D ISSN (spausdintas) ISSN (internetinis)

Transcription

1 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO GINTAUTAS MAŽEIKIS D D ISSN (spausdintas) ISSN (internetinis) SANTRAUKA. Atgaila ir įveikimas (vok. Aufhebung), virtimas disponuojama atmintimi bei rezistenciniu aktyvumu įvairių kritiškų komunikacinių praktikų aplinkoje, štai kuo galėjo tapti Gulago ir vėlesnės nomenklatūrinės sovietinės sistemos patirtis mūsų dienomis. Tačiau kažkokiu istoriniu momentu šis subjekto išsilaisvinimo ir naujų socialinių santykių kūrimo procesas sustojo, o asmenys patyrę Stalino represijas ar jų palikuonys ne priešinosi, o patys, jau atrodo laimėję, nuolankiai užleido vietą restauraciniams procesams: nomenklatūros, autoritarizmo ir Gulago šmėklų atgimimui. Naujoji įsivaizduojama Rusijos, o iš dalies ir Baltarusijos istorija pavertė represijų ir masinių trėmimų, teroro organizatorius naujaisiais romantizuojamais herojais, kuriuos ėmė šlovinti net kai kurie tremtinių palikuonys. Kaltė, kuri buvo adresuojama Gulago prižiūrėtojams, buvo užmiršta, ir dabar jau aukų palikuonys įvardija savo tėvus, senelius ar prosenelius kaltaisiais. Bet jie ir yra kalti tik dėl ko kito: kad nesipriešino, tylėjo beveik iki mirties... Pasyvumas, baimė, nuolatinis susitaikymas, veikiausiai atkeliavęs dar iš baudžiavos ar beteisių gamyklos darbininkų laikų, virto tuo, kad tremtinių vaikai užaugo panašiais, kokie buvo ir jie jaunystėje, leidę Stalino, Hitlerio ar kitiems autoritariniams režimams laimėti. Todėl istorija kartojasi: ir ne kaip farsas, o kaip nauja falsifikuota tragedija, tik jau ne socializmo, o reklaminio autoritarizmo šviesoje. Falsifikuota, nes nebėra nei Gulago, nei sovietinės nomenklatūros, o centralizuotas oligarchinis kapitalizmas Rusijoje, naujasis autoritarizmas ir neketina atkurti buvusio totalinio teroro, o tik jį imituoti, vaidinti. Tokioje aplinkoje ne didžioji tragedija ir kūryba, taip žavėjusi romantikus, o tragedijos fikcija ir scena tampa svarbiausios. Būtent jie kuria klaidingą atmintį ir vartojamus vaizdus, kurie pašalina ir pakeičia dramatišką išpažintį ir atmintį apie stalinizmo ir vėlesnio nomenklatūrinio laikotarpio metus. Koks yra tas moderniosios visuomenės susvetimėjimas, vartotojiškas abejingumas, rezistencijos ir pilietinio solidarumo nebuvimas, kuris leidžia atkurti ir falsifikuoti didžiuosius sielų etapus? Straipsnyje ketinama apsvarstyti filosofinę Aušvico atminties patirtį, palyginti ją su disidentiniais svarstymais apie Gulagą, įvertinti dvi egzistenciškai svarbias atgailos technologijas: krikščionišką ir negatyvią dialektinę, apsvarstyti Tengizo Abuladze s filmo Atgaila turinį ir filmo likimą tuo metu, kai glamūrinis filmų projektas Senosios dainos apie svarbiausia užgožė tragiškos atminties galimybę. Straipsnyje daugiausia analizuojama sovietinė ir Rusijos patirtis, kuri Lietuvos tikrovę veikia nuolatos, tačiau yra svetimkūnis. RAKTAŽODŽIAI: atgaila, atmintis, Gulagas, Aušvicas, perestroika, dialektika, Theodoras Adorno, Valerijus Podoroga. 83

2 GINTAUTAS MAŽEIKIS ĮVADAS ATGAILA KAIP KRIKŠČIONIŠKAS IR KAIP DIALEKTINIS KALTĖS ĮVEIKIMAS Išpažintis ir atgaila kaip valdžios technologijos, kaip asmens susivaldymo būdai buvo suvokti dar antikos laikais: išplėtoti kinikų, sofistų, stoikų, galiausiai krikščionių 1. Išpažinties ir atgailos praktikos, jų ritualizavimas, reglamentavimas, klasifikavimas, stebėjimas padėjo suvokti, kad egzistuoja tokios į savimonės valdymą nukreiptos galios technologijos, kurios skatina asmenį suvaržyti ir keisti savo spontaniškumą. Į širdį nukreiptos galios technologijos padeda kontroliuoti ne tik elgesį, bet ir jausmus, ketinimus ir taip išplečia institucijų kontroliuojamą racionalumo sferą. Vidinės savimonės visuomeninė ar institucinė kontrolė didino šeimyninių, ūkinių, religinių, politinių veiksmų racionalumą, komunikaciją, tarpusavio supratimą, taip pat valdymą ir priklausomybę. Tradicinės stojikiškos ar krikščioniškos išpažinties ir atgailos metu asmuo supranta ir kitiems atskleidžia save kaip įvykio šaltinį ir kaip tiesos įvykį 2. Atgailos subjektas atsigręžia į save patį ir į žmones šalimais ir kviečia juos kartu pasikeisti: tapti naratyvinės ar emocinės tiesos dalyviais. Vis dėlto šis į save atgręžtas kismas (įsikitinimas) skiriasi savo kritiškumu. Todėl kalbėsiu apie krikščioniškos kilmės atgailą ir dialektinę išpažintį, būdingą, pavyzdžiui, disidentams. Krikščioniška atgaila apklausia sielą, o ne tiesą, kuria tikima, kuri yra išpažįstama. Antanas Maceina autobiografiniame kūrinyje Filosofijos keliu pastebi, kad teologija prasideda atsakymu, filosofija prasideda klausimu. Atsakymą teologijai teikia tikėjimas. 3 Duotą tiesą tikima, ne klausiama, o tikrinama tik siela: kiek ji yra tapati šventam kalbėjimui. Paaiškinimas, kuris lydi atpirkimą, yra skirtas ne klausimo sklaidai, o jo pašalinimui: turi nebelikti abejonių dėl širdies ir tiesos bendrumo. Tokia išpažintis ir atgaila yra aklos savo gimtimi ir vienodai pavergia, kaip ir laisvina. Kaltės faktas ir kaltės jausmas yra prielaida didžiajam į save atgręžto subjekto kismui: beatodairiškam, tai yra nekritiškam: nepagrįstam tariamos tiesos tyrimais, abejone teiginiais, alternatyvų išbandymu, lyginamosiomis studijomis, kūrybingu žaismu. Todėl tokį paklusimą vadinu instituciniu širdies valdymu, galimai išlaisvinančiu arba pavergiančiu. Atgailauti vertė skirtingos religijos, politinės santvarkos ir režimai, ideologijos, kai tik ši sielų valdymo technologija buvo atrasta ir masiškai įdiegta. Krikščionybė atgailaujantį kismą siekia teologiškai pateisinti 84 1 Šis straipsnis parengtas pagal projektą Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė. VAT-43/ Foucault M. The Hermeneutics of the Subject. Lectures at the college de France, New York, Palgrave, 2005, Maceina A. Filosofijos keliu. In Maceina A. Raštai, t. 4. Vilnius, Mintis, 1994, 381.

