TOMAS KAÈERAUSKAS. Vilniaus Gedimino technikos universitetas KALBA IR KULTÛRA. Language and Culture SUMMARY

Transcription

1 Gauta Vilniaus Gedimino technikos universitetas KALBA IR KULTÛRA Language and Culture SUMMARY The author analyses the role of the language in culture from the perspective of existential phenomenology. He emphasises the linguistic character of existence and analyses poiesis as the creation of the living world. According to the author, a phenomenon is real as a named thing, i.e. as included in our existential whole. The status of named divine reality is investigated, and a sketch of horizontal theologics is presented. The author asks what place tragic events take in our life if we include them in the existential whole. He tries to resolve the conflict of language and existence with antique paradigms (Aristotle, Plato) and the ideas of hermeneutical phenomenology (Heidegger, Gadamer). The connotations between theologics, poetics, and tragedy help to model the phenomenology of culture as the creation of a living whole. ÁVADAS, ARBA KULTÛROS KALBIÐKUMAS Kokià vietà kultûroje uþima kalba? Atsakymas á ðá klausimà priklauso nuo to, kaip apibrëþiame kultûrà. Mûsø kultûros tyrinëjimø gairë Maceinos kultûros kaip þmogaus kûrybos samprata 1, kurià mes skleidþiame egzistencinës fenomenologijos tyrimø lauke. Maceina mums parankus ir tuo, kad þodá kaip daikto ávardijimà siejo su egzistencija 2. Ávardijanti egzistencija apibûdina mûsø kalbiná buvimà, kuris neatsiejamas nuo mûsø tautinës aplinkos bendruomenës prasmëmis ir tikslais apibrëþto pasaulio þemës ir dangaus. Ðià erdvæ, persmelktà kalbos sànaðø, mes vis ið naujo atsikovojame kaip savo daiktø aplinkà. Gyvenamojo pasaulio judrumas atliepia kultûrà kaip þmogaus kûrybinæ kaità, vis perþengiant nusistovëjusias aplinkos ribas. Tai padaryti padeda daiktai, ku- RAKTAÞODÞIAI: kalba, egzistencija, fenomenas, kultûra, kûryba. KEY WORDS: language, culture, existence, phenomenon, creation. 45

2 rie kartu ir nauji, ir parankûs, anot Heideggerio. Daiktà að suprantu kaip fenomenà, kurio tikrumo matas átrauktumas á mûsø egzistenciná projektà. Ðia prasme ádaiktinimas reiðkia ir átikrovinimà. Kadangi tikra arba paranku egzistencine prasme yra ir pramanas, jei jis ávardytas, t. y. átrauktas á mûsø siekiø ir prasmiø visumà, kalba ypaè meninë èia vaidina svarbø vaidmená. Straipsnyje panagrinësiu ávardijanèios kalbos vaidmená mûsø egzistencinëje kûryboje. Mano didþioji tezë: ávardijimas neatsiejamas nuo átikrovinimo. Jà galima formuluoti ir taip: daiktai tampa fenomenais mûsø gyvenamojo pasaulio dalimi tada, kai jie ávardijami. Taigi stengsiuos pagrásti prielaidà, kad kalba yra þmogaus tikrovës terpë, kur daiktai atkuriami kaip mûsø gyvenamosios visumos dalys ir ágauna tikrumo. Mûsø kalba daiktus iðtraukia ið gyvenamojo pasaulio uþribio ir ðitaip suteikia jiems tikrumo. Ávardyti daiktai savo ruoþtu tampa rodmenimis, kreipianèiais mûsø egzistencinæ kûrybà, apimanèià tiek ateities siekius, tiek praeities vertinimus. Taigi kalbos fenomenologija neatsiejama nuo daikto ir jo vietos mûsø gyvenamajame pasaulyje apmàstymo. Èia galime pasitelkti vëlyvàjá Heideggerá, kuriam daiktai nuðvinta ávardyti poezijos posme skambanèiu egzistenciniu ritmu. Taip kalba, daiktas ir þmogaus bûtis sudaro gyvenamojo pasaulio trikampá, kuriame skleidþiasi mûsø egzistencinis projektas. Kultûra þmogaus kûryba ir apibûdinama kaip egzistencinio projekto, apimanèio mûsø prasmiø ir tikslø visumà, kûrimas. Kalbos, daikto ir egzistencijos nagrinëjimas skyrium mus kreiptø analitiniu keliu, siekianèiu atskirti mokslo ir gyvenimo tiesas 3. Kitur (2005a, 2005b) stengiausi parodyti, viena, mokslo tiesø sampratø ávairovæ, kita, jø priklausomybæ nuo