KI EZITERAPEUTŲ PROFESI IO RE GIMO TURI IO MODELIAVIMAS

Transcription

1 VYTAUTO DIDŽIOJO U IVERSITETAS Milda Žukauskienė KI EZITERAPEUTŲ PROFESI IO RE GIMO TURI IO MODELIAVIMAS DAKTARO DISERTACIJA SOCIALINIAI MOKSLAI, EDUKOLOGIJA (07 S) KAUNAS, 2011

2 UDK Zu-11 Disertacija rengta metais Vytauto Didžiojo universitete Mokslinė vadovė: prof. dr. (HP) Laima Sajienė (Vytauto Didžiojo universitetas, socialiniai mokslai, edukologija 07 S) ISBN

3 TURI YS ĮVADAS... 4 PAGRINDINĖS SĄVOKOS KINEZITERAPEUTŲ PROFESINĖS VEIKLOS KAITA PROFESINIO RENGIMO TURINIO VEIKSNYS Kineziterapijos samprata Kineziterapeutų veiklos ir profesinio rengimo tyrimų apžvalga Kineziterapija biomedicinos mokslų paradigmų kaitoje Kineziterapeutų veiklos ypatumai Lietuvoje ir pasaulio šalyse Kineziterapeutų profesinio rengimo patirtis Lietuvoje ir pasaulyje Kineziterapeutų veiklos sritys ir kompetencijos Hipotetinis kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelis KINEZITERAPEUTŲ VEIKLOS IR PROFESINIO RENGIMO TURINIO TYRIMŲ METODOLOGIJA IR METODIKA Tyrimų metodologija Empirinio tyrimo struktūra ir metodika Tyrimų organizavimas EMPIRINIS KINEZITERAPEUTŲ PROFESINIO RENGIMO TURINIO MODELIO PAGRINDIMAS Specialiųjų kineziterapeutų kompetencijų bei bendrųjų gebėjimų svarba kineziterapeuto veiklai ir jų ugdymas Lietuvos aukštosiose mokyklose Specialiųjų kineziterapeutų kompetencijų vertinimas Bendrųjų gebėjimų vertinimas Bendrųjų gebėjimų ugdymo svarba kineziterapijos studijose Išsilavinimo svarba kineziterapeuto profesinei veiklai Kineziterapeutų kompetencijų ir praktinės veiklos sričių vertinimo faktorinė analizė Kineziterapeutų profesinės veiklos pokyčiai ir jų įtaka profesinio rengimo turiniui: kokybinis tyrimas Kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelis IŠVADOS REKOMENDACIJOS LITERATŪRA PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS LENTELIŲ SĄRAŠAS PRIEDAI

4 ĮVADAS Pasaulinės sveikatos organizacija (PSO, 2002) pažymi, kad dėl epidemiologinių ir demografinių pokyčių, pasiekimų medicinos srityje, sveikatos priežiūros sistemos reformos ir augančių visuomenės reikalavimų šiuo metu ypač jaučiamas kompetentingų specialistų, turinčių žinių ir gebančių efektyviai spręsti šiandienines problemas, poreikis (Mažionienė, Žydžiūnaitė, 2009). Kintant asmens ir visuomenės poreikiams, susijusiems su sveikatos priežiūra, jos paslaugų teikėjams keliami nauji reikalavimai, o tai yra iššūkis visai sveikatos priežiūros, o ypač reabilitacijos, sistemai. PSO (1972) reabilitaciją apibrėžia kaip kompleksišką medicininių, socialinių, profesinių ir juridinių priemonių taikymą, siekiant atstatyti funkcinį reabilituojamo asmens aktyvumą. Reabilitacijoje ypač reikšmingas holistinis požiūris. Kaip teigia A. Kriščiūnas (2005c), ekonomiškai stiprių šalių patirtis rodo, jog investavus į ankstyvąją reabilitaciją, vėliau išvengiama komplikacijų; sunkūs ligoniai tampa savarankiškesni, jiems nereikalinga pastovi slauga ir priežiūra. Reabilitacija yra baigiamasis etapas, nuo kurio priklauso viso gydymo rezultatai, o jos siekiamybe yra laikomas asmens grįžimas į visuomeninę ir darbinę veiklą. Holistinis požiūris ir atitinkamas elgesys ypatingai svarbus visos reabilitacijos specialistų komandos, kurią sudaro fizinės medicinos ir reabilitacijos (FMR) gydytojas, kineziterapeutas, ergoterapeutas 1, slaugytojas, psichologas, logopedas, socialinis darbuotojas, šeimos nariai, gydytojai-konsultantai ir kt., nariams. Deja, Lietuvoje reabilitacijai vis dar skiriamas per menkas dėmesys. Pagal LR patvirtintą 2010 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms apmokėti numatoma daugiau nei 2 mlrd. 795 mln. 282 tūkst. Lt; iš jų net 642 mln. 754 tūkst. Lt numatyta vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti; centralizuotai perkamiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms įsigyti numatyta skirti 133 mln. 291 tūkst. Lt.; medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo išlaidoms kompensuoti 121 mln. 314 tūkst. lt., o ligų prevencijai tik 23,5 mln. lt. Toks lėšų paskirstymas leidžia spręsti apie sveikatos priežiūros sistemos prioritetus. Reikia paminėti, kad menkas medicininių, tarp jų ir reabilitacinių, paslaugų finansavimas susijęs su mažais medicinos darbuotojų atlyginimais, o tai vienas iš veiksnių, lemiančių kelis kartus mažesnį pagrindinių reabilitacijos specialistų (kineziterapeutų ir ergoterapeutų) skaičių Lietuvoje nei kitose Europos Sąjungos valstybėse. Nepaisant to, Lietuvoje naujų darbo vietų šiems specialistams nekuriama. Todėl suprantama, kad biomedicinos mokslų srities studijos Lietuvoje nepasižymi dideliu populiarumu. 1 Ergoterapeutas asmens sveikatos priežiūros specialistas. Pagrindinis ergoterapeuto tikslas padėti pacientui atgauti fizines, protines, socialines ir profesines galimybes, mokyti pacientą atlikti įvairias veiklas (kasdieninę, darbinę, laisvalaikio), siekiant jam padėti savarankiškai gyventi (Kriščiūnas, 2009). 4

5 Kintant visuomenės poreikiams, susijusiems su sveikatos priežiūra, Europoje atliekama vis daugiau tyrimų, skirtų sveikatos priežiūros specialistų rengimo, jų kompetencijų įgijimo problemoms. Kineziterapeutų, kaip vienų pagrindinių reabilitacijos specialistų, profesinis rengimas susijęs su sveikatos priežiūros politika ir reabilitacijos mokslo vystymusi. Kaip teigia Richardson (1993), jis turi būti paremtas kineziterapeutų praktinės veiklos, jų rengimo ir mokslinių tyrimų tarpusavio sąveika. Kineziterapijos studijų programos turi būti pastoviai atnaujinamos ir atitikti kintančius sveikatos priežiūros sistemos reikalavimus. Šalyse, kurios pasižymi giliomis kineziterapeutų rengimo tradicijomis, apie tai buvo kalbama daugiau kaip prieš 20 metų (Aston- McCrimmon, 1986), tačiau Lietuvoje profesinis reabilitacijos specialistų rengimas yra nauja ir iki šiol menkai tyrinėta sritis. Mokslininkų darbuose analizuotos praktinės reabilitacijos ir kineziterapijos metodų taikymo ir metodikų efektyvumo vertinimo galimybės (Kriščiūnas, Kowalski, 2010; Krutulytė, 2003; Franckevičiūtė, 2007; Bačiulienė, 2006; Štendelienė, 2007; Jamontaitė, 2009; Bagdžiūtė, 2009, Rimdeikienė, 2010 ir kt.), tačiau kitiems aspektams dėmesio skirta nedaug. Tyrimų, skirtų kineziterapeutų rengimui, trūkumas yra nulemtas objektyvių aplinkybių: Lietuvoje reabilitacijos sistema pradėta kurti tik 1991 m. Iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kineziterapeutus (tuomet gydomosios kūno kultūros instruktorius) rengė tik viena aukštoji mokykla Lietuvos kūno kultūros institutas m. šiame institute buvo sukurta speciali kineziterapijos srities specialistų rengimo programa. Tačiau svarbu pastebėti, kad tuo metu teorinius dalykus dėstė tam tinkamo pasirengimo neturintys gydytojai ir tai darė neigiamą įtaką kineziterapijos profesijai: kineziterapeutų rengimas buvo nulemtas gydytojų požiūrio. To meto gydytojų žinios apie kineziterapiją galėtų būti apibūdinamos kaip žinojimas, kad... (knowing that...), bet ne žinojimas kaip... (knowing how...) (Ryle, 1949 žr. Ryle, 2002: 27 28), ir tuo labiau ne kaip žinojimas ką... (knowing what...) (Brown, Duguid, 1998; Orlikowski, 2002). Situacijos pakeisti negalėjo ir kineziterapeutai-praktikai, dirbantys sveikatos priežiūros įstaigose ir vadovaujantys studentų praktikai. Nors turintys didelę darbo patirtį, jie buvo mažai susipažinę su Europos kineziterapeutų rengimo patirtimi ir jų profesine veikla. Reikia paminėti, kad panašių problemų kilo ir kitų Europos šalių kineziterapeutams, tačiau tai vyko keletą dešimtmečių anksčiau nei Lietuvoje (Lindquist, 2006a). Šiuo metu skirtingose pasaulio šalyse taikomi skirtingi kineziterapeutų rengimo standartai. Jie apibrėžiami Pasaulinės kineziterapeutų konfederacijos (World Confederation for Physical Therapy WCPT), Europos aukštojo kineziterapijos mokslo tinklo (European etwork of Physiotherapy in Higher Education ENPHE), kitų organizacijų dokumentuose (European Physiotherapy Benchmark statement, 2003; Position Statement Description of Physical Therapy, 2007; European Physiotherapy Service Standards, 2003; European Core Standards of Physiotherapy Practice, 2008; Audit Tool for Use with Core Standards of Physiotherapy Practice, 5

6 2003; The Competence Chart of the European Network of Physiotherapy in Higher Education, 2007; Core Standards of Physiotherapy Practice, 2005; Rules of Professional Conduct, 2002 ir kt.). Juose, be kineziterapeutams būtinų specialiųjų (dalykinių) gebėjimų, akcentuojami analitinio mąstymo, problemų sprendimo, komandinio darbo, bendravimo ir bendradarbiavimo (raštu ir žodžiu), vadybos gebėjimai (veiklos planavimas ir organizavimas, kokybės vertinimas), pabrėžiama nuolatinio tobulėjimo, mokymosi visą gyvenimą svarba. Pagrindiniuose Lietuvos kineziterapeutų veiklą ir rengimą reglamentuojančiuose dokumentuose (Lietuvos medicinos norma, 2004; Kineziterapeuto rengimo standartas, 2004) pasigendama detalaus kineziterapeutų veiklos apibūdinimo, jos reglamentavimo. Todėl šiuo metu Lietuvoje kineziterapeutais dirba asmenys, įgiję skirtingo lygmens išsilavinimą, turintys skirtingas profesines kvalifikacijas ir darbo patirtį. Kineziterapeutų veikla nėra licencijuojama, neapibrėžti reikalavimai jų kineziterapeutų profesiniam tobulėjimui, stokojama šių specialistų veiklos ir profesinio rengimo tyrimų. Šie trūkumai lemia kineziterapeutų profesinio rengimo turinio neapibrėžtumą, jo neatitikimą visuomenės poreikiams. Atsižvelgus į šią mokslinę tyrimo problemą, disertaciniam darbui pasirenkamas aktualus tyrimo objektas kineziterapeutų profesinio rengimo turinys (curriculum). Disertacinio tyrimo tikslas sukurti teoriškai ir empiriškai pagrįstą kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelį. Tyrimo metu, siekiant aptarti galimą kineziterapeutų profesinio rengimo turinį, t. y. aprašyti turinio modelį, ir norint nustatyti specialistui būtinas kompetencijas ir bendruosius gebėjimus, bandoma atsakyti į probleminius klausimus: kokios turėtų būti pagrindinės kineziterapeutų veiklos sritys, funkcijos ir joms atlikti reikalingos kompetencijos? Koks turėtų būti hipotetinis kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelis? Koks kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelis užtikrintų visuomenės sveikatos priežiūros poreikius tenkinantį kineziterapeutų profesinį rengimą? Būtina paminėti, kad aprašant kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelį, jo kūrimo principus, atsižvelgiama į visuomenės poreikius ir remiamasi holistiniu požiūriu į žmogų ir jo sveikatą. Ieškant atsakymų į probleminius klausimus ir siekiant disertacijoje numatyto tyrimo tikslo, darbe keliami šie uždaviniai: 1. Aptarti kineziterapijos sampratos ir kineziterapeutų profesinės veiklos kaitą, atsižvelgiant į biomedicinos mokslų paradigmos virsmus. 2. Apibendrinti Lietuvos ir užsienio šalių kineziterapeutų profesinio rengimo patirtį. 3. Nustačius kineziterapeutų veiklos sritis ir kompetencijas, parengti hipotetinį kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelį. 4. Empiriškai patikrinti hipotetinio kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelį. 5. Sukurti kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelį. 6

7 Ginamieji disertacijos teiginiai: Pakitusi profesinė kineziterapeutų veikla ir kompetencijos tiesiogiai lemia kineziterapijos studijų rezultatų kaitą, o tuo pačiu ir poreikį atnaujinti ir tobulinti kineziterapeutų profesinio rengimo turinį; Sukurtas kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelis sudaro prielaidas apibrėžti kineziterapeutų kvalifikacijos lygmenis, nustatyti jiems keliamus reikalavimus ir parengti studijų programas. Disertacijoje aprašomas tyrimas pasižymi moksliniu naujumu ir teoriniu reikšmingumu. Nepaisant to, kad Lietuvos valstybės sveikatos politika plėtojama pagal PSO rekomendacijas, kuriomis akcentuojama ligų ir traumų prevencijos, fizinio aktyvumo skatinimo svarba, kineziterapeutų, kaip pagrindinių šias paslaugas teikiančių specialistų, veiklos tyrimai Lietuvoje nėra plėtojami. Mokslinių tyrimų, pagrindžiančių kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelį, taip pat nepavyko aptikti. Todėl šis darbas, kuriame profesinis kineziterapeutų rengimas analizuojamas sisteminiu požiūriu, naujas ir svarbus, nes jame ne tik pateikiamas kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelis, bet ir jį kuriant aptariama kineziterapijos samprata, jos istorinė kaita, aprašomi kineziterapeutų veiklos ir jų profesinio rengimo ypatumai užsienio šalyse ir Lietuvoje, pristatomas hipotetinis kineziterapeutų profesinės veiklos ir kompetencijų sąveikos modelis. Empiriniai tyrimai, atlikti remiantis holistiniu požiūriu, sudaro prielaidas moksliškai pagrįsti kineziterapeutų profesinio rengimo turinio parametrus ir modeliuoti turinį. Tyrimo metu parengtas ir disertacijoje aprašytas modelis atspindi pasaulines kineziterapeutų profesinio rengimo tendencijas ir suponuoja tolimesnius kineziterapeutų veiklos ir jų profesinio rengimo tyrimus. Aprašytas tyrimas pasižymi ne tik teoriniu, bet ir praktiniu reikšmingumu tyrimo rezultatai sudaro prielaidas nustatyti ir apibrėžti kineziterapeutų profesinės veiklos sritis, funkcijas ir kompetencijas, kurių pagrindu galima rengti studijų krypties reglamentą, profesinio rengimo standartą, atnaujinti kineziterapeutų profesinio rengimo turinį. Svarbu paminėti, kad atliktas tyrimas neatsiejamas nuo strateginių Lietuvos kineziterapeutų profesinės veiklos ir profesinio rengimo tobulinimo uždavinių. Disertaciniame tyrime taikyti keli mokslinio tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė. Remiantis moksliniais šaltiniais, siekta pagrįsti temos aktualumą ir naujumą, atskleisti kineziterapijos kaip profesijos esmę ir jos istorinę raidą, aprašyti kineziterapeutų veiklos ypatumus bei jų profesinio rengimo patirtį kitose šalyse, pateikti hipotetinį kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelį. 2. Dokumentų analizė. Pasitelkus dokumentų analizės metodą, siekta išryškinti kineziterapeutų rengimo ir jų veiklos reglamentavimo ypatumus bei skirtumus Lietuvoje ir kitose šalyse. 7

8 3. Modeliavimas. Modeliavimo metodas padėjo sukurti hipotetinį kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos bei kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelius. 4. Anketinė apklausa. Dirbančių kineziterapeutų ir visų Lietuvos aukštųjų mokyklų kineziterapijos programos studentų (universitetinių III, IV kurso bakalaurų bei I, II kurso magistrų; koleginių II, III kurso) apklausa leido empiriškai pagrįsti ryšį tarp kineziterapeuto veiklai svarbių ir aukštojoje mokykloje įgyjamų specialiųjų kompetencijų ir bendrųjų gebėjimų bei patikrinti hipotetinio veiklos ir kompetencijų sąveikos modelio raišką. 5. Statistinė analizė. Statistinė anketinės apklausos duomenų analizė atlikta pasitelkus programą SPSS. Tyrime buvo naudotos ranginės skalės, taikytos neparametrinių hipotezių tikrinimo procedūros. Statistinių hipotezių tikrinimui taikyti Mann-Whitney, Wilcoxon Z kriterijai. 6. Dispersinė analizė. Dispersinės analizės metodas naudotas tikrinant hipotezę dėl dviejų ar daugiau imčių vidurkių lygybės. Visose statistinių hipotezių procedūrose nulinė hipotezė atmetama reikšmingumo lygmeniu p < 0,05 (Gonestas, Strielčiūnas, 2003). 7. Faktorinė analizė. Faktorinės analizės metodas buvo taikytas, siekiant teiginius, apibūdinančius kineziterapeuto kompetencijas, sujungti į stambesnes grupes. 8. Ekspertų interviu metodas. Šis metodas pasitelktas siekiant išsiaiškinti ekspertų požiūrį į kineziterapeuto veiklos ir studijų turinio ypatumus bei jų kaitą. Jis buvo reikšmingas tikrinant hipotetinio profesinės veikos ir kompetencijų sąveikos modelio raišką, siejant jį su anketinės apklausos rezultatais ir konstruojant kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelį. 9. Turinio (content) analizės metodas. Šis metodas taikytas, analizuojant transkribuotus ekspertų interviu. Metodologiniam disertacinio darbo pagrindui svarbi sisteminė žmogaus ir jo sveikatos samprata, kuri grindžiama holistiniu požiūriu į sveikatą, ligą ir negalią ir kuri implikuoja kineziterapeutų profesinio rengimo turinio kaitą. Disertacinių tyrimų metodologija grindžiama šiomis mokslinėmis teorijomis: 1. Holistinės sisteminės (ekologinės) teorijos nuostatomis grindžiama kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveika, profesinio rengimo turinio modeliavimas; 2. Filosofinėmis pragmatizmo teorijos nuostatomis remiasi kineziterapeutų profesinės veiklos ir rengimo turinio tyrimai; 3. Profesinės edukologijos teorijos nuostatomis remiamasi pripažįstant, kad profesinis rengimas turi teikti tokias kvalifikacijas, kurias lemia visuomenės kaita ir jos poreikiai (Laužackas, 1999; Sajienė, 2000); 4. Kokybinio ir kiekybinio tyrimo derinimo koncepcija svarbi atskleidžiant holistinį požiūrį į kineziterapeutų profesinį rengimą (Bitinas, 2006). 8

9 Disertacinį darbą sudaro: įvadas, pagrindinių sąvokų žodynas, trys pagrindinės darbo dalys, išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas, paveikslų sąrašas, lentelių sąrašas ir priedai. Atliekant disertacinį tyrimą analizuoti 323 mokslinės literatūros šaltiniai. Disertacijos teorinė dalis ir tyrimai iliustruojami 34 paveikslais ir 27 lentelėmis. 18 priedų pateikiami taikytų tyrimo instrumentų pavyzdžiai, statistinės analizės duomenys, ekspertų interviu protokolai. Darbo apimtis 206 psl. (55802 žodžių). 9

10 Moksliniai straipsniai, susiję su disertacijos tema: Ven A., Zukauskiene M., Vassard B., de Looff J., de Decker F. (2007). ENPHE S joint development of guidelines for European flexible and credit-based curricula in Physiotherapy education. Physiotherapy 93(1), 685. Prieiga internetu: Žukauskienė M., Sajienė L. (2009). Kineziterapijos studijų programos praktikos parametrų darna studijų kokybės garantas. Sveikatos mokslai 19(5), ISSN , Index Copernicus. Žukauskienė M., Sajienė L., Kubilienė E. (2010). The aspects of clinical education from the perspective of clinical supervisors. Sveikatos mokslai 20(1), ISSN , Index Copernicus. Žukauskienė M. (2010). Kineziterapeutų rengimas profesinei veiklai. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos 19, Pranešimai, išspausdinti konferencijų leidiniuose: Grakauskienė I., Žukauskienė M. (2007). Neuniversitetinių studijų programos kineziterapija studentų praktinis mokymas. Profesinių kompetencijų vertinimo aktualijos (respublikinės mokslinės-praktinės konferencijos straipsnių rinkinys), Šiauliai: Šiaulių kolegija. ISBN Žukauskienė M., Žukienė K. (2008). Clinical placement as a process harmony model. Student-centered learning: what does it mean for students, lecturers and institutions? (tarptautinės konferencijos straipsnių rinkinys), 21. Valensija. ISBN Žukauskienė M., Balčiūtė V. (2009). Vaikų, turinčių raidos sutrikimų, kineziterapijos modelio sukūrimas. Reabilitacijos metodų ir priemonių efektyvumas (Lietuvos reabilitologų asociacijos konferencijos pranešimų medžiaga), Birštonas. ISBN Pranešimai konferencijose: Žukauskienė M. (2006). Mokymasis klinikinėje aplinkoje geriausias būdas įgyti kineziterapeuto kompetencijas? Tarptautinė mokslinė konferencija Bendradarbiavimo tiltai tarp institucijų: praktinio mokymo reikšmė profesiniam pasirengimui, žodinis pranešimas, 2006 rugsėjo 29, Lietuva: Šiauliai. 10

11 Kalvėnas A., Bučys S., Žukauskienė M. (2007). Kokybės vadybos sistema Lietuvos aukštajame moksle: kineziterapijos specialistų rengimas (Quality management system in Lithuanian higher education: the case of Physiotherapy). Tarptautinė mokslinė praktinė konferencija Inovatyvios technologijos sveikatos priežiūros specialistų profesiniam tobulėjimui (Innovative technologies for professional development of health care specialists), stendinis pranešimas, 2007 kovo 26 27, Lietuva: Vilnius. Kalvėnas A., Bučys S., Žukauskienė M. (2007). Kokybės vadybos sistema Lietuvos aukštajame moksle: kineziterapijos specialistų rengimas (Quality management system in Lithuanian higher education: the case of Physiotherapy. Tarptautinė konferencija Quality management in competence-based physiotherapy education, stendinis pranešimas, 2007 kovo 22 24, Bulgarija: Sofija. Žukauskienė M., Grakauskienė I. (2007). Kineziterapeutai, ergoterapeutai apie savo profesiją ir studijas. Mokslinė konferencija Elektroterapijos ir kineziterapijos metodai gydant skausmą, stendinis pranešimas, 2007 balandžio 19, Lietuva: Vilnius. Žukauskienė M., Vaitkienė G. (2009). Implementation of principles of ergonomic in nursing: the role of physiotherapist. Tarptautinė konferencija International Collaboration Impact on ursing Education, Research and Practice, žodinis pranešimas, 2009 gegužės 28 29, Lietuva: Klaipėda. Žukauskienė M., Stankevičienė V. (2010). Praktinio mokymo aspektai. Sveikatos priežiūros fakulteto veiklos 90-mečio respublikinė praktinė konferencija Praktinio mokymo modernizavimas: aktualijos ir perspektyvos, žodinis pranešimas, 2010 lapkričio 24, Lietuva: Kaunas. 11

12 PAGRI DI ĖS SĄVOKOS Kineziterapeutas asmens sveikatos priežiūros specialistas, baigęs reabilitacijos krypties kineziterapijos studijų programą ir įgijęs kineziterapeuto profesinę kvalifikaciją. Kineziterapeutų profesinis rengimas studijų procesas, kurio metu įgyjama kompetencija reikalinga kineziterapeuto profesinei veiklai atlikti. Baigus studijas suteikiama kineziterapeuto profesinė kvalifikacija. Kineziterapija tai sveikatos priežiūros profesija, skirta asmens funkcinės ir fizinės būklės tyrimui, vertinimui, gydymui judesiu, fiziniais 2 ir fizikiniais 3 veiksniais, negalios kompensavimui, sveikatos priežiūrai, prevencijai, sveikos gyvensenos propagavimui ir mokymui. Kineziterapijos studijų programa reabilitacijos krypties kineziterapijos studijų tikslų, turinio, studijų organizavimo, studijoms taikomų metodų, mokymo priemonių ir vertinimo tarpusavio priklausomybė ir sąveika nuolatinio atnaujinimo kontekste (Laužackas, 2005). Kineziterapijos studijų turinys tarpusavyje susijusių studijų proceso parametrų (tikslo, turinio, mokymo metodų, priemonių, vertinimo ir kt.) visuma, sąlygojanti kineziterapeuto kvalifikacijos įgijimą (Laužackas, 2005). Klinikinė praktika kineziterapijos studentų profesinės veiklos praktika, kurios metu realioje darbo vietoje (sveikatos priežiūros įstaigose) išbandomos ir tobulinamos jų žinios ir įgūdžiai. Kompetencija (lot. competere sutapti, sutapimas) tai tam tikrų žinių, įgūdžių, gebėjimų, patirties ir asmenybės savybių bei vertybių derinys, leidžiantis tinkamai atlikti profesinės veiklos funkcijas (Laužackas, 2005). 2 Fizinis gamtinis, gamtos (pvz., fizinė geografija); atliekamas raumenimis, susijęs su žmogaus raumenų darbu; kūniškas, ne dvasinis (pvz., fizinė kultūra žmogaus kūno tobulinimas ir stiprinimas gimnastika arba tam tikrais pratimais - Tarptautinių žodžių žodynas, 2003). 3 Fizikinis tiriamas fizikos, susijęs su fizika. pvz., fizikinė chemija (pvz.: chemijos šaka, tirianti cheminius reiškinius bendraisiais fizikos principais Tarptautinių žodžių žodynas, 2003). 12

13 Modeliavimas tiriamojo reiškinio kaitos tendencijų, jį supančios aplinkos ir jį sudarančių elementų sąveikos pobūdžio atspindys, palengvinantis ir supaprastinantis reiškinio tyrimo ir aiškinimo procesus (Tidikis, 2003). Pacientas / klientas asmuo, kuriam reikalingos sveikatos grąžinimo, palaikymo, stiprinimo ir / ar negalios kompensavimo paslaugos. Paradigma pasaulio mątymo būdas, sąvokų, įsitikinimų tinklas, per kurį mokslininkas žiūri į tikrovę ir ją modeliuoja (Jakušovaitė, 2001) Studijų programos kokybė programos tikslų ir numatomų studijų rezultatų, programos struktūros, personalo, materialiųjų išteklių, studijų eigos ir jos vertinimo, programos vadybos visumos pagrįstumas. 13

14 1. KI EZITERAPEUTŲ PROFESI ĖS VEIKLOS KAITA PROFESI IO RE GIMO TURI IO VEIKS YS 1.1. Kineziterapijos samprata Terminas kineziterapija galėtų būti kildinamas iš lotynų ir graikų kalbų, kur kinesis reiškia judesį, judėjimą, o therapea vidaus ligų gydymą (nechirurginiais metodais) (Ignatavičienė, 1998). Lietuvoje vartojamas terminas kineziterapija (kinesis + terapija) reiškia gydymą judėjimu, judesiu (fiziniais pratimais, gydomąja gimnastika, masažu) (Tarptautinių žodžių žodynas, 2003). Dorland s medicinos žodyne (Dorland's Medical Dictionary, 2007) pateikiamos šios termino kineziterapija (physical therapy) reikšmės: 1. gydymas fiziniais veiksniais, 2. sveikatos priežiūros profesija, susijusi su sveikatos palaikymu, negalios prevencija, dėl skausmo, traumos, ar sužalojimo tapusių neįgalių asmenų tyrimu, reabilitacija ir gydymu fizinės terapijos (bet ne medicinos, chirurginėmis ar radiologinėmis) priemonėmis. Mosby s medicinos žodyne (Mosby's Medical Dictionary, 2009) kineziterapija apibrėžiama kaip gydymas, kurio metu pasitelkiami fiziniai veiksniai: masažas, manipuliacijos, fiziniai pratimai, šaltis, šiluma (įskaitant parafiną, trumpųjų ir mikrobangų terapiją, diatermiją 4 ir ultragarsą), hidroterapija, elektrinė stimuliacija ir šviesos terapija; toks gydymas taikomas pacientų abilitacijos 5 ir reabilitacijos metu, atkuriant traumos ar ligos pažeistas funkcijas. Pasaulyje terminai Physiotherapy ir Physical therapy laikomi sinoniminiais ir vartojami ta pačia reikšme. Terminas Physical therapy labiau paplitęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, o physiotherapy arba physio populiaresnis Kanadoje, Australijoje ir Europos šalyse. Daugelyje Europos šalių vartojami skirtingi terminai (žr. 1 lent.), tačiau Europos Komisijos reguliuojamųjų profesijų sąraše įvardijama profesija physiotherapist 6. Kalbant apie kineziterapiją svarbi jos kaip profesijos samprata. Profesija (lot. professio < profiteor pasisakau; paskelbiu savo pavardę, turtą, verslą) darbinės veiklos rūšis, kuriai reikia specialaus pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis (Tarptautinių žodžių žodynas, 2003). Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (2000) žodis profesija apibrėžiamas kaip specialaus pasirengimo reikalaujantis užsiėmimas, verslas. Pasak Higgs, Hunt ir kt. (1999), profesija yra kokybišką ir efektyvų darbą garantuojanti veikla, kuriai rengiantis būtinas ilgas ir efektyvus ugdymas, kontroliuojamas aukštosios mokyklos ekspertų. Specialus pasirengimas leidžia profesionalams dirbti savarankiškai ir užimti atitinkamą padėtį visuomenėje. Parsons (1939) profesiją apibūdina 4 Diatermija organizmo giliųjų audinių ir organų gydomasis šildymas kintamąja didelio stiprumo aukšto dažnio elektros srove. 5 Abilitacija gydymo ar treniravimo procesas, medicininių, pedagoginių ir socialinių priemonių ir metodų kompleksas, suteikiantis galimybę asmenims su vystymosi sutrikimais maksimaliai prisitaikyti visuomenėje, realizuoti savo poreikius ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime (Adomaitienė ir kt., 2003). 6 Profesijos pavadinimai, vartojami skirtingose EU šalyse, pateikiami 1 priede. 14

15 kaip pašaukimą, kuris pagrįstas universalumu, nesuinteresuotu paslaugumu ir nešališkumu. Laužacko (2005) požiūris yra daugiau holistinis, nes šis mokslininkas profesiją apibūdina kaip atitinkamomis žiniomis ir gebėjimais pagrįstą žmonių veiklos derinį, teikiantį jiems pasitenkinimo, materialinio aprūpinimo ir aktyvaus įsijungimo į visuomeninio gyvenimo struktūras prielaidas. Profesijos apibrėžime kertiniu elementu laikomos žinios ir įgūdžiai. Sveikatos priežiūros profesijų atstovams žinios ypač svarbios jomis remiantis vykdoma klinikinė veikla ir priimami profesiniai sprendimai. Todėl sveikatos priežiūros specialistams būtinas pastovus žinių atnaujinimas, savišvieta, visą gyvenimą trunkantis tobulėjimas, profesinės srities tyrimų vykdymas. Tokia veikla rodo specialisto kompetenciją ir atsakingumą, profesinę autonomiją. Ne mažiau svarbiais turėtų būti laikomi įgūdžiai arba gebėjimai. Be jų negali būti įsivaizduojama nė vieno mediko veikla. Pagal tarptautinę profesijų klasifikaciją (International Classification of Occupation, ISCO), kuria pagrįsta ir Lietuvos profesijų klasifikacija, kineziterapeuto profesija priskiriama specialistų (professionals) grupei ir yra viename pogrupyje su tokiomis profesijomis kaip gydytojas, gydytojas odontologas, vaistininkas ir kt. Kineziterapija yra tarptautiniu mastu pripažinta sveikatos priežiūros profesija, kuria gali užsiimti tiktai kompetentingi ir, kur to reikalauja valstybiniai ar nacionaliniai įstatymai, registruoti ir licencijuoti kineziterapeutai (WCPT, 1995: 22). Kineziterapija, kaip profesija, reguliuojama Europos Sąjungos (ES) lygmeniu, tačiau, siekiant įsidarbinti kitoje ES šalyje, profesinė kvalifikacija nėra automatiškai pripažįstama (automatiškai pripažįstamos yra gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, dantų gydytojo, akušerio, veterinaro-chirurgo, vaistininko ir architekto kvalifikacijos (ES direktyva 2005/36/EC). Andrijauskaitė (2008, pagal Krutulytę), Higgs ir kt. (2001) teigia, kad daugelyje pasaulio šalių kineziterapeutai turi profesinę autonomiją ir patys, remdamiesi savo kompetencijomis, gali teikti gydymo, sveikatinimo bei sveikatos prevencijos paslaugas, už kurias mokama iš valstybės biudžeto. Nors Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, kineziterapija yra savarankiška specialybė (tai nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-934 patvirtintoje medicinos normoje MN 124:2004), už kineziterapijos paslaugas nėra mokama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF). Pasaulyje egzistuoja daug skirtingų kineziterapijos kaip profesijos apibūdinimų. Pasaulinė kineziterapijos konfederacija (World Confederation for Physical Therapy WCPT) kineziterapiją apibrėžia kaip tarptautiniu mastu pripažintą sveikatos priežiūros profesiją (WCPT, 1995: 22). Ši profesija apima paslaugų teikimą individams arba žmonių grupėms, siekiant vystyti, palaikyti arba atkurti maksimalias judėjimo ir kitas funkcines galimybes, kai judėjimas ar kitos funkcijos yra pažeistos dėl amžiaus, traumos, ligos ar aplinkos faktorių. Kineziterapija yra susijusi su judėjimo galimybių nustatymu ir gerinimu, ji apima sveikatinimo, prevencijos, gydymo ir reabilitacijos sritis. Kineziterapijos veikloje, nustatant judėjimo galimybes ir numatant bendrus gydymo tikslus, 15

16 svarbios ne tik unikalios kineziterapeuto žinios ir įgūdžiai, bet ir kineziterapeuto, paciento, šeimos ir kitų pagalbą teikiančių asmenų sąveika (WCPT, 1999: 4). Pasaulyje skirtingos organizacijos, kompanijos ar įstaigos, teikiančios sveikatinimo paslaugas, kineziterapiją apibrėžia įvairiai (1 lent.). 1 lentelė. Kineziterapijos samprata (apibrėžimai parengti remiantis asociacijų tinklalapiuose pateikta medžiaga (žr. literatūros sąrašą)) Apibrėžimas Kineziterapija sveikatos priežiūros profesija, skirta asmens fizinių funkcijų vertinimui, gydymui ir priežiūrai. Kineziterapeutai geba įvertinti ir pagerinti judėjimo ar kitas sutrikusias funkcijas bei palengvinti skausmą. Jie propaguoja tinkamą gyvenseną ir skatina pacientus tapti kuo savarankiškesniais. Kineziterapeutai sveikatos priežiūros profesionalai, gydantys žmones su kaulų-raumenų, neurologiniais, kardiologiniais, kvėpavimo sistemos susirgimais. Gydymas yra grindžiamas klinikinio mąstymo ir sprendimų priėmimo (diagnozavimo) principais, įrodymais paremta praktika. Jis apima būklės ištyrimą ir įvertinimą prieš, per ir po gydymo, taip pat ištyrimo, gydymo ir jo rezultatų įvertinimą ir dokumentavimą. Kineziterapija mokslu pagrįsta profesija, kuri plėtojama remiantis įrodymais pagrįsta praktika. Kineziterapija padeda atgauti kuo įmanoma geresnę judėjimo funkciją, kai ji yra pakenkta dėl traumos, ligos, vystymosi sutrikimo ar kitos negalios. Kineziterapija ligų tyrimas ir gydymas naudojant fizinius ir mechaninius veiksnius. Kineziterapija fizinių ir mechaninių priemonių, tokių kaip masažas, reguliarūs pratimai, vanduo, šviesa ir šiluma, taikymas ligų gydymui. Kineziterapija natūralių (ne chirurginių) terapinių priemonių visumos naudojimas, siekiant atkurti, palaikyti ar pagerinti darnų žmogaus organizmo funkcionavimą. Kineziterapija gydymo šaka, kuri skausmo mažinimui, judesių amplitudės atgavimui, raumenų jėgos stiprinimui ir pacientų įprasto aktyvumo grąžinimui naudoja fizines priemones. Kineziterapija sveikatos priežiūros profesija, susijusi su ligos, disfunkcijos ir neįgalumo tyrimais, diagnozavimu ir gydymu, naudojant fizines priemones. Ji grindžiama medicinos mokslo principais ir laikoma daugiau tradicine nei alternatyviąja medicina. Šaltinis Kanados kineziterapeutų asociacija Canadian Physiotherapy Association Australijos kineziterapeutų asociacija Australian Physiotherapy Association Teisėta kineziterapijos draugija The Chartered Society of Physiotherapy Australijos natūraliosios terapijos asociacija The Australian Natural Therapists Association (ANTA) Britų plastinės rekonstrukcinės ir estetinės chirurgijos asociacija British Association of Plastic, Reconstructive and Aesthetic Surgeons (BAPRAS) Europos SPA asociacija European Spas association Velso peties ir alkūnės klinika Welsh shoulder & elbow clinic Vankuverio sporto kineziterapeutų asociacija Vancouver sports physios 16

