Namai ir kelionė piršlybų bei šeimos dainose

Transcription

1 26 POETIKOS MENAS Marcelijus Martinaitis Namai ir kelionė piršlybų bei šeimos dainose Lyidžiulis mūsų dainuojamosios tautosakos masyvas, pasirodantis pavieniais Lietuvių liaudies dainyno" tomais, tampa geriau aprėpiamas, sustiprina įsitikinimą, jog tai nėra padrikų, nors ir gražių, iš senolių paveldėtų, tačiau mažai vienas su kitu susijusių kūrinių telkinys. Dabar geriau ir aiškiau matome, kas tarp jų bendro, nes beveik per visus žanrinius ciklus šuoliuoja raitas bernelis, mergelė puikuojasi rūtomis ir audiniais, kas nors grįžta arba išvyksta iš namų, teka, liūdi net verkia saulė, gausu aukso, sidabro, vario, šilkų, sąveikauja žmogus ir gamta, kalba paukščiai, gyvūnai, net augalai. Todėl ir kyla klausimas: kas tai yra, ką visa tai reiškia? Turint prieš akis tokį gausų palikimą vis labiau aiškėja, jog čia reikia ieškoti sistemos, numanyti, kas ir kodėl persmelkia šį palikimą, kas įrašoma į labai griežtas erdvės ir laiko struktūras, kuriose reiškėsi ir žmogus, ir gamta ir kurios veikė kaip mitiniai, paprotiniai ar religiniai gyvenimo ir elgsenos reguliatoriai. Norėdamas paaiškinti, ką čia turiu omeny, šiam rašiniui rinkau dainas iš piršlybų ir šeimos žanrinių ciklų, ypač tas, kurios, mano manymu, gerai išreiškia erdvės suvokimą, jos veikmę, gali būti savotiški etalonai siekiant suprasti, kas yra namai, kelionė, kokios vertybės čia yra svarbiausios. Dainos, apie kurias toliau kalbėsiu, yra ne vien meniškai išraiškingos, bet ir sutelkusios savyje būdingą simboliką bei išraiškos priemones, vaizdinius, aptinkamus beveik visame dainuojamosios tautosakos masyve. Pirmasis tekstas, kurį šiam tikslui parinkau, priklauso šeimos dainų žanriniam ciklui. Tai daina Oi, niekur nėra" (Lietuvių liaudies dainynas VII, Šeimos dainos I, AI), kuri šeimos dainoms skirtame tome turi netoli dviejų šimtų variantų, šis tekstas, mano manymu, gerai išreiškia tautosakoje ir mitologijoje būdingą erdvės modelį, pasikartojantį daugelyje dainų. I Oi, tiiektir nėra Tokio dvarelio Kaip mano tėviižėlio: Aplinkui dvarą Jovarai žaliavo, Vidury-liepužėlė.

2 POETIKOS MENAS 27 II III IV Oi, niekur nėra Tokio sodužėlio Kaip mano tėvužėlio: Aplinkui Aplinkui Vidury - vyšnios. grūšios, obelėlės. Oi, )iiekur nėra Tokios paukštužėlės Kaip tėvo sodely: Kolei tupėjo. Visa žvilgėjo. Kaip lėkė, sučiulbėjo. Oi, niekur nėra Tokios stainužėlės Kaip mano brolelio: Juodbėri žirgai, Tymelio balnai. Aukselio pasagėlės. Oi, niekur nėra Tokios klėtužėlės Kaip tik mano močiutės: Zerkolų langai. Vario duružėlės. Aukso raklužėliai. VI Oi, niekur nėra Tokių skrymižėlių Kaip tik mano močiutės: Naujos skrynelės. Plonos drobelės. Šilkų kasnykėliai. VII Oi, niekur nėra Tokio daržužėlio Kaip tik mano seselės: Vario tvorelės, Žalios rūtelės. Raudonos radastėlės.

3 28 POETIKOS MENAS Šią dainą neseniai girdėjau gražiai dainuojamą Joniškyje minint M. Slančiausko 150 metų jubiliejų. Tai dar labiau paskatino rinktis būtent šj tekstą, nes knieti suprasti, kuo taip traukia ši daina, kokia joje slypi paslaptis, apie kurią, slysdamas gražių vaizdinių paviršiumi, iš karto mažai ką gali pasakyti. Tad pradėkime nuo kai kurių bendresnių dalykų. Namai Erdvės samprata tautosakoje. Šiandien mūsų erdvės suvokimas gerokai skinasi nuo tradicinio, nes yra smarkiai pasikeitusi ir paveikta mūsų gyvenamoji aplinka, namų samprata, bendravimo būdai, tikslai, darbo pobūdis, poreikiai, šeiminiai bei gimininiai santykiai. Mūsų gyvenimas, veikla, užsiėmimai šiandien išskleisti didelėse miestų erdvėse, nesutelkti kokioje nors vienoje vietoje. Kas buvo dainų dvarelis, sodyba ar namai, sumažėjo iki būsto, buto, kambario, kuris dažniausiai suvokiamas vien kaip biologinė, individuali, elementariems buitiniams poreikiams tenkinti techniškai sumodeliuota erdvė. Tradicinėje kultūroje gyvenimas buvo koncentruojamas uždaroje, hierarchiškai griežtai sutvarkytoje erdvėje. O tai savaip disciplinavo žmogaus elgesį, nuo buvimo vietos priklausė jo šeiminis ar socialinis statusas. Skaitant dainų tekstus ar net mūsų klasiką, nesunku pastebėti, kaip kertant erdvines ribas, keičiasi veikėjų nuotaika, ketinimai, santykiai. Uždarumo ribos paprastai yra slenkstis, varteliai, vartai, sava žemė ar kaimas, kurį užveria miškas, upė ar dainų marios. Erdvė tautosakoje, papročiuose, mitologijoje suvokiama kaip nevienalytė. Mitologai siūlo ją modeliuoti kaip priešybių sąveiką: artima/tolima, sava/ svetima, gamta/kultūra ir pan. Pastaroji antinomija reikštų sukultūrintos, žmogaus paveiktos ir laukinės" erdvės supriešinimą, įsigalintį stiprėjant antropocentrinei pasaulio sampratai. Tuo tarpu mūsų dainuojamojoje tautosakoje, ypač senojoje, ši priešybė nėra aiški. Joje gamtinė erdvė neretai yra žmogaus veiksmų iniciatorė, lėmėja, patarėja ar net talkininkė. Būdamas gamtoje, joje veikdamas, keliaudamas žmogus įsiklauso į jos garsus, paukščio ištarmes, lapų šlamesį, pagal lai spėja savo likimą: kas ta mergelė, pas kurią ragina greičiau lėkti žirgą, ar jau laikas jai tekėti, jam - vesti ir pan. Gamta veikia kaip informacinė erdvė, laidi žinioms ir susižinojimui, joje kalbama ir girdima per atstumą, toli vienas nuo kilo, lyg tai būtų seniai lietuvių išrastas savas radijas" ar internetas". Gamtos vaizdiniais išreiškiama tai, kas vertinga, siektina ar pavojinga, lemtinga. Tokius ženklus skleidžia ir mano pasirinktoji daina, apie ką dar kalbėsiu vėliau. Taigi gamta dainose reiškiasi kaip visuotinai veikiantis, kultūrą ir žmogaus elgseną modeliuojantis fenomenas. Tuo tarpu fizinė erdvė, kaip jau užsiminiau, yra nevienalytė, kartais gana griežtai dalijama į sava/svetima, artima/ tolima. Už savos aplinkos ribų baigiasi arba keičiasi veikėjų kompetencija, įgyjamas ar prarandamas įžvalgumas. Tai priklauso nuo to, kokioj vieloj žmogus yra, šalia ko, iš kur ir į kur juda, su kokiu įrankiu veikia ir pan. Žmogų erdvėje dažniausiai charakterizuoja tokios dvi erdvinės charakteristikos: statinė pozicija uždaroje teritorijoje ir dinaminė būsena judant atvira erdve. O tai atitinka modelį namai/kelionė.