þmogaus egzistenciniø nuostatø. Bandymus atskirti ðias tiesas lydëjo nesëkmës ir analitikø stovykloje. Wittgensteinas (tiek ankstyvasis, tiek vëlyvasis), kurio neámanoma neminëti kalbant apie kalbà, èia bus svarbus tiek, kiek jis yra nesupanèiotas analitinës tradicijos ir traktuoja kalbà kaip tai, kas persmelkia mûsø veiksenà ir màstysenà. Uþbëgant uþ akiø galima teigti, kad Wittgensteinas iðpleèia analitikos filosofijà minëta kûrybine prasme. Maceina, kalbëdamas apie þmogaus kûrybà, pabrëþia, kad þmogus Dievo sankûrëjas. Panaðiai Steineris teigia, kad menas ir religinis jausmas neatsiejami. Mano maþoji tezë: ávardijimas átikrovina Dievà, kuris tampa mûsø gyvenimo kûrybos svarbiu veiksniu. Priesakas neminëti Jo vardo mums nedraudþia kurti septyniasdeðimt dviejø Dievo vardø. Tai raginimas vis ið naujo paþinti Dievà, kurio pëdsakà (anot Levino) aptinkame savo siekiø visumoje. Vadinasi, tai priesakas neapsiriboti vienu vaizdu, kurá kaip gyvà þmogaus ir Dievo sàveikà privalu nuolat turtinti, t. y. vis ávardyti kintanèioje mûsø tikslø ir prasmiø visumoje, kurià savo ruoþtu prapleèia átikrovinamas fenomenas. Draudimas tarti vienintelá Dievo vardà neleidþia Jo vaizdyti kaip nejudrios anapusybës ir verèia Já vis kurti drauge su mûsø judria egzistencine visuma. Todël Aristotelio 46

3 nejudanèio judintojo doktrina neparanki kultûros fenomenologijai, nors jo entelechijos, kaip judraus átikrovinimo, samprata èia nepamainoma. Entelechija, arba ágyvendinimas bei átikrovinimas, kurá siesiu su ávardijimu, èia susipynæs su kûrimu, arba poiesis, kuris suprastinas kaip gyvenimo ir kultûros kûrimas, t. y. plaèiau nei poezija. Mano vartota filosofinës poetikos sàvoka apima sàsajas tarp poetinës kalbos ir egzistencijos. Analogiðkai artëjimas prie Dievo metaforiniu aplinkkeliu (ávardijant septyniasdeðimt dviem vardais) leidþia mums ne tik plësti Jo sampratà, bet ir, Jam dalyvaujant kaip perkelianèiam fenomenui, kurti savo egzistencijà. Ðia prasme kultûra, kuri tegali bûti kalbinë (fenomenø ávardijimas), þmogaus ir Dievo sankûryba. Ávardijimas leidþia Dievui pasirodyti mûsø gyvenamajame pasaulyje kaip fenomenui, prapleèianèiam mûsø gyvenimo erdvæ, t. y. horizontaliai. Vertikalus pasirodymas neámanomas, nes anapusinis neávardytas Dievas nebylus, kitaip sakant, neturi dalios mûsø kelyje myriop. Maþoji tezë kyla ið didþiosios, kuria ávardijimà sieju su átikrovinimu ir egzistenciniu ádaiktinimu. Straipsnyje sieksiu iðplëtoti ðias dvi tezes modeliuojamos kultûros fenomenologijos kontekste. DAIKTAI, KALBA IR TIKROVË Fenomenais vadinu átrauktus á mûsø egzistenciná projektà reiðkinius, kurie savo ruoþtu iðpleèia gyvenamàjà visumà, apimanèià siekius, tikslus, nuostatas, prasmes, parankius daiktus bei asmenis. Taigi fenomenas ir savas, ir kitas. Reiðkiniams suteikiama dalis mûsø kalbinëje visumoje prakalbinant juos, kitaip sakant, ávardijant. Turëti dalá kalbinëje visumoje reiðkia tapti aktyviu kûrybinio vyksmo dalyviu, kurio padedami mes kuriame savo gyvenamàjà aplinkà. Aktyvumas èia sietinas su Aristotelio akto ir potencijos doktrina, kurios pagrindu galime interpretuoti kultûrà 4 kaip nuolatiná galimybiø kalbinëje aplinkoje ágyvendinimà (entelechijà). Kultûros kaip þmogiðkos kûrybos ðerdis egzistencijos gyvenamojoje aplinkoje, kurios terpë yra kalba, sklaida. Taigi kultûros kalbiðkumà grásiu egzistencijos kalbiniu pobûdþiu, o ne kalbos vaidmeniu kultûros apraiðkose: moksle, religijoje ar mene. Todël mums parankesni Husserlis ir Heideggeris nei Wittgensteinas, nors pastarajam kalbinis tiek pasaulis (Tractatus), tiek þmogaus veiksena (Filosofiniai tyrinëjimai). Apskritai sieksiu ne tiek suprieðinti ðias dvi filosofines mokyklas, kiek jas suartinti, nors Wittgensteinà kalbinsiu vadovaudamasis egzistencinës fenomenologijos prieigomis. Meno ar mokslo kalbinis pobûdis gali vesti á mirties kultûrà (Baudrillard as) bei þmogaus ir jo aplinkos santykiø krizæ (Husserlis). Egzistencijos kûrybiðkumà siesiu su jos kalbiðkumu, o kultûrà su poiesis, kartu pasitelksiu Aristotelá, prakalbintà fenomenologiðkai. Todël nesieksiu suprieðinti metafizikos ir fenomenologijos, transcendencijos ir transcendentalumo: 47