17 Kineziterapija traumų ir susirgimų gydymas naudojant fizinius (fizikinius) metodus, tokius kaip pratimai, masažas ar šiluma Kineziterapija sveikatos priežiūros profesija, skirta raumenų, nervų, sąnarių ir kauluose kaulų skausmui gydyti, naudojant elektrostimuliaciją, hidroterapiją, masažą karštį / šaltį, elektros prietaisus ir kt. įvairius pratimus. Amerikos medicinos bazė American medical depot Sveikatos gerovės centras Healt Welness centre Lietuvoje kineziterapija dažniausiai suprantama kaip gydymas judesiu. Tačiau pagrindiniuose kineziterapeutų veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose kineziterapijos apibrėžimai skiriasi. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-934 patvirtintoje medicinos normoje (Medicinos norma, 2004) kineziterapija apibrėžiama kaip sveikatos ir fizinės būklės grąžinimas, palaikymas, negalios kompensavimas gydant judesiu ir fizikiniais veiksniais. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo bei socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. ISAK-2093/ patvirtintame Kineziterapeuto rengimo standarte (kineziterapeuto rengimo standartas, 2004) teigiama, kad kineziterapeuto tikslas teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas gydant, reabilituojant, palaikant bei stiprinant sveikatą judesiu bei fiziniais veiksniais. Lyginant dokumentuose pateiktus apibrėžimus kyla neaiškumų. Nors antrajame apibrėžime judesys atskirtas nuo kitų fizinių veiksnių, iš tikrųjų judesys, kaip ir masažas bei visi natūralūs gamtos veiksniai (oras, saulė ir pan.), yra fizinis veiksnys. Antrajame apibrėžime nekalbama apie fizikinius veiksnius, nors klasikinėje fizioterapijoje, kurios taikymas taip pat yra kineziterapeuto kompetencija, pasitelkiamas gydymas fizikiniais veiksniais (šviesa, šiluma, vandeniu, elektra). Galima teigti, kad minėtuose apibrėžimuose dviprasmybių atsiranda dėl galimo dvejopo anglų kalbos termino physical vertimo į lietuvių kalbą fizinis ir fizikinis. Pirmasis terminas fizinis (gr. Physikos) reiškia gamtinis, gamtos (pvz., fizinė geografija). Fiziniai veiksniai yra susiję su su žmogaus raumenų darbu, kūniškumu (pvz., fizinė kultūra žmogaus kūno tobulinimas ir stiprinimas gimnastika arba tam tikrais pratimais). Antrasis terminas fizikinis yra susijęs su fizika (pvz., fizikinė chemija chemijos šaka, tirianti cheminius reiškinius bendraisiais fizikos principais (Tarptautinių žodžių žodynas, 2003)). Kaip minėta anksčiau, daugumoje šalių kineziterapija apima ir fizinių (judesio ir masažo), ir fizikinių (šilumos, šalčio, šviesos, elektros, vandens) veiksnių taikymą ir neginčijamai laikoma vienu iš gydymo metodų. Chipchase, Williams ir kt. (2008) aiškiai pavaizduoja istorinę fizikinių veiksnių taikymo kineziterapijoje raidą (2 lentelė). 17

18 2 lentelė. Fizikinių veiksnių taikymas kineziterapijoje (pagal Chipchase, 2008) Nuolatinė srovė 7 Kintamoji srovė 8 Infraraudonieji spinduliai 9 Šilumos aplikacijos Krioterapija 10 Ultravioletiniai spinduliai 11 Trumpųjų bangų diatermija Ultragarsas 12 Interferencinių srovių terapija 13 TENS 14 Rusų srovė 15 Lazeris 16 Mikrobangos 17 Daugiafunkciniai kompiuterizuoti aparatai 2 lentelėje pateikiami fizikiniai veiksniai apima tik elektroterapijos procedūras. Tačiau tie patys autoriai pabrėžia, kad Australijoje kineziterapeutai kasdieninėje praktinėje veikloje dažniausiai naudoja ultragarsą, šildančius arba ledo / šalčio paketus, interferencinių srovių terapiją, elektrostimuliaciją (jutimų ir raumenų stimuliacijai), elektromiografinius tyrimus ir lazerį. Deja, tik 7 Nuolatinė srovė tai srovė, kurios stipris ir tekėjimo kryptis laikui bėgant nesikeičia. Gydymui nuolatine srove priskiriama: 1. galvanizacija gydymas mažo stiprumo (iki 50 ma) ir žemos įtampos (30-80 V) nuolatine srove; 2. ektroforezė galvaninės srovės panaudojimas įvairiems vaistų jonams į organizmą įvesti (Kriščiūnas ir kt., 1998). 8 Kintamoji srovė tai srovė, kurios stipris ir tekėjimo kryptis periodiškai keičiasi laikui bėgant (Kriščiūnas ir kt., 1998). 9 Infraraudonieji spinduliai gydymui naudojamos elektromagnetinės bangos, kurių ilgis didesnis nei matomos šviesos, bet mažesnis nei radijo bangų. Infraraudonieji spinduliai ( nm) giliai patenka į odą, suteikia malonų šilumos pojūtį (Kriščiūnas ir kt., 1998). 10 Krioterapija gydymas šalčiu žemų temperatūrų naudojimas audiniams, organams arba visam organizmui atšaldyti. Gali būti taikoma labai žema iki -180 C, vidutinė -20 C ir žema -0 C temperatūra (Kriščiūnas ir kt., 1998). 11 Ultravioletiniai spinduliai gydymui naudojamos elektromagnetinės bangos, kurių ilgis yra nuo 400 iki 100 nm. Bangos įsiskverbia į organizmą 0,1 1 mm, slopina uždegimą, sumažina skausmą, skatina vitamino D gamybą, aktyviną jungiamąjį audinį ir kt. (Kriščiūnas ir kt., 1998). 12 Ultragarsas tai tamprios terpės didelio dažnio išilginės krypties mechaniniai virpesiai, gaunami veikiant kristalus kintama elektros srove, dėl ko terpė tai suspaudžiama, tai atpalaiduojama. Žemo dažnio khz ultragarsas naudojamas chirurgijoje, vidutinio dažnio 0,8 3 MHz fizioterapijoje, aukšto dažnio diagnostikai (Kriščiūnas ir kt., 1998). 13 Interferencinių srovių terapija gydymas mišraus dažnio impulsinėmis srovėmis, kurių amplitudė laipsniškai kinta nuo nulio iki didžiausios, ir atvirkščiai. Periodiškai kisdama srovė sudaro vadinamąjį,,mušimo plakimo efektą (Kriščiūnas ir kt., 1998). 14 TENS transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija. Jos metu naudojama žemo dažnio impulsinė elektros srovė. Procedūra dažniausiai skiriama lėtiniam skausmui gydyti (Melzack ir kt., 1983). 15,,Rusų srovė speciali raumenų elektrostimuliacijos metodika, taikyta Sovietų Sąjungoje, daugiausia sportininkų raumenų jėgos didinimui ir nugaros skausmo mažinimui (Ward, Shkuratova, 2002). 16 Lazeris gamtoje analogų neturintis spinduliavimas, kurį sukuria žemo dažnio kvantinis generatorius. Jis įvairias energijos rūšis priverstinio spinduliavimo pagalba paverčia į optinio diapazono monochromatines (spinduliuojamos vienodo ilgio bangos) koherentines (visos šviesos bangos sutampa laike ir erdvėje) elektromagnetines bangas (Kriščiūnas ir kt., 1998). 17 Mikrobangos 1 10 cm. ilgio elektromagnetinės bangos (dažnis 2375 MHZ). Gydymui naudojamos nedidelio galingumo mikrobangos. Jos kaip šviesa atsispindi nuo kūno paviršiaus ir sudaro taip vadinamas stovinčias bangas. Į organizmą mikrobangos prasiskverbia 3 5 cm, mažina skausmą, spazmus ir uždegimą (Kriščiūnas ir kt., 1998). 18

19 kas penktas kineziterapeutas pirmais metais po studijų baigimo yra kompetentingas naudoti šias priemones. Taigi šiuo metu labai aiškiai jaučiamas poreikis į kineziterapeutų rengimo turinį įtraukti elektroterapijos procedūrų atlikimo mokymus. Be to, kineziterapija yra susijusi su sveikatinimu, geros savijautos išsaugojimu, ligų, traumų ar kitų funkcinių sutrikimų prevencija, gydymu ar reabilitacija dažniausiai tais atvejais, kai yra sutrikusi judėjimo funkcija. Ji gali būti taikoma įvairiose situacijose gydant įgimtas ar įgytas deformacijas, patirtas traumas, įvairias ligas ar bet kokią psichinę, emocinę ar fizinę negalią. Tiek teoriškai, tiek praktiškai nėra tokios ligos, kuria sergant (ar dėl kurios) nebūtų galima taikyti kineziterapijos. Svarbu ir tai, kad kineziterapijos procedūros nėra invazinės, jos paprastai nesusijusios su vaistų terapijomis (Twomey, Cole, 1985). Įvairialypį kineziterapeuto veiklos pobūdį atskleidžia paprastas pavyzdys: sutrikus judėjimo funkcijai ir pacientui praradus savarankiškumą, jam sunku nudirbti kasdieninius darbus, pasirūpinti savimi. Tokiu atveju pagrindinis kineziterapeuto tikslas yra padėti pacientui kuo greičiau atgauti prarastas funkcijas ir tapti kiek įmanoma savarankiškesniu. Jei prarastos funkcijos atgauti nebeįmanoma (pvz., amputavus apatinę galūnę, prarandama judėjimo funkcija), pagrindinis kineziterapeuto uždavinys yra ją kompensuoti (pvz., kompensuojant judėjimo funkciją, mokyti naudotis protezu). Siekdamas šio tikslo kineziterapeutas gali taikyti įvairius metodus (mažinti skausmą, treniruoti pusiausvyrą, didinti raumenų jėgą, gerinti judesių koordinaciją, optimizuoti judesių amplitudes, treniruoti širdies-kraujagyslių sistemą (vadinasi, ir funkcinį paciento pajėgumą), lavinti taisyklingą kvėpavimą ir taikyti kt. metodikas (pvz., Bobath, Brunstrom, Voijta, Judesių mokymo programą, Carr ir Shepherd metodą ir kt.). Kineziterapeuto kompetencijoms taip pat priklauso paciento / kliento ir jo šeimos narių mokymas bei ligų prevencija. Pasak Stout (2009), pirminės ligų prevencijos (tarp jų ir susirgimų onkologinėmis ligomis) sėkmę dažnai galima priskirti kineziterapeutams. Apibendrinus visas kineziterapijoje taikomas priemones, matyti, kad kineziterapeutai savo pacientų / klientų gydymui naudoja ir fizinius, ir fizikinius veiksnius. Remiantis įvairiais kineziterapijos, kaip profesijos, apibrėžimais, galima teigti, kad kineziterapija tai sveikatos priežiūros profesija, skirta asmens funkcinės ir fizinės būklės tyrimui, vertinimui, gydymui judesiu, fiziniais ir fizikiniais veiksniais, negalios kompensavimui, sveikatos priežiūrai, prevencijai, sveikos gyvensenos propagavimui ir mokymui Kineziterapeutų veiklos ir profesinio rengimo tyrimų apžvalga Lietuvos mokslininkų darbų, kuriuose būtų nagrinėjamas kineziterapeutų profesiniam rengimui skirtų programų turinys ar kineziterapijos studijoms skirtų studijų programų kokybė, 19

20 aptikti nepavyko. Paprastai Lietuvos kineziterapeutų rengiamose ir ginamose daktaro disertacijose, moksliniuose straipsniuose ar kituose mokslo darbuose nagrinėjami praktiniai kineziterapijos taikymo aspektai. Franckevičiūtė (2007) savo darbe dėmesį skyrė trauminio galvos smegenų sužalojimo atvejams ir veiksniams, lemiantiems kineziterapijos efektyvumą ankstyvuoju reabilitacijos etapu. Bačiulienė (2006) nagrinėjo vaikų laikysenos rodiklių ir širdies kraujagyslių sistemos bei jėgos parametrų sąsajas, Štendelienė (2007) analizavo kineziterapijos paslaugų kokybę. Kineziterapijos ir ciklinės treniruotės poveikį asmenų savarankiškumui ir mobilumui ankstyvuoju reabilitacijos periodu po galvos smegenų insulto tyrė Jamontaitė (2009). Veiksnius, lemiančius galvos smegenų traumas patyrusių vaikų pažintinių funkcijų ir motorikos atsigavimą kineziterapijos taikymo atveju, nagrinėjo Bagdžiūtė (2009). Rimdeikienė (2010) vertino labai mažo gimimo svorio naujagimių motorinę raidą, koreguoto ir raidos amžius santykį ir nustatė kineziterapijos veiksmingumą koreguojant sutrikusią motorinę raidą. Šiek tiek anksčiau Krutulytė (2003) vertino Bobath kineziterapijos metodų ir judesių mokymo programos efektyvumą reabilituojant ligonius, sirgusius galvos smegenų insultu. Ši mokslininkė buvo pirmoji Lietuvoje kineziterapeutė, apgynusi daktaro disertaciją. Kai kurių mokslininkų darbuose apie kineziterapiją kalbama kaip apie kompleksinės reabilitacijos priemonę: Milinavičienė (2008) nagrinėjo veiksnius, turinčius įtakos sergančiųjų galvos smegenų insultu reabilitacijos efektyvumui, Janonienė (2006) vertino sergančiųjų galvos smegenų insultu kompleksinės reabilitacijos efektyvumą. Šiupšinskas (2006) parengė metodiką, skirtą kompleksiškai įvertinti su sveikata susijusį studentų fizinį aktyvumą fizinės sveikatos, fizinio pajėgumo ir kūno masės kompozicijos rodikliais. Akivaizdu, kad Lietuvos mokslininkai didesnį dėmesį skiria profesinei kineziterapeutų veiklai, aptardami jų taikomų metodų ir metodikų efektyvumą. Tačiau nekyla abejonių, kad kineziterapeutų, kaip sveikatos priežiūros specialistų, profesinis rengimas reikalauja ypatingo dėmesio. Todėl reikia pabrėžti, kad be fundamentinių kineziterapijos, kaip biomedicinos mokslo srities, tyrimų, labai svarbūs yra ir taikomieji šios mokslo srities specialistų rengimo aspektai. Taigi galima teigti, kad šiuo metu būtinas detalus kineziterapeuto veiklos sričių, funkcijų ir tam atlikti reikalingų kompetencijų aprašymas. Užsienio mokslininkų darbuose nagrinėjami daug įvairesni kineziterapeutų praktinės veiklos aspektai. Savo darbuose Kerry, Maddocks ir kt. (2008) analizavo filosofijos mokslo ir kineziterapijos sąsajas, aptardami Poperio (Karl Popper, ), Kuno (Thomas Kuhn, ), Lakatoso (Imre Lakatos, ) ir Fejerabendo (Paul Feyerabend, ) filosofines nuostatas ir siedami jas su konkrečiais kineziterapeutų praktinės veiklos pavyzdžiais. Thompson (2010) aptarė socialinę humoro reikšmę ir svarbą kineziterapijos praktikoje. Jo teigimu, 20

21 humoras mažina socialinę jaunųjų kineziterapeutų atskirtį ir komandiniame darbe padeda išvengti hierarchiškumo, autoritarizmo bei su tam tikra veikla susijusių konfliktų. Medicinos ir kitų sveikatos priežiūros srities specialistų profesinio rengimo tyrimų ir su tuo susijusios mokslinės literatūros gausa ženkliai lenkia kineziterapijos sritį. Kaip teigia Broberg, Aars ir kt. (2003), nuo 1993 iki 2003 metų buvo publikuotas tik vienas straipsnis, kuriame pristatomas išsamus kineziterapijos mokymo programos modelis, ir kuris, kaip ir reikėjo tikėtis, sukėlė tolimesnes diskusijas. Nepaisant to, užsienio mokslininkai teorinius ir praktinius kineziterapeutų rengimo aspektus yra analizavę žymiai išsamiau nei Lietuvos tyrėjai. Pasaulyje nemažai dėmesio skiriama filosofiniams profesijos pagrindams. Noronen ir Wikström-Grotell (1999) aprašė kineziterapijos, kaip profesijos, identitetą ir kaitą. Viitanen (2000) nagrinėjo įvairių sveikatos centruose esančių kineziterapijos padalinių profesinę kultūrą ir jos priklausomumą nuo teikiamų paslaugų. Gard ir Sundén (2000) aptarė kineziterapeutų ir pacientų / klientų bendravimo aspektus, lygino kineziterapijos ir slaugos studentų pasaulėžiūrą. Gard (2001) analizavo motyvacinius profesinės veiklos veiksnius reabilitacijoje. Lindquist (2006a), Lindquist, Engardt ir kt. (2006b, 2006c, 2010) nagrinėjo kineziterapijos studentų lūkesčius ir požiūrį į pasirinktą profesiją nuo pirmųjų studijų metų iki jų tapsmo kvalifikuotais specialistais, pateikė rekomendacijų kineziterapeutų profesiniam rengimui. Kell ir Owen (2009) aptarė sąsajas tarp studentų praktikos metu įgytos patirties, taikomo studijų modelio ir studijų rezultatų. Higgs (1999) apibendrino kineziterapeutų rengimo aktualijas, kurios ypač svarbios nuolat besikeičiant sveikatos priežiūros sistemai ir kintant švietimo sistemai. Higgs, Hunt ir kt. (1993) aptarė problemas, susijusias su kineziterapijos specialistų kompetencijomis, žiniomis, klinikinio mąstymo ugdymo studijomis ir praktiniu mokymu, apibrėžė kineziterapijos vaidmenį sveikatos priežiūros sistemoje ir pateikė kineziterapijos, kaip profesijos, paveikslą (Higgs, Refshauge ir kt. 2001). Higgs (1999) taip pat domėjosi tarptautine kineziterapijos praktika, jos standartais ir veiklos reguliavimu; ji parengė specialių podiplominių studijų kursą, kurio metu siekiama plėtoti klinikines žinias ir mąstymą (1992). Higgs ir Jones (2000) plačiai nagrinėjo įvairių sveikatos priežiūros profesijų slaugytojų, kineziterapeutų, ergoterapeutų klinikinio mąstymo ugdymą jų profesinio rengimo procese. Jones ir Sheppard (2008), Chipchase, Dalton ir kt. (2000) kineziterapeutų rengimui pasiūlė patirtimi pagrįstą modelį, kuris tarsi sujungė du dažniausius iki tol atskirai taikytus metodus probleminį mokymą ir situacijų imitavimą. Šie autoriai pabrėžė, kad kineziterapeutų rengimas nėra plačiai mokslininkų nagrinėjama sritis. Studijų rezultatais pagrįsto medikų profesinio rengimo aktualijas plačiai nagrinėjo Harden, Crosby ir kt. (1999a, 1999b), Harden (2002, 2007a, 2007b), Simpson, Furnace ir kt. (2002), Ellaway, Evans ir kt. (2007). Pasak Spady (1994) studijų rezultatais pagristas medikų rengimas gali 21

22 būti apibūdinamas kaip studentų suvokimo kitimas, kai nuo supratimo, KADA ir KAIP mokytis, pereinama prie supratimo, KAS yra studijuojama ir AR TAI gerai išmokstama. Shepard ir Jensen (1990) analizavo kineziterapijos programų turinį ir jo poveikį studentų pasiekimams. Studijų turiniui daug dėmesio taip pat skyrė Chipchase, Williams ir kt. (2008). Šie mokslininkai tyrė fizikinių veiksnių taikymo kineziterapijoje galimybes ir pabrėžė, kad nuo to, kokie veiksniai vyrauja kineziterapeuto praktikoje, priklauso kineziterapijos studijų turinys. Staes, Stappaerts ir kt. (2001) savo studijoje išsamiai aprašė įvairių Europos šalių kineziterapijos studijų programų panašumus ir skirtumus. Ši studija atskleidė būtinybę ir toliau vykdyti tęstinius kineziterapeutų rengimo programų tyrimus. Kineziterapijos studijos laikomos sudėtingu procesu, apimančiu ne tik teorinių ir praktinių dalykų mokymą, bet ir studentų asmeninių savybių ugdymą, motyvacijos skatinimą, nes tai ypač svarbu siekiant įgyti klinikinių įgūdžių. Aptardama kineziterapijos specialistų rengimą, Solomon (1994, 2005) akcentavo probleminio mokymo aktualumą, aprašė jo pranašumus ir trūkumus. Probleminio mokymo integravimo į kineziterapeutų profesinio rengimo programas rekomendacijų pateikė Saarinen- Rahiika ir Binkley (1998). Strohschein, Hagler ir kt. (2001) aptarė problemas, susijusias su kineziterapeutų rengimo poreikiu, nagrinėjo ir apibendrino įvairių autorių pateiktus klinikinio praktinio mokymo modelius (taikomus klinikinių praktikų metu): bendradarbiavimo collaborative (DeClute, Ladyshewsky, 1993; Ladyshewsky ir kt., 1998); technikos įsisavinimo mastery pathway (Oldmeadow, 1996); problemų sprendimo problem solving (Slaughter, Brown ir kt., 1989); integravimo integrative (Bloomer, 1995); daugialypio vadovavimo multiple mentoring (Nolinske, 1995); stebėjimo-tęstinumo continuum (Anderson, 1988); refleksijos reflective (Mandy, 1989); dėstytojo (vadovo) ir studento bendradarbiavimo educator-manager / self-directed learner (Stufflebeam, 1983; Higgs, 1992, 1993); instruktavimo coaching (Hagler, McFarlane, 1991); tarpdisciplininės klinikinės praktikos interdisciplinary (Cox, Beaton ir kt., 1999; Carlisle, Cooper ir kt., 2004; Clark, 2006, 2009; Nisbet, Hendry ir kt., 2008, Forte, Fowler, 2009). audingos patirties ir klinikinių sprendimų priėmimo modelio integravimą į kineziterapijos studijų programas siūlė Darrah, Loomis ir kt. (2006). Nemshick ir Shepard (1996), Baldry Currens ir Bithell (2003). Morris ir Stew (2007) aptarė profesinės veiklos praktikos modelio 2:1 (du studentai ir vienas klinikinės praktikos vadovas) pranašumus, pabrėždami, kad modelis,,1:1 (vienas studentas ir vienas klinikinės praktikos vadovas) nėra tinkamas, nes lemia studento atskirtį. Aplinkos poveikį studijų procesui ir studento tapsmui profesionaliu kineziterapeutu aprašė Richardson, Montemuro ir kt. (1997), Dahlgren (1998), Hilton ir Morris (2001), Reeves, Freeth ir kt. (2002), Ladyshewsky (2006), Lindquist (2006a), Lindquist, Engardt ir kt. (2006b, 2006c), 22

23 Miller, Pace ir kt. (2006). Tarpdisciplininio kurso, kurio metu įvairių studijų programų studentai (medicinos, ergoterapijos, slaugos, kineziterapijos, logopedijos ir kt.) bendruosius (informacines technologijas, specialybės kalbą, sociologiją ir kt.) ir medicinos dalykus (anatomiją, antropologiją, fiziologiją, psichologiją ir kt.) studijuoja kartu, privalumus aptarė Duncan, Alpenstein ir kt. (2006). Išvardintų modelių privalumai ir trūkumai pateikti 3 lentelėje. 3 lentelė. Klinikinės praktikos metu taikomų modelių apibendrinimas Modelis Bendradarbiavimo Technikos įsisavinimo Problemų sprendimo Autoriai Ladyshewsky, Healey, DeClute, Ladyshewsky, Ladyshewsky ir kt Pranašumai Teorija siejama su praktine veikla; Skatinamas studentų bendravimas, komandinis darbas, bendrų projektų rengimas, konsultavimas(is); Ugdoma mokymosi visą gyvenimą kompetencija Oldmeadow 1996 Skatinama studentų savikontrolė, ugdomi savęs vertinimo gebėjimai, spartinamas klinikinių įgūdžių įgijimas; Užtikrinama kokybė; Ugdoma mokymosi visą gyvenimą kompetencija Slaughter ir kt Ugdomos klinikinio ir kritinio mąstymo, grįžtamojo ryšio kompetencijos, gebėjimai sieti teoriją su praktika; ugdomi tyrimų atlikimo įgūdžiai; Ugdoma mokymosi visą gyvenimą kompetencija Integravimo Bloomer 1995 Teorija siejama su praktine veikla; Užtikrinamas mokslinių tyrimų atlikimo kompetencijos įgijimas; Ugdoma mokymosi visą gyvenimą kompetencija Publikacijos metai 1990 Daugialypio vadovavimo Stebėjimotęstinumo Nolinske 1995 Ugdoma mokymosi visą gyvenimą kompetencija Anderson 1988 Skatinama studentų savikontrolė, ugdomi savęs vertinimo gebėjimai, spartinamas klinikinių įgūdžių įgijimas; Ugdoma mokymosi visą gyvenimą kompetencija Refleksijos Mandy 1989 Teorija siejama su praktine veikla; Ugdoma mokymosi visą gyvenimą kompetencija Dėstytojo (vadovo) ir Stufflebeam; Higgs , Ugdoma mokymosi visą gyvenimą kompetencija; Trūkumai Didelių sąnaudų poreikis Didelių sąnaudų poreikis Tinkamai parengtų klinikinių instruktorių stoka Tinkamai parengtų klinikinių instruktorių stoka Tinkamai parengtų klinikinių instruktorių stoka Didelių sąnaudų poreikis Bendravimo stoka Papildomos laiko sąnaudos Refleksijos atsako nepakankamumas Nepakankamas tarpusavio ryšys 23

24 studento bendradarbiavimo Instruktavimo Tarpdisciplininės klinikinės praktikos Naudingos patirties ir klinikinių sprendimų priėmimo Profesinės veiklos praktikos modelis 2 : 1 Hagler, McFarlane Cox ir kt.; Carlisle ir kt.; Clark; 1993 Skatinamas studentų savivartės suvokimas ir profesinis tobulėjimas 1991 Apibrėžiamas klinikinio vadovo vaidmuo; Ugdoma mokymosi visą , gyvenimą kompetencija Ugdoma komandinio darbo kompetencija; Teorija siejama su praktine veikla; Ugdoma mokymosi visą gyvenimą kompetencija Nisbet ir kt.; Forte, Fowler Darrah ir kt Ugdoma mokymosi visą gyvenimą kompetencija Teorija siejama su praktine veikla; Skatinamas mokslinių tyrimų atlikimo kompetencijos ugdymas; Ugdomas atsakingumas, kritinis mąstymas DeClute, Ladyshewsky; Nemshick ir Shepard; Baldry Currens ir Bithell Teorija siejama su praktine veikla; Skatinamas studentų ir klinikinių instruktorių bendravimas, komandinis darbas, konsultavimas(is); Ugdoma mokymosi visą gyvenimą kompetencija Tinkamai parengtų klinikinių instruktorių stoka Tinkamai parengtų klinikinių instruktorių stoka Tinkamai parengtų klinikinių instruktorių stoka Tinkamai parengtų klinikinių instruktorių stoka Profesinės veiklos praktikos modelis 1:1 DeClute, Ladyshewsky; Morris, Stew Galimas individualus mokymas, Skatinamas patirties perdavimas; Teorija siejama su praktine veikla; Studento atskirtis Tinkamai parengtų klinikinių instruktorių stoka Didelių sąnaudų poreikis Aptarus minėtus modelius, būtų sunku išskirti kurį nors kaip svarbiausią ar efektyviausią. Koks modelis taikomas klinikinės praktikos metu, priklauso nuo studijų koncepcijos: pasirenkamas modulinis / probleminis mokymas, motyvacinė teorija ar kt. Svarbu tai, kad visi šie modeliai yra tinkami kineziterapeutų kompetencijų ugdymui, dauguma modelių yra tarpusavyje susiję, o jų taikymas neabejotinai siejamas su mokymosi visą gyvenimą kompetencijos įgijimu (Strohschein, Hagler ir kt. 2002). Kineziterapeutų kompetencijoms dėmesį skyrė įvairūs autoriai. Triezenberg (1996), Barnitt (1998), Geddes, Finch ir kt. (1998), Geddes, Wessel ir kt. (2004), Finch, Geddes ir kt. (2005) aprašė etinius veiksnius, svarbius kineziterapeutų veiklai. Įprastai medicininėje literatūroje nagrinėjamos etinės problemos, susijusios su organų donoryste, eksperimentiniu gydymu, t. y. medicininėmis ar slaugos problemomis (Triezenberg, Davis, 2000). Tačiau Triezenberg (1997) 24

25 aptarė etikos dalyko dėstymo aspektus ir ragino apibrėžti šio dalyko turinį kineziterapijos studijų programose. Sveikatos priežiūros specialistų veiklos kultūrą ir kultūrinės kompetencijos ugdymo aspektus išryškino ir kiti autoriai: Stewart (2002), O'Shaughnessy ir Tilki (2007), Norris ir Allotey (2008). Specialiųjų kineziterapeuto kompetencijų vertinimas yra svarbus profesinio rengimo kokybės užtikrinimo veiksnys. Tačiau būtina paminėti, kad bendros kompetencijų vertinimo sistemos ar vieno geriausio vertinimo metodo nėra, todėl siūloma naudoti įvairius jų derinius (Holmboe, Hawkins, 1998). Epstein (2007), pateikdamas ir apibūdindamas kompetencijų vertinimo metodus, išskiria rašytinės užduoties, vadovo vertinimo, klinikinių situacijų imitavimo, daugiafunkcinio (360 o ) vertinimo svarbą. Visiems šiems metodams būdingi tam tikri pranašumai ir trūkumai, tačiau pabrėžiama, kad kiekvieną iš jų galima taikyti skirtingų lygių žinių, įgūdžių ar kompetencijų vertinimui. Taigi kineziterapeuto specialiųjų kompetencijų vertinimas yra daugybės vertinimo metodų visuma. Specialioji kompetencija negali būti vertinama kaip baigtinė, nes tai yra daug daugiau nei tobula technika ar įgūdžiai. Specialiosios kompetencijos įgijimas gali būti apibrėžiamas kaip ilgai trunkantis vystymosi procesas, susijęs su klinikine praktine patirtimi (Brosky, Scott 2007). Efektyvių būdų įvertinti studentų veiklą praktikos metu ieškojo Clouder ir Toms (2008). Jensen ir Paschal (2000), Brunham ir Murray (2000), Clouder (2000), Clouder ir Sellars (2004), Plack ir Santasier (2004), Larin, Wessel ir kt. (2005) aptarė grįžtamojo ryšio, mokymosi visą gyvenimą (Donaghy, Morss, 2000) ir klinikinio mąstymo (Noll ir kt. 2001) svarbą kineziterapeutų veiklai. Grįžtamojo ryšio vaidmenį kineziterapijos studijose ir klinikinės praktikos svarbą savo darbuose įvertino Ward ir Gracey (2006). Pasak Gilbert, Camp ir kt. (2000), Duncan, Alpenstein ir kt. (2006), kuo anksčiau studentai pradedami mokyti tarpdisciplininėje aplinkoje, tuo geriau jie įsisavina komandinio darbo kompetenciją, todėl tarpdisciplininis mokymas turėtų būti įtrauktas į studijų turinį dar prieš pradedant dėstyti specialybės dalykus (Cooper, Spencer-Dawe ir kt., 2005). Aptarus sudėtingą specialiųjų kompetencijų vertinimo pobūdį, nekyla abejonių, kad kompetencijos ir jų vertinimo kriterijai turėtų būti aiškiai apibrėžti. Būtina įvardyti, kokia kompetencija ir kokiu tikslu yra vertinama, o vertinimo kriterijai turi būti konkretūs ir atitinkantys kompetencijos vertinimo tikslą. Kalbant apie kineziterapeutų profesinį rengimą ir jų studijoms skirtų programų turinį, susiduriama su studijų kokybės samprata. Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų šalių, pastaraisiais metais studijų programų kokybei skiriamas vis didesnis dėmesys. Kokybės samprata yra be galo plati, o medikų rengimas profesijai yra savita sritis, susijusi su specifiniais kokybės rodikliais. Skirtingai nuo kitų šalių, Lietuvoje moksliniai tyrimai, skirti medicinos studijų kokybei, nepakankamai išplėtoti. Išsamiau nagrinėjama tik bendra studijų kokybės samprata: aktualios 25

26 aukštojo mokslo kokybės ir jos vertinimo problemos aptariamos Čižo (2003), Stumbrio (2004) ir kitų autorių darbuose. Studijų kokybės sąsajas su išoriniais veiksniais, studentų motyvacija, dėstytojo kompetencija, dėstymo kokybe, gebėjimu objektyviai įvertinti studento pasiekimus savo darbuose aptaria Kardelis ir Mičiulienė (2000), Tidikis (2001), Laužackas, Stasiūnaitienė ir kt. (2005), Šventickas (2002), Guskey (2004), Pukelis ir Savickienė (2003), Vasiliauskas (2005) ir kiti autoriai. Studijų programų vertinimo ir jų tobulinimo poreikį Lietuvoje akcentuoja studijų turinio (curriculum) teorijos tyrinėtojai Laužackas, Pukelis, Sajienė ir kiti. Tokio vertinimo aktualumą ir praktinę naudą pabrėžia ir užsienio autoriai (Royse ir kt., 2009). Neuniversitetinių studijų programų rengimo, vertinimo ir vykdymo problemas aptaria Žibėnienė (2005), komandinio darbo kompetencijų plėtojimą rengiant slaugytojus Žydžiūnaitė (2005), slaugytojų kompetencijų tobulinimą socialinės partnerystės kontekste Mažionienė ir Žydžiūnaitė (2009). Misiūnas (2007) savo darbe siūlo kokybės užtikrinimo modelį, taikytiną kolegijų studijoms vertinti. Jucevičienė, Lepaitė (2000), Laužackas, Pukelis (2000), Teresevičienė (2001) ir kt. aptaria studijų turinio kūrimo aspektus. Bartuševičienė ir Butkienė (2006) atkreipia dėmesį, kad aukštųjų mokyklų konkurencija ir kokybės užtikrinimas neturėtų sąlygoti mokslinio susiskaldymo šalies viduje. Deja, Lietuvoje vis dar galima pastebėti tam tikrų aplinkybių nulemtą susiskaldymą tarp aukštųjų mokyklų. Visi anksčiau išvardinti faktai rodo, kad studijų programų kokybės tema yra aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Lietuva tik žengia pirmuosius žingsnius, prisidėdama prie vieningos studijų programų kokybės užtikrinimo sistemos, todėl visa moksliškai pagrįsta informacija studijų kokybės tema gali būti svarbi ir naudinga, ypač naujoms mokslo sritims, tarp jų ir reabilitacijai. Kai kurie Lietuvos ir užsienio autoriai, kalbėdami apie sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, akcentuoja nuolatinio dirbančių specialistų tobulėjimo ir mokymo(si) svarbą (Janušonis, 2004; Grol, 2001; Chassin, Galvin, 1998) ir pabrėžia asmeninės motyvacijos stoką, profesionalų tobulinimui skirtų programų trūkumą ir dėstytojų nekompetentingumą (Grol, 2002). Nuolatinis profesinis tobulėjimas turėtų įtakos ne tik profesinių kompetencijų plėtotei, bet ir lemtų pilnavertį bendravimą su pacientais bei kitais komandos nariais (Gunn, Goding, 2009). Kineziterapeutų profesiniam rengimui, jo kokybei ir kineziterapijos specialiųjų kompetencijų įgijimui svarbūs du komponentai: klinikinė praktika ir klinikinės praktikos vadovo įtaka. Klinikinė praktika atliekama sveikatos priežiūros įstaigose. Tai studijų dalis, kurios metu studento žinios išbandomos ir tobulinamos, atliekant praktinę profesinę veiklą (Vilniaus kolegijos studijų reglamentas, 2009). Laitinen- Väänänen, Talvitie ir kt. (2007, 2008a), Kondratavičienė ir Sajienė (2007), Strohschein, Hagler ir kt. (2002) praktinį mokymą (nebūtinai klinikinį M. Ž.) laiko esminiu profesinių įgūdžių ir kompetencijų įgijimo bei profesinio identiteto ugdymo 26

