LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS ETIKOS KATEDRA. Šarūnė Garlienė

Transcription

1 LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS ETIKOS KATEDRA Šarūnė Garlienė EKOLOGINĖS ETIKOS SAMPRATA IR DIDAKTIKA Č. KALENDOS FILOSOFIJOJE Magistro darbas Darbo vadovas: Lekt. M. Ruzas Vilnius

2 TURINYS ĮVADAS EKOLOGINĖS ETIKOS IŠTAKŲ PAIEŠKA KALENDOS MOKSLINIUOSE DARBUOSE Ekologijos ir etikos ryšys Ekologinės etikos ištakos kultūroje ir religijoje Filosofų įtaka ekologinės etikos atsiradimui Ekologinės etikos šalininkai padarę didžiausią įtaką Kalendos ekologinei etikai EKOLOGINĖS KRIZĖS PRIEŽASČIŲ IR PASEKMIŲ ANALIZĖ KALENDOS DARBUOSE Ekologinės etikos aktualumas, paskirtis ir tikslas Mokslo, pažangos aukštinimas ir technokratinė visuomenė Civilizacijos plėtra ir humanistinė ekologinė etika Kalendos pozicija į ekofeminizmą Ženklai, liudijantys globalinės ekologinės krizės grėsmę POZITYVI KALENDOS NUOSTATA EKOLOGINĖS KRIZĖS ĮVEIKOS POZICIJOJE Česlovo Kalendos holistinis požiūris į gamtą Teigiamų veiksmų už ekologijos išsaugojimą praktika Žmonių sąmoningumas, moralės stoka ir savęs aukštinimas Harmoningo, atsakingo žmogaus gamtoje ugdymo būtinybė ir mokinių švietimas Rekomendacijos mokytojams vykdantiems ekologinį švietimą Vidurinio ugdymo BP analizė ir Kalendos rekomendacijų pritaikymo galimybės KIEKYBINIS TYRIMAS ŠVENČIONIŲ ZIGMO ŽEMAIČIO GIMNAZIJOS MOKINIŲ EKOLOGINĖS ETIKOS SAMPRATA IR EKOLOGINĖS KULTŪROS UGDYMO BŪTINYBĖ Tyrimo metodologija ir organizavimas Tyrimo dalyviai Tyrimo rezultatai ir jų analizė Ekologinis sąmoningumas Paauglių elgesio taisyklių ir vertybinių orientacijų rodiklių tarpusavio sąsajos Paauglių ekologinio elgesio taisyklių rodiklių palyginimas pagal demografinius rodiklius Paauglių vertybinių orientacijų rodiklių palyginimas pagal demografinius rodikliu Kiekybinio tyrimo išvados IŠVADOS

3 LITERATŪROS SĄRAŠAS SANTRAUKA SUMMARY PRIEDAI

4 ĮVADAS Tyrimo problematika. Ekologinė etika, kaip savarankiška disciplina, susiformavo XX amžiaus pabaigoje Vakarų pasaulio šalyse. Česlovas Kalenda, vienas pirmųjų Lietuvos filosofų ir pedagogų, bandė plačiau nagrinėti ekologines problemas, jų priežastis ir pasekmes susijusias su gamtos išsaugojimu ateinančioms kartoms. Ilgus metus dėstęs filosofijos ir etikos paskaitas universitetų studentams, pedagogams, gydytojams ir jaunesniems gamtininkams, šalia akademinio darbo vykdė daug mokslinių tiriamųjų darbų. Savo mokslinės karjeros pradžioje didesnį dėmesį jis skyrė etikos problemų tyrinėjimui, o vėliau pasirinko, tuo metu Lietuvoje dar nepopuliarią, taikomosios etikos sritį ekologinę etiką. Kalendos daugelio metų ekologinės etikos moksliniai tyrimai apibendrinti jo monografijoje Ekologinė etika: ištakos ir dabartis (2002), kurioje, <...> remiantis moksline, filosofine literatūra bei kitais informacijos šaltiniais, derinant teorinio ir istorinio tyrimo principus, siekiama apibrėžti praktines, mokslines bei filosofines šiuolaikinės ekologinės etikos kilimo prielaidas ir išryškinti jos vietą dabarties kultūroje. 1 Taigi, Kalenda laikomas šios naujos etikos, kaip filosofinės disciplinos, pradininku Lietuvoje. Galima teigti, kad ekologinė etika, kaip savarankiška disciplina Lietuvoje atsirado XXI amžiaus pradžioje. Kalenda taip pat gilinosi į visuomenės moralinio auklėjimo atsiradimo prielaidas ir nagrinėjo metodologinius klausimus. Savo darbuose autorius ypač pabrėžė, kad ekologinė krizė kartu yra ir žmogaus, ypač jo dorovės, krizė. Tačiau Kalenda ne tik tyrinėjo sukauptą mokslinę, filosofinę, religinę literatūrą, kurioje atsispindi globalinės ekologinės krizės problema, bet ir suprato ekologinio švietimo būtinumą. Pirmasis Lietuvoje bandė pralaužti ledus ekologinės etikos švietimo srityje. Kalendos daugelio metų pedagoginio darbo patirtis ekologinės etikos srityje atsispindi jo knygoje Ekologinė etika (2007). Filosofas teigia jog, Lietuvoje iki šiol neturėjome mokymo priemonės, skirtos ekologinei etikai. Prieš Jūsų akis pirmas bandymas sistemingai, nors ir labai glaustai išdėstyti šio dalyko pagrindus. 2 Gausiame pedagogo mokslinių darbų ekologinės etikos tematika palikime vyrauja pagarbos gamtai, kurios dalimi esame mes patys, nuostata. Iš gamtos vertės žmogui pajutimo natūraliai išplaukia jo rūpestis dėl žmonių neatsakingos veiklos padarinių ir optimistinis, pozityvus, nuoširdus tikėjimas, kad Homo sapiens (protingas žmogus) laiku suvoks ir padarys adekvačias išvadas, kad mūsų planeta Žemė bus jaukiais namais visoms gyvybės formoms, taip pat ir žmonėms. Minėta Kalendos knyga Ekologinė etika (2007) nubrėžia žmogaus manipuliacijos su Žemės gyvybe ribas, kurios vertos mokymo bei ugdymo subjektų dėmesio, atkreipia dėmesį į tai, kad žmonių moralė ir dorovė, ekologinis raštingumas yra ta jėga, kuri padės darniai, harmoningai sugyventi su gamta. 1 Kalenda Č Ekologinė etika: ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p.7 2 Kalenda Č Ekologinė etika. Mokomoji knyga. Rosma, p. 6 4

5 Šiame magistriniame darbe analizuosiu Kalendos mokslinius straipsnius, knygas, metodines rekomendacijas dėstytojams ir mokytojams, vadovėlį mokiniams ekologinės etikos tema. Bandysiu išskirti ryškiausius pasaulio filosofus, rašytojus padariusius didžiausią įtaką Kalendos ekologinės etikos filosofijos sampratai. Stengsiuosi aptarti pagrindines ekologinės krizės problemas, Kalendos svarstomas ateities projekcijas, kurios pasak jo, adekvačiai proporcingos žmogaus moralinėms nuostatoms. Sieksiu įrodyti, kokį neįkainojamąjį palikimą ekologinio sąmoningumo kėlimui Lietuvoje palieka Kalendos skleidžiamos ekologinės etikos idėjos. Tirdama Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokinių ekologinį sąmoningumą, jų moralines nuostatas ir ekologinę (arba antiekologinę) elgseną, bandysiu patvirtinti Kalendos optimistinę poziciją, kad žmonių moralė, kuri nėra orientuota į gamtonaudą, ir ekologinis sąmoningumas gali išgelbėti pasaulį nuo ekologinės krizės, tačiau tam būtinas ekologinės etikos švietimas. Teorinis temos aktualumas. Iki šiol nėra atlikto jokio išsamaus mokslinio darbo Kalendos ekologinei etikai tyrinėti. Kalendos tyrinėtos ekologinės etikos, kaip atskiros disciplinos ištakos, slypi atskirų mokslų: ekologijos ir etikos sąlyčio taškų paieškose, įvairių kultūrų bei religijų požiūrio į gamtą analizėje, filosofų, įtakojusių ekologinės etikos atsiradimą, ekologinės etikos šalininkų filosofinių apmąstymų ir žmogaus, kaip dorovės subjekto, moralinių potencijų analizėje. Šių analizių išsamesnės studijos ir Kalendos moksliniuose darbuose nurodyti ženklai, liudijantys globalinės ekologinės krizės grėsmę, padės daugeliui mokytojų ir mokinių pasiekti ekologinį sąmoningumą. Šalia to, ekologinės krizės atsiradimo priežasčių bei pasekmių atskleidimas Kalendos moksliniuose darbuose padės įžvelgti globalinės ekologinės krizės įveikos galimybes. Kalendos pasiūlytų rekomendacijų dėstytojams ir mokytojams apibendrinimas padės profesionaliau įvertinti ir pritaikyti etikos mokytojams ekologinės etikos dėstymo galimybes. Praktinis temos aktualumas. Magistrinio darbo medžiagą ir naudotus šaltinius bus galima panaudoti dirbant mokyklose, ruošiant planus etikos pamokoms pagal Švietimo ministerijos numatytas bendrąsias programas doriniam ugdymui (etikai), pasirinkus etikos modulį Bioetika ir ekologinė etika (jis pateiktas Šveitimo ir mokslo ministerijai svarstyti) klasėse arba dėstant ekologinės etikos principus jaunesnėse klasėse skyriuje Aš ir Tai. Tyrimo objektas Kalendos ekologinė etika ir didaktika. Tyrimo tikslas atskleisti Kalendos ekologinės etikos sklaidos ir jo siūlomų didaktinių rekomendacijų ideologinį ryšį bei pritaikymo galimybes ugdant harmoningą ir atsakingą žmogaus santykį su gamta siekiant išsaugoti kuo natūralesnę, sveikesnę aplinką būsimoms kartoms. Darbo tikslas ištirti Kalendos mokslinių darbų palikimą ir išsiaiškinti ar jis pateikė novatoriškų idėjų ekologinėje etikoje, ar atkartojo savo interpretuojamus autorius. Uždaviniai: Išsiaiškinti Kalendos ekologinės etikos sampratą. 5

6 Išsiaiškinti, kokias ekologinės etikos atsiradimo priežastis įžvelgė Kalenda. Atskleisti, kokių filosofų įtaką reikšmingiausia Kalendos ekologinei etikai ir didaktikai. Išryškinti Kalendos pastebėtas ekologinės krizės priežastis ir sukeltas problemas, galinčias kelti realų pavojų ne tik tolimoje ateityje, bet ir šiandieniniame, kasdieniniame gyvenime. Išsiaiškinti, kokį ekologinės etikos didaktikos ir ekologinės krizės išvengimo ar sušvelninimo pasaulyje ir Lietuvoje tarpusavio ryšį mato Kalenda. Tyrimo metu nustatyti, kokios Kalendos išskirtos žmogaus moralinės vertybės įtakoja jo ekologinį sąmoningumą, kuris, pasak autorių, padeda formuoti ekologišką elgseną ir atitolina arba pristabdo ekologinę krizę. Patvirtinti arba paneigti šią Kalendos išvadą tiriant Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokinių moralines nuostatas ir jų ekologinę elgseną. Ištirti mokinių vertybinių orientacijų hierarchiją ir jų įtaką ekologiniam sąmoningumui bei veiksmams kasdienybėje. Tyrimo metodai. Magistrinis darbas daugiausia grindžiamas fenomenologiniu patirties ir lyginamosios analizės aprašymu, anketinė mokinių apklausa, statistinė duomenų analizė, pasitelkus SPSS (16 versija) statistinės analizės bei Microsoft Excel 2007 programinius paketus. Kiekybinių tyrimų metu apklausti tų ir I-IV gimnazijos klasių mokiniai. Kiekybiniame tyrime keliamos hipotezės: mokiniams stinga ekologinio sąmoningumo; kuo paauglių dvasinės vertybės yra aukštesnio lygio, tuo labiau pasireiškia jų harmoningi santykiai su gamta ir tinkama ekologine elgsena; paauglių ekologinio elgesio taisyklės ir vertybinės orientacijos įtakojamos aplinkos faktorių ir yra skirtingos demografinių rodiklių motinos ir tėvo išsilavinimo, šeimos pajamų dydžio, amžiaus ir gyvenamosios vietos atžvilgiu. Darbo struktūra ir apimtis. Magistro darbą sudaro įvadas, teorinė dalis (Ekologinės etikos ištakų paieška kalendos moksliniuose darbuose. Ekologinės krizės priežasčių ir pasekmių analizė Kalendos darbuose. Kalendos pozityvi nuostata ekologinės krizės įveikos pozicijoje.), tyrimas (Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokinių ekologinės etikos samprata ir ekologinės kultūros ugdymo būtinybė), išvados, literatūros sąrašas, santrauka (lietuvių ir anglų kalbomis), priedai bei akademinio sąžiningumo deklaracija. Darbą sudaro 97 puslapiai, 14 lentelių ir 3 paveikslai, iliustruojantys tyrimo rezultatus, 2 priedai. 6

7 1. EKOLOGINĖS ETIKOS IŠTAKŲ PAIEŠKA KALENDOS MOKSLINIUOSE DARBUOSE 1.1. Ekologijos ir etikos ryšys Žmogui didžiausia vertybė, neišsenkantis tvirtybės šaltinis jau nuo archainių laikų buvo, yra ir bus Žemė. Žemė be žmonių nesiliaus sukusis, gamta gyvuos kaip gyvavus, tačiau žmogus be jam reikalingos terpės ilgai negyvens. Viena iš svarbiausių žmonijos problemų gamtos apsauga, nepripažįstanti nei valstybių, nei žemių ribų. Kiekvieno individo veiklos padariniai neabejotinai turi įtakos visai ekosistemai. Tai suprato ir moksliniais tyrimais įrodė mokslininkai ekologai: Ernstas Haeckelis, Eugenius Warming, Arthuras Tansley ir kiti. XIX amžiaus pirmoje pusėje susiformavo biologijos mokslo šaka ekologija. Ekologija tiria gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su neorganine aplinka. Patį ekologijos terminą pasiūlė vokiečių zoologas ir filosofas Haeckelis 1866 metais išleistame veikale Bendroji organizmų morfologija. Tuo metu ekologijoje žmogus nebuvo akcentuojamas, nors taip pat priklausė gyvų organizmų kategorijai. XX amžiaus pradžioje, vystantis ekologijos mokslui, buvo sutelktas didesnis dėmesys į skirtingų gyvų būtybių skirtingą aplinką. Pagaliau ekologijos mokslo pagrindiniu tyrimų objektu tampa aplinkos kategorija, kurią pastebimai įtakojo žmogus. Plėtėsi ir ekologijos problematika, į kurią buvo įtrauktas žmogus. Gyvojoje gamtoje (biosferoje) esama didžiulės rūšių įvairovės ir ne biologui gali atrodyti, kad šiame organizmų knibždėlyne nėra jokios tvarkos. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Iškiliausias Lietuvos XX- XXI amžiaus etikas Kalenda pastebi, kad [g]yvybės apsaugos problema šiandien įgyja ekologinį aspektą. Saugoti gyvybę tai saugoti tas sąlygas, kurios būtinos įvairioms gyvybės formoms egzistuoti. < >. Tarp gyvo organizmo ir aplinkos nėra griežtų sienų. Tos sienos pusiau atviros, ir per jas, t. y. per angas, kapiliarus, nervus, poras, biolaukus ir t.t. tarp organizmo ir aplinkos vyksta medžiagų apykaita, energijos bei informacijos apykaita 3 Tam tikra prasme viskas yra gyva, nėra griežtos ribos tarp to, kas gyva ir ne. Tai ypač svarbu įsisąmoninti dabartinės ekologinės krizės akivaizdoje. Deja, didėjant visuomenės vystymosi rodikliams daugelyje pasaulio šalių technologinė aplinkos tarša viršija leistinas normas, ryškėja neigiami klimato pokyčiai, nyksta biorūšių įvairovė, akivaizdžiai mažėja žmogaus tiesiogiai nepaliestos natūralios gamtos dalis. Vis sunkiau žmogui išvengti neigiamų civilizacijos reiškinių triukšmo, užteršto oro, šiukšlių pertekliaus ir t.t. Jų spartus plitimas turi negatyvų poveikį planetos biosferai ir žmogui. Ekologijos tyrimų objektas - rūšių populiacijų dinamika, nykstančių rūšių priežastys ir pasekmės aplinkai, buveinių (gyvenamosios erdvės) vientisumas, taršos poveikis populiacijoms ir t.t. Ekologai ieško būdų, kaip išsaugoti gyvybės rūšių įvairovę, o Kalenda tarsi jiems antrindamas teigia, kad [n]ėra kito būdo saugoti gyvybę kaip saugoti miškus ir pievas, upes ir ežerus, jūras ir vandenynus, dirvą ir atmosferą, nes visi šie biosferos 3 Kalenda Č Gyvas pasaulis ir etika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p.13 7

8 komponentai GYVYBĖ! 4 Pasak Kalendos, ekologiniu požiūriu saugotinos visos rūšys, jos padeda išlaikyti vientisumą ir gyvybingumą. Jis kritikuoja siaurą, paremtą trumpalaike žmogaus nauda vienų ar kitų gyvybės rūšių vertinimą gamtoje etiniu požiūriu. Saugoti, reiškia jausti atsakomybę už tai, kas gyva, o tai jau etinė žmogaus pozicija. Jau nuo antikos laikų etika buvo laikoma aktualia praktine filosofija. Dar IV a. pr. Kr. graikų filosofas Aristotelis etikos vardu pavadino atskirą filosofijos discipliną. Jis būdvardžiu etiškas pradėjo vadinti žmogaus būdo dorybes. Būdo dorybes jis siejo su supratingumu ir gebėjimu aptikti saiką aukso vidurį. Būtent saikingumą santykyje su gamta savo filosofijoje pabrėžia ir Kalenda. Gamtoje veikia saiko dėsnis. Joje visos rūšys turi teisę gyventi. Gyvūnai nenaikina vienas kito be būtino reikalo. Deja, kai kurie žmonės net nepakyla iki gyvūno lygio, neišplečia savo mąstymo horizonto iki didžiųjų namų gamtos lygio, neišugdo savo vaizduotės, kuri leidžia žmogui įsijausti į kito gyvo padaro padėtį 5. Kalenda, filosofijos skaitiniuose Dorovės samprata (1981), analizuoja Aristotelio filosofiją ir pastebi, kad moralinio gėrio jis ieškojo natūralios gamtos procesuose, gretindamas joje vykstančius procesus su žmogaus mąstymu praktinėje veikloje, pajungiant protą kilniems tikslams: [k]aip gamtoje viskas žūsta nuo pertekliaus arba nepritekliaus, taip moralinis gėris yra kažkoks vidurys tarp to, kas per daug, ir to, kas yra per mažai. <...>. Mokėjimas rasti teisingą vidurį, saikas, radikalizmo, kraštutinumų vengimas sudarąs tiek individo, tiek visuomenės normalaus, pastovaus gyvenimo pagrindą. 6 Kalenda pastebi, kad duotas Aristotelio dorybės apibrėžimas yra abstraktus ir formalus, tačiau jo mintys yra apie visuomeninę dorovės prigimtį, apie praktinę dorovės sąvokų kilmę. Taigi etika yra filosofijos sritis, turinti tūkstantmečių tradiciją ir siekianti pažinti tai, kas svarbiausia žmogaus gyvenime: gėrį ir blogį, gyvenimo tikslą, prasmę ir laimę, laisvę ir atsakomybę ne tik už save, bet ir už Žemę. Tačiau ilgus šimtmečius žmogaus dorovės klausimai daugiausiai buvo siejami su žmonių tarpusavio santykių reguliavimu. Gamta buvo vertinama tik kaip objektas, naudos žmogui šaltinis, kurio atžvilgiu dorovės normos nebuvo taikomos. Todėl dauguma žmonių ekologinę krizę vertino tik kaip užgriuvusią nelaimę, neprisiimdami atsakomybės už savo veiksmus gamtoje. Kalenda tradicinę antropocentristinę dorovės sampratą, kada moralinis mąstymas orientuotas į žmogaus problemas, kai žmonių interesai iškeliami aukščiau kitų, kai žmonės jaučiasi galintys elgtis su gamta kaip tik nori, dabartinės ekologinės krizės akivaizdoje vadina per siaura ir išsako aiškią poziciją šiuo klausimu: Teorijoje ryškėja pastangos plėsti dorovės turinį, tačiau kasdienė žmonių sąmonė ir praktinis jų elgesys dar labai inertiški. <...>, ir tą inerciją privalu visiems įveikti. Dorovės kategorijos gėris, blogis, sąžinė, pareiga, atsakomybė turi tapti veiksmingais orientyrais žmonių sąveikoje su gamta. 7 4 Kalenda Č Gyvas pasaulis ir etika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p.14 5 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda Č Dorovės samprata. Filosofijos skaitiniai. Etika, Mintys, p Kalenda, Č Ekologinė krizė ir dorovė, Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p. 17 8

9 Įveikus klasikinės filosofinės etikos požiūrį į dorovę tik kaip į žmonių tarpusavio sąveikos ryšį, žvelgiant į gamtos ir žmogaus santykį iš ekologinės perspektyvos, į moralinės sampratos ribas įtraukiami nauji gamtiniai bendrijos nariai. Žmonijos, kaip gamtos dalies, gyvavimo istorijos raidoje kyla vis naujų moralinių dilemų. XX amžiuje įvykus ryškiems moralinio reguliavimo ir etinio mąstymo pokyčiams, normatyviųjų teorijų atstovai ėmė persiorientuoti nuo vertybių analizės, kaip prioritetinio uždavinio, į etinių vertybių realizavimo galimybių kūrimą, t. y. taikomosios etikos kūrimą. Taikomoji etika tai mąstymas apie <...> kompleksinę struktūrą santykių tarp pagrindinių moralės sąvokų bei principų, iš vienos pusės, ir praktinės orientacijos klausimų iš kitos. 8 Ekologinė etika taip pat yra taikomosios etikos disciplina, kur terminas taikymas reiškia žmogaus moralines orientacijas ir jomis grįsto elgesio realizavimą santykyje su gamta. Ekologinė etika turi bendrus sąlyčio taškus, apjungianti ekologiją ir etiką. Kalendos įžvalgose [e]tika yra tarsi nuleidžiamasis tiltas, kurio dėka filosofija išsiveržia už akademinio bastiono sienų, palaiko glaudesnius ryšius su gyvenimo praktika, pasiekia platesnius visuomenės sluoksnius. Neatsitiktinai XX a. antrojoje pusėje etikos klausimų kėlimą ir svarstymą <...> papildė taikomieji tyrimai. Kaip tik šiai tyrimų krypčiai priklauso praėjusiame šimtmetyje atsiradusi nauja disciplina ekologinė etika. 9 Taigi, ekologinės etikos atsiradimo pradžia sietina dar su XXa. pirmąja puse ir Jungtinėmis Amerikos valstijomis. Jungtinės Amerikos valstijos tuo metu buvo labiausiai industriškai išsivysčiusi šalis, todėl ten pirmiausiai išryškėjo neigiami padariniai gamtai, į kuriuos sunerimus imta reaguoti. Tolimesni ekologinio mąstymo formavimosi centrai išplito ir Vokietijoje, Anglijoje bei skandinavų šalyse. Į šitą procesą įsijungė filosofai, mokslininkai, menininkai ir kt. Tačiau ekologinės etikos įkūrėju laikomas ekologas, miškininkas Aldo Leopoldas, kuris sukūrė žemės (gamtos) etiką. Kaip jis pats rašo: [ž]emės etika paprasčiausiai praplečia bendrijos ribas, įtraukia į ją dirvožemį, vandenį, augalus ir gyvūnus, kurie visi pavadinti vienu žodžiu žemė. 10 Ekologinės etikos, kaip atskiros disciplinos tapsmą, sąlygojo vykstanti sparti technikos ir mokslo pažanga, kada išryškėjo neigiami ekologiniai žmogaus veiklos padariniai, keliantys nerimą dėl gyvybės išlikimo planetoje realios grėsmės. Ekologinių problemų sprendimas yra ne vien aplinkosaugos institucijų uždavinys, bet ir kiekvieno žmogaus pareiga. Kaip pastebi Kalenda: <...> būtina į dorovės sferą įjungti ir žmogaus santykius su gamta. Ši aplinkybė keičia dorovės turinį, papildydama jį ekologiniu aspektu. Vadinasi, galime kalbėti apie ekologinę dorovę, kaip tam tikrą vertinimų, normų ir poelgių sritį, kurios teorinė išraiška yra ekologinė etika. <...> pasitaiko ir kitokių pavadinimų: aplinkos etika, gamtos etika, biosferinė etika, globalinė etika ir kt. Tačiau labiausiai paplito ekologinės etikos terminas. 11 Ekologinė etika pagrindžia kiekvieno iš mūsų atsakingo elgesio gamtos atžvilgiu būtinybę ir nubrėžia mūsų elgesio dabarties pasaulyje 8 Düwel, M Angewandte oder Bereichsspezifische Ethik. Einleitung, in Handbuch Ethik. Herausg. V. M. Düwel, Chr. Hübenthal u. M. H. Werner. Stuttgart; Weimar: Verlag J. B. Metzler, p Kalenda, Č Dabarties kolizijos ir taikomoji etika. Pedagogika, 71, p Leopoldas O Smėlio grafystės kalendorius. Vilnius: Mokslas, p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p. 43 9

10 dorovinius orientyrus. Žmogus aktyviai sąveikaudamas su aplinka sukelia procesus, kurie įtakoja tiek aplinkos būklę, tiek žmogaus likimą. Iš to kyla dorovinių problemų, kurias spręsti bando ekologinė etika. Tradicinė etika ir dorovė apsiribojo tik žmonių tarpusavio santykių vertinimu. Gamta buvo iškelta už dorovės ribų. Šiandien toks požiūris netoleruotinas. Ekologinė etika pašaukta pralaužti tą ydingą modernios sąmonės ratą ir įtvirtinti platesnį bei perspektyviškesnį žvilgsnį į žmogaus ir gamtos sąveiką. 12 Taigi, etika, ekologija ir ekologinė etika istorijos tėkmėje patyrusios įvairias metamorfozes, evoliucionuodamos susivienijo, sudarė bendrą visumą. Kalenda pastebi, kad ekologinė etika per trumpą laiką nuėjo ilgą kelią nuo mikroorganizmų iki aukščiausių žmogaus dvasios aukštumų ir asmenybės dorovinio elgesio tobulėjimo siekiamybės. Na, o Lietuvoje taikomosios (ekologinės) etikos tyrimai, palyginti su Vakarų demokratinėmis šalimis, pradėti labai vėlai. Tai lėmė geopolitinės krašto aplinkybės: sovietinė okupacija, totalitarinis režimas, geležinė uždanga ir pan. Tiktai nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio pasirodė pirmieji bandymai etiniu aspektu analizuoti ekologinės žmogaus situacijos klausimus (Etika ir ekologija. (1984)). Šių klausimų aptarimas buvo ne vien atsakas į globalinius laiko iššūkius, bet nemažu mastu siejosi su visuomenės pilietinio ir moralinio aktyvumo stiprėjimu siekiant krašto nepriklausomybės. 13 Kalendos mokslinėse įžvalgose skirtis tarp ekologijos mokslo ir etikos yra sunkiai apčiuopiama. Nors pats Kalenda rašo, kad nuotolis tarp ekologijos ir moralės nemažas. Mat moralė tai privalomybės sfera, o ekologija turi reikalą su esamybe. <...>. Jungiamoji grandis, matyt, yra pats žmogus, užimantis ypatingą vietą būties struktūroje, priklausantis dviem pasauliams gamtos ir kultūros. 14 Kalenda pastebi, kad ekologai savo dėmesį akcentuoja į biosferos vientisumo išsaugojimo galimybes, žmogus čia analizuojamas kaip pagrindinis destruktyvaus veiksmo, sąlygoto gamtonaudos motyvų, gamtoje dalyvis. Ekologai susirūpinę dėl žmogaus veiklos padarinių, kurie pažeidžia natūralios gamtos dėsnius, griauna ekosistemos vientisumą, o tai pasireiškia ekologinės krizės padariniais. Tuo tarpu etika vertina žmogaus veiksmus gamtoje gėrio ir blogio kategorijomis ilgalaikėje perspektyvoje, siekia išanalizuoti, argumentuoti žmogaus elgsenos pagrindinius motyvus, ragindama žmogų elgtis santykyje su gamta atsakingai. Atsakomybę čia implikuoja susirūpinimas gyvybės egzistavimo Žemėje situacija, keliančia pavojų tiek Homo sapiens, tiek kitų biorūšių išlikimo ir klestėjimo perspektyvoms. Ekologinė etika, pasak Kalendos, pabrėžia ekologinės dorovės kriterijų: gėrio, sąžinės, saikingumo, atsakomybės gamtoje, pagarbos kiekvienai gyvai būtybei žmonių vertybinių orientacijų sistemoje svarbą santykio su gamta sričiai, nes gamtos išsaugojimas svarbiausias žmonijos uždavinys. 12 Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Taikomoji etika : iškilimas ir ypatybės Lietuvoje, Filosofija, sociologija, nr. 1, p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p

11 1.2. Ekologines etikos ištakos kultūroje ir religijoje Kultūra plačiąja prasme yra visa tai, kas sukurta žmogaus protu ir rankomis. Kiekvienas istorijos tarpsnis žmonijos raidoje turėdamas savitas kultūros formas, pasaulėžiūras, skirtingas religijas, kurios taip pat yra labai sena žmonių kultūros dalis, vienaip ar kitaip įtakojo ekologinio sąmoningumo vystymosi eigą ir ekologinės etikos tapsmą. Kiekvienam laikmečiui būdingi ritualai, tradicijos, elgesio normos įtakojo žmonių elgseną gamtoje. Kalenda ekologinės etikos moksliniuose darbuose analizuoja skirtingas kultūras, religijas, pasaulėžiūras, tradicijas, nes mano, kad ekologinių problemų nagrinėjimas šiame kontekste leidžia geriau suprasti žmogaus santykio su gamta neatsiejamumą ir atsakingo elgesio gamtoje būtinumą. Visa tai skatina ieškoti ekologinių problemų sprendimo būdų. Kalenda samprotauja: [j]ei kriziniai reiškiniai mūsų aplinkoje yra sistemingi ir net gausėjantys, vadinasi, jie yra ne atsitiktiniai, o dėsningai išplaukia iš žmogaus santykio su gamta pobūdžio. 15 Kalenda nagrinėja priešistorės kultūrą aprašytą archeologų, etnografų, kultūrologų, taip pat lietuvių autorių M. Gimbutienės, V. Vyčino ir kt. veikaluose, ieškodamas dorovinio santykio su gamta kilmės. Archajinei sąmonei santykis su gamta nėra problema, pastebi Kalenda. Medžiotojų rankiotojų kultūrai būdinga mitinė sąmonė, kurioje gamta buvo sudvasinta, o į augalus, gyvūnus ir gamtos reiškinius žmonės žvelgė su pagarbia baime, nes tikėjo piktomis ir geromis jėgomis. Pirmykščiam žmogui gamtos objektai yra dichotominiai: realūs išorėje ir idealūs žmogaus vaizduotėje. Žmonės galvojo, kad viską sujungia ir valdo gamtoje Didžioji Dvasia Žemė Motina. Žmogaus dėmesys dėl nuolatinio išorinio pavojaus pirmiausiai buvo nukreiptas į gamtą, o ne į kitą žmogų. Šiuo laikotarpiu dominavo nuolankus, garbinantis požiūris į harmoningą gamtos visumą. Esant sakraliniam santykiui su aplinka, gamtos apdirbimas ir jos priežiūra bei veikla gamtoje kartu buvo šių objektų saugojimas ir branginimas. Buvo saugomi ir branginami jos gyvi ir negyvi objektai, tačiau, kaip pastebi Kalenda, pozityvios elgsenos motyvai nebuvo sąmoningi. Ankstyvieji žmonės jautėsi priklausomi nuo stipresniųjų gamtos jėgų, bijodami jas užrūstinti, įvairiais papročiais siekė joms įtikti. Ta priklausomybė atsispindėjo tuometinėse pažiūrose ir kultuose, kurie buvo sudaryti iš tam tikrų veiksmų ritualų, apeigų, orientuotų užmegzti harmoningus ryšius su išorės jėgomis. Kalenda pateikia daug pavyzdžių apie tai, kad kai kurie augalai, žvėrys buvo laikomi šventais, buvo tikima, kad juose įsikūnijusi protėvių dvasia, todėl juos garbino įvairiais ritualais ir papročiais. Skirtingos tautos ar gentys garbino įvairius gyvūnus, priklausomai nuo gyvenamosios vietovės papročių, gyvūnų įvairovės. Pavyzdžiui, buvo [l]okio kultas ainių gentyje (Šiaurės Japonija), nivchų gentyje (Amūro žemupys ir Šiaurės Sachalinas), briedžio kultas akmens amžiuje Lietuvoje 16. Na, o didelius ir senus medžius daugelis tautų laikė šventais ir draudė juos kirsti. Už gamtos dovanas, žemės, miškų, vandens gėrybes buvo dėkojama, o nukauto žvėries buvo atsiprašoma ir atgailaujama, kad tai padaryti juos privertusi 15 Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p 3 16 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p

12 būtinybė. Pirmykščiai žmonės buvo sukūrę santykio su gamta taisykles, draudimus, kurių griežtai laikėsi: nemedžioti žvėrių veisimosi metu, nesityčioti iš gyvūnų, negaudyti žuvies neršto metu ir t.t. Tokia situacija buvo palanki gamtinei rūšinei įvairovei, nes dominavo saikingas, pagarbus, paremtas būtinybės principu gamtos naudojimas. Mitų, ritualų, tikėjimo gamtos jėgomis įtakoje susiformavo savotiška gamtos ir žmogaus harmonija, ekologiškas elgesys. Šiandieninės ekologinės globalinės krizės akivaizdoje pirmykščių žmonių santykis su aplinka atrodo idealistiškai, tačiau tai, kaip pastebi Kalenda, jokiu būdu neliudija aukštos žmonių moralės, sąmoningos ekofilijos. Aplinkos pažinimo stoka, baimė ir stichiška atsakomybė pagrindiniai ir tikrieji ekologiškos elgsenos motyvai. <...> ne idilija sudarė žmogaus santykio su gamta esmę. Aukso amžiaus niekada nebuvo žmonijos istorijoje. Homo sapiens visada sunkiai grūmėsi už būvį, už savo vietą po saule. 17 Kol žmonės turėjo kuklesnes galimybes veikti gamtą (mažas gyventojų prieaugis bei tankis, neefektyvūs ginklai, įrankiai ir t.t.), tol ji buvo mažiau žalojama ir labiau gerbiama. Kai tik žmogus išmoko išgauti ugnį ir įgavo įgūdžių medžioti stambius gyvūnus, jis peržengė gamtos ir žmogaus harmonijos ribas, vis mažiau pagarbos gamtai ženklų likdavo, o saikingumo vertė praktiškai išnyko. Kalenda pateikia faktus, liudijančius gamtinės rūšinės įvairovės naikinimą: <...>, Šiaurės Amerikoje m. pr. Kristų išnyko apie 200 rūšių gyvūnų. <...>. Vėlyvuoju paleolito periodu medžiotojų buvo išnaikintas senovinis bizonas, gliptodontas, mamutas, kardadantis tigras, vilnakailis raganosis, didysis elnias, urvinis lokys ir kiti stambūs gyvūnai. Viduriniame akmens amžiuje (mezolite) taip buvo ištobulinta medžioklės technika ir būdai, jog buvo suniokotos ištisos ekonišos, <...> ankstyvosios tautos išnaikino daug miškų, medžioklės tikslais sukeldamos didžiulius gaisrus. <...>. Gaisrai keitė augaliją, žemę, prasidėjo dirvų erozija. 18 Šie pavyzdžiai yra istorijos pamokos, kurias išmokusi žmonija galėtų nekartoti praeities klaidų, todėl svarbu ją pažinti ir tyrinėti, - mąsto Kalenda. Viena vertus, istoriniai faktai yra tarsi prielaidos sąmoningai ekologinei elgsenai dabartyje konstruoti. Kita vertus, svarstant šiuolaikinio žmogaus atitolimo nuo gamtos problemas tampa aišku, kad praeities elgsenos modelių perkelti į dabartį negalima, nes <...> tokiu tiesmuku būdu neįmanoma išspręsti šiuolaikinių ekologinių problemų. Pastarosios pagal savo mastą ir turinį yra visai kitokio pobūdžio nei senovėje, todėl jų sprendimas reikalauja kitokių priemonių, ištobulintos, racionalios kultūros. 19, -teigia Kalenda. Antikos epochoje dominavo politeizmas, tuo metu pradėjo formuotis teleologiškas, susipynęs su filosofija mokslas. Graikai ir Romėnai mąstė racionaliai, tačiau gamtoje matė jų gyvenimą lemiančias dievybes, todėl negalėjo gamtos moksliškai pažinti ir ją techniškai apvaldyti. Žodis gamta graikams reiškė ne tiek išorinio pasaulio substancinę sferą, kiek daiktų gimimo bei tapsmo dėsnį, jų natūralumą.<...> gamtos suvokimas pradėjo sietis su kosmoso idėja, išreiškiančia tobulą, gražią universumo sąrangą. <...>. Platonui kosmosas gražiausias dalykas, gyva būtybė, turinti 17 Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda, Č Ekologinė etika : kilmė, principai, taikymas, Problemos, 68, p