4 judraus pasaulio samprata bei akto ir potencijos sàveika, pateiktos Metafizikoje, mums tokios pat parankios kaip ir transcendencijos koncepcija, nors èia kalbësiu apie horizontalià (ne vertikalià) transcendencijà, kuri bûdinga fenomenams. Transcendencija reiðkia ir ávardijamø daiktø gebà iðplësti mûsø kalbà ne tik gyvenamàjà aplinkà. Poezijos posme ávardyti daiktai nuðvinta nauja ðviesa, kuria nuðvieèia ir mûsø kalbinæ egzistencijà. Todël vëlyvasis Heideggeris (1997) ieðko bûties ir laiko Traklio, Rilke s ar George s posmuose. Heideggerio fenomenologijos ramstis poetinio þodþio ir egzistencijos sàveika. Tai leidþia vëlyvajam Heideggeriui màstyti tiek abstrakèiai (ontologija), tiek individualiai (poetika). Egzistencijos fenomenologijoje susikerta abstraktus màstymas ir individualus rûpestis, filosofinë esmëþiûra ir kultûros fenomenø (poezijos) tyrimas. Tai ámanoma poezijà traktuojant kaip poiesis, kaip egzistencijos kûrimà, t. y. padarius prielaidà, kad poetinis þodis ir þmogaus bûtis dalis ir visuma, abipuse sàveika formuojantys kultûros dariná. Ði prielaida mûsø kultûros fenomenologijos atspirties taðkas, nuo kurio judësiu skleisdamas kultûros kaip egzistencinës kûrybos klausimus. Heideggeriui egzistencijos aðis bûtis myriop. Tuo þmogaus gyvenimas skiriasi nuo akmens ar Dievo bûties. Vëliau Ricœuras (2004) kritikuoja ðià gyvenimo ir mirties simbiozæ teigdamas, kad gyvybingumas ir marumas nesuderinami. Pabrëþdamas kultûros projekto judrumo 5 svarbà, neatsisakysiu ir marumo temos. Kitur (2006) aprioriðkai teigæs, kad marumas iðpleèia egzistencinæ kûrybà, dabar sieksiu parodyti, kad tragizmas poetinës kalbos kûrybinis sandas. Tragiðkas savo bûties myriop atpaþinimas poezijoje leidþia átikrovinti naujus daiktus, kurie nuðvinta kita ðviesa, drauge nuðviesdami mûsø kûrybinæ erdvæ. Nors egzistavimas kalbos link artina ir prie mirties, ðis tragiðko herojaus vaidmuo be galo iðpleèia mûsø gyvenimà tiek pirmyn, tiek atgal. Prisiminkime Platono klausimà, iðkeltà Kratile: kaip áveikti prarajà tarp daiktø ir jø vardø? Atrodo, daiktø ir vardø net negalima lyginti, nes jø prigimtis pernelyg skirtinga: daiktai priklauso juslinei tikrovei, o vardai minties 6. Tiek fenomenologinës, tiek platoninës prieigos prarajà tarp daiktø ir vardø siekia perþengti, nors ir skirtingais màstymo iðtekliais. Platonui tai leidþia padaryti idëjø teorija: juslinis patyrimas, suþadindamas mumyse idëjas, pateikia daiktus kaip tø idëjø vediná. Nors Platonas pirmenybæ teikia idëjoms, daiktai svarbus tikrovës aspektas, o juslinis patyrimas uþima reikðmingà vietà paþinime. Daiktai iðkyla kaip idëjø rodmenys, padedantys jas prisiminti. Tam padeda anamnezës (prisiminimo) doktrina, kuri yra idëjø teorijos dalis. Prisiminimas èia yra ne vien kartotë, bet ir þiûros iðplëtimas: prie idëjos nuolat artëjama jos paþinimo ribai kaskart persikeliant tolyn. Ði judri padëtis atitinka mûsø kultûros fenomenologijos dinamikà. Vadinasi, daiktai kartu su mumis dalyvauja idëjiniame vyksme. Ðia prasme idëja, kitaip negu traktavo Aristotelis, tampa, o ne parmenidiðkai rymo sustingusi. Daiktai yra tikri tiek, kiek yra 48

