ANTANAS MACEINA: RASIZMAS IR TAUTINËS MAÞUMOS VALSTYBËJE

Transcription

1 Gauta Vilniaus Gedimino technikos universitetas ANTANAS MACEINA: RASIZMAS IR TAUTINËS MAÞUMOS VALSTYBËJE Antanas Maceina: Racism and National Minority in a State SUMMARY The article reveals the characteristics of the attitude of the younger generation of Lithuanian Catholic intellectuals A. Maceina ( ) to the theory of races and national minority in a state. A. Maceina rejected the idea propagated by the Nazis about the inferiority of some races. On the basis of their theory of races, the Nazis wanted to justify the creation of a state, justify its goals, functioning, and the unequal status of the population in a state. Rejecting racism as contrary to Christian teaching, the Lithuanian Catholic intellectuals firmly opposed the declaration of the omnipotence of the Fascist state and as a substitute for it they offered the idea of an organic national state, which would recognize that people from birth are social and join into various kinds of societies (world view, professional, national), while natural rights manage their inner life. The state can provide the people with the basics of positive rights, i.e. balance their activities, care for and shelter them, but it can not infiltrate them more deeply and destroy the tenets of natural rights, which are the basis for the creation of these societies. SANTRAUKA Straipsnyje atskleidþiama katalikø filosofo Antano Maceinos ( ) poþiûrio á rasizmà ir tautines maþumas valstybëje ypatumai. Parodoma, kad naciø propaguota rasiø nevisavertiðkumo idëja lietuviø filosofui buvo nepriimtina. Maceina, atmesdamas rasizmà kaip prieðtaraujantá krikðèioniø mokymui, grieþtai smerkë faðistinës valstybës visagalybës skelbimà ir kaip prieðtarà jai siûlë organiðkosios tautinës valstybës idëjà, kuri pripaþásta, kad þmonës ið prigimties yra socialûs ir buriasi á ávairias bendruomenes (pasaulëþiûrines, profesines, tautines), o jø vidiná gyvenimà tvarko prigimtinë teisë. Valstybë gali taikyti ðioms bendruomenëms pozityvios teisës strategijà, t.y. derinti jø veiklà, jas saugoti ir globoti, taèiau negali á jas giliau ásiskverbti ir sunaikinti prigimtinës teisës nuostatø, kurios yra ðiø bendruomeniø kûri- RAKTAÞODÞIAI: rasizmo teorija, valstybë, Baþnyèia, prigimtinë teisë, tautiniø maþumø teisës. KEY WORDS: racism theory, state, Church, nature rights, rights of national minority. 44 LOGOS 57

2 MOKSLINË MINTIS mosi pagrindas. Pripaþindamas tautiniø privilegijø galimybæ, Maceina suvokë jas ne kaip priemonæ, ágalinanèià uþtikrinti savo virðenybæ, bet kaip saugà nuo maþumø. Jo siûlyti tautiniø maþumø klausimo sprendimo bûdai buvo savotiðka reakcija á tuometinæ socialinæ ir ekonominæ padëtá Lietuvoje. ÁVADAS Antanas Maceina priklausë Lietuvos katalikø intelektualø kartai, kuri stengësi prieðintis autoritarinës valdþios spaudimui, aktyviai ginti krikðèioniðkumà ávairiomis priemonëmis ir bûdais. Jis siekë apmàstyti Lietuvos socialinæ padëtá tuo laikotarpiu Europoje vykstanèiø procesø kontekste, atkreipdamas dëmesá ir á tas Katalikø Baþnyèios socialinës ir pastoracinës veiklos puses, kurios katalikiðkoje aplinkoje susilaukdavo ávairiø vertinimø. Kupini jaunatviðko entuziazmo ir noro atkurti blëstantá krikðèioniðkàjá dvasingumà ir socialiná teisingumà, apginti individà nuo kylanèio autoritarizmo pasikësinimø riboti jo teises ir laisves tekstai skelbti to laikotarpio spaudoje (þurnale Þidinys, dienraðèiuose XX amþius, Rytas ir kt.) pelnë jam paþangiau màstanèios visuomenës dalies pripaþinimà, o konservatyviau nusiteikusios atmetimà. A. Maceinos pateikta tuometinës Baþnyèios kritika uþ formalizmo apraiðkas, kunigø sumaterialëjimà ir konfesiná uþdarumà, naujoviø baimæ, dalyvavimas LKDP jaunøjø sparno vadovo P. Dielininkaièio organizuojamose socialinëse savaitëse darbininkams ávairiuose Lietuvos miestuose, kur jis buvo kvieèiamas skaityti paskaitø, susilaukdavo priekaiðtø ir ið Baþnyèios vadovybës bei eiliniø kunigø. Tad nenuostabu, kad VDU atsiradus laisvai vietai A. Maceina nebuvo pakviestas profesoriauti kaip átartinas ir pernelyg kairiø paþiûrø. A. Maceina, kaip ir kiti to laikotarpio jaunosios kartos katalikø intelektualai, iðtikimi socialinës katalikybës idëjoms, (P. Dielininkaitis, F. Kemëðis, J. Skrupskelis ir kt.) apie þurnalà Naujoji Romuva ( ) susitelkæ stengësi suvokti ir ávertinti naujus socialinius eksperimentus, kuriuos vykdë nacionalsocialistai Vokietijoje ir faðistai Italijoje. O svarbiausia jø átakà individo ir tautos bei visuomenës gyvenimui. Vertinant ðiuos eksperimentus, ne visada laikytasi postuluojamø teiginiø grieþtø apibrëþimø ir jø iðsamiø paaiðkinimø. Todël nenuostabu, kad menkai ásigilinæ á esmæ, daþniausia neskirdami faðizmo nuo nacionalsocializmo (dvi skirtingas radikalaus judëjimo atmainas vadindami tuo paèiu vardu), nesigilindami á katalikø autoriø poþiûrio á ðias atmainas ypatumus, sovietmeèio tyrinëtojai 1 kaltino juos faðizmo propaganda. Ypaè kliuvo Maceinai iðkiliausiam jaunøjø kalikø atstovui, bene giliausiai apmàsèiusiam ðá fenomenà, stengiantis pateikti objektyvià genezæ, áþvelgti stipriàsias ir silpnàsias puses, patrauklumà ir pavojingumà. Bûtent tai ir paskatino J. Maiminà filosofà vadinti faðistu 2. Klerikaliniu faðistu já vadino ir V. Niunka 3. Deja, ði tradicija pasirodë gaji. Tai liudija ir jau nepriklausomybës laikotarpio kai kuriø tyrinëtojø darbai. Pirmiausia L. Donskio knyga Tarp Karlailio ir Klaipëdos (1997), kurioje autorius intelektualus LOGOS 57 45

