Kultūros paminklai / 20

Transcription

1 Kultūros paminklai / 20 Mokslinių straipsnių rinkinys Leidinio leidybą parėmė KULTŪROS PAVELDO DEPARTAMENTAS PRIE KULTŪROS MINISTERIJOS Vilnius Savastis 2016

2 UDK 719( 474.5) Ku-167 Sudarytojas Juozas Bardauskas Dailininkas Alvydas Ladyga Redaktorė Loreta Urtė Urbaitė Redaktorių kolegija: Prof. habil. dr. Jurgis Bučas (kraštotvarka, architektūra, paveldotyra, paveldosauga) LMA akad. prof. habil. dr. Algimantas Miškinis (urbanistika, architektūra, paveldosauga) Prof. habil. dr. Mykolas Michelbertas (archeologija) Prof. dr. Jonas Rimantas Glemža (architektūra, paveldosauga) Viršeliuose: Tichvino Dievo Motina Šv. Dvasios cerkvėje. S. Savicko nuotr. Katedros aikštėje grindinyje įmontuota plytelė Stebuklas. V. Ščiglienės nuotr. Prof. dr. Zenonas Butkus Vilniaus universitetas (istorija, paveldotyra) Dr. Dalia Klajumienė Vilniaus dailės akademija (menotyra, sakralinis paveldas) Doc. dr. Algis Kasperavičius Vilniaus universitetas (istorija) Doc. dr. Algimantas Merkevičius Vilniaus universitetas (archeologija, paveldotyra) Dr. Nijolė Rauckienė (kultūros paveldo restauravimo technologijos, paveldotyra) Dr. Dalia Vasiliūnienė Lietuvos kultūros tyrimų institutas (menotyra, sakralinis ir liaudies meno paveldas) Doc. dr. Gintautas Zabiela Klaipėdos universitetas (archeologija, paveldotyra) Juozas Bardauskas Kultūros paveldo centras (istorija, paveldosauga) ISSN X Straipsnių autoriai Savastis Kolegijos adresas: Mokyklos g. 5-30, LT Vilnius

3 Vaida Ščiglienė ĮPAVELDINIMO PRAKTIKA LIETUVOJE: YPATUMAI IR NAUJOS GALIMYBĖS Straipsnyje nagrinėjami du įpaveldinimo proceso Lietuvoje lygmenys: identifikavimas, t. y. potencialios kultūros vertybės atradimo faktas, ir jos verčių nustatymo sistema. Atskleidžiama, kaip valstybinis paveldo vertinimo požiūris orientuojasi į konservacinę paradigmą, kur vyrauja mokslinės paveldotvarkos teorijos principai ir samprata. Tyrimas rodo, kad vertinimo metodikos dvilypumas, nepakankamas (pri)taikomumas praktikoje daro destruktyvų poveikį svarbiems Lietuvos paveldo objektams. Todėl ypatingas dėmesys šiame darbe skiriamas socialinėms-ekonominėms paveldo vertėms; atkreipiamas dėmesys į pagrindines Faro konvencijos tezes, kurios galėtų tapti Lietuvos paveldo teisiniu pagrindu ir perspektyva. Straipsnyje apžvelgiami kultūrinių, meninių ir socialinių meno praktikų pavyzdžiai, mėginant parodyti sociokultūrinių perspektyvų svarbą kultūros paveldo politikai, paveldo vadybos, paveldo gaivinimo strategijoms. Reikšminiai žodžiai: įpaveldinimas, kultūros vertybių registras, vertinimo metodika, socialinės-ekonominės paveldo vertės, Faro konvencija, paveldo vadybos procesai, kultūriniai, meniniai reiškiniai, socialinės meno praktikos. Kultūros paveldas, jo supratimas yra pasaulėjautos ir pasaulėžvalgos atspindys, kuris nuolat kinta, ypač tai juntame virsminėje globalioje šiandienos epochoje. Paveldo vertinimas keičiantis kartoms, visuomenei, kuri tampa vis sudėtingesnė ir prieštaringesnė, aktualus ir reikalaujantis permąstyti laukas. Taigi neatsitiktinai paveldo vertės klausimai yra gvildenami mokslininkų, tyrėjų bei praktikų (paveldosaugininkų, vadybininkų) darbuose ir veikloje. Nepaisant visų tarptautinių ir nacionalinių dokumentų, įstatymų ir susitarimų, kiekvienos šalies teisėkūroje paveldo, jo vertės sampratos procesai yra sudėtingi, neretai tebevykstantys (kaip yra šiuo metu Lietuvoje), skiriasi vertinimo metodikos, paveldo apsaugos, panaudos strategijos, pagaliau, aktualizavimo ir atgaivinimo (animavimo) būdai ir idėjos. Šį straipsnį sudaro du segmentai. Pirmasis yra susijęs su įpaveldinimo procesu 1 Lietuvoje, t. y. parodo valstybinį paveldo vertinimo požiūrį. Tam pasirinkta Kultūros vertybių registro (toliau KVR) analizė. KVR sistemos paskirtis rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme ir Registro nuostatuose nurodytus duomenis. Registro duomenys yra skelbiami per internetą ir prieinami visiems interneto vartotojams [1]. Antrasis straipsnio segmentas susijęs su tyrimo išvadomis, siekiant parodyti KVR metodikos silpnąsias puses ir atskleisti jos tobulinimo galimybes. Dėmesys sutelkiamas į socialines-ekonomines paveldo vertes, jų sampratą, siekiama parodyti kultūrinių, meninių ir socialinių meno praktikų reikalingumą paveldo vadybos procese, taip pat reikšmingumą bei būtinybę įtraukti jas į paveldo verčių nustatymo sistemą. Taigi vietos situacijos analizę mėginama išplėsti iki platesnio diskurso. Tyrimo tikslas ištirti įpaveldinimo proceso Lietuvoje ypatumus, įvertinti formuojant KVR taikomą metodiką ir parodyti paveldo vertinimo per sociokultūrines ir menines veiklas 1. Tyrime nagrinėjami du šio proceso lygmenys: 1) identifikavimas potencialios kultūros vertybės atradimo faktas; 2) jos verčių nustatymo sistema. 3

4 ISSN X Kultūros paminklai / svarbą, galimybę papildyti paveldo verčių nustatymo sistemą. Įpaveldinimo procesas Lietuvoje: ištakos ir prielaidos Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, teise grindžiama paveldosaugos istorija 2 prasidėjo gana vėlai 1919 m. 3 [2], atgavus nepriklausomybę nuo carinės Rusijos imperijos 1918 m. 4 Tradiciškai skiriami du vėlesni paveldosaugos etapai: sovietinės okupacijos ir aneksijos laikotarpis ( ) ir laikotarpis, prasidėjęs 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kuris tęsiasi iki šiol. Dėl sovietmečio ideologinių nuostatų paveldas, paveldosaugos situacija mokslinių tyrimų prasme tirta epizodiškai ir nesistemiškai. Platesnio masto mokslinis, į vakarietišką tradiciją teoriškai integruotas diskursas Lietuvoje plėtojamas nuo XX a dešimtmečio 5. Kas buvo vadinama paveldu sovietmečio Lietuvoje, kokia vyravo vertės samprata, kaip ji skleidėsi paveldosaugoje ir paveldotvarkoje, liudija šaltiniai: tuometiniai įstatymai, įvairūs dokumentai, LSSR kultūros paminklų sąrašai ir, žinoma, dabartiniai moksliniai tyrimai, skirti sovietinės Lietuvos paveldosaugos temai 6 [3]. Įpaveldinimo procesas tarpukariu ar sovietmečiu, vertės supratimas nėra šio tyrimo tikslas, vis dėlto svarbu pabrėžti keletą aktualių aspektų, hipotetiškai manant, kad, lyginant su dabarties vertinimo modeliu, esama savotiško perimamumo, tęstinumo, sąsajų su praeitimi. Tą pastebi tyrėjai, analizavę kultūros palikimo įpaveldinimo procesus sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje. Archeologė Agnė Vaitkuvienė įžvelgia, kad nors nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jau praėjo daugiau nei 20 metų, tačiau valstybinė paveldosaugos sistema vis dar neranda pastovių ir tinkamų būdų kultūros paveldo vertinimui ir apsaugai [4]. Šios autorės disertacijos Kultūros palikimo įpaveldinimo procesai sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje teiginys tvirtina: Lietuvai atkūrus nepriklausomybę valstybinė paveldosauga paminklų apskaitą vykdė besiremdama laikinumo principu, nerangiai reaguodama į paveldo vertinimo kaitą visuomenėje, tradiciškai besiremdama informatyvumo mokslui prioritetais. Didelės įtakos paveldo vertinimo schemų sukūrimo delsimui turėjo ir sistemingo paveldo vertinimo tradicijų neturėjimas, ir bendra visuomenės vertybinė krizė, supainiojusi sovietmečiu egzistavusią verčių hierarchiją. 7 [4] Išties pernelyg užsitęsusi vertybinė krizė, atidėliojimai sukurti integruotą kultūros paveldo išsaugojimo strategi- 2. Turima galvoje juridiškai ir administraciškai reglamentuota rūpybos kultūros paveldu sistema m. Lietuvos Respublikoje buvo priimtas Valstybės archeologijos komisijos įstatymas, tačiau jis buvo laikinas, deklaravo tik bendro pobūdžio nuostatas dėl paveldo saugojimo, juridinės ir ekonominės sąlygos apibrėžtos labai ribotai. 4. Šis etapas tęsėsi iki 1940 m., kai kraštą okupavo Sovietų Sąjunga. 5. Reikia išskirti vyresnės kartos mokslininkus, paveldo specialistus Joną Rimantą Glemžą, Jurgį Bučą, per minėtą laikotarpį paskelbusius monografijų, vadovėlių ir šimtus mokslinių straipsnių; kultūros paveldo apsaugos ekspertę, ICOMOS narę Jūratę Markevičienę ir jaunesnius menotyrininkus, istorikus, kaip antai Edita Riaubienė, Margarita Janušonienė, Agnė Vaitkuvienė, Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė, Jolita Butkevičienė, Salvijus Kulevičius ir kt. Bene intensyviausiai ir produktyviausiai šioje srityje Lietuvoje dirba kultūros istorikė Rasa Čepaitienė, kuri per pastaruosius du dešimtmečius paskelbė 5 reikšmingas monografijas ir kelias dešimtis mokslinių straipsnių šalyje ir užsienyje kultūros paveldo teorijos, atminties ir miesto studijų tema. 6. Sovietmečio paveldosaugoje ilgą laiką vyravo atsilikimo nuo vakarietiškos ar europietiškos paveldosaugos matymas, naujausi istoriniai tyrimai formuoja naują paveldosaugos paradigmą paveldosaugos savitumų teoriją, akcentuojančią konkrečios visuomenės ir konkretaus laikotarpio paveldosaugos savitumus. 7. Tai pažymi ir kiti mokslininkai, analizavę sovietmečio praktikas ir idėjinius modelius. Jie teigia, kad sovietmečio paveldosaugoje glūdi kai kurių dabartinės Lietuvos paveldosaugos aspektų ištakos. 4

5 Vaida Ščiglienė Įpaveldinimo praktika Lietuvoje: ypatumai ir naujos galimybės ją 8 [5], vertinimo metodikos dvilypumas, nepakankamas (pri)taikomumas praktikoje ir nepakankamai suprasta visuomenės pasaulėžvalgos kaita daro destruktyvų poveikį svarbiems Lietuvoje paveldo objektams. Lentvario dvaro sodybos ir kiti tokio atvejo pavyzdžiai toliau pateikiami tekste. Viena galima identifikuoti problema būtų paveldo ir paveldosaugos, žvelgiant iš disciplinos (dalyko) požiūrio lauko, diskursų tariama priešprieša, tiksliau, stoka holistinio požiūrio ir siekio susieti dalykus. Šią dilemą iškėlė kultūros istorikė Rasa Čepaitienė monografijoje Paveldosauga globaliajame pasaulyje. Autorė išskiria du blokus: 1) paveldas kaip teorinė perspektyva (kultūros vertybėmis laikomų objektų turinys, reikšmės ir prasmės supratimas), kuriai atstovauja kultūrologai, istorikai, filosofai, sociologai; 2) paveldosaugos praktinė technologinė perspektyva (apsaugos ir panaudos priemonės, paveldo išteklių valdymas), kurią sprendžia paveldosaugininkai, vadybininkai, politikai [6]. Lietuvoje (ir ne tik) tai yra retai susiejama tarpusavyje, pasak R. Čepaitienės, paveldo reiškinio pažinimas galėtų daug labiau įtraukti bei susieti tiek taikomąją, tiek fundamentinę teorinę ir socialinę kultūrinę perspektyvas [6]. KVR metodika, jos įvertinimas Kultūros paveldo politiką atspindi strateginiai šalies dokumentai. Daugelyje jų kultūros paveldas ir jo apsauga įvardijama kaip svarbi ir neatskiriama visuomenės gyvenimo dalis, o įstatymų paskirtis išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms [7]. Paveldosaugos politika formuojama atsižvelgiant į pasaulines paveldo apsaugos tendencijas. Šalis yra ratifikavusi svarbius tarptautinius kultūros paveldą reglamentuojančius teisės aktus. Kultūros vertybių registras, įgyvendinant Kultūros paveldo apsaugos politiką, yra itin svarus. Jis atspindi oficialią kultūros vertybių saugojimo sampratą Lietuvoje. Kultūros vertybių apskaita yra pirmasis ir labai svarbus nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos etapas, nes nuo jos prasideda objekto saugojimas, naudojimas bei tvarkymas. Kita vertus, tai yra socialinis būtinumas, liudijantis tam tikrą susitarimą, kuriame anksčiau ar vėliau išryškėja asmeninis, visuomeninis ar valstybinis santykis ir interesai. Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas. Siekiant atskeisti vertybes yra atliekami istoriniai ir fiziniai tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas [7], [8]. Klausimą, ar įtraukti objektą į KVR, sprendžia ekspertinės vertinimo tarybos. Konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą tvarko Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir savivaldybių paveldosaugos padaliniai [8]. Kultūros paveldo departamento 2013 m. veiklos ataskaitoje pažymima, kad KVR duomenų sistemoje buvo kultūros vertybės [9]. Tai valstybės mastu ir paveldo priežiūros, apsaugos ir išsaugojimo požiūriu didelis saugomų objektų skaičius. Šią problemą nurodo ir Valstybės kontrolės atliktas auditas, kurio išvadose teigiama: sudėtinga skirti pakankamai dėmesio kultūros paveldo objektų išsaugojimui dėl didelio saugotinų objektų kiekio ir nuolatinio jo gausinimo [5], o rekomendacijose pažymima: prioritetą teikti kultūros paveldo objektų vertingųjų savybių (saugotinų elementų) tikslinimui, o ne naujų objektų (darant išimtį svarbiems ir reikšmingiems objektams) įtraukimui [5] m. buvo atliktas Kultūros paveldui išsaugoti skirtas auditas. Jis konstatavo, kad nors kultūros paveldo išsaugojimo politiką formuoja ir įgyvendina kelios institucijos, tačiau esminių teigiamų pokyčių saugant valstybei reikšmingą nekilnojamąjį kultūros paveldą vis dar nematyti. 5

6 ISSN X Kultūros paminklai / Vis dėlto sukurtas ir veikiantis KVR yra reikšmingas instrumentas siekiant įgyvendinti šalies ilgalaikės raidos strategijoje numatytą strateginį kultūros paveldo tikslą saugoti kultūros paveldą ir jo kultūrinę vertę, sudarant sąlygas jį pažinti ir naudoti. Šio tyrimo objektui yra svarbi vertinimo metodika, kuri bus trumpai apžvelgiama, pateikiama gerų ir prastų pavyzdžių, kaip ji veikia, kokie probleminiai aspektai išryškėja. Kultūros paveldo apsaugos metodikos stiprioji pusė teisės aktų visuma, apimanti strateginį kultūros paveldo tikslą, kultūros paveldo apsaugos, vertės nustatymo, pažinimo ir naudojimo aspektus. Kaip vyksta šis procesas Lietuvoje? Kritinis procesas susideda iš: 1) tyrimo (atlieka Kultūros paveldo departamentui pavaldžios institucijos); 2) apibrėžimo (įvardijamos vertingosios savybės); 3) analizės (vertinimo tarybos priima sprendimus dėl objekto paskelbimo saugomu); 4) strategijos (parenkama ir vykdoma paveldo apsaugos strategija). Vertinimo kriterijai ir procesas [10]: Amžiaus cenzo (yra papildomų sąlygų) ir autentiškumo požymių patikra (atliekama remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais). Nustatomas reikšmingumas pagal tokius kriterijus: tipiškumas (objektas tipiškas vietovei ar objektui), svarbumas (visuomenei, valstybei, kultūrai, jos sklaidai), retumas (kiekybinis kriterijus), unikalumas (kiekybinis ir kokybinis kriterijus, nepasikartojančios, išskirtinės objekto ar vietovės savybės). Teritorijos apibrėžimas (apibrėžiama remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais). Tuomet nustatomas reikšmingumas. Reikšmingumo lygmenys [10]: nacionalinis (reikšmingas Lietuvos visuomenei, siūloma objektą ar vietovę skelbti kultūros paminklu); regioninis (reikšmingas bendruomenėms, sprendimą priima Kultūros paveldo departamentas); Mokslo darbai vietinis (reikšmingas vietos bendruomenėms, savivaldybė priima sprendimą, ar skelbti saugomu). Jei nustatoma, kad objektas ar vietovė atitinka unikalumo kriterijų, nustatomas nacionalinio reikšmingumo lygmuo. Atranka, jos kriterijai ir jų taikymas [10] vykdomi kompleksiškai lyginant panašius to paties reikšmingumo objektus ar vietoves, teikiant pirmenybę autentiškumui; išsaugojimo tikimybei; panaudojimo, eksponavimo, lankymo galimybėms; asmeninėms valdytojų (jei objektas nepriklauso valstybei) išsaugojimo iniciatyvoms; būklės esamos situacijos apibūdinimui ir būtinų atlikti tvarkybos darbų sąnaudų pagrįstumui. Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikia teisinės apsaugos. Tokios vertybės registruojamos kaip kultūros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai arba vietovės [7]. Taigi Lietuva teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis siekia užtikrinti kultūros vertybių strateginės krypties (saugoti kultūros paveldą ir jo kultūrinę vertę, sudarant sąlygas jį pažinti ir naudoti) įgyvendinimą, kaip numatyta Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje [11]. Sukurta plati teisinė bazė strateginiai dokumentai, įstatymai, poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys duomenų pateikimą įregistruoti kultūros paveldą į KVR. Teisės aktų nuostatos užtikrina nuoseklią informacijos apie kultūros vertybę pateikimo, vertinimo ir atrankos, siekiant įregistruoti į KVR, tvarką. Žvelgiant į Lietuvos įpaveldinimo procesą bei taikomus vertinimo kriterijus matyti, kad vyrauja mokslinės paveldotvarkos teorijos principai ir samprata. Orientuojamasi į konservacinę paradigmą: reikšmingumą pagal mokslo bei meninius kriterijus ir autentiškumą, kuris yra lemiamas aspektas vertinant paveldo išteklius ir būtina sąlyga būti pripažįstamam kaip kultūros vertybė, taigi KVR dalimi. Tiesa, valstybinis vertinimo kriterijų modelis išskiria ir politinį, socialinį, kultūrinį verčių 6

7 Vaida Ščiglienė Įpaveldinimo praktika Lietuvoje: ypatumai ir naujos galimybės aspektus, įvardijant juos kaip svarbumo visuomenei, valstybei, kultūrai, jos sklaidai būtiną segmentą. Tačiau gana uždaras, sutelktas viename specialistų centre procesas socialines vertes neretai niveliuoja kitų verčių atžvilgiu. KVR metodikos silpnosios ypatybės Kultūros paveldo apsaugos administravimo formuotojai (Kultūros ministerija, Valstybinė kultūros paveldo komisija kaip Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais) nėra parengę nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo strategijos, kurioje būtų tiksliai apibrėžta, kokius objektus, kodėl ir kaip valstybė turi saugoti. Šiuo metu vienintelis kriterijus svarstant, ar objektus skelbti valstybės saugomais, yra galima žala vertingosioms objekto savybėms. Tačiau objekto įtraukimas į KVR negarantuoja, kad jis bus išsaugotas. Vadinasi, nekilnojamojo kultūros paveldo politika formuojama nepakankamai gerai. Pateiksime kelių atvejų analizę. Lentvario dvaro sodyba. Tai didžiulis pastatų kompleksas su parku, plotas užima kv. m teritoriją. Nuo 1993 m. sodyba yra Lietuvos KVR objektas, jo nustatytas nacionalinis reikšmingumo lygmuo [12]. Vertingųjų savybių pobūdis KVR aprašomas taip: dailės (lemiantis reikšmingumą, tipiškas), architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, unikalus), želdynų (lemiantis reikšmingumą, unikalus), inžinerinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus), kraštovaizdžio, istorinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus) [12]. KVR pateikiama faktų apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes (sutrumpinta): Seniausios žinios apie Lentvario dvarą siekia XVI a. II p., kai Žygimantas Augustas ( ) tuometines Litavariškes patvirtino Kazimiero Kmitos Kuncevičiaus nuosavybe. [...] XIX a. 6 dešimtmetyje dvarą įsigijęs vienas turtingiausių Lietuvos žemvaldžių grafas Juozapas Tiškevičius ( ) čia įsirengė rezidenciją su parku, pastatais žirgų auginimui. Dalį kapitalo Juozapas Tiškevičius investavo į pramonę ir prekybą, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką m. dvarą paveldėjo jo sūnus Vladislovas Tiškevičius ( ), teisininkas, gydytojas odontologas, visuomenės veikėjas, kolekcininkas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime m. paveldėtą Lentvario dvarą perstatė, praplėtė parką, įrengė teniso kortus m. Lentvaryje įkūrė vasaros vaikų darželį Vilniaus miestiečių vaikams, m. buvo pagrindinis Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios fundatorius. Gyvendamas Milane įkūrė antikvariatą Warowland (iškraipytas lenkiškas Lentvario vardas Landwarów), surinko didelę kultūros, meno ir mokslo vertybių kolekciją, kurią vėliau parvežė į Lentvarį. Siekdamas su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, 1907 m. Vilniuje įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, į kurios veiklą įtraukė brolius Antaną ir Juozapą Tiškevičius, architektą Tadeušą Rostvorovskį ( ), grafą Marijoną Broel-Pliaterį ( ), archeologą Vandaliną Šukevičių, dailininką Boleslovą Mykolą Rusecką ( ). Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, etnografijos ir dailės rinkiniai, kuriuos dovanojo draugijos nariai steigėjai bei rėmėjai. Didžiąją dalį rinkinių sudarė V. Tiškevičiaus paaukota Vakarų Europos tapybos darbų kolekcija m. draugija susiliejo su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija, kurios meno rinkinius 1941 m. perėmė Lietuvos dailės muziejus. Lentvaryje saugotos kolekcijos didelę dalį tarpukariu išvežė į Varšuvą. Didžioji jos dalis buvo sunaikinta 1944 m. Varšuvos sukilimo prieš vokiečius metu m. įvairių armijų žygių metu dvaro ūkis buvo sunaikintas m. Lentvaris priklausė Lenkijos valdomam Vilniaus kraštui. Bijodami karo veiksmų atsinaujinimo Lenkijos Lietuvos pasie- 7

8 ISSN X Kultūros paminklai / nyje, Tiškevičiai nesistengė skirti daug lėšų rezidencijos atnaujinimui, rūmai buvo užkonservuoti. Mirus V. Tiškevičiui, paskutiniuoju Lentvario savininku tapo jo sūnus Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius ( ), kuris dvarą valdė ir gyveno jame iki 1939 m. Antro pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūrusios karinės vadovybės, pokario kolūkis, nuo 1957 m. buvusiuose grafų rūmuose Lentvario kilimų fabriko administracija m. didžiąją dvaro dalį išsinuomojo verslininkas Laimutis Pinkevičius. Pagal Lietuvoje taikomus vertinimo kriterijus šis objektas yra itin reikšmingas nacionaliniu lygmeniu, autentiškumas apima formos, medžiagos, atlikimo ir aplinkos segmentus. Šiai nekilnojamajai kultūros vertybei neabejotinai reikalinga teisinė apsauga. Tačiau merkantiliška dabartinė dvaro komplekso ir jį supančio parko padėtis liudija, kad objekto įtraukimas į KVR neužtikrino jo saugojimo, galbūt net išsaugojimo galimybės. Nuotraukos (žr. 1 4 pav.) iliustruoja dabartinę dvaro sodybos būklę, o ikonografinė medžiaga liudija buvusią pastato ir jį supančios aplinkos didybę. Dvaro savininkui verslininkui L. Pinkevičiui bankrutavus, dvaras jau beveik visą dešimtmetį nyksta 9 [13]. Žiniasklaida jį vadina paveldosaugos neįgalumo simboliu, vietiniai Lentvario skausmu [14]. Mokslininkų bendruomenei tenka apgailestauti, nes tai yra XIX a. anglų neogotikos stiliaus rūmai (tokių Lietuvoje reta), su greta esančiu angliško tipo parku, kurį sukūrė žinomas prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouardas François André. Kompleksas nefunkcionuoja kaip visuomenės, kitaip tariant, socialinio gyvenimo dalis, o galimybė šį unikalų kultūros paveldą perduoti ateities kartoms kiekvienais metais menksta. Matome, kad nesiimama konkrečių apsaugos ar kitokių Mokslo darbai veiksmų (pavyzdžiui, nacionalizavimo). Lentvario dvaro atvejis atveria komplikuotą nuosavybės (privati, visuomeninė, valstybinė) sampratos ir jos reglamentavimo problemą. Sovietmečiu kultūros paveldo vertybės, kaip privati nuosavybė, negalėjo egzistuoti, nekilnojamasis kultūros paveldas negalėjo būti parduodamas. Imkime dvarus kaip kultūrinio palikimo dalį. Dvarų nacionalizavimas įtvirtino valstybinę nuosavybę. Nusavinti dvarai keitė paskirtį dviem kryptimis: 1) juose buvo steigiamos visuomeninės įstaigos; 2) po karo juose buvo apgyvendinti patys neturtingiausi žmonės, neturėję jokios būsto nuosavybės, kurie laikui bėgant dvarus visai nugyvendavo [15]. Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsirado galimybė buvusiems savininkams susigąžinti dvarus arba juos tapo galima pirkti rinkoje, nuomoti iš valstybės 100 metų, kaip nutiko su Lentvario dvaro rūmais. Akivaizdu, kad nebuvo įvertinta asmeninė naujo dvaro valdytojo galimybė išsaugoti, panaudoti pastatą. Objektas, turint galvoje unikalumą Lietuvos kontekste, lokacijos vietą (netoli Vilniaus, Trakų rajone, greta didelis geležinkelio mazgas), galėjo kurti pridėtinę vertę valstybei kaip ekonominis, socialinis, politinis potencialas. Buvo neįvertintas santykis su vietos bendruomene. Dvaro ansamblį sudaro ir kiti statiniai, kuriuose keletą dešimtmečių klostėsi vietos gyventojų būtis. Valdytojo santykiai su šia bendruomene, įsigijus pastatą, buvo nepalankūs ir sudėtingi [16]. Taigi aktyvus bendruomenės įsitraukimas į vertybių pateikimo vertinti procesą buvo aprioriškai komplikuotas. Kaip teigia A. Vaitkuvienė, paveldo vertės nėra vien tik techniniai sprendimai, skirti paveldo objektų reikšmingumui nustatyti ir dokumentuoti. Vertės paveldo objektams suteikiamos sociokultūriniame kontekste, kuris nuolat kinta. [17] Nors 9. Daugiau dvaro būklę atspindinčių vaizdų galima pamatyti projekto Urban Exploration internetinėje prieigoje pateikiamoje medžiagoje, kur, kaip teigiama, publikuojami reportažai iš įdomių ir paprastam žmogui dažnai neprieinamų vietų. 8

9 Vaida Ščiglienė Įpaveldinimo praktika Lietuvoje: ypatumai ir naujos galimybės 1 pav. Dabartinis Lentvario dvaro sodybos rūmų vaizdas (eksterjeras) m. spalio 23 d., Aloyzo Petrašiūno nuotr. 2, 3 pav. Dabartinis Lentvario dvaro sodybos rūmų vaizdas (interjeras). Kairėje I aukšto vidus, dešinėje III aukšto vidus m. spalio 23 d., Mildos Bugailiškytės nuotr. 4 pav. Lentvario rūmų ikonografinis atvirukas. Keršytė, D. Vilniaus vaizdų atvirukai

10 ISSN X Kultūros paminklai / įstatymas [7] deklaruoja socialinės paveldo vertės svarbą, iš esmės vertinimo procese tai nepakankamai funkcionuoja. Lietuvos istorikų teigimu [1], iki šiol įpaveldinimo procesas ir sistema, lyginant formaliąją vertinimo pusę, yra iš esmės nereformuota sritis ir neatspinti besikeičiančių visuomenės poreikių, ekonominių ir sociokultūrinių procesų. Namas Vilniuje, Užupyje, Polocko g. 52. Į KVR namas įtrauktas nuo 2006 m., nustatytas regioninis jo reikšmingumo lygmuo [19]. Vertingųjų savybių pobūdis KVR aprašomas kaip architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, retas) [19]. KVR pateikiami tokie faktai: pirminė ir istoriškai susiklosčiusi paskirtis gyvenamoji. Pradėtas statyti 1876 m. pagal inžinieriaus architekto I. Levickio projektą; rekonstruotas 1887 m. pagal inžinieriaus A. Antonovičiaus projektą (žr. 5, 6 pav.). Pastatas garsėja išskirtine drožyba. Vertingiausia XIX a. II pusėje pastatyto namo dalis dviaukštė kiaurapjūve ornamentine drožyba dekoruota veranda. Namas yra tipinis išskirtinės vilnietiškos medinės statybos pavyzdys. Dabartiniu metu dėl avarinės būklės iškeldinus gyventojus, kaip skelbia žiniasklaida [20], namas (savivaldybės pastatas) tapo benamių gūžta. Kol vyksta procedūros ir restauravimo finansavimo paieškos, pastatas gali tiesiog įgriūti. Nors praktinis (oficialusis) ir teorinis požiūriai ne visada sutampa, vis dėlto vertėtų ieškoti suderinamumo ir sąsajų. Imkime klasifikaciją, kurią pateikia Bernard M. Feilden ir Jukka Jokilehto [21]. Pagal ją kultūrinės vertės yra: tapatumas, santykinė meninė ar techninė vertė, retumas (apibrėžia ištekliaus retumą, reprezentatyvumą ar unikalumą). Šiuolaikinės socialinėsekonominės vertės: ekonominė, panaudos, švietimo, socialinė, politinė. Šiuolaikinės socialinės-ekonominės vertės analizuojant įpaveldinimo metodiką yra neaktualizuojamos. Pasak R. Čepaitienės, subtilų skirtumą tarp vertinimo (angl. valuing) ir vertės suteikimo (valorizing), Mokslo darbai galima išskirti intervencinį ir interpretacinį objekto įpaveldinimo pobūdį. Būtent pats identifikavimo procesas paprastai suteikia objektui naują prasmę ir vertę. [6] Nors kultūros paveldo objektai strateginiuose šalies dokumentuose pristatomi kaip galintys lemti socialinį aktyvmą ir ekonominį augimą, tačiau iš esmės KVR nėra atskleistas socialinis-ekonominis potencialas, nėra fiksuojama tokia informacija apie objektus. Taigi šalyje nepakankamai aiškiai formuojama kultūros paveldo politika. KVR nėra orientuotas į plačiąją visuomenę, bendruomenę, o skirtas specialistų auditorijai. Kyla natūralus klausimas: kaip tinkamai išspręsti vertybių įpaveldinimo dilemą, o kartu išnaudoti kultūros paveldo teikiamas ekonomines, socialines, kultūrines galimybes? Technologijos mokslų, aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos mokslininkė Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė, analizavusi nekilnojamojo kultūros paveldo ir jo pokyčių ekonominio vertinimo poreikį, galimybes ir teorinį kontekstą bei sukūrusi nekilnojamojo kultūros paveldo pokyčių ne rinkos verčių nustatymo metodiką [22], siūlo taikyti tris ekonominio vertinimo metodus: hedoninės kainos metodą (hedonic price method), kelionės kainos metodą (travel cost method) ir numatomojo vertinimo metodą (contingent valuation method). Įpaveldinimo sprendimai, kokius ir kaip saugoti paveldo objektus, pasak minėtos autorės, slepia rizikos faktorius, tad priimant su nekilnojamuoju kultūros paveldu susijusius sprendimus vertėtų, be ekonominės analizės, atlikti ir ne rinkos vertinimą [23]. Nekomercinėmis, arba ne rinkos, vertėmis mokslininkė vadina: ne rinkos tiesioginio naudojimo vertėmis, ne rinkos netiesioginio naudojimo vertėmis ir nenaudojimo vertėmis, tokiomis kaip egzistavimo, altruistinę, pasirinkimo, palikimo [23]. 10

11 Vaida Ščiglienė Įpaveldinimo praktika Lietuvoje: ypatumai ir naujos galimybės Paveldo vertinimas sociokultūrinių, meninių veiklų aspektu XX a. paskutiniais dešimtmečiais greta ekonominės paveldo vertės sampratos išryškėjo poreikis aktualizuoti socialinės vertės reikšmę. Pastaraisiais XXI a. dešimtmečiais paveldosaugos situacija nagrinėjama kaip socializacijos proceso istorija [17]. Faro mieste, Portugalijoje, 2005 m. buvo priimta Visuomeninės kultūros paveldo reikšmės konvencija [24] (toliau Faro konvencija). Pagrindinės Faro konvencijos definicijos teigia: a) kultūros paveldas yra grupė išteklių, paveldėtų iš praeities, nepriklausomai, kas yra savininkas, tai žmonijos išraiška ir atspindys, nuolat besivystančių ir kintančių vertybių, tikėjimo, žinių ir tradicijų. Tai apima visus aplinkos procesus, kurie kyla iš santykio tarp žmogaus ir vietos bei yra veikiama laiko; b) paveldo bendruomenė susideda iš žmonių, vertinančių tam tikrus paveldo aspektus, kurie siejasi su jų norais ir įsilieja į visuomeninius procesus siekiant perduoti paveldą ateities kartoms [24]. Reikšmingomis laikytinos šio tarptautinio dokumento tezės, kurios išryškina antropologinę kultūros sampratą: Paveldas yra iš praeities išlikę ištekliai paveldas kaip kultūrinis ir ekonominis išteklius. Žmogus turi prigimtinę teisę į kultūros paveldą. Kultūrinio kapitalo suvokimo būdas, reiškiantis, kad pripažįstamas įvairiapusis ekonominis, socialinis, politinis kultūros paveldo potencialas. Bendruomenių svarba, nes kultūrinis gyvenimas be bendruomenės nėra įmanomas. Grupė britų, serbų, prancūzų ir suomių mokslininkų, kultūros paveldo vadybininkų [25] atliko tyrimą, kuriame analizavo darnią paveldo veiklų plėtrą, apibrėžtą Faro konvencijos, pasitelkdami sėkmingų atvejų analizes iš Pranzūzijos ir Balkanų regiono. Jų duomenimis, paveldas yra svarbus pirmiausia kasdieniame gyvenime, jis sukuria tvirtus pamatus ir tęstinumą vietiniame kontekste. Būtent vietinės iniciatyvos bendradarbiaujant su vietos gyventojais per sociokultūrines veiklas, (at)gaivina vietinės reikšmės statinius. Mokslininkų teigimu [25], Faro konvenci- 5, 6 pav. Į Kultūros vertybių registrą įtrauktas regioninio reikšmingumo namas, Vilnius, Polocko g m. birželis, straipsnio autorės nuotr. 11

12 ISSN X Kultūros paminklai / ja paveldą laiko besitęsiančiu procesu, paveldas veiksmažodis, o ne daiktavardis, tad pabrėžiamas ne produktas, o procesas. Visuotinai pripažįstama kultūros paveldo kultūrinė, socialinė, ekonominė, politinio reikšmingumo vertė. Faro konvencijos, kaip išeities taško, aplinkoje galėtų būti permąstoma situacija Lietuvoje. Dabartiniu metu Faro konvenciją ratifikavo 17 šalių, dvi Bulgarija ir Suomija rengiasi tai padaryti [26]. Lietuva neskuba prisijungti prie šios labai svarbios konvencijos, nors minėtame tyrime atskleistas Faro konvencijos reišmingumas tapatumui, kurį atspindi konvenciją ratifikavusių šalių buvusi priklausomybė ir sovietinė patirtis [25]. Mintis, kad paveldas pamatas ant kurio statoma šiuolaikinė kultūra, figūruoja daugelyje Lietuvos paveldą reglamentuojančių dokumentų, tačiau realybėje to ypač stokojama. I. Gražulevičiūtės-Vileniškės manymu, Faro konvencijos gairės galėtų tapti naujos integruotos paveldosaugos politikos pagrindu ir instrumentu, siekiant sustabdyti kultūros paveldui žalingą nevaržomą plėtrą, trumparegystę, neapgalvotą paveldo naikinimą etc. [27]. Aktualizuojant šiuolaikines socialines-ekonomines vertes ir paveldo, kaip proceso, sampratą, vertėtų įvertinti kultūrines, socialines meno praktikas (socially engaged art practice) ir įvairius meninius reiškinius, jų kuriamą pridėtinę vertę. Kultūrinės, socialinės meno praktikos šiame darbe suprantamos kaip kūrybinės partnerystės pagrindu plėtojama veikla, kurios tikslai: ugdyti asmens ir bendruomenės kūrybiškumą, kurti ir puoselėti gerovę, kurti socialines inovacijas, reformuoti arba keisti nusistovėjusius socialinius modelius. Socialinėje meno praktikoje svarbi ne tik rezultato estetinė vertė, čia daug dėmesio teikiama procesui, dinamiškiems ir Mokslo darbai išliekantiems socialiniams santykiams, asmenų įtraukimo ir dalyvavimo idėjoms. 10 [28] Meniniai reiškiniai šio straipsnio kontekste akcentuojami tiek tradicine prasme, tiek kaip meniniai reiškiniai, turintys veiksmo, proceso, praktikos elementų, pasižyminčių savybe įtraukti suvokėjus į kūrybinį procesą arba meno kūrinius, kurie vietą traktuoja kaip esminį kūrinio elementą (neretai siekdami atskleisti tos vietos reikšmes). Toks menas paprastai apibūdinamas kaip bendruomeninis menas (community-based art), dalyvaujamasis menas (participatory art), įvietintas menas (site-specific art) etc. Svarbiausia tokiame mene veiksmas, įtraukimas ir vieta. Menas turi neabejotiną reikšmę kūrybinėje ekonomikoje, kūrybinėms ir kultūrinėms industrijoms, taip pat paveldo vadybai, nedestruktyviems paveldo (at)gaivinimo, animavimo būdams. Menas savo formomis atveria žinias, parodo mūsų buvimo, orientavimosi pasaulyje prasmes ir kelius. Dėl savo gebėjimo, savybių netradiciškai mąstyti (out of the box) menininkai vis dažniau vaidina nemenką vaidmenį kuriant ir plėtojant naujas mokslo idėjas. Stefanas Winteris savo pranešime, skirtame meniniams tyrimams, pateikia atvejį, kai kvantinės fizikos specialistas Antonas Zeilingeris Vienoje įkūrė keletą darbo grupių, kuriose dalyvauja menininkai, nes jie sugeba nurodyti nenuginčijamas prielaidas arba atverti nenuspėjamas perspektyvas, būtinas inovatyviuose tyrimuose, kuriuose turi vadovautis definicija out of the box [29]. Lietuva pasižymi kultūrinių ir kūrybinių industrijų potencialu. Vilniaus viešosiose erdvėse, paveldo objektų sankaupose (pavyzdžiui, istoriniame senamiestyje) yra ne viena vieta, prisodrinta netikėtų meninių objektų. Literatų gatvės meninė siena 11 tai iniciatyva, pradžioje atsiradusi kaip laikinas projektas, dabar tai nuolat m. Lietuvoje buvo vykdomas bandomasis projektas Menas žmogaus gerovei, kuriuo siekta skatinti kultūrą būti lengviau pasiekiamą visoje šalyje, buvo sudarytas leidinys, kuriame apibrėžtas terminas socialinės meno praktikos. 11. Projekto sumanytoja ir iniciatorė grafikė Eglė Vertelkaitė. 12

13 Vaida Ščiglienė Įpaveldinimo praktika Lietuvoje: ypatumai ir naujos galimybės mažosios plastikos ir grafikos kūriniais atsinaujinamas reiškinys. Prieš kelerius metus ši vieta buvo retai lankoma, nors yra šalia pagrindinės Vilniaus senamiesčio gatvės. Dabar tai vietinių gyventojų pamėgta, turistų gausiai lankoma vieta, su greta besikuriančia infrastruktūra (kavinėmis, galerijomis) (žr. 7, 8 pav.). Kitas pavyzdys pagrindinėje Vilniaus aikštėje (tarp Vilniaus katedros ir Varpinės), grindinyje įmontuota plytelė Stebuklas, kurią 1994 m. sukūrė menininkas Gitenis Umbrasas, yra miestelėnų ir turistų mėgstamas objektas. Tikima, kad atsistojus ant plytelės, kurioje spalvotomis raidėmis parašytas žodis stebuklas, ir apsisukus aplink savo ašį išsipildys sugalvotas noras (žr. 9, 10 pav.). Menininko Eimanto Ludavičiaus kūrinių apstu Vilniaus miesto aplinkoje. Jie visuomet netikėti, kartu patraukiantys kasdieniškumu, tarsi išaugę namų ar gatvių eksterjeruose, pavyzdžiui, tariami arbatinukai Pilies ir Bernardinų g. sankirtoje (žr. 11 pav. ) ar viešbučio Europa (Aušros Vartų g. 6) įėjimo stogelis, sukurtas naudojant juodo kalto metalo, kalinėto vario ir paprasčiausių stiklinių lėkščių derinį. Panašių meninių objektų ir reiškinių, besireiškiančių kaip sociokultūriniai 7, 8 pav. Literatų gatvės meninė siena, Vilnius, Literatų g m. birželis, straipsnio autorės nuotr. Atsirado 2008 m. meninių iniciatyvų dėka, iš pradžių kaip laikinas menininis projektas, nuo 2009 m. tęstinis, kasmet sukuriama naujų kūrinių. Šioje sienoje įamžinti nusipelnę rašytojai ir poetai. Čia yra daugiau nei 100 dekoruotų keramikos, medžio, metalo ir stiklo plokštelių. Nors ir paveldo apsuptyje, tačiau buvusi apleista siena ir nuošali gatvė tik atsiradus meniniam projektui Literatų gatvės siena tapo patraukli, gyva, lankoma miestelėnų ir turistų ir meniniai projektai (vienkartiniai ir tęstiniai), galima vardinti ne vieną. Akivaizdu, kad tai daro tiesioginę ir netiesioginę įtaką ekonomikai, kuria pridėtinę vertę. Tokie meniniai objektai ar vykstantys procesai suteikia vietoms išskirtinumo, atraktyvumo, kontekstualumo, interaktyvumo, žaismingumo. Paveldas, jungiamas su įvairiomis sociokultūrinėmis, meninėmis formomis, yra ne kas kita kaip tų vietų ištekliai, gyvas čia ir dabar vykstantis procesas, telkiantis bendruomenes, papildantis turizmo, ypač kultūrinio turizmo galimybes. Tačiau reikia pripažinti, kad tai vyksta kaip kultūriniai, meniniai reiškiniai 13

14 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 11 pav. Arbatinukas su senuoju Vilniaus žemėlapiu (menininkas Eimantas Ludavičius), Vilnius, Bernardinų g m. birželis, straipsnio autorės nuotr. Paveldo vieta, dažnai sustabdanti praeivius, kurie sustoja norėdami apžiūrėti netikėtą meno kūrinį ar tiesiog nusifotografuoti 9, 10 pav. Grindinio plytelė Stebuklas (menininkas Gytis Umbrasas, 1994 m.), Vilnius, Katedros a m. birželis, straipsnio autorės nuotr. Kultūrine, religine, politine, socialine prasmėmis svarbioje Vilniaus miesto aikštėje grindinyje įmontuota plytelė. Tikima, kad ant jos atsistojus ir apsisukus išsipildys sugalvotas noras. Ši atraktyvi meninė iniciatyva dažnai įtraukia praeivius spontaniškam trumpam ritualui arba tiesiog savaiminiai kūrybiniai procesai, judėjimai ar idėjų sklaida ir neturi sąsajų su planuojama paveldo vadyba, juoba su paveldo politika. Kūrybinis, kultūrinis kapitalas jau kelis dešimtmečius siejamas su miestų plėtros, urbanistinėmis idėjomis, iš tiesų labai reikšmingomis, kai analizuojame paveldo situaciją, nes miestuose materialusis ir dvasinis kultūros paveldas sudaro gausiausią ir reikšmingiausią dalį. Tai vienas iš gerųjų teorijos ir praktikos sąjungos pavyzdžių, plitusių kartu su Charles Landry kūrybinio miesto (The Creative City) idėjomis [30]. Autorius siūlo naują urbanizacijos planavimo procesą: įvairios kultūrinės veiklos čia yra neatsiejamos nuo ekonominės ir socialinės gerovės, esminė miestų gyvybinė jėga kūrybiškumas ir kultūra, o žmonės pagrindinis miestų išteklius. Kūrybingo miesto sampratoje didžiausia svarba tenka kultūrai, nes jos paveldas geba susieti istoriją, kolektyvinę atmintį, egzistencijos pojūtį ir suteikti įžvalgų modeliuoti miesto ateitį. Menas ir kultūra, kaip niekas kitas, gali įtraukti visuomenę, žmones į atsinaujinimo procesus 12. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio Didžiojoje Britanijoje kultūrinės programos darė didelę įtaką miestų atgimimui. 14

15 Vaida Ščiglienė Įpaveldinimo praktika Lietuvoje: ypatumai ir naujos galimybės Prioritetas yra teikiamas ne kietiesiems projektams, o minkštosioms galioms, t. y. kultūriniams projektams, kurie kultūros ir meno dėka gerina gyvenimo kokybę. Kultūra, menas yra įrankiai, galintys padėti miestui sukurti savo tapatumą, nedestruktyviai gaivinti (animuoti) svarbius paveldo objektus. Architektas mokslininkas Tomas S. Butkus nekilnojamąjį kultūros paveldą vadina kultūrinio potencialo terminalu, teikiančiu idėjų naujoms dabarties kartoms, arba, pasak autoriaus, tylos terminalais, kuriuose generuojama kolektyvinė atmintis ir patirtis, kuriuose saugomas ne tik kultūrinis kapitalas, bet ir kultūros atsinaujinimo galimybės [31]. Lietuvoje galima išskirti nemažai gerosios praktikos (valstybei ir privačiai nuosavybei priklausančių nekilnojamojo paveldo objektų) pavyzdžių, kai nekilnojamojo kultūros paveldo atgavinimo procesuose meninė, sociokultūrinė raiška yra labai svarbi. Užutrakio dvaro sodyba [32] (priklauso Trakų nacionaliniam parkui) oficialiai įvertinta kaip per pastarąjį dešimtmetį puikiai tvarkomas kultūros paveldo objektas. Čia aktyviai plėtojama kultūrinė veikla vyksta išskirtiniai klasikos koncertai, profesionalaus meno parodos. Netoli Vilniaus esantis Liubavas [33] vienas seniausių (1546) ir romantiškiausių Lietuvos dvarų. Sovietmečiu jis patyrė nemenkų išbandymų m. Liubavo dvaro sodyboje privataus asmens (menininko G. Karoso) dėka buvo įkurtas krašto istorijos, kultūros ir technikos paveldo muziejus, kuris 2012 m. gavo pasaulinio lygio įvertinimą Europos Sąjungos kultūros paveldo prizą ir Europa Nostra apdovanojimą m. Vilniaus miesto širdyje lankytojams duris atvėrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai [34]. Nuo tada, kai buvo nuspręsta atstatyti rūmus, 13 metų netilo ir visuomenės, ir mokslininkų bendruomenės diskusijos apie jų reikalingumą (jie buvo statomi ant autentiško archeologinio karkaso šiuolaikinėmis statybos priemonėmis), keliamas klausimas: tai sukūrimas ar atkūrimas to, ko jau nebėra, turint labai mažai ikonografinės medžiagos. Ką jau kalbėti apie politinių partijų reidus, ypač aktyvias rinkimų laikotarpiais, siekiant parodyti, kaip švaistomos valstybės lėšos. Šiandien diskusijų tarsi nebeliko, nes per dvejus metus Valdovų rūmai tapo, ko gero, gausiausiai lankomu Lietuvos muziejumi, kuriančiu itin kokybiškus kultūrinius produktus, sutelkusiu skirtingas bendruomenes. Akivaizdu, kad tvari kultūrinių ir socialinių-ekonominių verčių sąjunga bei bendrystė sukuria pridėtinę vertę, o meniniai ir sociokultūriniai projektai yra ypač tinkami paveldo atgaivinimo būdai bei strategijos siekiant atliepti dinamiškai kintančios visuomenės poreikius. Apibendrinančios įžvalgos Valstybinis kultūros vertybių vertinimas, apskaita tai akademiškai ir biurokratiškai apibrėžtas susitarimas, neišvengiama būtinybė, nuo kurios prasideda paveldotyra, paveldosauga, paveldotvarka, paveldonauda, paveldošvieta, taigi ir poveikis socialiniams, ekonominiams, kultūriniams procesams. Lietuvoje užsitęsusi vertybinė krizė (kaip posovietinis sindromas) ir integruotos kultūros paveldo išsaugojimo strategijos stoka daro destruktyvų poveikį kai kuriems reikšmingiems nekilnojamojo 12. Londono pavyzdys: Nuolatos pilna žmonių Trafalgaro aikštė. Didelio susidomėjimo kasmet sulaukia meninis Ketvirtojo plinto projektas. Trys plintai užimti karžygių, o ant ketvirtojo turėjo stovėti karaliaus Viljamo IV skulptūra, bet per 150 metų ji taip ir nebuvo pastatyta. Prižiūrėti plintą teko merijai, kuri ėmė skelbti laikinų kūrinių konkursus. Štai 2005 m. (vienas pirmųjų projektų) konkursą laimėjo Marcas Quinnas. Buvo sukurta ir rodoma balto marmuro skulptūra, vaizduojanti neįgalią nėščią menininkę Elison Laper. Ji sukėlė daug diskusijų visame Londone ir plačiai už jo ribų: ar turi teisę neįgali moteris gimdyti? Dar daugiau: būti meno objektu svarbioje miesto vietoje? 15

16 ISSN X Kultūros paminklai / kultūros paveldo objektams (unikalaus nacionalinio reikšmingumo lygmens objektas Lentvario dvaro sodyba), bendriems paveldo aktualizavimo ir atgaivinimo būdams bei idėjoms. Įpaveldinimo procesas ir oficialusis vertinimo metodas Lietuvoje nepakankamai sistemiškas, svarbiausia inertiškai atliepia paveldo supratimo ir vertinimo pokyčius, kaitą visuomenėje. Įpaveldinimo procese vyrauja mokslinės paveldotvarkos teorijos principai ir samprata, orientuojamasi į konservacinę paradigmą. Vertinimo sistemoje šiuolaikinės socialinės-ekonominės vertės iki šiol retai išskiriamos, nors įstatymuose jos funkcionuoja. Taigi taip pasireiškia oficialaus proceso dvilypumas. Ryškėja būtinybė sukurti aiškesnius, universalius įtraukimo į Kultūros paveldo registrą kriterijus. Greta ekonominio vertinimo modelio, kurį būtina sukurti ir diegti įpaveldinimo sprendimuose, vertėtų taikyti, kaip siūlo Lietuvos mokslininkai (I. Gražulevičiūtė-Vileniškė), ne rinkos (nekomercines) verčių nustatymo metodiką. Faktiniai duomenys atskleidžia, kad Visuomeninės kultūros paveldo reikšmės konvenciją (Faro konvenciją) ratifikavo daug represinę, okupacinę patirtį išgyvenusių šalių, tai liudija šio dokumento svarbą jų tapatumui. Faro konvencija paveldą traktuoja kaip kultūrinį ir ekonominį išteklių, kaip procesą, įtvirtina žmogaus prigimtinę teisę į kultūros paveldą, išryškina kultūrinio kapitalo sampratą, akcentuoja bendruomenių svarbą. Šios itin svarios tezės galėtų tapti Lietuvos paveldo teisiniu pagrindu ir paveldo vertinimo gairėmis bei perspektyva, juoba kad situacija Lietuvoje tam labai palanki: gausus, savitas ir įvairus kultūros paveldas (plačiąja prasme), skatinami ir gana aktyvūs bendruomenių judėjimai, brandus kultūrinis kapitalo potencialas. Visos minėtos raiškos formos neišnaudojamos ir vyksta kaip savaiminiai procesai, todėl, tikėtina, būtų efektyvu, jei tai būtų planuojama sąmoningai ir taptų kultūros paveldo politikos ir apskritai kultūros politikos siektinu prioritetu. Mokslo darbai Aktualizuojant šiuolaikines socialines-ekonomines vertes ir paveldo, kaip proceso, sampratą, reikėtų įvertinti kultūrines, socialines meno praktikas, įvairius meninius reiškinius ir jų kuriamą pridėtinę vertę. Kultūros paveldo aktualizavimo ir (at)gaivinimo procesai galėtų būti planuojami ir vykdomi kaip kultūrinės, kūrybinės veiklos, projektai, menininkų darbai, socialinės meno praktikos. LITERATŪRA 1. Kultūros vertybių registras. Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 2. GLEMŽA, J. R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, p KULEVIČIUS, S. Lietuvos paveldosaugos idėjiniai modeliai ir jų raiška praktikoje sovietmečiu: daktaro disertacija. Vilnius, VAITKUVIENĖ, A. Kultūros palikimo įpaveldinimo procesai sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje: daktaro disertacija. Vilnius, NAGINEVIČIŪTĖ, S.; ALEKNAVIČIUS, A.; ULEVIČIUS, T. Valstybinio audito ataskaita: Kultūros paveldo išsaugojimas. Valstybės kontrolė, Prieiga per internetą: lt [žiūrėta ]. 6. ČEPAITIENĖ, R. Paveldosauga globaliajame pasaulyje. Vilnius, 2010, p Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas: 1994 m. gruodžio 22 d. Nr. I-73. Prieiga per internetą: www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_ id= [žiūrėta ]. 8. Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita. Prieiga per internetą: oldsearch.preps2?a=437383&b= [žiūrėta ]. 9. Kultūros vertybių apskaita. Kultūros registras. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2013 m. veiklos ataskaita. Prieiga per internetą: veiklos%20ataskaitos/kpd2013_ataskaita.pdf [žiūrėta ]. 10. Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-150 Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo patvirtinimo pakeitimo. Prieiga per internetą: legalact/tar.c4f af [žiūrėta ]. 11. Ilgalaikiai valstybės raidos prioritetai ir jų įgyvendinimo kryptys. Straipsnis 4. Kultūra. Lietuvos Respublikos Seimas. Nutarimas Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos. Prieiga per 16

17 Vaida Ščiglienė Įpaveldinimo praktika Lietuvoje: ypatumai ir naujos galimybės internetą: TAR.455D7C22A4D9 [žiūrėta ]. 12. Lentvario dvaro sodyba. Unikalus kodas: Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Prieiga per internetą: Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=15949> [žiūrėta ]. 13. Lentvario dvaras: Pamiršta.lt. Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 14. VARNAUSKAS, R. Lentvario dvaras paveldosaugos neįgalumo simbolis. Prieiga per internetą: lentvario-dvaras-paveldosaugos-neigalumosimbolis#ixzz3dunxj6qv [žiūrėta ]. 15. ŠČIGLIENĖ, V. Bajorų kilmės Žemaitijos dailininkai XIX a. pabaigoje XX a. pirmoje pusėje: daktaro disertacija. Vilnius, L. Pinkevičius nori viso Lentvario dvaro. Prieiga per internetą: naujienos/pasaulis/l-pinkevicius-nori-visolentvario-dvaro html [žiūrėta ]. 17. VAITKUVIENĖ, A. Nuo nacionalistinės link socialinės paveldosaugos du paveldo bumai posovietinėje Lietuvoje. Kultūros paminklai, Nr. 13, 2008, p ČEPAITIENĖ, R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius, Statinių komplekso namas, Vilnius, Polocko g. 52.Unikalus kodas: Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerija. Prieiga per internetą: aspx?lang=lt&mc=17396 [žiūrėta ]. 20. JANČYS, A. Vilniaus medinį paveldą kol kas įvertino tik valkatos. Prieiga per internetą: bustas.lrytas.lt/nekilnojamasis-turtas/vilniausmedini-pavelda-kol-kas-ivertino-tik-valkatos.htm [žiūrėta ]. 21. FEILDEN, B. M.; JOKILEHTO, J. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius, GRAŽULEVIČIŪTĖ-VILENIŠKĖ, I. Nekilnojamojo kultūros paveldo ne rinkos vertinimas: teorinis kontekstas ir galimybės: daktaro disertacija. Kaunas, GRAŽULEVIČIŪTĖ-VILENIŠKĖ, I. Nekilnojamojo kultūros paveldo ne rinkos vertinimas: poreikis, galimybės, reikšmė. Kultūros paminklai, Nr. 13, Council of Europe Framework Convention on the Value of Cultural Heritage for Society: Portugal, Faro, Prieiga per internetą: conventions.coe.int/treaty/en/treaties/html/199. htm [žiūrėta ]. 25. AIRCLOUGH, G., et al. The Faro Convention, a New Paradigm for Socially and Culturally Sustainable Heritage Action? Култура / Culture, 8 /2014. Prieiga per internetą: cultcenter.net/index.php/culture/article/view/111 [žiūrėta ]. 26. The Framework Convention on the Value of Cultural Heritage for Society (Faro Convention, 2005). Prieiga per internetą: dg4/cultureheritage/heritage/identities/default_ en.asp [žiūrėta ]. 27. GRAŽULEVIČIŪTĖ-VILENIŠKĖ, I. Žmogaus teisė į kultūros paveldą viena prigimtinių žmogaus teisių. Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai. Vilnius, SURVILIENĖ, R. Menas žmogaus gerovei. LR kultūros ministerija, Prieiga per internetą: uploads/2013/09/menas-zmogaus-gerovei.pdf [žiūrėta ]. 29. WINTER, S. Susitikimai su nežinomybe mokslų, menų ir technologijų tyrimas: Pranešimo medžiaga kongrese Dėmesio rizika!, Vilniaus dailės akademija: Informacinis biuletenis, Nr. 3/4, 2012, p LANDRY, CH. The Creative City: a Toolkit for Urban Innovators. London, BUTKUS, T. S. Miestas kaip įvykis: Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija. Vilnius, Užutrakio dvaro sodyba. Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 33. Liubavo dvaras ir Liubavo malūnas-muziejus. Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 34. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai. Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. SUMMARY Vaida Ščiglienė PATRIMONIALIZATION PRACTISE IN LITHUANIA: PECULIARITIES AND NEW OPPORTUNITIES This paper explores two levels of the process of patrimonialization in Lithuania: identification, e.g., the fact of selecting a potential cultural property, and the system of assessment of its values. The state heritage valuation approach in Lithuania is found to be anchored to conservational paradigm dominated by the principles of academic heritage conservation theory 17

18 ISSN X Kultūros paminklai / and its concepts. The research reveals, however, that a kind of duplicity present in the methodology of assessment, as well as insufficient application and applicability of it in practice have a destructive effect on significant to Lithuania historical properties. The paper argues for the importance of socioeconomic values of heritage and draws attention to key provisions within the Faro Convention proposing them as a possible legal basis and future guidelines for Lithuanian heritage. Examples of cultural, artistic and social art practices are Mokslo darbai also given in order to demonstrate significance of sociocultural approach in cultural heritage policy and strategy of heritage management and animation strategies. Vilniaus dailės akademija UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Maironio g. 3, LT Vilnius El. paštas: vaida.scigliene@vda.lt Gauta Įteikta spaudai

19 Vaida Almonaitytė-Navickienė VISUOMENINIAI XX A. MODERNIZMO STATINIAI LIETUVOJE: VERTĖS PROBLEMOS Straipsnio tikslas išanalizuoti visuomeninių sovietmečio pastatų vertinimo problematiką, ištirti, kaip nustatyti platesnio, holistinio ir toliaregiško pobūdžio šių architektūros objektų vertinimo kriterijus ir teisingai apibrėžti šių statinių vertingąsias savybes, kad jos būtų išsaugotos visavertės architektūros, miestų istorijos, visuomenės švietimo ir paveldo sampratos raidai. Reikšminiai žodžiai: modernizmas, paveldosauga, visuomeniniai statiniai, paveldo vertės, architektūra. ĮVADAS Lietuvos ir kitų buvusio sovietinių šalių bloko architektūros praktikoje vis dar juntami sovietmečio represinės politinės santvarkos padariniai ir jos antihumaniška ideologija, nuo pat okupacijos pradžios kėlusi priešišką intelektualinę ir dvasinę tautos reakciją. Anot menotyrininkės dr. Giedrės Mickūnaitės, sovietinė okupacija iš esmės pakeitė Lietuvos kultūrinį kraštovaizdį. Šiandien sovietmečiu suformuota urbanistinė ir architektūrinė aplinka kiekybiškai vyrauja Lietuvos miestuose ir dažname miestelyje. Kaip ir kiekvienoje kiekybėje, yra objektų, išsiskiriančių savo istorine, menine, inžinerine ar memorialine verte. Pastarieji ir pakliūna į paveldosaugos akiratį, dalis jų yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. [18] Architektai, susidūrę su problema, kaip rekonstruoti neįtrauktus į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą XX a. II pusės visuomeninius pastatus, dažnai pasirenka sprendimą juos nugriauti, nesistengdami jų išsaugoti, a priori atsisakydami įžvelgti vertingąsias savybes. Tokio elgesio priežastys itin suasmenintas sovietmečio architektūros suvokimas, savotiškas architektų abejingumas vyresnės, atskirais atvejais dar gyvos architektų kartos darbams: Šio laikotarpio objektai tebekelia gyvąjį atgarsį, matuojamą trijų viena kitą tiesiogiai pažįstančių ir išgyvenimais besidalijančių kartų gyvenimo trukme. Toks santykis sąlygoja, jog didelė sovietmečio paveldo dalis suvokiama kaip beveik dabarties kūriniai, o dėl politinių jų sukūrimo aplinkybių laikomi ne tik okupacinio režimo liudininkais, bet ir bendrininkais. Tol šio paveldo vertinimai bus konfliktiški, kol jis funkcionuos atminties, o ne istorijos lauke. [18] Sovietinės architektūros respektavimas šiandien kuriančius architektus neva paverčia sovietinės dramos ir nusikaltimo sąjungininkais. Architektūrą ir jos sudedamąją dalį urbanistiką vieną iš svarbiausių nacionalinių, ideologinių, materialinių, socialinių, kultūrinių ir estetinių vertybių sovietų valdžia įjungė į visos sovietinės imperijos strateginius, politinius, ideologinius, socialinius ir ekonominius planus. Architektūra neteko kūrybos laisvės, individualumo, ryšių su demokratiniu pasauliu, autonomiškumo. [19, 8] Vyraujant minėtai atmintimi ir emocijomis grindžiamai nuostatai tenka nuogąstauti, kad šiuo metu Lietuvoje sparčiai nyksta unikalūs m. suprojektuoti ir pastatyti visuomeniniai pastatai, pasižymintys tarptautinių to meto architektūros stilių kūrybiškomis apraiškomis, nacionalinio tapatumo paieškomis ir neprofesionaliojo, kitaip liaudies meno, ženklais. Ypač XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje ir 9-uoju dešimtmečiu kūrusi architektų karta įliejo į Lietuvos architektūrą iracionalumo bei įvairesnės meninės kalbos. Vienas opiausių pavyzdžių yra architekto Algimanto Sprindžio suprojektuota ir 1983 m. pastatyta universalinė parduotuvė Merkurijus, 2009 m. drastiškai pašalinta iš Kauno urbanistinio žemėlapio. Kone identiška ir architektū- 19

20 ISSN X Kultūros paminklai / ros objekto stilistinei vertei neadekvati liūdna lemtis pasivijo architekto Gintauto Telksnio 1976 m. projektuotą unikalios architektūrinės sandaros kavinę Banga, nugriautą 2015 m. gegužę [30]. Universalinės parduotuvės Merkurijus griovimas sukėlė rezonansą: netrukus, tais pačiais 2009 m., suskubta suteikti vietinės reikšmės paveldo objekto statusą architekto Alfredo Paulausko 1978 m. suprojektuotai šermeninei Liūdesys Kaune. Tačiau dėl skubotai apibrėžtų paveldo verčių ir vertinimo metodologijos spragų šiandien šis objektas nėra nei naudojamas pagal paskirtį, nei tinkamai eksploatuojamas, o iš tiesų pamažu naikinamas. Kėdainių AB Lifosa priklausantis architekto A. Sprindžio 1965 m. sukurtas Chemijos kombinato laisvalaikio klubas išliko, tačiau statinio rekonstrukcijos metu ant pagrindinio fasado buvusi charakteringa skulptoriaus Boleslovo Klovos mozaika nemokšiškai konservuota, nes nežinota, ką su ja daryti [9]. Kultūros vertybių apsaugos departamento dėmesio sulaukė Koncertų ir sporto rūmai Vilniuje (archit. Eduardas Chlomauskas, Zigmantas Liandsbergis, Jonas Kriukelis, m.), pasižymintys unikalia vantine salės perdangos konstrukcija, savo laiku prilygusia geriausiems konstrukciniams projektams pasaulyje. Rūmams išimties tvarka suteiktas kultūros vertybės statusas. Kauno technologijos universiteto pastatų kompleksas dėl išskirtinės plano struktūros ir tūrinės erdvinės kompozicijos visumos, kurią formuoja Elektronikos fakulteto rūmai (1969 m.), Statybos ir architektūros fakulteto rūmai ( m.), Cheminės technologijos fakulteto rūmai (1969 m., visų autorius archit. Vytautas Jurgis Dičius) ir studentų miestelio kompleksas, apsaugotas taip pat išimties tvarka. Tad, pasak Vaido Petrulio, prabėgus dvidešimt penkeriems nepriklausomybės metams susiklostė tam tikra sovietinio architektūros palikimo įpaveldinimo istorija [22]. Sovietinio modernizmo pažeidžiamumo mastas atsispindėjo tarptautinės ICOMOS Mokslo darbai konferencijos pranešimų pagrindu parengtame mokslinių publikacijų leidinyje Sovietinis paveldas ir Europos modernizmas ir 2006 m. Maskvos deklaracijoje [29], kuri akcentavo XX a. avangardinės architektūros verčių bei jos išsaugojimo klausimus. Iš publikacijų turinio matyti, kad su sovietinės architektūros įpaveldinimo problemomis susiduriama ir šiandieninėje Rusijoje, ir daugumoje buvusių Sovietų sąjungos respublikų. Kadangi ir šiandienos Lietuvoje netolimos praeities architektūrinis palikimas suponuoja sudėtingą probleminį lauką, straipsnis skiriamas visuomeninių sovietmečio pastatų vertinimo problematikos aspektui, t. y. aptarti, kaip nustatyti platesnio, holistinio ir toliaregiško pobūdžio šių architektūros objektų vertinimo kriterijus ir teisingai apibrėžti šių statinių vertingąsias savybes, kad jos būtų išsaugotos visavertei architektūros, miestų istorijos, visuomenės švietimo ir paveldo sampratos raidai. Pavyzdžiais siekiama atskleisti netektis, kai vertingosiomis savybėmis pasižymintys visuomeniniai modernizmo statiniai nebuvo įtraukiami į vertybių registrą arba tai atlikta tikslaus reglamento neturinčia išimties tvarka. Mokslinė straipsnio problematika kviečia sovietinio paveldo vertės permąstymą suvokti kaip iššūkį, kaip poreikį pereiti nuo atminties bei asmeninių išgyvenimų lygmens į istorinės tiesos lauką. Tarptautinė šiuolaikinė paveldosauga versus Lietuvos praktika Esminė legitimi informacija apie juridiškai įteisintas kultūros paveldo vertybes pateikiama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kultūros vertybių registre. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakyme Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimo taisyklių patvirtinimo [17] nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimas traktuojamas kaip materialią nekilnojamojo kultūros paveldo išraišką apibūdinančios, fiksuojančios dabarties ir praeities 20

21 Vaida Almonaitytė-Navickienė Visuomeniniai XX a. modernizmo statiniai Lietuvoje: vertės problemos informacijos surinkimas, surašant visus nekilnojamajam kultūros paveldui priskirti galimus kūrinius, taip pat šios informacijos kaupimas, tikslinimas ir sisteminimas. Šiame dokumente apibrėžti vertinimo kriterijai, pagal vieną iš jų (amžiaus cenzas) vertintiniems architektūrinio, urbanistinio, inžinerinio vertingųjų savybių pobūdžio objektams ar vietovėms yra daugiau nei 50 metų. Nustatant platesnio pobūdžio vertinimo kriterijus (tapatumo, kontekstualumo, architektūros meninės ir retumo verčių), kaip ir apibrėžiant kultūros paveldo ir vertės sąvokas, naudojamasi 1983 m. Romoje įvykusio bendro Tarptautinio kultūros turtų konservavimo ir restauravimo centro bei Tarptautinės paminklų ir istorinių vietų tarybos susitikimo, kurį globojo UNESCO, sudarytu gairių rinkiniu Bernardt M. Feilden ir Jukka Jokilehto Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės [8]. Ši sistema laikytina sektinu pavyzdžiu valstybėms UNESCO Pasaulio paveldo Konvencijos narėms, neturinčioms ištobulintos paveldo apsaugos sistemos. Kaip teigiama, žmonių gyvenimas glaudžiai susijęs su aplinka, kur jie gyvena ir dirba: ji yra žmonių kultūrinio tapatumo pamatas ir mintinis bei dvasinis gyvenimo kokybės darnos etalonas. [8, 13] Taigi šiuolaikinė kryptis suvokti kultūros paveldą plačiausiai, apimant visus įmanomus ženklus, kurie liudija apie žmonių veiklą ir pasiekimus per laiko slinktį. [8, 13] Šiose gairėse vidinės paveldo ištekliaus vertės apibrėžiamos kaip santykinis socialinių savybių priskyrimas daiktams. Tad vertės priklauso nuo visuomenės ir ilgainiui gali keistis. Tam tikros vertės gali būti labiau susijusios su vidiniais paminklo ar vietos aspektais, ištekliaus forma, medžiaga, atlikimo būdu, o kitos vertės su paveldo objekto išsidėstymu bei sąryšiu su apsuptimi. [8, 16] Sekdami šiais teiginiais matome, jog kultūrinės vertės, susijusios su paveldo ištekliais ir jų ryšiu su šiuolaikiniais stebėtojais, negali būti objektyvios jos priklauso nuo interpretavimų, kurie atspindi mūsų laiką. Konkretus interpretacijų objektas yra visuomeniniai pastatai, statyti m., kaip vidinis kultūrinis vizualinės aplinkos charakteris, atsiskleidžiantis per objekto atpažinimą ir pripažinimą, ką ir būtų galima įvardyti kaip tapatumo vertę m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme pateikiamas kultūros paveldo apibrėžimas: karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Tuo tarpu vertingoji savybė yra kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu [16, 2 str.] Objektai registruojami kaip nekilnojamojo kultūros paveldo vertybė, turinti kultūrinę, t. y. archeologinę, istorinę, memorialinę, architektūrinę, urbanistinę, techninę ir technologinę, meninę ar mokslinę vertę ir visuomeninę reikšmę (visuomenės poreikį išsaugoti kultūrinę vertę kaip tautos savastį ir tęstinumą) [12, 45 46] m. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme tapatumo sąvokos nerandame, o 2005 m. dokumente Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo patvirtinimo teigiama, kad objektų ar vietovių vertinimas tiesiogiai susijęs su laikmečio kultūriniu tapatumu poreikiu išsaugoti kultūros paveldo objektą ar vietovę [4, 5] m. spalio 27 d. Faro konvencija Council of Europe Framework Convention on the Value of Cultural Heritage for Society pabrėžia [2, 2 str.], kad kultūros paveldo išsaugojimas bei tvarus jo naudojimas yra žmogaus vystymosi ir gyvenimo kokybės tikslas. Konvencijoje kultūros paveldas apibrėžiamas kaip paveldėtos iš praeities išteklių grupės, kurias žmonės, nepriklausomai nuo nuosavybės, identifikuoja kaip atspindį ir išraišką jų nuolat kintančių vertybių, įsitikinimų, žinių ir tradicijų. Tai apima visus aplinkos aspek- 21

22 ISSN X Kultūros paminklai / tus, laikui bėgant kylančius iš sąveikos tarp žmonių ir vietų. [2, 2 str.] Tad Faro konvencijoje kultūros paveldas, priešingai nei Lietuvos Respublikos dokumentuose, akcentuojamas ne kaip kultūros vertybės, o kaip išteklių grupės, per kurias žmonės identifikuoja savo vertybių atspindį. Tai ne tik visuomeninės reikšmės objektai, kaip įvardijama Lietuvos Respublikos dokumente, bet visi aplinkos aspektai, kylantys iš žmogaus sąveikos su aplinka. Remiantis Faro konvencijos apibrėžimu, paveldo išteklių grupėmis galima vadinti visus įmanomus žmogaus sukurtos aplinkos ženklus, liudijančius istoriją ir kuriančius vietos tapatumą. Tai ir medžiaginės, ir dvasinės vertybės. Faro konvenciją papildo 2008 m. spalio 4 d. Kanadoje, Kvebeko mieste priimta deklaracija Quebec declaration on the preservation of the spirit of place [26], kurioje apibrėžiama vietos dvasios sąvoka ir pažymima, kad nematerialiosios kultūros paveldo vertybės suteikia turtingesnę ir labiau baigtinę reikšmę paveldui kaip visumai. Deklaracijoje išskirti nematerialieji aplinkos aspektai tai yra atsiminimai, pasakojimai, raštiški dokumentai, festivaliai, paminėjimai, ritualai, tradicinės žinios, vertės, struktūros, spalvos, aromatai ir pan. Pritaikydami šios sąvokos formulavimą m. statytiems visuomeniniams pastatams, aiškiai identifikuojame Lietuvos istoriją ženklinantį laikotarpį. Minėta sovietmečio architektūros istorijos atkarpa yra ne tik materiali, bet ir dvasinė vertybė, leidžianti visuomenei išgyventi praeities ir dabarties ryšio katarsį. Nors ir sudėtinga praktiškai įrodyti tokių požymių kaip vietos dvasia sukeliamus jausmus, vis dėlto dvasinis aspektas yra svarbus vietovės ypatybės ir jos reikšmės rodiklis, kaip teigiama ir 2006 m. Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairėse, kurio visiškai neatspindi Lietuvos Respublikos dokumentai m. Kvebeko deklaracijoje vietos dvasia apibrėžiama kaip žmonių būties, atliepiančios socialinius jų poreikius, atspindys [26, preambulė]. Mokslo darbai Deklaracijoje pažymima, kad vietos dvasia yra laikui bėgant kintantis aplinkos elementas. Genius loci raidą lemia pokyčių ir bendruomenių tęstinumo poreikiai. Tačiau išsiplėtusi, ypač per pastarąjį dešimtmetį, kultūros paveldo sampratos interpretacija, pagal kurią plačiau pripažįstamas žmogaus sambūvis su žeme ir žmonėmis visuomenėje, tarptautinėse chartijose ir rekomendacijose dar nėra visapusiškai integruota [31, 10] m. Vienos memorandume Pasaulio paveldas ir šiuolaikinė architektūra istorinio urbanistinio kraštovaizdžio valdymas [31, 10] išdėstyta paskata laikytis integruoto požiūrio traktuojant šiuolaikinę architektūrą, darnią miestų plėtrą ir kraštovaizdžio vientisumą kaip visumą, pagrįstą esamu istoriniu modeliu, pastatų visuma ir kontekstu. Čia kontekstualumas išskirtas kaip prioritetinis aukštos kokybės architektūros kriterijus: būtina planavimo proceso sąlyga yra etikos standartų laikymasis ir aukšti kokybės reikalavimai projektui ir jo įgyvendinimui, kur su pagarba atsižvelgiama į kultūrinį ir istorinį kontekstą. Aukštos kokybės architektūroje [...] turi būti skiriamas deramas dėmesys esamam masteliui, ypač kai kalbama apie pastatų apimtį ir aukštį. [31, 22, 29] Konteksto svarba kultūros paveldo objektams išryškinta 2005 m. spalio 22 d. Kinijoje, XI an mieste priimtoje deklaracijoje XI an declaration on the conservation of the setting of heritage structures, sites and areas [32]. Dokumente teigiama, kad paveldo objektai įgauna savo reikšmę ir savitą charakterį dėl prasminių santykių su savo fiziniu, vaizdiniu, dvasiniu kontekstu ir aplinka m. Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairės [21] yra nuolat peržiūrimos ir atnaujinamos, kad į jas būtų įtraukti naujausi Pasaulio paveldo komiteto sprendimai. Tad kiekvienas sovietmečio visuomeninis pastatas formuoja ne tik bendrą kultūrinės vertybės vertę, bet ir kiekvieno atskiro paveldo objekto architektūrinį ir urbanistinį kontekstą. Šie pras- 22

23 Vaida Almonaitytė-Navickienė Visuomeniniai XX a. modernizmo statiniai Lietuvoje: vertės problemos miniai objekto ir aplinkos santykiai gali būti ir suplanuoto kūrybinio akto, dvasinio tikėjimo, istorinių įvykių, naudojimo ar ilgainiui per kultūrines tradicijas sukaupto ir susisteminto proceso rezultatas. [31] Apie vertę yra kalbama ir 1994 m. priimtame Naros autentiškumo dokumente, kuriame autentiškumas atskleidžiamas kaip esminis kokybinis veiksnys, lemiantis vertes. Atsižvelgiant į kultūros paveldo prigimtį, jo kultūrinį kontekstą ir evoliuciją, sprendimai dėl autentiškumo gali priklausyti nuo daugybės įvairiausių informacijos šaltinių vertės. [21] Dokumente informaciniai šaltiniai apibrėžiami kaip visi materialūs, rašytiniai, žodiniai ir vaizduojamieji šaltiniai, suteikiantys žinių apie kultūros paveldo prigimtį, technines sąlygas, reikšmę ir istoriją. Žinoti ir suprasti šiuos informacijos šaltinius, susijusius su pirminėmis ir paskesnėmis kultūros paveldo savybėmis, bei jų prasmę, yra esminis dalykas, norint įvertinti visus autentiškumo aspektus. [21] Šiuolaikinė paveldosauga aprėpia didžiulį savybių ir parametrų spektrą, savaip žvelgia į pastatų, kompleksų vertes ir sudaro koncepcijas tam, kad paliktas turtas išliktų visuomenės sąmonėje. Nors 1964 m. priimta Venecijos chartija jau 1966 m. buvo išversta į rusų kalbą, šis pamatinis mokslinės paveldotvarkos dokumentas netapo svariu atspirties tašku Lietuvos paveldotvarkai. Istorikė Rasa Čepaitienė teigia, jog dėl paminklosaugos raidos procesų vėlavimo Lietuvoje sunku užtikrintai kalbėti ir apie kokybinius šios sferos pokyčius atgavus nepriklausomybę vargu ar galima drąsiai teigti jau įvykus aiškų paradigminį perėjimą nuo elementinės paminklosaugos prie kompleksinės paveldosaugos [3, 379]. Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo kriterijai sudaryti tik iš dalies atsižvelgiant į tarptautines vertinimo kriterijų rekomendacijas. Kaip rodo praktika, yra problemiška įstatymais apibrėžti didelį vertingų savybių spektrą, nesenai išgyventą patirtį, nors jų vertė juntama jau šiandien m. statytų visuomeninių pastatų probleminis laukas minimas ir tarptautiniuose, ir Lietuvos mokslo darbuose, konferencijose bei literatūroje. Veikiausiai jis nepraras aktualumo tol, kol nebus apsispręsta dėl šios architektūros įpaveldinimo. Paveldo ir paveldosaugos sampratas ir jų takoskyrą XXI a. kontekste nagrinėja architektas prof. Jurgis Bučas, architektūrologė dr. Jolita Butkevičienė, istorikė dr. Rasa Čepaitienė, menotyrininkės dr. Marija Drėmaitė ir Giedrė Mickūnaitė. Jie mini paveldo ištakas, kultūrinę jo reikšmę ir pritaikymo šiuolaikinėms reikmėms tendencijas. Mokslininkų įžvalgos neretai krypsta į klausimą išaiškinti visuomeninių statinių vertinimą bei įpaveldinimą. Lituanistiniame kontekste aktualiose publikacijose aiškinamos moderniosios Lietuvos kultūros paveldo sampratos, vertinamas jų funkcionavimas visuomenėje. Tyrinėtoja Živilė Šulskaitė publikacijoje apie Lietuvos kultūros paveldo problematiką [27, 80] lygindama Lietuvos ir Didžiosios Britanijos paveldo apskaitos praktikas pažymi, kad Lietuvoje labai trūksta mažiausio reikšmingumo lygmens kategorijos: Užsienio šalių praktika rodo, kad žemiausio saugomo lygmens statinių būna daugiausia. Taigi Lietuvoje kai kurie statiniai arba pervertinami, arba visai neįtraukiami į registrą [27, 83]. Gretindama Lietuvos ir Didžiosios Britanijos nekilnojamojo paveldo apsaugos įstatymų skirtumus autorė pastebi, jog Lietuvoje paveldo įstatymas nagrinėja itin platų spektrą ir tampa nediferencijuotas [27, 83]. Išties atidžiau panagrinėjus Didžiosios Britanijos reglamentą [7], pagal kurį vertinamas nekilnojamasis paveldas, matyti, jog ten išskiriama architektūrinė ir istorinė nekilnojamojo kultūros paveldo reikšmė. Toks apibendrinantis mąstymas ir kartu vertinimo strategijos pamatas galimai yra patogesnis instrumentas. Pasak takoskyrą tarp mokslinio objektyvumo siekiančių istorikų ir paveldo specialistų nuosekliai analizuojančios R. Čepaitienės, akademiškai korektiškos 23

24 ISSN X Kultūros paminklai / profesionalių istorikų siūlomos konkrečių objektų, vietovių ar įvykių interpretacijos gali net trukdyti paveldo interpretuotojams dėl savo stokojančio arba, priešingai, perteklinio pobūdžio [3, 367]. Kaip ji pabrėžia, perteklinės žinios yra aktualiau naujųjų ir ypač naujausių laikų istorijos interpretacijoms [3, 367]. Tačiau be lankstaus ir vaisingo paveldosaugininkų ir istorikų dialogo vargu ar įmanoma pasiekti kompleksinę paveldosaugą, kokios tikimės ir kokią pagal Venecijos chartiją turėtume praktikuoti Lietuvoje. Architektūrologas dr. Vaidas Petrulis straipsnyje Politikos apraiškos Lietuvos architektūroje: architektūros dehumanizavimo atvejai pereinant iš sovietinės į posovietinę visuomenę [23] teigia, kad su menine raiška siejamas architektūros ideologiškumas yra paviršutiniškas,veikiau simbolinis, o analizuojant politiškumo apraiškas architektūroje dėmesys kreiptinas ne tik į simbolinį dekorą, bet ir į glaudžią semantinę reikšmių bei fizinio pavidalo sąsają. Straipsnyje Stilistinės sovietmečio architektūros vertinimo prielaidos [24, ] jis nagrinėja XX a. II pusės Lietuvos architektūros raidą stilistikos ir architektūros idėjų istorijos požiūriu, siekdamas įvardyti šio laikotarpio architektūrinės vertės prielaidas. Straipsnio išvadose architektūrologas teigia: Nors žvelgiant į sovietmečio stilistinių krypčių gamą ir galima pastebėti tam tikrą įvairovę, tačiau originalesni stilistiniai sprendimai sudaro tik nedidelę statybų dalį. Būtent šie objektai turėtų būti saugomi kaip atspindintys svarbiausią architektūros kultūros aspektą minties raidą [24, 141]. Sutinkant su autoriumi svarbu akcentuoti, kad tokią išvadą jis padaro toliaregiškai numatydamas, jog išties ne visas sovietinis architektūrinis paveldas turi būti saugojamas. Antai industrinės modernizacijos apraiškos architektūroje, kaip originali architektūros istorijos dalis, išskirtina ankstyvuoju laikotarpiu. Vėlesni tais pačiais racionalios inžinerijos principais grindžiami statybų masyvai praranda Mokslo darbai architektūrinio originalumo, naujumo vertę. [24, 141] Interpretuodami galime tęsti, kad autorius netiesiogiai rekomenduoja industrinius statinius dedikuoti konversijoms, sukuriant kūrybinius miestus, viešąsias ar gyvenamosios paskirties erdves. Kita išvada peršasi apie visuomeninius aptariamo periodo statinius, pasižyminčius ir stilistine, ir konstrukcine bei architektūrine tektonikos įvairove. V. Petrulio sovietmečio architektūros tyrimai fundamentalią išraišką įgijo kartu su bendraautorėmis publikavus išsamią mokslinę monografiją, dedikuotą sovietmečio architektūrai Lietuvoje [6]. Tąsyk tapo aišku, jog nagrinėjamas m. periodą atspindinčių visuomeninių statinių laukas, nors ir tapatinamas su totalitarine valstybe, yra įdomus kaip tiesioginių politikos ir architektūros sąsajų iliustracija, kaip politinės galios formų interpretacija. Todėl architektūros istorijos mokslo kontekste sovietmečio architektūrinė įvairovė, bet ne statinių kiekybinė raiška, neabejotinai yra saugotina m. visuomeninių architektūros objektų lemtys Grįžtant prie sovietmečio visuomeninių statinių tapatumo vertės, apie kurią kalba aptarti šiuolaikinės paveldosaugos gairių dokumentai, ir fone sklandant prielaidai, kad vertės pagrindas glūdi emociniuose visuomenės ryšiuose su tam tikrais objektais ar vietomis [8, 20], akivaizdu, jog visuomeninių pastatų netektys žeidžia visuomenės emocinės gerovės pagrindus. Kadangi architektūros objektą žmonės patiria savitai, kiekvienas gali išgyventi jį skirtingai. Privilegija išgyventi individualiai bei asmeniškai (dirbau, projektavau, susipažinau ir įsimylėjau ar gerdavau kavą vidiniame kieme) tai patirtys, kurios kiekvienam individualiai, skirtingoms socialinėms žmonių grupėms ar visiems bendrai formuoja dvasinius saitus su analizuojama sovietmečio visuomeninių pastatų architektūra. Nereglamentuoti ir skuboti griovimai labiau nei bet koks kitas pokytis miesto 24

25 Vaida Almonaitytė-Navickienė Visuomeniniai XX a. modernizmo statiniai Lietuvoje: vertės problemos urbanistinėje erdvėje pažeidžia genius loci pagrindus. Antai 2009 m. vasarą nugriovus Merkurijų [25], jo sklype pradėtas formuoti daugiafunkcis centras (archit. Algimantas Kančas), turėjęs grąžinti perimetrinio Laisvės alėjos užstatymo liniją. Objekto įtraukimas į paveldosaugos globojamų objektų draugiją nebuvo vienintelė išeitis siekiant ar norint išsaugoti statinį. Naujojo daugiafunkcio centro paskirtis pagal projektą yra ir visuomeninė, ir gyvenamoji [11, 91]. Jei būtų atsisakyta jo gyvenamosios paskirties, universalinės parduotuvės ir griauti nebūtų reikėję. Sovietinis keturaukštis turėjo puikias konversijos galimybes, galėjo būti rekonstruojamas, atnaujinamas negriaunant. Juk iki drastiško sprendimo nugriauti Merkurijų šis statinys dėl didelio tūrio, laiptinės bokšto, išskirtinės padėties ir reprezentatyvaus puošnumo buvo viena svarbiausių sovietmečiu sukurtų Kauno Naujamiesčio architektūrinių dominančių (1 pav.). Architektūrinės objekto vertės ir jų įtaka Kauno centro miestovaizdžiui išliks architektūros mokslo scenoje, tačiau sugrąžinti pozityvią universalinės parduotuvės interjero bei aplinkos skleistą aurą nepavyks. Universalinės parduotuvės prekybinio korpuso siena prie S. Daukanto gatvės buvo sulygiuota su vadinamąja raudonąja užstatymo linija, o nuo Laisvės alėjos atitraukta per 16 metrų. Būtent šis architekto sprendimas suardyti įprastą Laisvės alėjos perimetrinio užstatymo liniją ilgą laiką buvo kritikuojamas architektūros teoretikų. Kita vertus, įgilinus vitrinas ir įeigas, atvėrus pasažą, susiformavo natūralūs pėsčiųjų srautai, lankytojai nuolat maitino naujai suformuotą urbanistinę erdvę. Laisvės alėjai tapus pėsčiųjų gatve, dažnas kaunietis skirdavo šioje vietoje susitikimą. Sociologės Irenos Šutinienės pastebėjimu, kauniečiams identifikuojantis su miestu ir jo erdvėmis labai svarbi ir autobiografinės bei šeimų atminties dimensija [28, 434]. Merkurijaus ir viešosios erdvės jau nebėra, kartu nyksta ir kultinė pasimatymų vieta Laisvėje, prie fontano. Jos tradicionalumas, sietinas su XX a. 7-jame dešimtmetyje sėkmingai suformuota nauja viešąja erdve, prarado esminio architektūrinės erdvės formanto prieglobstį. Šiuo metu pastebima erdvės auros migracija į šalimais esantį Studentų skverą K. Donelaičio gatvėje. Žvelgiant plačiau, tai yra akivaizdus visuomenės privilegijos išgyventi individualiai rezultatas. Visuomenė, netekusi ne tik materialaus objekto, turėjusio potencialą tapti saugotinu sovietmečio modernizmo pavyzdžiu, kartu prarado ir vietos bendruomenės bei laiko patinos suformuotą nematerialųjį paveldą, t. y. asmeninių išgyvenimų erdvę, susijusią su atmintimi. Kaip laiške rašė architektas Algimantas Sprindys, stovėdamas ir žiūrėdamas į Merkurijaus griuvėsius, kartais pagalvoju, kad gal kada nors kažkas, atsivertęs buvusio Merkurijaus nuotrauką, prisimins ir tuos statybininkus, ir projektuotojus, kurie to meto sąlygomis dėjo visas pastangas ir sugebėjimus, kad garbingai įvykdytų tuokart jiems tekusią užduotį. Feci, quod potui, faciant meliora potentes (Padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau). [1, 80] Tad atmintis ir asmeniniai išgyvenimai telieka nebylioje ikonografinėje medžiagoje. Apmaudu, kad ryškaus rezonanso žiniasklaidoje sulaukusi Merkurijaus lemtis netapo pamoka atsakingiems Palangos kurorto valdininkams. Kavinė Banga, architekto Gintauto Telksnio suprojektuota ekspresyvių formų tūrinė struktūra, nuo 1976 m. buvo ryški J. Ba- 1 pav. Universalinės parduotuvės Merkurijus Kaune eskizinis piešinys, 1975 m. Autorius Algimantas Sprindys. Vilniaus apskrities archyvas, Nr. ATD

26 2 pav. Kavinė Banga Palangoje, 1979 m. Romualdo Rakausko nuotrauka iš Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius, 2012, p. 202 ISSN X Kultūros paminklai / sanavičiaus alėjos avanscenos dominantė (2 pav.). Tuometinėmis statybinių medžiagų trūkumo sąlygomis betonas buvo itin aktuali medžiaga. Iš jos architektas suformavo funkcionalumo ribas peržengiantį plastikos kūrinį. Pasak G. Telksnio kūrybą nagrinėjusios architektūrologės dr. Eglės Navickienės, kavinės architektūroje galima įžvelgti vaizdingą ir metaforišką Antonio Gaudi stilistiką [20, 12]. Brutalaus betono manierizmo pavyzdys buvo bene unikalus statinys Lietuvoje, lygintinas tik su architektų Romualdo ir Aušros Šilinskų m. suprojektuotu Fizioterapijos gydyklų kompleksu Druskininkuose. Pastarajam pasisekė kur kas geriau nei minėtai Palangos kavinaitei, nes m. pagal architekto Kęstučio Kisieliaus projektą rekonstruojant fizioterapijos gydyklas į vandens pramogų parką, buvo išsaugota didžioji dalis vertingųjų statinio architektūrinių savybių. Stebint kavinės Banga lemtį iš šalies akivaizdu, kad statinio savininkams ketinant investuoti į objekto sklypą, jame pradėti verslą, architektūrinė bendruomenė reagavo. Statinio griovimui nepritarė Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba [15]. Ieškoti galimybių išsaugoti šį pastatą prašė Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas architektas profesorius Marius Šaliamoras, Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos Lietuvos nacionalinio komiteto Mokslo darbai ICOMOS pirmininkė Marija Nemunienė. Architektai siūlė pagalbą pertvarkant vidų, tačiau ragino neliesti, tik restauruoti statinio fasadą. Architektas Leonardas Vaitys net spėjo parengti atnaujinto pastato vizualizacijas [30]. Tačiau sparčių miesto merijos žingsnių dėka brutalioji kavinės betono plastika artėjo griūties link. Susiklostė nuomonė, kad Palangos savivaldybėje kairė nežino, ką veikia dešinė, o gal ir nenori žinoti. Juk architektūros objektą bandyta apsaugoti išimties keliu, vis bandant apeiti sunkiai įveikiamą barjerą, kuris užkoduotas Lietuvoje galiojančiame ir nuo 2005 m. patvirtintame Nekilnojamųjų kultūros vertybių ir atrankos kriterijų apraše. Kaip išimties tvarka apsaugoto visuomeninio sovietmečio architektūros objekto pavyzdį galima pateikti architekto Alfredo Paulausko projektuotą šermeninę Liūdesys Kaune (3 pav.) m. sukurtas statinys priskirtinas vėlyvajam modernizmui. Jo kompozicija iracionali, pasižymi efektinga sienų plastika [6, 348]. Mažoji pastato architektūra (suoliukai, atraminės sienelės, originalios formos šiukšliadėžės) projektuota drauge su architektūriniu kompleksu, todėl šermeninėje buvo sukurta darni visuma, turintį išliekamąją architektūrinę vertę. Čia funkcinę objekto paskirtį atspindi charakteringa skulptūra Liūdesys neatsiejamas, esminis pastato prieigų akcentas. Svarbu pabrėžti, jog pastato architektūrinė forma, mažoji architektūra ir šarvojimo funkcija buvo saugotinas vienis, turėjęs išliekamąją, itin glaudžiai su kauniečių likimais susijusią vertę. Iki 2004 m. laidojimo rūmus valdė Kauno savivaldybei priklausiusi bendrovė. Nusprendus objektą privatizuoti, jo naujasis savininkas dar kurį laiką tęsė laidojimo namų veiklą: Jonavos gatvėje buvo šarvojama, prekiauta laidojimo reikmenimis. Tačiau netaupios architektūros pastato išlaikymas atsieidavo itin brangiai. Mieste atsiradus kitoms privačioms bei parapijoms priklausančioms šarvojimo salėms, Liūdesys neteko savo pirmapradžio išskirtinumo. 26

27 Vaida Almonaitytė-Navickienė Visuomeniniai XX a. modernizmo statiniai Lietuvoje: vertės problemos 2009 m. balandžio 1 d. laidojimo namus įsigijo vos prieš mėnesį įsteigta ir tuo pačiu adresu registruota bendrovė KJ 220. Manoma, kad ji buvo specialiai įkurta šiam sandoriui atlikti, nes vien įmonės pavadinimas buvo ironiškai simboliškas. Tai Liūdesio adresas: Kaunas, Jonavos gatvė Nr. 220 [10]. Šermeninė parduota verslo įmonei, neturėjusiai ketinimų užsiimti laidotuvių verslu. Iki pardavimo sandorio šermeninė neturėjo garantuotos valstybės apsaugos, tad natūralu, jog ketinta objektą, kaip neracionalų, reikalaujantį daug eksploatacinių išlaidų, pašalinti. Jo sklypą Jonavos g. Kaune, ypač logistikos požiūriu strategiškai svarbioje vietoje, ketinta panaudoti pagal naują paskirtį. Tačiau, kaip minėta šio straipsnio įvade, universalinės parduotuvės Merkurijus griovimas sukėlė rezonansinę veiklą, ir 2009 m., tepraėjus 31 metams nuo objekto statybos, vietinės reikšmės paveldo objekto statusas šermeninei suteiktas likus kelioms dienoms iki minėto fiktyviojo sandorio [14]. Veiklą inicijavo Lietuvos architektų sąjunga, skatindama Kultūros paveldo departamentą į kultūros vertybių registrą įtraukti ir daugiau sovietmečio architektūros ženklų. Abejodami Kultūros paveldo departamento ekspertų tarybos sprendimu, pastato savininkai padavė atsakingas institucijas į teismą, tačiau sprendimas liko palankus valstybinėms įstaigoms. Nuo tol pastato savininkams tenka taikytis su apribojimais volens nolens. Tačiau dėl skubotai apibrėžtų paveldo verčių ir vertinimo metodologijos spragų objektas įtrauktas į kultūros vertybių registrą aiškiai neapibrėžiant nei jo funkcijos, nei sklypo aplinkos kaip vertybės. Šiandien objektas nėra nei naudojamas pagal paskirtį, nei tinkamai eksploatuojamas, o iš tiesų po truputį naikinamas. Tebesitęsiančio moralinio karo fone jau prarasta didžoji dalis mažosios architektūros elementų, spėta išardyti pandusus bei laiptus, vedusius į šarvojimo sales, kai kuriuose fasaduose suformuotos naujos langų angos, apgriautos skulptūros prieigos. Teritorija aptverta tvora, pastate ir šalia jo laikomi automobiliai, elektros kabeliai, visur pilna statybinio laužo. Kur slypi šios tarsi pozityvios paveldosaugos institucijų veiklos ir negatyvių realybės padarinių priežastis? Tai netoliaregiška potencialių kultūros paveldo vertybių vertinimo metodologija, sukurianti apmaudžiai paradoksalias situacijas. Šarvojimo namų Kaune meninė forma buvo neatsiejama nuo medžiagų ir konstrukcijų. Funkcija itin tampriai susijusi su menine forma: šiame funkciniame tipe atsispindėjo tradicijų sovietizavimo ir vėlyvojo modernizmo, turėjusio regionalizmo siekių, bruožai [5, 47 64]. Vadinamoji architektūrinė tektonika pastate skambėjo ypač ryškiai, ji ir buvo labiausiai saugotina vertingoji šio objekto savybė. Kavinė Banga Palangoje tik patvirtina šią tendenciją: itin lanksčiai kvestionuojant architektūrinę tektoniką, suardomas visuomeninio objekto vientisumas. Antai Merkurijaus prekybos centro funkcija nebuvo rekonstruotina į gyvenamąją paskirtį. Natūralu, jog prekybinei funkcijai skirtas statinys, kurio didžiuma fasadų buvo aklini, negalėjo būti pritaikomas gyvenamai paskirčiai. Visi trys objektai jau buvo minimi specialiuose sąrašuose, 2008 m. vykdant Vyriausybės 2006 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 657 patvirtintas Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių įgyvendinimo m. priemones. Kartu su Lietuvos architektų sąjunga, savivaldybių nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybomis, savivaldybių paveldosaugos 3 pav. Laidojimo namai Liūdesys Kaune m., Vaidos Almonaitytės- Navickienės nuotr. 27

28 ISSN X Kultūros paminklai / padaliniais bei Departamento teritoriniais padaliniais atliktas statinių bei statinių kompleksų, statytų nuo 1945 m. iki 1990 m. kovo 11 d., vertinimas. Tąsyk apibendrintuose sąrašuose buvo apie 200 objektų, pasklidusių visoje Lietuvos teritorijoje [13]. Kokia metodika remiantis objektai atrinkti, kokiu būdu nustatytos jų vertingosios savybės bei kokią perspektyvą turėjo šis sąrašas, Kultūros paveldo centro veiklos ataskaitoje nepateikiama. Akivaizdu, kad šiandien dviejų nebeegzistuojančių ir vieno pamažu nykstančio objektų verčių apibrėžimai buvo netoliaregiški ir kritikuotini. Siūlomi visuomeninių XX a. modernizmo statinių Lietuvoje vertingųjų savybių apskaitos naujinimai Kaip žinoma, vertintinų architektūrinio, urbanistinio, inžinerinio vertingųjų savybių pobūdžio objektų ar vietovių amžiaus cenzas yra daugiau nei 50 metų. Neatitinkantys nustatyto amžiaus cenzo objektai skirstomi į: susijusius su akivaizdžiais išsivadavimo iš okupacinio režimo ir Lietuvos valstybingumui ypač svarbiais įvykiais; sukurtus kaip įrašytų ar įrašomų į registrą objektų ir vietovių naujadarus, kurie pratęsia istorinių struktūrų, erdvių ir estetikos formavimo tradicijas bei papildo jų vertingąsias savybes; tuos, kurių projektų parengimo laikas atitinka amžiaus cenzą, tačiau projektai įgyvendinti daugiau nei prieš 25 metus atsižvelgiant į projektuose numatytus sprendinius (medžiagas, konstrukcijas, technologijas ir kt.); kūrinius, sukurtus mirusių autorių (apdovanotus tarptautinėmis, Lietuvos Respublikos valstybinėmis, kitų 81 valstybės premijomis) prieš 25 ir daugiau metų; akivaizdžius konkretaus istorinio laikotarpio, pripažinto meninio stiliaus ar srovės objektus [27, 8]. Sovietinio architektūrinio paveldo atvejis rodo, kad galiojantis amžiaus cenzas yra tarsi neįveikiamas barjeras, nuo kurio priklauso tolesnė paveldo vertybės būklė. Šis svertas yra iš esmės kritikuotinas ir keistinas svarbiu istorinių architektūros Mokslo darbai stilių kriterijumi. Pagal jį architektūros paveldą būtų galima grupuoti į atskiras skiltis, siejamas su istorine šalies raida (1 lent.). Kad neliktų chronologinių spragų, į laikotarpių tarpsnius trauktini ir I bei II pasaulinių karų metai, nors jų fone vargu ar sukurta vertingos architektūros pavyzdžių. Pastarųjų metų moksliniai tyrimai rodo, kad negalima kultūros paveldo automatiškai tapatinti su valstybingumo lūžius žyminčiais laikotarpiais [3, 371]. Tačiau materialiojo paveldo architektūros grupei pritaikius grupavimo būdą pagal architektūros istorinius, stilistinius laikotarpius, statinių amžiaus cenzas taptų nebeaktualus, objektai nebebūtų pervertinami, o vertingieji atsidurtų registre. Taip paveldo vertinimas pereitų iš atminties lauko neprarasdamas emocinio jo pagrindo, tačiau liktų veikti nešališkame istorijos lauke. Kiti trys galiojantys objektų vertinimo kriterijai (reikšmingumas, teritorija, reikšmingumo lygmuo) pernelyg susiję tarpusavyje, galimas dviprasmis jų suvokimas ir įvairios interpretacijos. Todėl siūlomas labiau diferencijuotas bei architektūros mokslo ir meno savybes labiau atitinkantis vertinimo kriterijų derinys, kuris išdėstytas hierarchine tvarka (2 lent.). Vertinimo kriterijų derinys generuotas remiantis elementariu architektūros, kaip mokslo ir meno apie erdvės planavimą, apibrėžimu. Visi penki vertinimo kriterijai apibendrintai apibrėžia statinio arba jų komplekso mokslinę ir meninę vertę. Tačiau prisimintina, kad potencialių objektų vertės šaltiniu išlieka jo vertintojai. Tik nuo nešališkų ir atminties lygmens neįtakotų vertintojų sprendimų priklauso, kuriems kriterijams bus suteikta pirmenybė. Plačiąja prasme visas sovietinis paveldas yra okupacinio režimo liudininkas, tad negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Todėl pateikiama tik labai apibendrinta, diskusinio pobūdžio vertinimo kriterijų išklotinė. 28

29 Vaida Almonaitytė-Navickienė Visuomeniniai XX a. modernizmo statiniai Lietuvoje: vertės problemos 1 lentelė. Nekilnojamojo architektūrinio paveldo grupavimas pagal architektūros stilius ir istorinę Lietuvos raidą Pastatų grupė Apibendrinti architektūriniai stilistiniai savitumai Statiniai, pastatyti iki 1840 m., Ryškūs istorinių stilių (renesanso, baroko, t. y. istorizmo stiliaus pradžios klasicizmo) bruožai m. pastatai arba jų kompleksai Žymių architektų sukurti geros būklės, ryškių istorizmo bruožų pastatai m. pastatai arba jų kompleksai Žymių architektų sukurti tarpukario modernizmo bei pokario architektūros stilistikos pastatai m. pastatai arba jų kompleksai Žymių architektų sukurti sovietmečio modernizmo statiniai, atspindintys to laiko architektūrinę tektoniką ir stilistiką Šiuolaikinės architektūros pastatai arba jų kompleksai nuo 1990 m. 2 lentelė. Architektūros statinių arba jų kompleksų vertinimo kriterijai Žymių architektų kūriniai, pelnę tarptautinį ir vietinį pripažinimą, pasižymintys šiuolaikinės architektūros, kaip materialiojo ir nematerialiojo paveldo jungties, branduolio savybėmis. Kriterijus 1. Architektūros tektonika: objekto struktūros, konstrukcinės ir meninės sandaros darna bei autentiškumo lygmuo (objektai, išlaikę ne mažiau kaip du iš trijų autentiškų architektonikos dedamųjų: meninę formą ir/arba medžiagas ir/arba konstrukciją). 2. Tipiškumas: statinių tipai, atspindintys atitinkamo laikotarpio architektūrą ir miestų planavimą, svarbūs šalies istorijos prasme (industriniai pastatai, traukinių stotys, mokyklos, ligoninės, teatrai, miesto aikštės, turgūs, kalėjimai, malūnai ir pan.). 3. Unikalumas: statiniai, pasižymintys itin originaliais, analogų beveik neturinčiais stilistiniais sprendimais, saugotini kaip atspindintys svarbiausią architektūros kultūros aspektą minties raidą. 4. Statybų būdas ir medžiagos: novatoriškas ar virtuoziškas technologijų (ketaus, betono, stiklo ar surenkamų konstrukcijų) panaudojimas. 5. Architektūros objekto autorius: žymių architektų kūriniai, atspindintys esminius jų kūrybinio stiliaus bruožus; objektai, kurių autoriai įvertinti profesiškai (pvz., Nacionaline premija). IŠVADA Miestas tai nuolat kintanti visuma, kurios bendrą vaizdą formuoja kiekvienas elementas, nepriklausomai nuo to, kada buvo sukurtas. Istorinė architektūra, miesto erdvių semantika bei kultūriniai miestovaizdžiai augina miesto vertę, suteikdami urbanistiniam vienetui savitų bruožų. Istorinė ir šiuolaikinė architektūra yra vietinės bendruomenės turtas, kuris turėtų tarnauti švietimo tikslams, laisvalaikiui, turizmui, tausoti stabilių vertybių rinkos kapitalą. Tad sovietmečio periodo, traktuotino kaip konkretaus istorinio laikotarpio, pastatai yra svarbi sudedamoji kultūrinės vertybės dalis, įvairialypis prasminis istorijos ženklas. Sovietmečio nekilnojamasis paveldas pats savaime nekelia problemų. Jų sankaupą generuoja emociniai saitai, dogmatiškas požiūris ir ydinga paveldo apskaitos sistemos metodika, kuri Lietuvoje nėra atnaujinta: paveldosaugos ir paveldotvarkos praktika vis dar stipriai atsilieka nuo šių sričių mokslo. Keistinas nekilnojamojo 29

30 ISSN X Kultūros paminklai / paveldo verčių sampratos laukas, kuris turėtų būti labiau apibendrintas, tampriau sulietas su emociniais visuomenės ryšiais, siejančiais ją su tam tikrais objektais ar vietomis, kartu operuojantis istorinės tiesos lauke. Įvardinti m. statytų visuomeninių pastatų architektūros vertes nėra sudėtinga. Tai iš esmės jau padaryta fundamentaliuose veikaluose. Tad nekilnojamojo paveldo apskaitos metodikos naujinimas, apibendrintai pritaikant istorijos matmenį bei išplečiat elementinės paminklosaugos ribas, yra absoliuti būtinybė siekiant, kad sovietmečio modernizmo pastatai Lietuvos kontekste taptų ne problema, o pagal valstybės galimybes saugotinu architektūrinės ir holistinės minties raidos ženklu. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. ALMONAITYTĖ-NAVICKIENĖ, V. Architekto Algimanto Sprindžio kūryba. Kaunas, 2014, p Council of Europe Framework Convention on the Value of Cultural Heritage for Society, 2 straipsnis. Prieiga internetu: QueVoulezVous.asp?NT=199&CM=8&CL=ENG [žiūrėta ]. 3. ČEPAITIENĖ, R. Laikas ir akmenys: Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje. Vilnius, 2005, p Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo patvirtinimo, 5 paragrafas: Kultūros paveldo departamentas. Prieiga internetu: [žiūrėta ]. 5. DRĖMAITĖ, M. Sovietinė ritualinė architektūra santuokų ir laidotuvių rūmai Lietuvoje, Acta Academiae Vilnensis, 73, 2014, p DRĖMAITĖ, M.; PETRULIS, V.; TUTLYTĖ, J. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius, English Heritage, interaktyvus. Prieiga internetu: about-us/our-priorities/ [žiūrėta ]. 8. FEILDEN, B. M.; JOKILEHTO, J. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius, Iš autorės pokalbio su AB Lifosa administracijos direktoriumi Juozu Baniota Iš autorės pokalbio su KPD Kauno teritorinio padalinio vadovu Svaigedu Stoškumi Mokslo darbai 11. KLIUKAITĖ, S. Daugiafunkcis kompleksas Kaune, Archiforma, 2008, Nr. 3 4 (43), p Kultūros paveldo apsauga. Vilnius, 1997, p Kultūros paveldo centro 2008 m. veiklos ataskaita. Prieiga internetu: testinis.kpd.lt/failai/ u1/kpd2008 _ ataskaita.doc [žiūrėta ]. 14. Laidotuvių rūmų pastatas, Jonavos g. 220, Kaunas. Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertinimo aktas, , Kultūros vertybių registras. Prieiga internetu: aspx?lang=lt&mc= Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos posėdžio protokolo išrašas. Prieiga internetu: lt/uploads/news/id836/2161_1_1_2015_02_05_ Banga. pdf [žiūrėta ]. 16. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, 2 straipsnis. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Prieiga internetu: istatymai/nkpai.htm [žiūrėta ]. 17. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymas Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimo taisyklių patvirtinimo. Prieiga internetu: showdoc_l?p_id=259742&p_query=&p_tr2=2 [žiūrėta ]. 18. MICKŪNAITĖ, G. Sovietmečio paveldas trauminės patirties liudininkas. Patogus ir nepatogus paveldas: Mokslinis seminaras-diskusija (nepublikuota). Vilnius, MINKEVIČIUS, J. Šiaurės Lietuvos sovietmečio architektūros prieštaringumai. Žiemgala, Nr. 2, 199 9, p NAVICKIENĖ, E. Gintautas Telksnys: architektas. Vilnius, 2005, p Pasauliopaveldo konvencijos įgyvendinimo gairės. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Prieiga internetu: igyvendinimo_gaires.pdf [žiūrėta ]. 22. PETRULIS, V. Architektūros paveldas kaip konfliktas: socialistinio palikimo vertės aspektas. Patogus ir nepatogus paveldas: Mokslinis seminaras-diskusija (nepublikuota). Vilnius, PETRULIS, V. City and ideology: Soviet Kaunas of Prieiga internetu: [žiūrėta ]. 24. PETRULIS, V. Stilistinės sovietmečio architektūros vertinimo prielaidos. Urbanistika ir architektūra, Nr. 30, 2006, p PETRULIS, V. Universalinė parduotuvė Merkurijus. Prieiga internetu: lt/lt/architekturos-objektai/69 [žiūrėta ]. 26. Quebec declaration on the preservation of the spirit of place. Prieiga internetu: 30

31 Vaida Almonaitytė-Navickienė Visuomeniniai XX a. modernizmo statiniai Lietuvoje: vertės problemos lt/failai/u1/quebec_city_declaration.pdf [žiūrėta ]. 27. ŠULSKAITĖ, Ž. Lietuvos kultūros paveldo apskaita šiandien. Statyba, t. 1, Nr. 5, 2009, p ŠUTINIENĖ, I. Laikinosios sostinės ir sovietmečio atminties erdvinių reprezentacijų reikšmės Kauno gyventojų komunikacinėje atmintyje: tęstinumas ir transformacijos. Atminties daugiasluoksniškumas. Vilnius, 2013, p The Soviet Heritage and European Modernism. Советское наследие и Eвропейский модернизм. Heritage at Risk Special Наследие в опасности Специальный выпуск Berlin, ICOMOS, Prieiga internetu: icomos.de/pdf/hatrspecial_soviet_heritage.pdf [žiūrėta ]. 30. VAITYS, L. Pirmyn į užmarštį [Redakcijos paštas]. Lietuvos žinios. Prieiga internetu: lzinios.lt/lzinios/namu-pasaulis/redakcijos-pastaspirmyn-i-uzmarsti/ [žiūrėta ]. 31. Vienos memorandumas. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Prieiga per internetu: memorandumas.htm [žiūrėta ]. 32. Xi an declaration on the conservation of the setting of heritage structures, sites and areas. Prieiga internetu: xian-declaration.pdf [žiūrėta ]. SUMMARY Vaida Almonaitytė-Navickienė 20 TH CENTURY PUBLIC BUILDINGS IN LITHUANIA: PROBLEMS OF VALUE Lithuanian architecture over Soviet years. A comparison drawn between international documents setting forth contemporary heritage preservation practices and the documents, which define heritage field in the Republic of Lithuania is used to identify a set of broader assessment criteria for architectural heritage properties. The paper discusses several cases when public modernist-period buildings with valuable characteristics either failed to be listed on the national register or have been listed by exception to regulated procedure. The paper arrives at a conclusion that it is essential correctly define the valuable characteristics of these structures within the system of listing of heritage properties in order to preserve them for the future development of all-inclusive understanding of architecture, urban history, public education and heritage. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Humanitarinių mokslų katedra El. paštas: navickiene.vaida@gmail.com Gauta Įteikta spaudai The paper presents an overview of the problems regarding valuable characteristics of modernist buildings in the field of a complex semantic historic sign formed in 31