13 sielą ir protą, teikianti vietą mums ir visiems kitiems padarams. Toks požiūris labai panašus į šiuolaikinę (holistinę) gamtos (biosferos) sampratą 20 teigia Kalenda. Šiuo laikotarpiu buvo aukštinama logos - proto galia, plėtojama atomizmo idėja. Atomizmas suprantamas kaip pasaulio sampratos principas, pagrįstas "nedalomumo" terminais. Viena vertus logos suformavo kosmoso vientisumo sampratą, kuri lėmė harmonizuojantį vaidmenį žmogaus sieloje bei gyvenime. Kita vertus, stoikai atskyrė žmogaus prigimtį nuo kitų gyvų būtybių prigimties ir išskyrė žmogaus vietą pasaulyje skatindami instrumentiškai vertinti gamtą. Viduramžiais monoteizmui išstūmus politeizmą, gamta tapo desakralizuota ir supriešinta su dvasia. Ji buvo skaidoma struktūriškai, nes laikoma pasyvia realybe, labiau panašia į mechanizmą nei į organizmą. Viduramžiais įsigalėjusi krikščionybė skleidė dieviškąją žmogaus ir gamtos sukūrimo idėją. Krikščionybės įtaka žmonių santykiui su gamta, kaip pastebi Kalenda, skirtingų istorikų, mokslininkų aiškinama prieštaringai. Mėgindamas išsiaiškinti, ar krikščionybė buvo ta religija, kuri pirmiausiai įtakojo ekologinės krizės atsiradimo priežastis, Kalenda analizavo krikščionybės tyrinėtojų: amerikiečių istorikų L. White o, J. McHargo, britų istoriko A. Toynbee ir kitų veikalus, kuriuose dominuoja monoteistinių religijų kaltinimas ekologinės krizės provokacija. Toynbee nuomone, <...> monoteistinės religijos smarkiai pakeitė žmogaus santykį su gamta, kurią imta nukariauti ir laikyti šventumo neturinčia žaliavine medžiaga 21, - panašių išvadų priėjo ir kiti pirmiau minėti krikščionybės tyrinėtojai. Tačiau Kalenda prieštarauja paviršutiniškam požiūriui į ekologinę kritiką teigdamas, kad <...> neįmanoma globalinės ekologinės deformacijos priežasčių redukuoti į kokį vieną abstraktų principą monoteizmą ar ateizmą. 22 Jo nuomone sudėtingos krikščionybės negalima vienareikšmiškai interpretuoti. Kaip priešpriešą tokiai nuomonei Kalenda cituoja Kunigų knygoje pateiktus įstatymus, draudžiančius be pertraukų alinti dirvą, ar savo lauką apsėti mišria sėkla. Taip pat pristato vokiečių mokslininko A. Hutermanno, daug metų tyrinėjusio Bibliją ekologiniu požiūriu, prieštaringą poziciją, teigiančią, kad Šventasis Raštas tam tikra prasme gali būti laikomas senovinių laikų ekologijos vadovėliu. Iš paskutinių kontrargumentų seka, kad gamtinė realybė ir žmonių santykiai krikščionybėje turėjo Dievo nustatytą tvarką, kurios tikintis žmogus laikėsi. Pagarbą, meilę gyvajai ir negyvajai gamtai tikintis žmogus šiuo laikotarpiu siejo su Dievo žodžiu. Teologinė estetika rėmėsi ir simbolio sąvoka: gamtos daiktai bei padarai reiškė įsikūnijusį Dievo žodį, buvo ženklai, turintys šventą prasmę. <...>. Iš tokio regimybės suvokimo kilo šventojo pagarba ir meilė gamtai. 23 Taigi, religinis gamtos įprasminimas, Kalendos nuomone, praplėtė viduramžių etikos sritį. Tačiau moralinė atsakomybė prieš gamtą šiuo laikotarpiu taip pat nebuvo sąmoninga, ji vis dar buvo grįsta tikėjimu ir pragaro pomirtiniame gyvenime baime. Kaip jau minėjau pirmykštis žmogus bijojo 20 Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Ten pat, p Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p. 8 13

14 užrūstinti nepažintas stipresniąsias gamtos jėgas, o viduramžiais gyvenęs žmogus elgėsi su gamta pagarbiai, nes bijojo Dievo bausmės. Tai pat Kalenda nepamiršta akcentuoti krikščionių vienuolį šv. Pranciškų Asyžietį, kuris su gamta elgėsi labai pagarbiai ir kitus kvietė tą patį daryti. Mūsų laikais (1980) Vatikanas jį paskelbė Šventuoju gamtos apsaugos globėju. Kaip rašo Kalenda, [š]v. Pranciškus Asyžietis savo elgesiu bei žodžiu siekė įgyvendinti žmogaus ir gamtos santarvę. Jis mokėjo rasti bendrą kalbą su paukščiais, žvėrimis ir žuvimis, visus gyvius gerbė ir mylėjo, vadino juos broliais ir seserimis. Jis nežiūrėjo į gamtą iš aukšto, netroško jos užvaldyti. 24 Be to, patys krikščionybės teologai <...> teigia meilę bei gailestingumą ne vien žmogui, bet ir visiems Dievo kūriniams. Ekologinę krizę lėmęs nuodėmingas, nekrikščioniškas žmogaus santykis su gamta. 25 Krikščionybės teologų nuomone, ekologinės krizės priežastys yra daugiau moralinio pobūdžio, o pati krikščionybė niekada nesiekė žmogaus supriešinti su gamta. Po ilgų analizių Kalenda padaro išvadą, kad krikščionybės nedera laikyti labiausiai kalta dėl ekologinės krizės, kaip tai traktuoja anksčiau minėti istorikai, nors ji, desakralizuodama gamtą, psichologiškai parengė žmones tyrinėti ją moksliškai. Intensyvi mokslo plėtra prasidėjo po viduramžių. Suirus pagoniškam animizmui, tikėjimui, kad kiekvienas daiktas, gamtos jėga turi sielą, žmonės pradėjo eksploatuoti gamtą. Kalenda pažymi, kad naujaisiais laikais įsivyrauja pragmatizmas, instrumentinis požiūris į gamtą, eksperimentinė gamtotyra, t.y. gamta tampa valdymo objektu. Naujų laikų gamtotyra ją (gamtą) traktavo eksperimentiškai kaip funkcijų parametrų sumą, valdymo objektą, medžiagų bei energijos šaltinį, o gyvulius, kaip besieles mašinas. Tokia gamtos samprata, aišku, nežadino dorovinių jausmų, bet ji buvo palanki industrinei civilizacijos plėtrai. 26 Kalendos nuomone taip atsitiko todėl, kad Europos tautos ėmė sparčiai plėtoti mokslą ir kaupti techninį žinojimą, galvoti tik apie pažangą, progresą ir apskritai apie žmogaus buities gerinimą. Gamta netekusi šventumo žmonių sąmonėse virto objektu, priemone ir resursų šaltiniu. Todėl iš esmės pasikeitė žmonių santykis su ja. Žmogus pasijuto visagalis, kai mokslo pažangos pagrindu sukūrė techniką, kurios pagalba įgijo pranašumą gamtos atžvilgiu ir ėmė ją valdyti. Mokslu ir technika grįstas gamtos racionalistinis vertinimas ir valdymas suformavo prielaidas technokratinės visuomenės atsiradimui. Šios kultūros sampratoje gamta tapo <...> imoraline erdve, kurioje negalioja moralės principai ir normos. 27 Tokia gamtos samprata buvo palanki industrinės civilizacijos plėtrai. Būtent gamtos nuvertinime, nustūmime į kultūros užribį, mokslo ir technikos pažangoje Kalenda įžvelgia ekologinės krizės užuomazgas. Mokslo ir technikos sąjunga sustiprino šių santykio su pasauliu būdų ribotumą bei trūkumus ir sukūrė mūsų laikams būdingą reiškinį mokslinę techninę revoliuciją. Kaip tik ši revoliucija kita savo puse iškyla kaip ekologinė krizė Kalenda, Č Ekologinės etikos tapsmas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinės etikos tapsmas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė etika : kilmė, principai, taikymas, Problemos, 68, p Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p. 4 14

15 Senovės Rytų kultūrai būdinga kinų, indų, japonų ir prie jų pritampančios Indokinijos klasikinė išmintis, kuri, kaip pastebi Kalenda, yra sukaupusi turtingą dvasinį žmonijos paveldą. Rytų kultūra oponuoja Vakarų kultūrą, laikydama ją dvasiškai seklia ir vienpusiška. Rytų religijų filosofijai būdinga giminingumo idėja viso, kas gyva. Svarbus tvarkos, tobulėjimo ir sektino pavyzdžio dėsnis (dharma), ryški mirusio žmogaus sielos persikūnijimo į naują organizmą ir moralinio atpildo (karmos) koncepcija, akcentuojamas neprievartos (abimsa) ir pagarbos gyvybei principas - visa tai identifikuojasi su ekologine kultūra. Tradicinis Rytų tautų žmogus save suvokė kaip natūralios aplinkos dalį, siekė gyventi harmonijoje su gamta. XX amžiuje, ieškodami būdų, kaip spręsti ryškėjančias ekologines problemas, siekdami išeiti už technologinės Vakarų civilizacijos ribų dauguma šiuolaikinės ekologinės etikos šalininkų, kaip pastebi Kalenda, ėmė kreipti dėmesį į tą dvasinį paveldą, kuris išplitęs Senovės Rytų religijų kultūroje: budizmo, džainizmo, induizmo ir Tolimųjų Rytų filosofijoje: daosizmo, dzenbudizmo, Konfucijaus etikoje. Ekologinės etikos šalininkai bandydami ieškoti vertybių ir principų, kuriais galėtų pagrįsti ekologinių problemų sprendimo būdus, ieškojo galimų atsakymų gyvenimo būdo pavyzdžiuose Rytų kultūroje. Rytų kultūros siūlomos vertybės žavėjo daugelį ekologinės etikos tyrinėtojų, tame tarpe ir Kalendą. In orient lux Rytuose šviesa, t.y. ten reikia ieškoti alternatyviosios gamtonaudos modelių, galinčių išvesti pasaulį iš ekologinės krizės." 29 Žavėjimosi Rytų kultūra pagrindinis motyvas yra nulemtas tradicijos, kuri pasižymi universaliu doroviniu santykiu su visa esamybe. Konservatyvumas, pastovumas, saikas, dorovės prioritetas charakteringi šios gyvensenos bruožai, palaikantys žmogaus ir gamtos harmoniją. Kalendos nuomone [e]kologinis požiūris į pasaulį imtas grįsti Rytų filosofijai bei religijoms būdinga idėja apie vidinę substanciją, kuri viską sujungia ir žmogaus neatskiria nuo gamtos. 30 Knygoje Ekologinė etika: ištakos ir dabartis (2002) Kalenda aprašė kultūrines Rytų tradicijas, vyravusias senovės Indijoje. Čia dominavusios kastos atliko svarbią gamtonaudos reguliavimo funkciją induizmui, džainizmui, budizmui būdingą ekofiliją, garbinimo ritualus kurie skatino pagarbą gamtai, mitines balose gyvenusias dvasias. Jos piktinosi civilizacijos veikla, todėl siųsdavusios ligas ir stichines nelaimes žmonėms, o tai, be abejonės, istorijos tėkmėje išsikristalizavo į vėlesnį žmonių santykių su gamta priežastinių ryšių plotmėje suvokimą. Taip pat Kalenda pastebi, kad Rytų kultūroje, priešingai nei vakaruose, nekalbama apie gamtos nukariavimą, nepragmatizuojamas žmogaus santykis su gamta, nelaikoma prioritetu žmogaus materialinė gerovė. Kalenda rašo: [š]iandien šios tradicijos sulaukia vis daugiau dėmesio, nes atitinka pribrendusį poreikį keisti technologinės civilizacijos išugdytą sumaterialėjusią, lėkštą, vienpusišką sąmonę. 31 Taigi, nors klasikinės Rytų etikos idėjos ir nedavė visų atsakymų į klausimus, kylančius kuriant ekologinę etiką, tačiau įtakojo šiuolaikinės ekologinės etikos atsiradimą, jos vertybinių orientacijų formavimą. 29 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", 8 31 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p

16 Nuo naujųjų laikų žmogaus viešpatavimo gamtai motyvas tapo vienas iš pagrindinių praktikos gamtoje orientyrų. Vakarų kultūroje gamta ir toliau neturi vientisumo idėjos. Ji morališkai atribota nuo žmogaus ir paversta materialia, pasyvia priemone, tenkinančia Homo sapiens reikmes. Tokia gamtos samprata įsitvirtinusi mokslinėse bei praktinėse žmonių veiklos plotmėse. Racionalumas, efektyvumas, pragmatiškumas, nuostata kuo daugiau paimti iš gamtos ir skatinti vartojimą dominuojantys kriterijai ekonominėje Vakarų kultūroje. Tai formavo visuomenės gyvenimo atmosferą, o kartu ir individo sąmonę. Deja, Vakarų kultūra yra ydinga, nes <...> žmogaus dvasios, elgesio ir veiklos srityje ėmė daugėti moralinių skylių, kurių analogu fizinėje srityje galima simboliškai laikyti ozono skyles 32, - teigia Kalenda. Ryškėjančios technologinės perkrovos ir siauras ekonominis tikslingumas įsitvirtinęs daugelio žmonių sąmonėje neišvengiamai veda žmoniją ekologinės katastrofos link. Nors teisinės ES institucijos, realiai įvertinusios susiklosčiusį ekologinės situacijos rimtumą, gina ilgalaikius, bendražmogiškus interesus, o mokslininkai pateikia vis daugiau faktų, liudijančių ekologines problemas, tačiau daugelio bendruomenių neadekvačią reakciją į įtemtą padėtį, susiklosčiusią tarp žmogaus ir gamtinės aplinkos, provokuoja materialios, ekonominės gerovės siekimas. Kalenda šią epochą pavadina "laukiniu kapitalizmu. Materialinė gerovė tampa aukščiausia vertybe ir siekiamybe. Kasdieniai poreikiai ir žmonių ateities interesai įgauna prieštaringas pozicijas. Be to, žmogaus interesai Vakarų kultūroje atskiriami nuo gamtos, yra prioritatyvūs jos atžvilgiu. Šitą probleminę, konfliktinę situaciją puikiai iliustruoja Kalendos pateiktas pavyzdys, kada Lenkijoje buvo svarstomas Augustavo aplinkkelio per Rospūdos slėnį tiesimo projektas. Augustavo aplinkkelio projektas sulaukė pagrįstų priekaištų, nes ignoravo ekologinę ekspertizę. Pastarąją inžinieriai nelaikė svarbia, manydami, jog tai ne jų reikalas, kita vertus, projekto užsakovai vadovavosi principu, jog svarbiau žmonės, o ne gamta. 33 Kaip pastebi Kalenda, korporacinio pobūdžio priimti sprendimai dažniausiai gina vieno materialiai suinteresuoto sluoksnio interesus, nes lemiamą vaidmenį atlieka ekonominiai rodikliai, tačiau, jo nuomone, ekonominiai rodikliai neturėtų būti laikomi vieninteliais ir svarbiausiais. Tyrinėdamas Senovės Graikijos kinikų filosofinę - etinę pasaulėžiūrą Kalenda pastebi, kad jie pirmieji Europoje ėmė kritikuoti kultūrą, kuri, pasak jų, atitolina žmogų nuo gamtos ir jo paties prigimties. Kinikai praktikavo klajoklišką gyvenimo būdą, vertino darbštumą, rankų darbą ir ribotą vartojimą. Kinikų kultūroje Kalenda įžvelgia ekocentrizmo užuomazgas. Europos kultūroje ekocentrinių idėjų pradmenų randame Senovės Graikijoje, vadinamųjų kinikų filosofinėje-etinėje mokykloje. <...> pažiūrose bei gyvenimo būde dominavo orientacija į gamtą, ypač gyvulių pasaulį. Pati gamta, pasak kinikų, mus nukreipia į dorybę, o žmonių sukurti įstatymai esą svetimi gamtai: jie daugeliu atžvilgių ją slopina ir iškraipo. 34 Kaip žinia, ekocentristinės idėjos tapo ypač populiarios vėliau, - XX amžiuje, tačiau kinikų skleidžiamos idėjos rado atgarsį ne vieno ekocentrinės filosofijos 32 Kalenda Č Etinė refleksija aplinkos ekologinės transformacijos sąlygomis. Problemos, 70, p Kalenda, Č Taikomoji etika : iškilimas ir ypatybės Lietuvoje, Filosofija, sociologija, nr. 1, p Kalenda Č Ekologinis idealas. Vilniaus universiteto leidykla, p

17 šalininko veikaluose, taip pat ekologinėse akcijose, kuriose, kaip pastebi Kalenda, buvo ir nerealių, nepamatuotų tikslų bei raginimo grįžti į gamtą. Na o pats Kalenda, kaip jau anksčiau minėjau, ekocentristinį požiūrį į gamtą laiko vienašališku ir neperspektyviu sprendžiant žmogaus dorovinio santykio su gamta problemas. Tačiau jis neneigia ir teigiamo ekocentrizmo aspekto žadinti visuomenės ekologinę sąmonę. Kalenda tiria, kaip žmogaus ir gamtos santykis interpretuojamas skirtinguose religiniuose ir kultūriniuose kontekstuose. Jis tiesiog pateikia savo argumentus. Šiuolaikinio žmogaus santykis su gamta ilgas istorijos šimtmečiuose užkoduotos kultūros formavimosi rezultatas. Kalenda, tyrinėdamas žmogaus santykį su gamta skirtingose epochose, pastebėjo,kad Homo sapiens būtis gamtoje reiškiasi per kultūrą, kurią įtakojo tiek kiekvienas individas, tiek laikmetis, tiek visuomenė, kurioje tas individas gyveno. Kultūrą, Kalendos nuomone, kiekvienas individas perima iš laikmečio, kuriame jis gyvena tradicijų, religijos, pasaulėžiūros, bendruomenės ir visuomenės įtakos per tradicijas, tikėjimą ir auklėjimą. Evoliucijos procesai vyksta ne tik natūralioje gamtoje, bet ir žmonių kultūroje. Dabartinis žmonių kultūros lygis santykyje su gamta yra žemas, pasak Kalendos daugelis mūsų visuomenės narių ekologiniu atžvilgiu yra mažaraščiai. <...>. Kažkada rašyti mokėjo nedaugelis, bet gyvenimas vėliau privertė išmokti visus. Ekologiškai raštingų šiandien irgi nėra daug, bet būtina tokiais tapti visiems, nors pasiekti ekologinio sąmoningumo asmenybei yra kur kas sunkiau nei išmokti rašyti. 35 Kalendos ekologinės etikos ištakų paieškose ryški pozicija, kad žmogaus gyvenime gamta visuomet buvo ir yra svarbiausia, ji glaudžiai susijusi su kultūros raida. Be to, Kalendos darbuose ne kartą akcentuota nuostata, kad <...> istorijos pažinimas daro žmogų jautrų bei dėmesingą aplinkai, žadina asmenybės orumo jausmą, atsakomybę protėviams ir ainiams, ugdo žmogaus meilę gimtajai žemei, tėvynei 36 liudija autoriaus raginimą plačiau domėtis savo istorijos bei kultūros šaknimis. Nors dorovinis žmogaus santykio su gamta aspektas vienokia ar kitokia forma buvo būdingas žmonijos kultūrai nuo seno, bet iki XX a. trečiojo dešimtmečio galima kalbėti tik apie atskirų ekologinės etikos elementų formavimąsi, o šiuolaikinis ekologinės etikos uždavinys - ugdyti aukštą ekologinę kultūrą, dar nėra įgyvendintas, nes ekologinė etika yra dar labai jauna, menkai išplėtota ir masiškai nepaplitusi Filosofų įtaka ekologinės etikos atsiradimui. Ekologinės etikos tapsmas ilgas procesas, kuriame Kalenda aptinka įvairių laikmečių filosofų apmąstymų metamorfozių, įtakojusių šiuolaikinės visuomenės į gamtą požiūrį, kuris suformavo daugelį taikomosios etikos krypčių. Monografijoje Ekologinė etika: ištakos ir dabartis (2002), straipsniuose Evoliucinės etikos tradicija nūdienos kontekste (2007), Homeostazė kaip ekosistemos dėsnis ir moralinis žmogaus apsisprendimas (2007) ir kt. autorius analizuoja daugybę įvairiausių 35 Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Žmogaus pašaukimas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p.17 17

18 tautybių mąstytojų ekologinių pažiūrų. Šiuolaikinės ekologinės etikos priešistorė filosofiniuose apmąstymuose aptinkama jau senovės filosofijoje, kada žmogus buvo traktuojamas kaip neatskiriama gamtos dalis. Vienas pirmųjų gamtos aiškintojų, pasak Kalendos <...> senovės graikų filosofas Herakleitas, kuris buvo ne tik didis savo laikų fizikas, bet ir mąstytojas, natūralistinių žinių pagrindu kūręs antropologiją. Anot jo, garbingai žmogus gali gyventi, tik pažinęs gamtos būties dėsnius ir savo veiklą suderinęs su kosmoso logika. 37 Šio filosofo pagrindinė idėja logos, protingas pradas gamtoje, kuris viską valdo. Žmogus, įsiklausydamas į jį, gali pasiekti harmoniją ir tobulumą su gamta. Kalenda analizuoja ir kitus graikų mąstytojus - Hipokratą, Aristotelį, kurie <...> mini gamtinius-geografinius veiksnius, žmogaus prigimties biologinius bruožus, aistras, instinktus. <...>. Pasak Aristotelio, žmogaus siela susideda iš dieviško proto ir gyvūninių elementų, todėl ir žmogaus elgesyje išryškėja tie du pradai. 38 Taigi, senovės graikų filosofams gamtos logos ar dieviškasis protas sukuria prielaidas žmogaus artumui, vientisumui su gamta plėtoti. Šios idėjos vėliau buvo plėtojamos ir stoikų Senekos, Marko Aurelijaus, kurie pabrėžia žmogaus paklusimo gamtos dėsniams, tvarkai būtinybę siedami tai su išmintim. Tačiau antikos etikoje minėtų filosofų natūralistines idėjas Kalenda vadina spekuliatyviom, nes [f]iksuodami tam tikrą žmogaus ryšį su gamta, gyvūnų pasauliu, graikų mąstytojai kartu kėlė žmogų kaip dvasingą būtybę virš gamtos. 39 Taigi, stoikai pabrėžė ir išskirtinę žmogaus vietą pasaulyje, išskyrė žmogų iš visų kitų gyvų būtybių, o tai paskatino juos instrumentalistiškai žiūrėti į gamtą. Kalenda, pritardamas vokiečių filosofui Vittorio Hösle ir gruzinų filosofui M. Mamardašvili, kritikuoja XVIIa. pirmos pusės prancūzų mąstytojo Rene Descartes o racionalistinę, naujųjų laikų gamtotyrą, jos matematinius, redukcionalistinius metodologinius principus, kai visi gamtiniai kūnai vertinami kiekybiškai: kuo daugiau, tuo geriau, o kitos nežmoniškos būtybės kuriant mokslą nuvertinamos iki žemesnio hierarchinio lygmens. Kalenda pristato Descartes o poziciją gyvulys mašina, kuri reiškia, kad gyvulys nejaučia skausmo, todėl moralinis santykis su juo neįmanomas. Nežmoniškos gamtinės būtybės gyvūnai ir augalai esą neturi jokio subjektiškumo, yra tik mašinos, automatai, kuriuos galima kaip nori ardyti. Visa, kas gamtoje egzistuoja, įmanoma kiekybiškai, matematiškai išreikšti ir manipuliuoti gamtiniais objektais, redukuotais į loginius modelius dėsnius. 40 Pateiktose Kalendos įžvalgose Descartes as, nors ir netiesiogiai, bet ragina žmones tapti gamtos valdovais bei šeimininkais. Šis raginimas nėra paremtas visišku gamtos nuvertinimu, o motyvai, kaip pastebi Kalenda, nėra amoralūs, neišeinantys už krikščionybės ribų. Descartes as laikėsi katalikiškos pasaulėžiūros ir pripažino žmogaus ribotumą Dievo akivaizdoje, neskatino grandiozinių gamtos pertvarkymo planų. Jis laikėsi katalikiškos pasaulėžiūros ir vengė 37 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda Č Evoliucinės etikos tradicija nūdienos kontekste, Problemos, 72 p Ten pat, p Kalenda, Č Ekologinė etika ir subjekto problema, Problemos, 65,

19 konfliktų su Bažnyčios mokymu ar bent jau ieškojo kompromisų su juo. Descartes o žodžiai apie gamtos valdymą veikiau suprastinti Biblijos dvasia, t.y. kaip raginimas žmogui dirbti, stengtis ir savo vaisinga veikla kovoti su blogio, chaoso ir mirties jėgomis gamtoje. <...>, bet visa tai reikalinga ne vien tam, kad galėtume išradinėti daugybę gudrybių, padedančių be jokio vargo naudotis žemės vaisiais ir visokiais patogumais, bet pirmiausia tam, kad išsaugotume sveikatą, kuri, be abejonės, yra didžiausia mūsų gyvenimo gėrybė ir visų kitų gėrybių pagrindas. 41 Viena vertus Descartes as laikosi destruktyvios pozicijos gamtos atžvilgiu, kita vertus, motyvai tapti gamtos valdovu sąlygoti kovos su blogiu prielaida, rūpinimusi žmogaus sveikata, kas neprieštarautų ekologinės etikos logikai. Taigi, kokiais motyvais bebūtų paremta Descartes o pasaulio valdymo koncepcija, ji <...> ne tik esmingai prisidėjo prie mechanistinio pasaulio modelio įtvirtinimo, bet ir suteikė filosofinę sankciją pertvarkomajam žmogaus santykiui su aplinka ir atvėrė duris aktyviam žmogaus kišimuisi į gamtą, 42 svarsto Kalenda. Tiesos paieškos, racionalūs argumentai atitinka gėrio kategoriją Descartes o filosofijoje, tačiau jie, atriboti nuo etikos ir estetikos, sudarė palankią terpę technologinės civilizacijos plėtrai. Ši mokslo bei pažangos įtakoje leido pasiekti žmogui - pasaulio valdovui - didelius laimėjimus gyvenimo kokybės atžvilgio perspektyvoje, tačiau kartu tapo ir globalinės ekologinės krizės padariniu. Kalendos manymu, XVIII a. prancūzų mąstytojas, natūralistas J.-J. Rousseau yra ryški asmenybė filosofijos padangėje, padariusi teigiamą įtaką ekologinei pasaulio pusiausvyrai, nes sujudino racionalizmo pagrindus. Minėtoje monografijoje Kalenda analizuoja Rousseau Vakarų Europos civilizacijos kritiką. Rousseau nuomone žmogus yra kilnus kaip laukinis, bet apgailėtinas civilizacijoje. Rousseau nepervertino žmogaus gebėjimo tobulėti ir siekti pažangos, nes tai veda prie susinaikinimo. Pasak Kalendos, ši jo mintis tarsi pranašiška dabartinės ekologinės krizės akivaizdoje, nors pats autorius nesvarstė žmogaus santykio su gamta problemų, jį labiau domino žmonių dorovė ir likimas. Kalendos pastebėjimu Rousseau šūkis Atgal į gamtą nereiškia grįžimo į pirmykštę laukinę gyvenseną ar atsisakymo dvasios turtų, o tai esą veikiau raginimas nepamiršti savo gyvybės ištakų, priklausomybės nuo gamtos ir propaguojamas natūralios aplinkos vertinimas. Kalenda aprašo Rousseau gyvenimo būdo detalę siekimą gyventi kaime, pomėgį būti, kurti gamtoje, nes Rousseau bodėjosi politika, karjera, aukštuomenės gyvenimu ir garbe, laimę matydamas tik gamtos prieglobstyje. 43 Kalenda, pritardamas Rousseau, cituoja jo mintis, išreiktas veikale Išpažintis, kuriame žmonių sukurtas nenatūralus žmogus pavadinamas visų blogybių, nelaimių šaltiniu. Pasak Rousseau, žmogus mąstydamas kuria vaizdus, kurie jam pakeičia tikrovę ir tampa gyvenimo gairėmis. Šios atskiria žmogų nuo natūralių poreikių tenkinimo ir skatina dirbtinį aktyvumą. Tai sukelia daug ydų ir suardo žmogaus pirminį vientisumą. Moralinis santykis su gamta jam buvo natūrali žmogaus 41 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Ten pat, p Ten pat, p

20 savybė ir poreikis. Žmonių gyvenimas sugadintas, o gamta šventa. 44 teigia Kalenda. Rousseau atkreipė dėmesį į sudėtingą gamtos, kultūros bei civilizacijos sąveiką. Ieškodamas Rousseau filosofijoje ekologinės etikos pradmenų, Kalenda prieina išvadą, kad pagrindiniai meilės gamtai motyvai kyla iš neigiamo civilizacijos vertinimo, o ne iš ekologinės krizės įžvalgų. Civilizaciją jis tapatino su blogiu, apgaule, neteisingumu, o gamta šių savybių neturinti. Įdomu pastebėti, kad skirtingai nei Descartes as, Rousseau žmogaus prigimtinių teisių neatskyrė nuo gyvūnų, nelaikė jų mašinomis, nejaučiančiomis skausmo, priešingai, jis ypač pabrėžė gyvūnų teisę nebūti be reikalo žmogaus kankinamiem. Taigi, ryškėjanti žmogaus lygiavertė pozicija su gyvūnais, natūrali, gamtinė jo prigimtis liudija žmogaus ir gamtos vienovę, o mokslas ir išmintis Rousseau filosofijoje įgauna abejonės vertingumu šydą ir pavojingo daikto statusą. Rousseau vienas pirmųjų filosofų suabejojęs mokslo besąlygine verte. Remiantis Kalendos žodžiais: Mokslo ir dorovės sąveikos problema, giliai pajausta Rousseau prieš pustrečio šimto metų, šiandien tapo vienu iš svarbiausių Homo sapiens išlikimą lemiančių veiksnių. 45 XVIII-XIX amžių sandūroje vokiečių filosofijos pagrindą sudarė panteistinė pasaulėžiūra, neigianti Dievą kaip asmenį, tapatinanti jį su gamta, teigianti, kad jis egzistuoja imanentiškai. Pasak Kalendos iš panteistinės pasaulėžiūros kilo filosofinės sistemos, kurios žadino dorovinius jausmus gamtai. XIX a. pirmoje pusėje, filosofijos ir religijos sintezėje, susiformuoja filosofinė srovė - transcendentalizmas. Kaip rašo Kalenda, [t]ranscendentalistų romantizmas kilo ne tiek iš praeities idealizavimo, kiek iš optimistinio žvilgsnio į ateitį, iš žavėjimosi turtinga ir įvairia Amerikos gamta, harmonijos su kuria siekimas ir buvo jų idealas. 46 Transcendentalizmo pradininku Kalenda įvardina XIX a. amerikiečių filosofą Emersoną, kuris gamtą supratęs kaip sudėtingą ir begalinį savireguliacijos organizmą, kurio negąsdino gamtos dėsnis kova už būvį ir jame slypintis žiaurumas: [v]isas gyvuliško gyvenimo ciklas dantis už dantį, visuotinė žiauri kova dėl maisto, nugalėtųjų klyksmas ir triumfuojantis nugalėtojų riaumojimas, kol pagaliau visas žvėrių pasaulis, visa cheminė jo masė netaps švelni ir neapsivalys aukščiausiam tikslui, - šis ciklas, regimas iš didelio atstumo, džiugina akį. 47 Emersonas tikėjo, kad kova už būvį skirta geram tikslui. Kalendos minimoje Emersono knygoje Gyvenimo kelias autorius akcentuoja mokymosi iš gamtos, laikymosi jos dėsnių būtinybę. Pasak jo, gamtos dėsniams paklūsta viskas: ir atomai, ir galaktikos, taip pat turėtų būti neišimtis ir žmogus. Kas nepaisys gamtos dėsnių, tas patirsiąs nesėkmes, nes [a]tskiros šeimos gyvenimas ir atskirų žmonių veiksmai dera su Saulės sistemos gyvenimu ir pusiausvyros dėsniais, vyraujančiais gamtoje. 48 Pasak Kalendos, pasikliauti savimi - vienas pagrindinių Emersono etikos principų, kuris kilo iš tikėjimo dieviška žmogaus prigimtim, dėl kurios jam prieinamas aukščiausias gėrio, grožio ir harmonijos 44 Ten pat, p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Ten pat, p Американский характер. Москва, cтp Американский характер. Москва, cтp

21 suvokimas. Šis suvokimas skatina žmogų teisingai veikti. Kalendos nuomone Emersonas, kaip ir kiti transcendentalistai, įneša į etiką dvasios ir grožio dermės kategorijas, kurios susilieja į harmoningą visumą. Didžioji esmė slypinti ne gamtos vaizdiniuose ar žmogaus įspūdžiuose regint juos, bet gamtos giluminėje prasmėje atsiskleidžiančioje stebint ją dvasios žvilgsniu. Pasak Emersono gamta tėra dvasios simbolis, o [g]yvenimas harmonijoje su gamta, meilė tiesai ir dorybei apvalys žvilgsnį ir žmogui taps prieinamas gamtos sukurtas tekstas. 49 Kadangi gamta ir pats žmogus, kaip jos dalis, yra sukurti Dievo, tai jie gali suprasti gamtos tekstą. Tačiau atsiranda problemų, kai žmogus atitolsta nuo kūrėjo. Taip nutinka tuomet, kai žmogus gyvena ir valdo pasaulį vadovaudamasis grašio išmintimi 50, kai jis praranda vienybę su savimi 51 arba kitaip sakant - harmoniją su gamta. Galima teigti, kad Emersonas priešino žmonių materialumą ir natūralios gamtos pasireiškimą žmoguje per vientisumą, o tai galėtų būti pagrindine harmonijos praradimo gamtos ir žmogaus atžvilgiu priežastimi. Kalenda, interpretuodamas transcendentalistų lyderio Emersono samprotavimus, formuoja išvadas, kad autorius ragina <...> ne pertvarkyti pasaulį, ne agresyviai bei negalvojant brautis į gamtą, o įsiklausyti į ją ir susivienyti su ja. 52 Beje, Kalendos pastebėjimu, šios idėjos atgyja ir tampa aktualios po šimto metų. Taip pat Kalenda pastebi, kad Emersonas pabrėžia etinę ir estetinę gamtos vertę, kuri šiuolaikinės ekologinės krizės akivaizdoje tampa vis aktualesnė. Kalenda taip pat tyrinėja Emersono bičiulio XIXa. amerikiečių natūralisto, industrinės plėtros ir globalizacijos kritiko, transcendentalisto H. D. Thoreu filosofiją, kuris buvo tikras romantikas, svajojęs apie absoliutų gėrį. Gamtos gėris ir grožis jam neatskiriami dalykai. Žmogui svarbu suvokti save kaip gamtos dalį, pabrėžia Thoreau: [g]amta dėl savo gėrio ir grožio visada atrodo teisi, o gamtos harmonijos darkymas palieka bjaurias žymes žmogaus gyvenime, jo moralėje. Žmogus eina teisingu keliu, jei, likdamas gamtos dalimi, kuria kitą, bet taip pat harmoningą ir tikrą pasaulį. 53 Thoreau iškėlė žmogaus ir gamtos santykį iki aukščiausio dorovingumo lygmens (etikos) ir įvertino tą santykį estetiniu požiūriu. O harmonija gamtoje sujungė į etikos ir estetikos vienovę. Thoreau tikėjo transcendentiniu gamtos ir žmogaus pradu. Thoreau kaip ir kiti transcendialistai postulavo gamtą kaip neišsenkamą dvasinę jėgą, kurios šaltinis visuotinė harmoninga Visatos siela, esanti gyva ir žmoguje, [b]et, kad gamta prabiltų į žmogų savo dvasinėmis galiomis, pats žmogus turi kryptingai dvasiškai veikti, tobulinti savo jausmus, protą, kūrybines jėgas. Tik intensyvus dvasinis darbas, į kurį įdedama visa siela, sujungia žmogų su kūrybine Visatos siela, padaro žmogaus gyvenimą visavertį, o jo darbą nemirtingą tikrosios meilės išraiška. 54 Kalenda pastebi, kad Thoreau prieštarauja jo amžininkų perdėtam susirūpinimui savo buitimi, tuščiai prabangai ir apskritai materialumui. Thoreau nuomone, Эстетика Американского романтизма. Пер с англ. Москва, cтp Ten pat, cтp Ten pat, cтp Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Thoreau H. D Voldenas, arba gyvenimas miške. Vilnius: Baltos lankos, p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p