4 POETIKOS MENAS 29 Taip yra išreiškiama dviejų grupių sąveika: vienas arba viena grupė yra statinė (laukia, stebi, vertina, atpažįsta, išlydi, pasitinka dainose), kita - dinaminė (vyksta, atvyksta, siekia patekti į kiemą, rūtų darželį, dirba už kiemo ribų, aria, pjauna, neša pusryčius, vyksta į karą, piršlybų ir pan.). Esantys savoje erdvėje būna vertintojai, tam tikrų vertybių saugotojai, sakysim, turintys tekėti pasiruošusią dukrą. Tuo tarpu atvykstantieji, keliaujantieji, išvykstantieji yra vertybių ieškotojai, o kartais įsiveržėliai, pagrobėjai, apsimetėliai. Erdvės centras. O tai yra sodyba, dainų dvaras, dvarelis, kuriame koncentruojama visa, kas būtina išlikti šeimai. Čia gimstama, kuriama šeima, mirštama, čia yra visa, kas reikalinga maistui, drabužiams, įrankiams pasigaminti. Buvo laikoma didele nelaime mirti ne namuose, ne artimųjų apsuptam. Apie tai ir dainos, net ir naujoviški, tremtinių ir partizanų sukurti tekstai. Pasirinktoje dainoje sodyba pavadinta tėvužėlio dvareliu. Tai įprastas mūsų liaudies dainų poetizmas. Gal ne tiek įprastas, kiek priprastas, kad net neklausiam - kodėl? Jokių ten dvarų mūsų neturtingi kaimiečiai nevaldė. Juk dvaras - tai rūmai, kokio nors turtingo ar kilmingo asmens rezidencija. Tačiau sodyba, kurią sudaro žemė ir trobesiai aplink gyvenamąjį namą, dainose patiria nematytą virsmą, tampa mitiniu, lyg ir stebukliniu, nerealiu vaizdiniu, atsiduria visų aukščiausių vertybių sąraše. Tokiu būdu dvaras, dvarelis tampa tam tikrų reikšmių santalka nei realia valstiečio gyvenamąja vieta. Būdinga, jog namai, troba, sodyba kartais šnekamojoje kalboje vadinama gyvenimu ( Pardaviau gyvenimą ir išėjau ubagais", Vaikams užrašiau gyvenimą", Sudegė gyvenimas - ir baigta, nieko nėr" ir pan.), o tai reiškia įsigyvenimą, įsitvirtinimą, pastovumą. Dar sako: įsikūrė, įkūrė gyvenimą. Reikia manyti, jog tai gali būti susiję su gana senu mitinės sąmonės paveldėjimu, reiškė statinio, šventos vietos arba gyvenamos patalpos viduje įkurti židinį, ugnį, t. y. toje vietoje pradėti gyventi, aukoti, atlikti apeigas. Kadaise šeimos telkimosi vieta buvo šventa laikoma namų ugnis. Tik vėliau židinį pakeitė stalas, tapęs taip pat svarbiausia sakralinių ir šeiminių santalkų vieta: krikštynos, vestuvės, mirusiojo šarvojimas, krikščioniškosios namų apeigos. Apskritai prie stalo - namų centro - sėdama tvarkyti svarbiausių reikalų. Taip toli nuklydau nuo dainų dvarelio, norėdamas paaiškinti prasmę centro, kuris yra svarbiausia kūrimo, įkūrimo, užkūrimo vieta, sietina su iniciacijomis, naujų vertybių kūrimu, taip pat sų sakraline vertikale, kurią reprezentuoja pastatas, vartai, stulpai, medžiai, kaip kadaise židinys, kurio ugnis ir dūmai kyla aukštyn į stogo angą, o pro ją iškeliaudavusios ir mirusiųjų vėlės. Mitologai tvirtina, jog šventovės, aukurai, įkurta ugnis, namo, kitų aukšti) objektų statymas reiškė chaoso įveikimą, steigimą, centro žymėjimą, vertikalių, sakralinių parametrų įvedimą erdvėje. Galima tvirtinti, jog lietuviška sodyba, dainų dvaras, dvarelis atitinka šią archajinę centro sampratą. Tautosakoje ir papročiuose sodyba yra gana sudėtinga semiotinė struktūra, atliekanti keleriopą vaidmenį, o būtent - sakralinį, kultūrinį, buitinį. Vienu metu sodyba yra ir gyvybiškai svarbi veiklos vieta, ir gimdymo namai, ir šeimyninių švenčių bei apeigų scena, ir šventovė, namų bažnyčia, kurioje giedama, meldžiamasi, garbinamos šventybės.