3 katalikus kaltina neleistinomis simpatijomis faðizmui. Knygoje ypaè stengiamasi sumenkinti Maceinà vienà þymiausiø tarpukario jaunosios kartos katalikø intelektualø, vadinant já menku filosofu ir lietuviø faðizmo ideologu. Kaip teigia prof. K. Skrupskelis (JAV), A. Maceinà Donskis kritikuoja remdamasis archajiðka filosofijos samprata, o perdëta retorika ir gausios tiek faktinës, tiek logikos klaidos rodo, jog geriausiu atveju smerkiamus raðtus jis vartæs, ieðkodamas tik inkriminuojanèios medþiagos 4. Kitas A. Maceinos raðtø tyrinëtojas P. Butkus nelinkæs sutikti su L. Donskio kategoriðku tvirtinimu, kad Maceina simpatizavæs klerofaðizmui 5, ir laiko ðá teiginá per daug vienareikðmiu, apibendrinanèiu ir todël maþai átikinanèiu. Taèiau kartu P. Butkus nurodo, kad A. Maceina savo darbuose neiðvengë ir totalitarizmo idëjø obertonø. 6 Taigi matome, kad A. Maceinos poþiûrá á faðizmà ir nacionalsocializmà apskritai ir ypaè jo ðerdá skelbtàjà rasiø teorijà ir praktikà dera aptarti plaèiau ir iðsamiau. Juolab, kad rasizmo fenomenas pasirodë labai gyvybingas; jo apraiðkas galime aptikti ir nûdienos intelektualø tekstuose ir visuomeninio gyvenimo srityse. Reikia pasakyti, kad faðizmas kaip politinis judëjimas, siekæs pakeisti valstybës valdymo formà pagal korporatyviná modelá, A. Maceinai kaip ir kitiems jaunosios kartos katalikø intelektualams, buvo daugiau ar maþiau suprantamas ir net atrodë patrauklus kai kurias jo idëjas net perëmë ar savaip transformavo. Tai matyti ir ið 1936 m. Naujojoje Romuvoje paskelbtos deklaracijos Á organiðkosios valstybës kûrybà. Taèiau nacionalsocializmas ir jo siekiai këlë nerimà. Mat A. Hitleris buvo ne tik grieþtas katalikybës prieðas, bet ir Lietuvai bei kitiems Vokietijos kaimynams turëjo teritoriniø pretenzijø. Vos atëjæs á valdþià, jis prabilo apie Klaipëdos kraðto klausimà, kurá reikia spræsti (ir 1939 m. iðsprendë aneksuodamas ðià teritorijà). Taèiau bene didþiausià nerimà visiems demokratø sluoksniams këlë nacionalsocialistø propaguota idëja apie rasiø nelygiavertiðkumà. Ðia idëja jie norëjo pateisinti valstybës kûrimà, jos tikslus bei funkcionavimà, pateisinti nelygiavertæ gyventojø padëtá valstybëje. Rasizmas aiðkiai prieðtaravo Katalikø Baþnyèios mokymui. Todël negalëjo bûti priimtas. Taèiau buvo reikalinga dràsa ir nemaþos intelektualinës pastangos, siekiant atskleisti nacionalsocializmo esmæ ir jo ðerdá mokymà apie rases ir jo ágyvendinimo pasekmes. Taip pat pateikti savà tautinës valstybës sampratà kaip atsakà á faðistinæ. Ja remiantis kartu pagrásti ir poþiûrá á tautines maþumas ir jø vietà visuomenëje. Ágyvendinant ðá sumanymà svarbus vaidmuo teko A. Maceinai. Nors iðsamios studijos apie rasizmà jis neparaðë (ir vargu ar galëjo tai padaryti, kai ðis fenomenas dar nebuvo iki galo atsiskleidæs, o faðistinës valstybës galia atrodë nepajudinama), taèiau gausiuose straipsniuose iðdëstytos mintys leidþia susidaryti gana aiðkø jo paþiûrø vaizdà. 46 LOGOS 57

4 MOKSLINË MINTIS RASIZMO TEORIJOS VERTINIMAS A. Maceinai, kaip ir kitiems jaunosios kartos lietuviø intelektualams katalikams, rasizmo teorija atrodë nors menkai argumentuota, taèiau gana pavojinga. Buvo aiðku, kad norint kalbëti apie rasizmà pagrástai, reikëjo geriau su ja susipaþinti ir þinoti, kaip ji vertinama kitur. Jau 1933 m., vos tik A. Hitleriui atëjus á valdþià, A. Maceina tai pavadino pavojingu precedentu, nes nacionaliniam karðèiui þadinti jis pasirinkæs rasiná nelygiavertiðkumà skelbianèias idëjas 7. Tad reikëjo ávertinti rasistinës teorijos pretenzijø nepagrástumà, o svarbiausia, kaip minëta, atskirti savo siûlomà tautinës valstybës sampratà nuo naciø. Ðià temà nagrinëti ëmësi ir arkivyskupas M. Reinys, 1939 m. paskelbæs studijà Rasizmo problema. Èia pateikta ir iðsami rasizmo apþvalga. Su jo iðdëstytais rasizmo vertinimais ið esmës sutiko ir jaunosios kartos intelektualai katalikai. M. Reinys smerkë rasizmà tiek filosofiniu, tiek moraliniu poþiûriu, remdamasis popieþiaus ir kitø Europos ðaliø vyskupø teiginiais. Jis nurodë dvi domëjimosi rasizmo problema prieþastis. Pirma bendras biologiniø studijø pagyvëjimas (o rasiø klausimas ir laikytas vienu biologijos dalykø), antra kad kai kurie raðytojai ir politikai ëmë ðá mokslà interpretuoti savaip ir paruoðë dirvà rasistinëms iðvadoms, pagal kurias viskas ið þmogaus organinio, psichinio, kultûrinio gyvenimo pareina nuo rasës, tiksliau sakant, nuo kraujo. 8 M. Reinys pastebi, kad nuo pat antropologiniø mokslø pradþios mëginta sieti rasinius ir dvasinius skirtumus. XX a. pradþioje pasirodþiusioje antropologinëje literatûroje pilna mëginimø rases iðdëstyti hierarchiniu bûdu, pagal tariamai ágimtà gebëjimà kurti civilizacijà. Sukurtas net mokslas (kranioskopija), skirtas ávairiø rasiø atstovø smegenø masei sverti, ieðkant koreliacijos tarp smegenø dydþio ir civilizacijos lygio. Tokiomis aplinkybëmis pradedama kalbëti, jog þemesnës rasës natûraliai pasitraukia aukðtesnëms artëjant. Pirmà þingsná, pasak M. Reinio, þengë prancûzas Josephas Artuhras Gogineau. Jis 1882 m. paraðë veikalà apie þmoniø rasiø nelygybæ. Knygoje teigiama, kad kilniausia þmoniø rasë yra arijø, o grynieji modernieji jø atstovai esà vokieèiai. Jo nuomone, arijø civilizacija nyksta, nes arijø kraujas sumiðo su þemesniøjø rasiø krauju, buvo praskiestas. Taip antropologijoje iðkilo politiðkai pavojingas rasinio grynumo idealizavimas, kuris ir suteikia peno rasizmui kaip veiksmø, paþiûrø bei politikos apsprendimui, remiantis rasinëmis charakteristikomis. Antrà þingsná þengë suvokietëjæs anglas Houstonas Stewartas Chamberlainas, ypaè pabrëþæs svetimà bei tvirkinamà þydø átakà teutonams. O kadangi teutonø rasei skirta valdyti pasaulá, jos kraujo uþterðimas kenkiàs visai þmonijai. Visos þmonijos iðganymo istorijoje èia á vokieèiø rasizmà ásiliejo dar utopiðkesnis elementas. Prie jo prisijungë ir ið kitø ðaltiniø kylantis antisemitizmas. Alfredas Rosenbergas savo garsiajame veikale XX amþiaus mitas (1930), tapusiame nacionalsocializmo ideologijos LOGOS 57 47

