KULTŪROS BARAI. Viršelio 1 p.:

Transcription

1

2

3 Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Laima KANOPKIENĖ Rengia Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, aktualioji užsienio kultū ros prob lematika, architektūra) Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ (teatras) Asta PAKARKLYTĖ (muzika) Kęstutis Šapoka (dailė) Tadas GINDRĖNAS (meninis apipavi dali ni mas, kompiuterinis maketavimas) Kompiuteriu renka Kristina SABUKIENĖ Korektūrą taiso Dalia MEČKAUSKAITĖ Redakcinė kolegija Endre Bojtár (Vengrija) Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Rūta Stanevičiūtė Tomas Kiauka Šarūnas NAKAS Liana RuokytĖ (Skandinavija) Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) Tomas Venclova (JAV) Redakcijos adresas Remia Latako g. 3, Vilnius el. paštas: kulturosbarai@gmail.com Faksas: Leidėjas UAB Kultūros barai. SL 101 Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. Rūpesčiai ir lūkesčiai Arūnas Vyšniauskas. Popierinis vadovėlis istorinės sąmonės formavimo priemonė ir kultūros paminklas / 2 Problemos ir idėjos Claus Leggewie. Mūšio laukas Europa / 10 Europos istorijos Marci Shore. Judeo-bolševizmo paveldas. Postkomunistinės Lenkijos vaizdai / 14 Nuomonės apie nuomones Kostas Kaukas. Sunkus atsisveikinimas su praeitimi... Atsiliepimas į Tomo Venclovos laišką / 22 Kūryba ir kūrėjai Gintautas Iešmantas. Prašviesėjimas / 26 Subtilusis amerikietis. Stepheno Raulio Anayos paroda Akademijos galerijoje / 30 In memoriam Algis SKAČKAUSKAS. Eilėraščiai / 31 Jūratė Stauskaitė. Atsisveikinimas su tapybos virtuozu / 32 Odeta Žukauskienė. Tikroviškos iliuzijos ir iliuzinė tikrovė. Apie Baltijos tarptautinio meno X trienalę / 33 Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Etiudas apie Dvejonės pradžią / 38 Ramunė Marcinkevičiūtė. Europos teatras kovoja su demonais ir su krize. Įspūdžiai iš festivalio Dialog-Wroclaw / 44 Ramunė Balevičiūtė. Teatriniai lūkesčiai ir idealai. Mintys po Rusijos teatrų gastrolių Vilniuje / 52 Zigmunds Skujiņš. Pamąstymai prisimatavimo kabinoje / 58 Nijolė Nevčesauskienė. Moters mitas pagal Eglę Velaniškytę / 64 Apie lemtingus sutapimus, Pravdos vedamuosius ir nekaltas apgavystes. Su tapytoju Romanu Vilkausku kalbasi Ramutė Rachlevičiūtė / 65 Almantas Samalavičius. Ar vien tik žodžiai? PEN klubo kongresas Austrijoje / 71 Aštuoni Davido Toopo neiginiai / 75 Istorijos puslapiai Vygantas Vareikis. Verta kalbėti garsiai / 79 Józef Mackiewicz. Dūmai virš Katynės / 80 Apie knygas Vytautas Berenis. Lietuvių nacionalinio sąjūdžio istorija anglų kalba / 91 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. O témpora, o mores! / 94 Summaries / 95 Viršelio 1 p.: Stephen Raul ANAYA. Karštas upokšnis Drobė, aliejus, akrilas, 118x180 Iš parodos Akademijos galerijoje. V. Ilčiuko reprod. 4 p.: Chim Pom. Kuru Kuru vakarėlis Iš Baltijos tarptautinio meno X trienalės Šiuolaikinio meno centre K u l t ū r o s b a r a i

4 Rūpesčiai ir lūkesčiai Arūnas Vyšniauskas Popierinis vadovėlis istorinės sąmonės formavimo priemonė ir kultūros paminklas * Antrojo pasaulinio karo pradžia: agresorius buvo ne vienas! Apie tai, kaip istorijos vadovėliuose vaizduojama Antrojo pasaulinio karo pradžia, esu paskelbęs tris publikacijas: dvi lenkiškai ir vieną rusiškai. Pirmoji pasirodė 2008 m. lenkų žurnale Wiadomości Historyczne 1, rašiau apie 2005 m. Lietuvoje kilusią diskusiją dėl Antrojo pasaulinio karo pradinio etapo nušvietimo istorijos vadovėliuose ir po to įvykusius vadovėlių turinio pokyčius. Tam skyriau ir publikaciją Delfi rusiškajame portale 2009 m. rugpjūčio 23 d. 2 Čia norėjau atkreipti dėmesį, kad lietuvių autoriai Briedžio leidyklos 2007 m. vadovėlio naujausiuose schema. Antrojo pasaulinio karo sukėlėjomis vadovėliuose jau laikomos ne tik Ašies valstybės (Vokietija, Italija, Japonija), bet ir Sovietų Sąjunga. bando originaliau traktuoti ir visuoti- * Šį tekstą dr. Arūnas Vyšniauskas (Vilniaus universitetas) parengė pagal savo pranešimą, skaitytą II Lietuvos istorikų suvažiavime, sekcijoje Atminties kultūra (Klaipėda m. rugsėjo d.). nės istorijos dalykus, konkrečiai Antrojo pasaulinio karo pradžią m. išleistame Briedžio leidyklos vadovėlyje 10 klasei 3 pagrindinėmis karo sukėlėjomis laikomos nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga, o vėliau tarp jų kilęs karas neišvengiama agresorių dvikova. Toks požiūris yra suprantamas Baltijos šalyse, Lenkijoje ar Suomijoje (remdamasi vienu iš suomiškų vadovėlių Briedžio leidykla ir nubraižė spalvotą schemą Valstybės, sukėlusios Antrąjį pasaulinį karą ). Jis būtų suprantamas ir Ukrainoje, bent jau aukščiausiojo politinio šios šalies elito sluoksniams, tą atspindi Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos pareiškimai 2009 m. rugsėjį apie Hitlerio ir Stalino atsakomybę dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios. Bet, pavyzdžiui, Vokietijoje tokio pobūdžio koncepcija oficialiame vadovėlyje veikiausiai sukeltų skandalą. Mat tai, kas rašoma Briedžio leidyklos išleistame vadovėlyje, iš esmės yra artima tam, ką rašo vokiečių neonacių spauda ir dešinieji istorikai, bandantys istoriniu aspektu reliatyvinti Hitlerio ir nacių atsakomybę už Antrąjį pasaulinį karą. O tai vokiečiams yra delikatus klausimas, dėl kurio jau vyko ilgos audringos diskusijos. Prisiminkime, pavyzdžiui, garsųjį m. istorikų ginčą dėl holokausto istorizavimo (Historikerstreit). Vokiško žodžio Relativierung tiesioginis lietuviškas atitikmuo veikiausiai būtų reliatyvinimas. Pagal definiciją šis terminas reiškia ko nors traktavimą, parodant santykį su kitais dalykais, kad geriau atsiskleistų esmė. Vokiškai kalbančiuose kraštuose Hitlerio ir Stalino lyginimas, akcentuojant Sovietų diktatoriaus agresyvumą arba sakant, 2 K u l t ū r o s b a r a i

5 kad be Stalino nebūtų buvę ir Hitlerio, jau gali būti traktuojamas kaip kraštutinės dešiniosios pažiūros ir bandymas švelninti nacių nusikaltimus. Tačiau, kiek man žinoma, teigti, kad už Antrąjį pasaulinį karą yra atsakingas ne tik Hitleris, bet ir Stalinas, minėto vadovėlio autoriai ryžosi skatinami anaiptol ne pagrindinio vokiečių neonacių laikraščio National-Zeitung publikacijų, o visai kitokios lektūros. Briedžio leidyklos vadovėlyje juntama literatūriniu Viktoro Suvorovo 4 pseudonimu žinomo autoriaus knygose ( Ledlaužis ir kt.) išdėstyta versija dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tiesa, po to, kai paskelbiau straipsnį portale ru.delfi.lt, leidyklos atstovai mane informavo, kad rengiant vadovėlį 10 klasei labiausiai remtasi Marku Soloninu. Čia yra šioks toks skirtumas, mat Suvorovas savo knygose nepateikia nuorodų į archyvus, o Soloninas, rašydamas apie Vokietijos ir SSRS karą, rėmėsi archyvine medžiaga 5. Bet didelio prieštaravimo čia vis tiek neįžiūriu, mat pats Soloninas interviu radijo stočiai Svoboda 2009 m. birželio 23 d. sakė, kad dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios esminės koncepcijos jis sutinka su Suvorovu 200 procentų 6. Soloninas, kitaip negu Suvorovas, traktuoja kai kuriuos karinius įvykius po 1941 m. birželio 22-osios, bet tai jau kitas karo etapas. Atminties kultūrų skirtumai Dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios įvairių šalių istoriografijose pateikiama nemažai skirtingų nuomonių. Kaip į tai turėtų reaguoti vadovėlių autoriai? Mano supratimu, nėra būtina, kad viso pasaulio vadovėliuose požiūris į Antrąjį pasaulinį karą, net ir į jo pradžią, būtų visiškai vienodas. Pavyzdžiui, 1939 m. rugsėjo 1-oji čekams nėra tokia reikšminga kaip lenkams. Čekams reikšmingiausi yra 1938-ieji, kai prasidėjo Čekoslovakijos ardymas. O 1941 m. birželio 22-oji, tokia reikšminga rusams, nėra labai išskiriama amerikiečių, kurie labiausiai akcentuoja 1941 m. gruodžio 7-ąją, kai japonai atakavo Pearl Harborą. Kai kuriuose JAV vadovėliuose netgi nurodoma, kad tik tada ir prasidėjo tikrasis pasaulinis karas. Reikėtų tai vertinti kaip kultūrų, šiuo atveju K u l t ū r o s b a r a i atminties kultūros, skirtumus ir juos toleruoti, net jei tu pats laikaisi kitokios nuomonės Vokiečiai, kaip rodo naujausi pranešimai, jau irgi pradėjo kritikuoti savo vadovėlius, esą jie pernelyg vienpusiškai parodo nacionalsocializmą ir Hitlerio politiką, nepalieka erdvės kritiniam mąstymui ir mokymuisi per atradimus (entdeckendes Lernen) 7. Diskusijos, kritinio mąstymo skatinimas, savarankiškas pažinimas vokiškoje istorijos didaktikoje yra taikomi analizuojant daugelį temų, tačiau mokyklinis nacizmo istorijos kursas vadovėliuose parengtas pagal griežtai apibrėžtas istorijos politikos normas. Nukrypti nuo jų nepageidautina, o į problemiškesnių klausimų kėlimą reaguojama ypač nervingai. Sunkios to meto temos vokiečių jaunimui yra pateikiamos taip, kad kiekvienas, paklaustas, kaip vertina nacių laikotarpį, galėtų vos ne automatiškai išpyškinti politiškai korektiškus atsakymus dėl holokausto ir kitų gėdingų Vokietijos praeities puslapių. Vokiečiai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą ir dėl to gailisi, vadovėliuose Hitlerio politika yra griežčiausiai pasmerkta. Bet kai kuriose publikacijose vėl galima įžvelgti vokišką paternalizmą, kai bandoma įteigti lietuviams, latviams ar estams, kaip teisingai atskleisti Antrojo pasaulinio karo istoriją, esą reikia žvelgti į praeitį atsisakant nacionalinio požiūrio, o tas neva teisingas požiūris pateikiamas kaip europinis. Pavyzdžiui, pagrindiniame Šveicarijos dienraštyje teko skaityti vokiečių autoriaus 2005 m. publikaciją apie Lietuvos ir Latvijos muziejų ekspozicijas ir bendrąją istorijos politiką kaip perdėm nacionalistinę. Šis kritikas teigė, kad toks mistinis nacionalizmas nesiderina su ką tik priimtų Lietuvos ir Latvijos buvimu Europos Sąjungoje 8. Dėl to, žinoma, galima būtų diskutuoti, kaip ir dėl to, esą, jei istorijos vadovėlio paskirtis formuoti nacionalinį tapatumą, ugdyti patriotizmą (kad Tėvynę Lietuvą labiau mylėtų ), tai jau kažkoks anachronizmas, prasilenkiantis su modernia Vakarų Europos istorijos vadovėlių didaktika 9. Vokiečių spaudoje esama teiginių, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos bandymai sovietinę okupaciją ir aneksiją prilyginti nacių okupacijai, remiantis totalitarizmo koncepcija ir abu atvejus laikant vienodai katastrofiškais, yra nepriimtini Vakarų istorikams 10. Čia vėlgi akivaizdus vokiečių autorių noras vienokią ar kitokią savo poziciją 3

6 pateikti kaip vienintelę vakarietiškai teisingą. Tačiau iš tikrųjų Vakarų šalių istoriografijose nėra taip jau viskas unifikuota vertinant nacių ir sovietinės okupacijos laikotarpius, nacių ir komunistinio režimo nusikaltimus. Prancūzų, vokiečių, britų ar kitų šalių istorinėje literatūroje galima rasti visko, ir tada kyla klausimas, kas yra europietiška ar vakarietiška nagrinėjant XX a. totalitarinius režimus? Totalitarizmo koncepcija, apibendrintai vertinanti istorinę praeitį, galbūt turi silpnų vietų, bet juk ji atsirado taip pat vakariečių intelektualų sluoksniuose. Dėl visuotinės ir nacionalinės istorijos santykio Trečioji iš manųjų su Antrojo pasaulinio karo problematika susijusių publikacijų išėjo 2009 m. vasarą specialiame žurnalo Wiadomości Historyczne numeryje, skirtame 70-osioms to karo pradžios metinėms 11. Rašiau apie karinius incidentus, tokius kaip atentatas Sarajeve 1914 m., lenkų pasieniečio nužudymas 1938 m. kovą ir po to sekęs Lenkijos ultimatumas Lietuvai, SSRS 1940 m. birželio 14-osios ultimatumas, kuriame Lietuvos valdžia buvo apkaltinta tariamu raudonarmiečių grobimu iš sovietų karinių bazių. Nemažai vietos skyriau inscenizuotam radijo stoties užpuolimui Gleiwitze 1939 m. rugpjūčio 31 d., internuoto lenkų povandeninio laivo Orzel kazusui Talino uoste 1939 m. rugsėjį, net 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinei atakai JAV ir kai kuriems kitiems įvykiams. Šie incidentai buvo ypač eskaluojami, jie vedė prie žvanginimo ginklais, tolesnių karinių veiksmų ar net karo ir atskirų valstybių okupacijos. Todėl įvairių šalių vadovėliuose jiems skiriama palyginti daug vietos. Štai Evaldo Bakonio vadovėlyje Gleiwitzo provokacijai skirtos net 8 eilutės 12. Pastarąja publikacija lenkų žurnale, skirtame istorijos mokytojams, bandžiau pažvelgti į įvykius globaliai. Mūsų istoriografijai to kol kas trūksta. Vienas iš būdų, kaip nacionalinė istoriografija galėtų vaduotis iš provincializmo, mano supratimu, būtų istorinės atminties tyrimai. Įvairių šalių vadovėlių, formuojančių istorinę atmintį, koncepcijų nagrinėjimas duotų stiprių impulsų visai istoriografijos raidai. Įveikti perdėm siaurą šaltiniotyrinį istoriografijos pobūdį galima ne vien taikant socialines teorijas, bet ir tyrinėjant istorinę atmintį. Kita svarbi raidos kryptis būtų padidintas dėmesys visuotinei istorijai, suprantant ją ne vien kaip nacionalinių istorijų koliažą. Mano supratimu, istorijos studijų programos Lietuvoje, visų pirma Vilniaus universitete, visuotinei istorijai skiria nepakankamai dėmesio. Apskritai universitetinėse istorijos studijose yra per daug Lietuvos, bet per mažai globalinės istorijos menkai atskleidžiami transnacionaliniai sąryšiai, trūksta komparatyvistinių požiūrių į pasaulio praeitį. O kaip yra mokyklose? Į mokyklines programas, manyčiau, Lietuvos istorijos įtraukta per mažai. Mokykliniuose vadovėliuose Lietuvos istorija dabar pateikiama kartu su visuotine, švietimo darbuotojai tokius vadovėlius neretai vadina integruotais. Kai kuriems ekspertams toks termino taikymas vien istorijos vadovėliams kelia nuostabą, nes užsienyje integruotais yra vadinami skirtingų dalykų (pvz., istorijos ir geografijos, istorijos ir visuomenės mokslo arba istorijos, geografijos ir politikos pagrindų ir kt.) vadovėliai. Bendrame Lietuvos ir pasaulio istorijos vadovėlyje, deja, nesama integralaus naratyvo, kuris apimtų ir visuotinę, ir Lietuvos istoriją. Lietuvai skirtos temos vis tiek pateikiamos atskirais skyriais ir paragrafais. Teigdamas, kad mokyklose yra per mažai Lietuvos istorijos, turiu omenyje ne faktų ir datų kiekį, o tai, kad Lietuvos istorijos pateikimui trūksta vientisumo. Jį labiau užtikrintų atskiras Lietuvos istorijos vadovėlis. Tokių vadovėlių nacionalinė tradicija egzistuoja ir nereikėtų skubėti jos atsisakyti prisidengiant globalizacijos iššūkiais ar iškeliant būtinybę ugdyti europietišką (suprask, eurosąjunginį ) tapatumą. Pasisakydamas už atskiro Lietuvos istorijos vadovėlio išlaikymą mūsų švietimo sistemoje, kaip savotišką išeitį siūlyčiau prisitaikyti prie jau esamos padėties, kai vienas vadovėlis, skirtas vienai klasei, skeliamas į dvi dalis. Tai yra grindžiama sanitarijos ir higienos normomis, nes vadovėlis neturi būti per sunkus nešioti moksleivio kuprinėje. Bet čia galima pažvelgti konceptualiai. Skirkime vieną vadovėlio dalį Lietuvos praeičiai, o kitą visuotinei istorijai. Turiu omenyje, visų pirma, vadovėlius 7 10 klasėms, kuriose dėstomas sisteminis istorijos kursas nuo seniausių laikų iki dabarties. Atskira viena knyga ar 2 3 knygos, kuriose Lietuvos istorija išdėstyta sistemiškai, pagal periodus ir kintančias epochas, sudėlioti ir patriotinio ugdymo akcentai, galėtų 4 K u l t ū r o s b a r a i

7 suteikti vientisesnį Lietuvos praeities suvokimą, gimtosios šalies tęstinumo pojūtį. O proporcija tarp nacionalinės ir visuotinės istorijos vis tiek būtų išlaikyta pagal mokymo programą. Miesto aukso amžius ir juodieji laikai K u l t ū r o s b a r a i Nagrinėjant istorijos vadovėlių turinį, pravartu jį sieti su istorinės atminties puoselėjimu. Mat mokykliniams vadovėliams čia tenka bene pagrindinis vaidmuo. Ypač tada, kai pateikiama senesnė istorija, su kuria jau nėra artimo familiaraus ryšio, koks būna tada, kai prisimenama tėvų ar senelių kartos praeitis. Pateiksiu vieną pavyzdį iš miestų istorijos. Kiekvieno miesto praeityje mėgstama rasti aukso amžių, t.y. didžiausio klestėjimo laikus, bet atkreipiamas dėmesys ir į juodąsias dienas, t.y. laikotarpį, kai miestas labai ar labiausiai nukentėjo. Galbūt profesionalūs istorikai sakys, kad tai dirbtinis miesto istorijos skaidymas, tačiau tokių laikotarpių išskyrimas beveik kiekviename istoriškai reikšmingame mieste jau yra tapęs tradicija. Turiu omenyje, visų pirma, miesto istorijos populiarinimo ir edukacinio pažinimo literatūrą, gidų pasakojimus turistams ir pan. Jei pažvelgtume į Vilniaus praeitį, tai lenkų istoriografija šį klausimą sprendė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ir išsprendė taip: Vilniaus aukso amžius tai XVI a. O juodžiausi laikai tai maskvėnų okupacija XVII a. viduryje. Tokį požiūrį pagrindė Maria Łowmiańska 1929 m. išleistoje knygoje 13. Ši nuostata buvo įtvirtinta ir lenkų didaktinėje literatūroje, konkrečiai, 1936 m. išleistoje valdiškoje metodinėje knygoje, skirtoje Vilniaus praeities pažinimui Vilniaus ir Naugarduko regionų bendrojo lavinimo mokyklose 14. Čia Lenkijos aukso amžiumi laikomas XVI a. ir rašoma, kad jis sutampa su Vilniaus ir Krokuvos didžiausio klestėjimo laikotarpiu. O aptariant vėlesnius svarbiausius istorinius Vilniaus įvykius tekste pabrėžiama: sunkiausi mūsų miesto metai ( ) 15. Sovietmečiu lietuvių autoriai per daug neakcentavo, kad XVI a. tai Vilniaus aukso amžius, bet šis teiginys ir nebuvo kvestionuojamas. O juodžiausiais Vilniaus istorijoje imta laikyti hitlerinės okupacijos laikus. Juozas Jurginis kartu su Vladislovu Mikučianiu 1956 m. išleistoje knygelėje rašė: Treji hitlerinės okupacijos metai yra juodžiausias lapas Vilniaus istorijoje 16. Kažin ar sovietmečiu buvo galima parašyti kitaip? Bet dabar, kai galima laisvai reikšti mintis, lietuvių istoriografijoje jau pastebima tendencija pripažinti, kad maskvėnų okupacija m. sudavė tokį didžiulį smūgį Vilniui, kad po to jis jau niekada, vos ne iki mūsų dienų, nepasiekė buvusios savo šlovės ir tokio išskirtinio vaidmens, kokį turėjo iki XVII a. vidurio. Taip rašo dabartinis Vilniaus miesto istorijos ekspertas, lietuvių specialistas, primindamas Łowmiańskos išvadas 17. Kita vertus, nemažai žmonių ir toliau galvoja, kad baisiau kaip nacių laikais Vilniuje nebuvo niekada. Jeigu kelsime klausimą, kada buvo juodžiau : ar per 5 6 metus trukusią rusų okupaciją XVII a. viduryje, ar per 3 metus trukusią vokiečių okupaciją XX a. viduryje, tai čia galimi abu variantai, tačiau kažin ar jaunimas pats išmąstytų, kad per rusų okupaciją XVII a. buvo baisiau, nes nuo tų laikų skiria pernelyg didelė istorinė distancija. O apie Antrąjį pasaulinį karą šį tą žino visi, bent jau tai, kad Lietuva buvo nacistinės Vokietijos okupuota. Net ir paaugliai, nesidomintys istorija, apie tai nutuokia iš kompiuterinių žaidimų Viskas ar beveik viskas istorinėje sąmonėje, įžvelgiant miesto aukso amžių ir juodąsias dienas, priklausys nuo to, kaip bus sudėti akcentai istorijos vadovėliuose, ką kalbės mokytojai ir gidai, vedantys ekskursijas po Vilnių, kokia bus istorijos politika miesto praeities atžvilgiu. Jei vadovėliai rašys, kad didžiausia Vilniaus katastrofa maskvėnų okupacija prieš kelis šimtus metų, jaunimas taip ir manys. Atkreipti dėmesį į XVII a. okupacijas verčia ir kaimyninių valstybių istorijos politika. Rusijoje, 2004 m. pabaigoje oficialiai panaikinus Spalio socialistinės revoliucijos šventę (lapkričio 7-ąją), nuo 2005 m. pradėta švęsti Liaudies vienybės dieną (lapkričio 4-ąją), nors beveik niekas dorai nežinojo, kas konkrečiai tą 1612 m. dieną (pagal seną kalendorių ji buvo spalio mėnesį) vyko Maskvoje. Bet rusų kovos su lenkais XVII a. pradžioje įvykiai pamažu tampa vis svarbesne rusų istorinės savimonės ugdymo dalimi. Nacionalistiškai nusiteikę jaunuoliai tądien netgi rengia eitynes («Русский марш»). Lenkų interventų išvijimas iš Maskvos prieš beveik keturis šimtus metų Rusijos žinias- 5

8 klaidoje jau pateikiamas kaip išsivadavimas iš paties didžiausio pavojaus, koks kada nors grėsė rusams ir Rusijai. Mums būtina tyrinėti šiuos dalykus, gilintis, ką apie tai rašo rusų ir lenkų istorijos vadovėliai, žiūrėti šios tematikos epinius rusų ir lenkų filmus, bet turėti savo nuomonę, juo labiau kad Lietuva čia istoriškai vienaip ar kitaip irgi figūruoja. Tada įgysime geresnį supratimą apie XVII a., kurio įvykiuose visuomenė ir mokyklinis jaunimas kol kas menkai susigaudo. Tuo rūpintis turėtų, visų pirma, akademinės istorikų pajėgos, nes apie naujausią istoriją gali kalbėti daug kas, o aptariant ankstesnius amžius išsiversti be profesionalių istorikų kompetentingos informacijos nepavyks. XIX XX šimtmečių ar XXI amžiaus, kurio pirmoji dekada jau baigiasi, istorijos šaltinių skaitymas ir vertimas iš kitų kalbų į gimtąją jau nekelia didelių problemų, bet ankstesnių amžių daugelio šaltinių vien perskaitymas ir kvalifikuotas vertimas iš senųjų kalbų į šiuolaikinę gimtąją jau reikalauja atitinkamo pasirengimo ir yra pripažįstamas kaip mokslinis darbas. Mileniumas ir Mileniumas 2 Vadovėlių įtaka istorinės sąmonės ugdymui dar aiškiau matoma, žvelgiant į tūkstantmetę istoriją. Tai, kad šiais metais švenčiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, lėmė ne tautos istorinė atmintis, o pavieniai istorikai, iš anksto atkreipę į tai dėmesį. Vėliau iniciatyva įgavo pagreitį, tapo valstybinės politikos sandu. Pirmajam Lietuvos vardo paminėjimui daugiau vietos jau skiriama ir vadovėliuose. Mileniumo šventimas turėtų tą 1000 metų įtvirtinti Lietuvos istorinėje atmintyje, bet tai irgi bus kryptingos istorijos politikos subrandintas rezultatas. Mūsų šiauriniai kaimynai latviai negali pasigirti tokia ilga istorine tradicija, nes Latvija pirmą kartą paminėta tik XIX a. Bet pažiūrėkime, ką daro estai? 1998 m. pas juos vyko renginiai, skirti 1900-osioms (!) metinėms nuo pirmojo Estijos paminėjimo. Pats Lenartas Meris, tuometinis Estijos prezidentas, 1998 m. oficialiai pareiškė, kad I a. po Kr. pabaigoje Tacito veikale paminėta Aestiorum gentes ir yra pirmasis Estijos paminėjimas istorijos šaltiniuose. Tacitas yra Estijos krikštatėvis, aiškino vokiečiams valstybės prezidentas per vizitą Vokietijoje 18. Iki 2098-ųjų dar nemažai laiko, ir, jeigu mintis apie estų gentis, neva paminėtas Tacito, bus plėtojama, diegiama, eksploatuojama vadovėliuose, tai išaugs viena, antra, trečia estų karta, kuri jau neabejos, kad laikas švęsti antrojo Estijos mileniumo jubiliejų. Išeitų, Estijos istorija yra beveik du kartus ilgesnė nei Lietuvos? Žinoma, nieko čia baisaus nėra, pačių estų reikalas, kur jie įžiūri savo istorines šaknis ir kaip tą panaudoja savo tapatybei stiprinti. Niekas mums nedraudžia, nepriklausomai nuo estų, savo vadovėliuose ir toliau rašyti, kad Tacito paminėti aisčiai tai mūsų protėviai, rinkę gintarą Baltijos pakrantėje. Kad Tacitas, rašydamas apie aisčius ir paminėdamas jų kalbinius skirtumus nuo kitų genčių, turėjo omenyje būtent finougrų grupės estų gentis, nei teoriškai, nei praktiškai nėra įrodoma, nes pirminiame šaltinyje mažoka duomenų. Juo labiau kad senovės romėnų autorius atskirai rašė ir apie fenų (lot. Fenni) gentis. Estų, suomių ir joms artimos kalbos pagal dabartinę kalbotyros klasifikaciją pakliūna į finougristiką. O prūsų, lietuvių, latvių kalbos į baltistiką. Daugelis tyrinėtojų Tacito aisčius sieja būtent su baltų gentimis (prūsų, lietuvių ir latvių protėviais). Kad ir kaip būtų, pasižiūrėkime, ką dabar apie lietuvius ir estus ėmė rašyti didžiosios pasaulinės enciklopedijos, turinčios savo svetaines ir internete, todėl nesunku susipažinti su jų pateikiama aktualiausia informacija. Ten straipsniuose apie Lietuvą jau įsitvirtino mintis, kad Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1009-aisiais. Čia lyg ir viskas korektiška. Tačiau enciklopediniuose straipsniuose apie Estiją nurodoma, kad estus ar estų gentis pirmasis paminėjo Tacitas I a. po Kr. Vokiškai skaitome: Zum ersten Mal erwähnt werden estnische Stämme von Tacitus im 1. Jahrhundert n. Chr. 19 Angliškai skaitome: The Estonians are first mentioned by the Roman historian Tacitus (1st century ad) in Germania. 20 Populiariausios internete MSN Encarta ir Britannica Online enciklopedijos Tacito su Lietuvos istorija nesieja, aisčiai identifikuojami su estais, laikomi jų protėviais. Argi čia neveikia estiškasis publikos promoušenas globaliniu mastu? Akademinėje literatūroje jau seniai vyksta diskusijos apie įvairias Tacito paminėtas gentis. Apie nemenkas akademines kolizijas, interpretuojant Tacito aisčius, dar prieš 6 K u l t ū r o s b a r a i

9 Antrąjį pasaulinį karą yra rašęs Zenonas Ivinskis, savąjį interpretacinį problemos pagrindimą siūlė žymusis lietuvių kalbotyros specialistas Kazimieras Būga. Nuo to laiko mokslas nestovėjo vietoje, bet aisčių klausimas nėra vienareikšmiškai išspręstas. Tacito aisčiai nėra vien Lietuvos praeities dalykas, bet jie negali būti ir vien estų istorinė nuosavybė Jurgio Mačiūno idėjos ir vadovėliai Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną nuotrauką, kurią iš asmeninio archyvo 2008 m. paskelbė Yoko Ono. Ji su Johnu Lennonu stovi prie Jurgio Mačiūno kūrinio plakato, padaryto stilizuotai kaip JAV vėliava, bet vietoj žvaigždučių matome kaukoles kaip mirties ženklus, o vietoj juostų teksto eilutes, informuojančias apie įvairiose šalyse vykdytus genocidus 21. Ši grafika turi ir informacinį, ir mokomąjį potencialą. Šią nuotrauką, tiksliau tariant, joje matomą Mačiūno kūrinį būtų galima pritaikyti istorijos edukaciniam procesui. Visų pirma aptariant genocido temą. Šis Mačiūno posteris yra labai konceptualus dalykas (ne vien kaip meno kūrinys!). Jis provokuoja mintį globalinės istorijos atžvilgiu, juk Mačiūnas ir buvo Fluxus agentas-provokatorius (agent-provocateur), kaip jį apibūdino Astrit Schmidt-Burkhardt knygoje Maciunas Learning Machines 22. JAV aukštojo mokslo institucijose Mačiūnas studijavo ne tik grafinį dizainą, architektūrą, bet ir istoriją (meno istoriją, lankė Rusijos istorijos kursą ir kt.). Istorinė medžiaga rado vietą jo kūryboje, bet dabar nenorėčiau to plačiau analizuoti. Tik atkreipsiu dėmesį, kad turinio požiūriu Mačiūno plakate apie genocidą pasauliniu mastu išreikšta idėja, kurią populiarina ir vokiečių neonacių spauda, švelninanti nacių nusikaltimus, akcentuodama Stalino vykdytą terorą ar primindama, kaip baltieji masiškai naikino indėnus Amerikoje. Tačiau nei antirasisto Jurgio Mačiūno, nei pacifistų Johno Lennono su Yoko johnas Lennonas ir Yoko Ono prie Jurgio Mačiūno plakato. Apie 1970 m. Ono juk nelaikome neonaciais! Vokiečiai veikiausiai nesutiktų savo vadovėliuose spausdinti tokios genocidą reliatyvinančios ir gyvas diskusijas ar mokymąsi per atradimus inspiruojančios nuotraukos, bet kodėl mes negalėtume to daryti? Nuotraukoje matomas Mačiūno plakatas yra įdomus ir kitais atžvilgiais. Fluxus sąjūdžio pradininko idėja kurti intermedialinį meną, kuris koncentruota forma susietų estetiką su pažinimui naudinga informacija, šiuolaikinėmis sąlygomis yra labai perspektyvi. Pažvelgę, kokia buvo istorijos, geografijos, kai kurių kitų dalykų vadovėlių grafinio dizaino ir medžiagos komponavimo pasaulinė raida per pastaruosius metų, įsitikinsime, kad daugeliu atvejų nueita intensyvaus grafinio estetizavimo ir minties koncentravimo keliu, stengiantis į puslapį ar dviejų puslapių atvartą sudėti ne tik autorinio ir pagalbinio teksto, kūrybinių užduočių ar žinių patikros blokus, trumpas šaltinių ištraukas, vieną ar kitą definiciją, bet ir chronologines įvykių lenteles, laiko juostas, kartu pateikiant diagramas, schemas ir kartoschemas, nuotraukas, paveiksliukus, karikatūras ar kokias nors kitas iliustracijas. Naudojamos įvairios spalvos, net atskiras teksto vietas neretai išskiria skirtingų atspalvių fonas, pavyzdžiui, K u l t ū r o s b a r a i

10 Dviejų puslapių atvartas iš Briedžio leidyklos istorijos vadovėlio 10 klasei Laikas pagrindinis tekstas baltame fone, chronologinė įvykių lentelė žalsvame, šaltinio ištrauka gelsvame ir pan. Kartais kaip fonas naudojamas paveiksliukas per visą puslapį ar net per visą atvartą, panašiai kaip darbastalio fonui naudojamas grafinis vaizdas kompiuterio ekrane. Atrodytų, vadovėlio puslapis ar atvartas tampa autonomišku, meninės įtaigos požiūriu net pretenzingu kūriniu, sukurtu mokymo(si) tikslais. Pirmą kartą tokio tipo leidinius su estetiškai patraukliais dviejų puslapių atvartais pamačiau 1991 m. pabaigoje viename iš Vokietijos tuometinės sostinės Bonos knygynų. Tokie albumo formato leidiniai su gausiomis iliustracijomis, žemėlapiais ir paprastais, bet ne prastais tekstais, man, atvykusiam dar su sovietiniu pasu, neseniai griuvus Berlyno sienai, simbolizavusiai geležinę uždangą, darė kokybiško naujumo įspūdį. O dabar tokio tipo leidiniais ir pas mus užversti visi knygynai. Vizualiai patrauklūs, margaspalviai informacijos pateikimo būdai per pastaruosius metų įsigalėjo ir lietuviškuose istorijos vadovėliuose, kurie spalvingumu kartais lenkia užsienietiškus. Tai lėmė kompiuterinis maketavimas ir pagerėjusi poligrafija. Maketuojant netgi galima remtis gatavais šablonais, sukurtais profesionalių kompiuterinės grafikos dizainerių, daugelis maketavimo programų sudaro tokią galimybę. Kai kas buvo nusižiūrėta nuo vakarietiškų vadovėlių dizaino, padarė įtaką ir per pastaruosius 15 metų išpopuliarėjusio interneto www tinklalapių struktūravimo ypatybės. Sklaidydamas margaspalvius vadovėlius gali net pamanyti, kad tai puslapiai, atspausdinti iš interneto, kur jie dažnai parengiami estetiškai ir didaktiškai patraukliai. Kai kurių istorijos vadovėlių atvartai jau primena vieną didelę schemą, sudarytą iš mažesnių schemų, kartoschemų, įvairių iliustracijų ir papildytą teksto intarpais. Susidaro įspūdis, kad prieš akis gerai struktūruotas sieninis mokomasis plakatas, kurio dalys temiškai yra susietos, bet jas galima skaityti ir žiūrėti pasirinktinai, savo nuožiūra, o ne nuo pirmos iki paskutinės eilutės, kaip buvo seniau, kai vadovėliuose vyravo tekstas su viena kita iliustracija. Bet spausdinto puslapio plotas ribotas, todėl, keičiant puslapių struktūrą, teko mažinti iliustracijų dydį, žemėlapiai virto žemėlapiukais, o autorinio teksto apimtis, palyginti su ankstesnės kartos vadovėliais, smarkiai sumažėjo. Be to, paisant racionalių normų, nustatytų sveikatos labui, raidžių dydžio negalima pernelyg sumažinti, o popieriuje raidžių didinti ( zumint ) juk neišeina... O kas toliau? Vadovėlis tradicinė knyga, kaip medija, jau baigia išsemti savo galimybes. Tai nereiškia, kad spausdinta popierinė knyga išnyks. Pagal vadinamąjį Rieplio dėsnį to ir negali įvykti. Tačiau mūsų dienomis mokymosi sfera krypsta naujų medijų link su platesne kūrybinės išraiškos skale, geresne vaizdo kokybe ir audiofailais, interaktyviomis galimybėmis ir online paslaugų spektru. Kai matai, kad buvęs terminatorius, dabar gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris 2009-aisiais ėmė forsuoti perėjimą prie e-books tipo vadovėlių Kalifornijos valstijos mokyklose, o Frankfurto knygų mugėje elektroninės knygos ir jų skaitymo prietaisai, galintys pakrauti knygas iš interneto, šiemet tapo pagrindine tema, pradedi geriau suprasti ir Mačiūno plakato paskutinę eilutę, kurioje parašyta: For calculations & references write to: P.O. Box 180. New York. N.Y K u l t ū r o s b a r a i

11 Pašto dėžutės adresas nėra aktualus, Mačiūnas mirė 1978-aisiais. Bet ar čia nėra akivaizdi mokymo(si) ateičiai skirta idėja, kurią intuityviai išreiškė menininkas? Gauni estetiškai pretenzingą, glaustą ir turinio atžvilgiu provokuojančią informaciją, rašai klausimus ir postini, kad gautum atsakymą! 1 A. Vyšniauskas, Skandale podręcznikowe na Litwie, Wiadomości Historyczne, 2008 nr. 3, s А. Вишняускас, Как серп и молот вместе со свастикой Вторую мировую начинали..., ru.delfi.lt, URL: < archive/article.php?id= >. 3 I. Kapleris, A. Laužikienė, A. Meištas, K. Mickevičius, Ž. Tamkutonytė- Mikailienė, Laikas 10. Istorijos vadovėlis 10 klasei, I d., Vilnius: Briedis, Tikrasis vardas ir pavardė: Vladimir Rezun. 5 Žr.: S. Jegelevičius, 1941 metų birželis: raudonosios armijos katastrofos anatomija. Nauji vėjai ir stalinizmo apraiškos Vokietijos SSRS karo istoriografijoje, Knygų aidai, 2008 nr. 6, p М. Солонин, Интервью для Радио Свобода, 23 июня 2009 г. URL: < 7 H. Seifert, Moralische Bildung durch Gesinnungsunterricht? Geschichtsbilder in der Schule, dradio.de, URL: < de/dkultur/sendungen/politischesfeuilleton/ /> 8 R. Stumberger, Opfer, Täter, Vaterland (In baltischen Museen spiegeln sich die Widersprüche der nationalen Geschichte), Neue Zürcher Zeitung, 7. Februar URL: 9Z9UZ.html#nzzo fe-articleCKDN0 9 Žr. profesoriaus Martino Bucko recenziją knygai Martin Clauss Manfred Seidenfuß (Hrsg.): Das Bild des Mittelalters in europäischen Schulbüchern (Geschichtsdidaktik in Vergangenheit und Gegenwart, Bd. 5), Berlin: LIT Verlag, URL: < pdf/rezensionen/schulbuchexpertise-buck.pdf> 10 Ch. Semler, Too many perspectives, The German Times Online, November 2007 Life. URL: < php?option=com_content&task=view&id=2245&itemid=77>. 11 A. Vyšniauskas, Incydenty militarne z lat i próba ich opisania w podręcznikach historii (O incydentach zbrojnych, wydarzeniach międzynarodowych i podręcznikach), Wiadomości Historyczne, 2009 nr. 4, s Rengiant straipsnį lenkų kalba, redakcijoje jis buvo trumpinamas ir koreguojamas, todėl neišvengta keleto faktografinių klaidų. 12 E. Bakonis, Lietuva pasaulyje. Vadovėlis X klasei, Kaunas, 2004, p M. Łowmiańska,Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku, Warszawa: Skł. gł. w Domu Książki Polskiej; Wilno: Wydawnictwo Magistratu m. Wilna, Zabytki Wilna a nauka historii w szkole powszechnej / Opracował Witold Malczyk, Wilno: Nakładem dziennika urzędowego Kuratorium okr. Szk. Wileńskiego. Bezpłatny dodatek do Nr dziennika urzędowego K. O. S., [Pomoc dla nauczyciela realizującego program publicznej szkoly powszechnej na Wileńszczyźnie i Nowogródczyźnie. Pod redakcją D-ra W. Arcimowicza. Nr ] 15 najcięższe lata naszego miasta ( ). Žr.: Ten pat, p J. Jurginis, V. Mikučianis, Vilnius Tarybų Lietuvos sostinė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, p E. Meilus, Du nauji-seni šaltinių kompleksai apie Vilnių maskvėnų okupacijos metu ( ), Konstantinas Jablonskis ir istorija / Sudarė Edmundas Rimša, Vilnius, 2005, p ; E. Meilus, Vilnius Tvano metais ( ): šaltiniotyrinės problemos Э. Мейлус, Вильнюс во время «Потопа» ( ): источниковедческие проблемы / Перевод с литовск. Эдита Шукевич, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltiniai. Faktas. Kontekstas. Interpretacija, Vilnius, 2007, p Staatspräsident Lennart Meri. Das andere Mittelmeer, Braunschweig, den 20. November URL: < K6ne.asp?ID=5445> 19 Estland, Microsoft Encarta Online-Enzyklopädie msn.com Microsoft Corporation. Alle Rechte vorbehalten. URL: < 20 Estonia, (2009). Encyclopædia Britannica. Retrieved November 01, 2009, from Encyclopædia Britannica Online: < >. URL: < 21 URL: < in/set />. Kopija Vikipedijoje URL: < en.wikipedia.org/wiki/file:maciunasgenocide.jpg>. 22 Astrit Schmidt-Burkhardt, Maciunas Learning Machines. Von der Kunstgeschichte zur Fluxus-Chronik, Museumsjournal, 2003 Heft 4, S URL: < html?nid= &nart=n&q=&j>. K u l t ū r o s b a r a i

12 Problemos ir idėjos Claus Leggewie Mūšio laukas Europa * Ketvirtas ratas: armėnų klausimas Ketvirtas ratas atsiveria klausimu, kur yra Europos sienos, kaip plačiai supranacionalinės ES vidiniai tapatumai driekiasi transnacionaliniuose lygmenyse, tiek europiniame, tiek neeuropiniame. Daugelis euroskeptikų yra užsiminę, kad kai kurios šalys, ypač Turkija, dėl skirtingos kultūrinės ir religinės savo istorijos niekada negalės dalytis bendru likimu su Europa 31, net didžiausi Turkijos narystės šalininkai britai netiesiogiai palaikė šį požiūrį, nes jie suvokia Sąjungą kaip laisvos prekybos zoną be kultūrinės atminties. 32 Jokiu kitu klausimu dalinės atminties dimensija nėra tokia akivaizdžiai supriešinanti, kaip brėžiant tariamą kultūrinę ribą tarp islamo ir sekuliarios Europos. Nesvarbu, koks tikrasis Europos dechristianizacijos laipsnis, daugelis joje vis tiek įžvelgia istorinę bendros atminties ir bendro likimo bendruomenę, kurią priešpriešina islamui ir Turkijai. Tuo pat metu kemalizmas buvo pirmasis vesternizacijos procesų pavyzdys, o sekuliari Turkijos respublika įrodė, kad toks procesas yra įmanomas. Jei Europa norėtų rimtai traktuoti savo sekuliarumą, tai religinė priklausomybė neturėtų būti kliūtis integracijai, nesvarbu, ar kalbame apie migrantų bendruomenes, ar apie santykius su šalimis, kurios nėra ES narės. Tačiau tokia kliūtimi neabejotinai gali tapti kiti dalykai, pavyzdžiui, demokratijos deficitas, nepakankamai sparti plėtra ir armėnų klausimas. Didžioji daugu- * Tęsinys iš nr. 10. Pabaiga. ma liberalių, taip pat ir sekuliarių, turkų griežtai atsisako prisiimti istorinės atsakomybės už šimtų tūkstančių armėnų genocidiškų žudynių (jei ne genocido) 1915 m. svorį. Tad šis klausimas yra vienas iš neformalių narystės kriterijų, kurį aiškiai artikuliuoja tiek supranacionalinis, tiek nacionaliniai parlamentai. Prancūzai ir šveicarai problemą dar labiau sureikšmino ir, precedentu laikydami melą apie Osvencimą, uždraudė neigti armėnų genocidą. Vokietijos parlamentas užėmė atsargesnę poziciją, ragindamas siekti konsensuso. 33 Atrodo, didesnioji Europos dalis, kol nesusivienys, atminties lygmeniu bus susiskaldžiusi dėl požiūrio į armėnų klausimą. Sutarimas įmanomas tik tuo atveju, jei dabartinis nusistatymas bus apverstas aukštyn kojomis, kitaip tariant, jei Turkija ims vertinti armėnų klausimą europietiškai tiek šalies viduje, tiek santykiuose su senomis sąjungininkėmis ir senais priešais tarptautinėje arenoje. Turkijos viduje genocido terminas retkarčiais vartojamas, bet tik kalbant apibendrintai ir primygtinai pabrėžiant esminį skirtumą tarp žudynių (katliam arba kiyim), kurios vyko per Pirmąjį pasaulinį karą jos yra pripažįstamos, dėl jų apgailestaujama, ir genocido (soykirim), kurį įnirtingai bandoma neigti. Ši kontroversija įgavo tarptautinę reikšmę didele dalimi todėl, kad turkų diaspora dėl šio emociškai sunkaus klausimo nesutaria su armėnų diasporomis JAV ir Prancūzijoje. Tai tapo ypač akivaizdu 2006 m. kovą, kai ultranacionalistai, vadovaujami buvusio Turkijos prezidento Suleymano Demirelio ir buvusio Šiaurės Kipro Turkų Respublikos 10 K u l t ū r o s b a r a i

13 prezidento Raufo Denktashio, karingai agitavo surengti masinį mitingą Talaat-Pasha 34 garbei Berlyne. 35 Akciją palaikė ribotas skaičius žmonių, tačiau šis incidentas liudija, kaip lengvai transnacionalinė migracija prikelia neišspręstus Europos istorijos konfliktus ir paverčia juos vidaus politikos problemomis. Armėnų klausimas, kurį turkai laiko išskirtinai savo šalies vidaus reikalu, susiejamas su ne mažiau etnonacionalistine reakcija į turkų ir islamo skėtinių organizacijų migracijos politikos kritiką, nors tų organizacijų atstovų teisėtumas yra ginčytinas. 36 Penktasis ratas: Europos periferija K u l t ū r o s b a r a i Berlyno Steinplace, netoli tos vietos, kur buvo nužudytas Talaat-Pasha ir kur norėjo žygiuoti šimtai tūkstančių turkų nacionalistų, paminklo armėnų genocido aukoms nėra. Tačiau skirtingose šio gana apleisto parko pusėse stovi du 6-ojo dešimtmečio pradžioje pastatyti paminklai stalinizmo ir nacionalsocializmo aukoms. Tad Steinplacas, atrodo, galėtų simbolizuoti europinės praeities atminimą. Vis dėlto trūksta dar vienos atminties vietos, įeinančios į penktąjį ratą, tai Europos kolonijinė istorija. Minėtina proga galėtų būti 1884 m. Berlyno konferencija, kurioje, spaudžiant vokiečiams, Belgijos Karūnos kolonija Konge buvo padalyta tarp suinteresuotų Europos šalių. Vokietijoje apie nusikaltimus, įvykdytus kolonijose, ypač prieš bantus ir hotentotus, imta kalbėti gana vėlai ir tik bendresnio proceso, skirto susidoroti su praeitimi, kontekste. Dėl šios priežasties kolonijinė apologetika ir nostalgija Vokietijoje iš tikrųjų neegzistuoja 37, priešingai nei kitose šalyse, kur stengiamasi priimti įstatymus, įpareigosiančius pozityvius kolonizacijos aspektus įtraukti į mokyklų programas. 38 Šis platus laukas apima istorinį laikotarpį nuo vergijos iki dabartinės neokolonijinės politikos. Galima šį kompleksą pailiustruoti tokiu pavyzdžiu: 2006 m. Europos Sąjunga, reikalaujant Jungtinėms Tautoms, nusiuntė karinius dalinius į Kongą, kad šie prižiūrėtų ten vykstančių rinkimų tvarką. Dėl to vertėjo labai rimtai diskutuoti. Tiek bendromis kategorijomis apie tai, kada neabejotinai yra teisinga remti demokratizaciją išorinėmis karinėmis priemonėmis, tiek apie tai, ar Europai, turint galvoje jos kolonijinę praeitį, kuri retai kur buvo brutalesnė negu Vidurio Afrikoje, apskritai etiška imtis tokios intervencijos. Tačiau europinio lygmens diskusija nekilo, kiekviena tauta vertino intervenciją savaip, pagal savo tradicijas. Dažniausiai buvo kalbama apie tai, kad Konge gausu gamtinių išteklių, kad nestabilumas šioje šalyje padidintų migraciją į Europą ir paverstų kontinentą teroristų rojumi. Argi demokratinių sąlygų sukūrimas ir palaikymas šalyje, išvargintoje diktatūrų ir valstybės silpnumo, pilietinių karų ir karinės valdžios, nėra savaime kilnus tikslas? Kadangi būtent tai ES ir deklaravo, pagrindinis jos rūpestis buvo pademonstruoti savo karių pasirengimą ir sugebėjimus, kitaip sakant, parodyti, kad ji yra globali žaidėja. Pažymėtina, kad Vokietijos parlamente dėl karinio įsikišimo Konge tiek oponentai, tiek invazijos šalininkai diskutavo išskirtinai etišku tonu, priešingai nei dėl operacijų kitose teritorijose m. socialdemokratų ir žaliųjų partijos ministrai Rudolfas Scharpingas ir Joschka Fischeris pateisino intervenciją į Kosovą tuo pačiu argumentu ( Osvencimas ), kuriuo iki tol grindė savo griežtą atsisakymą į tai veltis. Dabar, kadangi situacija darosi panaši į Osvencimą, karinė intervencija būtina dėl humanitarinių priežasčių. Po Afganistano taip pat moralinės pareigos jausmas padiktavo, kad negalima palikti Amerikos vienos kare su terorizmu. Tik 2003 m. nacionalinis interesas lėmė, kad tolesnį karinį dalyvavimą kartu su JAV Irake imta laikyti netinkamu. Apie kolonijinę Europos praeitį nebuvo nė karto užsiminta, nepaisant kairiosios opozicijos tiek nacionaliniame, tiek ES parlamente kalbų apie neokolonializmą, pagrįstą karine jėga. Argi nederėjo į tai atsiliepti? Galiausiai toks pat apgailėtinas yra ir susitarimas tarp Europos užsienio politikos ir kompanijų, kurios nori taikos Konge pirmiausia todėl, kad niekas netrukdytų jų verslui. Šiuo atžvilgiu, suprantama, tai nė kiek nepanašu į XIX ir XX a. kolonijinį išnaudojimą, tačiau kiekvienam, norinčiam, kad Vidurio Afrikoje įsigalėtų demokratija ir vyktų darni plėtra, reikėtų atsižvelgti į šią niūrią istoriją. Jei paverstume tai šūkiu, jis būtų toks: kad ir kas Europoje kalbėtų apie holokaustą, neturėtų nutylėti ir kolonializmo. Tai tik iš dalies įvykdyta karališkajame Vidurio Afrikos muziejuje Terviurene prie Briuselio. Įkurtas 1910 m., šis 11

14 muziejus iki šiol pateikdavo Belgijos politiką Konge kaip nuotykių ieškojimą. Belgijos kaltė ir atsakomybė už siaubingą išnaudojimą ir represijas XIX ir XX a. pripažįstama geriausiu atveju pusiau nuoširdžiai, nes jaučiamas pasipriešinimas pačios belgų visuomenės, kuri po dviejų pasaulinių karų yra linkusi laikyti save vokiečių agresijos auka. Tačiau nekyla abejonių, kad gamtinių išteklių, pirmiausia dramblio kaulo ir kaučiuko, gavyba, itin priklausiusi nuo priverstinio darbo, kartais įgaudavo genocido bruožų. Tai, kad ir Leopoldo II kolonijinė misija buvo pridengta civilizacijos skleidimo skraiste, dar labiau kriminalizuoja šiandieninę karinę intervenciją. Fatališka trejybė: karinis smurtas, mizantropiškas godumas pelnui ir atėjūnų fanatizmas kiekvieną postkolonijinį įsikišimą daro įtartiną. Tai suteikė svorio kampanijoms Šalin rankas nuo Kongo ir Afrika afrikiečiams, tačiau, pamačiusi siaubingus TV vaizdus ir spaudos fotografijas iš Darfūro, o retrospektyviai ir iš Ruandos, ta pati viešoji nuomonė, teikusi pirmenybę izoliacionizmui, galiausiai ėmė pageidauti ir šiek tiek internacionalizmo. Kongo byla kelia reikalavimus istorijos politikai, kad ji padėtų įgyti pasitikėjimą kitapus Europos, tačiau kartu parodo atminimo ir atminties globalizavimo klystkelius, kai apsiribojama vien holokaustu, praradus laiko ir erdvės koordinates. Teiginys apie žydų žudynių išskirtinumą neturėtų susiaurinti požiūrio ir užgožti suvokimo, kad aukų hierarchizavimas galiausiai įgyja rasistinių bruožų. Ryšys tarp Vokietijos kolonijinių istorijų tebėra labai painus, galima nepritarti šoa kaip istoriškai specifiško reiškinio lyginimui su kolonijiniu genocidu, tačiau tai nepaneigs fakto, kad valdant Leopoldui II Konge buvo brutaliai nužudyta apie 10 milijonų žmonių ten irgi tai, kas neįsivaizduojama, tapo realybe. Rasistinis antropologas Eugenas Fischeris savo kraupią karjerą pradėjo vokiečių valdomoje Pietryčių Afrikoje, o baigė Osvencime šis asmeninis tęstinumas atskleidžia tik vieną sąryšio aspektą. Žmonių, patyrusių, ką reiškia prekyba vergais ir kolonijinis persekiojimas, reikalavimai suteikti kompensaciją lieka neišpildyti ir juos, ko gero, būtų labai sunku išpildyti. Tačiau eurocentristinė genocido priežasčių ir padarinių interpretacija, pagrįsta teiginiu apie išskirtinumą, moderniųjų visuomenių kultūrinio pliuralizmo kontekste yra nesusipratimas ir anachronizmas. Šeštasis ratas: Europa kaip migracijos kontinentas Šeštasis europinės atminties ratas, kurį čia tik trumpai (nors tai nepelnyta) paminėsiu, susijęs su didele transnacionaline migracija į Europą XIX ir XX a., ypač nuo šeštojo dešimtmečio. Tai buvo migracija, ieškant prieglobsčio ir siekant išvengti skurdo, todėl ji irgi glaudžiai susijusi su Europos kolonijine ir postkolonijine istorija. Migracijai skirti Vakarų Europos muziejai, kol kas esantys ankstyvojoje stadijoje, šias problemas svarsto įvairiais kultūrinės globalizacijos aspektais. 40 Tačiau kyla klausimas, ar šie muziejai tiesiog pasakoja sėkmės istorijas, ar žvelgia į migraciją migrantų akimis? Ar, laikydamiesi daugumos požiūrio, sunkumus sieja tik su socialine, politine ir kultūrine jų integracija, ar siekia tai peržengti ir atspindėti migracijos santykį su nusikalstama ir katastrofiška šoa ir gulago istorija. Be abejo, toks tikslumas nedarys poveikio migrantams ar jų tėvams, tačiau antros ar trečios kartos palikuonims pasiūlys perspektyvą, iš kurios jie galėtų žvelgti, kad geriau suvoktų savo istoriją, nes su ja šiuo metu jie yra jau susvetimėję. 41 Europinės atminties vietos, pradedant romėnų paveldu ir viduramžių reliktais, taip ir liks nebylios, jei nebus galvojama, kaip paversti jas suvokiamomis trečios kartos migrantams, kad atremtume stiprų spaudimą rinktis neeuropinį tapatumą, pavyzdžiui, islamo umma. Vadinasi, europinė atmintis taps transnacionaline tik tuo atveju, jei migrantai europiečiai (tiek, kiek jie pripažįstami piliečiais) prisiims atsakomybę už nusikaltimus ir įvykius, kurie dėjosi už jų gimtosios šalies ribų, ir kai europinę žmogaus teisių ir prieglobsčio politiką bus galima taikyti tarptautinėms krizėms spręsti, nenaudojant jos kaip normatyvinio skydo, skirto eurocentristiniams interesams ginti. Septintasis ratas: Europos sėkmės istorija po 1945-ųjų Apibendrinant: kolektyvinė Europos atmintis po 1989-ųjų yra tokia pat įvairi kaip jos tautos ir kultūros, ir tokia pat padalyta dvejopa prasme kaip jos naciona- 12 K u l t ū r o s b a r a i