5 30 POETIKOS MENAS Sodyba buvo savotiška kaimo gyvenimo ląstelė, čia viena šeima kūrė ir nuolat atkurdavo, galima sakyti, visą agrarinę kultūrą. Čia buvo visa, ko reikia pratęsti gyvenimą net po didžiausių nelaimių, karų, epidemijų. Čia buvo saugomi agrarinės kultūros raktai, kuriais šiandieną bandome atrakinti tai, kas ten užverta ir saugoma dainų skrynelėje". Tai žodžiai iš arimo dainos: Aš atrakinsiu (at'darysiu) / Dainų skrynelę, / Paleisiu į liustelj..." Ką atsimena dainos tekstas. Po šios ilgokos įžangos grįžkime prie dainos Oi, niekur nėra..." teksto ir bandykime išsiaiškinti, koks vis dėlto tas tėvužėlio dvarelis? Jau dabar aišku, jog čia minimas ne koks nors konkretus, o dainų dvarelis, išvardyti gražiausi ir poetiškiausi jo vaizdiniai: ir sodelis nepaprastas, ir paukštelė nepaprasta, ir dukrelė, matyt, taip pat nepaprasta. Tai greičiau rūmai, o ne valstiečio kiemas su dūmine praėjusio amžiaus pirkia, mažais, nakčiai užkamšomais langeliais, samanom apžėlusiu šiaudiniu stogu. Tuo tarpu dainos poetizmai, kaip jau nutarėme, čia sietini ne su konkrečiu gyvenimu", o su tam tikrais vertinimais, taikomais šios sodybos gyventojams. Iš tikrųjų reklamuojama" ne pati gyvenamoji vieta, o čia esanti svarbiausia, visos šeimos išpuoselėta vertybė: tais poetiniais vaizdiniais pranešama, jog čia yra jau subrendusi, tekėti pasiruošusi mergelė, seselė ar dukrelė. Dvarelio vaizdas būtų kitoks, jeigu pas mergelę arba į karą rengtųsi joti sūnus. Tautosakoje, o ypač senosiose liaudies dainose, dar nežinomi būdai, kaip, kokiom priemonėm atverti žmogaus vidų, jo intymius ketinimus, žavesį. Visa tai išskleidžiama išorėje: gamtoje, dvarelyje, atpažįstama pagal drabužį, nešioseną, laikyseną, darbą. Žmogaus vertė, jo žavesys pasklinda visoje erdvėje auksais ir sidabrais, pražydina gėles, pasireiškia gražiausiais sodais, puikiais žirgais ir pan. Pasirodžius piktam, nedoram veikėjui, viskas keičiasi, juosta, vysta. Taigi dvarelio vaizdas šioje dainoje sietinas su mergele, jos egzaltacija. Tai reiškia, jog ji pasiruošusi tekėti, skelbiasi pati, reklamuojasi, nes poros ieškančiam dvarelis turi būti matomas iš toli: tikras mergelės reklaminis klipas"! Pradėkime skaityti tekstą nuo I atkarpos. Iš karto pranešama, kad šis dvarelis yra tėvužėlio, t. y. priklauso aukščiausiai patriarchalinei galiai. Toliau matysime, jog tam tikrą dalį hjri brolelis, močiutė, seselė kaip šios teritorijos vasalai. Taip erdvėje išskleidžiama hierarchinė šeimos struktūra arba priklausomybių sistema, veikusi tradicinėse bendruomenėse. Galima teigti, kad tėvužėlis valdo ne šiaip paprastą sodybą, o pasaulio modelį, centrą, uždarą, sau pačiai pakankamą erdvę, nes dvarelį supa jovarai, priklausantys mitinių medžių kategorijai. O aukščiausiai iškilusi, matoma iš tolo čia yra liepužėlė, kuri turėtų būti orientyras poros ieškančiam raitam berneliui. Nereikėtų įrodinėti kito labai gerai žinomo dalyko, jog liepa yra taip pat mitinis gyvybės bei mergystę reprezentuojantis medis (mergelė kaip liepelė, bernelis kaip ąžuolėlis), išskiriantis ypatingą viliojantį produktą - medų. Algirdas Julius Greimas yra įtikinamai atskleidęs moterų, bičių ir medaus ryšį, kas ir vilioja vyrus. Dar vienas dalykas - liepužėlė yra viduryje, apsupta minėtų jovarų. O tai reiškia saugumą, buvimą centre, kuriame turi būti patiriama apoteozė, įvykti svarbus pasikeitimas. Be to, liepa yra paralcliškai susieta su mergele,