27 komponentu. Klinikinė praktika apibūdinama ir kaip klinikinė profesinių įgūdžių formavimo veikla (Hobbs, Henley ir kt. 2000). Tai yra svarbus ir nepakeičiamas sveikatos priežiūros specialistų rengimo elementas (Williams, Webb 1994), kuriame reikšmingas vaidmuo tenka pacientui (Laitinen-Väänänen, Talvitie ir kt., 2008b). Ankstyva praktinė patirtis padeda studentams formuoti tinkamą požiūrį į būsimą veiklą, priartina medicinos studijų programų turinį prie visuomenės poreikių (Littlewood, Ypinazar ir kt. 2005), leidžia pasijusti aktyviais studijų dalyviais ir suteikia galimybę būti atsakingiems už kitų procese dalyvaujančių narių mokymą (Skøien, Vågstøl ir kt., 2009). Didelė atsakomybė kineziterapeutų profesiniame rengime tenka klinikinės praktikos vadovams, kurie turėtų ne tik perduoti savo žinias, bet ir padėti studentams tapti kompetentingais specialistais. Reikalaujama, kad klinikinės praktikos vadovai turėtų ne mažesnę kaip vienerių metų darbo pagal specialybę patirtį (Threlkeld, Paschal, 2007), būtų įgiję klinikinės patirties ir mokymo įgūdžių (Skinner, 2007). Kalbant apie profesinį kineziterapeutų rengimą, pabrėžiama, kad sveikatos priežiūros institucijos turi bendradarbiauti su aukštosiomis mokyklomis ir siekti bendrų tikslų (Chartered Society of Physiotherapy, 2003). Deja, įvairiuose darbuose konstatuojama ir tai, kad dėl objektyvių priežasčių gydymo įstaigų darbuotojai nespėja greitai prisitaikyti prie aukštajame moksle vykstančių pokyčių (Dornan, Boshuizen ir kt. 2007): spartus mokslo ir technologijų vystymasis reikalauja nuolatinio žinių ir įgūdžių atnaujinimo, kompetencijų tobulinimo, naujų metodų įsisavinimo, su paciento medicininėmis problemomis susijusių socialinių veiksnių integravimo į gydymo procesą (Hewson ir kt., 1999). Klinikinės praktikos vadovas turi visa tai integruoti į praktinį medicinos studentų mokymą (O'Keefe, White ir kt., 2001). Laitinen-Väänänen ir kt. (2008) pabrėžia klinikinės praktikos vadovų vaidmenį, padedant studentams suvokti jų profesijos paskirtį ir ypatumus, įgyti reikalingas žinias, įgūdžius ir profesines kompetencijas. Öhman, Hägg ir kt. (2005) akcentuoja bendradarbiavimo tarp švietimo ir gydymo institucijų svarbą. Šių autorių pateiktame profesinių santykių modelyje atsispindi bendradarbiavimo ir poveikio ryšiai ne tik tarp sveikatos priežiūros organizacijos ir kineziterapeutus rengiančios institucijos, bet ir tarp komandos narių (1 pav.). Reikia paminėti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, nepakankamas ir nesistemingas klinikinės praktikos vadovų rengimas yra didelė problema (Žukauskienė, Sajienė ir kt., 2010; Higgs, McAllister, 2005, 2007). Vienas iš pagrindinių šios problemos sprendimo būdų galėtų būti glaudus atitinkamos srities specialistų bendradarbiavimas tarp studijų institucijos ir gydymo įstaigos. Bendravimo ir diskusijų svarbą kineziterapeutų rengime ir jau dirbančių profesionalų veikloje pabrėžia Donaghy ir Morss (2000). Pasak Gwozdek, Klausner ir kt. (2009), įvairios diskusijos, susijusios su praktinės veiklos klausimais, leidžia vystyti kritinį studentų mąstymą, įgyti 27

28 socialinių kompetencijų, skatina visų praktikos vadovų partnerystę. Deja, tokio bendravimo ir bendradarbiavimo trūkumas studentų praktikos metu pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose 1 pav. Konceptualus profesinių santykių modelis (Öhman ir kt., 2005). G gydytojas, SL slaugytoja; ER ergoterapeutas; KI klinikinis instruktorius; Stud studentas; AP akademinis personalas; MD medicininis diskursas; smd socialinių mokslų diskursas. šalyse (Reeves, Freeth ir kt., 2002; Higgs, McAllister, 2005, 2007; McAllister, Higgs ir kt., 2008; Žukauskienė, Sajienė, 2009). Apibendrinant galima teigti, kad kineziterapeutų, kaip ir kitų sveikatos priežiūros specialistų, profesinis rengimas yra savitas ir reikalaujantis ypatingo dėmesio. Pabrėžiant klinikinių įgūdžių įgijimo svarbą studijų procese, aptariami įvairių studijų metodų (probleminis mokymas, situacijų imitavimas, patirtimi pagrįstas mokymas, įvairūs klinikinio praktinio mokymo modeliai ir kt.) taikymo privalumai ir trūkumai. Todėl be fundamentinių kineziterapijos, kaip biomedicinos mokslo srities, tyrimų, labai svarbūs yra ir taikomieji šios mokslo srities specialistų rengimo aspektai. Būtina išsamiai apibrėžti kineziterapeutų veiklos sritis, jų funkcijas ir joms atlikti reikalingas kompetencijas Kineziterapija biomedicinos mokslų paradigmų kaitoje Specifinis praktinės medicinos, kaip veiklos, tikslas konkretaus individo ar visuomenės gydymas ir sveikatos priežiūra, kuri remiasi gamtos ir socialinių mokslų turiniu ir metodais 28

29 (Jakušovaitė, 2001). Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, apie 10 % viso pasaulio gyventojų turi negalią, daugiau kaip šeši šimtai penkiasdešimt milijonų serga įvairiomis ligomis. Dėl pažangių diagnostinių tyrimų ir gydymo metodų, naujų medikamentinių priemonių šiuo metu jau išgydoma daug ligų, anksčiau tapdavusių mirties priežastimi. Pastaraisiais metais išaugo išgyvenamumo po sunkių ligų ir traumų lygis, pailgėjo žmonių vidutinė gyvenimo trukmė. Šiuo metu nesustojamai didėja senyvų žmonių skaičius (Haglund, Rosen, 2001) 18, o vyresnio amžiaus žmonės dažniau serga lėtinėmis ligomis, kurios neretai lemia įvairaus laipsnio neįgalumą. Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos problemų klasifikacijoje (International Classification of Functioning, Disability and Health ICF) apie negalią kalbama ne tik kaip apie medicininę ar biologinę problemą, bet ir atsižvelgiama į socialinius negalios aspektus. Pastaruoju metu pakito ligų priežastys tokie rizikos veiksniai kaip rūkymas, svaigalai, sumažėjęs fizinis aktyvumas, antsvoris, stresas lemia daugelio ūmių bei lėtinių ligų plitimą net jauname amžiuje. Kai kurie socialiniai ir ekonominiai faktoriai taip pat veikia sveikatą. Visuomenės evoliucija, sveikatos priežiūros sistemos globalizacija, informacinių technologijų revoliucija formuoja naują holistinį požiūrį į sveikatą, kur akcentuojamas ligų profilaktikos ir sveikatos išsaugojimo poreikis. Tai lemia, kad pastaruoju metu vis didėja reikalavimai sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams, o tai yra iššūkis visai sveikatos priežiūros, ypač reabilitacijos, sistemai. Jei XIX amžiuje medicinos siekis buvo nugalėti ligą ir biomedicinos mokslų paradigmos kaitą buvo galima apibūdinti kaip ligonio istorijos virtimą ligos istorija, tai XX amžiuje biomedicinos mokslų paradigma virsta socialine ir ekologine (Jakušovaitė, 2001). Trečiojo tūkstantmečio šūkis galėtų būti:,,sveikata gyvenimo, kokį nori gyventi žmogus, šaltinis (ibid) (Lindquist, 2006a). Sveikatos priežiūros kokybė yra sistemiškas, visapusiškas, tęstinis procesas, pritaikytas paciento poreikiams, ir grindžiamas nuolatiniu medikų profesionalų ir pacientų mokymusi (Janušonis, 2004). Šiandien tradicinis požiūris į sveikatos priežiūros sistemos kokybę keičiamas nauju, pagrįstu šiuolaikinėmis teorijomis: Pacientų kreipimusi į organizaciją ir joje dirbančius profesionalus pagrįsta sveikatos priežiūra keičiama į bendradarbiavimu ir ilgalaikiais medikų bei pacientų santykiais pagrįstą sveikatos priežiūrą; Medikų profesionalų valdoma ir kontroliuojama sveikatos priežiūra keičiama į sveikatos priežiūrą, pritaikytą pacientų poreikiams ir pageidavimams; Sveikatos priežiūros sistemos atstovų reagavimas į akivaizdžius pacientų poreikius keičiamas į reagavimą pagal numatomus pacientų poreikius. Pasak 18 Manoma, kad Švedijoje 2020 m. septyniasdešimtmečių ir vyresnių asmenų skaičius sudarys apie dešimtadalį populiacijos (Lindquist, 2006a). 29

30 Sartre (1960), kad praktinė veikla būtų sėkminga, būtina pažinti už žmogaus esančią realybę (žr. Morkūnienė, 2002). PSO didžiausią dėmesį skiria ligų ir traumų prevencijai, pabrėžia ne jau išsivysčiusios ligos gydymo, bet sveikatos išsaugojimo, fizinio aktyvumo skatinimo svarbą. Holistinis požiūris į sveikatą akcentuoja fizinės, psichinės ir dvasinės būsenos vienovę, todėl manoma, kad asmens su negalia problemas reikia spręsti fiziniu, psichiniu, socialiniu ir teisiniu aspektu. Šiuo atveju liga asmens fizinės, psichinės ir dvasinės būklės disharmonija, pasireiškianti tam tikrais simptomais, funkcijų sutrikimais. Holistinis požiūris lemia, kad į žmogų žiūrima kaip į visumą, sprendžiamos ne tik jo sveikatos, bet ir profesinės veiklos bei socialinės problemos. Laikantis šio požiūrio, žmogus su negalia mokinamas prisitaikyti prie pakitusios situacijos, skatinamas pasiekti kuo didesnį funkcinį savarankiškumą. Pacientas skatinamas būti aktyviu gydymo ir reabilitacijos proceso dalyviu (4 lentelė). 4 lentelė. Biomedicinos mokslų paradigmos kaita (modifikuota remiantis Kriščiūnu, 2009) Medicininis modelis Reabilitacijos modelis Problema Liga Funkcijos sutrikimas Principas Gydoma liga Gydomas žmogus Požiūris Tunelinis Holistinis Tikslas Gerinti fizinę būklę Gerinti funkcinę būklę ir skatinti adaptaciją Sveikatos priežiūros specialistas Ekspertas Pagalbininkas, kolega Sveikatos priežiūros specialisto vaidmuo Paternalistinis Partnerystės Veikiama pagal situaciją Mokoma, motyvuojama, skatinama Pacientas Taisomas daiktas Autonomiška asmenybė Gydomas asmuo, pacientas Partneris, komandos narys Paciento vaidmuo Pasyvus Aktyvus Priežiūra Sveikatos priežiūros įstaigos personalas Organizuojama pagal paciento galimybes Pagalbos organizavimas Atskiri sveikatos priežiūros specialistai Specialistų komanda Kitas svarbus aspektas, akcentuojamas įvairių autorių (Minore ir Boone, 2002; D Amour, Oandasan, 2005), sveikatos priežiūros specialistų bendradarbiavimas. Vieno mediko dažniausiai gydančio gydytojo,,sureikšminimas, priskiriant jam pagrindinį vaidmenį, jau 30

31 laikomas netinkamu ir keičiamas medikų bendradarbiavimu (Jarvis-Selinger, Ho ir kt., 2008). Tik gerai organizuota ir komandiniu darbu pagrįsta sveikatos priežiūra laikoma efektyvia ir tenkinančia visuomenės bei paciento poreikius. Pacientų gydymas turi būti paremtas humanizmo idealais supratimu, pagarba, tolerancija ir smalsumu (Gard, Sunden, 2003). Kiekvienas žmogus yra unikalus ir tai svarbu suvokti gydant pacientą. Terapija ne gydymas ar diagnostika, bet gilus asmeninis kontaktas tarp dviejų žmonių, todėl viena svarbiausių terapijos sąlygų empatija ir besąlygiškai teigiamas dėmesys klientui (Rogers, 1957 žr. Rogers, 2007). Būtybės ir sistemos egzistuoja kaip visuma, todėl geras gydytojas (kineziterapeutas) turi siekti visų paciento savijautą veikiančių veiksnių harmonijos (Paracelsas). Čia svarbus vaidmuo tenka kineziterapeutams, nes būtent šių specialistų veikla skirta ne tik gydymui, bet ir sveikatos tausojimui, palaikymui, pacientų mokymui ir aktyvios gyvensenos populiarinimui. Svarbu paminėti, kad teorinės ir praktinės medicinos galimybės turi atitikti visuomenės lūkesčius (Jakušovaitė, 2001), todėl labai svarbios yra sveikatos priežiūros specialistų profesinio rengimo sąsajos su praktinei veiklai keliamais reikalavimais. Biomedicinos, kaip ir kitų mokslų, evoliucija stipriai priklauso nuo geografiškai apibrėžto regiono (dažnai sutampančio su valstybės ribomis), sociokultūrinių, politinių, ekonominių sąlygų ir tradicijų (Žemaitaitis, Kaminskas ir kt. 2004), todėl negalima aklai perimti kitų šalių patirties, nepritaikant jos savo visuomenės poreikiams. Sveikatos priežiūros srities profesionalų, tarp jų ir kineziterapeutų, profesinis rengimas pagrįstas skirtingų tradicijų, o ypač humanistinės tradicijos požiūriu, bet taip pat veikiamas fizinių ir kitų mokslų evoliucijos (Harding, Williams, 1995). Aptariant kineziterapijos raidą, pažymėtina, kad jau senais laikais mokslininkai, filosofai ir gydytojai (I. Niutonas, Aristotelis, K. Galenas, Hipokratas) stengėsi atskleisti judesio esmę, domėjosi judesių atlikimo fiziologija, formulavo sveikos gyvensenos principus, kurių neatsiejama dalimi laikė fizinį aktyvumą, judėjimą taigi tam tikrus tikslingus judesius. Jie suprato ir įvardijo judėjimo reikšmę, rekomendavo jį ne tik sveikiesiems, bet ir sergantiems. Senovės Indijoje, Kinijoje, Egipte sąnarių judrumo atstatymui buvo naudojami tempimo pratimai, masažas ir vandens procedūros (hidroterapija). Senovės Indijos chirurgas Sušruta skirtingų ligų gydymui pasitelkdavo fizinius ir kvėpavimo pratimus bei masažą. Japonai ir kinai jau prieš 3000 metų akcentavo judėjimo reikšmę Kinijos medikai taikė įtrynimus ir sąnarių tempimą, be to, gydė kvėpavimo pratimais bei masažu. Knygoje Cong-fou (3000 m. pr. m. e.) nuosekliai aprašomos aktyvių, pasyvių ir kombinuotų judesių taikymo metodikos derinant juos su masažu. Būtent kinų medicinai priskiriamos prevencinės medicinos ištakos. Žymus posakis, kad tikras gydytojas yra ne tas, kuris gydo, o tas, kuris apsaugo nuo ligos, taip pat priklauso kinams (Dubrovskis, 1999). 31

32 Senovės graikai V a. pr. m. e. žmones gydė mankšta ir bėgimu. Garsus graikų gydytojas Hipokratas ( m. pr. m. e.) savo darbuose aprašė gydomosios mankštos metodiką širdies, kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligoms gydyti (Kriščiūnas ir aut., 1996). Daugelio pasaulio šalių medikai ir šiandien priima jo surašytą priesaiką. Jis, kartu su Trojos princu Hektoru (Hector), gali būti laikomi primityvios kineziterapijos pradininkais, nes jau tais laikais žmonių gydymui taikė masažą ir hidroterapiją. Senovės Graikijos medicinos ir gydymo Dievas Eskulapas (Asklepijus, Asklepijas) gydė dainomis, masažais, vandens gimnastika. Dar Platonas ( m. pr. m. e.) rašė, jog dirbančiam didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą, būtina pamankštinti ir kūną, griebusis gimnastikos... (Žilionis, 2005). Senovės Roma garsėjo švaros kultu ir pirtimis. Čia ypač plačiai buvo taikomi įvairūs pratimai kūnui, masažai ir vandens procedūros. Romėnai žavėjosi ir garbino kūno grožį, judesių harmoniją ir skatino fizinę kultūrą. Romėnų mokslininkas ir gydytojas Aulas Kornelijus Celsas (I m. e. a.) savo veikalo Apie mediciną ( De Medicina ) I-je knygoje Dieta, higiena ir pratimų nauda rašo, kad žmogaus sveikata ir energija priklauso nuo jo paties, kad asmuo greta savo kasdieninių darbų medžioklės, žemdirbystės, žvejybos turėtų ne tik nepamiršti pailsėti, bet ir daugiau dėmesio skirti pratimams. Celso manymu, nieko neveikimas silpnina kūną, sukelia pirmalaikę senatvę, o judėjimas jį stiprina ir pratęsia jaunystę. Jau tada buvo akcentuota dabartinėje kineziterapijoje naudojamų fizinių veiksnių (oras, vanduo, šaltis, šiluma) nauda. Šiame veikale būtų galima apčiuopti net pirmųjų kineziterapijos metodikų aprašymą. Tarkim, paralyžiaus gydymui pirma siūloma atlikti masažą, tada pasyvius judesius, o vėliau aktyvius pratimus. Vaikščiojimas ir masažas turėtų sugrąžinti prarastas jėgas. Antikinės medicinos klasikas Galenas ( m.) greta kitų gydymo būdų taip pat plačiai taikė gydomąją gimnastiką (Jankauskas, 1990). Žymiausias tų laikų islamo šalių gydytojas, filosofas bei įvairių sričių mokslininkas Avicenna (taip pat žinomas kaip Ibn Seena, m.) Medicinos kanone (lot. Canon Medicinae) aprašė fizinių pratimų, masažo, saulės ir oro vonių bei vandens procedūrų taikymą ligų gydymui ir profilaktikai. Šis veikalas iki pat XIX amžiaus pradžios ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose buvo laikomas vienu autoritetingiausių medicinos istorijoje. Jame prieš dešimtį amžių aprašyti medicinos principai naudojami dar iki šiol. Senovės civilizacijų medicinos raidai ir taikomiems gydymo metodams neabejotinos įtakos turėjo to meto filosofija. Medicinai buvo svarbu teorines tiesas patikrinti praktiškai. Išsiaiškinus, kas sudaro žmogaus kūną, kokiomis priemonėmis ir kaip jį galima gydyti, buvo svarbu nepakenkti. Garsusis Hipokrato posakis Primum non nocere pirmiausia nepakenkti galėtų būti laikomas tiek Antikos, tiek visų laikų medicinos šūkiu. Filosofiją galima apibūdinti kaip teorinės ir praktinės pasaulėžiūros mokslą (Pukelis, 1998), todėl galima teigti, kad medicinos ir filosofijos ryšys yra 32

33 buvo labai glaudus. Be to, jau Antikos laikų medicinoje juntamos holistinio požiūrio į žmogų apraiškos: akcentuojama žmogaus organizmo sudedamųjų dalių (kraujo, gleivių, geltonosios ir juodosios tulžies) vienovė. Norint išgydyti žmogų, svarbu pažinti jo prigimtį ir parinkti tinkamiausią gydymą, panaudojant klimato veiksnius: vėją, vandenį ir kt. (Jakušovaitė, 2001). Reikia paminėti, kad tai, kas buvo akcentuojama to meto gydytojų, tampa šių dienų medicinos aktualijomis. Aktyvaus gyvenimo būdo propagavimas ir ligų prevencija (būtent ši veikla ir priskiriama kineziterapeutams) pabrėžiama daugelio šalių sveikatos programose. Deja, viduramžiais fizinių pratimų, masažo taikymas, asmens higienos ir kūno priežiūros įpročiai tarsi apmirė. Kaip teigia Kriščiūnas (1996), nustojus vystytis medicinos mokslui, nustota domėtis ir gydomąja kūno kultūra. Negalią turintys žmonės buvo priversti ją slėpti, iš jų buvo tyčiojamasi, juos marindavo badu, rodydavo turgaus aikštėse. Gydymas judesiu mokslinį pagrindimą įgavo tik Renesanso laikotarpiu (XIV XVI amžius). Vėliau pradėti leisti specialūs leidiniai apie gydomąją mankštą, nemedikamentinių priemonių naudojimą širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemos ligų gydymui (Kriščiūnas, 2005c), pradėti gaminti protezai. Pasak Kriščiūno (1996), prancūzų medikas Ambroise Paré ( m.) kare nukentėjusiems kareiviams gamino medines kojas ir mokė jomis naudotis, todėl pagrįstai galėtų būti laikomas ne tik protezų, bet ir kai kurių šiuolaikinės kineziterapijos sudedamųjų dalių pradininku. Šiek tiek vėlesniu laikotarpiu paplito švedų medicininė gimnastika. Jos pradininku laikomas švedų gimnastikos tėvu vadinamas Peras Henrikas Lingas ( ). Jis susistemino įvairius masažo būdus, naudotus Egipte, Romoje ir Graikijoje; Stokholme įkūrė pirmąją aukštąją mokyklą, kurioje buvo rengiami gimnastikos specialistai armijai ir mokykloms bei mokoma masažuoti. Visi minėti faktai rodo, kad tuometinio gydymo judesiu vystymasis buvo labai glaudžiai susijęs su medicinos mokslo raida. Rusijoje gydymas judesiu pradėtas taikyti XVIII a. Žymiausi to meto rusų medikai M. J. Mudrovas, N. I. Pirogovas, S. P. Botkinas, A. A. Ostroumovas, N. P. Maksimivičius- Ambodikas, P. F. Lesgaftas ir kt. savo darbuose akcentavo gydymo fiziniais pratimais ir grūdinimo reikšmę. Pavyzdžiui, G. I. Sokolskis (XIX a.) laikomas,,dozuoto ėjimo, kaip gydymo priemonės, pradininku. A. I. Poluninas teigė, kad judėjimas ne tik stiprina kūną, bet ir apsaugo nuo ligų ar net jas gydo (Dubrovskis, 1999). Pasak Gaigalo (1998), Lietuvoje kūno kultūros ir gydomosios kūno kultūros teorijos bei metodikų pradininku laikomas Karolis Dineika ( ). Iki XIX a. judrieji žaidimai Lietuvoje buvo seniausias žmonių fizinio lavinimo metodas, todėl dirbdamas fizinės kultūros mokytoju ir pedagogu, o nuo 1952 m. Druskininkų kurorto gydomosios fizinės kultūros parke (kuris vėliau pavadintas jo vardu), K. Dineika nuolat tobulinosi pats, mokė kitus, fiziškai stiprino ir grūdino sveikuosius ir stengėsi padėti įvairiomis ligomis sergantiems ligoniams. Kriščiūno (2005) teigimu, 33

34 Druskininkuose K. Dineikos profilaktikos ir gydymo metodai tapo visuotinai pripažinti. Jo pasiūlyta psichofizinė treniruotė tai metodas, veikiantis organizmą, keičiantis raumenų tonusą, reguliuojantis kvėpavimą, ugdantis aktyvų dėmesį, valią, savitvardą, adekvačią reakciją į dirgiklius. Dineika mokė jaunus specialistus, gydomosios fizinės kultūros klausimais rašė spaudoje, išleido keletą knygų: 1959 m.,,fizinė kultūra sveikatos šaltinis (kartu su K. Labanausku), 1961 m.,,gydomoji fizinė kultūra, 1966 m.,,kvėpavimas, judėjimas, sveikata, 1975 m.,,moters grožis, sveikata, 1981 m. rusų kalba, o 1984 m. lietuvių kalba,,judėjimas, kvėpavimas, psichofizinė treniruotė (Gaigalas, 1998) Kineziterapija kaip specialybė susiformavo tik XX-to amžiaus pradžioje (Kriščiūnas, 2005b). Tikros kineziterapijos, kaip profesijos, pradžia galima laikyti 1894 metus, kai keturios slaugytojos iš Anglijos Lucy Marianne Robinson, Rosalind Paget, Elizabeth Anne Manley and Margaret Dora Palmer įkūrė Kineziterapijos draugiją (Chartered Physiotherapy Society). Draugijos įsteigimui įtakos turėjo švedų gimnastikos pradininko Lingo judėjimas (jo įtaką britų medicinos studijų programoms galima įžvelgti jau 1870 metais) (Larkin, 1983) m. Kineziterapijos draugija įgijo teisėtą ir viešą profesinės organizacijos statusą ir tapo Jungtinė kvalifikuotų masažuotojų draugija (Incorpororated Society of Trained Masseuses). Ši draugija plėtėsi ir stiprėjo, jos padaliniai buvo įkurti visoje šalyje, o 1944 m. įteisintas dabartinis jos pavadinimas Teisėtoji kineziterapijos draugija (Chartered Society of Physiotherapy CSP) m. draugija buvo patvirtinta kaip nepriklausoma profesinė sąjunga. Tais pačiais metais buvo parengtas pirmas kineziterapijos mokymo kursas. Netrukus kitos šalys pasekė šios draugijos pavyzdžiu ir tokiose mokyklose, kaip Otago kineziterapijos mokykla (Naujoji Zelandija, 1913 m.), Rid (Reed) kolegija (Portlendas (JAV) m.), buvo pradėtos kurti formaliojo mokymo kineziterapijos programos. Kineziterapijos, kaip mokslo ir gydymo šakos, vystymuisi didelės įtakos turėjo ir įvairūs tyrimai. Pirmasis straipsnis kineziterapijai skirtų tyrimų tema buvo publikuotas Jungtinėse Valstijose 1921 m. kovo mėn. Tais pačiais metais Mary McMillan įkūrė Kineziterapijos asociaciją (dabartinis pavadinimas Amerikos kineziterapijos asociacija (American Physical Therapy Associacion APTA). Apibendrinant galima teigti, kad kineziterapijos raida glaudžiai susijusi su biomedicinos mokslų vystymusi. Kineziterapijos ištakos siekia priešistorinius laikus. Senovės Indijoje, Kinijoje, Egipte skirtingų ligų gydymui buvo naudojami fiziniai, tempimo ir kvėpavimo pratimai, masažas ir vandens procedūros (hidroterapija). Šie veiksniai laikomi elementais, kuriuos taikant kineziterapija susiformavo kaip profesija. Ligų prevencija, kuriai didelis dėmesys buvo skiriamas dar prieš tūkstančius metų, aktuali ir dabartinei sveikatos priežiūros sistemai. Prieš 3000 metų skatintas aktyvus judėjimas, taikytos masažo, aktyvių, pasyvių ir kombinuotų judesių, hidroterapijos 34

35 procedūros gali būti laikomos ligų profilaktikos priemonėmis ir šiomis dienomis. Kinų posakis, kad tikras gydytojas yra ne tas, kuris gydo, o tas, kuris apsaugo nuo ligos, labai tinkamas ir šiandien Kineziterapeutų veiklos ypatumai Lietuvoje ir pasaulio šalyse Kineziterapijos vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje labai svarbus. Jau buvo minėta, kad vienas iš kineziterapijos uždavinių yra sveikatos palaikymas ir stiprinimas, todėl kineziterapeutų, kaip sveikatos priežiūros sistemos narių, vaidmuo pacientų ir jų bendruomenės sveikatinime yra svarus ir neginčijamas. Juo labiau, kad ir PSO rekomendacijose, ir pagal jas parengtoje Lietuvos sveikatos programoje (iki 2010 m.) akcentuojamas sąmoningo visuomenės požiūrio į sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą ugdymas, didelis dėmesys skiriamas sveikai gyvensenai ir jos įgūdžių formavimui, pradedant jau nuo ikimokyklinio ugdymo institucijų. Sveikatos politika yra viena iš prioritetinių PSO rekomenduojamų sveikatinimo veiklos krypčių. Šiuo metu siekiama sutelkti bendruomenės dėmesį į ligų bei traumų prevenciją ir sveikatos išsaugojimą. Toks siekis neabejotinai susijęs su kineziterapine veikla. Kineziterapija yra neatsiejama reabilitacijos dalis. Reabilitacijos (lot. rehabilitatio atgavimas) terminas turi kelias reikšmes. Teisės srityje šis terminas, reiškiantis teisių, kurias anksčiau asmuo turėjo, grąžinimą (Tarptautinių žodžių žodynas, 2003), vartojamas jau nuo seno. Tačiau medicinos srityje sąvoka reabilitacija pirmą kartą pavartota tik 1946 m. Vašingtone vykusiame kongrese. Šiuo metu medicininis reabilitacijos terminas apibrėžiamas kaip priemonių kompleksas, padedantis ligoniams arba patyrusiems traumas atgauti sveikatą ir sumažėjusį ar prarastą darbingumą arba pasirengti kitai, esamą sveikatos būklę atitinkančiai savarankiškai veiklai (Tarptautinių žodžių žodynas 2003). Tačiau XX a. viduryje, medicinos srityje pradėjus vartoti reabilitacijos sąvoką, ji buvo suvokiama siauriau. Tuo metu reabilitacija buvo skirta darbingumo grąžinimui po sunkios traumos ar ligos, todėl asmenys, kurių galimybės grįžti į darbą buvo minimalios (sunkias traumas patyrę asmenys, psichikos ligoniai, senyvo amžiaus žmonės, neįgalūs vaikai ar kt.), reabilitacinės pagalbos negaudavo m. PSO pateikiamame apibrėžime reabilitacija jau traktuojama kaip kompleksinis, koordinuotas juridinių, medicininių, profesinių, socialinių priemonių taikymas žmogaus funkciniam aktyvumui atgauti. Šiame apibrėžime nebeakcentuojama grįžimo į darbą būtinybė, svarbiausiu laikomas žmogaus savarankiškumas. Kaip teigia Kriščiūnas (2005), neįgalusis negali įlipti į autobusą ne dėl to, kad jis sėdi vežimėlyje, o dėl to, kad autobusas jam nepritaikytas. Aklasis nežino, kur išlipti iš autobuso ne todėl, kad jis aklas, bet todėl, kad nepranešama apie autobusų stoteles. Taigi pastaruoju metu akcentuojama, kad visuomenė turi prisiimti kaltę už tai, jog neįgaliesiems nesudaroma galimybė būti savarankiškiems. Lietuvoje visuomenės požiūris į neįgaliuosius taip pat kinta. Vis daugiau neįgaliųjų galima pamatyti viešosiose vietose. Tam didelės įtakos turėjo 1991 m. lapkričio 28 d. priimtas Lietuvos 35

36 Respublikos Invalidų socialinės integracijos įstatymas, kuris įteisino daugiaprofilinės reabilitacijos sistemos kūrimą. Šiame įstatyme numatomos invalidų (tada buvo vartojamas terminas invalidas ) teisės, nustatomos teisinės, ekonominės ir organizacinės invalidų integracijos į darbą, visuomeninį gyvenimą garantijos bei reguliuojama invalidumo nustatymo, invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos, aplinkos pritaikymo invalidams, jų ugdymo, mokymo bei profesijos įgijimo tvarka. Jau kitais metais po įstatymo priėmimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos eįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 straipsnio nuostatomis, 19 įsteigta Invalidų reikalų taryba prie Vyriausybės, kuri turėjo kontroliuoti šio įstatymo įgyvendinimą, užtikrinti neįgaliųjų dalyvavimą sprendžiant visus su jų gyvenimu ir veikla susijusius klausimus. Nuo 2005 m. liepos 1 d. pakeistas minėto įstatymo pavadinimas Lietuvos Respublikos eįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Šiuo įstatymu užtikrinamos lygios neįgaliųjų teisės ir galimybės visuomenėje, apibrėžiama socialinės integracijos sistema bei jos sąlygos, neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymas, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių nustatymo ir tenkinimo principai. Įstatymo antrojo skirsnio 8 straipsnyje apibrėžiamos medicininės reabilitacijos paslaugos, o kineziterapija yra laikoma viena iš pagrindinių medicininės reabilitacijos priemonių (medicininė reabilitacija kompleksinis medicininių reabilitacijos priemonių (fizioterapijos, kineziterapijos, ergoterapijos, ortopedinių ir techninės pagalbos priemonių, psichologinės pagalbos, gydymo vaistais, pacientų / klientų ir jų artimųjų mokymo, gydymo dieta ir kt.) taikymas siekiant kuo labiau atstatyti sutrikusias funkcijas (grąžinamasis sveikatos gydymas) arba, esant negrįžtamiems pakitimams, jas kompensuoti (reabilitacija III, reabilitacija II, ambulatorinė reabilitacija), arba palaikyti pasiektą funkcinio pajėgumo lygį (palaikomoji reabilitacija). Žmogaus biosocialinių funkcijų galimybės orientuotis, judėti, apsitarnauti, priimti ar perduoti informaciją, kontroliuoti savo elgesį, bendrauti su kitais žmonėmis, dirbti atgavimui kineziterapija taip pat labai svarbi m. parengtoje acionalinėje neįgaliųjų medicininės, profesinės socialinės reabilitacijos ir integracijos programoje metams 20 akcentuojamas efektyvios kompleksinės ligonių ir neįgaliųjų reabilitacijos sistemos sukūrimas. Kaip teigia Kriščiūnas (2005), medicininės reabilitacijos paslaugų plėtotė svarbi: 1) daugiaprofiliniuose stacionaruose, kur medicininės reabilitacijos priemonės, tarp jų ir kineziterapija, reikalingos 50 % ligonių, o kineziterapeutas reabilitacijos specialistų komandos narys; 2) poliklinikose, kur laikomasi komandinio darbo principo, o ambulatorinė reabilitacija yra žymiai pigesnė; 3) reabilitacijos ligoninėse ir sanatorijų reabilitacijos skyriuose, kur be medicininių priemonių naudojami ir kurortiniai gamtiniai veiksniai; 4) namuose, kur turi būti užtikrinamas reabilitacijos tęstinumas, bendruomenės nariai mokomi teikti reabilitacijos paslaugas. 19 Valstybės žinios, 1991, Valstybės žinios, 2002, 57:

