LUKIŠKIŲ ŠV. JOKŪBO IR PILYPO BAŽNYČIOS DIEVO MOTINOS PAVEIKSLAS IR JO STEBUKLŲ KNYGA MISTINIS FONTANAS...". STEBUKLO VIETA IR LAUKAS*

Transcription

1 ACTĄ ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS LUKIŠKIŲ ŠV. JOKŪBO IR PILYPO BAŽNYČIOS DIEVO MOTINOS PAVEIKSLAS IR JO STEBUKLŲ KNYGA MISTINIS FONTANAS...". STEBUKLO VIETA IR LAUKAS* Tojana Račiūnaitė Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas Vilniaus Lukiškių Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje yra nuo 1684 m. stebuklais ėmęs garsėti paveikslas 260 xl35 cm. Hodegetrijos tipo Marijos su Kūdikiu atvaizdas. Anksčiau jį dengė puošnus sidabrinis aptaisas ir supo daugybė votų (ii. 1). Dabar paveikslas be aptaisų, maždaug prieš dešimtmetį restauruotas 1. Kūrinyje akivaizdus dviejų stilių ir kultūrų susidūrimas: Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus figūrų ir fono vaizdavimas atitinka plokščią ir schematišką ikonos struktūrą, o jų veidai ir rankos - apimtiniai, priklauso jau kitai, vakarietiškai, vaizdavimo sistemai (ii. 2). Tokia stilių sandūra liudija, kad katalikų bažnyčioje atsidūrusi ikona ne tik veikė tikinčiųjų gyvenimą, bet bėgant metams ir pati buvo veikiama: aptaisų neuždengtos paveikslo dalys - Marijos ir Kūdikio veidai ir rankos - buvo atnaujinamos, pertapomos, suteikiant ikonai tradiciškai neįmanomos apimties iliuzijos ir vakarietiško portreto bruožų. Toks manierų susidūrimas viename atvaizde ne tik prikausto žvilgsnį, bet ir meno kalba įamžina ikonos buvimo katalikų bažnyčioje pobūdį. Neturint rentgeno nuotraukų ir pigmentų analizės duomenų sunku šį paveikslą datuoti, rekonstruoti jo tapybinio kitimo eigą, pateikti istoriškai pagrįstą kūrinio kilmės versiją. Tad Lukiškių Dievo Motina kaip meno kūrinys kol kas lieka nebyli, tačiau kalbėti apie ją vis dėlto įmanoma. Tokią galimybę suteikia dominikono Remigijaus Smiarovskio parengta ir Vilniaus akademijos spaustuvėje 1737 m. išleista 1. Lukiškių Dievo Motinos paveikslas su aptaisais. Iš A. Fridrich, Historye cudownych Obrazów Najświętszej Maryi Panny w Polsce, t. 4, Kraków * Straipsnis parengtas remiant Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui 223

2 knyga Mistinis fontanas, trykštantis iš Svč. Mergelės Marijos paveikslo, nuo 1684 m. garsėjančio stebuklingomis malonėmis Vilniaus Lukiškių Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo Lietuvos provincijos pamokslininkų vienuolijos bažnyčioje..." 2. Šioje knygoje pasakojama lig šiol vienintelė žinoma Lukiškių Dievo Motinos kilmės istorija. Paveikslą iš Maskvos karo atsivežęs Lazdijų seniūnas Lietuvos artilerijos pulkininkas Motiejus Korvinas Gosevskis. Jis tą paveikslą Tėvynės uostan iš Rusijos valstybės pristatė" ir savo Damblų dvare pakabino. Iš ten kūrinys atsidūrė Seinų, o paskui Vilniaus dominikonų vienuolyne 3. Be šio pasakojimo, daugiau žinių apie paveikslą nepateikiama. Mistinis fontanas" - stebuklų knyga, kurios tikslas - pateikti Lukiškių paveikslo maloningumo liudijimą, papasakoti, kas vyksta prie atvaizdo, apie jį ar už jo, kaip per konkretų paveikslą yra teikiamas ir liudijamas antgamtinis Marijos veikimas - stebuklas. Taip rašytinis šaltinis iškėlė naujus uždavinius pačiam stebuklingo paveikslo tyrimui, versdamas klausti, ne koks yra ir kaip atrodo kadaise buvęs garsus Marijos paveikslas, bet kaip jis funkcionavo bažnyčioje ir XVII XVIII a. visuomenėje. Kokio pobūdžio ir turinio pasakojimus lemia stebuklais garsėjantis paveikslas? Kokie jo buvimo principai tuose pasakojimuose išryškinami 4? Stebuklai ir stebuklų knygos Stebuklus liudija šventųjų gyvenimai, vienuolijų istorijos, tačiau išsamiausiai jie aprašomi stebuklų knygose. LDK žinomiausios XVII-XVIII a. Marijos stebuklų knygos. Marijos stebuklai, kitaip nei kitų šventųjų, nebuvo apibrėžčiau lokalizuoti. Marija į dangų buvo paimta su kūnu, todėl Dievo Motinos relikvijų nebuvimą tarsi kompensuoja jos atvaizdai. Išlygą reikėtų padaryti bene vienintelei Marijos relikvijai, vienai svarbiausių jos kulto vietų - Loreta nameliui, kuris tapo lyg ir Marijos kūno pakaitalu, jos žemiško buvimo ženklu. Loreto namelis atstoja relikvinę kūno liekaną ir būdamas regimo fizinio pasaulio dalis priklauso ne tik šiam, bet ir dieviškam anapusiniam pasauliui 5. Prie Marijos paveikslų [vykdavę stebuklai būdavo užrašomi Stebuklų knygose". Tokios Marijai skirtos knygos, vadinamosios Mariales, Vakarų Europoje žinomos nuo XII a. Jose būdavo pateikiamas Marijos gyvenimo aprašymas ir stebuklų liudijimai. XVII-XVIII a. knygų apie stebuklingus Marijos paveikslus turinį dažniausiai sudaro paveikslo istorijos aprašymas, oficialūs jo stebuklingumo patvirtinimai (vyskupo aprobacija, kartais vienuolijos provincijolo leidimas ir kt.), įvykusių stebuklų sąrašas ir pabaigos žodis arba giesmė Marijai. Stebuklai aprašomi pagal tipišką viduramžiais susiformavusią stebuklų knygų formą: 1) stebuklą patyrusio asmens vardas ir pavardė, pareigos ir gyvenamoji vieta, ligos ar nelaimės eiga; 2) kenčiančio žmogaus pasiaukojimas arba paaukojimas; 3) kulminacinė dalis, kai įvyksta antgamtinis pasikeitimas, išpildomas pasiaukojusio žmogaus prašymas; 4) atomazgą atitinkantis veiksmas, kai stebuklą patyręs asmuo atvyksta į bažnyčią išpažinti stebuklą ir kaip padėkos ženklą paaukoti votą. Mistiniame fontane" aprašyti nuo 1684 iki 1689 m. dokumentuoti 173 stebuklai. Vyskupui Konstantinui Bžostovskiui oficialiai paveikslą pripažinus stebuklingu, Lukiškių tėvai dominikonai Povilas Paginskis ir Eustachijus Eframovičius prisiekė, kad būdami Lukiškių bažnyčios šv. Rožinio vadovais nuosekliai, teisingai ir su priesaika užrašys prie minėtojo paveikslo atvykstančiųjų stebuklų liudijimus 6. Penkerius metus pildyti stebuklų dokumentai lygiai po penkiasdešimties metų Lukiškių vienuolyno prioro R. Smiarovskio buvo perrašyti, suklasifikuoti ir apipavidalinti teologinės minties rėmais. Lietuvoje žinomų stebuklų knygų kontekste tai gana didelis stebuklų sąrašas m. Hilariono Reliacijoje" minima tik 17 Aušros Vartų Marijos Gailestingumo Motinos stebuklų, 1671 m. knygoje Dangiškasis lobis" (Skarbnica Niebieska) apie Sapiegų, arba Šv. Mykolo, bažnyčios Mariją fiksuojama 70 su priesaika patvirtintų stebuklų m. išleistoje Gardino jėzuitų Studentiškosios Mergelės" stebuklų knygoje užrašyta 100 stebuklų 8. Stebuklų skaičiumi Lukiškių knyga artima Lucko taip pat dominikonų 1703 m. išleistam leidiniui Lenkijos Sparta" (Sparta Polska), kur aprašyti 172 stebuklai m. Vilniaus pranciškonų spaustuvėje išleistoje Ružonystoko Marijos paveikslo stebuklų knygoje aprašomi 285 nuo 1658 iki 1758 m. įvykę stebuklai 10. Tai, kad galima pasitelkti pirmąsias stebuklų knygas, lemia daug didesnį leidiniuose fiksuojamų stebuklų kiekį (Aušros Vartų ir Šv. Mykolo bažnyčios stebuklų knygos išleistos be pirmųjų sudegusių knygų duo- 224