3 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO sakraliniais, stebukliniais įtikinėjimais, o ne sukelti filosofines abejones ir ne pasiūlyti alternatyvas. Krikščionybė atgailą instituciškai reguliuoja ir liturgiškai išaukština. Atgailos disciplina ir reguliarumas, nuodėmės supratimas ir atpirkimas, naujos vertybinės orientacijos įtvirtinimas ir praktinis tęsimas visa tai yra sudėtinga sielos savivaldos technologija. Stojikiška ar krikščioniška išpažintis ir atgaila kaip galios technologijos rėmėsi išsižadėjimo, apsivalymo, o ne kritiško įveikimo ar maišto paradigma. Viduramžių krikščionybės teigimu, nuodėmės, pavyzdžiui, homoseksualaus ryšio, išpažintis numanė reikšmingą elgesio ir mąstymo, vidinių intencijų pakeitimą: išsižadėjimą, įsikitinimą, homoseksualaus asmens virtimą heteroseksualiu. Kartais toks radikalus išstūmimas virsdavo ir virsta augančia vidine ir išorine normų kontrole, represinių klasifikacijų pateisinimu ir dar didesne sielos deformacija. Priešingai, kritinė atžvalga (įveikimas) ir sąmoninga kont rolė sumažina deformacijos blogąsias pasekmes, nors ir negali būti laikoma apsivalymu esencialistine prasme. Mums dogminės išpažinties ir dialektinės savęs kritikos atskirtis yra reikšminga takoskyra, padedanti suvokti išsižadėjimo ir išlaisvinančios atgailos skirtumus. Ilgą laiką išlaisvinančiai dialektinei atgailai nebuvo skiriama jokio dėmesio, o išpažinties ir išsižadėjimo procedūros buvo tikslingai vystomos bažnyčios ir valstybės aparato. Apšvietos amžius represines klasifikacijas pagrindė, pavertė mokslu ir paskatino sukurti tyrimais pagrįsta kliniką tiems, kas atsisako išpažinties ir atgailos technologijos. XX amžiuje dideliu sovietinių klinikų pasiekimu buvo laikoma lėtinės šizofrenijos diagnozavimas, dažniausiai taikytas tiems politiniams oponentams, kurie nepaklusdavo Gulago 4, o vėliau partinės ar nomenklatūrinės 5 atgailos tvarkai. Dažniausiai šis socialinis atgailos, deformacijos, bausmės, klinikos, mokslo procesas ne tik nepadėjo gydyti psichinių ligonių, prie kurių buvo priskiriami lėtinės šizofrenijos atstovai 6, homoseksualai, recidyvistai, bet dar labiau juos žalojo. Priešingai, disidentinė išpažintis, atgaila ir naujos patirties kooperacija, akumuliacija formavosi kaip 4 GULAG rus. Главное Управление Исправительно-трудовых Лагерей Pagrindinė pataisos darbų lagerių valdyba. Politinių kalinių kalėjimai, o vėliau ir darbo lageriai pradėti kurti iš karto po Spalio revoliucijos 1918 m., tačiau tik 1930 m. buvo institucionalizuoti, paversti bendra sistema. Stalinistinės, organinės ir pačiai partinei nomenklatūrai pavojingos lagerių sistemos pabaiga galima laikyti 1956 m. lagerių valdybos panaikinimą, daugelio politinių kalinių reabilitaciją ir atskirų įkalinimo zonų uždarymą. Vis dėlto atskiros Gulago režimo formos išliko kisdamos iki pat 1987 m., iki Anatolijaus Sacharovo išlaisvinimo, politinių kalinių masinio išlaisvinimo, režimo mietų panaikinimo. 5 Sutinku su V. Voslenskiu ir M. Djilu, kad naujoji klasė (Djilas) arba, tiksliau, nomenklatūra (Voslenskis) galėjo rastis tik sustabdžius Gulago sistemą ir pavertus ją naujesne, modernesne, nors ir išsaugojusia kai kuriuos bruožus (pavyzdžiui, etapinimo siuntimo etapais). 6 Diagnozė lėtinė šizofrenija (rus. вялотекущая шизофрения) pagrindinė politinių kalinių diagnozė, kai jie represijos ir proto deformacijos, klinikos tikslais buvo nukreipiami į uždaras psichiatrijos klinikas. Voren R. van. Cold war in psychiatry: human factors, secret actors. Amsterdam and New York, Rodopi Publishers,

4 GINTAUTAS MAŽEIKIS organinių Gulago sistemų atpažinimas, kaip partinio nomenklatūrinio klystkelio refleksija, kaip galimybė įveikti klinikų ir ideologinės prievartos sistemą. Taigi, kalbu apie dvi atgailos procedūras, prieštaraujančias viena kitai. Jų pynės ne visados padeda aiškiai atskleisti, kuri buvo išlaisvinanti ir kuri pavergianti, kuri priverstinai priversdavo išsižadėti savo sielos, o kuri vadavo iš sisteminės prievartos. Pavadinkime vieną jų išsižadėjimo, o kitą įveikimo technikomis. Dogmatiškai išsižadant kas nors slopinama ir draudžiama, o dialektiškai įveikiant paliekama dispozicijoje ir todėl būtina išsaugoti kritinę distanciją. Tik iš pirmo žvilgsnio visiškas išsižadėjimas yra naujumo pagrindas, o dažniau tik seno deformacija; priešingai, dialektinė įveika, nors ir rizikuoja, kad šalia esama ir mąstoma, disponuojama patirtis, gali vieną dieną atgimti, vis dėlto bendruomeninė savitarpio pagalba gana gerai užtikrina tokio atgimimo nesėkmę. Denacifikacija (Austrijos ir Vokietijos kultūros ir visuomenės išvadavimas nuo bet kokių nacizmo liekanų (vok. Entnazifizierung)) buvo išsižadėjimo reikalavimas ir uždraudimas nepaliekant kritinės distancijos 7. Tačiau kritinės distancijos nebuvimas lėmė, kad ir uždraudus neofašizmas vėl atgimdavo, vos tik susilpnėdavo išsižadėjimo kontrolė. Tačiau atsiradus kritinei distancijai, atsisakius draudimo politikos ir sukūrus įstatymo supratimo, o ne draudimo situaciją fašizmo atgimimą pavyko sustabdyti. Jűrgenas Habermasas kritikuodamas grubią denacifikaciją kalba apie tokį pamatinį teisinį suvokimą (vok. das Grundgesetz) ir konstitucinį patriotizmą (vok. Verfassungspatriotismus), kuris leistų suvokti savo praeitį be draudimų ir kartu stabdytų negatyvių tendencijų atgimimą 8. Asmenys, neturintys kritinių nuostatų, yra linkę atkurti vieną ar kitą diskursyvią formaciją, apibrėžtą tikrovės suvokimo būdo, jau vien todėl, kad neturi reikšmingos, išmoktos, paverstos kasdiene praktika alternatyvos. Sovietinė persekiojimo sistema taikė tą pačią išpažinties ir atgailos praktiką: išpažinti savo carines, menševikines ar kitas nuodėmes, atgailauti ir išpirkti kaltę uoliai praktikuojant naująją sistemą. Draudimas užtikrindavo, kad sena ideologija nebeatgims, o kritinis ir laisvas mąstymas nebuvo plėtojamas. Aš, priešingai, straipsnyje ginu dialektinę (nihilistine prasme) įveikimo nuostatą, kuri padėjo daugeliui disidentų išpažinti savo komunizmo laiką ir tapti susipratusiais ir, ko gero, giliausiais komunizmo kritikais. Friedrichas Nietzsche paprastą krikščionišką atgailą laikė dvasios silpnybe. Tačiau apie kritinį ir laisvą visos sistemos įveikimą, disidentinę savivoką jis nerašė. Pasak Nietzche s, atgailaujantis paklusimas, beatodairiškas 86 7 Frederick F. Exorcising Hitler: The Occupation and Denazification of Germany. Bloomsbury Press, Habermas J. Staatsbürgerschaft und nationale Identität. In Faktizität und Geltung. Frankfurt a.m., Suhrkamp, 1992.