5 átraukti á idëjos sklaidà, nes realybës ðaltinis dieviðkoji idëja. Ávardydami arklá, mes susiejame já su jo esme, t. y. su arklio idëja, kitaip jis bus akiø apgaulë. Taigi èia kalba, tiksliau, vardas neatsiejama idëjinës þiûros dalis. Ávardyti reiðkia átikrovinti daiktus átraukiant juos á idëjos sklaidà, kurià jie kaskart iðpleèia. Taigi daiktams suteikiamas svarbus vaidmuo mûsø kelyje Dievop, kontempliuojant dieviðkos kilmës idëjas. Viduramþiø scholastikoje, kurioje platonizmas ir aristotelizmas ágauna naujà krikðèioniðkà pavidalà ir ásigali vertikali dievotyra, pamirðtamos tiek Aristotelio judraus pasaulio, tiek Platono primenanèiø daiktø sampratos. Dabar jas prisimename ið naujo kultûros fenomenologijos horizonte, kuris savo ruoþtu pleèiasi po kiekvieno minties vingio. Gráþkime prie Platono vardo sampratos. Reikëtø patikslinti: svarbus vaidmuo teikiamas ne patiems daiktams, o jø ávardijimui, nes tik ávardyti, t. y. mûsø màstymu áraðyti á dieviðkà pasaulio knygà, jie geba priminti ir formuoti idëjas. Èia verta prisiminti ankstyvàjá Wittgensteinà, kuriam kalbos ir pasaulio sandara sutampa. Platonas Valstybëje, taikydamas geros (darnios) poezijos modelá vieðame gyvenime, netiesiogiai teigia esant analogijà tarp meninës (kalbos) ir socialinës tikrovës. Kitaip negu Wittgensteinui, analogija Platonui nurodo dermæ su dieviðkàja anapusine idëja. Daiktai tampa tikri tik kaip mûsø paþástamos idëjinës dermës dalys. Ávardijimas savo ruoþtu leidþia mums vis priartëti prie dieviðkos idëjos, kurios paþinimo riba vis perkeliama tolyn. Ávardijimas yra analogijos (ana ton logon) kûrimas, kai daiktø tvarkà 7 atpaþástame kaip logos. Ðiuolaikinë mokslo metodologija, nors ir siekia atsikratyti sàsajø su dievoieðka 8, iðlaiko diskurso grynumà : faktai moksle yra ne daiktø (faktø) tvarka, o teiginiai apie ðià tvarkà. Pasak Chalmerso, faktu gali bûti laikomas arba paèiø kalnø ir krateriø Mënulyje egzistavimas, arba teiginys Mënulyje yra kalnø ir krateriø. Akivaizdu, jog tvirtinant, kad mokslas remiasi faktais ir yra ið jø iðvedamas, turima omenyje antroji interpretacija (2005, p. 31). Visas mokslo statinys paremtas pasitikëjimu iðsakytomis tiesomis. Jei bûtø kitaip, mokslininkai bûtø panaðûs á Eco (2001) minimus tobulos kalbos ieðkotojus, kurie visus minimus daiktus neðiodavo su savimi ir rodydavo juos. Norëdami patikrinti teiginá apie Mënulá, mes ne skrendame á já, o skaitome apie já mokslinæ literatûrà. Èia turime ávardijimo atvejá: eksperimentu tikrinama tik maþa dalis pirmtakø atpasakotos tvarkos, o jø sàlygos daþniausiai sudaromos taip, kad patvirtintø pripaþintus daiktø vardus 9. Neatsitiktinai loginiai pozityvistai, pasirëmæ ankstyvuoju Wittgensteinu, sutelkia dëmesá á kalbos daliø (protokoliniø teiginiø) analizæ. Mokslas daugiausia turi reikalà ne su tikrove (daiktais), bet su kalba (teiginiais). Tikrovæ kuriame kaip kalbinës bûtybës: daiktai iðkyla mûsø siekiø ir prasmiø horizonte, kuris prasiveria kaip judri gyvenamojo pasaulio visuma. Pasak Husserlio, gyvenamojo pasaulio nepaisymas sukëlë didelæ mokslo krizæ. 49

6 Platonas, per logos susiejæs tikrovæ, mintá ir kalbà, kartu nubrëþë Vakarø mokslo gaires. Tikrovë moksle interpretuojama teorijos, t. y. tam tikru bûdu ávardyto pasaulio, kontekste. Kitoks pasaulio aiðkinimas laikomas nemoksliniu. Teorija, skirtingai nei atskiras teiginys, ávardija ne reiðkiná, o pasaulio visumà, kuri lygiai taip pat neprieinama mûsø juslëms ar empirinei patikrai kaip ir Dievo esatis 10. Kaip ðis visuminis vaizdas iðkyla? Ar kaip stebëjimo ir eksperimento rezultatø suma? Reiðkinius mes matome ið savo egzistencinës visumos perspektyvos, o gamtà uþklausiame remdamiesi turimu vaizdu. Chalmerso teigimu, kitaip eksperimentas nebus vaisingas: eksperimentiniai faktai ir teorijos yra esmingai tarpusavyje susijæ. Eksperimentø rezultatai gali bûti klaidingi, jei jie yra pagrásti nepakankamomis arba klaidingomis þiniomis (Chalmers, 