3

4 menų). Tačiau svarbiausia, kad skaitydami apie šiuos dokumentuotus, juridiškai patvirtintus įvykius galime įsitikinti, jog stebuklai nebuvo jau tokie reti ir išskirtiniai atsitikimai, kaip sakoj. L. Lemaitre: Žmones tiesiog gyveno stebuklingumo klimate" 11. Stebuklų knygas galima laikyti ir ištisiniais religinės tikrovės faktų registrais, ir daugiasluoksniais istorinių duomenų, kolektyvinės ir asmeninės patirties šaltiniais. Reikia pažymėti, kad tokio pobūdžio visuomenės dvasinio gyvenimo liudijimai visų pirma atspindi stebuklo praktiką, kuri komplikuotai siejasi, o kartais beveik prasilenkia su stebuklo doktrina 12. Mistinio fontano" išleidimo sąlygos Aptariant knygos išleidimo sąlygas, prisimintinas D. Hiumo teiginys: Žmogaus proto potvyniai ir atoslūgiai pasižymi istoriniu matmeniu" 13. Religinės minties potvyniai ir atoslūgiai taip pat turi istorinį matmenį. Lukiškių Dievo Motinos kulto pradžia 1684 m. gali būti siejama su tuo religinės minties potvyniu, kuris pakilo po 1655 m. karo ir lėmė naują katalikiško tikėjimo bangą su ypač ryškiu Marijos garbinimu. Antrą ne mažiau reikšmingą pakilimą ženklina 1737 m. stebuklų knygos išleidimas. XVIII a. pirmame ketvirtyje karūnuojama nemažai Marijos paveikslų (1718 m. Trakų, 1728 m. Kodenio, 1730 m. - Žirovicų ir 1.1.), suintensyvėja maldininkų kelionės ir relikvijų gabenimas iš Romos ir kitų šventųjų vietų. Visa tai tarytum liudija sustiprėjusį stebuklo ilgesį. Kalbant apie stebuklų knygos leidybos aplinkybes, reikia pažymėti, kad XVIII a. nedidelis Sv. Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynas išgyveno pakilimo laikotarpį, m. baigti vienuolyno ir bažnyčios statybos bei bažnyčios fasado rekonstrukcijos darbai. Šiais, 1737-aisiais, greičiausiai buvo nutapyta ir virš bažnyčios įėjimo esanti freska, kurioje vaizduojamas bažnyčios didžiajame altoriuje buvęs Marijos paveikslas 14. Prie šios freskos grįšime vėliau. Knygos struktūra Mistinio fontano" struktūros klausimas aktualus ne vien dėl leidinio kaip istorinio šaltinio pristatymo ir apibūdinimo. Knygos struktūra tam tikru būdu grindžia jos liudijamo stebuklo struktūrą, atskleidžia vieną iš galimų mūsų nagrinėjamo reiškinio teologinių vaizdinių. Mistinį fontaną" sudaro penkios dalys, vadinamos srovėmis. Knygos įžangoje rašoma: Fontanas trykšta penkiomis stebuklais išsiliejančiomis, gyvybę ir sveikatą sugrąžinančiomis, tikėjimą stiprinančiomis srovėmis"". Pirma srovė, mistinio fontano gyvybę prikeliančiais vandenimis plaukianti arba reliacija apie mirusius, stebuklingai Lukiškių Svč. Mergelės Marijos prikeltus", apima 11 stebuklų. Šiame stebuklų sąraše daugiausia prisikėlimo iš mirusių atvejų, čia Marijos malones dažniausiai patiria vaikai, tai liudija jų tėvai, nurodantys vaiko amžių ir vardą 16. Antroje srovėje aprašomi 26 stebuklai, tarp kurių dominuoja pasveikimas po sunkios, nepagydomos ir mirtinos ligos 17. Si srovė autoriaus apibūdinama kaip gyvaisiais vandenimis merdinčiuosius į pirminę sveikatą sugrąžinanti". Trečia srovė, <...> skaidria vandens tėkme akliesiems žvilgsnį ir <...> akis sugrąžinanti", apima 33 stebuklus. Šioje srovėje daugiausia aprašomi apakusiųjų ir sergančių akių ligomis stebuklingi pasveikimai. Čia iš 33 stebuklų tik trys atsitiko vaikams, kitose srovėse vaikai visai neminimi - dominuoja moterys, o paskui jų skaičių persveria vyrai. Ketvirta srovė, <...> gydančiais vandenimis ligonius nuo visų negalių pagydanti", yra gausiausia, tai stebuklus liudijantis sąrašas. Čia minimi susukimo, paralyžiaus, kurčnebylystės, epilepsijos ir kaltūno atvejai. Penkta srovė, <...> įvairių malonių tėkmėmis besiliejanti", apima 16 stebuklų. Būtent šioje srovėje daugiausia vyrauja ne pasveikimo, o šiaip Marijos pagalbos įvairiose situacijose stebuklai. Iš šios srovės skirtingi skirtingoms fortūnos reikmėms visokios gerovės pasiima dalį." Lukiškių Švč. Mergelės Marijos paveikslo stebuklus iš viso patyrė 85 vyrai, 83 moterys ir 37 vaikai. Pirmose dviejose srovėse daugiausia stebuklų atsitiko vaikams, trečioje dominuoja moterys, o ketvirtoje ir penktoje - vyrai. Kitoms XVII-XVIII a. Marijos stebuklų knygoms irgi būdinga tam tikra klasifikacija, dažniausiai chronologinė arba simptomatinė - pagal ligas. Chronologinės klasifikacijos pavyzdys - Sapiegų Marijos stebuklų knyga, kur įvykiai sugrupuoti pagal jų užrašymo laiką. Tokio principo laikomasi ir Lucko bei Ružonystoko Marijos stebuklų knygose. Artimesnis Mistiniam fontanui" Gardino Sudentiškosios Marijos" stebuklų klasi- 225

5 fikavimas pagal ligas, čia po paveikslo istorijai skirtos dalies seka prisikėlimo iš mirusiųjų stebuklų skyrius, po to apie paralyžius, nuomarius, kaltūnus, vandenligės...", apie podagras, kaulų lūžius, auglius, dizenterijas, žado netekimą", penkta dalis - apie regėjimo sugrąžinimą, apie įvairias ligas ir galvos skausmus, taip pat apie kojų ir rankų pagydymus" ir Medicinos požiūriu ligų grupavimas sunkiai paaiškinamas, greičiausiai jis buvo grindžiamas tam tikra prasmine ligos geneze, kuriai išsiaiškinti dar reikėtų specialių medicinos istorijos ir to laiko mentaliteto studijų. Be pirmosios ir paskutiniosios dalių, skirtų paveikslo istorijai ir jo kultui, Gardino Marijos paveikslui skirtą leidinį, kaip ir nagrinėjamą Mistinį fontaną", sudaro penki stebuklų sąrašai, kurių chronologija pradedama vis iš naujo. Galima įžvelgti analogišką kai kurių stebuklų rūšių vietą abiejų knygų struktūroje, pvz., pirma dalis yra apie prisikėlimus iš mirusiųjų, paskutinioji - apie įvairiausius, ne tik pasveikimo, stebuklus. Lukiškių Marija padeda prisikelti iš mirties, pasveikti, išvaro piktąsias dvasias, suvaldo gamtos jėgas (ugnį, lietų). Visi šie stebuklų tipai randami ir Naujajame Testamente. Gamtos stebuklų knygoje aprašyta mažiausia vos du, tačiau būtent jie pradeda ir užbaigia Mistinio fontano" stebuklų sąrašą. Tuo remiantis galima teigti, kad stebuklui ir jo vaizdiniui suteikiamas simbolinis ir kompozicinis vaidmuo: Marija kaip mistinis fontanas užgesina gaisrą taip pradedamas ir baigiamas penkerių metų stebuklų sąrašas. Iš vieno šaltinio į visas puses trykštančios srovės - organiškas ir kartu racionaliai harmoningas, tolygiai gamtos ir kultūros sferoms priklausąs vaizdinys. Jis leidžia ilgam stebuklų sąrašui suteikti simboliniu vaizdiniu paremtą struktūrą, prasmine kilme grįstą klasifikaciją. Kodėl fontanas trykšta penkiomis srovėmis? Kokiais principais remiantis joms priskiriami būtent tokie, o ne kitokie stebuklai (tokio, o ne kitokio pobūdžio pasveikimas)? Kokį santykį su paveikslu atveria šioje knygoje besiskleidžiantis stebuklo fenomenas? Iš klausimų aiškėja, jog susiduriame su trigubu tyrimo objektu. Mus domina: 1) Mistinio fontano" ir jo penkių srovių mįslė nagrinėjamas šaltinis ir jo struktūra, 2) stebuklų aprašymai, jo turinys ir forma, 3) stebuklingas paveikslas, jo poveikis ir refleksijos pobūdis. Analizuodami šaltinį, pasitelksime vietos ir lauko sąvokas. Vietos terminu aprėpsime reiškinio buveinės, jo apimties, prasminio ir fizinio centro reikšmes. Lauko sąvoka nusakysime jo pasklidimo, veikimo ir reflekcijos plotą. Pirmieji stebuklai ir jų vaidmuo. Vietos atradimas Pirmieji paveikslo stebuklų liudijimai susiję su paveikslo kilme, jo įkurdinimo Lukiškių bažnyčioje istorija. Jie apibrėžia paveikslo vietą, atveria Marijos kaip mistinio fontano" prasmę, atskleidžia kreipimosi į ją kodą. Paveikslą iš Maskvos karo atsivežęs Lazdijų seniūnas, Lietuvos artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosevskis, po jo mirties sūnus Vincentas Gosevskis, mokęsis Seinų dominikonų vienuolyne, su tos pačios seniūnijos kunigu Fabijonu Bežanovskiu, Seinų vienuolyno prokuratoriumi nuvyko į minėtąjį Damblų dvarelį, kur lobyne aplankė paveikslą, kurio prieš tai buvusios puošmenos jau buvo nurengtos" 19. Tokia žinomos paveikslo istorijos pradžia, toliau seka jau su stebuklais susijęs jos tęsinys: Minėtasis kunigas žinojo, kaip p. generolas jį (t. y. paveikslą T. R.) mėgo, kiek daug malonių ir stebuklų per jį patyrė, tad pasijuto ir pats suvokiantis Marijos kaip mistinio fontano malonę ir stebuklą kaip visokio gėrio fontaną, Fontanna pietaus, kai netikėtai nesuvaldomomis liepsnomis pakilusi ir dvarą naikinusi ugnis, kunigui tuo stebuklingu paveikslu peržegnojus, nelauktu lietumi iš Dangaus buvo užgesinta 20. Dominikonų tėvas žinojo pirmąjį Korvino Gosevskio patirtą Marijos paveikslo stebuklą ir dėl to žinojimo jis pasijuto ir pats suvokiantis Marijos kaip mistinio fontano malonę ir stebuklą kaip visokio gėrio fontaną". Per paveikslą veikianti Marija prišaukė liūtį ir užgesino gaisrą. Taip pirmasis šioje knygoje pateikiamas stebuklas nurodė vandenį kaip stebuklingos Marijos veiklos priemonę, jos paslapties ir galios šaltinį. Seinų dominikonai Dievo garbei ir šlovei" Marijos paveikslą atidavė Vilniaus Sv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai 21. Toliau seka paveikslo statusą jo realią ir prasminę vietą Įtvirtinančio stebuklo istorija: 226

