48 Tradicija ir dabartis

Transcription

1 48 Tradicija ir dabartis Vida Olechnovičienė Vasaros žiemos papročiai LLBM renginiuose Straipsnio tikslas pristatyti Lietuvos liaudies buities muziejaus renginius, skirtus vasaros žiemos laikotarpio papročiams, ir baigti metų ciklo apžvalgą, pradėtą šio žurnalo pirmajame numeryje. Pradėta Užgavėnėmis, nes jomis prasideda kasmetinis renginių kalendorius. Dėl šios priežasties žiemos papročiams skirtų renginių aprašymas straipsniuose suskaidytas: pabaigos Užgavėnių papročiams skirtas renginys atsidūrė pirmajame straipsnyje, o svarbiausiai šventei, artimai astronominei šio metų laiko pradžiai, Kalėdoms teliko šio, paskutiniojo pabaiga. Teatleis tokį nepatogumą skaitytojas. Kita vertus, nuo Užgavėnių liaudiškajame kalendoriuje prasidėdavo nauji darbo metai, o Kalėdomis baigdavosi žemdirbio darbų metų ratas. I. Končius Žemaičio šnekose pažymi, kad Žemaitijoje Kalėdomis baigiasi metai, o samdiniams darbo metai prasideda Užgavėnėmis, baigiasi per Kalėdas 1. Pagal šią laiko dalijimo sampratą LLBM renginių kalendorius, kaip ir jų aprašymas žurnalo straipsniuose, yra tradiciškai nuoseklūs. Vasaros žiemos periodu netolygiai pasiskirstę žemdirbių darbai, nevienodai gausus renginių ir muziejaus kalendorius. Agrarinė visuomenė, atspindima ekspozicijose, gyveno kasdienių darbų ritmu. Sunkiausi darbai žemdirbių laukdavo gegužės rugpjūčio mėnesiais 2. Šventės neretai tapdavo orientacine darbo data. Tai kulminaciniai kalendoriaus taškai perėjimas iš vieno metų periodo į kitą. Pabaigti vieno tarpsnio darbai ir rūpesčiai, prasideda naujas metų periodas, kuris neša naujus. Šventė atokvėpio galimybė, kad sukauptum savas jėgas būsimoms užduotims, čia ir apeigos, kurių tikslas užtikrinti už žmogų stipresnių jėgų paramą. Kalendorinės XIX a. pabaigos XX a. pirmosios pusės šventės siejamos ir su šventųjų gyvenimu. Po Joninių (šv. Jono Krikštytojo gimimas birželio 24 d.) ir Petrinių (šv. apaštalai Petras ir Paulius birželio 29 d.) prasidėdavo šienapjūtė. Škaplierna (Švč. Mergelė Marija Škaplierinė liepos 16 d.) sieta su rugiapjūtės pradžia, šventa Ona (liepos 26 d.) su jos pabaiga, Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų rugpjūčio 15 d.) ir vasarojaus pjūties pabaigtuvės. Kalėdomis pasibaigdavo visas metų darbų ratas. Šventės skirstomos pagal astronominius sezonus, kurie nustatomi pagal žemės padėtį orbitoje ir jos ašies polinkį Saulės atžvilgiu. Astronominė žiema Šiaurės pusrutulyje prasideda gruodžio 22 d. (žiemos solsticija, trumpiausia diena), pavasaris kovo 22 d. (pavasario lygiadienis, lygi dienos ir nakties trukmė), vasara birželio 22 d. (vasaros solsticija, trumpiausia naktis), ruduo rugsėjo 23 d. (rudens lygiadienis lygi dienos ir nakties trukmė). Šis skirstymas įtvirtintas ir tradiciniame kalendoriuje. Joninės artimos vasaros solsticijai, Kūčios ir Kalėdos žiemos. Astronominių sezonų pradžia buvo skelbiama netgi tarpukario kalendoriuje 3. Per muziejaus gyvavimo laikotarpį (1966 m. įkurtas, 1974 m. atidarytas lankytojams) keitėsi ir objektyvios aplinkybės, turėjusios įtakos organizuojamų renginių kalendoriui. Sovietiniais lai- kais didžiosios vasaros ciklų šventės Joninės, Žolinė ir žiemos ciklo Kalėdos oficialiai buvo traktuojamos kaip religinė atgyvena. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, nebeliko jokių draudimų ar suvaržymų jas viešai švęsti, organizuoti specialius renginius. Pasikeitė ir valstybinių švenčių, per kurias nedirbama Lietuvos įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kalendorius. Senosios žemdirbių švęstos šventės tapo valstybinėmis: Velykos ir Kalėdos nuo pat pirmųjų metų; Rasos (Joninės) nuo 2003 m.; Žolinė nuo 2002 m.; Kūčių diena nuo 2010 m. Taip pakito ir potencialių muziejaus lankytojų darbo ir poilsio ritmas. Visos trys šventės patenka į aprašomąjį periodą. Straipsnyje peržvelgsime, kaip šie pokyčiai paveikė muziejaus renginių kalendorių. Lietuvos liaudies buities muziejaus veiklos sezoniškumą autorė aptarė antrajame straipsnyje 4. Suprantama, kad vasarą, kada muziejus daugiau lankomas, daugiau organizuojama ir renginių. Iš vasaros ciklo ryškiausios Joninės, Rugiapjūtė (Oninės), Žolinė, rengtos ne vienerius metus m. birželio 26 d. dar vyko šienapjūtė (archyve saugomos spalvotos skaidrės), 1987 m. rugpjūčio 29 d. linarūtė, pagal datą patenkanti į muziejaus vasaros sezono periodą (linus raudavo rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje, kai jie pradėdavo ruduoti 5 ). Rudens ciklo papročiai reprezentuojami kukliausiai. Muziejininkai tarsi prisijungia prie rimstančios gamtos. 1983, 1986 metais organizuotos Rudens šventės, m. Rudens gėrybių mugės, apie kurias tik paminėta metinėse ataskaitose 6, daugiau duomenų neišlikę metų rugsėjo 11 dieną pirmą kartą organizuota, o 2000 rugpjūčio 16 d. pakartota Kūlimo šventė, kaip viena iš trijų renginių ciklo (Pirma vaga, Rugiapjūtė, Kūlimas), skirto tradicinės duonos gamybos procesui, dalių. Ja atkreiptas išskirtinis lankytojų dėmesys ne tik į žemdirbystės papročius, priskiriamus prie labiausiai nunykusių dėl žemės ūkio technologijų ir ūkininkavimo būdų pasikeitimų, bet ir dėl tų pačių priežasčių panašaus likimo materialios kultūros paveldą klojimą. Deja, dėl mažo susirenkančių skaitlingumo daugiau nebeorganizuojama. Dalis rudens darbų kūlimas spragilais, grūdų valymas arpu buvo pristatoma 2010 ir 2011 metų rugsėjo mėn. organizuotų Amatų, darbų ir pramogų dienų metu. Iš žiemos ciklo, be jau pirmame straipsnyje aprašytų Užgavėnių, dominuoja svarbiausios žiemos šventės Kalėdų, Kūčių papročiams skirti renginiai, kurių įvairūs variantai ( Kalėdų pasaka, Saldaturgis, edukaciniai užsiėmimai) ir jų kaita bus pristatyti toliau. Straipsnyje plačiau apžvelgtos Joninės, Rugiapjūtė (Oninės), Žolinė ir Kalėdų papročiams skirti renginiai. Jie ilgiau organizuoti ir, išskyrus Jonines, tebevyksta iki šiol. Joninės Liaudyje sakoma, kad viską reikia spėti pasodinti iki Joninių, kad prigytų 7. Šiai šventei skirto renginio sodinukai muziejuje neprigijo. Kodėl? Klausimas, kurį kasmet, artėjant jų datai, muziejinin-