32 ISSN X Kultūros paminklai / Kristina Daubarytė VIETOS IR BENDRUOMENĖS ĮTAKA VERTINANT REIKŠMINGUS, DIDELĖS APIMTIES ARCHITEKTŪROS PAVELDO OBJEKTUS Straipsnio tikslas analizuoti, ar Lietuvos periferijoje egzistuoja architektūros paveldo objektų išsaugojimo ir animavimo modelis įtraukiant paveldo bendruomenes. Tyrimo objektu pasirinkta periferijoje esančių architektūros paveldo objektų, kuriuos supa kaimo gyvenvietės ar miesteliai, situacijos analizė. Siekta aptarti ir palyginti tris skirtingus Lietuvos architektūros paveldo pavyzdžius, kurių bendru vardikliu laikoma paveldo bendruomenė jos egzistavimas ar stoka. Reikšminiai žodžiai: paveldo bendruomenė, Panemunės pilis, Renavo dvaras, Dautarų dvaras. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje architektūros paveldo objektų tvarkybos, restauravimo, atgaivinimo ir animavimo, kai paveldo objektai įveiklinami, darbai pamažu tampa nuolatine veiklos dalimi. Įsisavinta, kad architektūriškai neturtingame mūsų kraštovaizdyje dvarai, bažnyčios ir vienuolynai yra bene ryškiausi ir vizualiausi europietiškumo ženklai. [1] Susiklosčiusi politinė situacija (Lietuvos narystė Europos Sąjungoje) daro tiesioginę įtaką paveldo objektų animavimui, nes daugelis iš jų restauruojami pasinaudojant ES finansiniais mechanizmais. Šalis tapo visaverte Europos dalimi, paveldosaugos lauke vyksta tapatūs kitoms Europos šalims procesai skiriama vis daugiau dėmesio objektams sutvarkyti, išsaugoti, dirbama dėl vietos ir atvykstančių turistų srautų. Europos paveldo tyrinėtojai pažymi [2], kad žvelgiant į pastarąjį šimtmetį Europos šalių vyriausybės daug dėmesio skyrė nacionaliniam paveldui saugoti ir Mokslo darbai puoselėti kuriant tam reikalingą nuoseklią sistemą. Pastaruoju metu paveldas yra tapęs neatskiriama šalies tapatumo dalis rūpi ir šalies miestams, rajonams bei regionams, norintiems gauti iš to naudos, ir mažumų grupėms, mėginančioms atrasti kol kas neatskleistą jų paveldą, bei tarptautinėms organizacijoms, ieškančioms universalių panašumų [3]. Sparčiai modernėjanti ir globalėjanti krašto visuomenė, nenorėdama tapti niekuo neišsiskiriančia Europos ar pasaulio bendruomenės dalimi, ieško atspirties taško ką laikyti krašto vertybėmis, kuo didžiuotis tarp kitų šalių visuomenių? Globalizuotos kultūros kontekste paveldas dažnai tampa tuo vieninteliu dalyku, kuris dar leidžia vienai tautai atsiskirti nuo kitos, išlaikyti kažką savo, unikalaus, ir tai matyti tiek Europoje, tiek ir kituose pasaulio kraštuose. [4] Urbanistikos ir miesto planavimo ekspertė Mona Serageldin, turinti darbo Rytų Europoje patirtį, atkreipia dėmesį, kad visose vietovėse visuomet buvo ir yra, nepriklausomai nuo laikotarpio, išskirtinės svarbos objektų, vietos dominančių (vadinamųjų landmarks). Jie politinės ar asmeninės krizės laikotarpiu tampa priemone vietos bendruomenei patvirtinti savo tapatybę [5]. Globalizacijos šviesoje mažoms bendruomenėms ypač aktualu turėti tapatybę patvirtinančių ir tapatybę saugančių vietos dominančių. Kultūros paveldo sampratas modernioje Lietuvoje nuodugniai tyrinėjusi kultūros istorikė Rasa Čepaitienė yra įsitikinusi, jog tam, kad įvyktų įpaveldinimo procesas, reikia, kad jis būtų pripažintas ir įvertintas ne tik specialistų, bet ir visos visuomenės [6]. Lietuvos paveldonaudos patirtis, kalbant apie pavienius pavyzdžius, rodo, jog vien tik paveldo specialistų įvertinti objektai netampa visuomenės gyvenimo ir savasties dalele [7]. Puiki, tačiau gana skaudi Lietuvos paveldosaugai šio teiginio iliustracija yra ne vieną dešimtį metų vyravusi nuostata, kad aristokratiškosios kultūros paveldas dėl istorinių aplinkybių negali būti laikomas tautos savasties ženklais [8]. 32

33 Kristina Daubarytė Vietos ir bendruomenės įtaka vertinant reikšmingus, didelės apimties architektūros paveldo objektus Tyrimo objektu pasirinkta periferijoje esančių architektūros paveldo objektų, kuriuos supa kaimo gyvenvietės ar miesteliai, situacijos analizė. Siekta aptarti ir palyginti tris skirtingus Lietuvos architektūros paveldo pavyzdžius, kurių bendru vardikliu laikoma paveldo bendruomenė jos egzistavimas ar stoka. Straipsnyje aptariami tik didelės apimties architektūriniai paveldo kompleksai, kurių reikšme ir svarba Lietuvos kultūros istorijai neabejojama. Architektūros paveldo objektai periferijoje išskiriami iš bendro Lietuvos architektūros paveldo konteksto remiantis hipoteze, kad Lietuvos miestuose ir jų prieigose yra paveldo objektų sanglaudos, jie integruojami į šiuolaikišką miesto gyvenimo pulsą kaip vienas iš daugelio, o ne individualūs objektai. Tuo tarpu periferijoje esantys didelės apimties, šaliai reikšmingi architektūros paveldo objektai gali tapti lokalių bendruomenių ašimi, apie kurią buriasi to krašto gyvenimas, kuriama kasdienybė. Tik nuo ko priklauso, ar vietos žmonės laiko save paveldo bendruomene? Ieškant atsakymo į šį klausimą pasitelkti trys skirtingose Lietuvos vietose esantys architektūros paveldo kompleksai Panemunės pilis (Jurbarko r.), Renavo dvaras (Mažeikių r.) ir Dautarų dvaras (Mažeikių r.). Objektus sieja jų lokacijos vieta (periferija), tačiau skiriasi jų priklausomybė. Siekiant nustatyti vietos gyventojų santykį su šalia jų esančiu paveldo objektu, buvo taikomas kokybinis sociologinis tyrimas iš dalies struktūruotas giluminis interviu [9], kurio metu buvo kalbinami atsitiktinai parinkti vietos gyventojai. Iš šių pokalbių siekta sužinoti giliau slypinčią informaciją, kalbėta apie gyventojų nuostatas, vertinimus, motyvaciją, elgesio modelius ir įpročius su paveldo objektu, akcentuojant gyventojų kultūrinius lūkesčius kokie jie buvo iki paveldo objekto restauravimo ir po jos. Straipsnyje pateikiama tyrimo santrauka ir išvados dėl kiekvieno paveldo objekto. Vietos bendruomenės lūkesčiai ir vaidmuo šiandienos paveldo kontekste Pasižvalgius po Lietuvos architektūros paveldo šiandienos kontekstą lengva pastebėti, kad didieji architektūros paveldo kompleksai dvarai, dvarų ansambliai, rezidencinės pilys, sakraliniai, visuomeniniai pastatai sulaukia profesionalaus dėmesio ir kompetetingų teorinių bei praktinių darbų. Šalies kultūriniai kraštovaizdžiai turtingėja, gyventojai įgauna vis daugiau žinių apie krašto istoriją, vietos kultūrinis gyvenimas tampa pilnavertiškesnis, o šalis pretenduoja į vis labiau kultūriniu ir ekonominiu lygmeniu išsivysčiusios valstybės statusą. Ekonominiu požiūriu stiprios Europos šalys, tokios kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, yra pavyzdys, kad ekonominis stabilumas yra svarbus siekiant darnių veiksmų išsaugant kultūrą. Istoriškai susiklostė, kad Lietuvos kultūros raidos procesai buvo pradėti kurti paskelbus nepriklausomybę 1918 m. ir antrą kartą atkūrus nepriklausomybę 1990 m. Tauta, kuri turi komplikuotą istoriją ir jautrią istorinę atmintį [10], susiduria su iššūkiais siekdama išsaugoti istorinį ir kultūrinį palikimą. Su paveldo išsaugojimo konfliktais susidorojusi valstybė, kuri imasi realių paveldo tvarkybos darbų, tvirtėja kultūriškai, o sėkmingai pritrauktos investicijos skatina ekonomikos augimą. Visuomenės domėjimasis paveldu palankiai veikia paveldo panaudojimą ir išsaugojimą. Vis dėlto Lietuvos paveldosaugoje esama tokių atvejų, kai specialistai architektūros paveldo vertybes vertino neatsižvelgdami, o kartais ir atsiribodami nuo vietos bendruomenės konteksto. Dažnai skatinami kuo gausesni turistų srautai ir didesnės įplaukos vietos regionui, tačiau nepasidomima, ar vietos bendruomenė save identifikuoja su paveldo objektu, ar yra teigiamų emocinių sąsajų, ar galima tąsa. Vietos dvasios tema Lietuvoje yra sulaukusi gana išsamaus kultūros istorijos tyrėjų dėmesio organizuotos Kultūros paveldo dienos Lietuvoje, publikuota 33

34 ISSN X Kultūros paminklai / keletas paveldo tyrinėtojų straipsnių [11], šia tema išleistas straipsnių rinkinys [12]. Paveldo ir kraštotvarkos tyrinėtojų darbuose yra skirta dėmesio kaimo vietovių, tapusių priemiesčiais, paveldo konfliktų valdymo ir ryšio su vietos gyventojais procesams [13]. Tačiau minėtų tyrimų gretose pasigendama atidos ir išsamios analizės kultūros paveldo objekto aplinkoje gyvenančių gyventojų kultūriniams lūkesčiams, kurie susiję su paveldo objekto restauravimo procesais: neabejojama, kad paveldo objektai kuria vietos dvasią, bet kaip gyventojai interpretuoja pašonėje esantį didelės apimties kultūros paveldo objektą, dėl atlikto restauravimo įgaunantį vis daugiau populiarumo? Kuriant naujas funkcijas restauruotuose objektuose neatsakoma į klausimą, ar bendruomenė paveldo objektą vertina vienodai prieš restauravimą ir po jo. Naujosios paveldo objekto funkcijos vietos bendruomenei yra nepažįstamos, svetimos ir tai lemia bendruomenės atsitraukimą nuo objekto. Lokalios bendruomenės santykio su architektūros paveldo objektu probleminis aspektas ėmė ryškėti, kai sutvarkytas architektūros paveldo objektas, užuot taptęs kultūriniu vietos bendruomenės centru, dėl jame vykdomos veiklos lieka bendruomenės nuošalyje, dažniausiai apsiribojant tik turistų poreikių patenkinimu. Objektas neišnaudojamas kaip vietos kultūros, švietimo centras, kaip potenciali vieta stiprinti vietos dvasią. Kokios priežastys lemia, kad vietos bendruomenė nepriima restauruotų architektūros paveldo objektų? Galimos kelios: restauruotas objektas įgauna naujų funkcijų, kurios nepriimtinos arba dar neužgyventos, neįsisavintos vietos gyventojų. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje vykdant architektūros paveldo objektų periferijoje tvarkybos, restauravimo ir atgaivinimo darbus, visuomenė jau turėjo galimybę pagyventi sutvarkyto paveldo kaimynystėje ir įvertinti pasikeitusią situaciją. Aiškėja, kad bendruomenės ir naujam gyvenimui prikelto Mokslo darbai architektūrinio paveldo objekto kontekstas daro įtaką objekto vertinimui, nes naujai funkcijai pritaikomas objektas įgauna verčių, kurių iki tol neturėjo. Kiekvienas techninis paveldotvarkinis sprendimas dėl objekto būklės, infrastruktūros lemia tai, kaip objektas bus suvoktas lokalios bendruomenės, kaip ji supras ir naudos, o įsisavinusi, ar perduos ateities kartoms. Modernus visuomeninis kontekstas, atsirandantis kartu su naujomis funkcijomis ir panaudos galimybėmis, suteikia paveldo objektui naujų verčių. Panašią idėją suponuoja Aloiso Rieglio aprašytos meninės naujumo vertės fenomenas. Tyrinėtojo analizuojama senumo ir naujumo verčių priešprieša įgauna praktinę išraišką restauravimo procesuose. Restauravimas gali būti suvokiamas kaip naujumo vertės suteikimas. Ši vertė, pasak A. Rieglio, tapati meninėms vertėms, tačiau po restauravimo naujumo vertė atliepia žmogaus dabarties poreikius, sąveiką su aplinka, tad naujumo vertė praplečia objekto verčių skalę [14]. I. Gražulevičiūtė-Vileniškė, nagrinėjusi nekilnojamojo kultūros paveldo ne rinkos vertinimą, pažymi, kad kultūros paveldo objektų kaimo vietovėse vertinimas kinta dėl vis labiau mažėjančios takoskyros tarp miesto ir kaimo kaimo vietovės urbanizuojamos pagal miesto urbanizavimo principus, kaimo žmonių gvensenos ypatumai pamažu išstumiami ir tai daro tiesioginę įtaką susiformavusio paveldo naujų verčių atsiradimui ir paveldo vertinimui [15]. Vietos bendruomenės ir restautuotų architektūros paveldo objektų santykis Visuomenėje gyvuoja prieštaringas paveldo, kaip reiškinio, vertinimas. Šiandieninė Lietuvos situacija byloja veikiau apie negausių paveldosauga suinteresuotų visuomeninių organizacijų (dažnai dėl interesų panašumo besikooperuojančių su aplinkos entuziastais) bei valstybės valdžios institucijų nuolatinį konfliktą, nei bendradarbiavimą ir tarpusiavio supratimą. [16] Priežasčių galima dairytis Lietuvos paveldosaugos sistemos kūrimo 34

35 Kristina Daubarytė Vietos ir bendruomenės įtaka vertinant reikšmingus, didelės apimties architektūros paveldo objektus pradžioje. Atkūrus Nepriklausomybę paveldas laikytas išimtinai specialistų interesų sritimi. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme (iki 2005 m. redakcijos [17]) stokota kultūros vertybių visuomeninės reikšmės akcentavimo, numatyta vienakryptė pozicija, nebūta abipusio specialistų ir visuomenės bendradarbiavimo. Nors po 2005 m. redakcijos [18] įstatymas kalba apie glaudesnį ryšį tarp paveldosaugos ir visuomenės, požiūris į paveldosaugą jau buvo suformuotas ir iš dalies įsišaknijęs [19]. Kita vertus, kuriant paveldonaudos sistemą visuomenė raginta nepalikti šio reikalo vien intelektualų rankose ar valdžios malonei, tačiau gerą dešimtmetį nepavyko įtraukti į paminklotvarkos darbus vietinių gyventojų tokiu mastu, kad jie galėtų ne tik tapti rimtomis spaudimo grupėmis, veikiančiomis vietinės valdžios sprendimus, bet ir pačios imtųsi konkrečių iniciatyvų [20]. Tačiau esant stipriam visuomenės ir valdžios susvetimėjimui, kurį nulėmė svetimos valdžios potyris sovietmečiu ir chaotiška valdžios veikla posovietiniu laikotarpiu, vargu ar galima tikėtis aktyvaus visuomenės įsitraukimo į šiuos procesus. Oficialiąją paveldosaugą visuomenė suvokia tik kaip represinį aparatą, kuris gąsdina begale savo taisyklių bei draudimų. Dairydamiesi po šalies architektūros paveldo pavyzdžius matome atvejų, kai nedidelėje gyvenvietėje esantis architektūros paveldo objektas yra gyvybinga lokalios bendruomenės ląstelė. Fizine prasme objektas yra įsiterpęs į bendrą gyvenvietės audinį, o emocine prasme šalia gyvenantys žmonės savo gyvenimą sieja su objektu. Reikšmingą, išskirtinį kraštui Oginskių giminės kultūrinį palikimą saugoja ir puoselėja Rietavo dvaro sodyboje įsikūręs Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, kurio įsteigimas buvo inicijuotas vietos bendruomenės. Nuo 2000 m. dvaro sodyba ir joje veikiantis muziejus yra neatskiriama Rietavo gyventojų gyvenimo dalis. Puikus kultūros židinio pavyzdys Anykščių rajone yra Burbiškio dvaro sodyba, kuri po renovavimo tapo Anykščių rajono gyventojų lankoma, mėgstama ir branginama vieta. Sodyboje organizuojami koncertai, parodos, įvairūs kultūriniai renginiai, seminarai yra svarbi vietos bendruomenės kultūrinio gyvenimo dalis. Glaudūs ryšiai sieja Kurtuvėnų regioniniame parke (Šiaulių r.) įkurto Kurtuvėnų dvaro pramogų komplekso savininkus ir vietos bendruomenę. Puoselėjant vietos kultūros paveldą, į veiklas įtraukiant vietos bendruomenę, pasiekta reikšmingų paveldo animavimo rezultatų. Nuo 2005 m. Šiaurės Lietuvos miestelio Žagarės gyventojai organizuoja Žagarės vyšnių festivalį, kurio tikslas puoselėti vietos kultūrą ir paveldą. Sėkmingai organizuodama ir plėsdama renginį vietos bendruomenė ėmė siekti, kad miestelyje stovintys dvaro rūmai ir parkas būtų restauruojami. Vietos bendruomenės iniciatyvos dėka Žagarės dvaro rūmai buvo prikelti naujam gyvenimui ir dabar yra aktyvus vietos gyventojų kultūrinis centras. Tačiau tai tik keletas ryškių gerųjų pavyzdžių Lietuvos paveldo kontekste [21]. Atidžiau pasižvalgius po periferijoje esančius tuos architektūros paveldo objektus, kurie per pastaruosius du dešimtmečius šalies pastangomis ar su užsienio valstybių finansinių injekcijų pagalba buvo sutvarkyti, rekonstruoti, pritaikyti naujoms reikmėms, kyla netikėta abejonė. Nebūtų suklysta teigti, jog kiekviena paveldą, kaip savasties ženklą, priimanti aukšto kultūrinio ir ekonominio lygio bendruomenė teigiamai vertina bet kurio šalies istorijai reikšmingo architektūros paveldo objekto išsaugojimą, atgaivinimą. Stebint architektūros paveldo vadybą Lietuvoje tampa akivaizdu, kad tikrovėje svarbiausiu siekiu yra architektūros paveldo objekto sutvarkymas ir atgaivinimas apsiribojant pastato fizine būkle. Aplikuojant į Europos paramos fondus argumentuotai motyvuojama ir pagrindžiama objekto sutvarkymo reikšmė, neretai akcentuojama svarba ir poveikis lokaliai bendruomenei, visuomenei. Paveldo procesais besirūpinančios 35

36 ISSN X Kultūros paminklai / organizacijos šalyje daug pastangų deda į architektūros paveldo išsaugojimo, restauravimo procesus. Siekiama brandžių rezultatų kuriant konkrečių architektūros paveldo objektų animavimo programas, kurios orientuotos į kultūrinio turizmo (ir Lietuvos, ir užsienio turistų) vartotojų poreikius. Bandoma aktualizuoti kultūros istorijai reikšmingus objektus, kad juos pažintų visi šalies (pasaulio) gyventojai, nes tikima, jog paveldas priklauso visiems. Tačiau siekiant vis didesnių turistų srautų, objektuose organizuojant įvairius renginius, pamirštama atsigręžti į vietos bendruomenes, nors teoriniu lygmeniu to poreikio niekas neginčija. Kultūros istorijos ir paveldo tyrinėtojai yra atkreipę dėmesį, kad šiuolaikinių visuomenių santykis su praeitimi yra paradoksalus: viena vertus, tyrinėtojai fiksuoja kolektyvinės atminties nykimo dėl globalizacijos, kultūrų niveliacijos, pasaulėžiūros ir vertybių tęstinumo pertrūkių tendencijas, kita vertus, galima stebėti vis didėjantį visuomenės susidomėjimą praeitimi, net vadinamąjį atminties karštligės ar bumo fenomeną, su kuriuo akivaizdžiai susijusi paveldo industrija [22]. Besiplečiantis ir intensyvėjantis kultūrinis turizmas diktuoja sąlygas ir architektūros paveldo objektai gali pamažu tapti ne tiek savastimi, ko tikimasi iš paveldo, kiek pelno šaltiniu. Toks modelis nėra iš esmės negatyvus, neigiamu jis gali virsti, kai peržengiama pagarbaus santykio su paveldu riba, kai tikslu tampa ne paveldo objekto emocinė žinutė, o tik masiškumo dėka gaunamas uždarbis. Turistų srautų siekiantys verslininkai eina lengviausiu keliu suprekindami viešas vietos paveldo erdves, paveldo objektus įtraukdami į vartojimo procesus bei pataikaudami turistams siūlo unikaliose istorinėse vietose pažįstamus ir kitose miestuose matytus masinio vartojimo ženklus. Neišvengiamu tampa vienas iš globalizacijos proceso padarinių kultūrinis suvienodėjimas [23]. Vis dėlto manipuliuoti paveldo industrijos įrankiais šalis gali tik turėdama tvirtus Mokslo darbai įgūdžius. Paveldo tyrinėtojai su nerimu teigia, jog nereikia būti orakulu, kad numatytum paveldonaudos, ypač pasaulinio turizmo sklaidos, intensyvėjimą Lietuvoje. Vargu ar jam esame tinkamai pasirengę. <...> Šis iššūkis gali tapti lemiamu mūsų kraštovaizdžiui ir ypač mentalitetui ar turėsime nuo gyvenimo aktualijų atplėštus elitinius egzempliorinius paminklus, užsieniečiams rodomą išpuoselėtą, bet mums vargu ką bylojantį paveldą, o gal masinės kultūros pagimdytus praeities pavidalų simuliakrus? [24] Šie pavojai kyla tada, kai vietos bendruomenė nejaučia bendrystės su paveldo objektu, nebegyvena objekto vietos ir laiko dvasia. Kita vertus, jei pastatą supanti bendruomenė turėtų išugdytą stiprų emocinį ryšį su savo savastimi per paveldo objektą, tai netgi tokia grėsmė kaip fizinis bei moralinis išeikvojimas dėl masinio turizmo netaptų realiai pavojinga. Reikia pripažinti, kad gyvuojanti originali vietos dvasia yra veikiama kultūros paveldo objekto vartotojų kultūrinių lūkesčių šių dienų turistas tikisi autentiškos patirties ir atviros galimybės prisiliesti prie gyvos vietos kultūros. Paveldo tyrinėtojų atlikti darbai yra aiškus įrodymas, kad kultūros paveldo vertinimui didelę įtaką visais laikais turėjo ir turi kultūros paveldo objektus supanti visuomenė. Vietos dvasios kūrimo procese paprastai dalyvauja mišraus tipo bendruomenė, kurią sudaro, pirma, karta iš kartos vietovėje gyvenantys lokalūs žmonės ir, antra, iš vietos idėjos gyvenantieji (jie yra tiesioginių vietos gyventojų palikuonys, bet gyvenantys kitur, arba tam tikrą laiką toje vietoje praleidę asmenys) [25]. Suvokiant vietos bendruomenės įtaką paveldo objektams tampa aišku, kodėl Lietuvoje yra renovuotų ir atgaivintų dvarų [26], kurių išgražinti fasadai taip ir nesubūrė tvirtos paveldo bendruomenės, savo kasdienio gyvenimo neįsivaizduojančios be jų krašto istoriją ir raidą bylojančio architektūros paveldo objekto. Kyla klausimas, ar Lietuva gali sau leisti prabangą neįsitikinusi, kad vietos 36

37 Kristina Daubarytė Vietos ir bendruomenės įtaka vertinant reikšmingus, didelės apimties architektūros paveldo objektus bendruomenė profesionaliai atnaujintą architektūros paveldo objektą su naujomis funkcijomis noriai įpaveldina, palikti procesus savaiminei eigai? Gyvenant išmaniųjų technologijų amžiuje akivaizdu, jog keičiantis kartoms keičiasi ir jų elgesys su paveldu. Kiekviena visuomenės karta skirtingai priima ir skirtingai vertina tą patį paveldo objektą. Anot Kvebeko miesto deklaracijos, pagrindinės grėsmės, kylančios vietovės dvasiai, tai bendruomenių, besirūpinančių vietos dvasia, keitimasis ir nykimas bei būtinybė puoselėti pliuralistinį, daugiakultūrinį požiūrį į paveldą, kylantį dėl pačių bendruomenių vidinių skirtumų. Kitaip tariant, genius loci kūrimui ir palaikymui yra svarbus paveldo savininkas. [27] Vietos bendruomenės ir architektūros paveldo objektų sąveikos pavyzdžiai Lietuvos paveldosaugos sistemos kūrėjai, remdamiesi pasaulinėmis teorijomis bei vertindami kaimyninių šalių pavyzdžius, turi galimybę išnaudoti galingą inercinę jėgą paveldo bendruomenių veiklą. Pavyzdžiui, susikūrus Estijos valstybei 1920 m. į senuosius dvarus buvo perkeltos valstybinės mokyklos, o šio klausimo paveldo tvarkybos politika pradėta formuoti tik XX a. pabaigoje. Mokyklos dvaruose nauja funkcija paveldo objektuose, tad susidurta su iššūkiu saugant paveldą pritaikyti jį naujiems poreikiams. Lėšų valstybė neturėjo, bet mintis atsisakyti šių dvarų-mokyklų ir statyti naujas, kėlė dar didesnių iššūkių. Taip pat atsižvelgta į tai, kad per šešis dešimtmečius vietos bendruomenės jau buvo įsisavinusios ir laikė savasties ženklu dvarų pastatuose įkurtas mokyklas. Tad šalyje imta įgyvendinti valstybinė programa Mokyklos senuosiuose dvaruose: istorinių dvarų ansamblių išsaugojimas ir renovavimas pagal šiuolaikinius švietimo reikalavimus. Imtasi pastatų tvarkybos darbų, švietimo sistemos reguliavimo, spręsti socialiniai regioniniai klausimai. Programoje buvo kalbama ir apie rizikos veiksnius. Į kultūros paveldą kaimo vietovėje dažnai žiūrima kiek niekinamai, jis laikomas antrarūšiu, ne visada deramai įvertinamas estetinis senųjų dvarų ansamblių potencialas. Kitaip tariant, vietiniai žmonės žiūrėjo į šiuos objektus ir jų nematė, buvo šių objektų šeimininkais nepripažindami jų vertės. Deja, panašiai žiūrima ir į kitus paminklus. [28] Programa įgavo nacionalinio judėjimo pagreitį. O sėkmės paslaptis ta, jog susitelkta į vietos bendruomenes, jos veikia objektuose su profesionalų pagalba. Taip užtikrinama nuosekli regionų plėtra. Valstybinė programa svariai prisideda prie regiono socialinės aplinkos gerinimo ir regiono gražinimo. Mokyklos dvarvietėse gali tapti regiono gyvybingumo ir išskirtinumo indikatoriais. Tai gali padėti pritraukti į regioną investicijas ir padaryti jį saugesnį. <...> Dvarams-mokykloms tenka svarbus vaidmuo mėginant išsaugoti regiono istorinę tapatybę ir integruoti regionus į bendrą Europos kultūros tradiciją. [29] Atsitiktinai pasirinkti trijų Lietuvos architektūros paveldo objektų periferijoje pavyzdžiai, tikėtina, iš dalies atskleidžia Lietuvos architektūros paveldo objektų paveldo bendruomenių problemas bei aktualijas. Renavo dvaras (Mažeikių r.). Nuo 2012 m. dvaro rūmų kompleksas, kuris yra Mažeikių muziejaus filialas, restauruojamas. Rūmai yra Renavo kaimo pašonėje. Regis, kaimelyje, kuriame stinga kultūrinių dominančių, profesionalių kultūrinių renginių, galimybė turėti kultūrinę, ir kartu edukacinę erdvę, ypač patraukli. Negausi vietos bendruomenė turi sąlygas burtis ir veikti kaip paveldo bendruomenė. Restauruotuose rūmuose įrengta reprezentacinio interjero ekspozicija, pristatoma dvarų kultūra, rengiamos įvairios parodos, koncertai, bet šios veiklos yra svetimos vietos bendruomenei. Interviu metu gyventojai [30] sakė, kad naujieji rūmų puoselėtojai ir animuotojai (muziejaus vadovai, darbuotojai, kurie yra ne vietos gyventojai) neieško ryšio su vietos gyventojais, nedis- 37

38 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 1, 2 pav. Restauruoti Renavo dvaro rūmai m., Mažeikių muziejaus Renavo dvaro rūmų filialo nuotr. kutuojama, nesitariama organizuojant kultūrinius renginius. Renginiuose dalyvauja nedidelė dalis Renavo kaimo gyventojų, nors patys renginiai sulaukia aplinkinių miestelių susidomėjimo (1, 2 pav.). Ar tai reiškia, kad vietos bendruomenė nėra smalsi ir kultūriniai renginiai neįeina į jų interesų lauką? Profesionaliai restauruoti įspūdingi XIX a. dvaro rūmai, sutvarkyta, išpuoselėta aplinka sulaukia kultūrinio turizmo mėgėjų ir turistų kasmet daugėja. Vietos bendruomenė kol kas gyvena atskirą gyvenimą, kuris visiškai nesutampa su architektūros paveldo objekto animavimo tiksluose numatyta strategija. Vietiniai džiaugiasi, kad restauruoti dvaro rūmai yra prikelti naujam gyvenimui, tačiau savo vaidmens jame nemato arba įžvelgia ribotai, nes pagrindine funkcija laikoma netrukdyti atvykstantiems dvaro lankytojams. Giluminis interviu su vietos gyventojais išryškino problemą po pastato rekonstrukcijos vietos žmonės dvarą laiko turistams skirtu objektu, kuriame organizuojamos veiklos ne vietos gyventojams, o tik lankytojams. Vietos gyventojai pagrindine užduotimi laiko savo gyvenimo būdu netrukdyti turistams. Pirmiausia turi būti ieškoma artimesnės komunikacijos tarp vietos gyventojų ir naujųjų rūmų darbuotojų, tik nuolat bei nuosekliai komunikuojant vietos gyventojai noriai įsitrauks į dvaro rūmuose veikiančio muziejaus veiklas, taps svaria paveldo gyvavimo dalimi. Panemunės pilis (Jurbarko r.). Viena gražiausių reprezentacinių pilių šalyje nuo 1982 m. priklauso Vilniaus dailės akademijai, kurios lokacija nesutampa su pilies vietove. Tris dešimtečius pilis nepriklausė vietos bendruomenei, ši buvo atskirta nuo savo kaimynės pilies. Jau spėjo užaugti karta, kurios sąmonėje pilis yra svetima, priklausanti kažkam kitam, bet ne lokaliai bendruomenei. Negana to, ilgą laiką pilis buvo suvokiama kaip sparčiai nykstantis architektūros paveldo objektas, kurio būkle reikia profesionaliai rūpintis m. buvo vykdomi Panemunės pilies pietvakarinės dalies restauravimo ir rekonstrukcijos darbai, o nuo 2014 m. pabaigos vykdomas antrasis restauravimo etapas. Pilyje įkurtas turizmo informacijos centras, galima apžiūrėti pilies istorijai skirtą ekspoziciją, nuolat veikia dailės parodos. Naujai sutvarkytose patalpose įrengtas viešbutis, restoranas, konferencijų salė, organizuojami įvairūs oficialūs iškilmingi renginiai ir privačios šventės. Vilniaus dailės akademija organizuoja čia kūrybines dirbtuves, seminarus, kurių metu bandoma prisijaukinti vietos bendruomenę, supažindinti su naujomis pilies vertėmis ir funkcijomis, pristatomos pilies panaudos galimybės (3, 4 pav.). Taip siekiama burti paveldo bendruomenę, kuriai šis architektūros paveldo objektas taptų savasties ženklu, bylotų apie vietos dvasią, turėtų aiškių užuominų į laiko dvasią, o lokalioji bendruomenė siektų dabartinį objektą įpaveldinti savo sąmonėje ir perduoti jį kartoms. 38

39 Kristina Daubarytė Vietos ir bendruomenės įtaka vertinant reikšmingus, didelės apimties architektūros paveldo objektus Giluminio interviu su vietos bendruomenės nariais metu [31] išryškėjo gyventojų nerimas žvelgiant į ateities perspektyvas visiškai restauruota ir gyvenimui su naujomis funkcijomis prikelta pilis taps svetima ir sunkiai prieinama vietos gyventojams, lyg kaimynas, kuris yra, bet su juo nebendraujama. Panemunės pilies lankomumas po rekonstrukcijos išaugo kone dvigubai, padidėjusius srautus vietos gyventojai jaučia, tačiau neturi planų to išnaudoti kaip verslo. Privalumu laikoma tai, kad pilyje dirba vietos gyventojai jie yra pagrindiniai tarpininkai tarp pilies savininko ir vietos bendruomenės. Vietos darbuotojų pagarba paveldo objektui yra pavyzdys visai bendruomenei, darbuotojų dėka bendruomenė susipažįsta su pilimi, jos istorija, su esamomis ir numatytomis pilyje veiklomis. Pilies darbuotojų paraginti vietos gyventojai pamažu įsitraukia į pilies savininko organizuojamus renginius. Panemunės pilies atvejis yra puikus pavyzdys, jog kuriant ryšius tarp paveldo objekto ir vietos bendruomenės reikalingi ambasadoriai, kurie išmano paveldo specifiką ir geba ją komunikuoti vietos žmonėms. Dautarų dvaras (Mažeikių r.). Privatūs savininkai kaip vieną svarbiausių Dautarų dvaro įsigijimo tikslų laiko paversti dvarą vietos bendruomenės savasties objektu. To imtasi rengiant kultūrinius renginius, nors pirmiausia pradėtas restauruoti smarkiai apgriuvęs, bet daugybę autentiškų detalių išlaikęs dvaras. Į renginius lokalioji bendruomenė ne iš karto įsitraukė. Iš pradžių vietos bendruomenė [32] neidentifikavo savęs su objektu, atvykę naujieji savininkai buvo sutikti kaip įsibrovėliai, juoba kad niekieno nevaržomi dvare buvo įsikūrę vietos gyventojai, kurie buvo privesti apleisti dvarą. Tad savininkų inicijuojami kultūriniai renginiai vertinti skeptiškai. Tačiau naujųjų savininkų užsispyrimas pamažu mažina atotrūkį ir 3, 4 pav. Restauruota Panemunės pilies pietvakarinė dalis. Vidinio pilies kiemo vaizdas m., Luko Pilecko nuotr. 5 pav. Restauruotas Dautarų dvaro pagrindinis pastatas ir jį lankantys žmonės koncerto metu m., Dautarų dvaro savininkų nuotr. 39

40 ISSN X Kultūros paminklai / vietos bendruomenė ima didžiuotis, kad jų kaiminystės dvaras restauruotas, o ir kultūriniai renginiai tampa jų domėjimosi objektu (5 pav.). Savininkai siekia bendrystės su vietos bendruomene atverdami dvarą visiems nors dvaras yra privati nuosavybė, bet objektą apžiūrėti turi galimybę visi atvykėliai. Atvirumas padeda lengviau vietos bendruomenei priimti naujuosius šeimininkus. Restauruotame dvare numatyta įrengti dvaro istorijos ir čia gyvenusių žmonių ekspoziciją, kurią kuriant atsigręžta į vietos bendruomenę ir prašoma jos pagalbos. Svirno priestate numatyta įrengti amatų centrą su dirbtuvėmis ir suvenyrų parduotuvę turistams. Vykdant veiklas kreipiamasi į lokalią bendruomenę, taip pamažu įtraukiant ją į dvaro gyvenimą. Po sudėtingų ir įtemptų vietos gyventojų ir dvaro savininkų santykių pradžios atsiranda daugiau komunikavimo, paveldo objektas vis labiau ima dominti vietos gyventojus, nes savininkų pagrindinis tikslas nuo pat pradžių buvo į veiklas įtraukti vietos gyventojus. Baigiamosios pastabos Teoriniu lygmeniu paveldo vertės yra tiesiogiai susijusios su tradiciniais visuomenės veiklos būdais ir su bendruomenės esamuoju laiku egzistuojančia panauda. Su paveldo objektu susijusios socialinės vertės skatina įvairias bendruomenės ir objekto sąveikas. Tik vienais atvejais didesnių, kitais atvejais mažesnių pastangų dėka teoriniai diskursai gali virsti praktika. Lietuva daug pastangų investuoja į kultūros paveldo išsaugojimą, aptariamu atveju į architektūros paveldo objektų restauravimą, animavimą, sykiu įpareigodama ir visuomenę saugoti paveldą. Visuomenės susvetimėjimo su paveldu priežastys egzistuoja dėl sudėtingos šalies istorinės raidos (okupacijų patirtys), kuri tautą užgrūdino, antra vertus, įnešė daug sumaišties ir pasimetimo. Kuo labiau tauta sugebės išsivaduoti iš prieštaringų praeičiai jaučiamų emocijų, tuo lengviau ir Mokslo darbai greičiau bus galima siekti numatytų paveldo išsaugojimo tikslų. Po giluminių interviu su trijų paveldo objektų kaiminystėje gyvenančiais vietiniais peršasi išvada, kad visuomenės motyvacija išsaugoti paveldą ir perimti jį kaip neatskiriamą savasties ženklą turi būti ne tik dėl pasirodymo kaimyniniams miesteliams, kaimyninėms šalims, Europai ar pasauliui tai nėra tvirta ir stabili skatinamoji jėga. Svarbiausias yra lokalus, emocinis ryšys ir kolektyvinė vietos atmintis. Paveldo saugojimas įgauna prasmę ir tampa įmanomu, tikru ir nesuvaidintu tik tada, kai visų pirma saugomas dėl savo tapatumo. Norint iššsaugoti architektūros paveldo objektus kaip vietos ir laiko dvasios žinutę, kaip objektyvų praeities vaizdą, būtina, jog visuomenė suvoktų objektą, tapatintų save su juo, neturėtų jokio išankstinio nusistatymo, priešiškumo ar net perdėtos meilės. Trijų bendruomenių nuomonės tyrimas parodė, kad restauruotų paveldo objektų įgytas naujas funkcijas vietos bendruomenė vertina palankiai tuo atveju, kai jaučiasi prisidėjusi prie naujųjų funkcijų sukūrimo ar įgyvendinimo, kai egzistuoja emocinis ryšys tarp asmens ir objekto, kai vykdomas dialogas tarp paveldo specialistų ir bendruomenės. Ėmus mažinti paveldo objektų valdytojų, specialistų bei vietos bendruomenės susvetimėjimą, dedant pastangų komunikacijai didinti, paveldo saugojimas ir panauda, kaip procesas, taps neatsiejama vietos bendruomenių gyvenimo dalimi. PASTABOS IR LITERATŪRA 1. ČEPATIENĖ, R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje. Vilnius, 2005, p Nyderlandų paveldo tyrinėtojas Gregory Ashworthas, Didžiosios Britanijos paveldo specialistas Peteris Howardas ir kiti, kurių tyrimai pateikiami knygoje ASHWORTH, G.; HOWARD, P. Europos paveldas. Planavimas ir valdymas. Vilnius, ASHWORTH, G.; HOWARD, P., ten pat, p ČEPATIENĖ, R. Paveldosauga globaliame pasaulyje. Vilnius, 2010, p

41 Kristina Daubarytė Vietos ir bendruomenės įtaka vertinant reikšmingus, didelės apimties architektūros paveldo objektus 5. SERAGELDIN, M. Preserving the Historic Urban Fabric in a Context of Fast-Paced Change. Values and Heritage Conservation: Research Report. Los Angeles, 2000, p ČEPATIENĖ, R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje, p Pavyzdžiai: Raudondvario dvaro Menų inkubatoriaus dalis, H. Šojaus dvaras ir kt. 8. ČEPATIENĖ, R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje, p Iš dalies struktūruoto giluminio interviu metu atsitiktinai sutiktų vietos bendruomenės narių buvo klausta, ar jie žino architektūros paveldo objekto, kurio kaiminystėje gyvena, istoriją, kokiais būdais ją sužinojo. Taip pat teirautasi, ar nariai lankosi dvare / pilyje ir kokį tikslą turėdami ten eina. Prašyta išsakyti nuomonę apie objekto restauravimą, ar tai paveikė vietos bendruomenės gyvenimą ir kaimo / miestelio kasdienybę. Paliestas emocinis vertinimas ar nariai didžiuojasi, kad gyvena šalia dvaro / pilies? Būtina paminėti, jog straipsnyje aptariamas tyrimas buvo atliktas 2015 m. I pusmetį. Lankantis objektuose 2015 m. spalį jau buvo galima įžvelgti, kad atsirado ar pradėjo rastis bendruomenės narių santykio su paveldo objektu pokyčių. Tai tik įrodo, kad vietos bendruomenės aspektas paveldo tyrimuose yra dinamiškas ir reikalaujantis nuoseklaus bei nuolatinio specialistų ir tyrinėtojų žvilgsnio. 10. ČEPATIENĖ, R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje, p Dailės paveldo tyrimai atskleisti leidinyje Europos erdvė: naujausios žinios apie genius loci. Sud. E. Lubytė, R Mikšionienė. Vilnius, 2004; VAITKUVIENĖ, A. Kultūros palikimo įpaveldinimo procesai sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje: Daktaro disertacija. 2010; ir kt. 12. Vietos dvasios beieškant: Straipsnių rinkinys. Vilnius, GRAŽULEVIČIŪTĖ-VILENIŠKĖ, I.; VITKUVIENĖ, J.; AŽUKAITĖ, L. Kaimo ir miesto gyvensenos ir estetikos darna priemiestinėse teritorijose: kaimo aplinkos reliktų integracijos miesto plėtroje gairių formulavimas. Miestų želdynų formavimas: mokslo darbai. 2012, 1(9), p ; LAUKAITYTĖ- MALŽINSKIENĖ, G. Priemiestinio kraštovaizdžio vertinimo ypatumai. Urbanistika ir architektūra, 2005, t. 29, Nr. 2, p ; ir kt. 14. RIEGL, A. The Modern Cult of Monuments: Its Character and Its Origin. Oppositions, vol. 25, 1982, p GRAŽULEVIČIŪTĖ-VILENIŠKĖ, I. Nekilnojamojo kultūros paveldo ne rinkos vertinimas: teorinis kontekstas ir galimybės: daktaro disertacija. Kauno technologijos universitetas, ČEPATIENĖ, R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje, p Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas: Priimtas Valstybės žinios, Nr. 3-37, Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas: Nauja įstatymo redakcija Valstybės žinios, Nr , 2002, p DZIEGORAITIENĖ, A. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos problemos Lietuvos valstybinio administravimo sistemoje. Jurisprudencija, t. 78 (70), 2005, p ČEPATIENĖ, R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje, p Tai nėra vieninteliai gerieji paveldo tvarkybos ir animavimo pavyzdžiai Lietuvoje. 22. ČEPATIENĖ, R. Sovietmečio atmintis tarp atmetimo ir nostalgijos. Lituanistica, t. 53, Nr. 4 (72), p ČEPATIENĖ, R. The Patterns of Urban Landscape Commodification. Architecture and Urban Planning: Scientificial Journal of Riga s Technical University, vol. 8, 2013, p ČEPATIENĖ, R. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje, p POŠKIENĖ, J. Beieškant genius loci: archeologijos paveldas. Vietos dvasios beiškant. Vilnius, 2014, p Pavyzdžiai: Jašiūnų dvaras, Šalčininkų dvaras, Petriošiškio dvaras ir kt. 27. POŠKIENĖ, J. Beieškant genius loci: archeologijos paveldas. Vietos dvasios beiškant, p PARN, A. Vietinių pasididžiavimo objektų atgaivinimas ir nacionalinių tinklų kūrimas. Kultūros paveldas ir turizmas. Vilnius, 2009, p PARN, A., ten pat, p Kalbinti šeši įvairaus amžiaus Renavo kaime nuolat gyvenantys gyventojai. 31. Kalbinti devyni įvairaus amžiaus Vytėnų kaime (kuriame yra pilis) nuolat gyvenantys gyventojai. 32. Kalbinti penki įvairaus amžiaus Dautarų ir šalia esančiame Lūšės kaimuose gyvenantys gyventojai. SUMMARY Kristina Daubarytė THE INFLUENCE OF LOCATION AND COMMUNITY ON THE APPRECIATION OF SIGNIFICANT AND LARGE- SCALE ARCHITECTURAL HERITAGES The extent of globalization transforms local landmarks into proofs and safeguards of their identity, of special relevance to 41

42 ISSN X Kultūros paminklai / small communities. The research aim was to discuss and compare three distinct examples of Lithuanian architectural heritage with a common denominator for all three being either presence of absence of a heritage community. Thus, local heritage fails to become a centre of culture and enlightenment, a place with a potential for fostering of genius loci. The in-depths interviews with the local population living in the neighbourhood of three heritage objects have revealed what matters most is a local, emotional relationship and collective memory of Mokslo darbai the place. The opinion survey of three communities has demonstrated that local community acknowledges the newly acquired functions of restored heritage when it feels contributing to the creation of new functions or realization of such. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas El. paštas kristina.daubaryte@vda.lt Gauta Įteikta spaudai

43 Martynas Purvinas Marija Purvinienė PRIEKULĖS EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIOS PASTATAI IR VALDOS M. Straipsnio objektas XIX a. Priekulės evangelikų liuteronų parapijai priklausę pastatai ir žemės sklypai. Tikslas išanalizuoti Mažosios Lietuvos reikšmingos gyvenvietės svarbią sudedamąją dalį vyraujančios religinės konfesijos parapijai priklausiusių pastatų ir žemės valdų, kaip reikšmingų Priekulės urbanistinės struktūros elementų, pobūdį. Reikšminiai žodžiai: Mažoji Lietuva, Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, Priekulė, urbanistinė struktūra. ĮVADAS Mažosios Lietuvos gyvenviečių specifiką lemdavo savitos šio regiono istorinės plėtros aplinkybės, čia besiformavusios ūkinės, socialinės, kultūrinės ir kitokios struktūros. Nuo 1525 m. gyvavusi pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė (hercogystė), nuo 1701 m. tapusi Prūsijos karalyste, savo valstybine religine konfesija pasirinko liuteronybę. Pamažu klostėsi įvairių administracinių ir bažnytinių struktūrų sąveika, kurtas savas bažnytinių struktūrų (parapijų, dvasininkų, bažnytinių mokyklų ir kt.) gyvavimo modelis, numatant lėšų šaltinius bažnytinei veiklai išlaikyti. Svarbi šio modelio dalis buvo parapijoms ir kunigams skiriamos tarnybinės (ne privačios) žemės valdos, kuriose pagaminta žemės ūkio produkcija leisdavo išlaikyti šventoves, jose tarnavusius dvasininkus ir kita. Krašto klebonijos gyvavo ir kaip ūkiniai vienetai, jų sodybose būdavo visas kompleksas ūkinių pastatų (neretai stambių ar labai stambių) tvartų, daržinių ir kt. Visa tai dažnai tapdavo gyvenviečių sudedamąja dalimi. Kadangi parapijai ir dvasininkams skirtos žemės valdos buvo gyvybiškai svarbios kaip pragyvenimo šaltinis, siekta tas valdas ir jose stovėjusius pastatus tinkamai juridiškai įforminti, sudaryti jų planus ir aprašus. Neretai kildavo įvairių konfliktų dėl bažnytinių (parapijų) žemių. Pavyzdžiui, žinoma apie kunigo ir poeto Kristijono Donelaičio konfliktą dėl žemių Tolminkiemyje su vietos žemvaldžiu. Išlikusi archyvinė medžiaga šiandien tapo reikšmingu istoriniu šaltiniu, padedančiu apibūdinti savitas regiono gyvensenos ypatybes, vietovių ir gyvenviečių istorinės raidos savitumus, atskirus statinius ir sodybas. Tokio pobūdžio dokumentų svarbą padidina Mažosios Lietuvos istoriografinė situacija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir sovietinės okupacijos dešimtmečiais čia buvo sunaikinta didžioji dalis archyvinių dokumentų, negausūs ir neretai atsitiktiniai archyvinio paveldo fragmentai buvo išvežti į Vakarus. Šiandien retai randami seni dokumentai apie regiono bažnytinius pastatus ir žemės valdas leidžia atskleisti iki šiol nežinomus aspektus, paveldo ir jo liekanų ypatumų priežastis. Priekulė kaip kultūros paveldo objektas Nuo XVI a. augusi Priekulė pamažu tapo viena iš savitų Mažosios Lietuvos gyvenviečių, kurioje iki 1944 m. buvo susiklosčiusi specifinė plano struktūra ir intensyvus užstatymas vaizdingais mūriniais statiniais m. rudenį į Priekulę įsiveržusi sovietinė kariuomenė sudegino svarbiausius gyvenvietės pastatus (evangelikų liuteronų bažnyčią, dvaro rūmus, didžiąją mokyklą ir kt.), tačiau didžioji gyvenvietės dalis ir jos urbanistinės struktūros pagrindas išliko. Sovietinės okupacijos dešimtmečiais tikslingai naikinant Mažąją Lietuvą kaip politiškai ir ideologiškai nepageidaujamą 43

44 ISSN X Kultūros paminklai / etnokultūrinį darinį, ignoruotos ir šio regiono kultūros paveldo vertybės jos netrauktos į tuometinius sovietinės Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų sąrašus. Tuomet Priekulei (kaip ir kitiems reikšmingiausiems regiono urbanistiniams kompleksams Katyčiams, Rusnei, Viešvilei ir kt.) nebuvo suteiktas urbanistikos paminklo statusas. Buvo rengiami ir tvirtinami Mažosios Lietuvos paveldo liekanų tolesnio naikinimo projektai (pavyzdžiui, senųjų Priekulės kapinių ir evangelikų bažnyčios šventoriaus plote rengtasi statyti daugiabučius gyvenamuosius namus). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsiradus galimybei viešai kelti sovietinės okupacijos dešimtmečiais slėptas problemas, pradėjome Priekulės urbanistinio ir architektūrinio paveldo reabilitacijos procesą [7, 8]. Atlikome Priekulės istorinės dalies tyrimus, suprojektavome memorialą sovietmečiu nugriautai Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčiai [6, 9]. Mokslinėse ir kitokiose publikacijose apibūdinome Priekulės istorinės raidos ypatybes, gyvenvietės paveldo vertybes [3 5, 10 17]. Nuo 1994 m. Vokietijos archyvuose ir įvairiuose rinkiniuose ieškojome Lietuvoje iki šiol nežinomų istorinių šaltinių apie Priekulės praeitį ir jos paveldą m. bažnytinių valdų Priekulėje planas 2015 m. pavasarį Prūsijos valstybės slaptajame archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz GSTA PK) Berlyne pavyko rasti informatyvų dokumentą, kuriame pateikta nemažai žinių apie Priekulės būklę 1822 m. [1]. Karaliaučiuje parengtas dokumentas pavadintas taip: Planas, apibūdinantis Klaipėdos apskrityje esančias Priekulės kunigo tarnybines žemes, įskaitant našlių sodybą ir precentoriaus gyvenamąjį būstą (Carte von denen im Landraeth. Memelschen Creise belegenen Proekulschen Prediger. Dienst Landereien, ingleichen des Witwensitzes und Praecentor Wohn Etablissements ebendaselbst). Jame pateiktas Priekulės Mokslo darbai pietvakarinės dalies planas, bažnytinių žemių sklypų planai, tų valdų aprašymai. Šiame Priekulės plane pavaizduota didžioji evangelikų liuteronų bažnyčia ir jos šventoriuje veikusios pagrindinės kapinės. Jau rašėme apie keistoką šio statinio orientaciją. Šventovės pastatas 1822 m. stovėjo įstrižai šventoriaus sklypo, jis nebuvo orientuotas rytų vakarų kryptimi (pagal bažnytinius kanonus) ar gretimų gatvių / kelių kryptimi. Gali būti, kad tokia savita svarbaus statinio orientacija atspindėjo dar XVI a. realijas m. pagrindinė Priekulės šventovė dar buvo bebokštė, jos rytiniame gale buvo nedidelė kvadratinio plano apsidė, šventoriaus pietvakariniame kampe stovėjo mažas pastatėlis (gal nedidelė varpinė). Šventorius su bažnyčia užėmė vieno margo ir 134 kvadratinių rykščių plotą. Piečiau bažnyčios stovėjo išplėtota klebonijos sodyba, kurioje buvo trys dideli statiniai (pagrindinis pastatas, tvartas ir daržinė) ir dar bent penki nedideli ir maži statiniai. Nemažas klebonijos kiemas su visais pastatais užėmė vieno margo ir 118 kv. rykščių plotą, o sodybą supęs vaismedžių sodas ir daržas dar 4 margų ir 40 kv. rykščių plotą. Išsiskyrė tuometinis klebonijos pastatas labai platus, su dviem nedideliais prieangiais šiauriniame gale ir rytiniame šone. Veikiausiai tada tebestovėjo dar XVII XVIII a. statyta klebonija, išlaikiusi tos epochos bruožus. Netaisyklinga klebonijos kiemo konfigūracija veikiausiai liudija, kad sodyba buvo formuojama ne iš karto, o laikui bėgant. Matyt, šalia senesnio klebonijos pastato vėliau buvo pastatyti didieji ūkiniai pastatai (veikiausiai pakeitę senesnius trobesius), šiuos dar papildė daug mažų pastatėlių. Į vakarus nuo klebonijos sodybos, kitoje gatvės pusėje stovėjo vienas vidutinio dydžio pastatas (kunigų našlių gyvenamasis namas) su suformuotu vieno margo ir 38 kv. rykščių ploto sklypu (sodu ir daržu). Šiauriau, priešais bažnyčią, buvo parapinės mokyklos precentoriaus (mokytojo) 44

45 Martynas Purvinas, Marija Purvinienė Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios pastatai ir valdos m. sklypas, užėmęs 1 margą ir 40 kv. rykščių plotą. Šiame sklype palei gatvę stovėjo du nemaži statiniai: mokykla ir precentoriaus gyvenamasis namas. Pažymėtina, kad bažnytinius (kunigo tarnybinius) sklypus iš šiaurės, rytų ir pietų pusės supo Priekulės kulmiškojo dvaro valdos. Šiam dvarui tuomet priklausė didelė dalis Priekulės gyvenvietės ploto ir ten buvusių sodybų. Dar vienas 11 margų ir 168 kv. rykščių ploto bažnytinis sklypas buvęs netoliese, į vakarus nuo kelių į Dreverną ir Kintus išsišakojimo. Jo šiaurės rytinis kampas buvęs ant Strykio kalvos (Strieck Berg). Vėliau toje kalvoje buvo įrengtos naujesnės Priekulės evangelikų liuteronų kapinės, nes bažnyčios šventorius jau buvo perpildytas. Aptariamas planas rodo, kad 1822 m. tų kapinių dar nebuvo ten tęsėsi bažnytinės pievos. Veikiausiai konfesinės kapinės vėliau buvo įrengtos bažnytinėje žemėje. Kunigo pievų plotas pietryčiuose ribojosi su Juraičių (Jureiten), vakaruose su Minijos karčemos savininkų valdomis. Plane pavaizduotas užstatymo ir žemėnaudos chaotiškumas (netaisyklingos konfigūracijos, įvairių dydžių žemės sklypai, skirtingai orientuoti ir gana netvarkingai dėstyti pastatai ir kt.) liudija, kad ši Priekulės dalis nebuvo suformuota pagal bendrą planą. Veikiausiai tokia urbanistinė struktūra klostėsi per kelis šimtmečius (dar nuo XVI a., o gal ir anksčiau) statant ir pertvarkant įvairius objektus, kaitaliojant žemės valdų ribas ir žemėnaudą. Būdinga, kad 1822 m. plane ryčiau klebonijos sodybos buvo išskirtas atskirą statusą turintis žemės plotelis arklių ganykla (dvaro savininkų lyg perleistas bažnyčios reikalams už patarnavimus), rodęs buvusios žemėvaldos pokyčių galimybes. Bažnytinės valdos Priekulės apylinkėse Priekulės evangelikų liuteronų kunigo žiniai priklausė dar trys nemaži apylinkėse esantys žemės sklypai. Pažymėtina, kad 1822 m. dokumente visi bažnytinės žemės plotai buvo įvardijami kaip kunigo tarnybinės žemės, o ne kaip jo privati nuosavybė. Pasikeitus parapijos dvasininkams, šiuos žemės sklypus (kaip bažnytinius pastatus ir pan.) savo tarnavimo laikotarpiui perimdavo naujasis klebonas. Atskirai skaičiuota parapinės mokyklos mokytojo (precentoriaus) naudota tarnybinė žemė, tad bendras bažnytinių sklypų plotas buvęs dar didesnis už 1822 m. dokumente apibūdintą kunigo tarnybinę žemę. Didelė bažnytinė valda buvo sklypų grupė į vakarus nuo Priekulės, aplink nuošalią sodybą Elniškėje. Ten buvo keli arimų, pievų, ganyklų, miško sklypai, kurių bendras plotas siekė apie 100 margų (gal apie 25 ha). Ten buvusiai sodybai, kurioje stovėjo vidutinio dydžio gyvenamasis namas ir mažesnis pagalbinis pastatas, buvo skirtas vieno margo ir 38 kv. rykščių sklypas. Elniškės plotas pietuose ribojosi su Drukių kaimo bendruomenės valdomis, rytuose su Priekulės kulmiškojo dvaro žemėmis, šiaurėje su Priekulės parapinės mokyklos precentoriaus tarnybine žeme, šiaurės vakaruose su Elniškės laisvojo paveldėjimo sklypu. 1 pav. Priekulės centrinės dalies fragmentas 1822 m. plane: evangelikų liuteronų šventovė, klebonijos ir mokyklos sodybos. Iš [1] 45

46 ISSN X Kultūros paminklai / Priekulės parapijai priklausė ir du vešlių pievų plotai žemumose tuomet labai vertinta žemės naudmena, teikdavusi nemažai pajamų ir geros kokybės šieno laikytiems gyvuliams. Prie Mejenhofo dvaro žemių valdytas 10 margų ir 26 kv. rykščių pievų plotas. Jis ribojosi su kitais sklypais, kuriuos valdė Pleškučių kaimo bendruomenė, ponas Zanderis (Sander) ir Gručmakas (Grutschmak) iš Gavelių, pats Mejenhofo dvaras, šatulininkas Hopas (Hopp), Jonas Povilas (Jons Powils) ir Jurgis Kuprys (Jurg. Kuppries) iš Pempių. Mažesnis 9 margų ir 6 kv. rykščių ploto pievų sklypas valdytas ties Stragnais. Jis ribojosi su Stragnų dvaro ir Protniškių kaimo bendruomenės pievomis. Valdytų plotų suvestinė rodo, kad 1822 m. Priekulės kunigo žiniai buvo priskirti keli arimų sklypai (iš viso 53 margų ir 56 kv. rykščių plotas), įvairiose vietose buvusios pievos (iš viso 47 margai ir 44 kv. rykštės) ir ganyklos (iš viso 36 margai ir 8 kv. rykštės), miškelis (11 margų ir 174 kv. rykštės). Dar per 3 margus užėmė keliai ir kt. Bendras sklypų plotas siekė 157 margus ir 134 kv. rykštes. Priskaičiavus bažnyčios sklypą, kunigų našlių ir precentoriaus sodybas, iš viso valdyta 162 margai ir 6 kv. rykštės žemės (per 40 ha). Jau minėta, kad dar būta parapinės mokyklos valdų ir kitokios bažnytinės žemės, tad bendras parapijos valdytos žemės plotas buvęs dar didesnis. Priekulės bažnytiniai objektai 1876 m. dokumente Minėtame Vokietijos archyve rastas ir antrasis dokumentas, apibūdinantis dalies Priekulės bažnytinių objektų būklę 1876 m. rugpjūčio mėn. [2]. Šis dokumentas pavadintas taip: Planas, pagal kurį Klaipėdos apskrities Priekulės dvarininkas Gleichas pagal 1876 m. rugpjūčio 2 d. sutartį Priekulės bažnyčiai perleido arimo plotą ties kunigo daržine (Karte des von dem Gutsbesitzer Gleich in Prӧculs Kr. Memel in Folge Vortrages v. 2. Aug an die Mokslo darbai Kirche in Prӧculs abgetretenen, hinter der Pfarrscheune belegenen Ackerstücks). Dokumente pavaizduota Priekulės evangelikų liuteronų klebonija ir bažnyčia su šventoriuje veikusiomis kapinėmis, aplinkiniai žemės sklypai. Pažymėtina, kad per pusę šimtmečio ( ) svarbiausių Priekulės bažnytinių objektų (šventovės ir klebonijos) pobūdis beveik nepakito tuo laikotarpiu nebuvo nei didesnių rekonstrukcijų, nei netekčių. Tai rodo ir buvusio laikotarpio stabilumą (ar tam tikrą stagnaciją). Žinoma, kad vėliau vykusio ekonominio suklestėjimo laikotarpiu (XIX a. pab. XX a. pr.) prasigyvenus Priekulės ir apylinkių gyventojams, buvo imtasi didesnio masto statybų ir atnaujinimo darbų (pavyzdžiui, prie senosios bažnyčios buvo pristatytas aukštas varpinės bokštas), tačiau 1876 m. ženklesnių pokyčių gal dar nebūta, o nedidelis pokytis buvo nedidelio žemės sklypo ties Priekulės klebonija perleidimas. Dar 1822 m. buvo minėta, kad tą sklypą pagal susitarimą su dvarininku kaip žirgų ganyklą naudojo klebonija. Galop po pusės šimtmečio imtasi spręsti šio sklypelio likimą, juridiškai įforminti tuos veiksmus. IŠVADOS m. dokumentas pateikia nemažai žinių apie Priekulės senosios dalies urbanistinę struktūrą ir žemėvaldą, Mažosios Lietuvos istorinių gyvenviečių ypatybes. 2. Iki XX a. pradžios reikšmingas daugelio svarbių Mažosios Lietuvos gyvenviečių komponentas buvo vietos dvarai ir jų sodybos. Vėliau, parceliuojant sklypus aplink dvarvietę, ten formuodavosi įvairios paskirties statinių konglomeratai, buvo intensyviau užstatyta urbanistinė struktūra. Tokie procesai vyko Šilutėje, Viešvilėje ir kitur. Kaip rodo rastas dokumentas, XIX a. pradžioje nemaža Priekulės ploto dalis dar priklausė kulmiškajam dvarui, jo valdos buvo apjuosusios ir 46

47 Martynas Purvinas, Marija Purvinienė Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios pastatai ir valdos m. senąją evangelikų liuteronų bažnyčią su klebonija ir gretimomis sodybomis. 3. Didesnių regiono gyvenviečių reikšmingu funkciniu, struktūriniu ir socialiniu komponentu buvo bažnytiniai objektai (šventovė, klebonija, parapinė mokykla, mokytojo sodyba, kunigų našlių namas ir kt.). Vietos parapijoms ir ten tarnaudavusiems dvasininkams buvo priskirti nemaži žemės ūkio naudmenų tarnybiniai plotai. Klebonija su įvairios paskirties ūkiniais pastatais (tvartais, daržinėmis ir kt.) būdavo vietinio bažnytinio ūkio centru. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1. Carte von denen im Landraeth. Memelschen Creise belegenen Proekulschen Prediger. Dienst. Laendereien... April GSTA PK KA XX HA PKK F Karte des von dem Gutsbesitzer Gleich in Preculs Kr. Memel... August GSTA PK KA G PURVINAS, M. Klaipėdos krašto kapinių naikinimas po 1944 m. desakralizacijos politiniai, ideologiniai, socialiniai, psichologiniai ir kiti aspektai. Lietuvių katalikų mokslų akademijos suvažiavimo darbai, t. 18, 2003, p PURVINAS, M. Priekulės urbanistinė raida. Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio. 2005, p PURVINAS, M. Priekulė. Mažosios Lietuvos enciklopedija, t , p PURVINAS, M. Priekulės urbanistinių tyrimų raida. Kultūros paminklai, Nr. 13, 2008, p PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Kas reabilituos Priekulę. Klaipėda, 1990, spalio PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Priekulei miesto paminklo statusą. Lietuvos aidas, 1990, gruodžio PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Paminklas Priekulės šventovei. Tėviškės žiburiai (Kanada), 1993, kovo PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Priekulės plano struktūros ypatybės. Kultūros paminklai, Nr. 3, 1996, p PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Priekulė slenkant amžiams. Voruta, 1997, gegužės 1, p ; 1997, gegužės 10, p ; 1997, gegužės 17, p PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Priekulė. Mažosios Lietuvos paveldas. Statyba ir architektūra, 1997, Nr. 11, p PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Mažosios Lietuvos bažnyčių pastatų naikinimas sovietmečiu. Lietuvių katalikų mokslų akademijos suvažiavimo darbai, t. 17, 1999, p PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Klaipėdos krašto bažnyčių tinklo susiklostymas ir jo likimas po 1944 metų. Lietuvių katalikų mokslų akademijos suvažiavimo darbai, t. 18, 2003, p PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Mažosios Lietuvos medžiaginės kultūros ir paveldo tyrimai metais. Mažosios Lietuvos kultūros paveldas. Vilnius, 2006, p PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. II knyga. Mokslo monografija. Kaunas, 2014, p PURVINIENĖ, M. Priekulės architektūros paveldas. Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio ZUSAMMENFASSUNG Martynas Purvinas Marija Purvinienė KIRCHLICHE GEBÄUDE UND GRUNDSTÜCKE EVANGELISCH LUTHERISCHER KIRCHENGEMEINDE IN PRṎKULS, AM Jh. Das Kirchdorf Prӧkuls wurde ein bekanntes Ort in Kreis Memel, in Klein Litauen in nӧrdlichen Teil ehemaligen Ostpreussens. Zu Beginn XVI Jhr. dieses Kirchspiel war auch anfänglich. Grosse Steingebäude ev. lutherischer Kirche hatten bis zum Zeit sowjetischer Okkupation bis zur Zerstӧrung und verschiedenen politischen Respressalienszeiten gestanden. Nach 1990 J. wir haben Architekturerbe in Prӧkuls untersuchen. Wir haben Artikelserien und Studien über Geschichte und über alte Gebäude dieses Orts verӧffentlichen. In Archive Deutschlands wir haben historische Quellen über diese Ortschaft suchen. Am 2015 J. in Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz (Berlin Dahlem, Deutschland) wir haben ein Dokument über Prӧkul 1822 J. Carte von denen im Landraeth. Memelschen Creise belegenen 47

48 ISSN X Kultūros paminklai / Proekulschen Prediger. Dienst Landereien... angetroffen. Dort wurden viele Informationen über damalige kirchliche Gebäude und Grundstücke vorgewiesen. Gemäss diesem Plan ev. lutherische Kirche in Prӧkul umzingelte ein altes Friedhof. Neben Friedhof wurde ein grossen Pfarrhof mit zahlreiche Gebäude verschiedenen Grӧssen eingeplant. An andere Seite der Strasse waren Witwenwohnhaus, Gemeindeschule (Pfarschule) und Präzentorshof. Am 1822 J. alle diese Grundstücke der Kirchengemeinde haben Landbesitze eines Cӧllmischen Guts umschlossen. Noch ein grӧsseren Wiesenstück der Kirche war nach Westen von Kirche und Pfarrerhof. Ein grӧssten Grundstück der Kirchengemeinde war entfernt etwa 2-3 km nach Westen von Prӧkuls bei Gehӧfte Elnischken. Dort waren bestellenen Acker, Wiesen, Weiden und Wälder. Einzeln war ein Dienstland Kirchengemeindeschule. Noch zwei 3-5 km entfernte von Prӧkuls Wiesenstücke waren zur Kirchengemeinde dieser Siedlung angehӧren J. Prediger Dienstland insgesamt (mit aller Grundstücke allen Gebäude, Häuser und Hӧfe) hat eine Fläche von 162 Mokslo darbai Morgen und 6 Quadratruthen (etwa 40 ha) eingenommen. Sieht man aus, dass am 1876 J. solche Zustand fast sich verändern nicht war es zeigt ein spätesten Dokument in dasselbe Archiv zulässig gefundet ist. Gefundete historische Angaben bestätigen, dass Kirchengebäude und Kirchenhäuser, auch Grundstücke in Vergangenheit als ein bedeutungsvollen Element auf Struktur der Siedlung Prӧkuls war. Gefundete Wissen haben uns Information über historische Entwicklung ӧrtlichen Erbeobjekte ergänzen: zur Umgebungen Prӧkuls gehӧrende ehemalige Eigenart präzisieren geholfen haben. Kauno technologijos universitetas Architektūros ir statybos institutas El. paštas: martynaspurvinas@gmail.com Gauta Įteikta spaudai

49 Martynas Purvinas KLAIPĖDOS SENDVARIO PALIVARKAS XVIII A. II PUSĖS XIX A. PRADŽIOS DOKUMENTUOSE Straipsnio objektas Klaipėdos Sendvario palivarkas (valstybinis dvaras) XVIII a. II pusėje XIX a. pradžioje. Tikslas išanalizuoti Klaipėdos apylinkėse buvusio reikšmingiausio dvaro, tuometinio administracinio centro, būklę XVIII a. II pusėje XIX a. pradžioje, remiantis naujais archyviniais duomenimis. Reikšminiai žodžiai: Mažoji Lietuva, Klaipėda, Sendvario valsčius, dvaras, dvaro sodyba. Mažosios Lietuvos dvarai (stambiosios žemės valdos) šimtmečiais buvo reikšminga krašto ūkinės santvarkos ir tradicinio gyvenimo dalis. Dėl istorinių ir kitų aplinkybių šio regiono dvarai skyrėsi nuo Didžiojoje Lietuvoje esančių dvarų. Ilgaamžė Mažosios Lietuvos senųjų dvarų egzistencija galutinai baigėsi 1944 m. pabaigoje, kai kraštą užėmė sovietinė kariuomenė, okupantai ten ėmė kurti savo administracinę ir ūkinę tvarką. Sovietinės okupacijos dešimtmečiais senieji dvarai ir buvusi ūkinė sistema tapo ideologinės ir politinės propagandos smerktinais objektais (kaip feodalinio išnaudojimo įrankiai ir pan.), nors sovietinis režimas buvo sukūręs beveik analogiškas žemės ūkio organizavimo formas ( sovchozai ir pan.). Dvarų paveldas tuomet rimčiau nebuvo tiriamas, ypač nukentėjo Mažosios Lietuvos pasmerkto sunaikinti istorinio ir etnokultūrinio regiono dvarai ir jų paveldo liekanos. Šio regiono dvarų paveldu nuosekliau pradėta domėtis tik Lietuvos Atgimimo ir nepriklausomybės metais. Autoriui kelis dešimtmečius tiriant Mažosios Lietuvos architektūros ir urbanistikos paveldo liekanas, pavyko užfiksuoti krašte dar išlikusių dvarų sodybų fragmentų. Nuo 1994 m. dirbant Vokietijos archyvuose ir bibliotekose, ten pavyko aptikti nemažai medžiagos apie Mažosios Lietuvos dvarus. Buvo paskelbta straipsnių apie reikšmingesnius dvarus ir jų sodybas [7, 8, 11], didesnės apimties studijų apie krašto dvarų ypatybes [9, 10, 12] m. buvo paskelbtas pirmasis Lietuvoje mokslinis žinynas (Lietuvos dvarų sodybų atlasas, II tomas: Pagėgių savivaldybė), kuriame nuosekliai apibūdintos Mažajai Lietuvai būdingos Pagėgių apylinkėse buvusių dvarų sodybos [2]. Remiantis istoriniais šaltiniais ir natūriniais tyrimais, pavyko apibūdinti per 140 praeityje gyvavusių dvarų (iki tol lietuviškose publikacijose būdavo minima tik apie 40 tenykščių dvarų; apie du trečdalius buvusių dvarų beveik nežinota). Šie darbai padeda atskleisti nežinomus ar užmirštus Mažosios Lietuvos tradicinio gyvenimo ir tenykščio dvarų paveldo ypatumus, savito kultūros paveldo bruožus. Klaipėdos Sendvario istorijos bruožai Dabar Klaipėdos miesto teritorijoje esančios dvaro sodybos liekanos žinomos geriau nei nuošalių, tebenykstančių provincijos dvarų fragmentai m. buvo paskelbtas gana išsamus istoriko D. Elerto veikalas apie Sendvario istorinę raidą [1]. Šiame darbe daugiau remiamasi XX a. pradžios kraštotyrininko J. Zembrickio (J. Sembritzki) paskelbta istorine medžiaga, beveik nesinaudojama įvairiuose rinkiniuose tebesaugomais senaisiais dokumentais pirminiais šaltiniais. Dvaro ištakos siejamos su XIV a. pabaiga m. ten statyta gyvulių ūkio, tenkinusio Klaipėdos pilies (Memelburgo) poreikius, sodyba [13] m. pertvarkant krašto administracinę teritorinę struktūrą buvo suformuotas Sendvario valsčius, kuriam priklausė 125 kaimai [14]. Pats Sendvaris tapo valsčiaus įstaigų būstine. Toks valstybinių dvarų sodybų panaudojimas Mažojoje Lietuvoje buvo neretas 49

50 ISSN X Kultūros paminklai / dalykas. Pavyzdžiui, Ragainės valsčiaus įstaigos buvo sutelktos Ragainės Sendvario sodyboje, Priekulės valsčius valdytas iš tenykščio dvaro. Siekiant administruoti dideles kaimiškas teritorijas prie svarbių vieškelių stovėjusi Klaipėdos Sendvario sodyba buvo patogesnė nei senamiesčio ir įtvirtinimų apsupta Memelburgo pilis, neturėjusi patogių ryšių su apylinkėmis. Pati Sendvario (Althof) valda XVIII a. buvo valstybinis (Prūsijos valdovo) palivarkas, kuris nuomotas įvairiems veikėjams m. už palivarko nuomą mokėta per 1785 talerius, m. per 1880 talerių, 1784 m talerius [15]. Palyginimui galima nurodyti, kad tuo laikotarpiu iš valsčiaus alaus daryklų ir spirito varyklų buvo gaunama po talerių, mokesčių iš viso valsčiaus po talerius [16]. Tai rodo, kad Sendvario valda ūkiškai buvo pakankamai vertinga, ji duodavo nemažai pajamų. Vietovės ūkinę reikšmę patvirtina ir tai, kad 1780 m. Sendvaryje veikusi karčema turėjo anuomet svarbų valsčiaus karčemos statusą [17]. Per septynerių metų karą m. į kraštą įsibrovusi ir keleriems metams jį okupavusi Rusijos kariuomenė apiplėšė ir suniokojo Sendvarį bei jo apylinkes. Anuomet teigta, kad visur tebuvo likę vien griuvėsiai [18]. Šiame straipsnyje pateikiama žinių apie Sendvario atsikūrimą po Rusijos invazijos, tuometinį ūkį ir dvaro sodybą. Tokią padėtį atskleidžia 2015 m. Prūsijos valstybės slaptajame archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz GSTA PK) Berlyne rasti dokumentai apie Klaipėdos Sendvarį ir jo buvusias valdas XVIII a. II pusėje XIX a. pradžioje. Mokslo darbai m. Klaipėdos Sendvario planas Šį planą m. parengė Kernas (Kern), praėjus vos porai metų po Rusijos okupacinės kariuomenės pasitraukimo [3]. Plane užfiksuotos atkūrimo laikotarpio realijos, veikiausiai juo buvo remiamasi sudarinėjant vėlesnius Sendvario ir jo valdų planus. Kaip ir kiti panašūs dokumentai, šis rankraštinis planas buvo naudojamas gana ilgą laiką: m. jis buvo peržiūrėtas ir kiek koreguotas, 1786 m. matininkas Bėras (Behr) tame plane pažymėjo vėlesnius žemėvaldos pokyčius. Planas ir jo papildiniai buvo sudaryti naudojant senuosius alėckinius mato vienetus (Oletzkoisches Maas), kuriuose vėliau pakeitė kiti mato vienetai. Plane buvo pavaizduota Sendvario palivarko (Vorwerk Althoff) sodyba, netoli nuo jos pakelėje buvusi karčema (Krug). Pažymėtina, kad kelias, vedęs į rytus pro palivarko sodybą, vadintas kelias į Lenkiją (Strasse nach Polen) taip anuomet vadinta dar tebegyvuojanti Abiejų Tautų Respublika, jai priklausę Žemaitijos plotai. Plane pavaizduotas tvenkinys, tačiau vandens malūnas prie tvenkinio neparodytas. Veikiausiai malūnas buvo sunaikintas Rusijos okupacijos metais ir m. dar nebuvo atstatytas. Plane užfiksuoti senieji lietuviški mikrotoponimai, išnykę vėlesniais laikais: Kiauležerio ir Medežerio pievos (Wiesze Kiaul Eszer; Wiesze Medeszer). Kaip ir kituose panašiuose dokumentuose, šalia palivarko valdų plano buvo pateikta gana išsami valdų specifikacija (valdytų žemės ūkio naudmenų sklypų ir kitokių plotų apskaita), kurioje plotų dydžiai nurodyti dvejopai alėckiniais ir magdeburginiais mato vienetais. Pavyzdžiui, žiemos laukas (plotai žiemkenčiams) tada užėmė 3 ūbus, 3 margus ir 208 kvadratines rykštes alėckiniais vienetais. Pievos skirstytos į geras, vidutines ir blogas (šių turėta daugiausiai). Palivarko sodyba ir daržai užėmė nemažą 14 margų ir 164 kvadratinių rykščių plotą (magdeburginiais vienetais). Buvo nurodyti ir karčemos sodybos, prieglaudos sergantiems gyvuliams, kelių, griovių ir kiti plotai. Iš viso Sendvario palivarkas m. valdė 57 ūbus, 20 margų ir 63 kvadratines rykštes žemės (magdeburginiais vienetais), arba per 437 hektarus žemės. Tais laikais 50

51 Martynas Purvinas Klaipėdos Sendvario palivarkas XVIII a. II pusės XIX a. pradžios dokumentuose 1 pav. Klaipėdos Sendvario palivarko sodyba ir jos aplinka m. plane. Iš [5] Sendvario valdos vakaruose ribojosi su Rumpiške, šiaurėje su Joniške, rytuose su Inkiais, pietuose su karališkuoju Naudvario palivarku. XVIII a. II pusėje XIX a. pradžioje buvo parengti dar keli Sendvario valdų planai. Pagal to meto papročius skirtingi braižytojai ir matininkai rengė savas čia apibūdintojo plano kopijas (tiksliau skirtingas versijas). Tie dokumentai skiriasi savo turiniu, grafika ir dabartine būkle (dalis jų apnykę ir sunkiai įskaitomi). Pavyzdžiui, 1776 m. Sendvario plano variantą (dabar tikslintą 1801 m.) parengė Gumbinės administracijos pareigūnas Verfelis (Werfel) [4]. Jame buvo nurodyti nauji objektai palivarko valdose: plytinei išmatuotas 1 ūbo ir 115 kv. rykščių ploto sklypas, apynių plantacija (1 margo ir 102 kv. rykščių ploto), vaismedžių sodas (4 margų ir 4 kv. rykščių ploto), virtuvės daržas prie rūmų (1 margo ir 124 kv. rykščių ploto). Tarnautojų daržams buvo skirtas 148 kv. rykščių plotas, malūnininko daržui ir sodybai 68 kv. rykštės, karčemai ir jos daržui 104 kv. rykštės, vandens malūnui 1 margas ir 105 kv. rykštės. Malūno tvenkinys tuomet užėmė 1 ūbo, 2 margų ir 39 kv. rykščių plotą. Ganykloms iš viso buvo skirta net 29 ūbai, 10 margų ir 57 kv. rykščių plotai apie pusę visų palivarko valdų. Pati palivarko sodyba užėmė 6 margų ir 81 kv. rykštės plotą. Šie duomenys rodo anuometinį Sendvario palivarko ūkinį pobūdį: žemdirbystei buvo paskirti ne itin dideli plotai (per 5 ūbus žiemkenčiams, po 6 ūbus vasarojui ir pūdymui), daugiau žemės buvo skirta gyvulininkystei ganykloms ir šienaujamoms pievoms. Palivarke buvo išplėtota vietinė pramonė: veikė malūnas, įrenginėta plytinė, darytas alus. Sendvario valdose prie svarbaus vieškelio veikė karčema. Pažymėtina, kad plytinė tada kurta ne kaip vienas iš gamybinių statinių, o kaip atskiras ūkinis 51

52 ISSN X Kultūros paminklai / padalinys šiam padaliniui buvo numatyta perduoti rytinę Sendvario valdų dalį. Šie planai ir pateikti duomenys atskleidžia anuometinį ūkininkavimo lygį: buvo apdirbami tik derlingesnės žemės ploteliai aplink palivarko sodybą, o nepatogesnės ir atokesnės vietos buvo paliekamos ganykloms ir pievoms. Anuomet dar nebuvo prasidėjęs esminio žemių kultūrinimo laikmetis, dar nepajėgta nusausinti drėgnų plotų, įsisavinti ir pagerinti prastesnes dirvas. Ūkis buvo daugiau ekstensyvus, tai ribojo ir gaunamų pajamų dydį, palivarko valdytojų užmojus nebūta ženklesnių investicijų į gamybai nebūtinus objektus (pavyzdžiui, į puošnų parką, kitokius reprezentacinius ir rekreacinius objektus). Mokslo darbai Sendvario palivarko sodyba ir jos pastatai Tvarkingesniame palivarko valdų plano variante [5], kuriame 1776 m. Verfelio rengtą planą papildė 1782, 1783, 1786, 1789, 1801 m. patikslinimai (tokio suvestinio plano kopiją 1811 m. parengė Vestfalis (Westphal), pavaizduota dvaro sodybos būklė, sodybų ir pastatų išsidėstymas. Veikiausiai ten pavaizduota po Rusijos okupacinės kariuomenės niokojimų atkurta Sendvario dvarvietė ir jos aplinka. Dvarvietė buvo suformuota ties svarbiausių kelių sankryža. Rytinis kelias iš Klaipėdos vedė į Žemaitiją, jo pietinė atšaka Budelkiemio ir Priekulės link. Šiaurės pusėje dvarvietę puslankiu juosė nedidelis upelis, tapęs reikšmingu senosios Klaipėdos funkcinės struktūros elementu. Šį upelį dar vėlyvaisiais viduramžiais ir Naujaisiais amžiais buvo perkirtusios kelios užtvankos, prie jų pagal Vakarų technologijas įrenginėti vandens malūnai praeityje vieni iš svarbiausių ūkio elementų. Aptariamame plane pavaizduota didelė netaisyklingo plano sodyba su 8 įvairiaus dydžio pastatais. Gali būti, kad ten buvo suformuotas labai erdvus kiemas (matyt, naudotas ir kaip gyvulių aptvaras), kurio centre vėliau atsirado du vidutinio dydžio pastatai. Kita galimybė gal praeityje upelio pakrantėje buvo suformuota mažesnė sodyba su nedideliais statiniais, o vėliau sodybvietė išplėsta, ją apjuosiant naujesniais dideliais pastatais. Aptariamu laikotarpiu Sendvario ūkyje vyravo gyvulininkystė, šiam verslui buvo pritaikyta ir sodyba. Jos didžiojo kiemo rytiniame šone stovėjo labai didelis ūkinis pastatas (veikiausiai galvijų tvartas su daržinėmis), šiaurės vakarų sodybos pakraštys veikiausiai buvo skirtas malūnininkui. Didžiąją sodybą nuo judraus vieškelio skyrė nemažas (per 4 margų ploto) vaismedžių sodas, suskirstytas tvarkingais kvadratais. Priemiestiniame dvare sodininkyste užsiimta nuo seno, šis verslas buvo plėtojamas ir vėliau. Piečiau didžiosios dvarvietės, pavieškelėje prie svarbių kelių sankryžos stovėjęs nedidelis pastatas veikiausiai buvo skirtas tarnautojams ir administracijai, kuriems ši judri vieta tiko geriausiai. Pavieškelėje atokiau nuo dvarvietės, į vakarus nuo jos stovėjo karčema, ten buvo ir jos reikalams skirtas daržų plotas. Pažymėtina, kad anuometinė Sendvario sodyba, svarbaus valsčiaus administracijos būstinė ir didelės žemės valdos centras, buvo suformuota kaip utilitarus ūkinis kompleksas su netaisyklingai išdėstytais pastatais, o ne kaip pagal bendrą projektą parengta reprezentacinė struktūra. Ten nebuvo paradinio įvažiavimo į sodybą, parko, kompoziciškai akcentuoto pastatų išdėstymo ir kitokių reikšmingo objekto atributų. Toks didelio dvaro sodybos neišvaizdus pobūdis tuomet buvo būdingas daugeliui Mažosios Lietuvos dvarų. Tai lėmė daugelis aplinkybių. Valstybiniai (valdovo) dvarai XVIII a. buvo nuomojami, laikinieji jų nuomininkai nebuvo suinteresuoti daug investuoti į dvarų sodybas (ypač į jų reprezentaciją). Svarbūs XVII a. ir XVIII a. pradžios įvykiai (nuo švedų invazijos iki didžiojo maro) ilgam pakirto krašto ekonomikos funkcionavimą. Griežta finansinė ir fiskalinė Prūsijos valstybės politika, protestantizmo valstybinės konfesijos asketiškos nuostatos 52

53 Martynas Purvinas Klaipėdos Sendvario palivarkas XVIII a. Ii pusės XIX a. pradžios dokumentuose taip pat ribojo lėšų švaistymą nebūtiniems dalykams. Dėl šių ir kitų priežasčių krašte beveik nebuvo kuriami įspūdingi dvarų sodybų ansambliai su dekoratyvinių želdinių kompleksais ir pan. XIX a. daugelis valstybinių dvarų buvo privatizuoti, juos įsigiję savininkai jau skirdavo daugiau dėmesio reprezentavimui ir estetikai, užsakydavo vaizdingesnių pastatų projektus. Tuo laikotarpiu buvo pertvarkoma ir Sendvario senoji sodyba. Vėlesnę Sendvario raidą atspindi dar vienas dokumentas, aptiktas Prūsijos archyve: palivarko malūnininko sodybos planas (Zeichnung von der Bau und Gartenstette des Obermühllen Inspector Huhn in den Grenzen des Erbpachts Vorwerks Althoff Memel) [19]. Jame pavaizduota prie medžiais apsodinto krašto vieškelio (Landstrasse) 1806 m. stovėjusi malūnininko sodyba su 3 pastatais. Tuomet sodyba užėmė 26 kv. rykščių, o jos daržas 74 kv. rykščių plotą. Šis dokumentas patvirtina, kad XIX a. pradžioje Sendvaris jau buvo praradęs karališkojo (valstybinio) dvaro statusą ir tapęs galimai privatizuojamu paveldimosios nuomos palivarku m. žinios apie Sendvario pievų sklypus Kaip minėta, XVIII a. II pusėje šiame nuomojamame palivarke intensyviau užsiimta gyvulininkyste. Tam vietos sąlygos nebuvo palankios Sendvario valdose vyravo prastos pievos, kuriose augo prastos kokybės žolynai. Pašarų problema spręsta įsigyjant papildomų našių pievų sklypų kitose vietovėse (ypač Nemuno deltoje ir panašiose vietose). Prūsijos archyve rastas anuometinį gyvenimą apibūdinantis dokumentas: Sendvario ir kitų palivarkų 1764 m. naudotų pievų sklypų planas (Plan von denen Wiesen so zu denen dreyen Vorwerken Althoff...) [6]. Tuometinė apskaita (dar patikrinta m.) apibūdino Sendvario kitur turėtus pievų plotus. Pažymėtina, kad didelė tokių sklypų dalis buvo paskirta bendrai naudoti visiems trims karališkiesiems (valstybiniams) palivarkams: Sendvariui, Naudvariui (Neuhof) ir Klemiškei (Clemenhoff), buvusiems Klaipėdos apylinkėse. Paskirtosios pievos skirstytos į geras, vidutines ir prastas. Vien tik Sendvariui buvo skirtos geros pievos prie Tanės (gal Danės) upės (Flusz Tanne), supamos Klaipėdos miesto laukų ir žirgynų ganyklų. Dar du gerų pievų sklypai buvę prie Perkaso ties Priekule ir Jociškių. Visus kitus pievų sklypus Sendvaris turėjo po lygiai dalintis su Naudvariu ir Klemiške. Tie plotai buvę prie Karklės kaimo ir prie Karklės upės, prie Pelkės ir Tatamiškių kaimo, prie Liekų rago Kuršių mariose, prie Rusnės ir Leitės upių, Kasparo pelkėje (Casper Purws). Sendvariui tekusi bendra tokių pievų plotų suma siekė 16 ūbų, 17 margų ir per 4 kv. rykštes (magdeburginiais vienetais). Taigi šis palivarkas turėjo daug daugiau šienaujamų pievų atokiose vietovėse nei pagrindiniame valdų masyve aplink dvarvietę, kur tokių pievų tebuvo per 5 ūbus. Pažymėtina, kad kai kurie papildomi pievų sklypai buvo net už keliasdešimties kilometrų nuo Sendvario atokioje Nemuno deltoje. Matyt, tenykščių užliejamų pievų kasmetis žolynų našumas atpirkdavo visas papildomas išlaidas: keliauti į atokias pievas, sunkiai šienauti drėgnose vietose ir šlapynėse, paruoštą šieną iš toli atsigabenti į Sendvario daržines. Veikiausiai Nemuno deltoje paruoštas šienas į Klaipėdą būdavo plukdomas laivais (kuršlaiviais ir kuršvaltėmis), ten perkraunamas į arklinius vežimus. Gal žiemą naudotasi ir rogių keliais per užšalusią Nemuno deltą. Atokių pievų sklypų dalijimas į tris dalis (jas paskiriant kiekvienam iš trijų valstybinių palivarkų) rodo, kad tuomet (ir gal anksčiau) būta valstybinio reguliavimo atitinkami pareigūnai ir tarnybos prižiūrėdavo karališkuosius dvarus, rūpinosi jų veiklos efektyvumu. 53

54 ISSN X Kultūros paminklai / IŠVADOS 1. Aplink Klaipėdos pilį nuo XIV XV a. buvo kuriami valstybiniai dvarai stambesnės žemės valdos, nuo 1525 m. tapusios Prūsijos valdovo, nuo XVIII a. pradžios karališkaisiais dvarais. Ties svarbiu keliu iš Klaipėdos į Žemaitiją buvęs Sendvaris vėliau tapo administraciniu centru valsčiaus įstaigų būstine. Tokia valstybinio dvaro paskirtis buvo būdinga šiam kraštui (tokie centrai veikė Priekulės dvare, Ragainės Sendvaryje ir kitur). 2. Rusijos okupacijos metais ( ) nukentėjęs Sendvaris po karo buvo atkuriamas ir plečiamas. Svarbiausiu verslu buvo gyvulininkystė, plėtoti ir papildomi verslai: veikė vandens malūnas, kurta plytinė, augo didelis vaismedžių sodas, veikė alaus darykla ir žinoma valsčiaus karčema. 3. XVIII a. II pusėje XIX a. pradžioje sudarinėtuose ir tikslintuose Sendvario valdų planuose fiksuota tuometinė dvarvietės ir gretimų sodybų būklė, apibūdinta žemėnauda ir jos pokyčiai, pateikta žinių apie atskirų sklypų pobūdį. 4. Nors tiriamu laikotarpiu Sendvaris turėjo karališkojo palivarko ir didelio valsčiaus centro statusą, tačiau dvaro sodyba nepasižymėjo reprezentatyvumu, išraiškingesne kompozicija ir pan. Sodyboje vyravo utilitarūs ūkiniai statiniai, nebuvo parko, ryškios rekreacinės ar reprezentacinės dalies. Toks pobūdis tuomet buvo būdingas daugeliui Mažosios Lietuvos dvarų sodybų, jį lėmė ūkio situacija, asketiškos valstybės ir visuomenės nuostatos, valstybinių dvarų nuoma ir kt m. parengtas Sendvario pievų sklypų planas atskleidžia nemažo dvaro funkcionavimo ypatybes. Laikyta gausi gyvulių banda pašarais buvo aprūpinama iš kitose vietovėse turėtų našių šienaujamų pievų sklypų. Dvarui priklausė už keliasdešimties kilometrų buvę pievų sklypai Nemuno deltoje ir Kuršių marių pakrantėse, iš kur paruoštas šienas į Mokslo darbai Sendvarį veikiausiai plukdytas laivais ar vežtas žiemos keliais. 6. Netoli nuo Klaipėdos buvęs nemažas dvaras atliko ir priemiestinio ūkio funkcijas. Ten nuo seno plėtota sodininkystė, auginti gyvuliai buvo tiekiami Klaipėdos pilies įgulai. XVIII a. II pusėje Sendvario valdose statyta nemaža plytinė bent dalį savo produkcijos veikiausiai tiekė miesto statyboms, naujiems statiniams kituose dvaruose ir pan. Plytinės veiklos mastai rodo tuometinę mūrinės statybos plėtrą krašte (ar bent Klaipėdos apylinkėse). LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1. ELERTAS, D. Sendvaris. Klaipėdos dvarai. Klaipėda, 2005, p Pagėgių savivaldybė. Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II. Leidinio sudarytojai Butvilaitė, R.; Purvinas, M.; Iršėnas, M. Vilnius, Plan von dem koeniglichen Vorwerk Althoff Memel. 1764/ 1765/ / GSTA PK KA E Plan von dem koeniglichen Vorwerk Althoff Memel. 1776/ GSTA PK KA F Plan von dem koeniglichen Vorwerk Althoff Memel. 1776/ 1782/ 1783, 1786/ 1789/ m. kopija. GSTA PK KA F Plan von denen Wiesen so zu denen dreyen Vorwerken Althoff, Clemenhoff und Neuhoff genutzen werden. 1764, GSTA PK KA E PURVINAS, M. Dvaro sodyba. Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 1. Vilnius, 2000, p PURVINAS, M. Šereitlaukio (Šereiklaukio) dvaro raidos bruožai. Kultūros paminklai, Nr. 11, 2004, p PURVINAS, M. Klaipėdos krašto dvarų ir jų sodybų raidos bruožai (XIII a m.). Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai Skaitmeninė knyga: inter/w5_show?p_r-7131&p_d=94559&p_k= PURVINAS, M. Savitieji Pagėgių apylinkių dvarų sodybų bruožai. Lietuvos dvarų sodybų atlasas, t. 2: Pagėgių savivaldybė. Vilnius, 2014, p PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Šilgalių ir Būbliškės dvarai. Statyba ir architektūra, 1998, Nr. 4, p. 23, PURVINAS, M.; PURVINIENĖ, M. Pagėgių apylinkių dvarai. Acta Academiae Artium Vilnensis: Lietuvos dvarai: kultūros paveldo tyrinėjimai. t. 55, 2009, p

55 Martynas Purvinas Klaipėdos Sendvario palivarkas XVIII a. II pusės XIX a. pradžios dokumentuose 13. SEMBRITZKI, J. Geschichte des Kreises Memel. Memel, 1918, S SEMBRITZKI, J. Geschichte des Kreises Memel. Memel, 1918, S SEMBRITZKI, J. Geschichte des Kreises Memel. Memel, 1918, S SEMBRITZKI, J. Geschichte des Kreises Memel. Memel, 1918, S SEMBRITZKI, J. Geschichte des Kreises Memel. Memel, 1918, S SEMBRITZKI, J. Geschichte des Kreises Memel. Memel, 1918, S Zeichnung von der Bau und Gartenstette des Obermühlen Inspector... Vorwerks Althoff Memel. Septbr GSTA PK KA G ZUSAMMENFASSUNG Martynas Purvinas VORWERK ALTHOF MEMEL IN DOKUMENTE WÄHREND 2 HÄLFTE XVIII Jh. ZU BEGINN XIX Jh. Seit Ende XIV Jh. hat ein berühmtes Landgut in Umgebung von Klaipėda (Memel) sich gebildet. Später hat Administrativzentrum einer Amtsumgebung mit seinem Sitz in einem Gut des Staats (Beherrschers) eingerichtet. Solche staatliche Güter wurden für Klaipėda (Memels) Umgebunge: einer Burg Deutsches Orden und eines Hafen charakteristisch. Solche Güter wurden während Epochen Herzogtum Preussen und Kӧnigreich Preussen sich ausgeweitet. Kӧnigliches Gutgehӧft eines Vorwerks Althof Memel wurde neben einem Teich einer Wassermühle und neben einem wichtigen Weg aus Stadt Klaipėda (Memel und Memelburg) nach Ost nach Gross Litauen (Niederlitauen Samogitien Szameiten) gegründet. Solche strategisch bedeutende Lage wurde für Administration dieser Umgebungen sehr bequem. Während Siebenjähriges Kriegs einer Okkupation Russlands Gutgehӧft Althof Memel und sein Landbesitz geschädigt hat. Alles das während der zweite Hälfte XVIII Jh. wiederhergestellt wurde. In Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz (Berlin Dahlem, Deutschland) gefundete alte Dokumente charakterisieren ehemalige Zustand Vorwerks Althof Memel. Am J. dort eine Wassermühle, ein Amtskrug, eine Brauerei funktionieren wurde. Auch dann eine grosse Ziegelei geschaffen wurde. Ehemaliges Vorwerksgehӧft wurde durch seine nicht interesante Architekturkomposition und keine gute Repräsentation auszeichnen. Dort wurden grosse wirtschaftliche Bauten vorherrschen. Aber dort kein bedeutender Park und kein merklichen Teil der Rekreation sich aufstellen wurden. Solcher bescheiden und utilitaristisch Charakter eines Gutgehӧft für Klein Litauen nӧrdliches Teil ehemaligen Ostpreussen kennzeichend wurde. Das entschieden ehemalige schwere ӧkonomische Situation, auch allgemeine Bestimmungen der Sparsamkeit und Rationalismus hat. Als ein wichtigen Gewerbe wurde eine Viehzucht, obgleich keine gute Wiesen und Weiden ringsum Vorwerks Gehӧft besessen wurden. Für Althof Memel (als für anderen wichtigsten staatlichen Güter) noch ferne Nutzfläche am Delta Memelstroms eingeteilt wurden. Dortige Heuernten wurden unter einige Zehn Kilometer zur Ställe und Scheunen Vorwerks Althof Memel befӧrdern hatten. Vorwerk Althof Memel hat die Funktionen der Vorstadtwirtschaft erledigen. Dortige gesamte Produktion für Burg Memel (Klaipėda) und für andere Anwendungsbereiche abgesetzt wurde. Eine Ziegeleiproduktion aus Gehӧft mit Ziegel neue Baustelle Stadts und Vorstadts versorgen wurde. Kauno technologijos universitetas Architektūros ir statybos institutas El. paštas: martynaspurvinas@gmail.com Gauta Įteikta spaudai

56 ISSN X Kultūros paminklai / Morta Baužienė GLITIŠKIŲ DVARO SODYBOS ISTORIJOS AIDAI Straipsnyje nagrinėjama Glitiškių dvaro rūmų raida, dvaro sodybos kūrimosi ir nykimo istorija. Ilgamečiai vietovės savininkai Jelenskiai prie dvaro besikuriančiame miestelyje fundavo sakralinius objektus (vienuolynus, kalvarijas). Rašytinuose šaltiniuose apie šiuos pastatus žinių pateikta mažai, jas papildytų archeologiniai kasinėjimai. Straipsnio tikslas aktualizuoti kadaise svarbios Glitiškių vietovės praeitį, papildyti iki šiol tik enciklopedijose randamas trumpas žinutes apie Glitiškių dvaro žemes, sodybą, miestelį, jame veikusį dominikonų ir kitus vienuolynus, prisiminti vietovės savininkus. Reikšminiai žodžiai: Glitiškių dvaro sodyba, Paberžė, Paliepiai, žemių ribos, Jelenskiai, lobynas, rūkykla, svirnas-lobynas, dominikonai, misionieriai, dominikonai observantai, Vilniaus kalvarijos. Mokslo darbai Vilniaus rajone 5 km į šiaurę nuo Paberžės yra nykstanti Glitiškių (Glinciškių) dvaro sodyba. Ansamblis išsidėstęs prie Širvio (dar vadinamo Glitiškių) ežero rytinio kranto. Į dvaro kompleksą iš Vilniaus važiuojama senuoju Molėtų plentu, kurio atkarpoje tarp Paberžės ir Giedraičių į vakarus pasukantis keliukas nuveda į Glitiškių gyvenvietę m. joje gyveno 549 žmonės. Gyvenvietės vakariniame pakraštyje prie ežero rasime apleistos dvaro sodybos pastatus. Prieš restauravimą, kurio projektas (projekto vyriausiasis architektas Rimas Valeckas) pradėtas rengti 2014 m., dvaro rūmuose buvo įsikūrusios kultūros įstaigos: Nemenčinės daugiafunkcinio kultūros centro Glitiškių skyrius, Vilniaus rajono savivaldybės Glitiškių kultūros centras ir biblioteka, Liaudies amatų dirbtuvės. Trys iš Glitiškių dvaro sodybos pastatų 1973 m. buvo įrašyti į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą. Tai rūkykla pavadintas namas ir du lobynų pastatai [19, 435] (1 pav.). Glitiškių dvaro sodyba 1992 m. buvo įtraukta į laikinąją Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą, o 2008 m. pabaigoje, kaip regioninės reikšmės paminklas, įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių re- 1 pav. Glitiškių dvaro rūmai 2014 m. rugsėjį. Daumanto Baužos nuotr. 56

57 Morta Baužienė Glitiškių dvaro sodybos istorijos aidai gistrą (ansamblio UK 893). Saugotinais registruoti 9 komplekso objektai: rūmai, oficina, svirnas, lobynas, spirito raugykla, kumetynas, namas, arklidė ir parkas. Dar 9 sodybos pastatai pripažinti sunykusiais. Jų liko tik griuvėsiai arba tik buvimo vietos [31]. Taigi Glitiškių dvaro sodyboje buvo net 18 Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro vertų pastatų. Tačiau neigiami sodyboje pokyčiai neatsispindi 1998 m. Rytų Lietuvai skirtoje Kultūros paminklų enciklopedijoje, kur pakartota 1973 m. informacija [21, 310]. XIX a. II p m. dvare buvo plėtojama pramoninė žemdirbystė, todėl sodybai priklausė didelis ūkinis sektorius. Visi išlikę dvaro sodybos pastatai, išskyrus rūmus, oficiną ir spirito raugyklą, yra privatizuoti [31]. Į Registrą įrašytas Glitiškių dvaro parkas yra,,iškritęs iš Lietuvos istorinių parkų sistemos. Jo nerasime kapitaliniuose Lietuvos parkų istoriją aprašančiuose leidiniuose [12]. Tiktai pietinėje rūmų pusėje augantis 25 m aukščio, 2,3 m skersmens ąžuolas 1960 m. buvo paskelbtas gamtos paminklu m. Glitiškių ąžuolas gavo respublikinės reikšmės gamtos paminklo statusą [12, 3 4]. Greta šio ąžuolo augęs kiek mažesnis jo brolis 2014 m. gulėjo nuvirtęs (2 pav.). Glitiškių bibliografija yra gana skurdi. Lietuvos valstybės istorijos archyve ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje saugomose bylose yra daug dokumentų, atspindinčių dvaro ūkinę veiklą ir Glitiškių miestelyje buvusių vienuolynų istoriją. Sudėtingiau rasti duomenų apie dvaro pastatus, jų rekonstrukcijas ar architektus. Rūmuose buvęs archyvas su dokumentais apie pastatus sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais [9, 98]. Lietuvos nacionaliniame muziejuje esančiame apie 1773 m. sudarytame Glitiškių dvaro žemių plane (3 pav.) daugiausia dėmesio skiriama valdos riboms, o ne sodybos pastatams. Daugiausia žinių apie Glitiškes pateikia Romanas Aftanazis [9]. Šiuolaikinių Lietuvos istorikų darbuose apie Glitiškių miestelį, dvarą ir jo savininkus nerasime beveik nieko. Lieka pasitenkinti enciklopedinėmis žiniomis. Apie Glitiškių dvaro savininkus Istoriniuose šaltiniuose Glitiškių dvaras minimas nuo 1483 m. Ankstyvuoju laikotarpiu savininkai dažnai keitėsi. XVI a. dvarą valdė Ivaškevičiai, Čižai, o XVII a. I pusėje Merkelis (Melchioras) ir Juozapas Petkevičiai. Nuo 1647 m. beveik šimtą metų dvaras priklausė Tyzenhauzams m. gegužės 17 d. Steponas Tyzenhauzas surašė testamentą, kuriuo savo valdomus dvarus padalijo keturiems sūnums. Glitiškės atiteko Jurgiui Tyzenhauzui [2]. Tuomet sodyba buvo nedidelė, pastatai mediniai. Minimi trys gyvenamieji namai, trys svirnai, arklidė [7/952, 60]. Pakeitęs dar porą savininkų, 1756 m. Glitiškių dvaras, kurio ribose buvo ir Paberžė, atiteko Mozyriaus pavieto pakamariui Mykolui Jelenskiui [7/952, 58]. Nuo to laiko iki 1940 m. nacionalizavimo dvaras priklausė šiai šeimai. Jelenskių giminė kildinama iš totorių [25, 201] m. jie gavo Korczak herbą. Tuo laiku Jelenskiai turėjo nuosavybės ir pareigų Naugarduke, Mozyriuje, Vilniuje. Jėzuitas Aleksandras Ignotas Jelenskis 2 pav. Gamtos paminklas Glitiškių ąžuolas. Daumanto Baužos nuotr. 57

58 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai ( ) buvo Vilniaus popiežiškojo alumnato rektorius [24, 177]. Daugiau žinių apie Glitiškes valdžiusius Jelenskius yra iš XVIII a. paskutinio ketvirčio. Tuo metu Jelenskiai buvo turtingi ir įtakingi žmonės. Dailėtyrininkas Vladas Drėma nurodo net tris Jelenskiams priklausiusius namus Vilniaus senamiestyje. Du iš jų Mėsinių ir Aušros Vartų gatvėje neišliko, o Dysnos g. 4 adresu stovėję namai vėliau buvo perstatyti [11, 171; 258; 261]. Negana to, Jelenskiai didelę valdą Aušros Vartų gatvėje (Medininkų restoranas, Aušros Vartų g. 8) nuomojo iš stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno, vykdė šių namų rekonstrukcijas [14, 177]. Rapolas Juozapas Jelenskis (apie ) su žmona Petronėle Koscialkovska (Kościałkowska) turėjo gausią šeimą: 5 sūnus ir 11 dukterų m. vyriausiąjį sūnų Konstantiną Liudviką tėvas Rapolas padarė savarankišką: atidavė jam Suchovo seniūniją, Kopatkievičių leną, Glitiškes ir namą Vilniuje (neaišku, kurį) [26, 143]. Konstantinas Liudvikas savo karjerą pradėjo kaip Ukmergės pavieto raštininkas m. jis tapo žemės teisėju, 1773 m. Mozyriaus pakamariu, 1776 m. Lietuvos iždo komisijos nariu, 1778 m. apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu. Kaip matysime, jo valdymo metu Glitiškių dvare atlikta daug statybų. Kadangi Konstantinas Liudvikas Jelenskis mirė bevaikis, Glitiškių dvaras atiteko jo broliui Juozapui (apie ), Lietuvos kariuomenės generolui majorui. Karjerą Juozapas pradėjo kaip Mozyriaus arklininkas (1768), po metų tapo Lietuvos tribunolo nariu m. Juozapas Jelenskis vedė Žemaitijos bajoraitę Teresę Petrusevičiūtę m. jis buvo Trakų žemės teisėju, 1778 m. tapo Lietuvos kariuomenės pulkininku. Po tėvo Rapolo mirties (1780) Juozapas Jelenskis paveldėjo daugybę žemių dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje: Juodąją Vokę, Ambrožiškes, Bobriškį, Skurbutėnus (Skorbuciany), Merešlėnus (Mereszlany), Pamerešlėnus (Podmereszlany), Kozlovicus, Komarovičius bei namus ir sandėlius Vilniuje. Baro (1768) ir Targovicos ( ) konfederacijų metu jis rėmė prorusiškus politikus, už tai vėliau buvo dosniai atlygintas. Numalšinus 1794 m. sukilimą, jis buvo derybų tarp kovojusių pusių tarpininkas, o po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino patikėtiniu [26, 143]. Juozapui mirus, Glitiškes paveldėjo jo sūnus Kazimieras, Mozyriaus maršalka [26, 143]. Po Kazimiero mirties dvaras atiteko vienam iš jo penkių sūnų Mečislovui ( ). Jo valdymo laikais Glitiškių dvaras plėtojo pramoninę žemdirbystę, garsėjo pavyzdinėmis galvijų veislėmis [23, 178]. Paskutinis dvaro savininkas Kazimieras Jelenskis 1943 m. mirė Osvencime. Dvaro žemės XVIII a. II pusėje Atidalytas nuo tėvo valdų Konstantinas Liudvikas Jelenskis pasirūpino, kad 1773 m. būtų sudarytas dvaro inventorius. Gali būti, kad tuomet buvo nubraižytas Glitiškių žemių planas (3 pav.). Žodelį,,galbūt paliekame todėl, kad plano aprašyme minima tik savininko pavardė ir pareigos (Mozyriaus pakamaris). Šias pareigas užėmė ir Mykolas Jelenskis, pirmasis Glitiškes valdęs šios šeimos atstovas, todėl planas datuotinas 1756 arba 1773 m. Ant brangaus vandenženkliais puošto popieriaus braižytas planas po daugiau kaip 200 metų (1984) pateko į Architektūros muziejaus rinkinius. Jis buvo raukšlėtas, nešvarus, per sulenkimus suplyšęs. Jis buvo restauruotas, tačiau kai kurie įrašai,,išplaukė, tapo sunkiau įskaitomi, todėl galimos perskaitymo klaidos. Pamėginkime aptarti 1772 m. Konstantinui Liudvikui Jelenskiui atitekusio Glitiškių dvaro žemių ribas. Planas vadinamas Glitiškių valdos žemėlapiu. Dokumento viršutiniame dešiniajame kampe esančioje barokiškai puošnioje vinjetėje yra žemių ribų aprašymas, o apatiniame žemių specifikacija. Žemių ribų apraše pažymima, kad Vilniaus 58

59 Morta Baužienė Glitiškių dvaro sodybos istorijos aidai vaivadijoje netoli Paberžės esančios Glitiškės priklauso Mozyriaus pakamariui Jelenskiui. Dokumentas išsiskiria mūsų laikams neįprasta rytų kryptimi. Kadangi plano kopija yra blankoka, kad būtų lengviau orientuotis, pažiūrėkime į svarbiausius plane esančius vandens telkinius. Plano dešinėje (pietuose), gražių rūmelių apačioje yra Sevenos (dabar Kazimieravo) ežeras. Iš jo į kairę (į šiaurę) ir žemyn teka Savenės upelė, kuri įsilieja į Musę ji pavaizduota kaip pietuose nutrūkstanti srovė. Musė išteka iš dvaro žemėse esančio Musios ežero. Į Musia vadinamą ežerą iš pietryčių pro Paberžę atbėga mažesnė (rudai nuspalvinta) upelė, kurios baseine parodyti dar du ežerėliai (o gal tvenkiniai). Jų pavadinimų nustatyti nepavyko. Virš didesniojo bevardžio ežerėlio matome apibrėžtą stačiakampį plotą, apie kurį kalbėsime vėliau. Tikriausiai Musia čia vadinamas Širvio (Glitiškių) ežeras, o dabartinį Musios (dar vadinamą Skliausčių) ežerą plane atstoja Musės ir Savenės santakoje parodytos pelkės. Plano apačioje (vakaruose) yra didelis Alio ežeras, kurio rytinė dalis priklausė Glitiškių dvarui. Nors planas orientuotas į rytus, ribų aprašas pradedamas nuo šiaurinio taško A prie Akmenos upės (kairysis Širvintos intakas) Svindupio pievoje esančiu kupstu A (plano kairėje didelis žalias plotas ir aukštas kupstas). Tarp riboženklio kupsto A ir B Glitiškų žemės ribojasi su Kaštelianovo (Kaśtelanową) žeme. Toliau su Tiškevičių ir dominikonų valdomis, kurios siekia plano rytinį smaigalį (viršuje). Kaip parašyta apraše, ten yra senas riboženklis D po guoba netoli Malackio smuklės (apie ją dar kalbėsime). Nuo riboženklio D iki kupsto E po guoba prie Gitenio upokšnio ir riboženklio F (jis yra ties aprašo vinjetės apatiniu kairiuoju kampu) Glitiškių valdai priklausanti Paberžė ribojasi su Vyžulionimis (Wizulanki). Toliau iki riboženklio G, kuris yra ribų dešinėje (pietuose) pačiame smaigalyje su Šinkovskių (Szynkowskiemi), po to iki Savenės upelės įsiliejimo į Musę su Ciechanovskių valdomis. Nuo šios teksto vietos aprašo popierius buvo sutrintas ir neįskaitomas, tačiau plane matome, kad nuo Musios didžiuliai dvaro plotai ribijosi su dominikonų valda. Pro Alio ežerą dominikonų valdos kyla į šiaurę iki pradinio išeities taško. Trumpoje dvaro žemių specifikacijoje daugiausia dėmesio skiriama landšaftui aprašyti. Plane numeriais pažymėtos, o specifikacijoje surašytos pelkės, raistai (pavyzdžiui, Royst obłoki), pievos ir kalvos. Prie ribų pradinio taško A nurodyta Kaniūkų (Koniuchy) kaimui priklausanti Svindupio pieva. Prie taško B minimas Liutiko (Lutika) laukas, Debusio pelkė (Błoto Debusis), Aukštakalnio kalva. Ties riba su Tiškevičių žemėmis yra Pulimo lanka, netoli Malackio karčemos 8 numeriu pažymėtas Gumboraistis (Gumboraystis), kitoje karčemos pusėje Skielimo (Skiellima) lanka. Netoli riboženklio kupsto F buvo Skerdimų lanka (Ląka Skierdymi, 10 numeris). Prie Savenės upės įvardytos anksčiau priklausiusios Paberžei, o dabar Ciechanowiecui Pasavenės pieva ir Lukštynės (Łuksztynia) pelkė. Specifikacijoje dar paminėtinos 3 pav. Glitiškių dvaro žemių XVIII a. II pusėje planas. LNM. Arūno Baltėno nuotr. 59

