka, kad matytųsi jų santykis su šiuolaikinio, savarankiško, kūrybingo žmogaus ugdymo uždaviniais. (L. Jovaiša,J. Vaitkevičius, 1989) Pagal išskirtas mokymosi metodų grupes galima suklasifikuoti mokymosi metodus smulkiau. (1 lentelė ) 1 lentelė Mokymo metodų klasifikacija. (L.Jovaiša, J.Vaitkevičius, 1989) Informaciniai metodai Teikiamieji Atgaminamieji Pasakojimas (siužetinis, aprašomasis, Atpasakojimas (raštu, žodžiu); aiškinamasis); Kartojimo pokalbis (atkūrimo, apibendrinimo); Paskaita (mokyklinė, akademinė); Tikrinamasis pokalbis (apklausa, koliokviumas, įskaita, Teikiamasis pokalbis (genetinis, analitinis, egzaminas); sintetinis); Rašiniai (Kontrolinis, įspūdžių ir kt.); Demonstravimas; Iliustravimas. Literatūros panaudojimas. Operaciniai metodai 30

30 Pratybų Treniruotė (pagal pavyzdį, instrukciją, užduotį); Kontekstinės pratybos (komentavimo, aiškinimo); Kūrybinės pratybos; Skaitymo, rašymo metodai; Grafiniai darbai. Euristiniai Euristinis pokalbis; Loginis įrodymas; Paieškos; Techninis konstravimas. Praktiniai Instruktažas; Techninis darbas; Mašinų aptarnavimas; Gamybinių užduočių vykdymas; Techninių brėžinių skaitymas, Darymas. Kūrybiniai metodai Probleminiai Probleminis dėstymas; Probleminis pokalbis pagal situaciją; Uždavinių sprendimas; Techninis modeliavimas; Kūrybiniai rašiniai. Laboratoriniai Bandymų demonstravimas; Iliustraciniai laboratoriniai darbai; Eksperimentiniai laboratoriniai darbai. Tiriamieji Stebėjimas; Eksperimentas; Tiriamasis pokalbis; Darbas su moksline literatūrai ir šaltiniais; Tyrimo rezultatų apiforminimas; Statistiniai skaičiavimai. Mokymo metodas tai yra idėja, užkoduota patirtis, dvasios kūrinys, pažinimo objektas. Todėl šiandien mokymo metodus kai kas vadina mokymo modeliais ( 7 pav.) Mokymo metodas Kalba Mokytojas Mokinys 7 pav. Mokytojo, mokinio ir mokymo metodo santykiai. ( V. Daujotytė, 1999) Iš paveikslo matyti, kad į vieną sistemą šiuos elementus jungia kalba, taip mokymui gyvumo suteikia dialoginiai santykiai. Kaip teigia V. Daujotytė, dialogas sieja ne tik žmones, bet ir tai, kas yra sukurta arba kam reikia pa(si)aiškinimo ir supratimo. ( V. Daujotytė, 1999) Tokias santykių sankirtas M. Uljens linkęs vadinti tikraisiais visų ugdymo elementų sąsajų laukais. Taigi jis siūlo normatyvinę didaktiką keisti reflektyvine mokymo teorija. Kadangi normatyvinį požiūrį į mokymo metodus sąlygoja vyraujanti technokratinė metodo, kaip mokslo kategorijos traktuotė, o dialoginiai santykiai tarp mokytojo, mokinių ir metodinio konteksto jau refleksyvaus bendravimo pagrindas. (S. Uljens, 1997) Galime padaryti išvadas, kad nuolatinis visapusiškas dialogas ir refleksija yra ne tik būtina, bet ir svarbi būtinybė, kad pamoka ir bendravimas tarp mokytojo ir mokinio taptų 31

31 efektyvus. Be to mokytojo ir mokinių santykių pobūdis lemia mokymo organizavimą, jo tobulinimo paieškas, šio proceso lavinamosios ir auklėjamosios įtakos lygį. Yra sukauptas didžiulis didaktinių idėjų bankas, kurį žinant ir kuriuo remiantis galima toliau ieškoti šio proceso tobulinimo, jo modernizavimo šiuolaikinėmis sąlygomis, kas kartu su pedagogine patirtimi sudaro kompetencijos pagrindą. (V. Rajeckas, 2001) Ankščiau mokyklos buvo orientuotos į intelekto vystymąsi, vienas didžiausių tikslų buvo ištreniruoti pažintines proto savybes, o labiausiai paplitęs ugdymo metodas paskaita. Tačiau vėliau iš humanistinės psichologijos formų išsivystė mokymo formos, labiau pagrįstos patyrimu. Pavyzdžiui, H. Gardner aiškina ne tik įvairius protinius gebėjimus, bet ir kaip juos puoselėti. Jis skiria tokius gebėjimus: kinesteziniai; erdvės suvokimo; žodiniai-lingvistiniai; refleksijos; muzikiniai-ritminiai; tarpasmeninių santykių, matematiniai-loginiai. Tradicinė paskaita apima tik žodinį-lingvistinį mokymo modalumą. Pastarųjų metų tyrinėjimai patvirtino įvairių aktyvių metodų, ankščiau atmestų kaip itin nerimtų svarbą. Šiais atradimais buvo nustatyta: 1. emocijų vaidmuo; 2. proto ir kūno būsenų sąveikos svarba; 3. grėsmės nebuvimo bei didelių reikalavimų svarba smegenims. Pasitelkus emocijas, geriau suprantama ir atsimenama. Naudojant vaidmenų atlikimą ir įvairius žaidimus, susikuria kūno atmintis, leidžianti mokytis ne tik protu bet ir raumenimis. Trečia, kūnas visada pirmenybę atiduos išlikimui, todėl grėsmės ar streso sąlygomis išlikimo reakcijos nustelbs aukštesnįjį mąstymą. Kiekvienai veiklai reikia daugiau nei vienos rūšies protinių gebėjimų. Mokytojui privalu prisiminti, kad mokydamas jis turi remtis kuo didesne protinių gebėjimų įvairove. Kadangi mokymas ir mokymasis derinamas su fiziniu aktyvumu yra efektyvesnis, o pasitelkus emocijas lengviau mokytis ir atsiminti, galima būtų drąsiai teigti, kad įvairios mokomosios veiklos ir žaidimai yra ypač naudingi. Viso to paskirtis yra aktyvinti ir stimuliuoti mokinių protinę ir fizinę veiklą. Taigi efektyviam mokymui reikia organizacinių mokytojo sugebėjimų. Pamokoms vykstant sklandžiai, būna labai mažai nukrypimų nuo pagrindinės temos. Apskritai aktyvų mokymąsi 32

32 skatinančių pamokų planavimas užima tiek pat ar netgi daugiau laiko nei pati pamoka. Tokios pamokos gali turėti didžiulę vertę, bet tik tuo atveju, jeigu mokytojas tikrai pasiryžęs visą pamoką būti budrus, nes nedalyvaujantis mokytojas negali efektyviai rinkti informacijos apie mokinius ir teikti jiems grįžtamąją informaciją bei paramą, t.y. atlikti du pagrindinius mokytojo vaidmenis. (E. Jensen, 1999) Suprantant, kaip yra svarbu, kad mokymasis teiktų džiaugsmą ir būtų multisensorinis, visokių rūšių mokomoji veikla šiandieną labai vertinama. Mokytojai turi padėti mokiniams pamėgti mokymąsi, padėti įgyti naujų žinių ir įgūdžių. Norint nustatyti mokymosi poreikius bei tikslus, reikia tyrinėti mokinių žinių ir gebėjimų ribas, kartu nustatant, kaip skiriasi mokinių žinios, įveikiant skirtumus ir skatinant mokinius toliau mokytis. Tokiu atveju vienas svarbiausių kriterijų tampa kritinis mąstymas. Kritinis mąstymas tai gebėjimas įvairiapusiškai analizuoti ir įvertinti situaciją bei mintis, kad būtų pasirenkama protinga ir pagrįsta pozicija. Kritinis mąstymas yra sutelktas į apsisprendimą, kuo reikėtų tikėti ir ką daryti. Taigi tai yra protingas įvairių pažiūrų ir filosofijų svarstymas. Kritinis mąstymas mus įgalina: pasirinkti įvairias pagrįstas interpretacijas; priimti nepriklausomus svarius sprendimus; kelti naujus prasmingus klausimus. Tai ne pats turinys, bet informacijos apsvarstymo metodas, kuris gali būti taikomas įvairiose srityse. Todėl aktyvaus mokymosi metodus galima būtų įvardinti kaip pedagogikos įrankius, kuriais mokytojai naudojasi, siekdami padėti mokiniams įsitraukti į kritinį mąstymą. Mokantis aktyviais mokymosi metodais įgyjama ir žinių, ir gebėjimų. Gebėjimas kritiškai mąstyti: skatina visuomenės atvirumą; skatina tarpusavio supratimą, pagarbą, ryšius tarp žmonių; ugdo mokinių ir mokytojų gebėjimą klausytis; padeda suprasti įvairius požiūrius; įgalina mokinius, pasinaudojant tuo, ko išmoko, suvokti neapibrėžtų situacijų prasmę; leidžia imtis naujos veiklos; garantuoja mokinių mokymosi integralumą ir saviraišką. Gebėjimas kritiškai mąstyti yra labai svarbus, kad žmonės galėtų aktyviai gyventi, veiksmingai dirbti, prisitaikyti besikeičiančioje visuomenėje. Taigi užaugusiam mokiniui teks gyventi sudėtingame pasaulyje, kuriame reiks dažnai rinktis sprendimus, perdirbti ir naudoti gaunamą informaciją, todėl kritinis mąstymas yra labai svarbus ir: padeda suvokti sudėtingo besikeičiančio gyvenimo prasmę; skatina visuomenės atvirumą; 33

33 skatina žmonių tarpusavio supratimą, pagarbą, ryšius; skatina asmenybės augimą. (Aktyvaus mokymo metodai, 1998) Dirbant aktyviais mokymosi metodais, mokytojams prireiks kitokių įgūdžių nei mokymo programose. Visi mokytojai nori skatinti mokymąsi, tad čia jie gali įžvelgti patį procesą. Kadangi mokytojai palaiko grįžtamąjį ryšį su mokiniais, gali koreguoti pamoką, atsižvelgi į mokinių gebėjimus, padėti jiems atrasti save, todėl šiandien daugelis mokytojų keičia pasyvų mokymą į aktyvų, norėdami surasti geresnį, patrauklesnį mokiniams kelią mokymosi procese. ( Taigi šiuolaikinis mokymas reikalauja taip organizuoti mokymo procesą, kad mokiniai žinias įgytų patys aktyviai veikdami, todėl organizuojant mokymą reikia siekti, kad mokiniai reikalingą informaciją ir veiklos būdus perimtų aktyviai protiškai dirbdami, savarankiškai protaudami, sąmoningai veikdami, tada jų mokymasis bus aktyvi ir kūrybiška veikla, kuriai yra būdingi ieškojimai ir atradimai. Kai mokinys ieško savarankiško sprendimo, jis susikaupia, svarsto, įdėmiai ieško atsakymo, sieja įgyjamas žinias su sava patirtimi, informacija, gauta iš kitų šaltinių; jis įsimena sąmoningai, ne retai ir pergyvendamas, o ne mechaniškai išmokdamas. Mokinys žinias įgyja aktyvios protinės veiklos dėka, kritiškai mąstydamas, naudodamas įvairias mąstymo operacijas, jas įtvirtindamas ir plėtodamas. Šitaip organizuojant mokymą, siekiant protinio aktyvumo ir lygiagrečiai žadinant atitinkamas emocijas, nenutrūkstamai lavinamos protinės ir fizinės galios, emocinė sfera, kartu ugdoma tvirta valia, atkaklumas, įprotis įtemptai dirbti ir atlikti darbą iki galo, atsakomybės jausmas. (V. Rajeckas, 2001) Iš to seka, kad ugdyti aktyvią, savarankišką, kūrybingą asmenybę galima tik plėtojant mokinių pažintines galias, o jas plėtoti labiausiai patartina per aktyvų mokymą. Kadangi vaikai vystosi ne išmokdami teisingus atsakymus, bet priimdami iššūkius, spręsdami konkrečias problemas ir klausimus, ties kuriais jie gali dirbti savarankiškai, remdamiesi savo pačių prielaidomis, todėl šiame kontekste mokytojo uždavinys yra skatinti vaikus naujai veiklai, formuoti užduotis ir pateikti klausimus, kai vaikai atsiduria aklavietėje. ( N. M. Grendstad, 1996) Mokytojui tokioje situacijoje pagelbėja tinkamai pasirinkta mokymo taktika, vadinamas aktyvuoto mokymo modelis Tradicinės ir netradicinės pamokų skirtumai Metodus galima sąlygiškai skirstyti į tradicinius ir netradicinius. Netradiciniais metodais laikome tuos, kurie dar retai taikomi, bet yra reikšmingi šiuolaikinio ugdymo procese.naujų metodų dėka mokinys pasijunta asmenybe, atsiranda glaudesni ryšiai ne tik tarp mokytojo ir mokinio, bet ir tarp pačių mokinių. Jie labiau jaučia atsakomybę, mokosi išsakyti savo nuomonę, įsiklausyti, formuojasi savarankiškas mąstymas. 34

34 1. Mokiniai aktyviai dalyvauja pamokoje. Jie nagrinėja ir sprendžia pamokoje keliamas problemas, o ne sėdi pasyvūs, kol mokytojas atlieka visą darbą. 2. Mokiniai yra įtraukti į darbą, turi galimybę mokytis bendradarbiauti sprendžiant vienokią ar kitokią problemą. Būdami grupės nariais, mokiniai taip pat mokosi bendrauti, diskutuoti bei pagrįsti savo požiūrį vienu ar kitu klausimu. Jei nori susitarti, privalo įsiklausyti į vieni kitų nuomones, o nuomonių būna įvairių. Tai neįkainuojami gebėjimai jaunimui bei bet kurio amžiaus žmonėms demokratinėje visuomenėje. 3. Daugeliui mokinių darbas šiuo metodu yra naudingas: a) sumanūs mokiniai turi galimybę atskleisti savo gebėjimus, neatkreipdami visos klasės dėmesio. Jaunimas dažnai nuogastauja ir neparodo visos savo erudicijos, nes bijo pasirodyti "mokytojo numylėtiniu" ar išsiskirti. Darbo grupėmis metodas šią problemą panaikina pačioje pradžioje. Gabūs mokiniai yra kitų vertinami, nes jie yra lyg jų mokytojai, o ne varžovai. Pastebėta, kad taikant darbo grupėmis metodą mokiniai mielai mokosi iš savo draugų. Gabūs mokiniai dėl tokios patirties turi labai daug naudos; b) lėtesnio mąstymo bei suvokimo vaikai, taikant darbo grupėmis metodiką lengviau ir suprantamiau įsisavina dėstomą medžiagą. Mokinys, kurio klasėje nematyti, nejausdamas diskomforto, darbo grupėmis dėka, turi galimybes atskleisti savo gebėjimus ir parodyti erudiciją. Tai galima paaiškinti tuo, jog tradicinėje pamokoje ( pamokoje - paskaitoje) mokinys pakviestas prie lentos atsakinėti bijo pažeminimo, bijo suklysti ir klaidingai atsakyti. Kartą klasės akivaizdoje sugėdintas, mokinys daugiau niekad nesiryš savo noru atsakinėti į jokį klausimą, nes bijos pasirodyti neišmanėliu. Tuo tarpu dirbdamas mažoje grupėje jis mažiau rizikuoja, spręsdamas vienokį ar kitokį uždavinį. Tokiu būdu mokinys nejaučia diskomforto ir gali atskleisti visus savo gebėjimus bei žinias ir būti grupės narių įvertintas; c) taikant darbo mažomis grupėmis metodiką, naudos turi ir nedrąsūs klasės mokiniai. Darbas tokioje grupėje sukelia tokiam mokiniui priimtinumo jausmą. 3-4 mokinių grupėje nedrąsus mokinys jaučiasi laisviau, negu atsakinėdamas 33 mokinių akivaizdoje. JAV atlikti naujausi tyrimai rodo, jog darbo grupėmis metodika yra labai veiksminga, šalinant priešiškumą tarp vaikų bei mokant juos bendradarbiauti. Toks darbo metodas leidžia mokiniams pasijusti grupės dalimi, net ir tuo atveju, jei kitų grupės narių nuomonės vienu ar kitu klausimu nesutampa. Darbo grupėje patirtis vaikų mąstymo stereotipą - "mes ir jie" keičia į "mes". Demokratinėje visuomenėje, kurioje mokome gerbti kitų teises ir laisves, darbas grupėmis padeda ugdyti tolerancijos bei individo ir grupės santykio suvokimą. Taip pat tyrimai rodo, jog darbas šiuo metodu keičia patį mokinių požiūrį į mokyklą bei mokymo procesą, leidžia pasiekti aukštesnių mokymosi rodiklių ir didinti vidinę mokymosi motyvaciją. 35

35 2.3. Netradicinės mokymo formos ir priemonės V. Jakavičius, A. Juška (1986) teigia, kad artimiausia pamokai mokymo forma praktiniai užsiėmimai. Praktiniai užsiėmimai organizuojami išnagrinėjus didelę teorinę temą, išėjus reikšmingą dėstomo kurso dalį. Taip sudaromos galimybės įtvirtinti per pamokas nagrinėtas žinias, išmokti jas taikyti praktikoje, formuoti paprasčiausius tiriamojo darbo įgūdžius. Suprantama, praktinių užsiėmimų, numatytų įvairių klasių mokiniams, struktūros skiriasi. Užsiėmimų dirbtuvėse sąranga tokia: 1. Įvadinis instruktažas: aptariamas darbo tikslas, primenama teorinė medžiaga; pademonstruojama, kaip šis darbas praktiškai turi būti atliekamas; supažindinama su saugumo technikos reikalavimais. 2. Patikrinama, kaip moksleiviai suprato instruktažą (vienam mokiniui leidžiama pradėti dirbti, kiti stebi). 3. Savarankiškas moksleivių darbas. Mokytojas konsultuoja, prižiūri. Jei reikia, klystantiems dar kartą pademonstruoja, paaiškina. 4. Atliktų darbų priėmimas ir įvertinimas. 5. Darbo vietos, įrankių sutvarkymas. Visi praktiniai užsiėmimai turi vieną bendr ą savybę: juose dominuoja savarankiškas moksleivių darbas, juos nesunku diferencijuoti kiekvienam numatyti atskirą užduotį, leisti dirbti grupelėmis po 3 5 mokinius, vieną ir tą patį darbą skirti visai klasei. Dailės pamokose praktinių darbų turėtų būti daug. Mokiniai turi patys išbandyti kaip atliekamas tam tikros meno rūšies darbas ( Žr. 8 9 pav.). 8 pav. Agnė Bučytė 9 b kl. 9 pav. Eglė Judickaitė 9 b kl. Mokomosios ekskursijos. Įgalina organizuotai pažinti daiktus, reiškinius natūraliomis sąlygomis. Leidžia supažindinti vaikus su itin reikšmingais kultūros, mokslo ir meno objektais, 36