2 49 Tradicija ir dabartis kams užduoda daugelis lankytojų. Priežastis ne viena. Siekiant visas išgvildenti, reiktų atsigręžti į muziejaus kūrimo, Joninių šventimo tuo laikotarpiu Lietuvoje galimybes, įsigilinti į šventės prasmę, apeigas ir daugelį kitų aplinkybių. Dabar vienas bandymų. Aptariant šias aplinkybes, pasiremta etnologo Arūno Vaicekausko lietuviškų Joninių analize, pateikta žurnale Liaudies kultūra 8. Joninės švenčiamos birželio 24 d., taip pat naktį iš birželio 23 į 24 d., maždaug tuo metu, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis (vasaros saulėgrįža). Šios šventės ištakos Lietuvoje Rasos šventė, neretai vadinama daugiskaita (Rasos). Po krikšto ši šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena (birželio 24 d.). Krikščioniškoji šventė susipynusi su senosiomis saulės virsmo, gamtos atsinaujinimo apeigomis. A. Vaicekauskas XX a. tradicijoje išskiria keletą šios šventės variantų, turinčių savo istoriją ir atsiradimo priežastis, tebeveikiančių bendrąjį visuomenės supratimą. Tai: 1) tradicinė kaimo bendruomenės šventė; 2) XX a. pirmosios pusės viešosios Joninės; 3) septintojo dešimtmečio pabaigoje užgimusi folklorinė Rasų šventė; 4) XX a. pabaigos senojo baltų tikėjimo bendruomenės vidurvasario šventė; 5) XXI a. pradžios viešos Joninės. Pirmieji du variantai atitinka muziejaus ekspozicijos chronologinius rėmus, trečiasis sutampa su jo kūrimo pradiniu etapu. Todėl jie, remiantis minėtu autoriumi, bus analizuojami šiame straipsnyje. Tradicinė kaimo bendruomenės šventė priklausė svarbiausioms (metinėms) kalendorinio ciklo žemdirbių šventėms. Tai lėmė jos padėtis kalendorinių metų cikle. Apie buvusią ritualinę šventės struktūrą patikimų žinių nėra daug. Turime nemažai tradicinės žemdirbių šventės apeigų, tačiau, kaip pastebi A. Vaicekauskas: Tai yra skirtingų istorinių laikotarpių ir skirtingų etnografinių regionų informacijos projekcija į visumą. Svarbiausios žemdirbiško ritualo apeigos: vaistinių žolynų rinkimas ir Kupolės puošimas; įvairūs vidurvasario ugnies variantai laužai, deguto statinės, šiaudais apvynioti ratų tekiniai, sudeginama raganos pamėklė; tvartų ir galvijų apsauga nuo šią naktį tariamai siautėjančių raganų; pasėlių laukų lankymas ir supimasis sūpuoklėmis; apeiginis Joninių vandens (ryto rasos arba maudymosi tekant saulei) sureikšminimas. Įprastinė vidurvasario šventės apeigų atlikimo vieta kalvos, pasėlių laukai ir vandens telkiniai. Šventimo laikas aprėpė ne tiek pačią Joninių dieną, kiek šventinės dienos išvakares ir ypač tamsiąją paros dalį. Istoriškai šv. Jono šventė nebuvo vienodai populiari visuose Lietuvos regionuose, populiaresnė šiaurinėse ir pietvakarinėse etnografinės Lietuvos srityse (A. Vaicekauskas: Reikšmingesnės Joninių apeigos žinotos tik Latvijos pasienyje ir Mažojoje Lietuvoje regionuose, patyrusiuose žymesnę vokiečių kultūros įtaką. ). Ši tradicinio kaimo šventė sunyko dar XX a. pirmoje pusėje su pačiu bendruomeniniu kaimu. Būtent tokį variantą, kaip išnykusią nematerialaus kultūros paveldo dalį, labiausiai tiktų atkurti atitinkamo laikotarpio materialaus paveldo fone muziejaus kaimų fragmentų ekspozicijose. Tačiau muziejininkai, sovietiniais laikais daugiau orientuoti į materialinės kultūros tyrinėjimus, neatliko išsamių tyrimų šia tema (argi buvo galima? V. O). Jei kalbėti apie regionus, kuriuose ši šventė buvusi ypač populiari, ne visi jie turi išbaigtus atitikmenis muziejuje. Pvz., Mažosios Lietuvos ekspozicijos sektorius dar tik kuriamas. Todėl ir galimybės atsirasti reginiui, atspindinčiam autentiškas regionines tradicijas, iki šiol ribotos. Prie viešo XX a. pirmosios pusės Joninių šventės modelio sukūrimo daug prisidėjo to meto visuomeninės ir kultūrinės Lietuvos organizacijos. Jų aktyvumo dėka Joninės išpopuliarėjo visoje Lietuvoje, tačiau neteko anksčiau turėtų regioninių ypatybių. XX a. pirmojoje pusėje svarbiausiu Joninių šventės akcentu galutinai tapo Joninių laužai ir bendras jaunimo pasilinksminimas.<...>dalis buvusių agrarinių apeigų išliko dėl pramoginio patrauklumo.<...> Atsirado ir visiškai naujų simbolinių momentų: žvakelių, įtaisytų gėlių vainikėliuose, plukdymas upe arba paparčio žiedo ieškojimas, šventės dieną gimusių varduvininkų sveikinimas jų galvos puošimas vainiku. Šitoks šventės modelis, atmetant gaisro pavojaus Joninės. LLBM I. Minioto nuotrauka. Iš LLBM rinkinių

3 50 Tradicija ir dabartis riziką mediniame šiaudastogiame vidurvasario kaime dėl laužų būtinumo, atrodytų nesunkiai įgyvendinamas muziejuje. Septintajame XX šimtmečio dešimtmetyje, kiek atleidus sovietinio režimo gniaužtus, Lietuvoje kilo stipri folklorinio ir kraštotyrinio judėjimo banga m. tuometiniai Ramuvos judėjimo nariai pirmą kartą organizavo Rasų šventimą, laikydamiesi lietuvių etninės tradicijos. Laikui bėgant, ramuviškių pasiūlytą (sukurtą) vidurvasario šventės modelį perėmė daugelis kraštotyrinio judėjimo entuziastų ir folkloro kolektyvų. Atsiradęs Vilniuje, folklorinis Rasų šventės modelis drauge su folkloro ansamblių judėjimu iš valstybės sostinės plito į kitus didžiuosius Lietuvos miestus Kauną, Panevėžį, Klaipėdą, Šiaulius, vėliau ir į regioninius centrus. Populiarumo viršūnę folklorinis vidurvasario (Rasų arba Kupolių) šventės modelis pasiekė XX a. devintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje. Realią folklorinės vidurvasario šventės sklaidos erdvę lėmė folkloro kolektyvų paplitimas ir jų sprendimas, kur švęsti Jonines. Siekiant išvengti sovietinių represinių struktūrų dėmesio, šventimo vietos neretai būdavo keičiamos. Kadangi folklorinė Rasų, arba Kupolių, šventė buvo sukurta pagal vieningą modelį (pagrindiniai šventinės struktūros dėmenys yra tie patys), šventė neteko bet kokių lokalinių ypatumų, kuriais pasižymėjo tradicinės Joninės. Kuriant folklorinį šventės modelį, į visumą dirbtinai buvo sujungtas visų ankstesnių tradicijų paveldas. Tuo pat metu folklorinėje Rasų (Kupolės) šventėje atsirado ir daugiau visiškai naujų (neaprašytų etnografiniuose šaltiniuose) struktūrinių elementų, kurie nebuvo fiksuoti tradicinės žemdirbių šventės ritualinėse struktūrose. Pavyzdžiui, žolynais papuošti vartai, per kuriuos patenkama į šventės vietą, ar sutartinių giedojimas, saulės palydėjimo ir sutikimo apeigos. Dar kitais atvejais tradicijoje žinomiems elementams suteikiama nauja forma arba reikšmė, pvz., renkant žolynus mažiau dėmesio skiriama į vaistines jų savybes, o daugiau į mitologizuotas rinkimo taisykles, ateities spėjimus. Folklorinės vidurvasario šventės laikas, vieta, visi ugnies variantai be pakeitimų perimti iš etnografinės tradicijos. Dėl ateistų puolimo (Joninės sovietiniu požiūriu, kaip ir Oninės, Žolinė, Kalėdos, religinė atgyvena socialistinėje tikrovėje ) vėl prisiminti Kupolių, Rasų pavadinimai. Būtent šiomis sąlygomis kartu su folklorinių Rasų modelio formavimusi prasidėjo ir muziejaus kūrimas. Įsteigtas 1966 m., lankytojams atidarytas tik 1974 m. Per tą laiką susiformavo tradicija trumpiausios nakties šventę švęsti tam tikrose vietose, kurias pamėgo ar į kurias patogiau suvažiuoti folkloro entuziastams (1957 m. šventė atgaivinta ant Rambyno kalno ir tapo masiniu jaunimo renginiu, kuriam sovietinė valdžia stengėsi suteikti naują prasmę. Nuo 1967 m. ji švęsta Kernavėje. Galima tik spėti, kad galbūt ir tuo metu švenčiančiųjų Rasas folkloristų būreliai užklysdavo į kuriamo muziejaus teritoriją, bet apie tai oficialių