5 vadovëliu, teigë, kad visa istorija turi bûti perraðyta ir interpretuojama naujai, rasiø ir joms bûdingø idealø kovos poþiûriu. Arba tiksliau: kaip arijø, kultûrà kurianèiø, ir visø þemesniøjø þmonijos rûðiø kova. Pasak Rosenbergo, ði rasë paplito ið tam tikro sklaidos taðko ðiaurëje, migravo á Egiptà, Indijà, Persijà, Graikijà ir Romà ir sukûrë ten senovës civilizacijas. Visos senosios kultûros sunyko, nes arijai susikryþiavo su þemesnëmis rasëmis. Kitø rasiø kraujo infiltracija ilgainiui labai susilpnino ir arijams priklausanèià vokieèiø tautà. Todël bûtina ðá grynumà atgaivinti, kad bûtø galima susigràþinti pagrindinæ vietà tarp kitø tautø. Juolab, kad bûtent arijai, pasak A. Rosenbergo, sukûrë visà mokslà ir menà, visà filosofijà ir didþiàsias politines institucijas. Jø prieðingybë parazitinë þydø antirasë, sukûrusi ðiuolaikinius rasiø nuodus marksizmà ir demokratijà, kapitalizmà ir finansus, bevaisá intelektualizmà. Taip pat ir krikðèionybë, ákurta þydo su meilës ir gailestingumo bei visuotinës brolybës idealais, susilpninusi vokieèiø kultûros kryptá. Taip Vokietijoje, raðo M. Reinys, á vienà pasaulëþiûrà suplaktos visos prielaidos, vedanèios prie galutinio þydø, ir ne tik jø, klausimo sprendimo. Naciø rasizmas (tai jo specifinis bruoþas) aistras masëse þadinantá antisemitizmà aiðkiai subordinavo utopinei ideologijai 10. Minëtoje knygoje M. Reinys rasizmà kritikuoja ávairiais poþiûriais (biologijos, filosofijos, religijos, teisës, pedagogikos) ir prieina iðvadà, jog moksliniu poþiûriu naciø teorija yra nesàmonë. Jis pritaria kai kuriø mokslininkø nuomonei, jog ið viso nëra ir niekada nebuvo arijø rasës. Tiesa, yra arijø kalbø ðeima, taèiau ðias kalbas vartoja ávairiø rasiø þmonës. Taigi, ðiaip ar taip, Europoje grynøjø rasiø nëra, o kiekviena Europos tauta yra keliø rasiø miðinys. O jeigu kur ir atsirastø grynøjø rasiø, jos bûtø þemesnës kultûros negu miðriosios rasës, nes, Reinio teigimu, antropologai randa tiesioginá ryðá tarp aukðtos kultûros ir rasiø maiðymosi 11. Reikia pasakyti, kad rasiø teorija, mëginusi susieti psichikà su krauju, t.y. árodyti þmogaus intelektiniø, dvasiniø savybiø priklausomybæ nuo fiziologijos visø pirma nuo rasës, moksliðkai buvo nepagrásta ir apskritai prieðtaravo logikai, taèiau turëjo átakos nacionalsocialistø Vokietijoje vykdytai politikai. Reakcija á tai buvo jauèiama ir Lietuvoje. Kaip pastebi F. Kemëðis, rasistinës teorijos átaka nacionalsocialistø politikai buvo ávairi. Ji turëjo átakos Vokietijos gyventojø, tariamø arijø, didëjimui. Tuo tikslu buvo subsidijuojamos vedybos, materialiai remiamos gausios ðeimos, nes teritorinës ekspansijos poreikis buvo grindþiamas tuo, kad Vokietijoje yra gyventojø perteklius. Netiesiogiai tokia politika ëmë skatinti nesantuokiniø vaikø gimdymà 12. Lietuvoje gyventojø prieaugio skatinimas nebuvo aktualus. Buvo jauèiamas uþimtumo stygius. Esant didelei bedarbystei, kasmet ið ðalies geresnio gyvenimo ieðkoti emigruodavo po tûkst. þmoniø 13. Realiø veiksmø tam sustabdyti tautininkai nesiëmë, taèiau su nerimu stebëjo A. Hitlerio pastangas visaip remti gyventojø augimà. 48 LOGOS 57