37 Lietuvos kineziterapeutai savarankiškai arba kartu su kitais reabilitacijos specialistais dirba sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licenciją teikti medicininės reabilitacijos paslaugas, vaikų su negalia ugdymo įstaigose, sveikatinimo paslaugas teikiančiose įstaigose, savarankiško gyvenimo namuose, protezinių, ortopedijos gaminių ir techninių priemonių pritaikymo įstaigose, globos įstaigose, pensionatuose, administraciniuose vienetuose. Kineziterapeutų veiklos ypatumai Lietuvoje juridiškai apibrėžiami Lietuvos medicinos normoje (2004), kur teigiama, kad kineziterapeutas privalo teikti kvalifikuotas kineziterapijos paslaugas; bendradarbiauti su kitais asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, slaugos ir socialinės rūpybos darbuotojais bei specialistais; propaguoti sveiką gyvenseną, sveikatos tausojimo priemones; laikytis profesinės etikos principų, gerbti pacientų teises ir jų nepažeisti; tobulinti profesinę kvalifikaciją teisės aktų nustatyta tvarka; tvarkyti darbo dokumentus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; paaiškinti kineziterapeuto praktikos aplinkybes Sveikatos apsaugos ministerijos, teisėsaugos institucijų prašymu; taikyti tik įteisintus (išskirta autorės M. Ž.) Lietuvoje fizioterapijos, kineziterapijos metodus; atlikti kitas Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas pareigas. Tačiau svarbu paminėti, kad dokumentuose nepavyko rasti informacijos apie tai, kokie kineziterapijos metodai Lietuvoje yra įteisinti. Juose taip pat neįvardijama, kokius diagnostinius invazinius ir / ar neinvazinius pacientų būklės vertinimo bei gydymo metodus savo darbe gali taikytis šios srities asmens sveikatos priežiūros specialistai. Minėtoje Lietuvos medicinos normoje (2004) labai paviršutiniškai nurodoma, kad kineziterapeutas turi mokėti įvertinti paciento fizinį išsivystymą, fizines ypatybes; nustatyti įvairaus amžiaus pacientų toleranciją fiziniam krūviui; sudaryti ir taikyti kineziterapijos programą; įvertinti kineziterapijos programos efektyvumą ir tikslinti jos eigą; savarankiškai vadovauti grupinėms ir individualioms kineziterapijos procedūroms; pateikti pacientams ir jų artimiesiems metodinius nurodymus, sudaryti individualias kineziterapijos programas, supažindinti su savikontrolės metodika; suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Čia taip pat teigiama, kad kineziterapeutas turi gebėti įvertinti paciento fizinį aktyvumą; parinkti metodiką atsižvelgdamas į pažeidimo sindromus ir bendrą paciento sveikatos būklę; informuoti pacientus apie pasiektus ir laukiamus rezultatus; konsultuoti kineziterapijos klausimais medicinos ir kitų sričių specialistus; teikti metodinę pagalbą ir vadovauti kineziterapeuto padėjėjams; konsultuoti hipodinamijos profilaktikos klausimais; kompleksiškai taikyti aktyvias ir pasyvias kineziterapijos, masažo, fizioterapijos priemones bei natūralius gamtinius veiksnius; supažindinti pacientus su reikiamomis techninės pagalbos priemonėmis ir jų naudojimu (Lietuvos medicinos norma, 2004). WCPT (2007) ir Amerikos kineziterapeutų asociacijos (APTA) pateiktuose minimaliuose (išskirta autorės M. Ž.) įgūdžių ir kvalifikacijų reikalavimuose, skirtuose specialistams, baigusiems kineziterapijos studijas ir norintiems gauti licenciją darbui, detaliai ir konkrečiai 37

38 įvardijamos veiklos sritys, taikytini kineziterapinio tyrimo bei gydymo metodai. WCPT (2007) 49 puslapių apimties dokumente išsamiai aprašoma, ką kineziterapeutas turėtų tirti ir vertinti širdieskraujagyslių, kvėpavimo, nervų, kaulų-raumenų ir kt. sistemų ligų atveju; kaip turėtų būti vykdomas galvinių ir periferinių nervų tyrimas, eisenos ir pusiausvyros tyrimas, ergonominis ir kūno kompozicijos vertinimas; kokie turėtų būti judėjimo funkcijos, laikysenos, refleksų, skausmo tyrimai; kaip įvertinti naudojimosi kompensacine technika ir pagalbinėmis priemonėmis poreikį; kokius testus kineziterapeutas privalo atlikti; kokie vertinimo aspektai turėtų būti nurodyti paciento ligos istorijoje; kokie yra pacientų socialinės ir namų aplinkos vertinimo kriterijai. Tame pačiame dokumente detaliai aprašytos metodikos, manipuliacijos, fiziniai ir fizikiniai veiksniai, kuriuos gali taikyti kineziterapeutas. Reikalavimai profesinę veiklą pradedantiems kineziterapeutams aiškiai apibrėžti ir Jungtinėje Karalystėje. Pirmiausia, kineziterapeutai turi būti registruoti Sveikatos profesijų taryboje (the Health Professions Council; HPC). Kadangi ta pati taryba, kaip jau minėta anksčiau, yra atsakinga ir už studijų programų akreditavimą bei jų tobulinimą, jaučiamas glaudus ryšys tarp kineziterapeutų rengimo teorijos ir jų profesinės veiklos praktikos. Švedijoje, kur 9,1 mln. gyventojų tenka apie kineziterapeutų (iš kurių apie yra Švedijos kineziterapeutų asociacijos nariai), yra numatytos būtinos kineziterapeuto kvalifikacijos ir jų įgijimo būdai. Įsidarbinti kineziterapeutu Švedijoje galima baigus specialias studijas ir užsiregistravus acionalinėje sveikatos ir socialinio aprūpinimo taryboje (The ational Board of Health and Welfare). Kiti ES gyventojai privalo įrodyti savo kvalifikaciją pateikdami galiojantį savo šalies universitetinio išsilavinimo diplomą. Minėta taryba įvertina užsienio šalių kineziterapeutų diplomus ir laipsnius. Kvalifikacija gali būti pripažįstama nedelsiant arba, kai kuriais atvejais, po išsamesnio įvertinimo. Nuo 1990 m. Švedijos kineziterapeutų draugija išduoda šių sričių specializacijos pažymėjimus: ergonomikos, šeimos medicinos, gerontologijos 21 ir geriatrijos 22, pediatrijos, širdies ir kraujagyslių ligų, intensyvios priežiūros, kvėpavimo ligų, neurologijos, onkologijos, ortopedijos, akušerijos, ginekologijos ir urologijos, ortopedinės manualinės terapijos, skausmo valdymo, psichiatrijos ir psichosomatinių ligų, reumatologijos, sporto medicinos ir veterinarinės medicinos. Specializacijų sritys glaudžiai susijusios su 18 komitetų, veikiančių kineziterapeutų draugijoje, veikla. Norint tapti specializuotu kineziterapeutu Švedijoje reikia: turėti ne mažiau kaip dvejų metų praktinės veiklos patirtį; išlaikyti nacionalinį magistro egzaminą (60 ECTS); paskelbti mažiausiai vieną mokslinę publikaciją; pristatyti mokslinį darbą nacionalinėje arba tarptautinėje konferencijoje; trejus metus dirbti klinikinį darbą specializacijos srityje prižiūrint kvalifikuotam 21 Gerontologija mokslas apie senėjimo priežastis ir reiškinius (Tarptautinių žodžių žodynas, 2003) 22 Geriatrija mokslas, tiriantis senatvės ligas, jų gydymą ir prevenciją (Tarptautinių žodžių žodynas, 2003) 38

39 kolegai. Anksčiau minėta taryba yra išskyrusi sritis, kurios reikalauja ypatingo kineziterapeutų pasirengimo. Tai vaikų ir paauglių su funkciniais pakenkimais ar ligomis kineziterapija; senyvų žmonių su fiziniais ar psichiniais pakenkimais kineziterapija; pacientų su psichinėmis ir psichosomatinėmis ligomis kineziterapija; visų amžiaus grupių pacientų su funkciniais pakenkimais, sukeltais kaulų-raumenų, nervų, kvėpavimo ar kraujotakos sistemų ligų ar traumų, kineziterapija (Häger-Ross, Sundelin, 2007). Numatydama prioritetines veiklos sritis ir reguliuodama veiklos kryptis, Švedijos, kaip ir daugelio kitų šalių, kineziterapeutų draugija turi tiesioginės įtakos kineziterapijos programų turiniui ir jose dėstančių specialistų rengimui. Kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, kineziterapijos praktika Naujojoje Zelandijoje užsiimti gali tik Kineziterapijos taryboje (Physiotherapy Board) registruoti kineziterapeutai. Siekdama nuolatinio specialistų tobulėjimo, taryba yra nustačiusi, kad kasmet 5 % visų dirbančių kineziterapeutų privalo pateikti savo profesinio tobulėjimo ataskaitą, kuri yra vertinama kompetentingų asmenų. Jei ataskaita įvertinama neigiamai, asmuo turi išklausyti numatytą kompetencijų programą (Skinner, 2007). Tarptautiniu mastu pabrėžiama, kad kineziterapeutai turi būti ne tik kompetentingi ir atsakingi mokslininkai bei praktikai (Higgs ir kt., 1999), bet ir, kaip ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, turi sugebėti dirbti komandoje, profesionaliai bendrauti su specialistais ir skirtingo amžiaus pacientais, gebėti priimti sprendimus ir spręsti problemas nuolat besikeičiančiame pasaulyje (Higgs, Hunt, 1999). Apibendrinant kineziterapeutų veiklos ypatumus galima teigti, kad daugumoje šalių ši veikla yra labai detaliai apibrėžta. Įvairiuose kineziterapeutų veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose pastebima reikšminga profesinių kineziterapeutų draugijų (asociacijų, sąjungų ir kt.) įtaka. Visame pasaulyje, nepaisant nedidelių skirtumų, kineziterapijos veikla turi daug panašumų. Tai ypač pastebima atskiruose regionuose: pavyzdžiui, Europos šalyse kineziterapeutų veikla yra vienodesnė nei lyginant su JAV ar Azijos šalimis. Būtina atkreipti dėmesį ir į sveikatos priežiūros finansavimo aspektą šalyse, kuriose finansavimas didesnis, kineziterapijos paslaugos yra labiau išvystytos. Mokėjimas už paslaugas yra įvairus mokama ir iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, ir iš valstybės sveikatos priežiūrai skirtų lėšų, be to, galimas ir privačių asmenų atlygis už suteiktas paslaugas. Negalima nepabrėžti ir tradicijų įtakos išsivysčiusiose Europos šalyse (pvz. Švedijoje) kineziterapeutų veikla yra labiau vertinama, jose didesnis kineziterapeutų skaičius (paprastai skaičiuojamas kineziterapeutų skaičius, tenkantis šalies gyventojų skaičiui: Švedijoje ši proporcija yra 1:600, Belgijoje 1:355, Suomijoje 1:450, Danijoje 1:610, Italijoje 1:1450, Estijoje 1:3500, Lietuvoje 1:4700, Etiopijoje 14:60 mln.). Akivaizdu, kad lygiuodamasi į kitas Europos šalis, Lietuva turėtų parengti ir įdarbinti nemažai šios srities specialistų. Juk kineziterapeutų skaičius lemia ir pačios profesijos vystymąsi bei tobulėjimą. 39

40 Daugelyje šalių kineziterapija traktuojama kaip savarankiška profesija, tačiau kai kuriose šalyse kineziterapeutai priskiriami pirminei sveikatos priežiūros specialistų grandžiai. Yra šalių, kuriose kineziterapeutai negali užsiimti privačia veikla, pavyzdžiui, Korėjoje privati praktika griežtai draudžiama. Net kai kuriose Europos Sąjungos šalyse kineziterapeutas negali priimti paciento be gydytojo siuntimo. Siekiant apsaugoti visuomenę nuo nekvalifikuotų specialistų ar apsišaukėlių, daugumoje šalių kineziterapeutai yra registruojami. Dažniausiai atliekama paprasta procedūra, kai registruojami visi kineziterapijos studijas baigę asmenys. Kai kuriose šalyse registracijos procedūra yra sudėtingesnė registruojami tik tie kineziterapeutai, kurie išlaiko egzaminą ar įrodo savo kompetentingumą kitais numatytais būdais. Šalyse, kuriose kineziterapeutai gali atlikti įvairias manualines manipuliacijas ar skirti medikamentus, verstis praktine veikla leidžiama tik licencijavimo egzaminą išlaikiusiems ir registruotiems kineziterapeutams. Skiriasi ir licencijos įsigijimo ir turėjimo sąlygos kai kuriose šalyse licencija gaunama visam gyvenimui, kai kuriose licencijavimo egzaminą periodiškai reikia perlaikyti. Lietuvoje kineziterapeutų veikla nėra aiškiai apibrėžta: vis dar neįteisinti Lietuvoje taikomi kineziterapijos metodai, diagnostiniai invaziniai ir / ar neinvaziniai pacientų būklės vertinimo metodai. Kineziterapijos specialistams neleidžiama atlikti kai kurių elektroterapijos ar hidroterapijos procedūrų (dėl istoriškai susiklosčiusios situacijos, kai sovietmečiu Lietuvoje buvo ruošiami gydytojai fizioterapeutai, kurie skirdavo ir kai kuriais atvejais atlikdavo elektroterapijos ir balneoterapijos 23 procedūras (kai kurias tokias procedūras atlikdavo medicinos seserys dabar slaugytojos)). Kineziterapeutų veikla Lietuvoje nelicencijuojama, todėl dirbančių specialistų tobulinimasis nėra privalomas; taip pat nėra apibrėžta, kaip kineziterapeutų pareigos, veikla ir kompetencijos priklauso nuo jų įgyto išsilavinimo laipsnio (bakalauro / magistro) Kineziterapeutų profesinio rengimo patirtis Lietuvoje ir pasaulyje Lietuvoje kineziterapijos specialistų rengimo poreikis išryškėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai gydomoji kūno kultūra vis plačiau pradėta taikyti ligų profilaktikai, gydymui ir reabilitacijai m. Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute įkurta Gydomosios kūno kultūros katedra. Šioje aukštojoje mokykloje pirmojoje Lietuvoje 1954 m. pradėtos dėstyti Gydomosios kūno kultūros (kineziterapijos) ir Sportinio masažo disciplinos, 1958 m. įvesta Gydomosios kūno kultūros (kineziterapijos) specializacija (Miškinis, 1995), 1962 m. pradėti rengti gydomosios kūno kultūros instruktoriai (Kriščiūnas 2005). Iki 1995 metų buvo parengtas 281 šios srities specialistas. 23 Balneoterapija tai gydymas natūraliais ir dirbtiniais mineraliniais vandenimis (Tarptautinių žodžių žodynas, 2003) 40

41 1993 m. spalio 14 d. Kūno kultūros institute įsteigtas Sveikatos fakultetas, kuriam priklauso Kineziterapijos, Biomechanikos ir Fiziologijos katedros. Čia studijuojama pagal naujus studijų planus, parengtus remiantis Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių pavyzdžiais (Miškinis, 1995), įvesta keturių metų bakalauro ir dvejų metų magistro programa. Kineziterapeutų padėjėjai rengiami Lietuvos aukštesniosiose medicinos mokyklose. Pirmoji jų laida studijas pradėjo 1996 m. A. Domaševičiaus aukštesniojoje medicinos mokykloje m. kineziterapeutų padėjėjai pradėti rengti ir Vilniaus aukštesniojoje medicinos mokykloje (3,5 metų studijos) m. Klaipėdos aukštesniojoje medicinos mokykloje pagal naują Kineziterapijos studijų programą studijas pradėjo 30 studentų m. Lietuvoje įteisinus binarinę aukštojo mokslo sistemą, imtasi daugelio mokslo institucijų pertvarkymo. Reorganizavus Utenos aukštesniąją medicinos mokyklą, rugsėjo 1-ą dieną buvo įsteigtas Utenos kolegijos Sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos fakultetas. Pertvarkius Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą, 2001 m. rugsėjo 1 d. kaip Vilniaus kolegijos padalinys įsteigtas Sveikatos priežiūros fakultetas. Įvykdžius reorganizaciją prie Kauno kolegijos prijungta Kauno aukštesnioji medicinos mokykla, Klaipėdos aukštesnioji medicinos mokykla paskirta Klaipėdos kolegijai m. rugpjūčio 30 d., reorganizavus Panevėžio aukštesniąją technikos mokyklą ir Panevėžio A. Domaševičiaus aukštesniąją medicinos mokyklą, buvo įsteigta Panevėžio kolegija. Tais pačiais metais reorganizuota ir prie Šiaulių kolegijos prijungta Šiaulių aukštesnioji medicinos mokykla. Visose šiose aukštosiose mokyklose kineziterapeutai rengiami pagal naują 120 kreditų, 3 metų trukmės neuniversitetinių studijų programą. Anksčiau parengtiems kineziterapeutų padėjėjams sudaryta galimybė pasirinkti išlyginamąsias studijas, po kurių baigimo suteikiama kineziterapeuto profesinė kvalifikacija. Panašiu metu kineziterapeutų rengimui dėmesį ėmė skirti ir universitetinės medicininės pakraipos mokyklos m. 160 kreditų apimties ir 4 metų trukmės kineziterapeutų rengimui skirtos bakalauro programos pradėtos vykdyti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete ir Kauno medicinos universitete; nuo 2005 metų Kineziterapijos magistrantūros programa Kauno medicinos universitete. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 368 patvirtintą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 107 pakeistą Bendrąjį studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta nuosekliosios universitetinės ir neuniversitetinės studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose, klasifikatorių ir pagal šias studijų kryptis suteikiamų kvalifikacijų sąrašą kineziterapija buvo priskirta biomedicinos mokslų sričiai ir reabilitacijos studijų sričiai ir krypčiai (kodas yra 11B2) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, 2007). Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Dėl studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašo ir kvalifikacinių laipsnių sąrašo patvirtinimo 41

42 (2009 m. gruodžio 23 d. Nr. 1749) kineziterapija priskirta Reabilitacijos studijų krypčiai (B300), Medicinos ir sveikatos studijų krypties grupei, Biomedicinos mokslų sričiai. Kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas baigus universitetines pirmosios pakopos studijas, reabilitacijos bakalauras, baigus antrosios pakopos arba vientisąsias studijas reabilitacijos magistras. Profesinė kvalifikacija, suteikiama baigus universitetines pirmosios pakopos, antrosios pakopos arba vientisąsias studijas, kineziterapeutas. Baigus kolegines studijas, suteikiamas kvalifikacinis laipsnis reabilitacijos profesinis bakalauras, įgyjama profesinė kvalifikacija kineziterapeutas. Taigi matyti, kad tiek baigus universitetines, tiek kolegines studijas suteikiama ta pati profesinė kvalifikacija. Lietuvos profesijų klasifikatoriuje (2009) nurodomi du profesijų pavadinimai: fizioterapeutas (kodas 2264) ir fizioterapijos technikas bei fizioterapeuto padėjėjas (kodas 3255). Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos internetinėje svetainėje pateikiamame Lietuvos profesijų klasifikatoriuje nurodytos profesijos matyti 5 lentelėje. 5 lentelė. Lietuvos profesijų klasifikatoriaus pagal ISCO 08 fragmentas su profesijų pavyzdžiais Pagrindinė Pagrindinis grupė pogrupis Grupė Pogrupis Pavadinimas Profesijų pavyzdžiai 2 Specialistai 22 Sveikatos specialistai 226 Kiti sveikatos priežiūros specialistai 2264 Fizioterapeutai Kineziterapeutas (universitetinis išsilavinimas) Ergoterapeutas (universitetinis išsilavinimas) Ergoterapeutas Kineziterapeutas 3 32 Jaunesnieji sveikatos specialistai Kiti jaunesnieji sveikatos specialistai Fizioterapijos technikai ir fizioterapeutų padėjėjai Ergoterapeuto padėjėjas Kineziterapeuto padėjėjas Masažuotojas Akupresūros terapeutas / Acupressure therapist Hidroterapeutas / Hydrotherapist 42

43 Šiuo metu kineziterapeutų padėjėjai Lietuvos aukštosiose mokyklose nėra rengiami. Kaip jau minėta, juos nustota ruošti aukštesniąsias medicinos mokyklas reorganizavus į aukštąsias kolegijas. Tačiau klasifikatoriuje išlikęs profesijos pavadinimas liudija, kad tokie specialistai egzistuoja. Šiame moksliniame darbe analizuojama esama kineziterapeutų profesinio rengimo situacija, todėl apie kineziterapeutų padėjėjus toliau nekalbama. Lietuvos profesijų klasifikatoriuje pateikiami kineziterapeuto profesijos aprašai matyti 6 lentelėje. 6 lentelė. Lietuvos profesijų klasifikatoriuje išskiriamų kineziterapeuto profesijos aprašų palyginimas Pagrindinė grupė Specialistai Kineziterapeutas (universitetinis išsilavinimas, kodas ) Pagrindinis pogrupis Grupė Pogrupis Gyvosios gamtos mokslų, sveikatos priežiūros, farmacijos ir veterinarijos specialistai Sveikatos priežiūros, farmacijos ir veterinarijos specialistai (išskyrus slaugos specialistus) Kitur nepriskirti sveikatos priežiūros, farmacijos ir veterinarijos specialistai (išskyrus slaugos specialistus) Kineziterapeutas dirba su pacientais, turinčiais fizinių sutrikimų, taiko įvairias kineziterapijos priemones: gydomąją gimnastiką, masažą, treniruoklius, pratimus baseine ir kt., konsultuoja pacientus ir jų šeimos narius. Kineziterapeuto veiklos tikslas išmokyti žmones, turinčius funkcinių sutrikimų, gyventi savarankiškai, kompensuoti jų negalią judesiu ir kitais fiziniais veiksniais. Kineziterapeutai įvertina paciento fizinį pajėgumą ir aktyvumą, psichomotorinę būklę, sudaro gydymo programą ir parenka kineziterapijos priemones: gydomąją gimnastiką, žaidimus,,,dozuotą ėjimą, treniruoklius, raumenų elektrostimuliaciją, pratimus baseine, plaukimą ir kt. Kineziterapeutas dirba medicinos, vaikų gydymo ir ugdymo įstaigose, socialinės reabilitacijos ir sveikatos kabinetuose, privačiose klinikose, palaikomojo gydymo ir slaugos institucijose. Jie vadovauja jaunesniajam personalui (kineziterapeuto padėjėjams), bendradarbiauja su kitais reabilitacijos komandos nariais, pildo medicininę dokumentaciją, moko ir konsultuoja pacientus bei jų šeimų narius. Taip pat gali dirbti ir mokslo tiriamąjį darbą, steigti visuomenines draugijas ir dalyvauti jų veikloje Kineziterapeutas (kodas ). Pagrindinė grupė Jaunesnieji specialistai technikai ir Pagrindinis pogrupis Grupė Pogrupis Jaunesnieji gyvosios gamtos mokslų, sveikatos priežiūros, farmacijos ir veterinarijos specialistai Jaunesnieji sveikatos priežiūros, farmacijos ir veterinarijos specialistai Fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistai Kineziterapeuto darbo sritis sveikatos ir fizinės būklės grąžinimas, palaikymas ar negalios kompensavimas naudojant masažą ir fizinius pratimus. Kineziterapeutas privalo: žinoti morfologiją, fiziologiją, patologijos pagrindus, įvairaus amžiaus žmonių organizmo ypatumus; žinoti fizinių pratimų, masažo poveikį sveikam ir sergančiam organizmui, fizinių veiksnių poveikį žmogaus organizmui; išmanyti funkcijų sutrikimo šalinimo ir kompensavimo principus bei gydymo judesiu, masažo ir fizikinės terapijos metodus ir priemones; mokėti įvertinti paciento fizinį išsivystymą, nustatyti įvairaus amžiaus pacientų toleranciją fiziniam krūviui; mokėti sudaryti ir taikyti kineziterapijos programą, įvertinti jos efektyvumą ir tikslinti jos eigą; gebėti savarankiškai vadovauti grupinėms ir individualioms kineziterapijos procedūroms, sudaryti individualias kineziterapijos programas; gebėti įvertinti paciento fizinį aktyvumą, parinkti metodikas atsižvelgiant į pažeidimo sindromus ir 43

44 bendrą paciento sveikatos būklę; gebėti kompleksiškai taikyti aktyvias ir pasyvias kineziterapijos, masažo, fizioterapijos priemones ir natūralius gamtinius veiksnius; supažindinti pacientus su reikiamomis techninės pagalbos priemonėmis ir jų naudojimu. Kineziterapeutas dirba savarankiškai (išskirta autorės M. Ž.) arba bendradarbiauja su kitais asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, slaugos ir socialinės rūpybos darbuotojais bei specialistais. Kineziterapeutas gali dirbti sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licenciją teikti medicininės reabilitacijos paslaugas, vaikų su negalia ugdymo, sveikatingumo paslaugas teikiančiose įstaigose, savarankiško gyvenimo namuose, globos įstaigose, pensionatuose. Lietuvos profesijų klasifikatoriuje (2009) kineziterapeutais įvardintų specialistų veikla apibrėžiama (žr. 6 lentelę) panašiai kaip ir Lietuvos medicinos normoje (2004), nors nėra aišku, kodėl klasifikatoriuje masažas atskiriamas nuo kitų fizinių veiksnių, o gydymas judesiu apskritai neminimas. Kaip galima pastebėti 6 lentelėje, klasifikatoriuje pateikiamas žinių ir gebėjimų sąrašas platesnis ir išsamesnis aprašant jaunesniųjų specialistų ir technikų darbą (lyginant su specialistų aprašu). Taigi kyla natūralus klausimas kuris specialistas yra kompetentingesnis ir kuo skiriasi specialistų ir jaunesniųjų specialistų funkcijos? Šias abejones dar labiau sustiprina tame pačiame klasifikatoriuje nurodytos specialistų darbo galimybės. Susidaro įspūdis, kad asmenys, priskiriami jaunesniųjų specialistų grupei, turi įgyti daugiau žinių, gebėjimų ir yra labiau vertinami darbo rinkoje, nes gali dirbti savarankiškai. Vadinasi, ir baigusieji universitetines, ir kolegines studijas gali pretenduoti į tas pačias darbo vietas. Nepaisant to, kad kolegijose vykdomos su praktine veikla susijusios profesinės studijos (Vilniaus kolegijos studijų reglamentas, 2009), o universitetuose turėtų būti rengiami plataus profilio specialistai, savo profesinėje veikloje sugebantys naudotis mokslo žiniomis, absolventams suteikiama ta pati profesinė kvalifikacija. Jau baigiant rašyti šį disertacinį darbą, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V(5) Dėl Lietuvos Respublikos profesijų klasifikatoriaus atnaujintos šešiaženklės struktūros pagal ISCO-08 patvirtinimo patvirtintas naujas Lietuvos profesijų klasifikatorius. Pagal jį profesijos kodas (pagal ISCO-08) yra , profesijos pavadinimas kineziterapeutas. Tačiau čia taip pat išskiriama profesija kineziterapeuto padėjėjas, kurios kodas yra Pagal Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. ISAK 2419 patvirtintą mokslo krypčių klasifikatorių, 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ISAK 2418 patvirtintą mokslo sričių klasifikatorių bei 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. ISAK 2420 patvirtintą mokslo šakų klasifikatorių kineziterapija laikoma slaugos mokslo šaka (kodas B710), priklausančia slaugos krypčiai (kodas 11B) ir biomedicinos mokslų sričiai (kodas B000). Taigi, nors studijų sričių ir krypčių klasifikatoriuje reabilitacija ir slauga buvo atskirtos (jau LRV 2003 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 1229), mokslo krypčių ir šakų klasifikatoriuje fizinė medicina, 24 Valstybės žinios, 2010, Nr

45 kineziterapija, revalidacija 25, reabilitacija vis dar priskiriamos slaugos mokslo krypčiai. Galbūt todėl vienose aukštosiose mokyklose kineziterapijos studijų programos priskiriamos slaugos krypčiai, o kitose reabilitacijos krypčiai, taip joms suteikiant skirtingus kodus. Tokia situacija suponuoja diskusinius klausimus ar skirtingos kineziterapijos programų studijų kryptys lemia ir skirtingą programų turinį? Jei taip, tai kodėl visų šių studijų programų absolventams suteikiama ta pati kvalifikacija? Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo 26 Nr Dėl studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašo ir Kvalifikacinių laipsnių sąrašo patvirtinimo 3 punktą, 2010 m. vasario 19 d. išleistas Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministras įsakymas Nr. V-222, kuris patvirtina studijų kryptis sudarančių šakų sąrašą. Pagal jį kineziterapija (B 310) priskiriama biomedicinos mokslų studijų sričiai, medicinos ir sveikatos studijų krypčių grupei, Reabilitacijos studijų krypčiai (B 300). Vienintelis dokumentas Lietuvoje, kuriuo remiantis turi būti kuriamos ir vykdomos aukštojo mokslo kineziterapeutų rengimo programos, yra Kineziterapeuto rengimo standartas (V profesinio išsilavinimo lygmuo), kadangi Lietuvoje vis dar nėra patvirtinto studijų krypties, kuriai priklauso kineziterapija, reglamento. Pagal LR ŠMM 2004 m. sausio 22 d. įsakymą Nr. ISAK-87 Dėl studijų krypčių reglamentų patvirtinimo 27 yra patvirtinti chemijos, filosofijos, matematikos bei psichologijos studijų krypties reglamentai, pagal įsakymą Nr. ISAK geologijos ir geografijos; pagal įsakymą Nr. ISAK bendrasis technologijos mokslų (inžinerijos); pagal įsakymą Nr. ISAK biochemijos; pagal įsakymą Nr. ISAK veterinarinės medicinos; pagal įsakymą Nr. ISAK viešojo administravimo, fizikos ir visuomenės sveikatos; pagal įsakymą Nr. ISAK informatikos; pagal įsakymą Nr. ISAK socialinio darbo; pagal įsakymą Nr. ISAK farmacijos; pagal įsakymą Nr. ISAK visuomenės saugumo; pagal įsakymą Nr. ISAK biologijos; pagal įsakymus Nr. ISAK-2294, Nr vadybos ir verslo administravimo studijų reglamentai. 25 Revalidacija pakartotiniai veiksmai, kuriais įrodoma, kad procedūra, procesas, įrenginys, žaliava, metodas ar sistema yra tinkami numatytiems rezultatams gauti (Valstybinė lietuvių kalbos komisija, posėdis ). 26 Valstybės žinios, 2010, Nr Valstybės žinios, 2004, Nr Valstybės žinios, 2004, Nr ; 2005, Nr Valstybės žinios, 2005, Nr Valstybės žinios, 2005, Nr Valstybės žinios, 2006, Nr Valstybės žinios, 2007, Nr Valstybės žinios, 2008, Nr Valstybės žinios, 2008, Nr Valstybės žinios, 2008, Nr Valstybės žinios, 2008, Nr Valstybės žinios, 2008, Nr

46 Kineziterapijos studijų krypties reglamento trūkumas neabejotinai susijęs su kineziterapijos specialistų profesinio rengimo problemomis. Nors vienas iš Bolonijos proceso tikslų yra aukštojo mokslo tęstinumo užtikrinimas, Lietuvoje kolegijų absolventai kineziterapeutai iki 2009 metų neturėjo galimybės tęsti studijų magistrantūros programose. Net po Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro 2007 m. birželio mėn. 12 d. įsakymu Nr pakeisto Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo (įsakymas Dėl bendrųjų reikalavimų studijų programoms ), kur kolegijų absolventams numatyta galimybė studijuoti magistrantūroje, reali situacija nepasikeitė. Vilniaus kolegijos Reabilitacijos katedros 2008 m. atliktos absolventų apklausos duomenimis, nė vienas norintysis neturėjo galimybės studijuoti biomedicinos krypties magistrantūroje Lietuvoje. Net 34,5 % 2008 m. profesinio bakalauro laipsnį įgijusių absolventų buvo priversti tęsti studijas universitete, kad gautų bakalauro laipsnį ir mokėti pilną studijų kainą už antrąjį aukštąjį išsilavinimą. Tik tokiu atveju jie galėjo studijuoti magistrantūroje. Taigi viena iš svarbiausių kineziterapeutų rengimo problemų buvo tęstinumo tarp pirmosios ir antrosios pakopos studijų nebuvimas. Šiuo metu Vilniaus universitete Medicinos fakultete asmenims, pageidaujantiems stoti į Vilniaus universiteto antrosios pakopos reabilitacijos magistrantūros studijų programą, organizuojami kineziterapijos papildomieji kursai. Jų trukmė vieneri metai (40 kreditų). Studijos mokamos, jų kaina 4000 Lt (2000 Lt už semestrą). Panašios išlyginamosios studijos organizuojamos ir Lietuvos kūno kultūros akademijoje. Kineziterapijos doktorantūros studijų Lietuvoje kol kas nėra. Studijos tęsiamos biologijos, slaugos ar kt. krypčių doktorantūroje. Kaip teigia Kriščiūnas (2005b), šiuo metu šalyje yra apie 400 kineziterapeutų, įgijusių aukštąjį universitetinį ir koleginį išsilavinimą, ir daugiau nei 200 kineziterapeutų, įgijusių profesinį (aukštesnįjį) išsilavinimą. Tai, remdamasi Lietuvos kineziterapeutų draugijos (LKD) pirmininkės Krutulytės informacija, patvirtina ir Andrijauskaitė (2008). Jos teigimu, LKD šiuo metu yra registruota daugiau nei 600 kineziterapeutų m., Lietuvos kineziterapeutų draugijai atlikus naują Lietuvos kineziterapeutų registraciją, užregistruota apie 700 asmenų, tačiau nėra aišku, ar jie visi turi kineziterapeuto kvalifikaciją. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsakyme į 2010 m. liepos 12 d. autorės užklausą dėl kineziterapeutų skaičiaus teigiama, kad Lietuvoje specialistai, turintys universitetinį ne medicinos išsilavinimą, dirbantys diagnostikos, gydymo ar profilaktikos darbą yra (2009 m.) 628 (dirbantys pagrindiniame darbe). Nors kaip garantą standartizuotos veiklos pripažinimui WCPT (1997) rekomenduoja mažiausiai 4 metų trukmės universitetinio arba jam prilygstančio lygmens nepriklausomų ekspertų įvertintų arba akredituotų programų studijas, pripažįstama, kad ne visų šalių kineziterapeutų rengimo programos atitinka minimalius reikalavimus ir tenkina minėtas rekomendacijas. Pasaulyje 46

47 kineziterapeutų rengimo trukmė svyruoja nuo 2,5 iki 7 metų, o programos vykdomos ir politechnikumuose, ir universitetuose. Kineziterapeutų praktinė veikla ir pasirengimas jai neabejotinai turi atitikti šalies gyventojų poreikius. Be to, kineziterapeutai turi turėti žinių, įgūdžių ir kompetencijų, kurios privalomos kitose šalyse. Kita vertus, situacija, kai šalyje aklai laikomasi pasaulyje populiarių kineziterapeutų rengimo standartų, gali lemti tai, kad įgyta praktika kai kuriose šalyse bus tiesiog draudžiama. Todėl kineziterapijos studijų programų vertinimas yra neatsiejamas nuo šalies sveikatos priežiūros sistemos. Priešingu atveju studijų metu įgytos kompetencijos gali tiesiog neatitikti realių šalies poreikių. Įvairiose šalyse skiriasi kineziterapeuto praktinės veiklos pradžiai keliami reikalavimai. Kai kuriose valstybėse galimybė dirbti kineziterapeutu (užsiimti praktine veikla, privačia veikla ir pan.) įgyjama iš karto po mokslo institucijos baigimo, t. y. gavus diplomą. Kai kur reikalaujama apginto baigiamojo mokslinio darbo (tezių), tam tikros trukmės darbo patirties, savanoriavimo bendruomenėje ar kalbų egzamino išlaikymo. Kai kuriose šalyse būsimieji specialistai privalo išlaikyti licencijavimo egzaminą ir tokiu būdu gauti licenciją, patvirtinančią galimybę dirbti kineziterapeutu. Kalbant apie kineziterapeutų rengimą, reikia paminėti išskirtinį profesinių organizacijų vaidmenį. Kai kuriose šalyse profesinės organizacijos licencijuoja kineziterapeutų rengimo programas, nustato jų rengimo trukmę, formuluoja reikalavimus būsimiems specialistams. Šalyse, kur profesionalų indėlis nėra toks ryškus arba kelios organizacijos yra atsakingos už specialistų rengimą ir jų praktinę veiklą, WCPT rekomenduoja kuo glaudesnį bendradarbiavimą rengiant kompetencijų standartus, aptariant pareigas ir atsakomybės ribas, ruošiant įvairius dokumentus (Glover Takahashi, Millette ir kt., 2003). Europos šalyse kineziterapeutų profesinio rengimo pobūdis ir trukmė skiriasi. Bithell (2007) teigia, kad Jungtinėje Karalystėje statutinė reguliavimo tarnyba Sveikatos profesijų taryba ir pagrindinis kineziterapeutų darbdavys, taip pat atsakingas ir už kineziterapeutų rengimo finansavimą, Sveikatos apsaugos taryba ( ational Health Service, NHC) vykdo modernizacijos procesus reaguodamos į socialinius, kultūrinius pokyčius. Kineziterapeutų profesinė sąjunga (the Chartered Society of Physiotherapy; CSP), reaguodama į prieš tai minėtų dviejų tarnybų nurodymus, rengia rekomendacijas kineziterapijos studijų programų tobulinimui. Už nuolatinę studijų programų kokybės priežiūrą yra atsakingi universitetų kokybės ir audito padaliniai, kurie veikia kartu su Sveikatos apsaugos taryba. Nuo 1992 m. Jungtinėje Karalystėje reikalaujama, kad visos akreditacijos siekiančios kineziterapijos studijų programos turi būti ne žemesnio kaip bakalauro profesinio išsilavinimo lygmens (Bachelor of Science with Honours; BSc Hons). 37 universitetai ir kolegijos siūlo apie 67 kineziterapijos nuolatinių studijų programas, suteikiančias 47