duomenų nėra. Vargu, ar ji tada buvo patraukli ir ar lengva buvo čia pakliūti. Atidarius muziejų, buvo griežti priešgaisrinės apsaugos reikalavimai, net neleidę pagalvoti apie šventę su laužais vasaros naktį. Tik atgavus nepriklausomybę, siekdami gaivinti senąsias tradicijas, muziejininkai skubiai ėmėsi organizuoti šventes, kurios sovietiniais laikais nebuvo įmanomos: jau nuo 1990 m. renginių kalendoriuje atsirado Velykos ir Sekminės. Apie Jonines pradžioje nepagalvota, manant, kad jų šventimas, tik Rasų pavadinimu, spėjo įsišaknyti kitur. Folkloro ansambliai jau turėjo pamėgtas vietas, todėl manyta, kad juos bus sunku prisikviesti. Stabdė ir gaisro pavojaus baimė. Pirmas renginys Joninių pavadinimu muziejaus ataskaitoje paminėtas 1989 m., tačiau daugiau informacijos apie jį archyve neišlikę. Čia saugoma Joninių šventės, įvykusios 1996 m. birželio d., medžiaga 9, leidžianti plačiau jį aptarti m. tuometinio Informacijos ir renginių skyriaus vedėjai Danutei Blaževičienei į rankas pateko folklorinės Rasų šventės scenarijus ir kilo idėja jį pritaikyti muziejaus aplinkai. Nutarta surizikuoti. Siekiant autentiškumo, viskas organizuota pagal tradicinius vietos ir laiko parametrus. Šventė prasidėjo saulei leidžiantis 20 val., o baigėsi jai tekant apie 4 val. ryto. Vyko pievoje prie centrinių vartų, ant šalia esančių kalvelių ir Pravienos upelio slėnyje. Ši vieta tiko ne tik pagal tradicijos, bet ir priešgaisrinės saugos reikalavimus. Upelis kartu tapo natūralia riba, skiriančia ekspozicinį muziejaus plotą nuo renginio užimtos teritorijos dalies. Taip tikėtasi apsaugoti medinius pastatus nuo galimo gaisro. Muziejininkės paruoštą scenarijų įgyvendino folkloro ansambliai Viešia, Susieda, Verpeta, Liktužė, kapela Rimgaudai, muzikinė grupė Ratuto. Daugeliui jų renginio eiga buvo jau gerai pažįstama. Scenarijus atitiko A. Vaicekausko aprašytąjį folklorinės Rasų šventės variantą: su vartais ir simboliniu apsiprausimu prie jų, kupoliavimu, vainikų pynimu ir mėtymu ant kupolės, aukuro uždegimu, saulės palydėjimo apeigomis, vaišėmis, laužų, stebulių uždegimu, vainikų plukdymu, ąžuolo, liepos lankymu, degančių ratų ridenimu, prausimusi rasa, tekančios saulės pasveikinimu, giedant sutartines, pamėklės sudeginimu. Ansambliečiai aiškino susirinkusiesiems veiksmų prasmes. Sugužėjo geranoriškai nusiteikę lankytojai, tačiau dalis jų, sužinojusių, kad nebus įleidžiami toliau už upelio, į ekspozicines sodybas, ėmė reikšti nepasitenkinimą. Tačiau daugeliui, ėjusių deglais apšviestoje procesijoje plukdyti Pravienoje vainikėlių, ar retam, sulaukusiam rytinės saulės išnirimo pro pieno baltumo rūką, renginys neabejotinai paliko įspūdį visam gyvenimui. Taip prasidėjo Joninių muziejuje istorija, kuri tęsėsi iki 2007 m. Eksperimentuota buvo kaip su nė su vienu kitu renginiu, keičiant jo vyksmo vietą ir laiką (tiek pasirenkant dieną ar išvakarės, ar šv. Jono diena, tiek valandas), kol galiausiai jo visiškai atsisakyta. 1997, 1998 m. buvo pakartotas 1996 m. scenarijus. Pirmąsias šventes filmavo?glinskis, deja, šios medžiagos archyvas neįsigijo. Saugoma, tikimės, asmeniniame archyve m. artimą Joninėms datą birželio 26 d. organizuotas kitas didelis renginys Aukštaičių diena m. vyko dvi skirtingos šventės: nuo birželio 23 d. 20 val. iki saulės tekėjimo tradicinė muziejaus darbuotojų organizuota pagal anksčiau aptartą scenarijų ir toje pat vietoje, o 24 d. nuo 12 iki 19 val. kultūros centro Vijolina moderni, kaip ir visos masinės šiuolaikinės šventės: su prekyba, populiarių muzikos grupių pasirodymais, karuselėmis ir kitomis pramogomis teritorijoje prie malūno. Dominavo draugiška, smagi nuotaika, apie vidurnaktį pradėjo pirmieji skirstytis, ištvermingiausi liko iki paryčių 10. Tenka pripažinti, kad galimam lietui reikėjo geriau pasiruošti bent jau dengta estrada muzikantams, būtų mažiau nusivylusiųjų. Susirinkusios publikos linksmybės ne visiems dalyviams patiko. Iš ansambliečių girdėjosi replikos: Čia ne Rasos. Šios nuotaikos atspindėjo dvejopą požiūrį, susiformavusį į vidurvasario šventę. Vienas Rasa išrinktųjų, sugebančių ją suvokti, šventė ir antra masinis žmonių susiėjimas, noras jo metu ieškoti gamtos prieglobsčio, nakties laužo, noras pasibūti drauge, nelabai paisant senojo ritualo. 11 Muziejininkų tikslas suderinti juos abu ir ugdyti kiekvieną lankytoją, plečiant suvokiančiųjų šventės prasmes ratą, pasirodė ne taip jau lengvai pasiekiamas ir 2002 m. rengi-

4 51 Tradicija ir dabartis niai suorganizuoti laikantis tradicinių laiko parametrų šv. Jono dienos išvakarėse nuo 20 val. iki 4.30 val m., paskelbus birželio 24-ąją laisva diena, muziejuje pakeistas ir renginio laikas, ir vieta. Birželio 22 d. jis vyko nuo 14 iki 18 val. dzūkų kaime bendrėje. Šviesus paros metas pasirinktas labiausiai saugumo sumetimais. Dėl vietos pakeitimo susirinkusieji galėjo ne tik prisiminti ar pasimokyti, kaip tradiciškai švęsti trumpiausios nakties šventę, bet ir patekti į ekspozicijas. Palikta ir galimybė švęsti tikrąjį vakarą Joninių išvakares, tik kitur, bet jau žinant, kaip ir ką daryti. Taip muziejus toliau vykdė edukacinę misiją, mažiau grėsmės sukeldamas saugomiems mediniams turtams. Net ir laužas ar stebulė, uždegti renginio pabaigoje atokiau medinių pirkių, dienos šviesoje neatrodė tiek pavojingi. Nebuvo tarp susirinkusiųjų ir įkaušusių. Jau nebe pirmus metus Joninių šventei vadovaujantys ansamblio iš Kaišiadorių nariai pastebėjo, kad daugėja žmonių, susirenkančių ne vien alaus pagerti, bet pradedančių suprasti archajiškų ritualų prasmę m. vėl grįžta prie vakarinio varianto, tik laikas sutrumpintas: pradžia 20 val., pabaiga 24 val. Dalyvavo folkloro ansambliai Varangė, Lokysta, Č. Kriščiūno šeimos liaudiškos muzikos kapela m. Joninių papročiai buvo pristatomi net tris dienas: birželio 23 d. nuo 20 val., birželio 24, 25 dienomis nuo 14 val. tiems, kurie nesuspėjo... kupoliavimas, burtai, dainos, rateliai, šokiai. Dalyvavo folkloro ansambliai Verpeta, Goštauta, Varangė, liaudiškos muzikos kapela Ratuto m. birželio 24 d. šeštadienį Joninės vyko nuo 13 val. iki 16 val. Dalyvavo folkloro ansambliai Selija, Verpeta, Č. Kriščiūno šeimos kapela m. birželio 23 d. Lietuvos liaudies buities muziejus ir Žemaitukų arklių augintojų asociacija pakvietė dalyvauti bendroje šventėje: nuo 10 val. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos 10-mečio, o nuo 16 iki 20 val. Joninėse. Visiems vaikams, moksleiviams, Jonams ir Janinoms įėjimas buvo nemokamas. Tai iki šiol paskutinis Joninėms skirtas renginys. Priežastis ne tik kasmet vis labiau jaučiamas žmonių stygius per ilgąsias šventes. Pavargta nuo eksperimentų, nesumažinančių įtampos: susirenkantiems norisi šėlti visoje teritorijoje laužų šviesoje, muziejininkams laviruoti tarp šių norų patenkinimo, tradicijų puoselėjimo, saugumo užtikrinimo. Eksperimentai greičiausiai neprisidėjo ir prie dalyvių gausinimo. Tačiau per šiuos vienuolika metų apsilankiusiems buvo suteikta proga pagilinti supratimą apie vieną gražiausių metų ciklo vidurvasario šventę. Per tą laiką Jonava, esanti visai netoli Rumšiškių, tapo Jonų sostine. Ne taip toli ir Kernavė. Gal ir gerai, kad masinio Joninių renginio sodinukai Lietuvos liaudies buities muziejuje neprigijo. Mažiau trikdžių, ar, kaip dabar įprasta sakyti net tarp kultūrininkų, mažiau konkurencijos nuo seniau gyvuojantiems. Taip juk, nors pasyviai, bet prisidedama prie jau susiformavusių tradicijų palaikymo, neužgožiant jų naujų brukimu. Kiek jau mūsų toj Lietuvėlėj paliko tenka dalintis. Greičiausiai ateityje prie šios temos bus sugrįžta ir muziejuje. Visaip galima prisidėti prie šiuolaikinių masinių Joninių švenčių gražėjimo. Etnologine stovykla, edukaciniu užsiėmimu ar visiškai naujais būdais, ugdančiais kad ir kitur švęsiančius. Rugiapjūtės ir Oninių papročiai Rugiapjūtės papročiams skirtų renginių istorijoje išsiskiria trys skirtingi etapai. Du pirmieji trumpai paminėti šio žurnalo antrame numeryje, apžvelgiant Pirmosios vagos renginius 13. Pirmasis etapas nuo muziejaus atidarymo lankytojams metais, tik atidarius muziejų, jau įvyko pirmoji Rugiapjūtė, organizuota entuziastų, susibūrusių į saviveiklinį folkloro ansamblį, kuris organizavo ir kitas su darbo papročiais susietas, sovietiniais laikais nedraustas šventes ( Pirmosios vagos, Šienapjūtę, Linarūtę ). Archyve saugomos Š. Žukausko spalvotos šių renginių skaidrės. Muziejininkė Nijolė Andrejevienė prisimena: Ansamblyje dalyvavo įvairių profesijų ir amžiaus žmonės, profesionalaus folkloristo ar etnografo nebuvo. Keletas ansamblie- Rugiapjūtė. LLBM V. Didžpetrio nuotrauka. Iš Žiemgalos leidyklos rinkinių

5 52 Tradicija ir dabartis čių, pasinaudodami įvairia etnografine literatūra, liaudies dainų rinkiniais, parašydavo scenarijus, mokydavo kitus liaudies šokių, dainų ir žaidimų. Keletas iš ansamblio vadovų buvo muzikai profesionalai, todėl mokė dainas iš gaidų, pagrodavo armonika. Susidomėję liaudies dainomis, ansambliečiai pavieniui ir kolektyviai pradėjo patys jas užrašinėti, rengė ekspedicijas į kaimus. Muziejaus administracijai likdavo tik organizacinis ir techninis darbas: reklamuoti, parūpinti reikiamą inventorių, sutvarkyti muziejaus aplinką. Susirinkdavo labai daug žmonių, susidomėjimas buvo labai didelis. <...> Rūbai šventiniai ne darbo, neatspindi regiono. Lankytojai kviečiami kartu šokti, žaisti, bet drovisi, lieka pasyviais žiūrovais. Dėl įvairių priežasčių mėgėjiškas folkloro ansamblis iširo. <...> Pirmosios šventės iš dalies pasiekė savo tikslą pažadino kai kurių žmonių norą domėtis tradicijomis, išmokti liaudies dainas, bet daugumai tai buvo jau tarsi seniai miręs dalykas m. Rugiapjūtės šventėje dalyvavo Viršužiglio kultūros namų saviveiklininkai ir Skriaudžių kanklininkai m. rugpjūčio 13 dieną Varėnos r. Perlojos etnografinis ansamblis lankytojams pristatė programą Rugiapjūtės pabaigtuvės m. ataskaitoje paminėta Rugiapjūtės pabaigtuvių šventė 15. Antrasis etapas Rugiapjūtė duonos švenčių ciklo sudedamoji dalis metų liepos 25 dieną Rugiapjūtės šventė suorganizuota kaip viena iš trijų renginių ciklo, skirto tradicinės duonos gamybos procesui, dalių. Ciklą sudarė Pirmosios vagos, Rugiapjūtės ir Kūlimo šventės. Jis vėl pakartotas 1999 ir 2000 m. Renginių scenarijus, naudodamiesi etnografine literatūra, parengė muziejininkai, o įgyvendino kviestiniai folkloro ansambliai. Visiems renginiams pritaikytas Pirmosios vagos renginiui sukurtas modelis: lankytojų supažindinimas su fonduose saugomais padargais, darbų ir apeigų, folkloro atlikimas, įtraukiant į šią veiklą lankytojus, pabaigtuvių vaišės ir bendras pasilinksminimas. Rugiapjūtės scenarijų parengė Snaigė Lauciūtė 16. Jis tapo pagrindu ir vėliau organizuotiems renginiams. Kadangi Rugiapjūtė, skirtingai nei kiti du ciklo renginiai, sutampa su šiltuoju metų laiku ir aktyviu muziejaus veiklos periodu, jos papročiams atspindėti skirtas renginys organizuotas ir 2006 m. Pirmąjį scenarijų įgyvendino Lietuvos veterinarijos akademijos folkloro ansamblis Kupolė (vadovas Antanas Bernatonis) Aukštaitijos gatviniame kaime. Buvo prisiminti prapjovų ir paskutinio pėdo pjovimo, vainiko pynimo, parnešimo, įteikimo papročiai metais renginys vyko Žemaitijos sektoriuje, dalyvavo folkloro ansambliai Verpeta ir Selija. Trečiasis etapas Rugiapjūtė ir Oninės. Nuo 2009 metų jau trejus metus iš eilės šeštadienį, artimiausią šv. Onos datai (liepos 26 d.), muziejuje suorganizuojamas renginys, apimantis darbo (rugiapjūtės) ir vardadienio (Onos šventimo) papročius. Daugelio darbų pradžia ir pabaiga tradiciniame kalendoriuje sieta su šventųjų vardais. Rugiapjūtės laikas pagal senąjį kalendorių būdavo nuo Škaplierinės (07 16) iki Oninių (07 26). Etnologai teigia Onines buvus rugiapjūtės pabaigtuvėmis 17. Iki tol Rugiapjūtės renginiai, atspindintys jos pradžios ir pabaigos papročius, vyko taip pat dienomis, artimomis Oninėms: 1998 m. liepos 25-ąją, 1999 m. liepos 31-ąją, 2006 m. liepos 29 d. Idėja scenarijų papildyti šio vardadienio šventimo elementais kilo Janinai Samulionytei, Buities, amatų ir verslų skyriaus vedėjai. Skyrius į Oninių papročius lankytojų dėmesį atkreipė dar anksčiau m. liepos mėnesį suvalkietiškoje stuboje buvo įrengta juos iliustruojanti interjero ekspozicija. Ant laukųjų durų užkabintas ąžuolo lapų vainikas, seklyčioje stalas paserviruotas vardadienio vaišėms, varduvininkės kėdė papuošta žolynų vainiku. Vardadienio dieną liepos 26 d. muziejų aplankiusios Onos buvo apdovanotos vardadienio atvirukų, saugomų muziejaus fonduose, kopijomis. Ekskursijų vadovai ir sodybos šeimininkė lankytojams pasakojo apie šventės kilmę ir šventimo būdą. Tai buvo pirmas, bet daugiau statiškas vardadienio šventės papročių pristatymas m. muziejuje įgyvendintas projektas Senųjų rugių veislių auginimo atgaivinimas ir jų pritaikymas tradicinių verslų palaikymui, bendrai finansuotas Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programos ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos. Vienas iš įgyvendintų uždavinių pastatyta duonkepė krosnis ir įrengta veikianti duonos kepimo ekspozicija. Tad atsirado galimybė ir jungtiniame renginyje akivaizdžiai pailiustruoti liaudyje dar ligi šiol gyvus posakius Šv. Ona duonos ponia, Šv. Ona gera žmona, aptepa duoną su smetona. Paprotys tvirtina: Oninėms iškepdavo šviežios duonos, nes iki Oninių stengdavosi nupjauti rugius 18. Todėl kasmet nuo 2009 metų renginyje kepama duona. Nusistovėjo ir renginio vieta Mičiūnų sodyboje, Aukštaitijos kaimo užusienyje 19, kur išmūryta naudojimui pritaikyta duonkepė. Ta pačia proga surengta virtuali vardadienio atvirukų paroda. Parodoje jos autorė J. Samulionytė pateikia įdomių duomenų ir apie vardadienių šventimą 20. Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, Oninių šventės ištakos glūdi dar pagoniškoje Lietuvoje. Svarbiausias šventės akcentas naujo derliaus surinkimo pradžia. Šv. Ona atneša visas vasaros gėrybes. Kažkada šią šventę mūsų protėviai vadindavo Nokiu arba Sirpstu. Taigi visa tai, kas sunoksta, išsirpsta turi būti pagerbta. Išties liepos pabaigoje jau apstu prisirpusių uogų, kasamos pirmosios šviežios bulvytės, savo gėrybėmis pradeda džiuginti ne tik sodai, daržai, bet ir girios. Todėl šventėje rengiamos šviežio derliaus vaišės: skinamos prisirpusios uogos, pasikasama šviežių bulvių, pasikepama naujo derliaus duonos, gaminami daržovių patiekalai, o temstant organizuojamos vakaronės. Šias tradicijas vėliau perėmė ir krikščioniškoji kultūra, sutapatinusi Sirpstą su Mergelės Marijos motinos šv. Onos vardu. Ji laikoma ypatinga moterų globėja ir užtarėja, saugotoja nuo ugnies, nuo gaisro. Oninės visada buvo populiarios Lietuvoje. Šv. Onos garbei daugelyje Lietuvos parapijų įvesti atlaidai, o po jų rengiamos šventės, vaišės 21. Nuo 2009 metų už unifikuoto renginio organizavimą atsakinga Gintarė Jančiūtė. Kasmet noriai scenarijų įgyvendina du ansambliai, į kuriuos susibūrę aplinkinių vietovių gyventojai: Nedėja rumšiškėnai ir Praviena Pravieniškių ir gretimų kaimų gyventojai. Nuo 2010 m. lankytojai mokomi pinti vainikus, taip palaikant senovinę varduvininkų sveikinimo tradiciją. Onos ir Onutės, pateikusios asmens dokumentą, į muziejų įleidžiamos nemokamai. Jos gali nemokamai išsiperti muziejaus pirtyje. Pirtis prieš šventę, pabaigus sunkius darbus, po talkos tradicinis dalykas Lietuvos kaime. Mičiūnų gryčios durys ir varduvininkės kėdė prieš šventę papuošiamos vainikais, o kiekviena varduvininkė ant jos pakilojama, pasveikinama ir apdovanojama. Susirinkusieji kviečiami dalyvauti, pašaunant duoną į krosnį, o vėliau prisiminti iki tol nueitą grūdo kelią. Pirmiausia susipažįstama su rugiapjūtės darbo įrankiais, jų raida ir regioniniais skirtumais. Parodėlę iš muziejaus fondų kasmet surengia ir pristato muziejininkė Sigita Žukauskaitė. Pasidalinus darbo įrankius senovinių kopijas, ansambliečiai pakviečia į netoli sodybos auginamų rugių lauką padirbėti. Ansamblių nariai parodo, kaip buvo kertami ir rišami rugiai, o norintieji gali šiuos

6 53 Tradicija ir dabartis darbus išbandyti. Skamba būdingos darbui dainos, prisimenami papročiai, atliekami veiksmai, senovėje laikyti labai svarbiais: pirmojo pėdo apeigos prapjovos, paskutinio pėdo pagerbimas, Ievaro, pabaigtuvių vainiko pynimas, iškilmingas vainiko įteikimas šeimininkams 22. Pabaigoje vaišinamasi (ir tik ką iškepta duona su šviežiai sumuštu sviestu), dainuojama, šokama, žaidžiama. Pirma Oninių-Rugiapjūtės šventė Lietuvos liaudies buities muziejuje pritraukė beveik 600 dalyvių. Kol kas šį skaičių galime laikyti nuolatiniu 2011 m. buvo 596 lankytojai. Rugiapjūtės, kaip ir anksčiau aprašyti Pirmosios vagos, papročiai priskiriami prie labiausiai nunykusių žemdirbystės papročių, nes pasikeitė žemės ūkio technologijos ir ūkininkavimo būdai. Toks renginys sukuria gyvą praeities paveikslą, ir būtent muziejus yra pati tinkamiausia vieta pristatyti žemdirbystės papročius, ūkininkavimo būdus, nesuardant materialaus ir nematerialaus paveldo vienovės. Problema kaip rasti lėšų ir pritraukti kuo daugiau lankytojų, atrodytų, visiškai šiuolaikinei visuomenei neaktualia tema. Vienas sėkmingų žingsnių sujungimas su vardadienio šventimu, kas yra aktualiau dabarties žmogui. Kitą pasufleravo 2011 m. suorganizuota Šienapjūtės stovykla, į kurią dalyviai registravosi iš anksto. Taip bent garantuojama išlaidų grąža. Tokia praktika nuo seno taikoma užsienio muziejuose (pvz., Vokietijoje): jei neužsiregistruoja reikiamas dalyvių skaičius, renginys neorganizuojamas. Siekiant padidinti dalyvių skaitlingumą, tą pačią dieną muziejuje organizuojami jaunimui patrauklesni renginiai, pvz., šiemet Klojimo teatre renginio pabaigoje parodytas miuziklas,,eglė karalienė žalčių (projekto vadovas Gediminas Zujus). Toks neskaitlingas, nemasiškas renginys, bet vienas iš nedaugelio išlikusiųjų labiausiai atitinka tradicinę bendruomeninio kaimo šventės dvasią. Šiemet dar kartelį, jau po renginio, internete pakvietėme kirsti rugių, vėliau vežti į kluoną, Susirinko pulkelis norinčiųjų. Pasirodo, nėra jau taip neįdomu. Žingsnis po žingsnio ir galbūt gali susiburti bendraminčiai, kurie senoviniuose darbuose atras poilsio būdą, o, juos atlikdami, kurs muziejaus gyvumo ir patrauklumo įspūdį pirmą kartą jį lankantiems. Diesdorfo muziejuje, seniausiame Vokietijos muziejuje po atviru dangumi, švenčiančiame šimto metų sukaktį, straipsnio autorei teko pabendrauti su tokiais savanoriais. Jie kasmet su šeimomis susirenka į muziejų iš aplinkinių vietovių į XX a. pradžios kūlimo ir bulviakasio darbus. Rugiapjūtės renginių medžiaga panaudota Lietuvos liaudies buities muziejaus parodoje Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi, vykusioje Sankt Peterburgo Duonos muziejuje 2011 m. rugsėjo 15 spalio 29 d. 23 Žolinė Žolinė jauniausias muziejaus renginys tarp skirtų tradiciniam kalendoriniam metų ciklui. Pirmoji suorganizuota 2002-aisiais, antraisiais valstybinės šventės metais (valstybinė šventė įteisinta 2000 m.). Taigi 2012 m. jau švęsime dešimtmetį. Jam besibaigiant, galima konstatuoti: tai įvairiomis prasmėmis pastoviausias renginys iš šiame straipsnyje apžvelgiamų. Vyko kasmet, visada toje pat vietoje Aukštaitijos sektoriuje, visada tuo pačiu laiku, šventės dieną rugpjūčio 15 d. Netgi scenarijaus, kuris straipsnyje bus aptartas, pagrindas išlieka be ryškių pasikeitimų. Galima ir pasidžiaugti, kad per gana trumpą laikotarpį Žolinė išpopuliarėjo tarp lankytojų: trečias pagal amžių kalendorinis muziejaus renginys kasmet išlieka trečiu pagal lankytojų gausą nuo 1000 iki 5000 lankytojų (Užgavėnėms trisdešimt, Velykoms dvidešimt metų). Jei Sekminėmis tradiciniame žemdirbių kalendoriuje žengiama iš pavasario į vasarą, tai Žolinė laikyta vasaros rudens slenksčiu. Tai vasarojaus pabaigtuvės, padėka už visas vasaros gėrybes, derliaus paaukojimas, o kartu ir atsisveikinimas su želmenimis ir gėlėmis. Kad toji padėka būtų visuotinė, mūsų paprotynas ragino šią dieną, metus visus darbus, susieiti giminėms, kaimynams, bičiuliams, pasidalinti pilnatvės džiaugsmu ir pačiomis gėrybėmis. Kas per Žolinę nesueina krūvon, tie bus biedni sakydavo Lietuvos kaime. Ikikrikščioniškoje Lietuvoje apie tą laiką buvusi šventė, skirta apeigoms didžiajai deivei gimdytojai Ladai atlikti ir atiduoti jai užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Priėmus krikščionybę, šventė sutapatinta su Dievo motinos Marijos į Dangų Ėmimo švente. Per ilgus šimtmečius moterys neatsisakė tą dieną į bažnyčią nešti pirmąjį derlių įvairių išaugintų javų, daržovių, vaisių, žolynų. Žoline ši šventė praminta todėl, kad bažnyčioje pradėtos šventinti laukų žolelės, gėlės ir kiti augalai. Paprotys aiškinamas Marijos laidotuvių legenda. Kadangi Dievo Motina buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, tai jos karste pasilikusios tik gėlės, kuriomis buvo papuoštas Marijos kūnas. Taip senosios kultūros elementai taikliai įsipynė į krikščioniškąjį Dievo motinos Marijos kultą. Ir pačią puokštę vadindavo Žoline. Pašventintas daržoves namuose pasidalydavo ir suvalgydavo visi šeimos nariai, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Šventintomis vaistažolėmis gydydavosi sunkiai susirgę. Senoliai šventintas varpas pavasarį sutrindavo ir, tikėdamiesi gero būsimojo derliaus, įberdavo į sėjamus javus. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą. Apie Žolinę sakoma, kad tai vienintelė šventė, kai žolynai lenkia galvas, prašydami, kad juos nupjautų ir nuneštų į bažnyčią pašventinti. Paskui jau net ir pievų šienauti negalima. Puokštę prieš kitų metų Žolinę sudegindavo kas dievo, tas pas jį su dūmais išeina. 24 Žolinė švenčiama visuose Lietuvos regionuose. Garsiausi atlaidai Pivašiūnuose, Krekenavoje, Zarasuose, Pažaislyje. Rugpjūtis metas, kada muziejaus sodybų darželiai pasipuošia įvairiaspalviais žiedais, sodai nunokusiais alyvinukais, laukai apsunkusiomis nuo brandos javų varpomis ir bręstančiomis linų galvutėmis. Nepasidalinti šiuo vaizdu ir žiniomis apie jį, nesušaukti krūvon lankytojų neigti mūsų laikus pasiekusią tradiciją. Kol rugpjūčio 15 d. buvo darbo diena, nebuvo tam sąlygų. Įteisinus Žolinę kaip valstybinę šventę, suskubta domėtis, ką galima padaryti. Idėja surengti muziejuje Žolinės šventimą gimė Ryšių su visuomene skyriuje. Nuo 2002 m. iki 2010 m. už renginį buvo atsakinga skyriaus vedėja Danutė Blaževičienė. Šventės vietą nulėmė tuo metu vienintelio kulto pastato muziejuje Račkiškių koplyčios dislokacija. Ji Aukštaitijos sektoriuje. Pagrindiniu renginio akcentu tapo Žolinės puokščių darymas ir jų šventinimas per šv. Mišias koplyčioje. Muziejininkė Gražina Žumbakienė ištyrė regioninius puokščių ypatumus ir šventės dieną surengė parodėlę. Jos ir J. Samulionytės padedamas, kiekvienas norintysis galėjo susidėlioti savo kraštui būdingą puokštę, sužinoti, kam koks jos dėmuo buvo naudojamas senovėje. Po šv. Mišių buvo žaidžiami liaudiški žaidimai, šokama, dainuojama. Čekiškės mėgėjų teatras parodė spektaklį komediją Apsiriko (rež. Kristina Kriščiūnienė), Elektrėnų savivaldybės Gilučių mė-

7 54 Tradicija ir dabartis gėjų teatras K. Vijūno Bobutės susipyko (rež. Zina Janauskienė). Koncertavo Alovės folkloro ansamblis Susiedai. Lietuvos ryto priedas kauniečiams Laikinoji sostinė pateikė nuotraukų iš pirmo Žolinės renginio muziejuje, jį aprašė: Nuo seno Žolinė Švenčiausios Mergelės Marijos atlaidai vyksta Pivašiūnuose (Alytaus r.). Nemažas būrys kauniečių, ieškančių ramesnės vietos šiai šventei paminėti, skubėjo į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. <...> Pivašiūnuose vyksta ne Žolinė, o Gariūnų turgus su katalikišku kvapu, sakė ne vienas kaunietis, paklaustas, kodėl pasirinko muziejų, o ne populiarųjį Alytaus rajono miestelį. <...> Iš kokio jūs krašto kilęs? klausdavo moterys kiekvieną, panorėjusį nusipirkti puokštę. Sužinojusios, iš kur pirkėjas, jos imdavo iš įvairių žolių, linų, javų bei gėlių rinkti puokštę. Atvykusiems iš Dzūkijos į puokštę įdėdavo morką su visais lapais, buroką, obuolį ar net kopūsto galvą. <...> Pranciškonų vienuolis aukojo šv. Mišias sausakimšoje koplyčioje. <...> Saulei kaitinant iki 30 laipsnių, muziejuje galima buvo pamatyti daugybę tautiečių, apsirengusių tautiniais drabužiais, ir pusnuogius vyriškius bei merginas m. Žolinės scenarijų papildė darželio gėlių ir kitų anuo laiku kaimuose augintų naudingų augalų pristatymas Pagirių sodyboje specialiai pasodintame darže (šio bendravimo su lankytojais išdava parengtas specialus edukacinis užsiėmimas Kam gėlių darželis reikalingas, kurį, pastebėjusi didelį lankytojų susidomėjimą, paruošė G. Žumbakienė). Dabar čia kasmet sodinami būdingiausi augalai, pateikiami lietuviški ir lotyniški jų pavadinimai. Tad ir pavienis lankytojas, čia užklydęs, gali su jais susipažinti. Renginio svečiai pavaišinti šventiniu valgiu kiaušiniene, kepta dūminėje Klepšių gryčioje. Grojo ir šokdino folkloro ansamblis Verpeta, Kalvarijos teatras Titnagas parodė Stasio Žemaičio komediją Jaunikis iš Kauno. Nuo 2004 m. kasmet renginyje vykstanti interpretacinė programa Žolinė. Šventadienis Lietuvos kaime XX a. 3 4 deš. ypač prisideda prie atgijusio kaimo įspūdžio kūrimo. Programos organizatorė Gita Šapranauskaitė. 2004, 2005 m. programa vyko aukštaičių vienkiemyje, nuo 2006 m. perkelta į gatvinio kaimo Tauragnų sodybą. Programos esmė istorinių-etnokultūrinių temų pristatymas, plėtojant ir išnaudojant interpretacinio metodo galimybes, atgaivinant buities, kalbos, bendravimo vaizdus. Programos metu gyvai pristatoma etnokultūrinė-istorinė medžiaga muziejaus ekspozicijoje. Panaudojama muziejaus archyve ir kituose šaltiniuose sukaupta pasirinkto laikotarpio ir temos medžiaga, pateikiama jos interpretacija. Taip stengiamasi atskleisti kaimo bendruomenės socialinę-kultūrinę tradiciją, jos detales ir faktus, pateikti atgaivintą šventadienio, Žolinių paveikslą. Projekte dalyvaujantys moksleiviai, jų tėvai, muziejininkai gyvai ir betarpiškai perteikia medžiagą muziejaus lankytojams ir juos kviečia, kartais netgi provokuoja aptarti pristatomo laikotarpio politinio gyvenimo temas, kaimo kasdienio gyvenimo įvykius: derlius, gyvuliai, ūkis, jaunimo, vaikų auklėjimas, maistas. Didžioji dalis projekto dalyvių yra moksleiviai, todėl programos metu pristatoma daug temų, susipažindinančių su XX a. 3 4 deš. jaunimo laisvalaikio leidimo būdais, pramogavimu, atspindi kaimo bendruomenėje nusistovėjusias bendravimo normas. Pagrindinis principas lankytojų sudominimas pasirinkta tema ir temos sugretinimas su nūdiena. Svarbiausia parodyti, kad gyvenimas, žinoma, keitėsi, bet tik ne žmonės. Pagrindinis įrankis pokalbis, diskusija, pasakojimas. Pagrindiniai rekvizitai pristatomo laikotarpio aplinka (interjeras, eksterjeras), programos interpretatorių apranga, eksponatai ar jų kopijos, kurie yra iliustracija arba raktas į temą (laikraštis/knyga, laikrodis, aprangos detalė ir pan.). Programą vykdo Kauno jėzuitų gimnazijos etnokultūros klubo moksleiviai, Rumšiškių vysk. A. Baranausko vidurinės mokyklos jaunųjų muziejininkų klubas, kartais dalyvauja minėtų mokyklų mokytojai, moksleivių tėvai, muziejininkai, jų šeimų nariai. Iš viso asmenų. Kiekvienais metais prieš programos demonstravimą vyksta 1 2 dienų seminaras, jų Žolinė. LLBM I. Minioto nuotrauka. Iš LLBM rinkinių