5 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO savęs išsižadėjimas, kviečiant stipriai institucijai, Bažnyčiai ar partijai, ugdė silpną ir tik svetimą stiprybę pateisinantį, savęs ir savo socialinių tinklų išsižadantį asmenį 9. Gebėjimas išsižadėti ir buvo ta vidinė galios technologija, kuri padėjo patiems žmonėms tapti naujų ideologinių kvietimų entuziastais. Vis dėlto išpažinties ir atgailos technologijos tobulėjo ir Bažnyčią smarkiai aplenkė psichoanalizė. Dar gyvam Sigmundui Freudui esant, psichoanalizė, nors ir neigiamai vertino tiriamus reiškinius, pavyzdžiui, homoseksualumą, vis dėlto ieškojo ne aklo išstūmimo ir draudimo, ne kalėjimo ir klinikos, o transformacijos ar perkėlimo (sublimacijos) būdų, tai yra kontroliuojamo ir suvokiamo leidimo. Ilgainiui tai atvėrė kelią sujungti dialektikos ir psichoanalizės siūlymus interpretuoti išpažintį ir atgailą kaip egzistencinės, kritinės dialektikos atvejį, suponuojantį laisvę disponuoti traumine patirtimi, pateikti jos genealogijos dekonstrukciją, socialinę ir politinę kritiką, atverti naują galimybę aktyvumui. Vėliau ši psichoanalitinė teorija laisvo ir kritiško disponavimo traumine patirtimi buvo išplėtota Frankfurto socialinės mokyklos ir kritinės teorijos atstovų, kurie sujungė negatyvią dialektiką ir psichoanalizę, kritiką ir kūrybingumą aiškindami Aušvico, Holokausto, denacifikacijos, Gulago ir desovietizacijos problemas. Po Theodoro Adorno Negatyviosios dialektikos bei Michelio Faucault Subjekto hermeneutikos, galios technologiją išpažintį, savikritiką, atgailą, išsižadėjimą pradėta aiškinti kaip valdžios įveikimą ir pavertimą dispozityvu. Pavertimas disponuojamu, turimu savo žinioje, atitinka atminties veiksmą, kai atmenamu, bet jau ne aktualiu, o atidėtu disponuojate, kada norite. DRAUDŽIAMA ABSURDO PATIRTIS: AUŠVICAS Adorno veikiausiai niekada nėra sakęs: Kaip galima poezija po Aušvico 10, nors šis jam priskiriamas ir legenda tapęs sakinys cituojamas nuolatos. Tokių minties pri skyrimo, įteisinimo pavyzdžių istorijoje rasime daug 11. Negatyviojoje dialektikoje jis samprotauja kiek kitaip. Tačiau pacituota ir jo vardui priskirta citata, ši mąstančių grupių kūryba, liaudies 9 Nietzsche F. Apie moralės genealogiją. Vilnius, Pradai, Schmidt J. Poetry After Auschwitz What Adorno Didn t Say. Prieiga internete: < (žr ). 11 Minties priskyrimas autoriui, panašiai kalbėjusiam, yra specifinis liaudies folkloro, mitologijos įteisinimo būdas. Išmintį turi pasakyti patys išmintingiausi, bet tie, kurie iš tiesų kažką artimo kalbėjo. Kolektyvinė išmintis koreguoja autorių posakius, paversdama juos lakiomis frazėmis ar klišėmis, gyvenimo priesakais, beveik patarlėmis. Žymesnės būtų neva Tertulijono sakyta: tikiu, kadangi absurdiška, Marxo ir Lenino (priskiriama abiem) religija yra opiumas liaudžiai; Lenino kiekviena virėja gali valdyti šalį, pagaliau Adorno kaip galima poezija po Aušvico. Kitą kartą lakios frazės yra peradresuojamos iš nežinomų veikėjų į didžiųjų lūpas, taip įteisinant liaudies išmintį. Pavyzdžiui, poetai sielos inžinieriai, buvo priskirta Stalinui, nors ją pasakė poetas Jurijus Oleša. 87

6 GINTAUTAS MAŽEIKIS išminties atmaina, formuluoja trauminę po Aušvico, po Holokausto patirtį. Dėl to, kad ji nebuvo tiesiogiai suformuluota Adorno, o pataisyta daugelio cituojančių, ji tapo balsavimo, sutarimo, simboliškai žymimo Adorno vardu, simboliu. Negatyviosios dialektikos poskyryje Po Aušvico jis kritikuoja buržuazinį individualizmą ir nekūrybingumą, susvetimėjimo šaltį, dėl kurio tapo galimas Aušvico-Holokausto fenomenas, įkalinantis Aušvice ilgiems metams. Ir kuo daugiau yra suvokiamas nužudytųjų mirčių beprasmiškumas, mechanika, tuo sunkiau yra kurti poeziją ar tiesiog būti žmogumi šiandien, atsiverti savo štai-būčiai (vok. Dasein). Adorno pastebi, kad buržuazinio pasaulio, kuriam jis kritiškas, žmogus gyvena susvetimėjusiame ir bendrą atsakomybę prarandančiame pasaulyje. Pasaulyje, kur konstituciniai individo veiksmai yra apriboti daugybės taisyklių ir išlygų, kur gilus ir drąsus, atviras pokalbis beveik negalimas, o vienintele priebėga asmeniui virsta apsimetėliška globa, tiksliau, šaltumas ir abejingumas, užgimsta labiausiai asmenį žalojantys, mesianistiniai, totaliniai pasakojimai. Jie geba paversti aukomis ir absurdu milijonus žudomųjų. Šis Veimaro Respublikos susvetimėjimas, šaltis, socialinis atomizmas įgalino nacizmo ideologijos kilmę, triumfą ir Aušvico tragediją. Kai kurie kūrėjai individualistai, nedrįsę tinkamai pasipriešinti itin nestilingam ir haliucinacijai prilygstančiam nacistiniam pasakojimui, galiausiai atsidūrė tarp Aušvico aukų. Jie ten pakliuvo nepasipriešinę banaliai ideologijai, nedalyvavę jokioje rezistencijoje prieš grubią minios agresiją. Jie patys nuolankiai pakluso įkalinimui. Pilietinis abejingumas rezistencijai ir kooperacijai, negebėjimas kaupti socialiai reikšmingų patirčių, nenoras kritikuoti banalių didžiųjų istorijų, bodėjimasis socialinės inžinerijos ir fabriko kritika buvo tai, kam nusikalstamai nesipriešinant užgimė totalitariniai naikinimo ir pasaulio perdarymo režimai. Adorno kritikuoja susvetimėjusį Vakarų individualistą: Vienatinis, konkretus žmogus pasaulyje, kurio dėsnis yra universalus individualus pirmumas, neturi nieko, be šios išsipildžiusios tapatybės, bereikšmės ir abejingos; todėl šios reikšmingos tendencijos išsipildymas jau kurį laiką kelia ir apibrėžtą siaubą. Už šio siaubo ribų negalima išnešti nieko daugiau nei už dygliuotos lagerio tvoros, per kurią paleista elektros srovė. Daugelio metų kančios yra teisė išraiškai, lygiai kaip ir ligos nukankintas žmogus turi teisę bambėti ir niurnėti; todėl neteisinga, netikslu, kad po Aušvico poezija daugiau yra negalima. Teisingiau, veikiausiai, būtų kelti mažiau kultūringą klausimą, ar galima po Aušvico toliau gyventi? Ar galima iš tiesų tai leisti tiems, kas atsitiktinai išvengė mirties, tačiau, iš tiesų, turėjo būti vieni iš nužudytųjų. Tokio žmogaus gyvenimui reikia šalčio ir abejingumo pagrindinio buržuazinio subjektyvumo principo; o kitu atveju Aušvicas būtų negalimas; o tai ir yra didžioji kaltė tų, kurių pasigailėjo. Ir kaip atpildas už tai, ką šie žmonės padarė, šiuos žmones nuolatos aplanko mintys, kad jis ne gyvena, o numirė dujų kameroje 1944 metais; ir visas jų dabar egzistavimas yra, galiausiai, bepročio žmogaus, kuris buvo nužudytas prieš dvidešimt metų, geismas, jo chimera, emanacija Адорно Т. Негативная диалектика, Москва, Научный мир, 2003, 323. (Vertė G. M.).