6 Stebuklo vieta ir paveikslas 3. Lukiškių Svč. Mergelės Marijos paveikslo atvaizdas ant bažnyčios fasado. Pauliaus Račiūno nuotr. <...> Maloningas kunigas prioras tuo metu Aleksandras Semeta (Szemiota) <...> atvykęs į vienuolyną, nors ir matė tą Paveikslą, stengėsi kuo mažiau į jį žiūrėti, o kai įpuolė į didelę ir pavojingą ligą <...> buvo nustebintas dieviškos galios, kai Švenčiausiajai Mergelei padedant aiškų regėjimą kaip ir pirmiau atgavo; patyręs tokią akivaizdžią sau Dievo malonę, pradėjo klausinėti apie šį Paveikslą ir kai gavo Vladislavo Kiryko reliaciją apie tą paveikslą <...>, netrukus nusprendė jį pakabinti didžiajame altoriuje. Pasveikęs tai tikrovėje įvykdė, tačiau niekam savo regėjimo nepasakojo. Kai už tai tris kartus regėjime panašiai kaip ir pirmą kartą buvo apibartas, viešai ir privačiai apie šį stebuklą paskelbė ir kitus ragino, kad savo maldomis į Marijos Mistinį Šaltinį <...> kreiptųsi 22. Tokiu sudėtingu dialektiniu būdu Marijos atvaizdas atsidūrė didžiajame altoriuje, atrado savo vietą bažnyčioje ir įtvirtino savo stebuklingo paveikslo statusą. Marija konkrečiu atvaizdu tapo tarsi dar vienu savo stebuklų biografiją turinčiu ir skleidžiančiu asmeniu. Marijai tarpininkaujant per Lukiškių paveikslą, buvo stebuklingai užgesintas gaisras. Knygos titule pranešama, kad knyga skirta visai LDK nuo Marso gaisrų" ir visai Palemoniškajai metropolijai nuo naikinančios Liepsnos gintis ir apsisaugoti". Tais pačiais knygos išleidimo metais, kaip jau buvo minėta, nutapytas Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas ant bažnyčios fasado. Tai tapytos drobės su visais rėmais - paveikslo kaip kūno, kaip fizinės stebuklo vietos atvaizdas (ii. 3). Kopija ne tik garbinamas ir rodomas Lukiškių Marijos stebuklingas paveikslas, bet tiesiog fiziškai saugomas pastatas. Šią Marijos atvaizdams priskirtiną fizinės apsaugos funkciją patvirtina ir vienas Aušros Vartų Marijos paveikslo stebuklas m. Dubovičių mūriniame name gyvenantis Juozapas Mackevičius (Mackiewicz), kad apsisaugotų nuo dažnų gaisrų, ant savo būsto durų pakabino Aušros Vartų Marijos paveikslo kopiją. Kilus gaisrui, visas namas su visu turtu supleškėjo, tik Juozapo būstas liko kaip buvęs 23. Vadinasi, stebuklingo paveikslo kopija tarsi perima paveikslo galią ir padeda jai sklisti. Kopija sukuria stebuklo vietos analogiją, tačiau jos nepakeičia: nuo gaisro apsaugojo Marija, veikianti per Aušros Vartų paveikslą, kurio galios laukas plečiamas ir signifikuojamas kopijomis. Paveikslo atvaizdas žymi pastatą kaip prasminę nuosavybę, kaip šventybės buveinę, vietą ir kartu išplečia paveikslo poveikio lauką už bažnyčios pastato sienų 24. Taip antrinant atvaizdą, antrinama ir jo galia, sukuriamas jos atspindys, o svarbiausia, įtvirtinamas vaizduojamo paveikslo kaip stebuklingo statusas. Paveikslo kopija ant bažnyčios fasado - tai vizualus pranešimas apie stebuklingo paveikslo buvimą būtent šioje Sv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, kartu nurodant, kad paveikslas po šiuo stogu rado savo vietą ir ją užtikrinančią, saugančią ir pamaldumu apgaubiančią vienuolijos ir pasauliečių, bažnyčios narių bendriją. Žinojimas ir pranešimas. Paveikslo stebuklingo poveikio laukas Paveikslui atsidūrus bažnyčios altoriuje, Marijai paveiksle įgavus sanktuarijaus reikšmę, prasideda stebuklingo poveikio lauko kūrimasis, kur svarbiausias vaid- 227