15 linė ir socialinė visuma. Atminties neįmanoma reguliuoti mnemotechniškai, t.y. vien oficialiais valstybiniais aktais ar rutina paverstais minėjimo ritualais, kaip gegužės 8/9 ar sausio 27 d. Tačiau įmanoma sukurti europietišką būdą, kaip visiems bendrai prisiminti praeities nusikaltimus ir iš to atsargiai išpešti pamokų europinės demokratijos ateičiai. Stiprus ir pasikartojantis impulsas, nuteikiantis manyti, kad geriau pamiršti, negu prisiminti, Europai yra suprantamas, išradingų advokatų jam netrūko tiek postkolonijinėje Prancūzijoje, tiek pofrankistinėje Ispanijoje, tiek postsocialistinėje Lenkijoje. Kita vertus, čia tiktų vieno garsaus opozicionieriaus šūkis: Amnestijai taip, amnezijai ne! 42 Patirtis rodo, kad demokratėjimo procesai pereinamosios būklės visuomenėse o tokios buvo beveik visos Europos tautos po 1945 metų būna nevisaverčiai ir lieka nebaigti, jei neįgyjama kritiško santykio su savo praeitimi. Tiesa, Europos demokratijos jau neskelbia karo viena kitai, o demokratiniai procesai pakankamai gerai įteisina vis labiau europėjančią atminties politiką, pagal kurią vietinės žmonių iniciatyvos yra ne mažiau svarbios už mokyklinių vadovėlių komisijas, valstybinius ir supravalstybinius įvykius. Šiuo požiūriu ir pedagogiškai, ir politiškai leistina paversti moraliniu kapitalu Vakarų Europos sėkmę po 1950 metų, Briuselio ekspozicijoje tai visiškai pagrįstai pabrėžiama. Nuo šios datos Europa pasuko tokiu raidos keliu, kuris išvedė ją iš totalitarizmo ir ideologinio padalijimo į Rytus ir Vakarus ciklo. Kita vertus, Rytų Europos požiūrį į savo istoriją yra persmelkęs pavydas ir apmaudas, nes santykinę Vakarų sėkmę ir laimę Šaltojo karo metais dar labiau išdidino varganas nelaimingas gyvenimas ir nuolatinis elementarių dalykų stygius kitoje Geležinės uždangos pusėje. Vargu ar galima teigti, kad 2004 m. prasidėjusi plėtra į Rytus užglaistė šį atotrūkį. Tačiau taip pat reikėtų saugotis, kad nepasistatytume Europos muziejaus, šlovinančio šią sėkmę. 33 Cf. Antrag der Fraktionen SPD, CDU/CSU, Bündnis 90/Die Grünen und FDP (Bundestags-Drs. 15/5689), ; Protokoll der Bundestagsdebatte, Tagesordnungspunkt 6, , Bundestags-Drs. 15/4933; sowie Aschot Manutscharjan, Eine äußerst sperrige Last der Erinnerung, in: Das Parlament, Mehmed Talat ( ), taip pat žinomas kaip Talaat-Pasha, buvo Otomanų imperijos vidaus reikalų ministras ir 1915 m. išleido įstatymą, suvaržantį armėnų įkurdinimą, ir tai davė impulsą genocidui. Jis pabėgo iš Turkijos po 1918 m. ir buvo nužudytas Berlyne red. 35 Claus Leggewie, Die armenische Frage in der transnationalen Liga, in: Universitas, 5/2006, S See Claus Leggewie, Between national church and religious supermarket. Muslim organizations in Germany and the problem of representation in Eurozine: 37 Jochen Zeller and Jürgen Zimmerer (ed.), Völkermord in Deutsch-Südwestafrika. Der Kolonialkrieg ( ) in Namibia und seine Folgen, Berlin 2003; Stephan Malinowski and Robert Gerwarth, Der Holocaust als kolonialer Genozid? Europäische Kolonialgewalt und nationalsozialistischer Vernichtungskrieg, in: Geschichte und Gesellschaft, Bd. 33, 2007, S Cf. Įstatymas pateiktas Prancūzijos nacionalinei asamblėjai ; taip pat Andreas Eckert, Der Kolonialismus im europäischen Gedächtnis, in: Aus Politik und Zeitgeschichte, 1-2/2008, S Claus Leggewie, Paradoxe Intervention: Pazifisten im Krieg, in: Angelika Ebrecht-Laermann und Emilio Modena (ed.), Zeitgemäßes über Krieg und Tod, in: Psychosozial, 24 (2001), S Paryžiaus vaidmuo čia yra pavyzdinis, palyginkime tai su iš dalies įgyvendintomis Vokietijos Dokumentavimo centro ir migracijos muziejaus (DOMiD) iniciatyvomis. Cf. Jan Motte und Rainer Ohliger (eds.), Geschichte und Gedächtnis in der Einwanderungsgesellschaft. Migration zwischen historischer Rekonstruktion und Erinnerungspolitik, Essen Viola Georgi, Entliehene Erinnerung. Geschichtsbilder junger Migranten in Deutschland, Hamburg Adam Michnik, Die auferstandene Unabhängigkeit und die Dämonen der samtenen Revolution, in: Transdora, 20 (1999/2000), specialus numeris: 10 kaitos Lenkijoje metų, Hans-Ulrich Wehler, in: Frankfurter Allgemeine Zeitung (FAZ), ; Heinrich August Winkler, in: FAZ, Helmut König and Manfred Sicking (eds.), Gehört die Türkei zu Europa? Wegweisungen für ein Europa am Scheideweg, Bielefeld 2005; Claus Leggewie (ed.), Die Türkei und Europa. Die Positionen, Frankfurt a. M Claus Leggewie Eurozine Iš vokiečių kalbos vertė Marius Gaučys K u l t ū r o s b a r a i

16 Europos istorijos Marci Shore Judeo-bolševizmo paveldas Postkomunistinės Lenkijos vaizdai Ar jūsų šaknys žydiškos? buvo klausiama pirmuosiuose Lenkijos žydų žurnalo Midrasz, įkur- to 1997 m., numeriuose. Ar tai kelia jums rūpesčių? Ar tai paslaptis? Galbūt bijote apie tai pasakyti draugams ar kolegoms? Savo vaikams? Savo vyrui ar žmonai? Jums nereikės vieniems spręsti šių problemų, žadėjo reklaminis skelbimas. Tie, kurie grūmėsi su žydišku savo tapatumu, dabar turėjo galimybę kreiptis pagalbos telefonu. Diskretiškumą garantuojame. Prenumeravau Midrasz, kiekvienas numeris atkeliaudavo į mano pašto dėžutę, suvyniotas į niekuo neišsiskiriantį rudą popierių be atgalinio adreso. * * * Ryszarda gimė netrukus po karo. Ji buvo viena iš tų, kurie įsteigė konfidencialų pagalbos telefoną žydams, besigrumiantiems su žydišku savo tapatumu. Jos tėvas, gana gerai žinomas Lenkijos stalinistinio režimo veikėjas, buvo kilęs iš neturtingos ortodoksų šeimos, kurioje augo koks tuzinas vaikų, bent vienas iš jo brolių buvo religingas žydas, dar vienas tapo anarchistu. Kas atsitiko kitiems, Ryszarda nežinojo, veikiausiai jie buvo nužudyti dar prieš jai gimstant m., būdamas paauglys, jos tėvas įstojo į sionistinę Darbo partiją. Bet jau kitais metais jis pakeitė savo nuomonę ir tapo komunistu. Buvo labai prisirišęs prie savo žydiškumo, tačiau ėmė tikėti, kad žydų likimas pasikeis tik tada, kai visi žmonės gyvens kaip broliai. Ryszardos mama buvo išsilavinusi. Jos tėvas ne, tiksliau tariant, jis taip ir nebaigė mokyklos. Mamos žodžiais, tėvai, žinoma, nusiuntė jį į tradicinį kheder, bet, vieną dieną malamed nutvertas pastalėje skaitantis Robinzoną Kruzą, buvo pašalintas ir trylikamečiui teko pradėti dirbti gamykloje. Ryszardos tėvas lavintis pradėjo vėliau, prarastaisiais metais, kartu su prieškario komunistais atsidūręs už grotų, jis studijavo Marxą, Engelsą ir Leniną. Kalėjime įgyti įpročiai išliko. Net praėjus daugybei metų, užsigalvojęs apie ką nors, jis žingsniuodavo skersai kambarį nuo lango iki durų. Pasak Ryszardos, tai buvo tipiška daugelis jo draugų turėjo tokį patį įprotį. Nelankstus, taip apibūdino jį Ryszarda. Tvirtų įsitikinimų ir laikysenos. Vieninteliai svečiai jų namuose būdavo žydai komunistai. Tėvai mokė į kiekvieną kreiptis draũge. Pirmasis žodis, kurį ji išmoko augdama, buvo revoliucija. Jis buvo iš tų tėvų, kurie mylėjo šeimą, bet rūpinosi tik politika. Jis neturėjo daugiau apie ką su manimi kalbėti, sakė Ryszarda, vis dar gyvenanti sandūroje tarp to pasaulio, koks jai buvo įteigtas vaikystėje, ir to, kokį jį suvokė vėliau. Stalinistiniu laikotarpiu, iki 1956 metų, kol sulaukiau dešimties, pasaulis, mano akimis žvelgiant, buvo vienalypis. Pasaulį, kurį pažinojau, sudarė šie draugai, beveik visi jie buvo žydai. Nujaučiau, kad kažkur kitur yra kitoks pasaulis, bet tas kitas pasaulis buvo nepakankamai geras arba pakankamai kvailas, nes priešinosi 14 K u l t ū r o s b a r a i

17 komunizmui. Viskas buvo taip natūralu komunizmas, žydiškumas, lenkiškumas. Tik daug vėliau, užaugusi ir ėmusi draugauti su lenkais ne iš komunistų šeimų, ji sužinojo, kad 1940 m. sovietai nužudė apie lenkų karininkų Rusijos Katynės miške. Net ir tada ji negalėjo tuo patikėti, iš pradžių manė, kad tai tėra antikomunistinė propaganda. Jos tėvai jautėsi esą žydai. Tačiau taip pat jautėsi esą lenkai. Prie Lenkijos buvo labai prisirišęs net ir nuo vaikystės jidiš kalbėjęs jos tėvas, kuris niekada dorai taip ir neišmoko lenkiškai, iki gyvenimo pabaigos kalbėjo su ryškiu akcentu ir darė nemažai gramatinių klaidų. Dėl šios priežasties, pridūrė Ryszarda, jis ir nepažino Lenkijos ieji buvo cezūra. Tačiau net ir tada, antisemitinio antisionistinio vajaus laikais, jos tėvai neišstojo iš komunistų partijos. Tėvui buvo neapsakomai skaudu, tačiau jis vis tiek nepajėgė pripažinti, kad gyvenimą nugyveno veltui. Praleido jį tuščiai. Ar netgi dar blogiau. Tai jautė ir apie tai, Ryszardos nuomone, tėvas nuolat galvojo. Tačiau iš prigimties jis buvo uždaras žmogus. Nieko nepasakojo apie tai, kas atsitiko 1968-aisiais, kai partija persiėmė antisemitizmu ir apsivalė nuo žydų komunistų, armija nuo žydų karininkų, universitetai nuo žydų profesorių. Apie žydų kilmės lenkų tada paliko Lenkiją. Tai buvo paskutiniai revoliucijos praryti jos pačios vaikai. Susidaro įspūdis, pasakiau Ryszardai, kad daugelis Lenkijoje pasilikusių žydų šiandien nebeatstovauja didžiulei žydų bendruomenei, gyvenusiai Lenkijoje prieš karą, kai tarp žydų buvo palyginti nedaug komunistų. Galiausiai, net jei turėsime galvoje tuos, kurie atmetė rabinų išmintį, tai vis tiek jie skirstėsi į grupes: buvo visuotiniai sionistai, sionistai darbininkai, sionistai revizionistai, lenkų socialistai ir vienas iš masiškiausių žydų darbininkų sąjūdžių Bundas. Tačiau šiandien tą saujelę Lenkijoje likusių žydų, atrodytų, sudaro vien esantys arba buvę komunistai Žinoma, jų dauguma, atsakė Ryszarda. Žinoma, nes tie, kurie nebuvo komunistai, turėjo išvykti. Ryszarda viena gyvena bute, kuris kadaise priklausė jos tėvams. Kambaryje, kuriame mudvi sėdėjome, ji K u l t ū r o s b a r a i buvo ir tada, kai mirė Stalinas. Apie tai pranešė radijas ir ji, darželinukė, pajuto, kaip tėvas apkabina jos galvą rankomis. Tūkstančiai žydų istorijos metų, tarė ji, žiūrėdama ten, kur kadaise stovėjo radijo imtuvas, vedė prie šito * * * Jos vardas Natalija, kai pirmąkart susitikome, ji sėdėjo kavinėje Nowy Swiat gatvėje, šalia universiteto vartų, ir verkė. Ji sielvartavo dėl to, kad jos senelis po karo neperėjo Čekoslovakijos sienos, iš kur būtų galėjęs nelegaliai išvykti į Palestiną. Kaip išvyko daugelis kitų. Ir štai, praėjus ketvirčiui amžiaus, ji gimė Lenkijoje, kur nesijautė esanti namuose. Ji neįstengė pamiršti senelio atsisakymo pereiti sieną, juk šis sprendimas būtų galėjęs pakeisti jos gyvenimą. Ji nenorėjo atleisti savo seneliui už tai, kad jis nesuprato Istorijos, todėl blogai pasirinko ir išstūmė Nataliją iš Istorijos tėkmės. Neseniai ji aplankė pani Ireną Jakubo Bermano, vieno iš pokario Lenkijos triumvirato vadovų, asmens, vadovavusio šalies saugumui kruviniausiais Lenkijos stalinizmo metais, seserį. Jakubas Bermanas asocijuojasi su zydokomuna šis antisemitinis stereotipas skelbia, kad komunizmas apskritai, o ypač stalinizmas, tai judeo-bolševikinis sąmokslas prieš lenkus. Pani Irena, senyva, menkos sveikatos moteris, visą gyvenimą buvo komunistė. Karo metus ji praleido Sovietų Sąjungoje, kur vos nenumirė iš bado. Tačiau jai pavyko išgyventi, priešingai negu kitiems šeimos nariams, pasilikusiems Varšuvoje, jie žuvo Treblinkoje. Pasijutau taip, tarsi senelis būtų prisikėlęs iš kapo, pasakė Natalija, grįžusi iš pani Irenos. Turėjo omenyje tą savo senelį, kuris, užuot perėjęs Čekoslovakijos sieną, liko Lenkijoje kurti komunistinės utopijos. Natalija supažindino mane su savo drauge Bogna, paskutine iš likusių diasporos nacionalistų, ji pati išmoko kalbėti jidiš ir nekentė Izraelio už tai, kad šis nori paveržti iš jos Nataliją. Bogna pakvietė mane šabo pietų į savo butą Pragoje, kitame Vyslos krante. Ant stalo buvo padėta bulvių, 15

18 salotų, degė žvakės, o aplink jį susibūrę gal dvidešimt Lenkijos žydų. Priešiškumas, susižavėjimas, aistra. Bognos draugė Anka tylėjo, ji nekalbėjo su niekuo, išskyrus Bogną, ir tai tik pašnibždomis, ir tik jidiš. Dagmara vilkėjo ryškiai raudoną megztinį su Dovydo žvaigžde prie kaklo. Ji buvo nirtulinga, įžūli ir kupina pykčio. Ji nekentė izraeliečių, kurie, atvykę į piligriminę kelionę po Lenkiją, nepanoro net kalbėti su Lenkijos žydais. Ji nekentė ir Izraelio valdžios, kuri ignoravo ją ir jos draugus, nes nesiklausė jų balso. O mes kas? sušuko ji. Tik kapinių sargai? Ji norėjo, kad būtų atsiprašyta, prasidėtų tyrimai ir teismai. Jų draugas Kuba tam nepritarė. Jis pasisakė už švietimą. O tada kas bus? atrėžė Dagmara. Gal mano anūkai ir pamatys kokius nors rezultatus Su švarku, kaklaryšiu ir jarmulka Kuba atrodė tarsi vaikas, apsivilkęs suaugusiojo drabužiais. Ji atėjo su Miriama, kuri buvo apsisiautusi pečius ilgu juodu šaliku, jos plaukus dengė skrybėlė, nors ji netekėjusi ir veikiausiai net nereliginga. Ji pakildavo nuo stalo ir vėl sugrįždavo net per šabą rūkė cigaretes. Ant stalo garavo bulvės. Kai Miriama sužinojo, kad atvykau su drauge, gyvenančia Jeruzalėje, panoro kalbėti hebrajiškai. Bus smagu, pasakė Dagmara, su įniršiu pažvelgusi į Miriamą. Iš jų visų tik Miriama šiek tiek kalbėjo hebrajiškai. Po akimirkos Dagmara savo pyktį nuo Izraelio nukreipė į lenkus. Dabar ji aprėkė Kubą, kuris atsisakė pripažinti jos skelbiamą ir kolektyvinę, ir paveldėtą kaltę. Ar neturėtų ir Bartoszewskis atsiprašyti žydų? pašaipiai paklausė Kuba. Władysławas Bartoszewskis buvo Lenkijos parlamento narys. Per karą, būdamas labai jaunas, be to, katalikas, jis rizikavo gyvybe gelbėdamas žydus. Ir nemažai jų išgelbėjo. Kuba netiki, kad visi lenkai buvo labai priešiški. Jis irgi pasiliks Lenkijoje, priešingai negu Miriama, kuri metus praleido moterų ješivoje ir veikiausiai priims aliya. Nėra tokio dalyko kaip paveldėta atsakomybė! dabar jau Miriama šaukė ant Dagmaros. Niekas negalėtų atsiprašyti Miriamos už senelės mirtį per holokaustą, nes tie, kurie turėtų atsiprašyti, jau mirę, taigi tai nebeįmanoma. Bet kuriuo atveju lenkus galima kaltinti ne dėl žudynių, bet dėl apatijos, o tai jau kitokio pobūdžio atsakomybė. Miriama iš nieko nereikalavo atsiprašymų pirmiausia kaltas sukolektyvintas mąstymas, atvedęs prie holokausto. Dagmara užprotestavo: esą Miriama pateikė filosofinį argumentą, o ji, Dagmara, kalbėjusi apie politiką. O kas esu aš? jau net drebėdama sušuko Miriama. Mano tėvai ir dėdė kūrė komunizmą. Ar ir aš už tai atsakinga? Kalbi asmeniškai, atkirto Dagmara. Ji turėjo galvoje simbolinį atsiprašymą, politinius pareiškimus. Suprantama, tai, kas susiję su politika, čia visada asmeniška. Kai išėjau su Kuba ir Miriama, buvo jau vėlu. Laukėme autobusų stotelėje, paskubomis šnekučiuodamiesi, jie abu vis dar buvo įsiaudrinę. Į stotelę atėjo keletas jaunų vyrų ir Kuba su Miriama staiga nutilo. Važiuodami į miestą nebesikalbėjome išvis. * * * Žlugus komunizmui, šimtai žydų paauglių iš Jungtinių Valstijų, Izraelio ir daugelio kitų šalių užplūdo Lenkiją. Užsisiuvę Dovydo žvaigždes, jie atvykdavo aplankyti mirties stovyklų, apraudoti savo mirusiųjų šalyje, kurią laikė kapinėmis. Šios išvykos buvo vadinamos Gyvųjų žygiais ir baigdavosi Izraelyje, nes tai naujas pasaulis, nauja viltis, Naujojo žydo žemė. Kalbėtis su lenkų žurnalistais jie nenorėjo jie apskritai nenorėjo kalbėtis su lenkais. Į Lenkiją mes atvykome ne dialogui, pasakė vienas vaikinas lenkų reporteriui, atvykome sukalbėti kaddish savo mirusiesiems. Lenkė mergina, gyvenanti mieste, kurį vokiečiai vadino Aušvicu, o lenkai vadina Osvencimu, jauniems lankytojams, savo bendraamžiams, pasakojo: Mano senelė prisimena kai papūsdavo vėjas, užuosdavo deginamų žydų tvaiką. Lankytojai pasipiktino: Kodėl, klausė jie, jūs nesakote deginamų žmonių tvaikas? 16 K u l t ū r o s b a r a i

19 Tačiau jie patys čia atvyko kaip žydai. Kai lenkai bandė su jais pasikalbėti, šie jauni žydai norėjo išgirsti tik viena kaip galima gyventi čia, žemėje, kuri paversta kapinėmis. Jie norėjo sužinoti, kodėl lenkai neišgelbėjo žydų. Jie buvo įsitikinę, kad vokiečiai neatsitiktinai pasirinko Lenkiją mirties stovyklų vieta. Jie nieko nežinojo apie didvyrišką lenkų pogrindį. Nežinojo, kad Aušvice žuvo ir lenkų. Jie nenorėjo žinoti. Tie jauni žydai, kurie atvyko į šalį ir nenorėjo matyti nieko kita, išskyrus krematoriumus, užgavo ne tik lenkus. Jie užgavo ir Bogną, ir Dagmarą, ir jų draugus, tą nedaugelį Lenkijoje likusių žydų. Vienas Varšuvos universiteto studentas žydas prisijungė prie Gyvųjų žygio ir su visa grupe nuvyko į Izraelį baigti kelionės. Paskutinį vakarą studentai praleido Izraelio armijos bazėje. Visi buvo jauni, susikibo rankomis ir šoko. Lenkijoje mes prikėlėme atmintį, čia atvykome tam, kad pasijustume žydais. Lenkijoje mes kentėjome, o čia džiaugėmės, skanaudami Izraelį. Ir staiga paaiškėjo, kad visa tai tik iliuzija. Kai keturiasdešimt trijų šalių atstovai, dalyvavę žygyje, buvo pakviesti į sceną, kad tartų keletą žodžių per mikrofoną, lenkų žydai žodžio negavo. Tai buvo didžiausias pažeminimas mano gyvenime, sakė studentas iš Varšuvos. * * * Nuėjau pasimatyti su Kosteku, Midrasz redaktoriumi. Konfidenciali pagalbos telefonu linija anaiptol ne pokštas, paaiškino Kostekas, ji buvo skirta besislapstantiems žydams. Buvęs Solidarność aktyvistas Kostekas dabar dirbo Gazeta Wyborcza žurnalistu, buvo premijuotas už karo reportažus iš Bosnijos. Kostekas įsitikinusių komunistų, nežydiškų žydų sūnus labai mylėjo savo tėvus, bet, kai suaugo, atsidėjo tam, kad išardytų sistemą, kurią visą gyvenimą kūrė jo tėvas su motina. Dar anais komunistiniais laikais jis surado kelią į opoziciją ir pradėjo ieškoti kelio į judaizmą. Dabar jis dėvėjo jarmulką ir laikėsi šabo. Natalija jaučiasi išstumta iš Istorijos traukinio ir norėtų bet kokia kaina į jį sugrįžti, pasakiau Kostekui. K u l t ū r o s b a r a i Mano santykis su Istorija taip pat nėra labai glaudus, šyptelėjo jis. Kalbėjome apie fašizmą, komunizmą, sionizmą. O Izraelis egzistuoja, pasakiau jam. Taip, egzistuoja. Kiekvieną kartą nuvykusi ten nustembu, kad ši šalis apskritai egzistuoja. Aš irgi. Bet taip pat stebiuosi, kad egzistuoja Lenkija. Kalbėjomės apie karą. Kostekas aiškino, kad lenkų dešiniesiems tai buvo karas tarp tautų. Kairiesiems karas tarp ideologijų. Jei būčiau žydas Lenkijoje 1939 metais, argi nesveikinčiau kaip ir jie Raudonosios armijos? Lenkai niekada negalės jiems atleisti. O gal jis pasakė: Lenkai niekada negalės atleisti mums? Kosteko motina tarnavo Antrojoje lenkų divizijoje, kuri kovėsi Raudonosios armijos pusėje. Ji gulėjo apkasuose ir šaudė į vokiečius. Jos divizija, pasakojo Kostekas, dalyvavo išlaisvinant Maidaneką. Kai atvyko, krosnys buvo dar karštos. Pasirinkimas jai buvo aiškus: gulagas arba dujų kameros. O iš gulagų nemažai žmonių sugrįždavo Kostekas užsiminė apie savo draugą Staszeką, kurio prosenelis yra Adolfas Warskis, Rosos Luxemburg draugas, vienas iš Lenkijos Karalystės ir Lietuvos so-cialdemokratų partijos [Turima omenyje 1900 m. įkurta Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratija red.] lyderių, o prieškariniai Lenkijos komunistai šią partiją laikė savo įkvėpėja. Staszekas, stalinistų sūnus ir anūkas, yra įsitikinęs, kad žydai turi kolektyviai atsiprašyti dėl komunizmo. Buvau sužavėta. Tačiau Kostekas, Solidarność žurnalistas, taip pat stalinistų sūnus, tam nepritarė: Nuostabu? Ne, tai kvaila. Jaučiuosi atsakingas už komunizmą kaip kairysis, bet ne kaip žydas. * * * Anita buvo graži, tarsi nužengusi iš 1940 metais darytos nuotraukos su spanguolių spalvos skrybėlaite, su juodais akiniais storais stiklais ir su ryškiu kreminiu paltuku. Ji jautėsi kalta, nes buvo šabas, o mes nuo sinagogos iki jos namų vykome autobusu. Viduje ant stalo degė dvidešimt šešios šabo žvakės, mat šiandien buvo 17

20 dvidešimt penktasis Miriamos gimtadienis. Gėrėme arbatą, Miriama su Anita skaitė savo eilėraščius. Miriama rašė apie Adomą ir Ievą Rojaus sode. Ne, ji nebuvo graži, rašė Miriama apie Ievą. Graži buvo Lilita, turinti šėtono sukurtą sielą. Kai Anitai buvo šešiolika, ji įsimylėjo antisemitą, kuris ją paliko ir susituokė su krikščione. Jis nenorėjo, kad jo vaikai būtų žydai. Dabar Anita ištekėjusi už žydo, tačiau droviai prisipažino, kad jos moteriškumą pažadino ne jos vyras, bet veikiau tas antisemitas. Esi vyras, kurio nenoriu, Esi vyras, kurio geidžiu, skaitė ji mums. Anita, kaip ir daugelis kitų, buvo auginama ne kaip žydė. Su judaizmu ji susipažino vėliau, būdama jauna moteris. Kurį laiką ji buvo budistė sėdėdavo, kvėpuodavo, medituodavo, stebėdavo, kaip užplūsta mintys ir kaip jos vėl išsisklaido. Budizmo mokytojas pasakė, kad ji eina per gyvenimą sukryžiavusi rankas, o tai negerai, rankos turėtų būti atpalaiduotos, kad ji būtų viskam atvira. Kuba paskaitė eilėraštį, parašytą sūnui, kai šis dar nebuvo gimęs. Su žmona jis išsiskyrė po trejų metų. Tik tada sužinojau, kad Kuba turi vaiką ir kad kadaise turėjo žmoną. Jis pats atrodė kaip vaikas. Miriama prašė, kad Kuba paskaitytų daugiau eilėraščių ir supratau, kad yra jį įsimylėjusi. Miriama praleido metus moterų ješivoje Jeruzalėje, devyniolikmetė jos mokytoja, ortodoksinių pažiūrų mergina, atsisakė ką nors aiškinti apie neskaistumą ir mikvah, nes jautėsi nepatogiai. Tačiau Miriama primygtinai to reikalavo. Ji nebuvo antisionistė kaip Bogna. Galiausiai, manė Miriama, dėl holokausto žydų valstybė tapo įmanoma, jos nuomone, karą laimėjo žydai. Bogna įsiuto. Kaip Miriama gali šitaip kalbėti apie karą? Tiesa, nuo holokausto pabaigos nebeliko geto teismų, bet tik todėl, kad neliko pačių žydų! Ar ji būtų buvusi pakrikštyta, jei nebūtų buvę holokausto? Apie savo katalikišką krikštą Bogna kalbėjo kaip apie išprievartavimą, kaip apie jai padarytą nepataisomą žalą. Miriama irgi pakrikštyta. Visus juos pakrikštijo. Tai įvyko 1982-aisiais, kai įsigaliojo karinė padėtis, o jų tėvai prisijungė prie Solidarność sąjūdžio, atsižadėdami bedievių savo tėvų nuodėmių. Solidarność šliejosi prie Katalikų bažnyčios. Tai atrodė moralinės laisvės ženklas. Buvau katalikė, buvau religinga, tikėjau! šaukė Bogna, apimta kaltės jausmo ir neapykantos. Ji niekada neatleis savo motinai. Anita mėgino ją nuraminti. Ar Bogna kalta, kad tėvai nenusivedė jos į sinagogą, kai ji buvo dar vaikas? visų mūsų klausė Anita. Nebuvo jokios sinagogos. Niekas jų nemokė būti žydais. Kuba ir Bogna šaukė vienas ant kito ir moteris pravirko. Bogna neturi teisės pasakė Kuba. O kas tu toks, kad spręstum apie Bognos teises? atrėžė jam Miriama. Jie niršo ne vien iš pykčio, buvo čia ir kažkas daugiau. Tam tikras įsiūtis, skausmas ir išdavystė. Bogna nekentė Izraelio už tai, kad jis pavogė keletą jos draugų. Kai ten apsilankė, ji pirmąkart susitiko su savo pusbroliu. Kodėl jis buvo ten, o ji Lenkijoje? Jei Bognos senelė būtų pasielgusi kitaip Jiedu nieko nepasakė vienas kitam. Tik stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą, o paskui nuėjo kiekvienas sau, nei pasisveikinę, nei atsisveikinę. Gyvename Varšuvoje, sakė man Bogna, mieste, kuriame per karą įvyko du sukilimai, ir daug kitų prieš jį. Čia to negalima pamiršti. Mūsų seneliai niekada nebuvo laimingi karas, holokaustas. Mūsų tėvai nebuvo laimingi. Komunizmas, karinė padėtis, holokausto prisiminimai. Augome ir negalėjome būti laimingi. Būti laimingiems buvo neįmanoma, net nepadoru. Viskas, kas teikė malonumą, buvo blogai. Anita kartą parašė eilėraštį Kuba ją pertraukė. Jis nenorėjo kalbėtis apie poeziją, kurią jie rašė būdami paaugliai. Bogna sušuko: Tau leidau kalbėti! Kodėl tu pertrauki mane, jei noriu pasakyti dar porą sakinių, kad pasiaiškinčiau? Paskaityk tą eilėraštį, padrąsino ją Miriama. Tačiau Bogna nebegalėjo, ji buvo pernelyg įširdusi 18 K u l t ū r o s b a r a i

21 ant Kubos. Palaukėme, kol ji atlyžo, tada ėmė skaityti Anitos eilėraštį. Jis buvo apie plaukiojimą, apie tai, kaip po ilgo laiko atsiduriama vandenyje, apie tai, kaip kūnas jaučiasi jame, apie malonumą tarp kojų. Šis eilėraštis padėjo man, pasakė Bogna. Nuolatos jį prisimindavau ir jis man padėjo. Kai augau, atrodė, kad visi aplinkui prislėgti gedulo. Ji kalbėjo be paliovos, pakeltu tonu. Praeities įniršis susiliejo su dabarties pykčiu ir tarp jų nebeliko jokios ribos. * * * Universitete susitikau Kosteko draugą Staszeką, matematiką, kuris domisi moraline filosofija. Staszeko tėvas liko stalinistas net po to, kai Stalinas nužudė jo tėvą ir motiną Staszeko senelius didžiojo teroro metais Maskvoje. Staszekas įsitikinęs, kad žydai yra tarsi šeima, ir, jei kas šeimoje padaro ką nors blogo, tu irgi jautiesi negerai. Tad galbūt žydai galėtų kolektyviai Nesakau atsiprašyti, tikino jis, bet galbūt pripažinti, pradėti dialogą Žydai, kurie išgyveno, liko dažniausiai vieni patys, be savo šeimų. Po karo jie pasijuto vienui vieni, tuštumoje, to pasekmė radikalumas. Tai buvo tokio stambaus masto reiškinys, kad nutylėti jo nevalia. Staszekas papasakojo man ir apie žydų tradiciją, kurią jis, kaip ir Kostekas, perėmė valingu veiksmu įdėjęs daug pastangų ir pasinėręs į studijas, nes šalia nebuvo nieko, kas galėtų ją perduoti. To ėmėsi, būdamas jau suaugęs, Solidarność ir Skrajojančio žydų universiteto laikais. Jis ėmė įžvelgti gilius giminystės ryšius tarp judaizmo ir marksizmo: tsadik vaidmenį, tekstualaus komentaro tradiciją, mesianistinę viltį. Stalinas tapo mesiju kaip tik tuo metu, kai reikėjo rinktis jį arba Hitlerį. Tragedija, žvelgiant Staszeko akimis, buvo ne tai, kad žydai vietoj Hitlerio pasirinko Staliną, bet tai, kad supainiojo jį su mesiju. Tik 1968-aisiais jie suvokė, kad komunizmas ir fašizmas yra vienas ir tas pats. Prieš išeidamas iš universiteto, Staszekas užsidėjo savo juodą jarmulką. Dabar, kai jis atvirai rodė savo žydiškumą, jo nuomone, lenkai jį gerbė labiau. K u l t ū r o s b a r a i Kitaip būtų daug blogiau, pasakė jis. Jie kaltintų, kad slepiu savo kilmę. Prieš išeidamas, jis dar kartą atsisuko į mane: Lokomotywa historii, pasakė atsisveikindamas. Istorijos variklis. * * * 1999-ųjų rugsėjį Gazeta Wyborcza paskelbė atvirą laišką Lenkijos žydams, parašytą jaunos izraelietės, vardu Shoshana, filosofijos profesorės ji atsidūrė Varšuvoje, kai jos vyras diplomatas buvo paskirtas į tenykštę Izraelio ambasadą. Shoshanai gero įspūdžio lenkai nepadarė netgi pasaulietiški ir inteligentiški lenkai sutrikdavo, kai ji prisistatydavo esanti žydė. Dar mažiau jai patiko konfidenciali, įsislaptinusiems žydams skirta pagalbos telefonu linija, panaši į tas, kurios skirtos alkoholikams ir sergantiems AIDS. Ji ypač nusivylė Varšuvos žydų atgimimu. Su globėjišku atlaidumu ji pabrėžė apgailėtiną iš naujo atrasto judaizmo pobūdį, reprezentuojamą tokių žmonių kaip Kostekas ir Staszekas, kurie užsispyrė susigrąžinti žydiškumą ir ėmėsi to itin siaurakaktiškai. Dar daugiau pagal halakh pusė iš jų net nebuvo žydai, niekur kitur jie nebūtų laikomi žydais ortodoksiniu požiūriu, tad jų susikonstruoti tapatumai dar absurdiškesni ir veidmainiški. Lenkijos naujųjų žydų ortodoksiškas pasirinkimas rodo ne tik judaizmo esmės nesuvokimą ir supratimo, ką reiškia būti žydu, stoką. Man atrodo, kad tai kartu liudija nevisavertiškumo jausmą, nepasitikėjimą savimi [ ] Neabejoju, kad yra daugybė būdų, kaip būti žydu, bet kelias, kurį pasirinko naujieji žydai Lenkijoje, yra blogiausias iš jų visų. Pati Shoshana neturėjo nevisavertiškumo kompleksų, tad ji ragino Lenkijos žydus sekti jos pėdomis, siūlydama sekuliarų žydiškumą liberalų, pliuralistinį ir tolerantišką, persmelktą Spinozos, po jo sekusių Haskalos filosofų ir tokių modernių šviesulių kaip Freudas, Einsteinas ir Kafka dvasia. Patikimiausi, inteligentiškiausi ir geriausi buvo būtent sekuliarūs žydai. Nereligingas žydas, rašė jauna filosofijos profesorė, 19

22 turi pakankamai stiprų žydišką tapatumą, kad suvoktų: Kafkos apsakyme yra daugiau išminties negu keliuose Talmudo skyriuose. Kostekas įtūžo. Jis atsiliepė tame pačiame laikraštyje: šiandien Lenkijoje likę labai mažai žydų, jie yra pasklidę po visą šalį, visiškai asimiliuoti, nekalba nei hebrajiškai, nei jidiš ir nepajėgia kurti jiems būdingos kultūros. Ne antisemitizmas, nors jo ir dabar esama nemažai, bet demografija yra pagrindinė priežastis, kliudanti atkurti žydų bendruomenę. Tokiomis aplinkybėmis tik judaizmas religinis tapatumas saujelei Lenkijos žydų teikia galimybę tam tikru atžvilgiu įsilieti į žydišką pasaulį. Tai buvo apmąstyta gynyba. Tačiau pabaigoje Kostekas, neištvėręs Shoshanos globėjiško tono, pridūrė: Iš intelektualinio smalsumo esu pasirengęs apsvarstyti galimybę, kad viename Kafkos apsakyme, kaip rašo ji [Shoshana], gali slypėti daugiau išminties negu keliuose Talmudo skyriuose. Tačiau man sunku patikėti, kad kalbėdama apie Talmudą ji supranta, apie ką kalba. Imu abejoti net ir tuo, ką ji sako apie Kafką. Netrukus Jidiš teatre buvo surengta vieša Kosteko ir Shoshanos diskusija Kaip būti žydu Lenkijoje? Joje dalyvavo ir Staszekas. Tačiau didžiausią auditorijos dalį sudarė senyvi Lenkijos žydai, vyriausia išlikusiųjų karta, paskutiniai, kurie prisimena didelę prieš karą egzistavusią ortodoksų bendruomenę, Varšuvą laikiusią savo namais. Čia susirinko tie, kurie pasiliko Lenkijoje, nes buvo atsidėję socializmo kūrėjai. Ateistai ir komunistai. Tokio amžiaus, kad galėtų būti Shoshanos seneliai, ir nekalbantys ta kalba, kokia kalba profesorė iš Izraelio. Savo ruožtu tai buvo žmonės, apie kuriuos ji neturėjo beveik jokio supratimo. Ir jie atėjo paremti Shoshanos, sekuliarios Izraelio profesorės, kuri rašė apie Nietzsche ir Wittgensteiną, kuri buvo pernelyg jauna, kad prisimintų 1968-uosius, kuri kalbėjo su jais angliškai, pasitelkusi vertėją, ir kuri vargu ar turėjo omenyje šiuos žmones, kai rašė atvirą laišką Lenkijos naujiesiems žydams. Senyva moteris prisistatė sakydama, kad pirmieji keturiolika jos gyvenimo metų prabėgo prieš karą. Visa tai pergyventi ir būti normaliam to jau per daug, sakė ji. Kostekui neplojo niekas. Tai maniškiai, pasakė jis po keleto dienų, ir jie manęs nekenčia. Dabar jis guodėsi mintimi, kad Dievas irgi būtų norėjęs sukurti pasaulį su geresniais žydais negu tie, kuriuos Jis turėjo. * * * Kalėdų pirmąjį vakarą praleidau su Natalijos drauge Bogna jos butelyje Pragoje. Kalbėjomės apie jos tėvą, kuris praleido vaikystę našlaičių prieglaudoje Sibire, būdamas nuolatos alkanas, be to, laikomas liaudies priešu, nes jo tėvai komunistai, kaip ir daugelis Lenkijos komunistų, pateko į Stalino nemalonę. Klausinėjau Bogną apie jos senelius, tėvų tėvus. Mano seneliai? Jie kūrė komunizmą. Jie kūrė jį prieš karą. Ir kūrė jį po karo. Jos tėvas buvo žydų kilmės, o motina ne. Aštuntajame dešimtmetyje jis prisijungė prie opozicijos ir 1980 metais jis buvo politinis kalinys įvedus karinę padėtį, kalintas ilgiau nei metus. Po to jų bute įrengė pasiklausymo aparatūrą ir tėvą nuolatos areštuodavo. Daugelio Bognos draugų apie dvidešimties jaunų žydų tėvai priklausė opozicijai, susiejo savo likimus su Solidarność, maištaudami prieš savo tėvų, stačiusių komunizmą Lenkijoje, lemtingą pasirinkimą ir galbūt norėdami atpirkti jų kaltę. Popiežius Jonas Paulius II buvo didžiausias Solidarność rėmėjas, todėl tėvams, nusprendusiems pakrikštyti savo vaikus, šis katalikiškas ritualas tapo laisvės aktu. Tačiau Bogna giliai įsižeidusi dėl to, kad buvo pakrikštyta: jei ji būtų gyvenusi laisvoje šalyje, krikšto būtų išvengusi. Ji būtų buvusi religinga žydė, būtų gavusi Bat Mitzvah. Bent jau ji tuo tikėjo. Dabar gauti Bat Mitzvah buvo pernelyg vėlu, tačiau nevėlu mokytis jidiš kalbos, kurią dabar ji laikė savo tapatumo išlaikymo esme. Bogna apibūdino komunizmą kaip sustingusį laiką. Ideologijos ir emocijos, su kuriomis ji susidūrė, būdama studentė dešimtajame dešimtmetyje, buvo tokios pačios, kaip ir tos, užšaldytos prieš pusę šimtme- 20 K u l t ū r o s b a r a i

23 čio, tarsi to laiko, tų penkiasdešimties metų nė nebūtų buvę. Dabartinį antisemitizmą ji laikė prieškarinio tęsiniu. Kaip ir daugelis kitų idėjų ir požiūrių, antisemitizmas po 1989-ųjų atgijo tokia pačia forma, kokią buvo įgavęs prieš užšaldamas. Tačiau ir pati Bogna tam tikru atžvilgiu gyveno prieškario vizija, atkurdama tuos metus savo galvoje. Jos kelias į žydiškumą vedė tik per jidiš ir per judaizmą, ji apibūdino save kaip diasporos nacionalistę, dalyvaudavo aistringose diskusijose pasisakydama prieš asimiliaciją, prieš hebraistus ir sionistus. Iš tikrųjų didžiausią nerimą jai kėlė ne lenkų antisemitai, bet sionistai. Vis dėlto Bogna buvo artima Natalijai, nepaisant ideologinio jų antagonizmo. Kai kalbu su Natalija, pasakiau jai, susidaro įspūdis, kad ji jaučiasi taip, tarsi visas jos gyvenimas būtų buvęs klaida. Ji norėtų gyventi Izraelyje ir mano, kad yra išmesta iš dabartinės istorijos tėkmės. Aš jaučiuosi visiškai kitaip, pasakė Bogna. Aš manau, kad esu pačiame dabartinės istorijos centre, ir galiu dėl to tik apgailestauti. Bogna nesiskundė, kad jos seneliai neperėjo Čekoslovakijos sienos ir neišvyko į Izraelį. Priešingai: jei viskas būtų taip susiklostę, būtų stačiai baisu. Kai prasidėjo Gyvųjų žygiai, Bogna, dar paauglė, atsitiktinai gavo kvietimą dalyvauti viename iš jų. Sutiko, nes manė, kad tai programa, skirta holokaustui, niekas nepasakė, kad ji sionistinė. Kai, aplankiusi mirties stovyklas savo šalyje, Bogna su grupe nuvyko į Izraelį, galvojo, kad vyksta į Yad Vashem. Tačiau greitai įsitikino, kad laikas, skirtas kalboms apie holokaustą, jau praėjo. Dienos, kurias grupė praleido Izraelyje, buvo skirtos šventimui, dainoms ir maršams, kuriuose ji atsisakė dalyvauti. Kai atėjo laikas grįžti į Lenkiją, jaunas izraelietis pasakė, kad ji išduoda savo šalį. Bogna įsižeidė. Tiesa buvo visiškai priešinga: ji grįžta atgal į savo šalį. Vėliau ji susitiko ir daugiau izraeliečių, Amerikos žydų, kurie apsistodavo Varšuvoje per Gyvųjų žygį. Jie jai nepatiko: buvo agresyvūs, nekentė Lenkijos ir negalėjo suprasti, kodėl Bogna ir jos draugai čia gyvena. Bet tai jų problema, pridūrė ji. * * * Stalinizmo metais, sakė man Ryszarda, gerai gyveno tie, kurie buvo kokio nors aukšto rango asmens atžalos. Dabar šitai jau nebe taip lengva. Jai nuolatos užduoda tą patį klausimą: Ar jūs esate to duktė? Ir tenka atsakyti: Taip, tai aš * * * Bognos žurnalo Jidele specialus numeris buvo skirtas judeo-bolševizmo anūkams. Apie dvidešimt Jidele redaktorių Bogna ir jos draugai tarp savo kartos Lenkijos žydų surengė diskusiją, kurios tema zydokomuna. Bogna kartu su kitais įžangos žodyje rašė: Mums dažnai kartojama, kad žydas, kuris tampa komunistu, nustoja buvęs žydu. Nenorėdami įsivelti į beprasmišką diskusiją apie žydų komunistų žydiškumą, turėtume suprasti esminį dalyką: didžioji dauguma mūsų, laikančių save jaunais Lenkijos žydais, turime senelius ir seneles, kurie kadaise dalyvavo komunistinės sistemos kūrime. Bognos kolega redaktorius Michalas pradėjo diskusiją kebliu klausimu: jei didžiuojamės Sigmundu Freudu, kaip turėtume elgtis su Jakubu Bermanu? Klausimas kandus ir neturintis atsakymo. Netrukus po to, kai parengė tą žurnalo numerį, Bogna išvyko į Izraelį ir atgal nebegrįžo. Iš anglų k. vertė Almantas SAMALAVIČIUS Parengta pagal pranešimą Europos kultūros žurnalų 22 susitikime Vilniuje, 2009 m. gegužės 8 11 d. Marci Shore Eurozine K u l t ū r o s b a r a i

24 Nuomonės apie nuomones Kostas Kaukas Sunkus atsisveikinimas su praeitimi... Atsiliepimas į Alberto Juškos straipsnį Praeities atmintis ir į Tomo Venclovos Laišką Kultūros barų vyr. redaktorei Kultūros barai ir vėl privertė mane daug ką prisiminti iš istorijos vingių, iš savo vaikystės, iš visko, kas matyta, skaityta, girdėta....seniai, labai seniai Vytautas Didysis pasikvietė į Trakus būrį Krymo totorių. Tais laikais Lietuvoje apsigyveno pirmieji žydai, XVI a. čigonai. Atvykdavo ir likdavo kitų žmonių iš Pietų, Rytų ir Vakarų. Ir visi čia užimdavo sau tinkamą vietą. Iš ateivių labiausiai Lietuvoje gausėjo žydų. Čia jų amatininkai ir verslininkai visada buvo gerai sutinkami, rasdavo prieglobstį ir palankią dirvą veiklai. Lietuvos I statutas, priimtas 1592 m., netgi suteikė žydams privilegijų. Laikui bėgant Vilnių žydai ėmė vadinti antrąja Jeruzale. Šią Jeruzalę sugriovė Antrasis pasaulinis karas, nacistinės Vokietijos okupacija. Vaikystėje man yra tekę gražiai pabendrauti su Lietuvos žydais, rusais, lenkais, čigonais. Visus juos gerbiau, nes nė vienas nebuvo nei manęs, nei mano artimųjų ar pažįstamų nuskriaudęs. Vasaros pradžioje Sabališkių miškelio, prigludusio prie mūsų žemės, laukymėje atsirasdavo čigonų taboras. Jame ne kartą esu buvojęs, žaidęs su čigoniukais. Kartą artimiausiais keliukais bemaž visa šeima važiavome į mamos gimtąjį Mackių kaimą. Peršėkės upės tiltas buvo nepravažiuojamai skylėtas. Pasukome per akmenuotą brastą. Vežimas apvirto. Bemat pripuolė čigonai iš čia pat įsikūrusio taboro ir pagelbėjo. Cukrų, druską, actą, silkes, degtukus, žibalą ir dar daug ką visada pirkdavome alytiškio Mejerio parduotuvėje. Me- Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Mt 13, 14 jeriai ir mus aplankydavo. Mūsų sode jie patys prisiskindavo vyšių, obuolių. Išsiveždavo ir už kibirą didesnę statinaitę medaus. Jie turėjo mano metų dukrelę Sarą. Tą gerą gražią mergaitę buvau įsimylėjęs, mano paskatinta ji pamėgo bėgioti basa. Rodžiau jai gyvulius ir paukščius, apie juos pasakojau, atsakinėjau į jos klausimus. Mergaitė labai bijojo gyvulių, varlių, vabalėlių, net boružių, vadintų Dievo karvutėmis, ypač paežerėje besilaikiusių ir kartais į sodybą užsukančių žalčių. Pamenu ir tėčio pokalbį su Mejeriu. Jiedu gyrė vokiečius už darbštumą, pareigingumą. Šiaip viskas ten būtų gerai, sakė Mejeris. Bet kodėl jie žudo vargšus žydelius? Mūsų šeimos gydytojas buvo alytiškis Petrovas, Rusijos baltagvar dietis, į Lietuvą atbėgęs po raudonųjų pergalės. Jis keistai sakydavo: Išsižok!.. Išsižok!.. Kitas mūsų šeimos gydytojas darbavosi arčiau Balbieriškyje. Jis buvo žydas, bet nei išvaizda, nei tartimi į daugumą savo tautiečių nepanašus. Su juo man nedaug teko bendrauti, todėl, gaila, nepamenu jo pavardės. Šį gydytoją paskutinį kartą mačiau karo pradžioje, kai vokiečiai išvijo iš Lietuvos rusų kariuomenę. Tada gydytojas atėjo į mūsų sodybą, susėdo su tėčiu prie stalo, jiedu užkandžiavo ir ilgai šnekučiavosi apie bolševikus ir nacius. Aš, smalsus paauglys, buvau netoliese, bent pro praviras duris iš kito kambario klausiausi. Jiedu buvo įsitikinę: vokiečiai karą pralaimės, pakėlęs kardą nuo kardo žus. 22 K u l t ū r o s b a r a i

25 Tėtis guodė mirtiname pavojuje atsidūrusį gydytoją, ramino. Savo daktarui pagalbą suteikti pasirengę šimtai, tūkstančiai. Pasislapstyti, kol rusai nacius išvys, nebus sudėtinga. Gal verta pagalvoti ir apie ginklą, apie atvirą kovą. Svečias buvo kitaip nusiteikęs. Eisiu į Šveicariją, sakė. Ten laisva, demokratinė šalis. Toli... Ar pavyks? abejojo tėtis. Kodėl gali nepavykti? Moku ir lenkiškai, ir vokiškai. Garbus svečias pernakvojo ir ankstų rytą išėjo. Daugiau apie jį nieko negirdėjau. Po keleto dienų ilgai verkiau, pamatęs Mejerių parduotuvės duris ir langus užkaltus lentomis... Liūdėjo visa šeima, visi pažįstami... Su širdgėla prisimindavome alytiškį skudurininką. Jis kasmet bent du kartus užsukdavo į mūsų sodybą, mama jam atiduodavo skudurus, gaudavo adatų, siūlų, kaspinėlių, kitokių reikalingų smulkmenų. Skudurininkas buvo senas, ilgabarzdis. Visada mama jį pavaišindavo, o tėtis pašerdavo jo arklį. Prieš valgį svečias užsidėdavo kepurę ir sukalbėdavo maldelę. Nuoširdžius ryšius su kitataučiais sujaukė karas. Kai tapau partizanų, kovojusių prieš nacistinius okupantus, ryšininku, teko į miesto ligoninę Petrovui nuvežti peršautą partizaną. Išgydė. Bendraudamas su partizanais stebėdavausi, kad tarp jų nėra žydų. Tada sužinojau vieną įdomų atsitikimą. Į Dzūkijos miškus kirsti medžių sargybiniai atvarydavo žydų iš Vilniaus geto. Kartą Dainavos partizanų būrio vyrai, vadovaujami Juozo Barausko, slapyvardžiu Perkūnas, be jokio šūvio nuginklavo visus keturis sargybinius ir liepė dingti. Žydus susisodino, kalbino, kvietė imtis ginklo, tapti partizanais. Ne! Iš keturiasdešimties vyrų nė vienas nesutiko kovoti. Jie išsirikiavo ir be jokių palydovų nužygiavo į Vilnių į getą, į mirtį. Nuo 1950-ųjų man teko keletą metų dirbti dienraščio Tiesa redakcijoje. Aš, buvęs partizanų ryšininkas, ir tuometinis Tiesos redakto rius Genrikas Zimanas, buvęs Pietų Lietuvos partizanų štabo viršininkas, turėjome daug bendrų pažįstamų, dažnokai pasišnekėdavome apie kovas, o kai K u l t ū r o s b a r a i dirbau partijos gyvenimo skyriuje, ir apie komunistų partiją. Man rūpėjo, kodėl prieškario Lietuvoje, ypač po nacių įsigalėjimo Vokietijoje, daugumą LKP narių sudarė žydai. Kartą ėmiau ir tiesiai paklausiau: Ar ne vokiečių nacistai mūsų žydus pastūmėjo į komunistų partiją, į kovą už sovietų valdžią? Zimano akys padidėjo. Po kelių akimirkų griežtokai paklausė: Gal manai, agirdi, kad ir mane komunistu padarė Hitleris? Ne, taip nemanau. Per menkai jus pažįstu. Bet tokios galimybės neatmesčiau. Juk į partiją jūs, jaunas žydų kultūros veikėjas, įstojote 1934 metais, Vokietijoje įsisiautėjus naciams. O kas tave į partiją pastūmėjo? Mane politiku padarė karas, nacių elgesys, jūsų, Jurgi 1, rašyti atsišaukimai, jūsų vadovaujami partizanai. Prieš karą pakeiksnodavau lenkus už okupuotą Vilnių, vokiečius už Darių ir Girėną. Tai buvo visa mano politika. Zimanas atsiduso. Tada Lietuvos žydams nebuvo kitos išeities. Jie suprato: išlikti įmanoma tik prisiglaudus prie Tarybų Sąjungos. Kartą, suradęs progą, paklausiau, kodėl partizanų gretose buvo taip mažai žydų? Daugybei lietuvių niekas negrėsė, bet jie vis tiek ėmėsi ginklo. 2 Zimanas kaltino religiją, skatinusią pasikliauti Jehovos valia. Kad ir kaip būtų keista, didelę dalį atsakomybės už pasyvumą jis priskyrė sionizmui. Mano studijų draugas ir bendradarbis Abraomas Levinas tais laikais sumanė stoti į komunistų partiją. Partiniame susirinkime kai kurie komunistai griežtai reikalavo nepriimti Levino, nes jo tėvas nacių okupacijos metais buvo vienas iš Kauno žydų geto judenrato (žydų tarybos) vadovų, ypač žiauriai elgėsi su savo tautiečiais, todėl žydai jį gyvą sudegino ant laužo. Abraomas įtikinėjo: tėvas nepakėlė jam užkrautos naštos ir pats susidegino. Kaip ten buvo iš tikrųjų, sunku pasakyti, bet susirinkimas patikėjo senais komunistais ir Levino į partiją už tėvo nuodėmes nepriėmė. 3 Esame ir apie tai šnekučiavęsi su Zimanu, aptarinėję sionizmą, antisemitizmą. Zimanas yra sakęs: 23

