LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA

Transcription

1

2 ISSN Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas LIETUVOS METINĖ STRATEGINĖ APŽVALGA tomas Vilnius 2012

3 Redakcinė kolegija: Gintaras Bagdonas (Lietuvos karo akademija), Eitvydas Bajarūnas (Užsienio reikalų ministerija), Stefano Guzzini (Upsalos universitetas, Danijos tarptautinių santykių institutas), Algimantas Jankauskas (Vilniaus universitetas), Pertti L. Joenniemi (Danijos tarptautinių santykių institutas), Kimitaka Matsuzato (Hokaido universitetas, Japonija), Petr Kratochvil (Tarptautinių santykių institutas, Praha, Čekija), Šarūnas Liekis (Vytauto Didžiojo universitetas) Jūratė Novagrockienė (Lietuvos karo akademija, Vilniaus universitetas), Žaneta Ozoliņa (Latvijos universitetas), Andžej Pukšto (Vytauto Didžiojo universitetas), András Rácz (Vengrijos tarptautinių santykių institutas) Gintautas Surgailis (Lietuvos karo akademija), Vytautas Umbrasas (Krašto apsaugos ministerija), Egidijus Vareikis (Lietuvos Respublikos Seimas), Ramūnas Vilpišauskas (Vilniaus universitetas) Atsakingasis redaktorius: Gediminas Vitkus (Lietuvos karo akademija, Vilniaus universitetas) Kalbos redaktorė: Eulialija Stankevičienė Leidinys parengtas pagal Redakcinės kolegijos 2011 m. gegužės 26 d. posėdyje patvirtintą veiklos planą (protokolas Nr. 1) ir vadovaujantis 2011 m. gegužės 17 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko įsakymu Nr. V-550 Dėl mokslo darbo Lietuvos metinė strateginė ap-žvalga Leidinys leidžiamas lietuvių ir anglų kalbomis ir referuojamas šiose tarptautinėse duomenų bazėse: IBSS - International Bibliography of the Social Sciences IPSA International Political Science Abstracts EBSCO International Security and Counter Terrorism Reference Center ISN - International Relations and Security Network Lietuvos metinė strateginė apžvalga tai periodinis recenzuojamas mokslo leidinys, kuriame pristatomos kompleksiška ir nuolatinė iš esmės svarbių Lietuvos nacionaliniam saugumui pokyčių, kurie vyksta tarptautiniu sisteminiu, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu, analizė. Straipsnių autoriai, 2012 Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2012

4 Turinys Pratarmė...5 Globalios tarptautinės sistemos raidos tendencijos... 7 Arabų sukilimai ir Vakarų saugumo interesai: žvilgsnis iš Lietuvos Egidijus Gailiūnas...9 NATO 1999 m. ir 2010 m. strateginių koncepcijų lyginamoji analizė Martynas Zapolskis...33 Europos saugumo sistemos kaita Lietuvos pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai dilemos ir pamokos Tomas Janeliūnas...61 Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai bendros saugumo ir gynybos politikos srityje: galimybės ir uždaviniai Margarita Šešelgytė...89 Branduolinės energetikos plėtros Baltijos regione perspektyvos Arūnas Molis, Justina Gliebutė Lietuvos Rytų kaimynai Energetinis saugumas Baltijos Juodosios jūros regione: nesaugumo ištakos ir poveikis valstybėms Giedrius Česnakas Azerbaidžano saugumo strategijos dilema: energetikos politika ar teritorinis vientisumas? Laura Kirvelytė Trečiasis sektorius ir politinė komunikacija Baltarusijoje: 2010 m. prezidento rinkimų kampanijos atspindžiai socialinės politikos tematikoje Irmina Matonytė, Tatsiana Chulitskaya Nacionalinio saugumo aspektai Bevizio režimo tarp ES ir Rusijos poveikio vertinimas: Lietuvos atvejis Mindaugas Jurkynas,Vilija Gelažauskaitė Lietuvos politinės partijos: kovos dėl valdžios kanonizavimas, atsakomybės dekonstravimas ir vidinio saugumo aktualizavimas Vaidutis Laurėnas...275

5

6 Pratarmė 5 Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Strateginių tyrimų centras drauge su partneriais Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose pristato dešimtąjį Lietuvos metinės strateginės apžvalgos tomą, skirtą metų Lietuvos, Europos ir pasaulio saugumo politikos aktualijoms ir problemoms. Ir toliau, tęsdami susiklosčiusią tradiciją, žurnale skelbiamas studijas suskirstėme į keturias pagrindines dalis. Pirmąją dalį Globalios tarptautinės sistemos raidos tendencijos sudaro du darbai. Egidijus Gailiūnas, žvelgdamas iš Lietuvos, aptaria vieną iš ryškiausių 2011 metų politinių aktualijų, vadinamąjį arabų pavasarį, jo priežastis, pasekmes ir galimą poveikį Vakarų saugumo interesams. Antrojo darbo autorius Martynas Zapolskis, pasitelkęs teorinį kooperacinio saugumo sistemos modelį, analizuoja ir lygina 1999 m. ir 2010 m. NATO strategines koncepcijas, tokiu būdu siekdamas įvertinti svarbiausius Aljanso transformacijos pokyčius per pastarąjį dešimtmetį. Antroji leidinio dalis Europos saugumo sistemos kaita susideda iš trijų studijų. Pirmosios dvi skirtos su Lietuva susijusiems Europos institucijų veiklos aspektams aptarti. Tomas Janeliūnas pristato svarbiausias Lietuvos pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai 2011 metais dilemas ir pamokas. Kitas Margaritos Šešelgytės darbas, skirtas svarbiam būsimo 2013 metų Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai aspektui, nagrinėja įdomią ir svarbią kitų po Lisabonos sutarties įsigaliojimo Europos Sąjungai pirmininkavusių valstybių narių patirtį ES bendrosios saugumo ir gynybos politikos srityje. Trečiąjį šios leidinio dalies straipsnį Branduolinės energetikos plėtros Baltijos regione perspektyvos parašė Arūnas Molis ir Justina Gliebutė. Autoriai, siekdami įvertinti naujos atominės elektrinės pastatymo Lietuvoje perspektyvas ir galimą naudą, analizuoja branduolinės energetikos plėtrą Europoje ir visame pasaulyje lemiančius veiksnius. Trys įdomios studijos sudaro ir trečiąją leidinio dalį Lietuvos Rytų kaimynai. Giedrius Česnakas straipsnyje Energetinis saugumas Baltijos Juodosios jūros regione: nesaugumo ištakos ir poveikis valstybėms tęsia energetikos temą ir nagrinėja trijų Baltijos Juodosios jūros regiono valstybių (Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos) energetinio saugumo problemas naftos ir gamtinių dujų sektoriuose. Laura Kirvelytė analizuoja pagrindinę svarbios Pietų Kaukazo valstybės Azerbaidžano saugumo dilemą. Viena vertus, šalis jau beveik du dešimtmečius susiduria su teritorinio vientisumo problema dėl neišspręsto teritorinio konflikto su Armėnija. Kita vertus, pastaruoju metu Azerbaidžanas tampa vis svarbesniu žaidėju visos Europos energetikoje. Trečiąją šios dalies studiją Trečiasis sektorius

7 6 ir politinė komunikacija Baltarusijoje m. prezidento rinkimų kampanijos atspindžiai socialinės politikos tematikoje parengė Irmina Matonytė ir Tatsiana Chulitskaya. Ji skirta parodyti politinės komunikacijos ypatumams Baltarusijos nedemokratinio režimo aplinkoje. Tuo tikslu analizuojama politinė komunikacija socialinės politikos klausimais 2010 m. prezidento rinkimų kampanijos metu. Ketvirtoje Apžvalgos dalyje tradiciškai nagrinėjami aktualūs Lietuvos nacionalinio saugumo apsektai, problemos ir atvejai. Šį kartą skaitytojai turi galimybę susipažinti su dviem darbais. Mindaugas Jurkynas ir Vilija Gelažauskaitė parengė studiją, įvertinančią galimą bevizio režimo tarp ES ir Rusijos poveikį Lietuvai. Vaidutis Laurėnas analitinėje studijoje Lietuvos politinės partijos: kovos dėl valdžios kanonizavimas, atsakomybės dekonstravimas ir vidinio saugumo aktualizavimas nagrinėja svarbius Lietuvos politinių partijų veiklos ir vidinio saugumo dermės stokos aspektus. Linkime skaitytojams įdomios pažinties su naujomis tyrėjų studijomis. Nepamirškite, kad tiek šiuos, tiek ankstesnius Lietuvos metinės strateginės apžvalgos leidinius galite surasti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos interneto svetainėje. Taip pat ypač malonu pažymėti, kad toliau plečiasi Lietuvos metinės strateginės apžvalgos partnerių ratas. Nuo šių metų elektroninę angliškąją mūsų leidinio versiją pradeda publikuoti atviros prieigos portalas Versita Open, kuris šiuo metu apima jau daugiau kaip 200 įvairiems universitetams, institucijoms ir draugijoms priklausančių mokslinių žurnalų. Vilnius, 2012 sausis Atsakingasis redaktorius

8 Globalios tarptautinės sistemos raidos tendencijos

9

10 9 Egidijus Gailiūnas * Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas Arabų sukilimai ir Vakarų saugumo interesai: žvilgsnis iš Lietuvos 2011 m. sausį arabų šalyse kilusi sukilimų (neginkluotų ir ginkluotų) banga yra fenomenalus reiškinys. Ne veltui jam tarptautinėje informacinėje erdvėje skiriama ypač daug dėmesio. Iš tiesų panašaus masto politinių ir socialinių sukrėtimų arabų pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais nėra buvę. Neatsitiktinai daugelis Vakarų valstybių, kurių saugumo interesai buvo glaudžiai susiję su sukilimų apimtomis arabų šalimis, jiems prasidėjus jautėsi sutrikusios. Sumišę buvo įvairūs arabų šalimis besidomintys Vakarų saugumo ekspertai. Dar prieš kelis mėnesius iki sukilimų pradžios beveik niekas iš jų neprognozavo, kad artimiausiu metu arabų šalių laukia ypač dideli politiniai ir socialiniai sukrėtimai, didžiuliai saugumo situacijos tam tikrose arabų šalyse ir atitinkamuose regionuose pokyčiai. Netikėtai arabų sukilimų užklupti Vakarų saugumo ekspertai suskubo aiškintis, kokios tų sukilimų priežastys? Kokie veikėjai ir kokios jėgos už jų stovi? Iškeltas svarbus klausimas koks gali būti šių arabų sukilimų poveikis Vakarų interesams? Ar sukilimų apimtose šalyse keičiasi tik valdantys asmenys? Ar vyksta gilesni sisteminiai (revoliuciniai) pokyčiai, turėsiantys ilgalaikį strateginį poveikį Vakarams? Kol kas vienareikšmių atsakymų į šiuos klausimus nėra, nors tam tikras įžvalgas jau galima daryti. Straipsnyje yra analizuojami arabų sukilimai, jų priežastys, galimas poveikis Vakarų ir Lietuvos saugumo interesams. Keliamas klausimas kaip arabų sukilimai veikia ir gali paveikti Lietuvos nacionalinio saugumo interesus? Kiek įvykiai Tunise, Egipte, Libijoje, Sirijoje, Bahreine ir kitose arabų šalyse svarbūs Lietuvai? Ar iš tiesų galime ignoruoti tai, kas vyksta toli nuo Lietuvos sienų esančiuose regionuose? Įvadas Arabų valstybes arba Vidurio Rytų regioną 1 sunku būtų vadinti tradiciniais Lietuvos akademinės bendruomenės atstovų domėjimosi objektais. Įvykius arabų valstybėse analizuojantis ar tokios analizės siekiantis Lietuvos mokslinės bendruomenės atstovas rizikuoja likti nesuprastas. Kolegoms jis gali sudaryti šalies politinėse ir geopolitinėse realijose nesusigaudančio žmogaus įspūdį. Kita vertus, globalizacijos amžiuje Lietuvos akademinė bendruomenė negali Egidijus Gailiūnas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas. Adresas: Vokiečių g. 10, Vilnius; tel. (8 5) , el. paštas gegidijus@gmail.com 1 Šiame straipsnyje Šiaurės Afrika ir Persijos įlanka yra laikomi Vidurio Rytų regiono subregionais. Šiam, plačiau nei paprastai suprantamam, Vidurio Rytų regionui yra priskiriamos valstybės teritorijoje nuo Mauritanijos iki Pakistano.

11 10 apsiriboti ir iš tiesų neapsiriboja tik su valstybės vidaus politika bei kaimyninėmis šalimis susijusiais tyrimais. Suprantama, kad šiais laikais net geografiniu požiūriu tolimuose regionuose vykstantys politiniai įvykiai ir procesai gali labai greitai paveikti saugumo situaciją Lietuvoje, Europos Sąjungoje ar NATO m. rugsėjo 11 d. teroristiniai išpuoliai Niujorke ir Vašingtone, Vakarų inicijuotos karinės intervencijos į Afganistaną ir Iraką skatina Lietuvos mokslinės bendruomenės atstovus daugiau dėmesio skirti naujo tipo grėsmėms (pavyzdžiui, terorizmui) ir Vidurio Rytų regionui. Turint omenyje pastaruosius pokyčius, tokių įvykių, kaip arabų sukilimai, Lietuvos politologai ir tarptautinių santykių ekspertai negali nepastebėti. Pažymėtina, kad arabų sukilimai, kurie dar vadinami arabų pavasariu, arabų revoliucijomis, arabų pabudimu, intifadomis, pastaraisiais mėnesiais yra viena populiariausių diskusijų temų įvairių didžiųjų Vakarų valstybių akademiniuose sluoksniuose. Arabų sukilimai nėra eilinis įvykis tarptautinėje politinėje arenoje ir arabų pasaulyje m. pradžioje Vidurio Rytuose kilę sukilimai lyginami su 1848 m. Tautų pavasariu, 1989 m. įvykusia Berlyno sienos griūtimi ir prasidėjusiu Rytų Europos išsilaisvinimu nuo komunizmo, XXI a. pradžios spalvotosiomis revoliucijos. Tačiau, Habibo Maliko teigimu, istorinių analogijų arabų sukilimams paieškos yra bergždžias užsiėmimas. Pasak jo, arabų sukilimai unikalus reiškinys 2. Vidurio Rytuose nuvilnijusi sukilimų banga visus užklupo netikėtai. Panašu, kad net patys arabai jos nesitikėjo. Todėl nėra keista, kad kol kas galima rasti palyginti nedaug arabų sukilimams skirtos mokslinės literatūros. Kol kas palyginti mažai yra analizuotas galimas arabų sukilimų poveikis Vakarų saugumo interesams. Iš esmės nėra jokio bent kiek rimtesnio arabų sukilimų poveikio Lietuvos saugumo interesams vertinimo. Šio straipsnio tikslas išsiaiškinti galimą arabų sukilimų poveikį Vakarų ir Lietuvos saugumo interesams. Kaip arabų sukilimai paveiks Vakarų interesus Vidurio Rytuose? Kiek įvykiai Tunise, Egipte, Libijoje, Sirijoje, Bahreine ir kitose arabų šalyse svarbūs Lietuvai? Ar tai, kas vyksta toli nuo valstybinių sienų, Lietuvos visiškai neliečia? Atsakymų į šiuos klausimus paieškos pradedamos nuo trumpos to, kas vadinama arabų sukilimais, apžvalgos. 1. Arabų sukilimų anatomija Arabų sukilimų poveikio Vakarų interesams analizė sunkiai įsivaizduojama be pagrindinės informacijos apie jų pradžią, eigą, priežastis ir galimą poveikį 2 Malik H., Is It the Arab Spring?, USA: Johns Hopkins University, , bin/k/i/is_it_the_arab_spring_ pdf,

12 Vidurio Rytų regionui pateikimo. Taigi, ši straipsnio dalis yra savotiška arabų sukilimų anatomija. Tiesa, ji nėra ir negali būti išbaigta, nes arabų sukilimai yra tebevykstantys procesai. Simboline arabų sukilimų pradžia galima laikyti 2010 m. gruodžio 17 dieną. Tą dieną Tuniso Sidi Buzido miestelio gyventojas Mohamedas Bouazizis, protestuodamas prieš jo gatvės prekybos verslo žlugdymą ir žeminantį valdžios pareigūnų elgesį, nusprendė viešai susideginti 3. Iš pirmo žvilgsnio toks Bouazizio veiksmas, kurį lėmė ekonominės ir socialinės nuoskaudos, atrodė politiškai mažai reikšmingas. Tai buvo vieno asmens nevilties aktas. Jis įvyko ne Tuniso sostinėje, bet palyginti nedideliame miestelyje. Tunise, ir apskritai, Vidurio Rytuose tai buvo ne pirmas atvejis, kai protesto vardan žmogus viešai susidegina 4. Nė vienas prieš Bouazizį viešai susideginęs arabų protestuotojas nesusilaukė ypač didelio žiniasklaidos susidomėjimo. Tačiau Bouazizio nevilties aktas netikėtai sukėlė politiškai ir strategiškai svarbių bei sunkiai prognozuojamų įvykių, sukrėtusių visą Vidurio Rytų regioną, grandinę. Bouazizis tapo sukilimų prieš Vidurio Rytų regiono valstybėse įsitvirtinusius autokratinius režimus, kurie draudžia masinius protestus ir politinį aktyvumą apskritai, simboliu. Jo pasipriešinimo aktas paskatino didelio masto protestus Tunise, o pastarieji politinius neramumus teritorijoje nuo Mauritanijos iki Omano. Bouazizio dėka po kelių dešimtmečių pertraukos paprasti arabų valstybių gyventojai vėl pasijautė esantys aktyvūs politinio gyvenimo dalyviai m. sausį, po musulmonams svarbių penktadieninių maldų, Alžyre, Bahreine, Gazos ruože, Irake, Jemene, Maroke, Omane, Sirijoje pradėtos rengti vadinamosios pykčio dienos demonstracijos prieš valdžią. Kovo pradžioje įvairaus pobūdžio politiniai neramumai vyko 16 iš 22 Arabų lygos šalių 6. Sausio 14 dieną iš Tuniso prezidento posto dėl kilusių masinių protestų pasitraukė 23 metus šią šalį valdęs Zine as El Abidine as Ben Ali. Tuniso protestuotojų sėkmės paskatinti egiptiečiai pasiekė, kad vasario 11 d., po beveik 30 metų trukusio valdymo, iš Egipto prezidento posto atsistatydintų Hosnis Mubarakas. Vidurio Rytų valstybes apėmę neramumai išgąsdino daugelį diktatorių, tačiau ne visiems jiems protestai baigėsi taip skaudžiai kaip Ben Ali ir Mubarakui. Nedideli neramumai, kurie 2011 m. pradžioje užfiksuoti Irake, Jordanijoje, Maroke ir Omane, šių valstybių vadovams ypač didelių problemų nesukėlė. Politiniais 11 3 Dėl patirtų sužalojimų Bouazizis 2011 m. sausio 4 dieną ligoninėje mirė. 4 Žr.: Ryan Y., How Tunisia s revolution began, Al Jazeera English, , indepth/features/2011/01/ html, Corm G., Is this an Arab spring?, Le Monde Diplomatique, , com/2011/04/02arabspring, Fakhro E., Hokayem E., Waking the Arabs, Survival, 53(2), April May 2011, p. 21.

13 12 neramumais Vidurio Rytuose rimtai susirūpinęs Saudo Arabiją valdantis Saudų klanas iš sudėtingos situacijos irgi išsisuko. Saudų klanas kaip gynybos nuo protestuotojų priemones panaudojo naftos dolerius, vahabizmo ideologiją ir viduramžiškų bausmių taikymo, remiantis šariatu (arab. šaria) praktiką 7. Tik prasidėjus sukilimams Saudų klanas skyrė dešimtis milijardų dolerių naujų gyvenamųjų namų statybai, nedarbo lygio mažinimui ir sveikatos apsaugos sistemos gerinimui m. pradžioje daugelyje Vidurio Rytų valstybių protestus rengė paprasti civiliai gyventojai. Protestai dažniausiai vyko ir baigėsi taikiai. Tačiau taip buvo ne visur. Kai kuriose Vidurio Rytų valstybėse demonstracijos prieš valdžią baigėsi autokratiniams režimams lojalių saugumo pajėgų ir sukilėlių susirėmimais. Vasario viduryje daugiau nei 40 metų šalį valdantis Muammaras Gaddafis nutarė nesiremti Ben Ali ir Mubarako paliktu pavyzdžiu taikiai atsisakyti valdžios. Gaddafis pasiryžo su jo valdymu nepatenkintais protestuotojais susidoroti jėga. Tokio jo sprendimo rezultatas šalį į dvi stovyklas padalijęs pilietinis karas. Gaddafio pasirinktu keliu netrukus nusekė Sirijos prezidentas Bashiras Al-Assadas, 40 metų šią šalį valdančio Assadų klano atstovas. Jis prieš sukilusius Sirijos gyventojus, kurių didžioji dalis beginkliai civiliai, irgi pasiuntė tankus. Tokią Gaddafio ir Al-Assado reakciją į politinių permainų siekiančius protestuotojus, galėjo paskatinti sėkmingas Bahreino valdančiojo elito, kurį iš esmės sudaro sunitai, susidorojimas su šalies gyventojų daugumą sudarančiais ir tam tikrais valdžios sprendimais nepatenkintais šiitais m. gegužę arabų sukilimai ėmė strigti. Vidurio Rytų valstybes valdantys karaliai, emyrai ir sultonai pradėjo palyginti sėkmingą kontrpuolimą. Jo tikslas užkirsti kelią valdžios pasikeitimams, panašiems į įvykusius Tunise ir Egipte. Sukilimai Vidurio Rytuose ėmė slopti ir dėl vis labiau juntamo sukilėlių nuovargio. Pastebimos tendencijos, kad sukilėliai vis dažniau pradeda abejoti taikių protestų efektyvumu. Be to, prievartos naudojimas darosi beveik neatskiriamu naujų politinių protestų palydovu. Arabų sukilimai neturi aiškių lyderių. Dauguma jų prasidėjo be nurodymus dalijančių organizacinių centrų ir griežto politinio koordinavimo. Daugeliu atveju protestai vyko net be tradiciškai režimams oponuojančių politinių grupių aktyvaus dalyvavimo 9. Svarbų vaidmenį arabų sukilimuose (ypač Egipto atveju) suvaidino socialiniai tinklai Facebook ir Twitter. Jie turėjo įtakos sukilimų intensyvumui ir 7 Malik H., Is It the Arab Spring?, USA: Johns Hopkins University, ,, bin/k/i/is_it_the_arab_spring_ pdf, Joshi S., Reflections on the Arab Revolutions: Order, Democracy and Western Policy, The RUSI Journal, 156(2), April/May 2011, p Cheterian V., The Arab Revolt: Roots and Perspectives, GCSP Policy Paper n 11, February 2011,

14 plitimo regione greičiui. Tačiau Facebook ir Twitter įtakos arabų sukilimams nederėtų pervertinti. Sukilimų metu ne mažiau svarbų vaidmenį atliko informacija, perduodama mobiliaisiais telefonais 10 ir palydovinės televizijos, daugiausia Al Jazeera ir Al Arabiya, kanalais. Be to, naujausiomis technologijomis arabų sukilimų metu sėkmingai naudojosi ir autokratiniai režimai. Mobiliuosius telefonus ir Facebook autokratiniai režimai sugebėjo išnaudoti kaip oponentų identifikavimo ir sekimo instrumentus. Arabų sukilimų analizė sunkiai įsivaizduojama be klausimo, kas iš tiesų yra arabų sukilėliai, pateikimo. Kas drįso sukilti prieš Vidurio Rytų valstybes dešimtmečiais valdančius diktatorius? Pasak pačių diktatorių, sukilėliai yra nusikaltėliai, fundamentalistai, ekstremistai ir teroristai. Remiantis arabų sukilimus analizuojančiais ekspertais, sukilėliai yra jaunimas, bedarbiai, paprasti darbininkai, profsąjungų nariai, Vakarų liberalioms vertybėms prijaučiantys asmenys, viduriniosios klasės atstovai, menininkai, intelektualai, feministės, žemdirbiai ir su Al-Qaeda susiję teroristai. Iš tiesų sukilėliai yra marga publika. Pavyzdžiui, Libijos sukilėlių suformuotai Pereinamajai nacionalinei tarybai priklauso religiniai konservatoriai, liberalai ir socialdemokratines vertybes ginantys asmenys 11. Kiekvienoje sukilusioje Vidurio Rytų valstybėje protestuotojų branduolį sudaranti grupė yra savita. Egipte tokia grupė yra naujausias technologijas įvaldęs jaunimas, Bahreine sunitų valdymu nepatenkinti vietos šiitai, Sirijoje alavitų valdymu nepatenkinti vietos sunitai. Mika Aaltola ir Timo Behras visus sukilėlius apibendrintai apibūdina kaip žmones, išaugusius vargingomis sąlygomis, paveiktus radikalių religinių idėjų ir totalitarizmo 12. Vienu sakiniu galima sakyti, kad arabų sukilimus lėmė nesuskaitoma daugybė ilgalaikių ir trumpalaikių socialinių, ekonominių, politinių ir religinių veiksnių. Įvairūs arabų sukilimus analizuojantys ekspertai nurodo įvairias sukilimų priežastis. Tarp gausybės sukilimus lėmusių ar paskatinusių priežasčių minimos: didėjanti ekonominė nelygybė, kartų kaita, globali finansinė ir ekonominė krizė, korupcija, efektyvaus valdymo nebuvimas, režimų nesugebėjimas patenkinti didėjančių gyventojų lūkesčių, politinės represijos, spartus gyventojų skaičiaus augimas, didelis nedarbas, žemi atlyginimai, spartus maisto produktų ir būtiniausių vartojimo prekių kainų kilimas, klimato kaita. Įdomu pažymėti, kad Vidurio Rytų regiono valstybėms būdingos problemos, kurios sudaro palankias sąlygas sukilimams prasiveržti, gerai žinomos palyginti seniai Galimybę naudotis internetu turi mažiau nei ketvirtadalis egiptiečių. Tačiau mobiliuosius telefonus turi maždaug 80 proc. egiptiečių. Žr.: Sharekh A., Reform and Rebirth in the Middle East, Survival, 53(2), April May 2011, p Genugten S., Libya after Gadhafi, Survival, 53(3), June July 2011, p Aaltola M., Behr T., The Arab Uprising: Causes, Prospects and Implications, The Finish Institute of International Affairs Briefing Paper 76, March 2011,