6 POETIKOS MENAS 31 kuri, kaip aiškėja iš tolimesnių teksto atkarpų, taip pat yra visų apsupta, saugoma, puoselėjama. Tokiu būdu ir ji siejama su aukščiausiu vertikaliu šios sodybos objektu - liepužėle. Čia reikia pridurti, jog mergelės vaizdinys dainuojamojoje tautosakoje dažniausiai reprezentuoja vertikalią mitinę ašį. Tokią mintj įteigia jos nešiosena, ypač puošni galva: plaukų gelsvumas, veidų rausvumas, rūtų vainikas prie kasų, o tai dažnai siejama su rytu, saule, šviesa. Dabar atkreipkime dėmesį į II dainos teksto atkarpą, kurioje minima kita uždara struktūra - tėvužėlio sodužėlis: iš visų pusių vyšnios ir grūšios supa kitus gyvybės ir vaisingumo medžius - obelėles. Ne viena šeimos ir piršlybų daina gali patvirtinti, jog sodas, kuriame auga obelis ar kitas vaismedis, yra svarbi steigimo, vilionės bei įvesdinimo vieta. Sodo vaizdiniu šioje dainoje daroma užuomina apie galimą erotinį ryšį, nes kituose tekstuose, jeigu sėkmingai sudaroma vedybinė sutartis, abu jaunieji įleidžiami arba vedami į sodą skinti obuolių arba raškyti vyšnių. O juk šiaip, kol niekas nesutarta, nuo vieno ir kito nenuleidžiama akių. Dainų sodas yra lyg ir koks lietuviškas rojus, gundymo vieta, savaip pakartojanti Adomo ir Ievos biblinę istoriją, nes po to abu išvaromi" dirbti žemės, auginti vaikų ir vargą vargti. Štai dėl ko vienas ir kitas rauda vestuvių ir piršlybų dainose, tačiau jau negali nuo vienas kito atsitraukti - visam gyvenimui. Taigi tautosakoje, ypač dainose, yra viliojama, gundoma vaisiais: riešutais, obuoliais, uogomis. Tam reikia tėvų sutikimo, o kai tai atsitinka be niekieno žinios, ypač toliau nuo namų, miške, yra labai negerai. Tuo tarpu sodas dainoje Oi, niekur nėra..." jau yra paruoštas svarbiam simboliniam jaunųjų sueities bei vaisingumo sutvirtinimo aktui. III teksto atkarpoje paminėta ypatinga paukštužėlė, kuri sode tupėjo, visa žvilgėjo, o nuskrisdama - sučiulbėjo. Tai vėl turėtų būti nepaprasta paukštužėlė, priklausanti mitinei pranašautojų klasei. Kitose dainose gerai pažįstamas pranašaujančio paukščio pasirodymas medyje (liepa, eglė) arba sode. Šias funkcijas paprastai atlieka gegutė, skelbianti neatšaukiamas ištarmes. Nesvarbu, jog nepaminėta gegutė, tačiau šis paukščio sučiulbėjimas reikštų gamtos, mitinių galių sujudimą, skleidžiant lemtingą žinią, kad dukrelei jau laikas tekėti. IV teksto atkarpoje pasirodo kitas liaudies dainų veikėjas - brolelis, ir ne bet kaip, o po tėvo kaip vyresnysis vyriškosios linijos globėjas, primenant jo valdą - stainužėlę. Ir brolelis ne bet koks, kaip ir mergelė: jo puikūs žirgai, tymo balnai, aukselio pasagėlės! Būdinga, kad liaudies dainose šalia seselės atsiranda brolelis arba atvirkščiai, o kartais net jo atsiklausiama ištekant. Tautosakoje ir papročiuose broliai reiškiasi kaip globėjai, sesers gynėjai, jos skaistybės saugotojai. Kartais yra imituojama pirmoji erotiniais ryšiais nesusieta pora, intymi globa, rūpinimasis vienas kitu vėliau perkeliama į vyro moters santykius. Seselė broliui kloja patalėlį, neša pusryčius, o kitur pakartojama jau kalbant apie bernelį. Beje, brolio globa nenutrūksta ir seseriai ištekėjus, nes veikia vadinamasis avunkulatas, t. y. gana patvari dėdės institucija, primenanti antrinę tėvystę, globojant ir rūpinantis sesers vaikais bei ja pačia. Tik V atkarpoje pagal griežtą patriarchalinę tvarką pasirodo moteriškosios dvarelio vasalės, pirmiausia močiutė, klėlužėlė su zerkolų langais, vario duružėlėmis, aukso raktužėliais. Taigi ir klėtužėlė nepaprasta, nes tai ypatin-

7 32 POETIKOS MENAS ga mergystę reprezentuojanti patalpa, sietina su pasiruošimu tekėti: čia saugomas didžiausias, nuostabiausias turtas - kraitis, kurį sudaro nepaprastos skrynužėlės, plonos drobelės, šilkų kasnykėliai. O tai yra merginos atestacija, per kraiti tarsi yra atskleidžiamas merginos žavesys, jos neišsakomas patrauklumas. Юėtis kaip reprezentacinė mergystės patalpa yra ypatingai saugoma, nes svetimo vyro nesankcionuotas įžengimas į ją reikštų išniekinimą ar net nelegalią sueitį. Dar daugiau - klėtelė yra steigimo vieta, kur įvyksta galutinis įvesdinimo į moterystę aktas - sugultuvės ir gobtūravimas - marčios perrengimas, kuris reiškia visišką atskyrimą nuo mergystės, jos sunaikinimą. Pagaliau VII atkarpoje minimas daržužėlis, kuriame auga žalios rūtelės, reprezentuojančios mergystę. Kaip sodas yra vyriškoji, taip rūtų daržas - moteriškoji, iš motinos ar vyresniosios sesers paveldima sodybos valda. O tai, kaip mums gerai žinoma, yra susiję su vestuvių simbolika - rūtų vainiku, kuris yra ne tik gyvybės vaizdinys, bet reiškia uždarumą, saugumą, nekaltybę (žr. pasakymą: dar ji vaikšto su rūtomis), pagaliau, ko nedrįsta ištarti folkloristai, - vaginą. Po pirmosios nakties visam laikui marti simboliškai atskiriama nuo rūtų, kai kur tai vadinama vainiko nukėlimu. Štai kodėl rūta dar turi ir tokią dramatišką prasmę, susijusią su pirmosios, bendruomenės sankcionuotos sueities aktu. Taigi šis paskutinis dainos klipas" reklamuoja skaistybę, nekaltumą, kurį netrukus pasiglemš į klėtelę įleistas bernelis. Prasminiai dainos vaizdinių ryšiai. Dabar jau galima teigti, jog tie visi aptarti dainos vaizdiniai bei įvaizdžiai nėra atsitiktiniai ar tik šiaip sau gražūs poetizmai. Kaip matome, jie sudaro darnią reikšmių sistemą, yra vienas su kitu asociatyviai sukabinti, nors apie tai, rodos, tekste nieko nėra pasakyta. Bet tos jungtys atsiranda didesnėse už pavienį tekstą struktūrose, žinomos kaip tradicija, apeiga ir pan. Sodyba, dvarelis aptartoje dainoje yra nepaprasta tikėjimų ir papročių scena, steigimo ir iniciacijos vieta. Sodas, klėtis, darželis yra savotiški mergystės etapai, merginos išėjimo, išvedimo (iš čia - vestuvės) kelias, jos gamtinio, kultūrinio ir erotinio sutvirtinimo vaizdiniai. Apie sodą jau kalbėjau. Klėtis čia reiškia kultūrinių kvalifikacijų patvirtinimą (kraitis) bei įvesdinimą į moterystę. Taigi sodyba tampa stebuklingu dvaru, kai čia pasiskelbia vedybiniam gyvenimui pasiruošusi sesuo ar duktė, kurios iš gamtos įgytą skaistybę reprezentuoja rūtos, rūtų darželis. Mergina tarsi priklauso ir gamtai (rūpinimasis darželiu), ir kultūrai (kitose dainose ji - audėja). Vestuvės yra jos gamtiškosios esmės panaikinimas ir įžengimas į kultūrą, susijusią su šeimos samprata. Tokia yra iriergystės laisvė ir jos drama, jos nupuošimas. Taip atsitinka ir su dvareliu, kuris suprastėja, kartu su mergele praranda ir visą žavesį. Ir dar. Grafiškai pateikiu dainos Oi, niekur nėra..." tekstą, norėdamas parodyti, kaip tiksliai subalansuota jo struktūra pagal griežtą patriarchalinių santykių schemą bei vaizdinių hierarchiją, net ir žodžių kiekviename trieilyje yra beveik po lygiai. Atsitiktinumas ar ne, bet ir spalvos paskutiniame posmelyje išdėstytos mums gerai pažįstama tvarka: geltona (varis), žalia (rūtelės), raudona (radastėlės). Beje, tai dominuojančios dainų spalvos. Dabar kyla kitas klausimas: kas, kaip ir kada gali patekti į šį, atrodytų, uždarą, vienos šeimos gerai saugomą pasaulį? Pradlia. Pabaiga kitame numeryje.