36 saugomais muziejuose, eksponuojamais parodose. Tai plečia vaikų akiratį. Pagal didaktinius tikslus, vietą mokymo procese mokomąsias ekskursijas galima skirstyti į įvadines, naujų žinių įgijimo ir apibendrinamąsias. Dailės pamokose ekskursijos naudingos tuo, jog mokiniai gali gyvai pamatyti kas jiems pasakojama, gali atlikti praktinį darbą. Pavyzdžiui, mokantis šviesos šešėlio svarbą fotografuojant, ekskursijos į gamtą metu, mokiniai gali patys praktiškai išbandyti pagauti skirtingus šešėlių ir šviesos žaismus (Žr. 3 priedas). Įvadinės ekskursijos turi tikslą sužadinti domėjimąsi nagrinėjamu reiškiniu ar objektu, sukaupti pirminę medžiagą jam visapusiškai pažinti. Jos rengtinos pradedant dėstyti platų skyrių, reikšmingą temą ar apskritai naują mokomąjį dalyką. Jeigu ekskursijos tikslas ne susipažinti su nagrinėjamu objektu, o išmokti mokymo programos numatytą temą, organizuojama ekskursija mokslo žinioms įgyti. Tada nagrinėjamas siauresnis klausimas, aiškina pats mokytojas. Šitaip sukauptos žinios visada būna gilesnės, sąmoningos, ilgalaikės, palyginti su išmoktomis skaitant vadovėlį ar klausant mokytojo aiškinimo. Apibendrinamosios ekskursijos organizuojamos, kai visa teorinė medžiaga išnagrinėta klasėje ir norima ją dar pagilinti, papildyti. Seminarai. Jie skirti savarankiškai besimokančiųjų pažintinei veiklai apibendrinti. Seminaras susideda lyg iš dviejų dalių: pirmiausia mokiniai atlieka skirtąsias užduotis (išnagrinėja vadovėlio medžiagą, konspektuoja papildomą), po to pačiame seminare pagal duotus klausimus aiškina temą, skaito pranešimus, juos aptaria ir vertina. Ši mokymo forma taikytina tik aukštesnėse klasėse, kai moksleiviai jau bent kiek įgudę žinias įgyti savarankiškai, sugeba kūrybiškiau mąstyti, iš atskirų faktų formuluoti išvadas. Užsiėmimų paskirtis priminti, gilinti kelių temų ar net viso kurso žinias. Seminaro eiga tokia: pradžioje mokytojas primena nagrinėjamą temą, jos svarbą, paaiškina, kaip klausimai bus nagrinėjami. Tada išklausomi mokinių aiškinimai, aptariami, jei buvo skirti, jų parengti pranešimai. Siekiama sukelti diskusiją, polemiką, kurioje dalyvautų visi mokiniai. Pabaigoje mokytojas apibendrina atliktąjį darbą, paskelbia vertinimus pažymius. Tokia pat mokyklose organizuojamų konferencijų struktūra. Joms parenkamos platesnės, reikšmingos besimokantiems temos. Dalyvauti kviečiami ir kitų mokyklų mokiniai, tėvai. Seminarai, konferencijos skatina moksleivių pažintinius interesus, ugdo jų kalbą, moko diskutuoti. Konsultacijos. Papildoma mokymo forma, turinti tikslą pašalinti moksleivių žinių spragas. Konsultacijų reikmė neatmetama. Jų reikia net keliais atvejais. Pirma, jei mokinys sirgo ar dėl kitų priežasčių praleido didesnį skaičių pamokų. Padėti pasivyti draugus, likviduoti žinių spragas gali ne tik mokytojas, bet ir geriau besimokantys bendraklasiai. Antra, jeigu jų žinios nevienodo lygio, silpnesniems kelias savaites ar mėnesius patartina organizuoti konsultacijas. Trečia, jų reikia ruošiantis egzaminams. Konsultacija tėra tik viena iš daugelio žinių spragų likvidavimo būdų; 37

37 atsilikimas įveikiamas skiriant individualias užduotis per pamokas ir tokias pat namuose, organizuojant savitarpio pagalbą, aiškiai, suprantamai dėstant ir t.t. Mokinio žinios konsultuojant paprastai pažymiais nevertinamos. Jis skatinamas pasitikėti savo jėgomis, gebėjimais, formuojama nuostata, jog nuoseklus darbas būtinai atneš sėkmę. Atskira mokymo forma galima laikyti ir savarankišką moksleivių darbą namie, skirtą žinioms gilinti, mokėjimams, ir įgūdžiams formuoti. L. Jovaiša, J. Vaitkevičius teigia apie namų darbų įvairovę tai: pratimai, atsakymai į klausimus, referatai, rašiniai, ataskaitos, stebėjimai, bandymai, praktiniai darbai ir pan. Namų darbams gali būti skiriamos užduotys, kad mokiniai tik papildytų, praplėstų tas žinias, mokėjimus, kurių buvo mokoma mokykloje. Kad namų užduotys mokinius efektyviai lavintų bei auklėtų, siūloma vadovėlių, metodikų autoriams bei mokytojams laikytis šių sąlygų: 1) užduočių turinys ir forma turi būti nauja; 2) užduočių teorinis pobūdis turi derintis su praktine veikla; 3) atliekant namų darbus, naudoti įvairias priemones (vadovėlius, papildomus literatūros šaltinius, vaizdines technines priemones); 4) derinti kūrybinę, atgaminamąją, produktyvią, mechaninę ir kt. veiklą; 5) skirti namų darbus žodžiu, raštu, praktiškai ir juos derinti; 6) individualios, grupinės ir kolektyvinės užduotys; 7)nevienodas privalomumas (viena užduotis privaloma, keletas variantų pasirinktinai, papildomos užduotys ir pan.). mokytojas turi įsidėmėti pagrindinę namų užduočių idėją tai savarankiškas, bet ne kontrolinis darbas, jas kiekvienas mokinys turi nesunkiai įveikti. Kad namų darbai atliktų savo funkcijas, reikalinga nuolat kontroliuoti, kaip jie atlikti. Kontrolės būdai įvairūs: žodžiu, raštu, kolektyviniai, individualūs. Fakultatyvai. Fakultatyvai paslanki diferencijuoto mokymo forma, kai kuriems dalyko skyriams bei temoms išsamiau nagrinėti ir plėsti. Kursas planuojamas metams, baigiamas įskaita, kurios pažymys įrašomas į mokinio pažymėjimą (atestatą). Turinys nėra griežtai ribotas, jį numato pats mokytojas, atsižvelgdamas į savo galimybes, mokinių polinkius bei interesus. Fakultatyvai gali nagrinėti mokomųjų dalykų kai kurias temas bei skyrius: gimtosios kalbos, literatūros, istorijos, geografijos, muzikos, matematikos, fizikos, chemijos ir kt. Kita kryptis specialūs kursai mokinių mokslinėms ir praktinėms žinioms plėsti. Mokyklos turi keturis fakultatyvus aukštesnėms klasėms: humanitarinį, fizikos matematikos, biologijos chemijos ir technikos. Jie turi didelę reikšmę mokinių profesiniam orientavimui. Įvairios mokymo formos yra olimpiados, konkursai, parodos, būreliai, įvairios ekspedicijos, praktika, žaidimai, savišvieta. Dabartinėje mokykloje labai populiari integruoto ugdymo idėja. Tačiau integruotas ugdymas ne mūsų dienų išradimas. Jau Platonas, Ciceronas, F. Bekonas, J. A. Komenskis, Ž. Ž. Ruso, J. H. Pestalocis savo darbuose kėlė šią idėją. J. A. Komenskio pedagogika pabrėžė žodžio ir vaizdo 38

38 sintezės svarbą, jų sąveikos būtinumą. Mokslininko tvirtinimas, kad visa, kas tarpusavyje siejasi, turi būti dėstoma paisant to ryšio, ir šiandien yra integruoto mokymo pamatas. Tarpukario Lietuvoje integruotas mokymas buvo žinomas ir plačiai taikytas. Pedagogas J. Geniušas ypač išskyrė inscenizavimo svarbą gimtosios kalbos ir istorijos pamokose. J. Geniušas ieškojo būdų, kurie pagyvintų mokymąsi mokykloje, kritikavo scholastinį mokymą, tarnavimą logizmui. Jis reikalavo žinių kaupimą ir gilinimą sieti su vaiko mąstymo ir kalbos, jausmų bei vaizduotės ugdymu. Savo straipsniuose Dramatizavimas ir inscenizavimas mokymo, auklėjimo priemonė, Ryškusis skaitymas, Duokime vaikams tinkamų pramogų, Vaikų teatras žaidimų organizatorius atkreipė dėmesį į žaidimo svarbą vaiko fizinei bei protinei raidai tai vadindamas įgimtu vaiko draminiu instinktu. J. Geniušo teigimu, dramatizavimas ir inscenizavimas yra ne kas kita kaip atitinkamai sutvarkyti, mokymui pritaikyti vaikų žaidimai. Todėl žaidimus pedagogas turi nukreipti tinkama linkme siekdamas, kad jie ugdytų vaiko asmenybę. Pedagogas savo darbuose teigė, kad teatras suteikia galimybę tapti kitokiam, leidžia vaikams geriau pažinti kitų žmonių sielos gyvenimą, daro jautresnius kitų skausmui, ne tokius egocentriškus ir užsisklendusius, skatina atjautą. Z. Kuzmickis populiarino literatūros pamokų teatralizavimo idėją, siūlė pamokose inscenizuoti įvairių žanrų tautosakos kūrinius (dainas, giesmes, raudas, oracijas, pasakas), pasakėčias, epinius tekstus ir net pačių mokinių sukurtus dramos kūrinėlius. Teatras yra pati vaizdingoji priemonė mokyti, mokyti sklandžiai, gražiai ir įdomiai. Labai reikšminga Klaipėdos universiteto doc. L. Ruseckienės knyga Literatūros pedagogikos praktikumas. L. Ruseckienė išskiria šiuos teatrinius mokymo būdus: inscenizavimą, skaitymą vaidmenimis, mizanscenizavimą, interviu, literatūrinį teismą, vaidmenų, scenografines užduotis, televizijos bei radijo laidas ir kt. Mokslininkė pabrėžia, kad pagrindinis mokytojo uždavinys <...> sukurti palankią pamokos atmosferą, sužadinti mokinių gyvą interesą, valdyti ir kreipti norima linkme visą klasę ir kiekvieną mokinį. Kiekvienas mokytojas, pasak L. Ruseckienės, jaučia savy teatrinę prigimtį, kuri atsiskleidžia kaip poreikis įgyvendinti savo kūrybinį potencialą, turėti sau palankią dėmesingą auditoriją, būti jos išgirstam, suprastam, įvertintam, galėti ją valdyti ir būti autoritetu, nuolatinio viešumo sąlygomis (mokytojas visada mokinių stebimas, vertinamas) iš savo žiūrovų (mokinių) sulaukti norimo emocinio rezonanso ir teigiamo vertinimo. Drama (gr. darau, veikiu) grindžiama pagrindine raiškos priemone veiksmu, kuris artimas vaikų žaidimui. Dramine raiška galime išreikšti daugelio dalykų: gimtosios ir užsienio kalbų, pasaulio pažinimo, istorijos, matematikos, muzikos, dailės, etikos, tikybos, kūno kultūros bei kt., mokomąją medžiagą. Draminė raiška padėtų įgyti dalyko žinių ir kaupti gebėjimus. Visa ši veikla, nors ir neskirta žiūrovams stebėti, išsaugo sudėtinius draminės raiškos elementus, kaip antai: 1) iš 39

39 anksto sukurtą scenarijų ar siužetą; 2) veiksmo atlikimą, veikėjų judesio, balso ir kalbos raišką; 3) veiksmo erdvės ir laiko raišką. Anot J. Pestalocio, kiekvienas sužino tik tai, ką pats pabando padaryti. Žymus norvegų pedagogas, pažangios pedagogikos krypties susiliejančio ugdymo atstovas Nilsas M. Grendstadas savo knygoje Mokytis tai atrasti išsamiai ir argumentuotai aiškina efektyvaus mokymosi būdus bei metodus. Jo, besiremiančio savo ilgamete praktika ir tyrimais, įsitikinimu, tik pats žmogus gali sau ką nors atrasti. Kiti už jį to padaryti negali. Mokinys gali daug žinoti, bet nieko iš esmės nesuprasti. N. M. Grendstado nuomone, mokomoji medžiaga turi būti pateikiama taip, kad mokiniai patys galėtų daryti atradimus. Mokinys tik suvoks medžiagos esmę, jei įsitrauks į atradimų procesą, asmeniškai su tam tikru daiktu ar reiškiniu bus susijęs: Patyrimui būtinas betarpiškas susidūrimas su kuo nors. Patyrimas apima daugiau negu tai, ką mes apie ką nors girdime, ką matome ar galvojame. Tiesioginis susidūrimas su kuo nors mus veikia visiškai kitaip negu tai, ką išgirstame apie tą patį dalyką. Susidūrimas suteikia mums išgyvenimą. Jis sukelia kūno reakcijas ir jausmus, kurių mes tikriausiai nepatirtume stebėdami dalykinę medžiagą iš tam tikro atstumo. Dalykinės medžiagos išgyvenimas tai kai kas visybiško, tiesioginio ir artimo. Žinoma, draminė raiška pamokoje iš mokytojo reikalauja specialaus pasirengimo ir tam tikrų žinių. Jokiu būdu negalima pamokos palikti savieigai. Mokytojas turi aiškiai suformuoti tikslus ir uždavinius, kurių sieks pamokoje. Dramą pamokoje taikyti tikslingai ir saikingai, atsižvelgdamas į mokinių amžių, poreikius, temą ir medžiagą. Daugelis mokytojų baiminasi, kad vaidybos, kalbos, judesio raiškos užduotys gali blaškyti mokinių dėmesį ir drumsti pamokos rimtį. Priešingai, tokias pamokas sunku įsivaizduoti be ypatingos dėmesio koncentracijos, nes iš mokinių reikalaujama derinti žodį su judesiu, bendrauti su vienu ar keliais partneriais, orientuotis erdvėje ir t. t. Žaidybiniai intarpai pagyvina pamoką, suteikia jai džiaugsmo, bet nenutrūksta ir pats mokymo procesas. Vaikai žaisdami rimtai mokosi. Vaidyba, kalbos, judesio raiška turi būti ne tikslas, o priemonė išmokyti, pagilinti žinias, įsiklausyti, pajusti, tyrinėti, analizuoti geriau įsisavinti pamokos medžiagą. Draminės raiškos metodai labai įvairūs: dėmesio sukaupimo, kūrybiškumo ir vaizduotės ugdymo žaidimai, kalbos ir judesio raiškos pratimai, socialinio elgesio užduotys, bendravimo pratimai, vaidmenų užduotys, inscenizavimas, interviu, radijo, televizijos laidos, pantomima, įvairių tipų lėlių (pirštininės, lazdelinės, marionetės, šešėlių ir kt.) teatras ir kt. Lėlių teatras pradinėse klasėse ypač padėtų jautriems, nepasitikintiems savo jėgomis vaikams, nes, viena vertus, mokinys, sukoncentruodamas dėmesį į lėlę, užsimiršta ir atsipalaiduoja. Kita vertus, vaikas, užsidėjęs lėlės-personažo kaukę, lengviau reiškia savo mintis, sklandžiau ir suprantamiau kalba, dėsto mintis, nebijo suklysti. Dar vienas puikus pagalbininkas pamokoje šešėlių teatras. Tereikia nedidelio ekrano, stalinės lempos ir iš popieriaus iškirptų personažų, skaičių, geometrinių figūrų, ženklų, 40

40 scenografijos detalių ir pan. Šešėlių teatras ypač tinka, jei reikia sakyti dialogus, mokytis tiesioginės kalbos, skaičiuoti, nagrinėti vaikui iškylančias moralines, etines problemas ir kt. O dailės pamokose mokytojo padedami vaikai gali pasigaminti dramai reikalingų metodinių priemonių: įvairių kaukių, lėlių, parengti, sukurti veiksmo viet ą mišką, parduotuvę, kavinę ir kt., laiką vakarą, žiemą ir pan., pridaryti užrašų, rodyklių, kitų scenografijos detalių, kurti rekvizitą, kostiumus (Žr pav.). Čia savo sugebėjimus pritaikytų dailei gabūs mokiniai arba tie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nedalyvauja tiesioginėje veikloje (Žr. 4 priedas). 10 pav. Mokinių spektaklis Ožka ir ožiukai 11 pav. Mokinių daryta scenografijos detalė Netradiciniai mokymo metodai bei aplinka Mokyklai rūpi ugdyti visapusišką žmogų, o ne perteikti jam žinias. Nėra ir negali būti universalaus, kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo. Mokytojas pagal savo prigimtį ir jėgas renkasi tokius metodus, kurie jm padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslus ir uždavinius. Tyrimai rodo, kad įvairesni mokymo būdai sužadina mokinių susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi įtkos mokymosi motyvams. Mokytojo ir mokinio akimis, geriausia pamoka ta, kurioje mokytojas jaučia palikęs dalį savęs, o mokinys radęs save. Koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tik tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės (amžius, motyvai, ankstesnis mokymasis ir rezultatai) ir mokymo tikslai. Vieni metodai geriau padeda išmokyti vienus mokinius, kiti kitus. Kiekvieną mokymo metodą galima naudoti labai įvairiai. Metodus galima tik sąlygiškai skirstyti į tradicinius ir netradicinius. Netradiciniais yra laikomi tie, kurie dar retai taikomi šiuolaikinio ugdymo procese. 41