15 m. paskelbtame Jungtinių Tautų vystymo programos dokumente teigiama, kad arabų valstybėse pastebimas skurdas, netolygus ekonominis augimas, vandens trūkumas, maisto stygius, neigiamos klimato kaitos pasekmės, lyčių lygybės principo nesilaikymas, neigiamas karinių konfliktų poveikis valstybių pažangai, politinės laisvės varžymai 13. Dokumente pažymima, kad arabų šalyse reikia aktyviau siekti teisės viršenybės ir valdžių atskyrimo principų taikymo, aktyvesnio politinio dalyvavimo. Kalbant apie arabų sukilimus apibendrintai, galima nurodyti bendras sukilimus Vidurio Rytuose lėmusias priežastis. Tai, kad bendrų priežasčių būta, liudija greitas protestų išplitimas visame Vidurio Rytų regione. Visoms sukilimų apimtoms arabų valstybėms būdinga, kad: pirma, pagal amžiaus vidurkį jų gyventojai yra labai jauni (žr. 1 lentelę); antra, daugelis jaunų arabų valstybių gyventojų neturi darbo ir nemato jokių geresnio gyvenimo perspektyvų 14. Aaltola ir Behras teigia, kad sukilimus Vidurio Rytuose 2011 m. lėmė trys priežastys, kurias jie vadina deficitais ekonominis, laisvių ir orumo 15. Orumo deficitas šiuo atveju suprantamas kaip valdančiųjų pagarbos valdomiesiems stygius ir garbės nedaranti arabų valstybių veikla tarptautinėje politinėje arenoje (omenyje turimas kai kurių arabų valstybių pataikavimas Vakarams). Emmanuelio Toddo teigimu, sukilimus lėmę trys veiksniai yra visame regione pastebimas spartus raštingų žmonių (ypač moterų) skaičiaus didėjimas, mažėjantis gimstamumas 16 ir dažnėjantis endogamijos praktikos atsisakymas 17. Žinoma, kiekvieną sukilimą galima analizuoti ir kaip atskirą atvejį su unikaliu sukilimą lėmusių priežasčių deriniu. Tokią analizę galima pagrįsti tuo, kad vadinamasis arabų blokas iš tiesų nėra toks homogeniškas, kaip kartais atrodo. Arabų valstybės tarpusavyje skiriasi pagal įvairius kriterijus (žr. 1 lentelę). Vienos yra labai turtingos (Bahreinas, Saudo Arabija, Libija), o kitos skurdžios (Jemenas). Vienose Vidurio Rytų regiono valstybėse piliečiai turi palyginti daug politinių teisių ir laisvių (Irakas, Marokas, Jordanija), o kitose mažai (Saudo Arabija, Libija, 13 Plačiau žr.: United Nations Development Programme, Arab Human Development Report 2002, New York: UNDP Regional Bureau for Arab States, 2002, pdf, Siekiant spręsti jaunų žmonių nedarbo problemą, per artimiausią dešimtmetį arabų šalys turėtų sukurti beveik 51 mln. naujų darbo vietų. Cheterian V., The Arab Revolt: Roots and Perspectives, GCSP Policy Paper n 11, February 2011, Aaltola M., Behr T., The Arab Uprising: Causes, Prospects and Implications, The Finish Institute of International Affairs Briefing Paper 76, March 2011, m. vienai arabų valstybės moteriai vidutiniškai tekdavo 7,5 vaiko, o 2005 m. 3,5. Leick R., A Look at the Root Causes of the Arab Revolution: Rising Literacy and a Shrinking Birth Rate Spiegel Interview with French social scientist Emmanuel Todd, Spiegel Online International, , Leick R., A Look at the Root Causes of the Arab Revolution: Rising Literacy and a Shrinking Birth Rate Spiegel Interview with French social scientist Emmanuel Todd, Spiegel Online International, ,

16 Sirija). Vienose arabų valstybėse yra daugiau korupcijos (Irakas, Jemenas, Libija), o kitose mažiau (Bahreinas, Jordanija). 1 lentelė. Kai kurių Vidurio Rytų regiono valstybių charakteristikos Bendrosios nacionalinės Valstybės vieta Valstybės vieta pajamos vienam gyventojų Vidutinis pagal pagal korupcijos suvokimo centas **** Bedarbių pro- Valstybė demokratijos gyventojui JAV amžius ***** lygį šalyje * doleriais / GNI per capita ** indeksą *** Alžyras ,6 Bahreinas ,9 Egiptas ,3 Irakas ,3 20,9 Jemenas ,1 Jordanija ,5 22,1 Libija ,5 Marokas ,1 26,9 Saudo Arabija ,8 25,3 Sirija ,3 21,9 Tunisas Iš visų arabų sukilimams įtaką dariusių veiksnių vertėtų išskirti klimato kaitą. Vidurio Rytų regionas yra ypač jautrus maisto kainoms, kurioms tiesioginę įtaką daro klimato kaita, t.y. globalus klimato atšilimas. Vienam Vidurio Rytų regiono gyventojui importuojamo maisto tenka daugiau nei bet kurio kito pasaulio regiono 18. Maisto produktų (ypač cukraus, pieno ir duonos) kainų augimas buvo viena pagrindinių priežasčių, 2011 m. pradžioje išvedusių į gatves Alžyro ir Tuniso protestuotojus. Todėl Sarah Johnstone ir Jeffrey Mazo pagrįstai gali teigti, kad klimato kaita (globalus atšilimas) nesukėlė arabų pavasario, tačiau paskatino ankstesnę jo pradžią Johnstone S., Mazo J., Global Warming and the Arab Spring, Survival, 53(2), April May 2011, p. 13. * Kuo didesnis skaičius, tuo valstybė mažiau demokratiška. Šaltinis: The Economist Intelligence Unit, Democracy Index 2010, ** Šaltinis: The World Bank, GNI per capita, *** Kuo didesnis skaičius, tuo didesnė korupcija. Šaltinis: Transparency International, Corruption Perceptions Index 2010 Results, **** Šaltinis: Central Intelligence Agency, The World Factbook, ***** Šaltinis: Central Intelligence Agency, The World Factbook,

17 16 Arabų sukilimai ir jų baigtis sunkiai prognozuojami. Kiekvienas sukilimas yra procesas, kuris pasižymi tam tikromis ypatybėmis. Arabų sukilimai šiuo metu tebevykstantys procesai. Be to, svarbu prisiminti, kad sukilimuose, kaip procesuose, dalyvauja mažiausiai dvi pusės. Jų veiksmai, kurie kartais sunkiai suprantami ir paaiškinami, lemia galutinį sukilimų rezultatą. Tikrosios arabų sukilimų pasekmės gali pasimatyti tik po kelių dešimtmečių. Kol kas aišku tik tiek, kad Vidurio Rytuose vyksta strategiškai svarbios permainos. Jos keičia politinę ir geopolitinę situaciją visame regione. Iš pirmo žvilgsnio arabų sukilimai primena XX a. demokratizacijos bangas Azijoje, Lotynų Amerikoje, Europoje ir Afrikoje. Daugelis arabų protestuotojų jauni, atstovaujantys viduriniajai klasei ir sugebantys naudotis naujausiomis technologijomis. Tačiau nederėtų užbėgti įvykiams už akių ir jau šiandien sakyti, kad arabų sukilimai į Vidurio Rytų regioną atneš daugiau demokratijos. Didelė dalis protestuotojų nėra Vakarų vertybių ir Vakarų sukurtos tarptautinės sistemos rėmėjai. Norint pasakyti daugiau apie Vidurio Rytų demokratizacijos perspektyvas, kiekvieno sukilimo Vidurio Rytuose atveju reikėtų kelti klausimą koks yra sukilėlių tikslas? Deja, dažnai į šį klausimą labai sudėtinga surasti atsakymą. Į gatves Vidurio Rytų valstybėse išėjo daug žmonių, jaučiančių skirtingas politines, ekonomines ir socialines nuoskaudas. Vieniems norisi daugiau demokratijos ir liberalesnės santvarkos, antriems ekonominių reformų, tretiems socialinių pokyčių, ketvirtiems visų minėtų dalykų ar tiesiog permainų. Kol kas sunku tiksliai pasakyti, ko iš tiesų nori sukilę Libijos arba Sirijos gyventojai. Ar jie nori demokratijos? Šiuo metu būtų labai rizikinga pateikti teigiamą atsakymą į šį klausimą. Daugelyje arabų šalių, kuriose 2011 m. pradžioje vyko masiniai protestai, buvę nedemokratiniai režimai tebeegzistuoja. Net Tuniso ir Egipto sukilėlių pergalės prieš diktatorius negarantuoja, kad šiose valstybėse bus daugiau demokratijos. Valstybės vadovo pakeitimas dar nereiškia gilios viso režimo transformacijos. Diktatorių nuvertimas tėra pirmas žingsnis galimų didesnių politinių pokyčių link. Tunise ir Egipte šiuo metu svarbiausias politinio žaidimo dalyvis kariuomenė, o politinę galią įgiję kariškiai retai būna dideli liberalai ir demokratinės santvarkos šalininkai. Pažymėtina, kad po Mubarako nuvertimo Egipto kariuomenė vykdė savavališkus areštus ir kankino suimtuosius m. kovo pabaigoje kariuomenė Egipte uždraudė rengti bet kokias demonstracijas. Po sukilimų demokratijos lygis Vidurio Rytuose gali net sumažėti. Persijos įlankos šalių bendradarbiavimo tarybos valstybės narės (Bahreinas, JAE, Kataras, Kuveitas, Omanas, Saudo Arabija) jau dabar siekia griežtesnės savo visuomenių kontrolės. Šių valstybių didžiuosiuose miestuose montuojamos naujos vaizdo 19 Joshi S., Reflections on the Arab Revolutions: Order, Democracy and Western Policy, The RUSI Journal, 156(2), April/May 2011, p. 64.

18 stebėjimo kameros, žmonės raginami pranešti policijai apie kiekvieną valdžią kritikuojantį asmenį 20. Daugelis Vidurio Rytų valstybių rodo didelį norą griežčiau kontroliuoti interneto vartotojus ir socialinių tinklų veiklą. Žvelgiant į ateitį ir vertinant tikėtiną arabų sukilimų baigtį, galima išskirti mažiausiai tris scenarijus. Vienas iš jų Tianmenio aikštės tragedija žiaurus susidorojimas su permainų siekiančiais demonstrantais. Susidorojimo su protestuotojais kelią pasirinko Bahreino, Libijos, Sirijos ir iš dalies Jemeno vadovai. Šis scenarijus gali baigtis pilietiniu karu, o pastarasis diktatoriams palankaus status quo atkūrimu arba sukilėlių pergale ir rimtais politinės sistemos pokyčiais. Antrasis scenarijus paviršinės kosmetinės reformos. Pagal šį scenarijų autokratiniai režimai įgyvendina nedideles politines reformas, tačiau nesiima spręsti esminių problemų. Toks scenarijus atitinka Alžyro, Jordanijos, Maroko, Omano ir Saudo Arabijos valdančiųjų elgesį. Trečiasis scenarijus Turkijos kelias. Daugelis ekspertų pažymi, kad protestuotojai Vidurio Rytuose palankiai vertina Turkijos politinę sistemą, kurioje yra demokratijos bruožų, bet didelė politinė galia svarbiausiais strateginiais klausimais sutelkta generolų rankose. Ekspertų vertinimu, labiausiai tikėtina, kad Turkijos kelio scenarijų bus bandoma įgyvendinti Tunise ir Egipte. Taigi, Tunise prasidėję arabų sukilimai turi panašumų, tačiau jiems būdingi ir svarbūs skirtumai. Tolesnė arabų sukilimų eiga sunkiai prognozuojama. Svarbiausios jų pasekmės Vidurio Rytų regionui gali paaiškėti tik po kelių dešimtmečių. Sukilėlių pergalės Tunise ir Egipte negarantuoja, kad šiose šalyse įvyks esminiai politinių sistemų pokyčiai ir bus daugiau demokratijos. Arabų sukilimų metu iškilusios naujos politinės jėgos pačios gali būti nuverstos naujos sukilimų bangos, jei nesugebės sėkmingai spręsti įsisenėjusių politinių, ekonominių ir socialinių problemų Arabų sukilimų poveikis Vakarų saugumo interesams Šį skyrių verta pradėti nuo trumpos Vakarų (NATO ir ES valstybių) interesų Vidurio Rytų regione apžvalgos. Remiantis Samueliu P. Huntingtonu, esminis Vakarų interesas, kuris taip pat aktualus kalbant ir apie Vidurio Rytų regioną, yra Vakarų civilizacijos dominavimo pasaulyje išsaugojimas 21. Siekdami šio tikslo, Vakarai turi kontroliuoti situaciją kituose regionuose taip, kad jie nekeltų grėsmės Vakarų saugumui. Paprastai tariant, nė vienas Vakarų valstybės politinis lyderis 20 Smoltczyk A., Windfuhr V., Arab Spring Stalls, Spiegel Online International, , spiegel.de/international/world/0,1518,762861,00.html, Huntington S. P., The Clash of Civilizations?, Foreign Affairs, 72(3), 1993, p. 40.

19 18 nenorėtų matyti kažko panašaus į Vienos apsiaustį, kurią XVI a. buvo surengusi Osmanų imperijos kariuomenė. Žinoma, Huntingtono civilizacijų susidūrimo teoriją reikia vertinti kritiškai. Arabų sukilimų eiga ir pobūdis, remiantis Huntingtono teorija, sunkiai paaiškinami. Kita vertus, didžiųjų Vakarų valstybių siekis kontroliuoti politinius įvykius ir procesus Vidurio Rytuose yra vieša paslaptis. Remiantis Fredu Halliday, 1942 m. Didžioji Britanija privertė atsistatydinti Egipto premjerą Ali Mahirą, 1949 m. CŽV prisidėjo prie karinių perversmų Sirijoje organizavimo, 1953 m. amerikiečių ir britų slaptosios tarnybos organizavo Irano premjero Mohammado Mosaddegho nuvertimą, 1956 m. britų ir prancūzų karinės pajėgos kartu su Izraeliu dalyvavo karinėje operacijoje prieš Egiptą 22. Be to, vertėtų prisiminti istoriją ir faktą, kad nuo Osmanų imperijos žlugimo iki Antrojo pasaulinio karo situaciją Vidurio Rytuose iš esmės visiškai kontroliavo didžiosios Europos valstybės. Vakarų saugumas su Vidurio Rytais glaudžiai susijęs dėl įvairių priežasčių. Viena jų geografinis Vidurio Rytų regiono artumas Vakarams. Vakarų civilizacijai priklausančios Pietų Europos valstybės turi sienas su Vidurio Rytų regiono valstybėmis. Vakarai Vidurio Rytuose nuo seno turi įvairių ekonominių interesų. Vidurio Rytai yra Vakarams svarbus energetinių išteklių šaltinis. Nuo šio regiono naftos buvo ir yra priklausoma Vakarų ekonominė bei komercinė gerovė 23. Turtingos Vidurio Rytų valstybės po Antrojo pasaulinio karo yra vakariečių geidžiamos kaip jų pagamintos ginkluotės pirkėjos. Vidurio Rytų regionas Vakarams svarbus dėl didelio iš šio regiono į Vakarus (pirmiausia ES valstybes) atvykstančio emigrantų srauto. Pastarąjį dešimtmetį Vidurio Rytų regionas Vakarams ypač svarbus dėl vadinamojo karo prieš terorą. Šis regionas yra įvairių antivakarietiškų religinių teroristinių grupių veikimo centras. Vidurio Rytų regionas Vakarus domina kaip vakarietiškų politinių ir ekonominių vertybių skleidimo zona 24. Vienas svarbiausių JAV, galingiausios Vakarų valstybės, interesų Vidurio Rytuose Izraelio saugumo ir ekonominės gerovės užtikrinimas 25. Verta prisiminti, kad šaltojo karo metais Vidurio Rytai buvo geopolitiniu požiūriu ypač svarbi Vakarų ir Sovietų Sąjungos kovos dėl įtakos arena. XX a. antroje pusėje ir XXI a. pradžioje Vakarų interesus Vidurio Rytuose dažniausiai gynė arba Vakarams naudingą jėgų balansą palaikė Izraelis, regione ir 22 Halliday F., The Middle East in International Relations: Power, Politics and Ideology, US: Cambridge University Press, 2005, p Milton-Edwards B., Hinchcliffe P., Conflicts in the Middle East since 1945, Third edition, UK: Routledge, 2008, p Huntington S. P., The Clash of Civilizations?, Foreign Affairs, 72(3), 1993, p Milton-Edwards B., Hinchcliffe P., Conflicts in the Middle East since 1945, Third edition, UK: Routledge, 2008, p

20 jo prieigose dislokuoti amerikiečių kariai bei autokratiniai musulmoniškų valstybių vadovai. Vakarams lojalią užsienio politiką vykdantys diktatoriai buvo naudingi ir reikalingi. Veikdami per juos Vakarai buvo mažiau pastebimi. Vietos diktatoriais sumaniai manipuliuojančius Vakarus buvo sunku kaltinti dėl tiesioginio kišimosi į Vidurio Rytų valstybių reikalus. Todėl natūralu, kad iki arabų sukilimų galingiausių Vakarų valstybių vadovai ilgai nemąstydavo ir, siekdami sau palankaus stabilumo, regione glaudžiai bendradarbiaudavo su autokratinių režimų vadovais 26. Remiantis Shashanku Joshi, įgyvendindami savo interesus Vidurio Rytuose, Vakarai nuolat sprendžia trilemą 27. Kas jiems svarbiau? Stabilumas, demokratija ar Vakarams lojali arabų valstybių užsienio politika? Joshi pripažįsta, kad iki arabų sukilimų Vakarai prioritetą dažniausiai teikė stabilumui ir provakarietiškai arabų valstybių užsienio politikai, o ne demokratijai. XX a. demokratijos sklaida Vidurio Rytuose Vakarų valstybių iš esmės nedomino. Remiantis Rashidu Khalidi, Vakarai nebuvo suinteresuoti demokratijos sklaida Vidurio Rytuose. Priešingai demokratijos apraiškas Vidurio Rytuose Vakarai dažnai sąmoningai slopino 28. Jiems buvo palankiau tvarkyti reikalus su lengvai manipuliuojamais ir prognozuojamais autokratiniais vadovais nei daugiau demokratijos siekiančiais lyderiais, kurie turi atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Vakarų politiką Vidurio Rytuose planuojančius strategus dažniausiai mažai jaudino šio regiono valstybių vidaus politika. Vardan stabilumo Vidurio Rytuose buvo galima nepastebėti šio regiono autokratinių režimų trūkumų valdančiuosiuose sluoksniuose klestinčios korupcijos, žmogaus ir piliečio teisių varžymo, vietinių saugumo ir žvalgybos tarnybų siautėjimo. Jei Vakarų valstybėse kažkas dėl bendradarbiavimo su diktatoriais imdavo kritikuoti vietos politinius lyderius, tai jie visada rasdavo pasiteisinimą bendradarbiavimas su Vidurio Rytų valstybių diktatoriais yra būtinas, nes tik jis garantuoja nenutrūkstamą naftos tekėjimą į Vakarus ir užkerta kelią radikalių islamistų įsigalėjimui 29. Vakarų interesai ir dešimtmečius trukęs bendradarbiavimas su Vidurio Rytų autokratiniais politiniais lyderiais paaiškina, kodėl daugelis Vakarų valstybių vadovų tik prasidėjus arabų sukilimams atrodė pasimetę. Daugelis didžiųjų Vakarų valstybių lyderių ilgai delsė išsakyti savo paramą net tiems arabų sukilėliams, kurie atvirai skelbė savo šalyse siekiantys daugiau Vakarų tipo demokratijos. Vakarų strategams Cheterian V., The Arab Revolt: Roots and Perspectives, GCSP Policy Paper n 11, February 2011, Joshi S., Reflections on the Arab Revolutions: Order, Democracy and Western Policy, The RUSI Journal, 156(2), April/May 2011, p Rashid Khalidi, The Arab Spring, The Nation, 292(12), , p Joshi S., Reflections on the Arab Revolutions: Order, Democracy and Western Policy, The RUSI Journal, 156(2), April/May 2011, p. 62.

21 20 reikėjo laiko pergalvoti ilgametę politiką Vidurio Rytų valstybių atžvilgiu. Kaip bus su Vakarų interesų užtikrinimu, jei lengvai manipuliuojamus ir prognozuojamus Vidurio Rytų diktatorius pakeis neaiškūs nauji politiniai žaidėjai? Taigi, tik prasidėjus sukilimams oficialūs asmenys Vašingtone, Londone, Paryžiuje ir Briuselyje tylėjo. Jų tylėjimą galima suprasti. Vidurio Rytų diktatoriai savo sukauptus turtus laikė Vakarų valstybėse esančiuose bankuose. Prancūzijos politiniai lyderiai palaikė artimus ryšius su Tuniso autokratinio lyderio aplinkos žmonėmis m. lapkritį 2011 m. vasarį Prancūzijos užsienio ir Europos reikalų ministrės pareigas ėjusi Michele Alliot-Marie skraidė Ben Ali aplinkos žmonėms priklausančiais privačiais lėktuvais. Tik prasidėjus neramumams Tunise ji Ben Ali siūlė kovojant su protestuotojais pasinaudoti Prancūzijos saugumo pajėgų atstovų pagalba 30. Prancūzijos premjeras Francois Fillonas naudojosi Egipto lyderio Mubarako svetingumu 31. Iki arabų sukilimų Prancūzija pelningai pardavinėjo ginkluotę Gaddafio valdomai Libijai. Didžioji Britanija savo ginkluotę pardavinėjo Persijos įlankos autokratiniams režimams. Britų gaminamą ginkluotę premjeras Davidas Cameronas Persijos įlankos valstybių autokratiniams vadovams siūlė įsigyti ir 2011 m. vasarį vykusių oficialių vizitų metu 32. JAV su Mubarako režimu dešimtmečius glaudžiai bendradarbiavo įvairiais politiniais, kariniais ir ekonominiais klausimais. Kiekvienais metais Mubarako valdomam Egiptui JAV skirdavo karinės pagalbos už maždaug 1,5 mlrd. dolerių. Likus dviem savaitėms iki priverstinio Mubarako atsistatydinimo JAV viceprezidentas Joe Bidenas Egipto vadovą vadino Amerikos sąjungininku ir atsakingu politiniu lyderiu. Jis siūlė Mubarako daugiau nebevadinti diktatoriumi 33. JAV ir Egipto bendradarbiavimas saugumo klausimais tapo ypač intensyvus po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone. Egipto saugumo tarnybos daug padėjo amerikiečiams sulaikant ir tardant įtariamus teroristus 34. Egiptas buvo svarbi JAV užsienio politikos interesams tarnaujančios aljansų sistemos Vidurio Rytuose dalis. Ši valstybė užėmė strategiškai svarbią vietą JAV suburtame Iranui priešiškų Vidurio Rytų regiono valstybių bloke. Mubarako valdomas Egiptas palaikė gerus santykius su JAV protežė (pranc. protégé) regione 30 Joshi S., Reflections on the Arab Revolutions: Order, Democracy and Western Policy, The RUSI Journal, 156(2), April/May 2011, p Cheterian V., The Arab Revolt: Roots and Perspectives, GCSP Policy Paper n 11, February 2011, Joshi S., Reflections on the Arab Revolutions: Order, Democracy and Western Policy, The RUSI Journal, 156(2), April/May 2011, p The Christian Science Monitor, Joe Biden says Egypt s Mubarak no dictator, he shouldn t step down..., USA: The Christian Science Monitor, , Cheterian V., The Arab Revolt: Roots and Perspectives, GCSP Policy Paper n 11, February 2011,

22 Izraeliu. Todėl kiti JAV sąjungininkai Vidurio Rytuose akylai stebėjo Vašingtono elgesį su Mubaraku sukilimo Egipte metu. Skubota ir gerai neapgalvota Vašingtono reakcija į arabų sukilimus galėjo lengvai sugriauti visą proamerikietišką aljansų sistemą Vidurio Rytuose, kurią JAV sunkiai kūrė dešimtmečiais 35. JAV, galingiausios Vakarų valstybės, reakcija į arabų sukilimus virto vadinamąja Obamos doktrina. Vertėtų pažymėti, kad šios doktrinos paieškos pradėtos dar gerokai prieš arabų sukilimų pradžią. Doktrinos ištakomis galima laikyti Obamos prezidentinę rinkimų kampaniją, kuri oficialiai pradėta 2007 m. vasarį. Pagrindus šiai doktrinai padėjo 2009 m. birželio 4 d. prezidento Obamos pasakyta kalba Kaire, skirta JAV santykių su musulmonų bendruomenėmis peržiūrėjimui. Iš esmės Obamos doktrina yra bandymas santykiuose su musulmonais atsiriboti nuo buvusio prezidento George o W. Busho užsienio politikos doktrinos. Buvęs JAV prezidentas demokratijos sklaidą Vidurio Rytuose buvo iš esmės sutapatinęs su nedemokratinių režimų keitimo politika, kuri rėmėsi Amerikos karine galia. Pažymėtina, kad Busho doktrina niekada nebuvo labai mėgiama arabų pasaulyje. Obama, siekdamas atsiriboti nuo Busho palikimo, arabų sukilimų kontekste kiek įmanydamas vengė naudoti frazę režimo keitimas m. gegužės 9 d. savo kalboje Obama nurodė šiuos principus, kuriais JAV vadovausis dėl arabų sukilimų: pirma, JAV nepritars prievartos naudojimui ir represijoms prieš Vidurio Rytų regiono gyventojus; antra, JAV rems universalias teises (pavyzdžiui, žodžio laisvės, taikių susirinkimų, tikėjimo laisvės, lyčių lygybės, teisės viršenybės, lyderių pasirinkimo laisvės); trečia, JAV rems politines ir ekonomines reformas, kurios gali patenkinti teisėtus paprastų regiono gyventojų lūkesčius 36. JAV elgesys arabų sukilimų metu parodė, kad Obamos administracija yra linkusi pirmiausia gauti tarptautinį pritarimą ir tik tuomet imtis karinių priemonių taikymo. Pasak Bruce o Joneso, Obamos administracija daugiausia dėmesio skiria veikimui diplomatiniais kanalais ir kompromisų su oponentais paieškoms 37. Anot Marco Lyncho, JAV elgesys Egipto sukilimo atveju sukūrė elgesio šabloną, kuriuo Vašingtonas galės vadovautis visame Vidurio Rytų regione 38. Vis dėlto savotišku Obamos doktrinos išbandymu tapęs sukilimas Bahreine parodė, kad kalbos lieka kalbomis, o interesai interesais. Bahreino režimas, padedamas Saudo Arabijos ir JAE, jėga susidorojo su vietos sukilėliais. Tuo metu Bahreine dislokuoti JAV karinio jūrų laivyno penktosios flotilės atstovai liko abe Lynch M., America and Egypt After the Uprisings, Survival, 53(2), April May 2011, p Obama B., A Moment of Opportunity, Washington: The White House, whitehouse.gov/the-press-office/2011/05/19/remarks-president-barack-obama-prepared-delivery-momentopportunity, Jones B. D., Libya and the Responsibilities of Power, Survival, 53(3), June July 2011, p Lynch M., America and Egypt after the Uprisings, Survival, 53(2), April May 2011, p. 32.

