KOMPIUTERIAI IR PROGRAMINĖ ĮRANGA. Lituanistinis šriftas Palemonas. Ona Aleknavičienė. Petras Skirmantas. Laima Grumadienė. Mindaugas Strockis

Transcription

1 ISSN INFORMACIJOS MOKSLAI KOMPIUTERIAI IR PROGRAMINĖ ĮRANGA Lituanistinis šriftas Palemonas Ona Aleknavičienė Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, daktarė The Institute of the Lithuanian Language, Dept. of the History of the Language and Dialectology, Senior Research Fellow, PhD P. Vileišio g. 5, LT Vilnius El. paštas: Petras Skirmantas Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedros docentas, daktaras Vilnius University, Dept. of Baltic Philology and General Linguistics, Assoc. Prof., PhD Universiteto g. 5, LT Vilnius El. paštas: Laima Grumadienė Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, docentė, daktarė The Institute of the Lithuanian Language, Dept. of the History of the Language and Dialectology, Senior Research Fellow, Assoc. Prof., PhD P. Vileišio g. 5, LT Vilnius El. paštas: Albertas G urs kas Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros profesorius Vilnius Academy of Fine Arts, Dept. of Graphics, Professor Maironio g. 6, LT Vilnius Mindaugas Strockis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros asistentas Vilnius University, Dept. of Classical Philology, Assist. Prof. Universiteto g. 5, LT Vilnius El. paštas: mindaugas.strockis@flf.vu.lt Vladas Tumasonis Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto, Informatikos katedros docentas, daktaras Vilnius University, Dept. of Computer Science, Assoc. Prof., PhD Naugarduko g. 24, LT Vilnius EI. paštas: vladas.tumasonis@maf.vu.lt Straipsnyje pristatomas lituanistinis kompiuterinis šriftas, pavadintas Palemono vardu. Jo kūrimu rūpinasi ir darbus remia Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Eksperimentiniai, dar ne visą numatytų ženklų aibę apimantys šrifto variantai vartotojams pateikiami internete nuo 2004 metų gegužės Kalbos komisijos tinklalapyje Šriftas tinka ne tik mokslo literatūrai, bet ir masinės paskirties tekstams. Straipsnyje apibūdinamas naujojo šrifto poreikis, specialiųjų ženklų klasifikavimo ir kodavimo problemos, šrifto estetika bei taikymo galimybės. 150

2 1. Kam reikia dar vieno šrifto? Valstybinė lietuvių kalbos komisija subūrė darbo grupę originaliam lietuviškam kompiuteriniam šriftui sukurti. Grupei vadovauja doc. dr. Vladas Tumasonis, joje dirba Mindaugas Strockis, doc. dr. Petras Skirmantas (visi trys iš Vilniaus universiteto), dr. Ona Aleknavičienė bei doc. dr. Laima Grumadienė (abi iš Lietuvių kalbos instituto) ir prof. Albertas Gurskas iš Vilniaus dailės akademijos. Kuriamasis šriftas pavadintas Palemono vardu. Viena iš romantinių lietuvių kilmės teorijų mūsų kunigaikščių pirmtaku laikė Romos didiką Palemoną, kuris kažkada su šeima ir 500 valdinių atkeliavo į Lietuvą ir įsikūrė prie Nemuno, Jūros ir Dubysos. Šiuo pavadinimu darbo grupė susiejo lotyniškuoju šriftu paremtų naujų lietuviškų rašmenų kūrimą su legendinio kunigaikščio istorija. Eksperimentinė versija pateikta visuomenei lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečio proga. Palemono šriftu Lietuvos rašytojų sąjunga jau išspausdino almanachą Poezijos pavasaris 2004, juo vis labiau domisi mokslininkai ir leidėjai. Ar reikėjo dar vieno šrifto? Šį klausimą tenka išgirsti itin dažnai. Ne kartą pati sau jį kėlė ir Palemoną kurianti darbo grupė. Juk iš tiesų profesionalai yra sukūrę.gausybę kokybiškų kompiuterinių šriftų ir praktiškai visi šiuolaikiniai šriftai leidžia sėkmingai rašyti lietuvių kalba. Tad pasirinkimo laisvė šiandien labai didelė - šriftus galima rinktis pagal pačius įvairiausius kriterijus (paprastai vartotojai renkasi pagal rašmenų išvaizdą ir stilių). Tad ar tikslinga dar vieną šriftą kurtis patiems? Savaime suprantama, į šį principinį klausimą buvo atr sakyta teigiamai, kitaip Palemono nebūtų buvę iš viso... Pagrindiniai tokio apsisprendimo motyvai keli. Vienas iš svarbiausių motyvų, skatinusių kurti nuosavą" kompiuterinį šriftą, siejasi su rašto ženklų aibe, tiksliau, su jų rinkiniu, arba inventoriumi. Mat rašto ženklų (arba rašmenų) įvairovė ir skirtingų ženklų poreikis priklauso ne vien nuo kalbos, bet ir nuo teksto pobūdžio. Didžiuma masinės paskirties tekstų, pradedant laikraščiais ir baigiant meilės romanais ar detektyvais, paprastai išsiverčia be jokių specialiųjų ženklų. Jiems visiškai pakanka tų įprastinių raidžių, kurios surašytos pirmokų abėcėlėje. O štai mokslo reikalams specialiųjų ženklų reikia gerokai daugiau: vienokių, tarkime, matematikos, kitokių - chemijos, dar kitokių - muzikologijos ar eilėtyros tekstams. Tekstai bei juos sudarantys rašto ženklai, būdami informacijos perteikimo (komunikacijos) priemonės, adresatų (t. y. skaitytojų) bei adresantų (t. y. rengėjų ir leidėjų) matomi" gana skirtingai. Skaitytojui visi rašto ženklai, - tiek bendrieji, tiek specialieji, - yra pateikta duotybė. Tam tikrų problemų jam gali kilti tiktai aiškinantis retesnių, ne visai žinomų specialiųjų ženklų reikšmes. Tačiau tekstų rengėjui bei leidėjui į pirmą planą iškyla kiti klausimai: iš kur paimti reikalingus ženklus, kaip juos gerai įkomponuoti į tekstą. Adresantų problemos smarkiai paaštrėjo per keliolika pastarųjų metų, kai poligrafijoje buvo atsisakyta metalinių spaudmenų ir pereita prie kompiuterių. Tie apsirūpinimo rašto ženklais būdai, kurie spaustuvėse buvo nusistovėję per keletą šimtmečių, staiga pasidarė nebetinkami, o poligrafijos galimybės ėmė gana sparčiai slinkti į tas ribas, kurias suteikia kompiuterinė technika ir programinė įranga. Kitaip tariant, tekstų rengimas ir leidyba pamažu tapo priklausoma nuo informacijos technologijų galimybių. Informacijos technologija į rašto ženklus ir su jais susijusias problemas žiūri kiek kitaip 151

3 negu leidyba. Čia ne vieta plačiai kalbėti apie įvairias kodavimo bei kompiuterinio vaizdavimo sistemas ar šriftų vidinės sąrangos niuansus, tačiau pabrėžtina, jog šriftai iš esmės yra programinės įrangos specifiniai komponentai, daug kuo panašūs į kitus komponentus, bet itin glaudžiai susiję su ženklų pavaizdavimu išvesties įrenginiuose, pirmiausia ekrane ir spausdintuvo atspauduose. Kompiuteriniai šriftai susaisto tris labai esmingus kiekvieno rašto ženklo aspektus: 1) rašto ženklo esmę išreiškiančią grafemą (kompiuteriniame šrifte jos paprastai identifikuojamos pagal vienokius ar kitokius principus sudarytais vardais; grafemos - tai skiriamųjų požymių deriniai, leidžiantys atskirti ženklus vieną nuo kito, juos atpažinti); 2) konkretų ženklo grafinį vaizdą (tai, kaip ekrane ar popieriuje pavaizduotas ženklas atrodo žmogaus akims); 3) ženklo skaitinį identifikatorių, dažniausiai vadinamą tiesiog ženklo kodu. Kompiuterinei raštijai visų svarbiausi du pastarieji aspektai - ženklų kodai ir jų grafiniai vaizdai: kompiuterinės sistemos viduje tekstas egzistuoja tik skaitiniu pavidalu, t. y. jį sudarantys rašto ženklai čia reprezentuojami jų kodais, o išvesties įrenginiais perkeliant tekstą į mūsų, žmonių, aplinką, kodai ракен čiami juos atitinkančiais grafiniais vaizdais. Atitikties bei keitimo taisyklės ir tikslus kiekvieno ženklo vaizdas (piešinys) kaip tik ir užprogramuojama kompiuteriniais šriftais. Šriftai vieni nuo kitų skiriasi rašto ženklų kiekiu (aibe), konkrečia grafinių vaizdų ir jų kodų atitikties tvarka. Jei šiais atžvilgiais šriftai vienas nuo kito nesiskiria, tai jie yra tarpusavyje suderinti ir bet kokį tekstą, parengtą vienu iš tokių šriftų, gana sėkmingai galima pavaizduoti kitu: tekstą sudarančios grafemos išlieka nepakitusios, vietoj vienų ženklų neatsiranda kitų. Tepasikeičia grafinė ženklų išvaizda (piešinys, stilius). Ir atvirkščiai, jei šriftai daugiau ar mažiau nesuderinti, tai jie vienas kito visavertiškai pakeisti negali: keičiant tekste tam tikra dalis grafemų pavirsta kitomis, tekstas iškraipomas. Skirtingų kompiuterinių šriftų suderinamumas - kintamas dalykas, galintis svyruoti nuo absoliutaus suderinamumo iki absoliutaus nesuderinamumo. Natūralu, kad nuolat siekiama kuo didesnio suderinamumo. Tam tikslui unifikuojami bei diegiami įvairūs ženklų kodavimo principai ir standartai. Šriftų suderinamumo bei standartiškumo pasiekti tuo lengviau, kuo mažiau juose ženklų, todėl bene labiausiai suderinti ankstyvieji, asmeninių kompiuterių eros pradžioje atsiradę šriftai. Jeigu jų gamintojai sąžiningai laikydavosi ASCII (American Standard Code for Information Interchange) standarto, tai vienu tokiu šriftu parengtas tekstas būdavo gerai matomas ir kitu šriftu. Tačiau ženklų kodais tuomet imti tikseptynženkliai dvejetainiai skaičiai (kodui atitekdavo 7 lengvesnieji" baito bitai), tad viename šrifte buvo galima turėti ne daugiau kaip 128 ženklus. To aniems laikams visai pakako ir buvo netgi kiek per daug. Mat kompiuterjai tada natūraliai laikyti anglakalbiais padarais", o anglų abėcėlės raidėms, arabiškiems skaitmenims ir populiariausiems specialiesiems ženklams užkoduoti užteko 95 kodų. ASCII standartas 33 kodus priskyrė net ne rašto žen-, klams, o valdymo komandoms. Būta ir kitų standartų, reglamentuojančių skaitinių kodų priskyrimą rašto ženklams, tačiau labiausiai išpopuliarėjo ASCII standarto nuostatos. Tai, ką šis standartas įtvirtino, iki šių dienų išliko ir kituose, didesnėms, platesnėms ženklų aibėms skirtuose kodų priskyrimo standartuose bei reglamentuose: kodų funkcijas atliekančių skaičių diapazonas paprastai plečiamas pridedant naujų, svaresnių" 152