7 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO Klausimas užduotas daug rimčiau nei klaidinantis jo atpasakojimas: kaip galima poezija po Aušvico? arba kaip galimas eilėraštis po Holokausto?. Adorno klausia, ne kaip išgelbėti pavienę išlikusią gyvą auką, o kaip dialektiškai paneigti aukos mąstymą, paneigti aukų gailėjimąsi, kartu pašalinant naujo Aušvico galimybę. Ir pirmas atsakymas paneigiant aukos iliuziją, jos prasmės kvaitulį, yra parodyti kankinystės absurdą. Juk nacių ir stalinizmo režimo aukos nenuveikė beveik nieko, kad tų režimų nebūtų. Priešingai, visais savo darbais, paklusnumu, nuolankumu ir abejingumu pilietinėms laisvėms jie pasyviai prisidėjo prie totalitarinės sistemos kūrimo ir nesutrukdė Holokaustui. Aukos aimanos dėl prarasto laiko ir patirtos traumos yra ne tik manipuliacija, bet ir vėl pasyvi naujų iracionalių represijų sąlyga. Bet grįžkime prie kolektyvinės idiomos, priskiriamos Adornui: kaip galima poezija po Aušvico?. Pabrėžiau laiko aplinkybę su prielinksniu po, tai yra po Holokausto, po sisteminės-rasistinės žudymo mašinos. Šis po akcentuoja egzistencinį lūžio tašką, negrįžtamą pokytį. Pasak Adorno, milijonų koncentracijos ir masinių žudynių aukų mirtys buvo beprasmės. Jų auka paneigė istorijos tikslingumą ir užslėptą niekšišką prasmės melą, parodė tai praktiškai, empiriškai. Adorno rašo: Po Aušvico jausmai priešinasi teiginiui apie duotos būties pozityvumą, regi šio teiginio tuštybę ir neteisingumą aukoms; šie jausmai nesutinka pripažinti samprotavimų, teigiančių, kad Aušvico aukų likimas slepia kokius nors vadinamosios prasmės trupinius; ir šie jausmai tapo tikrove po įvykių, kurie pasmerkė imanentinės prasmės konstrukciją įžeidimų ir pajuokos objektu, rodant, kaip ši konstrukcija išsiskleidžia iš teigiančiosios transcendencijos. 13 Iki Antrojo pasaulinio karo Vakarų filosofijoje paplitusi transcendencijos ir imanencijos dialektika buvo virtusi prasmės magija: tai kas yra anapus patyrimo ir suvokimo ribų (transcendencija), kažkokiu slaptu, dievišku būdu yra ir mūsų širdyse, duota mums kaip potencija, kurią belieka išskleisti. O kai kurie didžiausi iš filosofų, poetų, pranašų, mesijų praregi imanencijos tamsą ir išvysta transcendencijos spindesį, jį perteikia prisikėlimo ištroškusioms masėms. Toks samprotavimo būdas po Antrojo pasaulinio karo turėtų sukelti, jei jau ne šleikštulį ir pasibjaurėjimą, tai bent juoką sena gudria manipuliacija. Po Antrojo pasaulinio karo žudynių apie iliuzinį tikrovės prasmingumą rašė ir Albert as Camus, parodydamas didžiųjų mitologijų žalą ir joms tarnaujančių mokslininkų aklų sielos matininkų destruktyvumą ir pabrėždamas beprasmybės supratimo svarbą. Nagrinėdamas pagrindinių nacizmo nusikaltėlių teismo procesą 13 Адорно Т. Негативная диалектика,

8 GINTAUTAS MAŽEIKIS ( m.) Niurnberge, jų kalbas, analizuodamas mitologizuoto Tėvynės Motinos ir Fiurerio principo (vok. Fiuhrerprinzip) sakralizaciją, jis pastebi, kad šventumo retorika paslėpė gryno ir beprasmio dinamizmo absurdą (kareiviai visados turi žygiuoti, nesvarbu kur), mokslo virtimą funkcine tarnyste, politikos biologizaciją 14. O absurdo identifikavimas padeda išsilaisvinti iš mito ar kvaziistorijos melo rūbo, iš ideologijos sutemų ir iš jos gimstančios nepakantos, padeda parodyti po jais paslėptą mašinų, funkcijų veiklą. Visos milijonų kankinių mirtys neturėjo jokio istorinio tikslo, jokios Dievo rankos ir jokios prasmės. Jie yra absurdo liudijimas, kurį apmąstyti, vadinasi, neleisti iliuzijų kerams dar kartą žmogaus blokšti į nusiraminimą ir slaptas budelių pinkles. Tačiau ne tik Aušvicas ar visos nacių koncentracijos stovyklos, ne tik Holokaustas, bet ir Gulago milijonai mirčių tiek pat buvo beprasmės, absurdiškos ir mąstyti apie jas kaip Dievo bausmę, istorijos tikslą, dvasios raidą, savimonės vystymąsi melas, apgaulė, kuri dar kartą skatina kurti prielaidas naujoms prievartos sistemoms. Apmąstyti šių mirčių tuštybę, vadinasi, suvokti nacių Vokietijos, sovietinio režimo, Šiaurės Korėjos ar kitų autoritarinių santvarkų budelių ideologijas, kaip melagingas par excellence ir slepiančias industrines galios formavimo technologijas. Tačiau toks beprasmybės atvėrimas nėra lengvas veiksmas, turint omenyje, kad susiduriama su itin masyvia, propagandine, industrine tariamos prasmės, mokslinės ideologijos konstrukcija, kuri diena iš dienos, kartais kas valandą veikia mases. Kokia yra ta žmogaus būklė, jo charakteris, kuris mielai pasiduoda paviršutiniškoms ideologinėms demagogijoms, transliuojamoms itin galingų propagandos mašinų ir kontroliuojamoms visamatančiai cenzūrai? Šį klausimą kėlė ir sprendė Hannah Arendt, tam skyrusi daug savo širdies metų. Jos tyrimo ir analizės projektas remiasi asmenine dramatine patirtimi, taip pat dviejų atvejų Adolfo Eichmanno teismo Jeruzalėje analize 15 ir procesu teisiant buvusius Aušvico prižiūrėtojus Frankfurte prie Maino m. 16 Jos samprotavimai apie subanalėjusį ir prisitaikiusį prie funkcinių sistemų protą, mano nuomone, atskleidžia žmogaus regreso, jo virtimo dar vienu das Man ( štai tai ) pavidalu procesą. Savo žmogiškumo netektį, atsisakymą būti suvokiančiu egzistencinę atsakomybę ji aiškina kaip totalinių, tai yra tinkamai technologiškai, gamybiškai organizuotų, nusikaltimų prielaidą Camus A. Maištaujantis žmogus. Vilnius, Kronta, 2006, Arendt H. Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil. New York, Viking, Naumann B. Auschwitz: A Report on the Proceedings against Robert Karl Ludwig Mulka and Others before the Court at Frankfurt. (Arendt H. Įvadas). London, Pall Mall, 1966.

9 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO Arendt 17 dėmesingumą kaltės fenomenui formavo jos aktyvus bendradarbiavimas su Karlu Jaspersu, filosofu ir egzistencialistu psichologu. Vieni garsesnių ir svarbesnių Jasperso kūrinių, skirtų kaltės problemai, buvo jo ankstyvasis kūrinys Bendroji psichopatologija (1913 m.) 18 ir vėlyvasis Vokiečių kaltės problema (1946 m.) 19. Atsižvelgdama į minėtus tyrinėjimus Arendt straipsnyje Organizuota kaltė 20 aptaria paskutiniuosius nacių metus hitlerinėje Vokietijoje. Nacių režimas, propaganda karo pabaigoje pradėjo vadovautis totalinio karo idėja, kuri siekė, kad visi vokiečiai būtų įtraukti į masinius nusikaltimus ir kad pralaimėjimo atveju neliktų nekaltų. Apie sąmoningą tapsmą kaltu savaip kalbėjo ir Martinas Heideggeris, tuo metu buvęs nacistinės partijos narys, bet kartu simpatizavęs ir Arendt (keistas nacisto filosofo meilės jausmas persekiojamai jo mokinei, žydei filosofei). Heideggeris kūrinyje Technikos klausimu 21 sau būdinga įsiklausimo į senovės graikų kalbą ir tekstus būdu pasakoja apie keturias Aristotelio priežastis kaip kaltininkus. Galiausiai Heideggeris pastebi, kad savo, kaip kaltininko, kilmės ir esmės supratimas geriausiai padeda išsiskleisti esiniams, tokiems, kokie jie yra būties pašaukti. Kitaip tariant, būti kaltininku yra kiekvieno pašauktis, kuris siekia išskleisti tai, kas Dasein turėtų būti esmiškiausia pasaulį. Kvazireliginis būties aiškinimas ir nacistinės pasitikėjimo būties duotimi intonacijos puikiai perteikia totalinio karo ir jo technologizacijos idėją: kiekvienas turi progą būti kaltininku, nes tai esą pati būtis šneka. Šiuolaikinis tapimas banaliam ir yra virtimas didelio socialinio technologinio proceso priežastimi-kaltininku. Vis dėlto banalizacija, funkcionalizacija ir industrializacija paveikė ne tik blogio banalėjimą, bet ir teismus, visą teisinę sistemą. Arendt nuosekliai sekusi Aušvico prižiūrėtojų teismą Frankfurte prie Maino pastebėjo, kad šis teismas, turėjęs vadovautis tragedija, pilietiškumu ir bendražmogiškomis vertybėmis, liko funkcinis: naujų įstatymų vykdytojai teisė tokius pat senus vykdytojus. Tokia atmintis ir sukelia pavojų: jokios išlaisvinančios išpažinties ir atgailos, kritiško savo praeities dogmų įveikimo nevyko. Arendt 22 parodo, kad toks naujų norminių aktų vykdymas neparodė kaltės kaip sąmoningo suvokimo, o tik pasmerkimą, išorinį pripažinimą. Nei 17 Karaliaučius (Königsberg) Arendt miestas, kurio tragedijos ji taip ir nepajuto, radikaliai atitoldama nuo nacistinės beprotybės, tačiau užverdama akis tokiam pat stalinizmo nusikaltimui. Karaliaučius yra vieta, kur susidūrė pasaulio beprotybės, kur tylėjimas užgniaužė mirusiųjų aimanas ir ateitį, kur imperinis pasididžiavimas užtemdė germanų ir slavų genčių protą, kur gimė proto kritika iš susirūpinimo dėl savo galimos beprotybės ir kur ji nutiko. Didieji pasaulio miestai, į kurių gretas šis miestas nesugebėjo patekti, nors norėjo aplenkti visus, įskaitant Berlyną ir Sankt Peterburgą, Romą... Pasididžiavimo, nuopolio ir begalinio skausmo ir viso to, ko negalima vardais apsakyti, o tik meninėmis metaforomis. 18 Ясперс К. Общая психопатология. Москва, Практика, Jaspers K. Die Schuldfrage. Ein Beitrag zur deutschen Frage. Zürich, Artemis-verlag, Аренд Х. Организованная вина. In Арендт Х. Скрытая традиция. Москва, Текст, 2008, Heidegger M. Technikos klausimas. In Rinktiniai raštai. Vilnius, Arendt H. Responsibility and Judgment. New York, Schocken books,