2005, p. 52). Taigi ir èia turime hermeneutinio rato atmainà, kai mokslo teiginiai (reiðkiniø ávardijimai) skleidþiami kaip egzistencinës (þmogaus pasaulio ávardijimo) dalys, iðpleèianèios visumà. To nepripaþástantis mokslas iðgyvena krizæ, kurià Husserlis siûlo áveikti gyvenamojo pasaulio horizonte. Mums èia rûpi klausimas, koks kalbos vaidmuo ðiame horizonte, kuriame susilieja mokslo ir gyvenimo siekiai. Kaip ávardijame pasaulá ir Dievà, jeigu jie neprieinami juslëms? Ar juslinë pagava bûtina tikroviðkumo sàlyga, kaip manë Kantas? Kaip ávardijimas sietinas su átikrovinimu? Taip mes vël gráþtame prie Platono klausimo, kurá skleisime egzistencinës fenomenologijos iðtekliais. STEINER: ÁVARDIJIMAS MENE IR RELIGIJOJE Panagrinëkime, koká vaidmená ávardijimas atlieka mene ir religijoje. Èia vadovausiuosi ne tiek Gadameriu, kuriam meno supratimas tampa hermeneutikos modeliu, ðá vëliau galima taikyti ir religijoje. Tai vaisingas kelias, leidþiantis Ðventraðèio metaforas nagrinëti kaip dramatiðkà kalbos ávyká, persmelkiantá egzistencijà, t. y. filosofinës poetikos priemonëmis. Vis dëlto èia apsiribosiu Steineriu, kuris, tikëtina, ves tuo paèiu keliu. Steineriui rûpi þodþio ir daikto sandora ir analogija tarp egzistencijos bei pasakojimo: Sandora tarp þodþio ir objekto, prielaida, kad bûtis yra iðsakoma iki praktiðko lygmens ir kad egzistencialumo þaliava turi savo analogà pasakojimo struktûroje mes apsakome gyvenimà, apsakome gyvenimà sau buvo reiðkiama ávairiai (Steiner, 1998, p. 88). Tai Platono klausimas, iðkilæs egzistencinës filosofijos kontekste. Atrodo, Platono metafizinis ir Steinerio egzistencinis diskursas nesuderinami. Kol kas aiðku, kad abiem rûpi kalbos ir bûties analogija. Maþa to, abu kalba apie analogijà kaip ontologiná ryðá. Sakëme, kad Platonui analogija iðreiðkia kaimynystæ (sandorà) idëjiniame tapsme, nukreiptame Dievop. Ar egzistencinëje fenomenologijoje analogija negráþtamai pakeitusi savo prasmæ ir iðreiðkia paprastà panaðumà? Èia galime paklausti, kieno pa- 50

7 naðumas iðreiðkiamas teiginiø, faktø ar daiktø? Sakëme, kad mokslas turi reikalà ne tiek su daiktais, kiek su faktais teiginiø pavidalu. Kà iðreiðkia analogija moksle? Remiantis tuo, kas pasakyta, galima teigti, kad analogija moksle ne daiktø panaðumas, o jø dermë teorijos horizonte. Fenomenologijos kontekste ji fenomenø dermë gyvenamojo pasaulio perspektyvoje. Kitaip tariant, analogija iðreiðkia fenomenø parankumà (Zuhandenheit) kalbos ir egzistencijos sàveikoje. Kadangi kuriant egzistencinæ tikrovæ Dievas iðkyla taip pat kaip fenomenas, analogija egzistencinëje fenomenologijoje nurodo ne tiek kartà ir visiems laikams sukurtà tvarkà (kaip Platono metafizikoje), kiek mûsø nuolat kuriamà siekiø ir prasmiø visumà, kurios sankûrëjai esame mes. Todël èia labiau tinka horizontaliosios teologikos (ne teologijos, kuri tegali bûti vertikali) terminas. Horizontalumas pasireiðkia keliose plotmëse: Dievas iðkyla kaip fenomenas gyvenamajame pasaulyje, kuris tampa kaip kalbos ir egzistencijos sàveika, leidþianti Dievà atpaþinti kalboje. Dabar prisiminkime ankstyvojo Wittgensteino patarimà: Apie kà negalima kalbëti, apie tai reikia tylëti (1995, p. 112). Nei apie Dievà, nei apie pasaulá mes negalime kalbëti, nes nei vienas, nei kitas mums neprieinamas savo visuma. Samprotavimai apie ðias anapusines mûsø atþvilgiu visumas veda màstymà á antinomijas, anot Kanto. Mes elgiamës kitaip: suskliautæ bet kokias anapusines ne gyvenamojo pasaulio visumas, ið naujo jas atkovojame ávardydami. Nors visi ávardijami fenomenai kaip egzistencinës darnios visumos dalys analogiðki, jie yra ir kitybiðki, savo naujumu iðjudina mûsø kalbinio gyvenimo pasaulá, kurio sankûrëjai esame mes. Anot Steinerio, klausti þodþiais