48 bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Tokie patys reikalavimai yra ir kitose Jungtinės Karalystės šalyse: Anglijoje ir Velse 3 metų trukmės, Škotijoje ir Šiaurės Airijoje 4 metų trukmės nuolatinės studijos. Jungtinėje Karalystėje ištęstines studijas vykdo 14 institucijų. 17 universitetų ir kolegijų absolventams siūlo 2 kalendorinių metų trukmės nuolatinių studijų programą, po kurios baigimo įgyjamas magistro (MSc) laipsnis ir kineziterapeuto licencija praktikai bei profesinei narystei m. pabaigoje doktorantūros lygmens kineziterapijos programų Jungtinėje Karalystėje nebuvo. Pabrėžiama, kad lyginant su kitomis sveikatos priežiūros profesijomis, kineziterapija yra labai griežtai reguliuojama, o kineziterapeutų profesinio rengimo programos turi atitikti tiek įstatymais nustatytus reikalavimus, tiek profesinės sąjungos rekomendacijas. Švedijoje kineziterapeutus rengia 8 universitetai (Karolinska Institute, Gothenburg University, Lund University, Uppsala University, Umeå University, Linköping University, Luleå University ir Mälardalen University). Kineziterapijos studijos trunka 3 metus (180 ECTS European Credit Transfer System 38 ), jų metu akcentuojama fizinio aktyvumo, prevencijos svarba, o ne pasyvių gydymo metodikų taikymas. Ruošiant kineziterapeutus didelis dėmesys skiriamas jų aktyvumui, refleksijai, sveikos gyvensenos propagavimui, į studijas įtraukiamos lyderiavimo, komandinio darbo, organizavimo kompetencijas ugdančios disciplinos, ugdomos verslumo iniciatyvos, analizuojama profesinė elgsena. Baigus studijas suteikiamas kineziterapijos bakalauro laipsnis, kuris yra būtinas norint dirbti kineziterapeutu. Visuose universitetuose yra galimybė tęsti studijas magistrantūros programose jų trukmė vieneri metai (60 ECTS). Atsižvelgus į Bolonijos proceso reikalavimus, kuriamos taip vadinamos europinio lygmens magistrantūros studijų programos, kurių trukmė 2 metai (120 ECTS). Septyniuose iš aštuonių universitetų siūlomos kineziterapijos doktorantūros studijos. Švedijoje praktika užsiimti norintys kineziterapeutai po studijų baigimo turi būti registruoti acionalinėje sveikatos ir socialinio aprūpinimo taryboje (National Board of Health and Welfare). Ši taryba taip pat vertina kitose ES šalyse įgyto kineziterapeutų išsilavinimo atitikimą nustatytiems reikalavimams. Kai kuriais atvejais kineziterapeuto kvalifikacija gali būti pripažįstama ir registruojama nedelsiant, kartais reikalaujama išsamesnio tyrimo. Norintiems tapti sertifikuotu kineziterapeutu keliami šie reikalavimai: dvejų metų praktinio darbo patirtis, po vienerių metų (60 ECTS) trukmės magistro studijų išlaikytas nacionalinis egzaminas, mažiausiai viena mokslinė publikacija, pristatymas arba mokslinis darbas nacionalinėje arba tarptautinėje konferencijoje ir trejų metų trukmės pasirinktos specializacijos (ergonomikos, šeimos medicinos, gerontologijos ir geriatrijos, pediatrijos, širdies kraujagyslių, kvėpavimo, nervų sistemos medicinos, intensyvios slaugos, onkologijos, akušerijos ir ginekologijos, ortopedijos ir manualinės terapijos / medicinos, skausmo valdymo, psichiatrijos ir 38 ECTS grindžiama susitarimu, kad 60 kreditų (Lietuvoje 40 nacionalinių kreditų) atspindi vienerių mokslo metų nuosekliųjų studijų studento darbo krūvį. 48

49 psichosomatikos 39, reumatologijos, sporto medicinos, veterinarinės medicinos) praktika prižiūrint kvalifikuotam kineziterapeutui (Häger-Ross, Sundelin, 2007). Reikia paminėti, kad Švedijoje egzistuoja gilios kineziterapeutų rengimo tradicijos. Nors kineziterapija akademine disciplina tapo 1998 m., pirmoji kineziterapijos daktaro disertacija apginta dar 1977 metais. Švedijoje 1,75 % visų kineziterapeutų turi daktaro laipsnį tai vienas aukščiausių rodiklių pasaulyje. Švedijos registruotų kineziterapeutų asociacija (The Swedish Association of Registered Physiotherapists) skatina, kad kuo daugiau kineziterapeutų mokslininkų užsiimtų ne tik akademine, bet ir praktine veikla, pabrėžia kineziterapeutų nuolatinio profesinio tobulėjimo, mokymosi visą gyvenimą, refleksijos svarbą. Airijoje kineziterapeutų rengimo šaknys siekia 1905 metus. Šiuo metu juos rengia keturios mokyklos, kuriose studijos trunka ketverius metus. Po jų baigimo suteikiamas garbės bakalauro mokslinis laipsnis (Bachelors of Science Honour degree). Kaip ir daugelyje kitų užsienio šalių, studijų programoms didelės įtakos turi profesinių asociacijų (The Irish Society of Chartered Physiotherapists ISCP) rekomendacijos. Remiantis jomis, studijos būtinai organizuojamos aukštojo mokslo institucijose, praktiniam profesijos mokymui skirtingose klinikinėse bazėse (profesinės veiklos praktikai) skiriama ne mažiau kaip 1000 valandų, studijų trukmė 4 metai garbės laipsnio studijų programoje (Honours degree programme). Per metus Airijoje parengiama apie 150 specialistų, kurie turi galimybę tęsti studijas magistrantūroje bei doktorantūroje. Šioje šalyje pirmoji kineziterapijos daktaro disertacija apginta 1982 m. (Blake, Cusack ir kt. 2007). Maltoje kineziterapeutų rengimas siejamas su nuolatiniais iššūkiais: nuo pat profesijos atsiradimo 1943 metais iki šių dienų, kai garsiai kalbama apie kineziterapijos studijų programos tobulinimą. Trisdešimt metų (nuo 1943-jų) Maltos kineziterapeutai buvo rengiami Jungtinėje Karalystėje. Tik 1976 metais šioje saloje pagal CSP programą pradėtas pirmųjų specialistų rengimas, tačiau reikia paminėti, kad kineziterapeutų rengimo programa labiau atitiko to laiko Jungtinės Karalystės poreikius, nei šalies, kuriai buvo skirta. Todėl studijų programos pritaikymas šalies populiacijos (apie gyventojų) sveikatos poreikiams yra vienas aktualiausių šių dienų Maltos kineziterapeutų uždavinių. Taigi šiandien pagal Jungtinės Karalystės standartus parengti kineziterapeutai turi prisitaikyti prie vykstančių pokyčių. Estijoje kineziterapeutus rengia tik dvi aukštosios mokyklos, ir tai pilnai atitinka šalies poreikius. Istorinė kineziterapeutų rengimo raida labai panaši visose trijose Pabaltijo šalyse tai lėmė sovietinis režimas ir beveik tuo pačiu metu atgauta nepriklausomybė. Studijų programos čia 39 Tai reiškiniai, kai psichologiniai poveikiai ir procesai tiesiogiai veikia organizmo fiziologinius procesus ir gali sukelti patologinius pokyčius bei ligas. Psichosomatiniu sutrikimu laikomas toks sutrikimas, kai somatinių simptomų priežastimi, be biologinių faktorių, laikomi ir patogeniniai psichosocialiniai veiksniai. 49

50 kito nuo gydomosios kūno kultūros instruktorių rengimo iki kineziterapeutų ruošimo. Šių dienų kineziterapijos programos Estijoje akredituojamos tarptautinių ekspertų. Nyderlanduose kineziterapeutai rengiami tik taip vadinamuose hogeschool taikomųjų mokslų universitetuose. Čia studijos trunka 4 metus, jas baigus įgyjamas bakalauro laipsnis. Vėliau studijas galima tęsti magistrantūroje, kuri yra dviejų tipų. Profesinės magistrantūros (vykdomos tuose pačiuose taikomųjų mokslų universitetuose) metu plečiamos ir gilinamos pasirinktos srities profesinės žinios (pvz., sporto kineziterapijos). Baigus šias studijas suteikiamas magistro laipsnis (Ma). Antrojo tipo magistrantūros studijose didžiausias dėmesys skiriamas mokslinei veiklai, jas pabaigus suteikiamas mokslų magistro laipsnis (MsC). Apibendrinti kineziterapeutų profesinio rengimo Europoje duomenys pateikti 7 lentelėje. 50

51 7 lentelė. Kineziterapeutų (KT) rengimo Nacionalinėje švietimo sistemoje apibendrinimas 40, 2005 Šalis Pagrindi nis išsilavini mas (metais) Kineziterapij os studijų trukmė KT studijų statusas nacionaliniu lygmeniu Suteikiamas akademinis laipsnis Patvirtintų KT programų skaičius Kasmet priimamų studentų skaičius Kasmet studijas baigiančių studentų skaičius Galimybė tęsti studijas, siekiant įgyti aukštesnį akademinį laipsnį Airija A MSc ir PhD Austrija 12 3 A Dipl. KT MSc, PhD Belgija A Licencija MSc, PhD Bulgarija 12 4 A BSc MSc, PhD 12 3 A / NU Dipl BS 41 Čekija 12 3 A Diplomas Ne Čekija 12 3 / 5 A BA/MA MSc, PhD Danija 12 3,5 A BSc MSc, PhD Estija 12 3 A Bakalauras MSc Estija 12 3 PARALEL Dipl MSc Graikija 18 4 A Ptyxio Fysikotherapeis MSc Islandija 14 4 A BSc MSc Ispanija 12 3 A Diplomas BS Italija 13 3 A Laura MSc BS Jungtinė A BSc MSc karalystė 13+3 (3 4)+2 A MSc MSc ir PhD Kipras Kroatija (2003) 8 4 Vidurinis Ne ND 42 ND ND Ne 12 3 PARALEL Ne Ne Latvija 12 4 A BA MSc ir PhD Lenkija (2003) 12 3 PARALEL Bakalauras ND ND ND BS 12 5 A Magistras ND ND ND MSc ir PhD Libanas 13 4 A B.S (licencija) MSc Lichtenšteinas Lietuva (2003) ND ND ND ND ND ND ND ND 40 Šaltinis: 41 Bridge system nėra tiesioginės galimybės tęsti studijas, bet numatyta sistema, įgalinanti tai atlikti 42 Nėra duomenų 51

52 Liuksenburgas Nyderlandai 13 4 A Bakalauras MSc Norvegija 13 4 A Bakalauras MSc ir PhD Portugalija (2003) A Licencija MSc ir PhD Prancūzija PARALEL ND ND BS Rumunija (2003) 12 4 A Licencija MSc ir PhD Serbija ir 12 3 A Diplomas Ne Juodkalnija Vidurinis KT technikas Ne Slovėnija 13 3 A BSc BS Suomija 12 4 A ND MSc, PhD Švedija 13 3 A BSc MSc ir PhD Šveicarija 12 4 PARALEL Diplomas Podiplom. studijos Turkija 11 4 A Bakalauras MSc ir PhD Vengrija 12 4 A Dipl MSc PhD-BS 10 3 Vidurinis BS Vokietija 12 3 arba 4 A ND MSc BA, MA arba Dipl. 52

53 Naujojoje Zelandijoje kineziterapeutų rengimo pradžia laikomi 1913 metai, kai Otago universitete buvo įsteigta pirmoji kineziterapijos mokykla. Antroji mokykla buvo atidaryta tik 1973 m. Šiuo metu abi mokyklos siūlo 4 metų trukmės bakalauro studijų programas, į kurias kasmet priimama apie 120 asmenų m. Kineziterapijos taryba išleido dokumentą, apibrėžiantį kompetencijas, būtinas asmenims, siekiantiems užsiimti kineziterapijos praktika. Iki minėto dokumento paskelbimo mokyklos studijų programas kūrė savarankiškai, atsižvelgdamos tik į savo akademinę aplinką. Keičiantis šalies socialiniams ir kultūriniams poreikiams, kintant švietimo ir sveikatos sistemoms, reikėjo numatyti reikalavimus asmenims, kineziterapijos išsilavinimą įgijusiems kitose šalyse ir siekiantiems įsidarbinti Naujojoje Zelandijoje m. patobulintame dokumente nurodomos tokios kineziterapeuto kompetencijos: sieti gamtos ir socialinių mokslų pagrindus su kineziterapijos praktika; analizuoti klientų sveikatos poreikius ir galimybes; planuoti kineziterapinį gydymą; įgyvendinti saugų ir efektyvų kineziterapinį gydymą; efektyviai bendrauti; nuolatos mokytis; pritaikyti vadybos principus kineziterapijos praktikoje; vykdyti tyrimus; siekti individualaus profesinio tobulėjimo. Kaip ir WCPT dokumentuose, iš kineziterapeuto reikalaujama ne mažiau kaip 1000 valandų trukmės klinikinio praktinio mokymo (Skinner, 2007). Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kineziterapeutų rengimo pradžia laikomi 1881 ir 1889 metai, kai buvo įsteigtos mokyklos, kuriose be anatomijos ir fiziologijos buvo dėstomas gydomasis masažas ir pratimai, be to, didelis dėmesys buvo skiriamas gimnastikai. Dabar JAV yra apie 210 akredituotų kineziterapijos programų, įgyvendinamų skirtingo lygio universitetuose ir koledžuose. Šių programų akreditaciją vykdo Kineziterapijos programų akreditavimo komisija (the Commission on Accreditation in Physical Therapy Education CAPTE), kartu su Jungtinių Valstijų švietimo departamentu (United States Department of Education USDE) ir Aukštojo mokslo akreditavimo taryba (Council for Higher Education Accreditation CHEA). Visais atvejais Amerikos kineziterapeutų asociacijos (APTA) vaidmuo užtikrinant programų nuoseklumą ir kokybę yra reikšmingas ir neginčijamas. Kineziterapijos programų akreditavimo komisijos apibrėžtuose programų kriterijuose yra numatyti reikalavimai, keliami studijų planui, turiniui, vertinimui, rezultatams. Dinaminė kineziterapijos, kaip profesijos, prigimtis ir kintantys reikalavimai sveikatos priežiūrai lemia nuolatinį programų vertinimą ir tobulinimą (Threlkeld, Paschal, 2007). Pastaruoju laikotarpiu JAV siekiama, kad kineziterapijos praktika verstis galėtų tik kineziterapijos daktaro (Doctor of Physical Therapy DPT) laipsnį turintys asmenys. Tai lemia studijų turinio pokyčius. JAV ypač akcentuojama kultūrinės ir bendravimo kompetencijos svarba. Teigiama, kad kineziterapeutas privalo teikti paslaugas visoms populiacijoms įvairių kultūrų, amžiaus ir įsitikinimų asmenims (Panzarela, 2009). 53

54 Apibendrinant galima teigti, kad kineziterapeutų rengimas įvairiose šalyse turi daug bendrybių. Visose šalyse akcentuojamas su naujais iššūkiais susijusių kultūrinių, bendravimo, mokymo, komandinio darbo kompetencijų įgijimas. Pagrindiniai skirtumai tarp Lietuvos ir kitų valstybių labiausiai išryškėja analizuojant šalių, kuriose kineziterapeutai prilyginami specialistams, atvejus. Tokiose šalyse (pvz., JAV) už kineziterapeutų paslaugas mokama kaip ir už bet kurio kito konsultuojančio mediko paslaugas. Į šiuos specialistus pacientai gali kreiptis tiesiogiai, be gydytojo siuntimo. Logiška, kad šiose šalyse profesiniam kineziterapeutų rengimui keliami didesni reikalavimai, jų studijos yra ilgesnės trukmės. Pavyzdžiui, kai kuriose JAV valstijose norint užsiimti kineziterapeuto veikla reikalingas daktaro laipsnis, nors daugumoje pasaulio šalių kineziterapijos studijos trunka dvejus trejus metus. Europos šalyse skirtumai nėra tokie dideli, nors specialistų rengimo trukmė skiriasi nuo dvejų iki penkerių metų. Jau buvo minėta, kad WCPT rekomenduoja ketverių metų trukmės aukštojo mokslo studijas, tačiau kai kuriose Europos šalyse studijų trukmę pradėta trumpinti prasidėjus Bolonijos procesui. Įvairiose šalyse mokyklų, rengiančių kineziterapeutus, skaičius taip pat yra labai skirtingas. Jis koreliuoja su kineziterapeutų skaičiumi šalyje ir yra siejamas su sveikatos priežiūros paslaugų finansavimu ir profesijos prestižu. Tęstinis mokymasis labiau išplėtotas išsivysčiusiose šalyse ir tai tiesiogiai siejama su aukštesniais profesijos reikalavimais: čia siūlomos tiek kineziterapijos magistrantūros, tiek doktorantūros mokslinį laipsnį suteikiančios studijų programos. Kai kuriose šalyse siūlomos įvairios specializacijos, suteikiama galimybė mokytis neformaliuoju būdu organizuojami tobulinimosi kursai, seminarai, konferencijos. Vienas svarbiausių renginių kas ketveri metai WCPT organizuojama konferencija, į kurią susirenka kineziterapijos dėstytojai, praktikai ir mokslininkai iš viso pasaulio, siekdami pasidalinti žiniomis ir patirtimi. Deja, Lietuvos atstovai šiame renginyje dalyvauja retai. Ko gero, tai lemia asmeniniai (nepasitikėjimas, baimė, užsienio kalbos žinių stoka), finansiniai (konferencijos mokestis, kelionės ir gyvenimo išlaidos), sociokultūriniai (profesijos prestižo stoka, tradicijų nebuvimas) ir kt. veiksniai. Lietuvoje, rengiant sveikatos priežiūros specialistus, turėtų būti atsižvelgiama į biomedicinos mokslų paradigmos kaitą. Studijų programose daugiau dėmesio reikėtų skirti prevencijos filosofijai, holistinio požiūrio į žmogų ir jo aplinką formavimui, komandinio darbo, bendravimo ir vadybinių kompetencijų ugdymui, sveikatinimo programų akcentavimui. Lietuvoje iš būsimų kineziterapeutų tikimasi ne tik profesinių įgūdžių, bet ir iniciatyvumo, gebėjimo dirbti individualiai ir komandoje, aktyvios gyvensenos. Reikia pabrėžti, kad rengiant sveikatos priežiūros specialistus būtinas atviras socialinis požiūris: studijų metu turėtų būti skatinamas artimesnis santykis tarp paciento ir mediko, propaguojamas paciento, o ne ligos gydymas. 54

55 1.6. Kineziterapeutų veiklos sritys ir kompetencijos Kalbant apie profesinį kineziterapeutų rengimą, svarbi kompetencijos sąvoka. Tam, kad žmogus sėkmingai užsiimtų darbo veikla, jis turi atlikti tam tikras užduotis. Profesinė veikla yra kompleksinė, apimanti daug įvairių funkcijų. Rengdamasis profesijai, žmogus įgyja reikalingų žinių, kurios transformuojamos į profesinius mokėjimus, vėliau į gebėjimus ir galiausiai į profesines (specialiąsias) kompetencijas. Medicinos srityje kompetencijos apibrėžiamos įvairiai. Coates ir Chambers (1992) teigia, kad kompetencija tai objektyvus konceptas, kuris gali būti išmatuojamas, standartizuojamas ir patvirtinamas egzaminavimo, įvairių vertinimo būdų ir rangavimo skalių pagalba. Girot (1993) kompetenciją apibrėžia kaip gebėjimą atlikti tam tikras užduotis ir sieti pažintinius, emocinius bei psichomotorinius 43 įgūdžius su profesine veikla. Matillon, LeBoeuf ir kt. (2005) kompetenciją suvokia kaip plačios apimties įgūdžių (žinių, žinojimo,,kaip (know-how), elgesio ir patirties) taikymą profesinėje aplinkoje. Hundert ir Epstein (2002), Epstein (2007) medicinos srities kompetencijas apibūdina kaip tikslingą bendravimo gebėjimų, žinių, techninių įgūdžių, klinikinio mąstymo, emocijų ir refleksijos panaudojimą kasdieninėje praktikoje asmens ir bendruomenės labui. Medicinos kompetencijų įgijimas yra susijęs su klinikiniais įgūdžiais, mokslinėmis žiniomis ir asmenybės vystymusi. Jos apima pažintinius gebėjimus (žinių panaudojimas realiose klinikinėse situacijose), integralias žinias (biomedicinos, socialinių mokslų žinios siejamos su klinikiniu mąstymu), bendravimo įgūdžius (bendravimas su pacientais, klientais ir kolegomis) ir moralines vertybes (noras padėti, kantrybė ir kt.). Medicinos absolventų išsilavinimo akreditacijos tarybos (Accreditation Council for Graduate Medical Education ACGME) pasiūlytame modelyje (kuriuo yra pagrįstas medicinos absolventų vertinimas Jungtinėse Valstijose) išskiriamos šešios sritys, susijusios su kompetencijos sąvoka: medicinos žinios, pacientų slauga, profesionalumas, bendravimas ir tarpasmeniniai įgūdžiai, praktika pagrįstas mokymasis ir lavinimasis bei sisteminė praktika (Batalden, Leach ir kt., 2002; Epstein, 2007). Kaip matyti, iš įvairių kompetencijos sąvokos apibūdinimų, didelis dėmesys skiriamas žinioms, jų įgijimui ir mokymuisi. Pasak Leach (2002), Hundert ir Epstein (2002), kompetencija tai ne pasiekimas, bet įprotis mokytis visą gyvenimą. Nuolatinio mokymosi poreikį ypač svarbu suvokti medicinos profesijų atstovams. Kalbant apie kompetencijos sąvoką, reikia suvokti jos vertinimo ypatumus. Įgyta kompetencija laikomas ne tik žinojimas ar sugebėjimas atlikti kokį nors veiksmą, bet ir gebėjimas prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos (Fraser, Greenhalgh, 2001; Epstein 2007). Kaip teigia Eraut (2008), žinios mokymo/si procese virsta natūraliu elgesiu, kai asmuo išmoksta jas panaudoti 43 Psichomotorinis (gr. psychē siela; motorinis fiziol. judinamasis, varomasis) susijęs su sąmoningais judesiais. 55

56 naujoje situacijoje. Šis procesas gali būti ganėtinai paprastas, jei situacija yra panaši į jau sutiktą anksčiau. Schon (1983) tai vadina mąstymu, remiantis pavyzdžiais. Tačiau jei situacija yra sudėtinga ir nepažįstama, sprendimo priėmimo procesas gali užtrukti. Tokiu atveju jis apima penkias stadijas: 1) potencialiai tinkamų žinių atgaminimas iš ankstesnio konteksto; 2) naujos situacijos supratimas; 3) tinkamų žinių ir įgūdžių išskyrimas; 4) jų pritaikymas naujoje situacijoje; 5) naujų žinių sisteminimas ir siejimas su kitomis žiniomis ir įgūdžiais, panaudojant jas naujoje situacijoje (Eraut, 2004). Taigi susidūrus su nežinoma situacija, kurioje įgytų žinių ir įgūdžių neužtenka, privaloma ją įvertinti, priimti sprendimus ir vėliau apsvarstyti savo veiksmus (2 pav.). Tokiu būdu į veiklą įtraukiamos mintys, žinios, gebėjimai meniškumas (2 pav.). Visa tai reflektuojama meistriškumo zonai naujomis žiniomis. Toks pasikartojantis ciklas ir yra nuolatinio tobulėjimo prielaida (Mori, Batty ir kt., 2008). 2 pav. Schön o reflektyvios praktikos modelis Remiantis holistine samprata (Otter, 1992), apibrėžiant kompetencijas akcentuojamos žmogaus asmeninės savybės ir vertybės, gebėjimas vertinti ir tikslingai tobulinti savo profesinę veiklą (Bowden, Marton, 1998). Nuolatinis mokymasis ir profesinių gebėjimų tobulinimas leidžia veikti neapibrėžtose, nenuspėjamose profesinės veiklos situacijose. Todėl vienas iš svarbiausių sveikatos priežiūros specialistų rengimo tikslų yra parengti profesionalus, turinčius gerus reflektavimo įgūdžius ir gebančius identifikuoti ir kritiškai vertinti praktinės veiklos problemas bei tinkamai jas spręsti. Taigi mokymo/si procese labai svarbus veiklos principas. Šiuo principu grindžiamas mokymas ir mokymasis vadinamas mokymusi veikiant (experiential learning). Tai procesas, kurio metu žinios įgyjamos veiklos ir patyrimo būdu. Šiam procesui būdinga keturių veiksnių seka: 1) reakcija, 2) išmokimas, 3) elgesys, 4) rezultatas (Kirkpatrick, Kirkpatrick, 2009). 56

57 Kalbėdamas apie kompetencijas ir jų įgijimą, Epstein (2007) išskiria kelis kompetencijų vertinimo metodus: rašytinės užduoties, vadovo vertinimo, klinikinių situacijų imitavimo, daugiafunkcinį ( 360 laipsnių ) vertinimą. Kiekvienas metodas turi privalumų ir trūkumų, tačiau pabrėžiama, kad kiekvieną iš jų galima naudoti skirtingų lygių žinių, įgūdžių ar kompetencijų vertinimui. Vertinant profesines kompetencijas patartina derinti kelis metodus, be to, šios kompetencijos negali būti vertinamos kaip baigtinės, nes tai yra daugiau nei tobula technika ar įgūdžiai. Kaip jau minėta, profesinių kompetencijų raiška priklauso nuo situacijos: žinomoje, įprastoje situacijoje jos gali atsiskleisti, o naujoje, sudėtingoje išryškėti jų trūkumas. Be to, kiekviena profesinė veikla reikalauja iš asmens ne tik specifinių žinių, įgūdžių ir gebėjimų, bet ir patirties, dvasinių vertybių, asmeninių nuostatų. Todėl profesinė kompetencija yra suprantama kaip visų šių elementų sąveikos ir vystymosi proceso rezultatas, pasireiškiantis klinikinėje praktinėje veikloje (Brosky, Scott, 2007). Reikia paminėti, kad asmens profesinį elgesį lemia jo iniciatyvumas, vadybiniai, tarpasmeniniai, organizaciniai įgūdžiai ir gebėjimai veikti praktinėje aplinkoje (Dolan,, 2003). Taigi kompetencija yra asmens gebėjimas <...> pagrįstai <...> ir patikimai <...> atlikti tam tikrą profesinės veiklos dalį <...> nenuspėjamoje darbinėje situacijoje, apibrėžtoje profesijos standarte. <...> Esminių profesinei veiklai kompetencijų visuma, pateikiama sistemoje, sudaro profesijos standartą (Pukelis, 2009: 13). Siekiant aukštosiose mokyklose ugdyti aktualius darbo rinkai įgūdžius, studijos turi būti grindžiamos studijų rezultatais, atitinkančiais profesinei veiklai reikalingas kompetencijas (Pukelis, Pileičikienė, 2010). WCPT 2007 m. dokumente Guidelines for Physical Therapist Professional Entry-Level Education buvo patvirtintos rekomendacijos kineziterapeutų išsilavinimui. Šiame dokumente pripažįstami socialiniai, ekonominiai, kultūriniai ir politiniai įvairių šalių skirtumai, neabejotinai svarbūs profesiniam kineziterapeutų rengimui. Be to, nurodoma, kad kineziterapeutų rengimo programos turėtų apimti biologinių ir fizinių mokslų studijas (pvz., anatomiją ir biologiją / ląstelės biologiją, histologiją, fiziologiją, pratimų fiziologiją, pratimų mokslą, biomechaniką, kineziologiją 44, neuromokslus, patologiją ir farmakologiją), socialinių / technologinių mokslų studijas (pvz., taikomąją psichologiją, sociologiją, bendravimą, etiką ir vertybes, vadybą, finansus, mokymą ir mokymąsi, teisę, informacinių komunikacijų technologijas (ICT), klinikinį mąstymą, įrodymais pagrįstą praktiką, taikomąją statistiką), praktikumus ar kitą praktinę patirtį. Europos aukštojo mokslo kineziterapijos tinklo (European etwork of Physiotherapy in Higher Education E PHE) iniciatyva 2007 m. išleistas kineziterapijos kompetencijų sąrašas (Ven, Vyt, 2007). Jame atsižvelgta į Europos TUNING projekto 45, Kanados kompetencijų aprašo 44 Mokslas apie judesius. 45 Tai vienas iš kelių Europos projektų, bandančių integruoti Bolonijos deklaracijose (1999) numatytus politinius tikslus į aukštojo išsilavinimo sektorių. 57

58 (The Canadian Competency profile for the entry-level physiotherapist), Australijos kineziterapijos kompetencijų standarto (Australian physiotherapy competency standards) reikalavimus. Specialiosios kineziterapijos kompetencijos apibrėžtos remiantis ilgamete įvairių Europos šalių aukštųjų mokyklų, rengiančių kineziterapeutus, patirtimi. Europos aukštojo mokslo kineziterapijos tinklo darbo grupės konferencijų metu nustatė reikalavimus pradedantiesiems kineziterapeutams (ENPHE, 2003a), bendrąsias ir specialiąsias kompetencijas (ENPHE, 2003b); išskyrė komptetencijų komponentus (ENPHE, 2004a); aptarė tinkamiausius vertinimo, mokymo ir mokymosi metodus (ENPHE, 2004b); mokslinių tyrimų atlikimo kompetencijos svarbą (ENPHE, 2005a); inavatyvios mokymosi aplinkos kūrimą (ENPHE, 2005b); mokymosi klinikinėje aplinkoje svarbą (ENPHE, 2006a); kompetencijų ugdymo tarptautinėje erdvėje galimybes (ENPHE, 2006b); kineziterapijos studijų kokybės aspektus (ENPHE, 2007). Dokumente kompetencijos suskirstytos į bendrąsias (generic competences kaip siūloma TUNING projekte) ir specialiąsias (specifines kineziterapijai physiotherapy-specific competences). Čia numatomos septynios kineziterapeuto kompetencijų sritys: ištyrimas ir interpretavimas; planavimas ir įgyvendinimas; vertinimas; sveikatos priežiūra; profesinė elgsena; vadovavimas (vadyba); moksliniai tyrimai. 8 lentelėje pateikiami apibendrinti Lietuvos kineziterapeuto rengimo standarto, ENPHE kompetencijų sąrašo, WCPT ir APTA organizacijų teikiami reikalavimai kineziterapeutų įgūdžiams ir gebėjimams. 8 lentelė. Kineziterapeuto veiklos sritys Lietuvoje ir užsienyje Kineziterapeuto rengimo standartas Asmens funkcinės būklės ir fizinio pajėgumo tyrimas ir vertinimas Kineziterapijos programos rengimas ir vykdymas E PHE kompetencijų sąrašas Tyrimas ir interpretavimas Planavimas ir įgyvendinimas WCPT Veiklos sritys Paciento tyrimas Vertinimas Diagnozė Prognozė Priežiūros / gydymo planas Gydymas Gydymo rezultatų įvertinimas - Vertinimas Kritinė analizė, klinikinis mąstymas ir sprendimų priėmimas APTA Patikrinimas / apžiūra Ištyrimo / pakartotinio ištyrimo: istorija testavimai ir matavimai Įvertinimas, duomenų analizė (klinikinis mąstymas, sprendimų priėmimas) Kineziterapinė diagnozė Kineziterapinė prognozė Tikslų nustatymas; gydymo koordinavimas; gydymo progresas; išrašymas Gydymas (saugumas, neatidėliotina pagalba, kūno mechanika) Gydymo rezultatų įvertinimas 58

59 Kineziterapeuto praktinės veiklos plėtra Bendravimas ir bendradarbiavimas - Sveikatos priežiūra Profesinė elgsena Vadovavimas (vadyba) - Moksliniai tyrimai Prevencija, sveikatinimas, fizinių ypatybių lavinimas Konsultavimas, patikrinimas Bendravimas Mokymas, švietimas Priežiūros ir gydymo administravimas, kontrolė Vadyba, administravimas, priežiūra Įrodymais pagrįsta praktika Tyrimai Profesionalumas: profesinis požiūris, atsakingumas, altruizmas, gailestingumas, kultūringumas, etiškumas, principingumas, dorumas, sąžiningumas, profesinis tobulėjimas, profesinis pareigingumas, socialinis atsakingumas, propagavimas, darbas komandoje Konsultavimas Bendravimas (tarpasmeninis, raštu, žodžiu) Tolesnis paciento / kliento ir jo artimųjų mokymas Praktinės veiklos vadyba (dokumentacija, kokybės užtikrinimas, priežiūra, ryšiai su visuomene, pacientų teisių, duomenų konfidencialumo užtikrinimas) Įrodymais pagrįsta praktika Profesionalumas: atsakingumas, altruizmas, gailestingumas, principingumas, dorumas, sąžiningumas, profesinis pareigingumas, socialinis atsakingumas Aptarus kineziterapeutų veiklos sritis Lietuvos ir užsienio šalių profesinį rengimą reglamentuojančiuose dokumentuose, akivaizdu, kad lietuviškasis standartas panašiausias į ENPHE kompetencijų sąrašą ir labai skiriasi nuo WCPT ir APTA dokumentų, kur veiklos sritys smulkiai išskaidytos. Lietuvos Kineziterapeuto rengimo standarte nenumatytos tokios kompetencijos kaip gydymo rezultatų vertinimas, veiklos vadyba ir organizavimas, prevencija ir sveikatinimas, mokslinių tyrimų atlikimas. Tačiau pateikiamas kompetencijų aprašas yra išsamesnis prevencinės veiklos vykdymo kompetencija priskiriama praktinės veiklos plėtros sričiai; medicinos ir kitų sričių specialistų konsultavimo, pacientų ir jų artimųjų mokymo kompetencija bendravimo ir bendradarbiavimo veiklos sričiai. Iš viso lietuviškajame standarte išskiriamos tik 9 kompetencijos. Užsienio šalyse išskiriama žymiai daugiau kineziterapeutų veiklos kokybę užtikrinančių kompetencijų, išsamiau apibūdinama kineziterapeutų profesinė veikla. Apibendrinus kineziterapeutų profesinės veiklos ir profesinio rengimo patirtį kitose šalyse ir aptarus Lietuvos kineziterapeutų veiklą reglamentuojančius dokumentus, išryškėjo esminės kineziterapeutų profesinės veiklos sritys (žr. 9 lent.). 59

60 9 lentelė. Kineziterapeuto veiklos sritys ir kompetencijos Eil. Eil. Veiklos sritis nr. nr. Kompetencija 1. Kaupti, analizuoti ir kritiškai vertinti su kliento poreikiais susijusią informaciją 2. Planuoti, įgyvendinti ir pritaikyti kineziterapinį tyrimą ir vertinimą Tyrimas ir Organizuoti ir atlikti asmens funkcinės būklės ir fizinio pajėgumo 1. vertinimas 3. tyrimus 4. Nustatyti diagnozę, paremtą kritine sukauptos informacijos analize ir interpretavimu bei susijusią su kineziterapiniais tyrimais 5. Formuluoti kineziterapinę prognozę Parengti individualų kineziterapijos planą, pagrįstą kineziterapine 6. Gydymo diagnoze 2. planavimas ir Sistemingai savarankiškai atlikti kineziterapijos procedūras ir 7. įgyvendinimas pratybas 8. Užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę ir saugumą 3. Gydymo rezultatų Kritiškai vertinti kineziterapijos procedūrų poveikį, daryti 9. vertinimas pakeitimus ir nutraukti procedūras, jei to reikalauja paciento būklė 10. Įvertinti kineziterapijos rezultatus 4. Bendradarbiauti su reabilitacijos komandoje dirbančiais ir kt. 11. Bendravimas / sveikatos priežiūros specialistais bendradarbiavimas Bendrauti su pacientais ir kitais su gydymo procesu susijusiais 12. asmenimis 5. Mokyti pacientus / klientus ir jų artimuosius sveikos gyvensenos ir Mokymas, 13. skatinti prisiimti atsakomybę už savo sveikatą švietimas 14. Vykdyti prevencinę veiklą 15. Plėtoti kineziterapijos praktiką sveikatos priežiūros sistemoje 16. Profesiškai tobulėti 6. Praktinės veiklos Profesionaliai veikti atsižvelgiant į etinį, deontologinį 46 ir teisinį 17. vadyba kontekstą 18. Profesionaliai veikti remiantis kritiniu moksliniu bei mokymosi visą gyvenimą požiūriu 7. Moksliniai tyrimai 19. Planuoti, vykdyti ir skleisti mokslinius kineziterapijos tyrimus. Kaip matyti 9 lentelėje, esminės kineziterapeutų veiklos sritys yra paciento tyrimas; gydymo planavimas ir įgyvendinimas; gydymo rezultatų vertinimas; bendravimas ir bendradarbiavimas ne tik su pacientais, bet ir su kitais sveikatos priežiūros sistemos darbuotojais, dirbant komandoje bei siekiant bendrų gydymo tikslų; pacientų / klientų mokymas; profesinės kvalifikacijos tobulinimas ir dalyvavimas moksliniuose tyrimuose. Baigę studijas kineziterapeutai turėtų būti pasirengę dirbti visose profesinės veiklos srityse, vadinasi, jie turi turėti specialių gebėjimų ir įgūdžių, būti susiformavę tinkamas vertybes, t. y. turi būti įgiję profesinei veiklai atlikti reikalingas kompetencijas. 46 Deontologija (lotyn. deontos pareiga; logos sąvoka, mokslas) etikos teorija, akcentuojanti paties veiksmo ar sprendimo turinį. Ji pabrėžia principus, susijusius su konkrečiu veiksmu, pareigos vykdymą ir kitų teisių gerbimą. Asmuo, besivadovaujantis deontologine etika, elgiasi remdamasis pareigos jausmu, neatsižvelgdamas į savo polinkius ar norus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių. 60