6 MOKSLINË MINTIS Rasës teorija buvo paremti ir 1933 m. Vokietijoje priimti eugenikos ástatymai, kuriais tariamai siekta uþkirsti kelià paveldimø ligø plitimui, bet ið tikrøjø tai buvo fizinæ ir psichinæ negalià turinèiø asmenø sterilizacijos arba naikinimo politika. Lietuvoje eugenikos (teorija, teigianti, kad genetikos principais galima gerinti þmogaus paveldimas savybes) klausimai taip pat þadino susidomëjimà. Tautininkø ideologas V. Gustainis ragino, kad eugenikos problemomis labiau susidomëtø ne tik gydytojai, biologai, filosofai, teisininkai, bet ir politikai bei sociologai, nes sprendþiant opø socialiná klausimà, reikia á já pirmiausia þiûrëti eugenikos akimis 14 ; taèiau platesniø diskusijø visuomenëje tai nesukëlë. Rasine teorija buvo grindþiami ir prieð þydus nukreipti 1935 ir 1938 metø Vokietijos valstybës ástatymai, kuriais buvo siekiama padidinti arba iðsaugoti vokieèiø rasës grynumà. Jais vokieèiø santuokos su asmenimis, turinèiais ketvirtadalá (arba daugiau) þydiðko kraujo, buvo paskelbtos neteisëtomis, þydø nuosavybë ir turtas eksproprijuojama. Þydai buvo ðalinami ið tarnybø, ið jø atimamos pilieèiø teisës, nors daugelis jø prieð tai ilgus deðimtmeèius triûsë Vokietijos valstybës labui. Lietuvoje þydai naudojosi plaèia kultûrine autonomija, jiems buvo pripaþintos visos pilietinës teisës. Nors radikalios tautininkø grupuotës (pvz., Geleþinis vilkas) atvirai reiðkë nepasitenkinimà þydø ásigalëjimu kraðto ekonominiame gyvenime, taèiau kryptingø akcijø prieð juos nevykdë. Rasës grynumo teorija padëjo A. Hitleriui pagrásti gyventojø suskirstymà á rûðis valstybëje. Tautinë valstybë, raðë Hitleris, savo gyventojus privalo suskirstyti á tris rûðis: valstybës pilieèiai, valstybei priklausà ir uþsienieèiai. Gimimu gali bûti gaunama tik priklausomybë valstybei, bet ne pilietybë. Priklausà valstybei turi þinoti savo rasæ ir tautybæ. Pilietybæ gali gauti tik tie, kurie yra tos pat tautos, kokia yra tautinë valstybë. Uþsienieèiai nuo priklausanèiø valstybei skiriasi tik tuo, kad valstybei priklausomybës teises turi kitur. 15 Taigi kiekvienas svetimðalis yra tik valdinys. Jis galësiàs tapti pilieèiu tik tuomet, kai atitinkamai ágis tautiðko mokslo þiniø, bus sveikas, atliks karo tarnybà ir ásisàmonins nacionalsocialistinæ ideologijà. Todël tikraisiais tautinës valstybës pilieèiais galëjo tapti tik nacionalsocialistø partijos nariai ir jø ðalininkai. Katalikø intelektualams tokia padëtis atrodë nepriimtina. Antai M. Reinys raðë: Bendruomeniø yra daug: ðeima, organizacijos, tauta, valstybë. Visos ðitos bendruomenës yra ne maþiau realios negu valstybë. 16 Taigi valstybæ daro organiðkà tik natûralus þmogaus socialumo pabrëþimas, o ne jo iðskyrimas. Socialumas yra prigimtinë þmogaus teisë. O prigimtinë teisë (t.y. teisë, kurios nekuria valstybë) kaip tik ir apsaugo þmogø ir jo kuriamas natûralias bendruomenes nuo totalistinës tiek faðistinës, tiek demokratinës valstybës pretenzijø. Vokieèiø nacizmas yra valstybinis totalizmas, kur þmonës egzistuoja tik valstybei ir ið valstybës malonës. Todël, M. Reinio nuomone, tokia valstybës samprata visið- LOGOS 57 49

7 kai nesuderinama su katalikybe. Jis su ðirdgëla nurodo, kad skirstymas valstybës gyventojø á sûnus ir posûnius yra didelë neteisybë 17, akivaizdus prigimtinës teisës paneigimas. Ðias nuostatas palaikë ir A. Maceina. Jis tvirtino, kad visur rasime beveik tuos paèius tautas formuojanèius veiksnius: rasæ, gyvenamàjà aplinkà, istoriná likimà, bendruomeniná jausmà. Tiesa, rasinis momentas svarbus. Galima dràsiai tvirtinti, raðë A. Maceina, kad kiekviena tauta materialine atrama turi rasiná vieningumà. Taèiau rasinio vientisumo negalima painioti su rasiniu grynumu. Tarp civilizuotø tautø rasine prasme nëra grynø tautø, nes istorijoje rasës maiðësi. Tautos atsiranda tada, kai rasës susilieja ir sudaro vienovæ, tam tikrà iðvestinæ rasæ. Todël amerikieèius turime laikyti tampanèia tauta, nes tenai ávairios rasës dar nëra susiliejusios. Taigi tauta visø pirma privalo bûti gamtinis vienetas, ant kurio vëliau susiformuoja tauta kaip kultûrinis vienetas, taèiau dël rasinio skirtumo në viena tauta neágauna didesnio vertingumo ir teisës vyrauti kitø tautø sàskaiton 18. A. Maceina apgailestauja, kad tautø lygybës idëja vokieèiø tautoje neturi nei pasisekimo, nei pripaþinimo. Èia jis apeliuoja á krikðèionybæ, kuri þmogaus sielà, jo dvasiná pradà kildina ne ið gamtos. Todël jis nemato galimybës vokieèiø rasizmo derinti su krikðèionybe. A. Maceina raðë: Dël to krikðèioniðkasis istorijos filosofijos supratimas neneigia rasiniø skirtumø, kaip ið viso neneigia kûno átakos sielai. Bet, ið kitos pusës, jis dël to neskirsto tautø á vieðpataujanèias ir vergaujanèias, kaip tai daro rasizmo atstovai. Negalime paneigti rasiniø skirtumø, taèiau jie etiniam þmogaus vertingumui neturi menkiausios átakos 19. Èia A. Maceina pabrëþia tautø lygybæ. Kartu jis pripaþásta, kad kiekviena tauta turi savità kultûrinæ misijà, taèiau jà dera skirti nuo mesianizmo. A. Maceinos teigimu, kiekviena tauta turi savo paðaukimà, taèiau dël to vienos tautos negalima iðkelti virð kitø. Tai bûtø mesianizmas, t.y. tikëjimas gelbimàja savo tautos galia. Kartu A. Maceina pritarë minèiai, kad valstybë galinti (ir netgi privalanti) rûpintis ir savo tautos zoologiniu pagrindu, siekti iðsaugoti tautos vieningumà, bandydama atitautinti dël ávairiø prieþasèiø nutautëjusius savo narius. Taèiau atitautinti esà galima tik ten, kur yra iðlikæ senosios kultûros likuèiø ir kur skirtingos rasës grupës dar nëra visiðkai susiliejusios, nors tokiø rasiø maiðymasis jau vyksta, ypaè dël miðriø vedybø. Kur tokiø miðiniø nëra, atitautinimo pastangos neturi prasmës. Jis atkreipë dëmesá á regionus, kur jokia tautinë sàmonë dar negyvuoja. Tik tokie regionai tinka atitautinimo darbui. A. Maceinos nuomone, tam vartotinos tik pedagoginës priemonës, palenkimo savo pusën politika, nes prievarta ir draudimai teigiamø rezultatø neduoda. Vietinë kultûra turi bûti gerbtina, nes atitautinant svarbu keistis kultûrinëmis vertybëmis. Sunku pasakyti, kà A. Maceina turëjo galvoje kalbëdamas apie tautinius miðinius, kuriuos reikia atitautinti, ir pedagogines priemones, nes tautiniø miðiniø esama labai ávairiø, kaip ir pedagoginiø priemoniø. Taèiau, kaip raðo I. Skrupskelis, A. Maceinà galima su- 50 LOGOS 57