23 22 jingi šio susidorojimo stebėtojai 39. Panašiai abejingai Vašingtonas žiūri į Sirijos vadovo organizuojamą susidorojimą su vietos sukilėliais. Todėl Habibas Malikas daro išvadą, kad kol kas Al-Assado režimas JAV mielesnis, nei galimas sunitų dominuojamas Sirijos politinis režimas arba visiškas chaosas 40. Vienu ryškiausių Vakarų paramos arabų sukilėliams atveju būtų galima laikyti karinį Vakarų valstybių įsikišimą į sukilimą Libijoje. Vakarų valstybių (JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos) iniciatyva JT Saugumo Taryba 2011 m. kovo 17 d. priėmė rezoliuciją numeris Ši rezoliucija nurodė Gaddafiui nedelsiant nutraukti sukilėlių puolimą, numatė ginklų embargo įvedimą, neskraidymo zonos virš Libijos sukūrimą, tarptautinei bendrijai suteikė teisę naudoti visas būtinas priemones Libijos civilių gyventojų apsaugai užtikrinti 41. Kovo 19 d. JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija pradėjo karines atakas prieš sukilėlius puolančias Gaddafiui lojalias karines pajėgas. Kovo 27 d. karinei misijai, kuria siekiama rezoliucijos 1973 įgyvendinimo, pradėjo vadovauti NATO 42. Karinė misija Libijoje trečia didelė pastarųjų metų Vakarų karinė operacija musulmoniškoje valstybėje. Tiesa, JAV visomis išgalėmis siekia išvengti operacijos Libijoje lyginimo su amerikiečių misijomis Afganistane ir Irake. Vašingtonas tik gavęs progą vadovavimą karinei operacijai Libijoje perdavė NATO, nors iš pradžių apskritai norėjo vadovavimą šiai misijai atiduoti kuriai nors iš didžiųjų ES valstybių 43. Pažymėtina, kad didžiųjų Vakarų valstybių lyderiai, remdamiesi Afganistano ir Irako pamokomis, iškart atmetė sausumos karinės intervencijos į Libiją idėją. Įtakingos NATO narės, Vokietija ir Turkija, apskritai pradžioje turėjo labai daug abejonių dėl bet kokio Aljanso karinio įsitraukimo į sukilimą Libijoje reikalingumo. Vakarų įsitraukimas į Libijos sukilimą vertintinas nevienareikšmiškai. Jis tarsi liudija, kad Vakarai palaiko permainų trokštančius Libijos sukilėlius 44. Kita vertus, Vakarai kartais atrodo sutrikę dėl savo sprendimo karine jėga paremti Libijos protestuotojus. Iš tiesų ši operacija Vakarams kelia ne itin malonius prisiminus apie demokratijos kūrimo eksperimentus Afganistane ir Irake. Pasak Saskia van Ge- 39 Smoltczyk A., Windfuhr V., Arab Spring Stalls, Spiegel Online International, , spiegel.de/international/world/0,1518,762861,00.html, Malik H., Is It the Arab Spring?, USA: Johns Hopkins University, , bin/k/i/is_it_the_arab_spring_ pdf, United Nations Security Council, Resolution 1973 (2011), New York: United Nations, , Plačiau žr.: NATO, NATO and Libya - Operation Unified Protector, Belgium: NATO Headquarters, , Anand Menon, European Defence Policy from Lisbon to Libya, Survival, 53(3), June July 2011, p Verta pažymėti, kad šiuo atveju Vakarai nėra vieningi. Pavyzdžiui, Vokietija nebuvo Vakarų karinio dalyvavimo Libijos sukilime šalininkė. Balsuodama JT Saugumo Taryboje ji neparėmė rezoliucijos 1973 priėmimo.

24 nugten, Libijos tauta ir valstybė statoma ant smėlio 45. Panašiai ir ne itin sėkmingai Vakarai ant smėlio jau kūrė Afganistano ir Irako tautas bei valstybes. Neaišku, kokiu keliu eitų Libija, jei pilietiniame kare vis dėlto laimėtų sukilėliai. Įtakingas NATO generolas James Stavridis yra viešai pareiškęs, kad Libijos sukilėlių gretose šmėkščioja su Al-Qaeda ir Hezbollah susiję asmenys 46. Su Libijos sukilimu susiję Vakarams aktualūs, bet kol kas neatsakyti klausimai, kurie svarbūs ir kitų arabų sukilimų atvejais, gali būti viena priežasčių, kodėl Vakarai vengia tiesioginio karinio kišimosi į kitus arabų sukilimus. Beveik visi arabų sukilimus analizuojantys ekspertai pastebi, kad Vakarų valstybių vaidmuo arabų sukilimuose labai svarbus. Tačiau Vakarų galimybės nulemti vienokią ar kitokią sukilimų baigtį yra ribotos. Vakarai jaučia, kad negali kontroliuoti demokratijos plėtros Vidurio Rytuose proceso ir todėl bijo kaip nors jį skatinti 47. Koks bus arabų sukilimų poveikis Vakarų saugumo interesams Vidurio Rytuose? Tikėtina, kad svarbiausi Vakarų saugumo interesai nesikeis. Greičiausiai, Vakarų interesus Vidurio Rytuose toliau mėgins įgyvendinti vakariečiai strategai, kurie yra realiosios politikos principų šalininkai. Kas tuomet keisis? Vakarams bus sunkiau įgyvendinti savo interesus. Paprasti Vakarų piliečiai po arabų sukilimų gali atkakliau reikalauti savo politinių lyderių nebendradarbiauti su autokratinių Vidurio Rytų režimų atstovais. Po sukilimų paprastų Vakarų valstybių gyventojų požiūris į arabus turėtų gerokai pasikeisti. Remiantis Joshi, didžiausias arabų sukilimų poveikis Vakarams būtent ir bus paprastų vakariečių požiūrio į arabus pasikeitimas 48. Jei anksčiau daugelis vakariečių arabus laikė globalizacijos proceso nuošalėje likusiais barzdotais radikalais, tai dabar arabų įvaizdis Vakarų visuomenėse turėtų būti kitoks. Arabų sukilėliai paprastiems Vakarų gyventojams parodė, kad daugelis jaunų arabų moka gerai naudotis globalizacijos amžiaus technologijomis ir nėra Irano tipo teokratinio valdymo šalininkai. Vakarams Vidurio Rytuose bus sunkiau įgyvendinti savo interesus ir dėl pačių arabų požiūrio į bendradarbiavimą su Vakarais pasikeitimo. Arabų valstybės, kur sukilėliams pavyko pasiekti didesnių ar mažesnių laimėjimų, gali mažiau paisyti didžiųjų Vakarų valstybių norų ir vykdyti savarankiškesnę užsienio politiką. Akivaizdu, kad daugelis naujų ir senų Vidurio Rytų valstybių politinių lyderių Genugten S., Libya after Gadhafi, Survival, 53(3), June July 2011, p CNN, Flickers of al Qaeda in Libyan opposition, U.S. NATO leader says, US: Turner Broadcasting System Inc., , Joshi S., Reflections on the Arab Revolutions: Order, Democracy and Western Policy, The RUSI Journal, 156(2), April/May 2011, p Joshi S., Reflections on the Arab Revolutions: Order, Democracy and Western Policy, The RUSI Journal, 156(2), April/May 2011, p. 61.

25 24 atkreips dėmesį į tai, kad viena Mubarako režimo žlugimą lėmusių priežasčių Egipto gyventojų nepasitenkinimas jo vykdyta užsienio politika. Egipto sukilėliai aiškiai leido suprasti, kad jiems nepatinka, kai jų šalis tarptautinėje politikoje atlieka amerikiečiams paklusnaus šunelio vaidmenį 49. Sukilę arabai nepasitiki Vakarais, kurie dešimtmečiais rėmė autokratinius arabų valstybių lyderius ir rūpinosi tik savo interesais 50. Todėl arabų sukilimai gali reikšti Vakarų hegemonijos Vidurio Rytuose pabaigą 51. Arabų sukilimai gali prisidėti prie labiau decentralizuoto ir tikrai daugiapolio pasaulio atsiradimo. Tikėtina, kad po arabų sukilimų Egipto ir Vakarų sąjungininko Izraelio bendradarbiavimas politinėje, ekonominėje ir karinėje srityse susilpnės, nors dvišalė taikos sutartis neturėtų būti sulaužyta. Vidurio Rytų valstybės gali Vakarams aštriau kelti Izraelio ir palestiniečių konflikto sureguliavimo klausimą. Apskritai šio konflikto sprendimas būtų naudingas tiek arabams, tiek Vakarų valstybėms m. paskelbtame Jungtinių Tautų vystymo programos dokumente pažymima, kad Izraelio okupuotos palestiniečių teritorijos yra viena pagrindinių kliūčių viso regiono saugumui, ekonominiam ir socialiniam vystymuisi 52. Po arabų sukilimų Vakarams bus sunkiau bendradarbiauti su Vidurio Rytų valstybėmis kovojant prieš terorizmą. Vakarų ir arabų valstybių bendradarbiavimas kovojant su terorizmu niekada nebuvo tobulas. Tačiau nuo 2001 m. pabaigos bendradarbiavimas kontrterorizmo srityje buvo viena prioritetinių ir geriausiai išplėtotų Vakarų bei arabų valstybių bendradarbiavimo sričių. Vakarų valstybės daug investavo į arabų sukilėlių nemėgiamų vietinių saugumo ir žvalgybos tarnybų stiprinimą 53. Amerikiečių FTB ir CŽV ilgai ir glaudžiai bendradarbiavo su Egipto SSIS (State Security Investigations Service/Valstybės saugumo tyrimų tarnyba) 54. Tačiau kovo pradžioje su Mubarako valdymu ir įvairiais neteisėtais veiksmais siejamos SSIS atstovybės virto Egipto protestuotojų atakų taikiniais. Tą patį mėnesį šalies vidaus reikalų ministerija buvo priversta uždaryti šią prastą reputaciją egiptiečių akyse turinčią tarnybą. 49 Aaltola M., Behr T., The Arab Uprising: Causes, Prospects and Implications, The Finish Institute of International Affairs Briefing Paper 76, March 2011, Fakhro E., Hokayem E., Waking the Arabs, Survival, 53(2), April May 2011, p Aaltola M., Behr T., The Arab Uprising: Causes, Prospects and Implications, The Finish Institute of International Affairs Briefing Paper 76, March 2011, United Nations Development Programme, Arab Human Development Report 2002, New York: UNDP Regional Bureau for Arab States, 2002, Fakhro E., Hokayem E., Waking the Arabs, Survival, 53(2), April May 2011, p McGregor A., Egypt s Internal Security Service Collapses in a Storm of Charges and Revelations, Terrorism Monitor, 9(14), , ]=8fd d69d0be3f ae3e&tx_ttnews[any_of_the_words]=arab%20revolts&tx_ttnews[tt_ news]=37766&tx_ttnews[backpid]=7&chash=431c2da3af fbd84570ee52266,

26 Kita vertus, arabų sukilimai parodė, kad Al-Qaeda, kurios taip bijo Vakarų valstybių gyventojai, yra palyginti mažai įtakos turinti radikalų grupė. Al-Qaeda ir susijusių džihado kovotojų grupių atstovai arabų sukilimų metu pasirodė kaip marginalai, kurie neturi didelės įtakos arabų pasaulyje vykstančioms permainoms 55. Paprasti civiliai Tunise ir Egipte per keletą savaičių pasiekė tai, ko Al-Qaeda ir susijusios grupės nesugebėjo pasiekti per maždaug du ginkluotos kovos dešimtmečius. Pasak Steveno Simono, arabų sukilimai reiškia strateginį karingųjų džihado kovotojų pralaimėjimą 56. Aišku, Al-Qaeda ar susiję teroristai gali mėginti naujais išpuoliais paveikti situaciją Jemene, Libijoje ar kitose silpnose Vidurio Rytų valstybėse. Tačiau šiuo atveju verta pažymėti, kad Al-Qaeda gebėjimas mobilizuoti ir į kovą įtraukti mases visada buvo menkai išvystytas. Be to, džihado kovotojų teroristiniai išpuoliai prieš musulmonus civilius ir piešiamos apokaliptinės ateities pasaulio vizijos paprastiems arabams niekada nekėlė didelio susižavėjimo 57. Kai kurių radikalių grupių, kurios Vakaruose kartais priskiriamos teroristinėms, populiarumas arabų valstybėse po sukilimų gali padidėti. Daugelis protestuotojų 2011 m. pradžioje neslėpė savo simpatijų Hezbollah lyderiui Hassanui Nasrallah 58. Didelė dalis sukilėlių atvirai reiškė paramą palestiniečių Hamas. Po arabų sukilimų Vidurio Rytų valstybėse bent iš dalies gali būti legitimizuotas islamistų partijų ir judėjimų (pavyzdžiui, Musulmonų brolijos) dalyvavimas politikoje. Tačiau Vakarams islamistų legitimizavimo nereikia bijoti. Islamistai nėra džihadistai. Aktyvus islamistų dalyvavimas Vidurio Rytų valstybių politiniame gyvenime turėtų tik padėti demokratijai įsitvirtinti šiame regione 59. Kalbant apie arabų sukilimų poveikį Vakarų interesams svarbu pažymėti, kad ilguoju periodu demokratijos įsitvirtinimas Vidurio Rytuose Vakarams galėtų būti naudingas. Vakarų ir demokratiškesnių Vidurio Rytų regiono valstybių politinis dialogas, siekiant įvairių saugumo iššūkių sprendimo, galėtų būti aiškesnis ir abiem pusėms naudingesnis. Problema ta, kad daugeliui Vidurio Rytų regiono valstybių kelias į demokratiją gali būti labai ilgas arba apskritai neįveikiamas. Istorijoje galima rasti daug pavyzdžių, rodančių, kad demokratijos diegimas už tradicinių Vakarų pasaulio ribų gali atnešti prieštaringų rezultatų. Taigi, arabų sukilimai Vakarų saugumo interesams bent jau trumpuoju periodu nežada nieko gero. Akivaizdu, kad Vakarų interesus atitinkančią politiką Fakhro E., Hokayem E., Waking the Arabs, Survival, 53(2), April May 2011, p Shane S., As Regimes Fall in Arab World, Al Qaeda Sees History Fly By, The New York Times, , Elham Fakhro, Emile Hokayem, Waking the Arabs, Survival, 53(2), April May 2011, p Aaltola M., Behr T., The Arab Uprising: Causes, Prospects and Implications, The Finish Institute of International Affairs Briefing Paper 76, March 2011, Hamid Sh., Arab Islamist Parties: Losing on Purpose?, Journal of Democracy, 22(1), January 2011, p

27 26 vykdę autokratiniai arabų lyderiai nebesugeba užtikrinti Vakarams reikalingo stabilumo. Antra vertus, kai kuriose arabų valstybėse valdžioje įsitvirtinantys nauji politiniai žaidėjai Vakarams nepažįstami ir dėl to sunkiai prognozuojami. Jų sugebėjimai sėkmingai spręsti įsisenėjusias arabų visuomenių politines, ekonomines ir socialines problemas kelia daug abejonių. Tai reiškia, kad nauji politiniai žaidėjai irgi gali būti nepajėgūs sukurti Vakarams reikalingo stabilumo, jau nekalbant apie jų pajėgumą sukurti Vakarų pavyzdžio, demokratinius režimus. Artimiausiu metu arabų sukilimai komplikuos Vakarų bendradarbiavimą su arabų valstybėmis kovojant prieš terorizmą. Europos valstybėms teks spręsti problemas, kurios kyla dėl padidėjusio imigrantų srauto iš neramumų apimtų arabų šalių. 3. Arabų sukilimai ir Lietuvos interesai Nuo 2004 m. Lietuva priklauso svarbiausioms Vakarų organizacijoms NATO ir ES. Lietuvai aktualios tos pačios saugumo problemos, kaip ir daugumai Vakarų valstybių. Lietuvos politinėje darbotvarkėje palyginti dažnai minimi tokie klausimai kaip terorizmas, kibernetinės atakos, energetinis saugumas, klimato kaita. Neatsitiktinai apie tai kalbama ir naujausiame Lietuvos nacionalinio saugumo strategijos projekte 60. Globalizacijos proceso veikiama Lietuva negali atsiriboti nuo daugeliui pasaulio valstybių aktualių saugumo problemų. Remiantis Gediminu Vitkumi, globalizacijos amžiuje visų valstybių saugumas yra bendras ir nedalomas į atskirus nacionalinius saugumus 61. Nepaisant to, siekdama savo saugumo ir užsienio politikos tikslų realizavimo, Lietuva, kaip ir visos valstybės, turi savo prioritetus. Be to, Lietuva yra palyginti maža, silpna ir jauna valstybė 62. Žmogiškieji ir materialiniai ištekliai, kuriuos Lietuva gali skirti savo saugumo ir užsienio politikai įgyvendinti, yra palyginti menki. Daugiausia dėmesio Lietuvos saugumo ir užsienio politikos formuotojai tradiciškai skiria kaimyninėms valstybėms Rusijai, Baltarusijai, Lenkijai, Latvijai ir Estijai. Be šių valstybių palyginti didelis Vilniaus dėmesys atitenka į SSRS sudėtį įėjusioms valstybėms. Iš jų galima išskirti tris Gruziją, Moldovą ir Ukrainą. Aišku, 60 Žr.: Lietuvos Respublikos Seimas, Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Dėl nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo pakeitimo (nutarimo projektas), , Vitkus G., Integraciniai tarptautinio saugumo procesai versus jėgų balansas, Skaitiniai apie nacionalinį ir tarptautinį saugumą, Vilnius: Atlanto sutarties Lietuvos bendrija, 2000, p Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N., Baltijos valstybių geopolitikos bruožai: XX amžius, Vilnius: LII leidykla, 2005, p. 192.

28 Lietuvai labai rūpi bendradarbiavimas su įtakingiausiomis Vakarų valstybėmis, iš kurių svarbiausia JAV. Lietuvos narystę NATO kai kurie vietos saugumo ekspertai laiko išskirtinai JAV nuopelnu 63. Anot jų, narystė ES Lietuvai garantuoja saugumą tik tol, kol pačios Sąjungos saugumu rūpinasi JAV. Pažymėtina, kad po Dalios Grybauskaitės pergalės prezidento rinkimuose 2009 m. gegužę Lietuva daugiau dėmesio skiria santykiams su Briuseliu, Paryžiumi ir Berlynu, tačiau JAV Lietuvos saugumui dėl to netampa mažiau svarbios. Svarbu pažymėti, kad Lietuva, nors ir disponuodama ribotais ištekliais, dalyvauja su nacionalinio saugumo ir užsienio politikos prioritetais menkai susijusiose, tačiau kitoms Vakarų valstybėms svarbiose karinėse misijose. Pavyzdžiui, ISAF misijoje Afganistane, NTM-I Irake (NATO Training Mission-Iraq) ir ES misijoje Atalanta 64. Nuo 2005 m. Lietuva vadovauja Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupei. Vis dėlto galima teigti, kad Vidurio Rytų regionas Lietuvą domina kur kas mažiau nei iš tiesų artimi Artimieji Rytai (Rusija ir Baltarusija) ir tokios valstybės kaip Gruzija, Moldova ar Ukraina. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Egdūno Račiaus, Lietuva neturi tiesioginio priėjimo prie Viduržemio jūros ir atitinkamų arabų valstybių. Todėl natūralu, kad Lietuva Vidurio Rytuose neturi ypatingų interesų 65. Iš tiesų Lietuvos su Vidurio Rytų regiono valstybėmis nesieja stiprūs istoriniai, politiniai ar ekonominiai ryšiai. Iš esmės Vidurio Rytai Lietuvą domina tiek, kiek įvykiai šiame regione gali paveikti JAV (NATO) ir ES saugumą. Iš Vidurio Rytų arabų valstybių Lietuva savo diplomatinę atstovybę turi tik lietuvių turistų pamėgtame Egipte. Teoriškai Lietuvos ambasada Egipte turėtų kuruoti Lietuvos interesus Jordanijoje, Sirijoje, Libane, Kuveite, JAE, Saudo Arabijoje ir Katare. Tačiau praktiškai ambasada Kaire to daryti negali, nes joje, remiantis 2011 m. rugpjūčio 5 d. informacija, dirba tik du žmonės 66. Palyginimui, tuo pačiu metu Moldovoje esančioje Lietuvos ambasadoje, kuri rūpinasi Lietuvos interesais tik šioje šalyje, dirba 3 žmonės Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N., Baltijos valstybių geopolitikos bruožai: XX amžius, Vilnius: LII leidykla, 2005, p Krašto apsaugos ministerija, Kodėl ir kur dalyvaujame, , bendradarbiavimas/tarptautines_operacijos/kodel_dalyvaujame.html, Balsas.lt, E. Račius: pretekstas pulti Libiją buvo, tik klausimas, ar pakankamas?, Vilnius: UAB Balsas.lt, , Užsienio reikalų ministerija, LR Ambasada Egipto Arabų Respublikoje, Jordanijos Hašimitų Karalystei, Sirijos Arabų Respublikai,Libano Respublikai, Kuveito Valstybei, Jungtiniams Arabų Emyratams, Saudo Arabijos Karalystei ir Kataro Valstybei, , lt_embassy&m_urm_country_id=57,

29 28 Lietuvos ir Vidurio Rytų valstybių prekybiniai ryšiai nėra išplėtoti. Remiantis Lietuvos statistikos departamento 2011 m. pirmoje pusėje paskelbta informacija, bent jau pirmuose dviejuose didžiausių Lietuvos užsienio prekybos partnerių dešimtukuose nėra nė vienos Vidurio Rytų regiono valstybės 67. Dvišalis Lietuvos ir Vidurio Rytų regiono valstybių karinis bendradarbiavimas praktiškai nevyksta. Menki Lietuvos interesai Vidurio Rytuose ir labai silpni dvišaliai ryšiai su šio regiono valstybėmis nesutrukdė šalies politiniams lyderiams išsakyti savo pozicijos arabų sukilimų klausimu. Lietuvos politinių lyderių reakciją į arabų sukilimus lėmė didelis arabų sukilimams rodomas dėmesys įvairiuose tarptautiniuose politiniuose forumuose (pirmiausia NATO ir ES) bei užsienio ir vietos žiniasklaidos susidomėjimas vadinamuoju arabų pavasariu. Lietuvos politinius lyderius išsakyti tam tikrą poziciją dėl arabų sukilimų galėjo paskatinti šalies pirmininkavimas ESBO ir Demokratijų bendrijai. Be to, nereikėtų pamiršti, kad Lietuva turi arabų sukilimus primenančią patirtį m. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyko vadinamosios dainuojančiosios revoliucijos, kurių metu buvo siekiama totalitarinę politinę sistemą pakeisti liberalia demokratine. Galima sakyti, kad Lietuva turi net savo Bouazizį 1972 m. gegužę Kaune susideginusį Romą Kalantą 68. Tiesa, dainuojančiosios revoliucijos ir arabų sukilimai nėra tokie panašūs, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirma, arabų sukilimai neįgijo tokio ryškaus ideologinio atspalvio kaip dainuojančiosios revoliucijos. Antra, Rytų Europoje komunizmo žlugimas buvo palyginti greitas ir visa apimantis, o daugelyje arabų šalių autokratiniai režimai, nepaisant masinių protestų bangos, vis dar gana sėkmingai priešinasi permainoms. Lietuvos politiniai lyderiai pasisakė arabų sukilimų klausimais, tačiau apskritai šiems sukilimams buvo skirta palyginti nedaug jų dėmesio. Dainuojančiosios revoliucijos patirtį turinti Lietuva neskubėjo ypač džiaugtis galimomis demokratijos plėtros Vidurio Rytuose perspektyvomis. Politologas Giedrius Česnakas teisus teigdamas, kad Lietuvos politiniai lyderiai neišnaudojo politiškai dėkingos situacijos, pirmininkavimo ESBO ir Demokratijų bendrijai teikiamų galimybių demokratijos plėtrai Vidurio Rytuose skatinti 69. Kita vertus, reikia pažymėti, kad pernelyg neskubėdami džiaugtis naujomis demokratijos plėtros Vidurio Rytuose perspektyvomis Lietuvos politiniai lyderiai elgėsi apdairiai. Kol kas niekas negali vienareikšmiškai pasakyti, kaip toliau Vidurio Rytuose klostysis įvykiai ir kokiu keliu eis šalys, kuriose pergales šventė sukilėliai. 67 Lietuvos statistikos departamentas, Eksportas, importas pagal valstybes, , lt/lt/pages/view/?id=2795, Žr.: Hosking G. A., The First Socialist Society: A History of the Soviet Union from Within, USA: Harvard University Press, 1992, p Česnakas G., Arabų revoliucijų fone ką galėtų nuveikti Lietuva?, Delfi.lt, , lt/news/ringas/lit/gcesnakas-arabu-revoliuciju-fone-ka-galetu-nuveikti-lietuva.d?id= ,