61 1.7. Hipotetinis kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelis Hipotetinis kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelis grindžiamas holistiniu sisteminiu požiūriu, kuris dar gali būti vadinamas ekologiniu. Su kintančiais visuomenės reikalavimais sveikatos priežiūros sistemai siejamas sisteminis požiūris reikalauja pokyčių ne tik mąstyme, bet ir specialistų rengime bei profesionalų tobulinime. Tokio požiūrio ypatumai pasireiškia penkiais aspektais: Nagrinėjama visuma, o ne detalės. Galima atpažinti ir apibrėžti visumą sudarančius elementus, bet negalima jų izoliuoti nuo sistemos. Nuo analizės pereinama prie konteksto suvokimo. Bet kokia pavienių problemų analizė turi būti integruojama į visumą ir negali būti išskiriama iš visumos konteksto. Koncentruojamasi į savitarpio ryšius, o ne į objektą. Jei žmogų traktuosime kaip objektą, o visuomenę kaip sistemą, sisteminiu požiūriu ryšys tarp objektų yra svarbesnis už patį objektą. Hierarchija keičiama į,,tinklo sistemą, kuri leidžia pereiti nuo vieno lygmens prie kito, neišskiriant jų hierarchiškumo ir traktuojant juos kaip vienodai reikšmingus. Pereinama nuo struktūros prie proceso kiekviena struktūra suprantama kaip procesų visuma (Smaliukienė, 2003). Sistema yra elementų sąjunga, kuriai būdingi bruožai: Kiekvienas sistemos elementas yra susijęs su kitų elementų elgsena. Kiekvieno elemento elgesys yra susijęs su elementų visumos elgesiu. Jeigu egzistuoja elementų pogrupiai, tai kiekvienas iš jų veikia visumą ir nė vienas nedaro tokios įtakos savarankiškai (Kvedaravičius, 2006). Harmoningam sistemos funkcionavimui yra būtina ją sudarančių elementų tarpusavio dermė. Tam tikrų objektų, objektų sistemų arba procesų santykių ir elgsenos atskleidimą Tidikis (2003) vadina modeliavimu. Pasak Bitino (2006), modeliavimą galima laikyti vienu iš idealizavimo variantų. Kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos hipotetinis modelis kuriamas remiantis holistinio sisteminio mąstymo idėjomis, siejant jas su realia kineziterapeutų profesinio rengimo situacija, išskiriant kineziterapeutų veiklos sritis, veiklos funkcijas, joms atlikti reikalingus gebėjimus ir kompetencijas. Modeliavimas atspindi tiriamojo reiškinio kaitos tendencijas, jį supančios aplinkos ir sudarančių elementų sąveikos pobūdį, palengvina ir supaprastina reiškinio tyrimo ir aiškinimo procesus (Tidikis, 2003). Modelio kūrimo procese atsižvelgta į teoriniam (hipotetiniam) modeliui keliamus reikalavimus (Bitinas, 2006): 61

62 Modelis turi būti adekvatus, atspindintis tiriamą reiškinį, t. y. pagrįstas, pilnas ir tikslus. Hipotetinio kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelio adekvatumas tikrinamas empiriniu tyrimu. Modelis turi atitikti sociokultūrinę aplinką, t. y, tenkinti reikalavimus, kuriuos aplinka kelia tiriamam reiškiniui, numatant aplinkos pokyčių įtaką. Hipotetinio kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų modelio atitikimas sociokultūrinei aplinkai atskleidžiamas analizuojant kintančius visuomenės poreikius sveikatos priežiūros sistemai. Modelis turi būti paprastas. Pagrindiniai kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų hipotetinio modelio komponentai ir ryšiai tarp jų yra nesudėtingi, todėl modelį lengva pagrįsti empiriškai. Šiame darbe pasirinktas grafinis modelio tipas (Bitinas, 2006). Sudarant preliminarų modelio vaizdinį, išskirti visi galimi kineziterapeutų kompetencijų (veiklos) elementai. Remiantis Tidikio (2003) modelių klasifikavimu pagal paskirtį, pasirinktas aiškinamasis modelio tipas. Jo tikslas paaiškinti tiriamąjį reiškinį, atskleisti, kodėl jis yra būtent toks. Pagal holistinį sisteminį požiūrį, reiškinys nagrinėjamas kompleksiškai, visas jo sudedamąsias dalis sujungiant į visumą, įžvelgiant jų tarpusavio sąveiką ir dermę. Tai atitinka sisteminio mąstymo koncepciją, todėl tuo grindžiamas modelio tipo pasirinkimas. Hipotetinis kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelis (3 pav.) sukurtas remiantis mokslinės literatūros analize, įvairių šalių kineziterapijos organizacijų dokumentais ir anksčiau aprašyta modeliavimo samprata bei logika. Šiame darbe vadovaujamasi nuostata, kad kineziterapeutų veikla negali būti statiška, nes ji yra priklausoma nuo kintančių visuomenės poreikių. Pasaulyje įvairių šią veiklą reglamentuojančių dokumentų rengime, sveikatos priežiūros politikos formavime, profesinių tradicijų puoselėjime pastebima reikšminga profesinių kineziterapeutų draugijų (asociacijų, sąjungų ir kt.) įtaka (Threlkeld, Paschal, 2007; Häger-Ross, Sundelin, 2007; Blake, Cusack ir kt. 2007). Visuose Lietuvos kineziterapeutų veiklos formavimo ir kaitos etapuose turėtų dalyvauti ir palankiausių rezultatų siekti Lietuvos kineziterapeutų draugija. Ji, bendradarbiaudama su įvairiomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis (dėstytojais, kineziterapeutais-praktikais, gydytojais, politikais, pacientais ir kt.), organizacijomis (WCPT, ENPHE ir kt.), draugijomis (Lietuvos gydytojų sąjunga, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių medikų draugija LASMEDA ir kt.), institucijomis (valstybinės institucijos, aukštosios mokyklos ir kt.), turėtų formuoti kineziterapijos, kaip profesijos, įvaizdį, Lietuvoje, formuluoti veiklos tikslus. Atliktas teorinis tyrimas leidžia konstatuoti, kad esminiai kineziterapeutų profesinės veiklos ir rengimo parametrai yra profesinės veiklos sritys ir specialiosios kineziterapeutų kompetencijos. Hipotetiniame kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelyje numatomos septynios 62

63 veiklos sritys. Pirmoji tyrimas ir vertinimas apima šias kompetencijas: kaupti, analizuoti ir kritiškai vertinti su kliento poreikiais susijusią informaciją; planuoti, įgyvendinti bei pritaikyti tinkamą kineziterapinį tyrimą ir vertinimą; organizuoti ir atlikti asmens funkcinės būklės ir fizinio pajėgumo tyrimą; nustatyti diagnozę, paremtą kritine sukauptos informacijos analize ir interpretavimu ir susijusią su kineziterapiniu tyrimu; formuluoti kineziterapinę prognozę. Antrojoje veiklos sityje gydymo planavimas ir įgyvendinimas tikimasi individualaus kineziterapijos plano parengimo; sistemingo savarankiško kineziterapijos procedūrų atlikimo; teikiamų paslaugų kokybės ir saugumo užtikrinimo. Vertindamas gydymo rezultatus kineziterapeutas turėtų kritiškai vertinti kineziterapijos procedūrų poveikį, koreguoti ir nutraukti procedūras, jei to reikalauja paciento būklė; įvertinti kineziterapijos rezultatus. Svarbi ketvirtoji veiklos sritis bendravimas ir bendradarbiavimas. 63

64 64 3 pav. Hipotetinis kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų modelis

65 Kineziterapeutas turėtų būti kompetentingas ne tik bendradarbiaudamas su sveikatos priežiūros specialistais, bet ir bendraudamas su pacientais ir kitais su gydymo procesu susijusiais asmenimis. Pacientų / klientų ir jų artimųjų sveikos gyvensenos mokymas, skatinimas tapti atsakingais už savo sveikatą, prevencinės veiklos vykdymas priskiriamas mokymo ir švietimo veiklos sričiai. Kineziterapeutas, plėtodamas kineziterapijos praktiką, profesiškai tobulėdamas, profesionaliai veikdamas etiniu, deontologiniu ir teisiniu požiūriu ir remdamasis kritinėmis mokslinėmis bei mokymosi visą gyvenimą idėjomis įgyvendina praktinės veiklos vadybos srities kompetencijas. Kineziterapeuto, kaip profesionalo, tobulėjimas trunka visą gyvenimą. Jis susijęs ne tik su nuolatiniu asmenybės tobulinimu, savojo aš kūrimu, bet ir su profesinio pašaukimo įgyvendinimu bei profesinės veiklos įprasminimu. Todėl kineziterapeuto veikla neatsiejama nuo mokslinių tyrimų jis turėtų planuoti, vykdyti ir skleisti mokslinius kineziterapijos srities tyrimus. Skyriaus apibendrinimas Skyriuje aptariami kineziterapijos sampratos, jos istorinės kaitos, kineziterapeutų veiklos ir jų profesinio rengimo ypatumų užsienio šalyse ir Lietuvoje aspektai, analizuojami sisteminiu požiūriu. Tuo remiantis parengtas hipotetinis kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelis atskleidžia kontekstą, veikiantį kineziterapeutų profesinę veiklą. Kineziterapeutų profesinei veiklai labai svarbu: nacionalinė sveikatos priežiūros politika, asmens ir visuomenės poreikiai, susiję su sveikatos priežiūra, ir draugijų įtaka (WCPT ir Lietuvos kineziterapeutų draugija). Šie veiksniai nulemia kineziterapeutų profesinės veiklos tikslą, kuris leidžia išskirti esmines kineziterapeutų veiklos sritis ir identifikuoti kompetencijas, reikalingas darbui šiose veiklos srityse. Remiantis modelyje išskiriamomis kompetencijomis konstruojami empirinio tyrimo instrumentai. 65

66 2. KI EZITERAPEUTŲ VEIKLOS IR PROFESI IO RE GIMO TURI IO TYRIMŲ METODOLOGIJA IR METODIKA 2.1. Tyrimų metodologija Disertaciniame darbe tyrinėjamos problemos sprendimo paieškos yra grindžiamos praktinės veiklos ir teorinio modeliavimo vienove. Atliktame tyrime taikyta metodologija yra pagrįsta šiomis mokslinėmis teorijomis: Kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveika ir profesinio rengimo turinio modeliavimas grindžiamas holistinės sisteminės (ekologinės) teorijos nuostatomis. Kineziterapeutų veikla siejama su žmogaus būtimi, kuri suvokiama ne tik kaip fizinio kūno egzistavimas, bet kaip sudėtinga energetinė sistema (Daukilas, 2010). Sistema tai tvarka, kuriai būdingas planingas, sistemingas tarpusavyje susijusių elementų išsidėstymas (Bertalanffy, 1989). Hipotetinis veiklos ir kompetencijų sąveikos modelis ir kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelis tai savarankiški dariniai (sistemos), susidedantys iš tam tikro skaičiaus elementų (atitinkamai veiklos sričių, kompetencijų ir studijų rezultatų), kurių savitarpio ryšys ir priklausomybės laipsnis yra didesnis negu su kitomis to darinio aplinkoje veikiančiomis sistemomis. Modelio elementų tarpusavio priklausomybei būdinga visų jo elementų reakcija į aplinkos veiksnius. Modelis, kaip sistema, pasižymi savireguliacijos principu: keičiantis vienam jo elementui, kiti elementai reaguoja į pokyčius ir visa sistema prisitaiko prie naujos situacijos (Bronfenbrenner, 1979). Kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveika ir profesinio rengimo turinio modeliavimas grindžiamas filosofinės pragmatizmo teorijos nuostatomis. Viena iš pagrindinių šios teorijos nuostatų teigia, kad profesinė veikla efektyviausia tada, kai ji grindžiama mokslinių tyrimų, atliktų klinikinėje aplinkoje, rezultatais (Plack, 2005; Roskel ir kt., 1998; James, 1995). Profesinės veiklos ir profesinio rengimo turinio kaitai svarbus pragmatizmo koncepcija pagrįstas teiginys, jog visa tikrovės įvairovė veikia kineziterapijos praktiką (Shaw ir kt., 2010). Remiantis šia koncepcija, studijų turinys (curriculum) turi užtikrinti tokių kompetencijų, kurios leistų kokybiškai dirbti konkrečiose veikos srityse, įgijimą, o studijų rezultatus lemia kineziterapeutų profesinei veiklai keliami reikalavimai. Pagal profesinės edukologijos teorijos nuostatas profesinis rengimas turi suteikti tokias kvalifikacijas, kurias,,diktuoja visuomenės kaita ir jos poreikiai (Laužackas, 1999; Sajienė, 2000). Pasak Laužacko (1999), subjektyviąja prasme profesija atspindi asmens santykius su tam tikra veikla, remiantis vidinėmis žmogaus nuostatomis; o objektyviąja prasme profesija atspindi konkretaus darbo funkcijų ir jų reikalavimų visumą. Subjektyviojo ir objektyviojo profesijos aspektų sąveika ir prieštaringumas nulemia kitų su profesija susijusių reiškinių ir procesų, tarp jų ir profesinio rengimo, pobūdį. Šie teoriniai teiginiai naujame profesinės veiklos poreikių kontekste 66

67 naujai susiję su žmogaus pasirengimo veiklai turinio struktūra, akcentuoja bendrųjų gebėjimų reikšmingumą. Bendrųjų gebėjimų reikšmingumo suvokimas reiškia atitinkamą mokymo turinio kaitą (Laužackas, 1999). Holistinis požiūris į kineziterapeutų profesinį rengimą atskleidžiamas kokybinio ir kiekybinio tyrimo derinimo koncepcija (Bitinas, 2006). Tyrimo metu siekiama surinkti kuo daugiau informacijos apie tyrimo objektą kineziterapeutų rengimo turiniui svarbių specialiųjų kompetencijų ir bendrųjų gebėjimų svarbą ir jų raišką Lietuvos aukštosiose mokyklose (kiekybinis tyrimas apima sisteminį skaitmeninės informacijos rinkimą ir jos statistinę analizę) bei holistinės kineziterapeutų veiklos ypatumų raišką ir jų įtaką rengimo turiniui (kokybinis tyrimas apima sisteminį žodinės ir vaizdinės informacijos rinkimą). Atliekant empirinį kokybinį tyrimą taip pat remtasi kokybine turinio (content) analizės koncepcija (Žydžiūnaitė, 2005), kai daug kartų skaitant analizuojamą tekstą, išskiriami raktiniai žodžiai, pasikartojančios kategorijos, kategorijų turinys skaidomas į subkategorijas. Ir kategorijos, ir subkategorijos tyrimo metu interpretuojamos ir pagrindžiamos Empirinio tyrimo struktūra ir metodika Empirinį kineziterapeutų specialiųjų kompetencijų ir bendrųjų gebėjimų tyrimą disertacijoje sudaro trys dalys: o Lietuvos kineziterapeutų praktikų nuomonės tyrimas apie kineziterapeutų profesinei veiklai svarbias specialiąsias kompetencijas ir bendruosius gebėjimus, pastarųjų svarbą kineziterapeuto studijoms ir išsilavinimo svarbą kineziterapeuto profesinei veiklai. o Lietuvos aukštųjų mokyklų kineziterapijos studentų nuomonės tyrimas apie studijų metu pasiektą specialiųjų kineziterapijos kompetencijų ir bendrųjų gebėjimų lygį. o Ekspertų apklausa, siekiant įvertinti Lietuvos ir Europos šalių ekspertų nuomonę apie kineziterapeutų veiklos kaitą ir susieti ją su prieš tai atliktų tyrimų rezultatais, siekiant sukurti kineziterapeutų profesinio rengimo turinio modelį. Kiekybinio tyrimo duomenys buvo gauti pasitelkus anketinės apklausos metodą. Sudarant tyrime naudojamą anketą, atsižvelgta į Žydžiūnaitės (2007) rekomendacijas, kuriose teigiama, kad klausimai turi būti pakankamai aiškūs ir suprantami, adekvatūs, vienprasmiški. I tyrime naudojama anketa, parengta disertacijos autorės, pateikta 2 priede. Formuluojant klausimus vadovautasi disertacijos autorės sudaryta kineziterapeutų bendrųjų žinių, įgūdžių, gebėjimų, asmeninių savybių (bendrųjų kompetencijų) ir specialiųjų kompetencijų visuma. Bendrųjų gebėjimų sąrašas sudarytas remiantis TUNING projekte pateikiamomis bendrosiomis 67

68 kompetencijomis (generic competences), specialiųjų kompetencijų sąrašas remiantis teorinio tyrimo rezultatais (hipotetiniame kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelyje išskirtos kompetencijos). Anketa parengta taip, kad kineziterapeutai praktikai galėtų nurodyti bendrųjų gebėjimų ir specialiųjų kompetencijų bei išsilavinimo svarbą kineziterapeuto profesinei veiklai ir bendrųjų gebėjimų svarbą koleginėse ir universitetinėse studijose. Tyrime naudojama anketa sudaryta iš įvadinio aprašo ir penkių dalių: Įvadas. Jame paaiškinamas tyrimo tikslas, pabrėžiama respondentų dalyvavimo apklausoje svarba, garantuojamas anonimiškumas, aprašoma rezultatų panaudojimo tvarka, pateikiamas anketos pildymo ir atsakymų žymėjimo pavyzdys. 1 dalyje prašoma įvertinti kiekvieno iš išvardintų bendrųjų gebėjimų (žinių, įgūdžių, asmeninių savybių) svarbą kineziterapeuto profesinei veiklai. Iš viso pateikiamas 36 žinių, įgūdžių, gebėjimų, asmeninių savybių sąrašas. Šioje dalyje taip pat suteikiama galimybė į tuščius langelius įrašyti bet kokius kitus gebėjimus (žinias, įgūdžius) ar asmenines savybes kurios laikomos svarbiomis, bet kurių nėra pateiktame sąraše. 2 dalyje pateikiamų teiginių tikslas išsiaiškinti kokią įtaką profesinei veiklai turi aukštojoje mokykloje įgytas išsilavinimas. Čia pateikiami 24 teiginiai, atsakymai įvardijami pagal standartinę 5 taškų Likerto (Likert) skalę, panaudojant teiginius nuo,,visiškai pritariu iki,,visiškai nepritariu su atitinkamomis skaitinėmis reikšmėmis nuo 5 iki 1. 3 dalyje vertinama kineziterapeutų nuomonė, ar aukštojoje mokykloje skiriamas pakankamas dėmesys žemiau išvardintų bendrųjų gebėjimų (žinių, įgūdžių, asmeninių savybių) ugdymui. Šioje dalyje suteikiama galimybė į tuščius langelius įrašyti bet kokius kitus gebėjimus (žinias, įgūdžius, asmenines savybes) kurie laikomi svarbiais, bet kurių nėra sąraše. 4 dalyje prašoma įvertinti kiekvienos iš išvardintų specialiųjų kompetencijų svarbą kineziterapeuto profesinei veiklai. Čia pateikiamas 19 kompetencijų sąrašas. Šioje dalyje taip pat suteikiama galimybė į tuščius langelius įrašyti bet kokias kitas kompetencijas, kurios laikomos svarbiomis, bet kurių nėra sąraše. 5 dalis demografinė. Ja siekiama išsiaiškinti tiriamųjų darbo stažą, išsilavinimą, darbovietę, darbovietės priklausymą sveikatos priežiūros sektoriui, etatinį darbo krūvį, pareigas, amžių, lytį. Tyrimo anketoje naudojamos nominalinė ir ranginė skalės. Nominalinė skalė pasitelkiama demografiniams duomenims, ranginė siekiant išsiaiškinti respondentų nuomonę tiriamu klausimu. Anketos pabaigoje nurodoma apklausos organizatoriaus vardas, pavardė, atstovaujama institucija ir kontaktiniai duomenys. 68

69 II tyrime naudojama anketa, parengta disertacijos autorės, pateikta 3 priede. Šioje anketoje pateikiamas I tyrimui analogiškas gebėjimų ir kompetencijų sąrašas. Anketa sudaryta taip, kad aukštųjų mokyklų Kineziterapijos studijų programos studentai nurodytų bendrųjų gebėjimų ir specialiųjų kompetencijų įgijimo lygį, pasiektą studijuojant. II tyrimo anketą sudaro įvadinis aprašas ir 3 dalys. Įvadas. Šioje dalyje paaiškinamas tyrimo tikslas, pabrėžiama respondentų dalyvavimo apklausoje svarba, garantuojamas anonimiškumas, aprašoma rezultatų panaudojimo tvarka, pateikiami anketos pildymo ir atsakymų žymėjimo pavyzdys. 1 dalyje prašoma įvertinti kiekvieno iš išvardintų bendrųjų gebėjimų (žinių, įgūdžių, asmeninių savybių) įgijimo lygmenį aukštojoje mokykloje. Iš viso pateikiamas 36 žinių, įgūdžių, gebėjimų, asmeninių savybių sąrašas. Taip pat suteikiama galimybė į tuščius langelius įrašyti bet kokius kitus gebėjimus (žinias, įgūdžius) ar asmenines savybes, kurie laikomi svarbiais, bet kurių nėra pateiktame sąraše. 2 dalyje prašoma įvertinti kiekvienos iš išvardintų specialiųjų kompetencijų įgijimo lygmenį aukštojoje mokykloje. Čia pateikiamas 19 kompetencijų sąrašas, suteikiama galimybė į tuščius langelius įrašyti bet kokias kitas kompetencijas, kurios laikomos svarbiomis, bet kurių nėra sąraše. 3 dalis demografinė. Ja siekiama išsiaiškinti tiriamųjų lytį, amžių, šeiminę padėtį, aukštąją mokyklą, kurioje tiriamieji studijuoja, studijų kursą. II tyrimo anketoje naudojamos nominalinė ir ranginė skalės. Nominalinė skalė pasitelkiama demografiniams duomenims, ranginė siekiant išsiaiškinti respondentų nuomonę tiriamu klausimu. Anketos pabaigoje nurodoma apklausos organizatoriaus vardas, pavardė, kontaktiniai duomenys ir atstovaujama institucija. Atliekant kokybinį tyrimą pasitelktas ekspertų interviu metodas. Apklausai pasirinktas individualusis giluminis iš dalies struktūruotas (standartizuotas) interviu tipas, kai užduodami iš anksto numatyti atvirieji klausimai, tačiau atsakymai į juos nenumatomi. Be to, kai kurie papildomi klausimai buvo spontaniškai formuluojami interviu metu. Sudarant interviu klausimus buvo siekiama išsiaiškinti: kokios bendrosios ir specialiosios kompetencijos yra svarbiausios kineziterapeuto veikloje pirmasis interviu klausimas; kokios asmeninės savybės svarbios kineziterapeutui antrasis interviu klausimas; kokio lygmens, apimties ir trukmės turėtų būti kineziterapijos studijos trečiasis interviu klausimas; 69

70 kokie esminiai universitetinių ir koleginių kineziterapijos studijų skirtumai ketvirtasis interviu klausimas; kokios kineziterapeutų veiklos naujovės žinomos respondentui ir kokia jų įtaka kineziterapijos studijų programoms penktasis interviu klausimas; kokios Europos kineziterapeutų rengimo naujovės žinomos respondentui ir kaip jos susijusios su Bolonijos procesu šeštasis interviu klausimas; kokie galėtų būti kineziterapijos studijų programų kokybės kriterijai septintasis interviu klausimas. Visos, išskyrus vieną, apklausos atliktos tiesiogiai bendraujant ekspertui ir tyrėjui. Viena apklausa atlikta informacinių technologijų programos SKYPE pagalba, panaudojant kompiuterį su internetine prieiga, vaizdo kamerą, garsiakalbius ir ausines. Visi interviu buvo įrašomi į diktofoną, vėliau įrašas klausomas, tekstas transkribuojamas, surašomas interviu protokolas. Pagal Bitiną, Rupšienę ir kt. (2008), žodinė komunikacija yra lengvai transkribuojama, tačiau transkribuojant interviu būtina atkreipti dėmesį į ekspertų juoką, pauzes, komentarus ir pan., nes nuo to priklauso teksto prasmė Tyrimų organizavimas Teorinio tyrimo metu analizuota mokslinė literatūra ir dokumentai. Jo metu siekta apibrėžti kineziterapijos sampratą ir aprašyti kineziterapeutų profesinės veiklos raidą, apibendrinti Lietuvos ir užsienio šalių kineziterapeutų profesinio rengimo patirtį, nustatyti kineziterapeutų veiklos sritis ir kompetencijas. Atlikus mokslinės literatūros ir dokumentų analizę, parengtas hipotetinis kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelis. Remiantis juo buvo kuriami empirinio tyrimo instrumentai. Bendras tyrimų dizainas pavaizduotas 4 paveiksle. 70

71 4 pav. Tyrimų dizainas 71

72 Darbo empirinį tyrimą sudarė keli etapai: m. buvo atliekamas kiekybinis tyrimas, kurio metu siekta nustatyti: kineziterapeutų profesinei veiklai būtinų kompetencijų ir įgyjamo išsilavinimo svarbą; Lietuvos aukštosiose mokyklose įgyjamų bendrųjų gebėjimų ir specialiųjų kompetencijų lygį: a) m. spalio balandžio mėn. atlikta kineziterapeutų praktikų, dirbančių Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose, apklausa, b) m. spalio balandžio mėn. atlikta Lietuvos aukštųjų mokyklų Kineziterapijos studijų programos studentų apklausa m. gegužės mėn m. balandžio mėn. buvo atliekamas kokybinis tyrimas ekspertų interviu. Interviu tipas iš dalies struktūruotas interviu, kurio klausimai parengti iš anksto. Reikia paminėti, kad dalis klausimų kilo spontaniškai interviu metu. Informantų atsakymai nebuvo numatyti m. liepos spalio mėn. buvo atliekama duomenų analizė ir pateikiamos išvados. Rengiantis empiriniam tyrimui buvo sudarytas tyrimo dalyvių atrankos planas. I tyrimas, siekiant tyrimo dalyvių imties reprezentatyvumo, buvo atliekamas 9 didžiųjų Lietuvos miestų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Palangos, Druskininkų, Utenos, Alytaus visų lygių asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Todėl tyrimo dalyvių imtis buvo sudaroma tikimybinio parinkimo paprastosios atsitiktinės atrankos būdu (Valackienė, Mikėnė, 2008), siekiant kiekvienam įstaigoje dirbančiam kineziterapeutui sudaryti galimybę dalyvauti tyrime. II tyrimas buvo atliekamas visose Lietuvos aukštosiose mokyklose, vykdančiose Kineziterapijos studijų programą. Tyrimo dalyvių imtis sudaryta tikimybinio parinkimo paprastosios atsitiktinės atrankos būdu. Ekspertų interviu tyrimui respondentai buvo pasirinkti naudojant kriterinę atranką, kai imtis sudaroma iš populiacijos atrenkant asmenis, tenkinančius numatytus kriterijus. Darbe aprašomus tyrimus ribojo keli veiksniai: 1. Darbe aprašyti abu kiekybiniai tyrimai buvo atliekami akademinių mokslo metų laikotarpiu, t. y. spalio balandžio mėnesiais. Vasarą dauguma specialistų, taip pat ir aukštųjų mokyklų studentai, atostogauja, todėl šis laikotarpis eliminuotas. 2. Kadangi II tyrimo tikslas buvo nustatyti aukštosiose mokyklose įgyjamų specialiųjų kineziterapijos kompetencijų ir bendrųjų gebėjimų lygį, į tiriamąją imtį nebuvo įtraukiami pirmųjų kursų studentai. Pirmaisiais studijų metais daugiausiai dėstomi bendrieji dalykai, todėl spręsti apie specialiųjų kineziterapijos kompetencijų įgijimo lygį po pirmojo studijų kurso studentai negalėtų. 72

73 3. Tyrimo metu buvo laikomasi tyrimo dalyvių savanoriškumo principo, todėl atsisakę dalyvauti apklausoje asmenys anketų nepildė. 4. Ekspertų interviu buvo atliekama tuo metu, kai Europos aukštųjų kineziterapijos mokyklų tinklo Vykdomoji taryba rinkdavosi į eilinius posėdžius: 2009 m. gegužės mėn. Briuselyje (Belgija), rugsėjo mėn. Valetoje (Malta), 2010 m. sausio mėn. Lisabonoje (Portugalija). Lietuvos ekspertai buvo apklausiami jiems patogiu laiku, telefonu suderinus susitikimo laiką ir vietą. Tai vyko 2010 metų kovo balandžio mėn. Formuojant tyrimų imtį, buvo nustatyta tikslinė populiacija. I tyrimo tikslinę populiaciją sudarė kineziterapeutai praktikai, įgiję aukštąjį išsilavinimą ir dirbantys Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose. Šios populiacijos dydis yra 628 asmenys (Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenys). II tyrimo tikslinė populiacija Lietuvos aukštųjų mokyklų Kineziterapijos studijų programos studentai. Kadangi atlikto tyrimo tikslas buvo įvertinti aukštojoje mokykloje įgyjamų specialiųjų kompetencijų ir bendrųjų gebėjimų lygmenį, tikslingai buvo apklausiami tik vyresniųjų kursų, t. y. antro ir trečio kursų koleginių studijų ir trečio, ketvirto kurso universitetinių bakalauro studijų bei pirmojo, antrojo kursų magistrantūros studijų, studentai. Šios populiacijos dydis m. m. (tuo metu, kai buvo vykdoma apklausa) buvo 689 asmenys (Lietuvos aukštųjų mokyklų duomenys). Numačius tikslinę populiaciją buvo nustatyta geriausiai tikslinę populiacijos dalį reprezentuojanti,,patogioji populiacija. Šis kriterijus buvo taikytas tik I tyrimui:,,patogiajai populiacijai pasirinkti įvairaus amžiaus ir lyties, skirtingą darbo patirtį turintys kineziterapeutai praktikai, dirbantys didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Palangoje, Druskininkuose, Utenoje, Alytuje) visų paslaugų lygių (pirminio, antrinio, tretinio LR Sveikatos sistemos įstatymas, 1994) asmens sveikatos priežiūros įstaigose, priklausančiose ir valstybiniam, ir privačiajam sektoriui. Tokį pasirinkimą lėmė imties reprezentatyvumo siekis ir tyrimo poreikiai. Ekspertų interviu tyrimui pasirinktas kriterinės atrankos metodas, kai imties vienetai atrenkami laikantis tyrėjo nustatytų kriterijų (Bitinas, 2006). Specifiniai tyrimo dalyvių atrankos kriterijai: o Asmenys turi dalyvauti kineziterapeutų rengimo sistemoje; o Asmenys turi būti su kineziterapeutų veikla ar / ir jų rengimu susijusių organizacijų vadovai; o Asmenys turi turėti ne mažiau kaip 10 metų patirties rengiant kineziterapeutus. Atliekant ekspertų apklausą taip pat siekta geografinės įvairovės. I kiekybinio tyrimo imtį sudarė Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys kineziterapeutai praktikai. Siekiant imties reprezentatyvumo ir įvertinus tyrimo poreikius, sveikatos 73

74 priežiūros įstaigos bei juose dirbantys respondentai parinkti stengiantis aprėpti visus teikiamų paslaugų lygius (pirminį, antrinį, tretinį LR Sveikatos sistemos įstatymas, 1994), geografinę įvairovę (didieji Lietuvos miestai Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Palanga, Druskininkai, Utena, Alytus), įstaigos priklausomybę sveikatos priežiūros sektoriui (valstybinis, privatusis). Pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenis, 2009 metais Lietuvoje veiklą vykdė 628 kineziterapeutai (dirbantys pagrindiniame darbe). Remiantis Lietuvos kineziterapeutų draugijos pirmininkės Krutulytės žodine informacija (kadangi kitokia forma duomenys nėra prieinami), draugijoje 2009 m. registruota apie 700 kineziterapeutų. Generaline šio tyrimo aibe laikomi oficialioje statistikoje nurodomi 628 asmenys. Pagal Bitiną (2006) konkretaus tyrimo imties tūris priklauso nuo generalinės aibės dydžio. Tyrimo imtis apskaičiuota taikant matematinės statistikos metodus. Tiriamųjų skaičius nustatytas pagal formulę: 1 n= 2 1 ε + 1 = n respondentų skaičius (imties dydis); ε įvertinimo tikslumas, numatytas tyrėjo (socialiniuose moksluose 3 7 %); pasirinkta reikšmė 0,05. N generalinės aibės dydis. Įvertinus gautus imties skaičiavimo rezultatus ir anketų grįžtamumą (ne mažesnį kaip 65 %), tyrimui atsitiktiniu būdu pasirinkta 300 respondentų. 228 respondentai grąžino klausimynus (grįžtamumas 76 % 47 ), iš jų 3 pripažinti tyrimui netinkamais. Taigi analizei panaudoti 225 klausimynai. Šiai populiacijos daliai taikytas paprastosios atsitiktinės imties parinkimas, kai visų populiacijos elementų galimybė priklausyti imčiai visiškai vienoda (Čekanavičius, Murauskas, 2004a). II tyrimo imtis visų Lietuvos aukštųjų mokyklų (Vilniaus universiteto, Kauno medicinos universiteto, Lietuvos kūno kultūros akademijos, Vilniaus kolegijos, Kauno kolegijos, Klaipėdos valstybinės kolegijos, Šiaulių kolegijos, Panevėžio kolegijos, Utenos kolegijos), rengiančių kineziterapeutus, Kineziterapijos studijų programos studentai. Susumavus Lietuvos aukštųjų mokyklų, rengiančių kineziterapeutus, pateiktose pažymose nurodytus skaičius, m. m. Kineziterapijos programos studentų skaičius (koleginių studijų II ir III, universitetinių III, IV ir 47 Socialiniuose moksluose pakankamu laikomas didesnis negu 30 % anketų grįžtamumas (Fraenkel, 1996). 74

75 magistrantūros I ir II kursų), taigi ir tyrimo generalinė aibė, buvo 689 (10 lent.). Užpildytų ir grąžintų anketų skaičius 528, t. y. grįžtamumas siekė 76,6 %. 10 lentelė. Kineziterapijos studentų skaičius Lietuvos aukštosiose mokyklose (2009 m.) Aukštoji mokykla Kauno medicinos universitetas (dabar Lietuvos Sveikatos mokslų universitetas) Lietuvos kūno BA II kursas BA III kursas BA IV kursas MA I kursas MA II kursas IŠ VISO * 16+19* 184 kultūros akademija Kauno kolegija Utenos kolegija Šiaulių kolegija ** Vilniaus kolegija Klaipėdos valstybinė kolegija Panevėžio kolegija Vilniaus universitetas IŠ VISO: * Antrosios pakopos ištęstinės studijos ** Vakarinės formos studijos Kokybinio ekspertų interviu pagrįsto tyrimo imtį sudarė asmenys, nuo reabilitacijos sistemos reformos pradžios dalyvaujantys Lietuvos kineziterapeutų rengime, taip pat Europos aukštųjų kineziterapijos mokyklų tinklo (ENPHE) vadovai. Šio tyrimo imčiai priklauso 7 asmenys: 3 Lietuvos ekspertai ir 4 ekspertai iš kitų Europos šalių (Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Estijos ir Belgijos). I tyrimo metu apklausti 9 didžiųjų Lietuvos miestų visų lygių asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys kineziterapeutai. Paskaičiavus imties dydį, nuspręsta išdalinti 300 anketų. Kaip jau minėta, tyrimui grąžintos 225 anketos, anketų grįžtamumas 75 %. Tai leidžia teigti, kad tyrimo imtis pasižymi reprezentatyvumu ir gautus rezultatus taikyti visai generalinei aibei. I tyrimo metu apklaustieji respondentai pagal turimą darbo patirtį specialybės srityje pasiskirstė beveik vienodai. Šiek tiek didesnę dalį sudarė mažiau nei 3 metų darbo patirtį turintys asmenys. Tai patvirtina faktą, kad kineziterapija Lietuvoje yra dar nauja specialybė. Mažiausiai apklaustųjų turėjo daugiau nei 10 metų darbo patirtį (5 pav.). 75

