Lietuvos etnologija tarp etnografijos ir antropologijos

Transcription

1 Lietuvos etnologija tarp etnografijos ir antropologijos Su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultûros istorijos katedros Socialinës antropologijos ir etnologijos skyriaus docentu dr. Vyèiu ÈIUBRINSKU kalbasi Juozas ÐORYS 1995 m. Vilniaus universiteto Zenono Ivinskio skaitymuose ir 1999 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus II konferencijoje Ið etnografijos istorijos ëmeisi dràsiai ir kritiðkai apþvelgti Lietuvos etnografijos (etnologijos) nueità kelià, ypaè jo sovietmeèio atkarpà. Kokie motyvai tai nulëmë? Matyt atëjo atsinaujinimo ir vieðesnio kalbëjimo apie susikaupusius probleminius dalykus metas. Dabartinëje etnologijoje pastebime daug permainø, bet ir fetiðø, ir tabu netrûksta, be to, ir muziejinis kraðtotyrinis disciplinos paveldas neliko be pëdsakø; juk iki ðiol, geriausiu atveju, siekta fiksuoti ir tipologizuoti nuo gyvenimo arenos nueinanèias senojo kaimo realijas. Minëjai pats ir rëmeisi Jono Mardosos sakymu, kad jau prieð deðimt metø energingai diskutuota apie etnologijos poþiûriø, nuostatø atnaujinimà, akademiniuose sluoksniuose esà tai sukëlë rezonansà. Ðiai sferai artimoje platesnëje visuomenëje tai, atrodo, praëjo ðonu. Vieðumoje tø diskusijø gal ir nesigirdëjo, bet akademiniu lygmeniu jos vyko. Kai rengiau praneðimà Sovietinë etnologija Lietuvoje: mokslas, ideologija ir patriotizmas Nacionalinio muziejaus konferencijai, Universiteto doktorantës etnologës sakë oi, baisoka, aðtru, ir kad man ir save reikia arèiau to proceso paminëti. Anksèiau irgi buvau gana stipriai apimtas baltofilinës aistros, sekiau Marijos Gimbutienës, Algirdo Juliaus Greimo, Norberto Vëliaus, Rimutës Rimantienës, Vytauto Urbanavièiaus, kieno norit pëdomis, ieðkojau autentikos. Toks baltofiliðkas (Alfredo Bumblausko terminas neatrodo prastas) poþiûris buvo iðtikæs ne mane vienà. Veikë patriotinis momentas, antikolaboracinis nusiteikimas, gal tuo metu kiek ir opozicionieriais sovietiniam reþimui buvom, bet... statydami perkûnsargius. Kaip Angelë Vyðniauskaitë sako: neþiûrëkite á preambulæ, pratarmæ, galà, ten visi reikalingi perkûnsargiai sudëti, á juos galima dëmesio nekreipti, visa medþiagos vertë atsiskleidþianti jà dëstant. Savo laiku tai veikë daugelá tyrinëtojø, aiðku, ir mane, tiesa, apnikdavo ir abejonës dël tokio darbo prasmës... Ar neatrodo paradoksalu, kad vyresnës kartos etnografai (etnologai) savo tautos aukðtinimo liga iki ðiol taip ir nepersirgo, o, pavyzdþiui, pats, kaip jau viduriniojo eðelono atstovas, nuo patriotiniø aspiracijø gana atðiauriai atsiriboji? Beje, kai kas pastebi, kad lietuviø etninë kultûra po Atgimimo tik pradedama rimèiau tyrinëti, o ienos jau esà kosmopolitiniais motyvais remiantis bandomos sukti á ðalikelæ... Visi mane ið ankstesniø metø paþásta kaip skrajûnà, lakstûnà, esu apvaþiavæs kone visà Lietuvà, iðnarðæs muziejø, archyvø, bibliotekø fondus, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraðtynà. Tad man lengviau apþvelgti situacijà tarsi ið ðalies, be to, mûsø darbus, Lietuvos situacijà galëjau palyginti su Vakarø mokslo institucijø patirtimi. Netgi teoriðkai tai galima pagrásti. Pavyzdþiui, vakarieèiai naudoja sau priimtinas kategorijas, teorijas, metodikas, atlieka tyrimà ir suformuluoja, jø akimis, tam tikras iðvadas, sakytum, koks tam tikro kito vaizdas, jo identitetas. Skirtingas nuo jø, ðkotø, ðvedø, prancûzø... Apraðytasis, tarkim, lietuvis tai skaito ir stengiasi save suprasti kiek ámanoma kitø akimis. Ir jis nori nenori pateiktas kategorijas, sàvokas, metodikas paima, naudoja. Reiðkia, á save pasiþiûri kito sàvokomis ir kategorijomis, tada save pamato tarsi ið ðalies. Didþiausias ðokas mane iðtiko, ko gero, metus besistaþuojant Londone. Mane sukrëtë paprastø þmoniø, ne mokslininkø, galvose egzistuojantis mentalinis þemëlapis. Kas ta Lietuva? Anglams jau Vokietija tolimieji Rytai... Jie beveik svarbiausia pasaulio dalis, Europa nutolæs, efemeriðkas debesis, gaudesys... Uþ jûrø yra Olandija, Belgija, Prancûzija... dar kai kas aplink, bet jau Vokietija Rytai. Uþ jos, tarp Vokietijos ir Japonijos didþiulë dykra. Apie Centrinæ ir Rytø Europà su jais ðnekëtis beveik neiðeina... Ið kitos pusës, gera mokykla man buvo prieð kelerius metus keturiø mënesiø staþuotë Lundo universiteto Etnologijos katedroje. Tai padëjo susikonstruoti modernià nacionalinio identiteto sampratà. Nereikia manyti, kad jà ágauname gimdami, paveldime ne, konstruojamës, mes ir apie mus. Ir nebûtinai postmodernistiðkai, po Benedicto Andersono ir Erico Hobsbawmo knygø matyti, kad tradicijos ne vien paveldimos, bet ir intensyviai kuriamos, bendruomenës lipdosi ávairiais motyvais ir lygmenimis. Vis dëlto kokia mûsø etnologijos situacija ðiuo poþiûriu? Ar ji vis dar etnografija, ar jau ir etnologija? 1

2 Etnografija buvo ir bus sociologinë, antropologinë, etnologinë; jos gali bûti ávairios. Minëtuose tekstuose pabrëþiau, kad 1932 m. Rusijoje etnologija buvo apðaukta burþuaziniu mokslu ir terminas vëliau sovietø valdytuose kraðtuose nebenaudotas (po 1944 m. ir Lietuvoje). Tai nereiðkia, kad tuo metu pas mus nebuvo etnologijos, ji buvo taikytos mokslinës teorijos, metodologijos, taèiau dominavo istorinis materializmas. Tiesa, tarpukariu vyravo ryðkus apraðomasis, empirinis, muzeologinis jos aspektas. Nemanyèiau, kad tai buvo didelis praradimas, ið dalies tai buvo prasminga, nes padaryta nemaþa gerø darbø. Antra vertus, grieþtai vertinant, savarankiðko etnologijos mokslo sovietmeèiu nebuvo. Bandau pasakyti, kad ið dalies taip, turime kai kuriø rezultatø: iðleisti du vertingi Pabaltijo tautø þemdirbystës ir drabuþiø atlaso tomai ir dabar nepasenæ (kartais juos padovanoju uþsienio kolegoms), gaila, treèiasis tomas taip ir neiðëjo. Kaip ir Lietuviø etnografijos bruoþai juos ir dabar galime dràsiai iðleisti angliðkai, vokiðkai, prancûziðkai... Aiðku, su papildymais, korekcijomis. Tai rodo, kad etnologijos mokslas ir sovietmeèiu buvo, tik labai nesavarankiðkas. Ne tik todël, kad priklausë ideologinei istorinio materializmo schemai, bet ir todël, kad buvo áspraustas á istorijos mokslo rëmus. Istorizmas buvo direktyviðkai primestas, todël daþnai pasigendu etnologijos jungties, tarkim, su folkloristika. O juk tarpukariu Jonas Balys stengësi lipdyti bendrà etnologijos ir folkloristikos kryptá, buvo ákurta Etnikos katedra, bandytas kurti ir bendras mokslas, deja, nelabai sekësi... Tas pats, deja, ir ðiandien nors, pavyzdþiui, Kauno Vytauto Didþiojo universitete veikia viena Etnologijos ir folkloristikos katedra, bet mokslininkai nedirba iðvien. Gal ir metodologiniø sàlyèio taðkø nelabai teranda, nes lietuviø folkloristika, deja, tëra tik lietuviø tautosakos ir lietuviø etnomuzikologijos studijos, þodinës kûrybos þanrinë analizë. Vakaruose folkloristikos srity paþengta þymiai toliau. Mûsø etnologija, deja, irgi nëra tokia visapusiðka tautotyra, kokia galëtø bûti. Ar esama joje bent jau per 10 Atgimimo metø kokiø kokybiniø pasikeitimø po ilgai kultivuotø apraðomøjø, kaupiamøjø metodø? Juk daugybæ metø mûsø etnografai/etnologai buvo priversti taikyti vien istorizmo, statistiná, sociologiná ir kitus vienpusiðkus mokslinius instrumentus. Tendencijø tikrai yra. Jau ðiandien akivaizdus, pavyzdþiui, kultûrinio dialogo organizavimas (parengtas straipsniø rinkinys Lietuvos sovietinë istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Vilnius: Aidai, 1999). Stengiamasi atsiriboti nuo sovietinës etnosociologijos, kur þongliruota ið anksto aprobuotais skaièiais. Ðiandienos realybë subrendusi naujoji etnografø karta (Þilvytis Ðaknys, Rasa Paukðtytë, Auksuolë Èepaitienë) orientuojasi ne tik á tradicinæ problematikà, dairosi ir á bendresnius sociokultûrinius, bendratautinius tyrinëjimø aspektus (pavyzdþiui, Gudijos, Lenkijos, Latvijos lietuvius). Po truputá pradedamos judinti tautinës maþumos, ir að pats bandau ðia kryptimi dirbti, pavyzdþiui, tyrinëdamas konfesines maþumas, sentikius. Petras Kalnius tà irgi daro, tiesa, jis tyrinëja labiau etnosociologiðkai nei etnografiðkai. Tendencijos tyrinëti uþsienio lietuvius, Lietuvos tautines maþumas, apskritai dabarties situacijà, atrodo, gana perspektyvios. Kitas aspektas pavyzdþiui, dvi etnologës (Auksuolë Èepaitienë, Vida Savoniakaitë) ðiemet vasarà buvo nuvykusios á ðeðtàjá Europos antropologø asociacijos kongresà Krokuvoje. Man teko praeitame bûti, ir susidariau nuomonæ, kad tai yra asociacija, bandanti europiniu lygiu jungti etnologø ir antropologø tyrinëjimø pastangas. Bûtent europistø, tyrinëjanèiø ne Amerikos, Azijos ar viso pasaulio, o Europoje vykusius ir vykstanèius procesus. Manau, kad to link juda ir kai kurie mûsø jaunosios kartos etnologai. Beje, mûsø katedros auklëtinë doktorantë Auðra Simoniûkðtytë domisi èigonø etnika, o kita doktorantë Kristina Ðliavaitë ðiuolaikinës etnologijos ir antropologijos pasiekimø pagrindu imasi paèiø aktualiausiø socialiniø problemø. Pavyzdþiui, domisi Visagino dabartimi, nes ten, ko gero, bræstanèio etninio ir socialinio konflikto uþuomazgos. Tikiuosi geros analizës, nes jai profesionaliai vadovauja Lundo universiteto profesorius Stevenas Sampsonas. Susidaro áspûdis, kad vis ðiuolaikiðkesniais imami laikyti ties antropologijos ir sociokultûrologijos riba susitelkæ etnologai? Ar tame nebûtø pavojaus vël nusiristi prie gana gajaus ir vulgaraus sociologizavimo? Juk bendrybiø akcentavimas, apibendrintø duomenø kartografavimas, kepuriø dëliojimas ant realiø procesø kartais iðtrina paèià savaime informatyvià konkretybæ? Ar autentikos paieðkos jau galutinai prakeiktos? Jei nebûtø daromi etnografiniai tyrimai, tas pavojus taptø akivaizdus, netgi grësmingas. Etnografija yra saugiklis, neleidþiantis tam atsitikti. Antropologiniai tyrimai skatina gyventi tarp tiriamøjø, ásigyventi á jø kasdienybæ, tapti jø dalimi. Sukibimas su tais, kuriuos tyrinëji, antropologams yra bûtinas. O darant etnologiná tyrimà nûnai taikomas ne vien anketavimas ir biografinis metodas, ir nestruktûruotas interviu, kuris pas mus beveik nenaudojamas, o jei naudojamas, tai labai provizoriðkai. Bet kuriuo atveju tai yra labai konkretus labai konkreèiø þmoniø apraðymas. Turëdamas galvoje, kad tuos, kuriuos apraðinësi, turësi teoriðkai apjungti, juos matai kaip grupæ, kaip Gemeinschaft (bendruomenæ). Tai ir neleidþia sociologizuoti, aiðku, gali tuo pagrindu toli nusigeneralizuoti, bet vis tiek tikro etnologinio darbo paþiba bus geras, tvirtas, iðsamus apraðymas, fiksacija. Dabar tarsi vengiama atskirame sociume esanèiø maþø skaidulëliø tyrinëjimø, tarkim, konkretaus paproèio, simbolio, tikëjimo, uþkalbëjimo. Ar nebaugina tas susidarantis bendras gaubtas, atliekantis, mano galva, gal ir globalizuojantá, á Europà iðvedantá, bet ir niveliuojantá vaidmená? O gaivios specifinës informacijos galbût duotø minëtø miniskaidulëliø tyrimø visuma? Ar kartais neatrodo, kad naujieji metodai kiek eliminuoja visavertá medþiagos tirðtá, krypstama vien á dabarties procesø tyrimà, nes esà per- 2

3 Vytis Èiubrinskas kalbasi su Lietuvos rusu (sentikiu) Jelisiejumi Karpovu (g m.). Stravai, Kriaunø apyl. (Rokiðkio r.) m. dëtas rëmimasis kultûros istorijos faktais suponuojàs kiek pritemptà, suidealintà suvokimà? Ðiuo atveju áþvelgiu dviejø dalykø detalës, paproèio, simbolinæ vertæ turinèio fakto ir toli siekianèio apibendrinimo sukibimà. Tai ypaè ámanoma pamatyti svetima akimi. Todël gal reikia gerokai susisvetiminti, kad kaþkà ypatingesnio ir savo kultûros terpëje pamatytum. Mes, tarkim, nesistebim, kad neleidþiame sau sveikintis per slenkstá. Svetimas iðkart suklûsta: kas èia? Sako, visi, nuo kiemsargio iki prezidento, bijotës sveikintis, neáëjæ per duris vidun. Mes to nematome. Turëjau galvoje sukibimà bûtent to, apie kà kalbëjai klausdamas simbolikà, krypdamas á interpretacijos pusæ. Èia susisieja momento pagavimas ir jo lyginimas, svërimas, rekonstravimo bandymai. Tai susijæ su antruoju tyrinëjimo etapu juk bet koks mokslas lygina, ieðko fakto ar reiðkinio prasmiø, bet ypaè svarbu, kad pirminis apraðymas bûtø atliktas iðmananèios akies, ausies ir galvos, maksimaliai susisvetiminant ir nepervertinant fakto ar reiðkinio istorinës vertës. Vis bandom atrasti dar senesnæ senovæ... Pavyzdþiui, kokia nors dainos nuotrupa bûtinai esanti atskilusi nuo sutartinës, esà siekianti vos ne paleolito laikus... To kiek bijau, todël manau, kad tikslingiau susikaupti ties tuo, kà galime aptikti dabar ir èia. Antai socialantropologë ið Danijos Pernille Hohnen atvaþiavo á Lietuvà tyrinëti postsovietinës rinkos ekonomikos, bandë nustatyti, ar mûsø Gariûnai yra vakarietiðko blusø turgaus (gal kiek atitinkanèio talkuèkæ ) variantas, ar rytietiðko bazaro tipo prekyvietë. Neilgai tuo rëmësi, nes greitai paaiðkëjo, kad èia dominuoja moralinë problematika. Dauguma paklaustøjø, kodël prekiaujà Gariûnuose, atsakydavo: o kodël klausi, ar dël to, kad að be kaklaraiðèio? Kaip tu, maþdaug, drásti prie manæs kabintis? Ir tyrinëtoja uþ to uþkibo. Aiðkindamasi, kodël tai akcentuojama, paraðë ádomià studijà A market out of place? ( Turgus ne vietoje? ) Orientacija á ðias dienas gal ir orientacija á ateitá, bet taip nusistatæ vis vien iðliksime dviveidþiais Janusais, uþpakaliniu veidu þvelgià á praeitá. Galbût orientacija á nûdienà ágalina geriau suvokti ir kultûros istorijos realijø, paveldo esmæ ir prasmæ? Nes mokslo duona kasdieninë, kaip sakai, vis tiek prasmiø aiðkinimasis, ávairiø intelekto modeliø konstravimas. Mûsø atveju tai kartais atsiremia ir á hipotetinius tautos dvasios, esmës, turinio ir kitus esà baltofilinius dalykus. Rodos, tiek maþai apie save teþinome... Ir tai mumyse kirba. Kirba, bet neuþmirðkime, kad praeitis tautos simbolinis kapitalas. Iðleidþiamà pinigà investuojame á ateitá, o kapitalà naudojame kritiniais tautai momentais (iðlikimà skatinusi dainuojanti revoliucija; atsimename, kokie seniau bûdavo Balticos, Skamba skamba kankliai folkloro festivaliai su galinga ugnim, ne tokie pramoginiai, aliniai, kaip dabar). Svarbus praeities sunaudojimo momentas... Be abejonës, að suprantu, kad reikia istorinës retrospektyvos, reikia á ðiandienos apraðymo ir analizavimo turiná átraukti ir praeitá, bet negalime uþmirðti, kad ji mus pasiekia per daugybæ kartø. Antra vertus, tai svarbu tiriamøjø identitetui nustatyti, þinome, kad tam tikrø faktø (tarkim, krikðtasuolës kertës ar langinës puoðyba) buvimas mûsø savimonëje, kaip pats sakai, kirba. Ðiuos dalykus per tai galime priartinti prie savæs, sugyvinti. Sugyvinti galima, bet iðkyla tapatybës klausimas kas yra kas? Ar ne mokslo tikslas skaidyti objektyviosios realybës ir idëjø pasaulá taip, kad ir praeities, ir dabarties medþiaga atskleistø jo visuminá (nors abstrahuojantis kiek suidealintà) vaizdà, funkcijas? Ar mokslinë rekonstrukcija tiek ydinga, kad, nesant akivaizdþiø dabarties árodymø, ja netikslinga naudotis? Galbût trûksta tarpdisciplininiø tyrinëjimø ávaldymo? Juk Marija Gimbutienë nebûtø tapusi savimi, jei nebûtø perkoðusi per savo protà ir vaizduotæ 3

4 daugybës archeologijos, mitologijos, tautosakos, etnologijos, ligvistikos, menotyros etc. duomenø! Ðiuo poþiûriu archeologija iðties geras pavyzdys. Visiðkai suprantu ir pritariu, kad ið ðukës galima atkurti puodà, ið Þemutinës pilies pamatø rekonstruoti visà statiniø kompleksà, bet tai yra realiai apèiuopiami artefaktai. Dël to archeologija, mano manymu, skiriasi nuo etnologijos, kuri daþniausiai operuoja idëjomis ir veiksmais. Todël viena yra rekonstruoti remiantis artefaktais, apèiuopiamu medþiagiðkumu, kita abstraktokomis idëjomis; tenka kurti modelius, nes kitaip bus grynas evoliucionizmas ar socialinis darvinizmas, kurie kaþkada gal buvo sveiki etnologijos augimo veiksniai, bet dabar jau iðsemti. Tiesa, kai kurios schemos dar tinka, pavyzdþiui, gentis, bendruomenë, tauta, valstybë. Kai kur dar ámanoma atstatyti procesø sekas, bet su daugybe iðlygø, todël vis tiek tenka praeitá modeliuoti. Bet nereikia bûti ásitikinusiam, kad pasakai kaþkà besàlygiðkai objektyvaus. Bet argi ne problemiðka rimtu veidu þvelgti á ðiuolaikines bendruomenes, ypaè didmiesèiø sociumo sankaupas, nes jø, kaip tokiø, beveik nelikæ. Arba jos visiðkai suskaidytos gyvenimo realybës, informacinës visuomenës preso ir apskritai civilizacinio beribiðkumo pojûèio. Kuo tada remtis? Teisingai pastebëjai. Ið tikrøjø, labai sunku surasti branduolá, kuriuo galëtume neabejotinai remtis. Tà realiai sukibusià, tarpusavio ryðiais susisiejusià bendrijà. Ið iðorës ji neretai atrodo susisiejusi, bet ásigilinus kas sau... Vis dëlto tam tikrus branduolius iðskirti ámanoma: kad ir kokia bûtø globalizacija, ðalia jos kaip ðeðëlis fragmentacija. Ðalia visuotiniø vienijanèiø separatistiniai ir segregaciniai faktoriai. Þmonës vis tiek kultûriðkai ir socialiai identifikuojasi, bet minëtosios bendrijos keièiasi ir ðiuolaikiniame postmoderniame pasaulyje esti nestabilios. Pavyzdþiui, þinomas socialantropologas Jonathanas Friedmanas (neseniai Vilniaus universitete skaitæs socialinës antropologijos kursà, dalyvavæs ALF namø diskusijoje) yra nuoseklus globalizmo kritikas, todël manyti, kad globalizacija visus uniformina netikslu, nes ji jau ávyko maþiausiai prieð ðimtà metø, kai susiformavo pasaulinë rinka, susikûrë bankø ir prekybos sistema, visà pasaulá suriðusi á vienà mazgà. Seniai gyvenam globaliam pasauly, bet tai nereiðkia, kad dël to esam vienodesni, nes prigimtinis þmogaus skirtingumo poreikis didþiulis. Þmogus savo prigimtimi yra ne tik kolektyvistinë, bet ir separatistinë bûtybë, turinti save atriboti nuo kitø ir todël priversta atitinkamai grupuotis, kad iðliktø savimi. Anksèiau þmonës pieðdavo, kad kitas ne þmogus, o þmogëdra, dabar pieðiama, kad kitas nemoka naudotis ðakute... Atsiribojimas ir saviðkiø susisiejimas. Ne vien amþiaus grupiø, konfesijø, lyties, profesijø lygmenimis, bet ir daugybe kitø. Manau, kad norint galima surasti. Kuo Gariûnai ne bendruomenë? Ar Visaginas, kur þmonës netgi në vieno privataus namo neturi visi nematoma virkðtele prijungti prie atominës elektrinës. Ði keista ðeima tiesiog praðyte praðosi tyrinëjama. Gal þodis banda bûtø tikslesnis per televizijà neseniai maèiau filmà apie gyvûnø bendruomenes. Pingvinø perykla ant jûros kranto ir savo gentainiams ið kailio meiliai parazitus renkanèiø migruojanèiø beþdþioniø babuinø populiacija montaþo principu (jø naudai!) buvo lyginama su uþkimðta maðinomis magistrale. Ir vienus, ir kitus kaþkas subloðkia krûvon tikslingai (ir chaotiðkai) organizuotas bandas arba minias. Jas suburia, pavyzdþiui, vartojimas juk apie supermarketus telkiasi minios þmoniø. Ilga distancija, bet, imant pingvinø ir vartoti skubanèios magistralës bendruomenës paralelæ, pasirodo, kad atsidurta panaðiose pozicijose (ar opozicijose?). Jei per katastrofizmo akinius þiûrësi... Ko gero, nes kad ir kaip ryðiai trûkinëtø, þmogus juos bando atkurti. Sunku apibendrinti. Galima nebent paspekuliuoti. Didelis saviþudybiø skaièius Lietuvoje rodo akivaizdþià tapatybës krizæ. Senoji tapatybë nebeveiksminga, o naujos tapatybës paieðkos sunkios. Yra kliuviniø ir vienijantis, ir atsiribojant. Ryðiø mazgelis sunkiai mezgasi, ypaè ðiaurietiðko temperamento ir mentaliteto tautai. Taip, ir paprasèiausia sakyti, kad visuomenei modernëjant sparèiai trûkinëja ðeimas, gimines, profesines, konfesines, kraðtieèiø bendrijas jungæ ryðiai. Galima bandyti aiðkinti ir tuo, kad lietuviø tauta yra palyginti nesena. Ir kita sunku rasti ðalá, kur nuo 1950 iki 1989 metø, t.y. per 40 metø ið kaimo á miestà bûtø iðjudëjæ 40, 3 proc. gyventojø. Galbût ir dël to visuomenëje vyksta gana destruktyvûs procesai. Naujø ryðiø poreikis ið vienos pusës ir senøjø prigimtiniø, restauruotinøjø ilgesys ið kitos. Paminëjai prigimtinius ryðius. Sovietmeèiu etnologams buvo dirbtinai iðkeliamos prieðprieðos materialinë ir dvasinë kultûra. Ar ðiuolaikiniai tyrinëjimo bûdai tai lengvai perðoka, ar ástengiama skverbtis ir á visuomenës buitá, ir á bûtá? Kà ðiame kontekste laikyti prigimtiniu, lietuviðku, paveldëtu ir iki ðiol neprarastu? Ar taip klausti jau anachronizmas, nes þmogaus pasaulis vientisas, nepaisant, kad dar neseniai gana atsietai, hermetiðkai tetirti þemdirbystës árankiai, padargai, maistas, drabuþiai, malûnai, þaislai, aviliai... Dvasios ir materijos santykis panaðiai sukibæs kaip formos ir turinio sàlygotumas. Karlas Marksas akcentavo pagrindo ir antstato buvimà, vëliau tai valstybës mastu buvo suvulgarinta, suvesta á du pradus. Tiesa, ir dabar yra menkos atðakëlës (pavyzdþiui, Marvin Harris), kurios dar operuoja panaðiomis sàvokomis. Maþai kas palaiko ðià ið esmës evoliucionistinæ nuostatà moksle. Raðydamas disertacijà, pats susidûriau su ðio suprieðinimo tiesmukumu. Buvau orientuojamas á liaudiðkosios architektûros pastatà þiûrëti vien kaip á materialø objektà. Rodos, paprasta, viens du apraðai, palygini aukðtaièiø ir þemaièiø trobesiø fasadus ir kt., ir darbas baigtas. Jei taip bûèiau daræs, bûèiau parengæs architektûros, bet ne etnologijos darbà. Juk pastatà reikia ne tik pastatyti, ið 4

5 pradþiø já reikia sukurti savo galvoje. Juk namai ðilta, saugi, jauki, ávairiems dvasios (ir kûno) poreikiams tenkinti skirta vieta. Kaip statant namà ákûnijamos ðiltumo, saugumo, jaukumo, dvasingumo idëjos? Tad ði veikla ið amatininkiðkos pereina á dvasinæ plotmæ. Kaip tai atsiesi? Gerai apibrëþei ne tik statyti, bet ir sukurti namus galvoje ir dvasioje. Ir ne tik juos! Beje, prigimtiniai giminystës (abiejø kraujo ir vedybinës) saitai, ryðiai su tëviðke, þeme, gimimo vieta yra be galo svarbûs, ir gaila, kad jie sparèiai trûkinëja. Modernistinio kvapo judëjimai, tokie kaip kraðtieèiø klubai, regioninës etninës kultûros draugijos tarmës pagrindu norëtø sàryðá su tëviðke susigràþinti, bet tai daro pernelyg romantiðkai uþuot suradæ ir davæ lëðø savo iðeitiniø tëviðkiø paveldo reikalams, jos, atrodo, daugiau minta vieðai deklaruojama nostalgija. Atseit, gal dar gráðim, gal dar sukursim rojaus sodþiø. Manau, racionaliau bûtø tà sodþiø bendromis jëgomis puoðti, kad tiktø ne tik tëvyniðkumui þadinti, bet ir, tarkim, uþsienio turistams vilioti. Padaryti kaip simbolá, kad tiktø tau ir tavo vaikams. Esi sakæs, kad nevalia perskaitytø veikalø siaurai ir tiesmukai taikyti rekonstruojant paproèius etc. Kà turëjai omeny? Ar kad teisybës apie kai kuriuos pamatinius mûsø pasaulëjautos dalykus nebegalësime suþinoti, kad rekonstrukcijos ydingos kaip þmogiðkojo ribotumo interpretacijos? Ar tuo nusideda ir visø pripaþintø autoritetø veikalai? Manau, kad humanitariniuose moksluose (tokiuose kaip etnologija) objektyvumas, ðvelniai sakant, yra sàlyginis. Realybë kaip tokia, aiðku, egzistuoja, mes esame realûs padarai, jei tai pripaþástam, iðkart pripaþinkim, kad esame subjektyvûs savo poþiûriais, ideologijomis, pomëgiais etc. Todël turi bûti iðlaikomas nuolatinis ðaltiniø ir kapitaliø veikalø vertinimas, panaudojant kuo platesná intelektualiai tolygiø jiems liudijimø ratà. Kita nemaþiau svarbi ðio reiðkinio pusë (galiu pasakyti tiesiai ðviesiai): poþiûrá á reiðkiná ar teorijà neretai lemia konkretaus tyrinëtojo simpatijos ir antipatijos. Daþnai palaikoma ne tik teorija, taikoma metodologija, bet ir jø autoriaus pasaulëþiûra. Dabartinei etnologijai asmeniðkumai grieþtai nepriimtini. Interpretacijos konkuruoja tarpusavyje, jos gali bûti geriau ar prasèiau argumentuotos, plaèiau ar siauriau pateiktos, politiðkai korektiðkos ir nekorektiðkos. Pavyzdþiui, dabar politiðkai nekorektiðkos bûtø polonofobiðkos arba proþydiðkos interpretacijos. Turi iðlaviruoti, ir tai ypaè sunku tyrinëjant tautines maþumas. O jei etnologas uþsidës objektyvuolio kaukæ ir þarstysis vien skaièiais, jis virs sociologu, o mes juk humanitarai, todël turim ir sau pasakyti tokie esam. Todël ir socialinës bei politinës konjunktûros negalite iðvengti... Bûna, nors neretas autorius mano, kad kiti to neáþiûrës. Áþiûri net nebûdamas tekstologas analitikas. Pavyzdþiui, vienas ið mûsiðkiø bando tyrinëti sociobiologiniu aspektu dësto kaþkà panaðaus á etnopolitikà, bet su nemaþu biologiniu pamuðalu (bet nevengia sakyti, kad patekæs Levo Gumiliovo idëjø átakon). Tokiø yra ir daugiau, antai van den Berge ir kiti, teigiantys, kad genai þaidþia, simpatijos ir antipatijos veikia, bet genetiðkai miðrios ðeimos nëra stiprios. Juk anuomet sakyta ir net árodyta, kad stabiliausios lietuviø ir rusø ðeimos... Taip, sakyta, kad jos patvaresnës uþ vienatautes. Regis, èia priartëjome prie politinës antropologijos valdø. Pats èia pasikaustæs neseniai ALF namuose moderavai diskusijà apie jos teikiamas galimybes. Taèiau kiek joje begalime áþvelgti etniðkai pagrástø svertø (ne vien genø) þaismo? Ar jos rûpestis tik politizuoti makroprocesai? Aiðku, mikro, nes socialinë antropologija iðvis labiau orientuota á dalies, o ne visumos tyrimà. Neuþmirðkim, kad gal tik mes politikà ásivaizduojam kaip partijø þaismà... Bet politika labiau galiø iðraiðka. Galios ávairios gamtinës, materialinës, fizinës, intelektualinës, moralinës, kultûrinës simbolinës etc. Þodþiu, á politikà ámanoma þiûrëti per ðiø galiø mechanizmo veikimà. Politinë antropologija pabrëþia, kad ne tik ðiuolaikiniø moderniø tautiniø valstybiø lygmeniu politinës galios yra reikðmingos ir lemianèios. Reikia pripaþinti, kad kokiø jamamaliø genties lygiu ið etnografijos duomenø galima atsekti, kokie ten yra galios mechanizmai ir kaip jie veikia. Kas ten galia nebûtinai vadas, gal átakingesnis ðamanas? Nereikia manyti, kad marginaliniai reiðkiniai, nesimpatiðki reiðkiniai (korupcija, biurokratija, mafija) yra tik atmestini, ne, jie nagrinëtini kaip manipuliavimo priemonës. Tarkim, naujieji turtingieji yra ne tik paðiepiami, tapæ ðiuolaikiniø anekdotø herojais, jie iðreiðkia ir realià galià, su jais skaitomasi, jø bijoma. Beje, per minëtà diskusijà paaiðkëjo, kad veikia ir intelektualinës mafijos galios. Vienas paðnekovas stipriai patvarkë diskusijos dalyvius... Kas valdo definicijas, kas apibrëþinëja sàvokas? Rojal me (karaliðkasis að). Að manau, að sakau jûs klausot, turit priimti... Taip galia funkcionuoja idëjø lygiu. Juk galia gali ir sakralizuotis, sulipti su kitais prasmës aspektais... Sakralizuotis ir mafijuotis... Dar svarbu, kieno ji ásteigta, ar paremta ástatymais. Kitas aspektas charizmatinës asmenybës (Vaclavas Havelas, Vytautas Landsbergis) ir jø galios. Jie paveikûs moraline charizmatine galia, ne tik valstybine. Juk genties vadas ir ðamanas turi skirtingas galias, ir jos veikia pagal tam tikrus dësningumus. Minëtuose praneðimuose buvo pasakyta, kad sovietmeèiu dirbæ etnografai didþiausia galia laikë empirinës medþiagos sankaupas. Kaip ir kodël nûnai keièiasi empirikos ir teorinio karkaso galiø balansas? Prof. Angelë Vyðniauskaitë diskusijose po taviðkio praneðimo 1999 m. gruodá Nacionaliniame muziejuje apie to laiko etnografø darbus ir dabartá sakë: Etnografai dirbo, kà galëjo. Jaunimas á tai dabar þvelgia ið aukðto. Seniai ëmë faktus, jaunieji teorijà. Jei nebûtø faktø, dabar plaukiotume. Prof. Vacys Milius tada irgi svarstë ar taip blogai dirbom, kad jaunieji nieko gero neranda? Jei sovietmeèiu nebûtø sukaupta apraðø, dabar turëtume tik dvarø inventorius. 5

6 Jei á tautotyrà bûtume þvelgæ perdëm struktûralistiðkai, semiotiðkai, kaip Algirdas Julius Greimas, bûtume praradæ istoriná vaizdà, tæstinumà. Teorijas paprastai kuria didelës tautos, maþosios stengiasi iðlaikyti savo tapatumà. Teorijø prikurta daug, o, pavyzdþiui, Jonas Balys, nors jomis ir domëjosi, labiausiai vertino savo sukauptà faktinæ medþiagà. Ar tai sampratø ir galiø kaita, kartø konfliktas, nesusikalbëjimas? Pirmiausia nesutikèiau su pozityvistiniu supratimu ir tokiu þiûrëjimu á mokslà: pradþioj faktai, empirinës kruopelës, o paskui ið jø apibendrinus padaroma teorija. Toks poþiûris man nepriimtinas, að manau, kad nëra ámanomas joks rinkimas be supratimo, kà renki ir kaupi. Vis tiek kaþkoká teoriná supratimà, poþiûrá á reiðkinius turi. Jei renki seniausià senovæ, tai tà ir surinksi, o jei manai, kad þagrë arklo giminaitë, tà patvirtinsi. Neiðvengiamai ateini su teorija, nes esi màstanti bûtybë. Net grybavimas susijæs su klasifikacija: vienus grybus paspiri, kitus dedi á krepðá. Ar nëra taip, kad vienus faktus imi, o kitus atmeti iðkart, nes jie griauna susidarytà iðankstinæ spekuliatyvià schemà? Kas netinka nepastebi, bet kur tuos faktus dëti, ar ne mokslo darytojai turi apibendrinti visa, kas pakliûva akiratin? Jø nepastebi, nefiksuoji ir viskas. Visø toks poþiûris, tik kitø gal nesàmoningas. Tik vieni grybautojai turi didesnius, kiti maþesnius krepðius... Kodël neturime kolûkinës etnografijos? Kolûkiai buvo ádomûs tik tiek, kiek ten buvo senø þmoniø pateikëjø. Jø nematëm, nes norëjom surinkti lietuviø tautos praeities aidus. Vadovavomës tokia teorija. Antra vertus, toks poþiûris ideologiðkai buvo pamautas ant istorizmo ieðmo, be to, stipriai átakotas simbolinës srovelës (Franco Boaso, Marijos Gimbutienës, vëliau Pranës Dundulienës). Juk ir bet koks empirinis faktas saugykloje iðkart ádedamas á aiðkiai apibrëþtà stalèiukà, klasifikacinæ sistemà. Kodël sakiau, kad folkloristai tebëra tautosakininkai? Nes jie viskà þanrais tebeskirsto ar stambioji, ar smulkioji, ar dainuojamoji, ar pasakojamoji... Klasifikacinis momentas þanras. O patobulinta Aarne Thompsono pasakojamosios tautosakos motyvø klasifikacija? Viskas sudëliota o kas yra sudëliojimas, jei ne teorija? Prof. Eugenijus Meðkauskas sakydavo termometras rodo 15 laipsniø, plikesnës empirijos uþ ðià nerasi, bet kiek teorijø iðvystyta, kol sukurta pati termometro sàvoka, kokia sudëtinga abstrakcija yra laipsnis, skaièius (kaip sudalinti pasaulio reiðkinius?)! Paimam nuogà faktà ir sakom empirika, bet po ja slypi teorija. Esmë ta, kad teorijos rungiasi, konkuruoja. Ðiandien ta, rytoj kita. Algirdas Julius Greimas skaitydamas paskaitas Vilniaus universitete sakë: jei manæs po deðimties metø niekas nepaneigs, nesukritikuos, reiðkia, bûsiu nepastebëtas, bûsiu visiðkai nuraðytas, o jei 10 metø bûsiu kritikuojamas, minimas, gerai, reiðkia, dariau kaþkà reikalingo. Gyvenimas reikalauja, kad teorijos diskusijø eigoje viena kità keistø ir taip skatintø laisvà kritinæ mintá. Kartais atrodo, kad viskas savaime aiðku kà èia teorizuoti, eini ir dirbi. Beje, apklausdamas daugybæ statybininkø, kaip statyti namà, ásitikinau, kad statymo technologijà jie puikiai nusako, bet nesuvokia, kad jie kûrëjai, kad ágyvendina idëjas, kad turi iðankstiná visa ko vaizdà. Jiems tai savaime aiðku, ir iðkrapðtyti ið jø tai riðliu tekstu nelengva. Sako, ko èia gilinies, ateik, parodysiu, nëra ko ðnekëti. Vyresnioji etnografø karta medþiagos rinkimo meistrai, archeologiðkai sakant, águdæ kasëjai. Daug kvadratø yra iðkasæ. Jie visada tikëjo, kad kasti gyvybiðkai bûtina. O detaliau pastudijuoti, kas iðkasta ir kà tai reiðkia, nëra kada... Mano mokytojas prof. Vacys Milius yra sakæs: mums svarbu surinkti, ateities kartos tegu aiðkinasi, kà mes sukaupëm... Esam paskutiniai, kurie kaþkà vertingo dar galime aptikti. Su tuo galima sutikti. Be abejo, paveldà surinkti reikia... Þmogus bûtybë, kuri turi turëti, kà gerbti, garbinti, be paveldo neámanoma sukurti simbolinio kapitalo, be jo, tarkim, neámanoma ðiuolaikinë religija þmogaus teisës. Paveldas, tradicija, idëjø tæstinumas, perdavimas ið kartos á kartà þmogiðkai elementarûs, bet bûtini. Auginam vaikus ir stengiamës jiems perduoti savo kultûriná ir moraliná projektà. Net á kitas planetas gabenami mûsø þemiðkieji þenklai, reiðkia, jauèiame turintys kaþkà substanciðkai vertingo, todël norim tai perkelti ne tik erdve, bet ir laiku. Áprasminti save kaip etninës skirties þenklà? Savæs teigimas stiprus dalykas, o jei jis dar bendruomeniðkai motyvuotas... Paveldas ir tradicijos tame reiðkiny ypaè paveikios, bet vëlgi jos nuolat pervertintinos, perkonstruotinos proto galiomis. Perdirbtina, perkurtina, nes tai þmogiðkàja prigimtimi automatiðkai neperduodama. Tu apskritai neplauki ir tavæs neneða srovë pats iriesi. Lithuanian ethnology between ethnography and anthropology Vytis ÈIUBRINSKAS In conversation with Dr. Vytis Èiubrinskas, the historian and ethnologist of the University of Vilnius, the development of the science of ethnology in Lithuania in the Soviet period and after the restoration of the state is analyzed. According to Vytis Èiubrinskas during the Soviet time a certain regional trend of accumulating the material was dominant which was inspired by the attitudes of non critical baltophilian humanitarian intelligentsia. In accordance with the assumption held there was a necessity of accumulating the empirical material as much as it was possible with the analysis work left for the successive generations. To Vytis Èiubrinskas opinion such positivistic approach toward the investigation material is faulty as the role of the theoretical projects with their primariness is being neglected. Besides, when the ethnic culture is being discussed in the narrow context there is always too much ideality left to one s own nation and this problem could be solved by looking at it with the eyes of the stranger, therefore, the necessity occurs to include into interpretative discourse not only national minorities, the Lithuanians from the neighbouring countries but also the European and wider context of the achievements in ethnology, sociology and anthropology. 6

7 MOKSLO DARBAI ISSN LIAUDIES KULTÛRA. 2000/5 (74) Katalikiðkos pridedamosios pamaldos Lietuvoje Ðvè. M. Marijos kalbamasis bei giedamasis roþinis. Vëlinës. Ðermenys ir mirusiøjø minëjimai. Alfonsas MOTUZAS Ðvè. M. Marijos kalbamasis bei giedamasis roþinis Ðiokiadieniais prieð vakarines pamaldas ir sekmadieniais prieð sumà baþnyèioje visus metus, o spalio mënesá kasdienà net namuose, kelionëje ir pan. kalbamas arba giedamas Ðvè. M. Marijos roþinis. Ðvè. M. Marijos roþinio autoriumi yra laikomas ðv. Dominykas (+ 1221). Pasak legendos, pagoniðkuose kraðtuose jam skelbiant krikðèionybæ, apsireiðkusi Dievo Motina Marija ir nurodþiusi roþiná kaip priemonæ, kuri turëtø padëti atvesti kitatikius á katalikø tikëjimà (1; 162). Roþinis atsirado ið angelo ir Elþbietos sveikinimo þodþiø Sveika, Marija XV a. áterpus kalbamàjà tikëjimo paslapties maldà. Ðvè. M. Marijos roþinis greitai populiarëjo, plito po viso pasaulio katalikø baþnyèias. Pati malda nepriskiriama prie oficialiø Baþnyèios liturginiø maldø, kaip miðios ar brevijoriaus valandos. Jos kalbëjimas religinë liaudies pamaldumo apeiga, primenanti Kristaus gyvenimà, mirtá ir prisikëlimà. Roþinio giedojimo apeigà ávedë ir patvirtino 1622 m. dominikonø kapitula Milane. Milano pavyzdþiu tais paèiais metais pasekë Krokuvos dominikonai (1; 163). Pirmasis lietuviðkas spausdintinis ðaltinis, ið kurio suþinome apie roþiná Lietuvoje, yra ið lenkø kalbos verstas 1595 m. Daukðos katekizmas, kuriame randame Penkiolika sànariø giwatos Wieszpaties Jezaus Kristaus ant dumoimo bilant Roýiu wainika mergos Marios (2; 154). Lietuviðkas Ðvè. M. Marijos giedamojo roþinio tekstas pirmà kartà pateikiamas dominikono Jurgio Kasakauskio 1681 m. iðleistoje maldaknygëje Rozanczius Maryos Pannos yr saldziausia warda Jezusa teypogi spasabas apwayksciojima Kalnu Kalwaryos Ziamayciu su modlitvomis ir giesmëmis anto sluzijæsiomis (1; 164). Á ðá giesmiø rinkiná autorius ádëjo greièiausiai paties lietuviðkai sudarytus giedamuosius Marijos ir Jëzaus vardo roþinius. Pabaiga. Pradþia 1999 m. Nr. 6, tæsta 2000 m. Nr. 2 ir Nr. 3. Be abejonës, giedamasis roþinis lietuviðkai suskambo pirmiausia dominikonø baþnyèiose. Vëliau, dominikonams raginant, ir namuose, kur Ðvè. M. Marijos roþinis virto bendra ðeimos malda ar giesme ir tapo visuotine lietuviø Marijos garbinimo iðraiðka. Ðá faktà patvirtina ir senosios katalikø maldaknygës, kur kalbama, kad popieþius Leonas XIII ir bei ásakymais paskelbë Ðvè. M. Marijos roþinio kalbëjimo arba giedojimo laikà nuo spalio 1 iki lapkrièio 1 dienos (3; 660). Roþinis skirstomas á tris dalis, kuriose apmàstoma po penkis ávykius, vadinamus paslaptimis. Pirmàjà dalá sudaro dþiaugsmingos paslaptys, susijusios su Jëzaus gimimu ir vaikyste, antràjà skausmingos paslaptys, susijusios su Jëzaus kanèia, treèiàjà garbingos paslaptys, susijusios su Jëzaus ir Marijos iðaukðtinimu. Pirmàjà dalá áprasta kalbëti (giedoti) pirmadiená ir ketvirtadiená, antràjà antradiená ir penktadiená, treèiàjà treèiadiená ir ðeðtadiená. Sekmadieniais nuo Advento iki Uþgavëniø pirmàjà, per Gavënià antràjà, nuo Velykø iki Advento treèiàjà. Spalio mënesá kalbama (giedama) ið eilës, padieniui: pirmoji dalis 1, 4, 7, (...) 28; antroji 2, 5, 8, (...) 29; treèioji 3, 6, 9, (...) 30, 31 dienomis (4; 317). Roþinio kalbëjimà ar giedojimà lydi ðie apeiginiai paproèiai: persiþegnojimas, roþinio (vërinio) kryþelio buèiavimas, su pirmu karoliuku maldos Tëve mûsø, po trijø po vienà Sveika, Marija, toliau Garbë Dievui Tëvui kalbëjimas arba giesmës Sveika, Auðrinë þvaigþdelë giedojimas. Ðios maldos arba giesmë sudaro roþinio áþangà. Jeigu ið karto kalbamos ar giedamos visos trys dalys, prieð antràjà ir treèiàjà áþanga nebekartojama. Jei kalbama arba giedama atskirai kuri nors viena dalis, áþanga atliekama prieð jà. Po áþangos ávardijama ar bent prisimenama roþinio dalis ir pirmoji jos paslaptis. Apmàsèius paslapties turiná, kalbama arba giedama Tëve mûsø (vienas karoliukas) ir Sveika, Marija (deðimt karoliukø) bei Garbë Dievui Tëvui. Atliekant giedamàjá roþiná toliau kalbama arba giedama malda ir giesmë Tûkstanèiø tûkstanèiø kartø... Kiekviena dalis baigiama atskiros giesmës giedojimu. 7

8 MOKSLO DARBAI Ðitaip iðkalbama arba iðgiedama kiekviena paslaptis. Visas roþinis arba atskira jo dalis uþbaigiama Tikiu Dievà Tëvà. Vieðai kalbant ar giedant roþiná, kas nors turi vadovauti, t.y. paskaityti ar iðvardinti paslaptis, kad þmonës lengviau jas suprastø ir prisimintø. Maldos kalbamos pakaitomis. Roþinis, ypaè giedamasis, labiausiai paplitæs Pietvakariø ir Pietø Lietuvoje (Suvalkijoje bei pietinëje Dzûkijos dalyje). Tam átakos galëjo turëti pastoracinë arkivyskupo Jurgio Matulaièio veikla, kuris nuo vaikystës ðiai pamaldumo formai teikë pirmenybæ (1; 166) m. atliktø giedamojo roþinio etnomuzikologiniø tyrimø duomenimis, Ðvè. M. Marijos roþiniui instrumentine muzika nebuvo pritariama, maldø ir giesmiø melodikai bûdinga liaudiðkø melodiniø niuansø gausa, su lenkiðkomis melodijomis jos neturi nieko bendra (5; ). Vëlinës Pridedamøjø pamaldø gausu per Vëlines (lapkrièio 1-2 d.). Vëliø atminimo minëjimà Katalikø baþnyèia sieja su Visø Ðventøjø ðvente. Popieþius ðv. Grigalius III ( ) liturginæ Visø Ðventøjø ðventæ paskelbë lapkrièio 1- àjà. 998 m. Kluny abatijos abatas ðv. Odilis á visø jam priklausanèiø vienuolynø kalendoriø áraðë, kad po Visø Ðventøjø ðventës bûtø meldþiamasi uþ mirusius jø vienuolijos narius. Ðis graþus gailestingumo pavyzdys netrukus paplito po Europà (6; ). Mirtis nebuvo ignoruojama, ji tapo svarbiausiu pamaldumo ramsèiu. Romaniðkieji Paskutinio teismo vaizdai pasiekë renesanso laikus. Ið vadinamosios oficialios Baþnyèios maldos Officium Divinum (dieviðkoji tarnyba), kurià turi atlikti tie, kurie vieðai tarnauja Baþnyèiai (dvasininkai), susiformuoja Gedulinës valandos. Ið psalmiø, giedamø uþ mirusiuosius, susiformavo tam tikra mirusiøjø oficija, arba valandos. Ji buvo atliekama ne tik laidotuviø, 3, 7, 30, 40-à bei mirties metiniø dienà, bet ir per Vëlines (4; 380). Gedulinës valandos Gedulines valandas sudaro: Auðrinë, Rytmetinë, Dieninë ir Vakarinë. Kiekvienà jø sudaro áþanga, kurioje svarbiausia psalmës giedojimas; himnas; kelios psalmës; skaitinys; atliepai ir maldavimai. Jeigu pamaldos toliau nebetæsiamos, sukalbama malda ir pabaigos tekstas. Ði pamaldumo tradicija labiausiai paplitusi ten, kur ribojasi katalikø ir protestantø (evangelikø liuteronø, evangelikø reformatø plotai: Pietvakariø Lietuvoje (Panemunës kraðtas), Ðiaurës bei Ðiaurës vakarø Lietuvoje (Skuodas, Maþeikiai, Þagarë, Joniðkis, Þeimelis ir Birþai) (7). Ðiø pridedamøjø pamaldø populiarumà èia lëmë tai, kad jø pagrindà sudaro psalmiø, kurias protestantai labiau vertino, giedojimas. Bûtent ðis religinës kultûros fenomenas jungë abi krikðèioniðkàsias kultûras. Per Vëlines namuose meldþiantis uþ mirusiuosius Gedulinës valandos pradedamos giedoti stovint. Tik sugiedojus himnà galima atsisësti. Perskaièius ir sugiedojus skaitiná bei atliepus vël atsistojama ir taip stovint Gedulinës pamaldos baigiamos (8; ). Ðiose pridedamosiose pamaldose giedama antifoniniu bûdu, kai psalmiø priegiesmius groja puèiamøjø muzikos instrumentø ansamblis arba orkestras, leisdamas giesmininkams pailsëti (7). Psalmiø ir jø priegiesmiø melodijos ne ið baþnytinës grigaliðkosios psalmodijos, bet ið Gavënios bei Þemaièiø Kalvarijos Kalnø giesmiø Ant Kalvarijos matai atmainà, Jëzø Kristø Judoðius, Verkit angelai, Bûk sveika duktë, Dieve Tëve galingiausias melodijø. Kituose Þemaitijos regionuose, lankant mirusiøjø kapus, buvo giedamos mirusiøjø vardø globëjø (lenk. patron), o namuose Þemaièiø Kalvarijos Kalnai. Daukantas mini, kad Þemaièiai prie Kurðo mirusiøjø minëjimo metu eidavo prie artimøjø kapø, kur uþ mirusiøjø vëles pokyliaudavo ir ðokdavo, pritariant trimitams ir bûgnams (9; 126). Dar ir ðiandien Þemaitijoje per Visus Ðventus ir Vëlines kapinëse ne tik giedama, bet ir grojama dûdomis. Tai rodo, kad Lietuvoje ásitvirtindama krikðèionybë neatmetë ir senojo lietuviø tikëjimo pamaldumo formø. Aukðtaitijos sodþiuose uþ mirusiuosius per Vëlines buvo giedamas Ðvè. Jëzaus vardo roþinis. Vëliniø pridedamosiomis pamaldomis (Gedulinës valandos; Þemaièiø Kalvarijos Kalnai ir Ðvè. Jëzaus vardo roþinis) uþbaigiamas Baþnytinis metø kalendorius. Remiantis iðtyrinëta medþiaga sudaryta pridedamøjø pamaldø kalendoriaus schema aiðkiau parodo ir ðiø pamaldø vietà Lietuvos baþnyèiø apeigyne (þr. schemà). Ðermenø bei mirusiøjø minëjimø pamaldos Be kalendoriniø pridedamøjø pamaldø, minëtinos ir ðermenø bei mirusiøjø minëjimø pamaldos. Ðermenys, arba budynës, tai budëjimas prie mirusiojo iki laidotuviø. Lietuvos religijos tyrinëtojø ir etnologø sukaupta medþiaga liudija, kad ne tik atskiri etnografiniai regionai, bet ir parapijos, pagaliau kaimai turi savitas ðermenø ir mirusiøjø minëjimø pridedamàsias pamaldas bei apeiginius paproèius, kitokias net tø paèiø giesmiø melodijas, specifinius giesmiø atlikimo bûdus. Ypaè savitos yra Þemaitijos, Aukðtaitijos bei Pietvakariø ir Ðiaurës vakarø Þemaitijos pamaldos. Ðákart apsiribosiu tik etnografiniu ðiø pamaldø pasiskirstymo tyrimu. Ðv. Antano religijos studijø instituto metø ekspedicijø duomenimis, per ðermenis, mirusiøjø minëjimus, kada susirenka þmonës, ið pradþiø pagiedama viena 8

9 Alfonsas MOTUZAS. KATALIKIÐKOS PRIDEDAMOSIOS PAMALDOS LIETUVOJE kita ðermeninë giesmë bei Ðvè. M. Marijos skausmø ir dþiaugsmø vainikëlis (karunka). Po to Aukðtaitijoje giedamas Ðvè. Jëzaus vardo roþinis, Þemaitijoje Þemaièiø Kalvarijos Kalnai, o Pietvakariø ir Ðiaurës vakarø Þemaitijoje, Ðiaurës Aukðtaitijoje Gedulinës valandos. Visuose etnografiniuose regionuose vienà budyniø dienà giedamos ðermeninës giesmës. Galiausiai kalbami poteriai uþ mirusájá ir meldþiamasi uþ kitus tos giminës mirusiuosius. Pabaigoje sustojus pagiedamos maldos giesmës Vieðpaties Angelas ir Amþinàjá atilsá (10). Kokios ðiø giesmiø giedojimo per ðermenis iðtakos Lietuvoje? Þemaitijoje ðermenø ir mirusiøjø paminëjimø metu giedoti Þemaièiø Kalvarijos Kalnus pradëta poreformaciniais laikais. Vysk. Motiejus Valanèius Þemaièiø vyskupystëje liudija, kad Þemaièiø vyskupas Stanislovas Kiðka labai mëgo giedojimà per ðermenis ir já populiarino: Metuose 1626 vyskupas Stanislovas Kiðka liepë atlikti Lietuvos katalikø baþnyèios pridedamøjø pamaldø metø kalendoriaus schema Sutartiniai þenklai: A þiemos saulëgràþa; B vasaros saulëgràþa; C pavasario lygiadienis; D rudens lygiadienis. Ðvè. M. Marijos valandos. Graudûs verksmai; 14-os stoèiø Kryþiaus kelias (baþnyèiose, ðventoriuose, Tytuvënø bernardinø vienuolyno baþnyèios kluatre); Þemaièiø Kalvarijos Kalnai (Þemaitijoje). # Vilniaus kalvarijø Kryþiaus kelias; Vilniaus bernardinø vienuolyno baþnyèios kluatro Ðventieji laiptai, Vepriø kalvarijø Kryþiaus kelias: Vepriø Marijos takeliai. o Þemaièiø Kalvarijos, Tytuvënø bernardinø vienuolyno baþnyèios kluatro ir Mosëdþio baþnyèios ðventoriaus Kryþiaus kelio Þemaièiø Kalvarijos Kalnø maldos ir giesmës. x Berþoro kalvarijø 14-os stoèiø Kryþiaus kelias. Ðiluvos Sopulingosios Dievo Motinos septyniø skausmø kelias; Ðiluvos baþnyèios Brangenybiø koplyèios Sopulingosios Dievo Motinos septyniø stoèiø karunka; Tytuvënø bernardinø vienuolyno baþnyèios kluatro Septyniø skausmø Dievo Motinos karunka ir Ðventieji laiptai. \\ Ðvè. M. Marijos kalbamasis ir giedamasis roþinis. Gedulinës valandos; Þemaièiø Kalvarijos Kalnai (Þemaitijoje); Ðvè. Jëzaus vardo roþinis (Aukðtaitijoje). Apeiginiø pamaldø nëra. 9