30 Prezidentė Grybauskaitė, kuri remiantis Lietuvos konstitucija sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir vykdo užsienio politiką, arabų sukilimų fone daugiausia nuogąstavo dėl galimo neigiamo jų poveikio Lietuvos ir Europos energetiniam bei ekonominiam saugumui. Prezidentė atkreipė dėmesį į neramumų Šiaurės Afrikoje įtaką naftos kainų kilimui 70. Lietuvos krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė baiminosi, kad sukilimai Vidurio Rytuose gali greitai ir radikaliai pakeisti saugumo situaciją Aljanso pašonėje. Anot jos, tai rodo, kad ir Lietuvos saugumo situacija gali pablogėti 71. Viešuose Lietuvos politinių lyderių komentaruose daugiausia dėmesio susilaukė Vakarų karinis įsitraukimas į Libijos sukilimą. Jam, būdama NATO nare, Lietuva pritarė. Svarbiausi šalies užsienio politikos formuotojai ir vykdytojai (prezidentė, premjeras, užsienio reikalų ministras) vieningai palaikė JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Visi jie akcentavo ribotas šalies galimybes prisidėti prie karinės misijos Libijoje vykdymo ir daugiau dėmesio skyrė galimam humanitarinės pagalbos teikimui. Tiesa, net kalbėdami apie humanitarinę pagalbą, jie pažymėjo ribotas šalies galimybes. Galima sakyti, kad menki Lietuvos ištekliai buvo svarbus ar net svarbiausias veiksnys, sukliudęs valstybei aktyviau prisidėti prie Vakarų karinės operacijos Libijoje. Tačiau tai tikrai nebuvo vienintelis veiksnys, sulaikęs Lietuvą nuo aktyvesnio įsitraukimo į konflikto Libijoje sprendimą. Santūrią Lietuvos laikyseną Vakarų karinės operacijos Libijoje atžvilgiu galima sieti su tuo, kad įvykiai šioje arabų šalyje neliečia tiesioginių Lietuvos interesų 72. Be to, pasak Račiaus, palyginti pasyviai Lietuvos laikysenai Libijos klausimu turėjo įtakos ir apčiuopiamos naudos, kurią šalis galėtų gauti aktyviau paremdama kitų Vakarų valstybių karinius veiksmus, nebuvimas 73. Paremdama 2001 m. Afganistano ir 2003 m. Irako karines intervencijas Lietuva tokią naudą aiškiai matė didesnė tikimybė tapti NATO ir ES nare. Pažymėtina, kad susidomėjimą ir sumaištį vietos žiniasklaidoje sukėlė tik prezidentės Grybauskaitės komentaras dėl situacijos Libijoje, kuris buvo išsakytas interviu Austrijos dienraščiui Die Presse metu. Lietuvos prezidentė pažymėjo, Prezidentės spaudos tarnyba, Neramumai Šiaurės Afrikoje grėsmė ES ekonomikai, , Juknevičienė R., Septyneri Lietuvos metai Aljanse minėti nereikia pamiršti, , kam.lt/lt/naujienos_874/archyvas_930/ziniu_archyvas_2011_metai/ziniu_archyvas_2011_-_03/krasto_apsaugos_ministre_rasa_jukneviciene_septyneri_lietuvos_metai_aljanse_mineti_nereikia_pamirsti.html?backlin k=%252flt%252fpaieska%252fresults%252fp10.html, Girnius K., Užsienio politikos paieškos, Alfa.lt, , Balsas.lt, E. Račius: pretekstas pulti Libiją buvo, tik klausimas, ar pakankamas?, Vilnius: UAB Balsas.lt, ,

31 30 kad Vakarų karinė operacija Libijoje peržengė JT suteiktą mandatą 74. Grybauskaitė taip pat pareiškė nesuprantanti, kodėl karinio įsikišimo prireikė būtent Libijoje. Pasak jos, Afrikos pietuose taip pat gausu diktatorių. Vietos politikos apžvalgininkai tokią Grybauskaitės poziciją netrukus prilygino Rusijos premjero Vladimiro Putino pozicijai dėl Vakarų karinio įsitraukimo į sukilimą Libijoje 75. Komentuodamas Grybauskaitės interviu Die Presse politologas Kęstutis Girnius konstatavo, kad Lietuvos politiniai lyderiai netinkamai derina pozicijas užsienio politikos klausimais ir todėl atrodo nesolidžiai 76. Tokia jo įžvalga visiškai pagrįsta. Savo pasisakymuose Libijos klausimu Lietuvos premjeras Andrius Kubilius ir krašto apsaugos ministrė Juknevičienė akcentavo NATO ir Vakarų solidarumo svarbą 77. Galima sakyti, kad Grybauskaitės komentaras dėl Aljansui priklausančių valstybių veiksmų Libijoje iš tiesų prasilenkė su NATO solidarumu. Šis komentaras atrodo keistai ir dėl tos priežasties, kad Lietuva pritarė tam, kad rezoliucijos 1973 įgyvendinimo kovo pabaigoje imtųsi NATO. Antra vertus, Grybauskaitės pastebėjimas, kad Vakarų karinė operacija Libijoje peržengė JT suteiktą mandatą, nesusilaukė didelio dėmesio užsienyje. Tai galima aiškinti tuo, kad Lietuva iš tiesų yra palyginti maža ir neįtakinga valstybė. Be to, verta pažymėti, kad Lietuvos prezidentės nuostata Libijos klausimu iš esmės atitiko įtakingos Vakarų valstybės, Vokietijos, oficialią laikyseną. Kadangi Vidurio Rytai yra toli nuo Lietuvos sienų, Vidurio Rytų su Lietuva nesieja glaudūs istoriniai, politiniai ar ekonominiai ryšiai, tad arabų sukilimų poveikis Lietuvai turėtų būti nedidelis ir netiesioginis. Dėl arabų sukilimų daugiausia 74 Prezidentės spaudos tarnyba, Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu Austrijos dienraščiui Die Presse : Operacija Libijoje peržengia JT mandatą, 2011, Žr.: Navickaitė R., NATO kritikai V.Putinas ir D.Grybauskaitė, IQ.lt, , titulinis/d-grybauskaitei-uzkliuvo-nato-atakos-libijoje/, Prezidentės spaudos tarnyba, Neramumai Šiaurės Afrikoje grėsmė ES ekonomikai, Vilnius: Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, , 52Fresults%252Fp0.html, Žr.: Navickaitė R., NATO kritikai V.Putinas ir D.Grybauskaitė, , Vakarų ekspresas, Andrius Kubilius: Lietuva prie veiksmų Libijoje neprisidės, , ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/andrius-kubilius-lietuva-prie-veiksmu-libijoje-neprisides /, ; Rasa Juknevičienė, Septyneri Lietuvos metai Aljanse minėti nereikia pamiršti, , krasto_apsaugos_ministre_rasa_jukneviciene_septyneri_lietuvos_metai_aljanse_mineti_nereikia_pamirsti.html?backlink=%252flt%252fpaieska%252fresults%252fp10.html, ; Diena.lt (BNS), R.Juknevičienė:NATO sausumos operacija Libijoje neįsivaizduojama, Diena.lt, , diena.lt/naujienos/uzsienis/r-jukneviciene-nato-sausumos-operacija-libijoje-neisivaizduojama /skelbimai/skelbimai/komentarai,

32 galėtų nukentėti tik Lietuvos ekonominis ir energetinis saugumas, jei arabų sukilimai labai padidintų naftos kainą arba kitaip neigiamai atsilieptų ES ekonominei gerovei. Arabų sukilimai greičiausiai neturės didelės įtakos Lietuvos dalyvavimui globaliame kare prieš terorą ir vietos kontrteroristinėms operacijoms. Didelė tikimybė, kad dėl arabų sukilimų Lietuvos neužplūs imigrantai iš Vidurio Rytų. Pastarųjų kelionės tikslas tradiciškai yra turtingesnės ES valstybės. Lietuvos saugumui arabų sukilimai iš tiesų aktualūs galėtų būti iš esmės tik dėl Vidurio Rytų regiono ribų nepaisančio domino principo, kurį jie gali sukelti. Lietuvos saugumo ir užsienio politikos formuotojus daugiausia dominančių valstybių sąraše yra nemažai šalių, kuriose politinė ir socialinė įtampa pasiekusi lygį, panašų į tą, kuris sukėlė sukilimus Vidurio Rytų valstybėse. Tuniso, Egipto ar Libijos tipo sukilimams iš esmės palanki situacija yra daugelyje Vidurio Azijos valstybių. Pavyzdžiui, Kirgizija, Tadžikistanas ir Uzbekistanas patenka į Foreign Policy ir The Fund for Peace sudarytą vadinamųjų žlugusių valstybių, t. y. valstybių, kuriose saugumo situacija ypač nestabili, sąrašą 78. Koks nors iš pirmo žvilgsnio ne itin reikšmingas politinio protesto aktas gali parodyti, kad sukilimui prieš Aleksandro Lukašenkos autokratinį režimą jau pribrendusi didelė dalis Baltarusijos visuomenės. Visai netikėtai gali paaiškėti, kad Vladimiro Putino ir jo bendražygių sukurtas policinis režimas Rusijoje irgi tėra milžinas molinėmis kojomis. Baigiant reikia pažymėti, kad masinių ir galingą politinį užtaisą turinčių protestų formą įgaunantys sukilimai nėra būdingi tik Vidurio Rytų regionui. Mohhamedas Bouazizis nėra pirmas ir tikrai ne paskutinis protesto vardan viešai susideginęs asmuo. Todėl po visus netikėtai Vidurio Rytus užklupusių sukilimų Lietuvos, taip pat ir kitų Vakarų valstybių saugumo ekspertai, gali pagrįstai tikėtis naujų netikėtų sukilimų netikėtose vietose. Išvados Arabų sukilimų poveikį Vakarų ir Lietuvos saugumo interesams sunku tiksliai įvertinti. Sukilimai yra dar nepasibaigę procesai. Daugeliu atveju arabų sukilimų baigtis neaiški. Juose dalyvaujantys žaidėjai sunkiai nuspėjami. Tikrosios arabų sukilimų pasekmės Vakarų ir Lietuvos saugumo interesams gali paaiškėti tik po kelerių metų ar po kelių dešimtmečių. Kol kas aišku tiek, kad arabų sukilimai strateginės svarbos įvykiai. Jie keičia jėgų balansą Vidurio Rytų regione. Šis regionas bent jau trumpuoju periodu tampa mažiau stabilus. Įtakingiausias Vakarų valstybes tai verčia peržiūrėti Žr.: Foreign Policy, The Failed States Index 2011,

33 32 savo didžiąsias strategijas, kurios susiję su Vidurio Rytais. Vašingtone, Londone ir Paryžiuje užsienio politikos strategai suka galvas dėl to, kokius santykius toliau palaikyti su tomis arabų valstybėmis, kurias vis dar valdo diktatoriai, ir sukilimų paveiktomis šalimis, kurios nusikratė savo autokratinių lyderių. Akivaizdu, kad arabų sukilimai neatneš Vakarams nusiraminimo ir neleis atitraukti savo dėmesio nuo tolesnių įvykių šiame regione. Panašu, kad dėl arabų sukilimų Vakarams gali būti sunkiau siekti nenutrūkstamo Vidurio Rytų regiono naftos tekėjimo į Vakarus. Sudėtingesnis gali būti Vakarų ir arabų valstybių dialogas įvairiais saugumo klausimais. Šiuo atveju ypač gali nukentėti Vakarų ir arabų valstybių bendradarbiavimas kovos prieš terorizmą srityje. Lietuvos, skirtingai nuo kai kurių kitų Vakarų valstybių, su Vidurio Rytų regiono valstybėmis nesieja stiprūs istoriniai, politiniai ar ekonominiai ryšiai. Tai padeda paaiškinti, kodėl arabų sukilimai Lietuvos saugumui neturi didelio tiesioginio poveikio. Galimai sudėtingesnis Vakarų ir arabų valstybių bendradarbiavimas įvairiais saugumo klausimais, įskaitant kovą prieš terorizmą, Lietuvos saugumo neturėtų labai paveikti. Lietuvos politiniams lyderiams aktualiausias yra arabų sukilimų poveikio šalies ekonominiam ir energetiniam saugumui klausimas. Kiek sukilimai Vidurio Rytuose gali pakenkti nuo Rusijos energetinių išteklių priklausomai Lietuvos ekonomikai? Apskritai Lietuvos politinių lyderių pozicijos dėl arabų sukilimų analizė leidžia teigti, kad oficialią šalies laikyseną sukilimų atžvilgiu lemia realioji politika (realpolitik), o ne idealistiškai nusiteikę liberalizmo ir demokratijos šalininkai. Turint omenyje, kad Lietuva palyginti maža valstybė su menkais ištekliais, kuriuos gali skirti savo saugumo ir užsienio politikai įgyvendinti, tai nėra labai blogai. Arabų sukilimai iš tiesų svarbūs Lietuvai galėtų būti, jei paskatintų domino efektą kituose regionuose ar valstybėse, kurie kur kas svarbesni Lietuvos saugumui. Po netikėtų sukilimų Vidurio Rytuose atsiranda daugiau pagrindo tikėtis socialinių ir politinių neramumų Lietuvos kaimynystėje (Baltarusijoje ir Rusijoje) bei Vidurio Azijos valstybėse. Šiose valstybėse gyvuojantys politiniai režimai pagal daugelį vertinimo kriterijų primena režimus, kurie egzistavo Tunise, Egipte ir Libijoje. Vilnius, 2011 m. liepa rugpjūtis

34 33 Martynas Zapolskis * Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas NATO 1999 ir 2010 m. strateginių koncepcijų lyginamoji analizė Straipsnyje, pasitelkiant kooperacinio saugumo sistemos teorinį modelį, analizuojamos ir lyginamos 1999 m. ir 2010 m. NATO strateginės koncepcijos, tokiu būdu įvertinant svarbiausius Aljanso transformacijos pokyčius per pastarąjį dešimtmetį. Straipsnyje konstatuojama, kad nauja strateginė koncepcija yra labiau evoliucinis nei revoliucinis dokumentas, pamatiniai Aljanso elementai ir funkcijos išliko nepakitę. Nauju dokumentu įtvirtinamas NATO, kaip daugiafunkcės saugumo struktūros, modelis, kuriuo kolektyvinio saugumo ir kolektyvinės gynybos dimensijos yra derinamos su aktyvia stabilumo projekcijos į išorę politika (operacijos ir partnerystė). Esminis 1999 m. ir 2010 m. dokumentų skirtumas yra naujos strateginės koncepcijos daugiafunkciškumas ir aukštas ambicijų lygis (civilinių pajėgumų, priešraketinės gynybos, ginklų kontrolės, NATO-ES santykių ir kitose srityse), kuris neišvengiamai kelia sudėtingų įgyvendinimo iššūkių. Nauja koncepcija modernizavo NATO ir suteikė galimybę šalims pademonstruoti solidarumą dėl Aljanso uždavinių. Tačiau realus ambicingų nuostatų įgyvendinimas priklauso nuo gebėjimo spręsti įsisenėjusias Aljanso problemas, o tam reikės palankių tarptautinių aplinkybių, didelių išteklių ir tvirtos šalių politinės valios. Įvadas 2010 m. lapkritį Lisabonoje vykusiame NATO valstybių vadovų susitikime buvo priimta nauja Aljanso strateginė koncepcija kertinis organizacijos dokumentas, nurodantis NATO tikslus, įvertinantis saugumo aplinką ir apibrėžiantis santykius su kitais tarptautinės sistemos veikėjais. Tai jau septintoji Aljanso strateginė koncepcija nuo organizacijos įkūrimo 1949 metais. Ankstesnis dokumentas buvo priimtas 1999 m. tuomet jo turiniui didelę įtaką padarė tais pačiais metais prasidėjusi NATO operacija Kosove. Strateginių koncepcijų analizė suteikia galimybę diagnozuoti sparčiai evoliucionuojančio Aljanso būklę ir įvertinti besikeičiantį organizacijos vaidmenį tarptautinėje arenoje. Šio straipsnio tikslas išanalizuoti ir palyginti 1999 m. ir 2010 m. strategines koncepcijas, tokiu būdu įvertinant svarbiausius NATO transformacijos pokyčius Martynas Zapolskis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas. Adresas: Vokiečių g. 10, Vilnius, tel , el. paštas: martynas.zapolskis@tspmi.vu.lt

35 34 per pastarąjį dešimtmetį. Strateginės koncepcijos straipsnyje traktuojamos kaip pamatiniai politiniai dokumentai, atspindintys kompromisinį šalių sutarimą dėl Aljanso užduočių, žymintys savotiškus strateginius lūžius NATO istorijoje ir leidžiantys apčiuopti organizacijos būseną tuomet (1999 m.) ir dabar (2010 m.). Svarbu tai, kad NATO strateginė koncepcija nėra tik politinė deklaracija tai pamatinis Aljanso planavimo dokumentas, kuriame suformuluoti tikslai ilgainiui yra konkretizuojami ir virsta realiais pajėgumais, iniciatyvomis, reformomis ir operacijomis. Analizė bus atliekama remiantis kooperacinio saugumo (cooperative security) teorija, kurios esmė keturi strateginiai žiedai 1, jungiantys formalių ir neformalių institucijų pagrindu funkcionuojančią sistemą, kuriai priklausančias demokratines valstybes susieja bendros vertybės ir glaudus praktinis bendradarbiavimas įvairiose srityse. 2 Straipsnį sudaro 3 dalys: pirmoje trumpai pristatomas teorinis pagrindas kooperacinio saugumo koncepcija; antroje, remiantis įvairiais NATO dokumentais ir veiklos analize, nustatomi ir apžvelgiami svarbiausi Aljanso, kaip kooperacinio saugumo sistemos, bruožai; trečioje, pasitelkiant keturis teorinius pjūvius (žiedus), analizuojamos, lyginamos ir įvertinamos 1999 m. ir 2010 m. strateginės koncepcijos. 1. Teorinės gairės: kooperacinio saugumo modelis Tarptautinio saugumo problematiką nagrinėjančiuose tyrimuose NATO dažnai yra analizuojamas kaip struktūra, leidžianti empiriškai patikrinti arba iliustruoti įvairias teorines tarptautinių santykių koncepcijas. Apibendrinant Aljanso fenomeną nagrinėjančią akademinę literatūrą galima išskirti keturis pagrindinius teorinius konstruktus, kurių siūlomos tarptautinių santykių aiškinimo logikos kontekste įvairūs autoriai analizuoja NATO transformacijos specifiką ir tendencijas tai (i) saugumo bendruomenės, (ii) aljansų, (iii) kolektyvinio saugumo bei (iv) kooperacinio saugumo teorijos. 1 Individualusis saugumas, kolektyvinis saugumas, kolektyvinė gynyba ir stabilumo projekcija į išorę. 2 Cohen R., From Individual Security to International Stability. Žr. Cohen R., Mihalka M., Cooperative Security: New Horizons for International Order. Garmisch Partenkirchen: The George C. Marshall European Center for Security Studies, 2001, p. 10.

36 Saugumo bendruomenės 3 koncepcija iš esmės remiasi (inter)subjektyvistine ontologija ir prielaida, jog valstybės geba formuoti kolektyvinę tapatybę bendros vertybės, normos, simboliai ir pasaulio matymo reikšmės generuoja bendrą tapatybę, kuri sudaro sąlygas stabilumui ir taikai. 4 Remiantis konstruktyvistine logika paremtais saugumo bendruomenės siūlomais teoriniais postulatais ir pritaikant juos Aljanso analizei, esminis krūvis tenka valstybių (taip pat kitų veikėjų) tapatybės ir vertybinio bendrumo analizei. Aljansų formavimosi teoretikai, nepaisant jų darbų gausos, daugiausia remiasi kraštutine (neo)realistine tarptautinių santykių aiškinimo logika tarptautinė sistema, nacionaliniai interesai ir saugumo politika yra matomi kaip susiję griežtais priežastiniais ryšiais. Anarchiška sistema nulemia racionalų, egoistinį siekį didinti galią ir saugumą, todėl įvairios valstybių sąveikos (aljansai ir kt.) iš esmės tėra tokios subjektų veikimo logikos išvestinė. 5 Remiantis šia logika, aljansai visada yra nukreipti prieš kitą subjektą ar jų grupę, aljansų egzistavimui būtinas priešo/grėsmės egzistavimas. 6 Tokia prieiga, nors ir pasižymi metodologiniu išbaigtumu, iš esmės apsiriboja materialiųjų faktorių analize ir ignoruoja idėjinius (normatyvinius) veiksnius. Be to, ji nepajėgi adekvačiai įvertinti po šaltojo karo įvykusių fundamentalių saugumo aplinkos pokyčių, kurie yra viena svarbiausių šiuolaikinio NATO veiklos varomųjų jėgų Plačiau apie 1957 m. K. Deutsch įvestos saugumo bendruomenės (angl. Security Community) koncepcijos (Deutsch, K., Political Community and the North Atlantic Area. Princeton, NJ: Princeton University Press, 1957) pritaikymą NATO tyrimams žr.: Adler, E., The Spread of Security Communities: Communities of Practice, Self-Restraint, and NATO s Post Cold War Transformation, European Journal of International Relations, 14 (12), 2008; Risse-Kappen, Thomas, Identity in a Democratic Security Community: The Case of NATO. Žr. Katzenstein, Peter J., sudar., The Culture of National Security. New York: Columbia University Press, 1996; Williams M., Neumann I., From Alliance to Security Community: NATO, Russia, and the Power of Identity, Millennium - Journal of International Studies, 29 (2), 2000; Pouliot V., The Alive and Well Transatlantic Security Community: A Theoretical Reply to Michael Cox, European Journal of International Relations 2006; Vol. 12(1), p ; Ivanov I. D., NATO s Transformation and its Implications for International Relations Theory: The Relevance of Security Communities, Paper presented at the annual meeting of The Midwest Political Science Association, 2006; Kitchen V. M., Argument and Identity Change in the Atlantic Security Community, Security Dialogue, 40(1), 2009, p Adler E., Barnett M., Security Communities in Theoretical Perspective, Žr. Adler E., Barnett M., sudar., Security Communities. Cambridge: Cambridge University Press, Neorealistinį aljansų veikimo teorijų aiškinimą išplėtojo Walt S., The Origins of Alliances, Ithaca, NY: Cornell University Press, 1990 ir Snyder G. H., Alliances, Balance, and Stability, International Organization, 45(1), 1991, p ; taip pat žr. Sprecher C., Krause V., Alliances, Armed Conflict, and Cooperation: Theoretical Approaches and Empirical Evidence, Journal of Peace Research, 43(4), 2006, p Aljansų teorijas NATO tyrimams taiko Sandler T., Alliance Formation, Alliance Expansion, and the Core, Journal of Conflict Resolution, 43(6), 1999, ; Gibler D., Sewell J. A., External Threat and Democracy: The Role of NATO Revisited, Journal of Peace Research, 43(4), 2006, p ; Snyder G. H., The Security Dilemma in Alliance Politics, World Politics, 36(4), 1984, p Liska G., Nations in Alliance: the Limits of Interdependence. Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1967.