26 Kai 1933 metais Vokietijos naciai pareikalavo, kad žydai prie drabužių prisisiūtų geltonas žvaigždes ir vaikščiotų tik gatvės viduriu, tada dar leidžiamame Vokietijos sionistų laikraštyje Judische Rundschau buvo išspausdintas straipsnis, pavadintas: Didžiuokimės juo, tuo geltonu lopu. Nedrįsčiau to iš atminties cituoti. Teko vėl pasklaidyti Genriko Zimano raštus. Pasirodo, atmintis nemeluoja. Suradau tiksliai užrašytus tuos jo žodžius. 4 Toje knygoje yra ir daugiau ne tik istorikams įdomių dalykų. Sionistai neragino žydų kovoti su naciais. Gėdingą vaidmenį suvaidino getų judenratai. Štai citata iš Vilniaus geto judenrato pirmininko Jakovo Genso kalbos literatūros vakare: Aš branginu žydų kraują, o ne žydų garbę. Jei iš manęs pareikalauja šimto žydų, - duodu. Antraip, jeigu mes, žydai, neduosime, ateis vokiečiai ir sunaikins visą getą. Paaukodamas šimtą, išgelbsčiu tūkstantį, o tūkstantis, kurį duodu, išgelbsti dešimt tūkstančių. 5 Bet naciai išvarė, traukiniu išvežė į Panerius ir sušaudė visus geto belaisvius. Savo tarną judenrato pirmininką Gensą jie pagerbė nušovė gestapo rūsyje... Keista, bet sionistai net... džiaugėsi ir džiaugiasi antisemitizmu. Minėtoje knygoje Zimanas cituoja J. Kliackiną, vieną iš Judaistinės enciklopedijos (Encyclopedia Judaica) redaktorių: Jeigu mes nesutinkame su antisemitizmo būtinumu, tai kartu mes paneigiame teisę į mūsų nacionalizmą. [ ] Užuot steigę draugijas gintis nuo antisemitizmo, turėtume kurti sąjungas, kurios siekia ginti mūsų teises. 6 Gražu! Skatinkime priešus, ieškokime jų ir nuo jų ginkimės... Kuo žydams blogiau, tuo sionizmui geriau... Kitaip sakant, rašo Zimanas, ginkimės ne nuo antisemitų, bet nuo tų, kurie mus gina nuo antisemitizmo. 7 Dar aiškiau sakant, kur nėra antisemitizmo, ten reikia jį sukurti. Ar lietuviai būtų naikinę žydus, jeigu ne nacių okupacija? Visa istorija rodo, kad to niekada nebūtų buvę! Niurnbergo teismo procese, vykusiame m., teisiant nacizmą, Sovietų Sąjungos vyriausiasis kaltintojas R.A. Rudenko sakė: Labai siaubinga yra gestapo veikla naikinant žydus. [ ] Gestapas sunaikino apie šešis milijonus žydų. 8 O gestapas buvo žiauriausia Vokietijos ginkluotųjų pajėgų dalis. Vokietijos naciai yra kalti už baisiausią žmonijos istorijoje tragediją. Bet sionistams patogiau kaltinti ne nacius, o jų okupuotas ir beteisėmis paverstas mažas tautas, tarp jų ir lietuvius. Už šiurpiausią Lietuvos žydų tautos tragediją sionistai linkę kaltinti ne nacistinę Vokietiją. Pagal juos dėl to kalti lietuviai tai jie išžudė Lietuvos patriotus, vadinusius save litvakais. Gaila, iki šiol, atrodo, niekur nepaskelbtas žudikų sąrašas. Nežinome, kiek lietuvių naciams pavyko paversti (ar priversti tapti) žmogžudžiais. Klaipėdietis docentas Albertas Juška po ilgų tyrinėjimų savo straipsnyje, išspausdintame Kultūros baruose, nr. 7/8 ir 9, sumini keletą skaičių, kiek lietuvių vienaip ar kitaip dalyvavo žydų žudynėse. Vienoje knygoje tyrinėtojas yra suradęs Kitoje knygoje rašoma, kad vokiečių naciams galėjo talkinti net lietuvių. Trečioje pranešama: Lietuvos žydų naikintojų būriuose vienam vokiečiui teko aštuoni lietuviai. Bent kiek aiškesnis žydus gelbėjusių lietuvių skaičius. Vilniaus žydų muziejaus sąrašuose 1998 metais jų buvo apie Izraelyje yra apdovanotų žydų gelbėtojų Pasaulio teisuolių garbės knyga. Joje apie pavardžių, tarp jų 723 lietuviškos. Docentas Albertas Juška, augęs Žemaičių Naumiestyje, pasitelkdamas atmintį ir archyvų dokumentus, Kultūros baruose papasakojo savo gimtojo Žemaičių Naumiesčio žydų likimus. Mokslininkas ir pedagogas labai atidžiai ir santūriai apžvelgia tų žmonių gyvenimą, darbus, politines pažiūras. Tai yra kruopščiai parengtas istorinis straipsnis, pirmas toks išsamus apie vieno bažnytkaimio žydų bendruomenę, kuri, pasak Juškos, teigiamai veikė ekonominę apylinkės raidą, iš dalies ir kultūrinį gyvenimą. Reikėtų daugiau panašaus pobūdžio tyrimų. Juk daugelyje miestelių riogso griūvančios sinagogų sienos. Straipsnyje panaudota daugybė istorinių šaltinių. Yra duomenų net apie pirmuosius Naumiesčio žydus, čia apsigyvenusius XVI a. pradžioje. Labai gerai, kad Juška apie lietuvių ir žydų santykius pasakoja ne tiek savo, kiek pačių žydų žodžiais. Čia priminsiu tik dalelę citatos iš Mažeikiuose augusio žydo, Vilniaus universiteto dėstytojo Izraelio Lemperto knygos Litvakai. Suminėdamas, kad daug prirašyta apie negatyvų žydo įvaizdį 24 K u l t ū r o s b a r a i

27 tarp lietuvių, kad nemažai tokių pavyzdžių yra lietuvių tautosakoje, Lempertas rašo:...atstumiantis žydo įvaizdis buvo abstrakcija, kuri paprastai nenulem davo realių santykių. 9 Nėra abejonės, kad ta abstrakcija ir tautosaka gretinama su Amžinojo žydo, Ahasvero, minimo jau Senajame Testamente, įvaizdžiu. Jam, Amžinajam žydui, pagal tuos tekstus lemta klajoti iki antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo. Vakarų Europos romantikai, nuo Goethe s iki Borgeso, vartojo šį siužetą kaip nevilties ir pasmerktumo motyvą. Bernardas Brazdžionis 1931 m. parašė eilėraščių ciklą Amžinasis žydas, Justinas Pilyponis po trejų metų išleido romaną Amžinasis žydas Kaune. Straipsnyje Albertas Juška papasakojo keletą konfliktų su žydais po to, kai Klaipėdos kraštą aneksavo Vokietija. Šiame pasienio miestelyje gyveno keletas nacistiškai nusiteikusių vokiečių. Jie surengė net langų daužymą. Papasakota ir apie miestelio žydų elgesį pirmosios Sovietų okupacijos dienomis. Jie džiūgavo, prie savo namų kabino raudonas vėliavas, rengė džiaugsmo mitingus, tapo prievartinių sovietinių struktūrų vadovais, aktyviai dalyvavo pradėtuose trėmimuose. Autorius dalijasi savo prisiminimais, pacituoja ir Mykolą Biržišką: Žydai ėmė net agresyviai propaguoti [ ] naują tvarką, tuo sukeldami visuomenę ne tik prieš ją, bet ir prieš žydus. 10 Gaila, Juška neanalizavo litvakų sukomunistėjimo priežasčių. Kur jau kur, o Žemaičių Naumiestyje, tame pasienio miestelyje, jos buvo ypač ryškios. Jas netiesiogiai skatino ir ten gyvenę nacistiškai nusiteikę vokiečiai. Džiaugiuosi žurnalu Kultūros barai. Su pieštuku rankoje skaitau visus jo straipsnius. Mūsų šeimos knygų lentynoje šio žurnalo komplektai užima garbingą vietą. Atskirus jo straipsnius kartais panaudoju kūryboje, cituoju susitikimuose su skaitytojais, aptarinėju su kolegomis. Tai neabejotinai geriausias dabarties žurnalas. Džiaugiuosi Alberto Juškos moksliniu straipsniu. Dėkoju redakcijai, kad išspausdino Tomo Venclovos laišką. Ir Tau, Tomai, ačiū. Jei ne Tamstos laiškas, nebūčiau rašęs šio straipsnio. Man tik keista, kad Tamsta, už daug ką gerbtinas žmogus, daraisi aršus ir pernelyg kategoriškas. Iš kur tos liguistos nuotaikos? Lietuvių literatūros enciklopedijoje Dalia Satkauskytė rašo: Tomui Venclovai būdingos atvirumo pasauliui nuostatos, esmine vertybe jis laiko asmens laisvę. 11 Tamstos laiškas paneigia, niekais paverčia tuos aukščiausius vertinimus. Joks tolerantiškas žmogus nepriekaištautų Kultūros barams už juodašimtiškus rašinius, nes ten jų niekada nėra buvę. Juodašimčiais prieš šimtą metų bolševikai praminė carinės Rusijos reakcionierius, jų monarchistines organizacijas. Juodašimtišką patvaldystę daug kartų griežtai kritikavo ir Leninas. 12 Būta įvairių laikų. Žiaurių ir žiauriausių. Ne visi žmonės ir ne visada rasdavo tikrąjį kelią. Kai kurie ėjo ir kitus vedė šunkeliais... Viliuosi, kad Kultūros barų vyriausioji redaktorė neišsigąs Tomo Venclovos bauginimo pasišalinti iš žurnalo redkolegijos ir iš bendradarbių tarpo 13, kad ir toliau suteiks vietos pokalbiams apie istorinę atmintį. Norisi tikėti žmonijos branda. Ir jos siekti. Net tamsūs plaukai brandžiame amžiuje ima šviesėti. 1 Jurgis buvo Zimano partizaninis slapyvardis. 2 Nacių okupacijos metais Lietuvoje veikė 92 partizanų būriai. Kovotojų buvo daugiau kaip Jie nuvertė nuo bėgių 577 karinius traukinius, sunaikino daug karinių sandėlių, 18 karinių įgulų, nukovė daugiau kaip vokiečių kareivių ir policininkų. 62,5 % partizanų sudarė lietuviai, 21 % - rusai, 7,5 % -žydai. Skaičiai iš knygos Lietuvos partizanai pratarmės. Partijos istorijos instituto prie LKP CK leidinys. Redakcinės komisijos pirmininkas G. Zimanas. Vilnius: Mintis, Po poros dešimtmečių A. Levinui pavyko išvažiuoti į užsienį, jis apsigyveno JAV. 4 Genrikas Zimanas. Iliuzijos ir tikrovė. Sionizmo ideologija ir praktika. Vilnius: Mintis, 1984, p Ten pat, citata iš Leizerio Rano knygos Litovskij Jerusalim v iliustracijach (rusų kalba). Niujorkas, 1974, t. 2, p Ten pat, p. 43. Citata iš: L. Brenner. Zionizm in the age of the dictators (anglų k.) Niujorkas, 1983, p Ten pat, p Niurnbergskij proces (rusų k.). Maskva, 1954, t. 2, p Izraelis Lempertas. Litvakai. Vilnius: Versus aureus, 2006, p Mykolas Biržiška. Lietuvių tautos kelias. Los Angeles, 1952, p Lietuvių literatūros enciklopedija. 2001, p V. Leninas. Raštai, t. x, p. 11; t. XIII, p. 402; t. XVII, p. 216 ir kt. 13 Laiškas Kultūros barų vyr. redaktorei. Kultūros barai, 2009, nr. 10, p. 26. K u l t ū r o s b a r a i

28 Kūryba ir kūrėjai Gintautas Iešmantas Prašviesėjimas Žemaičių sukilimo 1656 metais išvakarių scena Veikiantieji asmenys: Marija LDK didžiojo etmono, Kėdainių unijos iniciatoriaus Jonušo Radvilos, mirusio paskutinę 1655 m. dieną, našlė; Aleksandras Judickas Josvainių seniūnas, sukilusių bajorų konfederacijos organizatorius; Mikalojus Šemeta Žemaitijos bajoras, Kėdainių unijos signataras, vėliau tapęs sukilėliu; Ona Marija (16 metų) Jonušo Radvilos duktė; Valstietis; Pasiuntinys; Tarnas. Tekste minimi: Povilas Sapiega Vitebsko vaivada, vykstant m. karui paskirtas iš pradžių Lietuvos kariuomenės regimentorium, vėliau didžiuoju etmonu; Karalius Jonas Kazimieras Vaza (Lietuvos ir Lenkijos karalius ); Krišpinas Kiršenšteinas Pajūrio tijūnas; Vainienė LDK prievaizdo žmona, Palangos seniūnė. Jonušo Radvilos rūmai Kėdainiuose m. balandžio pabaiga. Marija: Tu šitą žmogų, dukra, palydėk. Lai šeimininkė jį pavalgydina. Jis iš toli atėjo ir pavargo. (Ona Marija ir jos lydimas Valstietis išeina) Marija: Na štai pamatėt patys, prašo, meldžia: Padėkit, plėšia, atima, ką turim. Ir taip kasdien. O ką, beje, galiu? Kam pasiskųsi? Švedai net girdėti Nenori nieko, sako, čia dabar Mes šeimininkai, davėt tokią teisę, Jus nuo maskvėnų saugojam, už tai Karius privalo kraštas išlaikyti. Mikalojus Šemeta (pasipiktinęs): Mes davėm teisę? Viešpatie! Kaip lygūs Su lygiais tąsyk tarėmės, norėjom Neganduose pagalbos, supratimo. Ir parašais sutvirtinom, ko siekėm. O va dabar Kaip spjūvis mums į veidą. Mes apgauti! Visi, kurie tikėjo Ar net dvejojo žingsnio tikrumu Marija (nutraukdama): Esi teisus! Tačiau ne Radvila Dėl šito kaltas. Būtų gyvas, tartų Tą pat, ką tu. Deja, dabar tik mes Velionio garbę galime apginti. Drauge ir savo Rūsčios aplinkybės Ieškoti vertė neištirto kelio. Atrodė, griūna visa, kas brangiausia, Maskvėnai Vilniuj, Gardine, Kaune, O Lenkija prieš Švediją parklupus. 26 K u l t ū r o s b a r a i

29 Aleksandras Judickas: Ne apie tai kalbėti mums derėtų. Gerai ponia pasakė: šiandien mes Tegalim spręsti, ką ir kaip daryti. Ir kuo veikiau. Likimas baudžia tuos, Kuriems baugi drąsos atsakomybė. O garbę Na, gal ateičiai palikim. Mikalojus Šemeta: Bepiga tau šnekėti, Aleksandrai. Prieš uniją su švedais tu buvai Nuo pat pradžių. O man net prisiminti Nemalonu, kad įkalbamas leidaus, Nors svyravau Žaltys, matyt, sugundė. Marija: Tuščia byla! Dabar tai nesvarbu. Iš pagrindų pasikeitė pasaulis Ir mes kitokie tapom apleisty. Tiesa, ar ne? O einantiems išvien Kur kas lengviau Mikalojus Šemeta: Kas to, beje, nežino! Bet padėtis be galo sudėtinga Ir ne juokai iš jos surasti kelią. Aleksandras Judickas: Aš pasakysiu. Kur tiktai beeitum, Nuo Palangos ligi Šiaulių, Veliuonos, Visur rūstybė auga, širdyse Iš nevilties valia ir ryžtas kalas Nelyg želmuo po šalčių ir pūgų. Tik ženklą reikia duoti Mikalojus Šemeta: Ką? Sukilti? Aleksandras Judickas: Kodėl gi ne? Girdėjote, karalius, Kažkur toli Silezijoje buvęs, Dabar jau grįžęs Lenkijon, ryžtingai Visus nuo švedų šaukia atsimesti Ir vėl jo valdžią pripažinti. Mus Taip pat jis kviečia garbę prisiminti, Atsidavimą laisvei Mikalojus Šemeta: Matom patys! Žemaitija drąsa tik ir gyva. Nuo amžių ją krauju senoliai gynė. Aleksandras Judickas: O ką sakau? Nenuolankumas dega Dar širdyse. Bajorai kyla, telkias. Tą mums Vainutas liudija, Žvingiai Tenai savaime žmonės susibūrė, Jėga prieš jėgą narsiai stodami. Be to, aiškėja remdamas karalių, Jau ir Sapiega ragina pakilti Marija: Sakai, Sapiega? Aleksandras Judickas: Šiandien Lietuvoj Jisai, beje, vyriausias vadas. Kalba, Karalius jam paliepęs neseniai Užimti šitas pareigas. Sapiega Jų nusipelnęs darbu, veiklumu. Marija: Gerai, aš nieko Turime užmiršti Priešiškumus, kurie Jūs patys matėt, Kad jis, Sapiega, Radvilos nemėgo, Vis koją kišo, kai tiktai galėjo. Ir man todėl nelengva. Vis dėlto Aš privalau Naujaip pažvelgti reikia. Mikalojus Šemeta: Ir aš tą pat galvoju. Kito kelio, Deja, nėra. K u l t ū r o s b a r a i

30 Aleksandras Judickas: Kilni dvasia, Marija, Mums jūsų lūpom kalba. Ačiū jums. Ir tau, garbusis Šemeta, už viltį. Kai čia vykau, to laukiau ir tikėjaus. Durys atsidaro ir įeina Pasiuntinys. Pasiuntinys: Ašai Judicko ieškau, Aleksandro. Aleksandras Judickas: Tai aš. O kas toks būsi pats? Pasiuntinys: Mane Lisovskis siunčia, iš Virbalio, Jonas. Man sakė, rasiu Josvainiuos, o jūs Čionai, svečiuos. Parodė kelią žmonės. Aleksandras Judickas (nekantriai): Puiku! Bet koks gi reikalas, sakyk? Pasiuntinys: Jums, pulkininke, laišką aš turiu, Tik į rankas įteikti įsakyta. Be poilsio skubėjau kuo greičiau. Matyt, labai svarbus yra tas raštas. Aleksandras Judickas tuoj pat atplėšęs laišką skaito. Pasiuntinys: Turbūt reikės atsakymo palaukti? Aleksandras Judickas: Ne, nesivargink. Atsako nereiks. Bet pailsėti bus tau ne pro šalį. Už gerą žinią to nusipelnei. Marija paskambina varpeliu. Įeina Tarnas. Marija: Šiuo ponu ir žirgu jo pasirūpink. Pasiuntinys ir tarnas išeina. Aleksandras Judickas: Na, pagaliau! Ir gandas jau ne gandas. Lisovskis, menat, ištikimas liko Karaliui ir Sapiegai. Jis paskelbė Atsišaukimą, jų vardu visus Sukilti šaukia, sako, laikas veikti. O ir maskvėnai traukias nuo Brastos, Jėgas sutelkęs juos Sapiega puola, Kaskart dažniau jį laimina sėkmė. Kiekvienas žodis atgaiva ir džiaugsmas, Lyg varpo dūžiai. Bet skaitykit patys. Marija (paėmusi atsišaukimą): Man viskas aišku. Būkite tikri Aš su jumis. Per šitą ilgą žiemą, Kuri mus skiria nuo Kėdainių akto, Mes tiek kančių prisižiūrėjom, skausmo, Kad vien tasai, kuriam akmuo krūtinėj, Nejaučia jų baisybės. Žemaitiją Visi kovon pakelsime vieningai. Mikalojus Šemeta: Ne tik bajorai, stos nuo arklo vyrai. Ir jiems žiaurios savivalės gana. Aleksandras Judickas: To per mažai. Prieš ginklą reikia ginklo, Kuris prilygtų priešui ir jėga, Ir aštrumu. Aš Josvainiuos parengęs Esu kareivių būrį. Ir valsčionys Neatsiliks, jų dalinį turėsiu. Vakaruose, Pajūrio seniūnijoj, Jau pasirengęs Kiršenšteinas laukia, Palangoje Vainienė, daug kitų O jūsų žodis, ponia, mums reikšmingas, Padės žmonėms drąsus apsisprendimas, Net ir bailiai akis prasikrapštys. 28 K u l t ū r o s b a r a i

31 1656 m. lietuvių ir švedų mūšis prie Pilypavo VUB Mikalojus Šemeta (priėjęs prie lango): Tik pažiūrėkit! Saulė pasirodė. Kol čia kalbėjom, debesys išsklido. Ne tik vyzdžiuos ir žemėj prašviesėjo. Marija: Kaip nuostabu! Lyg mus dangus išgirdo Ir aukštus norus laimina Aleksandras Judickas: Tikėkim! Bet vien drąsa ir ryžtas mus išgelbės. Marija: Tik ar laikysis rusai nuošaliai? Mikalojus Šemeta: Kur dėsis! Švedų aiškiai prisibijo. Nepanorės į naują karą veltis. Ir taip, girdėjau, ieško išeities. Aleksandras Judickas: Vadinas, ką? Sukirskim rankom. Mikalojus Šemeta ir Marija (kartu): Žinoma! Aleksandras Judickas: Kad sutarimas būtų kuo tvirtesnis. Visi trys padaro kaip tarta K u l t ū r o s b a r a i

32 Subtilusis amerikietis Stepheno Raulio Anayos paroda Akademijos galerijoje Kai su Petru Repšiu, Rimvydu Kepežinsku ir Arvydu Šalteniu atrinkinėjome Steve o darbus parodos katalogui, nuolat savęs klausiau apie ką man šie kūriniai kalba? Atsakymas, suskambęs mintyse, buvo gana netikėtas: apie kosminę meilę viskam, kas gyva. Apie tai, apie ką šiandien tiek daug kalbama, bet judama priešinga kryptimi, apie ekologinę sąmonę. Meilės gamtai ir susižavėjimo ja motyvas Vakarų mene, kitaip nei Rytų (ypač kinų ir japonų), nebuvo labai svarbus. Įvairiomis epochomis buvo vaizduojama arba dieviška (negamtiška) tikrovė, arba mirusi gamta (nature morte), arba žmogus, manantis, kad yra Dievo įgaliotas laisvai Stephen Raul ANAYA. Kurajé Popierius, ofortas; 59x90 šeimininkauti gamtoje, o dar vėliau ir visiškai joje įsivyrauti. Todėl neatsitiktinai labiausiai Steve as žavisi gamtos šviesą atradusiais impresionistais, ypač Claude u Monet, ir tokiais autoriais, kaip amerikietė Georgia O Keeffe, kurie norėjo padėti žmonėms, kad jie išmoktų žvelgti į gamtą ne šeimininko, o bičiulio ar net vaiko akimis. Steve o lakštuose jūros gyviai ir vabzdžiai, debesys ir žvaigždynai, medžių siluetai ir raibuliuojantis vanduo. Įsivaizduokime Autorių, valandų valandas stebintį gamtą ne selekcionuojančio natūralisto, bet menininko, kuris gėrisi neaprėpiama pasaulio įvairove, akimis. Anaya labai aiškiai suvokia įvairovės spalvų ir tonų, tekstūrų ir faktūrų, įvairiausių dydžių ir formų, kuo skirtingiausių gyvenimo tempų ir būdų, įsitikinimų ir požiūrio taškų grožį ir reikšmę, todėl kartais kiek nustemba susidūręs su lietuvių polinkiu viską skirstyti į juoda ir balta (tai buvo ypač būdinga porevoliuciniam dešimtajam dešimtmečiui). Ne tik gamtos įvairovės, bet ir kultūros bei politikos požiūriu to meto Lietuva skyrėsi nuo Kalifornijos kaip diena ir naktis. Tuo nelengvu metu ( ) pas mus retai sutikdavai užsienietį (ką jau kalbėti apie imigrantus!), o Kalifornijoje 30 K u l t ū r o s b a r a i

33 vyravo stulbinama kultūrų maišalynė. Steve as mėgo studentams pasakoti apie įvairovę, kurią palaiko tarpusavio supratimas ir tolerancija. Mums, atgimstančios Lietuvos studentams, tai buvo ir pirmosios demokratijos pamokos, pasakoja Stepheno Raulio Anayos mokinys Arūnas Gelūnas. Šis begalinis erdvės ir laiko pojūtis, priešistorinės jūros suakmenėjusių gyvūnų, kriauklių pakrantės vaizdinys Iš raižinio perspektyvos gelmių, tarsi iš amžinybės, atkeliaujančių debesų partitūros Ar atvirkščiai viską susiurbiančios juodosios kosmoso skylės, į kurias lekia mūsų gyvenimai. Matau galingą, aukštą Stepheną, brendantį mūsų šaltojon jūron Nidoje ankstyvą vasarą, tarsi Ichtiandrą, pranykstantį Baltijoje Ką jis matė ir ko ieškojo mūsų povandeninėje karalijoje?.. poetiškai klausia tapytojas Arvydas Šaltenis. Stepheno Raulio Anayos sąlytis su Lietuva ypatingas. Pirmą kartą į Vilnių jis atvyko m. pagal kultūrinių mainų programą IREX (International Research Exchange Board), vykdytą tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Į ją buvo pakviesta Steve o žmona Liucija Baškauskaitė. Aišku, valdžia ėmėsi įvairių saugumo priemonių: šeima visą parą buvo akylai stebima, jų kelionės griežtai ribojamos iš Vilniaus galėjo išvykti ne didesniu kaip 30 km atstumu. Tai turėjo atrodyti labai keista žmogui, užaugusiam ir gyvenančiam laisvoje šalyje. Tačiau Stephenas nenusisuko nuo Lietuvos, nes gerbė jos pastangas vaduotis iš okupacijos pančių, buvo ir liko ištikimas lietuvių dailininkų bičiulis. Kadaise, sovietmečiu, dailės instituto studentams jis sakydavo: Nebijok. Menininkas privalo nebijoti. Dabar, ko gero, jis pasakytų: Nebijok. Menininkas privalo būti savimi. Pasak Petro Repšio, Iki Stepheno Lietuvą du kartus aplankė Ho Chi Minhas ir vieną kartą Jeanas Paulis Sartre as. Bet Stephenas moka paišyti tekantį vandenį, o tiedu ne. Jis buvo pirmas amerikiečių dailininkas, parodą surengęs Lietuvoje (nekalbu apie išeivius lietuvius Viktorą Vizgirdą, Vytautą Kazimierą Jonyną, Vytautą Igną). K u l t ū r o s b a r a i Parengta pagal parodos katalogą. ESI NE VIENAS Algis Skačkauskas Apsidairyk, Esi ne vienas. Kuprinėje šalta, Gelsvais taukais apėjusi aviena. Už lango Baigiama šalnų sučiulpti pieva, Tarp gyvulių vos slenkantis piemuo, Iš tolo panašus Į Dievą IŠVAŽIUOJANČIOS SIELOS Pažliugusiu keliu važiuojančios karietos Jose tarp kandeliabrų Sūpuoja sielos į šiltus kraštus Ir mes abu šį vėlų vakarą be vietos Sušalus tu. Karietos išsibraškins į geresnį upės krantą paryčiu Vežėjai atsidus, arkliai linksmai kanopom sucaksės Sušalus tu, O aš be sielos, Be šovinio, be kūno, be šlovės PALAIDOKIT UŽ TVOROS Kai numirsiu Pakaskit tyliai už tvoros Ten daug daugiau žiogelių gros Gaidys, vidurdienį užklydęs, Eiles balsu skaitys Ten akys Mažiau numirėlių matys 31

34 In memoriam Atsisveikinimas su tapybos virtuozu Algis išėjo į amžinybę karališkai. Kuklioje dirbtuvėlėje Motinos kaime, apsuptas pradėtų paveikslų, apsivilkęs dažais aptaškyta mantija. Net šermenų rengėjams nepavyko nugramdyti dažų brangakmenių nuo jo rankų tradiciškai sunertos maldai, jos priverstinai ilsėjosi besiilgėdamos teptuko. Anapusybės šypsnys išbalusio veido drobėje ragino mus, dar kiek užtruksiančius, toliau tęsti trumparegišką kovą dėl teisės būti matomiems ir mylimiems. Algį dar anksti apibendrinti. Reikės daug laiko, kad apmąstytume ir iškalbėtume viską apie jį. Apie jo paveikslus, tarsi išskaptuotus akmenyje ar molyje, apie eiles, kurios plaukė tiesiai iš stropiai slepiamo liūdesio gelmių, apie sunkiasvorę, tačiau nepaprastai įtaigią, iškalbą per tapybos pamokas... Algis mėgo skambinti gitara, šienauti motinos pievą, nesigėdijo kroviko parduotuvėje patirties, nebijojo vyriškos akistatos su pačiu savimi... Ir TAPĖ, TAPĖ... Šiurkščiai, gaivališkai, emocingai Sakydavo, kad idealus gyvenimas tai koks tūkstantis baltų drobių ir tona dažų Dėkoju Algio Skačkausko šeimai, leidusiai publikuoti jo poeziją ir paskutinius užrašus, skirtus kūrybiniam vakarui Jiezno kultūros namuose. Šis susitikimas turėjo įvykti lapkričio pabaigoje, Algis jam kruopščiai rengėsi, užsirašė apmatus atsakymų į dažniausiai jam užduodamus klausimus, pavyzdžiui, pasmalsavimus, kaip čia atsitiko, kad toks rimtas dailininkas yra ir populiariosios Anzelmutės, laikytos net liaudies daina, autorius. Jūratė Stauskaitė Algis Skačkauskas Atsakymai į neužduotus klausimus Nenoriu nei skaityti paskaitos, nei skatinti, kad tuoj pat užsiimtumėte kūryba, tačiau, jeigu kam nors kirba meninės idėjos (o jos gali būti ir rašytinės, ir muzikinės, netgi inžinerinės), tą galbūt padrąsinsiu savo patirtimi pasidalydamas. * * * Anzelmutė tai dainelė, kuri nenorėjo numirti. Taip būna su daugybe tiek muzikinių, tiek ir dailės kūrinių. Kolekcijose atsiranda paveikslų, poezijos, kurie daugybę kartų galėjo būti ne vienos rankos sunaikinti. * * * Kūrėjo mąstymas, minties darbas, analitiškumas kūrinį formuoja tik tiek, kiek reikia. Gražus menas slypi kažkur neprieinamoje vietoje. [Tas mąstymas] = vos ne 0. * * * Vėjas atplėšė namo duris. Jos tabaluojasi. Galima parašyti apie tai eilėraštį liūdnai nuobodų. Galima pavaizduoti: šviesa tamsa, stebėti ir pasiimti, ko kam reikia. * * * Įkvėpimas? Greičiau tai sąmonės apšvietimas, nušvitimas. Būsimą kūrinį gali pamatyti ar nujausti daug anksčiau, net keletą metų prieš jam atsirandant, kai, susiklosčius palankioms aplinkybėms, ateina jo eilė. * * * Gaila neišnaudotų galimybių (lavinimuisi), gaila neišnaudoto laiko. * * * Aš negaliu daug gerų darbų sukurti, naudotis schemomis ir čiulpti iš visuomenės pinigus, negaliu mulkinti. 32 K u l t ū r o s b a r a i

35 Algis SKAČKAUSKAS Nuotaka, vėluojanti į fajetoną. Drobė, aliejus; 65x100 Algis SKAČKAUSKAS Stogdengys tarp žiedų. Drobė, aliejus; 81x100

36 Algis SKAČKAUSKAS. Laiškas į narvą. Drobė, aliejus; 81x195 Algis SKAČKAUSKAS Tulpių išnešiotojas. Drobė, aliejus; 196x98 Algis SKAČKAUSKAS Nepatiklus paukštis. Drobė, aliejus; 196x98 Vidmanto Ilčiuko reprod.

37 Odeta ŽUKAUSKIENĖ TIKROVIŠKOS ILIUZIJOS IR ILIUZINĖ TIKROVĖ Baltijos tarptautinio meno trienalė Miesto istorijos vizualiniam menui atvėrė viešąsias ir X privačias Vilniaus erdves. Pagrindinė projekto paroda Juodos gulbės, tikros istorijos ir privačios tiesos, pristatanti 36 menininkų kūrinius, veikia Šiuolaikinio meno centre, kita projekto dalis Vilnius COOP: trūkiai, fikcijos ir praktikos (kuratorės Vera Lauf ir Ūla Tornau) ekskursijų pavidalu vyksta įvairiose atvirose ir uždarose miesto vietose. Tikriausiai simptomiška, kad Vilniaus gyvos erdvės virsta meninių iliuzijų scenovaizdžiais, o parodų salėje eksponuojami kūriniai instaliacijos, filmai ir fotografijos sustiprina tikrovės ir iliuzijos efektus, kad atskleistų regimas ir neregimas, egzistuojančias ir neegzistuojančias Vilniaus vietas kaip atsvarą įprastiems Vilniaus įvaizdžiams. Įvairių šalių menininkai bandė iš to, kas apčiuopiama ir kas tik nujaučiama, sukurti fantasmagorišką miesto portretą netradicinėse erdvėse. Miestas atsiveria mintims, nuojautoms, palyginimams, vizijoms, kurios ištrina geografines ar kartografines ribas, panaikina skirtį tarp privataus ir viešojo gyvenimo, tarp tikrovės ir pramanų. Juodos gulbės Parodos koncepcijos autoriai Amsterdamo de Appel meno centro direktorė Ann Demeester ir ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas pasitelkė libaniečių kilmės JAV rašytojo ir biržos maklerio Nassimo Ni- K u l t ū r o s b a r a i cholaso Talebo teoriją, išdėstytą greitai išpopuliarėjusioje knygoje Juoda gulbė (The Black Swan, 2007). Šiame bestseleryje juoda gulbė tai metafora, atskleidžianti, koks paviršutiniškas ir netikras yra žmogaus žinojimas. Knygos įvade autorius pateikia tokį pavyzdį: kadaise europiečiai buvo šventai įsitikinę, kad visos gulbės yra baltos, kliaudamiesi paprasčiausiu aplinkos stebėjimu. Šį įsitikinimą paneigė žinia, kad Australijoje gyvena juodos gulbės. Pasak Talebo, jau šis paprastas pavyzdys rodo, kad suvokimas yra paremtas išvadomis, kurios padaromos nežinant ir nenumatant daugybės dalykų. Taip įdiegiami ir klaidingi įsitikinimai. Vienas iš parodos dalyvių tikslų, matyt, ir yra parodyti, kad meninė kūryba tai juodų gulbių ieškojimas, žaismingas, intuityvus, lyriškas ir įtaigus bandymas paneigti, kad visos gulbės yra baltos? Kita vertus, kūryba gali ne tik atrasti, bet ir išrasti juodas gulbes. Šios meninės fikcijos papildo mūsų minties paveikslus ir tikrovės pažinimą. O gal parodos visumai svarbesnė buvo kita Talebo knygos potekstė, nusakanti, kokiomis begalinėmis galiomis pasižymi atsitiktinumas, juodos gulbės metafora apgaubtas įvykis, kurio neįmanoma numatyti? Pasak rašytojo, nedėsningas įvykis, kurio neįmanoma nuspėti, visada būna lemtingas ir smarkiai paveikia savo netikėtumu. Neabejotina, kad nenumatyti ir nevaldomi įvykiai smarkiai sukrečia ir keičia visuomenės gyvenimą. Latvių menininkas Edmunds Jansons įspūdingoje dokumentinėje animacijoje Mažo paukštelio dieno- 33

38 raštis (2007), sukurtoje pagal unikalius aštuoniasdešimtmetės Irinos Pilkės piešinius, išvardija tuos sąjūdžius, režimų ir sienų griūtis, įvykius, kurie iš esmės pakeitė tiek mūsų epochos scenografiją, tiek asmeninį kiekvieno gyvenimą. Animaciniame filme pateikti realūs įvykiai atskleidžia gyvenimo, laiko, vertybių efemeriškumą. Deimanto Narkevičius garso skulptūra Ką begrotum skamba lyg 1940-aisiais byloja ne tik apie greitus technologinius pokyčius, kurių sūkuriuose prasmego kokybės matai. Jo pateiktos istorijos pagrindinis veikėjas yra reikšmingas technologinis įvykis, regą pavertęs klausos organu. Garso skulptūra byloja ir apie prarastas miesto gyvenimo erdves, kurias prasmių pripildydavo plokštelių muzika. Muzikos klausymasis buvo simbolinė miesto gyvenimo forma. Pasak Talebo, a posteriori visi bando atsitiktinumus kuo nors paaiškinti, racionaliai pagrįsti. Tačiau gyvenime, o juo labiau kūryboje, vis tiek viešpatauja nežinia ir atsitiktinybė. Netikėtumas ir žaismė yra amžini kūrybos palydovai. Pamatyti ir suvokti kūrybinį procesą skatina Pavelo Brailos monumentali videoinstaliacija Tikrai nebaigta (2009), pasakojanti, kaip filmavimo aikštelėje nutikę įvykiai netikėta linkme pasuko pirmojo moldaviško filmo likimą. Nyderlandų menininkas Frankas Koolenas improvizuotą instaliaciją Panorama sukūrė iš atsitiktinių daiktų, įsigytų parduotuvėse ir turguje, kai atvyko į Vilnių ir apsigyveno viešbutyje Panorama. Atsitiktinumais improvizavo ir menininkų grupė Ha za vu zu iš Stambulo, surengusi projektą Duonos kelias Vilniuje jie rinko ir dabar ŠMC viešai saugo duoną. Taigi menas slypi ir ten, kur jo visai nesitikima. Kad papildytų tikrovę ir praplėstų pasaulėvaizdį, juodos gulbės ŠMC salėje leidžia pasimėgauti staigmenomis, pasinerti į nežinomybę, patirti netikrumą, skatina kitaip pažvelgti į tikrovę, pasimėgauti iliuzijomis, o išėjus iš vizualaus labirinto suabejoti miesto ir supančios tikrovės tikrumu. Tikros istorijos su tikrovės ir iliuzijos efektais Parodos pavadinimas kužda, kad ŠMC labirintuose eksponuojamos tikros istorijos. Tikrumo ir tikrovės įspūdį vizualiniuose kūriniuose kuria vizualūs, pasak Roland o Barthes o, tikrovės efektai, tiesa, perkelti į meninę erdvę jie netenka ir savo funkcijos, ir kasdieninio statuso. Instaliacijos, sukurtos iš tikrovės daiktų ir kasdienybės dokumentikos, patvirtina: nors vizualusis menas ir konkreti tikrovė yra glaudžiai susiję, bet tarp jų negalima dėti lygybės ženklo. Inscenizuotas sovietmečio kambarys, apnuoginta gyvenamoji aplinka, kūrybos dirbtuvės su buteliais ir maisto likučiais, įvairūs rakandai, knygų šūsnys, atvirukai ir kiti iš įprastos aplinkos ištraukti arba atkurti kasdienybės liudytojai ne tik kuria tikrovės efektus, bet ir rezga pinkles žiūrovams. Paminėsiu tik keletą pavyzdžių: Kevinas van Braakas instaliacijoje Knygos deginimui? apžvelgia knygų deginimo praktikas ir dabarties Lietuvos bibliotekų skurdą, Alison Jackson trompe l oeil skulptūra MATYMAS APGAUNA, Bushas su Rubiko kubu savo užmačiomis primena René Magritte o paveikslą Tai ne pypkė. Įstrigo į atmintį Franko Kooleno instaliacija iš pigių namų apyvokos daiktų, Irinos Korinos kambario instaliacija Kamufliažas, Nikolajaus Oleinikovo projektas Monumentas. Internacionalas, sukurtas iš įvairių objektų ir plakatų, Chim Pom grupės instaliacija Kuru Kuru vakarėlis, Žilvino Landzbergo eglės Apčiuopiami daiktai, paimti iš gyvenamosios aplinkos ir perkelti į parodų salę, keistai apnuogina kasdienybę arba dirbtinai sukonstruotą pasaulį ir atveria tikrovės regimybę. Vizualinį pasakojimą sudarantys tikrovės efektai leidžia patirti tikrovę-kaip-vaizdą. Tikrovė paverčiama fikcija arba vizualine iliuzija. Kitaip sakant, tikrovės efektai sukuria tikrovės nerealumo įspūdį. Tikrovė ir vaizduotė, realybė ir pramanai dar labiau susipina toje pačioje salėje rodomuose filmuose. Videomenininkai ir filmų kūrėjai elgiasi priešingai jie sustiprina ne tikrovės, o iliuzijos efektus, panardina žvilgsnį į netikrą tikrovę. Laura Garbštienė Filme apie nežinomą menininkę (2009) įvairias vietoves 34 K u l t ū r o s b a r a i

39 (sakralines ar viešąsias erdves) susiejo su stereotipų užgožtomis erdvėmis, tikrovės vaizduose išryškindama arba sustiprindama vaizduotės ir įsivaizdavimų apraiškas. Iliuzijos efektai dar stipresni Evaldo Janso videofilme Būti išstatytam (2006) fikcijų inkliuzai čia apnuogina dokumentinius kadrus ir suponuoja ironišką žvilgsnį į tikrovę. Ši dokumentika, kurioje filmo herojus, tarsi koks Holivudo filmų supermenas, sklendžia virš Vilniaus ir vėl sugrįžta į tikrovės kadrą, ironiškai nurodo, kad kasdien ekranuose regimi vaizdai vis rečiau turi atitikmenį tikrovėje. Televizijos perteikiami miesto gyvenimo paveikslai sklidini apgaulingų iliuzijų. Janso filmas personifikuoja vaizdinių ir sistemų dvilypumą, kuris atspindi visuomenės psichikos būklę. Iliuzijos efektų esama ir Vitos Zaman videofilme Šanchajus (2009), kuriame Vilnių matome kaip pasaulio megalopolį su universaliais rajonais (Šnipiškių ir dangoraižių priešprieša). Atrodo, tarsi pati tikrovė kuria fikcijas, sumaniai pasitelkdama kino efektus, kurie kelioms akimirkoms sugriauna įprastą muilo operos logiką ir tikrovę paverčia animacija. Videofilmuose išryškinti iliuzijos efektai savitai atskleidžia tikrovės fiktyvumą ir dirbtinį realybės virtualumą. Atmetus techninius skirtumus, atrodo, kad instaliacijose naudojami tikrovės efektai anaiptol nėra videofilmuose naudojamų iliuzijos efektų priešprieša. Jie skirtingomis priemonėmis atveria tarpsluoksnį tarp tikrovės ir fikcijos, o kartu ir papildomus prasminius miesto gyvenimo turinius. Privačios arba kūrybinės tiesos Supindami žodžius ir vaizdus, kai kurie vizualinio meno kūrėjai pasitraukia į meninės kūrybos užribį, kad stotų į akistatą su antropologiniais klausimais, suponuotų analitinį požiūrį į istoriją ir atmintį, apčiuoptų miglotus tapatumo kontūrus. Jie kelia esminius klausimus: kaip miesto būtį veikia žodžiai ir vaizdai? kokius jie palieka pėdsakus? ką jie įaudžia į atmintį? kaip veikia mintį, kūrybą? Estetiškumui įsigalėjus visose gyvenimo srityse, vizualinio meno kūrėjai dažnai atmeta vaizduojamąjį K u l t ū r o s b a r a i pradą ir renkasi antropologinį tyrimą, kuris vienaip ar kitaip susijęs su tiesos paieškomis. Vizualinėje kūryboje tiesa pasireiškia kaip būties, istorijos, patirties apnuoginimas. Pasak Gilles io Deleuze o, dabarties menas gali užčiuopti ir įvaizdinti nereprezentuojamą tikrovės pusę, esančią anapus sukurtos realybės, ir atskleisti abject (Julia Kristeva) formas. Kaip tik tokias niekingas (abject) formas arba gluminančius beprasmybės iššūkius, nereprezentatyvius kūrėjo ir aplinkos santykius atskleidžia Kęstučio Šapokos vizualiniaitekstiniai arba etnologiniai etiudai apie paveikslų gyvenimą Vilniaus interjeruose. Šis laisvas atsivėrimas arba nuoširdi dokumentika apnuogina menininko būtį, atskleidžia tai, kas neapdorota žalią miesto gyvenimo medžiagą, kurioje skendi neretušuotos privačios ir visuomeninės tiesos. Tiesos apie kultūrą, kultūrines vertybes, vartotojišką požiūrį ir, žinoma, apie visuomenei būdingą filisteriškumą. Estų menininkės Kristinos Norman instaliacijoje Po karo antropologiškai pristatomas kontroversiškas požiūris į Bronzinio kareivio paminklą Taline. Šiame tyrime, pagrįstame vizualinėmis formomis ir dokumentine medžiaga, svarstoma apie sąlygas, tradicijas ir atmintis, kurios apibrėžia miesto erdvių ir tikrovės suvokimą. Atmintį artikuliuoja ir Rusijos menininko Nikolajaus Oleinikovo projektas istorinė scenografija tarptautinio darbininkų judėjimo istorijai. Tokia eksperimentinė praeities interpretacija skatina suprasti ir pajusti ne tik jau susigrąžintą atmintį, bet ir tai, kas užmiršta, išstumta į kolektyvinės pasąmonės kerteles. Antropologinis požiūris išryškėja ir videoinstaliacijose (Cora Roorda Van Eijsinga), ir filmų rimeikuose (Pavel Braila). Atkreipiamas dėmesys į vizualines patirtis, kurias suformavo ekrane suvaidintos meilės, neapykantos, švelnumo, žiaurumo ir kitokios gyvenimiškos scenos. Pakeisdamas filmų veikėjus, Braila tarsi nurodo, kad šias scenas vaidina ne tik konkretus aktorius. Tapę mentalinio gyvenimo dalimi, kine susiformavę stereotipiniai vaizdiniai veikia bendravimą, išduoda slaptus polinkius, mintis ir veiksmus. 35

40 Šiaip ar taip, vizualinis menas, net ir pasukęs antropologinių tyrinėjimų keliu, išsaugo atvaizdui būdingą daugiaprasmiškumą, savitą logiką. Vizualinis antropologinis tyrimas kalba įtaigiau negu analitinis tekstas ir palieka atvirus arba neišskleistus klausimus apie išgyventas, išjaustas ar nujaučiamas tiesas. Tikros ir pramanytos miesto istorijos Juodos gulbės, tikros istorijos ir privačios tiesos yra projekto Miesto istorijos dalis, todėl dauguma čia eksponuojamų kūrinių vienaip ar kitaip vizualizuoja urbanistines patirtis (asmenines, viešąsias ir privačias, kūrybos, atminties ir vaizduotės erdves), kuria miesto kaip šventiškos salos ar kaip dykros metaforas, svarsto apie turistinius miesto vaizdus, jo muzikalumą ir kinematografiškumą. Įvairiausi meniniai sprendimai leidžia įžengti į pritemdytą atminties kambarį, įeiti ir išeiti iš gyvenamosios erdvės, leistis į virtualią kelionę po svetimą miestą, stebėti didmiesčio gyvenimą ekrane, atrasti jo kriminalinius ar seksualinius atspalvius, drauge su operatoriumi apžvelgti architektūrinę panoramą, žiūrėti televizijos kronikas. Visi meniniai sprendimai, žinoma, siekia savų tikslų. Dabarties vizualinėse miesto patirtyse nėra ribų tarp išorinio ir vidinio, privataus ir viešojo gyvenimo, medžiaginės ir juslinės būties, tarp to, kas realu ir kas virtualu, regima ir neregima. Viskas keistai susipina, gal net apsiverčia aukštyn kojom. Daugelis kūrinių vienaip ar kitaip atskleidžia dabarties kūrėjų požiūrį (iš šalies ir iš vidaus) į Vilnių atvirą ir uždarą, tikrą ir virtualų, regimą ir pramanytą miestą. Dalis kūrinių buvo specialiai sukurta Vilniui, o dalis niekaip su juo nesusiję, bet skatina ieškoti galimų ar negalimų saitų. Beje ar deja, istorinių aliuzijų beveik nėra, išskyrus nuorodas į sovietmetį. Galbūt todėl, kad menininkai buvo prašomi atrasti Visurvilnį ir Niekurvilnį, kurį atrado tarp (daugialypės) tikrovės ir nebūties. O gal todėl, kad nėra visuotinių reprezentacinių miesto kodų, kuriuos galėtų aktualizuoti arba dekonstruoti į Vilnių atvykę XXI a. postmodernistai. Knygoje Vilnius: City of Strangers (2008) Laimonas Briedis rašo: Vilnius niekada nebuvo keliautojų miestas ir, priešingai nei daugelis garsiausių Europos miestų, tokių kaip Roma, Paryžius, Londonas, Berlynas, Viena ar Maskva, niekada neįgijo naratyvinio arba reprezentacinio kanono, kuris miesto svečią galėtų vesti per jo istoriją ir geografiją. 1 Tai papildomai skatina aktualizuoti dabarties laiką ir pabrėžti vieną iš postmodernybės šūkių čia ir dabar. Štai JAV menininko Paulo Ramirezo Jonaso instaliacija, sukurta iš akmenų ir plytų, primena griuvėsius. Kažin ar galima perprasti menininko, kurio kūrybą paskatino Vilniaus gatvių pavadinimai, tikslus, tačiau griuvėsiai skatina galvoti ir apie tai, ką Marcas Augé vadina naujomis šiuolaikinėmis ne-vietomis (non-lieux 2 ) arba erdvėmis, kurios nepaliks vertingų istorinių griuvėsių. Šis paradoksalus autentiškumo nykimas suteikia griuvėsiams ypatingą reikšmę. Postmodernistinė čia ir dabar nuostata paslaptingai siejasi su budistine dzen filosofija. Chim Pom grupės menininkų iš Tokijo videofilmas Mirties juoduma tikriausiai visiškai atsitiktinai įvaizdina kultinėje Ričardo Gavelio knygoje Vilniaus džiazas sukurtas metaforas ( Vilnius yra varnas, Vilnius yra juodvarnių karalija, milžiniškas juodvarnis geležiniu snapu, Bet kokia Vilniaus teorija turi būti pagrįsta varnais, Dabartinio Vilniaus varnas kaip Geležinio Vilko priešprieša! ). Varnų antskrydžius nufilmavę Tokijyje, japonų menininkai į Vilnių atsivežė varno iškamšą. Gal iš tikrųjų šis simbolinis veiksmas skatina pasižiūrėti į miestą iš lyginamosios perspektyvos, atverti žaismingas tarpkultūrines ir tarpistorines erdves? Gal spontaniška dabarties atsklaida (nikon) ir ženklų perkėlimas (kyoryaku) atskleidžia erdvių daugialypumą? 3 Ir skatina klausti: kas gi yra Vilniaus prigimtyje, kad vis atgaivinama mistiško juodvarnio metafora? Miesto erdvės paslaptingai siejasi ir su psichologinėmis būsenomis. Simboliška Lauros Garbštienės filmo pradžia, atvedanti į Vilniaus dailės akademijos kiemelį prie paminklinės lentos nežinomam meni- 36 K u l t ū r o s b a r a i

41 ninkui. Autorė tarsi nurodo, kad simbolinės formos atskleidžia slaptas psichologines būsenas. Atgailaudama ir graužiama kaltės už jau įamžintą ir įtvirtintą menininko nepripažinimą, filmo herojė leidžiasi į piligriminę kelionę. Mindaugo Navako kūrinyje Avua! (2006) miestas taip pat pristatomas pasitelkiant virtualią kelionę šįkart tai nesibaigiantis klajūno klaidžiojimas po Artimųjų Rytų turgų. Miesto kaip kelionės metafora fiksuota ir Arielio Orozco fotografijų cikle Aš keliauju per miestą ir miestas keliauja su manimi (2005). Miesto kaip klajonių vietos viziją jau įtvirtino kinematografija, gal todėl, kad miestas yra nepaprastai kinogeniškas. Kinas tapo išskirtiniu gyvenimo mieste mediumu, o urbanistinė aplinka įprasta filmų scenografija. Tai liudija šioje parodoje eksponuojami filmai, metaforiškai perteikiantys miesto erdviškumą, muzikalumą ir iliuziškumą tai, kas skleidžiasi anapus architektūros ir funkcinės erdvės ribų (pvz., Beatrice Gibson, Gail Pickering filmai). Aurelija Maknytė ( Žmogus zuikis ) primena, kad televizija taip pat gilinasi į privačią ir viešąją kasdienybę. Ironiški serialai apie zuikį parodo, kaip vaizdinės komunikacinės priemonės veikia miestiečių mąstyseną. Jos kuria tam tikrus simbolinius naratyvus, psichologinę atmosferą, formuoja žiūrėjimo ir matymo įpročius. Parodoje daug įdomių, įžvalgių ir vizualiai pagavių darbų. Akys ypač godžiai žvelgia į Algimanto Kunčiaus 7-ojo dešimtmečio fotografijas, Vilniaus atminties vietas, kurių realybė dabar atsiskleidžia jau irgi netiesiogiai, nes žvilgsnis skverbiasi per laiko, prisiminimų, literatūros ir pasakojimų rūką. Mintyse gretiname buvusias ir esamas miesto erdves, simbolines elgesio formas kuriame lyginamuosius paveikslus. Žilvinas Landzbergas Skirtingi menininkų žvilgsniai atskleidžia reikšmingus ir nereikšmingus simbolinius, architektūrinius, žaidybinius, socialinius ir psichologinius miesto prigimties aspektus, Vilniaus gyvenimo reiškinius, kuriuos paprastai gaubia ir slepia racionalios formos, niveliuojantis kasdienybės grimas. Vizualiniai pasakojimai, pabrėžiantys tikrovės iliuziškumą ir savaip materializuojantys fikcijas, pateikia netikėtų užuominų apie matomus ir nepastebimus miesto kaip realaus ir iliuzinio darinio sluoksnius, papildo vizualinį miesto patyrimą ir atveria erdves kitokiems vaizduotės ir minties paveikslams. 1 Laimonas Briedis, Vilnius: City of Strangers, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p Marc Augé, Non-lieux, introduction à une anthropologie de la surmodernité, Paris: Seuil, Carl Olson, Zen and the Art of Postmodern Philosophy. Two Parts of Liberation from the Representational Mode of Thinking, USA: State University of New York Press, K u l t ū r o s b a r a i