10 MOKSLO DARBAI kovo 13 d. metø sukaktuves, arba atminimus, uþ dûðià didþio kunigaikðèio Vytauto, Gedigoldþio, Bartoðino ir kitø ne kunigø, aprûpinusiø turtais Þemaièiø baþnyèias. Kiekvienas klebonas senovëj ir dabarèiai tà dienà turi atlaikyti miðias giedotas uþ jø dûðias (11; ). Ðá pastebëjimà papildo þinia, esà tas pats vyskupas pasikvietë jëzuitus, 1630 metais ásteigusius Kristaus laidotuviø ðv. Juozapo Arimatieèio ir ðv. Nikodemo brolijà, besirûpinanèià, kad krikðèionys bûtø deramai palaidoti. Nuo tada Þemaitijoje ir pradëta giesmes giedoti per ðermenis. Kaip tai atlikti, pateikta anoniminiame maldynëlyje Kruwini Wieðpaties Jëzaus keliai, kuriuos kanèios dienà Jis dël mûsø iðganymo atliko, kuris iðleistas Vilniuje 1634 metais ir skirtas Ðv. Juozapo Arimatieèio brolijai, praktikuojanèiai Kristaus kanèios kelià (12; 65). Èia pirmà kartà pateikta malda giesmë Garbiname Tave, Vieðpatie, Jëzau Kristau, kuris per Ðventà Kryþiø atpirkai pasaulá ir apmàstymai. Toliau reèituojama malda Tëve mûsø. Kiekvienas apmàstymas baigiamas malda, siejama su tam tikra Kristaus kanèios kelio scena, pavyzdþiui: pirmoji stotis Paskutinë Vakarienë ; antroji Jëzus Alyvø sode ir t.t. (13; 439). Ðv. Juozapas Arimatietis globëju buvo pasirinktas neatsitiktinai. Katalikø baþnyèia já laiko Kristaus mokslo iðpaþinëju (ðventë 03 17), o liaudis mirðtanèiøjø globëju. Ði pamaldumo tradicija pagrásta Evangelijø liudijimais bei baþnytine ikonografija. Nukryþiavus Jëzø, jis (Juozapas ið Arimatëjos aut. past.) papraðë Poncijø Pilotà, kad leistø pasiimti mirusiojo kûnà, ir palaidojo já netoliese árengtame kapo rûsyje, kur dar niekas nebuvo laidotas (Mt. 27, 57 60). Apraudojimo ir laidojimo paveiksluose ðv. Juozapas Arimatietis vaizduojamas su ákapiø drobule. Evangelijoje apraðyta ir ikonografijoje atvaizduota aplinka, matyt, sudarë galimybæ ðiai krikðèioniðko laidojimo brolijai globëjais paskelbti ðv. Juozapà Arimatietá ir ðv. Nikodemà. Kraþiø jëzuitas Jonas Jaknavièius 1639 m., jau ásteigus Þemaièiø Kalvarijà, lietuviø bei lenkø kalbomis paraðë ir iðleido minëtos brolijos knygelæ. Remdamiesi ðia knygele, brolijos nariai siekë, kad kiekvienas mokëtø poterius, juos suprastø, pamaldþiai apmàstytø Jëzaus kanèià, ypaè per laidotuves, giedodami giesmes ir kalbëdami tam skirtas maldas (14; 573). Anot vysk. M. Valanèiaus, Þemaièiø þemë, it visos katalikø ðalys, nekuriuos ðventuosius skaito uþ ypatingus uþtarytojus savo, jø ðventes su iðkilme ðventina ir vilias reikaluose savo gausiantys nuo jø pagalbà (11; 365). Tarp vyskupo paminëtø Þemaièiø uþtarytojø randame ir minëtà Juozapà ið Arimatëjos. Be minëtos brolijos, prie ðermeniniø pridedamøjø pamaldø populiarinimo prisidëjo ir Þemaièiø Kalvarijoje veikusi Roþinio bei ðv. Pranciðkaus tretininkø brolijos, taip pat keliaujantys elgetos muzikantai, ðpitolnikai, Þemaitijoje buvusiø maldunamiø gyventojai. Visi jie, be krikðèioniðko mirusiøjø laidojimo, minëjimo ir kapø tvarkymo, rûpinosi, kad per ðermenis bûtø kalbamos maldos ir giedamos giesmës greièiausiai ið pirmojo katalikiðkojo S. M. Slavoèinskio giesmyno (1646 m.). Ðioms apeigoms ypaè tiko Gavënios giesmës apie Kristaus kanèià ir mirtá. Vëliau, nuo 1681 m., per ðermenis pradëtos giedoti Þemaièiø Kalvarijos Kalnø maldos ir giesmës, kurias, atrodo, vyskupo Jurgio Tiðkevièiaus, 1639 m. ásteigusio Þemaièiø Kalvarijos Kryþiaus kelià, uþsakymu sudarë ir parengë dominikonas Jurgis Kasakauskis (3; 47 58). Didesnë ðermeniniø Þemaièiø Kalvarijos Kalnø giesmiø melodijø dalis yra autentiðkos, pagrástos lietuviø liaudies dainø motyvais. Kalnai per ðermenis giedami su tam tikromis apeigomis. Paskutiná arba du vakarus prieð iðneðant mirusájá ið namø á kapines bendruomenë renkasi kalbëti ir giedoti Kalnus. Prie vieno stalo galo, ant kurio stovëdavo kryþelis ir degdavo þvakë, susësdavo giesmininkai vyrai, prie kito moterys. Giedota pakaitomis: vienà giesmës posmà vyrai, kità moterys. Jei apeigose dalyvauja muzikantai, kitas giesmës posmas grojamas muzikos instrumentais. XVII XVIII a. Þemaitijoje raudant ypaè daþnai grota kanklëmis (12; 59). Þemaitijoje mirusiuosius apgieda elgetos arba kanklininkai (15; 429). Apie ðermenyse naudotus medinius muzikos instrumentus, trimitus raðë Varniø kanauninkas jëzuitas M. Strijkovskis. Jis teigë, kad þemaièiai giesmëms pritarti naudoja medinius trimitus sutartinius, kuriø balso skaidrumas ir garsumas negali lygintis në su vienu vario trimitu (16; 25). Vëliau tautinius muzikos instrumentus keitë akademiniai variniai puèiamieji, kurie nuo XIX a. ásitvirtino religinëje þemaièiø kraðto kultûroje. Èia malda ir giesmë reèituojamos, puèiamieji muzikos instrumentai maldø metu atsirado ið ásitikinimo esà besimeldþiant uþ mirusiuosius su muzika greièiau priartëjama prie Dievo. Namuose giesmininkai gieda þema tonacija, arba tesitûra, o apvaikðèiodami koplyèias aukðta. Þemaitijos baþnyèiose, ðventoriuose bei kluatruose per mirusiøjø minëjimus apvaikðèiojamas ir 14-os stoèiø Kryþiaus kelias, tik vietoje maldos þodþiø pasigailëk mûsø sakoma pasigailëk mirusiøjø. Giesmëms pritarti naudojamos tradicinës þemaitiðkos kanklës arba varinës dûdos. Nuo XVIII a. lietuviðkø giesmiø padaugëjo ir vis atsirasdavo naujø, taèiau Þemaièiø Kalvarijos Kalnø ir 14-os stoèiø Kryþiaus kelio maldos bei giesmës beveik nepakito iki ðiandien. Prieð mirtá daþnas þemaitis praðo, kad be ðiø pridedamøjø pamaldø nebûtø laidojamas. Aukðtaitijoje per ðermenø ir mirusiøjø minëjimø pridedamàsias pamaldas, skirtingai nei Þemaitijoje, giedamas Ðvè. Jëzaus vardo roþinis. Lietuviðkas Ðvè. Jëzaus vardo roþinio tekstas pirmà kartà pateiktas minëtoje dominikono Jurgio Kasakaus- 10

11 Alfonsas MOTUZAS. KATALIKIÐKOS PRIDEDAMOSIOS PAMALDOS LIETUVOJE kio 1681 m. maldaknygëje Rozancius Szwænciausios Marijos Pannos yr Saldziausia warda Jezusa teypogui spasabas apwayksciojima kalnu Kalwaryos Ziamayciu su modlitwomis yr giesmemis anto sluzijàciomis. Lietuvos katalikø baþnyèia teigia, kad Jëzaus vardo ðaukiamasi þmogaus mirties valandà ir jam mirus (4; 358). Istoriniai ðaltiniai liudija, kad Lietuvoje roþinis, skirtas giedoti per laidotuviø apeigas, þinomas jau XVII a., nuo tada, kai jëzuitai pastebëjo, jog katalikiðkame kraðte vis dar gyvuoja paprotys laidoti mirusiuosius be baþnytiniø apeigø. Prie savo baþnyèiø jie burdavo þmones á specialios paskirties bendruomenes brolijas, kuriø pagrindinis tikslas pradþioj buvo palaidoti brolijos nará krikðèioniðkai. Kiekvienas narys turëjo mokëti ir suprasti poterius, pamaldþiai apmàstyti Vieðpaties Jëzaus kanèià, ypaè per laidotuves, giedant giesmes ir kalbant tai progai skirtas maldas (14; 573). Jëzuitø pavyzdþiu pasekë ir dominikonai: 1681 m. Vilniuje iðleido minëtà J. Kasakauskio maldaknygæ, kurioje atspausdintas Ðvè. Jëzaus vardo roþinis, skirtas giedoti uþ mirusiuosius. Nuo tada per laidotuves jis giedamas visoje Lietuvoje. Ðvè. Jëzaus vardo roþinis nëra liturginë oficiali Baþnyèios malda, kaip miðios ar brevijoriaus valandos, bet tam tikrà ryðá su miðiomis turi, nes roþinis apima Kristaus gyvenimà, mirtá ir prisikëlimà, Kristaus iðganymo darbà, kuris atsispindi miðiose. Roþinis ir brevijoriaus valandos turi daug panaðumø, nes 150 kartø kalbama arba giedama malda Jëzau mûsø valdove primena 150 psalmiø, kurios sudaro valandas. Ir brevijoriaus, ir Roþinio pradþioje kalbama Tëve mûsø. Apmàstomos Kristaus ir Marijos gyvenimo paslaptys primena ir brevijoriaus skaitymus. Tarp Kristaus ir Marijos roþiniø skirtumas tas, kad Roþinyje Marijos garbei kalbama 150 Sveika, Marija ir giedamos arba kalbamos jai skirtos maldos bei giesmës, o Ðvè. Jëzaus vardo roþinyje kalbama arba giedama 150 Jëzau, mûsø valdove ir Jam skirtos maldos bei giesmës (5; ). Tad pagrástai galima klausti, kurios maldos reliktas yra ðis Ðvè. Jëzaus vardo roþinis? Jëzaus vardas buvo ypaè mielas ðv. Pranciðkui, taip pat aukðtinamas ðv. Bernardino Sienieèio ir Jono Kapistrano, buvo labai populiarus tarp bernardinø (17, 202). Pal. Simonas Lipnicietis ( ) savo pamoksluose ðaukdavo Jëzaus vardà. Kai ðá paprotá perëmë ir kiti bernardinø pamokslininkai, imta teigti, kad tai galima daryti tik jø baþnyèiose, o kitose tik rektoriui ar klebonui leidus (18; 138). Vëliau sukuriama speciali Kristaus kanèios giesmë Jëzau, darþelyje alpstantis, kurios kiekviena strofa baigiama ðauksmu: O, o, o, Jëzau. Autorius neþinomas, tik aiðku, kad ði giesmë, kaip ir Ðvè. Jëzaus vardo roþinis, yra bernardinø observantø maldø bei giesmiø reliktas. Þymus lietuviø religinës muzikos þinovas K. Senkus teigia, kad ðio Roþinio giesmiø melodijos panaðios á psalmiø melodijas. Lenkiðkose giesmëse tai reta (19; ). Tà faktà patvirtina ir mûsø atlikti tyrimai. Roþinio Pabaigos giesmës melodija artima lietuviø liaudies dainos Ar að tau, sese, nesakiau melodijai. Rytø Aukðtaitijoje minëtas Roþinis per ðermenis giedotas tik paskutiná vakarà prieð iðneðant mirusájá, Dzûkijoje ir Suvalkijoje net du vakarus ið eilës. Aukðtaitijoje Roþiná giedojo antifoniniu bûdu be instrumentinës muzikos pritarimo. Iðaugæs ið Vilniaus ir Tytuvënø Ðventøjø laiptø ðermeniniø pridedamøjø pamaldø, Ðvè. Jëzaus vardo roþinis Aukðtaitijoje ðiandien yra pagrindinë liaudies pamaldumo apeiga per ðermenis ir mirusiøjø minëjimus. Gedulinës valandos aptartos kalbant apie Vëlines. Verta tik pridurti, kad jø giedojimo per ðermenis ar mirusiøjø minëjimus populiarumui Pietvakariø ir Ðiaurës vakarø Þemaitijoje átakos turëjo bûtent Vëliniø pridedamøjø pamaldø apeiginiai paproèiai. Ðermeninës giesmës Visus Lietuvos etnografinius regionus vienija specifinës ðermeninës giesmës. Jø giedojimo iðtakos Lietuvoje siekia jëzuitø kovos su reformacija laikus, kai Kraþiø jëzuitas Jonas Jaknavièius 1639 m. lietuviø bei lenkø kalbomis paraðë ir iðleido knygelæ, kuria siekë supaþindinti skaitytojà su poteriais, pamaldþiai apmàstyti Vieðpaties Jëzaus kanèià, ypaè per laidotuves (ðermenis), giedant giesmes ir kalbant tai progai skirtas maldas (14; 573). Neturëdami po ranka ðios knygelës originalo, remdamiesi tik maldaknygëmis, giesmiø knygomis Kantièkomis bei ekspedicijø medþiaga, negalime pateikti iðsamios ðermeniniø giesmiø formavimosi eigos analizës. Galime tik konstatuoti, kad tai yra: Giesmës apie mirtá, Giesmës apie Dievo Teismà, Giesmës apie atgailà, Giesmës apie Dievo Apvaizdà, Giesmës apie skaistyklà ir dangø, Giesmës apie Jëzaus, Marijos ir ðventøjø tarpininkavimà, Giesmës apie Ðvè. M. Marijos skausmus ir dþiaugsmus (Karunka), litanijos bei giesmë Vieðpaties Angelas. Reikðmingiausios ið ðiø visø ðermeniniø pridëtiniø pamaldø maldø giesmiø yra Ðvè. M. Marijos skausmø ir dþiaugsmø karunka bei Vieðpaties Angelas, be kuriø neprasidëdavo ir nesibaigdavo në vieneri ðermenys Lietuvoje. Minëtà karunkà sudaro septyni Marijos skausmai ir septyni dþiaugsmai. Pirmoje dalyje apgiedami 7 skausmai: 1) kai Jonas Apaðtalas praneða, kad Kristus yra suimamas, 2) kai Marija mato Sûnø, vedamà á teismà, 3) kai mato Sûnø nuplaktà, 4) neðantá kryþiø, 5) prikaltà prie kryþiaus, 6) mirðtantá, 7) kai laiko ant keliø nuo kryþiaus nuimtà Kristaus kûnà. Antroje dalyje iðvardijami 7 Marijos dþiaugsmai: 1) angelui apsireiðkus, 2) aplankius Elþbietà, 3) pagimdþius Kristø, 4) trims karaliams Já sveiki- 11

12 MOKSLO DARBAI nant, 5) atradus Sûnø baþnyèioje, 6) matant Já prisikëlusá, 7) þengiant á dangø (4; ). Matyt ði Karunka, sudaryta kitu anuo metu paplitusiu karunkø pavyzdþiu, tik skirta pagrindiniams Ðvè. M. Marijos gyvenimo tarpsniams priminti, labai tiko meldþiantis prie mirusiøjø. Maldos giesmës uþ mirusius Vieðpaties Angelas kilmë sietina su lenkø vienuoliø pranciðkonø paproèiu ðià giesmæ skambinti devynis kartus uþ mirusius ar þuvusius karuose. Tokios mirusiøjø minëjimo tradicijos kilmë nëra aiðki. Vieni mano, kad tai sietina su tikinèiøjø kvietimu melstis uþ þuvusius Þalgirio mûðyje (1410), kiti kad jis atsirado po Varnos mûðio (1444), taigi skirtas þuvusiems kare prieð turkus (1; 157). Vilniaus vysk. Brzostovskio 1710 m. aplinkraðtyje vyskupijos baþnyèioms nurodoma, kad Varpais Vieðpaties Angelui rytà, vidurdiená, vakare visose baþnyèiose turi bûti skambinama; taip pat vakare uþ mirusiuosius (20; ). Vëlesniais laikais, varpams kvieèiant melstis uþ mirusiuosius, kiekvienas tai darydavo uþ visus mirusiuosius, prisimindamas ir savo artimuosius, gimines, paþástamus. Yra þinoma, kad caro valdþiai uþdarant vienuolynus, uþdraudus baþnyèiose skambinti varpais, varpo garsà pakeitë maldos giesmës Vieðpaties Angelas þodiniai garsai, o nuo XX a. pradþios, kada po gedulingø maldø baþnyèioje ir kapuose labiau imta laikytis Romos ritualo, malda giesmë Vieðpaties Angelas pradëta kalbëti kaip malda uþ mirusiuosius. Ðià pamaldumo iðraiðkà perëmë liaudis, ypaè meldþiantis uþ savo mirusiuosius. Ðios maldos giesmës melodija lenkiðkos kultûros palikimas. Visos minëtos giesmës yra 1646 m. iðleistame pirmajame katalikiðkame S. M. Slavoèinskio giesmyne Giesmes Tikieimuy Katholickam pridiaranczias. Giesmynas buvo iðleistas nedideliu tiraþu, tad greit iðpirktas m. pasirodë Balsas Szirdies pas Wieszpati Diewa, Panna Szwencziausia ir Jo Szwentus Danguy Karaliaujenczius szaukanczios par giesmes. Jo autorius vadinamas wienu kunigu Societatis Jesu, taèiau mûsø literatûros istorikai juo laiko jëzuità Pranciðkø Ðrubauská ( ) (1; 183). Knygutëje yra ir giesmiø, skirtø giedoti per ðermenis. Dauguma jø yra originalios ar verstos ne ið lenkø, o ið lotynø kalbos. Tai galëjo bûti ne tik P. Ðrubauskio, bet ir kitø lietuviðkai raðiusiø jëzuitø darbas. Balsas ðirdies greitai paplito visoje Lietuvoje, o iki 1818 m. jo bûta iðleista apie 20 laidø m. kun. Vincentas Valmikis Balsà ðirdies pertvarkë, papildë savo ir kitø kunigø paraðytomis naujomis giesmëmis ir iðleido pavadinimu Giesmës nobaþnos m. ðiam giesmynui duotas naujas vardas Kantyczkos þemajtyszkos. Vëliau giesmynà tvarkë vysk. M. Valanèius (1855, 1859), kun. L. Sirietis (1907) m. pasirodo kompozitoriaus Juozo Naujalio giesmynas su natomis Maþas baþnytinis giesmynëlis. Paskutinis giesmynas su natomis, kuriame yra keletas naujø ðermeniniø giesmiø, buvo iðleistas 1930 m. kun. J. Tilvyèio A. Þalvarnio. Ðiø giesmiø melodijas pateikë kun. Teodoras Brazys. Jos graþiai pritapo prie liaudies pamaldumo tradicijø ir iki ðiol giedamos. Vienos ðiø giesmiø melodijos buvo sukurtos vargonininkø, muzikø, kitos perimtos ið lenkiðkø giesmiø, dalis jø sukurta neþinomø kûrëjø, kurie vienos ar kitos liaudies dainos motyvais giedojo ðias giesmes per ðermenis. Þemaitijoje jas giedant pritariama puèiamøjø muzikos instrumentø ansambliø ar orkestrø bei kankliø muzika. Suplikacijos Ið visø giesmiø, giedamø Lietuvos katalikø baþnyèiose, vienos ið populiariausiø yra suplikacijos (lot. supplicatio vieðas maldavimas, maldavimo pobûdþio katalikø giesmë, panaði á litanijà). Maldynuose ir kai kuriuose giesmynuose prie suplikacijø priskiriama giesmë Ðventas Dieve (4; , ). Suplikacijos nuo neatmenamø laikø iki ðiø dienø Lietuvoje visuotinai giedamos kiekvienà sekmadiená prie iðstatyto Ðvè. Sakramento tuojau po sumos (svarbiausios ir iðkilmingiausios parapinës katalikø miðios, laikomos vidurdiená sekmadieniais ir per ðventes), arba tuojau po votyvos (katalikø miðios, laikomos prieð sumà). Ði giesmë giedota ir Didájá Penktadiená Ðv. Kryþiaus pagarbinimo apeigose. Didesnëje Lietuvos dalyje giedojimui vadovaudavo kunigas, nors vietomis (Ðiaurës Þemaitijoje) du trys geriausieji garbingi parapijø vyrai giesmininkai, kurie suklaupdavo ðalia ar kiek þemiau (vienu laipteliu) prie altoriaus abiejose ar vienoje pusëje kunigo. Kunigas vienas ar su greta klûpanèiais vyrais iðgiedodavo vienà maldavimà, o visa baþnyèia, pritariant vargonams ar puèiamøjø instrumentø kapelai, tà patá maldavimà pakartodavo. Kai kur giedodavo tik kunigas ir baþnyèia paeiliui, nekartodami tris kartus, iðskyrus paèià pradþià ir pabaigà (21). Aptardamas ðià giesmæ etnomuzikologiniu poþiûriu, Juozas Naujalis raðo: Dabar yra giedamos Lietuvoje dvi jos meliodijos: lenkiðka ir þemaitiðka : abi juodvi kilo ið vienos, tik pirmoji tapo ðiek tiek permainyta ir modernizuota, bet antroji uþlaikë grynumà senobinës meliodijos; tik naujas harmonizavimas, neatsakantis jos ypatingam tonui, permainë jos bûdà. Sulyginus juodvi aiðkiai matyti, kad autentiðka meliodija buvo nustatyta pirmam Baþnytiniam, Diroðkam tone, (modus I, Dorius ) (26; 57). Ði giesmë lietuvio buvo ir yra tiek pamilta, kad jis, nuëjæs sekmadiená á baþnyèià ir tos giesmës negirdëjæs, arba nedalyvavæs jos giedojime, jauèiasi tà dienà lyg visai nebuvæs baþnyèioje. Ðventas Dieve yra lietuvio sielos religingumo dinamiðkas iðsiverþimas. Ðià giesmæ gieda visi esantieji baþnyèioje, pritariant vargonams, suklupæ ir su tokiu pamaldumu ir nuoðirdumu, kad kiekvienam palieka neuþmirðtamà áspûdá (22; 234). Tiek J. Naujalis, tiek kun. T. Brazys ir kiti muzikai bei religinës 12

13 Alfonsas MOTUZAS. KATALIKIÐKOS PRIDEDAMOSIOS PAMALDOS LIETUVOJE kultûros tyrinëtojai ðios giesmës melodijos iðtakø ieðkojo pagoniðkojo Perkûno giesmëje. Giesmës Ðventas Dieve perkûniðkumu pradëta abejoti tik po Antrojo pasaulinio karo. Kunigai K. Senkus ir J. Vaiðnora ðios giesmës melodijà mano esant perimtà ið lenkø (23; 295). Kiti mokslininkai mano, kad ði giesmë siejasi su Dievo paðlovinimo giesme Trishagios, þinoma tiek Rytø, tiek ir Vakarø Baþnyèiø liturgijoje kiekvienà Didájá Penktadiená pagarbinant Ðv. Kryþiø (Adoratio crucis). Á lietuviø kalbà pirmà kartà ji buvo iðversta kan. Adolfo Sabaliausko Þalios Rûtos ir iðleista maldynuose Ðlovinkim Vieðpatá (1928 m.) bei Didþiàjà Savaitæ (1930 m.). Ið baþnytiniø apeigø, ið ávairiø palaiminimø Trishagios perëjo á ávairiø tautø religinius paproèius. Kai kuriose Pietø Europos ðalyse ji giedama pavasará apvaikðtant laukus (24; 275), o Ðveicarijoje pateko á senus uþkalbëjimus (25; 176). Tai rodo, kaip baþnytinës liturgijos deimanèiukai tautose pavirsta lyg savos kûrybos vaisiumi, tautosaka, pritampa prie savitø net ið pagonybës atëjusiø paproèiø. Pirmàsias uþuominas apie Ðventas Dieve giedojimà Lietuvoje turime tik ið 1557 m. Tada ji giedota Vilniaus katedroje prie iðstatyto Ðvè. Sakramento. XVII amþ. suplikacijas arba giesmæ Ðventas Dieve Vilniaus katedroje giedodavo kasdien, vienam vikarui kryþiumi gulint ant grindø. Kaimuose Ðventas Dieve giedojimas glaudþiai susijæs su Kryþiaus dienomis, kuriø metu dar XIX a. ji giedota laukuose (20; ). Remdamiesi pateiktais duomenimis, galime manyti, kad suplikacijas, giesmæ Ðventas Dieve bûsime perëmæ tiesiog ið Vakarø Europos, galbût ir per Lenkijà, bet patys savaip perdirbome. Pridedamøjø pamaldø metinis ciklas Lietuvoje atspindimas þemiau pateiktoje lentelëje. Iðvados: 1. Pridedamàsias pamaldas Lietuvoje sudaro: Advento Rarotinës pamaldos, Ðvè. M. Marijos valandos, Geguþinës, Birþelinës pamaldos, Ðvè. M. Marijos kalbamasis roþinis, Ðvè. M. Marijos giedamasis roþinis, Ðvè. Jëzaus vardo roþinis, Þemaièiø Kalvarijos Kalnai, 14-os stoèiø Kryþiaus kelias, Graudûs verksmai, ðermeninës giesmës, Gedulinës valandos, suplikacijos, Berþoro 14-os stoèiø Kryþiaus kelias, Vilniaus ir Verkiø 35-iø stoèiø Kryþiaus kelias, Tytuvënø bernardinø vienuolyno baþnyèios kluatro Septyniø Ðvè. M. Marijos skausmø ir dþiaugsmø karunkos stotys, Vepriø ir Ðiluvos Sopulingosios Ðvè. M. Marijos keliø stotys bei Vilniaus ir Tytuvënø bernardinø vienuolynø baþnyèiø kluatrø Ðventieji laiptai. 2. Nûdienos Lietuvos katalikø baþnyèios sunormintà pridedamàjà liturgijojà sudaro: Advento Ðvè. M. Marijos valandos, Geguþinës pamaldos, Birþelinës pamaldos, Ðvè. M. Marijos kalbamasis roþinis, Ðvè. M. Marijos giedamasis roþinis, Ðvè. Jëzaus vardo roþinis, 14-os stoèiø Kryþiaus kelias, Graudûs verksmai, Septynios Ðiluvos Sopulingosios Ðvè. M. Marijos kelio stotys, Ðiluvos baþnyèios Brangenybiø koplyèios Sopulingosios Dievo Motinos septyniø skausmø karunka, Vilniaus ir Verkiø 35-iø stoèiø Kryþiaus keliai, ðermeninës giesmës, Gedulinës valandos bei suplikacijos. 3. Kiekviena baþnyèia turëjo vietinës kilmës pridedamàsias pamaldas, gyvavusias þodinës tradicijos dëka. Ið tokiø iðskirtinesnës: Berþoro 14-os stoèiø Kryþiaus kelias, Tytuvënø bernardinø vienuolyno baþnyèios kluatro Septyniø skausmø Dievo Motinos stotys, arba Karunka, Vepriø 12-os stoèiø Sopulingosios Ðvè. M. Marijos keliø stotys (takeliai) bei Vilniaus ir Tytuvënø bernardinø vienuolynø baþnyèiø kluatrø Ðventieji laiptai. 4. Mirusiøjø paminëjimo ir ðermenø Gedulinës valandos þinomos tik Vakarø ir Ðiaurës vakarø Þemaitijoje. 5. Þemaitijoje atliekamos Ðvè. M. Marijos valandos, Ðvè. M. Marijos kalbamasis roþinis, Ðvè. M. Marijos giedamasis roþinis, Þemaièiø Kalvarijos Kalnai, ðermeninës giesmës, einamas 14-os stoèiø Kryþiaus kelias, atliekami Graudûs verksmai, Sopulingosios Ðvè. M. Marijos keliø maldos bei giesmës (Tytuvënø bernardinø vienuolyno baþnyèios kluatro septyniø skausmø Dievo Motinos stotys, arba Karunka, Septynios Ðiluvos Sopulingosios Ðvè. M. Marijos stotys bei Ðiluvos baþnyèios Brangenybiø koplyèios Sopulingosios Dievo Motinos septyniø skausmø karunka, lipama Tytuvënø bernardinø vienuolyno baþnyèios kluatro Ðventaisiais laiptais. 6. Pietvakariø Aukðtaitijoje, arba Suvalkijoje, atliekamos Ðvè. M. Marijos valandos, Ðvè. M. Marijos kalbamasis roþinis, Ðvè. M. Marijos giedamasis roþinis, Ðvè. Jëzaus vardo roþinis, ðermeninës giesmës, einamas 14-os stoèiø Kryþiaus kelias bei giedami Graudûs verksmai. 7. Pietryèiø, Rytø, Ðiaurës rytø ir Ðiaurës Aukðtaitijoje atliekamos Ðvè. M. Marijos valandos, Ðvè. M. Marijos kalbamasis roþinis, Ðvè. Jëzaus vardo roþinis, ðermeninës giesmës, einama 14-os stoèiø Kryþiaus kelias, Sopulingosios Ðvè. M. Marijos kelias (Vepriø Marijos takeliai aut. past.), giedami Graudûs verksmai, kalbamos Ðventøjø laiptø maldos bei giedamos giesmës, ðiaurëje Gedulinës valandos. 8. Þemaièiø Kalvarijos, Berþoro, Vilniaus, Vepriø kalvarijø Kryþiaus keliai, Tytuvënø bernardinø vienuolyno baþnyèios kluatras, Mosëdþio baþnyèios ðventorius, Ðiluvos Apsireiðkimo koplyèia ir Ðiluvos baþnyèios Brangenybiø koplyèia sàlygojo pridedamàsias pamaldas, bûdingas ne visai Lietuvos katalikø baþnyèiai, o tik iðvardintiems etnografiniams regionams. 9. Visus Lietuvos etnografinius regionus vienija: Advento Ðvè. M. Marijos valandos, Geguþinës ir Birþelinës 13

14 MOKSLO DARBAI Lentelë. Pridedamøjø pamaldø, atliekamø Lietuvoje, metinis ciklas 14

15 Alfonsas MOTUZAS. KATALIKIÐKOS PRIDEDAMOSIOS PAMALDOS LIETUVOJE pamaldos, Ðvè. M. Marijos kalbamasis roþinis, Ðvè. M. Marijos giedamasis roþinis, 14-os stoèiø Kryþiaus kelias, Graudûs verksmai, ðermeninës giesmës bei suplikacijos. Iðskirtinës Lietuvoje ðios pridedamosios pamaldos: 1. Þemaièiø Kalvarijos Kalnai, kalbami ir giedami Þemaitijoje per ðermenis, mirusiøjø minëjimus, Gavënios sekmadieniais sodþiuose, baþnyèiose Didþiojo Penktadienio ir Ðeðtadienio vakarais, per Ðvè. M. Marijos apsilankymo atlaidus Þemaièiø Kalvarijos, Tytuvënø bei Mosëdþio ðventovëse apvaikðtant Kryþiaus kelius (kalnus) bei per Vëlines. 2. Ðvè. Jëzaus vardo roþinis kalbamas ir giedamas Aukðtaitijoje per Vëlines, laidotuves bei minint mirusiuosius, meldþiantis uþ mirusiuosius Vilniaus ir Tytuvënø bernardi- 15

16 MOKSLO DARBAI nø vienuolynø baþnyèiø kluatrø Ðventuosiuose laiptuose. 3. Ðvè. M. Marijos kalbamasis ir Ðvè. M. Marijos giedamasis roþiniai, tiek sodþiuose, tiek baþnyèiose paprastai atliekami spalio mënesá os stoèiø Kryþiaus kelio maldos ir giesmës atliekamos Gavënios penktadieniais ir sekmadieniais baþnyèiose, ðventoriuje bei Tytuvënø bernardinø vienuolyno kluatre. Kitose Þemaitijos baþnyèiose minint mirusiuosius. 5. Gedulinës valandos giedamos tik Pietvakariø ir Ðiaurës vakarø Þemaitijoje bei Ðiaurës Aukðtaitijoje per Vëlines ir ðermenis bei minint mirusiuosius. 6. Ðermeninës giesmës skamba per ðermenis ir minint mirusiuosius visoje Lietuvoje. Pridedamøjø pamaldø Lietuvoje etnologiniai ypatumai ðie: 1. Ið 21-eriø Lietuvoje uþfiksuotø pridedamøjø pamaldø Þemaitija turi 13 (6 þinomos tik Þemaitijoje), Aukðtaitija 11 (iðskirtinës yra tik 4). 2. Tik Þemaitijoje 14-os stoèiø Kryþiaus kelias meldþiantis uþ mirusiuosius apvaikðtomas baþnyèioje. 3. Ðvè. Jëzaus vardo roþinis, iðskyrus atliekamà per ðermenis ar namø aplinkoje minint mirusiuosius, yra iðskirtinis meldþiantis uþ mirusiuosius Vilniaus ir Tytuvënø Ðventuosiuose laiptuose. 4. Þemaièiø Kalvarijos Kalnø maldø ir giesmiø giedojimas, pritariant muzikos instrumentais, Þemaitijos religinës praktikos fenomenas. 5. Aukðtaitijos pagrindines pridedamàsias pamaldas sudaro Ðvè. Jëzaus vardo roþinio maldø ir giesmiø giedojimas. Daugiausia pridedamøjø pamaldø turi Ðilinës atlaidai, kuriø metu skamba: Ðiluvos Apsireiðkimo koplyèios Sopulingosios Dievo Motinos septyniø skausmø kelio, Ðiluvos baþnyèios Brangenybiø koplyèios Sopulingosios Dievo Motinos septyniø skausmø karunkos, Tytuvënø bernardinø vienuolyno kluatro Septyniø skausmø Dievo Motinos karunkos stoèiø bei Ðventøjø laiptø pamaldos. Ið 21-eriø pridedamøjø pamaldø 15 giedamos. Tik kalbamos maldos yra Ðiluvos baþnyèios Brangenybiø koplyèios Sopulingosios Dievo Motinos septyniø skausmø karunka, Tytuvënø bernardinø vienuolyno baþnyèios kluatro Septyniø skausmø Dievo Motinos karunka, Tytuvënø ir Vilniaus bernardinø vienuolynø kluatrø Ðventøjø laiptø koplyèiø apvaikðèiojimo bei spalio mën. Ðvè. M. Marijos roþinio kalbëjimas pamaldose. Ið 21-eriø pridedamøjø pamaldø penkiolikoje septyniolikoje skamba muzikos instrumentai: Advento Ðvè. M. Marijos valandose, Graudþiuose verksmuose, Geguþinëse ir Birþelinëse pamaldose, suplikacijose, Vilniaus ir Vepriø kalvarijø Kryþiaus keliuose, Vepriø Marijos takeliuose, Þemaièiø Kalvarijoje, Berþoro kalvarijø Kryþiaus kelyje, Septyniose Ðiluvos Apsireiðkimo koplyèios Sopulingosios Dievo Motinos kelio stotyse, Gedulinëse valandose, Þemaitijoje per mirusiøjø paminëjimus 14-os stoèiø Kryþiaus kelyje ir ðermenyse bei simboliðkai Ðvè. Jëzaus vardo roþinyje Vilniaus bernardinø vienuolyno baþnyèios ðventoriaus Ðventuosiuose laiptuose. Taigi akivaizdu, kad giesmë ir instrumentinë muzika pridedamosiose pamaldose Lietuvoje itin svarbûs. Èia daugiau garso nei tylos, tarsi pritariant ðv. Augustino minèiai: Kas gieda dvigubai meldþiasi. Pridedamàsias pamaldas kûrë ir Lietuvoje platino pranciðkonø (bernardinø) vienuolija (Advento Rarotos, Ðvè. M. Marijos valandos, 14-os stoèiø Kryþiaus kelias, Graudûs verksmai, Ðvè. Jëzaus vardo roþinis bei septyniø skausmø Dievo Motinos stotys, arba Karunka). Lietuvoje ði vienuolija sukûrë Berþoro kalvarijø 14-os stoèiø Kryþiaus kelio bei Vilniaus ir Tytuvënø bernardinø vienuolynø baþnyèiø kluatrø Ðventøjø laiptø pridedamàsias pamaldas. Be pranciðkonø (bernardinø), lietuviðkas pridedamøjø pamaldø maldas bei giesmes kûrë ir kitos vienuolijos, ypaè dominikonø. Jø iðplatintos Lietuvoje pridedamosios pamaldos yra Ðvè. M. Marijos kalbamasis ir giedamasis roþiniai, o sukurtos Þemaièiø Kalvarijos, Vilniaus ir Vepriø kalvarijø Kryþiaus keliai bei Vepriø Marijos takeliai. Dieceziniai kunigai ádiegë ðias pridedamàsias pamaldas: Gedulines valandas, Mosëdþio baþnyèios ðventoriaus kalvarijø tipo 19-os stoèiø, arba 20-ies vietø, Kryþiaus kelià, Ðiluvos Apsireiðkimo koplyèios Sopulingosios Dievo Motinos kelio septynias stotis, Ðiluvos baþnyèios Brangenybiø koplyèios Sopulingosios Dievo Motinos septyniø skausmø karunkà (per ðermenis ir minint mirusiuosius), prie Visuotinës Baþnyèios Geguþines ir Birþelines pamaldas bei suplikacijas. Pridedamosios pamaldos, bûdingos tik Lietuvai ir Lenkijai, yra Rarotos ir Graudûs verksmai. Vietiniø paproèiø, jeigu jie neprieðtarauja bendrosioms Baþnyèios nuostatoms ir yra nuo seno praktikuojami, Baþnyèia nedraudþia. Pastebëtina, kad lietuviui mielesnë buvo giesmë nei malda (gal ir dël to, kad giesmæ lengviau iðmokdavo ir tie, kurie nemokëjo skaityti). Pridedamøjø pamaldø giemë atspindëjo ir þmoniø jausmus, ir tikëjimo tiesas. Þmonës nedaug tekreipë dëmesio á formà, labiau þiûrëta turinio: jis suvokiamas ðirdimi, ieðkota giesmëje iðsakomos minties. Tuo galima paaiðkinti lietuviø prisiriðimà prie pridedamøjø pamaldø. NUORODOS: 1. Vaiðnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma, Sitting E. Der polnich Katechismus des Ledesma und die litauische Katechizmen des Daugssa und des Anonymus von Jahre Goettingen, Aukso Aùtorius arba Szaltinis dangiszku skarbu. Wilniuje, Liturginis maldynas. Lietuva, Treèiasis pataisytas fotografuotinis leidimas. 5. Motuzas A. Sopulingosios Ðvè. M. Marijos keliø kilmë ir garbinimas Lietuvoje // Lietuviø MA metraðtis, t. XIII. Vilnius,

17 Alfonsas MOTUZAS. KATALIKIÐKOS PRIDEDAMOSIOS PAMALDOS LIETUVOJE 6. Bulota A., Benys L. Ðventøjø gyvenimai. Kaunas, Pateikëja Zuikauskienë Spûdvilaitë K., g m. Tauragës aps., Gaurës vals., Milgaudþiø k. Ðiuo metu gyvena Laukuvoje // Ðv. Antano RSI ekspedicijø ( ) medþiaga. 8. Kurczewski J. Koúciol zamkovy. T. 1. Wilno, Daukantas S. Bûdas senovës lietuviø, Kalnënø ir Þemaièiø. Vilnius, Pateikëjas Bartkevièius S., g m. Raseiniø aps., Tytuvënø vals., ðiuo metu gyvena Tytuvënuose // Ðv. Antano RSI ekspedicijø ( ) medþiaga. 11. Valanèius M. Raðtai. Vilnius, Tetzner. Dainos. Litauische Volksgesange. Leipzig, Droga krzyþowa. Poznan, Encyklopedia Koúcielna. T. 2. Kraków, Mannhardt W. Letto Preusische Goterlehre. Rîga, Stryjkowski M. Ktera prezdtym nigdy swiata niesidziala // Kronika Polska, Litewska, ýmudzka y wszystkiej Rusi. T. 13. Sine lioco, Holzapfel H. Manuale Historiae Ordinis Fratrum Minorum. Freiburg im Breisgau, Kantak K. Bernardiny Polscy. T. 1. Lvov, Senkus K. Canto populare religioso helle Lithuania Catolica. Roma, Kurczewski J. Biskupstwo Wileñskie. Wilno, Pateikëjas Puzaras P., g m. Panevëþio aps. Ðiuo metu gyvena Kretingoje. 22. Geèys K. Katalikiðkoji Lietuva. Chicago, Maþiulis A. Tariamosios Perkûno giesmës // Lituanistikos darbai. T. IV. Chicago, Mihanovich C. H. Religious Folklore of the Poljica of Dalmatia // Journal of American Folklore Zeitschrift des Vereins fuer Volkskunde. N. F., I, Lietuviðkas baþnytinis giesmynas (partitûra) / Surinko ir garmonizavo parapijiniems chorams J. Naujalis. Kaunas, Roman Catholic additional services in Lithuania The Rosary of the Holy Virgin Mary being recited or chanted. All Saints Day and All Souls Day. Funeral and the day for commemorating the dead. Alfonsas MOTUZAS The Rosary of the Holy Virgin Mary which recited and chanted in our churches is practised before evening services on each week day and before the Masses on all Sundays of the year whereas in October every day, even at home, on trips etc. The Rosary is a devotion being recited or chanted throughout Lithuania with the origins of it coming from the Spanish Dominican practice. A number of additional services are held on All Saints Day and on All Soul s Day. They contain Mournful Hours practised on all Saints Day and on all Souls Day (correspondingly November 1st and 2nd), at funeral services and in the commemoration of the dead in Southwestern and Northwestern Þemaitija as well as in Northern Aukðtaitija. In Southwestern and Northwestern Þemaitija and in Aukðtaitija the services for commemorating the dead and those practised at funerals bear a very special character. On such occasions the Kalnai of the Þemaièiai Kalvarija in Þemaitija and the Rosary after the Name of the Most Holy Jesus in Aukðtaitija are being performed. Specific funeral hymns are characteristic of all Lithuanian ethnographic regions. The Karunka (wreath) of the Sorrows and Joys of the Holy Virgin Mary and the hymn called The Angel of the Lord are the most significant ones of all of them. With the end of a wide range of the articles of the cycle covering the church folk calendar the author points out the following ethnological peculiarities with regard to additional services in Lithuania: 1. Out of twenty one additional services fixed in Lithuania thirteen of them are practised in Þemaitija (six of them are known exceptional in Þemaitija) and eleven in Aukðtaitija (only four of them are exceptional). 2. Exceptionally in Þemaitija the Way of the Cross consisting of fourteen stations with the prayers for the dead is made in church. 3. The Rosary of the Most Holy Name of Jesus with the exception of the one which is performed during funeral services or at home in the commemoration for the dead is exceptional and is used in the prayer for the dead on the Holy Steps of Vilnius and Tytuvënai. 4. In Þemaitija the chanting of the prayers of the Kalnai of Þemaièiai Kalvarija accompanied by musical instruments demonstrates a specific phenomenon of the religious practice. 5. In Aukðtaitija the main additional services contain the chanting of the prayers and hymns of the Rosary of the Most Holy Name of Jesus. The greatest number of the additional services contain the Ðilinës Festival which contain the Karunka of the Roud of Seven Sorrows of the Sorrowful Mother of God of the Ðiluva Revelation chapel and the Karunka of Seven Sorrows of the Sorrowful Mother of God of the Jewelry chapel of the Ðiluva church as well as the Karunka of the Seven Sorrows of the Mother of God of the churchyard of the Tytuvënai Bernardine monastery and additional services of the Holy steps and Stations. Fifteen additional services out of twenty one are those performed in the way of chanting. Only the Karunka of Seven Sorrows of the Sorrowful Mother of the Jewelry Chapel of the church in Ðiluva, the Karunka of Seven Sorrows of the Mother of God of the churchyard of the Bernardine monastery of the church in Tytuvënai, the prayers on the way made along the Holy Steps of the chapels of the churchyards of the Bernardine monasteries in Vilnius and in Tytuvënai as well as the Rosary of the Holy Virgin Mary and in October are those performed exceptionally in the way of reciting. Fifteen or seventeen additional services, such as Holy Virgin Mary Hours of Advent, Plaintive Mourns, May and June services, the Way of the Cross of the Vilnius and Vepriai calvaries of a dolorous path of the Vepriai Mary, the Þemaièiai Kalvarija, the Way of the Cross of the Berþoras calvaries, Seven Stations of the path of the Sorrowful Mother of God of the Ðiluva Revelation Chapel, Mournful Hours as well as the Way of the Cross and with 14 stations for the commemoration of the dead and at funeral services in Þemaitija and in the Rosary of the Name of the Most Holy Jesus which is performed on the Holy Steps of the churchyard of the Vilnius Bernardine monastery. Hence it is apparent what important role was played by hymns and by instrumental music in additional services throughout Lithuania. In Lithuania additional services (the Rarotos of Advent, the Hours of the Holy Virgin Mary, the Way of the Cross with fourteen stations, Plaintive Mourns, the Rosary of the Most Holy Name of Jesus and the stations of the Seven Sorrows of the Mother of God (or the Karunka) were developed and disseminated by the abbey of the Franciscans (Bernardines). In Lithuania additional services of the Way of the Cross with fourteen stations of the Berþoras calvaries and the Holy steps of the churchyards of the Bernardine monasteries in Vilnius and in Tytuvënai have been created by this abbey. Apart from the Fransciscans (Bernardines) Lithuanian prayers and hymns for the additional services have been also created by other abbeys, by Dominicans in particular. In Lithuania additional services such as the Rosary of the Holy Virgin Mary both being recited and being chanted have been disseminated and created by them. Out of the additional services the Rarotos and Plaintive Mourns are characteristic only in Lithuania and Poland. Vytauto Didþiojo Universitetas Laisvës al. 53, Kaunas Gauta Spaudai áteikta

18 MOKSLO DARBAI ISSN LIAUDIES KULTÛRA. 2000/5 (74) ANTAKALNIO KAPINËS Vida GIRININKIENË Tyrimo objektas: Antakalnio priemiesèio kapinës, dabar vadinamos vienu pavadinimu Antakalnio kapinëmis. Tikslas: patikslinti dabartinëje teritorijoje XIX XX a. buvusiø kapiniø steigimo ir funkcionavimo aplinkybes. Metodas: istoriografinis. Iðvada: Antakalnio priemiestyje 1809 m. generalgubernatoriaus ásaku buvo ásteigtos pirmosios Lietuvoje pasaulietinës kapinës. Tiek pirmosios, tiek ir vëliau ásteigtos pasaulietinës kapinës bei memorialai turëjo atlikti tam tikrà misijà,bûtent ugdyti gyventojø pilietiðkumo jausmà. Antakalnio kapinës yra rytinëje Antakalnio dalyje, kalvotame puðyne, netoli nuo nedideliø gatveliø ir gyvenamøjø namø. Jø plotas 15,60 ha. XVII XVIII a. tai buvo visai nuoðali vieta, miðkas, priklausæs patiems átakingiausiems to meto didikams Sapiegoms. Dar ir dabar jø valdas ir didybæ primena gerokai apniokoti LDK etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos lëðomis XVII a. pab. XVIII a. pirmajame ketvirtyje pastatyti italø manierizmo stiliaus rûmai, kuriuos ið visø pusiø supo parkas, o kiek tolëliau, á ðiauræ Trinitoriø, arba Vieðpaties Jëzaus baþnyèios ir keturiø korpusø vienuolyno pastatø ansamblis. Baþnyèios rûsiuose buvo árengtos kriptos Sapiegø giminei. Vidinëje baþnyèios sienoje 1744 m. buvo ámûrytas marmurinis brandaus rokoko stiliaus paminklas fundatoriaus sûnui LDK marðalkai Aleksandrui Sapiegai atminti. Ðá meno kûriná carinë valdþia 1864 m., rekonstruodama baþnyèià á cerkvæ, sunaikino; jis þinomas tik ið litografijos. Per 1794 metø sukilimà nukentëjusius rûmus Sapiegos pardavë Juozui ir Liudvikai Kosakovskiams, kurie juos suremontavo ir 1808 m. kartu su parku pardavë miestui. Carinës valdþios pareigûnai rûmus pertvarkë ir 1809 m. juose ásteigë laikinà karo ligoninæ, kuriai Vilniaus miesto dûma tuo pat metu ir tuo paèiu generalgubernatoriaus nurodymu netoliese paskyrë plotà kapinëms. 1 Tuo metu laidojo ir prie Trinitoriø baþnyèios bei vienuolyno: to meto mirties metrikø knygose tos kapinës vadinamos vienuoliø trinitoriø kapinëmis. Jø atvaizdas yra 1770 m. Juozapo Perlio vario raiþinyje. Uþ baþnyèios bei vienuolyno mûrø (ne ðventoriuje) matyti gana nemaþa kapiniø teritorija, kurioje yra keli kryþiai ir dvi koplytëlës. Tai buvo katalikø parapinës kapinës, ir pagal to meto paproèius kitø religiniø konfesijø þmoniø jose nelaidojo. O nuolat kariaujanti Rusija iðlaikë nemaþà kariuomenæ, kurioje tarnavo ávairiø tautybiø ir tikëjimø þmoniø. Rusijoje kariø kapinës buvo áprastas reiðkinys. Taèiau Vilniuje naujosios, karo ligoninei priklausiusios kapinës buvo pirmosios pasaulietinës kapinës. Jos vadinosi Ligoninës kapinëmis. Ðioms kapinëms pradþioje buvo paskirtas 2 deðimtiniø þemës plotas, 2 kuris netrukus buvo padidintas. Vëlesniuose dokumentuose nurodoma, kad 1809 m. karo ligoninei miesto þemëje paskirtas 3 deðimtiniø 1452 kvadr. sieksniø (3,93 ha) plotas m. geguþës 25 d. Vilniaus gubernijos valdybos nurodymu Dûma pridëjo dar 2 deðimtines (2,18 ha) miesto þemës ir tai patvirtino birþelio 22 d. aktu. 3 Ligoninës kapinës buvo ir tebëra uþ pagrindiniø vartø á dabartines kapines, abiejose plokðtëmis iðkloto tako, vedanèio memorialinio ansamblio link, pusëse. Jose laidojo katalikø, staèiatikiø, protestantø tikybø karius, mirusius karo ligoninëje, ir jø ðeimø narius. Atskiras plotas buvo paskirtas musulmonams. Kapinës buvo pavaldþios ligoninës komitetui, jas kontroliavo Vilniaus miesto valdyba. Ið to laikotarpio jokiø antkapiø neliko. Vëliau jose nepriklausomai nuo tikëjimo laidojo ir karo þinybø tarnautojus bei jø ðeimø narius, daþniausiai atvykusius ið ávairiø Rusijos miestø, taip pat ir ið Peterburgo. XIX a. antrojoje pusëje èia buvo palaidota nemaþai civiliniø tarnybø pareigûnø bei Arkangelo Mykolo cerkvës, ákurtos 1864 m. uþdarytoje Trinitoriø baþnyèioje, parapijieèiø. Atrodo, ðios kapinës niekada nebuvo aptvertos, nuo miðko jas skyrë griovys, ir tai ne ið visø pusiø. Kapines kirto vingiuotas takas, pagal kurá abiejose pusëse viena kryptimi buvo iðdëstyti kapai. XIX a. ðiose kapinëse nebuvo cerkvës, ir tai buvo gana retas reiðkinys, atspindëjæs vietinës valdþios poþiûrá á neturtingus atvykëlius. Ið Rusijos atvykæ aukðtesniø tarnybø pareigûnai ar kariðkiai buvo laidojami Ðv. Jefrosinijos staèiatikiø (Liepkalnyje) ar kuriose kitose prestiþinëse miesto kapinëse. XIX a. pab. Ligoninës kapiniø plotas iðsiplëtë, jose pradëjo laidoti ir vietinius rusus. Iðliko nemaþai XIX a. antrosios pusës vietiniø meistrø gamybos antkapiø su áraðais. Amþiaus pabaigoje iðkilo cerkvës bûtinybë. Vilniaus karo apygardos kariuomenës virðininkas 1893 m. praðë paskirti cerkvei 100 kvadr. sieksniø plotà, o privaþiavimui prie jos padaryti 80 sieksniø ilgio ir 3 sieksniø ploèio kelià. 4 Taèiau valdþia lëðø neskyrë, ir turëjo praeiti dar geras deðimtmetis, kol á miesto valdybà kreipësi atsargos inþinierius generolas majoras Vladimiras Bykovskis, praðydamas leisti jam ðiose kapinëse pastatyti nedidelæ mûrinæ cerkvæ. 5 Ðis praðymas buvo pagrástas noru ásirengti èia sau ir savo ðeimai laidojimo vietà. Tuo metu V. Bykovskis jau buvo netekæs savo vyresniojo sûnaus, 37 metø Andrejaus, karo inþinieriaus, pulkininko, Nikolajevo inþinerijos akademijos dëstytojo. Jo palaikai 1903 m. liepos 16 d. buvo atveþti á Vilniø ir palaidoti 18

19 Vida GIRININKIENË. ANTAKALNIO KAPINËS 1. Kapiniø Antakalnyje planas. Jame nurodytos Ligoninës (kairëje), Naðlaièiø ir Kariø (deðinëje) kapinës m. Ligoninës kapinëse. Generolas majoras Bykovskis tø paèiø metø lapkrièio 18 d. gavo Dûmos leidimà statyti cerkvæ, kuriam ásigaliojus (gruodþio 16 d.) jis pats ëmësi jà projektuoti m. kovo 13 d. mirë ir jo jaunesnysis sûnus, 35 metø nesulaukæs Rusijos imperatoriðkosios akademijos pieðimo dëstytojas, graveris Viktoras Bykovskis. Jo palaikai taip pat buvo atveþti á Vilniø ir palaidoti ðiose kapinëse. Statybos darbai vyko sparèiai m. vasarà cerkvë jau buvo pastatyta, liepos 28 dienà paðventinta ir perduota kazokø pulkui. Jau tuo metu joje buvo laikomos pamaldos uþ mirusiuosius. Toks klausimo sprendimas V. Bykovskio, matyt, nepatenkino, ir jis varstë valdþios ástaigø duris, siekdamas nuosavybës pripaþinimo m. balandþio 6 d. Dûmos nutarimu cerkvei paskirtas plotas (100 kvadr. sieksniø), vadinasi, ir pati cerkvë buvo perduota V. Bykovskio nuosavybën. 7 Garbingai ávykdæs pareigà, pastatæs cerkvæ ir joje palaidojæs sûnus, V. Bykovskis, eidamas 70-uosius metus, 1908 m. geguþës 3 dienà mirë. Jis buvo palaidotas savo pasistatytoje koplyèioje. Jos 19

20 MOKSLO DARBAI iðorëje, trijose niðose, yra antkapinës lentos su áraðais V. Bykovskiui ir jo sûnums atminti. Likusios 3 lentos yra tuðèios, vadinasi, èia nieko nebebuvo palaidota. Toje pat sienoje, niðas juosianèio juodo poliruoto akmens rëmo pakraðtyje iðkaltos projekto autoriaus V. Bykovskio ir darbø vykdytojo D. Biknerio pavardës. Jau XIX a. pradþioje Vilniaus katalikø konsistorija ne kartà kreipësi á Vilniaus gubernijos valdybà, praðydama paskirti atskirà plotà kariø katalikø kapinëms. Po ilgo susiraðinëjimo valdyba sutiko, ir jos 1850 m. sausio 23 d. nurodymu Dûma Antakalnio karo ligoninei buvusiame Sapiegø miðke paskyrë vienà deðimtinæ 2128 kvadr. sieksniø (2,06 ha) miesto þemës. Tais pat metais birþelio 12 d. buvo sudarytas kapiniø planas, kurá vëliau patikslinus pasirodë, kad naujøjø kapiniø plotas yra didesnis 2 deðimtinës 300 kvadr. sieksniø (2,32 ha). 9 Ðios kapinës buvo perduotos Trinitoriø vienuolynui, o 1864 m. já uþdarius, liko be prieþiûros ir buvo apleistos. Matyt, tada joms ir prigijo Naðlaièiø kapiniø pavadinimas. Èia laidojo ne tik katalikus karius, bet ir mirusius kalëjimuose, Ðv. Jokûbo ligoninëje, miesto elgetas, neturtingus aplinkiniø kaimø gyventojus, taip pat buvusius Trinitoriø baþnyèios parapijieèius m. dokumentuose nurodoma, kad jos esanèios parapijieèiø m. miesto matininko I. Senkevièiaus sudarytame kapiniø plane paþymëtos staèiakampio formos Naðlaièiø kapinës, kuriø kampe nurodomas mahometonams paskirtas 600 kvadr. sieksniø plotas m. dokumentuose raðoma, kad ðios kapinës yra pasaulietinës, jose laidojama be jokios tvarkos ir prieþiûros, kapai be paminklø, o daugelis ir be kryþiø. Jos niekada nebuvo aptvertos. Ðios kapinës yra ðiaurës rytiniame dabartiniø kapiniø pakraðtyje m. mûrijant tvorà á Antakalnio kapiniø (tuomet jos buvo vadinamos Vilniaus kariø kapinëmis) teritorijà pateko tik pavieniai kapai, o didesnë Naðlaièiø kapiniø dalis liko uþ tvoros. Ðiuo metu èia nebelaidojama. Treèiosios kapinës dabartinëje teritorijoje buvo ákurtos XIX a. pabaigoje m. birþelio 18 d. Rusijos caras Aleksandras III iðleido specialø ásakà dël kariø kapiniø steigimo, kurá vykdydama Vilniaus gubernijos valdyba sudarë komisijà, vadovaujamà buvusio Antakalnio karo ligoninës virðininko I. Maksimovo. Komisija naujoms kapinëms parinko vietà ðalia Ligoninës kapiniø. 11 Vilniaus miesto dûma 1891 m. sausio 22 d. komisijos pasiûlymui pritarë, dar kurá laikà susiraðinëjo su ávairiomis instancijomis ir 1892 m. sausio 4 d. aktu karinei vadovybei paskyrë 3 deðimtiniø (3,27 ha) þemës plotà kapinëms árengti. 12 Naujosios kapinës buvo atiduotos Vilniaus águlai, jos net kai kada buvo vadinamos Águlos kapinëmis, èia laidojo tik kariðkius. Pagal águlos kariniø daliniø skaièiø kapiniø plotas buvo suskirstytas á 9 dalis, kurias skyrë takai; kai kuriose vietose jos buvo aptvertos. Dokumentuose ðios kapinës vadinamos Kariø kapinëmis. Jomis disponuoti galëjo tik karo vadovybës sudaryta administracija. Su tuo karo ligoninë nenorëjo sutikti, ji siekë, kad naujosios kapinës bûtø jos þinioje. Kelerius metus uþsitæsusiame ginèe nieko nenutarta m. spalio 7 d. dûma nurodë visas trejas kapines perduoti karo ligoninës Ðv. Mykolo cerkvei ir tuo tikslu liepë jas iðmontuoti. Bendras visø kapiniø plotas tuomet buvo 10 deðimtiniø 1180 kvadr. sieksniø (10,45 ha) þemës. 13 Taèiau jau 1902 m. plane ðis plotas nurodomas gerokai didesnis 12 deðimtiniø 1725 kvadr. sieksniai (13,89 ha) þemës: Ligoninës kapinëms priklausë 7 deðimtinës 1300 kvadr. sieksniø, Kariø 3 deðimtinës 125 kvadr. sieksniai, Naðlaièiø 2 deðimtinës 300 kvadr. sieksniø. 14 Taèiau minëtai cerkvei kapinës nebuvo perduotos. Kariø kapinës iki mûsø dienø neiðliko. Jos buvo toje vietoje, kur XX a. viduryje buvo kuriamas Antrojo pasaulinio karo dalyviø memorialinis ansamblis. Já rengiant senieji kapai buvo ardomi, o þmoniø palaikai uþkasami bendrose duobëse ar grioviuose Naðlaièiø kapiniø ar gretimose teritorijose. Tai buvo didþiausios Vilniaus kapinës. Maþdaug tuo metu jos pradëtos vadinti ir bendru vardu Antakalnio, arba Vilniaus kariø, kapinëmis. 2. Pirmojo pasaulinio karo kapinës Antakalnyje m. Dailininkas Feliksas Krause. 20