22 atsitvėręs daiktais bei netikromis vertybėmis, žmogus atsiriboja nuo savo šaknų nuo gamtos. Thoreau kritikuoja civilizuoto žmogaus polinkį, netgi aistrą kaupti turtą. <...>. Blogis yra ne materialinės gėrybės pačios savaime, o tai, kad žmogus visą savo gyvenimą pajungia joms įgyti bei saugoti. Šitaip turtas virsta grandinėmis, kuriomis žmogus pats save sukausto. 55 Kitaip tariant, žmogaus materialios gerovės kaina - tai jo gyvenimo kaina. Tas, kuris nukreipia visas savo jėgas tik turto kaupimui, yra kupinas tuštybės, ugdosi lėkštą sąmonę, degraduoja kaip asmenybė, o juk asmenybės tikslas, pasak Thoreau, yra žmogaus dvasinio prado plėtojimas. Kalenda, tyrinėdamas Thoreau filosofiją, akcentuoja jo auklėjamąją poziciją, imperatyvą: <...> visur ir visada stengtis padaryti gyvenimą kilnesnį, pakelti kiekvienos dienos kokybę. Laikas yra didžiausias žmogui gamtos duotas išteklius, kurį turi panaudoti pagal savo prigimtį, t.y. žmogiškai, suteikdamas jam moralinę prasmę. 56 Kalenda, analizuodamas H. D. Thoreau dienoraštį Voldenas, rašo apie žmogaus egzistencijos prasmę, apie teisingumą, nesavanaudišką poziciją, saikingumą ir kuklumą, išmintingą gyvenimo būdą, fizinę bei dvasinę sveikatą ir net apie valgymo ypatumus, o tiksliau, priešišką nusiteikimą valgymui to, kas gyva ir persivalgymo ydą, apie netikras vertybes, apie žmogaus viešėjimo gamtoje svarbą jo vertės supratimui, apie būtiną žmogaus ir gamtos harmoniją bei pilietinio nepaklusnumo absurdui pareigą, pastebi, kad [l]aikydamas gamtą harmonijos idealu, jis kartu reikalavo ją tausoti ir gerbti kaip svarbiausią žmogaus dorovinio tobulėjimo ir laimės sąlygą. <...>. Gamta neįmanoma persisotinti, pabrėžė jis. 57 Šių raginimų motyvai ryškūs ir dabar, ekologinėje etikoje bei gamtosaugoje. Kalenda taip pat atkreipia dėmesį, kad Thoreau kūryba susidomėjo ir daugiau lietuvių filosofų: Rolandas Pavilionis, Gintautas Mažeikis, kurie taip pat pritaria Thoreau nuomonei, kad sumaterialėjusi visuomenė yra adekvati doroviniam nuosmukiui. Kalendai pasirodo įdomi Pavilionio pastebėta paralelė <...> tarp Thoreau nuogąstavimų dėl žmogaus sudaiktėjimo XIXa. Amerikos visuomenėje ir dvasinio asmenybės primityvėjimo technologinės pažangos fone laisvę atgavusioje Lietuvoje. 58 Galima daryti išvadą, kad ydinga, Amerikoje susiformavusi materializmo banga, nors ir po šimtmečio, bet pasiekė ir mus lietuvius, kas kelia nerimą tiek Pavilioniui tiek Kalendai. Thoreau ir Rousseau filosofija, jų gyvenimo prasmės harmoningame santykyje su gamta paieškos ir civilizacijos, mokslo kritika pastebimai veikė ir XIX-XX a. rusų rašytojo Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus mastymą bei kūrybą į tai atkreipia dėmesį Kalenda. Rusų rašytojo įtaka žmogaus santykiui su gamta labiausiai atsiskleidžia per neprievartos principą pastebimą beribėje meilėje viskam, kas egzistuoja, pripažįstamą absoliutaus gėrio pobūdį ir gailestingumą. Kalenda pastebi, kad krikščioniškojo dekalogo normas didysis humanistas papildo budistinėmis nuostatomis. 55 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Ten pat, p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis, Vilniaus universiteto leidykla, p Ten pat, p

23 Tolstojaus knygoje Gyvenimo kelias (1993) gausu patarimų: [n]eklausk, kas artimas, o daryk viskam, kas gyva, tai, ko nori, kad tau darytų 59, [n]ežudyk taikoma ne tik žmogui, bet ir viskam, kas gyva 60, save, žmogų pažinti kiekviename padare 61, visa tai, ką mes jaučiame esant mumyse, nėra būdinga tik mums, bet egzistuoja ir kituose gyvūnuose, netgi vabzdžiuose. 62 Kalenda pastebi, kad tolstojiška neprievarta diegė pagarbą gyvybei, ugdė palankų požiūrį į aplinką, o tai neabejotinai yra reikšmingas indėlis ekologinės etikos tapsmui. Tolstojus smurtą, prievartą ir socialinę neteisybę laikė blogiu, kuris sukuria kardinalias moralines problemas. Prievartą Tolstojus sieja su religinėmis, valstybinėmis institucijomis, kurios bando primesti savo normas ir keisti visuomenę. Tokią kaitą Tolstojus tapatina su prievarta, pasak Kalendos [t]okia pozicija plaukia iš jo įsitikinimo, kad išorės pasaulio negalima pakeisti gali keistis tik pats žmogus. Bet tai jau ne prievartos, o žmogaus sąmonės ir valios reikalas. 63 Taigi, savita Tolstojaus kaitos ir prievartos interpretacija skatina žmogų kritiškai mąstyti ir nepaklusti išorės primestoms normoms. Tolstojus prieštarauja žmogaus santykiui su gamta kaip su objektu ir tai sieja su mokslo bei pažinimo pažanga, kuri atitoliną žmogų nuo jo natūralumo, tikrosios prigimties bei harmonijos gamtoje. Mokslas nesukuria prielaidų atrasti kelią į tikrąjį žmogaus pašaukimą prasmingai gyventi. Gyvenimo vertybių bei tiesų paieškos, atskleidžiančios tikrąją žmogaus gyvenimo prasmę, aktualios rašytojui ir yra pagrindinė jo kūrybos ašis. Vertybinių orientacijų paieškose Tolstojus atranda, kad <...>gyvenimo tiesa glūdi ne prote, kaip pažinimo įrankyje, o tikėjime. Tiktai čia būtina pažymėti, kad tikėjimą didysis menininkas ir moralistas suprato ne kaip santykį su Dievu, o kaip žmogaus gyvenimo prasmės žinojimą. 64 Tolstojus, kaip ir Rousseau, kritikuoja mokslą ir apgailestauja, kad šis neieško atsakymų į klausimus, kaip tapti žmogui geresniam, kaip jam gyventi ir kaip jam geriau įprasminti savo gyvenimą. Kaip pastebi Kalenda, Tolstojus ypač simpatizavo valstietiškai gyvensenai, nes jų religija gamta, o tikroji žmogaus paskirtis <...> tai vienybė su gamta, fizinis darbas, gyvenimas šeimoje, meilus bendravimas su žmonėmis, poreikių ribojimas. 65 Kitaip sakant paprasta žmogiškoji būtis, kuri artima natūraliems gamtos dėsniams. Kita ryški Rusijos asmenybė, į kurią Kalenda koncentruoja savo dėmesį, ieškodamas ekologinę etiką įtakojusių filosofinių krypčių, yra XIXa. mąstytojas, asketas N. Fiodorovas, kuris kaip ir Tolstojus plėtojo žmogaus ir gamtos sąveikos idėjas, buvo nusiteikęs prieš urbanizuotą civilizaciją, žmonių materialių vertybių siekimo prioritetą, kėlęs visuotinės dorovės idėją globaliniu mastu. Laikydamas žmogų protinga ir dorovinga būtybe, Fiodorovas savitai, gal net utopiškai projektavo 59 Толстой Л.Н Путь жизни. Москвa, cтp Ten pat, cтp Ten pat, cтp Ten pat, cтp Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Ten pat, p

24 pasaulį ir svajojo apie tokią žmogaus evoliuciją, kurioje atsirastų proto ir gėrio dermė. Gėris turėtų būti tas tikslas, atramos taškas, kuris padėtų konstruoti pasaulį priešišką gamtos eksploatacijai ir žmogaus mirčiai. Jis siekė reguliuoti, valdyti gamtą, kad ši neįtakotų žmonių ligų, išsigimimų ir mirties. Viena vertus, gamtos reguliavimo ir valdymo pozicija prieštarauja ekologinės etikos principams, todėl Fiodorovo filosofijoje net nevertėtų ieškoti sąsajų su ekologine etika, kita vertus, jo siūlomų gamtos valdymo motyvų pagrindimas, ryškėjantis racionalios moralės kontekste, skatina Kalendą plačiau paanalizuoti jo apmąstymų perspektyvas. Fiodorovui mirtis suponuoja blogį, todėl, siekiant ją įveikti, konstruojamas <...> moralinis įsipareigojimas prikelti gyveniman visus mirusiuosius, nes tik šitaip vaikai grąžinsią skolą tėvams, iš kurių jie gavo gyvybę kaip dovaną. <...>. Filosofas protestuoja ne prieš gamtą, o tik prieš tai, kad ji pasmerkia žmones mirčiai ir juos visam laikui išskiria. 66 Kalenda su Fiodorovo mirties tapatinimu blogiui sutinka tik iš dalies, nes tai jau yra kultūros dalykas. Kalendos nuomone tai vienpusiškas, siauras požiūris. Kalenda pastebi, kad Fiodorovas dar XIXa. taip pat prognozavo, kad <...> pasaulis krypsta į pabaigą, o žmogus savo veikla netgi padeda priartinti pabaigą, nes civilizacija, eksploatuojanti, bet neatkurianti, negali duoti kitokio rezultato, išskyrus greitesnį galą. 67 Šio pastebėjimo kontekste Fiodorovo žmonijos evoliucijos idėja jau neatrodo tokia absurdiška. Kalendos pastebėjimu Fiodorovas <...> pateikia originalių sumanymų žmonijos raidos strategijai nubrėžti: neabsoliutinti technikos vaidmens, o daugiau dėmesio skirti paties žmogaus organizmo progresui, psichologinei reguliacijai, kad žmogus galėtų gyventi visokiose aplinkose, įgauti visokias formas. <...> žmogus persitvarkys ne tik fiziškai, bet ir psichiškai, emocionaliai. 68 Taigi, fantastiškuose Fiodorovo projektuose visgi galima įžvelgti ryšį tarp žmogaus dvasios nuopuolio ir ekologinės krizės, žmogaus egoizmo ir gamtos griūties. O atsižvelgiant į žmogaus ir gamtos santykio sąryšingumą kaip tik ir kuriama šiuolaikinės ekologinės etikos koncepcija. Nemažai vietos monografijoje skiriama įvairių kultūrų ekologinės minties analizei. Deskarteso gyvavimo laikais mokslas dar nebuvo susijęs su ekologiškai destruktyvia veikla, todėl žmogaus, kaip gamtos valdovo pozicija, tuo metu nebuvo smerktina. Priešingai, tai buvo laikoma pažangia teorija, žadančia žmonijai lengvesnį gyvenimą. Tačiau Kalenda, žvelgdamas iš ateities perspektyvos taško, mato, kad mechanistinė pažanga gali turėti ir neigiamų padarinių ekologijai. Deskarteso suformuota žmogaus valdovo pozicija laiko tėkmėje transformavosi į amoralius motyvus žmogaus santykyje su gamta ir įgavo kitą kryptį, nei buvo numatęs autorius. Rousseau natūralizmas ir Emersono transcendentalizmas Kalendos pastebėjimu buvo pranašiški. Nes, pirmuoju atveju, autoriaus kritikuojamas atitolimas nuo laukinio žmogaus ir tobulumo siekimas veda prie susinaikinimo, antruoju autoriaus įspėja dėl grėsmingo į gamtą kišimosi, kuris yra ydingas, nes ardo žmogaus 66 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Фёдоров Н.Ф Сощчинения. Москва, ctp Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p

25 harmoniją su gamta. Rrousseu ir Thoreu panašūs tuo, kad idealizavo gamtą ir ieškojo prieglobsčio kaime arba gamtoje, nes pavargo nuo dirbtinio, nenatūralaus gyvenimo mieste: triukšmo, taršos, žmonių spūsčių ir t.t. Ekologinei etikai svarbus natūralizmas, nes klibino žalingus mechanistinio racionalumo pagrindus ir transcendentalizmas, nes pabrėžė etinę ir estetinę gamtos vienovę, iškėlė harmonijos kategoriją žmogaus santykyje su gamta. Kalenda pastebi, kad Emersono romantinės transcendentalizmo pažiūros, pagrindinės idėjos išsiplėtojo į pozityvizmą ir pragmatizmą. Tiek Emersonas, tiek Thoreau tikėjo pojūčiais neprieinama galia. Ji buvo suprantama kaip gamtos, žmogaus ir apskritai pasaulio dvasingumas, kurio simbolinės apraiškos aptinkamos materialiose pasaulio formose. Jose egzistuojanti kosminė dvasia, su kuria susisiekianti individuali žmogaus siela transcendentinės dvasios dalis. Kalenda atskleidžia, kad, tiek Emersono, tiek Thoreau filosofijoje labiau susirūpinta ne gamtinės aplinkos būkle, o žmogaus dvasinio skurdėjimo faktu. Siekdami kelti žmonių moralę, jie apeliavo į gamtą laikydami ją dorovinio asmenybės atgimimo šaltiniu. Ryšį su gamta vaizdavo mistine forma, pasireiškiančia žmogaus susiliejimu su natūraliąja gamta. Thoreau ir Rrousseu natūralistinės idėjos davė ryškų postūmį Tolstojaus kūrybai ir savitai išsiplėtojo į tolstojiškos neprievartos principą. Vėliau tai skatino žmoniją ieškoti harmoningos sąveikos su aplinka būdų. L. Tolstojus filosofinio-etinio pobūdžio esė ir publicistikoje suformulavo moralines žmogaus elgesio gamtos atžvilgiu idėjas. Taigi, pasak Kalendos, J. J. Rousseau, Amerikos transcendentalistai: R. W. Emersonas ir H. D. Thoreau, rusų mąstytojai: L. Tolstojus, N. Fiodorovas ir kiti įžvelgė prieštaravimus, kurie brendo žmogaus ir gamtos santykiuose. Pirma, jie pabrėžė būtinybę plėsti dorovės turinį bei ribas. Antra, kritikavo mechanistinį gamtos aiškinimą ir grąžino jai dvasinį matmenį bei dorovinę prasmę. Trečia, neigė žmogaus ir gamtos priešpriešą ir akcentavo jų vidinę vienovę. Vadinasi, šie mąstytojai klojo pamatus rastis šiuolaikinei gamtosauginei sąmonei ir atgaivino žmogaus dialogą su Gamta kaip Kitu Ekologinės etikos šalininkai padarę didžiausią įtaką Kalendos ekologinei etikai. Straipsnyje Ekologinė etika: kilmė, principai, taikymas (2005) Albertą Schweitzerį ir Aldą Leopoldą Kalenda vadina naujaisiais etikais, kurie praplečia dorovinio elgesio ribas lygindami juos su klasikiniais filosofais, nes [v]akarų visuomenė vadovavosi pabrėžtinai antropocentrine nuostata, o naujieji etikai dorovės statusą taiko ir visoms kitoms gyvoms būtybėms ir gamtinėms bendrijoms. 70 Abu minėtus autorius Kalenda laiko ekologinės etikos pradininkais. Schweitzeris XXa. vidurio vokiečių mąstytojas ir moralistas, protestantų teologas ir kultūros filosofas, muzikas, medikas ir filantropas, plėtojęs didžios pagarbos gyvybei koncepciją savo pagrindiniame veikale Kultūra ir etika, o Leopoldas XXa. vidurio amerikiečių mokslininkas, ekologas, miškininkas ir 69 Kalenda, Č Ekologinė etika : kilmė, principai, taikymas, Problemos, 68, p Ten pat, p

26 aplinkosaugininkas, sukūręs žemės etiką ir holizmo koncepciją, kuri kildinama iš jo knygos Smėlio grafystės kalendorius. Schweitzeris pirmasis pabrėžė žmogaus dorovinių santykių su gyvūnais, augalais ir kitomis gyvybės formomis reikšmingumą, tapo ekologinės etikos dvasiniu įkvėpėju. Kultūros krizės priežastis Schweitzeris įžvelgia Vakarų visuomenės, ypač naujųjų laikų, ribotoje orientacijoje, kurią sudarė siekimas pažinti gamtos jėgas ir jas palenkti materialinei gerovei kelti. 71 Išeitį iš kultūros krizės Schweitzeris matė dvasiniame žmogaus atgimime ir krikščioniškose doktrinose. Schweitzeris vienas pirmųjų atskleidė antropocentrinio mąstymo neadekvatumą ekologinei situacijai. Schweitzeris įvairiose etikos teorijose neįžvelgė išbaigtumo, jis etiką laikė siaura sritimi. Jis kritikavo ir Kanto kategorinį imperatyvą, kuris buvo taikomas tik santykio su žmonėmis sričiai. Tačiau Schweitzerio teorijoje iš Kanto galimos pareigos tik atsižvelgiant į gamtą atsiranda tiesioginė žmogaus pareiga gamtai. Schweitzeris suformuluoja vienintelį ir svarbiausią savo etikos principą didi pagarba gyvenimui. 72 teigia Kantas. Taigi, Schweitzeris pabandė išplėsti žmogaus etinę sferą iki visų gyvūnų, sukūrė universaliąją didžios pagarbos gyvybei etiką. Tačiau Kalenda pastebi, kad Schweitzerio didžios pagarbos gyvybei etika ir jo propaguojamas egalitarinis biocentrizmas pagrįsti tik individualiu, emocionaliu, mistišku požiūriu į gyvas būtybes ir neturi sisteminio, pagrįsto vientisybės gamtoje principo. Schweitzeris apeliuoja tik į vidinę patirtį savyje glūdinčią valią gyventi ir, rodydamas ištikimybę bei atsidavimą šiai valiai, t.y. ją gerbdamas ir kiekvienoje kitoje gyvoje būtybėje, siekia prasiveržti prie moralės ištakų. 73 Nors ši pozicija yra mistifikuota, tačiau ji praplečia žmogaus kultūros ir moralės ribas. Jis apeliuoja į universalią patirtį valią gyventi ir iš čia kildina pačią moralę bei atsakomybę ne tik už žmogų, bet ir visus gyvūnus. Kurdamas universalią žmonių veiklos etiką Schweitzeris pabrėžia proto ir valios pusiausvyrą, racionalumą, visų gyvybės formų vertingumą, užuojautą ir didžiąją pagarbą gyvybei, kuri ryškiai akcentuojama ir Kalendos ekologinėje etikoje. Gyvybė tai paslaptis, sako Schweitzeris, ir tikrai doram žmogui ji turi būti šventa. Deja, žmonės dažnai apie gyvybę sprendžia siaurai ir subjektyviai, ir mažai kas susimąsto, kiek viena ar kita gyvybės forma vertinga pati savaime ir kokią vietą ji užima Visatoje kaip jos dalis. 74 Schweitzeris pabrėžia pačios gyvybės savaiminę vertę, o Kalenda, kaip matysime toliau, pasisako už biorūšių įvairovės išsaugojimą, kurį grindžia ekosistemos visumos ir jos harmonijos išsaugojimo būtinybe. Schweitzeris taip pat svarsto gyvūnų teisių, kančios problemas, kurias sukelia atsakingo požiūrio į gyvūnus stokojantis žmogus. Jis supranta, kad gamtoje egzistuoja išlikimą, išgyvenimą lemiantys dėsniai, tačiau netoleruoja nepagarbos gyvūnams, brutalaus santykio su jais. Jo nuomone, net ir atimant iš gyvūno gyvybę, <...> žmogus turi suvokti, jog kenkia, ir tada atsakomybės jausmas neleis 71 Kalenda, Č Albertas Schweitzeris - pirmasis bioetikas? Humanistika, nr. 10, p Kalenda, Č Albertas Schweitzeris - pirmasis bioetikas? Humanistika, nr. 10, p Ten pat, p Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p. 9 26

27 jam naikinti gyvybės nesant būtinam reikalui. Gailestingumas turi būti svarbiausia žmogaus priedermė. 75 Kalendai, kuris nėra linkęs į kraštutinumus, ši pozicija taip pat priimtina. Jis taip pat pripažįsta, kad viena ar kita rūšis, tame tarpe ir žmogus, išgyventų būtina maitintis. Tačiau gamtoje turi egzistuoti saikas. Tiek Schweitzeris, tiek Kalenda vertina visas gyvybės formas ir propaguoja pagarbų žmogaus santykį su jomis. Abu autoriai taip pat supranta būtinybę aukoti vienas gyvybės formas kitų gyvybės formų mitybos grandinėje atžvilgiu, tačiau pirmojo autoriaus nuomone neišvengiamo elgesio su gyvūnais pasirinkimas turi būti grįstas gailestingumu, antrojo saikingumu. Kalenda pripažįsta, kad Schweitzerio didžios pagarbos gyvybei etika dabartinės ekologinės etikos perspektyvoje turi trūkumų, tačiau praplėstas žmonių dorovinių santykių gamtoje spektras yra reikšmingas žingsnis tolimesniam ekologinės etikos vystymuisi. Kalenda papildydamas Schweitzerį, aiškindamas ekologinės etikos principus akcentuoja, kad kiekvienos gyvybės apsauga susijusi su tam tikromis sąlygomis, būtinomis tai gyvybės formai egzistuoti. Išplaukiantys prieštaravimai iš Schweitzerio pagarbos gyvybei analizės Kalendos ekologinės etikos filosofijoje įgauna naujų pagrindimų. Remdamasis kitais autoriais Kalenda atkreipia dėmesį į žmonių ir kitų gyvybės formų sąlyčio taškus laiko ir erdvės perspektyvoje: <...> ekologinė etika aiškina ir kartu padeda formuoti santykius, kurie neapsiriboja tiesiogine subjektų sąveika lokaliniame lygmenyje ir išeina į globalinį lygmenį, į sąveiką žmonių bei kartų, besiskiriančių tarpusavyje laiko ir erdvės mastais. Šių dorovinių santykių pobūdžiui nusakyti gali būti vartojama makromoralės sąvoka. 76 Taigi, ekologinę etiką Kalenda tapatina su makromorale, kuri nurodo į kiekvieno žmogaus atsakomybę ne tik už savo gyvybę, gamtą, bet ir ateinančių kartų gerovę, išlikimą, t. y planetinio mąsto atsakomybę, kuri remiasi racionaliais motyvais. O Schweitzerio deklaruotą žmogaus santykio su gamta moralės kilmę tapatina su mikromorale, nukreipta į pavienes, individualias gyvybės formas, nepriklausančias konkrečioms rūšimis ar populiacijoms. Gyvybės apsaugos klausimas Kalendos filosofijoje turi daug platesnį kontekstą nei Schweitzerio, nes jis yra globalus ir neatitrūkęs nuo tikrovės. Kalenda nesutinka ir su Schweitzerio siekiu nepakenkti jokiai gyvai būtybei apeliuojant į žmogaus sąžinę ir mano, kad gamtai iš viso nepakenkti neįmanoma. Šioje vietoje Kalenda nelinkęs pasitikėti kiekvieno žmogaus sąžine ir antrindamas Thurnherr siūlo kurti normatyvinę ekologinę etiką, kuri padėtų <...> šiuolaikiniam žmogui morališkai susiorientuoti nepaprastomis gyvenimo situacijomis ir rasti atsakymus į klausimus, į kuriuos neatsako tradicinė moralė. 77 Leopoldas skyrė itin daug dėmesio holistiniam požiūriui į gamtą ir siūlė žemės etikos teoriją laikyti tinkamiausia aiškinant žmogaus ir gamtos santykį. Žemės etika paprasčiausiai praplečia bendrijos ribas, įtraukia į ją dirvožemį, vandenį, augalus ir gyvūnus, kurie visi pavadinti vienu žodžiu 75 Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė etika : kilmė, principai, taikymas, Problemos, 68, p Ten pat, p

28 žemė. 78 Kalendos teigimu <...> Leopoldas galutinai pralaužė tradicinės antropocentristinės moralės ribas ir tapo šiuolaikinės ekologinės etikos tėvu. Jo žemės etikos pagrindinis uždavinys iškelti ir pagrįsti moralines žmonių pareigas gamtai. 79 Taigi, gamtos vientisumas, stabilumas ir grožis yra pagrindinis šios teorijos dėmesio centras. Kalendos ekologinės etikos idėjos, skleidžiamos moksliniuose darbuose, pulsuoja Leopoldo žemės etikos pagrindinėmis kategorijomis: gėriu, gyvąja bendrija, vientisumu, pagarba gamtai. Kalenda, apibrėždamas ekologinės etikos sampratą, vadovaujasi Leopoldo žemės etikos aiškinimu, kad dirva, oras, vanduo, augalai, gyvūnai ir pats žmogus yra viena gyvoji bendrija. Visi šitos bendrijos nariai yra vertingi. Todėl žmogus turi derinti su jais savo interesus. Kalenda pabrėžia, kad visi bendrijos nariai turi išlikimo teisę. Kalenda ir Leopoldas operuoja gėrio ir blogio sąvokomis mėgindami aiškinti harmoningą žmogaus ir gamtos santykį. Leopoldas gėrį tapatina su tuo, <...> kas padeda išsaugoti biotinės bendrijos visumą, stabilumą ir grožį. Visa, kas tam kliudo, yra bloga. 80 O gėris, Kalendos nuomone, yra tai, kas padeda gyvajai bendrijai (ekosistemai), išlikti stabiliai, gražiai, vientisai ir atvirkščiai - blogis tai, kas kenkia ekosistemai. Iš šios koncepcijos išplaukia ir moralaus elgesio gamtoje rinkinys, kurį Kalenda pateikia knygoje Ekologinė etika: gėrio ir grožio sąveika (1998) nevengdamas cituoti ir Leopoldo minčių. Pavyzdžiui: <...> nyksta augalų rūšys, taip vyksta, Leopoldo žodžiais tariant, jų laidotuvės 81. Galima teigti, kad Kalendos pateikta elgesio gamtoje genezė koreliuoja su Leopoldo žemės etika. Analizuodamas Leopoldo pagarbaus elgesio gamtoje dorovės turinį, Kalenda pastebi, kad jis <...>grindžiamas ekologijos, kaip mokslo šakos dėsniais, o dorovės pažangos galimybę, t. y. moralinio vertinimo funkcijų išplėtimo į santykio su gamta sferą, evoliucinės etikos principais. 82 Kalenda mano, kad Leopoldas, apeliuodamas į evoliucinę etiką, neformuluoja normatyvinės ekologinės etikos principų, todėl negali iš esmės spręsti ekologinių problemų, o tai, pasak jo, būtina daryti. Kalenda, nagrinėdamas Leopoldo sukurtą ekologinės etikos vienodos vertės principą, pagal kurį visi gamtos, kaip bendrijos, nariai: augalai, gyvūnai, žmonėsi, t.y. visi, turi būti išsaugoti, iškelia etinę problemą, kaip skirtingiems organizmams išgyventi kai visur egzistuoja bendras gamtos dėsnis? Juk ir žmogus turi maitintis, naudotis gyvenamąja aplinka tam, kad išgyventų. Kalenda ekologinėje etikoje nesiūlo utopinių, kraštutinių idėjų, tarkim, visiškai atsisakyti valgyti mėsą, vesti asketišką gyvenimo būdą ir panašiai, jis siūlo kiek įmanoma mažiau kenkti gamtai, vengti godumo, todėl žmogui, pasak Kalendos, svarbiausia laikytis saikingumo principo santykyje su gamta. Panašiai ir Leopoldas ekologinėje etikoje pabrėžia kovos už būvį veiksmų ribojimą 83, kitaip tariant saikingumo vertę. Kalenda mano, kad sunaikinti gyvūną ar augalą, jei nėra būtinybės, yra amoralu. Beje, kaip jau minėjau, Schweitzerio tokia pati pozicija, tik į 78 Leopoldas O Smėlio grafystės kalendorius. Vilnius: Mokslas, p Kalenda, Č Holizmas ir individualizmas Aldo Leopoldo žemės etikoje, Problemos, 60, p Leopoldas O Smėlio grafystės kalendorius. Vilnius: Mokslas, p Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė etika : kilmė, principai, taikymas, Problemos, 68, p Leopoldas O Smėlio grafystės kalendorius. Vilnius: Mokslas, p

29 amoralaus sunaikinimo sferą nebuvo įtraukti augalai. Tačiau dar blogiau, Kalendos teigimu, jeigu sunaikinama rūšis, kuri palankiomis sąlygomis galėjo gyvuoti. Kalenda atkreipia dėmesį, kad žmogaus pozicija lyginant ją su kitomis gyvybės formomis skiriasi, nes žmogus yra kultūrinė būtybė, turinti vertybių hierarchiją. Pasak Kalendos, žmogus gali savo elgesį kontroliuoti priklausomai nuo siekiamų tikslų, kai renkasi prioritetus ir moralaus elgesio alternatyvą. Taigi, Leopoldo sukurtai holistinei, ekocentrinei etikai Kalenda pritaria tik iš dalies ir kritikuoja ją už tai, kad Leopoldas neįvertino žmogaus kultūros ir moralės normų aspekto. Kalenda pripažįsta, kad reikia išsaugoti rūšis, nes tik tada gamta bus gyvybinga ir visi galės darniai sugyventi. Gamta Kalendos filosofijoje suprantama kaip bendra erdvė rūšinei įvairovei, įvairių gyvūnų, augalų ir kitų organizmų. Visi jie sudaro vieną sistemą. Gyvūnų, augalų ir kitų gyvų organizmų sistemos egzistuoja viena kitą remdamos, sudarydamos tam tikras pakopas. Kalendos nuomone konkrečių gamtinių sistemų pakopų atžvilgiu reikia formuluoti konkrečius reikalavimus, atitinkančius tų sistemų specifiką. Žvelgiant iš šios perspektyvos turi atsirasti žmogaus moralė, kurios reikia laikytis visiems ir ne tik gamtosaugininkams, turi egzistuoti bendražmogiška moralė. Kai žmonės pagarbiai bendraus su gamta, tada ji nepatirs pavojingų, vedančių į katastrofą padarinių tokią poziciją ir išeities tašką svarstant ekologinės etikos klausimus galima pastebėti Kalendos filosofijoje. Nepaisant minėto trūkumo Leopoldo žemės etikoje, Kalenda neabejoja tuo, kad jis iš esmės suformulavo ekologinės etikos, kaip dalyko, sampratą. Kalenda žvelgia iš šiuolaikinės humanitariniuose ir visuomeniniuose moksluose vyraujančios metodologinės holizmo neigiamos sampratos pozicijos, kurioje holizmas tapatinamas su socialinėmis vientisybėmis, pasižyminčiomis makroypatybėmis, nulemiančiomis individų veiksmus, kartais siekiančiomis antiindividualistinių tikslų, skatinančių morališkai įtartiną totalitarinį kolektyvizmą, ir bando priešpastatyti ir apginti holistinę Leopoldo žemės etikos sampratą ir įrodyti jos pozityvią vertę ekologinėje etikoje. Bandydamas atsakyti į savo iškeltą klausimą: [a]r iš tikrųjų ši (turėdamas galvoje Leopoldo žemės etiką) etika susijusi su totalitariniu kolektyvizmu, ignoruojančiu individo interesus? 84 Kalenda analizuoja J, Bentamo ir I. Kanto individualistinę psichocentrinės moralės teoriją (būtybė turinti sugebėjimą jausti ir protauti yra savaime morališkai vertinga), Darwino evoliucinę teoriją (žmogaus prigimtyje nuolat grumiasi aukštesnieji ir žemesnieji pradai), sociobiologiją (tiria socialinio elgesio formų biologinius pradus), kurios šalininkais buvo O. Wilsonas, M. Ruse as ir kt., psichologų aiškinamą meilės kilmę iš savimeilės. Šioje analizėje akcentuojamas ir Leopoldo etikos tyrinėtojų gynybinis apibendrinimas: Leopoldas, tęsdamas XX amžiaus evoliucinės etikos tradiciją, žemės etikoje jokiu būdu neignoruoja atskirų biotinės bendrijos narių ir moralinio gėrio netapatina vien tik su biotinės bendrijos kaip visumos gynimu. Vadinasi, žemės etikai būdinga ir holizmas, ir individualizmas. 85 Iš visos analizės, remiantis Leopoldo Smėlio grafystės kalendoriaus 84 Kalenda, Č., Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Ten pat, p