4 bitų. Tad ankstesnės, siauresnės kodų aibės tiesiog tampa naujų, platesnių aibių poaibiais. Dėl to ženklams, kurių kodai buvo apibrėžti dar ASCII standartu ir kurie sudaro vadinamąją ASCII ženklų aibę, iškraipymo pavojus, pereinant nuo vieno šrifto prie kito, visų mažiausias. Tačiau ne tik teoriškai gali būti, bet ir realiai esama kompiuterinių šriftų, pasidarytų kokiu nors konkrečiu tikslu, kuriuose nesilaikoma jokių standartų ir kodai priskiriami savo nuožiūra - atsitiktinai, chaotiškai. Savaime suprantama, kad tokie savadarbiai šriftai nedera su standartiniais šriftais. Nestandartiniai, originaliu" ženklų kodavimu paremti šriftai gerokai komplikuoja galimybes keistis elektroninėmis tekstų versijomis. Jie galėtų būti pateisinami tik tada, kai dokumentai nėra platinami elektroniniu pavidalu, o tik išspausdinami popieriuje arba paverčiami kompiuteriniais grafiniais vaizdais. Dažniausiai nestandartiško kodavimo šriftų griebiamasi tada, kai prireikia ženklų, nenumatytų tuo metu egzistuojančiuose ženklų kodavimo standartuose, vadinasi, ir neturinčių pastovių kodų. Nauji standartai, esmingai išplečiantys reglamentuotų kodų erdvę, tą chaosą mažina, leidžia jį suvaldyti. Dabartinis tarptautinis standartas ISO/IEC (žr. ISO/ IEC 10646, 2003), leidžiantis užkoduoti per 4 milijardus ženklų (tikslus galimų kodų kiekis čia yra 2 32, nes vienam ženklui koduoti skiriami 4 baitai - 32 dvejetainiai skaitrńenys - bitai), turėtų išspręsti visas šio pobūdžio problemas. Reglamentuotų kodų turėtų užtekti visiems kada nors vartotiems, vartojamiems ar vartosimiems rašto ženklams. Standartas nusako du alternatyvius kodavimo būdus: 1) 4 baitų kodavimą; 2) 2 baitų (16-os bitų) kodavimą, koduojantį vadinamąją Pagrindinę daugiakalbę lentelę (Basic Multilingual Plane - BMP). Šioje lentelėje yra kodai (nuo 0 iki dešimtaine raiška, nuo 0 iki FFFF šešioliktaine raiška). Jų šiaip jau pakanka visų pasaulyje išplitusių populiaresnių rašto sistemų ženklams. Unicode standartas (žr. The Unicode Standard Version 4.0,2003) nusako tą pačią Pagrindinę lentelę, kurioje kodai identiški ISO/IEC dvibaičiams kodams, o standarto nuostatos papildytos svarbiais apdorojimo algoritmais, ženklų savybėmis ir kt. semantine informacija. Todėl jis visuotinai ir naudojamas. Faktiškai kalbant apie kodavimą keliais baitais, turimas omenyje kodavimas pagal Unicode. Jau dabar ima ryškėti, kad didelės kodų aibės turi ir savų nepatogumų bei trūkumų. Visų pirma ženklų kodus reglamentuojantis standartas bei jo nubrėžta kodų aibė ir kompiuterinis šriftas - toli gražu ne tas pats dalykas. Iki šiol praktiškai nėra pagaminta kompiuterinių šriftų, kuriuose būtų visi net Pagrindinės lentelės reglamentuojami ženklai. Todėl ir dabartiniai šriftai, kodus ženklams priskiriantys pagal Unicode standartą, vis viena lieka daliniai - juose pateikiama tik tam tikra (beje, ganą nedidelė) ženklų dalis, tik tam tikras visos aibės poaibis. Unicode standartas, numatydamas kodus gausybei rašto ženklų, be abejo, apsaugo nuo savavališkos, chaotiškos kodų darybos" ir tuo itin ženkliai prisideda prie kodų unifikacijos, bet kartu sudaro prielaidas atsirasti kitokiems, labiausiai su ženklų poaibiais susijusiems šriftų nesutapimams. Unicode standartu reglamentuotų ženklų aibės su(si)formavimas bei jos tolesnis plėtojimas yra pakankamai reglamentuotas, tačiau kartais galima įžiūrėti ir nenuoseklumo, ir atsitiktinumo, ir kitų panašių dalykų. Įtraukti 153

5 naują ženklą j Unicode standartą gana sudėtinga: reikia specialių motyvacinių raštų, svarstymo procedūrų, balsavimo. Tokių žygių teko imtis ir Palemono kūrimo grupei. Taip jau yra atsitikę, kad daug rašto ženklų, vartojamų lietuviškuose tekstuose, ypač specialiųjų ženklų, kurie būtini lietuvių filologijai, iki šiol neturi kodų nei ankstesnėse kodavimo sistemose, nei dabartinėje Unicode sistemoje. Tiktai visiems nuo mokyklos laikų žinoma lietuviška abėcėlė, apimanti 64 (po 32 mažąsias ir 32 didžiąsias) raides, yra bene vienintelis ženklų rinkinys, kurio visi ženklai turi jiems priskirtus reguliarius, Unicode standartą atitinkančius kodus. Bet štai kirčiuotos lietuviškos raidės juos turi toli gražu ne visos: kodai numatyti 33 iš jų, o štai 35 nenumatyti. Reguliarių kodų taip pat dažniausiai neturi ir tie specifiniai ženklai, kuriuos lietuvių filologai nuolat vartoja savo mokslo veikaluose, baltistikos ar indoeuropeistikos darbuose ir kurie reikalingi dialektologijos tyrimams ir senųjų lietuviškų raštų publikacijoms. Antai dabartiniuose dialektologijos darbuose lietuvių kalbos priegaidėms žymėti vartojami 7 kirčio ženklai: trys pagrindiniai, ~ л л $ x. (įj., (Q, trys variantai (Q, 0, (Q; ir ženklas.! 154 apibendrintai kirčio vietai žymėti (Q. Vieno iš i jų ö skirto kirstinei priegaidei, Unicode standarte nebuvo. Ši tvirtagalės priesagos atmaina būdinga šiaurrytinėms Lietuvos šnektoms (apie Biržus, Kupiškį, Anykščius ir kitur): tvirtagalė ilgų balsių ir monoftongizuotų žodžio galo dvibalsių priegaidė čia tariama gana trumpai ir staigiai nukertant. Kirstinė priegaidė transkribuojamuose tekstuose paprastai žymima minėtuoju ženklu. Kad šis diakritinis ženklas, pavadintas zigzagu, būtų įtrauktas į Unicode, Palemono darbo grupė raštu kreipėsi į komitetą motyvuodama tuo, jog jis reikalingas lietuvių kalbos priegaidžių sistemai atspindėti ir vartojamas fundamentiniuose lietuvių dialektologijos veikaluose: chrestomatijose, atlasuose, lingvistinėse knygose (žr. Zinkevičius, 1978 ir kt.), pateikė vartojimo pavyzdžių. Grupės argumentai Unicode komitetui pasirodė pakankamai svarūs ir greta šešių lietuvių kalbos priegaidėms žymėti reikalingų kirčio ženklų į Unicode standartą 2004 metais buvo įtrauktas septintasis. Zigzago formos diakritiniam ženklui šis standartas priskyrė kodą, šešioliktaine skaičių raiška užrašomą 035B. Visai suprantama, kad tokių ir panašių ženklų beveik nėra ir gatavuose, vienokiais ar kitokiais būdais dabar platinamuose kompiuteriniuose šriftuose. Tai natūralu: kam gi kitiems, jei ne patiems lietuviams, galėtų kilti poreikis kompiuteriniame šrifte nusipiešti" ir užsikoduoti" ženklus, kažkada vartotus, sakykim, Antano Baranausko ar Kazimiero Jauniaus, arba reikalingus kad ir Rozalimo ar Leipalingio apylinkių šnektoms perteiki? Štai pora pavyzdžių, kokių ženklų reikėtų XVI amžiaus teksto elektroninei versijai parengti ir Dieveniškių šnektai užrašyti (1 ir 2 pav.) ' Nei mokslinių filologinių leidinių leidyba, nei tarminio ar istorinio paveldo publikavimas sustoti ir palaukti" negali! Todėl prie kompiuterinės spaudos perėjusiems leidėjams tenka verstis kaip kas išmano, o pačiuose leidi- ' niuose galima rasti visko - nuo ženklų įrašymo į spaudos formoms skirtą maketą ranka iki jų atkūrimo specialiai vienam ar kitam leidiniui pasidarydintals savais (mikro)šriftais. Nors jie' parengiami pakankamai kvalifikuotai ir iš esmės atitinka pagrindinės leidinio garnitures stilistinį bei grafinį savitumą, tačiau neparemti jokiomis kodų priskyrimo taisyklėmis ar reglamentais. Tokia stichiška ženklų pai-