8 Marcelijus Martinaiiis Ноше and Journey ill Matchmaking and Family Songs. Home, л farmstead which in songs are called as an estate, a manor-house, are realized as a center with a multi-functional role - sacral, cultural and economical. Smartness of a manor-house in songs is related with extraordinary properties of dwellers of that farmstead. The song 0i, niekur nėra" ( Nowherc") fully reveals the closed space of residence as heterogeneous, discloses matriarchal relations. Garden, parterre, buildings here are associated with hierarchical family status.

9 18 POETIKOS MENAS Kelionė Marcelijus Martinaitis Namai ir kelionė piršlybų bei šeimos dainose jaltviros erdvės veikmė. Aptarėme uždaros erdvės - sodybos, dvaro, dvarelio - semantiką, savotišką netekėjusios dukros, jos tėvų, brolių ir seserų rezidenciją ar net tvirtovę, į kurią, kaip matysime, taip lengvai nepatenkama, ypač jeigu su neaiškiais ketinimais atvyksta svetimas, nepažįstamas. O pasitraukimas iš čia, išvykimas suvokiamas kaip dramatiškas įvykis, nes erdvė už kiemo vartų, kelionė yra susijusi su įvairiais pavojais, kliūtimis, negrįžtamais pokyčiais. Dainų veikėjas pro kiemo vartus išlydimas graudulingai, dažnai suvis: sūnus ar brolis žūti kare, duktė ar sesuo visam gyvenimui į šešuro dvarą vilkti sunkių moters dalios pavalkų, panašiai kaip ir mirusieji, kurių tik vėlės beaplankys namus. Išvykęs jau bus kitoks, kitas, grįš pakeitęs savo pavidalą, šeiminį statusą. Iš karo lauko grįžta tik žirgas su kraupia žinia apie sūnaus ar brolio žūtį, ištekėjusi sesuo kukuoja sode gegute, prie vaišių stalo renkasi mirusiųjų vėlės, pavirstama medžiu ir pan. Erdvė už kiemo vartų yra ypač nesaugi mergelėms, išėjusioms uogauti, riešutauti, į marias vandens, nešančioms pusryčius ar skubančioms į pievas grėbti. Darbo, šeimos bei piršlybų dainos įspėja būti atsargioms, nesileisti arčiau nepažįstamo, svetimo, vengti kalbinimo, merginimo, nes tai gali būti koks nors suviliotojas, užsimanęs pagrobti jų mergystę. Saugumą, globą užtikrina tik tėvų sodyba, dvarelis, nes už kiemo vartų, prie kurių sustoja atvykėlis, nuo žirgo nusėda raitelis, gražiausi žodžiai ir meilumo rodymas gali būti fiktyvus, apgaulingas, kelti grėsmę merginos skaistybei. Erdvės ruožas tarp kelio pradžios ir pabaigos yra paveikus. Dainų raitelio kelionė gali būti suprantama ir kaip iniciacija, pasitikrinimas, kartais net agresyvus narsinimasis ar kvalifikacijų įgijimas geidžiamiausiam tikslui pasiekti - užvaldyti moterį. Tačiau ir vyrui tai yra neatšaukiamos lemties aktas: juk vykstama, tiesiog lekiamą į ten, kur gyvenimas pasisuks visai kita vaga. Taigi šeimos ir piršlybų dainose nevedusio vyro traukos centras, kelionės tikslas ir yra ta tėvo dvaružėlyje, o kartais rūtų darželyje ar klėtelėje besipuikuojanti mergelė. Tačiau kartais raitelis viliasi ją užtikti ne tėvų namuose, o uogaujančią, velėjančią, einančią vandens. Tačiau susitikimas už kiemo ribų būna dviprasmiškas, suprantamas kaip kėslas suvilioti: susidūrimas akis į akį yra nepageidautinas.