30 originalu, seka Kalendos suformuota išvada, kad Leopoldo pateikti istorinį moralės tapsmą sukonkretinantys pavyzdžiai (dekalogas, aukso taisyklė, demokratija) kaip tik kalba apie individo interesų, teisių bei laisvių respektavimą, apie holistinių ir individualistinių tendencijų sąveiką, humanistinių pradų stiprėjimą. <...>. Plėsti moralės turinį ir spartinti dorovinę pažangą, papildyti ją naujais principais bei maksimomis, skatinančiomis puoselėti gamtą, - tokia žemės etikos paskirtis. 86 Taigi, neįsigilinus į Leopoldo teorinius žemės etikos momentus, susidaro galimybė sumenkinti ir iškreiptai interpretuoti jos turinį. Nemažą įtaką Kalendos holistinės ekologinės etikos sampratos formavimui darė ir XXa. antros pusės amerikiečių filosofas Holmsas Rolstonas. Jo filosofijos pagrindu Kalenda formuoja moralės filosofijos imperatyvą, kuris, beje, koreliuoja ir su Schweitzerio, Leopoldo filosofijos koncepcijomis. Pagarba žmogui, jo gyvybei ir orumui šiandien neatskiriama nuo pagarbos gamtai toks yra naujai atrastas arba, tiksliau kalbant, gerokai išplėstas moralės filosofijos imperatyvas. " 87 Kalenda pastebi, kad tarp filosofijos ir kitų mokslo šakų esama glaudaus ryšio, viena papildo kitą, tampa atspirties tašku kokiai nors teorijai rastis ir atvirkščiai. Moksliškai kalbant, sukaupta patirtis vienoje srityje ekstrapoliuojama į kitą. Moksliniame straipsnyje "Homeostazė kaip ekosistemos dėsnis ir moralinis žmogaus apsisprendimas" (2007) Kalenda aprašo IX - XXa. mokslininkus, kurie tyrinėjo homeoztazės dėsnio veikimą gamtoje. Prancūzų fiziologas Claude as Bernard as ir amerikiečių fiziologas Walteris B. Cannonas plėtojo homeostazės sąvoką, kuri vėliau buvo papildyta psichologijos, kibernetikos tyrimų duomenimis. Dėl to homeostazės sąvoka virto biologinės sistemos (arba ekosistemos) savireguliacijos dėsniu, kurio pagrindu Holmsas Rolstonas konstruoja ekologinę etiką. Remdamasis fiziologijos ir ekologijos glaudaus ryšio principu ir siekdamas pagrįsti ekologinę moralę, įpareigojančią žmogų saugoti gamtinę aplinką, Rolstonas pasinaudoja analogija, susijusia su sveikatos saugojimu." 88 Kalendos pastebėjimu, įvairių ekstrapoliacijų pasekoje Rolstonas atranda, kad gamtosauga koreliuoja su žmonių sveikatos apsauga. Rolstonas teigia, jog planetoje vykstantys gyvybiniai procesai yra paremti daugkartinio medžiagų grįžimo į gamtą dėsniu. Jei žmonija šio ekologijos dėsnio nesupras, jį ignoruos, tuomet neišvengimai ateis ekosistemos griūtis, kuri įtakos ir žmogaus sveikatą. Iš to seka, kad žmogus, norėdamas gyventi, privalo paisyti ekologijos dėsnių. Rolstonas teigia, kad <...> gamtinė būtinybė, sujungta su mūsų troškimu gyventi, virsta moraline būtinybe" 89. Kalenda, perfrazuodamas jį, formuoja moralinę normą: žmogus gamtos atžvilgiu privalo elgtis taip, kaip gydytojas paciento atžvilgiu: Svarbiausia nepakenkti." 90 Šią moralinę normą Kalenda sieja sus biosferos stabilumo saugojimu. Galiausiai, išanalizavęs Holmso Rolstono ekologinės etikos konstruktą, Kalenda pateikia išvadą, kad Homeostazės sąvoka, kaip biologinės sistemos 86 Kalenda, Č., Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda Č Homeostazė kaip ekosistemos dėsnis ir moralinis žmogaus apsisprendimas, Problemos, 71, p Ten pat, p Rolston, H Is There an Ecological Ethics?, Ethics 85, p Kalenda Č Homeostazė kaip ekosistemos dėsnis ir moralinis žmogaus apsisprendimas, Problemos, 71, p

31 savireguliacijos dėsnis, lemiantis individo organizmo gyvybinę veiklą ir sveikatą, buvo ekstrapoliuota į biosferos, kaip makrolygmens sistemos, funkcionavimo modelį. Juo remiantis per recirkuliacijos (daugkartinio medžiagų grįžimo į gamtą) mechanizmą buvo atskleistas ekosistemų tvarumo ir žmogaus gyvybingumo šaltinis. 91 Iš šios pozicijos kyla kiekvieno žmogaus atsakomybės ir pareigos būtinybė aplinkos atžvilgiu, kurią Kalenda ne kartą akcentuoja ekologinės etikos kontekste. Kalendos filosofijoje atkartojama Schweitzerio didžios pagarbos gyvybei nuostata, tačiau gyvybė traktuojama ne kaip pavienis organizmas, bet kaip tam tikros sistemos dalis. Norint išsaugoti ekosistemos gyvybingumą, būtina į gyvybę žvelgti kompleksiškai. Kalenda pritarė Leopoldo ekologinei etikai tik iš dalies. Šalia gamtinės įvairovės saugojimo būtinybės jis dar akcentavo ir žmogaus vertybines orientacijas. Tai, kad žmogus yra ne tik gamtinė, bet ir kultūrinė būtybė, kuri privalo reguliuoti savo elgesį, kad galėtų gyventi simbiozėje su gamta. Leopoldo holistinio ekocentrizmo ir Schweitzerio egalitarinio biocentrizmo metodoligijos ekologinėje etikoje trukdo formuoti racionalius normatyvinės ekologinės etikos principus. Pirmu atveju stinga požiūrio į žmogų kaip į kultūrinę būtybę, galinčią moraliai pasirinkti, antru atveju kyla moralinė dilema, kai žmogui reikia rinktis realybėje moralinius poelgius nepakenkiant kitai gyvybei. Taigi, Kalenda, paimdamas holistinio požiūrio į gamtą ir pagarbos gyvybei idėjas iš minėtų autorių, papildo jas kultūrologija ir racionalumu. Išvysto ekologinės etikos sampratą į platesnį kontekstą makromoralę ir globalinę atsakomybę. Kalenda, formuodamas makromoralės koncepciją ekologinėje etikoje, remiasi homeostazės sąvokos interpretacija, perimta iš Holmso Rolstono ekologinės etikos sampratos, kurioje žmogus laisvai gali pasirinkti elgesio modelį, tačiau šis pasirinkimas įtakos visų individų, tame tarpe ir pasirinkusiojo, sveikatą. Žmogus, norėdamas išlikti ekosistemos dalimi ir užgarantuoti savo gerovę, privalo rinktis atsakingai, o tai, pasak Kalendos, kiekvieno pareiga. Kiekvienas visuomenės narys, vykdydamas minėtą pareigą, prisideda prie makromoralės plėtojimo. 91 Kalenda Č Homeostazė kaip ekosistemos dėsnis ir moralinis žmogaus apsisprendimas, Problemos, p

32 2. EKOLOGINĖS KRIZĖS PRIEŽĄSČIŲ IR PASEKMIŲ ANALIZĖ KALENDOS DARBUOSE 2.1. Ekologinės etikos aktualumas, paskirtis ir tikslas Trečiojo tūkstantmečio pradžioje, tarp iškilusių daugybės žmonijos socialinių problemų, pagrindinę vietą užima susirūpinimas žmonijos ir visos gyvybės žemėje likimu. Žmogaus ir gamtos santykiai tampa pagrindiniu ekologinės etikos akcentu, nes civilizacijos plėtroje susiklostė gyvybei nepalanki ekologinė situacija. Žmonijos veiklos padariniai šiandien sukelia globalinius aplinkos pokyčius. Gamtinių sistemų pusiausvyra labai pažeista. Žmogus, siekdamas patogesnio ir lengvesnio gyvenimo, sukūrė galybę technikos, o kartu su ja ir šiukšlių, oro taršos bei kitus negatyvius žmogaus ir gamtos sąveikos reiškinius: klimato kaitą, technologines katastrofas, paspartėjusį biorūšių nykimą ir t.t. Jau XX amžiuje žmonija suprato, kad Žemėje turime ribotus gamtinius išteklius, kad gamta gali ribotai absorbuoti taršą. Aktualių klausimų, susijusių su ekologija ir žmogaus būtimi, kėlimas leidžia suprasti, kokios pagrindinės prielaidos vyrauja dabartiniame ekonominiame ir technokratiniame vertinime. Kalenda metaforiškai išreiškia savo nerimą dėl gyvybės Žemėje išlikimo: Lyg juodas varnas sklando virš planetos pavojaus nuojauta: ar žmogus, protinga būtybė, pajėgs atkurti pažeistą gamtos harmoniją ir išsaugoti savo bei kitų gyvūnų biologinį identiškumą? Ar netaps jis Žemės gyvybės, taip pat ir savęs, sunaikinimo kaltininku? 92 Šis nerimas implikuoja ekologinės etikos, kaip atskiros disciplinos, aktualumą. Ekologinė etika aktualizavo tuos veiksnius, kurie mažino gamtos ir žmogaus susvetimėjimą ir kartu didino žmogaus išlikimo galimybes. Ekologinės etikos plėtojimo tikslai ir motyvai susiję su daugeliu svarbiausių žmogui vertybių, tarp kurių yra gyvybė, sveikata, gera savijauta, tikėjimas palankia sau bei žmonijai ateitimi ir pan. Šios vertybės nemažai priklauso nuo aplinkos struktūrinės sudėties ir kokybės. 93,- teigia Kalenda. Kalenda ir kiti ekologinės etikos šalininkai supranta ir informuoja visuomenę apie būtinybę ginti biosferą ir žmogų nuo pražūtingo technokratinės civilizacijos poveikio. Kalenda įvardija teoriškai skiriamas šešias ekologinės situacijos aštrumo stadijas, jas apibendrina ir kartu įspėja žmoniją dėl realios grėsmės: sąlygiškai palanki, patenkinama, įtempta, kritinė, krizinė, katastrofiška.<...> Tipiški arba normalūs (pirmos dvi stadijos); ekstremaliniai arba nukrypstantys nuo normos (kitos trys stadijos); katastrofiniai (paskutinioji stadija). Kol ekstremaliniai procesai kontroliuojami ekosistemų saviraidos, ypatingo pavojaus žmonėms ar kitoms gyvybės formoms nekyla. Tačiau ekstremaliniai procesai gali peraugti į katastrofinius. 94 Ekologinės etikos tikslas - pasiūlyti alternatyvas, kaip neperžengti sąlygiškai normalių ar bent patenkinamų ekologinės situacijos stadijų, kad pavojingai nepriartėti prie ribos, kai jau gali prasidėti nesulaikomi biosferos degradacijos procesai. Taip pat ekologinės etikos 92 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda Č Homeostazė kaip ekosistemos dėsnis ir moralinis žmogaus apsisprendimas, Problemos, 71, p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p

33 tikslas - propaguoti gerokai brandesnę žmogaus dvasinę kompetenciją, pabrėžti gamtos ir žmogaus harmonijos svarbą. O šiuolaikinėje civilizacijoje harmonijos su gamta lieka vis mažiau. Šiandien svarstant išeitis iš globalinės krizės, niokojančios biosferą ir jau pastebimai griaunančios žmogaus egzistavimo dvasinius pamatus, ekologiškai saugiu ateities keliu gali būti vertybinė žmonijos perorientacijos koncepcija. Ekologinė etika siūlo žmogaus moralės veikimo sferą išplėsti prijungiant visą gamtą, visos biotinės bendrijos narius (gyvūnus, augalus) ir visą planetos ekosistemą. Kalenda ekologinės etikos ideologiją sieja su tikslu sukurti biosferos harmoniją makrolygmenyje: pagrindinis šios etikos rūpestis suformuluoti ir pagrįsti moralinius žmogaus veiklos bei elgesio principus, kurie leistų išsaugoti gyvosios gamtos rūšis, ekologiškai švarią, vientisą ir stabilią gamtinę aplinką, kaip terpę bioįvairovei egzistuoti ir svarbiausią būtiną sąlygą žmonių giminei išlikti ir klestėti. Taigi ekologinėje etikoje moralinis žmogaus santykis su gyvybe iškyla maksimaliai plačiame kontekste, makrolygmenyje. 95 XXI amžiuje realiai žmogaus ir gamtos būties harmonijai pasiekti reikalinga nauja ideologija, kuri teigia, kad žmogus pirmiausia turi keisti save, o ne aplinką. Tik tada aplinkos ir žmogaus santykiai su ja, reali žmonijos būtis gali įgauti neprieštaringą, harmoningą formą. Kita ekologinės etikos paskirtis - formuoti teisingą moralinę žmogaus pareigą gamtoje, aiškinti, kodėl individas privalo ją vykdyti ir kuo jo doras, sąmoningas elgesys prisideda prie žmogaus gyvenimo kokybės ir kitų biorušių gerinimo. Ši ekologinės etikos paskirtis padeda pasiekti pageidaujamą praktinį rezultatą, orientuojantį žmogų į konkrečią gyvenimo sferą sąveiką su gamta. Taigi, taikomasis ekologinės etikos aspektas suponuoja tikslą - sąmoninti visuomenę, kurti motyvaciją jo ekologinei elgsenai. Tam, kad užtikrintų žmogui ir ateinančioms kartoms ekologinį saugumo garantą, ekologinė etika turi koreguoti ir pagrįsti žmogaus elgesį, nubrėžti ribas, kurių negalima peržengti, nes tada prasidės nesulaikoma gamtinės sistemos griūtis. Ekologinė etika pripažįsta šiuolaikinio žmogau atsakomybės prieš būsimas kartas būtinybę. Šia prasme ekologinė etika yra normatyvinė, nes papildo moralinio reguliavimo sferą ekologinio turinio reikalavimais. Svarbu pastebėti, kad nuo normatyvinės etikos tradicinių teorijų ji skiriasi, nes yra neantropocentristinė. Tai reiškia, kad ne vien žmogaus interesai lemia dorovinę poelgių vertę, bet atsižvelgiama ir į gamtinės aplinkos būklę. Kalenda, mąstydamas apie atsakingo ir neabejingo žmogaus dėl ateities perspektyvos elgesį gamtoje, teigia, kad suvokdamas savo priklausymą nuo gamtos ir puoselėdamas viltį tęsti žemiškąją egzistenciją, žmogus renkasi tokią elgesio strategiją, kuri palaiko gamtos dinamišką stabilumą, kartu išsaugodama žmogaus egzistavimo nišą. Kaip tik tokiai elgesio strategijai apibrėžti bei pagrįsti yra kuriama ekologinė etika 96. Pagrindinė ekologinės etikos paskirtis yra suformuluoti rekomendacijas ekologiškai saugiai žmogaus veiklai. Rekomendacijų, draudimų bei reikalavimų sistema apibendrintai, panaudojant I. 95 Kalenda, Č Dabarties kolizijos ir taikomoji etika. Pedagogika,71, p Kalenda, Č Ekologinės etikos tapsmas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos"., p. 6 33

34 Kanto sąvoką, buvo pavadinta ekologiniu imperatyvu. Kalenda, kritiškai vertindamas šiuolaikinės visuomenės situaciją, supranta, kad žmogus - sudėtinga būtybė ir jau negali visiškai nekenkti gamtai, kadangi gyvena dirbtinėje aplinkoje: yra sukūręs miestus, įmones, energetiką, transportą ir t.t. Visa tai kenkia natūraliai aplinkai, todėl ir turi būti sąmoningai sukurtas griežtas žalos gamtai ribojimas - ekologinis etikos imperatyvas, kuris nubrėžia ribas, kiek mes galime skverbtis į gamtą, ją keisti ir modifikuoti, kad nepažeistume ekologiškai būtinų gyvenimo sąlygų, kurių reikia žmogaus ir kitų rūšių išlikimui. Kalenda taip pat supranta, kad neužtenka vien tik apibrėžti kategorinį ekologinį imperatyvą. Svarbu, kad žmonija kažkokiu būdu įsisąmonintų ir veiktų pagal jį. Nagrinėdamas šiuolaikinę ekologinę etiką, svarstydamas ekologinio imperatyvo įgyvendinimo galimybes, Kalenda naudoja mezomoralės sąvoką, kuri, pasak jo fiksuoja moralės problemas, kurios kyla bendrijų ir institutų (valstybės, miesto ir kaimo bendruomenės, žmonės, mokyklos ir t. t.) santykių su aplinka srityje ir kurioms spręsti bendrijos organizuoja specialaus pobūdžio veiklą. Savo ruožtu bendrijos nariai prisiima įsipareigojimus, išplaukiančius iš jų organizacijos paskirties bei veiklos turinio, ir savireguliacijos bei savikontrolės būdu jų laikosi, numatydami savo veiksmų padarinius ir jausdami atsakomybę už juos. 97 Iš to seka ir atsiranda etikos kodeksai, ugdymo sistemos, tarptautinės sutartys, konvencijos ir t.t. Kalendos nuomone mezomoralės egzistavimas suponuoja ekosistemos išlikimą, kuris atspindi egzistencines žmonijos vertybes. Kalenda savo apmąstymuose svarsto, kaip ekologinė etika, remdamasi gamtos mokslų duomenimis, gali apibrėžti, kokiomis proporcijomis mes galime veikti gamtines sistemas, gyvybės rūšis. Jis pastebi, kad svarbiausia išsaugoti tokią gamtą, kuri būtų tinkama ir žmogui, ir kitiems gyviems organizmams gyventi. Kalenda suvokia būtinybę ginti biosferą ir žmogų nuo pražūtingo technokratijos civilizacijos poveikio ir pabrėžia ekologinės etikos aktualumą. Jis įspėja žmoniją apie globalinės ekologinės krizės realią grėsmę, savo darbais prisideda prie ekologinės etikos imperatyvų sklaidos, nes aiškiai suvokia ekologinės etikos tikslus mėginti formuoti atsakingą žmonių ekologinę moralę, subalansuoti žmonių vertybines orientacijas harmoningame santykyje su gamta. Anot Kalendos, pagrindinė ekologinės etikos paskirtis siekiant užtikrinti žmogaus išlikimo galimybę ekologinėje nišoje yra suformuluoti rekomendacijas ekologiškai saugiai žmogaus veiklai. Teigiama jog, ekologinė etika formuoja imperatyvus kaip siekiamybes, tačiau jie patys savaime negali užtikrinti, kad visa žmonija staiga praregės ir vykdys juos. Todėl svarbų vaidmenį atlieka mezomoralė, kuri išplečia komunikacijos tarp žmonių mastus, sukurdama įsipareigojimų tarp žmonių įvairias formas. Ekologinės etikos suformuluotų reikalavimų prasmė slypi ir pačioje kategorinių imperatyvų siekiamybėje, orientyruose, teisingoje kryptyje, o ne tik garantijoje, užtikrinančioje teisingą žmonių ekologinę elgseną. 97 Kalenda, Č Ekologinė etika : kilmė, principai, taikymas, Problemos, 68, p

35 2.2. Mokslo, pažangos aukštinimas ir technokratinė visuomenė XX amžiuje, ypač antroje pusėje, įsibėgėjus ekologinei krizei, vis daugiau žemės gyventojų pradėjo akivaizdžiai suvokti, kad žmonija, eliminavusi gamtą iš moralinio vertinimo sferos, pernelyg neatsakingai elgiasi natūralios gamtos atžvilgiu, šitokiu būdu sukomplikuodama savo pačių padėtį. Paskutinių dešimtmečių istorija iškalbingai byloja, kokias pražūtingas pasekmes gamtai ir žmogui sukėlė sureikšminti racionalūs moksliniai ūkio tvarkymo planai, ignoravę valstiečių prisirišimą prie žemės ir ekologinių tradicinių vertybių puoselėjimo. Mokslinėje žemės pertvarkymo politikoje dominavo naudos principas, paremtas maisto, energijos ir t.t. resursų didinimu. Šiuolaikinė civilizacija naikina gyvąją gamtą ne vien mechaninėmis priemonėmis, bet ir cheminėmis bei mokslinėmis technologijomis. Chemikalų naudojimas žemės ūkyje, chemijos pramonė, modifikuotų produktų skvarba į žemės ūkį ir t.t. Kalendos darbe rašoma, jog žmogaus praktinė veikla gamtoje turi remtis ne vien mokslo, naudos principu, bet gėrio ir blogio, kūrimo ir griovimo kategorijomis bei vertybėmis. Bet netinkamas, agresyvus žmogaus santykis su gamta nėra vien šio laikmečio rezultatas: Visas kompleksas problemų, susijusių Homo sapiens elgesiu gamtos atžvilgiu istorijos tėkmėje, negali būti visapusiškai išanalizuotas neatsižvelgus į kai kurias žmogaus mąstymo būdo struktūrines ypatybes, neišsiaiškinus, kokia yra vidinė žmogaus orientacija savaime vykstančių procesų atžvilgiu ir koks pradas kuriamasis ar griaunamasis toje orientacijoje dominuoja. 98 Tolimesniuose Kalendos apmąstymuose kuriamasis žmogaus pradas tapatinamas su konstruktyvumu, palankiu ekologišku santykiu su gamta, o griaunamasis - su destrukcija, žmogaus ir gamtos kova, kuri veda tik ekologinės krizės link. Autoriaus mintis aiškiai rodo, jog naujos technologijos turi remtis atsargumu, saikingumu ir protingumu - kuriančiomis strategijomis. Kalendą neramina mažai ištirtų mokslinių technologijų grėsmė rūšinei įvairovei. Jis, remdamasis Hanso Peterio Dürrano, Siuzanos Vurtel ir kitų mokslininkų duomenimis svarsto, kad [k]ur kas grėsmingesni pavojai gali kilti tuo atveju, jei genetiškai modifikuoti augalai ar kiti organizmai pateks į natūralią aplinką ir joje paplis, nes neaišku, kaip tai atsilieps gamtos pusiausvyrai trapiam gyvybės tinklui. Genas, kuris žmogaus požiūriu gali būti naudingas ar žalingas kokiai nors rūšiai, ilgainiui gali atsitiktinai pereiti į kitas rūšis ir neprognozuojamai pakeisti savo poveikio pobūdį naujoje paveldėjimo sistemoje. Juk genų inžinerijos užmojai valdyti paveldimumą pagal žmogaus valią sudaro galimybę kurti tokį gyvąjį pasaulį, kurio Žemėje nebuvo ir kurio raidos dėsniai nežinomi. 99 Žinoma, sanitarinio, genetinio saugumo klausimai yra svarbūs, bet iškyla grėsmė organizmų evoliucijai, kurią vis dažniau įtakoja žmogaus valia, klausimas kokiais motyvais ji paremta? Kita vertus, motyvai kurti genetiškai modifikuotus organizmus ne visada grįsti asmeninės naudos, kaupimo principais. Pavyzdžiui, atsiradus naujoms biotechnologijos metodų taikymo galimybėms padidinti derlingumą, buvo pasinaudota jomis, nes 98 Kalenda, Č Sociumas ir gamta: harmonija ar kova?, Problemos, 55, p Kalenda, Č Dabarties kolizijos ir taikomoji etika. Pedagogika, 71, p. 9 35

36 pasaulyje trūksta maisto. Dėka šių technologijų modifikuoti organizmai yra labiau atsparūs šilumai ar šalčiui ir gali ilgiau išlikti tinkami vartoti. Mokslo pažanga modifikuotų organizmų srityje duoda akivaizdžių rezultatų šiandien, tačiau ekologinė etika į tuos organizmus ir ypač augalus žiūri įtariai, nes tai yra visai nauji objektai gamtinėje aplinkoje, jie neturi natūralių konkurentų. Amerikiečių mokslininkė Vurtel tyrimais įrodė neigiamus ekologinius padarinius, kuriuos sukelia genetiškai modifikuoti organizmai natūralioje aplinkoje. Ji pateikia pavyzdį, į kurį Kalenda atkreipia dėmesį, kada buvo apsėti dideli plotai genetiškai modifikuotais grūdiniais augalais JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Todėl, tų augalų žiedadulkės, perneštos į kitus augalus, išskyrė pienines sultis, kurios įtakojo vabzdžių atstovo, peteliškių rūšies Monarchas nykimą: Tai neturėjo nutikti mokslininkams, kurie dirba vyriausybei ar privačioms kompanijoms,. apgailestauja mokslininkė, bet, deja, tai nutiko 100 Taigi, yra didelė grėsmė, kad modifikuoti organizmai gali išstumti kitas natūralias augalų, vabzdžių ar kitų gyvų organizmų vietines rūšis. Iškyla ekologinė etinė problema, kurią vienareikšmiškai spręsti yra sudėtinga. Genų inžinerija, kaip nuostabus žmogaus proto išradimas, neturėtų būti perdėtai aukštinama, kol nėra pagrįsto tikrumo dėl transgeninių augalų bei gyvūnų naudojimo maisto produktams saugumo, o jo kol kas negalima tiksliai prognozuoti. 101 atsakingai įspėja Kalenda. Analizuodamas žmonių požiūrį į gamtą industrinės XX amžiaus visuomenės mokslinės techninės kultūros plotmėje Kalenda formuluoja išvadą: <...>būtina visiems suvokti gamtos ir žmogaus organišką vienybę, o ne laikyti žmogų pašaliniu gamtos stebėtoju bei pertvarkytoju. Ekologinių problemų neįmanoma išspręsti vien mokslu ar vien dorove <...> mokslas papildo dorovę, o dorovė mokslą. 102 Ekologinė etika neneigia mokslinio pažinimo, ji tik prieštarauja mechanistinei mokslinei paradigmai, kuri pripažįsta rūšių naikinimą kaip natūralų procesą, neišvengiamą būtinybę ar naudą žmogui. Modernus žmogus gyvena kultūrinėje aplinkoje, kuri fetišizuoja techniką ir analitinį žinojimą, o tai naikina biosferą ir formuoja pragmatinį mąstymą. Kalendos pozicija šiuo klausimu kategoriška: [t]echninės priemonės bei jų naudojimas nėra nei svarbiausias žmogaus gyvenimo turinys, nei juo labiau tikslas. 103 Kalenda pastebi, jog racionalios mokslinės žinios, įsigalėjusios pasaulėžiūroje, neskatina individo dorovinio jautrumo, sąžiningumo ir asmeninės atsakomybės. Pati pažanga dažnai suprantama kaip neribotas augimas, ekonomiką skatinantis veiksnys, siekiamybė, kuri žmonių sąmonėje įgyja būtinybės reikšmę. Kita vertus šiuolaikinė technologinė veikla tiek įsiskverbus į gamtos struktūrą, kad be kompetentingų mokslo rekomendacijų beveik neįmanoma ką nors nuveikti gamtosaugoje. Nepaneigsi ir to fakto, kad žmonija, vadovaudamasi įvairiomis pažangiomis mokslo teorijų sukurtomis priemonėmis (saulės baterijos, geoterminio šildymo technologijos ir t.t. ), stengiasi 100 Граф де, Дж., Ванн, Д.,Нейлор, Т. X Потреблятство болезнь угрожающая миру. Пер. с агл. Москва: Ультра; Култура. cтр Kalenda Č Etinė refleksija aplinkos ekologinės transformacijos sąlygomis. Problemos, 70, p Kalenda, Č Ekologinė krizė ir dorovė. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Žmogaus pašaukimas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p. 4 36

37 mažinti aplinkos taršą, bando tobulinti gamybos technologijas, vis aktualesniais tampa atliekų utilizacijos klausimai, siekiama įgyvendinti gamtos išteklių taupymo programas ir t.t. Mėgindamas atrasti optimalią proto vertinimo strategiją, Kalenda pastebi šių dienų vokiečių filosofo M. Willascheko poziciją Kanto teorinio principo ir praktinio elgesio sąveikos atžvilgiu, kuris: <...> iškelia kaip nepaprastai svarbią vieną iš pagrindinių didžiojo mąstytojo (Kanto) idėjų pasitikėjimą protu derinti su proto kritika. 104 Taigi, galima darytis išvadą, kad Kalenda nesuabsoliutina žmonių gebėjimo racionaliai mąstyti, o skatina nuolatinę mastymo analizę - mąstymą apie mąstymą. Deja, dėl racionalaus mąstymo pasekoje gamta žmonių sąmonėje tampa poreikių tenkintoja - tokia dabartinė vyraujanti žmogaus pozicija. Kalenda prieštarauja instrumentiniam požiūriui į gamtą, kada ji traktuojama tik kaip gyvybei svarbių sąlygų visuma (oras, vanduo, maisto medžiagos ir t.t.), nes žmogaus tikslas, pasak jo, nėra tik kvėpuoti, valgyti ir gerti. Juk pasakyta, kad būtina įgauti dvasinį imunitetą techninės civilizacijos pagundoms. Prieštaravimų su gamta gali padėti išvengti dorovės kategorijų orientyrai. Tačiau žmonijai tenka dažnai rinktis vertybinius prioritetus sprendžiant moralines dilemas, dėl to kyla nemažai dorovinių konfliktų. Kalenda pateikia pavyzdį dėl šiuo metu visuomenėje vykstančių diskusijų atominės energetikos perspektyvų srityje: ar toliau ją plėtoti, ar visai atsisakyti? Pasinaudoti mokslo pažanga atominės energetikos srityje vardan gyvenimo kokybės, ekonomiškumo rodiklio gerinimo ar pasirinkti saugesnį, tačiau ekonomiškai nenaudingą variantą? Moksliniai faktai tvirtina, kad atominė energetika nėra ekologiškai saugi, be to, iki šiol neišspręsta atominių jėgainių, radioaktyviųjų atliekų problema. Kalendai [k]yla etinio pobūdžio klausimas: ar mes turime moralinę teisę šitaip elgtis, rūpindamiesi savo gerove, didinti pavojaus šaltinį ateities kartoms? Negalima pamiršti, kad mes gyvename ne griežtai determinuotame mechanistiniame, o tikimybiniame pasaulyje, kuris dabar ypač neramus, apimtas krizių ir konfliktų. Niekas nėra apsaugotas nuo įvairių atsitiktinumų, kurie atominės energetikos srityje gali būti lemtingi ir nepataisomi. 105 Taigi, išryškėja Kalendos nerimas dėl mokslinės ir techninės žmogaus galios ir destruktyvios intervencijos į gamtą atominės energetikos srityje. Jis teigia, kad tai gali lemti žmonių giminės išlikimo problemos aktualumą. Įdomu tai, kad Kalenda panašų nerimą įžvelgia ir Jono Pauliaus II pasisakyme, kuriame jis mokslinę techninę civilizaciją pavadino mirties civilizacija. 106 Vertinant šiuolaikinius mokslinius atradimus dažnai kyla moralinės kontraversijos, tenka suabejoti, ar pažangu tai iš tiesų, ar regresyvu. Kalenda prieina išvadą, kad [m]okslo ir technologijos pažanga XX amžiuje nepadarė žmogaus doresnio, bet suintensyvino jo veiklą ir sukėlė nelauktų padarinių, tarp jų naujų moralinių problemų. 107 Kalendos pateiktuose technokratinės civilizacijos pavyzdžiuose pastebima, kad mokslo ir technikos pažangoje esama daug negatyvių bruožų: oro, 104 Kalenda Č Etinė refleksija aplinkos ekologinės transformacijos sąlygomis, Problemos, 70, p Kalenda, Č Dabarties kolizijos ir taikomoji etika, Pedagogika, 71, p Kalenda, Č Ekologinis idealas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Taikomoji etika : iškilimas ir ypatybės Lietuvoje, Filosofija, sociologija, nr. 1, p

38 vandens ir dirvos tarša, klimato kaita, biorūšių nykimas, ozono sluoksnio ardymas ir t.t. Savo moksliniuose darbuose Kalenda vardina technologines revoliucijas, kurias išgyveno Europa per pastaruosius šimtmečius: garo, naftos, elektros, informacinių technologijų ir dabartinę biotechnologijų. Nors technokratinės idėjos teikė daug vilčių, kad mokslas ir technika išspręs socialinės pažangos problemą, tačiau mokslo ir technikos revoliucija ne tik neišsprendė jos, bet ir sukomplikavo situaciją privesdama žmoniją prie ekologinės katastrofos slenksčio. Kalenda pateikia, kad [b]uvo sukurtos galingos gamybinės jėgos, iš esmės pertvarkyta aplinka. Galima sakyti, jog dabar mus supanti aplinka tai dirbtinis pasaulis. <...>. Natūralią aplinką išstumia techninė, kuri nežinia kokius padarinius gali sukelti, nes daugelis jos komponentų yra kenksmingi gyvybei. 108 Taigi, modernus pasaulis ir dirbtinės jo struktūros užkariauja vis naujas erdves, o natūralumo pasaulyje lieka vis mažiau. Dabar ryškėja mokslinės - technologinės plėtros neigiami padariniai žmogaus giminės perspektyvoje. Todėl XX amžiaus antroje pusėje gamtosauga ir ekoaktyvistiniai judėjimai iškėlė pagrindinį uždavinį keisti visuomenės į gamtą požiūrį, kuriam pritaria ir ekologinės etikos šalininkai, tuo tarpu ir Kalenda. Šiandien morali yra tik ta veikla, kuri atitinka bendrus žmogiškuosius interesus, o tarp jų pirmieji yra ekologiniai,- išskiria Kalenda-, gyvų organizmų genuose yra užprogramuota ne tik informacija apie juos pačius, bet ir apie tai, kokia turi būti aplinka, kad jie galėtų gyventi. Todėl negalima visos aplinkos paversti vien dirbtine, technine. Būtinybė išsaugoti Žemę kaip natūralią sistemą <...> yra iš esmės šiuolaikinė žmonių giminės išlikimo etika. 109 XX amžiuje mokslinę žemės pertvarkymo politiką įtakojo didėjantys žmonių poreikiai, kurie lėmė resursų didinimo strategiją. Kalenda pastebi, kad [į]vykus pramoninei revoliucijai, totalinė žmogaus ekspansija į gamtą dar labiau sustiprėjo. Mokslas ir technika virto žmogaus apsiginklavimo priemonėmis ir viską iš esmės pakeitė. <...>. Jis ėmė daryti viską, ką sumanė ir kas įmanoma, orientuodamasis į vieną tikslą pažangą. 110 Tačiau šią pažangą paralelėje dažnai lydi aplinkos tarša ir kiti ekologiniai nuostoliai. Taigi, visuomenės gyvenimą veikiant mokslo ir technikos pažangai iškilo naujų moralinių problemų, į kurių svarstymą bei sprendimą aktyviai įsitraukė ekologinės etikos šalininkai. Svarbiausiu jų dėmesio objektu tapo žmogaus santykio su gyvąja ir negyvąja aplinka klausimai, susiję su antropogeniniu poveikiu natūraliai aplinkai dėl mechaninių priemonių, chemijos pramonės, genetinių manipuliacijų, mokslinės techninės pažangos atominėje srityje, kurie, kaip žmogaus konstruktyvi ar destruktyvi valios išraiška, gali daryti nevienodą įtaką biosferos evoliucijai. Kalenda įžvelgia bipoliškumą mokslo atžvilgiu. Jis pastebi, jog negalima pervertinti mokslo, nes mokslas ne panacėja, bet be jo šiuolaikiniame pasaulyje taip pat neįmanoma egzistuoti. Visuomenės pažanga be mokslo neįmanoma, bet mokslas, įgavęs amoralų aspektą, skatina jos degradaciją. Mokslinis trumparegiškumas paremtas naudos principu čia ir dabar, pernelyg drąsūs moksliniai 108 Kalenda, Č Globalinės dorovės koncepcija. Filosofija, sociologija, nr. 2, p Kalenda Č Etinė refleksija aplinkos ekologinės transformacijos sąlygomis. Problemos, 70, p Kalenda, Č Sociumas ir gamta: harmonija ar kova?, Problemos, 55, p

39 eksperimentai sukelia negrįžtamus pakitimus gamtoje. Moralūs dorovės kategorijų orientyrai, kritinis požiūris į racionalaus mąstymo strategiją, mokslo pažangos, technologijų ir natūralios gamtos dermė šie veiksniai, pasak Kalendos, gali nulemti žmonių rasei palankias gyvenimo sąlygas ekologinėje nišoje Civilizacijos plėtra ir humanistinė ekologinė etika Žmonių bendrijos, visuomenės padėtis žemėje yra išskirtinė, jos santykis su gamta sąlygotas intelekto, vėliau technikos, susikurtų darbo įrankių, kurie padėjo apvaldyti gamtos jėgas, sukurti patogesnes gyvenimo sąlygas. Šis procesas vadinamas civilizacija. Žmogaus rankų ir proto kūriniams būdinga tam tikra paskirtis, kuri lemia jų vaidmenį žmogaus gyvenimo erdvėje. <...>Šiai kūrinių grupei priskirtini pirmiausia gamybos įrankiai, bei technologinės sistemos, sveikatos apsaugos ir ryšių priemonių, valstybė ir politinio valdymo formos. Visa tai tiesiogiai suriša žmogų su gamta bei visuomene ir sudaro vadinamą civilizaciją. 111 Deja, žmonija yra pagrindinė priežastis ir jėga, sukelianti neigiamus globalinius aplinkos pokyčius, nes civilizacijos raidoje gamta jo sąmonėje virto imoralia erdve. Didžiulį susirūpinimą Kalendai kelia biologinių rūšių įvairovės, spartaus nykimo procesas ir su tuo susijusi neišvengiama ekosistemos griūtis. Civilizacijos plėtroje veikiančią žmoniją Kalenda laiko atsakinga už daugelio augalų ir gyvūnų rūšių išnykimą. Jis pateikia gyvos gamtos mirimo statistiką ir, apeliuodamas į žmonių sąžinę, aprašo Niujorko zoologijos sode esančias simbolines kapines, kuriose apsilankęs žmogus veidrodyje gali perskaityti užrašą: Jūs matote patį pavojingiausią gyvūną, dėl kurio kaltės išnyko daugybė rūšių. 112 Civilizacijos įtakotas žmogus, toldamas nuo gamtos tapo gobšus, besivaikantis mados ir tuščio didžiavimosi. Dėl prabangos, be sąžinės priekaištų žmogus gali paaukoti gyvūnus. Tokį elgesį Kalenda vadina moraliai neatsakingu, nes vertinti gyvūnus vien vartojimo požiūriu ir juos dėl to žudyti yra amoralu. Ryškėjanti Kalendos analizėje neigiama pozicija civilizuoto žmogaus atžvilgiu, skatina jį ieškoti išeities iš susiklosčiusios situacijos. Į civilizacijos įtakos sferą pakliuvęs žmogus, pasak Kalendos, turi ieškoti ir atrasti bendrumą su gyvūnija. Kuo žmogus labiau civilizuotas, urbanizuotas, tuo daugiau jam reikia bendrauti su gyvūnija, kad neprarastų natūralių jausmų, paprastų emocijų, išsaugotų savo žmogiškąją esmę. 113 Pateikti Kalendos ekologinės krizės faktai leidžia daryti išvadą, kad, tobulėjant žmonijai, evoliucionuojant civilizacijai, gyvosios gamtos naikinimo būdai taip pat kinta ir tobulėja apimdami vis didesnį naikinamų objektų skaičių, įgaudami vis platesnius mastus. Atsiradusi chemijos pramonė, atominė bei šiluminė energetika ir t.t. išprovokavo dar staigesnius pokyčius aplinkoje. Todėl Kalenda ir deklaruoja, kad [k]uo aktyvesnė bei įvairesnė tarša, tuo sparčiau ir daugiau nyksta įvairių 111 Kalenda, Č Žmogaus pašaukimas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Gyvas pasaulis ir etika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Gyvas pasaulis ir etika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p