6 Katya Pescckas K&ziuliai km. / rs-t/f UfJJ.tu (= tėvelu] fair wiuat'i-< \ bißo. \ wtttó ibwangcu'a «р< Sfeawtua / tap рха/ 'opcacannut 3St'cfipaa«Cy«(tau*/«rgt<MYmd ant fi'avakfl«(owe. v0«t«y«f«(cp ssataü «gpmttt Cpirmot < ap. 2t iw mera: fiatt «a'noj 0rte(ö(t'<I«^ map/iraižtoinflъир1)ацс1ны*сапхеи: Хт * 'H MB jćfusiułfiuiuc ba»ttf 1пш'в/Ь»Ъмм* u't mus: teifite ing micffrli/tiittafri»rieft las: it s&jj täfelte ajifcu ptirignj/it a t. täti^ftt i /atciß< atwf tt? mautu*, itt iümoo f«tu lasis/pafeatif tt!/i»(t t't> Ш1М ßp<u» priwäl^:irn'iiatipaui«ide.!dmittif9atlto8/ ЯШ ЩиЬчт/U4 tattta ft<i per präti.ig4 bitem; pafeafitut Mi i, [ ttiöiono:^itiiäjrälu8tiwae<l<wtriijrauättftsii9<»i^«'-i 9. j)»iihįoo/icafeiliicji»funiuepjiil8tm. rtuftitatmmitii'^ " itmti/ pafeäcc taip irimus bawo infatta ^'ftte/lc (troltxaf. llilicjwlciifeiülii/icrjtiw «min rnbuelaihja/ferjfoulno j<tnt ii). mtitł«-*lt>«шютш faunieone Mo. O liti irtl Ufiis gafii» nog mibiiu/fefu><*«rottute 1» mllü«3 IntW» plcraj<i5/itpj fuifitit/ßantc bitjfimino«:(joßnnл fiiiml «* 47. Donrfbo. раытипме (wie citing»4t6e tpitgpjil<e/ ^otänru <inl Auf giidfu. IZGVLDIMAS. of* «ni e» pufihla turit t*t**/ M'tfg<S*-t*n«mtųV ^įslt* jr»rfetu* ни» ffm«ih«n4i prufubüii Al* М ю ы *t>ftadmtwfiwü*-**m/l«t*s < tit«-4l <р /&6ы>н!»-J. b«ufrttifp»»rtti*/tii{» **WW f«rt«mi» 6»*«w/*i8r*i«f WumWЫЫМЬм* Ы teł pr»ł»«icjtówf$ i$*«rw Л** t fr I«'«tiniMB i*htri/ fa*p»da«8fr* *H WrtlH«* (* ** (o(tf*^ Jwifl»fftHbtf Ztf tw*/t-«ru* fjrufll fmtari tttitwtinuttfmi**/1 й«-«и ft* t A [mu rcfcf(mte* * <jgttb«to<«mujt tbrįffe-ur w»rta«4n4«r t*ij iriftiu* T>AįmhtiA mrtm CkvAfw fra9iftflkbit**vftiimm* tfgftbwwj ~~ ' X - / pav. Fragmentas iš Mikalojaus Daukšos Postilės (1599) łvfn't-»'\ У rti. a iiiuo \ lab'ttü. jir vji? 4 f kuf. ivlra» \ MtoJ(j(o) I л»" и _Ы «'en. / mito'ij tur wbift Л'.г*о' /*»'iń r 7>i»l toi^reii't'al jir / phtot I»> w64.fto-* I Kr ił^pweu* \ łtijse. \ ni* У АваГ.iff / ni'l \.Ato- Į S,4.1 a"vüteium(,) \dum'd.tax buva\ аг^ш\ f taį} rtx.füa\ \ addai/in'į'. jo I У рагкии I Ьч>* Ы.т»fc>-fi*»ii'f I \ y«*.rpj>. Į toi". / adda^mi-io. \ ^uru«/ ir^_v4.ikito-y po-_hij» \ Um*«/». I ie jva \ m' y taip ir_ rajtufji'ma- \ «"ш» \ пй*_(ахуtolp ir jra.iu \ buvo f /*" /aiai. fraiu Aep wwp* paejnn f and* /Ą.mM.ł \ M"'Lp<»', ' i<m 'V I z' An<fn'«.«j /* poi"«tf_m.i)te. /* p'in'isvs \ p&x m 't' I J 1 ' 1 " I С' 'и* pirko?) \ Imrfn'c.» /* v4 jii^ka\imo. I /* toi^f'r'^hijc'irfo.klmaniuf J ра'^йл^оп'м 7iitarjj / popini./ toipmftte'l *di/" / Hv'k ]'ę's ''\tvt$į(o)\ taį^an'i'"* n'em.jtfc'e- Į *o<_,(ū\ ł«mo'. *'fl(' U m; I aft* /» paamnf. I rtilva /» uitórńn, \ v"t- *«r. Į рле.т'е* \ pwietw Į o*^(ti \ vafj'o'n \n'd.ik\ [...] I ir^patajum/d.ßf \ kuf^tax\ \ «>*t.' I [juotimij I У <(-(*_tas* \ bufio. I Įo k&ip jos p&w<iė buvo, neatsimenat?] j /* i'to'j* Į У po*- n'ó'* Į Лпр^Л-пАх ра«_тй# \ kalba j У Wtd&u.J(tl) vttp 9 ir vm'enu\ [...] į У Jci/rn'aJd'J.iMm dfei/vn'ü \ dvarus Ытф* joj [oho] Į j«rjt^*na* oei^jd hir^-{'\ d&įt^im* Į fr'*t_j«äу Jai. jraiduj'aa \»Uno. / reiiva \ <at'in't-<* la^rtu/- t'a I /* M,'n'<u(ti.ium' \ MlWi I if I JaÄ I /" rei**- 4'aj /"pa/ijt*! У kalp^jo's\ ailws. j d'fpauc«]] /* ftpn'ic*- 2 pav. Fonetine transkripcija užrašytas Dieveniškių šnektos pavyzdys 1 šyba" buvo itin suaktyvėjusi ano amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje ir antrojoje pusėje, paskui lyg ir atslūgo, bet epizodiškai prie jos grįžtama iki šiol. Per tą laiką leidinių rengėjai ir leidėjai sukaupė gausius, bet eklektiškus kompiuterinių šriftų rinkinius, kuriuose pačiais įvairiausiais būdais išbarstyta bei išslapstyta absoliuti didžiuma specialiųjų ženklų, koduojamų, savaime suprantama, skirtingai, originaliai". Buvo parengta ir gana didelių specialiųjų ženklų rinkinių, pasižyminčių ta pačia yda. Maždaug tuo pat metu pradėti vartoti du skir T tingi rinkiniai, skirti kirčiuotam lietuviškam tekstui: vieną jų sudarė firma Fotonija" ir ėmė platinti pavadinimu TtmesLTAccented, kitą savo reikmėms susikūrė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas lingvistikos žurnalams Baltistica bei Kalbotyra leisti. Nors abu rinkiniai perteikia tuos pačius ženklus - kirčiuotas lietuviškas raides, jie vienas su kitu nesuderinti kodų atžvilgiu. Šie rinkiniai grindžiami iš esmės skirtingomis idėjomis ir todėl skirtingai funkcionuoja. Pagal universiteto sistemą parengtas kirčiuotas formatuotas tekstas kompiuterinėms programoms niekuo nesiskiria nuo nekirčiuoto ir dėl to, sakysim, kirčiuoti žodžiai surikiuojami lygiai taip pat kaip ir nekirčiuoti, kirčiuotą tekstą kaip ir nekirčiuotą sėk- 1 Fragmentas skenuotas iš: Mikulėnienė, Morkūnas,

7 mingai apdoroja skiemenavimo arba rašybos tikrinimo programos. Fotonijos" TimesLT Accented leidžia sukirčiuoti ne tik formatuotą, bet ir neformatuotą (plain) tekstą, o universiteto sistema tos galimybės neturi. Ir Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, ir Lietuvių kalbos institutas turi savų kompiuterinių šriftų, reikalingų seniesiems raštams rinkti ir tarminiams tekstams užrašyti, tačiau tų ženklų kodai tarpusavyje taip pat nesuderinti. Smulkesnių ir dar labiau specializuotų ženklų rinkinių, skirtų net atskiriems leidiniams, ypač senųjų lietuviškų raštų publikacijoms, buvo prisidarydinta itin daug. Visi tokie ir panašūs vietinės gamybos" šriftai sudarė galimybes spausdinti įprastines popierines" filologų knygas bei žurnalus, tačiau iškilo ir ėmė vis labiau aktualėti dvi specifiškos problemos. Viena iš jų susijusi su savadarbių šriftų ir ženklų legalumu. Kaip programinės įrangos komponentai, kompiuteriniai šriftai ginami autorių teisių įstatymų, reglamentuojančių naudojimąsi bet kokia programine produkcija apskritai. Ne paslaptis, kad leidybos bei, plačiau imant, filologinės veiklos tikslams būdavo perdirbami ir transformuojami jau egzistuojantys šriftai. Perdirbinėtojams labiau rūpėdavo ženklų piešinio stilistika bei garnitūros specifika (naujieji ženklai juk turi derėti prie senųjų), o ne šriftą sukūrusios firmos nustatyti licenciniai reikalavimai. Paprastai būdavo dekompiliuojamas koks nors tinkamos garnitūros šriftas, iš jo išsirenkami reikalingi ženklai bei jų elementai ir, atitinkamai transformuoti, sudėstomi į naujus pageidaujamus derinius. Taip sumontuojami trūkstami ženklai. Šitas perdirbinys savo ruožtu vėl sukompiliuojamas į naują kompiuterinį šriftą. Tokių šrifto plėtinių ar papildų legalumas geriausiu atveju bent jau abejotinas. Taigi viena iš pirmutinių paskatų, lėmusių Palemono atsiradimą, buvo vis labiau jaučiamas gyvas poreikis turėti savą, jokiai firmai jokiomis teisėmis nepriklausantį ir jokių licencinių sutarčių nesaistomą kompiuterinį šriftą, kurį būtų galima plėsti pagal poreikius ir nė kiek nesibijant, kad tokiais veiksmais bus pažeisti kieno nors interesai, labiausiai, žinoma, komerciniai. Antroji problema - ne kartą čia jau minėtas savadarbių kompiuterinių šriftų nesuderinamumas. Įvairiomis progomis bei aplinkybėmis įvairiems užsakovams dirbę šriftų darytojai net ir nebandė vieni su kitais derinti ženklų kodų. Jie dažnai net išvis nežinojo apie kitų daromus tos srities darbus. Ką ir bekalbėti apie kokią nors kryptingą ar sistemišką ženklų kodavimo politiką. Nedidelės tokių ženklų dalies kodus reglamentuojantys pavieniai Lietuvos standartai būdavo, vaizdžiai tariant, vėluojantys ir eidavo stichinei kodavimo praktikai iš paskos. Antai lietuviškų kirčiuotų raidžių kodavimą operacinėje sistemoje Windows nustatantis standartas LST (žr. LST1590-4, 2000) tik įtvirtino tą kodų rinkinį, kurį jau prieš keletą metų buvo pasirinkusi Fotonija" šriftui TimesLT Accented. Tačiau didžiosios daugumos kitų lituanistikai reikalingų specialiųjų ženklų kodai nėra niekaip reglamentuoti - nei aprioriškai, nei aposterioriškai. Todėl antra svarbi priežastis, lėmusi Palemono idėjos atsiradimą, - noras vienon vieton sutelkti daugmaž visus lituanistikai reikalingus specialiuosius ženklus, apiforminti juos kaip vientisą šiuolaikinį kompiuterinį šriftą, stabilizuoti kodavimą. Tik taip galima pristabdyti tolesnį savadarbių šriftų plitimą, vedantį prie visiško nesusikalbėjimo. Tokio šrifto poreikį neišvengiamai diktuoja kaskart didėjanti elektroninių dokumentų lyginamoji dalis, lituanistinio paveldo fiksavimas ir pateikimas ne tik spausdintu, bet lygia greta ir elektroniniu pavidalu. Tai įvairūs isto- 156