21 Vida GIRININKIENË. ANTAKALNIO KAPINËS 3. Paminklas Pirmojo pasaulinio karo dalyviams. Pastatytas 1918 m. Skulptorius R. E. Kuëlis, architektas Damieris. Fotografuota 2000 m. Netrukus ðiø dideliø kapiniø teritorijoje buvo ásteigtos dar vienos, ketvirtos kapinës. Prasidëjo karas, ir vël iðkilo kariø kapiniø bûtinybë. Aleksandro komitetas nukentëjusiems nuo karo ðelpti, priklausæs Rusijos vidaus reikalø ministerijai, remdamasis nauju caro ásaku, Vilniaus gubernatoriaus pareikalavo, kad Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, bûtø ásteigtos ypatingos broliðkos kapinës, kuriose bûtø laidojami Pirmajame pasauliniame kare þuvæ Rusijos kariuomenës kariai. Ðá pavedimà vykdþiusi Vilniaus miesto valdybos 1914 m. lapkrièio 24 dienà sudaryta 3 nariø komisija 1915 metø vasario 4 dienà apþiûrëjo ðiaurinæ Antakalnio Ligoninës kapiniø dalá ir praneðë, kad ji (apie 4 tûkst. kvadr. sieksniø, tai yra apie 0,9 ha þemës plotas) esanti pati tinkamiausia, tuo labiau kad ten jau laidojo mirusius karius. 15 Broliðkos kapinës buvo skirtos Rusijos kariuomenës veikianèiø armijø kautyniø metu þuvusiems, taip pat ligoninëse mirusiems nuo þaizdø kariams laidoti m. kovo 5 dienà Dûma nutarë siûlyti aukðtesnei karinei ir religinei vadovybei minëtoje Antakalnio kapiniø dalyje (ðiaurinëje) árengti broliðkas kapines. Tuo tikslu vël buvo sudarytas visø Antakalnio kapiniø situacinis planas, praðant papildomai paskirti nedidelá plotelá þemës (500 kvadr. sieksniø) Kariø kapinëms * Èia, kaip ir kitur, plotas apskaièiuotas taip: 1 kvadr. sieksnis 4,55 m 2 ; 1 deðimtinë m 2 ; 1 ha 10 tûkst. m 2. pietinëje dalyje iðplësti. 16 Tuo pat metu buvo steigiamos dar vienos broliðkos kapinës veikianèiø armijø kariams, mirusiems nuo uþkreèiamø ligø ávairiose ligoninëse, iðskyrus Karo (juk buvo Ligoninës kapinës) laidoti. Pastarosioms vietos ieðkojo tolëliau nuo miesto. Tam tikslui buvo surastas plotas Vilniaus apskrities Kuprioniðkiø palivarke, miestui priklausiusioje þemëje, prie geleþinkelio pusstoties Porubanok (dabar Kirtimai). Ðioms broliðkoms kapinëms buvo numatyta paskirti 2400 kvadr. sieksnius (t.y. 1 ha 920 m 2 ) þemës.* Geguþës 7 dienà nauja komisija, á kurià áëjo Vilniaus gydytojas Martyðevskis, inþinierius Trojanas ir miesto valdybos narys Zubavièius, apþiûrëjo abiejø broliðkø kapiniø plotus (Antakalnyje ir prie Kirtimø) ir konstatavo, jog jie atitinka sanitarinius reikalavimus. Remiantis kiek ankstesniu, kovo 30 dienos Dûmos nuosprendþiu, arbu plotai buvo paskirti broliðkoms kapinëms ásteigti. 17 Sprendþiant ið ðaltiniø, pirmoji Pirmojo pasaulinio karo dalyviø kapavietë buvo Evangelikø kapinëse ant Tauro kalno; ten 1915 metø rudená buvo palaidota 150 vokieèiø ir rusø kariø (dviejuose plotuose). 18 Prestiþines kapines Vilniaus komendantûra ir X armijos uþnugario inspekcija 1915 metø lapkrièio pirmà dienà ásteigë Vingio miðke (Zakrete). Pirmojo pasaulinio karo dalyvius okupacinë valdþia Antakalnio kapinëse, mûsø jau aptartoje Ligoninës kapiniø ðiaurinëje dalyje arba kiek tolëliau uþ jos, pradëjo laidoti

22 MOKSLO DARBAI 4. Lenkijos kariø, þuvusiø m., kapavietë. Fotografuota 2000 m. metais. Vilniaus vokieèiø spaudoje ðios kapinës pirmàkart paminëtos 1917 m. geguþës 12 d. laikraðèio Zeitung der 10 Armee ( 10-os armijos laikraðtis ) priede Liebesgabe zur Armee Zeitung ( Labdaros dovana armijos laikraðèiui ), 255-ame numeryje. Ten pateiktas tø kapiniø pieðinys ir trumpas apraðymas. Skyrelyje paraðyta, kad visai atskirose kariø kapinëse, tapybiðkoje kalvotoje vietovëje, miðke, ilsisi vokieèiø ir rusø kariai, þuvæ kovose apie Vilniø arba miræ ligoninëse:... daug daug eiliø rusø kariø, o uþ jø yra paminkliniu akmeniu atskirta kalva, po kuria ilsisi vokieèiø sûnûs. Ði kalva yra á ðiauræ nuo tako ir nuo dabar tebesanèio paminklo. Keturiuose laikraðèio Zeitung der X armee 1917 metø geguþës mënesio prieduose ( Liebesgabe zur Armee Zeitung, Nr. 255; Armeezeitung scholtz, Nr. 257; Der Beobachter, Nr. 56; Armeezeitung scholtz, Nr. 263) paskelbtos metais þuvusiø arba mirusiø nuo þaizdø ir èia palaidotø Vokietijos kariuomenës kariø pavardës. Suprantama, metais (iki spalio mënesio) þuvusieji á Antakalnio kapines yra atkelti ið kitø palaidojimø vietø. Vokieèiø armijos kariai buvo palaidoti vienoje vietoje, ðiaurës rytinëje dalyje; 1993 metais èia buvo surasti ir iðkasti gulëjæ suðtabeliuoti vienoje duobëje 22 betoniniai kryþiai. Vokieèiø 10-os armijos uþnugario inspekcija 1918 m. ðiose kapinëse pastatë betoniná paminklà su áraðu vokieèiø kalba: Vokieèiø ir rusø kariams Paminklo kairëje pusëje yra nurodyta, jog jo architektas Dammeier, o skulptorius Kuöhl. Richardas Emilis Kuëlis (g m.) buvo vienas þymesniø to meto skulptoriø Vokietijoje. Jis dirbo Berlyne, Hamburge, gamino kûrinius ið keramikos ir bronzos, sukûrë paminklø kariø kapinëms Liubeke ir kituose miestuose, monumentø ir skulptûrø parkams. Jo kûrinys Antakalnio kapinëse yra paprastø formø, pritaikytas prie kalvotos vietovës. Paminkle po pagrindiniu uþraðu yra iðkaltas tekstas. Sei getreu bis in den Tod: Aller Worte horhstes, wer dich faßt Allgeheimster Ewigkeiten Saat, Die du Wurzeln in der Gottheit halt, Selig der, dem du Geleit und Pfad. Bûk iðtikimas iki pat mirties: Visiems tave aprëpiantiems Aukðèiausiojo þodþiams Slëpingiausiø amþinybiø pasëliuose, Kuriø ðaknys slypi Dievybëje, Palaimintas tas, kurs yra palydëtas ir radæs takà. (Vertë Jurgis Kunèinas) Tikriausiai tuo pat metu, kaip ir paminklas, buvo pastatytas ir obeliskas ið natûraliø lauko akmenø su uþraðu Deutsche Helden ( Vokieèiø didvyriai ), atrodo, dabar esantis ne savo pirmykðtëje vietoje. Netoli ðio obelisko yra lietuvio Jono Germano, þuvusio 1915 m. birþelio 9 d., antkapis ir 22

23 5. Skulptoriaus Juozo Mikëno kapas. Antkapyje ákomponuota jo paties m. sukurta skulptûra Vincukas m. Architektas A. Mikënas. Fotografuota 2000 m. Vida GIRININKIENË. ANTAKALNIO KAPINËS Jono Ðimanaliko (m ) nuskilæs paminklëlis. Seniau èia buvo daug kapø. Visoje Pirmojo pasaulinio karo dalyviø kapiniø teritorijoje tebëra ryðkûs buvusiø kapø kauburëliai. Ten bûta dideliø kapiniø. Lenkmeèio metais visus kariø kapø tvarkiusio Vilniaus apskrities Vieðøjø darbø direkcijos Kariø kapø skyriaus duomenimis, 1926 metais ðioje kapavietëje buvo 1636 kryþiai, ið kuriø 1553 vardiniai (su uþraðytomis pavardëmis). 19 Anot ilgameèio pokario metais buvusios Kapiniø prieþiûros kontoros vedëjo Antano Raudonio pasakojimø (mano kalbintas 1990 metais), palei kelià, vedantá á Pirmojo pasaulinio karo metu þuvusiø kariø kapavietæ (nuo pagrindinio kapiniø tako pusës), dviejose eilëse, buvo palaidota apie lietuviø, þuvusiø arba mirusiø nepriklausomybës kovose Vilniaus kraðte metais. Ten stovëjo betoniniai kryþeliai su pavardëmis; A. Raudonis dar kelias jø atsiminë: Jonas Lukða, Lukoðaitis, Ereminas. Ðie kapai buvo sunaikinti apie 1976 metus, platinant kapiniø takus, o buvæ betoniniai kryþeliai su pavardëmis iðveþti á savartynà. Iðliko tik Jurgio Poteaus kapas. Já þyminèiame cementiniame kryþelyje su saulute yra áraðas: Poteus Jurgis / Jeniec z armii lit. / Tai reikðtø, jog jis buvo patekæs á lenkø nelaisvæ ir ten mirë. Á pietryèius nuo Pirmojo pasaulinio karo dalyviø kapavietës yra palaidoti þuvæ kovose ar miræ ligoninëse Lenkijos kariai. Tai tarsi atskira didelë kapavietë, ásteigta ir sutvarkyta po 1921 metø. Ið dokumentø þinoma, jog lenkø kapinës kovø vietose nebuvo steigiamos. Lenkø kariai, þuvæ ar miræ po 1918 metø lapkrièio 1 dienos, buvo palaidoti savo þûties vietose, taip pat ir ávairiose Vilniaus gatvëse. Vëliau jie buvo perkelti á Antakalnio ar kitas kapines (Rasø, Ðv. Petro ir Povilo) ir palaidoti tam tikslui paskirtuose plotuose. Sprendþiant ið dokumentø, lenkø kariø kapavietë Antakalnyje 1924 m. jau buvo; 1927 metais ji padidinta, paskyrus laidojimui naujà plotà m. Antakalnio lenkø kariø kapavietëje jau galëjo bûti 825 kapai: to meto dokumentuose nurodoma, jog ten buvo pastatyti 383 nauji kryþiai, o 442 senieji atnaujinti, iðtepus juos derva m. Antakalnyje jau buvo 891 lenkø kariø kapas m. á Antakalnio kapavietæ buvo palaidota daug ekshumuotø lenkø kariø, þuvusiø ir buvusiø palaidotø ávairiose Vilniaus gatvëse; bylose yra jø sàraðai. 23 Anot E. Malachovièiaus, ðioje kapavietëje, po kukliais betoniniais kryþeliais, po iðlikusiais ir neiðlikusiais kauburëliais ilsisi apie 1600 lenkø kareiviø, þuvusiø arba mirusiø nuo þaizdø lenkø karo ligoninëje (buvusiuose Sapiegø rûmuose); tarp jø daug neþinomø. 24 Netoliese, á pietus, yra apie m. mirusiø lenkø kareiviø kapø. Antakalnio kapinëse buvo ir kariø, þuvusiø metais, kapø. Kapiniø inventorinëse knygose, sudarytose apie metus, nurodytos 1940 ar 1941 metais þuvusiø ar mirusiø lietuviø kareiviø pavardës: Antanas Novikas, Jonas Karalius, Edvardas Grabauskas, Kazys Juodgalvis, Antanas Gataveckas, Jonas Þiovë, Jonas Vyðniauskas. Be abejo, buvo daugiau to meto lietuviø kapø. 23

24 MOKSLO DARBAI 6. Koplytstulpis þuvusiems Lietuvos kariams atminti. Pastatytas 1990 m. Skulptorius medþio droþëjas Ipolitas Uþkurnys. Fotografuota 2000 m. Ypaè daug lietuviø þuvo Sovietø kariuomenëje metais. Jø kapai iðmëtyti ávairiose buvusios Sovietø Sàjungos vietose. Visoms ðioms beprasmëms þûtims áamþinti prie áëjimo á Antakalnio kapines 1990 metais buvo pastatytas liaudies meistro Ipolito Uþkurnio sukurtas medinis koplytstulpis, vaizduojantis þuvusá kará ir jo gedinèià motinà. Koplytstulpyje yra áraðas: Lietuvos kariams, þuvusiems svetimose kariuomenëse ir þinomos dainos eilutë: Kam nusviro galva, tam dangaus angelai vainikà ið deimantø pina. Sovietø kariuomenës kariai Antakalnio kapinëse buvo laidojami jau m.: þuvusieji mûðio lauke prie dabartiniø vartø ið V. Grybo skersgatvio, á pietus nuo Pirmojo pasaulinio karo kareiviø kapavietës, o mirusieji nuo þaizdø vëliau ásteigto karo dalyviø memorialinio ansamblio teritorijoje, o tiksliau buvusiose senosiose Águlos kapinëse metais pagal architektø Levo Kazarinskio ir Anatolijaus Kolosovo projektà árengus pirmàjá sovietø kariuomenës memorialiná ansamblá, á já buvo perkelti kariø palaikai ið buvusios I. Èerniachovskio (dabar Savivaldybës) aikðtës, Gedimino kalno papëdës, Naujosios Vilnios, Þvëryno ir kitø Vilniaus vietø. Pietiniame ansamblio ðlaite buvo árengti broliðki Sovietø kariuomenës kariø kapai, slënio centre pastatytas granito obeliskas metø geguþës 9 dienà, paþymint ðio karo baigtá, buvo iðkilmingai uþdegta amþinoji ugnis, atgabenta ið Leningrado, ið Marso lauko m. á ðá ansamblá buvo perkelti ir Vilniaus, Trakø, Alytaus, Ðvenèioniø apylinkëse þuvusiø sovietø partizanø bei kitur þuvusiø LKP (b) CK operatyviniø grupiø nariø palaikai m. pagal architekto Jaunuèio Makariûno projektà buvo sutvarkytas ðiaurinis ðio ansamblio ðlaitas m. pagal Komunalinio ûkio projektavimo instituto parengtà projektà (architektai Rimantas Dièius, Ignas Lauruðas, Salvijana Vaièaitytë, inþinierius Arvydas Graþys) kapinës buvo kompleksiðkai restauruojamos: pertvarkytas memorialinio ansamblio slënis, pakeisti ir kitaip iðdëstyti antkapiniai paminklai, tiesa, iðlaikytas jø terasinis principas, vël pasodintos tujos. Á rytiná ansamblio ðlaità m. perkelti sovietø kariø palaikai ið ðiaurvakarinio kampo (nuo V. Grybo skersgatvio vartø) m. buvo rekonstruoti kapiniø takai, kaip jau buvo minëta, sunaikinant Lietuvos kariuomenës kariø, o gal ir kitus kapus, apdailinta tvora. Po 1984 m. rekonstrukcijos ðios kapinës ágijo dabartiná pavidalà. Suprantama, visa tai dabar tik istorija, á sovietø kariuomenës memorialà dabar retai kas beuþsuka. O dar taip neseniai, iki 1990 metø, jo lankymas buvo privaloma bet kokiø ðvenèiø ar minëjimø dalis. Antakalnio kapinëse palaidotø ávairiø tautybiø kariø (jø ið viso 2906) tarpe lietuviðkø pavardþiø gal ir nëra, bet tai visai nesvarbu ðie þmonës þuvo neturëdami teisës pasirinkti ar apsispræsti. Kiek vilnieèiø, be jokiø ðvenèiø ir minëjimø, èia ateidavo ir valandø valandas stovëdavo prie maþø betoniniø antkapëliø su nerûdijan- 24

25 7. Pieta. Bronza. Granitas. Skulptorius Stanislovas Kuzma, architektai Marius Ðaliamoras ir Juras Balkevièius. Fotografuota 2000 m. 3 7 iliustracijø autorius Vytautas BALÈYTIS. Vida GIRININKIENË. ANTAKALNIO KAPINËS èio metalo plokðtëse áraðytomis pavardëmis vildamiesi, jog kas nors stovi ir prie jø giminiø ar mylimøjø kapø kur nors Saratove, Litovkoje, Maskvoje. Antràjá pasauliná karà iðgyvenusi karta jau baigia iðmirti, o ateinanèioms jø patirtis nebus skausminga. Didþiulëje dviejø hektarø memorialinio ansamblio teritorijoje yra ir buvusiø sovietinës Lietuvos vadovø, visuomenës veikëjø, kultûros darbuotojø kapø. Jie palaidoti ðiaurinëje, taip pat terasomis kylanèioje ðlaito dalyje, tarp atraminiø sieneliø, prie kuriø pritvirtinti Vilniaus Dailës kombinate pagaminti bareljefiniai portretai. Atskirose vietose yra Antano Snieèkaus, Justo Paleckio, Petro Griðkevièiaus ir kitø sovietinës Lietuvos vadovø ar ideologø kapai. Beveik paèiame ansamblio centre, ant pakylos, 1984 m. liepos 13 d., paþymint Vilniaus iðvadavimo 40-àsias metines, buvo atidengtas monumentas, kurio kompozicijà sudaro 6 vienodo dydþio 6,2 m aukðèio stelos, virðutinëje dalyje pereinanèios á kario figûrà. Jos pagamintos ið ðviesiai pilko Janceno granito (Ukraina). Kompozicija vaizduoja ávairiø karo metø kariuomenës rûðiø kovotojus: pëstininkus, jûrininkus ir kt. Jos autoriai skulptorius Juozas Burneika ir architektas Rimantas Dièius. Visoje ðiø kapiniø teritorijoje yra þymiø þmoniø kapø. Nuoðaliose vietose palaidoti raðytojai Kazys Inèiûra, Kostas Kubilinskas, tapytojas Justinas Vienoþinskis, skulptorius Bronius Pundzius ir daugelis kitø. Apie 1972 metus netoli kariø memorialinio ansamblio pradëjo formuotis þymiø kultûros veikëjø raðytojø, dailininkø, aktoriø ir kt. memorialinis ansamblis. Pradþia buvo ðioje kapiniø dalyje 1964 m. palaidoto skulptoriaus Juozo Mikëno kapas. Vëliau netoli jo, þemumoje ir ant kalvelës, buvo palaidoti Augustinas Gricius, Elena Èiudakova, Stasys Krasauskas, Ieva Simonaitytë, Paulius Ðirvys, Pranas Gudynas, Eduardas Balsys, o pastaruoju metu ir Norbertas Vëlius, Zenonas Ðteinys ir kt m. ið uþjûrio buvo atveþti ir ðioje kapavietëje palaidoti architekto profesoriaus Edmundo Algimanto Arbo palaikai. Tame paèiame juodo granito paminkle iðkaltos ir jo tëvø architekto Edmundo Arbo ir raðytojos Alës Rûtos Arbienës Nakaitës (abu gimæ 1915 m.) pavardës ir jø gyvenimus áprasminantis tekstas: Ieðkojau groþio gimtosios þemës ilgesy... /Pailsæs suklupau / Tolimø vizijø aistroje m. èia buvo palaidotos ir Amerikoje gyvenæs profesorius Vytautas Kavolis ið Bonos Ðiaurës kapiniø (Vokietija) buvo perkelti Zenono Ivinskio ( ) palaikai ir dailininko Alfonso Krivicko projektuotas paminklas. Antakalnio kapinëse gausu þymiø skulptoriø B. Pundziaus, B. Vyðniausko, V. Vildþiûno, G. Jokûbonio, architektø V. Brëdikio, G. Baravyko, S. Ramunio, J. Lauruðo, taip pat ir jaunø kûrëjø darbø. Antkapiniø paminklø tekstai daþniausiai trumpi ir lakoniðki, paþymintys tik asmenø pavardes, gyvenimo metus ir pagrindines profesijas ar pareigybes m. þiemà prieðingoje kultûros veikëjø ir pagrindinio tako pusëje, ðlaite, buvo parinkta vieta Lietuvos Nepri- 25

26 MOKSLO DARBAI klausomybës atkûrimo kovø dalyviams, (Rasose nebuvo kur laidoti). Vietà Antakalnio kapinëse parinko sausio 13 d. þuvusio septyniolikmeèio Igno Ðimulionio tëvas. Ðioje vietoje buvo palaidoti ir kiti aðtuoni þuvusieji: Loreta Asanavièiûtë (g m.), Virginijus Druskis (g m.), Darius Gerbutavièius (g m.), Rolandas Jankauskas (g m.), Algimantas Kavaliukas (g m.), Vidas Maciulevièius (g m.), Apolinaras Povilaitis (g m.), Vytautas Vaitkus (g m.). Minëtas Ignas Ðimulionis buvo jauniausias, gimæs 1973 metais m. pavasará ðalia buvo palaidotas pirmasis kraðto apsaugos tarnautojas, geguþës 19 d. þuvæs darbo vietoje Ðalèininkø uþkardoje Gintaras Þagunis metø rugpjûèio pradþioje Lietuvoje vël Didysis Gedulas. Vilniaus sporto ir koncertø rûmuose buvo paðarvoti 6 jauni vyrai, liepos 31 dienà, ankstyvà rytà, nuþudyti Medininkø uþkardoje: Algirdas Kazlauskas (g m.), Juozas Janonis (g m.), Antanas Musteikis (g m.), Stanislovas Orlavièius (g m.), Mindaugas Balavakas (g m.), Algimantas Juozakas (g m.). Rièardas Rabavièius po keliø dienø (rugpjûèio 2 d.) mirë nuo þaizdø ligoninëje ir buvo palaidotas ðalia draugø m. geguþës mën. Paminklotvarkos departamentas, Vilniaus miesto valdyba bei Architektø sàjunga paskelbë atvirà konkursà 1991 m. sausio 13-osios bei liepos 31-osios Lietuvos Laisvës gynëjø aukø memorialo projektiniams pasiûlymams parengti m. sausio 19 dienà buvo paskelbti konkurso rezultatai pirmoji vieta neskirta, o dvi antràsias laimëjo Stanislovo Kuzmos (Pieta) ir Antano Kmieliausko (Sopulingoji Dievo Motina) grupës m. liepos mënesá Vilniaus Rotuðës rûmuose buvo rodomi abu konkurso projektai, siekæ ne tik áamþinti mirusiøjø atminimà, bet ir ákomponuoti naujà ansamblá á jau susiformavusá kapiniø gamtovaizdá. Buvo pasirinktas Pietos Ðvè. Mergelës Marijos, laikanèios ant keliø mirusio sûnaus Kristaus kûnà, ávaizdis. Anot S. Kuzmos: Supratau, kad èia turi bûti ne paminklas monumentas, o kapø skulptûra. Jauèiau, kad ji turi turëti ryðá su liaudies skulptûra ir drauge bûti pakankamai profesionali. /.../ Tokiame reprezentaciniame paminkle turi bûti sukaupta visa, kà mes geriausiai suprantam apie meno amatà, skulptûros dvasines vertybes m. spalio 30 d. buvo atidengtas memorialinis ansamblis. Jo autoriai skulptorius S. Kuzma ir architektai Marius Ðaliamoras ir Juras Balkevièius. Jo centre minëta Pieta, sukurta ið bronzos ir granito. L. Asanavièiûtës kapà þymi balto marmuro kryþius. Visø þuvusiøjø kapus dengia ið Afrikos atgabentos juodo granito plokðtës, kuriose áraðyti þuvusiøjø vardai ir jø gyvenimø datos. NUORODOS: 1. LVIA. F Ap. 2. B L Ten pat. L Ten pat. L LVIA. F Ap. 2. B L LVA. F Ap. I. B L. I. 6. LVIA. F Ap. 2. B L. 13, Ten pat. L. 28, LVIA. F Ap. 2. B L LVIA. F Ap. 2. B L LVIA. F Ap. 2. B L LVIA. F Ap. 2. B L LVIA. F Ap. 2. B L. 29, 58, LVIA. F Ap. 2. B L LVIA. F Ap. 2. B L Ten pat. L. 13, Ten pat. L. 11, 22; F ap. 15. B L LVIA. F Ap. 2. B L LVA. F Ap. 1. B L. 18; Ten pat. B L LVA. F Ap. 1. B L Ten pat. B L. 16; B L Ten pat. B L Ten pat. B L Ten pat. B. 1627, 1649, Malachowicz. E. Wilno. Dzieje. Architektura. Cmentarze. Wrocùaw, S Naujasis dienovidis The Antakalnis Cemetery Vida GIRININKIENË The Antakalnis cemetery is in Vilnius, it lies in the eastern part of the Antakalnis district and covers 15, 60 hectars. It was founded near the war hospital as a secular cemetery by order of the Russian Governor in a pine forest in At that time it was called the Hospital cemetery. The land of the cemetery was constantly widened. People of different confessions used to be burried there. In 1850 catholic worriors were alloted an area to be burried there. Later, this cemetery was taken over by the monastery and after it was closed in 1864 the cemetery was left without anybody s care, and, perhaps, then it got the name of the orphan cemetery for not only catholic worriors used to be burried there but also town beggars and people who had died in prisons. It was 1887 that nearby the Hospital cemetery the new cemetery was founded on the present area of land for the third time. It was designated to the Vilnius garrison and were called the Garrison (or Soldiers ) cemetery. The Soldiers cemetery has not survived up to this day. It was located on the site where in the middle of the 20 th century the memorial ensemble for the participants of the Second World War was founded. It was the largest cemetery in Vilnius. Approximately at that time it got the common name and was called the Antakalnis cemetery or Worriors cemetery of Vilnius. In 1915 the fourth cemetery for the worriors killed in the First World War was founded in this large territory. There is also a burrial place for the Polish worriors of the year as well as for those of the year and in the Antakalnis cemetery. To the memory of all war victims a wooden pillar type cross carved by the folk master Ipolitas Uþkurnis was erected at the entrance of the Antakalnis cemetery in 1990 with the image of it being that of a dead soldier and his mourning mother. During recent decades famous Lithuanian artists, scientists, cultural workers and politicians are being burried in the Antakalnis cemetery. Participants who fell dead in the winter of 1991 for the Independence of Lithuania are also burried in this cemetery. Thus the most significant secular function of the Antakalnis cemetery, which is to educate the patriotic sense and civic duty has been developed up to this day. Kultûros ir meno institutas, Tilto 4, 2001 Vilnius Gauta , áteikta spaudai

27 MOKSLO DARBAI ISSN LIAUDIES KULTÛRA. 2000/5 (74) XIX a. pabaigos XX a. pradþios GELEÞINIAI ANTKAPINIAI KRYÞIAI: kilmës ir paplitimo klausimai Jolanta ZABULYTË SAPIJANSKIENË Objektas: geleþiniai antkapiniai kryþiai kaip liaudies memorialiniø paminklø rûðis. Tikslas: remiantis ankstesniø tyrimø duomenimis aptarti geleþiniø kryþiø kilmës iðtakas bei iki ðiol iðsamiau netyrinëtus jø paplitimà skatinusius veiksnius. Metodas: istoriografinis, lyginamasis. Iðvados: geleþiniai antkapiniai kryþiai vëlyva liaudies paminklø forma: kaldinimo pradþia datuotina XVIII a. pab., jø atsiradimo akstinu galëjo bûti importuoti pavyzdþiai, paplitimà visoje Lietuvoje XIX a. pab. XX a. pr. átakojo ekonominiai, ið dalies ir ideologiniai faktoriai. Kaimø ir kai kuriø miesteliø kalviai tiesiogiai tæsë vietines tradicijas dauguma dekoro motyvø, jø komponavimo bûdai perimti ið geleþiniø virðûniø bei mediniø paminklø puoðybos. Iðoriniø átakø labiau paveikti XX a. pirmosios pusës miestø (prekybiniø centrø) kalviø sukurti kryþiai. Ávadas XIX a. pab. XX a. pr. vietiniø meistrø nukalti geleþiniai paminklai dar tebestovi senose miesteliø, kaimø kapinëse, baþnyèiø ðventoriuose. Paþeisti korozijos, dauguma jø dûlëja ir nyksta. Nuo pokario laikø daug senøjø kapiniø, perkeliant jas á kità vietà, sunaikinta (pavyzdþiui, Anykðèiø senosios kapinës, Anykðèiø r. Surdegio kapinës ir kt.), o jose stovëjæ memorialiniai paminklai neiðsaugoti. Prieðingai nei mediniai paminklai ir geleþinës jø virðûnës, kaltiniai kapø kryþiai dar nesulaukë deramo tyrinëtojø dëmesio. Jø fiksavimas priklauso tik nuo pavieniø entuziastø. O juk kaimo kalviø sukurti kultinës paskirties dirbiniai neatskiriama nacionalinës kultûros dalis, atspindinti tuometines socialines ekonomines realijas, technologijø ávairovæ, þmoniø pasaulëþiûrà bei kûrybiðkumà. Geleþiniai antkapiniai kryþiai, kaip ir geleþinës virðûnës, senø mûsø kraðto kalvystës tradicijø, kuriø ðaknys siekia dar proistorinius laikus, tàsa. Neatsitiktinai ðio amato atstovø svarba atsispindi ir lietuviø tautosakoje (1). Nagrinëjant geleþiniø kapø kryþiø atsiradimo ir regioninio paplitimo klausimus, pirmiausia iðkyla metrikavimo problema. Leidiniuose publikuotø kryþiø pieðiniø ir fotografijø metrikose nenurodytos pastatymo datos (2;3), Lietuvos muziejø fonduose saugoma labai nedaug metaliniø kapø kryþiø, daugumos jø sukûrimo bent kiek tikslesnis laikas ir vieta neuþfiksuoti nurodomas tik amþius. Kapinëse ir baþnyèiø ðventoriuose stovinèiø kryþiø nukaldinimo laikà daþnai nustatyti sunku, kadangi ne visuose postamentuose iðlikæ palaidojimo datos, áraðai neretai nudilæ gerai matomi tik pirmieji metø skaièiai. Be to, pasitaiko atvejø, kad senas kryþius ástatomas á naujà postamentà nepaliekant ankstesnio palaidojimo datos arba paminklas pastatytas vëliau ir pan. Analogiðkas problemas akcentuoja ir lietiniø kryþiø tyrinëtojai (4, 185). Dël ðios informacijos stokos labai sunku nustatyti konkretø kryþiø atsiradimo laikà. Bûtø svarbu nustatyti ir geleþiniø virðûniø vietinio kalimo pradþià bei jø paplitimo laikmetá, kadangi tai vientisa kalvystës amato sritis, turinti tiesioginiø sàsajø su geleþiniais paminklais. Tuometinio þmoniø poþiûrio á memorialinius paminklus, ávairiø iðoriniø átakø nustatymo problemos sudëtingos ir reikalingos iðsamiø tyrinëjimø, paremtø gausia istorine etnografine medþiaga, todël ðis straipsnis traktuotinas kaip pradinis geleþiniø kryþiø tyrimo proceso etapas. Tai lemia ir pirminiø iðvadø sàlygiðkumà. Istoriografiniø duomenø apþvalga XIX a. pab. XX a. pr. pirmieji liaudies paminklø fiksacijos bei teoriniai darbai buvo skirti mediniams statiniams, todël ið ðio laikotarpio mus pasiekë tik keletas metaliniø kapø kryþiø pavyzdþiø m. iðleistame M. Brenðteino albume Þemaitijos koplyèios ir kryþiai (5) ðalia mediniø statiniø publikuojami ir 24 geleþiniø virðûniø pieðiniai bei 1788 m. datuoto geleþinio paminklo pieðinys (1 il.). M. Brenðteinas pirmasis atkreipë dëmesá á geleþines virðûnes, trumpai aptarë jø formas bei ornamentikà, paminëjo dvikryþmá kryþiø, átaisytà akmenyje. Lenkø dailininko F. Kðyvda Polkovskio pieðiniø albume (1909 m.) ðalia mediniø paminklø uþfiksuoti ir du geleþiniai kapø kryþiai (6). Sunku nustatyti, kas paskatino ðiuos autorius publikuoti geleþinius antkapinius kryþius, nes literatûrinëje dalyje jie neaptariami. Panaði situacija pa- 27

28 MOKSLO DARBAI 1 il. Geleþinis antkapinis kryþius (Kretingos apskr., Plateliø vals., Barstyèiø m. Þemaitija) // Brensztejn M. Krzyze I kapliczki zmudzkie. T. IX Krakow 1906, tabl. LX. stebima ir pirmame lietuviø sudarytame albume Lietuviø kryþiai (1912 m.). Tarp A. Jaroðevièiaus m. pieðtø kryþiø randame penkis geleþiniø kryþiø pavyzdþius. Áþanginiame straipsnyje J. Basanavièius uþsimena apie geleþiniø virðûniø ornamentikos archaiðkumà (7, 24 25), taèiau nekelia jø kilmës ir raidos klausimø, nekalba apie geleþinius antkapinius kryþius. Ðie klausimai nesprendþiami ir Respublikos laikmeèio literatûroje. P. Galaunë bandë nustatyti geleþiniø virðûniø kalybos iðtakas, siedamas jas su ankstesnëmis, Saulës ir Mënulio kultà iðreiðkianèiomis medinëmis uþbaigomis (8, 229). Deja, autorius nenurodo konkretaus virðûniø ir geleþiniø kryþiø atsiradimo bei paplitimo laiko. Ðià spragà ið dalies uþpildo J. Perkovskis teigdamas, kad geleþiniai kryþiai ant baþnyèiø Þemaitijoje turëjo atsirasti XV a. arba XVI a. pr., o jam tekæ matyti virðûnes su XVII a. pr. (1625 m.) datomis (9, 66, 235). J. Perkovskis nenurodo, ar tai vietiniø dvarø, ar kaimo kalviø, ar miestø amatininkø cechuose pagaminti kryþiai. Apie geleþinius kapø kryþius autorius neuþsimena. XX a. pr. liaudies memorialiniams paminklams skirtuose leidiniuose nëra duomenø apie geleþinius kapø kryþius, publikuojami tik pavieniai pavyzdþiai (svarbus ankstyvo fiksavimo faktas), todël susidaro áspûdis, kad ðie paminklai tuo metu buvo reti ir nepopuliarûs. Taèiau ðià nuostatà sugriauna tuometiniai paminklø fiksavimo darbai B. Buraèo, I. Konèiaus, K. Varnelio nufotografuoti geleþiniai paminklai (10) bei ávairiose vietovëse moksleiviø surinkta medþiaga (2, 5). Be to, ant daugelio iki ðiol tebestovinèiø geleþiniø paminklø iðlikusios XIX a. pab. XX a. pr. palaidojimo datos akivaizdþiai rodo, kad minimu laikotarpiu ðie kryþiai buvo paplitæ visoje Lietuvoje. Galima prielaida, kad geleþiniai kryþiai to meto liaudies meno tyrinëtojø nesudomino dël keliø prieþasèiø: pirma, pagrindinis dëmesys buvo skiriamas sparèiai nykstantiems mediniams paminklams, antra, lyginant su pastaraisiais manyta, kad kaltiniai kryþiai gan nauja paminklø forma, treèia, dël geleþies atsparumo atmosferos poveikiui jie laikyti ilgaamþiais. Geleþiniai kapø kryþiai kaip liaudies kalvystës sritis buvo atrasti tik XX a. 7 deðimtmetyje apraðant etnografiniø ekspedicijø metu aplankytas senàsias kaimø kapines m. Z. Pocius apraðë Merkinës ir Dieveniðkiø apylinkiø kapinëse esanèius geleþinius kryþius (11; 12), daugiausia dëmesio skirdamas tipologizacijai bei formø aptarimui, uþsimena, kad geleþiniai kryþiai ðiø vietoviø kapinëse pasirodë XIX a. pab. XX a. pr., taèiau tai pavieniai ir atveþtiniai dirbiniai (11, 161). R. Alekna, analizuodamas Vidurio Lietuvos (Ramygalos apyl.) geleþinius paminklus, nurodo, kad jø vietinës gamybos pradþia XIX a. antroji pusë, ir tam tiesioginës átakos turëjo geleþinkelio tiesimas (13, ). Kaip ðio fakto patvirtinimà nurodo seniausià kryþiø su 1874 m. data (Surviliðkio kap. Këdainiø r.). Panaðios nuomonës laikosi A. Mikënaitë teigdama, kad geleþinës virðûnës iðplito XVIII a. pab. XIX a., o antkapiniai kryþiai vëlesnis reiðkinys, jø kaldinimo pradþia XIX a. pab. (14, 5 6). A. Stravinskas nurodo, kad paminklø virðûnës bei kulto pastatø kryþiai provincijoje pradëti kaldinti maþdaug nuo XVIII a. (3, 7), tikslesnis laikotarpis apibrëþiamas remiantis È. Kontrimo rinkinyje esanèiomis datuotomis virðûnëmis. Seniausia jø paþymëta 1770 m. data (Sedos baþnyèios bokðtelio kryþius), kiti metai rodo, kad XVIII a. pab. XIX a. antrojoje pusëje geleþinës virðûnës kaldinamos gana intensyviai, ðis procesas sulëtëjo tik XIX a. pab. (2, 14). È. Kontrimo rinkinio pagrindà sudaro kaimø, miesteliø ir dideliø centrø (Vilniaus, Kauno) baþnyèiø, koplyèiø kryþiai; dauguma pieðiniø neturi tikslios metrikos (2, 5 14). Ðiuo aspektu vertingi A. Kyno geleþiniø virðûniø vëjarodþiø tyrimai, leidþiantys patikslinti jø gamybos laikotarpius. Seniausia uþfiksuota nurodyta geleþinë virðûnë sukurta XVII a. pab. (nenurodyta data ir vietovë) (15, 40). Remiantis A. Kyno pateikta faktine ir iliustracine medþiaga galima teigti, kad XVIII a. viduryje ir pabaigoje geleþinës virðûnës buvo gana retos (daugiausia iðlikæ datuotø m., Þemaitija), intensyviausiai jos kaldintos XIX a. pr. ir antrojoje pusëje ( m.), daugiausia jø uþfiksuota Kretingos, Skuodo, Plungës r. Þemaitijoje bei Pasvalio r. Aukðtaitijoje; þymus jø sumaþëjimas pastebimas XIX a. pab. ( m., Þemaitija) (16). Ypatingà geleþiniø virðûniø gausà Þemaitijos kapinëse galima paaiðkinti tam tikro tipo mediniø paminklø populiarumu. Mediniø statiniø tarpe dominuoja ne kryþiai, o aukðti stulpai su koplytële virðuje, raðo T. Triplinas, keliavæs po ðá regionà 1858 m. (17, 94). Kituose regionuose gana gausiai paplitæ mediniai kryþiai, dauguma be geleþinës virðûnës (18, 11). Daugiausia ðiuo klausimu raðiusio A. Stravinsko teigimu, geleþiniai antkapiniai kryþiai pradëti kalti XIX a. vid. Þemaitijoje, o XIX a. pab. XX a. pr. jie iðplito po visà Lietuvà. Autorius spëja, kad þemaièiø kalviams átakos galëjo turëti Lenkijos kryþiai (2, 20). Lenkø mokslininkas R. Reinfusas iðkelia prielaidà, kad pirmos vietinio darbo geleþinës virðûnës Lenkijoje atsirado XVIII a. pr., o geleþiniai paminklai XVIII a. pab. Autorius nurodo, kad minimo laikotarpio geleþiniø paminklø Lenkijoje neuþfiksuota, þinomas tik M. Brenðteino publikuotas Þemaitijoje pastatytas kryþius. Anot R. Reinfuso, tuometinë kaimo gyventojø 28

29 Jolanta ZABULYTË SAPIJANSKIENË. XIX A. PABAIGOS XX A. PRADÞIOS GELEÞINIAI ANTKAPINIAI KRYÞIAI padëtis abiejose ðalyse buvo panaði, todël Lenkijos kalviai negalëjo bûti atsilikæ nuo Lietuvos meistrø (20, ). Ar jo nuomonë teisinga, sunku atsakyti neturint tai patvirtinanèios ar paneigianèios faktinës medþiagos. Straipsnio autorës asmeniniame archyve ið Rytø Aukðtaitijoje (Kupiðkio, Anykðèiø, Utenos r.) uþfiksuotø 210 geleþiniø kryþiø anksèiausiai sukurtas yra 1861 m. (Kupiðkio m. kapinës), daugiausia datuotø kryþiø sukurti XIX a. pab. ( m.) XX a. pirmojoje pusëje ( m.), vëliausi turi m. datà. Kai kuriose ðio regiono vietovëse pavieniai kalviø darbo kryþiai kapinëse dar buvo statomi ir 6 7 deðimtmeèiais, taèiau jie rodo sovietinës kolektyvizacijos bei ateistinës ideologijos átakotà ðiø paminklø kalybos nykimo procesà. a c b 2 il.: a) stogastulpio geleþinë virðûnë (Utenos r., Pagiebiðkio k.) // Lietuviø liaudies menas. Maþoji Architektûra Vilnius, 1 t., Il. 16 b.; b) geleþinis antkapinis paminklas, 1882 m. (Anykðèiø r., Troðkûnø kap.) //Asmeninis archyvas (kryþiaus h 163 cm, postamento h 118 cm) m.; c) antkapinis paminklas, 1889 m. (Kupiðkio r., Ðimonys) //Asmeninis archyvas (kryþiaus h 100 cm, postamento h 170 cm) m. Kilmë: tradicijos tæstinumo ir iðoriniø átakø klausimai Geleþiniø kapø kryþiø virðûniø kilmës, joms átakà dariusiø veiksniø klausimai nëra iðspræsti. P. Galaunë jas sieja su mediniais prototipais, ðià hipotezæ patvirtintø ir iðlikusios medinës virðûnës, daþniausiai turinèios spinduliuojanèios saulës formà. Anot autoriaus, lotyniðko kryþiaus vyravimas kompozicijoje atsirado ne anksèiau kaip XVIII a. pab. (7, 229). Opozicinës teorijos ðalininkai J. Perkovskis, A. Rûgðtelë teigia, kad tiesioginës átakos geleþinëms uþbaigoms turëjo baþnytiniø monstrancijø formos. Tiesa, pripaþástamas vietinës interpretacijos momentas, kai kurie ornamentikos motyvai saviti ir baþnytinëje dailëje atitikmenø neturi, todël gali bûti siejami ir su prosenoviniais kultais (9, 27 28; 2, 9). Kiti tyrinëtojai nurodo galimà miestø kalviø dirbiniø átakà, akcentuoja formø ir ornamentikos originalumà, sàlygotà dviejø religijø samplaikos (2; 3; 14; 34). Rytø Aukðtaitijoje populiariø (sutinkamø ir Vidurio Lietuvoje) aukðtø akmeniniø stulpø obeliskø su geleþiniais kryþiais atsiradimas datuojamas XIX a. pr. (11, 161; 21, 56). Lenkijoje panaðûs paminklai þinomi nuo XVIII a. pab. (19, 203). Akmens obeliskø prototipai galëjo bûti mediniai stogastulpiai (21, 59), tai patvirtina ir Þemaitijoje sutinkami akmeniniai koplystulpiai, koplytëlës. Tradicijos tæstinumà rodo ir daugelio akmeniniø stulpø geleþiniø kryþiø stilistika: be nedideliø, kuklaus dekoro lietiniø bei kaltiniø lotyniðkos formos kryþiø, gana daþnai sutinkami saulës formos ar dviejø trijø kryþmø kryþiai, analogiðki geleþinëms mediniø paminklø virðûnëms (2 il.). Atsiþvelgiant á ðiø paminklø atsiradimo laikotarpá galima prielaida, kad jie pradëti statyti truputá vëliau, negu pasirodë pirmieji á þemà postamentà (lauko akmená) áleisti akmeniniai kryþiai Þemaitijoje (XVIII a. pab.). Akmeninius obeliskus galima traktuoti kaip tarpinæ grandá tarp monumentalaus stulpinio paminklo su prasminiu akcentu metaliniu kryþiumi ir vëlesniø antkapiniø kryþiø, kuriuose kryþius ir akmeninis postamentas sudaro darnià kompozicinæ visumà (postamento ir kryþiaus aukðèiai panaðûs (21)). Ði ypatybë bûdinga XIX a. pab. XX a. pradþios Aukðtaitijos pa- 29

30 MOKSLO DARBAI minklams; tai rodo regioniniø tradicijø ilgaamþiðkumà. Geleþiniai kapø kryþiai skirstomi á du tipus: vienastiebius ir dvistiebius (22). Vienastiebiø esminis plastikos bruoþas karkasinis kryþiaus vaidmuo ir dekoru kuriama puoðni aþûriðka forma. Dvistiebiai skiriasi lotyniðko kryþiaus dominavimu siluete bei atskirø dekoro motyvø plastika. Remiantis ankstesniø tyrimø duomenimis, vienastiebiai kapø kryþiai atsiranda ir anksèiausiai paplinta Þemaitijoje (2, 20), kur mediniai kryþiai reti, taèiau per visà XIX a. intensyviausiai kaldintos geleþinës virðûnës. Todël dësninga, kad anksèiausiai uþfiksuotas geleþinis paminklas turi aiðkias sàsajas su geleþiniø uþbaigø kompozicijomis (su ðiais dirbiniais siejasi ir metø kaip dekoro elemento panaudojimas). Vëlesniø vienastiebiø paminklø puoðyba gausesnë ir ávairesnë: spiraliniais, augaliniais motyvais, ávairios formos spinduliais dekoruojama kryþma, kukliau (daþniausiai geometriniais ornamentais) vertikalioji (stiebinë) bei apatinë dalys. Silueto bei atskirø dekoro elementø atþvilgiu jie turi aiðkias analogijas su geleþinëmis virðûnëmis bei kai kuriais mediniais kryþiais, grafiðka augalo idëjos iðraiðka (kryþma þiedas, stulpinë dalis stiebas) turi paraleliø su baldø puoðyboje populiariu gëlës vazoje motyvu (3 il.). Dvistiebiai kryþiai atsirado vëliau (2, 20) ir iðplito visoje Lietuvoje (palyginti su vienastiebiais populiaresni Aukðtaitijoje). Dekoro formø bei komponavimo aspektu dvistiebiai turi daug analogijø su mediniais kryþiais: lotyniðko kryþiaus dominantë, augalinis bei spiralinis ornamentas kryþmose, jø uþbaigimas trilapiø, pumpurø formomis, spinduliø, augalø motyvai tarpkryþmëse. Skirtinga medþiaga pakoregavo tradiciniø motyvø vietà kompozicijoje: mediniø paminklø kryþmø ðonai turi simetrinæ dekoro kompozicijà, o metaliniuose kryþiuose tuðèiavidurës kryþmø erdvës uþpildomos ávairios konfigûracijos stilizuotø augalø motyvais ir S formomis. Ðie vienastiebiø ir dvistiebiø kryþiø formos bruoþai ágalina teigti, kad prioritetas buvo teikiamas vietinëms tradicijoms ir savitam jø tæstinumui naudojant naujas medþiagas. Analogiðkos nuomonës laikosi ir A. Ðirmulis nurodydamas, kad XIX a. pab. akmeniniai paminklai buvo kuriami pagal medinius prototipus (21, 51). Tradicijos tæstinumo procesà patvirtina ir etnografiniai duomenys, kad kaimo þmonës antkapinius paminklus uþsakydavo pagal artimiausiose kapinëse esanèius geleþinius ir medinius kryþius, patys pasirinkdavo tam tikrus dekoro motyvus (24). Todël bent XIX a. a b c 3 il.: a) geleþinis antkapinis kryþius (Panevëþio r., Ramygala) // Asmeninis archyvas m.; b) medinis kryþius (Ðiaulënai, Ðiaukiø apskr.) // LLM MA. V., Il. 378.; c) skryniø tapybos motyvai: Akmenës r., ap.; Lazdijø raj., Kukliø ap., Nemajûnø k., 1860 m. // Mikënaitë A. Lietuviø liaudies baldai. Katalogas. Vilnius, Il. 193, il. 67. a 4 il. Lenkijos geleþiniai paminklai: a) pakelës kryþius (Polasie, woj. Lomza); b) antkapinis kryþius (Kadzidlo) // Reinfuss R. Ludowie kowalstwo artystycznie w Polsce. Wyd. PAN, 1983, il. 178, il. 129 pab. didesnës idëjø migracijos nebuvo, kà rodo ir paminklø regioniniai ypatumai Þemaitijoje daþnesni á þemà postamentà (lauko akmená) áleisti vienastiebiai kryþiai, o Aukðtaitijoje gana aukðti akmeniniai ir vëlesni betoniniai postamentai ir dvistiebiai kryþiai. Taèiau kai kurie tyrinëtojai geleþinius antkapinius kryþius sieja su áveþtiniø paminklø ir baþnytinës dailës átakomis (14). Tenka pripaþinti, kad importuoti ir miestø amatininkø dirbiniai veikë miesteliø, didesniø gyvenvieèiø bei miestø gyventojø skoná, taèiau daug maþiau átakojo konservatyvaus kaimo þmogaus pasaulëþiûrà, tuo labiau kad èia ilgà laikà vyravo namudinës, o ne fabrikinës gamybos dirbi- b 30

31 Jolanta ZABULYTË SAPIJANSKIENË. XIX A. PABAIGOS XX A. PRADÞIOS GELEÞINIAI ANTKAPINIAI KRYÞIAI 5 il. Vokietijos antkapiniai kryþiai: Aukðtutinës Bavarijos kapiniø kryþiai (laikotarpis nenurodytas) // Muster Buch fur Kunst Schlosser. Leipzig, 1988 (Reprint der Originalausgabe von 1885), il il. Veimaro kapiniø kryþius (kariø kapai, 1846 m.) // Asmeninis archyvas. Fotografuota Veimare 1988 m. niai. Ðiuo aspektu vertingi J. Perkovskio pastebëjimai, kad dar XX a. 2 3 deðimtmeèiais iðtikimai laikomasi senøjø tradicijø. Net ir pastarøjø metø þemaièiø puoðyba palyginti maþai uþterðta þalingø apnaðø. Tai gali bûti paaiðkinta atsiribojimu nuo plaèiojo pasaulio, didesniø miestø nebuvimu, dar neseniai buvusiu dideliu nuotoliu nuo geleþinkelio (9, 71). Tai rodo ir XIX a. pab. XX a. pradþios geleþiniø kryþiø formos kaimo kalviø nukaltø paminklø puoðybos motyvai ávairesni, reèiau sutinkama unifikuotø ar labai panaðiø paminklø (nebent bûtø to paties meistro padaryti). Standartizacijos procesas labiau palietë XIX a. pab. didesnëse gyvenvietëse ir miestuose bei XX a. pradþioje ir viduryje padarytus kryþius pusfabrikaèiø naudojimas ágalino pagaminti daugiau paminklø, nereikalavo labai ilgo ir kruopðtaus darbo, todël dël kiekybës nukentëjo dirbiniø meninë vertë, nes daþnai buvo naudojami ðabloniniai komponavimo principai (24). Svetimø (iðoriniø) átakø klausimas nëra tyrinëtas, tik spëjami jø keliai rodyklë atsukama á Lenkijà (2, 20). Lenkø tyrinëtojo R. Reinfuso apeliacija á ankstyviausià þemaitiðkà kryþiø rodo, kad tokiø paminklø Lenkijoje nebuvo arba jie neuþfiksuoti, o dauguma iðlikusiø datuojami XIX a. pab. XX a. pradþia. Reali galimybë, kad geleþiniai paminklai Lenkijoje ir Lietuvoje paplito tuo paèiu metu, todël lenkiðkø kryþiø átakos klausimas savaime atkrenta. Tai patvirtina ir geleþiniø kryþiø formos palyginimas centrinës Lenkijos paminkluose dominuoja puoðnus, kartais gan natûralistiðkas augalinis ornamentas, ávairûs religiniai simboliai ir gyvûnai (4 il.). Lietuviðkiems kryþiams bûdingas monumentalumas, lakoniðkos dekoro formos: riestiniai, geometriniai, stilizuoti augaliniai motyvai, spinduliai (ðie bruoþai pastebimi ir Lenkijos bei Lietuvos pasienio teritorijoje, kur pakelëse stovintys kryþiai labai panaðûs á esanèius Lietuvos kapinëse). Beje, Lenkijos, kaip ir Lietuvos, geleþiniai kryþiai gana ávairios plastikos, o tai dar kartà patvirtina vietiniø tradicijø gyvybingumà bei savità skoná, tik Lenkijos gyventojai buvo ir yra labiau paveikti baþnytinës dailës tai rodo krikðèioniðkø atributø gausa. Atmetus Lenkijà kaip tiesioginës átakos ðaltiná, lieka dar vienas Vokietija. Literatûroje ðios ðalies paminklø átakos klausimas dar nebuvo keltas. Tai daroma pirmàkart. Pavyzdþiui, Bavarijos geleþiniai kapø kryþiai turi ryðkiø baroko stiliaus bruoþø: sudëtingas, vingrus siluetas sukuriamas persipinanèiø spiraliniø linijø gausa (5 il.). Greièiausiai tai miestø amatininkø darbai, tai rodo profesionalus atlikimas bei dekoro elementø pobûdis. Veimaro kariø kapø kryþiai (1846 m.), prieðingai, itin lakoniðkos formos (6 il.). Neturint daugiau pavyzdþiø, ypaè kaimo kalviø darytø kryþiø, sunku juos lyginti su Lietuvos kryþiais. Ið esamø pavyzdþiø iðryðkëja vienas esminis skirtumas vokiðki kryþiai neturi akmeniniø postamentø, jie áleidþiami tiesiai á þemæ. Bendras bruoþas vienastiebiø tipas, panaðios kai kurios dekoro elementø formos ir jø komponavimo bûdai. Kadangi Vokietijoje geleþiniai kryþiai galëjo atsirasti anksèiau, galima prielaida, kad Lietu- 31