40 organizmų bei rūšių. Kartu su kitais gyvaisiais padarais didelių nuostolių patiria ir patys žmonės, kurių organizmas taip pat jautrus aplinkos taršai. 114 Šiuo metu vakarų kultūros, sotaus ir besaikio gyvenimo būdo, vartotojiškos visuomenės pavyzdys plinta. Kalenda pastebi, kad 29 pasaulio šalys dabar turi puikias ekonomines sąlygas, suvartoja išteklių daugiau nei žmonės besivystančiose šalyse. Tačiau išsivysčiusiose šalyse gyvena 1 milijardas gyventojų, o 5 milijardai žmonių irgi planuoja pasiekti tokį lygį. Tai jau tampa problema, nes dauguma žmonių toleruoja tradicinį, vartotojišką požiūrį į gamtą, siekia materialinės gerovės, o tai veda prie globalinio masto ekologinės katastrofos. Kalenda atkreipia dėmesį į daugelio mokslininkų perspėjimus dėl demografinio sprogimo grėsmės, spartaus gyventojų skaičiaus augimo besivystančiose šalyse, kurie neišvengiamai siejasi su ekologine katastrofa. Remiantis mokslininkų paskaičiavimais po 25 metų Afrikoje gyventojų bus dvigubai daugiau negu jų yra dabar. Jei modernus pasaulis su savo vertybinėmis orientacijomis užkariaus vis platesnes erdves, natūralių struktūrų liks vis mažiau. Šių apmastymų perspektyvoje Kalenda prieina išvadą, kad [š]iomis sąlygomis kyla gyvybinė būtinybė išsaugoti pasaulio natūralaus ir dirbtinio vientisumą. 115 Taip pat svarbu pastebėti, kad šis vientisumas aktualus globalinės civilizacijos mastu. Šią poziciją Kalenda argumentuoja analizuodamas užsienio autorius Janicke M., Bolle H. J. ir kt.: Poreikis išsaugoti pasaulio vientisumą verčia ieškoti civilizacijos plėtros naujos strategijos. Ta nauja strategija apibrėžiama kaip perėjimas iš globalinio apartheido į globalinį aplinkos režimą, paremtą bendromis vertybinėmis orientacijomis, politinėmis normomis ir veiksmingais institutais. Kitaip tariant, tai yra perėjimas iš lokalinės civilizacijos į globalinę civilizaciją. 116 Autorius pabrėžia, kad civilizacija sąlygoja atotrūkį tarp kultūros ir gamtos. Kitaip sakant, vyksta natūralaus prado ir kultūros koevoliucija: [š]iuolaikinė industrinė bei urbanistinė civilizacija labai sukomplikavo žmogaus santykius su gamtine aplinka, biosfera, sukėlė ekologinį disbalansą, kuris vadinamas ekologine krize, ekologinėmis nelaimėmis, ekologiniu kolapsu ir pan. Nyksta tai, ką gamta kūrė milijardus metų. 117 Natūralią gamtą, jos autentišką estetiką dažnai niokoja ir išdarko civilizacija. Pramonė, naikindama natūralius kraštovaizdžius, užteršia juos vizualiai: įvairiais masyviais statiniais, sąvartynais, apleistais karjerais, melioracijos kanalais ir t.t. O tai taip pat naikina bioįvairovę, veikia žmonių pasaulėjautą, grožio suvokimą ir vertinimą, pakerta etninės kultūros šaknis. Apskritai, Kalendai artimesnis kaimo, o ne miesto peizažas, kuriame aptinkamas natūralumas, o ne dirbtinumas: Kaimo vietovės daugeriopumas, įvairūs gyvūnai ir augalai, subalansuoti žmogaus ir gamtos santykiai sukuria puikų peizažą ir patikimą gyvenimo erdvę. 118 Kalendai priimtinas kaimo opozicijoje esantis 114 Kalenda, Č Gyvas pasaulis ir etika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Ten pat, p Kalenda, Č Globalinės dorovės koncepcija. Filosofija, sociologija, nr. 2, p Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p

41 miestas, kuriame dominuoja antropocentrinis pradas, monotonija ir skurdus, jo nuomone, estetinis vaizdas. Kalenda yra kritiškas civilizacijos atžvilgiu, nepuoselėja sentimentų jai ir neatmeta šią akimirką atrodančių fantastinės kūrybos objektų. Kai kurie autoriai netolimoje civilizacijos ateityje žmogų prilygina kiborgui (įvairioje literatūroje aptinkami jo sinonimai: antžmogis, superžmogus, postžmogus). Hiperbolizuodami žmogaus santykio su dirbtine aplinka, kurią įtakoja sparti technikos raida, dirbtinio intelekto, robotų bei kompiuterių tinklo kūrimas, bioinžinerijos ir dirbtinių organų implantacijos laimėjimai situaciją, jie prognozuoja netolimą ateitį, kurioje iš žmogaus natūralaus kūno liks tik smegenys, atsiras kibernetinis organizmas kiborgas. Žmogus smegenų donoras - gyvenantis bet kokioje technosferoje, neturintis dorybių, ydų, jausmų ir emocijų, atrodo realus netolimoje ateityje ir Kalendai. Kalendos teigimu [k]iborgas tai personažas ne iš fantastinės Rėjaus Bredberio apysakos, o iš mokslo traktatų, kurių lengva ranka neatmesi. 119 Kalenda apgailestauja, kad natūralus pasaulis nyksta, jo vietą užima kompiuterizuotas, mašinizuotas ir automatizuotas pasaulis, kuris įneša daug destrukcijos į gamtą ir keičia paties žmogaus mąstymą bei vertybines orientacijas. Kaip alternatyvą sparčiai plintantiems destruktyviems civilizacijos reiškiniams Kalenda siūlo ekologinei etikai pritaikyti humanizmo principą, tačiau humanizmo jis netapatina su klasikine, tradicine jo samprata: žmogaus garbinimu, idealizavimu, aukštinimu ar sureikšminimu išskiriant jį kaip vertingiausią kitų gyvybės formų įvairovėje. Kalenda pritaria naujai humanizmo formai, kurią vokiečių futurologas O.K. Flechtheimas pavadino ekologiniu humanizmu, ir antrindamas jai teigia, kad <...> ekologinė etika iš naujo apmąsto humanizmo pagrindus ir papildo juos ekologiniu matmeniu, moralinio vertinimo ataskaitos tašku imdama ne žmogų patį savaime, o žmogaus būtį pasaulyje, žmogų kartu su gamta. 120 Vadinasi žmogus turi siekti moralumo, teisingumo kategorijas taikyti ne tik santykiui su žmogumi, bet ir santykiui su gamta: gyvūnais, augalais, negyvąja aplinka ir t.t. Kalenda taip pat įvertina žmonijos evoliucijos ir pažangos neišvengiamumą, neinicijuoja revoliucinių idėjų, nėra radikalaus grįžimo į gamtą ar žaliojo utopizmo šalininkas, jis tiesiog pasisako už natūralią žmogaus prigimtį ir jos vertę, unikalumo atsiskleidimą. Visa tai sukuria kiekvieno laisvę ir orumą bei žmonijos įvairialypumą: Kaip individas negali grįžti į motinos įsčias, taip mes, paragavę pažinimo medžio vaisių, praradome ankstesnę nežinojimo būseną ir negalime pasukti atgal, grįžti į ikiindustrinę civilizaciją, į kaimo gyvenseną su žemais gerovės standartais. 121 Beje, tolimesniuose Kalendos svarstymuose aiškiai pastebėta, kad net ir pati gamta keičiasi, ji yra dinamiška, nes egzistuoja natūralūs evoliucijos procesai, todėl sugrįžimo į ankstesnę aplinką galimybės apskritai nėra. Žmogaus natūralumas koreliuoja su natūralia aplinka, todėl gamtosaugininkai, besirūpinantys dinamiškos gamtos išsaugojimu, gali prisidėti ir prie evoliucionuojančio žmogaus prigimtinių galių išsaugojimo. 119 Kalenda, Č Ekologinis idealas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinės etikos tapsmas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinis idealas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p

42 Svarbiausias gamtosaugos tikslas žmogus, vadinasi, visos priemonės, skirtos gamtai tausoti bei saugoti, įgauna humanistinį pobūdį. 122 Iš to seka išvada, kad rūpestis žmogaus gerove neatsiejamas nuo rūpesčio gamtos gerove. Šioje mąstymo perspektyvoje Kalenda formuoja ekologinio humanizmo koncepciją, kurioje nėra išskirtas gamtos ar žmogaus savitumo prioritetas. Lygiavertė pozicija abiejų objektų atžvilgiu sukuria prielaidas vientisai globalinei sistemai egzistuoti. Kita vertus, ekologinis humanizmas nenuvertina žmogaus talento mastyti, rinktis elgesio alternatyvas projektuojant savo ateitį laiko ir pasaulio erdvėje, tačiau tai yra atsakingas mąstymas. Kalenda, kaip ir V. Solovjovas manė, kad be atsakomybės už gamtos išsaugojimą žmogaus būtis negali būti visavertė: <...> žmogus naudojasi savo pranašumu gamtos atžvilgiu, kad išaukštintų ne tik save, bet ir ją (gamtą). 123 O žmogaus pranašumą Kalenda supranta kaip jo mąstymo kultūros ir kūrybinių galių potencialą, kurie sąveikauja su gamta. Kalenda formuoja išvadą, kad techninė civilizacijos plėtra ir spartus gyventojų skaičiaus augimas yra pagrindiniai gyvos gamtos likimą lemiantys veiksniai. Todėl natūralumo ir dirbtinumo vientisumas gamtoje yra gyvybinė būtinybė. Chemijos, biotechnologijos pramonė, chemikalų naudojimas žemės ūkyje ir buityje labai kenkia biosferai, nes į ją patenka daug neįprastų sintetinių medžiagų. Aplinkos pokyčiai tokie staigūs, kad daugelis organizmų nespėja prisitaikyti ir žūva. Kalenda kritiškai vertina civilizacijos plėtroje išsirutuliojusias ekologines problemas, todėl bando ieškoti būdų, kaip šias problemas galima būtų spręsti. Skirtingų autorių analizėje, ekologinės etikos pagrindimo paieškų rezultate išsikristalizavo humanistinės ekologinės etikos koncepcija, kurios pamatą sudaro natūralios žmogaus prigimties puoselėjimas bei plėtojimas ir atsakingas mąstymas, kuriame teisingumo ir moralės kriterijai taikomi žmogaus santykiui su gyvąja ir negyvąja vientisos gamtos sfera. Kalendos pripažįstamas humanizmas apima pagarbą žmogui, gamtai ir įsipareigojimus ateities perspektyvai. Jis formuluoja naujojo humanizmo apibendrinimą: <...> humanizmas išplečia dorovės ribas ne tik horizontaliuoju, erdvės aspektu, apimdamas visas gyvybės apraiškas, bet ir vertikaliuoju, laiko aspektu, nepaprastai pabrėždamas šiuolaikinio žmogaus atsakomybę savo ainiams būsimoms kartoms Kalendos pozicija į ekofeminizmą Vyriškoji ir moteriškoji prigimtis yra natūralus gamtos dėsnis. Tačiau kelis tūkstantmečius daugelyje kultūrų vyravusi patriarchalinė tradicija suformavo vyriško prado dominuojančią poziciją moters atžvilgiu. Vyro dominavimo ir jo lemtų ekologinių pasekmių problemą, kaip pastebi Kalenda, iškėlė ekofeministinis judėjimas, kuris šiuolaikinėje ekologinėje etikoje užima svarbią vietą. Ekofeminizmo šalininkai ieško ekologinės krizės giluminių priežasčių. Jie teigia, kad moteriškasis 122 Kalenda, Č Ekologinis idealas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos, p Соловьёв В Сoчинeния в 2-х т. T.И. M., cтp Kalenda, Č Globalinės dorovės koncepcija. Filosofija, sociologija, nr. 2, p 64 42

43 pradas yra nuvertintas, priešpastatytas mąstymui, politikai ir ekonomikai. Dominuojanti vyro tradicija, einanti iš patriarchalinio etoso, istorijos tėkmėje suformavo stereotipinį mąstymą, kai moteriškasis pradas tapatinamas su gamta, silpnesniojo, pasyviojo pozicija bei pavergimo objektu, o vyriškasis - su gamtą valdančiojo, stipresniojo pozicija. Ekofeminizmas teigia, kad ši vyro ir moters opozicija, moteriškojo prado pažeminimas davė pradžią dvasinei, ekologinei kultūros krizei, todėl vyrocentrinė ideologija susilaukė kritikos. Vyriškos pažiūros į tikrovę gilino prieštaravimus tiek lyčių santykiuose, tiek visuomenės santykiuose su aplinka. Dauguma visuomenių įvairias žmonių veiklos funkcijas pripažįsta kaip tinkamesnes vyrams ar moterims. Tai lėmė kultūrines normas ir sąlyginį vyro bei moters vaidmenų pasiskirstymą. Feministinis judėjimas išreiškė savo poziciją, kad vyriškos hierarchijos dominavimas formavo iš esmės represinę kultūrą, todėl [f]eminizmas bei moterų judėjimas paskutiniais dešimtmečiais suteikė impulsų plėtoti nedualinį ekologinį mąstymą ir skatino pereiti iš hierarchijos koncepcijos, kur stipresnis valdo silpnesnį kaip nuosavybės objektą, prie kur kas demokratiškesnės, decentralizuotos koncepcijos, kai visi bendrijos nariai suvokia savo atsakomybę už jos išlikimą. 125 Ekoferministinis judėjimas siekė, kad moterys išsivaduotų iš jų teises stelbiančių tradicijų, tokiu būdu jų artimesnė gamtai prigimtis galėtų padaryti teigiamą įtaką formuojant harmoningesnius santykius ne tik tarp žmonių bet ir gamtoje. XX amžiaus antroje pusėje palaipsniui keičiantis lyčių santykiams, ryškėjanti egalitarinė tradicija, kada įsigali moteriškojo ir vyriškojo prado pusiausvyra, kai kuriose, ypač vakarų kultūrose, teikia optimistinių vilčių, todėl ekofeministai tikisi, kad nusistovės nauji harmoningesni santykiai su gamta. Tyrinėdamas ekofeministines idėjas Kalenda pastebi, kad dabar svarbu per ilgus metus nusistovėjusius vyro ir moters prieštaravimus teisingai įvertinti ir ieškoti naujų būdų jiems spręsti, nekartoti istorijos klaidų ir nenuklysti į kitą kraštutinumą, nepereiti iš vyro dominavimo prieš moterį, į moters dominavimą prieš vyrą. Turi būti atrasta vyriško ir moteriško prado vienovė, harmonija: [t]radicinis patriarchalinis žmogaus modelis išsėmė savo galimybes ir žengia į savęs sunaikinimą. Ateities žmogus tai vientisas žmogus, kurio esmę sudaro vyriškojo ir moteriškojo pradų vienovė. Tuos pradus sujungia meilė kaip žmogaus būtį vienijanti galia. 126 Tuomet ši harmonija galės būti realizuota ir gamtoje. Griežta, neigiama Kalendos pozicija hierarchijos egzistavimui žmonių, ir ne tik, tarpusavio santykiuose, pagrindžia jo sąmoningą prieštaravimą ko nors dominavimui, valdymui ar pavergimui. Kalenda, duodamas interviu apie ekofeminizmo ir ekologinės krizės ryšį, teigia, kad žmonės gerai elgtųsi gamtos atžvilgiu, pirmiausia jie turi gerai elgtis tarp savęs, nes įprasti elgesio stereotipai įtakoja ir elgesį gamtoje. Jo nuomone, aukštas moralės lygis pačios žmonių bendruomenės, civilizacijos viduje, turėtų atitikti ir aukštą kultūros lygį gamtoje. Kad susiformuotų teisinga moralinė 125 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda, Č Ekologinė etika, nedualinis mąstymas ir feminizmas. Feminizmas, visuomenė, kultūra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 9 43

44 sistema, Kalenda mano, jog būtina įveikti kai kuriuos praeities įpročius. Taip pat jis, kaip ir feministės, pastebi, kad istorinėje raidoje dėl įvairių priežasčių: lyčių skirtumo, darbo pasidalinimo susiklostė nevienodas vyrų ir moters vaidmens vertinimas. Vyrai - daugiausiai susiję su technika, daiktais, valstybės valdymu, karais, buvo laikomi svarbesniais. O moterys daugiausiai buvo šeimoje, jos gimdė, auklėjo, augino vaikus, vadinasi, buvo arčiau gamtos. Tačiau nelygiateisė moterų padėtis visuomenėje lėmė tai, kad jos buvo išstumtos iš viešosios erdvės ir negalėjo joje labiau reikštis. Todėl tokios vertybės: pagarba gyvybei, meilė, švelnumas, gailestingumas, atjauta ir rūpinimasis kitu negalėjo sparčiai skleistis. O vyrai daugiausia vadovavosi prievartos, kito pavergimo, užgrobimo principais ir sukūrė visuomenėje tokį moralinį klimatą, kad vėliau toks pat prievartos užkariavimo požiūris buvo perkeltas ir į žmonių santykį su gamta. Taigi, Kalendos teigimu, net ir šiandien ekologinė problema yra sunkiai sprendžiama dėl to, kad trūksta darnos tarp pačių žmonių. Jis mano, kad ekologinė problema gali būti išspręsta, jeigu žmonija, visos šalys susitars, vengs karinių konfliktų, daugiau bendraus, vieni kitus geriau pažins ir šitą elgesio modelį perkels į santykį su gamta. Tokiu būdu žmonija gamtą kaip globalinę sistemą pajėgs išsaugoti. 127 Kalenda gretina žaliųjų judėjimą ir ekofeminizmą, kaip bendro tikslo siekiančias visuomenines sroves, kurioms rūpi tolimesnė civilizacijos raida palankesniame ekologiniame kontekste. Filosofas teigia, kad ilgą laiką dominavęs patriarchalinis hierarchijos dominavimas, vyrui suteikęs teisę kontroliuoti moterį, valdyti gamtą, pasaulį, yra akivaizdžiai neteisingas ir tai liudija istorijos raida, kuri dabar reiškiasi ekologine globaline krize. Kalenda feministinio ir ekologinio judėjimų sąsajas pagrindžia amerikiečių tyrinėtojo B. Tokario išvada <...> viena žaliųjų judėjimo ištakų yra moterų judėjimas, besiremiantis prielaida, kad vyro viešpatavimas moteriai ir žmogaus viešpatavimas gamtai tai reiškiniai, turintys tą patį pamatą: gamtinės, biologinės žmogaus prigimties nepaisymą. 128 Ekologinėje etikoje plėtojama feministinio pobūdžio koncepcija, kurios ištakose išryškėja ekologinė kryptis, o giluminės ekologinės krizės priežastys atsiskleidžia vyriškojo prado dominavime ir moteriškojo prado slopinime. Kalenda tvirtina, kad vyrocentristinė visuomenė ardo žmogaus egzistencijos pagrindus, žemina tiek gamtą, tiek moterį, nes traktuoja jas kaip objektus. Autorius pritaria kai kurioms su ekologine etika susijusioms ekofeminizmo skleidžiamoms idėjoms. Jis antrina ekofeministinei nuostatai, kad vyro ir moters opozicija, moteriško prado pažeminimas davė pradžią dvasinei, ekologinei kultūros krizei. Taip pat jam artima ekofeminizmo pasiūlyta nedualinio mąstymo koncepcija, kuri įtakoja harmoningesnius santykius ne tik tarp žmonių, bet ir gamtoje. Kalenda pasisako už vyriško ir moteriško prado vienovę bei egalitarinius santykius tarp žmonių. Egalitarinių santykių koncepcija paremti elgesio stereotipai, Kalendos nuomone, galėtų 127 Kalenda Č. Kaip ekofeministiniu požiūriu ekologinė krizė susijusi su galingų technologijų, karinio ginklavimosi plėtra ir lyčių lygybės, pasaulio taikos palaikymo idėjomis? in URL: [ ], p Kalenda, Č Ekologinė etika, nedualinis mąstymas ir feminizmas. Feminizmas, visuomenė, kultūra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 8 44

45 transformuotis į lygiavertį santykį su gamta. Tokiu būdu susiformuotų aukštas kultūros lygis ne tik santykiuose tarp žmonių, bet ir žmogaus santykyje su gamta. Tiek Kalendos, tiek ekofeminizmo, tiek žaliųjų judėjimo idėjos skleidžia novatorišką žmonijos išsigelbėjimo planą decentralizuotą koncepciją, kur visi bendrijos nariai supranta savo autentiškumą, priklausomybę ir atsakomybę ekologinei harmonijai, kur neegzistuoja valdymo, pajungimo savo valiai motyvai, kur dominuoja <...> ekologinis požiūris į pasaulį bei visavienybės ontologija <...> Ženklai, liudijantys globalinės ekologinės krizės grėsmę Stulbinantys mokslo bei technikos laimėjimai įgalino žmoniją pamatyti Žemę iš kosmoso, žmogus ėmėsi pertvarkyti gamtą, aplinką pagal savo tikslus ir poreikius, tačiau nenumatė šių laimėjimų griaunančių padarinių savo namams - Žemei. XX amžiaus antroje pusėje kilus globalinei ekologinei krizei, gamtos apsaugos tema tampa viena aktualiausių kultūroje, nes ėmė sparčiai gausėti gamtinės degradacijos faktų. XX amžiaus antrojoje pusėje žmogaus santykių su gamta istorijoje prasidėjo naujas etapas - globalinė ekologinė krizė. Pabrėžtini du pagrindiniai jos analizės aspektai: - aplinkos tarša, dėl kurios gamta degraduoja, nespėdama apsivalyti, nyksta biorūšys, irsta ekosistemos ir prastėja žmonių sveikata; - dėl gyventojų skaičiaus ir poreikių augimo smarkiai eksploatuojama gamta, senka neatsikuriantys ištekliai, kurių gali nelikti būsimoms kartoms. 130 Visi minėti neigiami pokyčiai tapo neišvengiama žmonių kasdienybe. Ekologinės problemos pasireiškia įvairiais netikėtais padariniais, kuriuos gausiai vardina Kalenda. Tai gamtinių anomalijų gausėjimas, saugios gyvenamosios aplinkos praradimas, dykumų plėtimasis, biorūšių nykimas ir kt. Kalenda pastebi, kad teršdamas aplinką, nelieka švarus ir pats žmogus, kadangi pats naudoja iš tos pačios aplinkos vandenį, maistą, orą, o tai žaloja žmogaus imuninę sistemą, neigiamai veikia fizinę ir psichinę sveikatą ir genetinį žmonijos fondą.visa tai įtakojo naujų ligų atsiradimą, onkologinių ligų bumą, apsigimimų, nevaisingumo atvejų pagausėjimą ir t.t. Ypač pavojingas vidinis ekologinis gyvų organizmų apsinuodijimas, t. y. jų užteršimas sunkiaisiais metalais, radionuklidais ir cheminėmis nuodingosiomis medžiagomis, kurių vis daugiau patenka į ekologinių sistemų mitybos grandis, o per jas į žmogaus organizmą. Ekologinių problemų sprendimą komplikuoja tai, kad <...> žmogaus daromas blogis ne visada yra akivaizdus, iš karto pastebimas gamtoje. <...>. Dažnai nemažos dalies šios srities blogio tuoj pat nepamatysi. Jis, tarsi didesnioji ledkalnio dalis, slepiasi už laiko intervalų ir išryškėja visai kitose vietose netikėtais potvyniais ar sausromis, įvairiomis ligomis ar.nutilusiais pavasariais. Žmogaus veiklos sukeliamas ekologinis blogis yra daugiaveidis ir klastingas. Kai kurios jo apraiškos atpažįstamos tik taikant ilgalaikį stebėjimą (monitoringą) ir tiktai mokslinės analizės dėka Kalenda, Č Ekologinė etika, nedualinis mąstymas ir feminizmas. Feminizmas, visuomenė, kultūra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda, Č Ekologinės etikos tapsmas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinės etikos tapsmas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p 6 45

46 Analizuodamas žmonių veiklos padarinius Kalenda pateikia faktus, liudijančius technogenines katastrofas: atominės bombos Japonijoje sprogimą, Černobylio AE 4 bloko avarija ir kitus, kurie parodė visai realią žmonių susinaikinimo galimybę, kurių padariniai skaudžiai atsiliepė daugelio žmonių, buvusių minėtose vietose, sveikatai. Kalenda pabrėžia, kad anksčiau paminėti įvykiai gali sukelti neigiamas pasekmes ne tik fizinei, bet ir dvasinei žmonių sveikatai, kadangi žemė ekologines katastrofas tiesiogiai patyrusių žmonių sąmonėje virto pavojaus šaltiniu. Autoriaus mintis aiškiai rodo, kad [m]asinėje sąmonėje įvyko ekologinis posūkis : ekofilinių vertybių sistemą, suponavusią harmoningos sąveikos su gamta nuostatą, ėmė gožti ekofobinės tendencijos. 132 Kalenda akcentuoja holistinę sveikatos sampratą. Pagal PSO (pasaulio sveikatos organizacijos) apibrėžimą sveikata ne tik fizinės ligos nebuvimas, bet ir psichinė, socialinė žmogaus gerovė. Užteršta aplinka tapo pavojinga žmonių sveikatai plačiąja prasme ir tai Kalendai kelia nerimą. Tik ilgesnio laiko atkarpos pabaigoje bus galima įvardinti visas neigiamas pasekmes ir žmonių kartų, kurias šios katastrofos padariniai palietė ar dar palies, skaičių. Kalenda neigiamai vertina žmonių dorovę, kai moraliai neatsakinga šiandieninio žmogaus ekologinė elgsena pažeidžia ateities kartų pasirinkimo teises, laisves, saugią gyvenamąją aplinką. Apgailestaudamas dėl liūdnos būsimųjų kartų ateities Kalenda dėsto mokslinius faktus, liudijančius neatsakingą žmonių elgseną: [i]ndustrinės šalys išmeta į atmosferą gausybę įvairių dujinių medžiagų, kurių cheminiai junginiai sudaro freonus, o šie ardo ozono sluoksnį, saugantį žemės gyvybę nuo pražūtingų ultravioletinių spindulių. Naujausi tyrimai rodo, kad ozono sluoksnis retėja ne tik virš Antarktidos, bet ir virš Amerikos ir Europos žemynų. Taigi, ultravioletinė radiacija intensyvėja, ir vis daugiau žmonių bus jos pažeisti. 133 Kalenda cituoja Valdo Adamkaus, tuo metu gyvenusio Amerikoje ir sėkmingai dirbusio gamtosaugos administravime ir politikoje, pastebėjimą, kad [e]žerų užterštumas kulminaciją pasiekė apie metus. < >. Chicago Tribune išspausdinta nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip varva tepalai nuo rankos, ištrauktos iš Didžiųjų ežerų vandens, virto savotišku žaliųjų akcijų simboliu. 134 Automobilio išmetamos dujos smarkiai teršia aplinką didindamos šiltnamio efektą, kuris sukelia kitose šalyse bei žemynuose stichines anomalijas (pvz. potvynius, cunamius), per kurias padaroma didžiulė žala žmonėms ir gamtai. Tik <...> Lietuvoje ši tarša siekia net 90% 135 ir turi neabejotiną tendenciją augti, o mąstant apie Europos, JAV ir kitų išsivysčiusių šalių gyventojų poreikius šiuo klausimu, išmetamųjų dujų viršijamų normų procentinė išraiška kelia dar didesnį šiurpą. Tačiau faktai ir informacija apie gamtinės aplinkos būklę ir kokybę, Kalendos nuomone, pati savaime neišsprendžia aplinkosaugos problemų. Deja, žinodamas liūdnus faktus žmogus dažnai 132 Kalenda Č Homeostazė kaip ekosistemos dėsnis ir moralinis žmogaus apsisprendimas, Problemos, 71 p Kalenda, Č Ekologinis idealas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė etika. Mokomoj knyga. Rosma, p Kalenda, Č Globalinės dorovės koncepcija. Filosofija, sociologija, nr. 2, p

47 nekeičia savo elgsenos, o žinios ir reali praktika, pasireiškianti žmonių veikloje, dažnai prasilenkia: Nors dabar vis daugiau asmenų supranta antiekologiškos sąmonės bei veiklos pragaištingumą ir kalba apie būtinybę ugdyti naujas dorovines tradicijas, kurios subalansuotų mūsų santykius su gamta, bet praktiškai tik vienas kitas ryžtasi ką nors daryti, keisti save 136 apgailestauja Kalenda. Išeitų, kad žinoti ir veikti skirtingi dalykai. Ekologinio nestabilumo sąlygomis bręsta dorovinio bendravimo su gamta poreikis. Jį akivaizdžiai rodo ekologinės etikos atsiradimas bei intensyvi jos plėtotė. Ši etika siekia išryškinti naujas šiuolaikines žmonijos vertybines orientacijas, kurios įkvėptų žmones saugoti gamtos įvairovę, skatintų žvelgti į Žemę kaip unikalią ekosistemą, pastūmėtų naujai traktuoti žmogaus vietą gamtoje bei kosmose ir paragintų žmones apdairiai bei atsargiai elgtis su gyvybe. 137 Įvairioje mokslinėje literatūroje Kalenda vardina ekologinę krizę liudijančius akivaizdžius faktus, kurie turėtų kelti žmonių sąmoningumą ir ekologinę moralę. Tačiau Kalendos mokslinėse įžvalgose bei analizėje išryškėja, kad kasdienė informacija savaime nepereina į dorovės lygį, neformuoja gamtosauginių įgūdžių ir tinkamo elgesio santykyje su gamta modelio. Kalenda pripažįsta, kad daugelio žmonių sąmonėje atsiradęs realios, antiekologinės situacijos suvokimas negarantuoja tinkamos ekologiškos elgsenos santykyje su gamta. 136 Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Globalinės dorovės koncepcija. Filosofija, sociologija, nr. 2, p.59 47

48 3. POZITYVI KALENDOS NUOSTATA EKOLOGINĖS KRIZĖS ĮVEIKOS POZICIJOJE 3.1. Česlovo Kalendos holistinis požiūris į gamtą. Česlovas Kalenda ekologinę etiką lygina su piramide ir teigia, kad ji yra filosofinio humanitarinio pobūdžio disciplina. Piramidės pagrindą sudaro filosofija (ontologija) ir gamtotyra, vidurį aksiologija, o viršūnę normatyvinė etika. Šios struktūrinės dalys atsako į klausimus: - kas yra gamta? kas yra žmogus? kaip žmogus privalo elgtis gamtos atžvilgiu? 138 Kitaip tariant, ekologinės etikos discipliną reikia suprasti, vertinti visapusiškai. Kiekviena piramidės dalis yra neatsiejama, priklausoma viena nuo kitos. Gamta ir žmogus turi tarpusavio priklausomumą, ekologinį sąryšingumą, o normatyvinė etika įsitraukia į abipusio ryšio optimizavimą. Kalenda žmogų ir gamtą suvokia kaip vientisybę. Vientisumo sąvoka koreliuoja su holizmu etikoje (gr. k. holos visas, vientisas) tai reiškia tokį moralinės vertės suvokimą, kai individas tampa atsakingu už visumą. Visumos gerovė yra aukščiausias kriterijus, kurio privalo paisyti atskiras tos visumos narys. Šioje vietoje svarbu pastebėti, kad Kalendos ekologinės etikos piramidė koreliuoja su Leopoldo žemės etikos koncepcija, biotinės bendrijos žemės, arba ekosistemos kaip visumos, samprata. Kalenda nepritaria nei antropocentristiniam (gamtą saugoti reikia tik todėl, kad ji atliepia žmogaus išgyvenimo interesus), nei ekocentristiniam (pabrėžia tik gamtoje egzistuojančias vidines natūralios gamtos vertybes, kurias žmogus privalo gerbti) ekologinės etikos pagrindimui. Antropocentrizmą ir ekocentrizmą jis kritikuoja. Antropocentrizmas ir ekocentrizmas, kaip ekologinės etikos priešingos koncepcijos, teoriniu požiūriu nėra perspektyvios sprendžiant žmogaus dorovinio santykio su gamta problemą. Tokios koncepcijos kyla iš žmogaus ir gamtos, kultūros ir natūros absoliutaus supriešinimo, kai iš vienos pusės gamta su savo rūšimis, o iš kitos - žmogus su kultūra laikomos viena kitai svetimos realybės. 139 Alternatyvą antropocentrizmui ir ekocentrizmui Kalenda įžvelgia holistinėje gamtos ir žmogaus santykio interpretacijoje. Jis suprato, kad šių dviejų ekologinės etikos aiškinimo strategijų nepakanka fundamentaliam žmogaus ir gamtos santykiui pagrįsti, kad būtina visiems suvokti gamtos ir žmogaus vienybę, būtina plėsti moralinės bendrijos sąvoką ir naujai apibrėžti atsakingą žmogaus vaidmenį gamtoje. Kalenda pastebi, kad ekologinėje etikoje, grįstoje holizmo principu, pastangos išplėsti moralinės bendrijos ribas įtraukiant į ją naujus, nežmogiškus narius, sukelia visuomenės pasipriešinimą, nes joje vyrauja individualizmo koncepcija. Holistinėje Kalendos interpretacijoje atsiranda ir ekologinės moralės sąvoka. Kalenda teigia, kad [h]olistinis mąstymas santykyje su gamta atvėrė kitokią perspektyvą negu tuo atveju, kai gamta suvokiama kaip suma atskirų elementų, kurių kiekvienas vanduo, augalas at gyvūnas yra tik priemonė kokiam nors žmogaus poreikiui patenkinti. 140 Ekologinė moralė pabrėžia žmogaus laisvių ir teisių realizacijos galimybes adekvačiai 138 Kalenda, Č Ekologinės etikos tapsmas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Ten pat., 12 p 140 Kalenda, Č Ekologinė etika ir subjekto problema, Problemos, 65, p