8 55 Tradicija ir dabartis metu aptariamos temos, kurias numatoma pristatyti. Kviečiami į seminarą amžininkai, prisimenantys XX a. 3 4 deš., muziejininkai, pristatoma kiekvieno dalyvio asmenybė (vardas, amžius, socialinis statusas ir pan.), jo pagrindinė tema, aprangos detalės. Vienas svarbiausių rezultatų, pasiekiamų vykdant šią programą, taikliai nusakytas lankytojo, pabuvojusio joje: Niekad negalvojau, kad istorijos mokymasis gali būti toks įdomus. 26 Žolinę muziejininkai puikiai išnaudoja kaip progą įvairiausiomis formomis pateikti kuo daugiau ir įvairiapusių žinių apie iki šiol gana pasyviai ekspozicijose pristatomą paveldo sritį augalininkystę. Kuriamos tuo laiku prinokstančių vaisių, daržovių kompozicijos, kurios panaudojamos kaip iliustracinė medžiaga arba prizinis fondas viktorinoms, konkursams ir pan. Muziejininkai, siekdami šio tikslo, neapsiriboja savo jėgomis ir kviečia pastaruoju laiku išgarsėjusius žinovus. Nuovirus pirčiai, grožiui ir sveikatai renginiuose nuo 2005 m. demonstruoja ir gamina žolininkė Adelė Karaliūnaitė, kasmet pristatomos Jadvygos Balvočiūtės ūkyje užaugintos žolės. Lankytojai gali pasimokyti, kaip pasigaminti vaistinių aliejų ar smilkalų iš Lietuvoje augančių augalų (senoliai tikėjo, jog jonažolės, kadagių ir pelynų smilkalai padėdavo pasveikti nuo 99 ligų). Aukštaitijoje tradicinė šventė neįsivaizduojama be alaus m. Daujėnų vienkiemyje, kurio gryčioje įrengta aludario ekspozicija, šeimininkavo kolegos iš Biržų krašto muziejaus Sėla. Jie supažindino lankytojus su senosios aludarystės reikmenimis, alaus gamybos ir vaišinimosi tradicijomis. Kartu su folkloro ansambliu, propaguojančiu archajinį krašto etnomuzikavimo savitumą ir vaišių dainas, lankytojai galėjo skudučiuoti, pūsti ragus, padainuoti ir pašokti. Programai paįvairinti kasmet kviečiami vis kiti mėgėjų teatrai: 2007 m. Kudirkos Naumiesčio kultūros centro mėgėjų teatras parodė A. Griciaus komediją Buvo buvo, kaip nebuvo, 2008 m. Utenos kultūros centro Žaliaduonių teatras spektaklį Sudiev, kvietkeli mėgėjų Jurbarko miesto teatras spektaklį Brangusai pabučiavimas, 2010 m. Rokiškio liaudies teatro aktoriai suvaidino A. Keturakio spektaklį Amerika pirtyje. Į scenarijų įterpiama ir šiuolaikinės kultūros elementų, pvz., 2008 m. po tradicinės dalies parodyta Roko Radzevičiaus roko opera Žuvų piemuo, vyko Jaunimo bigbendo koncertas ir Argentinos Salsa klubo koncertas-pamoka, vakare atliktas Tarptautinės jaunimo roko operos Eglė karalienė žalčių fragmentas. Solistai iš Kanados, Amerikos, Argentinos, Anglijos, Vokietijos, Belgijos ir Lietuvos. Įspūdį sustiprino lazerių projekcijos vandens ir dūmų sienose. Naujovėmis siekiama patraukti platesnį įvairaus amžiaus lankytojų ratą, supažindinti su senosiomis Žolinės tradicijomis ir skatinti dabar ją švęsti muziejuje. Apibendrinant galima pastebėti, kad Žolinės renginyje vėl savitai panaudojamos buities muziejaus kompleksiškumo teikiamos galimybės, aptartos antrame Gimtasai kraštas numeryje 27. Renginio epicentras aukštaičių gatvinis kaimas. Pagrindinis akcentas naujo derliaus, Žolinės puokščių šventinimas prie kaimo įsikūrusioje koplyčioje. Įtraukus į renginio kompleksą kulto pastatą ir šv. Mišias, muziejuje vykusiai sujungiami Žolinės (kaip ir per anksčiau organizuotą Sekminių renginį) krikščioniškieji ir liaudiškieji papročių elementai, lankytojui pateikiamas platesnis ir išsamesnis šventės įspūdis ir vaizdas, nepažeidžiant mūsų religijai ir kultūrai būdingo sinkretizmo. Tiesa, atsivėrė naujos galimybės muziejaus Miestelio sektoriuje atkurta ir 2011 m. pašventinta bažnyčia. Tik, perkėlę renginį arčiau jos, kažin ar išsaugosime bendruomeninės kaimo šventės dvasią, būdingą Aukštaitijai, Dzūkijai, ilgiau gyvenusioms kaimuose. Tektų viską kelti į Žemaitijos ir Suvalkijos sektorius, esančius arčiau Miestelio ir bažnyčios. Šv. Mišios bažnyčioje neabejotinai būtų iškilmingesnės ir įspūdingesnės. Vienas svarbių Žolinės renginio nuopelnų iki šiol ir buvo, kad jis tarp lankytojų populiarina Aukštaitijos sektorių, nes nuo seniau vykstančios Užgavėnės ir Velykos dažniausiai apimdavo Žemaitiją, Suvalkiją, Miestelį, o Aukštaitiją palikdavo nuošalyje. Aukštaitijos kaimas toliau nuo centrinių vartų ir ne visada pėstiesiems lankytojams užtenka noro ar sveikatos iki jo nukeliauti. Dėl to iki Žolinės čia vyko mažiau ir renginių. Ji atgaivina gatvinį kaimą, tampa sudedamąja gyvos ekspozicijos dalimi. Žolinės puokštėms rišti panaudojami muziejaus darželiuose ir laukuose specialiai auginami ir jo pievose augantys augalai, auginamos kultūros pristatomos derliui skirtoje kompozicijoje ir viktorinoje-loterijoje, muziejaus specialistė papasakoja apie darželius, jų augalus ir panaudojimą. Taigi per Žolinę ypač gyvai ir plačiai pristatoma iki šiol mažiau renginiuose panaudota paveldo dalis tradicinė augalininkystė (per Velykas pristatomos verbos, per Rugiapjūtę supažindinama su grūdinėmis kultūromis, Sekminės ir Jurginės susijusios su gyvulininkyste, per Jonines didesnis dėmesys skiriamas laukiniams augalams). Dabartinis žmogus, visus metus galintis įsigyti įvairių vaisių ir daržovių prekybos centruose ir jau nesusimąstantis apie tai, kas gi prinoksta ir užauga iki Žolinės, turi galimybę akivaizdžiai pamatyti ir daugiau sužinoti apie augintas kultūras ir jų pritaikomumą dabartiniame gyvenime. Viktorina ne tik pažintis su augalais, bet ir su jais susijusia folkloro dalimi (mįslės, galvosūkiai ir kt.). Retai kur kitur pamatysi tiek į vieną būrį sukviestų visoje Lietuvoje žinomų įvairių augalų ekspertų, iš kurių galima gauti daug praktinių patarimų. Dabartinėje urbanistinėje Lietuvoje, žinoma, jau nėra aktualu kopūstų ar morkų šventinimas. Tačiau ta pati Lietuva išgyvena kaimo sodybų renesanso laikotarpį. Ką jose sodinti ir kaip panaudoti šiuolaikiniai klausimai, į kuriuos atsakymus galima rasti ir muziejaus Žolinės metu. Taip ji įgauna aktualumą ne tik kaip truputį pakraipyta senosios agrarinės šventės rekonstrukcija. Renginiu muziejus prisideda prie prasmingesnio laisvalaikio praleidimo per valstybines šventes ir naujų jų šventimo tradicijų formavimo. Renginio metu propaguojamos bendravimo, giminių susitikimų tradicijos, ypač aktualios vartotojiškoje svetimėjančioje visuomenėje Kalėdos Šiems papročiams skirtų renginių pradžia reikėtų laikyti 1990 m. 28, kada gruodžio pabaigoje muziejuje buvo suorganizuota Kalėdų šventė vienos Vilniaus mokyklos šeštokams. Renginį organizavo ir jame dirbo muziejininkai Nijolė Andrejevienė, Vingaudas Baltrušaitis, Erika Nenartavičiūtė, Arvydas Sadauskas. Jis vyko Aukštaitijos Kirdeikių gryčioje, kurios interjeras, remiantis etnografiniais tyrimais, buvo pakoreguotas taip, kad atitiktų Aukštaitijos regiono valstiečių gyvenamojo namo kalėdinį interjerą. Scenarijų paruošė E. Nenartavičiūtė. Dalyvavo folklorinio ansamblio Verpetukas vaikai, jie mokė atvykusiuosius šokių, žaidimų ir dainų. Susirinkusiuosius aplankė tradicinis lietuviškų Kalėdų personažas Kalėda, atgaivintas pagal aprašymus, rastus etnografinėje literatūroje. Tiesa, tada jų dar nebuvo tiek daug. Šventė truko 3 val. Po jos parengtame pranešime siūlyta organizuoti tokius renginius