8 rinių ir tarminių tekstų rinkiniai kompiuterinėse laikmenose, lietuvių filologų darbų elektroninės publikacijos, specializuoti kompiuteriniai žinynai, žodynai, duomenų bazės, interneto tinklalapiai ir pan. Visais šiais atvejais reikalingas vienodas visą tam reikalingų ženklų kodavimas - nesvarbu, ar jie turi oficialiai reglamentuotus kodus, ar neturi. Šio šrifto ypač reikia darbui su teksto apdorojimo programomis: taikant Palemoną, bus galima dirbti su standartine programine įranga. Šiuolaikinės technologijos leidžia programiškai apdoroti įvairiausius duomenų bankus, tačiau kalbininkams tai daryti kol kas sunku - bet kokius sudėtingesnius rašmenis, kaip minėta, kiekvienas mokslininkas (ar jų grupė) susikūręs ir užsikodavęs savaip. Be specialių programų neįmanoma paleisti į internetą bent kiek sudėtingesnio lituanistinio žodyno ar terminų banko. Nesant visuotinai suderintų lietuviškų rašmenų kodų, lingvistinių tekstų funkcionavimo galimybės darosi ribotos, lėtėja tiek tiriamieji, tiek kaupiamieji mokslo darbai, stringa jų sklaida informacinėje visuomenėje. Kadangi ženklų, neturinčių kodų, apstu, tai kliautis vien tik natūralia" jų kodų raida - ne išeitis. Dar mažiau tikėtina, kad ženklų, labiausiai reikalingų mūsų paveldo, kalbos ir kultūros vertybių funkcionavimui šiuolaikinių technologijų aplinkoje, kodus'susistemins, nustatys ir įteisins kažkas kitas kažkur kitur. Taigi imtis dar vieno kompiuterinio šrifto darybos" labiausiai ir pastūmėjo šios dvi čia aptartos priežastys. Pradėjus konkretinti sumanymą, atsirado ir daugiau jį paremiančių motyvų bei paskatų. Kadangi norėta sukurti niekam nepriklausantį ir jokių licencijų nevaržomą programinį produktą, tai suprantama, jog iš pat pradžių buvo atsisakyta minties imti kaip pamatą kokį nors kitą kompiuterinį šriftą ir užsimota visų jam reikalingų ženklų vaizdus parinkti savo nuožiūra bei kompiuterinėmis priemonėmis atsikurti" patiems. Noras turėti vizualiu atžvilgiu estetišką bei kokybišką, skaitytojų akis tausojantį šriftą, suderintą su lietuvių kalbos ir lietuviškos rašybos specifika, buvo trečioji priežastis, skatinusi imtis dar vieno šrifto rengimo (apie tai plačiau žr. sk. 3). 2. Kiek iš viso ženklų bus Palemonel Kiek jų reikia apskritai? Tai irgi įkyrūs klausimai, nedavę ir neduodantys ramybės šriftą rengiančiai darbo grupei. Atsakymas, be abejo, priklauso nuo to, kokią įsivaizduosime Palemono paskirtį, kokių ženklų turinčius tekstus planuosime juo spausdinti. Iš pat pradžių nebuvo abejonių, jog Palemone turėtų būti ženklų, leidžiančių juo pavaizduoti tiek įprastinį, tiek kirčiuotą lietuvišką tekstą, taip pat tekstą kitomis lotyniškojo pagrindo raidynus turinčiomis Europos kalbomis. Todėl nuspręsta, jog pirmiausia reikalingi visi ASCII aibės ženklai bei ženklai, priklausantys koduotėms (codepages) CP1257 ir CP1252, taip pat 35 lietuviškas kirčiuotas raides vaizduojantys ženklai, kuriems kodų Unicode standarte nėra numatyta (plačiau apie problemas, susijusias su lietuviškų kirčiuotų raidžių kodavimu, žr. Tumasonis, 1999). Darbo grupė iškart užsimojo sužiūrėti, suregistruoti ir tam tikru būdu aprašyti praktiškai visus lituanistikoje bei lietuvių filologijoje vartojamus specialiuosius ženklus. Tai nelengvas, kruopštus užsiėmimas, reikalaujantis itin daug laiko praleisti bibliotekose, dėmesingai peržiūrėti gausybę įvairiausių filologinio pobūdžio leidinių bei rankraščių. Jis užtruko palyginti ilgai, tačiau padėjo susidaryti pakankamai aiškų visumos vaizdą. Iš viso šiuo metu užfiksuota apie du tūkstančius tokių ženklų. Kartu atsiskleidė ir keletas dėmesį patrau- 157

9 kiančių dalykų, iš kurių bent porą norėtume paminėti. Pirma, specialieji ženklai, taip pat kaip ir įprastiniai, būna nevienodai dažni: vieniju randami daugelyje įvairios paskirties dokumentų, kiti - tik pavieniuose tekstuose, pavyzdžiui, vieno autoriaus raštuose. Antra, kaip tik dėl to ir nėra įmanoma suskaičiuoti ir užfiksuoti visų iki vieno specialiųjų ženklų ir nustatyti tikslų jų skaičių. Galbūt netgi manytina, kad jų aibė apskritai yra nebaigtinė, atvira. Sakykim, dialektologas, pastebėjęs retų, dar neaprašytų kokios nors tarmės ar šnektos fonetinių ypatumų, gali susikurti naujų, iki šiol niekieno nevartotų ženklų tiems ypatumams perteikti fonetine transkripcija. Gali būti rasta ir kokių nors senovinių įrašų, dokumentų fragmentų ar ištisų dokumentų, ypač rankraštinių, kuriuose būtų niekur kitur nevartotų ženklų. Atsižvelgiant į tai, buvo nutarta netęsti specialiųjų ženklų paieškos iki begalybės (nes retėjant ženklų vartosenai, jų paieškai sugaištamas laikas auga eksponentiškai) ir kol kas Palemone apsiriboti tų specialiųjų ženklų, kurie užfiksuoti, rinkiniu. Patį šriftą numatyta rengti etapais ir vartotojams pateikti atskiromis versijomis, kurių naujesnės atitinkamai apimtų didesnius ženklų kiekius. Pradinė, eksperimentinė Palemono versija, internete vartotojams siūloma jau nuo 2004 metų gegužės, apima tik ASCII, CP1257 ir CP1252 koduotėms priklausančius ženklus bei lietuviškas kirčiuotas raides ųjų pradžioje žadama pateikti išplėtotą versiją, kurioje priėjau esamų ženklų bus pridėta dar apie 2000 specialiųjų ženklų. Kiek vėliau galbūt pasirodys dar labiau išplėtotos Palemono versijos, kuriose bus įtraukti ir graikų bei slavų rašmenys bei įvairūs specializuoti jų variantai. Jeigu atsirastų naujų, iki šiol neužfiksuotų specialiųjų ženklų, tai jie į naujas šrifto versijas būtų taip pat, be abejo, įtraukti. Antra, didžioji dauguma specialiųjų lituanistinių ženklų yra sudėtiniai, sudaryti iš dvejopų vizualių elementų - ženklo pamatą sudarančios kokios nors raidės ir vieno ar kelių (jų gali būti net iki 3-4) papildomų elementų (ženklelių), kurie angliškai paprastai vadinami akcentais (accents), o pas mus labiau įprasti vadinti diakritiniais ženklais arba tiesiog diakritikais. Toliau pateikiamas visų Palemone esančių diakritikų rinkinys (Unicode sistemoje jie vadinami kombinaciniais ženklais; žr. 1 lentelę). Pažymėtina, jog didžiuma Palemono diakritinių ženklų, išskyrus trejetą palyginti retai tepasitaikančių (jų kodai E0FD, E0FE ir E0FF), jau reglamentuoti ir įtvirtinti Unicode standarto. Vadinasi, būtent su šiais kodais tie diakritikai turėtų būti susieti ir kituose šriftuose. Čia būtų galima dar kartą paminėti zigzago ženklą, kuriam Unicode standartas 2004 metais priskyrė kodą, šešioliktaine skaičių raiška užrašomą 035B. Jau minėta, kad šis lietuvių dialektologams reikalingas ženklas, kuriuo žymima kirstinė priegaidė, kodo dar neturėjo. Rengiant Palemoną, zigzagas jį gavo (žr. 1 lentelę), taigi tapo įteisintas, ir nuo šiol jo kodavimas jau nebėra atskirų šriftadarių nuožiūros dalykas - visur jis turėtų būti koduojamas vienodai. 3. Šrifto estetika Parenkant rašto ženklų piešinius, reikia ir išmanymo, ir subtilaus skonio. Ne mažiau svarbu, kad grafinis ženklų pavidalas atitiktų kalbos specifiką. Jos sąvoka labai plati: nuo kiek romantiškai suprantamos tautos sielos" bruožų perteikimo vizualiu rašytinio teksto įspūdžiu iki konkrečių tos ar kitos kalbos fonetikos bei fonotaktikos dėsningumų atitikimo. 158