60 ISSN X Kultūros paminklai / pelkės: Juodoji (Błoto Czarne), Dimšės (Błoto Dymsze), Gaudytės (Błoto Gaudyti). Kai kurios pelkėtos vietos vėliau buvo apgyventos, o jų pavadinimai Glitiškių ir Paberžės apylinkėse išliko iki mūsų laikų: Kaniūkų, Dimšos, Šriubiškių, Juodonių kaimai, Pulimo vienkiemis, Skerdimų miškas [18]. Kol neįžengėme į Glitiškių dvaro žemes, atkreipkime dėmesį į užribyje (pietiniame šone) parodytas valdas. Kaimyninių dvarų pastatai nepasižymi dideliais skirtumais. Visi jie vienaukščiai, dengti aukštais dvišlaičiais stogais, kurių vieni raudoni (čerpių), kiti žali (skiedrų, malksnų ar šiaudiniai). Pastatų dydį piešinėliuose išreiškia langų skaičius. Jau minėtas Vyžulionių (Wizulanki) dvaro namas, esantis ties vinjetės kairiuoju užraitu, yra dengtas čerpėmis, šoniniame fasade turi tris, galiniame du langus. Anapus riboženklių F ir G taškų yra nupiešti du dvarelių namai: Kričonovičiaus (Kriczonowicza) ir Šynkovskio (Szynkowski). Nors skiriasi dydžiu (pirmasis nupieštas su trim langais, antrasis turi tris langus šone ir du gale), abiejų namų stogai žali. Ties G raide pažymėtu ribų kyšuliu yra visas rudai nuspalvintas Dwor brzozowszyzna ir du menki nameliai prie jo. Pakeliui į vakarus, matome 5 namų kaimą (Wies krawele Ciechanowiec) ir labai raiškių formų, nedidelį (trys langai) Cmielevčyznos (Chmielewčyzna) palivarko namą. Į rytus nuo Sevenos (Kazimieravo) ežero yra gražiausias šio dokumento pastatas Lupiatų (Łupiaty) dvaro namas. Tai simetriško fasado vieno aukšto su mansarda namas, dengtas aukštu čerpių stogu. Vakariniame fasade matome keturis langus, po du abipus įeigos. Į vakarus nuo Sevenos (Kazimieravo) ežero yra nupieštas Paliepių (Palepia) dvaro pastatas. Jis beveik toks pat, kaip ankstesnis, tik be mansardinio aukšto, žemesniu stogu. Kaip rašo R. Aftanazis, XVIII a. II pusėje Paliepių dvarą valdė Ukmergės pakamaris Kazimieras Zyndram-Kościałkowskis [9, 292]. Šiai giminei dvaras priklausė nuo XV a. Mokslo darbai 1820 m. buvo pastatyta nauja rezidencija, taigi aprašomame dokumente yra išlikęs senojo ponų namo vaizdas. Paminėtina, kad Konstantino Liudvikio Jelenskio motina buvo Kościałkowska, galbūt užaugusi Glitiškių kaimynystėje. Dabar iš Vilniaus per Paberžę einančiu keliu atvykime į Glitiškių dvaro valdas. Plane kaip sublokuotų namelių eilės pavaizduoti žemėse esantys kaimai, nupiešti bažnyčių ir kai kurie kiti pastatai. Vilniaus kelias kerta valdą šiaurės pietų kryptimi. Vakarinėje kelio pusėje nupiešta Glitiškių, rytinėje Paberžės bažnyčia. Glitiškių bažnyčia pavaizduota su trimis langais vakariniame fasade. Virš jos dvišlaičio raudonų čerpių stogo kyla trys kryžiai, vidurinis aukštesnis. Tikriausiai ši bažnyčia buvo lotyniško kryžiaus plano, vienanavė, o žemesnieji kryžiai kilo virš transepto fasadų. Barokinė Paberžės Švč. Jėzaus širdies bažnyčia pavaizduota į vakarus orientuotu šoniniu fasadu. Jos pagrindiniame fasade kyla du liekni bokštai ir aukštas frontonas tarp jų. Suteikdami klasicizmo formas 1796 m. šią bažnyčią perstatė architektai Pjetras de Rosis ir Augustinas Kosakauskas. Kitoje kelio pusėje kiek žemiau (į vakarus) nuo bažnyčios parodytas Paberžės dvaro ponų namas. Tikriausiai tuo metu namas buvo blogos būklės, nes pavaizduotas kaip mažas pastatėlis su dviem langais, visas nuspalvintas rudai. Pietiniame Paberžės dvaro ir bažnyčios šone nubrėžtas kelias į Maišiagalą. Šis kelias eina per didelį Šunelių kaimą (Wies Szunele), kuris pavaizduotas kaip ilga stačių stogų juosta. Kaimą iš pietų pusės riboja Ciechanovskių valda, o nuo Paberžės dvaro skiria lanku į Savenę įtekanti upelė Greitupis (Greytupis). Ji teka per du ežerėlius (ar tvankinius), kurių vardų nepasisekė perskaityti. Toje vietoje, kur Savenę kerta dvaro žemių riba, abipus upės vagos nupiešti pastatai, tikriausiai malūnai. Dvaro pusėje esantis malūno pastatas su aukštu dvišlaičiu stogu, o fasado plokštumoje pavaizduotas girnų ratas. 60

61 Morta Baužienė Glitiškių dvaro sodybos istorijos aidai Pietrytinėje dvaro žemių dalyje plane matome projektavimo ženklus. Nuo Musios ežero Paberžės dvaro pastato link eina laužta linija, kuri apsupa Paberžės dvaro pastatą ir dviem linijomis nubėga į šiaurės rytus. Į smailę subėgančios linijos kerta į rytus nuo Glitiškių ir Paberžės bažnyčių nubraižytą pailgą stačiakampį. Jame yra užfiksuotas Kudrių kaimas (Wies Kudrey), o minėta smailė baigiasi prie namelio su užrašu Masiulis. Sunku tiksliai apibūdinti šio projekto esmę. Jeigu tai yra projektuojamos Glitiškių sodybos eskizas, abejonių kelia geografinės padėties neatitikimas ir atstumas nuo ežero. Be to, prie stačiakampio kiemo-parterio nematyti rūmų piešinio. Įdomu tai, kad Glitiškių žemių plane dvaro rūmų nėra. Nebent jais laikytume rytinėje Vilniaus kelio pusėje pavaizduotą vieno aukšto namą be jokio užrašo. Vienaukštis namas stovi ant Svindupio kranto prie kelio, arti dvaro žemių šiaurinės ribos. Sunku patikėti, kad tai yra Glitiškių dvaro ponų namas. Jis labiau primena pakelės užeigą. Rytiniame žemių kyšulyje pavaizduota Malackio smuklė yra gerokai didesnė už jį. Tai ilgas stačiakampio plano namas dvišlaičiu stogu, su langais šiauriniame gale. Rytinė dvaro žemių dalis parodyta tankiau apgyventa. Be jau minėto Masiulio vienkiemio ir Kūdrių, čia užfiksuoti įvairaus dydžio (nupiešti 2 6 namai) kaimai: Spreigle, Spreynie, Boczule, Piorunis, Linkana. Kai kurios gyvenvietės ir jų pavadinimai XX a. paskutinį ketvirtį dar buvo neišnykę: Kūdriai, Spreiniai, Linkainys, Perūnai, Šuneliai, Šriubiškės [18]. Kaip matome iš panagrinėto plano, Glitiškių dvaro žemės XVIII a. II pusėje apėmė didelę teritoriją tarp Akmenos upės, Vyžulionių, Kazimieravo ir Alio ežerų. Žymiausios urbanizuotos teritorijos dvaro žemėse buvo Paberžės ir Glitiškių miesteliai su juose veikusiomis bažnyčiomis ir vienuolynais. Dvaro pastatai XVIII a. II pusėje Nors anksčiau aprašytame žemių plane (3 pav.) dvaro rūmų neradome, pagal 1773 m. inventorių, tai buvo medinis tašytų sienojų malksnomis dengtas vieno aukšto su mansarda namas [7/984, 1-18]. Minimi du į kiemą išeinantys mansardos langai. Aprašyti dideli daugiarūčiai rūmų langai ir stalių darbo jų rėmai. Kambariuose stovėjo koklių krosnys. Tikriausiai pastatas nepasižymėjo prabanga, nes priemenėje nebuvo grindų, tik plūktinė asla. Šiaurinėje pusėje, beveik ašyje su rūmais, jau stovėjo Lamus pavadintas pastatas (2014 m. buvo bebaigiantis sugriūti). Tai būdingi Lenkijos kaimo pastatai, dažniausiai kvadratinio plano, dviaukščiai, dengti dvišlaičiais arba keturšlaičiais stogais. Juose būdavo po vieną podėliui (maisto atsargoms, grūdams, instrumentams) skirtą patalpą kiekviename aukšte [27, 261]. Literatūroje lietuvių kalba rūkykla vadinamą pastatą [19, 435; 21, 310; 16, 459] pagal jo funkcijas labiau tiktų įvardyti kaip svirną-lobyną. Dvaro sodybos kiemą supo ūkinis sektorius, kuriame buvo du klojimai, dvi arklidės, vežiminė, klėtis, svirnas, sūrinė, bravoras, ledainė ir administracijos pastatas. Netrukus, 1785 m. vėl buvo sudarytas dvaro inventorius, kuriame sodybos pastatų būklė pripažinta bloga m., vadovaujant šambelionui J. G. Gurskiui, atliktas minėto inventoriaus duomenų patikrinimas [7/952]: surašyti laukai, gyvuliai, pasėliai, aprašyti pastatai. Virš ponų namo kilo tinkuoti kaminai, pastatą apšvietė dvigubi dviejų daugiarūčių skirsnių langai. Pažymėta, kad ponų miegamajame buvęs italų darbo Švč. Jėzaus paveikslas, Šv. Onos paveikslėlis ir giminės portretai atiduoti Glitiškių bažnyčiai [7/952, 14]. Dvaro sodyboje tuo metu vyko statybų darbai, buvo sukaupta gausybė statybinių medžiagų. Išvardyta degtų, nedegtų plytų, 850 gerai išdegtų ir nedegtų čerpių, skiedros, malksnos, kalkės, mediena tvoroms [7/952, 4]. Lobyno galerijoje buvo pakeistos baliustros, ledai- 61

62 4 pav. Šis svirnas stovėjo jau XVIII a. pabaigoje m. rugsėjis, Daumanto Baužos nuotr. ISSN X Kultūros paminklai / nės duryse sudėtos spynos, svirne-lobyne (lamuse) išardyti aruodai ir toje vietoje įrengti laiptai. Bravore įstatytas didelis langas, sūrinėje vietoje buvusių kopėčių įrengti laiptai. Perdengtas vežiminės stogas, įstatytos naujos durys su naujomis rankenomis. Prie ūkinio sektoriaus vartų pastatyta nauja avidė, o prie skalbyklos iškastas šulinys. Turbūt įdomiausias šio dokumento faktas yra tai, kad šių statybų metu abiejuose mūrinio svirno galuose buvo pristatyti mediniai priestatai [7/952, 15]. Išeitų, kad iki mūsų dienų išlikęs svirnas XVIII a. pabaigoje jau stovėjo (4 pav.). Šiuo metu prie svirno rytinio galo yra išlikęs tikriausiai vėlesnis medinis priestatas, išlaikęs buvusią stogo formą. Pats akmens mūro svirnas yra be stogo. Kaip jis atrodė seniau, galima pamatyti 1998 m. fotografijoje [21, 310]. Rytų Lietuvos kultūros paminklų enciklopedijoje Saulius Stoma jį aprašo taip: ilgo stačiakampio plano, 2 aukštų, su aukšta pastoge. I aukštas žemas, viduje išilgai per vidurį dalijamas plytų mūro masyvių stačiakampių stulpų, laikančių medinių perdangų sijas. II aukšte mediniai stulpai Mokslo darbai stovi 3 eilėmis. Aukštus ir pastogę rytų pusėje juosia mediniai laiptai. [...] Pamatai ir sienos akmenų mūro, sienos tinkuotos. [21, 310] Be akmenų mūro svirno su XVIII a. 9-ajame dešimtmetyje pristatytais mediniais galais (5 pav.), iki XX a. pabaigos Glitiškių dvaro sodyboje tebestovėjo dar du XVIII a. pabaigoje statyti pastatai:,,rūkykla vadintas svirnas-lobynas (lamus) ir neblogai išlikęs dviejų aukštų lobynas. Svirnas-lobynas buvo originalios formos, darnių proporcijų. Dviejų skirtingų tarpsnių, beveik kvadratinio plano. Pamatai ir I tarpsnis akmenų mūro (abipus durų plytų mūras). II (siauresnio) tarpsnio medinis karkasas apkaltas stačiomis lentomis. Stogas piramidinis, keturšlaitis, dengtas gontais. [21, 310] Kaip rašo R. Aftanazis, prieš Antrąjį pasaulinį karą virš malksnomis dengto šio pastato stogo kilo medinė Žemę simbolizuojančios moters su pjautuvu iškeltoje rankoje figūra [9, 102]. Šis teiginys yra dar vienas patvirtinimas, kad tai nebuvo rūkykla, nors taip vadinamas iki šiol [16, 459]. Deja, šis įdomus paminklas 2014 m. vasarą buvo virtęs griuvėsių krūva. Remiantis XVIII a. archyvų duomenimis, darytina išvada, kad iki XX a. pabaigos Glitiškių dvaro sodyboje tebestovėjo trys pastatai, išlikę iš XVIII a. 8 9 dešimtmečių statybų. Geriausiai iš XVIII a. pabaigos pastatų yra išsilaikęs dviejų aukštų kvadratinio plano lobynas (6 pav.), stovintis pietinėje rūmų pusėje. Jo tinkuoto mūro sienas skaido stačiakampės ir segmentinų sąramų angos: stačiakampės antrojo aukšto langų ir segmentinės nišelės pirmajame aukšte. Pastato kampai ir angų vertikalumas pabrėžtas pastogės karnizo nesiekiančiomis rustuotomis mentėmis. Lobyno sienas juosė neišlikusi galerija (kyšo tik ją laikę strypai). Pastatą dengia keturšlaitis į išorę išsikišęs stogas, nuo kritulių saugojęs ir galeriją. Šiuo metu lobyno angos užkaltos lentomis, stogas uždengtas skarda. Archyvuose yra išlikę Jelenskių laiškai vienam iš klasicizmo architektūros Lie- 62

63 Morta Baužienė Glitiškių dvaro sodybos istorijos aidai tuvoje pradininkų architektui Augustinui Kosakauskui ( ). Laiškai rašyti m. laikotarpiu, kai kurie iš Glitiškių [3]. Viename laiškų prašoma, kad architektas atsiųstų Glitiškių lobyno brėžinius [3, 6], kitur minimas ten statomas mūro sandėlis, jau mūrijami gyvenamieji namai [10, 74]. Nors susirašinėjime medinė statyba neminima, architektūros istorikai daro išvadą, kad A. Kosakauskas pastatė Glitiškių dvaro sodybos rūmus, oficiną ir mūrinį sandėlį [15, 294]. Kadangi iki XIX a. vidurio tebestovėję mediniai dvaro rūmai neišliko, A. Kosakausko indėlis Glitiškių dvaro sodybos istorijoje nėra iki galo aiškus. Architektūros istorikai jam priskiria išlikusius svirno-lobyno ir lobyno pastatus. K. L. Jelenskis bendravo ne tik su A. Kosakausku. Kaip teigia V. Drėma, Jelenskiams priklausantį namą Vilniuje, Aušros Vartų ir Subačiaus gatvių sankirtoje (dabar ten mašinų stovėjimo aikštelė) net du kartus rekonstravo Karlas Spampanis (Carlo Spampani, apie ) ir A. Kosakauskas [11, 171]. Su K. Spampaniu Jelenskiai bendravo nuo pat jo atvykimo į Vilnių 1770 m. Pagal 1770 m. spalio 26 d. sutartį su Rapolu Jelenskiu architektas per metus laiko turėjo rekonstruoti iš stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno nuomojamus namus Aušros Vartų gatvėje: sujungti du namus į vieną, įrengti jame gyvenamąsias patalpas, pastatyti naują fasadą, kieme pastatyti ūkinius pastatus, įrengti mūrinį šulinį [14,127]. Kadangi dar ne visai sugriuvęs svirnas yra minimas 1773 m. inventoriuje, jį gali būti projektavęs tiek A. Kosakauskas, tiek K. Spampanis m. dokumente yra aprašyti sodybos priklausiniai sodai ir daržai. Didelis kvadratinio plano dviejų stačiakampių (kvaterų) sodas prasidėjo už lamusu vadinamo pastato. Nuo rūmų jis buvo atitvertas ąžuolo statinių tvora, o iš kitų trijų pusių palisandro tvora. (Palisandras juodosios dalbergijos mediena. Juodoji dalbergija auga Argentinoje ir Brazilijoje. Neįtikėtina, kad tokia brangi mediena būtų naudota tvoroms tverti, taip pat sunku patikėti, kad buvo įveistos jos gyvatvorės. Tikriausiai taip buvo vadinamas koks nors šios brangios medienos pakaitalas). Sodą su laukais, bravoru, lamusu ir arklidėmis jungė keliukai, dokumente vadinami gatvėmis. Dviejų gatvių sankirtoje stovėjo liepų altana. Už ponų namo ežero pusėn augo kitas dviejų kvaterų sodas, nuo namo atitvertas statinių tvora, o nuo ežero ir laukų palisandro tvoromis. Ketvirtą tvorą atstojo serbentų juosta [7/952, 17]. Paminėti 5 pav. Iki mūsų dienų išlikęs medinis svirno galas 2014 m. rugsėjis, Daumanto Baužos nuotr. 6 pav. Lobynas m. rugsėjis, Daumanto Baužos nuotr. 63

64 ISSN X Kultūros paminklai / daržai: už lobyno, prie svirno, už naujos ledainės, už palivarko, prie arklidės ir už lobyno arčiau ežero. Gali būti, kad įsibėgėjančias statybas sutrukdė politiniai įvykiai: konfederacijos, 1794 m. sukilimas, Lietuvos prijungimas prie Rusijos imperijos. Prieš tęsdami pasakojimą apie tolesnę dvaro sodybos istoriją, grįžkime į ankstesnius laikus ir pavaikščiokime po Glitiškių miestelį. Mokslo darbai Glitiškių miestelis XVIII a. II pusėje Apie prie dvaro besiformuojantį miestelį duomenų turime nedaug. Rašoma, kad XVII a. Glitiškėse buvo evangelikų reformatų bažnyčia [20, 321]. Nežinoma, kada ji buvo pastatyta. Tikriausiai spartesnis miestelio augimas vyko Reformacijos laiku, kai valda priklausė M. ir J. Petkevičiams. Kelių dvarų apie Maišiagalą, Giedraičius, Salaką savininkas Merkelis Petkevičius (apie ) buvo uolus reformatas [22, 196]. Vilniuje jis turėjo spaustuvę, kurioje 1598 m. išspausdino pirmąją evangelikų reformatų knygą Didžiojoje Lietuvoje dvikalbį (lenkųlietuvių) Katekizmą (Polski z Litewskim Katechizm). Įsigalint Kontrreformacijai, Glitiškėse atsirado katalikų vienuolynų, 1700 m. pastatyta LDK medžioklės inspektoriaus Stepono Stanevičiaus funduota Švč. Trejybės koplyčia. Tais pačiais metais Glitiškėse įsikūrė dominikonai observantai. Prancūzijoje atsiskyrusi Šv. Liudviko Bertrano dominikonų kongregacija, kaip atskira vienuolijos atšaka, buvo pripažinta 1647 m. [20, 764]. Netrukus šie vienuoliai įsikūrė Lenkijoje. Lietuvoje įsitvirtinti dominikonams observantams sekėsi sunkiai, nors juos rėmė Vilniaus vyskupijos administratoriaus pareigas ėjęs Mikalojus Steponas Pacas (vyskupo pareigas užėmė ). Vyskupijos administratorius M. S. Pacas 1672 m. dominikonams observantams perdavė Vilniaus kalvarijas. Atvykėlius parėmė ir Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis ( ), Vilniaus kalvarijų dominikonams observantams paskyręs Ličiūnų kaimą ir Medynų palivarką. K. Bžostovskis Glitiškėse įkūrė parapiją. Dominikonai observantai Glitiškėse pasistatė vienuolyno namus, kuriuos dosniai fundavo Jelenskiai [7/114, 3-5]. Iš anksčiau aptarto plano (3 pav.) matome, kad dominikonai valdė didžiulius žemių plotus. Daugiau kaip pusė Glitiškių žemių ribų buvo su dominikonais. Vilniaus dominikonai nesusitaikė su kalvarijų netektimi, ilgus metus dėl jų bylinėjosi ir pagaliau ieškinį laimėjo. Kai 1755 m. dominikonai observantai buvo priversti apleisti Vilniaus kalvarijas, po kurio laiko (1774) jie pasitraukė ir iš Glitiškių m. miestelyje įsikūrė atgailos kanauninkai [7/114, 3-5]. Baltaisiais augustinais vadinti atgailos kanauninkai XVIII a. pradžioje Lietuvoje turėjo net 18 vienuolynų, buvo įsteigta atskira provincija. Tikriausiai vienuoliai į Glitiškes atsikraustė iš Paberžės, kurioje atgailos kanauninkų vienuolynas veikė nuo XVII a m. Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio ( ) ir Lietuvos pranciškonų observantų iniciatyva Glitiškėse buvo pradėtos steigti Kryžiaus kelio stotys [1/3564, 7-8]. Kad Glitiškių bažnytinis kompleksas buvo reikšmingas Katalikų bažnyčios objektas, rodo išlikusios popiežių Klemenso XII ir Pijaus VI 1731 ir 1784 m. indulgencijos, kuriomis Glitiškių bažnyčią aplankiusiems tikintiesiems suteikiamas visuotinis nuodėmių atleidimas [4]. XVIII a. pabaigoje Glitiškių miestelis buvo dvigubai didesnis už Paberžę: 1781 m. Glitiškių parapijai priklausė 1799, o Paberžės tik 864 žmonės [20, 321]. Kaip nurodo 1787 m. dokumentas, neseniai perplanuotame Glitiškių miestelyje buvo trys gatvės: nuo Vilniaus, nuo Giedraičių ir nuo dvaro tvenkinio. Miestelyje buvo 5 karčemos, stovėjo malūnas, austerija, svečių namai, dirbo kirpėjas [7/952, 19]. XVIII a. pabaigoje Glitiškių miestelis pasiekė savo augimo viršūnę. Tuomet jis atsiranda ir žemėlapiuse. XIX a. pradžios žemėlapiuose Glitiškės vaizduojamos kaip 64

65 Morta Baužienė Glitiškių dvaro sodybos istorijos aidai miestelis (bažnytkaimis), prilyginamos Paberžei, Maišiagalai. Taip Glitiškės pažymėtos 1800 m. Lietuvos gubernijos ir XIX a. II pusės Vilniaus gubernijos žemėlapiuose [17, ; ]. Miestelyje dar veikė gausiomis fundacijomis iš dvaro valdų aprūpintas misionierių vienuolynas. Nėra žinoma, kuriais metais Jelenskiai Glitiškėse įkurdino misionierius. Kadangi Vilniaus misionierių (Viešpaties dangun žengimo) bažnyčioje yra net trys XVIII a. mirusių ir šioje šventovėje palaidotų Jelenskių epitafijos, manytina, kad ši šeima nuo seno buvo vienuolių misionierių rėmėja. Liudvikas Jelenskis iš Vilniaus atvykusiems misionieriams skyrė 2,5 valako žemės ir sidabro rublių grynaisiais [28, 582]. Misionieriai turėjo vienuolyną ir Paberžėje. Po 1831 m. sukilimo abu vienuolynai buvo uždaryti, Glitiškių bažnyčia nugriauta [2/528]. Buvusio vienuolyno pastatą dvaro savininkai pavertė bravoru [20, 323] m. vienuolynų žemės buvo nusavintos iždo naudai. XIX a. viduryje buvo nugriauta bažnyčia ir išvaryti vienuoliai. Tikriausiai nuo to laiko prasidėjo miestelio nykimas. Dvaro sodyba XIX a. XX a. I pusėje Iki XIX a. vidurio, kai prasidėjo mūrinių dvaro rūmų statyba, dvaro sodyboje vyko daug ūkinio sektoriaus tobulinimo darbų m. buvo pastatyti nauji palivarko prie ežero pastatai: 1837 m. mūrininkui Mykolui mokėta už skiedinio palivarko pamatams paruošimą [7/1044, 4]. Išliko sąskaitos už senų kanalų valymo ir naujų kasimo darbus 1841 m. birželio mėnesį [7/982] m. pasipila sąskaitos už darbus rūmų statyboje m. rugsėjo 8 d. ponui architektui Lastovskiui (ar Lasturovskiui) už planų parengimą skiriama 100 sidabro rublių, kuriuos reikės sumokėti per m. [7/1043, 73]. Tuo laikotarpiu už medieną ir čerpes sumokėta 411 rublių, už stalių darbus 26 rubliai; numatyti pinigai pirkti metalą apkaustams ir vyriams m. pagamintos langinės ir jų apkaustai [7/1043, 92], 1861 m. užmokėta už 33 tūkstančius plytų [7/1043, 95, 96]. Kada buvo baigta rūmų statyba, tiksliai nežinoma. Buvo pastatyti rūmai dviejų aukštų stačiakampio plano, su pristatytais skirtingo aukščio priestatais ežero (vakarų) pusėje (7 pav.). Po priestatais ir juos pirmajame aukšte jungusia žemutine terasa buvo įrengti rūsiai. Pietvakarių kampe priestatas yra dviejų, (8 pav.) o šiaurės vakarų vieno aukšto. Lėkštu stogu dengtas pagrindinis pastatas neturi cokolio. Rūmų pagrindinis (rytų) fasadas simetriškas, su imitaciniu trijų sąramų rizalitu fasado centre. Fasado plokštumas skaido arkiniai langai ir tarpaukštinė juosta. Riza- 7 pav. Rūmai, pagrindinis fasadas m. rugsėjis, Daumanto Baužos nuotr. 8 pav. Pietvakarių flygelis m. rugsėjis, Daumanto Baužos nuotr. 65

66 9 pav. Rūmų pagrindinis fasadas 1940 m. KPC PB, s.v pav. Rūmų balkonas m. rugsėjis, Daumanto Baužos nuotr. ISSN X Kultūros paminklai / lito zonoje ji nutrūksta. Imitacinį rizalitą šonuose pabrėžia vertikaliais grioveliais suraižytos iškilios mentės. Viršuje jos baigiasi pilių kuorus imituojančiais trijų tarpsnių briaunotais bokšteliais. Kildami į viršų bokštelio tarpsniai platėja ir virsta aštuonkampiais. Viršutinis bokštelio tarpsnis imituoja pilių kuorus, jis galėjo būti dantytas. Kuorinius bokštelius jungia atikas su pusapskrite anga jo iškiliojoje dalyje. Praeityje angoje buvo įkomponuotas skydas su Jelenskių (Korczak) ir Horvatų (Pobóg) herbais [9, 98] (9 pav.). Sprendžiant iš išlikusių fotografijų, skyde buvo ne patys herbų ženklai, o virš šalmo kilusios figūros šunys. Į kairę pusę žvelgiantis šuo vižlas puošė Korczak herbo (trys horizontalios žemyn trumpėjančios linijos) šalmą. Į dešinę buvo atsisukęs ant šalmo sėdintis Pobóg (pasaga su kryžiumi Mokslo darbai viršuje) herbo šuo. Pastatą pastogėje juosia puošni arkatūra. Viršuje lėkštą stogą dengė baliustrada [30]. Rūmų kampus pabrėžia imitaciniai piliastrai, išraižyti vertikaliais grioveliais. Pagrindinio fasado simetriją sustiprina rizalito centre įkomponuotas portalas ir po vieną langą abipus jo. Virš įeigos antrojo aukšto lygyje yra balkonas, apjuostas ažūrinėmis lieto metalo grotelėmis. Sprendžiant iš 1907 m. paskelbtos fotografijos [30], anuomet nebuvo dabar grotelių viršų juosiančio apvado. Į balkoną veda tokio paties pločio, kaip pagrindinės, durys, o jų abiejose pusėse yra po vieną langą (10 pav.). Visų pagrindinio fasado langų viršus yra puoštas plačiais, į viršų smailėjančiais apvadais. Langų stiklų rėmeliai viršuje išsiskleidžia, sukurdami gotikinio lango masverko imitaciją. Tikriausiai šios langų formos paskatino kai kuriuos autorius priskirti rūmus neogotikai [24, 39]. Šoninių fasadų formos atitinka pagrindinio fasado formas, tik arkiniai langai neturi plačių,,gotikinių apvadų, yra apjuosti siaurais ištisiniais apvadais. Sienų plokštumas tarp arkinių langų porų dalija imitaciniai piliastrai, jie yra ir priestatų kampuose. Pirmosiose pietinio ir šiaurinio fasado langų porose abiejuose aukštuose yra po vieną aklilangį, kurie, kaip vėliau pamatysime, buvo koplyčios ir laiptinės sienose. Sovietiniais metais sugadintas vakarinis fasadas istoriškai buvo gana margas. Stačiakampių rūmų flygeliais neužstatytosios dalies fasadas buvo 5 sąramų abipus pirmojo aukšto ir antrojo aukšto balkono durų buvo po du arkinius langus. Balkonas neapėmė visų 5 angų, tik duris ir po vieną langą šalia jų. Kaip rodo 1939 m. fotografija [9, 99], virš antrojo aukšto langų buvo lenkti sandrikai (jie visi arba dalis jų yra išlikę). Abiejų priestatų vakarinio fasado langai stačiakampiai. Jų yra po tris kiekviename aukšte. Flygeliai šonuose išsikiša iš pagrindinio korpuso. Pirmojo aukšto plane šios iškyšos atrodo tarsi flankinei gynybai pritaikytų pilių bokštai, 66

67 Morta Baužienė Glitiškių dvaro sodybos istorijos aidai išsikišę už pagrindinio pilies korpuso (8 pav.), tiktai pilių bokštai paprastai būdavo apskrito plano. Vakarinio fasado simetriją ardo skirtingas flygelių aukštis. Flygeliai buvo dengti lėkštais stogais be atikų ir baliustradų. Jie turėjo autonomines įeigas iš lauko. Priemenės su išoriniais laiptais buvo flygelių ir rūmų jungčių kampuose. Rūmų planas buvo gana sudėtingas. Įėjus pro centrines rūmų duris, patekdavai į ilgą priemenę, kuri buvo imitacinio rizalito pločio. Dešinėje priemenės pusėje buvo ąžuoliniai laiptai į antrąjį aukštą, o kairėje rūmų koplyčia. Rūmų vidurinę dalį per visą rizalito plotį užėmė 11 x 10 m valgomasis [9, 100]. Durys iš jo vedė į žemutinę terasą. Abiejose valgomojo pusėse buvo svetainės. Šias tris patalpas jungė anfilada. Antrajame aukšte virš valgomojo buvo svetainė pokylių salė. Anfilada ji buvo sujungta su siauru medžioklėsginklų kambariu dešinėje ir kambariu virš koplyčios. Virš pirmojo aukšto svetainių buvo miegamieji. R. Aftanazis rašo, kad rūmų interjeras buvo prabangus, patalpų lubas dengė lipdiniai. Į aukštas (4,3 m aukščio) pagrindinio korpuso sales vedė dvivėrės kelių metrų aukščio poliruoto ąžuolo durys, puoštos supraportais. Buvo sudėtos tamsaus ąžuolo parketo su intarsijomis grindys. Kiekvienos patalpos intarsijos buvo vis kitokio ornamento. Salėse stovėjo aukštos baltų koklių su karūnomis viršuje krosnys. Krosnių plokštumose įkomponuotos nišos, kuriose buvo tunikomis apsirengusių moterų su javų pėdais rankose arba grifų reljefai. Kampiniame salone buvo židinys. Antrojo aukšto salėje kabėjo Venecijos sietynas. Salėse ir kambariuose stovėjo rūmų statybos laikotarpiui būdingi baldai, buvo brangių ginklų, laikrodžių, žvakidžių. Sienas puošė apie 20 šeimos portretų, buvo šventųjų paveikslų. Aprašytą reprezentacinę rūmų dalį koridoriai skyrė nuo flygelių patalpų. Dviejų aukštų pietvakarių flygelyje buvo po tris gyvenamosios, administracinės ar ūkinės paskirties kambarius kiekviename aukšte. Nuo pastatymo laiko iki apie 1905 m. atlikto modernizavimo šiaurės vakarų flygelis stovėjo neįrengtas (11 pav.). Modernizavimo metu pietvakarių flygelis buvo pritaikytas butams, o šiaurės vakarų ūkinei paskirčiai [9, 101]. Pirmojo pasaulinio karo metais traukdamiesi rusai norėjo dvarą sunaikinti. Rūmus išgelbėjo 5 rublių kyšis kazokui, turėjusiam pastatą padegti. 11 pav. Vienaukštis flygelis prie šiaurės vakarų fasado m. rugsėjis, Daumanto Baužos nuotr. 67

68 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai Prieš Antrąjį pasaulinį karą į dvaro sodybą vedė apie 1 km ilgio piramidinėmis tuopomis apsodinta alėja. Priešais rūmus alėja rėmėsi į pailgą stačiakampį dvaro kiemą, kuriame buvo dvi ovalios vejos. Jose augo svyruokliai uosiai ir dekoratyviniai krūmai (alyvos, jazminai ir kiti). Pirmoje vejoje augo ratu susodintos liepos, jos dešinėje pusėje buvo kinkomų arklių arklidė, kairėje oranžerija. Arčiau rūmų esančios pievelės dešinėje stovėjo oficina, kairėje svirnas. Visi šie pastatai buvo pailgo stačiakampio plano, tinkuoti, baltai dažyti. Tarp šių architektūrinėmis formomis nepasižyminčių pastatų išsiskyrė svirnas-lobynas (lamusas) ir jo atitikmuo kitoje rūmų pusėje mūrinis kvadratinio plano dviejų aukštų lobynas su galerija antrojo aukšto lygyje. Lamusas ir lobynas priskiriami medinių rūmų periodui. Dešinėje rūmų kiemo pusėje už arklidės ir oficinos buvo ūkinis kiemas. Pietinėje kiemo pusėje už įvažiavimo alėjos, oranžerijos ir svirno buvo apie 12 ha peizažinis parkas. Pietų šone parko ribą žymėjo liepų juosta. Senojoje, prie ežero buvusioje parko dalyje augo klevų alėja, pereinanti į vėliau sodintą liepų alėją. Parke vyravo lapuočiai medžiai: klevai, liepos, ąžuolai, buvo maumedžių, eglių. Medžių grupės supo rūmus iš pietų ir šiaurės. Pagrindinė regykla į ežerą ir mišką horizonte buvo iš antrojo aukšto balkono arba iš apatinės rūmų terasos, į kurią vedė durys iš valgomojo. Terasa buvo sumūryta iš akmens plytelių, nuo jos žemyn leidosi dvipusiai laiptai. Šios terasos ir ežero ašyje iš liūto nasrų tryško natūralus šaltinis. Dvaro sodyba po nacionalizavimo 1940 m. pradžioje dvaras buvo nacionalizuotas m. vasario 19 d. buvo surašytas tarpžinybinės komisijos aktas apie nacionalizuotuose objektuose (bankų seifuose, dvaruose ir kitur) buvusias nacionalizavimo metu nusavintas vertybes [6, 17]. Akte pažymėta, kad iš Kazimiero Jelenskio valdų nusavinta 690 ha žemės, o dvare buvusios kultūros vertybės suvežtos į Vilniaus dailės muziejų [6, l. 2]. Kokios vertybės nusavintos, deja, nedetalizuota. Paminėtas tik pilkas geros būklės kilimas, nenurodomas nei jo dydis, nei senumas [6, l. 44, 49, 52]. Karo metais iš dvaro rūmų dingo beveik visi dar buvę brangūs interjero priklausiniai. Antrojo pasaulinio karo metais dvarą administravo vokiečių statytinis Vladislovas Komaras. Iš dvaro naudmenų pašarais ir maistu V. Komaras aprūpindavo Armijos Krajovos partizanus m. birželio 20 d. įvyko susišaudymas tarp Armijos Krajovos ir Lietuvos vietinės rinktinės būrių, žuvo 4 kariai. Vakare Lietuvos vietinės rinktinės kariai Glitiškėse šaudė į civilius gyventojus. Vėliau buvo atkasti 39 aukų palaikai. Dvaro administratorių V. Komarą sušaudė vokiečiai. Pirmaisiais pokario metais Glitiškėse buvo 12 pav. Rūmų vakarinis fasadas prieš nacionalizavimą. Kopija iš: Aftanazy R., Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, t. 4,

69 Morta Baužienė Glitiškių dvaro sodybos istorijos aidai Vilniaus milicijos pagalbinis ūkis [20, 323]. Tuo laiku dvaro rūmuose buvusios koplyčios Aušros vartų Marijos altorius ir klausykla perkelti į Paberžės bažnyčią, kur yra iki šiol [20, 323] m. dvaro žemėje įsikūrė specializuotas daržininkystės tarybinis ūkis. Dvaro rūmai ne kartą keitė paskirtį. Juose buvo ūkio kontora, Glitiškių mokykla. Pastačius naują mokyklą (XX a. 8-ąjį dešimtmetį), rūmuose liko tik ūkio kontora ir kultūros namai. Pastatas buvo pritaikomas kiekvienai naujai paskirčiai, keičiama jo vidaus struktūra. Prie vakarinio fasado buvo pristatytas iki šiol stovintis pirmojo aukšto salę pailginantis priestatas (12 pav.). Jis ne tik sudarkė valgomojo planą, vakarinį fasadą, bet ir sunaikino iš valgomojo į parką nusileidžiančią terasą. Kaip rodo inventorizavimo planai [31], pirmajame aukšte buvo pakeistas valgomojo planas: pailgintas priestatu ir pertvaromis sudalytas į kelias patalpas. Dešinėje valgomojo pusėje buvusi svetainė pertvaromis sudalyta į tris kambarius, sunaikinta reprezentacinės rūmų dalies salių anfilada. Antrajame aukšte buvusi salė pertvaromis suskirstyta į tris patalpas. Kairiojo flygelio ir šios pusės rūmų patalpas skyrusi kapitalinė siena išgriauta, o susidariusi erdvė sudalyta į smulkias patalpas. Buvusios antrojo aukšto salės ir balkono dalyje įrengtos trys patalpos. IŠVADOS Glitiškių dvaras minimas nuo XV a. pabaigos. XVI ir XVII a. sandūroje Glitiškės priklausė Reformacijos veikėjui Merkeliui Petkevičiui. Prie dvaro besiformuojančiame miestelyje buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. Nuo XVIII a. vidurio iki 1940 m. nacionalizavimo Glitiškės priklausė Jelenskiams. Negausūs Glitiškių dvaro ir miestelio istorijos šaltiniai ir literatūra riboja galimybes išsamiai nušviesti sodybos pastatų raidą ir architektūrą. Remiantis Jelenskių susirašinėjimu su Augustinu Kosakausku daroma prielaida, kad dvaro sodybą XVIII a. pabaigoje suplanavo šis architektas. Išlikęs XVIII a. II pusės dvaro žemių planas duomenų apie dvaro pastatus nesuteikia. Iki XIX a. vidurio dvaro rūmai buvo mediniai, daug dėmesio buvo skiriama ūkinio sektoriaus pastatams. Išliko XVIII a. II pusėje statyti mūriniai dviaukščiai svirno ir lobyno pastatai. Lietuviškuose tekstuose rūkykla, lenkiškuose lamus vadinamas taip pat XVIII a. II pusėje statytas dviaukštis svirnas-lobynas (jo pirmas aukštas mūrinis, antras medinis) XX a. II pusėje virto griuvėsių krūva. Nuo Vilniaus Molėtų kelio į Glitiškių dvaro sodybą vedė apie 1 km ilgio piramidinėmis tuopomis apsodinta alėja. Priešais rūmus alėja rėmėsi į pailgą stačiakampį dvaro kiemą, kuriame buvo dvi vejos. Kitokio parterio priešais rūmus nebuvo. Dviejų aukštų rūmai yra stačiakampio plano, su skirtingo aukščio flygeliais ežero (vakarų) pusėje. Pagrindinio fasado centre esantį imitacinį trijų sąramų rizalitą pabrėžia mentės, kurios viršuje baigiasi pilių kuorus imituojančiais bokšteliais (13 pav.). Šiuos bokštelius jungiantis 13 pav. Pagrindinio fasado rizalito kuoras m. rugsėjis, Daumanto Baužos nuotr. 69

70 ISSN X Kultūros paminklai / atikas pusapskritėje angoje turėjo įkomponuotą skydą su Jelenskių (Korczak) ir Horvatų (Pobóg) herbais. Rūmų architektūroje persipina istorizmo laikotarpiui Lietuvoje būdingi romantizmo, neogotikos, pilių architektūros bruožai. Sovietiniais metais buvo sudarkytas rūmų vakarinis fasadas, perdarytas patalpų planas. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 1. Glitiškių žemių planas, sudarytas m. LNM, AFP Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius, F ; 3564; 642; Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius, F ; Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius, F ; 175; Kultūros paveldo centro bibliotekos fondai, s.v Kultūros paveldo centro bibliotekos fondai, F. 17, A. 2, B Lietuvos valstybės istorijos archyvas, F. 1135, A. 20, B. 114; 952; 982; 984; 993; 1043; Vilniaus apskrities archyvas, F. 1019, A. 11, B AFTANAZY, R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. T. 4: Wojewódstwo Wileńskie. W-W-K, DRĖMA, V. Architekto Augustino Kosakausko kūryba. Lietuvos TSR architektūros klausimai, VI (II). Vilnius, DRĖMA, V. Dingęs Vilnius. Vilnius, ISOKAS, G. Lietuvos gamtos paminklai. Vilnius, JANUŠKEVIČIUS, L. Lietuvos parkai. Kaunas, JUČIENĖ, I.; PURLYS, E. Namų Vilniuje Gorkio g. 84 architektūros evoliucija tyrimų duomenimis. Architektūros paminklai, t. 2. Vilnius, Lietuvos architektūros istorija, t. 2. Vilnius, Lietuvos architektūros istorija, t. 4. Vilnius, Lietuva žemėlapiuose. Vilnius, Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. II dalis. Vilnius, Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, PETKUS, V. Dominikonai Lietuvos kultūroje. Vilnius, STOMA S. Glitiškių dvaro pastatai. Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva, t. 2. Vilnius, ZINKEVIČIUS, Z. Senųjų raštų kalba. Vilnius, Mokslo darbai 23. Encyklopedia Ziemi Wileńskiej. Wiłeński słownik biograficzny, t. 1. Bydgoszcz, Encyklopedia Ziemi Wileńskiej. Architektura dzieła i twórcy od XVI W do 1945 r. Bydgoszcz, Polska encyklopedya szlachecka, t. 6. Warszawa, Polski Słownik Biograficzny, t. XI/1. W-W-K, Słownik terminologiczny Sztuk Pięknych. Warszawa, Słownik Geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, t. 2. Warszawa, Wielka Encyklopedya Powszechna Ilustrowana, t , serya 1. Warszawa, Žycie ilustrowane, 1907, nr Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos kultūros ministerijos internetinis puslapis www. kvr.kpd.lt/heritage/ [žiūrėta 2014 gruodį]. SUMMARY Morta Baužienė GLITIŠKĖS MANOR HOMESTEAD HISTORY Glitiškės Manor was first referred to in the end of the 15 th century. During the th century period Glitiškės was a property of the reformate Merkelis Petkevičius. In the town, located near the manor, the Evangelical Reformed Church was built. Later, the town established functioning monasteries and calvaries. From the middle of the 18 th century until the nationalization in 1940 Glitiškės was a property of the Jelenskiai. The manor was wooden until the middle of the 19 th century. The attention was drawn towards the household buildings. The two-storey brick barn and storehouse buildings, built in the second half of the 18 th century, remain to this day. Another two-storey barn-storehouse building collapsed in the second half of the 20 th century. Based on the correspondence between Jelenskiai and Augustinas Kosakauskas, it is considered that the manor homestead was designed by the mentioned architect in the end of the 18 th century. The remaining 70

71 Morta Baužienė Glitiškių dvaro sodybos istorijos aidai 18 th century manor land plan provides no data about the manor buildings and the homestead design. The highway Vilnius Molėtai and the Glitiškės Manor Homestead were connected by the one-kilometer populus alley. The alley ended in the rectangular manor yard with two lawns. There was nothing else in the yard. In between the two lawns was the path that connected the manor garden and the other household buildings. Two-storey manor, which has different height wings in the West side, is a rectangular shape. Basements were built under the manor wings and the lower terrace in the first floor. The wing is a two-storey in the Southwest side and one-storey in the Northwest side. In the centre of the main facade the avant-corps is emphasized by the pilaster strips ending with the tower imitations. The joining attic in the semicircular gap was decorated with the shield bearing the Jelenskiai (Korczak) and the Horvatai (Pobóg) coat of arms (dogs looking to opposite directions). The manor architecture bears the features of romanticism and neo-gothic, which were characteristic to the historicism period in Lithuania. During the Soviet period the West manor facade was disfigured, and the premise plan was altered. El. paštas: morta.bauziene@yahoo.com Gauta Įteikta spaudai

72 ISSN X Kultūros paminklai / Laima Kruopaitė KRYŽIAI IR KOPLYTSTULPIAI MUZIEJŲ RINKINIUOSE. TYRIMAI IR RESTAURAVIMAS Straipsnyje apžvelgiami pastaraisiais metais konservuoti ir restauruoti kryžiai bei koplytstulpiai iš kelių Lietuvos muziejų rinkinių: jiems sukurti naudotos medžiagos, medienos ir polichromijos būklė, suirimo priežastys, restauravimo specifika. Reikšminiai žodžiai: kryžius, koplytstulpis, koplytėlė, drožyba, skulptūra, polichromija, A. Soraka, S. Gegeckas, V. Svirskis, muziejų rinkiniai. Mokslo darbai Lietuvoje buvo ir tebėra gaji tradicija pakelėse, kryžkelėse ar prie sodybų statyti kryžius, koplytėles, koplytstulpius. Jie užsakomi svarbiems bendruomenės ar šeimos įvykiams atminti, reikšmingoms istorinėms vietoms ir datoms pažymėti. Mediniai mažosios architektūros kūriniai puošiami stilizuotais augaliniais, geometriniais ornamentais. Panašios ornamentų kompozicijos randamos ir pastatų, langų bei prieangių pagražinimuose, buities rakandų papuošimuose, bet mediniai paminklai turi gerokai turtingesnes dekoratyvines formas, subtilesnę meninę išraišką. Kun. Adomas Jakštas ( ) rašė: Nežinome, ar yr kur ant svieto tiek kryžių, kaip Lietuvoje. Eini keliu kas viorstas, kas antras kryžius! Važiuoji par kaimą beveik kiekviename kieme regi kryžių! Atėjai ant kryžkelio ir čia stovi kryžius! [1] Koplytstulpį paprastai sudaro aukštas stiebas, kurio viršuje įtaisomos koplytėlės, atviros iš vienos arba iš visų keturių pusių. Vienos jų yra paprastesnių formų, kitos turi savitai interpretuotų architektūros, dažnai baroko ar klasicizmo stilių, bruožų. Atvirose, kartais ir įstiklintose koplytėlėse buvo įstatomos viena ar kelios skulptūrėlės. Kartais ant koplytstulpio stiebo buvo statoma viena didesnė skulptūra, virš jos ant atramų pritvirtinamas stogelis, skardinis ar lentinis, apkaltas skarda. Ir pats koplytstulpis, ir skulptūrėlės buvo polichromuojamos [2]. Mažosios architektūros eksponatų muziejų rinkiniuose nėra gausu. Visų pirma tai lemia jų dydis. Ne kiekvienas muziejus tiek saugyklose, tiek parodų salėse turėtų kur patalpinti aukštesnį kryžių ar koplytstulpį. Dažniau iš jų, jau griūvančių, surenkamos skulptūrėlės, o pats koplytstulpis paliekamas savo vietoje. Gausią kraštiečio drožėjo Vinco Svirskio ( ) kūrinių kolekciją turi sukaupęs Kėdainių krašto muziejus [3, 4, 5], kiek mažesnę Lietuvos dailės muziejus, kituose tėra vienas kitas žinomų ar nežinomų meistrų kūrinys. Dėl to ir restauratoriams šie drožiniai patenka nedažnai, ir restauruoti juos nėra lengva. Tam reikia nemažos patalpos, į kurias galima patekti be kliūčių, nes įnešant kryžiaus ar koplytstupio neperlenksi, neišrinksi dalimis. Dažnai muziejų rinkiniuose esančių kryžių ar koplytstulpių stiebai jau būna nulūžę, nupjauti ties antžeminės dalies riba ar aukščiau, kryžmos atsipalaidavusios, kartais išlūžusios, puošybos fragmentai apnykę, dalis pamesta. Kryžiuose buvusios Nukryžiuotojo figūros dažniausiai apnykusios ar visai sunykusios, pakeistos naujomis metalinėmis. Šios dažnai yra smulkutės, visai neatitinkančios kryžiaus proporcijų. Koplytstulpių kolytėlės kartais būna tiek apirusios, kad ir jų buvusios struktūros nebeįmanoma atkurti; paprastai trūksta dalies drožinių, ypač smulkesnių, ažūrinių. Randama prikalta, virvėmis ar vielomis priraišiota atsitiktinių fragmentų tai dažnai ne vieno remonto žymės. Į muziejų rinkinius tokie kūriniai dažniausiai patenka vietos šviesuolių rūpesčiu. Pasvalietis kraštotyrininkas Antanas Stapulionis rinko kryžius, koplytstulpius ir eksponavo juos Pasvalio visuomeniniame muziejuje. Uždarius muziejų ne kartą teko keisti jų saugojimo vietą. Bevežiojant ir 72

73 Laima Kruopaitė Kryžiai ir koplytstulpiai muziejų rinkiniuose. Tyrimai ir restauravimas šiaip jau varganai atrodę eksponatai gerokai nukentėjo m. trys kūriniai buvo padovanoti Pasvalio krašto muziejui [6]. * Kryžių (inv. nr. PM-2263/3), stovėjusį kelio Šakarniai Saločiai dešinėje pusėje, priešais Šakarnių kaimą, Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejaus garbei 1930 m. pastatė Pasvalio rajono Šakarnių kaimo jaunimas (1 pav.). Kryžių išdrožė žymiausias to meto Pasvalio krašto kryždirbys Stanislovas Gegeckas ( ), gyvenęs Pasvalio rajone, Pamažupių kaime [7]. Apie 1970 m. kryžius nuvirto, stiebo dalis su Vytauto Didžiojo horeljefu pateko į Pasvalio visuomeninį muziejų. (2 pav.). Kryžius buvo išdrožtas iš ąžuolo medienos. Mediena nugludinta atmosferos veiksnių, šonuose suskilinėjusi; plyšiai išilginiai, neplatūs. Išlikusi tik kryžiaus dalis (170 cm) su horeljefu ir užrašu po juo, trūksta kryžmos ir didelės dalies statinio. Vaizdinės pusės plokštumoje, 78 x 27 cm dydžio nišoje išdrožtas horeljefas su Vytauto Didžiojo figūra. Horeljefo drožyba neblogai išlikusi, nulūžusi ir prarasta tik nedidelė dalis ornamento. Statinio lūžimo vietose mediena aptrūnijusi, trupanti. Po horeljefu medienoje iškaltas užrašas: Atminimui 500 M. / L. D. K.VytAuto / SukAktuvėms / PAminėt 1430 M. / 1930 M. Fondas / SakArnių / Jaunimo. Nišą su horeljefu nuo užrašo plokštumos skiria horizontalus karnizėlis, apkaltas cinkuota skarda. Skarda deformuota, aprūdijusi. Kryžius buvo dažytas šviesiai geltonais dažais, vietomis dar matyti jų liekanų. Horeljefo drožybos įdubose pastebimi raudonų, žalių, baltų dažų likučiai. Mediena buvo gruntuota plonu baltu gruntu, kurio sudėtyje rasta kreidos, gipso, gliutininių klijų ir aliejus. Kryžius ir horeljefas dažyti aliejiniais dažais, naudoti pigmentai: cinko baltasis, geltonoji ir raudonoji ochros, Berlyno mėlynasis, žaliasis vario pigmentas, augalų anglis. Polichromija vienasluoksnė, apsauginės dangos ant dažų nerasta [8, 9]. Paviršių dengia apnašos ir samanėlės. Restauruojant buvo sutvirtinta pažeista mediena ir išlikusi polichromija, nuvalyti 1 pav. Kryžius su Vytauto Didžiojo horeljefu, 1930 m. Pasvalio r., Šakarnių km. Fotografuota apie 1965 m. A. Stravinsko nuotr., Pasvalio krašto muziejaus archyvas paviršiaus nešvarumai. Didesni plyšiai ir išlūžos viršutinėje plokštumoje užpildytos lydyto polimero ir medienos miltų glaistu. Konservuota kryžiaus dalis pritvirtinta prie pagaminto stovo mediniais kaiščiais [10, 11]. Konservuotas cinkuotos skardos karnizėlis, paviršius padengtas apsaugine danga (3 pav.). * Koplytstulpis (inv. nr. PM-2263/1) apie m. buvo pastatytas Pasvalio rajono Kidžionių kaimo rytiniame pakraštyje gyvenusių Urbonų sodyboje. Koplytstulpyje buvo trys skulptūrėlės: Jėzaus Nazariečio, šv. Jurgio ir šv. Agotos. Teklė Urbonaitė pasakojo, kad koplytstulpį savo kieme pastatė jos senelis Povilas Urbonas. T. Urbonaitė nežinojo, kas jį išdrožė. Didžioji ąžuolinio koplytstulpio stiebo dalis nupjauta, išliko tik nedidelis fragmentas su koplytėle m. A. Stapulionio rūpesčiu koplytėlė buvo paimta į Pasvalio visuomeninį muziejų (4 pav.). Koplytėlės konstrukcija suirusi, dalys aplūžusios, trūksta drožinių. Išlikusios stiebo su koplytėle dalies aukštis yra 83 cm. Pušinių lentučių 2 pav. Išlikęs kryžiaus fragmentas su horeljefu ir užrašu prieš restauravimą. V. Šileikienės nuotr. 3 pav. Restauruotas kryžiaus fragmentas. Restauravo L. Kruopaitė, A. Šiaulys. V. Šileikienės nuotr. 73

74 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 4 pav. Demontuotas koplytstulpis iš Pasvalio r., Kidžionių km., prieš restauravimą. V. Šileikienės nuotr. 5 pav. Restauruotas koplytstulpis. Restauravo E. Šumkauskas, R. Derkintis. V. Šileikienės nuotr. stogelis apskardintas, skarda deformuota, aprūdijusi, aptrupėjusi. Koplytėlė buvo polichromuota, tačiau dažų išlikę nedaug. Stogelio pagrindo plokštumos lentos gruntuotos labai plonu baltu gruntu, kurio sudėtyje rasta kreidos, gyvūninės kilmės klijų su aliejaus priemaiša. Ant grunto yra du aliejinių dažų sluoksniai: ryškiai geltonas, ant jo melsvas, todėl lentos atrodo žalios spalvos. Nustatyta: baltai spalvai gauti naudotas cinko baltasis, geltonai cinko geltonasis pigmentas, mėlynai sintetinis ultramarinas. Koplytstulpio stiebas dažytas vieną kartą, be grunto. Dažų sudėtyje nustatyta cinko baltasis, žalias vario pigmentas su juodo pigmento (anglis) priemaiša, aliejus. Dažai padengti labai plonu lako sluoksniu. Restauravimo metu koplytstulpis buvo išmontuotas. Pažeista drožinių mediena ir išlikusi polichromija sutvirtinta, nuvalyti paviršiaus nešvarumai. Trūkstamos stogelio lentos išpjautos iš liepos medienos, sujungtos mediniais kaiščiais, suklijuotos ir tonuotos. Stogelio skarda konservuota, ištiesinta, pritvirtinta prie stogelio lentų. Koplytstulpis pritvirtintas prie pagaminto stovo (5 pav.). * Koplytstulpis (inv. nr. PM-2263/2) 1925 m. stovėjo Pakruojo rajono Gedžiūnų kaime gyvenusio Kazimiero Bajoriūno sodyboje. Jo autorius nežinomas. Koplytstulpyje buvo keturios skulptūrėlės (6 pav.) m. savininkai koplytstulpį padovanojo Pasvalio visuomeniniam muziejui. Išlikusi tik viršutinė koplytstulpio stiebo dalis su koplytėle (190 cm) ir dviem skulptūrėlėmis: Švč. Mergelės Marijos ir nežinomo šventojo. Koplytstulpio stiebas nutašytas iš nusakintos pušies kamieno, stiebo dalis apačioje nupjauta. Mediena smarkiai pažeista atmosferos veiksnių, suskeldėjusi, aptrupėjusi. Koplytėlės struktūra visai suirusi (7 pav.). Prie koplytėlės kampuose esančių ąžuolinių kolonėlių buvo pritvirtinti pušiniai ažūriniai drožiniai; jie sulūžinėję, fragmentai pasimetę. Stogelis buvo sumontuotas iš lentų ir apkaltas geležine skarda. Skarda deformuota, surūdijusi, skylėta. Stogelio lentos sulūžusios, atkritusios, dalies nebėra. Neišliko ir viršūnė metalinė saulutė. 74

75 Laima Kruopaitė Kryžiai ir koplytstulpiai muziejų rinkiniuose. Tyrimai ir restauravimas 6 pav. Koplytstulpis, Pakruojo r., Gedžiūnų km., apie 1965 m. A. Stravinsko nuotr., Pasvalio krašto muziejaus archyvas 7 pav. Koplytstulpis, Pakruojo r., Gedžiūnų km., prieš restauravimą. Pasvalio krašto muziejaus archyvo nuotr. Koplytstulpio polichromija išlikusi fragmentiškai. Stiebas dažytas rudai raudonais dažais ant labai plono kreidinio klijinio grunto; ant dažų ištapytos geltonos gijos lyg imituojant marmurą. Naudoti aliejiniai dažai ir pigmentai: geltonoji ir raudonoji ochros. Fonas už skulptūrėlių dažytas tamsiais dažais tiesiai ant medienos, be grunto. Dažų rišiklis aliejus, pigmentas augalų anglis. Kolonėlės buvo dažytos baltos ir mėlynos spalvos dažais, imituojant marmurą. Polichromuota ant balto kreidinio klijinio grunto, naudoti pigmentai: švino baltasis, sintetinis ultramarinas; dažų rišamoji medžiaga aliejus. Kolonėlių kapiteliai dažyti geltonais aliejiniais dažais, ant jų kloti aukso lakšteliai. Tokiais pat geltonais dažais dažyti ažūriniai drožiniai augaliniais motyvais, drožinių lapeliai padengti alavo lakšteliais. Koplytstulpis buvo išmontuotas. Po stogeliu rasta susikaupusių nešvarumų, augalų ir vabzdžių liekanų. Pažeista drožinių mediena buvo sutvirtinta polimerais. Sutvirtinta polichromija, pašalinti paviršiaus nešvarumai. Ypač daug pastangų ir išmonės pareikalavo sulūžinėjusių ažūrinių drožinių sumontavimas (8 pav.). Trūkstami stogelio fragmentai atkurti iš liepos medienos, atskiros dalys sujungtos mediniais kaiščiais, suklijuotos akriliniais klijais. Pagamintas stovas, stogelio skarda konservuota, ištiesinta ir pritvirtinta (9 pav.). * V. Svirskio kryžiaus fragmento ( inv. nr. Lv 1457) iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių radimo ir išgelbėjimo istoriją 2009 m. restauratorių paprašytas aprašė profesorius gamtos mokslų habil. dr. 8 pav. Demontuoti koplytstulpio koplytėlės drožiniai. A. Šiaulio nuotr. 75

76 9 pav. Restauruotas koplytstulpis. Restauravo L. Kruopaitė, A. Šiaulys, R. Derkintis. V. Šileikienės nuotr. ISSN X Kultūros paminklai / Valentinas Baltrūnas: Apie 1960 metus mūsų šeima lankėsi mamos, žurnalistės Aldonos Čepaitės-Baltrūnienės tėviškėje Kėdainių rajone, Krakių apylinkėje. Tėvas, rašytojas, tuometinis žurnalo Kultūros barai vyr. redaktorius Aleksas Baltrūnas pastebėjo, kad Rukų kaime, 6 7 km šiauriau Krakių, kairėje kelio Krakės Gudžiūnai pusėje prie Rukų ežero guli nuvirtęs senas papuvęs kryžius su dvipuse skulptūra. Niekieno neglobojamam kryžiui grėsė žūtis. Mudu su tėvu šiaip taip parsigabenome ąžuolinio stiebo dalį su figūromis į sodybą. Man, trylikmečiui berniokui, tai buvo sunkokas darbelis. Netrukus skulptūrą parsivežėme į namus Vilniuje. Tėvas jautė, kad tai gali būti Vinco Svirskio kūrinys, bet pažįstamam menotyrininkui tuo suabejojus, skulptūra ilgus metus liko stovėti tėvo kabinete ant stalelio. Išsiaiškinau, kad tai vis tik Vinco Svirskio darbas, o tuomet jo vieta, žinoma, muziejuje. Tuo labiau, kad skulptūrą būtinai reikėjo konservuoti, nes ilgai paežerėje gulėjęs drožinys buvo gerokai pažeistas drėgmės. Prieš dovanodamas Lietuvos dailės muziejui, atpjoviau nuo skulptūros pado apie 1 cm storio plokštelę ąžuolo dendrologiniam tyrimui bei amžiaus nustatymui pagal 14 C. [12] Taip V. Svirskio kryžiaus fragmentas su drožyba atsidūrė Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose. Ąžuolinio stiebo su skulptūromis aukštis 95 cm, vienoje pusėje išdrožta šv. Juozapo su Vaikeliu ant rankų, kitoje šv. Jono Nepomuko horeljefinė skulptūra (10, 11 pav.). Medienos paviršius buvo patamsėjęs, patrūnijęs, padengtas sausomis kerpėmis, plyšiuose prisikaupę įvairių apnašų. Abiejose pusėse yra medienos ištrupėjimų, ypač viršutinėje Mokslo darbai dalyje; nuo apačios iki viršaus eina gilūs vertikalūs plyšiai. Platesni ir gilesni plyšiai buvo užpildyti cemento mase, matyt, kažkada taisant dar nenuvirtusį kryžių. Figūrų drabužių klostėse išlikę polichromijos pėdsakų. Trūksta šventųjų rankose buvusių atributų. Drožinys buvo dezinfekuotas, kerpės nuo medienos paviršiaus pašalintos mechaniškai skalpeliu, cementiniai intarpai iš plyšių kaltukais. Mediena sutvirtinta, plyšiai užtaisyti lydyto polimero ir medienos miltų glaistu, paviršius padengtas apsaugine danga. * Koplyčia su Jėzaus krikšto scena (inv. nr. GEK 1996, S-22) Kupiškio etnografijos muziejaus eksponatas gauta iš Žaidelių kolūkio, iš O. Jėčiuvienės 1976 m. [13]. Koplyčia, matyt, stovėjo ant aukštesnio medinio stiebo. Išliko tik pati koplyčia, kurios metalinės atramos remiasi į lentinį pagrindą ir laiko stogelį, sukonstruotą iš lentų ir dengtą skarda; ant stogelio buvo pritvirtinta karūna su kryželiu iš skardos juostelių. Karūna atlūžusi, smarkiai deformuota (12 pav.). Pagrindo ir stogelio lentos sulūžinėjusios, smarkiai apirusios. Koplytėlėje išliko skulptūrinė kompozicija Jonas Krikštytojas ir Kristus ir virš jų sklandanti Šventoji Dvasia. Skulptūros aplūžusios, trūksta fragmentų, mediena smarkiai pažeista. Polichromijos nebelikę. Koplytėlė buvo išmontuota, pagrindo ir stogelio karkaso lentos sutvirtintos poli- 12 pav. Koplyčios (iš Žaidelių kol.) karūna prieš restauravimą. D. Stasiulio nuotr., Kupiškio etnografijos muziejus 10 pav. Konservuotas V. Svirskio kryžiaus fragmentas šv. Juozapo figūra. LDM. V. Šileikienės nuotr. 11 pav. Konservuotas V. Svirskio kryžiaus fragmentas šv. Nepomuko figūra. LDM. Restauravo P. Kuodis. V. Šileikienės nuotr. 76

77 Laima Kruopaitė Kryžiai ir koplytstulpiai muziejų rinkiniuose. Tyrimai ir restauravimas meru. Trūkstamų lentų vietoje įmontuotos naujos. Metalinės dalys konservuotos, pašalintos deformacijos. Skulptūrų mediena sutvirtinta, nuvalytos apnašos, atkurti trūkstami figūrų kojų fragmentai. Koplytėlę sumontavus, skulptūrėlės įtvirtintos ant buvusių joms skirtų postamentų (13 pav.). Alytaus kraštotyros muziejuje saugomai keli kryžiai su koplytėlėmis [14]. Jų autoriai, deja, nežinomi. * Kryžius (inv. nr. AKM GEK 22052) XIX a. stovėjo Vaisodžių kaime, Alytaus rajone. Jis dabar yra 354 cm aukščio, su puošybos elementais ir dviem koplytėlėmis: viršutinėje, didesnėje pritvirtintos keturios skulptūrėlės, apatinėje viena. Išvirtusį, atremtą į medį avarinės būklės kryžių, praradusį dalį puošybos elementų, 2004 m. lapkričio 24 d. inspekcinės kelionės metu aptiko KVAD Alytaus teritorinio padalinio vyr. inspektorė Margarita Janušonienė ir Alytaus savivaldybės paminklosaugininkė Palmyra Biržinienė m. gruodžio 7 d. Punios seniūnas Gintautas Laukaitis, pasitaręs su Vaisodžių kaimo bendruomene, kryžių perdavė saugoti Alytaus kraštotyros muziejui. Kryžius pagamintas iš ąžuolo medienos, jo konstrukcija tvirta. Kryžma prie statinio prikalta stambiomis kaltinėmis vinimis. Mediena supleišėjusi, aptrūnijusi, paviršius gausiai padengtas apnašomis. Statinio apačia nupjauta, mediena apačioje, matyt, buvo smarkiai pažeista grunto drėgmės, nes prie stiebo stambiais varžtais pritvirtintas naujas nenužievintos eglės medienos fragmentas. Jo mediena buvo gerokai blogesnės būklės nei paties kryžiaus: suaižėjusi atskirais pluoštais, vidus išpuvęs, kraštai aptrupėję. Kryžiaus viršuje iš pušinių lentų buvo sumontuotos dvi koplytėlės. Viršutinė, didesnioji, koplytėlė smarkiai aplūžusi, todėl jos struktūra yra ne visai aiški. Pagrindą sudarančios trys prie kryžiaus prikaltos lentos atsipalaidavusios, aplūžusios. Ant koplytėlės lentų prikaltas stačiakampis surūdijęs, vietomis skylėtas skardos lakštas; po skarda susikaupė augalų bei vabzdžių liekanų. Koplytėlėje pritvirtintos keturios skulptūrėlės iš liepos medienos, smarkiai pažeistos atmosferos veiksnių ir biologinių kenkėjų, aptrupėjusios. Viena jų Nukryžiuotasis, kitų neįmanoma identifikuoti. Sprendžiant iš bendros kompozicijos ir Nukryžiuotojo vietos joje, skulptūrėlės yra atsitiktinės, matyt, iš kito suirusio koplytstulpio. Skulptūrėlės prie lentų prikaltos stambiomis kaltinėmis vinimis. Išpjaustinėtos šoninės lentos aplūžusios, apkaltos lentelėmis, ant kurių būta iš skardos iškarpytų ir vinukai prikaltų puošybos elementų žvaigždučių. Koplytėlė buvo polichromuota aliejiniais dažais tiesiai ant medienos, be grunto. Apatinės koplytėlės šonai apkalti lentėlėmis, kurių kraštai buvo išpjaustinėti ornamentu. Stogelis ir šoninės lentos atsipalaidavę, atkritę. Ant jų likę raudonų dažų, kuriuose nustatytas raudonosios ochros pigmentas ir rišiklis aliejus. Koplytėlėje pritvirtinta viena skulptūrėlė. Abi koplytėlės ne kartą remontuotos; tvirtintos lentelės, prikalinėta ir kalvio darbo, ir fabrikinių vinių. Kryžius padengtas gausia biologine tarša (14 pav.). 13 pav. Restauruota koplyčia su atkurtais figūrų fragmentais. Koplyčią restauravo D. Stasiulis, R. Derkintis, skulptūras A. Davainienė, A. Šiaulys. D. Stasiulio nuotr. 14 pav. Vaisodžių kaimo kryžius prieš restauravimą. A. Šiaulio nuotr. 77

78 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 18 pav. Kryžius, stovėjęs prie Alytaus pieninės, prieš restauravimą. R. Vičio nuotr. 17 pav. Restauruotas kryžius. Restauravo A. Šiaulys, L. Kruopaitė. V. Šileikienės nuotr. 15 pav. Restauruotų fragmentų montavimas prie kryžiaus. A. Šiaulio nuotr. 16 pav. Skulptūrėlės iš koplytėlių. A. Šiaulio nuotr. Suirusias koplytėles teko išmontuoti, pašalintos remontų metu įkaltos vinys. Pašalintas sutrešęs eglės medienos fragmentas. Kryžiaus mediena ir koplytėlių lentos sutvirtintos, nuvalytos apnašos. Koplytėlės sumontuotos ant kryžiaus, atlūžusias dalis jungiant mediniais atitinkamo skersmens kaiščiais (15 pav.). Geležinė surūdijusi plokštė iš didesnės koplytėlės ir alavinė Nukryžiuotojo figūrėlė konservuoti. Medinės skulptūrėlės sutvirtintos polimeru, nuvalytos ir įtvirtintos buvusiose vietose mediniais kaiščiais (16 pav.). Iš pušies medienos pagamintas kryžiaus stovas (17 pav.). * Kryžius (inv. nr. AKM GEK 17454) saugomas Alytaus kraštotyros muziejuje, buvo pastatytas XX a. I pusėje Alytaus mieste prie pieninės, jo autorius nežinomas. Šiuo metu jis yra 240 cm aukščio, apačia nupjauta (18 pav.). Kryžiaus statinis nutašytas iš ąžuolo kamieno. Mediena smarkiai pažeista atmosferos veiksnių ir kenkėjų, suskeldėjusi, aptrupėjusi [15, 16, 17]. Gilūs ir platūs išilginiai plyšiai eina per visą statinį nuo viršaus iki apačios. Ypač pažeista mediena kryžmos įstatymo vietoje ir statinio viršuje: suskeldėjusi, aptrupėjusi, anksčiau remontuojant buvo apkalta skardos lakšteliu, dabar beveik sunykusiu. Vaizdinėje pusėje ant kryžiaus statinio likę raudonai rudos spalvos dažų, silpnai besilaikančių ant paviršiaus. Sunykusios senosios kryžmos vietoje buvo įstatyta nauja ąžuolinė, jos viršutinė plokštuma apkalta deformuotomis, aplankstytomis cinkuotos skardos juostomis. Kryžmos galuose esantys mediniai skrituliai atsipalaidavę, viršutinis nulūžęs. Autentiškos kryžiaus ietys, pritvirtintos prie statinio apačios ir prie kryžmos galų, matyt, sunyko, todėl buvo pakeistos žaliai 78

79 Laima Kruopaitė Kryžiai ir koplytstulpiai muziejų rinkiniuose. Tyrimai ir restauravimas dažytomis, aplaužytais galais lentomis. Žaliai dažyta ir netaisyklingo trikampio formos Dievo akis, aplink ją pritvirtinti šeši spinduliai visai apsipalaidavę; trys ilgesni spinduliai prikalti žemiau, matyt, kad nepasimestų. Mažytis alavinis krucifiksas įtaisytas vietoj sunykusio, greičiausiai medinio. Virš krucifikso prikaltas plastikinis ratukas, lyg aureolė, virš jos dvišlaitis stogelis, sukonstruotas iš medienos drožlių plokščių (19 pav.). Virš stogelio išlikusi, greičiausiai autentiška, lanko formos karpytos skardos juosta; ji surūdijusi, deformuota. Ant kryžiaus statinio prikalta ir vielomis priraišiota daug atsitiktinių detalių (20 pav.). Kryžių išmontavus, statinio mediena ir smulkesni fragmentai (spinduliai, skrituliai) buvo sutvirtinti polimeru. Mediena nuvalyta, didesni plyšiai ir ištrupėjimai užpildyti glaistu iš lydyto polimero ir medienos miltų. Sutvirtinti išlikę dažai, labai šviesi naujesnioji kryžma tonuota dažyve, siekiant suvienodinti vaizdą. Konservuota surūdijusi karpyto metalo juosta. Kryžius sumontuotas, atlūžusias dalis sujungiant mediniais įvairaus skersmens kaiščiais; iš spygliuočio medienos pagamintas stovas (21, 22 pav.). Lazdijų krašto muziejaus rinkiniuose saugomas ne vienas dievdirbio Antano Sorakos ( ) kūrinys [18]. Dauguma jų yra nedideli arba tik atskiri išlikę 19 pav. Kryžiaus viršutinė dalis, fragmentas prieš restauravimą. R. Vičio nuotr. 20 pav. Kryžiaus apatinė dalis, fragmentas prieš restauravimą. R. Vičio nuotr. 21 pav. Restauruotas kryžius. R. Vičio nuotr.. 22 pav. Restauruotas kryžius, fragmentas. Restauravo L. Kruopaitė, A. Šiaulys. R. Vičio nuotr. 79

80 23 pav. Koplytstulpis su Nukryžiavimo grupe (aut. A. Soraka), paskutinė diena Kučiūnuose. D. Pledienės nuotr. 24 pav. Koplytstulpio fragmentas, koplytėlė su dar buvusiu kryžiumi Kučiūnuose. Nuotr. iš interneto 25 pav. Koplytstulpio fragmentas: koplytėlė su skulptūrine grupe prieš restauravimą. R. Vičio nuotr. ISSN X Kultūros paminklai / koplytstulpių fragmentai, bet yra ir visas koplytstulpis su Nukryžiuotojo skulptūrine grupe, stovėjęs Kučiūnų kaime prie klebonijos, Lazdijų rajono savivaldybėje[19], vėliau padovanotas Lazdijų krašto muziejui (23 pav.). * Koplytstulpis (inv. nr. LKM GEK 14661) nutašytas iš nusakintos pušies kamieno, jo aukštis šiuo metu yra 385 cm. Mediena smarkiai pažeista, suskeldėjusi, aptrupėjusi, ypač viršutinėje dalyje. Stiebas apačioje buvo nupjautas, liko tik išpjaustinėto užrašo su kryžiaus pastatymo data pradžia: Stawiony Krzysz w. Prie abiejų koplytstulpio stiebo šonų buvo pritvirtinti ažūriniai drožiniai, išlikęs vienas. Viršutinėje stiebo dalyje iš lentų ir tašelių suformuota koplytėlė, joje įkomponuotos trys skulptūrėlės: Nukryžiuotasis, Švč. Mergelė Marija ir šv. Jonas Evangelistas [20]. Mediena aptrūnijusi, detalės aptrupėjusios. Kolytėlė buvo apkalta skardiniu stogeliu, puošta žvaigždutėmis iš skardos. Skardinis stogelis ir puošybos elementai surūdiję, deformuoti, dalis prarasta. Nebėra ir koplytėlės viršūnėje buvusio metalinio kryžiaus (24 pav.). Išmontuojant koplytėlę, tarp lentų ir stogelio rastas iš šakelių susuktas paukščio lizdas. Koplytstulpio polichromija išlikusi tik fragmentiškai geriau apsaugotose nuo Mokslo darbai atmosferos veiksnių vietose. Stiebas dažytas mėlynos spalvos aliejiniais dažais, kurių pigmentas sintetinis ultramarinas. Prie stiebo šono pritvirtintas drožinys dažytas baltai; čia rasti du aliejinių dažų sluoksniai, abiejų sudėtyje nustatytas cinko baltasis pigmentas. Fonas už skulptūrinės grupės buvo dažytas tiesiai ant negruntuotos medienos raudonais aliejiniais dažais, kuriuose rasta raudonosios ochros pigmento. Tokių pačių dažų likučių yra ir ant skulptūrėlių (25 pav.). Koplytstulpis buvo išmontuotas, pašalintos remontų metu įkaltos vinys. Paviršiaus nešvarumai nuvalyti šepetėliais ir skalpeliu. Koplytstulpio, lentų, tašelių ir skulptūrėlių mediena sutvirtinta polimerais, didesni plyšiai ir ištrupėjimai užpildyti glaistu iš lydyto polimero ir medienos miltų [21]. Konservuoti puošybos elementai žvaigždutės. Koplytstulpis sumontuotas, atskiras dalis sujungiant mediniais kaiščiais. Iš skardos lakšto iškirptas stogelis, skarda tonuota. Stovas pagamintas iš spygliuočio medienos (26 pav.). Prieš pradedant restauruoti kryžiai ir koplytstulpiai buvo tyrinėjami: nustatoma medienos rūšis, dažų sudėtis, naudotų dažų paletė. Stiebai ir dauguma dalių buvo išdrožti iš ąžuolo ar spygliuočio medienos. Spygliuočių mediena ypač būdinga dievdirbio A. Sorakos kūriniams. Jis iš pušies drožė ir koplytstulpius, ir skulptūrėles, tuo tarpu kitų meistrų skulptūrėlės dažnai buvo drožiamos iš minkštesnės liepos medienos. Visi kūriniai buvo spalvoti, dažyti aliejiniais dažais, ant grunto ar tiesiai ant medienos. Laikui bėgant, veikiama atmosferos veiksnių polichromija sunyko, dažnai jos likučių aptinkama tik reljefo įgilinimuose, tad dabar pirminis kūrinių vaizdas yra smarkiai pakitęs. Net ir sutvirtinta, labai sunykusi mediena, polichomija lauko sąlygomis ilgai nebegalėtų išsilaikyti, kūrinių gyvenimas nebūtų ilgas. Konservuotai medienai saugoti reikia specialaus mikroklimato, todėl tikslinga restauruotus drožinius laikyti muziejų saugyklose ir grožėtis jais ekspozicijų sa- 80

81 Laima Kruopaitė Kryžiai ir koplytstulpiai muziejų rinkiniuose. Tyrimai ir restauravimas 26 pav. Restauruotas koplytstulpis. Restauravo L. Kruopaitė, R. Vičys, R. Derkintis. V. Šileikienės nuotr. 10. SCHRMM, H. P.; HERING, B. Historische Malmaterialien und ihre Identifizierung. Stuttgart, 1995, p SANDNER, I.; at al. Konservierung von Gemälden und Holzskulpturen. Berlin, 1990, p BALTRŪNAS, V. Prisiminimai apie V. Svirskio kryžiaus suradimą: Rankraštis. 13. Kupiškio etnografijos muziejaus inventoriaus knyga, priėmimo aktas Nr Alytaus kraštotyros muziejaus inventoriaus knyga. 15. JAKIMAVIČIUS, Č. Medienotyra. Kaunas, 202, p BUBINIENĖ, I. Naujų antiseptikų pritaikymas meno kūrinių apsaugai nuo mikroorganizmų: Rankraštis. Vilnius, BUBINIENĖ, I. Pagrindinės vabzdžių rūšys, pažeidžiančios negyvą medieną. Profilaktika ir kova: Rankraštis. Vilnius, Prieiga internetu: Menininkai/A_Soroka.htm [žiūrėta ]. 19. Lazdijų krašto muziejaus inventoriaus knyga. 20. MORKEVIČIUS, A.; PAPRECKIS, B. Mediena ir jos gaminiai: Žodynas. Senoja, 2004, p Zabytkowe drewno. Konserwacja i badania. Warszawa, 1987, p SUMMARY lėse. Juk mažosios architektūros kūrinius norime matyti ne vien nuotraukose! ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 1. JAKŠTAS, A. Keletas žodžių apie mūsų kryžius. Židinys, Nr. 8 9, ČERBULĖNAS, K.; BIELINSKIS, F.; ŠEŠELGIS, K. Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra. Vilnius, 1970, p. VII XIII. 3. Prieiga internetu: Menininkai/V_Svirskis.htm [žiūrėta ]. 4. Prieiga internetu: Vincas_Svirskis [žiūrėta ]. 5. KOSTKEVIČIŪTĖ, I. Vincas Svirskis. Vilnius, Pasvalio krašto muziejaus inventoriaus knyga. 7. Prieiga internetu: Menininkai/Gegeckas.htm [žiūrėta ]. 8. BANIK, G.; KRIST, G. Lösungsmittel in der Restaurierung. 1984, p BAGDZEVIČIENĖ, J.; KRUOPAITĖ, L. Pigmentai ir dažikliai restauruojant kultūros vertybes. Vilnius, Laima Kruopaitė CROSSES AND WAYSIDE SHRINES IN MUSEUMS. RESEARCH AND RESTORATION There aren t many small architecture exhibits in museums. Not every museum can place a higher cross or a wayside shrine in its premises. The restoration isn t easy as well, because you need bigger premises for that purpose. The carvings, especially tracery, are often disintegrated or missing and sometimes it is impossible to recreate the former structure. That kind of artwork usually arrives to museums thanks to the local activists or curators of cultural heritage. In 2003 Pasvalys Regional Museum was presented with several works the remaining cross and wayside shrine parts. The Lithuanian Art Museum was also presented with the cross fragment with a doubled-sided sculpture by Vincas Svirskis that was found 81

82 ISSN X Kultūros paminklai / by the Rukai lake in The carving was decayed and muddy, and the deep cracks were filled with cement probably left from the previous repairs. The exhibit in the Ethnographic Museum of Kupiškis the wayside shrine depicting the birth of Jesus lost its wooden pole, but the sculpture composition remained. The composition is cracked, with missing fragments, and the wood is heavily damaged naturally by open-air conditions. There is no polychrome left. In the Alytus Museum of Regional History several crosses and wayside shrines are kept. One of them, with two chapels and sculptures fixed in them, once stood in Vaisodžiai village in Alytus region. The cross was found in critical condition in 2004 and transferred to the Alytus Museum of Regional History. Another cross, kept in the Alytus Museum of Regional History, was erected in the first part of the 20 th century near the dairy in Alytus. The authors of both crosses are unknown. In Lazdijai Regional Museum several works by the wood carver Antanas Soraka are Mokslo darbai stored. The majority of them are small, but the museum was also presented with the entire wayside shrine depicting the Crucifixion scene. In the process of restoration the crosses, wayside shrines and chapels were taken apart. The wood and the polychromy were cleaned and fixed. The chapels were put back together using wooden pins, the crosses got new poles. Despite the repairs, the decayed wood is not capable of lasting in outdoor conditions. A special microclimate is needed for the wood storage, so it is reasonable to keep the carvings in museums for an indoor display. These works had to be preserved, so that people can admire them not only in photographs. LDM P. Gudyno restauravimo centras El. paštas: laima.kruopa@gmail.com Gauta Įteikta spaudai

83 Laima Kruopaitė, Alfonsas Šiaulys, Janina Lukšėnienė ABLINGOS SKULPTŪRŲ ANSAMBLIO RESTAURAVIMAS: IŠŠŪKIAI IR SPRENDIMAI Straipsnyje apžvelgiama Ablingos memorialinio skulptūrų ansamblio būklė praėjus keturiems dešimtmečiams nuo jo sukūrimo, medienos irimo priežastys, tinkamiausių medžiagų nykstančiai medienai stabilizuoti paieška, tyrimai ir parinkimas; medienos plastikos kūrinių konservavimorestauravimo ir eksponavimo mūsų krašto lauko sąlygomis specifika. Reikšminiai žodžiai: Ablinga, skulptūrų ansamblis, Žvaginių piliakalnis, tautodailininkai, medienos konservavimas, sintetiniai polimerai, I. Užkurnis, R. Puškorius. Ablingos memorialinis skulptūrų ansamblis sukurtas norint įamžinti pirmosiomis karo dienomis sudeginto Ablingos kaimo ir nužudytų 42 kaimo gyventojų atminimą. Ansamblis vertingas ir kaip pirmasis Lietuvoje kolektyviai sukurtas monumentaliosios liaudies skulptūros paminklas m. liepos mėnesį iš visos Lietuvos į kūrybinę stovyklą susirinko 25 tautodailininkai, medžio drožėjai ir kalviai. Susipažinę su istorine medžiaga, meistrai sukūrė 30 skulptūrų, įamžinančių nužudytų kaimo gyventojų atminimą. Skulptūrinės kompozicijos yra liaudiško stiliaus, su reljefinėmis žmonių figūromis, siužetinėmis scenomis, simboliais, įrašais, sugrupuotos pagal teminį principą [3 5]. Kompozicijos pradžioje stovintis įvadinis paminklas, skirtas nužudytiems kaimo gyventojams atminti, savo stilistika primena tradicinę koplytėlę (1pav.). Toliau yra skulptūrų grupė vestuvių svita su piršliu (žudynių dieną kaime turėjo vykti vestuvės), jos veda lankytoją tolyn, sukuria ypatingą dvasinę nuotaiką (2 pav.). 1 pav. Įžanginė kompozicija, skirta sudeginto kaimo gyventojams atminti (restauruota). Aut. V. Majoras 2 pav. Iš kairės: skulptūra Piršlys, skirta Kaziui Barbšiui. Aut. I. Užkurnys; skulptūra Muzikantas, skirta Izidoriui Luožiui. Aut. J. Lukauskas (sūnus); skulptūra Jaunavedžiai, skirta Barborai Luožytei ir Jonui Beniušiui (restauruota). Aut. V. Savickis 83

84 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 3 pav. Skulptūra, skirta Paulinai Žebrauskaitei (prieš restauravimą). Aut. J. Lukauskas (sūnus) 4 pav. Skulptūra, skirta Paulinai Žebrauskaitei (restauruota). Aut. J. Lukauskas (sūnus) Atskiros skulptūros, jų grupės skirtos Ablingos gyventojams, atspindi momentus iš konkrečių kaimo žmonių gyvenimo (3 6 pav.). Landšafto architektė Dainora Juchnevičiūtė sukomponavo ansamblį ant vakarinio Žvaginių piliakalnio šlaito (7pav.), laisvai suskirsčiusi skulptūrų modelius į siužetines ir stilistines grupes [1 6]. Skulptūros yra gana aukštos (5 8 m), išdrožtos iš 0,8 1,2 m skersmens ąžuolų kamienų. Dauguma jų eksponuojamos vertikaliai, dvi mažesniosios horizontaliai. Skulptūrų kūrimo darbai vyko skubotai, nesilaikant technologinių reikalavimų. Iš tuometinių nuotraukų galima spręsti, 5 pav. Skulptūra, skirta Petrei Srėbeliūtei (prieš restauravimą). Aut. J. Šilinas 6 pav. Skulptūra, skirta Stefai Baltuonytei (restauruota). Aut. I. Užkurnys kad skulptūros buvo drožiamos iš ką tik nupjautų medžių, nepašalinus balanos, kai kurios netgi nenužievinus rąstų. Ąžuolo 84

85 Laima Kruopaitė, Alfonsas Šiaulys, Janina Lukšėnienė Ablingos skulptūrų ansamblio restauravimas: iššūkiai ir sprendimai 7 pav. Paminklų išdėstymo schema, 1972 m., landšafto architektė D. Juchnevičiūtė balanoje nėra taninų, saugančių medieną nuo mikrogrybų poveikio, todėl lauko sąlygomis ji gana greitai suyra. Ansamblio nykimą lėmė ir nepakankama apsauga nuo tiesioginio atmosferos poveikio: nebuvo arba greit suiro stogeliai, kurie bent iš dalies apsaugotų skulptūras nuo kritulių. Be to, skulptūros buvo įkastos į gruntą jų neizoliavus; dirvožemio drėgmei medienos kapiliarais skverbiantis aukštyn, susidarė palankios sąlygos veistis mikrogrybams ir kenkėjams. Dėl šių priežasčių per kelis dešimtmečius apatinės skulptūrų dalys aptrūnijo, prarado atsparumą mechaniniam poveikiui; kelios skulptūros palinko, viena kita nugriuvo, viena net visai sunyko (sukurta P. Kundroto, skirta Zuzanai ir Klemui Jokiams). Skulptūrų paviršių padengė nešvarumai, samanos, mediena patamsėjo, supleišėjo, suaižėjo, suminkštėjo, tapo trapi; ją pažeidė drėgmė, medieną ardantys kenkėjai ir mikrogrybai. Atsirado daug gilių, plačių įskilimų, plyšių, nemažai drožybos, konstrukcinių detalių buvo prarasta; atskiri fragmentai buvo patręšę. Suirusi medienos balana ėmė sluoksniuotis, byrėti. Į žemę įkastų ir po atviru dangumi eksponuotų medinių Ablingos memorialo skulptūrų būklę Kultūros paveldo departamento Restauravimo taryba 2010 m. įvertino kaip kritinės būklės, o ekspozicijos teritoriją kaip nesaugią lankytojams. Buvo nuspręsta ansamblį restauruoti [8, 9]. Medienos tvirtinimas ir apsauga nuo atmosferos poveikio yra svarbi restauravimo proceso dalis. Lietuvos klimato sąlygomis išsaugoti ir eksponuoti medinius kūrinius po atviru dangumi nelengva užduotis. Ši labai higroskopiška medžiaga yra palanki terpė veistis įvairiausiems organizmams: pelėsiams, bakterijoms, vabzdžiams. Veikiama šviesos, drėgmės ir temperatūros svyravimų mediena tai brinksta, tai traukiasi, dėl to sutrūkinėja. Į įtrūkimus lengvai patenka drėgmė ir biologiniai medienos ardytojai. Vabzdžių lervos pažeidžia medienos vidų, išvagoja tunelius ir suardo medienos struktūrą; pelėsiai sukelia medienos puvinį. Taigi medinių kūrinių vidinės struktūros tvirtinimas restauravimo praktikoje dažnai yra būtinas. Jo esmė giluminis objektų įsotinimas stambiamolekuliais junginiais, kurie suklijuoja irstančias medžiagos dalelės ir / ar užpildo tarp jų atsiradusius tarpus. Tokiu būdu sutvirtinama objekto vidinė struktūra, ją truputį apsaugant nuo aplinkos įtakos drėgmės, oro deguonies, teršalų, biologinių ardytojų. Įsotinimas gali vykti keliais būdais: įgirdant sintetinių ar gamtinių polimerų tirpalais organiniuo- 85

86 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai se tirpikliuose arba šių medžiagų vandeninėmis suspensijomis, taip pat polimerų lydalais. Nuo seno vabzdžių pažeistai, sutrūnijusiai medienai tvirtinti buvo naudojami baltyminiai klijai, sėmenų aliejus, bičių vaškas, gamtinės dervos ir jų medžiagų mišiniai su įvairiais priedais: alūnais, formalinu, taninais, terpentinu, sėmenų aliejumi. Visos šios medžiagos turi nemažai trūkumų: baltyminiai klijai yra higroskopiška medžiaga, jais konservuota mediena jautriai reaguoja į aplinkos drėgmės svyravimus, gali deformuotis, tampa lengvai pažeidžiama ir ardoma mikromicetų. Sėmenų aliejus įsiskverbia gana giliai, tačiau suirusios medienos nesutvirtina; be to, aliejumi įmirkyta mediena ilgainiui absorbuoja daugiau drėgmės ir labiau brinksta. Vaško mišiniai nepasižymi gera adhezija, yra jautrūs ir žemesnei, ir aukštesnei temperatūrai, mikrobiologiniam pažeidimui. Be to, vaškas kietėdamas traukiasi, tarp medienos vidinės struktūros sienelių ir vaško atsiranda tarpų, kurie veikia kaip drėgmę sugeriantys kapiliarai, todėl vašku konservuota mediena ilgainiui absorbuoja daugiau drėgmės negu visai nekonservuota [10]. XX a. pradžioje restauravimo praktikoje medienai tvirtinti buvo pradėti naudoti celiuliozes dariniai esteriai, ištirpinti organiniuose tirpikliuose. Tačiau celiuliozės esteriai yra nestabilios medžiagos, savaime skylančios net tamsoje. XX a. II pusėje medienai tvirtinti pritaikoma daug naujų sintetinių polimerų polivinilbutiralis, polivinilacetatas, polivinilo alkoholis, akrilo polimerai ir net termoreaktyviniai polimerai fenolformaldehidinės, epoksidinės ir poliesterinės dervos. Pastarieji polimerai absoliučiai nenaudotini kultūros vertybėms konservuoti, nes sukietėjusios šios medžiagos nebetirpsta, nebebrinksta ir iškilus būtinybei neįmanoma papildomai sutvirtinti ar perkonservuoti kūrinio [11]. Ablingos memorialo skulptūroms konservuoti tinkamiausių medienos tvirtinimo medžiagų parinkimas buvo ypač svarbus ir atsakingas sprendimas. Iškilus klausimui, kokie iš dažnai naudojamų polimerų geriausiai tiktų lauko sąlygomis eksponuojamos medienos ilgalaikiam sutvirtinimui, buvo atliekami tyrimai su pasirinktai polimerais, ištirpintais įvairiuose tirpikliuose. Darbo tikslas buvo patikrinti, kurie iš restauravimo praktikoje naudojamų polimerų geriausiai sutvirtina suirusią medieną, kurie tirpiklių mišiniai jiems tinkamiausi. Eksperimento metu tirti polimerų tirpalai: Polibutilmetakrilato Plexisol P tirpalas vaitspirite: acetone 1:1. Etilakrilato ir metilmetaakrilato kopolimeros Paraloid B 82 tirpalas etanolyje. Etilmetakrilato ir metilakrilato kopolimero Paraloid B 72 tirpalas etanolyje. Etilmetakrilato ir metilmetakrilato kopolimero 40 proc. vandeninė emulsija Primal AC -35, praskiesta vandens / etanolio mišiniu 2:1. Polietilenglikolio PEG 6000 tirpalas vandens / etanolio mišinyje 1:1. Eksperimentams naudota suirusi ąžuolo mediena, iš jos paruošta po tris bandinius, kiekvienam polimerui parenkant trijų skirtingų suirimo lygių medieną. Bandiniai palaikyti laboratorijos sąlygomis (drėgmė- 40±5 %, temp. 20 ± 2 C) ir pasverti, po to tvirtinti 10 proc. polimerų tirpalais. Sotinimas vyko 3 4 mėnesius, procesą kartojant apytikriai 2 5 dienų intervalais. Prisotinti bandiniai pasverti, pagal svorio pakitimą paskaičiuotas įsotinimo laipsnis procentais. Norint palyginti skirtingais polimerais prisotintos medienos higroskopiškumą, bandiniai įdėti į eksikatorių, kuriame palaikoma ~20±5 C temperatūra ir santykinis oro drėgnis RH ~ 97 proc. Nusistovėjus sorbcinei pusiausvyrai, bandiniai pasverti, apskaičiuotas drėgmės prisigėrimo laipsnis drėgnumas. Polimeru prisotinti bandiniai buvo perpjauti pusiau ir patikrintas polimero įsiskverbimo tolygumas. Labai svarbus veiksnys tvirtinant medieną yra ne tik pats polimeras, bet ir polimero 86

87 Laima Kruopaitė, Alfonsas Šiaulys, Janina Lukšėnienė Ablingos skulptūrų ansamblio restauravimas: iššūkiai ir sprendimai tirpiklio savybės. Jeigu tirpiklis yra nelakus, jam lėtai garuojant polimeras įsiskverbia giliau, bet mediena ilgiau neišdžiūsta ir gali pradėti brinkti. Lakesniam tirpikliui greitai garuojant, tirpalo koncentracija staigiai didėja ir atsiranda barjeras, kuris kaip kamštis blokuoja polimero tirpalo skverbimąsi, tirpalas nespėja giliau įsiskverbti ir tolygiau pasiskirstyti medienoje. Medienos įsotinimo laipsnis ir sutvirtinimas priklauso ne tik nuo polimero ir tirpiklio, bet ir nuo medienos rūšies, jos pažaidos laipsnio ir pobūdžio. Eksperimento metu išryškėjo kai kurios bendros medienos sutvirtinimo polimerų tirpalais tendencijos. Lentelėje pateikta įsigėrusio į bandinius polimero kiekis, apskaičiuotas procentais, medienos drėgnumas prieš ir po bandinių fotocheminio sendinimo. Sutvirtintos medienos higroskopiškumui nustatyti bandiniai išlaikyti drėgmės kameroje 24 val., po to pasverti. Labiausiai higroskopiški pasirodė bandiniai, prisotinti polietilenglikoliu PEG 6000, mažiausiai higroskopiški prisotinti polibutilmetakrilatu Plexisol P Lentelė. Įsigėrusio į bandinius polimero kiekis (proc.), medienos drėgnumas prieš ir po bandinių fotocheminio sendinimo. Polimero tirpalas Bandinio Polimero Medienos Medienos Pastabos Nr. įsotinimo į drėgnumo drėgnumo laipsnis medieną laipsnis, % po fotocheminio laipsnis, % sendinimo, % Plexisol ,18 13,02 Visi bandiniai gerai P (10 %) 2. 33,3 11,25 6,07 įsisotino polimero tirpalu vaitspirite: 3. 16,7 7,33 7,86 ir pakankamai sutvirtėjo, acetone 1:1. taip pat ir bandinio Nr. 3 labai sutrūnijusi mediena. Paraloidas 1. 6,6 5,5 9,26 Polimero tirpalas blogai B 82 (10 %) 2. 6,6 6,06 7,6 skverbėsi į medieną, etanolyje 3. 6,6 5,8 8,5 tačiau neblogai sutvirtino. Paraloidas 1. 7,5 7,0 9,1 Polimeras tolygiai B 72 (10 %) 2. 9,8 7,1 8,3 pasiskirstė medienoje, etanolyje 3. 9,5 6,4 9,6 užpildydamas net vabzdžių išgraužas ir pakankamai ją sutvirtindamas. Primal AC ,9 17,35 7,8 Polimero emulsija vandens /etanolio 2. 32,15 5,5 14,2 skverbėsi lengvai, mišinyje (2:1) 3. 24,0 5,3 bet netolygiai, neužpildydama vabzdžių paliktų tunelių. Polietilenglikolis ,7 23,35 25,74 Polimeras gerai ir tolygiai Vandens / etanolio 2. 12,2 19,4 22,06 įsigerė į medieną, tačiau mišinyje (1:1) 3. 11,9 17,01 13,6 neužpildė vabzdžių išgraužų, nesutvirtino suirusios medienos. 87

88 ISSN X Kultūros paminklai / Pasirenkant medienos tvirtinimo lauko sąlygomis medžiagas, remtasi ne vienerius metus restauravimo technologei ekspertei Janinai Lukšėnienei vadovaujant atliktų polimerų savybių tyrimų duomenimis. Įvertinęs esamą Ablingos ansamblio skulptūrų medienos būklę, polichromuoto medžio restauratorius ekspertas Alfonsas Šiaulys parengė Ablingos skulptūrinio ansamblio konservavimo ir restauravimo darbų programą ir metodiką [12]. Ablingos skulptūrų medienos tvirtinimui rekomenduotas poliakrilo darinys polimeras Plexisol P tirpiklyje vaitspirite. Tirpalo koncentracijas siūlyta keisti, atsižvelgiant į kiekvieno kūrinio ar jo dalies suirimo laipsnį. Ablingos memorialinio skulptūrų ansamblio restauravimo projektą Klaipėdos rajono savivaldybės užsakymu vykdė UAB Pamario restauratorius specialistai, konsultuojami KPD Restauravimo tarybos ir restauravimo darbų projekto autoriaus A. Šiaulio. Ablingos memorialo būklę vertinusi Kultūros paveldo departamento Restauravimo taryba rekomendavo visas skulptūras iškelti, pašalinti žemėje buvusias ir Mokslo darbai jau supuvusias jų dalis, nuvalyti medžio paviršių, padengti jį konservavimo priemonėmis, atkurti sunykusias detales. Restauruotos skulptūros jau nebebus kasamos į žemę, jas montuojame ant metalinių konstrukcijų, kad medienos iš apačios nebeardytų drėgmė. Nuo lietaus skulptūras saugos metaliniai stogeliai, visos jos bus padengtos vandeniui atsparia medžiaga, apie memorialo atkūrimo darbus pasakojo UAB Pamario restauratorius direktorius Aldas Kliukas [13]. Restauravimo darbai buvo atliekami pagal numatytą restauravimo programą. Visos ansamblio skulptūros nufotografuotos, ištrauktos iš žemės naudojant automobilinį kraną ir suguldytos ant medinių skersinių tam, kad nesiliestų su gruntu (8 pav.). Žemėje buvę sutrūniję skulptūrų galai nupjauti apie 20 cm aukščiau žemės paviršiaus, truputį aukščiau tos vietos, kur mediena labiausiai suirusi, pažeista mikrogrybų. Restauravimo darbų metu skulptūras reikėjo saugoti nuo tiesioginių kritulių, todėl buvo įrengti specialūs stogeliai, po jais lyjant buvo atliekami konservavimo ir restauravimo darbai (9 15 pav.) pav. Konservavimo, restauravimo darbų procesas

89 Laima Kruopaitė, Alfonsas Šiaulys, Janina Lukšėnienė Ablingos skulptūrų ansamblio restauravimas: iššūkiai ir sprendimai Nuo skulptūrų paviršiaus pašalinti susikaupę nešvarumai, samanos, suirę medienos fragmentai. Darbui naudoti šepečiai ir gremžtukai, nešvarumų likučiai nuplauti vandeniu. Nuvalyta mediena antiseptikuota preparatais Asepas-1 ir Hylotox Q, tvirtinta polimeru polibutilmetakrilatu Plexisol P , ištirpintu vaitspirite. Priklausomai nuo medienos suirimo lygio, nuo sutvirtėjimo darbo metu tirpalo koncentracija buvo keičiama didinama arba mažinama. Procesas kartotas kas trys dienos, kol mediena sutvirtėjo ir polimero perteklius pradėjo kauptis medienos paviršiuje. Bene sudėtingiausiam skulptūrų meninių elementų atkūrimo darbui pasitelktas žinomas Žemaitijos medžio meistras tautodailininkas Raimundas Puškorius su sūnumi Anerijumi. Kretingiškiams teko atsakinga užduotis atgaivinti net 25 garsių šalies medžio meistrų kūrinius, tarp jų ir R. Puškoriaus tėvo Aniceto Puškoriaus skulptūrą, skirtą nužudytam ablingiškiui Andriui Baltuoniui. Nors visi memorialo kūriniai, anot R. Puškoriaus, gerokai pavargę, šiuolaikinės restauravimo technologijos leidžia tikėtis, jog restauruoti jie sėkmingai ištvers dar keletą dešimtmečių [14]. Sunykę skulptūrų fragmentai ir kompoziciniai elementai atkurti iš ąžuolo medienos, remiantis išlikusiomis nuotraukomis, 15 89

90 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai tonuoti pagal autentišką skulptūrų koloritą. Atsilaisvinusios dalys sujungtos mediniais kaiščiais. Mažesnės ertmės užtaisytos polimero Plexisol P ir medienos miltų mišiniu, didesnės naujos medienos intarpais. Skulptūroms padengti panaudota pagal skandinavišką technologiją gaminama drėgmės poveikiui atspari apsauginė danga Ekotep, pasirinkta su pigmentais medienos spalvai ir tonui suvienodinti (16 pav.). Ruošiantis restauruotas skulptūras grąžinti į vietas teko spręsti eksponavimo klausimą. Vėl įkasti jas į gruntą būtų buvę neperspektyvu, mediena greit sunyktų. Nutarta, kad optimaliausia bus jas iškelti 19 virš grunto ant konstrukcijų, sumontuotų iš plieno armatūros strypų. Tam 32 mm skersmens strypai sujungti tarpusavyje 4 mm storio metalo plokštėmis. Pagamintos konstrukcijos buvo sumontuotos į skulptūrų apačioje išgręžtas ertmes, apačios apjuostos metaliniais lankais (17 pav.). Kiekvienai skulptūrai paruošti 1,2 m gylio ir 0,8 m skersmens betono pamatai (18 pav.). Pamatuose iš anksto buvo paruoštos ertmės strypams. Strypai įbetonuoti taip, kad skulptūros būtų pakilusios virš žemės paviršiaus apie 20 cm. Skulptūros automobiliniu kranu įstatytos į joms skirtas vietas, jų apatinės dalys aptaisytos lauko akmenimis. Akmenys laisvai sudėlioti aplink skulptūras maždaug pusės metro spinduliu, jie dengia metalines konstrukcijas, matosi tik metaliniai lankai, juosiantys skulptūrų apačias (19 pav.). Saugant skulptūras nuo tiesioginio kritulių poveikio, jų stogeliai apskardinti vario skarda. Kai kur išlikusi senoji skarda pakeista nauja, skardos kraštai kiek išsikišę į išorę, kad patikimiau saugotų skulptūras nuo kritulių. Horizontalios skulptūrų plokštumos taip pat uždengtos vario skarda. Apibendrinant ansamblio tvarkymo rezultatus konstatuota, kad darbai atlikti 90

91 Laima Kruopaitė, Alfonsas Šiaulys, Janina Lukšėnienė Ablingos skulptūrų ansamblio restauravimas: iššūkiai ir sprendimai laikantis parengtos konservavimo-restauravimo darbų programos. Skulptūros buvo iškeltos iš žemės, pašalintos apnykusios apatinės jų dalys, suirę fragmentai, nuo medienos paviršių nuvalytos apnašos. Mediena sutvirtinta, tonuota ir padengta drėgmei atsparia apsaugine danga. Atkurtos sunykusios skulptūrų dalys, skulptūros sumontuotos ant metalinių konstrukcijų virš žemės paviršiaus, kad nebūtų medienos sąlyčio su gruntu. Saugant nuo kritulių, skulptūros apdengtos vario skardos stogeliais. Sutvarkyta ansamblio aplinka: iškirsti aplink skulptūras sužėlę ir jas užgožę krūmokšniai, medeliai. Ansamblio aplinka vasaros sezono metu pastoviai turi būti šienaujama siekiant sumažinti aplinkos drėgmę, kartu suteikiant lankytojams galimybę patogiau apžiūrėti kūrinius (20 pav.). ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 1. ŽEMGULYS, V.; VAICEKAUSKAS, J. Ablinga. Vilnius, ПЛЮХИН, Е.; РИМКУС, В. Аблинга. Москва, [žiūrėta ]. 4. INDRIULAITIS, A.; ZIZAS, R. Ablinga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 1. Vilnius, 2001, p Ablinga. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 1. Vilnius, 1966, p Ablinga. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 1. Vilnius, 1976, p Ablinga. Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 1. Vilnius, 1985, p Ablingos skulptūrų ansamblio (unikalus kodas 9360) tyrimo bei konservavimo ir restauravimo darbai. Darbų užduotis KPC archyvas. 9. Ablingos skulptūrų ansamblio (unikalus kodas 9360) tyrimo bei konservavimo ir restauravimo darbai. Defektinis aktas KPC archyvas. 10. LUKŠĖNIENĖ, J., MAKUŠKA, R. Gamtinės kilmės rišikliai ir plevėdariai dailės kūrinių ir restauravimo technologijose. Muziejinių eksponatų priežiūra. II dalis. Vilnius, 2009, p LUKŠĖNIENĖ, J.; MAKUŠKA, R. Sintetiniai polimerai dailininkų ir restauratorių medžiagos. Muziejinių eksponatų priežiūra. II dalis. Vilnius, 2009, p Ablingos skulptūrų ansamblio (unikalus kodas 9360) tyrimo bei konservavimo ir restauravimo darbai. Metodika KPD archyvas. 13. Restauruojamas Ablingos tragediją įamžinęs skulptūrų memorialas. Vakarų ekspresas, 2011 birželio RIMGAILA, V. J. Ablingos kaimo tragedijos 70-tosioms metinėms. Vakarų ekspresas, 2011 birželio 23. SUMMARY Laima Kruopaitė, Alfonsas Šiaulys, Janina Lukšėnienė THE RESTORATION OF THE SCULPTURE ENSEMBLE IN ABLINGA: CHALLENGES AND SOLUTIONS The memorial sculpture ensemble in Ablinga was established in 1972 in memory of the massacre on the second day of the Nazi invasion of Soviet Union when the villagers were executed and the village was burnt down. The ensemble is important as the first collective monumental display of folk sculptures. The sculptures, carved from oak trees, measure from 5 to 8 meters in height. The sculptures were created hastily, departing from the technical requirements. Based on the photo evidence, we can judge that the sculptures were carved from freshly cut off trees, sometimes even with tree bark. 20 pav. Bendras restauruoto ansamblio vaizdas. A. Šiaulio nuotr., 2012 m. 91

92 ISSN X Kultūros paminklai / Over the several decades the sculptures deteriorated, the wood was damaged by humidity and pests, it cracked and crumbled. Same carving and construction elements were lost. The lower parts of the sculptures rotted in the ground, some of them bent down and fell. The condition of the memorial sculptures in Ablinga was critical, and the exposition territory was not safe for the visitors. The decision to restore the ensemble was made. For several years in the scientific research department of the Lithuanian Art Museum P. Gudynas Restoration Centre the research with various wood strengthening materials had been conducted. The consolidation material for the wooden sculptures was chosen based on the polymer features data that was found under the supervision of the restoration specialist and expert Janina Lukšėnienė. Mokslo darbai The restoration work program was prepared by the polychrome wood restoration expert Alfonsas Šiaulys. All the sculptures were moved and laid down on the wooden crossbars. The sculpture parts that were rotten in the ground as well as the scurf, moss and disintegrated sculpture fragments were removed. The wood was strengthened with polymers and covered with water resistant coating, disintegrated sculpture parts were carved. The sculptures were erected on metal constructions in order to avoid direct contact with the ground and covered with copper sheets to keep the sculptures from rain. LDM P. Gudyno restauravimo centras El. paštas: laima.kruopa@gmail.com Nuotraukos A. Šiaulio, m. Gauta Įteikta spaudai