to, kas gali bûti anapus þodþiø, galime nebent metaforiðkai (1998, p. 55). Taip iðreiðkiamas rûpestis tuo, kas yra uþ þodþiø, kitaip sakant, egzistencine tikrove, kuriai atvira metafora. Kalba egzistencinës kûrybos pamatinis sandas: ávardydami mes kuriame ir perkuriame pasaulá ir bûtá jame. Tai mus priartina prie Gadamerio, kuris supratimo teorijà grindþia nagrinëdamas þaidimà ir atpaþinimà kalbiniame mene (tragedijoje). Èia verta prisiminti Aristotelio poetikà kaip tragedijos kûrimo ir supratimo menà, apimantá egzistenciná apsivalymà (katarsis). Ðia prasme poetika analogiðka horizontaliajai teologikai, kreipianèiai nuo metaforos prie egzistencijos bendrame gyvenamajame pasaulyje. Supratimas, kuris kyla ið mûsø egzistencinës visumos, kalbiðkas: kalba sudaro hermeneutiná horizontà, kur susilieja egzistencinës suprantanèiøjø þiûros. Taip kalba ir egzistencija sudaro dalies ir visumos ratà. Tai leidþia vëlyvajam Heideggeriui ne tik teigti, kad kalba bûties namai, bet ir ieðkoti poezijoje miðko takø (Holzwege) á bûtá. Ávardijimas reiðkia ir bûties iðplëtimà: ið naujo nuðvieèiame savo egzistencinæ visumà, kartu ir ávardijamus daiktus. Ðia prasme ávardijimas ir ádaiktinimas vyksta lygiagreèiai: vardai telkia daiktus bûèiai. Sakëme, kad mûsø 51

8 pasaulis kaip visuma yra anapus juslinës pagavos, t. y. transcendentiðkas. Ávardydami já tai ámanoma tik metaforiðkai, mes kaskart perkeliame ir savo egzistencijos ribas: mûsø matymas (ir mokslinë þiûra) iðsipleèia. Metafora, Davidsono vadinama kalbos sapnu 11, màstymà perkelia á vaizdijamus tolius. Tai kalbos (poetinis) veiksmas, kuriuo kuriame pasaulá ir save jame. Ði kûryba yra poiesis, apimanti egzistencijà ir kalbà. Panaðiai ávardydami Dievà kaip mûsø kelio rodmená, iðpleèiame savo egzistencijà, nors ji nesulaikomai artëja myriop. Prasmës suteikimas mûsø tragiðkai patirèiai pareikalauja viso gyvenimo horizonto, kuris, susiliedamas su ávardijamo Dievo perspektyva, tampa begalinis. Sapnuojame koðmarus matydami tragiðkus ávykius skyrium nuo mûsø gyvenimo prasmës, t. y. neávardydami jø savo egzistencinës visumos horizonte. Tragiðkø ávykiø ávardijimas neatsiejamas nuo átikrovinimo kaip gyvenamosios tikrovës kûrimo (poiesis), kuris, bûdamas atviras tiek pirmyn (siekiø perspektyva), tiek atgal (praeities áprasminimas), visada rizikingas. Taigi tragika neatsiejama nuo poetikos, kuri susipynusi su teologika. Neatsitiktinai Steineris kalba apie þmogaus santykiø su Dievu dramà, iðkylanèià poetinëje kûryboje. Ði tragikos, poetikos ir teologikos sampyna galiausiai leidþia jam teigti: Dievo egzistavimo teigimas glûdi þmoniø kalbos iðtakose (1998, p. 57). EGZISTENCINIAI KALBOS ÞAIDIMAI IR KALBOS TYLA Po egzistencinës-poetinës religijos interpretacijos gráþkime prie Wittgensteino kalbos þaidimø, á kuriuos taip pat paþvelgsime ið fenomenologinës perspektyvos. Èia mus pasitinka pats Wittgensteinas, Filosofiniuose tyrinëjimuose teigdamas, kad kalbos þaidimai ne vien kalbos: jie apima veiksenà ir drauge su màstysena sudaro þiûrà (vaizdà). Èia kyla pagunda þiûrà gyvenamojo pasaulio visumos matymà traktuoti kaip mûsø þaidþiamø kalbos þaidimø sumà. Pirmiausia iðsiaiðkinkime, kiek kalbos þaidimai egzistencijos. Pats Wittgensteinas uþsimena, kad þaidþiame ið gyvenimo ir mirties. Gadameris savo ruoþtu Tiesoje ir metode kalba apie þaidimo mene rimtá mums atpaþástant tragedijos peripetijas kaip savo gyvenimo dalá. Egzistencinis supratimas ir yra savo bûties myriop atpaþinimas átikrovinant dramatiðkà ávyká, kuris tampa mûsø vaizdijamos visumos dalimi. Átikrovinimas èia reiðkia ir poetizavimà, t. y. nelaimës, kaip gyvenamosios visumos dalies, perkûrimà. Kai mûsø vaikas kasnakt prieð miegà praðo papasakoti nelaimæ, kitaip jis neuþmigsiàs, tai mes traktuojame kaip vaiko norà prisijaukinti arba ávardyti, kitaip sakant, átraukti tragiðkus ávykius á drauge su vaiku kuriamà egzistencinæ visumà, kurioje augame kartu su juo. Drástame ávardyti net tas nelaimes, kurios ilgam padaro mus nebylius, nes iðplëðë dalá mûsø egzistencijos per karà su gyvenamàja aplinka, kai þvangant ginklams, tylëjo mûzos. Tokios asmeninës nelai- 52