10 1 lentelė. Kombinaciniai ženklai Nr. Kodas Vaizdas Pavadinimas pagal UNICODE Lietuviškas pavadinimas Л COMBINING GRAVE ACCENT KOMBINACINIS KAIRINIS KIRTIS r COMBINING ACUTE ACCENT KOMBINACINIS DEŠININIS KIRTIS \Ч..Л COMBINING CIRCUMFLEX ACCENT KOMBINACINIS STOGELIS COMBINING TILDE KOMBINACINIS RIESTINIS KIRTIS COMBINING MACRON (Pil KOMBINACINIS BRŪKŠNYS VIRŠUJE w COMBINING BREVE KOMBINACINIS ĮGAUBTAS.LAN KELIS VIRŠUJE COMBINING DOT ABOVE KOMBINACINIS TAŠKAS VIRŠUJE COMBINING DIAERESIS KOMBINACINIAI DU TAŠKAI VIRŠUJE g 030A o v" "A COMBINING RING ABOVE KOMBINACINIS ŽIEDAS VIRŠUJE B rr COMBINING DOUBLE ACUTE ACCENT KOMBINACINIS DVIGUBAS DEŠININIS KIRTIS C COMBINING CARON KOMBINACINIS PAUKŠČIUKAS D 1 (Q) F ys. (("); COMBINING VERTICAL LINE ABOVE COMBINING DOUBLE GRAVE ACCENT KOMBINACINIS STATMENAS KIRTIS KOMBINACINIS DVIGUBAS KAIRINIS KIRTIS O. COMBINING INVERTED BREVE i i 3) COMBINING TURNED COMMA ABOVE KOMBINACINIS IŠGAUBTAS LANKELIS VIRŠUJE'' KOMBINACINIS APVERSTAS KABLELIS VIRŠUJE COMBINING COMMA ABOVE KOMBINACINIS KABLELIS VIRŠUJE COMBINING REVERSED COMMA ABOVE KOMBINACINIS APSUKTAS KABLELIS VIRŠUJE C č" ą COMBINING COMBINING LEFT HALF RING BELOW KOMBINACINĖ DELČIA APAČIOJE COMBINING PALATALIZED HOOK BELOW KOMBINACINĖ KOJELĖ [ KAIRĘ APAČIOJE RETROFLEX HOOK BELOW KOMBINACINĖ KOJELĖ [ DEŠINĘ APAČIOJE 159

11 1 lentelės tęsinys Nr. K o d a s V a i z d a s P a v a d i n i m a s p a g a l UNICODE L i e t u v i š k a s p a v a d i n i m a s COMBINING DOT BELOW KOMBINACINIS TAŠKAS APAČIOJE COMBINING DIAERESIS BELOW KOMBINACINIAI DU TAŠKAI APAČIOJE о COMBINING RING BELOW KOMBINACINIS ŽIEDAS APAČIOJE COMBINING COMMA BELOW KOMBINACINIS KABLELIS APAČIOJE '"'S' COMBINING CEDILLA KOMBINACINĖ CEDILA Ю ) с COMBINING OGONEK KOMBINACINĖ NOSINĖ В w COMBINING INVERTED DOUBLE ARCH BELOW KOMBINACINĖ OMEGA APAČIOJE C COMBINING CARON BELOW KOMBINACINIS PAUKŠČIUKAS APAČIOJE D COMBINING CIRCUMFLEX ACCENT BELOW KOMBINACINIS STOGELIS APAČIOJE E 'S' COMBINING BREVE BELOW KOMBINACINIS [GAUBTAS LANKELIS APAČIOJE F ' С 0 COMBINING INVERTED BREVE BELOW KOMBINACINIS IŠGAUBTAS LANKELIS APAČIOJE COMBINING MACRON BELOW KOMBINACINIS BRŪKŠNYS APAČIOJE COMBINING TILDE OVERLAY KOMBINACINĖ RIESTINĖ PERBRAUKA 34 COMBINING SHORT STROKE OVERLAY KOMBINACINĖ TRUMPA HORIZONTALI i PERBRAUKA COMBINING LONG STROKE OVERLAY KOMBINACINĖ ILGA HORIZONTALI PERBRAUKA 36 COMBINING SHORT SOLIDUS OVERLAY KOMBINACINĖ TRUMPA ĮSTRIŽA PERBRAUKA m COMBINING LONG SOLIDUS OVERLAY KOMBINACINĖ ILGA ĮSTRIŽA PERBRAUKA ö 's' E $ с э COMBINING RIGHT HALF RING BELOW COMBINING VERTICAL TILDE KOMBINACINIS PRIEŠPILNIS APAČIOJE KOMBINACINIS STATMENAS RIESTINIS KIRTIS COMBINING EQUALS SIGN BELOW KOMBINACINĖ LYGYBĖ APAČIOJE > ö COMBINING RIGHT ARROWHEAD ABOVE KOMBINACINIS DAUGIAU VIRŠUJE 160

12 1 lentelės tęsinys Nr. Kodas Vaizdas Pavadinimas pagal UNICODE Lietuviškas pavadinimas C COMBINING LEFT HALF RING ABOVE KOMBINACINĖ DELČIA VIRŠUJE э COMBINING RIGHT HALF RING ABOVE KOMBINACINIS PRIEŠPILNIS VIRŠUJE B * COMBINING ZIGZAG ABOVE KOMBINACINIS ZIGZAGAS VIRŠUJE a COMBINING LATIN SMALL LETTER A KOMBINACINĖ MAŽOJI RAIDĖ A e COMBINING LATIN SMALL LETTER E KOMBINACINĖ MAŽOJI RAIDĖ E i COMBINING LATIN SMALL LETTER 1 KOMBINACINĖ MAŽOJI RAIDĖ o COMBINING LATIN SMALL LETTER О KOMBINACINĖ MAŽOJI RAIDĖ O u COMBINING LATIN SMALL LETTER U KOMBINACINĖ MAŽOJI RAIDĖ U B m COMBINING LATIN SMALL LETTER M KOMBINACINĖ MAŽOJI RAIDĖ M 51 20D6 rt" ''h COMBINING LEFT ARROW ABOVE KOMBINACINĖ KAIRIOJI STRĖLYTĖ VIRŠUJE 52 EOFF.< COMBINING LEFT ARROWHEAD ABOVE KOMBINACINIS MAŽIAU VIRŠUJE 53 EOFE y- COMBINING BREVE-MACRON ABOVE KOMBINACINIS SAMTIS [ KAIRĘ VIRŠUJE 54 EOFD -\J COMBINING MACRON-BREVE ABOVE KOMBINACINIS SAMTIS [ DEŠINĘ VIRŠUJE Mat šiandieninėje Europoje ir, žinoma, Lietuvoje įsitvirtinusi vadinamoji fonetinė rašyba: rašto ženklai paprastai vaizduoja" kalbos garsus. Tad tekste susidarantys dažniausi ženklų vaizdų deriniai tiesiogiai priklauso tiek nuo kalboje dažniausiai pasitaikančių garsų junginių, tiek nuo rašybos taisyklių. Todėl jeigu siekiama, kad šriftas iš tiesų būtų pritaikytas vienai ar kitai tautai bei kalbai, tai rašto ženklų vaizdų, net šiaipjau gal tobulų ir stilingų, dažnai negalima paimti iš kitų kalbų. Juos tenka modifikuoti taip, kad būtent šiai kalbai būdingi ženklų deriniai tekste atrodytų gražiai, kaip sakoma, nerėžtų akies. Jau iš pradžių - nuo ženklų vaizdų prototipų parinkimo ir pirmųjų jų modifikavimo bandymų - siekta, kad Palemonas taptų vienu iš tokių kompiuterinių šriftų, kuriuose ženklų vaizdai sąmoningai derinami su kalbos savitumu, būtent su lietuviškiems tekstams būdingais raidžių junginiais. Kol kas tokių šriftų dar labai trūksta. Profesorius A. Gurskas kryptingai dirbo, kad Palemono ženklų vaizdai bei jų deriniai būtų estetiški, harmoningi ir tiesiog malonūs akiai, kad jie nevargintų skaitytojo bei kuo mažiau kenktų regėjimui. Tai savo ruožtu pastūmėjo prie minties orientuotis ne tik į filologų poreikius, bet ir į masinės paskirties 161

13 leidinius, ypač skirtus moksleiviams bei studentams. Tad Palemonas, kaip bendrosios ir specialiosios paskirties šriftas, taikytas lietuvių kalbai atsižvelgiant j vartojimo sferas. Jau minėta, kad plačiajai visuomenei paprastai pakanka standartinių raidžių, o mokslo ir mokymo reikalams reikia raidžių su kirčiais ir specialiaisiais ženklais. Kuriant standartinį poaibį, pirmiausia kreipta daug dėmesio į raidžių ir jų junginių dažnumą bei seką. Būdingiausi lietuvių kalbos raidžių junginiai nustatinėti remiantis įvairaus žanro tekstais. Dažniausius raidžių junginius nustatė Petras Skirmantas. Jie iš esmės atitinka Vidos Žilinskienės bei Laimos Grumadienės Dažninio dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodyno, sudaryto žodžių pavartojimų pagrindu, duomenis (Grumadienė, Žilinskienė, 1997,1998). Daugiausia žiūrėta, kad estetiškai gerai derėtų dažniausiai vienos šalia kitų atsiduriančios raidės. Pavyzdžiui, lietuvių kalbai ypač būdingi junginiai gyv, ios, išk, pas, sis, urna, uva, daug retesni Šri, ndr, prė, tiu, tla ir pan. Daugelyje dabar vartojamų lituanizuotų šriftų neišspręstas lietuviškų diakritinių ženklų (nosinių, paukščiukų, brūkšnių, taškų) dermės su kitomis raidėmis, ypač su j, t, f, g, y,' klausimas. Palyginkime nosinių raidžių ą, į, ų sandūrą su j ir kableliu žemiau pateiktuose žodžiuose, surinktuose Times New Roman ir Palemono šriftu. Tai vienas iš pavyzdžių, rodančių, kad estetiniai šrifto reikalavimai turi atitikti lietuvių kalbos specifiką. Dėl to Palemone nosinės raidės specialiai derintos su kaimynėmis. Atsižvelgiant į itin plačią standartinio poaibio vartojimo sritį, žiūrėta, kad tekstą būtų lengva skaityti, kad akis greitai atpažintų raides ir žodžius, kad skaitant nereikėtų įtempti Times New Roman gražiąją, didįjį, saldųjį, sąjūdis, įjungti gražiąją didįjį saldųjį sąjūdis, įjungti gražiąją, didįjį, saldųjį, sąjūdis, įjungti gražiąją, didįjį, saldųjį, sąjūdis, įjungti Palemonas gražiąją, didįjį, saldųjį, sąjūdis, įjungti gražiąją, didįjį, saldųjį, sąjūdis, įjungti gražiąją, didįjį, saldųjį, sąjūdis, (jungti gražiąją, didįjį, saldųjį, sąjūdis, įjungti akių. Šis šriftas remiasi formų ir pločių įvairove. Panašiu principu buvo kuriami šriftai garsiam XV amžiaus Venecijos spaustuvininkui Aldui Manucijui, jais vėliau rėmėsi ir kiti šrifto kūrėjai. Palemono pranašumas - teksto šviesumas. Šriftas atitinka skaitymo higienos reikalavimus, todėl juo turėtų būti rekomenduojama spausdinti visų pirma mokyklinius vadovėlius. Ne mažiau svarbi kirčiuotojo poaibio raidžių estetika. Šis poaibis ypač svarbus mokslo knygų, vadovėlių, žodynų ir žinynų rengėjams bei leidėjams. Čia pagrindiniai kliuviniai - raidės, jau turinčios diakritinius ženklus: ė, ū, i Dedant kirčius virš jų, ypač žiūrėta įprastinio ženklų išdėstymo (ženklai dedami vienas ant kito, o ne šalia, kaip pasitaiko kai kuriuose dabartiniuose lituanizuotuose šriftuose) ir gero pastebimumo. Kad ženklai tilptų vienas ant kito, pagrindinių raidžių dydis šiek tiek pamažintas. Todėl ir kirčiuotasis poaibis atitinka estetinius reikalavimus, o tai leis grąžinti kirčiuotus tekstus į mokyklinius vadovėlius. Pateikiame Palemonu surinktą kirčiuotą fragmentą iš Žemaitės apsakymo Marti": 162