41 Tradiciniai mokymo metodai Nėra vieningai mokymo metodų klasifikacijos. Galima išskirti keletą jų. I. Pagal mokinių žinių šaltinį B.Bitinas išskiria šiuos metodus: Mokymo me todai 1.Žodiniai (žodis) 2.Vaizdiniai (vaizdas) 3.Praktiniai (praktinė veikla) - pasakojimas - demonstravimas stebėjimas - pratimai - aiškinimas - ekskursija - grafiniai darbai - mokyklinė paskaita - savarankiškas stebėjimas - laboratoriniai darbai - pokalbis - praktikos darbai - žaidimas II. Pagal pažintinę mokinių veiklą I.Lerneris ir M.Skatkinas skyrė šiuos mokymo metodus: 1) Aiškinamasis iliustracinis (informacinis) metodas: mokytojas įvairiomis priemonėmis perteikia mokiniams informaciją, o mokiniai ją suvokia, įsisamonina ir fiksuoja atmintyje. Informacija gali būti perteikiama žodžiu, spauda, vaizdinėmis priemonėmis, praktiškai rodant veiklos būdus. 2) Reprodukcinis metodas veiklos būdai yra atgaminami ir kartojami pagal mokytojo užduotį. Taip mokiniai įgyja įgūdžių ir mokėjimų. 3) Probleminis dėstymas mokytojas iškelia problemą ir pats ją išsprendžia. Kartu jis rodo ir sprendimo būdą. Mokiniai tampa lyg mokslinio ieškojimo dalyviais. 4) Dalinis ieškomasis arba Euristinis metodas tai toks kelias, kai mokytojas kelia mokiniams problemą, konstruoja užduotį, skaido ją į pagalbines, numato paieška žingsnius. Juos žengia jau mokiniai. 5) Tiriamasis metodas mokytojas konstruoja kūrybinių užduočių sistemą, o mokiniai patys semiasi žinių, tiria, daro išvadas, įgytas žinias bei įgudžius taiko praktikoje. Tradicinėje klasikinėje mokykloje vyravo aiškinimo ir metodai ilgainiui virtę trumpesnėmis ar ilgomis paskaitomis. Aumanistinės mokyklų idėjų puoselėtojai siūlo netradicinius aktyvuosius mokymo metodus. Tie, kurie itin vertina tradicinę mokymo sistemą, kurios svarbiausias akcentas žinios, aktyvaisiais mokymo metodais nesižavi. Jie mano, kad netradiciniai mokymo metodai gali susiaurinti žmogaus erudicijos ribas ir intelektą. Tradicinių metodų taikymas pamokose, pavertė jas vienodas ir nuobodžias. Metodo ir tikslo santykis yra nevienareikšmis: to paties tikslo galima siekti taikant skirtingus metodus. Paprastai stengiamasi taikyti įvairius suderintus metodus, nusakantys mokytojo ir mokinių 42

42 bendro darbo pobūdi, jų sąveikos savitumus. Šiandien svarbiausios yra humanistiškumo ir demokratiškumo, tautiškumo išsaugojimo ir atsinaujinimo idėjos akcentuojami tautiniai humanistiniai idealai. Vienus ugdymo metodus galima sieti su bendraisiais asmens ugdymo tikslais, kitus su dalyko mokymu. Bet visi taikomi ugdymo ir dalyko metodai turi būti suderinti su bendraisiais ugdymo siekiais. Vienas iš būdų sukurti mąstymą skatinančią aplinką į mokymo praktiką įdiegti mokymosi bendradarbiaujant metodus. Mokymasis bendradarbiaujant tai mokymasis, kai mokiniai dirba drauge, poromis, mažomis grupelėmis imasi bendros problemos, nagrinėja bendrą temą arba kuria naujas unikalias idėjas, neužmiršdami savitarpio supratimo. Mokymosi bendradarbiaujant pamokos labai pagerina mokymosi rezultatus: jų metu galima pasiekti laisvesnio sąmoningesnio protavimo, gilesnio supratimo ir kritinio mąstymo, daugiau motyvacijos mokytis, didesnio gebėjimo įvertinti situaciją iš kito žmogaus pozicijų, draugiškesnių santykių su bendraamžiais, didesnės socialinės kompetencijos, teigiamesnio požiūrio į mokytojus, mokymosi dalykus, mokymąsi ir mokyklą. Mokykla turi padėti mokiniams įgyti bendrųjų gebėjimų mokytis pažinti ir suprasti, mokytis atsakingai veikti ir kurti, mokytis gyventi kartu bendrauti ir bendradarbiauti, mokytis prasmingai būti. Šiems gebėjimams ugdyti reikėtų pasitelkti asmens intelekto, valios ir jausmų brandą bei bendrą sociokultūrinę kompetenciją plėtojančius metodus. Tai galėtų būti šie netradiciniai mokymo metodai: Mokymasis grupėmis Skirstant mokinius į grupes, paisoma, kad į kiekvieną patektų geresnių ir silpnesnių mokinių, berniukų ir mergaičių, Grupės dydis 3-4 žmonės, gali būti 4-6. Mokiniai gali dirbti poromis, keisdamiesi vaidmenimis mokytojas ir mokinys, klausinėtojas ir atsakinėtojas ir ieškodami kitų būdų užduotims atlikti. Jie suvokia, kad jų tikslas ne tik tsakyti, bet ir suvokti problemą. Kai tikrinamos mokinių žinios, jie dirba kiekvienas atskirai, savarankiškai. Įvertinant komandos darbą, yra skaičiuojamas kiekieno mokinio įnašas. Moksleivis čia tampa pilnaverčiu mokymo proceso veikėju, o ne tik stebėtoju. Grupės nariai vienas kitą padrąsina, padeda, stimuliuoja. Darbas grupėse veikia dvasinę mo kinio asmenybės raidą. Mokymo grupėmis esmė yra ta, kad tai padedame kitiems įsimename beveik viską, ko mokomės (Žr pav.). 12 pav. Ruošimasis darbui grupėmis 13 pav. Darbas grupėje ir bendradarbiavimas 43

43 Projekto rengimas Tai itin reikšmingas metodas. Tikslas rengti mokinius gyvenimui, išmokyti žiniomis naudoti praktiškai. Projektą galima būtų rengti pagal šią sistemą: 1. Problemos iškėlimas ir įvardijimas. 2. Kontekstas. Tai su problema susijusių faktų nustatymas. 3. Tikslai (trumpalaikiai ir ilgalaikiai). Jie sudaro įvertinimo pamatą. 4. Grupės analizė (Kas būdinga grupei? Kiek žmonių?) 5. Metadologija (kokia veikla, etapai; kiek reikės laiko?) 6. Šaltiniai. Taip pat suformuokite biudžetą į kurį įeina: a) žmogiški resursai; b) materialiniai resursai; c) administraciniai, vykdomieji (eksploataciniai). 7. Bendradarbiavimas su mokykla (Kaip padeda mokykla?) 8. Įvertinimas. 9. Ataskaita. Ji turi atspindėti projekto rezultatų įvertinimą ir žingsnius, kurių ruošiatės imtis ateityje. Būtent šis metodas padeda integruoti formajųjį ir neformalujį ugdymo turinius. Bendradarbiavimo metodas mokinys žino, kad jis su mokytoju dirba kartu. Išgyvenimo metodas kartu su maža mokinių grupe už mokyklų sienų tiriama realybė, išgyvenamas silidarumas, ugdomas kūrybingumas. Tarpusavio pagalbos metodas išdėsčius pamokos temą (ar jos dalį), mokiniai apie 5 min. klausinėja, aiškindamiesi, kaip suprato. Išsikalbėjimų metodas demokratinių santykių trniruotė. Klasė (ar grupė) susėda ratu, visi sprendžia, remdamiesi vienu kriterijumi. Smegenų šturmas ( Minčių lietus ). Šio mokymo būdo esmė iš daugybės mokinių minčių (gerų ir neapgalvotų, galbūt ne visai suprantamų). Jį naudojant svarbu aiškiai nustatyti užduotį, laiką, tuoj pat trumpai rašyti, kas yra sakoma ir kaip sakoma: mokiniams argumentuoti nereikia, jie rašo tai, kas pirmiausia šauna į galvą. Šis metodas taikomas, kai reikia greitai surinkti d aug informacijos Testai, anketos. Testas tai klausimas arba uždavinys su tam tikru būdu prie jo pateiktais galimais atsakymais kiekvieno mokomojo dalyko mokinių žinioms tikrinti. Gali būti testuojamas vienas mokinys ar grupė. Testų sudarymas yra kūrybiškas darbas ir jis priklauso nuo keleto dalykų: a) teste neturi būti absurdiškų atsakymų, tarp teisingų ir klaidingų atsakymų turi būti loginis ryšys, panašumas; 44

44 b) testo atsakymų negali būti mažiau kaip 2 ir daugiau kaip 5; c) svarbu atsižvelgti į mokinių amžių, gebėjimas, klausimų sunkumą, skirtą laiką. Mokiniams reikia paaiškinti, kaip atlikti testą: kokios yra atsakymo į klausimus taisyklės, kokia forma, kokie klausimų tipai, kiek skiriama laiko. Ledlaužis. Šis metodas laužo nepasitikėjimo, priešiškumo bei nepasitenkinimo ledus, sudaro tokias situacijas, per kurias vaikas jaučiasi saugiai, gali išreikšti save, įgyti pasitikėjimo. Tai įvairūs bendravimo ir orientaciniai žaidimai. Štai mokiniai pasirenka savo ar grupės pavadinimą priklausomai nuo dėstomo dalyko ir paaiškina, kodėl pasirinko būtent tą pavadinimą. Tai situacijos, kai mokiniai laisvai reiškia savo mintis, išklauso. Gimtadienio eilė nekalbėdami sustoja iš eilės pagal gimimo datas, mėnesius, dienas. Mokiniai susiduria su nenumatytais sunkumais, patiria bendravimo įtampą, suvokia, kaip sunku neįprastomis aplinkybėmis (atimta teisė kalbėti). Mokytojas stebi, kaip mokiniai atlieka užduotį ir po to aptaria. Kiekvienas pasakoja, ką jis jautė, ar sugebėjo atlikti užduotį. Minčių ežys. Tikslas nustatyti, kokios mokinių žinios prieš naujų sąvokų pateikimą. Mokiniai skatinami mąstyti, savo teiginius grįsti argumentais, faktais; mokosi laisvai reikšti mintis, diskutuoti. Mokytojas lentoje nubrėžia patį ežį sąvoką ir 1-2 pagrindinius spyglius klausimus. Mokiniams pateikiami dar keli klausimai. Kiekvienam naujm atsakymui mokiniai brėžia naujus spyglius ir mąsto toliau. Akvariumas. Pabaigus temą, ją galima aptarti akvariumo principu. Mokiniams neturi būti pateikiama klausimų. Jiems paaiškinama, kad tema išeita,ir jie turi padaryti išvadas, išsakyti savo nuomonę, iškelti problemas. Į akvariumą kviečiami visi nauji mokiniai, taigi savo nuomonę išsakys ne tik aktyvūs moksleiviai, bet ir pasyvas. Taisyklės tokios: kalba tik akvariumo dalyviai, o akvariumui nepriklausantys neturi teisės replikuoti ir ginčytis. Žaidimų metodas. Šis metodas dažniausiai taikomas mažesnėse klasėse. Per žaidimus mokinia i viską daug lengviau įsisavina. Jiems būna įdomu kai į žaidimą įsitraukia ir pats mokytojas. Bet žaidimų metodas gali tikti ir vyresniems mokiniams. Pavyzdžiui, Vilniaus Mindaugo vidurinėje mokykloje organizuotos pamokos į kurias mokiniai ir mokytojai turėjo ateiti apsirengę tai dienai paskirtos spalvos rūbais (Žr. 5 6 priedas). Tokiomis pamokomis mokiniai buvo mokomi geriau įsisavinti spalvų pažinimą, derinimą tarpusavyje. Insenzavimas. Taikant šį metodą mokiniai turi įsivaizduoti save ar įsijausti į kurį nors veikėją ir jį inscenizuoti ar suvaidinti, kaip jis pasielgtų tam tikroje situacijoje. Interviu. Šis metodas daug reikšmės turi šnekamajai kalbai ugdyti. Pavyzdžiui, po išeiginių dienų, švenčių, ekskursijos vedama mini konferencija. Mokiniai pasakoja, kur buvo, ką veikė, ką matė. Kiti klauso ir užduoda klausimus. Šiuo metodu yra supažindinama ir su žurnalisto profesija, akcentuojamas mandagaus pokalbio turinys ir tikslas. 45

45 Situacijų žaidimas. Tikslas mokyti vaikus kritiškai vertinti dabartinę gyvenimo situaciją, iškelti problemas (buities, globalines, politines ir pan.) ir rasti būdus sėkmingai jas spręsti. Ugdoma s vaikų savarankiškumas ir atsakomybė reliai sprendžiant įvairias gyvenimo situacijas. Situacijų žaidimą galima organizuoti grupėmis ir individualiai. Svarbu paruošti priemonių, literatūros. Būtina numatyti papildomą medžiagą, informacijos šaltinį, naudotis kompiuteriais ir pan. Mokiniai parengia idėjų paketą, t.y. realius problemos sprendimo būdus. Gali sudaryti diagramas, lenteles, schemas ir pan. Mokiniai pristato savo projektą ir jį gina. Kiti mokiniai argumentuotai teigia ar neigia projekto idėjas. Argumentai už ir prieš. Šis metodas padeda mokiniui suvokti dialogo ir diskusijos etiką. Diskusijos turinys objkto išskitimas, požiūrių reiškimo būdai ir minties plėtotė, nuomonių pagrindimas (argumentais) ir priešprieša (kontrargumentais), apibendrinimas. Šis metodas padeda išmokyti kalbėti pagrįstai, argumentuotai diskusijos meno, ugdo kritinį mąstymą, logiką. Naudojant šį metodą svarbu parinkti aktualią, galinčią suklti įvairių minčių temą. Būtina numatyti pasirengimo ir pasisakymo trukmę, apgalvoti galimybes išsisakyti kiekvienam ar bent daugumai. Naudojantis metodu argumentai už ir prieš galima (tasisakius tradicinės apklausos) sužinoti, kaip mokinys suvokia vieną ar kitą temą. Metodas teikia galimybių žinių integracijai. Modeliavimas. Tai išmokimo stebint metodas. Šis metodas paveikia mokinio elgesį bent jau trejopai: 1. Išmoko naujo elgesio. 2. Lengvina atlikti jau išmoktą elgesį. 3. Slopina ar atpalaiduoja jau išmoktą elgesį. Pagrindinė prielaida išmokti stebint yra dėmesys. Modelis gali būti mokytojas, filmas, literatūra, paveikslas, vaizdas. Mokytojas atitinkamomis priemonėmis turi skatinti mokinių dėmėsį. Modelio metodo pirminė mokymo reiškmė yra parodyti. Taigi mokytojas turi pagalvoti, kaip parodyti, pademonstruoti, ar sumodeliuoti, kad sudarytų optimalias mokinių mokymosi sąlygas. Užmokyklinių užduočių metodas. Tai metodas, leidžiantis pamoką vesti ne įprastoje klasės ar kabineto aplinkoje, o už jos ribų. Metodo tikslas mokymo žinias pajusti realiu gyvenimu, patirti mažos grupės solidarumo jausmą, ugdyti poreikį tyrinėti aplinką, kūrybingumą. Rengtis pamokai, kurioje naudosimės užmokyklinio užduočių metodu, reikia iš anksto. Metodas tinka integruotam mokymui, tad reikėtų bendradarbiauti su kitų dalykų mokytojais. Tai, ką patyrė ir sužinojo, mokiniai gali aprašyti referatuose, nupiešti, sukurti modelius. Mokiniams ypač patinka pamokos, kurios vyksta įvairesnėje aplinkoje, o ne klasėje. Pamokos gali vykti mokyklos kieme, dailės galerijoje, gamtoje ir pan. ( pav.). 46

46 14 15 pav. Pamokos neįprastoje aplinkoje mokyklos kieme Individualūs mokymo metodai. Jie leidžia atsižvelgti į individualias mokinių skirtybes ir mokyti dirbti savarankiškai. Vienas iš pagrindinių mokymo tikslų yra išmokyti mokinius ir išėjus iš mokyklos toliau mokytis. Taigi, mokykloje reikia sudaryti jiems galimybę būti savarankiškiems, mokytis vieniems. Pirmasis žingsnis individualaus mokymo link būtų mokinių skirstymas į grupes pagal gabumus, kad jie galėtų dirbti kartu su kitais panašių gabumų ir pažangumo mokiniais. Vienodų gabumų mokinių mokymas yra efektyvesnis. Įprastinėje klasėje mokinių intelektas ir pažangumas yra labai nevienodi. Geriausieji klasės mokiniai gali išmokti daug daugiau ir greičiau negu silpnieji tos klasės mokiniai. Užduotys, kurios tinka vieniems mokiniams, netinka kitiems. Pirmasis žingsnis j individualų mokymą būtų mokinių suskirstymas į grupes pagal gabumus, kad jie galėtų dirbti kartu su kitais panašių gabumų ir pažangumo mokiniais. Vienodų gabumų mokinių mokymas yra efektyvesnis. Individualus mokymas ne tik padeda mokiniams siekti bendrų mokymo tikslų, bet ir moko savarankiškai dirbti ir mokytis. Jiems reikia sudaryti salygas patiems tyrinėti ir daryti savo išvadas. Mokantis savarankiškai, didesnė atsakomybė už savo mokymąsi. Mokinys gali mokytis pagal individualią mokslo ir praktinių darbų programą (mokymasis sau vadovaujant). Mokytojas pateikia mokiniui tikslus ir mokomąją medžiagą, vertina jo darbą, tačiau mažiau kontroliuoja mokinio darbo laiką, jo pamokų lankomumą. Vienas iš savarankiško mokymosi organizavimo būdų yra sutarties sudarymas, kurioje nurodoma: kas turi būti išmokta, kaip mokinys parodys savo darbo rezultatus, kokiais šaltiniais turi naudotis, kokios užduotys ir kokia tvarka turi būti atliktos, darbo grafikas, kokios naujos veiklos reikės imtis. Pamokai skirtą laiką galima dirbti skaitykloje ar kur kitur. Namų darbai - individualios savarankiskos studijos namuose. Jie yra efektyvūs, jei tie darbai nėra per sunkūs ir nereikalauja naujų įgūdžių, kurių mokinys dar nėra įgijęs. Jie yra naudingi, nes padeda 47