93 Jovita Žeimytė XVIII XX A. I PUSĖS PORCELIANO PAVELDAS LIETUVOJE Straipsnyje [1] apžvelgiama XVIII XX a. I pusės Europos porceliano istorija, žymiausios manufaktūros, stilių raidos tendencijos. Remiantis rašytine bei ikonografine medžiaga pateikiama porceliano dirbinių paplitimo Lietuvos dvarininkų ir miestiečių aplinkoje istorinė apžvalga, pristatoma Lietuvos muziejuose saugomų porceliano dirbinių funkcinė įvairovė, pateikiami vertingiausi pavyzdžiai. Reikšminiai žodžiai: porcelianas, paveldas, Europa, Lietuva, dvaras, taikomoji dekoratyvinė dailė. Porcelianas, kuris yra laikomas viena vertingiausių keramikos rūšių, dažnai netgi įvardijamas kaip,,baltasis auksas, yra svarbi Lietuvos taikomosios dailės paveldo dalis, atspindinti mūsų krašte plitusias meno madas, be to, tai yra puikus socialinio gyvenimo atspindys. Tačiau Lietuvoje esantys tokios rūšies dirbiniai vis dar nesusilaukia pakankamo tyrinėtojų dėmesio, nėra parengta šia tema jokių apibendrinančių, visumą apžvelgiančių mokslinių darbų. Šio straipsnio tikslas atskleisti menkai tyrinėto XVIII XX a. I pusės porceliano paveldo vertę ir išnagrinėti Lietuvos muziejų fonduose saugomus porceliano rinkinius, taip prisidedama prie taikomosios dailės objektų tyrimų plėtojimo, tinkamo tokio paveldo įvertinimo ir saugojimo. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas Europoje pagamintiems porceliano gaminiams, nenagrinėjamas Rytų porcelianas. Tokio pasirinkimo priežastys yra kelios. Pirmoji Rytų porcelianas ir dekoru, ir medžiagos sudėtimi skiriasi nuo europietiško, jo Lietuvoje nėra daug, be to, tokie dirbiniai buvo aptarti 2015 m. Elinos Miagkovaitės straipsnyje, analizuojančiame Rytų taikomosios dekoratyvinės dailės paveldą [2]. Svarbu pažymėti, jog kai kuriais atvejais muziejininkų ir mokslininkų atribucijose porceliano dirbiniams yra priskirti fajanso gaminiai. Analizuojamu laikotarpiu porceliano manufaktūros gamindavo ne tik baltojo aukso kūrinius, bet ir fajansą, kuris savo išvaizda ir sudėtimi labai panašus į porcelianą. Juos atskirti geba tik itin patyrę specialistai. Iš negausios lietuviškos istoriografijos nagrinėjama tema galima išskirti pavienius muziejų darbuotojų straipsnius, kuriuose dažniausiai fragmentiškai pristatomi muziejų rinkiniuose saugomi porceliano dirbiniai. Daugiausiai dėmesio susilaukia Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir Lietuvos dailės muziejuje esantys eksponatai. Vienas tokių muziejininkės Ritos Kišionienės publikacija, kurioje trumpai apžvelgiami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje saugomi kai kurie vertingiausi Meiseno ir Sevro porceliano manufakūrų dirbiniai bei tų manufaktūrų istorija [3]. Tačiau šie pavieniai muziejininkų tyrimai neleidžia susidaryti išsamaus vaizdo apie Lietuvos muziejuose esančius porceliano rinkinius. Taip pat yra ne viena publikacija, kuriuose porceliano dirbiniai yra įtraukiami kaip kompleksiška taikomosios dailės šakos dalis, tačiau ir čia jie aptariami ganėtinai fragmentiškai. Pavyzdžiui, Valentino Cibulsko straipsnyje, nagrinėjančiame XVIII a. meninių ir buitinių dirbinių importą į Lietuvą, šiek tiek dėmesio susilaukia ir įvežtinis porcelianas [4]. Prie istoriografijos priskirtini ir muziejų leidžiami katalogai, kuriuose pateikiama informacija apie juose saugomus taikomosios dailės eksponatus [5]. Šiek tiek daugiau dėmesio yra susilaukusi XX a. II pusės lietuviško porceliano istorija [6]. Svarių žinių apie XVIII XX a. I pusės porceliano paveldą Lietuvoje suteikia įvairiausio pobūdžio šaltiniai: muziejų 93

94 ISSN X Kultūros paminklai / kartotekos, Kultūros paveldo centro archyve esantys dokumentai [7], XIX a. pab. XX a. pr. spaudos leidiniai: laikraščiai [8], kalendoriai [9], adresų knygos [10]. Be minėtų šaltinių, porceliano paveldo tyrimams itin svarbi yra ikonografinė medžiaga, kuria remiantis galima išplėsti bei iliustruoti rašytinių šaltinių duomenis [11]. Porceliano raidą Europoje, jo gamybos technikas padeda perprasti itin gausi porcelianui skirta užsienio šalių istoriografija. Apie porcelianą yra rašę Janas Divisas [12], George Savage [13], Robinas Hildyardas [14] ir kiti autoriai. Daugiausiai dėmesio susilaukia XVIII XIX a. I pusės Vakarų Europos porceliano istorija, kurią analizuoja lenkų istorikės Halina Chojnackaja [15], Anna Szkurlat [16], Elzbieta Kowecka [17]. Šios autorės išsamiai tyrinėja XVIII a. pabaigoje Korece, Lietuvos didiko LDK stalininko kunigaikščio Juozapo Klemenso Čartoriskio įsteigtą porceliano ir fajanso manufaktūrą. Šiam tyrimui aktualūs įvairūs žodynai, žinynai, enciklopedinio pobūdžio leidiniai ir užsienio muziejų katalogai. Porceliano ištakos ir paplitimas Tyrinėjant Lietuvos porceliano paveldą svarbus yra Europos kontekstas. Analizuojant porceliano ištakas ir paplitimą, jo gamybos technologijas ir raidą galima geriau įvertinti Lietuvoje esantį paveldą. Porceliano istorija prasideda senovės Kinijoje, turinčioje vienas seniausių keramikos tradicijų. Dėl porceliano kilmės nekyla jokių ginčių, tačiau vis dar nesutariama, kada tiksliai ši keramikos rūšis buvo pradėta gaminti. Vienų tyrinėtojų teigimu, ankstyviausių porceliano tipo dirbinių yra jau Šangų dinastijos valdymo metu (XVII XI a. pr. Kr.), o mums įprastą pavidalą įgavo Rytų Hanų dinastijos laikotarpiu (25 250) [18]. Tuo tarpu kiti gamybos pradžią yra linkę nukelti į Tangų dinastijos ( ) valdymo pradžią. Viena iš priežasčių, trukdančių tiksliai identifikuoti porceliano gamybos pradžią, yra ta, jog Kinijoje, priešingai Mokslo darbai nei Europoje, nebuvo aiškios takoskyros tarp porceliano ir kitų keramikos rūšių. Netgi nėra specialaus termino apibūdinti porcelianą (kinai vartoja žodį ci įvardyti ir porcelianą, ir kitos rūšies molinius indus). Kinijos keramikos meistrai ilgus amžius tobulino porceliano gamybos bei puošybos technologijas. Mingų dinastijos laikotarpiu ( ) išpopuliarėjo balto porceliano puošyba mėlyna kobalto glazūra. Toks dekoravimo būdas ne tik geriausiai reprezentuoja kinų porcelianą, bet ir tapo vienu iš populiariausių šios keramikos rūšies puošybos būdų pasaulyje. Europietiško porceliano gamybos raida Europą pirmosios žinios apie porcelianą pasiekė tik XIII a., Venecijos pirklio ir keliautojo Marko Polo ( ) dėka [19]. Savo keliones jis aprašė knygoje Marko Polo kelionės, kurioje pirmą kartą buvo pavartotas terminas porcelianas (port. porcella jūrų kriauklė). Manoma, kad į Europą jis atvežė mažą baltą vazelę, dabar saugomą Šv. Morkaus katedros lobyne Venecijoje. Viduramžiais porceliano dirbiniai retai pasiekdavo Europą. Tą nulėmė tiesioginių prekybinių ryšių su Kinija nebuvimas. Padėtis pasikeitė, kai 1497 m. Vasko de Gama atrado jūrų kelią į Rytus. Nusistovėję prekybiniai ryšiai su Kinija bei europiečius apėmęs susižavėjimas Rytais lėmė, jog XVII XVIII a. Europoje plačiai pasklido porceliano dirbiniai iš Tolimųjų Rytų. Apskaičiuota, kad laikotarpiu nuo 1604 m. iki 1656 m. vien tik olandai importavo daugiau nei 3 milijonus porceliano dirbinių [20]. Nepaisant to, kad porcelianas vis dažniau pasiekdavo Europą, jo vertė išliko itin didžiulė. Tą gerai iliustruoja faktas, jog Saksonijos ir Lenkijos karalius Augustas II Stiprusis iškeitė visą dragūnų pulką į keletą kinų porceliano dirbinių. Nenuostabu, jog į Europą patekę tokie dirbiniai būdavo aptaisomi brangiaisiais metalais ir dekoruojami perlais bei emale. Tai dar labiau 94

95 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje padidindavo porceliano vertę ir pabrėždavo dirbinių išskirtinumą. Nenumaldomas Europos kilmingųjų noras įsigyti kuo daugiau porceliano gaminių lėmė, jog XVII a. pabaigoje imta įrenginėti specialius kambarius, kuriuose eksponuoti turimi kinų porceliano dirbiniai [21]. Svarbiausia čia buvo parodyti ne šios dekoratyvinės dailės grožį, bet turėtą dirbinių kiekį. Tokie kambariai ypač buvo paplitę vokiečių žemėse bei Austrijoje. Tie, kurie negalėjo įsigyti brangių porceliano dirbinių, įsigydavo pigesnių majolikos arba fajanso gaminių, kurie savo išvaizda buvo panašūs į kinų porcelianą. XVII XVIII a. buvo ypač populiarūs olandų Delfto keramikos meistrų darbai, imituojantys Mingų dinastijos baltai ir mėlynai dekoruotus porceliano dirbinius. Panašūs indai gaminti Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Patiems europiečiams ilgą laiką nepavyko pasigaminti porceliano dirbinių, nes kinų keramikos meistrai itin kruopščiai saugojo porceliano gamybos paslaptį. Atkaklūs bandymai atskleisti šią paslaptį lėmė, jog apie 1575 m. Italijoje buvo sukurtas pirmasis europietiškas minkštasis porcelianas [22]. Jis buvo pagamintas Florencijoje, Toskanos didžiojo kunigaikščio Frančesko Mario de Mediči dirbtuvėse, todėl dar yra vadinamas,,mediči porcelianu. Savo fizinėmis ir cheminėmis savybėmis jis buvo panašus į matinį stiklą [23]. Manufaktūra gamino tik ribotą kiekį dirbinių, o gamyba po Frančesko Mario de Mediči mirties greitai nutrūko. Tolesni bandymai pagaminti porcelianą buvo plėtojami XVII a. Prancūzijoje, valdant Liudvikui XIV. Pirmieji Prancūzijoje gaminti minkštąjį porcelianą, naudojant kietą stiklą, pradėjo Poteratų šeima iš Ruano m. jai buvo suteikta speciali licencija gaminti porceliano ir fajanso dirbinius [24]. Minkštasis porcelianas Prancūzijoje buvo gaminamas ir 1693 m. įkurtoje Sen Klu (St. Cloud) manufaktūroje, priklausančioje Šantiji šeimai [25]. Tačiau abi šios manufaktūros veikė tik trumpą laikotarpį. Porceliano gamybos paieškos buvo intensyviai vykdomos ir Anglijoje, tačiau sukurti kietojo porceliano receptūros nepavyko ir čia. Nepavykus įminti kinų porceliano gamybos paslapties, teko jį iš naujo atrasti. Tai ir buvo padaryta XVIII a. pradžioje Saksonijoje, Vokietijoje, kurią tuo metu valdė Augustas II Stiprusis, kuris kartu buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Porceliano išradėju yra laikomas vokiečių alchemikas Johanas Friedrichas Böttgeris, kuris remdamasis žymaus fiziko Ehrenfriedo Waltherio von Tschirnhauso tyrimais pagamino kietąjį [26] europietišką porcelianą [27].Pirmuosius balto porceliano pavyzdžius pavyko sukurti 1708 m. Po metų buvo paskelbtas išradimas [28] m. Meisene, Albrechtsburgo pilyje, pradėjo veikti pirmoji Europoje karališkoji porceliano manufaktūra. Iš pradžių buvo gaminami dirbiniai iš labai tvirtos raudonai rudos akmens masės (vadinamasis raudonasis Böttgerio porcelianas) [29]. Iš šios medžiagos pagaminti dirbiniai galėjo būti poliruojami, raižomi, graviruojami. Indai kurti atkartojant baroko laikotarpio sidabrinių ir auksinių indų formas ir kinų keramikos pavyzdžius. Nepaisant to, jog Meisene sukurta kietojo porceliano receptūra bei gamybos technologija buvo laikoma visiškoje paslaptyje, ilgai netruko, kol paslaptis pasklido už manufaktūros ribų. Jau 1718 m. Vienoje buvo įkurta antroji Europoje porceliano gaminvietė m. Europoje veikė apie 30 tokių manufaktūrų ir jų nuolatos daugėjo [30]. Pagrindinį vaidmenį jas steigiant suvaidino arkanistai (XVIII a. taip buvo vadinami porceliano manufaktūrų darbuotojai, žinoję visą porceliano gamybos procesą), kurie keliaudavo po Europą ir už tam tikrą atlygį atskleisdavo porceliano gamybos paslaptis. Ilgą laiką pagrindiniai porceliano manufaktūrų steigėjai ir globėjai buvo Europos šalių valdovai, kuriems porceliano gamyba siejosi su garbe ir prestižu. Manufaktūrose gaminamas porcelianas buvo skirtas 95

96 ISSN X Kultūros paminklai / patenkinti tik karališkų rūmų ir pačių turtingiausių aukštuomenės narių poreikius. Išimtis buvo Anglija, kur nedidelės porceliano manufaktūros buvo steigiamos vidurinės klasės atstovų ir veikė grynai komerciniais pagrindais. Meiseno porceliano manufaktūros įkūrimas ir meniniai ieškojimai darė didelę įtaką Europos porceliano raidai [31]. Po Böttgerio mirties 1720 m. Meisene prasideda vadinamasis t a p y b i n i s laikotarpis, trukęs iki 1733 m. [32]. Jis siejamas su emaliuotoju miniatiūrininku Johanu Gregoriu Höroldtu. Jo dėka buvo pirmą kartą išgauta karščiui atspari įvairiaspalvė antglazūrinių dažų paletė ir sukurta europietiško porceliano dekoravimo tradicija. Šiuo laikotarpiu didelę įtaką darė Tolimųjų Rytų porceliano dirbiniai. Porcelianas buvo dekoruojamas vadinamosiomis indiškomis gėlėmis (bambukų, chrizantemų, fantastiškų paukščių, drakonų motyvais), pseudorytietiškomis kompozicijomis (chinoiserie), japonų Imari porceliano motyvais [33]. Daug sunkiau sekėsi įvaldyti poglazūrinę tapybą. Tik po ilgų bandymų 1739 m. pagaliau pavyko išgauti taip trokštamus kokybiškus poglazūrinius mėlynus kobalto dažus. Nuo tada pamėgta indus puošti vadinamuoju,,svogūniniu ornamentu (vok. Zwiebelmuster). Šiuo laikotarpiu meninius laimėjimus lydėjo ir reikšmingi gamybos pokyčiai porceliano gamyboje pradėtas naudoti lauko špatas, kuris pagerino porceliano kokybę [34]. Tapybiniu laikotarpiu porceliano dirbiniai buvo pradėti žymėti m. inicialais AR (Augustus Rex) ženklinti dirbiniai, skirti Augusto II Stipriojo karališkiesiems rūmams m. buvo pasiūlyta gaminius žymėti dviem sukryžiuotais mėlynos spalvos kardais [35]. Šis ženklas yra laikomas vienu iš seniausių prekybos ženklų pasaulyje. Porceliano dirbiniai pradėti žymėti siekiant juos išskirti iš kitų porceliano manufaktūrų dirbinių m. Meisene tapybinį periodą keičia skulptūrinis tai manufaktūros klestėjimo Mokslo darbai laikotarpis. Šis periodas siejamas su vienu žinomiausių porceliano plastikos meistrų skulptoriumi Johannu Joachimu Kandleriu. Pradžioje jis kartu su skulptoriumi Johannu Jakobu Kirchneriu kūrė dideles egzotiškų žvėrių, paukščių, religinio pobūdžio skulptūras Augusto II Stipriojo japoniškiems rūmams. Tačiau po valdovo mirties greitai buvo atsisakyta šio ambicingo plano degimo metu didelės skulptūros labai dažnai suskilinėdavo. Buvo pradėta kurti smulkioji skulptūrinė plastika čia atsiskleidė tinkamos plastinės ir dekoratyvinės porceliano savybės [36]. Kurtos įvairios tematikos skulptūrėlių serijos: kavalieriai ir damos su krinolinais, italų komedijų personažai, amatininkai, piemenėliai, muzikantai ir kt. [37], buvo kurtos ganėtinai tikroviškos animalistinės figūrėlės. Tuo laikotarpiu skulptūrėlės daugiausiai buvo skirtos desertiniams stalams puošti. Jos pakeitė nuo viduramžių populiarius cukrinius, marcipaninius ir vaškinius kūrinėlius. Skulptūriniu periodu Meiseno dirbiniuose įsitvirtina rokoko stilius. Porcelianas buvo labai tinkamas perteikti šio stiliaus žaismingumą. Skulptūrinėje plastikoje atsisakoma sunkesnių barokiškų formų, įsivyravo lengvumas, subtilumas, švelnumas, gracingumas, pirmenybė teikiama kreminei bei švelniai rausvai violetinei spalvoms [38]. Skulptūriniu periodu populiarūs tapo europietiški motyvai. Porceliano dirbiniai pradėti dekoruoti vadinamomis vokiškomis gėlėmis, paukščiais, vabzdžiais, peizažais, uostų vaizdais, galantiškais figūriniais siužetais, kopijuota olandų peizažistų, prancūzų tapytojų Jean-Antoine Watteau ir Francois Boucherio kūryba [39]. Meiseno porceliano manufaktūros klestėjimo laikotarpis, kuris kartais dar vadinamas Vieux Saxe, baigėsi XVIII a. viduryje [40]. Jo pabaiga siejama su m. įvykusiu Septynerių metų karu, po kurio manufaktūra taip ir neatgavo savo turėtos šlovės ir originalumo. Nuo XVIII a. vidu- 96

97 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje rio prasideda Prancūzijos Sevro porceliano manufaktūros dominavimo laikotarpis. Sevro porceliano manufaktūra buvo įkurta 1738 m. Venseno (Vincennes) pilyje, 1756 m. perkelta į Sevrą [41].Pagrindinė manufaktūros globėja buvo markizė de Pompadour. Jos dėka 1757 m. įmonė gavo karališką statusą ir gamybos monopolį. Ji taip pat rūpinosi gaminių meniškumu. Jos iniciatyva Sevre kūrė tuo metu garsūs ir talentingi menininkai. Vienas iš jų skulptorius Etienne-Maurice Falconet. Iki 1769 m. Limože atrandant kaolino išteklius, reikalingus kietojo porceliano gamybai, manufaktūroje buvo gaminamas tik minkštasis porcelianas, kurį nustota gaminti 1804 m. [42]. Iš pradžių Sevro porceliano manufaktūroje buvo sekama Meiseno meistrų pavyzdžiais, tačiau greitai ji įgavo savitą stilių, kuris ją išgarsino visoje Europoje ir darė didelę įtaką kitoms Europos porceliano manufaktūroms. Sevro meistrai naudojo naujus, neretai pačių išrastus ir lig tol nematytų ryškių, sodrių spalvų keraminius dažus: tamsiai mėlyną karališkąją, turkio žydrą, obuolio žalią, rožinę (dar vadinama Pompadour rožine) ir kt. [43]. Išsiskyrė meistrai ir savo dirbinių puošyba indų paviršiai buvo ištisai dengiami spalvota glazūra, baltų vietų ant indų sienelių buvo paliekama nedaug, tik vadinamieji laukeliai, kuriuose buvo tapomos gėlės, paukščiai, galantiškos scenos [44]. Manufaktūra taip pat garsėjo biskvitinėmis (baltomis neglazūruotomis) skulptūrėlėmis, kurios buvo pradėtos gaminti XVIII a. viduryje ir dėl marmurą primenančios išvaizdos buvo labai populiarios klasicizmo laikotarpiu. Klasicistinis sąjūdis Europoje išryškėjo XVIII a. II pusėje ir truko maždaug iki 1815 m. (Napoleono imperijos žlugimo) [45]. Šis laikotarpis pasižymėjo formų paprastumu, taisyklingumu, griežtomis linijomis ir dekoru. Paplito neglazūruotos skulptūrėlės, antikiniai indai, ypač amforų formos. Dirbiniai puošti girliandomis, medalionais, antikinėmis figūrėlėmis [46]. Porceliano gaminiuose buvo dažnai įamžinamos to meto realijos ar žymūs asmenys. Vėlyvojo klasicizmo periodo, dar vadinamo ampyru, nuostatos ypač pasireiškė Sevro, Berlyno karališkojoje ir Sankt Peterburgo imperatoriškojoje porceliano manufaktūruose. XVIII a. pabaigoje Anglijoje prasidėjusi pramonės revoliucija neaplenkė ir porceliano gamybos. Darbo mechanizavimas, naujų technologijų pritaikymas, efektyvus darbo pasidalijimas, masinė gamyba lėmė, jog rinką užtvindė ganėtinai pigūs porceliano dirbiniai, kurie galėjo varžytis su kitomis pigesnėmis keramikos rūšimis. Pirmasis modernus keramikos fabrikas buvo įsteigtas Anglijoje 1769 m. keramiko Josiaho Wedgwoodo [47]. Tačiau ne visur porcelianas buvo pradėtas masiškai gaminti, kai kurios įmonės, pavyzdžiui, Meiseno manufaktūra, vis dar gamino išskirtinai tik prabangius porceliano dirbinius. Nuo XIX a. II pusės galime kalbėti apie Europoje susiformavusią porceliano industriją, kuri buvo sukoncentruota Vokietijoje Bavarijoje, Saksonijoje ir Tiuringijoje; Anglijoje Stafordšyre; Čekijoje Bohemijoje aplink Karlovi Varus ir Prancūzijoje aplink Limožą. Tuo metu Rusijoje pagrindinė šalies porceliano ir fajanso pramonė buvo sutelkta Matvejaus Sidorovičiaus Kuznecovo bendrovės rankose. Iki tol Rusijoje veikė nemažai nedidelių privačių porceliano manufaktūrų (brolių Račkinų, brolių Kornilovų, A. Popovo, P. Batenino ir kt.). Teigiama, kad iki XIX a. Rusijoje būta per 20 tokių nedidelių privačių porceliano manufaktūrų, o jau 1831 m. jų skaičius išsaugo iki 70 [48]. Pirmoji porceliano įmonė šalyje buvo įsteigta anglo Frencio Gardnerio 1766 m. Verbilkoje, netoli Maskvos. Ji garsėjo itin aukštos kokybės porceliano gaminiais, kurie galėjo varžytis su Sankt Peterburgo imperatoriškosios porceliano manufaktūros dirbiniais. Tačiau XIX a. įmonė susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais, todėl 1892 m. teko ją perleisti M. S. Kuznecovo bendrovei [49]. Nepai- 97

98 1 pav. Koreco porceliano manufaktūros ženklai. Prieiga per internetą: wikimedia.org/ wiki/file:korzec_ porcelana.jpg [žiūrėta ] ISSN X Kultūros paminklai / sant to, jai pavyko išsaugoti savo prekės ženklą [50]. Kuznecovų porceliano ir fajanso įmonių veiklos pradžia siejama su Jakobu Kuznecovu, kuris 1832 m. įkūrė nedidelį porceliano fabriką Duleve, netoli Maskvos [51]. Kuznecovų šeimai puikiai sekėsi plėsti porceliano gamybos verslą. XIX a. pab. XX a. pr. ji sugebėjo sujungti net 18 porceliano ir fajanso fabrikų visoje Rusijoje. Nuo 1872 m. jai suteikta teisė ženklinti dirbinius dvigalviu ereliu. Kuznecovams priklausantis fabrikas veikė ir Latvijoje (įkurtas 1841 m.) m. buvo įkurta M. S. Kuznecovo porceliano ir keramikos gamyklų draugija, jos valdyba veikė Maskvoje [52]. Kuznecovo fabrikuose buvo orientuojamasi į gana pigią masinę produkciją, kuri turėjo atliepti įvairių socialinių sluoksnių poreikius. Čia gaminamų porceliano dirbinių formos buvo perimtos iš Vakarų Europos gamintojų, o puošyba dažnai artima rusų liaudies menui. Vėliau fabriko gaminiuose atsirado moderno elementų, reljefinio dekoro ir vijoklinių gėlių, augalų motyvų [53]. XIX a. vid. XX a. pr. Europoje dominuojančiu stiliumi tapo istorizmas, kuriam būdinga praeities stilių ir formų atkartojimas bei praeities stilių jungimas m. netgi Meiseno porceliano manufaktūra pradėjo pakartotinai gaminti savo senuosius modelius rokoko stiliaus skulptūrėles [54]. Nors buvo mėgiama kopijuoti praeities stilius ir formas, tačiau gamybos ir dekoravimo srityse ir toliau buvo tobulėjama. Pradėtos naudoti naujos karščiui atsparios spalvos ir glazūros, tobulinama porceliano liejimo technika ir kt. Pavyzdžiui, XIX a. 7-ajame dešimtmetyje Sevro porceliano manufaktūroje buvo atrastas naujas reljefinis porceliano Mokslo darbai dekoravimas būdas pate-sur-pate (masė ant masės) [55]. Visiškai naujas etapas porceliano gamyboje yra siejamas su XIX a. pab. XX a. pr. susiformavusiu nauju dailės stiliumi, vadinamuoju Art Nouveau [56], kuris buvo plėtojamas kaip priešprieša istorizmo filosofinei ir ideologinei pasaulėžiūrai. Porceliano dirbiniai įgavo naują išvaizdą: puošyboje taikyta stilizuota augalinė ornamentika, asimetrinė kompozicija, vingiuotos linijos. XX a. 3-iajame dešimtmetyje Art Nouveau stilių keičia Art Deco, kuris tęsėsi iki II pasaulinio karo pradžios. Jo sklaidą paspartino 1925 m. Paryžiuje surengta Dekoratyvinės dailės ir moderniosios pramonės paroda, padariusi didelę įtaką taikomosios dekoratyvinės dailės raidai [57]. Art Deco laikotarpiu porceliano dirbiniai įgavo geometrines bei kampuotas formas. Tuo metu paplitę dekoro motyvai saulėlydis, saulėtekis, geometriniai raštai, stilizuoti augalų motyvai [58]. Aptariant Europos porceliano manufaktūrų istoriją reikia paminėti gaminvietę, susijusią su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Pirmoji porceliano manufaktūra Abiejų Tautų Respublikos (toliau ATR) teritorijoje buvo įkurta XVIII a. pabaigoje Lietuvos didiko, LDK stalininko kunigaikščio Juozapo Klemenso Čartoriskio Voluinės vaivadijoje, Korece (dabartinės Ukrainos teritorijoje). Porceliano receptūrą sukūrė prancūzas Pranciškus Mezeris. Iš pradžių čia buvo gaminamas tik fajansas, o nuo 1790 pasirodė pirmieji porceliano gaminiai m. fajanso gamybą perkėlus į Horodnicą, Korece buvo gaminamas tik porcelianas [59]. Gaminiai žymėti ženklu Korzec, Apvaizdos akimi arba abiem šiais ženklais (1 pav.). Nuo pat pradžių Korece buvo labai rūpinamasi porceliano gaminių menine puse. Dailės dirbtuvėms vadovavo patyręs miniatiūrų dailininkas Kazimieras Sobinskis, iš Varšuvos buvo pakviesti žinomi dailės studentai. Čia taip pat dirbo žymus klasicizmo dailininkas Pranciškus Smuglevičius [60]. 98

99 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje Porceliano gamyba Korece prasidėjo, kuomet Europoje viešpatavo klasicizmas, todėl čia gamintiems porceliano dirbiniams būdingas klasicistinis dekoras bei formos. Tiesa, jos nėra itin originalios, nes buvo sekama garsiausių Europos porceliano gamintojų pavyzdžiais. Ankstyvuoju periodu jaučiama Meiseno porceliano įtaka, vėliau Sevro. Indai daugiausiai buvo dekoruojami gėlių motyvais (labai mėgiamos gėlių puokštelės), dirbiniai taip pat puošiami peizažais, portretais, paukščiais, girliandomis, vynuogių motyvais. Aukščiausias technologinis ir meninis lygis Koreco įmonėje buvo pasiektas m. [61]. Nuo 1828 m. produkcijos kokybė ėmė prastėti, o 1831 m. sukilimo metu vykę karo veiksmai visai sutrikdė manufaktūros veiklą ir 1832 m. ji buvo uždaryta [62]. Porcelianas Lietuvos dvaruose Aptarę svarbiausius porceliano gamybos Europoje etapus, galime atidžiau pažvelgti į šių dirbinių sklaidą Lietuvoje.Ankstyvieji porceliano dirbiniai žinomi iš įrašų archyviniuose šaltiniuose. Pirmieji porceliano dirbiniai Abiejų Tautų Respublikoje yra žinomi nuo Žygimanto Augusto laikų XVI a. [63]. XVIII a. Europoje steigiantis porceliano manufaktūroms paįvairėjo keramikos asortimentas ir Lietuvoje [64]. Ne tik didžiuosiuose dvaruose, bet ir mažesniuose provincijos dvareliuose atsirado prabangių porceliano gaminių. XVIII XX a. I pusėje daugiausiai buvo paplitusi Vokietijos, ypač Meiseno, produkcija. Šios manufaktūros dirbinių buvo galima surasti beveik visuose dvaruose. Taip pat buvo porceliano dirbinių iš Rusijos, Prancūzijos, Austrijos, rečiau Anglijos, Čekijos, Danijos porceliano manufaktūrų. Kilmingieji mėgo užsisakyti porceliano dirbinių su giminės monogramomis arba herbais (2 pav.). Pasitaikydavo netgi atvejų, kai patys dvarininkai dekoruodavo porceliano dirbinius. Pavyzdžiui, Lapgirių dvare buvo dvaro savininkės Olgos Chruščiovienės gėlėmis ištapyta porceliano lėkštutė, imituojanti Meiseno porcelianą [65]. Porceliano dirbiniai atlikdavo ne tik buitinę, bet ir reprezentacinę funkciją puošdavo dvarų interjerus (dažniausiai salonus) ir kartu rodydavo savininko socialinį statusą bei turtus. Vertingos porceliano lėkštės būdavo kabinamos ant sienų arba sustatomos ant specialių medinių lentynų (3 pav.). Dvarų salono sienas puošdavo ir porcelianinės vazos bei skulptūrėlės, kurios taip pat būdavo sustatomos ant medinių lentynėlių. XIX a. būtinu baldu tapo indų spinta arba etažerė su reprezentacijai skirtais porcelianiniais ir stikliniais indais [66]. Buvo populiaru porceliano dirbinius eksponuoti ant židinių, stalų. Iš kartos į kartą perduodami brangūs porceliano dirbiniai buvo vertinami ne tik kaip meno vertybės, bet ir 2 pav. Lėkštė su Pšezdzieckių herbu, XIX a. pab. XX a. pr. Rokiškio krašto muziejus. Autorės nuotr., pav. Gelvonių dvaro valgomasis, 1914 m. Iš R. Aftanazy,,Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, t. 4. Wrocław, 1993, p

100 ISSN X Kultūros paminklai / kaip šeimos istorijos liudininkai. Neretai jie buvo aukštesnio socialinio sluoksnio merginų kraičio dalis. Pavyzdžiui, Felicija Soltan-Briojel-Pliaterienė kartu su savim po vestuvių į Abromiškių dvarą, be kitų meno vertybių, atsigabeno ir saksų porceliano [67]. Šiuo metu muziejuose saugoma tik nedidelė dalis kažkada dvarams priklausiusių porceliano dirbinių. Nemažai jų buvo negrįžtamai sunaikinta, išgrobstyta, išvežta į užsienį per du pasaulinius karus. Atsekti, iš kurio dvaro į muziejus yra atkeliavę porceliano dirbiniai, yra pakankamai problemiška dėl fiksuotos informacijos tikslumo stokos muziejų aprašuose ne visada nurodoma, iš kur buvo gautas eksponatas, o jeigu nurodoma, kad tai iš dvaro, retais atvejais pažymima, iš kokio konkretaus dvaro. Dvarų porceliano paveldo tema bus išplėtota aptariant konkrečius Lietuvos muziejų eksponatus, tačiau prieš tai pristatysime šių dirbinių įsigijimo galimybes XIX XX a. I pusėje. Prekyba porceliano dirbiniais Lietuvoje Porceliano dirbinių sklaidą Lietuvoje XIX XX a. I pusėje galime suprasti analizuodami medžiagą, susijusią su įvairaus pobūdžio prekyvietėmis. XIX a. I pusėje pirkliai iš užsienio į Lietuvą gabendavo įvairių prekių, kurios dažniausiai buvo skirtos tik negausiam pasiturinčių miestiečių, dvarininkų ir aukštųjų valdininkų sluoksniui [68]. Tarp tokių prekių buvo ir porceliano dirbiniai, kurių buvo galima įsigyti ne tik parduotuvėse, bet ir kasmet vykstančių mugių metu, į kurias atvykdavo nemažai pirklių iš kitų kraštų. XIX a. II pusėje gerėjant ekonominei šalies situacijai, mažėjant transporto išlaidoms (dėl nutiesto geležinkelio), plėtojant masinę prekių gamybą, tos prekės, kurios anksčiau buvo skirtos tik patiems turtingiausiems žmonėms, tampa įperkamos ir kitiems gyventojams. Tokie pokyčiai neaplenkė ir porceliano prekybos. Pradėta orientuotis į vidutinių pajamų klientus, o tai lėmė porceliano dirbiniais prekiavusių Mokslo darbai parduotuvių pagausėjimą. Jose porceliano gaminiai buvo įsigijami ne tik savo poreikiams, bet ir dovanoms, vestuvių kraičiui. Dėl išlikusių šaltinių pobūdžio, t. y. Vilniuje leistos periodinės spaudos, daugiausiai žinių turime apie mieste veikusias prekybos vietas. Porceliano dirbiniai dažniausiai buvo parduodami specializuotuose indų parduotuvėse, kurios galėjo pasiūlyti tos pačios funkcinės paskirties prekių visoms socialinėms grupėms pagal poreikius ir tinkamą kainą. Juose buvo galima įsigyti įvairiausių porceliano servizų, pagamintų Rusijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ir kt. Indus buvo galima netgi išsinuomoti įvairiausioms progoms. XIX a. pab. XX a. pr. didžiausią mieste veikusią stiklo, porceliano, fajanso ir majolikos indų parduotuvę turėjo T. Odyniecas (veikė nuo 1888 m. iki II pasaulinio karo). Joje taip pat prekiauta emaliuotais, plakiruotais, bronziniais, gryno nikelio, aliuminiais indais ir įvairiomis apšvietimo priemonėmis [69]. Čia buvo siūloma įsigyti porcelianinių stalo servizų, servizų arbatai, kavai, vaisiams. Parduotuvė savo pirmaujančias pozicijas išlaikė ir tarpukariu Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Porceliano dirbiniai pardavinėti ir galanterijos parduotuvėse, kurios XIX a. pabaigoje buvo labai populiarios tarp Vilniaus miestiečių [70]. Prekių buvo galima užsisakyti ir iš užsienio parduotuvių. XX a. pradžioje Vilniuje, Didžiojoje gatvėje Nr. 35, veikė Paryžiuje 1852 m. įkurto prekybos centro,,le Bon Marche filialas, kuriame prekes pirkėjai užsisakydavo, tarp jų ir porceliano dirbinius, iš nemokamai atsiunčiamo katalogo [71]. Nuo XX a. pradžios laikraščiuose pasirodė skelbimų, kuriuose savo prekes reklamavo Varšuvoje veikusios garsių porceliano gamintojų parduotuvės,,villeroy and Boch,,,Cmielow. Pastarojoje parduotuvėje buvo netgi galima užsisakyti arbatos servizų su giminės monogramomis arba herbais. Iš skelbimų žinoma, kad porceliano gaminiai būdavo ir didesnio dirbinio sudedamoji dalis. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje Vilniuje veikė 100

101 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje parduotuvė, siūliusi nemažą pasirinkimą užsieninių metalinių laidotuvių vainikų su porcelianinėmis gėlėmis [72]. Nuo XX a. I pusės pasirodo skelbimų, reklamuojančių fotografijas ant porceliano plokštelių. Jos buvo naudotos papuošti antkapinius paminklus ir vadintos amžinomis [73], siūlomi, ypač tarpukariu, tokie gyvųjų fotografijų atspaudai [74]. Antkapinių paminklų nuotraukomis ant porceliano XIX a. pab. XX a. pr. garsėjo fotografai broliai Butkovskiai [75]. Tarpukariu porcelianas ir toliau buvo pardavinėjamas su stiklo, krištolo ir fajanso gaminiais. Porceliano dirbiniai vis dar buvo prabangos prekė. Pavyzdžiui, Kaune, Laisvės al. Nr. 41, veikusios parduotuvės reklaminiame skelbime buvo skelbiama, jog prieššventinio išpardavimo metu stalo servizas šešiems asmenims kainuoja nuo 60 litų, kavos servizas nuo 23 litų [76] (tarpukariu vidutinis mokytojo atlyginimas siekė 295 litus [77]). Mūsų dienas pasiekė tik maža dalis kadaise didikų ir pasiturinčių miestiečių buitį puošusių porceliano dirbinių, kurių vertingiausi egzemplioriai dėl II pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos buvo sunaikinti ar išvežti iš šalies, be to, sutrikdyta iki tol buvusi iš kartos į kartą perduodamų vertybių tradicija. Trapus porceliano paveldas daugiausia sukauptas muziejų kolekcijose, kurios toliau bus aptartos pažymint išlikusių dirbinių funkcinę įvairovę. Išlikę XVIII XX a. I pusės porceliano dirbiniai Lietuvos muziejų taikomosios dekoratyvinės dailės rinkiniuose yra saugoma nemažai porceliano dirbinių iš įvairių Europos dirbtuvių, manufaktūrų ir fabrikų. Juose galima rasti dirbinių, pagamintų Anglijoje, Čekoslovakijoje, Danijoje, Estijoje, Italijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Latvijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Muziejuose esantys eksponatai yra įvairūs savo forma, skirtingo meninio lygio ir laikmečio. Tarp jų yra nemažai masinės gamybos pavyzdžių, tačiau pasitaiko ir itin vertingų, tik Europos didžiuosiuose muziejuose esančių dirbinių. Iš jų patys vertingiausi ir rečiausi yra saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (toliau ČDM) ir Lietuvos dailės muziejuje (toliau LDM). Tai ankstyvieji J. F. Böttgerio laikotarpio porceliano dirbiniai, pagaminti Meisene XVIII a. I pusėje. ČDM gali pasigirti turintis šio laikotarpio arbatos servizą (12 dalių), anksčiau priklausiusį baronams fon Ropams ir buvusį Pakruojo dvare [78] (4 pav.). LDM yra saugoma iš privačių asmenų įsigyta Böttgerio laikotarpio aukšta vazelė su dangteliu [79], puošta skulptūriniu reljefiniu augaliniu dekoru, bei žema profiliuota vazelė [80]. Šiame muziejuje taip pat yra saugomi du itin vertingi porceliano dirbiniai, priskirtini Meiseno tapybiniam laikotarpiui (XVIII a. I pusė). Tai kavinukas su dangteliu ir ąsele [81] bei sakės buteliukas [82], abu jie dekoruoti,,indiškomis gėlėmis. Didžiausią dalį tarp muziejuose saugomų porceliano gaminių sudaro įvairiausio pobūdžio indai, kuriuos galima suskirstyti į buitinius, ritualinius, dekoratyvinius ir suvenyrinius. Dauguma jų yra XIX a. II pusės XX a. I pusės masinės gamybos pavyzdžiai. Buitiniai indai pasižymi savo gausa: lėkštės, puodeliai, arbatinukai, cukrinės, sriubinės ir kt. Tik labai retai pasitaiko išlikusių pilnų servizo komplektų. Vienas iš seniausių ir vertingiausių išlikusių 4 pav. Servizas arbatai, Johanas Friedrichas Böttgeris, Meisenas, Vokietija, m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Prieiga per internetą: lt/uploads/images/ EKSPOZICIJOS/ zilinsko/pasaulio%20 taikomoji%20d./ IN-%20011.jpg [žiūrėta ] 101

102 5 pav. Pietų servizas, Meisenas, Vokietija, XVIII a. II pusė. Šiaulių,,Aušros muziejus. Iš knygos Provincijos dvaras: XVII XIX a. istorinis portretas ir taikomoji dailė Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose. Vilnius, 2005, p pav. Puodelis karštam šokoladui, Meisenas, Vokietija, XVIII a. II pusė. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Autorės nuotr., 2015 ISSN X Kultūros paminklai / pietų servizų yra eksponuojamas Šiaulių,,Aušros muziejuje. Servizas pagamintas XVIII a. II pusėje, Meiseno porceliano manufaktūroje [83] (5 pav.). Į muziejų jis pateko iš Beržėnų dvaro. Servizo indai puošti minėtu,,svogūniniu ornamentu (ištapyti mėlynais augaliniais motyvais), jų rankenėlėms suteiktas pumpurų, akanto lapų pavidalas, lėkščių kraštus puošia kiaurapjūvis tinklelio ornamentas [84]. Tame pačiame muziejuje yra eksponuojamas vertingas XIX a. Sevro porceliano manufaktūros pietų servizas (90 dalių), kuris į muziejų pateko iš nežinomo Šiaurės Lietuvos dvaro [85]. Jis puoštas ažūriniais ir auksu tapytais augaliniais motyvais baltame fone bei aukso raidėmis įrašytomis monogramomis JSJ [86]. Kažkada dvarams priklausiusių vertingų porceliano servizų galima pamatyti ir kituose Lietuvos muziejuose. Pavyzdžiui, LNM yra saugoma kavos servizo dalis su Pliaterių herbu [87], pietų servizų dalys su grafų Čapskių (31 vnt.) [88] bei grafų Tiškevičių giminės herbais [89]. Dvarininkų herbais ir monogramomis dekoruotų indų galima rasti ir kituose muziejuose. Žemaičių,,Alkos muziejuje (toliau ŽAM) yra saugomos iš Rietavo dvaro įsigytos lėkštės su Bogdano ir Mykolo Oginskių monogramomis (10 vnt.) [90], XIX a. Peterburgo imperatoriškajame porceliano fabrike pagamintos lėkštės su Oginskių herbu (30 vnt.) [91]. Keletas Mokslo darbai XIX a. lėkščių su Pšezdzieckių herbu yra saugoma Rokiškio krašto muziejuje [92]. Muziejuose yra indų, skirtų gerti arbatą, kavą, net karštą šokoladą. Įvairios porceliano manufaktūros kūrė specialius servizus šiam gėrimui. Vienas toks egzempliorius, pagamintas XIX a. pab. XX a. I pusėje Čekijoje, Klaštereco porceliano manufaktūroje (12 dalių), yra saugomas ČDM [93]. Muziejuje taip pat yra eksponuojamas itin vertingas XVIII a. Meiseno porceliano manufaktūroje pagamintas puodelis su dviem rankenėlėmis [94] (6 pav.). Puodelio viršus puoštas vadinamuoju mozaikinu raštu, kuris pirmą kartą buvo panaudotas XVIII a. 6-ajame dešimtmetyje. Prie tokio pobūdžio puodelių labai dažnai gamintos specialios lėkštelės, į kurias jie būdavo įstatomi, turėjusios prancūžišką pavadinimą trembleuse. Deja, nė viename Lietuvos muziejuje nepavyko jų aptikti. Dar vienas itin dekoratyvus puodelis, skirtas gerti karštą šokoladą, yra eksponuojamas TIM [95]. Jis puoštas vadinamuoju,,sniego gniūžtės dekoru (angl. Snowball). Puodelio išorė dekoruota smulkiais baltos spalvos gėlių žiedeliais, ant jų iškilūs rožinių ir geltonų gėlių žiedeliai su lapeliais, dviem kanarėlių figūrėlėmis. Lėkštutės pagrindo vidus puoštas tapytomis smulkiomis gėlyčių puokštelėmis, išorinė pusė puošta smulkiomis baltomis gėlytėmis, ant jų viršaus iškilios rožių šakelės. Muziejuose yra Europoje buvę itin populiarūs arbatos ir kavos servizai, skirti dviem asmenims (pran. tete a tete), į kurių 102

103 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje komplektą įeidavo ir porceliano padėklas. Vienas toks puošnus servizas, pagamintas XIX a. II pusėje Sevro porceliano manufaktūroje, yra saugomas LDM [96]. Jo pagrindo spalva rožinė, kuri dar yra vadinama Pompadour rožine. Indai auksuoti, jų ovaliuose medalionuose nutapyti angeliukai ir paukščiai. Dar vienas vertingas šios manufaktūros servizas, skirtas dviem asmenims, yra saugomas TIM [97]. Jo pagrindo spalva turkio mėlyna. Indai taip pat auksuoti, ovaliuose medalionuose nutapyti angeliukai bei gėlės. Šis servizas ypatingas tuo, jog yra kelioninis. Muziejuje saugomas šiam komplektui priklausantis lagaminėlis su pagalvėle. Tarp muziejuose saugomų pavienių buitinių indų pasitaiko ir įdomių eksponatų. Pavyzdžiui, LDM yra saugomas firminis 0,5 l talpos butelis likeriui,,mandarin Ginger, gamintas Lenkijoje, Poznanėje, pirktas Vilniuje prieš II pasaulinį karą. Muziejuose yra ir daugiau indų, skirtų laikyti alkoholiniams gėrimams. Pavyzdžiui, TIM saugoma keletas figūrinių grafinų [98] ir figūrinių buteliukų [99]. Prie įdomesnių eksponatų priskirtinos trys nedidelės figūrinės prieskoninės, saugomos LDM (ne viena jų neturi dangtelio) [100]. Visos jos pagamintos XVIII a. pabaigoje arba XIX a. pradžioje. Muziejuose saugomų porceliano indų dekoras ir formos yra labai įvairūs. Kiekviena kultūrinė epocha turėjo savitas dekoravimo tradicijas, tačiau kai kurie puošybos motyvai išliko populiarūs visą tyrinėjamą laikotarpį. Nuo XVIII a. buvo itin mėgstama porceliano dirbinius dekoruoti įvairiomis gėlėmis ir pavienėmis, ir jų puokštelėmis. Indai buvo puošti ne tik tapytomis, bet ir lipdytomis gėlėmis. Toks dekoravimo motyvas yra vyraujantis tarp Lietuvos muziejuose esančių porceliano dirbinių, pasitaiko indų, puoštų natūralistiškais gėlių motyvais. Dėl savo puošybos tokie indai yra vadinami,,botaniniais, nes augalų atvaizdai buvo kopijuojami nuo botanikos žinynų [101]. Keletas tokių lėkščių yra saugoma TIM [102]. Nuo XVIII a. indai buvo dekoruojami ir zoomorfiniais motyvais. Tuo laikotarpiu buvo itin mėgstamos medžioklės scenos. Indai taip pat buvo puošiami įvairiais natūralistiškai tapytais paukščiais (toks dekoravimo motyvas vadinamas,,ornitologiniu ). ČDM yra eksponuojama vienintelė tokio pobūdžio lėkštė [103]. Joje pavaizduoti du paukščiai zylė ir liepsnelė. Lėkštės kraštus puošia vadinamasis pinto krepšelio ornamentas (vok. Alt-Brandenstein), kuris Meiseno manufaktūroje buvo pradėtas naudoti nuo XVIII a. 4-ojo dešimtmečio [104]. Siekiant nuslėpti smulkius glazūros defektus, XVIII a. ant indų imta tapyti mažus vabzdžius: vabalus, uodus ir kt. Muziejuose saugoma XVIII a. indų, dekoruotų marinistiniais vaizdais (dažniausiai būdavo vaizduojamas uostas su pastatais, laivais ir žmonėmis oriento drabužiais). Toks motyvas buvo populiarus XVIII a. 4 7 dešimtmečio pabaigoje [105]. Keletas šio laikotarpio porceliano dirbinių (puodelis su lėkštute [106]), dekoruotų minėta tematika, yra saugomi ŠAM. Rokoko periodu porceliano dirbiniai buvo puošiami idiliškais peizažais, pastoraliniais siužetais. Tokių indų yra ne viename Lietuvos muziejuje, dauguma jų pagaminti XIX a. Nemažai tokių indų yra saugoma TIM, tarp jų yra pagamintų Vienos karališkoje [107] bei Meiseno porceliano manufaktūrose [108], Vokietijoje veikusioje Helenos Wolfsohn dekoravimo studijoje [109]. Ši studija garsėjo savo neorokokiniais porceliano gaminiais, puoštais Meiseno manufaktūros stiliumi. Studijos ženklas AR taip pat buvo nukopijuotas nuo šios manufaktūros. Porceliano dirbinius mėgta puošti portretiniais atvaizdais. Muziejuose daugiausiai pasitaiko garsių istorinių asmenybių portretais dekoruotų indų. Dauguma jų indai su Prancūzijos didikų atvaizdais. TIM ir Kėdainių krašto muziejuje yra saugomi XIX a. II pusės indai su karaliaus Liudviko XVI, karalienės Marijos Antuanetės, markizės Montespan ir kitų didikų portretais 103

104 7 pav. Puodelis su lėkštute, Sevras, Prancūzija, m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Prieiga per internetą: lt/uploads/images/ EKSPOZICIJOS/ zilinsko/pasaulio%20 taikomoji%20d./ IN-%20011.jpg [žiūrėta ] ISSN X Kultūros paminklai / [110]. Taip pat pasitaiko indų, dekoruotų Napoleono Bonaparto atvaizdu. Viena tokia lėkštė, pagaminta XIX a. Sevro porceliano manufaktūroje, yra saugoma ČDM [111]. Klasicizmo laikotarpiu šios manufaktūros indus dažnai puošdavo ne tik Napoleonas, bet ir jo aplinkos žmonės, taip pat pergalingi mūšiai [112]. Vienintelė lėkštė su šventojo atvaizdu yra saugoma TIM muziejuje (pagaminta 1836 m. Austrijoje). Joje pavaizduotas šv. Jonas Nepomukas, Trakų miesto globėjas. Pasitaiko porceliano indų, dekoruotų literatūrinių personažų atvaizdais, pavyzdžiui, ŠAM yra penkios lėkštės, kuriose pavaizduoti Nikolajaus Gogolio poemos Mirusios sielos veikėjų portretai [113]. Jas sukūrė brolių Kuznecovų fabrikas XX a. pradžioje. Muziejuose galima matyti vertingų klasicizmo laikotarpio indų. Dalis jų dekoruoti mitologinėmis, istorinėmis scenomis. Iš jų išsiskiria Vienos proceliano manufaktūros gaminiai. Tuo metu ši manufaktūra garsėjo tapytomis antikinės tematikos kompozicijomis [115]. Muziejuose yra palyginti nemažai vertingų klasicizmo laikotarpio indų, pagamintų Meiseno porceliano manufaktūroje [116]. Nemaža dalis klasicizmo laikotarpio porceliano dirbinių buvo sukurta šio stiliaus vėlyvuoju periodu. Dauguma jų yra pagaminti Rusijos porceliano manufaktūrose. Tarp jų išsiskiria ŠMA eksponuojamas XIX a. I pusės Sankt Peterburgo imperatoriškojo porceliano fabriko kavos servizas (12 dalių), kažkada priklausęs Beržėnų dvarui [117]. Ant indų ištapyti peizažai a la Silwester Szczedrin su Apeninų pusiasaliui būdingais atributais alyvmedžių ir kiparisų giraitėmis [118]. Tarp muziejuose saugomų ampyro stiliaus indų pasitaiko nestandartinių formų dirbinių. ČDM yra eksponuojami XIX a. Sevro porceliano manufaktūroje pagaminti gulbės formos puodeliai ( ) [119] (7 pav.). Klasicizmo laikotarpiu šis motyvas buvo itin mėgstamas. Dar keletas šia tematika dekoruotų indų eksponuojama Mokslo darbai Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje. Tai XVIII a. pab. XIX a. pr. Meisene pagaminto kavos servizo dalis iš Ilguvos dvaro. Servizui priklausančio kavinuko, arbatinuko ir indelio grietinėlei rankenėlės primena gulbes. Muziejuose galima pamatyti vertingų indų iš XX a. I pusės. Iš jų neabejotinai savo unikalumu išsiskiria ČDM saugomi itin reti pirmieji ( ) sovietinio porceliano dirbiniai (10 lėkščių ir dvi skulptūrėlės [120]). Dėl savo specifinės puošybos jie vadinami agitaciniu porcelianu. Visi šie eksponatai buvo pagaminti Petrogrado valstybiniame porceliano fabrike (1917 m. taip buvo pervadintas Sankt Peterburgo imperatoriškasis porceliano fabrikas). Šio laikotarpio dirbinių puošybai įtakos turėjo rusų liaudies menas, senosios ikonos, modernizmas (kubizmas, futurizmas) [121].ČDM saugomos lėkštės dekoruotos revoliuciniais šūkiais ir aforizmais (8 pav.). Ritualiniai (apeiginiai) dirbiniai ir indai.pirmieji prabangūs porceliano dirbiniai, skirti rūkyti tabaką, pasirodė XVIII a. Tuo laikotarpiu buvo pradėtos gaminti porcelianinės pypkių galvutės (dažnai primenančios pailgus indelius), pypkių laikytuvai, pypkių kimštukai, tabakui laikyti skirti indai bei tabakinės [122]. Nemaža bydermejerio laikotarpio ( ) pypkių galvučių kolekcija yra saugoma bei eksponuojama TIM. Jos įvairuoja ir savo forma, ir dekoru. Porcelianinių pykių kolekcija gali pasigirti ir ŽAM [123]. 104

105 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje 9 pav. Vaza su stateliupastovu, Vakarų Europa, XVIII a. Žemaičių muziejus,,alka. Autorės nuotr., pav. Lėkštė, Valstybinis Petrogrado porceliano fabrikas, Rusija, 1919 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Prieiga per internetą: perziura//exhibit/preview/ ?s_ id=iygkwjuidbojk7f1&s_ind=31&valuable_ type=eksponatas [žiūrėta ] Muziejuose yra saugoma porcelianinių tabokinių, daugiausiai jų yra TIM. Jos dekoruotos augaliniais motyvais, idiliškais peizažais, pastoralinėmis scenomis, portretais ir kt. Puošniausia iš jų yra puošta Anos Ivanovnos, Rusijos imperatorės (XVIII a.), portretu-bareljefu [124]. Ritualiniams indams priskirtini ir porcelianiniai sporto trofėjai. Visi jie yra saugomi ČDM muziejaus tarpukario sporto trofėjų rinkinyje. Šis rinkinys yra unikalus tuo, jog jis yra vienintelis toks Lietuvoje. Beveik visus ten esančius porceliano dirbinius sukūrė Rygos M. S. Kuznecovo porceliano fabriko dailininkai [125]. Tarp aukšto meninio lygio porceliano trofėjų yra lėkščių, vazų, skulptūrėlių [126]. Itin retai muziejuose pasitaikantys eksponatai yra porcelianiniai indai, naudoti religinių apeigų metu. TIM yra saugomas žydų apeiginis indas, susidedantis iš septynių apvalių įdubimų (indelių), kurių viduje yra skirtingi užrašai judėjų kalba [127]. Dar keletas tokio pobūdžio eksponatų yra saugoma LDM tai bažnyčiuose naudotų smilkytuvų viršutinės dalys (7 vnt.). Dekoratyviniai indai.tarp porceliano dirbinių savo formų įvairove išsiskiria kažkada namų interjerus puošusios dekoratyvinės porcelianinės vazos, tarp jų yra ir itin vertingų, aukšto meninio lygio. Be abejonės, pačios vertingiausios yra jau minėtos J. F. Böttgerio laikotarpio dvi vazelės, saugomos LDM. Savo unikalumu išsiskiria ir ŽAM eksponuojama XVIII a. monumentali, įmantrų formų barokinė vaza su porcelianiniu staleliu [128] (9 pav.). Vazos pakraščiai banguoti, primenantys keturis gėlės žiedlapius, iš kurių du ažūriniai. Ji stovi ant keturių išlenktų profiliuotų kojelių. Ir ji, ir stalelis dekoruoti augaliniais motyvais. Į muziejų jie pateko 1940 m. iš aristokratų Šuazelių-Gufjė giminei priklausančio Platelių dvaro. Net trys didelės XVIII a. porcelianinės vazos yra saugomos LDM [129], jos pagamintos Meiseno porceliano manufaktūroje. Muziejuose esama vertingų vazų iš XIX a. Viena jų yra eksponuojama ČDM 105

106 10 pav. Ąsotis-vaza Vandens alegorija, Meisenas, Vokietija, XIX a. pab. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Prieiga per internetą: eview/ ?s_ id=iygkwjuidbojk7f1&s_ ind=19&valuable_ type=eksponatas 11 pav. Aromatinė, Dresdenas, Vokietija, XIX a. II pusė. Lietuvos dailės muziejus. Prieiga per internetą: lt/vbspi/birecord. do?birecordid=51311 [žiūrėta ] ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai [130]. Vaza amforos formos, dekoruota pagal Antono Raphaelio Mengso ( ) freską,,parnasas. Antikines formas imituojančių vazų yra ir kituose muziejuose. Itin puošni XIX a. II pusės amforos pavidalo vaza su aukso spalvos augalinio motyvo ažūriniu postamentu, rankenomis ir angokraščius puošiančiu augalo lapelių vainiku yra saugoma Kretingos muziejuje. Į muziejų ji pateko 1940 m. iš nacionalizuoto Kretingos Aleksandro Tiškevičiaus dvaro rūmų [131]. Vazas ir kitokios paskirties indus buvo mėgstama puošti įvairomis skulptūrėlėmis, kurios susijungdavo su jų funkcinėmis dalimis, praturtindavo dirbinių siluetą [132]. Pirmasis taip dekoruoti indus pradėjo J. J. Kandleris, kūręs sudėtingas, puošnias rokoko stiliaus vazas. ČDM yra eksponuojama pagal jo 1741 m. modelį XIX a. pab. sukurta įspūdinga dekoratyvinė vaza-ąsotis Vandens alegorija iš garsių pramonininkų brolių Tilmansų meno rinkinio [133] (10 pav.). Muziejuose taip pat yra figūrinių vazų tiek mažų, tiek ir didelių. Daugiausiai jų saugoma TIM [134]. Atskirą vazų grupę sudaro aromatinės vazos, vadinamos popuri vazos (angl. potpourri). Tokio tipo vazos Europoje paplito XVIII a. Jos buvo įvairių dydžių, tipų bei formų. XIX a. šių vazų paskirtis pasidarė veikiau dekoratyvinė nei funkcinė. Atsirado daugybė nedidelių popuri vazų, kurios buvo statomos ant židinio, indaujoje arba ant tam skirtų stalelių [135]. Tokių vazų galima rasti ir Lietuvos muziejuose. ČDM yra eksponuojama neorokokinė XIX a. popuri vaza, sukurta pagal XVIII a. Meiseno gamybos pavyzdžius [136]. Vazos korpusas yra banguotos kriaušės formos su skulptūrinėmis ąsomis, apjuostas gausiais spalviniais gėlių lipdiniais, rėminančiais tapybinį dekorą. Jos dangtelio viršuje, kartuše, yra tapytas Saksonijos-Lietuvos- Lenkijos herbas. Nedidelė šio tipo vaza yra saugoma LDM [137] (11 pav.). Muziejų rinkiniuose yra saugomos XX a. pradžios moderno stiliaus porcelianinės vazos. Dauguma jų yra pagamintos Danijos karališkojoje porceliano manufaktūroje [138]. Tuo laikotarpiu buvo itin populiarios ritinio formos vazos. Viena tokių vazų, pagaminta 1909 m., Rusijos imperatoriškojoje porceliano manufaktūroje, yra eksponuojama ČDM [139]. Prie dekoratyvinių indų yra priskirtini ir įvairūs porcelianiniai tualeto reikmenys. Jie buvo pradėti gaminti XVIII a. ir pasižymėjo itin didele įvairove. Gaminti prausimosi dubenys su ąsočiais, skutimuisi skirti dubenys, kraujo nuleidimo indai, 106

107 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje naktipuodžiai, flakonai ir kt. Nemažai tokių indų būta ir Lietuvos dvaruose. Pavyzdžiui, Maldžiūnų dvare, priklausiusiame baronams fon Ropams, buvo šeši naktiniai puodukai, šeši prausimosi dubenys, šeši plovimosi indai [140]. Deja, Lietuvos muziejai negali pasigirti tokių indų gausa bei įvairove. Tarp muziejuose saugomų porcelianinių tualeto reikmenų didžiausią dalį sudaro įvairiais motyvais dekoruotos pudrinės. Iš jų savo puošnumu ir istorine verte išsiskiria ŠAM eksponuojama pudrinė, pagaminta XIX a. I pusėje Sevro porceliano manufaktūroje [141]. Ant jos dangtelio pavaizduotas Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas ant žirgo tarp raitų karių (vaizduojamas 1806 m. spalio 14 d. Jėnos mūšis, per kurį Napoleonas sutriuškino Prūsijos kariuomenę). Šį eksponatą muziejus įsigijo m. iš nežinomo Šiaulių apskrities dvaro. Pudrinėje netgi yra pudros likučių. Rečiau muziejuose pasitaiko porcelianinių kvepalų flakonėlių. Priešingai nei pudrinės, jie pasižymi didesne formų ir dydžių įvairove. Vieni iš seniausių flakonėlių yra saugomi ŠAM [142]. Abu jie yra stačiakampio gretasienio formos, pagaminti XVIII a. Sevro porceliano manufaktūroje. Tame pačiame muziejuje eksponuojami ir du nedideli, itin elegantiški XIX a porceliano flakonėliai, dekoruoti lipdytomis gėlėmis [143] (12 pav.). Prie jų dar yra nedidelis indelis, puoštas tokiomis pat gėlėmis. Visi šie eksponatai buvo muziejaus įsigyti m. iš nežinomo Šiaulių apskrities dvaro. Iš muziejuose saugomų porceliano flakonėlių savo forma išsiskiria TIM eksponuojamas eglutės formos kvepalų flakonėlis, kurio viršutinė dalis yra kupolo formos [144]. Muziejuose itin reti eksponatai yra naktipuodžiai, prausimosi dubenys su ąsočiais, muilinės. Vienas naktipuodis yra eksponuojamas TIM [145]. Tame pačiame muziejuje yra saugomos ir kelios muilinės. Viena iš jų pagaminta XIX a. pab. XX a. pr. Kuznecovo fabrike Duleve [146]. Muilinės sienelės puoštos dviem galantiškomis scenomis: mergina ir jaunuolis gamtos fone, augaliniu ornamentu. Tame pačiame muziejuje yra saugomas tualetinės paskirties veidrodis su porceliano rėmais [147]. Porceliano rėmai gaminti XIX a. pab. XX a. pr. Tiuringijos dirbtuvėse, jie yra su polichromija dažytais lipdiniais gėlėmis ir angeliukais [148]. Prie dekoratyvinių indų priskirtini ir proginiai porcelianiniai indai. LNM, ČDM, TIM porceliano rinkiniuose yra saugomi indai iš tapytojo Adomo Varno jubiliejiniams Vytauto Didžiojo metams (1930) suprojektuoto kavos servizo [149]. Literatūriniame Aleksandro Puškino muziejuje eksponuojamas puodelis su Petro I portretu, skirtas Sankt Peterburgo įkūrimo 200-osioms metinėms, sukurtas Kuznecovo porceliano bendrovėje Maskvoje. Ne vienas proginis indas yra saugomas LNM. Čia saugomas Kuznecovo fabrike Rygoje sukurtas puodelis su Aleksandro II atvaizdu, skirtas baudžiavos panaikinimo 50-mečiui, bei puodelis, skirtas atminti 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją [150]. Be jau minėtų dirbinių, galima rasti indų, skirtų pažymėti asmenines progas. TIM ir Kėdainių krašto muziejuje yra saugomos lėkštės, teikiamos 25-osioms vestuvių metinėms (sidabrinių vestuvių proga). Abi jos puoštos sidabro spalvos ornamentu. Prie dekoratyvinių indų taip pat yra priskirtinos rašalinės. Vienintelė figūrinė rašalinė yra saugoma TIM [151]. Viršutinė 12 pav. Kvepalų flakonėliai ir pudrinė (?), Meisenas, Vokietija, XVIII a. II pusė. Šiaulių,,Aušros muziejus. Autorės nuotr.,

108 13 pav. Skulptūrėlė,,Mieganti piemenaitė, Höchst, Vokietija, XVIII a. II pusė. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Autorės nuotr., 2015 ISSN X Kultūros paminklai / jos kompozicijos dalis nusiima, viduje trys pavalios kiaurymės, į kurias įstatyti du indeliai rašalui ir indelis smėliui. Suvenyriniai indai. Tai dar viena muziejuose randama indų kategorija. Tarp jų pasitaiko suvenyrinių lėkščių, puodelių ir kt. TIM saugomi du suvenyriniai puodeliai, skirti gerti mineralinį vandenį [152]. Abu jie yra ištęstos statinaitės formos, su rankenėlėmis. Vieno iš jų viršutinės ir apatinės dalies kraštai yra puošti aukso spalvos augaliniais ornamentais. Lietuvos jūrų muziejuje yra saugoma XX a. pradžios suvenyrinė lėkštė, kurioje pavaizduotas Nidos pakrantės vaizdas ties Purvyne. Porcelianinės skulptūrėlės. Jų muziejuose galima nemažai rasti. Dauguma jų XIX a., yra pagamintos Vokietijos porceliano manufaktūrose. Itin vertinga XVIII a. skulptūrėlė,,mieganti piemenaitė, sukurta skulptoriaus Johanno Peterio Melchioro, apie 1770 m., Vokietijoje, Hiochsto porceliano manufaktūroje, yra saugoma ČDM [153] (13 pav.). Įvairių šio modelio variantų galima pamatyti žymiausiuose pasaulio muziejuose. Iš archyvinių dokumentų galima atsekti, kad ši skulptūrėlė kažkada puošė Pakruojo dvaro rūmus. Mokslo darbai Dar viena vertinga rokoko laikotarpio pastoralinės tematikos skulptūrėlė yra eksponuojama ŠAM [154]. Skulptūrėlę,,Piemenukas su avyte 1784 m. sukūrė Meiseno porceliano manufaktūroje dirbęs skulptorius Johannas Carlas Schonheitas. ŠAM yra saugoma ir daugiau XVIII a. porceliano skulptūrėlių. Visos jos į muziejų pateko iš Šiaulių apskrities dvarų. Taip pat paminėtina ČDM saugoma skulptūrėlė,,dama su mova, skaitanti laišką, kurią 1775 m. Meiseno porceliano manufaktūroje sukūrė prancūzų skulptorius Michelas Victoras Acier'is. Jo kūryboje jaučiama klasicizmo įtaka [155]. XVIII a. rokoko periodu buvo labai populiarios skulptūrėlės, vaizduojančios rūmų gyvenimą. Lietuvos muziejuose galima rasti nemažai tokios tematikos skulptūrėlių. Beveik visos jos sukurtos XIX a., Vokietijoje. Daugiausiai jų yra saugoma TIM [156]. Tarp muziejuose saugomų XIX a. porceliano skulptūrėlių yra nemažai XVIII a. modelių pakartojimų, tarp jų XVIII a. J. J. Kandlerio sukurtų skulptūrėlių pakartojimų. ŽAM yra eksponuojama pagal jo modelį sukurta skulptūra, visu ūgiu vaizduojanti Lietuvos ir Lenkijos valdovą, Saksonijos kurfiurstą Augustą III ( ), stovintį ant keturkampio gėlėmis puošto pagrindo [157]. Tai vienintelė tokio dydžio porcelianinė skulptūra, šiuo metu esanti Lietuvos muziejų rinkiniuose. Dar dvi pagal J. J. Kandlerio modelius sukurtos XIX a. skulptūrėlės yra saugomos LDM. Tai skulptūrinė grupė,,mauras su žirgu ir,,turkas su žirgu (sukurtos apie 1750 m.) [158]. Jos priklauso madingų tuo metu tautinių tipažų grupei ir atspindi epochos susižavėjimą tolimais, egzotiškais kraštais ir jų žmonėmis. Buvo kuriamos ištisos serijos figūrėlių, vaizduojančių japonus, persus, kinus, indus ir t. t. [159]. J. J. Kandleris taip pat kūrė itin tikroviškas animalistines skulptūrėles. ČDM yra eksponuojamos dvi pagal jo XVIII a. modelius Meisene XIX a. sukurtos paukščių skulptūrėlės Balandis ir,,kakadu [160]. 108

109 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje Tarp muziejuose saugomų porceliano skulptūrėlių savo dekoravimo technika išsiskiria nėriniuotos skulptūrėlės. Efektas buvo gaunamas tikros medvilnės nėrinius panardinant į minkštos pastos porcelianą ir vėliau išdeginant. Audiniui sudegus likdavo subtilus porcelianinio nėrinio apvalkalas nors ir trapus, tinkamai prižiūrimas jis galėjo ilgai tarnauti [161]. ČDM yra saugoma tokia technika puošta XIX a. viduryje Folkšteto porceliano manufaktūroje (XIX a. ji garsėjo tokiomis skulptūrėlėmis) pagaminta viena iš garsiųjų šios manufaktūros nėriniuotų balerinų [162]. Dar viena šios manufaktūros skulptūrėlė, vaizduojanti šokėją su baltų ir rausvų nėrinių suknele, yra saugoma TIM [163]. Tarp muziejuose saugomų porceliano skulptūrėlių labai retai pasitaiko sukurtų Rusijos porceliano įmonėse. Kelios iš jų yra saugomos LDM ir TIM. Dvi yra pagamintos Gardnerio porceliano manufaktūroje ir šiuo metu saugomos TIM [164]. XIX a. ši manufaktūra garsėjo savo liaudiškos tematikos skulptūrėlėmis. Atskirą grupę sudaro biskvitinės skulptūrėlės, kurios buvo itin madingos klasicizmo laikotarpiu. Jų populiarumą lėmė panašumas į antikines marmuro skulptūras. Biskvitinėmis skulptūrėlėmis ypač garsėjo Sevro porceliano manufaktūra. ČDM galima surasti keletą tokių pavyzdžių. Čia yra eksponuojama XIX a. Sevro manufaktūroje pagaminta biskvitinė skulptūrėlė,,nimfa su lanku, sukurta pagal XVIII a. skulptoriaus E. M. Falconet modelį (skulptūrėlė yra iš skulptūrinės grupės,,kupidonas ir Psichė ) [165] (14 pav.). Muziejuje yra saugomas įspūdingas XIX a. Napoleono Bonaparto biskvitinis biustas, sukurtas Sevre [166]. LDM savo porceliano rinkinyje turi romėnų deivės Vestos biskvitinį biustą [167], ŽAM porceliano kolekcijoje yra jaunos moters biustas, sukurtas garsaus čekų skulptoriaus V. Levy ( ). Į muziejų jis atkeliavo iš nežinomo Žemaitijos dvaro [168]. Muziejuose yra ir polichrominių biustų. Paminėtinas TIM eksponuojamas Meiseno porceliano manufaktūroje pagamintas berniuko su skrybėle biustas, stovintis ant porcelianinio pjedestalo [169]. Dar vienas berniuko biustas ant pjedestalo yra saugomas ŽAM [170]. Į muziejų jis pateko 1940 m. iš Platelių dvaro. Muziejuose saugomos ne tik pavienės skulptūrėlės, bet ir skulptūrinės grupės. Didžiausia dekoratyvinė daugiafigūrė kompozicija yra eksponuojama ČDM. Tai desertinio servizo dalis, kurią 1769 m. Prūsijos karalius Frydrichas II padovanojo Jekaterinai II politinės ir gynybinės abipusės sutarties pasirašymo proga [171]. Kompozicijoje yra aukštinami Jekaterinos II darbai ir asmuo. Vaizduojama graikų ir romėnų dievai, Rusijos didikai, karo belaisvių grupės ir įvairių Rusijos imperijos tautų atstovų figūros [172]. Kompozicijos autoriai broliai Friedrichas Elijas ir Vilhelmas Christianas Meyerai. Eksponuojama kompozicija yra originalo, sukurto m. pakartojimas. Tame pačiame muziejuje yra eksponuojamos dvi XIX a. biskvitinės skulptūrinės grupės, sukurtos pagal mitologinius siužetus 14 pav. Nimfa su lanku (sukurta pagal 1771 m. modelį), Sevras, Prancūzija, XIX a. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Prieiga per internetą: limis.lt/greita-paieska/ perziura/-/exhibit/ 109

110 15 pav. Sieninės žvakidės, Meisenas, Vokietija, XVIII a. II pusė. Šiaulių,,Aušros muziejus. Muziejaus nuotr. ISSN X Kultūros paminklai / ,,Bakcho gimimas [173] ir,,prozerpinos pagrobimas [174]. Abi jos priklausė kunigaikščiui Mykolui Oginskiui. Dar viena skulptūrinė grupė,,pasivažinėjimas karieta [175], sukurta XX a. I pusėje, Folkšteto porceliano manufaktūroje yra eksponuojama TIM. Muziejuose pasitaiko vertingų XX a. I pusės skulptūrėlių, keletas jų yra saugoma ČDM. Viena jų prancūzų skulptorių Fransua Pomponą 1922 m. išgarsinusi skulptūrėlė Baltoji meška [176], kita vokiečių dailininko Carlo Nackės XX a. I pusėje sukurta skulptūrėlė pagal populiarų graikų mitą,,europa ant jaučio [177]. Muziejuje saugoma skulptūrėlė, vaizduojanti žinomą italų tenorą Enrice Caruso. Ji pagaminta XX a. pradžioje Vokietijoje, Gelb-Bavarijos porceliano fabrike [178]. Dar viena šios manufaktūros skulptūrėlė, vaizduojanti šokėją, yra saugoma TIM [179]. Porcelianinės dėžutės. XVIII a. įvairios smulkmenėlės (auskarai, žiedai, smeigtukai plaukams) laikytos nedidelėse porcelianinėse dėžutėse, vadinamose prancūziškai etui [180]. Dažniausiai dėžutės viršus ir dangtelio pakraščiai būdavo apkaustyti metalu. Jos buvo įvairių formų, subtiliai dekoruotos. Viena iš seniausių porcelianinių dėžučių yra saugoma ŠAM [181]. XVIII a. ritinio formos dėžutė su dangteliu puošta tapytais augaliniais ornamentais baltame fone. Savo forma išsiskiria TIM Mokslo darbai saugoma dėžutė, primenanti veidrodį su spintele [182]. Jos paviršius puoštas reljefiniu ornamentu ir amūriukų figūrėlėmis. Apšvietimo priemonės. XVIII a. porcelianas buvo pradėtas plačiai naudoti apšvietimo priemonių gamyboje. Iš jo buvo gaminami sietynai, lempos, žvakidės. Lietuvos muziejuose yra saugomi keturi tokių sietynų pavyzdžiai. Trys iš jų yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje, vienas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje [183]. Pastarasis pagamintas XX a. I pusėje Meiseno porceliano manufaktūroje [184]. Tačiau Lietuvoje būta ir daugiau tokių sietynų. Tą liudija Romano Aftanazy aprašytas Ambromiškių dvaro didysis kambarys, kuriame, kaip teigiama, kabėjo saksų porceliano sietynas, puoštas saksų karaliaus portretu ir mažų gėlyčių vainikais [185]. Lietuvos muziejuose yra ir aliejinių bei žibalinių lempų. Viena iš seniausių aliejinių lempų su medžiaginiu gaubtu yra saugoma ČDM [186]. Ji pagaminta XVIII a. viduryje Sevro porceliano manufaktūroje. Lempa puošta rokoko ornamentika, tapytomis žanrinėmis kompozicijomis. Deja, muziejuose beveik nėra išlikusių pastatomų porcelianinių žibalinių lempų su stikliniais gaubtais. Dėl jų trapumo išlikusios tik jų apatinės dalys ropės. Vienos iš puošniausių ropių yra saugomos RKM [187]. Abi jos dekoruotos vadinamąja karališka mėlyna spalva (pranc. bleu de roi). Nors dvaruose buvo ganėtinai paplitusios porcelianinės žvakidės (tą liudija ir archyvinė medžiaga), tačiau muziejuose jų yra nedaug. Vienos iš seniausių porcelianinių žvakidžių yra saugomos ŠAM. Tai dvi sieninės žvakidės, pagamintos XVIII a. pabaigoje Meiseno porceliano manufaktūroje. Tyrinėjant archyvinę medžiagą paaiškėjo, jog į muziejų jos pateko iš Lapgirių dvaro [188] (15 pav.). Abi dekoruotos medžioklės scenomis, aprėmintos gėlių lipdiniais, jas puošia paukščių figūros. Kiekviena turi po penkis žvakidžių lizdus. Dar viena sieninė žvakidė, pagaminta Kopenhagoje, XIX a. pab. XX a. pr., yra saugoma ČDM 110

111 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje [189]. Muziejuose yra keletas pastatomų figūrinių bei nešiojamų žvakidžių [190]. Laikrodžiai. Nuo XVIII a. laikrodžių korpusų gamybai, be paauksuotos bronzos, spalvotos keramikos, majolikos, buvo pradėtas naudoti porcelianas. Nuo XIX XX a. I pusės jis naudotas ir kišeninių laikrodžių gamybai. Itin vertingas rokoko laikotarpio figūrinis porcelianinis laikrodis, pagamintas XVIII a. Meisene, yra eksponuojamas TIM. Tai seniausias Lietuvos muziejuose saugomas porcelianinis laikrodis. Jis puoštas skulptūrėlėmis, tapytomis bei lipdytomis gėlėmis, laikrodžio viršus dekoruotas tapytu Lietuvos ir Lenkijos herbu (16 pav.). Panašaus laikrodžio būta Pavlovo dvare. Iš Romano Aftanazy XX a. pradžioje darytos fotografijos matyti, jog laikrodis turėjo prie jo priderintas dvi figūrines porcelianines žvakides. Galima daryti prielaidą, kad ir TIM saugomas laikrodis galėjo turėti panašias žvakides [191]. Daugiausiai porcelianinių laikrodžių yra saugoma ČDM. Vienas jų XIX a. Sevro porceliano manufaktūroje sukurtas švytuoklinis laikrodis su trijų gracijų figūromis, pagamintas pagal 1760 m. E. M. Falconet modelį [192]. Muziejaus rinkinyje yra saugomi dar du XIX a. Prancūzijoje sukurti laikrodžiai. Vienas jų puoštas lipdytais gėlių ornamentais [193], kitas vazos formos, gausiai puoštas bronza [194]. Prie jo yra dvi derančios identiškos žvakidės. Klasicizmo laikotarpiu laikrodžiai dažnai būdavo derinami su žvakidėmis, vazomis ir kitais namų apyvokos daiktų komplektais [195]. Dar vienas porcelianinis laikrodis yra eksponuojamas TIM [196]. Tapytos porceliano plokštelės. Specifiniai muziejuose saugomi porceliano eksponatai yra tapytos porceliano plokštelės, kuriomis buvo dekoruojamos sienos, baldai ir kt. Jos buvo įvairių dydžių bei formų: ovalo, kvadrato, trikampio ir kt. Muziejuose dažniausiai randamos nedidelės porcelianinės miniatiūros, nemažai jų saugoma TIM [197]. Taip pat pasitaiko ir didesnių piešinių ant porceliano plokštelių. ČDM yra saugoma pramoninkams Tilmansams priklausiusi Rembranto Saskijos paveikslo kopija ant porceliano plokštelėsoriginaliuose ąžuoliniuose rėmuose [198]. Muziejuose yra keletą baldų, dekoruotų tapytomis porceliano plokštelėmis. ČDM eksponuojamas XIX a. staliukas, pagamintas Prancūzijoje, dekoruotas minėtomis plokštelėmis [199]. Kitas taip dekoruotas baldas saugomas ŽAM. Tai Oginskiams priklausęs ir Rietavo dvare buvęs sekreteras [200]. Tapytomis porceliano plokštelėmis buvo dekoruojami ir laikrodžiai. LDM yra saugomas XIX a. bronzinis židininis laikrodis, gausiai puoštas baroko ir ampyro stilių pagražinimais. Jo priekyje yra du ovalūs ant porceliano nutapyti paveikslėliai. Porceliano žaislai. Tai itin reti muziejuose eksponatai. Tyrimo metu jų pavyko aptikti tik keliuose muziejuose. RKM yra eksponuojami XIX a. grafų Tyzenhauzų vaikų žaislai, tarp kurių yra miniatiūrinių lėlių baldų (sofutė, staliukas ir dvi kėdutės) [201] (17 pav.). LNM saugomas žais- 16 pav. Laikrodis, Meisenas, Vokietija, XVIII a. II pusė. Iš J. Galkaus knygos,,lietuvos Vytis. Vilnius, 2009, p Prano Balčiūno nuotr. 111

112 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 17 pav. Grafų Tyzenhauzų vaikų žaislai, XIX a. Rokiškio krašto muziejus. Iš albumo,,rokiškio krašto muziejui 75. Rokiškis, Dariaus Baltakio nuotr. linis miniatiūrinis kavos servizas [202]. Deja, nepavyko rasti jokios informacijos apie Lietuvoje buvusias porcelianines lėles, kurios buvo pradėtos gaminti XIX a. IŠVADOS Nuo XVIII a. pradžios prasideda nenutrūkstanti europietiško porceliano gamybos istorija. Keičiantis laikmečiui, keitėsi porceliano formos ir puošyba. Rokoko laikotarpiu buvo vertinamos įmantrios formos, o moderno laikotarpiu funkcionalumas bei formos paprastumas. Minėtą kaitą labai gerai atspindi ir Lietuvos muziejuose saugomi porceliano dirbiniai. Porcelianas ilgą laiką buvo siejamas su turtais ir prabanga, todėl porceliano dirbiniai daugiausiai buvo paplitę tarp kilmingųjų. Lietuvos dvaruose didžiulės vertingo porceliano kolekcijos iš Vakarų Europos buvo kaupiamos ne vieną šimtmetį ir ne vienos šeimos kartos atstovų. Daugiausiai buvo įvairaus pobūdžio porcelianinių indų, skulptūrėlių, žvakidžių. Šie dirbiniai ne tik tarnavo pagal paskirtį, bet ir atliko reprezentacinę funkciją papildė dvarų interjerus. Porceliano dirbinių paplitimą tarp miestiečių lėmė XIX a. II pusėje prasidėjusi masinė porceliano gamyba. Tuo laikotarpiu Lietuvoje pradėjo steigtis daugiau prekyviečių, kuriose buvo prekiaujama porcelianu. Dažniausiai tai buvo indų parduotuvės, kuriose buvo galima įsigyti ne tik porcelianinių, bet ir fajansinių, krištolinių, stiklinių indų. Didžiąją dalį siūlomų porceliano dirbinių sudarė įvairūs servizai iš Rusijos. Tą liudija iš to laikotarpio išlikę porceliano dirbiniai, saugomi Lietuvos muziejų rinkiniuose. Skelbimų įsigyti porceliano dirbinių randame ir tarpukario Lietuvos periodinėje spaudoje. Tyrinėjant XVIII XX a. I pusės porceliano paveldą Lietuvoje atsiskleidė šio paveldo funkcinė įvairovė. Didžiausią porceliano gaminių dalį muziejuose sudaro įvairaus pobūdžio indai, daugiausiai jų yra naudojami buityje lėkštės, puodeliai, kavinukai, cukrinės ir kt. Tik labai retai pasitaiko visas servizo komplektas. Taip pat nemažai yra įvairiausių formų ir dydžių vazų. Įvairove pasižymi porcelianinės skulptūrėlės, kurių nemažai sukaupta muziejų porceliano kolekcijose. Daug retesni yra apšvietimui naudojami porcelianiniai gaminiai žvakidės, sietynai ar lempos, taip pat laikrodžiai, tapytos porceliano plokštelės ir žaislai. Nors muziejuose yra saugoma nemažai porceliano dirbinių, tačiau dar ne visas šios rūšies paveldas yra žinomas. Geriausias to pavyzdys 2005 m. Biržuvėnų dvaro teritorijoje kasinėjimų metu surastas Nalenč- Gorskiams priklausęs porceliano indų rinkinys, kurį sudarė apie 300 dirbinių, pagamintų XVIII a. I pusėje XIX a. viduryje Meiseno ir XIX a. pab. XX a. pr. Rozenthal & Co porceliano manufaktūrose. Tyrimas atskleidė, kad dažnai muziejininkams trūksta žinių apie jų saugyklose esamus porceliano dirbinius, ne visada gebama teisingai identifikuoti konkretaus porceliano eksponato pagaminimo kilmę, kartais nežinomas net jo panaudojimo pobūdis. Pavyzdžiui, LDM yra saugomas XX a. pradžios vadinamasis,,ūsų (angl. mustache) puodelis (vienintelis toks eksponatas Lietuvos muziejuose). Minėto muziejaus kartotekoje klaidingai nurodoma, kad tai ligoniui skirtas puodelis. Tai dar kartą įrodo, kad porceliano 112

113 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje paveldo tyrimai yra labai reikalingi, jie ne tik patikslina ankstesnes atribucijas, bet praplečia Lietuvos materialiosios kultūros istorijos supratimą. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 1. Straipsnis parengtas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Paveldosaugos studijų magistrantūros baigiamojo darbo pagrindu (vadovė dr. Dalia Klajumienė). 2. MIAGKOVAITĖ, E. XVII XX a. pradžios Rytų taikomosios dekoratyvinės dailės paveldas Lietuvoje. Kultūros paminklai, Nr. 19, 2015, p ŠKIUDIENĖ, R. Įdomi ir žavinti porceliano istorija. Kauno tiesa, 1990 lapkr. 10, p CIBULSKAS, V. Įvežtiniai meniniai ir buitiniai dirbiniai Lietuvoje. Europos dailė: lietuviški variantai. Vilnius, 1994, p Vienas iš jų Provincijos dvaras: XVII XIX a. istorinis portretas ir taikomoji dailė Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose: 2002 m. gegužės 15 d m. sausio 5 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusios parodos katalogas. Vilnius, KETURAKIENĖ, A. Porcelianas Lietuvoje. Vilnius, Kultūros paveldo centro archyvas, f. 17, ap Виленскiй Вестникъ: оффицiальная газета, , Вильна [toliau Виленскiй Вестникъ]; Kurier litewski: dziennik polityczny, społeczny i literacki, Wilno, [toliau Kurier litewski]; Kurjer Wileński, ; Lietuvos aidas: tautiškos minties dienraštis, [toliau Lietuvos aidas]. 9. Kalendarz wileński informacyjny. Wilno: J. ZAWADZKI, 1907; Kalendarz wileński informacyjny. Wilno: J. Zawadzki, 1910; Kalendarz wileński informacyjny. Wilno: J. ZAWADZKI, 1923; Kalendarz wileński informacyjny. Wilno: J. Zawadzki, Вся Вильна: Адресная и справочная книга гор. Вильны. Вильна, 1912 [toliau Вся Вильна]; Вся Вильна: Адресная и справочная книга гор. Вильны. Вильна, 1913 [toliau Вся Вильна]. 11. Pavyzdžiui: AFTANAZY, R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej., t. 3 4 Wrocław: Ossolineum, 1992, DIVIS, J. European porcelain. Littlehampton Book Services Ltd, SAVAGE, G. Porcelain Through the Ages. Harmondsworth, Middlesex: Penguin Books, HILDYARD, R. European Ceramics. University of Pennsylvania Press, CHOJNACKA, H. Polska porcelana Warszawa, SZKURLAT, A. The porcelain and faience manufactory in Korzec. Warszawa, KOWECKA, E.; LOSIOWIE, Maria i Jerzy;. WINOGRADOW, L. Polska porcelana. Wrocław, Chinese porcelain. Prieiga per internetą: ]. 19. KETURAKIENĖ, A. Porcelianas Lietuvoje. Vilnius, DIVIS, J. European Porcelain. Prague, 1983, p Ten pat. p Minkštasis porcelianas yra ne toks atsparus temperatūrų poveikiui. Degamas pirmą kartą aukštoje temperatūroje (dažniausiai C), tada glazūruojamas ir degamas mažesnėje temperatūroje ( C). Techniques of the World s Great Masters of Pottery and Ceramics. London, 1984, p ŠKIUDIENĖ, R. Įdomi ir žavinti porceliano istorija. Kauno tiesa, 1990 lapkr. 10, p AYERS, J., [et al.]. World Ceramics: an illustrated history. London; New York: Paul Hamlyn, 1971, p French and European Porcelain. Prieiga per internetą: features/frenchporcelain/[žiūrėta ]. 26. Kietasis porcelianas (kartais vadinamas tikruoju) yra labai sukepęs, tankus, kietas, stiprus, atsparus ugniai ir rūgštims, nepraleidžia vandens ir dujų. Degamas dažniausiai du kartus: prieš glazūravimą iki 900 C ir po glazūravimo C temperatūroje. Išdegus vieną kartą gaunamas biskvitas. Dailės žodynas. Vilnius, 1999, p ŠKIUDIENĖ, R. Įdomi ir žavinti porceliano istorija. Kauno tiesa, 1990 lapkr. 10, p KIŠIONIENĖ, R. Johanno Friedricho Bottgerio porcelianas Lietuvoje. Lietuvos muziejų rinkiniai, Nr. 8, 2008, p ŠKIUDIENĖ, R. Įdomi ir žavinti porceliano istorija. Kauno tiesa, 1990 lapkr. 10, p Meissen porcelain. Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 31. KETURAKIENĖ, A. Porcelianas Lietuvoje. Vilnius, 2013, p TAIT, H. Porcelain. London:, 1972, p Visuotinė enciklopedija, t. 14, p RUDZISKI, E. Europejska porcelana osiemnastowieczna. Warszawa, 1981, p GURNEVIČIŪTĖ, G. Johanno Joachimo Kaendlerio porceliano skulptūrėlės. Lietuvos dailės muziejaus metraštis-2, 1998, p Visuotinė enciklopedija, t. 14, p TAIT, H. Porcelain. London, 1972, p Visuotinė enciklopedija, t. 14, p RUDZISKI, E. Europejska porcelana osiemnastowieczna. Warszawa, 1981, p Dailės žodynas. Vilnius, 1999, p Sèvres porcelain. Encyclopedia Britannica [interaktyvus]. Prieiga per internetą: britannica.com/ebchecked/topic/536854/sevresporcelain [žiūrėta ]. 113

114 ISSN X Kultūros paminklai / World ceramics: an illustrated history. London; New York: Paul Hamlyn, 1971, p Paroda Elegija dvarų paveldui. Prieiga per internetą: issamiai.htm [žiūrėta ]. 44. Ten pat. 45. Lietuvos dailės istorija. Vilnius, 2002, p Ten pat, p GARTH, C. The Potter s Art: a complete history of pottery in Britain. London, 1995, p COOPER, E Years of Pottery. London: British Museum Press, 2010, p Porcelain from Private Factories in Russia. The state Hermitage museum. Prieiga per internetą: wps/portal/hermitage/explore/collections/master/ sub/ /?lng=[žiūrėta ]. 50. Imperial Porcelain: The History of Russian Imperial Porcelain from 1744 to Prieiga per internetą: [žiūrėta ]. 51. Dovana senovinių medžio meistro įrankių kolekcija ir... trapus porcelianas. Žemaičių dailės muziejus. Prieiga per internetą: lt/lt/aktualijos/dovana-senoviniu-medzio-meistroirankiu-kolekcija-ir-trapus-porcelianas html [žiūrėta ]. 52. Kuznetsov s Porcelain Empire. Prieiga per internetą: blogspot.com/2010/01/kuznetsovs-porcelainempire.html [žiūrėta ]. 53. ŽIBINA, Z. Rygos porcelianas. Prieiga per internetą: Palangoje.html [žiūrėta ]. 54. DIVIS, J. European Porcelain. Littlehampton Book Services Ltd, 1984, p Ten pat, p Prancūzijoje ir Anglijoje žinomas kaip Art Nouveau, Vokietijoje Jugendstil, Rusijoje modernas. 57. Lietuvos dailės istorija. Vilnius, 2002, p Art Deco. Pottery histories. Histories of UK potters and pottery manufacturers. Prieiga per internetą: html [žiūrėta ]. 59. SZKURLAT, A. The porcelain and faience manufactory in Korzec. Warszawa, 2011, p Ten pat, p Ten pat, p CHOJNACKA, H. Polska porcelana Warszawa, 1981, p Encyklopedia staropolska/porcelana. Prieiga per internetą Encyklopedia_staropolska/Porcelana [žiūrėta ]. 64. ADOMONIS, T.; ADOMONYTĖ, N. Lietuvos dailės ir architektūros istorija. Vilnius, 1997, p Kultūros paminklų įstaigos valstybės globon paimtų Raseinių dvarų kultūros ir meno vertybių aktai, KPCA, f. 17, ap. 2, b. 20, l. 43. Mokslo darbai 66. Lietuvos dailės istorija. Vilnius, 2002, p AFTANAZY, R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, t. 3. Wrocław, 1993, p AMBRULEVIČIŪTĖ, A. Mažmeninė prekyba Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose metais (tinklas, plėtra, modernėjimas). Klaipėda, 2010, p Kuryer Litewski, piątek, dnia 18 stycznia (31) 1908 roku, p AMBRULEVIČIŪTĖ, A. Vartotojų visuomenės užuomazgos Lietuvoje (XIX a. antra pusė XX a. pradžia). Sociologija: Mintis ir veiksmas, Nr. 2 (33), 2013, p Kuryer Litewski, czwartek, dnia 1 wrzesnia (14) 1905 roku, p Виленскiй Вестникъ, Четверг, 19-го Марта 1898 г. c Kuryer Litewski, sroda, dnia 14 wrzesnia (27) 1905 roku, p Wilno i Województwo Wileńskie: informator społeczno-gospodarczy i księga adresowa m. Wilna i województwa wileńskiego. Wilno, 1938, s Broliai Butkovskiai turėjo Persijos šacho dvaro fotografų titulą. Buvo apdovanoti keturiais aukso medaliais, vieną jų pelnė 1895 m. Paryžiaus parodoje, kitą 1902 m. Vilniuje. 76. Lietuvos Aidas, 1925 lapkr. 28, p Prieš 75 metus vidutinis mokytojo atlyginimas 295 litai. Žinių radijas Prieiga per internetą: naujiena/2014/08/28/pries-75-metus-vidutinismokytojo-atlyginimas-295-litai/36143[žiūrėta 05-15]. 78. ČDM, inv. nr.: sviestinė Tt 28; cukrinė Tt 29; arbatinukas Tt 30; dubenėlis Tt 31; ąsotėlis Tt32; puodelis su lėkštute Tt 33-35; arbatinukas Tt LDM, inv. nr. TP-108/a-b. 80. LDM, inv. nr. TP LDM, inv. nr. TP-64/a-b. 82. LDM, inv. nr. TP-60/a-b. 83. ŠAM, inv. nr. D-P 646, 896, 64, , 240, , , Provincijos dvaras: XVII XIX a. istorinis portretas ir taikomoji dailė Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose: 2002 m. gegužės 15 d m. sausio 5 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusios parodos katalogas. Vilnius, 2005, p ŠAM, inv. nr. D-P 618, 622, 531, 630, 617, 631, 637, 634, 627, 635, 620, 616, Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. XX a. vid. Šiaulių,,Aušros muziejus. Preiga per internetą: Ekspozicijos/Chaimo-Frenkelio-vila/Ekspozicijos/ Provincijos-dvaras-ir-miestas-XIX-a.-vid.-XX-a.- vid. [žiūrėta ]. 87 LNM, inv. nr. IM 5758/ LNM, inv. nr. IM 9054/ LNM, inv. nr. IM

115 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje 90. ŽAM, inv. nr. GEK 5348/ ŽAM, inv. nr. GEK 5329/ RKM, inv. nr /6 93. ČDM, inv. nr. Tt 9933/ ČDM, inv. nr.tt TIM, inv. nr. GEK LDM, inv. nr. TK-1996/ TIM, inv. nr. GEK 11227/ TIM, inv. nr. GEK TIM, inv. nr. GEK LNM, inv. nr. IM 7629/ SAVAGE, G. An Illustrated Dictionary of ceramics: defining 3054 terms relating to wares, materials, processes, styles, patterns and shapes from antiquity to the present day. London, 2000, p Vienos iš jų TIM, inv. nr. GEK 15084/ ČDM, inv. nr. Tt SAVAGE, G. An Illustrated Dictionary of Ceramics: defining 3054 terms relating to wares, materials, processes, styles, patterns and shapes from antiquity to the present day. London, 2000, p Ten pat, p ŠAM, inv. nr. puodelis D-P 329; lėkštutė D-P TIM, inv. nr. GEK 11521/1-2, 11519/1-2, 12792/1-4, TIM, inv. nr. GEK 10683, 11538/1-4, 11536/1-2, 9074/ TIM, inv. nr. GEK 12824/1-2; 12825/ ČDM, inv. nr. Tt ; TIM, inv. nr. GEK 15085, 15156/1-4; Kė Km, inv. nr. GEK 8897, , ČDM, inv. nr. Tt Provincijos dvaras: XVII XIX a. istorinis portretas ir taikomoji dailė Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose: 2002 m. gegužės 15 d m. sausio 5 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusios parodos katalogas. Vilnius, 2005, p Viena jų ŠAM, inv. nr. D-P 928. Žiūrėti Dailės žodynas. Vilnius, 1999, p LNM, inv. nr. IM 7584, 5380/1-2, 1366, 6464; 9073; TIM, inv. nr LDM, inv. nr. TD-812, TK-1986/2, TK- 1134/2, TK-1095, TK-1097, TK-1986/1, TK-1002; LNM, inv. nr. IM 7577/1-2; ČDM, inv. nr. Tt 14298, 14298, ŠAM, inv. nr. D-P 13, 227, , 907, 908, 909, 78/ Provincijos dvaras: XVII XIX a. istorinis portretas ir taikomoji dailė Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose: 2002 m. gegužės 15 d m. sausio 5 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusios parodos katalogas. Vilnius, 2005, p ČDM, inv. nr. Tt 8/a,b, Tt 9/a,b Lėkštės ČDM, inv. nr. Tt ŠKIUDIENĖ, R. Pirmieji tarybinio ( ) porceliano dirbiniai M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Muziejai ir paminklai, Nr. 7, p Techniques of the World s Great Masters of Pottery and Ceramics. London, 1984, p ŽAM, inv. nr. DT-79, B-58, 65, 80-81, TIM, inv. nr. GEK ŠKIUDIENĖ, R. Ir stok už garbę Lietuvos. Tarpukario Lietuvos sportininkų garbės dovanų ir sporto prizų rinkinys Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Prieiga per internetą: [žiūrėta ] ČDM, inv. nr. dekoratyvinė lėkštė Tt 869, vaza (lėkštė su kojele) Tt 870; vaza Tt 874; skulptūrėlės Tt TIM, inv. nr. GEK ŽAM, inv. nr. GEK 2185/ LDM, inv. nr. IM ČDM, inv. nr. Tt KANARSKAS, J. Dekoratyvinė vaza. LIMIS. Prieiga per internetą: id=yf8y8dr4cl7jjzxv&s_ind=142&valuable_ type=eksponatas [žiūrėta 09-20] POCIENĖ, A.; GURNEVIČIŪTĖ, G. XIX a. pab. XX a. pr. popuri vazos restauravimas. Lietuvos dailės muziejaus metraštis-9. Vilnius, 2007, p ČDM, inv. nr. Tt TIM, inv. nr. GEK 12817/1-2, 12870, 13019, POCIENĖ, A.; GURNEVIČIŪTĖ, G. XIX a. pab. XX a. pr. popuri vazos restauravimas. Lietuvos dailės muziejaus metraštis-9. Vilnius, 2007, p ČDM, inv. nr. Tt LDM, inv. nr. TK-1140/a-b TIM, inv. nr. GEK 16870; ŽAM, inv. nr. GEK 2200, 2195, ČDM, inv. nr. Tt Kultūros paminklų įstaigos suregistruotų ir valstybės globon paimtų Panevėžio apskrities dvarų kultūros ir meno vertybių aktai ir sąrašai, KPCA, f. 17, ap. 2., b. 19, l ŠAM, inv. nr. D-P ŠAM, inv. nr. D-P ŠAM, inv. nr. flakonėliai D-P , indelis D-P TIM, inv. nr. GEK TIM, inv. nr. GEK TIM, inv. nr. GEK ČDM, inv. nr. Tt UŽUOTAITĖ, I. Istoriniai veidrodžiai Lietuvoje. Kultūros paminklai, Nr. 15, 2010, p ŽAM, inv. nr. GEK 23265/1-2; TIM, inv. nr. GEK 12082, 12144, 6856; LNM, inv. nr. IM 6375; LDM, inv. nr. Tt 5876/a, b LNM, inv. nr. IM TIM, inv. nr. GEK TIM, inv. nr. GEK 8.050,

116 ISSN X Kultūros paminklai / ČDM, inv. nr. Tt ŠAM, inv. nr. D-P ČDM, inv. nr. Tt ŽAM, inv. nr. GEK TIM, inv. nr. Nr. GEK 11364, 12143; 13035, 12058, 12141, 12511, 11966, LDM, inv. nr. TP-319; GURNEVIČIŪTĖ, G. Johanno Joachimo Kaendlerio porceliano skulptūrėlės. Lietuvos dailės muziejaus metraštis-2, 1998, p ČDM, inv. nr. Tt 8570, Dresden figurines. Prieigai per internetą: dresden [žiūrėta ] ČDM, inv. nr. Tt TIM, inv. nr. GEK TIM, inv. nr. GEK 12865, ČDM, inv. nr. Tt ČDM, inv. nr. Tt LDM, inv. nr. TK ŽAM, inv. nr. B TIM, inv. nr. GEK ŽAM, inv. nr. GEK ČDM, inv. nr. Tt KIŠIONIENĖ, R. Statulėlė Rusijos mužikas. LIMIS. Prieiga per internetą: < exhibit/preview/ ?s_ id=zqczruv1upfbfa7l&s_ind=117&valuable_ type=eksponatas>[žiūrėta ] ČDM, inv. nr. Tt ČDM, inv. nr. Tt TIM, inv. nr. GEK ČDM, inv. nr. Tt ČDM, inv. nr. Tt ČDM, inv. nr. Tt TIM, inv. nr. GEK Provincijos dvaras: XVII XIX a. istorinis portretas ir taikomoji dailė Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose: 2002 m. gegužės 15 d m. sausio 5 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusios parodos katalogas. Vilnius, 2005, p ŠAM, inv. nr. D-P TIM, inv. nr. GEK VALTAITĖ, A. Sietynai Europoje ir XVII XX a. pirmosios pusės sietynų paveldas Lietuvoje. Kultūros paminklai, Nr. 14, 2009, p ČDM, inv. nr. Tt AFTANAZY, R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, t. 4. Wrocław, 1993, p ČDM, inv. nr. Tt RKM, inv. nr Kultūros paminklų įstaigos valstybės globon paimtų Raseinių dvarų kultūros ir meno vertybių aktai, KPCA, f. 17, ap. 2, b. 20, l ČDM, inv. nr. GEK ČDM, inv. nr. Tt 68, 75, 309, , 696, 2298, 2299, 10584; TIM, inv. nr. GEK , 13759, 13033/1-2, 11271; ŽAM, inv. nr. GEK DT-74. Mokslo darbai 191. AFTANAZY, R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, t. 4. Wrocław, 1993, p ČDM, inv. nr. Tt ČDM, inv. nr. Tt ČDM, inv. nr. laikrodis Tt 2116; žvakidės Tt-2116:1, Tt-2116: EITUTIS, A. Kalendoriai ir laikrodžiai. Vilnius, 2010, p TIM, inv. nr. GEK TIM, inv. nr. GEK 14496, 15116, ČDM, inv. nr. Tt ČDM, inv. nr. Tt ŽAM, inv. nr. GEK 1374 a RKM, inv. nr. 713/ LNM, inv. nr. IM 11172/1-10. SUMMARY Jovita Žeimytė HERITAGE OF PORCELAIN IN LITHUANIA IN 18 th - THE FIRST HALF OF 20 th CENTURY Currently there are considerable amount of chinaware from the 18 th to the first half of the 20 th centuries stored in the museums. Most of them are the part of manors heritage. However in the historiography the porcelain heritage still remains not properly appreciated. This work is the first attempt to research the porcelain heritage of the 18 th the first half of the 20 th centuries in Lithuania thus contributing the development of objects studies in applied art and also promoting the properly appreciation and further storage of this heritage. The spread of chinaware in Lithuania in the 18 th the first half of the 20 th centuries is partly reconstructed based on the written and iconographic sources. There are analyzing what kind of and what manufactures from ware were spread in manors in the meantime. Also there is overview of the chinaware trade in the second half of the 19 th and the first half of the 20 th centuries as well as researching of the porcelain heritage stored in museums trying to systematize and summarize them. It discoveried while reseaching that a huge amount of valuable porcelain 116

117 Jovita Žeimytė XVIII XX a. I pusės porceliano paveldas Lietuvoje collections were concentraded in manors. The chinaware mostly manufactured in the Western Europe dominated among them. Chinaware not only were used by their real purpose but also served as important interior details. Since the second half of the 19 th century they are more often seen in the townspeople houses. The difference is that chinaware manufactured in Russia were mostly outspread there. While reasearching the porcelain heritage in Lithuania in the 18 th the first half of the 20 th centuries a huge variety of it revealed. The biggest part of chinaware stored in museums is took by the variety of dishes. Also there are considerable amount of the porcelain sculptures. Less common are porcelain lamps, candlestick, toys and porcelain clocks. El. paštas: Jovita.zeimyte20@gmail.com Tel Gauta Įteikta spaudai

118 ISSN X Kultūros paminklai / Gytis Oržikauskas VILNIAUS ŠV. APAŠTALŲ PETRO IR POVILO BAŽNYČIOS BAROKO ARCHITEKTŪROS MENINĖ PROGRAMA Darbe pateikiamas alternatyvus Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios meninės programos aiškinimas. Remiantis ikonografiniais pavyzdžiais yra tikslinama atskirų bažnyčios skulptūrinės puošybos motyvų prasmė ir interpretacija lyginant juos su visuotiniais krikščioniškoje baroko dailėje aktualizuotais alegoriniais įvaizdžiais. Kitaip nei ankstesni tyrimai, identifikuojant bendrą bažnyčios meninę programą orientuojamasi ne tik į naratyvų interjero skulptūrinį dekorą, bet ir į bažnyčios architektūros formų simboliką. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios erdvės simbolika yra aiškinama platesniame krikščioniškos architektūros kontekste, aptariant, kaip tradiciniai krikščioniškosios architektūros simboliniai įvaizdžiai buvo pritaikyti šiai konkrečiai bažnyčiai. Bažnyčios meninė programa yra identifikuojama atskleidžiant bažnyčios skulptūrinės puošybos prasminę sąsają su jos architektūros formų semantika. Šis aspektas padeda suvokti tikrąsias baroko sakralinės architektūros galimybes kurti iš anksto numatytą, vieningą ir prasmingą meninį turinį. Reikšminiai žodžiai: Vilniaus barokas, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, architektūros simbolizmas, semantika. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje yra bene labiausiai tyrinėtas Lietuvos baroko sakralinės architektūros pavyzdys. XX a. I pusėje bažnyčios interjero puošybą tyrinėjo Tadeušas Rohala-Zavadzkis (Tadeusz Rohała-Zawadzki, ) [18], Kazimieras Jasėnas ( ) [8], Mokslo darbai Jonas Grinius ( ) [6] ir Jurgis Orda ( ) [11]. Vėlesni bažnyčios tyrimai apima Stasio Samalavičiaus ir Almanto Samalavičiaus knygą Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia [22], Irenos Vaišvilaitės knygą Baroko pradžia Lietuvoje [29] ir straipsnį Vilniaus šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios dekoro programa [30], Mindaugo Paknio knygą Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas Antakalnyje [16], šio autoriaus straipsnius Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorija ir ikonografija [16] bei Antakalnio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios freskų autorystės problema [14] ir elektroninį pranešimą Ikonografinis pasakojimas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje [15], Sigitos Samuolienės straipsnį Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ikonografija [23] bei Indrės Šurkutės straipsnių seriją Kalno palaiminimo skulptūrinės kompozicijos Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje [25, 26, 27]. Pjetro Perčio (Pietro Perti, ) ir Džiovanio Marijos Galio (Giovanni Maria Galli, nuo 1667-ųjų dirbo Lietuvoje) sukurtas gausus bažnyčios skulptūrinis dekoras tarnauja kaip neišsenkamas krikščioniškosios dailės ikonografijos tyrimų šaltinis. Interjero skulptūrinė puošyba jungia gausybę krikščionybės įvaizdžių su pasaulietinės baroko dailės siužetais. Šiame turtingame audinyje sunku įžiūrėti atskirus motyvus vienijantį naratyvą kaip savo straipsnyje Vilniaus Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios dekoro programa teigia I. Vaišvilaitė, vientisos ir apgalvotos schemos paieškos bažnyčios puošyboje yra ginčytinos. Pasak autorės, esminis bažnyčios programos motyvas yra Petras uola, ant kurios tvirtai pastatyta Bažnyčia, o ši pagrindinė idėja yra papildyta šalutinėmis šventųjų, dorybių, riterystės ir mergystės temomis. Autorė ydingu vadina ankstesnių bažnyčios dekoro tyrinėtojų uždavinį surasti vieną raktą visam bažnyčios interjerui interpretuoti 118

119 Gytis Oržikauskas Vilniaus baroko Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektūros meninė programa [30, p ]. Ši nuomonė skiriasi nuo S. Samuolienės teiginio, kad bažnyčios ikonografija yra gerai apgalvotas, vientisas kūrinys [23, p. 42]. Nepaisant prieštaravimų identifikuojant bendrą bažnyčios meninę programą, atskiras Šv. Petro ir Povilo bažnyčios scenas galima aiškinti pasitelkus konkrečius ikonografinius šaltinius. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios puošyboje įžvelgiama neabejotina Cezarės Ripos (Cesare Ripa, ) alegorijų aiškinimo knygos Ikonologija ( Iconologia ) įtaka (1 pav.). Bažnyčios navoje matome pagal knygą sukurtas įėjimų į koplyčias arkas puošiančias aštuonias suporintas Jėzaus Kalno pamokslo palaimintųjų figūras (2 pav.). Tai, kad bažnyčios dekoratoriai gerai žinojo Ikonologijos knygą, liudija ir kitas Pietrui Perčiui priskiriamas kūrinys Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje m. atlikti stiuko lipdiniai. Šv. Kazimiero koplyčios kupolo būgno nišose stovi keturios alegorinės moterų didžiųjų dorybių figūros: susivaldymas su drambliu, teisingumas su kalaviju ir svarstyklėmis, išmintis su gyvate ir veidrodžiu, ginkluota tvirtybė su liūtu ir nulaužta kolona (3 pav.). Ikonologija šių simbolių prasmę aiškina taip: dramblys niekada nepersivalgo jis pratęs pastoviai ėsti tiksliai tą patį kiekį pašaro, todėl simbolizuoja susivaldymą. Strutis gali suvirškinti net geležį taip teisingume tam tikri dalykai turi būti nuryti, kokie sunkūs jie bebūtų. Išminties veidrodis padeda mums pažinti savo trūkumus, o atrajojantis elnias simbolizuoja, kad prieš priimant sprendimą dalykai turi būti kelis kartus pervirškinti. Tvirtybės šarvai ir liūtas simbolizuoja kūno ir proto (kuris turi veikti ne įniršio pagautas, bet nuosaikiai) jėgą [20, p. 225, 246, 508, 619]. Keturios skulptūrinės Šv. Kazimiero koplyčios figūros beveik tiksliai atkartoja Ikonologijoje pateiktas didžiųjų dorybių iliustracijas. To paties negalime sakyti apie aštuonias Šv. Petro ir Povilo bažnyčios palaimintųjų figūras. Ikonologijos knyga pirmąjį kartą išleista be iliustracijų 1593 m. Romoje. Vėliau iliustruota knygos versija buvo perleista 1603 m. Romoje, 1602 m. Milane, 1611 m., 1618 m., 1625 m. ir 1630 m. Paduvoje, 1613 m. Sienoje ir 1620 m. Parmoje, taip pat vėlesniais leidimais ir vertimais į prancūzų, olandų, vokiečių ir anglų kalbas. Aštuonių Kalno pamokslo palaiminimų ikonografijos aprašymas pateiktas jau pirmajame 1593 m. Ikonologijos leidime, tačiau grafiškai iliustruotos aštuonių moterų figūros pasirodė tik knygos leidimuose kitomis kalbomis: 1645 m. Paryžiaus leidime, 1698 m. Amsterdamo ir 1704 m. Augsburgo leidimuose. Originalo kalba išleistoje Ikonologijoje 1 pav. Keturių didžiųjų dorybių iliustracijos iš Cezarės Ripos knygos Ikonologija, 1603 m. ir 1625 m. 2 pav. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios navos dekoras 119