7 muo atitenka žinios (istorijos/patirties) perdavimui, jos skleidimui ir sklidimui. Jau pirmasis knygoje aprašytas anksčiau cituotas stebuklas apie priorą Semetą, kuris už savo paties patirtų Lukiškių Marijos stebuklų negarsinimą buvo baudžiamas, rodo, kad šioje plotmėje tarp tikinčiojo ir Marijos užsimezga įsipareigojimais ir mainais grįsti santykiai. Įsipareigojimų neatlikimas (mainų sutrikimas) baigiasi Dievo bausme, po to seka antrinis pasiaukojimas, maldavimas, maldų išklausymas ir padėka 25. Tų pačių metų ir mėnesio 20 diena. J. D. P. Sofija Piotro vičovna Cerniavska iš Ašmenos pavieto turėjo sūnų, vardu Kazimieras, kuris besimankštindamas peiliu pataikė sau į akį ir jau keturias savaites nematė. Kai jį paaukojo Lukiškių Svč. M. Marijos paveikslui, šis greitai pasveiko; tačiau apsileido švenčiausia intencija aplankyti Svč. Motinos paveikslą ir padėką atlikti, todėl iš naujo aky atsirado tas pats skausmas ir defektas. Teisingą jau tada patyrusi Dievo bausmę, motina vėl paaukojo sūnų, taip atlikdama pirmąją padėką. Jis iš karto sustiprėjo ir sveikas liko. Už tai dėkodama Svč. Mergelei Marijai, mistinei šviesai, visus švelniai apšviečiančiai, Lux nova ortą cunctis fidelibus MARIA, atvykusi į Lukiškių bažnyčią, visai pasveikusį sūnų pristatė, viešai išpažino tokį stebuklą ir savo ranka užrašė (III srovė, 31 stebuklas, p ). Tokių stebuklų nėra daug, tačiau jie patvirtina, kad santykių schemos pasiaukojimas stebuklo patyrimas padėka, aukojimas pažeisti negalima. Kai kurios nors grandies trūksta, visa schema kartojama iš naujo. Šiam principui patvirtinti Gardino Studentiškosios Mergelės" stebuklų knygoje yra atskira dalis, pavadinta Apie nedėkingųjų bausmę, taip pat apie įvairių asmenų aukas prie Svč. Mergelės Studentiškosios paveikslo" 26. Stebuklus liudijantys tekstai sukelia įspūdį, jog žinojimas yra ypač svarbus: kenčiantysis pagalbos kreipiasi iš anksčiau girdėjęs apie stebuklingą paveikslą ir ištikus nelaimei jį prisiminęs. Būtent šioje žinojimo sferoje ryškėja pagalbininkų ar tarpininkų, tų, kurie pasako, primena ar tiesiog paaukoja nelaimingąjį, vaidmuo. Tadui Urbanovičiui susilaužius koją, Jo didenybė ponas Gabrielius Meduneckis, matydamas, kad tas didelį skausmą kenčia, pradėjo jam pasakoti apie malones ir stebuklus, kuriuos įvairūs žmonės visokioms nelaimėms ištikus patiria prie stebuklingo Lukiškių Svč. Mergelės Marijos paveikslo, neišsemiamų malonių jūros MARIJOS, Marepropteraquarum id ėst gratiarum multitudinem MARIA, ir įkalbėjo jį tam paveikslui pasiaukoti. Kai noriai patarimą atliko, visų aplinkinių nuostabai, tuoj jam skausmas praėjo ir tuoj pat savo jėgomis tik su ramentu vaikščioti pradėjo; paskui atvykęs į Lukiškių bažnyčią cum vato, po pasiaukojimo puikią sveikatą atgavo ir in memoriam patirtosios malonės ramentą, su kuriuo vaikščiojo, paliko. Po atliktų pro gratiarum actions šv. Mišių prie to Mergelės Marijos paveikslo tokį stebuklą viešai išpažinęs in Librum miraculorum savo ranka patvirtino (IV srovė, 44 stebuklas, p ). Čia matome kito asmens poelgio, svetimos istorijos kartojimą paverčiant ją sava patirtimi. Svarbu tai, kad žinojimas neatskiriamas nuo tikėjimo, tiksliau, be tikėjimo žinojimas yra beprasmis, nes tik atlikęs religinį aktą žmogus gali tuo savo žinojimu pasinaudoti ir pelnyti Marijos malonę. Esu pašaukta šitai rašyti dėl geresnio tikėjimo", teigiama vienoje Mistinio fontano" istorijoje 27. Taigi žinios perdavimo tikslas tikėjimo stiprinimas. Kita vertus, paskelbti apie stebuklą yra pareiga ir jo poveikio pasiektos būklės (stebuklingo virsmo) išlaikymo ir galiojimo sąlyga. Galima daryti prielaidą, kad stebuklas tikrai įvykęs laikomas tada, kai jis užrašomas ir teisiškai patvirtinamas dalyvaujant liudytojams. Stebuklo liudijimo data tampa to stebuklo istoriniu laiku, liudijantis asmuo - stebuklo istoriniu asmeniu, paliudytas stebuklas - istoriniu faktu. Stebuklo išpažinimas tai ne tik dieviškos malonės patvirtinimas, bet ir savo vidinio pasikeitimo, ne tik fizinio, bet ir dvasinio išgijimo, stebuklu apšviesto tikėjimo išpažinimas: Marija yra antrasis gyvenimas, kurį pradedame gyventi iš naujo" 28. Taigi stebuklas žmogaus gyvenimą padalija į gyvenimą iki jo ir po jo. Patyręs stebuklą, viešai jį išpažinęs ir teisiškai patvirtinęs žmogus atsiduria Marijos paveikslo stebuklingo veikimo lauke. Išpažinta ir patvirtinta raštu, kaip stebuklinga asmeninė istorija lemia kitus stebuklus. Dažnas stebuklo aprašymas pradedamas tokiais žodžiais: Kai Dievo malonių ir stebuklų prie Lukiškių Mergelės Marijos paveikslo daugėjo <...>" ir pan. Stebuklą patyrusysis tampa to stebuklo veikimo lauko 228

8 plėtėju ir dalyviu. Su stebuklą patyrusiu žmogumi gyvena, juda ir plinta žinia apie stebuklą ir konkretaus Marijos paveikslo galią. Taip reiškiasi tikėjimą kurianti stebuklo paskirtis 29. Stebuklingas paveikslas ir tapyba Pirma ir svarbiausia visų šioje knygoje aprašomų stebuklų vieta yra paveikslas (ii. 4). Mūsų nagrinėjamame veikale aprašytas vienintelis tiesiogiai su paveikslu kaip tapybos kūriniu susijęs atvejis: Tų pačių metų ir mėnesio 7 dieną JD Ana Rychlicka, bučiuodama tą paveikslą, pagalvojo, kad jis nėra stebuklingas (dėl tos priežasties, kad rusiškos tapybos), ir vėl naujas stebuklas! Netrukus ją Dievas sunkia liga nubaudė - ji prarado žadą. Dalyvaujantiesiems matant tokią akivaizdžią Dievo bausmę, kai ją iš bažnyčios išnešė po nemažo laiko tarpo, šiek tiek atsitokėjusi ji tokį pamąstymą su gailesčiu ir atgaila visiems išpažino; pripažino savo nuodėmę ir klaidą ir tos pačios gailestingumo Motinos prašydama sveikatos ir kartu įsipareigodama, kad jos intencija Angelo pasveikinimą giedotų. Tai atlikusi iš karto pradėjo sveikti ir apie tai dokumentu paliudijo (IV srovė, 6 stebuklas, p. 133). Tai vienintelis pavyzdys, kuris taip autentiškai ir tiesiogiai pasakoja santykio su stebuklingu atvaizdu" kaip meno kūriniu istoriją. Rusiškos tapybos ikona XVII a. pabaigos vilnietei sukėlė nepasitikėjimą. Ana, bučiuodama paveikslą, suabejojo jo stebuklingumu, galbūt iš arti pamatė, jog po aptaisu - rusiška tapyba". (Paradoksalus antgamtinę bausmę išprovokavęs veiksmas: bučiuodama, t.y. atlikdama itin intymų, pagarbą rodantį veiksmą, Ana suabejoja jo prasmingumu.) Tikintiesiems galėjo būti žinoma maskvietiška paveikslo kilmė, tačiau čia nurodomas ir empirinis paveikslo kitoniškumo patyrimas. Apžiūrinėjam, t.y. jusliškai analizuojant, tapybą, nustatomas jos stiliaus rusiškumas, tarsi prieštaraujantis besąlygiškam paveikslo stebuklingumo pripažinimui. Baudžiant ir suteikiant malonę buvo parodyta, kad paveikslo stebuklingumui jo tapymo maniera neturi įtakos (katalikų bažnyčioje garbinamu atvaizdu gali būti ir ikona). Tačiau pamatinis šio stebuklo moralas toks - nevalia stebuklingo paveikslo laikyti pažiniu meno kūriniu, nes bet koks formalių verčių ieškojimas, lyginimas ir analizė sukelia pragaištingą ir bausmės vertą abejonę paveikslo statusu. Analizuoti atvaizdo tapybą beprasmiška, nes tapybos pobūdis stebuklingam Marijos veikimui per atvaizdą neturi reikšmės, paveikslo rusiška kilmė netrukdo jam būti stebuklingam katalikų bažnyčioje 30. Vadinasi, tapyba Marijos ir jos paveikslo neindividualizuoja. Mariją paveiksle individualizuoja vieta ir stebuklai. Apie žvairumą ir ikonoklazmą Minėtas stebuklas netiesiogiai siejasi su paskutiniuoju šios knygos sakiniu - Perspėjimu ikonoklastams", kuris, beje, atveria dar platesnę ir gilesnę požiūrio į stebuklingą paveikslą problematiką: Nežvairuok į. portretą, jei laikaisi švento ikonoklastų pykčio, nes Korvinas atkaklus prie Dievo Motinos garbės ištikimoje sargyboje stovi, kad žvairumą pataisytų, jau savo pentinus galanda. 229