49 atsižvelgiant į kitų (gamtinių) bendrijos narių teisę egzistuoti natūraliomis sąlygomis. Kalenda žmogaus teisę į sveiką aplinką suponuoja su pareiga <...> daryti viską ir elgtis taip, kad aplinka būtų švari, o natūrali ekosistema neniokojama." 141 Kalendos ekologinė holistinė nuostata perimta ir išplėsta iš Amerikos mokslininko, ekologo, miškininko ir aplinkosaugininko Aldo Leopoldo žemės etikos, kuri formuoja naują požiūrį, kad atskiri organizmai (tame tarpe ir žmogus), jų individuali būtis yra mažiau reikšminga nei bendroji biotinė bendrija: [n]ors Homo sapiens, kaip rūšis, yra ypatingas didesnės visumos biotinės bendrijos narys, vis dėlto jo gerovė ir išlikimas priklauso nuo didesnės visumos būklės ir likimo 142 Mąstydamas apie žmoniją, Kalenda atkreipia dėmesį į tai, kad Homo sapiens absoliučios autonomijos neturi, individuali būtis pasireiškianti per veiklą, įtakoja visos planetos išlikimą ir atvirkščiai: Juk gamta yra viena ir vientisa planetos mastu, o jos išsaugojimas visų tautų interesus atitinkantis tikslas, bendras ir svarbiausias žmonijos uždavinys ir rūpestis. Visos šalys ir tautos priklauso vienai biosistemai, saistomai ekologinės savitarpio priklausomybės ryšių. 143 Kalendos nuomone, šiuolaikinės ekologinės negerovės įgavo globalinį pobūdį, kuomet atskiri pasaulio regionai nesuderina savo plėtros, o žmonija nekontroliuoja savo veiklos rezultatų. Taigi, ekologinis holizmas Kalendos interpretacijose, atsiradusiose dabartinių pažiūrų analizės lauke, išsiplečia į dar platesnę, planetos erdvę - globalinę bendriją, kuriai priklauso visa žmonija kaip vieninga sistema, visos kultūros ir gamta. Jo nuomone, šią bendriją turėtų jungti ir globalinė dorovė. Globalinės dorovės koncepciją Kalenda perėmė iš Romos klubo, kurį 1968 metais įkūrė italas Aurelio Peccei. Romos klubas neoficiali tarptautinė organizacija, kurioje bendradarbiauja susibūrę bendraminčiai, neabejingi harmoningai pasaulio raidai mokslininkai. Klubo veiklos teorinį pagrindą sudaro filosofinė socialinio globalizmo koncepcija, kurios svarbiausi principai: harmoninga pasaulio raida, humanizmas, gyvybės laikymas aukščiausia vertybe, ekologinis imperatyvas, globalinė dorovė. Šioje koncepcijoje slypinti etinė sistema praplečia ir pagilina kai kurias ekologinės etikos kategorija 144 teigia Kalenda. Šis klubas mėgino identifikuoti pačias svarbiausias žmonijos problemas bei globaliai analizavo jas pasaulio ekologinių problemų kontekste, bandė rasti alternatyvius ateities sprendimus ir kurti pozityvius ateities scenarijus. Kalenda pastebi, kad Romos globalistai į aukščiausios vertybės pakopą kartu su gyvybe kelia ir kultūrą. Pritardamas Romos klubo pagrindinėms idėjoms, akcentuoja jų siekius: [a]ukščiausiu žmonių visuomenės tikslu tampa ne materialių žmogaus poreikių, ne neribotas vartojimas, o žmogaus asmenybės ugdymas, jos įvairiapusis tobulėjimas, egoizmo, savanaudiškumo, individų ir tautų susipriešinimo bei susvetimėjimo įveikimas. <...>. Žmogus privalo kilti į naują kokybinę pakopą: jis turi keistis ir tobulėti ir kaip asmenybė, ir kaip globalinės žmonių bendrijos 141 Kalenda Č Homeostazė kaip ekosistemos dėsnis ir moralinis žmogaus apsisprendimas, Problemos, 71, p Kalenda, Č Holizmas ir individualizmas Aldo Leopoldo žemės etikoje, Problemos, nr. 60, p Kalenda Č Etinė refleksija aplinkos ekologinės transformacijos sąlygomis. Problemos, 70, p Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p.12 49

50 narys. 145 Kalendos ekologinės etikos kontekste dažnai aptinkama saiko kategorija tapati ir Romos klubo etinės sistemos pagrindiniam saiko principui, kuris prieštarauja ekonomikos pažangos nulemtoms turėjimo, kaupimo vertybėms, nes šios destruktyviai veikia ekologinę situaciją. Pagaliau Kalenda prieiną išvadą, kad Romos klubo atrasta globalinės dorovės koncepcija <...> kelia ne tik žmogaus, bet ir VISOS GYVYBĖS vertę ir ypač akcentuoja žmogaus ir gamtos būties vientisumą 146, kuris ir atspindi pagrindinį holistinio požiūrio į gamtą principą. Kaip pastebi Kalenda, globalinės dorovinės sąmonės tapsmą taip pat gali įtakoti elektroninė kompiuterinė technika. Kalenda išreiškia viltį, kad naujos komunikacijos priemonės sprendžiant globalines ekologines problemas gali suvienyti žmoniją. Žmonės, intensyviai eksploatuodami aplinką, sukuria kuo įvairesnę aplinką, išplėtoja kultūrą, intelektualinius bei dvasinius sugebėjimus. Tai sudaro prielaidas atkurti gamtinę įvairovę, palaikyti biosferos stabilumą. 147 Tačiau tam yra dar viena būtina sąlyga globalinės bendruomenės nariai turi pripažinti pareigas vieni kitų atžvilgiu. Kalendos holistiniam požiūriui į gamtą didžiausią įtaką padarė Leopoldo žemės etikos ir Romos klubo globalinės dorovinės koncepcijos. Ekologijos, filosofijos ir ekologinio judėjimo pažiūrų analizės pagrindu Kalenda aiškina, kaip iš esamos ekologiškai nesaugios situacijos pereiti į aukštesnę žmogaus dvasinę pakopą, atmetančią egoizmą ir priimančią gėrio, išplaukiančio iš pagarbos aplinkai, kategoriją. Atmesdama neproduktyvų antropocentrinį ir ekocentrinį mąstymą, žmonija, Kalendos nuomone, turi galimybę plėtoti tolimesnę pozityvią globalinės dorovės raidą, kuri galėtų užtikrinti saugesnę ateitį visoms gyvybės formoms gyvenamojoje aplinkoje. Moksliniuose darbuose Kalenda ne kartą akcentuoja, kad visos tautos, valstybės, kontinentai yra organiškai tarpusavyje susiję, kad visos jos priklauso nuo gamtos, todėl būtinas visos žmonijos solidarumas, konsolidacija, sisteminis požiūris, grįstas globalinės dorovės koncepcija. Vientiso, darnaus pasaulio vizijos įgyvendinimas įmanomas tuomet, kai žmonės sąmoningai prisiims atsakomybę vykdyti savo pareigas abipusio santykio su gamta pozicijoje Teigiamų veiksmų už ekologijos išsaugojimą praktika Istorijos faktai liudija, kad praeityje daugelis civilizacijų išnyko dėl to, kad buvo nesavikritiškos, nesugebėjo prognozuoti ateities perspektyvoje savo veiklos sukeltų padarinių. Kad to neįvyktų ir dabartinė civilizacija nepasmerktų savęs pražūčiai dėl ekologinės krizės, kuri gali peraugti į globalinę katastrofą, būtina kontroliuoti žmogaus poveikį gamtai. Šia kontrole kaip tik ir bando užsiimti normatyvinė ekologinė etika, žaliųjų įvairūs judėjimai, Romos klubas, ekofeminizmas, Jungtinių tautų organizacijos veikla ir t.t. Įvairiuose savo moksliniuose straipsniuose, knygose Kalenda akcentuoja teigiamų veiksmų už ekologijos išsaugojimą praktiką. Kalenda laikosi optimistinės, pozityvios 145 Kalenda, Č Globalinės dorovės koncepcija. Filosofija, sociologija, nr. 2, p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Ten pat, p

51 nuostatos ir tiki, kad žaliąją planetą, mūsų didžiuosius gamtos namus, kuriuose gyvename mes, gyvūnai, augalai bei visos kitos gyvos būtybės, galima ir privalu išsaugoti ateities kartoms. Jis tiki, kad tai įmanoma padaryti jei žmonija sugebės pakeisti savo gyvenimo dorovinius pagrindus ir teigia, kad [š]iandien niekas neabejoja, kad ekologinės problemos gali būti sėkmingai sprendžiamos, jeigu bus kreipiamas deramas dėmesys ne vien į klausimus, susijusius su biosferos būkle, bet ir į klausimus, susijusius su žmogaus vertybėmis, kultūra ir dorove. 148 Kalenda leidžia suprasti, kad krizė tai ne vien negatyvus reiškinys, tai procesas, kai paaštrėję prieštaravimai tarp gamtos ir žmogaus išryškina spręstinas problemas, kai paskatina keisti vertybines orientacijas, kurios mažintų žmogaus atotrūkį nuo gamtos, sukurdamos saugesnes sąlygas jam egzistuoti. Kalendos optimizmą šiuo klausimu taip pat patvirtina pastebėjimai apie ekologinį judėjimą visame pasaulyje, kurį autorius pavadina realia pasaulį konsoliduojančia jėga, kuri suburia daug žmonių rūpintis gamtos apsauga planetoje. Ne viename savo moksliniame darbe Kalenda cituoja žaliųjų judėjimo plačiai paplitusį devizą: Mąstyti globaliai, veikti lokaliai, tarsi apeliuodamas į kiekvieno žmogaus asmeninę atsakomybę už planetos išlikimą. Vertindamas XXa. antros pusės vokiečių filosofo Odo Marquardo susirūpinimą dėl žmonių sveikatos trapumo ir ribotų galimybių būties atžvilgiu motyvus, Kalenda palaiko išskirtinio dėmesio sveikatai koncepciją helsizmą ((angl. health sveikata), t. y. judėjimas, siekiantis pertvarkyti žmogaus gyvenimo būdą, atsižvelgiant į prioritetinę sveikatos reikšmę.), ir sieja tai su viena iš gamtosauginio judėjimo atsiradimo priežasčių: [g]alima tvirtai sakyti, kad žmonių neabejingumas savo likimui, rūpinimasis savo sveikata buvo stipri ir gamtosauginio judėjimo paskata. <...>. Gamtosauga ir yra ta veiklos sritis, kurios tikslas daug ką padaryti, kad aplinka taptų sveikatos versme, o ne ligų priežastimi. 149 Knygoje Ekologinė etika. Mokomoji knyga (Kalenda, 2007) autorius pastebi, kad vyriausybė gali padėti spręsti ekologinės krizės situaciją inicijuodama tinkamus sprendimus. Jis pateikia faktą apie JAV vyriausybės prezidento Džono Kenedžio pavedimu 1963 m. išleistą raštą dėl augalų apsaugos priemonių naudojimo, kurio pagrindu buvo pareikalauta nuodugniau ištirti pesticidų (nuodingų cheminių preparatų, skirtų kovai su piktžolėmis, vabzdžiais kenkėjais, su augalų ligas sukeliančiais mikroorganizmais) poveikį ir apriboti jų naudojimą, kol bus viskas išsiaiškinta. Išaiškėjo, kad jų naudojimas labai užkrečia aplinką o vėliau su maistu patenka į gyvūnų, paukščių, žmogaus ir t.t. organizmus. Po tyrimų paaiškėjo, kad naudojant pesticidus derlius padidėjo, bet buvo padaryta žala žmonių sveikatai, išnyko daug žuvų, augalų rūšių ir t.t. Šis pavyzdys rodo, kad sąmoninga aktyvi valdininkų, politikų veikla, siekianti užtikrinti sąlygiškai palankią ar bent jau patenkinamą ekologinę situaciją gali inicijuoti atitinkamas institucijas imtis adekvačių veiksmų aplinkosaugos srityje. Na, o jei valdininkai aplaidžiai žiūri į savo darbą arba nepakankamai dėmesio skiria ekologinės politikos sričiai, 148 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda Č Homeostazė kaip ekosistemos dėsnis ir moralinis žmogaus apsisprendimas, Problemos, 71, p

52 neišsprendžia probleminių svarbių valstybiniu ar net globaliniu mastu klausimų iki galo. Turintys ekologinę savimonę žmonės, būdami neabejingi savo gyvenamosios aplinkos kokybei gali aktyviai raginti valdininkus atsakingiau dirbti aplinkosaugos srityje. Būtent taip ir padarė 1970 m. apie 20 milijonų amerikiečių, kurie susirinko į demonstraciją, skirtą aplinkai ginti. Šitaip gimė Žemės diena. O nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio JAV Kongresas pradėjo leisti įstatymus, ginančius gamtą ir gyventojų sveikatą. Netrukus po to buvo įkurta Aplinkosaugos agentūra, kurioje, beja, tuo metu dirbo ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Kalendos knygoje Ekologinė etika: ištakos ir dabartis (2002) autorius pabrėžia, kad ekologinės problemos sprendžiamos ne tik atskirų valstybių viduje, bet ir tarptautiniu mastu ir įvardija daugybę tai liudijančių faktų. Pateiksiu tik dalį Kalendos pateiktų pavyzdžių iš daugelio paminėtų. 1966m. išleista Tarptautinė Raudonoji knyga, į kurią įtraukta nykstanti pasaulio bioįvairovė, keleriais metais anksčiau - Juodoji knyga, kurioje surašytos jau išnykusios rūšys. Paminėtos Tarptautinės organizacijos ir komisijos: 1962 m. JTO sprendimu sukurta Tarptautinė aplinkos apsaugos organizacija (JUNEP), 1983 m. sudaryta JTO Tarptautinė komisija aplinkos ir plėtros klausimams spręsti, 1985 m. graikų mokslininkės Agni Vlavianos Arvanitis iniciatyva įkurta Tarptautinė biopolitikos organizacija, ir kitos, kurios inicijuoja tarptautines aplinkosaugines konferencijas, skirtas globalines problemas spręsti, apjungia mokslininkus ir politikus iš įvairių šalių bendram darbui, diegia švietėjiškas programas, skatinančias saugoti gamtinę aplinką ir gerbti gyvybę, rengia pranešimus ir formuoja jų išvadas. Iš Kalendos pateiktų faktų matosi, kad ne tik politikus, mokslininkus, bet ir įvairių religijų atstovus tarptautiniu mastu bandoma įtraukti į gamtosaugos problemų sprendimą. 1986m. Pasaulinis gamtos fondas pakvietė pagrindinių religijų (budistų, krikščionių, induistų, judėjų ir musulmonų) lyderius bendradarbiauti su gamtos apsaugos specialistais ekologinio ugdymo klausimais. Šio bendradarbiavimo rezultatas - kiekvienos religijos pripažinta ir paskelbta bendra deklaracija apie gamtą: [u]ž kiekvieną nuvytusį lapą, kiekvieną paaukotą gyvūną, kiekvieną išsigimimo atvejį šiame pasaulyje, kiekvieną dėmę žmogaus sieloje visada ir visur bus atsakingas žmogus. 150 Na o 1993m. Čikagoje buvo sušauktas Pasaulio religijų parlamentas, kuriame dalyvavo 150 religijų atstovai, kurie pasirašė Pasaulinės etikos deklaraciją. Šioje deklaracijoje akcentuojamos planetos išlikimo idėjos. Deklaracijoje pasaulinė etika suprantama kaip visai žmonijai bendra etika< > tai fundamentalus konsensusas dėl esminių vertybių, nekintamų normų ir asmeninių pažiūrų. 151 Taip pat minėtoje knygoje įvardinti svarbūs protokolai: Dėl ozono sluoksnio ardančių medžiagų naudojimo sumažinimo, Dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų naudojimo. Tarptautinei gamtosaugai reikšmingos knygos, organizacijos, komisijos, konferencijos, pareiškimai, deklaracijos, protokolai ir kiti dokumentai liudija, kad ekologinės krizės situacija, įgavusi globalinį mastą, vienija skirtingų 150 Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p

53 pažiūrų, įsitikinimų, kultūrų, tautybių, tikėjimų žmoniją, kuri atsakingai imasi įsipareigojimų ir bando ieškoti išeities iš susidariusios grėsmingos ekologinės situacijos mums ir ateities kartoms. Kalenda palankiai vertina gyvūnų teisių teorijų ir globos organizacijų visame pasaulyje veiklą, nes ji skatina žmones suprasti ir žiūrėti į gyvūnus kaip į gyvus organizmus, kurie taip pat jaučia skausmą. Kalenda akcentuoja atjautą, pagarbą ir rūpinimąsi kitais gyvais organizmais. Minėtos organizacijos padeda apginti gyvūnus, atsiranda griežtesnė kontrolė, kada už atskyrą žiauresnį žmogaus elgesį su gyvūnais yra baudžiama. Kai gyvūnų teisių, gerovės kategorijos yra pripažintos gyvūnų teisių įstatymuose, tuomet jos atlieka palankų vaidmenį saugant planetos gyvūniją nuo kenksmingos žmogaus veiklos. Beja, gyvūnų globos organizacijų nuostatos kilo iš biocentristinės mokslo teorijos, t.y. požiūrio, kuris kiekvieną organizmą laiko tokį pat vertingą kaip ir žmogų. Tačiau Kalenda pastebi, kad kyla problemų įgyvendinant tokį požiūrį. Visi egzistuojantys gyvi padarai yra reikalingi gamtai, tačiau gamtoje egzistuoja ir natūrali tvarka, kada vieni gyvi organizmai minta kitais, taip pat ir augalais. Žmogus taip pat ne išimtis, jis minta gyvūnais ir augalais, nes kitaip neišgyvens. Gamtinės pusiausvyros problemą bando spręsti ekologinė etika. Ekologinė etika nereikalauja nenaikinti, nevartoti atskiro gyvo padaro. Svarbu, kad būtų saugoma visa aplinka kaip ekosistema, kad išliktų rūšys, tada gamta išliks stabili ir turtinga ir visiems užteks to, ko reikia gyvenimui. Svarbu, kad ekosistemoje būtų nubrėžtos tam tikros ribos, kurių žmogui negalima peržengti. Tarkim, jei tam tikros rūšies skaičius sumažėja, yra grėsmė jų rūšies išlikimui. Jei kokia nors rūšis įtraukiama į raudonąją knygą, tai yra signalas, kad šitą rūšį reikia saugoti. Kalendos knygoje Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika (1998) minimi ir ypač vertingais laikomi nacionaliniai parkai, draustiniai, rezervatai, kurie, pasak autorių, yra saviti gamtos muziejai, atliekantys unikalias estetines funkcijas ir turintys mokslinę vertę. Autorius natūralų kraštovaizdį prilygina meno kūriniui. Taip pat jis teigiamai vertina raudonąją knygą, nes jos tikslas yra padėti išsaugoti bioįvairovę: retus bei nykstančius augalus, grybus ir gyvūnų rūšis. Neatsitiktinai Kalenda minėtoje knygoje akcentuoja ir lietuviams būdingas su medžiu susijusias ekologinę dorovinę reikšmę turinčias tradicijas. Šias taip pat galima būtų priskirti teigiamai veiksmų už ekologiją praktikai. Lietuviams įprasta tradicija tampa medžio sodinimas įvairių švenčių, sukaktuvių ar reikšmingų įvykių proga. Sodinami tiek atskiri medžiai, tiek ąžuolų giraitės, liepų alėjos, organizuojamos medžių sodinimo šventės, aktyviai iki šiol veikia Lietuvai pagražinti draugija it t.t. Kalenda pastebi, kad kai kurios giraitės turi net pavadinimus: Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas, Martyno Mažvydo šilas ir kiti. Tautinio atgimimo apogėjuje iškeltas šūkis Nuo ąžuolo prie ąžuolo per Lietuvą buvo apvainikuotas 1992m. rudenį įkurta ąžuolų globos bendrija Ąžuolynas. 152 Visi šie pavyzdžiai padeda atrasti savyje ir toliau iš kartos į kartą perduoti dažnam lietuviui būdingą tautinę ekologinę tapatybę, ugdyti pagarbą gamtai, pagarbą medžiui ir formuoti teisingus aplinkosauginius įpročius. 152 Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p

54 Lietuvoje sprendžiami ekologinei etikai aktualūs genetiškai modifikuotų organizmų plitimo klausimai. Norint apsaugoti natūralią rūšinę įvairovę gamtoje, modifikuotų augalų auginimas Lietuvoje yra draudžiamas įstatymų numatyta tvarka. Kalenda Lietuvoje vykdomą politiką šiuo klausimu palaiko, nes prieštarauja momentiniam pragmatizmui, kurį dažniausiai sąlygoja trumparegiški, paremti egoizmu ir naudos principu ekonominiai, politiniai veiksniai. Kadangi modifikuotų organizmų situacija iki galo dar nėra ištirta, Lietuvoje modifikuoti augalai neauginami žemės ūkyje. Lietuva orientuojasi į ekologinį ūkį, dabar einama net į dar aukštesnę pakopą - biodinaminį ūkį. Lietuvoje šiuo klausimu atsargiai ir atsakingai vykdoma ekologinė politika, todėl aplinkosaugoje laikoma teigiamų veiksmų praktika. Kalendos nuomone, pilietiška, ekologinė pačių žmonių pozicija, išreikšta jų valia gali ir turi prisidėti prie ekologinės situacijos gerinimo. Tai puikiai iliustruoja jo pateiktas pavyzdys iš realaus gyvenimo <...> vietinių ir užsienio verslininkų užmojai diegti kai kuriuose Lietuvos rajonuose ūkinės paskirties gyvulių ar paukščių auginimo projektus sukėlė vietinių gyventojų pasipiktinimą bei protestus dėl galimo aplinkos teršimo.<...>. Lietuvos žalieji tokius kiaulių augintojų verslo užmojus vadina mūsų šalies neokolonizacija ir palaiko vietinius gyventojus, kurie kovoja už teisę gerti švarų vandenį, gyventi švarioje aplinkoje, plėtoti kaimo turizmą, auginti sveikus vaikus ir vaikaičius. 153 Tačiau svarbu, kad visuomenės reakcija panašiais atvejais nebūtų pavėluota, kai projektų įgyvendinimas jau pradėtas ar net gerokai pažengęs į priekį. Žinoma, užsienio investuotojams aktualu rasti šalį donorą savo ekonominiams rodikliams didinti, tačiau vietinių gyventojų budrumas, aktyvus savo interesų gynimas yra kiekvieno sąmoningo piliečio pareiga. Šiuo atžvilgiu verslininkų tikslai yra amoralūs, siekiantys asmeninės naudos - pelno ir ignoruojantys ekologinę - dorovinę moralę, todėl, Kalendos nuomone, prieštarauja ekologinei etikai. Europos Sąjungoje galioja aukšti gamtosauginiai standartai, kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, ji privalo jų laikytis. Kalendos pastebėjimu <...> mūsų valstybė yra pasirašiusi nemažai tarptautinių gamtosaugos konvencijų, kurias reikia įgyvendinti. <...> 1992m. Rio de Ženeire Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferencijoje 170 valstybių, tarp jų ir Lietuvos, priimta tausojančios plėtros strategija bei Darbotvarkė 21 ajam amžiui. 154 Taigi, Lietuva tapusi Europos Sąjungos nare, prisiima daugiau įsipareigojimų gamtos, ekologijos atžvilgiu. Autorius pozityviai vertina Lietuvoje dar išlikusį natūralų, unikalų ir vertingą gamtos grožį, todėl puoselėja optimistines viltis, kad Kuršių nerijos <...> įtraukimas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašus turėtų mus įkvėpti aktyviai gamtosauginei veiklai, kad visa Lietuva, kaip geografinis Europos centras, taptų pavyzdingos gamtosauginės kultūros šalimi Kalenda, Č Taikomoji etika : iškilimas ir ypatybės Lietuvoje, Filosofija, sociologija, nr. 1, p Kalenda, Č Ekologinės etikos baruose. Vilniaus pedagoginis universitetas, p Kalenda, Č Ekologinės etikos baruose. Vilniaus pedagoginis universitetas, p. 6 54

55 Moksliniuose šaltiniuose ekologinės etikos tema Kalenda rašo, kad tiek pasauliniu, tiek valstybiniu mastu, tuo tarpu ir Lietuvoje bandomos spręsti globalinės ekologinės problemos. Išryškėja mokslininko optimistinė pozicija šiuo klausimu. Kalendos pastebėjimu, dabartinės ekologinės krizės situacija, įgavusi globalinį mastą vienija skirtingų religijų, kultūrų, tautų žmones ir konsoliduoja juos imtis vieningų gamtosauginių strategijų įgyvendinimo. Jo darbuose pabrėžtina solidari žmonijos gamtos išsaugojimo ateinančioms kartoms klausimais pozicija, aukšta ekologinė moralė bei kultūra. Kiekvienas, vadovaudamasis žaliųjų judėjimo paskelbtu moto Mąstyti globaliai, veikti lokaliai, savo gyvenime prisideda prie planetos Žemė išsaugojimo ateinančioms kartoms. Profesorius akcentuoja kiekvieno individo atsakomybę, teisingą ekologinę vertybinę orientaciją, aktyvią pilietinę poziciją gamtosaugos srityje. Kiekvienas pagal savo galimybes ir kompetenciją gali prisidėti prie ekologinės moralės, sąmoningumo sklaidos tiek kasdieninėje buityje, tiek prisiimdami gamtosauginius įsipareigojimus bendraminčių grupėje, tiek aktyviai reikšdami savo pilietinę poziciją, kai pasipriešina antiekologinei praktikai, tiek puoselėdami įvairias tradicijas, kurios ugdo pagarbą gamtai. Autorius teigia, kad ypač svarbus vyriausybės palaikymas ekologinėje politikoje, dirbant instituciniame lygmenyje gamtosaugos srityje. Leidžiami įstatymai, pasirašomos deklaracijos, konvencijos ir t.t. apriboja žmonių savivalę santykyje su gamta teisinėmis, reglamentacinėmis priemonėmis, todėl galimybės teigiama linkme paveikti žmonių ekologinę elgseną yra žymiai didesnės. Jei atskiri piliečiai, bendruomenės, organizacijos pasieks aukštą kultūros, moralės bei sąmoningumo lygį santykyje su gamta, o jų elgesį lems ne ekonominiai, bet doroviniai motyvai, planeta Žemė bus saugi ne tik ateinančioms žmonių kartoms, bet ir visai biorūšinei įvairovei, - tokia vyraujanti Kalendos nuostata. 3.3 Žmonių sąmoningumas, moralės stoka ir savęs aukštinimas Savo darbuose Kalenda dažnai akcentuoja, kad ekologinė etika yra sąmoningos atsakomybės, arba rūpinimosi gamta, etika. Ekologinių krizių daugėja dėl žmonių nesąmoningumo ir ekologinio - dorovinio skurdumo, žemo kultūros lygio. Tačiau [k]ultūra yra būdas, kurio dėka žmonės gali ne tik beatodairiškai naudoti gamtą pagal savo nuožiūrą, bet ir patys prisiderinti prie jos bei ją puoselėti. 156 Todėl Kalenda išskiria saikingumo kategoriją, kuri suponuoja atsakomybę ir dorovę gamtos atžvilgiu. Žmonija, pasak Kalendos, turi teisę patenkinti tik gyvybiškai svarbius poreikius, o dabartinis žmonių kišimasis į gamtą yra per didelis, tai išprovokuoja neigiamas ekologines pasekmes, todėl žmonėms reikia keisti požiūrio į gamtą nuostatas. Gamtos naikinimas, piktnaudžiavimas jos gėrybėmis arba neribotas jos eksploatavimas, besaikis vartojimas, yra neatsakingas ir moraliai neteisingas. Ten, kur žmogaus elgesys diktuojamas praktinio naudingumo, ūkinio išskaičiavimo ar politinio tikslingumo, ten dar nėra dorovės. <...>. Dorovė turi savaiminę vertę, ji gina asmenybės laisvę ir orumą, skelbia pagarbą ir pakantą kiekvienai individualybei, aukština žmogų, apeliuoja į jo sąžinę, 156 Kalenda, Č Dabarties kolizijos ir taikomoji etika. Pedagogika, 71, p. 7 55

56 nesavanaudiškumą, savimaršą, gailestingumą bei žmoniškumą. <...> tai kitokio pobūdžio naudingumas, kuris neduoda greito, apčiuopiamo ir materialiai fiksuoto rezultato, o atsiskleidžia kaip būtina sąlyga visuomenei egzistuoti ir plėtotis, žmogui tobulėti. <...>. Dorovės suirutės sąlygomis degraduoja ir aplinka, t.y. gamta. 157 Tai pateikia svarių argumentų žvelgti plačiau, iš perspektyvos taško, plėsti moralinio sąmoningumo ribas, formuoti teisingas ekologines vertybines orientacijas, grįstas veiksmais įvairiose gyvenimiškose situacijose, kasdienybėje tiesioginiame ir netiesioginiame santykyje su gamta. Vadinasi, mūsų visuomenei iškyla didžiuliai uždaviniai ekologiškai šviečiant piliečius, ugdant jų sąmoningumą, stiprinant pareigos ir atsakomybės jausmą, diegiant naujus tvaraus, ekologiško kasdienio gyvenimo įpročius. Kalenda pastebi, kad [e]kologiškai išprusęs, doroviškai jautrus asmuo, pirkdamas prekes, būtinai atkreips dėmesį į tai, ar jos turi ekologinius ženklus, ir vadovausis informacija, kaip jos pagamintos: kenkiant ar nekenkiant aplinkai, žmonėms ir gyvūnams? Jam bus svarbus ir kitas klausimas: - ar prekės pakuotė surenkama kaip antrinė žaliava ir perdirbama? 158 Taigi, šis netiesioginio santykio su gamta momentas taip pat atspindi ekologinį žmogaus sąmoningumą. Kyla klausimas, kiek žmonių šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje kelia sau tokius klausimus, siekia būti atsakingais pirkėjais ir sieja tai su dabartinės ekologinės krizės situacija? Kalendos nuomone, ekologinės organizacijos ir žaliųjų judėjimai skatina pirkėjų aktyvumą, domėjimąsi tuo ką perka ir dėl ko perka, tokiu būdu prisideda prie ekologinio sąmoningumo sklaidos. Žmogus auga kaip asmenybė kai priešinasi vartojimui ir perima ekologinę - dorovinę poziciją, priešinasi iš gamybos ir buities perimtai orientacijai. Kalenda įžvelgia koreliaciją tarp dvasinės kultūros lygio, materialinės gerovės ir aplinkos puoselėjimo. Kuo aukštesnė individo dvasinė kultūra, kuo mažiau ji grįsta utilitarinėmis vertybėmis, tuo svarbesnis asmenybei dorovinis kriterijus, kuris skatina žmogų saugoti aplinką. Pirkėjų atsakingas vartojimas arba sąmoningas nevartojimas išprovokuoja žmonių, gaminančių ir parduodančių įvairias prekes, ekologiškesnę poziciją: rūpintis ekologiškomis pakuotėmis, naudoti pažangesnes, neprieštaraujančias gamtos dėsniams technologijas gamyboje ir t.t. Kalenda pastebi, kad nuo atskiro piliečio ekologinės savimonės einama prie ekologiškai brandžios visuomenės, tačiau brandžios visuomenės lygio žmonija dar nėra pasiekusi. Kalenda akcentuoja žmonių sąmonės persilaužimo šioje srityje būtinybę ir kartu pabrėžia, kad tai nėra savaiminis ir greitas procesas, tam būtinas švietimas. Jis įspėja, kad ekologinės kultūros lygio kėlimas yra kantrių, apgalvotų pastangų reikalaujantis darbas. Kalenda kritikuoja šiuolaikinio žmogaus utilitarinį požiūrį į gamtą ir laiko tai viena iš priežasčių sukėlusių ekologinę krizę: <...> gamtos vertė negali būti sutapatinta vien su materialine nauda. Gamta lemia ir dvasinės kultūros turinį. Žmogus įtraukia gamtą į savo įvairialypę veiklą (gamybinę, religinę, pažintinę, meninę, rekreacinę, gydomąją ir pan.) Taigi, žmogaus santykio su 157 Kalenda, Č Žmogaus pašaukimas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", Kalenda, Č Ekologinė etika : kilmė, principai, taikymas, Problemos, 68, p

57 gamta esmę gali nuodugniai apibūdinti tik universalumo kategorija. 159 Žmogui emocinis santykis su gamta yra labai reikšmingas ir puoselėtinas. Kalendos nuomone, individas, besivadovaujantis tik racionaliu protu ir logika, yra grubus, ciniškas, paskendęs materialinės naudos gamtoje paieškose. Tai ardo harmoniją gamtoje, siaubia jos grožį, pakerta gamtos, o kartu ir žmogaus, gyvybingumą. Žmonėms vis dar sunku suprasti, kad aplinka tiesiogiai ir netiesiogiai įtakoja mūsų sveikatą. Propaguodama ekologinę elgseną ir siedama tai su sveikatos prioritetu, visuomenė įgytų moralinį sąmoningumą ir pozityviai įtakotų savo ateitį. Tačiau šis uždavinys yra kompleksinis. Kad visas procesas pakryptų pažangos linkme, privalo iš esmės pasikeisti pati visuomenė, turi išaugti jos moralinis sąmoningumas." 160 Juk šiandieninio žmogaus veikla nulemia ateities žmogaus gyvenamosios aplinkos kokybę, todėl kiekvienas individas privalo prisiimti atsakomybę už savo elgesį dabartyje. Savo darbuose Kalenda dažniau kalba apie gamtos pažeidimus ne tiek individualiu lygmeniu, kiek kolektyviniu. Mąstydamas apie ekologiją globaliniu mastu, pažeidėju jis vadina visuomenę, arba žmoniją. Kalenda pastebi, kad žmogaus polinkis aukštinti save gamtos akivaizdoje yra ydingas, einantis greta su kitomis ydomis puikybe, savimeile ir egoizmu. Gamta tampa objektu, tenkinančiu žmogaus poreikius. Vartotojiškas požiūris į gamtą skatina grobuonišką žmogaus aktyvumą, kuris veda globalinės ekologinės krizės link. Tokią žmogaus poziciją Kalenda vadina pragaištinga ir mano, kad žmonijai būtina kritiškai pažvelgti į save. Kalendos nuomone <...> žmogui dera būti kuklesniam ir pripažinti, kad ne jis, o Gamta yra Didysis Kūrėjas, davęs pasauliui milžinišką gyvųjų organizmų įvairovę, taip pat žmogų, kaip kūnišką būtybę, su ypatingu evoliucijos produktu smegenimis.<...>. Žmogaus veikla bei kultūra turi iškilti ne vien kaip dalykas, priklausantis išimtinai žmogui, bet ir kaip gamtos kūrybos tąsa. 161 Kalenda mano, kad kaip tik kūrybiniai žmogaus sugebėjimai lemia ir pasaulio grožio suvokimą. Žmogus, stebėdamas grožį gamtoje, suvokia tai kaip gamtos kūrybos procesą, kuris tampa jo paties kūrybinio proceso įkvėpimo šaltiniu. Minėta Kalendos pozicija atskleidžia mums, kad mąstantis žmogus turi siekti dialogo su gamta, ne viešpatauti jai, o darniai su ja sugyventi. Tuomet žmogus drauge su gamta galėtų įsilieti į vieningą evoliucijos srautą - kūrybos procesą. Panaudodama savo kūrybinį potencialą, žmonija turi ieškoti vaisingos sąveikos su gamta savo didžiaisiais namais, kuriais rūpintis, kuriuos saugoti ir gerbti yra pirmoji kiekvieno tų namų gyventojo pareiga. 162 Deja, auganti ekologinių krizių piramidė rodo, kad egoistinė žmogaus prigimtis pasireiškia dažniau, o pareigas gamtai šiuolaikinis žmogus dažnai ignoruoja. Kalenda savo darbuose daug kur pabrėžia, kad gamta nėra žmogaus priešas, su kuriuo reikėtų kovoti ar kurį reikėtų valdyti. Poreikis valdyti gamtą rodo tik atitolimą nuo jos, susvetimėjimą natūralios gamtos atžvilgiu. Įdomu pastebėti, kad Kalendos 159 Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda Č Homeostazė kaip ekosistemos dėsnis ir moralinis žmogaus apsisprendimas, Problemos, 71 p Kalenda, Č Ekologinė krizė ir dorovė. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinis idealas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p