120 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 3 pav. P. Perčiui priskiriamos keturių didžiųjų dorybių skulptūros Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje iliustruotos palaimintųjų figūros pasirodė tik 1764 m. Perudžos leidime. Kurdamas Šv. Kazimiero koplyčios dekorą P. Pertis veikiausiai galėjo būti vizualiai paveiktas Ikonologijos graviūrų, atsižvelgę į tai, kad italų dekoratoriui knygą patogiausia būtų buvę skaityti originalo kalba, taip pat į italų kultūros pranašumą ir populiarumą to meto Vilniuje, galime spręsti, kad P. Pertis Šv. Petro ir Povilo bažnyčios palaimintųjų figūras greičiausiai kūrė naudodamasis tik aprašymais. Šis faktas svarbus tuo, kad iki šiol Šv. Petro ir Povilo bažnyčios puošybos elementai aiškinti pasitelkiant vizualius analogus. I. Vaišvilaitė aštuonias palaimintųjų figūras lygino su Šv. Petro bazilikos Vatikane ir Romos Santa Maria del Popolo bažnyčios interjerų alegorinėmis figūromis, kurios yra išoriškai panašios, tačiau vaizduoja visiškai kitus siužetus. Aštuonios Šv. Petro ir Povilo bažnyčios palaimintųjų figūros savo pavidalu visiškai tiksliai atkartoja Ikonologijos rašytinius aprašymus. Tai rodo bažnyčios kūrėjų pasitikėjimą kurti amžininkų Vakarų dailės meistrų neeksploatuotą meninį turinį bei savarankišką gebėjimą rinktis norimas perteikti temas, o šis faktas ragina aiškinant bažnyčios puošybą atverti platesnį ne tik vizualinių, bet ir rašytinių šaltinių konekstą. Bažnyčios dekoratorių meistriškumą liudija tai, kad jiems pavyko sukurti skulptūrinį dekorą, labai glaudžiai susijusį su bažnyčios architektūrine erdve, nepaisant to, kad jie nedalyvavo kuriant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios architektūros koncepcijos. Medinis bažnyčios maketas architekto Jano Zaoro buvo sukurtas Krokuvoje ir tik vėliau Džiambatistas Fredianis (Giambattista Frediani) buvo pakviestas vietoje atlikti detalesnius bažnyčios brėžinius [22, p ]. Galbūt dėl šios priežasties skulptūrinė interjero puošyba bažnyčios tyrėjų akimis dažnai matoma kaip autonomiškas meno kūrinys, t. y. interjero aplikacija, neturinti prasminių sąsajų su bažnyčios architektūra ar erdvine sandara. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ikonografiniai puošybos tyrimai stokoja dėmesio pačios bažnyčios architektūros semantikai. Tuo tarpu ir puošybos, ir architektūros formų prasminio tyrimo rezultatas gali padėti atskleisti Lietuvos baroko architektūros ir dailės sąveikos galimybes kurti bendrą prasmingą meninį turinį. Krikščioniškosios kosmologijos įvaizdžiai Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Savo sandara Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano trinavė bazilika su kupolu transepto kryžmoje ir praėjimais sujungtomis koplyčiomis. Tokios erdvinės sandaros pavyzdžiu galėjo būti pirmoji barokinė Romos Jėzaus (Il Gesu) bažnyčia [9, p. 103]. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios planas labai panašus į Jėzaus bažnyčios, tik dvi altorių supančios atviros šoninės koplyčios Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje 120

121 Gytis Oržikauskas Vilniaus baroko Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektūros meninė programa yra paverstos į iš dalies uždaras zakristijas, o vietoje Jėzaus bažnyčioje šalia įėjimo esančių šoninių koplyčių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje yra įrengti du bokštai. I. Vaišvilaitė pastarąjį sprendimą sieja su vietos dvibokščių bažnyčių statybos tradicijų įtaka [29, p ]. Tam tikrais interjero elementais Šv. Petro ir Povilo bažnyčia turi sąlyčio taškų su Šv. Petro bazilika Vatikane: abejose bažnyčiose buvo įrengti Šv. Petronelės altoriai, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios arkas puošiančios palaimintųjų, šventųjų ir alegorijų figūros primena Gianlorenzo Berninio (Gian Lorenzo Bernini, ) sekėjų Šv. Petro bazilikoje sukurtas arkų skulptūras, abiejų bažnyčių kupolų bazes puošia tas pats įrašas Tu ės Petrus et supra hanc petrain edificabo ecclesiam mcam [30, p ]. Tačiau dekoro scenų išdėstymo atžvilgiu Šv. Petro ir Povilo bažnyčia itin primena barokinę Šv. Andriejaus bažnyčią Romoje (San Andrea della Valle, pradėta 1590 m., baigta 1650 m.). Abi bažnyčios turi panašų profiliuotą antablementą, abiejų bažnyčių šoninių koplyčių arkos yra puoštos porinėmis figūromis, o altoriaus apsidė padalinta į tris atskiras scenas vaizduojančias dalis. Abiejų bažnyčių kupolo žiedas yra puoštas lotynišku įrašu, o kupolo pendentyvai keturių evangelistų atvaizdais. Kupolas, kaip architektūrinė konstrukcija, yra labai svarbi krikščioniškosios bažnyčios erdvės semantikoje, kadangi ankstyvosios Bizantijos laikais ir viduramžiais Dievas buvo įsivaizduojamas ne žmogaus pavidalu, bet kaip apskritimas arba sfera. Kaip rašė XII a. teologas Alanas Lilietis: Dievas yra inteligibili sfera, kurios centras yra visur, o paviršius niekur [1, p , 347]. Kai kada krikščionybės mene pats Jėzus Kristus buvo vaizduotas kaip apskritimas, pavyzdžiui, XV a. Horae ad usum Parisiensem rankraščio iliustracija vaizduoja, kaip keturi angelai nuo kryžiaus nuima sferą, o joje galima įžiūrėti blankius prisikėlusio Kristaus silueto kontūrus. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolo sferos viršuje matome Kristaus veidą, kuris žvelgia žemyn į lankytojus, nušviestas pro kupolo žibintą sklindančios natūralios šviesos (4 pav.). Šis motyvas nejučiomis primena Kristaus Saulės ikonografiją [12, p. 267]. Kai antikos laikų krikščionys negalėjo atvirai reikšti savo pažiūrų, jie naudojo ratą su šešiais ar aštuoniais stipinais kaip frazės Jėzus Kristus, Dievo sūnus gelbėtojas (Iesous Xristos, Theo Yios, Soter) anagramą. Taip ratas, jau iki tol buvęs universaliu saulės simboliu, tapo ir Jėzaus Kristaus ženklu, pavyzdžiui, Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje saugomame XI a. medicinos almanache Kristus vaizduojamas kaip apskrita saulė, iš skirtingų kampų supama keturių 4 pav. Dangaus skliauto simbolizmas: bažnyčios kupolo dekoras ir apvaliosios patalpos skliauto dekoras 121

122 ISSN X Kultūros paminklai / metų laikų ir 12 Zodiako ženklų. Toks ikonografinis motyvas paaiškintas ir Cezarės Ripos Ikonologijoje, kurioje sakoma, kad Dievas yra kaip ratas jis beribis, amžinas, tik jo paviršius liečia Žemę, tačiau pats centras lieka nepasiekiamas [7, p. 364]. Atidžiau įsižiūrėjus, šis ikonografinis motyvas yra perteiktas ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolo dekore, kuris yra suskirstytas kaip ratas su aštuoniais stipinais. Be to, nuo V a. bažnytiniame mene susiformavusioje ikonografijoje Kristus buvo vaizduojamas lydimas keturių tetramorfo gyvūnų. Tetramorfo simbolis susijęs su Senajame Testamente aprašyta Ezekielio vizija [1: 4 26] ir Naujojo Testamento Apreiškimu Jonui [Apr, 4:6 11]. Pagal krikščionybės angelų hierarchiją, tai yra keturi angelai cherubai, kurie apsireiškė kiekvienas turintys žmogaus, liūto, jaučio ir erelio veidus. Šių angelų atvaizdu buvo puoštas šydas, kabintas ant keturių kolonų Saliamono šventyklos Šventų švenčiausiojoje [19, p ]. Teigiama, kad į Biblijos tekstus tetramorfo įvaizdis atkeliavo iš pagonybės, kai tikėta, kad Žemę sergi ir dangų prilaiko keturios Zodiako būtybės Jautis, Liūtas, Vandenis ir Skorpionas (kuris senosiose kultūrose buvo vadinamas Ereliu). Per sudėtingas simbolines asociacijas (pavyzdžiui, interpretuojant kiekvienos iš keturių evangelijų pirmąją eilutę), šis tetramorfo simbolis krikščionybėje buvo pritaikytas keturiems evangelistams [1, p. 117]. Šis evangelistų dangaus ramsčių simbolis plačiai perteiktas krikščioniškoje architektūroje. Skirtingai nuo pagoniškų kupolinių šventyklų, krikščioniškose bažnyčiose dangų simbolizuojanti kupolo sfera buvo statoma ant ne apvalaus, o kvadratinio pagrindo. Apskritimo (simbolizuojančio Dievą) ir kvadrato (simbolizuojančio Žemę) jungtis bažnyčių architektūroje simbolizavo dvasinio ir materialaus pasaulio jungtį. Tokia erdvinė struktūra pirmą kartą projektuota Šv. Sofijos sobore (Hagia Sophia) Stambule, kur geometriškai jungiant sferą Mokslo darbai su kvadratu pirmą kartą buvo sugalvoti nauji konstrukciniai elementai pendentyvai. Nuo pat Bizantijos laikų krikščioniškoje architektūroje paplito paprotys šiuos jungiamuosius konstrukcinius elementus puošti tetramorfo, kitaip evangelistų, atvaizdais. Šis paprotys taikytas visų amžių ir visų architektūros stilių bažnyčioms. Keli pavyzdžai būtų: VI a. Šv. Vitalio bažnyčia Ravenoje, XI a. Paduvos katedros krikštyklos kupolas, XII a. Gelačio vienuolyno Švč. Mergelės Marijos bažnyčios kupolas, XII a. Palatino kopyčia Palerme, Šv. Marko bazilika Venecijoje, XIII a. gotikinė Šv. Mikalojaus bažnyčia Blua (Blois) mieste, XVI a. Parmos katedra, XVII a. Invalidų rūmų koplyčia Paryžiuje [13, p. 236]. Vargu ar prieš pradėdami darbą Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptoriai išsamiai studijavo sudėtingą krikščionybės architektūros metaforų genezę nuo ankstyviausiųjų laikų. Nepaisant to, kad krikščionybės gnosticizmo įvaizdžiai buvo suformuoti senesniais laikais, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dekoratoriai tikriausiai juos priėmė kaip nusistovėjusią ikonografinę tradiciją. Pro kupolo žibintą krintančios natūralios šviesos išryškintas Dievo veidas lyg saulė žvelgia žemyn į lankytojus iš rato formos skliauto, palaikomo keturių evangelistų atvaizdais puoštų pendentyvų. Be jų, kupolo žiedas taip pat yra puoštas keturiomis Bažnyčios tėvų skulptūromis, kurios, kaip pažymi I. Vaišvilaitė, hierarchiškai neįprastai iškeltos virš apaštalų figūrų bažnyčios pagrindinėje erdvėje [30, p. 32]. Šias keturias Bažnyčios tėvų figūras galime interpretuoti kaip dar vieną papildomą tetramorfo Bažnyčios ramsčių arba tarpininkų tarp Dangaus ir Žemės įvaizdį. Be įprasto motyvo Petras uola, kurį diktuoja lotyniškas kupolo įrašas, pati architektūrinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolo struktūra įkūnija dangiškojo ir žemiškojo pasaulių sąlyčio metaforą, o skulptūrinė puošyba šią idėją dar labiau išryškina ir akcentuoja. 122

123 Gytis Oržikauskas Vilniaus baroko Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektūros meninė programa Šios simbolinės temos atspindžių galime matyti ir kitose bažnyčios vietose. Apvaliosios patalpos, kuri yra bažnyčios įėjimo dešinėje, kupolas yra tarsi sumažinta didžiojo bažnyčios kupolo versija. Šiame mažajame kupole dar kartą pavaizduoti keturi cherubinai, tik šį kartą kaip keturi šešiasparniai angelai, prilaikantys apskritimą su reljefine Piloto teismo scena (4 pav.). Dera prisiminti, kad Vakarų kultūroje tetramorfo įvaizdis simbolizavo universalų kosmologinį tikėjimą, kad pasaulis yra sudarytas iš keturių esminių pradų: keturių pagrindinių šalių, keturių žemynų (pavyzdžiui, G. Berninio Keturių upių fontanas Piazza Navona aikštėje Romoje, kuriame keturių žinomų žemynų didžiosios upės Australija dar nebuvo atrasta pavaizduotos kaip keturių rojaus upių analogija), keturių paros laikų, keturių mėnulio fazių, keturių metų laikų, keturių elementų, keturių temperamentų, keturių kūno skysčių ir t. t. [1, p ]. Atitinkamai Šv. Petro ir Povilo bažnyčia turi keturias altoriaus apsidės statulas, vaizduojančias prisikėlusį Kristų ir tris svarbiausius jo gyvenimo asmenis Šv. Joną Krikštytoją, Švč. Mergelę Mariją (kuri, kaip ir prisikėlęs Kristus, pavaizduota transcendentiniu Apokalipsės moters pavidalu) ir Šv. Juozapą, taip pat keturias temines koplyčias, kurios turi po keturias šventųjų ar alegorijų figūras, o aštuonios navos palaimintųjų figūros yra suskirstytos į keturias grupes. Altoriaus apsidės antablemente taip pat matome keturias pusiaufigūres skulptūras moterį su dviem vaikais, vyrą (satyrą ar demoną?), undinę ir sparnuotą moterį su laurų vainiku (5 pav.). Šių figūrų prasmę sudėtinga tiksliai nustatyti, kadangi dvi pirmosios figūros neturi jokių skiriamųjų atributų. Šios figūros gali vaizduoti keturis pagrindinius elementus arba keturis būvius (ant žemės, požemyje, vandenyje ir danguje). Šiais dekoro ir architektūros įvaizdžiais perteikiama pagrindinė bažnyčios meninės programos idėja dangiškojo pasaulio sąlytis su žemiškuoju. Šio sąlyčio taško ramsčius bažnyčioje simbolizuoja gausybė įvairių pavidalų žmonių, tritonų, angelų ir demonų skulptūrinių atlantų. Susidaro įspūdis, kad bažnyčios dekoratoriai įsivaizdavo Šv. Petro bažnyčią (t. y. Dievo namus) apskritai nestovinčią ant žemės, o sklendžiančią danguje, beveik nesvarią ir tik prilaikomą fantastinių tarpininkų. Pasaulio dualumo simbolika Du Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios transepto altoriai yra skirti Dievo Motinos gailestingumo ir Penkių Kristaus žaizdų temoms (6 pav.). Teigiama, kad Gailestingumo altoriaus puošyba 1700 m. buvo patikėta skulptoriams Andriui Sanktinui Kaponei (Capone) ir Jonui Pensai. Pagal jiems duotą piešinį šie skulptoriai padarė altoriaus reljefinį paveikslą, tačiau jų sukurtus lipdinius perdirbo ir papildomas figūras 1704 m. sukūrė kiti skulptoriai. Kristaus žaizdų altoriaus autoriai lieka nežinomi [21, p. 13]. Dievo Motinos gailestingumo altoriuje vaizduojama Švč. Mergelė Marija, stabdanti maro strėles, kurias į Žemę iš dangaus siunčia Jėzus Kristus. Ant šią 5 pav. Keturios apsidės antablemento dekoro figūros keturi elementai? 123

124 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 6 pav. Bažnyčios transepto Dievo Motinos gailestingumo (kairėje) ir Penkių Kristaus žaizdų (dešinėje) altoriai sceną supančių dviejų kolonų stovi angelai, laikantys Saulės ir Mėnulio ženklus. S. Samuolienė teigia, kad Dievo Motinos gailestingumo altoriaus siužete pavaizduota XV a. gyvenusios Šv. Joanos de Kostumi vizija. Ji gyveno mažame Italijos mieste, kuriame plito maras. Vieną kartą besimelsdama šventoji pamatė Dievo Motiną, kuri laužė strėles, sakydama, kad Dievo pyktis bus sulaužytas kaip strėlės, jeigu miestelio žmonės melsis ir suruoš procesiją [23, p. 38]. Nepaisant šios konkrečios istorijos, maro strėles stabdančios Švč. Marijos ikonografija yra gana sena. Švč. Mergelę Mariją, stabdančią iš dangaus siunčiamas maro strėles, vaizduoja Hanoveryje saugomas vėlyvojo viduramžių periodo rankraštis. Maro strėles siunčiančio Kristaus ikonografija taip pat gali būti kildinama iš pagonių saulės dievo Apolono ikonografijos. Šis dievas buvo vadinamas epitetu Smintheus ( Pelių dievas ), kuomet kartu su seserimi, Mėnulio deive, iš dangaus siųsdavo mirties strėles. Analogiškai krikščionybės mene Švč. Marija arba kiti šventieji buvo dažnai vaizduojami apsiaustu pridengiantys tikinčiuosius nuo Dievo ar net kūdikėlio Jėzaus siunčiamų maro strėlių. Šis gestas reiškė savotišką Dievo valios nepaisymą, todėl m. Tridento susirinkime tokie siužetai buvo paskelbti šventvagiškais [2, p. 23]. Ši scena Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje nėra vienintelis maro temai skirtas paveikslas. Maro tematiką pratęsia toje pačioje pusėje kaip ir Gailestingumo altorius esantis skulptūrinis Šv. Sebastijono reljefas (8 pav.). Šis šventasis buvo suvarpytas strėlių ir paliktas numirti, tačiau pagijo. Kadangi strėlės krikščionybės mene sietos su maru, Šv. Sebastijonas ilgainiui tapo sergančiųjų maru globėju [10, p. 98; 2, p. 319]. Šv. Sebastijonui buvo skirta daugybė renesanso epochos meno kūrinių, kuriuose šventasis vaizduojamas statiška, tačiau harmoninga kontraposto poza. Tuo tarpu Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Šv. Sebastijonas išsiskiria netradicine neramia ekspresyvia poza (7 pav.). Ši poza tiksliai, tačiau veidrodiškai atkartoja baroko dailininko Domeničino 124

125 Gytis Oržikauskas Vilniaus baroko Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektūros meninė programa (Domenichino, tikrasis vardas Domenico Zampieri, ) Šv. Sebastijono paveikslą, skirtą Švč. Marijos angelų ir kankinių (Santa Maria degli Angeli e dei Martiri) bazilikai Romoje. Beje, Domeničinas buvo vienas iš dailininkų, dekoravusių Šv. Andriejaus bažnyčią Romoje, kurios interjero dekoro struktūra labai primena Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Beveik identiška šio paveikslo kopija yra priskirta kitam italų baroko dailininkui Frančeskui Albaniui (Francesco Albani, ). Tai rodo, kad Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dekoratoriai bent iš dalies buvo susipažinę su Italijos baroko meistrų darbais jei ne tiesiogiai, tai iš graviūrų (kas galėtų paaiškinti veidrodišką Šv. Sebastijono pozos atkartojimą). Dievo Motinos gailestingumo altoriuje Saulės ir Mėnulio ženklus laikantys angelai puikiai dera su iš pagonybės atėjusia marą kontroliavusių Saulės ir Mėnulio dievybių simbolika. S. Samalavičius ir A. Samalavičius šias figūras identifikavo kaip Mokslo ir Teologijos alegorijas, nes mokslas, anot viduramžių teologų, galėjo nešti žmonijai šviesą, pats nutviekstas amžinos tikėjimo šviesos [22, p. 124]. Nepaisant to, šis aiškinimas negali būti laikomas tvirtu, kadangi Saulės ir Mėnulio simbolika krikščionybėje turėjo kur kas daugiau prasmių. Šv. Augustinas iš Hipono (kurio pavyzdžiu sekė Laterano kanaunininkų vienuolija, prižiūrėjusi Šv. Petro ir Povilo bažnyčią) teigė, kad Saulė ir Mėnulis atspindi Senąjį ir Naująjį Testamentus Senasis gali būti suprastas tik Naujojo šviesoje. Kadangi Senojo ir Naujojo Testamentų tekstai, alegorijos ir įvykiai viduramžių teologijoje apskritai laikyti simetriškais, viduramžių teologai, pradedant nuo Bernardo Klerviečio ( ), Švč. Mergelę Mariją pradėjo tapatinti su Senojo Testamento Saliamono Giesmių giesmėje apdainuota nuotaka: Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi/ aušra, graži kaip mėnulis,/ šviesi tartum saulė,pagarbią baimę kelianti/ lyg/ pulkas su vėliavomis? [Gg 6: 10] Toks Mergelės įvaizdis yra aprašytas ir Naujojo Testamento Apreiškime Jonui, kai apokalipsės metu Švč. Marija pasirodo apsigobusi saule su mėnuliu po kojomis [Apr 12:1 2]. Šį Mergelės pavidalą Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vaizduoja apsidės skulptūra, todėl Saulės ir Mėnulio ženklai Dievo Motinos gailestingumo altoriuje gali būti traktuojami tiesiog kaip Dievo Motinos ikonografiniai simboliai. Atitinkamai kolonos, ant kurių stovi angelų figūros ir kurių kiekviena yra palaikoma ketverto stiprių vyrų, gali būti identifikuojamos kaip Saliamono šventyklos prieangio kolonos Boaz ir Jachin (pažodžiui turėtų reikšti Pilnas stiprybės ir Su Dievo jėga ). 7 pav. Bažnyčios dekoro fragmentai: Šv. Karalienės koplyčios arkos reljefai (viršuje), navoje esantis Šv. Sebastijono reljefas ir Šv. Uršulės ir mergelių kankinių koplyčioje esantis alyvmedžio reljefas 125

126 ISSN X Kultūros paminklai / Kita dviejų angelų interpretacija gali būti vyriškojo ir moteriškojo pradų dualumas, krikščionybėje aiškintas kaip mistinė Kristaus ir Eklesijos (Bažnyčios) santuoka. Įvairūs viduramžių teologai (Šv. Augustinas, Šv. Ambrozijus, Šv. Anastazijus, Šv. Tomas Akvinietis ir kiti) rašė apie šią santuoką. Šv. Tomas Akvinietis rašė: Bažnyčia yra graži kaip mėnuo, apšviesta savo jaunikio šlovės ir malonės [28, p. 377]. Švč. Marija, tapatinta su Giesmių giesmės nuotaka, apskritai laikyta ir simboline Kristaus nuotaka [4, p ]. Vyriškojo ir moteriškojo polių dualumą Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje išryškina ne tik skirtingose transepto pusėse išdėstyti transepto altoriai, bet ir pagrindines altorių temas atkartojantys skirtingose transepto pusėse išdėstyti skliautų puošybos siužetai, skirti Švč. Mergelei Marijai ir Kristui. Tokia poliarizacija turėjo būti dar ryškesnė, kadangi tansepto ir choro sandūroje esantys du mažesnieji altoriai kadaise taip pat buvo skirti Švč. Marijai ir Jėzui Kristui [22, p. 39]. Įvairiuose Biblijos tekstuose Jėzus Kristus minimas kaip sėdintis Dievo Tėvo dešinėje. Sekant šiuo papročiu Kristui skirti altoriai buvo išdėstyti dešinėje navos pusėje, o Marijai skirti altoriai kairiojoje. Poliarizuotas Jėzaus ir Marijos ikonografinių scenų išdėstymas bažnyčioje taip pat gali būti aiškinamas šiandien jau pamirštu papročiu, kuris vis dar buvo reglamentuojamas 1917 m. Bažnyčios kanonų teisėje: Pageidautina, kad sandoroje su ankstyvosios bažnyčios tvarka moterys bažnyčioje būtų atskirtos nuo vyrų, t. y. sėdėtų skirtingose navos pusėse [Canon 1262, 1, 13, p. 240]. Ši praktika buvo taikyta ir baroko laikotarpiu, ką įrodo Peterio Paulo Rubenso (Peter Paul Rubens, m.) spalvotas piešinys Pamokslas kaimo bažnyčioje (apie m.), saugomas Niujorko Metropoliteno muziejuje. Šiame piešinyje vaizduojama, kad mišių metu moterys sėdi kairiojoje navos pusėje, atskirai nuo vyrų dešinėje. Todėl galime teigti, kad Šv. Petro Mokslo darbai ir Povilo bažnyčioje priešingose transepto pusėse išdėstyti Švč. Mergelės Marijos ir Kristaus atvaizdai kurti atsižvelgus į bažnytinę liturgijos tradiciją išryškinti poliarizaciją tarp moterų ir vyrų. Kitą universalaus dualumo temą S. Samalavičius ir A. Samalavičius mėgino įžvelgti bažnyčios navos antablemente. Jame tarp putų ir girliandų įpintos gyvulių galvos: galime įžiūrėti gyvatės, jaučio, laukinės katės, ožio, asilo, delfino ir kt. atvaizdus. Dalį šių atvaizdų autoriai laiko nuodėmių, dalį dorybių simboliais [22, p. 115]. Viduramžių ir renesanso mene įvairūs gyvuliai iš tiesų simbolizavo nuodėmes: vilkas simbolizavo godumą, liūtas puikybę, šuo gašlumą ir t. t. Nepaisant to, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios antablemente gyvūnų atvaizdai išdėstyti pernelyg laisvai, kad būtų aiškinami kaip krikščionybės mene gana griežtai apibrėžtų septynių nuodėmių ar dorybių atvaizdai (8 pav.). Skirtingi tyrėjai įžvelgdavo vis kitokią antablemento puošybos prasmę, pavyzdžiui, menotyrininkas kunigas Kazimieras Jasėnas putų figūras aiškino kaip pagonišką, bažnyčiai nederamą motyvą [8, p ], o estetikos teoretikas Jonas Grinius aiškino atvirkščiai, kad šios mažų angelų figūros simbolizuoja psalmių chorą [6, p ]. Iš tikrųjų bažnytiniame mene populiarūs mažyliai angelai yra klaidingai vadinami cherubais, pagal krikščionybės angelų hierarchiją jie iš tiesų yra nekaltos sielos, angelai muzikantai, kurie kiekvieną dieną giesmėmis garbina Dievą. Daugelis Šv. Petro ir Povilo mažųjų angelų iš tiesų turi po muzikinį instrumentą (8 pav.). Veikiausiai šių angelų prigimtis šlovinti Dievą giesmėmis ir yra pagrindinė bažnyčios antablemento tema. Į antablemento girliandą įpinti įvairių padarų pavidalai gali iliustruoti Šv. Augustino iš Hipono mintį apie tikėjimą ir būtį būtis leidžia patirti Dievą per jo tvarinius, nes Jis yra analogiškas savo kūriniams. Nepaisant sudėtingos paaiškinti bendros temos, kiekvieną individualią putų sceną galima bandyti aiškinti atskirai, 126

127 Gytis Oržikauskas Vilniaus baroko Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektūros meninė programa pavyzdžiui, virš Šv. Mato skulptūros matome besibučiuojančius porą angelų. Taip jie iliustruoja eilutę iš Naujojo Testamento, kuri ragina vienas kitą pasitikti meilės bučiniu [Pt 5:14]. Šv. Augustino iš Hipono 227 pamokslas atskleidžia, kad ankstyvojoje liturgijoje ramybės (taikos) tarpusavyje linkėta bučiuojantis į lūpas. Šv. Petro ir Šv. Povilo taikos bučinys prieš kankinystę yra žinomas ikonų ir katalikiškų paveikslų ikonografinis motyvas, kuris, tiesa, nėra atspindėtas 1805 m. bažnyčioje pakabintame P. Smuglevičiaus šventųjų Petro ir Povilo atsisveikinimo paveiksle, tačiau matomas baroko mene, pavyzdžiui, Alonso Rodrigeso (Alonzo Rodriguez, ) paveiksle Šv. Petro ir Šv. Povilo atsisveikinimas [13, p. 244]. Antablemente figūruojantys delfinų atvaizdai gali būti aiškinami pagal Cezarės Ripos knygą Ikonologija. Šioje knygoje yra alegorija Malonios nuotaikos, sukalbamas ir mylintis, kuri aiškina, kad delfinas gali iliustruoti minėtus dalykus, kai jis puola gelbėti žmogų vedamas gryno instinkto, ne savanaudiškumo ar blogų paskatų (8 pav.) [20, p. 37]. Taip bažnyčios antablemento delfinai įkūnija prigimtinio gėrio idėją. Tačiau bažnyčioje iš tiesų yra išreikšta blogio ir gėrio dualumo idėja. Akylesnė akis gali pastebėti, kad bažnyčios antablementą remiančių piliastrų kapitelių fleuronai, vaizduojantys žiedus, angelus, Pacų herbą ar gyvūno snukį, tarpais vaizduoja demonų veidus (8 pav.). Demonų atvaizdų yra ir pačiame antablemente, pavyzdžiui, virš Šv. Pilypo statulos matome rėkiančią piktosios dvasios kaukę su šikšnosparnio sparnais. Taigi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios puošyba vaizduoja, kad transcendentiniame pasaulyje kartu su dieviškosiomis būtybėmis egzistuoja ir blogis. Šis puošybos akcentas, drauge su hierachiškai poliarizuotomis Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos temomis, pasakoja apie pasaulio, sudaryto iš vyriškojo ir moteriškojo pradų bei gėrio ir blogio, dualumą. Šv. Augustino iš Hipono ir Šv. Karalienių koplyčių alegorijos Laterano kanauninkų vienuolija savo gyvenimą grindė Šv. Augustino iš Hipono pavyzdžiu, todėl viena iš keturių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios koplyčių yra skirta būtent šiam šventajam. Šios koplyčios skliaute vaizduojamos keturios alegorinės figūros, kurias S. Samalavičius ir A. Samalavičius identifikavo kaip meilę (caritas), tvirtybę, aukščiausiąjį teisingumą ir susilaikymą [22, p ]. Šis aiškinimas nėra tikslus Vakarų dailėje susilaikymas (temperantia) paprastai vaizduojamas kaip moteris su dviem ąsočiais vynui skiesti. Tuo tarpu Šv. Augustino koplyčios figūra laiko tik vieną taurę ir yra primynusi demoną. Tokia poza atkartoja amžininko italų dailininko Ciro Ferio (Ciro Ferri, ) paveikslą 8 pav. Navos antablemento dekoro fragmentai 127

128 9 pav. Šv. Augustino iš Hipono koplyčios skliauto dekoro didžiosios ir teologinės dorybės: teisingumas, meilė, tvirtybė ir tikėjimas ISSN X Kultūros paminklai / Tikėjimo alegorija. Panašiai tikėjimas vaizduojamas G. Berninio mokinio sukurtoje arkos skulptūroje Šv. Petro bazilikoje Vatikane. Moters laikoma taurė yra ne skiesto vyno, o eucharistijos taurė, kaip pavyzdžiui, Rafaelio (Raffaello Sanzio da Urbino, ) paveiksle Teologinės dorybės, kuris yra saugomas Vatikane. Dėl aiškių ikonografinių atributų minėtą Šv. Augustino koplyčios dekoro figūrą galime tiksliai identifikuoti kaip tikėjimo (fides) alegoriją, kuri drauge su meile (caritas) ir viltimi (spes) yra viena iš trijų teologinių vertybių. Kita alegorinė skliauto figūra su šarvais ir nulaužta kolona bažnyčios tyrėjų įdomiai aiškinta susiejant su Šv. Augustinu: T. Rogala Zavadzkis teigė, kad šarvuota figūra su nulaužta kolona simbolizuoja dvasinę Šv. Augustino tvirtybę [18, p. 18], o Jurgis Orda teigė, kad ši figūra su nukirsta kolona liudija apie jauno Augustino draugo mirtį, kurią teologas skaudžiai išgyveno ir kuri Mokslo darbai paveikė jo filosofinius darbus [11, p. 25]. Iš tiesų moteris su šarvais neabejotinai simbolizuoja vieną iš didžiųjų krikščioniškųjų dorybių stiprybę (fortitudo), kurios atributas Vakarų dailėje yra nulaužta Samsono kolona [1, p. 91]. Alegorinės Šv. Augustino koplyčios figūros glumina tuo, kad bažnyčios dekoratoriai, skliaute įkurdinę teisingumą ir stiprybę, pavaizdavo tik pusę krikščionybėje išpažįstamų keturių didžiųjų dorybių (be išminties ir susitvardymo), komponuodami jas drauge su dviem iš trijų teologinių dorybių (trūksta vilties, 9 pav.). Iš pažiūros tą galėtume laikyti dar vienu įrodymu, kad bažnyčios puošyboje stokota nuoseklumo ir tvarkos. Kita vertus, dera prisiminti, kad keturios didžiosios dorybės į krikščionybę perėjo iš antikos veikalų (Platono ir Cicerono darbų) ir Senojo Testamento (Išminties knygos ir Makabėjų knygų). Krikščionybei šias dorybes bandė pritaikyti būtent Šv. Augustinas, savo veikale De moribus ecclesiae aiškinęs, kad keturios didžiosios dorybės kyla iš meilės Dievui: stiprybė, sutvirtina dėl Dievo meilės; teisingumas meilė, kuri tarnauja tik Dievui; išmintis meilė, padedanti pakilti iki Dievo; susivaldymas meilė, kuri padeda išlaikyti tyrumą Dievui. Viduramžiais ši Šv. Augustino veikalo ištrauka plito kaip atskiras rankraštis. Kitas Šv. Augustino darbas De Civitate Dei contra Paganos aiškino, jog Kad ir kiek jie [pagonys] stengėsi dorybę išskirstyti į keturias dalis išmintį, teisingumą, stiprybę ir susitvardymą nors kiekviena šių dalių turi savo gėrio, tikėjimas yra teisingume ir užima pagrindinę vietą, kaip daugelis žino: Teisieji gyvens tikėdami. Neįprastai komponuotos Šv. Augustino koplyčios alegorinės figūros gali iliustruoti specifiškas Šv. Augustino teologines pažiūras. Atkreiptinas dėmesys į tai, kaip šios figūros išdėstytos žiūrint iš įėjimo į koplyčią taško, tikėjimas komponuotas su teisingumu, o meilė grupuota su stiprybe. Kitos bažnyčioje esančios koplyčios šv. Karalienių keturių alegorinių moterų figūrų prasmę originaliausiai bandė aiškin- 128

129 Gytis Oržikauskas Vilniaus baroko Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektūros meninė programa ti T. Rohala-Zavadzkis. Jis interpretavo jas kaip Lenkijos karalienių atvaizdus: moteris su apnuogintu kardu rankoje laikyta Salomėja ( ), Lenkijos valdovo Lešeko Baltojo dukra, kuri sustabdė karą tarp Vengrijos ir Lenkijos, išmaldą duodanti moteris šv. Jadvyga ( ), moteris su alyvų šakele rankoje šv. Kunigunda ( ), kuri įsteigė klarisių vienuolyną Sončiuose ( ), o neva skalbianti moteris laikyta šv. Jolanta ( ), kuri po vyro mirties įstojo į vienuolyną ir dirbo juodžiausius darbus [18, p. 11, 13 14]. Savo ruožtu S. Samalavičius ir A. Samalavičius vienakojam elgetai išmaldą duodančią puošnią moterį identifikavo kaip gailestingumo alegoriją, šakelę laikančią karūnuotą moterį kaip taikingumo alegoriją, moterį, tiesiančią už ašmenų paimtą kardą, kaip kantrybės arba nusižeminimo alegoriją, o neva skalbiančią apsiaustu apsigobusią moterį kaip darbštumo alegoriją [22, p ]. Populiarūs turistų žinynai dar kitaip aiškina šių figūrų prasmę, siedami jas su karo tema: moteris su kardu sergi karius, moteris su audeklu rankose perriša žaizdas, puošni moteris šelpia karo invalidus, o karūnuotoji moteris yra Dangaus karalystės pažadas ir Dievo globa (10 pav.). Iš tikrųjų nė viena šių figūrų neturi konkrečių analogų krikščionybės ar pasaulietinės baroko dailės ikonografijoje m. išleista Džordžo Viterio (George Wither) knyga Senų ir naujų emblemų rinkinys (A Collection of Emblemes, Ancient and Moderne) vaizduoja tvirto tikėjimo (Constante Fiducia) alegoriją, kuri aprašyta taip: Po kančių karūnuoti bus tie, kurie turėjo pastovų tikėjimą. Emblema vaizduoja karūnuotą moterį, stovinčią ant stačiakampio akmens. Šis akmuo, kaip viltis, tvirtai stovi ant žemės, kuriuo šonu beparisi. Kryžius moters rankose simbolizuoja mirties grėsmę, o taurė karčias kančias, bet kartu paguodos taurę. Karūna ant moters galvos simbolizuoja tikėjimo šlovę ir apdovanojimus. Už moters nugaros matome Jeruzalės šventyklą ir Kalvarijos (Golgotos) kalną [31, p. 81]. Panašią alegoriją Tvirtas tikėjimas (Fede Formata) aprašo ir Ripos Ikonologija tai džiaugsminga moteris, karūnuota laurų vainiku ir apsigaubusi purpuro drabužiais su gausybe ornamentų. Dešinėje rankoje ji ištiesusi alyvų šakelę, o kairėje laiko gausybės ragą. Tikėjimas siejasi su labdara, jis puošia gyvenimą, suderina sielą su kūnu, todėl tikėjimas piešiamas linksmas ir besijuokiantis, apsirengęs karališku labdaros drabužiu. Purpuro karališkas drabužis atspindi sielą Dievo malonėje, o alyvų šakelė simbolizuoja taiką, stebuklingą sielos vienybę su Dievu [7, III, p. 53]. Į šiuos ikonografinius motyvus galime tik iš dalies atsižvelgti, aiškindami karūnuotos moters alegorijos prasmę, kadangi nė vienas jų tiksliai neatitinka šios skulptūros pavidalo, taip pat nepaaiškina, kodėl tariamas tikėjimas ir tariama labdaros figūra komponuota su kitomis dviem mįslingomis figūromis. 10 pav. Šv. Karalienės koplyčios alegorinės figūros Šv. Pauliaus laiško kolosiečiams alegorija? 129

130 ISSN X Kultūros paminklai / Vienintelis šaltinis, galintis sujungti visus keturis alegorinių moterų figūrų simbolizuojamus aspektus, yra Biblijos ištrauka Šv. Pauliaus laiškas kolosiečiams. Basa, drabužį laikanti moteris gali simbolizuoti šio laiško eilutę: Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. Kardą už ašmenų laikanti nuolanki moteris gali iliustruoti tolesnę eilutę: Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite. Lotyniškai caritas reiškia ir labdarą, ir meilę, todėl kitame koplyčios šone vaizduojama išmaldą duodanti moteris gali simbolizuoti eilutę: O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis. Galiausiai karalienės, laikančios alyvų šakelę, figūra galėtų ženklinti eilutę: Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo taika, į kurią esate pašaukti viename kūne. Ir būkite dėkingi. [Kol 3:12 15] Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl I. Vaišvilaitė teigia, kad Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios puošyboje nėra apgalvotos vientisos schemos, yra tai, jog Šv. Karalienės ir Šv. Augustino koplyčiose neva pasikartoja ta pati tema krikščioniškųjų dorybių figūros [30, p ]. Iš tiesų iš pirmojo žvilgsnio gali atrodyti, kad kuriant dekorą visoje bažnyčioje stokota tvarkos. Užtenka pažvelgti pagrindinėje bažnyčios navoje į aštuonias palaimintųjų figūras, kurios neatitinka Šv. Jono Auksaburnio postulato, jog aštuoni Kristaus Kalno palaiminimai nuoseklia seka yra auksinė grandinė, vedanti į išganymą. Tačiau savo straipsniuose I. Šurkutė atskleidė, kad aštuonios palaimintųjų figūros bažnyčioje yra išdėstytos dėsningai, tik zigzago tvarka (pirmasis palaiminimas yra virš Šv. Augustino koplyčios, antrasis virš Šv. Uršulės koplyčios, trečiasis vėl virš Šv. Augustino, ketvirtasis virš Šv. Uršulės, penktasis virš Šv. Karalienių, šeštasis virš Šv. Karžygių, septintasis virš Šv. Karalienių ir aštuntasis virš Šv. Karžygių Mokslo darbai koplyčios) [25, p. 192]. Šis faktas įrodo, kad kuriant bažnyčios dekorą mąstyta, kokia kryptimi lankytojas bažnyčioje judės ir kokia seka patirs atskiras ikonografines scenas. Analogiškai keturių Šv. Karalienių koplyčios figūrų aiškinimas kaip Laiško kolosiečiams parabolė yra patrauklus tuo, kad keturios moterų figūros yra išdėstytos paeiliui, lygiai taip, kaip išdėstytos Laiško kolosiečiams eilutės. Be to, kita Biblijos ištrauka Laiškas galatams teigia, kad: Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi [Gal 3:27]. Galime prisiminti, kad sekant šia eilute senovėje krikšto metu buvo dalinami marškiniai. Kaip tyčia, Šv. Karalienių koplyčioje audeklą laikančios moters figūra yra pavaizduota virš arkos, kuri veda į bažnyčios krikštyklą. Ši figūra galėjo tarnauti kaip dvi atskiras bažnyčios erdves jungiantis tematinis puošybos elementas. Kitas ženklas, galintis įrodyti, jog Šv. Karalienių koplyčios dekoro programa buvo išplėtota kitose bažnyčios erdvėse, yra matomas bažnyčios navos antablemente. Šv. Karalienių koplyčioje kadaise laikytas Šv. Petronėlės paveikslas. Ant šios šventosios kapo buvo rastas išraižytas delfinas, kuris tapo jos embleminiu simboliu. Be to, Petronėlė yra Prancūzijos, kurioje sosto įpėdinis vadintas dauphin (t. y. delfinu), globėja. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje būtent virš Šv. Karalienių koplyčios, kurioje laikytas Šv. Petronėlės atvaizdas, antablementą puošiantys putai joja ant delfinų (8 pav.). Kitos Šv. Karalienių koplyčios arkos linkyje nulipdytos scenos vaizduoja karalienę su Nukryžiuotoju ir karalienę su žiedu rankoje. Šie reljefiniai paveikslai labai kontraversiškai aiškinti T. Rohalos- Zavadzkio kaip pamaldumo alegorija ir šv. Kunigundos ( ), Vengrijos karaliaus Belo IV duktės ir Lenkijos valdovo Boleslovo Droviojo žmonos, paveikslas [18, p. 11, 13 14]. Šios dvi karalienių figūros (greičiausiai davusios vardą visai koplyčiai) gali būti aiškinamos kaip jau aptartas Kristaus nuotakos Eklesijos arba 130

131 Gytis Oržikauskas Vilniaus baroko Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektūros meninė programa Švč. Marijos simbolis. Galiausiai šios figūros gali vaizduoti ir šv. Petronėlę. Nuo XVI a., kai šv. Petronėlės palaikai buvo perkelti į Šv. Petro baziliką Vatikane, žinoma, kad šv. Petronėlė buvo kilusi iš Romos imperatoriaus Vespasiano giminės. Legenda pasakojo, kad šv. Petronėlė buvo labai graži, dėl to pagonių karalius Flakas užsigeidė ją vesti. Šv. Petras Petronėlę tariamai užrakino bokšte, kur šventoji, protestuodama prieš nenorimas tuoktuves, nusimarino badu (8 pav.).galime spėti, kad abi arkos lanko scenos užsimena apie šv. Petronėlės kilmę ir iliustruoja jos mirtį. Šis elementas nėra vienintelis tuoktuvių simbolis bažnyčios puošyboje. Alyvmedis yra gausiai derantis vaismedis, todėl antikos laikais judėjų vestuvėse jaunikis ir nuotaka paprastai rankose nešdavosi alyvų šakeles kaip vaisingumo ir gausos simbolį [5, p. 73]. Galime matyti, kad dėl šios tradicijos Vakarų dailėje alyvų šakelė naudota ne tik kaip taikos, bet ir kaip santuokos simbolis, pavyzdžiui, Paolo Veronezės (Paolo Veronese, ) paveiksle Laiminga sąjunga iš ciklo Keturios meilės alegorijos. Žinodami alyvų šakelės simboliką, Šv. Karalienių koplyčios arkos skulptūrinę karūnuotos moters figūrą (10 pav.) galėtume laikyti ne tik Kristaus Taikos, bet ir Kristaus nuotakos Eklesijos alegorija. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje alyvmedžio motyvą matome ir Šv. Uršulės bei mergelių kankinių koplyčioje. Šv. Uršulė buvo nukankinta kelionėje pas jaunikį, todėl ši šventoji yra santuokos globėja. Du Šv. Uršulės koplyčios sienų reljefai vaizduoja palmės šakelę (kankinių atributą) ir alyvmedį, kurio šakose nardo paukšteliai. Šiame reljefe alyvmedis vaizduojamas ne kaip taikos, o kaip vaisingumo bei tuoktuvių simbolis (7 pav.). Nepaisant skirtingų interpretacijų, galime tvirtai teigti, kad atskiras bažnyčios dalis vienija nuoseklus naratyvas, kuomet tam tikros atskiros ikonografinės scenos yra temiškai pristatomos priešakyje arba plėtojamos tolesnėje bažnyčios erdvėje. Tokie prasminiai ryšiai tarp atskirų bažnyčios dalių dekoro elementų įrodo, kad skulptūrinis Šv. Petro ir Povilo interjero dekoras iš tiesų kurtas planingai ir apgalvotai. IŠVADOS Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje interjeras yra labai gausus krikščionybės ikonografinių įvaizdžių, todėl bendrą bažnyčios puošybos meninę idėją tampa sunku perprasti ir išaiškinti. Tačiau jeigu pagrindinėje bažnyčios erdvėje matome kruopščiai apgalvotą naratyvią schemą zigzago tvarka išdėstytas pagal Ikonologijos knygą sukurtas palaimintųjų figūras, sunku tikėti, kad kitų bažnyčios erdvių dekoras kurtas be aiškesnės programos. Skulptūrinės puošybos scenos temiškai sujungia atskiras bažnyčios dalis į vientisą erdvių sistemą, kurioje lankytojui pristatomi aktualūs krikščionybės įvaizdžiai yra susipynę vienas su kitu, perpasakoti ar iš naujo pakartoti. Bažnyčios kupolo puošybos temą atkartoja apskritosios patalpos mažojo skliauto puošyba, Gailestingumo altoriuje išryškinta maro tema siejasi su šv. Sebastijono reljefu bažnyčios navoje, Šv. Karalienių koplyčioje laikytame paveiksle pavaizduotos šv. Petronėlės atributika yra pristatyta bažnyčios navos putų antablemente, o atskiros Šv. Karalienių koplyčios dekoro scenos sietinos su krikštu (būtent iš šios koplyčios galima patekti į krikštyklą) bei santuokos tema (tai dera su Šv. Uršulės koplyčios menine programa). Įvairių bažnyčios dalių dekoro įvaizdžių prasmę sunku aiškinti, kadangi palaimintųjų figūroms naudota Cezarės Ripos Ikonologija yra ne vienintelis skulptūrinių scenų ikonografinis šaltinis. Neteisingai aiškinamos scenos verčia daryti prielaidą, kad bažnyčios skulptūrinis interjeras kurtas stichiškai, kartojasi, neturi bendros prasmės. Dėl šios priežasties tiriant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios 131

132 ISSN X Kultūros paminklai / interjero puošybos prasmę būtina pasitelkti daugiau baroko dailės ir architektūros ikonografinius pavyzdžių ir literatūrinių šaltinių. Originali, bažnyčios puošybą įkvėpusiose Romos baroko bažnyčiose neaktualizuota Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dekoro tema yra pasaulio dualumas, kuris yra perteikiamas supriešintais dangiškųjų būtybių ir demonų atvaizdais. Kitas ryškus dualumo aspektas keturių (likusių dviejų) altorių, skirtų Kristui ir Švč. Mergelei Marijai, bei juos supančių atitinkamų skliautų dekoro scenų poliarizacija bažnyčios erdvėje. Šie priešpriešinti motyvai pasakoja apie pasaulį, sudarytą iš skirtingų vyriškojo ir moteriškojo pradų bei gėrio ir blogio. Aiškinant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios meninę programą privalu nepamiršti pačios bažnyčios architektūros formų semantikos, kuri yra perteikta grynai architektūrinėmis priemonėmis ir erdvės struktūra. Nepaisant prieštaringų dekoro scenų aiškinimų, galime matyti, kad skulptūrinė puošyba ne ignoruoja, bet papildo ir išryškina bažnyčios architektūros formų simbolizmą. Ant kvadratinio pagrindo nuleisto kupolo, centrinę navą kertančio transepto formos metaforiškai kalba apie dangiškojo ir žemiškojo pasaulių sandūrą. Šios temos išryškintos kupolo Kristaus saulės ir Bažnyčios ramsčių (keturių evangelistų ir keturių Bažnyčios tėvų bei kt.) ikonografiniais paveikslais, taip pat gausybe įvairiausių pavidalų skulptūrinių atlantų, kurie, atrodo, vos prilaiko besvorę žemėn nusileidusią Dievo namų erdvę. Šv. Petro ir Povilo bažnyčią lygindami su kitu architekto Jano Zaoro kūriniu Švč. Trejybės bažnyčia Tarnowe Lenkijoje ( ), matome, kad būtent pastarosios puošyboje iš tiesų stokojama bendros meninės ar alegorinės idėjos. Privalome suvokti, kad už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios meninį turinį turime būti dėkingi ne jos architektui, bet stiuko dekoratoriams. Jų darbo negalime nuvertinti kaip pasyvaus, nuovokos nedemonstruojančio paprastų amatininkų Mokslo darbai dekoratorių darbo. Skulptorių darbai bažnyčioje puikus architektūros formų ir plastinio dekoro meninių galimybių sąveikos pavyzdys. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra turtinga ne tik puošyba, bet ir krikščionybės prasmėmis, todėl ji yra retas, išskirtinis ne tik Vilniaus baroko, bet apskritai baroko architektūros paminklas. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1. BIEDERMANN, H. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius, BYRNE, J. P. Encyclopedia of the Black Death. California, Šventasis Raštas. Vilnius, BOCZKOWSKA, A. Tryumf Luny I Wenus: 4. Pasja Hieronima Boscha. Krakow, BRAYER, M. M. The Jewish Woman in Rabbinic Literature: A Psychological Perspective. USA, GRINIUS, J. Vilniaus meno paminklai. Kaunas, Iconologia Del Cavaliere Cesare Ripa Perugino Notabilmente accresciuta d'immagini, di Annotazioni, e di Fatti Dall'Abate Cesare Orlandi... Tomo secondo. Tomo terzo. Perugia, Prieiga internetu AAAAcAAJ&printsec=frontcover&hl=lt&source =gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q&f =false. 8. JASĖNAS, K. Barokas ir subarokinti pastatai Lietuvoj. Židinys, Nr.3, 1934, p Lietuvos architektūros istorija II: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Vilnius, MOR MANDO, F.; WORCESTER, T. Piety and Plague from Byzantium to the Baroque. California, ORDA, J. Symbolika rzezb kosciola Piotra i Pawla w Vilnie. Vilnius, Alma Mater Vilnensis, ORŽIKAUSKAS, G. Erdvės naratyvas formuojant sakralinės architektūros savastį. Mokslas Lietuvos ateitis / Science Future of Lithuania, 2014, p ORŽIKAUSKAS, G. St. Peter and St. Paul s Church in Vilnius: A Study in Metha-codal Symbolism of Christian Architecture. Journal of Architecture and Urbanis / Urbanistika ir architektūra, 2014, p PAKNYS, M. Antakalnio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios freskų autorystės problema. Acta Academiae artium Vilnensis, Nr. 21, 2001, p PAKNYS, M. Ikonografinis pasakojimas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Orbis Lituaniae. Vilnius University: PAKNYS, M. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas Antakalnyje. Vilnius,

133 Gytis Oržikauskas Vilniaus baroko Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektūros meninė programa 17. PAKNYS, M. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorija ir ikonografija. Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai. Vilnius, 2010, p PLEBAN, K. (ROGALA-ZAVADZKI T.) Przewodnik hagjograficzny po kosciele Antokolskim. [Knyga be leidimo vietos ir datos] 19. RAMONIENĖ, D. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius, RIPA, C. Iconologia Prieiga internetu &printsec=frontcover&hl=lt&source=gbs_ge_sum mary_r&cad=0#v=onepage&q&f=false. 21. SAMALAVIČIUS, S. Baroko šedevras. Vilnius, SAMALAVIČIUS, S.; SAMALAVIČIUS, A. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Vilnius, SAMUOLIENĖ, S. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ikonografija. Acta Academiae artium Vilnensis, Nr. 21, 2001, p STALLEY, R. A. Early Medieval Architecture. Oxford, ŠURKUTĖ, I. Kalno palaiminimo skulptūrinės kompozicijos Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Logos, Nr. 53, 2007, p ŠURKUTĖ, I. Kalno palaiminimo skulptūrinės kompozicijos Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Logos, Nr. 54, 2008, p ŠURKUTĖ, I. Kalno palaiminimo skulptūrinės kompozicijos Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Logos, Nr. 55, 2008, p THOMAS AQUINAS. In Canticum Canticorum Exposito. Opera omnia, Parma, VAIŠVILAITĖ, I. Baroko pradžia Lietuvoje. Vilnius, VAIŠVILAITĖ, I. Vilniaus Šventųjų Apaštalų Petro Ir Povilo bažnyčios dekoro programa. Acta Academiae artium Vilnensis, Nr. 21, 2001, p WITHER, G. A. Collection of Emblemes, Ancient and Moderne Prieiga internetu &printsec=frontcover&dq=a+collection+of+em blemes,+ancient+and+moderne&hl=lt&sa=x& ei=lmaqvfe_kcebsahwiicobw&ved=0cb8q 6AEwAA#v=onepage&q=A%20Collection%20 of%20emblemes%2c%20ancient%20and%20 Moderne&f=false. SUMMARY Gytis Oržikauskas ARTISTIC SUBTEXT OF BAROQUE ST. PETER AND ST. PAUL CHURCH IN VILNIUS The paper expands the research of iconography of the baroque St. Peter and St. Paul church in Antakalnis, Vilnius ( ) through examination of architectural symbolism, in contrast to previous limited analysis, devoted solely to the symbolism of rich interior stucco decoration of this church. The architectural semantics of the church is explained through comparison to the most distinctive traditional symbolic themes of sacral Christian architecture. Then separate descriptive interior decoration scenes are explained through iconographical comparison to the allegories popular in both religious and secular baroque art. The unity between the abstract architectural semantics and the descriptive symbolic themes of sculptural decoration gives the understanding that architecture this particular Baroque church (if not architecture in general) was very much capable of expressing the independent, integral and meaningful artistic content, which can translate more than its general appearance. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros teorijos ir pagrindų katedra Pylimo g. 26/1, Vilnius Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos El. paštas Gauta Įteikta spaudai

134 ISSN X Kultūros paminklai / Birutė Giraitytė STAČIATIKIŲ IKONOS VILNIAUS MIESTE XIX A. II PUSĖJE XX A. PRADŽIOJE Straipsnyje pristatomi žymiausi tapytojai, kūrę šventųjų atvaizdus Vilniaus cerkvėms XIX a. II pusėje XX a. pradžioje. Išskiriami populiariausi garbinti atvaizdai, nusakoma ikonų masinė gamyba bei jų sklaida [1]. Reikšminiai žodžiai: ikonos, Vilniaus cerkvių dailė. Vilniuje XIX a. viduryje, nors ir praėjus daugiau kaip 50 metų po prijungimo prie Rusijos imperijos, vyravo katalikiškoji kultūra [2]. Tačiau po 1864 m. sukilimo buvo siekiama galutinai surusinti Vilnių ir visą Šiaurės vakarų kraštą, o stačiatikybė suvokta kaip geriausia to priemonė. XIX a. 7-ajame dešimtmetyje pradedama atnaujinti jau esamas bei statyti naujas cerkves, kurioms reikėjo naujų ikonostasų ir ikonų. Tai suteikė prielaidas susiformuoti ikonų tapybos dirbtuvėms, suklestėti jų prekybai ir sklaidai. Stačiatikių rusų menas ir jo propagavimas buvo suvokiami kaip galimybė sukurti atsvarą katalikiškajam menui, caro valdžios valdininkų tapatintam su lenkais tiek kultūriniu, tiek politiniu atžvilgiais [3]. Dėl šios priežasties XIX a. II pusę XX a. pradžią galima vadinti ikonų aukso amžiumi Vilniaus mieste. Nors vilnietiškoji ikonų tapyba neprilygsta aptariamojo laikotarpio didiesiems ikonų tapybos centrams Mstiorai, Palechui ar Vasilijaus Gurjanovo dirbtuvėms, jokiu kitu metu šiems atvaizdams Lietuvoje nebuvo skiriama tiek daug dėmesio. Šio straipsnio tikslas pristatyti ikonų padėtį Vilniuje XIX a. II pusėje XX a. pradžioje, jų sklaidą bei apžvelgti žymiausius Mokslo darbai cerkvėms tapusius dailininkus. Siekiant parodyti aptariamuoju laikotarpiu garbintų atvaizdų kūrybos įvairovę, pristatomos ir masinės gamybos popierinės ikonos. Atliekant istorinę ikonų tapybos analizę, daugiausiai buvo remiamasi aptariamojo laikotarpio periodine spauda [4]. Joje randama informacijos apie statomas bei remontuojamas cerkves, pristatomi žymiausi dailininkai, architektai. Labai svarbiu informacijos šaltiniu yra XIX a. pabaigoje atsirandantys įvairūs amžininkų pasisakymai dėl cerkvių dailės ir jos kūrėjų, padedantys susidaryti išsamesnį vaizdą apie tuo metu vyravusią ikonų tapybos padėtį ir jos vertinimą. Be to, XIX a. pabaigoje pasirodę skelbimai padeda nustatyti vietinės reikšmės dirbtuves ir dailininkus, kūrusius cerkvėms ir stačiatikių tikintiesiems, populiariausius ikonografinius siužetus, ikonų tapybos specifiką, kainas bei prekybos vietas. Svarbus šaltinis yra XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje išleistos monografijos, skirtos cerkvėms ir pavienėms ikonoms, Flaviano Dobrianskio, Aleksandro Vinogradovo vadovai po Vilniaus miestą. Siekiant įvertinti ikonostasus ir ikonas, remiamasi Vilniaus universiteto bibliotekos (toliau VUB) Rankraščių skyriuje saugomais ikonostasų projektais, ikonų atvaizdais, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos (toliau LMAVB) Rankraščių skyriaus medžiaga. Kultūros paveldo centro Kilnojamųjų objektų poskyryje saugomi cerkvių inventorizavimo dokumentai padėjo nustatyti ikonų pokytį XX a. pabaigoje Ikonų tapybos formavimasis XIX a. II pusėje Kaip jau minėta, XIX a. II pusėje prasidėjo cerkvių atkūrimas. Joms reikėjo naujų ikonostasų bei ikonų, kurios suvokiamos kaip pagrindinis pamaldumo reikmuo [5]. Dėl šios priežasties 1864 m. Michailo Muravjovo pastangomis buvo įsteigtos ikonų tapybos dirbtuvės uždaryto Vilniaus universiteto bibliotekos patalpose. Deja, 134

135 Birutė Giraitytė Stačiatikių ikonos Vilniaus mieste XIX a. II pusėje XX a. pradžioje vietinių meistrų kūrybos lygis neatitiko užsakovų poreikio. Dailės istorikės Jolantos Širkaitės teigimu, Lietuvoje ikonų tapyba iki XIX a. 7-ojo dešimtmečio apskritai neegzistavo [6], tad nesant pajėgių vietinių ikonų tapytojų, galinčių kurti interjerus naujoms bei atstatomoms cerkvėms, buvo kviečiami perspektyvūs dailininkai akademikai (Ivanas Trutnevas, Vasilijus Vasiljevas, Ivanas Chruckis) iš Sankt Peterburgo ir Maskvos. Siekiant įdiegti ikonų tapybos tradiciją ir plėsti rusiškąjį meną dabartinės Lietuvos teritorijoje, Švietimo apygardos globėjas Ivanas Kornilovas nusprendė įkurti Vilniaus mieste vietinę dailės mokyklą, kurios mokiniai ne tik galėtų patenkinti ikonų poreikį, bet būtų rimta atsvara lenkiškajai kultūrai ir menui. Jai vadovauti buvo pakviestas perspektyvus dailininkas Ivanas Trutnevas. Ivanas Trutnevas. Ivanas Petrovičius Trutnevas (Иван Петпович Трутнев, ) [7] yra vienas žymiausių XIX a. II pusės dailininkų, kūrusių Vilniaus mieste. Taip pat visuomenės veikėjas, įvairių dailės parodų rengėjas, draugijų narys, labdarys bei pedagogas, išugdęs tokius dailininkus kaip Žakas Lipšicas, Chaimas Sutinas ir kt. [8]. Jis buvo baigęs Stroganovo dailės mokyklą ir Peterburgo dailės akademiją [9], buvo pakviestas į Vilnių įkurti Piešimo mokyklą, kuriai vadovavo nuo įkūrimo 1866 m. [10] iki pat savo mirties [11]. Be šių pareigų ir tapybos, buvo vienas iš Cerkvių Statybos Komiteto narių, o nuo 1876 m. komiteto pirmininkas, pakeitęs architektą Nikolajų Čaginą [12]. Ikonų tapybos meno I. Trutnevas mokėsi Švč. Trejybės Sergijaus Lavros vienuolyne [13]. Aleksandro Milovidovo teigimu, dailininkas laikėsi senųjų Novgorodo ikonų tapybos meistrų nuostatų ir tik nedaugelis Trutnevo amžininkų savo išsilavinimu galėjo pasigirti tokiu ikonų tapybos išmanymu [14]. Vis dėlto išlikusiuose I. Trutnevui priskiriamuose darbuose Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje ir Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedroje labiau pastebima Vakarų Europos tapybos tradicija (1 pav.) nei senosioms Rusijos ikonų mokykloms būdingi bruožai. Tačiau akivaizdu, jog tokios ikonos atitiko visuomenės skonį ir šio atvaizdo sampratą, kadangi užsakymų Trutnevui netrūko. Be pasaulietinio turinio bei pavienių ikonomis laikomų tapybos darbų, Ivano Trutnevo dirbtuvėms priskiriama vien apie 20 buvusiame Šiaurės vakarų krašte [15] sukurtų ikonostasų: privačioms Vilniaus pirmosios klasikinės gimnazijos Šv. Kirilo ir Metodijaus, Marijos mergaičių mokyklos Šv. Marijos Magdalietės cerkvėms, taip pat Liublino, Varšuvos, Cholmo, Minsko, Gardino stačiatikių 1 pav. I. Trutnevas. Šv. Lukas. Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedros ikonostaso detalė. Skaidros Savicko nuotr.,

136 2 pav. Šv. Makarijaus altorius Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedroje. Skaidros Savicko nuotr., 2015 ISSN X Kultūros paminklai / maldos namams. A. Milovidovo teigimu, neturtingoms cerkvėms dailininkas dažnai tapė be jokio atlygio [16]. Svarbiausias savo apimtimi ir iki šių dienų išlikęs I. Trutnevo darbas Vilniuje yra Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedros ikonostasas, kuris buvo sukurtas kaip paminklas visiems žuvusiesiems m. sukilime nuo maištininkų rankos [17]. Vykdant cerkvės atkūrimo darbus (ikonostasą projektavo akademikas Aleksandras Rezanovas, pastato architektas Nikolajus Čaginas), Trutnevo dirbtuvei buvo patikėta nutapyti visas pagrindinio ikonostaso ikonas. Jos yra įvairaus dydžio, tapytos aliejiniais dažais ant drobės [18]. Šis ikonostasas apskritai yra pats didžiausias visame mieste, sudarytas net iš penkių ikonų eilių: vietinės, Deesis, švenčių, pranašų ir protėvių. Vilniuje vyravo dviejų trijų ikonų eilių ikonostasai. Rusų kultūros veikėjo, dirbusio vietinėje švietimo apygardoje, Aleksandro Beleckio teigimu, būtent Trutnevo dėka soboras yra toks prabangus [19], tikriausiai ne veltui dailininkui už šį kūrinį buvo sumokėta rublių [20]. Nepaisant Beleckio Mokslo darbai pagyrų, cerkvės interjeras sulaukė ir neigiamų vertinimų. Pagal XIX a. viduryje darytus Aleksandro Rezanovo projektus [21] pirminis ikonostaso variantas atrodo toks, koks yra išlikęs iki šių dienų, tačiau iš pradžių jis buvo pastatytas mažesnis tiek pločiu, tiek aukščiu, kadangi vietoje penkių ikonų eilių buvo tik keturios. Cerkvės vidaus vaizdas neatitiko laukto rezultato, Pompėjaus Batiuškovo bei F. Dobrianskio teigimu, atrodė gana vargingai palyginti su majestotiška pastato išore [22]. Michailas Muravjovas paskatino tuometinį cerkvės kunigą Aleksandrą Pščolko kreiptis dėl lėšų papildomiems altoriams dešinėje ir kairėje pusėse ir dar vienos ikonų eilės pristatymo, darbams vadovaujant Nikolajui Čaginui [23]. Dešinėje cerkvės interjero dalyje (2 pav.) buvo pristatytas Šv. kankinio Makarijaus altorius [24]. Šiam šventajam altorius skirtas neatsitiktinai šv. Makarijus buvo XV a. pabaigoje toje pačioje vietoje stovėjusios stačiatikių katedros metropolitas, sutuokęs Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą ir Maskvos kunigaikštytę Eleną. Visose keturiose šio altoriaus dalies ikonų eilėse vaizduojami šventieji yra ypač gerbiami buvusiame Rusijos imperijos Vakarų ir Pietvakarių krašte. Nors ikonos menkai skiriasi nuo pagrindinio ikonostaso atvaizdų, kuriuos ištapė Trutnevas, tačiau jos visos priklauso kito meistro teptukui. Šv. kankinio Makarijaus altorius, kuris buvo baigtas ir pašventintas 1871 m., yra sukurtas kataliko Žukovskio [25]. Šaltiniuose nėra nurodomas šio autorius vardas, todėl sunku nustatyti jo tapatybę. Atsižvelgiant į gyvenimo metus ir vietą, tikybą, žinant, kad yra išlikusių aliejinės tapybos religinio turinio paveikslų, gali būti, jog tai yra Rudolfas Žukovskis (1814 po 1882) [26]. Šoniniuose Dievo Motinos Ėmimo į Dangų cerkvės altoriuose dailininkas stengėsi laikytis Trutnevo tapybos stilistikos ir išlaikyti bendrą vaizdo vientisumą, tačiau jo darbai šiek tiek skiriasi. Žukovskio darbai yra ryškesnių, labiau kontrastuojančių 136

137 Birutė Giraitytė Stačiatikių ikonos Vilniaus mieste XIX a. II pusėje XX a. pradžioje spalvų. Turinio prasme jo atvaizdai yra ne tokie lakoniški kaip I. Trutnevo, kuriuose vaizduojamas tik vienas šventasis be jokių papildomų atributų (išskyrus švenčių eilės ikonas). Be to, šiaurinio altoriaus (kairėje cerkvės dalyje) vietinėje ikonų eilėje Kristus vaizduojamas ne kaip Visavaldis, bet apsuptas vaikų, o tai retas reiškinys tiek tarp Vilniaus stačiatikių maldos namuose esančių ikonostasų, tiek apskritai visų Kristų vaizduojančių ikonų. Daugiausiai pripažinimo sulaukę I. Trutnevo tapyti darbai yra Šv. Dvasios cerkvės ikonostase. LTSR istorijos ir kultūros sąvade minima, jog iš 15 joje saugomų paveikslų 12 nutapė Ivanas Trutnevas [27]. Be to, tai pirmieji paveikslai cerkvėse, kuriuos Lietuvos TSR kultūros ministerijos kolegija 1971 m. rugsėjo 28 d. paskelbė vietinės reikšmės dailės paminklais [28]. Visi šie atvaizdai yra pirmajame iš trijų ikonostaso tarpsnių, nutapyti aliejiniais dažais ant drobės [29]. Žinoma, kad m. penki iš Šv. Dvasios cerkvėje esančių bei saugomų paveikslų buvo restauruoti, tačiau nenurodoma, kurie iš jų [30]. Šv. Dvasios cerkvės, kaip ir Skaisčiausios Dievo Motinos katedros ikonostase, vyrauja žalsvai melsvas koloritas. Šios spalvos tradicinėje ikonų tapyboje simbolizuoja tyrumą, amžinąjį gyvenimą [31], tačiau Šv. Dvasios ikonostaso atvaizdai yra tamsesni, niūresni, neturi ikonoms būdingo frontalaus šventųjų vaizdavimo. Abiejose cerkvėse esantys atvaizdai pasižymi kruopščiu tapybos atlikimu ir detalumu. Trutnevas taip pat nutapė keletą ikonų 1864 m. perstatytam Šv. Nikolajaus soborui, kuriame prieš tai veikė Šv. Kazimiero katalikų bažnyčia. Šv. Nikolajaus soboras buvo paverstas viena iš ištaigingiausių Vilniaus cerkvių, kuriai interjerą kūrė žymiausi XIX a. dailininkai. Ikonostasą, Pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1867 m. apdovanotą aukso medaliu, projektavo A. V. Rezanovas (kaip ir Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedroje). Jam ikonas nutapė profesoriai Karlas Bogdanovičius Venigas ir Konstantinas Dmitrijevičius Flavickis. K. B. Venigas sukūrė visas vietinės (pirmosios) ikonostaso eilės ikonas, K. D. Flavickis Išganytojo, Dievo Motinos, Jono Krikštytojo bei Viešpaties atvaizdą. Visi kiti tapybos darbai buvo atlikti I. Trutnevo ir Briulovo [32]. Ivanas Chruckis. Ivanas Chruckis [33] (Иван Фомич Хруцкий, ), kaip ir I. Trutnevas, buvo vienas žymiausių XIX a. amžiaus tapytojų tuometiniame Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašte. Jo nuopelnus savajai dailei priskiria lenkai, baltarusiai [34] ir rusai. Į Vilnių šį meistrą pakvietė vienas iš ikonų tapybos mecenatų, Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių vyskupijos metropolitas Josifas Semaška [35]. I. Chruckis gimė smulkių bajorų šeimoje Vitebsko gubernijoje, Ulos kaime. Jo tėvas buvo unitų šventikas, o broliai Andrejus ir Eustachijus taip pat dailininkai. Chruckis, kaip ir Ivanas Trutnevas, baigė Peterburgo dailės akademiją, 1839 m. jam suteiktas akademiko vardas už puikią portretų ir peizažų tapybą [36]. Jis laikomas vienu geriausių Rusijos natiurmortų tapytojų [37], jo kūryboje aiškiai matoma XVII a. Nyderlandų ir ispanų dailės įtaka. Didžiausią meninio palikimo dalį sudaro portretai, natiurmortai, peizažai, namų scenos [38]. Dažnai lankydamasis Vilniuje, I. Chruckis tapė katalikiškus maldos namus, yra išlikusios jo įamžintos Vilniaus Šv. Rapolo ir Kalvarijų bažnyčios. Keletas dailininko sukurtų miesto panoramos atvaizdų yra patekę į Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų rinkinį Vilniaus albumas [39] m. Chruckis pasirašė sutartį su metropolitu Josifu Semaška ir jo užsakymu sukūrė naujų ikonų Šv. Dvasios ir visą seriją ikonų prie metropolito namų veikusiai asmeninei Kryžiaus cerkvei. Yra išlikusių įrašų, jog Ivanas Chruckis tapė Trakų, Trinapolio Šv. Juozapo Sužadėtinio [40] ir Kauno Šv. Aleksandro Nevskio cerkvėms, taip pat asmeninėms J. Semaškos rezidencijoms [41]. Didžiausią savo apimtimi užsakymą Vilniuje Chruckis atliko 137

138 ISSN X Kultūros paminklai / Šv. Trejybės vienuolyno cerkvei, kurioje ištapė visus ikonostaso paveikslus, išskyrus Vilniaus Dievo Motinos Hodegetrijos ikoną [42], kurios tvarkybos darbai buvo patikėti Vasilijui Vasiljevui. Vasilijus Vasiljevas. Vasilijus Vasiljevičius Vasiljevas [43] (Василий Васильевич Васильев, ) dar jaunas išvyko į Sankt Peterburgą mokytis ikonų tapybos Makarijaus Samsonovičiaus Pešechonovo (М. С. Пешехонов, ) dirbtuvėse. Vėliau ( ), kaip I. Trutnevas bei I. Chruckis, įstojo į Imperatoriškąją dailės akademiją. Vasiljevas buvo žinomas kaip portretistas, taip pat tapė paveikslus istorine tematika. Be Vilniaus cerkvių, jo darbai puošė Peterburgo bei jo apylinkių, Varšuvos maldos namus, taip pat keliavo į Florenciją, Nicą [44]. Vasiljevui vieninteliam iš visų Vilniuje kūrusių dailininkų akademiko vardas buvo suteiktas už ikoną Dievo Motina su Kūdikiu (1858) m. V. Vasiljevas pasirašė sutartį su Vilniuje veikusiu Cerkvių statybos komitetu. Joje teigiama, kad dailininkas įsipareigoja tapyti ikonas aliejiniais dažais rusiškuoju stačiatikių stiliumi, laikantis istorinių faktų [45]. Vilniuje Vasilijui Vasiljevui buvo užsakyta nutapyti ikonas ir ikonostasą Arkangelo Michailo cerkvei. Ši cerkvė m. buvo įkurta iki tol buvusioje trinitoriams priklausiusioje Viešpaties Jėzaus bažnyčioje Antakalnyje [46]. Ikonostaso projekto autorius buvo A. Rezanovas, o visas ikonas pagal senąjį stačiatikiškąjį bizantiškąjį stilių sukūrė akademikas Vasilijus Vasiljevas [47]. Tais pačiais 1865 m. V. Vasiljevas ištapė Vilniaus Šv. Eufrosinijos cerkvės ikonostasą pagal Viktoro Rezanovo piešinius [48], tačiau greičiausiai šiuo metu jis neišlikęs, kadangi žinoma, jog XX a. pradžioje cerkvė buvo kapitaliai remontuota už rublių [49]. Be to, Germanas Šlevis teigia, kad tvarkybos darbų metu buvo pastatytas ikonostasas, sukurtas Maskvos Gurjanovo dirbtuvėse [50]. Be šių kelių žinomų cerkvių Vilniuje, V. Vasiljevas ištapė ikonas Šv. Aleksandro Nevskio koplyčiai, kuri buvo pastatyta kaip Mokslo darbai paminklas žuvusiems per m. sukilimą. Koplyčioje kabėjo septynios didelės ikonos, tapytos ant cinkuotos skardos. Ikonose buvo vaizduojami šv. Aleksandras Nevskis, šv. Nikolajus Stebukladarys, trys Vilniaus kankiniai Antonijus, Eustachijus ir Jonas, arkangelas Michailas, šv. Jurgis Nugalėtojas, šv. kankiniai Borisas ir Glebas bei Išganytojo atvaizdas. Dailininkas taip pat nutapė Viešpaties Prisikėlimo ikoną jau minėtam Šv. Nikolajaus soborui [51]. Tiek I. Trutnevas, tiek V. Vasiljevas buvo studijavę ikonų tapybą, tačiau panašu, jog pastarojo kompetencija šioje srityje buvo gerokia didesnė. Vasilijui Vasiljevui buvo patikėta restauruoti žymiausią ikoną Vilniaus Hodegetriją [52], aptariamuoju laiku buvusią Švč. Trejybės sobore. Siekiant ikonoms suteikti dar daugiau šventumo bei išskirtinumo dažnai teigiama, kad jos yra nutapytos šv. Luko evangelisto. Vilniaus Dievo Motinos Hodegetrijos atvaizdas (3 pav.) taip pat priskiriamas jo teptukui [53]. Vilniaus Hodegetrija [54] yra artimiausia Tichvino Dievo Motinos tipui, žinomam nuo XIV a. [55], nors nėra tiksli jo kartotė: Tichvino ikonos atveju dešinioji Kūdikio pėdutė yra nukreipta tiesiai žemyn arba vos pasukta į kairę pusę. Vilniaus Hodegetrijos ikonoje, remiantis VUB Rankraščių skyriuje saugoma litografija [56] bei ikonos kopija Šv. Dvasios cerkvėje, matome, kad ji pasukta šiek tiek į dešinę. Tai vienintelis skirtumas, tačiau turint mintyje, jog Dievo Motinos atvaizdai skirstomi atsižvelgiant ir į nedidelius ikonografinius nuokrypius, šis atvaizdas tampa unikalus. Vilniaus Dievo Motina Hodegetrija vaizduojama iki juosmens, dešiniąja ranka rodanti į Kūdikį, šiek tiek palenkusi galvą į jo pusę. Kūdikėlis šiek tiek atlošęs galvą ir žvelgiantis į Motiną. Jo dešinės rankos pirštai sudėti laiminimui, o kairiąja laiko ritinį. Teigiama, jog Vilniaus Hodegetrijos ikona iš pradžių priklausė Bizantijos imperatoriaus šeimai ir buvo laikoma viena iš didžiausių vertybių. Padovanota Juodosios 138

139 Birutė Giraitytė Stačiatikių ikonos Vilniaus mieste XIX a. II pusėje XX a. pradžioje Rusios arba Galicijos kunigaikščiui, vėliau atiteko Sofijai Paleologei, kuri 1472 m. tekėdama už Maskvos kunigaikščio Ivano III, atgabeno šią ikoną kaip kraičio dalį. Sofija padovanojo Hodegetrijos atvaizdą savo dukrai Elenai, kuri vedybų metu su tuometiniu LDK valdovu Aleksandru 1495 m. ją atvežė į Vilnių. Iš pradžių šventasis atvaizdas kabojo dabartinėje Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedroje, vėliau buvo perneštas į Švč. Trejybės unitų cerkvę [57], kurioje buvo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Vilniaus Dievo Motina Hodegetrija buvo nutapyta ant keturių sujungtų lentų, kurių dvi vidurinės buvo kipariso, o kraštinės beržo medžio [58], 124 x 73 cm dydžio (1,75 aršino aukščio ir 1 aršino 2 verškų pločio) [59]. Josifas Ščerbickis, 1885 m. aprašęs Švč. Trejybės cerkvę ir vienuolyną, teigia, kad XVIII a. ikoną puošė kaldinti sidabriniai aptaisai paauksuotomis gėlėmis. Dievo Motinos karūna buvo pagaminta iš filigraninio darbo gryno aukso, kaip ir jos kaklą puošusi grandinėlė bei karoliai, suverti iš 55 perlų. Minima, jog trys paveikslo votai buvo ypač brangūs: puošti deimantais, granatais, vienas auksinis [60] m. inventorinėje Švč. Trejybės cerkvės ir vienuolyno knygoje nurodoma, jog Dievo Motinos ir Kūdikio atvaizdas puošti 15 ametistų, 4 safyrais, 15 jaspių, 2 rubinais ir koralų kryželiu. Ji turėjo brangiųjų metalų aptaisus, o Dievo Motinos karūna buvo gryno aukso [61]. Metropolitas J. Semaška užsakė restauruoti šią ikoną norėdamas pridengti Vakarų Europos tapybos bruožus ir atkurti senąją Hodegetrijos išvaizdą. Periodinėje spaudoje minima, kad Dievo Motinos atvaizdas iki V. Vasiljevo atliktų tvarkybos darbų pasižymėjo ne itin sėkminga aliejine tapyba [62]. Sunku įvertinti šio teiginio pagrįstumą, kadangi prieš 1866 m. restauravimą išlikusių ikonos atvaizdų aptikti kol kas nepavyko. Turint mintyje, jog Hodegetrija buvo laikoma stebuklingu atvaizdu ir viena iš seniausių stačiatikių ikonų Vilniuje, mažai tikėtina, kad būtų patikėję ją restauruoti menką patirtį turėjusiems dailininkams. Tokį neigiamą vertinimą galima priskirti kaip priešiškumą vakarietiškajai tapybai, tapatinamai su lenkų kultūra. Be to, prieš tai buvęs atvaizdas buvo dengtas XVIII a. viduryje sukurtu aptaisu, puoštu lenkiškais ereliais. Galbūt ši priežastis paskatino amžininkų ir Ščerbickio teiginius dėl menkos istorinės ir meninės vertės [63]. Restauravimo darbams XIX a. viduryje tikintieji paaukojo daugiau kaip 400 rublių ir vertingų juvelyrinių dirbinių: auksinę sagę su 9 briliantais, 5 perlus, keletą deimantų. V. Vasiljevas, atlikdamas paveikslo tvarkybą, patvirtino, kad ikona gali būti autentiška ir siekti XV a. Jis teigė, kad po keliais aliejinės tapybos sluoksniais aptiko kiaušininės temperos sluoksnį, be to, atvaizdas buvo pergyvenęs keletą gaisrų. Tvarkybos darbų metu buvo nuvalyti suodžiai ir užtaisytos skylutės, atsiradusios dėl votų tvirtinimo, o visi brangieji akmenys ir kitos tikinčiųjų paaukotos vertybės buvo perkeltos ant aptaiso pakraščių. Aptaisą restauravo Sankt Peterburgo meistras 3 pav. Vilniaus Hodegetrijos ikonos kopija, saugoma Šv. Dvasios cerkvėje. Skaidros Savicko nuotr.,

140 ISSN X Kultūros paminklai / Aleksandras Sokolovas. Minima, kad jis ištaisė aptaiso netikslumus [64], galbūt jais buvo laikomi minėtieji lenkiški ereliai. Veikiausiai naujasis atvaizdo aptaisas buvo tik šiek tiek pakeistas senasis [65]. Tačiau V. Vasiljevo ir A. Sokolovo darbas atnaujinant paveikslą sulaukė ne vien teigiamų vertinimų m. Vadovo po Vilniaus miestą ir jo apylinkes sudarytojas apgailestauja, jog prieš restauravimą paveikslą dengęs sidabrinis puikaus seno ažūrinio darbo [66] aptaisas buvo sunaikintas. Tą pačią nuomonę išsakė ir F. Dobrianskis [67]. Pirmojo pasaulinio karo metu Hodegetrija buvo išvežta į Rusiją ir netrukus po to dingo [68]. Jos kopija yra saugoma Šv. Dvasios vienuolyne. Georgijus Molokinas. Pagrindiniu ikonų tapytoju Vilniaus mieste XIX a. pabaigoje buvo Georgijus (Jegoras) Aleksandrovičius Molokinas (Георгий (Егоръ) Александровичь Молокин). Jo teptukui priklausė Lukiškių Šv. Nikolajaus, Šnipiškių Arkangelo Michailo, Žvėryno Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvės ir Šv. Sergijaus Radonežiečio koplyčios Šv. Nikolajaus sobore atvaizdai. Dauguma G. Molokino kurtų ikonų vis dar priklauso iki šiol veikiančioms cerkvėms. G. Molokinas ne tik pats užsiėmė ikonų tapyba, nuo 1884 m. vasario šio meno mokė Lietuvos dvasinėje seminarijoje, įsikūrusioje prie Švč. Trejybės vienuolyno [69]. Taip pat jis dalyvavo visuomeninėje veikloje: 1907 m. kartu su Ivanu Trutnevu buvo dailininkų ratelio komiteto nariais [70]. Nors yra išlikę ir pasaulietinio turinio jo darbų [71], visuose skelbimuose periodinėje spaudoje meistras prisistato išskirtinai kaip cerkvių tapytojas [72]. G. Molokiną galima laikyti svarbiausiu XIX a. pabaigos XX a. pradžios dailininku, tapiusiu ikonas Vilniaus cerkvėms m. kaip savo kokybiško darbo garantą jis skelbimuose mini atliktus darbus Šv. Vladimiro sobore [73] Chersoneso Tavruose (Херсонес Таврический, dabar Sevastopolis, Krymo teritorija), kuriame restauravo senas ikonas, atliko tapybą Mokslo darbai ant stiklo, sukūrė tamburo ikonas, lubų plafoną pietiniame Šv. Aleksandro Nevskio vardu pavadintame altoriuje, riešuto medžio ikonostasą, baldus ir kiotus [74]. Vilniuje Molokino dirbtuvė [75] XIX a. 9-ajame dešimtmetyje veikė prie Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboro [76] Užupyje, kurią vėliau perėmė kitas ikonų meistras Pavelas Andrejevičius Kurbatovas [77]. Po kelerių metų Molokinas užsakymus priiminėjo nuosavame name Lukiškių priemiestyje [78]. Kaip ir kiti XIX a. pabaigos ikonų kūrėjai, Molokinas neapsiribojo vien tapyba. Periodinėje spaudoje pateikiamuose itin išsamiuose meistro darbo aprašymuose teigiama, kad šis dailininkas taip pat kūrė joms rėmus, kiotus, projektavo ikonostasus, taip pat užsiėmė jų remontu m. pateikiamame kainyne išsamiai apibūdinami šio dailininko kuriami paveikslai. Molokino ikonų tapyba įvairi: šventųjų atvaizdus jis tapė ant drobės, cinkuotos skardos arba medžio lentų. Tačiau jau po kelerių metų Molokinas nurodo, jog ikonas taip pat tapo ant stiklo, vario skardos [79]. Meistras atvaizdus kurdavo apie pusę metų. Atsižvelgdamas į užsakovo pageidavimus, autorius išskiria tapybą auksiniame ir auksiniame ornamentuotame fone, už kuriuos buvo taikoma papildoma kaina. Jo kurtos ikonos buvo gana didelio formato, tapytų atvaizdų aukštis vyravo nuo 1,5 iki 3 aršinų (1,08 2,16 m [80]), tačiau priklausomai nuo susitarimo galėjo būti ir didesnės. Vilniuje Molokinas atliko visus tapybos darbus Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvėje, veikusioje prie Šv. Nikolajaus soboro (dabar Šv. Kazimiero bažnyčia). Ši cerkvė buvo įkurta 1842 m. [81]. Jos ikonostasas paprastas, ažūrinio raižymo. Teigiama, pirmosios cerkvės ikonos buvo panašesnės į paveikslus, nutapytus vakarietiškuoju stiliumi. Iki 1873 m. joje vykdavo pamaldos žiemos metu, tačiau apšildžius Šv. Nikolajaus soborą, ji nebeteko savo reikšmės ir buvo menkai naudojama. Tuometinis archierėjus Aleksijus bandė Šv. Sergijaus cerkvę 140

141 Birutė Giraitytė Stačiatikių ikonos Vilniaus mieste XIX a. II pusėje XX a. pradžioje šiek tiek gražinti pagal savo skonį, tačiau panašu, kad jam nelabai pavyko: cerkvė atrodė išties varganai ir toli gražu neprilygo kitiems XIX a. II pusės stačiatikių maldos namams. Amžininkų teigimu, ji buvo skurdumo pavyzdys [82]. Dėl šios priežasties 1886 m. buvo nuspręsta rinkti aukas atnaujinti bent jau ikonostasą, tačiau surinkus daugiau nei tikėtasi (2762,30 rub.) buvo nuspręsta atnaujinti visą pastatą. Šiems darbams buvo pasamdytas dailininkas G. Molokinas, kuris periodinėje spaudoje pristatomas kaip ne tik Vilniuje žymus, tikriausiai turint mintyje jo darbus Šv. Vladimiro sobore. Molokinas sukūrė pagrindinį ikonostasą, kuris buvo pagamintas iš liepos bei pušies medžio, gausiai ir skoningai raižytas bei paauksuotas. Visi tapybos darbai atlikti aliejiniais dažais. Teigiama, kad ikonos buvo tapytos auksiniame fone pakankamai gerai, tačiau nedetalizuojama, kiek ir kokių atvaizdų Molokinas nutapė [83]. Tapybos darbus Lukiškių Šv. Nikolajaus cerkvėje (pastatyta 1893 m.) Molokinas atliko kartu su I. Trutnevo mokiniu Ivanu Rybakovu [84]. A. Vinogradovo 1908 m. išleistame Vadove po Vilniaus miestą ir jo apylinkes pateikiama Lukiškių Šv. Nikolajaus cerkvės fotografija. Joje matomas ikonostasas yra siauras, tačiau aukštas, sudarytas iš trijų ikonų eilių. Abipus karališkųjų vartų yra po dvi ikonas: kairėje pusėje arkangelo Gabrieliaus ir Dievo Motinos, dešinėje Viešpaties Visavaldžio ir cerkvės globėjo šv. Nikolajaus Stebukladario. Visos šios keturios ikonos yra didelės, šventieji jose vaizduojami visu ūgiu, kaip būdinga XIX a. II pusės Vilniaus cerkvių ikonostasams. G. Molokinas gavo užsakymą ištapyti visas Arkangelo Michailo cerkvės (pašventinta 1895 m. rugsėjo mėn.), esančios tuometiniame Šnipiškių priemiestyje, ikonas (4 pav.). Šią cerkvę projektavo inžinierius V. S. Merežkovskis ir architektas Michailas Prozorovas, kuris buvo vienas iš Cerkvių statybos komiteto narių [85]. Minima, jog ikonostasas buvo pastatytas dviejų ikonų eilių, paauksuotas. Palyginti su kitos Žvėryne esančios cerkvės Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus ikonostoso ikonomis, kurias taip pat nutapė Molokinas, Arkangelo Michailo cerkvės ikonostasas atrodo kiek paprastesnis. Jis nedidelis, kaip ir Lukiškių Šv. Nikolajaus cerkvėje, tačiau puikiai tinkantis nedidelei cerkvės erdvei. Ikonostase tik pagrindinės ikonos: vietinę eilę sudaro arkangelų, Dievo Motinos bei Kristaus atvaizdai ir karališkieji vartai. Visos ikonos tapytos auksiniame raižytame fone (5 pav.). Ikonostase išsiskiria Dievo Motinos atvaizdas, kadangi jame nėra stačiatikių šventųjų vaizdavimui būdingos ramybės ir statiškumo, matomo visose kitose ikonose. Mergelės Marijos maforijus atrodo plaikstomas vėjo, ji 4 pav. G. Molokinas. Arkangelo Michailo cerkvės ikonostasas. Skaidros Savicko nuotr.,

142 ISSN X Kultūros paminklai / pasisukusi šonu karališkųjų vartų link. Tai Dievo Motinos atvaizdo, esančio Kijevo Šv. Vladimiro sobore, m. nutapyto vidinėje apsidės dalyje virš ikonostaso [86], kartotė. Galima teigti, jog toks Dievo Motinos vaizdavimas Vilniaus cerkvėse buvo naujovė, itin greitai pasiekusi Lietuvą [87]. Vėlyviausias ir didžiausias Vilniuje nustatytas G. Molokino kūrinys yra Žvėryno Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvės ikonostasas. Šios cerkvės statybos darbai truko m., ją projektavo tas pats vietinis architektas M. Prozorovas, kaip ir Šnipiškių Arkangelo Michailo cerkvę [88]. G. Molokinui buvo užsakyta ištapyti visas cerkvės ikonas (6 pav.) ir sukurti ikonostasą. Už tai jam buvo sumokėta 5000 rublių [89]. Kaip ir kitų XIX a. II pusės Vilniaus Mokslo darbai cerkvių (Šv. Eufrosinijos, Šv. Nikolajaus), šis ikonostasas buvo pagamintas iš ąžuolo ir puoštas drožiniais. Nors cerkvė yra gana aukšta, ikonostasas sudarytas tik iš dviejų ikonų eilių ir atrodo neproporcingai žemas visai pastato erdvei. Nepaisant to, jis yra ilgas, didysis ikonostasas turi du šoninius altorius, ribojamus piliorių. Visos ikonos yra nutapytos aliejiniais dažais, auksiniame fone ornamentuotais kraštais. Kitaip nei Arkangelo Michailo cerkvės dailės kūrini, jas puošia tik ornamentuoti bordiūrai, tačiau kaip ir anksčiau minėti Molokino darbai Šnipiškių bei Lukiškių cerkvėse, juos vienija vainikuotos segmentinės arkos forma. Pirmąją Vietinę ikonostaso eilę sudaro keturios ikonos. Kairėje vartų pusėje yra arkangelo Gabrieliaus atvaizdas ir 5 pav. G. Molokinas. Arkangelas Mykolas. Arkangelo Michailo cerkvės ikonostaso detalė. Skaidros Savicko nuotr., pav. G. Molokinas. Arkangelas Mykolas. Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvė. Skaidros Savicko nuotr.,

143 Birutė Giraitytė Stačiatikių ikonos Vilniaus mieste XIX a. II pusėje XX a. pradžioje Švč. Dievo Motinos ikona. Ji ardo bendrą kompoziciją, kadangi tai nėra Molokino kūrinys. Ši Dievo Motinos Ženklo ikona (kartu tai cerkvės globėjos atvaizdas) buvo sukurta 1839 m. Maskvoje m. kaip palaiminimą visai Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus (Znamenskaja) parapijai ją padovanojo Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus [90]. Ikona, kitaip nei kiti pirmosios eilės šventieji atvaizdai, yra nedidelio formato, dengta sidabriniu kaldintu aptaisu puošniame kiote ir įstatyta gerokai didesniam atvaizdui skirtoje vietoje. Likusi laisva ikonostaso rėmo erdvė yra dengta aukso spalva dažyta drobe ornamentuotais kraštais, o virš ikonos kioto nutapyta angelo galvutė. Šiuo metu cerkvėje yra įvairių laikotarpių darbų, o Molokino darbų galime atrasti visoje jos erdvėje. Georgijus Molokinas buvo žymiausias ikonų kūrėjas XIX a. pabaigos XX a. pradžios Vilniuje, savo kūryboje sujungęs ikonų tradicijas ir vakarietiškosios tapybos bruožus. Šiame mieste jis sukūrė ikonostasus keturioms cerkvėms, taigi gali būti laikomas vienu produktyviausių Vilniaus ikonų tapytojų. Kiti XIX a. pabaigos XX a. pradžios ikonų meistrai Iš skelbimų periodinėje spaudoje galima teigti, jog Vilniuje klestėjo ikonų tapyba. Cerkvių dailės meistrai užsiėmė ne vien ikonų tapyba, bet įvairiais stačiatikių maldos namų puošybos darbais: kiotų ir ikonostasų gamyba, jų restauravimu. Galime paminėti keletą besireklamavusių meistrų: Piotrą Augustinovičių Karnickį (Петръ Августиновичъ Карницкий), kurio dirbtuvės buvo Leonpolio miestelyje (Ukmergės raj.) [91], ir Vikentijų Karlovičių Songailą (Викентий Карловичь Сонгайло) [92]. Vilniaus Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvėje yra išlikę du pasirašyti (7 pav.) Nikolajaus Leontjevo darbai šv. Aleksandro Nevskio ir šv. kankinės Jekaterinos atvaizdai. Šis dailininkas specializavosi išskirtinai stačiatikiškosios tapybos srityje ir priiminėjo užsakymus tik ikonoms, be jokių papildomų su jomis susijusių darbų. Įdomu, jog Leontjevas skelbime užsimena, kad užsakymai iš konkurentų nepriimami, tad panašu, jog tarp Vilniaus meistrų nebuvo svetimas darbų perpardavimas [93]. N. Leontjevas, kalbėdamas apie kuriamas ikonas, nėra toks tikslus kaip G. Molokinas, tad apie jo darbų specifiką nieko nežinome. Abu išlikę šventųjų atvaizdai sukūrimo laikotarpiu skiriasi beveik dvidešimčia metų: šv. Aleksandro Nevskio atvaizdas sukurtas 1908 m., o šv. kankinės Jekaterinos 1927 m. Abu tapyti aliejiniais dažais ant drobės ir pasirašyti kirilica autoriaus, nurodant sukūrimo metus, o šv. Jekaterinos ikonoje ir vietą Vilnių. Šv. Aleksandro Nevskio atvaizdas (8 pav.), nors beveik dvidešimt metų ankstyvesnis, išsilaikęs šiek tiek geriau. Šventojo atvaizdas gana didelis (150 x 63), rėminamas puošnaus raižyto ąžuolinio kioto. Aleksandras Nevskis jame vaizduojamas visu ūgiu, atsisukęs veidu į žiūrovą, atvaizde vyrauja žalsvos bei melsvos spalvų koloritas. Šv. kankinė Jekaterina (113 x 68) skiriasi nuo ankstesnio N. Leontjevo darbo. Šventoji (9 pav.) taip pat vaizduojama visu ūgiu, tačiau yra pasisukusi į kairę, veidas bizantiškų bruožų didelės akys, ramus žvilgsnis, ilga siaura nosis, mažytė burna. Paveikslas tapytas blankiomis spalvomis, atrodo ne taip įspūdingai. Šv. Jekaterinos atvaizdas, palyginti su 7 pav. Nikolajaus Leontjevo parašas Šv. Aleksandro Nevskio ikonos dešiniajame apatiniame kampe. Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvė. Skaidros Savicko nuotr.,

144 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 8 pav. N. Leontjevas. Šv. Aleksandras Nevskis. Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvė. Skaidros Savicko nuotr., 2015 kol kas rasti nepavyko, yra žinoma, kad 1900 m. dailininkas tapė nedideles ikonas Šv. Nikolajaus soborui. Deja, laiške Boleslovui Ruseckui autoriaus darbai vertinami gana skeptiškai: teigiama, kad Podolskio kurti atvaizdai tebuvo prastos kopijos, o pats autorius stokojo meninio skonio [96]. Tai nebuvo vienetinis atvejis, kai stačiatikių maldos namuose buvo kitatikių kurtų šventųjų atvaizdų. Minėtoje Švč. Trejybės cerkvėje iš 1841 m. sudaryto inventoriaus žinoma, jog ikonų, be stebuklingu laikomu Vilniaus Dievo Motinos Hodegetrijos atvaizdo, nebuvo. Visi minimi atvaizdai vadinami paveikslais, nurodoma tapyba ant drobės. Keletas paveikslų buvo tapyti Pranciškaus Smuglevičiaus. Tai šv. Onufrijaus, šv. Petro ir Povilo paveikslai ir Nukryžiavimo scena. Išsamiau jie neaprašomi, tik teigiama, kad jie buvo raižytuose paauksuotuose rėmuose [97]. A. Vinogradovo teigimu, pirmieji du paminėti P. Smuglevičiaus atvaizdai XX a. pradžioje dar kabėjo [98]. Matyt, konfesiniai skirtumai 9 pav. N. Leontjevas. Šv. Jekaterina. Skaidros Savicko nuotr., 2015 šv. Aleksandro Nevskio paveikslu, išsilaikęs prasčiau: drobė vietomis nelygi, paveikslo pakraščiuose susidariusios krakeliūros bei apsilupinėję dažai autoriaus parašą daro sunkiai įskaitomą. Nors cerkvių dailės amatininkų darbas neapsiribojo vien ikonų tapyba, kai kurie menininkai kūrė įvairių konfesijų maldos namams (kaip jau minėtas Žukovskis) m. laikraštyje minima, jog Piotras Podolskis priima užsakymus cerkvių, bažnyčių ir kitų tapybos darbų [94] tema. Nenustatyta, kokioms bažnyčioms šis menininkas kūrė paveikslus, tačiau po kelerių metų jo darbo sritis susiaurėja, kadangi spaudoje bažnytinės tapybos nebemini [95]. Žinoma, jog Piotras Podolskis mokėsi I. Trutnevo Vilniaus piešimo mokykloje. Nors pasirašytų jo darbų 144

145 Birutė Giraitytė Stačiatikių ikonos Vilniaus mieste XIX a. II pusėje XX a. pradžioje nebuvo labai reikšmingi kuriant skirtingų Vilniaus maldos namų interjerus. Prekyba ikonomis Vilniaus mieste Minėtų XIX a. pabaigoje cerkvėms kūrusių dailininkų darbų lyginti su Rusijos teritorijoje įsikūrusiomis ikonų tapybos dirbtuvėmis (Mstiorų, Palecho, Vasilijaus Gurjanovo ir t. t.) praktiškai neįmanoma. Vietinių meistrų negebėjimas patenkinti tikinčiųjų poreikių skatino pirkti ikonas, atvežtas iš kitų regionų, arba užsisakyti kitų miestų amatininkų darbų. Vilniuje veikė specializuotos parduotuvės, kuriose buvo parduodami stačiatikių liturginiai reikmenys ir, žinoma, ikonos. Panašu, kad tai buvo populiari prekė, turėjusi ir neigiamą komercinį pusę. Viktoro Vitkaus teigimu, 1899 m. buvo sušauktas Bažnytinis susirinkimas, kurio metu aptartas ikonų pardavimas netinkamose vietose. Teigiama, kad šventųjų atvaizdų buvo galima įsigyti bet kur, netgi dėvėtų drabužių supirktuvėse [99]. Vis dėlto pačiame Vilniaus mieste netrūko ir tinkamų stačiatikių liturginių reikmenų prekybos vietų. Spaudoje minimos cerkvių reikmenų parduotuvės buvo įsikūrusios Didžiojoje ir Aušros Vartų gatvėse [100]. Šios dvi gatvės buvo tarsi stačiatikių religinis centras. Trys svarbiausios šventovės Šv. Nikolajaus soboras, Šv. Dvasios vienuolynas, Švč. Trejybės cerkvė bei Dvasinė seminarija buvo šioje miesto dalyje. Galima teigti, jog liturginių reikmenų poreikis buvo didelis, nes vien šiose dviejose gatvėse 1914 m. veikė 11 įvairių parduotuvių, kurios kartais buvo įsikūrusios viena greta kitos, kaip E. Koršikovos (Е. Коршикова) ir V. Sakovičiaus (В. Сакович) parduotuvės, Aušros Vartų g. 8 ir 10 [101]. Dar veikė Martincevo (Мартынцев), brolių Muchinų (А. и Ф. Мухины), Narkevičiaus (Наркевич), Perkovskio (Перковский), Lavrinovičiaus (Лавринович), Neviadomskio (Невядомский) cerkvių liturginių reikmenų pardavimo vietos. To meto periodinėje spaudoje yra reiškiami pasipiktinimai, kad cerkvių liturginius ir stačiatikių maldos namams skirtus reikmenis kuria kitatikiai (raskolnikai, t. y. sentikiai, katalikai ir netgi žydai) [102]. Konfesiniai skirtumai ne visada buvo svarbūs užsakovams, tai rodo ir minėtas dailininko Piotro Podolskio pavyzdys, nes šis menininkas neapsiribojo vien cerkvių daile, bet kūrė ir katalikų bažnyčioms. Galima teigti, kad įmonės, kurių specializacija buvo liturginiai reikmenys, savo produkcija aprūpino ir stačiatikius, ir katalikus m. sudarytame Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvės turto apraše pažymėta, jog tarp liturginių indų yra minimos penkios metalinės žvakidės, pagamintos Fraget ir Neviadomskio dirbtuvėse [103]. Būtent šios dirbtuvės kūrė metalinius religinius indus, kurių daug randama ir aptariamojoje teritorijoje esančiuose katalikų maldos namuose. Be to, Neviadomskio įmonė buvo paminėta kaip viena iš ikonų ir liturginių indų pardavėjų Vilniuje. Manytina, jog didžiausios ir svarbiausios religinių reikmenų parduotuvės veikė prie Šv. Nikolajaus soboro (pavyzdžiui, K. L. Soroko (К. Л. Сороко) parduotuvė) ir prie Šv. Dvasios cerkvės (Виленский склад Литовской Епархий). Maskvos Sinodo spaustuvė taip pat užsiėmė religinių reikmenų platinimu Šiaurės vakarų krašte, jos specializuota ikonų ir kiotų parduotuvė veikė Aušros Vartų g. 23. Joje buvo pardavinėjamos knygos, liturginiai indai, įvairios ikonos [104]. Cerkvių liturginius reikmenis vilniečiai galėjo užsisakyti ir iš Kijevo V. M. Folomino parduotuvės pateikiamo nemokamo gaminių katalogo [105]. Lietuvos vyskupijos žiniose 1903 m. beveik daugumoje numerių skelbiama, kad tai yra didžiausia tokios specializacijos prekybos įmonė Rusijos imperijos Pietvakarių krašte, plėtusi prekybos rinką ir į tolimesnes vietas. Tais pačiais 1903 m. ikonų buvo galima įsigyti ir iš Černigovo. I. I. Zotovo (И. И. Зотов) privačiose dirbtuvėse, teigiama, parduodamos šv. Serafimo Sarovskio, šv. Feodosijaus Černigovskio ir kitų 145

146 ISSN X Kultūros paminklai / nedetalizuojamų šventųjų ikonos. Jos buvo tapytos ant kipariso lentų, auksiniu raižytu fonu. Atvaizdų dydis vyravo nuo 53 iki 213 cm (kaina atitinkamai nuo 20 iki 120 rub.), tačiau ikonos galėjo būti ir paprastesnės, be paauksavimų. Atvaizdus tikintieji galėjo rinktis ir užsisakyti iš nemokamo katalogo. Siekiant suteikti dar daugiau šventumo atvaizdams, visos Zotovo kurtos ikonos buvo pašventinamos priliečiant prie šv. Feodosijaus Černigoviečio relikvijų ir turėjo tai patvirtinantį antspaudą [106]. Masinės gamybos popierinės ikonos XIX a. II pusėje spalvotos spaudos pramonė padarė įtaką net gilias tradicijas turėjusiai stačiatikių religinių atvaizdų ikonų kūrybai. Stačiatikių, kaip ir katalikų, gerbiamus šventuosius spaudos būdu ėmus tiražuoti, tokie atvaizdai užtvindė ir Rusijos imperijai priklausiusios Lietuvos rinką [107]. Vilniuje Maskvos Sinodo spaustuvės parduodamos ant popieriaus spausdintos ikonos buvo pačios pigiausios. Jų kainos svyravo tarp kapeikų. Tačiau prekiaujant buvo atsižvelgiama į įvairius vartotojus, todėl tie patys atvaizdai galėjo būti nutapyti ir ant drobės, taip pat ant medžio lentų klijuotos drobės. Patys brangiausi atvaizdai (nuo 1,5 iki 3 rub.) buvo puošti metaliniu krašteliu ir parduodami kartu su atlasiniu audiniu, skirtu įvynioti ikonai (rus. подбор). Populiariausi masinės produkcijos ikonose vaizduojami šventieji Iveros Dievo Motina ir Išganytojas, Kazanės ir Vladimiro Dievo Motinos, šventieji Nikolajus, Sergijus Radonežietis ir Serafimas Sarovskis. Skelbimuose pažymima, kad visos ikonos yra nedidelio formato (vyravo 9 x 18 cm ir 22 x 26 cm). Įdomu, jog parduodamos spausdintos ikonos galėjo būti ir nespalvotos. Maskvos Sinodo spaustuvės skelbime minima, kad šv. Sergijaus Radonežiečio ir Serafimo Sarovskio ikonos spausdintos juodais dažais ir yra tik kelių atspalvių. Visos kitos minimos ikonos Mokslo darbai buvo spalvotos: Išganytojo ir Iveros Dievo Motinos atvaizdas buvo atspausdintas panaudojus 18 atspalvių [108]. Daugiausiai masinės gamybos spausdintų ikonų yra išlikę Naujosios Vilnios Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvėje, čia jos sudaro daugumą visų esančių atvaizdų (10 pav.). Didžioji dalis atvaizdų yra nedidelio formato spausdintos ant popieriaus ikonos, patalpintos paprastuose, be jokių papuošimų mediniuose kiotuose. Rasta Naujojo Testamento Trejybė pažymėta įrašu, jog šis atvaizdas buvo sukurtas 1902 m. Sankt Peterburgo spaustuvėje. Tikėtina, kad spaustuvių ženklais pažymėtos ir kitos ikonos, nes spausdintos ikonos buvo cenzūruojamos, tačiau jas apžiūrėti trukdo kiotų rėmai, uždengiantys šiuos įrašus. Iš cerkvėje išlikusių pavyzdžių galima matyti, jog masinės gamybos spausdintos ant popieriaus ikonos buvo kuriamos kaip tikslios tapytų ikonų kopijos. Išskirtinis visų XIX pabaigos XX a. pradžios ikonų bruožas itin dekoratyvūs ikonas rėminantys apvadai. Jie pasižymi neobaroko ir aptariamuoju laikotarpiu populiaraus moderno stiliaus ornamentais. Kadangi XIX a. pabaigos XX a. pradžios ikonose šventieji buvo vaizduojami laikantis senųjų ikonų tapybos kanonų, autoriaus kūrybiškumas ir fantazija labiausiai pasireiškė kuriant būtent paveikslo apvadus. Vis dėlto dauguma Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvės atvaizdų turi santūrius, siaurus žydros spalvos akanto lapais puoštus kraštelius, kurie neužgožia ikonoje vaizduojamo siužeto ir tikriausiai yra sukurti toje pačioje spaustuvėje. Viena svarbiausių cerkvėje esančių ikonų yra masinės gamybos spaudinys ant popieriaus, kurioje vaizduojama Dievo Motina. Dabartinio cerkvės kunigo tėvo Michailo teigimu, XX a. pradžioje tikintieji meldė šio atvaizdo užtarimo nuo choleros. Akivaizdu, jog nepaisant visų cerkvių statybai ir puošybai skirtų lėšų, tikintiesiems buvo svarbu ne tiek atvaizdo kokybė ar jį tapęs meistras, bet jame vaizduojamas šventasis. 146

147 Birutė Giraitytė Stačiatikių ikonos Vilniaus mieste XIX a. II pusėje XX a. pradžioje Paminėtina, jog visos spausdintos ikonos būdavo cenzūruojamos. Šv. Sinodas ypač daug dėmesio skyrė tinkamiems šventųjų atvaizdams, o tai garantuoti turėjo cenzorių ženklai. Žvėryno Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvėje išlikusi 1862 m. signuota ikona, spausdinta Brezė (П. Н. Брезе) spaustuvėje. Jos apačioje yra tinkamumą maldai patvirtinantis įrašas: Spausdinti leidžiama m. rugsėjo 1 d. Cenzorius Archimandritas Sergejus (Печетатъ дозволяется С.П.Б. Сентября 1 дня 1862 г. Цензоръ Архимандритъ Сергей). Tai vienintelė seniausia iki šiol Vilniaus cerkvėse rasta spausdinta popierinė ikona. Netgi knygų iliustracijoms naudojami šventųjų atvaizdai buvo tikrinami ir cenzūruojami m. išleistoje Aleksejaus Viktorovičiaus Beleikio knygoje pateikiami šv. Aleksandros ir šv. Nikolajaus Stebukladario atvaizdai. Abu jie spausdinti Maskvoje, Inkušnerevo litografijos spaustuvėje (Инкущнеревъ и Ко). Po kiekvienu atvaizdu yra prierašas, jog Maskvos dvasinis cenzūros komitetas leido juos spausdinti (Отъ Московского Духовно Цензурного Комитета печетатъ дозволяется. Москваб декабря 12-ого дня 1894 г. Цензоръ Протоиерей Александръ Смирновъ) [109]. Didžiųjų ikonų tapybos centrų kūriniai Vilniuje Be vietinių dailininkų sukurtų ir masinės gamybos ikonų, XIX a. II pusėje XX a. pradžioje Vilniaus cerkvės buvo puošiamos ir atvaizdais, sukurtais didžiuosiuose Rusijos bei Europos, pavyzdžiui, Italijos, ikonų tapybos centruose. F. Dobrianskis, aptardamas Vilniaus miesto cerkves, mini, jog Šv. Andrejaus cerkvėje XX a. pradžioje ikonostaso ikonas sukūrė Maskvos meistrai [110], nors Aleksandras Vinogradovas 1904 m. vadove po Vilniaus miestą pateikia žinią, jog šios ikonos buvo tapytos ne Maskvoje, bet Peterburge [111]. Šv. Andrejaus cerkve 1854 m. buvo paversta buvusi Augustinų bažnyčia [112], o jos rekonstravimo projektus buvo pateikęs Tomas Tišeckis, be to, jis parengė ir ikonostasų brėžinius [113]. Matyt, šie planai netenkino užsakovų m. minima, kad ikonostasas išsiskiria savo ikonomis, kurias nutapė Peterburgo dailės akademijos dirbtuvių meistrai [114]. Peterburgo ikonų meistrams taip pat priskiriamas Šv. Aleksandro Nevskio privačioje namų cerkvėje buvęs ikonostasas. Ši cerkvė įkurta apie 1819 m. viename iš generalgubernatoriaus rūmų (dabar Prezidentūros) kambarių. Ikonostasas tai imperatoriaus Aleksandro I dovana [115]. Kaip teigia Aleksandras Milovidovas, tai buvo kelioninis caro ikonostasas, kurį jis su savimi vežiojosi per karą su Napoleonu. Vienos ikonų eilės ikonostą sudarė dešimt ant medžio rėmų ištemptų drobių su aliejiniais dažais tapytais šventųjų atvaizdais [116]. A. Vinogradovas išskiria dvi svarbiausias šioje cerkvėje buvusias ikonas Dievo Motinos Globos ir šv. Aleksandro Nevskio [117]. Šv. kunigaikštis Aleksandras Nevskis aptariamuoju laikotarpiu buvo itin populiarus šventasis: buvo tapomi jo atvaizdai, jam skiriami maldos namai. Šv. Aleksandro Nevskio vardu Vilniaus mieste buvo pavadintos net kelios cerkvės: jau minėta privati, veikusi generalgubernatoriaus rūmuose, viena priklausė kareivinėms prie 10 pav. Įžengimas į Jeruzalę. Šv. Petro ir Povilo cerkvė. Birutės Giraitytės nuotr.,