32 MOKSLO DARBAI vos (ir Lenkijos) kalviams turëjo átakos áveþtiniai paminklai ar jø pavyzdþiø katalogai, plitæ miestø amatininkø cechuose. Tokio pobûdþio átakas liudija daugumos XIX a. pab. XX a. pradþios miestuose pagamintø kryþiø formos naudojamos masinës gamybos (lietos) detalës bei ávairiems istoriniams stiliams (barokui, neogotikai, secesijai) bûdingos dekoro formos. Ðiuo atþvilgiu ypaè iðsiskiria savitø formø Klaipëdos kraðto paminklai (25); ði sritis turëjo daugiausia ryðiø su Vokietija. Dvistiebiø kryþiø atsiradimà, ið dalies ir formos traktuotæ galëjo átakoti lietiniai kryþiai, daugiausia plitæ Maþojoje Lietuvoje, Þemaitijoje ir reèiau sutinkami kituose regionuose (7 il.). M. ir M. Purvinai nurodo, kad lietiniø kryþiø formos buvo áveþamos ið Vokietijos ir gaminamos vietinëse liejyklose, atsiþvelgiant á gyventojø skoná ir finansines galimybes (4, 182). Lietiniø kryþiø dekoro motyvai galëjo átakoti kiaurapjûvio panaudojimà dvistiebiø kryþiø kryþmose, tam tikrø puoðybiniø elementø (kryþmø uþbaigos) bei metaliniø dëþiniø postamentø atsiradimà. Kita vertus, kiaurapjûvio technika sutinkama ir mediniø paminklø puoðyboje (kryþiuose tarpkryþmiø dekoras), todël galima konstatuoti iðoriniø ir tradiciniø veiksniø suderinamumo galimybæ. Iðorinës átakos baþnytinë dailë, istoriniø stiliø dekoro elementai, pasiekæ kaimà ir per dvarø, turtingesniø ûkininkø áveþtus gaminius, turëjo tam tikros átakos liaudies menui, taèiau naujos formos nebuvo kopijuojamos, o interpretuojamos pagal senas tradicijas (20, 116). Greièiausiai kaimø kalviai perëmë paèià geleþinio paminklo idëjà, o esmines formas nulëmë vietiniø tradicijø padiktuoti, nuo seno paþástami puoðybiniai motyvai. Ekonominiai veiksniai 7 il. Lietinis kryþius (Kupiðkio r., Subaèius, 1893 m.) // Asmeninis archyvas m. Geleþiniø paminklø atsiradimà ir paplitimà tiesiogiai sàlygojo metalo þaliavos pagausëjimas nuo XIX a. vid. ir pabaigos. Iki XIX a. vid. geleþis Lietuvoje buvo sunkiai ágyjama ir brangi (27), todël taupiai naudota kaimo trobesiø statyboje ir buityje (8, 220). XVIII a. pab., Lietuvà ájungus á Rusijos imperijos sudëtá, metalo þaliava buvo gabenama ið centriniø Rusijos bei Lenkijos karalystës gubernijø, taèiau nepakankamai, kad geleþies þaliava bûtø aprûpinti ir periferijos kalviai, daugiausia jos buvo skiriama miestø amatininkø cechams, kartais dvarams (27, 140). Nuo senø laikø vietinëse liejyklose ið balø rûdos gaunama geleþis nebuvo patvari, turëjo daug priemaiðø. Jos gamybos procesas galutinai sunyko XIX a. vid., kai vystantis kapitalizmui vis daugiau geleþies þaliavos buvo áveþama ið Vakarø Europos miestø. Nedidelës dvarø lydymo krosnys nepajëgë konkuruoti su stambiomis uþsienio liejyklomis, kokybiðka importuota þaliava. Metalo ypaè pagausëjo po baudþiavos panaikinimo, kai uþsienio verslininkai noriai investavo kapitalà á Lietuvos pramonæ, steigësi pirmos lietuviø ámonës, kuriø nemaþa dalis apëmë metalo apdirbimo pramonës ðakas (27, 140, ). Pakankama metalo þaliavos pasiûla átakojo platesná jos panaudojimà, nulëmë kainà ji nebuvo labai brangi, kai kuriais atvejais pigesnë uþ medienà. Apie tai byloja Þemaièiø vyskupo M. Paliulionio raðte generalgubernatoriui (1895 m.) pateikti faktai, kad ( ) sumaþëjus miðkams ásigyti geros medienos buvo sunku ( ), valstieèiams tapo patogiau statyti metalinius kryþius, nes paplitus tarp ðiø gyventojø metalo dirbiniams, minëti kryþiai atseina gana nebrangiai (29, 46). Kita vertus, kalvystës paplitimas periferijoje priklausë ir nuo atskirø regionø ekonominio iðsivystymo lygio, kurá sàlygojo geleþinkelio linijø atsiradimas Rytø bei Vidurio Lietuvoje nuo XIX a. vid. (30). Aptariamuoju laikotarpiu susiformavo atskiri kalvystës centrai Joniðkyje, Kupiðkyje, Seirijuose bei Varniuose (31, 192), todël dësninga, kad daugiausia geleþiniø virðûniø ir antkapiniø kryþiø esama Þemaitijoje ir Aukðtaitijoje. Beje, Varniai nuo senø laikø garsëjo amatininkais, ir, turint omeny, kad nuo XIX a. pradþios èia veikë varpø liejykla, aprûpinusi varpais Þemaièiø vyskupijos parapijas (32, 106), visai suprantamas gan ankstyvas geleþiniø kryþiø atsiradimas ðiame regione. Prieðinga situacija Dzûkijoje èia ilgiausiai iðliko medinës virðûnës, iki XX a. pradþios buvo statomi daugiausia mediniai paminklai, o geleþiniai kryþiai gana reti (daþnesni miesteliø kapinëse). 32

33 Jolanta ZABULYTË SAPIJANSKIENË. XIX A. PABAIGOS XX A. PRADÞIOS GELEÞINIAI ANTKAPINIAI KRYÞIAI Intensyviai vystantis pramonei bei plintant kokybiðkiems importuotiems gaminiams, miestuose sumaþëjo amatininkø cechø dirbiniø paklausa. Dauguma meistrø pereidavo dirbti á gamyklas arba vykdavo á provincijos miestelius ir kaimus, kur kalviø amatas iðliko labai reikalingas. XIX a. vid. XX a. pradþioje beveik kiekvienas kaimas turëjo po vienà kalvá, o didesnieji net po du (27, 140). Kaimuose padaugëjus kalviø, ávyko profesinë jø diferenciacija, iðryðkëjo dviejø pakraipø meistrai mechanikai ir kûrëjai. Pirmieji specializavosi darbo árankiø gamyboje, remontuodavo þemës ûkio padargus, kaustë arklius, kartais darydavo ir dekoratyvinës paskirties dirbinius (to nelaikë pagrindine veiklos sritimi). Antrieji garsëjo kaip meninës krypties meistrai, pagal vietiniø gyventojø uþsakymus kaldantys geleþines virðûnes, kapø tvoreles, kapiniø vartus, geleþinius antkapinius kryþius ir kt. Kalviai buvo labai gerbiami, nes kaimo þmonës buvo ásitikinæ, kad tik savas þmogus nukals ið geros geleþies ir gerà dirbiná (33, 163). XIX a. pab. XX a. pradþioje vidaus rinkoje pagausëjus metalo þaliavos, didesniuose miestuose bei gyvenvietëse atsirado metalo liejimo dirbtuviø, kuriose buvo liejami geleþiniai antkapiniai kryþiai (4, 182). M. ir M. Purvinai paþymi, kad lietø masyviø formø kryþiø populiarumui Maþojoje Lietuvoje átakà darë nuo XIX a. stiprëjanti Rytprûsiø ekonomika ir su tuo susijusi gyventojø gerovë. O Rytø Lietuvoje statyti daugiausia nedideli lengvø formø lieti paminklai (4, 183). Ðie faktai patvirtina, kad Lietuvoje pirmenybë buvo teikiama savo kaimo meistrø nukaltiems kryþiams, kurie buvo pigesni bei patvaresni (ketaus kryþiai trapûs lengvai sudauþomi). Ið ketaus atlieti paminklai buvo uþsakomi miestieèiø ir turtingesniø ûkininkø, dvarininkø, statomi vienuolynø, kai kuriø baþnyèiø ðventoriuose. Ideologiniai veiksniai XIX a. pabaiga XX a. pradþia Lietuvos istorijoje laikoma nacionalinio iðsivadavimo judëjimo periodu. Baudþiavos, carinës valdþios vykdomos nutautinimo politikos nualinti valstieèiai prieðinosi ne tik ginkluota kova, bet ir atkakliai laikydamiesi senøjø paproèiø. Ðalia knygneðiø, daraktoriø, kunigø ðvieèiamosios veiklos kaip savita protesto forma buvo tautinës tradicijos kaimo droþëjø, dievdirbiø, kalviø, akmentaðiø padaryti paminklai beveik kasnakt iðdygdavo visoje Lietuvoje. Visà XIX amþiø mediniai paminklai buvo statomi ne tik palaidojimø vietose, taèiau nuo XIX a. vid. ðis procesas ypaè suaktyvëjo paminklai masiðkai buvo statomi prie sodybø ávairiems ðeimos gyvenimo ávykiams atminti, taip pat pakelëse, miðkuose, prie upiø ir kt. Kryþiaus pastatymo diena buvo laikoma didele ðvente, kurià ðvæsdavo kelias dienas (34, ; 40, 65). Natûraliai kyla klausimas ar buvo statomi metaliniai kryþiai ne tik kapinëse ir ðventoriuose? Á tai atsako XIX a. pab. iðlikæ paminklø naikinimo dokumentai, kuriuose uþfiksuota ir atskirø geleþiniø kryþiø nugriovimo atvejø. V. Miliaus ir K. Misiaus pateikta faktinë medþiaga liudija, kad ilgaamþiai metaliniai paminklai nepatiko carinës valdþios vietininkams, todël pastatytieji be specialaus leidimo (t. y. ne kapinëse) buvo griaunami, piniginëmis baudomis baudþiami juos pastatæ þmonës ir paðventinæ kunigai (28, 13; 29, 46 47). Buvo naikinami ne tik mediniai, bet ir geleþiniai pakeliø, sodybø kryþiai, todël daugiausia metaliniø paminklø iðliko tik palaidojimø vietose. Lenkijoje ði tradicija nebuvo draudþiama, todël iki ðiø dienø iðlikæ dviejø paskirèiø geleþiniai paminklai pakelës (przydrozny) ir kapiniø (cmentarny) kryþiai (19, 210). Kaip nurodo K. Misius, pavieniai geleþiniø kryþiø naikinimo atvejai Lietuvoje tæsësi iki 1903 m., ir tik 1905 m. ðis procesas buvo galutinai sustabdytas (29, 47). Ðie faktai rodo, kad metaliniø paminklø naikinimas darë átakà jø skaièiaus maþëjimui, o draudimo panaikinimas paskatino intensyvesná gamybos procesà. Analizuojant geleþiniø kryþiø kilmës, paplitimo bei jø formos klausimus labai svarbus ir kaimo þmoniø pasaulëþiûros faktorius. Ðiuo klausimu turime gan prieðtaringus faktus. B. Buraèas nurodo, kad net XIX a. gale medinius paminklus valstieèiai vertino labiau negu geleþinius. Tai sàlygojo iðlikæs tikëjimas, kad tik medinis yra ðventas (mitinio archetipo liekana), o ( ) ant geleþiniø ir akmeniniø kryþiø neina jokia ðventenybë, ( ) jø nereikia buèiuoti, melstis ar kitokià pagarbà atiduoti, kaipo neðventiems daiktams (35, ). Ðis poþiûris liudija senosios pasaulëþiûros gyvastingumà, kurá lëmë konservatyvumas ir tuometinë ideologinë padëtis iki XIX a. pab. Lietuvos baþnyèiose nebuvo toleruojama lietuviø kalba, krikðèioniðkos religijos tiesas valstieèiai paþino slapta skaitydami maldaknyges (36, 65 97). Todël suprantamas ávairiø tyrinëtojø konstatavimas, kad XIX a. kaimo þmonës dominuojanèios religijos rëmuose iðlaikë daugelá pagoniðkø tikëjimø ir paproèiø liekanø (3; 37; 38; 39). Savo ruoþtu tai atspindi ir XIX a. pab. mediniai ir kaimø kalvëse nukalti metaliniai paminklai jie ávairesni, originalesni nei vëliau daryti kryþiai. Reikia paþymëti, kad B. Buraèo uþfiksuotai kaimo þmoniø nuostatai galëjo daryti átakà kalvio vaidmens ypatumas: nuo senø laikø kalviai buvo siejami su velniu poþemio atstovu, kuris krikðèionybës átakoje buvo tapatinamas su piktàja dvasia. Tà patá galima pasakyti ir apie akmens traktuotæ (pëduoti akmenys velnio pëdos, velnio sostai ir kt.) (1). Geleþiniø kryþiø formas sàlygojo ir atskirø religiniø konfesijø pasaulëþiûra reformatai (liuteronai evangelikai) teikë pirmenybæ kuklesniems, katalikai puoðnesniems paminklams. Apie tai uþsimena ir A. Stravinskas, nurodydamas Uþnemunës, Þemaitijos ir kai kuriuos Maþosios Lietuvos lakoniðkø formø geleþinius kryþius (2, 27). Kiti ðaltiniai jau minëto vyskupo M. Paliulionio raðtas, liudijantis apie geleþiniø paminklø gausà XIX a. pab., 33

34 MOKSLO DARBAI iðlikæ jø griovimo faktai, visoje Lietuvoje tebestovintys paminklai su m. datomis byloja apie geleþiniø paminklø populiarumà. Tai gali bûti paaiðkinama ekonominio faktoriaus svarba bei tam tikru romantizmo idëjø poveikiu geleþis ilgaamþë, atspari atmosferos poveikiui medþiaga, todël galëjo bûti aktualus ir iðliekamumo aspektas, svarbus kaip nacionalinio savitumo (ir katalikybës) tam tikra iðsaugojimo forma. Iðsamiau atsakyti á ðá klausimà teks ateityje, pasitelkus gausesnius etnografiniø tyrinëjimø duomenis. XX a. 3 5 deðimtmeèiais darytø kryþiø daugiausia miestø ir miesteliø kapinëse. Tai susijæ ne vien su ekonominiais veiksniais, bet ir su nepriklausomybës atgavimu bei tuometinëmis paskatomis propaguoti tautinæ kultûrà. Kaimo þmoniø pasaulëþiûrà ðiuo laikotarpiu labiau veikë miesto kultûra (vis daugiau masinës gamybos dirbiniø naudojama þemës ûkyje ir buityje), nemaþa dalis gyventojø vyko mokytis ar dirbti á miestus, todël palaipsniui ëmë nykti kaimo amatai, buvo prarandamas natûralus ryðys su tradicijomis, paproèiais. Belieka pridurti, kad XX a. viduryje antrojoje pusëje vykdant kolektyvizacijà kaimo kalviai retai kalë kryþius, kadangi tai buvo nepageidaujama sritis, be to, dauguma meistrø privalëjo dirbti kolûkiuose ir tarybiniuose ûkiuose kaip þemës ûkio maðinø bei kitø padargø remontuotojai (ðaltkalviai, mechanikai ir kt.). Iðvados 1. Aptarus istoriografinius ðaltinius paaiðkëjo, kad nëra vieningos nuomonës dël geleþiniø kapø kryþiø virðûniø atsiradimo tikslaus laikotarpio. Nurodomas anksèiausias XVI a. pr. XVII a. pr. (J. Perkovskis), daþniausiai XVII a. pab. XVIII a. pr. (A. Mikënaitë, A. Kynas, A. Stravinskas) laikotarpiai. Dauguma autoriø argumentacijai naudoja pavienius datuotus pavyzdþius (daþnai tai baþnyèiø kryþiai), tam neturëdami pakankamai tiksliø duomenø. Gali bûti, kad senosios XVII a. XVIII a. pr. paminklø bei baþnyèiø geleþinës virðûnës sudilo ir neiðliko, buvo pakeistos naujomis. Antruoju geleþiniø virðûniø paplitimo ir nykimo klausimu daugumos tyrinëtojø nuomonë sutampa: nurodomi intensyvios gamybos XVIII a. pabaigoje XIX a. antrojoje pusëje ir kalybos sumaþëjimo XIX a. pabaigoje laikotarpiai. 2. Turint omeny daugelio autoriø nurodomà geleþiniø kapø kryþiø paplitimà XIX a. antrojoje pusëje ir pabaigoje (R. Alekna, A. Mikënaitë), XIX a. pab. XX a. pradþioje (A. Stravinskas), galima iðvada, kad geleþiniai kryþiai, pasirodæ XVIII a. pab. kaip pavieniai paminklai, galëjo bûti statomi iki XIX a. vid., o XIX a. pab. ðiø kryþiø iðplitimas Þemaitijoje ir kituose regionuose sutampa su mediniø paminklø geleþiniø virðûniø kaldinimo nykimo laikotarpiu. Tai rodo, kad nuo XIX a. pab. geleþiniai kryþiai kaip kapø þenklai tapo populiarûs (nustelbë anksèiau vyravusius medinius stogastulpius, koplytstulpius), apie tai byloja ir gan ilgas jø kaldinimo laikotarpis. 3. Geleþiniai kryþiai nuo XIX a. pab. ásitvirtino kaip savita memorialiniø paminklø forma. Vienastiebiø ir dvistiebiø kryþiø formø bei dekoro elementø analogijos su geleþinëmis virðûnëmis bei mediniais kryþiais leidþia kalbëti apie senø tradicijø tæstinumà naudojant naujà medþiagà. Tai patvirtina geleþiniø paminklø formø regioniniai savitumai bei negausi etnografinë medþiaga. Neatmestina ir iðorinë átaka jø atsiradimo akstinu galëjo bûti importuoti pavyzdþiai (greièiausiai ið Vokietijos per Karaliauèiø ir Klaipëdà) bei masinës gamybos lietiniai ketaus kryþiai. Iðorinës átakos labiausiai veikë Klaipëdos kraðtà bei didesnius miestus. Nuoðalesniuose kaimuose bei miesteliuose ilgiausiai iðliko tradicijomis paremta vietinë interpretacija, nulëmusi ðiø paminklø ávairovæ. 4. Tiesioginæ átakà geleþiniø kryþiø paplitimui turëjo XIX a. pabaigos XX a. pradþios metalo þaliavos pasiûla, geleþinkelio linijos (prekybiniai ryðiai), atskirø kalvystës centrø susiformavimas bei kalviø pagausëjimas kaimuose. 5. Aptariamojo laikotarpio þmoniø poþiûris á geleþinius kryþius kol kas neaiðkus, kadangi turimi faktai gana prieðtaringi. Galima pirminë iðvada, kad ðventumo aspektu jie nebuvo tolygûs mediniams, taèiau statomi kaip nebrangûs ir ilgaamþiai paminklai, traktuotini ir kaip nacionalinio savitumo raiðkos forma. NUORODOS 1. Senvaitytë Kietienë D. Kalvio ávaizdis lietuviø pasakose ir sakmëse // Liaudies kultûra. 1998, Nr. 3, p ; Vëlius N. Chtoniðkasis lietuviø mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizë. Vilnius, P Kontrimas È. Lietuvos geleþiniai kryþiai / Sud. ir pratarmës aut. A. Stravinskas. Vilnius, Lietuviø liaudies menas. Maþoji architektûra / Sud. A. Stravinskas, M. Sakalauskas. Vilnius, T Purvinienë M., Purvinas M. Klaipëdos kraðto metaliniai lieti antkapiniai kryþiai // Kultûros paminklai. 4. Vilnius, P Brensztejn M. Krzyze I kapliczki zmudzkie. Materialy do sztuki ludowei na Litwie. Z 64 tablicami. Krakow, Krzyze na Litwie. Rysowal dla J. Hr. Przezdzickiego z Rakiszek, Fr. Kszywda Polkowski latem Krakow, Lietuviø kryþiai (surinko A. Jaroðevièius, ávad. str. Lietuviø kryþiai archeologijos ðviesoje J. Basanavièiaus). Vilnius, Galaunë P. Lietuviø liaudies menas. Kaunas, Perkovskis J. Þemaièiø liaudies ornamentas: forma ir simbolika. Vilnius, Varnelis K. Lietuviðki geleþiniai kryþiai. 49 fotografijos Autorinis albumas, 1936; Kryþdirbystë Lietuvoje. Vilnius, 1999; duomenis apie I. Konèiaus, B. Buraèo archyvus pateikë A. Stravinskas 11. Pocius Z. Aukðtajame kalnelyje // Dieveniðkës. Vilnius, P

35 Jolanta ZABULYTË SAPIJANSKIENË. XIX A. PABAIGOS XX A. PRADÞIOS GELEÞINIAI ANTKAPINIAI KRYÞIAI 12. Pocius Z. Kapinës ir antkapiniai paminklai // Merkinë. Vilnius, P Alekna R. Kalviø darbo antkapiniai paminklai Ramygalos apylinkiø kapinëse // Kraðtotyra. Vilnius, P Mikënaitë A. Lietuviø liaudies geleþies kulto ir memorialiniø paminklø virðûnës // Katalogas, LTSR dailës muziejus. Vilnius, Kynas A. Vëjarodës Rytø Lietuvos architektûros paminkluose // Liaudies kultûra. 1991, Nr. 1, p Duomenys atrinkti ir susisteminti remiantis A. Kyno publikacijomis: Vëjarodës pajûrio koplytstulpiø ir stogastulpiø virðûnëse // Liaudies kultûra. 1995, Nr. 4, p ; Nr. 5, p ; Vëjarodës ðiaurës ir vidurio Lietuvos maþojoje architektûroje // Liaudies kultûra. 1997, Nr. 1, p ; Vëjarodës Rytø Lietuvos architektûros paminkluose // Liaudies kultûra. 1991, Nr. 1, p Kraðtas ir þmonës: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai apraðymai (XIV XIX a.). Vilnius, Lietuviø liaudies menas. Maþoji architektûra / Sud. ir ávad. str. aut. Ðeðelgis K. Vilnius, 1990 T Reinfuss R. Ludowie kowalstwo artystycznie w Polsce. Wyd. PAN, Ðirmulis A. Lietuviø liaudies akmeniniai memorialiniai paminklai. Vilnius, Rytø Aukðtaitijoje geleþiniai kryþiai iki XX a. pr. statomi á cm aukðèio postamentus (asmeninio archyvo duomenys). 22. Ðiuos tipus iðskiria ir ávardija A. Stravinskas. Dvistiebiø terminas ginèytinas, taèiau ðiame straipsnyje jis nekeièiamas. 23. Kapèiamiesèio kryþiai // Liaudies kultûra. 1994, Nr. 5, p. 56; analogiðkus faktus nurodë ir pateikëjas D. Bernotas, g m. Utenos raj., Vyþuonø apyl., Ðiaudiniø k. (ið autorës pokalbio ). 24. Ðio laikotarpio daugumos geleþiniø kryþiø dekoro elementai atlikti serijinës gamybos bûdu kaimo kalviai nusikaldavo ávairiø detaliø atsargas, ið kuriø sumontuodavo uþsakovo pageidaujamà kryþiø (pateikëjas D. Bernotas). 25. Stravinskas A. Metalo plastika Klaipëdos kraðto paminkluose // Liaudies kultûra. 1995, Nr. 6, p Vietinëse liejyklose ið 1 centnerio geleþies rûdos buvo gaunama apie 12 kg metalo m. ið Rudnios geleþies liejyklos valstybës iþdas turëjo 360 auksiniø metiniø pajamø. Tai buvo nemaþa suma tais laikais // Mûsø Lietuva (sud. B. Kviklys). Vilnius, T. 1 P Juèas M., Merkys V., Lukðaitë I. Lietuvos istorija. Vilnius, Milius V. Kaip Lietuvoje drausti ir naikinti kryþiai // Liaudies kultûra. 1995, Nr. 5, p Misius K. Rusijos caro poþiûris á kryþius Lietuvoje // Liaudies kultûra. 1995, Nr. 1, p m. pradëjo veikti pirmasis geleþinkelis Peterburgas Varðuva (atðaka Kaunas Virbalis), 1862 m. baigta tiesti per Lietuvà einanti linijos Peterburgas Varðuva dalis (Rytø Aukðtaitija), m. nutiestas Liepojos Rimnø geleþinkelis (Vidurio Lietuva), 1899 m. pro Utenà nutiestas siaurasis Panevëþio Ðvenèioniø geleþinkelis // LTE. Vilnius, T. 1. P LTE. Vilnius, T Mûsø Lietuva / Sud. B. Kviklys. Vilnius, T Glemþaitë Dulaitienë E. Kupiðkënø senovë: Etnografija ir tautosaka. Vilnius, Èerbulënas K. Liaudiðkø memorialiniø paminklø kilmë ir jø architektûrinë meninë charakteristika // LTSR architektûros klausimai. Vilnius, T. 3. P Buraèas B. Dievdirbys J. Orvidas // Naujoji Romuva. 1938, Nr. 16 (430). 36. Vëbra R. Katalikø baþnyèios vaidmuo lietuviø tautos gyvenime XIX a. antrojoje pusëje // Pokalbiai apie pasaulëþiûrà. Vilnius, Greimas A. J. Apie dievus ir þmones. Chicago, P Gimbutienë M. Baltø mitologija // Mokslas ir gyvenimas. 1989, Nr. 1, p Vyðniauskaitë A. Pagoniðkos pasaulëþiûros atspindþiai kaimo kultûroje // Ikikrikðèioniðka Lietuvos kultûra. Vilnius, P Butkevièius I. Kaimø kapinës ir memorialiniai paminklai // Lietuvos valstieèiø gyvenvietës ir sodybos. Vilnius, Iron gravestone crosses of the turn of the 20 th century: the origin and the spread Jolanta ZABULYTË SAPIJANSKIENË On the basis of the previous research data, historical, ethnographical and other factual material the article poses the question concerning the origin and the spread of iron crosses in cemeteries cultivated by local black smiths. Up to the present day this issue has not been under a thorough study. According to the existing ascertainment the appearance of iron gravestone crosses in Lithuania coincides with the end of the 18 th century (the year 1788 example), and this might have been influenced by the crosses imported, perhaps, from Germany. Iron crosses became very popular with the vanishing of the forged iron tops on wooden crosses in the end of the 19 th century. The mass spread of the iron crosses must have been determined by the situation in economics (the increase of metal raw material) and, partly, by the ideological factors (a peculiar form of the national movement, the aspect of the long lived material). Considering the form distinctive traits of traditional ornamentation ought to be pointed out (compositional principles and motifs of the decor of wooden crosses and of iron tops), however, the influences of historical styles, church art and moulded crosses characteristic of the crosses of the cemeteries in larger towns rather than in remote villages can not be excluded either. The forms of the crosses of the beginning of the 20 th century are more unificated and this is an indication of the decay of the old tradition. Kauno dailës institutas, Muitinës 4, 3000 Kaunas jola@takas.lt. Gauta Áteikta spaudai

36 MOKSLO DARBAI ISSN LIAUDIES KULTÛRA. 2000/5 (74) Lietuviø liaudies smuikavimo terminija Gaila KIRDIENË Tyrimø objektas literatûroje ir liaudies ðnekamojoje kalboje vartojama lietuviø smuikavimo terminija. Ji lyginama su kitø, daugiausia Europos tautø tradicine bei lietuviø profesionalø smuikininkø vartojama terminija. Tikslas ávairiapusiðkai ir iðsamiai tyrinëti lietuviø liaudies smuikavimà, tà sudëtingà muzikos kultûros reiðkiná, aprëpiantá tris tarpusavyje susijusius lygmenis: smuikà, smuikininkà ir smuiko muzikà. Taikomi sisteminis, lyginamasis tipologinis, geografinio kartografavimo metodai, atkreipiant dëmesá á smuikavimo terminø etimologijà, gyvavimo laikotarpá, paplitimà, pokyèius, vartojimo daþnumà ir semantikà. Atlikti tyrinëjimai, papildydami kitø smuikavimo aspektø tyrinëjimus, leidþia daryti iðvadas apie lietuviø liaudies smuikavimo sampratà, raidà, sàsajas su kitø tautø liaudies bei Lietuvos profesionaliuoju ir pusiau profesionaliuoju smuikavimu bei su kitomis etninës kultûros sritimis, mitine ir simboline pasaulëþiûra. Iðvados iðdëstytos straipsnio pabaigoje. XV a. istorikas Jonas Dlugoðas, Lenkijos istorijoje apraðydamas Lietuvos didþiojo kunigaikðèio Gedimino dukters Aldonos iðvykà, kurios metu ji negalëjusi apsieiti be muzikantø, pirmàkart lotynø kalba paminëjo smuiko pirmtakus Lietuvoje: fiolae. Ðis J. Dlugoðo pateiktas terminas buvo ávairiai aiðkinamas. R. Batûra já iðvertë á styginiai instrumentai. V. Bartusevièius ir A. Jonynas kiek sukonkretino: smuikai. V. Jurkðtas aiðkino, kad tai panaðûs á smuikà keturstygiai instrumentai. 1 Kitose Europos ðalyse viduramþiais ir vëliau panaðiai buvo vadinami ávairûs strykiniai chordofonai, smuiko pirmtakai, strykinës lyros, violos, fideliai, rebekai. Smuikui artimiausius ankstyvuosius strykinius chordofonus tyrinëtojai skirsto á violø ir fideliø ðeimas. Violomis Ðiaurës Europoje a gamba bûdu (it. gamba koja ), instrumentà atremiant á kelius arba þemæ, grota nuo XII a. iki XIV a. pradþios. Vëliau populiaresni tapo fideliai, kuriais Europoje grieþta jau nuo X XI a. Mat fidelius laikydavo a braccio bûdu (it. braccio petys ), atrëmus á petá arba krûtinæ. Ðis bûdas leido muzikantui grieþti vaikðèiojant. 2 Taigi neturint instrumentø iðvaizdos ir sandaros apraðymo, tiksliai nustatyti, kokie tai buvo chordofonai, neámanoma. Veikiausiai J. Dlugoðo paminëti fiolae, kuriais muzikantai grieþë, manytina, eidami, buvo fideliai. Maþdaug 1690 m. T. Lepneris, raðydamas vokiðkai, lietuviø smuikams taikë tris pavadinimus: Fiddel, Fiedel arba Geig. 3 Atsiradus klasikinio pavidalo smuikui, Vokietijoje jis vadintas visais ðiais þodþiais. Be to, þodis Geige taikytas ir ávairiems kitiems strykiniams chordofonams. XII a. veikaluose taip vadinti rebekai, XVI XVII a. visi strykiniai chordofonai, taip pat smuikas, o nuo XVIII a. daþniau smuikas. 4 XVII a. lietuviai jau neabejotinai grieþë klasikinio pavidalo smuikais. 5 Bet, matyt, dar grieþta ir fideliais, nes jø bruoþø kai kuriuose lietuviø liaudies smuikuose iðliko ir XX a. pabaigoje. Taigi smuiku lietuviai vadino ir smuikà, ir jo pirmtakus. Kaip matysime ið toliau nagrinëjamø duomenø, lietuviø literatûroje kone iki XX a. vidurio, o liaudies terminijoje iki ðiol pavadinimai fidelis, viola, rebekas nebuvo vartojami. Todël teigtina, jog ávardijimas bûtent smuikas verèiant tekstus ið uþsienio kalbø yra daugeliu atveju tinkamiausias. Smuikininkas, smuikas, smuikavimas Literatûroje lietuviø kalba smuikavimo terminai minimi nuo XVI a. II pusës. Viena ið senøjø lietuviø sàvokø grojimui muzikos instrumentais ávardinti þaisti. Jos formos raðtuose minimos nuo XVII a. pr. K. Sirvydas 1620 m. þodyne smuikininkà nusako þaideias striûnomis. XVIII a. K. Donelaitis muzikos instrumentus vadina þaislais. 6 P. Ruigys savo þodynuose (XVIII a.) raðo á smuikà arba ant smuiko þaisti (vok. die Geige spielen) ir ant smuiko þaidþiu, ant skripkos. 7 Taip sakyta ir XIX a. Antai 1851 m. G. H. F. Neselmano þodyne smuikininkas tai smuikaþaidis (smuikþaidis). 8 XX a. pr. þodþiø þaisti, þaislas, þaidëjas muzikinës prasmës iðnyko. Jas pakeitë lietuviø bendrinëje kalboje ásitvirtinæ slavizmai grajyti, grajinti, griauti, groti, grojikas ir pan.taèiau ðios ðaknies þodþiu neávardijamas muzikos instrumentas. 9 Germanizmai ðpieliuoti, ðpyliuoti (paðpieliuoti, perðpeliuoti, praðpieliuoti, prisiðpieliuoti ir pan.) groti (:vok. spielen þaisti, groti ), ðpielmonas, ðpilmonas, ðpilvonas muzikantas (:vok. Spielmann /keliaujantis liaudies arba pusiau profesionalus/ muzikantas, kartu ir ðokëjas, aktorius, þonglierius ) bei jø deminutyvai buvo labiausiai paplitæ Maþojoje Lietuvoje ir pietinëje Lietuvos dalyje. 10 Pirmasis ðpielmonus lietuviðkame tekste paminëjo K. Donelaitis. 11 Ðie terminai buvo dar gana daþni XIX a., taèiau XX a. jie, kaip ir þaisti formos, iðnyko. Lietuviø (baltø) kilmës þodá grieþti muzikine prasme pirmàkart randame 1747 m. P. Ruigio þodyne. 12 Paties smuiko pavadinimai grieþynë smuikas (Birþai, Plungës r., Alsëdþiai), grieþtuvas lentelës smuikas (Këdainiø aps., Þagarvieèiø k.) raðtuose reti. 13 Nepaisant to, sàvoka grieþti jau XIX a. visoje Lietuvoje bene labiausiai buvo siejama su smuikais ir kitais 36

37 Gaila KIRDIENË. LIETUVIØ LIAUDIES SMUIKAVIMO TERMINIJA strykiniais chordofonais, nes jø garsas susidaro trinties bûdu, braukiant stryku per stygà. Kitos grieþti reikðmës brëþti, pjauti, rëþti rëþá ar grieþti dantimis taip pat nurodo trintá tarp daiktø bei taip sukeliamà garsà. 14 Beje, ðio straipsnio autorë sutinka su R. Guèo dar 1969 m. paskelbta mintimi, kad vykæs ir tikslus terminas grieþynë vartotinas lygia greta su jau prigijusiu smuikas. 15 Z. Zinkevièiaus teigimu, pavadinimas smuikas yra maþdaug X a. skolinys ið rytø slavø vakariniø tarmiø. Ðis faktas rodo, kad lietuviai grieþti smuiku pradëjo bûtent tuo laikotarpiu, t.y. kaip ir kitur Europoje, ypaè Pietø Europos ðalyse. Lietuviams taip greitai perimti ðá instrumentà sudarë sàlygas kaimynystë su Senovës Rusia, kurios teritorija ið Bizantijos ir Pietø Europos (Graikijos, Ispanijos) keliavo skandinavø keliautojai vikingai. 16 Jie bene pirmieji á Ðiaurës Europà atneðë strykiná grieþimo bûdà bei turbût ir arabø persø kilmës rebeko tipo instrumentus. Ñìûê senas slavø þodis (:ñìûêàòü traukyti, ñìûêàòè traukti, tempti, braukti, vilkti, valkioti, trinti ir pan. arba vesti, braukti stryku per stygas ). 17 Pasak I. Nazinos, ñìûê buvo rusø strykinis chordofonas, minëtas rusø metraðèiuose nuo XI a. I p. iki XVI a. II p., o baltarusiø literatûroje nuo XVI a. pr. Tuo metu taip vadinti smuiko pirmtakai. Vëliau slavø kalbose ðitas ávardijimas atiteko strykui, kuris iki tol buvo vadinamas ëó åö lankas, lankelis (plg. slovënø lok, loh, gr. doxari, vok. Bogen, angl. bow lankas, strykas ). 18 Taigi pavadinimas smuikas susijæs bûtent su strykiniu grieþimo bûdu. Ðio þodþio reikðmës nenurodo, kokio pavidalo ðis instrumentas buvo. Prasminiu poþiûriu panaðios kilmës kaip smuikas yra ir kitus pasaulio tautø strykinius chordofonus ávardijanèios sàvokos, pavyzdþiui, arabø persø raðtuose IX X a., anksèiausiai pasaulyje, paminëti smuiko pirmtakai rabab arba rebab (: rabba surinkti, iðdëstyti kartu, sujungti ). 19 Lietuviai smuiku dar vadindavo akëèiø ið ðakotos eglës rûðá (Ignalinos r.), o smùika mestuvus (Lazdûnai, Ivijos r., Baltarusija). Minëtas akëèias panaðiai vadindavo ir baltarusiai. 20 Manytina, kad strykinio chordofono ir þemës apdirbimo bei audimo árankiø bendrà ávardijimà lëmë minëtais árankiais atliekamø veiksmø panaðumas. J. Bretkûnas savo raðtuose vartojo þodþius skripka, smuikas, skripkenykas, smuikenykas, smuikinykas ( ið to radosi skripkenykai ), smuikinykai (paraðtëje smuikenykai) bei smuikuoti. 21 Taigi XVI a. II p. lietuvininkai smuikà arba dar jo pirmtakus vadino dvejopai: smuikas arba skripka. Þodis smuikas jau XVI a. turëjo bûti áprastas Lietuvoje. Tà rodo to meto þmogaus ið Upytës apylinkiø pavardë Smuikelis. 22 To þmogaus vardas veikiausiai þydiðkas Jaca. Tokiu atveju ði pavardë tikrai turëtø bûti susijusi su muzikos instrumento pavadinimu, nes þydai garsëjo kaip geri muzikantai, o ne þemdirbiai. Pavardë Smuikelis liudytø, kad smuikininkas bei jo muzikos instrumentas vadinti vienu þodþiu. Tokià prielaidà patvirtina ir XIX a. ðaltiniai. S. Daukantas veikale Bûdas... smuika vadino ir muzikos instrumentà, ir grieþëjà. Jo 1846 m. paskelbtoje þemaièiø dainoje minimas smuikis ir paaiðkinama, kad tai yra smuikautojas. Antra vertus, S. Daukantas smuikus bei jø grieþëjus ávardindavo ir skirtingai. 23 XIX a. literatûroje þodþio smuikas formos labai daþnos. Ðtai A. Juðkos uþraðytoje tautosakoje vyrauja bûtent smuikas. 24 Daug dëmesio smuiko pavadinimams savo þodynuose skiria F. Kurðaitis m. þodyne plaèiau, nei ðiandien áprasta, jis aiðkina þodá smuikininkas tas, kuris uþsiima smuiku, smuikus gamina, pardavinëja ir grieþia. Autoriaus teigimu, pavadinimai skrypiczia, skrypka buvo paplitæ Þemaitijoje, o kitur Lietuvoje smuikas. 25 Ðiam teiginiui prieðtarauja jau S. Daukanto veikiausiai þemaièiø vestuviø apraðyme minimos smuikos (pagal naujàjà redakcijà smuikai). 26 Beje, nëra aiðku, ar Daukanto vartojama daugiskaita rodo grieþus keliais smuikais, ar tai daugiskaitinë paties þodþio forma. XX a. ávardijimas smuikas paplitæs visoje Lietuvoje. Pietø Lietuvoje, kiek maþiau Þemaitijoje bei Aukðtaitijoje paplitusios moteriðkos lyties formos smúika, smuikâ (Dzûkijoje). Smúikë sakoma Suvalkijoje, Dzûkijoje, Aukðtaitijoje, retai Þemaitijoje. Kartais ávardijama smuikis (Ukmergës r., Vidiðkiai), smuikyèia (Molëtø r.), smuikolas ðeðiastygis smuikas. Tie patys pateikëjai neretai vartodavo ir vyriðkas, ir moteriðkas pavadinimo formas. Nuo seno mëgstami deminutyvai. 27 Kiti lietuviø kalboje daþni smuiko pavadinimai skrîpka, skripkâ, skripyèia. Ðie þodþiai galëjo bûti pasiskolinti ið baltarusiø (ñêðiïêà, ñêðûïiöà, ñêðûïóëÿ, ñêðûïà) arba lenkø (skrzypka, skryzpica), rusø (ñêðèïêà) kalbø (plg. br. ðûïåöü, lenk. skrzypieã, rus. ñêðèïåòü girgþdëti, cypti ). 28 Þodis skrzypce muzikos instrumento prasme lenkø literatûroje bene pirmàkart pasirodo 1434 m. 29 Lietuvos metraðtyje, Vilniaus Seimo dokumentuose minimi ñêðèïüêè smuikininkai (1565 m.) ir ñêðûïèöà smuikas (1582 m.). 30 Pirmasis ávardijimas patvirtina jau iðsakytà teiginá, kad tuo metu smuikas ir smuikininkas buvo vadinami vienu þodþiu. Lietuviðkame tekste þodá skripka pirmàkart uþraðë J. Bretkûnas 1580 m. Ðio pavadinimo vertimas á vokieèiø kalbà þodþiu Fidel leistø manyti, jog instrumentas priskirtinas fideliams, nors tuo metu Rytø Prûsijoje jau galëjo bûti þinomas ir klasikinio pavidalo smuikas. 31 XVI a. grieþëjas vakarinëse ir rytinëse lietuviø þemëse vadintas panaðiai: skripkenykas, skripyènykas. 32 K. Sirvydas pateikia liet. skripyèinykas, lenk. skrzypec, lot. lyricen (1620 m.). Jis pirmasis lietuviðkai uþraðo ir toká smuiko pavadinimà skripièia (1620 m.) arba skrypicia (1642 m.) lenk. skrzypice, lot. lyra. 33 Pastebëtina, kad þodyno autorius pasirinko lotynø þodá lyra, o ne viola ar kurá pastarojo vediná. Lyra (pavyzdþiui, gr. lyra, kroat. lijera, maked. lirica) ir ðiandien tebevadinami Pietø Europos strykiniai, daþniausiai skobtiniai, turintys nuo 1 iki 3 stygø, grieþiant a gamba bûdu laikomi chordofonai. Lyros rebeko sandaros chordofonais grota ir Turkijoje. Ðiø instrumentø ryðá su rababu rodo XI a. arabø lotynø kalbø þodynas, kuriame, kaip pastebëjo J. Kuckertzas, þodis rabab verèiamas á lira dicta vadinamas lyra. 34 Galbût K. Sirvydas pasirinko lyros pavadinimà, atsiþvelgdamas á tuometinio lietuviø stry- 37

38 MOKSLO DARBAI kinio chordofono, matyt, panaðaus á lyrà rebekà, sandarà? Tiesa, XIX a. XX a. lietuviø liaudies smuikai su lyros rebeko poþymiais itin reti. Bet tokio pavidalo smuikais grieþë gretimos tautos: rusai (tà rodo ikonografiniai ðaltiniai ir Novgorodo archeologiniai radiniai XI XIV a.), lenkai (dar ir XIX a. XX a. I pusë). 35 Mokslininkai kol kas nesutaria, kaip ðis instrumentas buvo vadinamas. Archeologai B. A. Kolèinas ir P. L. Sadokovas spëjo, kad jo pavadinimas gudokas. Kita vertus, B. A. Kolèinas pripaþino, kad to meto rusø raðytiniuose ðaltiniuose gudokas dar neminëtas. Pritartume I. Nazinos nuomonei, kad ðis instrumentas tikriausiai vadintas smyku, kurio kai kuriuos bruoþus galëjo perimti vëlesnis gudokas. Mokslininkë rëmësi I. Jampolskio, L. Ginzburgo tyrinëjimais. 36 Þinomos ir kitos þodþio skripka reikðmës. Antai baltarusiai ñêðûïêà vadino þvejø buèiaus rûðá, o viena ið lenkø þodþio skrzyp reikðmiø arklio uodega. 37 Ði reikðmë su smuiku siejasi tuo, kad ið aðutø buvo daromi stryko plaukai bei smuiko pirmtakø stygos. Kità reikðmæ turëjo ir þodis skripyèia. Ðitaip vadindavo girgþdantá medá, savaip turintá ryðá su þmogaus likimu. Armoniðkëse (Varanavo r.) saugodavosi, kad ðikðnosparnis nenuneðtø plaukø á girgþdantá medá skripyèià, ba kap tas medis kris, tai ir tu mirsi. 38 XIX a. Þemaitijoje ðie pavadinimai gana daþnai buvo vartojami ir daugiskaitine forma: skripyèios, skripkos. To meto lenkiðkuose tekstuose taip pat aptinkama daugiskaitinë forma (skrzypcy). 39 Tyrinëtojai yra pastebëjæ, kad daugiskaita, taikoma vienam daiktui ávardinti, rodo ðio pavadinimo archajiðkumà. 40 Kita vertus, Þemaitijoje XVIII a. pab. XIX a. pr., anot J. Pabrëþos, jau grieþë kapelijai. 41 Todël S. Daukanto Bûde... minimi smuikai (smuikos) arba skripyèios gali reikðti ir jø ansamblá. 42 Daþnai skripka minima XIX a. II pusëje. Kaip jau minëjome, F. Kurðaitis teigë, kad pavadinimai skrypka ir skrypièia buvo labiausiai paplitæ Þemaitijoje, 43 taèiau ankstesniø autoriø ir mûsø ekspedicijø duomenys ðio teiginio Skripka ið vienos lentukës, a lankelio strykas m. nupieðë Albinas Bartnykas. Lietuviø liaudies smuiko ir stryko daliø pavadinimai XIX a. II pusëje XX a. antropomorfiniai techniniai skaitvardiniai muzikiniai raidiniai zoomorfiniai augaliniai a nepatvirtina. Pavadinimas skripka buvo paplitæs visose lietuviø gyvenamose vietovëse. Pietø Lietuvoje daþniausiai kirèiuojama þodþio galûnë: skripkâ. Rytø Lietuvoje mëgtos maþybinës formos. XIX a. XX a. I p. smuikininkas daþnai vadintas skripkoriumi, retai skripkuotoju, skripelnyku. Gana plaèiai paplitæs veiksmaþodis skripkuoti. 44 Smuikà vadindavo ir muzika (gr. lot. musica muzika, garsø menas ). XVIII a. pab. XIX a. pr. Þemaitijoje, kaip pastebëjo J. Pabrëþa, nebut mozyku yr kapelyju, nebut nie tàciawoiymu. 45 Èia þodá muzikos galima suprasti ir kaip muzikos instrumentai, smuikai, ir kaip muzika, muzikos kûriniai. Tokias prasmes patvirtina ir kiti duomenys. XIX a. I p., apraðydamas telðiðkiø vestuves, M. Gadonas muzika ávardijo dviejø smuikø ir bûgnelio ansamblá. Pasak P. Butëno, XIX a. pab. XX a. pr. smuikà muzika vadindavo birþënai. 46 XX a. I p. Birþø aps. muzika vadinti ir grieþiami kûriniai. Dzûkø dainose minimà þodá muzika LKÞ aiðkina kaip orkestrà. Þinant, kad Dzûkijoje ilgà laikà buvo grieþiama vienu smuiku, darytina iðvada, kad taip galëjo bûti ávardijamas ir ðis instrumentas. 47 Muzika dzûkai vadindavo ir muzikantà. 48 Galbût smuikas vadintas muzika ir veliuonieèiø dainose. 49 Þemaitijoje ðis smuiko pavadinimas vartotas ir vyriðkàja lytimi muzikas bei maþybine forma muzikelë. 50 Gretimos slavø tautos irgi vartojo sàvokà muzika ávairiomis prasmëmis, taip vadindamos ne tik muzikos kûrinius, muzikos instrumentà, bet ir muzikantà (br. ìóçûêà), o Èekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir jaunimo ðokiø vakarus (muzika, muzikos; lenk. muzyki). 51 Skirdami skobtinius smuikus (kuriø dugnas ir ðonai iðskobti ið vientisos medþio dalies, pridedant virðelá) nuo smui- 38

39 Gaila KIRDIENË. LIETUVIØ LIAUDIES SMUIKAVIMO TERMINIJA kø su atskirais ðonais, pateikëjai juos ávardindavo, nurodydami sandaros savitumà: skobtinis smuikas, skaptuota smuika, smuika, skaptuota ið vieno medþio, smuika ið medþio gabalo ir pan. 52 Skobtiniai smuikai atitinkamai vadinti ir slavø tautose (lenk. zùóbcoki, ýùobczaki, slovakø þlobky, zlobky ir pan. skobtiniai ). 53 Kartais toká smuikà vadindavo kaip kità skobtà daiktà, pavyzdþiui, lovelá (Marijampolës apsk.). 54 Toks ávardijimas veikiausiai nëra atsitiktinis. Gelda (zùõb lovys, gelda, èek. korytka, vok. Trögel gelda, Trogfidl geldos smuikas ) skobtinius smuikus, fidelius vadindavo slavø ir germanø tautos lenkai, èekai, slovakai, rytø moravai, vokieèiai, kroatai. Rytø Moravijos ir gretimos Slovakijos dalies fideliai vadinti laiveliais (èek. ir slovak. korabky). Belgai ir ðvedai dirbdavo klumpës smuikus (belg. klompviool, klompviool met hals; ðved. träskofiol). 55 Paprastuosius, balanos ir lentelës smuikus, padarytus ið vienos medþio dalies (þr. pieðiná), pateikëjai ávardindavo nusakydami techninæ sandarà: balana; cviekai ant koto; (paprasta; ið èielo medþio) lenta, lentelë, lentikë, lentukë, lantukë; lentikë smuika; smuikas, smuikë arba skripka ið (vienos ar paprastos) lentos ar lentukës, lintelas. 56 A. Vitausko pateiktas pavadinimas muzika barðkals tikriausiai apibûdina lentelës smuiko garso pobûdá. B. Buraèo paskelbtà lentelës smuiko pavadinimà vaikø skripka, kuris nurodo grieþëjø amþiø, pateikëjai, ekspedicijø duomenimis, vartodavo tik kaip papildomà, ðalia pagrindinio, apibûdinanèio instrumento sandarà. 57 Taigi paprastieji smuikai turëjo savus pavadinimus, kurie tik ið dalies sutampa su sudëtingø smuikø ávardijimais. Ðis faktas patvirtintø prielaidà, kad paprastieji smuikai tai ne supaprastëjæ sudëtingieji smuikai, bet kadaise buvæ savarankiðki chordofonai, kaip ir panaðios sandaros lietuviø muzikinis lankas pûslinë. Pasitaiko ir bûdingø tik tam tikroj vietovëj arba vieno ar keliø asmenø vartotø smuiko ávardijimø. Antai XX a. pr. Dubiniuose (Pelesos ap.) uþraðytoje sakmëje smuikas varineùë. Pavieniai grieþëjai smuikà vadindavo ir taip: ðlaunelë, mano patelë. 58 Jiems paaiðkinti trûksta platesnio vartojimo konteksto. Smuiko dalys Schema: vyraujantys smuiko ir stryko daliø pavadinimai Smuiko dalys: 1 apaèia, nugara, peèiai 2 virðus, krûtinë 3 ðoninës lentelës, ðonai 4 pagraþinimas, galva, ranka 5 rankena, kaklas 6 glasnykas, gripas 7 glasnykutis, stygø laikiklis, lieþuvëlis, varliukë, þuvykðtis 8 saga, bambukas 9 raidës, atliepimai, kaip burna 10 pastauka, kumelë 11 pastauka, ðirdelë 12 balkis 13 inkrustacija 14 varþtai, sukuèiai 15 smakrinë, barzdinë arba pasmakrë, barzda 16 prima, E, ðilkas (styga) 17 sekunda, A, sidabrinë (styga) 18 tercija, D, þarninë (styga) 19 ketvirtoji, bosas, bantalierius (styga) 20 virðutinis slenkstelis, atramëlë 21 apatinis slenkstelis, atramëlë 22 varþikliø dëþutë, lovelis, smuiko sprandas Stryko dalys: 1 lazdelë, kotas 2 plaukai, aðutai, arklio uodega 3 smièiaus galas, galvutë 4 kaladëlë, didþioji galvutë 5 varþtas, ðriûbas Ilonos Kerðulytës pieðinys. Ðiame straipsnyje nagrinëjama terminija, uþraðyta ið 95 pateikëjø (92 liaudies smuikininkai, beje, visi vyriðkiai). 56-is apklausë autorë. Beveik visi smuiko daliø pavadinimai uþraðyti XX a deðimtm. ekspedicijose. Stygos ávardijimus pateikia þodynai nuo XVII a. pr. Tik keletas kitø smuiko daliø pavadinimø aptikta liaudies dainø tekstuose bei XX a. I p. literatûroje. Kaip matyti ið þemëlapio, ði terminija dar ne ið visø Lietuvos rajonø. Liaudies grieþëjai vertino smuikà kaip itin sudëtingà muzikos instrumentà, skirdami 22 ir daugiau smuiko (áskaièiuojant kiekvienà stygà) bei 5 stryko dalis. Ðiø daliø pavadinimai buvo þinomi ir muzika besidomintiems grieþëjø artimiesiems, tad manytina, kad muzikuojantys juos nuolat vartodavo. Smuiko ir stryko pavadinimus sàlygiðkai galima grupuoti á antropomorfinius, zoomorfinius, augalinius ir muzikinius, raidinius (garso iðpjovø pavadinimai), skaitvardinius, techninius. Lietuvoje ðios pavadinimø grupës buvo paplitusios beveik tolygiai, taèiau populiariausi techniniai, uþ juos kiek maþiau antropomorfiniai (þr. schemà ir þemëlapá). Be to, tautosakos tekstuose þmogaus kûno ir smuiko dalys daþnai tarsi sutapatinamos, taip dar labiau sustipri- 39

40 MOKSLO DARBAI nant suþmoginto smuiko ávaizdá. Puikus pavyzdys pasakos, kurios pagrindas yra motyvas Apie dainuojanèius kaulus (AT 780), dainuojamasis intarpas: (...) Ir iðaugo klevelis. Ir vaþavo ponelis, Ir nuskirto klevelá, Ir pasdarë skripkeùá Ið ma peteliø skripkeùë, Ið ma rankeliø smièeùëlis, Ið ma pirðteliø pasukaùëliai, Ið mano kaseliø strûneùës. 59 Smuiko liemuo nuo seno buvo vadinamas taip, kaip ir visas instrumentas skripkâ, smuikas. Pateikëjas B. Skistymas vadino pagrindu. Lietuvoje liaudies smuikininkai vartojo ir lotynø kilmës pavadinimà korpusas (plg. su profesionalia terminija korpusas, vok. Korpus, gr. soma, koufãri kûnas, skeletas ). 60 Labiausiai paplitæs virðelio (plg. su profesionalia terminija: dengtë, virðutinë deka) pavadinimas (smuiko, smuikos) virðus, retesni pirmagalys, pryðakis, priekis (taip ávardino po vienà pateikëjà; plg. viet. lenk. pieried), (virðutinë) lenta, lentukë, (virðutinis) dangtis (po 1 3 pat.). Pateikëjø tvirtinimu, naujesni pavadinimai yra virðutinë dekë, deka (5 pat.). Gana daþni þmogiðkieji virðelio ávardijimai: (smuiko) krûtinë, krûtinëlë (6 pat.; plg. br. grudzej, grudziny). 61 Lietuvoje daþniausias dugno (plg. su profesionalia terminija: nugarëlë, apatinë deka, vok. Decke (smuiko) virðelis, Boden dugnas, smuiko apaèia ) pavadinimas (smuiko, smuikos) apaèia (ávardino dauguma pateikëjø), kiek retesni apatinë arba uþpakalinë lenta, lentukë (5 pat.), (apatinis) dugnas (5 pat.), reti lankai (1 pat.), apatinis dangtis (1 pat.). Pirmaisiais trim ávardijimais kai kur (pavyzdþiui, Ukmergës aps.) vadintas smuiko dugnas kartu su ðonais. Ðis faktas rodytø èia buvus skobtiniø smuikø. Pasak pateikëjø, naujesni yra pavadinimai dekë, apatinë deka (5 pat.). Populiarûs ir antropomorfiniai pavadinimai: (smuiko) nugara, nugarëlë (10 pat.), peèiai (3 pat., plg. viet. lenk. plieèi, br. ïëÿ i), uþpakalis (1 pat.). 62 Smuiko ðonai (plg. su profesionalia terminija: briauna arba liemens ðonai, ðoninës dekos) daþniausiai liemens ðonais vadinami: ðonai, ðoneliai (12 pat.; plg. br. áàêi, áàêàâiíû, áàêàâiöû). Kiti pavadinimai nusakant techninæ sandarà: ðoninë juosta, krija, lankuciai, lankeliai, (plg. viet. lenk. luèki, br. ëó êi, ëû êi), smuiko apgaubimas, apgaubas, (ðoninës) lentos, lentutës, lentelës (12 pat.). Álenkimai ties smuiko juosmeniu vadinti: smuikos liemuo (1 pat.), ðono iðlankos (1 pat). 63 Smuiko galvute (plg. su profesionalia terminija: galvutë arba uþraitas, sraigë ir kuoliukø dëþelë) daþniausiai buvo vadinamas uþraitas kartu su varþikliø dëþute: smuiko, reèiau, kakliuko galva, galvutë (22 pat., plg. slovënø glava, hlava, gr. kefali galva, varþikliø lentelë ). Dzûkijoje ði smuiko dalis vadinta ir ranka. Ðis pavadinimas buvo paplitæs plaèiai. Tà liudija A. Becenbergerio XIX a. pab. uþraðyta máslë ið Klaipëdos kraðto: Negyva ranka séno pakabáta rëkë. Neretai galvutë ávardijama kartu su kakleliu, kartais ir su postygiu: ranka (2 pat.), (smuiko) rankena (4 pat.), kaklas, kakliukas, kaklelis (5 pat.), glasninkas (1 pat.). 2 pateikëjai ávardijo galvutæ ir atskirai, ir kartu su kakleliu. Kartais ávardijamas tik pats uþraitas: smuiko kaklelio galvutë, galvutës iðraitymas, susukimas, figûras, ragas, pagraþinimas, dël groþio (po 1 pat.). 64 Nedaugelis pateikëjø atskyrë varþikliø dëþutæ (profesionalia terminija kuoliukø dëþelë) nuo galvutës arba kaklelio. Ji vadinta stygø lizdu (2 pat.), rankenos antgaliu, stygø átempimo pagaliukø dëþute, loveliu arba (smuiko) sprandu (po 1 pat.). 65 Smuiko kaklelis (taip pat profesionalia terminija) visoje Lietuvoje daþniausiai bûtent taip ir vadintas: (smuiko) kaklas, kaklelis, kakliukas (20 pat., plg. slovënø ðíja kaklas ). Kaklelis ið apatinës pusës, kartais ir su varþikliø dëþute vadintas ranka (1 pat.), rankena (2 pat. ið Dzûkijos; plg. br. ðó êà, pietø slavø drþak, drþalica, rukovrat ir pan. rankena ) arba kotu (2 pat. ið Aukðtaitijos), retai kakleliu (1 pat.), smuikos sprandu (1 pat.). 66 Dzûkijoje, Aukðtaitijoje kaklelis neretai vadinamas bendrai su postygiu kakleliui arba postygiui bûdingesniais pavadinimais: kaklas, kaklelis (3 pat.) arba glasnykas, glasintuvas (: glasas, plg. lenk. gùos balsas, garsas ; 5 pat.). Kakleliu retkarèiais dar vadinta sukyniø dëþutë, pasak uþraðytojø, kartu su virðutine postygio dalimi (1 pat.). 67 Daþniausi postygio (profesionalia terminija taip pat arba grifas) pavadinimai susijæ su garsu, tiksliau, balsu: glasnykas (7 pat.) arba glosnykas, glosnikas, glosninkas, glasininkas, gluosninkas, gluosnininkas, gluosnikas (po 1 2 pat., plg. viet. lenk. glosnik, golosnik, br. ãàëàñíiê). Matyt, remiantis ðiø þodþiø skambesio asociacijomis, postygá pavieniai pateikëjai vadindavo ir gluosniu, gladiatoriumi. Kiti postygio ávardijimai: postygis (3 pat.) arba kaklelis (1 pat.), daþni gripas, grips, grifas, pogripis (16 pat.; plg. vok. Griff(brett); greifen èiupti, griebti, lenk. gryf postygis ), reti atluoksnis, garsiakalbis. 68 Stygø laikiklis (taip pat ir profesionalia terminija arba verþë, pogrifis) vadinamas labai ávairiai. Nereti antropomorfiniai ir zoomorfiniai pavadinimai: lieþuvëlis (plg. gr. glossa, slovënø azak, jezak lieþuvis, postygis, ta maja azak lieþuvëlis, stygø laikiklis ), uodegëlë, varliukë (plg. vok. Frosch varlë, stryko kaladëlë ), þuvykðtis (po 1 pat.)). Lietuviø grieþëjai, áþvelgdami stygø laikiklio sàsajas su postygiu, já vadindavo: glasnykas, glasnykutis (6 pat.), prieatluoksniukas (1 pat.), pagrifis, pogrifis, podgrifas (plg. br. ïàäãðûôíiê), gripsas (po 1 pat.). 1 pateikëjas stygø laikiklá vadindavo taip, kaip ðerdelæ ar atramëlæ postalka. Ði smuiko dalis turëjo ir tik jai bûdingus, jos techniná vaidmená nusakanèius pavadinimus: (stygø) laikiklis, laikytojas (10 pat.), atatampa (2 pat.), priestrûnis, strûnaunykas, strûnkabis, sujungtuvas, lopukë (plg. br. ëàïàòíiê, kita ðio þodþio reikðmë verpimo ratelio dalis ), stygø laikymo plunksna, ðakutë, uþkabinimas, priekaba (po 1 pat.). 2 pateikëjai stygø laikiklio neávardijo