9 mës pavyzdys brolio þûtis autoavarijoje, po kurios bendravimo su artimu þmogumi klodas ágauna kità (nors ne maþiau tikrà) dalá mûsø egzistencinëje visumoje. Átikrovinimas èia reiðkia dalies priskyrimà mûsø egzistenciniame projekte, kuris nuolat auga, kai mes auginame savo vaikà pasakojimais. Nors brolio jau seniai nebëra, jis vis randa vietà mûsø gyvenamajame horizonte, kuris dabar iðsipleèia susiliedamas su vaiko þiûros perspektyva, paakinta jo baimiø. Tai kalbinis ávykis: tik papasakota nelaimë geba iðplësti egzistenciná projektà, kuris taip pat kalbinis. Nelaimë tampa egzistenciniu kalbiniu ávykiu turëdama dalá mûsø gyvenimo prasminëje visumoje. Maldoje ðios visumos horizontas, susiliedamas su ávardijamo Dievo perspektyva, be galo iðsipleèia atverdamas mûsø gyvenimo tolius tiek pirmyn, tiek atgal. Kalbiðkumas teikia egzistencijai talpumà: mûsø tirpstanèios valandos ne trumpina, o ilgina mûsø egzistenciná pasakojimà. Egzistenciniai kalbos þaidimai unikalûs: nëra vienodø gyvenimo pasakojimø, kuriamø kaip nelaimiø-daliø ir gyvenimovisumos sàveika. Vis dëlto mûsø egzistuojanèiø bûtybiø pasakojimus sieja ðeimyniniai panaðumai ne tik todël, kad mes sudarome artëjanèiø myriop individø ðeimà. Mûsø pasakojimai, kaip pasakojamos nelaimës vaikui, auga ðeimoje, kur jie gyvai sklinda ið lûpø á lûpas augindami jo dalyvius. Pasakojimo gyvumas sietinas su jo egzistenciniais saitais: net septyniasdeðimt du kartus girdëtas pasakojimas gali gauti naujà dalá mûsø gyvenimo visumoje, kurià jis savo ruoþtu vis iðpleèia. Galbût todël vaikai mëgsta daug kartø klausyti to paties pasakojimo. Ðeima nëra individø suma: kiekvienas jos narys yra ðeimos egzistencinës visumos, apimanèios etines, religines, estetines vertybes, dalyvis. Jis auga ir skleidþiasi ðioje visumoje drauge jà plësdamas. Net miræs narys dalyvauja ðioje egzistencinëje sklaidoje, vis ið naujo (linksmas ar liûdnas) iðkildamas mûsø pasakojimuose savo vaikams. Maþa to, jo mirtis, nuolat plësdama mûsø egzistenciná pasakojimà, vis ið naujo ávardijama. Egzistencinis pasakojimas nëra tik ávykio verbalinis atkartojimas. Sakëme, kad adekvatumà èia pakeièia analogija kaip dalies (kalbos) ir visumos (egzistencijos) sàveika: ávardydami tragiðkà ávyká, átraukiame já á mûsø siekiø ir prasmiø visumà, kurià savo ruoþtu tas ávykis iðjudina. Tai kalbos, minties ir veiksmo egzistencinë sàveika, kuria mes tampame savimi. Pasakodamas ar klausydamas tragiðko ávykio, að akimirksniu atpaþástu tampantá save kaip naujà visumà, kuri pulsuoja ðeimos nariø artumoje. Nors kiekvieno nario egzistencinë visuma yra individuali, ji skleidþiasi dalyvaudama ðeimos tragiðkoje byloje. Ðis ðeimyninis panaðumas kaip priklausymas gimtajai terpei leidþia tarpti individualumui. Kalbos, minties ir veiksmo sàveikos nesuardo net tyla. Tylà galima prilyginti mirèiai. Matëme, kaip mirtis tampa egzistenciniu pasakojimo ávykiu. Atrodo, tyla nutraukia ðià tapsmo grandinæ uþverdama egzistencinio supratimo prieigas. Ar ne 53