37 36 Kolektyvinio saugumo prieigos atspirties tašku galima laikyti vilsonišką tarptautinių santykių aiškinimo tradiciją, turinčią daug bendra su svarbiausiais Anglų (Tarptautinės bendruomenės) mokyklos postulatais. Kolektyvinio saugumo koncepcijos pagrindas prielaida, kad grupė valstybių, veikiančių anarchinėje tarptautinėje aplinkoje ir turinčių bendrus tikslus bei vertybes, sudaro kolektyvinę struktūrą, kurioje yra išlaikomas valstybių suverenitetas, tačiau sutariama bendrai laikytis tam tikrų principų (pavyzdžiui, susitariama dėl karinės jėgos naudojimo taisyklių ir priemonių, kurių imamasi tas taisykles pažeidusių subjektų atžvilgiu). 7 Kolektyvinio saugumo koncepcija gali neblogai paaiškinti NATO priklausančių valstybių kooperacijos logiką (t.y. vidinį kolektyvinio saugumo sistemos mechanizmą), tačiau ji neskiria pakankamai dėmesio sisteminių veiksnių (ypač tarptautinio saugumo problematikos) analizei. Šiame straipsnyje remiamasi kooperacinio saugumo modeliu, išplėtotu R. Coheno ir M. Mihalkos darbuose. Kooperacinio saugumo koncepcija tarptautinio saugumo studijų darbotvarkėje atsirado po šaltojo karo, tačiau ilgą laiką neįgavo konceptualaus pagrindo ir buvo daugiausia naudojama kaip plataus pobūdžio terminas, skirtas apibūdinti bendradarbiavimu ir harmonija paremtą pasikeitusią tarptautinę sistemą, kurioje konfrontaciją keičia konsultacijos, slaptumą skaidrumas, atgrasymą saugumo įsipareigojimai. 8 R. Coheno manymu, kooperacinio saugumo koncepcija apima keturias dimensijas (koncentrinius žiedus): 1. Individualus saugumas; 2. Kolektyvinis saugumas; 3. Kolektyvinė gynyba; 4. Stabilumo projekcija į išorę 9 : Individualaus saugumo dimensija (pirmasis koncentrinis žiedas) yra nukreipta į žmogiškojo saugumo aspektus (daugiausia dėmesio skiriant žmogaus teisėms ir demokratinėms vertybėms), kurie peržengia nacionalinės valstybės sienas ir saugumą traktuoja plačiąja prasme, įtraukiant įvairius ekonominės gero- 7 Kolektyvinio saugumo koncepciją detaliai analizuoja Ravenal E. C. straipsnyje An Autopsy of Collective Security, Political Science Quarterly, 90(4), 1976, ; NATO tyrimuose kolektyvinio saugumo teoriją pritaiko Kupchan C., The Promise of Collective Security, International Security, 20(1), 1995, p ir Yost D., NATO Transformed: The Alliance s New Role in International Security, Washington: United States Institute of Peace Press, 1998; taip pat žr. Johnson H.C., G. Niemeyer, Collective Security: The Validity of an Ideal, International Organization, 8(1), 1954, p , Cusack T. R., Stoll R.J., Collective Security and State Survival in the Interstate, International Studies Quarterly, 38(1),1994, p Evans Gareth, Cooperative Security and Intra State Conflict, Foreign Policy, No. 96, Fall Cituota iš Cohen ir Mihalka, p Išskirta pagal Cohen R., From Individual Security to International Stability. Žr. R. Cohen ir M. Mihalka, Cooperative Security: New Horizons for International Order. Garmisch - Partenkirchen: The George C. Marshall European Center for Security Studies, 2001, p

38 vės ir darnaus vystymosi parametrus. Tai yra vidinis sistemos žiedas, kuris veikia kaip savotiški socialiniai klijai (liberalios demokratijos principai), užtikrinantys vidinį stabilumą ir atsparumą. Kolektyvinio saugumo dimensija (antrasis koncentrinis žiedas) yra nukreipta į sistemos vidų, siekiant užtikrinti saugumą tarp suverenių valstybių. Esmė vidinis taikos palaikymas ir grėsmių, kylančių iš kitų saugumo sistemos dalyvių, eliminavimas. Kolektyvinio saugumo dimensija apima sistemai priklausančių valstybių bendradarbiavimą įvairiose srityse: terorizmo, organizuoto nusikalstamumo, nelegalios imigracijos, gamtinių nelaimių ir kt. Kolektyvinės gynybos dimensija (trečiasis koncentrinis žiedas) yra nukreipta į sistemos išorę, siekiant užtikrinti efektyvią gynybą nuo išorinės agresijos (sistemai nepriklausančios valstybės ir nevalstybiniai veikėjai). Sistemai priklausančios šalys įsipareigoja užtikrinti patikimą karinę apsaugą ir atsaką į išorinę agresiją arba kylančią tokios agresijos grėsmę. Praktiškai tai institucionalizuojama ir veikia kaip įvairūs kolektyvinės gynybos mechanizmai ir susitarimai. Stabilumo zonos projekcijos į išorę dimensija (ketvirtasis koncentrinis žiedas) apibrėžia nestabilumo, galinčio kilti sistemos kaimynystėje, prevencijos dimensiją. Potencialūs nestabilumo židiniai eliminuojami naudojant įvairias politines, informacines, diplomatines, ekonomines ir karines priemones, sukuriant tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmus ir pan. Praktiškai tai gali būti realizuojama kaip įsipareigojimas įvairiomis priemonėmis ginti tam tikrą vertybių sistemą (žmogaus teises ir pan.), stabdyti galimą nestabilumo (pavyzdžiui, masinio naikinimo ginklų platinimo) plitimą preventyviomis priemonėmis arba panaudoti įvairius institucinius bendradarbiavimo/ pasitikėjimo stiprinimo mechanizmus. 37

39 38 1. pav. Teorinis kooperacinio saugumo sistemos modelis NATO kaip kooperacinio saugumo sistema: svarbiausi bruožai Prieš pradedant strateginių koncepcijų analizę svarbu atsakyti į klausimą, kiek apskritai NATO gali būti laikomas kooperacinio saugumo sistema Pirmasis žiedas Visos NATO šalys gali būti traktuojamos kaip liberalios demokratijos, įsipareigojusios sergėti kertinius žmogaus teisių principus. Aljanso retorikoje ir veikloje yra itin stiprus vertybinio bendrumo elementas, svarbiausiuose dokumentuose ir 10 Adaptuota pagal Cohen R., From Individual Security to International Stability. Žr. Cohen R. ir Mihalka M., Cooperative Security: New Horizons for International Order. Garmisch - Partenkirchen: The George C. Marshall European Center for Security Studies, 2001, p

40 vadovų kalbose taip pat gana dažnai pabrėžiamas NATO vaidmuo puoselėjant demokratinę kultūrą ir stiprinant demokratines institucijas. Pavyzdžiui, Šiaurės Atlanto sutartyje pabrėžiama, kad NATO narės yra įsipareigojusios saugoti savo tautų laisvę, bendrą paveldą ir civilizaciją, grindžiamą demokratijos, asmens laisvės bei teisės viešpatavimo principais. Jos siekia didinti stabilumą ir gerovę Šiaurės Atlanto regione. 11 Be to, dažnai akcentuojama, jog Aljansas siekia kurti struktūrines stabilumo sąlygas, kurios sudarytų terpę žmogaus teisių įtvirtinimui, demokratinėms reformoms, ekonomikos ir prekybos klestėjimui Antrasis žiedas NATO galima laikyti svarbiausia institucine ir politine transatlantinio ryšio išraiška, kurios pagrindas Šiaurės Ameriką ir Europą sujungiantis nedalomo saugumo principas, eliminuojantis galios balansavimo politiką sistemos viduje ir leidžiantis susikoncentruoti į išorėje esančius saugumo iššūkius. Nuo pat susikūrimo Aljansui pavyko neutralizuoti (arba prislopinti) įtampos židinius tarp NATO narių: intensyvus įvairių konsultacijų ir bendradarbiavimo mechanizmų naudojimas leido išvengti konflikto tarp Turkijos ir Graikijos (abi šalys priimtos į NATO 1952 m., esant labai įtemptiems santykiams dėl Kipro), taip pat leido išspręsti nemažai kitų dvišalių krizių. NATO politinių konsultacijų kanalai (4 Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis) leidžia išlaikyti strateginį sistemos integruotumą (sutarimas esminiais politiniais euroatlantinės sistemos evoliucijos klausimais). Aljansas yra saugumo struktūra, kurioje egzistuoja aukštas subjektų institucionalizacijos tinklas daug formalių ir neformalių įvairaus lygio veiksmų koordinavimo ir konsultacijų mechanizmų. Be to, įvairiais NATO lygiais vyksta valstybių praktinis bendradarbiavimas logistikos, ginkluotės standartizacijos, ryšių ir informacinių sistemų, civilinių ekstremalių situacijų planavimo, mokslinių tyrimų, gamtosaugos, mokymų ir pratybų, viešosios diplomatijos, meteorologijos, karinės okeanografijos ir kitose srityse The North Atlantic Treaty, Washington D. C., 4 April 1949, htm, NATO s Role in Building Cooperative Security in Europe and Beyond, Speech by NATO Secretary General Javier Solana at the Yomiuri Symposium on International Economy, Tokyo, Japan, October 15, 1997, Apie NATO vaidmenį ir institucijas šiose srityse žr. NATO Handbook, Brussels: NATO Public Diplomacy Division, 2006, p

41 Trečiasis žiedas Aljanso 5 straipsnyje įtvirtintas atgrasymo mechanizmas efektyviai veikė nuo pat NATO susikūrimo pradžios: organizacijai pavyko užtikrinti savo narių saugumą ir išvengti išorinės karinės agresijos šaltojo karo metu bei po SSRS subyrėjimo m. NATO valstybių vadovų priimtoje Aljanso saugumo deklaracijoje yra konstatuojama, jog atgrasymas, paremtas branduoliniais ir konvenciniais pajėgumais, išlieka šerdiniu visos Aljanso strategijos elementu. 15 NATO skiria nemažą dėmesį karinėms ir politinėms iniciatyvoms bei reformoms, kuriomis siekiama užtikrinti gebėjimą apginti Aljanso teritoriją nuo išorinės agresijos. Realų NATO, kaip karinės organizacijos, veiksmingumą išlaiko integruota karinė struktūra, bendras pajėgumų planavimo mechanizmas, nuolat budinčios greitojo reagavimo pajėgos, branduolinių pajėgų išlaikymas, integruota oro gynybos sistema, bendras įvairių projektų finansavimas, kuriama priešraketinės gynybos sistema, operacinių štabų tinklas ir kiti pajėgumai. Sparčiai besikeičiančios saugumo aplinkos sąlygomis NATO skiria vis daugiau dėmesio gebėjimui reaguoti ir neutralizuoti įvairius netradicinius saugumo iššūkius: kibernetines grėsmes, terorizmą, masinio naikinimo ginklų platinimą, regioninių konfliktų sukeliamą nestabilumą ir kt Ketvirtasis žiedas Dialogo ir bendradarbiavimo politikos plėtrai 17 NATO strategijoje tenka labai svarbus vaidmuo. Tai priemonė, leidžianti išplėsti saugumo ir stabilumo zoną už 14 Vienintele išimtimi būtų galima laikyti 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų atakas JAV, po kurių pirmą kartą NATO istorijoje buvo aktyvuotas penktasis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis. Žr. Buckley E, Invoking Article 5, NATO Review, Summer 2006, Declaration on Alliance Security, issued by the Heads of State and Government participating in the meeting of the North Atlantic Council, Strasbourg/Kehl, 4 April 2009, news_52838.htm, Pvz. žr. Comprehensive Political Guidance, Endorsed by NATO Heads of State and Government on 29 November 2006, Dialogo ir bendradarbiavimo procesu faktiškai buvo institucionalizuotas NATO kaip plačios geografinės aprėpties politinio forumo funkcionavimas, apimantis tokias bendradarbiavimo programas kaip Viduržemio jūros dialogas, NATO Rusijos taryba, Euroatlantinės partnerystės taryba, Partnerystė taikos labui, NATO Ukrainos komisija, NATO Gruzijos komisija, Stambulo bendradarbiavimo iniciatyva. Taip pat buvo išplėtoti ryšiai su globaliais partneriais Australija, Pietų Korėja, Japonija, Naująja Zelandija. Kitaip tariant, NATO įtakos plėtros koncepcija palaipsniui įgijo daugiakryptę raidos formą, buvo ženkliai išplėsta geopolitinė bendradarbiavimo erdvė. Be to, pastaraisiais metais Aljansas vykdo intensyvią plėtros politiką 2004 m. priimtos 7 naujos valstybės, 2009 m. 2 (Albanija ir Kroatija).

42 Aljanso ribų, tokiu būdu užkertant kelią naujiems saugumo iššūkiams. 18 Šiaurės Atlanto sutarties 2 straipsnyje pabrėžiama, kad šalys prisidės prie tolesnio taikių ir draugiškų tarptautinių santykių plėtojimo stiprindamos savo laisvas institucijas, siekdamos geresnio principų, kuriais grindžiamos tos institucijos, supratimo bei plėtodamos stabilumo ir gerovės sąlygas. 19 Įvairios partnerystės programos ir praktinio bendradarbiavimo formos (dalyvavimas bendruose mokymuose ir pratybose vykdant gynybos sektoriaus reformas ir kt.) tiesiogiai prisideda prie stabilumo projekcijos už NATO ribų. Tiesa, Aljansas nėra užmezgęs glaudžių ryšių su Kinija, Indija, Brazilija ir kitais kylančiais galios centrais bei įvairiomis regioninėmis organizacijomis (Afrikos Sąjunga, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija ir pan.). Be to, bendradarbiavimo su Europos Sąjunga ir Jungtinėmis Tautomis efektyvumą apsunkina įvairios politinės kliūtys (pavyzdžiui, Kipro konfliktas). NATO įsitraukimas į krizių valdymo ir stabilizavimo veiksmus yra paremtas postmodernia reagavimo į grėsmes ten, kur jos kyla, koncepcija, kurios esmę gerai nusako garsioji NATO generalinio sekretoriaus L. Robertsono frazė jei mes neisime į Afganistaną, Afganistanas ateis pas mus. 20 Tokiu būdu sudaromos prielaidos Aljansui reaguoti į bet kuriame pasaulio taške kylančias grėsmes, jei tai reikalinga NATO saugumo interesams. Kitas svarbus stabilumo projekcijos į išorę elementas Aljanso pajėgumų transformacija. Siekiant užtikrinti taikos palaikymo ir krizių valdymo operacijų sėkmę bei efektyviai neutralizuoti už NATO ribų kylančias asimetrines grėsmes 21, Aljansas ne tik sukūrė daugiafunkces greitojo reagavimo pajėgas, bet ir transformavo karines struktū Apie glaudaus bendradarbiavimo su kitais tarptautinės sistemos veikėjais būtinybę žr. Global NATO?, Speech by NATO Secretary General, Jaap de Hoop Scheffer at the Clingendael Institute, The Hague, Netherlands, 29 Oct. 2004, Global NATO: Overdue or Overstretch?, Speech by NATO Secretary General, Jaap de Hoop Scheffer, at the SDA Conference, Brussels, 06 Nov. 2006, The North Atlantic Treaty, Washington D.C., 4 April 1949, htm, NATO, Speech by NATO Secretary General at the National Defense University, Washington D.C., USA, 29 Jan. 2003, m. Rygos viršūnių susitikime priimtose Išsamiosiose politinėse gairėse (Comprehensive Political Guidance) konstatuojama, jog Aljansas turi sugebėti vienu metu vykdyti keletą įvairaus tipo ir sudėtingumo operacijų už NATO teritorijos ribų. Be to, gairėse nurodoma, jog per artimiausius metų Aljanso pajėgos turi gebėti vykdyti teritorinės gynybos, ilgalaikių ekspedicinių operacijų ar operatyvaus veikimo nenumatytomis aplinkybėmis funkcijas; atlikti stabilizacijos, rekonstrukcijos, sutaikinimo ir humanitarinės pagalbos veiksmus; dalyvauti operacijose, kuriose gali būti panaudojami masinio naikinimo ginklai; padėti atkurti pokonfliktinės situacijos valdymą; sugebėti veikti kartu su civiliniais sektoriaus elementais ir pan. Žr. Comprehensive Political Guidance Endorsed by NATO Heads of State and Government, 29 November 2006, int/docu/basictxt/b061129e.htm,

43 42 ras, pritaikydamas jas kovai su asimetrinėmis grėsmėmis. 22 Pajėgumų kaitos procesas gerai iliustruoja NATO transformaciją iš teritorinės gynybos principais organizuoto regioninio aljanso į globaliu mastu veikti galintį krizių valdymo mechanizmą. Apibendrinant galima teigti, kad trumpas žvilgsnis į NATO per keturių koncentrinių ratų prizmę leidžia laikyti Aljansą gana efektyviai funkcionuojančia kooperacinio saugumo sistema (žr. 2 pav.). 2 pav. NATO kaip kooperacinio saugumo sistema: svarbiausi bruožai Prahos NATO vadovų susitikime buvo nuspręsta sukurti NATO Greitojo reagavimo pajėgas, sudarytas iš techniškai aprūpintų, mobilių, sąveikių, aukščiausios parengties sausumos, jūrų bei oro pajėgų elementų, kuriuos Šiaurės Atlanto tarybos sprendimu būtų galima operatyviai dislokuoti didelio karinio intensyvumo misijoms. Žr. Prague Summit Declaration issued by the Heads of State and Government participating in the meeting of the North Atlantic Council. 21 November 2002, htm, ; NATO after the Prague Summit, Speech by NATO Secretary General Lord Robertson at the Konrad Adenauer Stiftung, Berlin, Germany, 12 Dec. 2002, Santrumpų paaiškinimai: NRF (NATO Response Force) NATO greitojo reagavimo pajėgos; PfP (Partnership for Peace) partnerystės taikos labui programa; MAP (Membership Action Plan) narystės veiksmų planas; ISAF (International Security Assistance Force) Tarptautinių saugumo paramos pajėgų operacija (Afganistane); ICI (Istanbul Cooperation Initiative) Stambulo bendradarbiavimo iniciatyva; MD (Mediterranean Dialogue) Viduržemio jūros dialogas; NRC (NATO-Russia Council) NATO Rusijos taryba; KFOR (Kosovo Force) NATO operacija Kosove; NGC (NATO-Georgia Commission) NATO Gruzijos taryba; NUC (NATO Ukraine Commission) NATO Ukrainos taryba.

44 3. NATO strateginių koncepcijų analizė m. strateginė koncepcija: patikima kolektyvinė gynyba ir euroatlantinio regiono saugumas Pirmasis žiedas: individualus saugumas 1999 m. strateginėje koncepcijoje pažymima, jog svarbiausias NATO tikslas (essential and enduring purpose) užtikrinti visų savo narių (t.y. valstybių) laisvę ir saugumą politinėmis ir karinėmis priemonėmis ( 6). Nei individų, nei visuomenės saugumas strateginėje koncepcijoje nėra minimas tarp pagrindinių Aljanso saugumo uždavinių. 25 Gana mažai dėmesio koncepcijoje skiriama ir vertybinei (žmogaus teisių) dimensijai: apsiribojama teiginiais, kad NATO yra demokratinėmis vertybėmis, žmogaus teisėmis ir teisės viršenybės principais grįndžiama organizacija, siekianti įtvirtinti taiką Europoje (secure a just and lasting peaceful order in Europe) Antrasis žiedas: kolektyvinis saugumas 1999 m. strateginėje koncepcijoje yra gana aiškiai suformuluotos kolektyvinio saugumo dimensijos principus atitinkančios nuostatos. Vienas iš keturių šioje koncepcijoje įvardijamų svarbiausių NATO saugumo uždavinių (fundamental security tasks) saugumo užtikrinimas euroatlantiniame regione. Juo siekiama skatinti demokratinių institucijų plėtrą, užtikrinti įsipareigojimą taikiai spręsti nesutarimus ir užkirsti kelią prievartai ar jėgos naudojimui ( 10). Kitaip tariant, strateginėje koncepcijoje padedami pamatai taikos užtikrinimui sistemos viduje. Atitinkamai dokumente ypatingas dėmesys skiriamas konsultacijoms tarp šalių. Politinės konsultacijos, remiantis ketvirtuoju Vašingtono sutarties straipsniu, laikomos esminiu instrumentu siekiant užtikrinti Aljanso kaip transatlantinio politinio forumo (aktualiausiais saugumo klausimais) funkcionalumą ir narių veiksmų koordinavimą ( 10). Koncepcijoje taip pat pabrėžiama NATO, kaip svarbiausios 24 Šiame poskyryje analizė atliekama remiantis NATO strateginės koncepcijos dokumentu, priimtu 1999 m. (The Alliance s Strategic Concept, approved by the Heads of State and Government participating in the meeting of the North Atlantic Council, Washington D.C., April 1999). Toliau nuorodos bus dedamos tik tiesiogiai cituojant patį dokumentą. 25 Kita vertus, Šiaurės Atlanto sutarties preambulėje yra paminimas šalių įsipareigojimas saugoti savo tautų (peoples) laisvę ir pabrėžiamas individualios laisvės (individual liberty) principas. Žr. The North Atlantic Treaty, Washington D.C., 4 April 1949,

45 44 transatlantinio ryšio išraiškos, svarba, akcentuojant nedalomo saugumo principą, kuris praktiškai ir instituciškai sujungia Šiaurės Ameriką ir Europą ( 7, 27). Dokumente itin daug dėmesio skiriama Aljanso solidarumui, strateginei vienybei ir koherentiškumui ( 8, 41) Trečiasis žiedas: kolektyvinė gynyba Atgrasymas ir gynyba (deterrence and defence) prieš bet kokią agresijos formą šioje strateginėje koncepcijoje yra įvardijami kaip viena iš keturių svarbiausių NATO užduočių ( 10). Penktojo straipsnio įsipareigojimai dokumente taip pat demonstruojami, skiriant nemažai dėmesio įvairioms praktinėms kolektyvinės gynybos ir efektyvaus atgrasymo priemonėms: kariniam planavimui, karinėms pratyboms, pajėgų sąveikumo skatinimui, valstybių gynybos infrastruktūros stiprinimui, bendriems įrangos įsigijimo, logistikos sistemų, pratybų standartams ir kt. ( 28, 29, 41, 42). Strateginėje koncepcijoje ypatingas dėmesys tenka Aljanso pajėgumų vystymo gairėms, detaliai aprašant NATO karinių pajėgų misijas ir joms keliamus reikalavimus ( 41-61). Svarbiausia užduotis apginti taiką ir užtikrinti šalių narių teritorinį integralumą, politinę nepriklausomybę ir saugumą. Aljanso pajėgos privalo gebėti užtikrinti efektyvų atgrasymą ir gynybą, palaikyti arba atkurti teritorinį šalių integralumą, nutraukti karą priverčiant priešininką atsitraukti. 26 Dokumente taip pat fiksuojami svarbiausi reikalavimai dėl Aljanso pajėgų dydžio, geografinio išsidėstymo, vadovavimo struktūros (operacinių štabų ir integruotos karinės struktūros) parametrų, galimo atsako į masinio naikinimo ginklų panaudojimo grėsmę, daugianacionalinių pajėgų formavimo elementų ir kt. Koncepcijoje įtvirtinami svarbiausi NATO branduolinės strategijos elementai: konstatuojama, kad Aljanso konvencinių pajėgų neužtenka siekiant užtikrinti patikimą atgrasymą, todėl reikalingas branduolinis arsenalas, kuris yra laikomas priemone siekiant politinio tikslo užtikrinti taiką ir užkirsti kelią bet kokio pobūdžio karui. 27 Be to, teigiama, kad Aljanso strateginis branduolinis arsenalas yra svarbiausias NATO saugumo garantas (supreme guarantee of security), kuris taip pat atlieka esminės politinės ir karinės jungties (essential political and military 26 The Alliance s Strategic Concept, approved by the Heads of State and Government participating in the meeting of the North Atlantic Council, Washington D. C., April 1999, 47 < docu/pr/1999/p99-065e.htm, The Alliance s Strategic Concept, approved by the Heads of State and Government participating in the meeting of the North Atlantic Council, Washington D.C., April 1999, 62 < docu/pr/1999/p99-065e.htm,

46 link) tarp Europos ir Šiaurės Amerikos vaidmenį. NATO įsipareigoja išlaikyti savo branduolinį arsenalą, kuris turi būti pakankamai lankstus siekiant užtikrinti realų atgrasymo politikos efektyvumą ( 62-64). Tiesa, strateginėje koncepcijoje akcentuojama, kad branduolinis ginklas galėtų būti panaudojamas tik išskirtinėmis aplinkybėmis, bei aprašoma nuosekliai nuo šaltojo karo pabaigos vykdyta Aljanso branduolinio nusiginklavimo politika. Nemažai dėmesio dokumente skiriama strateginės aplinkos įvertinimui. Pabrėžiamas tarptautinės saugumo aplinkos nenuspėjamumas, teigiama, kad didelio masto konvencinė agresija prieš Aljansą yra labai mažai tikėtina, tačiau tokios grėsmės galimybė ilguoju laikotarpiu išlieka. NATO saugumo aplinką sudaro daugybė įvairių sunkiai prognozuojamų karinių ir nekarinių rizikos faktorių, įskaitant nestabilumą euroatlantinio regiono viduje ir periferijoje. Tarp svarbių nestabilumo veiksnių minimi religiniai nesutarimai, teritoriniai ginčai, žmogaus teisių pažeidimai. Akcentuojama, kad įvairūs nestabilumo židiniai gali virsti krizėmis, turinčiomis tiesioginių saugumo implikacijų Aljansui ( 20-24). Strateginėje koncepcijoje taip pat akcentuojama, kad stiprių branduolinių galių egzistavimas už Aljanso ribų taip pat yra svarbus faktorius, kuris turi atsispindėti NATO strategijoje ( 21). Vienu esminių NATO saugumo aplinkos elementų yra laikomas masinio naikinimo ginklų, jų gamybos technologijų ir gabenimo priemonių platinimas, kuriame dalyvauja ir įvairūs nevalstybiniai veikėjai Ketvirtasis žiedas: stabilumo projekcija Svarbus vaidmuo 1999 m. strateginėje koncepcijoje tenka krizių valdymo politikai. Akcentuojama, kad Aljansas turi būti pasirengęs esant poreikiui vykdyti efektyvią konfliktų prevenciją ir įsitraukti į įvairias krizių valdymo operacijas. Ne mažiau dėmesio skiriama partnerystės koncepcijai. Siekdamas užtikrinti euroatlantinės sistemos saugumą ir stabilumą Aljansas turi vystyti įvairias partnerystės, bendradarbiavimo ir dialogo programas. NATO įsipareigoja ne tik užtikrinti efektyvią savo narių gynybą, bet ir aktyviai prisidėti prie regioninio saugumo ir stabilumo konsolidavimo ( 31-33). NATO įsipareigoja laikytis plačios saugumo koncepcijos (apimančios įvairius politinius, ekonominius, socialinius faktorius); atitinkamai, pabrėžiama būtinybė glaudžiai koordinuoti veiksmus su kitais tarptautinės sistemos dalyviais. Strateginėje koncepcijoje akcentuojama, kad Aljansas siekia stiprinti stabilumą ir skatinti demokratinius procesus euroatlantinio regiono saugumo sistemoje ( 31-39):

47 46 tęsdamas atvirų durų politiką (remiantis Vašingtono sutarties 10 straipsniu, t.y. paliekant atviras duris visoms narystės siekiančioms Europos demokratijoms, kurios atitinka narystės kriterijus); vykdydamas aktyvią partnerystės politiką. Daugiausia dėmesio skiriama Euroatlantinės partnerystės tarybai, Partnerystės taikos labui programai (angl. Partnership for Peace), ryšiams su Ukraina ir Viduržemio jūros dialogo programai. NATO Rusijos santykiai koncepcijoje yra apibrėžti gana abstrakčiai, konstatuojant, kad Rusija vaidina unikalų vaidmenį euroatlantinio saugumo sistemoje ir teigiant, kad efektyvi NATO Rusijos partnerystė yra būtina siekiant tarptautinio stabilumo; tęsdamas aktyvią veiklą nusiginklavimo srityje: įvertinamas NATO šalių indėlis ginklų kontrolės ir neplatinimo klausimais, pabrėžiama CFE sutarties, START susitarimų, visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties reikšmė ir kt.; tęsdamas paramą Europos saugumo ir gynybos identiteto Aljanso rėmuose vystymui ir suteikdamas galimybę pasinaudoti NATO turimais pajėgumais Vakarų Europos Sąjungos operacijoms (dokumente taip pat pažymima Europos valstybių karinių pajėgumų vystymo svarba viso Aljanso saugumui); vykdydamas aktyvią krizių prevencijos ir valdymo politiką, t.y. panaudodamas įvairias politines ir karines priemones siekiant užkirsti kelią konfliktams, o jiems kilus užtikrinti efektyvų krizių valdymą; užtikrindamas glaudų bendradarbiavimą tarp civilinės ir karinės dimensijų. Koncepcijoje teigiama, kad civilinės priemonės tampa vis svarbesnės vykdant karines užduotis (logistika, komunikacijos, medicininė parama, viešieji ryšiai ir kt.), todėl svarbu užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą šioje srityje m. strateginė koncepcija: aktyvumas išorėje, saugumas namuose, naujosios grėsmės ir krizių valdymas Pirmasis žiedas: individualus saugumas Strateginėje koncepcijoje trumpai akcentuojama tai, kad NATO šalys formuoja unikalią vertybėmis grįstą bendruomenę, kuri yra įsipareigojusi individualios laisvės, demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės idealams ( 2).