8 MOKSLINË MINTIS prasti kaip paprastai Lietuvos politikus skatinantá steigti mokyklas ir kitas socialines ástaigas, prioritetà teikti miðriems rajonams (ypaè pietryèiø Lietuvoje) 20. Tokià liberalesnæ interpretacijà siûlo jo mintis, jog atitautinant reikia vartoti ne prievartà, bet palenkimo politikà. Atitautinamieji turi atlietuvëti savo natûralioje kultûrinëje erdvëje. Èia prisimintini bendresni A. Maceinos tautos filosofijos teiginiai, kad þmonës nëra apskritai þmogiðki, bet su kultûra santykiaujantys per tautà, o tautos skiriasi fiziniu savo tipu ir dvasiniu savo charakteriu. Kosmopolitizmas norás þmonijà paversti vienlype mase, bet istorija eina kita linkme prie tautø iðtobulinimo ir kartu suderinimo vienos su kita á vienà puikø visuotinës þmonijos vainikà 21. Nors A. Maceina ðios minties neatsisakë, taèiau negalima nepastebëti ir didëjanèio jo nusivylimo galimybëmis ágyvendinti tautø lygybæ ir iðsaugoti tautiná vientisumà, paliekant tai savieigai. Galima tik spëlioti, kà A. Maceina jautë baigiantis ketvirtajam deðimtmeèiui, kai Lietuvos padëtis vis sunkëjo, o tiek vokieèiai, tiek lenkai stiprino savo politinæ veiklà. Be abejo, buvo juntamas didëjantis savigynos poreikis (maþos tautos noras iðsilaikyti didesniø tautø apsuptyje), todël tautiniø maþumø atþvilgiu, atrodo, jaunieji katalikai intelektualai darësi ne tokie tolerantiðki. Taèiau A. Maceinos pagrindinë nuostata nepasikeitë m. vasarà, ieðkodamas prieð tautininkus nukreiptos sàjungos su liaudininkais, Maceina kartojo, kad valstybë yra palenkta þmogaus asmenybei: Tas ásitikinimas yra pagrindinis, kuris katalikus suveda su liaudininkais ir kuris juos skiria nuo vad. faðistiðkai nusiteikusiø sroviø, valstybæ pastatanèiø aukðèiau uþ þmogaus asmenybæ. 22 Kartu A. Maceina manë, kad bûtent valstybë turi parodyti daugiau valios ir pastangø rûpindamasi savo tautos iðsaugojimu ir sàlygø jos egzistencijai sudarymu m. Naujojoje Romuvoje paskelbtame, vëliau daugybës komentarø sulaukusiame straipsnyje Tauta ir valstybë jis pripaþino, kad dël to tam tikri nuostatai, draudþià skirtingos rasës vedybas, reikalaujà fizinës kultûros, ðvietimo prieþiûros ir kontrolës yra reikalingi ir prasmingi 23. Detaliau jø A. Maceina nenagrinëja ir konkreèiø siûlymø nepateikia. Taèiau bûtent ðis teiginys, iðsakytas bendriausia forma, nesigilinant á kontekstà ir jo aplinkybes, ágalino dabarties autorius (L. Donská, P. Butkø) apkaltinti A. Maceinà naciø ideologijos platinimu. Reikia pasakyti, kad minëti A. Maceinos svarstymai turëjo savo specifiná kontekstà: jis turëjo omenyje maþøjø tautø (taigi ir lietuviø) pastangas iðsilaikyti, iðlikti vientisu tautiniu dariniu. O miðrios vedybos kaip tik ir skatina nutautëjimà ir asimiliacijà. Miðriø vedybø pavojus akivaizdus ir tautinei maþumai, kuri ilgainiui gali ir visai iðtirpti. Tiesa, toks valstybës ásikiðimas á procesus, kurie yra sunkiai tvarkomi, reiðkia ir tam tikrà jos totalumà, kurá Maceina, atrodo, linkæs pripaþinti. Taèiau koks tas ásikiðimas turëtø bûti? Kur jo ribos? Kaip reiðkiasi ir kuo skiriasi faðistinës ir A. Maceinos propaguotos tautinës valstybës totalumas? Pagaliau kokia tautiniø maþumø vieta tautinëje valstybëje? LOGOS 57 51

9 TAUTINËS VALSTYBËS TOTALUMAS IR TAUTINËS MAÞUMOS A. Maceina bando atskirti totalumo raiðkà faðistinëje valstybëje nuo totalumo raiðkos tautinëje valstybëje. Minëtame straipsnyje Tauta ir valstybë A. Maceina raðë: Ðiandien daugelyje valstybiø totalizmas reiðkia ne tautos iðplëtimà vieðajame gyvenime, ne tautos perkëlimà ið subjektyviojo á objektyvøjá gyvenimà, bet ðiandien reiðkia tam tikros ideologijos, tam tikros partijos, net atskirø asmenø nusistatymo brukimà á vieðàjá gyvenimà. 24 Bûtent tuo pasiþymi faðizmas, kuris valstybæ laiko ne tik organizacija, turinèia materialiniø tikslø. Valstybë jam yra politinë, juridinë ir ekonominë institucija, kuri savo kilme ir savo raida yra ne kas kita, kaip dvasios pasireiðkimas. Ji rûpinasi vidiniu ir iðoriniu tautos saugumu. Bet ji kartu yra tautos dvasia, kuri reiðkiasi kalba, paproèiais, tikëjimu. Ji yra praeitis ir kartu ateitis. Taip valstybë perþengia asmeninio gyvenimo ribas ir atskleidþia tikràjà tautos sàmonæ. Neatsitiktinai A. Hitleris teigia, jog mirti verta vien dël valstybës idëjos. 25 Formos, kuriomis valstybë reiðkiasi, kinta, bet valstybës idëja lieka nepakitusi. Jos misija ir funkcijos taip pat iðlieka tos paèios. Valstybë ugdo pilieèiø visuomenines ir valstybines dorybes. Ji iðlygina gyventojø interesus, pateikia jiems mokslø, meno, teisës laimëjimus. Atgijusi dvasia skatina ir valstybiná iðsiplëtimà. Todël akivaizdus faðizmo polinkis á imperializmà. Suprantama, kad valstybei, siekianèiai plëstis, bûtina valdþia. Faðistinëje valstybëje visa suvereni valdþia priklauso paèiai valstybei. Tokiu atveju valstybë yra þymiai didesnë galybë negu bet kuri valdþia. Todël visa jai turi bûti pavaldu. Tad koks vaidmuo èia tenka individui? Faðizmui, pasak I. Tamoðaièio, valstybë yra kaþkoks absoliutus dalykas 26, o atskiros þmoniø grupës ar individai yra reliatyvûs ir priimtini tik tiek, kiek jie yra valstybëje. Taèiau, kaip teigia Tamoðaitis, klaidinga yra manyti, kad individas iðnyksta faðistinëje valstybëje kaip vandens laðas. Atskiras individas neiðnyksta: Èia jis labiau sustiprinamas, kaip kad, pavyzdþiui, pulke kitø kareiviø yra sustiprinamas atskiras kareivis. Faðistinë valstybë tik susiaurina nereikalingas ir kenksmingas laisves, bet tikràjà laisvæ [galimybæ realizuoti valstybës iðsiplëtimà] padidina. Ir laisvës klausimà sprendþia ne atskiras individas, bet valstybë. 27 Taigi tik valstybë yra tikra individo realybë. Visa, kas yra uþ valstybës ribø, tas neturi jokios vertybës. B. Mussolinio þodþiais tariant, valstybëje viskas, be valstybës nieko nëra, prieð valstybæ nieko negali bûti. 28 Individas yra valstybës tikslas, bet valstybë nëra individo tikslas. Ji yra individui tik priemonë bûti. Taèiau valstybë naudoja individus savo tikslams, nes individas gyvena tautoje, kur jis yra laikinas ir be galo maþas elementas ir kurios tiksluose jis turás á save þiûrëti tik kaip á organà ir priemonæ. Þmogaus asmuo yra ne tik niekam vertas, jis yra tiesiog kolektyvo prieðas, jei tasai kolektyvas jam palieka laisvæ galvoti. Individas turás tik vienà teisæ vykdyti sprendimus, kurie yra 52 LOGOS 57