14 Nieko neveiksi, matušėle, reik leisti Jonukui vėsti; tegul ieško mergos su gera dalia... Apsimkėsim šiek tiek skolas... Negali niekur nė nosies iškišti, labiausiai karčiamoje, kaip apstos, vienas palukų, kitas šieno, pasėlio; kitas vėl, kaip velnias, prisispyręs kamantinės: Kuomet atiduosi? Kuomet atiduosi?", rodos, kad nieko daugiau nė šnekėti nebemoka. Užtat ko valkiojies pö kafčiamas? prikišo pati. Kažin kaip nenorėtumei eiti, bet kaip apstos mieste, tai nemitęs turi vėsties ant pūskvortės. Bepigu dar, kad to užtektų. Täs prie tö, täs prie to, beveizint į kelis butelius įvarę, 5 kaip pasigers tikri velniai: įmanytų suplėšyti už tas biėso skolas... Atiduosiu gyvenimą, tesižino vaikas, tegul mokėsis, niekur nebesikišiu. Jau minėta, kad be dabartinėje rašomojoje lietuvių kalboje įprastų kirčiuotų raidžių, senuosiuose raštuose nuo XVI amžiaus vartota nemažai kitokių ženklų (1 pav.). Dialektologai gyvąją tarminę kalbą užrašinėja fonetinės transkripcijos ženklais (2 pav.). Baltistai ir indoeuropeistai, tirdami kalbų kilmę ir raidą, rekonstruoja istorines formas, kurios užrašomos taip pat specialiais ženklais. Tai daugiausia raidės su įvairiais diakritikais, kartais net keliais, rašomais virš raidės arba po ja, o kartais ir šalia jos. Trečiasis poaibis pats didžiausias, bet skirtas mokslo reikmėms. Tai specializuotas lituanistinis poaibis, kuris bus taikomas tiek duomenų kaupimo, saugojimo ir apdorojimo reikalams, tiek lituanistikos paveldo ir lingvistikos knygų leidybai, todėl ženklų estetinė dermė čia irgi svarbi. 4. Kaip dirbti su Palemonu 1! < Vartotojui kompiuterinio šrifto, kaip ir bet kurio kito programinio produkto, vidus" dažniausiai nerūpi: jam nesvarbu, kas ir kaip ten padaryta, jam rūpi tik pačios galimybės ir taikymo būdai. Kaip paimti Palemone esančius ženklus ir įterpti juos į tekstą - klausimas, vertas atskiro dėmesio. Šiaip tas klausimas nekyla ir neįsisąmoninamas tol, kol dirbama su ženklais, vienaip ar kitaip susietais su klaviatūra. Dažnas vartotojas gana miglotai įsivaizduoja, kokie ryšiai bei sąveikos mechanizmai sieja klaviatūrą, šriftą ir renkamą ar redaguojamą tekstą: jis tiesiog žino, kad esant tam tikroms sąlygoms (pavyzdžiui, nustačius reikiamą dokumento kalbą) ir paspaudus tokį klaviatūros mygtuką, tekste atsiras toks ženklas, o paspaudus kitokį - kitoks. Tačiau ženklams skirtų klavišų klaviatūroje nedaug, tik kelios dešimtys, o šiuolaikinio šrifto ženklų kiekis dešimtis ir šimtus kartų viršija klaviatūros mygtukų kiekį, tad kiekvienam ženklui po mygtuką niekaip nebeišteks. Nepakaks jų ir visiems Palemono ženklams, kurių, kaip minėta, 2005 metų versijoje bus kiek per 2000, o vėliau dar padaugės. Diakritiniai ženklai šiuolaikiniuose kompiuteriniuose šriftuose paprastai pateikiami ir atskirai kaip savarankiški ženklai, tačiau pagrindinė jų paskirtis - sudaryti reikiamus derinius (kombinacijas) su pamatinėmis raidėmis. Kai specialųjį ženklą sudaro keliais diakritiniais ženklais papildyta pamatinė raidė, tai pasidaro svarbus ir diakritikų išsidėstymas vienas kito atžvilgiu. Kaip pavyzdį 2 lentelėje pateikiame raidės N variantus (iš viso 91). 163

15 2 lentelė. Raidės N variantai nńńńiińnńnnn Nn^ńŃńNńŃn^nŃńŃnn^N nnnnnnnnnnnnnnnnnnn nńńńnnnnnnńnnnnnsnsn о о o o o o o o o o o o o Šiuolaikinės šriftų darybos" priemonės iš esmės leidžia sudėtinio ženklo vaizdą sudėlioti iš atskirų jo dėmenų tarsi iš Lego kaladėlių, tik reikia tuos dėmenis sudėti j tas vietas, kur jie turi būti, trumpai tariant, pozicionuoti. Gautas sudėtinis (kompleksinis) specialiojo ženklo vaizdas susiejamas su atitinkamos grafemos vardu ir, jeigu tai tikslinga, su unikaliu skaitiniu jos identifikatoriumi, t. y. kodu. Ar sudėtiniams specialiesiems ženklams kodus priskirti tikslinga, ar ne, priklauso nuo numatomo jų reprezentavimo kompiuteri- 1 niuose dokumentuose būdo: turinčius savus kodus sudėtinius ženklus galima vaizduoti" pavieniais kodais, o neturinčius būtinai tektų perteikti juos sudarančių dėmenų kodų sekomis. Tik šiuo antruoju atveju svarbu, kad programos, su kuriomis dokumentai kuriami ar redaguojami, tokias dėmenų kodų sekas suprastų" ir išvesties įrenginiais vaizduotų kaip vientisus, korektiškai atrodančius sudėtinius ženklus. Kitaip tariant, išvesties įrenginiai turi rodyti" tą patį sudėtinio ženklo vaizdą neatsižvelgdami į tai, ar tas ženklas dokumente reprezentuojamas savu pavieniu unikaliu kodu (dažnai tiesiog pasakoma koduojamas), ar jį sudarančių dėmenų kodų seka. Taip padaryti ir sudėtiniai specialieji Palemono ženklai: visų specialiųjų ženklų, kuriuos užfiksavo šrifto rengėjai, vaizdai sumontuoti pamatines raides apdėliojant" reikiamais diakritiniais ženklais, turinčiais savo kodus, bet lygia greta šiais dariniais" vaizduojamoms grafemoms taip pat priskirti individualūs kodai, savaime suprantama, kiti, unikalūs, nesutampantys nė su vieno iš dėmenų kodu. Be to, į patį šriftą įtraukti vadinamieji keitiniai, t. y- informacija, nurodanti, kurios kodų (atliepian-. čių sudėtinio ženklo dėmenims) sekos kurias grafemas atitinka ir turi būti vaizduojamos š»4 vaizdais. Tad šitokius specialiuosius ženklus, - tokius, kurių sudėtiniai vaizdai šrifte iš anksto sumontuoti" ir priskirti atitinkamoms grafe* moms, - sąlygiškai galima vadinti ženklais su numatytu vaizdu. Kai kalbama apie vienokį at kitokį ženklų kiekį šrifte, paprastai turima gal' voje būtent ženklai su numatytais vaizdais. Tokių Palemone, tiksliau, jo 2005 metų versijoje» 164