48 Antrasis žiedas: kolektyvinis saugumas 47 Kaip ir 1999 m. dokumente, 2010 m. strateginėje koncepcijoje pabrėžiama, kad svarbiausias Aljanso tikslas (angl. fundamental and enduring purpose) karinėmis ir politinėmis priemonėmis užtikrinti visų NATO šalių laisvę ir saugumą ( 1). Dokumente akcentuojama transatlantinio ryšio ir nedalomo saugumo tarp Europos ir Šiaurės Amerikos svarba. Taip pat patvirtinama NATO, kaip esminio transatlantinio saugumo politikos forumo, reikšmė ( 3, 5) Trečiasis žiedas: kolektyvinė gynyba Kolektyvinė gynyba, remiantis penktuoju Vašingtono sutarties straipsniu, strateginėje koncepcijoje yra įvardijama kaip viena iš trijų esminių Aljanso užduočių (angl. core tasks). Naujovė didesnis dėmesys naujiesiems saugumo iššūkiams: kibernetinėms grėsmėms, tarptautiniam terorizmui, komunikacijos, transporto jungčių bei energijos išteklių tiekimo sutrikdymui ( 7-15). NATO įsipareigoja skirti daugiau dėmesio pajėgumams, reikalingiems siekiant užkirsti kelią kiberatakoms arba neutralizuoti jų padarinius (didesnis dėmesys kibernetiniams pajėgumams NATO planavimo cikle, geresnis nacionalinių pajėgumų ir galimo atsako strategijų koordinavimas ir pan.) ( 19). Aljansas taip pat įsipareigoja būti aktyvesnis energetinio saugumo srityje, įskaitant kritinės infrastruktūros bei išteklių tranzito priemonių apsaugą, konsultacijas tarp sąjungininkų bei karinį planavimą nenumatytoms situacijoms. Koncepcijoje pažymima, kad konvencinės atakos tikimybė prieš Aljansą yra maža (low), tačiau konvencinė rizika negali būti visiškai ignoruojama, ypač dėl balistinių raketų platinimo, kuris kelia realią ir augančią grėsmę euroatlantinio regiono saugumui. Atitinkamai koncepcijoje raginama skirti ypatingą dėmesį priešraketinės gynybos pajėgumams, leidžiantiems apginti NATO šalių teritoriją nuo balistinių raketų atakų. Šis gynybinis pajėgumas laikomas kertiniu NATO kolektyvinės gynybos elementu ( 19). Kaip ir 1999 m. dokumente, tarp svarbiausių Aljanso strateginės saugumo aplinkos elementų minimas masinio naikinimo ginklų platinimas, nestabilumas ir konfliktai Aljanso kaimynystėje, galimos sparčios technologinės pažangos implikacijos NATO planavimui.

49 48 Nors dokumente akcentuojama, kad NATO nei vienos valstybės nelaiko savo priešininku, niekas neturėtų suabejoti Aljanso kolektyvinės gynybos įsipareigojimu, jei iškiltų grėsmė kurios nors NATO narės saugumui. 28 Teigiama, jog branduolinis atsakas galėtų būti panaudotas tik kraštutinėmis aplinkybėmis, tačiau konstatuojama, kad tol, kol pasaulyje bus branduolinių ginklų, NATO išliks branduoliniu aljansu. Tolesni Aljanso šalių veiksmai branduolinio nusiginklavimo srityje siejami su atsakomaisiais Rusijos veiksmais, visų pirma siekiant užtikrinti Europoje esančio Rusijos branduolinio arsenalo atitraukimą m. dokumente daug mažiau dėmesio skiriama praktinių kolektyvinės gynybos priemonių aprašymui (planavimui, pratyboms, pajėgumams, gynybos infrastruktūrai ir pan.), tačiau aiškiai išsakoma politinė Aljanso valia vykdyti saugumo įsipareigojimų įtvirtinimo (angl. visible assurance) politiką ( 19). Kitaip tariant, NATO įsipareigoja, vykdydama atitinkamą pratybų, mokymų, karinio planavimo (angl. contingency planning) politiką, išsklaidyti NATO narių abejones dėl saugumo, užtikrinti Aljanso matomumą šalyse-narėse ir pasiruošimą efektyviai reaguoti į pačius įvairiausius (angl. full range) konvencinius ir nekonvencinius saugumo iššūkius m. koncepcijoje ypač akcentuojamas poreikis plėtoti karinius pajėgumus ekspedicinėms operacijoms ( 19, 25), taip pat vystyti NATO pajėgumus reaguoti į galimą cheminę, biologinę, radiologinę arba branduolinę ataką Ketvirtasis žiedas: stabilumo projekcija Lyginant su 1999 m. dokumentu, 2010 m. koncepcijoje skiriama daugiau dėmesio Aljanso vaidmeniui krizių valdymo srityje. Akcentuojama, kad krizės ir konfliktai už NATO sienų gali kelti tiesioginę grėsmę Aljanso teritorijai ir gyventojams. Konstatuojamas NATO ryžtas aktyviai veikti siekiant užkirsti kelią (angl. prevent) krizėms bei jas valdyti (angl. manage), taip pat vykdyti pokonfliktinės situacijos stabilizavimo misijas. Pabrėžiama, kad NATO turi unikalius konfliktų valdymo pajėgumus ( 23). Viena svarbiausių 2010 strateginės koncepcijos naujovių gana didelis dėmesys civilinių pajėgumų vystymui. Dokumente pabrėžiama, kad Afganistane ir Vakarų Balkanuose vykdytų operacijų metu išmoktos pamokos visų pirma demonstruoja, kad vienas svarbiausių NATO strategijos elementų vykdant operacijas turėtų būti civilinių ir karinių priemonių integravimo bei glaudaus bendradarbiavimo 28 Strategic Concept For the Defence and Security of The Members of the North Atlantic Treaty Organisation, Adopted by Heads of State and Government in Lisbon, , 16

50 su kitais tarptautinės bendruomenės veikėjais mechanizmas (angl. Comprehensive Approach) ( 21). Siekiant užtikrinti krizių valdymo operacijų efektyvumą, Aljansas įsipareigoja: (i) sustiprinti apsikeitimą žvalgybine informacija NATO viduje; (ii) stiprinti pasirengimą vykdyti ekspedicines operacijas (doktrinos ir pajėgumai); (iii) suformuoti reikiamą, bet kuklų (angl. appropriate but modest) civilinį krizių valdymo pajėgumą bei pagerinti sąveiką su įvairiais civiliniais partneriais; (iv) užtikrinti integruotą civilinio-karinio planavimo mechanizmą; (v) plėtoti gebėjimus apmokyti vietines pajėgas krizės regione ( 25) m. strateginėje koncepcijoje iš esmės atsikartoja 1999 m. dokumente išsakyti NATO įsipareigojimai prisidėti prie tarptautinių ginklų kontrolės (įskaitant konvencinių ginklų kontrolės režimą Europoje) ir neplatinimo pastangų. Dokumente išlaikomas įsipareigojimas vykdyti plėtros politiką, teigiama, kad Aljanso durys lieka atviros visoms Europos demokratijoms, kurios vadovaujasi NATO vertybėmis, atitinka narystės reikalavimus ir kurių saugumas prisidėtų prie bendro saugumo ir stabilumo stiprinimo. Palyginti su 1999 m. dokumentu, 2010 m. koncepcijoje skiriama dar daugiau dėmesio partnerystės politikai. Glaudus bendradarbiavimas su partneriais Aljanso operacijose ir kitose srityse laikomas vienu esminių NATO sėkmės garantų. Strateginėje koncepcijoje NATO įsipareigoja stiprinti partnerystės politiką: (i) vystydama praktinę bendradarbiavimo politiką su kitomis tarptautinėmis organizacijomis; (ii) užtikrindama intensyvias konsultacijas su partneriais bendrais saugumo klausimais; (iii) suteikdama Aljanso operacijose dalyvaujantiems partneriams struktūrinį vaidmenį formuojant (shaping) strategiją ir priimant sprendimus operaciniais klausimais; (iv) suaktyvindama bendradarbiavimą su Jungtinėmis Tautomis (aktyvesnės politinės konsultacijos ir kt.); (v) užtikrindama aktyvią strateginę partnerystę tarp NATO ir ES, kuri turėtų būti paremta išplėstu praktiniu bendradarbiavimu dalyvaujant operacijose bei plėtojant pajėgumus; (vi) tęsdama ir plėtodama bendradarbiavimą su kitomis šalimis įvairiais partnerystės formatais ( 28-35). Tiesa, koncepcijoje nėra net paminėtos tokios organizacijos kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) arba Afrikos Sąjunga m. koncepcijoje skiriama daugiau dėmesio santykiams su Rusija: pabrėžiama, kad NATO Rusijos bendradarbiavimas yra strategiškai svarbus, Aljansas nekelia jokios grėsmės Rusijai ir tikisi pozityvių atsakomųjų žingsnių. NATO įsipareigoja sustiprinti politines konsultacijas ir praktinį bendradarbiavimą tokiose srityse, kaip priešraketinė gynyba, kova su terorizmu, piratavimu jūrose ir kt. ( 34). 49

51 50 1 lentelė. NATO, kaip kooperacinio saugumo sistemos, transformacija: 1999 m. ir 2010 m. Aljanso strategines koncepcijas apibendrinanti lentelė 1 žiedas: individualus saugumas 1999 m. strateginė koncepcija Svarbiausias saugumo objektas valstybės (nations). Menkas dėmesys vertybinei (žmogaus teisių, demokratinių principų) dimensijai m. strateginė koncepcija Svarbiausias saugumo objektas valstybės ir visuomenės (populations). Menkas dėmesys vertybinei (žmogaus teisių, demokratinių principų) dimensijai. 2 žiedas: kolektyvinis saugumas - Svarbiausias tikslas karinėmis ir politinėmis priemonėmis užtikrinti visų Aljanso šalių laisvę ir saugumą. - Pabrėžiama saugumo užtikrinimo euro-atlantiniame regione (vidinis sistemos stabilumas), transatlantinio ryšio (NATO kaip politinė ir institucinė jungtis tarp Europos ir Šiaurės Amerikos), nedalomo saugumo principo ir politinių konsultacijų (pagal 4 Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį) reikšmė. - Daug dėmesio skiriama NATO solidarumui, strateginei vienybei, koherentiškumui ir pan. - Svarbiausias tikslas karinėmis ir politinėmis priemonėmis užtikrinti visų Aljanso šalių laisvę ir saugumą. - Akcentuojama transatlantinio ryšio (NATO kaip saugumo politikos forumas), nedalomo saugumo principo ir politinių konsultacijų (veiksmų ir strateginių sprendimų koordinavimas) reikšmė.

52 51 3 žiedas: kolektyvinė gynyba - Itin daug dėmesio skiriama atgrasymui ir gynybai. - Įvardijamos įvairios praktinės kolektyvinės gynybos priemonės, detalūs reikalavimai NATO karinėms pajėgoms. - Branduolinio arsenalo paskirtis politinė: užtikrinti taiką ir užkirsti kelią bet kokio pobūdžio karui. Branduolinis ginklas laikomas svarbiausiu NATO saugumo garantu. - Konvencinė agresija prieš Aljansą yra labai mažai tikėtina, tačiau tokios grėsmės didėjimo galimybė ilguoju laikotarpiu išlieka. - Pabrėžiama neprognozuojamos saugumo aplinkos svarba (ypač masinio naikinimo ginklų platinimo grėsmė). - Nestabilumas Aljanso kaimynystėje kaip vienas svarbiausių saugumo iššūkių. - Atgrasymas, paremtas branduoliniais ir konvenciniais pajėgumais, įvardijamas kaip šerdinis visos Aljanso strategijos elementas. - Daug dėmesio skiriama naujiesiems saugumo iššūkiams (ypač kibernetinėms grėsmėms, taip pat terorizmui, energetiniam saugumui ir kt.) ir pajėgumams, reikalingiems siekiant juos neutralizuoti. - Konvencinės atakos tikimybė prieš Aljansą yra maža, tačiau tokia rizika išlieka, ypač dėl realios balistinių raketų atakos grėsmės. - Priešraketinės gynybos pajėgumas laikomas kertiniu NATO kolektyvinės gynybos elementu. - Išsakoma politinė Aljanso valia vykdyti saugumo garantijų suteikimo šalims narėms (visible assurance) politiką. - Tol, kol pasaulyje egzistuos branduolinis ginklas, NATO išliks branduoliniu aljansu. Branduolinis ginklas laikomas svarbiausiu NATO saugumo garantu.

53 52 4 žiedas: stabilumo projekcija - Svarbus vaidmuo tenka krizių prevencijos ir valdymo (ypač euroatlantiniame regione) politikai. - Įsipareigojimas laikytis plačios saugumo koncepcijos (apimančios įvairius politinius, ekonominius, socialinius veiksnius). - Pripažįstamas kertinis JT vaidmuo palaikant tarptautinę taiką. - Įsipareigojama tęsti atvirų durų politiką, vykdyti aktyvią partnerystės politiką (EAPC, PfP, MD, ryšiai su Ukraina), veikti nusiginklavimo srityje, remti Europos saugumo ir gynybos identiteto Aljanso rėmuose plėtrą. - NATO-Rusijos santykiai koncepcijoje yra apibrėžti gana abstrakčiai, konstatuojant, kad Rusija vaidina unikalų vaidmenį euroatlantinio saugumo sistemoje, teigiama, kad efektyvi NATO Rusijos partnerystė yra būtina siekiant tarptautinio stabilumo. - Išsakomas įsipareigojimas vykdyti plėtros politiką pagal 10 Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį. - Įsipareigojimai prisidėti prie tarptautinių ginklų kontrolės ir neplatinimo. - Daug dėmesio skiriama Aljanso vaidmeniui krizių valdymo srityje (apsikeitimas žvalgybine informacija, atitinkamos doktrinos ir pajėgumai, vietinių pajėgų apmokymas, Afganistane ir Balkanuose išmoktos pamokos ir kt.) - Įsipareigojama sukurti civilinius krizių valdymo pajėgumus; taip pat pagerinti sąveiką su įvairiais civiliniais partneriais, užtikrinti integruotą civilinio-karinio planavimo mechanizmą. - Skiriamas ypatingas vaidmuo partnerystei: aktyvesnės konsultacijos su partneriais saugumo klausimais, struktūrinis vaidmuo NATO operacijose dalyvaujantiems partneriams priimant operacinius sprendimus, visų partnerystės programų plėtojimas; - Pripažįstamas kertinis JT vaidmuo palaikant tarptautinę taiką. - Atkartojami Aljanso įsipareigojimai prisidėti prie tarptautinės ginklų kontrolės (įskaitant konvencinių ginklų kontrolės režimą Europoje) ir neplatinimo pastangų. - Išlaikomas įsipareigojimas vykdyti plėtros politiką. - Pabrėžiama, kad Aljansas nekelia jokios grėsmės Rusijai ir tikisi pozityvių atsakomųjų žingsnių (tikimasi sustiprinti bendradarbiavimą tokiose srityse, kaip priešraketinė gynyba, kova su terorizmu ir kt.)

54 3.3. Vertinimas: kas naujo naujoje koncepcijoje? Jokių fundamentalių pasikeitimų Nepaisant reikšmingų tarptautinio saugumo sistemos pokyčių nuo 1999 m. iki 2010 m., pamatinės nuostatos abiejose strateginėse koncepcijose iš esmės sutampa: kolektyvinė gynyba, efektyvus atgrasymas (įskaitant branduolinį arsenalą), transatlantinis ryšys, konsultacijos saugumo klausimais, partnerystė, nedalomas saugumas tarp Šiaurės Amerikos ir Europos, atvirų durų politika ir krizių valdymo pajėgumai išlieka pamatiniais NATO elementais Kolektyvinė gynyba: išliekanti reikšmė ir pokyčiai 1999 m. dokumente skiriama itin daug dėmesio (tiek politiniu, tiek kariniu požiūriu) Aljanso gebėjimui užtikrinti efektyvią kolektyvinę gynybą pagal Vašingtono sutarties 5 straipsnį m. koncepcijoje dėmesys įvairiems praktiniams kolektyvinės gynybos mechanizmams gerokai mažesnis, tačiau politinis įsipareigojimas (visible assurance) užtikrinti ir pademonstruoti Aljanso pasiruošimą reaguoti į grėsmes (pratybos, mokymai, gynybos planavimas) išsakytas labai aiškiai. Tekstas 2010 m. dokumente leidžia konstatuoti tam tikrą Aljanso sugrįžimą prie šaknų : po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių NATO transformacija iš esmės vyko asimetrinių grėsmių pagrindu, siekiant pertvarkyti Aljansą į daugiafunkcį krizių valdymo mechanizmą (savotišką įrankių dėžę ). Tokias tendencijas gerai iliustravo 2006 m. Rygos vadovų susitikime priimtos Išsamiosios politinės gairės, kuriose dominuoja ekspedicinis NATO profilis. Situaciją pakeitė gana agresyvi Rusijos laikysena tarptautinėje arenoje (ypač 2008 m. karas Gruzijoje), kuri paskatino Aljansą sugrįžti prie universalios saugumo struktūros koncepcijos (saugumas namuose + efektyvus krizių valdymas išorėje ), tokiu būdu nuraminant bruzdančias ir savo saugumu iki galo neužtikrintas Vidurio ir Rytų Europos valstybes ir garantuojant solidarumą Aljanso viduje. Paradoksalu tai, kad šis sugrįžimas įvyko JAV ir NATO lyderių itin aktyviai vykdomo santykių su Rusija perkrovimo kontekste m. dokumente įtvirtintos dvi svarbios naujovės kolektyvinės gynybos sampratoje: (1) naujosios grėsmės (visų pirma, kibergrėsmės), nors ir netiesiogiai, yra pakišamos po kolektyvinės gynybos samprata, tokiu būdu netiesiogiai išplečiant galimą Vašingtono sutartyje įtvirtinto termino karinė ataka interpretaciją; (2) Aljanso kolektyvinė gynyba labiausiai susiejama su balistinių raketų atakos

55 54 grėsme. Tiesa, šią sąsają galima interpretuoti kaip strateginį ėjimą, pateisinantį ir legitimizuojantį NATO, kaip kolektyvinės gynybos organizacijos, reikalingumą XXI a., kadangi realiausias saugumo iššūkių šaltinis daugeliui NATO šalių Rusija yra laikomas svarbiu strateginiu partneriu. Kitaip tariant, NATO negalėjo sau leisti apsibrėžti tapatybės per konfrontaciją su Rusija, todėl buvo įtrauktas naujas kolektyvinės gynybos legitimizavimo elementas Civiliniai pajėgumai Savarankiškų Aljanso civilinių pajėgumų vystymas visuomet buvo jautri tema: kai kurios šalys mato NATO kaip išimtinai karinį aljansą, kuris turėtų palikti civilines funkcijas Europos Sąjungai ir kitoms šioje srityje NATO lenkiančioms organizacijoms. Atitinkamai 2010 m. strateginėje koncepcijoje išsakytas įsipareigojimas vystyti reikiamus civilinius pajėgumus bei glaudžiau integruoti civilinę dimensiją į NATO planavimo mechanizmą galėtų būti traktuojamas kaip svarbus lūžis Aljanso, kaip karinės organizacijos, istorijoje. Kita vertus, dokumente pabrėžiama, kad NATO ambicijos šioje srityje išlieka kuklios, Aljansas neketina imtis lyderio vaidmens Veiklos spektro skirtumas 1999 m. koncepcijos varomoji jėga neabejotinai buvo tuometiniai įvykiai (NATO operacija) Kosove. Atitinkamai dokumente dominuoja regioninė prieiga, akcentuojant atsakomybę už viso euroatlantinio regiono saugumą, kaimynystėje esančius potencialius nestabilumo židinius bei būtinybę stiprinti pajėgumus, reikalingus siekiant užkirsti kelią regioninėms krizėms. Kitaip tariant, NATO veikla į išorę iš esmės apsiriboja euroatlantiniu regionu m. dokumente jaučiama didelė Afganistane išmoktų pamokų svarba: NATO įsipareigoja stiprinti įvairius krizių valdymo pajėgumų aspektus (įskaitant stabilizacijos ir rekonstrukcijos funkcijas), plačiau įtraukti partnerius į operacinių sprendimų priėmimo procesą ir kt. Gerokai globalesnis NATO veiklos spektras atsispindi ir koncepcijoje esančiame strateginės saugumo aplinkos įvertinime (įtraukiami ekologiniai, klimato kaitos, išteklių veiksniai ir pan.). Be to, naujoje strateginėje koncepcijoje akivaizdžiai sustiprinamos NATO kaip globalaus politinio forumo funkcijos. Tiesa, kai kuri partnerystė išlieka daugiau formali (pvz., Stambulo bendradarbiavimo iniciatyva) arba stringa dėl politinių kliūčių (pvz., NATO Ukrainos komisija).