10 MOKSLINË MINTIS paremti valstybës reikalavimais. Taèiau valstybës vardu kalba ne ji pati, o uþ jà kalba laikinasis vadas. Maceina nurodo, kad faðistinëje valstybëje vado asmuo faktiðkai veikia ir ásakinëja savo vardu. Èia asmuo nusilenkia ne kuriam nors aukðtesniajam pradui, bet kitam asmeniui, kuris ðito nusilenkimo daþnai reikalauja tik savo vardu. Todël ir visuomeniniame gyvenime ðitoks autoritetas daþniausiai yra tik priverèiamoji galia paremta fizine arba moraline prievarta. 29 Taigi valstybës ir jos vardu kalbanèio vado autoritetas faðistinëje valstybëje nesiremia þmogaus asmens vertingumu, o aklu totalinio klusnumo reikalavimu. Tai nesàs tikras autoritetas, nes jis yra dirbtinai sudievinamas: èia dingsta asmenybës, jø valia, lieka tik vado valiai palenkta masë, kurios akyse tokios valstybës vadas uþimàs kone Dievo vietà. Krikðèioniðkojo mokymo poþiûriu, pripaþástant individo laisvæ ir jo asmens vertingumà bei nedisponuojamumà tokia nuostata nepriimtina. A. Maceina tai vadina nukrypimu, neiðvengiamai vedanèiu á diktatûrà. Taigi faðistinë diktatûra vienintelis galimas tokios valstybës valdymo bûdas. A. Maceinai nepriimtinas tokios valstybës totalumas, kuris remiasi vien asmens, grupës ar partijos vienvaldiðkumu. Jam A. Maceina prieðprieðina organiðkos valstybës sampratà. Maceina samprotavo taip: jeigu individas yra palenktas þmoniø giminei, o ðios giminës aukðèiausias gyvenimo laipsnis yra valstybë, tai ir þmogus kaip individas yra palenktas valstybei. Valstybë yra palaikantis, tvarkantis ir normuojantis pradas. Individas pasidaro priklausomas nuo aukðtesnio uþ já valstybës gyvenimo tik tiek, kiek jis ásilieja á visuomenæ. Visuomenës kategorijoje, pasak A. Maceinos, valstybë yra aukðtesnis pradas uþ individà, bet organinë valstybë sau palenkia ne patá individo principà, ne patá gamtiná þmogaus pradà savyje, bet jo veiksmus, jo konkretø ir aktyvø gyvenimà, nes tik ðiuo gyvenimu individas ásijungia á visuomeninæ kategorijà 30. Jis raðo, kad ir faðistai savo totalitarinæ valstybæ vadina organine demokratija, bet jø valstybë labai skiriasi nuo romuvieèiø : faðistai siekia visà gyvenimà palenkti vieningai valstybei, o romuvieèiai siekia sufederalizuotos diferencijacijos. 31 Þmonës ið prigimties yra socialûs ir jungiasi á ávairaus tipo bendruomenes: pasaulëþiûrines, profesines, tautines ir kitokias. Tokiø bendruomeniø vidiná gyvenimà tvarko prigimtinë teisë. Todël valstybë gali joms duoti pozityvios teisës pagrindus ir turi derinti jø veiklà, jas saugoti ir globoti, taèiau negali á jas giliau ásiskverbti ir sunaikinti prigimtinës teisës nuostatø, pagal kurias ðios bendruomenës yra susikûrusios. Taigi jaunosios kartos intelektualø katalikø puoselëta organiðkos valstybës idëja yra tokia, kurioje ðalia pozityviosios teisës galioja kitokia teisë ir á jos sritá valstybë negali kiðtis. Ðia prasme organiðkoji valstybë aprëpia daug maþiau negu faðistinë valstybë, nepripaþástanti jokios nepriklausanèios ir jos sferà ribojanèios teisës. Taigi katalikiðkame kontekste organiðkumas yra valstybæ ribojanti, faðizmo kontekste valstybës totalumà kurianti sàvoka. 32 LOGOS 57 53