10 GINTAUTAS MAŽEIKIS Niurnbergo, nei Frankfurto proceso kaltinamieji ir nuteistieji neatgailavo, toliau tvirtino ideologinį ir funkcinį veiksmų pobūdį. Aušvico prižiūrėtojai per teismą kolektyviai ir drąsiai laikėsi, o jų aukos negalėjo kalbėti, buvo dvasiškai palaužtos, jų kaltinimai skambėjo iracionaliai, neatitiko procedūrinių reikalavimų. Taigi, vieni nusikaltėliai nesijautė kalti ir neatgailavo, teismas nesivadovavo platesne teisės filosofijos doktrina, bet sekė įstatymą, o aukos negalėjo kalbėti funkcine, instrumentine kalba. Visa tai rodė visų vertybių, taip pat ir filosofijos krizę. Ne tik kaltės, bet ir atgailos veiksmas nėra paprastas ir jo dviprasmiškumą plačiai analizavo Foucault bei Habermasas. Foucault kalbėjo apie atgailos ir išpažinties reikšmę svarstydamas subjekto hermeneutiką 23. Čia jis dėmesį skyrė galios mechanizmų, jų plėtros ir internalizavimo aiškinimui. Tęsdamas samprotavimus, išplėtotus Seksualumo istorijoje 24, jis pastebi, kad subjekto valdymui ir savivaldai realizuoti buvo išrastos ir pritaikytos įvairios askezės, diatetikos, disciplinos, režimo technikos bei sudėtinga išpažinties ir atgailos technologija. Foucault tai sieja su bendra krypsmo seksualinio, proto, elgesio praktika, sukūrusią savęs persekiojimą, savęs kontrolę. Ankstyvieji stoikai, o vėliau ir krikščionys mokėsi ir tobulino šias dogmatinės dvasios daužymo ir naujo pasaulio atverties bei kelio praktikas. Dar daugiau, jie pastebėjo, kad be atgailos veiksmo esmingas išsilaisvinimas iš nuodėmės pančių ir pagundų yra negalimas. Tačiau Foucault mažiau domisi Aušvico ir Gulago sukurtąja kaltės ir atgailos problema. Aš šiuos samprotavimus sieju ne tik su apsivalymo ir pasitenkinimo, bet ir krypsmo, kelio fenomenais. Habermasas remdamasis įvairiais socialinės kritikos ir psichoanalizės, taip pat Adorno bei Foucault kūriniais svarsto denacifikacijos ir desovietizacijos problemą kaip Holokausto ar Gulago aidą biurokratinėse Vakarų vokiečių ar nomenklatūrinėse Rytų Vokietijos sistemose. Habermasas pastebi, kad denacifikacija ir siūloma buvusiai Vokietijos Demokratinei Respublikai desovietizacija iš esmės yra susijusios su prisipažinimo, liustracijos, gresiančio demaskavimo ir sankcijų taikymo mechanizmais ir mažiau su atgailos, atleidimo ar kritinio įveikimo ir tolesnio kūrybingo gyvenimo veiksmais. Ir tai suvokiama. Atgaila ir išsižadėjimas kaip atviras ir priimtinas veiksmas nėra daugeliui maloni ar įprasta psichologinė praktika, jei šie žmonės nėra aktyvūs katalikai ar stačiatikiai, kuriems būdinga mokytis ir vykdyti išpažintį, arba jei jie nėra disidentai, kurie savo komunistinę patirtį pavertė savo kritikos ir laisvės galia. Kitiems asmenims atgailos ar viešos kritinės išpažinties praktikos ne visados yra priimtinos ar pasiekiamos, pavyzdžiui, tai itin dažnai atsitinka patriotinėms žmonių grupėms (mitologizuotam protui), biurokratinės valdžios atstovams bei kūrybingiems ar ieškantiems žmonėms McGushin E. F. Foucault s Askesis An Introduction to the Philosophical Life. Northwestern University Press, Foucault M. Seksualumo Istorija. Vilnius, Vaga, 1999.

11 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO Taigi, atsižvelgdamas į Foucault ir Habermaso samprotavimus, į krikščioniškos ir disidentinės išpažinties skirtumus, kalbu apie dvigubą atgailos būdą pavergiantį ir išlaisvinantį. Prisiminkime, kad šiuolaikinė kalėjimų praktika skatina oficialią kalinių atgailą ir prašo demonstruoti pasitaisymą, tai iš dalies tolimas stojikiškos ir krikščioniškos filosofinės bei teologinės kilmės reiškinys, tik perkeltas į bausmės ir priežiūros režimo aplinką. Ši tiesos įgyvendinimo technologija remiasi ne tik valdžios efektu, bet ir šiuolaikiniais psichologiniais, psichoanalizės tyrinėjimais priversti kalinį, pacientą, klientą sąžiningai patikrinti save ir pasikeisti laukiamu būdu. Vienu atveju savistabos ir savikaitos instrumentai dar labiau pavergs, sutryps asmenybę, pavers naujos ideologijos vergu, o kitu, priešingai, padės išsilaisvinti nuo vidinės vergovės ir leis savarankiškai, atsakingai, laikantis moralės principų samprotauti. Kitaip tariant, ši technologija yra gana neutrali ir yra išorinių idealų internalizavimo veiksmas pašalinant buvusius idealus. Habermasas diskutuodamas su Foucault pastabomis apie subjekto hermeneutiką ir kaltės fenomeną rašo: Šias technologijas, kurios skatina individus sąžiningai tikrinti ir pažinti save, Foucault, kaip žinome, kildina iš išpažinties praktikų, apskritai iš krikščioniško sąžinės nagrinėjimo. Panašios struktūros praktikos, kurios per XVIII a. įsiskverbia į visas auklėjimo sritis, savo ir kitų seksualinių jaudulių suvokimo centre sukuria ištisą arsenalą instrumentų savistabai ir savianalizei. Pagaliau šioms tiesos technologijoms, kurios, sakysim, ne individų dvasią atskleidžia, o regzdamos vis tankesnį santykių su savimi tinklą pirmiausia augina dvasingumą, psichoanalizė suteikia moksliškai pagrįsto gydymo formą. 25 Vis dėlto Habermasas būdamas dėmesingas dialoginei sielos raidai (tam svarbi yra ir išpažintis) ir hermeneutinei esamos patirties kritikai lieka abejingas mums rūpimiems klausimams: prievartinei atgailai bei dialektinio kismo arba tiesiog maištingo krypsmo laisvei. Pirmu atveju teroristinė komunikacija žlugdo, laužo pokalbio dalyvius ir paverčia vieną jų atgailaujančia auka, tarnu; antru atveju atgailaujanti įveika ir krypsmas pažeidžia visuomenės komunikacijos normas, sąmoningai įtraukia transgresijos, perversijos mechanizmus kaip laisvos raidos elementą. Tai įgalina asmenį tapti viešpataujančios sistemos revizoriumi ir disidentu. Tokioms atgailos ir krypsmo praktikoms buvo atviri ne tik politiniai disidentai, bet ir įvairūs eretikai, mistikai, vizionieriai 26. DRAUDŽIAMA ABSURDO PATIRTIS: GULAGAS Posovietinėje Rusijoje ir kiek vėliau besiformuojančioje SSRS socialiniai inžinieriai, o tiksliau, Bolševikų partijos lyderiai, projektavo ir aiškino naują prasmės 25 Habermas J. Modernybės filosofinis diskursas. Vilnius, ALK, Alma littera, 2002, Išsamiau žr.: Mažeikis G. Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės. Kaunas, Kitos knygos,