16 bus per du tūkstančius, o atsirandant naujoms versijoms jų gausės. Čia taip pat vertėtų užsiminti ir apie principinę galimybę pačiam vartotojui susidėstyti" trūkstamus sudėtinius ženklus iš Palemone jau esančių ir individualius kodus turinčių dėmenų. Vartotojas, neradęs šrifte jam reikalingo sudėtinio ženklo, vis vien gali įsivesti jo pamatinės raidės ir reikiamų diakritikų kodus ir šitaip dokumente suformuoti atitinkamą jo dėmenų kodų seką, kuri iš principo ir reprezentuotų šį reikalingą, bet realiai šrifte neegzistuojantį ženklą. Tokius pačių vartotojų susidaromus sudėtinius ženklus tiktų vadinti ženklais su nenumatytu vaizdu. Teoriškai jų kiekis gali būti labai didelis, beveik neribotas. Suprantama, jog tokie ženklai nėra visaverčiai, tiksliau pasakius, jie yra ne šrifto, bet dokumento lygio sudėtiniai ženklai. Šrifte jie neturės nei numatytų keitinių, nei savų kodų, nei pagaliau suderintų, subalansuotų kompleksinių" vaizdų. Todėl išvesties įrenginiai juos paprastai gali vaizduoti kaip gana atsitiktinai vienas prie kito prišlietus atskirų dėmenų vaizdus. Bet vidine", skaitine vaizduosena tokie ženklai su nenumatytu vaizdu iš esmės niekuo nesiskiria nuo dėmenų kodų sekomis koduojamų anų, numatytųjų ženklų: ir vieni, ir kiti perteikiami (išreiškiami) dėmenų kodų serijomis"., Gana dažnai būtent šis neregimasis, skaitinis, kodų lygiu paimtas kompiuterinių dokumentų pavidalas ir būna visų svarbiausias. Jeigu reikalingas gražus, darnus būtent tokių ženklų vaizdas, tai pravartu prisiminti, jog daugelis programų, skirtų dirbti su tekstų vaizdu (tekstų procesoriai, maketavimo programos ir pan.) dažniausiai turi galimybių, leidžiančių atskirų teksto ženklų vaizdus pastumti vieną prie kito tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Vadinasi, prireikus kokio reto, Palemono rengėjų neįtraukto sudėtinio specialiojo ženklo, jį galima ne tik pačiam sudėlioti iš šiame šrifte esančių atskirų komponentų, bet ir remiantis atitinkamomis taikomosiomis programomis išdailinti ir subalansuoti jo vaizdą. Tačiau ypač pabrėžtina, kad galimybes vartoti bet kurio kompiuterinio šrifto ženklus lemia ne vien klaviatūra ir apskritai ne vien patys ženklų kodų įvedimo būdai, kad ir kokie išradingi ar lankstūs jie būtų. Bene kur kas labiau šitai priklauso nuo taikomųjų programų, su kuriomis vieni ar kiti dokumentai rengiami, galimybių, jų santykių su kompiuteriniais šriftais. Kadangi kompiuteriuose esančių taikomųjų programų įvairovė yra pakankamai didelė, tai ir problemų čia galį atsirasti gana įvairių. Situaciją dar kiek aštrina ir tai, kad rengiant Palemoną buvo sąmoningai bei kryptingai žiūrima į perspektyvą, į kompiuterinių sistemų ateitį ir gana ryžtingai atsisakoma jau senstelėjusių dalykų. Tačiau vartotojų turima programinė įranga dažnai būna ir užsilikusi iš anksčiau, tad su tokia įranga vykdoma praktinė veikla (tarkime, kad ir leidyba) tebėra glaudžiai suaugusi su kompiuterinių technologijų vakardiena, su praeitimi. Kalbant konkrečiau apie taikomųjų programų ir šriftų santykį, reikėtų atskirai paminėti tris sąlygiškas, bet šiuo atžvilgiu besiskiriančias programų grupes. Vienai grupei derėtų priskirti iš praeities perimtas, bet dar palyginti intensyviai tebetaikomas programas ir jų versijas, kurios leidžia dirbti tik su tais kompiuteriniais šriftais, kurių ženklai koduojami vienu baitu (8-iais bitais), kitaip tariant, kuriuose ženklų kodai, išreikšti dešimtaine skaičių raiška, gali būti nuo 0 iki 255 (taigi galima užkoduoti 256 ženklus). Tokių programų gana nemažai kompiuteriuose, valdomuose operacinių sistemų Windows95 ir Windows98. Jų iš anų laikų" gali būti išlikusių bei išplitusių gana apsčiai. Iš žinomesnių minėtinos tekstų procesoriaus Word for Windows 6-oji ir 7-oji versija, bet bene labiausiai čia tektų links- 165

17 niuoti pas mus ir šiandien spaudiniams maketuoti itin populiarią kompiuterinės leidybos programą PageMaker: visos jos versijos, neišskiriant nė paskutinės, septintosios, pritaikytos dirbti tik su ženklų kodais, sudarytais iš 8 bitų. Būtent šios grupės taikomosios programos ir yra pačios problemiškiausios. Mat Palemone, kaip ir visuose šiuolaikiniuose kompiuteriniuose šriftuose, ženklai koduojami pagal Unicode standartą dviem baitais (kodų reikšmės nuo 0 iki 65535, iš viso ženklai). Todėl programos, ženklų kodų erdvę aprioriškai apribojančios 8 bitais, iš principo neleidžia panaudoti apskritai visų tokio šrifto ženklų. Tad ir Palemone esantys ženklai šios grupės programoms matomi bei prieinami toli gražu ne visi! Ypač tai pasakytina apie specialiuosius ženklus, o visų labiausiai - apie tuos, kurie neturi Unicode standarto numatytų kodų, vadinasi, kuriems šešiolikos bitų kodai buvo parinkti savo nuožiūra. Tikriau tariant, visi nereglamentuotus, savo nuožiūra parinktus kodus turintys Palemono ženklai šios grupės programoms lieka išvis neprieinami. Gaila, kad tarp jų atsiduria ir 35 lietuviškos kirčiuotos raidės. Tačiau su ženklais, turinčiais Unicode standarto numatytus kodus, gali būti ir vienaip, ir kitaip. Tie ženklai, kurie įeina į koduote (code< page) CP1252, bus matomi ir prieinami (bus padaryta atitinkama išpjova iš dvibaičio šrifto arba, kaip sakoma, bus emaliuojamas virtualus vienbaitis šriftas) automatiškai, o kitus ženklus, priklausančius koduotei CP1257, galima paversti matomais ir prieinamais, tik atlikus tam tikrus kompiuterinės sistemos konfigūravimo veiksmus (kokius konkrečiai - nurodyta kartu su šriftu pateikiamuose paaiškinimuose). O kita ženklų dalis, beje, pati didžioji, vis viena išliks šios grupės programoms nematoma ir neprieinama. Tad dirbant su šiomis programomis Palemonas tegali funkcionuoti tik iš dalies ir tegali būti taikomas tik ten, kur pakanka tokioms programoms prieinamų jo ženklų. Kitai, bene gausiausiai, grupei priskirtinos tokios programos, kurios supranta" ir savuose dokumentuose leidžia tiesiogiai naudoti dviem baitais (16 bitų) išreikštus ženklų kodus, bet nemoka" surasti, atpažinti ir pritaikyti į šriftus įterptų pakaitos taisyklių, numatančių, kaip tam tikruose kontekstuose atsidūrę ir į tam tikrus junginius įeinantys ženklai turėtų būti pakeičiami vieni kitais. Tos pakaitos taisyklės yra vieno iš kompiuterinių šriftų formatų, vadinamojo OpenType formato, sudedamoji dalis, todėl kalbant apie tai, ar taikomosios programos jas gali taikyti, ar ne, tiesiog sakoma, kad jos numato OpenType procedūras arba jų nenumato (šiuo konkrečiu atveju iš tikrųjų rūpi tik viena - ženklų pakaitos - procedūra). Nors šios čia sąlygiškai išskirtos grupės taikomosios programos OpenType procedūrų ir nenumato, vis viena jos, remdamos Unicode standarto dvasią atitinkančią ženklų kodų sandarą, leidžia dokumentuose vartoti iš principo visus Palemono ženklus, nesvarbu, ar jiems priskirti Unicode standarto reglamentuoti kodai, ar nereglamentuoti, t. y. parinkti tik šrifto rengėjų. Joms svarbu viena - kad reikiamo dokumento vieton būtų įterptas unikalus šešiolikabitis ženklo kodas arba kodų seka, o prie-,monės, kuriomis tai bus padaryta (pvz., klaviatūra, pagalbinė programa Character Map ar koks nors jos analogas, programose tam tikslui numatytos klavišų kombinacijos ir pan.), didesnės reikšmės neturi. Tad šios programos leidžia dokumentuose vartoti ne tik koduotėms CP1257 bei CP1252 priklausančius ženklus, bet ir visas lietuviškas kirčiuotas raides bei visus specialiuosius Palemono ženklus. Dokumente visi jie reprezentuojami pavieniais, 166

18 individualiais kodais arba sekomis. Tad vartotojams gana svarbu mokėti surasti, o kartais ir įsidėmėti jiems reikalingų ženklų šešiolikabi- Čius kodus, ypač dirbant su populiaria programa WordXP, kuri leidžia tiesiog į tekstą įrašyti reikiamo ženklo kodą, išreikštą šešioliktaine skaičių raiška, ir spustelėjus klavišų kombinaciją Alt+X" pakeisti ją atitinkamu ženklu. Čia svarbu pabrėžti, kad seka išreiškiami sudėtiniai ženklai bus faktiškai jau minėti ženklai su nenumatytu vaizdu. Todėl jų vaizdas ekrane arba popieriuje kai kada gali būti ne visai estetiškas. Bene parankiausia priemonė ženklų kodams nustatyti būtų Character Map tipo pagalbinės programos (utilitės), leidžiančios ženklus surasti (o surastus nukopijuoti) ir pagal jų regimąjį vaizdą. Beje, Unicode standarto reglamentuojamus ženklų kodus taip pat galima rasti ir Unicode duomenų bazėje (žr. Bet pažymėtina, kad Palemone yra labai daug ženklų su nestandartiniais, nereglamentuotais kodais, kurie, atsižvelgiant į Unicode ideologiją", savo nuožiūra buvo parinkti iš vadinamosios Privačiosios srities (Private Use Area; PUA). Tai Unicode standarto specialiai išskirta kodų erdvės atkarpėlė [E F8FF 16 ] (iš viso 6400 baitų, leidžiančių užkoduoti 3200 ženklų), į kurią patenkantys kodai šio standarto nepriskiriami jokiems ženklams ir paliekami vartotojams disponuoti laisvai. Atsimintina, jog programinės procedūros, automatiškai apdorojančios tekstą įvairiais aspektais (tarkime, tikrinančios rašybą, randančios potencialias žodžių kėlimo vietas ir pan.), tų ženklų, kurių kodai priklauso PUA, rašto ženklais paprastai nelaiko ir, vadinasi, negali teisingai apdoroti teksto segmentų, kuriuose tokie ženklai pavartoti. Dirbant su Palemonu tai nėra labai esminga, nes standartiniai lietuviško teksto automatinio apdorojimo algoritmai ir taip netiktų nei fonetinei transkripcijai, nei didžiumos senųjų raštų rašybai, nei praktiškai niekur kitur, kur reikia specialiųjų ženklų. Pagaliau dar kitą, trečiąją grupę sudarytų šiuolaikiškos, bet dar palyginti negausios taikomosios programos, numatančios ir šešiolikabičius ženklų kodus, ir ženklų pakaitai skirtas OpenType procedūras, tikriau tariant, į šriftą įterptus konkrečius ženklų keitinius, sudarytus laikantis atitinkamų OpenType formato specifikacijų. Iš tokių programų pirmiausia minėtina spaudinių maketavimo programa/ldobe InDesign ir populiaraus Microsoft firmos tekstų procesoriaus Word versija 2003 (bei tolesnės), naujosios kai kurių kitų programų versijos. Be abejo, ši programų grupė turėtų plėstis, abiem minėtaisiais bruožais pasižyminčių programų gausėti. Kalbant apie šias programas tiktų viskas, kas buvo sakyta apie ankstesnės, antrosios grupės programas, t. y. apie galimybę įvedinėti ženklus tiek pavieniais kodais, tiek sekomis. Bet atskirai reikėtų pabrėžti, kad numatydamos OpenType keitinius, šios grupės programos leidžia tuos sudėtinius specialiuosius Palemono ženklus, kuriems tokie keitiniai šiame šrifte numatyti 2, dokumente ekvivalentiškai reprezentuoti dvejopai: ir individualiais pavieniais jų kodais, ir sekomis; ir vienu, ir kitu atveju išvesties įtaisai vaizduos tuos pačius regimuosius atitinkamų ženklų pavidalus. Būtent šios grupės programos ir sudaro prielaidas klausimui, kuris apskritai negalėtų kilti dirbant vien su anksčiau aptartoms grupėms priklausančiomis programomis: kuris gi sudėtinių ženklų reprezentavimo (o paprasčiau pasakius, kodavimo) dokumentuose būdas racionales- 2 Jie numatyti visiems sudėtiniams, t. y. sudarytiems iš pamatinės raidės ir vieno ar kelių diakritikų, ženklams, išskyrus tik tuos, kurie priklauso standartinei lietuviškajai abėcėlei (q, c, į, ų, č, š, i, ė, ū, Ą Ę, į, Ų, Č, Š, Ž, Ė, Ū). 167