11 Organiðkojoje valstybëje nei valstybë, nei pilietis nëra aukojami vienas kitam. Asmenybë organiðkosios valstybës filosofijai yra aukðèiau uþ individà ir valstybæ. Taigi manyta, kad ðis personalistinis principas ir jo praktinis taikymas galás apsaugoti valstybæ nuo autoritarizmo vienaðaliðkumo ir iðspræsti konfliktà tarp valstybës ir individo paisant abipusiø interesø. Nors organiðkosios valstybës galia individo atþvilgiu sumaþëja, bet totalumo siekis iðlieka. Taèiau ðis siekis ir jo pobûdis yra daug maþesnis negu faðistinëje valstybëje. Ið esmës jis orientuotas ne á valstybës ribø plëtimà ir individo visiðkà pajungimà valstybei, o tik á jo tautinio prado iðsaugojimà. Pasak A. Maceinos, totalumas tautinëje valstybëje yra ne kas kita, kaip vieðojo gyvenimo persunkimas tautiniu pradu. O pati tautinë valstybë ið tikrøjø reiðkia ne kà kita, o tik tautos valià gyventi ir kurti. 33 Lietuva suprantama kaip tautinë valstybë, kuri atspindi lietuviø kultûrà ir kuri globoja ir gina lietuviø tautos interesus. A. Maceina teigia, kad teisiniu poþiûriu visi ðalies pilieèiai, nepaisant jø tautinio tapatumo, turi tas paèias teises. Taèiau valstybë negali vienodai traktuoti ir tautieèiø, ir svetimø tautybiø pilieèiø, arba vadinamøjø tautiniø maþumø. Apie tai jis raðë: Tautieèiai yra tikri naujosios valstybës nariai, o visi kiti yra tiktai valstybës gyventojai. Jie gali naudotis visomis tautieèiø teisëmis, bet negali turëti tø paèiø privilegijø kaip tautieèiai. 34 Kokios turëtø bûti tos tautieèiø privilegijos, jis detaliau nepaaiðkina. A. Maceina akcentuoja tautinës valstybës vaidmená formuojant tautinæ kultûrà. Kadangi tauta kultûrinëje kûryboje reiðkiasi ryðkiausiai, tai èia privatinë iniciatyva turi uþleisti vietà vieðajai iniciatyvai, t.y. sulaukti visapusiðko valstybës palaikymo. Èia A. Maceina turi omenyje ypatingà savo tautinës kultûros rëmimà. O per jà ir tautos ugdymà plaèiausia prasme. Tauta, jo nuomone, turi nuolat tobulëti. Taèiau ðis tobulëjimas nesiremiàs krauju, nes jo tikslas nëra gryninti savo rasæ, kaip teigë Hitleris, o tik sudaryti vis geresnes sàlygas tautos saviraiðkai ir savisklaidai. Tiesa, A. Maceina pripaþino, kad tautinës maþumos yra tautos kûno skaldytojos, todël maþoms valstybëms labai sunku prieð jas atsilaikyti. Negana to, A. Maceinai atrodë, kad maþumos tautinëje valstybëje niekados nesutaps su tautos kûnu ir neásijungs á jos organizmà 35. Tad kokià pozicijà tautinë valstybë turëtø uþimti tautiniø maþumø klausimu? Maceinos nuomone, tautiniø maþumø klausimà galima spræsti trimis bûdais. Pirma, svetimtauèius galima mëginti ájungti á tautos kultûrà ligi nutautinimo. Kitaip tariant, juos asimiliuoti. Akivaizdu, kad vien ði nuostata skiria Maceinà nuo naciø, bandþiusiø ne asimiliuoti, bet iðvalyti (fiziðkai sunaikinant). Reikia pasakyti, kad ði nuostata artima dabartinei JAV ir Europos Sàjungos ðaliø praktikai, kai valdþia remia pastangas atvykusius á ðalá gyventi ir dirbti kuo greièiau iðmokyti kalbos ir juos integruoti á kraðto gyvenimà. Beje, tokios nuostatos laikosi ir dabartinë Lietuvos valdþia. Suprantama, kad tokia integracija reikalauja pastangø, kantrybës ir geranoriðko kultûrø skirtingumo supratimo. 54 LOGOS 57

12 MOKSLINË MINTIS Antra, svetimtauèius galima iðkelti á savo valstybæ. Tam bûtina prievarta ir radikalios priemonës. Taèiau A. Maceina niekur nekalba, jog tam norëtø vartoti prievartà (netgi prieðingai, kritikuoja bet kokias radikalias priemones), o be prievartos tai negali bûti daugiau negu parama norintiems emigruoti. Beje, toká tautiniø maþumø klausimo sprendimà siûlë tuometiniai sionistai, puoselëjæ viltá anksèiau ar vëliau ákurti þydø valstybæ, á kurià galëtø gráþti þydai ið viso pasaulio. (Ir dabar kiekvienas þydas, gyvenantis svetur, laikomas potencialiu Izraelio valstybës pilieèiu, kuriam suteikiama pirmumo teisë.) Treèia, tai galimybë jiems leisti pasilikti kaip sveèiams bei besinaudojantiems prieglaudos teisëmis 36. Deja, ðios treèios galimybës A. Maceina plaèiau neaptaria. Neþinant, kà jis turëjo omenyje, galima tik spëti, kad prieglobsèio bei sveèiø teisës galëtø apimti ir kultûrinæ autonomijà teisæ puoselëti savo tradicijas, paproèius, kultûrà tuo praturtinant ðalá, kurioje tenka gyventi. Taèiau konkretesniø uþuominø ir kultûrinës autonomijos iðsklaidø nëra. Ir vargu ar galëjo bûti. A. Maceina gana jautriai reagavo á tautos iðlikimà, todël ir sutelkë dëmesá pirmiausia á tuos pavojus, kurie grësë ið tautiniø maþumø pusës miðrios vedybos, skatinanèios nutautëjimà, ir gausëjanti kitatauèiø populiacija, vis labiau ásitvirtinanti ávairiose ekonominio ir socialinio gyvenimo srityse ir sudaranti pavojø senbuviams gyventojams tapti maþuma savo ðalyje. Kartu manë, kad á besiklostanèià situacijà galëtø aktyviau reaguoti ir valstybë, panaudodama visas savo þinioje turimas priemones, padedanèias tautai iðlikti. A. Maceinos mintys skamba gana aktualiai ir ðiandien. Ar nepanaði situacija ir nuotaikos esti ES ðalyse, kur sparèiai gausëjanèios dël didelio gimstamumo (turkø Vokietijoje, arabø Prancûzijoje) tautinës maþumos vis labiau ásitvirtina ir tikëtina, kad ilgainiui èia gali tapti dauguma. Savo ruoþtu tai kelia nerimà vietiniams gyventojams, kurie jauèiasi nesaugiai ir vis ryþtingiau reikalauja ið savo vyriausybiø imtis priemoniø, ribojanèiø atvykëliø galimybes, nors dabarties sàlygomis tokiø veiksmø realizavimas dël ES puoselëjamø vertybiø tampa sunkiai iðprendþiamu uþdaviniu. Tai nëra lengva ir paprasta, taèiau sprendimo bûdø ieðkoti reikia. IÐVADOS 1. A. Maceinai nei faðizmo skelbiama rasizmo teorija, nei faðistinës valstybës totalizmas ið esmës buvo nepriimtini. Faðizmas, iðkeldamas valstybæ, suteikë jai galià (per tautos vadà) skirstyti þmones, juos rûðiuoti. Taip atmetamas aukðèiausias Kûrëjo autoritetas ir jo ástatymai. Dievo suteikti þmogui prigimtiniai ástatymai ir individo teisës bei laisvës tampa faðistinës valstybës prerogatyva. Krikðèioniø mokymo poþiûriu, pripaþástant individo laisvæ ir asmens vertingumà bei nedisponuojamumà, tokia nuostata katalikams nepriimtina ir laikytina nukrypimu, kuris neiðvengiamai veda á diktatûrà. LOGOS 57 55