42 Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė ETIUDAS APIE DVEJONĖS PRADŽIĄ Atsitiktinumas tai Dievo pasirinktas būdas likti anonimu. Albert Einstein Atsitiktinumų nebūna. Tai, kas kartais atrodo aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės. Friedrich Schiller Atsigręžiu į praėjusią vasarą ir matau ją sklidiną abejonių, laimingų atsitiktinumų ir keistų sutapimų. Namuose kalbos be paliovos sukosi apie pjesę, kurią Jurašas rengėsi statyti XI tarptautiniam festivaliui Naujosios dramos akcija (NDA). Prodiuseriui Audroniui Liugai pats pasiūlęs Dvejonę (Doubt), dabar kamavosi svarstydamas, ar ši Amerikos airio Johno Patricko Shanley o pjesė-parabolė apie tolerancijos stoką, senųjų vertybių krizę ir konservatyvų bažnytinės bendruomenės požiūrį į moralę ras atgarsį čia, tvirtų katalikiškų tradicijų krašte. Gal jos pastatymas rudenį įkris kaip karšta žarija į šaltą vandenį, sušnypš, papiktins vieną kitą ir užges, nepalikęs nė ženklo? O gal pažadins gyvą refleksiją, paakins žvilgtelėti į savo vidų, sulaikys ranką, užsimojusią sviesti akmenį į savo artimą? Ar galima pasikliauti nuojauta, kad kaip tik ši pjesė šiandien reikalinga supriešintoje, liguisto įtarumo apimtoje visuomenėje? svarsto Jurašas. Jis ir tiki savo pasirinkimu, ir juo abejoja. Tos dvejonės senos kaip pasaulis, nes visi mes (o juo labiau menininkai) esame dvejojantys angelai. Pasak Emilio Ciorano, istorijai pradžią davė dvejonė, o žmogų galima kildinti iš prigimtinio svyravimo [ ] Nublokštas į žemę, kad išmoktų rinktis, jis yra pasmerktas veikti, rizikuoti ir tinka tam, tik užgniaužęs stebėtoją savyje ( Dvi tiesos ). Pjesės pasirinkimo dvejonės prasisklaidys, kai spektaklio kūrėjai, pasmerkti veikti, rizikuoti, pradės darbą, spręsdami lygtį su daugybe nežinomųjų: kur gauti lėšų, kur repetuoti, kur rodyti spektaklį... Kol kas yra tik kertinės atramos: prodiuseris festivalis Naujosios dramos akcija, pjesė, Aivaro Mockaus išversta į lietuvių kalbą, ir parinkti aktoriai: Eglė Mikulionytė, Povilas Budrys, Vaida Būtytė, Oneida Kunsunga. Penktasis neįvardytas spektaklio veikėjas dar tik šmėsčioja Jurašo vaizduotėje (Simonas Lindešis). Tačiau kur, į kokią pastogę juos pakviesti ir pradėti Dvejonės kelią į sceną? Vasara įsibėgėja su liūtimis, nuolat plaunančiomis smaragdinę vešlių pievų žalumą, su šventiniais įvykiais, su saulėje mirgančiomis kasdienybės dulkėmis ir su svečiais iš tolimų kraštų Australijos, Amerikos, Kanados. Juk šią vasarą apstu ypatingų progų švenčiamas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, Vilnius yra Europos kultūros sostinė, rengiamos dainų ir kitokios šventės... Su savo choreliu atvyko ir mano niujorkietė bičiulė Dalia Sakas, pianistė, o dabar ir chorvedė. Vieną liepos popietę einame su ja į Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolyną, pas bonifratrus, kaip įprasta vadinti. Nutarėme aplankyti seserį Ignę, šios vienuolijos vyresniąją. Į atmintį nuo studijų laikų įsirėžę senieji Bonifratrai, kai pro juos vedė kelias į universitetą. Daug kartų su širdgėla žiūrėjau į nevarstomas sovietmečiu uždarytos bažnyčios duris, į apšepusį, trūnijantį barokinį vienuolyną, kur dar glaudėsi pora vienuolių, pasitraukusių į pogrindį. 38 K u l t ū r o s b a r a i

43 Regis, jis tik per stebuklą išliko čia, pačioje sostinės širdyje, svetimoms kariuomenėms vienai po kitos siaubiant miestą. Dabar vienuolynas atjaunėjęs, sugrąžintas į gyvenimą ir šviečia pastelinėmis spalvomis. Skverelyje prie jo sėdinėja keletas valkatėlių. Sesuo Ignė laukia mūsų prie vartelių, džiugiai išskečia rankas ir apkabina Dalią jodvi senos bičiulės nuo tų laikų, kai sesuo Ignė daugiau nei porą dešimtmečių vadovavo Amerikos lietuvių vaikų stovyklai Neringa, įsikūrusiai miškingoje Vermonto valstijoje. Ten pianistė Dalia kiekvieną vasarą vykdavo padirbėti su vaikais. Iš Neringos laikų sesuo Ignė prisimena ir mane, kaip mamą, kuri porai savaičių palikdavo sūnų jos globai. Tėvus prisimenu pagal vaikus, sako ji, be abejo, juokais, nes tie vaikai jau seniai nebe vaikai, kažin ar ji juos atpažintų, o mudvi esame ne kartą susitikusios ne tik Vermonte, bet ir čia, Vilniuje. Sesuo Ignė vedasi mus į vidų ir didžiuodamasi aprodo visą restauruotą vienuolyno ansamblį: Šv. Kryžiaus bažnyčią, vienuolyną ir jo salę, koplyčią, studenčių namus, socialinės pagalbos centrą (čia pasirūpinama ir benamiais, ir anoniminiais alkoholikais). Atverčia albumą su tvarkingai sudėliotomis nuotraukomis, kuriose įamžintos vienuolyno atstatymo stadijos tie dešimt metų, kai iš griuvėsių lėtai kėlėsi barokinis vienuolynas su pagalbiniais pastatais. Apie nueitą kelią sesuo Ignė kalba greitai, dalykiškai, paprastai, tarsi kelių vienuolių pastangomis su nelengvai surinktomis lėšomis atstatyti vienuolyną būtų tik vienas iš daugelio darbų: kai pasiryžti, tai ir darai. Kai reikia, eini. Ir dvejonėms nelieka vietos. Sesuo Ignė šypsosi, o jos šypsena slepia ryžtą, susikaupimą, pašalinių interesų neblaškomą tikslo siekį ir didžiulę dvasinę energiją. Tai, kas jau tampa deficitu šiuolaikiniams išblaškyto dėmesio, tarp vertybių duženų pasiklydusiems hedonistams. Ar vienuolės kelias suteikia jai tokį integralumą ir pusiausvyrą, tokį žvilgsnio skvarbumą? perbėga mintis, jos besiklausant. Ir šmėsteli prisiminimų nuotrupos apie mano giminės vienuolę jau be vienuolyno, tapusią muzikos mokytoja, apie mano pradžios mokyklos mokytoją seserį Agnietę, apie Pažaislio vienuolyną, sovietmečiu paverstą psichiatrine Ne, ne apie tai dabar, K u l t ū r o s b a r a i ne apie tai, sakau sau, bet jau žinau, kodėl mane taip veikia ši aplinka, kur esu metais, kai darbai buvo baigti ir Šv.Kryžiaus bažnyčia pašventinta, Vilniaus miestas už paveldo išlaikymą apdovanojo vienuoliją šv. Kristoforo statulėle. Parsinešiau tą statulėlę, sukviečiau statybininkus ir pasakiau: jūs tos statulėlės verti, ne mes. Ir surengėme jiems padėkos vaišes, pasakoja sesuo Ignė ir juokdamasi priduria, kad oficialiai į ją daug kas kreipiasi ponia vienuole. Amerikoje vadina paprastai sister, o Lietuvoje ponia vienuole arba malonybiniu sesute. Stovime vienuolyno salėje tarp baltų kolonų, erdvėje, prisodrintoje istorijos šnabždesių, maldų ir atodūsių. Akustika čia puiki, balsas skamba aiškiai, su visais pustoniais, lyg kas sakytų monologą ar giedotų litaniją (kaip giedodavo gegužines litanijas Pažaislyje). Regis, net išgirstu, kaip kalbasi Dvejonės katalikų mokyklos direktorė sesuo Aloyzija su jaunėle mokytoja seserimi Džeims. Kokia nuostabi salė, sakau seseriai Ignei ir dingteli mintis, kad ieškodami panašios erdvės po visą miestą dabar blaškosi pjesės statytojai. O taip, žinoma. Kadaise čia buvo bonifratrų įsteigtas lazaretas, paaiškina ji niujorkietei bičiulei. [Ir pirmoji Lietuvoje psichiatrijos ligoninė, priduriu mintyse.] Šioje salėje dabar rengiame tautodailės parodėles, poezijos skaitymus, tęsia sesuo Ignė ir ragina mus nusileisti keliais laipteliais žemyn ten, salės kampe, tebėra senovėje iš žemės ištryškęs gyvas šaltinis, turintis gydomųjų galių. Išsaugojom jį. Pasisemkit, atsigerkite stebuklingo vandens. Staiga iš atminties išplaukia pažįstamos eilutės:... po vienuolynu srus požemio upė, bus jos vanduo, nors po žemėm, skaidrus, šventas šaltinis vis gyvasties kupinas, žvelgsiu iš tolo tylioj pašalėj... Taip Judita Vaičiūnaitė rašė eilėraštyje apie Bonifratrus (Iš ciklo Vilniaus bažnyčios ). Odos paviršiumi perbėga lengvas virpulys, jaučiu drėgną požemių alsavimą, istorijos prisilietimą. Sakytum, iš šaltinio gelmės padvelkė į 39

44 mane gyva senojo Vilniaus praeitis. Ne kartą mintimis grįšiu į šitą vietą, bet tai bus vėliau, kai šioje erdvėje jau skambės aktorių balsai ir kiekvienas iš jų aistringai gins savo teisybę. Baltojoje vienuolyno salėje atsisveikiname su seserim Igne, dar užsimenu, kad Jurašas rengiasi statyti Shanley o Dvejonę. Pagal tą pjesę Amerikoje buvo susuktas filmas Doubt, paaiškinu, nors nemanau, kad sesuo Ignė tą filmą matė. Mano nuostabai, ji sako: Taip, taip, mačiau jį. Geras filmas. Įdomu, kaip pavyks spektaklis, kaip ta pjesė skambės lietuviškai. Tegu užeina Jurašas, jeigu jam įdomu. Parodysim, kaip mes čia susitvarkėm, priduria sesuo Ignė ūkiškai, tuo metu dar nenujausdama, kad ši vienuolyno salė, pjesės statytojams prašant ir jai leidus, taps nuostabia Dvejonės repeticijų vieta. Manfred Kielnhofer. Laiko sergėtojai. Instaliacija Bet dabar dar tik liepos vidurys, dzūkiškos sodybos verandoje ant stalo guli atverstas Dvejonės tekstas. Prie upės, tarp aukštų viksvų triūsia varnėnai, visas būrys, pasiklydęs pievos žalumoje. Žolę vėl reikia pjauti, sako Režisierius (taip jį visais gyvenimo atvejais vadina mano gera bičiulė). Seniai laikas pjauti žolę, ryžtingai pakartoja, bet nepajuda iš vietos, įsmeigęs akis čia į tekstą, čia į greta gulintį atviruką reprodukciją iš Tarptautinės meno mugės Art Vilnius 09. Tai Manfredo Kielnhoferio, austrų dailininko iš Linco, figūratyvinė skulptūrų instaliacija Laiko sergėtojai. Šešios keistos figūros, apsisiautusios pilkšvais apsiaustais su gobtuvais ant galvų, primena gal ilgame kelyje stabtelėjusius vienuolius, gal protėvių šešėlius ar Dievo pasiuntinius. Jau kelinta diena jis vis pavarto rankose šitą atviruką. Nesuprantu, kam aš jį pasiėmiau iš austrų Artpark galerijos, svarsto ir staiga nušvinta: Žinau! Dabar tikrai žinau, kokių dekoracijų man reikia! Į šitus panašių apsiaustų. Nieko kito. Ir daugiau nieko! džiaugsmingai kartoja. Regis, spektaklio sprendimas, kaip tas žolėje klaidžiojęs varnėnas, netikėtai nutūpė jam tiesiai ant delno ir abejonės dėl spektaklio struktūros išsisklaidė. Bet džiaugsmas trumpas: spektaklis statomas asketiškomis sąlygomis, scenografo nėra, lėšų kostiumams nenumatyta, niekas nepasiūs apsiaustų, panašių į šias skulptūrines formas. O gal? Lietus ir knygos. Skaitymas kasdieninė lietingų dienų duona kaime. Jonas narsto Dvejonės teksto sąnarius, piešia spektaklio mizanscenas paraštėse, o aš tūnau kluone ir skaitau senąjį Lietuvos metraštį Bychovco kroniką, parašytą literatūrinių polinkių turėjusio metraštininko, nuostabiai supynusio įvykius, faktus su išmone ir legendomis. Įsitraukiu kaip į nuotykių romaną, kaip į trilerį. Viešpatie, kokie šiurpulingai smagūs kunigaikščių žygių, kovų, jų širdgėlos ir džiaugsmų aprašymai vaizdai nelyginant iš Quentino Tarantino ar animacinių samurajiškų filmų. Krauju prausiasi lietuviai priešų rankose, marškomis apsisiautę eina į pirtį, kapoja totorių galvas, deda į maišus ir neša didikams... O Mindaugo sūnaus Vaišvilko gyvenimas prilygsta šekspyriškai dramai pavargęs lieti kraują, jis randa pamaldžią atvangą (o pagaliau ir žūtį) vienuolyne. (Gal ir šiuolaikiniai žmonės, kai vienas kitas iš jų vidury gyvenimo pasuka į budistų ar kitokios religijos vienuolynus, tiesiog ieško išeities iš pragaištingo dvasinio akligatvio?) Skaitydama metraštį matau, kaip permainingo būdo kunigaikštis Vaišvilkas, apsirengęs vienuoliu, keliauja į Šventąjį kalną. Mintimis grįžtu prie Laiko sergėtojų, jų vienuoliškų apdarų. Kažkas švysteli atmintyje. Atidarau girgždančias senos spintos duris, užpleišytas standžiai sulankstytu laikraščio stačiakampiu. Taip, ten kampe tebekabo sunkus, ilgas, brezentinis garstyčių spalvos apsiaustas su gobtuvu. Iš kelionės žvejų barža po Kuršių marias. 40 K u l t ū r o s b a r a i

45 Vakare klausiu Joną, ar jis atsimena tą kelionę Kuršių mariomis prieš penkiolika metų su bičiuliais, sūnumi Joriu ir jo draugu žonglieriumi Davidu: Grįžęs pasakojai, kad visąlaik lijo be prošvaistės, ir visi jūs vilkėjote ilgus brezentinius statybininkų ar žvejų apsiaustus. Taip, jie vaizdingi, tie sunkūs apsiaustai iš sovietmečio. Tokių dabar negausi. Gaila, jų liko tik vienas, sako jis. Mūsų gyvenimai yra prigrūsti daiktų, laukiančių, kad juos paverstume metaforomis, rašo Roland as Barthes as Teksto malonumuose. Tikra tiesa. Grįždami iš Dzūkijos į Vilnių, užsukame į Daržininkų kaimą, pas savo bičiulius Mildą ir Ričardą Gregaravičius. Milda architektė, Ričardas statybininkas. Tai jis surengė tą kelionę Kuršių mariomis ir visus aprūpino neperšlampamais apsiaustais, jau atgyvenusiais savo dienas statybų aikštelėse. Jurašas pasakoja jiems apie Dvejonę, būsimą spektaklį, nes šiuo metu jam niekas daugiau nerūpi. Kalba apie savo idėją: ant kėdžių kabo sunkūs apsiaustai su gobtuvais kaip kiautai, šarvai, kaip privačios erdvės saugotojai. Bet tokių apsiaustų, deja, nėra iš kur paimti. Ričardas pakyla ir eina į daržinę. Grįžta su garstyčių spalvos apsiaustu rankose. Dar vienas. O kiek jų reikia? klausia. Keturių. Ričardas vėl eina į daržinę, į malkinę, dar kažkur, ir dabar jų jau trys, o mūsų kluone ketvirtas. Reikia juos gerai išskalbti. Nunešioti. Jie iš tokio gumuoto audinio, kurio dabar nebegamina, santūriai sako jis. Tu mano dizaineris, Ričardai! apsidžiaugęs sušunka Jurašas. Man taip jų reikėjo, tų apsiaustų... Į galvą nebūtų atėję, kad teatrui tiktų. Niekam jie nebereikalingi, numoja ranka Ričardas ir atidaro kiemo vartelius, nes jau leidžiasi saulė. O rytoj repeticija. Kaip vyko Dvejonės repeticijos vienuolyno salėje, žinau tik iš nuogirdų. Sako, aktorius ypatingai nuteikė vienuolyno aura ir stebuklingas požemio upės vanduo. Šioje salėje esą lengva susikaupti, nes nejučiomis grimzti į pasąmonės sūkurius. Čia tokia tiršta tyla. Už vienų durų K u l t ū r o s b a r a i aktoriai kartais girdi maldininkų žingsnius jie eina prie altoriaus su paslaptingo vardo Švč. Marijos Snieginės paveikslu, atkartojančiu bazilikos Santa Maria Maggiore Dievo Motinos atvaizdą (pagal legendą Romos bazilika pastatyta ten, kur rugpjūčio 5-ąją iškrito sniegas, o dabar ir čia rugpjūtis). Už kitų salės durų tyliai vaikšto vienuolės su pelynų spalvos gobtuvais ant galvų. Aktorius įleidžia ir išleidžia sesuo Ignė. Kartais, kai aktorių nėra, ji žvilgteli į pjesės tekstą, atverstą ant kėdės, ir, atsiprašiusi už smalsumą, siūlo pataisyti kokį nors bažnytinių terminų netikslumą. Galvoju apie seserį Ignę. Ji Marijošiūtė, iš garsios muzikų šeimos. Tėvas Vytautas Marijošius, dirigentas, iki 1944 metų buvo Valstybės teatro meno vadovas. Artėjant sovietinei okupacijai, su šeima pasitraukė į Vakarus (Ignei buvo vos vieneri). Dėdė Romanas Marijošius, Operos ir baleto teatro solistas, dainavęs Lietuvos scenoje dar ir aštuntajame dešimtmetyje. Ignė užaugo Amerikoje, pasirinko vienuolės kelią, įstojo į vienintelį lietuvišką moterų vienuolyną Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją. Pagarba kultūrai, vyravusi muzikų šeimoje, būdinga ir jai. Kai tampi vienuole, yra sakiusi sesuo Ignė, neprarandi savo žmogiškųjų interesų. Nors Lietuvoje dažnas mano kitaip Kiekvienam žmogui būtina susitelkti į ką nors, kas yra už jo ribų, ar tai būtų menas, tarkime, muzika, ar kultūra apskritai. Reikia išlaikyti platų akiratį. Kodėl mes Vargdienių seserys? Todėl, kad siekiame padėti ne tik kūno, bet dvasios vargdieniams. Gal todėl ji tokia atvira Dvejonės tematikai, žvilgsniui į vienuolės ir kunigo konfliktą, į paklydimus ir prigimties silpnybes. Artėja rugsėjo antroji, kai vienuolyno salėje Dvejonės eskizas bus parodytas vienuolėms ir pirmiesiems negausiems žiūrovams, kiek jų ten sutilps. O kol kas laikas mūsų namuose teka tarsi tos dvi prieš akis susiliejančios upės viena srauni, sūkuringa, kita rami, lėta, drumzlina, su užutėkiais. Susitikusios skirtingos tėkmės dar kurį laiką teka lygia greta, paskui, artėdamos prie tilto, susilieja. Toks pat skirtingas būna ir laikas sraunus, sūkuringas per įtemptas Dvejonės repeticijas buvusioje špitolėje, 41

46 John Patrick Shanley. Dvejonė. Režisierius Jonas Jurašas. Sesuo Aloyzija Eglė Mikulionytė. Tėvas Flynas Povilas Budrys ramus, lėtas čia, paupyje, kur dienos viena į kitą panašios kaip tie ant virvės džiūstantys išskalbti garstyčių spalvos apsiaustai. Kai iš Vilniaus grįžta Jurašas, įsitempęs, karščiuojantis lyg drugio krečiamas, jis ir čia, Merkinėje, jaučiasi kito ritmo nešamas. Laiko nedaug, o dar tiek nepadaryta, sudejuoja. Kodėl reikia skubėti? negaliu suprasti. Nedidelė kamerinė pjesė, bus tik jos skaitymas, tik eskizas... Ne, čia ne skaitymas, čia bus spektaklis, grūmoja Režisierius kažkam, greičiausiai pats sau. Lėta mano dienų tėkmė nepaklūsta skubėjimui ir krypsta į savo užutėkius. Juoksies, sakau Jonui, bet aš tebeskaitau Bychovco kroniką. Dabar apie 14 vienuolių pranciškonų nužudymą Vilniuje, kaip tik ten, kur jūs dabar repetuojate. Štai kaip viskas buvo: Tuo metu, kai didysis kunigaikštis Algirdas žygiavo į Maskvą, o su juo buvo jo vaivada Petras Goštautas, susirinko Vilniaus miestiečiai pagonys ir dideliu būriu atėjo prie vienuolyno; nenorėdami, kad būtų Romos tikėjimo krikščionių, vienuolyną sudegino ir septynis vienuolius sukapojo, o kitus septynis vienuolius, pririšę prie kryžių, paleido Nerimi žemyn, sakydami: Nuo saulėlydžio atėjote, į saulėlydį ir grįžkite. Kam mūsų dievus naikinote. O vyskupo sode, kur juos iškapojo, toje vietoje ir dabar stovi kryžius. Vienintelis klausytojas mano skaitymo nebesiklauso, paskendęs savo rūpesčiuose, matyt, galvoja apie tėvą Flyną, seserį Aloyziją ir jokių sąsajų su pagonimis čia nemato. To kryžiaus vietoje ir pastatyta Šv. Kryžiaus bažnyčia, ten ir vienuolynas, sakau garsiau, kad prisišaukčiau jį pagaliau grįžti. O dėl tų pranciškonų nužudymo... Gal jo istoriškai ir nebuvo arba buvo Gedimino laikais, bet legendos išlieka ir keičia mūsų žvilgsnį į praeitį. Kartais ir į save pačius. Dvejonės eskizas rugsėjo pradžioje buvo parodytas Šv. Kryžiaus vienuolyno salėje, paskui VDA skulptorių dirbtuvėje, kurioje iki tol spektaklių nebuvo vaidinta. Tai buvo toli gražu ne pjesės skaitymas ir netgi kur kas daugiau nei eskizas. Tai buvo savitos stilistikos, nors ir nebaigtas, spektaklis, gaubiamas vienuolyno auros, asketiškas, grynos formos ir kamertoniškai tikras. Pilkšvų pustonių architektūros erdvėje buvo tik pablukę apsiaustai, užmesti ant aukštų kėdžių atkalčių, nelyginant praėjusių gyvenimų išnaros, tik vienuolijos klaupka, varpelis ir Merkinės bažnyčios klebono Roberto Rumšo paskolinta stula. Daugiau jokio rekvizito. Nelyginant monochrominės gamos portretinė tapyba keturi charakteriai ir drama tarp jų. Toji nuotaika atrodė dar intensyvesnė Užupyje, Dailės akademijos studijoje, ten, kur kadaise buvo bernardinių vienuolynas, beje, pirmasis moterų vienuolynas Lietuvoje, įsteigtas 1495 metais, perstatytas XVIII a. pabaigoje. Abu vaidinimo vakarus tarp žiūrovų mačiau ir seserį Ignę. Ji sekė veiksmą susikaupusi, įsiklausydama į kiekvieną žodį. 42 K u l t ū r o s b a r a i

47 Taip, iš tikrųjų, labai įtikinamai parodyta ir abi vienuolės, ir kunigas, kalbėjo ji po vaidinimo. Sakau, galime tuoj pat priimti į savo vienuoliją ir seserį Aloyziją, ir seserį Džeims. Esame šešios, o tada būsime aštuonios. Būtų puiku. O kad turime tokį gabų jaunąjį kunigą tėvą Flyną, tuoj pat pranešiu arkivyskupui. Apsidžiaugs, pridūrė juokais. Jau eidama koridoriumi, sesuo Ignė atsiduso: Tie paskutinieji sesers Aloyzijos šnabždami žodžiai: Aš taip dvejoju, aš taip dvejoju tokie svarbūs. Kad tik visi juos išgirstų Dvejonė, nors tik keliems vakarams priimta į skulptorių dirbtuvę, organiškai įsigyveno į šią erdvę pirmojo aukšto salę su apside, siaurais langais, aukštomis lubomis. Čia buvo lengva išlaikyti Šv. Kryžiaus namuose susikurtą atmosferą ir net suteikti jai gilesnių pustonių. Per spektaklį pro siaurus langus liejosi apsunkusi saulėlydžio šviesa ir balkšvomis aptrupėjusiomis sienomis lėtai judėjo vienuolių su pilkais gobtuvais minkšti šešėliai. Kaip iš Giotto freskų, pasakė po spektaklio vienas tapytojas. Pastatas, o ypač ši salė, atrodė, saugo kažkokią paslaptį. Vieni teigė, kad čia buvo bernardinių (dar vadintų koletėmis) uždaro tipo koplyčia, kur jos melsdavosi, o į mišias eidavo dengta galerija iki pat Bernardinų bažnyčios kitoje Vilnelės pusėje. Kiti sakė, kad čia buvęs refektoriumas vienuolių valgomasis. Daug kam šis pastatas, kaip ir greta esantis su ilgiausiu mieste balkonu, siejasi su Jurgio Kunčino romanu Tūla. Šiaip ar taip, ši erdvė Dvejonės aktoriams sukėlė įvairių asociacijų ir atrodė nepakeičiama, lyg specialiai šiam spektakliui sukurta. Savotiška pilkoji egzistencijos zona tarp juodo ir balto. Ji turėjo ir praeities dimensiją (kaip ir mažai pjesėje praskleista sesers Aloyzijos praeitis). Dabar po šia Amerikos airio pjese tekėjo ir požeminė Vilniaus istorijos upė. Kelios dienos prieš premjerą nuėjau atsisveikinti su seserimi Igne: po gero dešimtmečio, išgyvento Lietuvoje, ji ruošėsi vykti atgal į Ameriką. Gaila, nepamatysiu premjeros, sakė ji. Bet repeticijos buvo labai įdomios. Kodėl palieka Vilnių, juk, regis, jau tapo nebeatskiriama nuo jo, nuo atstatyto vienuolyno, nuo savo gimtojo krašto? K u l t ū r o s b a r a i Dvejonė. Spektaklio scena Toks mūsų Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų kelias turime būti ten, kur esame reikalingos. Atlieki, ką reikėjo atlikti, ir eini toliau, filosofiškai atsakė sesuo Ignė ir, lyg sudvejojusi, pridūrė: Kiekvienas turime savo ilgesį... Bus smagu kada nors vėl sugrįžti, pamatyti, kaip Lietuva keičiasi... Žinoma, bus įdomu sužinoti, ir koks tolesnis Dvejonės likimas. Parašykite man Atlieki, ką reikėjo atlikti, nusiprausi šaltu dvejonių šaltinio vandeniu ir eini toliau. Tai galėtų būti ir šios Shanley o pjesės žodžiai m. spalis Aleksandros Jacovskytės nuotr. 43

48 Ramunė Marcinkevičiūtė europos teatras kovoja su demonais ir su krize Įspūdžiai iš festivalio Dialog-Wroclaw Vienas svarbiausių Vidurio ir Rytų Europos tarptautinių teatro festivalių Dialog-Wroclaw, rengiamas kas dvejus metus, šiemet įvyko jau penktąjį kartą. Jo sumanytoja ir vadovė Krystyna Meissner kryptingai ir sėkmingai pasirinko festivalio autorinę formulę teatro kalba diagnozuoti šiuolaikinės Europos būseną, ir jis įgijo prestižą teatro festivalių tinkle. Šių metų programą, sudarytą iš penkiolikos spektaklių, vienijo bendra tema Blogio akivaizdoje. Scenoje įvardytos dabarties blogio apraiškos buvo aptariamos ir susitikimuose su spektaklių kūrėjais, kiekvienas toks aptarimas turėjo potemę, išprovokuotą konkrečių spektaklių, tarkime, Apnuodyti valdžia ar Mirties apsvaiginti, o pokalbis, skirtas Oskaro Koršunovo Hamletui ir Eimunto Nekrošiaus Idiotui, buvo pavadintas ypač iškalbingai: Nepritapėliai savižudžiai. Festivalio repertuare vyravo klasika (nuo Shakespeare o iki Brechto), ją, kaip teigiama kataloge, nebanaliai atjaunino tokie garsūs teatro kūrėjai kaip Lukas Percevalis, Alize Zandwijk, Williamas Kentridge as, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Ivo van Hove. Šiuolaikinei dramaturgijai atstovavo lenkų literatūros enfant terrible Dorotos Masłowskos nauja pjesė Tarp mūsų gerai (režisierius Grzegorzas Jarzyna), Christopho Marthalerio autorinis projektas Riesenbutzbach. Nuolatinė kolonija, libaniečio Rabih Mroué dokumentinė drama Dingusio darbuotojo beieškant. Išskirtinai įdomi festivalio programa buvo, sakyčiau, didelė gero šiuolaikinio teatro dozė. Hermeneutiškieji lietuviai Skirtingai nei Torunės festivalyje Kontakt, Vroclave lietuvių spektakliai reti svečiai. Iki šių metų į jo programą buvo įtrauktas tik Oskaro Koršunovo spektaklis Meistras ir Margarita. Todėl penktajame festivalyje Dialog lietuvių teatrui paskirta devynias valandas trukusi diena pradėta Hamletu ir baigta Idiotu darosi dar svarbesnė. Kitą dieną buvo vaidinamas Karalius Lyras, Cezario Graužinio pastatytas Vroclavo Teatr Współczesny, taigi lietuvių režisūros desantas, bent jau kiekybės požiūriu, šį kartą buvo dominuojantis. Cezaris Graužinis pernelyg supaprastino Shakespeare ą. Lenkų spaudoje net keltas klausimas, ar apskritai vertėjo šį spektaklį įtraukti į programą, nes festivalio kontekstas Graužinio Karaliui Lyrui buvo tiesiog žlugdantis. Parodytas Lietuvoje kaip gastrolinis variantas jis sukeltų kur kas didesnį susidomėjimą, sulauktų didesnio kritikos ir žiūrovų palankumo, negu patekęs į galingą šiuolaikinio teatro srautą, atsidūręs tarp Luko Percevalio ir Ivo van Hove s šekspyriškųjų interpretacijų. Penkiaveiksmę Shakespeare o tragediją Graužinis redukavo į pusantros valandos vaidinimą, kurį Łukaszas Drewniakas pavadino lietuvių teatro tablete, turėdamas omenyje jame sukauptus nacionalinius mūsiškės režisūros ypatumus. Nors šis lenkų kritikas yra lietuvių teatro žinovas, nenorėčiau sutikti su tokiu spektaklio vertinimu, nes manau priešingai toks Karalius Lyras galėjo atsirasti tik Lenkijoje, o ir 44 K u l t ū r o s b a r a i

49 vadinamųjų garsiųjų Lietuvos teatro citatų jame neaptikau. Spėju, kad spektaklio koncepcijai kur kas didesnę įtaką padarė žinomo lenkų šekspyrologo Jano Kotto tekstas Karalius Lyras, arba Žaidimo pabaiga (1965), kuriame gretinamos didžiojo stratfordiečio ir Samuelio Becketto dramos, nagrinėjamas jas vienijantis tragiškasis groteskas. Graužinis Shakespeare ą interpretavo kaip absurdo teatro autorių ir sukūrė intelektualinį žaidimą tragedijos prasmėmis taikydamas beketiškąjį teatro modelį. Šiuo atžvilgiu spektaklio akcentai tvarkingai sudėti, viskas gerai atlikta, tačiau pats spektaklis beveidis. Į jo režisūrinę formą galima įsprausti bet kurią kitą Shakespeare o ar Becketto dramą, ir niekas nepasikeis. O ir pati forma, XX a. septintojo dešimtmečio atradimas, nepatyrė reaktualizacijos, t.y. režisieriaus sukurtas metateatro įvaizdis nuklotas senstelėjusių idėjų dulkėmis. Kaip ir sumanymas Juokdario vaidmenį skirti jaunai aktorei (žr.: Giorgio Strehler, Shakespeare o Karalius Lyras, 1972). Tikrai nenorėdama sugriauti namuose nesuprasto režisieriaus Cezario Graužinio legendos, o juo labiau ko nors supriešinti, vis tiek privalau pasakyti, kad kiti du lietuvių režisuoti spektakliai tapo svarbiais festivalio įvykiais, žinoma, sulaukusiais pačių kategoriškiausių vertinimų. Renate Klett dienraštyje Frankfurter Allgemeine Zeitung 1 pažymi, kad festivalyje Dialog Lietuvą reprezentavo du garsiausi jos režisieriai, kurių vardai pastaruoju metu jau praranda ankstesnį spindesį. Pasak vokiečių teatro kritikės, Oskaras Koršunovas Hamletą stilizavo pagal seną formą, o pjesės turinį pavertė pasakojimu apie vampyrą. Spektaklis neatsako į savo iškeltą klausimą: kas tu esi?, nes visų pirma norima stebinti ir sąmoningai siekiama efekto, kuris sukuriamas iš greito ritmo, haliucinacijų atmosferos, šviesų ir garsų: Visus sprendimus galima apibūdinti kaip šviesos ir garso teatrą ir papriekaištauti, kad Hamleto atveju per mažai vien tik sukelti žiūrovų susidomėjimą, tačiau sunku spektaklį nuneigti, nes jis yra labai gera Shakespeare o realizacija (ypač pirmoji dalis). Apie Idiotą ši autorė rašo: Eimuntas Nekrošius savo geriausiais metais pastatė šaltą kaip ledas Hamletą, genialias Tris seseris, K u l t ū r o s b a r a i o dar anksčiau drąsų, disidentišką Kvadratą. Gaila, tačiau dabar jis kuria tik prêt-à-porter. Dostojevskio Idiotas ne išimtis virpėjimas, lakstymas, klounada, nuolatinis įsiaudrinimas vietoj vaizduotės. Lenkų teatro kritikas Jacekas Wakaras straipsnyje Lietuvių teatras kovoja su demonais 2 teigia, kad abu spektakliai įrodė teatras vis dar gali būti persmelkiantis išgyvenimas. Eimunto Nekrošiaus Idiotas, kaip ir visi išskirtiniai meno kūriniai, yra apie viską. Likdamas ištikimas Dostojevskiui, režisierius pasakoja apie pasaulį, atsidūrusį ant katastrofos slenksčio. Klausia, ar yra Dievas, kalba apie apnuodytus jausmus. O pirmiausia apie visą pasaulį apėmusią beprotybę [ ]. Eimunto Nekrošiaus Idiotas tai meistro pareiškimas, meistro, kuris vis dar tyrinėja savo teritoriją, vis dar tikrina, ar jo pasirinktąja kalba galima atrakinti literatūros šedevrus. Ir visada daro tai su jėga, būdinga tik didiesiems. O Koršunovas, pasak šio lenkų kritiko, sukūrė popkultūros eros Hamletą :...tai spektaklis ir apie teatro prakeiksmą. Apie tai, kad teatras įkalina savo ištikimuosius. Kad yra nedėkingas ir nesugeba atsidėkoti už visa tai, ką gavo. Tik išspjauna žmones tarsi nuograužas, dažnai tiesiai į šiukšlyną. Koršunovas viskį maukiančiame ir vemiančiame Hamlete mato patį save. Suvokia savąją priklausomybę, ieško kelių išsigelbėti. Nedaug mačiau scenoje tokių bekompromisinių savo paties, kaip menininko, vivisekcijų. Prisipažinsiu, festivalyje ypač nekantriai laukiau Nekrošiaus Idioto, spektaklio, dar neįsiterpusio į Lietuvos teatro kontekstą. Vienąkart parodytas Vilniuje liepos pradžioje, jis veikiau sukėlė žiūrovų sutrikimą, nei leido susidaryti kokią nors nuomonę, o juo labiau atsakyti į jauno kritiko Andriaus Jevsejevo iškeltą klausimą: Ką man, šiame laike ir šioje erdvėje gyvenančiam žmogui, sako konkretus spektaklis? 3 Ar tai reiškia, kad Nekrošiaus teatras yra atitrūkęs nuo šiuolaikinės Lietuvos aktualijų? Tarsi ir galima būtų taip manyti, juo labiau kad šio režisieriaus spektakliai Lietuvoje vaidinami pragaištingai retai. Tačiau didieji todėl ir yra tokie, kad rodo tai, kas kitiems dar nematoma. Idėjos lygmeniu Idiotą suvokiu kaip menininko perspėjimą mums 45

50 visiems. Didžiulėje tuščioje scenos erdvėje besiblaškantys Idioto žmonės atvėrė nelaimingos, nebrandžios, infantilios visuomenės panoramą. Išties savižudiškai naikiname save, apimti sekinančio ne(pasi)tikėjimo. Kunigaikštis Myškinas užsimena ir apie tėvynę, kuria nustojama tikėti. Formos lygmeniu mačiau režisierių-naratorių, kuris romano rašymo techniką pakeitė psichologiniu gestu, o kasdieniškus veiksmus pavertė ritualais. Vroclave pamačiau kunigaikštį Myškiną Daumantą Ciunį, jaunąjį didžiojo teatro debiutantą. Natūralus bejėgiškumas, atvirumas, naivumas, nesuvaidinta nuostaba, atsidūrus akistatoje su pasauliu, į kurį buvo išmestas (tikrąja ta žodžio prasme) spektaklio pradžioje. Jaunas, nepatyręs atlikėjas ir sudėtingiausias vaidmuo tai jau Nekrošiaus teatro konstanta? Svarbiausius Idioto vaidmenis irgi atlieka jauni aktoriai, savitos Meno forto bendruomenės nariai. Dialogas, vykstantis tarp meistro ir mokinių, patirtį, žinojimą susieja su jauna judria, veiksminga energija. Naivus tikėjimas ir tragiškas bejėgiškumo siaubas spektaklyje Idiotas atsiranda kaip šių dviejų skirtingų patirčių sąlyčio rezultatas. Svarbiausia, režisierius nebijo, kad jauni atlikėjai sugadins jo kūrinį. Nors kartais jie taip ir daro. Nekrošiaus teatras yra tikrų tikriausias palimpsestas. Spektaklio pergamente nuskutami anksčiau parašyti žodžiai ir įrašomi nauji. Tačiau po tais naujais žodžiais visada išlieka ir anksčiau sukurtas tekstas, o kiekviename naujame Nekrošiaus spektaklyje išlieka tai, kas sukurta anksčiau. Idiotą reikėtų suvokti visame šio režisieriaus teatro kontekste. O festivalio Dialog kontekstas netikėtai atvėrė dviejų lietuvių režisierių nacionalinį panašumą, kurį pavadinčiau polinkiu į hermeneutiką. Juk ir Hamletas, ir Idiotas tai spektakliai, vedantys žiūrovus gilyn, į Shakespeare o ar Dostojevskio kūrinių vidų, į prasmių labirintus. Devynios lietuvių teatro valandos išsiskyrė iš kitų teksto prasmės atkūrimu interpretacijos interpretacijoje, reikšmių pertekliumi. Į Heideggerio hermeneutinį ratą klausdamas kas tu esi? įėjo Oskaro Koršunovo Hamletas. Gadameriškąjį horizontą atvėrė Eimunto Nekrošiaus pozicija, pasirinkta Dostojevskiui suvokti. Abu režisieriai, tarsi atkaklūs savųjų teatrinių šventraščių aiškintojai, gramzdina žiūrovus į interpretacijų gelmes, uždarę langus, kad išorinis pasaulis jiems netrukdytų Ivo van Hove s futuristinis teatras Penkiasdešimtmetis režisierius, buvęs tarptautinio teatro festivalio Holland Festival direktorius, teatro Toneelgroep Amsterdam vadovas, Ivo van Hove Lietuvoje dar mažai girdėtas, nors šiuolaikiniame Europos teatre jis pripažįstamas vienu iš įdomiausių kūrėjų m. Avinjone parodytos jo Romėniškos tragedijos kartu su Romeo Castellucci o trilogija Dieviškoji komedija tapo įvykiais, atvėrusiais naujas šiuolaikinių scenos menų galimybes. Iki tol buvau mačiusi tik su teatro Toneelgroep Amsterdam aktore Halina Reijn sukurtą Ivo van Hove s monospektaklį Žmogaus balsas. Ganėtinai melodramatiškai šiandien skambantis Cocteau pjesės tekstas įgavo naujų intonacijų, nes balsas buvo atiduotas jaunai šiuolaikinio didmiesčio gyventojai, išryškinta šiurpi gyvenančiųjų akmeninėse džiunglėse vienatvė, kurios neįmanoma paslėpti, ir ją lydinčios neurozės. Aktorę nuo žiūrovų skyrė aklina storo stiklo siena-langas, jauna moteris judėjo už jos taip lyg vaikščiotų po savo butą tai išnykdavo, tai atsirasdavo žiūrovams prieš akis, paversdama juos vujaristais, spoksančiais į apšviestus svetimus langus ir bandančiais atspėti, kokios dramos už jų vyksta. Spektaklio finale džinsus pakeitusi trumpa vakarine suknele, o pūkuotas vaikiškas šlepetes madingais aukštakulniais, moteris užlipo ant palangės ir pravėrė langą, įleisdama į savo privačią erdvę aktyvaus svetimo naktinio gyvenimo garsus. Jos šuolis žemyn pranyko tamsoje. Van Hove jau trečią dešimtmetį dirba kartu su scenografu Janu Versweyveldu, ir būtent jų bendros kūrybos rezultatai suponuoja originalius erdvinius teatro Toneelgroep Amsterdam sprendimus. Spektaklis Romėniškos tragedijos, daugelį privertęs prabilti apie ateities teatrą, yra sudarytas iš trijų Shakespeare o dramų Koriolanas, Julijus Cezaris, 46 K u l t ū r o s b a r a i

51 Antonijus ir Kleopatra ir trunka net šešias valandas. Atrodytų, jau vien tai turėjo nuteikti ilgam ir sunkiam buvimui olandų teatre, juo labiau kad parinktos ne pačios patraukliausios, valdžios užkulisius nagrinėjančios Shakespeare o pjesės. Bet viskas buvo daugiau negu netikėta. Dideliame Vroclavo kino studijos paviljone amfiteatro principu sustatytos kėdės trims šimtams žiūrovų užėmė mažesnę patalpos dalį nei ta, kur buvo sukurtas šiuolaikinio viešbučio ar kongresų rūmų holo vaizdas su visa atributika minkštasuoliais, televizoriais, šviestuvais ir vazoninėmis gėlėmis. Įrengtos ir panašioms viešosioms erdvėms būdingos specializuotos vietos barai, kirpykla, vaistinė. Yra net internetas. Kai žiūrovai renkasi į kino paviljoną, gyvenimas vaidybos aikštelėje jau verda. Prie baro dėliojami gaiviųjų gėrimų buteliukai, garuoja karštas maistas, kažkas sėdi ir grimuojasi kirpėjo kėdėje, kažkas, įsitaisęs ant minkštasuolio, žiūri BBC žinias, transliuojamas visų įjungtų televizorių, grupelėmis stoviniuoja vyrai ir moterys, visi kaip vienas dėvintys dalykinius kostiumus Įspūdis toks, tarsi atvykai iš oro uosto ir atsidūrei dideliame moderniame viešbutyje. Virš vaidybos aikštelės kabančio didžiulio ekrano apačioje bėganti raudona eilutė priminė, kad iki spektaklio pradžios liko 2,5 minutės, įspėjo, kad karo scenose bus naudojamas stroboskopas, kvietė užeiti į barus, naudotis internetu. Visą šį teatrui neįprastą vaizdą vainikavo abiejuose šonuose įrengtos vietos mušamųjų instrumentų atlikėjams, kurie į veiksmą įsijungs per karo scenas, išreikšdami jas kurtinančiais muzikos garsais. Spektaklio pirmoji scena prasidėjo netikėtai viena iš aktorių, vilkinčių dalykiniu kostiumėliu, kreipėsi į žiūrovus kaip TV žinių vedėja ir pranešė, kad tuoj Romėniškos tragedijos. Režisierius Ivo van Hove. Spektaklio scena išgirsime naujienas iš suirutės apimtos Romos, kurios gyventojai kelia riaušes ir reikalauja Koriolano mirties. Šalia jos stovintis studijos svečias kreipėsi į piliečius prašydamas laikytis rimties ir pranešė naujausias žinias iš karo lauko. Scenoje įtaisyti ekranai transliavo dabar pasaulyje vykstančių karo veiksmų vaizdus, o bėganti eilutė informavo apie istorinius faktus, susijusius su šioje Shakespeare o tragedijoje vaizduojamais įvykiais, pranešė, kad Koriolanas mirs po 80 minučių, o Kleopatrai liko gyventi 305 minutės. Sušaukiama spaudos konferencija, ant vieno iš stalų atsiranda mikrofonai, mineralinio vandens buteliukai, Brutas karštai kritikuoja Koriolano veiksmus. Nematomas spektaklio vedėjas praneša, kad dabar bus perstatoma scenografija, jos perstatymas truks tris su puse minutės, žiūrovus kviečia apsilankyti baruose, susėsti ant minkštasuolių. Prasideda nedrąsus bruzdėjimas, prie trijų barų nuvingiuoja eilutės, žiūrovai įsitaiso minkštasuoliuose priešais televizorius, kurie transliuoja spektaklio vaizdus. Jei kuriam nors iš aktorių reikės atsisėti į tą vietą, kurią dabar užimate jūs, jis mandagiai paprašys, kad persėstumėte kitur. Spektaklio politikai derasi toliau, iš senato tribūnos liejasi ugningos ir pagiežingos kalbos, o didysis ekranas K u l t ū r o s b a r a i

52 Romėniškos tragedijos. Spektaklio scena stambiu planu rodo neįprastomis sąlygomis dirbančių aktorių veidus. Reikia pripažinti jų vaidybos lygis yra nepriekaištingas. Tarp aktorių įsimaišę spektaklio žiūrovai simbolizuoja brangiausią šiuolaikinės visuomenės vertybę demokratiją. Viena vertus, jie noromis ar nenoromis tampa spektaklio statistais piliečiais, kurie televizorių ekranuose seka įvykius ir laukia valdžios sprendimų. Kita vertus, spektaklis suteikia žiūrovams pasirinkimo laisvę, kaip elgtis teatre, iš kurios vietos žiūrėti spektaklį, o gal kurį laiką apskritai nesekti veiksmo, išeiti, pavyzdžiui, parūkyti, paskambinti draugui ar pasinaudoti internetu (jis, beje, tą vakarą buvo populiarus tarp žiūrovų, nes Lenkiją užklupusi netikėta ir pavojingai smarki pūga kėlė jiems didelį nerimą). Po vaidybos erdvę išsibarstę žiūrovai tampa natūralia spektaklio dalimi, jie tai žmonės, iš pačių įvairiausių vietų sekantys pasaulio žinias. Aktoriai su pilkais kostiumais ir neryškiais kaklaraiščiais išsiskiria tarp jų taip, kaip margoje praeivių minioje išsiskirtų kostiumuoti tikrieji politikai ar svarbiausiose valstybės institucijose dirbančios baltosios apykaklės. Gali nutikti taip, kad tuo metu, kai Koriolanas ar Julijus Cezaris sakys svarbiausią savo monologą, o juos vaidinantys aktoriai pasieks vaidmens kulminaciją, sustiprintą genialia režisieriaus įžvalga, jūs stovėsite prie baro, nes reikia atsiskaityti už kavą ar spagečių lėkštę. Bet nesijaudinkite jūs vis tiek viską sužinosite, kaip sužinote, kas svarbaus įvyko Tokijyje, nors tuo metu Europoje buvo naktis ir jūs miegojote. Esame globaliame informacijos tinkle, tarp vaizdo ir TV kamerų, kurios, beje, jau tapo neatsiejama šiuolaikinių politikų gyvenimo dalimi. Valdžios mechanizmą Ivo van Hove narsto taikydamas šiuolaikinei politikai įprastas formas spaudos konferencija, žinios, politiniai debatai, kalbos iš tribūnos, smegenų šturmas, nuolatinė informacijos transliacija, politika 24 valandas per parą. Režisieriaus išnagrinėtos keturių didžiųjų politikų Koriolano, Julijaus Cezario, Antonijaus ir Kleopatros gyvenimo istorijos suponuoja svarbiausią spektaklio klausimą Kas yra valdžia? Jei manote, kad tai Julijus Cezaris ar... Andrius Kubilius, klystate. Nes valdžia, kaip moko Shakespeare as, visąlaik yra kažkur kitur. Valdžia yra procesas, nes ją nuolatos viena grupė paveržia iš kitos. Spektaklyje ji negailestingai pervažiavo per skirtingų Shakespeare o tragedijų veikėjų likimus Kai priartėjama prie Antonijaus ir Kleopatros, vedantysis paprašo, kad žiūrovai sugrįžtų į savo vietas salėje. Politiką keičia meilė ir aistra. Nereikia, kad čia maišytųsi pašaliniai. Ištuštėjusioje, pritemusioje, nurimusioje vaidybos aikštelėje ant vieno iš minkštasuolių prisėda aukšta vidutinio amžiaus moteris. Nusimeta dalykinio kostiumėlio švarkelį, nuspiria aukštakulnius. Kleopatra siurbčioja atšaldytą šampaną. Ant kito minkštasuolio išsitiesęs Antonijus maigo Play Station Portable mygtukus. Jis basas, pusnuogis, tik su kostiuminėmis kelnėmis. Naktis, atsipalaidavimas, buvimas kartu, neįpareigojantis, žaismingas įsimylėjėlių pokalbis. Netikėtai pasirodęs sekretorius praneša blogą žinią per susirėmimus žuvo Antonijaus brolis ir žmona Fulvija. Antonijus turi vykti į Romą. Paduokit šarvus, įsako Antonijus. Jam atneša baltus marškinius, kaklaraištį, švarką. Vyro ir moters idilė anapus politikos buvo 48 K u l t ū r o s b a r a i

53 trumpalaikė, netrukus jie taps skirtingose barikadų pusėse kovojančiais priešais. Kai juos abu finale įveiks naujas politikos lyderis Oktavijus Cezaris, pamatysime, kad jį vaidina jauna moteris... Teatro Toneelgroep Amsterdam Romėniškos tragedijos progresyviojo teatro meno kūrinys. Ir ne tik dėl multimedijinio savo pobūdžio, bet ir dėl naujų sąlygų, kai vaidinama tarp vaizdo kamerų ir laisvai po sceną vaikščiojančių žiūrovų, taip pat dėl dramos chronologinės redakcijos istoriniai personažai įgavo šiuolaikinių politikų pavidalus ir perėmė šiuolaikinei valdžiai būdingas raiškos formas. Medijų aktyvizmas ar medijų įtaka šiandien, ko gero, yra akivaizdžiausiai matomas šiuolaikinio teatro pokytis. Svarbiausia tai, ar prasmingai ir adekvačiai jomis bus pasinaudota. Pagrindine transakcijos žinia pasirinkus Shakespeare o kūrybą, buvo nusiųstas, perfrazuojant vieną politikos apžvalgininką, toks pranešimas: kai komunikacijos kanalai užsikemša visokiu šlamštu, jų vaidmens yra priverstas imtis menas, šiuo atveju teatras. Pasak vokiečių teatro teoretiko Christopherio Balme s, svarstant teatro ir medijų problemą, iškyla vienintelis klausimas: kaip senesnė perdavimo priemonė reaguoja į naujos atsiradimą atmeta ją ar priima? Teatras yra priverstas persiorentuoti. 4 Režisieriaus Ivo van Hove s manymu, teatras yra kaip kempinė, sugerianti viską, kas mus supa, dabar medijų laikas, o pradedant XX a. aštuntuoju dešimtmečiu teatras naudojosi performanso menu. Visos naujienos pasiekia teatrą, jis jas nusižiūri ir suteikia joms naują kokybę 5. Romėniškos tragedijos akivaizdus įrodymas, kad naujosios technologijos neišvengiamai sukelia estetinius pokyčius ir keičia komunikacijos tarp scenos ir žiūrovų salės pobūdį. Krizė pagal Christophą Marthalerį K u l t ū r o s b a r a i Siaučianti krizė ironiškai toks būtų Christopho Marthalerio spektaklio Riesenbutzbach. Nuolatinė kolonija (Wiener Festwochen) patosas, vainikuotas raginimu: Būk patriotas, vartok! Žiūrovų salėje aidėjo sardoniškas juokas, kai buvo bandoma apeliuoti į mūsų pilietinę sąžinę sakant: valstybė išleido jūsų pinigus, dabar jūs turite jai padėti. Iš tikrųjų tai spektaklis apie krizės ištiktus europiečius. Tačiau nustebino ne tai, kad teatras, kurio kūrybai visada reikia laiko ir įsigilinimo, šį kartą buvo toks operatyvus, o tai, kad, pasirodo, jis ir turi toks būti. Festivalio dalyvius, atvykusius iš skirtingų šalių, aktyviai kalbino vienas lenkų teatro ir dramaturgijos žurnalo redaktorių, rinkdamas informaciją vienu klausimu: kokie nauji spektakliai, nagrinėjantys krizės realijas, pastatyti jūsų šalies teatruose? Apsidžiaugiau radusi ką atsakyti ir papasakojau apie Gintaro Varno spektaklį Nusiaubta šalis Vilnius O taip, palinksėjo redaktorius, o gal yra koks nors dokumentuotas konkrečia Lietuvos realybe? Kol kas dar ne, pasakiau lyg atsiprašinėčiau. Teatrai krizės neįsileidžia, jie, kaip vis grėsmingiau kartoja Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas, neša mums šventę. Christopho Marthalerio vardas Lietuvos teatralams turėtų kelti sentimentus. Būtent jo spektaklis Murx! Galabyk europietį!, parodytas antrajame LIFE festivalyje 1996 metais, pravėrė mums langą į kitokį, dar nematytą teatrą. Tada kaip tik kilo ir Marthalerio, ir Lietuvos žvaigždė, tad laimingo sutapimo dėka spektaklio Murx! pavidalu gavome karščiausias to meto teatro naujienas, iškart tapusias teatrine Europos legenda. Įdomiausia tai, kad Marthalerio teatro braižas nepakito, jis tobulėja išsigrynindamas. Vėlesnieji režisieriaus spektakliai išsaugojo jau Murx! būdingą muzikinio-dramatinio teatro formą ir keistokus personažus, panirusius į nuolatinio paralyžiuojančio laukimo būseną, tarpusavyje bendraujančius netikėčiausiais gestais ir kūno judesiais. Marthaleris yra vienas iš tų režisierių, kuris kūrybos atpažįstamumą suvokia ne kaip begėdišką menininko kartojimąsi, o kaip konkretaus teatro fenomeno išskirtinumą. Ar firminį ženklą. Spektaklis Riesenbutzbach. Nuolatinė kolonija sėkmingas pasikartojimų pakartojimas. Kaip dažnai būna Marthalerio teatre, humoras čia atmieštas melancholija: muzika ir dainos kuria nepamirštamas poetines akimirkas... Aktorių laisvumas, neregėtas lengvumas ir neįprastas gebėjimas pereiti nuo populiaraus hito į Schuberto dainą ar Bacho kūrinius [ ] priverčia įsimylėti jų kuriamus personažus, tokius artimus, pasiklydusius agresyviame pasaulyje, atsi- 49