10 tai byloja Wittgensteino posakis apie kà negalima kalbëti, apie tai reikia tylëti? Taèiau mirties ir tylos analogija mums leidþia teigti prieðingai. Negalima kalbëti nei apie Dievà, nei apie pasaulio visumà. Ir Dievas, ir pasaulis tyli, bet jø tyla yra iðkalbinga. Anot Daujotytës, Tylëjimas nëra kalbus, bet yra iðkalbus. Tylëjimas neturi kalbëjimo formø, pavidalø. Bet turi kalbà kaip iðkalbø buvimà bûtyje tam tikrais apsisprendimais, laikysenomis, taip pat ir atsisakymu kalbëti (2003, p. 53). Dievas ir pasaulis kalba tiek, kiek mes juos prakalbiname átraukdami á savo egzistenciná pasakojimà. Klausydamiesi ðios iðkalbingos tylos, mes kuriame savo siekiø ir prasmiø visumà, kur Dievas tampa ávykiu. Tai dviguba analogija: mes, Dievo vaikai, klausydamiesi tylos pasakojimo, kuriame savo egzistencijà ir dalyvaujame pasaulio sankûryboje. IÐVADOS, ARBA ÁVARDIJIMAS KAIP ÁTIKROVINIMAS Ávardijimas ir átikrovinimas analogiðki: vardo suteikimas yra egzistencinë kûryba, kuria daiktas átraukiamas á mûsø egzistenciná pasakojimà. Drauge tai vis naujas pasaulio perkûrimas, kuriuo atkartojamas sukûrimas. Ðiame perkûrime dalyvauja ir ávardytas Dievas kaip fenomenas, be galo iðpleèiantis mûsø egzistencinio supratimo horizontà. Ði kalbos fenomenologija apima teologikà, poetikà ir tragikà: tai gyvenamosios visumos kûrimas tragiðkai atpaþástant fenomenus kaip mûsø egzistencinio projekto dalis, kurios perkelia vis tolyn gyvenamàjá horizontà. Dievas kaip ðio perkëlimo veiksnys, tarpstantis kalboje, yra tikras: Jis padeda kurti þmogaus tikrovæ. Literatûra Aristotle. Metaphysics, ed. W.D. Ross. Oxford: At the Clarendon Press, Chalmers, A. F. Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa, Daujotytë, V. Literatûros fenomenologija. Vilnius: Vilniaus dailës akademijos leidykla, Davidson, D. What Metaphors Mean, in On Metaphor, ed. Sheldon Sacks. Chicago and London: The University of Chicago Press, Eco, U. Tobulos kalbos paieðkos Europos kultûroje. Vilnius: Baltos lankos, Gadamer, H.-G. Wahrheit und Methode. Tübingen: Mohr (Paul Siebeck), Heidegger, M. Unterwegs zur Sprache. Stuttgart: Verlag Günter Neske, Husserl, E. Die Krisis der europäischen Wissenschaften und die transzendentale Phänomenologie. Haag: Martinus Nijhoff, Kaèerauskas, T. Tiesos samprata egzistencinëje fenomenologijoje // Logos, Nr. 42, 2005, p Kaèerauskas, T. Darnus tiesos pasaulis III. Noesis kultûros fenomenologijoje // Logos, Nr. 43, 2005, p Kaèerauskas, T. Tikrovë pasakojimo kultûroje // Filosofija. Sociologija, 1: 2 7, Kantas, I. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, Maceina, A. Kultûros filosofijos ávadas // Raðtai, I t. Vilnius: Mintis, Maceina, A. Filosofija ir lietuviø kalba // Raðtai, VI t. Vilnius: Mintis, Nekraðas. E. Filosofijos ávadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, Platonas. Kratilas. Vilnius: Aidai, Ross, W.D. (ed.) Aristotele s Metaphysics. Oxford: At the Clarendon Press,

11 Steiner, G. Tikrosios esatys. Vilnius: Aidai, Vitgenðteinas, L. Traktatus logiko-philosophicus // Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, Vitgenðteinas, L. Filosofiniai tyrinëjimai, Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, Áîäðèéÿð, Æ. Ñèñòåìà âåùåé. Ìîñêâà: Ðóäîìèíî, Ðèê ð, Ï. Ïàìÿòü, èñòîðèÿ, çàáâåíèå. Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî ãóìàíèòàðíîé ëèòåðàòóðû, Nuorodos 11 Kultûros filosofijos ávadas (1991). 12 Filosofija ir lietuviø kalba (1994). 13 Bandymai atskirti buvo nesëkmingi. 14 Maceina taip pat pasitelkë Aristotelá plëtodamas kultûros filosofijà. 15 Èia svarbi Aristotelio paradigma. 16 Tai nurodo ir Nekraðas (2004). 17 Baudrillard as (2001) daiktø tvarkà ðiuolaikiniame pasaulyje pristato kaip mûsø vartojimo matricà, kuri savo ruoþtu formuoja mûsø gyvenimà. 18 Aristoteliui teologika mokymas apie nejudantá judintojà kaip judëjimo ðaltiná metafizikos pamatas. 19 Feyerabendas teigia, kad tai puiki dirva mokslo klastotëms. 10 Prisiminkime Kantà, kuriam Dievas kaip neempirinë esybë yra nerealus, nors jis ir uþimà svarbià vietà mûsø gyvenime. 11 Metafora yra kalbos sapnas (Davidson 1978, p. 29). 55