58 smerktinas žmogaus viešpatavimas gamtoje sutampa su Leopoldo neigiama nuostata žmogaus užkariautojo pozicijoje: [ž]emės etika keičia žmogaus vaidmenį, iš žemės bendrijos užkariautojo daro jį eiliniu ir lygiateisiu jos nariu. Tai mokėjimas gerbti kitus bendrijos narius ir visą bendriją. Žmonijos istorija moko, kad užkariautojas neišvengiamai pasmerkia save pralaimėjimui. 163 Šių abiejų autorių panašios nuostatos žmogaus ir gamtos santykyje įpareigoja žmoniją elgtis atsakingiau ir pagarbiau gyvenamojoje aplinkoje. Svarbu, kad visos rūšys turi gyventi su minimalia ekologine rizika bei įtaka kitoms rūšims ir Žemei apskritai. Kalenda, mąstydamas apie pasaulio vientisumo išsaugojimą ir pritardamas vokiečių filosofo O. Marquardo paskelbtai tezei: [f]ilosofai iki šiol tik keitė pasaulį, bet uždavinys yra jo pasigailėti.", 164 perfrazuoja pasaulio pasigailėjimo uždavinį: [p]erėjimas iš pasaulio keitimo paradigmos į pasaulio pasigailėjimo paradigmą reiškia svorio centro perkėlimą iš mašinos į žmogų, iš technologijos į ekologinę sąmonę, iš jėgos pozicijos į dorovę. 165 Pasigailėjimą jis traktuoja ne kaip emocinę būseną, bet kaip gilų jausmą, pasireiškiantį per empatiją, meilę ir pagalbą, kurie skatina gerbti gyvos gamtos vientisumą. Kalenda pastebi, kad žmonės doroviškai tobulėja tarpusavio santykiuose, nes smerkia nelygybę tarp žmonių ir šią poziciją įtvirtino visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, panaikino vergovę, [t]ačiau santykio su gamta požiūriu žmonija kol kas užima vergvaldžio padėtį: minimaliai tenkinant vergo (gamtos) poreikius, o dažnai ir to nedarant, siekiama gauti iš jo maksimalią naudą. Tai yra viena didžiausių dabarties blogybių. 166 Iš šios pozicijos seka, kad žmogus, siekdamas geresnės gyvenimo kokybės, privalo tobulinti ne tik tarpusavio santykius, bet ir santykius su gamta, gyvenamąja aplinka. Žmogus privalo pripažinti gamtos, kaip ekologijos objekto vertę ir teises, privalo atsisakyti ydingos orientacijos ir, užuot siekęs valdyti gamtą, turi valdyti pats save. Pagaliau autorius prieina išvadą, kad žmonės nepajėgūs iki galo pažinti biosferos savireguliacijos mechanizmų, todėl negali siekti jos reguliuoti. O jei šios pozicijos žmogus neatsisakys, gamta gali jį patį sunaikinti, nepalikdama jam vietos ekologinėje nišoje. Taigi, žmogus yra gamtos, visatos dalis ir privalo paklusti jos dėsniams. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Kalendos tyrinėtas britų mokslininkas, chemikas Jamesas Lovelockas mokslininkas, išvystęs evoliucijos teoriją, pavadintą Gajos vardu, pagal kurią Žemė elgiasi kaip gyvas organizmas. Jis teigia, kad [j]eigu mes pasaulį laikysime gyvu organizmu, o save - jo dalimi, ne savininku, nuomininku arba netgi ne pagalbiniu vairuotoju, - mes turėtume dar daugybę laiko, ir mūsų rūšys galėtų išlikti pačios suplanuotą laikotarpį. 167 Taigi, biosfera, Žemė verta didžios pagarbos ir atsakingo žmogaus santykio su ja. Kalenda apgailestauja, kad žmonių ekologinis sąmoningumas nėra pasiekęs aukšto brandžios visuomenės lygio. Remiantis Kalendos argumentais, galima daryti išvadą, kad ryškėjanti ekologinė krizė yra adekvati vartotojišką kultūrą propaguojančių žmonių skaičiui. Siekiant atitolinti ar išvengti 163 Leopoldas O Smėlio grafystės kalendorius. Vilnius: Mokslas, p Engholm B. ir kt Ethik und Politik heute. Opladen, p Kalenda, Č Ekologinė etika : ištakos ir dabartis. Vilniaus universiteto leidykla, p Kalenda, Č Ekologinė etika. Mokomoj knyga. Rosma, p Lowelock, J Das Gaia Prinzip. DieBiographie unseres Planeten. Düsseldorf: Artemis, p

59 ekologinės krizės, žmonėms būtina perkainuoti vertybines orientacijas, suteikiant prioritetą dvasinėms vertybėms materialių atžvilgiu. Kalenda kategoriškai teigia, kad būtinas žmonių sąmonės persilaužimas, tačiau dabar jis įmanomas tik pasitelkus į pagalbą nuoseklų, apgalvotą ekologinį švietimą. Gamtos tvarkos pažeidėja jis įvardija visuomenę, kurioje išplitusi ydinga žmogaus gamtos valdovo pozicija. Deja, tokios visuomenės dalimi esame kiekvienas iš mūsų. Autoriaus nuomone, minėta pozicija lėmė žmonių likimą ir davė pradžią formuotis antiekologiškam mąstymui bei elgesiui. Dėl to šiandien ypač reikšmingos tampa tos žmogaus elgesio ir mąstymo formos, kurios reiškia jo siekimą paklusti gamtos dėsniams, įsikomponuoti į natūralius jos ciklus, suartėjant su gamta. Taigi, kritiškai mąstantis žmogus neturėtų siekti užvaldyti gamtą, jis turėtų gyventi darnoje su ja, - konstatuoja Kalenda. O iš besaikio gamtos alinimo bei vartotojiško santykio su ja Kalenda ragina pereiti į normuojamą gamtonaudą, kuri būtų grįsta ekologijos dėsniais Harmoningo, atsakingo žmogaus gamtoje ugdymo būtinybė ir mokinių švietimas Mėginant labiau įprasminti žmogaus ir gamtos santykį, Kalenda siūlo harmonijos kategoriją. Šios kategorijos taikymas žmogaus ir gamtos santykių sričiai yra labai svarbi priemonė ekologinėms problemoms spręsti, o taip pat asmenybės ekologinei sąmonei bei kultūrai ugdyti. Svarbiausią vietą kultūroje užima dorovė, o ekologinėje kultūroje ekologinė dorovė. Dorovė - tai vidinės žmogaus orientacijos, skatinančios jį siekti gėrio bei harmonijos santykiuose su aplinka ir pačiu savimi. 168 Kita vertus, harmonijos sąvoka suponuoja įvairovės vienovę ir yra viena iš svarbiausių kultūros kategorijų. Kalenda pastebi, kad žmogaus ir gamtos harmonijos siekis gali atitolinti mus nuo ekologinės krizės aklavietės. Kalendos ekologinėje etikoje harmonijos siekis glaudžiai siejasi su saiku, norma, tvarka, dėsniu, teisingumu t.y. ekologiniu idealu, kuris apibrėžia brandžią žmonių pasaulėžiūrą ir dorovės normas, turinčias platų matymo diapazoną, įraukiant į jį ne tik santykių su žmonėmis sferą, bet ir santykius su kitais gamtos komponentais. Ekologinis idealas atitinka tai, kuo žmogus tiki ir kuo jis vadovaujasi, sąveikaudamas su gamta. Autoriaus įsitikinimu, ypač svarbu turėti veiksmingą orientyrą, [j]is turi padėti visuomenei stabilizuoti ekologinę situaciją, telkti visų pastangas ekologinei krizei įveikti. Kartu jis įprasmina žmogaus veiklą ir gyvenimą, teikia vilties bei ryžto sprendžiant neatidėliotinus dabarties uždavinius ir klojant pamatus tautos ir žmonijos ateičiai. 169 Žmonių santykių su gamta sferoje pastebimas Kalendos optimizmas, tikėjimas pozityviomis perspektyvomis ir viltis, kad aukštesni siekiai, idealai atitolins ekologinę krizę. Galima teigti, kad jis laikosi idealistinės pozicijos šiuo klausimu. Šalia mokslininko idealizmo išryškėja ir griežta privalomybės nuostata, imperatyvas - siekti ekologinio idealo. Imperatyvą Kalenda argumentuoja tolimesnėje minčių sekoje, kada pabrėžia betarpišką, nenutrūkstamą žmonių sąveiką su gamta, glaudžius organizmų ir aplinkos 168 Kalenda, Č Ekologinės etikos paskirtis. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinis idealas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p. 4 59

60 evoliucijos eigoje susiformavusius ryšius, t.y. abipusę priklausomybę, kuri kaip tik ir užtikrina optimalias organizmų poreikių tenkinimo sąlygas. Kaip priešpriešą harmoningam žmonių ir aplinkos egzistavimui jis įvardija paradoksalią situaciją, kai žmogus, siekdamas gyventi patogiau, sukuria alternatyvą - dirbtinę aplinką, o ši jį supriešina su gamta, suardo harmoningų santykių proporcijas ir neišvengiamai, adekvačiai suformuoja ekologinės krizės veiksnius. Vis labiau ryškėjančios disharmonijos apraiškos provokuoja klausimą, ar liks vietos ekologinėje nišoje žmonių giminei? Šis susirūpinimas ir išreikšta abejonė grindžiami išvada, kad [g]amta gali egzistuoti bei vystytis ir be žmogaus, o žmogus be jos negali. 170 Taip atsitinka todėl, kad tarp žmogaus ir aplinkos nuolat vyksta medžiagų, energijos, informacijos kaita, kuri ir lemia žmogaus sveikatą, darbingumą, komfortą ir dvasinį nusiteikimą. Galima daryti išvadą, kad harmonijos siekimas aktualiausias pačiam žmogui. Tai aiškiai suvokia dalis žmonių, kurie rūpinasi gamtosauginiais klausimais, mobilizuoja savo jėgas efektyvesnių ekologinių problemų sprendimų paieškai. Tačiau maža dalis žmonių, Kalendos nuomone, neišspręs visų problemų. Svarbu kiekvienam aiškiai suvokti savo būties gamtoje priklausomybės neišvengiamumą, turėti ekologinį idealą, harmonijos su gamta siekį, kuris formuotų naujas vertybines orientacijas, palaipsniui keistųsi žmonių ekologinė sąmonė ir skatintų kiekvieną laikytis ekologinių taisyklių ne iš bausmės baimės, o iš asmeninio įsitikinimo ir atsakomybės už mūsų pačių ir būsimųjų kartų ateitį. Jei dauguma žmonių turėtų tokį siekį, susiformuotų ekologinio mąstymo stereotipas, skatinantis ne kovoti su gamta, ne išnaudoti ją, o orientuotųsi į darną, harmoniją su ja. Kalenda sugretina gyvulio ir žmogaus poziciją harmonijos su gamta srityje. Jo nuomone, žmogus atsiduria sudėtingesnėje situacijoje nei gyvulys. Tam tikra prasme pasiekti harmoniją gamtoje gyvuliui yra paprasčiau. Jis nemąsto, neturi kitų siekių, tik tenkina gyvybinius poreikius ir vadovaujasi instinktais biologiškai paveldėta elgesio programa. O žmogus yra kultūrinė, mąstanti būtybė. Jis negali gyventi tenkindamas tik savo biologinius instinktus, jis turi poreikį mąstyti, kurti kultūrą: taisykles, normas, madą ir t.t., nes yra sociali būtybė. Kalenda, nebūdamas radikaliu natūralizmo (sugrįžimo į gamtą) šalininku, pripažįsta, kad [ž]mogus, kaip kultūrą kurianti ir jos erdvėje gyvenanti būtybė negali visiškai sutapti su gamta. Prieštaravimai bei įtampa tarp šių dviejų būties polių gamtos ir kultūros neišvengiami. Svarbu tiktai, kad šie prieštaravimai neišaugtų iki tokio laipsnio, kai negalima žmogaus ir gamtos koegzistencija. 171 Kaip pastebi Kalenda, žmogus gyvena ir gamtoje, ir savo sukurtame pasaulyje. Būtent tai ir sukelia žmogaus viduje įtampą. Kurdamas kultūrą istorijos eigoje žmogus vis labiau tolo nuo gamtos, nuo gyvuliškos prigimties, todėl kai kurie jo instinktai (pavyzdžiui, gamtos pažinimo) tapo silpnesni nei gyvūnų. Tam, kad žmogus patenkintų visus savo poreikius, dabar jis naudojasi jau nebe instinktais, o savo sukurtais kultūriniais instrumentais, kurie kaip tik ir didina atotrūkį tarp žmogaus ir gamtos, sukuria nepalankią disharmoniją tarp jo ir aplinkos. Kalendos 170 Kalenda, Č Ekologinis idealas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika, Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p

61 teigimu, žmogaus situacija yra dvilypiška, nes jis gyvena dvejose būties plotmėse: gamtoje (vadovaujasi instinktais) ir ne gamtoje (kuria kultūrą). Todėl jam dažnai kyla egzistencinių problemų, kurias būtina spręsti. Šiuolaikiniam žmogui rasti teisingus sprendimus, Kalendos nuomone, gali padėti harmoninga kultūra. Dabartinio žmonijos istorijos periodo ypatybė ta, kad jos išlikimą lems ne kova su gamta, kaip tai buvo paleolite <...>. Civilizuotas Homo sapiens disponuoja kitokiomis poveikio aplinkai galimybėmis ir dėl to priverstas keisti savo elgesio taktiką orientuotis ne į kovą, o į taikų sanbūvį, į sociumo ir biotos harmoniją. 172 Deja, dabartinis žmogus dažnai neatsižvelgia į gamtos galimybes tenkindamas savo poreikius, neįvertina jos senkančių, neatsinaujinančių resursų fakto. Agresyvus žmogaus elgesys gamtos atžvilgiu stiprėja. Mokslas, technologijos yra ta sritis, į kurią nenuilstamai remiasi negailestingai gamtą vartojanti civilizacija. Visokiais būdais bandoma gamtą užvaldyti, sukultūrinti, pertvarkyti ir pritaikyti ją sau. Dar vienas pirmųjų civilizacijos kritikų Jeanas Jacques Rousseau, atkreipė dėmesį į žmogaus nutolimo nuo gamtos tragiškas pasekmes ir Homo sapiens pavadino išsigimusiu gyvuliu 173 Kalenda taip pat kritikuoja gamtą vartojantį žmogų, tačiau visos jo pateiktos prielaidos dėl žmogaus ir gamtos atotrūkio tarsi natūraliai išplaukia iš skirtingos nei gyvulio žmogaus prigimties. Žmogų jis traktuoja ne tik kaip biologinį individą, bet ir socialinį kultūrinį fenomeną. Vien socialinių santykių iškėlimas ir natūraliojo prado neįvertinimas neskatina siekti visuomenės ir gamtos harmonijos, o sukelia tik neigiamus padarinius: ekologinę krizę, aplinkos degradaciją, asmenybės agresyvumą ir viešpatavimo gamtai nuostatą, fizinį ir dvasinį žmogaus išsigimimą. 174 Tačiau žmogus, būdamas aukštesnės rūšinės pakopos Homo sapiens atstovu, turi suvokti savo būties problemą, turi keisti elgesio modelius, turi derinti savo poreikius su gamtos galimybėmis ir sąmoningai siekti simbiozės su gamta. Harmoniją bei vienybę su gamta žmogus gali palaikyti tik sąmoningų pastangų dėka. Štai kodėl žmogaus ir gamtos harmonija - ne iš anksto duotas faktas, o uždavinys, kurį žmogus turi nuolat spręsti, tikslas, kurio jis privalo atkakliai siekti, idealas, į kurį jis turi orientuoti savo veiklą, 175 prieina tokią išvadą Kalenda. Harmoningo santykio su gamta siekiamybės pagrindu Kalenda grindžia ekologinės etikos ugdymą. Žmogus, pasak jo, nepastebėdamas gamtos savaiminės vertės, negebėdamas jos pamilti, būdamas priešiškas aplinkai, sukuria nestabilią ekologinę situaciją. Todėl būtina ugdyti ekologinę atsakomybę, savikritiškumą ir žvelgti į gyvenimą iš perspektyvos taško. Kalenda teigia, kad nuo mažens ugdomas, doras elgesys gamtoje palieka neišdildomą įspūdį visam žmogaus gyvenimui ir skatina jį neignoruoti ekologinių taisyklių ir ateityje. Vedinas šios nuostatos Kalenda propaguoja ekoturizmą, kuris remiasi suderinta su gamtosauga turizmo koncepcija ir įvardija jo pagrindinius akcentus: [e]koturizmas yra veikla, kuri integruotai naudoja aplinkos gamtinius, ekonominius ir 172 Kalenda, Č Sociumas ir gamta: harmonija ar kova? Problemos, 55, p Ruso Ž.Ž Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus, iš prancūzų k. vertė Skūpas, L. A. Rinktiniai raštai. Vilnius, p Kalenda, Č Žmogaus pašaukimas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinis idealas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p

62 socialinius išteklius taip, kad jie išliktų neribotą laiką <...> turistai keliauja nedidelėmis grupelėmis, neteršia aplinkos, nekelia triukšmo, jų nakvynei bei maitinimui nereikia statyti pastatų, keičiančių aplinką. 176 Taip pat Kalenda apgailestauja, kad daugeliui stinga ekologinio sąmoningumo, kultūros gamtoje ir paprasčiausio supratimo, kaip ir kodėl reikia elgtis gamtoje. Todėl pateikia pavyzdžius - patarimus: netriukšmauti, nes triukšmas gali išgąsdinti jauniklius, kurie atsilieka nuo suaugusiųjų, pasiklysta ir žūsta, neskinti lauko gėlių, nes atrinkdami augalus puokštei, žmonės dažniausiai skina stambiausius, gražiausius žiedus, o šios selekcijos rezultatas gėlės metai iš metų smulkėja, darosi skurdesnės, be to, puokštės per dieną dažniausiai nuvysta ir žmonės jas tiesiog išmeta ir t.t. Praktiniais, informatyviais, paprastais, tačiau reikšmingais biotinės įvairovės išsaugojimui patarimais Kalenda šviečia skaitytoją, nes tiki, kad žinios ir sąmoningumas gali padėti kelti žmonių ekologinę kultūrą, ugdyti gamtosauginius įpročius. Savo moksliniuose, edukaciniuose darbuose Kalenda akcentuoja ekologinio švietimo vertę, kuris gali sujungti žmogų ir gamtą. Jo nuomone ugdymas gali padėti mažinti ekologinių krizių skaičių. Kalendos nuomone, ekologinė krizė tai paties žmogaus, jo sąmonės, jo mąstymo, kultūros ir dorovės krizė. Negatyvūs reiškiniai žmogaus sąveikoje su gamta kyla dėl siauro, vienpusiško, mąstymo, dėl abejingumo gamtai, dėl godumo, nesaikingo vartojimo ir kitų ydų. Kalenda teigia, kad <...> dabartinėmis sąlygomis didelę ekologinę reikšmę įgyja reikalavimas būti taupiam. Taupumas, kaip dorovinė savybė, galima sakyti, koncentruotai atspindi žmogaus ekologinio dorovinio santykio su aplinka esmę. Su taupumu siejasi daugelio problemų sprendimas. 177 Vadinasi, tik perkainavęs savo vertybes, supratęs savo integralumo aplinkoje neišvengiamumą asmuo galėtų išspręsti santykio su gamta problemas. Gamtos vientisumas, rūšių įvairovė, ekologinė pusiausvyra yra pamatinės kategorijos apibrėžiant žmogaus santykį su gamta. Istorijos tėkmėje susiformavusi antiekologinė žmonių sąmonė veda planetą į pražūtį, todėl būtina imtis aktyvių veiksmų žmonių dorovinei kultūrai kelti. Kalendos nuomone, sėkmingiausiai atlikti šią misiją gali mokykla. Pirmiausia mokykla pašaukta nutiesti tiltą tarp žmogaus sąmonės ir gamtos, tiltą, kurio ramsčiai būtų patikimi, ilgalaikiai, įaugę į žmogaus sielą, dorą, į sudvasintą gamtos sampratą. Kol žmogaus siela poetiškai jautri ir kol jis dar nepasinėrė į suaugusiųjų pasaulį, kuriame dominuoja mechanizmai ir naudos siekimas, būtina visomis išgalėmis ugdyti jo sąmonėje gamtos vientisumo pajautimą. 178 Taigi, Kalendos ekologinio švietimo vizijoje išryškėja dvi pozicijos ekologinio ugdymo būtinybė ir ekologinio ugdymosi optimaliausias tarpsnis vaikystė. Kalendos teigimu, kiekvienas žmogus jaučia vienovę su gamta, tai yra tarsi jo genetinis paveldas. Tačiau pastebi, kad artimesni gamtai yra vaikai: [y]pač stiprus bioemocinis pradas, būdingas vaikams, kurie mąsto vaizdais ir kurių poetiška siela labai jautri 176 Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė krizė ir dorovė, Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė krizė ir dorovė. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p

63 gaivališkam gamtos grožiui. 179 Galima daryti išvadą, kad jautrios sielos vaikai yra jautresni gamtai, todėl ekologinis ugdymas turėtų būti pradedamas kuo jaunesniame amžiuje. Kalendos tvirtinimu, tik sistemingas, kryptingas ir kūrybingas ekologinis švietimas, įtraukiantis vaikus į tiesiogines praktines veiklas gali padėti formuoti brandžią ekologinę sąmonę. Kalenda pabrėžia, kad ekologiškai brandžios sąmonės formavimas nėra greito ir paprasto darbo rezultatas. Tai pasiekiama tik kantriu kasdieniu darbu, į kurį žmogus turi būti įtraukiamas nuo pat vaikystės. Kalenda pasisako už aktyvias ekologinio ugdymo formas ir pateikia tai iliustruojančių pavyzdžių: [a]ntai Lietuvoje populiarus Jaunųjų miško bičiulių sambūris, turintis dvi formas: jaunųjų miško bičiulių būrelius ir mokyklines girininkijas. Moksleiviai, įstojantys į šį sambūrį, pasižada nelaužyti medelių, nedeginti sausos žolės, neteršti miško, neardyti skruzdėlynų ir pan. 180 Gailestingumas ir neprievarta, altruizmas ir saikingumas, proto ir jausmų dermė, dvasios disciplina - vertybės, kurios, Kalendos nuomone, turėtų sudaryti ekologinio dorinio ugdymo pamatus. Šias orientacines ekologines vertybes Kalenda atranda Jelenos ir Nikolajaus Rerichų 13 tomų išleistame leidinyje, kuriame ryškūs Rytų kultūros akcentai. Galvokite, kad niekas nepriklauso jums, tuo lengviau nesugadinsite daikto. Galvokite, kad geriau puošti kiekvieną vietą, tuo tikriau susilaikysite nuo šiukšlinimo. Galvokite, kad kiekvienas naujas daiktas turi būti geresnis už seną, tuo sutvirtinsite kilimo kopėčias. 181 šios ir panašios gyvenimo maksimos pateiktos J. ir N. Rerichų Gyvosios etikos veikaluose priimtinos ir Kalendai, kurios, pasak jo, turėtų įsilieti ir į ekologinio švietimo programą. Suprasdamas ekologinės etikos švietimo mokykloje būtinybę, Kalenda, vienas pirmųjų Lietuvoje, imasi iniciatyvos ir parašo mokomąją knygą Ekologinė etika (2007). Šią knygą autorius siūlo naudoti dorinio ir pilietinio ugdymo procese ugdant ekologinę kultūrą. Šioje knygoje autorius pateikia ekologinės etikos sampratą, pagrindžia jos atsiradimo priežastis ir būtinybę. Knygą sudaro šeši skyriai, kuriuose nuosekliai išdėstyti ekologinės etikos faktai, normos, principai, tradicijos bei papročiai, kurie istorijos tėkmėje formavo žmonių ekologinę savimonę. Knygoje autorius skaitytojui pateikia ne tik informatyvius tekstus ekologinės etikos tematika, bet ir klausimus, kurie skatina kritinį mąstymą, netiesioginį dialogą su įvairiais autoriais, nagrinėjusiais ekologines problemas, provokuoja platesnes diskusijas aktualiais ekologinės krizės įveikos klausimais. Kalenda minėtoje knygoje ne mažai pateikia ir žymių žmonių apie gamtą apmąstymų, kurie pateikiami kaip imperatyvai: [m]es privalome rasti būdą grąžinti gamtai turtus, kuriuos mes iš jos pasiskolinome. (Baris Komoneris) 182 Pirmajame skyriuje Kas yra ekologinė etika? Kalenda pristato ekologinės etikos sampratą, pateikia ekologinę krizę liudijančius faktus, kurie atsirado neatsakingo žmogaus santykio su gamta 179 Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė etika : kilmė, principai, taikymas, Problemos, 68, p Kalenda, Č Ekologinės etikos tapsmas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė etika. Mokomoji knyga, Rosma, p

64 perspektyvoje. Ekologinės krizės problematiką Kalenda atskleidžia siedamas su žmogaus sveikata. Iš šios perspektyvos pateiktuose tekstuose natūraliai išplaukia pareigos gamtai būtinybė. Kalendos nuomone, pareigos gamtoje gali padėti harmonizuoti žmogaus santykius su gamta, o tai palankiai įtakotų ir žmonių sveikatą. Antrajame skyriuje Gamta ir žmogus senovėje autorius siekia supažindinti skaitytoją su senovės kultūra, mitologija, papročiais, kuriuose išryškėja artimesnis žmogaus santykis su gamta. Tačiau, kaip rašo Kalenda [d]augiausia, ką mes galime padaryti, - ne grįžti į praeitį, o nuolat apie ją mąstyti, mokytis iš jos ir ieškoti būdų, kaip mums spręsti savo laikų ekologines problemas. 183 Vadinasi, istorija atlieka mokytojo vaidmenį, formuoja brandesnį, platesnį matymo diapazoną. Draudimas teršti vandenį, šventi medžiai, gyvūnų kultas vis tai autorius sieja su pagarba gamtai, kuri buvo ir yra aktuali žmogui. Atskleisdamas krikščioniškąsias vertybes ir tradicijas trečiame knygos skyriuje Krikščionybė ir gamta Kalenda akcentuoja pozityvią, žmogaus atsakomybę ugdančią jos pusę: Dievas ne tik leidžia žmogui naudoti gamtos gėrybes, bet ir reikalauja iš jo atsakomybės už savo elgesio padarinius. 184 Taigi, analizuojama, kaip krikščionybėje apibrėžiama žmogaus vieta ir vaidmuo gamtoje. Kalenda atkreipia dėmesį į Šv. Pranciškaus Asyžiečio, gamtos globėjo, mokiusio pagarbiai elgtis gamtoje, savo asmeniniu pavyzdžiu pamokymus, dorovinio tobulėjimo priesakus, kurie prilygsta imperatyvams: [p]radėk daryti tai, kas būtina, po to tai, kas įmanoma, ir staiga tu padarysi tai, kas neįmanoma. 185 Pozityvūs, įkvepiantys tekstai mokiniams pateikiami kaip doroviniai orientyrai ir sekančiuose skyriuose: Mokslas ir gamta, Svarbiausias principas, Aplinkosauginė moralė ir veikla, kur Kalenda pristato Ruso, Emersono, Šveicerio, Leopoldo, Tado Ivanausko, Eugenijos Šimkūnaitės, Česlovo Kudabos ir kitų mokslininkų mintis, koncepcijas, teorijas ir nuostatas apie tai, koks turėtų būti žmogaus santykis su aplinka, kad būtų išsaugota harmonija gamtoje. Paskutiniame skyriuje gausiai pateikti įvairiausi priesakai, normos rekomendacijos, kaip dera elgtis gamtoje. Mokiniai skirtingų autorių ar ekologinių judėjimų rekomendacijų įvairovėje gali įžvelgti daug bendrų principų, kuriuose aptinkamos tos pačios vertybės: pareiga, pagarba, meilė, atsakomybė, sąžinė, saikingumas, rūpestingumas ir kt. Visos šios dvasinės vertybės turi teigiamą atspindį žmogaus ekologinėje elgsenoje. Skaitytojui tarsi leidžiama pasirinkti, įkyriai neperšama kuri nors konkreti ekologinio elgesio gamtoje rekomendacija, sudaromos sąlygos kritiškai įvertinti, palyginti skirtingas pozicijas ir pačiam sąmoningai apsispręsti, kuris elgesio gamtoje modelis labiausiai atitinka asmeninę poziciją. Mokomojoje knygoje Ekologinė etika pateikti ekologinio sąmoningumo ugdymo orientyrai, nukreipiantys mokinius brandesnio mąstymo linkme, turėtų paskatinti kiekvieną elgtis taip, kad ekologinė krizė būtų suprasta ir įvertinta kaip reali grėsmė žmogaus išlikimui. Kadangi žmogus iki šiol <...> daugiausiai lavinosi vienpusiškai, trokšdamas įgyti kuo daugiau techninės galios, o ne dvasinio tobulėjimo. Puikuodamasis savo išskirtine padėtimi 183 Kalenda, Č Ekologinė etika. Mokomoji knyga, Rosma, p Ten pat, p Ten pat, p

65 gamtoje ir nuolat siekdamas pažangos visose gyvenimo, gamybos ir vartojimo srityse, žmogus tapo didžiausia problema planetoje. <...>.... Ar šiuolaikinė civilizacija nepalaidos savęs, savo pačios klaidų kapinėse, kaip tai atsitiko daugeliui praeities civilizacijų? 186 žadindamas kiekviename ekologinę sąžinę, klausia Kalenda. Na, o jei dauguma žmonių nesugebės pasiekti brandaus ekologinio sąmoningumo lygio ir mūsų planetą ištiktų globalinė katastrofa, Kalenda sarkastiškai siūlo ant žmonijos kapinių paminklo užrašyti Zygfrydo Lenco pasiūlytą užrašą: [k]iekvienas norėjo gero sau Šiuo sarkazmu Kalenda tarsi atkreipia dėmesį, kad pati didžiausia kiekvieno žmogaus yda yra egoizmas. Žmogaus ekologinis idealas suponuoja harmonijos gamtoje formavimąsi. Saiko, teisingumo, tvarkos, normos bei dėsningumo kategorijos yra veiksmingi orientyrai, kurie gali padėti stabilizuoti ekologinę situaciją. Tik nusistovėję visuomenėje aukštesni (dvasiniai) siekiai ir idealai gali atitolinti ekologinę krizę. Pozityvus idealizmas, įgavęs imperatyvo pavidalą Kalendos ekologinėje etikoje prisideda prie žmonių nuostatos, būtinai spręsti ekologines problemas, formavimo. Anksčiau minėtos nuostatos sukurtų mąstymo stereotipą nukreipiantį žmoniją link harmonijos gamtoje. Kalenda pastebi, kad gyvūnai nepažeidžia harmonijos dėsnių gamtoje, nes vadovaujasi prigimtiniais instinktais. O žmogaus situacija šiuo klausimu skiriasi, nes jis yra atitolęs nuo gamtos, nuo savo natūralios prigimties, todėl siekiant palaikyti pusiausvyrą ir harmoniją su gamta būtinas tinkamas, aktyvus ekologinės kultūros ugdymas, kuris padėtų spręsti žmogaus būties problemas. Taigi, Kalenda prieina išvadą, kad harmonijos pasireiškimas santykiuose tarp žmogaus ir gamtos bus įmanomas tuomet, kai atsiras dermė tarp žmogaus kultūringumo ir gamtos natūralumo, kai žmogus sukurs patvarią bei perspektyvią savo ir pasaulio būtį. Harmonija gamtoje yra žmogaus proto, pastangų ir valios rezultatas. Harmonija gamtoje yra tikslas, nes per jį gali pasireikšti žmogaus ir gamtos būties vientisumas, saugios gyvenamosios aplinkos garantas. Kad harmonijos kategorija galėtų užtikrinti ateities kartoms saugią aplinką, žmogui svarbu panaikinti konfrontaciją su gamta, perorientuoti savo egocentristines, grįstas naudos masteliu nuostatas - tokia Kalendos pozicija. Grubus egoistiškas elgesys, pasireiškiantis gamtonauda turėtų būti pakeistas gamtosauga. Ekologinio ugdymo mokykloje pagrindinis tikslas padėti mokinimas išsiugdyti ekologinę dorovę ir ekologinę sąžinę, kurios nuolat ragintų juos elgtis atsakingiau santykyje su gamta. Ekologinį ugdymą būtina pradėti vykdyti mokykloje, neišvengiamai svarbu šviesti mokinius gamtosaugos klausimais, nes jie saugesnės ateities kūrėjai, jie dar gali sustabdyti įsibėgėjusią ekologinę krizę, kuri kėsinasi pašalinti žmoniją iš ekologinės nišos. 186 Kalenda, Č Globalinės dorovės koncepcija. Filosofija, sociologija, nr. 2, p Kalenda, Č Ekologinė etika. Mokomoji knyga, Rosma, p

66 3.5. Rekomendacijos mokytojams vykdantiems ekologinį švietimą Fragmentiškos žinios apie ekologiją, kurias paprastai mokiniai gauna per biologijos pamokas, neugdo jų ekologinės savimonės, sąmoningos dvasios disciplinos. Ekologinio dorovinio ugdymo esmę, Kalendos nuomone, sudaro kūrybinis požiūris į nuoseklų, nenutrūkstamą mokinių ir mokytojų sąveikos procesą. Ekologinio ugdymo paslaptis kaip tik glūdi kūryboje, o mokyklos misija žadinti kiekvieno moksleivio kūrybinę energiją kasdien įveikiant rutiną, inerciją, pedantizmą gyvąja kultūra, t.y. menu, poezija, žaidimu kaip meno rūšimi, nuoširdumu, paradoksais, alogizmais. 188 Tai tarsi ugdymo metodikos, kurias Kalenda siūlo mokytojams naudoti per ekologinį dorovinį švietimą. Tačiau jos yra abstrakčios, nurodančios tam tikrą kryptį, jos nėra konkrečiai apibrėžtos. Galima būtų teigti, kad tai yra universalios, kiekvienam dalykui tinkančios ugdymo rekomendacijos. Kaip ir bet kurį kitą mokykloje dėstomą dalyką, taip ir taikomosios etikos discipliną - ekologinę etiką, profesionaliausiai išdėstyti galėtų specialistai, turintys profesinę kompetenciją toje srityje. Kalendos pastebėjimu specialistų neturėtų trūkti, nes Vilniaus pedagoginiame universitete dėstyti ekologinę etiką pradėta 1992 m. iš įvairių fakultetų susidariusiai specialistų grupei. <...> Akademinis ekologinės etikos kursas pradėtas skaityti prie šios aukštosios mokyklos įsteigtame Mokytojų perkvalifikavimo centre. 1995m. Vilniaus Pedagoginio universiteto Pedagogikos ir psichologijos fakultete buvo priimti pirmieji klausytojai į stacionarines etikos studijas. 189 Taigi, ekologinės etikos profesionaliam švietimui reikštis buvo ir yra sudarytos sąlygos reikalingų kompetencijų įgijimui. Turintys norą ir pašaukimą dirbti šį darbą mokytai galėjo ir gali iki šiol pasinaudoti šia galimybe. Kalendos nuomone ekologinės dorovės ugdymas yra neatsiejamas nuo žmonių kultūros evoliucijos proceso. Mokslo žinių ir dorovės vertybių sintezė, sudaranti ekologinės dorovės ir ekologiško elgesio esmę, yra pati efektyviausia kultūros vientisumo stiprinimo forma. Ekologinės etikos plėtojimas ir jos dėstymas, be abejonės, gali reikšmingai prisidėti prie šio giluminio kultūros proceso pažangos 190 Tačiau dėstyti ekologinę etiką nėra paprastas uždavinys pedagogams. Tam reikalingos specifinės žinios bei praktiniai įgūdžiai. Mėgindamas atrasti ekologinės etikos dėstymo ypatumus Kalenda siūlo vengti paviršutiniškumo ir naivaus moralizavimo teigdamas, kad tiesmukas moralizavimas yra nepatrauklus ir neretai tik atgraso vaikus, paauglius, jaunuolius nuo tų idealų, kuriuos norima jiems pateikti. Sielą galima paveikti tik sužavint 191 Kalenda ekologiniame švietime siūlo naudoti meno kūrinius, gamtos grožio natūralų demonstravimą, ekoturizmą, gamtos tvarkymo akcijas. Beja, pastaruoju metu tampa labai populiari kasmetinė akcija Darom, kuri tęsiasi jau 7-erius metus ir į kurią kasmet įsitraukia vis daugiau Lietuvos mokyklų. Taigi, Kalendos gamtos tvarkymo 188 Kalenda, Č Ekologinė krizė ir dorovė, Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č.2003, Ekologinės etikos baruose. Vilniaus pedagoginis universitetas, p Kalenda, Č Ekologinės etikos baruose. Vilniaus pedagoginis universitetas, p Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos". p. 5 66