9 Žvairumas - nevienkryptis žiūrėjimas traktuotinas kaip analizuojantis ir abejojantis, neteisingas (neliesus) žiūrinčiojo žvilgsnis. Tačiau asmuo, abejojantis prie stebuklingo paveikslo ir jį analizuojantis, gali būti nubaustas ir pamokytas, o ikonoklasto žvairavimas į paveikslą yra pavojingas: nuo jo paveikslą reikia saugoti. Perspėjimas ikonoklastams" įdėtas pačioje knygos pabaigoje, tai paskutinysis knygos sakinys, einantis prieš klaidų atitaisymą, lyg galutinis moralas, antspaudas, leidinio antidedikacija. Kaip galėtume šiandien jį interpretuoti? XVIII a. konfesijų karai LDK buvo aprimę, katalikybė, Marijos kultas ir jos paveikslų garbinimas pakankamai išsiplėtoję. Tačiau ikonoklazmo elementų pasitaiko ir pačių katalikų elgsenoje bei sąmonėje, jų konfesinėje kasdienybėje" iš atliktų ir neatliktų poelgių, deramų ir pragaištingų pagalvojimų. Antai viename pirmųjų Mistinio fontano" stebuklų aprašoma, kaip Lukiškių vienuolyno prioras iš pradžių nenorėjęs žiūrėti į neseniai atgabentą Marijos paveikslą, Ana Rychlicka bučiuodama paveikslą, t.y. atlikdama religinį aktą, suabejojo jo prasmingumu... Ikonoklastiniai nepagarbos" stebuklingam paveikslui elementai kaskart iškyla, kai užmirštama dėkoti už malones, kai neišpažįstami patirti stebuklai ir pan., nes tai yra paveikslo statuso neigimas. Kartu Perspėjime ikonoklastams" pastebimas akivaizdus leidinio titulinės dedikacijos atbalsis. Knygos titule skaitome, jog knyga dedikuota vyskupui Boguslavui Korvinui Gosevskiui, taip pat visai LDK nuo Marso gaisrų, nuo naikinančios liepsnos ir šventajai abejingų žmonių tikrajai gynybai ir apsisaugojimui". Taip knygos pradžioje ir pabaigoje išreiškiama paveikslo garbės gynyba (pirmasis ir paskutinysis puslapiai tarsi saugo knygos turinį). Liepsnos, kaip ir žmonių abejingumas, naikina bažnyčias ir paveikslus. Vienas iš Lukiškių Marijos šlovės gynėjų - pats Korvinas. Be jo, Mariją garbina ir jos garbę gina jos paveikslo stebuklų knyga. Teikdama žinojimą apie paveikslą, knyga gilina, didina ir taip saugo Lukiškių Marijos paveikslo prasmę. Šiuo aspektu knyga apie stebuklingą paveikslą atlieka artimą stebuklingo paveikslo kopijai saugos ir gynybos paskirtį 31. Paveikslas saugo bažnyčią nuo gaisro, jis stebuklingai apsaugo tikinčiuosius nuo mirties ir ligų, tačiau ši sauganti ir ginanti paveikslo galia yra palaikoma patį paveikslą saugančių, jo buvimą tvirtinančių ir prasmę didinančių veiksnių. Tik saugomas ir gerbiamas paveikslas palaiko ir plečia saugos ir gynybos galią, leidžia tikintiesiems save patirti kaip stebuklo tarpininką. Stebuklas nuotolio aspektu Ieškodami stebuklo topografinių apibrėžčių, galime skirti keturias stebuklų grupes. Pirmajai priklauso tokie stebuklai, kurie atsitinka nelaimės vietoje pasimeldus (pasiaukojus) būtent to paveikslo, tos vietos Marijai, antrieji prasideda keliones prie paveikslo metu, trečiajai stebuklų grupei priklausytų tie, kurie įvyksta prie pat paveikslo, ketvirtieji patiriami po paveikslo aplankymo sugrįžus namo. Net ir neatvykus prie Marijos paveikslo, tik prisiminus ir pasiaukojus būtent to paveikslo, tos vietos Marijai patiriamas stebuklas. Kaip maloningas ponas Jurgis Masalskis, Augustavo seniūnas <...>, paliudijo, kad [jo] sūnelis, vardu Antanas, penkerių metukų būdamas <...> paskendo tvenkiny ir per keliolika poterių pragulėjo dugne, pati ponia, matydama, kad jokių būdų išgelbėti vaiką nėra, kreipėsi į Lukiškių paveikslo stebuklais garsėjančią, išmintingiausią Svč. Mergelę Mariją, Globos Uostą, esant tokiam nelaimingam atsitikimui <...> ir tuojau po tokio ilgo laiko vaikas iš dugno į viršų ant vandens buvo iškeltas, pirmiausia parodė rankytę ir taip sėkmingai buvo išgelbėtas <...>" (I srovė, 3 stebuklas p ). Taigi stebuklai siejasi su tam tikros vietos, šiuo atveju Lukiškių, paveikslo Marija, kuri gali veikti ir per atstumą. Stebuklo greitis ir laikas nepriklauso nuo jo besišaukiančiojo buvimo vietos. Stebuklų aprašymuose liudijamas Dievo įsikišimo greitumas ir staigumas, čia ne kartą pabrėžiama, jog Marija pas jos besišaukiančiuosius skuba į pagalbą", ji atvyksta į kiekvieną vietą dėl kiekvienos reikmės" negaišdama ir neatidėliodama. Taigi stebuklingas Marijos paveikslas traktuotinas kaip prie vietos nepririšta vietos energija". Stebuklingas antgamtinis įvykis nepriklauso nuo fizinių nuotolių, tačiau patyrus stebuklą būtina atvykti prie paveikslo, privalu įveikti tą fizinį nuotolį ir atsidurti stebuklo vietoje, prie pačiai šventybei atstovaujančio paveikslo. Marijos stebuklingas metafizinis nuotolioįvei- 230

10

11 kimas turi gauti atsaką žmogaus kelione - fiziškai įveikiant nuotolį. Stebuklų liudijimuose tradiciškai nurodoma, iš kur atvyko malonę patyręs asmuo. Vietovardžiai ne tik suteikia įvykiui istorinį matmenį, o visam liudijimų sąrašui atpažįstamos vietovės įspūdį, bet ir topografiškai apibrėžia paveikslo veikimo lauką. Kuo ilgesnis ligonių ir nelaimėlių įveiktas kelias, tuo garsesnis paveikslas, tuo stipresnė jo trauka. Mistiniame fontane" aprašoma 20 atvejų iš Ašmenos, 18 iš Vilniaus, 9 iš Trakų, 7 iš Lydos ir 7 iš Kauno, 5 iš Žemaitijos kunigaikštystės, 4 iš Minsko, taip pat liudijama apie stebuklus patyrusius iš Radviliškio, Biržų ir Kėdainių, iš Slanimo, Polocko, Mstislavlio, Gardino, Medilo ir kt. vietovių (ii. 5). Galima teigti, kad Lukiškių Marijos stebuklai apima visą LDK teritoriją ir nusidriekia į rytus už jos 32. Gausiausią atvykusiųjų iš Ašmenos skaičių galima būtų sieti su Boguslavo Korvino Gosevskio asmeniu (ii. 6). Boguslavas, būdamas Ašmenos klebonu, vėliau Smolensko, Seversko ir Cerniachovsko vyskupu, Marijos atvaizdo garbę pirmiausia platino savo valdose. Tad galima prielaida, jog paveikslo stebuklingo veikimo vietos siejasi su jo istoriją ir kultą inicijavusiomis asmenybėmis. Stebuklas ir asmenybės Turint omenyje, kad asmenybė lemia stebuklo topografiją, kyla klausimas, kaip stebuklas pasirenka" asmenybes? Stebuklų knygose paprastai aprašomos įvairiausiems luomams atstovaujančių asmenų istorijos. Dievo pagalba neaplenkia jos besišaukiančiųjų, kad ir kas jie būtų - kilmingieji ar samdiniai. Lukiškių Marijos knygoje šis dėsnis taip pat galioja: skaitome apie LDK etmoną Vilniaus vaivadą Kazimierą Sapiegą, Polocko vaivadą Andrių Aleksandrą Oginskį ir kaltūnuotą samdinį, kurio patirtą stebuklą paliudijo jo ponas, randame daug miestiečių ir kitų sluoksnių atstovų. Stebuklų sąrašą galima laikyti viena iš visuomenės panoramų ir jo pagrindu parengti visuomenės religinio aktyvumo statistiką. Pavyzdžiui, Sapiegų, arba Sv. Mykolo, bažnyčios Svč. Mergelės Marijos stebuklų knygoje Skarbnica Niebieska aprašoma ypač daug stebuklų, atsitikusių Vilniaus bernardinų seserims ir broliams. Šiuo požiūriu Lukiškių stebuklų knyga daug pasaulietiškesnė. Be pirmųjų 6. Prelato Boguslavo Korvino Gosevskio f artėtas. L. Tarasevičiaus vario raiž. LDM dominikonų patirtų stebuklų, čia pasitaiko tik pavieniai kitos vienuolijos atstovui ar kunigui atsitikę miraculum įvykiai. Reikia pažymėti, kad asmenybių visuomeninė padėtis lemia stebuklo aprašymo ir liudijimo pobūdį; plačia dokumentacija išsiskiriantys stebuklų aprašymai priklauso kilmingiems asmenims. Čia ypač akcentuojamas teisinis jų pagrįstumas, pateikiamos liudytojų pavardės ir pareigybės, kartais net cituojami jų parodymai. Pavyzdžiui, dominikonui Pauliui Gradovskiui liudijant Mstislavlio Vainienės, pastalininkio žmonos Emericianos Teresės Rafalovos patirtą stebuklą, pateikiama jos pačios ranka aprašyta stebuklo istorija: <...> būdama sunkios ligos jau septynerius metus paguldyta dėl įvairių nenusakomų defektų ir kaltūno, dieną naktį 232