56 Skirtingi grėsmių vertinimo akcentai 55 Viena vertus, abiejose koncepcijose iš esmės atsikartoja tie patys svarbiausi iššūkiai Aljanso saugumui (masinio naikinimo ginklų platinimas, nestabilumas kaimynystėje ir kt.). Kita vertus, 2010 m. dokumente kur kas daugiau dėmesio tenka naujosioms/nekonvencinėms grėsmėms (kiberatakos, terorizmas, energetinių išteklių tiekimo sutrikdymas ir pan.), kurios (nors ir minimos) neturi didelio svorio 1999 m. dokumente Santykiai su Rusija: politinė duoklė perkrovimo politikai Santykių su Rusija atnaujinimas surandant praktinių bendradarbiavimo sričių yra vienas svarbesnių dabartinės JAV administracijos (taip pat NATO generalinio sekretoriaus) politinės darbotvarkės prioritetų. Atitinkamai lyginant su 1999 m. dokumentu (gana abstraktus ir lakoniškas NATO Rusijos santykių apibrėžimas), 2010 m. strateginėje koncepcijoje skiriama daugiau dėmesio galimoms praktinio bendradarbiavimo formoms (svarbiausia priešraketinė gynyba, taip pat kova su terorizmu, narkotikais, piratavimu ir kt.). Kita vertus, pamatiniai nesutarimai Rusijos klausimu tarp NATO šalių niekur nedingo, todėl realiam strateginės koncepcijos nuostatų įgyvendinimui jau artimiausiu metu iškils daugybė politinių kliūčių. Vienu svarbiausių lakmuso popierėlių proveržiui santykiuose su Rusija įvertinti bus bendradarbiavimas priešraketinės gynybos srityje, kuris kol kas nepasiekė jokio apčiuopiamo progreso Branduolinės politikos galvosūkis Nauja strateginė koncepcija gerai iliustruoja tai, jog Aljansas nėra iki galo apsisprendęs dėl branduolinės politikos ateities. Viena vertus, dokumente įsipareigojama siekti sąlygų pasauliui be branduolinių ginklų (tokiu būdu paremiant 2009 m. B. Obamos Prahos kalboje išsakytus tikslus). Kita vertus, teigiama, kad strateginiai branduoliniai ginklai yra svarbiausias sąjungininkų saugumo garantas (the supreme guarantee of the security of the Allies), o atgrasymas, paremtas konvencinių ir branduolinių pajėgumų deriniu, išlieka kertiniu Aljanso strategijos elementu (a core element of our overall strategy). Į akis krenta ir tai, kad naujoje strateginėje koncepcijoje, palyginti su 1999 m., tekstas daug abstraktesnis, esminius sprendimus paliekant vėlesnėms deryboms. Esminė dilema Europoje dislokuotų JAV substrateginių branduolinių ginklų ateitis. Viena vertus, JAV branduolinė ginkluotė yra reikšminga JAV įsipa-

57 56 reigojimų Europos saugumui išraiška, užtikrinanti patikimą atgrasymą, įtvirtinanti nedalomo saugumo principą, padedanti išlaikyti strateginį balansą su Rusija ir užtikrinanti vieningą ir nebranduolines šalis įtraukiančią branduolinę Aljanso politiką (bendras planavimas, konsultacijos, pratybos ir kt.). Kita vertus, branduolinių ginklų (ir jų panaudojimui reikalingų pajėgumų) išlaikymas yra didžiulė finansinė našta, abejotina jų karinė vertė, be to, kai kurios NATO šalys (visų pirma, Vokietija) yra politiškai įsipareigojusios atsisakyti tokios JAV ginkluotės. Naujoje strateginėje koncepcijoje tolesnis branduolinių ginklų mažinimas susiejamas su atsakomaisiais veiksmais iš Rusijos, kuri, manoma, Europoje yra dislokavusi gerokai didesnį branduolinės ginkluotės arsenalą. 29 Derybos su Rusija šiuo klausimu gali tapti rimtu išbandymu NATO šalių solidarumui Europos Sąjunga: skambūs įsipareigojimai Nepaisant naujoje strateginėje koncepcijoje akcentuojamų įsipareigojimų stiprinti strateginę partnerystę su ES (praktinio bendradarbiavimo ir politinių konsultacijų plėtojimas, pajėgumų vystymo koordinavimas ir kt.), realų bendradarbiavimą esmingai varžo įvairios politinės problemos (visų pirma Turkijos-Graikijos-Kipro nesutarimai), kurių neišsprendus realus proveržis NATO ES santykiuose yra iš esmės neįmanomas. Nepaisant gana spartaus Europos saugumo ir gynybos politikos progreso per pastarąjį dešimtmetį, nepavyko išspręsti pamatinių nesutarimų, įskaitant savarankiškų ES operacijų planavimo struktūrų įsteigimo klausimą Neatsakyti klausimai Nepaisant itin ilgai (pusantrų metų) trukusio naujos NATO strateginės koncepcijos rengimo proceso, dokumente nėra atsakymų į kai kuriuos fundamentalius klausimus apie (1) Aljanso funkcines ir geografines (plėtros) ribas; (2) NATO prioritetu laikomą operaciją Afganistane (išimtinis atvejis ar taisyklė, kuria bus vadovaujamasi ir ateityje?); (3) Aljanso vaidmenį sprendžiant saugumo problemas, kurias sukelia socialiniai pokyčiai, klimato kaita, humanitarinės krizės ir pan.; (4) milžinišką finansinį ir karinį atotrūkį tarp JAV ir Europos valstybių; (5) netolygų operacinės naštos pasidalijimą; (6) sprendimų priėmimo mechanizmo pokyčius (NATO ir toliau liko galioti visų sprendimų priėmimo konsensusu taisyklė) ir 29 Knops Raimond, US non-strategic nuclear weapons in Europe: a fundamental NATO debate, Report of NATO Parliamentary Assembly, 2010,

58 kt. Šiuo požiūriu galima teigti, kad naujoji NATO strategija nepateisino įvairių analitikų bei politikų į ją dėtų didelių vilčių. Be to, naujai strateginei koncepcijai būdinga nemažai savotiškų popierinių įsipareigojimų. Tokių ambicingų tikslų kaip sukurti sąlygas pasauliui be branduolinių ginklų ( 26) arba sustiprinti konvencinių ginklų kontrolės režimą Europoje ( 26) kėlimas prasilenkia su realiomis Aljanso galimybėmis. Išvados Vargu, ar 2010 m. NATO strateginę koncepciją galima pavadinti nauja strategine vizija. Dokumentas labiau evoliucinis nei revoliucinis ; užuot pasiūlius kažką esmingai naujo, juo daugiau apibendrinami per pastarąjį dešimtmetį įvykę saugumo aplinkos ir paties Aljanso transformacijos pokyčiai. Kita vertus, nauja strateginė koncepcija neabejotinai leido Aljansui pademonstruoti organizacijos relevantiškumą XXI amžiuje. Dokumentas atspindi modernizuotą NATO, kuriam bus gana sunku prilipdyti šaltojo karo relikto etiketę. Naujos strateginės koncepcijos rengimo procesas ko gero buvo ne mažiau svarbus nei pats dokumentas visi išsiplėtusio Aljanso nariai turėjo galimybę sinchronizuoti laikrodžius, atnaujinti įsipareigojimus vienas kito saugumui ir pademonstruoti solidarumą dėl Aljanso uždavinių. Produktyvaus ir sėkmingo 2010 m. Lisabonos susitikimo neaptemdė nesutarimai, kurie lydėdavo NATO vadovų susitikimus pastaraisiais metais. Nauja strateginė koncepcija yra unikalus dokumentas dėl sugebėjimo užtikrinti balansą tarp iš pažiūros itin sunkiai suderinamų dalykų: (1) regioninės organizacijos modelio ir globalaus veiklos (ypač partnerystės) spektro; (2) įsipareigojimo toliau plėsti NATO ir de facto įstrigusio plėtros proceso; (3) didelio dėmesio saugumui namuose bei saugumo garantijų (ypač Vidurio ir Rytų Europos regionui) įtvirtinimo nepaisant santykių su Rusija perkrovimo proceso; (4) pasaulio be branduolinio ginklo vizijos ir NATO branduolinio atgrasymo politikos išlaikymo. Žvelgiant per kooperacinio saugumo teorijos prizmę, galima teigti, kad NATO pasirinko daugiafunkcės saugumo struktūros modelį. Šiame modelyje kolektyvinio saugumo (antrasis žiedas) ir kolektyvinės gynybos (trečiasis žiedas) dimensijos yra derinamos su itin aktyvia stabilumo projekcijos į išorę politika (ketvirtasis žiedas), kurią apibrėžia aktyvus dalyvavimas operacijose ir plati partnerystės politika (tiesa, nekeliant ambicijų tapti globaliu policininku ). Individualaus saugumo užtikrinimo požiūriu (pirmasis žiedas) NATO vaidmuo buvo ir išlieka kuklus, vertybinis bendrumas, žmogaus teisės ir gerovė yra Aljanso politinės 57

59 58 retorikos elementai, tačiau praktinėse iniciatyvose jiems skiriamas minimalus dėmesys. Problema ta, kad kompromisinė retorika tik išoriškai užglaistė daugybę problemų (nepakankamas gynybos finansavimas, didelis atotrūkis tarp Europos ir JAV, skirtingi NATO šalių interesai ir kt.), kurios neišvengiamai apribos sėkmingo strateginės koncepcijos įgyvendinimo galimybes. Realus ambicingų nuostatų dėl santykių su Rusija pagerinimo, proveržio bendradarbiaujant su ES, civilinių pajėgumų vystymo, vaidmens kibernetinės gynybos srityje, ginklų kontrolės ar priešraketinės gynybos sistemos sukūrimo įgyvendinimas priklausys nuo gebėjimo spręsti įsisenėjusias vidines problemas, tam reikės palankių tarptautinių aplinkybių, didelių išteklių ir tvirtos šalių politinės valios m. birželis rugsėjis

60 Europos saugumo sistemos kaita

61

62 61 Tomas Janeliūnas * Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas Lietuvos pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai dilemos ir pamokos Straipsnio tikslas aptarti ir įvertinti Lietuvos pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) reikšmę, išsikeltus bei pasiektus tikslus ir politinius pirmininkavimo rezultatus Lietuvos nacionaliniams interesams, užsienio bei saugumo politikai. Straipsnyje keliami klausimai, kokiais motyvais vadovaudamosi valstybės siekia pirmininkauti ESBO, kaip formuluoja savo pirmininkavimo darbotvarkes ir kokius tenka prisiimti įpareigojimus ESBO pirmininkaujančioms šalims. Teigiama, kad Lietuvos pirmininkavimo ESBO motyvacija evoliucionavo nuo ryškių nacionalinių interesų gynimo pastangų (politinių tikslų) iki formalių ESBO funkcijų užtikrinimo įsipareigojimų (funkciniai/technokratiniai tikslai). Tyrime konstatuojama, kad nepaisant didelio aktyvumo ir diplomatinių pastangų, galutinis Lietuvos pirmininkavimo rezultatas buvo kiek nuviliantis tik dalis prioritetiniais uždaviniais laikytų pasiūlymų galiausiai buvo priimti ESBO Ministrų Taryboje. Įvadas Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis beveik visose savo oficialiose kalbose pabrėžia, kad Lietuvos pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) yra vienas didžiausių užsienio politikos iššūkių 1. Būtent žodis iššūkis bene geriausiai apibendrina Lietuvos diplomatų ir valstybės vadovų požiūrį į Lietuvos prisiimtą atsakomybę 2011 m. pirmininkauti ESBO. Tačiau šis apibūdinimas iš esmės yra labai abstraktus ir tuščias. Vis dėlto dar prieš prasidedant pirmininkavimui Lietuvos užsienio politikos vadovai akcentuodavo, kad Lietuvai suteikta teisė pirmininkauti ESBO yra mažos valstybės užsienio politikos sėkmė ir savotiškas pripažinimas. Tai tarsi apdovanojimas už * Dr. Tomas Janeliūnas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas. Adresas korespondencijai: Vokiečių g. 10, Vilnius, tel.(8 5) , el. paštas: tomas.janeliunas@ tspmi.vu.lt 1 Pavyzdžiui: Audronius Ažubalis, Išmokime puoselėti vizijas. IQ.lt, , < > [ ]; Audronius Ažubalis, Lithuania assumes OSCE Chairmanship, Lithuanian Foreign Policy Review, , p < [ ]

63 62 Lietuvos diplomatijos pastangas integruotis į tarptautinę bendruomenę ir atsakingai įsitraukti į jos problemų sprendimą. Tačiau tikslingai siekdama pirmininkauti ESBO Lietuva turėjo remtis ir konkretesniais motyvais, kodėl ji siekia šios pozicijos. Vienas iš subjektyvių motyvų buvo susijęs su Lietuvos reputacijos ir tarptautinio įvertinimo sustiprinimu. Lietuva maža valstybė, todėl politikai ir diplomatai nuolat patiria tiek visuomenės, tiek vidinį spaudimą būti pastebėtiems ir reikšmingiems globalioje politikoje. Dažnai tai daroma nesąmoningai ar iš inercijos. Politologai gali pateikti ir racionalų paaiškinimą: mažai valstybei kur kas svarbesni yra išlikimo ir saugumo klausimai, todėl svarbu, kad tarptautinėje politikoje jos neužmirštų. Nuolat priminti apie save, savo vertybes ir reikšmę reiškia didinti tikimybę, kad iškilus grėsmei pasaulio bendruomenė atkreips dėmesį ir suteiks būtiną paramą. Todėl nenuostabu, kad pirmą kartą pirmininkaudama tokio lygio tarptautinei organizacijai, kuri vienija 56 valstybes ir yra laikoma svarbiu politiniu forumu ne tik Europos, bet ir kai kurioms Azijos valstybėms, Lietuvos stengėsi pabrėžti, kad tai atveria naujas galimybes. Konkrečiau, galimybes sustiprinti šalies tarptautinį ir regioninį vaidmenį, pasirengti pirmininkavimui Europos Sąjungoje 2013 m. ir galimai narystei JT Saugumo Taryboje m. 2, kaip buvo teigiama dar prieš pirmininkavimo pradžią Lietuvos oficialių atstovų pranešimuose. Reikia pripažinti, iki šiol Lietuvos akademikų, ekspertų ar žurnalistų susidomėjimas ESBO organizacija ir jos poveikiu tarptautinei politikai bei saugumui buvo minimalus. Daugiausia dėmesio skiriant NATO ir ES įtakai ir svarbai sprendžiant įvairius saugumo, tarptautinių santykių ar administravimo klausimus, ESBO organizacija geriausiu atveju tik trumpai paminima kaip kita tarptautinė organizacija, kuri neverta būti specialiu tiriamuoju objektu, aiškinantis akademines problemas. Bene vienintelis pastarųjų metų lietuvių autorių akademinis straipsnis, apžvelgiantis ir įvertinantis ESBO reikšmę konfliktų reguliavimui ir ypač įšaldytų konfliktų posovietinėje erdvėje sprendimams, buvo Justinos Alsytės darbas OSCE s Achievements vs. Shortcomings in the Resolution of Armed Conflicts. 3 Užsienio tyrėjai, ypač saugumo studijų atstovai, skiria daugiau dėmesio ESBO pastangoms prisidėti prie konfliktų valdymo ir skatinti žmogaus teisių sklaidą. Didžioji dalis akademinių tyrimų yra dažniausiai susiję su konfliktų raidos analizėmis arba žmogaus teisių ir humanitarinių problemų klausimais, kuriose ESBO minima tik kaip antraeilė veikėja. Itin retais atvejais ši organizacija pasirenkama kaip svarbiausias tyrimo objektas. 2 Lietuvos Respublikos atstovybė prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, Lietuva perima Suomijos ir Graikijos pirmininkavimo ESBO patirtį, , < php? > 3 Justina Alsytė. OSCE s Achievements vs. Shortcomings in the Resolution of Armed Conflicts, Lithuanian Foreign Policy Review, , p

64 Vienas iš svarbiausių šaltinių, kuriame galima rasti gana daug ESBO vidinių institucinių sprendimų apžvalgų ir jų politinę analizę, yra ketvirtinis leidinys Security and Human Rights (anksčiau leistas pavadinimu Helsinki Monitor). Būtent jame galima aptikti ne tik akademinius svarbiausių ESBO veiklos krypčių rezultatus, bet ir detaliau aptariamus procedūrinius bei politinius ESBO veiklos sprendimus. ESBO pirmininkaujančios valstybės vaidmuo, jos parinkimo procedūros bei paties pirmininkavimo proceso įvertinimas gana siaura, tačiau taip pat šiek aptarta tema žurnale Security and Human Right. Apie pirmininkaujančių ESBO šalių atrankos specifiką rašė Cécile Vandewoude 4, apie pirmininkaujančios ESBO šalies vaidmenį visos organizacijos veiklai bei kartais nepagrįstus lūkesčius Walter Kemp 5, o kai kurios specifinius ESBO pirmininkavimo aptarimus galima rasti ne tik ekspertinėse apžvalgose 6, bet ir specialiose nevyriausybinių organizacijų analitinėse ataskaitose. 7 Vis dėlto tai tik iš dalies palengvina šio straipsnio užduotį išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos pirmininkavimo ESBO reikšmę, išsikeltus bei pasiektus tikslus ir politinę pirmininkavimo įtaką Lietuvos nacionaliniams interesams, užsienio bei saugumo politikai. Šis straipsnis tai kol kas pirmas akademinis bandymas įvertinti, kokiais motyvais remiantis buvo siekiama užsitikrinti pirmininkavimo ESBO teisę, kaip kito tikslų bei uždavinių formulavimas bei kokių rezultatų buvo pasiekta įgyvendinant pirmininkavimo ESBO darbotvarkę. Pirmininkavimas tarptautinei organizacijai, kaip tyrimo objektas, yra itin instrumentinis užsienio politikos aspektas, todėl straipsniu nesiekiama aiškinti ar pagrįsti teorijų, skirtų užsienio politikos formavimui. Tai konkretaus atvejo analizė, galinti suteikti naujų ar papildomų argumentų bei duomenų, analizuojant Lietuvos (arba mažųjų valstybių) galimybes įsitraukti į tarptautinės politikos aukščiausio lygio darbotvarkių formavimą bei taip didinti savo reikšmingumą tarptautinėje arenoje. Dalį politinių vertinimų iš vidaus autoriui pateikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai, tiesiogiai atsakingi už Lietuvos pirmininkavimo ESBO funkcijas. Šie interviu su Lietuvos diplomatais buvo vienas svarbiausių šaltinių, siekiant įvertinti, kokie motyvai skatino Lietuvą prisiimti atsakomybę už pirmininkavimą ESBO, bei kiek reikšmingai pati Lietuva galėjo prisidėti prie ESBO 63 4 Cécile Vandewoude, The OSCE Chairmanship-in-Office s election procedure: is there a need for formalized criteria? Security and Human Rights, 2011, No 1, p Walter Kemp, The OSCE Chairmanship: Captain or Figurehead? Security and Human Rights, 2009, No 1, p Neil J. Melvin, The European Union, Kazachstan and the 2010 OSCE Chairmanship, Security and Human Rights, 2009, No 1., p Janusz Bugajski, Margarita Assenova, Richard Weitz, Kazachstan s OSCE Chairmanship Final Report, Center for Strategic and International Studies, CSIS, 2011 January, 38 p.

65 64 veiklos rezultatų. Ypač daug informacijos suteikė ambasadorius Rytis Paulauskas, Pirmininkavimo ESBO departamento direktorius, kuris buvo pagrindinis žmogus Vilniuje, koordinuojantis pirmininkavimo užduočių įgyvendinimą ir politinių sprendimų priėmimą Pirmininkavimo ESBO taisyklės ir motyvai kam to reikia? Pirmininkavimo ESBO (iki 1994 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija, ESBK) pradžia siejama su esmine organizacijos transformacija, įvykusia pasibaigus šaltajam karui. Buvo siekiama sukurti efektyvesnes priemones skatinti Europos saugumo, žmogaus teisių ir ekonominio bendradarbiavimo procesams visoje Europoje, kurioje Sovietų Sąjungos subyrėjimas iniciavo naują demokratizacijos bangą m. lapkričio d. ESBK valstybių vadovų susitikime Paryžiuje buvo pasirašyta Paryžiaus chartija Naujai Europai 9, kurioje buvo užfiksuota, kad svarbiausi ESBK valstybių sprendimai bus priimami kasmet vykstančiose Ministrų Tarybos (MT) susitikimuose. Pirmąja MT susitikimo vieta buvo nurodytas Berlynas. Taip pirmąja šalimi, o kartu ir pirmininkaujančia valstybe tapo Vokietija, o jos tuometinis užsienio reikalų ministras Hansas Dietrichas Genscheris pirmuoju ESBK pirmininku m. ESBK viršūnių susitikime priimtame Helsinkio dokumente Pokyčio iššūkiai 10 pirmininkaujančios valstybės statusas buvo oficialiai patvirtintas. Buvo nurodyta, kad pirmininkaujanti šalis (jos užsienio reikalų ministras), atstovaudama ESBK Tarybos ir Vyriausiųjų atstovų komitetui, yra atsakinga už einamąją komunikaciją ir konsultacijas tarp ESBK narių. Pirmųjų ESBK pirmininkaujančių valstybių vaidmuo buvo bene labiausiai siejamas su ESBK Tarybos funkcionavimo užtikrinimu bei pasirengimu Ministrų Tarybos posėdžiams. Gilėjant visos ESBO institucionalizacijai, plečiantis organizacijos funkcijoms, plėtėsi ir ESBO pirmininkaujančios valstybės funkcijos. Jau 1992-ųjų Helsinkio dokumente buvo nurodyta, kad ESBK pirmininkas turi užtikrinti ESBK Tarybos ir Vyriausiųjų atstovų komiteto sprendimų perdavimą ESBK institucijoms ir pateikti patarimų, susijusių su minėtais sprendimais, jei 8 Interviu su amb. Ryčiu Paulausku, 2011 m. rugpjūčio 24 d., Vilnius. 9 Charter of Paris For A New Europe, November 19-21, CSCE Helsinki Dokument 1992 The Challenges of Change, July 9-10, mc/39530

66 prireiktų 11. Tai paliko tam tikrą neaiškumą, kiek toli gali siekti pirmininkaujančios šalies pastangos formuoti ESBK-ESBO Tarybos bei Ministrų Tarybos darbotvarkes bei visos organizacijos veiklos prioritetus. Ši praktika ėmė formuotis pagal nerašytas tradicijas, kiekvienai valstybei interpretuojant kažkiek savaip pirmininkavimo ESBO svarbą, užduotis ir prioritetus. Po dešimties metų, 2002 m. ESBO Ministrų Taryba, posėdžiavusi Porto mieste (Portugalija), priėmė sprendimą Nr. 8 Pirmininkaujančios ESBO šalies vaidmuo 12, kuriame detalizavo pirmininkaujančios šalies atsakomybę ir funkcijas. Šiame sprendime buvo aiškiai apibrėžta, kad pirmininkaujanti šalis keičiasi kiekvienais metais, o pirmininkaujanti šalis, paprastai likus bent dvejiems metams, paskelbiama ESBO Ministrų Tarybos arba viršūnių susitikimo metu. Taip pat pabrėžiama, kad pirmininkaujanti šalis turi atsižvelgti į visą ESBO narių nuomonių spektrą, taip nurodant, jog turėtų būti vengiama specifinių nacionalinių interesų protegavimo. Kaip akcentuoja Walteris Kempas, žurnalo Security and Human Rights redaktorius, būtent šiame MT sprendime išryškinta, kad ESBO pirmininkaujanti šalis yra tik pirmoji tarp lygių ir privalo užtikrinti, kad jos veiksmai nebūtų nesuderinami su pozicija, dėl kurios sutarta tarp visų organizacijos narių. 13 Minėtame MT sprendime pirmininkaujančiajai šaliai nurodomi ne tik biurokratiniai organizaciniai įpareigojimai (organizuoti Nuolatinės tarybos, Ministrų Tarybos ir kitus ESBO institucijų posėdžius, užtikrinti dokumentų parengimą, komunikaciją ir r.t.), bet ir tam tikros iniciatyvos galimybės: organizuoti formalias ir neformalias diskusijas su ESBO narių atstovais, kurti specifines problemų aptarimo grupes, pateikti Nuolatinei tarybai rekomendacijas dėl specifinių klausimų, vertų ESBO dėmesio, skirti ESBO misijų vadovus bei kitus ESBO atstovus. Vis dėlto net ir šios, atrodytų, suteikiančios institucinę galią funkcijos yra apribotos įpareigojimo konsultuotis su ESBO narėmis (tiksliau jų atstovais, ypač Nuolatine taryba) bei ESBO Sekretoriatu ar Asamblėjos atstovais dėl bemaž visų paskyrimų. Tad šia prasme, anot W. Kempo, pirmininkaujanti šalis yra gana smarkiai apribota savo preferencijų: svarbiausius paskyrimus ESBO Sekretoriate ir kitose institucijose atlieka šių institucijų vadovai, konsultuodamiesi su pirmininkaujančia šalimi, bet ne atvirkščiai; pirmininkaujanti šalis paskiria specialiuosius koordinatorius, pvz., rinkimų stebėjimo misijoms, pagal ESBO Parlamentinės asamblėjos prezidento siūlymus; Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (angl. Office for De CSCE Helsinki Dokument 1992 The Challenges of Change, July 9-10, p mc/ Tenth Meeting of the Ministerial Council, 6 and 7 December 2002, Porto Kemp,Walter. The OSCE Chairmanship: Captain or Figurehead? Security and Human Rights, 2009 no. 1, P

67 66 mocratic Institutions and Human Rights - ODIHR) direktorius skiria ilgalaikių stebėjimo misijų vadovus ir taip toliau. Vis dėlto svarbiausi ESBO institucijų vadovai (pavyzdžiui, generalinis sekretorius ar ODIHR direktorius) yra skiriami visų ESBO narių atstovų, priimant sprendimą konsensuso būdu. Kaip tik Lietuvos pirmininkavimo ESBO laikotarpiu teko rinkti naują ESBO generalinį sekretorių ir ODIHR vadovą. Kaip tik šiuose paskyrimuose pirmininkaujanti šalis turi užtikrinti, kad bus surasta tinkama kandidatūra, tinkanti visoms šalims. Derybos ir konsultacijos dėl svarbiausių ESBO administracinių struktūrų postų gali tapti rimtu išbandymu pirmininkaujančios šalies diplomatams, nes 56 valstybių interesai ir pozicijos gali būti labai skirtingos. Kaip tik tokioje situacijoje atsidūrė ir Lietuva m. turėjo būti renkamas naujas ESBO generalinis sekretorius trejų metų kadencijai. Gana netikėtai tarp ESBO šalių kilo itin rimta trintis dėl pradinių kandidatūrų. Iš pradinių keturių galimų kandidatūrų po gana kategoriškų prieštaravimų iš Turkijos, Albanijos, Kipro pusės liko dvi, kol galiausiai kompromisine kandidatūra tapo italas Lamberto Zannieris, nuo 2011 m. liepos 1 d. vadovaujantis ESBO sekretoriatui. Kur kas mažiau ginčų kėlė ODIHR vadovo slovėno ambasadoriaus Janezo Lenarčičiaus kandidatūros tvirtinimas jis pratęsė savo dar 2008 m. užimto posto kadenciją. Tad ESBO pirmininko vaidmuo formaliai gali atrodyti labiau panašus į įvairių prievolių ir susilaikymų rinkinį, kurį apibrėžia organizacijos konsensuso principai, nei į politinės įtakos didinimo galimybę. Anot W. Kempo, pirmininkaujanti šalis neturi galimybių nei ant laivo denio pakeisti įgulos, nei nustatyti naujo laivo kurso, kuris paprastai yra nustatytas iš anksto 14. Vis dėlto politinis pirmininkaujančios šalies vaidmuo yra bene svarbiausias motyvas šalims pretenduoti į ESBO pirmininkės vietą. Bene svarbiausia įžvelgiama pirmininkavimo vertė viešasis ir diplomatinis dėmesys pirmininkaujančiai šaliai, kuri metus laiko kalba ESBO vardu ir dalyvauja ESBO iniciatyvų smaigalyje. Tačiau net ir ši geriausiai matoma pozicija ESBO scenoje neleidžia pirmininkaujančiai šaliai (jos užsienio reikalų ministrui) viešai reikšti savo nuomonę, naudojantis ESBO vardu. Kaip nurodyta ESBO Nuolatinės tarybos sprendime 15, ESBO pozicijos, kurios skelbiamos viešai, remiasi oficialiais ESBO institucijų sprendimais, priimamais konsensusu, tad išreikšdama savo nacionalinę poziciją ESBO pirmininkaujanti šalis turi aiškiai tai įvardyti. Priešingu atveju, kaip nurodo K. Walteris, didžiosios ESBO narės iš karto sureaguoja ir grąžina ESBO pirmininką į formalumų apribotą erdvę. Atsižvelgiant į šiuos formalius apribojimus ir atsakomybę, kurią tenka prisiimti ESBO pirmininkaujančiai šaliai, gali kilti klausimas kodėl valstybės 14 Ibid, p Decision No. 485, OSCE Statements and Public Information, PC.DEC/485, 28 June 2002.