41 Gaila KIRDIENË. LIETUVIØ LIAUDIES SMUIKAVIMO TERMINIJA Virðutiná ir apatiná slenkstelius (taip pat ir profesionalia terminija arba slenkstelis ir balnelis) pateikëjai vadindavo: kaladëlës (5 pat.), slenksteliai, slanksteliai (4 pat.), atramëlës (4 pat.). Arba virðutiná (stygø paskirstymo, stygø tempimo, postygio) kaladëlë, (pirmoji, priekinë stygø) atramëlë, pastauka, glasnyko skersinukas; apatiná laikiklio atramëlë, (vidinë, plunksnos laikymo) kaladëlë, strûnkabio slankstelis, glasnyko pastauka (po 1 pat.). 70 Sagà arba sagutæ stygø laikikliui pritvirtinti (profesionalia terminija taip pat arba mova) vadindavo: saga, guzikas (4 pat.), kaikðtis, kyðukas (3 pat.), (postygio) laikiklis (2 pat.), (stygø laikiklio) uþkabinimas, pritvirtinamasis kuoliukas, krukelis, ðponkë arba antropomorfiðkai bombelë, bambukas (þodþio bamba deminutyvai), kojelë, galvutë (podgrifui uþkabinti; po 1 pat.). Nemaþa pateikëjø sagutës neávardijo. 71 Garso iðpjovø (profesionalia terminija taip pat arba efai) kai kurie pateikëjai nevadindavo niekaip, bet jas prilygindavo þmogaus kûno daliai, burnai kaip burna (3 pat.). Be to, garso iðpjovas siedavo su balsu garsai, glasai (1 pat.; plg. br. ãàëàñíiêi). Beje, Pietø Europoje garso iðpjovos vadintos akimis (pvz., gr. matia akys, garso iðpjovos ). Lietuviai jas neretai ávardindavo muzikiniais pavadinimais: atliepimai, (rezonansui) skylës (5 pat., plg. br. äçiðêi äëÿ ãóêó), G raktas, muzikos þenklai S raidës (po 1 pat.). Siejant su balsu, garso iðpjovos jau XIX a., kaip rodo máslës, vadintos S raidëmis ( s gvoltà ðaukë : Maþoji Lietuva). Daþnai jos vadintos ir efai (6 pat.; plg. br. ýôû, vok. f Löcher f skylës ), raidës (5 pat.), S raidës (1 pat.; plg. br. ýñû). Be to, daþni ir techniniai pavadinimai: (smuiko) iðpjovos, angos, kiaurymës, skyùë (5 pat.). 72 Daþniausiai atramëlës (plg. profesionalia terminija tiltelis, ramstukas arba atramëlë; vok. Steg tiltelis ) pavadinimas yra zoomorfinis (smuiko, stygø) kumeùë, kumela, kumeliukë, kumelaitë (20 pat.; plg. lenk. kobylka, piet. slavø ir slovënø konj arklys, moð asilas, gr. kawallares raitelis, smuiko atramëlë, br. êàáûëêà, êîíiê kumelë, arklys, smuiko ðerdelë ). Retas atramëlës ávardijimas stygø kojos (1 pat.). Atramëlë vadinta ir nusakant techninæ paskirtá, daþniausiai slavø kilmës þodþiu: (stygoms atremti) pastalka, postauka, postavka, pastavka, pastauka, pastaukë, pastaukytë, padstauka, pastapkë, pastavkë, pastavëlë, pastanovka (19 pat.), reèiau atrama stygoms, (apatinë stygø) atramëlë (6 pat.). Pasak J. Ðembelio, slaviðkasis pavadinimas pastalka senesnis negu atramëlë. Pavieniai pateikëjai atramëlæ vadindavo ir stygø pakelëja, ramuku, kaladële, stovu, stoveliu, stajûnu. 73 Pavadinimas kumelë liudytø smuiko simbolines sàsajas su ðiuo lietuviø pasaulëjautoje ir ávairiuose paproèiuose itin reikðmingu gyvûnu. Kaip rodo archeologiniai duomenys, Lietuvos pomirtinio pasaulio sampratoje ir laidojimo paproèiuose arklio simbolika buvo svarbi I II tûkstantmeèiø sandûroje ir iki krikðèionybës ávedimo. 74 Manytina, kad bûtent tuo laikotarpiu Lietuvoje ir paplito smuiko pirmtakai. Ádomu, kad lietuviø smuikavimo terminijoje, prieðingai gretimoms tautoms, uþfiksuotas tik ðio gyvûno patelës ávardijimas. Beje, pateikëjai ðá ávardijimà paaiðkina ir pragmatiðkai. Anot S. Berenio, taip vadinta todël, kad stygos ant atramëlës joja kaip ant arklio. Smuiko viduje esanèios dalys buvo vadinamos viduriais. 75 Ðerdelë arba ðirdelë (profesionalia terminija taip pat arba ramstelis) daþniausiai vadinta paþymint, kad ji paremia smuiko virðelá taip, kaip atramëlë: pastauka, pastaukutë, postavka (9 pat.; plg. br. ïàäñòàíîóêà äëÿ ñòðóí), (vidinë) atrama, atramëlë, ramstis, ramstelis, laikiklis, stovelis, stajûnas, stoika, pasporka, arba balkis, ðtulpelis, stulpelis (jungiantis dangèius), tiltelis, kûliuks (kuoliukas), pagaliukas viduryje, vidinis stovelis, siûlas (kadangi ðerdelæ apriðdavo siûlu; po 1 3 pat.). Turint omeny, kad ji smuiko viduryje kaip ðerdis medyje, jà vadindavo ðerdimi (2 pat.). Be to, Lietuvoje ðerdelæ, dël jos svarbos kokybiðkam smuiko garsui, daþnai vadindavo: (smuikës ar viso smuiko) ðirdis, ðirdelë (9 pat.), dûðelë (2 pat.; plg. viet. lenk duðnik, br. äóøà, slovënø dúða ðirdis, siela ). 76 Beje, N. Vëlius teigë, kad, senàja lietuviø mitine samprata, tuomet, kai dar nebuvo abstrakèios sielos vaizdinio, ðirdis buvo tolygi sielai. 77 Spyruoklæ (profesionalia terminija taip pat arba sijelë, bas balkis) ávardijo nedaugelis pateikëjø. Daþniausiai ji vadinta balkiu, balkiuku, balkeliu, balkele (7 pat.), reèiau planksna, iðtisiniu loteliu, virðaus pastiprinimu (po 1 pat.). Apvadai (profesionalia terminija ûsas, br. âóñ ûsas, smuiko apvadai ) ávardijami kaip inkrustacija (2 pat.), apvadas, rëþukai, kantukai, áleistos juostos (po 1 pat.). 78 Verþikliø arba sukyniø (profesionalia terminija taip pat arba kuoliukai) pavadinimai vien tik techniniai: varþtai, varþtukai, varþteliai (20 pat.) bei sukuèiai, suktuvai, pasukaùëliai, sukynës (5 pat.) arba ðrûbai, ðriûbai, ðriûbeliai, ðrubai, ðriubeliai (5 pat.), retai (derinimo) kuoliukai (2 pat.), lopetytës (stygoms paverþti), kaikðtukai, stygø átempimo pagaliukai, raktai, gripai (po 1 pat.). 79 Gana naujos smuiko detalës pabarzdëlio (profesionalia terminija taip pat arba pasmakrinë) pavadinimai: barzda (1 pat.) arba barzdai padët, barzdinë, pabarzdë, pabarzdys, pabarzdukas, priebarzdis, podbarzdys, pasmakruk(a)s; pasmakrë, pasmakrys, smakrinë; pagulis (po 1 4 pat.). 80 Pirmàkart stygos pavadinimà lietuviðkai uþraðë K. Sirvydas 1620 m.: liet. striuna (striûna), lenk. strona do lutniey, lot. chorda, fides is. 81 Z. Zinkevièius nurodo, kad tai yra vienas ið senø slavø vediniø, vartotø pirmuosiuose lietuviø raðtuose ir iðlikusiø tarmëse. 82 Pasak G. H. F. Neselmano ir F. Kurðaièio, (Rytø) Lietuvoje vartoti pavadinimai struna, striûna, o Þemaitijoje styga. 83 Mûsø duomenys ðiø autoriø teiginá ið dalies patvirtina. Strûnos, striûnos, strûnai (19 pat.) sakyta Dzûkijoje, reèiau Suvalkijoje, Aukðtaitijoje, Þemaitijoje. Du ukmergiðkiai pateikëjai teigë, kad stygas seniau vadindavo striûnomis. Ávardijimas stygos (17 pat.) uþraðytas Aukðtaitijoje, Þemaitijoje ir Klaipëdos kraðte. Jaunesnieji pateikëjai já vartodavo ir Dzûkijoje. 84 Savo pavadinimà turëjo kiekviena styga. Labiausiai paplitæ stygø ávardijimai skaitvardþiais ir raidëmis. Styga e 2 41

42 MOKSLO DARBAI vadinta: pirma, pirmoji (17 pat.), E (9 pat.), plonoji, ploniausia (7 pat.), ðilkas, silkas, silks (4 pat. Dzûkijoje ir Þemaitijoje, 1 pat. Suvalkijoje), mi (4 pat.), prima (2 pat.; plg. br. ïåðøàÿ, ãâiíòà). S. Berenio teigimu, pavadinimas silks yra senas, já vartodavo dar pateikëjo senelis. Ðio pateikëjo ir Juliaus Butkaus tvirtinimu, raidëmis stygas Þemaitijoje vadindavo ir senieji grieþëjai, kas rodo jø ryðius su profesionaliais muzikais. Styga a 1 tai antra, antroji (17 pat.), A (8 pat.), la (5 pat.), sekundë, sekunda (4 pat.; plg. br. ñåêóíäà), plonoji (3 pat.), sidabrinë, altas (po 1 pat.). Styga d 1 treèia, treèioji (18 pat.), D (8 pat.), þarninë (4 pat.), rë (3 pat.), tercija (2 pat.; plg. br. òðýööÿ). Styga g ketvirta, ketvirtoji (18 pat.), G (8 pat.), bosas, boselis, bosinë (7 pat.; plg. br. áàñ), bantalierius, bahtalyrius, bantajëras, baltairus (6 pat.; jau XIX a. ðis galbût ið prancûzø kalbos pasiskolintas pavadinimas paminëtas Þemaitijoje, vëliau buvo uþraðytas ir Dzûkijoje, Suvalkijoje); storoji, storiausia (6 pat.) arba sol (3 pat.). Beje, kai kurie pateikëjai stygas numeruodavo pradëdami nuo stygos g. Stygos dar ávardijamos pagal jø skambesio aukðtumà: aukðtoji (e 2 ), þemoji (g) (1 pat.). Daugeliui pateikëjø buvo þinoma po keletà stygos pavadinimø. 85 Lotynø bei lotynø italø kilmës stygø pavadinimai prima, sekunda arba altas, tercija ir bosas liudijo apie senus liaudies ir profesionalaus ar pusiau profesionalaus smuikavimo ryðius. Ðiuolaikinëje profesionalioje terminijoje ðiuos pavadinimus iðstûmë raidiniai ir skiemeniniai. Strykas ir jo dalys Strykas. Lietuviðkøjø stryko ávardijimø ekspedicijose uþraðyta maþai, daugiausia jie iðliko raðytiniuose ðaltiniuose ir tautosakoje. Stryko pavadinimai kilæ ið veiksmaþodþiø, nusakanèiø braukimà stryku per stygas ir stryko aðutø bei stygø trintá. Pirmasis toká stryko pavadinimà 1642 m. paskelbë K. Sirvydas: liet. trintuvas skrypicios, lenk. smyczek, lot. plectrum pecten. 86 Senuosiuose raðtuose, þodynuose bei tyrinëtojø publikacijose dar radome ðiuos lietuviðkus stryko ávardijimus: grieþiklis, grieþyklë, grieþeklis, trauktuvas, brukðtas (Zanavykuose), brauklys. 87 Keletà jø aptikome archyvuose: táslë (tinslë, máslëje apie smuikà ið Skaudvilës r.: Uþminsiu minslæ, iðtinsiu tinslæ, pilva gale jomarks ), trauka, traukas. 88 Panaðios prasmës yra ir ðiuo metu lietuviø bendrinëje kalboje vartojamas vokieèiø þemaièiø kilmës pavadinimas strykas (: vok. þem. striken braukti ), kurá pirmàkart uþraðë A. Becenbergeris Klaipëdos kraðte. Ðis pavadinimas vartotas ir Þemaitijoje, pateikëjø teigimu, paskutiniu metu per þiniasklaidà jis pradëjo plisti ir Aukðtaitijoje (2 pat.). 89 Slaviðkos kilmës stryko pavadinimai su priesagomis -el-, -ël-, -al- ir jø deminutyvinës formos uþraðyti tik pietinëse lietuviø teritorijose: Maþojoje Lietuvoje smièëlas (XVII a.), smièëlius (XVII a. XVIII a.), Dzûkijoje ir Suvalkijoje smièelë, 90 ðmièëlas, smièaùë, ðmièela, smeèëlas 91 ir smièeùëlis, smièiùëlis. 92 G. H. F. Neselmanas pateikia pavadinimus smièëlas, smièelas, smièelus (vok. Fiddelbogen). 93 S. Daukantas savo raðtuose bene pirmasis pavartojo ávardijimà smièius. 95 Pasak F. Kurðaièio, Pietø Lietuvoje buvo paplitæs stryko pavadinimas smuièëlas, Þemaitijoje smièius, o lenkø Lietuvoje smièiolas. 95 Mûsø duomenimis, XX a. stryko pavadinimuose ðaknies dvibalsis -ui- (plg. br. ñìûê, öìûê, ïàñìûêàéëà, rus. ñìûê, ñìû åö, lenk. smyk, smycz, smyczek), 96 rodæs smuiko ir stryko pavadinimø artimumà, iðnyko. Daþniausiai vietoje ðio dvibalsio paliekamas garsas -i-, reèiau -e-. Pavadinimø be minëtø priesagø pasitaiko visoje Lietuvoje, bet Þemaitijoje, kaip yra pastebëjæs F. Kurðaitis, jie paplitæ labiausiai: smièius, ðmièius, smièas, ðmicas. Vis tiktai, mûsø pateikëjø teigimu, Ukmergës aps. vyravo bûtent smièius (viet. lenk. smyk). Mëgstami ir deminutyvai, pavyzdþiui, smièiukas, ðmicelis. 97 Beje, kai kurie pateikëjai, kaip antai J. Nizevièius, vartojo pavadinimus, prasidedanèius ir s-, ir ð- garsais. Lankstaus lankelio strykus pateikëjai vadindavo kaip ir visus kitus. Pavyzdþiui, XIX a. II p. Padubysio vls., kaip nurodë A. Vitkauskas, smièiumi. Neretas, ávardindamas lankelio strykà, nurodë, kaip jis pagamintas: ðmièëlas ið (karklo) rykðtës, ið (karkluko, lazdyno) lazdos, lazdelës arba pabrëþë stryko lazdelës iðlenktumà: lenktas smièëlas. 98 Stryko dalys. Daugelis pateikëjø skirdavo kiekvienà dalá. Stryko lazdelæ (plg. su profesionalia terminija virbas arba kotas) vadindavo kotu, koteliu (10 pat.), medþiu, lazda, lazdele (9 pat.), reèiau strypu (2 pat., Alytaus r.). J. Ðembelis jà vadindavo lankeliu. Tai bûtø vienintelis liudijimas, kad lietuviai ir strykà galëjo vadinti lankeliu. Stryko plaukø arba aðutø pavadinimai: (smièiaus) plaukai (9 pat.; profesionalia terminija taip pat, vok. Haare, gr. triches plaukai ), aðutai (þem. aðuèiai, aðaèiai), arklio plaukai, arklio uodegos plaukai, arklio uodega (9 pat.; plg. slovënø ta konhove dlaha arklio aðutai ), Dzûkijoje ir Suvalkijoje (arklio uodegos) valai (10 pat.), ðeriai (5 pat.). Stryko lazdelës smaigæ vadindavo: (aðutø átvirtinimo) galva, (maþoji, strypo, kotelio) galvutë (9 pat.; plg. br. íîñiê), (virðutinë) kaladëlë (2 pat.), kilputë, smièiaus galas, antgalis, ðpicas (po 1 pat.; plg. vok. Spitze (stryko) smaigalys ), kaladëlæ arba trinkelæ (plaukams átvirtinti, pakeliamoji) kaladëlë, kaladukë (14 pat.), kulbelë, kulbutë (3 pat.). Pasak pavieniø pateikëjø, tai barzdelë, didþioji galvutë arba valø kauliukas, krësliukas, átempimo renginys, tempimo stalelis. Visà stryko plaukø átempimo átaisà vadindavo plaukø átempimu. Sraigtà arba verþiklá daugelis vadindavo (átempimo, tempimo) ðriûbeliu, ðrûbeliu arba varþtu, varþteliu (22 pat.), reèiau raktuku (3 pat.). 99 Apibendrinant smuikavimo terminijà, paþymëtina, kad gretimose Baltijos ðalyse vyrauja smuiko ávardijimai, kildintini ið lot. vielle ar viola, kiti ið vok. þemaièiø spelen (Latvijoje vijole, pijole, fijole ir pan. bei spçles; Estijoje viiul), 100 nors ðiose ðalyse vartoti ir slaviðkieji pavadinimai. Slavø kilmës pavadinimai dominuoja ávardijant ir strykà bei jo ir smuiko dalis (smièëlas, glasnykas, strûna ir kt.). Retesni lotynø, graikø lotynø, lotynø italø (muzika, prima, sekunda, bosas ir kt.) ir ypaè germanø (strykas, grifas, ðpicas) kilmës ávar- 42

43 Gaila KIRDIENË. LIETUVIØ LIAUDIES SMUIKAVIMO TERMINIJA dijimai. Ðis faktas liudytø, kad Lietuvoje (ypaè rytinëje jos dalyje) liaudies smuikavimas ar bent jo terminija patyrë didesnæ slaviðkàjà átakà negu kitose Baltijos ðalyse. Pastebëtina, kad tarp zoomorfiniø pavadinimø, be kumelës, minimi tik su þemës ir vandens sfera susijæ gyvûnai (varliukë, þuvykðtis). Akivaizdu, kad Lietuvoje liaudies ir profesionalus smuikavimas nuo seno glaudþiai siejosi. Manytina, kad kai kurie terminai (pavyzdþiui, stygø pavadinimai) buvo perimti XIX a., gal ir dar anksèiau, nes XX a. I p. profesionalûs smuikininkai ðitø pavadinimø nebevartodavo. Be to, nepaneigtina, kad kai kada terminus liaudies muzikantai galëjo perimti ir ið gretimø ðaliø liaudies muzikantø, kurie savo ruoþtu buvo perëmæ juos ið profesionaliø smuikininkø. Aptarti duomenys tinkamas pagrindas patikslinti, sulietuvinti ir sunorminti iki ðiol dar ne visai nusistovëjusià strykiniø chordofonø terminijà. Remiantis tradicinës smuikavimo terminijos duomenimis ir atsiþvelgiant á terminø etimologijà bei paskutiniø deðimtmeèiø moksliniuose leidiniuose pasitaikanèius skirtumus, 101 siûlytina vartoti ðiuos pavadinimus: uþraitas, o ne sraigë ( smuiko galvutës virðutinë dalis ), (apatinis) slenkstelis, o ne balnelis; virðelis ar krûtinëlë, o ne dengtë ar virðutinë deka; dugnas ar nugarëlë, o ne apatinë deka; (smuiko liemens) ðonai, o ne ðoninës dekos ar briaunos; atramëlë, o ne tiltelis; ðerdelë ar ðirdelë, maþiau ramstelis; apvadai ar apvadas, o ne ûsas; postygis, o ne grifas; stygø laikiklis, o ne pogrifis; varþikliai ar sukynës, o ne kuoliukai; stryko kotas ar lazdelë,o ne virbas. Tais atvejais, kai ávairioms smuiko dalims taikomi tapatûs ar panaðûs techniniai pavadinimai, gal vertëtø prisiminti ir senuosius zoomorfinius ir kitus ávardijimus, kuriø iðliko ir kitø ðaliø (pavyzdþiui, Vokietijos) profesionaliojoje terminijoje. Kita vertus, manytina, kad tai paèiai smuiko daliai ir toliau bus taikoma po keletà pavadinimø, nes smuikavimo terminijos ávairovë dar labai gaji. Apibendrinant atliktus tyrinëjimus, galima padaryti ðias iðvadas: 1. Lietuviø liaudies smuikavimo terminija yra informatyvi. Paprastai vienas pateikëjas vartodavo po keletà kiekvieno termino sinonimø. Smuikas, strykas bei jø dalys ávardijamos labai detaliai ir ávairiai. 2. Pavadinimà smuikas lietuviai perëmë tikriausiai maþdaug X a. Ðis faktas rodytø, kad mûsø kraðte grieþti smuiko pirmtakais pradëta tuo paèiu metu, kaip ir kitur Europoje (Pietø Europos ðalyse). Pavadinimo smuikas reikðmës uþkodavo tik strykiná grieþimo bûdà, o ne jo pavidalà. 3. Gana reti lietuviø (baltø) kilmës smuiko, kiek daþnesni ir ávairesni stryko pavadinimai. Vyrauja slavø, retesni germanø, graikø lotynø kilmës ávardijimai. Slavø kilmës pavadinimø persvara rodytø, kad Lietuvoje labiau nei kitose Baltijos ðalyse liaudies smuikavimas ar bent terminija patyrë slaviðkàjà átakà. 4. Visoje Lietuvoje, kaip ir Europoje, daugelis smuiko daliø buvo ávardijamos þmogaus kûno daliø pavadinimais. Paèiame smuiko viduryje esanti ðerdelë vadinta ir dûðele, t.y. siela, bei ðirdimi (ðirdele). Pastebëtini ir lietuviø smuikavimo terminijai bûdingi savitumai. 5. Kai kuriø pavadinimø kilmë kol kas neþinoma arba ne visiðkai aiðki. Kita vertus, gausu ir suprantamø, vietinës kilmës techniniø ávardijimø. Atitinkamai smuikà ir strykà bei jø dalis ávardindavo ir kitos tautos, todël manytina, kad ðie pavadinimai visuotiniai. 6. Daugiausia muzikiniai, raidiniai, skaitvardiniai, maþiau antropomorfiniai bei zoomorfiniai terminai liudija apie glaudþius lietuviø liaudies smuikavimo ryðius su Lietuvos ir visos Europos profesionaliuoju ir pusiau profesionaliuoju smuikavimu. 7. XVI XX a. sàvokø smuikas, skripka, muzika reikðmës rodo itin glaudþius smuiko, smuikininko ir smuikuojamos muzikos ryðius, sinkretiðkumà. Pastarieji pavadinimai, kaip ir smuiko, stryko daliø ávardijimai, neabejotinai rodo, kad gyvavo smuiko, kaip þmogaus arba gyvûno, arba medþio, ávaizdis. Taigi jie atspindi glaudþias smuikavimo sàsajas su senàja mitine ir simboline pasaulëþiûra. SANTRUMPOS: AA Aidulis J. Ðviesus talentas, brangus jo atminimas // Að iðdainavau visas daineles. Vilnius, D. 1. P AB Baltrënienë M., Apanavièius R. Lietuviø liaudies muzikos instrumentai. Vilnius, AT The Types of the Folktale: A Classification and Bibliography. Antti Aarne s Verzeichnis der Märchentypen (FF Communications. No.3). Translated and enlarged by Stith Thompson // FF Communications. Helsinki, BA Bièiûnas V. Muzikinës akustikos pagrindai. Vilnius, BKL Brandli R. M., Reinsch D. Die Volksmusik der Insel Karpathos. Die Lyramusik von Karpathos // Orbis Musicarum. Göttingen: Edition RE, Bd. 9/1. BKV Buraèas B. Kupiðkënø vestuvës // Tautosakos darbai. Kaunas, T. 1. P BLPY Lietuviðkos pasakos yvairios / Surinko dr. J. Basanavièius. Chicago, Ill., Lietuva, T Skaitmenys rodo pasakos numerá. BLS Lietuviø liaudies sakmës / Parengë J. Balys. Kaunas, T. 1. Skaitmenys rodo pasakos numerá. BW Bachmann W. Die Anfänge des Streichinstrumentenspiels. Leipzig, DB Dainos surinktos per Dr. J. Bassanowicz // Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Heidelberg, Skaitmenys rodo puslapá. DBÞ Daukantas S. Bûdas senovës lietuviø kalnënø ir þemaièiø. Vilnius, DM Donelaitis K. Metai // Donelaitis K. Metai ir pasakëèios. Vilnius, DSPS Pasakos, sakmës, oracijos / Surinko M. Davainis Silvestraitis. Paruoðë B. Kerbelytë ir K. Viðèinis. Vilnius, Skaitmenys rodo puslapá. DzM Dzûkø melodijos / Sudarë ir parengë G. Èetkauskaitë. Vilnius, DÞT Daukantas S. Þemaièiø tautosaka. T Vilnius,

44 MOKSLO DARBAI EIA Etnomuzikos instituto archyvas. EMAS Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus ekspedicijø sàsiuviniø ir klausimynø archyvas. FW Litauisches Etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel. Bd Heidelberg: Winter, Göttingen, GFV Geiser B. Studien zur Fruegeschichte der Violine. Stuttgart und Bern, IIES Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyrius. JLD Juðka A. Lietuviðkos dainos. D Vilnius, Skaitmenys rodo puslapá. JMK Másliø knyga: Lietuviø másliø rinkinys (su virðum 1000 másliø) / Surinko ir paaiðkino K. Jurgelionis. D. 3. Chicago, Skaitmenys rodo máslës numerá. JSD Juðka A. Svotbinës dainos. D Vilnius, Skaitmenys rodo puslapá. KLF Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus Garso áraðø archyvas. KS Kiðkytë R. Styginiai instrumentai / Mokslinis konsultantas prof. dr. A. Gricius. Vilnius, LKAV Lietuvos liaudies kultûros centro vaizdo áraðø archyvas. LKÞ Lietuviø kalbos þodynas. T. 1. Vilnius, 1956; T. 2 Vilnius, 1947; T. 3. Vilnius, 1956; t. 6. Vilnius, 1962; T. 7. Vilnius, 1966; T. 12. Vilnius, 1981; T. 13. Vilnius, 1984; T. 15. Vilnius, 1991; T. 16. Vilnius, 1995; T. 17. Vilnius, Skaitmenys rodo puslapá. LTK Lietuviø tautosaka / Vyriausiasis redaktorius K. Korsakas. T. 2. Vilnius, Skaitmenys rodo puslapá. NG The New Grove Dictionary of Musical Instruments / Edited by Stanley Sadie. Vol London, SC Strajnar J. Citira. La musica strumentale in val di Resia. Udine (Videm). Trieste: Pizzicato, SG Strajnar J. Geige und Geigenmusik in der slowenischen Volkstradition // Die Geige in der Europäischen Volksmusik. Schriften zur Volksmusik. Bd. 3. Wien, S SH Straeten E., van der. The History of the Violin. Its Ancestors and Collateral Instruments. Vol. 1. New York, VCLM Vëlius N. Chtoniðkasis lietuviø mitologijos pasaulis. Vilnius, VLT Vitauskas A. Liaudies technika ir iðmislumas (iðmislai) // Gimtasai kraðtas. 1938, Nr. 1/2 (17/18), p VP Valanèius M. Palangos Juzë. Vilnius, Skaitmenys rodo puslapá. VSPI Vitauskas A. Senovës piemenø muzikos instrumentai // Gimtasai kraðtas. 1940, Nr. 2, p WG Wünsch W. Die Geigetechnik der südslawischen Guslaren. Brünn Prag Leipzig Wien, ÌÝ Ìóçûêàëüíûé ýíöèêëîïåäè åñêèé ñëîâàðü / Ãëàâíûé ðåäàêòîð Êåëäûø Ã. Â. Ìîñêâà, ÍÁ Íàçèíà È. Ä. Áåëîðóññêèå íàðîäíûå ìóçûêàëüíûå èíñòðóìåíòû. Ìèíñê, NUORODOS: 1. Batûra R. Muzika ir dainos senajame Vilniuje // Kultûros barai. 1966, Nr. 3, p. 51; Bartusevièius V. Liaudies meno baruose. Vilnius, P. 11; Jonynas A. Lietuviø folkloristika iki XIX a. Vilnius, P. 31; Jurkðtas V. Muzika Vilniaus Þemutinëje pilyje // Kultûros barai. 1990, Nr. 9, p NG I Lepner T. Der Preusche Littauer. Danzig: den Joh. Heinrich Rüdigern, S. 35, Praetorius M. Syntagma. T. 2. Leipzig, Brüssel, London, New York, XXI iliustracija; SH Jurkðtas V. Dankvartø smuikai // Kultûros barai. 1967, Nr. 2, p. 68; Dankvartai // Lietuviðkoji tarybinë enciklopedija. T. 2. Vilnius, P Ðirvydas K. Pirmasis lietuviø kalbos þodynas. Vilnius, P.(505), 846; DM 77, 78, LKÞ XV 203, Nesselman G. H. F. Wörterbuch der Litauischen Sprache. Königsberg, 1851 (1850). S. 490; BLPY III 81; DM 78, 79; JSD I 265, 386, JSD II nr. 353; DSPS JSD I 138, 392, II 82, 222, 230, 451; JLD I 145, II 241, 435, 555, III DM 78, LKÞ III Sabaliauskas A. Lietuviø dainø ir giesmiø gaidos. Helsinkai, P. V. (grieþynë); Ðimulynas G. Lietuvos stradivarijai // Kultûros barai. 1968, Nr. 9, p. 60 (grieþtuvas). 14. AB 160; DBÞ 55; DÞT I 84, 138; FW I 169; JSD III 338; JLD III 589, 771; Ðirvydas K. Min. veik. T. 3. P ; KPL nr. 75; Bezzenberger A. Litauische Forschungen. Beiträge zur Kenntniss der Sprache und des Volkstumes der Litauer von Adalbert Bezzenberger. Göttingen, S Guèas R. Smuikas Lietuvoje // Liaudies kûryba. T. 1. Vilnius, P Plg. Zinkevièius Z. Lietuviø kalbos istorija. Iki pirmøjø raðtø. T. 2. Vilnius, P Zinkevièius Z. Min. veik. T. 2. P. 72. Taip pat remiantis 1998 m. Z. Zinkevièiaus suteikta þodine konsultacija, uþ kurià autorë nuoðirdþiai dëkoja. HÁ HÁ 70, 84; BKL 69, 70; SG Kuckertz J. Origin and Development of the Rabab // Sangeet Natak. 1970, Nr. 15, p LKÞ XIII 203; Íàçiíà È. Ä. Ñìûê // Ýòíàãðàôiÿ Áåëàðóñi. Ìiíñê, Ñ. 471; Ìiíüêî Ë. I Ñìûê // Ýòíàãðàôiÿ Áåëàðóñi. Ìiíñê, Ñ LKÞ XII 1078, XIII 203; FW II Jablonskis K. Lietuvos inventoriai / Surinko K. Jablonskis. Istorijos archyvas. T. 1. Kaunas, P. 281, DBÞ 55, 59, 66; DÞT I nr JSD I 286, , 392, III 33, 192, 204, 299, 300, 304, 318, 323, 332, 338, 358, 366, 368; JLD I 145, 315, II 261, 741, 349, 613, III 533, 587, 605, 607. Plg. DM 77, 78, 140; Nesselmann G. H. F. Min. veik., 272, Kurschat F. Litauisch Deutsches Wörterbuch. Bd. 2. Halle a. S., S. 384, 392, DBÞ 55, 59, 66; LKÞ XIII (smuikos). 27. EMAS (èia ir toliau skliausteliuose nurodytus numerius þr. pagal pateikëjø sàraðà) (6,8: tik smuikas, 12, 35, 44, 61, 80, 85); LKAV 44 (74); LKAV 95 (83); LKAV 100, 104 (54, 7); EIA (4, 16, 17, 22, 25, 32, 55, 62, 41, 56, 70, 87); AB 160; FW II 849; JSD II 806; LKÞ XIII 204 (smuikolas, smuikis); Nesselmann G. H. F. Min. veik. P HÁ 84; FW II 818; Karaðka A. Smuikas // Tarybø Lietuvos enciklopedija. T. 4. Vilnius, P Stæszewski J. Geige und Geigenspiel in der polnischen Volksüberlieferung // Die Geige in der Europäischen Volksmusik. Schriften zur Volksmusik. Br. 3. St. Pölten, S. 22, HÁ Bretkûnas J. Biblia Tatai Esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwiszkai pergûltitas per J. Bretkuna. D. 6. Karaliauèius, P Rankraðèio fotokopija. 32. LKÞ XII 1078; XIII Ðirvydas K. Min. veik. P. 407 (505), Kuckertz J. Min. veik. P

45 Gaila KIRDIENË. LIETUVIØ LIAUDIES SMUIKAVIMO TERMINIJA 35. BW 86 87, iliustracijos 1, 3, 8, 187. ÌÝ 305; Dahlig E. Intercultural Aspects of Violin Playing in Poland // Studia instrumentorum musicae popularis. Vol. 8. Stockholm, P HÁ Stæszewski J. Min. veik. P. 22, 26; Áðàiì I. Ì. Ñêðûïêà // Ýòíàãðàôiÿ Áåëàðóñi. Ìiíñê, Ñ LKÞ XII DÞT II, 89; VP 10, 53,89,121, 157,161, 162, 165, 169; LKÞ XII Apanavièius R. (sudarytojas), Alenskas V., Palubinskienë V. ir kt. Senosios kanklës ir kankliavimas. Vilnius. P Skrodenis S. Þemaièiø buitis K. Pabrëþos pamoksluose // J. Pabrëþa ( ). Vilnius, P. 174; Plg. G. M. (Gadonas M.). Opisanie powiatu Telsziewskiego S DBÞ Kurschat F. Min. veik. S Tyszkiewicz E. Birýe. Rzut oka na przeszloúã miasta, zamku i ordynacyj. St. Petersburg: Kirkor, S. 23; Sabaliauskas A. Min. veik. P. V, VI, VIII; Paulius S. Sviliai // Að iðdainavau visas daineles. D. 1. Vilnius, P. 105; Motiejûnienë Bauþytë M. Gyvenimas kaip daina // Að iðdainavau visas daineles. D. 2. Vilnius, P. 362 (Pelesos ap.); Urbaitis M. Gervëèiø apylinkiø muzikantai // Gervëèiai. Vilnius, P. 381; AA 189; AB 160; BL 425; DB 114; DzM nr. 262a.; KPL 26, nr. 7; LKÞ XIII ; LKAV 95 (83); EMAS (47); EIA (4, 9, 25, 55, 78, 88); KLF 1413/21 (Dvinelienë M., Dieveniðkiø ap.). 45. Skrodenis S. Min. veik. P. 70, G. M. (Gadonas M.). Min. veik. P. 117; Butënas P. Vestuviø apeigos // Tauta ir þodis. Kaunas, 1924, Nr. 2, p LKÞ VII 489. Plg. BLS 428, DzM JLD I 397, III 742, EIA Anuþis J. (muzikas), Armonavièius L.; EMAS (12); LKÞ VII 489 (muzikelë). 51. Kunz L. Die Volksmusikinstrumente der Tschechoslowakei. Handbuch der europäischen Volksmusikinstrumente. Bd. 1. Leipzig, S. 8; Ãàíöêàÿ Î.À. Ïîëÿêè // Áðàê ó íàðîäîâ Öåíòðàëüíîé è Þãî-Âîñòî íîé Åâðîïû. Ìîñêâà, Ñ. 10; Ãðàöèÿíñêàÿ Í. Í. åõè è ñëîâàêè // Áðàê ó íàðîäîâ Öåíòðàëüíîé è Þãî-Âîñòî íîé Åâðîïû. Ìîñêâà, Ñ EIA (94, 78, 88, 4, 32, 9). 53. Dahlig E. Min. veik. 116; Olædzki S. Polskie instrumenty ludowe. Kraków, S. 27, 29; Stæszewski J. Min. veik. S. 24, 25; Kunz L. Husle und Housle Geige und Violine im volkstümlichen Instrumentarium der Westslawen // Èasopis Moravského muzen Akta musei Moraviae. Bd. LXIV S EMAS (58). 55. Stæszewski J. Min. veik. P. 24, 25; Olædzki S. Min. veik. P. 27, 31; Kunz L. Husle. Min. veik. S , 240, 246; Boone H., Bosmans W. Volksinstrumenten in Belgié. Leuven, P. 156; Ëèíã ß. Øâåäñêàÿ íàðîäíàÿ ìóçûêà. Ìîñêâà, Ñ. 52, EIA (1, 9, 14, 22, 25, 33, 40, 49, 50, 55, 56, 57, 59, 63, 76, 91); LKAV 100 (54); LKAV (23). Plg. Olekienë A. Tiek daug nueita, tiek pamatyta // Að iðdainavau visas daineles. D. 2. Vilnius, P BL 505, 506; BKV 451; VSPI Motiejûnienë Bauþytë M. Min. veik. P. 362 (varinelë); Karaðka A. Min. veik. P. 50 (ðlaunelë); EIA (20: mano patelë). 59. KLF 1413/21 (Dvinelienë M., Dieveniðkiø ap.). 60. BA 94; BKL 69; KS 4; EIA (55: skripkâ, 70, 89); J. AMAS (33, 65: korpusas, 67: kampai). 61. BA 94; KS 5, 37; HÁ 85; Techniniai: EIA dauguma pateikëjø ið Dzûkijos ir : (4, 5, 15, 19, 22, 27, 28, 29, 48, 87, 92); LKAV 27 (18); EMAS (6, 10, 8, 11, 12, 24, 33, 36, 37, 45, 47: jis pateikë ir pavadinimus vietine lenkø tarme, 51, 52, 66, 69, 71, 77, 79, 86, 93). Antropomorfiniai: EIA (82, 84): EMAS (1, 42, 64, 86). 62.BA 94; KS 5, 37; GFV (schema); HÁ 86. Techniniai: EIA dauguma pateikëjø ið Dzûkijos ir : (4, 5, 15, 19, 21, 22, 29, 48, 72, 73, 87, 94); EMAS (6, 10, 11, 12, 24, 33, 36, 37, 45, 66, 67, 71, 77, 79, 86, 89, 93); LKAV 27 (18). Antropomorfiniai: EIA (27, 28, 92); EMAS (1, 33, 47, 51, 52, 64, 69, 82, 84, 86). 63. BA 94 (briauna); KS 5, 37; HÁ 86; ðonai: EIA (9, 22, 32); EMAS (6, 10, 24, 37, 47, 51, 64, 66, 71, 77, 79, 85). Techniniai: EIA (25, 72); EMAS (1, 6, 11, 22, 36, 42, 47, 67, 69, 89); LKAV 27 (18). 64. BA 94 (galvutë); KS 5 (sraigë ir kuoliukø dëþutë); BKL 69; SC 39; Bezzenberger A. Min. veik. P. 45. Antropomorfiniai: EIA (19, 82, 25, 38, 49, 55, 70, 82, 92); EMAS (1, 6, 10 12, 24, 33, 36, 37, 42, 45, 46, 51, 52, 64 66, 77, 89). Zoomorfiniai: (93). Techniniai: EIA (25, 87); EMAS (13, 69, 71, 75, 79, 80, 93). 65. BA 94; KS 5, 37; EMAS techniniai: (71, 66, 89, 11, 69); antropomorfiniai: (37). 66. Antropomorfiniai: BA 94; KS 5; EIA (25, 48, 55, 72, 73, 92); EMAS (6, 8, 10, 11, 24, 36, 37, 45, 79, 75, 51, 42, 52, 66, 84, 89). Techniniai: EMAS (1, 25, 69, 71, 77, 93); HÁ 86; SC 39; VSPI 145; WG 11; Deviã D. Gusle und lirica // Die Geige in der Europäischen Volksmusik. Schriften zur Volksmusik. Bd. 3. Wien, S EIA (3, 4, 26, 31, 49, 55, 62); EMAS (46). 68. BA 94 (postygis); KS 5 (grifas); GFV (schema); LKÞ III 601; HÁ 86. Antropomorfiniai: EIA (3, 5, 27, 29, 30, 47, 49, 52, 55, 62, 68, 72); EMAS (6, 11, 13, 51, 61, 64, 69, 71, 80). Techniniai: EIA (92); EMAS (3, 10, 12, 22, 24, 19, 33, 37, 42, 45, 71, 75, 77, 79, 82, 87, 89, 93); LKAV 27 (18). 69. BA 94; KS 5 (pogrifis); BKL 69, 70; GFV (schema); LKÞ VII 655; SC 39; HÁ 88. Antropomorfiniai: EIA (34); EMAS (1); EIA (55, 49, 62, 3, 37). Zoomorfiniai: EMAS (4, 9, 42); EIA (32, 62). Techniniai: EMAS (6, 11, 12, 24, 26, 36, 43, 45, 46, 51, 64 66, 69, 71, 75, 77, 79, 87, 89, 82, 84, 92); EIA (4, 9, 55); neávardijo: EMAS (80, 33). 70. BA 94; KS 5, 37; EMAS (1, 11, 24, 36, 37, 42, 51, 52, 64, 66, 69, 75, 77, 79, 89). 71. Techniniai: BA 94; KS 5, 16 (saga arba mova); EIA (9, 22); EMAS (11, 36, 37, 52, 69, 71, 75, 77, 79, 89). Antropomorfiniai: EMAS (24, 42, 51, 66). 72. BA 94; KS 5; GFV (schema); JMK 719, 720 (máslës); HÁ 85. Antropomorfiniai: BKL 69, 70; EIA (55, 26, 4, 32). Muzikiniai: EMAS (1, 11, 12, 36, 51, 69, 75, 93); LKAV 27 (18); EIA (5). Techniniai: EIA (25); EMAS (24, 71, 77, 37); Raidës: EMAS (12, 33, 45, 79, 89); EIA (9, 22, 38, 49, 52, 65, 87). 73. BA 94; KS 5, 37; GFV (schema). Kumelë: Olekienë A. Min. veik. P. 471; LKÞ VI 867 (Liðkiava); EIA (4, 9, 22, 26, 31, 32, 49, 62); EMAS (1, 11, 12, 37, 47, 52, 65, 66, 89, 93). Antropomorfinis: EIA (87). Techniniai: VSPI 145; Prusevièius J. Kaip seniau uþgavëdavo. Druskininkai // Lietuvos ûkininkas. 1940, Nr. 6, p. 9; EIA (5, 15, 22, 32, 34, 29, 38, 70, 84, 92); EMAS (6, 10, 8, 13, 24, 33, 36, 42, 44, 45, 51, 61, 64, 69, 71, 75, 77, 79, 80, 90); BKL 69, 70; SC 53; WG 16; HÁ 87; Deviã D. Min. veik. S Âàéòêóíñêåíå Ë. Ê âîïðîñó î ðîëå êîíÿ â äðåâíåëèòîâñêîì ïîãðåáàëüíîì îáðÿäå (V ÕIII â.â.) // Èññëåäîâàíèÿ â îáëàñòè áàëòî ñëàâÿíñêîé êóëüòóðû. Ïîãðåáàëüíûé îáðÿä. Ìîñêâà, Ñ Plg.: Dundulienë P. Arklys lietuviø liaudies pasaulëjautoje // Lietuvos TSR aukðtøjø mokyklø mokslo darbai. Istorija. T. 1 (17). Vilnius, P EIA (22). 76. BA 94 (ðerdelë); KS 5, 37 (ðirdelë); SC 39; HÁ 87. Techniniai: EIA (9, 32, 26, 55, 62, 72); EMAS (1, 6, 10, 11, 12, 15, 31, 36, 37, 51, 52, 64 66, 69 71, 75, 80, 89, 93, 90). Augaliniai: (33, 79). Antropomorfiniai: EIA (4, 5, 12, 19, 25, 44, 48); EMAS (9, 24, 42, 47). 45

46 MOKSLO DARBAI 77. VCLM BA 94; KS 5, 37; HÁ 87; EIA (5, 9, 22, 49); EMAS (11, 12, 24, 36, 42, 69, 71, 73, 79, 89). 79. EIA (19, 32, 22, 29, 31, 38, 49, 70, 87, 92); EMAS (1, 6, 10 12, 13, 24, 33, 36, 37, 42, 45, 51, 52, 64 66, 71, 75, 77, 80, 89, 93); LKAV 27 (18). 80. KS 5; EIA (9, 62, 25, 92); EMAS (1, 6, 11 13, 24, 36, 37, 42, 43, 45, 47, 51, 52, 64 66, 69, 71, 75, 79, 80, 89, 93); LKAV 27 (18). 81. Ðirvydas K. Min. veik. P Zinkevièius K. Senøjø raðtø kalba. Vilnius, T. 3. P Nesselmann G. H. F. Min. veik. S. 501, 506; Kurschat F. Min. veik. S. 392, JLD II 241; VLT 237. Strûnos: KLF 1413/21; EMAS (10, 12, 13, 33, 47, 51, 52, 64, 65, 80, 89, 93); LKAV 95 (83); EIA (4, 9, 25, 32, 62). Stygos: (15, 19, 22, 72, 70, 84, 87); LKAV 27 (18); EMAS (1, 8, 10, 11, 45, 66, 69, 71, 80, 93). 85. LTK II 111 (XIX a. Padubysio ap., Spudþiø k.); HÁ 88; EIA (4, 9, 15, 19, 22, 25, 26, 32, 49, 55, 68, 73, 87); EMAS (1, 6, 10, 11 13, 24, 36, 37, 42, 43, 45, 47, 51, 52, 64 66, 69, 71, 75, 79, 80, 89, 93); LKAV 27 (18). 86. Ðirvydas K. Min. veik. P Þilevièius J. Liaudies muzikos instrumentai // Lietuviø enciklopedija. Boston, T. 15. P. 487; Karaðka A. Min. veik. P. 51; FW I 169 (grieþiklis, grieþyklë); LKÞ I 1012 (brauklys); LKÞ III 595, 596 (grieþeklis); LKÞ XVI 722 (trauktuvas); AB 160; BL 506 (brukðtas). 88. IIES b. 115, p (tinslë), uþr. Savickis J m.; EIA (30, 84: traukas, trauka). 89. Kurschat F. Min. veik. S. 252; Bezzenberger A. Min. veik. S. 178; LKAV 27 (18); EIA (22); EMAS (79). 90. LKÞ XIII Sapniûnas U. Lazdûnø sala. Vestuvës // Lietuvos rytai. Vilnius, 1923, Nr. 23, p. 2; EMAS (37, 47); EIA (9, 25, 26, 32, 42, 60, 62, 89). 92. KLF 1413/ Nesselman G. H. F. Min. veik. S Plg. LKÞ XIII Kurschat F. Min. veik. S. 11, AB 160; HÁ 70, 87; Karaðka A. Min. veik. P. 51; Kraszewski J. I. Min. veik. P. 294 (smyk); Ðirvydas K. Min. veik. P. 413 (511), JSD I 286; VSPI 145; EIA (3, 5, 19, 38, 39, 49, 53, 55, 62, 70, 72, 81, 82, 87 ir lenk. smyk, 92); EMAS (6, 10: ðmièius, 12, 13, 44: smièas, 45, 51, 61, 79, 80, 93); LKAV 27 (18); plg. AB 160; Þilevièius J. Min. veik. P. 487; Karaðka A. Min. veik. P VSPI 145; EIA (9, 25, 49, 55, 59: lenktas strykas). 99. Gricius A. Grok, þiogeli, smuikeliu. Metodiniai paaiðkinimai mokytojams. Vilnius, P. 19; KS 37; BKL 69, 70; GFV (schema); SC 54; HÁ 88; EIA (5, 9, 19, 22, 25, 26, 29, 31, 32, 38, 49, 55, 62, 70, 72, 84, 87, 92); EMAS (1, 6, 8, 10 13, 24, 33, 36, 51, 37, 24, 44, 45, 52, 66, 69, 71, 75, 77, 79, 80, 84, 89, 90, 92); LKAV 27 (18) Priedîte I. Ko spçlçja sendienâs. Rîga, L ; Muktupavels V. Tautas muzikas instrumenti Latvijas PSR teritorijâ. Rîga, L. 64; Laanepõld N. Orelid ja osjapillid, pasunad ja parmupillid. Muusikainstrumente Teatri ja Muusikamuuseumis. Tallinn: Teine trükk, P. 54, 62, 63; Liimets A. Viiulipalade muusikaline vorm eesti rahvatraditsioonis. Tallinn: Valgus, P BA 94; KS 2, 37: Grièius A. Min. veik. P. 19. PATEIKËJAI: 1. Aleksonis Boleslovas, Adolfo, g m. Seinø aps., Lazdijø vls., Ricieliø k., gyv. Lazdijø r., Leipalingio ap., Snaigupio k. EIA uþr. L. Kirsnytë, G. Vilys 1994 m.; EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 2. Anuþis Juozas, Juozo, g m. Maþeikiø apsk., Meinoriø k., gyv. Maþeikiø r. ir ap., Krakiø k. EIA uþr. D. Dainytë, T. Kann, N. Visockaitë 1987 m. 3. Armonavièius Izidorius, Motiejaus g m. Birþø aps., Saloèiø vls., Baltpamûðio dv., gyv. Birþø mst. EIA uþr. I. Ðileikienë, E. Virbaðius, A. Motuzas, A. Kirda 1989 m. 4. Augustaitis Kazimieras, g m. Vilkaviðkio aps., Viðtyèio vls., Bakðiðkiø k., gyv. Vilkaviðkio r., Bartninkø ap., Vartø k. EIA uþr. V. Palubinskienë, G. Kirdienë 1992 m. 5. Auðkelis Tadas, Prano, g m. Tauragës aps., Ðvëkðnos vls., Oþeliø k., gyv. Ðilutës r., Kintø mstl. EIA uþr. G. Siaurukaitë, R. Zuokaitë 1988 m. 6. Auðra Vincas, Antano, g m. Ðilalës r., Jucaièiø ap., Þviliø k., gyv. Ðilalës mst. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 7. Babkauskas Julijonas, g m. Suvalkø vaiv., Punsko vls., Vaitakiemio k., gyv. Suvalkø vaiv., Punsko vls., Vaitakiemio k., LKAV 98/4062 (1 4) uþr m.; LKAV 104/ uþr m. 8. Bandþiukas Jonas, Antano, g m. Raseiniø aps., Tytuvënø vls., Vaitkaièiø k., gyv. Kelmës r., Tytuvënø ap., Ðedbarø k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 9. Bartnykas Albinas, Jurgio, g m. Seinø aps., Lazdijø vls., Buniðkiø k., gyv. Lazdijø mst. EIA uþr. R. Apanavièius, G. Vilys, L. Kirsnytë, G. Kirdienë, A. Kirda 1994 m. 10. Batavièius Albinas, g m. Tauragës aps., Batakiø vls., Devynakiø k., gyv. Vilniaus mst. (nuo 1957 m.). EMAS uþr. G. Kirdienë 1997 ir 1998 m. 11. Bendaravièius Sigitas, g m., g. ir gyv. Marijampolës r., Kalvarijos ap., Zapalimø k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 12. Berenis Stasys, Mateuðo, g m. Telðiø aps., Nevarënø vls., Mitkaièiø k., gyv. Klaipëdos mst. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 13. Bernotas Vytautas, Kazimiero, g m. Maþeikiø aps., Sedos vls., Uþuoþerës k., gyv. Telðiø aps., Maþeikiø r., Sedos ap., Uþuoþerës k. EMAS uþr. G. Kirdienë, A. Versekënaitë 1997 m. 14. Birka Jonas, Petro, g m. Rokiðkio aps., Svëdasø vls., Duokiðkiø k., gyv. Kupiðkio r., Ðimoniø ap., Alantos k. EIA uþr. J. Mockevièiûtë, V. Kubilytë 1989 m. 15. Biþanas Jonas, Juozo, g m. Ukmergës aps., Taujënø vls., Konstantinavos k., gyv. Ukmergës aps., Taujënø vls., Lëno k. EIA uþr. D. Reklaitytë, V. Palubinskienë, G. Kirdienë 1997 m. 16. Blauzdþiûnas Kazimieras, Jono, g m. Vilkaviðkio aps., Bartinikø vls., Gelsteriðkiø k., gyv. Marijampolës mst. EIA uþr. V. Palubinskienë, D. Reklaitytë 1992 m. 17. Buinys Valerijonas ( ), g. Maþeikiø aps., Sedos vls., Berþiniø k., gyv. Maþeikiø r., Sedos mst. EIA uþr. R. Apanavièius, E. Virbaðius 1987 m. 18. Butkus Julius, Praciðkaus, g m. Maþeikiø aps., Tirkðliø vls., Pievënø k., gyv. Kretingos r., Kartenos mstl. LKAV 27/ uþr. I. Ðileikienë, R. Sliuþinskas, R. Apanavièius, R. Kavaliauskas 1989 m. 19. Chockevièius Jonas, Vladislovo, g m. Tauragës aps., Þemaièiø Naumiesèio vls., Palendriø k., gyv. Lazdijø r., Veisiejø ap., Kailiniø k. EIA uþr. G. Kirdienë 1994 m. 20. Èësna Èeslovas, Èeslovo ( ), g. ir gyv. Vilkaviðkio aps., EIA uþr. V. Palubinskienë 1992 m. 21. Dainys Antanas, Norbo, g m. Zarasø aps., Antazavës vls., Piliakalniø k., gyv. Zarasø r., Antazavës ap., Bugø k. EIA uþr. S. Vidugirienë, A. Lunys 1989 m. 22. Danilevièius Jonas, g m. Zarasø mst., gyv. Molëtø r., Inturkës sen., Garðvënø k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1996 m. 23. Darvydas Meèislovas, Antano, g m. Ðirvintø r., Gelvonø ap., Senadvario k., gyv. Ðirvintø r., Jauniûnø ap., Liukoniø k. LKAV uþr. V. Musteikis 1996 m. 24. Deglis Petras, Jono, g m. Birþø r., Nemunëlio Radviliðkio mstl., gyv. ten pat. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 25. Eimanavièius Juozas, Simo, g m. Alytaus aps., Seirijø vls., 46