10 POETIKOS MENAS 19 Keliaujančio raitelio būsena bei lemtis taip pat yra dvejopa. Jo kelionė reiškiasi kaip stiprus, net gamtos galias išjudinantis ketinimas, tačiau kartu - ir kaip lemtingas žygis: pasiekus tikslą, padarius vedybinę sutartį, kaip sa-, koma dainose, bus prarastos jaunos dienos, bernystės laisvė. Todėl vestuvių bei piršlybų dainose tasai raito vyro puikumas, šaunumas, puošnumas, gamtos vešlumas ir giedra nuotaika atmiešiama liūdesiu: ten, kur bus surasta laimė, ten bus pražūties vieta, t. y. prarasta jaunystė, puikiai pabalnotas ir kamanotas žirgas. Kaip ištekėjusi mergina jau niekad negalės puikuotis rūtomis, rūtų vainiku, taip vedęs vyras žirgu - savo jaunystės draugu ir patikėtiniu. Todėl tos poetiškos, jaunųjų laisvę aukštinančios dainos kartu yra liūdnos, graudžios, nes sudarius vedybinį kontraktą aukojamas didžiausias turtas - jaunystė. Šitaip veikia tam tikra įpareigojimų siste- ' ma: turės būti vertinama tai, už ką mokama tokia didele kaina - šeima. Mergystės bei bernystės išaukštinimas ir sunaikinimas, nupuošimas yra vienas svarbiausių vestuvinių papročių, kuriuos paremia dainuojamoji tautosaka. Štai vienoje vestuvių dainoje (Vestuvinės dainos, I, Piršlybų dainos, III) taip sakoma: ^ - Oi pntiel pauel. Panyte wano. Tu rūtelių tieskinsi, Vainikėlio nepinsi, Nebenešiosi. - Oi bernel bernel. Bernyti mano, Tu žirgelio nešersi. Nė šrapnelių nešveisi, Nebejodinėsi. Matome, kaip tie puošnūs dainų poetizmai, jų simbolika kartu yra ir rūsčios ištarmės, lemtingos abiem. Vestuvių aktas reiškia simbolinį vyro nusodinimą nuo žirgo, o mergina atskiriama nuo rūtų, nuvainikuojama, t. y. prarandama laisva valia. f ' Pasiruošimas kelionėn. Tai gana svarbus ir sudėtingas aktas, susijęs su vertinimais: ieškantis sau poros iš namų išvyksta ne bet kaip, o ypatingai, šauniai. Vyro branda, jo pasiruošimas kelionėn yra šeimos - tėvo arba brolių rūpestis, jų investicijos, padarytos rengiant sūnų arba brolį ir jo žirgą į tolimą kelią - ieškoti sau poros arba į karą. Išvykstantis iš namų privalo būti inicijuotas, panašiai kaip ir dvarelyje savo gražumus išskleidusi ir kažko laukianti mergelė. Vyro subrendimas dainose išreiškiamas netiesiogiai, simboliškai - per tam tikslui paruoštą, tėvo, brolių, jo paties išpuoselėtą žirgą. Taigi nevedęs vyras dainuojamojoje tautosakoje yra raitas. Tačiau darant vedybinį kontraktą turi paaiškėti, kad jis dar yra ir kvalifikuotas artojas, panašiai kaip mergelėaudėja. Kitaip kvalifikuotų jaunųjų vedybinė bei simpatinė sutartis dainose nepripažįstama: netinka nei kito luomo prašalaitis, nei mokantis amato, nei baltarankė miesto panelė, nei koks ten šauniai besistaipantis ponaitis.

11 20 POETIKOS MENAS Vestuvių ir šeimos žanriniuose cikluose sėkmingos derybos turi vykti tik tarp inicijuotų asmenų, kurių kvalifikacijos pripažįstamos visos tradicinės agrarinės bendruomenės. Todėl vedybinė sutartis bei sueitis turi būti vieša, tai yra viešai pripažintos. Taigi jaunieji tarsi ateina iš gamtos (rūtos, žirgas, gamtinė apsuptis), bet jau pasiruošę savo bernystę ir mergystę transformuoti i kultūrą (artojas, audėja). Pažinties ir piršlybų dainų dinaminė figūra yra vyras, raitelis, tuo tarpu mergelė - statinė. Kaip jau esu užsiminęs, poros ieškančio kelionė turi būti kvalifikuota, gerai jai pasiruošta. Dabar dirstelėkime į Dainyno vestuvinių dainų I tomą Piršlybų dainos", kur kalbama apie tai, kas vyksta jau kito tėvo dvarelyje, sūnų arba brolį rengiant lemtingon kelionėn. Galima manyti, jog vyriškumas įgyjamas ir subrandinamas būnant šalia žirgo, juo rūpinantis, puoselėjant jį stainioje, panašiai kaip ir mergystė išsiskleidžia darželyje tupinėjant apie rūtas, lyg kitų rūpesčių nebūtų. Taigi dainų bernelio šaunumas, vyriška pažiba įgyjama šalia žirgo, sugebant su juo bendrauti. Ligi tam tikro meto vienas ir kitas yra neatsiejami, sulipę, suaugę vienas su kitu, sudaro unikalų mūsų Dainyno vaizdinį. Apie raitą vyrą, raitelį dar vis dainuojama iki šiolei, nors mūsų berneliai jau spaudžia prie plentų galingus motociklus arba užgulę automobilių vairus, kaip anksčiau nuo žirgo, pravėrę langelį kalbina šiuolaikines paneles. Raitelio ir žirgo vaizdinys mūsų kultūroje yra giliai įsišaknijęs kaip archetipas, naujų vėjų sunkiai išpustomas, kad net sovietmečiu bandyta jį asimiliuoti, diegiant plieno žirgelio" vaizdinį. Tas dainų raitelis, atrodo, atšuoliuoja iš labai tolimų laikų, gal net iš mūsų proistorės, jei pasitelktumėm Mariją Gimbutienę, tai gal net iš vadinamosios raitelių kultūros, paslaptingų Eurazijos erdvių. O atšuoliavęs iš taip toli, jis visam laikui liko mūsų dainose ir valstybės herbe. Tačiau vėl grįžkime prie savo temos. Žirgas dainose yra raitelio draugas bei intymių paslapčių patikėtinis. Tą ryšį patvirtina tai, jog jis kalbasi apie dalykus, kurie svarbūs ir suprantami tik jiems abiem. Dar viena žirgo paskirtis - įveikti tolimą kelią. Todėl jis turi būti gerai nušertas, gražiai pabalnotas, dailiai kamanotas, kad žibėtų auksu, variu ar sidabru, kaip mergelės kiemo vartai ar skrynių raktai. Šitaip panašiai išreiškiami mergystės ir bernystės vaizdiniai, jų paralelinės sąsajos. Taigi pirmiau nei moterį jaunam vyrui reikia turėti žirgą, mokėti jį valdyti, juo rūpintis. Kaip ir merginos kraitis, taip ir žirgas neperkamas, neparduodamas, su juo nedirbama sunkių darbų, jis išauginamas kaip vyriškosios šeimos linijos dovana, jaunesniam jį perleidžia broliai arba tėvas. Kartais jis auga arba bręsta kartu su žirgu, apie jį besisukinėdamas stainioje. Yra dainų, kuriose tėvas leidžia pasirinkti visų šauniausią (Vestuvinės dainos I, Piršlybų dainos, 129): -Ak tėveli ШШЮ, Ak cikrasni imiio. Katrų duosi man žirgelį Pas mergelį jocie? - Ak sūneli maito, Ak cikrasai mano, Kur širvesiiis, kur greitesnis, Tas tavo žirgelis.