148 11 pav. I. Pancyrnas. Dievo Motina su Kūdikiu. Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvė. Skaidros Savicko nuotr., 2015 ISSN X Kultūros paminklai / Žaliojo tilto Šnipiškėse, koplyčia sukilimo malšintojams atminti ir vėliau pastatyta cerkvė mokykla Naujamiestyje, Šv. Kirilo ir Metodijaus cerkvėje jo vardu pavadinta ikonostaso dalis [118]. Šv. Aleksandrą Nevskį vaizduojančių ikonų iki šiol yra visose Vilniaus miesto cerkvėse. Marijos moterų gimnazijos cerkvėje, pavadintoje Šv. Marijos Magdalietės vardu, F. Dobrianskio teigimu, buvo puikios itališkos tapybos ikonostasas. Prieš tai jis priklausė Arakčejevo kadetų korpusui, vėliau šiekt tiek sumažintas buvo paaukotas šiai cerkvei [119]. Altoriuje už ikonostaso kabėjo dailininko Michailo Aleksandrovičiaus Ziči ( ) tapyta Kristaus Prisikėlimo (Воскресения Христова) ikona. Nors ikonografinės medžiagos rasti nepavyko, iš aprašymų galima teigti, kad Kristaus Prisikėlimo atvaizdas Šv. Marijos Magdalietės cerkvėje buvo puikiai nutapytas. Šios ikonos kopija kabėjo ir Šv. Kirilo ir Metodijaus cerkvėje, įrengtoje Pirmosios klasikinės gimnazijos trečiajame aukšte. Žymių ikonų kartotės yra įprastas reiškinys Vilniaus cerkvėse. A. Vinogradovas mini, kad Vilniaus gubernatoriaus barono Nikolajaus Aleksandrovičiaus Grevenicos užsakymu Šv. Nikolajaus soborui buvo nutapyta ikona, skirta atminti imperatoriškosios šeimos išsigelbėjimą traukinio avarijos metu 1888 m. Atvaizdas buvo nutapytas ant cinkuotos skardos ir, teigiama, jog buvo itin didelis. Ikonoje buvo vaizduojami šv. Aleksandras Nevskis, šv. Marija Magdalietė, šv. Nikolajus Stebukladarys, šv. Kankinys Georgijus, šv. Michailas Tverietis, Palaimintoji Ksenija ir šv. Kunigaikštienė Olga, o virš jų nutapyta Išganytojo figūra. Ikona buvo patalpinta kiote su atminimo lentele. Šis atvaizdas buvo toks populiarus, jog jo kopijų buvo užsakyta net šešiose gubernijos apygardose [120] m. balandžio mėnesį buvo pašventinta Šv. Dievo Pamiltojo Nikolajaus cerkvė prie Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės. Jos ikonostasas buvo Mokslo darbai puoštas lipdiniais ir turėjo tik vieną ikonų eilę. Tapybos darbus atliko A. J. Sokolas (А. Я. Соколь) [121], jis atliko ir sienų tapybos darbus. Keletas dailininko cerkvei kurtų atvaizdų buvo Viktoro Vaznecovo kopijos [122]. Šis dailininkas tapė šventųjų atvaizdus Šv. Vladimiro sobore Kijeve, kurio apsidėje nutapytą Dievo Motiną savo ikonostase Arkangelo Michailo cerkvėje pavaizdavo jau minėtas G. Molokinas. Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvėje yra I. Pancyrno (И. Панцырный) [123] pasirašytas Dievo Motinos su kūdikiu paveikslas (11 pav.), taip pat itin panašus į vieną V. Vaznecovo sukurtų Mergelės atvaizdų. Šiuo metu Vilniaus cerkvėse galima rasti ir kitą itin populiarią kartotę. Trijų 148

149 Birutė Giraitytė Stačiatikių ikonos Vilniaus mieste XIX a. II pusėje XX a. pradžioje Vilniaus kankinių Šv. Antonijaus, Jono ir Eustachijaus atvaizdą, apie 1850 m. nutapytą Maskvos profesorius Rebuso [124]. Šio atvaizdo kopijų yra Šv. Nikolajaus (12 pav.) ir Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvėse. Aleksandras Vinogradovas savo Vadove po Vilniaus miestą ir jo apylinkes teigia, kad Trijų kankinių ikoną Šv. Dvasios cerkvei, vėliau pervadintai Trijų kankinių vardu, paaukojo Ivanas Grigorjevičius Senjavinas. Bronislavos Zdanovskos fotografijoje (13 pav.) matyti, jog XX a. 4-ajame dešimtmetyje ikona kabėjo virš įėjimo į laidojimo rūsį, tačiau šiuo metu tikintiesiems prieinamoje erdvėje jos rasti nepavyko. Trijų Vilniaus kankinių garbinimas toks pat žymus kaip ir šv. Aleksandro Neviškio. Skirtingų jų atvaizdų buvo rasta visose Vilniaus cerkvėse. Jau aptarta, jog XIX a. viduryje cerkvėms dailės kūrinius tapė ne vietiniai, bet kviestiniai meistrai. Akivaizdu, kad M. Muravjovo bandymas sukurti atsvarą katalikiškajai kultūrai stiprinant stačiatikių religiją buvo nesėkmingas. XX a. pradžioje taip ir nesusiformavo stipri stačiatikiškosios krypties dailininkų bendruomenė, o G. Molokinas, nors ir nutapė daugumą visų ikonostasų cerkvėse, vis dėlto buvo vietinės reikšmės dailininkas. Dėl to 1913 m. pašventintas vienas svarbiausių kulto pastatų Vilniuje buvo patikėtas Maskvos meistrams. Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė yra itin reikšminga rusiškajai kultūrai [126], kadangi buvo statoma kaip paminklas imperatoriškosios Romanovų dinastijos 300 metų valdymo jubiliejui atminti. Pagrindinis jos pastatymo tikslas atspindėti visą valdovų dinastijos didybę, įtvirtintą per religiją, o vilnietiškajame kontekste tai yra unikalus architektūros kūrinys [127]. Puikiai išlikęs šios cerkvės ikonostasas (14 pav.) išskirtinis ne tik savo estetine verte, bet ir ikonų gausa, yra nusileidžia tik Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedrai m. forografijoje matyti, kad ikonostaso ikonografiją papildė XVI XVII a. Maskvos cerkvių stilių atkartojanti sienų tapyba su psalmių scenomis [128]. Ikonostasas apie 1910 m., A. Milovidovo teigimu, buvo sukurtas Maskvos meistro S. A. Sokolovo (С. А. Соколовь). Ikonostasui būdingas vadinamasis rusiškas stilius, pasižymintis gausia ažūrine drožyba, auksavimu. A. Milovidovas teigia, jog ikonos tapytos itin meistriškai, su atidumu detalėms. Iko- 12 pav. Trijų Vilniaus kankinių ikona Šv. Nikolajaus cerkvėje. Skaidros Savicko nuotr., pav. B. Zdanovska. Šv. Dvasios cerkvė, XX a. 4 deš. [125] 14 pav. Ikonostasas Šv. Michailo ir Konstantino cerkvėje. Skaidros Savicko nuotr.,

150 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 15 pav. Tichvino Dievo Motina Šv. Dvasios cerkvėje. Skaidros Savicko nuotr., 2015 Ant abiejų šių ikonų Tichvino Dievo Motinos (16 pav.) ir Dievo Motinos Tikrai verta (17 pav.) atvaizdų apačioje yra įrašai, kad jos nutapytos ir pašventintos Šv. Afono kalne įsikūrusiame rusų Šv. Andrejaus vienuolyne, netgi nurodyta sukūrimo data 1892 m. Šv. Pantalemono ikona Šv. Nikolajaus cerkvėje taip pat sukurta greta įsikūrusiame Šv. Pantalemono vienuolyne. Parašai ant ikonų skirti ne tik nurodyti autorystę, bet ir suteikti kokybės garantą kaip minėti spausdintų ikonų cenzorių parašai. XIX a. II pusėje XX a. pradžioje klestėjusi ikonų prekyba bei tapyba turėjo ir neigiamą pusę ikonos ne visada buvo tapomos laikantis šventiesiems paveikslams taikomų reikalavimų, 16 pav. Įrašas Tichvino Dievo Motinos ikonos apačioje. Skaidros Savicko nuotr., pav. Dievo Motina Tikrai verta Šv. Dvasios cerkvėje. Skaidros Savicko nuotr., 2015 nostasą sudaro trys ikonų eilės Vietinė, Švenčių ir Deesis (šiaurinis ir pietinis altoriai dviejų eilių). Vilniaus meistrų ikonostasams būdinga, kad visos ikonos aplink karališkuosius vartus yra kuriamos vienodo dydžio, o Šv. Konstantino ir Michailo cerkvėje dvi pagrindinės ikonos Dievo Motinos ir Kristaus aplink karališkuosius vartus yra mažesnės nei arkangelų Mykolo ir Gabrieliaus. Be to, tai vienintelė cerkvė, kurios ikonostase vaizduojamas mandilijonas Ne rankų darbo Kristus ir Dievo Motina Fiodorovskaja. Ši Dievo Motinos ikona priklauso Eleusos Švelniosios tipui, iš kitų ji išsiskiria tuo, jog kairioji Kūdikio koja yra apnuoginta. Romanovų dinastijai atminti skirtoje cerkvėje Dievo Motina Fiodorovskaja yra neatsitiktinai ji laikoma imperatoriškosios šeimos globėja [129]. XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje daugelis kurtų Dievo Motinos atvaizdų priklausė Hodegetrijos Kelrodės tipui, buvo Tichvino Dievo Motinos ikonos. Šv. Dvasios cerkvėje yra išlikęs Afono vienuolyne sukurtas ir pasirašytas Tichvino Dievo Motinos atvaizdas (15 pav.). 150

151 Birutė Giraitytė Stačiatikių ikonos Vilniaus mieste XIX a. II pusėje XX a. pradžioje šį teiginį patvirtina kritiški straipsniai spaudoje. Nepaisant to, didelis poreikis lėmė ikonų meno išplitimą, kuris pasireiškė ne tik masinės gamybos spaudiniais ant popieriaus, bet ir puikiomis tapytomis ikonomis ir jų kartotėmis. IŠVADOS Aptariamuoju XIX a. II pusės XX a. pradžios laikotarpiu ikonų poreikis bei susidomėjimas jomis Vilniaus mieste buvo išties didelis. Kadangi nebuvo pajėgių vietinių meistrų, galinčių deramai papuošti naujų ir atnaujintų cerkvių interjerus, meistrai buvo kviečiami iš didžiųjų Rusijos imperijos miestų. Visi straipsnyje aptarti dailininkai Ivanas Trutnevas, Vasilijus Vasiljevas, Ivanas Chruckis buvo pripažinti savo amato meistrai akademikai, kurie formavo aukštą profesionalios tapybos lygį Vilniaus stačiatikių maldos namuose XIX a. 7-ajame dešimtmetyje. Tačiau stačiatikių sakralioji dailė suklestėjo ne dėl natūralaus tikinčiųjų poreikio, bet dėl carinės valdžios pareigūnų iniciatyvos sumažinti katalikybės įtaką, tad jau po keleto dešimtmečių ši dailė natūraliai išblėso. XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje kūrę dailininkai Piotras Podolskis, Georgijus Molokinas, Nikolajus Leontjevas ir kiti buvo tik vietinės reikšmės amatininkai, nedarę ženklesnės įtakos nei tapybos istorijai, nei visuomeniniam Vilniaus gyvenimui. Ikonų sklaida Vilniuje užsiėmė ne tik minėti dailininkai, bet ir gausybė cerkvių religinių reikmenų parduotuvių Vilniuje, įsikūrusių prie svarbiausių stačiatikių maldos namų Didžiojoje ir Aušros Vartų gatvėse. Nors pasirašytų ir signuotų ikonų rasta labai mažai, iš skelbimų periodinėje spaudoje žinoma, kad pavieniai šventųjų atvaizdai ir ikonostasai buvo užsakomi ir atvežami iš didžiųjų Maskvos, Sant Peterburgo, Kijevo, Černigovo, Šv. Afono kalno ikonų tapybos dirbtuvių. Iš pardavimo vietų gausos, dailininkų bei dirbtuvių skelbimų, įvairių pasisakymų spaudoje, monografijų, skirtų ir stačiatikių maldos namams, ir pavienėms ikonoms, galima daryti išvadą, kad šiems šventųjų atvaizdams, jų istorijai bei vietai religinėje praktikoje buvo skiriama itin daug dėmesio. Ikonos buvo ne vien estetinę funkciją atliekanti interjero detalė, bet labai svarbus pamaldumo reikmuo. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog aptariamuoju laikotarpiu daugybė puikių ikonų buvo dovanotos cerkvėms ar užsakytos pačių maldos namų, tačiau lyginant šią informaciją su m. Vilniaus cerkvių apžiūros metu surinktais duomenimis tenka apgailestauti, kad buvo rasta tik menka šių žymių meistrų ir dirbtuvių darbų dalis. Tai kelia sakraliųjų kultūros vertybių apsaugos problemas: tikintieji dažnai yra nepajėgūs užtikrinti jų apsaugą, o kartais ir įvertinti meninę reikšmę, tad nesant atitinkamų institucijų bei mokslininkų susidomėjimo ir priežiūros, išlikusi negausi dalis gali būti negrįžtamai prarasta. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 1. Straipsnis parengtas pagal Birutės Giraitytės Vilniaus universiteto Istorijos fakultete 2015 m. apgintą baigiamąjį magistro darbą Stačiatikių ikonų paveldas Vilniaus miesto cerkvėse (vadovė dr. Dalia Klajumienė) m. Vilniuje buvo 5 cerkvės, skirtos tikintiesiems, ir 4 privačios namų cerkvytės (plačiau apie tai «К 40 летию Русской Вильны». Литовския епархиальния ведомость, , Nr. 1 3), o 1904 m. 28 cerkvės ir 4 koplyčios (ДОБРЯНСКИЙ, Ф. Старая и новая Вильна. Вильна, 1904, c. IV) m. veikia 11 cerkvių. 3. МИЛОВИДОВ, А. Академикъ художникъ Иванъ Петровичъ Трутневъ. Вильна, 1908, c. 8. Литовские епархиальные ведомость, Вестник западной Росси, Памятная книжка Виленской губерний. 5. BULGAKOVAS, S. Stačiatikybė: stačiatikių Bažnyčios mokymo apybraižos. Vilnius, 2006, p ŠIRKAITĖ, J. Vilniaus piešimo mokykla ir jos mokiniai. Kultūros istorijos tyrinėjimai, t. 3. Vilnius, 1997, p Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: Vilnius, 2005, p

152 ISSN X Kultūros paminklai / IvanTrutnev. Prieiga internetu: oxfordartonline.com/subscriber/article/grove/art/ T051391?q=trutnev&search=quick&pos=1&_ start=1#firsthit [žiūrėta ]. 9. МИЛОВИДОВ, А. Академикъ художникъ Иванъ Петровичъ Трутневъ. Вильна, 1908, c Памятная книжка Виленской губерний на 1891 г. Вильна, 1890, c BUTVILAITĖ-PETRAUSKIENĖ, R. Ivanas Trutnevas. Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos. Parodos katalogas. Vilnius, 1996, p летие Виленского Пречистенского Митрополитного собора. Вильна, 1893, c Šis vienuolynas buvo įkurtas šv. Sergijaus Radonežiečio, o jame kūrė vienas žymiausių XV a. Rusijos ikonų tapybos meistrų Andrejus Rubliovas. 14. МИЛОВИДОВ, А. Академикъ художникъ Иванъ Петровичъ Трутневъ. Вильна, 1908, p XIX XX a. pr. jam priklausė Vilniaus, Vitebsko, Gardino, Mogiliovo, Minsko bei Kauno gubernijos. Šiuo metu tai atitiktų Lietuvos (išskyrus Suvalkiją) ir Baltarusijos teritoriją. STALIŪNAS D. Making Russians. Meaning and Practice of Russification in Lithuania and Belarus after New York, 2007, p. xiii. 16. МИЛОВИДОВ, А. Академикъ художникъ Иванъ Петровичъ Трутневъ. Вильна, 1908, c летие Виленского Пречистенского Митрополитного собора. Вильна, 1893, c ВИНОГРАДОВ, А. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Вильна, 1904, c летие Виленского Пречистенского Митрополитного собора. Вильна, 1893, c ВИНОГРАДОВ, А. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Вильна,1904, c REZANOVAS, A. Ikonostaso projektas Vilniaus Skaisčiausios Dievo Motinos soborui. VUB RS f БАТЮШКОВЪ, П. Памятники русской старины в Западных губернях Империи. Выпуск пятий. Вильна. Петербург, 1872, c. 92; ДОБРЯНСКИЙ, Ф. Старая и новая Вильна. Вильна, 1904, c летие Виленского Пречистенского Митрополитного собора. Вильна, 1893, c Terminas altorius naudojamas remiantis Olego Štelmano pritaikytu atitikmeniu rusiškajam придел. ШТЕЛЬМАН, О. Православные Храмы Литвы. Klaipėda, 2008, puslapiai nenumeruoti летие Виленского Пречистенского Митрополитного собора. Вильна, 1893, c Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: Vilnius, 2005, p Už suteiktą informaciją straipsnio autorė dėkoja dr. Gabijai Surdokaitei-Vitienei. 27. ARULIENĖ, A.; BAGDONAVIČIŪTĖ, D.; POTOLAJUS, E. Šv. Dvasios cerkvė. Molbertinė tapyba. LTSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius, 1988, p Mokslo darbai 28. Lietuvos LTSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973, p. 441, Опись произведений искусства собора Свято-Духов, мужского монастыря, г. Вильнюсе Литовской ССР на март-апрель 1985 г. Kultūros paveldo centro (toliau KPC) Kilnojamųjų kultūros objektų poskyrio archyvo medžiaga. 30. LTSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius, 1988, p EVSEYEVA, L. Theological Fundamentals of the Icon and Iconography. A History of Icon Painting. Moscow, 2005, p ВИНОГРАДОВ, А. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Вильна, 1904, c Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: Vilnius, 2005, p m. sausio 5 d. buvo išleista 20 Baltarusijos rublių moneta, kurioje įamžintas Ivanas Chruckis. Памятная манета И. Хруцкi. Prieiga internetu: Coinsbanknotes/CommCoin.asp?id=165 [žiūrėta ]. 35. Иван Хруцки: Альбум-каталог. Минск, 1990, p Šiuo metu keletas darbų yra eksponuojami Maskvoje, Valstybinėje Tretjakovo galerijoje. Tai natiurmortas Gėlės ir vaisiai (1839), dvi namų scenos Kambario scena (berniukai, vartantys albumą su paveikslėliais) (1854) ir Zakarničės dvaro, priklausančio dailininkui Ivanui Chruckiui, vidus (1855). Chrucki (Khrutsky), Jan ( Ivan Fomich). Prieiga internetu: tretyakovgallery.ru/en/collection/_show/author/_ id/521 [žiūrėta ]. 37. ЖАБЦЕВ, В. Русская живописи. Минск, 2009, p Иван Хруцки: Альбум-каталог. Минск, 1990, p Ivanas Chruckis. Prieiga internetu: limis.lt/personaliju-zodynas/-/personfastsearch/ view/ [žiūrėta ]. 40. Виноградов, А. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Вильна, 1904, c Иван Хруцки: Альбум-каталог. Минск, 1990, c Щербийкий, И. Виленский св. Троицкий Монастырь. Вильна, 1885, c Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: Vilnius, 2005, p Васильев Василий Васильевич. Prieiga internetu: php?lng=ru&author_id=139&mode=general [žiūrėta ]. 45. Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: Vilnius, 2005, p Kviklys, B. Lietuvos bažnyčios. Vilniaus vyskupija, t. 5. Chicago, 1985, p Вестник западной Росси, 1865, c Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: Vilnius, 2005, p

153 Birutė Giraitytė Stačiatikių ikonos Vilniaus mieste XIX a. II pusėje XX a. pradžioje 49. Литовския епархиальния ведомость, 1904, Nr , c Шлевис, Г. Провосласвие храмы Литвы. Vilnius, 2005, c Виноградов, А. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Вильна, 1904, c. 77, Ten pat, p Путеводитель по Вильне и ея окрестностямъ. Съ планомъ города Вильны. Второе исправленое издание. Вильна, 1890, c Vilniaus Hodegetrija. VUB RS F Самые знаменитые чудотворные образы Богоматери. Москва, 2010, с Vilniaus Hodegetrija. VUB RS F Bиленская святая и чудотворная икона Божией Матери. Вильна, 1895, c Добрианский, Ф. Старая и новая Вильна. Вильна, 1904, с Bиленская святая и чудотворная икона Божией Матери. Вильна, 1895, c ЩЕРБИЙКИЙ, И. Виленский св. Троицкий Монастырь. Вильна, 1885, c Инвентарная опись Св. Троицекого монастыря со всеми принодлежностями сделанная 1841 года 20 апреля. LMAVB RS f l «Иконы Пресвятой Богородицы особенно чтимыя западно русским народом. Виленскиая святая и чудотворная икона Божией Матери Одигитрий». Литовския епархиальния ведомость, , Nr ЩЕРБИЙКИЙ, И. Виленский св. Троицкий Монастырь. Вильна, 1885, c Ten pat, p ВИНОГРАДОВ, А. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Вильна, 1904, c Путеводитель по Вильне и ея окрестностямъ. Съ планомъ города Вильны. Второе исправленое издание. Вильна, 1890, c Bиленская святая и чудотворная икона Божией Матери. Вильна, 1895, c «Виленская Одигитрия икона Божией Матери». Prieiga internetu: ru/text/ html [žiūrėta ]. 69. Памятная книжка Виленской губерний на 1891 г. Вильна, 1890, c Памятная книжка Виленской губерний на 1907 г. Вильна, 1906, c LDM yra saugomas išlikęs tapytas ir pasaulietinio turinio paveikslas imperatoriaus Nikolajaus II portretas, datuojamas 1897 m. Prieiga internetu: perziura/-/exhibit/preview/ ?s_ id=fbm5qi9ej1vvkcab&s_ind=1&valuable_ type=eksponatas [žiūrėta ]. 72. Виленский календар на 1887 г. Вильна, 1886, c Ši cerkvė buvo pastatyta kaip paminklas šventojo kunigaikščio Vladimiro krikštui 988 m., nuo kurio prasidėjo Rusios, kaip krikščioniškos valstybės, gyvavimas. Atlikus archeologinius tyrimus XIX a. viduryje ir atradus buvusios šventyklos liekanas, buvo nuspręsta, jog tai yra kunigaikščio Vladimiro krikšto vieta, prie jos buvo pastatyti maldos namai. Pagrindinė šventovės dalis buvo pašventinta minint 900 metų Rusijos krikšto jubiliejų, tačiau visa baigta statyti tik XIX a. paskutiniame dešimtmetyje (šv. Aleksandro Nevskio dalis, kurios puošybos darbus atliko Molokinas, pašventinta 1892 m.). «Владимирский собор в Херсонесе Таврическом». Prieiga internetu: vladimir.dp.ua/note_150.html [žiūrėta ]. 74. «Церковний живописецъ Георгий Александровъ Молокинъ». Литовския епархиальния ведомость, 1895, Nr. 22, 29, XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Molokinas prisistato Jegoro (Егоръ) vardu, tik vėliau, spaudoje minint jo kurtus ikonostasus naujai pastatytoms cerkvėms ar skelbimuose, jis vadinamas Georgijumi. 76. Виленский календар на 1887 г. Вильна, 1886, c «Живописець». Литовския епархиальния ведомость, , Nr «Церковний живописецъ Георгий Александровъ Молокинъ». Литовския епархиальния ведомость, 1895, Nr. 22, 29, «Церковний живописецъ Георгий Александровъ Молокинъ». Литовския епархиальния ведомость, 1895, Nr. 22, 29, Čia 1 aršinas laikomas lygus 0,71 metro, remiantis ilgio matų lentele, spausdinta 1915 m. leidinyje Вся Вильна, 1915 г. 81. Клировые ведомость Виленского Свято Николаевской церкви 1914 г. LVIA, f. 605, ap. 6, b. 28, l «Освещения малой Сергеевской церквы». Литовския епархиальния ведомость, , Nr. 52, c Ten pat. 84. Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: Vilnius, 2005, p Памятная книжка Виленской губерний на 1891 г. Вильна, 1890, c КИРИЧЕНКО, Е. Pусский стиль. Москва, 1997, c Šv. Vladimiro sobore Kijeve nutapytos Dievo Motinos atvaizdo kartotės taip pat yra Trakų Dievo Motinos Gimimo cerkvės ir Vievio antkapinės koplyčios ikonostasuose. 88. ШЛЕВИС, Г. Провосласвие храмы Литвы. Vilnius, 2005, c Литовския епархиальния ведомость, , Nr Опись произведений искусства Знаменского собора в г. Вильнюсе, ул. Витаса, 10, Литовской ССР на март-апрель 1985 г. KPC Kilnojamųjų objektų poskyrio archyvas. 91. «Петръ Августиновичъ Карницки». Литовския епархиальния ведомость, 1912, 153

154 ISSN X Kultūros paminklai / Nr. 17, 18, 20, 21; 1913, Nr. 18, 19, 20, 23, «Мастерь церковно-строительныхь работь». 93. Литовския епархиальния ведомость, , Nr Литовския епархиальния ведомость, , Nr ,15, Виленский вестник, , Nr. 196, c Виленский вестник, , Nr. 120, c Laiškas Boleslovui Ruseckui. LVIA f. 1135, ap. 19, b. 1, l Инвентарная опись Св. Троицекого монастыря со всеми принодлежностями сделанная 1841 года 20 апреля. LMAVB RS f , l ВИНОГРАДОВ, А. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Вильна, 1904, c VITKUS, V. Vidurio Lietuvos pravoslavų cerkvių dailė. Regionų kultūra, 2006, Nr. 4, p Отделъ VII. Торгово-промышленный и фобрично-заводский. Вся Вильна 1914 г. Адресная и справочная книга. Вильна, 1913, c Вся Вильна. Вильна, 1909, c «Къ церковному стройтелству». Литовския епархиальния ведомость. 1895, Nr. 33, c «Два словакъ церковно-строительному делу». Литовския епархиальния ведомость. 1895, Nr. 15, c Опис памятников истории и культуры находящихся в Петропавловской церкви на 25 марта 1986 г. Литовская ССР, г. Вильнюс, Виленская ул., 148. с KPC Kilnojamųjų objektų poskyrio archyvas Вся Вильна. Адресная и справочная книга на 1915 годъ. Отдель IV. Торговопромышленый. Вильна, 1915, с Taip pat Вся Вильна. Адресная и справочная книга на 1914 годъ. Отдель VII. Торгово-промышленый. Вильна, 1914, с «Церковныя вещи». Литовския епархиальния ведомость «Отъ оптоваго склада иконъ...». Литовския епархиальния ведомость. 1903, Nr. 30, c Apie katalikų bažnyčiose XIX XX a. pradžioje plitusius masinės gamybos religinius paveikslus žr.: BOBINAITĖ, I. XIX a. XX a. pradžios masinės gamybos sieninių religinių paveikslų technikos, leidybos centrai ir siužetai. Kultūros paminklai, t. 18, Vilnius, p Литовския епархиальния ведомость, , Nr. 39, c БЕЛЕЙКИЙ, A. Сказание о приснопамятных днях 20 Октября 21 Октября и 15 Ноября 1894 г.: русскому народу дань русского сердца. С.- Петербург, 1895, c ДОБРЯНСКИЙ, Ф. Старая и новая Вильна. Вильна, 1904, c ВИНОГРАДОВ, А. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Вильна, 1904, c. 97. Mokslo darbai 112. DRĖMA, V. Dingęs Vilnius. Vilnius, 2013, p Fomos Tišeckio projektai Šv. Andrejaus cerkvei. VUB RS f ; Augustinų bažnyčia Vilniuje. Jos perdirbimas į cerkvę (XIX a. vid.). VUB RS f ; F. Tišeckis. Paveikslų cerkvei, perstatomai iš Augustinų bažnyčios Vilniuje, paveikslų dydžio aprašymas. VUB RS f ; Augustinų bažnyčios Vilniuje vidaus įrenginių perdirbimas į cerkvės ikonostasą (XIX a. vid.). VUB RS f Foma Tišeckis. Ikonostaso po altoriumi Šv. Dvasios cerkvėje projektai. VUB RS f (a, b, c) Путеводитель по Вильне и ея окрестностямъ. Съ планомъ города Вильны. Второе исправленое издание. Вильна, 1890, c Путеводитель по Вильне и ея окрестностямъ. Съ планомъ города Вильны. Второе исправленое издание. Вильна, 1890, c МИЛОВИДОВЪ, А. Виленская придворнопоходная Александро-Невская церковь императора Александра I. Вильна, 1912, c ВИНОГРАДОВ, А. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Вильна, 1904, c Путеводитель по Вильне и ея окрестностямъ. Съ планомъ города Вильны. Второе исправленое издание. Вильна, 1890, c ДОБРЯНСКИЙ, Ф. Старая и новая Вильна. Вильна, 1904, c ВИНОГРАДОВ, А. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Вильна, 1904, c Šaltiniuose nenurodomas vardas, tačiau gali būti, jog omenyje turimas Aleksejus Jakovlevičius Sokolas (Алексей Яковлевич Соколь, ) Литовския епархиальния ведомость, , Nr , c Apie šį dailininką kol kas daugiau jokių žinių rasti nepavyko ВИНОГРАДОВ, А. Путеводитель по городу Вильне и его окрестностям. Вильна, 1904, c Nuotraukos fragmentas iš internetinės prieigos: recorddescription/ldm/ldm1_ [žiūrėta ] МИЛОВИДОВЪ, A. Виленский храмъ памятникъ в ознаменованые 300-летие царств. Вильна, 1913, c Įsigalint nacionalizmui, Rusija savo tautinį stilių apibrėžė kaip dviejų miestų Vladimiro ir Suzdalės architektūrą. Tai matoma ir Romanovų cerkvėje. Priešingai Prozorovo projektuotoms Šv. Archangelo Michailo, Skaisčiausiosios Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvėms, pasižyminčioms gana sunkiomis formomis ir vadinamuoju profiliuotų plytų stiliumi, Šv. Konstantino, Elenos ir Michailo cerkvė yra grakščių, laibų proporcijų, medžio drožybą 154

155 Birutė Giraitytė Stačiatikių ikonos Vilniaus mieste XIX a. II pusėje XX a. pradžioje primenančiomis arkomis. Jos statybai (pirmą kartą Vilniuje) buvo panaudotos gelžbetonio konstrukcijos МИЛОВИДОВЪ, A. Виленский храмъ памятникъ в ознаменованые 300-летие царств. Вильна, 1913, c Самые знаменитые чудотворные образы Богоматери. Москва, 2010, с Summary Birutė Giraitytė ORTHODOX ICONS IN VILNIUS IN THE SECOND HALF OF 19 th AND THE BEGINNING OF 20 th C. During the period of the second half of 19 th c. and the beginning of the 20 th c. Orthodoxy was understood as the best way of Russifacation in the North-West region of Russian Empire. The old Orthodox churches were renewed and very many new built. They needed icons the holy paintings, the most important implements in religious practice and this caused the precedent to form local icon painting in Vilnius which is discussed in this paper. In Vilnius there were no professional Orthodox painters so in the beginning of the second half of 19 th c. great and famous masters (Ivan Trutnev, Ivan Chrucki, Vasili Vasilev) were invited to Vilnius from Saint Petersburg and Moscow to create images for the local Orthodox churches. Despite all the efforts of government, Orthodoxy was and left religion of small comunity and could not compete against Roman Catholics and Jews. The icon painting in the beginning of the 20 th c. left as an art of local craftsmen and could not fulfill (with the exception of painter G. Molokin) the need for beautiful paintings in the new churches and private devotion. This caused the orders of paintings to the workshops in Saint Petersburg, Moscow, Kiev and the appearence of huge amount of local stores that were specialized in selling liturgical implements in the beginning of the 20 th c. Of course, despite all the strict canons of painting in Orthodox Church, the holy images were influenced by mass production so the attention is given to the mass printed paper icons too. The main aim of this paper is to show how vast and diverse the icon painting was in Vilnius and to represent the artists that are almost or completely forgotten today. Scientific researches may draw the attention and encourage to save that poor inheritance of icons still left in Orthodox churches of Vilnius. El. paštas Gauta Įteikta spaudai

156 ISSN X Kultūros paminklai / Ieva Blinstrubienė VILNIAUS ŠV. DVASIOS BAŽNYČIOS IR VIENUOLYNO KOMPLEKSO ERDVINĖS STRUKTŪROS RAIDA Straipsnyje apžvelgiama Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso Vilniuje, Dominikonų gatvėje, erdvinės struktūros raida bei jos galima įtaka tolesniems restauravimo ir pritaikymo sprendimams. Straipsnis parengtas Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros Architektūros restauravimo studijų magistrantūros baigiamojo teorinio darbo pagrindu (vadovė doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė). Reikšminiai žodžiai: vienuolynai, dominikonai, architektūra, restauravimas, pritaikymas. Dominikonų vienuolyno ir bažnyčios komplekso, esančio Vilniaus senamiestyje, raida yra daugiasluoksnė ir sudėtinga, jos metu susiformavo unikali architektūrinė struktūra, kuri mažai pakitusi išliko iki mūsų dienų. Dominikonų vienuolyno ir Šv. Dvasios bažnyčios komplekso istoriją tyrinėjo Regina Legaitė (1963), Teresė Dambrauskaitė (1973), Marija Banikonienė (1982), Jūratė Valužytė (1990) ir Romualdas Firkovičius (1990) [1] m. ansamblio teritorijoje archeologinius tyrimus atliko Kęstutis Katalynas ir Vytautas Ušinskas [2] m. Šv. Dvasios bažnyčioje, rengiantis restauruoti sienų tapybą, architektas Evaldas Purlys atliko fragmentiškus architektūros tyrimus. Vienuolyno pastatus 1985 m. tyrė architektės Rožė Jarmalavičienė ir Alina Samukienė. Kiek vėliau, m., A. Samukienė rengė vienuolyno komplekso restauravimo ir pritaikymo projektą. Po Nepriklausomybės atkūrimo vienuolyno kompleksas perėjo Vilniaus arkivyskupijos nuosavybėn ir daugiau nei dešimtmetį Mokslo darbai jokių naujų tyrimų nebuvo vykdoma m. UAB Projektavimo ir restauravimo institutas trumpam atnaujino bažnyčios rūsių tyrimus, buvo parengta anksčiau bažnyčioje atliktų darbų ir istorinių tyrimų ataskaita, numatyti paruošiamieji ir tyrimo darbai, o 2005 m. bažnyčios rūsių mūrą trumpai tyrė architektas Robertas Zilinskas m. R. Zilinskas atliko vienuolyno namo architektūrinius tyrimus m. Julius Šaltenis žvalgė vienuolyno pagrindines konstrukcijas [3]. Polichrominiai tyrimai vienuolyno komplekse pradėti 1979 m. Idalija Bėčienė 1985 m. atliko antrojo aukšto koridoriaus tapybinio dekoro polichrominius tyrimus ir parengė eskizinį sienų tapybos regeneracijos projektą m. Diana Sabaliauskienė ir Idalija Bėčienė atnaujino antrojo aukšto koridoriaus tapyto dekoro tyrimus ir numatė restauravimo, konservavimo ir tvarkybos darbus. Tais pačiais metais Rūta Valainienė ir J. Juknelevičienė ištyrė kitų vienuolyno patalpų ir fasadų polichromiją [4]. Nepaisant, atrodytų, gausių ir įvairaus pobūdžio tyrimų, lieka daug neatsakytų klausimų. Ypač daug spragų palieka vienuolyno ir bažnyčios statybų bei perstatymų istorijos menkas pažinimas. Nors m. Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnyba užsakė naujus architektūrinius, polichrominius tyrimus, tačiau nebuvo atlikti nauji išsamūs istoriniai tyrimai, remtasi iki 1990-ųjų atliktais darbais. Šis žinių trūkumas ir paskatino autorę dar kartą imti nagrinėti Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raidą, stengiantis atskleisti naujus šios problemos aspektus. Istorinių žinių trūkumą siekiama kompensuoti naujai peržiūrint ir analizuojant ankstesnius paminėtus tyrimus, juos papildant pačios autorės m. atliktais architektūros taikomaisiais tyrimais, suteikusiais naujos vertingos informacijos [5]. Be to, pastaraisiais metais labai aktualios buvusio dominikonų ansamblio restauravimo koncepcijos ir pritaikymo vizijos paieš- 156

157 Ieva Blinstrubienė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raida kos. Naujausi tyrimai ir istorinių pastatų restauravimo bei pritaikymo tendencijos sąlygoja požiūrio pokyčius, kurie trumpai pristatomi šiame straipsnyje. Dominikonų vienuolynų ansamblių kūrimosi ypatumai Dominikonų ordiną, kuris vadovaujasi Šv. Augustino regula ir savo konstitucija, 1215 m. Tulūzoje įkūrė šv. Dominykas. Broliai dominikonai pasirinko Šv. Augustino regulą, nes jos postulatai yra labai apbendrinti, turi tik keletą pamokymų bendram ir dvasiniam gyvenimui, taigi tiko iki šiol Bažnyčioje neegzistavusio ordino kūrimo tikslams. Regula buvo papildyta savais Pamokslininkų ordino nuostatais, kurie aprėpė įžadus, bendrą gyvenimą ir visų pirma studijas. Broliai į savo įstatus įtraukė kai kuriuos premonstrantų įstatų pradmenis, bet dauguma elementų buvo visiškai nauji. Taip buvo parengta ordino koncepcija, kuri gerokai skyrėsi nuo visų tada gyvavusių vienuolinių bendruomenių. Abatijų vienuolynai, priklausydami konkrečiai vietai, turėjo tik ribotas apaštalavimo galimybes, abatijos dažnai būdavo labai turtingos. Šv. Benedikto regula savo šūkiu Ora et labora (melskis ir dirbk) nepaliko daug vietos pamokslavimui. Tuo tarpu dominikonų bendruomenė buvo kuriama kaip kunigų ordinas, kuriame rankų darbas keičiamas Dievo Žodžio skelbimu. Šv. Dominykas taip pat įtvirtino studijas kaip vieną iš askezės elementų. Tas, kuris galėtų mokyti tikėjimo pagrindų, turi būti kaip reikiant apsiginklavęs žiniomis. Neturtas yra suprantamas kaip priemonė, jokiu būdu ne kaip tikslas [6]. Dominikonai ir pranciškonai (oficialiai įkurti 1209 m.) ryškiausiai atstovauja elgetaujančioms vienuolijoms, šiai krypčiai taip pat priklauso augustinai, karmelitai, trinitoriai, bonifratrai. Kadangi šios vienuolijos buvo įkurtos turint tikslą aktyviau evangelizuoti besikeičiančią, daug pragmatiškesnę visuomenę, skiriasi ir jų vienuolynų bei bažnyčių pastatų architektūra. Po 1260-ųjų Vakarų Europos miestuose atsirandantys monumentalūs elgetaujančiųjų ordinų statinių kompleksai atspindi naują vienuolijų tapatybės suvokimą, kuris ilgainiui vis labiau tolo nuo mažų ir skurdžių pastatų, kuriuose gyveno pirmieji elgetaujančių ordinų vienuoliai [7]. Laikui bėgant elgetaujančios vienuolijos daug pasisavino iš klauzūrinių vienuolynų architektūros, pirmiausia perimdamos vidinių kiemų, apie kuriuos rikiuojami įvairios paskirties pastatai, principą. Pranciškonų ir dominikonų bažnyčios atpažįstamos iš karto ir iš esmės skiriasi nuo klauzūrinių vienuolynų. Šios bažnyčios skirtos ne iškilmingai liturgijai, kurios puoselėjimu rūpinosi Benedikto regulos vienuoliai, o didelėms žmonių minioms, kurios rinkdavosi į bažnyčią klausytis pamokslų. Todėl itin daug dėmesio skiriama akustikai, pačios bažnyčios yra gana paprastos, bet būtinai erdvios ir suplanuotos taip, kad tikintysis galėtų kuo geriau matyti sakyklą. Vienuolių bendruomenės maldoms skirtas choras erdvė už altoriaus, kurio dydis liudija apie konvento narių skaičių tais laikais, kai bažnyčia buvo statoma, nes brevijoriaus maldai chore rinkdavosi visi tuo metu konvente buvę broliai. Žinoma, vienuolynų architektūroje atsispindėjo jų atsiradimo laiko stiliai, nors nebūtų klaidinga sakyti, kad vienuolijos irgi sąlygojo stilių raidą [8]. Elgetaujančių ordinų vienuolijos, kitaip nei kontempliatyvios vienuolijos, kūrėsi miestuose arba kiek įmanoma arčiau jų, akivaizdu, jog ir jų architektūra skyrėsi. Dauguma studijų, kuriose ieškoma sąryšio tarp elgetaujančių vienuolijų ir miestų, labiau akcentuoja šių ordinų vaidmenį miesto gyvenime, nei vienuolynų architektūrinę raidą augant miestui. Tačiau visi tyrėjai sutaria, kad ryšys tarp vienuolyno ir miesto buvo abipusis vienuolynai darė įtaką miestų augimui, kaip ir miestų plėtra sąlygojo vienuolynų architektūrinio charakterio formavimąsi ir religinės misijos raidą. Kadangi dominikonai įsisteigė kaip pamokslininkų brolija, jie vienuolynams ieškojo vietos arčiau miesto centro, taip 157

158 1 pav m. T. Makovskio Vilniaus panoramos fragmentas. Drėma, V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 2013 ISSN X Kultūros paminklai / galėjo efektyviau pasiekti miesto gyventojus. Centrinė lokacija mieste buvo labai geidžiama, tačiau sunkiai pasiekiama. Viduramžių miestai spaudėsi tarp gynybinių sienų, o dėl sparčios plėtros stigo vietos naujoms statyboms. Žemės trūkumas lėmė vienuolynų dydį ir architektūrinę išraišką. XIII a. viduryje dominikonų ordino generolas Humbertas Romanietis pabrėžė, jog dominikonų statiniams trūksta vienodumo [9]. Elgetaujančių vienuolijų polinkis priestatams pasireiškė statant ir bažnyčias, ir vienuolynus. Meno istorikė ir elgetaujančių vienuolijų viduramžių architektūros tyrėja prof. Caroline Bruzelius šį statybos būdą įvardijo kaip ad hoc besikeičiantį pačiame procese, kaip alternatyvą tradicinei statinių koncepcijai, kai laikomasi pradinio projekto. Ji teigia, jog pasireiškęs ekspansijos ir augimo procesas statyti įvairius priestatus, koplyčias, prieangius lėmė tai, kad pastatai buvo nuolat statomi ir pristatinėjami, be to, kartais neįprastos, ekscentriškos architektūros. Pasak C. Bruzelius, epizodinis elgetaujančių ordinų architektūros pobūdis buvo nulemtas ir ekonominių sąlygų bei sunkumų, dėl kurių statybos užsitęsdavo labai ilgai [10]. Kaip pagrindinę priežastį, kodėl elgetaujančių ordinų vienuolynai, kaip ji apibūdina, panašūs į amebas, ji įvardija priklausomybę nuo vietos. Norint prisitaikyti prie vietos mieste ir jau egzistuojančios urbanistinės struktūros, pastatai dažnai buvo inovatyviai ir neįprastai įspaudžiami [11]. Galima daryti išvadas, kad ekonominės aplinkybės ir vietos mieste suvaržymai ne mažiau nei regulos apribojimai lėmė nevieningą elgetaujančių vienuolijų architektūros pobūdį Vakarų Europoje. Kiek kitaip nei viduramžiškoje Europoje, Lietuvoje elgetaujančios vienuolijos labiau priklausė nuo fundatorių, kurie jas įkurdindavo nebūtinai miestuose, dosniai fundavo jų bažnyčių puošimą. Tokios didikų mecenatystės liudijimai yra Kretingos, Tytuvėnų, Telšių pranciškonų, Mokslo darbai Liškiavos dominikonų, Vilniaus karmelitų vienuolynai bei bažnyčios [12]. Nors Lietuvoje dominikonų ordinas kūrėsi gerokai vėliau nei Vakarų Europoje, tačiau C. Bruzelius įvardintas ad hoc principas pastebimas ir Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir dominikonų vienuolyno komplekso tūrinėje architektūrinėje raidoje. Be natūralios plėtros dėl augančio vienuolyno gyventojų skaičiaus baroko epochoje, Vilniaus vienuolyno architektūrinę raidą, matyt, labiausiai paveikė ribota erdvė mieste ir nuolatiniai gaisrai, dėl kurių vienuolynas buvo nuolat remontuojamas ir rekonstruojamas. Toliau chronologiškai ir apžvelgsime tuos vieną ant kito gulusius sluoksnius. XIV XVI a. pradžia Pirmieji dominikonų vienuoliai Lietuvoje 1251 m. dalyvavo Mindaugo krikšte ir 1253 m. Mindaugo karūnavime. Tačiau po Mindaugo mirties, krikščionybei neįsitvirtinus Lietuvoje, kurį laiką jokių duomenų apie dominikonų veiklą nėra. Dominikonų vienuoliai vėl minimi tik XIV a. pradžioje didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose m. laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas prašo atsiųsti į Lietuvą 158

159 Ieva Blinstrubienė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raida pranciškonų ir dominikonų vienuolių, o 1323 m. laiške rašo, kad minėti vienuoliai jau atvyko ir apsistojo Vilniuje, kur pasistatė nedidelį vienuolyną ir koplyčią (greičiausiai medinę) [13]. Vėliau įvairių istorikų ir pačių dominikonų minimos Jogailos, Vytauto, Kazimiero Jogailaičio fundacijos. Nėra vieningos nuomonės dėl mūrinės bažnyčios statybos laiko. Algė Jankevičienė ir Alina Samukienė teigia, kad Šv. Dvasios bažnyčią prie ankstyvosios gotikos laikotarpiu susiformavusių svarbių Vilniaus gatvių 1408 m. įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas [14]. Istorikas Romualdas Firkovičius mano, jog bažnyčia dominikonams buvo steigiama valdovo Jogailos (Jogaila, atvykdamas po krikšto iš Krokuvos į Vilnių, atsivežė su savimi kelis dominikonus), tačiau jiems neįkūrus vienuolyno (kitaip nei pranciškonams) ir išvykus iš Vilniaus bažnyčia tapo parapine [15]. M. Banikonienė savo apybraižoje mini, kad kai kurie šaltiniai (Wł. Zagorskis, J. Kraszewskis) pirmosios bažnyčios statybas priskiria Kazimiero Jogailaičio laikams, t. y m. Nors dėl pirmosios mūrinės bažnyčios statybos laiko iki galo nėra sutariama, vienuolyno įkūrimo data priimta laikyti 1501 m. Šie metai minimi ir vienuolyno vizitacijos aktuose. Tuomet kunigaikštis Aleksandras atidavė iš Lenkijos (Krokuvos) atvykusiems dominikonų broliams parapinę Šv. Dvasios bažnyčią ir šalia jos buvusį sklypą vienuolyno statybai [16]. Nėra tikslių duomenų, kokio dydžio buvo maldos namai ir kokie pastatai stovėjo šalia jų XV a m. Tomo Makovskio panoramoje pavaizduotas vakarinis bažnyčios fasadas (1 pav., Nr. 16) su aukšta varpine pietvakarių kampe. Spėjama, kad panašiai turėjusi atrodyti bažnyčia, statyta apie 1585 m. Vėlyvosios gotikos stiliaus bruožai ypač ryškiai matyti masyvios aštuonbriaunės varpinės formose. Originaliai atrodo ir bažnyčios fasadas su dideliu apskritu langu centre, ryškiu baltu frizu ir penkiomis pusapskritėmis arkomis užbaigtu frontonu. Ši bažnyčia sudegė 1655 m. [17]. Kadangi kitų šaltinių nėra, o senosios bažnyčios mūrai neišlikę, galima tik daryti prielaidą, kad ankstyvoji mūrinė bažnyčia buvo atitraukta nuo gatvės, o tarp Dominikonų gatvės ir bažnyčios buvo varpinė, tačiau jos statybos laikas nežinomas. Bažnyčios presbiterija taip pat buvo atitraukta nuo Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvių kampo. Iš šios panoramos labai sunku spręsti apie vienuolyno pastatą, taip pat apie užstatymą priešais vakarinį bažnyčios fasadą. Kadangi bažnyčia tuo metu buvo parapinė, tikėtina, kad šalia jos buvo kapinės. Tai iš dalies patvirtina ir archeologiniai tyrimai m. vienuolyno kluatre iškasti trys šurfai (pažymėti 2 pav.), kuriuos tyrė archeologas Vytautas Ušinskas. Šurfe Š-3, iškastame ties vakarine kluatro siena, 0,7 m gylyje rasta 1 m pločio duobė, kurioje buvo užkasti kaulai iš suardytų kapų (3 pav.). Duobė tęsėsi pietryčių ir šiaurės rytų kryptimi už šurfo ribų, todėl jos tikras dydis yra neaiškus [18]. Šie perlaidojimai galėtų 2 pav m. buv. vienuolyno teritorijoje darytų gręžinių, pjūvių, šurfų išdėstymo schema. P1-P5 pažymėti K. Katalyno tyrinėti plotai, Š1-Š3 V. Ušinsko tyrinėti iškasti šurfai. Ušinskas, V. Ataskaitos Nr. 1060b,

160 3 pav m. V. Ušinsko tyrinėto šurfo Nr. 3 pjūvis. Ušinskas, V. Ataskaitos Nr. 1060b, pav. Dalinė dabartinio vienuolyno vietos XV a. mūrinio užstatymo raidos rekonstrukcija pagal archeologinių tyrimų duomenis ir išlikusius rūsių mūrus. Autorės schemos, remiantis A. Samukienės suvestine rūsių stilistine kartograma ISSN X Kultūros paminklai / būti būdingas vienuolynams osariumas [19], tačiau duomenų pagrįsti šią prielaidą šiuo metu nepakanka. Archeologo K. Katalyno 1982 m. tyrinėtame 51 kv. m. plote P1 (kieme į vakarus nuo vakarinio vienuolyno korpuso pusės), sprendžiant pagal šiame plote išryškėjusias stulpų vietas bei sunykusių rąstų žymes 2,7 2,8 m gylyje, stovėjo neaiškios paskirties mediniai statiniai. Jiems datuoti turimų duomenų nepakanka. Pagal aptiktus radinius galima spręsti, kad XIV a. pabaigoje šioje vietoje buvo gyvenama: 0,7 1,55 m gylyje esančiame kultūriniame sluoksnyje rastos nugriauto pastato su nedidele laiptine liekanos. Šis sluoksnis susiformavo XVII a., nugriovus sudegusį mūrinį statinį. K. Katalynas spėja, jog šis statinys sudegė 1610 m. arba 1655 m. gaisro metu [20]. Tyrimuose dalyvavęs architektas Sigitas Benjaminas Lasavickas mūrus datavo XV a. [21]. Mokslo darbai Buvusio XV a. užstatymo kontūrai nesutampa su dabartiniu užstatymu ties Dominikonų gatve. A. Jankevičienės ir A. Samukienės teigimu, ankstyvosios gotikos laikotarpiu dabartinė Dominikonų g. buvo apstatyta mūriniais ir mediniais namais. Namai stovėjo apie 14 m pločio sklypuose, atokiau nuo raudonosios linijos [22]. 4 pav. pateikiama galima vienuolyno vietos mūrinio užstatymo raidos XV a. schema, kurioje matyti, kaip bėgant laikui namai artėjo prie dabartinės Dominikonų g. užstatymo linijos m. Fiurstenhofo Vilniaus plane (11 pav.) aiškiai matomas dar vienas korpusas, išsidėstęs statmenai Dominikonų g., į vakarus nuo bažnyčios. Nėra duomenų, kada tiksliai jis buvo pastatytas. K. Katalyno 1982 m. vykusių archeologinių tyrimų ataskaitoje teigiama, jog rastas mūrinės sienos fragmentas, išsidėstęs iš šiaurės į pietus, arch. S. B. Lasavicko datuojamas XVI a. pradžia (jis pats jį priskyrė vėlyvajai gotikai, arch. A. Samukienė jį priskyrė renesansiniam mūrui). Šis rastas mūras galėtų būti Fiurstenhofo plane vaizduojamo pastato išlikęs fragmentas. Apie kunigaikščio Aleksandro laikų vienuolyno statybas (po 1501 m.) rašytinių šaltinių nėra. Dominikonų kronikoje tik užsimenama apie puikiai pastatytą vienuolyną, kurio daugumos patalpų lubos ir vidaus sienos pagal prūsų madą buvusios medinės (tikėtina, jog kalbama apie fachverką) [23]. Iš kronikos teksto aiškėja, kad per didįjį 1737 m. gaisrą pavyko išgelbėti būtent tuos du miegamuosius, kurie buvo mūriniai nuo pat pradžių. Vientiso 160

161 Ieva Blinstrubienė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raida 5 pav. XVI a. pradžios vienuolyno I ir II aukštų hipotetinės retrospekcijos su pažymėta rasta gotikos laikotarpio tapybinio dekoro vieta. Autorės brėžiniai gotikinio mūro [24] pirmuose aukštuose randama visuose dabar stovinčiuose korpusuose, o kai kur mūras kyla iki antrojo aukšto. Minimus du išlikusius miegamuosius galima hipotetiškai lokalizuoti vakarinio korpuso antrame aukšte virš refektoriaus. Šie seniausi vienuolių miegamieji (dormitoriumai) galėjo būti didokos patalpos be pertvarų, lovos atskirtos viena nuo kitos užuolaidomis, kaip to reikalavo vienuolijos regula. 5 pav. pateikta XVI a. pradžioje vienuolyno pirmo ir antro aukštų hipotetinė retrospekcija. Bažnyčia ir šiaurinis korpusas, kurio antrame aukšte, virš kapitulos salės, buvo salė aukštomis lubomis ir aukštais arkiniais langais, buvo iškilęs virš viso dviaukščio komplekso. Šiame korpuse, šiaurinės koridoriaus dalies rytinės sienos (kur stratigrafiją sudaro 13 sluoksnių) apatiniame sluoksnyje atidengta labai nedidelių gotikos laikotarpio tapybos fragmentų [25]. Vienuolyno architektūrinę ir planinę kompoziciją lėmė sklypo forma ir anksčiau šalia bažnyčios stovėję pastatai. Vienuolyno pirmo aukšto planinė erdvinė struktūra jau buvo panaši į dabartinę. XVI a. vienuolynas jungėsi su šiaurine bažnyčios nava. Ties Šv. Ignoto g. dalies patalpų nebuvo, vienuolyno teritoriją nuo gatvės skyrė mūro siena. XVI a. pradžioje statyto vienuolyno vidus buvo suplanuotas pagal tradicinę schemą: vidinis kiemas (kluatras) apsuptas galerijos, vienuolyno patalpos išsidėsčiusios per du aukštus. Pirmame aukšte refektorius, virtuvės, kapitulos salė. Pirmojo aukšto funkcinė schema mažai keitėsi iki XIX a. pradžios (to meto yra pirmieji inventoriai, kurie išliko iki mūsų dienų). Antrame aukšte buvo miegamieji (dormitoriumai), viena arba dvi auditorijos, biblioteka (vėlesniuose šaltiniuose minima, jog ji nukentėjo nuo gaisrų). Gotikinis pirminis mūras iki šių dienų išlikęs vakariniame ir šiauriniame korpusuose, iš rytų pusės dviejų aukštų koridorius (kairiajame kluatro rytinio fasado kampe gotikinis mūras kyla iki antro aukšto), o pietinis prie bažnyčios prigludęs koridorius buvo piečiau dabartinio, kuris pastatytas XVII a. praplatinus bažnyčią į šiaurinę pusę. Aiškių vėlesnių XVI a. rekonstrukcijų, kurias galima būtų priskirti renesanso architektūrai, paminėjimų nėra. Dominikonų kronikoje užsimenama apie noviciatą: Šis vienuolynas, kaip liudija Bzovskis, visada maitino šešiasdešimt brolių ir du nuolatinius lektorius. Nuo 1566 m. išlaikė noviciatą <...> [25]. Tačiau tiksli noviciato vieta nėra nurodoma. Po 1655 m. karo bažnyčia 1679 m. buvo perstatyta, todėl nėra išlikusio XVI a. II pusės bažnyčios mūro, o XVI a. mūro fragmentus vienuolyne sudėtinga tiksliai identifikuoti [27]. Renesanso laikotarpis Vilniaus architektūroje yra gana trumpas, vienuolyno nuolatinių rekonstrukcijų kontekste renesanso ir ankstyvojo baroko mūrą datuoti yra sudėtinga, tai reikalauja labai išsamių papildomų tyrimų. 161

162 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 6 pav. Vienuolyno vakarinio korpuso II aukšto koridoriaus XVI a. pab. XVII a. I ketv. tapybinio dekoro hipotetinės retrospekcijos. Viršuje rytinės sienos, apačioje vakarinės sienos išklotinė. I. Bėčienės 2012 m. tyrimų ataskaita 7 pav. Rytinės sienos portalo R1 tapybinė kompozicija. Arch. I. Bėčienės 2012 m. tyrimų ataskaita XVII a. I pusė Per 1610 m. gaisrą vienuolynas didelės žalos nepatyrė, daugiau nukentėjo bažnyčios išorė m. buvo statoma Kryžiaus koplyčia priešingoje zakristijai pusėje, tačiau koplyčia ir visa bažnyčia perstatyta 1679 m. Dominikonų kronikoje užsimenama, kad tuo pačiu metu statytas ir vienuolynas, tačiau konkrečiau nenurodoma. XVII a. I pusės mūro vienuolyne aptinkama pirmo aukšto virtuvėse, refektoriuje, didžiajame koridoriuje, išliko fragmentas antro aukšto vakariniame fasade virš virtuvės, šiaurinio korpuso kluatro fasade virš antro aukšto langų. Pats ryškiausias išlikęs XVI ir XVII a. sandūros pėdsakas vienuolyno komplekse yra architektės I. Bėčienės tyrinėta tapyba aplink antro aukšto koridoriaus (vadinamo didžiojo ) buvusių celių duris. Pagal išlikusius koridoriaus tapybos fragmentus ji rekonstravo pirminį koridoriaus sienų tapybos vaizdą (6, 7, 8 pav.). Aplink duris ir virš jų nutapytos gana sudėtingos ornamentinės lengvų formų kompozicijos. Tapyta al secco technika, naudotos ryškios spalvos, tapyba plokščia, ornamentai apvedžioti tamsesniais kontūrais. Tapybinių portalų fono spalva išbalinta pilkšvai rausvo atspalvio ochra. Šia spalva buvo dažytas ir skliautų paviršius. Rytinėje koridoriaus sienoje rasta ne mažiau kaip 14, vakarinėje ne mažiau kaip 7 tapytos kompozicijos [28]. Menotyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė teigia, kad Bendras vėduoklės arba povo plunksnos formos retabulų siluetas leistų kelti jų sukūrimo datą į XVII a. antrąjį ketvirtį arba vidurį. Tačiau panaudoti ornamento motyvai atitiktų XVI a. paskutinio dešimtmečio XVII a. I ketvirčio ribas. Jie priskirtini Nyderlandų manieristinio 8 pav. Vakarinės sienos portalo V5 (šalia V5a portalas) tapybinė kompozicija. I. Bėčienės 2012 m. tyrimų ataskaita 162

163 Ieva Blinstrubienė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raida ornamento tradicijai. [29]. Kadangi tapyba priskiriama pereinamajam renesanso ir baroko laikotarpiui, tad ir mūras po šia tapyba negali būti vėlyvesnis nei XVII a. pradžios, nors pagal savo vizualines ypatybes jis būdingas barokui. Tad šiuo metu tenka laikytis prielaidos, jog antro aukšto koridoriaus sienų mūras po minėta tapyba yra XVII a. pradžios, sumūrytas perstatant vienuolyną po 1610 m. gaisro, ir priskiriamas ankstyvajam baroko etapui. Buvusių durų angų vietos ne visur sutampa su dabartinėmis vėlyvesnio baroko angomis. Kai kuriose vietose senieji durų angokraščiai yra išlikę, tik užmūryti vėl iau, perplanavus patalpas. Kadangi keitėsi vakarinės sienos langų angų išsidėstymas, matyt, atitinkamai buvo perstumtos ir durų angos. Nepatekus į vidų buvo neįmanoma nustatyti, kokio laikotarpio yra vidinės pertvaros tarp šių patalpų, ar išlikusios XVII a. pradžios pertvarų žymės. Rytinėje koridoriaus dalyje durų angos panaikintos praplatinus bažnyčią ir XVIII a. pastačius koridorių pietinėje kluatro pusėje. Pasak A. Aleksandravičiūtės, ši sienų tapyba tikriausiai turėjo altorėlių-edikulų, kurie dažnai būdavo įrengiami XVII a. gyvenamosios architektūros eksterjeruose, reikšmę. Portalų tapybinių kompozicijų viršutinėje dalyje yra nutapytos figūros (vienuoliai), šventieji ar alegorinės figūros (viename galima spėti buvus Veraikoną). Pasak I. Bėčienės, portretai individualizuoti, tapyti profesionalių menininkų. Menotyrininkė R. B. Vitkauskienė kelia hipotezę, jog šios kompozicijos individualizuotos pagal kiekvienoje atskiroje celėje gyvenusį vienuolį (celėse gyveno vyresnieji vienuoliai) ir turėjo praktinę paskirtį. Tokiu būdu galėjo būti skiriami įėjimai į celes, kurie vėliau XVIII a., pakeitus išplanavimą ir durų angas, galėjo būti sunumeruoti. 8 pav. kairėje pusėje XVII a. mūre XVIII a. iškirsta durų anga, virš kurios atliekant tyrimus buvo atidengtas skaičius VII. Dominikonų kronikoje minima, kad nuo 1644 m. dominikonai turėjo trijų pakopų studijas: noviciatą ir atskirai nuo noviciato, tik dominikonų vienuoliams, buvo studium formale (rengia seminaristus kunigystei) ir studium generale. Kadangi šis vienuolynas buvo 1647 m. įsteigtos Šv. Angelo Sargo Lietuvos dominikonų provincijos centras, jis turėjo visas šias tris pakopas jau XVII a. viduryje. Tokioms išplėtotoms studijoms turėjo būti įrengtos bent dvi paskaitų salės, kad noviciai galėtų praktikuotis atskirai nuo kunigų vienuolių [30]. Tikėtina, kad jau XVII a. viduryje vienuolynas buvo prasiplėtęs, tačiau iki šių dienų mūrų neišliko, kadangi 1655 m. karo su Maskva metu per Vilniuje kilusį gaisrą bažnyčia ir vienuolynas nukentėjo smarkiai apdegė, buvo išplėšti. 1737m. Fiurstenhofo plane vaizduojamas anksčiau minėtas vienuolyno korpusas, stovėjęs vienuolyno kieme (šiaurės pietų kryptimi). XVII a. viduryje dominikonai nusipirko šiaurinėje pusėje su vienuolyno posesija besiribojančią posesiją ties Šv. Ignoto gatve. Joje stovėjo didelis dviejų aukštų mūrinis namas, kuris XIX a. pradžios rašytiniuose šaltiniuose minimas kaip oficina. Manyta, kad šį namą iš Volskos įsigiję dominikonai prijungė prie vienuolyno ir 1642 m. gavo teisę išmūryti į jį įėjimą [31]. Tačiau 1820 m. vienuolyno inventoriuje nurodoma, kad XVII a. I pusėje per kelis dešimtmečius dominikonai įsigijo slypus ir namus kitoje Šv. Ignoto g. pusėje, posesijose , kuriuos vadino fundušiniais. Kaip tik čia paminėtas iš miestiečių Volskos 1629 m. ir Linkovskos 1636 m. nupirkti namai, 1642 m. sujungti į vieną bendrą nuosavybę [32]. Čia susiformavo vienuolyno palivarkas su ūkiniais pastatais, kalve, arklidėmis ir kt. Taigi tenka pripažinti, kad duomenų apie oficinos statybas nėra m. ir 1834 m. Vilniaus planuose matoma galerija, kuri jungė dabartinį vienuolyno korpusą ir oficiną. Tikslių duomenų, kada ši galerija buvo pastatyta, nėra. Ji minima 1820 m. vienuolyno inventoriuje. Čia sakoma, jog į antrą oficinos aukštą 163

164 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai per Antrąjį pasaulinį karą buvo smarkiai apgriautas, o pastarąjį dešimtmetį visiškai sunyko ir šiuo metu sugriuvusi dar 2009 m. stovėjusi pastato dalis (9 pav.). XVII a. pradžioje vienuolynas dar buvo dviejų aukštų. Šiuo laikotarpiu bent jau dalis kiemo ties Šv. Ignoto g. buvo užstatyta, taip pat buvo perstatytas vienuolyno šiaurės vakarų kampas (10 pav.). Vienuolyno pirmo aukšto funkcinė schema greičiausiai, kaip ir gotikoje, išliko iš esmės ta pati. Dormitoriumai ir atskiros vyresniųjų celės (dėl vyraujančios drėgmės), 9 pav m. matomi šiuo metu jau neišlikę buvusios oficinos ties Šv. Ignoto gatve sienų fragmentai. Prieiga internetu: [žiūrėta ] 10 pav. XVII a. pr. vienuolyno I ir II aukštų hipotetinės retrospekcijos. Autorės brėžiniai 11 pav m. Fiurstenhofo plano fragmentas. Drėma, V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 2013 tikriausiai buvo išsidėstę antrame aukšte. Noviciato patalpos, tikėtina, buvo atskirtos nuo vienuolyno patalpų, tad galėjo būti korpuse ties Dominikonų gatve arba dabar neišlikusiame, Fiurstenhofo plane (11 pav.) vaizduojamame kiemo korpuse. įėjimas iš vienuolyno koridoriaus sena, ant mūrinių stulpų, galerija m. inventoriuje galerija aprašyta išsamiau: Iš kiemo laiptai mediniai, vedantys į galeriją. Galerija sutvirtinta balkiais, ant 6 akmeninių stulpų, jos grindys medinės, porankiai mediniai, su grotelėmis, galerija dengta čerpių stogu, kurį laiko mediniai stulpeliai [33]. Panašu, kad čia būta gražaus statinio, kuris pažymėtas 1798 m. ir 1834 m. Vilniaus plane. Deja, pastatas XVII a. II pusė XVIII a. pradžia Po 1655 m. 17 dienų trukusio gaisro Vilniuje bažnyčia ir vienuolynas buvo visiškai nuniokoti, iš jų liko tik apdegusių mūrų dalys [34]. Pradžioje pastatai buvo suremontuoti laikinai, o m. bažnyčia ir vienuolynas atstatyti. Rekonstrukcijai vadovavo vienuolyno viršininkas Mykolas Vainilavičius. Nuo 1666 m. vienuolyne gyveno beveik šimtas brolių, neskaitant nemažai įvairių pasauliečių amatininkų ir tarnų [35]. Dominikonų kronikoje vienuolis Baginskis rašė, kad 1748 m. vienuolyne gyveno 116 vienuolių [36]. Vienuolyno komplekso pastatuose 164

165 Ieva Blinstrubienė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raida dominuoja šis laikotarpis. Išliko didžioji dalis visų korpusų trečio aukšto sienų mūrų, kluatro pietinio fasado, rytinio fasado antro ir trečio aukštų bei vakarinio fasado trečio aukšto sienos. Perplanuojant patalpas buvo sumūryti vidiniai architektūriniai dalijimai. Šiam laikotarpiui priskiriama didžioji dalis vienuolyno skliautų. XVII a. II pusėje atstatyta bažnyčia ir vienuolynas buvo didesni. Bažnyčia praplatėjo, jos šiaurinis fasadas pasislinko į šiaurę, ji pasidarė trinavė. Kluatro pietinio fasado gotikinis mūras buvo panaudotas plečiant bažnyčią užmūrijus angas, tapo bažnyčios šiaurinie siena. Šioje sienoje iš procesijų koridoriaus pusės aptiktos nukapotų nedidelių gotikinių kontraforsų (analogiškų esantiems vakariniame ir šiauriniame kluatro fasaduose) žymės. Pietinis bažnyčios fasadas taip pat pasislinko arčiau gatvės (12 pav.). Dominikonų kronikoje visi šie darbai neminimi, juos galima atpažinti tik iš architektūrinių tyrimų, kronikoje paminėta tik visai kitokios formos nauja bazilika, tokia, kad senosios pavidalo neliko nė pėdsako [37]. Dokumente nurodoma, jog kitais metais po 1737 m. gaisro virš kapitelio ėmė statyti antrą aukštą [38] (turėtų būti virš kapitulos salės, lot. capitulare, lenk. kapitularz). Tikėtina, kad kalbama apie šiaurinio korpuso antro aukšto patalpą aukštomis lubomis ir aukštais arkiniais langais virš kapitulos salės. Čia buvo pastatyta pertvara, įrengtas trečias aukštas [39] m. pastatytas pietinis koridorius, priglaustas prie šiaurinio bažnyčios fasado [40]. Tais pačiais metais pastatytas rytinio korpuso trečiasis aukštas [41]. Kronikoje esama žinių apie 1726 m. bažnyčioje, vienuolių chore, kilusį gaisrą, per kurį sudegė visa presbiterija, altoriai, ugnis persimetė ant stogo. Greičiausiai kaip tik po šio gaisro presbiterija buvo padidinta, vienuolių choras pailgintas į Šv. Ignoto gatvės pusę, suformuotas mažas trikampis kiemelis. Dominikonų kronikoje minima noviciato statyba, kuria rūpinosi provinciolas Mykolas Vainilavičius (vadinasi, ji vyko m.). Noviciatas buvo antrame aukšte, su 15 kambarių ir atskira biblioteka [42]. Noviciato vieta nurodoma virš vaistinės ties Dominikonų gatve, šalia kurios buvo įkurta laboratorija. Taip pat užsimenama apie didelės ir jaukios mokyklos statybą 1739 m. [43], tačiau tiksli jos vieta nenurodoma, neaišku, kokia tai mokykla. Apibendrinant galima konstatuoti, kad iki mūsų dienų išlikę vienuolyno korpusai ir vidaus patalpų struktūra buvo galutinai suformuota XVIII a. Baisūs gaisrai (1726, 1737, 1748, 1749) vertė vienuolyno šeimininkus imtis priemonių, buvo mūrijamos naujos sienos, skliautai. Reikia pasakyti, kad XVIII a. dominikonai jau turėjo išsiugdę nemažai gabių architektų, apie tai liudija ordino bažnyčių ir vienuolynų plėtra LDK. 12 pav. XVIII a. pr. vienuolyno I ir II aukštų hipotetinės retrospekcijos. Autorės brėžiniai 165

166 13 pav m. Vilniaus plano fragmentas 14 pav. Dominikonų vienuolyno I aukšto koridoriaus sienų tapyba. Autorės nuotr., 2015 m. ISSN X Kultūros paminklai / Verta paminėti tėvą Liudviką Grincevičių (Ludwik Hryncewicz, ), dominikoną, neabejotinai prisidėjusį prie Vilniaus dominikonų vienuolyno ir bažnyčios rekonstrukcijų [44]. Šio iš smulkių bajorų Talko-Hrincevičių kilusio vienuolio gyvenimo Vilniuje metai (jis dirbo jau 1750 m., maždaug m. buvo Vilniaus dominikonų regentu) kaip tik sutampa su svarbiausiomis bažnyčios interjero rekonstrukcijomis, ypač presbiterijos transformavimu. Morta Baužienė nuorodo, kad jis 1760 m. vadovavo vienuolyno rekonstravimui [45]. XVIII a. pabaiga Pasak M. Banikonienės, po 1749 m. gaisro dalis vienuolių išėjo į kitus vienuolynus. Iš 116 vienuolių po gaisro vienuolyne liko tik 32. Tačiau pačių dominikonų darytų surašymų duomenimis, 1772 m. vienuolyne jau gyveno 33 kunigai, 18 klerikų, 25 broliai, iš viso 76 žmonės. Atskiras celes galėjo turėti tik apie 15 vienuolių, kiti broliai gyveno Mokslo darbai dormitoriumuose. Novicijai tikriausiai gyveno atskirai. Šiame vienuolyne nuolat rezidavo provinciolas ordino provincijos viršininkas [46]. XVIII a. pabaigos bažnyčios ir pagrindinio vienuolyno namo tūrinė ir erdvinė kompozicija be nedidelių pakitimų yra išlikusi iki šių dienų. Pasak Firkovičiaus, vienuolyno atstatymas po m. gaisrų vykęs 27 metus, suteikė pastatui išlikusį iki mūsų laikų architektūrinį braižą bei išvaizdą. Po 1749 m. gaisro sudegė vienuolyno stogai ir langai [47], tad tikėtina, jog didžioji dalis langų buvo perdaryti būtent po šio gaisro m. (13 pav.) Vilniaus plane matyti, kad vienuolyno korpuso statmenai Dominikonų gatvei, kuris buvo pavaizduotas 1737 m. Fiurstenhofo plane, jau nebėra. Po Antrojo pasaulinio karo buvo sugriauta ir dalis vienuolyno korpuso ties Dominikonų g. ir oficina, buvusi ties Šv. Ignoto gatve m. ir 1834 m. Vilniaus planuose matoma vienuolyno jungtis su oficina. Labai vertinga yra XVIII a. II pusės pirmo aukšto procesijų koridoriaus, juosiančio kluatrą, sienų ir skliautų tapyba (14 pav.). Tapybos komponavimo principai, stilistika primena bažnyčios skliautų dekorą, sukurtą apie m. Galima teigti, kad tai yra tų pačių, deja, kol kas nežinomų, meistrų darbas. Šis tapybos ciklas yra įdomios ir sodrios ikonografinės programos, tačiau daugelis didžiųjų scenų ir emblemų jau sunkiai įžiūrimos arba nutrupėjusios su visu tinku. Didžiosios kompozicijos yra tradicinės ikonografijos. Tai populiarūs krikščioniškoje dailėje siužetai, todėl, nepaisant sunykimo, yra lengvai rekonstruojami. Be to, dalis kompozicijų užfiksuotos XX a. I pusės J. Bulhako fotografijose (15 pav.), kai tapyba dar neblogai atrodė po XIX a. pabaigos atnaujinimo [48]. XIX a. pradžia Vienuolynas nukentėjo per 1798 m. gaisrą, tačiau niekur detaliau neįvardijama nei konkreti pastatams padaryta žala, nei remonto 166

167 Ieva Blinstrubienė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raida darbai [49]. Dominikonų kronikoje rašoma, jog po šio gaisro iš 126 brolių vos 30 tegalėjo gyventi m. vienuolyną nuniokojo prancūzų kareiviai, kurie čia buvo įkūrę ligoninę [50]. Vienuolynas tuo metu naudotas ir kaip chirurgijos studentų bendrabutis m. vienuolynas jau naudojamas kaip kalėjimas [51], 1844 m. buvo uždarytas, bažnyčia vėl tapo parapine, kaip ir iki 1501 m. Jai buvo priskirtas ir atitvertas (užmūrytos dvi durų angos) pirmo aukšto procesijų koridorius, supantis kluatrą, kartu su kapitulos sale. Turime išlikusius 1808 m. K. Grunerto atliktą (16 pav.) ir 1834 m. Vilniaus planus (17 pav.). Deja, nėra rasta ankstyvesnių nei XIX a. pradžios išsamių inventorių, detaliau aprašančių vienuolyno patalpas ir jų paskirtį. Vienas iš informatyviausių žinomų inventorių yra 1820 m. inventorius [52]. Kadangi šiame inventoriuje dar neatsispindi pakitimai, kurie atlikus architektūrinius tyrimus datuojami klasicizmo laikotarpiu, galima teigti, kad čia aprašoma planinė išlikusio komplekso schema nėra pakitusi nuo XVIII a. pabaigos, tačiau patalpų paskirtis kai kur pasikeitusi po XVIII ir XIX a. sandūroje vienuolyną ištikusių nelaimių. Papildomos informacijos suteikia 1845 m. inventorius, atliktas perduodant vienuolyną miesto žinion. Tačiau čia daugiau aprašoma bloga vienuolyno būklė, beveik nenurodant patalpų paskirties m. inventoriuje pirmo aukšto aprašymas pradedamas nuo pagrindinio įėjimo į vienuolyną, kuris yra iš Dominikonų g., pro į bažnyčią vedančias duris (18 pav.). Įėjus pro šias duris ir einant koridoriumi šalia bažnyčios durų tiesiai yra durys su mažomis durelėmis į vienuolyną, kurios atidaromos procesijų metu. Pro jas įeinama į vienuolyno procesijų koridorių, kuris sudaro kvadratą. Praėjus minėtas duris, dešinėje pusėje pirmoji koridoriaus linija. Jos pabaigoje dešinėje pusėje yra durys į bažnyčią, o tiesiai koridoriaus gale sienoje altorėlis, kuriame yra medinė Marijos su Jėzumi statula. Pirma- 15 pav. Dominikonų vienuolyno I aukšto koridorius m. J. Bulhako fotografija 16 pav m. K. Grunerto Vilniaus plano fragmentas. Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, pav m. Vilniaus plano fragmentas. KPCA f. 5 ap. 1 b

168 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 18 pav. Vienuolyno I aukšto ir sklypo planas XIX a. vid. Autorės brėžinys pagal 1820 ir 1845 m. inventorius. 1 refektorius, 2 virtuvė, 3 virtuvės podėlis, 4 galerija (arkados pavidalo), 5 kapitulos salė, 6 vaškinės viršininko celė, 7 vaško sandėlis, 8 vaškinė, 9 bažnyčios reikmenų sandėlis, 10 vyriausiojo bažnyčios kunigo celė, 11 zakristija, 12 podėlis, 13 kambarys su duonkepe krosnimi, 14 procesijų koridorius. a XVII a. virtuvės durų anga su portalu, b buvusių laiptų į vienuolyno rūsį vieta, c altorėlis su Jėzaus Nazariečio statula, d altorėlis su Švč. Dievo Motinos ir kūdikiu Jėzumi statula, e mūrinis stulpas su Šv. Hiacinto statulėle, f įėjimas į rūsį po bažnyčia, g įėjimas į rūsį po refektoriumi ir virtuve, h įėjimas į vienuolyno rūsį, i įėjimas į rūsį po oficina, j mūrinė siena, kurioje yra dideli seni vartai su varteliais į gatvę, k medinė dengta galerija, l vandentiekio kranai 19 pav. Vienuolyno II aukšto planas XIX a. vid. Autorės brėžinys pagal 1820 ir 1845 m. inventorius. 1 3 archyvo kambariai, 2 grūdų sandėlis, 3 išėjimas į galeriją (stovi Nukryžiuotojo skulptūra), 4 prioro kambarys, 5 šventinis valgomasis, 6 WC su 8 kamarėlėmis, 7 didysis koridorius su sienine tapyba, m. inventoriuje minimas Tribunolo archyvas. a mūrinis altorėlis su Dievo Motinos paveikslu, b medinė galerija, vedanti į oficiną, c oficina, d dveji sraigtiniai laiptai me aukšte minimos vaškinės, vaškinės sandėlio, vaškinės viršininko, kapitulos salės, refektoriaus, dviejų virtuvių patalpos ir galerija su arkadomis (arkados buvo užmūrytos jau anksčiau, baroko laikotarpiu). Užlipus į antrą aukštą (19 pav.) minimas grūdų sandėlis, trys archyvo kambariai, didžiajame koridoriuje mūrinis altorėlis su Dievo Motinos paveikslu. Priešais altorėlį buvo tokio pat aukščio koridorius (kuris po 1820 m. buvo suskirstytas pertvaromis), iš kurio per priemenes patenkama į prioro kambarį ir šalia esantį valgomąjį, kuriame iškilmingomis progomis vyksta pietūs. Iš minėtų priemenių į šonus yra mažos kamaros krosnims pakurti su durelėmis. Prioro kambarys ir valgomasis įrengti šiauriniame vienuolyno korpuse buvusioje didelėje salėje su aukštais arkiniais langais, kuri XVIIIa. įrengus perdangą suskirstyta į mažesnes patalpas. Priemenėje šalia valgomojo buvo dveji sukti laiptai (jų vieta pavaizduota ir 1871 m. plane), vedantys į trečią aukštą (20 pav.), kuriame buvo sandėlis, o virš prioro kambario biblioteka. Antrame aukšte ties Šv. Ignoto g. minimas tualetas su dvejomis durimis, o jame 8 kamarėlės. Daugiau antro aukšto patalpų paskirties tiksliau identifikuoti neįmanoma, nes jos įvardijamos bendrai kaip kambariai ir kamaros. Pagrindinė antro ir trečio aukštų jungtis su bažnyčia turėjo būti dabartiniai laiptai, vedantys iš antrojo aukšto į zakristiją, iš kurios patenkama į bažnyčios presbiteriją. Vienuoliai daugiausiai meldėsi bažnyčios chore, o novicijai, tekant saulei, čia nusileisdavo iš noviciato, kuris XIX a. buvo trečiame aukšte ties Šv. Ignoto gatve [53]. Į noviciatą vedė mediniai laiptai, kurių viršuje buvo didelės durys su geležinėmis grotomis per vidurį, už jų rikiavosi daug mažų kambarių ir noviciato salė (1820 m. jau apgriauta). Minima kamarėlė, kurioje buvo noviciato biblioteka. Noviciato patalpose taip pat minimas tualetas su 5 kamarėlėmis. Trečio aukšto planinė struktūra labai unikali, galimai susiformavusi dėl gaisrų plitimo prevencijos [54]. Visas aukštas yra suskaidytas į 7 autonomiškas zonas, į kurias patenkama šešiomis atski- 168

169 Ieva Blinstrubienė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raida 20 pav. Vienuolyno III aukšto planas XIX a. vid. Autorės brėžinys pagal 1820 ir 1845 m. inventorius. 1 biblioteka, 2 WC su 5 kamarėlėmis, 3 noviciato salė. a galerija romis laiptinėmis. Kai kurios šios zonos yra atskirtos dviejų aukštų aukščio antro aukšto koridorių, kurie visiškai izoliuoja minėtas zonas m. inventoriuje trumpai aprašomas vienuolyno kiemas, kuris uždarytas nuo Dominikonų g. bažnyčia ir vienuolyno korpusu. Iš antros pusės atitvertas mūrine siena, iš trečios mūrine siena nuo benediktinių valdų, iš ketvirtos vienuolyno ir oficinos linija, taip pat mūrine siena tarp vienuolyno galo ir oficinos, kurioje nuo gatvės yra mediniai, vinimis apkalti įvažiavimo vartai. Vienuolyno kieme buvo du katilai vandeniui vienas priešais virtuvę, antras priešais bravorą (kuris buvo oficinoje), į kuriuos vanduo ateina vamzdžiais iš Vingrių šaltinių. Buvo trys įėjimai iš kiemo į rūsius. Vienas po prioro cele, priešais jį išmūrytas tunelis yra dengtas skarda, durys į šį rūsį geležinės, kitas po oficina prie vartų (priešais prioro rūsį). Trečiasis įėjimas į rūsį yra po refektoriumi ir virtuve, jame buvo saugomas alus ir daržovės, į šį rūsį iš kiemo prie virtuvės yra durys. Taip pat minimas įėjimas į bažnyčios rūsį iš pietinės kluatro pusės m. inventoriuje minimas sklype esantis malkų sandėlys, pasivaikščiojimams skirtas sodas. Sklypas nuo kiemo ir benediktinių vienuolyno valdų pusės aptvertas mūro siena, dengta čerpėmis, o nuo daržo sena medine tvora. Įeinant iš kiemo į daržą suveriami vartai. Kairėje pusėje tvora, sujungta su dominikonams priklausančiu pastatu. Darže keletas agrastų krūmų, topoliai, liepos, gėlių krūmai. Tarp tvoros mūrinių stulpų minima ledainė [55]. Esminis XIX a. I pusės pėdsakas vienuolyno eksterjere yra daug kur pakeisti langai. XIX a. viduryje ( ), iki vienuolyno uždarymo, buvo sumažintos kluatro pirmo aukšto langų angos (sumažintos iš apačios) ir pakeisti langų rėmai. Taip pat sudėti kai kurie langai Šv. Ignoto g. fasade, kurių medinės staktos, esančios lygiagrečiai su fasado plokštuma, išlikusios iki šių dienų. XIX a. II pusė XX a m. vienuolynas buvo uždarytas, jam priklausę turtai, namai, sklypai, folvarkai ir t.t. perėjo miesto priklausomybei. Šv. Dvasios bažnyčia liko veikianti, todėl dalis vienuolyno liko bažnyčios priklausomybei. Miestui atiteko didžioji vienuolyno dalis vakarinis ir pietinis korpusai, dviejų aukštų korpusas vienuolyno kieme. Bažnyčiai liko šiaurinis korpusas prie bažnyčios, visi pirmojo aukšto koridoriai, kur vyko procesijos. Miestui ir bažnyčiai priklausančios dalys koridoriuose buvo atitvertos mūrinėmis pertvaromis. Į miestui priklausančią dalį įeinama iš kiemo pusės. Laikotarpis uždarius vienuolyną yra labai mažai aprašytas m. buvusios vienuolyno patalpos naudotos įvairioms įstaigoms: dalyje patalpų (atlikus smulkų remontą įrengti ventiliacijos kanalai, pataisytos durys, langai, krosnys, padarytos ant langų grotos, pastatyti šviestuvai) buvo laikomi politiniai kaliniai, veikė Varšuvos telegrafo linijos dirbtuvės, gyveno įvairūs tarnautojai, žemesnio rango kariškiai m. architektas Afanasijus Ranvydas parengė dalies vienuolyno pastato pritaikymo projektus, kur numatoma įrengti kai kuriuos Vilniaus kalėjimo skyrius. Planai iki šiol nerasti, pakeitimai nebuvo įgyvendinti. Nuo 1857 m. beveik visa miestui pri- 169

170 ISSN X Kultūros paminklai / klausanti pastato dalis buvo užimta kaip butai neturtingoms valdininkų našlėms su šeimomis. Pagal 1861 m. sąrašą, tuomet čia gyveno 20 šeimų m. įgriuvo stogas virš zakristijos. Trečio aukšto patalpos (buvusio XIX a. pradžios noviciato) priklausė kariškiams, kurie stogo netvarkė, todėl jis išbuvo kiauras 11 metų m. buvo skirta lėšų remontui, tačiau tiksliai neįvardijama, ar bažnyčios, ar buvusio vienuolyno. Minimas 1887 m. atliktas bažnyčiai priklausiusio procesijų koridoriaus skliautų remontas. Nuo 1888 m. viršutiniuose vienuolyno aukštuose įrengti butai [56]. Dar sovietmečiu atliktų istorinių tyrimų metu buvo rastas 1871 m. dominikonų vienuolyno dalies pritaikymo planas buvo parengtas dalies vienuolyno pritaikymo kalėjimui projektas, aprobuotas architekto Nikolajaus Čiagino. Projekto autorius nežinomas. Pagal jį visuose aukštuose turėjo būti įrengti nauji laiptai, naujos pertvaros, užmūryta dalis angų, pristatytas rotondo tipo pastatas sanitariniams mazgams (panašus į pristatytą prie buv. Bazilijonų vienuolyno). Šis projektas nebuvo įgyvendintas, kaip ir vėlesnis, 1911 m. parengtas pritaikymo projektas. Tai iki šiol pats ankstyviausias žinomas dominikonų vienuolyno planas [57]. Nuo 1902 m. pastate buvo Vilniaus policmeisterio ir jo padėjėjo butai, miesto policijos valdyba, areštinė ir adresų stalas. Vėliau šios įstaigos perkeltos, o dominikonų pastato dalį nutarta atiduoti miesto valdybos kanceliarijai ir panaudoti visuomeninio pobūdžio įstaigoms iš pranciškonų perkelti miesto archyvą, įkurti Muravjovo muziejų, įkurdinti greitosios medicinos pagalbos draugiją, gaisrininkų komandą [58]. Atlikus architektūrinius tyrimus, matoma, jog XIX ir XX a. sandūroje buvo atlikta daug smulkaus remonto darbų: pakeista daug langų, durų koreguojant pačias angas, įrengtos kelios naujos laiptinės, perdaryti stogai. Didžiausi XX a. pastato pakeitimai įvyko amžiaus Mokslo darbai pabaigoje. Šiauriniame korpuse, kuriame sovietmečiu buvo rasti dviaukščiai arkiniai langai, norėta atkurti XVI a. erdvinę struktūrą ir šiaurės fasadą. Tačiau suardžius dalį XVIII a. struktūros, darbai liko nebaigti. Vis dėlto didžiausi praradimai įvyko XXI a. pradžioje keičiant avarines stogų konstrukcijas ir perdangas buvo prarasta visa trečiojo aukšto XVIII a. tapybinė lubų puošyba. Daugiau esminių planinių, erdvinių pakeitimų nebuvo įgyvendinta. Kadangi pastatas šiuo metu neeksploatuojamas, didžiausias pavojus kyla išlikusiam tapytam dekorui, kurį veikia nepalankios aplinkos sąlygos. Vienuolyno restauravimo ir pritaikymo problematika Modernioji paminklotvarkos koncepcija restauravimą ir pastato pritaikymą kitai funkcijai traktuoja kaip visų įmanomų priemonių natūraliam pastato gyvavimui pratęsti visumą, o ne tik kaip paprasčiausius pastato fizinius funkcinius pokyčius. Toks požiūris lemia tai, kad, be fizinės intervencijos, pritaikymo procese labai svarbus pastato erdvės ir vietos dvasios [59] suvokimas bei pastato ar pastatų komplekso vientisumo išsaugojimas. Šiam tikslui būtinos pastato tūrinės ir erdvinės architektūrinės raidos studijos. Istorinių pastatų išsaugojimo ir restauravimo procese, be architektūrinės meninės, vizualiai suvokiamos vertės, svarbus ir architektūros kultūrinės vertės suvokimas. Amerikiečių architektūros kritikas Wolfas von Eckardtas teigė, jog žmonijos psichologinė būtinybė palaikyti savo atmintį sukuria būtinybę išsaugoti istorinius pastatus. Akademinėse diskusijose galima išskirti dvi pagrindines architektūrinio paveldo vertės suvokimo kryptis kultūrinės simbolinės architektūros vertės, atsirandančios iš santykio su laikmetį reprezentuojančiomis vertybėmis, ir vertės, atsirandančios iš individų kasdienio gyvenimo ir urbanizuotos aplinkos santykio. Pirmasis požiūris glaudžiai susijęs su konteksto, tokio kaip karo padariniai ar eko- 170

171 Ieva Blinstrubienė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raida nominis sunkmetis, pokyčiu visuomenėje, o antrasis požiūris remiasi individo ir jo veiksmų aplinkoje suvokimu. Konkrečiu Vilniaus dominikonų vienuolyno prie Šv. Dvasios bažnyčios atveju architektūros kultūrinės vertės suvokimas yra sąlygotas komplikuotos istorinės praeities. Kultūrinė simbolinė šio pastatų komplekso vertė, nepaisant XIX a. viduryje nutrūkusios tradicijos, visų pirma siejama su religine ir edukacine vienuolyno paskirtimi. Šis dominikonų vienuolynas nuo XVII a. pradžios turėjo visas dominikonų švietimo sistemos pakopas, o vienuolyno planinė erdvinė struktūra buvo pritaikyta ne tik vienuolių gyvenimui, bet ir edukacinei paskirčiai. Didžiosios Britanijos akademikas Graeme Brookeris, kalbėdamas apie religinės paskirties pastatus, vartoja užterštumo sąvoką, aiškindamas ją kaip pastato prasmės įkrovą, ir įvertina tai kaip papildomą privalumą bei galimybę juos pritaikant kitai paskirčiai. Pastato istorija suteikia pačiai architektūrinei erdvei papildomos vertės ir privalumo [60]. Ispanijos, Portugalijos praktika rodo, jog programos, skirtos vienuolynus masiškai pritaikyti slaugos institucijoms ar viešbučiams, nėra architektūriškai, socialiai, ekonomiškai ir kultūriškai efektyviausios. Kaip inspiracijos šaltinį kuriant naują programą buvusiems vienuolynams, vis dažniau siūloma įvertinti jų buvusią įtaką vietos bendruomenėms [61]. Sudėtinga kalbėti apie miesto bendruomenės santykį su daugiau nei dešimtmetį apleistu Vilniaus dominikonų vienuolyno pastatu, kuriame jau nuo XIX a. vidurio veikė įvairios institucijos ir gyveno žmonės tam nepritaikytuose, chaotiškai suskirstytuose, niekuomet jiems nuosavybės teise nepriklausiusiuose butuose, juolab kad per pastarąjį šimtmetį įvyko drastiškų socialinių ir demografinių pačios miesto bendruomenės pokyčių. Šio vienuolyno pastato pritaikymas kitai funkcijai neišvengiamai sukurs naują miesto bendruomenės santykį su pastatu. Kurį laiką Vilniaus arkivyskupija skelbė apie planus vienuolyno patalpose įrengti butus, vėliau viešbutį. Šiuo metu apie konkrečią vienuolyno pritaikymo viziją viešai nėra kalbama. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI Sudėtingą dominikonų vienuolyno prie Šv. Dvasios bažnyčios raidą atspindi ne tik pastatų mūrai ir unikali erdvinė komplekso struktūra, bet ir daugiasluoksnis architektūros kultūrinės vertės suvokimas. Straipsnyje apžvelgiamos erdvinės vienuolyno komplekso struktūros raidos pažinimas yra viena iš svarbiausių šios vertės suvokimo prielaidų. Siūlomos bendros gairės tolesniems galimiems architektūriniams restauravimo ir pritaikymo pasiūlymams: Pastato tipologija yra vienas iš svarbiausių pritaikymo aspektų. Tipologiškai tinkamos kitos funkcijos parinkimas gali nulemti pritaikymo sėkmę. Kadangi šis vienuolynas nuo XVII a. pradžios turėjo visas dominikonų švietimo sistemos pakopas, vienuolyno planinė erdvinė struktūra buvo pritaikyta ir edukacinei paskirčiai. Rengiant pritaikymo projektą būtina atsižvelgti į šį tipologinį ypatumą. Vienuolyno komplekso raida labai daugiasluoksnė ir sudėtinga, jos metu susiformavo unikali struktūra, kuri mažai pakitusi išliko iki mūsų dienų. Siūloma išnaudoti šią sudėtingą struktūrą su išskaidytais vertikaliais ryšiais ir izoliuotomis trečio aukšto patalpų zonomis rengiant pritaikymo projektą. Tokia struktūra tinkama edukacinei arba viešbučio didesnių apartamentų struktūrai. Taip pat siūloma neskaidyti pirminių didesnių erdvių, o pritaikyti jas išnaudojant buvusią edukacinei paskirčiai pritaikytą pastato struktūrą. Kadangi Šv. Dvasios bažnyčia yra veikianti, siūloma atskirti sakraliąją zoną pirmo aukšto procesijų koridorių nuo likusio vienuolyno komplekso ir jį restauravus gražinti pirminę funkciją. 171

172 ISSN X Kultūros paminklai / Siūloma likusių bažnyčiai priskirtų patalpų, pagal XIX a. susiklosčiusią struktūrą, panaudojimo paskirties nekeisti ir restauravus palikti bažnyčios naudojimui. Kadangi buvusio dominikonų vienuolyno restauravimo procesas turi būti kompleksinis ir apimti ne tik architektūrinių erdvių atkūrimą, bet ir mūrų bei polichrominio dekoro restauravimą, siūloma pritaikyti kitų šalių praktiką ir atlikti restauravimą etapais. Etapai gali būti skirstomi pagal atliekamus darbus arba pagal atskiras komplekso erdves. Tokia restauravimo eiga leidžia pradėti eksploatavimą nebaigus restauruoti viso komplekso. Siūloma įvertinti dabartinių patalpų plėtros galimybę. Plėtra galima buvusios oficinos prie Šv. Ignoto g. sklype ir ties Dominikonų g. Toks plėtros modelis dėkingas dėl patogių jungčių, kurios galėtų būti atkurtos pagal istorinius duomenis. Taigi naujai pastatyti pastatai gali turėti naujai funkcijai reikiamą išplanavimą. Rengiant interjero projektą būtina atsižvelgti į istoriškai susiklosčiusią vienuolynų, ypač dominikonų, nuosaikesnio (palyginti su pasaulietiniais interjerais) dekoro ir interjero tradiciją. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 1. LEGAITĖ, R. Vilniaus Šv. Dvasios (dominikonų) bažnyčios istorinė apybraiža, KPCA, f. 5 b DAMBRAUSKAITĖ, T. Gyvenamas namas Vilniuje Garelio gt. 6, istoriniai tyrimai, VAA, f ap.11 b BANIKONIENĖ, M. Buv. Dominikonų vienuolynas Vilniuje Garelio 6, Giedrio 11. Istorinė apybraiža, VAA, f ap. 11 b VALUŽYTĖ, J. Šventorios Dvasios (dominikonų) bažnyčia Vilniuje (Dominikonų g. 8). Istoriniai tyrimai, VAA, f ap. 11 b FIRKOVIČIUS, R. Kulto pastatai ir jų vietos Vilniaus mieste. Katalikų bažnyčių ir vienuolynų istorijos apybraižos. Istoriniai tyrimai, VAA, f. 1019, ap. 11, b UŠINSKAS, V. Vilniuje, J. Garelio g. 6 / K. Giedrio g. 11 (buv. Dominikonų vienuolyno) vykdytų archeologinių tyrinėjimų ataskaita, I III dalis, Prieiga internetu: [žiūrėta ]. KATALYNAS, K. Vilniuje, Mokslo darbai J. Garelio g. 6 / K. Giedrio g. 11 (buv. Dominikonų vienuolyno) vykdytų archeologinių tyrinėjimų ataskaita, I III dalis, Prieiga internetu: [žiūrėta ]. 3. JARMALAVIČIENĖ, R. Buv. Dominikonų vienuolyno kompleksas Vilniuje Garelio g. 6 ir Giedrio g. 11. Žvalgybiniai-architektūriniai tyrimai, KPCA f. 5 ap. 1 b JARMALAVIČIENĖ, R.; SAMUKIENĖ, A. Buv. Dominikonų vienuolyno Vilniuje, Garelio gt. 6, Giedrio gt. 11 architektūriniai tyrimai, planų stilistinės kartogramos, VAA, f. 2 ap. 488 b A. Samukienės suvestinės stilistinės planų kartogramos skelbiamos KPD Kultūros vertybių registro elektroninėje versijoje. Prieiga internetu: [žiūrėta ] m. arch. E. Purlio atlikti bažnyčios architektūriniai tyrimai buvo fragmentiški ir žvalgomojo pobūdžio, prieinamų tyrimo ataskaitų nėra m. R. Zilinsko atliktų architektūrinių bažnyčios rūsių stilistinė kartograma skelbiama KPD Kultūros vertybių registro elektroninėje versijoje. Prieiga internetu: lt [žiūrėta ]. VILEIKIENĖ, L. Dominikonų vienuolyno Šv. Dvasios bažnyčios Vilniuje rūsių paruošiamieji ir tyrimo darbai, anksčiau atliktų darbų inventorizavimo ir istorinių tyrimų ataskaita, Projektavimo ir restauravimo institutas, f. 5 ap MIKNEVIČIENĖ, E. G.; NEMUNIENĖ, M. Dominikonų vienuolyno Šv. Dvasios bažnyčios rūsiai, paruošiamieji ir tyrimų darbai, Projektavimo ir restauravimo institutas, f. 2 ap. 488 b m. R. Zilinsko architektūrinių tyrimų ataskaitos yra Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos ir tyrėjo archyvuose. ŠALTENIS, J. Vilniaus dominikonų vienuolyno statinių ansamblis (21), vienuolyno namas Dominikonų g. 6 / Šv. Ignoto g. 11, Vilniuje (10347), pagrindinių konstrukcijų žvalgomieji tyrimai, Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos ir tyrėjo archyvuose. 4. SPURGEVIČIUS, R. XVII XVIII a. architektūrinio paminklo pastato Vilniuje, Garelio 6, Giedrio 11 (buv. Dominikonų vienuolyno ansamblio) polichrominių tyrimų ataskaita, VAA, f ap. 11 b BĖČIENĖ, I. Buv. Dominikonų vienuolyno Vilniuje, Garelio gt. 6, Giedrio gt. 11 eskizinis sieninės tapybos regeneracijos projektas, VAA, f ap. 11 b BĖČIENĖ, I. Buv. Dominikonų vienuolyno Vilniuje, Garelio gt. 6, Giedrio gt. 11 korpuso B II a. koridoriaus sieninės tapybos tyrimai, VAA, f ap. 11 b m. D. Sabaliauskienės ir I. Bėčienės bei R. Valainienės ir J. Juknelevičienės polichrominių tyrimų ataskaitos yra Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos ir tyrėjų archyvuose. 5. Tyrimų pagrindu Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedroje parengtas ir 2015 m. apgintas magistro baigiamasis kūrybinis projektas 172

173 Ieva Blinstrubienė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raida Buv. dominikonų vienuolyno prie Šv. Dvasios bažnyčios restauravimo ir pritaikymo pasiūlymai (vad. doc. Evaldas Purlys) ir teorinis darbas Istorinių vienuolynų pritaikymo problema: buv. Vilniaus dominikonų vienuolyno prie Šv. Dvasios bažnyčios atvejis (vad. doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė). Šiame straipsnyje panaudota baigiamųjų darbų medžiaga. 6. Lukiškių dominikonų vienuolyno prioro Sławomiro Brzozeckio OP komentaras. 7. Pranciškonų Narbonos kapituloje 1260 m. aptartos statybos ir jų finansiniai padariniai atspindi to meto visų elgetaujančių vienuolijų statybos ypatumus. Pavyzdžiui, griežtai draudžiama sudaryti bet kokias paskolų sutartis pastatų statyboms, vienuolynų plėtrai. Tačiau jei dvasiniai draugai aukoja pakankamą sumą be paskolos ir jei yra būtinybė, statybos galimos su vietos valdžios leidimu ir laikantis vietos nurodymų, neperžiangiant skurdo ribos. Siekiant išlaikyti skurdo ribą Narbonos konstitucija griežtai ir aiškai uždraudė kai kuriuos architektūrinius elementus skliautus navoje, vitražus navoje ir šoninėse koplyčiose, varpinės bokštus. Kiti draudimai nėra tokie aiškūs, pavyzdžiui, pastato ilgio, pločio ir aukščio draudimas, puošybos suvaržymai nusakyti abstrakčiai to, kas tinka tai vietai pagal poreikius. Taip buvo palikta vietos interpretacijai ir nusižengimams. Greta tam tikrų pastatų standartų įvedimo, Narbonos konstitucija numatė baudas už šių kriterijų nesilaikymą. Netinkama puošyba ar architektūriniai elementai turėjo būti iš karto pašalinti ir pakeisti leistinais. Nesilaikantys taisyklių broliai turėjo būti baudžiami. MONTI, D. Works of St. Bonaventure: Writings Concerning the Franciscan Order. Franciscan Institute Publications, 2013, p Lietuvos vienuolynai: Vadovas.Vilnius, Prieiga internetu: 9. LABUNSKI, M. G. Friars in the City: Mendicant Architecture and Pious Practice in Medieval Verona, c c. 1375: Daktaro disertacija. Djuko universitetas, 2010, p Dominikonai bandė įvesti laiko limitus, siekdami paspartinti statybų užbaigimą m. dominikonų Generalinė kapitula išleido kreipimąsi, siekdama paspartinti bažnyčių ir vienuolynų statybos užbaigimą. Patys vienuoliai taip pat kartais buvo skatinami asmeniškai paremti statybas. Pavyzdžiui, statant naujas S. Maria Novella vienuolyno patalpas Florencijoje 1330 m., vienuoliams, kurie finansiškai ar fiziškai prisidės prie statybų, buvo pažadėtos naujos celės. CANNON, J. Dominican Patronage of the Arts in Central Italy: the Provincia Romana, c.1220 c. 1320: Daktaro disertacija. Londono universitetas, 1980, p BRUZELIUS, C. Preaching, Building, and Burying: Friars in the Medieval City. Yale University Press, 2014, p Lietuvos vienuolynai: Vadovas. Vilnius, Prieiga internetu: BANIKONIENĖ, M. Buv. Dominikonų vienuolynas Vilniuje Garelio 6, Giedrio 11. Istorinė apybraiža, VAA, F 1019 ap. 11 b. 5617, p JANKEVIČIENĖ, A.; SAMUKIENE, A. Gotikos reliktai Vilniaus dominikonų architektūros ansamblyje. Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 26: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius, 2002, p FIRKOVIČIUS, R. Kulto pastatai ir jų vietos Vilniaus mieste. Katalikų bažnyčių ir vienuolynų istorijos apybraižos. Istoriniai tyrimai, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4483, p Lotyniškoje dominikonų kronikoje [VAA, f. 1019, ap. 11, b. 206] rašoma, kaip buvo įkurtas vienuolynas: Huius Principis regali munificientia, in area ad iaccente ecclesiae magnifice extructus a lapide cocto extat ut testantur tam magnifica duo dormitoria, huiusque conventus. (Šio kunigaikščio karališku dosnumu prie bažnyčios prieinančiame sklype didingai iš degtų plytų stovi pastatytas [vienuolynas], kaip ir patvirtina du didingi šio vienuolyno dormitorijai / miegamiėji.) Bet galima interpretuoti ir taip: sklype, gulinčiame prie bažnyčios / besiribojančiame su bažnyčia, o gali būti ir: priklausančiame bažnyčiai Iš lotynų kalbos vertė ir galimas interpretacijas pateikė Irena Katilienė. Už komentarą dėkoju doc. dr. B. R. Vitkauskienei. 17. DRĖMA, V. Dingęs Vilnius. Vilnius, 2013, p UŠINSKAS, V. Vilniuje, J. Garelio g. 6 / K. Giedrio g. 11 (buv. Dominikonų vienuolyno) vykdytų archeologinių tyrinėjimų ataskaita, III dalis, 1982, p Doc. dr. B. R. Vitkauskienės iškelta prielaida. 20. KATALYNAS, K. Vilniuje, J. Garelio g. 6 / K. Giedrio g. 11 (buv. Dominikonų vienuolyno) vykdytų archeologinių tyrinėjimų ataskaita, I dalis (Ataskaitos nr. 1060), 1982, p Ten pat, p JANKEVIČIENĖ, A.; SAMUKIENĖ, A. Gotikos reliktai Vilniaus dominikonų architektūros ansamblyje. Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 26: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. 2002, p Iš šio kunigaikščio (Aleksandro) karališko dosnumo greta bažnyčios esančiame sklype, kaip du išlikę miegamieji liudija, iš plytų puikiai buvo pastatytas iki šiol išlikęs vienuolynas. Bet būdamas be skliautų, iš vidaus sienoms pagal prūsų madą esant medinėms, 1737 VI 2 didesnei ir geresnei miesto daliai virtus pelenais, ir šitas vienuolynas buvo sunaikintas. Teliko tik abiejų pusių šoninės sienos ir miegamųjų skliautai čieli. Dominikonų vienuolynų Lietuvoje XVII XIX a. lotyniškos kronikos skyriai. Iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė, 1983 m. VAA, f. 1019, ap. 11, b. 206, p Pagal atliktus architektūrinius vienuolyno tyrimus: gotikinis mūras 30 x 8 x 15 (± 2) cm 173

174 ISSN X Kultūros paminklai / plytų mūras, 2 4 cm storio rievėtos siūlės, kalkingas skiedinys su akmenukais, plytos rištos gotikiniu būdu (ne visur darniu). Autorės pastaba. 25. BĖČIENĖ, I. Dominikonų g. 6 buv. vienuolyno namas. II a. koridoriaus tapybinio dekoro restauravimo, konservavimo, tvarkybos darbai, Dominikonų vienuolynų Lietuvoje XVII XIX a. lotyniškos kronikos skyriai. Iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė, 1983 m. VAA, f. 1019, ap. 11, b. 206, p Autorės atliktuose architektūriniuose tyrimuose (vad. architektas E. Purlys) renesanso laikotarpio mūras neišskiriamas (vienuolyno ir bažnyčios rūsiai tirti nebuvo). Architektės A. Samukienės sudarytoje rūsių stilistinėje kartogramoje identifikuojamas ir žymimas renesanso laikotarpio mūras. Vienuolyno patalpų stilistinėje pirmo aukšto kartogramoje renesansiniam mūrui priskirtas fasado mūro fragmentas ties Šv. Ignoto gatve. 28. BĖČIENĖ, I. Dominikonų g. 6 buv. vienuolyno namas. II a. koridoriaus tapybinio dekoro restauravimo, konservavimo, tvarkybos darbai, ALEKSANDRAVIČIŪTĖ, A. Šiaurės renesansas Vilniaus mieste. Sienų tapybos ornamentika. Menotyra, Nr.19 (1), 2012, p Po šių studijų suteikiami lektoriaus ir bakalauro laipsniai filosofijos ir teologijos srityse (šiandienos magistro ir daktaro laipsnių ekvivalentai). Lukiškių dominikonų vienuolyno prioro Sławomiro Brzozeckio OP komentaras. 31. PAKNYS, M. Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai. Vilnius, 2006, p LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3677, l Дело о передаче доминикансково монастыря,1845. LVIA, f. 604, ap. 1, b FIRKOVIČIUS, R. Kulto pastatai ir jų vietos Vilniaus mieste. Katalikų bažnyčių ir vienuolynų istorijos apybraižos. Istoriniai tyrimai, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4483, p Dominikonų vienuolynų Lietuvoje XVII XIX a. lotyniškos kronikos skyriai. Iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė, 1983 m. VAA, f. 1019, ap. 11, b. 206, p Rękopism X. Bagińskiego Dominikana Prowincji Litewskiej ( ), wyd. przez Eust. Tyszkiewicza. Wilno, 1854, p Dominikonų kronikos skyriai. Iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė, 1983 m. VAA, f. 1019, ap. 11, b. 206, p Ten pat, p Trečiajame vienuolyno aukšte, šiaurės pusėj gana meniškai įrengė ir padarė bet kokiems atvejams atsparius kambarius. Ten pat, p Viešp. metais dalį antrojo aukšto kambarių nuo vienuolyno viduriniojo daržo pusės liepė suskliausti su vienuolynu, labai sumaniai ir gyventojams labai patogiai. Ten pat, p Tais pačiais (1740) metais vienuolyno rytų pusėj išmūrijo tokias pat sienas 3-iajam aukštui ir Mokslo darbai pastatė skliautus prokuratoriaus ir pramatoriaus kambariuose. Ten pat, p Noviciatas, kuris anksčiau turėjo tik šešis kambarius, <...> yra pastatytas naujas toks, kad dabar paprasti naujokai turi penkiolika kambarių, mokyklą, arba lokutoriumą, ir atskirą biblioteką antrame aukšte. Trečiame aukšte tiek pat kambarių jaunuoliams išpažinėjams (professis) su mokykla. Ten pat, p Praėjusiais, būtent 1739-aisiais metais virš dviejų kambarių su gretimomis patalpomis pastatė mokyklą, tokią didelę ir jaukią, kokios visoj Lietuvoj niekas nematė. Ten pat, p KOWALCZYK, J. Późnobarokowa architektūra Wilna i jej europejskie związki. Biuletyn Historii Sztuki, R. LV, Nr Warszawa, 1993, p BAUŽIENĖ, M.; GRINCEVIČIUS, L. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. VII (Gorkai- Imermanas). Vilnius, 2005, p Už informaciją dėkoju doc. dr. B. R. Vitkauskienei. 46. Lukiškių dominikonų vienuolyno prioro Sławomiro Brzozeckio OP duomenimis. 47. Visas tos bažnyčios altorių, paveikslų, žvakidžių sidabras, auksas, relikvijų tekos 1748 m. birželio 11 d. pavirto į pelenus kartu su restauruotu vienuolynu. Paskui nė metams nepraėjus, pelenais pavirto vienuolyno stogai ir langai. Dominikonų vienuolynų Lietuvoje XVII XIX a. lotyniškos kronikos skyriai. Iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė, 1983 m. VAA, f. 1019, ap. 11, b. 206, p KLAJUMIENĖ, D. Vilniaus dominikonų vienuolyno prie Šv. Dvasios bažnyčios pirmo aukšto koridoriaus XVIII a. II pusės sienų tapyba. Menotyra, Nr. 3(28), 2002, p Mūsų vienuolynui padarytas nuostolis siekė du milijonus lenkiškų auksinų. Iš puikios, Vilniuje geriausios bibliotekos vos šiek tiek knygų broliai tegalėjo išgelbėti iš visa praryjančios ugnies. Dominikonų vienuolynų Lietuvoje XVII XIX a. lotyniškos kronikos skyriai. Iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė, 1983 m. VAA, f. 1019, ap. 11, b. 206, p Pačiose vienuolyno patalpose buvo apsistoję daugiau kaip trys tūkstančiai tų neišauklėtų žmonių, grobsčiusių tiek asmeninius daiktus, tiek bendrus. Paskui paguldė apie šešis tūkstančius sergančių, kurie mirtį nešančiu kvėpavimu užkrėtė orą, ir buvo daugelio mūsų brolių mirties priežastis. <...> biblioteka patyrė nepataisomą nuostolį: knygos išnešiotos, išmėtytos, sugadintos; rankraščiai sudraskyti, piešiniai panaudoti nešvarumams valyti. Ten pat, p metais mūsų vienuolyne buvo uždaryta daug frankmasonų ruošiant jiems tardymą. Ten pat, p Wizyta calego funduszu kosc. klasztora Dominikanow, LVIA, f. 694, ap. 1, b XVIII a. noviciato vieta buvo virš buvusios vaistinės ties Dominikonų gatve. 174