13 2. A. Maceina, kaip ir kiti to meto jaunosios kartos katalikø intelektualai, kaip prieðtarà faðistinës valstybës visagalybei këlë organiðkosios tautinës valstybës idëjà. Taèiau ir tautinei valstybei nesvetimas totalitarizmas. Tik jis silpnesnis, nes yra ne kas kita kaip vieðojo gyvenimo persmelkimas tautiniu pradu, savo tautos interesø gynimu ir globa pripaþástant visiems pilieèiams, nepaisant jø tautinio tapatumo, lygias teises valstybëje. Nors A. Maceina buvo linkæs pripaþinti privilegijø tautieèiams galimybæ kaip saugà nuo maþumø, taèiau jis nepatarë tautiniø maþumø klausimo spræsti tokiais radikaliais bûdais, kaip darë A. Hitleris. 3. Galima manyti, jog A. Maceinos siûlyti tautiniø maþumø klausimo sprendimo bûdai buvo savotiðka reakcija á tuometinæ situacijà, kai visas vieðas gyvenimas, ypaè ekonominë materialinë sritis, buvo kitatauèiø rankose, o lietuvis, pasak A. Maceinos, realiai turëjo maþiau teisiø nei kraðte gyvenantis kitatautis, tvarkàs jo reikalus 37. Tai buvo raginimas lietuviams nenusileisti svetimtauèiams savo ðalyje, jaustis tikraisiais pilieèiais, galinèiais apginti savo tautos ir valstybës interesus. Tiesa, tai buvo greièiau dvasinis ir moralinis raginimas, neturëjæs aiðkesnës veiksmø programos. Todël vadinti A. Maceinà lietuviø faðizmo ideologu yra aiðkus perdëjimas, atsiradæs dël pavirðutiniðko poþiûrio, neásigilinus á jo raðtus, o galbût paprasèiausiai noras suklaidinti visuomenæ, mesti tariamos kaltës ðeðëlá ir ant katalikø, mëginant pavaizduoti juos kruvinos þydø tragedijos Antrojo pasaulinio karo metais krikðtatëviais. Faktai rodo kà kità. Bûtent katalikø dvasininkai buvo pirmieji tarp tø, kurie gelbëjo þydus karo metais. (Valstybinio Vilniaus Gaono þydø muziejaus Gelbëtojø skyriaus archyve sudarytas daugiau kaip 2300 ðeimø, gelbëjusiø þydus, vardinis sàraðas. Tarp gelbëtojø 136 dvasininkai. 38 ) Kita vertus, minëtas A. Maceinos paraginimas mums skamba aktualiai ir ðiandien. Kaip priminimas, kad Lietuva, bûdama ES nare, turëtø ne tik pasikliauti bendrijos gyvenimà reguliuojanèiø vertybiø prioritetais, ginanèiais individo ir tautø teises, bet ir sudaryti palankias sàlygas tautiniam tapatumui skleistis, neuþmirðtant atsakomybës ir uþ savo tautos iðlikimà, jos kultûros vertybiø iðsaugojimà ir puoselëjimà. Tik save gerbianti tauta bus pajëgi gerbti ir kitas. Literatûra ir nuorodos 11 Þr.: Jefremas Maiminas. Teorijos ir tikrovë: Burþuaziniø socialiniø ekonominiø teorijø ir programø Lietuvoje kritika ( ). Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, Ten pat. 13 Þr.: Vladas Niunka. Socialiniai katalikybës mitai. Vilnius, Kæstutis Skrupskelis. Tariamasis jaunøjø katalikø kartos faðizmas. // Naujasis þidinys, 1999, balandis, Nr. 4, p Þr.: Leonidas Donskis. Tarp Karlailio ir Klaipëdos: visuomenës ir kultûros kritikos etiudai. Klaipëda: Klaipëdos universiteto leidykla, Petras Butkus. Antanas Maceina: tarp solidarizmo ir totalitarizmo. // Ið Lietuvos sociologijos istorijos. Vilnius, 1999, t. 2, p Antanas Maceina. Tautinis paðaukimas. // Þidinys, 1933, Nr. 8, p Meèislovas Reinys. Rasizmo problema. Kaunas, 1939, p Ten pat, p LOGOS 57

14 MOKSLINË MINTIS 10 Ten pat, p Ten pat, p Fabijonas Kemëðis. Krikðèioniðkosios ekonomijos linkme. Vilnius: LKMA, 1997, p Vincentas Liulevièius. Lietuviø iðeivija: tautai nuostolis ar pelnas? // Lituanistikos instituto 1981 m. suvaþiavimo darbai. Chicago, 1981, p Valentinas Gustainis. Socialinis klausimas ir eugenika. // Naujoji Romuva, 1937, Nr. 8, p Adolfas Hitleris. Mano kova. // Diena, 1939, Nr. 30, p Meèislovas Reinys. Rasizmo problema, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat. 20 Kæstutis Skrupskelis. Tariamasis jaunøjø katalikø kartos faðizmas, p Antanas Maceina. Atitautinamas ir jo bûdai. // Þidinys, 1933, Nr. 1, p Antanas Maceina. Tauta ir valstybë. // Naujoji Romuva, 1939, Nr. 11, p Ten pat, p Ten pat. 25 Adolfas Hitleris. Mano kova. // Diena, 1939, Nr. 7, p Izidorius Tamoðaitis. Faðizmas. // Vairas, 1933, Nr. 4, p Ten pat, p Antanas Banevièius. Musolinis faðizmo krikðtatëvis. Kaunas, 1998, p Antanas Maceina. Individas, asmuo ir valstybë. // Naujoji Romuva, 1936, Nr. 12, p Ten pat. 31 Antanas Maceina. Tauta ir valstybë. // Naujoji Romuva, 1939, Nr. 11, p Ten pat. 33 Kæstutis Skrupskelis. Tariamasis jaunøjø katalikø kartos faðizmas, p Antanas Maceina. Tauta ir valstybë, p Ten pat, p Ten pat. 37 Ten pat. 38 Viktorija Sakaitë. Lietuvos kunigai þydø gelbëtojai. // LKMA Metraðtis. Vilnius, 1999, t. 14, p LOGOS 57 57