12 gulėjau vien ant kairiojo šono, ne tik kalbėti negalėjau, bet ir savęs valdyti. Si mano liga visiems žmonėms buvo žinoma, ir kai išgirdau apie stebuklingą Svč. Mergelės Marijos paveikslą Lukiškių Sv. Apaštalų bažnyčioje, Įsakiau sau į tą vietą vykti, pasitikėdama Dievo gailestingumu ir Svč. Mergelės Marijos užtarimu. Kai atvykusią įnešė mane, iš tiesų pusiau mirusią, su krėslu į bažnyčią, ten reziduojantys dominikonai prieš Svč. Merglės Marijos paveikslą už mane nusidėjėlę meldėsi, tada patyriau Dievo ir Svč. Margelės Marijos gailestingumą, nes negalėdama anksčiau savęs valdyti, pati savo jėgomis kunigo rankos laikydamasi iš bažnyčios išėjau, tam stebuklui atminti atidaviau bažnyčiai savo krėslą ir neštuvus, taip pat ir baisų kaltūną nuo mano galvos nukritusį <...>" Toliau eina liudytojų patvirtinimai: Ir aš dalyvavau savo anksčiau minėtajai giminaitei patiriant šį stebuklą: Kandzieravska, vainienė, Mstislavlio pataurininkė. Ir aš tuo metu buvęs su maloninga ponia vainienė, tą jai atsitikusį prieš Lukiškių paveikslą stebuklą išpažįstu: Stanislovas Masalskis, Ašmenos medininkas. Kaip girdėjęs ir buvęs prie ponios <...>, tokį stebuklą išpažįstu: Danielius Rapolas Borodžičius (Borodzicz). Tą patį ir aš asistuojantis poniai Vainienei išpažįstu: Jonas Kazimieras Saplica" (IV srovė, 35 stebuklas p ). simbolizuojančios velnio įsikišimą 34. Mūsų nagrinėjamame veikale dažniausių ligų statistika būtų tokia: Liigos Sunki, mirtina liga Akių ligos, nebylystė ir kurtumas Susukimas, paralyžius Nesveikos kojos Silpnaprotystė, apsėdimas Karštinė Kaltūnas Prisikėlimas iš mirties Nesveikos rankos Nuomaris Atvejų skaičius Tarp minėtųjų ligų pažymėtinas kaltūnas - specifinė, būtent XV-XIX a. Vidurio Europai, ypač Lenkijai ir Lietuvai, būdinga liga (lot. Plica Polonica). Susivėlę ir sulipę plaukai ilgainiui sudarydavo galvas dengiančių kepurių dydžio darinius, kurie ištisais metais nešukuojami kartais išaugdavo" iki juosmens (ii. 7). Kaltūnu buvo sergama iš įsitikinimo, kad tai bendros ligos išraiška, ligos materija", kurios negalima taip paprastai panaikinti. Kaltūno, ypač nesubrendusio", nukirpimas gali sukelti kitas ligas Stebuklo veikimo laukas Pasveikimas dominuoja daugelyje Marijos stebuklų knygų 33. J. Delumeau pažymi ir mūsų šaltinis patvirtina, kad yra tam tikros stebuklų laukui" priklausančios ligos arba stebuklingai pasveikstamų ligų laukas". Šia prasme žmogaus kūnas yra tikroji asmeninė stebuklo vieta, o liga - ją apimantis, apsupantis ar perskrodžiantis laukas. Stebuklų laukui" priklausančios ligos dažniausiai minimos Naujajame Testamente - tai paralyžius, susukimas, silpnaprotystė, epilepsija, aklumas, kurtumas, apsėdimas. Viduramžių stebuklų knygose šios ligos buvo tipinės. Naujaisiais laikais jų sąrašas pasipildė, tačiau ligos iš esmės dvasinis pobūdis liko. Bavarijos stebuklų knygų tyrinėtojas D. B. Moody pažymi, kad stebuklų knygose dažniausiai minimos psichikos ir nervų ligos, 7. Kaltūnu sergantis žmogus. H. Dobrzycki, O kattunie. Warszawa,

13 D. B. Moody rašo: Stebuklingo pasveikimo teologijoje liga turėjo simbolinę prasmę, ji buvo suvokiama kaip neatgailaujančios, apsileidusios, nusidėjėliškos ar net piktų dvasių apsėstos sielos analogija. Marija čia traktuojama kaip medicina, vaistas, siejama su gyvaisiais gydomaisiais, valomaisiais skaidrinamaisiais vandenimis ir jai padedant įvykęs pasveikimas prilyginamas Prisikėlimui, fizinis pasveikimo aktas prilyginamas dvasiniam apsivalymui". Ligos priešistorėje slypi dvasine priežastis ir tai lemia dvasinius jos įveikimo būdus: maldą, piligriminę kelionę, auką 37. Tad ligos požiūriu stebuklo vieta- ne šiaip žmogaus kūnas", bet dvasiai paklūstantis tikinčiojo kūnas Viešpaties metais, rugsėjo 27 dieną JD ponas Jokūbas Florijonas iš Žemaitijos, penkerius metus būdamas apsėstas, sužinojo apie Svč. M. Marijos Lukiškių paveikslą, į kurį įvairūs žmonės turėdami įvairius trūkumus kreipiasi ir prašydami akivaizdžią naudą gauna. Pats į tokią sunkią nelaimę įkliuvęs, pasiaukojo gailestingumo Motinai mielai Danguje ir Žemėje, pačius požemio tamsybių kunigaikščius bauginančiai Lukiškių Marijai, kuri, juos nugalėdama ir sužlugdydama, amžiams Dievo duotą pareigą atlieka. Aries Castrorum MARIA, quae vexillis virtutum corruscantibus, terribilis daemonibus apparuit, kokia tame stebuklingame paveiksle pasirodė baisi, kai atvykus į minėtąją Sv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią ir atidarius tą paveikslą, piktosios dvasios negalėjo pakelti tokio nuostabaus Lukiškių Svč. Mergelės Marijos veido, užleisdamos jam vietą turėjo pasišalinti ir savo išėjimo ženklan kraujo krešulį kaip didžiausią obuolį iš kenčiančiojo priešais Svč. Mergelės Marijos paveikslą išmetė. Tai galėjo paliudyti visi tuo metu bažnyčioje buvę, o ypač vienuoliai, kurie praesentes buvo festes. Pats minėtasis Jokūbas Florijonas patirtą Svč. Mergelės Marijos malonę ir tokį stebuklą iš įvairių šventų vietų, kuriose aukojosi, sugrįžęs, su liudytoju ponu Martynu Goštautu išpažino (V srovė, l stebuklas, p. 268). Šiame stebuklo aprašyme regime labai jutimišką piktųjų dvasių ir Marijos gyvojo atvaizdo - artefaktinio kūno" kovą: užleisdamos jam (t.y. paveikslui) vietą piktosios dvasios turėjo pasišalinti ir savo išėjimo ženklan kraujo krešulį kaip didžiausią obuolį iš kenčiančiojo priešais Svč. Mergelės Marijos paveikslą išmetė" 38. Paveikslas tarsi radiaciniu poveikiu privertė piktąsias dvasias pasišalinti iš pono Florijono. Jų išėjimas buvo paženklintas labai kūnišku reliktu kraujo krešuliu" 39. Marijos atvaizdas, nuostabus jos veidas piktosioms dvasioms yra baisus ir nepakeliamas. Čia matomas apvertimo judesys. Marijos grožis piktosioms dvasioms yra baisumas ir bjaurumas, nes šventybės - dieviško grožio akivaizdoje jos pačios yra neapsakomai baisios. Taigi baisumas ir piktumas negali pakelti savo priešybės - grožio ir gėrio. Apsėsto, bet norinčio pagyti Florijono kūnas tampa kovos lauku, kuriame susiduria gėris ir blogis. Tarp daugelio stebuklų aprašymų čia vienintelį kartą randama Marijos grožio paveiktų piktųjų dvasių atoveiksmio išraiška: aprašomas jų išėjimas iš Florijono kūno kraujo krešulio pavidalu 40. Tai ne vienintelis stebuklas, kai kalbama apie Marijos atvaizdo grožį, tačiau kituose aprašymuose grožis vadinamas tiesiog šviesa, spindėjimu, blizgesiu. Paveikslo spindėjimas liudijamas ir kaip savarankiškas stebuklas: 1688 metais kovo 28 dieną JD ponas Samuelis Lodzynskis, Starodubo dvariškis (czestnik), dvaro kariuomenės kariškis, atvykęs į Lukiškių bažnyčią, pamate virš Mergeles Marijos paveikslo dvi degančias žvakes, kurių virš minėto paveikslo nebūdavo. O kai jas savo draugui, tuo metu taip pat buvusiam bažnyčioje, parodė, žvakės užgeso ir jam pasirodė MARIJA, kaip Tautas apšviečianti šviesa (Lumen ad revelationem gentium MARIA) nušvito savo paveiksle nepaprastai pasklidusia šviesa, kurios niekas iš ten buvusiųjų nematė, išskyrus minėtąjį poną Lodzynskį. Visa tai ponas Lodzynskis su išpažintimi tvirtino ir kaip pats rašto nemokantis paprašė savo kolegos JD pono Vyžikovskio, kad prie tokio liudijimo pasirašytų. Tas noriai tai atliko ir savo ranka pasirašė <...>" (V srovė, 7 stebuklas, p ). Samuelis išvydo Marijos paveikslo švytėjimą kaip viziją: niekas iš ten buvusiųjų to nematė, išskyrus minėtąjį poną Lozynskį". Tai tipiškas XVI XVII a. mistinės vizijos vidinio ir slapto patyrimo nusakymo būdas. Mistinė vizija taip pat yra stebuklas. Marijos paveiksle galima išvysti antgamtinę šviesą kaip Dievo ženklą ir galios stebuklą: Ponas Vladislovas Miečnikovskis <...>, nieko nematantis, cum foto atvyko į Lukiškių bažnyčią ir puolė kryžiumi ant 234