47 Gaila KIRDIENË. LIETUVIØ LIAUDIES SMUIKAVIMO TERMINIJA Vaizbuckø dv., gyv. Lazdijø r., Seirijø mstl. EIA uþr. G. Kirdienë, A. Kirda 1994 m. 26. Gervelis Juozas, Jono, g m. Seinø aps., Veisiejø vls., Laibagaliø k., gyv. Lazdijø r., Veisiejø vls., Laibagaliø k. EIA uþr. R. Apanavièius, G. Vilys, L. Kirsnytë, G. Kirdienë, A. Kirda 1994 m. 27. Giedrimas Stanislovas., g m. Ðiauliø aps., Uþvenèio vls., Labûnavëlës k., gyv. Kelmës r., Uþvenèio mstl. KLF 484/25 34 uþr. E. Lukoðevièiûtë, I. Stankevièiûtë 1983 m.; KLF 392/4 14 uþr. E. Vyèinas, D. Balizauskaitë 1983 m. 28. Gronskis Jonas, Jono, g m. Telðiø aps. ir vls. Skujinës k., gyv. Telðiø r., Vieðvënø ap., Vembûtø k., EIA uþr. L. Paukðtytë, R. Maleckaitë 1988 m. 29. Gudauskas Bronius, Petro, g m. Ðilalës r., Kaltinënø ap., Pagrytës k., gyv. Ðilalës r., Kaltinënø ap., Rûteliø k. EIA uþr. G. Siaurukaitë, R. Zuokaitë 1988 m. 30. Gûdþius Petras, Izidoriaus, g m. Pasvalio r., Vaðkø ap., Puodþiûnø k. EIA uþr. S. Povilaitytë, A. Juðkevièiûtë 1988 m. 31. Gustaitis Antanas, Justo, g Marijampolës aps., Sasnavos vls., Kuzø k., gyv. Lazdijø r., Leipalingio mstl. EIA uþr. G. Kirdienë, A. Kirda 1994 m. 32. Janèas Juozas, Antano ( ), g. Seinø aps., Punsko vls., Bubeliø k., gyv. Marijampolës mst. EIA uþr. R. Apanavièius, V. Palubinskienë, G. Vilys, G. Kirdienë 1992 m. 33. Jucevièius Feliksas, Juozo, g m. Raseiniø aps., Kraþiø vls., Pupënø k., gyv. Jurbarko mst. EMAS uþr. G. Kirdienë 1997 m. 34. Juknius Juozas, Vinco, g m. Tauragës aps., Vainuto vls., Girininkø k., gyv. Ðilutës r., Vainuto mstl. EIA, KFLF uþr. V. Palubinskienë, V. Marozaitë, R. Èesnikaitë, A. Auðkalnis 1988 m. 35. Juodelis Konstantinas, Juozapo, g m. Rokiðkio r., Panemunio ap., Jankûnø k., gyv. Rokiðkio r., Onuðkio k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 36. Jurënas M., g m. Birþø aps., gyv. Birþø mst. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 37. Kaknevièius Vytautas, Jono, g Alytaus aps., Simno vls., Prelomèiðkës k., gyv. Alytaus aps., Punios mstl. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 38. Kamarauskaitë Peldþiuvienë Alfonsa, g m. Ukmergës aps., Taujënø vls., Gaiveniø k., gyv. Ukmergës r., Taujënø mstl. EIA uþr. G. Kirdienë, V. Mulevièiûtë 1997 m. 39. Karbus (Karpas?) Boleslovas, g m. Kelmës vls., Pagojø k., gyv. Kelmës r. ir ap., Verpenos k. EIA uþr. R. Baublinskas, G. Vilys, R. Lialys 1988 m. 40. Karkazas Juozapas, Petro, g m. Alytaus aps., Krokialaukio vls., Èiurlioniø III k., gyv. Alytaus r., Krokialaukio ap., Maðtalieriø k. EIA uþr. L. Kirsnytë 1996 m. 41. Karosas Stasys, Kazio, g m., gyv. Jurbarko r., Raudonës ap., Raudonënø k. EIA uþr. R. Þukauskaitë, J. Mikolainis 1988 m. 42. Kavaliauskas Antanas, Mato, g m. Jonavos mst., gyv. Ðiauliø r., Kurðënø mst. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 43. Kepalas Antanas, Prano, g m. Utenos r., Leliûnø ap., Liveikiø k., gyv. Utenos r., Leliûnø ap., Tautgiriø k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 44. Kymantas Jonas, g. apie 1915 m. Telðiø aps., Tverø vls., gyv. Plungës r., Rietavo mstl. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 45. Krevnevièius Adomas, g m. Kauno aps., Karmëlavos vls., Pilainiø k., gyv. Kauno mst. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 46. Kubilius Pranas, g m. Lazdijø r., Þagariø ap., Meteliø k. EMAS uþr. Z. Kelmickaitë, A. Lebeliûnas 1981 m. 47. Kuklys Matvejus, g m., g. ir gyv. Ðalèininkø r., Dieveniðkiø ap., Kalviø k. EMAS uþr. R. Ankënaitë, G. Siaurukaitë 1990 m.; EMAS uþr. D. Raèiûnaitë, E. Vyèinas, G. Siaurukaitë 1991 m. 48. Kurpeikis Pranas, g m. Ðilalës r., Kvëdarnos ap., Þadeikiø k., gyv. Ðilalës mst. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 49. Labenskas Antanas ( ?), g. Seinø aps., Lazdijø vls., Verstaminø k., gyv. Lazdijø mst. EIA uþr. R. Apanavièius, G. Vilys, L. Kirsnytë, G. Kirdienë, A. Kirda 1994 m. 50. Latvys Juozas, Adomo, g m. Vilniaus Trakø aps., Ûtos k., gyv. Varënos r., Kaniavos k. (nuo 1949 m.). EIA uþr. D. Reklaitytë, V. Palubinskienë 1985 m. 51. Lipskis Kostas, Benedikto, g m. Telðiø aps., Luokës mstl., gyv. Telðiø r., Upynos mstl. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 52. Macijauskas Juozas, g m. Raseiniø r., Viduklës ap., Paupio k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 53. Maþrimas Juozas (1921 apie 1995), g. ir gyv. Maþeikiø r., Ðerkðnënø ap., Þemalës k. EIA uþr. R. Apanavièius, E. Virbaðius, R.Macijauskienë 1988 m. 54. Nevulis Petras, Juozo, g m. Suvalkø vaiv., Smalënø vls., Didþiuliø k., gyv. Suvalkø vaiv., Punsko mstl. LKAV 100/ (1 10) uþr. V. Musteikis 1991 m; LKAV 104/ (1 5) uþr. R. Kavaliauskas 1991 m. 55. Nizevièius Juozas, Vlado, g m. Seinø aps., Veisiejø vls., Kailiniø k., gyv. Lazdijø r., Veisiejø ap., Kailiniø k. EIA uþr. G. Kirdienë, L. Kirsnytë, G. Vilys, R. Apanavièius 1994 m. 56. Norkevièius Aleksas ( ), g. Pitsburgo mst. (JAV), gyv. Ðilalës r., Laukuvos mstl. EIA uþr. L. Poðkaitë, V. Radavièius 1988 m. 57. Paliokas Jonas, Jono, g m. Vilkaviðkio aps., Suvalkø k., gyv. Vilkaviðkio r., Kybartø ap. EIA uþr. A. Lunys, A. Auðkalnis 1992 m. 58. Pataðiûtë Navickienë Rûta, g m., gyv. Vilniaus mst. EMAS uþr. G. Kirdienë 1997 m. 59. Petralis Boleslovas, Boleslovo, g m. Alytaus aps., Liðkiavos vls., Þeimiø k., gyv. Lazdijø r., Seirijø mstl. (nuo 1939 m.). EIA 1 13 uþr. G. Vilys, L. Kirsnytë, G. Kirdienë, A. Kirda 1994 m. 60. Petralis Vaclovas, Boleslovo, g m. Alytaus aps., Liðkiavos vls., Þeimiø k., gyv. Varënos r., Merkinës ap., Panaros k. EIA uþr. E. Virbaðius 1995 m. 61. Petrauskas A., Antano, g m. Telðiø aps., Þarënø vls., Visvaldø k., gyv. Ðiauliø r., Gruzdþiø mstl. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 62. Ragaþinskas Jonas, Jono, g m. Seinø aps., gyv. Marijampolës r., Sangrþdos ap., N. Radziðkës k. EIA uþr. G. Siaurukaitë, G. Vilys 1992 m. 63. Ramanauskas Julius, Jono, g m., g. ir gyv. Alytaus aps., Simno vls., Skovagaliø k. EIA uþr. G. Vilys 1996 m. 64. Rièkus Juozas, Jono, g m., g. ir gyv. Ðilalës r., Upynos ap., Petkalnio k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 65. Roèys Povilas, Povilo, g m. Telðiø aps., Luokës vls., Patumðaliø k., gyv. Klaipëdos mst. (nuo 1947 m.). EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 66. Ruðinas Antanas, Vinco, g m. Maþeikiø aps., Viekðniø ap., Èekø k., gyv. Akmenës r., Viekðniø ap., Uþventës k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 67. Senikas Jonas, g m. Prienø r., Iðlauþo ap., Ðaltupio k. EMAS uþr. L. Gedutytë 1996 m. 68. Sieraðtanovas Povilas, Lauryno, g m. Telðiø mst., gyv. Telðiø r., Vieðvënø mstl. EIA uþr. L. Paukðtytë, R. Maleckaitë 1988 m. 69. Sipavièius Petras, g m. Alytaus r., Butrimoniø ap., Kedoniø k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 70. Skistymas Benediktas, Mato, g m. Ukmergës aps., Taujënø vls., Gaiveniø k., gyv. Ukmergës r., Taujënø mstl. EIA uþr. G. Kirdienë, V. Mulevièiûtë 1997 m. 71. Snukiðkis Jonas, g m. Zarasø r., Antazavës ap., Pakeriø k., gyv. Zarasø r., Antazavës ap. ir k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 72. Stanelis Pranas, gyv. Ðilutës r. EIA uþr. J. Mockevièiûtë, V. Kubilytë 1988 m. 73. Stankevièius Albinas, Jono, g m. Rokiðkio r., Èedasø mstl., gyv. Rokiðkio r., Juodupës ap., Pagrupio k. EIA uþr. D. Giniûnaitë, S. Ðleinys 1989 m. 47

48 MOKSLO DARBAI 74. Stragis (Stragys) Vladas, Juozo, g m. Birþø aps., Saloèiø vls., Taupirðø k., gyv. Pakruojo r., Klovainiø ap., Pamûðës k. LKAV 44/ (2 9) uþr m.; EIA uþr. G. Aleksiûnas, A. Kirda 1989 m. 75. Stravinskas Petras, Jurgio, g m. Ðiauliø aps., Lygumø vls. (dab. Pakruojo r.), Sereikiø k., gyv. Ðiauliø r., Meðkuièiø ap., Sereikiø k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 76. Strazdas Petras, Silvo ( ), g. ir gyv. Ignalinos r., Kazitiðkio ap., Bajorø k. EIA uþr. L. Poðkaitë, G. Siaurukaitë 1989 m. 77. Stunþënas Vytautas, Jono, g m. Zarasø r., Imbrado vls., Grybakalniø k., gyv. Ðvenèioniø mst. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 78. Svitojus Juozas, Vinco, g m. Marijampolës aps., Liubavo vls., Þaliosios k., gyv. Marijampolës r., Kalvarijos mstl. EIA uþr. V. Palubinskienë, D. Reklaitytë 1992 m. 79. Ðembelis (Ðimbelis) Juozas, g m., g. ir gyv. Pasvalio r., Saloèiø ap., Slaviðkio vls. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 80. KS 37. Trota Kazimieras, Martyno, g , g. ir gyv. Ukmergës aps., Þelvos vls., Bastûnø k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1997 m. 81. Urbonavièius Mykolas, g m. Panevëþio aps., Naujamiesèio vls., Sidziûnø k., gyv. Ðiauliø r., Kurðënø mstl. EIA uþr. E. Stancikas, D. Svobonas 1988 m. 82. Vaièiulis Klemensas, Kazio, g m. Ðiauliø aps., Joniðkio vls., gyv. Joniðkio r., Pociûnø ap., Krampiø k. EIA uþr. D. Giniûnaitë 1988 m. 83. Vaiðnys Vytautas, g m., g. ir gyv. Varanavo r., Pelesos ap., Ramaðkoniø k. LKAV 95/ (1 14) uþr. V. Musteikis 1991 m. 84. Varonavièius Stasys, g m. Këdainiø r., Krakiø ap., Jaugliø k., gyv. Këdainiø r., Krakiø mstl. EMAS uþr. A. Venckus, V. Remeinienë, R. Kavaliauskaitë 1972 m. 85. Vasiliauskas Vladislavas, Juozo, g m. Pasvalio r. ir ap., Þadeikiø k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 86. Vasiliauskas Alfredas, Pranciðkaus, g m. Telðiø r., Luokës ap., Juciø k., gyv. Telðiø r., Vieðvënø mstl. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 87. Vrubliauskas Juozas, Adomo, g m. Trakø aps., Apalionës dv., gyv. Ukmergës aps., Ðirvintø r., Musninkø vls., Paspëriø k. (nuo 1920 m.). EIA uþr. V. Palubinskienë, D. Reklaitytë, G. Kirdienë, K. Ðermukðnis 1997 m. 88. Virbickas Bronius, Antano, g m., gyv. Marijampolës r., Kalvarijos ap. EIA uþr m. 89. Zubrickas Juozas, Kazio, g m. Lazdijø vls., Rudaminos dv., gyv. Alytaus mst. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 90. Þabaliûnas Alfonsas, Jono, g m. Liepojos r., Nigranos k. (Latvija), gyv. Maþeikiø r., Þidikiø ap., Senmiestës k. EMAS uþr. G. Kirdienë 1998 m. 91. Þaliauskas Antanas, Juozo, g m. Marijampolës aps., Kalvarijos vls., Suznikø k., gyv. Prienø r., Balbieriðkio ap., Jiezno mst. EIA 1A/1 10 uþr. R. Garsonienë, R. Garsonas 1996 m. 92. Þemgulys Justinas, g m. Telðiø aps., Veivirþënø vls., Mizgiriø k., gyv. Ðilutës r., Kintø ap., Pritsmø k. EIA uþr. G. Siaurukaitë, R. Zuokaitë 1988 m. 93. Þentelis Jurgis, Viktoro, g m. Ukmergës aps., Vepriø vls., Kazlauèiznos k., gyv. Vilniaus aps., Ukmergës r., Vepriø sen., Beèiø k. EMAS uþr. G. Kirdienë, A. Kirda 1997 m. 94. Þeromskis Vladas, Baltramiejaus ( ), g. ir gyv. Këdainiø aps., Baisogalos vls., Kubiliûnø k. LKAV R. Braziulio vaizdajuostës 1992 m. kopija; EIA R. Apanavièius, V. Ðernas 1988 m. 95. Ragulskis Julijonas, Juozapo, gim m. Raseiniø aps., Kraþiø vls., Trakðeliø k., Uþr. R. Apanavièius, V. Ðernas 1998 m. Lithuanian Folk Fiddling Terminology Gaila KIRDIENË The object of this investigation is Lithuanian folk fiddling terminology. It is being compared to the traditional terminology employed by both other nations, mostly, by those of Europe and Lithuanian professional fiddlers. The methods such as methodical, comparative typological and cartographical are being applied with particular attention paid to the etymology of the terms of fiddling, to their existing period, spread, semantics, changes and the frequency of employing them. After the investigation the conclusions have been made that: 1. Lithuanian folk fiddling terminology is an informative research object. The fiddle, the fiddlestick and their separate parts are presented in detail and in a diverse way. 2. The name smuikas (fiddle) must have been taken over by the Lithuanians around the 10t h century. This could testify to the fact that the Lithuanians started playing the precursors of the fiddle at the same time as elsewhere in Europe. 3. The names of the fiddle compared with those of the fiddlestick of the Lithuanian (Baltic) origin are not so frequent and diverse. The names of the Slavic origin are dominant, and the ones of the German, Greek Latin origin are less frequent. The majority of the names of the Slavic origin might be as an indication that the Slavonic influence upon folk fiddling or, at least, upon its terminology was greater in Lithuania as compared to the influence in other Baltic countries. 4. All over Lithuania as well as throughout the entire Europe many parts of the fiddle have been given the names corresponding the names of the parts of the human body. Some peculiarities are exceptionally characteristic of Lithuanian fiddling terminology. 5. The origin of some names are not known so far or it is not clear enough. Otherwise, there is a great majority of universal names. 6. Fiddling terminology is an indication of a close relationship between Lithuanian folk fiddling and professional as well as non professional fiddling throughout both Lithuania and the entire Europe. 7. The meanings of the notions smuikas, skripka (fiddle) muzika (music) of the 16 th 20 th centuries indicates to the syncretism of fiddling and testifies to the fact that there existed the image of the fiddle as a man or an animal or a tree. Close ties between the fiddling and the ancient mythic outlook are reflected by them. Lietuvos muzikos akademija, Skapo g. 4, 2001 Vilnius Gauta Spaudai áteikta

49 MOKSLO DARBAI ISSN LIAUDIES KULTÛRA. 2000/5 (74) Rûtos vaizdinys sutartinëse Daiva ÐEÐKAUSKAITË Tikslas iðaiðkinti rûtos, rûtomis vadinamø augalø, vainiko prasmæ sutartinëse. Objektas sutartinës. Metodai lyginamasis, istorinis, tipologinis. Iðvados sutartinëse rûtomis vadinami dobilo, lino, kanapës, naðlaitës, goðtautos, mëtos, kukalio, ðalavijo, sinavadlapio vingirio augalai. Rûta senasis augalà (þolynà) reiðkiantis pavadinimas. Sutartinës archajinës lietuviø liaudies daugiabalsës dainos. Jø amþius siekia prieðistorinius laikus. Tà patvirtina Z. Slaviûnas (SIS, 1958; 1, 24; Ñóòàðòèíåñ, 1972; 5); J. Èiurlionytë, 1969; 119) ir kt. Seniausios polifoninës teksto ir muzikos ypatybës priedainiø kartojimas, specifiðki garsaþodþiai, giedojimas sekundomis, siaura melodika, sekundø sàskambiai. Daugiabalsë muzika skamba ir Bulgarijos bei Jugoslavijos kalnuose, Kaukaze, Okeanijos salose (Elschekova, 1981; Schneider, 1934; Kaufman, 1977; Royl, 1992). Bûdinga sutartiniø iðraiðkos priemonë tam tikrø þodþiø ir jø vediniø, vadinamø garsaþodþiais, daþnai skirtais tik ritmui palaikyti, kartojimas, gamtos garsø pamëgdþiojimas (D. Sauka, 1979; ; L. Sauka, 1978; 92 97; M. Birþiðkos, 1921; 24). Z. Slaviûnas garsaþodþius skirsto á specifiðkuosius beprasmius, daiktavardinius èiûto, dautuvo, rima, tatato, tuta, tuita, nusakanèius augalø pavadinimus dobilas, berþelis ir veiksmaþodinius trep trepo. Visus juos vadina priedainiais (SIS, 1958; 20 21; Ñóòàðòèíåñ, 1972; 46 47). Pastebëtina, kad itin gausu augalø pavadinimus nusakanèiø garsaþodþiø (Ðeðkauskaitë, 1998, Krakow). Tarp jø rûta. Rûta darþelio augalas (Ruta graveolens L.), natûraliai nepaplitæs Lietuvos teritorijoje, kilæs ið pietø Europos ir Krymo. Kada atveþtas á Lietuvà, duomenø nëra, manoma, apie XII a. Rûta meilës dievams skiriamas augalas, nuo neatmenamø laikø buvo gerbiama, vartojama gydymo, magijos, prietarø ir religiniams reikalams (Baldauskas, 1935; 232). Dainose ði gëlë buvo tik mergos mergavimo simbolis (nuo lytinio brendimo iki nutekëjimo). Nei maþos, nei senos rûtø neaugina ir vainiko nepina (Baldauskas, 1935; 233). Ji vartojama lytiniam jausmui padidinti ar sumaþinti, gemalui moters ásèiose sunaikinti. Senovëje rûta buvo jaunatvës, groþio, meilës ir nekaltybës simbolis. Ankstyvaisiais viduramþiais baþnyèiose ji tiek pat gerbta kaip ir verba (Baldauskas, 1935; 233). Rûta itin daþnai ávardijama kartu su kitais augalais: naðlaite (Viola) naðlaite rûta, pijokla rûta (SIS trej., 147 ket., 544 trej., 746 ket., 1596, 1647 ket.): R. Naðlaite rûta, Kas laukely vaikðtë? Pr. Naðlaitëla, Lioi þalia rûta. SIS 1646 ket.; goðtauta (Lychnis chalcedonica L.) goðtauta rûta (SIS , 485 ket., 818 ket., 1648 ket.): R. Goðtauta rûta, Kas laukely voikðtë? Pr. Goðtautyte, Liai þalia rûta. SIS 1648 kt.; mëta (Mentha) Ei rûta, rutela,/ Rût, þalia metela (SIS 693 ket., 1540 daud., ket.): R. Ei rûta, rutela, Rût þalia, metela, Kas ti triûbija, Kas ti triûbija? SIS 1540 daud.; kukalius (Agrostemma githago) kukalia rûta (SIS ket.): R. Kukalia rûta, Kukalia èiuta. Kukalëli tu þaliaja. SIS 1427 ket.; Pr. Kukalia rûta, Kukalia èiuta. Þalia rûta, Tu þaliaja. SIS 1428 ket.; ðalaviju (Salvia) ðalavija rûtele (SIS trej.): Ðalavijële, tatato, Ðalavija rûtele, tatato. Kas laukeliu ëja? SIS 757 trej.; kanape (Cannabis) kanape rûto, / kanapële èiûto: R. Pasëjau kanapæ Pr. Ant mariø kraðto Kanape, rûto, Kanape, rûto, Kanapële, èiûto. SIS 265 ket.; dobilu (Trifolium) Dobile rûto! (SIS 416 trej., dobile rûta 751, 752): Du dobilëliai, Trys dagilëliai. Kas laukely joja, dobilio? Dobile, èiûto! Dobile rûto! Dobile! Dobile! SIS 416 trej.; linu (Linum) rûta lino: Pasëjau linelá parëþiuos, Lyliaj, rûta lino, Lyliaj, rûta lino. SIS 263 trej.; 49

50 MOKSLO DARBAI Su þodþiu rûta ávardinami ir kiti augalai: kiðkio (laukinë) rûta siauralapis vingiris (Thalictrum lucidum), laukinë rûta jonaþolë (Hypericum), vaistinë þvirbliarûtë (Fumaria officinalis L.), rûtenis (Corydalis), (LKÞ), sinavadlapis vingiris (Thalictrum aquilegifolium L.), pavadinamas þaliarutitëliu: R. Sinivadëli Þaliarutitëli, Þaliarutitëli. Pr. Sinivadas auga, Lioi þaliarutitël, Þalia rûto. SIS 1608 ket., ðoktinë. Taigi rûtos sàvoka sutartiniø garsaþodþiuose taikoma sinavadlapiui vingiriui, naðlaitei, goðtautai, mëtai, kukaliui, ðalavijui, kanapei, dobilui, linui. Manytume, ðie augalai pavadinami su rûtos þodþiu kaip bendresniu, nusakanèiu rûtos, rûtø rûðá (ðeimà), juo apibûdinami ir lapuoèiai medþiai (àþuolas, liepa, uosis) bei eglë. Ðiø augalø ávardinimas rûta, atrodo, taikomas jø atitinkamoms savybëms ar funkcijoms nusakyti: 1) jie þaliuoja, o vëliau jø stiebas sumedëja (vok. Rute ið sva. ruota reiðkia stiebas, kartis, virbas, rykðtë, lazda ); 2) jø lapai (arba lapø dalys) primena rombà, vadinamà rûtomis (á trikampá ákiðta rûtos ðakelë vok. vadinama Wiesenraute, nes lapø daliø forma panaði á rombà (Aichele, 1986); 3) jø lapai sudurti ið keliø kapeliø (rëmais padalinti langø stiklai taip pat vadinami rûtomis (LKÞ); 4) jie vartojami moterø ligoms gydyti (Rûta graveolens, Artemisia, Thalictrum aquilegifolium L). Rûta ir rûtomis vadinami augalai siejami su mergavimo mergelës, sesutës, (tekanèios merginos) tarpsniu. Marti gali pasigroþëti, pasigirti savo darbais, o jauna mergelë rûtavimo laiku: kaip ëjo á rûtø darþelá, skynë rûtas, pynë vainikà, á baþnyèià vaþiavo (SIS 816 trej., 817 trej., 818 ket. Pr. Goðtauta, goðtauta, goðtauta rûta, 819 trej., 820 ket.). Þydintys þolynai þymi subrendimà, merginos (mergavimo) pradþià, siejamà su apeigomis namuose, pirmomis menstruacijomis, pirmosios duonos kepimo laiku (Ðaknys, 1996; 57, Baldauskas, 1935; 234). Kiekvienas ðeimos narys turëjo savo apibrëþtà dainose ávardintà sakralinæ vietà: tëvelio þali laukai, brolelio didi kiemeliai... O mergelës pasaulis graþus darþelis, kuriame þydi þolynai, reiðkiantys jos lytiná subrendimà. Mûsø tëvelio Þali laukëliai. Augo dobilaliai, Augo dobilaliai. Mûsø broliuko Didi kiemëliai. Augo þolynëliai, Augo þolynëliai. Mûsø sesiuliø Groþûs darþëliai. Þydi þolynëliai. Þydi þolynëliai. SIS 638 trej. Þydinèiø þolynø vainikas simbolizuoja merginos brandà, vainikas atspindi pasiruoðimà tekëti. Vainiko uþdëjimas ant galvos ir vestuvinis þiedas þymi sutuoktuviø paðventinimo ritualà. Per suþieduotuves mergina savo suþadëtiniui dovanodavo trikampiu sulenktà baltà nosinæ su trikampin ákiðta rûtø puokðtele. Tokia dovana vadinta rûtuliais, kvietka, þiedo padavimu, þiedais (Vyðniauskaitë, 1995; 286). Vokietijoje ir Rytø Prûsijoje rûtos (Raute) sàvoka ávardijami kieèio (Artemisia), rûtos ir valerijono (Valeriana) ðeimø augalai. Kieèiu, rûta, valerijonu gydytasi nuo ávairiausiø moterø ligø (Wuttke, 1925; 103). Taigi ir Vokietijoje rûtos pavadinimas taikomas keliø ðeimø augalams. Ðie augalai turi bendrà savybæ trilapius vainikus. Vok. Raute augalas ir geometrinë figûra rombas (Kluge, 1999; 690). Rûtos kaip ir kitø rûtomis vadinamø augalø lapai primena rombo formà: tai moters seksualinis simbolis, þymintis ir þemës bei poþemio jëgas (Becker, 1998; 242). Tokia rombinë rûta yra ir mergelës tyrumo, lytinës traukos simbolis. Taigi rûta þymi tam tikrà mergavimo prieð pat moterystæ tarpsná. Rûtos vardu vadinami augalai ir ið jø nupinti vainikai archajiniam þmogui, atrodo, þenklino vaisingumà, turëjo nulemti bûsianèius vaikus. Dar viena rûtos reikðmë á keturias ar ðeðias dalis padalintas lango stiklas (LKÞ). Langas simboliðkai skiria dvi sferas: savà ir svetimà. Taigi rûta yra riba tarp ðio ir kito. Perdavimas, ákëlimas, iðneðimas per langà vyksta virsminiais tarpsniais per krikðtynø apeigas, ðermenis. Jaunoji, iðëjusi á sveèià ðalá su savo rûtomis, perþengia savojo pasaulio ribà ir patenka á kità, kitokià nepaþástamà, svetimà aplinkà. Vainikas Vainikas naudotas, neðiotas daugely apeigø. Antikoje raguotø dievø rungtynëse, ðventëse, aukojimo metu (aukojami gyvuliai bûdavo vainikuojami). Tikëta, kad gebenës (Hedera helix L.), vëliau prieskoniniø þoliø vainikas gali apsaugoti nuo nuþiûrëjimo (Becker, 1998; 152). Lietuviø kalendoriniuose (Sekminiø, Joniniø) ir ðeimos (vestuviø, laidotuviø) paproèiuose vainikas iðliko kaip vienas ið ritualiniø atributø. Teiginá, kad rûtos vardu vadintos ávairios darþelio, kiemo gëlës, patvirtina ir vainiko sudëtis. Sutartinëse daþnai nepaaiðkinama, ið kokiø þolynø vainikas nupintas, tik klausiama ar vainikà pati sëjo ( Èiûtyte, èiûta. SIS 1453 ket.), pabrëþiama, kad pirð sesutæ, kurios vainikas þalias ( Ko palinkai, suoleli, SIS 1425 trej., ket.). Vainikas gali bûti: lelijos (SIS 797), liepos þiedø (SIS 821 trej.), aukso, sidabro (SIS 892), sunkiai pelnytas ðilaly rinktas, trakely pintas, Rygelëj pirktas (SIS 540). Sutartinëse jaunoji mergelë, sesiula ulioja po rûtø darþelá, vainikëlá pina (SIS 658 ket., 660 ket., 1435 ket.), nuraðko rûtà, apkaiðo sesæ (SIS 626 trej.), neðioja rûtø vainikà (SIS 1445 ket.), dovanoja sesei (SIS 892 trej.), pusæ vainiko upelin meta (SIS 772 ket.), vainikas ðirdelæ skaudþia (SIS 769 tre.). Broliø þirgai sumindo þalià rûtà (SIS 682 trej.). Vainikas nupuola sëdant á veþimà (SIS 1439 ket.) arba bernelis ámeta á eþerëlá (SIS 411 b trej.). Varënos r., Naniðkiø k. rûtø puokðteles vadindavo vainikais kaip þenklà, kad mergaitë, o ne moteriðkë. Pirðliuosna vaþiuodamas, jaunikis atveþdavo ant butelio uþriðtà rûtø puokðtæ, kurià taip pat vadindavo vainiku, o per vestuves vainikas suskinamas kaip ðluota (Daunys, 1969; 235, 236). Tai atspindi mergavimo tradicijas. Vainikas galëjo turëti ne tik ovalo, apskritimo, rato, bet ir stiebo, puokðtës formà. Vestuviná rûtø vainikà laikydavo ðventu ir já stengdavosi ilgai iðsaugoti (Varënos r., Daunys, 1969, 236). Rûtø vainiko nuoviru girdyti gimusieji ligoti vaikai, nuomaru krentantieji þmonës. Per Vainikus (Þolinæ) paðventintas rûtø vainikas naudotas nuo pakerëjimo ir burtø (Èilvinaitë, 1935; 344). Vainiko apgiedojimo tekstai prapleèia rûtos semantikà. Ruta kruta, riedinëja, daugel kelio vaikðtinëja; veþimo ratai (LKÞ). Rutelioti ritinti, riedëti, rutinëti ritinëtis, raièiotis, rutulas rutulys, rûtaveþis nusako tà, kas veþa jaunuosius. Tad leksemas 50

51 Marija Zavjalova. KOVOS SU LIGOMIS SAMPRATA LIETUVIØ IR BALTARUSIØ UÞKALBËJIMUOSE rutëti, ruta, rutelioti, rutinëti galime aiðkinti rûtø vainiko riedanèio rato, apskritimo reikðme. Þodis rûta sutartinëse giedamas ir su ilgàja, ir trumpàja u, nelygu ritmas. Sutartinëse rûta, rûto daþniausiai áeina á bendrà garsaþodþiø junginá èiuto rûto (SIS 200 trej., 1499 sk., trej., 1624 ket., kap., 1691 ket.), èiuto èiutelo, èiuto rutelo (SIS 832 ket.), sadûto rûto (SIS 1681 ket.), sadauto rûto (SIS 1247 trej., 1248 ket., 1456 ket.), sëdauto rûta (SIS 1239 trej.), tatato lingo ruto (SIS 194 trej.): R. Èiûta rûta lylia, Èiûtyta, Èiûta rûta lylia, Èiûtyta, èiûtyta. Pr. Èiutoi, èiûto rûto, Èiutoi, Èiutoi, èiûto rûto, Èiûtoi, èiûtoi. SIS 1624 ket. ðoktinë. Kaip rûto darþe (SIS ket.), taip èiûto kieme (SIS 1468 ket., 1477 ket.): R. Auðrela þvaigþdela Kiemely, èiûto, Darþely, rûto. Pr. Auþrela þvaigþdela, Kieme èiûto, Darþe rûto. SIS 1468 ket. daud. Kokia ðiø priedainiø prasmë? Sutartinæ Èiûta rûta, lylia sudaro tik vienas posmas, kuris kartojamas tiek kartø, kiek giedotojos ðoka. Èiûtinti labai kruopðèiai priþiûrëti, lepinti (LKÞ). Tai aiðkiai sakoma sutartinëje: Èiutina, mergina, /Tëvas sûnø augina (SIS 1694). Èiutelë kas èiutinamas, lepûnas, (LKÞ).Tad èiutelë, èiûta gali reikðti sutartiniø giedojimà, ðokimà lyg lepinimàsi. Èiutinti, èiûtuoti turi ir lëtai eiti, kiûtinti (LKÞ) prasmæ. Tam paèiam semantiniam laukui priklauso ir èiustas, èiustai kerëjimas, bûrimas, þavëjimas, èiustyti burti, kerëti. Galbût archajinës vieno posmo apie èiûtà èiutelà sutartinës buvo giedamos gydymo, kerëjimo tikslu? Èiûto ir jo vediniai nusako ir ramø, lëtà vaikðèiojimà buvimà kitokia bûsena nei paprastai. Tokiu bûdu, lietuviø garsaþodþiai èiûta, èiutele, èiûtyta perteikia sakraliná sutartiniø giedojimà ir vaikðèiojimà. Lylia supti, linguoti, liûliuoti ir myluoti, lepinti. Taigi èiûto, èiûta, èiûtyta ir lylia su rûta, reiðkia lëtà vaikðèiojimà, pakylëta nuotaika ðokant ratu tam tikrø apeigø metu (galbût ir atliekant gydymo rûtomis vadinamais atkerëjimo, bûrimo augalais ir paèiomis rûtomis) ritualus. Rûta (ratelis rutinëjasi, LKÞ) riedanèiø veþimo ratø reikðme þymi ir iðvedlavimo apeigø ðventiðkumà: kai jaunoji veþimo ratuose su savo vainiku (rutulu) keliauja á vyro ðalá. Vykdama á neþinomà sveèià ðalá, persikeldama á kitokià, nepaþástamà, erdvæ tuo paèiu ji tampa tos erdvës lyg ðventintoja. Garsaþodþiai èiûto, èiûta, èiûtyta, ruto, rûto, lylia liudija ir sutartiniø archajiðkumà. Iðvados: Sutartiniø gyvavimo laikais, kaip liudija tekstai, rûtomis vadinti dobilo, lino, kanapës, naðlaitës, goðtautos, mëtos, kukalio, ðalavijo, sinavadlapio vingirio augalai. Jie ávardinti bendru rûtà kaip augalà nusakanèiu þodþiu. Ðie þolynai: a) turi sumedëjusá stiebà, b) jø lapø arba lapø daliø forma primena rombà; c) lapai sudurtiniai, d) vartojami moterø ir kitoms ligoms gydyti. 2. Garsaþodþiai su rûta sutartinëse nusako mergavimo (mergelës, sesutës, tekanèios marèios) tarpsná. 3. Sutartiniø tekstai liudija, kad vainikas buvo pinamas ið ávairiø rûtomis vadintø þolynø dobilo, naðlaitës, pijoklës, goðtautos, kukalio, ðalavijo, lelijø, liepos þiedø kuriuos vëliau pakeitë rûta, virtusi meilës ir erotikos simboliu. LITERATÛRA IR ÐALTINIAI: 1. Aichele, 1986 Aichele D. Was blûht denn da. Stuttgart, Baldauskas, 1935 Baldauskas J. Mûsø dainø erotika (rûtos erotinë simbolika). // Gimtasai kraðtas. 1935, Nr Becker, 1998 Becker U. Lexikon der Symbole. Freiburg, Berzinð, 1940 Berzinð L. Refrents latvieðu tautas dziesmas. Rîgas Latvieðu biedribas zinatnu komiteja Rakstu kraums. 23 krajums A. Rîga, Cituojama pagal: Sauka D. Tautosakos savitumas ir vertë. Vilnius, Boiko, 1987 Boiko M. Sutartinu pçdas Latvijâ // Latvieðu mûzika, 18. Rîga, Birðiðka, 1921 Birþiðka M. Dainos keliais. Vilnius, Èilvinaitë, 1935 Èilvinaitë M. Upynos apylinkës (Tauragës apskrities) butovë. // Gimtasai kraðtas. 1935, Nr. 3 4, p Èiurlionytë, 1969 Èiurlionytë J. Lietuviø liaudies dainø melodikos bruoþai. Vilnius, Daunys, 1969 Daunys S. Rûta lietuviø liaudies tradicijose // Kraðtotyra. Vilnius, Elschekova, 1981 Elschekovã A. Stratigraphische Probleme der Volksmusik in den Karpaten und auf dem Balkan. Bratislava, Kabelka, 1975 Kabelka J. Latviø kalba. Latvieðu valoda. Vilnius, Kaufman, 1977 Kaufman N. Bulgarische Volksmusik. Sofia, Karaliûnas, 1987 Karaliûnas S. Baltø kalbø struktûrø bendrybës ir jø kilmë. Vilnius, LKÞ Lietuviø kalbos þodynas. T Vilnius, Royl, 1992 Royl J. E. Untersuchungen zur Mehrstimmigkeit in den Gesängen der Hochlandbewohner von Irian Jaya. Diss. FU Berlin, D. Sauka, 1970 Sauka D. Tautosakos savitumas ir vertë. Vilnius, L. Sauka Sauka L. Lietuviø liaudies dainø eilëdara. Vilnius, SIS Slaviûnas Z. Daugiabalsës lietuviø liaudies dainos. T V., Ñëàâþíàñ, 1972 Ñëàâþíàñ Ç. Ñóòàðòèíåñ. Ìíîãîãîëîñíûå ïåñíè ëèòîâñêîãî íàðîäà. Ëåíèíãðàä, Schneider, 1934 Schneider M. Geschichte der Mehrstimmigkeit. Die Naturvölker. T. 1. Berlin, Ðaknys, 1996 Ðaknys Þ. B. Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje. Vilnius, Ðeðkauskaitë, 1998 Ðeðkauskaitë D. Zur Bedeutung der begleitenden Stimme in Sutartinen Keturinen. // Litwa: Dzieje, narod, kultura. Krakow, P Vitolinð, 1973 Vitolinð J. Latvieðu gadskartu ieraþu dziesmu melodijas. Ievads krâj.: Gadskârtu ieraþu dziesmas. Rîga, Vyðniauskaitë, 1995 Vyðniauskaitë A. Lietuviø ðeima ir paproèiai. Vilnius, Wuttke, 1925 Wuttke A. Der deutsche Volksberglaube der gegenwart. Dritte Bearbeitung von E. H. Meyer. Auflage 4. Leipzig, SUTRUMPINIMAI: daud. daudytëmis (puèiama) kap. kapelija, atliekama nuo trijø iki penkiø giedotojø ket. keturinë, atliekama keturiø giedotojø Pr. pritarinys, giedamas pritarëjos (pritarti) R. rinkinys, giedamas rinkëjos (rinkti) sk. skuduèiais (puèiama) sva. senoji vokieèiø aukðtaièiø kalba trej. trejinë, atliekama trijø giedotojø The image of the rue in the sutartinës Daiva ÐEÐKAUSKAITË In the sutartinës (ancient Lithuanian polyphonic folk songs) clover, flax, hemp, pansy, mint, sage, columbine meadow rue and some other plants have been called by the name of the rue. This name has been used as their common name, which had the meaning of the plant. To express the maturity of a girl or to consider the period before her marriage the rue or the plants named after it used to be employed. As long as the sutartinës tradition survived the wreath used to be twined of a great variety of plants which thereafter were replaced by the rue with its function as a symbol of love and eroticism. Vytauto Didþiojo universitetas, Donelaièio 52, Kaunas daiva.ses@yahoo.de Gauta , áteikta spaudai

52 JUBILIEJAI Elenos Kniûkðtaitës tapyba: erdvë ir laikas, savitumas ir visuotinumas Alë POÈIULPAITË Nuoðirdþiai sveikiname tapytojà Elenà Kniûkðtaitæ su 50-meèiu. Menininkui kiekvienas naujas kûrinys turi savità laiko dinamikà. Tai ir tæsinys, ir pradþia. Pradþia, kuri bus lyg variantas kaþko jau pasiekto ir atrasto, ar iðtakos visai naujo, kam atëjo laikas iðsiverþti ir ágauti konkreèià formà bei bûvá. To neþino niekas, net pats menininkas, ieðkantis bûdø iðreikðti vaizdus, aspiracijas, nuojautas Ðitai iki banalumo þinoma, bet visada jaudina, þadina pastangas suvokti beveik nesuvokiama vidiná kûrybos procesà. Jis tuo labiau intriguoja kalbant apie liaudies menininkà, kurio talento prigimtis ir raiðka dar paslaptingesnë negu kitø, dar sunkiau pasiduodanti racionaliai analizei. Beje, yra menininkø, kuriø darbø beveik neámanoma apibrëþti pagal akademinës ir liaudies dailës poþymius, tokie jie saviti. Tokia ir Elena Kniûkðtaitë, pagal nusistovëjusá paprotá laikoma liaudies menininke. Nors jos kûryba yra iðskirtinë liaudies ir akademinës dailës ribø atþvilgiu, tapytojos priskyrimas bûtent liaudies menui turi tam tikrà pagrindà ir logikà. Ne tik dël to, kad jai neteko baigti akademiniø dailës mokslø, bet svarbiausia dël jos vidinio pasaulio sanklodos, meninio màstymo bûdo, pasaulëjautos ypatybiø, stipriau jà siejanèiø su liaudiðkàja, o ne su profesionaliàja tradicija. Tai buvo seniai, prieð trisdeðimt metø, kada jauna vidurinæ mokyklà baigusi mergaitë nuo Kartenos sostinëje, Vilniaus technologijos technikume, mokësi fotografijos meno ir amato. Iðmoko ir pradëjo tapyti vydamasi savo svajonæ bûti dailininke. Nors pirmosios nuotraukos rodë nemenkus gabumus parinkti motyvà, rakursà, pagauti nuotaikà ir t.t., jas greit pakeitë paveikslai. Fotografija rodësi neiðgalinti iðreikðti to, kas gyveno sieloje. Kita vertus, fotografija galbût pernelyg tiesmuka ir atvira, reikalaujanti didesnio iðorinio atsivërimo paèiame darbo procese (ir ið fotografuojamo objekto, þmogaus, ir ið fotografo). Atsivërimo bûtinybë buvo tarsi koks barjeras ið prigimties labai jautriai, uþdarai mergaitei, spontaniðkai vengianèiai vieðumos, tarsi bijanèiai, jog svetimas Elena Kniûkðtaitë þvilgsnis, o tuo labiau koks kietakaktiðkas þodis nepaþeistø jos vidaus pasaulio ir troðkimø. Tai ne tik þmogaus bûdo bruoþas, gal paveldëtas þemaitiðkas santûrumas, bet ir intuityviai jauèiamas menininko orumas, kuriam gyvybiðkai bûtina tam tikra autonomija, vidinë ir iðorinë tyla. Tyla, kurioje virpa kûrybinë átampa, ákvëpimo ekstazë ir grauþia netikrumo bei abejoniø kirminas, kurioje liejasi niekam nematomas dþiaugsmas ir vyksta skaudþios dramos. Tos tylos poreikis, sakyèiau, varþymasis ir drovumas trukdë jai ir tuometinëse seminarais vadintose kûrybinëse stovyklose. Kvieèiama ji jose dalyvaudavo, taèiau netapë negalëjo. Atrodë, sunku, neámanoma rodyti save, savo darbà prie molberto, kurá paprastai mato tik keturios sienos, na, kartais dar artimiausi þmonës, o gal kad dar nebuvo to aiðkumo ir tikrumo savimi, kuris teikia dràsos nekreipti dëmesio á aplinkà. Ið tiesø, metams bëgant, Kniûkðtaitë áprato bûti 52

53 JUBILIEJAI Angeliukai ant tilto m. Dr., al., 80x85 cm. tarp tokiø pat kaip ji liaudies tapytojø, netgi ir tapyti, nors patys brandþiausi paveikslai atsirado vienumoje ir tyloje. Taèiau, drovëdamasi vieðumos, ypaè tarp nepaþástamø ar maþai paþástamø þmoniø, Elena Kniûkðtaitë niekada nebuvo ir nëra atsiskyrëlë keistuolë. Ji gerai paþásta þmogaus kasdienio gyvenimo skoná, neða didþiausià namø buities rûpesèiø ir darbø dalá. Kaip ir daugelis, turi draugø, su ja malonu ir nesunku bendrauti. Taigi ji tarsi tokia pat kaip dauguma ðios pilkos þemës gyventojø, tik nepaprastu talentu apdovanota. Bandymas atskleisti ir áspëti talento prigimtá bei paslaptá daþniausiai sukuria legendas apie menininko gyvenimà ir kûrybà. Taèiau ir fantastiðkiausioje legendoje þëri realybës ir tiesos atskalos. Tokios legendos tiesos neaplenkë ir Elenos Kniûkðtaitës. Ir tiesa, ir legenda yra tai, kad Elenos Kniûkðtaitës meniná màstymà, motyvo, siuþeto parinkimo bei komponavimo pobûdá veikë specifiniai fotografijos vaizdo principai. Ir tiesa, ir legenda tai, kad lankydama Paletës studijà (vadovas R. Bièiûnas) per kelerius metus ji taip ir neásisavino akademinës dailës abëcëlës arba, tiksliau, taisykliø, kaip teisingai sukurti gerà paveikslà, taisykliø, kurios kartais pavergia neprofesionalø menininkà ir uþgniauþia ágimtà savitumà. Studija davë jai nepalyginti daugiau formavo asmenybæ, mokë suvokti ir vertinti meno reiðkinius bei pavienius kûrinius, sàmoningai (ne vien intuityviai) suprasti, kad savo kelià turi atrasti pati, ásiklausydama á save ir save realizuodama. Laikas, praleistas studijoje, paruoðë Kniûkðtaitæ savarankiðkai kûrybai, ugdë pasitikëjimà savimi ir savo menine nuojauta, sugebëjimà ið kitø perimti tik tiek ir tik tai, kas artima jos pasaulëjautai ir kas padeda skleistis jos paèios talentui. Taèiau ir tada, kûrybinio kelio pradþioje, ir dabar, kai uþ peèiø solidi patirtis, Kniûkðtaitë dëmesingai ásiklauso á kitø nuomonæ, 53

54 JUBILIEJAI ypaè tø, kuriø kompetencija ir nuoðirdumu pasitiki. Kuriems drásta atviriau iðsakyti savas mintis, siekimus, abejones. Tarsi norëtø pasitikrinti, ar tuo keliu eina, ar daro tai, kas reikalinga. Ypaè ásiklauso á tapytojo V. Ciplijausko, kuris jà rëmë ir padëjo jai nuo pirmøjø savarankiðkø kûrybos þingsniø, nuomonæ. Labai brangus jai buvo a.a. Vitalijos Blaþytës þodis bei patarimas, pas jà, Lietuvos tautodailininkø sàjungos konsultantæ, vaþiuodavo á Kaunà pasikalbëti, laukdavo savo namuose Rumðiðkëse Po keleriø metø mokymosi ir darbo sostinëje Kniûkðtaitë iðvaþiavo gyventi á Rumðiðkes, kurios jai tapo tarsi antràja tëviðke ir kûrybos þeme. Èia galutinai susiklostë gyvenimo ir kûrybos bûdas, tapysena, meninis màstymas. Paletë jà supaþindino su akademine daile, primityviàja tapyba, o darbas Liaudies buities muziejuje restauruojant senuosius liaudies dirbinius (skrynias, skulptûras ir kt.) jai atvërë paprastà, bet gilø, jaudinantá nesenkanèia iðraiðkos, nuoðirdaus jausmo jëga tradicinës liaudies kûrybos pasaulá, liejo á jà tradicijø dvasià. Taèiau liaudies meno ðedevrai nepaskatino mëgdþioti ar sekti. Lygiai kaip nepaprasta ir unikali Rumðiðkiø gamta, senøjø kaimo sodybø glostanti ramybë, harmonija ir romantiðkà nostalgijà þadinanti archaika nekëlë pagundos tiksliai jas atvaizduoti drobëse. Tai nuostabu, nes retame Kniûkðtaitës paveiksle nerasime kokio Rumðiðkiø fragmento ar motyvo. Atpaþástame juos nesunkiai, nors tai nëra ryðkiausi, efektyviausi, labiausiai iðreklamuoti kampeliai ar pastatai. Taèiau visi jie ápinti á meninæ vizijà bei idëjà ir kalba specifine meno kalba. Jau pirmieji vieðumoje pasirodæ Kniûkðtaitës paveikslai (respublikinëse liaudies meno ekspozicijose, tuometinëse vadinamosiose sàjunginëse parodose ir kt.) padvelkë kaþkuo itin savitu ir átaigiu. Buvo akivaizdu, kad á liaudies tapybos kontekstà ásilieja galinga jëga. O tas kontekstas tuo metu irgi buvo nepaprastas. Tai buvo pirmosios tapytojø primityvistø bangos laikas, já atspindëjo ir savotiðkai simbolizavo J. Nalivaikienës, M. Kozminos, M. Bièiûnienës vardai. Jø ir dar maþiausiai bent deðimties tapytojø A. Danilevièiaus, K. Jackaus, B. Zavadskio, B. Krivicko, M. Juðèiuvienës, M. Mastaitienës, V. Masiulio ir kt. tapyba stebino originalumu, nuoðirdumu, spalvingumu, bet gal labiausiai siuþeto, daugiausia kaimo, groþiu, harmonija, þmogiðkosios bûties pilnatvës teigimu. Buvo ir nemenkas stilizuotosios, arba, tuometiniu terminu, saviveiklinës tapybos, kuri orientavosi á ávairias akademinës profesionaliosios dailës kryptis, fonas. Verta prisiminti ir kità tuometinæ realijà. Lietuvoje primityvioji tapyba, vos atsiradusi, buvo pripaþinta ir skatinta, ieðkant jos sàsajø su liaudies meno tradicijomis ir jas akcentuojant. O kitur, ypaè Maskvoje, virë aistringos diskusijos dël tokio kûrybos bûdo bei jo egzistavimo tikslingumo. Ádomiø tapytojø primityvistø turëjo ne tik Lietuva, jø buvo Kaukaze, Ukrainoje, paèioje Rusijoje ir kitur. Tie ginèai apie primityviosios tapybos prigimtá, pasaulio matymo ir vaizdavimo specifikà, realybës ir meninës tiesos santyká turëjo ne vien teorinæ, menotyrinæ, bet ir ideologinæ prasmæ. Primityvo stilius daugeliu atvejø kirtosi su socialistinio realizmo dogmomis, o ðviesûs, skaidrûs kaimo (daþniausiai ne sovietinio, o senovinio) gyvenimo vaizdai, vyravæ primityvistø paveiksluose, ne visada atitiko tarybinæ gyvenimo sampratà. Taèiau, laimei, tos diskusijos greit iðsikvëpë, iðblëso, ir primityvistø paveikslams nebuvo uþdarytos parodø saliø durys. Juolab kad didelë jø dalis (lietuviø net vienuolika) pateko á Pasaulio primityviosios tapybos enciklopedijà. Tarp jø buvo ir Elena Kniûkðtaitë. Tokia buvo aplinka, kurios meninis lygis, meistriðkumas jau savaime këlë nemenkus reikalavimus kiekvienam naujam talentui ir kuri be jos ðiandien bûtø neabejotinai skurdesnë. Kiekvieno menininko kûrybos kelyje galima áþiûrëti akmenëliø, kalneliø ir slëniø, staigesniø ar ramesniø posûkiø, tarsi kokiø etapø. Kniûkðtaitës kelias stebëtinai tiesus, taèiau ir já, atidþiau ásiþiûrëjus, galima padalinti bent á tris atkarpas pagal motyvo pobûdá, siuþetø parinkimà bei traktavimà. Pirmoji atkarpa arba pirmasis etapas nëra ilgas, gal koks penketas metø nuo kûrybos pradþios. Antrasis apimtø daugiau kaip du deðimtmeèius. Tarp jo ir paskutiniojo yra tylos intarpas, lyg stabtelëjimas. Tai nereiðkia, kad dailininkë buvo liovusis tapyti. Ji ieðkojo, laukë lyg kokio naujo nuðvitimo. Sulaukë, ir, atrodo, prasidëjo treèioji kûrybinio kelio atkarpa Pradþia, pirmasis Kniûkðtaitës kûrybos periodas, paþenklintas dëmesiu paprastam, tarsi nereikðmingam motyvui prie namo þydinèiam medþiui, tarsi atsitiktinai ant lango atsiradusiam katinëliui ir pan. Tai lyg koks kamerinio motyvo laikas, kai tapoma tarsi bandant save, pleèiant þvilgsná ir horizontus, keliant sau vis sudëtingesnius uþdavinius. Kinta formatai, uþvaldomos vis didesnës erdvës, kuriamos daugiafigûrës kompozicijos, sudëtingi vaizdai kitaip tariant vis artëja ir pagaliau ateina brandos metas, kurá pagal paveikslø uþmojus ir struktûrà galima pavadinti monumentalistiniu ar panoraminiu. Tarp jo ir paskutiniøjø darbø, kurie liudija, jog gimsta kaþkas nauja, kaip jau minëta, bûta tylos. Ir, kaip dera tyloje, vël kaip jaunystëje randasi maþi formatai, kameriniai motyvai, taèiau visai kitokie. Ne tik todël, kad ima vyrauti natiurmortai, ið jø spinduliuoja kaþkas sunkiai nusakoma, kaþkas skaudaus, dramatiðko, nors jie skirti ne kokiam sielvartui iðreikðti, o parodyti daikto, augalo, vaisiaus groþá. Ir pagaliau drobës suspindi sakraliniais krikðèioniðkais siuþetais. Savitai ir netikëtai. Ar tai nauja tylos spalva, susimàstymas, ar kardinalus posûkis, parodys laikas. Nuostabu yra tai, kad per visus ieðkojimus, brandà, stabtelëjimus nepakito nei tapysena, nei vaizdo struktûra, nepriklausomai nuo to, kas bûtø vaizduojama. Ir kaþin ar galëjo jos kisti, jeigu autorës santykis su pasirinktu motyvu iðliko toks pat. Ðis santykis laikosi tarsi ant dviejø kolonø erdvës ir laiko, individualumo, asmeniðkumo, netgi intymumo ir visuotinumo. Jis labai aktyvus, labai aiðkiai juntamas, nors vizualiai, galima sakyti, nereiðkiamas, jis lieka lyg potekstëje, kaip kokios ádëmios visa stebinèios, á visa giliai suinteresuotai þvelgianèios akys. Sakytum, lyrinio herojaus akys. Ðitame þvilgsnyje, suþavëtame, susimàsèiusiame, reèiau nuliûdusiame aiðkus suvokimas, jog visa greit pasikeis, gal net visai iðnyks, liks tik paveikslo vizija, lyg koks neiðdildomas antspaudas. Rodos, norima pasakyti: ðtai akimirka, kupina prasmës, harmonijos, gal net savotiðkos laimës, kartais iðskirtinë, kartais viena ið daugelio, taèiau verta dëmesio, akimirka, kuri niekada nesugráð, diena, kuri iðauð tik prisiminimuose, apvilkta gal liûdesio, gal svajonës, gal nostalgijos rûbais. Ðtai tai, ko jau nebëra: pakito þmoniø veidai 54

55 JUBILIEJAI Triptikas. Pieniø þydëjimas m. Dr., al., 97x37,5; 97x75; 97x37,5 cm. ( Giminës ), vietoj pavasario raktaþoliø nukritæ rudens lapai ( Mergaitës skina raktaþoles ), uþaugo mergaitë ( Mergaitë su verba ), jau nepasikartos nuostabus susibûrimas giedrà ðventvakará ( Vakaras prie Minijos ) Dabarties tapsmas, nesulaikomos akimirkos groþis tokia Kniûkðtaitës filosofija, jos paveikslø jëga, tarsi raktas apmàstymui apie þmogaus bûtá laike ir erdvëje, gamtoje ir tarp þmoniø. Kaip galima numanyti ið to, kas pasakyta, Kniûkðtaitës akimirka kitokia, negu, sakykim, impresionistø paveiksluose. Ji tokia pat trapi, taèiau tame trapume sudëta visa, kas joje turi bent kiek visuotinumo, to, kas svarbu þmogaus gyvenimui, o ne tik vaizduojamam momentui, kas atskleidþia þmogaus bûties prasmæ ir groþá. Kitaip tariant, parenkama bûtent tokia akimirka ir toks vaizdas, kuriame galima áþvelgti þmogaus bûties esmæ, o pats ðitaip suvokiamas ir pateikiamas paveikslo motyvas tampa tarsi kokiu þenklu, metafora, nors specialiai kurti koká nors simboliø pasaulá E. Kniûkðtaitë niekada nekëlë sau uþdavinio. Galbût todël jos paveiksluose þmonës sustatomi taip, tarsi pozuotø prieð objektyvà, kaip senovinëse nuotraukose (tai irgi turi prasmæ laiko dialektikoje) jai svarbu parodyti juos bûtent taip: ðiek tiek pasitempusius, tarsi jauèianèius momento svarbà ( Giminës, Portretas su gegute ir kt.). Tiesa, kartais herojus pasuktas netikëèiausiu rakursu, tarsi bûtø uþkluptas nemaèiom. Taèiau ir tada fiksuojamas judesys, poza iðraiðkingai apibendrinama, kartais atrodo netgi teatraliðkai. Ir tada, kai paveikslo vaizdas tarsi iðplëðtas ið pilkos buities ar paprastos namø ðventës, jis turi kaþkà visuotinai svarbaus ir reikðmingo. Kartais net atrodo, jog menininkë, gyvendama savo áprastiná namø, kasdienio darbo gyvenimà, staiga ima ir stabteli lyg uþsisvajojusi, lyg suþavëta tuo, kà tarsi naujai pamatë ar kas netikëtai atitiko jos kaþkokià giliai neðiojamà mintá. Todël visada jauti be galo artimà ryðá su kiekvienu vaizduojamu dalyku, kiekvienu þmogumi, jauti tà, kas jau buvo pavadinta lyriniu herojumi. Menininkë nevengia vaizduoti artimø þmoniø (giminiø, sûnaus, draugø) ar net suteikti personaþui autoportreto bruoþø, lyg minëtasis lyrinis herojus bûtø ágavæs konkreèià iðvaizdà ir realiai ásijungtø á vaizduojamà scenà (pastarasis atvejis bene ryðkiausiai atsispindi Dailininkëje su dûdele ). Elenos Kniûkðtaitës paveikslø þmonës neskuba, tai laikas teka juos keisdamas, neiðvengiamai kaitai teikdamas kaþkokio skausmo ir dramatizmo atspalvá, nuðvieèiantá stebëtinà jø ramybæ. Jie, sustojæ pozuoti ar netikëtai uþklupti, ar tiesiog nutapyti kokioje nors situacijoje (buityje, gamtoje, mieste ir pan.), tarsi ásiklauso, bandydami susivokti pasaulyje ir savyje, stebimi ir vertinami jautraus neregimo paveikslo personaþo lyrinio herojaus. Ðá þvilgsná dar paryðkina aplinka, kurioje jie vaizduojami. Toje aplinkoje itin daug erdvës, kuri, nepriklausomai nuo to, kas jà sudarytø, nëra pasyvi vaizduojamo þmogaus atþvilgiu. Þmonës neskuba, medþiø nesiûbuoja vëjas visa tiesiog gyvena kupinoje rimties erdvëje, iðplëðtoje 55