47 susidaryti mokymosi įgūdžiams. Ypač naudinga, jei tie darbai yra pakankamai lengvi, nenuobodūs, ir mokiniai jaučia pasitenkinimą juos atlikę. Kita savarankiško mokymosi galimybė yra bendras planavimas. Šio lygio mokiniai gali patys vadovauti, save kontroliuoti, bet tam tikrais momentais jiems dirbant gali prireikti paramos. Todėl juos reikia pagloboti, pasekti, ar jie daro pažangą, siūlyti paramą ir tą paramą nutraukti, kai jos užtenka. Repetitoriaus darbas su mokiniu - individualaus mokymo metodas.šiuo metodu galima padėti bet kokio amžiaus mokiniams. Kartais repetitoriavimo tikslas yra tiek pat ar net daugiau padėti pačiam repetitoriui, kaip ir jo mokiniui, t.y. repetitorius ne tik padeda globotiniui, bet dažnai jo darbus padidina jo paties savigarbą ir išmanymą. Kontaktas, bendras darbas su gerbiamu, vertinamu repetitoriumi gali suteikti jo globojamam mokiniui gelbstinčios šilumos. Šaunu, kai repetitorius mokinį pagiria, padrąsina, darbas būna neilgas, mokinys nepavargsta, jam neatsibosta, randa laiko pažaisti. Repetitoriaus darbas duoda geresnių rezultatų, kai jis moko pagal trumpesnę programą, moko matematikos, o ne skaitinių. Repetitoriaus darbo nauda yra didelė ne tik globotiniui, bet ir pačiam repetitoriui. Tyrimai rodo, kad mokinių, kurie skaito tam, kad pasiruoštų mokyti, balai būna žymiai ankštesni, negu tų, kurie skaito tam, kad tik patys išmoktų. Jie ne tik geriau suvokia turinį, bet geresni būna ir jų bendrieji rezultatai. Naudą duoda ne tik ruošimasis dirbti repetitoriumi, bet ir pats repetitoriaus darbas. Taigi, bendraamžių mokymas yra didžiai naudingas, gali pagerinti įvairaus amžiaus mokinių mokslo rezultatus. Diskusija Tai metodas, kai mokiniai bendrauja tarpusavyje. Mokytojas paprastai stebi visą tą sąveiką, netiesiogiai jai vadovauja, rodo iniciatyvą, reziumuoja, sprendžia ginčus. Diskusiją ugdo sugebėjimą kritiškai mąstyti, skatina mokytis pagrįsti savo nuomonę faktais, apibrėžimais, sąvokomis, dėsniais, moko diskutuoti. Tik diskutuojant galima išmokti išklausyti kitą, įvertinti jo argumentus, aiškiai suformuluoti savo požiūrį, susitelkti ties svarbia problema, nepasiduoti emocijoms. Ratinis grupinis metodas. Labai svarbu, kad mokyklose mokiniai būtų raginami pateikti savo požiūrius, klausinėti ir dalyvauti diskusijose pamokoje gvildenama tema. Ir pamokos - paskaitos metu mokytojai dažnai klausia mokinius jų požiūrio ir ragina užduoti klausimus, tačiau tam, kad mokiniai aktyviai dalyvautų pamokoje bei nagrinėdami vieną ar kitą problemą turėtų galimybę išsakyti savo požiūrį, galima taikyti darbo grupėmis metodiką. Pamoka, kurios metu dirbama grupėmis, žymiai skiriasi nuo tradicinės ( pamokos - paskaitos), dėstymo forma, prie kurios mokytojai yra labai pripratę. Daugelis žmonių mano, kad mokykla yra ta vieta, kur mokytojai dirba, o vaikai renkasi jų stebėti. 48

48 Vienas iš savarankiškojo mokymosi organizavimo būdų yra sutarties sudarymas. Mokytojas ir mokinys parašo sutartį, kurioje nurodoma: a) kas turi būti išmokta, b) kaip mokinys parodys savo darbo rezultatus, c) kokiais šaltiniais mokinys turi naudotis, kad įvykdytų sutart}, d) kokios užduotys ir kokia eile turi būti atliktos, e) darbo grafikas, f) kokios naujo pobūdžio veiklos reikės imtis. Savarankiškojo mokymosi sėkmė priklauso nuo to, ar tinkamai pasirinktas savarankiškumo laipsnis. Mokytojas gali gana primygtinai stebėti mokinį ir jam vadovauti. Kiek didesnis savarankiškumo laipsnis, kai mokytojas kartu su mokiniu suplanuoja pastarojo darbą, ir po to mokinys yra mažai prižiūrimas ir koreguojamas. Gali būti ir taip: mokinys dirba beveik visiškai savarankiškai; jis iškelia, pasirenka problemas, planuoja savo veiksmus ir tik padaręs darbą, pateikia mokytojui galutinius rezultatus. Koks savarankiškumo laipsnis yra tinkamiausias, priklauso nuo mokinio subrendimo. Savarankiškai besimokantiems mokiniams būtina nurodyti, kaip mokytis ir į ką daugiausia kreipti dėmes (į faktus, ar idėjų, teiginių sistemą). Mokytojo pokalbiai su savarankiškai dirbančiais mokiniais turi būti lankstūs; reikia stengtis, jog per pokalbį mokiniai pasisakytų savo abejones, iškeltų problemas. Sutartis gali būti sudaroma 1 dienai (netgi namų darbų atlikimui), temai, skyriui, trimestrui. Tam, kad stiprėtų pradinės ir vidurinės mokyklos mokinių motyvacija, mokiniui augant turi didėti sutartyje nurodomo darbo apimtis, ilgėti laikas. Yra įrodyta, kad sutartys daro mokymąsi produktyvesnį, didina mokinių kruopštumą, gerina darbo jgūdžius, socialinį elgesį. Ne kiekvienas mokinys labai džiaugiasi savarankišku darbu, bet ir ne kiekvienam sekasi mokytis tradiciniais būdais. Yra trejopos savarankiškumo galimybės - mokymasis vadovaujant mokytojui, bendras planavimas, individualus darbas. Su mokymosi vadovaujant mokytojui lygmens mokiniais reikia praleisti daug laiko, padėti jiems apibrėžti problemas, susiplanuoti darbą, surasti šaltinius ir laiku įvykdyti užduotį. Bendro planavimo lygmens mokiniai gali patys vadovauti, save kontroliuoti, bet tam tikrais momentais jiems dirbant gali būti reikalinga pagalba. Todėl reikia juos pagloboti, pasekti ar jie daro pažangą, pasiūlyti pagalbą jei reikės ir tą pagalbą nutraukti, kai jos bus gana. Mokiniai, kurie patys gali apibrėžti darbo temą, sugeba daryti sprendimus, susirasti šaltinius ir laiku atlikti užduotį, mokosi pagal individualaus darbo principus. Šio lygmens mokiniai sugeba dirbti savarankiškai ir efektyviais būdais pasiekti gerų mokslo rezultatų. Mokytojo vaidmuo - skatinti, vertinti, išklausyti, būti ir vadovu, ir kolega. Mokytojai turi padėti mokiniams pereiti nuo 49

49 mokymosi vadovaujant mokytojui, prie bendro planavimo ir nuo bendro planavimo prie individualaus darbo. Mokykloje atliekant savarinkiškas užduotis dailės pamokose, labiausiai tinka kai mokinys gali pats išsirinkti ką jis norėtų daryti ir savo darbą atlieka per tam tikrą pamokų skaičių. Tai būna mini kūrybinis darbas: mokinys pasirenka jį dominančią temą, priemones, kuriomis norėtų atlikti darbą ir formą kaip jis savo mintį įgyvendins (Žr. 7 8 priedas). Modeliavimas. Tai išmokimo stebint metodas. Kiekvienas žmogus savo gyvenime yra labai daug ko išmokęs stebėdamas kitus, t.y. stebėdamas kitų elgesio modelius ir į juos atitinkamai reagavęs. Modelio metodas tiesioginiame ugdymo procese paveikia mokinio elgesį bent jau trejopai: 1. Išmoko naujo elgesio. 2. Palengvina atlikti jau išmoktą elgesį. 3. Nuslopina arba atpalaiduoja jau išmoktą elgesį. Pagrindinė prielaida išmokimui stebint yra dėmesys. Modelis gali būti mokytojas, filmas, literatūra, paveikslas ar kitoks vaizdas ir t.t. Mokytojas atitinkamomis priemonėmis turi tam skatinti mokinių dėmes}. Modelio metodo pirminė mokymo reikšmė yra "parodyti". Taigi mokytojas turi pagalvoti, kaip parodyti, pademonstruoti ar sumodeliuoti, kad sudarytų optimalias mokinių mokymosi sąlygas. Kai mokytojas apibendrindamas temą pasako "Tai bus egzamino bilietas" ir po to pademonstruoja pats, kaip tą reikės atlikti, savaime aišku, jis savo modeliu sumaniai paskatina mokinių dėmes}. Jeigu modelis-mokytojas aiškindamas išskiria svarbiausius mokomosios medžiagos momentus, imitacinis mokymasis labai palengvėja. Stebint išmokstama, kai greta vienas kito vyksta 2 dalykai: dėmesys modelio veiksmams ir tų veiksmų vaizdas mokinio atmintyje. Žodinės ir vaizdinės atminties priemonės turi būti informuotos tuo pačiu metu, kai stebėtojas stebi, kaip modelis ardo, pvz., variklį, dalija daugiaženklį skaičių ar kalba klasėje. Šios atminties priemonės, schemos atgaminamos vėliau, kai nauj'ai išmoktas elgesys yra realizuojamas. Todėl išmoktina medžiaga geriau išlaikoma atmintyj'e, kai ji pakartojama. Žodinio modeliavimo metodas dažnai gali būti taikomas užsienio kalbos pamokose, kai reikia atskirus išmoktus frazių modelius pritaikyti konkrečioje elgesio situacijoje. Toks metodas padeda mokiniams ne tik jgyti žinias, bet ir geriau išmoko įgūdžių. Be to, tai skatina mokinių motyvaciją išmokti atitinkamo elgesio, ugdo kūrybiškumą, nuoseklumą ir įvairiai veikia emocija. Eksperimentas. Ugdymas turi būti grindžiams aktyviu moksleivių dalyvavimu. Eksperimentas yra vienas iš tokio ugdymo metodų, dažniausiai taikomas mokant gamtos mokslų. N. L. Gage ir D. C. Berliner knygoje "Pedagoginė psichologija" eksperimentas apibrėžiamas kaip tyrimo metodas, kai manipuliuojama vienu kintamuoju (nepriklausomu) ir matuojama kito, 50

50 priklausomo kintamojo reikšmė, norint nustatyti, ar pirmojo pokyčiai lemia antrojo (priklausomo klintamojo) pokyčius. L. Jovaiša "Pedagogikos terminuose" eksperimentą apibrėžia kaip mokymo metodą naujoms žinioms įgyti, joms įtvirtinti ir patikrinti atliekant bandymus. Kaip eksperimentas gali būti pamoka, kai patys mokiniai moko mokytojus. Šitaip mokiniai privalo savarankiškai sugalvoti temą, jai pasiruošti. Tokia pamoka leidžia mokiniams pasijusti mokytojais ir pamatyti savo pačių silpnąsias bei stipriąsias puses, mokosi bendrauti su auditorija, bei žadina susidomėjimą (Žr. 9 priedas). 51

51 3. NETRADICINĖS PAMOKOS ĮTAKOS MOKINIŲ VIZUALINĖS RAIŠKOS MOKYMUISI TYRIMO REZULTATAI Tyrimo aktualumas - Pedagogo pareiga nukreipti mokinį tinkama linkme, mokytojai turi vadovauti, kontroliuoti ugdytinių mokymąsi tinkamai organizuodami dailės pamokas. Sėkmingas ugdymo procesas vyks tada, kai mokytojas kūrybiškai mokys, taikydamas įvairius mokymo metodus, aplinkas, formas, priemones didindamas mokinių meninės veiklos motyvaciją. Švietimo ir mokyklos tikslams realizuoti naudojamos įvairios ugdymo formos ir metodai. Mokymo organizavimo formos tai įvairūs mokomieji užsiėmimai, kurių esmę bei eigą sąlygoja besimokančiųjų sudėtis, darbo vieta ir laikas, ugdytinių veiklos ir pedagogo vadovavimo pobūdis. Tyrimo tikslas - Išsiaiškinti ar netradicinės pamokos skatintų mokinių vizualinės raiškos mokymosi mokyvaciją. Tyrimo objektas Mokinių vizualinės raiškos mokymosi motyvacija ir jos kėlimas netradicinėmis pamokomis. Tyrimo metodai: 1. Mokytojų anketinė apklausa raštu. Anketą sudaro 2 atviri ir 13 uždarų klausimų. ( žr. 10 priedą); 2. Mokinių anketinė apklausa raštu. Anketą sudaro 13 klausimų, iš jų 4 pusiau atviri (žr. 11 priedą); 3. Atlikto tyrimo procentinė analizė; Tyrimo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti mokinių ir mokytojų požiūrį į netradicines pamokas. 2. Išsiaiškinti ar mokiniai labiau mėgsta paprastas, ar netradicines pamokas. 3. Ištirti, kaip netradicinės pamokos, mokytojų nuomone, veikia mokinių motyvaciją. Tyrimo imtis Tyrimas buvo atliktas Vilniaus Mindaugo vidurinėje mokykloje, apklausiant 155 mokinius. Tyrimui atlikti buvo pasirinkta anketinė apklausa, kuri buvo atliekama V, VI, VIII, X ir XII klasių mokinių. Taip pat tyrime dalyvavo 43 mokytojai iš Vilniaus Mindaugo, Vilniaus Mykalojaus Daukšos ir Vilniaus Aleksandro Puškino vidurinių mokyklų. Anketomis siekta išsiaiškinti, kaip mokiniai įsivaizduoja pamokas, kurios juos nuteiktų dirbti ir skatintų labiau domėtis pamokose dėstomais dalykais, t.y. dailės pamokomis bei kaip mokytojai įsivaizduoja mokymosi motyvacijos skatinimą pamokų metu. Bandoma išsiaiškinti, kaip mokiniai supranta terminą netradicinės pamokos, ar dažnai jiems tokio pobūdžio pamokos vyksta bei ar jiems jos patinka Motyvacija ir jos būtinumas mokyme Motyvacija tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vystantys žmogaus psichikoje. 52

52 Motyvacija apima žmogaus poreikius, troškimus ir įsisąmonintus norus, interesus ir polinkius, vertybes, pažiūras ir įsitikinimus. Kartais motyvacinę jėgą įgyja jausmai ir emocijos arba charakterio bruožai. Žodis motyvacija kilęs iš lotyniško žodžio morere judinti, skatinti. Psichologijoje ir etologijoje - visus organizmo veiksmus skatinanti jėga. Gali būti naudojamas kaip poreikio sinonimas, tam tikro elgesio, veiksmų, tikslingos veiklos skatinimas, kurį sukelia įvairūs motyvai. Motyvaciją galime taip pat pavadinti procesu, skatinančiu elgtis taip, kad būtų pasiekta svarbių žmogui tikslų arba kad būtų patenkinti poreikiai ir motyvai. Biheivioristai sukūrė tris palyginti suprantamas teorijas, kurios aiškina, kaip mes mokomės ir išmokstame. Reakcijos sąlygojimo teorija viena pirmųjų šiuolaikinių išmokimo teorijų. Besąlyginio dirgiklio susiejimas yra svarbi reakcijos sąlygojimo prielaida. Kai kurie teoretikai nurodo, kad paprasčiausias bet kokių įvykių sugrupavimas gali baigtis išmokimu. Elgesio modifikavimui dažnai yra naudojamas pastiprinimas, kurio pasekmė išmokimas. Šios rūšies mokymasis ir išmokimas vadinami operantiniu determinavimu, nes pageidautinas elgesys kyla spontaniškai, jo nesukelia koks nors dirgiklis, organizmui veikiant aplinką. Pastiprinimas yra pagrindinė išmokimo priemonė, nes elgesys, po kurio seka paskata, yra sustiprinimas. Skatulys gali būti bet koks, kuris sustiprina reakciją. Yra dvi didelės skatulių grupės teigiami ir neigiami. Motyvacija perkelia mus iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia mumyse energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme. Jos branduolį sudaro kryptingumas ir veržlumas. Mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio, aktualizuoja būtinas mokinio žinias, sugebėjimus ir įgūdžius, pažadina jo jautrumą pagalbai iš išorės, turi įtakos mokymosi kokybei ir mokymosi pasekmėms.(g. Butkienė, 1996) Motyvacija sąlygoja mokymosi rezultatus, dalyvaudama pasirenkant ir įsisąmoninant konkrečius mokymosi tikslus bei būdus. Pirmųjų klasių vaikai dar nemoka iškelti sau konkrečių mokymosi tikslų. Mokytoja juos išmoko numatyti ir suformuluoti mokymosi tikslus, vadovaujantis prasmingais mokymosi motyvais. Mokinys, suformulavęs ir įsisąmoninęs mokymosi tikslą, savo valios, proto ir jausmų energiją nukreipia konkrečiam veiksmui atlikti. Motyvai sukuria bendrą nusiteikimą mokytis, o nuo tikslų priklauso, kokie bus konkretūs mokymosi veiksmai. Mokėjimas atrasti ir suformuluoti konkrečius mokymosi tikslus rodo mokinio motyvacijos brandumą. Sąmoningi tikslai iškeliami tik savarankiškai ir valingai apsisprendžiant, laisvai pasirenkant.(g. Butkienė, 1996) Motyvas tai, kas atspindi žmogaus psichikoje vaizdo ar minties pavidalu ir nukreipia jo elgesį taip, kad būtų patenkintas tam tikras poreikis. Pavyzdžiui, jaučiantis troškulį mokinys galvoja 53