12 GINTAUTAS MAŽEIKIS žvilgsnį, pateisinusį, pirma, proletariato diktatūrą, vėliau karinį komunizmą ir, galiausiai, Gulagą, kaip būtinas laikinas priemones socialistiniam tapsmui užtikrinti. Gulagas buvo aiškinamas ne kaip naikinimo, o kaip pataisos, tai yra korekcijos, perdarymo perkonstravimo organinė mašina, proletariato diktatūros ir proletariato internacionalizmo vedinys. Todėl ginčytis su Gulago sistema yra sunkiau nei su Aušvicu, kuris buvo mechaninė industrinė sistema. Gulagas buvo organinė pataisos mašina, ne tiek žudanti, o aukas ir budelius nuolatos traumuojanti, sukeičianti vietomis, reguliuojanti: paverčianti juos organine darbo klasės mase. Ši sistema buvo vienodai nepriimtina ir paprastiems piliečiams, ir nomenklatūrai, todėl fantazijos apie jos atgimimą šiandien yra veikiau autoritarinių režimų kuriama iliuzija, o ne politinė tikrovė. Tačiau Gulago ar stalinizmo atgimimo iliuzija yra svarbi naujai oligarchinei nomenklatūrinei Rusijos valdžiai save pateisinti, mistifikuoti savo nomenklatūrinę kapitalistinę gimtį, o ne sukurti ką nors panašaus į Gulago sistemą. Šiuo atveju, skirtingai nei nacizmas ir net nei bolševizmas, naujasis pseudogulago kvietimas ir pateisinimas reiškiasi tik kaip politinė reklama arba kaip naujos kalėjimų sistemos ir politinių oponentų persekiojimo pagrindimas, įtvirtinantis centralizuotą oligarchiją (taip vadinu dabartinę Rusijos santvarką). Skirtis tarp meluojančio dabarties diskurso apie Gulago reikšmę ir realaus Gulago veikimo yra esminga. Todėl svarbu remtis autentiškais ir kritiškais liudininkais bei mąstytojais apie organinę liaudies priešų pataisos sistemą. Renkuosi du žymiausius autorius: Aleksandrą Solženicyną ir jo autobiografinio tyrimo veikalą Archipelagą Gulagas bei Varlamą Šalamovą ir jo Kolymos apsakymus. Pagaliau Adorno analogu dabarties Rusijos filosofų draugijoje laikysiu Valerijų Podorogą, kuris tikslingai ir kritiškai išverčia po Aušvico apmąstymo patirtį į po Gulago įžvalgas 27. Priežastis tokio pasirinkimo yra tai, kad Solženicynas ir Šalamovas aprašo visą Gulago sistemą iš vidaus, o ne tik savo ir artimųjų tragišką istoriją 28. Jų pasakojimai atskleidžia ne vien tragediją, ko gausu lietuviškuose pasakojimuose, o tai, kas paverčia kalinį, tremtinį niekšu, parodo visą organinę lagerio įvairovę ir veiklas, kurias, pasak Šalamovo, galima vertinti tik neigiamai, tai yra kas kalinį pakeičia neatpažįstamai, kas panaikina jo žmogiškumą ir paverčia nusikalstamos prievartos sistemos dalimi: susvetimėjimas, vogimas iš kitų kalinių, įskaitant maistą, specialūs skundai ir išdavystės, dalyvavimas patyčių ir prievartos kompanijose, susitepimas visomis galimomis kaltėmis ir tapimas Gulago ląstele... Visa tai yra monumentalaus Подорога В. Память и забвение. Т. В. Адорно и время «после Освенцима». Новое литературное обозрение, 116 (4/2012). Prieiga internete: < (žr ). 28 Lietuvoje, kurios literatūros čia nenagrinėsiu, skausmo balsui žodžius dėjo poetai ir rašytojai: Simas Račiūnas, Antanas Miškinis, Dalia Grinkevičiūtė, Valentas Ardžiūnas, Leonardas Matuzevičius, Petras Zablockas, Kazys Inčiūra. Vis dėlto jų kūriniai nebuvo sisteminiai antropologiniai ar filosofiniai tyrinėjimai, o kančios kelio giesmės ir pasakojimai.

13 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO Šalamovo tyrimo, kurį jis vykdė sėdėdamas įvairiuose lageriuose m., išvados 29. Jų reikia išpažinčiai, tiems, kurie grįžo gyvi ir įskiepyti Gulago dvasios. Apie šią transformaciją lietuvių tyrinėtojai mažiau užsimena. Pagaliau būtent Solženicyno ir ypač Šalamovo tyrinėjimai tapo Podorogos 30 ir kitų filosofų apmąstymo objektu. Jais remdamasis teigiu apie transformuojančią ir imanentinę, žmogaus sielos sudėtine dalimi virstančią, įkitinančią Gulago sistemą. Solženicyno atsiminimuose apie Archipelago Gulagą parodomas atminties kurtumas nei išpažinties, nei atgailos: O be to, jei mes ir būtume siūlę pažinti tiesą ar būtų mūsų valia panorėjusi ją sužinoti! Iš karto po karo J. G. Oksmanas grįžo iš lagerių ir nebuvo iš naujo pasodintas, o gyveno Maskvoje. Pažįstami ir draugai jo neapleido, padėjo. Tačiau tik nenorėjo jie girdėti jo prisiminimų apie lagerį. Nes, jei tai žinosi, kaip toliau gyventi? Po karo labai populiari buvo daina Negirdėti miesto triukšmo 31. Nė vienas netgi pats vidutiniškiausias dainininkas nebuvo paleidžiamas be pašėlusių aplodismentų. Ne iš karto Minčių ir Jausmų Valdyba suprato, na ir pradėjo ją transliuoti per radiją ir davė leidimus scenai: juk rusų, liaudies! O po to susiprato ir ištrynė. Juk dainos žodžiai buvo apie pasmerktą kalinį, apie suplėšytą širdžių sąjungą. Vis dėlto poreikis atgailauti brendo, spurdėjo, o prisimelavę žmonės bent daina galėjo pasirūpinti savo dvasia. 32 Šioje vietoje reikia paklausti apie išpažinties turinį, formą ir vietą. Turinio, kaip pastebi Šalamovas ir Solženicynas, buvo beveik neįmanoma papasakoti, kaip tu praradai savo veidą ir sielą nežmogiškoje naikinimo ir pataisos sistemoje. Melo istorijos apie didvyriškus nuotykius nėra laikomos nei tikru pasakojimu, nei išpažintimi. Kita vertus, Rusijoje jau nuo carizmo laikų, nuo Sergejaus Puškino, Visariono Belinskio ir Nikolajaus Dobroliubovo raštų paplito naujas rašymo ir mąstymo būdas tarp eilučių, užuominomis, daugiausia vienintelėse prieinamose viešosiose erdvėse: rūkyklose ir namų virtuvėse ar anekdotų pavidalu vakarėliuose. Gebėjimas kalbėtis užuominomis, tolimomis nuorodomis: sentimentaliais eilėraščiais ir romansais, netiesioginėmis nuorodomis, literatūriniais pasakojimais apie trečiuosius asmenis, nusidėjusius ir pasmerktus herojus, yra specifinis kultūrinis žanras, kuriam reikšminga ne tik adresanto, bet ir gavėjo, adresato, patirtis ir gebėjimai: girdėti tai, kas nėra tiesiogiai sakoma. Ir vis dėlto Solženicynas, būdamas jautrus literatūrinei užuominai, suvokia: jų nepakanka, jos neatstoja išpažinties ir supratimo. O artimieji, net geriausi iš draugų, kupini rūpesčio ir dėmesio, lieka kurti šiai draudžiamai, neįmanomai, išpažinčiai. Vis dėlto pokario 29 Шаламов В. Собрание сочинений в 4-х томах, т. 1: Колымские рассказы. Москва, Художественная литература, Вагриус, Подорога В. Дерево Мертвых: Варлам Шаламов и время Гулагаю. Новое литературное обозрение, 2013, 120. Prieiga internete: < (žr ). 31 Romansas Не слышно шуму городского, žodžiai F. Glinkos, muzika liaudies. 32 Солженицын А. Архипелаг ГУЛАГ Опыт художественного исследования, t Екатеринбург, У-Фактория, 2006,