76 Daugiau kaip 10 m m. 30% 32% Iki 3 m. 38% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 5 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo patirtį Daugiau kaip pusę tiriamųjų sudarė asmenys, kurių darbo patirtis yra mažesnė nei 10 metų. Tai leidžia teigti, kad respondentus galima laikyti naujų kineziterapijos studijų programų absolventais kaip jau buvo minėta, tokios programos pradėtos rengti prieš gerą dešimtmetį. Šių respondentų nuomonė svarbi dviems aspektais ir kaip profesionalių kineziterapeutų, ir kaip aukštųjų mokyklų absolventų. Šiek tiek daugiau nei pusė apklaustųjų yra baigę universitetus, beveik trečdalis jų kolegijas. Kai kurie respondentai yra baigę kelias mokymo institucijas, pvz., pirma medicinos mokyklą, po to kolegiją ir net universitetą. Šių respondentų atsakymai priskirti kategorijai kita (6 pav.). Kita Universitetas Kolegija Aukštesnioji medicinos mokykla Medicinos mokykla 2% 3% 11% 29% 55% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal baigtą mokyklą (įgytą išsilavinimą) Nors kolegijų, rengiančių kineziterapeutus, Lietuvoje yra ne viena, reikėtų prisiminti kad kineziterapeutų rengimo tradicijos priklauso aukštajai universitetinei mokyklai Lietuvos kūno kultūros akademijai. Todėl, ko gero, visi, prieš kiek daugiau kaip dešimtmetį studijas baigę kineziterapeutai yra šios mokyklos absolventai. Apklausoje dalyvavę respondentai dirba visų lygių asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Didžiausia jų dalis ligoninėse, fizinės medicinos ir reabilitacijos centruose, sanatorijose. Kai kurie asmenys nurodė kelis atsakymų variantus (pvz.m dirba ligoninėje ir sporto klube arba užsiima privačia veikla). Jų atsakymai buvo priskirti kategorijai kita (7 pav. ) 76

77 25% 20% 21% 22% 22% 15% 10% 11% 9% 13% 5% 2% 0% Poliklinika Pirminės sveikatos priežiūros centras Klinikinė ligoninė Universitetinė ligoninė Sanatorija FMR centras Kita 7 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo vietą Daugumos apklaustųjų darbovietės priklauso valstybiniam sveikatos priežiūros paslaugų sektoriui, tik mažiau nei trečdalis dirba privačiajame sektoriuje. Respondentų, nurodžiusių, kad dirba valstybiniam sektoriui priklausiančioje įstaigoje ir užsiima privačia veikla, atsakymai priskirti kategorijai kita (8 pav.). Tai patvirtina teorinio tyrimo duomenis, kad privati kineziterapijos praktika Lietuvoje nėra išplėtota. Kita 6% Privatus 26% Valstybinis 68% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 8 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo vietos priklausomybę sveikatos priežiūros sektoriui Anketoje buvo klausiama kokiu darbo krūviu, įskaitant visas darbovietes, respondentai dirba. Dauguma apklaustųjų nurodė, kad dirba vieno etato krūviu. Beveik trečdalio apklaustųjų darbo krūvis yra didesnis nei vienas etatas (9 pav.). Kita 3% Daugiau nei vienu etatu 26% Vienu etatu 61% Puse etato 10% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 9 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal etatinį darbo krūvį (įskaitant visas darbovietes) 77

78 Dauguma apklaustųjų (84 %) nurodė, kad jų pagal darbo sutartį įvardijamos pareigos yra kineziterapeutas. Kai kurie respondentai (16 %) pažymėjo atsakymo variantą kita, nes be kineziterapeuto darbo dar atlieka masažuotojo, ergoterapeuto ar kitą veiklą. Pasitaikė atvejų, kai respondentai nurodė kineziterapeuto padėjėjo pareigas. Nors tokie specialistai šiuo metu nerengiami, kineziterapeuto padėjėjo etatai vis dar yra išlikę. Apklausos rezultatai rodo, kad kineziterapija,,moteriška profesija: beveik 90 % apklaustųjų yra moterys (10 pav.). Rezultatai koreliuoja su pasauline statistika, nes profesijos moteriškumas pastebimas daugumoje šalių. Tik Japonijoje ir Indonezijoje kineziterapeutais dažniau dirba vyrai (atitinkamai 65 % ir 56 %). Pastaraisiais metais moterų ir vyrų santykis pamažu keičiasi, tačiau profesijos nepopuliarumas tarp vyrų siejamas su ribotomis uždarbio ir karjeros galimybėmis (Higgs, Refshauge ir kt., 2001). 12% 88% Vyras Moteris 10 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį Beveik pusė apklaustų respondentų yra jaunesni nei 30 metų amžiaus. Dar beveik trečdalį sudaro metų respondentai ir tik 10 % yra vyresni nei 50 metų amžiaus. Tai dar kartą įrodo, kad kineziterapija Lietuvoje yra jauna specialybė (11 pav.) m m m m m. 1% 9% 17% 26% 48% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 11 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių II tyrimo metu buvo apklausti Lietuvos aukštųjų mokyklų Kineziterapijos studijų programos antro ir trečio kursų koleginių studijų ir trečio ketvirto kurso universitetinių bakalauro studijų bei pirmo, antro kursų magistrantūros studijų studentai. Tyrimui buvo parengtos 689 anketos, t. y. tiek, kiek tuo metu buvo studijuojančių studentų. Respondentai grąžino 528 anketas, 78

79 anketų grįžtamumas 76,6 %. Tai leidžia teigti, kad tyrimo imtis yra reprezentatyvi ir rezultatus galima taikyti visai generalinei aibei. Daugiau kaip pusė II tyrimo metu apklaustųjų buvo kolegijų studentai. Kadangi Lietuvoje kineziterapeutus rengia 6 kolegijos ir 3 universitetai, rezultatai proporcingai atspindi esamą padėtį (12 pav.) Universitetas Kolegija 40% 60% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 12 pav. II tyrimo respondentų pasiskirstymas pagal aukštąsias mokyklas, kuriose jie studijuoja Daugiau kaip pusę apklaustųjų sudarė trečio kurso studentai. Nereikėtų pamiršti, kad koleginių studijų studentams trečias kursas yra paskutinis, baigiamasis, o universitetų studijų priešpaskutinis. Apie 20 % antrakursių buvo išskirtinai koleginių studijų studentai, o 16 % ketvirtakursių ir 9 % magistrantų išskirtinai universitetų (13 pav.) Magistrantūra 9% Ketvirtas 16% Trečias 54% Antras 21% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 13 pav. II tyrimo respondentų pasiskirstymas pagal kursą kuriame studijuoja II tyrimo rezultatai taip pat patvirtina, kad kineziterapijos studijų programas dažniau renkasi moterys. Nors pasaulyje pastebimas vyriškosios lyties atstovų susidomėjimas kineziterapijos studijomis, studijuojančiųjų vyrų ir moterų skaičius yra maždaug vienodas (Higgs, Refshauge ir kt, 2001), mūsų atveju šiek tiek daugiau kaip keturi penktadaliai apklaustųjų yra moteriškosios lyties (14 pav.). 19% 81% Vyras Moteris 14 pav. II tyrimo respondentų pasiskirstymas pagal lytį 79

80 Kineziterapijos studijas daugiausia renkasi jauni asmenys. Tik nežymi dalis apklaustųjų buvo vyresni nei 30 metų. Tačiau remiantis asmenine patirtimi pastebėta, kad kai kurie asmenys kineziterapiją pradeda studijuoti jau turėdami aukštąjį išsilavinimą, todėl jie yra vyresnio amžiaus (15 pav.). Pasitaiko atvejų, kai asmenys, baigę įvairius masažo kursus Lietuvoje ar užsienyje ir dirbantys masažuotojais, nori įteisinti savo veiklą, pagilinti žinias, todėl pasirenka kineziterapijos studijas. Amžius (metais) % 4% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% 94% 15 pav. II tyrimo respondentų pasiskirstymas pagal amžių Kokybiniam tyrimui, atliktam Lietuvoje, ekspertais pasirinkti asmenys, nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios dalyvaujantys Lietuvos reabilitacijos sistemos kūrime, atsakingi už kineziterapijos studijų programų rengimą ir įgyvendinimą. Apklaustieji kitų šalių ekspertai priklauso ENPHE vykdomajai tarybai, vienas ekspertas dalyvavo ENPHE veikiančioje Kompetencijų darbo grupėje. ENPHE tinklas vienija apie 190 Europos aukštojo mokslo institucijų, kurios rengia kineziterapeutus 29 šalyse. Į vykdomąją tarybą gali būti išrinktas bet kurios balso teisę turinčios institucijos-narės atstovas. Pagal ENPHE nuostatus prezidentu gali būti renkamas tik kineziterapeutas. Ekspertų charakteristika pateikta 11 lentelėje 11 lentelė. Kokybinio tyrimo ekspertų charakteristika Ekspertai Kodai E1 E2 E3 E4 E5 E6 E7 Šalis Nyderlandai Jungtinė karalystė Lietuva Lietuva Lietuva Estija Belgija Mokslinis MsC 48 Prof., Prof., MsC, Prof. Dr. laipsnis habil.dr. habil.dr. doktorantas Prof. Profesija KI 49 KI KI FMR 50 FMR gyd. gyd. KI KI Amžius Lytis V M M V V V V Interviu trukmė 57 min. 19 min. 48 min. 20 min. 41 min. 29 min. 32 min. 48 MsC mokslų magistras 49 KI kineziterapeutas 50 FMR fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas 80

81 Ekspertų, turinčių įvairios patirties ir priklausančių įvairioms šalims, pasirinkimas padidina galimybę visapusiškai atskleisti tyrimo objektą. Į tyrimą įtraukus skirtingų lyčių ir įvairaus amžiaus tiriamuosius, galima atskleisti įvairias tiriamojo objekto puses (Bitinas, Rupšienė ir kt., 2008). 81

82 3. EMPIRI IS KI EZITERAPEUTŲ PROFESI IO RE GIMO TURI IO MODELIO PAGRI DIMAS 3.1. Specialiųjų kineziterapeutų kompetencijų bei bendrųjų gebėjimų svarba kineziterapeuto veiklai ir jų ugdymas Lietuvos aukštosiose mokyklose Specialiųjų kineziterapeutų kompetencijų vertinimas Disertaciniu tyrimu siekiama išsiaiškinti specialiųjų kompetencijų ir bendrųjų gebėjimų svarbą kineziterapeutų profesinio rengimo turiniui ir profesinei veiklai bei aptarti jų įgijimo lygmenį Lietuvos aukštosiose mokyklose. Kineziterapeutų praktikų nuomone, galima išskirti penkias svarbiausias specialiąsias kompetencijas. Tai teikiamų paslaugų kokybės ir saugumo užtikrinimas (vidurkio įvertis = 3,8844), profesinės kvalifikacijos tobulinimas (3,7232), sistemingas, savarankiškas kineziterapijos procedūrų ir pratybų atlikimas (3,7143), kritiškas kineziterapijos procedūrų poveikio vertinimas, procedūrų keitimas ar nutraukimas, jei to reikalauja paciento būklė (3,6875) ir individualaus kineziterapijos plano, pagrįsto kineziterapine diagnoze, rengimas (3,6384). Mokslinių kineziterapijos tyrimų planavimas, vykdymas ir skleidimas praktikų laikomas mažiausiai svarbia (3,0314) specialiąja kompetencija. Nesvarbiomis taip pat laikomos šios kompetencijos: profesionali veikla etiniu, deontologiniu ir teisiniu požiūriu (3,0667), profesionali veikla, remiantis kritiniu moksliniu bei mokymosi visą gyvenimą požiūriu (3,0889), prevencinės veiklos vykdymas (3,1156) ir sveikos gyvensenos mokymas (3,2133) (16 pav.). Visų specialiųjų kompetencijų svarbos vertinimas, kineziterapeutų praktikų požiūriu, pateiktas 4 priede. 82

83 Mokyti pacientus/klientus sveikos gyvensenos ir tapti atsakingais už savo sveikatą 3,21 Reikšmingiausi Nereikšmingi Vykdyti prevencinę veiklą Profesionaliai veikti remiantis kritiniu moksliniu bei mokymosi visą gyvenimą požiūriu. Profesionaliai veikti etiniu, deontologiniu ir teisiniu požiūriu Planuoti, vykdyti ir skleisti mokslinius kineziterapijos tyrimus Rengti individualų kineziterapijos planą, pagrįstą kineziterapine diagnoze Kritiškai vertinti kineziterapijos procedūrų poveikį, daryti pakeitimus ir nutraukti procedūras, jei to reikalauja paciento Sistemingai savarankiškai atlikti kineziterapijos procedūras ir pratybas Profesiškai tobulėti 3,12 3,09 3,07 3,03 3,64 3,69 3,71 3,72 Užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę ir saugumą 3,88 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 Vertinimų vidurkis (balais) 16 pav. Specialiųjų kompetencijų svarbos vertinimas (kineziterapeutų praktikų nuomonė) Remiantis studentų apklausos rezultatais, 17 paveiksle nurodytos penkios aukščiausiu lygmeniu įgytos specialiosios kompetencijos ir penkios blogiausiai įsisavintos kompetencijos. Studentai prasčiausiai vertina profesionalios veiklos etiniu, deontologiniu ir teisiniu požiūriu (3,1882), mokslinių kineziterapijos tyrimų planavimo, vykdymo ir skleidimo (3,1958), profesionalios veiklos, remiantis kritiniu moksliniu bei mokymosi visą gyvenimą požiūriu (3,3270), prevencinės veiklos vykdymo (3,3859) ir su kliento poreikiais susijusios informacijos kaupimo, analizavimo ir kritiško vertinimo (3,4125) specialiųjų kompetencijų įgijimo lygmenį. Geriausiai įgyjama bendravimo su pacientais ir kitais su gydymo procesu susijusiais asmenimis (3,8232) kompetencija. Gerai studentai vertina bendradarbiavimo su reabilitacijos komandoje dirbančiais ir su kitais sveikatos priežiūros specialistais (3,7985), kineziterapijos rezultatų vertinimo (3,7276), sistemingo savarankiško kineziterapijos procedūrų ir pratybų atlikimo (3,6369) ir teikiamų paslaugų kokybės ir saugumo užtikrinimo (3,6312) specialiųjų kompetencijų įgijimą. Studentų nuomonė apie visų specialiųjų kompetencijų įgijimo lygmenį pateikta 5 priede. 83

84 Aukščiausias pasiekimo lygmuo Žemiausias pasiekimo lygmuo Kaupti, analizuoti ir kritiškai vertinti su kliento poreikiais susijusią informaciją Vykdyti prevencinę veiklą Profesionaliai veikti remiantis kritiniu moksliniu bei mokymosi visą gyvenimą požiūriu Planuoti, vykdyti ir skleisti mokslinius kineziterapijos tyrimus Profesionaliai veikti etiniu, deontologiniu ir teisiniu požiūriu Užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę ir saugumą Sistemingai savarankiškai atlikti kineziterapijos procedūras ir pratybas Įvertinti kineziterapijos rezultatus Bendradarbiauti su reabilitacijos komandoje dirbančiais specialistais ir su kitais sveikatos Bendrauti su pacientais/klientais ir kitais su gydymo procesu susijusiais asmenimis 3,20 3,19 3,33 3,41 3,39 3,63 3,64 3,73 3,80 3,82 2,80 3,00 3,20 3,40 3,60 3,80 4,00 Vertinimų vidurkis (balais) 17 pav. Aukščiausias ir žemiausias specialiųjų kompetencijų pasiekimo lygmuo (studentų nuomonė) Empirinio tyrimo rezultatai parodė, kad daugumos specialiųjų kompetencijų, kurias kineziterapeutai praktikai laiko mažiau reikšmingomis, įgijimo lygmuo Lietuvos aukštosiose mokyklose irgi yra žemesnis. Tokios kompetencijos kaip profesionaliai veikti etiniu, deontologiniu ir teisiniu požiūriu; profesionaliai veikti remiantis kritiniu moksliniu bei mokymosi visą gyvenimą požiūriu; planuoti, vykdyti ir skleisti mokslinius kineziterapijos tyrimus; vykdyti prevencinę veiklą Lietuvos kineziterapeutų praktikų laikomos mažiau reikšmingomis. Tyrimas atskleidė, kad kineziterapijos studijų procese šioms kompetencijoms taip pat skiriamas mažesnis dėmesys. Viena vertus, tai galima vertinti palankiai, nes šiuo atveju teorinis mokymas atitinka realius poreikius. Kita vertus, aptariant, kineziterapeutų nuomone, jų veikloje reikšmingiausias ir studentų įvardintas kaip labiausiai ugomas specialiąsias kompetencijas, matoma, kad sutampa tik dvi iš jų, t. y. sistemingai savarankiškai atlikti kineziterapijos procedūras ir pratybas ir užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę ir saugumą. Praktikų nuomone, svarbios yra kineziterapijos procedūrų poveikio vertinimo, procedūrų pakeitimo ir nutraukimo, jei to reikalauja paciento būklė, bei individualaus kineziterapijos plano, pagrįsto kineziterapine diagnoze, rengimo kompetencijos. Šios kompetencijos į studentų aukščiausiu pasiekimo lygmeniu įvertintų kompetencijų penketuką neįtrauktos. Atlikus duomenų analizę pagal Mann-Whitney testą, išryškėjo statistiškai patikimi kineziterapeutų praktikų ir studentų nuomonių skirtumai (6 priedas). 84

85 18 paveiksle nurodytos specialiosios kompetencijos, kurias vertinant išryškėjo statistiškai patikimas kineziterapeutų praktikų ir studentų nuomonių skirtumas. Kaip matyti iš paveikslo, studentai kompetencijas vertina aukštesniu lygmeniu nei praktikai. Tai reiškia, kad specialiųjų kineziterapijos kompetencijų įgijimas aukštosiose mokyklose yra aukštesnio lygmens nei praktikų nurodoma šių kompetencijų svarba. Praktikų vertinimo vidurkis Plėtoti ir taikyti kineziterapijos praktiką sveikatos priežiūros sistemoje Profesionaliai veikti remiantis kritiniu moksliniu bei mokymosi visą gyvenimą požiūriu Profesiškai tobulėti Mokyti pacientus/klientus tinkamos gyvensenos ir tapti atsakingais už savo sveikatą Vykdyti prevencinę veiklą Bendrauti su pacientais/klientais ir kitais su gydymo procesu susijusiais asmenimis Bendradarbiauti su reabilitacijos komandoje dirbančiais specialistais ir su kitais sveikatos priežiūros specialistais Kritiškai vertinti kineziterapijos procedūrų poveikį, daryti pakeitimus ir nutraukti procedūras, jei to reikalauja Kaupti, analizuoti ir kritiškai vertinti su kliento poreikiais susijusią informaciją Studentų vertinimo vidurkis 3,51 3,27 3,33 3,09 3,57 3,72 3,61 3,21 3,39 3,12 3,82 3,35 3,80 3,52 3,54 3,69 3,41 3,23 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 Vertinimų vidurkis (balais) 18 pav. Specialiųjų kompetencijų vertinimas (kineziterapeutų praktikų ir studentų nuomonė) Didžiausias nuomonių skirtumas pastebimas vertinant bendravimo su pacientais ir kitais su gydymo procesu susijusiais asmenimis kompetenciją. Praktikai šios kompetencijos svarbą vertina vidutiniškai 3,35 balais, o studentai jos įgijimo lygmenį vidutiniškai 3,82 balais. Kompetencija kaupti, analizuoti ir kritiškai vertinti su kliento poreikiais susijusią informaciją atitinkamai vertinama ~3,23 ir ~3,41; bendradarbiauti su reabilitacijos komandoje dirbančiais specialistais ir su kitais sveikatos priežiūros specialistais ~3,52 ir ~3,8; vykdyti prevencinę veiklą ~3,12 ir ~3,39; mokyti pacientus/ klientus sveikos gyvensenos ir tapti atsakingais už savo sveikatą ~3,21 ir 3,61; profesionaliai veikti remiantis kritiniu moksliniu bei mokymosi visą gyvenimą požiūriu ~3,09 ir ~3,33; plėtoti ir taikyti kineziterapijos praktiką sveikatos priežiūros sistemoje ~3,27 ir 3,51. Kineziterapeutai praktikai nurodo nežymiai didesnę kompetencijos kritiškai vertinti 85

86 kineziterapijos procedūrų poveikį, keisti ir nutraukti procedūras, jei to reikalauja paciento būklė svarbą: jų vertinimo vidurkis balais siekia 3,69, o studentai šios kompetencijos įgijimo lygmenį vertina šiek tiek mažesniu balu 3,54. Panaši situacija vertinant specialiąją kompetenciją profesiškai tobulėti. Praktikai jos svarbą vertina vidutiniškai 3,72 balais, studentai jos įgijimo lygmenį vidutiniškai 3,57 balais. Apibendrinant galima teigti, kad pastarąsias kompetencijas aukštojoje mokykloje įgyti sunku, nes jos yra susijusios su praktine veikla: juk procedūrų poveikis gali būti vertinamas tik nuolat jas atliekant. Studentai kineziterapijos procedūras atlieka tik profesinės praktikos metu, tačiau tuo metu jie yra nuolat stebimi praktikos vadovų ir tuo labiau neturi teisės spręsti apie procedūrų nutraukimą ar pakeitimus. Žinoma, jie turi teisę pateikti pastabas apie pacientų būklę, stebėti kitų studentų darbą. Tačiau tai nėra tas pats, kaip pačiam būti atsakingam už savo profesinę veiklą. Tai siejama ir su profesinės kvalifikacijos tobulinimo svarba. Studijų procese studentai gali tik teoriškai vertinti profesinio tobulėjimo svarbą. Tačiau ši kompetencija yra tobulinama nuolat, o poreikis tobulėti labiausiai išryškėja dirbant Bendrųjų gebėjimų vertinimas Tyrimas atskleidė, kad kineziterapeutai praktikai reikšmingiausiu laiko gebėjimą pritaikyti žinias praktinėje veikloje (vidurkinis įvertis = 3,8622). Tai pat, jų manymu, svarbus yra atsakingumas (3,7333), profesinis pareigingumas (3,7289), gebėjimas pagrįsti pagrindines profesijos žinias praktiškai (3,6622) ir siekis tobulėti (3,6533). Mažiausiai reikšmingais jie laiko kitų šalių kultūrų ir papročių supratimą (2,3378), gebėjimą vertinti įvairovę ir daugiakultūriškumą (2,6563), gebėjimą dirbti tarptautinėje erdvėje (2,7067), gebėjimą bendrauti su neekspertais (2,7378) ir gebėjimą planuoti ir valdyti projektus (2,8125). 19 paveiksle pateikta po penkis, remiantis kineziterapeutų praktikų nuomone, išskirtus reikšmingiausius ir mažiausiai reikšmingus bendruosius gebėjimus. Visų bendrųjų gebėjimų vertinimo vidurkis nurodytas 7 priede. 86

87 Kitų šalių kultūrų ir papročių supratimas 2,34 Reikšmingiausi Nereikšmingi Gebėjimas vertinti įvairoves ir daugiakultūriškumą Gebėjimas dirbti tarptautinėje erdvėje Gebėjimas bendrauti su neekspertais Gebėjimas planuoti ir valdyti projektus Siekis tobulėti Gebėjimas pagrįsti profesijos žinias praktiškai Profesinis pareigingumas Atsakingumas 2,66 2,71 2,74 2,81 3,65 3,66 3,73 3,73 Gebėjimas pritaikyti žinias praktinėje veikloje 3,86 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 Vertinimų vidurkis (balais) 19 pav. Reikšmingiausi ir mažiausiai reikšmingi bendrieji gebėjimai (kineziterapeutų praktikų nuomonė) Studentai aukščiausiai vertina gebėjimo bendrauti gimtąja kalba raštu ir žodžiu (4,1856) įgijimo lygmenį. Tai pat, jų manymu, aukštojoje mokykloje gerai išugdomas atsakingumas (4,1181), siekis tobulėti (4,0324), kultūringumas (4,0190) ir profesinis pareigingumas (3,9886). Prasčiausiai ugdomi gebėjimai dirbti tarptautinėje erdvėje (2,9394), kitų šalių kultūrų ir papročių supratimas (3,0152), gebėjimas planuoti ir valdyti projektus (3,0913), tyrimų atlikimo įgūdžiai (3,2053) ir antrosios kalbos žinios (3,2292) (20 pav.). Visų bendrųjų gebėjimų vertinimo vidurkis nurodytas 8 priede. Žemiausias pasiekimo lygmuo Antrosios kalbos žinios Tyrimų atlikimo įgūdžiai Kitų šalių kultūrų ir papročių supratimas Gebėjimas planuoti ir valdyti projektus Gebėjimas dirbti tarptautinėje erdvėje 3,23 3,21 3,02 3,09 2,94 Aukščiausias pasiekimo lygmuo Profesinis pareigingumas Kultūringumas Siekis tobulėti Atsakingumas Gebėjimas bendrauti gimtąja kalba raštu ir žodžiu 3,99 4,02 4,03 4,12 4,19 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 Vertinimo vidurkis (balais) 20 pav. Aukščiausias ir žemiausias bendrųjų gebėjimų pasiekimo lygmuo (studentų nuomonė) 87

88 Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, galima teigti, kad tokie bendrieji gebėjimai, kaip įvairovės ir daugiakultūriškumo vertinimas; kitų šalių kultūrų ir papročių supratimas; darbas tarptautinėje erdvėje; projektų planavimas ir vykdymas vertinami kaip mažai reikšmingi profesinei kineziterapeuto veiklai, todėl jų ugdymo lygmuo aukštosiose mokyklose nėra aukštas. Kineziterapeutų praktikų nuomone reikšmingos asmeninės savybės ir gebėjimai (profesinis pareigingumas, siekis tobulėti, atsakingumas ir kt.) aukščiausiu pasiekimo lygmeniu vertinami ir studentų. Tačiau atlikus duomenų analizę pagal Mann-Whitney testą, išryškėjo statistiškai patikimas praktikų ir studentų nuomonių skirtumas (8 priedas). 21 paveiksle nurodyti bendrieji gebėjimai ir asmeninės savybės, kurias vertinant išryškėjo statistiškai patikimas skirtumas tarp kineziterapeutų praktikų ir studentų nuomonių. Kaip ir specialiųjų kompetencijų atveju, studentai bendrųjų gebėjimų įgijimą vertino aukštesniais balais nei kineziterapeutai praktikai jų svarbą. Tai reiškia, kad aukštosiose mokyklose ugdomi bendrieji gebėjimai yra aukštesnio lygmens nei reikalaujama profesinėje veikloje. Labiausiai nuomonės išsiskyrė vertinant gebėjimą raštu ir žodžiu bendrauti gimtąja kalba. Kineziterapeutai praktikai šio gebėjimo svarbą vidutiniškai įvertino 3,24 balais, o studentai šio gebėjimo įgijimo lygmenį vidutiniškai net 4,19 balais. Panašūs skirtumai išryškėja ir vertinant kitus gebėjimus. Gebėjimo naudotis informacinėmis technologijomis svarbai praktikai skiria vidutiniškai 3,03 balus, o šio gebėjimo įgijimo lygmuo aukštosiose mokyklose studentų vertinamas ~ 3,64 balais; tarpasmeniniai ir bendravimo įgūdžiai atitinkamai ~ 3,25 ir ~ 3,91; gebėjimas bendrauti su neekspertais (studijų krypties) ~ 2,74 ir ~3,5; gebėjimas vertinti įvairovę ir daugiakultūriškumą ~2,66 ir ~3,4; kitų šalių kultūrų ir papročių supratimas ~ 2,34 ir ~3,02. Galima daryti prielaidą, kad aukštosios mokyklos aktyviai dalyvauja mokymosi visą gyvenimą programose, todėl studentai turi galimybę išvykti semtis žinių į kitų Europos šalių mokymo institucijas. Todėl jie aukštesniais balais vertina bendravimo gebėjimus, įvairovės ir daugiakultūriškumo vertinimą, kitų šalių kultūrų ir papročių supratimą. Deja, tokių svarbių gebėjimų kaip žinių pritaikymas praktinėje veikloje ir pagrindinių profesijos žinių praktinis pagrindimas įgijimo lygmuo nėra pakankamas, nors kineziterapeutai praktikai nurodė didesnę jų svarbą. Taigi studijų procese didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas praktiniam žinių pritaikymui. 88

89 Socialinis atsakingumas Kultūringumas Gailestingumas Altruizmas Siekis tobulėti Etiškumas Iniciatyvumas Gebėjimas planuoti ir valdyti projektus Kitų šalių kultūrų ir papročių supratimas Gebėjimas dirbti tarptautinėje erdvėje Gebėjimas vertinti įvairoves ir daugiakultūriškumą Gebėjimas bendrauti su neekspertais Gebėjimas motyvuoti žmones siekti užsibrėžto tikslo Tarpasmeniniai ir bendravimo įgūdžiai Gebėjimas dirbti komandoje Gebėjimas generuoti naujas idėjas (kūrybiškumas) Gebėjimas prisitaikyti prie naujų situacijų Kritiniai ir savikritiniai gebėjimai Informacijos apdorojimo įgūdžiai Gebėjimas naudotis informacinėmis technologijomis Antrosios kalbos žinios Gebėjimas bendrauti gimtąja kalba raštu ir žodžiu Gebėjimas pagrįsti pagrindines profesijos žinias praktiškai Pagrindinės bendrųjų studijų krypties dalykų žinios Gebėjimas planuoti laiką Gebėjimas pritaikyti žinias praktinėje veikloje 3,25 3,92 3,40 4,02 2,91 3,72 3,51 2,87 3,65 4,03 3,44 3,91 3,19 3,45 2,81 3,09 2,34 3,02 2,94 2,71 2,66 3,39 2,74 3,50 3,48 3,67 3,25 3,91 3,61 3,87 3,10 3,45 3,51 3,21 2,95 3,45 3,07 3,47 3,03 3,64 3,00 3,23 3,24 4,19 3,51 3,66 3,11 3,56 3,09 3,47 3,62 3,86 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 Praktikų vertinimo vidurkis Studentų vertinimo vidurkis Vertinimų vidurkis (balais) 21 pav. Kineziterapeutų-praktikų ir studentų bendrųjų gebėjimų vertinimas 3.2. Bendrųjų gebėjimų ugdymo svarba kineziterapijos studijose Kineziterapeuto veiklai reikalingos ne tik specialios žinios ir įgūdžiai, kuriais remiamasi priimant klinikinius sprendimus, bet ir pastovus jų atnaujinimas, savišvieta, visą gyvenimą trunkantis tobulėjimas ir t. t. Svarbios yra ir kineziterapeuto asmeninės savybės, bendrieji gebėjimai. Be jų negali būti įsivaizduojama nė vieno mediko veikla, nes bendrieji klinikiniai įgūdžiai, mokslinės žinios ir asmenybės vystymasis laikomi specialiųjų kompetencijų įgijimo pamatu. Įvertinus faktą, kad Lietuvoje kineziterapeutus rengia dviejų tipų aukštosios mokyklos, 89

90 svarbu suvokti bendrųjų gebėjimų svarbą universitetinėse ir koleginėse studijose ir išsiaiškinti kurie iš jų ir kokioms studijoms yra svarbesni. Anot kineziterapeutų praktikų, tokie gebėjimai kaip žinių pritaikymas praktinėje veikloje, gebėjimas planuoti laiką, pagrįsti pagrindines profesijos žinias praktiškai, spręsti problemas, dirbti komandoje, motyvuoti žmones siekti užsibrėžto tikslo yra svarbesni koleginėse kineziterapijos studijose. Taip pat manoma, kad šiose studijose yra svarbesnis kitų šalių kultūrų ir papročių supratimas, tokios asmeninės ir charakterio savybės kaip etiškumas, atsakingumas, altruizmas, gailestingumas, kultūringumas, profesinis pareigingumas ir socialinis atsakingumas. Tačiau tik vertinant kai kuriuos bendruosius gebėjimus išryškėjo statistiškai patikimas skirtumas (9 priedas). 22 paveiksle nurodyti tik tie bendrieji gebėjimai, kuriuos vertinant išryškėjo statistiškai patikimas kineziterapeutų praktikų nuomonės skirtumas. Pastebima, kad beveik visi gebėjimai laikomi svarbesniais universitetinėse studijose. Vienintelis gebėjimas, svarbesnis koleginėse studijose, gebėjimas pritaikyti žinias praktinėje veikloje. Tai atitinka esamą kineziterapeutų profesinio rengimo situaciją Lietuvoje, nes koleginės studijos yra skirtos praktinių įgūdžių lavinimui ir įgijimui. Vertinant kai kuriuos gebėjimus, tokius kaip gebėjimas bendrauti gimtąja kalba raštu ir žodžiu, gebėjimas mokytis ir neatsilikti nuo naujovių, gebėjimas priimti sprendimus ir veikti naujose situacijose, rūpinimasis kokybe, siekis tobulėti, skiriasi tik šimtosios dalys. Tarkim, siekio tobulėti svarba universitetinėse studijose vertinama vidutiniškai 3,55 balu, o koleginėse studijose 3,51, rūpinimosi kokybe atitinkamai 3,47 ir 3,46, gebėjimo mokytis ir neatsilikti nuo naujovių 3,38 ir 3,32. 90

91 Universitetinės studijos Koleginės studijos Siekis tobulėti (p=0,000) Rūpinimasis kokybe (p=0,002) 3,51 3,55 3,46 3,47 Gebėjimas planuoti ir valdyti projektus (p=0,000) Gebėjimas dirbti tarptautinėje erdvėje (p=0,000) Gebėjimas vertinti įvairoves ir daugiakultūriškumą (p=0,001) Gebėjimas generuoti naujas idėjas (kūrybiškumas) (p=0,000) Gebėjimas priimti sprendimus ir veikti naujose situacijose (p=0,005) Informacijos apdorojimo įgūdžiai p=0,000) Gebėjimas mokytis ir neatsilikti nuo naujovių (p=0,000) Tyrimų atlikimo įgūdžiai (p=0,000) Gebėjimas naudotis informacinėmis technologijomis (p=0,000) Antrosios kalbos žinios (p=0,000) Gebėjimas bendrauti gimtąja kalba raštu ir žodžiu (p=0,005) Pagrindinės bendrųjų studijų krypties dalykų žinios (p=0,000) Gebėjimas pritaikyti žinias praktinėje veikloje (p=0,005) Gebėjimas analizuoti (p=0,000) 2,86 3,02 2,78 2,87 2,74 2,81 3,04 3,17 3,19 3,20 3,02 3,21 3,32 3,38 3,12 3,25 2,99 3,18 2,88 3,10 3,28 3,32 3,13 3,23 3,68 3,51 3,26 3,37 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 Vertinimo vidurkis (balais) 22 pav. Bendrųjų gebėjimų svarba universitetinėse ir koleginėse kineziterapijos studijose Aptariant tik statistiškai patikimus rezultatus galima teigti, kad, kineziterapeutų praktikų nuomone, kineziterapeuto profesinei veiklai reikalingų bendrųjų gebėjimų ugdymas yra svarbesnis universitetinės studijose. Koleginėse studijose svarbiausiu laikomas gebėjimas praktiškai pritaikyti žinias. Tai atspindi Lietuvos kolegijų misiją, kuri orientuota į profesionalų rengimą darbo rinkai Išsilavinimo svarba kineziterapeuto profesinei veiklai Kaip jau minėta, šiuo metu kineziterapeutus Lietuvoje rengia dviejų tipų aukštosios mokyklos universitetai ir kolegijos. Baigus studijas suteikiama ta pati profesinė kvalifikacija kineziterapeutas. Todėl tyrimu siekta išsiaiškinti kineziterapeutų praktikų nuomonę apie tai, ar 91