53 apie sulčių stiklinę ir bėga jų nupirkti. Pirmokas įsivaizduoja, kaip jo geru pažymiu džiaugsis mama, ir dar atkakliau mokosi pamokas. Tačiau reikia paminėti, kad motyvacijos teorijos neišsamios, daugelio mokslininkų nuomonės dėl pagrindinių klausimų skiriasi, ir daugelis motyvacijos teorijų aspektų lieka neišspręsti. Motyvacijos teorijų įvairovė parodo, jog kintantis ir sudėtingas reiškinys yra motyvacija, priklausanti nuo daugelio skirtingų veiksnių. Mokymosi motyvacija kinta, bręstant asmenybei bei keičiantis išorinėms aplinkybėms. Pasirodo, jog pradinių klasių moksleivių mokymosi motyvacijoje svarbiausias motyvas - moksleivio statuto įgijimas, paauglystėje noras iškovoti autoritetą tarp bendraamžių, vyresnėse klasėse profesinės aspiracijos. Mokslininkų teigimu mokymosi motyvacijos stabilumas siejasi su tokiomis jo charakteristikomis kaip jėga, įsisąmoninimas, veiksmingumas, orientacija į procesą ir pan. Ypatingas ryšys nustatytas tarp mokymosi motyvacijos stabilumo ir orientacijos į procesą: kuo labiau moksleiviai orientuoti į procesą, tuo stabilesnė jų mokymosi motyvacija (L. Rupšienė, 2000). Mokinio motyvacinė sfera yra sudėtinga jo veiklos skatulių sistema, apimanti įvairius asmenybes aktyvumo lygius. Nuo jos priklauso, kodėl ta pati užduotis atliekama nevienodai. Motyvai, kaip mokymosi ar kitokios veiklos skatuliai, iškyla žmogaus sąmonėje, kai išorės objektai arba paties žmogaus veiksmai jam dėl kurių nors priežasčių pasidaro reikšmingi ir prasmingi. L. Jovaiša (2001) teigia, jog motyvai kyla iš reikmių. Reikmė tai signalas apie vidinį ar išorinį trūkumą. Iš reikmių vystosi šie motyvo veiksniai: instinktai, potraukiai, poreikiai, įpročiai, polinkiai, interesai, idealai, įsitikinimai, žinojimas, valia, ketinimai. Kai nors vienas iš šių veiksnių išgyvenamas, asmenybė yra motyvuota. Situacijoje, kai motyvuota asmenybė sąveikauja su patraukliu objektu, šie veiksniai tampa motyvais vidinėmis veiksmų paskatomis. Jo teigimu, nėra veiksmo be motyvo. Mokymosi motyvai atskleidžia vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant, negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima atspėti jo poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir prieštaringų. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Skirtingų motyvų samplaikoje atsispindi prieštaravimai tarp leidžiamo ir draudžiamo, tarp asmeninių ir grupės interesų. Mokinio apsisprendimą, poelgį lemia tai, koks motyvas nugali. Prieštaringų motyvų kova mokiniui gali būti labai skausminga. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo - mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo ir aukštųjų jausmų, taip pat nuo šeimos narių ir mokytojų elgesio.( G. Butkienė, A. Kepelaitė,1996). 54

54 Motyvacijoje skiriame vidinius ir išorinius veiksnius. Vidiniai veiksniai dar vadinami asmeninėmis dispozicijomis, kurios glūdi pačioje asmenybėje, tai jo motyvai, poreikiai, tikslai, siekiai, vertybės, interesai, emocijos. Išoriniai veiksniai dar vadinami stimulais, esti išorinės aplinkybės. Mokymosi, kaip ir kitokio darbo bei elgesio, motyvų prigimtis įvairi. Kai kurie motyvai kyla iš paties subjekto. Yra poreikis suvokti, poreikis manipuliuoti, poreikis tyrinėti. Vidinė motyvacija gali būti labai įvairi: Smalsumas. Tai poreikis suprasti, suvokti, sužinoti. Šis poreikis labiausiai būdingas ankstyvajai vaikystei, kada vaikas tyrinėja supantį pasaulį. Džiaugsmas, kuris lydi išmokimą. Dažnai jis vadinamas vidiniu pastiprinimu. Dabar aišku, kad tai yra savipildos poreikio, kaip vidinės valios ir išminties energijos skleidimosi, įgyvendinimas. Mokymosi motyvacija, susijusi su gyvenimo prasmės ir žmogiškųjų vertybių įsisąmoninimu. Ji kyla dvasinėje, socialinėje, kultūrinėje aplinkoje, kai visiškai įsisąmoninamas asmeniškas patyrimas ir atsiranda galimybe savarankiškai spręsti. Tokią mokymosi motyvaciją palaiko nuolatinis konkrečių norų ir tikslų savarankiškas pasirinkimas bei įsisąmoninimas ir su tuo susijęs atsakingumo jausmas. Labai svarbu, kad vaikas pajustų, jog jis pats gali pasirinkti tikslą, dėtų pastangas jam įvykdyti ir kontroliuotų, kaip pavyko veiksmai ir koks gautas rezultatas. Kontaktų su kitais žmonėmis siekimas. Vaikas ieško kontaktų su kitais žmonėmis, nori su jais suartėti, reikštis šeimoje, grupėje, būti mylimas, nori užsitikrinti vienmečių pasitikėjimą. Noras priklausyti grupei, būti gerbiamam, pripažintam, priimtam tokiam, koks jis yra, nori turėti gerą vardą. Savigarbos motyvas stiprina pasitikėjimą savimi, pajėgumą, įsitikinimą, kad esi kitiems reikalingas ir naudingas. Laimėjimai ir lūkesčiai. Šiai motyvacijai priklauso viltis ir lūkestis, kad laimėjimas bus pasiektas. Todėl jai būdinga sėkmės viltis ir nesėkmės baimės emocijos. Dažnos nesėkmės sukuria baimės ir vengimo motyvaciją, kuri silpnina norą mokytis; Kompetencija. E. Jensen (1996) teigė, kad daugeliui žmonių, malonu atlikti užduotis gerai. Kuo dažniau mokinys mato savo įgūdžių ar kitų mokymosi rezultatų gerą kokybę, tuo labiau stiprėja jo noras ir toliau gerai tai daryti. Galima tikėtis, kad ir ateityje žmogus norės savarankiškai studijuoti, dirbti. Mokytojai yra pagrindiniai vaikų laimėjimų vertintojai, tačiau mokiniai supranta, kad jų vertinimas priklauso nuo informacijos konteksto ir jų ankstesnės patirties. Mokinius, kurie save tapatina su sėkmingai besimokančiais, mokytojų vertinimas paskatina geriau mokytis. Vaikai, kurie jaučiasi kitokie, menkesni mokytojų ar tėvų akyse, nejaučia galimybės pakilti. Jie net savo sėkmę gali suprasti kaip trūkumą. 55

55 Tokiems mokiniams mokytojai ir tėvai turėtų akcentuoti kad jų sėkmė priklauso nuo jų pačių gabumų ir pastangų. (G. Butkienė, A. Kepelaitė, 1996). Išorinę motyvaciją veikia: Pareiga. Dauguma moksleivių mokosi todėl, kad reikia. Reikia išmokti pamokas, nes liepė mokytoja, Reikia eiti į mokyklą, nes to reikalauja tėvai ir t.t. Tik pagalvojus, ką išgyvena vaikas, elgdamasis vardan tokio motyvo, galima suprasti, jog šitokia pseudo motyvacija, kilusi dėl netikusio tėvų ir visuomenės elgesio, žaloja vaiko asmenybę. Labai maža vilties, kad iš tokių moksleivių išaugs atsakingi, iniciatyvūs, išmintingi, mylintys save ir kitus žmones piliečiai. Baimė. Dalis moksleivių mokosi iš baimės būti nubaustiems. Tai dar negatyvesnis motyvas, galintis sukelti neurozes, sveikatos sutrikimus. Paprastai, išorinė motyvacija neskatina mokytis, ypač kai išorinis stimulas dingsta (neverčia tėvai, nebijo būti nubausti). Ateitis. Tik tolima motyvacija ateitis, gyvenimo prasmės teikia jėgų nugalėti kasdieninius sunkumus, džiaugsmingai mokytis, augti harmoningai, dorai, išmintingai ir mylinčiai kitus žmones, laisvai kuriančiai atsakingai asmenybei. Tolimi, ateities motyvai ateina į sąmonę vaikui, kurie jaučiasi lygiateisiški, vertingi ir dalyvauja suaugusių žmonių gyvenime, matydami jame vertingo gyvenimo pavyzdžius. Aplinka. Mokyklos aplinka veikia mokinį. Čia jis ne tik mokosi bet ir gyvena. Jam šis gyvenimas turėtų teikti pasitenkinimo, teigiamų emocijų. Mokymo turinys. Mokymo turinys turi kuo realiausiai atspindėti visuomenės kultūros lygį, kartu prieinamas ir reikšmingas mokiniams. Mokytojas privalo labai gerai išmanyti savo dalyką, žinoti naujausius mokslo pasiekimus, kaip taikyti žinias šiuolaikinėmis sąlygomis. Mokymo metodai. Mokinių mokymosi motyvacijai labai reikšminga pačių mokinių veikla mokymo procese. Todėl tikslinga taikyti tuos mokymo metodus, kurių esmę ir turinį sudaro savarankiškas mokinių darbas. Taigi išorinė motyvacija yra trumpalaikė, išnykstanti kartu su išorinio stimulo dingimu. Pagrindinė problema yra ta, kad dažnai per mažai pastangų dedama išorinei motyvacijai paversti vidine. (G. Butkienė, A. Kepelaitė, 1996). Pagal C. Rogersą (1980), motyvacijos kitimas iš išorinės į vidinę yra pagrindinė asmenybės brendimo sritis. Tad ugdant motyvaciją labai svarbu, kad mokinys jaustųsi gerbiama, pilnaverte asmenybe ir galėtų kiekvieną kartą žengti keturis žingsnius: Įsisąmoninti save (ką jaučiu, ką ir kaip darau, ko vengiu, ką noriu toliau daryti); Savarankiškai spręsti, ką ir kaip toliau daryti; Būti atsakingam už savo pasirinkimus ir jų pasekmes; Jaustis reikšmingu žmogumi, siekiančiu įprasminti save gyvenime. 56

56 L. B. Itelsono (1970) nuomone, vaikas nuolat norės mokytis tada, kai kuri nors mokymosi dalis taps jo veiklos motyvu. Tokie motyvai gali būti: mokymosi rezultatai; mokymosi tikslai; pats mokymosi procesas. Pirmojo tipo motyvai - tai palengvėjimo arba džiaugsmo būsena ką nors išmokus, pagyrimas, gera kitų žmonių nuomonė apie jį, kaip mokinį, ir kt. Mokymosi motyvai, susieti su mokymosi tikslais, yra neatskiriami nuo mokymosi turinio ir informacijos, su kuria mokiniai susipažįsta. Tokie motyvai yra siekimas įgyti žinių ir įgūdžių, išmokti naujų dalykų, siekti bendros erudicijos ir kt. Trečiojo tipo motyvams priskiriama kliūčių nugalėjimas, proto jėgų naudojimas savo sugebėjimams išreikšti. Mokytojui svarbu žinoti, kad kiekvieno tipo motyvaciją palaiko specifiniai veiksniai. Mokytojas, norėdamas paskatinti mokinį, kuris mokosi dėl konkrečių mokymosi rezultatų, gali organizuoti mokinių rungtynes, pareikšti savo nuomonę apie jo mokymosi rezultatų svarbą. Tačiau negalima pamiršti, kad pažymiai dažniausiai skatina gauti gerus pažymius, o ne sąmoningai mokytis. Antra vertus, mokinio mokymosi motyvacijai turi įtakos tai, už ką jis gauna vienokius ar kitokius pažymius. Galima blogo pažymio baime ir gero pažymio viltis. Neigiami motyvai niekada neskatina mokytis. Dėl to vaiko gąsdinimas blogu pažymiu yra visiškai beprasmis. Antrojo tipo mokymosi motyvus stiprina informacija apie mokinio tikslų pasiekimo kokybę, mokinio mokymosi rezultatų reikšmę, probleminis mokymas ir visi kiti mokymo būdai, žadinantys pažinimo ir tyrinėjimo poreikius. Kai vaikui svarbus pats mokymosi procesas, reikia meistriškai organizuoti pamokas, kuriose mokinys galėtų parodyti savo aktyvumą ir pajustų išmokimo džiaugsmą. (G. Butkienė, A. Kepelaitė, 1996) Mokymasis, motyvacijos skatinimas bei netradicinė pamoka, kaip mokymosi motyvacijos skatinimo priemonė Atsakydamas į klausimą, kas palaiko teigiamą mokymosi motyvaciją, F. Hoppe (1930) atsako, kad tai priklauso nuo besimokančiojo veiklos zonos ir jo asmenybės ypatybių, taip pat nuo asmenybės brandumo ir amžiaus. Teigiamą motyvaciją skatina sėkmė. Visada labiau domimės tuo, kas sekasi. Mokymosi motyvaciją ypač sustiprina laukiama sėkmė. Nuolatine sėkmė, kuri patiriama be jokių proto ir valios pastangų, mažiau reikšminga, kartais po jos mokymosi motyvacija net susilpnėja. Tai yra susiję su mokinio didžiausiais tikslais, kurie, jo manymu, atitinka jo galimybes, bei emocijomis. Dėl 57

57 to, manoma, jog mažas nerimas ir nedidelė nesėkmės tikimybė turėtų būti, bet mokymasis kiekvienam turėtų baigtis sėkme - išmokimu. Daugelio psichologų tyrimo duomenys rodo, kad nesėkmė ir bausme mokymosi motyvaciją mažina. Pasak J. Laužiko (1998), bet koks nepasisekimas ir neigiamas kitų atsiliepimas apie poelgį sukelia nemalonų jausmą bei nepasitikėjimą ir mažina ryžtingumą naujam veiksmui. Negalima smerkti vaiko, kurį ištiko nesėkmė. Labai žalingos ir fizinės bausmės. Vietoj to reikia parodyti tinkamą pavyzdį ir padėti būti reikliems ir gerbti vaiką. Labai svarbu, kad vaikas mokydamasis galėtų sužinoti (kai tai jam labai rūpi), ar jis taisyklingai atlieka veiksmus. Psichologiniai tyrimai (J. Nuttin, 1941; E. Stones, 1984) rodo, kad grįžtamasis ryšys, naudojant patvirtinimo principą, pagreitina mokymąsi ir priartina išmokimą. Mokytojui pranešus, kad konkretus veiksmas arba atsakymas teisingas, padidėja jų kartojimo tikimybė. Grįžtamasis ryšys ir pastiprinimas kartu veikia vaiko mokymąsi ir jo motyvaciją. Mokytojo pasakymai, kad atsakymas klaidingas, ir dar pakritikavimas, vaiką veikia kaip dviguba bausmė. Pasakydamas, kad atsakymas teisingas, ir pasidžiaugdamas, pakiliai nuteikia silpnesnį ir jaunesnį mokinį. Brandiems mokiniams pakanka tik pasitikrinti, ar sprendimas teisingas. Taigi, pranešant apie tai, ar sprendimai, veiksmai bei užduotys atlikti teisingai, svarbu atsižvelgti į mokinio poreikį tai sužinoti. Kai mokinys tiki, kad jo atsakymas teisingas ir jis iš tikrųjų teisingas, patvirtinti nereikia. Mokiniams, kurie abejoja ir netiki savo sprendimo teisingumu, nors jis teisingas, kurie mano, kad jų sprendimas teisingas, bet klysta, taip pat kurie abejoja, ar sprendimas teisingas, o iš tikrųjų jis klaidingas, būtina sakyti tiesą, kad jie galėtų drąsiai toliau dirbti. Labai svarbu nepastiprinti klaidų. Žodžiais reiktų fiksuoti tik gerąją patirtį. Kai susijaudinęs mokytojas ryškiai raudona spalva apibraukia tai, ką mokinys parašė klaidingai, arba reikalauja: Pasakyk, kaip parašei (neteisingai)", o mokinys ilgokai žiūri į savo parašytą klaidą arba ją pakartoja žodžiu, jo sąmonėje ta klaida dar labiau įsitvirtina. Psichologiniu požiūriu mokytojas turėtų prašyti, kad pats vaikas suformuluotų ir pasakytų ar parašytų teisingą sprendimą, arba pačiam tai padaryti. Teigiamas pastiprinimas žadina mokinio aktyvumą per jo pasitikėjimą savimi bei savigarbos jausmą, sustiprina norą mokytis ir brandina mokymosi motyvaciją. Kritikavimą, užgauliojimą, barimą psichologai vadina neigiamu pastiprinimu. Dėl jo vaikui mokytis pasidaro dar sunkiau ir dar labiau sumažėja noras mokytis. J. Linharto (1970), D. Šlekytės ir A. Saulevičiūtės (1987) tyrimų duomenimis, pagyrimai ir pagalba vaikui po kritikos yra nebeveiksmingi. Vaiką jau būna prislėgę išgyvenimai, kurie taip greitai nedingsta. Kritika lėtina mokymosi tempą ir didina suklydimų skaičių, ypač jei vaiko nervų sistema yra jautresne. 58

58 Antra vertus, eksperimentai ir gyvenimo patirtis rodo, kad labai maloniai įsitraukiame į veiklą, kurią suvokiame kaip laisvai pasirinktą. Mes nemėgstame, kad kas nors mus kontroliuotų, mums patinka patiems save kontroliuoti. Mažiems vaikams ir paaugliams tai dar svarbiau. Apdovanojimas, kuris suvokiamas kaip kontrolės priemonė, sumažina susidomėjimą ir pasitenkinimą tuo, kas daroma. Svarbiausia, kad mokytoją ir tėvus vaikas jaustą kaip rūpestingus, mylinčius pagalbininkus. Jeigu jie vaiko akyse yra tik kontrolieriai ir jo darbų vertintojai, ryšio su vaiku jau nebėra. Mokiniui reikia pagalbos, kuria jis galėtų pasinaudoti. Nuo seno buvo tikima, kad tokia pagalba yra pažymiai. (G. Butkienė. A. Kepalaitė, 1996). Į klausimą, ar skatintų netradicinės pamokos mokinių motyvaciją, mokytojai daugiausiai atsakė, jog skatintų: 77.8% dirbančių mažiau nei 5 metus, 75.0% pažymėjo dirbantieji 6 20 metų, 76.9% mokytojaujantys metų, ir net 100% dirbantys mokykloje daugiau nei 31 metus. 15.0% mokytojų, dirbančių 6 20 metus, pažymėjo, jog nežino ar netradicinės pamokos skatintų mokinių mokymosi motyvaciją. Šį atsakymo variantą 7.7% ir dirbantieji mokykloje metų. Ne atsakymo variantą pasirinko 22.2% dirbančiųjų mažiau nei 5 metus, 10.0% mokytojaujantys 6 20 metų ir 15.4% ne rinkosi iš dirbančių pedagoginį darbą metų. (žr. 16 pav.) % % 80.00% < < 60.00% 40.00% 20.00% 0.00% taip ne nežinau 16 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl motyvacijos skatinimo, pasiskirstymas pagal darbo stažą Net 66.7% mokytojų, dirbančių mažiau nei 5 metus, galvoja, kad tik kartais skatintų mokinių motyvaciją ekskursijos bei išvykos į parodas ar gamtą per pamokas. Taip mano ir 45.0% mokytojų, dirbančių 6 20 metų ir 46.2% dirbančių metų bei 66.7% mokančių daugiau nei 31 metus. Ne Atsakymo variantą rinkosi 33.3% apklaustųjų, dirbančių mažiau nei 5 metus. Dirbantys 20 metų neigiamą atsakymą renkasi 15.0% ir 7.7% - mokytojaujantys metų (žr. 17 pav.).. 59