54 Riesenbutzbach. Nuolatinė kolonija. Režisierius Christoph Marthaler. Spektaklio scena dūrusius jo reikalavimų apgultyje. Marthaleris kaip visada pasirodo esąs nepavargstantis visuomenės stebėtojas ir scenos poetas. 6 Stebina vis tas pats paradoksas atrodo, kad aktoriai nieko nevaidina, pasmerktos visuomenės regimybė sukuriama tarsi savaime. Jie atgyja tik skambant muzikai ir vėl prasmenga nieko neveikimo ir ilgesingo žiūrėjimo į vieną tašką pauzėse. Nuo 1991 m. režisierius dirba kartu su scenografe Anna Viebrock, ji kuria ir įrengia vis naujus klaustrofobiškus jo spektaklių interjerus, dažniausiai nusižiūrėtus tikrovėje. Pavyzdžiui, šį pavasarį festivalyje Kontakt rodyto Marthalerio spektaklio Vaisinė muselė scenografiją inspiravo pagalbinės Paryžiaus Opera Garnier patalpos: spektakliui, kuriame veikia choras pusiau pamišusių mokslininkų, tarsi vaisinę muselę mėgintuvėliuose tyrinėjančių biocheminius, genetinius, neurologinius ir hormoninius meilės jausmo požymius, labai tiko aukšta, senoviškomis medinėmis lentynomis, spintomis užgriozdinta patalpa su baltomis tualeto kriauklėmis, įrengtomis prie sienos. Tris minėtus Marthalerio spektaklius vienija ir žlugdančio laiko tema. Spektaklyje Murx! virš scenos kabėjo užrašas Kad laikas nesustotų, Vaisinę muselę pradėjo stora senyva garbiniuota blondinė ir susikūprinęs akiniuotis, apsivilkęs susigarankščiavusiu kostiumu, jausmingai dainuodami ariją iš Verdi o operos Don Karlas (Ji niekada manęs nemylėjo). Įkyrus dueto dainavimas nutrūkdavo scenoje užgesus šviesai, o tada įsižiebdavo užrašas Po daugelio metų. Kai scena nušvisdavo, žiūrovai ir vėl pamatydavo tą pačią porą, dainuojančią tą pačią ariją. Naujausiame Marthalerio spektaklyje Riesenbutzbach. Nuolatinė kolonija sustojusį laiką nusako užrašas virš scenos palubėse įrengto monumentalaus pastato stogo Fermentų pramonės institutas. Rūgimo procesų vieta. Šį kartą Anna Viebrock sudėliojo keistą interjerą, kuriame telpa septintąjį aštuntąjį dešimtmetį menantys geros kokybės krėslai, komodos ir spintelės, miegamojo lova, vinilinių plokštelių stovas, atsitiktiniai suvenyrai, pavyzdžiui, pliušinis šuniukas, kinkuojantis galvą. Scenos gilumoje stiklinis langas atskiria apsaugos darbuotojo patalpą, už stiklinių durų įrengti laiptai, vedantys aukštyn, greta jų biurą primenantis interjero fragmentas, o šonuose trys garažai su pakeliamomis durimis. Lėtai į sceną renkasi šešetas įvairaus amžiaus moterų. Susėda, laukia, žiovauja, dūsauja. Nykuma ir ilgesys. Kartais tarsi pokalbio nuotrupos pasigirsta paskiri žodžiai integracija, transcendencija, observacija. Ori dama su Chanell kostiumėliu staiga pasiskundžia, kad jos sūnus prancūzas: Nesuprantu jo nuo pat gimimo. Laiptais žemyn nusileidžia būrelis vyrų, sustoja rateliu, darniai uždainuoja Franzą Schubertą. Marthalerio spektakliams būdingas visiškos nesąmonės įvaizdis stiprėja darydamas jau visiško aiškumo įspūdį. Vidurinioji klasė, saugoma bavarišką kostiumą dėvinčio solidaus apsaugininko, gyvena saugioje kolonijoje. Ar mes vis dar apimti stagnacijos? Ar jau įvyko lūžis? nuskamba klausimas. Viena moteris pakyla, eina prie biuro ir prašo kredito. Negaliu atidaryti seifo, atsako jai banko tarnautojas. Neatrakinamas seifas, įmūrytas į blyškiais tapetais išklijuotą sieną, tampa puikia išeities iš krizės metafora, kaip ir banko tarnautojo nuolat kartojamas Kanto kategoriškasis imperatyvas besąlygiškas elgesio principas 50 K u l t ū r o s b a r a i

55 neprivalo siekti kokių nors tikslų ar naudos... Vienas iš vyrų staiga pratrūksta raudoti ir ilgai pasakoja, kaip jis išžudė savo šeimą, nes dėl spekuliacijų biržoje žlugo jo verslas, o juk nieko daugiau nenorėjau, tik namo, mašinos ir poros elektroninių smulkmenų. Tuo metu ant baldų klijuojami lipdukai su užrašu Parduota, netrukus visi jie išnešami iš scenos. Gyventojai persikrausto į garažus. Nusigyvenę, namus praradę lūzeriai sėdi prieangiuose ant plastikinių sodo kėdžių ir dainuoja Bachą. Vienas iš jų sako: Krizė. Pas mus visai malonu. Tik reikia būti kūrybingam. Atėjo išsilaisvinimas? Kitas skuba prie telefono ir tokiu tonu, tarsi praneštų valstybinės reikšmės paslaptį, garsiai šnabžda: Daug tokių, kurie jau nieko negali nusipirkti. Keletas kaimynų susitinka prie garažo durų ir smagiai, tarsi aptarinėtų pikantiškiausius kito gatvės kaimyno nuotykius, įkalbinėja vienas kitą susiveržti diržus ir taip padėti bankams, sako, kad jokiu būdu negalima mažinti vartojimo, nes būtina gelbėti valstybę. Dar vienas garažo gyventojas susijaudinęs ragina: Taupykite! Reikia atsisakyti tų buities prietaisų, kurie suvartoja daug elektros. Vietoj jų pirkite naujus. Krizės ir jos aukų siurrealizmas pinasi su klasikinės muzikos kūriniais, Kanto citatas keičia Senekos išmintis, o saugioji kapitalizmo kolonija akimirksniu pavirsta Humanos parduotuve. Joje Marthaleris surengia graudžiai juokingą naujausių laikų madų šou. Nubrizgusiu kiliminiu takeliu personažai žygiuoja tarsi podiumu, pasipuošę keisčiausiais rūbais, gautais iš labdaros. Ir keliantys juoką, ir apgailėtini, sutrikę nuo podiumo viešumo, bandantys negrabiai mėgdžioti manekenių judesius Vėliau jie susispiečia į būrelį ir nedrąsiai užtraukia grupės Bee Gees Staying Alive. Tačiau stipriausias muzikinis sukrėtimas laukia spektaklio finale. Sutrikusių, pritilusių, orientyrus praradusių žmonių būrys užsidaro garažuose. Ir iš ten pasigirsta Roberto Schumanno daina Žėrintis vasaros rytas, sklidina romantiškojo estetizmo. Išsklidusi, į urvelius sulindusi visuomenė tarsi subraižyta, užsikertanti plokštelė šlovina žėrintį rytą, gryną orą, jų keliamą džiaugsmą Spektaklio dramaturgija nutiesia plonytę Riesenbutzbach. Nuolatinė kolonija. Spektaklio scena giją į kito Roberto Schumanno idealistinį sumanymą ir praktinį projektą, kuris prieš daugiau nei penkiasdešimt metų atvėrė kelius susivienyti Europai. * * * Iš gausios festivalio Dialog programos pasirinkau tik du pastarojo meto bendrame Europos teatrų repertuare itin matomus, įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose patikrintus spektaklius. Romėniškos tragedijos ir Riesenbutzbach. Nuolatinė kolonija išsiskyrė kaip šiuolaikinį pasaulį ir žmogaus savijautą jame geriausiai jaučiantys teatro fenomenai. Juos vienija ne tik atlikimo technikos precizika, bet ir moderni teatro dvasia. Drąsi, laisva ir atvira. 1 Renate Klett, Kto pozwoli Europie pożądać?, Frankfurter Allgemeine Zeitung, Jacek Wakar, Litewski teatr walczy z demonami, Dziennik Gazeta Pravna, Andrius Jevsejevas, Nesvarumo būsena krizės sezonu, Kultūros barai, Nr. 7/8. 4 Christopher Balme, Wprowadzenie do nauki o teatrze, PWN, 2002, p Teatr jest utopią, 6 JPF, Nuotr. iš festivalio Dialog-Wroclaw archyvo K u l t ū r o s b a r a i

56 Ramunė Balevičiūtė Teatriniai lūkesčiai ir idealai Mintys po Rusijos teatrų gastrolių Vilniuje Tirštame šio rudens Vilniaus teatro gyvenime parodyti penki skirtingi rusų spektakliai užėmė išskirtinę vietą. Europos kultūros sostinėje buvo pristatytos dvi programos: pirmoji, skambiai pavadinta Kultūrų pažinimas: geriausi Rusijos teatrai tai Sankt Peterburgo dienų Vilniuje dalis, o antroji pirmą kartą Lietuvoje vykęs festivalis Auksinė kaukė Vilniuje. Nesigilinant į organizacines peripetijas, tenka konstatuoti, kad Auksinės kaukės programa buvo gerokai solidesnė ir kruopščiau parengta. Kita vertus, Sankt Peterburgo teatro-festivalio Baltijskij dom, kurį galima laikyti ištikimu lietuvių teatro gerbėju ir globėju, pristatyti spektakliai papildė ir praplėtė supratimą apie šiuolaikinį rusų teatrą. O sykiu suteikė impulsų pasvarstymams, kiek bendro yra likę tarp rusų ir lietuvių teatrinių diskursų juk mūsų profesionaliojo teatro šaknys glūdi būtent rusų scenos kultūroje. Sankt Peterburgo teatro programos organizatoriai renginio buklete teigia pristatantys geriausius pastarųjų metų teatro pastatymus. Vadinasi, per penkerius metus o būtent tiek laiko praėjo nuo rusų teatro enfant terrible Andrejaus Mogučio spektaklio Tarp šuns ir vilko premjeros Rusijos kultūros sostinės (vėl cituoju bukletą) teatruose nebuvo sukurta nieko, kas būtų vertas tarptautinės publikos dėmesio. Imi abejoti, ar tokia reklama atitinka tikrovę. Juolab kad nuo 2004-ųjų Mogučis pastatė net 10(!) naujų spektaklių ir kai kurie iš jų įvertinti ypač palankiai (tiesa, įvertintas ir Tarp šuns ir vilko spektaklis yra pelnęs Auksinės kaukės apdovanojimą Novacijos kategorijoje, apdovanotas specialiuoju kritikų ir žurnalistų prizu). Kitas, šiek tiek naujesnis peterburgiečių spektaklis Igorio Koniajevo Palaidokite mane už grindjuostės (prem- jera 2007 m.) pasirodė vertas dėmesio labiausiai dėl Pavlo Sanajevo apysakos, kurią, beje, kaip tik šiuo metu Rusų dramos teatre repetuoja Agnius Jankevičius. Mogučio ir Koniajevo spektakliai, paremti prozos inscenizacijomis, atskleidė radikaliai skirtingus požiūrius į literatūros tekstą. Patys tekstai irgi labai skirtingi. Mogučio mėgstamas romanistas ir eseistas Saša Sokolovas nekuria nuoseklaus siužeto, nepaiso chronologijos, naudoja sąmonės srauto techniką ir kitas postmodernias raiškos priemones. Be to, pasak rusų kritikos, rašydamas kiekvieną kūrinį Sokolovas tarsi kaskart iš naujo išranda pačią kalbą. Įdomiausia tai, kad Mogučio spektakliuose pagal Sokolovo prozą teksto beveik nelieka, tačiau jie vis tiek tiksliai perteikia literatūros kūrinių specifiką ir dvasią. Prieš keletą metų festivalyje Naujosios dramos akcija pamatėme kamerinį ir sensualų Mogučio įkurto Formaliojo teatro spektaklį pagal debiutinį šio autoriaus romaną Kvailių mokykla apie asmeniškus, bet tampančius universaliais vaikystės potyrius. Tada, 2003-aisiais, režisieriaus teatro kalba iš tikrųjų atrodė novatoriška, kai kam net priminė Andrejaus Tarkovskio Veidrodį... Tarp šuns ir vilko Mogučis sukūrė per labai trumpą laiką specialiai Nicoje vykusiam rusų meno festivaliui, Rusijoje spektaklis rodytas gana retai. Inscenizuodamas (nors šis terminas čia vargu ar tinka) antrąjį Sokolovo romaną, Mogučis renkasi tas pačias raiškos priemones kaip ir Kvailių mokykloje kuria atskiras asociatyvias sceneles, paveikslus, arba, kaip rašoma programėlėje, romano iliustracijas, tik užmojis čia grandioziškesnis. Šįkart režisierius nusigręžė nuo to, kas intymu, asmeniška, ir pabandė sukurti tikrą viduramžių misteriją, apimančią ir dangų, ir pragarą. 52 K u l t ū r o s b a r a i

57 Autorinės režisūros šalininkas, beatodairiškas interpretatorius Mogučis garsėja radikaliu požiūriu ne tik į literatūros tekstą (iškalbūs jo spektaklių pavadinimai Konstantino Treplevo pjesė Žmonės, liūtai, ereliai ir kurapkos, PRO Turandot ), bet ir į vaidinimo aplinką (kur tik nėra vaidinęs jo Formalusis teatras!). Šįkart eksperimento ženklu lieka tik pats Sokolovo tekstas. Visa kita primena ankstesnių ieškojimų Tarp šuns ir vilko. Režisierius Andrej Mogučij. Spektaklio scena adaptacijas, skubotai suplaktą Made in Russia kokteilį su autoriniu, tačiau formaliu Mogučio parašu. Romane Tarp šuns ir vilko luošio skundas dėl pavogtų ramentų įvilktas į retrospektyviai pasakojamą tragišką meilės gražuolei kekšei Orinai istoriją. Visa kita, kas vyksta kūrinyje, perpasakoti sunku. Spektaklio kompoziciją sudaro keletas (maždaug dešimt) paveikslų, kurių pavadinimus žiūrovai mato ekrane: Parodos paveikslėliai, Varžybos ant lūžtančio ledo, Amžinas gyvenimas... Aktoriai, vaidinantys daugiausia visokio plauko vargetas, nešioja, tampo įvairiausius rakandus, dainuoja, geria, mušasi, kažkas pasikaria, kiti čiužinėja ledu, gražuolei Orinai šoka jūreivišką Jabločko, žiūri šmaikščią intermediją apie Puškino ir Danteso viešnagę pas didžiulį zuikį. Galiausiai mergina išprievartaujama, o vienas veikėjas surišamas ir paliekamas ant bėgių priešais artėjantį traukinį. Kartais po sceną tipena putlutė balerina ( amžino moteriškumo įsikūnijimas ar jo parodija sunku suprasti), pasirodo koncertiniais drabužiais (labai neskoningais) vilkinti dainininkė, tempianti paskui save celofano skraistę. Tokie nerangūs poetizmai arba tiesiog teatrinės šiukšlės ir vulgarybės (estetikos požiūriu) labai gadina bendrą įspūdį ir neleidžia pasiduoti vizualinei spektaklio sugestijai. Spektaklio erdvė tarsi susluoksniuota horizontaliai: apačioje nuodėmingas ir varganas invalidų artelės gyvenimas, užgriozdintas antikvarinėmis blusų turgaus gėrybėmis, virš jo sapnų, svajonių ir vizijų erdvė, o pačiame viršuje, be kitų vaizdų, projektuojami animuoti Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslai. Iš jų daugiausia parinkti žiemiški miesto peizažai, bet stebėdamas apatinį sceninį vyksmą prisimeni, be abejo, ir kitus didžiojo Nyderlandų meistro (beje, vadinto mužikų dailininku ) tapybos kūrinius puotaujančią, besilinksminančią XVI a. prastuomenę, kenčiančius luošius ir paliegėlius. Kyla daugybė asociacijų su Rusijos, o ir Lietuvos, provincija. Tai įtikina. Tačiau svajonė apie Rojų, įkūnyta negrabiais lyriniais įvaizdžiais, ne. O pavienės scenos taip ir lieka atskiri vaizdai, kurie režisūriškai nesujungti ir neplėtojami laike, todėl netampa tikru vaizdų teatru. Kitas peterburgiečių spektaklis Igorio Koniajevo Palaidokit mane už grindjuostės demonstruoja visiškai kitokį santykį su tekstu, kitokį požiūrį į aktorių kūrybą ir K u l t ū r o s b a r a i

58 režisūros sampratą. Žodžiu, tai visai kitoks teatras. Žiūrint šią Pavlo Sanajevo apysakos inscenizaciją (nors, tiesą sakant, Formaliojo teatro pasiūlyta iliustracijos sąvoka čia tiktų labiau), lindo į galvą ne tik citatos iš Konstantino Stanislavskio teorinių darbų, bet ir jo teiginys, kad tie, kurie skelbiasi esą jo sistemos adeptai, žalos pačiai sistemai padaro daugiau nei mažiau uolūs pasekėjai. Rusų teatras teisėtai didžiuojasi savąja mokykla, suformavusia psichologinio teatro tradiciją. Teatrologė Marina Davydova knygoje Teatro epochos pabaiga rašo: Kaip stilius, Dailės teatro menas, išgyvenęs kurį laiką, natūraliai mirė, tačiau jo suformuoti dėsniai liko. Ir jie universalūs. Tai kažkas panašaus į akademinę piešinio mokyklą. Kiekvienam, studijuojančiam tapybą, pravartu ją įvaldyti 1. Didžiausiu rusų teatro mokyklos savitumu ir vertybe Davydova laiko susitelkimą į personažo vidinį pasaulį ir dėmesį žmonių santykių niuansams. Kaip tik niuansų Koniajevo spektaklyje ir pasigedau: odiozinė šeimynėlė čia vaizduojama melodramiškai tiesmukai. Sanajevo apysakos žanrą įvardyčiau kaip lyrinį groteską, jei tokia kombinacija apskritai įmanoma. Čia pirmuoju asmeniu pasakojama apie berniuką Sašą, gyvenantį despotės senelės namuose. Susidaro įspūdis, kad autoriui labiausiai rūpi atskleisti absurdiškas, baisias sovietmečio tikrovės grimasas. Gyvenant tokiomis sąlygomis nesunku prarasti žmoniškumą, teigia Sanajevas. Įžvalgiai pasirinkta retrospektyvinė pasakojimo maniera sukuria savotišką atsiribojimo efektą, leidžia į trauminę vaikystės patirtį pažvelgti su humoru. Režisierius Koniajevas tokį efektą išgauna berniuko vaidmenį skyręs penkiasdešimtmečiam Igoriui Skliarui. Šis nedidelio ūgio, skvarbių, gyvų akių artistas beveik niekada nevaidina mažo berniuko, o jei vaidina, tai pabrėždamas, kad dabar jis, suaugęs vyras, vaidina vaiką, kurio jam nuoširdžiai gaila ir kuris, ko gero, gyvena daugelyje iš mūsų. Skliaro išlaikoma distancija arba farsinis vaidybos stilius amortizuoja slogias situacijas, sušvelnina šiurpias psichologinio ir fizinio smurto prieš vaiką scenas. Šio aktoriaus vaidybos būdas įkūnija supratingą, bet kritišką šiuolaikinio žmogaus, užaugusio sovietinėje santvarkoje, laikyseną. Tačiau Koniajevo spektaklio centre ne Saša, o jo senelė, kurią vaidina Era Ziganšina. Tai tikras šios garsios rusų aktorės benefisas. Ji ištisas keturias valandas su pavydėtina energija ir įsijautimu (ar įsigyvenimu, vartojant Stanislavskio terminą) vaidina buką, prasčiokišką, isterišką, agresyvią ir cinišką senę. Vaidina charakterį, bet ne likimą. Spektaklyje yra viena ilga scena, kai virtuvėje pjaustydama tikrus burokus senelė Nina Antonovna vaikaičiui pasakoja apie savo gyvenimą, pavertusį ją tokia, kokia ji dabar yra. Pasakoja įdomiai, įtikinamai, tačiau scena baigiasi, ir, regis, pati aktorė ją pamiršta. Jos vaidmeniui labai trūksta šito antrojo plano, kitaip tariant, likimo perspektyvos, kad suprastum ir pateisintum šią seną, vienišą, nelaimingą moterį, nes, regis, tam ir kurtas šis spektaklis... Palaidokit... inscenizacijoje jaučiama, sakyčiau, perdėta Koniajevo ištikimybė apysakai. Tačiau pagarba literatūros tekstui apsiriboja skrupulinga aplinkos iliustracija ir siužeto perteikimu, todėl pasakojama istorija apsunksta nuo daugiažodžiavimo ir smulkių įvykių, pateikiamų kaip vienodai reikšmingi, gausos. Tai pakiša koją ir aktoriams, kurie, genami siužeto, pameta savo tiesos grūdą. Beje, spektaklio finalas liudija, kad režisierius neišmokęs vienos labai svarbios Konstantino Stanislavskio pamokos: kaip pasitelkti fizinių veiksmų metodą (nors kitur spektaklyje jis, žinoma, naudojamas) didžiausios emocinės įtampos akimirką. Praradusios vaikaitį, svarbiausią savo niekingo gyvenimo atramą, senelės įtūžį ir neviltį Era Ziganšina vaidina taip, kad Stanislavskis tikrai pašoktų nuo kėdės ir sušuktų: Netikiu! O kitiems aktoriams apibūdinti, ko gero, tiktų sovietinės teatro kritikos vartotas buitinės psichologinės vaidybos terminas. Per spektaklį dažnai apimdavo jausmas, kad šio teatro raiškos priemonės yra tokio pat senumo kaip ir knygoje pasakojami įvykiai. Taigi įdomus ir vertingas sumanymas pristatyti du visiškai skirtingus Sankt Peterburgo teatrų spektaklius, o kartu ir skirtingus teatro tipus, sužlugo, nes ir vienas, ir kitas, pasirodo, yra tik šešėliai ar imitacijos to, kuo turėtų (galėtų) būti. Tarp šuns ir vilko turi išorinius vaizdų teatro atributus, o Palaidokite... psichologinio teatro bruožų, tačiau nei vienas, nei kitas nėra tas, kuo dedasi. Lietuvių publika, turinti abiejų teatro rūšių suvokimo patirties, tai pajuto. Tiesa, lietuvių publikos tiek Sankt Peterburgo teatrų, tiek Auksinės kaukės spektakliuose buvo nedaug. Užtat 54 K u l t ū r o s b a r a i

59 rusakalbiai žiūrovai pademonstravo pavydėtiną lojalumą rusų teatro menininkams. Kad sėdintieji salėje taip entuziastingai reaguotų į kiekvieną šmaikštesnę repliką, atraktyvesnį artistinį ar režisūrinį gestą, plotų po kiekvienos scenos kaip operoje, seniai neteko matyti (tiesa, turiu prisipažinti, kad nieko neišmanau apie komercinio teatro publikos įpročius). Ypač salo iš džiaugsmo Alvio Hermanio Šukšino istorijų žiūrovai. Visų pirma, šis Nacijų teatro spektaklis tobulos teatro rinkodaros, sugebančios 100 procentų patenkinti publikos lūkesčius, pavyzdys. Kūrybinės rizikos atsisakęs pripažintas šiuolaikinio Europos teatro eksperimentatorius, Naujųjų teatro realybių kūrėjas Alvis Hermanis, genialus rusų artistas Jevgenijus Mironovas, mylima teatro ir kino žvaigždė Čulpan Chamatova ir ruso sielos esmę apčiuopusio sovietmečiu itin populiaraus Vasilijaus Šukšino apsakymai ar įmanomas patrauklesnis derinys? Dar net neprasidėjus repeticijoms buvo galima nujausti būsimo spektaklio sėkmę. (Beje, iškalbingas faktas, kad Šukšino istorijos, nusižengiant festivalio koncepcijai, neapdovanotos Auksine kauke. Kol kas.) Fenomenalios Šukšino istorijų sėkmės prielaidas atskleidė Marina Davydova: Jis [Hermanis R.B.] pabandė pats tapti Šukšinu. Pažvelgti į pasaulį ir į jo herojus savo paties akimis. Parodyti mums žmones tokius, kokius mes norime juos matyti. Paprasčiau tariant, jis patenkino slaptus rusų teatro publikos lūkesčius. Todėl, kad kitaip nei vakarietiškoji publika, visada pasirengusi epatažui bei kultūriniam šokui ir net laukianti iš scenos nemalonumų, rusų žiūrovai vis dar svajoja scenoje pamatyti idealą, kurio veidas būtų ne iškreiptas, bet tikroviškas ir simpatiškas. Jie vis dar suvokia meną kaip stebuklingą nuostabų pasaulį, Šukšino istorijos. Režisierius Alvis Hermanis. Spektaklio scena ilgesingai apgailestaudami, kad šiandieniniame teatre jį sukurti mažai kam pavyksta. 2 Viskas Šukšino istorijose tikslu, aišku ir paprasta. Kartais sentimentalu, net banalu, bet labai žmogiška. Jaukus teatro pasaulis čia visiškai apsaugotas nuo nemalonios tikrovės. Tai kiek netikėta, turint omenyje Hermanio polinkį teatrą maksimaliai priartinti prie tikrovės (prisiminkime Vilniuje rodytą Ilgą gyvenimą arba Latviškas istorijas spektaklį serialą, sukurtą iš realių Latvijos žmonių pasakojimų). Altajaus krašto žmonių nuotraukos, tapusios pagrindiniu Monikos Pormalės scenovaizdžio akcentu, atskleidžia ne tokį spalvingą ir idealizuotą gyvenimą, koks vyksta scenoje. Tačiau jos, tikriausiai turėjusios suteikti spektakliui kitą dimensiją, praplėsti jo suvokimą (juk ne veltui režisierius su kūrybine grupe leidosi į ekspediciją po gimtąsias Šukšino vietas), taip ir lieka tik dekoracija. Teatrališkumo luobas pasirodė esąs itin tvirtas. Žinoma, tai aukščiausio lygio teatrališkumas. Norisi aprašinėti kiekvieną Jevgenijaus Mironovo suvaidintą sceną. Girdėjau, kaip kolegos, gėrėdamiesi jo artistiniais viražais, kuždėjosi: Michailas Čechovas... Veik neįtikėtina sceninių transformacijų galia šis neišraiškingo balso ir niekuo K u l t ū r o s b a r a i

60 neišsiskiriančios išvaizdos artistas iš tikrųjų primena genialųjį Stanislavskio mokinį. Užtenka Mironovui persirengti marškinius, pakeisti vieną kitą kostiumo detalę, ir prieš mus jau kito amžiaus, kitos profesijos, kitokių polinkių personažas. Sakoma, kad pats Hermanis negalėjo atsidžiaugti Mironovo galimybėmis: Man atrodė, kad laikau rankose Stradivarijaus smuiką Spektakliui įsibėgėjus, apima bemaž sportinis azartas: kuo dar pasivers šis scenos burtininkas? Mąstant apie Šukšino istorijas, darosi aktuali Bertolto Brechto mintis, kad geras teatras, kurstydamas intelektą, jausmus, atmintį ir vaizduotę, privalo griauti išankstinius publikos lūkesčius, užuot juos tenkinęs. Nežinau, ką apie žiūrovų lūkesčius galvojo Sankt Peterburgo režisierius, Georgijaus Tovstonogovo mokinys (taip pat odontologas, filologas, dirbęs vairuotoju, pats vaidinęs teatre) Levas Erenburgas, bet jis, Magnitogorsko A. Puškino dramos teatre pastatęs originalią Aleksandro Ostrovskio Audros versiją, irgi neprašovė pro šalį. Beje, vertėtų atkreipti dėmesį, kad iš penkių rusų spektaklių šis vienintelis, sukurtas pagal dramos kūrinį. Vieną iš garsiausių rusų klasikos pjesių režisierius, kaip yra įpratęs, perrašė beveik neatpažįstamai: pakeitė situacijas, tekstą smarkiai sutrumpino, daug ką prikūrė ir tragedija scenoje virto komedija. Kai kurie rusų teatro mokslininkai mano, kad Ostrovskio Audra apskritai vienintelė rusų tragedija, aktualizuojanti konfliktą tarp pareigos ir jausmo ir taip tęsianti klasicistinės tragedijos tradiciją. Rusų teatro istorijoje būta nemažai bandymų Katerinos, kuri už nuodėmę pasmerkė pati save, tragediją nukelti nuo koturnų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Maskvoje, Sovremenniko teatre, režisierės Ninos Čusovos Audra drastiškai laužė bet kokius klasikos interpretavimo stereotipus. Erenburgo ir Magnitogorsko teatro aktorių Audrą taip pat kažkodėl vadina sensacinga ir šokiruojančia, bet nieko panašaus nėra. Ne šokiruoja, o veikiau žavi tai, kad chrestomatinius XIX a. pjesės personažus Erenburgas pavertė gyvais, jaunatviško įkarščio apimtais XXI a. žmonėmis. Nes Ostrovskio tekstui suteikti šiuolaikišką skambesį yra nepalyginamai sunkiau nei, tarkim, Antono Čechovo pjesėms. Visi šios Audros veikėjai apkvaitę nuo meilės ar aistros, neišsipildžiusios meilės lūkesčiai įsuka visą spektaklio veiksmą. Katerina neleistinai pamilsta Borisą, tačiau, kai jiedu susitinka, kaip kūdikis užmiega jo glėbyje. Kateriną beviltiškai myli jos vyras Tichonas, kurį slapta įsimylėjusi tarnaitė Glaša vis kartoja komiškus užkalbėjimo ritualus, kad sulauktų atsako į savo jausmus. Net našlė Kabanova bando sugundyti dukters Varvaros jaunikį... Režisieriaus Erenburgo ranka lengva, jis sumaniai žaidžia rusiškumo stereotipais (pavyzdžiui, įrengė scenoje tikrą rusišką pirtį!), nepiktai šaiposi iš nacionalinio charakterio ir gyvenimo būdo. Daro tai pasitelkdamas pašėlusį farsą, tačiau nevulgariai, yra atidus detalėms, personažų psichologijos niuansams. Šitame spektaklyje jauti tvirtą akademinės rusų teatro mokyklos pamatą. Trumputės scenos kaleidoskopiškai keičia viena kitą, kol nepastebimai priartėja kulminacinė Katerinos, kurią vaidina Ana Dašuk, savižudybės scena. Tiesą sakant, net nesuspėji susivokti, kas ir kodėl įvyko. Kažin ar suvokia ir pati Katerina. Šis jos poelgis labiau primena Prospero Mérimée Atsitiktinumo ar Alfredo de Musset Meile nežaidžiama herojų lengvabūdišką žaidimą, nejučia virtusį tragedija. Į scenos gilumoje tekančią Volgą Katerina puola tarsi iš inercijos, pagauta visus Audros veikėjus apėmusio stichiško karnavalinio šėlsmo. Tačiau energija trykštantys Magnitogorsko teatro aktoriai liūdėti dėl to neketina. Juk čia tik teatras. Prabėgus šiek tiek laiko po Auksinės kaukės festivalio, iš Alvio Hermanio ir Levo Erenburgo spektaklių atmintyje išliko tik atskiros scenos, detalės, talentingos aktorystės ir režisūros blyksniai, o trečiasis vis traukia mintimis sugrįžti, permąstyti ten išsakytas idėjas ir svarbiausia idealus. O tai po šiuolaikinio teatro spektaklio, sutikite, nutinka ne taip jau dažnai. Piotro Fomenkos mokinio, režisieriaus ir pedagogo Sergejaus Ženovačiaus Benykstanti giminė pagal nebaigtą ir pačioje Rusijoje ne daug kam žinomą Nikolajaus Leskovo romaną žadina dvejopus jausmus. Pirmiausia kyla pasipriešinimo ir atmetimo reakcija. Jis ką šaiposi iš mūsų?! Mes, klipinės kultūros paveikti žiūrovai, daugiau kaip keturias valandas turėsime klausytis scenoje skaitomo romano? Kad romanas bus skaitomas, nė neketina slėpti: Pasakotojos vardu kalbanti aktorė per visą spektaklį laiko rankose knygą. O to, ką daro kiti artistai, Maskvos Teatro meno studijos aktoriai, Ženovačiaus auklėtiniai, nepava- 56 K u l t ū r o s b a r a i

61 dinsi nei vaidyba (bent jau tradicinės psichologinės mokyklos požiūriu), nei nevaidyba. Jie kuria personažus iš savo asmeninio santykio su Leskovo tekstu patys įsiklausydami, permąstydami ir žiūrovus ragindami įsiklausyti, permąstyti. Statiškos frontalios mizanscenos, lyg atkeliavusios iš prancūzų klasicistinio teatro ir primenančios gyvuosius paveikslus ar senas fotografijas, pakylėta, gan monotoniška kalbėjimo maniera iš pradžių trikdo, bet pamažu įsitrauki į neskubrų epinį pasakojimą apie kunigaikščių Protozanovų giminę. Ir supranti, kad šis spektaklis Teatro meno studijos manifestas. Šie teatro menininkai iriasi prieš srovę. Šiandien, kai kalbėti apie moralę ir kilnius idealus tapo bemaž blogo tono ženklu ir visų įmanomų reitingų karaliene tapo ironija, Leskovo romano, kuris kupinas humanistinio ir etinio patoso, pasirinkimas jau pats savaime iškalbingas. Kaip ir sprendimas atsisakyti bet kokių sceninio atraktyvumo ženklų. Tačiau svarbiausią iššūkį režisierius ir jo mokiniai meta atsisakydami bet kokios ironijos Leskovo idėjų atžvilgiu. Ironiškų, žaismingų akimirkų spektaklyje yra, tačiau moralinės vertybės čia nekvestionuojamos, o filosofiniai klausimai keliami rimtai. Akivaizdžiai teisingas senelės ir jos aplinkos gyvenimas, kai visi deda pastangas tam, kad gyventų veikliai, garbingai, pasiaukojamai ir delikačiai (labai dažnai Leskovo vartojamas žodis), užimtų tik savo vietą ir nepretenduotų pakeisti išmintingos gyvenimo tvarkos (...), šis idealizuotas ir idealus pasaulis verčia mus užsikrėsti išsipildymu, tokio gyvenimo viltimi ir tuo pat metu jo, neišsipildančio, ilgesiu 3, įkvėpta spektaklio rašė Peterburgo teatro žurnalo redaktorė Marina Dmitrevskaja. Po premjeros Maskvoje rusų kritikai žavėjosi, kaip tobulai aktorių pakylėtumas ir maksimalistiškas nusiteikimas atitinka Benykstančios giminės dvasią bei idealus. Benykstanti giminė. Režisierius Sergej Ženovač. Spektaklio scena Nuotr. iš festivalio Auksinė kaukė archyvo Kaip jie, lyg kokie apaštalai, skelbia tikėjimą visuotinio teisingumo ir gėrio galimybe. Nors sąsajų su šiandieninėmis mūsų šalies ir visuomenės aktualijomis tikrai galima įžvelgti, Benykstanti giminė tokio ypatingo ryšio su Vilniaus publika neužmezgė. Ir ne dėl spektaklio statikos ir monotonijos. Net ne todėl, kad kai kurių aktorių vaidyba atrodė ypač blanki, deklamatoriška. Šis spektaklis ir Marijos Šašlovos kunigaikštienės Protozanovos vaidmuo, ko gero, ir yra vertinamas ne dėl estetinio savitumo, bet dėl skleidžiamos šviesos ir tikėjimo. Teatras kaip stiklas, pro kurį žvelgi į pasaulį. Jei jis bus dulkėtas ir purvinas, tai ir pasaulis bus dulkėtas ir purvinas 4, į šį kūrybinį Sergejaus Ženovačiaus Teatro studijos moto, tokį provokuojamai nešiuolaikišką, iš tikrųjų vertėtų įsiklausyti. 1 Марина Давыдова. Конец театральной эпохи. Золотая Маска, Москва, 2005, с K u l t ū r o s b a r a i

62 Zigmunds Skujiņš Pamąstymai prisimatavimo kabinoje Jaučiuosi pakviestas pareikšti nuomonę apie naują kostiumą, kurį virtualioje skaitmeninėje erdvėje prisimatuoja literatūra, išsilaisvinanti iš daugelį šimtmečių nešioto poligrafiškai sukurpto apdaro, sąlygiškai vadinamo knyga. Eksperimentas vyksta visiškai nepalankioje aplinkoje prisimatavimo kabinoje tvyro krizės šaltis. Taip, sutinku, kalbėti apie tai būtina, tačiau drabužis vis dėlto yra tik drabužis. Man svarbiau išsiaiškinti, kas nutinka su eventualiuoju to drabužio dėvėtoju literatūra. Ar ji jau velionis klientas? Pats persirengimas manęs nejaudina. Literatūra apdarus keitė ne kartą, įsikūnydama tiek papiruso ir pergamento ritiniuose, tiek rankraštiniuose kodeksuose, tiek daug kilogramų sveriančiuose inkunabuluose, kurie, prirakinti grandinėmis, saugomi bibliotekose. Gutenbergui įvedus surenkamų raidžių sistemą, knygos gana plačiai paplito Reformacijos laikais, paskatino Didžiąją prancūzų revoliuciją. Tačiau tikruoju amžiaus dvasios Merkurijumi ji tapo tik XIX a., ne veltui jis vadinamas literatūros ir knygos aukso amžiumi. Raštija, apimta atvirumo jausmo, ėmėsi skrupulingai tyrinėti visas gyvenimo sritis, nepabūgusi užtvarų, kurios anksčiau maskavo diskretiškomis laikytas širdies ir proto, socialinio ir visuomeninio gyvenimo paslaptis. Man šis literatūros istorijos tarpsnis yra tarsi Delacroix populiariosios alegorijos Laisvė barikadose parafrazė: personifikuota literatūra George Sand, visas to meto prancūzų literatūros žiedas su atlapota krūtine ir vėliava rankose, petys į petį žengia su pakeltais kardais ir durklais. Tai idėjų ataka. Šį vaizdą galima perkelti į bet kurios to meto literatūros piktogramą. Net ir į latvių, vietoj George Sand įsivaizduojant Aspaziją. Idėjų sėjėjų netrūko. Louis Philippe as ir Talleyrand as, Mazzinis ir Lamartine as, Marxas ir Engelsas, Garibaldis ir Bakuninas. Atmosfera įkaitinta iki kraštutinumo, žaižaruojanti, kiekvienas kažkuo tikėjo ir vilties dėlei buvo pasirengęs kovoti. Monarchistai organizavo maištus, tikėdamiesi sunaikinti demokratinius Europos susivienijimo siekius. Revoliucionieriai įžiebdavo vieną revoliuciją po kitos: 1848 m. vasarį revoliucija Prancūzijoje, kovą Prūsijoje, po kelių mėnesių Vienoje, Prahoje ir Šiaurės Italijoje. Romantikai žavėjosi ir aukštino klasikines vertybes. Nacionalistai liejo kraują dėl tautos apsisprendimo ir išsilaisvinimo iš priespaudos. Socialistai slaptomis pogrindžio olomis sėlino tarptautinės darbo žmonių valstybės fatamorganos link. 58 K u l t ū r o s b a r a i

63 Tada rašyti reiškė širdimi ir plunksna ginti SAVO skelbiamas pažiūras. Knygos traukė skaitytojus, nes meninę sėkmę papildė asmeninis rašytojo požiūris į procesus, kurie rūpėjo skaitytojams. Knygų paskleistos idėjos nuskriejo į rytus ir vakarus, į pietus ir šiaurę, kaip Vėjamotės vaikai pasakoje apie Nykštuką. Šis laikmetis pagimdė Flaubertą, Balzacą, Dickensą, Dostojevskį, Zola, Bjornsoną, Hugo, Ibseną, Strindbergą, Levą Tolstojų ir kitus žymius rašytojus. Du šimtmečius Shakespeare as gulėjo kape visų užmirštas. Tik XIX a. spausdinimo mašinų tiražuoti pjesių tekstai anglų genijų atidavė pasauliui. Idėjų kova Europoje ir rašytojų entuziazmas, ginant savo idealus, neabejotinai darė įtaką besikuriančiai latvių literatūrai. Kovojo visi. Rainis, Aspazija, Skalbė, Akurateris, Baumanių Karlis ir Ivandė Kaija, Viktoras Eglytis ir Andrievas Niedra, Edvartas Virza ir Zvargulių Edvardas, Auseklis ir Pumpuras. Dabar mus užklupusi krizė apibūdinama bemaž taip, tarsi kalbėtume apie klaidžiojantį asteroidą, kuris nežinia iš kur trenkėsi į Žemę ir supurtė ją tarsi kokteilių plaktuvę. Taip pasireiškia arba istorijos neišmanymas, arba nesugebėjimas rišliai mąstyti. Krizės reguliariai ištinka visuomenę, bet kiekvienos iš jų kitokia išraiška ir kitokie tikslai. Didieji XIX a. verpetai, sukėlę politines permainas didelėje Žemės rutulio dalyje ir minėtą literatūros aukso amžių Europoje, taip pat prasidėjo kaip krizė. Čia krizės temą paliesiu tik lygindamas konkrečias situacijas, kurios galėtų praversti spėjant, koks bus tolesnis literatūros likimas. Taigi ir knygos ateitis. Krizės išraiškų ir tikslų esama įvairių. Pavyzdžiui, ir šių dienų Europoje, ypač Paryžiuje, vyksta gatvių mūšiai, liepsnoja padegti automobiliai, siaubiami pastatai. Neviltis neturi idėjos. Aklas pyktis niekur neveda. XIX a. krizės daug ką sugriovė, tačiau ir įtikino naujos, geresnės ateities kūrimo galimybe. Nors formulės buvo prieštaringos, siūlė skirtingus raidos K u l t ū r o s b a r a i kelius, tačiau kūrybinės pajėgos įspaudė ryškius pėdsakus. Jei paklaustume, koks buvo Pirmojo pasaulinio karo laimėjimas, atsakymas būtų aiškus: sunku net įsivaizduoti didesnę globalinę katastrofą. Nors tiek Kompjene, tiek Versalyje skambėjo skystoki aplodismentai, vis dėlto visi didieji lošėjai jautėsi nusivylę. Kalbėjo apie taiką, tačiau žinojo, kad naujo karo sėkla jau pasėta. Antrasis greitai ir prasidėjo, pasaulį pavertęs beprotnamiu, ankstesnės kilnios idėjos čia buvo suvaidintos tarsi žmogžudžių narkomanų režisuotose parodijose. Pabudimą lydėjo moralinė depresija. Net žemėse, kur tebeplazdėjo laisvės vėliavos, jaunimas paliko tėvus ir, apsivilkęs skarmalais, išėjo į gatves. Radikaliau nusiteikusieji susivienijo į ginkluotas formuotes partizaninei kovai didmiesčiuose. Literatūra palaidojo idealizmą. Į pirmą planą išsiveržė antiromanas ir absurdo dramaturgija. Prancūzijoje paskutinis šios žemės filosofas Sartre as ir dar keli rašytojai iš kalėjimo ištraukė 15 kartų už vagystes, kontrabandą ir sutenerystę teistą, iki gyvos galvos įkalintą Jeaną Genet, charakterizavę jį kaip gerą, visuomenei būtinai reikalingą gyvenamojo meto interpretatorių. Išėjęs į pensiją Churchillis parašė atsiminimus, už kuriuos 1953 m. gavo Nobelio premiją. Juose jis pripažino, kad demokratija nėra visavertė sistema, bet vis dėlto reikia ja naudotis, kol bus sugalvota geresnė. Galima ginčytis, ar daugeliui tai tapo atradimu. Nebuvo nė menkiausios abejonės, kad savo pretenzijas dalyvauti žaidime pareiškė karta, jau įgavusi imunitetą sąvokoms, kurios dar bent šiek tiek rėmėsi kadaise aukštintais šūkiais. Jautė pasidygėjimą jomis. Ieškoti ko nors geresnio neatėjo į galvą. Nevisavertė demokratija atvėrė jiems plačias veiklos galimybes. Bet tai tik vienas veiksnys. Antras, ne mažiau svarbus po didžiojo karo tiek nugalėtojų, tiek nugalėtųjų Europa buvo pavirtusi griuvėsiais. Europai atstatyti reikėjo pinigų. Daug pinigų. Kur jų gauti? Europos kišenėse švilpavo vėjai. Pagalbą pa- 59

64 siūlė Šeilokas. Jis pinigų turėjo ir visada turės. Ne dausose Shakespeare as pasigavo Venecijos pirklio temą. Nejau šiandien neaktuali Shakespeare o pjesės pagrindu tapusi kolizija, kai užstatu už paskolintus pinigus prašoma gyvo skolininko kūno? Idėjos nemiršta. Šiandien Rygoje siūlo suteikti paskolą, jei užstatysi sielą. Tikslesnį Europos situacijos simbolį radau kino istorijoje garsiajame filme apie Frankenšteiną. Tai buvo pirmasis filmas, kurį paauglystėje Ilgucieme žiūrėjau senoje, nedažytoje kino būdoje su caro laikų iškaba Кинематограф Заря. Prisimenu nebylius kadrus, smulkiausias detales, nuo kurių šiurpau: prie stalo geležinėmis grandinėmis prikaustytas žmogus, jam atvožia kiaušą ir pakeičia smegenis. Šeiloko nereikia vulgarizuoti kaip konkretaus konkrečios tautybės žmogaus su deklaruota gyvenamąja vieta. Šeilokas tai filosofija. Tokį siužeto pagrindimą siūlo pats Shakespeare as Venecijos pirklio trečio veiksmo pirmame paveiksle Šeilokas pareiškia, kad tarp jo ir pinigų skolininko Antonijaus nėra jokių žmogiškųjų skirtumų. Pridursiu: ši filosofija yra šiuolaikiška, pagrįsta skaitmeniniu, t.y. manipuliavimo skaičiais, principu. Teikdamas paskolą Europai Šeilokas specialiai atvyko iš Amerikos. Europa, nors ir moraliai pažeista, vis dėlto turi turtingas kultūros tradicijas ir neabejoja išskirtiniu individo vaidmeniu kūrybinės minties ugdyme. Šeilokui, gebančiam užsidirbti pinigų, tai dar vienas neribotų galimybių laukas! Šeilokas galėtų paklausti europiečio: kiek kainuoja jūsų Mona Liza? Europietis atsakytų: Mona Liza neįkainojama. Šeilokas nustebtų: kodėl? Europietis paaiškintų: todėl, kad niekada daugiau tokios kaip ji sukurti nebeįmanoma. Šeilokas nusijuoktų: kokia kvaila prielaida, jūs neteisingai mąstote! Mąstykite kaip aš ir turėsite pinigų. Dar galėtų pridurti: tai juk taip paprasta. Žiūrėkite, štai įrėminta žaliųjų žirnelių konservų dėžutė, kuri meno aukcione parduota už milijoną dolerių. Gudrus vyrukas pats dėžutę išvalgys, pats atiduos į varžytynes, pats nustatys pradinę kainą, šią sumą pasiskolins iš manęs ir pats savo brangenybę nupirks. Nuo šios akimirkos skardinė jau meno kūrinys su kasos čekio patvirtinta kaina. Masinio informavimo priemonės šį juoką paskelbs visam pasauliui. Po to vyras nueis į banką ir kaip užstatą paliks milijonu įkainotą meno darbą, o pats pasiims grynuosius. Šeilokui sugrąžinęs paskolą, tas gudrus vyrukas banke laiko pasaulinio garso meno kūrinį, kurį netrukus kas nors nupirks už du milijonus. Manote fantazuoju? Europietis suabejos: tai yra tiek pat tikra, kaip krikščionybės stebuklas, kai viena žuvimi galima pamaitinti tūkstantį išalkusiųjų. Šeilokas atsakys: o kodėl gi ne? Tik tą žuvį reikia įleisti į stiklinį akvariumą ir pasakyti tai dešimties milijonų vertės konceptualaus meno objektas. Ar jūs tikite, kad prie Švč. Mergelės Marijos atskrido Dievo angelas? Toks pat stebuklas jų ištroškusiems skaitytojams yra ant šluotos koto atjojantis Hogvartso burtininkų mokyklos auklėtinis Haris Poteris, kuris tampa toks turtingas kaip Britanijos karališkasis princas. O Poterio motina su savo dešragalių romanais yra reali būtybė ir didesnė stebukladarė net už Švč. Mergelę Mariją! Po šio ilgo įvado pagaliau patenkame į erdvę, kurioje greitai plinta ne tik įvairių ligų virusai, bet ir bacilos, apkrečiančios mus naujomis pažiūromis ir formuojančios naujus santykius. Meno, taip pat ir literatūros, sukomercinimas į Europą prasiskverbė beveik nepastebimai. Viską lėmė pinigai. Liko tik toks mažmožis išmesti iš galvos nieko vertą nuomonę, kad knyga yra kažkas ypatinga, ir padėti ją į demokratiškai integruotą kraitę šalia kitų prekių, arba, jeigu šis žodis rėžia ausį, produktų. Dvasinis produktas! Kokių gali būti prieštaravimų? Kartu su mainų sąvoka keičiasi ir vertybių skalė. Dabar pats didžiausias pagyrimas, kokį tik gali pelnyti knyga, yra labiausiai perkama, labiausiai pageidaujama, išversta į daugiausia kalbų Galima paklausti: o kas čia blogo? Nejaugi rašytojai rašo tam, kad jų neskaitytų? Matyt, jūsų pačių neskaito, todėl iš pavydo ieškote priekabių. Ne, ne todėl. Pats esu figūravęs panašiuose reitinguose, bet tarp komercinės sėkmės ir kokybės, ne- 60 K u l t ū r o s b a r a i

65 deformuotos pašalinių prekybos aplinkybių, matau didelį skirtumą. Pavyzdžiui, sporte nepripažįstami rekordai, jeigu jie pasiekti pučiant stipriam vėjui. Reklamos profesionalai iš pirstelėjimo (atleiskite) padaro perkūniją. Mūsų leidyklos rungtyniauti su užsienio megasukčių reklamos kompanijomis neturi jokių šansų. Didelis verslas didelis triukšmas. Aliejaus dėmė irgi mirga ant vandens. Bet ji yra ne mirguliuojanti vertybė, o paprasčiausias teršalas. Kultūros visuotinės komercializacijos centrui iš Europos persikėlus į Ameriką, pažiūros šiandien, rodos, konsolidavosi. Senieji iškilūs Amerikos rašytojai, kurie kamertono savo opusams nelaukė iš priešakinių eilių pūtikų, tokių kaip Hemingway us, Steinbeckas, Capote, Vonnegutas, nuėjo savo keliais kaip paskutiniai pavėlavusieji ėjikai per tiltus, kurių šiandien nebėra. Yra nauji tiltai ir nauji ėjikai. Galima pasakyti jų vardus, bet šie vardai nieko nesako. Na, kad ir Stephenie Meyer. Ar kas nors norėtų prisiekti, kad tokia rašytoja, kaip kūrybinis subjektas, iš tikrųjų egzistuoja? Gal tai gerai sukomplektuota laboratorija, sumaniai gaminanti produktus, kuriančius atsipalaidavimo priklausomybę? Jau nutolo laikai, kai visuomenę galėjo išjudinti pasaulio tobulinimo idėjos. Dabar traukia realistinės sferos. Prasiblaškymas, poilsis, popkultūra, kičas. Tarkim, pasaulinio lygio estrados fenomenas, slapyvardžiu Madonna. Į jos pasirodymą Taline, kai visi aplinkui aimanavo: krizė! krizė! krizė!, nuvyko 12 tūkstančių gerbėjų iš Latvijos, tarp jų valstybės Prezidentas ir kitos ekscelencijos. Ar į kokį Bethoveno, Wagnerio ar Verdi o koncertą kada nors tiek susirinktų? Parduota 73 tūkstančiai bilietų (vieno bilieto kaina latų). Pajamos 6,5 milijono dolerių. Nuolatinis techninio aptarnavimo personalas 200 žmonių, dar tiek pat vietinių padėjėjų. Orkestras, pirotechnikai, elektrikai, pritariantieji solistai. Ir visa tai telpa po viena liemenėle? Ką tu ten matei, būdamas už puskilometrio nuo scenos? paklausiau vieną šio stebuklo liudytoją. Draugas buvo labai patenkintas: Viską mačiau! Buvo geri garsiakalbiai, dideli skaitmeniniai ekranai. K u l t ū r o s b a r a i Man kirbėjo klausimas: kur čia tas stebuklas, sutraukęs 73 tūkstančius? Mitais ir skandalais apipintas Madonnos paveikslas ar skaitmeninio miražo išpūsti pinigai? Virtualumo skvarba į teritorijas su tradicinėmis ribomis? Slaptojo centro ieškojimas ir dalyvavimo instinktas? Nejau tai, ką mes, latviai, iki šiol gaudavome burdamiesi ir dalyvaudami dainų šventėse, virto popjandaliniu [jandalinis latvių liaudies šokis vertėjo past.], kai vadybininkai išsiima milijono vertės medaus korį ir jį išsineša, kitiems palikę jų pačių apmokėtą tranų vaidmenį? Manyčiau, vienas iš daugelio demokratijos idėjos trūkumų visuomenės dvasios niveliacija. Bijoma nekonvencionalių, specifinių reiškinių, todėl jų raiška ribojama ir tai savo ruožtu sukelia hipertrofuotą jų geismą. Niekas nieko negerbia, tačiau visi tiesia kaklus viliasi išvysti pranašą. Dabartinė krizė prasidėjo 2008 m. rugsėjį, žlugus didžiausiam JAV bankui Volstrite. Visos pasaulinės finansų krizės paprastai prasideda Volstrite, jam už tai, ko gero, jau priklausytų autorinės teisės. Tačiau mums prisidengti 2008 metų rugsėju yra menkas pasiteisinimas. Mūsų krizės ištakų reikia ieškoti kur kas giliau per pavaldumo ir vergavimo šimtmečius įgytame nusižeminime, susikūprinime, išauginusiame keistą didybės auglį. Didžiavomės patriotiniu jaunimu, kuris plikomis rankomis, tik su universiteto Karinės katedros mokomosiomis dujokaukėmis brezentiniuose krepšiuose, saugojo barikadas Katedros aikštėje ir buvo pasirengęs stoti prieš kovines OMON o mašinas. O kas nutiko po kelių mėnesių? Tas pats jaunimas sekė paskui kvailių partijos steigėjus į tą pačią Katedros aikštę, į jų rėkimo šventę, viešai paniekinęs nepriklausomos Latvijos idealus. O kuo paaiškinti tą skubėjimą ir stropumą, kai atkurtos valstybės vadovai už lęšienę pardavė arba tiesiog bejėgiškai paleido vėjais beveik visas atgautas sovietmečiu garsias didžiąsias įmones? Ar šis procesas sustojo? Statistika pateikia įvairių žinių, tačiau nutyli, ar latviams Latvijoje dar kas nors vertingesnio ir reikšmingesnio apskritai priklauso. 61