67 galimų akcijų vizija buvo įžvalgi ir pranašiška, kuri dabar yra plačiai paplitusi ir realizuojama Lietuvoje. Tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Švietimo reforma ir mokytojų rengimas savo pranešime Ekologinė informacija ir sąžinės kategorija Kalenda akcentuoja faktinės informacijos perdavimo ir sąžinės formavimosi disproporciją. Autoriaus teigimu, informacija pati savaime ekologinių problemų nesprendžia. Nors duomenys apie krizę, gamtinių sistemų būklę kelia nerimą, dar nepriverčia visuomenės kryptingai veikti. Kitaip sakant, kol kas ekologinė informacija nepalietė asmenybės sąžinės. 192 Autorius apgailestauja, kad aktuali ekologinė informacija tarsi praranda prasmę, ji ignoruojama ir neskatina visuomenės sąmoningumo ekologiškai veikti. Tai sukuria probleminę situaciją pedagogams, kurie faktinėmis informacijos iliustracijomis siekia sužadinti vaikų sąmoningumą, formuoja dorovines vertybines orientacijas bei žadina sąžinę. Manau, kad ignoruojama mokslinė informacija ir faktai, liudijantys ekologinės krizės grėsmę, tarsi atmetami, nes mokiniams susidaro iliuzija, kad tai manęs dar neliečia, kad tai, kas bus po 100 metų ar dar vėliau, tarsi neaktualu, todėl tai trukdo sukurti prielaidas mokinių moralinei motyvacijai žadinti. Kyla klausimas, kaip ir kokiais būdais efektyviai paveikti jauno žmogaus savimonę? Minėtame pranešime Kalenda cituoja vokiečių profesorių H. L. Goltermanną, kuris įžvelgia glaudų ryšį tarp ekologijos ir sąžinės, taip pat primena, kad tą patį ryšį pastebėjęs dar anksčiau ir ekologas A. Leopoldas, kuris bene pirmasis pavartojo sąvoką ekologinė sąžinė. 193 Taigi, sąžinė kažkokiu būdu visgi gali padėti nusistovėti visuomenės santykiams su gamta. Klausimas kaip? Analizuodamas sąžinės fenomeną Kalenda atranda, kad sąžinė yra sociali, nes <...> ją veikia istorinės epochos, visuomenės gyvenimo, kultūros realijos. Jos turinys, kaip ir visa kita pasaulyje, nėra pastovus dydis, o nuolat evoliucionuoja bei kinta. <...>. Sąžinė yra reikšmingas veiksnys žmogui sąveikaujant su gamta, nes ji padeda individui pažinti, pajausti ir išgyventi savo paties poelgių dorovinę vertę. 194 Tolimesnėse Kalendos analizėse atsiskleidžia, kad šiuolaikinis žmogus dar neturi ekologinės sąžinės savyje, nes ekologines problemas liudijantys ženklai yra dar pakankamai jauni, o garsiai kalbėti apie juos, kaip pastebi Kalenda, imta tik XX amžiuje. Galima teigti, kad bendro pobūdžio informacija, kuri nėra akivaizdžiai ir tiesiogiai palietusi atskiro žmogaus būties gamtoje, nėra neigiamai ir kardinaliai pakeitusi jo situacijos gyvenamojoje aplinkoje. Todėl mokslininkų įžvalgos apie neigiamą ekologinę situaciją ir liūdnas ateities perspektyvas dar netapo masiniu reiškiniu, problema visuomenės sąmonėje ir tuo pačiu nėra atspindys atskiro, kiekvieno žmogaus sąžinėje. Todėl [e]kologinė sąžinė kol kas traktuojama ne tiek kaip masinė gyvenimo praktika, kiek pirmiausia, kaip ugdymo tikslas, apie kurį 192 Kalenda Č Švietimo Reforma ir mokytojų rengimas. VIII tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, p Kalenda Č Švietimo Reforma ir mokytojų rengimas. VIII tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, p, Kalenda Č Švietimo Reforma ir mokytojų rengimas. VIII tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, p

68 kalba pedagogai, rašytojai ir ekologinės etikos specialistai. 195 teigia Kalenda. Todėl apmąstymuose apie sąžinę Kalenda tarsi nurodo, kad kiekvienam pedagogui svarbu rasti būdus, kaip pažadinti kiekvieno vaiko ekologinę sąžinę. Tai pirminis uždavinys mokykloje dėstant ekologinės etikos kursą, be kurio neįmanoma tikėtis žmogaus harmoningo santykio su gamta. O tolimesnės ateities vizijoje <...> sąžinės tapimas žmogaus ir gamtos sąveikos atributu atveria perspektyvą, skatina puoselėti tas gamtos savybes (vientisumą, stabilumą, harmoniją, grožį), kurios paprastai lieka už gamybai tarnaujančio mokslo ribų. 196 Taigi, galima daryti išvadą, kad pedagogų darbas šioje srityje ypač svarbus, nes galėtų atitolinti arba pristabdyti ekologinę krizę. Svarbus kryptingas, orientuotas į sąžinės budinimą dorinis ugdymas. Taip pat Kalenda pastebi, kad svarbi ir tarpdalykinė integracija šiuo klausimu, nes atskiros disciplinos: chemija, geografija ir biologija tarsi suskaldo gamtą į atskiras dalis. O juk gamta yra visų trijų dalykų visuma. Tačiau realiai mokykloje tai padaryti yra pakankamai sudėtinga, nes yra glausti pamokų tvarkaraščiai ir ribotas pamokų skaičius, per kurį mokytojas dalykininkas privalo išdėstyti temas, nurodytas bendrosiose ugdymo programose. Kalenda rekomenduoja ne tik dorinio ugdymo mokytojams, bet ir biologijos mokytojams dėstant biologijos kursą akcentuoti meilę gyvybei, vesti biologijos pamokas gamtoje, ją stebint ir t.t. Net pačią mokykla, Kalenda siūlo pertvarkyti pagal ekologinius reikalavimus, kad mokiniai akivaizdžiai pamatytų tai, ką reikia pakeisti visuomenėje: išmokti taupyti energiją, tvarkyti šiukšles, nutryptą žemę paversti žydinčia, priterštą mišką ar upelį išvalyti ir t.t. 197 Ekologinės etikos ugdymas mokykloje yra ypač reikšmingas. Veikiama jauno žmogaus ekologinė sąžinė ir savimonė gali įtakoti ekologinės elgsenos modelį jų gyvenime. Svarbų vaidmenį ekologinės etikos švietimui atlieka mokytojo dalykinė kompetencija ir kūrybiškumas, novatoriškumas bei nuoširdus tikėjimas, tuo ką darai. Pagrindinis mokytojų uždavinys - rasti būdus, kaip pažadinti ekologinę sąžinę kiekvieno vaiko sąmonėje. Moralizavimai, nurodinėjimai, pateikiami sausi moksliniai faktai apie ekologinės krizės padarinius, kurie yra sunkiai pastebimi artimiausioje mokinių gyvenamojoje aplinkoje ir juolab ateities perspektyvos po 100 metų ar daugiau vaikų ekologinės sąžinės, savimonės ir asmeninių nuostatų pakankamai neveikia. Svarbus kūrybingas, sistemingas, kryptingas ir, kiek įmanoma, priartintas prie realios patirtinės situacijos mokinių ugdymas, kuris galėtų pažadinti mokinių ekologinę sąžinę, o ši formuotų kiekvieno asmeninį, sąmoningą apsisprendimą ekologiško elgesio gamtoje modelį, kuris nebūtų primestas, o būtų suvoktas asmeniškai. Kalendos akcentuojamas dalykų integralumas, aktyvios pamokos gamtinėje aplinkoje yra siekiamybė, tačiau sunkiai suderinama su šiuo metu Lietuvoje vykdoma Švietimo politika bei strategija. Didelės biologijos ir kt. dalykų mokomojo turinio apimtys ir mažas pamokų (valandų) 195 Kalenda Č Švietimo Reforma ir mokytojų rengimas. VIII tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, p Ten pat, p Ten pat, p

69 skaičius per savaitę (metus), ugdymo orientavimas į akademines žinias, nes jos sudaro pagrindinę egzaminų turinio dalį, glausti ir nelankstūs, 1 kartą per metus tvirtinami pamokų tvarkaraščiai ir t.t. riboja mokytojų realias galimybes organizuoti efektyvesnes, integralias, gamtinėje aplinkoje vedamas pamokas Vidurinio ugdymo BP analizė ir Kalendos rekomendacijų pritaikymo galimybės Dorinio ugdymo bendrosiose programose (toliau BP), kurios skirtos 5-10 klasių mokiniams, nurodomas dorinio ugdymo pamokų tikslas Mokant etikos pagrindinėje mokykloje, siekiama padėti mokiniams išsiugdyti atsakingą moralinį mąstymą, egzistencinę savivoką, bendrosiomis žmogaus ir moralės vertybėmis grindžiamą santykį su savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu. 198, o vidurinio ugdymo bendrosiose programose, kurios skirtos klasių mokiniams, dorinio ugdymo pamokų tikslas Per dorinio ugdymo pamokas siekiama išugdyti mokinio gebėjimą ir nusiteikimą būti ir veikti pasaulyje vadovaujantis įsisąmonintomis moralės nuostatomis, kurti pozityvius, tolerantiškus, demokratiškus, atsakingus santykius su kitais; ieškoti savojo gyvenimo kelio ir atsakymų į gyvenimo prasmės, pašaukimo ir šeimos gyvenimo klausimus, interpretuojant filosofinius ir religinius požiūrius plėtoti mąstymą ir etinį, filosofinį, religinį, kultūrinį sąmoningumą rengiantis tolimesnėms studijoms ir profesinei veiklai. 199 Abejuose koncentruose dorinio ugdymo bendrosiose programose akcentuojamas ugdytinių sąmoningas, moralumas, grįstas dorovinėmis vertybėmis, pozityvus nusiteikimas būti ir veikti pasaulyje. Pagrindinio ugdymo koncentre dorinio ugdymo (etikos) pamokos turi savitą struktūrą sudarytą iš 4 dalių: Saviugda ir savisauga. Aš Asmuo; Dialoginis bendravimas. Aš Tu; Socialiniai santykiai. Aš Mes ir Santykis su pasauliu. Aš Tai. Minėtoje paskutinėje struktūros dalyje atkreipiamas dėmesys į žmogaus santykius su gamta, kurį siūloma nagrinėti per etikos pamokas. Būtent tai ir sudaro ekologinės etikos ugdymo fundamentalų pagrindą. Santykis su pasauliu. Aš Tai veikla, skatinanti mokinius domėtis ir rūpintis aplinka, gyvąja ir negyvąja gamta, mus supančiais daiktais ir reiškiniais, praeities ir dabarties kultūra, ją vertinti, kritiškai ir kūrybiškai apmąstyti, spręsti darnios plėtros problemas. 200 Pagrindinio ugdymo BP didaktinėse nuostatose akcentuojama, kad Ugdymo procesas grindžiamas dorinės mokinių motyvacijos skatinimu ir atsakingumo ugdymu, o ne moralizavimu. 201 Šią ugdymo nuostatą atliepia Č. Kalenda ir ekologiniame ugdyme (žr. 1 lentelė). Siekiant kurti 198 Pagrindinio ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], p Viduriniojo ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], p Pagrindinio ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], p Ten pat,

70 Pagrindinis ugdymas palankią ugdymo(-si) aplinką BP siūloma, kad mokiniams būtų sudarytos sąlygos per etikos pamokas <...> mąstyti ir medituoti. Šioms sąlygoms sukurti mokytojas gali naudoti įvairias meninės raiškos priemones, pavyzdžiui, dailės ir muzikos kūrinius, fotografijas, religinius simbolius. 202 Panašiais būdais ir Kalenda siūlo sužavėti jauną žmogų (žr. 1 lentelė), kad šis sąmoningai priimtų ekologinius idealus ir atsivertų ekologiniam ugdymui. Pagrindinio ugdymo BP numatytuose uždaviniuose nurodoma mokinius supažindinti su <...> gamtos įvairove, paveldo vertybėmis, analizuoti šiuolaikinio pasaulio globalizacijos pokyčius, mokslo, technikos pasiekimų ir tradicinių vertybių santykį, spręsti darnios plėtros, ekologines ir gyvybės išsaugojimo problemas 203 (žr. 1 lentelė). (1 lentelė) Dorinio ugdymo (etikos) BP ir Č. Kalendos ekologinio ugdymo gairių palyginimas BP Dorinio ugdymo (etikos) Č. Kalendos ekologinio ugdymo gairės BP gairės Santykis su pasauliu. Aš Tai Tautinio atgimimo apogėjuje iškeltas šūkis Nuo veikla, skatinanti mokinius ąžuolo prie ąžuolo per Lietuvą buvo domėtis ir rūpintis aplinka, gyvąja ir negyvąja gamta, mus apvainikuotas 1992m. Rudenį įkurta ąžuolų globos bendrija Ąžuolynas 205 supančiais daiktais ir reiškiniais, praeities ir dabarties kultūra, ją vertinti, kritiškai ir kūrybiškai apmąstyti, spręsti darnios plėtros problemas. 204 Ugdymo procesas grindžiamas dorinės mokinių motyvacijos skatinimu ir atsakingumo ugdymu, o ne moralizavimu. 206 Tiesmukas moralizavimas yra nepatrauklus ir neretai tik atgraso vaikus, paauglius, jaunuolius nuo tų idealų, kuriuos norima jiems pateikti. 207 Ekoturizmas yra veikla, kuri integruotai naudoja aplinkos gamtinius, ekonominius ir socialinius išteklius taip, kad jie išliktų neribotą laiką <...> turistai keliauja nedidelėmis grupelėmis, neteršia 202 Pagrindinio ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], Ten pat, p Ten pat, p Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika, Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Pagrindinio ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], p Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika, Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p. 5 70

71 <...> mąstyti ir medituoti. Šioms sąlygoms sukurti mokytojas gali naudoti įvairias meninės raiškos priemones, pavyzdžiui, dailės ir muzikos kūrinius, fotografijas, religinius simbolius. 210 Supažindinti su <...> gamtos įvairove, paveldo vertybėmis, analizuoti šiuolaikinio pasaulio globalizacijos pokyčius, mokslo, technikos pasiekimų ir tradicinių vertybių santykį, spręsti darnios plėtros, ekologines ir gyvybės išsaugojimo problemas. 212 aplinkos, nekelia triukšmo, jų nakvynei bei maitinimui nereikia statyti pastatų, keičiančių aplinką. Toks turizmas <...> skatina etnokultūros atkūrimą bei ją palaiko, pateisina saugomų teritorijų steigimą. 208 Ekologinio ugdymo paslaptis kaip tik glūdi kūryboje, o mokyklos misija žadinti kiekvieno moksleivio kūrybinę energiją kasdien įveikiant rutiną, inerciją, pedantizmą gyvąja kultūra, t.y. menu, poezija, žaidimu kaip meno rūšimi, nuoširdumu, paradoksais, alogizmais 209 Sielą galima paveikti tik sužavint. Vadinasi, meno kūrinių panaudojimas, kūrybiškumo skatinimas, gamtos estetinių savybių išryškinimas, aplinkos tvarkymas yra veiksmingas ekologinio ugdymo rezervas. 211 Kuršių nerijos <...> įtraukimas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašus turėtų mus įkvėpti aktyviai gamtosauginei veiklai, kad visa Lietuva, kaip geografinis Europos centras, taptų pavyzdingos gamtosauginės kultūros šalimi Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika, Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinė krizė ir dorovė. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Pagrindinio ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], p Kalenda, Č Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Pagrindinio ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], p Kalenda, Č Ekologinės etikos baruose. Vilniaus pedagoginis universitetas, p. 6 71

72 Vidurinis ugdymas. Modulis Etika ir kinas Suprasti, kaip šiuolaikiniai technologijų laimėjimai keičia žemės kraštovaizdį, augmeniją ir gyvūniją ir kokie padariniai yra prognozuojami. 214 Ežerų užterštumas kulminaciją pasiekė apie metus. < > Chicago Tribune išspausdinta nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip varva tepalai nuo rankos, ištrauktos iš Didžiųjų ežerų vandens, virto savotišku žaliųjų akcijų simboliu. 215 Žinoti pasaulio kataklizmų, priklausančių nuo žmogaus invazijos, sukeliamas problemas remiantis ekologinės etikos teoretikais. 216 Industrinės šalys išmeta į atmosferą gausybę įvairių dujinių medžiagų, kurių cheminiai junginiai sudaro freonus, o šie ardo ozono sluoksnį, saugantį žemės gyvybę nuo pražūtingų ultravioletinių spindulių. Naujausi tyrimai rodo, kad ozono sluoksnis retėja ne tik virš Antarktidos, bet ir virš Amerikos ir Europos žemynų. Taigi ultravioletinė radiacija intensyvėja, ir vis daugiau žmonių bus jos pažeisti. 217 Pagrindinio ugdymo BP, skirtose apibrėžti dorinio ugdymo (etikos) turinį skirtinguose klasių koncentruose, pateiktose lentelėse Mokinių pasiekimai ir ugdymo gairės bei skyriuose Turinio apimtis 218 atrandame įvardintas ugdymo nuostatos ir pateiktus klausimus orientuojančius mokytojus diskusijoms su mokiniais ekologine tematika. Visa tai atliepia ekologinio ugdymo pagrindinius principus. O vidurinio ugdymo BP yra nurodyta, kad mokiniai gali mokytis pagal skirtingus dorinio ugdymo (etikos) modulius: filosofinės etikos, profesinės etikos, šeimos etikos bei kino ir etikos. Išanalizavus šių skirtingų modulių BP ryškesnių gairių, atitinkančių ekologinės etikos pagrindinius principus nėra, išskyrus modulį Etika ir kinas. Likusiuose moduliuose vyrauja antropocentristinė, normatyvinė etika. Analizuodami 2 lentelėje pateiktus duomenis galime daryti išvadą, kad per dorinio ugdymo (etikos) pamokas skyriuje Santykis su pasauliu: Aš Tai daugiausiai dėmesio ir laiko (pamokų), remiantis dorinio ugdymo BP, nagrinėti ekologinei etikai tinkamas temas, rekomenduojama 5-6 klasėse. Vyresnių klasių: 7-8kl., 9-10kl. ir 11-12kl. koncentruose, pagal šiuo metu Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas dorinio ugdymo (etikos) BP, ekologinės etikos tematikai tolygiai skiriamas vis mažesnis dėmesys. (žr. 2 lentelė) 214 Viduriniojo ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], p Kalenda, Č Ekologinis idealas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinis idealas. Lietuvos etinės kultūros draugija "Ethos", p Kalenda, Č Ekologinės etikos baruose. Vilniaus pedagoginis universitetas, p Pagrindinio ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], p

73 (2 lentelė) Ekologinė etika ir dorinio ugdymo (etikos) BP nuostatų bei turinio atitikmuo Klasių koncentrai Skyriaus Santykis su pasauliu: Turinio apimtis Aš Tai nuostatos 5-6 kl. Žavėtis gyvybės rūšių įvairove, gerbti ir saugoti kiekvieną gyvybę. 219 Saugoti aplinką, puoselėti tautos kultūrą. 220 Žavėtis pasaulio paveldo vietovėmis, norėti jas pamatyti ir saugoti. 221 Neteršti aplinkos ir dalyvauti aplinkosaugos veikloje. 222 Kodėl brangi kiekviena gyvybė? Gyvybės stebuklas, jos atsiradimas ir trapumas, nuostabi gamtos įvairovė. Kokių pavojų gali kilti gamtai mano gyvenamojoje vietovėje? Kaip man pavyko ką nors išgelbėti? Rūpinamės augalais ir gyvūnais. Priesakai Nežudyk ir Nepakenk, kokia jų reikšmė? Kaip puoselėjame aplinką? Gamtos taršos ir kitos ekologinės problemos, kaip atsakingai reikia elgtis gamtoje. Nevengiame tvarkymosi darbų, saugome tai, kas kitų sukurta. Gamtos ir kultūros paveldas mano gyvenamojoje vietovėje. Kuo graži ir įdomi mano tėvynė Lietuva? Pasaulio paveldo vietovės ir vertybės Lietuvoje. Kokias vietas norėčiau aplankyti? Kaip pristatyčiau Lietuvą užsienio svečiams? Kaip įsivaizduoju savo ateitį? Gyvenimas po 10 metų. Kas pasikeis, o ką norime išsaugoti? Kaip išsaugoti švarią gamtą ir aplinką, kaip prisidėti prie pasaulio paveldo vietovių apsaugos kl. Saugoti gamtą ir neteršti aplinkos. 224 Kas yra nuosavybė, žmogaus turtas? Kodėl žmonės linkę kaupti turtą? Kaip geriausiai naudoti turtą: investuojant, naudojant kasdienėms reikmėms, teikiant labdarą kitiems? Kodėl šiuolaikinė visuomenė vadinama vartotojiška? Kaip protingai vartoti? Kuo skiriasi materialinės ir dvasinės vertybės? Kas yra nuosavybė, žmogaus turtas? Kodėl žmonės linkę kaupti turtą. Kodėl svarbu puoselėti, tausoti gamtą? Kokių ekologinių nuostatų reikia laikytis? Ką reiškia 219 Pagrindinio ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Pagrindinio ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], p Ten pat, p

74 9-10 kl. Įsitikinti globalių problemų aktualumu kasdienybėje kl. Pagarba gamtai ir Etikos kūrybai. 228 modulis Etika ir kinas protingai ją naudoti? Kaip suprasti darnią gyvenimo plėtrą, arba darnų vystymąsi? 225 Kas yra globalizacija, žiniasklaida, reklama? Kaip aš suprantu globalizaciją ir vartotojų visuomenę? Pavyzdžiai, kur ir kaip pasireiškia šie ekonomikos reiškiniai, kokias problemas jie kelia? Kaip mano gyvenimą veikia žiniasklaida, reklama ir informacinės technologijos? Ar mūsų visuomenėje gerbiama žmogaus gyvybė? Mokslo atradimų vertingumas ir jų keliamos problemos (pavyzdžiui, genų inžinerija ir kt.). 227 Diskutuoti apie gamtos reikšmę ir vertę šiuolaikinių technologijų įsigalėjimo kontekste. Diskutuoti apie ekologines problemas darnaus vystymosi perspektyvoje, savo argumentus pagrįsti kino pavyzdžiais m. Švietimo ir mokslo ministerijai buvo pateiktas projektas Mokymosi krypties pasirinkimo galimybių didinimas metų mokiniams, II etapas: gilesnis mokymosi diferencijavimas ir individualizavimas, siekiant ugdymo kokybės, reikalingos šiuolaikiniam darbo pasauliui 230, kuriame pristatytas dorinio ugdymo modulis Bioetika ir ekologinė etika. Būtent šiame taikomosios etikos modulyje ir yra skiriamas didžiausias dėmesys ekologinės etikos nuosekliam, fundamentaliam ugdymui. Kai tik Švietimo ir mokslo ministerija patvirtins anksčiau minėtą projektą ir įtrauks taikomosios etikos modulį Bioetika ir ekologinė etika į BP, mokytojai galės jį rinktis ir siūlyti mokiniams mokytis klasėse. Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintose dorinio ugdymo (etikos) BP yra numatyta galimybė dėstyti ekologinės etikos kursą skirtinguose klasių koncentruose skyriuje Santykis su pasauliu: Aš - Tai. Pastebima tendencija: kuo jaunesnio amžiaus mokiniai, tuo didesnis pamokų skaičius numatomas dorinio ugdymo (etikos) BP, per kurias mokytojams yra numatyta galimybė dėstyti ekologinės etikos pagrindus. Jei Švietimo ir mokslo ministerija įtrauks į dorinio ugdymo BP vyresnėse klasėse 225 Pagrindinio ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ],.p Ten pat, p Ten pat, p Viduriniojo ugdymo bendrosios programos: dorinis ugdymas, in URL: [ ], p Ten pat, p Dorinio ugdymo modulių programų kl. (III IV gimnazijos) klasėms įgyvendinimo metodinė medžiaga, in URL: [ ], p 6 74

75 Bioetikos ir ekologinės etikos modulį, tuomet plačiausios galimybės išsamiau dėstyti ekologinę etiką atsivers klasėse. 75

76 4. KIEKYBINIS TYRIMAS ŠVENČIONIŲ ZIGMO ŽEMAIČIO GIMNAZIJOS MOKINIŲ EKOLOGINĖS ETIKOS SAMPRATA IR EKOLOGINĖS KULTŪROS UGDYMO BŪTINYBĖ 4.1.Tyrimo metodologija ir organizavimas Norint apibūdinti Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokinių ir gamtos santykį svarbu išskirti vertybes, kuriomis grįstinas šis santykis. Kalenda pabrėžia, kad žmogaus santykis su pasauliu priklauso nuo to, kokios vertybės įtakoja atskirų objektų pažinimo, įprasminimo bei išgyvenimo orientyrus ar konkrečius veiklos motyvus. Santykį su gamta nulemia tai, per kokių vertybių prizmę žmogaus žvelgia į gamtą, kokios vertybės tampa ekologinio mąstymo stimulais. Tarp Kalendos minimų vertybių, kuriomis remtinas žmogaus ir gamtos santykis, dažniausiai išskiriamos universalios dorovinės vertybės. Tačiau jų hierarchijoje pirmenybė dažniausiai teikiama: atsakomybei už gamtos išsaugojimą, pagarbai gyvybei, saikingumui, pareigai, sąžiningumui gamtos atžvilgiu, jautrumui, gamtos tausojimui (gynimui, globojimui, saugojimui), meilei. Žmogaus ir gamtos santykio harmonija taip pat daug priklauso nuo to, kiek atskiri žmonės siekia atsisakyti vartotojiško, utilitarinio požiūrio į gamtą. Tyrimo eiga Planuodama vykdyti tyrimą Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokinių ekologinės etikos samprata ir ekologinės kultūros ugdymo būtinybė sudariau anketos klausimyną Mokinių moralinės vertybės, ekologinis sąmoningumas ir elgesena, remiantis Kalendos siūlomomis žmogaus vertybinėmis orientacijomis, ekologinės elgsenos modeliais, kurie, pasak autorių, įtakoja žmogaus santykį su gamta. Apskaičiavau respondentų skaičių. Respondentų atranką nusako du pagrindiniai parametrai: generalinė visuma ir respondentų imtis, t.y. ta generalinės visumos dalis, kurią ištyrus gaunama informacija apie visą generalinę visumą. Remiantis K. Kardelio knygoje Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai (2002) duomenimis, tais atvejais, kai generalinė aibė yra baigtinė, atvejų skaičius apskaičiuojamas pagal formulę: n= Pagal šią formulę žymėjimų reikšmės yra: - n - imties dydis; N generalinė aibė; imties paklaida ( = 0,05).) Remiantis metų duomenimis Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje šiuo metu mokosi 383 mokiniai, todėl generalinė visuma yra 383 mokiniai. n = Apskaičiuota Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos tiriamųjų mokinių imtis 195 mokiniai. 76

77 Tiriant anketų duomenis norėta nustatyti tarpusavio sąsajas ir palyginti paauglių grupių vertybinių orientacijų ir ekologinio elgesio taisyklių išraišką pagal amžių, tėvų išsilavinimą bei šeimos pajamų dydį, todėl buvo vykdomi tokie etapai: 1. Sudaryta anoniminė anketa, kurią sudarė dalys: ekologinis sąmoningumas (ekologijos, ekologinės etikos ir ekologinės krizės samprata), ekologinė elgsena mokinių kasdienybėje (tiesioginės ir netiesioginės elgesio taisyklės), vertybinių orientacijų teiginiai. 2. Etikos pamokų metu anketos buvo išdalintos Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje besimokantiems 8 12 klasių mokiniams ir paprašoma jas užpildyti. (Priedas Nr. 1) 3. Mokiniams, užpildžius klausimynus, anketos surinktos ir duomenys apdoroti kompiuterinėmis programomis. Įvertinimo būdai Klausimyną sudaro 3 klausimai apie ekologinį sąmoningumą, 19 teiginių apie ekologinio elgesio taisykles (tiesioginiame ir netiesioginiame santykyje su gamta) ir 16 vertybinių orientacijų (dvasinių ir materialinių). Tiriamasis kiekvieną ekologinio elgesio taisyklių teiginį turėjo įvertinti pagal atitinkamą dažnumą: nuolat/visada, dažnai, vidutiniškai, retai, niekada. Vertybinių orientacijų teiginius respondentai vertino balais nuo 1 iki 7, atsižvelgiant į tai, kaip jis tinka jo požiūriui apibūdinti. Tyrimo duomenų apdorojimas Gautų ir suvestų duomenų rezultatai skaičiuojami naudojant Microsoft Exel 2007, SPSS (16 versija) for Windows 2000 programą. Buvo taikoma aprašomoji statistinė analizė. Kadangi Kolmogorovo Smirnovo ir Shapiro Wilk testai parodė, jog tiriamųjų duomenys nėra pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį (visos skalės reikšmingumo lygmuo p 0,05), elgesio taisyklių ir vertybių rodiklių vidurkių palyginimui pagal amžių, tėvų išsilavinimą, šeimos pajamų dydį buvo taikomas Kruskalo Voliso kriterijus, trijų ir daugiau nepriklausomų imčių lyginimui. Mann Whitney U kriterijus buvo naudojamas gyvenamosios vietos atžvilgiu dviejų nepriklausomų imčių rodiklių palyginimui. Nustatant ryšį tarp ekologinio elgesio taisyklių ir vertybinių orientacijų skalių, buvo taikoma koreliacinė analizė (Spearmano ranginės koreliacijos koeficientas). Tyrimo etiškumas Atliekant tyrimą buvo laikomasi etikos principų: Geravališkumas. Geravališkumo principas rodo, jog <...> jis (tyrimas) niekada neatliekamas kaip priemonė pakenkti atskiriems asmenims ar asmenų grupėms ar kad jo išvados ką apšmeižtų, mestų kaltę, apimtų palankias galimybes ar gniaužtų pažangą. Sąžiningumas. Vykstant duomenų rinkimo procesui, visus duomenis būtina skelbti tiksliai tokius, kokie jie gauti. 77

78 Tikslus paaiškinimas. Tikslaus paaiškinimo principas nurodo, jog asmenims, kurie būna parinkti kaip tyrimo dalyviai, būtina tiksliai paaiškinti, kokia yra tyrimo tema ir koks bus tyrimo būdas ar užduotis, kuriuose jie dalyvaus. 231 Taip pat buvo svarbus etikos principas anonimiškumas, kuris užtikrina visišką tyrime dalyvavusių mokinių konfidcncialumą. Problema Ekologinės kultūros puoselėjimui svarbus mokinių ekologinės elgsenos gamtoje modelių žinojimas, kuris padėtų teisingai doroviškai apsispręsti. Svarbu išsiaiškinti kiek ekologiško elgesio modelių jie taiko savo gyvenimo praktikoje, ar supranta, kokios tiesioginio (gamtoje) ir netiesioginio (buityje) žmogaus santykio su aplinka sąsajos ekologinės krizės akivaizdoje. Kalendos nuomone žmonių dvasinis skurdumas susijęs su jų antiekologinė elgsena, tuomet vyrauja žema ekologinė kultūra kasdienybėje. Todėl, tirdama Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokinių ekologinį sąmoningumą, jų moralines nuostatas ir ekologinę (arba antiekologinę) elgseną, bandysiu patvirtinti Kalendos poziciją, kad mokykloje būtinas ekologinės etikos švietimas. Tyrimo tikslas Išsiaiškinti mokinių žinias ir požiūrį į ekologiją, ekologinę etiką, ekologinę krizę bei atskleisti mokinių vertybines orientacijas ir susieti tai su ekologine arba antiekologine elgsena. Hipotezės Kiekybiniame tyrime keliamos hipotezės: - mokiniams stinga ekologinio sąmoningumo, - kuo paauglių dvasinės vertybės yra aukštesnio lygio, tuo labiau pasireiškia jų harmoningi santykiai su gamta ir tinkama ekologine elgsena, - paauglių ekologinio elgesio taisyklės įtakojamos aplinkos faktorių ir yra skirtingos demografinių rodiklių motinos ir tėvo išsilavinimo, šeimos pajamų dydžio, amžiaus ir gyvenamosios vietos atžvilgiu, - paauglių vertybinės orientacijos įtakojamos aplinkos faktorių ir yra skirtingos demografinių rodiklių motinos ir tėvo išsilavinimo, šeimos pajamų dydžio, amžiaus ir gyvenamosios vietos atžvilgiu. 4.2 Tyrimo dalyviai Kadangi aš, magistrinio darbo autorė, šiuo metu dirbu Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje, tyrimui pasirinkau šios ugdymo įstaigos respondentus. Tyrime dalyvavo 195 paaugliai. Paauglių, dalyvavusių tyrime, amžius: nuo 13 m. iki 18 m. 231 Chartles, C. M Pedagoginio tyrimo įvadas. Vilnius: Alma litera 78

79 Pateikiamas tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių, gyvenamąją vietą, tėvų išsilavinimą ir šeimos pajamų dydį (1 lentelė). 1 lentelė. Tiriamos paauglių grupės demografinės charakteristikos Tiriamųjų grupė (n=195) Amžius: m. 23 (12%) m. 108 (55%) m. 64 (32%) Gyvenamoji vieta: Kaimas 82 (42%) Miestas 112 (58%) Tėvo išsilavinimas: Vidurinis 52 (27%) Aukštesnysis 95 (49%) Aukštasis 47 (24% ) Motinos išsilavinimas: Vidurinis 37 (19%) Aukštesnysis 95 (49%) Aukštasis 63 (33%) Šeimos pajamų dydis: Iki (14%) (33%) (33%) 900 ir daugiau 38 (20%) Tarp tiriamųjų amžiaus grupių yra statistiškai reikšmingas skirtumas. Gyvenamosios vietos atžvilgiu tiriamųjų imtys homogeniškos. Ar mokiniai žino, kas yra ekologija? 4.3 Tyrimo rezultatai ir jų analizė Ekologinis sąmoningumas 1 schema. Kas yra ekologija? (procentinė išraiška) Taip Ne 79

80 Apie tai, kas yra ekologija, žino daugiau nei pusė (57%) apklaustųjų mokinių. Tie, kas pažymėjo, jog žino kas yra ekologija, atsakydami į kitą klausimą: Ką apie tai žinai?, rašė: [t]ai mokslas, tiriantis gyvuosius organizmus, <...> tai, kas susiję su gamta, pavyzdžiui gamtos užterštumas, šiukšlių perdirbimas ir t.t., [g]amtos tausojimas, saugojimas, aplinkosauga., <...> aplinkos tarša, užterštumas, sveikas maistas., [g]amtos saugojimas, pastangos dėl planetos ir jos gamtos gyvavimo, rūšiavimas, perdirbimas., <...> rūšiavimas ir panašiai. ir t.t. Apibendrinant mokinių atsakymus į minėtą klausimą, galima pastebėti, kad dauguma jų nėra tikslūs. 3 mokiniai nors ir pažymėjo, kad žino, kas yra ekologija, tačiau kitame atsakyme į klausimą nepaaiškino, ką apie tai žino. Ar mokiniai žino, kas yra ekologinė etika? 2 schema. Kas yra ekologinė etika? (procentinė išraiška) Taip Ne Apie ekologinę etiką žino labai nedidelė dalis (17%) respondentų. Tie, kas pažymėjo, jog žino, kas yra ekologinė etika, atsakydami į klausimą: Ką apie tai žinai?, rašė: [ž]mogaus santykiai su gamta, [k]ai mokomas žmogus būti geras su gamta, neteršti jos ir neniekinti. Mokomas vidinis žmogaus supratimas, kaip elgtis su gamta., [t]ai tinkamas rūpinimasis planetos gerove., <...>kaip vesti savo sveiką ir taisyklingą gyvenimo būdą., <...> elgesys aplinkoje, jos saugojimas, rūpinimasis ja., [t]ai yra elgesys gamtoje ir t.t. Apibendrinant mokinių atsakymus į minėtą klausimą, galima teigti, kad nėra nė vieno teisingo atsakymo. Ar mokiniai žino, kas yra ekologinė krizė? 3 schema. Kas yra ekologinė krizė? (procentinė išraiška) Taip Ne 80