59 100% 90% 80% 70% 60% 50% 40% 30% 20% 10% 0% 0% 66.70% 33.30% 46.20% 7.70% 46.20% 15.00% 45.00% 40.00% 33.30% 66.70% 0% taip ne kartais 31< < pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl motyvacijos skatinimo išvykomis į gamtą, pasiskirstymas pagal darbo stažą Pagal apklautųjų mokytojų atsakymus, dirbantys daugiau nei 31 metus mokykloje, taip renkasi 66.7%, o ne tik 33.3%. (Žr. 18 pav.). Turintys metų darbo mokykloje stažą, dažniausiai žymi atsakymą, jog rinktųsi darbui per pamoką įprastas priemones (92.3%), o 7.7% teigia, jog nesirinktų. (žr. 19 pav.). Taip Ne Taip Ne 31< 31< pav. Apklausiamųjų, dirbančių daugiau 19 pav. Apklausiamųjų, dirbančių nei 31 metus, nuomonių pasiskirstymas metus, nuomonių pasiskirstymas dėl pasirinkimo darbui pamokoje dėl pasirinkimo darbui pamokoje įprastų priemonių įprastų priemonių Mokytojai, dirbantys 6 20 metų, atsako teigiamai 90.0% ir tik 10.0% neigiamai. (Žr. 20 pav.). 77.8% mokytojų, dirbančių mokykloje mažiau nei 5 metus, rinkųsi įprastas priemones darbui per pamokas, ir tik 22.2% tokių priemonių nesirinktų visai. (žr. 21 pav.). 60

60 6-20 Taip Ne <1-5 taip ne < pav. Apklausiamųjų, dirbančių 21 pav. Apklausiamųjų, dirbančių mažiau 6 20 metų, nuomonių pasiskirstymas nei 5 metus, nuomonių pasiskirstymas dėl pasirinkimo darbui pamokoje dėl pasirinkimo darbui pamokoje įprastų priemonių įprastų priemonių Tiriant, kokios pamokos mokiniams patiktų, buvo užduoti klausimai ar patiktų ekskursijos bei išvykos į parodas ar gamtą per pamokas; ar įdomu per dailės pamokas dėl mokytojo užduodamų konkrečių temų; kokias priemones rinktųsi darbui per dailės pamoką, jei turėtų galimybę ir pan. Ekskursijos bei išvykos į parodas ar gamtą dailės pamokų metu patiktų daugumai: 50.0% metų mokiniams, 52.4% metų. Labiausiai tokių pamokų norėtų metų moksleiviai. Daug mokinių pažymi, jog tokios pamokos jiems patiktų kartais. Nežinančių ar būtų jiems įdomu tokios pamokos yra 10.0% iš metų mokinių, 9.5% iš metų ir net 16.7% iš metų tiriamųjų (žr. 2 lentelė). Amžius Tiriamųjų, ekskursijų ar išvykų į gamtą, pasirinkimas pagal amžių 2 lentelė Ar patiktų ekskursijos bei išvykos į parodas ar gamtą per šio dalyko pamokas? taip ne kartais nežinau metų 50.0% 10.0% 30.0% 10.0% metų 52.4% 11.9% 26.2% 9.5% metų 63.2% 7.0% 29.8% 0% metų 19.4% 16.7% 47.2% 16.7% Mokytojų nuomone, pamokos neįprastoje aplinkoje tik kartais skatintų mokinių motyvaciją. Taip mano 66,7% pedagogų dirbančiu mažiau nei 5 metus, tiek pat taip manančių yr air dirbančių daugiau nei 31 metus. 80,0 % - dirbančių 6 20 metų, 76,9% mokytojaujančių metų. 11,1% mokytojų, dirbančių mokykloje mažiau nei 5 metus, ir 20,0% mokytojaujantys 6 20 metų, galvoja, jog darbas neįprastoje aplinkoje neskatintų mokinių motyvacijos. Likusieji mokytojai 61

61 renkasi atsakymą taip, jog mokynių motyvacija būtų visada skatinama dirbant neįprastoje aplinkoje (žr. 3 lentelė). 3 lentelė Apklausiamųjų nuomonės dėl darbo neįprastoje aplinkoje pasiskirstymas pagal darbo stažą Darbo mokykloje stažas Ar skatintų mokinių motyvaciją mokytis darbas neįprastoje aplinkoje? taip ne kartais < % 11.1% 66.7% % 20.0% 80.0% % 0% 76.9% 31< 33.3% 0% 66.7% Paklausti anketuojami mokytojai, ar rinktųsi pamokos formą, kai visi sėdi savo suoluose ir dirba, norėdami skatinti mokinių motyvaciją, atsako taip 44,4% iš dirbančių mažiau nei 5 metus, 55,0% iš esančių pedagogais 6 20 metų. 46,2% iš mokytojaujančių metų ir 33,3% iš dirbančių daugiau nei 31 metus (žr. 22 pav.). ne taip 0.00% 20.00% 40.00% 60.00% 80.00% 31< < pav. Apklausiamųjų nuomonės dėl mokinių darbo sėdint savo suoluose pasirinkimas pagal darbo stažą Darbas neįprastoje aplinkoje patiktų 60.0% metų mokiniams, 54.8% metų tiriamiesiems bei 77.2% metų moksleiviams, 83.3% metų anketinės apklausos dalyviams. 20.0% ir 26.2% mokinių iš metų bei metų amžiaus grupės galvoja, jog tokios pamokos jiems patiktų kartais. Taip mano 19.3% metų ir 5.6% metų tiriamieji ( žr. 4 lentelė). Amžius Tiriamųjų darbo neįprastoje aplinkoje pasirinkimas pagal amžių 4 lentelė Ar patiktų dirbti pamokoje neįprastoje aplinkoje? taip ne kartais nelabai metų 60.0% 15.0% 20.0% 5.0% metų 54.8% 9.5% 26.2% 9.5% metų 77.2% 3.5% 19.3% 0% metų 83.3% 5.6% 5.6% 5.6% 62

62 55,6% apklaustųjų mokytojų, dirbančių mažiau nei 5 metus, 70,0% mokytojaujančių 6 20 metų ir 84,6% pedagogų, turinčių metų darbo stažą bei 33,3% dirbančių ilgiau nei 31 metus, rinktųsi klasės kolektyvinį darbą ir bendravimą tarpusavyje, norėdami skatinti mokinių mokymosi motyvaciją. Likusieji 44,4% dirbantys iki 5 metų, 30,0% metų ir 15,4% metų bei 66,7% dirbantys daugiau nei 31 metus, nesirinktų kolektyvinio darbo, nes jų manymu, tai neskatintų mokinių mokymosi motyvacijos ( žr. 23 pav.). ne taip 0.00% 20.00% 40.00% 60.00% 80.00% % 31< < pav. Tiriamųjų nuomonės dėl mokinių kolektyvinio darbo pasiskirstymas pagal darbo stažą Kolektyvinį klasės darbą ir bendravimą tarpusavyje rinktųsi 36.1% metų mokiniai, taip pat 50.9% metų, 54.8% metų ir 55.0% metų tiriamieji (žr. 24 pav.) % 60.00% 50.00% 40.00% 30.00% 20.00% metų metų metų metų 10.00% 0.00% taip ne 24 pav. Tiriamųjų kolektyvinio darbo ir bendravimo tarpusavyje per dailės pamoką pasirikimas pagal amžių 55.6% mokytojų, dirbančių mažiau nei 5 metus, 75.0% metų ir 69.2% bei 66.7% dirbantys ir daugiau nei 31 metus, norėdami skatinti mokinių motyvaciją, rinktųsi mokymąsį su pažaidimais. Taigi, vos daugiau nei pusė visų mokytojų, rinktųsi tokį mokymąsį ( žr. 25 pav.). 63

63 80.00% 60.00% 40.00% < % % 31< taip ne 25 pav. Tiriamųjų nuomonių dėl mokinių mokymosi motyvacijos skatinimo, mokant su pažaidimais, pasiskirstymas pagal darbo stažą Piešimo su pažaidimais norėtų daug daugiau mokinių: 88.9% XII klasės mokinių, 80.0% V VI klasių vaikai, 73.8% VII klasių dalyvavusieji apklausoje bei 61.4% X klasės mokiniai ( žr. 26 pav.) % 80.00% 60.00% 40.00% V - VI kl. VIII kl. X kl. XII kl. ne 20.00% 0.00% 26 pav. Tiriamųjų mokinių, piešimo su pažaidimais pasirinkimas Projektų darymą pamokų metu, norėdami skatinti mokinių motyvaciją, rinktųsi 77.8% mokytojų, mokančių vaikus mažiau nei 5 metus, 75.0% metų ir 53.8% bei 66.7% dirbantys bei ilgiau nei 31 metus ( žr. 27 pav.). taip taip ne < < 27 pav. Tiriamųjų nuomonės dėl mokymosi motyvacijos skatinimo darant projektus, pasiskirstymas pagal darbo stažą Darbą grupėmis skatinimui mokinių motyvacijos, rinktųsi 66.7% dirbančiųjų ilgiau nei 31 metus. Panašiai 61.5% rinktųsi mokytojaujantys metų. Dirbantys daugiau nei 5 metus bei turintys 6 20 metų darbo stažą, šią pamokos formą rinktųsi 44.4% ir 85.0% ( žr. 28 pav.). 64

64 ne taip 15.00% 33.30% 38.50% 44.40% 55.60% 66.70% 61.50% 85.00% 31< < % 20.00% 40.00% 60.00% 80.00% % 28 pav. Tiriamųjų nuomonės dėl motyvacijos skatinimo darbu grupėmis pasirinkimas Pasiskirsčius į grupes dirbti nepatiktų 35.0% metų, 14.3% metų tiriamiesiems bei 24.6% metų ir 16.7% metų mokiniams ( žr. 5 lentelė). Amžius Tiriamųjų pasirinkimas darbo grupėmis pagal amžių Ar patiktų dirbti per dailės pamokas pasiskirsčius į grupes? 5 lentelė taip ne kartais nežinau metų 45.0% 35.0% 10.0% 10.0% metų 42.9% 14.3% 33.3% 9.5% metų 54.4% 24.6% 21.1% metų 72.2% 16.7% 5.6% 5.6% Virtualią kelionę, kaip mokymosi skatinimo priemonę, rinktųsi 66,7% dirbančių daugiau nei 31 metus ir 69,2% metų. Net 90,0% tokį motyvacijos skatinimą rinktųsi turintys 6 20 metų darbo stažą, o dirbantys mažiau nei 5 metus 55,6% ( žr. 29 pav.). ne taip 0.00% 20.00% 40.00% 60.00% 80.00% % 31< < pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl motyvacijos skatinimo virtualia kelione, pasiskirstymas pagal darbo metų stažą 65

65 Virtualios kelionės norėtų dauguma mokinių: 60.0% metų apklaustieji, 59.5% metų vaikai, 93.0% metų ir 83.3% metų tiriamieji ( žr. 30 pav.) % 80.00% 60.00% metų metų metų metų 40.00% 20.00% 0.00% ne taip 30 pav. Tiramujų virtualios kelionės pasirinkimas pagal amžių Pusiau vaidybines, pusiau mokymo pamokas kaip mokinių motyvacijos skatinimo priemonę rinktųsi 55.6% mokytojų, dirbančių mažiau nei 5 metus. Daugiau net 85.0% mokytojų, tokias pamokas rinktųsi, dirbanys pedagoginį darbą 6 20 metus. O mokytojai, dirbantys metus ir daugiau nei 31 metus rinktųsi panašiai 61.5% ir 66.7%. (žr. 31 pav.) % 80.00% 70.00% 60.00% 50.00% 40.00% 30.00% 20.00% 10.00% 0.00% taip ne < < 31 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl mokymosi motyvacijos skatinimo pusiau vaidybinėmis, pusiau mokymo pamokomis pasirinkimas pagal darbo stažą Pusiau vaidybinė, pusiau piešimo pamoka mokiniams atrodo įdomi, todėl visi metų mokiniai rinktųsi tokią pamokos formą. 80.7% iš metų moksleivių norėtų tokios pamokos, taip pat teigiamą atsakymą pažymėjo 95.0% ir 90.5% metų apklaustieji ( žr. 32 pav.). 66

66 100.00% 80.00% 60.00% 40.00% 20.00% metų metų metų metų 0.00% ne taip 32 pav. Tiriamųjų pusiau vaidybinės, pusiau mokymo pamokos pasirinkimas pagal amžių Pamokas gamtoje, norėdami skatinti mokinių motyvaciją rinktųsi dauguma mokytojų: 92.3% mokytojaujančių metus, 95.0% dirbančių pedagoginį darbą 6 20 metų bei 88.9%, turinčių mažesnį nei 5 metų darbo mokykloje stažą. Mokytojų, dirbantys daugiau nei 31 metus, tokią pamoką besirinkančių butų daug mažiau tik 33.3% ( žr. 33 pav.) % 80.00% 60.00% < < 40.00% 20.00% 0.00% taip ne 33 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl mokymosi motyvacijos skatinimo pamokomis gamtoje, pasirinkimas pagal darbo stažą 75.0% mokinių metų ir 76.2% metų, 71.9% metų amžiaus, norėtų, jog jiems pamokos vyktų gamtoje metų mokiniai tokių pamokų norėtų mažiau tik 16.7% ( žr. 34 pav. ) % 80.00% 60.00% 40.00% 20.00% metų metų metų metų 0.00% taip ne 34 pav. Tiriamųjų pamokų gamtoje pasirinkimas pagal amžių 67

67 Mokyklos kieme pamokas rinktųsi 77.8% mokytojų, dirbančių mokykloje mažiau nei 5 metus ir 66.7% pedagogų, mokytojaujančių ilgiau nei 31 metus, o dirbantys metų 53.8% metų dirbantys mokyloje, tokias pamokas rinktųsi mažiau tik 35.0% ( žr. 35 pav.) % 70.00% 60.00% 50.00% 40.00% 30.00% 20.00% 10.00% < < 0.00% taip ne 35 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl pamokų mokyklos kieme pasirinkimas, pagal darbo stažą Mokiniai norėtų, jog jiems pamokos vyktų mokyklos kieme ir metų mokiniai tigiamai atsakymus pažymėjo virš 88% metų mokiai 65.0% ir metų amžiaus apklaustieji 78.9% ( žr. 36 pav. ) % 80.00% 60.00% 40.00% metų metų metų metų 20.00% 0.00% ne taip 36 pav. Tiriamųjų pamokų mokyklos kieme pasirinkimas pagal amžių Norėdami skatinti mokinių motyvaciją, pamoką klasėje rinktųsi 95.0% dirbančių 6 20 metų, o mokytojaujantys metų 92.3%. O mokytojai, turintys 31 ir daugiau bei mažiau nei 5 metų darbo stažą, 100.0% pažymėjo atsakymą, jog rinkųsi tokį motyvacijos skatinimo būdą. Taigi, mokytojų, kurie nesirinktų motyvacijai skatinti pamokos klasėje,būtų nedaug (žr. 37 pav.). 68

68 ne taip 31< < pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl motyvacijos skatinimo pamokomis klasėje pasirinkimas, pagal darbo mokykloje stažą Pamokų klasėje tiriamieji norėjo mažiau nei kitokių pamokų. 30.0% 11 12, 11.9% metų amžiaus grupės metų teigiamai atsakė 22.8%, o metų mokiniai taip pažymėjo 58.3% ( žr. 38 pav.). ne metų metų metų metų taip 38 pav. Tiriamųjų pamokos klasėje pasirinkimas pagal amžių Pamokas muziejuje, kaip motyvacijos skatinimo būdą, rinktųsi 88.9% dirbančiųjų mokykloje mažiau nei 5 metus ir 85.0%, mokytojaujantys 6 20 metų. Po 69.2% ir 66.7% tokią pamokos formą, motyvacijos skatinimui pažymėjo turintys 21 ir daugiau turintys pedagoginio darbo stažo metų. Dauguma mokytojų visas pamokos formas derintų tarpusavyje priklausomai nuo situacijos ( žr. 39 pav.) % 80.00% 60.00% < < 40.00% 20.00% 0.00% taip ne 39 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl motyvacijos skatinimo pamokomis muziejuje pasirenkamumas, pagal darbo mokykloje stažą 69

69 Pamokos muziejuje tik nedaugeliui mokinių atrodo įdomios. 12 klasės mokiniai tokių pamokų visai nenorėtų, mokiniai, besimokantys 10 klasėse tokias pamokas pažymėjo 7.0%, o 8 klasių mokiai teigiamai atsakė 26.2% ir 30.0% taip pažymėjo 5 6 klasių mokiniai ( žr. 40 pav.). ne taip metų metų metų metų 0.00% 20.00% 40.00% 60.00% 80.00% % 40 pav. Tiriamųjų pamokų muziejuje pasirenkamumas pagal amžių Paklausti, ar norėtų, jog pamokos vyktų mokyklos koridoriuje, mokiniai mažai rinkosi teigiamą atsakymą. Daugiausia tokias pamokas pažymėjo 12 klasių mokiniai 30.6%, o mažiausiai 5 6 klasių mokiniai (15.0%). Kitos amžių grupės tokioms pamokos skyrė šiek tiek daugiau nei 21% ( žr. 41 pav.) % 80.00% 70.00% metų metų metų metų 60.00% 50.00% 40.00% 30.00% 20.00% 10.00% 0.00% taip ne 41 pav. Tiramųjų pamokų mokyklos koridoriuje pasirenkamumas pagal amžių Paklausti, ar norėtų pamokų kažkur kitur, kur dar nebuvo paminėta anketoje, taip pažymėjo metų mokiniai 5.0%, metų moksleiviai tokias pamokas žymėjo 26.2%. daugiausia dar nepaminetas vietos, kur galėtų vykti pamokos rinkosi metų mokiniai (41.7%) ( žr. 42 pav. ). ne metų metų metų metų taip 42 pav. Tiriamųjų kitokių pamokų pasirinkimas pagal amžių 70