66 Ko kito, jei ne krizės, galėjome laukti iš vyriausybių, kurios nesuprato, kad tarnai niekada ir niekur nebūna laisvi, nes tarnas ir nepriklausomybė nesuderinamos sąvokos. Aš tokį nuolankumą galiu aiškinti tik kaip genetinę negalią, kai negalintys suvokti s a v o, atkakliai laikosi s a v o. Tai rodo ir mūsų literatūros raida. Iš kartos į kartą perduodamas požiūris, kad mūsų literatūra nieko verta. Klaikiausia klasika! Juozapas ir jo broliai, Matininkų laikai, Jaunėlio dienoraštis! Ar latvių literatūra gali atsidurti ant globaliosios bestselerio bangos? Dvasios skurdas. Literatūra yra tai, iš ko Holivudas suka filmus. Da Vinčio kodas, Šekspyro kodas, Prieblanda! Tūkstančio procentų pelną nešantys multimedijiniai komplektai Tokių ir panašių argumentų pažeria jauni žmonės, neskaitę nė vieno šiuolaikinio latvių rašytojo. Mentalinis blokas. Tai valstybės politikos problema. Nejau valstybės pareiga tik suskaičiuoti pinigus? Galėčiau išvardyti bent dešimt latvių rašytojų, kurie, kalbant sporto terminais, būtų aukščiausiosios lygos komanda. Bet tai daryti kvaila, nes aukščiausiosios lygos komandos literatūroje nėra. Ir negali būti. Rašytojas savaip panašus į fotografą. Jeigu jis turi savo žemę, myli savo šeimą, savo draugus ir tuos, kurie jam artimi, tada nesvarbu, kiek milijonų ir kokios kokybės fotografijų mirguliuoja pasaulio vėjuose, jis vis tiek ieškos s a v o s i o s. Nors ir nedidelis albumas, bet su artimųjų nuotraukomis, kurių niekur kitur nėra ir nebus. Esame nykstanti tauta. Nuo ko tai slepiame? Patys nuo savęs? Per pastarąjį dešimtmetį moksleivių skaičius sumažėjo 300 tūkstančių. O ir tie bėga iš latvių kalbos pamokų. Tai savižudybė. Latvių kalbos pamokas reikia išlaisvinti iš baimę keliančių akademinių formuluočių, verčiančių sprandą nusisukti. Aš regiu latvių kalbos pamokas kaip gramatikos ir literatūros informacijos žaidimą su sodriais, intriguojančiais visų laikų latvių beletristikos pavyzdžiais, pradedant Manzeliu ir baigiant vakar atrastu jaunu autoriumi. Tai turi daryti talentingi žmonės, kurie latvių literatūroje įžvelgia savo tapatumą, o ne bejausmiai valandininkai, kuriems nesvarbu, iš ko jie valgo duoną kasdieninę. Dar apie rašytojus, kurių skaityti neverta. Kadaise mūsų leidėjai ir knygynų savininkai buvo latvių literatūros puoselėtojai, rėmėjai ir sargai. Ansio Gulgio rūpesčiu Rainis tremtyje galėjo rašyti. Birzniekas-Upytis, užsidirbdamas pinigų Baku naftos perdirbimo verslovėje, gimtinėje išlaikė knygų leidyklą Dzirciemnieki, kuri išleido daugelį latvių literatūros šedevrų. Dabar tarp rašytojų ir leidyklų iškilo komercinės užtvaros. Pelnas, tik pelnas. Lengviausia jį susižerti atvėrus kelią vertimams: užsienio leidyklos, negailėdamos milijonų reklamai, savo produktus išbalina iki tviskėjimo tarsi skalbimo milteliais, kuriuos be paliovos atkakliai pučia į akis TV žiūrovams ir žurnalų skaitytojams. Kad latvių romanistas galėtų rinkos sąlygomis užsidirbti pinigų, per dieną jis turėtų parašyti tiek puslapių, kiek vertėjas išverčia jau parengto ir nugludinto teksto. Tai, žinoma, nesulyginamos užduotys. Baigtis bus tokia, kad literatūra Latvijoje taps ekskliuzyviniu labai turtingų žmonių hobiu kaip žirgų sportas ir golfas. Arba vienuolių elgetų ir puspročių rašeivų fanatizmo savita išraiška. Reikia manyti, krizė sustiprins šią tendenciją, ir ne tik Indijos agurkėliai ar Turkijos slyvos, bet ir verstinės užsienio knygos parduotuvių lentynose taip visus užhipnotizuos, kad tie laikai, kai knygynai buvo mūsų kultūros bastionai, nutols kaip svajonės apie nuskendusią Burtniekų pilį ar Staburago uolą. Dabar grįžkime prie naujųjų skaitmeninių literatūros drabužių. Istorija rodo, kad žmonija vieningai susitaiko su savo išradimais. Ar, pavyzdžiui, kulkosvaidžio išradimas pagerino žmonių gyvenimo kokybę? O ginekologinė kėdė? Juk ne. Pats daiktas nėra nei geras, nei blogas. Viskas priklauso nuo to, kaip jį panaudosi, jis gali tarnauti ir gyvybei, ir mirčiai. Ar po to, kai buvo išrasta mėsmalė, visi pradėjo valgyti tik kotletus ir kukulius? 62 K u l t ū r o s b a r a i

67 Skaitmeninis literatūros drabužis nepakeis teksto turinio. Daugeliu atvejų kaupti spaudinius darosi beprasmiška. Jie gali būti saugiai saugomi visuomeninėse saugyklose, ten jie lengvai pasiekiami, nebereikia raustis po apdulkėjusias lentynas. Tačiau tarp knygų ne visada dedamas lygybės ženklas. Yra knygų, kurios niekam nereikalingos, ir yra knygų, be kurių sunku gyventi. Bet tokių nebūna daug. [ ] Kai matau spaudinių kalnus, kurie kasdien veržiasi į mūsų būstus su trumpaamže surogatine literatūra, išpampusiais žurnalais ir laikraščiais, katalogais ir informaciniais leidiniais, prekybos prospektais, radijo ir televizijos programomis ir t.t., ir t.t., pagalvoju, kad kadaise buvęs šventas Gutenbergo įnašas į kultūrą degradavo iki pasaulio prišiukšlinimo epidemijos Drabužiai gali keistis, bet literatūra išliks. Ir knyga išliks. Palyginti didelę mūsų visuomenės dalį dar sudaro žmonės, kurių gyvenime knyga yra vaidinusi įvairius vaidmenis. Ji buvo ir nepasiekiama brangenybė, ir vienintelis ryšys su sielvartu. Dabar tai rinkos objektas, kuris, susiklosčius įvairioms aplinkybėms, paverčiamas turtu ir sviedžiamas atgal. Rinka sujaukė nuovoką apie tikrąsias vertybes. Ištiesiu ranką ir nuo lentynos paimu pirmą pasitaikiusį tomą: Omaras Chajamas. Ketureiliai. Leidykla Liesma, Ryga, Dailininkas Aleksandras Stankevičius. Nuostabus leidinys su aplanku ir spalvotomis paauksuotomis miniatiūromis. Kaina 80 kapeikų. Jeigu prisiminsime, kad 200 sovietinių rublių buvo pakeisti į vieną latą, šis knygos šedevras, kultūros vertybė, prilygstanti meniškiems Zelta ābele leidiniams, šių dienų kainomis kainuoja vos keturis santimus. Knygos neturi būti nei pigios, nei brangios. Vadovėliai ir literatūra, kuri skirta sutrumpinti laikui, kai skrendame iš Rygos į Tokiją, nereikalauja nei brangaus popieriaus, nei įmantraus įrišimo. Ir vis dėlto knyga su senamadišku drabužiu asmeniškai man iki gyvenimo pabaigos bus kažkas ypatinga. Nes tekstas ir knyga nėra vienas ir tas pats. Esu parašęs tekstų, kurie buvo skelbti įvairiuose atskirai apipavidalintuose leidiniuose ir, mano supratimu, kiekviena knyga buvo visiškai skirtinga. Būtent čia, manyčiau, ir slypi knygos paslaptingumas, kiekviename naujame leidinyje atsirandantis iš bendrų rašytojo ir knygos kūrėjų paieškų. Knyga nėra vien tai, ką perskaitome ir ką suvokia protas. Knyga yra ir mediumas vieniems jos fetišo aktyvuotojams nepavyksta, kitiems pavyksta atskleisti jos esmę, vieni nesugeba, kiti sugeba parodyti jos išskirtinumą, ji tampa arba netampa mylima. Būtent todėl knyga įstengia padaryti tai, ko neįstengia niekas kitas. Ir būtent todėl ji savo vietos neužleis niekam ir niekada. Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis Zigmundas Skujinis vienas žymiausių latvių prozininkų. Jo knygos, išverstos į vokiečių, anglų, rusų, bulgarų, čekų, lietuvių (romanai Jaunuolio memuarai, Kolumbo anūkai, Vyras pačiame žydėjime ) ir kitas pasaulio kalbas, paplito daugiau nei 7 milijonais egzempliorių. Ši esė, parašyta žurnalo Karogs surengtai diskusijai apie rašytoją ir jo knygos viršelį, atskleidžia kultūros aktualijų panašumą Lietuvoje ir Latvijoje. Teksto vertimas į lietuvių kalbą tai kartu ir sveikinimas Latvijai, kuri lapkričio 18-ąją šventė Nepriklausomybės dieną. K u l t ū r o s b a r a i

68 Nijolė Nevčesauskienė Moters mitas pagal Eglę Velaniškytę Kai Eglė Velaniškytė, baigusi Vilniaus dailės institutą, 9-ojo dešimtmečio pradžioje ėmė dalyvauti parodose, tamsios, gilių tonų jos drobės su menkais šviesesnių pustonių akcentais vienareikšmiškai atspindėjo lietuviškąją kolorizmo tradiciją, arsininkų, ypač Antano Samuolio, kūrybos intonacijas. Dailininkės tapomi realūs žmonės tarsi skendėjo praeities šešėliuose, o ji siekė praskleisti būtojo laiko širmą, žvilgtelėti į kasdienybėje rituališkai sustingusias figūras, kurių judesiai slopūs, lėti, o kūnų ritmas, atrodytų, nepavaldus laikui. Tokie buvo Lietuvos dailės muziejaus įsigyti sėkmingiausi autorės kūriniai: Pelenų diena (1986), Šeima (1983), XXX (1985). Dabar Velaniškytės tapyba kitokia. Pakito temos, kolorito, šviesos samprata. Apie niūrią skausmo, vienatvės, liūdesio persmelktą būtį bylojama ekspresionizmo kalba. Čia nėra nei abstrakcijų, nei peizažų, tik būties alkis, perteiktas ligoninės palatų scenomis, munchiškais moterų aktais interjeruose ( Senmergė ), beje, tų interjerų irgi nedaug, dažnesni dukslūs, uždari, beveidžiai fonai. Velaniškytės kūryboje moteris išreiškia tris pagrindines temas: mitologinę ( Moteris-Kentauras, 2008), krikščionybės temą ( Paskutinė vakarienė apaštalas, 2009) ir buities realybę ( Palatos ). Temperamentingas, tvirtas piešinys, prigesintos spalvos, šviesos kontrastai, ekspresyvus potėpis išreiškia emocines būsenas skausmą, susimąstymą, liūdesį. Bandoma atskleisti ne kūno formų grožį, ne gundantį grakštumą ar kūną darkančias amžiaus žymes, o ieškoma būties tiesos. Velaniškytė nesiekia populiarumo, nenori patikti žiūrovams ar įtikti kolekcininkams. Tapytojai rūpi mitinių moters vaidmenų kaita ir prasmė. Jos paveikslų moterys tiesiog išgyvena savo būtį kaip likimą ( Gražus liūdesys, 2006). Šios būties liudytojas yra ir vaiskiai akvareliškas, perregimas Autoportretas, ir drąsaus piešinio, groteskiškai negailestinga Mankšta (2009). Tamsą ir šviesą, realybę ir mitą (Prisikėlimo tema?) tapytoja tyrinėja paveiksle Moteris ir jos duobė (2009). Mitologinius vaizdinius ji interpretuoja laisvai, be akivaizdžių nuorodų, dažniausiai esama tik užuominų kūrinio pavadinime, pavyzdžiui, Judita. Moteris prie gulbių ( ). Toks ir sūnaus portretas ( Miegantis berniukas, arba šv. Jono sapnas, 2006), nutapytas tarsi vienu atsikvėpimu. Velaniškytės santykis su pasauliu ir artimiausia aplinka iš esmės yra egzistencinis. Koks sudėtingas daugiapakopis jos kūrybos procesas, rodo daugybė piešinių, fiksuojančių nusižiūrėtą siluetą, moters kaklo išlinkimą, išskirtinį judesį Šios tikroviškos detalės tampa svarbiais drobių akcentais. Nuskriaustųjų, pažemintųjų tema dailininkė improvizuoja pasitelkdama erdviškesnę, šviesesnio kolorito, plonasluoksnę, skaidresnę tapybą su gausesniais piešinio elementais, drąsiau naudoja šviesos akcentus, vadinamąjį Rembrandto efektą ( Neregė, , Palata nr..., 2008). Vengia abstrahuotų, šaltu simbolizmu dvelkiančių kompozicijų. Parodoje Eglė Velaniškytė ir dukros. Belaukiant paveikslo. Viskas apie moterį, surengtoje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje, eksponuojami ryškiausi pastarųjų metų kūriniai. Kataloge, pavadintame Krizės metais išleistas sąsiuvinis vietoj katalogo, autorė apibrėžia svarbiausias temas, savo kūrinius dedikuoja visoms giminės moterims, visoms Lietuvos moterims, nuolankiai mylinčioms, kantriai ištikimoms, išpažįstančioms tikrąjį moters pašaukimą. Pasak dailininkės, ši miniretrospektyva tai pasitikrinimas, kad pasižiūrėčiau, ar nesusimoviau. Eglė Velaniškytė teigia: tapydama rungtyniauju tik pati su savimi, su kadaise savo sukurtais paveikslais 64 K u l t ū r o s b a r a i

69 Eglė VELANIŠKYTĖ. Paskutinė vakarienė apaštalas I 2009 Paskutinė vakarienė apaštalas IV 2009 Moteris ir jos duobė Vidmanto Ilčiuko reprod.

70 Romanas VILKAUSKAS Natiurmortas su obuoliais.1980 Romanas VILKAUSKAS Natiurmortas su laikraščiu. 1981

71 Apie lemtingus sutapimus, Pravdos vedamuosius ir nekaltas apgavystes Su tapytoju Romanu Vilkausku kalbasi Ramutė Rachlevičiūtė Ramutė Rachlevičiūtė: Lietuvių tapybos privalumu ir skiriamuoju bruožu ilgai laikytas emocionalumas, ekspresyvumas ir žemės atspalvių koloritas. Jūsų tapyboje viso to kaip tik ir nėra. Ji artimesnė Algimanto Švėgždos kūrybai, kurią galima vadinti ir daiktiškąja, hiperrealistine. Turbūt neatsitiktinai pirmas sutiktas ir užkalbintas praeivis Vilniuje, kai ieškojote Dailės instituto bendrabučio, buvo būtent Algimantas Švėgžda Romanas Vilkauskas: Prabėgus daugeliui metų, tas susitikimas su Švėgžda prie Pergalės kino teatro, tuomet P. Cvirkos gatvėje, man atrodo biblinis, nulėmęs, kaip viskas susiklostys. Algimantas nusivedė mane į savo diplominio darbo studiją. Prisimenu fantastišką aliejinių dažų kvapą. Pasakojo apie savo tapybą, parodžiau jam nuotraukas, ką aš esu nutapęs. Nuteikė optimistiškai. Dirbtuvėje stovėjo natiurmortas, sukonstruotas iš surūdijusių lietaus vamzdžių. Tai buvo netikėta, negalėjau suvokti, kaip tokius dalykus galima tapyti. Nedrįsau Švėgždos paklausti, bet nuo to laiko domėjausi jo kūryba. Po keturiolikos metų Vilniaus tapybos penktojoje trienalėje mūsų darbų kolekcijos buvo eksponuotos kaimynystėje, po trisdešimt penkerių užsienio dailės albume darbai reprodukuoti viename lape. Lemtingi sutapimai. Ar yra kokių nors specifinių lietuvių fotorealizmo bruožų? Ar pats jaučiatės esąs fotorealistas? O gal kaip nors kitaip apibūdinate savo kūrybą? K u l t ū r o s b a r a i Aš negalvojau apie fotorealizmą, man reikėjo rasti tapybos formą idėjoms išreikšti. Dekoratyvus tapybiškumas netraukė. Tuo metu į Lietuvą atsirito naujojo daiktiškumo banga. Ji man tiko, bet sovietų politrukams tokia tapyba atrodė įtartina, manyta, pasak Viktoro Liutkaus, kad ji kasasi po socrealizmo pamatais. Aišku, man Švėgžda buvo autoritetas. Nesijaučiau vienišas pasirinkęs tokią stilistiką, nors buvau kitoks. Nėjau Švėgždai iš paskos, ėjome šalia, nemėgdžiojau nei estų, nei užsienio fotorealistų. Fotorealizmas nebuvo tikslas, tai tik raiškos priemonė. Kartą Algimantas Kuras pasakė, kad mano fotorealizmas lietuviškas. Netikėta buvo, kai jį įvertino amerikiečiai nemažai darbų įsigijo Zimmerli meno muziejus. Kaip Jūsų kūryboje atsirado socialinis interesas? Juk sovietmečiu atrodė, kad būti visuomeniškam, socialiam reiškia palaikyti valdžios liniją. O Jūsų kūryboje atsirado kitaip suprasto visuomeniškumo, socialinio angažuotumo... Tai, matyt, lėmė prigimtis ir auklėjimas. Kai mokykloje mane pradėjo aktyviai agituoti, kad stočiau į komjaunimą, pasakiau apie tai mamai, o ji paklausė: Negi būsi tautos išgama? Krūptelėjau, bet iškart supratau, kaip elgtis. Būti socialiam man reiškė nepalaikyti okupacinės valdžios. Beveik visuose sovietmečiu nutapytuose darbuose yra politinė potekstė. Žiūri į ištuštėjusios sodybos pageltusį laikraštinį interjerą ir girdi, kaip dunda tremtinių ešelonai... 65

72 Anuo metu oficialiajai tapybai svarbiausia buvo figūrinė kompozicija. Į peizažą, portretą, o ypač natiurmortą, buvo žiūrima kaip į šalutinius žanrus. Vyresnieji tapytojai, kritikai kaltino, kad visam jūsų kursui rūpi tik vikšrai, vabzdžiai ir panašios smulkmenos, net praminė kirmėlistais. Tai buvo ypač būdinga tiems, kurie tapė gamtos etiudus. Jūsų kūryboje lyg ir neatsimenu to susmulkėjimo... Į oficialią nuomonę mes nelabai kreipėme dėmesį. Darėme, kas mums atrodė svarbu. Suprantu vyresniųjų kritiką ar įtūžį tai, už ką jie grūmėsi, mums tapo nebereikšminga (nedėkingas jaunimas!). Žanrus irgi vertinome savaip: svarbiausia ne žanras, o meninio vaizdo įkrova. Apie mane kalbėta dar blogiau iš kur tokių atsiranda sveikame tapybos kūne... Ar gali būti kas smulkmeniškiau, negu tapyti laikraščių tekstus Gal tas negatyvus požiūris ir paskatino surengti kurso draugų parodą 1977 m. anuometiniame Dailininkų sąjungos fondo dailės salone? Esate rašęs: Kažkokia nematoma gija vienijo mus, ją visi bijojom nutraukti. Gal galėtumėte aiškiau apibūdinti tą jus vienijusią giją? Idėja surengti pirmą bendrą parodą kilo Vilniuje, Palangos restorane po diplominių darbų gynimo surengtame bankete (paskutinėje vakarienėje). Pasikvietėm savo profesorius. Atėjo Antanas Gudaitis ir Vladas Karatajus. Po tostų apšilus, prasidėjo pokalbis apie kūrybą, virtęs diskusija ne visur su profesoriais sutikom Pažadėjom, kad po metų savo menines tiesas įrodysime parodoje. Mindaugas Skudutis pasigavo tą mintį ir nebedavė mums ramybės. Kūrybinės ambicijos buvo sužadintos, reikėjo veikti. Susiginčijom, kas parodoje dalyvaus. Skudutis siūlė sąrašą tų, kurie gali dalyvauti parodoje, aš siūliau suteikti galimybę visam kursui. Po keleto metų vis dėlto liko Skudučio sąrašas penkių tapytojų paroda. Tą nematomą mus vienijusią giją sunku žodžiais nusakyti. Manau, tai vyriška draugystė ir Dailės instituto bendrabučio P. Cvirkos gatvėje akademijos dvasia (ten dailiokai tapydavo diplominius darbus) pasisėdėjimai iki išnaktų, svajonės ir ginčai apie tapybą, darbas bendrose studijose, svarstymai, negi išsiskirstysime nieko bendrai nenuveikę?.. Penkiukė tai Jūs, Raimundas Sližys, Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis. Visi labai skirtingi. O kuo panašūs? Tai, kas yra labai arti ir artima, sunku vertinti. O siejo mus noras priešintis rutinai, jie darė tai, kas lietuvių tapyboje atrodė nauja. Man su jais buvo pakeliui. Iš esmės visi kalbėjom apie tą patį (turiu omeny metų laikotarpį), tik kiekvienas kitaip. Manau, todėl ir sutarėm. Tiesa, tarp draugų buvau radikalus, jie negalėjo suvokti, kodėl aš atsisakau tokių vertingų tapybos dalykų. Po mūsų antrosios parodos susidarė grupės flangai: vienoje pusėje Skudutis ir Natalevičius, kitoje aš ir Gražys. Per vidurį Sližys. Kai Bronius lydėjo mane į Vilniaus geležinkelio stotį, atsisveikindamas tarė: Romanai, mes pralaimėjom. Nusiminiau, vos nepravažiavau Šiaulių. Bet kitų metų pavasarį, kai atvežiau darbus į Vilniaus penktąją tapybos trienalę, Natalevičius pirmas pasakė: Na, tu pavarei! Po to grupėje jau nekildavo stilistinių, meninių rietenų. Visi turėjom savo teritorijas ir trečiojoje parodoje parodėm kiekvienas savo jėgą. Bet Vilnius mūsų neįsileido, teko emigruoti trečioji (1983) paroda įvyko Šiaulių parodų rūmuose. Ar ketveriukės (Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro, Arvydo Šaltenio ir Algimanto Švėgždos) anksčiau surengtos parodos darė jums įtaką? Kas imponavo ketveriukės kūryboje? LSSR nusipelniusių tapytojų estetikoje ketveriukė pramušė didelę skylę, pro kurią padvelkė nesumeluoto gyvenimo kvapas. Tai man padėjo apsispręsti, jaučiau, kad yra kūrybos erdvė, leidžianti veikti dar radikaliau. Vis dėlto nepamirškime, kokiais laikais gyvenome. Paroda būdavo palaiminama tik po dailės valdžios atstovo peržiūros. Atsitikdavo, kad keisdavosi darbų pavadinimai arba paveikslus apskritai išbrokuodavo. Prisimenu, mano drobė Naktis, kurioje nutapytas prie tvoros pargriuvęs girtuoklis, buvo pervadinta Įvykis Čilėje Kadangi girtuoklį buvau aprengęs savo languotu švarku, tai nusileidau... Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje yra Jūsų Natiurmortas su obuoliais (1980), Natiurmortas su laikraš- 66 K u l t ū r o s b a r a i

73 čiu (1981) ir Interjeras su pašto dėžutėmis (1981). Tai rodytų, kad Jūsų įnašas į Lietuvos tapybą yra pirmiausia kaip natiurmortų kūrėjo. Mano įnašo į tapybą negalima vertinti pagal LSSR Dailės muziejaus įsigytą rinkinį. Nepriklausomos Lietuvos dailės muziejus dar nieko neįsigijo, tačiau kai ką nupirko užsieniečiai. Kūrybos pradžioje tapydavau figūrines kompozicijas, portretus. Bet juose buvo per daug buitiškumo, trūko formos aiškumo. Svarsčiau, kaip rasti paprastesnę raišką. Kartą pamačiau kambaryje ant grindų paklotą laikraštį ir ant jo sudėtus geltonus obuolius. Motyvas patraukė dėmesį savo simboliškumu. Obuolys biblinis reliktas, laikraštis banalus civilizacijos objektas, kontrastas tarp jų man pasirodė gilus ir daugiaprasmis. Kai tą motyvą nutapiau, jis suskambo. Pajutau, kad užčiuopiau savo temą. O apie žanrus negalvoju, kurdamas tiesiog realizuoju save. Ką Jums reiškia žodžiai modernistas ir tradicionalistas? Kuriai stovyklai pats save priskirtumėte? Anksčiau ar vėliau visi tampa tradicionalistais. O kur save priskirti, man nesvarbu. Tai menotyrininkų reikalas Sakoma, kad lietuvių tapybos jėga gudaitiška tapybos mokykla, tradicija. Ar stengėtės jai oponuoti? Be abejonės, arsininkų tapybos tradicija yra šiuolaikinės lietuvių tapybos altorius, bet tie, kas žino tapybos istoriją, supranta, kad jis pastatytas ant prancūzų postimpresionizmo, konkrečiau, sezanizmo pamatų. Ir aš stoviu prie to altoriaus, bet kiek atokiau. Profesorius Gudaitis gerai įvertino mano tapybos kolekciją V Vilniaus tapybos trienalėje. Tai man buvo kaip palaiminimas, nes jis žinojo, kas yra kūryba. Jums, pasukusiam kitu nei tradicinė lietuvių tapyba keliu, gal artimesni buvo estų ar latvių tapytojai? Man imponavo jaunųjų estų tapyba, nors jie atrodė per daug civilizuoti, bet iš jų pasisėmiau pasitikėjimo. Žinau, kad ir estai mano darbus neblogai vertino. Ar galite savo daugiau kaip 30 metų kūrybą suskirstyti laikotarpiais? K u l t ū r o s b a r a i Nustebau, kai viename 1995 m. interviu tą padarė Šiaulių krašto žurnalistė Žadeikytė. Neturiu jokių priekaištų tai juodasis, pilkasis ir geltonasis periodai. Dar pridurčiau pastarojo dešimtmečio metafizinį periodą. Juodasis prasidėjo Dailės institute. Tai portretai, figūriniai paveikslai. Daug juodos spalvos, niūrių tonų. Nuomojom su žmona kambariuką prie Aušros Vartų pas tikrus alkoholikus. Jų rietenos, muštynės buvo kasdienybė. Temų nereikėjo išgalvoti, jos buvo čia pat, už sienos. Tai atitiko mano poziciją atsikratyti dekoratyvaus tapybiškumo. Juodasis periodas baigėsi jau Šiauliuose obuoliais, papiltais ant laikraščio. Pilkasis periodas tai teminiai natiurmortai. Tapyba pašviesėjo, atsikračiau buitiškumo, atsirado gilesnė potekstė. Pilkasis periodas baigėsi tvoromis, sienomis, garažais. Geltonasis prasidėjo Pergalės interjeru laikraščiais tapetuota siena su išblukusia Stalino nuotrauka ir virš jos įkalta vinim. Buvo pati perestroikos pradžia. Kūrybingiausias periodas. Nutapiau daug ciklų, pradėjau lieti akvarelę, konstruoti ir tapyti erdvines formas, objektus. Šis periodas baigėsi jau Nepriklausomybės metais, kai nutapiau Sulaužytą šešėlį tai buvo laikas, kai verslininkai šaudėsi, buvo žudomi žurnalistai. Dabartinio metafizinio periodo darbai kontrastingų tonų, nepaaiškinamų, agresyvių formų kompozicinės struktūros su išryškinta faktūra. Didžiausią įtaką man daro kintantis gyvenimas, nieko nesu mėgdžiojęs. Tiesa, jaunystėje nutapiau paveikslą pagal Kosto Dereškevičiaus Sutiktą moterį. Bet vietoj jo nutapytos jaunos moters su balta bliuzele man išėjo raiša apdriskusi senė su lazda. Pasinaudojau tik kompozicijos struktūra. Nuo 1976 m. dėstote Šiaulių universiteto Menų fakultete (anksčiau vadinosi Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetas), m. vadovavote Tapybos katedrai. Ar turite savo pedagoginį metodą? Pradėdamas pedagoginę veiklą paprastai remiesi savo profesorių metodais, kuriuos vėliau papildai patirtimi, kurią pats sukaupei. Svarbu sužadinti studento motyvaciją, kad išryškėtų jo prigimtis, gebėjimai. Kai jis pasiekia rezultatą, įgauna pasitikėjimo savimi, tada pradeda pats sau kelti tikslus. Vadinasi, metodas suveikė. 67

74 Romanas VILKAUSKAS. Pasipriešinimo tramdymas Medis, metalas Ar akademiniai piešimo pagrindai yra būtini kiekvienam? Prisiminiau istoriją apie Salvadorą Dali. Kai vienas dėstytojas pradėjo mokyti jį fantazuoti, Dali pasakė maždaug taip: Aš fantazuoju geriau už jus, išmokykite mane piešti. Štai tikslas ir užduotis tiek mokiniui, tiek mokytojui. Akademinis piešimas ar tapyba iš akies reikalauja labai daug žinių ir kasdieninio darbo, pagaliau talento, ne daug kas tą įvaldo tobulai. Akademija turi išsaugoti šią mokymo patirtį, nes visada atsiras norinčių išmokti piešti, ir būtų liūdna, jei nebebus mokytojų, kurie galėtų to išmokyti. Žinoma, konceptualusis menas, šiuolaikinės medijos sukasi kitose orbitose, jų keliai su tapyba ar piešimu gali ir nesusikirsti. Nuo pat pradžių tapote itin proziškus motyvus, banalius fabrikinės gamybos daiktus. Pradėjęs etnografiniais objektais, žvilgsnį nukreipėte į daugiabučių namų pašto dėžutes, garažo duris, skelbimų lentas, laikraščius, sulankstytus kaip Napoleono kepurė arba išklijuotus ant sienų vietoj apmušalų... Aš netapau fasadų, viską rodau iš kiemo pusės, nes man svarbu ne pati šventė, o tai, kas lieka po jos... Ar savo paveiksluose tapote išgalvotus kambarius, ar juos matėte kokioje nors senoje sodyboje? Vaikystėje augau tarp laikraštinių interjerų. Tėvai prieš Velykas sienas vis perklijuodavo naujais, kambarys pašviesėdavo. Nežinojau, kad po daugelio metų tai suveiks. Per vieną studentišką talką kolūkyje užklydau į apleistą sodybą su pageltusiais laikraščiais išklijuotomis sienomis. Iškart suvokiau, ką darysiu. Su laikraštiniais natiurmortais jau buvau prinokęs ir štai tokia idėja... Kad užsivesčiau, pats susikurdavau legendą. Menininkui svarbiausia idėja, o jei jis profesionalas, visa kita padaro iš galvos. Atrodo, studijų metais Jums gerokai pakyrėjo pastozinė tapyba, dirvožemio, durpių spalvos... Dažus tepate plonu sluoksniu, pastelines blyškias spalvas dažniausiai derinate su vienu kitu ryškesniu akcentu... Studijoms baigiantis jaučiau, kad turiu ką pasakyti, bet nežinojau kaip. Kamavo mintis: negi aš kaip visi pasinersiu į tapybiškumą? Norėjosi socialinio skambesio, istorijos jutimo, politinių poteksčių. Pajutau, kad galiu šį tą nuveikti su daiktiškąja stilistika. Reikėjo laiko, kol įveikiau inerciją, bet išplaukęs į savo vandenis pamačiau, kad pastangos nebuvo beprasmės. Susiformavus temoms, atsiradus kompozicijos principui, kai žiūrima iš labai arti, išnyko net potėpis, vienas svarbiausių mūsų tapybos raiškos elementų. Prisimenu, net imta 68 K u l t ū r o s b a r a i

75 įrodinėti, kad tai jau ne tapyba. Nežinojau, kaip apsiginti. Ir čia netikėtai pagelbėjo tapytojas Jonas Čeponis. Jis paklausė, ar tai darau su teptuku. Taip, atsakiau. Tada tapyba, konstatavo Čeponis. Jūsų minimalistinėse drobėse vis dėlto esama ir simbolizmo užuominų, dažnai pasitelkiate raudonos spalvos simboliką. Sovietmečiu daugelis vengdavo transparantų, vėliavų, raudonųjų kampelių spalvos. Raudonos garažo durys (1982) vien savo spalva apeliavo jei ne į ideologinius, tai į socialinius dalykus. Arba Natiurmortas su bulvėmis (1981): bulvės supakuotos į sovietinių laikų laikraščio tūtą, o už jos raudonas kvadratas, kurio briauna ropoja tarakonas, sovietinių daugiaaukščių privalomas, nors nepriregistruotas, gyventojas. Raudona, man atrodo, savaime yra simbolis, juk tai kraujo spalva ir, beje, pati stipriausia paletės spalva. Paveiksle Pastatymas Tėvo atminimui ( ) iškilmingai ant kėdės drapiruotas raudonas audeklas, ant jo paguldytas smuikas be smičiaus, nes man visąlaik atrodė, kad bolševikmečiu nukentėjęs tėvas taip ir nesugrojo savo melodijos. Vis dėlto autoriui aiškinti savo simbolių prasmę nederėtų. Būna, dailininkas aiškina savo kūrinį, o žiūrovas galvoja verčiau būtų patylėjęs, mano susikurta versija buvo daug prasmingesnė. Minimalistinės plastikos Jūsų paveikslai pateikia daug informacijos apie sovietmečio kasdienybę, skurdžią, unifikuotą buitį, pavyzdžiui, laikraščiu uždengta žalių butelių kolona ( Natiurmortas su laikraščiu, 1981). Tai ne pieno, ne Buratino ar Diušės limonado, vadinasi, alaus buteliai Tai motyvas iš mano aplinkos, gyvenimo bendrabučiuose. Kol gavau butą, kilnojomės su šeima septynis kartus. Kai praregėjau ir susiformavo sava raiškos plastika, tapiau užsidegęs, nors darbas reikalavo didelio kruopštumo. Naujose drobėse pertapiau senesnius motyvus, susikaupė darbų. Tais laikais Lietuvoje lankydavosi SSRS Dailės akademijos agentai, rinkdavę jaunųjų dailininkų darbus į parodas. Užsuko ir į mano dirbtuvę. K u l t ū r o s b a r a i Ilgai žiūrinėjo, paskui sako: Šitą paimtumėm, jei laikraščiu būtų pridengti buteliai iz pod kefira. Pasiūliau kitą. Burbtelėjo: My gaziet po litovski nečitajem. Atsisveikinom visam laikui. Atmenu dviprasmiškumo jausmą, kai parodoje išvydau Pergalės interjerą ( ) laikraštinius sienų apmušalus, kuriuose į akis krito išblukusi Stalino nuotrauka. Tautų vadas įsikraustė į daugelį Jūsų drobių. Kad ir į 1949 metų interjerą ( ) aisiais gimėte, bet tie metai tai ir kolektyvizacija, ir tėvo lageriai, giminių tremtys Esate sakęs, kad į atmintį yra įstrigę tėvo žodžiai: Sovietinė Lietuva tai zyzianti musė okupanto kumštyje. Pergalės interjerą pradėjau tapyti keistu metu, kai vienas po kito mirdavo bolševikų partijos generaliniai sekretoriai. Jautėme, kad Sovietų imperijoje turi kažkas įvykti. LSSR Dailininkų sąjunga paskelbė, kad rengia Respublikinę dailės parodą pergalės prieš fašistinę Vokietiją 40-mečiui. Pajutau, kad tą temą galiu spręsti savaip. Didžiumai sovietų liaudies Stalinas buvo, beje, ir liko pergalės simbolis, bet oficialiai jo diktatūrą valdžia buvo pasmerkusi. Ta dviprasmybė vertė daug kuo abejoti. Dabar galime garsiai sakyti, kad Lietuvai tai nebuvo jokia pergalė, bet tada reikėjo sužaisti pergalę. Laikraštinio interjero idėją turėjau, trūko meninio vaizdo, kad sukurčiau intrigą. Vaizdas išėjo nykus, bet paveikslas pateko į parodą ir tik paskutinė (baudžiamoji) komisija prieš pat parodos atidarymą jį nukabino. Pats buvau nustebęs, kad be figūrų, tapant vien nykų laikraštinį interjerą, galima išspręsti temą ir dar išgąsdinti valdžią. Tai man buvo atradimas. Stiprų emocinį poveikį darė tie ištapyti laikraščiai, kuriuose įmanoma perskaityti tuometinių oficiozų Tiesos ar Pravdos vedamųjų kokią antraštę... Tačiau tai tik iliuzija, nes viskas raidės, žodžiai, antraštės yra nutapyta. Nors vėlesniuose darbuose, antai, objekte Absurdiška idėja ( ) atsirado vienas kitas tikras laikraštinis žodis, pavyzdžiui, tupica. Už perskaitomus tekstus buvau šiek tiek nukentėjęs paveikslai nepatekdavo į parodas. Kad komisi- 69

76 jos neprisikabintų, man nebuvo sudėtinga kurti tekstų iliuzijas. Pas prof. Albertą Gurską mokiausi šrifto pagrindų. Žmonėms net patinka, kai juos nekaltai apgauni. Ne vienam paveiksle, sukeitus laikraštinių tekstų raides, vieną kitą žodį galima perskaityti ir jis informatyvus. Bet man svarbiausia meninio vaizdo nuotaika. Keistą įspūdį darė ne tik minimalistiniai motyvai, bet ir sterili erdvė. Paveikslai, kuriuose vaizduojami tarytum laikraštiniai interjero fragmentai, buvo visiškai plokšti. Iš esmės tai vienos plokštumos vaizdavimas, kurią pralauždavo, iliuzinį langelį drobės paviršiuje praverdavo krintantys saulės spinduliai. Tipografinių šriftų monotonijai jie suteikdavo gyvumo įstrižomis ar kokiomis kitokiomis paslaptingomis konfigūracijomis ( Sulaužytas šešėlis, 1993, Didysis fragmentas I, II, 1996). Šviesus interjeras (1992) turi akies apgavystės (tromp l oeil) elementų: sunku atspėti, ar vinys nuotraukoms pakabinti yra tikros, ar nutapytos... Minimalistiniuose paveiksluose esama ir žaidimo iliuziniais atvaizdais, slėpiningos nuotaikos kūrimo ir kitokių gudrybių. Nesigriebiu pigaus žaidimo, nesimėgauju iliuzija, nes profesionalui tai padaryti nėra sudėtinga. To esama tik tiek, kiek reikalauja meninio vaizdo visuma. Nemanau, kad mano darbai yra plokšti plokščios yra sienos. Atstumas tarp žiūrovų ir mano paveikslo yra erdvė, ir tas, kuris geba skaityti, nuklys labai toli. Aš pats ilgai į juos žiūrėdamas nuklysdavau, o sugrįžęs stebėdavausi ar aš tai padariau... Dalyvavote jau keturiose Pasaulio žemaičių dailės parodose, gal galėtumėte apibūdinti žemaičių menininkų asmenybės, gal ir kūrybos bruožus. Mano šaknys tikrai žemaitiškos. Mama nuo Alsėdžių. Tėvas nuo Ylakių. Taigi, iš Žemaitijos gilumos. Mama Justina Truikytė kilusi iš tų pačių vietų kaip ir Liudas Truikys. Buvo kalbama, kad giminėje yra garsus menininkas, bet niekada su juo nebendravom. Savo senelio, taip pat Truikio, nesu matęs net nuotraukoje, nes jis mirė, kai mamai buvo septyneri. Sąjūdžio laikais su Lietuva pakilo ir žemaičiai, kūrėsi kultūriniai sambūriai. Aktyvūs buvo Vilniaus žemaičiai Viktoras Liutkus ir Algimantas Švažas, pagrindiniai Pasaulio žemaičių pirmosios dailės parodos Klaipėdoje, po to Plungėje, Telšiuose organizatoriai. Entuziazmas buvo didžiulis. Nesu linkęs sureikšminti savo gentainių, bet mitai egzistuoja. Žemaičių jaunimas vyksta studijuoti į Vilnių ar Kauną turėdamas stiprią motyvaciją. Dauguma tapo gerais menininkais. Šių metų pradžioje Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje, t.y. buvusiame Petro Cvirkos dailės salone, surengėte grupinę parodą. Penktąją. Po labai ilgos pertraukos... Kaip jaučiatės vėl susibūrę? Mums nereikėjo burtis, mes nebuvom išsiskyrę, tik nerengėm bendrų parodų. Visada, kai susitinkam, nupilam dievams už tai, kad jie buvo mums palankūs. Žinom, ką kuris iš mūsų daro. Lankomės vieni kitų personalinėse parodose, dirbtuvėse. Kai galerija (Cvirkynė mums kelia gerus jaunystės prisiminimus) pasiūlė surengti parodą, iškilo tik viena kita techninė problema. Kaip pažymėsite Jums svarbius metus, kurie baigiasi skaičiumi 9... Gal išvysime Jūsų personalinę parodą? Nemanau, kad mano šešiasdešimtmetis yra svarbus, tai viso labo reiškia, kad su Žemės rutuliu apie Saulę apsisukau 60 kartų. Visi nori suktis kuo ilgiau, tai labai vaikiška. Šito nesureikšminu, sustoti teks neišvengiamai. Personalinės parodos nesirengiu daryti, nežinau, ar jos kam nors reikia. Kol kas niekas nieko nesiūlė. O mano metuose siūlytis kažkaip nepatogu. Toliau sukuosi apie Saulę, aplink mane sukiojasi anūkai, viskas yra gerai. Dėkoju už pokalbį 70 K u l t ū r o s b a r a i

77 Almantas Samalavičius Ar vien tik žodžiai? Pasaulio rašytojų kongresas Austrijoje kasmetinį jau 75-ąjį Tarptautinio PEN klubo kongresą, šįkart pavadintą Žodžiai, žodžiai, tik žodžiai Į pasaulio rašytojai šiemet rinkosi Austrijoje, Lince. (Šį miestą, šiemet kartu su Vilniumi tituluojamą Europos kultūros sostine, daug kas laiko, beje, vienu nykiausių aukštutiniame šios šalies regione.) Priminsiu, kad tarptautinis PEN klubas (šis žodis, anglų kalba reiškiantis rašiklį, iš tikrųjų yra žodžių poets, essayists ir novelists anagrama) tai vienintelė rašytojų organizacija, veikianti viso pasaulio mastu. Šiuo metu ji vienija 144 centrus 102 šalyse, jų veiklą koordinuoja centrinė būstinė Londone, turinti keliolika darbuotojų ir savanorių pagalbininkų. Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Šveicarijoje, Ispanijoje) centrų yra keletas, nes ši organizacija telkiasi ne valstybių, o kalbų pagrindu. Lietuvių rašytojai, suburti Romualdo Lankausko, į šią lygiųjų broliją įstojo dar sovietinio režimo žlugimo išvakarėse 1989 m. Įsidėmėtina, kad anuomet tai buvo pirmoji tarptautinė visuomeninė sovietinės respublikos (Lietuva buvo dar okupuota) organizacija, nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos. Įsikūrus Lietuvių PEN centrui, žlugo Maskvos užmačios įkurti sovietinių rašytojų centrą. Įdomu ir tai, kad Lietuvių PEN centras veikia jau du dešimtmečius, o analogiška bendrija Estijoje apskritai iširo, latvių centras, kuriam vadovauja žinomas poetas, buvęs politinis kalinys Knutas Skujaniekas, egzistuoja tik formaliai. Šiaurės šalių rašytojų bendruomenės dėl to rimtai susirūpino žodžio ir kūrybinės raiškos laisvę tarptautiniu mastu ginanti bendrija Baltijos šalyse neteko dviejų kadaise perspekty- K u l t ū r o s b a r a i viomis laikytų narių. Suomių, švedų, norvegų ir lietuvių iniciatyva ketinama jų veiklą atgaivinti pasitelkus veiklesnius jaunesnės kartos rašytojus. Nors Baltijos šalyse pavojus žodžio laisvei negresia (ta laisvė pas mus neretai liejasi per kraštus), yra daugybė veiklos sričių, kur literatūrų solidarumą puoselėjantys rašytojai gali nemažai nuveikti. Keleto senokai nebeveikiančių centrų narystę buvo nutarta sustabdyti, tarp jų ir jidiš PEN centro, nes paaiškėjo, kad už kilnios idėjos puoselėti šia kalba rašomą literatūrą slypi vien tušti pažadai. Nutarta kitąmet uždaryti ir Tuniso centrą, kuriame, regis, klesti patriarchalinės tradicijos nuo 6-ojo dešimtmečio jam vadovauja tas pats asmuo, be to, nesama jokių realios veiklos požymių. Kartu pasaulinė bendrija pasipildė naujais nariais tarp kitų buvo priimtas ir Mongolų PEN centras, kurio atstovas pasakė nuoširdžią ir jaudinančią kalbą. Kongresas prasidėjo komitetų posėdžiais. Tarptautiniame PEN klube jų veikia ketvertas: Kalinamų rašytojų, Rašytojų už taiką, Vertimų ir kalbos teisių, Moterų rašytojų. Kalinamų rašytojų komiteto posėdžiai, kaip ir visi kongreso renginiai, vyko Dizaino centre milžiniškame sandėlio estetika dvelkiančiame statinyje su apnuogintomis konstrukcijomis (vamzdynais ir elektros linijomis). Atstovu į šį, ko gero, svarbiausią pasaulio rašytojų organizacijos komitetą prieš pustuzinį metų Lietuvių PEN centras delegavo šių eilučių autorių. Pastaruosius penketą metų komitetui vadovavo anglų rašytoja Karen Clark, šiame poste pakeitusi gerą Lietuvos bičiulį norve- 71

78 gų rašytoją Eugenijų Schoulginą, vėliau išrinktą tarptautinio PEN klubo sekretoriumi. Per penkerius metus komitetas gerokai padidėjo, pamenu, kai Barselonoje vyko šio komiteto konferencija Žodžio vertė, jį sudarė penkiasdešimties šalių atstovai, o dabar jų jau šešios dešimtys. Nors šis komitetas, kaip ir visa pasaulio rašytojų bendrija, bendradarbiaudama su daugeliu tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Amnesty International, deda didžiules ir kartais gana sėkmingas pastangas išlaisvinti už žodžio ir raiškos laisvę įvairiose pasaulio šalyse įkalintus ir persekiojamus rašytojus, represijų mastai tebėra stulbinantys: per pastaruosius metus užregistruota 900 tokių atvejų. Jau ir šiaip nemažas nužudytų rašytojų ir žurnalistų skaičius tokiose šalyse kaip Meksika ir Rusija dar labiau išaugo, itin daug valdžios išpuolių prieš žodžio laisvę užfiksuota Kinijoje, Turkijoje, Irane Vien per pirmąjį šių metų pusmetį pasaulyje dėl paviešintos informacjos ar valdžios kritikos buvo nužudyti 9 žurnalistai ir rašytojai, dar 13 nužudyta dėl neaiškių motyvų, 6 dingo be žinios, įkalinta apie 200, trumpam sulaikyti 56 Šiek tiek guodžia tai, kad spaudžiant tarptautinėms organizacijoms pavyko išlaisvinti už pažiūras įkalintus 24 rašytojus ir žurnalistus. Kalinamų rašytojų komitetas kitais metais minės penkasdešimtąsias savo veiklos metines. Per šį laiką jo narių ir pagalbininkų pastangomis buvo išlaisvinta iš tikrųjų daug persekiojamų rašytojų visame pasaulyje. Tačiau, kad ir kaip vertintume situaciją, ji tebėra ganėtinai niūri. Šiemet buvo renkamas ir naujas Tarptautinio PEN klubo prezidentas. Dvi kadencijas juo buvo Vienoje gyvenantis čekų rašytojas, buvęs disidentas, vėliau Čekijos kultūros ministras, ambasadorius Austrijoje, Vienos diplomatijos akademijos rektorius Jiřis Gruša. Tapti jo įpėdiniais kandidatavo trys rašytojai: Prancūzijoje gyvenantis libanietis, 1983 m. Goncourt ų premijos laureatas Aminas Maaloufas, britų leidėja ir rašytoja Margaret Busby ir žymus Kanados rašytojas Johnas Ralstonas Saulas, romanistas ir eseistas, gavęs aukščiausią šios šalies apdovanojimą generalgubernatoriaus premiją nefikcinės literatūros srityje. Aminui Maaloufui dėl ligos atsisakius kandidatuoti į prezidentus, didele balsų persvara rinkimus laimėjo Johnas Ralstonas Saulas, pateikęs įspūdingą Tarptautinio PEN klubo plėtros ir nacionalinių centrų atgaivinimo programą, kurioje ryškus prioritetas teikiamas kontaktams su universitetais ir mokyklomis. Naujasis prezidentas numato daug išvykų ketina susitikti su įvairių šalių rašytojų bendruomenėmis, ieškoti svaresnės paramos jų PEN centrams. Šis tvirtas, energingas, keliomis kalbomis laisvai kalbantis, žodžio kišenėje neieškantis šešiasdešimtmetis kanadietis daugeliui padarė puikų įspūdį. Mudu su egiptiečiu romanistu Fouadu Kandiliu jo pergalę prognozavome jau po pirmojo debatų raundo. Neapsirikome. Po keturias dienas trukusių karštų, retsykiais net įnirtingų, tačiau dalykiškų diskusijų kongresas užleido vietą pasaulinės rašytojų organizacijos ir Austrijos PEN centro surengtam literatūros festivaliui Išlaisvinkime žodį. Į atidarymo iškilmes įspūdingame Linco pilies muziejuje atvyko Austrijos federalinis prezidentas dr. Heinzas Fischeris ir Aukštutinės Austrijos prezidentas dr. Jozefas Puhringeris. Austrų kompozitorius Gerhardas Krammeris atliko keletą savo paties kūrinių. Atidarymo ir kartu atsisveikinimo kalbą pasakė Jiřis Gruša. Be kita ko, jis pabrėžė: Festivalio moto yra Shakespeare o citata Žodžiai, žodžiai, tik žodžiai Šiam neeiliniam rašytojui būdingas dviprasmiškumas išmokė mus, kad yra žodžių be turinio ir yra tokių žodžių, kurie įvardija dar nepažįstamus kontekstus. Rasti reikiamus žodžius rizikingas uždavinys rašytojams, nes jie negali kreiptis į jokį kitą autoritetą, išskyrus save pačius. Taigi pradžioje buvo žodis, taip atsirado ir literatūra, tokia literatūra, kuri nenusižengia tiesai, o jos zona yra kitapus elementaraus pasilinksminimo ribų. Gerai žinome, kad autoriams, kuriantiems tokią literatūrą, kartais tenka sumokėti didžiulę kainą, nes galiausiai kiekviena literatūros forma yra laisvės kalba. Šiuo atžvilgiu ji yra menas vertinti. Nes laisvė, kuri nemoka nieko tinkamai vertinti, negali nieko tinkamai ir įvardyti. Po Grušos kalbėjęs naujasis prezidentas Johnas Ralstonas Saulas pabrėžė, kad šalia kitų dalykų jam ypač rūpi mažų kultūrų ir mažų literatūrų ateitis, juoba kad Vakarai dar nėra atsikratę kultūrinio imperializmo įpročių. Jis kalbėjo apie žodžio ir raiškos laisvę, kurią ir XXI amžiuje vis dar reikia ginti. Pasak Saulo, nė vienas iš mūsų ne- 72 K u l t ū r o s b a r a i

79 gali padaryti to, apie ką negali kalbėti ir rašyti. Mes negalime net mąstyti apie tai, apie ką negalime kalbėti. Galime tik jausti. Tačiau jausmas negali atstoti literatūros ar mąstymo, be kurių pasineriame į populizmą, bet ne į laisvą saviraišką. Sąžiningas visuomenės gyvenimas neįmanomas, jei literatūra, o kartu su ja ir kalba, yra kalinamos. Vaizduotės viešumas kelia baimę ne tik autoritarinėms sistemoms. Per pastarąjį dešimtmetį tokia pat sumaištis buvo apėmusi ir Vakarų demokratijas. Matome ją milžiniškose viešosiose ir privačiose sistemose, kurias valdo mirusi administracinio efektyvumo kalba. [ ] Raiškos laisvė ir kūrybingumas tiek pat susiję su skaitymu, klausa, mąstymu ir veiksmu yra tiek, kiek su rašymu ir kalbėjimu. Rašytojai atremia iššūkius vieni pirmųjų, nes jie yra priešakinėse saviraiškos linijose, o kad gebėtum skaityti ir išgirsti, reikia kokiu nors būdu prie tos linijos priartėti. Austrijos federalinis prezidentas Heinzas Fischeris šalia kitų dalykų priminė, kad iki 1989 m. vadinamoji mirties siena, skyrusi Austriją nuo Čekoslovakijos ir komunistinių Rytų Europos šalių, ėjo tik už keturiasdešimties kilometrų nuo čia. Todėl surengti PEN klubo kongresą Lince buvo geras sprendimas, juo labiau kad Lincas 2009-ųjų Europos kultūros sostinė yra ypatingo susidomėjimo objektas. Kartu su Vilniumi, antrąja Europos kultūros sostine, jis parodo, kaip smarkiai Europa pasikeitė per pastaruosius dvidešimt metų ir toliau keičiasi į gerąją pusę, nepaisant gausybės problemų, kurias tenka spręsti šiandien. Dvi dienas trukusiame literatūros festivalyje buvo gausu diskusijų, susitikimų su knygų autoriais, literatūrinių skaitymų. Renginiuose dalyvavo nemažai austrų akademikų, kurie itin aktyviai ir gausiai dalyvauja ir PEN centro veikloje. Beje, Austrijos PEN centro prezidentas, šiemetinio kongreso rengėjas ir svetingas šeimininkas profesorius Wolfgangas Greisseneggeris yra Vienos universiteto prorektorius. Pasirinkęs seminarą Literatūra ir galia, kurį moderavo garsi Austrijos televizijos žurnalistė Susanne Dizaino centras Lince Kongreso vieta Scholl, pustuzinį metų dirbusi korespondente Maskvoje, tikėjausi įdomių ir nestandartinių įžvalgų, juoba kad kartu su vakariečiais žurnalistais ir politikos analitikais seminare dalyvavo ir viena bulgarų rašytoja Penka Angelova, kuriai komunistinio režimo praktika, regis, turėtų būti žinoma iki panagių. Tačiau kalbėtojai slydo paviršiumi, kartodami seniai žinomas tiesas, jokių žiežirbų šis pašnekesys neįskėlė. Su kolegomis iš Rytų Europos net stebėjomės, kaip sekliai ir naiviai kai kurie analitikais save laikantys vakariečiai suvokia įvairialypę, su daugybe veidų ir kaukių komunistinio, ypač sovietinio, režimo praktiką. Vykdamas į Lincą turėjau vilčių, kad pavyks pasidairyti ir po Europos kultūros sostinę, austrų programą palyginti su vilniške. Svarsčiau: negi ir Lince esama tokių absurdiškų projektų, pavyzdžiui, kaip apsukrių kultūros vertelgų Vilniui įpirštas visais atžvilgiais apgailėtinas Ledinis barokas? Deja, intensyvi kongreso ir literatūros festivalio programa nepaliko tam laiko. Ir vis dėlto, priešokiais patyrinėjus austriškąją kultūros sostinės programą, net plika akimi matyti, kad Lincas sugebėjo išnirti iš nykios prieblandos ir tapti gerokai ryškesniu tašku europiniame žemėlapyje, todėl pritraukia daug daugiau svečių negu nenumaldomai provincialėjantis Vilnius. K u l t ū r o s b a r a i

80 Post Scriptum Kongreso delegatams buvo surengtos kelios įspūdingos išvykos į svarbiausius Aukštutinės Austrijos kultūros paveldo objektus: garsųjį Šv. Florijono vienuolyną ir tūkstantį metų švenčiantį Štyro miestą. Barokinis Šv. Florijono (ugniagesių globėjo) vienuolynas pastatytas toje vietoje, kur, kaip manoma, šis romėnų nukankintas krikščionių šventasis buvo palaidotas. Čia nuolatos gyvena apie trisdešimt vienuolių (nemažai jų apsistoja laikinai, nes vienuoliai kunigauja ir kitose Austrijos parapijose). Vienuolynas garsėja milžiniška biblioteka, kurioje saugomos ne tik knygos, bet ir viduramžių rankraščiai, inkunabulai. Ji atvira visuomenei, tiesa, knygos neišduodamos į namus, o kad galėtum skaityti rankraščius, reikia specialaus leidimo. Patalpos nešildomos, būtent todėl, kaip teigia žinovai, nereikėjo restauruoti barokinių bibliotekos salės skliautų freskų, nutapytų Bartholomeo Altomonte s. Rūsiuose palaidoti vienuolyno priorai, į stirtą sukrauta per 6000 kaukolių tai senųjų laidojimų reliktas, kurį ištyrus (buvo atlikti kaulų DNR tyrimai) paaiškėjo, kad šv. Florijono kapas ne legenda, nes pirmieji žmonės čia buvo palaidoti 304 metais po Kristaus. Vienuolynas garsėja ir unikaliais vargonais su 7000 vamzdžių. Jais mėgo groti penkerius metus čia dirbęs Antonas Bruckneris. Vykdant paskutinę jo valią, kompozitorius buvo palaidotas gotikiniuose rūsiuose, tiesiai po altoriumi, kur, kaip vėliau paaiškėjo, yra vienintelė vieta rūsiuose, kur girdimas vargonų gausmas Didžiulį įspūdį margam pasaulio rašytojų būriui paliko ir Štyras, išsaugojęs viduramžišką senamiesčio erdvių ir namų struktūrą su barokiniais fasadais. Štyrijos gyventojai sugebėjo neužgriozdinti šio įstabaus ties upių santaka įsikūrusio turtingo miesto nei gelžbetonio konteineriais, nei architektūriniais stiklainiais. 74 K u l t ū r o s b a r a i