14 žemės prašydamas sugrąžinti regėjimą; visų nuostabai, patyrė savo prašymo išpildymą, nes ne tik tobulai praregėjo, bet ir netikėtai nušvitusiose akyse išvydo didingą blizgesį, Svč. Mergelės Marijos spindėjimą, kaip pats paskui su priesaika išpažino" (111 srovė, 30 stebuklas, p. 119). Aklam Vladislovui buvo suteiktas ne tik fizinis, bet ir dvasinis regėjimas, kuris tarsi patvirtina, jog Marijai pasiaukojęs tikintysis gauna ne tik laikiną, bet ir amžiną šviesą, užsitarnauja tikrąjį širdies regėjimą. Mistinio reginio paveiksle matymas taip pat stebuklas, atveriantis paveikslą tarsi langą, kuriame pasirodo ir yra atpažįstamas kažkoks kitas už jo slypintis metareginys. Fontano simbolis - stebuklo teorinė vieta ir laukas Stebuklų sąraše ryški akistata, kai vienas veikėjas keičiasi, o kitas lieka tas pats. Stebuklą patinantieji vis kiti, o jį teikiantis šaltinis yra vienintelis ir nepakeičiamas. Todėl Marijos stebuklų knygose mėgstamos tos Marijos metaforos, kurios nurodo spinduliavimo (skleidimo) principą švytinti saulė, žvaigždė, skleidžianti kvapą rožė... Tarp tokio pobūdžio metaforų aptinkame ir fontaną. Fontanas krikščioniškoje literatūroje ir mene tradiciškai buvo siejamas su Kristumi. Tai Kristaus aukos ir Išganymo simbolis. Kristaus kaip fontano idėja pagrindžia srovių skaičių: penkios srovės trykšta iš penkių Kristaus žaizdų. Žaizda - kūno pažeidimas, gelmės atvėrimas, vientiso paviršiaus suardymas tampa naujos struktūros, kiekvienos atskiros srovės priežastimi. Sužaloto Kristaus kūno fontanas" - gyvybės ir amžinojo gyvenimo šaltinis - tapo esminiu krikščioniškojo pasaulio stebuklu. Iš Kristaus žaizdų trykštantis išganingo kraujo fontanas - Fons vitae gesina pragaro ugnis, vaduoja iš amžinų ir laikinų kančių (ii. 8). Tačiau kaip šis Kristaus žaizdų fontanas atsiduria Marijos reikšmių lauke, kaip jis tampa Marijos malonių šaltiniu? Marija - malonių tarpininkė^. Ji vaizduojama prie Kristaus penkių žaizdų fontano skaistyklos liepsnose kenčiančių sielų gynėja ir užtarėja. Tarpininkaudama Marija ir pati perima išganingo malonių fontano vaizdinį - Kristaus atpirkimas suteikia Marijai galią malonių srovėmis malšinti šio gyvenimo ugnis ir kančias Kristus Fons Vitae išmontenay, Emblematum christianorum centuria, 1584 Tokią fontano prasmės perkėlimo galimybę grindžia Aleksandro Cernickio 1670 m. knygoje apie šv. Škaplieriaus broliją esanti emblema - akrostichas, kur kiekvienai Marijos vardo raidei tenka simboliškai vaizduojama Kristaus žaizda - Kristaus kūno dalis (ii. 9). Emblemą lydinčiame eiliuotame tekste sakoma: Tavo MARIA penkios raidės iš septynių skausmų" 43. MIASTA NASZEY VCIEC2K TA IEST MVNICIA. I jo bedic MU LwrifernmnMl T«. 9. Penkių Kristaus žaizdų emblema akrostichas. A. Czernicki, Poną seu Asylum..., Vilnae,

15 Žaizdos Kristaus kuną fragmentuoja į dvi rankas, širdį ir dvi kojas. Tai žmogaus kaip mikrokosmo penkianarė struktūra, simbolizuojanti žmogų, jo kryžių ir nuodėmių atpirkimą. Tai patvirtina ir emblemos teksto žodžiai: Jėzau mano, Tavo penkios žaizdos iš penkių raidžių yra mano sunkių nuodėmių atpirkimas". Dvi rankos, širdis ir dvi kojos. Ar tokia žaizdų seka galėtų pagrįsti nagrinėjamos stebuklų knygos srovių prasminę motyvaciją? Jėzaus šono žaizda - jam ant kryžiaus jau numirus padaryta ietimi - vainikuoja ir užbaigia Jo kančios kelią. Tai svarbiausia žaizda, iš kurios tryško vanduo ir kraujas, simbolizuojantys krikšto vandenį ir eucharistinį kraują. Iš Atpirkėjo šono, arba širdies žaizdos, simboliškai gimsta naujas tikintis žmogus, krikščionių Bažnyčia. Todėl jos vieta yra centre. Tokia širdies vieta šioje Kristaus žaizdų sekoje sutampa su trečiąja knygos dalimi, arba srove skaidria vandens tėkme akliesiems žvilgsnį ir susirgusiems akis sugrąžinančia". Si analogija patvirtinama vieno stebuklo aprašymo sakiniu: Nesukurtosios Šviesos Motina puikiu savo malonių spinduliavimu užtamsintus mūsų v- lv lv v - v «44 širdžių vyzdžius apšviečia m. knygoje apie penkių Kristaus žaizdų broliją pateikiamos maldos į kiekvieną žaizdą. Žaizda čia vadinama kūno dalimi: širdies žaizda širdimi, kairiosios rankos žaizda - kairiąja ranka. Širdis čia vadinama meilės sostine", jai meldžiamasi uždek mane", kairioji koja - valdžios ir galios koja", jai sakoma: pažemink mane", dešinioji koja vadinama teisingumo", jai meldžiamasi neatstumk manęs" 45. Pagal penkias Kristaus žaizdas suformuluoti penki sąžinės sąskaitos etapai (padėka, prašymas apšviesti nuodėmių atpažinimą, apmąstymas, gailestis, pasižadėjimas) 46. Kristaus žaizdų vaizdiniai vidinio/ išorinio, gyvo/mirusio, asmeniško/universalaus sąsajomis ypač parankūs asociatyviems apmąstymams ir meditacijoms. Penkios Kristaus žaizdos leidžia save patirti ne tik Kristuje, bet ir atpažinti Kristų savyje. Visos Kristaus kančios meditacijos grįstos įsijautimu ir užuojauta, siekimu susitapatinti. Kristaus žaizdos (kaip ir kryžius) tarsi antspauduoja krikščionį Išganymo misterijos išgyvenimu. Būtent tokiai Atpirkimo akivaizdos nulemtai krikščionio žmogiškajai struktūrai pritaikomas ir Marijos mistinis fontanas", atspindintis teologinį stebuklo vaizdinį 47. Krokuvos basųjų karmelitų tėvo Dievo Motinos Sebastijono 1652 m. Marijai skirtoje emblemų knygoje Firmamentum Symbolicum randame Fontano" emblemą (ii. 10), kurios motto skelbia: FONS PUBLICUS VULGO FONTANĄ MARIA SEMPER BENEFACIENS VIEŠAS ŠALTINIS - LIAUDIES KALBA FONTANAS MARIJA VISUOMET GERA DARANTI Vaizdinėje emblemos dalyje pavaizduotas fontanas su penkiomis srovėmis. Įrašas po vaizdu sako: NOCTU DIUQUE MINISTRO ARGUMENTUM Fontes publici perenniterfundunt aquas, etiam illo if so tempore I quo homines vel otio vel quieti indulgent. Quadrat Symbolum Dei/parae, beneficia namquesua incessanter effundit in homines etiam I dormientes, qualespigriculi sunt ingrati & voluptatibus soporati. DIENĄ NAKTJ PATARNAUJANTI ARGUMENTAS Viešieji šaltiniai nuolatos lieja vandenis, taip pat ir tuo metu, /kai žmonės ilsisi arba miega. Tai yra tinkamas Dievo Motinos simbolis, nes Ji nepaliaudama dovanoja savo geradarystes žmonėms, / net ir miegantiems, nors ir kokie jie tinginiai nedėkingi ir išvarginti kūniškų malonumų miega 48. Tas majonių srauto begalinumas, nenutrūkstamas ir beatodairiškas pagalbos dalijimas leidžia prilyginti Dievo Motiną fontanui - viešajam šaltiniui. Knygos baigiamojoje dalyje R. Smiarovskis ypač akcentuoja Marijos malonių ir stebuklų beribiškumą: Lukiškių paveikslo fontaną <...> neišsemiama malonių jūra reikėtų vadinti, jūra esi, nes kasdien garbingas malones dalydama niekada neišsisemi <...> Marija jokiais garbinimais neaprėpiama, kas Tavo nesuskaitomoms dorybėms ribą ir pabaigą suras?" Nepaliaujamas fontano liejimasis čia siejasi su budėjimu - priešprieša miegui. Miegas mirties metafora. Miegantis žmogus silpnas, bejėgis, todėl panašus į ligonį. Miegas čia nurodo dvasinį pasyvumą, apsileidimą, nuodėmingumą kaip ligos ir mirties sritį. Miegas yra priešprieša kriščioniškam budėjimui - gyvenimui Kristaus aukos akivaizdoje. Tą raiškiai atskleidžia Paskalio žodžiai: Kristaus agonija tęsiasi, todėl negalime miegoti". 236