9 56 Tradicija ir dabartis Kalėdinis saldaturgis. LLBM I. Minioto nuotrauka. Iš LLBM rinkinių kasmet, laikotarpiu tarp Kalėdų ir Trijų Karalių. Netgi prognozuota, kad 4 sodybose per vieną dieną galima priimti 12 grupių, o per 10 vaikų atostogų dienų 120 grupių. Įdomi šių laikų žmogui kaina grupei 4 rub. už ekskursiją ir po 1 rub. asmeniui (palyginkite: muziejininko vidutinis atlyginimas popieriuje 120 rublių, duonos kepalas 28 kapeikos, kuro kaina?). Kad prognozės pasitvirtintų, reikėjo ne vien muziejininkų entuziazmo. Labiausiai trūko šildomų patalpų. Vis dėlto jau 1991 m. įvyko daugiau kalėdinių renginių moksleiviams: gruodžio 25, 26, 27, 28 ir sausio 4, 5 dienomis. Juos pagal 1990 metų papildytą scenarijų organizavo Masinių renginių (dabar Ryšių su visuomene skyriaus) darbuotojai D. Blaževičienė, I. Kaulakytė, V. Olechnovičienė 29. Renginiai vyko Žemaitijos Kartenos sodybos troboje, kur buvo šiokia tokia galimybė apsiginti nuo šalčio, pakuriant krosnį ir įsijungiant elektrinį radiatorių. Šie renginiai, dabar vadinami edukaciniais užsiėmimais, vyksta iki šiol, yra populiariausi tarp moksleivių. Vedami ir suaugusiesiems m. pravesta 60, 2009 ir 2010 m. po 112 užsiėmimų skaičius, artėjantis prie prognozuoto. Jis didžiausias iš pravedamų kitomis temomis. Labai išaugo per paskutinius metus, nes atsirado galimybė priimti moksleivius dviejose, vėliau ir trijose šildomose patalpose: 2005 m. įrengta Aukštaitijos Pakapių gryčios interjero ekspozicija su kuriama krosnimi, 2008 m. gretimoje Mičiūnų gryčioje, 2010 m. Kartenos troboje pastatyta po naudoti tinkamą krosnį. Taigi m. kalėdiniu laikotarpiu (aktyviausias metas paskutinės dvi savaitės iki moksleivių atostogų) buvo dirbama trimis komandomis po du muziejininkus. Užsiėmimai aprašyti leidinyje Etninės kultūros renginiai Lietuvoje, muziejų internetinėje svetainėje 30. Daugybė šiltų dalyvavusiųjų padėkų saugoma Ryšių su visuomene skyriaus archyve. Vienoje jų moksleivius atvežusios grupės vadovės iš Kauno Vilmantės Bogdienės muziejininkų darbo įvertinimas: ypatingai dvasinga veikla, žadinanti vaikų giliausius jausmus, meilę ir pagarbą lietuvybei bei šalia esančiam. Vaikai ir mes grįžome praskaidrėjusiomis sielomis, linksmi ir laimingi. Vieši renginiai, skirti Kalėdų papročiams, surengti vėliau. Pagal pasirinktą jiems laiką ir keliamus tikslus išsiskiria du variantai. Abu, organizuoti po dvejus metus iš eilės ir abiejų atsisakyta. Trumpai aptarsime pagal chronologiją. Pirmasis toks renginys, pavadintas Kalėdų pasaka, įvyko 1998 m. gruodžio 27 d., tarpušvenčiu. Jo atsiradimas susijęs su valstybės švenčių kalendoriaus pakitimais, įvykusiais atgavus Nepriklausomybę: pirma ir antra Kalėdų diena tapo laisvadieniais. Laikantis tradicijos, kad pirma diena skirta šeimai, o kitos viešnagėms ir kelionėms, muziejuje pasiūlyta laisvalaikio praleidimo alternatyva, primenant senovines Kalėdų pramogas lauke. Renginiui skirtoje vietoje muziejaus Miestelio aikštėje papuošta eglė, surengtos lenktynės rogėmis, jojimo varžybos, pasivažinėjimas arkliais, aktyvūs žaidimai. Susirinkusiųjų laukė susitikimas su Kalėda. Tik, deja susirinko nedidelis būrelis. Renginys dar pakartotas 1999 m. gruodžio 26 dieną. Dėl mažo lankytojų skaičiaus jo atsisakyta m. gruodžio 16 d. taip pat Miestelio aikštėje surengtas Aukcionas Arklių turgus ir Kalėdinis prekymetis. Renginio tikslas sukurti kuo tikroviškesnį XX a. pradžios prieškalėdinio turgadienio įspūdį ekspoziciniame Miestelyje. Jame, kaip paskelbta programoje, netrūko šventinių gardumynų ir meistrų darbų eglei papuošti ar dovanai paruošti, peno ir širdžiai, ir skrandžiui. Skambėjo Advento dainos, buvo žaidžiami žaidimai, važinėjamasi arkliais, o arbatinė vaišino pasninkiniais valgiais. Renginį aprašė ir nuotraukas iš jo publikavo Kauno diena m. surengtas Saldaturgis. Pagrindiniu jo akcentu, paliekant prekybą kaip tradicinei šventei reikalingus atributus, į programą įtraukta daugiau XX a. pradžios turgums būdingų pramogų (pvz., loterija) ir siekta įvairesnių edukacinių tikslų. Skrajutėje teigiama: Didžiųjų žiemos švenčių laukimą senovėje paįvairindavo prieššventiniai prekymečiai. Kokių įdomių sekmadieninių mugių būta: pirmoji gruodyje šeškaturgis, kur prekiauta žvėrių kailiukais ir šiltais drabužiais, pirštinėmis, šalikais, žieminėmis kepurėmis; antroji skaistaturgis, kur visokių dovanėlių galima pasirinkti, o ypač mylimai mergelei, kad veidelis skaistesnis būtų; trečioji saldaturgis, ten prekiauta skanumynais kalėdiniam stalui paįvairinti: aguonomis, medumi, meduoliais, kūčiukais, spanguolėmis, šviežiais ir džiovintais vaisiais. Mes į savąją užgriebėme iš kiekvienos po šį bei tą, primaišėme to ir ano, užbarstėme šiokio ir anokio trupiniais ir dovanojame Jums kaip skalsos, darnos, sveikatos ir visokeriopos gerovės būsimiems metams linkėjimą. Pirksit, nepirksit - derėkitės, o ką pamatysit ar išgirsit po kepure ar užantin dėkitės, kad ateinančios šventės ne tik vaišių, bet ir tradicinių pramogų gausa džiugintų. 32 Surengta Kalėdinių atvirukų iš muziejaus fondų pa roda, lankytojai buvo mokomi pasigaminti žaisliuką eglutei, karpinį, žvakę, naminių saldainių; kalėdinių burtų ir žaidimų. Turgaus aikštėje siūlomus pirkti produktus (buvo visko, kas reikalinga tradiciniam Kūčių stalui: nuo šienui padėti po staltiese iki kviečių, avižų ar spanguolių kisieliui) pristatė etnologė Gražina Kadžytė, atskleisdama jų simbolines prasmes ir regioninius vartojimo ypatumus. Belieka tik apgailestauti, kad visa tai nebuvo nufilmuota. Fotoreportažą iš renginio publikavo laikraštis 15min 33. Muziejiniam saldaturgiui pavyko prisivilioti vos vieną kitą iš iki tol jau spėtos sugundyti prekių ir pramogų gausa didžiųjų prekybos centrų lankytojų masės. Mažą renginio dalyvių skaičių greičiausiai lėmė nepatogus jiems laikas. Įtemptai dirbant savaitėmis (šiuolaikinio žmogaus ritmas pasikeitęs) paskutiniai savaitgaliai prieš Kalėdas skiriami tvarkymo ir pasiruošimo darbams, apsiperkant dažniausiai kuo arčiau, kelionėms paprastai paliekamos šventinės dienos. Galbūt ir per greitai, bet viešų renginių atsisakyta. Vėlgi: lietuviškų Kalėdų unikalumas Kū-