175 Ieva Blinstrubienė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raida 54. Doc. dr. Birutės Rūtos Vitkauskienės komentaras. 55. Дело о передаче доминикансково монастыря, LVIA, f. 604, ap. 1, b BANIKONIENĖ, M. Buv. Dominikonų vienuolynas Vilniuje Garelio 6, Giedrio 11. Istorinė apybraiža, VAA, f ap. 11 b. 5617, 3-4, 16 p. 57. Проект на переделку доминикансково монастыря, LVIA, f. 526 ap. 14 b BANIKONIENĖ, M. Buv. Dominikonų vienuolynas Vilniuje Garelio 6, Giedrio 11. Istorinė apybraiža, VAA, f ap. 11 b. 5617, 3-4, 17 p. 59. Termino lotynų kalba genius loci (vietos dvasia) vartojimas keitėsi per pastaruosius du šimtmečius. Norvegų architektas ir fenomenologas Christian Norberg-Schulz ( ) savo veikale Genius Loci: Towards a Phenomenology of Architecture (1980) išsamiai aptarė šios sąvokos vartojimą kalbant apie nematerialiuosius architektūros aspektus. 60. Anglų kalba contaminated. Brooker, G. Infected Interiors: Remodelling Contaminated Buildings. 2009, p LENS, K.; PLEVOETS, B.; VAN CLEEMPOEL, K. Conservation of Monasteries by Adaptive Reuse: the Added Value for Typology and Morphology. Structural Studies, Repairs and Maintenance of Heritage Architecture, XIII, 2013, p SUMMARY Ieva Blinstrubienė EVOLUTION OF THE SPATIAL STRUCTURE OF ST. SPIRIT CHURCH AND MONASTERY COMPLEX IN VILNIUS The main aim of this article is to analyse the complex architecturel history of former Dominican Monastery in Vilnius. In order to fully reveal the problems of this particular case, the historical and architectural research was done, focusing on the historical monasteries adaptation problem. Adapting to another function in this article is treated more as the use of a whole range of all possible measures of natural building life (both physically and as loci sacri), rather than just functional changes of the particular building. As a functional scheme of the specific monastery directly influences the re-use solutions, the characteristics of a spatial and functional structure of the monastery and church complex were determined. In addition to a physical intervention, the process of adapting of the existing architectural building space and the spirit of the place (loci sacri) is very important as well as the perception of integrity of the building and in some cases its restitution. At the end of the article main guidelines for the specific project of re-use of the monastery and church complex are proposed. El. paštas ieva.blinstrubiene@gmail.com Gauta Įteikta spaudai Continuing process of secularization in many European countries resulted in desertion of religious buildings and their complexes. It is crucial to find the ways to adapt them to new uses in order to avoid the deterioration of valuable buildings and the negative impact on the visual identity of the city, thus ensuring the funding restoration, preservation and maintenance of cultural values. 175

176 ISSN X Kultūros paminklai / Algimantas Miškinis KAS DAR NEBUVO PARAŠYTA... 2 KNYGA* Architektūra ir materialus nekilnojamas kultūros paveldas Dar gerokai prieš pradedant rašyti apie skyrelio esminius dalykus, atsirado poreikis sužinoti, kada jo pavadinime minimos dimensijos pateko į mano žodyną, bent apytiksliai suvokiau jų prasmę. Manau, kas yra architektūra, bendrais bruožais supratau dar iki pradinės mokyklos, t. y. tuomet, kai pradėjau lankytis pas privačią mokytoją Snieškaitę, kuri rodė man spalvotus užsienio miestų, pastatų, kompleksų vaizdus bei aiškino, pavyzdžiui, kuo bažnyčios skiriasi nuo pilių, nors dažniausiai abiejų grupių pastatai yra su bokštais. Žodis architektūra kurį laiką man pravertė žaidžiant su kitais vaikais: kas žinos daugiau A raide prasidedančių žodžių. 1. Buvo rašyta (1 dalis, 207 psl.), kad kultūros paveldas Lietuvoje palyginti naujas terminas, atsiradęs visuomeninės organizacijos pavadinime 1989 m., kai Sąjūdžio metu įsteigta Kultūros paveldo globos Taryba. Tuo metu žodis paveldas pakeitė sovietmečiu naudotą palikimas. Daugeliui specialistų, kurie paveldosaugos sferoje dirbo sovietmečiu, o ir pastaruosius 20 metų, bei gerai žino reikalo esmę, šie žodžiai yra beveik ar net visai tos pačios prasmės, nors moralės požiūriu jie skiriasi. Palikti vertybes galima ir likimo valiai, o paveldėti jas t. y. gauti su tam tikru įpareigojimu saugoti ir tvarkyti. Žurnalistė Violeta Juodelienė ( Kauno tiesa, ) apie šią moralę rašo: Tai, ką radome gimę, yra ne mūsų, bet tų, kurie gyvens po mūsų. Mes esame tik naudotojai, mokestis už nuomą kad visa bus išsaugota. 2. Paminklas mano žodyne atsirado turėdamas kitą prasmę kapo paminklas. Nors šį žodį žinojau dar vaikystėje, kai su mama ar dėde Jonu lankydavom Ž. Šančių kapinėse palaidotus giminaičius, bet su paminklosauga susieti jį anksčiausiai priminė senelio laidotuvės 1942 m. žiemą. Kasant duobę, kur ir aš su dėde Jonu dalyvavau, pasirodė, kad gretimo kapo paminklas šiek tiek pasviro. Vienas duobkasių šūktelėjo saugokit paminklą. Šį faktą prisiminiau jau pradėjęs architektūros studijas, kai vartydamas Naująją Romuvą ar Savivaldybę (buvau pasiskolinęs iš geodezijos dėstytojo Jono Deksnio) Mošinskio, J. Getnerio, F. Bielinskio ir kitų straipsniuose užtikdavau žodžius vertingų kaimų ir miestelių, medinių pastatų apsauga. Žodis paminklosauga, kaip pasakojo K. Čerbulėnas, viešai pradėtas minėti tik keliais paskutiniais Lietuvos Pirmosios Respublikos metais, kai šviesuomenė (beje, oficialiai nedalyvaujant valstybės institucijų atstovams) rengė vertingų paveldo objektų apsaugos įstatymą. Iki pirmosios sovietų okupacijos baigto įstatymo priimti ir patvirtinti nespėta. Tai padaryta okupacijos pradžioje ir toks įvykių chronologijos persipynimas vėliau leido K. Korsakui, J. Žiugždai, Meškauskienei ir kitiems, net žinant, kaip buvo iš * Knygos ištrauka spausdinama Autoriui sutikus. 176

177 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga tikrųjų, manipuliuoti faktais ir kalbėti, kad buržuazinėje Lietuvoje paminklų apsauga visai nesirūpinta, o šis procesas prasidėjo tik įsijungus į SSSR ir priėmus įstatymą. Tad dar iki antrosios sovietų okupacijos apytiksliai suvokiau, kas yra architektūros palikimas bei architektūros paminklų apsauga. 3. Architektūra (statybos menas) profesionalų sukurtas materialinis ir kultūrinis produktas. Tai gana plati sąvoka, kurioje telpa ne tik stabilūs, bet ir kintami elementai rezultato organizavimas ir kūrimas. Produkto visuma nevienalytė. Dalis jos vertinga kultūriniu požiūriu, kita tik materialiuoju. Vertingosios dalies objektai sovietmečiu buvo vadinami paminklais, kurie 1973 m. išleistame pirmajame Lietuvos TRS kultūros paminklų sąraše (sudarė Stasys Pinkus) diferencijuoti į respublikinės ir vietinės reikšmės. Taip buvo nustatyta priėmus naują Kultūros paminklų apsaugos įstatymą. Vėliau dar atsirado sąjunginės reikšmės paminklai. 4. Nors pastatus pradėjau projektuoti dar 1944 m. Politechnikume, o nuo 1950 m. jau dirbdamas Žemprojekte, tas darbas man nepatiko. O toje projektavimo organizacijoje kitokių objektų nebuvo; urbanistinių kare nukentėjusių Lietuvos gyvenviečių atkūrimo projektų Žemprojektas apskritai neruošė. Man teko sudaryti keliolika įvairios paskirties pastatų, daugiausia rekonstrukcijos projektų, provincijoje ir keletą gyvenamųjų namų projektų Kaune. Neblogai buvo įvertinti namai K. Būgos ir K. Petrausko gatvėse. Įvairių pastatų projektavimo pagrindus buvome gavę dar studijuodami, tačiau juos geriau suvokti pradėjau dalyvaudamas Kauno architektūros taryboje prie miesto vyriausiojo architekto Tarybos narys tapau, atrodo, apie 1958 m., t. y. neseniai baigęs studijas architektėlis kaip Žemprojekto atstovas, rekomendavus K. Šešelgiui ir A. Lukošaičiui (o Janavičius kaip Komprojekto ) m. į miesto vyriausiojo architekto J. Vitkausko vietą atėjo Vytautas Bujauskas, parengęs disertaciją apie Kauno urbanistiką. Kadangi dirbant administracijoje nebuvo mokamas priedas už mokslinį laipsnį, 1962 m. V. Bujauskas perėjo dėstyti į Kauno dailės institutą. Architektūros taryboje man ir teko artimiau susipažinti su paminklų ir naujai projektuojamų pastatų sąveikos problemomis, daugiausia Kauno senamiestyje. Bet tai buvo neilgas laikotarpis, nes tuo metu jau buvau įsitraukęs į Lietuvos urbanistikos paveldo tyrimus. Kita vertus, senųjų pastatų pertvarkymo ir naujų statybos Senamiestyje aptarimai man padėjo geriau susivokti miestelių ir mažų miestų paveldo apsaugos ir tvarkymo sferoje. Kadangi mano tyrimų laukas pagal tuometę mokslo klasifikaciją buvo ne architektūros paveldas apskritai, o architektūros kompleksai miestai ir miesteliai, tai remdamasis užsienio praktika nuo 1967 m. ėmiau vartoti žodį urbanistika (1969 m. pateikiau tvirtinti Lietuvos urbanistikos paminklų sąrašą, 1 dalis, 107 psl.). Tačiau sovietinėje mokslo klasifikacijoje tokios mokslo šakos nebuvo, tik vienoje eilutėje Architektūra. Skulptūra visiškai nelogiškas sugretinimas: šalia talpaus pirmojo žodžio, antrasis buvo tik vaizduojamosios dekoratyviosios dailės plastikos objektų pavadinimas. Žodis urbanistika įtvirtintas 1969 m. Kultūros ministerijos ir Valstybinio statybos reikalų komiteto bendrame įsakyme, kuriame vertingiems Lietuvos miestams ir miesteliams buvo suteiktas vietos reikšmės urbanistikos paminklo statusas. Tokia formuluote vertingi urbanistikos kompleksai pateikti ir 1973 m. išleistame Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše, kur jau buvo įrašyti ir senamiesčiai. 5. Remdamiesi tuo, kas buvo pasiekta. Lietuvos urbanistikos tyrimų srityje, apie 1980 m. su Vytautu Jurkštu kreipėmės į LMA, siūlydami mokslo klasifikacijoje šalia 177

178 ISSN X Kultūros paminklai / žodžio architektūra įrašyti urbanistika, išbraukiant skulptūra. Mums buvo pasakyta, kad Lietuvoje negalima pakeisti SSSR mokslo klasifikacijos, kuri dar kažkiek laiko egzistavo ir atkūrus nepriklausomybę. Po to urbanistikos reiškinius tyrinėję mokslininkai kelis kartus tuo pačiu klausimu dar kreipėsi į Mokslo tarybą ir vėl nerezultatyviai: įstojus į ES, Lietuvoje įsigaliojo šios institucijos mokslo klasifikacija (kiek pakeista m.). Urbanistika joje vėl nerado vietos, išnyko ir architektūra (tad ir jos paveldas). Šios mokslo šakos buvo integruotos į menotyrą kartu su dailėtyra ir muzikologija. Valdymas, organizavimas, finansavimas 1. Atkūrus nepriklausomybę, pradėtos steigti valstybinės institucijos materialiajam paveldui valdyti. Pradžioje šalia sovietmečiu veikusios Paminklų apsaugos inspekcijos Paminklosaugos (dabar Kultūros paveldo) departamentas ir jo teritoriniai padaliniai, vėliau Kultūros paveldo centras, departamentas Aplinkos ministerijoje, o pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą Valstybinė paminklosaugos komisija. Buvo nustatytos komisijos funkcijos (1 faks.)*, iš jų svarbiausia formuoti kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką ir strategiją. Kitos funkcijos buvo vertinti, aprobuoti, informuoti..., tai yra beveik neturinčios didesnės reikšmės konkrečiai paveldo apsaugai, tvarkymui, naudojimui. Patekusi į anksčiau atsitiktinai sudarytą valstybinių institucijų tinklą, Paminklosaugos komisija nesiėmė suteikti joms vieningos veiklos krypties, tobulinti jų struktūrą, t. y. iš esmės išnagrinėjus esamos sistemos veiklą, ją pritaikyti prie paveldo interesų. Juoba kad kai kuriose skirtingoms ministerijoms ir žinyboms priklausančiose ir paveldo saugojimu bei tvarkymu užsiėmusiose įstaigose ir jų grandyse įsikūrė ir nekompetetingų, bet ambicingų valdininkų ir valdininkėlių, kurie rūpinosi būti nepriklausomi. Taip dalis paminklosaugai bei paveldotvarkai sukurtų įstaigų arba tapo popierinės, arba tik imitavo realią veiklą; jose ėmė kurtis ir korupcijos židiniai. Tokie dalykai išryškėjo m., o gal net ir kiek anksčiau. Dalis paveldosaugos profesionalų ėmė ieškoti galimybių valstybės institucijose pakeisti situaciją. Tam nepadėjo priimtas naujas, bet netobulas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Tad konkrečių rezultatų nebuvo. Jų tikėtasi vykdant Vyriausybės bei ministerijų reorganizaciją. Deja, į kultūros paveldo interesus neatsižvelgta. Padaryta dar blogiau 1995 m. panaikinta Paminklų apsaugos inspekcija (2 faks.), galbūt tikintis, kad jos funkcijas perims naujos institucijos. Tačiau taip neįvyko: nesant tarp jų darnos, paveldosaugos situacija blogėjo, o Paminklosaugos komisija jos kontroliuoti neįstengė. Tad komisijos pirmininkė G. Drėmaitė komisijos vardu paskelbė sprendimą ( Valstybės žinios, , 3 faks.), tačiau į šiame dokumente aptartą situaciją bei pateiktus siūlymus Lietuvos valdantieji nesureagavo. Tuomet Paminklosaugos komisija, matydama, jog situacija nevaldoma, ir siekdama pagerinti paveldo apsaugos ir tvarkymo būklę, pritarė A. Kuncevičiui sustabdyti savo veiklą (4 faks.; pradinis mano siūlymas buvo išsivaikščioti ). Visi, išskyrus G. Drėmaitę (susilaikė), balsavo už tai. Be to, A. Kuncevičius dar pasiūlė vietoj šios valstybinės komisijos įkurti visuomeninę; ji buvo įsteigta, bet veikė neilgai; ją sužlugdė paveldosaugos valdininkai (1 dalis, psl.). 2. Įgyvendinti komisijos narių nutartį sustabdyti savo veiklą irgi sutrukdė G. Drėmaitė (1 dalis, psl.; todėl ir susilaikė balsuojant); nesiėmė priemonių įpareigoti išrinktą darbo grupę realiai atlikti jai pavestą darbą. Dėl to aš kreipiausi į komisijos * Tekste nurodytus dokumentus galima rasti Kas dar nebuvo parašyta... 3-ioje knygoje. 178

179 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga narius (1 dalis, psl.). Tačiau jiems, matyt, tiko tokia situacija ir viskas liko po senovei : komisija rinkosi ir toliau. Galbūt kai kurie nariai (ir aš) tikėjomės permainų posėdyje priimtam siūlymui kartu su Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetu surengti pasitarimą, siekiant aptarti, o gal ir realiai pasiekti situacijos pagerinimo. Komiteto pirmininkas Ž. Jackūnas su siūlymu sutiko ir pasitarimas Seime įvyko; buvo pavadintas Kultūros paveldas ir valstybės veikla jį išsaugant bei tvarkant. Pasitarimo medžiaga (stenogramos) buvo išleista atskiru leidinėliu. Iš jo čia pateikiu 5 kalbų ištraukas Ž. Jackūno, G. Drėmaitės, N. Puteikio, S. Pečeliūno ir savo (5 faks.). Tuomet paruošiau ir pasitarimo rezoliuciją (6 faks.); jai pritarta, bet į leidinėlį kažkodėl nepateko. Savo trumpame pranešime priminiau, jog paveldo apsaugos ir tvarkymo reikalai nepasistūmėjo nuo 1989 m. Kultūros paveldo globos taryboje atliktų darbų. Be to, priminęs sužlugdytą Kultūros paveldo mokslinio instituto įkūrimą, pateikiau anuomet mano parengtą ir prieš pasitarimą pakoreguotą bei visiems dalyviams įteiktą paveldo sistemos veiklos modelį, siūlydamas kiekvienam įrašyti savo požiūrį. Nė iš vieno pasitarimo dalyvio atsakymo negavau. Neaišku, ar nesugebėjo ką nors suformuluoti, ar nenorėjo. Nebuvo ir kas palaikytų R. Batūrą, kuris kalbėjo: Pasitarimas parodė, kad vis dėlto dar yra didelis jovalas. Atgimimo pradžioje kėlėm idėją, kad mokslu turime vadovautis ir kultūros paveldo visose srityse. Man atrodo, kad šiandien reikėtų numatyti...įsteigti institutą Pasitarime, kaip ir Valstybinės paminklosaugos tarybos posėdyje, (7 faks.) buvo kalbėta ir apie paveldo finansavimą bei skirtų lėšų panaudojimo tikslingumą abejotinus pirkinius bei lėšų perstumdymą. Neapgalvotai elgtasi ir su kai kurių paveldo objektų finansavimu. Kaip vieną iš akivaizdžių faktų galima nurodyti KTU centrinių rūmų (buv. Žemės ūkio banko Kaune, K. Donelaičio g.) stogo remontui apie 1996 m. suteiktą paramą. Nors pastatas buvo kultūros vertybė, bet jo stogą privalėjo susiremontuoti naudotojas, beje, sąlygiškai turtinga mokymo įstaiga. Tuo metu Paminklosaugos komisijos užkulisiuose šnibždėtasi, kad be korupcijos šį kartą neapsieita. Dėl paveldo fiksuoto finansavimo komisija pateikė Vyriausybei atskirą siūlymą (8 faks.), bet jam nepritarta. Kitaip ir negalėjo būti, nes jis (finansavimas) buvo ir iki šiol yra adekvatus daugelio visų kadencijų politikais save vadinančių riboto mentaliteto Seimo ir Vyriausybės narių bendram požiūriui į paveldą. Manau, kad būtent dėl to paveldas buvo menkai akcentuotas ir švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo 1000-metį, nors įvairiems meniniams vamzdžiams pastatyti lėšų netrūko. 4. Praktiškos reikšmės pasitarimas neturėjo, nes jame dalyvavo beveik vien paveldosaugininkai, ir taip gerai žinoję problemos esmę, niuansus bei trūkumus, bet neturėję galios ką nors pakeisti, ypač nevykusioje įstatymų bazėje. Tai galėjo padaryti Seimas, tačiau pasitarime, be Ž. Jackūno, dalyvavo tik keli jo nariai. Du pasėdėjo iki pertraukos, o kažkuris, iš koridoriaus priėjęs ir žvilgterėjęs į salę, pasakė: Ačiū, televizijos nėra, einu prie kitų darbų. Į reikalo esmę reagavo tik Saulius Pečeliūnas, raštu pateikęs 3 klausimus ( paklausimus ) Kultūros ministrui S. Šalteniui (9 faks.), viceministrui N. Puteikiui ir Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorei D. Varnaitei. Kokie buvo atsakymai duomenų neturiu. O būtų buvę naudinga žinoti, ką ministras S. Šaltenis atsakė bent į vieną S. Pečeliūno klausimo, iš esmės skirto vertybių valdymo- 179

180 ISSN X Kultūros paminklai / organizavimo sferai, dalį yra žinoma, kad pagal pagreitintą apskaitą nekilnojamosios kultūros vertybės į Registrą perrašomos formaliai, be jų sudėties ir apimties nustatymo, tyrimo, moksliškai pagrįsto įvertinimo... Vadinasi, į Registrą buvo tiesiog perkeltos ir sovietmečiu sukurtos ideologizuotos vertybės su socrealizmo elementais ir formomis. Jų 1997 m. dar buvo likę nemažai, nors Sąjūdžio laikotarpiu dalis (Lenino, Stalino bei kiti kūriniai ) buvo nugriauti. Apie panašius reikalus, mano ir kitų komisijos narių pozicijas tuo laikotarpiu parašė žurnalistas J. Skomskis, galėjęs naudotis autentiška posėdžių medžiaga ( Kauno diena, , 10 faks.). Deja, iki šiol murkdomės toje pelkėje, nes reikalai į priekį nejuda ar dėl paveldo valdininkų nenoro, ar ir nesugebėjimo dirbti. Beje, J. Skomskis rašė ir dėl Katedros aikštės grindinio konkurso kuo pigiau. Nors architektai, remdamiesi VGTU tyrimais, nurodė galimas pasekmes aikštėje ir Gedimino prospekte, į jų nuomonę neatsižvelgta. Kas iš to išėjo, visi žinome. 5. Kad paveldo ir jo apskaitos reikalai blogėja, konstatavo J. Bučas to meto studijoje Kultūros paveldas: būklės vertinimas : Paveldo vertybių apskaitos ir apsaugos būklė. Tebegalioja sovietmečiu parengtas Kultūros paminklų sąrašas, kaip pagrindinis verčių apskaitos dokumentas. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras dar neparengtas. Oficialusis vertybių kiekis dar nežinomas. Oficialiai nėra paskelbta nei vieno paminklo. Registras rengiamas be sisteminės teritorinės ir aksiologinės atrankos pagrindų, kurie reikalauja registruoti vertybes, reprezentuojančias visus krašto teritorinius skirtumus (etnografinius, administracinės priklausomybės ir kt.) pagal verčių teisinės apskaitos lygmenis (paminklas, vertybė, objektas, turintis kultūrinės vertės požymių) ir pagal etaloninį bei raritetinį principą. Apskaitos veikloje populiarėja antignoseologinė tendencija mažinti Registro apimtį pagal apsaugos galimybes. Kultūros vertybių apsaugos organizavimas nėra diferencijuotas nei pagal kultūrinės vertės teisinės apskaitos lygmenis, nei pagal grėsmės faktorių, nei pagal savivaldos ir Valstybės finansines investicijas. Į vertybių apsaugos procedūrą nei teisiškai, nei finansiškai nėra įjungtos kultūrinio turizmo institucijos, savivalda, vietinės bendruomenės, fiziniai ir juridiniai asmenys. Nėra mechanizmo, nukraunančio finansines apkrovas nuo valstybės biudžeto ir nustatančio apsaugos organizavimo ir investicijų reguliavimo mechanizmą tarp Valstybės, savivaldos ir bendruomenių. Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais paskatų, žadinančių saugant naudoti ir propaguoti kultūros paveldo vertybes, mechanizmas teisiškai nesureguliuotas. Kultūros paveldo apskaitos ir apsaugos veikla iš esmės apsiriboja tik vienetiniais objektais; menkai susieta su gyvenviečių, pažintinės rekreacijos bei paties kultūrinio kraštovaizdžio tvarkymo interesais. Deja, pateikti duomenys nei Paminklosaugos komisijos narių, nei įvairių rangų valstybės institucijų dėmesio nesulaukė, o jei kokiame tekste ir buvo paminėti, tai konkretaus rezultato nedavė nei paveldosaugos valdyme ir organizavime, nei finansavime m. minint Paminklosaugos komisijos pirmųjų ketverių metų kadencijos baigtį, G. Drėmaitė per žurnalistą J. Skomskį pasakė, jog gerai, kad ėjome šituo keliu ( Literatūra ir menas, ). Tačiau, kaip matyti pateiktame tekste, vargu ar toks optimizmas buvo pateisinamas (11 faks.). Padėtis ne gerėjo, o blogėjo. Tai 2000 m. konstatavo kultūros ministras A. Bėkšta, viename iš pasitarimų pataisyti situaciją pareiškęs, kad paveldo apsaugos ir tvarkymo reikalai negerėja dėl jais turinčių užsiimti skirtingose žinybose veikiančių institucijų ar padalinių nesusikalbėjimo ; tačiau ir po to realių žingsnių nesiimta. 180

181 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga Siekdami pagerinti paveldo reikalus, 2000 m. apsilankėme pas Prezidentą. Man buvo pavesta kalbėti nuo komisijos. Išklausęs mus, V. Adamkus pasakė, kad visa tai yra vykdomosios valdžios reikalas, jis tegalįs priminti Vyriausybės vadovui, kad paveldo reikalai aktualūs ir dėl jų būtina priimti palankius sprendimus. Tad ir šis vizitas paveldo apsaugai pagerinti neturėjo reikšmės. Rodydama popierinį rūpestį architektūra, Aplinkos ministerija atnaujino Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos (nuo 1994 m.) sudėtį (12 faks.). Tačiau ši taryba, kaip ir ankstesnioji, kurioje buvau įrašytas, per savo kadencijos laiką tebuvo susirinkusi gal keletą kartų (neturiu nei vieno jos priimtų sprendimų protokolo) ir kokių nors siūlymų nepateikė LMA prezidentui sutikus, surengiau konferenciją Lietuvos kultūros paveldas: problemos ir jų sprendimo galimybės, kuri įvyko Mokslų akademijos didžiojoje salėje. Konferenciją pravedžiau, parašiau ir 2001 m. išspausdintos knygelės įžangą bei rezoliuciją. Planuota 10 pranešimų, perskaityti 9, išspausdinti 7. Dalyvavo nedaug žmonių (1-ojoje dalyje 60 70, 2-ojoje apie 40), vien specialistai. Nebuvo bent kiek aukštesnio rango valstybės pareigūnų, nors jie pakviesti, nurodant, kad pranešimai daugiausia jiems skirti. Akademijos laikraštyje Mokslo Lietuva konferencija net nepaminėta. Viešumoje apie ją pasirodė du straipsniai (13 14 faks.) m. valdininkai parengė Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo projektą, kuris buvo duotas J. Bučui ir man įvertinti pateikėme kritišką dokumentą (15 faks.) su konkrečiomis pastabomis. Ir vėl darbas be rezultato su J. Buču parengėme ir išsiuntinėjome respublikos vadovams kreipimąsi dėl kultūros paveldo valstybės institucijų pertvarkos ir veiklos pagerinimo (16 faks.). Negavau nė vieno atsakymo, niekas nepasikeitė. Atrodo, 2005 ar 2007 m. J. Bučas pagal užsienio praktiką parengė studiją Kurti naują saugant seno vertę arba paveldonauda paveldosaugoje, kur diskutuojamiems dalykams siūlė teikti naują prasmę, bet ir į tai realiai nesureaguota įsigaliojo naujas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, kurį rengė kelios grupės. Ilgai ginčytasi ir nesutarta. Galutinį variantą surašė V. Kačinskas. Įstatymui išėjus į viešumą paaiškėjo, jog iš esmės jis panašiai, jei ne blogiau, atstovauja paveldui už ankstesnį tiek valdymo ir finansavimo, tiek ir kai kuriose kitose sferose. Ėmiausi iniciatyvos įstatymą taisyti: surinkti iš Lietuvos paveldosaugininkų pastabas ir surengus pasitarimą siūlyti pakeisti dalį įstatymo formuluočių. Tačiau J. Glemžai, G. Drėmaitei ir dar keliems komisijos nariams mano iniciatyva netiko. Darbo nebaigiau, o 2007 m. pasitraukus iš komisijos, manau, visa tai, kas pradėta, atsidūrė šiukšlių dėžėje. Nepavyko ir mano iniciatyva: atrinkus 6 objektus, kuriuose paveldo interesai buvo labiausiai pažeisti, išsiaiškinti, kodėl taip padaryta, nustatyti, kas taip padarė, visuomenę apie tai informuoti, o atsakingus už vertybių sunaikinimą atitinkamai nubausti atimti licencijas, uždrausti dirbti vertinguose paveldo objektuose, teisiškai įpareigoti sumokėti dideles baudas. (Tuo metu ir dabar baudos juokingai mažos ir Kultūros paveldo departamentas Seime nesiima jokių priemonių pakeisti situaciją; tai padarė tik Aplinkos ministerija, padidinusi baudas brakonieriams.) Iki tol pagal Aplinkos ministro įsakymą vėl pertvarkyta popierinė architūros ir urbanistikos ekspertų taryba. Vilniečių, ypač K. Pempės nepasitenkinimui, buvau išrinktas pirmininku, tačiau nematydamas prasmės nieko neveikti (svarstyti nepateikta nė viena problema), 2007 m. atsistatydinau. Dar kiek anksčiau iki 2005 m., matyt, įvertindama mano aktyvumą (o gal ir šiokį tokį suvokimą) paveldosaugos ir 181

182 ISSN X Kultūros paminklai / paveldotvarkos srityje, D. Varnaitė pasiūlė man atstovauti Lietuvai UNESCO, bet aš pasakiau gerai nemokąs anglų kalbos, be to, turintis kiek kitokius ateities planus m., būdamas Paveldosaugos (2005 m. įstatyme ankstesnis pavadinimas pakeistas) komisijos nariu, parengiau vienos paskutiniųjų toje komisijoje rezoliucijos Dėl Lietuvos kultūros paveldo būklės ir prielaidų jai gerinti (17 faks.) projektą, kurį komisija turėjo apsvarstyti ir paskelbti Valstybės žiniose. Nežinau, kokia tos rezoliucijos nuo 2007 m. tolesnė eiga, išėjau iš komisijos, o 2009 m. iš bet kokios veiklos sistemoje. Težinau, kad visos mano ir J. Bučo pastangos sutvarkyti paveldo vertybių valdymą, patobulinti jo struktūrą, išrūpinti tinkamą valstybės finansavimą iki 2007 m. buvo bevaisės. Situacija tik blogėjo, nepaisant, kad, atrodo, 2009 m. Kultūros ministerijoje, kuriai priklausė Kultūros paveldo departamentas su Kultūros paveldo, centru, buvo įsteigtas dar vienas paveldui skirtas padalinys Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyrius (vadovė Irma Grigaitienė). 8. Paveldo apsaugos ir tvarkymo reikalams negerėjant, dalis Lietuvos visuomenės narių vis aktyviau ėmė reikalauti atsakymo kam reikalingos tinkamo rezultato nesugebančios sukurti paveldosaugos valstybinės institucijos ir ką jos apskritai per visą savo funkcionavimo laikotarpį veikė ir nuveikė? 2006 m. pradžioje, remiantis galiojančiais teisės aktais, buvo įsteigtos Lietuvos apskričių bei didžiųjų miestų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Kaune tokią tarybą suformavo miesto savivaldybė (18 faks.), ją sudarė 7 specialistai, kurie pirmajame posėdyje mane išrinko pirmininku. Šios Lietuvoje esančios tarybos ėmė iš dalies realiai atlikti anksčiau Paveldosaugos departamento ir kitų valstybinių institucijų nenuveiktą darbą. Iš respublikinės Tarybos Vilniuje gavome anketos pavyzdį, kurį privalėjome užpildyti ir nurodyti objekto, komplekso, vietovės vertingąsias savybes ir kiekvieno jų vietą bendroje vertybių skalėje nuo unikalaus iki nevertingo. Iš to turėjo būti nustatyta ir bendra objekto vertė. Pradžioje darbas vyko lyg ir normaliai, bet po to Respublikinė taryba ėmė mus vis labiau mokyti. Pasirodė, jog jie net ir nebuvę Kaune, viską vietose žino geriau už mus kauniečius, kurie su miesto ir apylinkių paveldo objektais giminiavosi metų. Vienas iš Vilniaus paveldosaugos valdininkų intervencijos Kaune pavyzdžių archit. A. Kančo rengiamo Pienocentro konversijos projektui atliktas esamų pastatų vertinimas: prie vertingų pastatų bandyta priskirti ir sovietmečiu iškilusius sandėliukus. Man tokie dalykai nepatiko ir aš iš Tarybos bei jos pirmininko visuomeninių pareigų 2009 m. pasitraukiau. 9. Realią paveldosaugos ir paveldotvarkos būklę Lietuvoje pakankamai tiksliai atskleidė Kultūros ministerijoje įvykusi diskusija. Po jos į žurnalistės A. Petraitytės klausimus atsakė ministras Arūnas Gelūnas ir jo pavaduotoja Nijolė Laužikienė (19 faks.). Susipažinus su tuo tekstu, peršasi nuomonė, jog 2011 ir 1995 m. situacija beveik nesiskiria (jei netapo blogesnė) ir kol nebus padaryta radikali paveldo valdymo, organizavimo ir finansavimo reforma, geresnių rezultatų nesulauksime m. Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, spalio d. Kultūros paveldo departamentas suorganizavo tarptautinę konferenciją Kultūros paveldas ir ES strategija Europa 2020 siekiant integruoto požiūrio. Kvietimo aš negavau, matyt, todėl, kad rengėjų nuomone buvau per senas, be to, nusišalinęs nuo paveldo reikalų. Tad apie šią priemonę žinau tik iš žiniasklaidos. Žurnalistė Vaiva Sereikaitė savo įspūdžius pavadino taip Ydinga kultūros paveldo objektų saugojimo politika veda į aklavie- 182

183 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga tę ( Veidas, ), Jūratė Mičiulienė Kaip paveldui atremti buldozerius ( Lietuvos žinios, ), Auksė Vereikienė Europa vis dar nesuvokia kultūros paveldo potencialo ( Veidas, ), Milda Kniežaitė Statybininkų vagonėlis ant UNESCO paveldo ( Lietuvos žinios, ), J. Mičiulienė Turime, ką saugoti, privalome tai daryti ( Lietuvos žinios, ) ir kt. Nors visuose straipsniuose yra gražių minčių ir pasiūlymų, tačiau neabejoju, kad visa tai liks popieriuose, kaip ir iki šiol. Lietuvos paveldo reikalai tik blogėja, nors valstybės institucijų bei jose dirbančių specialistų reikalus tvarkyti gausėja. Manau, kad valdantieji privalo imtis ryžtingų it skubių veiksmų. Atrodo, kad ir pradėjo : beveik po 20 metų nekalbėjęs apie kokią nors iniciatyvą reformuoti paveldosaugos valdymą pagal anuomet ar kiek vėliau teiktus siūlymus, Seimas 2014 m. staiga surengė konferenciją. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) narių grupė parengė projektą, siūlantį į vieną darinį sujungti dvi skirtingas kultūros sritis prižiūrinčias įstaigas Valstybinę kultūros paveldo komisiją (VKPK) ir Etninės kultūros globos tarybą. Seimo nariai įsitikinę, kad numatytos permainos neapribos šioms instancijoms patikėtų funkcijų, o sumažinus biurokratinį aparatą palengvės valstybės kišenei tenkanti našta. Reformatoriški Seimo užmojai minėtų įstaigų vadovų nestebina, kalbas apie sujungimą jie teigė girdintys ne pirmą kartą. Vadovų nuomone, kiekviena permaina turi būti pagrįsta ir apgalvota, juolab kad yra ir nereformuotinų dalykų.... panašią konferenciją apie sovietinio paveldo saugojimo principus lapkritį ketina rengti ir VKPK drauge su Kultūros paveldo departamentu (R. Ramelienė. Seimui parūpo paveldas ir skulptūros. Lietuvos žinios, ). Žurnalistė šį profanišką siūlymą, kuris nepagerins itin iškreipto paveldosaugos valdymo ir apsaugos organizavimo, pavadino reformatorišku, matyt, ironizuodama. Popierinė Paveldosaugos komisija, su kuo ją besujungtum, praktiškai vargu ar duos kokią nors naudą, nes jos statusas patariamasis. Be to, ir siūlomų sujungti institucijų finansinis efektas kažin ar padengtų metinį vieno Seimo nario išlaikymą. Pateiktą siūlymą vadinčiau pasityčiojimu iš reformos, kuri iš tikrųjų reikalinga, siekiant išsaugoti nykstančio bei sąmoningai naikinamo Lietuvos nekilnojamojo materialaus paveldo likučius. Tačiau sujungus komisiją ir tarybą Seimo vadovai rimtais veidais galėtų kalbėti mes rūpinomės paveldo reikalais, bet vargu ar pasakytų nevykusiai ir pernelyg vėlai Skulptūrų reikalai galėjo būti išspręsti seniai, nes nepriklausomybei netrukus turėtų sukakti 25, o nemažai sovietinių reliktų tebestovi. Šioje knygoje apibūdinsiu tris objektus: Aleksoto tiltą Kaune, paminklą žuvusiems Lietuvos kariams Biržuose ir skulptūrines grupes ant Žaliojo tilto Vilniuje. Atrodo, kad šis akmuo yra pats sunkiausias pajudinti iš vietos. Apie tai parašė žurnalistas Audrius Bačiulis ( Veidas, ), kritikuodamas paveldosaugininkus (pateikiu ištraukas): Kaip Žaliojo tilto balvonai plėšia kaukes sovietmečio godotojams Čia ne apie menotyros doktorantės Rasos Antanavičiūtės aiškinimus, esą sovietinės skulptūros ant Žaliojo tilto puikiai veikia mieste kaip okupacijos simbolis. Čia apie teiginį, esą nugriovus Žaliojo tilto balvonus Vilniuje nebeliktų sovietinės okupacijos simbolių. Žaliojo tilto balvonų gynėjai įsikarščiavę dažnai ima retoriškai klausti: Tai ar dabar jau viskas, kas sovietmečio, yra blogai ir viską imsim griauti?! Tiksliau, čia jie mano, kad klausimas retorinis, o oponentai, jį išgirdę, sutriks ir ims aiškinti, esą daug ko griauti nereikėtų. Nekomentuosiu vyriausiąja paveldosaugininke vadinamos sovietinės restauratorės Gražinos Drėmaitės nusistebėjimų sąjūdininkų pareiškimais, 183

184 ISSN X Kultūros paminklai / kad Žaliojo tilto balvonai juos žeidžia, mat jeigu norėsi, ir geriausiame objekte pamatysi kažką blogo: ir knygyne pamatysi ne tų knygų, ir muzika per televiziją skambės sovietinė, ir menas. Pasak G. Drėmaitės, kas nori, tas propagandą mato ir pardavinėjamose tarybinėse dešrelėse. Čia, kaip sakoma, suprantantiems viskas aišku, o nesuprantantys vis tiek nesupras... Būtina pakomentuoti kitą vietą. Toji pati G. Drėmaitė aiškina, esą Žaliojo tilto balvonų negalima liesti, nes skulptūros seniausiai įrašytos į Kultūros paveldo registrą ir saugomos valstybės. Tai mūsų valstybės nuostata ; kartu reikalaujama: Tegul politikai nesikiša į kultūrą! Čia, kaip Odesoje sakoma: Moiše, tu pasirink arba kryželį nusiimk, arba trumpikes užsimauk. G. Drėmaitė reikalauja iš politikų, kad šie nesikištų į kultūrą, kartu skulptūrų neliečiamumą grįsdama politiniu sprendimu įrašyti tuos balvonus į valstybės saugotinų paminklų sąrašą. Bet jeigu politikai kartą nusprendė kažką į kažkokį sąrašą įrašyti, lygiai politikai gali nuspręsti kažką iš kažkokio sąrašo išbraukti, ar ne? Ir štai valdininkai-politikai staiga pamatė problemą ( Lietuvos žinios, ): Seimas pagaliau rengiasi tarti savo žodį ir dėl sostinės Žaliojo tilto skulptūrų. Šios temos bangavimas yra sistemiškas. Manyčiau, reikia kalbėtis su visuomene ir pagaliau priimti sprendimą, nes procesas per ilgai užsitęsė... rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje didžiausioje Seimo salėje ketinama surengti konferenciją arba klausymus sovietmečio laikų skulptūrų ateities klausimu. Į diskusiją bus pakviesti politikai, specialistai, kuo daugiau visuomenės atstovų. Manau, kad pagaliau turi būti pareikšta politinė valia. Jei nepakaktų mūsų komiteto lygmens, žodį galėtų tarti ir Seimas. Galėčiau šį klausimą pateikti ir valdančiosios koalicijos politinei tarybai...jei žmonės daug metų teigia nenorintys tų skulptūrų, pagaliau reikia rasti geriausią kompromisinį sprendimo variantą. Aš čia nematau problemos. Skulptūrines grupes gerokai anksčiau galima buvo išbraukti iš Registro, o ne mechaniškai perkelti iš sovietinio vertybių sąrašo, tad gal ir išvežti į Grūto parką. Žurnalistas A. Bačiulis ne mažiau teisus rašydamas: Požiūris į skulptūras ant Vilniaus Žaliojo tilto tapo puikiu lakmuso popierėliu, rodančiu tikrąją, o ne gražiais žodžiais apie paveldosaugą dangstomą įvairių veikėjų, iš paskutiniųjų besistengiančių išsaugoti šį stalinizmo įdagą Vilniaus centre, natūrą. 11. Aleksoto tiltas Kaune per karą buvo sugriautas, o atstatytas kitoks, jau su sovietmečio simboliais. Ne vienerius metus visuomenė reikalavo, kad jie būtų pašalinti, o Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vadovė I. Vaškelienė atsisakydavo ką nors keisti, kadangi tiltas buvo valstybės saugoma kultūros vertybė. Ir formaliai ji buvo teisi gynė tai, kas buvo įrašyta registre. O savo darbo nebuvo atlikęs Kultūros paveldo departamentas su jam pavaldžiu Kultūros paveldo centru. Jie pradžioje galėjo neįrašyti tilto į registrą, o ir Vaškelienė dar iki visuomenei sukilus galėjo kreiptis į šias institucijas, kad patikrintų realią tilto vertę. Tuomet galbūt paaiškėtų, kad problemos nėra ir visą nepriklausomybės laikotarpį jos nebuvo. Nepasinaudota ir tilto rekonstrukcija, per kurią buvo pakeisti turėklai su penkiakampėmis ir išardytas vertingiausias tilto elementas pakėlimo mechanizmas. Tiltui grąžinus senąjį Vytauto Didžiojo vardą (1 dalis, 236 psl.), jo vidurinės dalies pakėlimo bokštų viršuje dar ilgokai buvo sovietinė simbolika. Miesto valdžia nieko nedarė, tik plepėjo, nors tai reikėtų laikyti pasityčiojimu iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio teikiant tiltui jo vardą, okupacijos simbolikos jau neturėjo būti. Apie tai kalbėjau Kaunui skirtoje televizijos laidoje. Šį valdžios akibrokštą visuomenei primena ir žurnalistė Violeta Juodelienė ( Kauno diena, ): Jeigu ne Atgimimo ekspromtai, gal dar ir šiandien į buvusius KGB rūmus sostinės centre motų mėgstamiausia balandžių tupykla virtęs Leninas. Kaune į nematomą revoliucijos frontą veržtųsi keturi komunarai, o visoje 184

185 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga Lietuvoje tai šen, tai ten stypsotų po armijos išvaduotojos tanką ar natūralaus ūgio alavinį kareivį. (To kaip tik nori buvusios pedagogės Feliksa Žentelienė ir Valerija Mačiulienė straipsnyje Griaudami praeitį skurdiname dabartį Lietuvos žinios, ) V. Juodelienė tęsia: Gaila, kad ryžto tuomet pristigo. Antraip šiandien ant Žaliojo tilto Vilniuje nestovėtų socializmo simboliai, o kauniečiams daug lengviau būtų priprasti prie naujojo Aleksoto tilto vardo. Juk dabartinį, vis dar papuoštą sovietine simbolika, vadinti Vytauto Didžiojo vardu liežuvis neapsiverčia. Taigi problema analogiška Žaliojo tilto skulptūrinėms grupėms. Manau, kad A. Bačiulio pastaba dėl lakmuso popierėlio atspindi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikmečio politinę situaciją, nuo kurios beveik 25 metus priklauso ir paveldosaugos finansavimas bei valdymas. Kuo blogiau, tuo geriau. Apie Biržus jau šiek tiek rašiau: Sąjūdžio metais du kartus važiavau su R. Antiniu ir kitais dėl sovietmečiu nugriauto skulptoriaus tėvo sukurto Nepriklausomybės (ar Laisvės) paminklo atstatymo (1 dalis, 233 psl.) ankstesnėje vietoje, kurią užėmė sovietinis paminklas. Šis nevykęs statinys tuomet buvo įrašytas į paminklų sąrašą, o po to mechaniškai į nepriklausomos Lietuvos vertybių registrą. Apmaudu, bet ir dabar šis vietos žmonių kaminu vadinamas stulpas dar stovi ir prie jo net prisiliesti negalima. Jeigu Sąjūdžio metu to neleido buvę Biržų stribai ar jų palikuonys, tai dabar juos pakeitė valstybinių paveldosaugos institucijų valdininkai (20 faks.) tuo pretekstu, kad nenustatytos paminklo vertingosios savybės. Laikydamas save šiokiu tokiu profesionalu (apie 20 metų buvau paveldosaugos ekspertas), kelis kartus matęs tą vertybę natūroje, neabejoju, kad joje ir su žiburiu nerasi kokių nors vertingų savybių ; gal dėl to paveldosaugos valdininkai 24 metus jų ir neieškojo. Tad neerzinę biržiečių, jie neturėtų atsirašinėti, o kaminą privalėtų greičiau nugriauti. Beje, dėl sovietmečio reliktų galima kai ką ir daugiau bei naujai parašyti. Vienoje iš šių metų rugpjūčio pabaigos Lietuvos televizijos laidų buvo parodytas kažkurioje vietovėje (neužfiksavau) gyvenantis vyras (stribo palikuonis?), neaišku iš kur atitempęs į savo sodybą gipsinę Lenino skulptūrą. Televizijos žurnalistės paklaustas, kodėl tai padarė, atsakė kad būtų gražiau. Toje pačioje laidoje parodytas kitoje vietoje stovintis sovietinis obeliskas su visomis regalijomis. Čia pat buvusi senyva moteriškė, paklausta, kaip reaguoja į paminklą, pasakė jis mums netrukdo. Pasirodo, prie obelisko dar ir visada matyti gyvos gėlės. Televizijos laidoje parodytos ir kelios vietovės su vertingais reliktais, tokiais kaip ant Aleksoto tilto ar Biržuose, sutvarkyta ir jų aplinka. Gal ten gyvenantys žmonės taip ruošiasi sutikti naują valdžią. Esant Lietuvoje tokiai situacijai, gal Seimas privalėtų skirti dėmesį ne tik skulptūrinėms grupėms Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje dar stovinčioms sovietinėms vertybėms. Ar irgi laukia naujos valdžios? Apsauga, tvarkymas, naudojimas 1. Valdymas, organizavimas ir finansavimas yra giluminės, visuomenei beveik nematomos paveldo apsaugai, tvarkymui ir naudojimui tinkamą (ar ne) pagrindą sudarančios sąlygos, kurios su skyrelio pavadinime įvardyta architektūra liudija apie materialiojo kultūros paveldo sferoje vykstantį sudėtingą procesą, kurį lemia stabilūs ir kintami elementai. Siekiant jų dermės, tinkančios ir profesionalams, ir visuomenei, reikia mokslu pagrįstų paveldosaugos paveldotvarkos paveldonaudos principų bei metodų subalansuoto naudojimo. Tai susieta su: paveldo saugotojų ir naujosios architektūros kūrėjų išprusimu bei geranorišku profesiniu bendradarbiavimu, visuomeninėms profesionalų organizacijoms (Architektų, Restauratorių sąjungoms, Meno kūrėjų asociacijai) priklausančių specialistų bei jų vadovų subalansuotu požiūriu į paveldo ir naujosios 185

186 ISSN X Kultūros paminklai / architektūros sąveiką pakankamu užsakovų mentaliteto lygmeniu, kai kuriomis bendražmogiškosiomis proceso dalyvių savybėmis. 2. Problemos užuomazga atsirado kartu su žmonija, toje jos raidos stadijoje, kai pereita į sėslų gyvenimo būdą. Bet tuo metu ir dar gerokai vėliau ji realiai nesuvokta, nes nebuvo problemiška. Nežinia, kokias paveldo vertybes dabartinio suvokimo prasme žmonija prarado per stichines nelaimes (gaisrus, potvynius, žemės drebėjimus) arba pačių sukeltus karus. Nežinoma ar menkai žinoma, kokie galimai vertingi materialiojo nekilnojamojo paveldo objektai buvo nugriauti statant Šv. Petro ir Povilo baziliką Romoje ir vėliau formuojant aikštę priešais ją. Nepakankamai žinomi paveldo nuostoliai Vilniuje, Rusijos armijai XVII a. viduryje niokojant miestą bei XIX a. griaunant didžiojo kunigaikščio Žemutinę pilį ir jos įtvirtinimus. Vargu ar šiandien būtų nugriauta XVIII a. pabaigoje Paryžiuje stovėjusi Bastilija ar šio miesto prefekto Osmano apie 1830 m. pradėtas Paryžiaus tuometinio senamiesčio rekonstrukcijos metu ten buvęs E. Zolia aprašytas turgaus pastatas. Apie paveldą ir jo vertingų objektų apsaugą Vakarų Europos šviesuomenės atstovai pradėjo suprasti XIX a. II pusėje po Prancūzijos Vokietijos karo, o plačiau ir giliau po Pirmojo pasaulinio karo, kai visoje Europoje buvo prarasta nemažai vertingų pastatų. Tačiau apie tai, kad juos reikėtų atstatyti ankstesniu pavidalu be vieno kito atvejo tuomet dar nekalbėta. Kita vertus, architektūros tyrėjų studijose netrukus jau pradėta skirti tam daugiau dėmesio, juoba kad ėmė formuotis atskira architektūrologijos šaka paminklosauga. 3. Minėjau, kad jos pradmenys Lietuvoje atsirado XX a. 3 4 dešimtmečių sandūroje, o europinį lygmenį beveik pasiekė po Antrojo pasaulinio karo, kuris padarė daug nuostolių respublikos architektūrai. Nepaisant to, antrosios sovietų okupacijos metu, rengiant nukentėjusių miestų ir miestelių projektus, gana dažnai dar buvo numatyta pakeisti ankstesnį savitą jų planą bei užstatymą. Tai įvairiu mastu įgyvendinta Vilkaviškyje, Varniuose, Rietave, Gargžduose ir kt. Vilniuje nugriauta nemažai sudegusių mūrinių pastatų, kuriuos buvo galima atstatyti pagal dailininko J. Kamarausko nupieštas išklotines, o atskirose miesto dalyse atkurti ankstesnę kai kurių vietų tūrinę erdvinę kompoziciją. Daugelio miestų nugriautųjų namų vietose iškilo visoje SSSR statomi tipiniai arba įvairiu mastu perdirbti namai (Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Kėdainiai ir kt.). Viso to dar nesupratau tuo studijų laikotarpiu, kai 1951 m. talkinau K. Šešelgiui rengiant Panevėžio generalinį planą, o šalia kiti architektai ruošė per karą nukentėjusių miestų ir miestelių atkūrimo projektus (1 dalis, 83 psl.). Vėliau rašant disertaciją tuos projektus nagrinėjau ir susidarė vaizdas, kad jų autoriai (kai kurie tapo žinomais architektais) anuo metu irgi visai ar beveik nesuvokė paveldo ir jo saugojimo poreikio. Apie paveldo reikšmę ėmiau šiek tiek suprasti keliaudamas po kraštą fotografuoti miestelius bei mažus miestus. Tuo metu jau ruoštasi atkurti Trakų salos pilį, tačiau daugelyje Lietuvos vietovių dar buvo matyti plynės, atsiradusios išdegus vyravusiems mediniams pastatams. Kai kurie mūriniai daug kur raudonų plytų stiliaus (anksčiau daugiausia priklausę žydų prekybininkams), likę be šeimininkų arba apgriauti bei sudegę, buvo ardomi plytoms. Sudegė ir vertingų medinių statinių bažnyčių, sinagogų (Valkininkuose, Jurbarke, Vilkaviškyje, Rietave ir kitur). Apie jų atstatymą, naciams Lietuvoje išnaikinus žydus, negalėjo būti nė kalbos. Kai kur buvo atstatomos tik apgriautos mūrinės bažnyčios bei cerkvės, remontuojami (ar ne) kitai paskirčiai dažniausiai numatyti vienuolynai (Aukštadvaryje žemės ūkio mokykla), dvarų rūmai 186

187 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga (Vaitkuškyje paversti kiaulide, Šešuolėliuose tarybinio ūkio kontora). Daugelis faktų paminėta sovietmečiu išleistose knygelėse Lietuvos TSR urbanistikos paminklai (11 tomelių), plačiau nepriklausomybės laikotarpio monografijoje Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės (6 tomai). Tuo metu rengiant, o kai kur ir pradėjus įgyvendinti miestų bei miestelių atstatymo projektus, paveldui buvo padaryta nemažai nuostolių. Varniuose savitą aikštę (susidėjo iš dviejų dalių trikampės ir paplatintos gatvės pavidalo keturkampės), daugumai pastatų prie jos sudegus, pakeitė standartinė stačiakampė, o prie jos netrukus iškilo tipiniai dviaukščiai pastatai. Rietave, atstatant pagal projektą (P. Janulio) sudegusį centrą, buvo deformuota klasicistinė aikštė. 4. Projektuodamas miestelius kolūkiuose (apie m.) aš jau gerai suvokiau urbanistikos paveldo reikšmę ir paskirtas Žemprojekto gyvenviečių planavimo skyriaus vyriausiuoju architektu (viršininkas V. Zubovas) pasikviečiau Miestprojekte dirbusį Anicetą Bagdoną, kuris m. kartu su kitais (1 dalis, 83 psl.) ruošė per karą nukentėjusių miestelių projektus, Valentą ir Napalį Zaukas, Liną Čeičį bei kitus ir ėmėme kitaip projektuoti miestelius kuo daugiau derinantis prie istorinio plano, taip pat užstatymo likučių. Per 2 3 metus buvo sudaryta keliolika projektų. Tuomet apie 1960 m. surengiau nedidelį šių darbų aptarimą, kuriame dalyvavo K. Šešelgis, M. Kleinas, V. Balčiūnas, V. Zubovas, V. Revzinas. Mūsų darbui buvo pritarta, o tai nulėmė tolesnę gyvenviečių planavimo skyriaus kryptį. Taip rengiant miestelių projektus, atsirado kompleksinis požiūris į jų tūrinę erdvinę kompoziciją, kai anksčiau skirtinguose skyriuose atskirai buvo sudaromi gyvenviečių ir pastatų jose rekonstrukcijos ar naujos statybos projektai. 5. Urbanistinio paveldo apsaugos problemos tapo dar ryškesnės po 1971 m., kai man buvo pavesta vykdyti vietos reikšmės urbanistikos paminklų projektavimo ir statybos autorinę priežiūrą. Parengiau šių dokumentų projektus (21 23 faks.) ir patikslintą urbanistikos paminklų sąrašą (24 faks.). Su kai kuriomis pastabomis jie buvo patvirtinti. Pagal teisinę galią įgijusius dokumentus derinau projektus, dalyvavau komisijose natūroje renkant sklypus (vietas) naujiems pastatams, važinėjau į miestus bei miestelius pagal iškvietimus (vietos žmonių signalus ) ir pan. Visus atliktus darbus kasmet aprašydavau ir ataskaitas su iškilusių problemų apibendrintu vertinimu pateikdavau Kultūros ministerijai ir Valstybiniam statybos reikalų komitetui. Gana dažnai metų bėgyje rašydavau abiem institucijoms apie pastebėtus trūkumus, siūlydamas pakeitimus. Visus atliktus darbus registravau žurnale. Jų buvo du: ir m. Pirmasis žurnalas dingo (kartu su krūva dokumentų) instituto ūkvedžiui Grigaliūnui organizavus patalpų remontą, o antrajame užregistruoti 695 darbai urbanistikos paminkluose ir 138 vertybių sąraše nepaminėtuose miesteliuose ir miestuose. Manau, kad dingusiame žurnale jų galėjo būti atitinkamai apie ir Stambesni paveldo vertybių pažeidimai užfiksuoti 45-iuose į paminklų sąrašą įrašytuose miesteliuose ir miestuose, kai kuriuose ne vieną kartą. Pavyzdžiui, užstačius Vaškų aikštę namais, miestelis buvo išbrauktas iš paminklų sąrašo. Druskininkai, kuriuose prie stačiakampės XIX a. aikštės su neogotikinio stiliaus raudonų plytų katalikų bažnyčia pastačius ekstravagantišką poilsinę, miestas negalėjo patekti į vertingų kompleksų sąrašą m. vietos reikšmės urbanistikos paminklų autorinės priežiūros medžiaga apibendrinta leidinyje Lietuvos urbanistikos paveldas... Iš jo pateikiu keletą pavyzdžių. 187

188 ISSN X Kultūros paminklai / Varėnos rajono Valkininkų miestelis pasižymėjo savitu Rytų Lietuvai užstatymu mediniai namai stovėjo galais į gatvę. Miestelio centras karo metu sudegė, o pokariu didžioji dalis medinių namų buvo atstatyti ant senų pamatų beveik identiškos ankstesnei architektūros m. prie aikštės pradėta statyti tipinė parduotuvė-valgykla. Pastatas buvo silikatinių plytų, šonu į aikštę, abiem požiūriais disonavo mediniais namais tradiciškai apstatytoje aikštėje ( Lietuvos urbanistikos paveldas..., psl.). Netoliese buvo numatyti dar ir tipiniai kultūros namai. Mano kreipimasis į Valstybinį statybos reikalų komitetą pakeisti situaciją buvo bevaisis (25 faks.). Savitas urbanistikos paveldo objektas buvo pasmerktas. Kare nukentėjusios Merkinės centrą sunaikino taip pat pagal visoje SSSR naudotą tipinį projektą iškilę kultūros namai. Nemažą žalą Žemaičių Kalvarijai padarė Šv. Jono kalno (buvusio piliakalnio) papėdėje pastatyta ambulatorija. Kadangi aš nesutikau su ta vieta, Plungės rajono vyr. gydytojas apskundė mane šio rajono LKP pirmajam sekretoriui, o šis LKP CK. Į miestelį pasiųstas Valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas A. Rasteika visa sutvarkė pagal kompartijos viršūnių nurodymą. (Be kai kurių pozityvių veiklos faktų, šis valdininkas architektas sovietmečiu padarė nemažai žalos Lietuvai architektūrai.) Vykdant vietos reikšmės urbanistikos paminklų priežiūrą, teko rašyti raštus ir dėl vertingų pastatų tvarkymo: Kalvarijoje dėl sinagogų komplekso (26 faks.), Vilkyškiuose dėl evangelikų liuteronų bažnyčios bokšto (27 faks.), taip pat netinkamai parinkto visuomeninio pastato sklypo tipiniam projektui pritaikyti Žagarėje (28 faks.), katilinės išplėtimo statant apie 30 m dūmtraukį Ukmergės centre (29 faks.), centrinės gatvės išplatinimo daugiau kaip du kartus Pasvalyje realiai sunaikinant pagrindinius vertingus miesto tūrinės erdvinės kompozicijos elementus ir formas (30 faks.) ir t. t. Kalvarijos miestas buvo įrašytas į vertingų kompleksų sąrašą 1967 m. ištyrus Lietuvos urbanistikos paveldą, 1969 m. kartu su kitais 61 miesteliu ir mažu miestu tapo vietos reikšmės urbanistikos paminklu. Jame buvo užfiksuota 3 vertingų mūro pastatų grupės: katalikų bažnyčios, sinagogų su rabino namu ir pašto stoties. Žinodamas, kad po nacių bei antrosios sovietų okupacijos pirmųjų dviejų dešimtmečių Lietuvoje liko mažai žydų maldos namų (ypač kompleksų), suvokdamas Kalvarijos sinagogų paveldosauginę vertę bei matydamas jų blogą būklę, 1972 m. parašiau raštus Kultūros ministerijai ir Valstybiniam statybos reikalų komitetui, kad šios institucijos imtųsi priemonių gelbėti pastatus. Atsakymų negavau gal todėl, kad žydai tuo metu SSSR buvo ne madoje, o pagal S. Vabalevičių, kad dėl jų kas nors neprisikabintų. O pastatų būklė blogėjo. Apie Kalvarijos sinagogų išsaugojimo problemą Literatūra ir menas rašė J. Skomskis straipsnelyje Užnemunės griuvėsių baladė. Akademikas Algimantas Miškinis, Užnemunės miestelių architektūros tyrėjas, tikina, kad prieš tris dešimtmečius jau buvo skambinta pavojaus varpais dėl Marijampolės rajono Kalvarijos žydų sinagogų likimo. Tačiau iki šiol, be aibės kalbų, raštų ir projektų, nei savininkai (žydų bendruomenė), nei šalies paveldosaugos institucijos nieko nenuveikė ir miestelio centre išlikusios žydų sinagogos dabar taip baisiai apleistos, kad gėda žiūrėti. Kultūros vertybių apsaugos departamento Marijampolės teritorinio padalinio vadovas A. Milius sako, jog šiemet žydai atsiuntė kelių šimtų litų čekį nors pastatų langams užmūryti, kad prie jų šventovės žmonės šiukšlių neverstų. O derybos su šeimininkais esą pasibaigusios jų pareiškimu : Jūs sugriovėte, jūs ir ieškokite pinigų atstatyti. Savivaldybei siūloma atsiimti buvusią vertybę, tačiau ši tokios dovanos, žinoma, kratosi. Pastatų būklei vis blogėjant, 2000 m. pabaigoje, būdamas Paminklosaugos komisijos nariu, išrūpinau, kad į 2001 m. tvarkytinų vertingų statinių finansavimo darbų planą būtų įrašytas ir Kalvarijos sinagogų kompleksas. Tuomet iš valstybės biudžeto jam skirta 490 tūkst. Lt. Maždaug tiek pat lėšų skyrė Vokietijos žydų organizacija m. nuo 188

189 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga tolesnio griuvimo buvo apsaugota XIX a. sinagoga, kai barokinė (XVIII a.) beveik visai sugriuvo. Dabar rašoma (Kazys Kazakevičius Kalvarijos sinagogoms viltis tapti reikalingomis. Lietuvos žinios, ), kad kilo idėja sinagogų kompleksą galutinai atstatyti ir paversti miesto kultūros centru. Būtų gerai, kad idėją įgyvendintų, tačiau yra abejonių ar tai sugebės padaryti savivaldybė, kuriai pavesta finansuoti darbus. O gal dėl to jai ir pavesta? 7. Ir sovietmečiu, ir atkūrus nepriklausomybę apie komplikuotus materialiojo nekilnojamojo kultūros paveldo reikalus nemažai straipsnių paskelbiau periodiniuose leidiniuose, kalbėjau konferencijose, simpoziumuose, o atgavus nepriklausomybę ir per televiziją. Visos tos veiklos reali praktinė reikšmė galėjo būti didesnė, jei netrukdytų ir savo darbą atliktų valdininkai, o architektų kultūrologinis išprusimas būtų aukštesnis. Ir vis dėlto mano bei kitų pastangos visuomenei veikiausiai padėjo giliau ir plačiau suvokti problemą. O Lietuvai, kurios žmonių, ypač valdininkų, kultūrinio mentaliteto sluoksnis, palyginti su Vakarų Europos šalimis, šiuo požiūriu yra gerokai plonesnis, tai svarbu. Tačiau ar tuo galima pateisinti tuos kultūros paveldo nuostolius, kuriuos po nepriklausomybės atkūrimo patyrė Vilnius, statant naujus pastatus prie Neries, tad ir už likusio neogotikinio komplekso (Architektų sąjungos dabartinės būstinės) ir šalia jo (archit. K. Pempė) ar Kauno miesto centre Laisvės alėjoje (archit. V. Juozaitis) ir kitur. Jeigu senųjų pastatų vietoje XVI XIX a. kylant naujiems Romoje ir Paryžiuje dar nebuvo supratimo apie tai, kas yra kultūros (tad ir architektūros) paveldas, tai Vilniuje ir Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, toks supratimas atkūrus nepriklausomybę buvo įgyvendinamas pagal turimą, gal ir netobulą įstatyminę bazę, dar projektavimo stadijoje suvokiant gerą ar blogą būsimą rezultatą. Štai čia ir atsiranda to rezultato kokybę lemiantis veiksnys paveldosaugininkas ir naujos architūros kūrėjas su atitinkama kvalifikacija, patirtimi, įstatymų suvokimu. 8. Dirbdamas Žemprojekte projektavau daugiausia naujus įvairios paskirties pastatus. Balbieriškio ir Gruzdžių buvusius dvarus perdavus Žemės ūkio ministerijai, kuri juose įkūrė žemės ūkio profilio mokyklas, gana arti šių dvarų rūmų stovėjusiuose tvartuose, nekeičiant jų gabaritų ir architūros suprojektavau kultūros namus. Ar šie projektai buvo įgyvendinti nežinau. Nors Kretingoje neteko ko nors projektuoti, bet gerai prisimenu dvaro rūmuose įsikūrusio žemės ūkio technikumo mokomojo korpuso išplėtimo reikalu šalia rūmų susirinkusios komisijos diskusiją. Dalyvavo rajono valdžios atstovai, Žemės ūkio ministerijos atstovas V. Krestianovas, Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas V. Bergas. Aš dalyvavau kaip projektuojančios organizacijos Žemprojektas atstovas. Vietos valdžia buvo numačiusi naują korpusą statyti priešais dvaro rūmus, kad jų nebūtų matyti, bet po to, V. Bergui ir man prieštaraujant, sutiko, kad gali būti ir šalia rūmų (kaip dabar stovi). Mes buvome ir prieš naujo korpuso statybą iškertant dalį parko. Siūlėme rūmų su parku neliesti, o pastatą patalpinti buv. dvaro sode, arčiau miesto. Tačiau į mūsų nuomonę neatsižvelgta. Neseniai kažkuriame laikraštyje ar žurnale (nepasižymėjau) teko skaityti, kad rūpinamasi tą sovietmečiu iškilusį pastatą nugriauti. Teisingas sprendimas. Rašydamas apie Kretingos paveldo reikalus prisimenu ir karo metu sugriauto kvartalo šalia XVII a. suplanuotos aikštės atkūrimo problemą. Atkurti kvartalą (kaip ir Dauguose) nesutiko miestiečiai, nes pokariu valė griuvėsius ir sodino medžius, kurie suaugo susiformavo skveras. Siekdamas, kad būtų atkurtas senojo centro įvaizdis, be tiesioginių kontaktų su žmonėmis, rašiau ir į rajono laikraštį ( Švyturys, 1988, Nr. 9). Kuo baigėsi diskusija nežinau, bet nepatikrintomis žiniomis kvartalas buvo atstatytas. 189

190 ISSN X Kultūros paminklai / Ypač pasipiktinau per karą sugriauto Kretingos katalikų bažnyčios bokšto atstatymo rezultatu. Miesto ir vienuolyno bažnyčios fasadas Lietuvoje buvo išskirtinis daugiausia dėl bokšto architūros Ikonografinės medžiagos bokštui atstatyti ankstesniu pavidalu buvo pakankamai, tačiau kažin kodėl to nepadaryta, o suprojektuotas standartinis bokštas, subjaurojęs visą pastatą. Tai galėtų pasakyti projektą rengęs architektas ir jį suderinę paveldosaugos valdininkai. Užteko prisiminti gerokai ankstesnį pavyzdį, kai pagal XVII a. pradžios Makovskio graviūrą buvo restauruotas Vytauto bažnyčios bokštas Kaune (archit. Čerškutė). Turiu kategorišką nuomonę Kretingos bažnyčią sudarkiusių asmenų atžvilgiu jie (pavardžių nežinau) paveldosaugos sistemoje negali dirbti. Abejoju ir dėl tų, kurie minimi Rasos Kalinauskaitės straipsnyje Seimui atstovaus paveldo naikintojai? ( Lietuvos žinios, ). Taip pat ar galėjo buvęs kultūros ministras A. Gelūnas pasakyti: Negalima atmesti ir paveldo pritaikymo šiandienos reikmėms įrengti tualetus bažnyčiose. Teisingai klausia G. Drėmaitė (Ž. Kavaliauskaitė Paveldo naikintojai naikina valstybę. Šiaulių kraštas, ) Ar kada nors kas ėjo į bažnyčią siusenti?! Turėčiau ir aš klausimą A. Gelūnui ar sinagogose buvo tualetai? Beje, užsiminus apie G. Drėmaitę, norėtųsi patikslinti anksčiau paminėtą nuomonę apie jos suvokimą paveldo reikaluose (1 dalis, psl.). Beveik 20 metų būdama Paminklosaugos (paveldosaugos) komisijos pirmininke ar nare, ji įgijo patirties, tačiau dažnokai realius dalykus sprendžia kontroversiškai. Svarbiausia, komisija vis dar nesugeba daryti didesnio poveikio valdantiesiems saugoti ir tvarkyti paveldą. Tai liudija ne tik buvusio ministro A. Gelūno užuomina apie tualetus bažnyčiose (vien už šį posakį ministras turėjo būti atstatydintas, kaip ir jo įpėdinis Birutis dėl savo kalbų apie bibliotekas ir Klaipėdos teatro perkėlimą į Palangą). O pareiškimai padaryti ne balandžio 1 d. Siūlymas įrengti bažnyčiose tualetus, mano nuomone, nors yra visai kito mastelio negu tiltas į Kuršių neriją, tačiau siūlytojų mentaliteto požiūriu beveik nesiskiria. Šiame unikaliame gamtos kampelyje jau pakankamai prikiaulinome (nevykdomas teismo sprendimas nugriauti neteisiškai pastatytas poilsines; Lietuvos ponams įrengtas aerodromas), bet, atrodo, jog kai kuriems, iškėlusiems save aukščiau už visuomenę, to nepakanka. 10. Siekis pastatyti tiltą į Kuršių neriją šiuo metu jau ne pirmas. Apie tai rašyta dar Birutės Garbaravičienės straipsnyje Tiltas į Neringą: būti ar nebūti? ( Kauno diena, ; pateikiu ištraukas + 31 faks.). Autorė savo straipsnį užbaigia mano tekstu: Ir dar vienas pilietiškas neprofesionalus pastebėjimas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daug įvairaus rango valdininkų vyko ir vyksta į užsienį semtis patirties. Kol kas neįvertinta, kokią konkrečią naudą mūsų valstybei davė toji patirtis ir iš jos kilusios, gana dažnai ir atsivežtos idėjos, suvoktos ten provincialų akimis, atsietai nuo veiksmų ir pasekmių konteksto. Kažkada Nikita Sergejevičius Chruščiovas yra pasakęs Sovietų Sąjungos mokslininkams: Aš išmetu idėją, o jūs įrodykit, kad ji niekam verta. Panašiai, atrodo, yra ir dabar. Tuomet parašiau dar du straipsnius apie tiltą į Kuršių neriją Kauno dienoje (neturiu) ir visuomeninės Kultūros paveldo tarybos laikraštėlyje Paveldosaugos aktualijos (1998, Nr. 3) m. iškilęs tilto poreikis lyg tai atgijo straipsnelyje Neringos bendrovių svajonė tiltas per marias (Aušra Pilaitienė, Lietuvos rytas, ), o gerokai didesne jėga dabar (2014 m.). Nors dar 1998 m. UNESCO pasaulio paveldo centro direktorius Berndas von Droste, išgirdęs apie susisiekimo ministro A. Žvaliausko planus statyti tiltą iš Klaipėdos į Neringą, sakė, kad transporto srauto padidėjimas 190

191 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga nesuderinamas su UNESCO reikalavimais tokiam gamtos objektui....a. Žvaliauskas tik dar sykį patvirtino ankstesnę savo poziciją, jog tiltas būtinas žvelgiant į Klaipėdos uosto plėtros perspektyvas. Ir kad ši idėja priklauso ne jam, o patiems neringiškiams (B. Garbaravičienė). Taigi galima ruoštis dar vienos aukščiausio rango nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės sąmoningam sunaikinimui nesumodeliavus abiejų variantų nepadėjus ant svarstyklių argumentus už ir prieš. Tiltų pasaulyje daug (reikalingų ir ne), o Kuršių nerija viena ir unikali. Kitas dalykas ją po truputį naikindami jau dabar galime prieiti tokią suvokimo ribą, kad ir tilto atsiradimas galbūt atrodys ne tokia jau blogybė. Suprantama, kad čia ne Nidoje plūduriavęs kažkoks senovinis kuršių laivas, neseniai parduotas vokiečiui ir jo išplukdytas, tad ir dėl tilto gali tekti lukterėti. Viliuosi, kad šio tilto aš nematysiu... Tik norėčiau priminti žodžius: būtina keisti valdininkų, investuotojų ir architektų mentalitetą ( Statybų pilotas, ). 11. Panašų tekstą apie tokia forma pateiktas nekilnojamojo materialaus paveldo problemas rašiau daugelį kartų. Prisimenu, panašiai, tik gerokai trumpiau, pagal atskirų miestų ir miestelių paveldo naikinimo faktus priminiau visuomenei dar 1986 m. ( Literatūra ir menas , Nuo Akmenės į Žiežmarius ) ir 1989 m. ( Literatūra ir menas , Lietuvos architektas tarnautojas ar kūrėjas ; 32 faks.). Palyginęs sovietmečio pabaigos ir nepriklausomos Lietuvos paveldo apsaugos bei tvarkymo problemas, dar kartą galiu patvirtinti ankstesnes išvadas situacija vis blogėja. Norėtųsi sužinoti, ar Kultūros paveldo departamentas ir Paveldosaugos komisija visa tai seka, registruoja, imasi iniciatyvų Seime keisti ar tikslinti įstatyminę bazę, teikia siūlymus griežčiau (o ne 200 Lt) bausti paveldo brakonierius ir pan. Ar šios institucijos turi apie visa tai išsamią informaciją? O jei turi, kodėl nepateikia visuomenei, nurodydamos ir kenkėjų pavardes? O gal tai įslaptinta medžiaga? O gal visa tai apskritai nereikalinga? Žinome tik tai, ką suranda žurnalistai. Apie vis dar besitęsiančius paveldo saugojimo ir tvarkymo bei naujos statybos blogos sąveikos pavyzdžius būtų galima ir toliau rašyti, bet apsiribosiu Šiaulių zona (apskritimi), Vilniumi ir Kaunu, t. y. tų teritorijų objektais, kuriuose, ginant paveldą, dažnai teko dalyvauti. Vilnius 1. Dar sovietmečiu sostinėje turėjau nemažai su materialaus nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymu susijusių reikalų, kurie galėjo būti pakankamai gerai ir rezultatyviai profesionalų sprendžiami. Blogiau sekėsi susikalbėti su visų rangų valdininkais, nes daugeliu atvejų trukdė jų ideologija ir pateikiamas hierarchinis autoriteto skirtumas. Atkūrus nepriklausomybę, sostinėje teko dalyvauti sprendžiant ilgiau trunkančias ar epizodines problemas, daugiausia Senamiestyje, esant įvairių komisijų, tarybų ir pan. nariu. Dažniausia tai buvo kolektyviniai, kai kada kompromisiniai sprendiniai, ne visada tenkinantys mano požiūrį į urbanistikos ir architūros paveldo apsaugą, tvarkymą ir naudojimą, ypač praktinėje realizuojamų veiksmų plotmėje (dargi su blogesniu nei pradžioje galima buvo tikėtis rezultatu). 2. Po 1990 m. pirmajame Lietuvos kultūros kongrese ir vėliau skaitytų pranešimų kultūros paveldo apsaugos tema /12 buvau pakviestas į tarptautinio F. Naumano fondo konferenciją Senamiesčių renovacija. Kalbėjau tema Lietuvos urbanistikos paveldas ir kai kurios jo renovacijos problemos (liko tik tezės). Mano tuometė nuomonė: 191

192 ISSN X Kultūros paminklai / Renovacijos objektais laikytini visi iki 1940 m. susiformavę miestai ir miesteliai, kuriuose įvairiu mastu išliko specifiniai fizionominiai požymiai ir juos išreiškiantys vertingi elementai; šiems objektams apibūdinti vartotinas urbanistikos paveldo objekto terminas. Renovacijos problema galėtų būti sėkmingai sprendžiama tuo atveju, jei būtų palankūs įstatymai visiems, kurie privalo ar pageidauja dalyvauti renovacijos procese, aiškūs, t. y. nedviprasmiški savo formuluotėmis ir tikslūs profesiniu požiūriu poįstatyminiai aktai, kiti procesą reguliuojantys juridiniai dokumentai, kompetetingi, sąžiningi ir geranoriški valdininkai, kurių pareiga tinkamai organizuoti, nukreipti bei valdyti procesą, galintys atlikti produktyvią veiklą, urbanistiniai architektūriniai tyrimai, kurių rezultatų pagrindu parengti siūlymai leistų tiksliai pasakyti, ką ir kaip tvarkyti, pakankamai investitorių, pasiryžusių abipusiai naudingomis sąlygomis dalyvauti finansuojant urbanistikos paveldo objektų renovaciją. Siekiant vykdyti tinkamą urbanistikos paveldo renovacijos politiką, būtina sukurti sistemiškai apgalvotą ir sukoordinuotą programą, kuri nepriklausytų nuo konjunktūrinių veiksnių. Siekiant tiksliai žinoti, kas yra vertinga ir saugotina visuose iki 1940 m. susiformavusiuose ir įvairiu mastu išlaikiusiuose specifinius fizionominius požymius Lietuvos miestuose bei miesteliuose, būtina atlikti tyrimus, sudaryti ir juridiškai įforminti vertybių žemėlapius bei elgsenos su jomis reglamentus. Tai pakeistų dabartinę situaciją, nes joje vyksta menkai valdomi procesai, kuriuos galima būtų pavadinti vertybių naikinimu, pasitelkus į pagalbą prieš 70 80, o kai kuriais atvejais net prieš 200 metų uždraustas priemones. Neteisingai interpretuojamas ir turėtų būti koreguotas, nes neatitinka realios vertybių būklės 1990 m. Vyriausybės priimtas nutarimas dėl iki 1940 m. užstatytų teritorijų apsaugos miestuose ir miesteliuose. Po to, kai konferencijoje šis pranešimas buvo perskaitytas, Vakarinių naujienų korespondentas jį žadėjo artimiausiu metu paskelbti dienraštyje. Kiti konferencijos pranešimai buvo išspausdinti, o šis ne. Suprantu, kad bent kiek kritiškesnis požiūris (...) nepatiko kai kuriems valstybinių paminklosaugos ir paminklotvarkos institucijų valdininkams. Tai girdėjau jau vykstant konferencijai. Pasirodo, kad kaip ilgą laiką anksčiau, taip ir dabar yra tie patys kitos, ypač kritiškos, nuomonės ignoravimo ir slopinimo metodai A. Žemaitytei užsakius, Dienovidis išspausdino mano straipsnį ( Apie urbanistikos paveldo atnaujinimą, ), kurio pavadinimą ir kai kurias teksto vietas redakcija pakeitė, bet esmė liko. Pateikiu ištraukas. Norint išsaugoti, o ir tinkamai tvarkyti, reikia žinoti ką. Tuo tarpu kol kas daugelio urbanistikos paveldo vertybių įvairiuose objektuose nežinome. Kai ką suvokiame, ir tai gana apgraibomis. Geriau žinomos vertybės 67 miestų ir miestelių urbanistikos paminklų. Tačiau ir čia, kaip iliustraciją žodžiui apgraibomis, galėčiau paminėti Vilnių. Prieš kurį laiką baigtame sostinės senamiesčio regeneravimo projekte, kurį galima laikyti iš esmės dideliu ir naudingu darbu, buvo pasigesta aiškiai apibrėžtų urbanistikos paveldo vertybių. Panaši padėtis atskleista ir Kaune. Šiuo metu, tyrinėjant visą miestą pagal 1940 m. administracines ribas, išryškintos naujos, anksčiau nesuvoktos vertybės. Dėl to jau aiškėja ir tam tikra jų hierarchija bei atitinkama sąveika. Kai kas gali tam prieštarauti sakydamas, kad 1940 m. priimtas Vyriausybės nutarimas, kuriuo visos iki 1940 m. užstatytos miestų ir miestelių teritorijos yra saugotinos, tad ir vertingos. Vadinasi, tas nutarimas lyg ir garantuoja (...) vertybių apsaugą bei tinkamą tvarkymą. Tačiau tai būtų pernelyg gera nuomonė apie dokumentą. Neabejoju, 192

193 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga jog daugelis žino, kad iki 1940 m. užstatytose teritorijose tik dalis (...) paveldo yra tikrai vertinga. (...) Kaip parodė prieš porą metų atlikti Marijampolės miesto 1940 m. užstatytos teritorijos tyrimai, tai galima išaiškinti tik ištyrus. (...) Siekdami (...) tai atlikti, 1992 m. Kaune sudarėme ir pateikėme Lietuvos mokslo tarybai visų urbanistikos paveldo objektų tyrimo ketveriems metams programą. Tyrimai turėtų apimti ir urbanistikos paminklus, siekiant išsiaiškinti juose per 25 metus įvykusius pasikeitimus. (...) Mokslo tarybos ekspertai programą gerai įvertino, tačiau pagal dabartinę biudžetinių lėšų skirstymo tvarką programai įgyvendinti jų neskyrė. Nors ASI iš savo rezervo numatė minimalią sumą vienam žmogui išlaikyti, tačiau tokiais (...) tempais vykdant darbus, jie užtruktų bent 10, gal ir daugiau metų. (...) Kultūros paveldo globos Kauno taryba pasiūlė respublikos paveldo apsaugos ir tvarkymo sistemos modelį, tačiau pavyko realizuoti tik jo dalį. Tos pačios tarybos tuo metu rekomenduoti naujų struktūrų vadovai pasirodė turį daugiau ambicijų negu kompetencijos. Taip atsidūrėme regresuojančioje būklėje, prie kurios dugno esame šiandien. (...) Plačiau nekalbėsiu apie sistemiškai apgalvotą ir koordinuotą, su specialistais aptartą ir jų aprobuotą bendrąją valstybinių institucijų veiklos programą, kaip atnaujinti urbanistikos (ir ne tik) paveldą. Ši programa turėtų būti sudaryta ir realizuojama atsižvelgiant į tai, kokia būtų paveldo valdymo struktūra, kas vadovautų inspekcijai ar departamentui. Tai turėtų būti Lietuvos materialiojo kultūros paveldo apsaugos ir tvarkymo programa, o ne pono Puteikio ar pono Glemžos programos, kad, pasikeitus šiems vadovams, naujieji nesugalvotų sukurti vėl kitas savas programas. Tačiau vargu ar panaši programa (...) parengta ir apsvarstyta, o ja pagrįsta kryptinga politika vykdoma, nors apie tokią būtinybę kalbėjau vos tik sukūrus dabar veikiančias valstybines paveldo apsaugos ir tvarkymo institucijas. Šiame gana bendro pobūdžio straipsnyje pirmą kartą paminėti Vilniaus urbanistikos reikalai, su kuriais realiai susidūriau prisiųstuose dokumentuose atsiliepti į mero potvarkiu patvirtinto Vilniaus miesto vietinės reikšmės (? aut.) urbanistikos paminklo reguliuojamo užstatymo režimo nuostatas. Pastabų dėl teksto neturėjau, brėžiniai buvo pateikti tik 2004 m. (archit. I. Kliobavičiūtė). (Rašydamas apie tai, dokumentus perskaičiau ir atkreipiau dėmesį į jau kuris laikas pastaraisiais metais akcentuojamą 1.2. punktą išsaugoti vertingas bei charakteringas miesto ar atskirų jo dalių panoramas ir jų apžvalgos taškus. Bet apie tai kiek vėliau.) m. Danijos vyriausybė, 1995 m. Pasaulio bankui subsidijavus, paskelbė tarptautinį konkursą Vilniaus paveldo apsaugos ir senamiesčio atgaivinimo programai, kurį laimėjo bendras Danijos, Škotijos ir Lietuvos konsorciumas Izo Renova. Žurnalistas J. Skomskis straipsnyje O jis tebegriūva dar vis... ( Kauno diena, ) aptardamas Vilniaus senamiesčio būklę, programą ir diskusijas dėl viso to, rašo: Konstatuojama tragiška būklė, nes per 100 pastatų čia visiškai nugyventi, tušti griuvėsiai. Nuo 1992 m. teritoriją paliko per gyventojų dėl blogų sąlygų. (...) Projektas apeliuoja į valstybę ir savivaldybę, kurios turi pademonstruoti savo įsipareigojimus. O kodėl iki šiolei nėra privačių investicijų? Nurodomos būdingos visai šaliai priežastys ekonomika nestabili, sudėtinga ir varginanti mokesčių sistema, kuri dažnai keičiasi, nepalankios skolinimosi sąlygos, nėra nekilnojamojo turto rinkos, net iš principo leidus užsieniečiams pirkti žemės, jie negali ta teise pasinaudoti dėl biurokratinių trukdžių. Paveldo apsaugos ir valdymo įstatymai sujaukti, prieštaringi. Teisės 193

194 ISSN X Kultūros paminklai / dokumentai leidžia valdininkams savivaliauti. Valdymas painus, nesuprantamas nei gyventojams, nei savininkams, nei investuotojams. Pradedant statybinį ar restauracijos projektą reikia daugybės leidimų net iš 29 institucijų! Nenuostabu, kad tokia netvarka verčia apeiti sistemą arba su ja elgtis nelegaliai... Anot KVAD Vilniaus teritorinio padalinio vadovo Vilmanto Puidoko, pavyzdžiui, balandžio mėn. įvairūs darbai buvo vykdomi 380 istorinės vertės pastatų: 43 be leidimų, 38 be projektų derinimų, 37 nesilaikant leidimų ir reikalavimų. Siūloma procesą padaryti skaidrų (anot prof. Algimanto Miškinio, gal švarių rankų...), kad paraiškos teikėjui tektų eiti tik į vieną instituciją ir gauti atsakymą po nustatyto laiko. Projekto apklausos tvirtina, jog dabar 70 proc. senamiesčio gyventojų remia prekybos ir turizmo programų plėtrą. (...) 47 proc. gyventojų ir 52 proc. verslininkų mano, kad Senamiestis turi būti atstatytas atgaivinant jo senovės dvasią. Nors 44 proc. gyventojų ir 58 proc. verslininkų siūlo išsaugoti autentiškas vertybes, tačiau tai, kas jau prarasta, neturėtų būti atstatoma. Todėl atgaivinimo strategijoje teigiama: Kad ir kaip svarbu saugoti bei puoselėti istorinius pastatus bei charakteringą Vilniui urbanistinį audinį, senamiesčio gyvybingumui reikalinga nauja plėtra. Naujoms funkcijoms, atnešančioms ekonominį atgaivinimą, reikės pritaikyti esamus pastatus bei statyti naujus... Tokiai nuostatai karštai pritarė Architektų sąjungos pirmininkas Leonardas Vaitys. Tačiau, kaip ir buvo laukta, pastarieji teiginiai ir tapo principinių paminklosaugos specialistų minimo projekto aptarimo disputų Achilo kulnu. Kaunietis profesorius Algimantas Miškinis, Valstybinės paminklosaugos komisijos narys, pripažinęs, kad tokio daugelio pasaulio miestų patirtį taikančio tarptautinio projekto atsiradimas reikšmingas žingsnis kuriant apgalvotą kompleksinę ir profesionalią Vilniaus senamiesčio atgaivinimo programą, vis dėlto pasigedo konkrečių veiksmų visumos, aiškių strategijos uždavinių, jų įgyvendinimo prielaidų ir mechanizmo. Abejojo apklausomis, pavadinęs jas tik spalvingu fonu. Anot jo, istorijos ir kultūros paminklo likimas tai ne gyventojų, o specialistų kompetencija; urbanistinio audinio atkūrimas turi išplaukti iš senamiesčio vertybių atgaivinimo būtinybės, nori to visuomenė ar ne. Pirmasis tikslas turėtų būti vertybių išsaugojimas, atgaivinimas ir integravimas, valstybės teisinės sistemos šioms vertybėms saugoti ir tvarkyti subalansavimas, investicijų prioritetai, didžiausio palankumo sąlygų vertybių išsaugojimui ir atgaivinimui kūrimas Valstybės žiniose paskelbtas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas sukėlė diskusijų pateiktomis formuluotėmis. Pvz., (...) reglamentas nenustato teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimų. Vadinasi, jose galima kurti ir pramonines zonas? Dėl šių ir daugelio kitų vadinkime netikslumų, taikant reglamentą, senamiestyje galėjo būti padaryta įvairaus masto klaidų. Kita vertus, punkte, pavadintame Vilniaus senamiesčio apsaugos laikinosios taisyklės, rašoma, kad jos apibrėžia Senamiesčio priežiūros ir naudojimo reikalavimus. Tai kaip su tuo tvarkymu ir naudojimu ir kodėl laikinosios taisyklės, jei reglamento teisiniame statuse apie kokį nors laikinumą neužsimenama. Nutariau nerašyti pastabų, nes išanalizuoti 24 psl. tekstą būtų pernelyg didelis ir vargu ar prasmingas visuomeninis darbas specialiajame Lietuvos ryto priede buvo išspausdinta Vilniaus miesto bendrojo plano pagrindinių teiginių pirmoji redakcija, parengta remiantis m. esamos būklės analize ir pirmąja vilniečių apklausa m. parengtais ir Vilniaus miesto valdyboje patvirtintais bendrojo plano preliminariais sprendiniais (plėtros vizija iki 2015 metų), antrąja vilniečių apklausa, pakeistos Vilniaus miesto administracinės ribos. Teritorijos plotas padidintas nuo 284 km 2 iki 392 km

195 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga m. bendrojo plano sprendiniai parengti remiantis trečiąja vilniečių apklausa. 6. Pateiktasis dokumentas, palyginti su Senamiesčio apsaugos reglamentu, šios miesto dalies atžvilgiu tenkino tolesnę jos apsaugą ir tvarkymą, bet ir vėl nepakankamai. Dalis nurodymų skyriuje Kultūros vertybių apsauga ir naudojimas yra pernelyg chrestomatiniai, o kiti, nors profesionaliau suformuluoti, bet skirti tik keliems konkretiems objektams: inicijuojant finansinę paramą spartinti Trinitorių bažnyčios ir Sapiegų rūmų Antakalnyje restauravimą, Verkių dvaro sodybos sutvarkymą; parengti Šnipiškių urbanistinio komplekso išsaugojimo programą ir jai įgyvendinti sukurti Paramos fondą; siūlyti įkurti tokį pat fondą Žvėryno apsaugos programai įgyvendinti; Bendroji investicijų suma, skirta iš Savivaldybės biudžeto, kitų svarbių kultūros vertybių panaudojimui bei tvarkymui iki 2005 m. sudarys apie 28 mln. Lt. Panaši situacija ir tekste Vilniaus Senamiesčio ir miesto Centro panoramų apsaugos ir jų apžvalgos pagerinimo programa : patikslinti Senamiesčio ir Centro vizualinės apsaugos zoną, siekiant išsaugoti vertingas Senamiesčio panoramas ir harmoningai papildyti jo aplinką; organizuoti ir finansuoti Senamiesčio ir Centro apžvalgos vietų tvarkymą, parengiant projektus ir juos įgyvendinant prie Subačiaus, Krivių, Mindaugo gatvių ir Šeškinės statomo stadiono. Bendra investicijų suma iki 2005 m. sudarys apie 2,2 mln. Lt. Nepaisant šių bei kitų diskutuotinų dalykų, Vilniaus miesto bendrojo plano programą kultūros paveldo požiūriu tiktų laikyti pakankamai profesionalia, kad jos pagrindu galima būtų rengti bendrąjį planą iki 2015 m. Dokumentas (3 variantai) buvo irgi pakankamo profesinio lygmens, bet susilaukė kritikos iš visuomenės. Kreiptasi į Valstybinę kultūros paveldo komisiją (40 faks.) į kreipimąsi atsakė komisijos pirmininkas. Dėl Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano iki 2015 metų tvirtinimo tikslingumo Valstybinė kultūros paveldo komisija Jūsų pareiškimą gavo š. m. rugsėjo 26 d. Jis argumentuotas, aktualus ir bus įteiktas visiems Komisijos nariams. Vilniaus miesto bendrojo plano kultūros paveldo dalį esame nutarę svarstyti š. m. spalio 27 d. Būdamas šios dalies bendraautorius, teigiu, kad sprendiniai nėra visiškai užbaigti, dar rengiami. Todėl visi pasiūlymai, taip pat ir kritiniai, prisidės prie kokybiškesnių rezultatų. Beje, esamo Bendrojo plano m. kultūros paveldo dalyje įgyvendinta apie 25 30%. Tramvajaus klausimą ir jo trasą, eisiančią per Senamiestį, Komisija svarstė š. m. rugsėjo 22 d. posėdyje ir tam nepritarė. Komisijos iniciatyva ruošiamas Pasaulio paveldo paminklų Lietuvoje apsaugos įstatymas. Kol kas parengta šio įstatymo koncepcija, kurią Kultūros ministerija išsiuntinėjusi į žinybas ir jau gauta atsakymų. Jis turėtų būti teikiamas Vyriausybei tvirtinti. Komisijos atstovai dalyvavo minėtos koncepcijos rengime. Dėl būsimo Komisijos posėdžio papildomai informuosime spalio mėn. Jame galės dalyvauti ir keletas Jūsų atstovų. Komisijos pirmininkas Jonas Glemža 7. Bendrojo plano iki 2015 m. tekste pateikta ir m. kultūros paveldo sityje atliktų darbų apžvalga. 195

196 ISSN X Kultūros paminklai / Praėjusiame laikotarpyje ( m.) pasireiškė teigiamos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos tendencijos: pagal Senamiesčio atgaivinimo strategijos programas buvo tvarkyti svarbūs kompleksiniai Senamiesčio objektai; pagerinta daugelio Senamiesčio, Gedimino prospekto zonos, Užupio pastatų ir viešųjų erdvių fizinė būklė. Vykdyta svarbių nekilnojamojo kultūros paveldo kompleksų tvarkyba: atkurti Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio statiniai, atkuriami Žemutinės pilies Valdovų rūmai. Planingai tvarkytos istorinės Rasų, Antakalnio, Saulės, iš dalies žydų Užupio kapinės. Įrengta Senamiesčio apžvalgos vieta Maironio ir Subačiaus gatvių sankirtoje. Pradėtas tvarkyti Kūdrų parkas Senamiestyje, rekreacijai ir turizmui pritaikomi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų kultūros paveldo objektai, ruošiamasi Trakų Vokės parko atgaivinimui. Įgyvendinta išskirtinių statinių dekoratyvinio apšvietimo programa. Pradėta įgyvendinti Vilniaus medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos programa. Įsigaliojo Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (kurį, beje, tuoj pat LAS Vilniaus skyriaus nariai apskundė aukščiausioms valstybės institucijoms straipsnis Naujasis įstatymas grėsmė Lietuvos paveldui, Statybų pilotas, ), parengti nauji apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. Sustiprėjo visuomenės vaidmuo sprendžiant nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir vietovių plėtros ir išsaugojimo klausimus. Tai, kas šiame tekste pateikiama kaip teigiamybės (?), jo tęsinyje sudaro visai kitą įspūdį. Praėjusiame laikotarpyje išaugo naujos statybos, tačiau žymiai sumažėjo nekilnojamojo kultūros paveldo objektų restauravimo darbų apimtys. Apsaugos įgyvendinimo kontrolė išliko nepakankamai efektyvi. Iš dalies pakito Senamiesčio apžvalgos sąlygos, istorinių priemiesčių urbanistinė struktūra. Išnyko žymus skaičius vertybės statuso neturinčių senųjų medinių pastatų Šnipiškių, Užupio, Žvėryno istoriniuose priemiesčiuose. Dėl naujų aukštų pastatų miesto centro dešiniajame Neries krante, Naujamiestyje ir Senamiestyje pakito Senamiesčio siluetai ir panoraminiai vaizdai, buvo sumenkinta jo istorinių vertikaliųjų dominančių Aukštutinės pilies ir bažnyčių bokštų vizualinė svarba. Neįrengtos 1998 m. BP numatytos Senamiesčio apžvalgos vietos, išskyrus apžvalgos aikšteles Subačiaus g. ir ant Trijų kryžių kalno. Nevykdyta 1998 m. Bendrajame plane numatyta išskirtinės vertės objektų tvarkyba: Sapiegų, Radvilų (Vilniaus g. ir Liejyklos g. sankirtoje), Sluškų rūmų ansamblių, buvusios Miesto gynybinės sienos komplekso restauravimas ir išryškinimas (buvęs numatytas prioritetine Senamiesčio tvarkymo programa). Avarinės būklės tebėra Bernardinų vienuolyno ansamblis, lėtai tvarkomi Dominikonų vienuolyno pastatai, nepakankamai gera kitų statinių kompleksų, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą, būklė. Iki šiolei nesutvarkyti buvę vienuolynų ansamblių sodai, Sapiegų rūmų sodas, nepakankamai tvarkomas Sereikiškių parkas. Nepatikslinta daugelio nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir vietovių, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą, kultūrinė vertė, neparengti jų individualūs apsaugos reglamentai. Nepakankamai išnaudojamas dalies svarbių urbanistikos, architektūros, archeologijos vertybių pažintinis ir rekreacinis potencialas. Tarp išvardytų nuostolių Vilniui ir jo Senamiesčiui paminėčiau unikalios istorinės miesto dalies panoramos ir Aukštutinės pilies vaidmens sumenkinimą, neatsižvelgus į tai, kad šių miesto vertybinių elementų svarba akcentuota mero potvarkiu patvirtintose Vilniaus miesto... urbanistikos paminklo reguliuojamo užstatymo režimo nuostatose ir m. bendrojo plano (iki 2015 m.) pagrindiniuose sprendiniuose. Viena rašoma, kita daroma... Šia proga gal tiktų pacituoti (pagal A. Štelbienę) ir archit. Algimanto Nasvyčio žodžius ( Statybų pilotas, ): 8. Architektas A. Nasvytis mano, kad Vilniaus urbanistiniame procese per daug chaoso... Vis dažniau Vilniaus centre bandantys išdygti daugiaaukščiai statiniai su- 196

197 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga kėlė karštų ginčų ne tik architektūrinėje visuomenėje. Svarstant dominančių likimą miesto centre, ne kartą prisimenamas prieš 30 metų parengtas Vilniaus miesto centro architektūrinės-erdvinės kompozicijos projektas. Tačiau retas kuris architektas, ypač iš jaunesniųjų, galėtų ką nors apie jį pasakyti... A. Nasvyčio nuomone, būtų labai gerai, jei aukštuminiai pastatai turėtų kepurę, kaip kad Senamiesčio siluetą kuriančios varpinės yra su grakščiomis viršutinėmis dalimis. Tai galėtų būti bendras Vilniaus aukštuminių statinių bruožas, tradicija. Kitas dalykas, A. Nasvyčio teigimu, yra tai, kad statiniai susmulkėjančiomis viršūnėmis yra nelabai ekonomiški, arba, kad išliktų grakštūs, siauri, jie turi būti labai aukšti. A. Nasvyčio manymu, naujųjų dominančių mastelis turėtų būti nedidelis, nes antraip naujasis užstatymas konfrontuotų su gamtiniu landšaftu ir su Senamiesčiu. Žinoma, kuo toliau nuo Senamiesčio, pavyzdžiui, tose vadinamosiose palydimosiose kalvelėse ( Kuro aparatūros ir kitose), dominantės galėtų būti aukštesnės negu centre. Tačiau ir šiose vietose būtina atsižvelgti į gamtinę aplinką, nes pastačius 200 metrų aukščio namą, žaliosios kalvos susiniveliuotų. A. Nasvytis teigia, kad pakeitė nuomonę dėl dominančių aukščio dešiniajame Neries krante: Pirminėje schemoje, darytoje prieš 30 metų, sakė jis, buvau iškėlęs uždavinį, kad centro zonoje nauji statiniai neturėtų viršyti Šv. Jono varpinės kryžiaus aukščio 69 metrų. Pagal tai buvo suprojektuotas ir Lietuvos viešbutis, tačiau vėliau įsitikinta, jog apžvalgos atstumai nulemia tai, kad viešbutis vizualiai atrodo žemesnis negu yra iš tikrųjų. Dabar, profesoriaus įsitikinimu, kai kurie namai dešiniajame krante galėtų siekti ir 85 metrus. Toks statinių aukštingumas yra įrašytas ir dešiniojo Neries kranto detaliojo plano, patvirtinto prieš porą metų, reglamente. 9. Kalbėdamas apie kepurę kolega mini pradžioje Šv. Jonų bažnyčios varpinę, po to atitaisydamas seną klaidą 85 m. Mano nuomone, atsižvelgus į Senamiesčio gamtinę situaciją ir istoriškai susiformavusią tūrinę erdvinę kompoziciją, aukštybiniai pastatai tam tikru atstumu nuo Aukštutinės pilies negalėjo būti aukštesni (tai turėjo parodyti tyrimai) už šios pilies papėdę, t. y. Pilies kalną. Kas gali objektyviai pagrįsti būtinybę Vilniaus istorinėje dalyje (ar šalia jos galimu atstumu) statyti aukštybinius pastatus? Sostinės prestižas? Mada? Siekis neatsilikti nuo kitų ankstesnę prigimtį praradusių Europos miestų? VGTU mokslininkų studijos apie sostinės panoramų strategiją? Manau, rimtų argumentų nebuvo ir nėra. Vilnius iš esmės turėjo likti savitas, išsiskirti iš kitų, kad aukštybinių pastatų kalvos nesunaikintų jo istorinės savasties. Deja... Ir už didžiausios Vilniaus istorinės dalies vertybių (panoramų) sunaikinimą turėtų atsakyti visa tai leidę bei padarę profesionalai ir valdininkai, įrašant juos į sostinės Juodąją knygą. Aukštybinių pastatų statybos problema egzistavo ir kitose miesto vietose, ne vien tik Senamiestyje ar jo vizualinės apsaugos zonoje (41 42 faks.), bet ir visoje miesto istorinėje dalyje bei jos buferinėje teritorijoje. Ji egzistuoja ir dabar. Pakanka be komentarų peržvelgti vien m. Statybų piloto komplektus net džiaugtasi, kad Europos bokštas aukštaūgių elite. Bet ir į komentarus negalima nekreipti dėmesio. Tai liudija ištrauka iš R. Leitanaitės straipsnio ( Investicijų gausa negarantuoja geros architektūros, Statybų pilotas, ). Dešiniojo Neries kranto kompleksą papildysiantis Registrų centras ne tik keičia viso urbanistinio darinio kompoziciją, bet ir atspindi prieštaringas sostinės raidos tendencijas. Norėtųsi pirmąjį lietuvišką sitį vadinti naują šalies įvaizdį kuriančiu urbanistiniu kompleksu. Tik kažin ar ne per anksti džiūgauti vien dėl pačios statybos ir koncentruotų investicijų, nesigilinant į urbanistinę, architektūrinę kokybę, kurios kriterijai neapsiriboja sąvokomis naujas, brangus, aukštas. 197

198 ISSN X Kultūros paminklai / Vilniaus plano vadovas Mindaugas Pakalnis teigė Statybų pilotui, kad Konstitucijos prospekto komplekso vystymasis kontroliuojamas pakankamai aukštybiniai pastatai kyla numatytose vietose, neviršydami leistino aukščio. Tačiau jo urbanistinė kokybė euforijos nekelia. Anot architekto Audriaus Ambraso, pagal kurio projektus dešiniajame Neries krante iškilo Europos prekybos ir verslo centro, apskrities administracijos pastatai ir Europos aikštė, naujojo centro vystymas pernelyg chaotiškas. Tam pritaria ir architektas Tadas Balčiūnas, vadovavęs Vilniaus savivaldybės bokšto projektavimui. Architektų nuomone, dešiniajame Neries krante projektuojama pernelyg pasiduodant egoizmui ir verslininkų ambicijoms. A. Ambraso teigimu, naujojo centro vystymosi procesas atspindi nelinksmą tendenciją, kai architektūrinė kokybė aukojama dėl kuo didesnio objekto ploto arba aklai vykdant užsakovo nurodymus. Anot jo, komplikuotas Registrų centro projektas, architektūrinė kompozicija taip pat išduoda kompromisą architektūros kokybės, konceptualumo nenaudai. Kaip teigė A. Ambrasas, pagrindinė dešiniojo kranto komplekso nedarnaus vystymosi priežastis urbanistinis neapibrėžtumas. Raidos programa, nors ir patvirtinta, teritorijų planavimo dokumento statuso neturi. Kai nėra bendros urbanistinės, kompozicinės koncepcijos, anot T. Balčiūno, kiekvienas architektas, gavęs užsakovo užduotį, projektuoja tik savo sklypo ribose, pernelyg nesiderindamas prie gretimybių. A. Ambrasas pripažino, jog dešiniojo Neries kranto kompleksas ydingai vystėsi nuo pat pradžių ji pradėjus formuoti, pasiduota destruktyviam ambicingumui: Jei nurodyta vienaip, tai būtinai darysiu kitaip. Tačiau urbanistiniuose procesuose pernelyg daug demokratijos nėra kokybės laidas. Architektas Algimantas Nasvytis kritiškai įvertino ne tik nevientisą naujojo centro komplekso kompoziciją, bet ir jo įtaką Vilniaus miestovaizdžiui. Kadaise paties A. Nasvyčio pasiūlyta urbanistinės kalvos dešiniajame Neries krante idėja, anot jo, vystoma visai ne taip, kaip derėtų. Urbanistinė kalva neturėjusi viršyti Šv. Jono bažnyčios bokšto aukščio, be to, aukštuma turėjusi būti paslinkta gerokai vakariau. Pasak architekto, Registrų centro pastatas suprojektuotas sekant prastomis tendencijomis ir yra per aukštas, per arti Gedimino pilies. A. Nasvyčio nuomone, Vilniaus miestovaizdžio vertybės istorinis architektūrinis bei gamtinis paveldas, kurio reikšmę panoramose būtina išsaugoti ir paryškinti, o pastaruoju metu statomi kompleksai Vilniaus masteliui nebūdingi. Šios kritinės pastabos tarsi kartoja ankstesnes (A. Štelbienė, Žaliąsias kalvas stichiškai keičia akmeninės, Statybų pilotas, ). Architektūros tarybos narys A. Nasvytis, vienas Vilniaus centro urbanistinės kompozicijos kūrėjų, yra sunerimęs dėl stichiškų pastarųjų metų statybų šioje miesto dalyje. Vilnius, sakė jis, yra ypatingas savo įvairių epochų architektūros ir landšafto derme. Tačiau, jo nuomone, žaliųjų masyvų ir urbanizuotų teritorijų santykis yra labai trapus, nes žaliosios sostinės kalvos nėra aukštos: jas galima greitai suniveliuoti, pradėjus statyti daugiaaukščius namus žaliuosiuose šlaituose. O juk žalią kalną vidury miesto turėti yra žymiai įdomiau, negu akmeninį, sakė jis. Architektūros profesorius paminėjo keletą tokių pastatų: komercinį centrą Vilniaus gatvėje (arch. A. Songaila), kuris panaikina tris smulkius perspektyvos planus link Tauro kalno, daugiabučius namus Pamėnkalnio (arch. S. ir S. Dageliai), V. Kudirkos (arch. K. Kisielius ir kiti), Z. Sierakausko (arch. R. Stasėnas, G. Balkė) gatvėse. Nepritaria A. Nasvytis ir ketinimams statyti dominantę šalia Draugystės viešbučio (arch. T. Paulauskas ir kiti). Jo manymu, neleistina žaliuosiuose masyvuose sukurti akmeninę kalvą. Tačiau į ekspertų tarybą jis kreipėsi ne 198

199 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga dėl statomų ar pastatytųjų daugiaaukščių, o todėl, kad Vilniaus miesto savivaldybės aukcionuose parduodamiems miesto centro sklypams jau statybos reglamentuose nurodomas galimas statinių aukštis 7 aukštai (vienas tokių sklypas Upės gatvėje prie Pedagoginio universiteto). Tai būtų, anot A. Nasvyčio, 30 metų puoselėtų Vilniaus centro užstatymo idėjų sunaikinimas. Daugelis archtarybos narių pritarė, kad trūksta Vilniaus urbanistinės koncepcijos tąsos. Pasak Z. Daunoros, miesto bendrajame plane teritorijos suskirstytos pagal naudojimo pobūdį, yra želdynų schema, pažymėtos paminklosauginės teritorijos su aukštingumo apribojimu ir kiti dalykai, tačiau miesto centro kompozicinės plėtros dokumento nėra. Keistoka skaityti tokius komentarus architektūros ir urbanistikos tarybos narių, kurie kritikuojamus miesto objektus patys palaimino tarybos posėdžiuose. Kuo kaltas Vilnius, kad jame projektuoja ir tokie architektai, kurie tupi po užsakovų padu ir mato tik savąjį ego pristatant bendrąjį planą, jo tekste nenurodyta miesto plėtrai ir kultūros paveldui panaudotų lėšų proporcija. Kalbėta tik apie plano turinį, o ne jo sudarymo principus. Nenurodyta sąveika su apskrityje vykdoma žemėvalda, neišnagrinėtos priežastys, kodėl 1998 m. įvairios iki 2012 m. numatytos įgyvendinti ankstesnio plano dalys nuo 20 iki 55 % liko nerealizuotos ir ar tos pačios priežastys netrukdys po 2006 m. Nebuvo aišku, kas dalyvaus plano įgyvendinime ir kokia proporcija; ar tai atsispindės dalyvių darbų veiklos planuose? Kaip nustatytos Naujamiesčio ribos, paskaičiuota jo apsaugos (buferinė) zona ir t. t m. Kultūros vertybių apsaugos departamento architektūros ir urbanistikos tarybai pateikta vertinti Vilniaus senamiestyje atliktus paveldo srities darbus (A. Štelbienė, Statybų pilotas, ): KVAD taryba turėjo įvertinti Vilniaus senamiesčio 1999 metų tvarkymo darbus bei pradėtą realizuoti 2000-ųjų metų darbų tvarkymo programą. A. Miškinis pasiūlė atsisakyti 1999 metų Senamiesčio tvarkymo darbų vertinimo, nes, anot habil. dr. J. Bučo pateiktų išvadų, reikia apžiūrėti visus tvarkytus pastatus, kad būtų galima profesionaliai įvertinti atliktus darbus. Kiti tarybos nariai A. Miškiniui pritarė. Tad pagrindinė problema buvo šių metų tvarkymo darbų programa. Pirmininko manymu, būtina paruošti reglamentą, kaip rengti tokių darbų programą. Pavyzdžiui, įvardinant tvarkytiną objektą, nurodyti jo priklausomybę bei galimų investicijų šaltinį. J. Glemža atkreipė tarybos dėmesį į tai, kad kol kas prastai finansuojami autorinės priežiūros darbai, o dėl to neretai nukenčia pastatai. Vienas tokių Pilies gatvėje Nr. 32, kurio fasade anksčiau atidengti zondažai šį kartą buvo užtinkuoti. Be to, darbai yra vykdomi nesikonsultuojant su ankstesnių restauracinių projektų autoriais, nežinant archyvinės medžiagos, taip naikinant tvarkymo darbų istorinį tęstinumą. Dar viena blogybė dažnai nepakanka lėšų archeologiniams, polichrominiams tyrimams (tam turi būti paliktas rezervas tvarkymo darbams skirtų lėšų sąmatoje). Tad KVAD architektūros ir urbanistikos taryba nutarė, jog būtina parengti Senamiesčio pastatų tvarkymo darbų programos veiklos reglamentą ir tvarkytinų objektų atrankos principus. Taip pat svarbu dalį renovacijai skirtų lėšų skirti autorinei priežiūrai bei palikti lėšų rezervą sąmatoje nenumatytiems darbams m. pagal detalųjį projektą (A. Nasvytis, I. Alistratovaitė) rekreacinės-komercinės teritorijos dešiniojo Neries kranto žemutinėje terasoje prie Baltojo tilto numatytas vienas pirmųjų sostinės aukštybinių pastatų (A. Štelbienė, Sostinėje ryškėja didmiesčio problemos, Statybų pilotas, ), atrodo, davęs pradžią tolimesniam upės kranto panoramos pakylėjimui. 199

200 ISSN X Kultūros paminklai / m. pabaigoje buvo atlikta Vilniaus VIP detaliojo plano projekto paveldosauginė ekspertizė (A. Jakučiūnas, A. Kasperavičienė, A. Katilius, J. Markevičienė, A. Miškinis; faks.) m. parengti Vilniaus senamiesčio... apsaugos specialiojo plano konceptualiosios dalies metmenys, kuriuos man pasiūlė įvertinti. Atsiliepimą pateikiau (45 faks.) m. baigta rengti Vilniaus miesto gynybinės sienos paveldotvarkos programa iki 2009 m. Darbas buvo reikalingas, tačiau neaišku, kodėl tik 3 metams. Juk Vilniaus senamiesčio tvarkymas bus ilgalaikis. Tikslingiau buvo parengti programą visam laikui, po to pagal reikalą sudalyti ją etapais, iš kurių pirmasis detalizuotas ir galėjo būti iki 2009 m. Gal po 2009 m. taip ir padaryta įvyko Vilniaus senamiesčio senato posėdis, kuriame buvo apsvarstyta: 1. Vilniaus miesto gynybinės sienos paveldotvarkos programa. 2. Vilniaus senamiesčio atgaivinimo patirtis (Case study). 3. Vilniaus centrinės dalies urbanistinio paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų teritorijų schema, tvarkymo principų pasiūlymai. Pateikiau pastabų 1 ir 3 klausimais, bet į jas neatsižvelgta. Tai buvo vėliausias mano prisilietimas prie Vilniaus Senamiesčio ir istorinės dalies urbanistikos paveldo reikalų. 12. Vėliau nemažai laiko teko skirti sostinės centro objektų ir kompleksų praktinio įgyvendinimo reikalams. Pradžia buvo dar 1990 m., kai siekiant atkurti Žemutinę pilį ir formuoti jos istorinėje teritorijoje esančią Katedros aikštę bei aplinką, prasidėjo diskusija dėl Gedimino (ar Mindaugo) paminklo vietos m. pavasarį Kultūros ministerija organizavo pirmąjį paminklo projekto konkurso turą. Buvo atrinkti 7 geriausi Gedimino paminklo variantai (B. Kleizaitė-Vasaris Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino paminklas Vilniuje ). Antrasis konkurso turas įvyko 1990 m. spalio mėn. Šio konkurso vertinimo komisijoje ir man teko dalyvauti. Išrinkome V. Kašubos sukurtą paminklą. Vėl kilo diskusija ir dėl paminklo (kokiam asmeniui?) ir dėl jo vietos. Su kolegomis J. Buču, V. Raginiu ir S. Stausku parašėme savo nuomonę, kuri buvo išspausdinta su A. Žemaitytės prierašu ( Dienovidis, ). Paminklas aikštėje Lietuvos architektų sąjungos pirmininkui A. Nasvyčiui Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino paminklo vietos parinkimo komisijai Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino paminklo kūrimas ir statymas Vilniuje yra neeilinis įvykis mūsų kultūros gyvenime, todėl šį procesą stebi ir juo domisi visos Lietuvos kūrybinė visuomenė. Paminklo maketo statymas rodo, kad tinkamos iš esmės dvi vietos: 1) Sereikiškių parke (arba buvusiųjų rūmų sode) ir 2) Katedros aikštėje (rytiniame pakraštyje). Remdamiesi paminklo maketo vietų ir jų aplinkos stebėjimais bei kitais motyvais, konstatuojame: Jeigu paminklas būtų pastatytas parke, tai sumenkintų jo, kaip Lietuvos valstybingumo simbolio, reikšmę (paminklas nėra parko skulptūra); paminklas būtų blogai matomas, jis pradingtų tarp medžių bei prarastų mastelį ir savo didingumą; norint paminklą parodyti iš aikštės pusės, reikėtų iškirsti medžius ir didinti aikštės erdvę, kuri ir taip yra didelė; komplikuotų rūmų ir pilies gynybinių sienų, kaip visumos, atstatymą, nes atstatytos sienos atskirtų paminklą nuo Pilies gatvės bei aikštės ir sumažintų jo, kaip simbolio ir svarbaus miesto kompozicinio elemento, poveikį; paminklas parke sujungtų skirtingo pobūdžio bei paskirties istorines erdves 200