14 GINTAUTAS MAŽEIKIS 96 Maskvos gyventojams negalima taikyti Adorno Negatyviosios dialektikos žodžių apie buržuazinį susvetimėjimą ir šaltį. Priešingai, Gulago pasaulio žmonės turėjo visur: ir Maskvoje, ir Vorkutos ar Intos lageriuose, imituoti kolektyvinį solidarumą, entuziazmą ir meilę sovietų režimui, net jei giliai nekentė vienas kito ar buvo visiškai abejingi artimųjų tremtims ir mirtims. Kupinas entuziazmo, iškilmingumo, didingumo, heroizmo patoso, įniršio priešams režimas ne tik nesutraukė, bet ir kūrė privalomai demonstruojamo kolektyvizmo ryšius. Todėl būtina pabrėžti esmingą sovietinę tako skyrą tarp kolektyvo ir grupės. Buvo kalbama darbo kolektyvai ir nusikaltėlių grupės. Kolektyvumas buvo suvokiamas kaip aukštesnė sovietinė būtis, kaip aukštesnė ir artimesnė komunizmui siela. Todėl visur ir visada buvo praktikuojama, ko gero, švelniausia pirmoji pataisa : įtraukti į kolektyvą, paskirti kolektyvui prižiūrėti, auklėti, apskųsti ir išsiųsti sunaikinti. Gulagas buvo negailestingas demonstracinio kolektyvizmo organizmas ir tuo iš esmės skyrėsi nuo nacių koncentracijos stovyklų mašinos. Gyvenimas žieminėse, kai dvidešimties kvadratinių metrų plote susispaudę šildėsi dešimtys kalinių arba kai perpildytais gyvulių vagonais keliavo tūkstančius kilometrų, kai kartu vykdė brigadų planus kertant medžius ir kasant anglį, kai paslapčia vienas kitą visur ir visados išduodavo visas šis bendras kūnas, bendra atsakomybė, bendras išlikimas ir mirtis reiškė anoniminį kolektyvizmą. Ir štai šis jau už Gulago, už savo kilmės šaltinio, legalizuotas naujasis kolektyvas ir jo pavieniai kūnai nenorėjo ir negalėjo girdėti atskirų sielų išpažinčių. Jos buvo per daug neįmanomos, kad po jų galėtum gyventi. Kita vertus, visos šios sielų transformacijos Gulago sistemoje, apie ką rašė Šalamovas, visa ši niekšybės antropologija pasakoja apie žmogaus prigimtį daugiau nei daugelis filosofų antropologų iš savo naminių kontempliacijų bokšto. Podoroga, kaip ir Adorno, daug dėmesio skiria laiko aplinkybės su po analizei (po Aušvico, po Gulago...), nes kaip galima poezija po Aušvico?. Klausimą, kaip būti po, dažniausiai atitinka klausimas apie naują prasmę, kurią galėtų išskleisti, pavyzdžiui, menas: kinas, literatūra. Panašių svarstymų yra ir daugiau, kurie yra susieti su negalimybe parodyti Holokaustą arba Šoa. Savo interpretacijoje aš taip pat abejoju tokia meninės vaizduotės galimybe, nebent tik melu, sukeitimu, simuliakrų kūrimu. Mano gi interpretacija remiasi absurdo pripažinimu ir viso, kas jį slepia, įveikimu, pavertimu disponuojamu. Vis dėlto tokiam požiūriui nėra svetima tai, ką reprezentuoja Matthias Benzeris, Jerome as Rothenbergas ir kiti, palikti vietą meninei kančios išraiškai, o ne tik draudimui. Tačiau Šalamovo apsakymuose šis po įgyja dar vieną prasmę: patyręs visas nežmogiškas transformacijas, dar vis norėjai būti žmogumi. Sustojusio laiko (Aušvico, Gulago lagerių) metafora svarbi apibūdinant daugelį dramatinių konfliktų, kai kas nors nebuvo atlikta, išgyventa iki pabaigos, kai laikas sustojo, nes nebuvo kuriamas naujas laikas... Kai mechaninės ar organinės totalinio naikinimo ir perdarymo mašinos bei organizmai pakeitė asmenį tūkstančiais būdų.

15 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO TENGIZO ABULADZE S FILMO ATGAILA TURINYS IR LIKIMAS Tengizas Abuladze pastebi, kad 1984 m. Sovietų Sąjungos sistema vis dar buvo nepajėgi išpažinti stalinizmo bei Gulago sistemos kaltes, atgailauti (religingai, viešai, meniškai, dialektiškai) ir naujai kurti pasaulį. Nomenklatūrinė sistema, kuri, pasak Michailo Voslenskio 33, užgimė kartu su Nikitos Chruščiovo nuvertimu 1964 m., kartu su L. Brežnevo sąstingio epochos pradžia, pati bijojo Gulago grįžimo. Tačiau ne mažiau ji kovojo ir dėl savo galios bei teisių, todėl pakeitė organinę ir visa ryjančią naikinimo ir pataisų sistemą kitais galios instrumentais: nomenklatūrine kontrole, liaudies savikontrolės mechanizmais (liaudies draugovininkais, milicijos pagalbininkais), uždaromis psichiatrinėmis klinikomis ir gerokai atnaujinta kalėjimo sistema, kuri jau negalėjo būti visaėdė, kur skirtingos socialinės ir valdžios grupės turėjo skirtingas priežiūras. Naujoji aplinka nebepuoselėjo visiškos asmenybės transformacijos priemonių, kurios kėlė grėsmę pačiai viešpataujančiai nomenklatūros klasei. Kolektyvizmo valdžios ir partijos užtarimo migla leido skirtingu būdu taikyti tuos pačius įstatymus: palikti kolektyvo ar partijos pirminės organizacijos auklėjimui ir atsakomybei arba įkalinti bausmei ar darbams. Teismo susidūrimas su kolektyvine atsakomybe, kaip aukštesnės būties rezoliucija, ir psichiatrija, kaip kitos-būties rezoliucija, pačius teismus darė tiesiogiai priklausomus nuo nomenklatūros įtakos. Prokurorai ir teisėjai neretai tik turėjo įvardyti žaidimo, kurio baigtis jau buvo suderinta užkulisiuose, taisykles. Toks konformistinis susitarimas neigė ne Gulagą kaip tokį, o teisę jį viešai prisiminti ir kritikuoti, kartu atskleidžiant ir giminingą nomenklatūros kilmę. Profesionalūs revoliucionieriai, bolševikų elitas sukūrė dvi sistemas: a) Gulagą, kuris sekė proletariato diktatūros idėja, ir galiausiai naikino pačius profesionalius revoliucionierius, partinį elitą ir jų šeimas; b) nomenklatūrą, kuri taikiai norėjo kurti sau palankų socializmą, tačiau turėjo savo buvimą nuolatos pagrįsti pavojinga diktatūros idėja. Ir nors diktatūra jau buvo pakeista socialistinės demokratijos principais, vis dėlto baisi genealogijos šmėkla draudė kalbėti apie organinę pataisos sistemą. Filmas Atgaila buvo sukurtas 1984 m., tačiau uždaruose, tik ekspertams ir partinei nomenklatūrai skirtuose seansuose buvo pirmą kartą parodytas 1986 m., o publikai 1987 m. Michailas Gorbačiovas paskelbė perestroiką 1985 m. TSKP XXVII suvažiavime, tačiau pradžioje ją suvokė tik kaip ekonomikos greitinimą, skatinant efektyvumą, kooperaciją, skaidrumą ir mažinant planavimo iracionalumą. Laisvėjanti siela ir žodis pirmiausia prabilo apie kaltę ir atgailą meniniais kūriniais. Atgaila priminė, kad ateitis, kuri remtų socialines žmonių geroves ir jų galimybes, yra sunkiai įsivaizduojama be savo praeities supratimo ir be dvasinio santykio su 33 Восленский М. С. Номенклатура. Господствующий класс Советского Союза. Москва, Советская Россия, Октябрь,