19 nis ir priimtinesnis - kodavimas pavieniais kodais ar sekomis? Nors abu ženklų kodavimo bei įvedimo būdai iš esmės yra ekvivalentus ir kiekvienas jų turi ir pliusų, ir minusų, vis dėlto Palemoną rengianti darbo grupė apskritai linkusi pažangesniu bei perspektyvesniu laikyti kodavimą sekomis. Jis pasižymi dviem nemenkomis teigiamybėmis: 1) praktiškai visus Palemono ženklus galima įvesti kompiuterio klaviatūra (nes ir pamatinių raidžių, ir diakritinių ženklų iš viso tėra po kelias dešimtis, tad visų jų kodus įmanoma prikabinti" prie klaviatūros mygtukų); 2) atsiranda galimybė dokumentuose išvengti nereglamentuotų, savo nuožiūra parinktų bei PUA diapazonui priklausančių kodų, kurie, kaip minėta, ženklams net neužtikrina rašto ženklų statuso. Specialiuosius ženklus koduojant sekomis, tekstas, net ir turintis daug Unicode standarto nenumatytų ženklų, vis viena yra išreiškiamas praktiškai šio standarto numatytais kodais, taigi išliekama kur kas arčiau" Unicode standarto. Ir tai gali būti pakankamai svarbu, ypač dokumentų sklaidai elektroniniu pavidalu. Kita vertus, kol Open Type, principais grindžiamus ženklų keitinius numato toli gražu ne visos taikomosios programos, tol ženklų kodavimą sekomis netikslinga laikyti vieninteliu galimu jų reprezentavimo būdu. Dirbant su programo-' mis, čia sąlygiškai priskirtomis pirmiau aptartai antrajai grupei, juos tiesiog būtina išreikšti individualiais jų kodais. Todėl būtų itin pravartu turėti specialių programinių priemonių, leidžiančių prireikus automatiškai perdirbti dokumentus ir vieną kodavimo būdą pakeisti kitu - ženklus sudarančių komponentų sekas perkoduoti į individualius tų ženklų kodus ir atvirkščiai. Galimas daiktas, kad vėliau, plečiant su Palemonu susijusių darbų sferą, tokios priemonės bus kuriamos. Ir dar reikėtų paminėti, kad kompiuterinių šriftų, taigi ir Palemono, taikymo galimybes tam tikru mastu sąlygoja ir kompiuterio operacinė sistema. Čia irgi dėmesys pirmiausia kreiptinas į tuos pačius jau aptarus du momentus: ar operacinė sistema išvis numato ir kokiu mastu numato didžiuosius", bent jau Unicode Pagrindinę lentelę atitinkančius žen klų kodus, ir kokiu - OpenType procedūras (Palemonui aktualiausios tos iš jų, kurios leidžia taikyti keitinius). Kadangi Palemonas sumanytas ir rengtas atsižvelgiant į bene populiariausios operacinės sistemos Windows valdomų kompiuterių specifiką, tai šios pastabos labiausiai ir taikomos įvairioms Windows versijoms. Savaime suprantama, jog būtų geriausia, jei tiek didžiuosius" kodus, tiek keitinius užtikrintų ir operacinė sistema, ir taikomosios programos. Bet lemiamos reikšmės čia vis dėlto turi pastarosios: jeigu, tarkime, taikomoji programa 16 bitų kodų nenumato, tai visų Palemono ženklų vis vien nebus galima vartoti net ir tada, kai kompiuterinę sistemą valdo kuri nors Unicode standartu besiremianti Windows versija. Ir atvirkščiai, jeigu turima Windows versija 16 bitų kodų pati neremia arba remia tik iš dalies, bet taikomoji programa juos remia gerai, tai vis tiek prieinami iš esmės visi Pagrindinės lentelės diapazono kodus turintys ženklai. Tačiau vartotojui pravartu žinoti, jog pagal santykį su Unicode standartu ir 16 bitų kodais dabartiniuose kompiuteriuose dažniau pasitaikančias Windows versijas galima suskirstyti į dvi grupes: vienai jų priklausytų Windows95l 98/ME, o kitai - Windows NT 4.0/2000/XP. Windows95/98/ME orientuotos į programinę įrangą, skirtą dirbti pu 8 bitų kodus turinčiais kompiuteriniais šriftais, o Unicode standartu grįstus šriftus remia tik iš dalies. Jos turi specialių programinių priemonių, leidžiančių šešiolikabičių šriftų pagrindu emuliuoti virtualius aštuonbičius šriftus, atitinkančius standartines aštuonbites Windows koduotes, ir taikyti 168

20 juos lygiai taip pat kaip tikras, fizinius kompiuterinius šriftus su aštuonių bitų kodais. Emuliacija yra specifiška ir šiaip jau paranki priemonė, leidžianti iš išplėstinio", Unicode standartu paremto šešiolikabičio kompiuterinio šrifto paimti" ženklų vaizdus, bet dokumentuose reprezentuoti (koduoti) juos atitinkamų koduočių aštuonbičiais kodais. Ir pačias koduotes šiandien jau derėtų suvokti kaip palyginti nedidelius, ne daugiau kaip 256 ženklus (įskaitant ir vadinamuosius valdančiuosius simbolius) apimančius ženklų rinkinius, kurių kai kurie ženklai gali turėti vienareikšmiškai vienas kitą atitinkančius dvejopus kodus - aštuonbičius ir šešiolikabičius. Tad jeigu dokumentas migruoja" iš vienų taikomųjų programų į kitas ir vienos iš jų skirtos dirbti su 8, o kitos - su 16 bitų ženklų kodais, tai pagal šią atitiktį vienokie kodai automatiškai pakeičiami kitokiais. Svarbus tos pakaitos orientyras - dokumento ar atskirų jo fragmentų kalba: pagal ją aštuonbičiam kodui automatiškai parenkama atitinkama koduote. Korektiškai nurodžius kalbą ir esant tvarkingiems importo bei eksporto filtrams, vartotojas tos kodų pakaitos gali net nepastebėti. Grįžtant prie operacinės sistemos priemonėmis emuliuojamų virtualių aštuonbičių šriftų, vertėtų pabrėžti, kad į juos tegali patekti tik tie išplėstinių" šriftų ženklai, kurie priklauso atitinkamoms koduotėms. Todėl ši emuliacija toli gražu neišnaudoja šešiolikabičio kompiuterinio šrifto galimybių, neaprėpia visos galimos jo ženklų aibės. Taip, be abejo, yra ir su Palemonu. Taip pat žinotina, kad į Windows komplektus" įeinančios įvairios pagalbinės programos (utilitės) paprastai dera prie atitinkamų sistemos versijų bendrųjų nuostatų ir ženklų kodų rėmimo atžvilgiu. Pirmiausia čia turima galvoje jau anksčiau minėta pagalbinė programa Character Map: su Windows95/98/ ME platinami jos variantai leidžia matyti ir kopijuoti tik aštuonbičius kodus turinčių šriftų ženklus, nesvarbu, ar tie šriftai tikri, ar virtualūs. O jos variantai, gaunami su Windows versijomis Windows NT 4.0/2000/XP, leidžia matyti bei paimti, nusikopijuoti į sistemos buferį (clipboard) bet kokius ženklus ir iš šešiolikabičių kompiuterinių šriftų. Taip yra todėl, kad šios Windows versijos pritaikytos dirbti su šešiolikabičiais ženklų kodais. Natūralu, kad į jas orientuotos ar joms skirtos įvairios taikomosios programos bei atskiros programų versijos didžiuosius" ženklų kodus taip pat numato. Kita vertus, kompiuteriuose, kuriuos valdo Windows NT 4.0/2000/XP, taip pat sėkmingai (taikant jau minėtą emuliacija) gali veikti programos, orientuotos į Windows95/98/ME ir dėl to nenumatančios šešiolikabičių kodų. Ir tokiais atvejais operacinė sistema negali priversti" taikomosios programos juos remti! Todėl ir dirbant su šešiolikabičius kodus tiesiogiai remiančiomis Windows versijomis dėl būtent taikomųjų programų specifikos gali irgi prireikti virtualių aštuonbičių šriftų emuliacijos. Tam reikalingos priemonės jau numatytos. Išvados Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva sumanytas bei su jos parama kuriamas lituanistinis kompiuterinis šriftas Palemonas. Šrifto grupė siekia pateikti kokybišką, lietuvių kalbos bei lietuviškosios rašybos specifiką atitinkantį kompiuterinį šriftą. Formuojant Palemono rašmenų išvaizdą, paisoma ir pagrindinių šrifto estetikos reikalavimų, ir skaitymo higienos, regos tausojimo principų, todėl šį šriftą galima siūlyti ir plačiajai visuomenei, ypač masiniams leidiniams bei mokomajai literatūrai. Tam tikslui Palemone pateikiami visi koduočių CP1257 ir CP1252 ženklai bei visos lietuviškos kirčiuotos raidės. 169