12 POETIKOS MENAS 21 Jauno vyro vertinimas piršlybų dainose, kaip ir mergelės gražumas, yra paskleidžiamas išorėje: daugiau sužinome apie žirgą nei raitelį, nei apie jo individualias savybes, šiandien pasakytume - vidinį pasaulį. Vyro ikonografinis vaizdas apmetamas tik keliais štrichais: jis tiesiai sėdi balne, nepaprasti pentinai, šauniai užvožta kepurėlė... Todėl ir simpatijos vienas kitam reiškiamos netiesiogiai, o per tarpininkus, įvertinant jų tinkamumą, priežiūrą, puošnumą ir pan.. Toks pažinties tarpininkas dažnai yra žirgas. Taigi yra dainų, kuriose mergina vertina žirgą, savo išvadas adresuodama raiteliui, t. y. stebi, kaip tas pretendentas į jos mergystę su juo elgiasi: ar gerai prižiūri, ar pašeria, ar pagirdo, ar nemuša? Žirgas kartais viską išplepa, išduoda savo kelionės draugą. Vadinasi, kaip atvykėlis elgiasi su žirgu, taip elgsis ir su ja! Po to beueka arba įsileisti pretendentą, arba prieš jį užverti vartelius ir aplodyti šunimis, kaip kartais būdavo pasakoma. Tuo tarpu į kelionę pajudama labai įspūdingai, nes raiteliui talkina pati gamta: skleidžiasi žiedai, užgieda paukščiai, net mėnuo ar saulė ima skaisčiau šviesti. Štai daina Ir nepaketinau" (Veshivinės dainos, I, Piršlybų dainos, 177), kurioje sakoma, jog susiruošus kelionėn davė Dievas giedrą dieną / šviesų vakarėlį", o vos užsėdus ant bėro žirgelio" pražydo lelijėlė / Tiesiojoj rankelėj", Užgiedojo raibi gaidžiai / Tėvulio dvarely", Sučiulbėjo paukšteliai / Žaliojoj girelėj". Panašiai ir kitose dainose vyro sėdimas į balną, raito pasirodymas išjudina vegetacines gamtos galias, atsiveria erdvės, kuriose toli girdima, jaučiama ir matoma, po žirgo kojom išdygsta rūtos, pražysta bijūnai. Panašiai ir mergelės subrendimas, jos pasiruošimas tekėti, kaip jau matėme, yra transliuojamas" poetiniais gamtos perdavimo kanalais", tarsi jie vienas kito buvimą pradėtų jausti per atstumą, erdves anksčiau, negu susitiks prie darželio ar kiemo vartų. Štai čia glūdi tai, ką galima pavadinti giliausia ir įstabiausia liaudies dainų poezija, kuri reiškiasi kaip savotiški fantastiniai pasakojimai apie tai, kaip vyras ir moteris ieško vienas kito, jaučia vienas kito buvimą gamtoje. Taip dainuojamojoje tautosakoje atsiranda epinės jungtys už pavienių tekstų, jų ribų, daina tarsi prisišaukia kitą dainą, jungiasi į platesnius semantinius laukus, ciklus, žanrus. įvairios situacijos, veikėjai netiesiogiai sukabinami vienas su kitu, įstatomi j tam tikras lietuvių Haudies dainoms būdingas struktūrines ar žanrines vėžes, kartais nusitęsiančias net per visą dainuojamosios tautosakos masyvą. Apskritai mūsų senosiose dainose neužtiksime atvirai reiškiamo meilės jausmo, kaip šiandien įprasta bendraujant ir kuriant šeimą. Meilė kaip meno, erotinės kultūros ar kino, TV savastis čia dar neišrasta. Vyro ir moters pažinties, suėjimo ar sueities istorija čia dar pasakojama kaip bendruomeninis įvykis, ryškesnis pagal nuolat pasikartojantį epinių bruožų turintį planą. Tautosakiniai modeliai veikė gyvenimą, teikė jam etninio, etinio rišlumo. Todėl turėdamas omenyje dar ir folkloro veikmę, drįstu kalbėti apie savitus vadinamųjų lyrinių dainų epinius požymius, teikiančius šio straipsnio pradžioje mano minėto sistemiškumo ištisiems dainuojamosios tautosakos blokams. Išbandymai kelionėje. Išvykimas iš namų, iš tėvo globos sferos, kaip matėme, išjudina net gamtą, pasirodo jos pranašingi ženklai. Raitelio pasiro-

13 22 POETIKOS MENAS dymas laikomas nepaprastu, nekasdienišku įvykiu prie savo žemės ir sodybos prisirišusių žmonių krašte. Jau esu užsiminęs, kad kelionė yra ir išbandymas, inicijuoto, nevedusio vyro patikrinimas, nes tenka įveikti įvairiausias kliūtis: mišką, upę, kalną, tiltą. O tai įmanoma padaryti dažniausiai tariantis ar susitarus su žirgu, kaip yra šioje dainoje Bėk, žirgeli" (Vestuvinės dainos, I, Piršlybų dainos 141): - Bėk, maito žirgeli, Bėk, mano bireli, O kai dabėgsi srauną upelę. Aš tave pagirdysiu. Žirgelis dabėgo, Bernelis nesėdo. Tai atsiduso sunkiai žirgelis Po balneliu eidamas. III - Bėk, mano žirgeli. Bėk, mano bėreli, O kai dabėgsi lygi} laukelį, Ten tave paganysiu. Žirgelis dabėgo, Bernelis nesėdo. Tai atsiduso sunkiai žirgelis Po balneliu eidamas. II - Bėk, mano žirgeli, Bėk, mano bėreli, O kai dabėgsi aukštą Tai tu tenai sustosi. kalnelį. Žirgelis dabėgo. Bernelis nesėdo. Tai atsiduso sunkiai žirgelis Po balneliu eidamas. IV - Bėk, mano žirgeli. Bėk, mano bėreli, O kai dabėgsi rūtų darželį. Tai tu tenai sustoki. Žirgelis dabėgo. Bernelis nusėdo. Tai nusižvengė bėras žirgelis Ties rūtų darželiu. - Išeik, panele. Išeik, jaunoji. Paduoki rankelę, itnki žirgelį, Vadyki į klėtelę. Išeina tėvelis, Vadina žentelį. - Eiki, ženteli, sėsk už stalelio. Darysim rodclc. Šioje dainoje sutartis daroma jau keliaujant, pažadant žirgą pagirdyti sraunioj upelėj", leisti pailsėti ant aukšto kalnelio ir pasiganyti po lygų laukelį". Panašios gėrybės gali būti pažadėtos dar neišvykus iš tėvo sodybos arba sakoma, jog bus atsilyginta pasiekus uošvės dvarelį ir pan. Būtent tokiais pažadais žirgas raginamas skubėti, lėkti, įveikti kliūtis. Tas lėkimas, šuoliavimas išties yra įspūdingas dainose: pasagos skelia kibirkštis, trinksi tiltelis, dungsi laukelis, o kai užsispiria, stojasi piestu žirgas, tai jį subara, paragina pentinais, nes pats reikalas yra skubus: užklupti mergelę, įvilioti į klėtelę, aplenkiant jos tėvus, su kuriais tektų derėtis. Ypač narsiai, niekur nesustojant šuoliuojama mano pateiktame tekste, klastingai laužant žirgui duotus pažadus, kad žaibiškai būtų įveikiami visi erdvės ruožai. Atsidūrus prie tikslo, iš karto kreipiamasi į mergelę (žr. segmentą V), prašoma paduoti ranką ir įsileisti į tą mergystės šventovę - klėtelę. Tačiau atsiranda neįveikiama kliūtis - išnyra tėvas, siūlantis pirmiau daryti