70 3. 3. Netradicinės pamokos įtaka mokymuisi Mokytojai, dirbantys mokykloje iki 5 metų, paklausti ko trūksta mokiniams, jog būtų skatinama jų mokymosi motyvacija 44.4% atsakė, kad pamokų neįprastoje aplinkoje. 33.3% pažymėjo, jog reikia tinkamo požiūrio į pamoką, o likusieji 22.2% pažymėjo, jog reikalinga tinkama socialinė aplinka ir tinkamas šeimos požiūris į mokymąsi. Pedagogų, dirbančių 6 20 metų, atsakymai panašūs: 40.0% - pamokų neįprastoje aplinkoje, šiuolaikines technologijas pažymi tik 5.0%, 25.0% išskiria tinkamą požiūrį į pamokas, o likusieji 30.0% - tinkamą socialinę aplinką bei šeimos požiūrį. Mokytojai, turintys metų darbo stažą po 38.5% pažymi, jog mokiniams trūksta šiuolaikinių technologijų ir reikia tinkamos socialinės aplinkos bei šeimos požiūrio į mokymąsi. 23.1% rašo, kad reikialingas pačių mokinių tinkamas požiūris į pamoką. Pedagogai, dirbantys daugiau nei 31 metus, daugiausia pažymi mokinių tinkamą požiūrį į pamoką 66.7%, o likusieji 33.3% nurodo, jog svarbu tinkamas šeimos požiūris į mokymąsi ir socialinė aplinka ( žr. 43 pav.). tinkamos socialinės aplinkos ir šeimos požiūrio į mokymąsi tinkamo požiūrio į pamoką šiuolaikinių technologijų naudojimo pamokoje pamokų neįprastoje aplinkoje 31< < % pav. Tiriamųjų nuomonės, ko truksta mokinių motyvacijai pasirinkimas, pagal darbo stažą Į klausimą ar mokiniams patiktų dirbti pamokose pasiskirsčius į grupes, 55,6% dirbančių mažiau nei 5 metus, 45,0% mokytojaujančių 6 20 metų, 23,1% dirbančių metų ir 33,3% pedagogų, dirbančių daugiau nei 31 metus mano, jog patiktų, bet tik kartais. 71

71 22,2% dirbančių mažiau nei 5 metus, 30,0% mokančių vaikus 6 20 metų, 61,5% dirbančių metų ir 66,7% mokytojaujančių ilgiau nei 31 metus, galvoja, kad darbas grupėmis mokiniams nepatiktų. Likusieji mokytojai rinkosi atsakymą taip. 6 lentelė Tiriamųjų nuomonės, dėl mokinių darbo grupėmis pasirinkimo, pagal darbo mokykloje metus Darbo mokykloje stažas Ar patiktų mokiniams dirbti per pamokas pasiskirsčius į grupes? taip ne kartais < % 22.2% 55.6% % 30.0% 45.0% % 61.5% 23.1% 31< 0% 66.7% 33.3% Uždavus mokiniams tokį patį klausimą: ar patiktų jiems dirbti grupėmis, skirtingai nei mokytojai, dauguma atsakymus pažymėjo teigiamai ( žr. 44 pav.). taip ne metų metų metų metų 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 44 pav. Tiriamųjų darbo grupėmis pasirenkamumas pagal amžių Paklausti ar patiktų dirbti pamokoje neįprastoje aplinkoje, apklaustieji mokytojai visai nesirinko atsakymo taip. Dauguma žymėjo kartais : dirbantys mažiau nei 5 metus, net 100%, 80,0% - dirbantus 6 20 metus, 92,3% - pedagogai mokantys metus, o mokytojaujantys daugiau nei 31 metus 66,7%. Visi kiti rinkosi atsakymą, jog jiems nepatiktų dirbti neįprastoje aplinkoje ( žr. 45 pav.). kartais ne 31< <1-5 0% 20% 40% 60% 80% 100% 45 pav. Tiriamųjų darbo neįprastoje aplinkoje pasirinkimas pagal dabo mokykloje stažą 72

72 Darbas neįprastoje aplinkoje patiktų 60.0% metų mokiniams, 54.8% metų tiriamiesiems bei 77.2% metų moksleiviams, 83.3% metų anketinės apklausos dalyviams. 20.0% ir 26.2% mokinių iš metų bei metų amžiaus grupės galvoja, jog tokios pamokos jiems patiktų kartais. Taip mano 19.3% metų ir 5.6% metų tiriamieji ( žr. 7 lentelė). Amžius Tiriamųjų darbo neįprastoje aplinkoje pasirinkimas pagal amžių 7 lentelė Ar patiktų dirbti pamokoje neįprastoje aplinkoje? taip ne kartais nelabai metų 60.0% 15.0% 20.0% 5.0% metų 54.8% 9.5% 26.2% 9.5% metų 77.2% 3.5% 19.3% 0% metų 83.3% 5.6% 5.6% 5.6% 77.8% mokytojų, dirbančių mažiau nei 5 metus, rinktųsi darbui per pamoką dar neišbandytas priemones, o tokių priemonių nesirinktų 22.2%. Mokytojai, mokantys vaikus 6 20 metų, rinktųsi netradicines priemones 60.0%, o 40.0% - nesirinktų. 84.6% dirbančiųjų metus ir visi mokytojai, turintys daugiau nei 31 metus darbo mokykloje stažo, darbui pamokoje imtų netradicines priemones ( žr. 46 pav.) % % 80.00% 60.00% 40.00% 20.00% < < 0.00% taip ne 46 pav. Tiriamųjų dar neišbandytų priemonių pasirinkimas pagal darbo stažą Mokytojai, dirbantys mokykloje iki 5 metų, 77.8% rinktųsi darbui pamokoje pačių mokinių susigalvotas ir susirastas priemones. Tokias priemones renkasi ir 65.0% mokytojų, dirbančių 6 20 metus, ir 76.9% pedagogų, mokančių vaikus metus. O pačių mokinių susigalvotas ir susirastas priemones rinktųsi 100% mokytojai, dirbantys daugiau nei 31 metus. (žr. 47 pav.). 73

73 100.00% 80.00% 60.00% < < 40.00% 20.00% 0.00% Taip Ne 47 pav. Tiriamųjų mokinių susigalvotų priemonių pasirinkimas pagal darbo mokykloje metus Apklaustieji mokytojai, dirbantys mokykloje mažiau nei 5 metus, į klausimą ar rinktųsi darbai per pamoką jų pačių susigalvotas priemones teigiamai atsakė 100.0%. Pedagogai, dirbantys 6 20 metų, taip atsakė 65.0%, o mokytojaujantys metų 76.9% bei daugiau nei 31 metus dirbantys mokytojai 66.7%. Neigiamai atsakiusiųjų nebuvo daug pedagogų, turinčių 31 ir daugiau metų stažą 33.3%, 23.1% mokytojų, dirbančių metus, 35.0% atsakiusiųjų, jog nesirinktų darbui pamakoje pačių susigalvotų priemonių, yra dirbantys mokykloje 6-20 metų ( žr. 48 pav.). < < % 50.00% % taip ne < pav. Tiriamųjų pačių susirastų priemonių pasirinkimas pagal darbo stažą Taigi, iš visų anketų atsakymų aiškėja, jog dauguma mokytojų derintų kelias priemones darbui pamokoje: ir dar neišbandytas, ir pačių mokinių susigalvotas bei surastas, ir mokytojų sugalvotas, ir įprastas priemones. Dauguma mokinių, darbui per dailės pamoką rinktųsi dar neišbandytas priemones: 70.0% metų apklausos dalyviai, 31.0% metų mokiniai, 47.4% metų tiriamieji ir 52.8% metų mokiniai. Įprastas ir pačių susigalvotas ir susirastas priemones rinktųsi panašus skaičius mokinių ( žr. 8 lentelė). 74

74 Amžius Tiriamųjų priemonių darbui pasirinkimas pagal amžių 8 lentelė Kokias priemones rinktumeisi darbui per dailės pamoką, jei galėtum? įprastas, kuriomis piešiama nuolat dar neišbandytas pačių susigalvotomis ir susirastomis metų 15.0% 70.0% 15.0% metų 33.3% 31.0% 33.3% metų 21.1% 47.4% 31.6% metų 25.0% 52.8% 22.2% 66.7% mokytojų, dirbančių mokykloje daugiau nei 31 metus, mano, jog mokiniams įdomu kai užduodamos konkrečios temos. Taip mano 23.1% dirbantys metus, 15.0% mokytojaujantys 6 20 metų. Atsakymą kartais renkasi 33.3% dirbantieji daugiau nei 31 metus, 61.5% mokantys metų, net 80.0% metus ir 66.7% dirbančių mokykloje mažiau nei 5 metus. 33.3% mokytojų, dirbančių mokykloje mažiau nei 5 metus mano, jog mokiniams nėra įdomu dėl mokytojo užduodamų konkrečių temų. Taip galvoja 5.0% 6 20 metus ir 15.4% metus dirbantys pedagogai ( žr. 49 pav.). 100% 80% 60% 40% 20% 0% taip ne kartais < < 49 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl konkrečių temų pasirinkimo, pagal darbo metų stažą Konkrečios temos mokiniams patinka mažai: 3.5% X klasių mokiniai pažymėjo tokias pamokas. VIII klasių taip atsakė 21.4%, o V VI klasių mokiniai 30.0% ( žr. 50 pav.) V - VI kl. VIII kl. X kl. XII kl. taip ne 50 pav. Tiriamųjų konkrečių temų pasirinkimas pagal klases 75

75 44.4% mokytojų, dirbančių mažiau nei 5 metus, mano, jog mokiniai gali drąsiai išlieti savo mintis ir emocijas pamokose, o 55.6% galvoja, kad nevisada gali. Mokytojai, dirbantys 6 20 metų 80.0% atsako, kad tik kartais mokiniai gali išreikšti savo emocijas piešdami, o 20.0% galvoja, jog visada gali. 69.2% mokytojų, dirbančių metų mokykloje, mano, kad nevisada mokiniams pavyksta drąsiai išsilieti piešiant pamokų metu, ir 15.4% galvoja, jog mokiniai gali visada išlieti save piešdami. Lygiai tiek pat 15.4% galvoja, kad mokiniai visai negali išlieti savo minčių bei emocijų pamokose. O visi apklaustieji mokytojai, dirbantys daugiau nei 31 metus mokykloje, renkasi, kad mokiniai tik kartais gali drąsiai išlieti savo mintis ir emocijas pamokoje piešdami ( žr. 51 pav.). kartais 31< <1-5 ne taip 0.00% 20.00% 40.00% 60.00% 80.00% % 51 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl mokinių galėjimo išlieti mintis ir emocijas per pamoką pasirinkimas, pagal darbo stažą Pagal apklaustųjų mokytojų atsakymus į klausimą, ar patinka mokiniams per jų pamokas ruošti įvairius projektus, dauguma atsakė, kad patinka: 88.9% dirbančių iki 5 metų, 95.0% mokytojų 6 20 metų, o 100.0% šį atsakymo variantą rinkosi dirbantieji pedagoginį darbą ir daugiau nei 31 metus. Neigiamai atsakė tik 11.1% mokytojaujančių mažiau nei 5 metus, bei 5.0% mokytojų, dirbančių mokykloje 6 20 metų ( Žr. 52 pav.) % % 80.00% 60.00% 40.00% 20.00% 0.00% taip ne < < 52 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl patikimo mokiniams ruošti projektus pasirinkimas, pagal pedagoginio darbo stažą 76

76 Mokytojų nuomone, mokiniams patinka praktikos darbai per pamokas. Teigiamą atsakymą 100.0% pasirinko mokytojai, dirbantys iki 5 metų ir 6 20 metų. Dirbantieji metus teigiamai atsakė 84.6%, ir tik 15.4% pasirinko atsakymą ne. 66.7% mokytojų, dirbančių daugiau nei 31 metus atsakė, jog mokiniams patinka praktikos darbai, o 33.3% atsakė, jog nepatinka mokiniams praktiniai užsiėmimai (žr. 53 pav.). ne taip 53 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl mokiniams praktikos darbų patikimo pasirinkimas, pagal darbo mokykloje stažą Mokytojų nuomone, mokiniams patinka mokytis dalyko teorijos. Teigiamai į šį klausimą atsakė 100.0% mokytojų, dirbančių daugiau nei 31 metus, 69.2% mokytojų, turinčių metų stažą, 70.0% mokytojaujančių 6 20 metų bei 88.9% pedagogų, dirbančių mokykloj iki 5 metų. Nemažai mokytojų yra ir manančių, jog mokiniams nepatinka dalyko teorijos pamokos. Taip galvoja 30.8% dirbančių mokykloje metų, 30.0%, mokytojaujančių 6 20 metų bei 11.1% padagoginį darbą dirbančių mažiau nei 5 metus (žr. 54 pav.) % 80.00% 60.00% 40.00% 20.00% < < 0.00% taip ne 54 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl dalyko teorijos patikimo mokiniams pasirinkimas, pagal darbo stažą Mokytojų nuomone, mokiniams labiausiai patinka konkrečios temos, kai užduoda mokytojas. Šitaip galvoja 77.8 % dirbančiųjų iki 5 metų, 55.8% metų, net 84.6% mokytojaujančių metų ir 66,7% dirbančių daugiau nei 31 metus. Ne atsakymą pasirinko 33.3% mokytojų, turinčių daugiau nei 31 metų stažą, dirbantys metus 15.4%. 45.0% pedagogų Ne pažymėjo dirbantys 6 20 metų ir 22.2% - mažiau nei 5 metus ( Žr. 55 pav.). 77

77 ne taip 0.00% 20.00% 40.00% 60.00% 80.00% % 31< < pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl mokiniams konkrečių temų patikimo pasirinkimas, pagal darbo stažą Kai užduodamos konkrečios temos, jog jiems įdomu taip atsako 35.0% metų mokiniai, 14.3% metų ir 12.3% metų tiriamieji. Atsakymą kartais renkasi dauguma anketuojamųjų mokinių: 55.0% metų grupė, 45.2% metų mokiniai, 77.8% metų moksleiviai, o metų tiriamieji 42.1% ( žr. 9 lentelė). Amžius Tiriamųjų konkrečių temų pasirinkimas pagal amžių 9 lentelė Ar Tau įdomu per dailės pamokas dėl mokytojo užduodamų konkrečių temų? taip ne kartais nežinau metų 35.0% 10.0% 55.0% 0% metų 14.3% 33.3% 45.2% 7.1% metų 12.3% 45.6% 42.1% 0% metų 0% 16.7% 77.8% 5.6% Mokytojų nuomonės panašiai pasiskirstė uždavus klausimą ar mokiniams patinka laisva tema per pamokas. Dirbantys mokykloje iki 5 metų taip atsakė 55.6%, o ne 44.4% metų mokytojaujantys, teigiamai atsakė 55.0% ir neigiamai 45.0%. Panašiai atsakė ir turintys metų darbo stažą: taip 53.8%, o ne 46.2% bei dirbantys mokykloje daugiau nei 31 metus teigiamą atsakymą pažymėjo 33.3% ir neigiamą atsakymą 66.7% ( žr. 56 pav.) % 60.00% 50.00% < % % % 31< 10.00% 0.00% taip ne 56 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl mokiniams laisvos temos patikimo pasirinkimas, pagal darbo mokykloje stažą 78

78 Panašūs atsakymai kaip yra ir uždavus klausimą ar mokiniams patinka kai jie gali patys interpretuoti ir kurti pagal save, leisti reikštis vaizduotei. Į šį klausimą teigiamai atsakė 44.4% mokytojų, dirbančių mokykloje mažiau nei 5 metus, o neigiamą atsakymą pasirinko 55.6% mokytojų. Dirbantys 6 20 metus taip atsakė 45.0%, o ne 55.0%. Mokytojai, mokantys vaikus metų, teigiamai atsakė 30.8%, o 69.2% atsakė, kad mokiniams nepatinka kai jie gali interpretuoti ir kurti pagal save. 66.7% dirbančių mokykloje daugiau nei 31 metus galvoja, jog mokiniams patinka interpretuoti ir kurti pagal save, o 33.3% mano, kad nepatinka ( žr. 57 pav.) % 60.00% 50.00% 40.00% 30.00% 20.00% 10.00% 0.00% taip ne < < 57 pav. Tiriamųjų nuomonės, dėl mokiniams patikimo interpretuoti ir kurti pasirinkimas, pagal darbo mokykloje stažą 66.7% apklaustųjų, dirbančių daugiau nei 31 metus, mano, kad mokiniams neturi reikšmės ką jie veikia per pamokas. Taip mano 38.5% dirbančiųjų mokykloje metų, 65.0% mokytojų, mokančių 6 20 metų ir 66.7% pedagogų, makytojais dirbančių mažiau nei 5 metus. Teigiamą atsakymo variantą, kad mokiniams turi reikšmės ką jie viekia per pamokas, pažymėjo 33.3% mokytojų, dirbančių mokykloje iki 5 metų. 33.0% taip galvoja dirbantys 6 20 metų. O 61.5 % metų mokantys mokinius ir 33.3% - dirbantys daugiau nei 31 metus ( žr. 58 pav.) % 60.00% 50.00% 40.00% 30.00% 20.00% 10.00% < < 0.00% taip ne 58 pav. Tiriamųjų nuomonės, ar mokiniams neturi reikšmės ką jie veikia, pagal darbo stažą 79