56 JUBILIEJAI ið laiko tëkmës akimirkoje. Tai primena liaudies dainø, apskritai folkloro realybæ, senosios tapybos, raiþiniø, skulptûros rimtá ir ramybæ, þenklinanèià dideles tiesas apie þmogaus paðaukimà gyventi ir to gyvenimo bûdà. Ið tiesø folklorui bûdingas ásiþiûrëjimas, ásistebëjimas á esmæ, kuri nuðluoja smulkmenas ir atsitiktinybes. Liaudies dainius neskubëdamas, tarsi visa pasverdamas iðpasakoja, kaip jis eina, kà daro, kà jauèia, ko ilgisi, palygindamas dabartinæ bûsenà su svajonæ primenanèia praeitimi (kareivëlio vargai, uþ bernelio iðleistos moters dalia, jaunystës valiûkiðkas þërëjimas ). Ðitokio tipo pasakojimas, specifine tapybos kalba iðdëstytas, bûdingas Kniûkðtaitës meniniam màstymui, kuris labiau nei liaudies primityvui artima tapysena priðlieja jà bûtent prie liaudiðkosios tapybos. Taigi laikas ir erdvë, þmogus toje erdvëje ir laike yra ta paslaptis, kuri nuo pat kûrybos pradþios sàmoningai ir intuityviai jauèiama, problema, nuo pat kûrybos pradþios sprendþiama. Vargu ar erdvës sprendimas ágautø tiek savitumo, jeigu kitaip bûtø traktuojamas laikas. Erdvë, aplinka nëra tik dekoratyvus fonas vaizduojamai scenai ar situacijai, nors jos konkretûs sprendimai turi nemaþai dekoratyvumo. Erdvës kalbëjimas paryðkina akimirkos svarbà, jos iðskirtinumà ir efemeriðkumà. Jau buvo minëta, kad Kniûkðtaitës paveikslø plastinis vaizdas, rûpestingai parinkta kompozicija, detalës, fonas yra tarsi kokia metafora, lyg ir þenklas, nuoroda á gilesnæ vaizduojamo objekto prasmæ. Ðis metaforiðkumas ryðkus ir erdvës traktavime. Kai kuriuose darbuose, sakykim, kaip didþiulëje kompozicijoje Portretas su gegute ar paveiksle Vaikai, erdvës tarsi visai nepaliekama, iðnyksta horizontas, þmonës uþima visà drobës plotà, taèiau uþ jø jauti keistà erdvës alsavimà. Kitur, atvirkðèiai, þmonës kaþkur toli, tarsi tirpsta fone, daþniausiai gamtos vaizde ( Meðkeriotojos ). Kartais tampa net nebeaiðku, kas svarbiau aplinka ar jie patys. Kartais jie iðplëðti ið aplinkos, tarsi pakilæ virð nuostabaus gamtos vaizdo, ir tai sustiprina vaizduojamos situacijos trapumo áspûdá ( Vakaras prie Minijos ). Kai kuriuose paveiksluose þmonës ir aplinka sudaro savotiðkà lygiaverèiø partneriø duetà, fono objektai ir þmoniø figûros sukuria labai savità, ryðkiai dekoratyviai akcentuojamà ritmà, tarsi koká ðventiná ðoká (vienas ryðkiausiø tokio erdvës traktavimo pavyzdþiø yra garsusis paveikslas Karuselë ). Specifinæ iðraiðkà erdvës traktavimas ágauna peizaþuose, kuriø Kniûkðtaitë yra nutapiusi tikrai daug. Juose daþniausiai dominuoja gamtos vaizdas, beveik iðimtinai koks Grojantys angelai m. Dr., al., 85x90 cm. nors neturistinis Rumðiðkiø kampelis, kurio groþá gali pastebëti tik gerai paþindamas muziejaus teritorijà. Bûdinga ir tai, kad tie vaizdai beveik niekada nebûna tuðti, t.y. be þmoniø. Net maþa figûrëlë suteikia peizaþui gyvybës ir skaudþios nostalgijos. Ðitai pabrëþia ir dangaus bei þemës santykis peizaþuose. Dangaus spalvos kuria nuotaikà, visa nuspalvina globaliniu erdvës pajutimu, nudaþo medþius, laukø reljefà. Kniûkðtaitës peizaþas nëra vertybë pati savyje, jo groþis, kad ir koks unikalus ir nepakartojamas bûtø, neiðsisemia to vaizdo graþumu, formø tobulumu, jis þiûrovà ávilioja á pasaulá, kuris verèia màstyti, kuris neapsiriboja vieninteliu áspûdþiu ir tarsi reikalauja pakartojimo, naujo atsivërimo. Tame, kaip ir minëtoje rimtyje, galime áþiûrëti ryðá su tradiciniu liaudies meno vaizdo daugiavariantiðkumu. Ið pirmo þvilgsnio itin netikëti ir tarsi visai kitokie atrodo naujausi darbai sakralinëmis krikðèioniðkomis temomis. Bûdinga, kad dailininkë savo drobëms ima aiðkias ir per amþius nusistovëjusias ikonografines schemas, sakykim, Bëgimà á Egiptà, Madonà su kûdikiu, ðventøjø paveikslus. Kompo- 56

57 zicijos schemos ji nekeièia, taèiau padeda jà ne egzotiðkame Jeruzalës gamtovaizdyje, o lietuviðko peizaþo fone. Kelias, toks paþástamas lietuviðkas lauko keliukas ir rudens spalvomis nuauksintas berþynas, kurio fone tapoma Naujojo Testamento scena, sukuria nepaprastai originalø vaizdà ( Bëgimas á Egiptà ). Itin savitai tokia traktuotë atrodo siejant jà su Kniûkðtaitei bûdinga laiko ir erdvës problematika. Galbût pasirinkto motyvo istoriðkumas ir vaizduojamos scenos nutolimas laike verèia já traktuoti kaip savotiðkà vizijà. Lietuviðkas peizaþas tà laiko atstumà maksimaliai sutrumpina, vaizduojamà siuþetà suaktualina. Mums gerai paþástamoje pievoje iðsiskleidþia Madonos groþis, savitai atsiveria ðv. Jono Krikðtytojo paveikslas, auksinio berþyno fonas apgaubia bëganèiuosius á Egiptà, lydimus bûrio angelø... Vaizduojamø þmoniø, siuþeto nepaprastumas nuðvieèia peizaþà kaþkokia ypatingai skaidria ðviesa. Jeigu tapydama plaèiai þinomus Naujojo Testamento siuþetus, ðventuosius, ji nebëga nuo krikðèioniðkosios ikonografijos vaizdo, tai kurdama paveikslus, kuriø centre angelø figûros, ji tarsi pokð- Ruduo m. Dr., al., 92x85 cm. Ramûno VIRKUÈIO nuotraukos JUBILIEJAI tauja, ákurdindama juos grojanèius veðlioje pievoje ar sodo medþiuose. Laikas ðiuose siuþetuose tarsi nustoja egzistuoti, nebeþenklina graþaus vaizdo praeinamumo dramatizmu, jis, kaip ir erdvë, kurioje iðskleidþiama paveikslo kompozicija, suvirpa reliatyvumo paslaptimi. Taèiau labai jautriai, subtiliai sugráþta Kniûkðtaitës problematika, kai paveikslo centre atsiduria þmogus, jai neáprastai vienuolio abitu aprengtas: tarp pulko baltø aveliø, Rumðiðkiø malûno fone. Iðties egzotiðkas, gan tamsaus kolorito vaizdas, lyg specifinë þmogaus egzistencijos ir misijos laike ir erdvëje metafora... Jau kalbëta apie kontekstà, kuriame atsirado Elenos Kniûkðtaitës kûryba. Bûdinga, kad ir ðámet, kai kûrybos kelias matuojamas jau trisdeðimèia metø, o ji pati atðventë pirmà rimtà jubiliejø, jos kûrinius galima buvo pamatyti dabartinës primityviosios tapybos kontekste, vasarà Kauno paveikslø galerijoje veikusioje respublikinëje, ið dalies retrospektyvinëje parodoje. Èia buvo tarsi jos mini personalinë ekspozicija, kurioje ji iðties savitai atrodo ir didþiuliais formatais, ir tapysena, ir ta laiko ir erdvës filosofija, kurios vienà kità bruoþà bandyta pagauti. Elena Kniûkðtaitë s creation: time and space, uniqueness and universality Alë POÈIULPAITË The creative path of the famous painter primitivist Elena Kniûkðtaitë is being reviewed in the article. Her creative psychology, the system of values as well as the aspects of artistic thinking and expression are dealt with in the article. The article is particularly aimed at revealing the artist s perception with regard to time and space, the tension between individuality and universality, the relationship between national culture, realities of the civilization history and christian symbols. 57

58 KITOS KULTÛROS Ne taip jau daug lietuviø kalba yra literatûros apie keltus. Tai: Ðletë F. Keltai tarp Alezijos ir Pergamo. Vilnius, 1984; Demeter T. Germanø ir keltø sakmës bei legendos. Vilnius, 1993; keltams skirtas skyrelis G. Beresnevièiaus knygoje Religijø istorijos metmenys (Vilnius, P ); straipsnis Keltø mitologija antrajame Mitologijos enciklopedijos tome (Vilnius, P ) ir turbût viskas. Ðá sàraðà norëtøsi papildyti kad ir vos keletu iðtraukø ið þymios T. G. E. Powello studijos ðia tema (tikslià metrikà þr. gale). Juoba kad 1958 metais pasirodþiusi T. G. E. Powello knyga Keltai buvo pirmoji iðsami paþintinë publikacija apie ðiuos senuosius europieèius, apimanti ir archeologinius, ir raðytinius duomenis, taip skaidriai paraðyta ir puikiai iliustruota. Jà entuziastingai sutiko tiek mokslininkai, tiek plaèioji visuomenë, ir ðiandien, nors keltologijoje nuo to laiko daug kas ávyko, jokia kita atskira knyga jos nëra pranokusi (Stuart Piggot). KELTAI T. G. E. POWELL Karo þygiai Geleþis, ðiauriau Alpiø gyvenanèiø tautø ûkyje pradëta vartoti apie VII a. pr. Kr. ar kiek anksèiau, smarkiai padidino ginklø skaièiø ir pagerino jø kokybæ. Su Halðtato kultûros pirmosios fazës karvedþiø palaidojimais veþimuose visø pirma susijæ ilgi geleþiniai kalavijai, sprendþiant ið ilgio bei proporcijø, skirti kertamajai ir duriamajai kovai. Kadangi ðiuose kapuose krenta á aká ir þirgo reikmenys, neretai buvo tvirtinama, kad bûtent ðiuo metu pasirodo kavalerija ir kad minëti ilgi kalavijai atsirado kaip tik ðiam naujam kovos bûdui. Tokia nuomonë nepagrásta, nes uþsilipti at arklio tai dar ne darniai veikti ginkluotø raiteliø bûryje, o kaip tik tai reiðkia kavalerijà. Be to, tokio tipo kardu ant þirgo bûtø labai sunku naudotis, juoba be balnakilpiø, tuomet dar neþinotø. Kardininkai, prieðingai nei lankininkai, þirgais senovëje naudojosi tik kaip priemone greitai atsidurti mûðio lauke arba ið jo pasitraukti, taèiau visa europinio karo meno esmë, kaip matyti jau ið Homero, buvo individualus kariø susirëmimas prieðais abi kovos linijas. Nors dauguma Halðtato kultûros karvedþiø kapuose rastø veþimø buvo keturraèiai ir naudoti apeiginiais tikslais ar kaip paprasèiausios transporto priemonës, esama kai kuriø uþuominø, kad tuo laiku transalpinëje Europoje pasirodë ir dviratës vaþiuoklës. Reikðmingas ðiuo poþiûriu yra tokios rûðies ratø pieðinys ant akmeniniø bronzos amþiaus kapo sienø Kivike, Ðvedijoje, datuojamas apie X a. pr. Kr. O kai kuriose Halðtato kultûros kapavie- Halðtato geleþinis kardas su paauksuota rankena ið Ðernbergo, Viurtembergas. Ilgis 1 m. 58

59 Dviejø tekiniø vaþiuoklës pieðinys ant kapo sienos Kivike, Ðvedija. KITOS KULTÛROS tëse rasta tik po du ratus, nors tai ir neleidþia atmesti galimybës, kad ið tikrøjø veþimas turëjo keturis. Be kertamojo ir duriamojo kalavijo, geleþinio arba bronzinio, naudotasi ir ávairaus dydþio ietimis, daþniau svaidomosiomis nei duriamosiomis. Taip bûta pirmojoje Halðtato kultûros fazëje, kai keltai tapo suvienyti kaþkokios karingos dinastijos. Jà sekusiame VI amþiuje pr. Kr. ir V-ojo pradþioje, kai graikø bei etruskø dirbiniai pasiekë Dunojaus aukðtupá ir Senos iðtakas, liudydami keltø valdose santykinës taikos bei vieningos valdþios periodà, ilgasis kalavijas uþleido vietà plaèiø aðmenø durklui, kuris, kartu su pora svaidomøjø ieèiø, ir sudarë standartinæ ginkluotæ. Manoma, kad ði asmeninës ginkluotës modifikacija irgi rodo ramesnæ padëtá, bent jau centrinëse keltø srityse, nes toks ginklø rinkinys lygiai gerai tinka ir medþioklei. Keltø karybos bruoþus, taip gyvai vëlesniais amþiais apraðytus klasikinëje bei jø paèiø literatûroje, visu ryðkumu atskleidþia didþiosios keltø ekspansijos laikotarpio, prasidëjusio V a. pr Kr. pradþioje, archeologinë medþiaga. Prieð pat ðá prasiverþimà Halðtato stiliø pakeitë lateniðkasis, ir dabar jau keltø kariûnà, apsiginklavusá lengvu duriamuoju kardu bei durklu artimai kovai ir svaidomosiomis ietimis, á mûðá veþë greita dviratë vaþiuoklë, traukiama poros maþø arkliø. Ankstyvojo La Teno laikotarpio ginklai rodo Halðtato ir apdorotø graikiðkø ypatybiø miðiná, o puikioje vaþiuoklës apdailoje matyti didelë etruskø átaka. Ið V pabaigos ir IV a. pr. Kr. kapø Reino vidurupy bei Kampanijoje galima susidaryti gana aiðkø tuomet pasirodþiusio dar didingesnio kario vaizdà. Bronzinëse makðtyse ornamentuotu galu ir La Teno stiliumi iðraiþyta iðorine puse kabëjo geleþinis kardas, ðalia, irgi makðtyse durklas, o rankoje ietys. Ypaè turtingi karvedþiai dar turëjo smailos kepurës, ar kûgio, pavidalo bronziná ðalmà, kartais net paauksuotà, iðdabintà La Teno stiliaus motyvais ir papuoðtà dekoratyvinëmis kniedëmis. Þirgas aprûpintas prabangiomis kamanomis ir pakinktais, vaþiuoklë irgi su bronzine apdaila, geleþiniais ratlankiais bei kitomis dalimis. Áprasti metaliniai þàslai prieðistorinëje Europoje buvo dvigrandþiai, bet Kampanijoje, o vëliau Britanijoje bei Airijoje, aptikta ir trigrandþiø, arkliui ne tokiø skaudþiø. Tai þymi pasirodþius naujà þirgø veislæ, jautresnæ águdusiam valdymui. Kovos bûdai Ankstyvojo La Teno periodo palaidojimo ratuose La Þorþ Meje, Marnoje (Prancûzija), rekonstrukcija. Su Polibiju bei vëlesniais autoriais galima pradëti kalbëti apie veiksmus mûðio lauke. Atsiþvelgiant á visus turimus duomenis, galima padaryti iðvadà, kad pirminë kario ratuose paskirtis buvo pasiutusiai lëkti á arba palei prieðo rikiuotæ, siekiant sukelti siaubà tiek paèiu áspûdþiu, tiek ir laidomomis strëlëmis ar ietimis, taip pat klaikiu tiukðmu, sukeliamu rëkiant, puèiant ragus bei muðant á veþimo ðonus, ypaè ásiverþus á flangus ar uþnugará. Tada karys ðokdavo ið ratø, sulaikytø vaþnyèiotojo, pasiruoðusio, jei prireiks, nedelsiant atsitraukti, ir, sviesdamas ietá ar iðsitraukdamas kardà, mesdavo prieðui iððûká. Iððûkiui neabejotinai priklausë ir pagyros savo ðaunumu ar, galimas daiktas, kilme, kaip tam tikra nustatyta formulë átrãuktos á karo dainà. Ið tikrøjø, regis, bûdavo nepaprastai ásikarðèiuojama. Atrodo, jog tarpgentinëse kovose pagrindinës pajëgos mesdavosi mûðin tik po ðios individualios rungties ir turbût tik tuo atveju, jei kuri nors pusë ásitikindavo sëkminga viso þygio baigtimi. Karo su romënais susirëmimuose 59

60 KITOS KULTÛROS Bronzinis ðalmas ið palaidojimo La Þorþ Meje. Aukðtis 37 cm. Pora bronziniø þàslø ið Ringstido, Norfolkas. I a. pr. Kr. Ilgis 26 cm. Apaèioje puoðybos detalë. Ðalmas ið bronzos ir geleþies su koraliniais atsikiðimais ið kapo Kanosoje, Apulijoje (Italija). IV a. pr. Kr. pabaiga. Aukðtis 25 cm. kariuomenës turëjo ásitraukti kovon greièiau, ir tai lëmë þymius kautyniø tvarkos pakeitimus. Archajinis kariø asmeniðkas iððûkis bei apskritai susirëmimo pobûdis primena scenas ið Iliados. Keltai ið tikrøjø paveldëjo tradicijà, daug anksèiau susiformavusià á pietus nuo Balkanø ir Alpiø. Teliamono (Telamon) mûðis, ávykæs 225 m. pr. Kr., kuriame romënai atrëmë galø antplûdá Italijoje, tai pirmasis dorai apraðytas keltø mûðis. Vaizdingi Polibijo praneðimai, paremti to meto ðaltiniais, yra visiðkai patikimi. Be kita ko, jis paþymëjo, kad galø kardais galima tik kirsti, bet ne durti. Archeologija patvirtina, jog tikrai tuo laiku keltø kardai tapo sunkesni ir platesni. Trumpas durklas liko svarbus, taèiau nebe visi kariai turëjo ir vienà, ir kità. Dauguma paprastø pëstininkø, matyt, laisvø klientø, 1 kapø ið III ir II a. pr. Kr. rodo, jog kalavijas su viena ar dviem ietimis sudarë tipiðkà ginkluotæ. Tuo pat metu, nuo III a. pr. Kr. vidurio, atsiranda ir ilgieji keltø skydai. Pirmieji jø pavyzdþiai pasirodo ant graikiðkø monetø bei Pergamo skulptûrø ir nebeiðnyksta iki pat romëniðkø paminklø Galijoje. Skydo paprastai bûta staèiakampio su uþapvalintais, ar ovaliniais, galais; gamintas jis ið medþio, kartais turbût pintas, geleþimi ðarvuotu viduriu, reèiau ir kraðtais. Keltiðko tipo mediniai skydai þinomi ið didþiulio durpyno Hjortspringe, Danijoje, kur jie, regis, bus atsidûræ kaip áþadø aukos, ir dar vienas iðliko Egipto smëlynuose. Pastarasis galëjo priklausyti keltø pirkliui, kuriø lankymasis Egipte paliudytas pradedant 274 m. pr. Kr. 60

61 KITOS KULTÛROS Nuogieji Gaesatae Itin ádomi yra Polibijo þinia apie galø kariø Teliamone bûrá, jo pavadintà Gaesatae. Jis manë ðá vardà reiðkus samdiniai, taèiau tai keltiðkas terminas, þymintis ietininkus. Gaesatae ið uþ Alpiø pagalbon buvo pasikviesti genèiø, jau ásikûrusiø Ðiaurës Italijoje. Visø pirma, tai reiðkia, kad apskritai buvo ámanoma didelë vyrø kariauna, nepriklausanti kuriai nors vienai genèiai, be to, ði organizacija primena klajojanèiø kariø bûrius, vëliau Airijoje þinomus kaip fiana, atskirtus nuo gentinës bendruomenës. Antras ádomus dalykas apie gesatus yra tas, kad jie mûðyje dalyvaudavo nuogi, neðini vien tik ginklais. Tai irgi archajiðkas keltø paprotys, ilgainiui atmiræs tik aukðtesnës kultûros átakoje, taèiau paliudytas ir Pergamo skulptûrose, ir romëniðkose monetose, ir airiðkuose tekstuose. Tai bûta ne tik bravados, kaip kad manë romënai; tokiu elgesiu buvo kreipiamasi maginës apsaugos, ir ankstesniais laikais jis buvo paplitæs tiek Graikijoje, tiek Italijoje. Nukirstos galvos Dar baisesnis keltø paprotys buvo nukirsti prieðams galvas ir prisikabinti prie savo þirgo apynasrio, matyt, ðitaip siekiant pasirodyti namie arba ðventykloje, kaip antai Rokepertiuzëje (Roqepertuse). Neapdairu bûtø ðá keltø paprotá aiðkinti vien kaip troðkimà rinkti trofëjus savo kariðkam prestiþui pakelti. Panaðiau, kad jis remiasi derlingumo kultais ir yra susijæs su vëliø pavergimu. Raiteliai Nors idëja apie keltø kavalerijà, ta prasme, kokia galima kalbëti apie asirø ar romënø kavalerijà, ðiuose lapuose atmetama, aiðku, kad raitø kariø skaièius kovose su romënais su laiku augo. Cezario apraðytieji galø equites [raiteliai] pakeitë ankstesniø laikø karius ratuose, taèiau tai buvo kilmingieji, veikiantys savarankiðkai ir susiburiantys tik tam kartui konkreèiu tikslu. Ádomø keltiðkà terminà iðsaugojo Pausanijas, jo perimtà ið ankstesniø graikø autoriø ir, matyt, siekiantá pirmuosius keltø pasirodymus Graikijoje treèiajame amþiuje pr. Kr. Pausanijas kalba apie trimarcisia, apie tris raitelius ið vieno kilmingojo ir dviejø jo palydovø, já gynusiø ir, reikalui esant, parûpindavusiø þirgà. Nëra jokiø duomenø, kad visi trys bûtø sudaræ koká koviná junginá tai buvo vien kilmingøjø reikalas. O ar pagalbiniai raiteliai buvo giminaièiai arba klientai, ar tik tarnai, negalima pasakyti. Taip pat belieka spëlioti, ar turi kà bendro su trimarcisia trys raiteliai, pasirodantys kai kuriose airiø sakmëse. Keltø puotos Keltiðki trofëjai ant triumfo arkos Oranþe (Prancûzija). I a. pr. Kr. pabaiga. Galø mûðio su romënais scena ant Oranþo arkos. Kariø atpildas visose herojinëse visuomenëse buvo karaliaus jø garbei keliamos puotos bei jiems teikiamos dovanos, ir keltai ðiuo atþvilgiu nebuvo jokia iðimtis. Airiø bei klasikiniø autoriø liudijimai vëlgi 61

62 KITOS KULTÛROS Raiþyti bronziniai ragø, turbût geriamøjø, antgaliai ið Torso, Kirkudbraitas (Ðkotija). III a. pr. Kr. antroji pusë. Paukðèio pavidalo galva 4 cm ilgumo. Apaèioje rekonstruotas ragas. papildo vieni kitus, o visø pirma galima paminëti Polibijaus pastabà apie nepaprastà keltø kariø pomëgá gerti bei persivalgyti. Tai byloja ir pats atstumas, kurá, pradedant ðeðtuoju amþiumi pr. Kr., buvo gabenamas vynas, ir gausios vyno romëniðkose amforose ákapës, kurias vëlyvuoju nepriklausomybës laikotarpiu Britanijoje belgø kunigaikðèiai imdavo su savimi á anà pasaulá. Vietinis gërimas visur buvo alus. Mëgstamas patiekalas buvo kiauliena, kepta arba virta didþiuliame katile. Airijoje garbinga nugalëtojo porcija par excellence buvo visa kiaulë, o viename kape Kampanijoje kartu su ratais rasti ir viso parðo griauèiai. Dël nugalëtojo porcijos daþnai bûdavo ginèijamasi ir èia pat susikaunama, kaip kad praneða Diodoras bei Atënëjas ir puikiai iliustruoja airiø padavimai apie Bricriu so puotà (Fled Bricrend) bei Pasaka apie MacDatho o kiaulæ (Scéla Mucce Meic Dathó). Visur laikytasi pirmenybës bei vaiðingumo etiketo. Prie stalo buvo sëdamasi pagal rangà ir þygdarbius, svetimðaliai, prieð klausinëjant apie jø reikalus, pamaitinami, ir kiekvienam priklausë atitinkama skerdienos dalis. Airijoje bûtent: karaliui kiaulës koja, karalienei kulðis, o vaþnyèiotojui parðo galva. Gyvûnø kaulai þemyno keltø kapuose byloja apie panaðià sistemà, o Atënëjas, remdamasis Poseidoniju, sako, kad geriausias vyras pelnydavo ðlauná. Þemyno keltai sëdëdavo pasitiesæ ðieno arba kailiø, jei valgë lauke tiesiog ant þemës, jei viduj ant grindø. Susësdavo ratu kartu su þemais staliukais prieð save, o be mësos ir gërimo, dar bûdavo patiekiama duonos. Kiti keltø patiekalai tai jautiena bei aviena, sûdyta kiauliena ir kepta ar dþiovinta sûdyta þuvis. Atënëjas palankiai atsiliepë apie jø puotø, nors ir besaikiø, ðvarà, o jas dar taurino muzika bei þodiniai bardø kûriniai, nuo kuriø paðlovinimo arba satyros priklausë kunigaikðèio reputacija. Airijoje ði senoji panegirinës dvaro poezijos tradicija ilgà laikà gyvavo jau istoriniais laikais kol tik èia buvo kunigaikðèiø, jà priimanèiø ir galinèiø uþ jà atsilyginti. Keltø ritualiniai metai Keltø metai, bent jau Airijoje ir Galijoje, buvo padalinti á du pagrindinius metø laikus: ðiltàjá ir ðaltàjá. Ðiedu, bent jau Airijoje, buvo padalinti dar perpus, taip kad virsmø taðkus þymëjo keturios ðventës. Didþiausia ðventë Airijoje buvo vadinama Samain. Pagal ðiuolaikiná kalendoriø, ji ðvæsta lapkrièio 1-àjà, taèiau reikðmingiausia ðventëje, matyt, buvo iðvakariø naktis. Samain þymëjo vienø metø pabaigà ir kitø pradþià, taèiau pati laikyta esanti tarp abiejø, nepriklausanti nei vieniems, nei kitiems. Pati jos padëtis gamtos ciklø atþvilgiu aiðkiai rodo jà buvus gyvuliø augintojø, piemenø, o ne þemdirbiø metø virsmo taðku. Pirmykðtëmis sàlygomis ji atitinka ganiavos sezono pabaigà, kai bandos ir kaimenës bûdavo suburiamos krûvon, ir skerdiko peilio iðvengdavo tik tie gyvuliai, kuriuos dar reikëjo paauginti. Taip vidutinio klimato Europoje, þinoma, elgtasi nuo amþiø, jau neolito ûkininkø, tai neatmenamo senumo paprotys, kaip ir ganiava apskritus metus, kur tai ámanoma. Ir patá þodá Samain tad, regis, geriausia aiðkinti kaip susirinkimà ar susibûrimà krûvon, juoba kad Airijoje kaip tik ðiuo metu visa túath 2 rinkdavosi á óenach. Literatûroje ðios ðventës reikðmë tokia didelë, kad praktiðkai visi verti dëmesio ávykiai, priskiriami prieðkrikðèioniðkajai epochai, ávyko bûtent joje, taèiau tikroji maginë 62

63 KITOS KULTÛROS Akmeninë figûra ið Rokepertiuzës (Prancûzija). Aukðtis apie 1, 5 m. Bronzinë figûra ið Burë (Prancûzija). III a. pr. Kr.? Aukðtis 42 cm. jos reikðmë buvo uþtikrinti genties þemiðkàjà gerovæ ir sëkmæ, t. y. gerà lemtá bûsimàjá pavasará ir vasarà. Samain metu neabejotinai bûdavo aukojama, nors konkreèiø apraðymø ir neiðliko. Aukojimø rûðis keltuose aptarsime vëliau, o èia mums nepaprastai ádomûs atrodo Samain mitai. Jie susijæ su þemës bei jos gyventojø vaisingumo atgavimu ir kalba apie genties dievo jungtá su gamtos deive, kuri rûpinosi genties teritorija ir kartais bûdavo tiesiog áasmeninta upë ar kokia kita gamtos ypatybë. Pavyzdþiu gali bûti pasakojimai apie dievo Dagdos jungtuves su deive Morrîgan arba, kitu atveju, su Boann, Boino upës deive. Verta aptarti, kaip tokios dievybës buvo suvokiamos. Vardas Dagda, paprastai vartojamas su þymimuoju artikeliu, reiðkia gerasis dievas, taèiau geras jis ne dorovës prasme, o geras visame kame, kitaip sakant, visa sugebantis. Jis yra genties tëvas, jos gynëjas bei geradarys, ir galima iðkart pasakyti, jog tai pagrindinis visø keltø vyriðkø dievø tipas, tiek Airijoje, tiek uþ jos ribø. Kokiø nors ypatingø karo, iðminties ar saulës dievø nebuvo, o tik atitinkamos atskiros tø paèiø visa apimanèiø genties dievø apraiðkos. Tai padeda suprasti, kodël visoje keltø zonoje þinoma tokia galybë dievø vardø, nors kiekvienas, iðskyrus vos keletà, paplitæs tik labai ribotoje teritorijoje. Taip pat tai paremia nuomonæ, kad keltø mirtingajam rûpëjo tik genties ir vietos dievybës, vyriðka ir moteriðka atitinkamai, o anapus ðio, savojo, esantis antgamtinis pasaulis apskritai buvo vengiamas ir turëjo bûti vengiamas, iðskyrus tam skirtø ritualø laikà bei santykius su bendruomenæ globojanèiomis galiomis. Dagdos pora Samain metu buvo, kaip minëta, gamtos deivë. Airiø tekstuose ji daþnai pasirodo demonø karalienës Morrîgan vardu, nors já gali atstoti ir tokie siaubà keliantys kaip Nemain Panika ar Badb Catha kautyniø varna, arba junginiai su tokiais deivës vardais kaip Macha bei Medb (Maeve), menantys arklio arba, tiksliau, kumelës poþymius bei simbolikà. Keltø deivës irgi atitinka tam tikrà bendrà tipà, tik ne gentiná, ne socialiná jos atstovauja þemei ar ðaliai, kurià reikia palenkti savo naudai, uþvaldyti arba net pavergti, uþimant teritorijà. Jos pasiþymi kartu vaisingumu ir naika ir gali bûti iðreikðtos tiek saulës bei mënulio, tiek zoomorfiniais bei topografiniais simboliais. Tokios tad buvo antgamtinës galios, su kuriomis turëta reikalø Samain metu, ir kaip tik ðventës iðvakariø naktá manyta nutrûkstant pasaulio laikà bei ásivieðpataujant maginëms jëgoms. Ið urvø ir kupstø lásdavo lauk ano pasaulio kariauna, á karaliø pilis ugnimi ir nuodais kësindavosi pabaisos, o þmogus galëjo perþengti ribà á anapus. Antra pagal svarbà ðventë Airijoje buvo geguþës pirmoji, ðiltojo metø laiko pradþia, vadinama Beltine arba Cétshamain. Tai irgi visø pirma gyvuliø augintojø ðventë, atitinkanti atviros ganiavos pradþià. Ði ðventë, ilgà laikà jau ir priëmus krikðèionybæ, pasiþymëjo milþiniðkais lauþais. Paliudytas pagoniðkas druidø vadovaujamas ritualas, kai tarp dviejø dideliø lauþø buvo pragenama banda, siekiant ðitaip jà apsaugoti nuo ligø. Pats pavadinimas Beltine, padarytas ið ugná þyminèio keltø þodþio, ko gero, susijæs su dievo vardu Belenus, plaèiai þinomu Ðiaurës Italijoje, Pietryèiø Galijoje bei Norikume. Belenas, regis, bus vienas ið seniausiø atpaþástamø keltø dievø, susijæs, be kita ko, su gyvuliø ganytojø gyvenimo bûdu. Kitos dvi airiø sezoninës ðventës buvo Imbolc vasario 1- àjà ir Lugnasad rugpjûèio 1-àjà. Ið visø ðvenèiø maþiausiai þinoma apie Imbolc à. Senovëje jà aiðkino þymëjus aviø þindymo pradþià, o krikðèioniø kalendoriuje ji sutampa su ðv. Brigitos diena. Pagoniðkoji ðventosios pirmtakë Brigita, þiniuonë, Dagdos dukra, buvo galinga vaisingumo deivë su ypaè pabrëþtomis þinojimo bei gydymo funkcijomis. Deivæ Brigità, kurios vardas yra giminiðkas sanskritiðkajam B hatî Iðaukðtintoji ar Pagirtoji, galima atpaþinti ir kai kuriuose þemyno keltø vietovardþiuose bei áraðuose. Kad Imbolc buvo susijusi su avininkyste, visai ámanoma, nes, nors avis ir neturëjo ritualinio statuso kaip kad jautis, ðernas ar ðuo, kuriø pavadinimai yra ne vieno dievo bei þmogaus vardo dëmenys, vilnos dirbimas buvo svarbi keltø namø ûkio dalis. Negalima iðleisti ið akiø ir tos galimybës, kad Imbolc pradþioj tebuvo vienos kurios kultûrinës ar profesinës grupës ðventë. Kad Lugnasad ðventæ (jei ne jos funkcijas, tai bent jau vardà) atneðë Airijon viena ið vëlyvøjø atsikraustëliø 63

64 KITOS KULTÛROS bangø, atrodo tvirtai paliudyta su dievu Lugu susijusiuose padavimuose. Ði ðventë, regis, yra pati þemdirbiðkiausia ið visø, þinomø Airijoje. Jos data, rugpjûèio 1-oji, nepernelyg gerai dera prie gyvulininkystës kalendoriaus, kai piemenø vasaros klajonës turëtø bûti dar paèiame ákarðtyje. Veikiau ji bus susijusi su pasëliø derliaus uþtikrinimu, ir èia vël iðryðkëja keltø santykio su antgamtinëmis jëgomis pobûdis, mat apeigø laikytasi bûtent derliui uþtikrinti, o ne dëkoti uþ já. Dëkingumo sàvoka netelpa maginëje pasaulëþiûroje, nes þmogus griebësi ritualo tam, kad jis, jei tik gerai atliktas, savaime iðsipildytø norimu rezultatu. Dievas Lugas mitologiniuose darbuose apibûdinamas kaip vëlyvas airiø dievybiø bendruomenës ateivis. Jo irgi bûta gentinio dievo, bet maþiau archajiðko nei kiti: skiriasi ir jo ginklai, ir epitetas samildãnach þymi já veikiau globojant atskirus remeslus nei þinojimà apskritai. Jo vardas, kaip þinoma, lengvai atpaþástamas senajame Liono pavadinime Lugudunum, taip pat kituose þemyno vietovardþiuose. Airijoje Lugnasad metu buvo garbinamas, regis, ne pats Lugas, o gamtos deivë, kaip antai Tailltu, kurios garbei jis esà ir ávedæs ðventæ, arba Macha, kuriai ðiuo metu buvo meldþiamasi Ulsteryje. Uþuominoms tetrûksta aiðkaus archeologinio patvirtinimo, kad Lugà Airijon atsineðë atvykëliai ið Galijos turbût pirmame amþiuje pr. Kr. Rugpjûèio ðventë turëjo dar ir kità pavadinimà, Bron Trograin, interpretuojamà kaip Trograino ásiûtis. Dievybei ðiuo vardu, neþinomu ið kitø ðaltiniø, aukota dël prieauglio bei gausos, ir joje galima bûtø áþvelgti kaip tik tà neaiðkø gentiná dievà, kurá atëjæs uþdengë Lugas. Kalendorius, pagal kurá buvo nustatomas ðvenèiø laikas, kaip kad þinoma ið airiðkø bei klasikiniø ðaltiniø, rëmësi mënulio stebëjimais, tad veikiau skaièiavo naktis nei dienas. Galima manyti, jog tikslios dienos parinkimas priklausë druidams, kurie ir turëjo nuspræsti, kuri gi laiminga, o kuri ne. Tiek tad apie ritualinæ metø sandarà, paremtà esminiais pragyvenimo sumetimais. Taèiau genties, arba túath, gerovæ dar laikyta priklausant ir nuo karaliaus. Pavyzdþiø tam gausu airiø tekstuose, ið kuriø matyti, kad pasëliø sunaikinimas, gyvuliø ligos bei kitos nelaimës gali bûti siejamos su karaliaus maginiu netinkamumu, kylanèiu, matyt, ið kokio nors jo fizinio ar ritualinio trûkumo, juoba turint galvoje kiekvienà jo þingsná varþanèius nesuskaièiuojamus draudimus bei pareigas. Karaliðkøjø ritualø turinys pernelyg sudëtingas, kad bûtø galima èia já iðsamiau aptarti, todël paminësime tik keletà esminiø dalykø. Visø pirma, airiø karalius buvo laikomas mirtinguoju teritorinës gamtos deivës vyru. Antai Taroje karaliø savo sutuoktiniu laikë deivë Étaîn, arba Medb. Deivë jam áteikdavusi tauræ, simboliná santuokos þenklà keltø visuomenëje, o kitose mitologinëse sakmëse jaunas karalius susitikdavo jà graþios mergelës pavidalu laukianèià prie ðulinio ar ðaltinio. Karalius privalëjo turëti ir mirtingàjà þmonà, taèiau jos ritualinës funkcijos nëra tokios aiðkios kaip, tarkim, Indijos arijø karalienës. Taros karaliø sakmës didele dalimi kalba apie teisingos karalystës ákûrimà, kurioje bûtø gausûs derliai bei kitos idealios salygos, taèiau karalius neiðvengiamai sensta, o jam senstant, kartu auga grësmë tautos bei þemës gerovei. Ðioje stadijoje ta pati deivë apsireiðkia jau kaip pasibjaurëtina ragana, sudþiûvusi kartu su vystanèiomis karaliaus galiomis ir tuo pabrëþianti poreiká naujo vyro, kuris uþtikrintø tolesnæ gerovæ. Beveik neabejotina, jog keltø karalius, bent jau grynos pagonybës laikais, baigdavo savo gyvenimà ritualinëje þmogþudystëje, juoba kad esama daugiau ar maþiau pridengtø uþuominø apie mirtá nuo ginklo padarytø þaizdø, paskendus arba sudegus dël burtø, raganos bei genties dievo akivaizdoje. Vietinë ikonografija Nors anksèiau tvirtinta, kad romanizuojant vietinius kultus naudotasi gana ribotu standartizuotø atvaizdø skaièiumi, negalima paneigti, jog pagrindiniai simboliai raguotos bei sukryþiuotomis kojomis tupinèios figûros, þirgai, ratai ir t. t. buvo vartojami jau nepriklausomybës laikais. Jø negalima atmesti kaip skoliniø ið kokios nors Vidurþemio kultûros ikonografijos, net jeigu jie ir bûtø patyræ atitinkamà átakà. Dauguma prieðromëniðkø atvaizdø bus buvæ mediniai ir neiðliko, bet jau ið tø plurima simulacra [daugybës atvaizdø], kuriuos Cezaris priskyrë Merkurijui, galima pagrástai spræsti, kad tarp jø bûta iðreikðtai antropomorfiðkø. Tiek apskritai Ðiaurës Europoje, tiek skyrium Britanijoje bei Airijoje, kur durpynai iðsaugojo nemaþai mediniø objektø, esama grubiø þmogaus atvaizdø, kuriø seniausias siekia vëlyvàjá bronzos amþiø. Ðie, kartu su pavienëmis neabejotinai keltiðkomis akmeninëmis figûromis, apie kurias kalbësime vëliau, verèia atitaisyti bendrai priimtà nuomonæ, esà þmogaus atvaizdai transalpiniams barbarø kultams buvo svetimi. Taip pat gana bûtø prisiminti vis tebeatrandamas La Teno stiliaus kaukes bei galvas ir iðtisas figûras ant keltiðkø monetø. Didele dalimi tai, matyt, priklausë ir nuo atitinkamø amatø lygio, todël atvaizdai akmenyje bei bronzoje buvo retesni. O praëjæ amþiai, þinoma, tik dar labiau sumaþino galimybæ ávertinti ðiø kûriniø skaièiø bei reikðmæ. Ið paminëtø bûdingø galiðkø pavyzdþiø figûra sukryþiuotomis kojomis siekia maþiausiai antrà amþiø pr. Kr., nes ji randama didþiøjø ðventyklø Antrmone (Entremont) ir Rokepertiuzëje netoli Eksanprovanso (Aix-en-Provence) monumentaliose skulptûrinëse kompozicijose. Antremono ðventykla priklausë salijams 3 ir buvo romënø sugriauta 124 m. pr. Kr. Ðiø vietø ðiaip jau negalima laikyti tipiðkomis keltams. Pati jø geografinë padëtis darë jas itin atviras Vidurþemio civilizacijos átakai, tiek per graikus kolonistus Masilijoje, tiek per graikus bei etruskus Ðiaurës Italijoje. Keltiðkàjá elementà èia geriausiu atveju tesudarë karinë diduomenë, o jø materialinëje kultûroje vyravo ligûrai bei kiti civilizuotesni kaimynai. Taèiau kad ir kokios neáprastos bûtø buvæ Antremono, Rokepertiuzës bei kitos ðio regiono ðventyklos, jø ritualinëje simbolikoje vis dëlto pasireiðkë ir grynai keltiðki elementai. Raiþyti þirgø, paukðèiø kontûrai, niðos su þmoniø galvomis gerai dera prie to, kas þinoma ið primityvesniø regionø. Didþiulës akmeninës þmoniø skulptûros Rokepertiuzëje sëdi sukryþiavusios kojas, prie ðlaunø pritrauktomis pëdomis aukðtyn padais. Daugeliui autoriø tokia së- 64

65 KITOS KULTÛROS dësena atrodë labai jau rytietiðka, taèiau ko gero ji buvo áprasta, sëdint ant þemës, ir keltams ne maþiau nei daugeliui Azijos tautø, kur ji iðliko iki ðiol. Tokia sëdësena, prie jos ápratusiems nuo pat vaikystës, kai kûnas dar lankstus, yra kur kas patogesnë. Matyt ji atspindi kitados bendrà Eurazijoje gyvenimo bûdà, vakaruose pamestà, visuotinai ásigalëjus këdëms bei suolams. Tokia poza nemaþiau tinkama galëjo bûti ir rituale, tiek priimantiems aukas dievams, tiek garbintojams, jas atnaðaujantiems arba recituojantiems ðventuosius tekstus, taèiau kuriai bûtent kategorijai priklauso Rokepertiuzës statulos, nëra aiðku. Pilnesnio ðiø ðventyklø aptarimo ðiame darbe teks atsisakyti, tik paþymësime dar vienà dalykà Rokepertiuzës figûrø aprangà, kurià sudaro, iðskyrus languotà pelerinà, trumpa tunika, per juosmená suverþta dirþu. Taigi tokia keltø iðvaizda èia paliudyta visu ðimtmeèiu anksèiau uþ Diodorà Sicilietá. Nesant tarpiniø religinio meno Galijoje pavyzdþiø tarp Rokepertiuzës skulptûrø ir kuo ávairiausiø galø-romënø periodo kûriniø, neámanoma pasakyti, kokià, jei iðvis kokià nors, átakà ðios pietinës ðventyklos galëjo padaryti ðiauresniems kraðtams. Ðiaip ar taip, nepanaðu, kad sukryþiuotø kojø poza bûtø paplitusi ið èia. Kur kas anksèiau ir, ko gero, stipresnæ átakà keltø religinis menas patyrë ið etruskø. Tai liudija keletas iðlikusiø statulø Reino vidurupio srityje. Èia atskiri etruskø kilmës motyvai aptinkami savo kompozicija grynai keltiðkoje skulptûroje, ir ðis atvejis reikðmingas tuo, kad parodo, kokiu mastu apskritai sakralinio meno idëjos galëjo rutuliotis tada, kai estetinëms átakoms keltai buvo turbût patys imliausi. [ ] Burtininkai ir þyniai Pabaigai reikia tarti keletà þodþiø apie tuos, kurie uþsiëmë burtais bei apeigomis. O vyriausieji tarp jø buvo druidai. Turbût nëra reikalo sakyti, kad nepaisant pastarøjø amþiø romantiðkø fikcijø bei iki ðiol karts nuo karto apsireiðkianèiø ávairiø apsiðaukëliø druidø organizacijø, ið tikrosios Antikos druidø tradicijos neiðliko visiðkai nieko. Taip pat nëra jokio reikalo, kalbant apie senuosius druidus, þadinti máslingos paslapties jausmà, nes jie, ðiuolaikinio lyginamosios religijotyros mokslo poþiûriu, uþima visiðkai aiðkiai nustatytà vietà socioreliginëje struktûroje, bûdingoje ne vienai, o gal net kiekvienai indoeuropieèiø kalba kalbëjusiai ir jø institucijas paveldëjusiai tautai. Ryðkiausias pavyzdys yra brahmanai hindø visuomenëje, iðlikæ èia nuo pat arijø ásiverþimo á Ðiaurës Indijà II tûkstantmeèio pr. Kr. viduryje ar antroje pusëje. Ilgainiui brahmanai, kaip þinoma, sudarë paveldimà kastà, taèiau tai, regis, jau vëlesnio vystymosi paèioje Indijoje padarinys, o keltuose druidø klasë iðsaugojo archajiðkesnæ organizacijà, á kurià buvo atrenkami karinës aristokratijos vaikai. Dar iki Romos flaminø bei pontifikø esama ðiokiø tokiø duomenø apie panaðià ðventø asmenø kategorijà tarp italikø genèiø, taèiau Vidurþemio kultûros átakoje iðkilæs Romos miestas-valstybë veikiai transformavo visus pirmykðèius institutus. Pats þodis druidas á ðiuolaikines Europos kalbas pateko ið þemyno keltø per graikiðkus bei lotyniðkus tekstus. Pavyzdþiui, Cezario paminëti druides, Cicerono druidae. Tai, suprantama, lotyniðkos daugiskaitos lytys. Iðlikusiose salyno keltø kalbose, senøjø airiðkø tekstø to paties þodþio pavidalai yra druî (vns.), druid (dgs.), o dryw vienaskaitos atitikmuo Velse. 4 Dël kilmës, tai ðá þodá sudaro dvi ðaknys, kartu reiðkusios maþdaug àþuolo þinojimas arba, galimas daiktas, tvirtas (ar gilus) þinojimas. 5 Plinijus já lygino su graikiðku àþuolo pavadinimu, tuo lyg ir mindamas jo ryðá su àþuolu. Druidø ir àþuolo ryðys Plinijaus pastaboje apie jø kertamà nuo àþuolo amalà ið tikrøjø akivaizdus, kaip ir apie èia pat atliekamà jauèiø aukojimà. Deja, nëra þinoma, ar ðis ritualas buvo susijæs su kokia genties ðvente ir iðvis kokiu tikslu buvo atliekamas. Plinijus galëjo turëti galvoje ir Olimpijos àþuolø giraites, o jos kaip tik pasirodë besàs tasai iðlikæs indoeuropietiðkas graikø kulto elementas, kurá galima palyginti su keltø ðventaisiais miðkais, ypaè su galatø 6 àþuolø ðventykla (Drunemeton). Jei àþuolas pirmas, nors ir ne vienintelis, ið medþiø simbolizavo dievybæ, tai àþuoloþina kaip tik tiko tiems, kurie palaikë ryðá su antgamtiðkumu. Antgamtiðkos druidø þinios tampa aiðkesnës, aptarus kitus keltø þyniø titulus, nors aiðkiø ribø tarp jø funkcijø nubrëþti neámanoma. Be druidø ir bardø, Strabonas mini vates þodis, giminiðkas airiðkajam fãthi (vns. fãith). Ðiø þodþiø pirminë ðaknis reiðkia ákvëptas arba apimtas ekstazës, o ið èia pranaðas bei poetas. Kitas atitinkamas airiø terminas, ypaè paplitæs pirmaisiais krikðèionybës amþiais, buvo fili (dgs. filid). Ðis pradþioj reiðkë regëtojà, bet vëliau tapo áprastu poetà þyminèiu þodþiu iðsilavinusio dvaro panegiristo bei þodinës atminties neðëjo prasme. Þynio galià manyta priklausant nuo sugebëjimo regëti kas nematoma ir ðitaip ágyti pirmapradá þinojimà. Kaip kad rodo minëtø airiðkø þodþiø kilmë, þinojimas reiðkë regëjimà, o ðis buvo pasiekiamas per transà, ásiûtá ar kokiu kitu bûdu suþadintà ákvëpimà. Vienas ið ádomiausiø tokio transo pavyzdþiø yra liudijimas apie naujo karaliaus rinkimus Taroje. Tam buvo uþmuðtas jautis, o druidas tiek prisirijo jo mësos, kad ápuolë á transà. Tuo tarpu aplink já nepaliaudami skambëjo ðventi uþkeikimai. O atsipeikëjæs jis iðpranaðavo, kokiomis bûtent iðskirtinëmis aplinkybëmis á Tarà atvyks tikrasis pretendentas á karalius. Ðis ritualas vadintas tarbfeis, t. y. jauèio sapnas. Ásiûtis, transas, kaip ir pasivertimai, visa tai byloja apie tam tikrà keltø þyniø, neskirstant á minëtas kategorijas, ryðá su ðiaurinës Eurazijos ðamanais. Anaiptol nëra neámanoma, kad ðis ryðys mena ankstyvuosius kontaktus Ponto 7 pajûrio stepëmis. Nors kai kuriø klasikiniø autoriø druidai pagerbti kaip filosofai, sunku rasti duomenø, kad jie bûtø puoselëjæ spekuliatyvià mintá ar koká etiná mokymà, kurio nebûtø galima paaiðkinti vien teisingo ritualinio elgesio reikalavimais. Druidas Divitijakas (Divitiacus), Cezario bei Cicerono draugas, vargu ar laikytinas kuo kitu nei iðimtimi. Lieka tik viltis, jog tokie iðimtiniai druidai, susidûræ su Vidurþemio kultûra bei graikø filosofija, tikrai galëjo iðrutulioti savità minties pa- 65

66 KITOS KULTÛROS saulá, labai skirtingà nuo to, kuriame tebegyveno jø pusbroliai gimtinëje. Tai, kad druidai turëjæ tam tikras paþiûras apie pomirtiná gyvenimà, nëra kaþkas ypatinga. Susirûpinimà tolesne bûtimi liudija ir gausybë archeologiniø duomenø, bûtent keltø ákapës ginklai, papuoðalai bei maistas kelionei arba puotai, pasiekus tikslà. Iðskirtinë druidø padëtis keltø visuomenëje nekelia abejoniø ir dël to, kà Cezaris bei kiti kalbëjo apie juos kaip teisëjus, ne tik kaip burtininkus þynius. Airijoje jø statusà geriausiai apibûdina tai, kad net karalius neturëjo teisës prabilti, kol nepasisakë jo druidas. Airiø duomenys liudija, jog druidai neðiojo ginklà ir laikë ûká. Dël ginklø ir kovos, tai apie galø druidus Cezaris pasakojo kà kita, taèiau ðiuo ir daugeliu kitø klausimø èia nebeuþsiimsime. Pabaigai tik reikia pasakyti keletà þodþiø apie vienà pamokanèià bei itin reikðmingà keltø þinijos ypatybæ jø þodinës literatûros perdavà. Þodinë tradicija Ðiuolaikinis pasaulis taip priklausomas nuo raðytinës informacijos, kad daugeliui, ko gero, apskritai sunku net svarstyti kokià nors kità þiniø ar literatûros iðsaugojimo galimybæ. Ið pirmo þvilgsnio tikrai atrodo neámanoma, kad ilgiausi tekstai, nepriklausomai nuo turinio, gali bûti visiðkai tiksliai iðsaugomi atmintyje bei perduodami ið kartos á kartà. Taèiau bûtent ðitaip senovëje darë indoeuropieèiø tautos, gyvenusios uþ miesto civilizacijos ribø, kur kaip tik ir pradëtas vartoti raðtas. Iki pat ðiø laikø iðlikusios tradicinës brahmanø mokyklos Indijoje akivaizdþiai parodo, kaip vyko þodinë perdava, ir savo pavyzdþiu gerokai prapleèia mûsø þinias apie lygiagreèià keltø tradicijà. Þodiná mokymàsi didele dalimi sudaro nuolatinis kartojimas, balsiai skiemenuojant ritmiðkus poetinius arba aliteracijomis turtingus prozos tekstus. Ritmas savo ruoþtu gali sukelti pusiau ekstatiðkà bûsenà, ir metø metais ðitaip kartojant ámanoma ásiminti iðties milþiniðkà tekstø korpusà. Reikia pridurti ir tai, kad visa tradicija senajame pasaulyje buvo ðventa, jos tikslus recitavimas visuotinai priimta religinë dorybë, o bet koks nukrypimas grësë magine bausme. Tai gerai þinomi tiek indiðkosios, tiek keltiðkosios tradicijø aspektai, atsispindintys ir Cezario liudijime druidø vaikus daugybës eiliuotø tekstø mokiusis ilgus metus. Tik Cezaris, þinoma, klydo dël prieþasties, kodël druidai nevartoja savo mokslui raðto. Prieþastis buvo ne tik noras iðsaugoti paslaptá, bet ir tai, kad raðtas neturëjo bûtino ritualinio áteisinimo. Senosios tradicijos jis nebuvo paðventintas. Þodinë perdava pasiþymi ir dideliu kalbos konservatyvumu, todël kasdienë gyvoji kalba ilgainiui nusivysto toli á ðalá nuo iðmoktosios. Ryðkiausias lyginamasis to pavyzdys yra vedø himnø kalba, senesnë dargi uþ sanskrità, kuriuo ðiems buvo sukurti komentarai. Sanskritas savo ruoþtu tapo vediðkojo mokslo kalba, nebesuprantama nemokytiems. Ðie tekstai Indijoje buvo saugomi tûkstantmeèius ir tapo uþraðyti tik aðtuonioliktame amþiuje, kai kuriems brahmanams paþeidus tradicijà ir padiktavus juos europieèiams. Panaði padëtis buvo keltuose, ir Airijoje þodinë tradicija uþleido savo vietà tik labai palaipsniui, tolydþio kylant baþnytinës raðtijos prestiþui. Dabar sunku pasakyti, kaip archajiðka buvo grynai pagoniðkø þodiniø tekstø kalba, taèiau sàsajos su ritualine terminija bei atitinkamu mitologiniu turiniu, ið to, kas iðliko, leidþia galvoti apie panaðià situacijà kaip Indijoje. Be ðventosios literatûros, mitø, burtø bei uþkeikimø, kurie paprastai lydëdavo druidø veiksmus, kita stropiausiai saugoma þinojimo dalis buvo teisë. Kaip tik ðitos srities iðlikusi airiðka medþiaga yra itin archajiðka savo kalba bei turtinga duomenimis apie ankstyvàsias institucijas, ir kaip tik èia ypaè pabrëþiamas þodinis informacijos pobûdis, kaip antai didþiajame rinkinyje Senchas Mãr, kur minima bendra senoliø atmintis, perdava ið lûpø á lûpas, poetø giedojimai. Juoba kad ir paèios seniausiøjø tekstø citatos èia bûdavo deklamuojamos ar tiesiog iðdainuojamos. Ðia prasme terminas brithem visiðkai priartëja prie fili, ir atrodo, jog pirmasis þymi ne kà kita kaip to paties mokytø poetø luomo specialià atðakà. Beveik neabejotina, jog dar þemyno keltø þodinei tradicijai priklausë ir epinë literatûra, ir genealogija, ir, þinoma, panegirinë poezija, klasikiniø autoriø liudijimu, buvusi iðskirtinëje bardø kompetencijoje. Taèiau nûnai ðie þanrai beaptinkami tik salyne iðlikusiose airiø bei gëlø 8 literatûrose, nors ið formos bei stiliaus juos iki ðiol galima atpaþinti remiantis bendru indoeuropietiðku paveldu. Versta ið: Powell T. G. E. The Celts. London: Thames and Hudson, P , , , ; PAAIÐKINIMAI: Ið anglø kalbos vertë ir paaiðkinimus parengë Dainius RAZAUSKAS 1. Klientas senovës keltø, vëliau ir romënø laisvas þmogus, pagal tam tikrà sutartá pasivedæs turtingesniojo ar didiko globai. 2. Etimologiðkai ir paþodþiui tauta, nors gal kiek siauresne genties prasme. 3. Sålijai, arba saliùvijai (lot. saluvii), pusiau keltiðka gentis, këlusi grësmæ Romos globojamai graikø kolonijai Masilijoje (dabar Marselis) ir 124 m. pr. Kr. nugalëta romënø. 4. Velso keltai dar vadinami gëlais, o jø kalba gëlø kalba. 5. Lietuviø kalboje atitinkamoms ðio sudurtinio pavadinimo ðaknims yra giminiðki ir pirmines jø reikðmes maþdaug atitinka tokie þodþiai kaip drûtas ir ið-vydau, dël pastarojo dar plg. latviø vîdçt, viedçt matyti, áþiûrëti, suþiûrëti, vieds iðmintingas, pranaðiðkas, rusø âúäåòü matyti, regëti bei âéäàòü þinoti, turëti þinioje ir kt. Taigi druidas paðakniui tai maþdaug drûtai vydintis (plg. prûsø druwis tikëjimas, tikyba, ðaltiniuose, tiesa, vartojamà jau tik krikðèioniðka prasme). Þr. toliau tekste apie ákvëptu regëjimu ar praregëjimu paremtà þinojimà keltuose. 6. Maþàjà Azijà pasiekusi ir ten ásikûrusi keltø ðaka. 7. Pontu, t. y. jûros keliu, senovës graikø vadinta Juodoji jûra. 8. Þr. nuorodà 4. 66