92 aukštojoje mokykloje įgytas išsilavinimas turi įtakos profesinei veiklai. Kadangi pateiktų teiginių vertinimas buvo atliekamas pagal standartinę 5 taškų Likerto (Likert) skalę, panaudojant teiginius nuo,,visiškai pritariu iki,,visiškai nepritariu su atitinkamomis skaitinėmis reikšmėmis nuo 5 iki 1, vertinimo vidurkis, didesnis už 3,0, reiškia pritarimą teiginiui, o mažesnis nepritarimą. 10 priede pateikiami gauti rezultatai, suskirsčius juos pagal respondentų darbo patirtį metais. Vertinant visus teiginius išryškėjo tik vienas statistiškai patikimas rezultatas. Kineziterapeutai praktikai, kurių darbo patirtis yra didesnė nei 10 metų, labiau pritaria teiginiui, kad profesinių sprendimų priėmimo laisvė priklauso nuo išsilavinimo. Teiginiui, kad praktinis kineziterapeutų pasirengimas profesinei veiklai priklauso nuo išsilavinimo labiausiai pritaria tie kineziterapeutai praktikai, kurių darbo pagal specialybę laikotarpis didesnis nei 10 metų. Jų vertinimo vidurkis siekia 3,71 balų. Pritarimas šiam teiginiui proporcingai mažėja su įgyta darbo patirtimi turintys 3 10 metų darbo patirtį pritaria vidutiniškai 3,59 balais, o dirbusieji iki trijų metų atitinkamai 3,53 balais. Panaši tendencija pastebima ir kalbant apie kai kuriuos kitus teiginius: kad galimybė įsidarbinti priklauso nuo išsilavinimo vidutiniškai 3,72 balais sutinka turintieji didesnę nei 10 metų darbo patirtį, 3,61 balu 3 10 metų darbo patirtį ir 3,59 dirbusieji iki trijų metų. Pritarimas teiginiui, kad darbdavių požiūris priklauso nuo išsilavinimo atitinkamai įvertintas 3,93; 3,85 ir 3,61; kad kitų komandos narių požiūris priklauso nuo išsilavinimo 3,28; 3,0 ir 3,0; kad kineziterapeutų atlyginimas priklauso nuo išsilavinimo 3,93; 3,63 ir 3,34; kad kineziterapeutai, turintys universitetinį išsilavinimą, įsidarbina lengviau 3,49; 3,26 ir 3,14. Teiginiui, kad galimybė tobulėti priklauso nuo išsilavinimo nepritaria nei vienos išskirtos grupės respondentai, tačiau pritarimas šiam teiginiui proporcingai didėja su mažesne darbo patirtimi 2,88 (dirbę daugiau nei 10 metų), 2,74 (dirbę 3 10 metų) ir 2,62 (dirbę iki 3 metų). Tai vertinama teigiamai, nes jaunieji kineziterapeutai nepriklausomai nuo įgyto išsilavinimo yra pasirengę tobulėti ir mokytis. Visų grupių respondentai mano, kad darbdaviai labiau vertina universitetini išsilavinimą turinčius kineziterapeutus, ir kad šie įsidarbina lengviau (vertinimas apima balus nuo 3,1 iki 3,7). Tačiau visų grupių respondentai taip pat pritaria, kad kineziterapeutui sėkmingai konkuruoti profesinėje veikloje pakanka aukštojo koleginio išsilavinimo (vidutiniškai nuo 3,1 iki 3,4 balo). Tam, kad konkurencijai būtinas aukštasis universitetinis išsilavinimas, nepritaria nuo 3 iki 10 metų darbo patirtį turintys respondentai (vidutiniškai 2,9 balai). 23 paveiksle nurodyti teiginiai, kurių vertinimų vidurkis buvo arti statistinio patikimumo reikšmės. 92

93 iki 3m 3-10m daugiau kaip 10m Kineziterapeutų atlyginimas priklauso nuo išsilavinimo (p=0,054) Profesinių sprendimų priėmimo laisvė priklauso nuo išsilavinimo (p=0,003) Kineziterapeutų darbo krūvis priklauso nuo išsilavinimo (p=0,009) Reikalavimai kineziterapeutams priklauso nuo išsilavinimo (p=0,075) Galimybė konkuruoti profesinėje veikloje priklauso nuo išsilavinimo (p=0,054) 2,0 3,9 3,6 3,3 3,2 2,4 2,9 2,7 2,4 3,0 2,5 2,9 3,9 3,3 3,6 0,0 1,0 2,0 3,0 4,0 5,0 Vertinimų vidurkis (balais) 23 pav. Išsilavinimo svarba kineziterapeuto veiklai priklausomai nuo respondentų darbo stažo Didžiausio pritarimo sulaukė teiginiai, kad nuo įgyto išsilavinimo priklauso kineziterapeutų atlyginimas ir galimybė konkuruoti profesinėje veikloje. Šiems teiginiams labiausiai pritarė didesnę darbo patirtį turintys praktikai (vidutiniškai 3,9 balai). Teiginiui, kad kineziterapeutų darbo krūvis priklauso nuo išsilavinimo, mažiausiai pritaria turintieji 3 10 metų darbo patirtį. Jų vertinimo vidurkis siekia 2,0 balus. Kitų grupių respondentai taip pat nepritaria šiam teiginiui: didžiausią patirtį turintys pritarimą teiginiui vertina 2,7 balais, o mažiausią 2,4 balais. Teiginiui, kad profesinių sprendimų priėmimo laisvė priklauso nuo įgyto išsilavinimo, pritaria ilgiausią darbo patirtį turintys respondentai (3,2 balais), o vidurinės grupės respondentai šiam teiginiui nepritaria (2,4 balai). Vertinant kineziterapeutų praktikų nuomonę apie išsilavinimo svarbą, reikia aptarti jų nuomonės sąsajas su įgytu išsilavinimu. Lietuvoje yra daug skirtingą išsilavinimą įgijusių asmenų, dirbančių kineziterapeuto darbą. Tokia situacija yra susiklosčiusi dėl istorinės kineziterapijos kaip profesijos raidos. 11 priede nurodyti vertinimo rezultatai, suskirstyti atsižvelgus į respondentų išsilavinimą. Tyrimo metu visų respondentų buvo klausiama, kokį išsilavinimą jie įgiję, t. y., kokią mokymo instituciją yra baigę. Respondentai, pasirinkę variantą kita, dažniausiai buvo ne vienos švietimo įstaigos absolventai, pavyzdžiui, baigę medicinos mokyklą, o vėliau kolegiją, arba įgiję išsilavinimą kolegijoje ir studijuojantys universitete magistrantūroje, turintys ne vieną aukštąjį išsilavinimą ir t. t. Kaip buvo minėta anksčiau, pateikti teiginiai buvo vertinami pagal standartinę 5 taškų Likerto (Likert) skalę. Su teiginiu, kad kineziterapeutų praktinis pasirengimas profesinei veiklai priklauso nuo išsilavinimo, labiausiai sutinka medicinos ir aukštesniosiose medicinos mokyklose išsilavinimą įgiję respondentai. Kad kineziterapeutų profesinė veikla priklauso nuo išsilavinimo vienodai 93

94 pritaria tiek aukštesniųjų medicinos mokyklų, tiek universitetų absolventai. Visų grupių respondentai pritaria teiginiams, kad nuo išsilavinimo priklauso galimybė konkuruoti profesinėje veikloje, įsidarbinti ir išlaikyti darbo vietą, taip pat darbdavių požiūris. Universitetų ir kolegijų absolventų nuomonės išsiskyrė vertinant galimybės sėkmingai konkuruoti profesinėje veikloje priklausomumą nuo išsilavinimo. Logiška, kad universitetų absolventai nepritaria teiginiui, jog sėkmingai konkurencijai profesinėje veikloje pakankamas aukštasis koleginis išsilavinimas (vertinama vidutiniškai 2,95 balais), o kolegijų absolventai nepritaria teiginiui, kad tam būtinas aukštasis universitetinis išsilavinimas (vidutiniškai 2,82 balai). Grupės kita respondentai nepritaria teiginiui, kad išsilavinimas lemia kitų komandos narių požiūrį į kineziterapeutą. Galima manyti, kad šios grupės asmenys turi įvairesnės patirties, galbūt yra dirbę arba dirba kitais reabilitacinės komandos nariais (slaugytojomis, ergoterapeutais ar pan.), todėl nemano, kad įgytas kineziterapeuto išsilavinimas gali lemti kitų komandos narių požiūrį. Teiginiui, kad kineziterapeutų kompetencijos priklauso nuo išsilavinimo, nepritaria tik kolegijų absolventai. Toks jų vertinimas yra logiškas, nes kineziterapeutų profesinės kompetencijos skirtis neturėtų. Įdomu, bet teiginiui, kad reikalavimai kineziterapeutams, jų pareigos, darbo krūvis ir profesinių sprendimų priėmimo laisvė priklauso nuo išsilavinimo nepritaria nei koleginį, nei universitetinį išsilavinimą įgiję respondentai, tačiau žemesnio išsilavinimo lygmens asmenys mano, kad šis teiginys teisingas. Galima tik įtarti, kad jie savo profesinėje veikloje susiduria su tam tikra profesine diskriminacija. Galimybė tobulėti nepriklauso nuo išsilavinimo taip mano visi respondentai. Šiuo teiginiu kiek labiau abejoja tik medicinos mokyklų absolventai. Greičiausiai taip yra todėl, kad dėl anksčiau įgyto išsilavinimo jų studijų galimybės yra ribotos, o profesinių tobulinimosi kursų Lietuvoje organizuojama mažai, be to, jie yra pakankamai brangūs ir už juos reikia mokėti patiems specialistams. Šios grupės respondentai taip pat labiausiai pritaria teiginiui, kad kineziterapeutų atlyginimas priklauso nuo išsilavinimo. Teiginiui, kad galimybei užsiimti privačia veikla įgytas išsilavinimas neturi įtakos, pritaria tik kolegijų absolventai. Taip pat tik jie vieni nepritaria teiginiui, kad kineziterapeutai, turintys universitetinį išsilavinimą, įsidarbina lengviau. Visi respondentai sutinka, kad darbdaviai labiau vertina kineziterapeutus, turinčius universitetinį išsilavinimą. 24 paveiksle nurodyti teiginiai, kurių vertinimo vidurkis buvo statistiškai patikimas arba arti statistinio patikimumo reikšmės. 94

95 Medicinos mokykla Aukštesnioji medicinos m-kla Kolegija Universitetas Kita Kineziterapeutai, turintys universitetinį išsilavinimą įsidarbina lengviau (p=0,020) Kineziterapeutų atlyginimas priklauso nuo išsilavinimo (p=0,089) Profesinių sprendimų priėmimo laisvė priklauso nuo išsilavinimo (p=0,006) Kineziterapeutų darbo krūvis priklauso nuo išsilavinimo (p=0,016) Galimybė konkuruoti profesinėje veikloje priklauso nuo išsilavinimo (p=0,096) Darbdaviai labiau vertina kineziterapeutus, turinčius universitetinį išsilavinimą (p=0,005) Kineziterapeutui sėkmingai konkuruoti profesinėje veikloje pakankamas aukštasis koleginis išsilavinimas (p=0,000) Kineziterapeutui sėkmingai konkuruoti profesinėje veikloje reikalingas aukštasis universitetinis išsilavinimas (p=0,000) 3,17 3,43 2,94 3,50 3,86 2,96 3,63 3,55 3,50 4,14 2,38 2,95 2,59 3,50 3,57 2,13 2,43 2,21 3,25 3,29 3,52 3,80 3,37 3,50 3,71 3,08 3,78 3,37 4,00 3,71 3,21 2,95 3,81 3,75 3,43 2,82 3,08 3,62 4,00 3,43 0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 Vertinimų vidurkis (balais) 24 pav. Išsilavinimo svarba kineziterapeuto veiklai priklausomai nuo respondentų išsilavinimo Vienbalsio visų respondentų pritarimo susilaukė tik du teiginiai, t. y. teiginys, kad galimybė konkuruoti profesinėje veikloje priklauso nuo išsilavinimo ir, kad darbdaviai labiau vertina kineziterapeutus, turinčius universitetinį išsilavinimą. Kad kineziterapeuto sėkmingai konkurencijai profesinėje veikloje reikalingas aukštasis universitetinis išsilavinimas nepritaria koleginį išsilavinimą įgiję kineziterapeutai praktikai (2,82 balo). Universitetinį išsilavinimą turintys respondentai nepritaria teiginiui, kad profesinei konkurencijai pakankamas aukštasis koleginis išsilavinimas (2,95 balo). Abiejų teiginių vertinimo skirtumai statistiškai patikimi (p<0,005). Vis dėlto palyginus šiuos atsakymus matyti, kad didesnio nepritarimo sulaukė pirmasis teiginys, todėl galima sakyti, kad kolegijų absolventai labiau įsitikinę savo galimybėmis konkuruoti profesinėje veikloje. 95

96 Apibendrinant šiame skyriuje aprašytus tyrimo rezultatus, galima teigti, kad kineziterapeutai praktikai neįžvelgia įgyto išsilavinimo įtakos profesiniam kineziterapeuto tobulėjimui. Kineziterapeutas turėtų mokytis ir tobulėti visos profesinės karjeros metu. Išsilavinimas, respondentų nuomone, lemia praktinį pasirengimą profesinei veiklai, darbdavių požiūrį į specialistą, galimybę sėkmingiau įsidarbinti Lietuvoje ir kitose ES šalyse bei kilti karjeros laiptais Kineziterapeutų kompetencijų ir praktinės veiklos sričių vertinimo faktorinė analizė Hipotetiniame kineziterapeutų veiklos ir kompetencijų sąveikos modelyje išskirtos veiklos sritys, funkcijos ir joms atlikti reikalingos kompetencijos sudaro daugialypį kompleksą. Šiam kompleksui analizuoti pasitelktas faktorinės analizės metodas, padedantis nagrinėti ir išskirti tiriamo reiškinio dėsningumus ir struktūrą. Taikant šį metodą disertaciniame tyrime, kiekviena kompetencija yra traktuojama kaip teiginys. Veiklos sritys yra vadinamos faktoriais, tokiu būdu visi teiginiai (kompetencijos) priskiriami konkrečiam faktoriui (veiklos sričiai). Nustatyti faktoriai, kuriems suformuluoti sąlyginiai pavadinimai, atskleidžia teiginių tarpusavio ryšį. Kokybinė interpretacija atliekama tyrėjo (Čekanavičius, Murauskas, 2004b). Remiantis faktorinės analizės metodu, tirti I ir II kiekybinių tyrimų duomenys, t. y. kineziterapeutų praktikų ir aukštųjų mokyklų kineziterapijos studentų anketinės apklausos duomenys. Faktorių aprašomoji sklaida svyruoja nuo 17,5 % iki 5,37 % (12 lent.). 12 lentelė. Tiriamųjų nuomonės, vertinant specialiųjų kineziterapeuto kompetencijų svarbą, faktorizacija (N=753) Faktoriaus paaiškinta sklaida F1 17,5 proc. Faktoriai ir jų svoriai F1 F2 F3 F4 F5 F6 F7 Teiginių formuluotės Faktoriaus pavadinimas Praktinės veiklos plėtra Profesionaliai veikti etiniu, deontologiniu ir teisiniu 0,799 požiūriu Mokyti pacientus / klientus sveikos gyvensenos ir tapti 0,708 atsakingais už savo sveikatą Profesionaliai veikti remiantis kritiniu moksliniu bei 0,705 mokymosi visą gyvenimą požiūriu Vykdyti prevencinę veiklą 0,666 Plėtoti ir taikyti kineziterapijos praktiką 0,586 sveikatos priežiūros sistemoje 96

97 F2 13,43 proc. F3 12,35 proc. F4 10,55 proc. F5 9,94 proc. F6 6,87 proc. Faktoriaus pavadinimas Gydymo planavimas ir įgyvendinimas. Formuluoti kineziterapinę 0,819 prognozę Formuluoti kineziterapinę diagnozę, paremtą kritine sukauptos informacijos 0,809 analize ir interpretavimu bei susijusią su kineziterapiniu ištyrimu Rengti individualų kineziterapijos planą, pagrįstą 0,592 kineziterapine diagnoze Planuoti, įgyvendinti bei pritaikyti tinkamą į tikslą 0,531 orientuotą kineziterapinį tyrimą ir vertinimą Faktoriaus pavadinimas Gydymo rezultatų vertinimas. Kritiškai vertinti kineziterapijos procedūrų poveikį, daryti pakeitimus ir 0,769 nutraukti procedūras, jei to reikalauja paciento būklė Sistemingai savarankiškai atlikti kineziterapijos 0,764 procedūras ir pratybas Įvertinti kineziterapijos 0,532 rezultatus Faktoriaus pavadinimas Bendravimas/bendradarbiavi mas Bendrauti su pacientais / klientais ir kitais su gydymo 0,798 procesu susijusiais asmenimis Bendradarbiauti su reabilitacijos komandoje dirbančiais specialistais ir su 0,787 kitais sveikatos priežiūros specialistais Faktoriaus pavadinimas Profesinis tobulėjimas. Profesiškai tobulėti 0,772 Organizuoti ir atlikti asmens funkcinės būklės ir fizinio 0,601 pajėgumo ištyrimą Planuoti, vykdyti ir skleisti mokslinius kineziterapijos 0,582 tyrimus Faktoriaus pavadinimas Profesinė elgsena Kaupti, analizuoti ir kritiškai vertinti su kliento poreikiais susijusią informaciją 0,858 97

98 F7 5,37 proc. Faktoriaus pavadinimas Paslaugų kokybė Užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę ir saugumą 0,970 Pastaba: Cronbach α = 0,922; KMO = 0,948; sferiškumo testas pagal Bartlett = 7741,61, df=171, p = 0,000. VARIMAX rotacija, bendroji paaiškinta sklaida 76,01 proc. Pirmuoju faktoriumi Fl, paaiškinančiu 17,5 % visų teiginių sklaidos, akcentuojama praktinės veiklos vadybos ir mokymo bei švietimo svarba kineziterapeuto praktinei veiklai. Teoriniame modelyje šis faktorius išskiriamas į dvi veiklos sritis: 1. praktinės veiklos vadyba (profesionaliai veikti etiniu, deontologiniu ir teisiniu požiūriu; profesionaliai veikti remiantis kritiniu moksliniu bei mokymosi visą gyvenimą požiūriu; plėtoti ir taikyti kineziterapijos praktiką sveikatos priežiūros sistemoje 51 ); 2. mokymasis ir švietimas (mokyti pacientus / klientus sveikos gyvensenos ir tapti atsakingais už savo sveikatą; vykdyti prevencinę veiklą). Susiejant kineziterapeutų praktinės veiklos vadybą ir pacientų / klientų mokymą bei švietimą, šiam faktoriui suteikiamas sąlyginis pavadinimas Praktinės veiklos plėtra. Antrasis faktorius F2, paaiškinantis 13,43 % visų teiginių sklaidos, taip pat sujungia dviejų teoriniame modelyje išskirtų veiklos sričių teiginius (kompetencijas). Teiginiai planuoti, įgyvendinti bei pritaikyti tinkamą į tikslą orientuotą kineziterapinį tyrimą ir vertinimą; formuluoti kineziterapinę diagnozę, paremtą kritine sukauptos informacijos analize ir interpretavimu bei susijusią su kineziterapiniu ištyrimu; formuluoti kineziterapinę prognozę buvo priskiriami veiklos sričiai ištyrimas ir vertinimas, o teiginys rengti individualų kineziterapijos planą, pagrįstą kineziterapine diagnoze priskiriamas veiklos sričiai gydymo planavimas ir įgyvendinimas. Galima sutikti su tokiu teiginių,,išsibarstymu, nes suprantama, kad planuojant kineziterapinę procedūrą neapsieinama be paciento būklės ištyrimo ir įvertinimo. Taigi šiam faktoriui suteikiamas sąlyginis pavadinimas Gydymo planavimas ir įgyvendinimas. Trečiasis faktorius F3, paaiškinantis 12,35 % visų teiginių sklaidos, susieja gydymo poveikio ir jo rezultatų vertinimo teiginius su teiginiu savarankiškas procedūrų atlikimas. Atsižvelgiant į faktorinės analizės rezultatus, šiam faktoriui suteikiamas sąlyginis pavadinimas Gydymas ir rezultatų vertinimas. Ketvirtuoju faktoriumi F4, paaiškinančiu 10,55 % visų teiginių sklaidos, akcentuojama bendravimo ir bendradarbiavimo su pacientais, kitais su gydymo procesu susijusiais asmenimis, reabilitacijos komandoje dirbančiais specialistais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais svarba. Šiam faktoriui suteikiamas sąlyginis pavadinimas Bendravimas / bendradarbiavimas. Penktasis faktorius F5, paaiškinantis 9,94 % visų teiginių sklaidos, susieja teiginius iš trijų visai skirtingų veiklos sričių. Teiginys organizuoti ir atlikti asmens funkcinės būklės ir fizinio 51 Pirmieji du teiginiai iš pirmojo faktoriaus sudėties eliminuojami, nes priskiriami toliau aptariamam faktoriui F6. 98

99 pajėgumo tyrimą tyrimo anketoje buvo pateiktas nesilaikant eiliškumo pagal veiklos sritis. Tai galėjo lemti šio teiginio iškritimą iš faktoriui F2 priskirtų teiginių. Todėl šis teiginys eliminuojamas. Teiginiai profesiškai tobulėti ir planuoti, vykdyti ir skleisti mokslinius kineziterapijos tyrimus sujungiami į vieną faktorių, kuriam suteikiamas sąlyginis pavadinimas Profesinis tobulėjimas. Šeštajame faktoriuje F6, paaiškinančiame 6,87 % visų teiginių sklaidos, akcentuojama su kliento poreikiais susijusios informacijos kaupimo, analizės ir vertinimo svarba. Šiam faktoriui priskiriami teiginiai, priklausę faktoriui F1, profesionaliai veikti etiniu, deontologiniu ir teisiniu požiūriu; profesionaliai veikti remiantis kritiniu moksliniu bei mokymosi visą gyvenimą požiūriu. Šiam faktoriui suteikiamas sąlyginis pavadinimas Profesinė elgsena. Septintuoju faktoriumi F7, paaiškinančiu 5,37 % visų teiginių sklaidos, išryškinama paslaugų kokybės svarba. Šiam faktoriui suteikiamas sąlyginis pavadinimas Paslaugų kokybė. Remiantis gautais anketinės apklausos duomenimis buvo vertinama ir analizuojama faktorių svarba. 25 paveiksle pavaizduota, kurie faktoriai tiriamiesiems atrodo svarbiausi 3,80 3,70 3,60 3,64 3,70 3,71 Balai 3,50 3,40 3,30 3,33 3,50 3,44 3,36 3,20 3,10 1 faktorius 2 faktorius 3 faktorius 4 faktorius 5 faktorius 6 faktorius 7 faktorius 25 pav. Faktorių svarba Abiejų tyrimų respondentų labiausiai vertinamas yra paslaugų kokybės užtikrinimas (F7) bei bendravimas ir bendradarbiavimas (F4). Mažiausiai svarbūs, respondentų manymu, yra pirmasis (F1 Praktinės veiklos plėtra) ir šeštasis (F6 Profesinė elgsena) faktoriai. Lyginant kineziterapeutų praktikų ir kineziterapijos studentų atsakymų pasiskirstymą pagal faktorius, galima pastebėti, kad kokybę (F7 faktorius) kaip svarbesnį faktorių vertina praktikai, o 99

100 bendravimą ir bendradarbiavimą (F4 faktorius) bei praktinės veiklos plėtrą (F1 faktorius) svarbesniais laiko studentai (26 pav.). praktikai studentai 5,0 4,0 3,0 2,0 3,5 3,7 3,4 3,5 3,6 3,2 3,8 3,4 3,4 3,5 3,2 3,4 3,9 3,6 1,0 0,0 1 faktorius 2 faktorius 3 faktorius 4 faktorius 5 faktorius Balai 6 faktorius 7 faktorius 26 pav. Faktorių vertinimas (kineziterapeutų praktikų ir studentų nuomonė) Pritaikius Stjudento t testą pastebėta, kad vertinant pirmąjį (F1), ketvirtąjį (F4) ir šeštąjį (F6) faktorius nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai. Taip pat matyti, kad skirtingai vertinamas kokybės (F7) faktorius (13 lent.). 13 lentelė. Faktorių vertinimas pagal Stjudento t testą Faktoriai 1 faktorius (F1) Praktinės veiklos plėtra 2 faktorius (F2) Gydymo planavimas ir įgyvendinimas 3 faktorius (F3) Gydymas ir rezultatų vertinimas 4 faktorius (F4) Bendravimas/bendradarbiavimas 5 faktorius (F5) Profesinis tobulėjimas 6 faktorius (F6) Profesinė elgsena 7 faktorius (F7) Paslaugų kokybė Praktikų vertinimo vidurkis Studentų vertinimo vidurkis Stjudento t reikšmė Laisvės laipsniai p reikšmė 3,15 3,40-5,83 531,193 0,000 3,54 3,48 1, ,53 0,103 3,66 3,64 0, ,893 0,535 3,44 3,81-8, ,375 0,000 3,42 3,45-0, ,975 0,403 3,23 3,41-3, ,192 0,000 3,88 3,63 1, ,

101 Vertinant pirmojo faktoriaus (F1 Praktinės veiklos plėtra) teiginių vidurkį, pastebėta, kad studentai mano, jog studijų metu įgytos šio faktoriaus kompetencijos yra aukšto lygio. Kineziterapeutai praktikai šias kompetencijas vertina kaip nelabai svarbias. Antrąjį (F2 Gydymo planavimas ir įgyvendinimas) ir trečiąjį (F3 Gydymas ir rezultatų vertinimas) faktorius svarbesniais laiko kineziterapeutai praktikai. Studentų manymu, šių faktoriaus teiginių įgijimo lygis jų aukštojoje mokykloje yra žemas. Ketvirtojo (F4 Bendravimas / bendradarbiavimas) faktoriaus teiginių vidurkis neginčijamai aukštesnis yra studentų atveju. Kineziterapeutai praktikai neįžvelgia didelės šio faktoriaus teiginių svarbos. Penktojo faktoriaus (F5 Profesinis tobulėjimas) svarbą ir įgijimo lygmenį panašiai vertina ir kineziterapeutai praktikai, ir studentai. Vertinant šeštojo (F6 Profesinė elgsena) faktoriaus teiginių vidurkius, pastebimas statistiškai reikšmingas (p=0,000) skirtumas tarp kineziterapeutų praktikų ir studentų vertinimo. Studentai šio faktoriaus teiginius atitinkančių specialiųjų kompetencijų įgijimo lygmenį aukštojoje mokykloje vertina geriau nei kineziterapeutai praktikai jų svarbą. Vertinant septintąjį faktorių (F7 Paslaugų kokybė) pastebėtas didesnis kineziterapeutų praktikų teiginių vertinimo vidurkis, t. y. paslaugų kokybę apibūdinančių teiginių svarbą jie pabrėžia labiau nei studentai vertina jų pasiekimo lygmenį (27 pav.). Praktikų vertinimo vidurkis Studentų vertinimo vidurkis Vertinimo balų vidurkis 4,5 4,0 3,5 3,0 2,5 2,0 1,5 1,0 0,5 0,0 3,5 3,7 3,4 3,5 3,6 3,8 3,4 3,4 3,2 3,9 3,6 3,5 3,2 3,4 1 faktorius 2 faktorius 3 faktorius 4 faktorius 5 faktorius 6 faktorius 7 faktorius 27 pav. Faktorių vertinimas pagal Stjudento t testą Analizuojant kineziterapeutų praktikų atsakymus buvo atlikta dispersinė analizė. Šio tyrimo metu nenustatyti statistiškai reikšmingi faktorių vertinimo skirtumai nei pagal darbo patirtį, nei pagal amžių, nei pagal pareigas, nei pagal baigtą aukštąją mokyklą (visi p>0,05). Studentų nuomonės vertinimas, pritaikius dispersinės analizės metodą, parodė statistiškai reikšmingus skirtumus (14 lent.). Analizei panaudoti 523 anketų duomenys, nes 5 anketose atsakymai į analizuojamus klausimus nebuvo pažymėti, todėl anketos buvo eliminuotos. 101

102 14 lentelė. Faktorių vertinimas pagal dispersinę analizę (studentai) FAKTORIUS 1 faktorius (F1) Praktinės veiklos plėtra 2 faktorius (F2) Gydymo planavimas ir įgyvendinimas 3 faktorius (F3) Gydymas ir rezultatų vertinimas Lyginimo kriterijus Grupavimas Vidurkiai F reikšmė p reikšmė Kolegija Pagal aukštąją (N=313) 3,488 mokyklą Universitetas (N=210) 3,267 15,602 0,000 Antras (N=110) 3,3491 Pagal kursą Trečias (N=283) 3,4396 Ketvirtas (N=82) 3,4247 1,593 0,190 Magistrantūra (N=48) 3, ,3911 (N=493) Pagal amžių 2,190, (N=23) 3, (N=7) 3,8857 Pagal aukštąją Kolegija 3,550 mokyklą Universitetas 3,358 10,703 0,001 Antras 3,4004 Pagal kursą Trečias 3,4091 Ketvirtas 3,4973 0,493 0,687 Magistrantūra 3, ,4833 Pagal amžių ,3152,987, ,2857 Pagal aukštąją Kolegija 3,647 mokyklą Universitetas 3,607 0,426 0,514 Antras 3,4159 Pagal kursą Trečias 3,6560 Ketvirtas 3,8415 6,666 0,000 Magistrantūra 3, ,6267 Pagal amžių ,7424,309, ,6190 Pagal aukštąją Kolegija 3,809 0,013 0,908 mokyklą Universitetas 3,802 Antras 3,6318 Pagal kursą Trečias 3,8534 Ketvirtas 3, faktorius (F4) Bendravimas / 3,588 0,014 bendradarbiavimas Magistrantūra 3, ,7992 Pagal amžių ,9783,663, , faktorius (F5) Pagal aukštąją Kolegija 3,551 Profesinis mokyklą Universitetas 3,293 18,780 0,000 tobulėjimas Pagal kursą Antras 3,4394 0,371 0,

103 6 faktorius (F6) Profesinė elgsena 7 faktorius (F7) Paslaugų kokybė Trečias 3,4641 Ketvirtas 3,4593 Magistrantūra 3, ,4327 Pagal amžių , ,0000 Pagal aukštąją Kolegija 3,415 mokyklą Universitetas 3,400 Antras 3,3091 Pagal kursą Trečias 3,4134 Ketvirtas 3,4512 Magistrantūra 3, ,3915 Pagal amžių , ,7143 Pagal aukštąją Kolegija 3,693 mokyklą Universitetas 3,528 Antras 3,5182 Pagal kursą Trečias 3,6396 Ketvirtas 3,7195 Magistrantūra 3, ,6126 Pagal amžių , ,0000 3,110,045 0,069 0,793 1,645 0,178 3,187,042 0,069 0,793 1,240 0,294 1,793,168 Aukštesnį pirmojo faktoriaus (F1 Praktinės veiklos plėtra) teiginius apibūdinančių kompetencijų įgijimo lygį nurodo kolegijų studentai pastebimas reikšmingas skirtumas (p=0,000) universitetinių ir koleginių studijų studentų vertinimuose. Statistiškai reikšmingi skirtumai vertinant šį faktorių pagal studijų kursą ir respondentų amžių nenustatyti. Ta pati situacija užfiksuota ir antrojo faktoriaus (F2 Gydymo planavimas ir įgyvendinimas) teiginių vertinime. Kolegijų studentai šio faktoriaus teiginius atitinkančių specialiųjų kompetencijų pasiekimo lygį vertina aukščiau nei universitetų studentai. Čia taip pat nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų, vertinant faktorių pagal studijų kursą ir respondentų amžių (28 pav.). 103

104 Balai 3,60 3,55 3,50 3,45 3,40 3,35 3,30 3,25 3,20 3,15 3,10 3,55 3,49 3,36 3,27 Kolegija Universitetas Kolegija Universitetas Pagal aukštąją mokyklą Pagal aukštąją mokyklą 1 faktorius (F1) 2 faktorius (F2) 28 pav. Faktorių F1 ir F2 vertinimas Trečiojo faktoriaus (F3 Gydymas ir rezultatų vertinimas) teiginių vertinime nėra statistiškai reikšmingo skirtumo pagal aukštąją mokyklą ir pagal respondentų amžių, tačiau atsiranda statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,000) pagal studijų kursą. Aukščiausiai specialiųjų kompetencijų įgijimo lygmenį vertina universitetų ketvirtojo kurso studentai. Reikia pastebėti, kad analizuojant duomenis pagal studijų kursą, trečiam kursui priskiriami ir koleginių, ir universitetinių studijų trečiakursiai. Vieniems tai yra baigiamasis kursas, o kitiems tik priešpaskutinis. Todėl analizuojant duomenis atskirai rezultatai skiriasi. Jie bus aptariami vėliau. Bet kokiu atveju, trečiojo kurso studentai specialiųjų kompetencijų įgijimo lygmenį vertina aukščiau nei magistrantūrinių studijų studentai. Logiška, kad blogiausi vertinimai yra antrakursių studentų. Analogišką situaciją galima pastebėti ir vertinant ketvirtąjį faktorių (F4 Bendravimas / bendradarbiavimas). Čia taip pat nėra statistiškai reikšmingo skirtumo pagal aukštąją mokyklą ir pagal respondentų amžių, tačiau pastebimas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,014) pagal studijų kursą. Aukščiausiai ketvirtojo faktoriaus teiginius atitinkančių specialiųjų kompetencijų įgijimo lygmenį vertina universitetų ketvirtojo kurso studentai, šiek tiek žemiau kolegijų ir universitetų trečiakursiai, universitetų magistrantūrinių studijų ir kolegijų antrojo kurso studentai (29 pav.). 104

105 4,00 3,90 3,84 3,85 3,93 3,80 3,70 3,60 3,66 3,62 3,63 3,72 3,50 3,40 3,30 3,20 3,10 3,42 Antras Trečias Ketvirtas Magistrantūra Antras Trečias Ketvirtas Magistrantūra Balai Pagal kursą Pagal kursą 3 faktorius (F3) 4 faktorius (F4) 29 pav. Faktorių F3 ir F4 vertinimas Aukštesnį penktojo faktoriaus (F5 Profesinis tobulėjimas) teiginius apibūdinančių kompetencijų įgijimo lygį nurodo kolegijų studentai pastebimas reikšmingas skirtumas (p=0,000) tarp universitetinių ir koleginių studijų studentų vertinimo. Taip pat nustatytas reikšmingas skirtumas (p=0,045) vertinant šio faktoriaus teiginius pagal amžių. Vyresnio amžiaus (40 49 m.) respondentai įžvelgia aukštesnį faktoriaus teiginius atitinkančių kompetencijų įgijimo lygmenį. Galima manyti, kad tai susiję su vyresnių studentų motyvacija tobulėti, kuri yra proporcinga įgyjamų šio faktoriaus kompetencijų lygmeniui. Jauniausi apklaustieji studentai (20 29 m.) to paties faktoriaus teiginius atitinkančių kompetencijų pasiekimo lygmenį vertina kur kas prasčiau. Statistiškai reikšmingi skirtumai vertinant šį faktorių pagal studijų kursą nenustatyti. Panašūs rezultatai gauti ir vertinant šeštojo faktoriaus (F6 Profesinė elgsena) teiginius. Reikšmingesnis faktoriaus teiginius atitinkančių kompetencijų įgijimo lygmens vertinimas pastebimas vyresnio (40 49 m.) amžiaus respondentų ir tolygiai mažėja, jaunėjant studentams. Statistiškai reikšmingas skirtumas vertinant šį faktorių pagal aukštąją mokyklą ir studijų kursą nenustatytas (30 pav. ). 105

106 5 faktorius (F5) 6 faktorius (F6) Pagal aukštąją mokyklą Pagal amžių Pagal amžių Universitetas Kolegija 3,71 3,70 3,39 4,00 3,61 3,43 3,29 3,55 Balai 0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5, pav. Faktorių F5 ir F6 vertinimas Paskutiniojo septintojo faktoriaus (F7 Paslaugų kokybė) vertinime statistiškai reikšmingi skirtumai vertinant teiginius pagal aukštąją mokyklą, studijų kursą ir respondentų amžių, nepastebimi. lytį. Visų faktorių vertinime nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų pagal apklaustųjų Kaip jau buvo minėta, analizuojant empirinio tyrimo rezultatus, reikšminga buvo atskirti trečiojo kurso studentų apklausos duomenis, kadangi koleginių studijų studentams trečiasis kursas yra paskutinis baigiamasis, o universitetinių studijų priešpaskutinis. 15 lentelėje pateikti trečio kurso kolegijų ir universitetų studentų apklausos duomenys. 15 lentelė. III kurso studentų faktorių vertinimai pagal dispersinę analizę Faktorius Vertinimo vidurkis Universitetinės studijos III kursas Koleginės studijos III kursas Bendras vertinimo vidurkis F reikšmė p reikšmė 1 faktorius (F1) 3,1225 3,5645 3, ,026 0,000 2 faktorius (F2) 3,1688 3,6268 3, ,933 0,000 3 faktorius (F3) 3,3625 3,7723 3, ,121 0,000 4 faktorius (F4) 3,7188 3,9064 3,8534 3,513 0,062 5 faktorius (F5) 3,0875 3,6125 3, ,686 0,000 6 faktorius (F6) 3,2625 3,4729 3,4134 6,485 0,011 7 faktorius (F7) 3,2625 3,7882 3, ,436 0,000