79 Bandant ištirti ką mokiniams labiausiai patinka veikti per dailės pamokas, buvo užduoti klausimai ar jiems patinka tapyti, ar piešti tušu, ar daryti instaliacijas, ar ruošti į vairius projektus, ar meno istorijos teorija, o gal piešti visai kokiomis kitomis priemonėmis ar jiems visai neturi reikšmės ką jie veikia per dailės pamokas. Paklausti, ar jiems patinka tapyti per dailės pamokas, metų mokiniai teigiamai atsako 50.0%, panašiai pažymi ir metų vaikai 58.3% metų moksleiviai taip atsako tik 35.7%, o metų mokiniai - tik 28.1% ( žr. 59 pav.) % 70.00% 60.00% 50.00% 40.00% 30.00% 20.00% 10.00% 0.00% taip ne metų metų metų metų 59 pav. Tiriamųjų tapybos per pamoką pasirinkimas pagal amžių Piešimą tušu mokiniai mažai rinkosi: abiturientai tik 22.2%, metų mokiniai 40.4%, o metų moksleiviai tik 28.6% bei 35.0% metų mokiniai ( žr. 60 pav.) metų metų metų metų taip ne 80.00% 70.00% 60.00% 50.00% 40.00% 30.00% 20.00% 10.00% 0.00% 60 pav. Tiriamųjų piešimo tušu pasirenkamumas pagal amžių Instaliacijų darymą rinkosi dar mažiau mokinių: po 26.2% ir 27.8% metų bei metų mokseiviai metų mokiniai visai nesirinko instaliacijų darymo, o 10.5% pažymėjo metų vaikai ( žr. 61 pav.). 80

80 100% 80% 60% metų metų metų metų taip ne 40% 20% 0% 61 pav. Tiriamųjų instaliacijų darymo pasirinkimas pagal amžių Įvairių projektų darymą labiausiai rinkosi metų mokiniai 52.6%, o mažiausiai tik 15.0% metų vaikai metų paaugliai šią veiklą rinkosi 35.7%, o metų 22.2% ( žr. 62 pav.) % 80.00% 70.00% 60.00% 50.00% 40.00% 30.00% 20.00% 10.00% 0.00% taip ne metų metų metų metų 62 pav. Tiriamųjų projektų darymo pasirinkimas pagal amžių Meno istorijos teorija mažiausiai patinka VIII klasių mokiniams 97.6% pažymėjo atsakymą ne. V VI klasių mokiniai neigiamą atsakymą rinkosi 90.0%. Šiek tiek mažiau neigiamai atsakė X ir XII klasių mokiniai: 87.7% ir 83.3% ( žr. 63 pav.) % 80.00% 60.00% 40.00% 20.00% V - VI kl. VIII kl. X kl. XII kl. 0.00% taip ne 63 pav. Tiriamųjų meno istorijos pasirinkimas pagal klases 81

81 Paklausti ar jiems neturi reikšmės ką jie veikia per pamokas, teigiamai atsakiusių buvo mažai: V VI klasės 10.0%, XII klasė 11.1%. Mažiausiai taip rinkosi VIII klasių mokiniai 4.8 %, o daugiausiai X klasės 29.8%. Taigi, galima daryti išvadą, jog mokiniams svarbu ką jie mokosi dailės pamokų metu ir kokios būna jiems užduodamos temos ( žr. 64 pav.). V - VI kl. VIII kl. X kl. XII kl. taip ne 64 pav. Tiriamųjų nuomonės ar neturi reikšmės ką veikti per pamokas, pasirinkimas pagal klases Kitomis priemonėmis piešti patinka tik 15.0% metų mokiniams, 10.5% metų, o metų moksleiviai taip pažymėjo 19.4%. Šiek tiek daugiau teigiamai atsakiusių buvo metų mokinių 26.2% ( žr. 65 pav.). ne taip metų metų metų metų 0.00% 20.00% 40.00% 60.00% 80.00% % 65 pav. Tiriamųjų piešimo priemonių pasirinkimas pagal amžių Žymiai daugiau mokiniams patinka piešimas laisva tema. Daugiausia teigiamą atsakymo variantą rinkosi X klasių mokiniai 71.9%. Šiek tiek mažiau 60.0% ir 52.4% žymėjo VIII ir V VI klasių mokiniai. Mažiausiai tokios temos patinka XII klasės mokiniams ( žr. 66 pav.). 82

82 80.00% 60.00% 40.00% 20.00% V - VI kl. VIII kl. X kl. XII kl. 0.00% taip ne 66 pav. Tiriamųjų piešimo laisva tema pasirinkimas pagal klases Leisti reikštis vaizduotei ir kurti pagal save, interpretuoti, daugiausia patinka metų moksleiviams 59.5%. Po 40% su trupučiu pažymėjo taip ir metų mokiniai. Mažiausiai patinka tokios pamokos metų mokiniams teigiamai atsakė 38.9% ( žr. 67 pav.) % 60.00% 50.00% 40.00% 30.00% 20.00% 10.00% metų metų metų metų 0.00% taip ne 67 pav. Tiriamųjų interpretavimo ir kūrimo pagal save pasirinkimas pagal amžių Paklausti, ar turi reikšmės kokios temos būna per dailės pamokas, dauguma mokinių atsakė ne visi 5 6, 10 ir 12 klasių mokiniai, o tik 16.7% atsakė taip, besimokantys 8 klasėje ( žr. 68 pav.) metų metų 100% metų 80% metų 60% 40% metų metų metų metų taip ne 20% 0% 68 pav. Tiriamųjų nuomonės, ar turi reikšmės tema, pasirinkimas pagal amžių 83

83 Pamoką, kai visi sėdi ir piešia savo lape rinktųsi 35.0% metų, 16.7% metų mokiniai bei 28.6% metų ir 22.8% metų anketinės apklausos dalyviai ( žr. 69 pav.) % metų 80.00% metų 70.00% metų 60.00% metų 50.00% 40.00% 30.00% 20.00% 10.00% 0.00% taip ne 69 pav. Tiriamųjų sėdėjimo ir piešimo lape pasirinkimas pagal amžių Pagal mokytojų užpildytose anketose klausimą, kas yra netradicinė pamoka, išskirti galima du atsakymų variantus. Daugiausiai mokytojai rašė, jog jų nuomone, netradicinė pamoka yra pamoka netradicinėje aplinkoje ar neįprastų priemonių naudojimas joje. Šį atsakymą rašė 77.8% mokytojų, dirbančių mažiau nei 5 metus metų dirbantieji pedagoginį darbą, tokį atsakymą rinkosi 80.0%, ir net 92.3% rinkosi šį atsakymą, dirbantys mokykloje metų. Šiek tiek mažiau šį atsakymą rinkosi dirbantys daugiau nei 31 metus 66.7% ( žr. 70 pav.) % 80.00% 60.00% 40.00% 20.00% 0.00% Pamoka netradicinėje tinkamų metodų aplinkoje, neįprastų naudojimas pamokoje priemonių naudojimas < < 70 pav. Tiriamųjų nuomonės, kas yra netradicinė pamoka, pasirinkimas pagal darbo metų stažą 84

84 IŠVADOS: 1. Nagrinėtoje literatūroje daug kur galima pastebėti, jog netradicinės pamokos skatina aktyvų įsitraukimą į mokymo procesą, o aktyvus įsitraukimas motyvaciją mokytis. 2. Mokiniai dažniau rinktųsi netradicines pamokas, nors šiuo metu tokio pobūdžio pamokų jiems būna mažai. Jiems patinka veiksmas: kalbėtis grupelėmis ir kartu kurti, ką nors gaminti. 3. Motyvacija atsiranda tada, kai žmogus gali kažką pritaikyti sau, kas jam atneš naudos ar pasitenkinimą. Mokinių motyvaciją kelia tokie pat veiksniai, todėl netradicinėse pamokose kiekvienas mokinys gali labiau surasti veiksnių, kurie jiems būtų įdomūs, juos traukia bei skatina domėtis vizualine raiška, jos formomis. 4. Netradicinės pamokos skatina mokinius aktyviai taikyti žinias, o ne pasyviai jas gauti. Pagal mokytojų anketinių duomenų atsakymus, taikant kelias pamokos formas, kelias skirtingas mokymo aplinkas bei priemones, yra pasiekiama didesnių mokymosi motyvacijos rezultatų, nei taikant tik paprastas pamokas, nes skatina naudotis didesniu jutimų ar mokymosi būdų kiekiu. Mokiniai skirtingais metodais išmoksta skirtingai, todėl svarbu, kad metodų būtų taikoma kuo daugiau. Netradicinės pamokos kaip tik reikalauja kuo daugiau naudoti metodų, todėl mokiniai jose daugiau išmoksta. 85

85 LITERATŪROS SĄRAŠAS: 1. Aktyvaus mokymosi metodai: mokytojo knyga. Vilnius, Arends R. I.. Mokomės mokyti. Vilnius, Baltoji knyga. Profesinis rengimas. Vilnius, Bižys N,. Linkaitytė G., Valiukevičiūtė A. Pamokos mokytojui. Vilnius, Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius, Cullingford, C., Children, teachers and learning, Cassell, 1990// Herring James E., Informacinių įgūdžių ugdymas mokykloje. Vilnius, Danilovas, M., Skatkinas, M. Vidurinės mokyklos didaktika. Kaunas, Daujotytė V., Tekstas ir kūrinys. Vilnius, Dilytė J. Dailė, mokytojo knyga. Vilnius, Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. Vilnius, Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N., Aš myliu kiekvieną vaiką: apie vaikų psichologinio atsparumo ugdymą: knyga mokytojams ir auklėtojams. Vilnius, Geniušas J. Dramatizavimas ir inscezijavimas mokymo, auklėjimo priemonė. Kaunas, Geniušas J. Rinktiniai raštai. Vilnius, Grabauskienė A., Morkytė J. Dailė ir darbeliai 1 4 klasei. Kaunas, Grendstad N. M. Mokytis tai atrasti. Vilnius, Herring James E., Informacinių įgūdžių ugdymas mokykloje. Vilnius, Howe, M., A teacher s guide to the psychology of learning, Blackwell, 1984// Herring James E., Informacinių įgūdžių ugdymas mokykloje. Vilnius, Jakavičius L., Juška A. Mokyklos pedagogika. Kaunas, Jensen E. Tobulas mokymas. Vilnius, Jovaiša L., Vaitkevičius J. Pedagogikos pagrindai. II d. Kaunas, Jovaiša L. Ugdymo mokslas ir praktika: analitinių straipsnių monografija. Vilnius, Jovaiša L. Pedagogikos terminai. Vilnius, Jovaiša L. Edukologijos pradmenys: vadovėlis. Kaunas, Kairaitis Z, Kaita: mokytojas ir (ar) metodas// Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. Ugdymo kaita ir šiuolaikinės pedagoginės technologijos. VI. Tarptautinė mokslinė konferencija. Vilnius., mokslo darbai 1999 II dalis 86

86 29. Kovalic S. The Model Integrated Thematic Instruction. 3rd ed. Kent: Books for Educators Covington Squire, Laužackas R. Profesinio ugdymo turinio reforma: didaktiniai bruožai. Kaunas, Laužackas R. Sistemoteorinės profesinio rengimo kaitos dimensijos. - Kaunas, Laužackas R. Mokymo turinio projektavimas. Kaunas, Laužikas. J. Mokinių pažinimas ir mokymo diferencijavimas. Vilnius, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija. Vilnius, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Vilnius, Matonis V. (Sud.). Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos. Meninio ugdymo teorija JAV. Vilnius, Morkytė J. Kūrybinio aktyvumo lavinimas dailinėje veikloje. Vilnius, Oniščiukas V. Pamokos tipai, struktūra ir metodika. Kaunas, Paterson K. Pasiruošk... Dėmesio... Mokyk! Vilnius, Perry N., Vanzandt Z. Žvilgsnis į ateitį. Knyga mokytojui. Kaunas, Petrulytė A. Kūrybiškumo ugdymas mokant. Vilnius, Petty G. Šiuolaikinis mokymas. Vilnius, Rajeckas V. Pamoka. Vilnius, Rajeckas V. Švietimas: raida ir dabartis. Vilnius, Rajeckas V. Mokymo organizavimas. Kaunas, Rupšienė L. Nenoras mokytis socialinis pedagoginis reiškinys. Klaipėda, Rupšienė L. Silpnos mokymosi motyvacijos paauglių ugdymas. Klaipėda, Šalkauskis L. Rinktiniai raštai. Vilnius, Šernas V. Profesinė pedagogika. Vilnius, Tamulienė V. Dailės specialioji didaktika Šiauliai, Teresevičienė M., Gedvilienė G. Mokymasis bendradarbiaujant. Vilnius, Teresevičienė M., Gedvilienė G., Oldroyd. Suaugusiųjų mokymasis. Kaunas, Teresevičienė M. Ugdymo metodų raida ir kaita. Bendrasis lavinimas ir profesinis rengimas //Profesinis rengimas. Tyrimai ir realijos. Kaunas, 1998, Nr Uljens M. School Didactics and Learning. Psychology Press,

87 SANTRAUKA Odeta Grigaitytė Netradicinė pamoka, kaip prielaida, skatinanti mokinių vizualinės raiškos mokymosi motyvaciją Temos aktualumas Mokytojai susiduria su mokinių mokymosi motyvacijos stoka, tad vis dažniau bandoma ieškoti naujų mokymo organizavimo formų: išbandomos pamokos netradicinėje erdvėje, naujos priemonės, organizuojamos netradicinės pamokos savo turiniu, metodais. Temos problema Darbe bandoma aiškintis kaip skatinti motyvaciją mokytis. Šio tyrimo problema yra kaip skatintų mokinių vizualinės raiškos motyvaciją netradicinės pamokos. Tyrimo tikslas Išsiaiškinti ar netradicinės pamokos skatintų mokinių vizualinės raiškos mokymosi motyvaciją. Tyrimo objektas Mokinių mokymosi motyvacija ir jos kėlimas netradicinėmis pamokomis. Tyrimo hipotezė Netradicinės pamokos kelia mokinių vizualinės raiškos mokymosi motyvaciją. Tyrimo uždaviniai: 4. Išnagrinėti literatūrą nagrinėjamu klausimu. 5. Išsiaiškinti mokinių ir mokytojų požiūrį į netradicines pamokas. 6. Ištirti, kaip mokytojų nuomone, netradicinės pamokos veikia mokinių mokymosi motyvaciją. Tyrimo imtis. Tyrimas atliktas V, VI, VIII, X ir XII klasėse anketomis apklausiant 155 mokinius ir 43 mokytojus iš skirtingų Vilniaus mokyklų. Anketomis siekta išsiaiškinti, kaip mokiniai įsivaizduoja pamokas, kurios juos nuteiktų dirbti ir skatintų labiau domėtis pamokomis, kaip mokytojai įsivaizduoja mokymosi motyvacijos skatinimą pamokų metu. Tyrimo metodai: 2. Mokslinės literatūros analizė. 3. Mokinių ir mokytojų anketinė apklausa. 4. Atlikto tyrimo matematinė analizė. Išvados: 1. Netradicinės pamokos skatina aktyvų įsitraukimą į pamoką, o įsitraukimas į pamoką žadina motyvaciją mokytis. 2. Netradicinėse pamokose kiekvienas mokinys gali surasti veiksnių, kurie būtų jiems įdomūs, traukia bei skatina domėtis vizualine raiška. 3. Netradicinės pamokos reikalauja naudoti kuo daugiau metodų, todėl mokiniai jose daugiau išmoksta. Raktiniai žodžiai: netradicinė pamoka, motyvacija, mokymasis. 88

88 SUMMARY Odeta Grigaitytė Unconventional lesson as an assumption that motivates pupils visual expression learning motivation Topicality of the theme. Teachers face lack of pupils learning motivation often, thus teachers increasingly often look for new teaching organisation forms; they try to take lessons in untraditional spaces, try using new teaching means and organise lessons of unconventional content and using unconventional methods. The problem of the theme. The greatest attention has so far been paid to what is taught during art lessons and how composition skills are developed. The paper tries to analyze ways to induce teaching motivation. The problem of this research is how unconventional lessons would encourage pupils visual expression motivation. The aim of the research. To ascertain whether unconventional lessons would encourage pupils visual expressions learning motivation. The object of the research. Pupils motivation and its inducement during unconventional lessons. Hypothesis of the research. Unconventional lessons encourage pupils learning motivation. The objectives of the research: 1. To discuss and analyse literature according to the issue stated above. 2. To ascertain pupils and teachers point of view to unconventional lessons. 3. To discuss ways, according to teachers opinion, on the influence of unconventional lessons on pupils learning motivation. Scope of the research. The research was carried out while surveying 155 pupils of 5, 6, 8, 10 and 12 forms and 43 teachers from different schools in Vilnius. The questionnaires show how pupils imagine lessons that would make them wish to learn and work and that would encourage being more interested in the lessons and how teachers imagine pupils motivation inducement during the lessons. Methods of the research: 1. Analysis of the scientific literature. 2. Questionnaire survey of the pupils and teachers. 3. Mathematical analysis of the completed research. Conclusions: 1. Active involvement in the lesson encourages motivation to learn and study. 2. During unconventional lessons everybody can find some elements of a lesson that would be interesting to them and that would encourage and impel interest to science. 3. Untraditional lessons motivate pupils to apply their knowledge positively. Keywords: unconventional lesson, motivation, learning. 89

89 1 priedas 71 pav. Gabrielė Santanavičiūtė 10 b kl. 72 pav. Otilija Karmazaitė 10 b kl. 90

90 2 priedas 73 pav. Rokas Vaškevičius 8 b kl. 74 pav. Otilija Karmazaitė 10 b kl. 91

91 3 priedas 75 pav. Griedrė Rakštelytė 10 b kl. 76 pav. Otilija Karmazaitė 10 b kl. 92

92 4 priedas 77 pav. Mokinių siūti rūbai ir darytos dekoracijos mokyklos spektakliui 78 pav. Lėlių teatrui mokinių siūtos lėlės 93

93 5 priedas 79 pav. Pirmadienis raudonos spalvos diena 94

94 6 priedas 80 pav. Skelbimas, kviečiantis mokinius ir mokytojus rengtis pagal tai dienai paskirtą spalvą 95

95 7 priedas 81 pav. Eglė Pončiskaitė Frontera 9 a kl. 82 pav. Akvilė Leskauskaitė Vitražas 10 b kl. 96

96 8 priedas 83 pav. Karolina Kapočiūtė Portretas 9 a kl. 84 pav. Ugnė Riaubaitė 9 a kl. 97

97 9 priedas 85 pav. Mokytojai piešia 98