67 KNYGOS Vladimiro Toporovo knyga lietuviðkai Toporov V. Baltø mitolologijos ir ritualo tyrimai: Rinktinë / sudarë N. Mikhailov. Vilnius: Aidai, p. Á Lietuvà Vladimiras Toporovas pirmà kartà atvyko 1952 metais. Vos iðëjus ið geleþinkelio stoties, pirmasis pasiþvalgymas po mûsø sostinæ sveèià gerokai apvylë. Ið Petro Cvirkos Nemuno ðalies pasakø, pokalbiø su profesoriumi Michailu Petersonu mintyse susikurtas Lietuvos vaizdas buvo tartum gerokai patrauklesnis. Taèiau þingsnis po þingsnio, aèiû Dievui, áspûdþiai keitësi. Visam gyvenimui Toporovas pamilo Lietuvà, ypaè senojo Vilniaus gatves ir kiemus. Buvæs Toporovo mokslo draugas Maskvos universitete, Vilniaus pedagoginio instituto dëstytojas Dovydas Judelevièius tada sveèià supaþindino su kà tik savo mokslinæ veiklà pradëjusiu dabartiniu akademiku Zigmu Zinkevièiumi. Taip prasidëjo jau beveik pusæ ðimtmeèio trunkanti Toporovo draugystë su lietuviø kalbininkais ir Lietuva. Pasirodo pirmieji baltistikos problemoms skirti Toporovo straipsniai. Èia ypaè minëtinas drauge su Viaèeslavu Ivanovu IV tarptautiniam slavistø suvaþiavimui skirtas, labai novatoriðkas praneðimas Dël baltø ir slavø kalbø senøjø santykiø klausimo metais paskelbiamas pirmasis Toporovo straipsnis Lietuvoje Apie baltiðkus pëdsakus rusø teritorijos toponimijoje. Ðiuo straipsniu kalbininkas atgaivino kai kuriø rusø mokslininkø ir Kazimiero Bûgos pradëtus tyrinëjimus ir pradëjo savo ligi ðiol tebesitæsianèià ðios problemos tyrinëjimø serijà. Vladimiras Toporovas nepaprastai universalus mokslininkas. Viaèeslavo Ivanovo þodþiais tariant, savo charakteriu jis ðliejasi prie tø didþiøjø rusø màstytojø, kurie neapsiribojo viena paþinimo sfera, o plaèiai apëmë ávairias humanitariniø ir jiems gretimø mokslø sritis, neiðleisdami ið akiø bendrosios perspektyvos. Ði Toporovo, kaip mokslininko, ypatybë anksti já atvedë ir á mitologijà. Bene pirmasis svarbesnis ðios srities tyrinëjimas buvo kartu su þmona, áþymia indologe Tatjana Elizarenkova, 1964 metais paskelbta studija Apie senovës indø Uðas (Uµas) ir jos baltiðkà atitikmená (Ûsiòð). Netrukus kaip ið gausybës rago pasipylë Toporovo mitologijos tyrinëjimai, skelbiami rusø, lenkø, baltarusiø, lietuviø, latviø, estø, prancûzø, vokieèiø, italø, austrø, olandø, ðvedø leidiniuose. Kartu su Viaèeslavu Ivanovu jis baltø mitologijai skirtus straipsnius paraðë ir Maskvoje iðleistai garsiajai enciklopedijai Pasaulio tautø mitai (1 2, ; II leid ). Pagaliau galime dþiaugtis, kad svarbiausius Toporovo baltø tautø mitologijos tyrinëjimus jau turime ir lietuviø kalba: Aidø leidykla ðiais metais graþiai iðleido jo knygà Baltø mitologijos ir ritualo tyrimai. Knygoje skelbiama 15 didesnës ar maþesnës apimties anksèiau tik nedideliam skaitytojø bûriui þinomø mokslininko darbø. Norëdami bent ðiek tiek atskleisti knygos turiná, iðvardinsime dalies darbø antraðtes: Vilnius, Wilno, Âèëüíà: miestas ir mitas, Dar kartà apie baltiðkus ir slaviðkus dievo karvytës pavadinimus pagrindinio mito perspektyvoje, Pastabos apie latviø mitologinius vardus, Apie mitologizuotus palaikø deginimo apeigø ir jø atsiradimo baltø ir slavø tradicijose apraðymus, Þirgø lenktynës per laidotuves, Apie linø mità ið arealinës perspektyvos, Baltø medþiaga apie bebrà ið mitologinës perspektyvos. Atskirai dar norëtøsi paminëti straipsná Apie kai kuriuos baltø kalbø lyginamojo istorinio tyrimo rekonstrukcijos aspektus, kuriame, remiantis atskiromis prûsiðkø tekstø nuotrupomis (tarp jø ir garsiuoju Bazelio hegzametriniu dvieiliu), mëginamas atkurti ritualinis prûsiðkas tekstas, kuris buvo vartojamas laidotuviø apeigose. Toporovo darbai, ypaè mitologiniai tyrinëjimai, nëra lengvas pasiskaitymas. Juos reikia ne skaityti, o studijuoti. Taèiau kiekvienas, kuris domisi tolima savo tautos istorija, jos kalba, pasaulëþiûra, paproèiais, negali pro Toporovo tyrinëjimus praeiti, su jais nesusipaþinæs ið arèiau. O dabar tam yra puikiausia proga: juos turime ir savo gimtàja kalba. Dþiaugdamiesi Vladimiro Toporovo, ðio nuostabaus þmogaus ir mokslininko knyga, turëtume nuoðirdþiai padëkoti dar dviem ðios knygos pasirodymo kaltininkams jaunam mûsø kalbininkui Erdvilui Jakuliui, nepabûgusiam knygos vertimo sunkumø, ir nuostabiai lietuviø kalbà mokanèiam buvusiam maskvieèiui, o dabar profesoriaujanèiam Italijoje knygos sudarytojui Nikolajui Mikhailovui, kuris ne ðiaip sau sudarë ðá veikalà, bet kelis kartus skaitë nepaprastai sunkias jo korektûras. Aèiû Aidø leidyklai, kuri, Kultûros ministerijos remiama, ðià labai reikalingà knygà iðleido. BOOKS Algirdas SABALIAUSKAS The collection of articles Investigations of the mythology and the rituals of the Balts of the famous Russian scientist and balticist Vladimir Toporov is presented by the linguist Algirdas Sabaliauskas. The articles are translated into Lithuanian for the first time and published in

68 KNYGOS Tokios buvo gimtuvës ir krikðtynos Lietuvos kaime Paukðtytë R. Gimtuvës ir krikðtynos kaimo gyvenime XIX a. pabaigoje XX a. pirmojoje pusëje / Lietuvos etnologija. T. 6. Vilnius: Diemedþio leidykla, p. Knygynuose galima nusipirkti jau ðeðtàjà Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus leidþiamos serijos Lietuvos etnologija knygà. Tai Rasos Paukðtytës monografija Gimtuvës ir krikðtynos kaimo gyvenime XIX a. pabaigoje XX a. pirmojoje pusëje. 1 Paskutinájá antrojo tûkstantmeèio deðimtmetá Lietuvos skaitytojams buvo pateikta nemaþa paproèiø studijø ir monografijø. 2 R. Paukðtytës darbas iðsiskiria paskelbtø etnografiniø duomenø reprezentatyvumu ir iðsamia analize. Autorë remiasi ne tik ankstesne literatûra ir negausiais raðytiniais ðaltiniais, bet ir gausia asmeniðkai per ekspedicijas surinkta medþiaga. Pagrindinis ðaltinis m. autorës surinkta etnografiniø lauko tyrinëjimø medþiaga naudojant etnografiniø klausimø lapus Gimtuviø paproèiai ir Krikðtynø paproèiai. Visuose Lietuvos rajonuose surinkti 552 þiniø pateikëjø atsakymai (296 apklausë pati autorë). Darbe remiamasi ir kita archyvine medþiaga (keliais ðimtais apraðø) bei 137 publikuotais ðaltiniais ir tyrimø duomenimis. Regioniniai paproèiø skirtumai matyti ið paskelbtø 19- os þemëlapiø. Kiekviename Lietuvos rajone iðtirta ne maþiau kaip po dvi apylinkes, parinktas taip, kad tiriamosios vietovës bûtø maþdaug vienodai nutolusios viena nuo kitos. Atkreipia dëmesá Punsko apylinkiø tyrimai. Gana sklandus ir aiðkus knygos tekstas. Veikalas prieinamas ne tik mokslinei visuomenei, bet ir plaèiam skaitytojø ratui. Pasiskaitæ knygà ir pavartæ þemëlapius, tiek vaiko tëvai ir kiti giminaièiai, tiek kûmai suþinos, kaip tradiciðkai jø (ar jø tëvø, seneliø) gimtosiose apylinkëse buvo rengiamos krikðtynos, ir, atsiþvelgæ á dabartinës epochos nulemtus pakitimus, galës surengti prasmingà pirmàjà kûdikio ðventæ. Jauniems tëvams pravartu pasiskaityti ir kitus knygos skyrelius. Gana prasmingas praeities paprotys mergaitæ jau nuo lopðio ruoðti bûsimai ðeimai. Su ádomumu jauni tëvai pasiskaitys ir apie nëðtumà lydinèius prietarus (dalis jø racionalûs). Skaitytojai suþinos, kad nëðèiai moteriai aplinkiniai uþtikrindavo ypatingà globà. Beje, uþ kûdikio ateitá jausti atsakomybæ turëjo ir nëðèioji. Jaunajai kartai bus naudinga susipaþinti ir su kûdikio lankynø paproèiais, suþinoti tradicinius krikðtatëviø kvietimo bei kûdikio vardo parinkimo kriterijus. Taigi monografija skatins puoselëti kai kuriuos benykstanèius lietuviø dvasinës kultûros elementus. Taèiau paþvelkime á darbo mokslinæ pusæ. Autorës tikslas paþvelgti á kaimo bendruomenës bei ðeimos tarpusavio santykiø problemà analizuojant gimtuviø ir krikðtynø papro- èius Lietuvos kaime. Siekiama pateikti XIX a. pabaigos XX a. vidurio gimtuviø bei krikðtynø modelá. Autorë kelia sau tokius uþdavinius: atlikti gimtuviø ir krikðtynø struktûrinæ analizæ, atskleisti jø regioninius bendrumus bei lokalinius savitumus; pasekti paproèiø transformacijà; apibendrinti apeigø simboliø funkcines prasmes; nustatyti, koks santykis yra tarp krikðèioniðkø, baþnyèios reglamentuotø ir liaudies tikëjimuose nusistovëjusiø reikalavimø, susijusiø su kûdikio krikðtu bei motinos ávesdinimu á baþnyèià; iðnagrinëti gimtuviø bei krikðtynø svarbiausiø veikëjø funkcijas ir atliekamus apeiginius veiksmus, motinos elgesio bei veiksmø apribojimus gimtuviø ciklo metu; iðaiðkinti, kaip motina ir kûdikis ájungiami á kaimo bei religinæ bendruomenæ (turima galvoje vieta ir laikas). Dauguma autoriø, nagrinëjusiø ðià temà, daugiau dëmesio skyrë atskirø paproèiø tyrinëjimui. R. Paukðtytës monografijoje á gimtuves ir krikðtynas uþsibrëþta paþvelgti kaip 68

69 KNYGOS á vieningà gyvenimo ciklo tarpsná. Lietuviø gimtuviø paproèiuose iðskiriami trys laikotarpiai: 1) iki gimdymo, 2) gimdymas, 3) po gimdymo. Nagrinëjant ðiuos tris laikotarpius, gana glaudþiai susiejami du pagrindiniai, bet kultûriniu atþvilgiu labai skirtingi momentai gimtuvës ir krikðtynos. Nedideli darbo skyriai skirti vaisingumo temai, etinëms normoms, ávesdinimo paproèiams. Darbas vientisas. Teisingai pasirinkta metodika. Autorë sëkmingai iðsprendë gana sudëtingus uþdavinius. Lauko tyrimø duomenys, kuriuos iliustruoja jau minëti 19-a þemëlapiø, reprezentatyvûs. Tai padeda nustatyti svarbiausiøjø gimtuviø ir krikðtynø realijø teritorinius savitumus. Sunkiau atskleisti laiko perspektyvà. Tai viena ið didþiausiø Lietuvos etnologijos problemø. Labai nedaug buvo paproèiø tyrimø XIX a. ir XX a. pirmojoje pusëje, negausûs netgi praeità amþiø atspindintys ðaltiniai. Todël mûsø etnologø galimybës ribotos. Vis dëlto, pateikdama diachroninio tyrimo iðvadas, monografijos autorë remiasi istorine medþiaga. Atskleidþiant pribuvëjos vaidmená, analizuojama ir profesionalaus medicininio aptarnavimo raida. Nesant tinkamø ekonominiø galimybiø ávesti visuotiná medicininá aptarnavimà, akuðerës ir gydytojai ëmësi pribuvëjas apmokyti. Autorë apþvelgia to meto medicininæ literatûrà. Pateikiama ir gana originali iðvada: akuðerës nesikviesta ne tik dël ekonominiø iðskaièiavimø, bûta ir grynai psichologiniø prieþasèiø pribuvëja þmonës pasitikëdavæ labiau. Apeigø simboliø funkciniø prasmiø autorë ieðko gana racionaliai. Siekiama atskleisti þmogaus ir bendruomenës ryðá. Kaip jau sakyta, autorë siekia iðsiaiðkinti santyká tarp krikðèioniðkø, baþnyèios reglamentuotø ir liaudies tikëjimuose nusistovëjusiø reikalavimø, susijusiø su kûdikio krikðtu bei motinos ávesdinimu á baþnyèià. Pasitelkti ne tik keliø ðimtmeèiø senumo etnografiniai ðaltiniai, bet ir statistiðkai apdorota lauko tyrimø medþiaga. Gana áspûdingai atrodo lentelës, nurodanèios krikðtijamo kûdikio amþiø. Lentelæ, kurioje pateikti duomenys ið archyviniø ðaltiniø (ið Utenos dekanato Andrioniðkio baþnyèios, Alsëdþiø dekanato Telðiø baþnyèios ir Merkinës dekanato Alytaus baþnyèios m. knygø), tinkamai papildo analogiðka autorës lauko tyrimais paremta lentelë. Ið tyrimo rezultatø matyti, kad XIX a. pabaigoje krikðèioniðkø reikalavimø labiausiai laikësi þemaièiai. Dar viena iðvada: jau po Pirmojo pasaulinio karo ryðkëja tendencija atidëlioti kûdikio krikðto laikà. Gana iðsami vardo parinkimo kriterijø statistinë analizë (pateikiama lentelë ir diagrama). Nagrinëjamas labai ádomus kûdikio sulaukusios moters ávesdinimo paprotys. Èai aiðkiausiai atsiskleidþia liaudies tikëjimø ir baþnyèios reglamentuotø reikalavimø sàsajos. Galima aiðkiai áþvelgti net pirmykðtëms kultûroms bûdingà moters neðvarumo sampratà. R. Paukðtytë, remdamasi Stasio Daunio tyrimais, labai pagrástai gretina moters apsivalymà pirtyje ir baþnyèioje. Nuodugnesnei analizei trûko duomenø apie pirties paproèius. Taèiau monografijoje gana gerai iðnagrinëta Baþnyèios purifikacinë funkcija ir su tuo susijæ paproèiai, pateikiamas labai vertingas autorës lauko tyrimus apibendrinantis þemëlapis. Savo uþduotá iðaiðkinti gimtuviø bei krikðtynø svarbiausiø veikëjø funkcijas ir atliekamus apeiginius veiksmus autorë ávykdë nepriekaiðtingai. Naudodama gausiai sukauptus duomenis ðia tema, autorë pateikë þemëlapiø. Gerai iðnagrinëti ir motinos elgesio bei veiksmø apribojimai gimtuviø ciklo metu. Ypaè puiki motinos ir kûdikio ájungimo á kaimo bei religinæ bendruomenæ analizë. Darbas turi tiek mokslinæ tiriamàjà, tiek taikomàjà vertæ, juo bus galima remtis toliau tyrinëjant gyvenimo ciklo paproèius ir lietuviø kultûrà. Kartu tai paskata lietuviø tradicinei kultûrai puoselëti ir gaivinti. Darbas parengtas humanitariniø mokslø etnologijos krypties daktaro disertacijos pagrindu. Ávairiose svarstymo stadijose nuomonæ apie já pareiðkë daugiau kaip deðimt etnologø, psichologø, istorikø ir folkloristø. Serijos redakcinës kolegijos pirmininkë Irena Regina Merkienë, redakcinës kolegijos nariai Romualdas Apanavièius, Petras Kalnius, Leonardas Sauka ir Antanas Tyla. Santraukà á anglø kalbà vertë Miranda Navickienë, kalbà redagavo Danutë Mëlynienë. Serijos virðelio kûrëja ir dailininkë Rita Pilkaitë Butvilienë. Leidinio vyr. redaktorius Danas Kaukënas, dizainerë Lionë Vainienë. Knygà iðleido Diemedþio leidykla (jai galima pateikti priekaiðtø, kad nesilaikë ankstesnio ðios serijos knygø formato). Knygos tiraþas 1200 egzemplioriø, t.y. didesnis negu kitø ðios serijos knygø. Taèiau leidiniai apie ðeimos paproèius ypaè paklausûs, greitai iðperkami, ir gali tekti iðleisti papildomà tiraþà. NUORODOS Þilvytis ÐAKNYS 1. Paukðtytë R. Gimtuvës ir krikðtynos kaimo gyvenime XIX a. pabaigoje XX a. pirmojoje pusëje / Lietuvos etnologija. T. 6. Vilnius, p. 2. Stambiausios krikðtynas ir gimtuves analizuojanèios pastarøjø metø monografijos ir studijos: Patackas A., Þarskus A. Gimties virsmas: Gimimas ir krikðtynos. Vilnius, 1990; Vyðniauskaitë A., Kalnius P., Paukðtytë R. Lietuviø ðeima ir paproèiai. Vilnius, 1996; Dundulienë P. Senieji lietuviø ðeimos paproèiai. Vilnius, BOOKS Birth and baptism in Lithuanian country life Þilvytis ÐAKNYS The monograph Birth and baptism in Lithuanian village at the turn of the 20 th century by Rasa Paukðtytë is under review. It is the sixth book of serial publication The Lithuanian Ethnology published by the Department of Ethnology at the Institute of Lithuanian History. To Þilvytis Ðaknys opinion the author has been successful in carrying out the task. The book is intended for the future investigations of the customs of the life cycle and Lithuanian culture. 69

70 ETNINËS VEIKLOS REALIJOS Baltica-2000 : latviðkoji patirties rievë Apie tarptautiná folkloro festivalá Baltica-2000 su Lietuvos liaudies kultûros centro direktoriaus pavaduotoja Vida ÐATKAUSKIENE, Muzikinio folkloro sektoriaus vadove Jûrate ÐEMETAITE ir Etninës kultûros informacinio centro vadove Inga KRIÐÈIÛNIENE kalbasi Juozas ÐORYS. Ðiø metø liepos 5 9 dienomis jau tryliktà kartà vykstantis tarptautinis folkloro festivalis Baltica buvo surengtas Latvijoje, Vidþemës regione ir Rygoje. Kuo iðsiskyrë ji organizaciniu (vadybiniu) poþiûriu? Inga KRIÐÈIÛNIENË. Ðiemetinë Baltica buvo treèioji ið mano matytøjø latviðkøjø. Pirmàkart ji buvo iðveþta ið Rygos. Tiesa, ir anksèiau latviai, kaip ir mes, visà ðventës karavanà dienai iðgabendavo á provincijos taðkus, bet, prieðingai nei mes, vietiniams rengëjams visø reþisûriniø meniniø vadþiø neatiduodavo. Ðiemet pasielgta radikaliau: ðventës centras perkeltas á vienà ið graþiausiø Latvijos regionø Vidþemæ. Vida ÐATKAUSKIENË. Panaðiø organizaciniø ëjimø bûta ir anksèiau, ir ne vien Latvijoje. Tiesa, latviai tuo gal maþiausiai naudojosi, o, pavyzdþiui, estai visus ðventës dalyvius su koncertais kiekvienà kartà maþdaug tolygiu spinduliu iðveþiodavo po visà ðalá. Lietuvoje didþiausi veþimai buvo 1993 m., kai festivalis skilo á dvi dalis Vilniuje ir Þemaitijoje (Palangoje). Ar latviai, taip sukomponavæ savo Balticà, turëjo ið to organizaciniø ir meniniø dividendø? V. Ð. Tiek pas mus, tiek Latvijoje apgyvendinimo ir maitinimo kaðtai ne sostinëje yra þymiai maþesni, tiesa, padidëja transporto iðlaidos. Manau, kad galgi ne finansiniai sumetimai (nors latviø lëðos kultûrai, kaip ir mûsø, apgailëtinos) toká pasirinkimà ðiemet nulëmë. Greièiau jie suvokë bûtinumà tolygiau paskirstyti etninës kultûros propagavimo akcentus. Pasak latviø ðventës rengëjø, per kitas ðventes bus aktyvinami likæ kiti regionai. I. K. Mano supratimu, latviai, bandydami per Vidþemës regiono átraukimà á programà aktyvinti vietinæ liaudá, labiausiai laimëjo tuo, kad ðventë iðëjo natûralesnë, jaukesnë. Savi tarp savø, be dirbtinumo, pompastikos... V. Ð. Galima sakyti, kad sumanymas pritraukti daugiau publikos ne visai pasisekë... I. K. Andrio Kapusto, vieno ið pagrindiniø ðventës rengëjø, nuomone, toks ðventës organizavimas pasiteisino, nes priartëta prie gamtos, þmoniø, prie giliøjø etniniø ðaknø. Þaluma, pievos, piliø (tiesa, statytø uþkariautojø Livonijos ordino kalavijuoèiø) artumas, Gaujos vingis, Turaidos draustinio dainø kalno ðaltinis, Maros akmuo, Cësio pilies parkas, Siguldos jaukumas, Salacgrivos jûra ir senamiestis, Raunos piliakalniai savaime darë áspûdá ir nuteikë betarpiðkesniam koncertavimui ir bendravimui. Tame fone ir reþisûra tarsi prapuolë, viskas atrodë taip tikra ir paprasta... (Lietuviams, atrodo, tai beveik nepasiekiama...) Áspûdá padarë jø olimpine ramybe dvelkiantis ðventës ðtabas... Vienas kitas skambutis, retas lankytojas. Tarsi ir didelio organizacinio latviø sujudimo nebûta, ir atsakingø rengëjø ne tiek daug sukosi... Ar tai gerai ávaldyta vadyba, ar labiau á kraujà áaugæs natûralumo pojûtis, ar tiesiog geras iðankstinis pasirengimas, meniniø ir organizaciniø ðventës dëmenø suderinimas? V. Ð. Daug, matyt, lëmë tai, kad kiekviena ðventës diena, koncerto vieta turëjo iðmanantá koncepcijos autoriø, kuratoriø ir rengëjà (reþisieriø), kurie ið anksto þinojo, ko ir kaip siekti. O rengëjø, mano stebëjimu, buvo gal netgi daugiau nei mûsø ðventëse, tik jie gal santûriau reiðkësi. I. K. Gal tik nekrito á akis mums áprastas lakstymas. Atrodë, kad ir Andris Kapustas ramus, sëdinëja sau su popieriø pluoðteliu po medþiu, bet pakalbëjus pasirodë, kad tai apgaulinga ramybë, jo vidinis pasaulis audrojo kaip niekad. Vis kaþko trûksta, tai televizija laiku neatvaþiuoja, bet esà yra taip, kaip yra... Kokia vis dëlto latviðkosios ðventës pagrindinë skiriamoji þymë? Jûratë ÐEMETAITË. Pirmiausia jie ypatingà dëmesá skiria savo folkloro kolektyvø reprezentavimui, nes ið esmës ir neturi geresnës progos visam kraðtui pasirodyti. Paprastai pas juos siekiama á Balticà sukviesti kuo daugiau paèiø geriausiø folkloro grupiø ið visø regionø. Prieð kiekvienà Balticà Valstybës tautinio meno centras (Valsts tautas makslas centrs) rengia visos Latvijos folkloro kolektyvø apþiûras (tam prieð ðià ðventæ buvo sudaryta 11-os specialistø komisija) ir atsirenka kolektyvus bei jø jau ávaldytà folkloro medþiagà bûsimam ðventës sumanymui. Pasak Maros Mellenos, kolektyvø situacija ir taip þinoma, taèiau apþiûros duoda postûmá atsakingiau rengtis iðëjimams á vieðumà. Be to, kolektyvams ið anksto paskelbiama bûsimo festivalio tema (ðiemet dainos apie jûrà, Jûros Matæ, ðaltiná, apskritai vandená), todël patogu modeliuoti visà bûsimos ðventës muzikiná audiná. Þodþiu, tai proga papraðyti pasimokyti naujø dainø, atnaujinti repertuarà. Kuo dar latviai iðsiskiria? Geriausiuose autentiðkuose kolektyvuose ásigalëjæs neginèijamas ir totalus matriarchatas. Dainuoja vien moterys. Ir mûsiðkiø Sûduviø (Vilkaviðkis) kvietimas á festivalá turëjo slaptà tikslà, kad latviø ansambliai pamatytø, kaip leiðiai vyrai kartu su moterimis dainuoja, ðoka, groja. Latviø vyrai á ansamblius sunkiai priviliojami, todël jø vyriðkoji folkloro raiðkos tradicija vos pastebima. Iðskyrus turbût tik tø ansambliø muzikantus ir vyriðkàjà kariðkàjà grupæ Vilki... J. Ð. Kalbu bûtent apie latviø autentiðkuosius kaimiðkuosius ansamblius. Antrinio folkloro kolektyvuose vyrø esama. I. K. Vis dëlto ir juose dominuoja moterys... 70

71 ETNINËS VEIKLOS REALIJOS Lietuvos sveèiai ir lietuviø grupës lydintieji prie Cësio pilies. Kaip sakyta, pagrindinë ðiemetinës Balticos tema jûra, bet ji juk nei latviðkame, nei estiðkame ar lietuviðkame ðvenèiø kontekste nebeoriginali. Matyt, tai reþisûrine prasme sàlygojo þenklesnis iðsibrukimas ið Rygos prie jûros, upiø, ðaltiniø. Kaip per ðià simbolikà, vietoviø krûvá ir semantikà ryðkëjo bûtent reþisûriniai ðventës akcentai? V. Ð. Festivalio meninë koncepcija, regis, tik atsispyrë nuo jûros tematikos ir simbolikos, nes galop iðsivyniojo þymiai plaèiau. Iðties jûros idëja nebebuvo originali, nes jà ir mes, pavyzdþiui, 1996 m. ðventëje, intensyviai naudojome, tiesa, labiau pabrëþdami Baltijos jûros ir apie jà gyvenanèiø tautø istorinio ir kultûrinio bendrumo iðgyvenimà. Latviai ðiemet labiau pabrëþë vandens kaip mitinës, etninës ir visuotinës universalijos reikðmæ. Po festivalio jie sakë manà konceptualiai savo sumanymà ágyvendinæ. Kita vertus, atrodytø, kad jeigu jau susitelkta prie vandens semantikos, tai buvo galima þymiai daugiau panaudoti gamtinæ aplinkà. Þinoma, mums darë áspûdá besimainantys kiekvienos dienos akcentai (jûros, ðaltiniø, piliakalniø, Rygos). Gal tik reikëjo ávairesniø vandens pavidalø, tarkim, eþero, upës? Pagrindiniai ðventës banginiai vis tik buvo jûra, ðaltiniai, o vyriðki (kariðki), dangiðki piliakalniai iðkilo kaip tam tikra opozicija ðiai moteriðkai chtoniðkai realybei. Vandens ir þemës prieðprieða ir kartu vienybë gana gerai iðryðkëjo. Salacgrivoje visiems labiau norëjosi jûriðkojo gyvenimo parafraziø þvejybos, þvejø buities átraukimo á ðventës kontekstà. Ten koncentruotasi prie apeiginiø veiksmø, Saulës palydëjimo, apeliavimø á Jûros Matæ. Visada lieka erdvës idëjiðkai tirðèiau ávaldyti uþsimotus tikslus. Pavyzdþiui, pirmoji ðaltinio diena buvo sumanyta ir paprastai, ir graþiai. Gëliø ir þolynø kilimu apipintas, gyva versme trykðtantis ðaltinis Turaidos dainø kalno papëdëje atrodë labai áspûdingas. Latviai stiprûs sugebëjimu supinti natûralø gamtiðkàjá pradà su etnine kultûra. Mane pirmiausia patraukë subtiliai pateiktas ir daugelio þmoniø iðgyvenamas apeigiðkumas, vis kitaip atsiskleisdavæs skirtinguose kiekvienos dienos koncertuose, vyksmuose, eitynëse. J. Ð. Ðventës reþisieriø atspirties taðkas ir buvo konkreèios vietovës teikiamos galimybës. Maros Mellenos teigimu, tarkim, jos anksèiau nusiþiûrëtas ir festivalio koncertui panaudotas piliakalnis prie Salacos upës Salacgrivoje lëmë koncerto turiná ir iðraiðkos priemones. Visos dainos ten natûraliai susinërë ant prasminio stuburo. Mes labiau bandom sukultûrinti ðventës erdvæ, estetizuoti tikrovæ (pavyzdþiui, vyksmas Vilnelëje per 1999 m. ðventæ), o latviai daugeliu atvejø tenkinosi savaime daug kà iðreiðkianèia gamta. Ir neapsiriko. Pavyzdþiui, minëtas visø regionø latviø grupiø koncertas ant piliakalnio. Ðalia upë, netoli jûra, ansamblieèiai susiburia á glaudø ratà senø medþiø paunksmëje ir dainomis paeiliui (ir pasauliui) keliauja tuo ratu, o centre ið gëliø iðpintas tarsi civilizuotø gamtmeldþiø altorëlis. Paprasta, bet stipru ir prasminga. V. Ð. O, pavyzdþiui, Raunos piliakalniø dienos renginiais siekta atskleisti kuo daugiau buvusiø istoriniø epochø, jø kultûriniø sanklodø, ávairiø kartø ir netgi etnosø (be latviø ir lyviø, per juos ir visø finougrø) gyvenimus. Todël labai vykusiai atrodë suomiø ansamblis Menaiset, parodæs pirmapradæ, dar paukðèiø ir kitø gyviø gamtiðkais garsais, klyksmais prisodrintà programà, aidëjusià vienu metu ið ávairiø 71

72 ETNINËS VEIKLOS REALIJOS piliakalnio vietø. Be to, ten prasmingai, lyg perimdami estafetæ, pasirodë lyviø palikuonys, Vidþemës folkloro kolektyvai, vëliau grupës ið kitø Latvijos regionø ir sveèiai. Ant piliakalnio viena po kitos degintos piliø imitacijos, taip vizualiai ir simboliðkai pasisveikinta ir atsisveikinta su atskiromis Raunos likimà lëmusiomis epochomis. I. K. Naudota daug, rodos, menkø, bet ðventës nuotaikà kelianèiø detaliø kadagio ðakeliø, gëliø, àþuolo lapø vainikø, netgi kavinëje Pas bocmanà, be tinklais apdþiaustytø sienø, ant stalø vazelëse buvo pamerkta po àþuolo ðakelæ. O latviø ansamblieèiø autobusai ið vidaus ir iðorës skendo gëlëse, þolynuose, medþiø lapijoje. Beje, Raunos piliakalnio papëdëje buvo árengta amatininkø stovyklavietë dirbtuvë, kur nuolat dirbta, aidëjo kalimo garsai... Beje, dël apeigiðkumo, jo, palyginti su ankstesnëmis latviø Balticomis, buvo þymiai maþiau. Kaip sakë rengëjai, mokomës ið savo ir kaimynø klaidø... Seniau kartais apeigos trukdavo apie valandà ir daugiau... Buvo ðokama ðokiai su kirviais, uþkuriami aukurai ir kt., ir tik po to prasidëdavo koncertai. Ðiemet tai buvo sutraukta á vientisà veiksmà, todël iðvengta laiko marinavimo (seniau kartais kolektyvai belaukdami savo pasirodymo iðsëdëdavo po keturias valandas). Be to, latviø kolektyvai turëjo galimybæ pakoncertuoti ir prieð pagrindinius ávykius, tad liko patenkinti ilgai lauktu vieðu pasirodymu. V. Ð. Mano nuomone, apeigiðkumo (ne laiko prasme) ðioje Balticoje bûta net daugiau negu ankstesnëse: kiekvienà dienà buvo atliekami savaip sukultûrinti apeiginiai veiksmai, ritualai, neretai jie buvo kartojami kaip ðventës leitmotyvai; jais arba maldelëmis sumaniai perpinti kone visi svarbiausi koncertai. Ta prasme pasiteisino ir ansamblio Grodi atliekami ðaukiniai, latviø tautos motinos (ið Skandiniekø ) Helmi Staltës bylojimai... I. K. Nuolat ávairiai naudotas ir rato motyvas. Jis visiems suprantamas, todël lengvai ir prasmingai pritaikomas, be to, nereikia nuolat þmoniø tampyti uþ ausø, muðtruoti. Jie gali jungtis ir á didájá ratà, ir á maþesnius, ir nebûtinai scenoje ar visø akivaizdoje. Panaðiai pritaikytas ir apvalanèios ugnies motyvas. Latviai ðioje ðventëje, be kita ko, neuþmirðo ir baltiðkosios idëjos turiu omeny pagarbiai iðskirtiná dëmesá dalyvavusiems lietuviams. Manau, tai palaikytina, nes, pavyzdþiui, estø ðventëse niekada neuþmirðtama finougriðkoji oikumena. V. Ð. Man atrodo, kad latviø ir lietuviø ryðiai ir taip visada buvo ðiltesni nei su estais, kuriø Balticose ypatingesnio dëmesio mums, kaip Baltijos jûros regiono kaimynams, nerodoma, bet tai galbût susijæ su apskritai jø ðiaurietiðkai ðaltu ir santûriu temperamentu. J. Ð. Ðirdingi mûsø ryðiai su latviais uþsimezgë nuo pat pirmosios Balticos. Dabar tai gal ir suprantama, nes puikiai vieni kitus asmeniðkai paþástame ir þinome, kokiø darbø esame nuveikæ, netgi savaip lygiuojamës vieni á kitus. Latviai á mûsø folkloro judëjimà þiûri su nostalgija dar nuo tø laikø, kai buvo bandomos gaivinti Rasos (Joninës), kitos kalendorinës ðventës. Beje, jie kartais pasako, kad apeigiðkumo pamëgimà jie esà perëmæ ið mûsø masinio folkloro judëjimo apogëjaus metø. Þodþiu, tarp mûsø nuolat vyksta tyli, neafiðuojama idëjø apykaita. I. K. Nereikia uþmirðti, kad Lietuvoje yra apie tûkstantis ávairaus lygio folkloro kolektyvø, o Latvijoje tik apie ðimtà. Ðis nuliukø þaismas daug kà paaiðkina. Latvijos Prezidentë Vaira Vykë Freiberga su Vilkaviðkio Sûduviais Turaidos dainø kalno papëdëje. 72

73 ETNINËS VEIKLOS REALIJOS Apeiginis veiksmas ant Salacgrivos piliakalnio. Balticos festivaliø rengimo istorijoje, man regis, po truputá ryðkëja baltiðkoji aðis, o estai tarsi kiek traukiasi á ðonà. Kokià ðiame kontekste matytumëte ðiø prestiþiniø folkloro renginiø ateitá? Ar nederëtø plësti visà Baltijà juosianèiø ðaliø rengëjø bûrá?juolab kad neseniai Estijos uþsienio reikalø ministras savo ðalá apskelbë ne Baltijos, bet Skandinavijos valstybe. V. Ð. Nemanau, kad dabar vertëtø uþsiimti Balticos apimties, periodiðkumo ir statuso kaitaliojimais. Juk kas treji metai vykstanti ðventë nëra per daþna, greièiau tai ribinis laikas, ágalinantis su tam tikra átampa ir naujø idëjø generavimu laukti ateinanèio ðventës ciklo. Jei eitume ratu apie Baltijà, kiek metø tai uþsitæstø? Antra vertus, gal tada dar labiau uþsidarytume Baltijos regiono rate ir grëstø dar didesnis kartojimasis nei tarp trijø Baltijos ðaliø? Manau, kad Balticos bent jau ðiuo metu liesti nederëtø, o jei randasi naujø sumanymø ar projektø, niekas nedraudþia jø realizuoti. I. K. Be to, Lietuvoje turime daug (apie 20) regioniniø tarptautiniø folkloro festivaliø, tad jø ávairove skøstis negalime. Latviai ir estai ðiuo poþiûriu atrodo þymiai labiau atsilikæ. Be to, pas mus rengiama didþiulës apimties Dainø ðventës Folkloro diena. I. K. Latviai tik nuo ðiø metø á moksleiviø Dainø ðventæ ávedë atskirà folkloro programà. J. Ð. Latviø Dainø ðventëse nëra folkloro niðos, nors folkloro entuziastai to ir labai norëtø. Tada gal ir jø Balticoje atsirastø kiekybinë ir kokybinë pusiausvyra tarp sveèiø ir ðeimininkø kolektyvø. Ðiemet, tiesa, latviai saviðkiø kvietë gana saikingai, buvo iðrinkæ tik paèius ryðkiausius. Ankstesniais metais sveèiø kolektyvai tiesiog paskæsdavo latviðkøjø ansambliø antplûdyje, o tai kertasi su tarptautinio festivalio reikalavimais. Ðákart latviðkoji programos dalis buvo neblogai sukratyta. Kas ið jø ypaè ásiminë? V. Ð. Ásiminë vaikø kolektyvai, pavyzdþiui, Livanø Ceiruleits, darë áspûdá tamsiomis ilgomis kurðiðkomis skaromis apsigaubusios Bartos moterys, taip pat Suitu sievas ið Alsungos, Senleja ið Siguldos. Ant Raunos piliakalnio graþiai pasirodë seniausios kartos ansambliai, ypaè raiðkiai ten suskambo Bauskos Trejupe, be to, ten ið konteksto neiðkrito ir Rygos rusø kolektyvas Iljinskaja pjatnica. Kaip vertintumëte festivalio koncertø iðdëstymà, tankumà laike; ar programa nebuvo perkrauta, pasikartojanti? V. Ð. Nemanau, kad koncertø buvo per daug. Festivalio ritmas buvo pakankamai subalansuotas. Ar pasiteisina ðiuose festivaliuose skiriamas dëmesys eitynëms, vieðumai? J. Ð. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje su tuo susijusios tos paèios bëdos, nes ansamblieèiai prie eityniø nepripratæ, neþino, kaip elgtis, todël esà neádomu. Kitose ðalyse eitynës yra patrauklios, nes gyvai bendraujama su praeiviais, mëtomi jiems saldainiai, ðokama, klegama... Þodþiu, kone visi miestelio gyventojai átraukiami á ðventës bruzdesá. Pas mus gi daþnai ðventë rengiama tarsi tik jos dalyviams, o ne þiûrovams. Gal geriau atsisakyti tokiø eityniø, kaip, pavyzdþiui, Salacgrivoje, kai kolektyvai eina tarsi patys sau. Ir þmoniø gatvëse buvo nedaug. Þinoma, dël eityniø yra visokiø nuomoniø. Kai kurie apskritai prieð jas nusistatæ. Bet reikia turëti omeny, ko jomis siekiama. Jei norima sukviest þmones á ðventæ, bendrauti tarpusavyje, tada jos pasiteisina. Bet, matyt, tada turëtø bûti kaþkokie papildomi ar ypatingi signalai, kviesliai, daugiau azarto, triukðmo... O triukðmauti Baltijos ðalims nëra bûdinga. Na, 73

74 ETNINËS VEIKLOS REALIJOS Prieð pagerbiant Jûros Matæ prie Baltijos jûros Salacgrivoje. gal miesto kultûrai... Bet neásivaizduoju, kad galëtume pasiekti tokio efekto, kaip, pavyzdþiui, Rusijoje, kur einama grojant armonikomis ir su didþiausiu alasu. Kita vertus, þmonës tiesiog nereaguoja, iðlieka perdëtai orûs ar susireikðminæ... V. Ð. Uþsienio miestuose yra daugiametë folkloro renginiø tradicija, o, tarkim, Salacgrivoje toks festivalis vyko pirmàkart. Gal ir uþduotys eityniø dalyviams nebuvo iðaiðkintos kad jie turi kviesti, triukðmingai bendrauti. Gal trûko tvirtesnio organizatoriø apsisprendimo, kokiø eityniø siekti. Jas reikia atsakingai parengti, paèios savaime jos nepasidaro. Eitynës Rygoje buvo neblogos, su vykusiais prasminiais akcentais ugnies, þiedø, vandens vartais. Tokie vykæ ëjimai tiesiog praðosi naudojami ir pas mus, na, gal ir nekopijuojant... J. Ð. Eityniø dalyviai turi þinoti, kad jø uþduotis reprezentuoti ðalá, parodyti, kà ji turi geriausio, ir patraukti publikà. O kartais manoma truputá padainuosim, paeisim, nëra ko plëðytis... Uþsienio festivaliuose tokius ëjikus tuoj nuðvilptø ir nebekviestø. Mûsø Balticose daug dëmesio bûdavo skiriama tautodailei, tradicinei virtuvei ir kitiems gretutiniams etninës gyvensenos reiðkiniams. Kaip ðiuo poþiûriu elgësi latviai? I. K. Seniau latviø, kaip ir lietuviø, ðventëse dalyvaudavo daug tautodailininkø, bet ðiemet padaryta rimta jø atranka, gal atsiliepë ir tai, kad veiksmas buvo sukoncentruotas Vidþemëje. Pas mus nugirdæ apie didesná renginá jie sulekia ið visø pasvieèiø... V. Ð. Jei tik nëra barjerø, neámanoma atsiginti nuo jø, ypaè kièo darytojø... I. K. O rajonuose neprisikvieèia. Ir per Tautodailininkø sàjungà bando, ir mus atakuoja, bet á rajonus maþai ði publika tevaþiuoja. Netgi á Nidoje vykusá folkloro festivalá neprisirinko. J. Ð. Latviø organizatoriai sakë, kad jiems deramai pristatyti savo amatus ir virtuvæ bûtø buvæ ne pagal jëgas. O pavirðutiniðkai nenorëjo. V. Ð. Vargu ar pagal jø ðventës modelá tai bûtø buvæ ámanoma. Þmoniø ne itin daug, nuolatiniai vaþinëjimai... I. K. Apskritai latviø Balticose tautodailës kièo þymiai maþiau nei mûsiðkëse. Spalvotø balionø, baldø, graþiø vaizdeliø tapybos, trafaretiniø motyvø eksploatavimo droþyboje... Aiðku, mûsiðkiams patogu ásikurti Sereikiðkiø parke, paðonëje ðventës miestelis. Beje, ðiemetinëje ðventëje panaudoti reklaminiai skydai man patiko. Sumanymas labai paprastas: keli grubiai taðyti pagaliai, ant jø plakatai su programa. Mano galva, ypaè pasiteisino reklaminiai skydai su nuolat besikeièianèia informacija besikeièianèiose ðventës vietose. Ankstesni gigantiðki stendai nunyko... Be to, labai saikingai buvo apipavidalintos koncertø vietos. Vietoj gremëzdiðkø metaliniø karkasø scenø medinës stoginës. Pabaigos koncerte scenos erdvës gilumoje vykusiai buvo ákomponuotas tikras jûrinis þvejø laivas. Apskritai daug prie ðventës sëkmës prisidëjo pati gamtos reþisûra : audrota jûra, lietaus kontrapunktai, migloje paniræ Cësio pilies kontûrai, nuostabus saulëlydis ir mënesiena pabaigos koncerte Latviø buities muziejuje. V. Ð. Keistokai atrodë ant scenos prie Domo aikðtës Rygoje uþkeltas didþiulis àsotis. Simbolizavo sukultûrintà vandená? I. K. Nors apskritai Rygos diena buvo gera blic eisena, blic koncertas... ir vël visi ið sostinës iðgarmëjo. Ðiaip kiek 74

75 ETNINËS VEIKLOS REALIJOS pavydu latviai turi tiek iðlikusiø piliø, nors ir uþkariautojø vokieèiø statytø... V. Ð. Tos ðventës dienos, kuriose dalyvavo gamtos stichijos, ypaè ásiminë... Lietus Turaidos draustinyje prieð pradþios koncertà nuvilnijo tarsi pagal koncepcijà. Pakilo rûkas, visa plaukë tarsi pirmapradëje migloje... Ne tik ðaltinis Ðaltiniø dienà radosi, bet ir pati kûrimosi idëja, atrodo, realizavosi ið gamtos gelmiø. O pabaigos koncerte dangaus skliautà nutvieskë fantastiðkø spalvø paðvaistë. Gamta ðioje ðventëje buvo graþiausia dekoracija. Be aukðtesniøjø gamtiðkøjø dieviðkøjø jëgø, festivaliui poveiká darë ir aukðèiausia valstybinë Latvijos valdþia Prezidentë Vaira Vykë Freiberga. Mes tokios autoritetingos globos dar nesame pajautæ. V. Ð. Estai irgi gyrësi, kad pirmuosius Balticos festivalius dëmesiu rëmë Prezidentas Lenartas Meris. Lietuvoje ne, bet to niekad ypatingai ir nesiekta. Latvijos Prezidentë, kaip þinia, savas þmogus latviø etnininkams: Vaira Vykë Freiberga pasaulyje þinoma etnologë, antropologë, gráþusi á Tëvynæ ið Kanados. Jai dalyvauti festivalyje visai natûralu, bet visuomenei daro áspûdá. Á festivalio atidarymo koncertà ji atvyko apsirengusi gimtosioms vietoms bûdingu tautiniu kostiumu. Latviams pasididþiavimas, o mums sveikas pavydas... Apie jos gerà savosios kultûros gelmiø paþinimà galime spræsti ir ið prasmingos kalbos pradedant festivalá. Be to, mudviem su Jûrate teko dalyvauti Prezidentës surengtame priëmime. Be kita ko, já vainikavo Prezidentës uþvesta ir kartu su visais padainuota latviø liaudies daina. Kaip manote, kokiais principais remiantis buvo pakviesti dalyvauti sveèiø kolektyvai? J. Ð. Kiek supratau, ypatingø principø latviai ðiemet neturëjo. Jie kvietësi, kà galëjo, ir neiðvengë atsitiktiniø, bet pavykusiø ëjimø. Buvo pakviestos puikiø vokaliniø duomenø suomës ( Menaiset ), o jos paþinojo mordviø kolektyvà ( Torama ), kuris ðioje ðventëje pasirodë bene ádomiausias. O ðiaip kolektyvø kvietimasis latviams iðsisprendë panaðiai kaip mums praeitoje Balticoje. Bent jau dalyvaujanèiøjø geografija iðëjo panaði. Taivanas (mûsø buvo Pietø Korëja), Kipro kolektyvas ( Parthenon ), bulgariø moterø folk choras (mûsø buvo albanai) atstovavo Balkanams... Vienos grupës stiprios ir profesionalios vokaline puse, kitos (pavyzdþiui, egzotiðki taivanieèiai, pirmàkart aplankæ Latvijà) ðokiais, ryðkiais kostiumais, vaidyba, vietomis panaðia á cirkà... Taivanieèiø pasirodymai patiko publikai, taèiau jø naudojamos buitinës priemonës, rekvizitas, kai kurie vaidybos elementai folkloro þinovo akimis atrodë banalûs... Aiðku, dël to galima ginèytis, be to, ið esmës tik jie atsiliepë á organizatoriø praðymà rengti programas su dominuojanèia jûros ir vandens tematika... Ir laivas buvo, ir improvizuota jûra, ir þvejyba visa tai sujungta á naivokà siuþetiná vaizdelá. V. Ð. Apskritai uþsienio sveèiø kolektyvø pasikvietimas mûsø sàlygomis laimës dalykas. Su kuo kontaktuoji, tuos ir kvietiesi, be to, taip gauni kitø jiems þinomø ir ðventës koncepcijai tarsi tinkamø kolektyvø koordinates. Ir niekada galutinai neþinai, kas ið to iðeis, kokiø siurprizø sveèiai pateiks. J. Ð. Kitas niuansas sunku suderinti ðventës sumanymà su atvaþiuojanèiø kolektyvø specifika. Atrodo, pavyzdþiui, kiprieèiai visai nesuvokë, kur papuolë ir kaip jiems prisiderinti... Kodël jiems esà nëra normalios scenos, kurioje jie 10 minuèiø pakoncertavæ visà dienà galëtø bûti laisvi? Manau, Koncertas Rygoje, Domo aikðtëje. Ingos Kriðèiûnienës nuotraukos. 75

76 ETNINËS VEIKLOS REALIJOS kad ðios ðventës geriausi sveèiai buvo suomës ir mordviai, aukðtu lygiu atspindëjæ savo tradicines vertybes. V. Ð. Kiek nesutikèiau dël mordviø Toramos moterø ðokiø vertës jos man pasirodë tikros balerinos. Matësi jø dirbtinë vaidyba, trenaþas... J. Ð. To, matyt, juos iðmokë kelionës á Europà. Ten autentiðkasis folkloras ne itin vertinamas rodyk efektingà, triukðmingà ðou, savotiðkà pramoninæ gamybà. Todël jei ten rinksies kolektyvus festivaliui, irgi gali apsigauti. Koká áspûdá paliko Balticoje-2000 dalyvavæ Vilkaviðkio Sûduviai (vadovë Daiva Ambrasaitë)? Kuo remiantis jie buvo pasirinkti Lietuvos pasiuntiniais? V. Ð. Sûduviai buvo pasirinkti todël, kad ið Suvalkijos regiono dar niekas nebuvo dalyvavæs uþsienio Balticoje. Kita vertus, kaip minëta, latviai pageidavo savo ðventëje matyti gyvybingà, pajëgø, ir vyrø, ir moterø turintá ansamblá, lygiai gerai ir ðokantá, ir dainuojantá. Tokiu jis ten ið esmës ir pasirodë, nors mus anaiptol ne visais atþvilgiais patenkino. Ðiek tiek pritrûko nuovokos, kaip orientuotis festivalio situacijoje, kas tinka ant piliakalnio, o kas mieste, kad yra galimybë varijuoti programos dëmenimis. Bet tokia nuovoka ágyjama su patirtimi. Apskritai áspûdingai buvo pateikta suvalkietiðko ðokio tradicija, puikiai pasirodë ir jø muzikantës. Likome patenkinti ir graþia jø scenine iðvaizda. Visiems, matyt, ypaè patiko jø ðokis Ðleiva kreiva karvë? V. Ð. Tos karvës gal ir daugoka buvo, bet, manau, kad supratimas, kà, kada ir kaip atlikti, ateina ne iðkart, net ne po keliø iðvaþiavimø á uþsiená. Pataisomi dalykai. Be to, paaiðkëjo, kad bûtina daugiau dëmesio skirti ir stipriausiø mûsø folkloro kolektyvø, reprezentuojanèiø Lietuvà svetur, vadovø kvalifikacijai kelti. Ko vis dëlto ðioje Balticoje trûko? I. K. Galimybës artimiau ir neformaliau pabendrauti su kolektyvø nariais po koncertø, nes gyventa atskirai, skirtingose Cësio apylinkëse. Ankstesnëse Balticose latviai tam skirdavo daug dëmesio, todël gráþus atrodë, kad ðios ðventës iki galo ir nepajautëme. Kokios ðios Balticos pamokos jums kaip festivalio rengëjoms? V. Ð. Kiekvienas savaip supranta, kaip rengti tokius festivalius. Latviø festivaliuose svarbiau koncertai, apeigos, o mes stengiamës juos paávairinti praplësdami tradicinës kultûros sampratà ir raiðkos bûdus, paprastai norime ádëmiau pasiþiûrëti á sveèiø kultûras, neakcentuodami saviðkës, be to, kaip praeitoje ðventëje, norime iðgauti tautø bendrumo pojûtá. To siekti galbût bûtø galima ir per latviø pamëgtas apeigas, susibûrimus. Pasimokyti norëtøsi, bet originaliai, nekartojant jø atradimø. Turëtø iðlikti ir koncertai uþdarose erdvëse, kaip garantija, kad festivalio nesuþlug- dys lietus, audros, kad kolektyvai parodys visa, kuo jie patraukliausi, geriausi. Tuos pastebëjimus ir patirtá Latvijoje norëtøsi harmonizuoti bûsimose mûsø Balticose. Be to, Baltica mums yra valstybës uþsakymas, todël turi bûti ádomi ir prasminga daugybei skirtingø interesø ir supratimo þmoniø, ne tik folkloro gurmanams. Latvijos Prezidentës Vairos Vykës Freibergos kalba pradedant tarptautiná folkloro festivalá Baltica-2000 <...> Ðio festivalio pagrindine tema buvo pasirinktas vanduo, kaip vienas ið keturiø svarbiausiø simboliniø elementø, aprëpiantis tiek jûras su jø vandenø platumomis, tiek ðaltinius, kaip þmogaus akimis áþvelgiamas vandens atsiradimo vietas. Simboliðkai jûra, kaip akimis neaprëpiama vandens galybë, atstovauja pradiniam, plûstanèiam, nesulaikomam beformiam chaosui. Pradþiø pradþioje randantis jûrai atsiskyrë materialusis pasaulis, tiktai palengva ágaudamas savo formà ir pavidalà, savo apèiuopiamà bûvá. Ne veltui daugelis tautø mitiná pasaulio okeanà prilygina milþiniðkai sviestamuðei. Kartu su þeme vanduo yra gyvybës pradas ir jos palaikytojas. Þmogø troðkulys kankina labiau nei alkis. Gamtoje be vandens pastiprinimo viskas nuvysta, iðdþiûsta ir iðnyksta, o vandens drëgmë tiek fiziðkai, tiek dvasiðkai yra atgimimo simbolis. Versmë, ið kurios be paliovos plûsta vanduo, yra tarsi visatos begalinës gausybës simbolis. Raudodama, blaðkydamasi Ábëgau tekina nendrynan. Ten radau nendryne Mordviø ansamblio Torama merginos 76

77 Kelkis, mano motinële, Ið pelkiø, ðaltiniø, Padëk mano sunkø gyvenimà Lengvai nugyventi. (LD 9284v1) Burtaþodþiuose vanduo daþnai paradoksaliu bûdu susivienija su kitu pagrindiniu elementu ugnimi. Tai mistinis prieðybiø susijungimas, kuriame galima atskleisti antgamtines jëgas: Ðaltinyje ugná kuriu, Per akmená dûmai rûksta; Per mënesá siûlà veriu, Ten þydi aukso purienëlës. (LD 34109) ETNINËS VEIKLOS REALIJOS Vandeniu þmogus nuplauna neðvarumus, nutrina baltus liepø stalus, iðskalbia baltus lininius drabuþius. Taip vanduo ir baltumas tampa ðvaros, stropumo ir visuotinës dorovës þenklu. Dvasiðkai gyvasis vanduo simbolizuoja sielos iðsilavinimà ið negatyviø emocijø kaltës suvokimo, gëdos jausmo, áþeidimo, nesantaikos, pykèio. Tai dvasinis apsivalymas, arba liustracija, pasiekiama tiek ypatingais ritualais, tiek paprasèiausiai atsiduodant dþiaugsmo, ákvëpimo ir susiþavëjimo jausmams. Linkiu, kad kiekvienas ðios atidarymo ceremonijos dalyvis pajustø per save plûstantá gyvàjá vandená kaip sidabrinës ðviesos srovæ. Tegul gyvasis vanduo teikia atgaivà kiekvienai sielai, te dieviðka ðviesa padeda kiekvienoje ðirdyje atsiverti meilei ir taip ágyti ðirdies ramybæ bei dvasios jëgø. Vertë Daiva MURMULAITYTË Latvijos Prezidentë Vaira Vykë Freiberga tarp taivanieèiø Tris sidabro ðaltinius. Vienam gërë margos karvës, Antrame ðirmi kumeliukai; Prie treèio ðaltinio Trys Laimuþës prausësi. (LD 4993) Ið sidabro ðaltinio, prie kurio prausësi trys likimo deivës, arba Laima ar Mara vienos paèios, plûsta dieviðkas palankumas bei palaima ir dovanoja þmogui tiek materialinæ gerovæ, tiek laimæ ir dþiaugsmà. Ðaltinio vandens skaidrumas, jo laisva ir lygi srovë yra tokia pati, kokios þmogus pageidautø savo iðraiðkos galioms: Atsigerk, broleli, Skaidraus ðaltinio vandenëlio, Kad nesipainiotø kalbelë, Su þmonëmis ðnekantis. (LD ) Taèiau ðalia skaidriø vandenø pasaulyje yra ir pasiðiauðusiø maurø pelkës, kurios simbolizuoja ne vien neðvarumus, bet ir apskritai gyvenimo sunkumus. Todël Laima, kaip gyvenimo lëmëjëlë, lengvà gyvenimà lemia sëdëdama kalnelyje, o sunkø, aðaromis ámirkusá, versmëtose ir pelkëtose ádaubose: Baltica-2000 : the Latvian experience On July 5 9, 2000 the thirteenth international folklore festival Baltica was held in Latvia. Such festivals are being organized by Estonia, Latvia and Lithuania by turns every year. The guests attending the festivals are not only the ones invited from the countries of the Baltic and Scandinavian regions but also those from all over the world. The quests to the festival Vida Ðatkauskienë, Jûratë Ðemetaitë and Inga Kriðèiûnienë from Lithuanian folk culture centre provide the analysis on the arrangement of Baltica organized by the Latvians. The region of Vidzeme and the town of Riga have been the places for the festival chosen by the Latvians this year. Concerts have been given on castle hills nearby springs and at the seaside. Water as an archaic symbol of the origin of every possible occurred to be the most significant accent of the festival. Lithuanian quests of the aforementioned festival are the organizers of the Baltica festivals, held in Lithuania. A subtle knowledge of the Latvians how to provide the festival with diverse ritual accents and how to employ the possibilities suggested by nature and by the cultural heritage was accepted by them as the most typical feature of the Latvians which should be applied by the Lithuanians as well. 77