81 Aštuoni Davido Toopo neiginiai Davidas Toopas žymus britų kompozitorius, atlikėjas, tekstų autorius ir kuratorius. Pavyzdžiui, 2000 m. Londone jis kuravo Didžiosios Britanijos istorijoje didžiausią garso meno parodą Sonic Boom. Parašė keturias didelio atgarsio sulaukusias knygas, jau išverstas į septynetą kalbų Rap Attack, Ocean of Sound, Exotica ir Haunted Weather. Kaip kritikas ir muzikos skilties redaktorius, jis dirbo daugelyje autoritetingų angloamerikiečių spaudos leidinių: The Wire, The Face, The Times, The New York Times ir The Village Voice. Neigti pasenusias aktualijas, griauti stereotipus ir kanonus tikriausiai yra vienas tiesiausių kelių teigti ir kurti nauja, bet nebūtinai revoliuciniu režimu. Davido Toopo neiginiai tai ramus tikrovės stebėjimas, procesų, situacijų ir virsmų kontempliavimas. Su Davidu Toopu kalbėjosi Laima Slepkovaitė ir parengė jo svarstymų santrauką. Nebėra ribų Kuo labiau plečiasi komunikacijos tinklai, o globalizacija skverbiasi į kasdieninį gyvenimą, tuo akivaizdesnės įvairių muzikos rūšių sąsajos. Tokie saitai egzistavo visada, tačiau buvo silpnesni arba sunkiau įžvelgiami. XX a. ypač svarbus ryšys mezgėsi tarp liaudies kūrybos ir klasikinės muzikos formų. Čia galima išskirti, pavyzdžiui, Béla Bartóką, kuris rinko ir studijavo liaudies muziką, o ji darė įtaką jo kūrybai. Vėliau prasidėjo priešingas procesas populiarioji muzika patyrė klasikinės kultūros įtaką. Dabar tokios sąveikos vyksta nuolatos. Žmonėms tapo prieinama didžiulė gausybė įvairios muzikos ir muzikos rūšių atskyrimas šiandien atrodo abejotinas. Aš mąstau apie jų visumą kaip apie diagramą, kurioje pavaizduota, kaip atskiros rūšys džiazas, populiarioji, globalioji, aplinkos, klasikinė, hiphopo ar liaudies muzika susijungia tam tikrame taške, kaip kiekviena iš jų išsikeroja. Priklausau XX a. 5-ojo dešimtmečio kartai, kuri patyrė didelę afroamerikiečių muzikos įtaką. Tačiau netrukus, susipažinęs su kitomis muzikos formomis, pradėjau klausytis populiariosios, soul muzikos, susidūriau su laisvuoju ir eksperimentiniu džiazu, Johno Cage o idėjomis, klasikine kultūra, kiek vėliau susidomėjau Japonijos, Indijos ir Afrikos etnine muzika. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje suvokiau, kad klausausi beprotiškai skirtingos muzikos. Girdėjau ją per radiją, iš įrašų, koncertuose, keliaudamas klausiausi jos natūraliuose kontekstuose. Nemanau, kad kuri nors iš jų yra geresnė už kitas. Kūrėjai siekia aukščiausios kokybės kiekvienoje muzikos atmainoje, o kiekviena skirtinga muzikos rūšis simbolizuoja vis kitokius žmogiškųjų poreikių aspektus. Taigi klausydamiesi įvairių stilių muzikos mes realizuojame skirtingus savo žmogiškumo aspektus. Nebėra rūšių Muzikos klasifikacija tam tikru atžvilgiu yra XX a. fenomenas. Iki tam tikro lygmens ji nulemta technologijų ir kapitalizmo progreso. Jeigu įrašai gaminami tik pardavimui, visų pirma kyla klausimas kaip parduoti muziką? Vis labiau tobulinamas muzikos skirstymas į kategorijas XX a. buvo susijęs su kapitalizmo K u l t ū r o s b a r a i

82 įmantrėjimu. Muzikos rūšiavimas kaskart darėsi vis rafinuotesnis, tikslesnis ir detalesnis, kad būtų galima susieti muziką su konkrečia auditorija ir klausytojai imtų tapatintis su tam tikra muzika. Toks tapatinimasis skatina atitinkamą priklausymo demonstravimą, pavyzdžiui, tam tikru aprangos stiliumi, įvaizdžiu ar poza tiek alternatyviosios muzikos ar subkultūrų, tiek klasikinės kultūros lygmenyse. Šito nereikėtų painioti su liaudies muzikos klausymusi per kaimo bendruomenės šventes praeityje! Mes esame jau praradę tokio pobūdžio ryšius. Tačiau dabar visa tai kinta. Kai įvairiausia muzika tapo prieinama internete, žmonės mažiau tapatinasi su konkrečiu muzikos stiliumi. Mūsų laikais nebūtina eiti į parduotuvę ir ieškoti operos, roko, liaudies, šešiasdešimtųjų ar gospel muzikos įrašų, patinkantį kūrinį galima rasti tiesiog internete. Tai visiškai kitoks procesas, kitoks muzikos įsigijimo ir jos suvokimo būdas. Veikiausiai jauniausiajai klausytojų kartai muzikinio tapatumo idėja rūpi gerokai mažiau. Apibrėžtų muzikos stilių koncepcija XXI a. jau nėra patikima, nes pasikeitė situacija: jokios muzikavimo formos nebegali egzistuoti izoliuotai, jos auga tik ieškodamos sąsajų. Žinoma, kai kurias muzikos rūšis bandoma išlaikyti uždaras, kaip antai XIX a. grand opera, tačiau tai reikalauja didžiulių visuomeninių lėšų ir pasiturinčių žmonių paramos. Jeigu šios investicijos staiga išnyktų, o senstelėjusi publika nebeįstengtų nueiti iki teatro, ši meno forma arba išnyktų, arba turėtų radikaliai pasikeisti. Nebėra pagrindinės srovės Netikiu, kad vis dar egzistuoja pagrindinė srovė (mainstream). Vyraujančios krypties idėja buvo glaudžiai susijusi su žiniasklaida. Pagrindinė srovė tai toks reiškinys, kai visa šeima sėdi kartu prie televizoriaus ir kitą rytą visi jos nariai aptarinėja tą pačią patirtį. Per masinio informavimo priemones buvo labai lengva išplatinti centrinės ir periferinių kultūrų idėją, pagal kurią periferinės kultūros yra daug menkesnės, todėl kiekviena kitoniška kūrybiškumo atmaina atsiduria už centrinės kultūros ribų. Taigi visi normalūs žmonės dalijasi ta pačia patirtimi, o jų skoniai yra panašūs. Tačiau tikrovė tokia, kad žmonės yra daug sudėtingesnės būtybės, ir šis reiškinys tai viso labo tikėjimo besiplečiančiu masiniu informavimu apraiška. Pats masinis informavimas per pastarąjį dešimtmetį, o ypač per pastaruosius penkerius metus, radikaliai pasikeitė. Taigi pagrindinės srovės idėja daugiau nebeegzistuoja arba įgavo smarkiai pakitusį ir susitraukusį pavidalą. Įdiegtas modelis, kad paribiuose pradėtas eksperimentas staiga tampa nepaprastai populiariu reiškiniu, mūsų dienomis, manyčiau, nebefunkcionuoja. Žmonės gali jaustis laimingi savo bendruomenėje internete, bendraudami su viso pasaulio žmonėmis, kurie domisi tais pačiais dalykais. Tik nedaugeliui iš jų vis dar rūpi patekti į pagrindinius laikraščius ar pagrindines televizijas, nes jau užaugo pirmoji karta, kuri visai nežiūri televizoriaus ir neskaito popierinės spaudos. Visos televizijos ir laikraščiai dabar aktyviai kovoja už būvį. Įrašų kompanijos žlunga. Muzikos ir knygų leidyba apimta krizės. Nebėra objektyvaus požiūrio Manyčiau, vienas iš rašymo ir kalbėjimo apie muziką tikslų yra kritinio konteksto kūrimas. Nuolatinis savo santykio su kultūra tyrinėjimas neleidžia sustingti viename taške, imtis paskubomis atsainiai apibendrinti kultūros reikšmių, ir tuos apibendrinimus taikyti kultūros suvokimui. Šiuo subjektyvaus muzikos tyrinėjimo klausimu galiu kalbėti tik apie save. Rašau ypač asmeniškai ir šališkai, todėl niekas negalėtų suabejoti, kad tai, ką teigiu, yra tik mano nuomonė, mano pojūtis, mano santykis ir įsitraukimas į muziką, garsą ar klausymą. Niekam neatrodys, kad leidau sau užimti diktatoriaus poziciją ir iš aukšto nurodinėju: Štai, kuo jūs privalote tikėti! Niekada nerašau su tokia poza, mano rašymas atspindi subjektyvų patyrimą. Skaitydami tuos tekstus žmonės galbūt susidomės manosiomis garso klausymosi idėjomis, pamatys jų atspindį savo pačių patirtyje ir jiems pasidarys įdomu išgirsti garsą, dėl 76 K u l t ū r o s b a r a i

83 kurio aš diskutuoju, prisiliesti prie muzikos, apie kurią kalbu. Daugelis muzikos stilių ir formų atsirado dėl sąsajų ir jungčių, kurios dažnai tampa ir mano tekstų objektu. Mano knygas skaitantys žmonės galbūt nėra įpratę klausytis jose aptariamos muzikos ir rimtai apie ją diskutuoti, todėl turi progą atrasti kažką sau netikėto. Juk, kai kalbama apie elektroninę muziką, dažniausiai minimi vis tie patys vardai iš jau mirusių baltųjų vyrų plejados (pradedant, pavyzdžiui, Pierre u Schaeffer ir Karlheinzu Stockhausenu). Aš muzikos istoriją ir raidą suvokiu kiek kitaip, pavyzdžiui, afroamerikiečių indėlis į ją yra toks pat svarbus kaip ir baltųjų europiečių. Nėra (ir niekada nebuvo) genijaus K u l t ū r o s b a r a i Nuoširdžiai netikiu genijaus idėja. Be abejonės, yra žmonių, kurie turi retą talentą, labai sunkiai dirba ir kuria neįtikėtinos kokybės muziką, tačiau muzikos kūryba yra sudėtinis procesas ir niekas neegzistuoja be savo laikmečio konteksto, be zeitgeist, be kitų žmonių. Tai ypač ryškiai matyti populiariojoje muzikoje. Nuolat kartojama, kad, pavyzdžiui, Ray us Charlesas buvo genijus. Žinoma, Ray us Charlesas buvo išskirtinė asmenybė, bet jis kūrė su daugybe kitų muzikantų, labai dažnai atlikdavo kitų autorių dainas, dirbo įrašų studijose, kur garso režisieriai ir prodiuseriai koreguodavo jo atlikimą ir gamindavo tobulą įrašą. Tai, ką darė jis pats ir ką darė kiti žmonės aplink jį, yra labai glaudžiai susiję. Genijaus idėja ir asmenybės išskyrimas maskuoja ir paneigia muzikos evoliucijos sudėtingumą. Jeigu sakome, kad kas nors yra genijus ir niekas kitas nepadarė jokio poveikio jo iškilimui, nepastebime žmonių, kurie tuo pat metu kūrė greta, galbūt mažiau sėkmingai. Reikėtų atsigręžti ir iš naujo atrasti užmirštus kompozitorius ar atlikėjus, galbūt pasirodys, kad jie labai įdomūs. Gal tuo metu jų kūryba skambėjo kiek neįprastai ar pernelyg sudėtingai ir neatrodė išskirtinė? Mąstant tokiu aprėpties principu atsiveria nepaprastai įvairialypis muzikos vaizdinys, kurį ir turėtume nagrinėti. Man asmeniškai net nuobodu, kad esame nuolatos susikoncentravę į tuos pačius dalykus, į vadinamąjį kanoną, visada pateikiami tie patys įtvirtinti vardai ir netgi tos pačios išimtys. O juk tų autorių kūriniai yra tik daugybės žmonių pasiekimų visuma. Genijaus idėja susijusi su pagrindinės srovės kultūra. Žvelgdami į jos viršukalnes, matome įteisintų dievų olimpą (Beethovenas, Wagneris ir kiti), o papėdėje lieka neva vidutiniai arba paprasčiausiai prasti kompozitoriai. Tačiau, kaip minėjau, pagrindinės srovės sąvoka kinta, todėl ir šiuo modeliu vertėtų suabejoti. Nėra lengvesnių būdų kurti muziką Sakoma, kad per pastaruosius keletą metų kurti muziką tapo nepaprastai lengva. Pavyzdžiui, gitara groti galima išmokus vos keletą akordų. Yra daug gitaristų paauglių, labai greitai perpratusių pradinius grojimo principus, tačiau, jei norime skambinti gitara išties virtuoziškai, tam reikia skirti nepaprastai daug laiko, norintiems išmokti įdomiai kurti muziką kompiuteriu, reikės lygiai to paties. Pripažįstu, atlikti muziką kompiuteriu nėra tas pats, kas tapti didžiu smuikininku, tačiau nėra didelio skirtumo tarp elementarių formų atlikimo instrumentu ir elementarių sekų atlikimo kompiuteriu abiem atvejais bus sukurta tiesiog prasta muzika. Mano jaunystės laikais daug žmonių grodavo gitara, nes išmokti atlikti keletą akordų yra labai paprasta. Tuo metu atsirado daug grupių, kurias sudarė gitaristas, bosistas ir būgnininkas. Tarp jų buvo fantastiškai gerų ir nepaprastai sėkmingų ansamblių, bet, žinoma, ir ne tokių žėrinčių grupių, kurioms sekėsi gerokai prasčiau. Kartais pagrindinių ir primityvių būdų naudojimas būna labai intriguojantis. Kalbu apie pogrindyje susiburiančius jaunuolius, kurie groja ypač paprastai ir elementariai, tačiau tampa nuostabia grupe, darančia įtaką tūkstančiams kitų grupių ir daugeliui muzikos stilių. Kūrybos esmė slypi nepaprastume. Galima kurti muziką kompiuteriu, naudojant tik labai paprastas procedūras, tačiau daryti tai nuostabiai, o galima intensyviai dirbti daugybę metų, rašyti nepaprasto sudėtingumo muziką, tačiau ji bus siaubinga, niekas nenorės jos 77

84 girdėti ir ji bus pasmerkta užmarščiai. Be galo malonu girdėti, kai grojama ar dainuojama stulbinamai meistriškai ir išradingai, tačiau ne tada, kai puikuojamasi pačiu meistriškumu (tai būtų vulgaru), o kai meistrystė demonstruojama siekiant atskleisti muziką, žinoma, jeigu ji to reikalauja. Kai kurioms muzikos rūšims būtina skirti ypač daug laiko ir atkaklaus darbo. Įsivaizduojamai paprastam muzikos kūrimui kompiuteriu taip pat reikia pasiaukojimo. Nebėra muzikos rinkos Pastaraisiais metais muzikos rinkoje įsigalėjusi perprodukcija įvardijama kaip problema, tačiau dabarties laikais perteklius egzistuoja visose srityse, pavyzdžiui, maisto pramonėje, nors tuo pat metu pasaulyje alksta milijonai žmonių. Analogiška situacija susiklostė ir muzikos rinkoje, nes jos perviršis nepaliečia kiekvieno, tad daugelis ir toliau alksta. Muzikos pasiūla visada buvo palyginti nemaža. Kiekvienas kaimas turėjo muzikantų, tačiau niekas nekalbėjo apie perprodukciją. Tik dabar šis vaizdinys išsikreipė, įsitvirtinus nuostatai, kad kiekvieno produkto turi būti pagaminta lygiai tiek, kokia yra rinkos paklausa. Šiuo metu situacija kinta ir mes jau negarbiname rinkos dėsnių taip karštligiškai kaip anksčiau, nes pačios rinkos beveik nėra. Pavyzdžiui, paaugliai pasiima muziką nemokamai, todėl šiandien ypač sudėtinga pragyventi iš muzikos. Klausimas, kaip parduoti muziką, stumia į desperatišką padėtį. Kitaip tariant, problemą kuria ne muzikos perteklius, o skaitmeninių technologijų plėtra. Perprodukcija tiesiog akivaizdžiai atskleidžia žmonių kūrybiškumo poreikį. Paprastai vengiu žodžio kūrybiškumas, nes jį galima išreikšti bet kokia veikla: sodininkyste, aprangos stiliumi, maisto gaminimu, kavos ar arbatos gėrimo ritualu, pasaulėjauta, dienoraščio rašymu visa tai irgi yra kūrybiškumo apraiškos, bet jų gausos nevadiname perprodukcija, tik sakome, kad žmonės mėgaujasi gyvenimu. Tačiau koncertų, pasirodymų ar įrašų perpildytoje muzikos rinkoje situacija visiškai kitokia ir su tuo reikėtų tiesiog susitaikyti. Nėra regimo judesio būtinybės Jeigu per skreitinio kompiuterio (laptop) muzikos pasirodymą menininkas iš tikrųjų nieko nedaro tai problema, bet jeigu jis vis dėlto kažką veikia, nereikėtų to įvardyti kaip problemos. Veikiau klausčiau, kodėl mums apskritai reikia regimų jo judesių? Juk mielai klausomės muzikos per radiją arba iš įrašų namuose, net sėdėdami koncertų salėje kartais užsimerkiame, kad kuo labiau įsijaustume į garsą. Visa tai, žinoma, priklauso nuo muzikos pobūdžio, bet vis dėlto labiausiai mus jaudina gyvo garso muzikos koncertas, kai kolektyviai girdime ir stebime, kaip atsiranda muzika. Tai ypač svarbu. Jeigu kas nors atlieka muziką skreitiniu kompiuteriu ar bet kokiu kitu garsus skleidžiančiu prietaisu, kuriam valdyti nereikia įspūdingų judesių, bet aš jaučiu, kad muzika iš tikrųjų gimsta, net esama pavojaus ir rizikos staiga suklydus viską siaubingai sugadinti, tai yra jaudinanti esmė. Tačiau, jeigu nelieka jokios erdvės atsitiktinumui, koncertas tampa tiesiog nuobodus. Kartais nutinka taip, kad per koncertą gyvai grojantys muzikantai yra visiškai nuspėjami, nė vienas iš jų negali apsirikti, jie atlieka muziką tvirtai ir su didžiausiu pasitikėjimu. Kiekvienas jų kūno judesys tėra rutina, įprotis, teatrališkas nonsensas, skirtas įtikinti publikai, kad vyksta kažkas naujo ir neįprasto, nors iš tikrųjų nieko neatsitinka. Kartais atrodo: kuo daugiau judesių atlieka muzikantas, tuo prastesnė yra muzika (žinoma, pasitaiko išimčių). Pavyzdžiui, Jimis Hendrixas savo koncerte galėdavo sudaužyti gitarą ir tam tikru atžvilgiu tai buvo autentiška muzikos dalis, tačiau dabar kai kurie iš tokių triukų atrodo tiesiog kvaili, dirbtinai teatrališki. Esmė visada slypi garsuose. Parengė Laima Slepkovaitė 78 K u l t ū r o s b a r a i

85 Istorijos puslapiai Vygantas Vareikis Verta kalbėti garsiai Rašytojo Józefo Mackiewicziaus, tarpukariu gyvenusio Vilniuje, kūryba jau buvo pristatyta Kultūros baruose 1, o neseniai lietuviškai išleistas jo romanas Kelias į niekur, parašytas 1955 metais Miunchene ir pasakojantis apie gyvenimą sovietizuojamoje Lietuvoje. Józefas Mackiewiczius gimė 1902 m. Sankt Peterburge, kaip parašyta metrikuose, bajorų, kilusių iš Vilniaus gubernijos, šeimoje m. šeima persikraustė į Vilnių, o 1915 m., prie Vilniaus artėjant kaizerinės Vokietijos kariuomenei, Vinogradovo gimnazija, kurioje mokėsi jaunasis Mackiewiczius, buvo perkelta į Maskvą m. pradžioje septyniolikmetis jaunuolis savanoriu įstojo į lenkų legioną ir kovėsi su bolševikais. Lenkų pusėje tada kariavo ir Dono kazokai, ir rusų savanoriai, susitikimas su jais fronte padarė didelę įtaką vėlesnei rašytojo kūrybai ir politinėms pažiūroms. Po karo Mackiewiczius Varšuvos universitete studijavo gamtos mokslus ir, jo žodžiais tariant, tai padėjo suvokti bet kokio nacionalizmo beprasmiškumą m. rašytojas gyveno Vilniuje, duoną užsidirbo brolio Stanysławo Cat-Mackiewicziaus redaguojamam laikraščiui Słowo rašydamas straipsnius, kuriuose propagavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sugyvenimo tradiciją m. rugsėjo 17 dieną, sužinojęs, kad sovietiniai daliniai įsiveržė į Lenkiją, jis pasitraukė į Kauną, o, kai Vilniaus kraštas atiteko Lietuvai, trumpai redagavo ir leido laikraštį Gazeta Codzienna, kuris netrukus lietuvių cenzūros buvo uždarytas. 2 Kai 1940 m. birželį Lietuvą okupavo sovietai, Józefas Mackiewiczius apsigyveno kaime prie Vilniaus, dirbo miškakirčiu ir vežiku. Vokiečių okupacijos metais jam siūlė leisti provokišką laikraštį lenkų kalba, tačiau rašytojas atsisakė. Lenkų leidžiamame laikraštyje Goniec Codzenny jis išspausdino keletą straipsnių apie sovietmetį Lietuvoje. Šios publikacijos sukėlė lenkų pogrindžio nepasitenkinimą, Mackiewicius buvo apkaltintas kolaboravimu su vokiečiais m., vokiečių valdžiai pakvietus, o Armijos krajovos vadovybei Vilniuje sutikus, Józefas Mackiewiczius vyko į Katynę dalyvauti nužudytų lenkų karininkų ekshumacijoje. Tų pačių metų rudenį, važiuodamas pas savo draugą žurnalistą Kazimierzą Sakowiczių į Panerius, jis netikėtai tapo brutalaus susidorojimo su žydais liudytoju m. gegužę, artėjant sovietų kariuomenei, Mackiewiczius pasitraukė į Varšuvą, kur dar spėjo išleisti keletą pogrindžio leidinių, kuriuose aiškino, kad vokiečių pralaimėjimas Rytų fronte ir jų kapituliacija Vakarų fronte lems visų Rytų Europos šalių nepriklausomybės praradimą jas okupuos sovietai. Frontui artėjant prie Varšuvos, jis, pasitraukęs į Krokuvą, parašė brošiūrą Optimizmas neatstos mums Lenkijos m. pradžioje Mackiewiczius su žmona traukėsi tolyn į Vakarus, kol apsistojo Romoje. Antrojo lenkų korpuso vado generolo Anderso nurodymu jis parengė Baltąją knygą apie sovietų nusikaltimus Katynėje m. rašytojas persikėlė į Londoną, pradėjo bendradarbiauti lenkų emigraciniuose leidiniuose Lwòw i Wiłno, Wiadomości, Kultura m. išleido knygą The Katyn Wood murders, o po metų davė parodymus JAV Kongreso sukurtai specialiai komisijai kaip liudytojas ir ekspertas Katynės byloje. Nuo 1955 m. persikėlė į Miuncheną, kur iš menkų honorarų skurdžiai gyveno iki pat mirties 1985 m. gruodžio 31 d. Józefas Mackiewiczius parašė nemažai romanų ir politinių brošiūrų: tai jau minėtas Kelias į niekur, Karjeristas, Kontra, kuriame pasakojama apie sąjungininkų išduotų ir Stalino įsakymu sušaudytų kazokų likimą, Provokacijos pergalė apie komunizmo idėjų sklaidą Europoje, Kairysis aplenkimas apie lenkų karą su bolševikais, Neverta kalbėti garsiai, Kryžiaus šešėlyje ir kt. K u l t ū r o s b a r a i

86 Jo knygos, atvežtos iš užsienio ir perleistos pogrindyje, buvo populiarios Lenkijoje valdant komunistiniam režimui. Katynės žudynių byla iki šiol kelia diskusijas tarp Rusijos ir Lenkijos istorikų ir politikų. Nors jau niekam nekyla abejonių, kas egzekutorius, nors Katynėje įkurtas memorialas, o lenkų karininkų sušaudymo duobės paženklintos kryžiais, tačiau tyrimas iki šiol nėra baigtas, Rusijos archyvuose dūla daug netyrinėtų dokumentų. Beje, neseniai pasirodęs Andrzejaus Wajdos filmas Katynė Rusijoje buvo priimtas ypač skausmingai. Panašiai reaguojama ir į bandymus objektyvai prabilti apie sovietų kareivių įvykdytus karo nusikaltimus Rytų Prūsijoje. Tarsi niekas nepasikeitė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, kai tiesa buvo nutylima, stengiantis, pasak Mackiewicziaus, ko nors nesuerzinti, ko nors nesupykdyti... Sakoma, kad istorija yra linkusi pasikartoti. Kairuoliškos pakraipos prancūzų laikraštis Le Monde po karo rašė, kad Katynės istoriją gaubia didelis melas ir kad šios žudynės slegia vokiečių sąžinę. Po to, kai pasirodė Andrzejaus Wajdos Katynė tas pats Le Monde išspausdino straipsnį, kuriame įrodinėjama, kad Wajda yra didžiausias lenkų kino konformistas, pasirengęs atlikti bet kokios valdžios užsakymą, o pats filmas yra tik patriotinis kičas. Šį straipsnį iškart persispausdino rusų leidinys Baltijskij mir, dažnai kaltinantis Baltijos šalis fašistinių nusikaltėlių garbinimu. 1 Józef Mackiewicz, Władysławas Studnickis, Kultūros barai, 2005, nr.5, p Keli jo straipsniai paskelbti Šiaurės Atėnuose. 2 Apie šį periodą žr. Józef Mackiewicz, Kaip tad buvo su lietuviais..., Šiaurės Atėnai, 1997 m. rugsėjo 20 d. Józef Mackiewicz Dūmai virš Katynės Vokiečiai eksploatavo Katynės kapus kaip naudingos žaliavos telkinius politinės propagandos akcijai, kurią stengėsi kuo plačiau paskleisti. Lenkų ir sovietų santykiai dar iki Katynės sugedo taip, kad visai nedaug tereikėjo siekiant įvaryti pleištą tarp abiejų pusių. Be to, vokiečiams buvo svarbu paveikti visuomenės nuomonę pačiame Reiche, o dar svarbiau duoti peno propagandai okupuotuose Europos, ypač kontinento Rytų, kraštuose košmariškos nuotraukos iš Katynės su lavonų pilnais grioviais turėjo aiškiai parodyti, kokia ateitis jų laukia, jei valdys bolševikai.tačiau propagandinis žaidimas, eksploatuojant šį kraupų nusikaltimą, turėjo dar vieną tikslą: pažadinti demokratinio pasaulio, kuris sudarė sąjungą su bolševikais prieš Hitlerį, sąžinę. Pagalbinis tikslas buvo bandymas pridengti, nustumti į antrą planą savo nusikaltimus, apie kuriuos energingai šaukė sąjungininkų spauda ir propaganda. Akcija iš dalies pavyko. O kartu į savo pasiekimų sąrašą vokiečiai įrašė tai, kad nutrūko lenkų ir sovietų santykiai, įvyko pirmasis skilimas sąjungininkų stovykloje. Tai pareiškė Gregoras Slovencikas, Geheime Feldpolizei oberleitenantas, komandiruotas į Katynę atlikti propagandinės akcijos. Laiške žmonai jis rašė;...nuo ryto iki vakaro aš su savo lavonais esu 14 kilometrų atstumu nuo Smolensko. Dėl to, kad čia yra šie vargšai, aš galiu kai ką padaryti Vokietijai, ir tai puiku... Katynė suteikia man gausybę darbo. Aš turiu viskam vadovauti, priiminėti delegacijas, kalbėti per radiją, be to, rašau knygą, kurią pavadinau Katynė K u l t ū r o s b a r a i

87 Slovencikas baigia laišką žodžiais, kad didžiuojasi politine sėkme, džiaugiasi nutrūkusiais lenkų ir sovietų santykiais. Gregoras Slovencikas austras, iki tarnybos armijoje jis buvo menkas Vienos žurnalistas. Šis jo laiškas kažkaip pateko tarp Niurnbergo proceso bylos dokumentų, o prancūzų laikraštis Le Monde išspausdino jo ištraukas kaip netiesioginį įrodymą, kad Katynės byla buvo viso labo vokiečių inscenizacija, nieko daugiau. * * * O aš prisimenu, kaip Slovencikas, išlindęs iš L formos kapo duobės ir nubraukęs smėlį, užpylusį sunkius žandariškus jo batus, akis į akį pasakė man, kai nuėjome atokiau, nes aš, nepratęs, negalėjau ilgai kvėpuoti ta baisia lavonų smarve: Klausykite, nesvarbu, kieno pusėje mūsų jausmai. Jūs lenkas, ir jums turbūt nemalonu, turbūt skaudu, kad iš jūsų tragedijos mes darome tokią... na, tarkime, žiaurią propagandą savo naudai. Tačiau jūs turėtumėte pripažinti, kad mes, vokiečiai, būtume auf den Kopf gefallen, trenkti, jeigu, radę tokią propagandinę dovaną, nepasinaudotume ja politiniais tikslais! Aš neatitraukiau nuo veido rankos su nosine, dengusia mano nosį ir burną, todėl Slovencikui buvo sunku pamatyti, ar pritariu jo žodžiams, ar ne. Tačiau, svarstant objektyviai, vokiečiams šis reikalas abejonių nekėlė. * * * 1943 m. balandžio antroje pusėje gyvenau kaimo troboje dvylikos kilometrų atstumu nuo Vilniaus ir į miestą vaikščiodavau pėsčiomis. Sovietų okupacijos metais žurnalisto ir literato profesiją pakeičiau į labiau derančią prie aplinkybių, o būtent tapau samdomu vežiku. Per vokiečių okupaciją tyliai lindėjau kaime ir niekas manęs nekliudė, nors vokiečių valdžia, aišku, negalėjo nežinoti apie mano egzistavimą. Likus maždaug savaitei iki Velykų, Vilniaus turguje bandžiau parduoti pavasarinį paltą ir susitikau buvusį kolegą. Jis priimdavo skelbimus į administracijos laikraštį, leidžiamą vokiečių ir lenkų kalbomis, todėl gaudavo daug informacijos iš pirmų lūpų. K u l t ū r o s b a r a i Buvo šilta. Pavasaris. Pietų vėjo gūsiai kilsteldavo gyvsidabrį termometruose. Žmonės vaikščiojo jau be vata muštų paltų, bet ir be vilties, kad greitai ateis kančių pabaiga, kurią jie siedavo su pavasariu. Kalbos tada kaip tik sklido apie naują baisų nusikaltimą, atskleistą prie Smolensko. O gyvenimas, apskritai paėmus, buvo niūrus, alkanas, blyškus, apatiškas. Bet tam pažįstamam sublizgo akys, kai pamatė mane. Ir čia pat, paėmęs už palto, kurį laikiau rankose, sagos jis prabilo pritildęs balsą: Nuo vakar nuolat skambina Klau, Werneris Klau, Gebietskommisariat Wilna-Stadt spaudos biuro viršininkas, ir klausinėja, ar kas nors iš bendradarbių nežino tavo adreso. Jie nori pakviesti tave į Katynę. Kiekvienas, kas gestapo viešpatavimo laikais buvo susidūręs su pogrindžiu, gerai žinojo, kaip sudėtinga užmegzti vidinius ryšius ir kaip ilgai trukdavo, kol susitikdavai su tuo, su kuo reikia. Išgirdęs tą žinią, iškart supratau, kad kelionė į Katynę svarbus dalykas, bet nenorėjau važiuoti iš anksto nesuderinęs jos su pogrindžio vadovybe. Tad pasakiau: Labai gerai. Tu, mano mielas, pasistenk įtikinti tą Klau, kad surasi mane per tris dienas. Tegul jis pats manęs paieško. O aš tuo metu pasinaudosiu tomis trimis dienomis... Suprantu. Jadzės, kuri buvo mano ryšininkė su karinės pogrindžio organizacijos vado pavaduotoju, žinoma, neradau ten, kur ji turėtų būti mažoje valgykloje, pusrūsyje, paklaustieji tik gūžčiojo pečiais. Romanas, pogrindinio laikraščio rinkėjas, o konspiracijos dėlei padavėjas kitoje valgykloje, tiesa, buvo darbo vietoje, bet negalėjo garantuoti greito kontakto. Pasistengsiu... pasakė jis. Zygmuntą, esantį aukščiau konspiracinėje hierarchijoje, neseniai pradėjo sekti ir jam reikėjo laikytis kuo atsargiau, to, tiesą pasakius, jis ir nedarė. Po trijų mėnesių pasikorė nusipynęs virvę iš nosinių gestapo kameroje, nes neatlaikė kankinimų per tardymus. Šios aplinkybės, žinoma, nesusijusios su Katynės byla, tačiau jos leidžia suprasti ne tik dideles, bet ir menkas kliūtis kelyje į tiesą. Po trijų dienų paaiškėjo, kad vadas išvykęs, likęs tik pavaduotojas. O pogrindžio vadukų 81

88 nuomonės išsiskyrė. Vieni manė, kad vykti reikia, kiti buvo įsitikinę, kad tai įžeis mūsų sąjungininkę ir kad mes užkibome ant vokiečių provokacinio kabliuko. Kol vado pavaduotojas pagaliau davė aiškią komandą vykti, praėjo penkios dienos ir tik šeštosios vakare aš sėdėjau patogiame krėsle priešais vokiečių spaudos biuro viršininko rašomąjį stalą. Werneris Klau, pats anksčiau dirbęs žurnalistu, priėmė mane maloniai. Jokių įsipareigojimų, jokių parašų, spaudimo, deklaracijų. Tiktai viena: Jūs nuvyksite ir pamatysite. Klysta tie, kurie mano, kad vokiečių administracinis mechanizmas dirbo sklandžiai. Bet koks totalitarizmas naikina biurokratiją ir apsunkina pačius paprasčiausius dalykus. Tad praėjo dar trys sudėtingo susirašinėjimo tarp Rytų reikalų ministerijos Berlyne, fronto vadovybės ir gestapo savaitės. Aš vis laukiau. Tuo metu susiieškojau buvusį Vilniaus universiteto profesorių, daktarą Sengaliewiczių, rimčiausią Lenkijoje teismo medicinos ekspertą. Paprašiau, kad teoriškai mane parengtų tam, ką teks pamatyti. Profesorius nuima nuo lentynos didžiulę šūsnį knygų. Rodo iliustracijas ir lygina su duomenimis apie lavonų būklę Katynėje, aiškina tai, ką perskaitė vokiečių laikraščiuose: Jeigu žemė ten tikrai su priemoliu, tai dalį palaikų ji konservuoja, šis procesas medicinoje žinomas pavadinimu suvarškėjimas. Iš pirmo žvilgsnio jokių prieštaravimų ar neaiškumų vokiečių komunikate nepastebėjau. Ir dar vienas svarbus dalykas. Laikraščiai rašo, kad ekshumacijai ir tyrimui vadovauja Vroclavo universiteto profesorius, daktaras Bühtzas. Tai mano kolega iš studijų laikų. Galiu jus tvirtai patikinti, kad, pirma, jis yra europinio lygio mokslininkas savo srityje, antra, neabejotina, kad šis žmogus jokiu būdu nepadės savo parašo po sufalsifikuotu ekspertizės aktu. Pasikalbėkite su juo, užsiminęs apie seną ir artimą mūsų pažintį. Ačiū. O ar nenustebino jūsų, pone profesoriau, tai, kad vokiečių pranešimuose neužsimenama apie pistoletų kulkų, kuriomis sušaudyti mūsų karininkai, gilzių kilmę? Visiškai teisingai, aš atkreipiau į tai dėmesį ir norėjau tą pasakyti. Juk gilzių ekspertizė priklauso esminiams kiekvieno tyrimo įrodymams, juo labiau kai tiriamas nužudymas, įvykdytas panaudojant šaunamąjį ginklą. Nesuprantu, kodėl apie tai nerašoma... * * * Tiktai 1943 m. gegužės antroje pusėje mes pagaliau sėdome į seną vokiečių dėžę Ju-88. Skrenda du portugalų žurnalistai, vienas švedų. Iš Varšuvos vokiečiai pasiuntė dešimties fabriko darbininkų delegaciją, kad šie vietoje viską pamatytų ir papasakotų tautiečiams.tai senas propagandinis vokiečių metodas. Mus lydi Vermachto karininkas (buvęs vokiečių atašė Tokijyje), atsakingas už ryšius su Užsienio reikalų ministerija. Tokios sudėties grupė skverbiasi pro debesis, kurie, netikėtai atšalus orams, grasina kruša, sniegu, lietumi. Vėjas dabar pučia iš šiaurės rytų, vadinasi, lėktuvas skrenda prieš vėją. Skrendame ilgai, labai ilgai virš karo nuniokotos šalies. Sovietų naikintuvai šiuo metu medžioja pafrontės zonoje. Reikia būti atsargiems. Sėdėti šiame lėktuve, skirtame desantininkams, labai nepatogu, jaučiamės prastai, mus pykina. Kai nusileidžiame už Dniepro, temperatūra vos trys laipsniai šilumos, lynoja. Tai gerai, sako vokiečių karininkas. Gerai? Kodėl? * * * Vietovės planas toks: nuo Smolensko vakarų pusėn nutiesta geležinkelio atšaka į Vitebską iki Gnezdovo stoties. Maždaug šalia paraleliai eina plentas. Į šią stotį 1940 m. pavasarį atveždavo lenkų karo belaisvius šis faktas niekam nekelia abejonių. Gnezdove juos išlaipindavo. Toliau plentas eina pro Katynę. Nuo Gnezdovo iki Katynės maždaug keturi kilometrai. Pakelėje drėgni miškai, kirtimuose jau išaugę nedideli berželiai, jaunuolynas. Žvilgsnis prabėga jais, abejingai slysdamas per šlapius stagarus, spygliuotus kažkokių krūmų stiebus. Ir tiktai mintys, pažadintos vaizduotės, slenka šiuo vieškeliu, antrindamos besisukantiems ratams: Čia, čia, čia važiavo tie žmonės tokį pat ar panašų pavasarį. Ką jie galvojo? Apie ką šnibždėjosi? Staigus stabdymas prieš vartus su spygliuota viela nutraukė mintis. Greitai viskas tampa realu. Žandaras su 82 K u l t ū r o s b a r a i

89 skardiniu ženklu ant krūtinės. Lietus, kuris krapnoja toliau. Pušys, nuo kurių srūva vanduo. Paukštelis, kuris šiuo metu teisėtai reikalauja pavasario: Tiūūū-tiūūū-tiūūū. Ir reikia gi baisus, dusinantis lavonų tvaikas, kokio neskleidžia joks pasaulio miškas, todėl apima noras surikti: Dieve! Ką jie padarė mūsų gamtai! Kai atvykau į Katynę, radau atkastas visas septynias kapavietes. Kai kurios buvo jau tuščios. Kitose buvo baigiami ekshumacijos darbai. Pirmiausia krito į akis šiukšlėmis užverstas miškas aplink tuščius griovius. Iš kur atsirado tos šiukšlės, greitai paaiškėjo, ir tada padariau patį svarbiausią atradimą. Bus lengviau susivokti, jei trumpai pristatysiu ekshumacijos metodiką. Viskam, žinoma, vadovavo vokiečiai. Tačiau patį darbą atliko Lenkijos Raudonojo Kryžiaus atstovų grupė, vadovaujama daktaro Wodzinskio iš Krokuvos. Jis gavo pagalbininkų laisvai samdomų vietinių gyventojų ir sovietų karo belaisvių. Iš griovių, paverstų kapais, ištrauktus lavonus eilėmis suguldydavo ant žemės. Iš tų eilių imdavo po vieną, kad atliktų detalią apžiūrą ir kratą. Mundurai dar gerai išsilaikę, net galėjai išsiaiškinti, iš kokios medžiagos pasiūti, jie buvo tiktai išblukę. Viskas, kas pagaminta iš odos, taip pat ir batai, atrodė tarsi būtų guminiai. Kūnai buvo tarsi suklijuoti lipniu, baisiu, dvokiančiu lavonų skysčiu, taigi iškratyti kišenes, o juo labiau nuauti batus nebuvo jokios galimybės. Todėl darbininkai, prižiūrimi budinčio Lenkijos Raudonojo Kryžiaus atstovo, peiliais prapjaudavo kišenes ir batų užkulnius, nes batuose dažnai būdavo slepiami įvairūs daiktai. Viską, ką laikė daiktiniais įrodymais, atminimu šeimai, kas padėtų nustatyti tapatybę arba turi materialinę vertę, asmeninius dokumentus ir pažymėjimus, dienoraščius, užrašų knygutes, laiškus, fotografijas, maldaknyges, kvitus, medalius, ordinus, žiedus ir pan. dėdavo į specialų voką su numeriu. Tą patį numerį pritvirtindavo ant lavono, o kūną, jeigu jis nedomino medikų, paguldydavo į kitą eilę. Po to palaidodavo broliškose kapinėse. Bet... Kas atsitikdavo su kitais daiktais? Gyvi žmonės, net jeigu jų gyvenimo sąlygos tokios primityvios, kokios buvo sovietų lageriuose, neišsiverčia be gausybės įvairių smulkmenų. Tai dantų šepetėliai, šukos, degtukai, portsigarai, dėžutės, tabakas, cigaretės, K u l t ū r o s b a r a i pieštukai, skutimosi peiliukai, veidrodėliai, piniginės ir dar daug kas... Visų tų varganų, kreivų, pusiau supuvusių daiktų aš ir nebeprisimenu... Man matant, ištraukė netgi prezervatyvų dėžutę su aiškiai įspaustu fabrikiniu ženklu ir šis intymus daiktas, ištrauktas į viešumą čia, šitame košmariškame miške, smarvės ir mirties apsuptyje, beprecedentinės tragedijos akivaizdoje, iš kišenės žmogaus, kurio kaukolė peršauta, atrodė jaudinamai žmogiška detalė nežmoniško nusikaltimo fone. Tarp šios daugybės daiktų pasitaikydavo ir jau nebenaudojamų, t.y. nebeturinčių jokios vertės, lenkiškų banknotų. Kai kada rasdavo jų gniužulus. Visa tai išmesdavo čia pat, miške, ant žolės su žaliuojančiais žemuogių lapeliais, viržiais, mėlynių krūmeliais ir samanomis. Tačiau kartu išmesdavo ir dar kai ką. Laikraščius. Tiesa, ir Tarptautinės medicinos ekspertizės išvadose, ir vėlesnėse Geheime Feldpolizei sekretoriaus Fosso ir daktaro Bühtzo ataskaitose yra teisingai nustatytos rastų laikraščių datos, tačiau į laikraščius, kaip į daiktinius įrodymus, čia nebuvo atkreiptas deramas dėmesys bandant išsiaiškinti mįslę, kada įvykdytas nusikaltimas. Ir kas buvo egzekutoriai. Keletą laikraščių išsaugojo kaip eksponatus, kitus išmetė miške. Tiesa, daugiausia tai buvo net ne laikraščiai, o tik jų skiautės. Laikraštinis popierius tokiam skurdžiui kaip karo belaisvis yra būtina medžiaga, naudojama įvairiais tikslais. Jis pakeičia piniginę, tampa pakavimo medžiaga daiktams, kuriuos žmonės nešiojasi kišenėse, maiše arba kuprinėje, jis pakeičia rūkomąjį popierių, batų įklotus, net šiltas kojines ir t.t. Taigi šios laikraštinės atliekos kartu su neturinčiais vertės banknotais mėtėsi po mišką. Mus lydintis oberleitenantas Slovencikas, mostelėjęs ranka į mišką, pasakė: Galite, ponai, imti atminčiai viską, kas jums patiks. Pasilenkęs kapsčiau lazdele šias liekanas, prisisunkusias lavonų smarvės. Aš irgi ne iš karto atkreipiau dėmesį į laikraščių skiautes. Tik tada, kai vėl grįžau į vietą, kur daktaras Wodzinskis tęsė lavonų apžiūrą, kai, man matant, vieną po kito trečią, penktą kartą iš lavonų kišenių traukė laikraščius, ir visus su 1940 m. balandžio gegužės mėnesių datomis, aš suvokiau nepaneigiamą fakto ga- 83

90 lią. Sovietinis laikraštis Głos radzieckij, leidžiamas lenkų kalba, ypač dažnai pasitaikydavo tarp rusiškų laikraščių. Głos radzieckij... Net datos nekėlė abejonių. Čia norėčiau pažymėti, kad visa spausdinta medžiaga kapuose išsilaikė bene geriausiai. Kai kuriuose laikraščiuose raidės buvo ypač ryškios, švietė maždaug taip, kaip yra apšviestos tipografinės raidės ant paprasto druskingo popieriaus. Grįžau, vis dar prisidengęs veidą nosine, ir pasislėpiau už storo pušies kamieno, kad išsivemčiau, o po to vėl pradėjau lazdele kapstyti dvokiančių popierių gniužulus, išmėtytus po mišką. Ten, kur ant laikraščių skiaučių nebuvo datų, skaičiau pranešimų fragmentus, visi jie buvo apie pirmųjų 1940 m. mėnesių įvykius. Ne vėlesnius. Vadinasi, abejonių nėra, matyt, pasakiau tai balsu, nes šalia manęs buvęs darbininkas iš Varšuvos paklausė: Ką? bet čia pat jo dėmesį patraukė didelis lipnus lenkiškų banknotų gniužulas, kurį jis ir pakėlė. Neatsakiau, nes bandžiau tvarkingai sudėlioti savo mintis. Toks laikraščių kiekis nebūtų išlikęs belaisvių kišenėse, jeigu, kaip skelbė sovietų versija, 1941 m. rugpjūtį jie būtų buvę dar gyvi. Laikraštis, net priešo išleistas, belaisviui suteikia tą informaciją, kuri jam labiausiai rūpi. Todėl laikyti senus laikraščius būtų nesąmonė, absurdas, ypač turint omenyje kasdieninius pasaulinio karo įvykius. O juo labiau sovietų ir vokiečių karą, kuris galėjo padaryti tiesioginę įtaką lenkų belaisvių likimui. Ką čia tuščiažodžiauti, niekai, ir tiek! O kaip buitinė medžiaga pakuotei, suktinėms, batų įklotams popierius iki to laiko būtų susinešiojęs. Taip, saugoti senų laikraščių jie negalėjo. Turėjo būti naujesni. Bet su vėlesne data nebuvo nė vieno. Vadinasi, remiantis sveiku protu, šių laikraščių, rastų prie palaikų, datos, be abejonės, nurodo ir žmogžudystės datą 1940 metų pavasaris. Nebent... Nebent galėjo būti taip, kad prieš viešai iškeldami lavonus, vokiečiai slapta nuodugniai apžiūrėjo jų kišenes ir ištraukė visus laikraščius su vėlesnėmis datomis. Bet, kaip žinome, ištraukti laikraščius dar negana. Reikėjo aprūpinti lavonus laikraščiais su ankstesnėmis datomis. Vadinasi, jeigu vokiečiai iš tikrųjų atliko tokią sudėtingą operaciją, kuri patvirtintų sovietų versiją, jie turėjo nupirkti arba kokiu nors kitu būdu gauti šimtus sovietinių laikraščių, išleistų 1940 m. kovo gegužės mėnesiais, ir... Vėl grįžau prie kapo duobės, iš kurios tebetraukė lavonus. Jums negera? paklausė švedas. Papurčiau galvą ir žiūrėjau toliau. Priešais mane atkastas griovys, o jame eilėmis, glaudžiai, tarsi silkės statinėje suguldyti lavonai. Mundurai, milinės, diržai, sagos, batai, sutaršyti plaukai ant kaukolių, kai kurių burnos pravertos. Kaip tik tuo metu nustojo lyti ir blausus saulės spindulys bandė prasiskverbti pro pušies šakas. Tiūūū tiūūū- tiūūū, užgiedojo apsidžiaugęs paukštelis. Baisu. Rankos, kojos supintos, tarsi volu supresuotos. Pilki, negyvi, eilė po eilės, šimtinė po šimtinės, niekuo nenusikaltę, bejėgiai kareiviai. Ordino Virtuti militari kryžius mėtosi pačiame viršuje. Galva prispausta kito kareivio batu. O tas guli veidu į apačią. Anas su kepure. Išimtis. O ten toliau visi su milinėmis, toje lipnioje masėje nebeatskirsi jokių individualių bruožų. Taip, masė toks mėgstamas Sovietijoje žodis. Eime iš čia, vėl sako švedas, jaunas simpatiškas žmogus. Jūs visas baltas. Čia iš tikrųjų neįmanoma ištverti. Jis nusiėmė akinius ir nusišluostė prakaitą, nors buvo šalta. Vieną minutėlę. Supresuota kūnų masė taip suspausta, susiklijavusi nuo lavonų skysčio, kad darbininkai, kurie nusileidžia į duobę ištraukti dar vieno kūno, yra priversti labai atsargiai, bet su visa jėga plėšti jį nuo kūnų masės. Ne, tai neįmanoma! Jokios jėgos, jokios technikos nebūtų užtekę apžiūrėti, apieškoti, patikrinti lavonų kišenėms, išimti iš jų vienus daiktus ir įdėti kitus, paskui vėl užsagstyti ir suguldyti visus eilė po eilės! Įvynioti kokius nors daiktus į specialiai parinktus laikraščius... Kam nors įdėti machorkos, suvyniotos į 1940 metų balandžio 7 dienos Głos radzieckij! Absurdas. Užkasti vėl ir po mėnesio (kaip teigia sovietų versija) atkasti, kad parodytų ekspertams ir įtrauktų į tyrimą Tarptautinį Raudonąjį Kryžių! Vadinasi, abejonių nėra: nusikaltimą galėjo įvykdyti tik bolševikai. Prie lavonų Katynėje buvo rasta maždaug laiškų, kuriuos belaisviai gavo iš Lenkijos, ir keletas para- 84 K u l t ū r o s b a r a i

91 šytų, bet neišsiųstų į Lenkiją laiškų. Nė ant vieno laiško, nė ant vieno atviruko nėra datos, vėlesnės kaip 1940 m. balandžio mėnuo. Tai patvirtina ir Lenkijoje likusios šeimos, su kuriomis susirašinėjimas staiga nutrūko būtent tuo metu. Bolševikai galėtų sakyti, kad dėl kokios nors priežasties atėmė iš belaisvių susirašinėjimo teisę. Bet jie nesako, nes neturi kuo to pagrįsti. Darbas tęsiamas. Lavoną, ištrauktą iš kūnų masės, deda ant neštuvų, paskui guldo į eilę. Iš ten vėl ant neštuvų ir neša apžiūrai. Vieną po kito, vieną po kito. Diena po dienos, savaitė po savaitės tūkstančiais. Kiek jų, tų tūkstančių... * * * Antras atradimas iš esmės nereikalavo didesnių pastangų, nes ekshumavimas ėjo į pabaigą. Čia norėčiau pabrėžti, kad vokiečiai, įleidę mus į duobių teritoriją, suteikė visišką laisvę eik, kur nori, žiūrėk, ką nori, kalbėk, su kuo nori. Jaunuolis su Raudonojo Kryžiaus ženklais, užsidėjęs juodus akinius, lenkas, kurį aš palaikiau daktaro Wodzinskio asistentu, palinko prie vienos duobės, duodamas nurodymus darbininkams čia aš priėjau prie jo. Aplinkui dvokė lavonais. Miškas ir medžiai, smėlis, žolė, krūmai ir gyvi žmonės. Svarbiausia oras, kuriuo mes kvėpavome. Žmogus, kurį sustabdžiau, buvo persisunkęs lavonų tvaiku nuo galvos iki kojų ir tuo požiūriu niekuo neišsiskyrė, o juodi akiniai darė jo veidą dar labiau neįžvelgiamą negu kitų, bet aš paklusau savo intuicijai. Kas čia negerai? paklausiau jį. Jis trūktelėjo pečiais ir šiurkščiai atsakė: O kas čia gali būti negerai? Tai, ko vokiečiai neskelbia savo komunikate... pasakiau ir išrėžiau, kas esu, iš kur ir ko čia atvykau. Juodi akiniai žvelgė į mane su išraiška, kurios aš, žinoma, negalėjau atspėti. Man svarbu sužinoti tiesą, pridūriau aš. Taip. Pirmiausia, melagingas skaičius. Aš atitraukiau nuo savo veido nosinę ir lavonų tvaikas smogė su dviguba jėga. Kad nužudytųjų skaičius yra K u l t ū r o s b a r a i tūkstančių, nekėlė abejonių. Vokiečiai kartojo jį kiekviename komunikate. Kaip tai? Jų ne tiek? Žinoma! jis gūžtelėjo pečiais. Mes iškasėme septynis kapus. Štai čia guli dar neliesta lavonų eilė, bet užvakar jau pasiekėme dugną. Ten, vandenyje, kur plaukioja pažaliavę lavonai, jų yra gal dar penkiasdešimt. Dabar galiu pasakyti, kad suskaičiuosime apie keturis su puse tūkstančio, bet ne daugiau. Tai kodėl vokiečiai paskelbė tokį išpūstą skaičių? Jis netgi ne gūžtelėjo, o greičiau nervingai trūktelėjo pečiais: Apsimelavo. O dabar negali atsitraukti, bijo susikompromituoti. O galbūt jie girdėjo, kad mums būtent tiek ir trūksta. Jūs, matyt, žinote? Aš linktelėjau. Taigi taip. Jie deda visas pastangas, kasinėja visus kauburius, nori rasti kuo daugiau, tačiau randa tik pavienius senus rusų, beje, civilių, skeletus. Tai kurgi kiti?.. paklausiau mechaniškai, lyg laukdamas atsakymo, tarsi šis žmogus su juodais akiniais žinotų daugiau už mane. Kur!.. jis skėstelėjo rankomis. Viena ranka sustojo virš kapų, kita rodė barako, šalia kurio prie laužo šildėsi darbininkai, pusėn. Bet jis šiuo gestu, kaip ir aš mintimis, apėmė visą milžinišką erdvę nuo Ledynuotojo vandenyno iki Azijos stepių. Kur kiti? Šiandien mes žinome, kad šito klausimo sovietai stengiasi visais būdais išvengti, todėl ir įsikando klaidingą skaičių, kurį paskelbė vokiečių propaganda. Tačiau tada, 1943 metų gegužę, tai buvo sensacija. O jūs paklauskite profesoriaus Bühtzo, kiek jų, netikėtai pasiūlė mano pašnekovas. Tiesiai. Jis, atrodo, padorus žmogus, man irgi įdomu, ką jis atsakys. Po pusvalandžio prisistačiau profesoriui Bühtzui ir, užsiminęs apie prof. Sengaliewiczių, tiesiai paklausiau: Kiek lavonų suskaičiavote, pone profesoriau? O! Jie dar nesuskaičiuoti... atsakė jis taip garbingai, kaip tik galėjo vokiečių karininkas, kurio požiūris atvirai prieštaravo oficialiajai propagandai. Po dviejų savaičių tai jau nebuvo sensacija. Politinėje Geheime Feldpolizei sekretoriaus Fosso ir prof. Bühtzo 85