16 i FONSPVBLICVS VVLGO FONTANĄ. MARIA SEMPER BENEFACIENS. NOCTU DIUQUE MINISTRO. ARGVMENTVM. ' Fontes publiciperenniterfundttnt aquas, etiam tuo ipfo (empöre quo homines y el otio У el quieti indulgent. Quadrat Symbolum Dei» para, beneficia namque fua incejfamer effundh in homines etiam s, quaks pigriwlifunt ingrati & yoluįtatilus foporati. \чч? - Аг DISCVR- 10. Emblema Föns Publicus vulgo Fontaną. Sebastiano a Matri Dei, Firmamentum Symbolicum..., 1652, p. 3

17 Argumente" pabrėžiamas nenutrūkstamas, neturintis apribojimų ar atrankos malonių teikimas, stebuklų dalijimas. Tas stebuklingos galios neribotumas, jos prieinamumas visiems, net ir miegantiems" taip pat stebuklas. Marijos fontano vaizdinys tarsi tvirtina, kad besitęsiant Kristaus agonijai už visus miegančiuosius budi ir išganymo viltį teikia Marija. Emblemos vaizdinėje dalyje gausą simbolizuoja iš fontano viršutinės dalies trykštančių srovių kekė. Aštuoniakampė baseino forma amžinybės simbolis, stebuklų žemiškame laike begalybės ir prisikėlimo amžinybėn nuoroda. Fontanas trykšta sode. Sodas - pačios Marijos simbolis. Mariją simbolizuojanti aplinka atstovauja jos kūnui, panašiai kaip relikvinis Loreto namelis, panašiai kaip stebuklais garsėjantis paveikslas, paveikslo atvaizdu paženklinta bažnyčia. Marija atstovauja Bažnyčiai ne tik kaip šventovei, bet ir kaip institucijai. Lukiškių stebuklų knygoje Marija dažnai vadinama Malonių Tarpininke, Tikėjimo Mokytoja, Medicina, Šlovingąja Karaliene, pabrėžiant jos institucinį statusą. Marija per savo paveikslą dalyvauja Bažnyčios misterijoje, sujungdama ir įkūnydama abi misterijos žodyje glūdinčias paslapties (mysteriuni) ir tarnystės (ministerium) prasmes kaip buvimo šventovėje paskirtis 49. Nuorodos ir paaiškinimai 1 Deja, nepavyko nustatyti šio paveikslo restauratorių. Paveikslas minimas: M. Rolewicz, Wiadomość o cudownych obrazach, Wilno, 1863; A. Frydrich, Historye cudownych obrazów Najświętszej Maryi Panny w Polsce. Kraków, t , s. 169; Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. l, Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 505; R. G. Skrinskas, Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas, Kaunas: Judex, 1999, p Fontanna Mistyczna z Obrazu Nayśw. Panny Maryey od Roku 1684 Cudownymi łaskami w Kościele Wileńskim Łukiskim SŠ: Apostołów FILIPPA y JAKUBA zakonu Kaznodziejskiego Prowincyi Litewskiey słynącego wytryskaiaca duktem pasterskim łaski J. W. J Mci X. Bogusława Korwina Gosiewskiego Smoleńskiego, Siewierskiego, y Czerniechowskiego Biskupa, Dziekana Prałata prześwietnej Kapituły Wileńskiej, Proboscza Oszmiańskiego dr c. Całemu W. X. L. od Marsowych Pożarów, Palemońskiey Metropolij od Zagęszczonej Konßagracyi, za pewną obronę y Ochronę na Święta oschłych Serc Ludzkich ku pomienionemu Obrazowi w Dewocją odwilż, z pod Drukarskiej Pracy Wywiedzona Roku Ziawionego na Świecie Zrzodła Wody Wytryskaiacey na żywot Wieczny, 1737 W Wilnie w Drukarni Akademickiey, soc: Jesu. Fontanna Mistyczna..., s. 6. Knyga buvo žinoma minėtiems lenkų mariologams A. Frydrichui ir M. Rolewicziui, bibliografui S. Estreicheriui (Bibliografia polska, t. XXVIII, Kraków, 1930, s. 294); leidinį mini ir XVIII a. vidurio to paties Lukiškių dominikonų vienuolyno atstovas Tomas Grigalius Symakas 1755 m. veikale Prerogatywa zakonu kaznodziejskiego ", žr. šiame leidinyje spausdinamą R. Stankevičienės straipsnį. Žr. P. J. Geary, Furta Sacra. Thefs of Relicts in the Central Middle Ages, Princenton University Press, 1990, p. 33. Fontanna Mistyczna..., s. 16. Relacja o cudownym obrazie Najświętszej Maryi Panny, który w Wilnie na Bramie Ostrey przy kościele WW. OO. Karmelitów Bossych Zakonu Braci N. M. P. z Góry Karmelu pierwszej Obserwancji, nieustannemi słynie cudami. Z Historyi zakonnych Konventu Wileńskiego tychże Wielebnych Oyców Karmelitów Bossych zebrana<...> Wilno, druk Bazylianów, 1761; Skarbnica Niebieska od dawna y temi czasy otwarta przy obrazie Bogaradzice Maryey Panny w kościele Michała Świętego w Wilnie Panien Zakonych Francizska Fundacji Sapieżyńskiey, codziennemi, iawnemi autentycznemi, Cudami, ubogacona. Ku pocieszę sluszney wiernych Chrystusowych na świat wydana, W Wilnie w Drukarni Oyców Jezuitów Roku Pańskiego Sumariusz Cudownych łask Znakomitszych Naświętszey Panny Maryey Studentskiey w Kongregaciey Grodzieńskiej Ichmośćiów PP. Studentów, pod titulem Annucationis u WW. Oyców Societatis Jesu na rozżarzenie ufność utrapionych zebrany a za dozwoleniem Jaśnie Wielmożnego Przewielebnego Jegomości X. Aleksandra Kotowicza Biskupa do druku podany, Wilno druk J. S., Sparta Polska niezwyciężonemu łaskawości piersiami mocna, Panna Najświętsza Marya, w Cudownym Obrazie Miasta Stołecznego, Woiewodztwa Wolyńskiego w Kościele Łuckim dominikańskim, Cudami, łaskami, apparacyamiy innemi niezliczonemi dobrodziejstwami Boskiemi za Najświętszą swoia interpozycya konferowanemi, uciekaiacym się nabożnie ludziom, różnych paroxzymach na obronę wszech mocną ręką wystawiona. <...> W Zamościu, W drukarnie Akademickiej, G. Jurkowski, Morze litości y laski Bożey przepaściste z Rożanego-Stoku wylane Kwitnącemi codzień świeżo dobroczyństw powodziami wonnemi stany zatokami caiy świat Litewski oblewaiące <...>, w Wilnie druk. J. K. Mci W.W. X.X. Franciskanów, J. Delumeau, Skrzydła anioła. Poczucie bezpieczeństwa w duchowości człowieka Zachodu w dawnych czasach, Warszawa: Oficyna Wydawnicza Volumen, 1998, s B. Ward, Miracles and the medieval mind. Theory, Record and Event , Philadelphia: University of Pennsylvania Press, 1989, p. 24. P. Brown, Šventųjų kultas, Vilnius: Aidai, 1999, p ' Lukiškių dominikonų inventorių knygoje fiksuotos aukos Ma- 238