14 POETIKOS MENAS 23 sutartį, rodele", o tik po to galbūt leis patekti į klėtelę, o gal ir į sodą vyšnių raškyti ar obuolių skinti... Tai yra riba, ties kuria sustabdomas raitelis. Tas raitelio skubėjimas, lėkimas kai kuriose dainose yra agresyvus. O tai gali būti senųjų grobtinių vestuvių reliktas ar imitacija, kai moteris būdavo užvaldoma jėga. Raitelis kai kada negailestingai muštravoja" savo kelionės draugą, šauna prijojęs į uošvės dvarą. Dar agresyvesnis gali būti žirgas: galvele atkelia vartelius, uodega nušluoja uošvės dvarelį, ausimis karpo rūteles, nuošyviausio žirgelio" prašoma ištrypti veją, siekiant prakalbinti ar pravirkdyti mergelę, senąjį uošvelį. Žirgas kerštauja, jei neįvyksta derybos: išlaužia tvorą, vartelius, sutrypia rūtas. Dar grįžkime prie dainos Bėk, mano žirgeli" teksto. Jį galima aiškinti ir kaip turintį gilesnių mitinių prasmių, sietinų su kelione panašiai kaip stebuklinėse pasakose apie herojaus išbandymus. Dainoje gana aiškiai struktūriškai išskirti keli erdvės ruožai, kuriuose, siekdamas tikslo, veikėjas turi įveikti tris kliūtis arba išbandymus, t. y. tris kelio atkarpas: vanduo (I), kalnas (II), laukas (III), kol pasiekia geidžiamą objektą - rūtų darželį (IV) (sakykime, tą, kuris buvo minimas dainoje Oi, niekur nėra"). Būdinga, kad nė viename kelio ruože negalima arba nesiryžtama sustoti, juos reikia įveikti greitai, nepasiduodant jokioms vilionėms ar gundymams. Kaip ir pasakose, čia veikia gundytojas - žirgas, pareiškiami trys norai: pasiganyti, atsigerti, pasiilsėti. Iškyla naratyvinėms istorijoms būdinga kontradikcija: žirgas yra ir priemonė siekti geidžiamiausio tikslo, ir kliūtis tam tikslui pasiekti. O tai įveikiama apgaule, gudrumu. Tai, kaip įveikiami erdvės ruožai, galima aiškinti ir kaip mitinio mąstymo reliktą, nes judama pagal horizontalią (tėvo - uošvio dvaras) ir vertikalią (žemiausias taškas - upė, vanduo ir aukščiausias - kalnas) ašis. Kitose dainose pradiniai kelionės ruožai gali būti miškas, tiltas ar net marios, kuriomis atplaukiama laivu prie kranto vilioti mergelės (projekcija į Žalčio pasaką?). Nesudėtinga pasitelkti mitines miško, vandens reikšmes, o tai sietina su inicijuotos kelionės pradžia, pirmosiomis herojaus įveiktomis kliūtimis, tarsi judant iš nesąmoningos, intuityvios būsenos link kultūrą reprezentuojančių vaizdinių: lauko, dvaro, jame esančio darželio, sodo, klėties. Kaip jau minėjau, raitelis dar kerta ir vertikalią ašį (upė-kalnas), kuri paprastai siejama su ypatingomis sakralinėmis ar mitinėmis kvalifikacijomis. Išvados, šio rašinio abiejose dalyse pamėginta suprasti, kokiu būdu veikė kai kurie folkloriniai šeimos ir piršlybų dainų modeliai kaip poetiniai ar simboliniai papročių bei elgsenų reguliatoriai, aukštojo stiliaus" motyvacijos. Taip pat mėginta suvokti vyro ir moters suėjimą kaip naratyvą tam tikruose dainuojamosios tautosakos blokuose, kaip pasakojimą apie jų susitikimą simbolinėje, nekasdieniškoje, galima sakyti - fantastinėje erdvėje. O tai ir yra viena iš įsidėmėtinų mūsų liaudies dainų poetinių savybių. Taip buvo mėginama amžiną vyriškumo ir moteriškumo trauką atitolinti nuo kasdienybės, nes tai netrukus pavirsdavo nelengvu, alinančiu gyvenimu. Ši trauka dar neturėjo šiuolaikinio vardo - meilė, bet dainose ji reiškėsi kaip įspūdinga, stipri gamtos, vegetacinių ar net mitinių galių jėga. Tačiau šiandien esame sustoję prie praėjusio laiko vartų ir į tą nuostabų dvaružėlį" jau negalime įeiti, nes raktai į ten tėra tik dainose.

15 nėrn" ( Nowherc") fully revenls the closed space of residence as heterogeneous, discloses matriarchal relations. Garden, parterre, buildings here are associated with hierarchical family status. Marcelijus Martinaitis Howe niidjourney in Małclmmkingand Family Songs. Home, a farmstead which in songs are called as an estate, a manor-house, are realized as a center with a multi-functional role - sacral, cultural and economical. Smartness of a manor-house in songs is related with extraordinary properties of dwellers of that farmstead. The song 0i, niekur