92 ataskaitoje oficialiai buvo konstatuota, kad septyniuose kapuose buvo surasti 4143 kūnai. * * * Katynės laužų, prie kurių šildosi darbininkai, paskirtis dviguba: jie ir šildo, ir skleidžia dūmus, kurie, nors neilgam, nugena lavonų tvaiką panašiai kaip dūmais nubaidomi uodai. Todėl šalia laužų visada būriuojasi žmonės, kuriems nuo dūmų ašaroja akys. Ten stovi ir garsusis senis Parfionas Kiseliovas, kuris pirmasis parodė nusikaltimo vietą. Kiti vietiniai, davę parodymus, o dabar pasamdyti ekshumacijos darbams, nedraugiškai dėbčioja į svečius. Puikiai juos suprantu. Jiems vėl ir vėl, iki išsekimo tenka kartoti savo pasakojimus per vertėją. Juos turbūt vimdo, ne tik nuo amžinos smarvės, bet ir nuo to nuolatinio kartojimo. Argi jie kalti, kad matė! Na, matė, iš tikrųjų matė, kaip važiavo voronokai, kaip jie grįždavo paimti naujos partijos lenkų. Ir visi jie dingdavo būtent čia, vietovėje, kuri vadinasi Kozji Gory, o atveždavo juos į platformą Gnezdove. Prie laužo sėdinčiųjų veidai iškart pagyvėja, kai be vertėjo kreipiuosi į juos rusiškai. O jūs ką, rusas? nustemba. Ne, lenkas... Aaaa... Tai kaip čia geriau ar blogiau? Jie šypteli. Vienas pradeda pasakoti. Žinomi dalykai. Staiga jie susiginčija dėl mašinų, kuriomis iš Gnezdovo į Katynę veždavo belaisvius, skaičiaus. Keturios, sako vienas pasakotojas. Nešnekėk nesąmonių! įsikiša tas, kuris pagaliu maišo laužą. Keturi juodieji voronokai iš viso Smolensko NKVD buvo. O važinėjo tik trys. Ketvirtas mieste likdavo. Priekyje lengvoji su enkavėdistais. O gale sunkvežimis daiktams. Taip buvo. Tu gal matei tris, o aš mačiau keturis. Iš baimės turbūt, kad ir tavęs į Kosogorus neišvežtų. Ginčas man atrodo neesminis. O ar seniai šaudė čia, Kosogoruose, Katynėje? O-ohooo!!! vos ne vienu balsu atsako jie ir prityla. Bet ne visada, priduria patylėjęs vienas. Na, taip, linkteli pirmasis. Būdavo ir tylu. Bet spygliuota viela viskas aptverta ir sargyba su šunimis vaikščiodavo. Būdavo, berniukai arba bobos pralįsdavo pro tvorą grybauti. Jeigu merga jauna, tai kareivis jai sijoną ant galvos, ant žemės parvers ir...che- che- che, juokiasi jie piktdžiugišku tonu. * * * Vėjai nuginė dūmus ir vėl padvelkė lavonų tvaikas. Kiekvienas nusispjovė savaip kas į šoną, kas į ugnį ir vėl nutilo. O kai šaudydavo, ar šūviai būdavo girdėti? klausiu. Ne, negirdėjau. Kiti patvirtina, vieningai linktelėdami galvomis. O aš girdėjau. Girdėjau! spiriasi Kiseliovas. Tik jis vienas girdėjo. Daugiau niekas. Bet negi iki šiol niekas nežinojo? Nė vienas iš jūsų neprasitarė? O, jūs ką, nežinote, kaip pas mus?.. Iš kur jam žinoti, nutraukė Kiseliovas, žmogus iš toli, iš užsienio galbūt, o tu klausi, žinote, nežinote! Pas mus, aš jums pasakysiu, liežuvį už dantų reikia laikyti... Žinau, žinau. Ir aš pabuvau po sovietų padu. Na, matai, atlyžo pirmasis, mūsų, vadinasi, žmogus, supranta, kaip yra. Iš pusės žodžio supranta. Portugalų žurnalistas priėjo arčiau prie laužo ir stebėjo mus, klausydamasis jam nesuprantamos kalbos. Apie ką jie kalbasi? Įsitraukė vokiečių vertėjas. Aš nuėjau. * * * Profesorius Bühtzas atvirai pripažįsta, kad ši aplinkybė verčia susimąstyti. Iš tikrųjų niekas, be Kiseliovo, šūvių negirdėjo. Aš jums parodysiu garažą. Einame keliu vadinamosios vilos, NKVD poilsio namų, link. Šiame garaže ieškojau kulkų pėdsakų, tęsia profesorius Bühtzas, Maniau, kad, kaip dažnai darydavo bolševikai, tuos žmones sušaudė garaže. Pastatydavo mašiną priešais garažą, užvesdavo motorą Bet kulkų žymių čia 86 K u l t ū r o s b a r a i

93 nėra. Aukos sušaudytos prie duobių. Šūvių garsą greičiausiai slopino miškas, be to, buvo smulkus kalibras ir didelis atstumas iki artimiausių trobų. Galbūt dar atsiras tokių, kurie girdėjo. Mes ne visus šiose apylinkėse apklausėme. Be to, daugelio ir nėra. Išėjo į armiją arba buvo evakuoti, kai Raudonoji armija traukėsi. Vila iš tikrųjų panaši į tipišką rusų vilą, rusai tokias vadina dačiomis. Tokias dačias iki revoliucijos statė už miesto turtingi pirkliai. Vaizdas nuo čia atsiveria gražus. Pagaliau galima laisvai kvėpuoti. Žemai, apačioje, teka Dniepras, žydras dar belapių medžių, augančių ant skardžio, fone. Žemyn iki pat vandens leidžiasi mediniai laiptai. Vasarą čia turbūt gera. Galima maudytis. Kai atšyla ir viskas sužaliuoja, čia turbūt gausu lakštingalų. Rudenį, žinoma, raudonuoja putinai, o paukščiai Dniepro upės vaga skrenda Juodosios jūros link, pietų link per šitą kalėjimų šalį, dabar taip baisiai išvagotą žeminėmis. Matyt, sunku mirti, žvelgiant į tokį dievišką gamtovaizdį. Pavyzdžiui, iš verandos. Kokius žmones čia pagimdė motinos? Jie eidavo į mišką padirbėti budeliais ir vėl grįždavo pailsėti? O kaip manote jūs, žvirbliai ant stogo, taisantys lizdus po kraigu? Jie apie kažką šnibždasi. Tyli medžiai, krūmai, nesiliauja tekėjusi upė. Vėl pradėjo lynoti. Daktaras Bühtzas, susisupęs į mundurą, nuobodžiauja. Jis vedė čia jau ne vieną ekskursiją. Grįžtame, sako jis. Ar galiu paklausti, pone daktare... Klauskite. Aš čia tam, kad atsakyčiau į jūsų klausimus. Vienas dalykas domina mane... Nejaugi niekur neradote iššautų kulkų gilzių? Ar jums nepavyko nustatyti, kokioje gamykloje pagaminti ginklai, kuriais nušautos aukos? Vokiečio veidas surimtėja: Nieko konkretaus jums pasakyti kol kas negaliu. * * * Gilzių paslaptis greitai išaiškėjo. Kartą stovėjau prie lavono, kurio pakaušyje buvo įstrigusi kulka. Daktaras Wodzinskis lancetu ištraukė ją, aš ištiesiau ranką, o tas jaunuolis su juodais akiniais man pasakė: K u l t ū r o s b a r a i Ne, kulkos pasiimti su savimi jie jums neleis. Nei kulkos, nei rastos gilzės. Šalia stovėjo vokiečių majoras. Paprašiau jo leidimo. Jis paėmė šarvuoto švino gabalėlį, pasvėrė jį delne ir mįslingai pasakė: Taip, taip, galite tai pasilikti. Pavyko jums, sušnibždėjo akiniuotis. Vakare dar kartą tiesiai paklausiau Slovenciką apie gilzes. Jis paaiškino, kad tam tikras jų kiekis iš tikrųjų rastas, bet tai nesvarbu. Ginklus šiandien kiekvienas gali naudoti skirtingus. Gilzės joks įrodymas. Jis aiškiai vengė atsakymo. Tačiau, kas keisčiausia, ši tyrimo detalė, nutylima vokiečių, nebuvo ištrimituota, netgi visai nepaliesta ir budriosios sovietų propagandos. Perskaičius vokiečių komunikatą apie Katynę, krinta į akis tai, kad nėra nė žodžio apie fabrikinę kulkų markę, negi Maskvos propagandos aparatas to nepastebėjo? Dalyko esmė buvo paini ir tuo pat metu labai paprasta. Ginklai, kuriais sušaudė lenkų belaisvius Katynėje, buvo pagaminti Vokietijoje. Rasta daug tuščių gilzių, kurios rodė, kad buvo naudojami Gustav Genschov & Co gamyklos Durlache prie Karlsruės šoviniai. Ant gilzių buvo markė Geco 7,65.D. Kokios būtų išvados? Vokiečių propagandai baisios. Tad nenuostabu, kad vokiečių valdžia, pradėjusi tyrimą Katynėje, šio atradimo buvo priblokšta ir sukrėsta. Turbūt, atsakant į jų raportą, buvo duotas įsakymas laikyti šį faktą griežčiausioje paslaptyje, kol nepaaiškės visos aplinkybės. Šiandien žinome, kad vėlesni žingsniai buvo tokie: Propagandos ministerija kreipėsi į OKH (Oberkommando des Herres), Vyriausiąją kariuomenės vadovybę, o ši į vyriausiąją ginklavimosi valdybą. Keletą ilgų savaičių tęsėsi biurokratinis susirašinėjimas, nes valdyba dar turėjo atlikti tyrimą Genschovo gamykloje. Ir kas paaiškėjo? Pasirodo, po Rapalo sutarties iki pat 1929 metų Genschovo gamykla didžiuliais kiekiais tiekė šovinius Sovietų Sąjungai, beje, gabeno juos tranzitu per Lenkiją. Be to, iki pat paskutiniųjų prieškario metų ginklus ir šovinius ji tiekė Baltijos valstybėms ir Lenkijai. Geco šoviniai ne tik užtvindė privatų Lenkijos sektorių, jie buvo plačiai naudojami ir armijoje. Taigi bolševikai, 87

94 užėmę Lenkijos rytines žemes, užgrobę dideles ginklų ir šaudmenų atsargas, gavo ir šiuos pistoletų šovinius. Tačiau vokiečių ginklavimosi valdybos paaiškinimas buvo paskelbtas tik 1943 metų gegužės 31-ąją, praėjus keletui dienų po mano išvykimo iš Katynės. Suprantama ir logiška, kad iki gegužės 31 dienos jie laikė viską paslaptyje ir paskelbė visa tai vėliau. Atrodytų įtartina, jeigu vokiečiai būtų turėję iš anksto parengtą atsakymą. Ką rodo toks vokiečių valdžios sutrikimas? Netiesiogiai tai, kad žudynės Katynėje ne jų rankų darbas... Juk, jeigu nusikaltimą būtų įvykdę jie, kaip teigia bolševikai, provokaciniais tikslais būtų naudoję sovietų šovinius, kurių po Raudonosios armijos pasitraukimo jiems atiteko daug, arba iš anksto būtų parengę paaiškinimą ir tikrai nesijaustų sutrikę. Bet kuriuo atveju sunku įsivaizduoti, kad vokiečiai būtų pasirodę tokie naivūs, vykdydami nusikaltimą. Štai kodėl sovietų propaganda nutarė nutylėti, kokie šoviniai naudoti Katynės žudynėse. * * * Aš Katynėje radau dar vieną įrodymą, kuris, nors ir netiesiogiai, išduoda, kas yra tikrieji nusikaltėliai. Šis įrodymas susijęs su žydais. Žydai Katynės aukų sąrašuose, kuriuos paskelbė vokiečiai! Daugybė žydiškų pavardžių! Peržiūrėdamas šiuos sąrašus, aš su tokiu sarkazmu, kokį tik galėjau sau leisti, pasakiau vokiečių karininkui: Hmm, o žydų čia yra pakankamai... Taigi, žinoma... Bet argi reikia tą pabrėžti? Aš nieko nepabrėžiu. Paprasčiausiai konstatuoju. Kiekvienas, iš arčiau matęs nirtulingą, pasiutusią galima sakyti, su putomis ant lūpų hitlerinę antisemitinę propagandą, kuri su absoliučiu, neslūgstančiu įniršiu tapatindavo bolševizmą su žydiškumu, turėtų suvokti, kaip sunku buvo tai pačiai hitlerinei propagandai dešimtis žydų vardų ir pavardžių paskelbti Katynės aukų sąrašuose! Okupuotoje Lenkijoje buvo iškabinti plakatai apie Katynę kaip apie žydų ir bolševikų budelių nusikaltimą. Populiarioje brošiūroje Masinės žudynės Katynės miške, kurią išleido vokiečiai, randame tokį pasažą: Ir nieko jau nenustebins faktas, be jokios abejonės, patvirtintas liudytojų, kad budeliai be išimties buvo vien žydai. Toliau vokiečiai rašė, kad budeliams vadovavo keturi Minsko NKVD darbuotojai, ir iš šių keturių įvardijo tris su žydiškomis pavardėmis Levas Rybakas, Chaimas Finbergas, Abramas Borisovičius. Beje, faktas, kad šaudymus vykdė čia atsiųsta Minsko NKVD, vėliau pasitvirtino. Tačiau tris minėtas pavardes vokiečiai paprasčiausiai ištraukė iš NKVD archyvo, kurį rado užgrobtame Minske, ir pateikė jas aklai. O aukų sąraše yra pavardės: Engelis Abramas, Godelis Dovydas, Rozenas Samuelis, Gutmanas Izaokas, Zusmanas Ezekielis, Freinkelis Izaokas, Bernšteinas Feivelis, Presas Dovydas, Nirenbergas Abramas, Giršritas Izraelis ir t.t., ir t.t. Ar jie irgi buvo žydų budelių aukos? Prieštaravimas čia krinta į akis ir nervina hitlerinę propagandą. Bet vokiečiai vis dėlto skelbia aukų sąrašus. Išvada gali būti viena. Jeigu vokiečiai kokiu nors būdu būtų klastoję Katynės dokumentus, kaip teigia sovietinis komunikatas, tai, be abejonės, pirmiausia jie nuslėptų žydiškas pavardes. Visai lengva jiems buvo surinkti ir sunaikinti visus daiktinius įrodymus, o ant Levinsono, Glikmano, Epšteino ir Rozencveigo lavonų pakabinti ženklą neatpažintas. Bet vokiečiai to nedarė, paskelbė jų pavardes šalia kitų. Ir negalėjo to daryti dėl pernelyg didelio liudytojų, kuriuos patys pakvietė, skaičiaus. Tai rodo, kad jie ypač didelį dėmesį skyrė aiškiam ir objektyviam Katynės nusikaltimo tyrimui, jeigu bandytų pašalinti nors dalį įrodymų, tai mestų šešėlį visam tyrimui, pakirstų pasitikėjimą jo rezultatais, o propaganda taip aktyviai juos eksploatavo, afišuodama visam pasauliui. Vokiečiai sugebėjo nutylėti apie vieną moters lavoną, * bet jie negalėjo sufalsifikuoti atpažintų kūnų, kurie buvo traukiami iš duobių, stebint Lenkijos Raudonojo Kryžiaus atstovams ir liudytojams iš užsienio. Vokiečiai bet kokia kaina stengėsi paskelbti tiesą apie Katynės nusikaltimą, nes šį kartą egzekutoriai buvo ne jie, o bolševikai. * Sušaudytoji moteris buvo lakūnė, Lenkijos armijos puskarininkė Janina Dowboz Musnicki Lewandowska, ji buvo laikoma Kozelsko lageryje. Vokiečiai, negalėdami paaiškinti šio fakto ir manydami, kad jis pareikalaus daugiau paaiškinimų, kurių duoti jie negalėjo, savo komunikate įvardijo ją kaip neatpažintą lakūną pilotą [Vertėjo pastaba]. 88 K u l t ū r o s b a r a i

95 * * * Kai sugrįžau iš Katynės, mane klausinėdavo, kokie mano įspūdžiai. Įspūdžiai, natūralu, buvo tokie, apie kokius sakoma, kad jie kraują gyslose stingdo. Nuogų lavonų krūvos dažniausiai kelia pasibjaurėjimą. Lavonų su drabužiais krūvos greičiau kelia siaubą. Galbūt todėl, kad drabužiai vis dar sieja su gyvenimu, kuris iš šių žmonių buvo atimtas, ir kartu sukelia prieštarą. Katynėje rasti beveik vien tik kariškiai, daugiausia karininkai. Karininko munduras lenkui daro didelį įspūdį. Pasižymėjimo ženklai, sagos, diržai, herbai su ereliu, ordinai. Čia ne anoniminiai lavonai. Čia guli armija. Drįsčiau sakyti armijos žiedas, fronto karininkai, kai kurie iš jų kariavo trijuose karuose. Tačiau ypač skausmingas vaizduotei žmogžudystės individualumas, padaugintas iš šios košmariškos masės. Tai ne masinis uždusinimas dujų kameroje, ne sušaudymas iš kulkosvaidžių ar automatų, kai per minutes ar sekundes žūsta šimtai. Čia kiekvieną sušaudė atskirai, kiekvienas laukė savo eilės, kiekvieną tempė prie duobės tūkstantį po tūkstančio! Galbūt mirtininkui prieš akis suguldydavo jau sušaudytus jo draugus, lygiai, tankiomis eilėmis, galbūt trombuodavo kūnus kojomis, kad užimtų mažiau vietos. Ir čia pat šaudavo į pakaušį. Kiekvienas lavonas, kurį mano akyse iškėlė iš duobės, buvo įgudusios rankos peršauta kaukole tai dar vienas baisių kančių, baimės, nevilties, visų tų priešmirtinių jausmų, apie kuriuos mes, gyvieji, nieko nežinome, liudijimas. Kartą kalbėjau su žmogumi, kuriam šovė į pakaušį ir kuris po to dar gyveno tris dienas, nes kulka įstrigo kažkur smegenyse: Tai buvo, sušnibždėjo jis, tai buvo, tarsi skiltų stiklinė, dzin! ir viskas. Gali būti Dar vienas, dar kitas, vėl ir vėl neša lavonus atvirkštine tvarka, pradėdami iš viršaus iki duobės dugno, anksčiau ją užpildė nuo dugno iki viršaus. Drasko širdį, tampo nervus kažkoks grobuoniškas smalsumas, klausimas, kuris neleidžia miegoti naktimis: Kaip visa tai atrodė detaliai? Matyt, kiekvieną belaisvį žudė trys budeliai. Du laikė už rankų, už pažastų. Trečias nušaudavo. Kaip operacijoje. Paskutinių refleksų ir kančių individualumą rodo išmušti dantys, nagano rankenos smūgiu sulaužyti žandikauliai, tribriauniu sovietiniu durtuvu padarytos žaizdos. Kai kurie surišti sudėtingu virvės mazgu. Kai kuriems mundurai užmesti ant galvos arba skvernai surišti ant sprando, į burną prikimšta pjuvenų, kad negalėtų šaukti. Pražiotos, pilnos smėlio burnos ir tuščios akiduobės, kuriose jau nieko nėra, išskyrus mirtį. Tačiau kiekvieno asmenybę išreiškia ne tik munduras, karininko antsiuvai, kryžius ant kaklo arba paslėptas kišenėje. Visų pirma, ją išreiškia daiktai, kuriuos žmogus turėjo iki paskutinės minutės ir kurie dar gyvi, nes kalba raidės, o jas galima perskaityti. Pavardė po pavardės tūkstančiai jų. Norite peržiūrėti sąrašą? abejingai klausia vokietis, pastumdamas ilgus mašinraščio puslapius. * * * Tiszewski Tadeusz... Aš jį pažinojau, kai gyvenau Braclave. Anton Konstanty, rotmistras... mano bendraklasis gimnazijoje. * * * Werszilo Tadeusz, poručikas, 223 numeris. Tadzikas nežinau kodėl, bet prisiminiau greičiau jo trūkumus, o ne gerąsias puses. O kaipgi! Tadzikas, advokatas, su augančiu pilvuku, mėgėjas išgerti, pagyventi savo malonumui. Na, na kalbėjo man, na, na, pakėlė antakius, kai buvo mano sekundantas per dvikovą, na, tu, broliuk, ir šaudai per plaukelį ir Matai, įsigijau naujus batus, kalbėjo jis 1939 metų liepą ir linkčiojo galva. Karas, vadinasi, o aš motorizuotos brigados poručikas Ir tau siūlau Bet kaip sau nori. Pone Michalai, grybukų ir dar grafinėlį. Prie pavardės parašyta: du atvirukai, du laiškai, vienas, datuotas 1938 metų rugsėjo 8 diena, yra aštuonių lapų. Aštuonių lapų... Ką sakote? Nieko. Laiškas aštuonių lapų... Tai jūsų pažįstamas ar giminaitis? Koks numeris? Du šimtai dvidešimt trys? Jeigu norite, galite imti ir paskaityti laišką, po to giminėms papasakosite. Ne, nereikia. K u l t ū r o s b a r a i

96 * * * O štai mano brolio svainis Petrius. Nebūk kiaulė, sakydavo man, tiesdamas lėkštę, valgyk, kaip reikia. Taip jis įprastai kvailai juokaudavo. Visada, visada, visada linksmas. Jo šypsena tirpsta mano atmintyje, kaip rūkas už lango, kuriame dabar maudosi pušys numeris. Krangelski Piotr. Munduras be skiriamųjų ženklų. Laiškai ir atvirukai. Pažyma apie skiepus nuo raupų nr Štai ir viskas. Kitas numeris 1079 Kodymowski Stanislaw Marian, poručikas. Laiškas žmonai parašytas Kozelske ir neišsiųstas. Pinigų pervedimų knygelė. Pažyma iš dalinio. Pažyma apie skiepus nuo raupų nr Jo aš nepažinojau. Kitas... * * * Šis sąrašas guli laikiname barake ant stalo, kuris taip pat suspėjo persisunkti lavonų tvaiku. Čia nėra kuo kvėpuoti. Ar galėčiau atidaryti langą? Ne, sako vokiečių unteris, dar labiau dvoks. Iš miško. * * * Laiškai, laiškai, laiškai. Laiškai nuo giminaičių. Dauguma išsilaikė pakankamai gerai, kad galėtum juos perskaityti. Daug tokių, kuriuos belaisviai parašė Kozelske, bet nespėjo išsiųsti. Prie lavonų rasta 1650 laiškų, 1640 atvirukų ir 80 telegramų. Nė vienas iš šių laiškų, nė vienas atvirukas ir nė viena telegrama nedatuota vėliau kaip 1940 metų balandžio mėnuo! Kas nelaikė jų rankose, ištrauktų iš mirties griovių, iš susiklijavusių lavonų masės, tas gal ir gali kelti klausimą dėl Katynės žudynių, kalbėti apie politines intrigas. Kas juos skaitė, nosine užsidengęs burną ir nosį, kas kvėpavo salstelėjusiu lavonų tvaiku prie mielojo, kuriam jie buvo rašyti, palaikų, tam nekyla ir negali kilti jokių klausimų, išskyrus pareigą žerti tiesą pasauliui į akis. Šie laiškai buvo saugomi prie krūtinės, užpakalinėje kelnių kišenėje, už bato aulo tai priklausė nuo tada dar gyvo adresato valios. Buvo saugomi kaip relikvijos. Po to vokiečiai propagandiniais tikslais rodė juos viešai. Už dviejų kilometrų nuo Kozjich Gor, Gruščenkos gyvenvietėje, vieno namo verandoje vokiečiai įrengė Katynės eksponatų parodą įstiklintose vitrinose kaip muziejuje. Tipiški daiktai. Kartu su dokumentais, antpečiais, ordinais ir daugybe kitų daiktų gulėjo laiškai. Vokiečių propaganda rengė tokias parodas siekdama savų politinių tikslų. Šiandien tai jau nebesvarbu ir nieko nebekeičia. Tikros ašaros tikros, t.y. ne nuo lavonų smarvės ir ne nuo gelbstinčių laužo dūmų, man ištryško būtent ten, toje verandoje, Gruščenkoje. Buvo trečia mūsų atvykimo diena. Grįžome iš Kozjich Gor. Už vitrinos stiklų pritvirtinti smeigtukais buvo sudėti apipuvę lapeliai su stambiomis, aiškiomis raidėmis vaikų laiškai tėvams. 8 sausio, 1940 m. Tėveli, mielasis! Mylimasis!... Kodėl tu negrįžti? Mamytė sako, kad tomis kreidutėmis, kurias man dovanojai gimtadienio proga... Į mokyklą dabar aš neinu, todėl kad šalta. Kai grįši turbūt būsi patenkintas, kad turime naują šuniuką. Mamytė jį pavadino Filiuska... Czes. 12.II.40. Mielas tėti, karas greičiausiai tuoj pasibaigs. Mes visi labai tavęs ilgimės ir labai tave bučiuojame. Irka nusikirpo ir mama labai pyko. Ar šilta name, kuriame tu gyveni, o tai pas mus nėra kuo kūrenti. Mama norėjo pasiųsti tau šiltas pirštines, bet... Balandį mes persikelsime pas dėdę Adamą ir aš tau parašysiu, kaip ten viskas yra... O balandį metų balandį mylimasis tėvelis ir Irkos tėtis Stalino įsakymu buvo nužudyti šūviais į pakaušį. Tai, apie ką čia rašau, nėra nauja. Dešimtims vertų pasitikėjimo asmenų tai puikiai žinoma. Tai yra tiesa, kurios nespausdina, kad kai ko nesuerzintų ar kai ko nesupykdytų... Vertė Vygantas Vareikis Versta iš Lwòw i Wiłno, 1947, nr K u l t ū r o s b a r a i

97 Apie knygas Vytautas Berenis Lietuvių nacionalinio sąjūdžio istorija anglų kalba Tomas Balkelis. The Making of Modern Lithuania. Basees/ Routledge. Series on Russian and East European Studies, London New York, 2009, p Lietuvių inteligentija kaip socialinis sluoksnis susiformavo tik XIX a. antrojoje pusėje. Iki tol Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša, Simonas Daukantas buvo vieniši šviesuoliai, rašantys ir dirbantys ateičiai, nes neturėjo savo veiklos vaisių adresato supratingos liaudies. XIX a. situacija ženkliai pasikeitė visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Darbavomės karštai, ne viens dirbo atsidėjęs ir apie save užmiršęs, bet kur vaisiai? Pulkelis klausančių savo mokintojų prikalbinėjimų ir pamokinimų, iš pat pradžių ne per didelis, vis mažinasi, taip kad svarbiausi ir naudingiausi pamokinimai stojosi panašiais į varpą, gaudžiantį tuščiuose laukuose: nors tas varpelis gaustų ir graudžiai kas iš to, kad nėr kam jo balso klausyti, rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Krisluose. Šie jos žodžiai glaustai apibūdina lietuvių inteligentijos padėtį XIX XX amžių sandūroje. Atotrūkis tarp dviejų socialinių sluoksnių buvo didžiulis, miestuose vyravo kitataučiai, kraštą valdė rusų biurokratija. Nacionalinė Lietuvos istorija ir kultūra nėra gerai žinoma užsienio skaitytojams. Todėl galima tik pasidžiaugti, kad viena žymiausių pasaulio leidyklų Routledge išleido lietuvių mokslininko tyrinėjimus, kurie supažindina su Lietuvos istorija ir kultūra. Kroatai, vengrai, airiai, čekai ar skandinavai, perskaitę Tomo Balkelio monografiją, galės palyginti Lietuvoje vykusius istorinius procesus su analogiškais reiškiniais jų valstybėse. Nereikia įrodinėti, kokia naudinga ši knyga Europos tautų istorijos lyginamiesiems tyrinėjimams. K u l t ū r o s b a r a i Tomas Balkelis dirba Mančesterio universitete Didžiojoje Britanijoje. Prieš tai studijavo Toronto universitete, kur jo studijoms vadovavo žymus Rytų Europos istorijos specialistas profesorius Piotras Wrobelis, nemažai prisidėjęs prie jauno mokslininko aspiracijų parašyti šią studiją. Monografijoje apžvelgiama lietuvių nacionalinio sąjūdžio istorija nuo 1880 iki 1918 metų, istoriografijoje dažnai vadinama tautinio atgimimo laikotarpiu, o sociologijoje tautos modernizacijos procesu. Šioje knygoje nepateikiama naujų faktų ar dar nežinomos archyvinės medžiagos. Nėra ir naujų teorinių koncepcijų, tačiau ši studija vis tiek yra novatoriška ir aktuali. Visų pirma todėl, kad monografijos autorius, taikydamas Vakarų sociologijos sąvokas, atskleidžia naujus probleminius lietuvių nacionalinio sąjūdžio mazgus, socialinius visuomenės pjūvius, asmenybes, politinių partijų ir lietuvių visuomenės mentalitetą XIX XX amžių sandūroje. Knygą Moderniosios Lietuvos susikūrimas sudaro septyni skyriai, kuriuose glaustai išdėstyta vienos iš Europos tautų raida: 1. Imperijos periferija: Lietuviškosios provincijos XIX a. pabaigoje; 2. Imperijos provincialai; inteligentijos radimasis; 3. Miesto elito susidarymas; 4. Ieškant liaudies: inteligentija per 1905 metų revoliuciją; 5. Ieškant tautinės santuokos: inteligentija ir moterų klausimas; 6. Nacionalinės kultūros kūrimas; inteligentija ir kultūros politika m; 7. Karas, gyventojų perkėlimas, tautos kūrimas. 91

98 Monografijos autorius yra konstruktyvistas, t. y. laikosi nuostatos, kad lietuvių inteligentija formavo arba kūrė tautą. Tokio požiūrio laikosi tokie Vakarų istorikai ir sociologai kaip Ericas Hobsbawmas, Benedictas Andersonas, Ernestas Gellneris. Kitas Balkelio autoritetas žymus čekų istorikas Miroslavas Hrochas, pateikęs Vidurio ir Rytų Europos tautų nacionalinės raidos modelių tipologiją. Glaustai tariant, ją sudaro trifazė A B C mažųjų Europos tautų raidos tipologija. A fazė mokslinė, kai keletas žmonių ar jų grupė dirba kultūrinį darbą, skleidžia tautinį paveldą arba jį kuria ( lietuvių atveju Simonas Daukantas). B fazė patriotinė agitacinė, kai inteligentija ragina valstiečius ir miestiečius priimti jos siūlomas vertybes ir už jas kovoti (aušrininkai, varpininkai). C fazė inteligentija tiesiogiai vadovauja masėms ( m.). Čekų istorikas pagal šių fazių istorinę raidą lietuvius, slovakus ir estus priskyrė prie vadinamojo vėluojančio tipo tai lėmė industrializacijos stoka. Hrocho koncepcija, kaip ir visos koncepcijos, yra kritikuotina, ypač dėl to, kad lietuviai pagal ją priskiriami nepilnos socialinės struktūros visuomenėms, kurios neturi savo elito, šiuo atveju bajorijos. Pastarųjų dešimtmečių istoriniai tyrimai parodė, kad bajoriškasis dėmuo lietuvių nacionaliniame sąjūdyje reiškėsi visada, tiesa, tautinio atgimimo paraštėse. Dalis Lietuvos bajorų nacionalinės savimonės radimosi procesus priėmė skausmingai. Anglų istorikas ir politikas Lewisas Namieras, analizuodamas Tautų pavasario fenomeną, savo nedidelę, bet garsią knygą pavadino 1848 metai: intelektualai ir revoliucija. Balkelis, manyčiau, visiškai teisingai vartoja ne intelektualo, bet rusų tradicijoje atsiradusią inteligento sąvoką. Inteligentais save vadino Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Petras Vileišis ir kiti negausūs ano meto lietuvių kultūrinio elito atstovai. Knygoje pateikiamas faktas, kad Stasys Matulaitis žavėjosi Levo Tolstojaus 1888 m. viešu kvietimu Eikite į liaudį. Tiesa, rusų raznočincai šį šūkį suprato kaip revoliucinę agitaciją tarp valstiečių lietuviams po 1863 m. sukilimo tokia nuostata buvo nepriimtina. Balkelis aptaria prarastąją inteligentiją tai lietuvių šviesuoliai, dėl carizmo suvaržymų negalėję dirbti savame krašte ir buvę priversti gyventi Rusijos imperijos platybėse. XIX a. pab. XX a. pr. formuojantis ir sykiu fragmentuojantis lietuvių politinėms jėgoms, didėjo priešiškumas Rusijos valdžiai, kai kada peraugantis net į neapykantą, kuri, kaip ir kituose imperijos kampeliuose, išsiliejo per 1905 m. revoliuciją. Balkelis analizuoja garsią Lazdynų Pelėdos knygą Klaida, kurioje reiškiamas nusivylimas 1905 m. revoliucija Lietuvoje, ypač dėl pasyvios inteligentų laikysenos (p. 38). Įdomu, kad autorę už tokią kritiką pasmerkė ir dešiniosios, ir kairiosios lietuvių politinės jėgos m. legalizavus lietuvišką spaudą, kūrėsi įvairių politinių pakraipų laikraščiai ir žurnalai. Istorikas Balkelis pateikia Vilniaus žinių susikūrimo ir žlugimo istoriją. Inžinieriaus Petro Vileišio finansuojamas leidinys kurį laiką buvo kairuoliškas, bet, draskomas vidinių rietenų, prarado dalį skaitytojų. Kita laikraščio žlugimo priežastis ta, kad dar nebuvo nusistovėjusi bendrinė lietuvių kalba. Įvairiomis tarmėmis rašančių publicistų ir korespondentų tekstai buvo sunkiai suprantami Lietuvos regionų skaitytojams. Balkelis vartoja tokias istorinės sociologijos sąvokas, kaip mobilizacija, savidisciplina, politinis teatras, tapatumas. Laikydamasis tautos sukūrimo teorijos ir analizuodamas 1905 metų revoliuciją Lietuvoje, jis teigia, kad to meto įvykiams vadovavo skirtingų pažiūrų ir orientacijų inteligentai, o liaudis (masės) buvo tik medžiaga, padedanti kurti politinį ir socialinį peizažą. Paradoksalu, bet 1905 m. įvykiai suskaldė Lietuvos visuomenę ir besikuriantį elitą, sudarė sąlygas iškilti lojalistams krikščionių demokratų partijai ir sumažino kairiųjų politinių grupių įtaką. Proginiuose tekstuose istorikai Vilniaus Seimą traktuoja kaip vieningų tautos reikalavimų tribūną, o Balkelio knygoje šis tautos susirinkimas vertinamas kaip pradžia gilių politinių nesutarimų, kurie tęsėsi ir po 1918 m. jau nepriklausomoje Lietuvoje. Labai įdomiai tyrinėtojas aptaria lietuvišką feminizmą. Kaip žinome, lietuvių šeimos nacionalinis mo- 92 K u l t ū r o s b a r a i

99 delis kūrėsi etnokultūrinio purizmo pagrindu. Paprastai kalbant, lietuvių inteligentui, bijančiam nutautėti, į žmonas tiko tik išsilavinusi lietuvaitė, o tokių buvo labai nedaug. Vinco Kudirkos Varpe pradėta diskusija apie lietuvio inteligento santuoką vėliau tapo rimta publicistikos tema. Vis dėlto daugelis lietuvių veikėjų, pavyzdžiui, Kazys Grinius, Antanas Smetona, Mykolas Biržiška, Liudas Gira, Antanas Vileišis ir kiti vedė bajoraites, kurios tapo aktyviomis lietuvių feministinio ir kultūrinio sąjūdžio dalyvėmis (p. 76). Stasys Matulaitis, nusprendęs vesti valstietę lietuvaitę, patyrė nesėkmę : ši jam atsakė negalinti būti daktaro žmona. Matulaitis padarė išvadą, kad vyras turi būti nevedęs ir laisvas (p. 74). Pasak Balkelio, tai rodo, kad inteligentai bandė rasti moterims vietą tautos kūrimo projekte (p. 83). Bet po 1907 m. didžiajai daliai Lietuvos moterų ėmė daryti įtaką kunigai. Geriausiai tą liudija Šv. Zitos draugijos susikūrimas. O Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės ar Lazdynų Pelėdos tipo moterys tapo individualistinio feminizmo pradininkėmis. Kada nacionalinę savimonę išsiugdė Lietuvos plačiosios masės? (p. 104). Per Pirmąjį pasaulinį karą apie 250 tūkstančių etninių lietuvių emigravo iš gimtojo krašto. Autorius, remdamasis Hrochu, karą laiko C faze, kai liaudis ar masės tampa nacija. Bet kyla ir kitas klausimas: kaip karas, išblaškęs lietuvius ir nuskurdinęs kraštą, galėjo suformuoti sąlygas nacijos tapsmui? Karo verpetai, politinė suirutė Europoje ir Rusijoje vėl išskaidė lietuvių inteligentiją. Šveicarijoje susikūrė Lietuvių biuras, Lietuvoje Lietuvos Taryba, Rusijoje, veikiami bolševikų, lietuviai kūrė kairuoliškas tarybas, pasisakančias už autonomiją poimperinėje Rusijoje. Vis dėlto, atmetus komunistuojančius asmenis, tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų lietuvių inteligentai gana vieningai sutarė dėl Lietuvos vizijos. Nauja visuomeninė erdvė Lietuvoje buvo kuriama kaip nacionalinės kultūros viešpatija, kurioje inteligentai lengvai užsitikrino moralinę ir intelektualinę lyderystę (p. 125). Istorikai galėtų knygos autoriui papriekaištauti, kad savo studijoje jis neatkreipė dėmesio į tarptautinį m. kontekstą, JAV prezidento Woodrow Wilsono pareiškimą dėl Europos tautų apsisprendimo teisės ir t.t. Manyčiau, Balkeliui rūpėjo suis generis parodyti lietuvių inteligentijos vaidmenį tautos ir valstybės kūrimo procesuose, nes jis, pasak sociologo Zygmunto Baumano, yra akivaizdžiai neginčytinas (p. 122) m. valstybingumą įgyvendinusią inteligentijos kartą Balkelis lygina su kai kurių Sąjūdžio veikėjų likimu: į naujas valdžios struktūras atėjo nauji žmonės, nustumdami ar pamiršdami lyderius. Jonas Basanavičius pasiliko Vilniuje, sykiu išsaugodamas lietuvių patriarcho titulą, o Jonas Šliūpas savo atsiminimuose rašė: Aš niekada neturėjau galimybės dirbti centrinėje Lietuvos vyriausybėje. Aš visada jaučiau slaptą ranką, bandančią išstumti mane iš politikos m. (p. 122). Iš Vidurio ir Rytų Europos XX a. pabaigos revoliucionierių tik čekų intelektualas Václavas Havelas tapo pirmuoju asmeniu valstybėje, daugelis sugrįžo į savo ankstesnį statusą. Gilios Tomo Balkelio įžvalgos, geras sociologinių metodų išmanymas padeda Lietuvos istorijos m. atkarpą pamatyti netikėtu rakursu. Aptariami ir nagrinėjami istoriniai reiškiniai nėra sausų faktų rinkinys, jie atgyja, nes iš jų kuriamos įdomios istorinės situacijos. Šią monografiją pavadinčiau kultūrine studija. Tokią knygos rašymo strategiją patvirtina ir autorius, sakydamas, kad jam rūpėjo išsiaiškinti, koks yra santykis tarp politinio ir kultūrinio tautos kūrimo dėmenų, juo labiau kad kultūrinio nacionalizmo vaidmens dažnai neįvertina tie mokslininkai, kurie sutelkia dėmesį į dramatiškus politinius ir socioekonominius moderniosios epochos pokyčius (p. 125). Prisipažinsiu, senokai neskaičiau tokios originalios knygos apie Lietuvos istoriją. Praeitis tuo ir yra įdomi bei paradoksali, kad kitos kartos ją naujai pamato ir supranta, o jauni mokslininkai kelia jai vis naujus klausimus, paversdami ją neišsenkamu pažinimo šaltiniu. Todėl labai reikėtų šią Tomo Balkelio studiją išversti į lietuvių kalbą. K u l t ū r o s b a r a i

100 Visai nejuokingi skaitiniai Lietuvos šalies žmonių padavimai. LXIX O témpora, o mores! Sako, kad senų senovėje žmonės, net valdantieji asmenys, buvo tyri kaip krištolas, narsūs kaip ereliai, visais gyvenimo atvejais visiems sakydavo tiesą, tik tiesą, be to, tiesiai į akis. Pasak Aleksandro Makedoniečio mokytojo Aristotelio, kai kuriuose miestuose oligarchai duodavo tokią priesaiką: Prisiekiu, kad visada būsiu liaudies priešas ir visokeriopai jai kenksiu! Štai ji nuoga, bet garbinga tiesa, užtikrinanti, kad nebus jokių nesusipratimų tarp valdžios ir valdinių. Argi tokia vieša priesaika nebūtų indulgencija LR premjerui? Argi tada kas nors piktintųsi dėl jo nuoširdaus pareiškimo, kad M. Mažvydo bibliotekos bibliotekininkai, užuot paėmę tuos Lt už papildomai atliktą knygų perkrovimo darbą, verčiau būtų tuos pinigus atidavę JAM ne Andriui Kubiliui, bet Ministrų kabinetui? Aš kartais irgi užsimenu pavaldiniams, o savo būrimo salone Dura necessitas jų turiu net du, kad pinigų troškimas draugystės pražūtis. Premjero atveju dar labiau tiktų kitas išmintingas senovės graikų aforizmas: Geisti arba negeisti to paties reiškia draugauti. Gal pagaliau vyriausybė susidraugaus net ir su bibliotekininkais? Padėtų jiems knygas nešioti, žiūrėk, ir vieną kitą litą papildomai užsidirbtų Likurgas kadaise įkūrė respubliką su tokiais griežtais įstatymais, kad pats nedelsdamas emigravo iš šalies, kai tik jie įsigaliojo. Žinojo žmogus, kad visuotinio tiesos sakymo sąlygomis nepavyks jų apeiti. O kas vyksta dabar, kai taip radikaliai pasikeitė ir laikai, ir papročiai? Silvio Berlusconi s, kad išsisuktų nuo teisėsaugos, pateikė parlamentui projektą sau palankaus įstatymo, kad senaties terminas už korupcinius nusikaltimus sutrumpėtų nuo 10 iki 6 metų! Likurgas, net jeigu jis ne istorinė, o mitinė asmenybė, tokiu atveju būtų terminą dvigubai pailginęs ir dingęs iš šalies! Džiaugiuosi, kad bent LR Prezidentė yra kruopščiai išstudijavusi senovės graikų, romėnų, kinų, japonų ir kitų pasaulio gyventojų išmintį, todėl vadovaujasi nuostata: Jei Jupiteris trankytųsi žaibais kiekvienąkart, kai žmonės (ypač valdžios) nusideda, jis greitai liktų bejėgis, t.y. išsikrautų jo akumuliatorius. Jos Ekscelencija trenkia skaudžiai, bet retai tik labai apgalvotai ir tik išimtiniais atvejais, ypač gerai sekasi tą daryti a posteriori, tamsuoliai sakytų, po laiko. pvz., dėl būto ar nebūto CŽV kalėjimo kokiam nors vienam kitam teroristui vyrai nesiliauja ginčijęsi net ir dabar, kai šaukštai po pietų... O Dalia locúta, causa finita (Dalia pasakė, ginčas baigtas!). Bandote ieškoti sliekų ant asfalto? Lydeka užsipuolė žurnalistus, kurie pasiteiravo, kaip čia atsitiko, kad per 9 mėnesius kišenpinigiams jis išleido 32 tūkst. litų mokesčių mokėtojų pinigų. Etiketo specialistas, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas juk paaiškino, kad taip elgdamasis jis užtikrino žmogaus, kuris šiuo atveju yra jis pats, teisę nusipirkti pudros žmonių, kurie šiuo atveju yra rinkėjai, smegenims pudruoti. Čia ir vėl tenka prisiminti kuklią žmogaus iš gatvės, t.y. kelių policininko, išmintį, kad vietoj mentalinio makiažo gal verčiau reikėtų pagilinti smegenų protektoriaus gylį, bet tam pinigų nenumatyta. Kaskart vis pasitvirtina senovės graikų išmintis: Senatores boni viri, senátus mala béstia (senatoriai geri vyrai, bet senatas bjauri bestija). Esant tokiam valdžios pagedimui, tautiečiai patys turi rūpintis savo išlikimu. Viena sumani lietuvė Šiaurės Italijoje, Paduvoje, įsteigė prostotutkaktut klubą Afroditė. Ir būtų sau ramiai ir pelningai triūsusi, bet piktavalės italės naktimis negrįžtančių vyrų žmonos nusprendė išsiaiškinti, kur dingsta jų sutuoktiniai ir šeimos pinigai. Sėkmingai įsuktas kr(u)izinis verslas buvo minėtų pavyduolių sužlugdytas, o apsukriąją lietuvę negailestingai suėmė beširdžiai, matyt, Afroditės klube nė karto neapsilankę, karabinieriai. Policija nevaržomai siautėja ne tik Italijoje, bet ir Lietuvoje, žvangina antrankiais net savo kolegoms prieš nosį. Antai toks policininkas Vytautas Jonavietis, t.y. mentas iš Jonavos, kupinas energijos ir sveiko pykčio, auklėjimo tikslais vienam azerbaidžaniečiui trinktelėjo bananu per sė- 94 K u l t ū r o s b a r a i

101 dmenis, nes, pasak jo, tai nėra gyvybiškai pavojinga vieta. Nepaisant logiško paaiškinimo, jam vis tiek teko nedelsiant susimokėti baudą valdžiai ir kompensaciją sėdmenų savininkui, dar gerai, kad pažeidėjo neuždarė gretimoje vienutėje su Daktaru. O gal kaip tik blogai būtų išmokęs belangės taisyklių, užmezgęs naujų pažinčių, įgijęs vertingos patirties, nes, sako, kad tasai Daktaras ir sedéndo vincit (ir sėdėdamas nugali). Daktaras kaltas, kaip spėjama, net dėl paties Michaelo Didžiojo, kitaip Jacksono, mirties! Garbė būtų kalėti su pasaulinės šlovės kaliniu Deja, dabar, kai didžiausi kriminalinio verslo autoritetai pasodinti ir sėdi, Lietuva pralaimi net tokiose lenktynėse, kaip, pavyzdžiui, vagystės iš parduotuvių. Pagal statistiką, jose pirmauja britai, antri vokiečiai, treti prancūzai, o lietuviai ir vėl velkasi kažkur pačiam sąrašo gale Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau nesuprantu vakariečių, ypač menininkų. Antai toks Brownas, Da Vinčio kodo autorius, atkakliai veržiasi pas Benediktą XVI, geidžia audiencijos, nors popiežius jau seniai pasakė, ką apie tą Browną galvoja O juk esama aktualesnių temų kodėl tam koduotojui neatvykus į Ignaliną ir neparašius bestselerio PIN kodas (žadėjęs to imtis svajonių sukirpėjas Juozas pritrūko žodžių). Išnagrinėtų, kaip fatališkai Pinkevičius rausia duobę atominėms atliekoms laidoti, mat valdžia ir vėl pavedė vilkui avis ganyti! Štai atominė nūdienos blogio ašis! Jei Visagine iškils naujas Perkūnkiemis, gali tekti emigruoti net Lukašenkai, kita vertus, Vakarai mums tik padėkotų (jei dar būtų kam) už paskutinio Europos diktatoriaus nukenksminimą Žodžiu, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Blogai nebent tai, kad Melas Gibsonas, lietuvius vadinantis aštriadančiais vampyrais kraugeriais, negavo Agento 007 vaidmens, sako, dėl kuklaus ūgio, ir dabar jis turės laiko toliau šmeižti mūsų šalį ir taikius kaip balandžiai jos gyventojus. Mes nesipiktiname net Putino Raudonojo tiesiamu Ribbentropo ir Molotovo dujotiekiu taip šią iniciatyvą pavadino The Wall Street Journal. Matyt, todėl, kad žinome žiaurią tiesą: nuogu entuziazmu, kaip sako Viktoras U., įmanoma nugalėti tik grožio konkurse Tiesiai iš atominio Perkūnkiemio Krescencija ŠURKUTĖ kultūros barai (539) domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Latako st Vilnius Lithuania kulturosbarai@takas.lt summaries Arūnas VYŠNIAUSKAS. Paper Textbook as Means of Formation of Historical Consciousness and Cultural Heritage. The author analyses the changes in the contents of history textbooks basing his article on the paper presented during the II congress of Lithuanian historians, held in September The article is focused on changes in contents regarding the discussion of World War II. The author also shows the impact of history textbooks on the consciousness of young generation. He draws attention to the idea of Fluxus artist George Mačiūnas to create an intermedial art, uniting information and aesthetics (page 2). Claus Leggewie. Battlefield Europe. Transnational commemoration and European identity. A pan-european memory cannot be reduced to the Holocaust and the Gulag alone, no matter how central these are, and must be able to compare memories without offsetting each against the other. On the concentric circles of European memory. Tęsinys iš nr. 10 (page 10). Marci Shore. Legacies of Judeo-Bolshevism. Scenes from post-communist Poland. For young Polish Jews, many of whom reappropriated their Jewish identity after 1989, the historical injury of the Holocaust is often complicated by their grandparents participation in the communist project. Marci Shore s deeply personal interviews reveal above all this contradiction (page 14). Kostas KAUKAS. Difficult Farewell to the Past Polemical notes (page 22). Gintautas IEŠMANTAS. The Lightening. The scene from the uprising of Samogitians of 1656 (page 26). The Subtle American. The review of exhibition Steven Raul Anaya in the Vilnius Gallery Akademija (page 30). Algis SKAČKAUSKAS. Poems (page 31). Jūratė STAUSKAITĖ. Farewell to Virtuoso of Painting. In memoriam painter Algis Skačkauskas (page 32). Odeta ŽUKAUSKIENĖ. Realistic Illusions and Illusionary Reality. X International Baltic Triennial Urban Histories opened public and private spaces for art in Vilnius. The main exhibition Black Swans, Real Histories and Private Truths introducing works of 36 artists is shown in Vilnius CAC (curators Ann Demeester and Kęstutis Kuizinas). Other part of the exhibition (curators Vera Lauf and Ula Tornau) is presented as excursions in various parts of Vilnius. It is perhaps symptomatic that Vilnius spaces become scenes of artistic illusions and works of art shown in the exhibition installations, films and photographs strengthen effects of reality and illusions. The city opens itself to thoughts, feelings, parallels and visions, claims the reviewer (page 33). Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ. A Sketch About the Begining of Doubt. Theater director Jonas Jurašas offered Doubt to the XI international festival New Drama Action (NDA), the play by Irish American John Patrick Shanley about the lack of tolerance, crisis of new values and conservative view of the Church to morality. It perfectly matched a situation of society, that is entrapped in its rigidity and habit to pass verdicts (page 38). K u l t ū r o s b a r a i

102 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ. European Theatre Fignts Demons and Crisis. One of the most important international theater festival Dialog-Wroclaw, held every two years was held for the fitth time. Its organizer Krystyna Meissner had a successful formula to dignose present situation of Europe and thus it gained prestige in the network of theater festivals. The theme of this year was In the face of Evil an was made of fifteen plays. These themes were discussed iin meetings of directors with audiences, and a discussion dedicated to the work of Oskaras Koršunovas and Eimuntas Nekrošius was entitled as Suicides Misfits (page 44). Ramunė BALEVIČIŪTĖ. Theater Expectations and Ideals. Thoughts after visit of Russian theater in Vilnius. Vilnius Culture Capital of Europe 2009 featured two programs: The Experience of Cultures: the Best Theaters of Russia it was a part of Russian days in Vilnius and another was festival Golden Mask held for the first time in Vilnius (page 52) Zigmunds Skujiņš. Meditation in a Cabin for Trying Clothes On. I feel as if invited to express my opinion on a new costume, that a book that had certain clothes is trying to get rid of them in a digital reality. The book undergoes experiment, however a book is not only what we read and is understood by a human mind. A book is a medium. Because of that it can do what no one lese can do. And because of that it will never give up its place, claims the author (page 58). Nijolė NEVČESAUSKIENĖ. The Myth of a Woman in the Works of Eglė Velaniškytė. About the exhibition of the artist in Vilnius children and youth gallery (page 64). About Coincidences of Fate, Articles of Pravda and Innocent Lies. Painter Romanas Vilkauskas talks to art critic Ramutė Rachlevičiūtė (page 65). Almantas SAMALAVIČIUS. Only Words? Notes of the Congress of International PEN and its literary festival Free the Word held in Linz, Austria in October 2009 (page 71). Eight Statements of David Toop. To say no to stale,,toicality, to destroy stereotypes and canons is perhaps one of the straightest ways to create new but not necesarilly revolutionary regimes. The statements of David Toop is a calm observation of reality, its processes and trasformations. Laima Slepkovaitė interviewed composer David Toop (page 75). Vygantas VAREIKIS. It Is Worth Speaking Loudly. Historian introduces writer Józef Mickiewicz who lived in Vilnius during interwrperiod. Inited by German authorities and with agreement of Armija Krajova leaders in Vilnius he went to Katyn to take part in exhumation of executed Polish military officers. Thugh there is a lot of evidence who murdered people in Katyn, this case still provokes discussions between Polish and Russian historians and the research is not yet closed, and las Mickiewicz noted there is a fear to tell the whole truth, writes the author (page 79). Józef Mackiewicz. Smoke Over Katyn. The striking description of exhumation of victims of Katyn in which the author took place. Eventually in 1951 Mickiewicz published a book The Katyn Wood Murders and one year later gave testimony to special commission established by USA Congress to investigate the Katyn case (page 80). Vytautas BERENIS. History of Lithuanian National Movement in English. Review of the book by Tomas Balkelis The Making of Lithuania, London, New York: Routledge, 2009 (Series on Russian and East European Studies) (page 91). Krescencija Šurkutė. O témpora, o mores! Ironical essay on Lithuania s cultural and political life (page 94). Spaudė akcinė bendrovė Spauda, Laisvės pr. 60, Vilnius Tiražas 2200 egz. Kaina 4,99 Lt KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Some Kultūros barai articles and translations in eurozine ( Zinovy Zinik History thieves (En) (Lt) Thirty years after leaving Russia for Israel, an unheimliche experience in Berlin led Zinovy Zinik to investigate the chequered past of his Russianborn grandfather. An autobiographical exploration of assumed identity in twentieth-century Jewish experience. Tomas Venclova Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova (in Polish and Lithuanian). Its closeness to nature makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it close to Prague, Trieste or Sarajevo. Tomas Kavaliauskas Salvation fantasies (En) (Lt) No one in eastern central Europe suspected that once the fight for independence was won, democracy would become a parody of itself, writes Tomas Kavaliauskas. Open disrespect for the public jars with the ideals of the Baltic Way that existed before and after Rasa Baločkaitė Go West... (En) (Lt) Myths of femininity and feminist utopias in East and West Working illegally in the West, eastern European women take care of the logistics of bodily experience, freeing western women to participate alongside men in business, science and politics. Martin M. Simecka Still not free (En) (Lt) Why post- 89 history must go beyond self-diagnosis The dissident generation of the 1970s and 1980s produced a body of work unprecedented in Czech history. Yet its monumentality stands in the way of an uncompromised interpretation of the communist past, argues Martin Simecka. Tatiana Zhurzhenko The geopolitics of memory (En) (Et) (Lt) The controversy around the statue of the Soviet soldier in Tallinn in April 2007 provided a striking demonstration that memory politics is less about the communist past than about future political and economic hegemony on the European continent. Timothy Snyder Balancing the books (En) (De) (Lt) Sixty years and more since the end of WWII, eastern European experiences of subjugation are often glossed over. This creates misunderstandings that could be avoided by an awareness of a common European history. Then, solidarity rather than national prejudice would motivate public opinion on matters of European politics. Vaidas Jauniškis The flood of festivals (En) (Lt) Illness, cure, everyday life For those who existed behind the Iron Curtain, it was hard even to imagine arts festivals, writes Vaidas Jauniškis. But over the past two decades, festivals have flooded eastern Europe as if they were the new religion. 96 K u l t ū r o s b a r a i

103

104