16 GINTAUTAS MAŽEIKIS ja pakeitimo. Buvo turimas omenyje ir stalinizmo, ir, kas susiję, Gulago sistemos paveldas, jo iracionalūs, nesąmoningi elementai perestroikos laikų visuomenėje, jos komunikacinėse praktikose. Vis dėlto perestroikos laikotarpiu ir vėliau buvo susidurta su paradoksu, kad stalinizmo ir Gulago nusikaltimai suplakami į viena: menant, kad tai yra asmeninis Stalino ir jo artimųjų bendrų darbas, o ne kad Gulago yra autonomiškas pačiai Stalino sistemai ir savitai ją papildė. Pagaliau buvo atskleistas tik Gulago paviršius, o baisioji sielas deformuojanti, pakeičianti sistema buvo atrasta tik po 1990 m. Stalinistinės represijos apibrėžė priešų gaudymo ir aukščiausių pareigūnų naikinimo ideologiją, bet nesukūrė visos šios organinės baudimo ir atleidimo, pataisos ir išaukštinimo sistemos, nepadarė šio antropologinio teroro darbo. Tai nereiškia, kad ketinu kuo nors pateisinti stalinizmą, tačiau vien sąsajos su autoritariniu režimu slopina Gulago suvokimą, lygiai kaip ir Holokaustas yra autonomiškas, platesnis nei Hitlerio sprendimai. Tačiau, skirtingai nei Holokaustą (nacių projektą), Gulagą kūrė visa komunistinė sistema budeliai ir aukos. Žinoma, buvo budelių, kurie pasyviai nusikalstamai tame dalyvavo, ir aukų, kurios žuvo nebendradarbiaudamos su sistema, bet dažniausiai ir aktyviai jai nesipriešindamos. Rezistentai, partizanai paprastai buvo sunaikinami anksčiau. Abuladze nebuvo nei disidentas, nei kritinės teorijos atstovas ir neketino atskleisti viso Šalamovo pasaulio siaubo. Jo filmas pateikia filosofiškai krikščioniškai aiškinamą ir sovietiniam inteligentui suprantamą, priimtiną, pamatuotą atgailą. Kita vertus, kai kurie disidentai, pavyzdžiui, Solženicynas, apie kurio kūrybą Abuladze žinojo, puoselėjo abu: krikščioniškos atgailos ir kritinės įveikos tradicijas. Krikščioniškas dvasios refleksijas Gulago aplinkoje plėtojo Antanas Miškinis savo Psalmėse. Jos bent iš dalies gali perteikti ir Abuladze s religines filosofines intencijas. Priminsiu, kad svarbiausiu savo kūriniu Abuladze laikė anaiptol ne Atgailą, o filmą Meldimasis (1967 m.), kurio turinys artimas Miškinio Psalmėms. Manau, jo eilės gali perteikti filosofinę Meldimosi nuotaiką. Miškinis rašo: Šėtonas jį piktasis nuodais apriejo, Aptemdė protą, širdį ir akis... Tai kas parodys, kur keliai tikrieji? Tai kas tada jam tiesą pasakys? 34 Atgaila atvėrė kitą krikščioniškos filosofijos ir disidentinio jautrumo pe restroiką. Štai kodėl filmas turėjo tokią didelę epochai reikšmę m Miškinis A. Šėtono šypsenos. In Miškinis A. Sulaužyti kryžiai. Vilnius, 1989, 43.

17 DVASINĖ IR DIALEKTINĖ ATGAILA KAIP SIELOS SAVIVALDA PO AUŠVICO IR PO GULAGO Atgailą žiūrėjo visi: pradedant komunistų partijos centro komiteto nariais, disidentais ir universitetų studentais. Filmo svarbą pabrėžė perestroikos ideologai: Eduardas Ševardnadzė, Aleksandras Jakovlevas, akademikai Andrejus Sacharovas, Nikita Moisejevas ir daugelis kino kritikų bei filosofų. Šis filmas atvėrė kalbą ir regėjimus, kurie ir buvo po galimybė: būdas steigti naujus tikrovės laikus. Filmas prasideda moters Ketevan Barateli, nužudytų tremtinių dukters, pagrindinės pasakotojos, vaizdu namuose. Ji prisimena, kaip po gražių, tariamai gerbiamo ir mylimo diktatoriaus Barlamo Aravidzės laidotuvių jo lavonas tris kartus iškasamas iš kapo ir padedamas prie naujo šalies vadovo Abelio Aravidzės sūnaus namo. Ilgainiui šalies saugumo tarnybos ir Abelio anūkas suseka moterį, kuri iškasinėja lavoną. Ji pasirodo esanti diktatoriaus Barlamo ištremtos ir pražudytos šeimos duktė Ketevan. Teisme kaltinamoji prisimena, kaip šalies vadovu buvo inauguruotas Barlamas. Jis rengėsi kariškai, buvo charizmatiškas, spontaniškas: tai sentimentaliai švelnus, tai ironiškai negailestingas, tai niekšiškai žiaurus. Jis puikiai dainavo operų arijas, vaizdavo save dideliu meno ir praeities, giminių tradicijos gerbėju. Nors apskritai buvo itin savo baimes ir sąmonės vizijas saugantis žmogus. Inauguracijos metu jam nepatiko, kad priešais balkoną, iš kurio jis iškilmingai kalbėjo, maža mergaitė, dailininko duktė Ketevan, leido muilo burbulus. Jos tėvui atsisakius bendradarbiauti kuriant naują politinę santvarką, po kurio laiko jis ir jo žmona, o vėliau šimtai kitų buvo ištremti ir žuvo. Atgaila yra kupina biblinio ir Europos kultūros simbolizmo. Dieviška dvasia krikščioniškuose siužetuose vaizduojama žuvies pavidalu. Filme ištremtasis dalininkas vaikšto iš dalies paskendusiais rūsiais, pragaro labirintu, kuris engia ir ryja sielą. Pagaliau jis sutinka šėtoną NKVD tyrėją, kuris aiškindamas žmogaus būtį gabalais ryja žuvį. Po regėjimo žuvies (sielos simbolio) griaučiai lieka Abelio Aravidzės, diktatoriaus sūnaus, rankose. Ir ankstesniame Abuladze s filme Meldimas yra scena, kai šėtonas meta poetui po kojomis gyvulių kaulus sakydamas štai tavo žmogus. Kupinas egzistencinės užmaršties, mažas ir subliuškęs nomenklatūros pasaulis daugiausia ką turi tai žuvies griaučius, gyvulio kaulus. Tai ir yra jų žmogus: be sielos, be orumo. Abuladze s meninė kalba sujungia poetus, kompozitorius, filosofiją... daugybę intertekstualumų. Pavyzdžiui, diktatoriaus vardas Barlamas asocijuoja su bibliniu Balaamu, taip sudvejinama jo reikšmę. Etimologiškai hebrajų kalboje jis reiškia ne mūsų tautos, tai yra svetimas tautai. Tačiau biblinė istorija suteikia ir kitą interpretacijos galimybę. Nežydų kilmės pranašas ir magas Balaamas atsisakė prakeikti izraelitus ir juos palaimino tardamas į jo lūpas įspaustus Dievo žodžius (Skaičiai 22). Diktatorius Barlamas į valdžią žengia skambant Giuseppe s Verdi operos Nabuko scenai 99