201 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga (aikštę ir rūmų sodą), ir jos prarastų savitumą, istorinę, funkcinę, urbanistinę bei estetinę įvairovę. Jeigu paminklas būtų pastatytas aikštėje, tai jo reikšmingumas atitiktų svarbiausios miesto aikštės reikšmę; jis stovėtų istoriškai susiformavusioje miesto erdvėje, ją kompoziciškai bei emociškai papildytų ir praturtintų nauju šiuolaikišku meno kūriniu; būtų gerai matomas iš Gedimino prospekto, nuo varpinės, Arkikatedros, iš Pilies gatvės, parko, taip pat nutolusių medžių, supančių pastatų, Aukštutinės pilies, Trijų kryžių kalno ir dangaus fone; paminklas beveik visą dieną būtų gerai apšviestas, jis savo masteliu bei naujomis formomis gerai derintųsi kontrasto principu su istorine aplinka; paminklas netrukdytų ilgalaikiam pilių ir gynybinių sienų komplekso atstatymo procesui. Taigi Gedimino paminklą geriausiai statyti ne parke, bet aikštės rytiniame pakraštyje. Dr. Jurgis Bučas, architektas Dr. Algimantas Miškinis, architektas Vygantas Raginis, architektas Habil. dr., prof. Vladas Stauskas, architektas Redakcijos prierašas. Šis kreipimasis aptaria tik vietos parinkimą. Ar jau galutinai nutarta, kam Gediminui ar Mindaugui turi stovėti paminklas? Kieno sukurtas jis turi stovėti? Ar tikrai Katedros aikštėje? Redakcija laukia nuomonių. Prierašas padarytas praėjus beveik dviems metams po to, kai patvirtinta paminklo vieta (archit. H. Šilgalis) ir V. Kašubos skulptūra. Mane tai papiktino ir parašiau laišką J. Žemaitytei ( Dienovidžiui ; 46 faks.). Sužinojęs, kad mano laiškas Dienovidyje nebus paskelbtas, tuoj pat parašiau straipsnelį į Literatūrą ir meną, pakartodamas kai kurias laiško A. Žemaitytei vietas. Netrukdykime vieni kitiems Norėčiau paklausti Dienovidžio redakcijos (ar redaktorės), kodėl ji po keturių Kauno architektų pasirašyta nuomone dėl Gedimino paminklo vietos padarė prierašą, kuriame nori supriešinti Gediminą su Mindaugu, nes nepatinka vertinimo komisijos išrinktasis Gedimino paminklas? Kodėl Gedimino paminklas negali stovėti Katedros aikštėje? Mano nuomonė šiuo atveju gal nesvarbi, nors liūdnai stebiu Gedimino paminklo gimdymo procesą. Norėčiau tik grįžti prie šio paminklo konkurso aptarimo, kuris buvo paskelbtas 1992 m. Kultūros barų 9 10 Nr. (p. 27). Cituoju Slapto balsavimo rezultatai tokie: devyniolika žiuri narių pritarė Vytauto Kašubos variantui, penki Regimanto Midvikio (...) Atskirai balsuota, ar siūlyti šį (t. y. V. Kašubos aut.) projektą užsakovui statyti. Septyni žiuri nariai pasisakė prieš realizavimą, septyniolika už. Vargu ar reikėtų prie šios citatos ką nors pridurti. Tačiau gaila, kad tuo metu Kultūros barai neįdėjo vertinimo komisijos narių nuomonių dėl paminklo vietos. Ten buvo iš esmės pasakyta visa tai, dėl ko ir dabar diskutuojama. Redakcijos prierašas visų pirma verčia susimąstyti: kam nepatinka V. Kašubos sukurtas Gediminas Katedros aikštėje, kad reikia reviduoti ankstesnį nutarimą, grįžtant į pradinę poziciją. Kai kuriems politikieriams? Skulptoriams, kurie geresnių už V. Kašubą darbų nepateikė? Ar dar kam?.. Aš manau, kad tas pastarojo laikmečio posūkis tiek dėl paties paminklo, tiek dėl jo vietos tai tik vienas iš (...) žaidimų, kurie yra primetami naiviai ir patikliai mūsų visuomenei, kad tik bet ką sužlugdytų Lietuvoje. Nesvarbu ką... Neatmetu prielaidos, kad panašūs žaidimai buvo organizuoti ir atstatant Vytauto bei statant Dariaus ir Girėno paminklus Kaune. Tačiau, ačiū Dievui, sugebėta po di- 201

202 ISSN X Kultūros paminklai / delių pastangų padaryti viską taip, kad šiuo metu abiejų paminklų įvertinimas, net ir menkos laiko perspektyvos požiūriu, leidžia suvokti, jog profesionaliai padaryta beveik viskas, kas tuo laiku buvo įmanoma mūsų mentalitetui. Esu įsitikinęs, jog Vilniaus Žemutinės pilies teritorija yra pakankama, todėl joje, nesupriešinant abiejų garbingų Lietuvos valstybės valdovų, galima rasti tinkamą vietą ne tik Gedimino, bet ir Mindaugo paminklui. Ir jie, tikiuosi, netrukdytų vienas kitam. Tad bene svarbiausia dabar suvokti, siekiant pažangos, jog pradėjus vieną darbą jį reikia baigti, o po to imtis kito. Algimantas Miškinis Tekstas operatyviai ( ) paskelbtas. Nors tiksliai nesužinojau, kieno inspiruota A. Žemaitytė užvirė tą košę, bet vilniečiai suprato Gedimino paminklas Katedros aikštėje buvo atidengtas. Visos šio paminklo atsiradimo peripetijos buvo plačiai aptartos žiniasklaidoje dar nuo 1988 m., kai pradėtos rinkti lėšos paminklo statybai (nei Dienovidis, nei A. Žemaitytė neaukojo). Gaila, kad be B. Kleizaitės-Vasaris sudarytos knygelės, nėra platesnės ir giliau žvelgiančios studijos, kurioje būtų parašyta, kas ir kodėl nenorėjo, kad V. Kašubos skulptūra stovėtų toje vietoje, kur dabar stovi, kas ir kodėl stūmė R. Midvikį, kurio vėlesni paminklai Mindaugui priešais Nacionalinį muziejų Vilniuje ir kardinolui V. Sladkevičiui Kaune, katedros bazilikos šventoriuje, dailėtyriniu požiūriu yra neaukšto lygmens. 13. Pastačius Gedimino paminklą, imta tvarkyti Katedros aikštę naujai ją išgrįsti. Dalis architektų (iš jų ir aš), pačiupinėję plyteles ir matydami vykstant darbus, suabejojome plytelių ilgaamžiškumu. Tik baigiant jas kloti, buvom pakviesti Katedros aikštės dangai aptarti surengtame Forume, kur šia tema perskaityti keli pranešimai. Pabuvojus Forume man kilo klausimų. Kodėl Forumas vyksta baigiant grįsti aikštę, o ne prieš pradedant darbus ar perkant plyteles? Juoba, jog žinojau, kad VGTU atlikti tyrimai liudijo apie plytelių neatitikimą mūsų klimato sąlygoms. Kaip aikštėje bus pažymėti aptiktieji archeologiniai radiniai? Jei reikės į aikštę įvažiuoti sunkvežimiams su kroviniais, ar plytelės neišsikraipys? Klausimų pateikė ir mano kolegos, bet ar atsakymai juos tenkino, nežinau. Manęs ne. 14. Formuojant Žemutinės pilies teritoriją, svarbiausias objektas joje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų (vėliau vadintų Valdovų rūmais) atkūrimas (statyba) m. atlikti archeologiniai tyrimai, o m. priimti visi teisiniai aktai rūmams atkurti. Kadangi rūmų atkūrimas buvo ir visuomenės, ir tam tikslui paskirtų profesionalų dėmesio centre, rūmų koncepcijos paieškos prasidėjo gerokai anksčiau 1994 m. paskelbtas jos konkursas, kuriam pateikti 6 projektai. Aptariant konkurso rezultatus, Vilniaus balse ( ) išspausdintas Aldonos Žemaitytės-Petrauskienės straipsnis Drąsa kurti, kur kelios koncepcijos aptartos: Šis konkursas įdomus ir sėkmingas jau ta prasme, kad jame atspindėtos įvairios koncepcijos: nuo mėginimų XX amžiaus pabaigoje kurti kuo tikroviškesnį XVII amžiaus vaizdą iki moderniausiom technologijom pagrįstų architektūrinių vizijų, kuriose gana atsainiai elgiamasi su šiandienos vilniečių itin branginamais architektūros paminklais. Pagarbos istorijai, profesionalumo ir kūrybinės drąsos sinteze iš kitų konkurso dalyvių išsiskiria du Jungtinių architektų dirbtuvių (JAD) kūrybiniai kolektyvai, dirbę kartu su restauratoriais. Tai bene pirmas atvejis, kai restauratoriai ir naujosios architektūros kūrėjai nesusipriešino, o ieškojo bendrų išeities pozicijų. (...) 202

203 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga Suvokdami, kad ikonografinės medžiagos stoka vestų į tam tikrą istorijos falsifikaciją, autoriai siūlo skrupulingai išsaugoti autentišką medžiagą archeologines ir architektūrines liekanas, bet į atstatomų rūmų architektūrą žiūri per simbolio arba metaforos prizmę. Koncepcijos aptartos ir Lietuvos architektų sąjungos leidinėlyje Naujienos. Daugiausia balų gavo A. Nasvyčio kolektyvo darbas, po to R. Grigo, A. Katiliaus, G. Miknevičienės, H. Šilgalio ir S. Misevičiaus. Pateikiu kelis atsiliepimus: Pirmiausia, mano manymu, pati Žemutinių Rūmų atstatymo idėja nėra priimtina, nes tam, kad juos atstatyti atkuriant identiškus pastatus nėra pakankamai istorinės medžiagos. Kaip ir matyti iš daugelio siūlomų projektų, siūloma ant senų pamatų statyti naujus pastatus, kurie sunkiai įsijungtų į jau įprastą urbanistinę aplinką. Bet, jeigu vis dėlto norima realizuoti rūmų atstatymo idėją, aš pasisakyčiau už tokį variantą, kuriame stilizuotomis, dabartinėmis formomis būtų atkuriamas buvusių Žemutinės Pilies Rūmų tūris. Vertinant pagal šiuos kriterijus, man priimtiniausias yra archit. Nasvyčio vadovaujamos grupės sukurtas projektas. Kazimieras Šešelgis Geriausiai vertinčiau architektų Bučo, Kuginio, Misevičiaus darbą. Jis originalus, šiuolaikiškas. Jei jau nėra pakankamai autentiškos medžiagos apie senuosius rūmus, tai tegul gimsta moderniškas statinys Vilniaus širdyje. Visokie pafantazavimai senovės tema... Nežinau, ar tai korektiška. Aš už originalią šių architektų mintį. A. Rapolevičiūtė, žurnalistė O vis dėlto tegul būna kuo senoviškiausio rūmų pavidalo iliuzija, nors ir trūktų autentikos! Todėl pritartume R. Grigo vadovaujamo kolektyvo projektui. Marta ir Arnoldas Piročkinai Šį kartą labiausiai patiko Asausko ir C projektas. Tai šiuolaikinis ir perspektyvus projektas, nepraradęs ryšio su praeitimi ir išreiškiantis didelę pagarbą Katedros pa-statui. Archit. L. Kuodytė Aš pasisakiau už A. Katiliaus variantą, nors abejojau, ar nesant pakankamai autentiškos istorinės-ikonografinės medžiagos, nereikėtų pakartoti Linco variantą (Jolanta Sereikaitė Linco paveikslai kultūros sostinės dienoraštis, Literatūra ir menas, ). Ta pačia tema Dienovidyje paskelbė straipsnį ir N. Kitkauskas Vizija: galimybės ir interpretacijos, kai kuriose vietose netinkamai cituodamas savo ankstesnes mintis. Po N. Kitkausko straipsnį pateikė redakcija, (žr. Dienovidis, Nr. 43): Jo priede Vilniaus balsas (Nr. 28), skirtame Vilniaus kultūrai, N. Kitkauskas cituoja straipsnį Drąsa kurti. Gaila, kad cituodamas autorius prašovė pro šalį, citatoje įžiūrėdamas tai, ko ten su žiburiu nerasi. Sovietmečio SNiT (statybos normos ir taisyklės) iš tikrųjų slopino architektų kūrybiškumą ir kelius naujai architektūros kokybei. Sovietmečio gniaužtai šiuo atveju yra jau gerb. N. Kitkausko interpretacijos. Man šis straipsnis buvo įdomus dėl jame pateiktos V. Drėmos nuomonės, o ir N. Kitkausko komentaro jam. * Vilniaus balsas (Nr. 28) yra Dienovidžio priedas, skirtas Vilniaus kultūrai (žr. Dienovidis, Nr. 43). 203

204 ISSN X Kultūros paminklai / Labai santūriai į rūmų atstatymo problemą žiūri dailėtyrininkas V. Drėma ( Krantai, 1989, Nr. 4). Jis abejoja, ar šiam darbui mes turime paruoštų specialistų, mano, kad nepakankamai išstudijuoti šaltiniai, nepadaryti natūros tyrimai. Jis atsargiai vertino ir turimą ikonografinę medžiagą, esą joje gali būti dailininkų subjektyvumo. N. Kitkauskas: Nuo jo straipsnio Krantuose pasirodymo praėjo penkeri metai, didžioji rūmų pamatų dalis jau atkasta. Kaip minėta, natūros tyrimų medžiaga ir ikonografija (P. Smuglevičiaus, P. Rosio piešiniai ir t. t.) vieni kitus papildo; įsitikinta, kad ikonografijoje dailininkų subjektyvumo esama labai nedaug. Be to, ir pats V. Drėma neišvengė subjektyvumo: P. Smuglevičiaus nupieštą Valdovų rūmų šiaurės vakarų kampą jis vadina pietryčių kampu, tokiu interpretavimu sukeldamas nemažai painiavos m. pabaigoje ir aš parašiau apie konkursą ( Dienovidis, ; 47 faks.), kuriame pasiūliau inventorizuoti autentišką ikonografinę medžiagą ir padaryti projektuojamų rūmų fasadų bei pagrindinių patalpų išklotines, įpiešiant jose autentiškus fragmentus. Vėliau, svarstant rūmų atkūrimo problemas Paminklosaugos komisijoje, siūlymą pakartojau. N. Kitkausko reakcija mane nustebino: atvažiavo iš provincijos ir moko. Aš, kadangi buvo pasakyta apie mane, nutariau patylėti ir palaukti, kaip reaguos pirmininkė ir kiti nariai (iš jų keli profesoriai). Nė vienas neprabilo. Ta proga galiu pasakyti N. Kitkauskas gimė Molėtų rajone kaime. Vadinasi, vien dėl to, kad gyveno Vilniuje, net profesiniu požiūriu laikė save aukštesnio visuomenės sluoksnio atstovu. Nuo to laiko jis su manimi ir nebesisveikino. 15. Nuomonės dėl valdovų rūmų atkūrimo buvo reiškiamos ir vėliau. Dalį jų paskelbė Literatūra ir menas. Visuomenės didžiuma buvo už tai, kad rūmus reikia atstatyti. Formaliai kitaip ir negalėjo būti, nes Seimas priėmė politinį sprendimą įstatymą, kuris įpareigojo vyriausybę atstatyti rūmus iki 2009 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio (o pas mus nepriimta keisti net akivaizdžiai blogus įstatymus, kuriuos rengia ar įtakoja suinteresuotos grupės. Kadangi jų yra visose partijose, tai jos gražiai sutaria). O žmonės nesuprato, kad rūmai bus atstatyti ne visai tokie kaip buvo. Kiti juos kai kada vadino Maxima. Atsirado ir kita nuomonė dėl Valdovų rūmų tvarkymo. Šį spalį prasidėjo sunkiai paaiškinami dalykai gal paveikė artėjantis helloweenas. Seimo dešiniosios opozicijos atstovai pasiūlė naikinti lygiai prieš metus (2000 m. spalio 17 d.) savo pačių priimtą įstatymą, pagal kurį Vyriausybė įsipareigoja atstatyti Vilniaus pilies Valdovų rūmus ir tam reikalui skirti reikiamų lėšų. Prie nepatenkintųjų, kad Valdovų rūmus rengiamasi atstatyti, balsų choro netikėtai prisijungė Lietuvos Respublikos Prezidentas V. Adamkus. Lankydamasis Paryžiuje Jo Ekscelencija Lietuvos ryto korespondentei pareiškė abejonių dėl, kaip teigiama straipsnyje, skuboto Rūmų atstatymo, nepakankamo ištyrimo ir kai kurių nepagrįstų sprendimų. Gerokai išsamiau Prezidento V. Adamkaus poziciją mėgino komentuoti jo patarėjas Darius Kuolys, įvairiose televizijos laidose taip ir neįstengęs išaiškinti, kas gi papiktino Jo Ekscelenciją turinčiuose prasidėti Rūmų atstatymo projektavimo ir senųjų pamatų konservavimo darbuose. Susidarė įspūdis, jog Prezidentas V. Adamkus pageidautų iki 2003 m. Rūmų atstatymo nepradėti, o senųjų pamatų ir rūsių liekanoms išsaugoti pagaminti specialų stiklinį gaubtą. Ar įsivaizduoja gerb. Prezidentas ir jo patarėjai, kiek tas gaubtas kainuotų turint mintyje, kad dar tektų po gaubtu palaikyti pastovią temperatūrą ir drėgmės režimą? Specialistai tvirtina, kad to gaubto kaina nedaug skirtųsi nuo pačių Rūmų atstatymo kainos. 16. Savo nuomonę dėl Valdovų rūmų atstatymo ne kartą buvau išsakęs žiniasklaidoje. Atkurti rūmus įpareigoja politinis sprendimas ir jei jis neatšauktas reikia vykdyti. 204

205 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga Tačiau tai turi būti padaryta galimai profesionaliau. Kitas tačiau iš anksto reikia žinoti, kad Valdovų rūmų atsiradimas šalia Katedros sukurtų aikštės ribose niekada neegzistavusią tos vietos tūrinę erdvinę kompoziciją. Vilniaus ikonografijoje nerasime vaizdo, kuriame Katedra ir Valdovų rūmai būtų pavaizduoti taip, kaip jie stovi dabar. Suprantama, tai jau nebūtų motyvas neatkurti Valdovų rūmų, tačiau minėtą koliziją reikia suvokti, nes ligšiolinis Katedros vaidmuo Žemutinės pilies teritorijoje sumenko. Ir ne tik Katedros. Buvo sunaikinta ir aikštės klasicistinė kompozicija pastatas stovėjo erdvėje, iš visų pusių apžvelgiamas (vargu ar L. Gucevičius tikėjosi, kad liks didžiųjų kunigaikščių rūmų griuvėsiai), Gedimino pr. ašyje. Prie visos buvusios kompozicijos privalumų prisidėjo ir gerai subalansuota Katedros bei varpinės sąveika erdvėje. Šie pamąstymai jau tik teoriniai, bet gal nėra visai beprasmiški Vilniaus istorinės raidos požiūriu. Mano nuomone, jie gal tiktų ateičiai, jei būtų sugalvota atstatyti gynybines sienas, kurių ikonografijos, ko gero, maždaug tiek pat, kaip ir Valdovų rūmų (A. Katilius. Paminklosauginių ir architektūrinių sprendinių aiškinamasis raštas ). Atstatyti Valdovų rūmus gal ir reikėjo, bet tai galima buvo padaryti neskubant, suradus daugiau ikonografijos, kuri leistų spręsti, kad naujasis kompleksas beveik (tarkim 80 %, o ne 30 ar 40 %) atitinka senąjį. Tai nulemtų ir varianto parinkimą. Nors N. Kitkauskas visada teigė, kad tokios medžiagos pakanka (o visi kiti priešingai), bet ignoravo mano siūlymą ir niekada tos autentikos neparodė išklotinėse net projektavimo metu. Jis turėjo idėją fix ir stengėsi ją būtinai įgyvendinti pasitelkdamas net ir negarbingas priemones. Būtent dėl to mes nesutarėme. Politinė jo nuostata (tremtis) nusvėrė profesinę, bet dėl tėvo tremties mūsų šeima patyrė gal ne mažiau žalos nei jo. (Kaune taip pat buvo išminčių, reikalavusių nugriauti Soborą ir Kauno tvirtovę.) Sugebėkime atskirti profesinius ir asmeninius-politinius reikalus. Tai įpareigoja mūsų vidinė kultūra. 17. Daugumoje ar net visuose 2001 m. dokumentuose dėl Valdovų rūmų atkūrimo akcentuojamas autento išsaugojimas. Tačiau komisijos Valdovų rūmų pamatų būklei įvertinti rašte rašoma: Prognozuojami praradimai: panaudojant autento fragmentus kaip laikančius ar atitvarinius konstruktyvus, gali tekti nuardyti praradusią fizinį atsparumą autento dalį įrengiant atkuriamų rūmų konstruktyvus, gali tekti praardyti dar netirtus ankstyvuosius kultūrinius sluoksnius; tais atvejais būtinai atlikti papildomus tyrimus. N. Kitkausko rašte Pasiūlymai dėl rūmų pamatų eksponavimo galimi autento nuostoliai konkretizuoti: pietų korpuso šiaurės sienos pamatas turėtų būti eksponuojamas iš C, D, E, F ir G rūsių, tačiau jo viršuje, matyt, teks įrengti išlyginamąją juostą, į kurią remtųsi pietų korpuso rūsių perdanga, R patalpos pamatai saugomi, bet panaudojami atstatomų rūmų antžeminės dalies sienoms atremti, I ir H rūsiuose m. įrengtos kondicionavimo patalpos; išlikusių rūsių sienų pamatus panaudoti antžeminės dalies sienoms atremti, K, L ir iš dalies M rūsių pamatus panaudoti antžeminės dalies sienoms atremti. Vėliau sužinota, jog autento buvo sunaikinta daugiau nei prognozuota. Bet nesivarginta bandyti apie tai tiksliau informuoti visuomenę m. baigtas Valdovų rūmų techninis projektas. Jį recenzavo KVAD architektūros ir urbanistikos taryba, konsultacinė ekspertų komisija, G. Filipavičienė ir A. Jakučiūnas. 205

206 ISSN X Kultūros paminklai / posėdžiavusi Taryba iš esmės pritarė projektui (48 faks.) ekspertai pateikė nemažai pastabų (49 faks.) Komisijos nuomonė buvo nevienareikšmiška (50 faks.) G. Filipavičienė pritarė projektui su pastabomis (51 faks.). A. Jakučiūnas: Siūlyčiau pritarti pagrindiniams VR įvaizdžio sukūrimo architektūriniams sprendiniams. R. Jaloveckas ( Keletas pastabų dėl valdovų rūmų atkūrimo ; ištraukos): 1. Esu kategoriškai nusistatęs prieš vadinamųjų langų ar atvirų apžiūros angų principo taikymą. 2. Tolesniame Rūmų atkūrimo statybos etape reikėtų atsisakyti labai sudėtingos ir neracionalios pamatų apžergimo tokiu plačiu žingsniu konstrukcijos, kaip padaryta pietiniame korpuse. Pasirinktas principas iš esmės yra teisingas ir racionalus, tačiau perlenkta lazda norint parodyti mūrą iš tos pusės, iš kurios nederėtų jį rodyti (t. y. ten, kur jis visą laiką buvo ir turėjo būti po žemėmis). 3. Rengiant autentiškų mūrų, jų fragmentų apsaugos, konservavimo ir eksponavimo programinius projektus, siūlyčiau rimtai pagalvoti apie rūsio patalpos su stulpine konstrukcija (ties pietinio ir rytinio korpuso sandūra) visišką atstatymą rekonstrukciją, duomenų tam pakanka. 4. Visiškai nepriimtinu laikau šiuo metu jau pradedamą nedrąsiai svarstyti variantą kiemą uždengti stikliniu gaubtu. 5. Nepriimtini taip pat siūlymai įstiklinti kiemo galerijas. Nepamirškime, kad tai ne vienuolynas ar viduramžių bursa tai rūmai įvyko Valdovų rūmų atkūrimo techninio projekto architektūrinių sprendinių svarstymo galutinis posėdis, kuriame buvau pakviestas pirmininkauti (52 faks.). Kadangi savo nuomonę buvau išsakęs spaudoje, televizijoje, o ne kartą ir Paveldosaugos komisijos posėdyje, apie projektą nekalbėjau. Jam buvo pritarta su pastabomis. Projekte man labiausiai nepatiko: stikliniai šiltnamiai įvairiose vietose aplink pastatą, gerokai sumenkinę Valdovų rūmų įvaizdį, XIX a. pirklio Šliosbergo namo, pastatyto panaudojant Valdovų rūmų sienos dalis, visiškas nugriovimas. 19. Ne kartą svarstant Rūmų statybų projektą Paveldosaugos komisijoje, dėl Šliosbergo namo beveik visada turėjau N. Kitkauskui klausimų ir kritinių pastabų, tad teko taikytis su jo nevienkartinėmis replikomis atvažiavo iš provincijos ir moko. Tačiau tos nekorektiškos pastabos manęs neveikė ir nenutildė. Šliosbergo namo reikalas darėsi vis aktualesnis, o naujajam Rūmų korpusui artėjant prie namo, 2006 m. pribrendo. Pasirodo, jog kai kas anksčiau buvo aptarinėjama už akių. Ankstyviausias raštas šia tema buvo iš ICOMOS direktoriaus , bet aš jį gavau (53 faks.), kai iki tol apsilankius statyboje ir griauti numatytame name, dėl jo jau turėjau aiškią nuomonę Kauno dienoje pateiktas Ž. Petrauskaitės straipsnis Valdovų rūmai prieš vėlesnio turtuolio būstą. Vakar posėdžiavusi LDK valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties komisija, vadovaujama Algirdo Brazausko, priėmė sprendimą išsaugoti ir įkomponuoti į Valdovų rūmų kompleksą Šliosbergo namo fasado fragmentą ir puošnią antrojo aukšto salę. Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties komisijos narys Rimas Grigas teigė, kad šis kompromisinis sprendimas garantuoja, kad Valdovų rūmų statyba nesustos, o laiko 206

207 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga ženklai bus išsaugoti. Išliks Šliosbergo namo rytinės sienos, sutampančios su Valdovų rūmų sienomis ir trečdalis vidaus planinės struktūros. Jis neslėpė, kad projektuotojai turėjo parengę ir didesnių Šliosbergo namo išsaugojimo variantų. Valstybinė paveldo apsaugos komisija Abraomo Šliosbergo namą pirmą kartą paaukojo praėjusį pavasarį. Leista XIX a. pastatą nugriauti ir toje vietoje statyti Valdovų rūmų rytų korpusą. Tačiau dalis Valdovų rūmų atstatyme dalyvaujančių specialistų, įsitikinusių, jog taip naikinamas kultūros paveldas, šį sprendimą kritikavo. Kilus konfliktui, savo nuomonę paprašyti pareikšti trys didžiausi pasaulyje paveldosaugos autoritetai: ICOMOS prezidentas Michaelis Pecetas, generalinis sekretorius Dinu Bumbaru ir viceprezidentas Europai Tamas Fejerdy. Vasarą atvykę į UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 30-ąją sesiją šios organizacijos patariamojo komiteto ICOMOS vadovai apžiūrėjo ir atstatomus Valdovų rūmus, ir Šliosbergo namą. ICOMOS nuomone, visiškas namo nugriovimas ar jo sumažinimas iki kelių fragmentų net negali būti svarstomas. Mano ir visų mano kolegų nuomone, šis XIX a. pabaigos namas bei jo interjeras (laiptinė, langai, lubų lipdiniai ir kt.) turėtų būti maksimaliai išsaugotas ir viduje, ir išorėje bei privalo būti restauruotas, laiške Valstybinės paveldo komisijos pirmininkui Jonui Glemžai teigė ICOMOS prezidentas Michaelis Pecetas. Namas pats savaime yra istorijos dalis ir praturtina visą kompleksą. Pagaliau, šio namo restauracija galėtų būti puikus pavyzdys vilniečiams, kaip reikėtų tvarkyti jų mieste esančius įvairių kultūros paveldo periodų gyvenamuosius pastatus. Šių garsiausių pasaulyje paveldosaugos ekspertų nuomonė nebuvo svarbi Valstybinės paveldo saugos komisijos daugumai, praėjusio mėnesio pabaigoje dar kartą pritarusiai Šliosbergo namo nugriovimui. Prieš šį sprendimą balsavo tik J. Glemža ir kaunietis profesorius Algimantas Miškinis. Protestuodamas dėl tokio Lietuvos paveldotvarką tarptautiniu mastu žeminančio nutarimo atsisakau dalyvauti tolesnėje komisijos veikloje, teigė A. Miškinis ir po (...) komisijos posėdžio įteikė atsistatydinimo pareiškimą. Komisijos sudėtis nesubalansuota ir pagal jos narių specialybes nepritaikyta spręsti architektūros ir urbanistikos klausimus. Komisijoje dirba 2 architektai, 3 archeologai, 2 menotyrininkai, botanikas, technologas. Tai neretai nulėmė nekompetentingus bei populistinius nutarimus, atsistatydinimo rašte teigė A. Miškinis. Jo nuomone, vienas komisiją diskredituojančių nutarimų dėl Valdovų rūmų rytų korpuso statybos. Juo leidžiama nugriauti toje vietoje išlikusį XIX a. pastatą su gana vertingais interjerais ir fasadų dekoro elementais. Po ICOMOS ekspertų nuomonės toks Kultūros paveldo komisijos sprendimas akibrokštas, kompromituojantis komisiją, teigė Valdovų rūmų atkūrimo projekto koordinatorius Audronis Katilius. Jei Kultūros paveldo komisijos nariai suprastų savo kompetencijos ribas, tokie nutarimai neatsirastų, įsitikinęs Valdovų rūmų atstatymo projekto vadovas R. Grigas. Posėdyje, kuriam vadovavo A. Brazauskas, aš nedalyvavau, tad į šį straipsnelį įkomponuoti ir anksčiau, ir vėliau aptariamu klausimu mano pasakyti žodžiai. Man dažnokai tekdavo posėdžiauti ten, kur architektų, t. y. profesionalų, nuomonė buvo ignoruojama. Tuomet aš sakydavau architektai dantų netraukia. Taip pasakiau ir šį kartą. Dėl sprendimų nekompetencijos visose srityse smunka valstybės prestižas, ponai turtėja, o didžioji žmonių dalis vis labiau skursta. Matyt, Vilniaus ir Lietuvos paveldosaugos istorijai reikia žinoti, kas daugiausia dantų ištraukė nebūdamas stomatologas, Šliosbergo namo įjungimo į Valdovų rūmus 207

208 ISSN X Kultūros paminklai / istorijoje. Tai archeologas E. Jovaiša, LDK valdovų rūmų projekto mokslinis vadovas Napoleonas Kitkauskas, tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos direktorius Gediminas Ilgūnas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, verslininkas ir politikas Gintaras Songaila, architektūros profesorius Jonas Anuškevičius ir tūkstantis penki šimtai Lietuvos piliečių pagal sąrašą. ( Šiaulių naujienos, ; Respublika, ). Šliosbergo namo ištrynimą iš Valdovų rūmų palaikantieji aiškino, kad jei jo nenugriausime negalėsime atkurti toje vietoje buvusių autentiškų gotikinių laiptų, o pirmajame aukšte gotikinių Romos laikų salių su skliautais. Rašant apie šias galimybes neužsiminta, iš kur bus gauta medžiaga, kuri rodytų numatytų laiptų ir salių autentiškumą. Manęs žurnalistai klausinėjo, kodėl prieštarauju Šliosbergo namo visiškam nugriovimui. Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys architektūros profesorius Algimantas Miškinis įsitikinęs, kad Valdovų rūmuose turi būti palikti visi šio objekto architektūrinės raidos etapai, ir sako nesuprantąs, kodėl norima nuneigti, kad Šliosbergo namas yra tos raidos etapas (ten pat). O į E. Jovaišos repliką, kad namas nėra saugomas kaip Lietuvos Respublikos kultūros vertybė, Kultūros paveldo departamentas nėra jo įtraukęs į saugomų objektų sąrašus, atsakiau Tiesa, kad namas nėra įtrauktas į saugomų objektų sąrašą, tačiau tai yra biurokratiniai dalykai. Yra daug vertingų objektų, kurie nėra įtraukti į sąrašus. Saugomų objektų apskaita yra prastos būklės. Pastatas tikrai turėtų būti įtrauktas į tą sąrašą. Visų pirma dėl to, jog turi nemažai XIX a. vertybių ir Valdovų rūmų materijos. Statant pastatą ta Valdovų rūmų materija buvo išsaugota. Jeigu jis nebūtų pastatytas, ši dalis būtų nugriauta kaip ir visos kitos Valdovų rūmų dalys. Vien dėl to Šliosbergo namas yra vertingas, nes atliko lemtingą vaidmenį Valdovų rūmų raidoje (ten pat). Šiuo klausimu buvo ir tokia Valdovų rūmų projekto koordinatoriaus A. Katiliaus nuomonė: Kultūros vertybe namas nebuvo paskelbtas tam, kad nebūtų formalių kliūčių Valdovų rūmams atstatyti, o ne todėl, kad buvęs nevertingas ( Statybų pilotas, ). Kadangi Valdovų rūmų statybos procese vėliau nedalyvavau, tolesnės eigos nežinau. Neaišku ir ką pasiekė visuomenininkai ( Kauno diena, ). Tačiau teko skaityti ( Statybų pilotas ), kad Valdovų rūmai pasigailėjo kaimyno. Šliosbergo namas, esą trukdantis atstatyti Valdovų rūmus, nebus visiškai nugriautas. Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcijos įgyvendinimo koordinacinė komisija nusprendė, jog reikia išsaugoti namo fragmentus salę su XIX amžiaus antros pusės apdailos fragmentais antrame aukšte, laiptus ir pagrindinį įėjimą. Valdovų rūmų atstatymo projekto autorinio kolektyvo narys architektas Evaldas Purlys teigia, kad tai minimali pergalė: nebus sunaikinta tik tai, ko negalima naikinti formaliai. Į nevienkartinius žurnalistų klausimus dėl šio ir kitų atsistatydinimų atgavus nepriklausomybę atsakydavau, kad nenoriu dalyvauti priimant nekompetentingus sprendimus. Jau vėliau, po to, kai Valdovų rūmai buvo pradėti įrengti, o aš jiems dovanojau XVII a. paveikslą ir tuo metu išleistą knygą, kolegos vėl manęs klausinėjo: kodėl, abejodamas pastato autentiškumu ir apskritai pasisakęs prieš dabartinį jo variantą, taip pasielgiau. Atsakiau Rūmai jau stovi ir visų mūsų tikslas juos įrengti pagal buvusį LDK valdovų prestižą. Po kelerių metų iš lauko apžiūrėjau, kaip Šliosbergo namas įkomponuotas į Valdovų rūmus. Pasirodo, ties įėjimu paliktas dviaukštis segmentas, o šalia jo vienaukštis. Tai tarsi liudytų, jog ankstesnis namas buvo 1 2 aukštų ir aukščių skirtumo sandūra atsispindi būtent fasade. Nemalonu pasakyti, bet tai gimnazistiško lygmens sprendimas, kurį, ieškodami kompromiso, vilniečiai (o ir Lietuva) gali būti dėkingi N. Kitkauskui 208

209 Algimantas Miškinis Kas dar nebuvo parašyta... 2 knyga ir J. Glemžai. Sugadinus daug nervų, kai kuriems kolegoms padedant, pavyko apginti tik dalį pagrindinių Šliosbergo namo vertybių. 20. Dar vykstant kovoms dėl Valdovų rūmų atstatymo (statybos), iki KVAD Architektūros ir urbanistikos tarybos likvidavimo, A. Kuncevičiui jau esant direktoriumi šioje institucijoje, noriu išskirti vieną iš keliskart svarstytų objektų buvusios telegrafo stoties pritaikymą Kempinski viešbučiui. Pirmą kartą projekto vadovas G. Šernius medžiagą tarybai pristatė, atrodo, 2004 m. pabaigoje (protokolo neturiu). Nariai pateikė pastabų, o į jas atsižvelgus projektiniai siūlymai taryboje svarstyti pakartotinai (54 faks.). Nutarta Atsižvelgti į ekspertų pastabas ir spręsti iš esmės klausimą dėl tolesnio viešbučio projektavimo tęsimo, nes reikia mažinti vietų skaičių įvyko trečias projektinių siūlymų svarstymas (55 faks.). Priimant nutarimą atsižvelgus į tarybos narių ir kviestųjų pastabas, akcentuota, kad ruošiant gynybinės sienos atkūrimo koncepciją (patvirtinta 2006 m.) dėl galimai buvusio gynybos bokšto likučių ar pėdsakų viešbučio teritorijoje būtina derinti tolesnio projektavimo darbus. Jie taptų aiškesni liktų tik priestato klausimas. Po šio svarstymo man į namus Kaune paskambino viešbučio įrengimo-statybos kuratorius (pavardės nežinau). Pasakė norįs su manimi atskirai susitikti. Aš paaiškinau, kad tarybos nutarimai kolektyviniai ir aš ką nors asmeniškai pakeisti neturiu teisės. Tačiau kuratoriui vis dėlto pageidaujant, sutikau su juo pasimatyti Kauno centriniame pašte. Pakalbėjom ir aš pasiūliau jam, siekiant aiškumo, susitarti su archeologais, kad spėjamo bokšto, kuris pažymėtas ir 2006 m. Vilniaus miesto gynybinės sienos paveldotvarkos programoje iki 2009 m., vietoje būtų padaryti bent žvalgybiniai tyrimai. Tarybos nuomonei dėl archeologinių tyrimų pritarė ir Vilniaus senatas Lietuvos ryte išspausdintas Aušros Pocienės straipsnis Verslininkams pasiūlyta ieškoti gynybinės sienos pamatų (56 faks.). Vėliau man tik kartą profesinėje spaudoje pavyko užtikti nedidelę informaciją apie tolesnius viešbučio planus Skirtingi viešbučio Kempinski apetitai ( Statybų pilotas, ). Nuotraukoje matyti 3 aukštų priestatas galimo gynybinio bokšto vietoje. Tad vargu ar buvo daryti archeologiniai tyrimai, nes nuo projekto trečiojo svarstymo buvo praėję vos pusė metų. Apie juos neužsimenama ir G. Filipavičienės tekste šalia nuotraukos; rašyta tik apie tolesnį viešbučio plėtimą. Sugretinus viešbučio buvusiame telegrafo pastate ir priestate nuotrauką su 2006 m. gynybinės sienos atkūrimo koncepcijos brėžiniu, neatmestina mintis apie dar vieną Vilniaus paveldo vertingo elemento praradimą. 21. Viešbučio Kempinski išplėtimo reikalai padėjo tašką mano veikloje, daugiausia susietoje su Vilniaus paveldo apsauga bei tvarkymu. Maždaug tuo metu ar kiek vėliau bandyta mane vėl įtraukti. Paskambino V. Karčiauskas ir paklausė mano nuomonės dėl Sporto rūmų vertės. Pasakiau, jog gerai žinau tą objektą, nes jo projektas parengtas Baltarusijoje, o Vilniuje pakartotas tik kai ką pakeičiant. Tai atliko mano bendrakursiai E. Chlomauskas ir Z. Landsbergis. Būdamas sostinėje apsilankydavau pas juos Miestprojekte. Abu keiksnojo pastato architektūrą, kuri Vilniui svetima, o vertinga tik vantinė stogo konstrukcija, bet į ją per Sąjūdžio suvažiavimus neatkreipiau dėmesio. Pagal bendrakursių, o ir savo nuomonę (dėl fasadų), atsakiau Karčiauskui, kad tai nėra vertybė. Jis paklausė, ar negalėčiau to parašyti. Atsisakiau, nenorėdamas ( iš provincijos ) vėl įsivelti į Vilniaus reikalus. Atrodo, kad teisingai pasielgiau, nes paaiškėjo, kad pastatas netrukus įrašytas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą. O kas bus po to? 209

210 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai NAUJI DUOMENYS APIE KULTŪROS PAVELDO OBJEKTUS Povilas Kuodis SKULPTŪROS SOPULINGOJI DIEVO MOTINA TYRIMAI IR RESTAURAVIMAS 2015 m. Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro polichromuoto medžio skyriuje restauruota nežinomo autoriaus Sopulingosios Dievo Motinos skulptūra iš privataus rinkinio. Ikonografinis kūrinio tipas leidžia manyti, kad tai galėjo būti ne atskiras pavienis kūrinys, o Nukryžiavimo scenos su Marija Sopulingąja ir šv. Jonu Evangelistu sudėtinė dalis. Skulptūra įdomi kaip primityvaus vietinio meistro siekimas savaip atkartoti nusistovėjusias profesionaliojo meno formas ir stilių. 1 pav. Skulptūra prieš restauravimą m. Būklė prieš restauravimą Skulptūra išdrožta iš vientiso liepos medienos ruošinio, su apskritu postamentu. Postamentui aptrupėjus ir aplūžus, iš apačios buvo prikalta keturkampė lentelė su užrašu Š. MARIJA (1 pav.). Patrūnijus šios lentelės medienai, po ja prikalta dar viena didesnių matmenų lentelė, laikui bėgant taip pat sutrūnijusi ir suskilinėjusi. Skulptūros su postamentais aukštis yra 85 cm. Skulptūra polichromuota, dažai daug kur sutrūkinėję krakeliūromis, vietomis nutrupėję, nubyrėjusių viršutinių dažų dangos vietose atsiveria ankstesnės polichromijos sluoksniai. Dažų dangos labiausiai sunykusios ant mėlynos spalvos Švč. Marijos apsiausto. Atlikus cheminius ir stratigrafinius polichromijos tyrimus (atliko aukščiausios kvalifikacinės kategorijos restauravimo technologė L. Kruopaitė) nustatyta, kad skirtinguose skulptūros elementuose yra nevienodas polichromijos sluoksnių skaičius. Daugiausia, net šeši, rasta veido srityje, keturi ant baltos drabužių klostės po figūros kaklu, kitur ant tunikos, apsiausto ir galvos skraistės po du. Giliuosiuose dažų sluoksniuose nustatyti balti pigmentai švino baltieji, viršutiniuose cinko baltieji. Įvairiais etapais naudoti pigmentai: geltonas, raudonas ir rudas geležies (III) oksidai, švino minija, žali vario pigmentai, sintetinis ultramarinas, sintetinis cinoberis, Berlyno mėlynasis. Turint omenyje, kad cinko baltasis pigmentas dailės kūriniuose imtas plačiau naudoti nuo XIX a. vidurio, galima daryti atsargią prielaidą, kad gilesnieji dažų sluoksniai mišiniuose su švino baltuoju gali būti iš ankstesnių laikotarpių nei XIX a. Tai, kad skirtingose skulptūros vietose randama nevienodas pertapymo sluoksnių skaičius, veikiausiai sako, kad įvairiais dekoravimo etapais dažų dangos buvo nevienodai sunykusios, arba prieš pertapant jos buvo visai pašalintos paruošiant paviršių naujam dekorui. Mediena negruntuota, tapyta tiesiai ant medienos paviršiaus. Tarp dažų sluoksnių lako tarpsluoksnių nerasta. Stori perdažymų sluoksniai kai kur užvelia ir niveliuoja drožybos detales. 210

211 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus 2 pav. Skulptūra restauravimo metu m. 3 pav. Restauruota skulptūra. V. Šileikienė, 2015 m. Restauravimas Atlikus paieškų zondus ir remiantis stratigrafiniais tyrimais nuspręsta pašalinti vėlesniuosius uždažymų sluoksnius ir atidengti ankstesnę skulptūros polichromiją (2 pav.). Viršutinių dažų dangos šalintos mechaniškai skalpeliu, sausu būdu. Neliesta buvo tiktai galvos skraistės viršutiniai žalios spalvos dažai, nes po jais rasta tiktai plonytis rusvas geležies oksido ir švino minijos paruošiamasis sluoksnelis. Atidengimo metu birūs ir besilukštenantys gilieji dažų sluoksniai buvo sutvirtinti ir paklijuoti odos klijų tirpalu. Pašalinus viršutinius uždažymus, veido ir tunikos srityse išryškėjo autentiškos drožybos detalės, paaiškėjo, kad ankstesnės polichromijos sluoksniai išlikę neištisai, smarkiai sunykę ant tunikos rankovių viršaus, tunikos klosčių apačioje, nedidelės netektys pasklidusios visame skulptūros paviršiuje. Atidengus atvirus medienos paviršius pasirodė, kad kai kur ji patrūnijusi ir suminkštėjusi, o skulptūros vaizdinėje pusėje nuo kojų iki kaklo eina gilus išilginis plyšys, užpildytas kietu kreidos ir klijų glaistu su aliejaus priemaiša. Ant glaisto paviršiaus ankstyvojo raudono švino minijos dažų sluoksnio nerasta. Sutrūkinėjęs glaisto užpildas pašalintas, plyšys išvalytas ir dezinfekuotas. Pašalinta apatinė sutrūnijusi ir suskeldėjusi postamento lentelė, o likusios lentelės su užrašu apačioje pašalinti trūnėsiai, mediena dezinfekuota. Atviri medienos paviršiai valyti distiliuoto vandens ir etilo alkoholio mišiniu suvilgytais tamponais. Patrūnijusi skulptūros mediena sutvirtinta Klucel G tirpalu izopropanolyje. Gilusis plyšys ir kiti smulkesni įtrūkimai užpildyti odos klijų ir medienos miltų mišiniu, o medienos netektys postamento lentelės apačioje užpildytos lydyto polietilenglikolio ir medienos miltų mase. Polichromijos netekčių vietose medienos paviršius padengtas restauraciniu gruntu, naujo grunto paviršius retušuotas akvarele puantelio būdu. Visa skulptūra padengta apsaugine sintetinio vaško danga (3 pav.). 211

212 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai SKULPTŪRA SOPULINGOJI DIEVO MOTINA IR JOS MENINĖ PLASTIKA Marija Kuodienė Skulptūrą Sopulingoji Dievo Motina meno kolekcininkas įsigijo Kaune. Manytume, kad ji veikiausiai priklausė miestelyje XVII a. pastatytai bažnyčiai, kurios altoriuje buvo įkomponuota skulptūrinė Nukryžiavimo grupė. Pertvarkant bažnyčią, Marijos skulptūra galėjo būti perkelta į kapinių koplyčios altorių ir ilgai naudojama. Apie tai liudija ant veido rasti šeši polichromijos sluoksniai. Pažymėtina, kad vietiniai meistrai perdažydavo senas skulptūras, ypač jų veidus. Sopulingoji Dievo Motina vaizduojama basa stovinti ant apvalaus postamento, pritvirtinto prie dvigubo stačiakampės formos pagrindo. Figūros laikysena frontali, statiška, pečiai nuolaidūs. Marijos rankos pritrauktos prie šonų, priglaustos prie liemens. Priekyje sunerti dideli pirštai uždengia juosmens dirželį. Vilki raudona su oranžiniu atspalviu suknele, kurios klostės išilginės. Viena vidurinė klostė virš nežymiai sulenkto kairės kojos kelio krinta įstrižai. Apačioje suknelės klostės lūžta įstrižinėmis briaunomis, sudarančiomis aštrių kampų pavidalus. Plačios, papūstos suknelės rankovės surantytos giliomis, suapvalintomis klostelėmis. Siaurėjančių rankovių galai papuošti baltais stačiais raukinukais. Žalsvas pečius siekiantis galvos apdangalas šonuose minkštai užlenktas. Priekyje pabrėžtinai horizontali apdangalo dalis atidengia aukštą jaunos moters veido kaktą. Mėlynai pilkšvas apsiaustas lygiai apgaubia figūros nugarą, pečius. Alkūnių dalyje apvaliai sumodeliuotos apsiausto klostės subėga pažastų dalyje ir išilgai krinta žemyn, apačioje sukomponuotos banguojančios klostės. Raudonai oranžinis suknelės atspalvis harmoningai suderintas su galvos apdangalo ir apsiausto spalvų tonais. Plačios baltos apykaklės klostės išryškina švelnią kaklo liniją. Pailgas, siauras Marijos veidas simetriškas. Šiek tiek nuleisti vokai pabrėžia į tolį nukreiptą žvilgsnį. Jautriai realistiškai perteikti veido bruožai sukuria švelnios, intymios nuotaikos įspūdį. Sopulingosios Dievo Motinos skulptūros meninė plastika atspindi LDK baroko stiliaus bruožus, kurie plito XVII a. vietinių meistrų išdrožtose skulptūrose. XVII a. I pusėje pasimokiusių skulptorių darbuose dažniausiai pastebime netobulai perkurtas, 4 pav. Židikų bažnyčios Sopulingosios Dievo Motinos skulptūra 5 pav. Tytuvėnų bažnyčios Marijos Sopulingosios skulptūra m. 212

213 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus supaprastintas, savaip improvizuotas gotikos, renesanso kūrinių formas. Plastinės raiškos primityvumu išsiskiria Sopulingosios Dievo Motinos ir šv. Jono Evangelisto skulptūros iš Židikų (DV 1755; DV 1754) ir Tytuvėnų (DV 1274; UK 9272; K 1905) bažnyčių, šv. Kotryna (IP 1134; LA 413/799) ir šv. Elzbieta Vengrė (IP 1131; LA 413/796) iš Alksnėnų bažnyčios (4, 5, 6 pav.). XVII a. viduryje ir II pusėje kūriniuose įsivyrauja baroko skulptūros tendencijos, kurias įžvelgiame laisvesniuose judesiuose ir gestuose, apvaliose formose, banguojančiomis klostėmis krintančiose draperijose. To meto LDK vietinių skulptorių darbus žymi judesio pusiausvyra, simetrija, minkštos, monumentalios plokštumos derinamos su vertikaliomis linijomis, aštriai lūžtančiais kampais. Skulptūros dvelkia vidine rimtimi ir ramybe. Panašios išvaizdos skulptūrų yra Židikų, Pievenų, Tryškių ir kitose bažnyčiose. Sopulingajai Dievo Motinai artimų XVII a. vidurio ir II pusės provincijos meistrų išdrožtų pavyzdžių randame Pivašiūnų bažnyčioje Prisikėlęs Kristus (UK 32271; K 1247) (7 pav.), šv. Jonas Evangelistas iš Kėdainių, šv. Arkangelas Mykolas iš Ariogalos ir Merkinės bažnyčių. Apibendrindami galime spėti, kad Sopulingosios Dievo Motinos skulptūra priskirtina nežinomam pasimokiusiam vietiniam meistrui, dirbusiam XVII a. viduryje II pusėje. L: 1. Matušakaitė M. Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio. Vilnius, Matušakaitė M. Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba. Vilnius, Stankevičienė R. Alksnėnai. Lietuvos sakralinės dailės katalogas, t. 1, Vilkaviškio vyskupija, kn. 2: Vilkaviškio dekanatas. Vilnius, 1997, p Stankevičienė R. Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios architektūra ir dailė. Pivašiūnai. Gyvenvietė, bažnyčia, Dievo Motinos paveikslas. Vilnius, 2013, p. 73. Nuotraukų autoriai: V. Šileikienė, Prano Gudyno restauravimo centras: 1 3; A. Petrašiūnas, KPC: pav. Alksnėnų bažnyčios šv. Elzbietos Vengrės skulptūra m. 7 pav. Pivašiūnų bažnyčios Prisikėlusio Kristaus skulptūra m. 213

214 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai NAUJI DUOMENYS APIE VARNIŲ ŠV. ALEKSANDRO IR ŠV. APAŠTALŲ PETRO IR PAULIAUS BAŽNYČIŲ DAILĖS VERTYBES Asta Giniūnienė JONAS KUNICKIS (?). XVIII A. II PUSĖS TAPYTOJAS VARNIŲ ŠV. ALEKSANDRO BAŽNYČIOS PAVEIKSLAS Švč. Mergelė Marija Belaisvių Vaduotoja. XVIII a. 8 9 deš. Drobė, aliejus. 204 x 95,6 cm 1 pav. Švč. Mergelė Marija Belaisvių Vaduotoja m. nuotr. 2 pav. Švč. Mergelė Marija Belaisvių Vaduotoja fragmentas Šiuo metu paveikslas saugomas Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, pakabintas ant pilioriaus (1, 2 pav.). Anksčiau jis priklausė Šv. Aleksandro bažnyčiai, kurioje nuo seno veikė Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos (S. Maria de Mercedes) brolija. Ji buvo įsteigta 1723 m. sausio 20 d. popiežiaus Inocento XIII Romoje išduotu leidimu, 1724 m. patvirtintu Žemaičių vyskupo Aleksandro Mikalojaus Gorainio (Horainio) [1] m. pastačius naują bažnyčią šios brolijos aukomis buvo įrengtas Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos altorius [2]. Brolija pasirūpino ir menišku dideliu ant vario skardos tapytu paveikslu [3], kuris buvo sukurtas to paties meistro ir panašiu laiku (XVIII a. 8 9 deš.) kaip didžiojo altoriaus Šv. Aleksandro paveikslas [4]. Bažnyčia pašventinta 1774 m. Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos brolijos platintojais buvo mersederių (S. Maria de Mercedes) vienuolija, kurios įkūrėjas yra šv. Petras Nolaskas ( ). Jam pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija paskatino įsteigti vienuoliją, kuri rūpintųsi nelaisvėn patekusiais krikščionimis [5]. Tuo pat metu regėjimą patyrė ir šv. Raimundas Nonatas ( ) ir Aragonijos karalius Jokūbas I. Pagrindinė mersederių misija buvo išpirkti krikščionis iš maurų nelaisvės. Vienuolija įsteigta 1218 m. Švč. Mergelė Marija Belaisvių Vaduotojos paveikslai daugiau paplito Žemaičių vyskupijoje. Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios atvaizdas pasižymi itin išplėtota barokine ikonografija, praturtinta biblinėmis citatomis. Centre pavaizduota priklaupusi ir ištiesusi rankas į šalis Švč. Mergelė Marija, ant škaplieriaus matyti buvusi mersederių emblema. Švč. Mergelės Marijos apsiaustas, prilaikomas angelų, apglobia susirinkusiuosius jos papėdėje. Tarp minios išsiskiria puošniais baroko kostiumais vilkintys žemiškieji valdovai, dvasininkai, gali būti, kad kai kurie iš jų gali būti konkretūs asmenys, pavyzdžiui, dešinėje riterio drabužiais su mersederių emblema šv. Petras Nolaskas (?) (paveiksluose 214

215 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus dažniausiai jis vilki baltu abitu, o pasaulietiniais drabužiais tiktai vienuolijos įsteigimo, Švč. Mergelės Marijos regėjimo paveiksluose), kitapus popiežius Grigalius IX, patvirtinęs vienuoliją, viduryje prie Švč. Mergelės Marijos kojų karalius Jokūbas I ir dvasininko drabužiais vilkįs šv. Raimundas Nonatas. Viršuje spindinčiame apskritime matyti į žmonijos tarpininkę meilingai žvelgianti Švč. Trejybė. Apačioje numesti belaisvių atributai antrankiai su grandine, spyna. Antrankiai primena šv. Petro Nolasko ir šv. Raimundo Nonato kalinimą, kai pritrūkus lėšų jie pasikeitė vietomis su kaliniais. Spyna yra šv. Raimundo Nonato atributas, ja maurai užrakino šventojo lūpas, kad jis neskelbtų Evangelijos. Paveikslo kompozicija įrėminta majuskulomis parašytomis Senojo Testamento Esteros knygos ištraukomis. Persų karaliaus Ahasvero ir žydų gražuolės Esteros pokalbio fragmentai primena išmelstą žydų tautos išgelbėjimą. Viršuje: QUAE EST PETITIO TUA (dixitque ad eam rex quid vis Hester regina quae est petitio tua etiam si dimidiam regni partem petieris dabitur tibi / Tada karalius jai tarė: Kas atsitiko, karaliene Estera? Ko tu prašai? Net jeigu tai būtų ir pusė mano karalystės, bus tau suteikta (Ester 5,3). Apačioje: DONA MIHI POPULUM MEUM PRO QVO OBSECRO (dona mihi animam meam proqua rogo et populum meum pro quo obsecro / Atsakydama, karalienė Estera jam tarė: Jeigu radau malonės tavo akyse, karaliau, ir jeigu patinka karaliui, tebūna man suteikta mano gyvastis, toks yra mano noras, ir gyvastis mano tautos, toks yra mano prašymas (Est 7,3). Aplink Švč. MarijosMergelės galvą yra citata iš Pradžios knygos tai pranašo Abraomo ištarti žodžiai, kuriais jis pasveikino prie savo palapinės pasirodžiusius tris keleivius, Dievo pasiuntinius: si inveni gratiam in oculis tuis (et dixit Domine si inveni gratiam in oculis tuis ne transeas servum tuum / tarė: Mano Viešpatie, jei randu malonę tavo akyse, neaplenk savo tarno (Pr 18,3). Angelai laiko banderoles su žodžiais iš Naujojo Testamento, arkangelo Gabrieliaus kreipinio Apreiškimo Švč. Mergelei metu: GRATIA PLENA (Et ingressus angelus ad eam dixit: Ave gratia plena: Dominus tecum: benedicta tu in mulieribus / Atėjęs pas ją, angelas tarė: Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! (Lk 1, 28); INVENISTI [ENIM] GRATIAM APUD DEUM (Et ait angelus ei: Ne timeas, Maria: invenisti [enim] gratiam apud Deum / O angelas jai tarė: Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! (Lk 1,30). Panaudotos tekstų ištraukos prasmingai nutiesia paralelę tarp Senojo ir Naujojo Testamento Estera, prašanti karaliaus Ahasvero pasigailėti žydų tautos, yra Švč. Mergelės Marijos, užtariančios žmoniją, prototipas, o Apreiškimo metu arkangelo Gabrieliaus ištarti žodžiai primena apie Jai suteiktą dievišką malonę. Baroko stilistikos paveikslas Švč. Mergelė Marija Belaisvių Vaduotoja sukurtas profesionalaus meistro, kuriam priskirtini Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus ir Šv. Aleksandro bažnyčių didžiųjų altorių tituliniai paveikslai Šv. Petras ir Paulius ir Šv. Aleksandras, kurie nutapyti XVIII a. 8 9 deš. [6]. Šių paveikslų kompozicinė sandara panaši kaip Viduklės bažnyčios Šv. Angelo Sargo paveikslo keliatarpsnę kompoziciją praturtina rokokiniuose kartušuose įkomponuotos scenelės ir panaudotos Šv. Rašto citatos [7]. Tuo laiku Žemaitijoje dirbo keletas ryškių vėlyvojo baroko dailininkų. Tarp jų meistryste išsiskyrė produktyvus tapytojas J. Kunickis. Jo sukurti šventųjų atvaizdai yra Tverų (1751), Lieplaukės (1780), Alsėdžių (XVIII a. III ketv.) bažnyčiose [8]. Lieplaukės bažnyčiai jis nutapė Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos paveikslą (Uk 10140, DR1048), kuris yra kuklesnis, bet turi bendrų bruožų su nagrinėjamu Šv. Aleksandro bažnyčios kūriniu, ypač minios paveiksle. Remiantis stilistika J. Kunickiui buvo priskirti ir Janapolės bažnyčios altoriniai paveikslai [9]. Ieškant šio dailininko kūrybos pėdsakų svarbus tas faktas, kad Janapolės bažnyčios 215

216 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai statyba rūpinosi joje rezidavęs žemaičių vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis ( ), kuris prisidėjo ir prie Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios statybos bei Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios puošybos. Tikėtina, kad vyskupui galėjo talkinti tas pats profesionalus tapytojas. Varnių bažnyčių paveikslai dydžiu ir sudėtingomis kompozicijomis pranoksta minėtose bažnyčiose esančius paveikslus (išskyrus Viduklės atvaizdą), bet visuose galima atrasti daug vizualių sąsajų panaudoti tie patys komponavimo principai, figūrų rakursai (iš viršaus žvelgianti Švč. Trejybė paveiksle Švč. Mergelė Marija Belaisvių Vaduotoja ir Dievas Tėvas Alsėdžių bažnyčios procesijų altorėlio kartuše ir pan.), išraiškingi rankų judesiai, kuriuos baigia grakštūs pirštai, atidumas kostiumams, jų puošmenoms, panašus vyraujantis šiltas pilkšvais, turtingas rusvų atspalvių koloritas su keliomis sodrių dėmių (raudonos, žalios) plotmėmis, taip pat būdingas taisyklingas tolygiai platus veido ovalas, raiškus profilis, aiškaus piešinio lūpos, vokais pridengtos akys ir pan. Remiantis išvardytais panašumais tikėtina, kad Varnių Švč. Mergelė Marija Belaisvių Vaduotoja, Šv. Petras ir Paulius ir Šv. Aleksandras paveikslų autoriumi galėjo būti J. Kunickis, bet tai tirtina prielaida. Paveikslas Švč. Mergelė Marija Belaisvių Vaduotoja yra meniškas, giliaprasmiškai praturtintas tekstais, ikonografiniu požiūriu įdomus ir retas kūrinys. Tai svarbus bažnyčios istorijai paveikslas, liudijantis beveik prieš 300 metų Varnių Šv. Aleksandro bažnyčioje įkurtos šio vardo brolijos veiklą. 1. Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios vizitacija, 1839 m. LVIA, f. 669, ap. 2, b. 249, l. 291; Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios vizitacija, 1850 m. LVIA, f. 669, ap. 2, b. 280, l. 38; Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios vizitacija, 1851 m. LVIA, f. 669, ap. 2, b. 281, l. 37v m. inventoriuje paminėti penki altoriai, jų titulai tokie patys kaip XIX a. dokumentuose, tiktai skiriasi eiliškumas, tarp jų paminėtas Švč. Mergelės Marijos altorius, Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios inventorius, 1774 m. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 488, l. 256; Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios inventorius, 1801 m. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 488, l. 443v; Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios vizitacija, 1821 m. LVIA, f. 669, ap. 2, b. 249, l. 364v; Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios vizitacija, 1839 m. LVIA, f. 669, ap. 2, b. 249, l. 288; Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios vizitacija, 1850 m. LVIA, f. 669, ap. 2, b. 280, l. 36; Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios vizitacija, 1851 m. LVIA, f. 669, ap. 2, b. 281, l Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios inventorius, 1801 m. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 488, l. 443v. 4. Ten pat. 5. Matulaitis K. Šventųjų gyvenimai. Chicago, Illinois: Marijonų vienuolija Amerikoje, 1949, p. 64, 65, 456, Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios 1801 m. inventoriuje rašoma, kad Šv. Aleksandro bažnyčios paveikslas nutapytas prie 15 metų, ankstesnio klebono pastangomis. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 488, l. 443v. 7. Stankevičienė R. Viduklės Bažnyčios tapyba. Viduklė. Kaunas: Simono Stanevičiaus bendrija, 2002, p Lietuvos dailininkų žodynas XVI XVIII a. Vilnius, 2005, p. 163; Griciūtė-Šverebienė L. XVII XVIII a. bažnytinės procesijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vilnius, 2011, p Giniūnienė A., J. Kunickis. Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus. Kultūros paminklai, Nr. 17, 2013, p

217 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus HERMANAS ULRICHAS (?) BUŠMANAS (Hermann Ulrich Buschmann, XIX a. II pusės tapytojas) XIX a. viduryje vyskupas Motiejus Valančius, rūpindamasis, kad jo vyskupijų bažnyčios būtų puošiamos gražiais paveikslais, dekanams siūlė tapytoją Bušmaną, kuris už prieinamą kainą galįs nutapyti bažnyčioms paveikslų [1]. XIX a. pabaigoje Varniuose klebonavęs kun. V. Juzumas taip pat paminėjo tapytoją iš Rygos Bušmaną (Buchszman), kuris Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčiai sukūrė keturis presbiterijos paveikslus Viešpaties Kristaus palydėjimas mirti, Išganytojo nuėmimas nuo kryžiaus, Kristaus guldymas į karstą ir Viešpaties Dangun Žengimas [2] ir Šv. Aleksandro bažnyčios altorinius Šv. Antano Paduviečio ir Šv. Jurgio atvaizdus [3]. Vėliau šio dailininko vardas buvo primirštas. XIX a. II pusėje kūręs Bušmanas gali būti latvių kilmės tapytojas Hermanas Ulrichas Buschmannas, 1824 m. gimęs Kurliandijoje, Subatės mieste. Jaunuolio tapybos studijas parėmė baronas Karlas von Budbergas. Jis daugiausiai kūrė religine tematika, nutapė altoriaus paveikslą Alūkštos liuteronų bažnyčiai. Tapytoją išgarsino 1860 m. sukurti paveikslai Jėzaus palaidojimas ir Prisikėlimas [4]. VARNIŲ ŠV. APAŠTALŲ PETRO IR PAULIAUS BAŽNYČIOS PAVEIKSLAI XIX a. 6 7 deš. Presbiterijos paveikslai Kelias į kalvariją (Uk 10158, DR 1066) Ėmimas nuo kryžiaus (Uk 10156, DR 1064) Jėzaus laidojimas (Uk 10157, DR 1065) Kristaus Žengimas į dangų (Uk 10161, DR 1069) Drobė, aliejus. 356/357 x 227,5/245,5 cm 3 pav. H. U. (?) Bušmanas. Kelias į kalvariją m. nuotr m. kun. V. Juzumas pažymėjo, kad Varnių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios didelę ir gražią presbiteriją puošia keturi dideli tapytojo Bušmano (Buchszman) kūriniai [5]. Iki mūsų dienų jie tebekaba pirminėse vietose. Monumentaliose drobėse vaizduojami evangeliniai Kristaus kančios, mirties ir jo Įžengimo į dangų siužetai. Paveikslai įtraukti į Respublikinės reikšmės Kultūros paminklų sąrašą, vienas jų, kun. V. Juzumo teisingai įvardintas Viešpaties Kristaus palydėjimas mirti, dėl neįprasto traktavimo (Jėzus atletiškas, apnuogintais pečiais ir krūtine) buvo įrašytas klaidingu pavadinimu Kristaus Prisikėlimas [6] (3 pav.). Tikslesnis pavadinimas būtų Kelias į kalvariją, šis siužetas aprašytas visose Evangelijose: viduryje įkomponuotas didingas ir romus Jėzus pasisukęs 217

218 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai į vyrų laikomą T raidės kryžių, apačioje, kairėje įkomponuotos trys moterys, kurios verkė jo ir aimanavo (Lk 23, 27): Jėzaus Motina ir dvi Marijos (alpstanti šv. Marija Magdalena). Jėzų supa minia budeliai, romėnų kariai su durklais, jojantis raitelis, matyti iškeltos kopėčios, durklai. Antrasis ciklo paveikslas Ėmimas nuo kryžiaus, palyginti su kitais, atrodo akademiškiau, tapytojas veikiausiai siekė gana tiksliai pakartoti populiarią baroko meistro Peterio Paulo Rubenso šio pavadinimo paveikslo kompoziciją ( , Antverpeno katedra), kuri plito per reprodukcinius raižinius [7] (4 pav.). Trečiojo paveikslo Jėzaus laidojimas kompozicijos sandara barokinė, asimetriška, jausminga pavaizduota Sopulingoji Dievo Motina, Išganytojo kūną laikantis šv. Jonas, parklupusi ranką bučiuojanti šv. Marija Magdalena, už jų stovintys Juozapas Arimatietis ir Nikodemas (5 pav.). Be tradicinių veikėjų, įterptas mįslingas personažas kairėje tamsoje profiliu stovintis raumeningas vyras, veidu atsigręžęs į žiūrovą, didaktiškai pirštu rodantis į tamsą, veikiausiai į Išganytojo mirties vietą. Ketvirtame Kristaus Žengimas į dangų paveiksle nutapytas momentas, kai Jėzus, pažadėjęs mokiniams atsiųsti Šventąją Dvasią, jiems bežiūrint pakilo aukštyn (Apd 1,8 9) (6 pav.). Ant debesies pakiliai stovintį Jėzų supa vienuolika apaštalų, tarp jų išsiskiria žalsva toga, gelsvu apsiaustu vilkįs šv. Petras. Šis paveikslas pasižymi skaidriu koloritu ir naujoviška tapysena m. presbiterijos paveikslus restauravo Elena Šmigelskaitė. 6 pav. H. U. (?) Bušmanas. Kristaus Žengimas į dangų m. nuotr. 4 pav. H. U. (?) Bušmanas. Ėmimas nuo kryžiaus m. nuotr. 5 pav. H. U. (?) Bušmanas. Jėzaus laidojimas m. nuotr. 218

219 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus 7 pav. Šventoji Šeima m. nuotr. Altoriniai paveikslai Tikėtina, kad vysk. Motiejus Valančius rekomenduojamą tapytoją Bušmaną galėjo įtraukti ir į kitus 1853 m. vykdytus Varnių katedros atnaujinimo darbus [8], jam užsakyti ne tiktai presbiterijos, bet ir altorinius paveikslus. Remiantis šaltiniais žinoma, kad po remonto pasikeitė kai kurių altorių titulai ir atvaizdai [9]. Šiuo aspektu bus atidžiau pažvelgta į šiuos atvaizdus, ieškoma šiam autoriui būdingos siužetų traktuotės, būdingų kompozicinių elementų, kolorito ar panašių personažų. XIX a. archyvuose Švč. Mergelės Marijos koplyčios dešiniojo transepto altorius buvo tituluojamas šv. Juozapo vardu [10]. Senasis šventojo paveikslas buvo puoštas aptaisais [11]. Panašu, kad jis buvo pakeistas nauju, dabar paprastai vadinamu Šventoji Šeima (7 pav.) (Uk 10159, DR1067) (200 x 120 cm). Siužeto traktuotė tradicinė, retesnė tiktai pirmame plane pavaizduoto šv. Juozapo, įsikniaubusio į Šventąjį Raštą, poza, į jį nukreiptas prie Motinos prisiglaudusio Vaikelio žvilgsnis. Ant pakylos sėdinti Marija žvelgia tiesiai į žiūrovą. Prie šv. Juozapo kojų sudėti staliaus įrankiai. Antrame altoriaus tarpsnyje įkomponuotas paveikslas Penki apaštalai (8 pav.) (Uk 10160, DR 1068) (plotis apie 70 cm). Jis tarsi papildo minėtą presbiterijos paveikslų Kančios ir žmonijos Išganymo istorijos temą. Paveikslas retos ikonografijos, jame siekta parodyti, kas vyko Kristaus kančios dramos užkulisiuose, kaip jautėsi Viešpatį palikę mokiniai. Penki nuščiuvę apaštalai žvelgia į audringą debesuotą dangų, galima numanyti į Golgotos kalną. Iškalbingas peizažas atspindi romantikų gamtai teiktą ypatingą vaidmenį. Kai kurie apaštalai atpažįstami ryžtingas, raudonais drabužiais vilkįs, laikantis raktą šv. Petras, nužemintai suklupęs, besiremiąs lazda šv. Jokūbas Vyresnysis. Visų galvas supa nimbai. Kitų dviejų šalimais nutapytų personažų reakcija kitokia tai veikiausiai fariziejai, tarpusavyje besiaiškinantys nutikusius įvykius. Dešinėje pavaizduoti pastato fragmentai su kolonomis ir sarkofago formos pakyla. Ant jos išdėstyti Kristaus kančią simbolizuojantys ženklai lošimo kauliukai (dėl jo drabužio mestas burtas), ant raudono patiesalo ąsotis ir indas vynui (Paskutinės Vakarienės simboliai?), ant žemės parvirtusi kolona (galbūt liudijanti Jėzaus nuplakimą). 8 pav. Penki apaštalai m. nuotr. 219

220 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 9 pav. Šv. Steponas Vengras m. nuotr. Dešiniojo transepto altorius paskirtas šventajam Steponui Vengrui (9 pav.) (Uk 14274, DV3130) (200 x 120 cm). XIX a. I pusėje bažnyčioje buvo altorius su šv. Fortunato ir šv. Stepono atvaizdais. Šaltiniuose randama dviprasmiška informacija, rašoma, kad tai Šv. Stepono kankinio atvaizdas [...] ir kad jis puoštas maža sidabrine karūna [12]. Pastaroji užuomina leidžia manyti, kad tai galėjęs būti ne populiarus ankstyvosios krikščionybės kankinys, bet retas pirmojo Vengrijos karaliaus šv. Stepono ( ) atvaizdas. Dabartiniame šv. Stepono Vengro paveiksle panaudota reprezentaciniams portretams būdinga schema vienoje rankoje jis laiko kardą virš ant žemės nuverstų pagonybės stabų (romėniškų skulptūrinių biustų, vienas su užrištomis akimis, simbolizuojąs aklumą), kitoje iškėlęs kryžių, ženklinantį krikščionybės Vengrijoje pergalę. Šiame atvaizde galime atrasti Bušmanui būdingą veido tipą, spalvų derinius, plačius potėpius, bet pasirinkta barokinio portreto schema tarsi įpareigojo dailininką kiek suvaldyti veržlų tapybos pobūdį, panaudoti gilesnių, tamsesnių tonų paletę. Dešiniame pilioriaus altoriuje kabo titulinis šv. Jurgio paveikslas [13] (10 pav.). Senojoje bažnyčioje buvo šiam šventajam skirtas atvaizdas, jis kabėjo šoninio šv. Barboros altoriaus antrame tarpsnyje [14]. Su Bušmano kūriniais dabartinį paveikslą sieja romantinė siužeto traktuotė šventasis su šarvais stovi pamynęs nugalėtą išpampusį slibiną, it personažą iš pasakų iliustracijų, koloritas, šventojo išvaizda ir pan. Paveikslas Šv. arkangelas Mykolas (11 pav.) (Uk 14965, DV4054) nedidelis (65 x 75 cm), neįprastos šventojo vaizdavimui horizontalios formos. Jis kabo bažnyčioje vargonų chore. Arkangelo pergalė perteikta jo aktyvia poza, ryžtingais rankų gestais po iškeltu skydu žemyn galva parblokštas piktasis, kitoje rankoje liepsnojantis kalavijas. Arkangelo veržlumas, plačių potėpių tapysena tokia pati kaip raitelio figūros paveiksle Kelias į kalvariją. Kiti XIX a. III ketvirčio nutapyti altoriniai paveikslai yra panašios stilistikos tai presbiterijos altoriaus atvaizdas Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu (Uk 14272, DV3128) (132 x 91 cm), kairiojo pilioriaus Jėzaus Kristaus altoriaus antro tarpsnio paveikslas Šv. vysk. Stanislovas (Uk 14964, DV4053) (plotis apie 70 cm), kairiojo transepto altoriaus titulinis paveikslas Šv. Emilija ir dešiniojo transepto antro tarpsnio paveikslas Šv. Antanas Paduvietis. 11 pav. Šv. arkangelas Mykolas m. nuotr. 10 pav. Šv. Jurgis m. nuotr. 220

221 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus VARNIŲ ŠV. ALEKSANDRO BAŽNYČIOS PAVEIKSLAI XIX a. 6 7 deš. Paveikslas Šv. Antanas Paduvietis (12 pav.) (123 x 70,2 cm). XIX a. pabaigoje kun. V. Juzumas paminėjo niekuo neišsiskiriančius Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios Bušmano nutapytus šv. Antano ir šv. Jurgio paveikslus [15]. Matyt, jis turėjo omenyje tradicinę atvaizdų ikonografiją. Vis dėlto iš kitų to meto kūrinių jis išsiskiria tapysenos meistriškumu, piešinio profesionalumu. Šv. Antano Paduviečio paveikslas puošia Šv. Aleksandro bažnyčios presbiterijos kairįjį altorių. Kaip jau minėta, Bušmanas galėjo nutapyti mažesnį šio šventojo atvaizdą Varnių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčiai. Paveikslas Šv. Jurgis (Uk 14289, DR 3145) (80 x 55 cm). Kun. V. Juzumas paminėjo, kad Bušmanas nutapė Šv. Jurgio paveikslą Šv. Aleksandro bažnyčiai [16], bet šioje bažnyčioje dabar tokio paveikslo nėra. Sovietmečiu uždarius šią bažnyčią, paveikslai buvo priglausti kapinių koplyčioje. Gali būti, kad Šv. Aleksandro bažnyčioje buvęs šv. Jurgio atvaizdas buvo perkeltas į kapinių koplyčią, dabartinė jo vieta nežinoma, išlikusi tiktai nuotrauka [17] (13 pav.). 12 pav. H. U. (?) Bušmanas. Šv. Antanas Paduvietis m. nuotr. 13 pav. Šv. Jurgis m. nuotr. Tapytojo Bušmano įnašas puošiant Varnių bažnyčias veikiausiai didesnis, negu paminėtas kun. V. Juzumo bažnyčių aprašymuose. Tikėtina, kad jis nutapė anksčiau minėtus altorinius atvaizdus, pasižyminčius savita tradicinių religinių paveikslų siužetų traktuote ir įtaigia menine išraiška. Profesionalumas ir išlaisvėjusi romantizmo dvasia įkvėpė tapytoją sukurti naujus interpretacinius variantus (paveikslai Kelias į kalvariją, Penki apaštalai, Šv. arkangelas Mykolas ). Išskirtiniu bruožu laikytinas šio meistro tapysenos pobūdis veržlumas ir specifinis, it liepsnos nušviestas parausvintas koloritas, taip pat plačių potėpių ir glotnių paviršių plotmių dermė. Pirminės prielaidos apie Bušmanui priskirtinus paveikslus leidžia pradėti šio mažai žinomo meistro kūrybos tyrimus. 1. Puzaras P. Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla. Vilnius, 1992, p ; Giniūnienė A. Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. II pusėje XX a. pradžioje: Sklaida ir raiška. Vilnius, 2013, p. 174, Juzumas V. Žemaičių vyskupijos aprašymas [1899], par. Mindaugas Paknys. Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus, p Ten pat. 4. Neumann W. Lexikon Baltischer Künstler Herausgeben. Riga, 1908, p Juzumas V. Žemaičių vyskupijos aprašymas, p Tapytojas nenurodytas, visi keturi paveikslai datuoti XVIII a. Lietuvos TSR Kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973, p Giniūnienė A. Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. II pusėje XX a. pradžioje: Sklaida ir raiška, p

222 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 8. Misius K. Varniai, Žemaičių praeitis, Nr. 4. Vilnius, 1996, p Naujųjų Varnių bažnyčios inventoriai, 1885 ir 1886 m., Žemaičių vyskupystės muziejus, p Varnių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios vizitacija, 1827 m. LVIA, F 1671, ap. 4, b. 488, l ; Naujųjų Varnių bažnyčios inventoriai, 1885 ir 1886 m., Žemaičių vyskupystės muziejus, p Varnių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios vizitacija, 1827m. LVIA, F 1671, ap. 4, b. 488, l Ten pat, l. 690v. 13. Altorius paminėtas 1885 ir1886 m. Naujųjų Varnių bažnyčios inventoriuose. Žemaičių vyskupystės muziejus, p Varnių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios vizitacija, 1827m. LVIA, F 1671, ap. 4, b. 488, l. 690v. 15. Juzumas V. Žemaičių vyskupijos aprašymas, p Ten pat, p. 211, Įrašytas į registrą paveikslas dingo apie 1968 m. Varniai, Žemaičių praeitis, Nr. 4. Vilnius, 1996, p , il

223 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus M. BUČINSKIS (XIX a. II pusės XX a. pradžios tapytojas) Paveikslai Švč. Mergelė Marija Sopulingoji ir Šv. Juozapas. XIX a. 7 9 deš. Paveikslas Švč. Mergelė Marija Sopulingoji Drobė, aliejus. 107 x 88,2 cm Paveikslo vaizdo pusėje apačioje kairėje yra signatūra: M. Buczynski male: 14 pav. M. Bučinskis. Paveikslas Švč. Mergelė Marija Sopulingoji m. nuotr. 15 pav. M. Bučinskis. Paveikslas Šv. Juozapas m. nuotr. Paveikslas Švč. Mergelė Marija Sopulingoji kabo presbiterijos šoniniame altoriuje (14 pav.). XIX a. pabaigoje tuometinis bažnyčios klebonas V. Juzumas paminėjo neblogą paveikslą Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios altoriuje, tapytą dailininko Bušinskio (Buszyński) iš Kauno [1]. Pamaldumas kenčiančiai Dievo Motinai šioje bažnyčioje turėjo senas tradicijas, XIX a. bažnyčios dokumentuose tarp paskirai išvardytų bažnyčioje kabėjusių paveikslų buvo ir šios temos paveikslas, kuris apibūdintas kaip puikios tapybos (duźe dobrego pędzla) [2]. M. Bučinskis vienas produktyviausių XIX a. II pusės XX a. pradžios tapytojų, aprūpinęs daugelį bažnyčių altoriniais ir Kryžiaus kelio paveikslais, kūrė ir Varnių bažnyčioms. Žinoma, kad jo Kristaus kančios paveikslai buvo įkelti į 1899 m. šventoriuje pastatytas Kryžiaus kelio koplytėles (neišliko) [3]. M. Bučinskis Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai nutapė šv. Juozapo atvaizdą (15 pav.), dabar jis pakabintas bažnyčioje ant pilioriaus. Pasimokęs tapytojas sekė žymaus vėlyvojo baroko tapytojo Simono Čechavičiaus ( ) paveikslo, buvusio Vilniaus Vizičių bažnyčioje, šios temos kompozicija. Pirmavaizdžiu jam buvo paspalvintas atspaudas (litografija ar raižinys), atspaustas Jono Kazimiero Vilčinskio Vilniaus albume. M. Bučinskis supaprastino kompoziciją, palikdamas tiktai Vaikelio Jėzaus ir jo globėjo figūras. 1. Juzumas V. Žemaičių vyskupijos aprašymas [1899], par. Mindaugas Paknys. Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus p. 174; 2. Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios inventorius, 1801 m. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 488, l. 443v. 3. Juzumas V. Žemaičių vyskupijos aprašymas, p Giniūnienė A. Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. II pusėje XX a. pradžioje: Sklaida ir raiška. Vilnius, 2013, p. 167, 402. Nuotraukų autoriai: A. Petrašiūnas: 1 12, 14-15; M. Sakalauskas, KPC:

224 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai NAUJI DUOMENYS APIE VILNIAUS ŠV. APAŠTALŲ PILYPO IR JOKŪBO BAŽNYČIOS PAVEIKSLUS Gabija Surdokaitė-Vitienė Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir vienuolynas tuometiniame Vilniaus priemiestyje Lukiškėse buvo funduoti 1642 m. Jurgio Liutauro Chreptavičiaus lėšomis. Pirmieji kontaktai su Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios vienuolynu dėl naujos bažnyčios fundavimo Lukiškėse užsimezgė metais anksčiau, 1641-aisiais. Tų metų liepos 1-ąją tėvas Jurgis Hlušaninas OP iš Vilnius Šv. Dvasios dominikonų vienuolyno gavo iš Chreptavičiaus 125 auksinus, skirtus naujos bažnyčios fundacijai [1] m. buvo paskirta 4000 auskinų pastatyti vienuolyną ir naują bažnyčią Lukiškėse prie tuomet ten veikusių kapinių. Paskutinis susitarimas ir fundacinis aktas tarp provincijolo tėvo Petronijaus Kamienskio, provincijos susirinkimo ir Jurgio Liutauro Chreptavičiaus buvo pasirašyti 1649 m. gegužės 11 d. [2]. Pirmoji Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia buvo medinė, kuri 1655 m. sudegė [3], bet vienuolynas nenukentėjo. Jis 1656 m. tapo provincijos vyresnybės būstine. Tačiau jis degė m. [4] m. į bažnyčią buvo įneštas Lukiškių Dievo Motinos paveikslas [5]. Dėl šio atvaizdo garsumo mažoje medinėje bažnyčioje nebetilpo visi tikintieji ir piligrimai, todėl dominikonai nusprendė statyti didesnį mūrinį šventovės pastatą. Naujos bažnyčios statybos su pertraukomis vyko iki 1744 m. [6], o vidaus įrangos darbai truko iki XVIII a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos [7] m. vienuose bažnyčios inventoriuose rašoma, kad šventovėje būta trijų altorių,didžiojo Švč. Mergelės Marijos, kuriame kabėjo nuo 1684 m. stebuklais garsėjanti ikona, ir du šoniniai altoriai šv. apaštalo Pilypo ir šv. apaštalo Jokūbo. Kitame 1694 m. rugsėjo mėnesio ir 1697 m. dokumentuose jau minimi dar du šoniniai dviem svarbiausiems vienuolijos šventiesiems paskirti altoriai šv. Dominyko ir šv. Hiacinto. Juose būta šios šventuosius vaizduojančių paveikslų, kuriuos puošė sidabriniai aptaisai ir votai [8]. Pagrindinė altorių pertvarka vyko m. Tuo metu buvo suprojektuoti ir pastatyti aštuoni altoriai, jiems įgyta paveikslų m. didžiajame altoriuje kabėjo senoji Lukiškių Dievo Motinos ikona, šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo paveikslas, o trečiajame tarpsnyje Jėzaus Atsimainymo paveikslas. Šoniniame Jėzaus altoriuje kabėjo Nukryžiuotojo Jėzaus gipsinė skulptūra, antrajame tarpsnyje šv. Tomo Akviniečio paveikslas. Rožinio Švč. Mergelės Marijos altoriuje būta šio titulo ir šv. evangelisto Jono atvaizdų. Šv. Dominyko altorius buvo vieno tarpsnio, jame buvo šio šventojo ant drobės tapytas paveikslas. Vieno tarpsnio buvo ir šv. Vincento altorius su šio šventojo atvaizdu. Dvitarpsnyje šv. Juozapo altoriuje kabėjo titulinis ir šv. Antano paveikslai, o šv. Jono Krikštytojo antrame tarpsnyje buvo pakabintas šv. archangelo Mykolo ant drobės tapytas atvaizdas [9]. Nepaisant XVIII a. 7-ojo dešimtmečio įrangos darbų ir naujų paveikslų įgijimo, jau XVIII a. IV ketvirtyje buvo nutapytas naujas paveikslas Šv. Kotrynos Sienietės stigmatizacija, XVIII a. pab. XIX a. pr. (iki 1804 m.) Pranciškus Smuglevičius ( ) nutapė didžiojo altoriaus antrojo tarpsnio paveikslą Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas [10]. Vėliau per visą XIX a. paveikslų vieta altoriuose keitėsi, kito ir šventieji. Tam tikrais laikotarpiais altoriuose buvo pakabinti Jėzaus, laiminančio vaikus, šv. Marcijonos, šv. Zitos ir šv. Teresės paveikslai [11] m. bažnyčioje buvo atliktas didelis altorių remontas [12] m. bažnyčia buvo uždaryta. Dalis joje buvusių paveikslų buvo perkelta į Žvėryno Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią. Dalis buvusios įrangos dominikonams grąžinta apie 1992 m., tačiau dalies paveikslų buvimo vieta šiuo metu nežinoma. 224

225 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus Paveikslas Šv. Kotrynos Sienietės ekstazė (stigmatizacija). Vilnius. XVIII a. IV ketv. Drobė, aliejus cm Uk 8252, kitas kodas DV254 1 pav. Šv. Kotrynos Sienietės ekstazė (stigmatizacija) m. nuotr. 2 pav. Paveikslo Šv. Kotrynos Sienietės ekstazė (stigmatizacija) fragmentas Klasicistinės stilistikos paveikslas 1971 m. paskelbtame Lietuvos TSR vietinės reikšmės dailės paminklų sąraše buvo neteisingai įvardintas kaip Rožė Limietė [13]. Vėliau jis buvo aptartas Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvado tome, skirtame Vilniaus miesto kultūros paminklams. Čia paveikslas įvardytas kaip Šv. Kotrynos Senietės atvaizdas ir datuotas XIX a. [14], tačiau dabartiniame Kultūros vertybių registre paveikslas vis dar figūruoja pavadinimu Šv. Rožė Limietė [15]. Iš tikrųjų paveiksle pavaizduota dominikonų šventoji Kotryna Senietė ( ). Čia pasakojama vienas iš svarbiausių šventosios gyvenimo momentų stigmatizacija, įvykusi 1375 m. ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį. Tą dieną, ekstazės metu, šventoji gavo stigmas, kurios pasirodė tik po jos mirties (1, 2 pav.). Nežinomas Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios paveikslo tapytojas sekė barokine ikonografija. Vienas garsiausių tokio pobūdžio atvaizdų ir tikėtinų vilniškės drobės pirmavaizdžių yra italų tapytojo Pompeo Giarolomo Batoni ( ) 1743 m. sukurtas paveikslas Šv. Kotrynos Sienietės ekstazė, kuriame pavaizduota šventoji priešais Nukryžiuotojo skulptūrą, apsupta angelų [16]. Skirtingai nuo pirmavaizdžio, Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios paveiksle vaizduojama mažiau personažų. Šventoji dominikonė pavaizduota gaunanti stigmas iš danguje pasirodžiusios Jėzaus ant kryžiaus figūros. Jos kūną prilaiko angelas, aprengtas klasicistinės stilistikos drabužiu, susegtu XVIII a. IV ketvirčiui būdinga sage. Šalia šventosios atversta knyga, atremta į angeliukų galvutes. Dar viena angeliuko galvutė nutapyta sklendžianti debesyse. Pompeo Batoni paveiksle pavaizduoti visafigūriai angelai. Paveikslo stilistika neabejotinai priskirtina ankstyvojo klasicizmo Vilniaus menininkų ratui. Paveikslo tapysenoje, manieringose figūrų pozose galime įžiūrėti dar baroko dailei būdinų bruožų, tačiau bendra paveikslo kompozicija, lokalinės spalvos, rusvi ir melsvi tonai bei pustoniai, personažų apranga, drabužių klosčių traktuotė, specifinės anatomijos (veidų, plaukų ir pan.) vaizdavimo detalės išduoda ankstyvojo klasicizmo estetikos įtaką dailininkui. Nors paveikslo formatas ir išmatavimai atitinka Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios šoninių antrojo tarpsnio altorinių paveikslų formatą (labai panašus į šv. Vincento Fereriečio, šv. apaštalo Jokūbo Vyresniojo), tačiau paveikslas nepaminėtas nė viename XIX a. bažnyčios vizitacijos ar inventoriaus sąraše [17], todėl tikėtina, kad jis iš kurio nors šoninio altoriaus buvo išimtas dar prieš 1804 m m., restauruojant bažnyčią, jis kartu su šv. Jono Krikštytojo atvaizdu buvo rasti vienuolyne ir pakabinti altoriuose vietoj šv. Zitos ir vėlesnio Nukryžiuotojo paveikslo [18]. 225

226 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai ALEKSANDRAS JUOZAPAS SLENDZINSKIS (Aleksander Józef Slędziński, ) Aleksandras Juozapas Slendzinskis yra tapytojų giminės pradininkas. Jo sūnus Vincentas ir anūkas Liubomiras Vilniaus aplinkoje taip pat buvo garsūs tapytojai m. Vilniaus universitete studijavo piešimą, tapybą, skulptūrą ir architektūrą [19]. Be pasaulietinės temos kūrinių, iš bibliografijos žinomi šie jo darbai bažnyčioms: 1. Paveikslų ciklas Kryžiaus kelio stotys Raudondvario bažnyčioje, ; 2. Paveikslas Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje; 3. Paveikslas Šv. Cecilija Vilniaus dominikonų bažnyčioje [veikiausiai Šv. Dvasios bažnyčioje G. S.-V.] [20]. Paveikslas Šv. apaštalas Jokūbas vyresnysis Vilnius. Apie 1858 m. Drobė, aliejus cm Uk 8255, DV257 3 pav. Šv. apaštalas Jokūbas vyresnysis m. nuotr. Į šį paveikslą pirmą kartą dėmesys buvo atkreiptas buvo dar XX a. 6 7 dešimtmetyje m. rugsėjo 28 d. LTSR Kultūros ministerijos kolegijos nutarimu Nr. 40 jis buvo paskelbtas Lietuvos TSR vietinės reikšmės dailės paminklu [21]. Vėliau jis buvo aptartas Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvado tome, skirtame Vilniaus miesto kultūros paminklams, kuriame datuotas XIX a. II puse [22]. Paveikslas iki šiol Kultūros vertybių registre figūruoja Šv. Jokūbo pavadinimu [23]. Paveikslas Šv. apaštalas Jokūbas vyresnysis (3 pav.) pirmą kartą paminėtas 1861 m. Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios vizitacijos akte. Jame rašoma, kad Nukryžiuotojo Kristaus altoriuje antrajame tarpsnyje anksčiau buvo senas, visas suplyšęs šv. Tomo Akviniečio paveikslas, todėl jis išimtas iš altoriaus. Vietoje jo įkeltas šv. apaštalo Jokūbo vyresniojo paveikslas, prieš trejus metus nutapytas Slendzinskio [24]. Bažnyčios vizitacijos akte pažymima, kad nors bažnyčia yra paskirta šio šventojo garbei, anksčiau joje nebuvo šv. apaštalo Jokūbo vyresniojo atvaizdo. Iki to laiko bažnyčioje Didžiojo altoriaus antrajame tarpsnyje kabėjo šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo jaunesniojo paveikslas [25]. Reikia pažymėti, kad iki 1861 m. Didžiojo altoriaus paveikslas įvardijamas tiesiog šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo paveikslu, be nuorodos, kuris apaštalas Jokūbas vaizduojamas [26]. Apie tapytojo Slendzinskio autorystę užsimena ir 1888 m. Lukiškių bažnyčios vizitacijos aktas [27]. Paveikslas, kaip ir anksčiau, kabėjo antrajame šoniniame Nukryžiuotojo Kristaus altoriaus tarpsnyje, buvo paauksuotuose rėmuose. Iš 1894 m. bažnyčios aprašymo aiškėja, kad Slendzinskio paveikslas buvo išimtas, o jo vietoje kabėjo šv. Teresės paveikslas [28]. Po bažnyčios uždarymo, 1948 m. paveikslas pateko į Žvėryno Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, dominikonams grąžintas 1991 m. 226

227 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus Šv. apaštalas Jokūbas, Zebediejaus ir Salomo Marijos sūnus, vadinamas vyresniuoju, nes Jėzaus buvo pašauktas pirmiau už Jokūbą, Alfiejaus sūnų [29]. Apaštalas Jokūbas po Jėzaus Kristaus žengimo į dangų pamokslavo Judėjoje ir Samarijoje, paskui nuvyko apaštalauti į Ispaniją [30]. Būtent Ispanijoje su šv. apaštalo Jokūbo vyresniojo asmeniu susijęs antras Vakarų universaliosios piligrimystės centras Santjago de Kompastela (isp. Santiago de Compostela), kuris nuo viduramžių ir iki šiol sutraukia minias piligrimų. Santjago de Kompastela katedroje yra palaidoti šio apaštalo palaikai. Kaip parašyta Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje, šv. apaštalas Jokūbas vyresnysis Erodo Agripos I įsakymu buvo nukirsdintas Judėjoje kovo 25 d., o liepos 25 d. jo kūnas, išvogtas mokinių, buvo perkeltas į Santjago de Kompastela, kur Ispanijos karalienė Lupa pastatė jam skirtą bažnyčią [31]. Dailėje šv. apaštalas Jokūbas vyresnysis dažniausiai vaizduojamas su kalaviju (savo mirties įrankiu) arba piligrimo lazda, kuri būdingesnė Naujųjų laikų tapybai. Taip pat jo vaizduosenai būdingas kelionmaišis, gertuvė ir kriauklė, kuri yra individualus jo atributas [32]. Vilniaus šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios paveiksle tapytojas Aleksandras Slendzinskis pavaizdavo tik piligrimo lazdą. Sustingusi šventojo figūra komponuojama žemo horizonto gamtovaizdyje, kurio didžiąją dalį užima melsvais ir žalsvais tonais pavaizduotas dangus su keturiomis angelų galvutėmis. Šalia apaštalo kojų pavaizduoti akmenys. XX a. I pusėje Juliuszas Klosas šį paveikslą buvo priskyręs garsiojo tapytojo Pranciškaus Smuglevičiaus ( ) rankai. XIX a. II pusėje XX a. I pusėje klasicistui Pranciškui Smuglevičiui, kaip ir kitam garsiam baroko meistrui Simonui Čechavičiui, buvo priskirta nepagrįstai daug drobių dėl šių menininkų išskirtinio talento ir autoriteto meno pasauliui. Tačiau ši J. Kloso atribucija buvo paneigta dar XX a. 8-jame dešimtmetyje [33]. 227

228 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai VINCENTAS LEOPOLDAS SLENDZINSKIS (Wincenty Leopold Slędziński, ) Vincentas Leopoldas Slendzinskis yra tapytojo Aleksandro Slendzinskio sūnus. Mokėsi pas tėvą, Kanuto Rusecko studijoje, vėliau Maskvoje skulptūros ir architektūros mokykloje. Žinoma, kad Lietuvos bažnyčioms nutapė paveikslus Šv. Antano gundymas (Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčia, 1896), Šv. Hilarijus (Vilniaus Šv. Jono bažnyčia), Šv. Kazimieras (Naujosios Vilnios bažnyčia), Rožinio Švč. Mergelė Marija (Druskininkuose), Jėzus prie stulpo (Dauguose) [34]. Neseniai jo 1902 m. paveikslas Šv. Martynas Turietis su signatūra rastas Žeimių bažnyčioje [35]. Paveikslas Šv. apaštalai Pilypas, Jokūbas vyresnysis ir Jokūbas jaunesnysis. Vilnius m. Drobė, aliejus Signatūra ir įrašas: paveikslo apačioje centre S. PILLIPPVS İACOBVS MAIOR. S. İAKOBVS MINOR. Dešiniajame kampe: Vilnae Anno 1903 ; kairiajame: Pinxit. Vincentius S. Populiarioje literatūroje įsigalėjo faktas, kad dabartinis Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios paveikslas Šv. apaštalai Pilypas, Jokūbas vyresnysis ir Jokūbas jaunesnysis (4 pav.) nutapytas garsaus Vilniaus klasicisto Pranciškaus Smuglevičiaus ( ) [36]. Jo autorystę visų pirma paneigia Vincento Slendzinskio signatūra apatiniame kairiajame paveikslo kampe. Antra, apie tokio autoriteto kaip Pranciškus Smugelvičius autorystę užsimintų bent vienas bažnyčios dokumentas, ypač surašytieji m., kurių sudarymo laikotarpiu Smuglevičiaus pavardė dažnai minima kitų kūrinių įvairiose šventovėse atveju. Ir trečia, nuo 1804 iki 1894 m. bažnyčios vizitacijos aktuose ir inventoriuose paveikslo titulas įvardijamas kiek kitaip Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas [37]. Tai reiškia, jog paveikslas buvo įprastos, tradicinės ikonografijos ir vaizdavo du apaštalus Pilypą ir Jokūbą jaunesnįjį, kurie dažniausiai ir vaizduojami kartu. Tokios ikonografijos paveiksluose vaizduojami apaštalai Pilypas ir Jokūbas jaunesnysis, Alfiejaus sūnus, kuriuos Kristus vienus pirmųjų pašaukė sekti paskui save. Jokūbas vadinamas jaunesniuoju, nes buvo pašauktas po Zebediejaus sūnaus Jokūbo. Apaštalas Jokūbas jaunesnysis tapo pirmuoju Jeruzalės vyskupu ir pirmasis iš apaštalų aukojo mišias. Jis, kaip ir visi apaštalai, mirė kankinio mirtimi: buvo nustumtas nuo sienos, apmėtytas akmenimis ir užmuštas lazda [38]. 4 pav. Paveikslas Šv. apaštalai Pilypas, Jokūbas vyresnysis ir Jokūbas jaunesnysis m. nuotr. 5 pav. Paveikslas Šv. apaštalai Pilypas, Jokūbas vyresnysis ir Jokūbas jaunesnysis m. nuotr. 228

229 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus Tuo tarpu apaštalas Pilypas pirmasis paskelbė, jog Jėzus yra tas, apie kurį rašė Mozė ir pranašai. Jis buvo nukryžiuotas žemyn galva ir užmuštas akmenimis [39]. Abu šie apaštalai pagerbiami gegužės 1 arba 3 d. ir dailėje dažniausiai vaizduojami kartu. Atskira šių šventųjų ikonografija Europos mene itin reta. Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios paveikslas Šv. apaštalai Pilypas, Jokūbas vyresnysis ir Jokūbas jaunesnysis buvo įgytas 1903 m., vykdant bažnyčios vidaus tvarkybos darbus (išorė buvo sutvarkyta metais anksčiau) [40]. Po Lukiškių uždarymo paveikslas liko kabėti didžiajame altoriuje m. paveikslo būklė buvo avarinė, apatinė dalis nuplėšta (5 pav.) [41] m. jis buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui ir restauruotas Petro Gudyno restauravimo centre (restauratorės Elvyra Rugytė ir Birutė Čeponienė) [42]. Į Vilniaus Lukiškių bažnyčią jis grįžo depozito teisėmis kaip LDM eksponatas. Paveikslo kompozicija labai lakoniška, nesudėtinga, pirmame plane įkomponuotos monumentalios stovinčių šventųjų figūros su pagrindiniais jų kankinystės atributais [43]: kairėje pavaizduotas žilabarzdis šv. Pilypas su lotyniškos formos kryžiumi, centre senyvo amžiaus šv. Jokūbas vyresnysis su piligrimo lazda, o dešinėje šv. Jokūbas jaunesnysis, pasirėmęs trumpa lazda. Virš jų spindulių vainike ir debesyse pavaizduotas Jėzus Kristus. Žemo horizonto fone rusvais, melsvais ir žalsvais koloritais nutapytas nedidelis imaginacinio peizažo fragmentas. Viršutinis paveikslo registras su Jėzaus figūra nutapytas salsvo kolorito atspalviais, o Jėzaus figūros ir veido, plaukų, debesų ir spindulių traktuotė sentimentali ir būdinga XIX a. pab. XX a. pr. bažnytinei dailei, patyrusiai vokiškųjų kraštų meno įtaką. 1. Brzozecki S. Klasztor dominikanów na Łukiszkach w Wilnie , Lituano-Slavica Posnaniensia, 2008, t. 13, p Ten pat. 3. Drėma V. Vilniaus bažnyčios. Vilnius, 2007, p Brzozecki S. Klasztor dominikanów na Łukiszkach w Wilnie , p Ten pat. 6. Ten pat. 7. Drėma V. Vilniaus bažnyčios, p ; Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno pajamų ir išlaidų knyga, m., VUB RS, f. 4 F Drėma V. Vilniaus bažnyčios, p. 387, Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1804 m. VUB RS F57 Б53 15, l Paveikslas jau paminėtas 1804 m. bažnyčios inventoriuje. VUB RS, f. 57 Б53 15, l Buv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia Vilniuje. Vilnius, Lenino a. 10. Vietinės reikšmės architektūros paminklas Nr. 52. Interjero istoriniai-meniniai tyrimai. PRI. R. Lebedytė, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 7395, l Mačiulytė A. Vilnius. Buv. šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. Istoriniai meniniai tyrimai. Apybraiža, KPCA, f. 5, b. 1238; VAA, f. 1019, ap. 11, b. 7395, l. 7; Petkus V. Dominikonai Lietuvos kultūroje, p Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius:, 1973, p Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1: Vilnius, 1988, p Prieiga internetu: [žiūrėta ]. 16. Paveikslas saugomas Italijoje, Guinigi miesto muziejuje (Museo di villa Guinigi). Prieiga internetu: [žiūrėta ]. Pompeo Battoni buvo ir kito ne mažiau garsaus paveikslo autorius. Jo tapytas Švč. Jėzaus Širdies atvaizdas susilaukė daugybės kartočių ir sekinių XIX XX a. katalikiškoje dailėje (Plačiau žr. Smilingytė-Žeimienė S. Lietuvos bažnyčių dailė: XX a. I pusė. Vilnius, 2009, p ). 17. Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1804 m. VUB RS, f. 57, b. Б53-15, l. 1 3; Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1817 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3662, l. 139; Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1820 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3671, l. 472v; Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1830 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3777, l. 181v; Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1844 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b , l. 1 7; Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios vizitacijos aktas, 1851 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3777, 229

230 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai l. 578v; Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios vizitacijos aktas, 1861 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4960, l. 1 3v; Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1888 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4995, l. 1 3v; Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1894 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 5044, l. 4 9v. 18. Mačiulytė A. Vilnius. Buv. šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. Istoriniai meniniai tyrimai. Apybraiža, KPCA, f. 5, b. 1238, l Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: , sud. Jolanta Širkaitė. Vilnius, 2012, p Ten pat. 21. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius:, 1973, p Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1: Vilnius. Vilnius, 1988, p Prieiga internetu: [žiūrėta ]. 24. Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios vizitacijos aktas, 1861 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4960, l. 1v Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1817 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3662, l. 139; Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1820 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3671, l. 472v; Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1830 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3777, l. 181v; Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1844 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3777, l. 567v; Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios vizitacijos aktas, 1851 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3777, l. 578v. 26. Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios vizitacijos aktas, 1861 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4960, l. 1v. 27. Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1888 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4995, l. 1v. 28. Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1894 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 5044, l. 4 9v. 29. Lanzi, Fernado ir Giola. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Vilnius, 2005, p Jokūbas Voraginietis, Aukso legenda arba šventųjų skaitiniai, kn. 1. Vilnius, 2008, p Ten pat, p , Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sud. Dalia Ramonienė. Vilnius, 1997, p Mačiulytė A. Vilnius. Buv. šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. Istoriniai meniniai tyrimai. Apybraiža, KPCA, f. 5, b. 1238, l Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: , sud. Jolanta Širkaitė. Vilnius, 2012, p Giniūnienė A. Paveikslas Šv. Martynas Turietis. Kultūros paminklai, t. 18, 2014, p Petkus V. Dominikonai Lietuvos kultūroje, p. 192; Baužienė M. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius, 2012, p Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1804 m. VUB RS, f. 57, b. Б53-15, l. 1; Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1817 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3662, l. 139; Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1820 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3671, l. 472v; Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1830 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3777, l. 181v; Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1844 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b , l. 1v; Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios vizitacijos aktas, 1851 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3777, l. 578v; Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios vizitacijos aktas, 1861 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4960, l. 1 3v; Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1888 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4995, l. 1v.; Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vizitacijos aktas, 1894 m. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 5044, l. 4 9v. 38. Lanzi, Fernado ir Giola. Šventieji globėjai ir jų simboliai, p. 67; Jokūbas Voraginietis, Aukso legenda arba šventųjų skaitiniai, kn. 1, p Lanzi, Fernado ir Giola. Šventieji globėjai ir jų simboliai, p. 68; Jokūbas Voraginietis, Aukso legenda arba šventųjų skaitiniai, kn. 1, p Žinios apie Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, [ ] m. LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6388, l. 1 3v. 41. Vilniaus šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. J. Grambos nuotrauka, 1970 m. KPC KOPA, b; Mačiulytė A. Vilnius. Buv. šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. Istoriniai meniniai tyrimai. Apybraiža, KPCA, f. 5, b. 1238, l Petkus V. Dominikonai Lietuvos kultūroje, p Lanzi, Fernado ir Giola. Šventieji globėjai ir jų simboliai, p. 63, 67 68; Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sud. Dalia Ramonienė, p , 260. Nuotraukų autoriai: A. Petrašiūnas: 1 4; J. Gramba, KPC: 5 230

231 NAUJI DUOMENYS APIE KULTŪROS PAVELDO OBJEKTUS Svetlana Poligienė 1. Arnotas. XVI a. II pusė / XVII a. Šonų audinys Italija, Genuja, XVI a. II pusė. Šilkinis aksomas Kolonų audinys Italija, XVII a. Šilkinis damastas 103 x 64,5 cm Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia Barokinio kirpimo žaliesiems liturginiams drabužiams priskirtinas arnotas, pasiūtas iš spalva ir faktūra tarpusavyje kontrastuojančių audinių. Šonai sukirpti iš XVI a. II pusės šilkinio aksomo, kurio augalinio dekoro ornamentas būdingas italų renesanso tekstilei. Kolonoms ir apykaklei panaudotas garstyčių spalvos daugiasluoksnis stambiaraštis ankstyvojo baroko stilistikos šilkinis damastas. Drabužio struktūrą pabrėžia dvispalviai šilkiniai galionai. Pakraščiai apsiūti trumpais kuteliais. Tokio tipo apvadai liturginių drabužių siuvimui naudoti anksti XVI XVII a., tad šis faktas tik patvirtina archajišką aptariamo paramento kilmę. Pamušalas rupi mėlynos spalvos lininė drobė blizgiu paviršiumi. XVII a. archyviniai dokumentai mini Varnių katedroje buvus itin gausų liturginių drabužių rinkinį. Jame išskirtinas žalio aksomo arnotas (ornat zielony aksamitny, passaman czerwony, cum suis pertinentiis) [1]. Visai tikėtina, kad būtent šio drabužio dalys jau vėliau, XVIII XIX a. pradžioje, buvo panaudotos persiuvant nusidėvėjusius liturginius apdarus. Dabartinės išvaizdos (žalio aksomo šonais, su geltono damasto kolona, apkraštuotas kuteliais) arnotas aprašytas 1827 m. Varnių katedros vizitacijos akte [2]. Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje esantis arnotas išskirtinas tiek meniniu, tiek tipologiniu požiūriu liturginiai drabužiai, sukomponuoti iš itališkos kilmės renesanso ir ankstyvojo baroko stilistikos audinių, Lietuvoje itin reti. 1. Žemaičių vyskupijos vizitacija, m. Lietuvos istorijos šaltiniai, t. 10. Vilnius, 2011, p Varnių katedros vizitacijos aktas, 1827 m. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 488, l

232 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 2. Arnotas. Lietuva, XIX a. II pusė Dvispalvis damastas 97,5 x 63 cm Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia Žydros spalvos liturginis drabužis pasiūtas iš tipologiniu požiūriu unikalaus dvispalvio pusšilkio damasto, kurio ruoželinio pynimo matiniame audinio dugne ryškėjantis įmantrus auksaspalvis ornamentas, kaišytas javų ar linų (?) šiaudais. Analogiško (medžiagiškumo ir atlikimo technikos prasme) dvispalvio damasto fragmentas įsiūtas raudonos liturginės spalvos arnoto, rasto Varnių Šv. Aleksandro bažnyčioje, priekio kolonoje. Audiniai neabejotinai yra vietinės kilmės. Keltina versija, jog tai Rietave veikusio kunigaikščių Oginskių linų fabriko produkcijos pavyzdžiai. Dėl savo technologinių ypatybių šio tipo audiniai veikiausia naudoti interjero puošybai (pvz., sienų apmušalams). Tačiau šiai prielaidai patvirtinti arba paneigti būtini nuodugnesni tyrimai. 232

233 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus I. ir M. PACEVIČIŲ DIRBTUVĖ 3. Procesijų altorėlis su paveikslais Šv. Barbora ir Šv. Šeima m. Lietuva, Žemaitija, 1887 m. Medis: staliaus darbai, drožyba; polichromija; auksavimo, sidabravimo likučiai / paveikslai skarda, aliejus Retabulas 149 x 107 cm; stalelis 44,5 x 97 x 69,5 cm; paveikslai 82,5 x 64 cm Įrašas procesijų altorėlio stalelio dugne r. Robili ten Ołtarzyk / E. i M. Pacewicz Pikelių Švč. Trejybės bažnyčia Altorėlis yra įprastos sandaros, liaudiškos stilistikos istorizmo laikotarpio procesijų reikmuo. Ant modifikuoto kabriole tipo stalelio įkomponuotas plokščias ovalo formos, rožių vainiką primenantis ažūrinis retabulas, vainikuotas karūna. Siauri profiliuoti rėmai juosia tradicinės ikonografijos paveikslus Šv. Barbora ir Šv. Šeima, nutapytus ant skardos pagal devocinius paveikslėlius ar tipografinius atspaudus. Kaip rodo įrašas stalelio dugne, jis pagamintas E. ir M. Pacevičių dirbtuvėje. Žinių apie šiuos bendrapavardžius vietos meistrus nėra, tačiau panašaus braižo ir stilistikos procesijų altorėliai Žemaitijos šventovėse randami gana dažnai. Nuotraukų autoriai: S. Poligienė:1,2; A. Petrašiūnas: 3 233