68 apskritai siekia šio vaidmens, kuris greičiau gali kelti nemenką galvos skausmą, o ne garantuoti tarptautinę įtaką ar prestižą? Lietuvos pastangos ir motyvai užsitikrinti pirmininkavimo ESBO poziciją gali būti laikomos tipiniais mažoms ir vidutinėms valstybėms, kurios siekia sustiprinti savo tarptautinį statusą ir išryškinti gebėjimus tinkamai dalyvauti formuojant aukščiausio lygio tarptautinę politiką. Toks iš pirmo žvilgsnio abstrakčiai skambantis motyvas yra svarbiausia priežastis, kuri verčia pretenduoti į ESBO pirmininkus. Pradinė iniciatyva ir politinis sprendimas Lietuvos diplomatinėse institucijose siekti pirmininkavimo ESBO buvo iškeltas dar 2003 m. balandžio mėnesį, o po metų, 2004 m. liepos 7 d., oficialiai buvo pranešta apie Lietuvos ketinimą pirmininkauti ESBO m. laikotarpis Lietuvai buvo reikšmingas lūžis formuluojant naujus diplomatinius uždavinius. Pasiekta narystė ES ir NATO skatino galvoti apie kitus galimus Lietuvos užsienio politikos tikslus ir jų konkrečias išraiškas, savotiškus žymeklius (check-points) m. gegužės 24 d. laikinasis prezidentas Artūras Paulauskas savo kalboje Naujoji Lietuvos užsienio politika paminėjo vieną iš vėliau dažnai kartojamų Lietuvos diplomatinės veiklos moto: Lietuva turi būti aktyvi, matoma ir įtakinga Europos Sąjungos ir NATO valstybė 17. A. Paulausko kalba buvo skirta aktyviam Lietuvos diplomatijos veikimui pabrėžti, siekiant tapti savotišku regiono centru ir toliau skatinant demokratijos, žmogaus teisių bei europietiškų vertybių plėtrą Lietuvos interesų zonoje esančiame regione. A. Paulauskas taip pat nurodė, kad turime svarbią moralinę pareigą kartu su partneriais kurti ir skleisti tokias tarptautinio sambūvio formas, kokiomis patys galėtume didžiuotis ir naudotis. Turime stiprinti tarptautines institucijas ir patys jose aktyviai dalyvauti 18. Tarp konkrečių krypčių Lietuvos užsienio politikai buvo paminėta ir ESBO: kaip vienas iš svarbiausių uždavinių buvo suformuluotas pasiryžimas kelti ir įgyvendinti ambicingus tikslus Lietuvai dalyvaujant Jungtinių Tautų, ESBO ir kituose daugiašaliuose forumuose 19. Pirmosios tokios ambicijos ir buvo skirtos užimti matomoms pozicijoms tarptautinėse organizacijose: pretenduoti tapti ESBO pirmininkaujančia šalimi bei nenuolatine JTO Saugumo Tarybos nare. Šie Lietuvos užsienio politikos žymekliai turėjo tapti aiškiai apčiuopiamu patvirtinimu, kad Lietuva išties yra aktyvi, matoma ir įtakinga valstybė, gebanti ne tik aktyviai dalyvauti didžiųjų Interviu su amb. Ryčiu Paulausku, 2011 m. rugpjūčio 24 d., Vilnius. 17 Laikinojo prezidento A. Paulausko kalba Vilniaus universitete Naujoji Lietuvos užsienio politika, 2004 m. gegužės 24 d., Vilnius. < 18 Ibid. 19 Ibid.

69 68 valstybių tarptautinėje politikoje, ypač Rytų Europos regione, bet ir prisiimti didelę atsakomybę vienose iš svarbiausių tarptautinių organizacijų. Lietuvos politinių partijų susitarime Dėl pagrindinių valstybės užsienio politikos tikslų ir uždavinių m., pasirašytame 2004 m. spalio 5 d., jau buvo aiškiai suformuluotas uždavinys siekti pirmininkavimo ESBO, siejant tai su pastangomis formuoti Vilniaus, kaip regiono centro, įvaizdį. Visos parlamentinės partijos įsipareigojo: Toliau plėtoti Lietuvos daugiašalius santykius. Aktyviai dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje, stiprinant Lietuvos tarptautinį autoritetą. Siekti Lietuvos pirmininkavimo ESBO 2010 metais ir narystės Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje metais. Įtvirtinti Vilnių kaip tarptautinių konferencijų ir iniciatyvų centrą, įvairių tarptautinių organizacijų atstovybių buveinę. 20 A. Paulausko suformuluota regioninio centro vizija tapo 2004 m. antrą kartą prezidentu išrinkto Valdo Adamkaus svarbia veiklos užsienio politikoje gaire (ją aktyviai rėmė ar net skatino ir tuometinis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, vėliau jį pakeitęs Petras Vaitiekūnas), ilgainiui ši ambicija pradėta vertinti kaip nepagrįsta, o kai kurių politologų pavadinta net beverte Lietuvos nacionalinių interesų požiūriu 21. Vis dėlto didelė dalis m. atliktų Lietuvos diplomatijos darbų buvo ir tebėra tęsiami vadovaujantis tuo pačiu, dar 2004 m. užfiksuotų siekiu būti aktyviems, matomiems ir įtakingiems. Net jei šios motyvacijos priežastys gali atrodyti savitikslės ir menkai pagrįstos konkrečiais nacionaliniais interesais, jų pasekmės davė reikšmingų rezultatų. Kaip teigė Pirmininkavimo ESBO departamento direktorius Rytis Paulauskas, siekiant ESBO pirmininkavimo pasikeitė ir argumentacija, motyvai bei tikslai 2004 m. jie atrodė vienaip, o artėjant pirmininkavimui kitaip. Vis labiau artėjant pirmininkavimo laikotarpiui, daugiau dėmesio buvo skiriama ne tik galimiems Lietuvos užsienio politikos privalumams, bet ir galimoms grėsmėms: buvo atliekamos preliminarios SWOT analizės, projektuojami galimi iššūkiai. Susitikimuose su nevyriausybinėmis organizacijomis ir ekspertais buvo ne tik pristatomi galimi Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetai, bet ir diskutuojama apie galimas propagandines ar provokacines veiklas Lietuvos pirmininkavimo metu. Suteikti pirmininkavimo teisę Lietuvai ESBO Ministrų Taryboje buvo nu- 20 Lietuvos politinių partijų susitarimas Dėl pagrindinių valstybės užsienio politikos tikslų ir uždavinių m., Vilnius, 2004 m. spalio 5 d. < d=62149&p_k=1> 21 Apie kritiką regioninio centro idėjai plačiau žr. Evaldas Nekrašas. Kritiniai pamąstymai apie Lietuvos užsienio politiką, Politologija, 2009/2 (54), p

70 spręsta 2007 metais. Šis sprendimas tapo savotišku Lietuvos reikšmės patikrinimu tarptautinėse struktūrose m. buvo deramasi dėl kelių būsimų pirmininkavimų ESBO iš karto.tuo metu didžiausių abejonių kėlė Kazachstano paraiška pirmininkauti ESBO. Vakarų Europos ir ypač JAV atstovams ESBO kėlė nerimą rizikos, susijusios su galimu Kazachstano pirmininkavimu. Įvairios žmogaus teisių organizacijos, artimai bendradarbiaujančios su ESBO, prieštaravo Kazachstano kandidatūrai dėl menkos demokratijos pažangos šioje šalyje. Taip pat buvo baiminamasi, kad Kazachstanas galės varžyti vienos svarbiausių ESBO institucijų ODIHR autonomiją ir mandatą, nes kiek anksčiau Kazachstanas rėmė Rusijos ir kitų NVS šalių iniciatyvas keisti ODIHR statusą. 22 Kazachstano kandidatūrą aktyviai rėmė Rusija bei kitos NVS šalys. Po neformalių derybų tarp didžiųjų ESBO valstybių narių galiausiai nusistovėjo kompromisas dėl trijų ESBO pirmininkų paketo : Graikijos (2009 m.), Kazachstano (2010 m.) ir Lietuvos (2011 m.). Šia prasme Lietuva buvo vertinama kaip savotiška balansuojanti Kazachstano pirmininkavimą valstybė, tuo metu gana akivaizdžiai vertinama kaip JAV sąjungininkė Rytų ir Vidurio Europoje. Kaip teigė R. Paulauskas, Rusija nebuvo garsiai išreiškusi savo prieštaravimo Lietuvos kandidatūrai 23. Vis dėlto greičiausiai noras matyti Kazachstaną ESBO pirmininko pozicijoje paskatino į kompromisus eiti ir dažnai savo kategorišką poziciją deklaruojančius Rusijos atstovus m., po Seimo rinkimų, pasirengimas pirmininkauti ESBO pradėtas fiksuoti, kaip vienas iš artimiausių metų Lietuvos užsienio politikos prioritetų. Tai buvo įvardyta 2008 m. spalio 28 d. pasiektame naujame Politinių partijų susitarime Dėl metų Lietuvos užsienio politikos principų, strateginių gairių ir tikslų 24 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės m. veiklos programoje 25. Šiame dokumente jau oficialiai pateikiamas ir svarbiausias būsimas pirmininkavimo ESBO tikslas: Pirmininkaudami sieksime kiek įmanoma didesnės pažangos demokratijos plėtros ir žmogaus laisvių srityje visoje ESBO erdvėje, taip pat per daugelį metų neišspręstų konfliktų ir jų pasekmių Pietų Kaukaze ir Moldovoje sureguliavimo reikalais. 26 Kiek detalesnius Lietuvos pirmininkavimo ESBO motyvus ir siekius galima Bugajski Janusz, Assenova Margarita, Weitz Richard. Kazakhstan s OSCE Chairmanship 2010, Final Report. A Report of the U.S. Kazakhstan OSCE Task Force, 2011 January. P. v. < > 23 Interviu su amb. Ryčiu Paulausku, 2011 m. rugpjūčio 24, Vilnius. 24 Politinių partijų susitarimas Dėl metų Lietuvos užsienio politikos principų, strateginių gairių ir tikslų, 2008 m. spalio 28 d., Vilnius. < k=1> 25 LR Seimo nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, 2008 m. gruodžio 9 d. Nr. XI-52 < > 26 Ten pat, p. 47.

71 70 užtikti 2010 m. birželio 4 d. rezoliucijoje Dėl Lietuvos pirmininkavimo Europos ir Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai 2011 metais 27. Joje pabrėžiama, kad Lietuvos pirmininkavimas ESBO yra laikomas ESBO nacionaliniu prioritetu ir įrankiu siekiant bendrų su kitomis ESBO valstybėmis narėmis Lietuvos užsienio politikos tikslų ir uždavinių, skirtų saugumui, pasitikėjimui ir demokratijai visoje ESBO erdvėje stiprinti, ir įgyvendinant bei plėtojant bendras visų pripažįstamas vertybes. Seimas, kviesdamas Lietuvos užsienio reikalų ministeriją nustatyti konkrečius pirmininkavimo prioritetus, rekomendavo atsižvelgti į tokias politines gaires 28 : diskusijos dėl Europos saugumo ateities (Korfu proceso) tąsa; reagavimas į naujuosius iššūkius saugumui, įskaitant kovą su visomis terorizmo formomis ir kibernetinio saugumo užtikrinimą; atsakas į grėsmes, kylančias iš Afganistano; dalyvavimas užsitęsusių konfliktų sureguliavimo procesuose ir naujų konfliktų prevencija gerbiant ESBO valstybių narių teritorinį vientisumą; regioninio bendradarbiavimo ESBO erdvėje skatinimas; bendradarbiavimo energetinio saugumo ir transporto srityse plėtra; ESBO žmogiškojo matmens stiprinimas ir įsipareigojimų įgyvendinimas ypatingą dėmesį skiriant žiniasklaidos laisvei; parama ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (ODIHR) veiklai. Dalis šių rekomendacijų išties vėliau buvo perkeltos į Lietuvos pirmininkavimo prioritetus. Vis dėlto apibendrinant pasirengimo pirmininkavimui etapą galima išskirti tam tikrą Lietuvos siekių ir motyvų evoliuciją. Tarptautinis matomumas ir regioninės lyderystės demonstravimas m. Pirmieji motyvai prisiimti pirmininkavimo ESBO atsakomybę labiausiai buvo susiję su 2004 m. atsiradusiu užsienio politikos prioritetų tuštumos sindromu. Po pasiektų narysčių NATO ir ES Lietuvos politiniams lyderiams norėjosi naujų strateginių tikslų, tačiau buvo aišku, kad jie neprilygs 2004 m. pasiekimams. Pirmininkavimas ESBO ir galima vieta JT Saugumo Taryboje tapo ambicingais siekiais, kurie buvo labai konkretūs, tačiau greičiau svarbūs per se. Esminis šių tikslų motyvas buvo tiesiog tapti labiau matomiems ant svarbiausių tarptautinių organizacijų pakylos. Kiek šios 27 Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucija Dėl Lietuvos pirmininkavimo Europos ir saugumo bendradarbiavimo organizacijai 2011 metais, 2010 m. birželio 4 d. id= Ten pat.

72 pozicijos bus reikšmingos ilgalaikiams Lietuvos nacionaliniams interesams ar užsienio politikos prioritetams buvo suvokiama geriausiu atveju tik abstrakčiai ir intuityviai. Pirmininkavimas ESBO Lietuvos aktyvios Rytų politikos priemonė m. Po 2007 m., jau užsitikrinus teisę pirmininkauti ESBO, vis dar šiek tiek inertiškai buvo įsivaizduojama, kad buvimas ESBO pirmininku sustiprins Lietuvos pastangas aktyviai dalyvauti posovietinių valstybių demokratizavimo bei jų artinimo euroatlantinių struktūrų link procesuose. Taip pat buvo įsivaizduojama, kad Lietuva galėtų paskatinti įšaldytų konfliktų sprendimą Moldovoje bei Pietų Kaukaze (būtent apie tai užsimenama LR Vyriausybės veiklos programoje 2008 m.). Lietuvos vadovų dėmesys ir aktyvumas Rytų Europoje ir Pietų Kaukaze m. 29 natūraliai skatino į ESBO žiūrėti kaip į reikšmingą instrumentą, dar labiau sustiprinsiantį šias Lietuvos kompetencijas ir reikšmingumą Rytų politikos srityje. Specifinių Lietuvos akcentų įtraukimas nesiekiant ambicingų politinių tikslų m. Artėjant pirmininkavimui ESBO ( m.) Lietuvos užsienio politikos formuotojai nebe taip ambicingai ir racionaliau ėmė vertinti Lietuvos galimybes pirmininkaujant ESBO. Ne tik tiesiogiai su ESBO dirbantys diplomatai, bet ir politikai ėmė suprasti, kad ESBO pirmininko funkcijos ir padidintas matomumas nesuteikia privilegijų ginti tik nacionalinius interesus. Be to, blaiviau imtos vertinti ambicijos pagaliau išspręsti įšaldytus konfliktus ESBO erdvėje suprasta, kad tai itin komplikuoti procesai, kuriuose pernelyg didelis ESBO pirmininko kišimasis gali padėtį ir pabloginti. Pradėtos vertinti ir galimos neigiamos pirmininkavimo pusės: dėl didesnio matomumo kylantis ir didesnis pažeidžiamumas išorinei kritikai, galimas susilaikymas nuo nacionalinių interesų protegavimo vardan visos ESBO solidarumo ir kita. Todėl didesnę dalį Lietuvos būsimo pirmininkavimo ESBO gairių bandoma sieti su sklandžiu ESBO funkcionavimu, pradėtų procesų tąsa ir Lietuvos, kaip patikimos valstybės su profesionalia diplomatija, įvaizdžio saugojimu. Susitelkiama į švelnesnių Lietuvos interesų perkėlimą į ESBO darbotvarkę pavyzdžiui, siekį įtraukti energetinio saugumo matmenį. Taip pat suformuluojamas žiniasklaidos saugumo ir laisvių prioritetas kaip specifinis Lietuvos pirmininkavimo akcentas. Būtent šios nuostatos galiausiai tavo svarbia Lietuvos pirmininkavimo ESBO programos dalimi Pavyzdžiui, prezidento V. Adamkaus bei užsienio reikalų ministrų pastangos aktyviai įsitraukti į Oranžinės revoliucijos įvykius ir jų tąsą Ukrainoje m., reaguoti į karą tarp Rusijos ir Gruzijos 2008 m. bei mėginti tapti patikimais JAV pozicijos atstovais bendraujant su Moldovos lyderiais ar Baltarusijos opozicija.

73 72 2. Pirmininkavimo ESBO darbotvarkė ir Lietuvos prioritetai Vertinant ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių pirmininkavimo ESBO motyvus bei paties pirmininkavimo darbotvarkes ir jų įgyvendinimą, galima įžvelgti du matmenis: politinių (nacionalinių) interesų perkėlimą į ESBO ir pačios ESBO ilgalaikių įsipareigojimų ir funkcijų atlikimą. Tiek politinis aspektas, tiek funkcionalistinis, atsispindi visų pirmininkaujančių ESBO valstybių prioritetų programose, nors ir nevienodu balansu. Kai kurios valstybės bando į ESBO žiūrėti daugiau kaip į įrankį savo politinėms ambicijoms ar nacionaliniams interesams patenkinti, kitos labiau užtikrinti sklandų ESBO funkcijų atlikimą. Pirmuoju atveju pernelyg dideli užmojai pasinaudojant pirmininkavimo pozicija demonstruoti nacionalinius interesus ar ambicijas gali būti net kenksminga ESBO, todėl didžiosios ESBO narės (JAV, Rusija, didžiosios ES valstybės) dažniausiai jau iš anksto, preventyviai blokuotų tokias pastangas ir net neleistų pirmininkavimo imtis pernelyg egocentrinėms valstybėms. Kaip tik dėl šių priežasčių su įtarimu buvo žvelgiama į Kazachstano pirmininkavimo paraišką. Buvo suprantama, kad Kazachstanui pirmininkavimas reikalingas visų pirma savo tarptautiniam prestižui sustiprinti 30. Kazachstano pirmininkavimo ESBO darbotvarkė iš dalies patvirtino politinio matmens dominavimą: buvo užsibrėžtas tikslas pirmininkavimo metu suorganizuoti ESBO viršūnių susitikimą ir iki jo pasiekti reikšmingų pokyčių sprendžiant įšaldytus konfliktus posovietinėje erdvėje. Vertinant Lietuvos užmojus galima gana aiškiai matyti Lietuvos pirmininkavimo ESBO evoliuciją nuo politinio matmens dominavimo vis labiau funkcionalistinės darbotvarkės link. Lietuvos pirmininkavimo ESBO darbotvarkė, kurią pateikė Lietuvos užsienio reikalų ministerija, atspindėjo funkcionalistinį požiūrį: joje buvo koncentruotasi į einamųjų ESBO veiklos krypčių palaikymą ir tinkamą pirmininkaujančios šalies funkcijų atlikimą. Lietuvos pirmininkavimo tikslai buvo apibrėžti santūriai ir gal net minimalistiškai. Nors ir pabrėždami, kad Lietuvos prioritetai bus siekti pažangos sprendžiant užsitęsusius konfliktus, įgyvendinti įsipareigojimus dėl žurnalistų laisvės, skatinti pakantumą, didinti ESBO vaidmenį sprendžiant tarpnacionalinius konfliktus bei sprendžiant energetinio saugumo problemas, Lietuvos atstovai teigė, kad nesitiki pirmininkavimo metu pasiekti kokio nors esminio persilaužimo ar įšaldytų konfliktų sureguliavimo. Kaip sakė ESBO pirmininko specialusis atstovas užsitęsusiems konfliktams Giedrius Čekuolis, 2011 m. sausio 12 d. Vienoje prista- 30 Apie ESBO pirmininkavimo reikšmę Kazachstanui kalba Neil Melvin: Melvin N., The European Union, Kazakhstan and the 2010 OSCE Chairmanship, Security and Human Rights, 2009 No. 1, p

74 tydamas Lietuvos pirmininkavimo ESBO darbotvarkę, ESBO yra organizacija, kurioje pažanga matuojama milimetrais, tačiau jie yra aukso vertės. 31 Tokią pat poziciją vėliau keletą kartų viešai pakartojo ir Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Ažubalis, teigdamas, kad būtų sėkmė, jei Lietuvai pavyktų bent per milimetrą pastūmėti konfliktuojančių šalių dalyvius prie taikaus susitarimo. Neoficialiuose komentaruose Lietuvos diplomatai buvo nusiteikę netgi dar pesimistiškiau m. pabaigoje buvo gana aiškių ženklų, rodančių didėjančią įtampą Kalnų Karabache: iš abiejų konfliktuojančių pusių periodiškai buvo apsikeičiama snaiperių ugnimi, aukų skaičius per metus išaugo mažiausiai iki 25 (2009 m. aukų skaičius sudarė 19 karių abiejose pusėse) 32. Tiek Azerbaidžano, tiek Armėnijos pusė nebuvo linkusi atitraukti savo snaiperių ir sumažinti įtampos šaltinių. Buvo nerimaujama, kad konfliktas nepereitų į dar karštesnę fazę. Neseni Rusijos ir Gruzijos karo prisiminimai vertė nuogąstauti, kad kariniai konfliktai nėra tokie jau mažai tikėtini. Todėl kai kurie Lietuvos politikai ir diplomatai prasidedant pirmininkavimo ESBO metams buvo linkę nedaryti staigių judesių, kad neišprovokuotų aštresnės reakcijos bei nesugriautų ir taip labai trapios situacijos. Šią nuostatą skatino ir Kazachstano pirmininkavimo pavyzdys. Buvo prisimenama, kad Kazachstano pastangos pastūmėti Kalnų Karabacho problemos sprendimą tik suerzino ir taip jautriai į bet kokį spaudimą reaguojančias konflikto šalis. Kazachai siekė Astanos viršūnių susitikimui parengti susitarimą dėl bendrųjų principų, tačiau Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai apsiribojo tik aptakiu pranešimu, kad bus siekiama sprendimo, paremto tarptautinės teisės principais bei Minsko grupės pirmininkaujančių šalių Muskoka/L Aquila pareiškimais 33, kurie buvo suformuluoti dar 2005 m. ir vėliau žinomi kaip Madrido principai. Lietuvos pirmininkavimo ESBO programoje, kurią oficialiai Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Ažubalis pristatė 2011 m. sausio 13 d. ESBO Nuolatinėje taryboje Vienoje, buvo teigiama: Lietuvos pirmininkavimo strateginis tikslas siekti, kad būtų stiprinami ir visiškai įgyvendinami ESBO narių įsipareigojimai saugumo srityje visuose matmenyse euroatlantinėje ir eurazinėje erdvėse. Ypač daug dėmesio bus skirta žmogaus teisėms, pagrindinėms laisvėms, demokratijos ir teisės viršenybei, sudarantiems ESBO nedalomo saugumo koncepcijos esmę, skatinimui ir apsaugai. Tarp 2011 metų pagrindinių prioritetų bus užsitęsę konfliktai, esamos Gabrielė Pečkaitytė, Vilnius sėkmę matuos milimetrais, Lietuvos rytas, p. 7., The International Crisis Group Europe, Armenia and Azerbaijan: Preventing War Briefing N 60, 8 February Azerbaijan%20---%20Preventing%20War.pdf 33 Ten pat, p.8.

75 74 ir naujos tarptautinės grėsmės saugumui ir stabilumui. 34 Šios formuluotės iš esmės atspindėjo siekį funkciškai tęsti ESBO įsipareigojimus, kurie buvo užfiksuoti Astanos viršūnių susitikime 2010 m. gruodžio 3 d. bei ankstesniuose ESBO sprendimuose. Vis dėlto prioritetų programoje galima rasti ir atsargių bandymų judėti į priekį mažinant įtampą ir ieškant galimų būtų didinti geresnį supratimą tarp įšaldytų konfliktų dalyvių. Lietuvos pirmininkavimo programoje buvo atskirai numatyti uždaviniai, kurie galėtų didinti tarpusavio pasitikėjimą ir saugumą tarp Padniestrės, Gruzijos (Pietų Osetijos ir Abchazijos) bei Kalnų Karabacho įšaldytų konfliktų dalyvių. Nors ir gana abstrakčiai, kai kurios pastangos ir galimi pasiekimų kriterijai, kurie buvo užfiksuoti pirmininkavimo programoje, išskirti 1 lentelėje. 1 lentelė. Progreso, sprendžiant įšaldytus konfliktus Lietuvos pirmininkavimo ESBO metu galimi kriterijai Konfliktas Lietuvos pirmininkavimo programos nuostatos Galimas sėkmės kriterijus Rezultatas Padniestrė Lietuva, pirmininkaudama ESBO, toliau sieks aktyviai dalyvauti ESBO politiniame procese, kuriuo siekiama sureguliuoti Padniestrės konfliktą. Reikšdama paramą suverenitetui ir teritoriniam Moldovos Respublikos vientisumui, Lietuva pirmiausiai sieks besąlygiškai atnaujinti formalias,,5+2 derybas ir plėtoti konkrečias pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo priemones, taip pat palengvinti tiesioginį žmonių bendravimą. Besąlygiškai atnaujintos formalios,,5+2 derybos; susitarimai, lengvinantys žmonių bendravimą per sieną; susitarimai, stiprinantys arpusavio pasitikėjimą ir saugumą Atnaujintos formalios 5+2 derybos 34 LR užsienio reikalų ministerija. Pirmininkavimo ESBO 2011 m. programa. 2011, < index.php? > angliška versija: work_programme_2011.pdf

76 75 Gruzija (Pietų Osetija ir Abchazija) Vienas iš Lietuvos pirmininkavimo prioritetų taip pat bus palengvinti iniciatyvas, kurių tikslas būtų išplėsti ESBO veiklą Gruzijoje per prasmingą ESBO buvimą šalyje. ESBO pirmininkas šiuo atžvilgiu pabrėžia 2008 m. rugpjūčio 12 rugsėjo 8 susitarimų įgyvendinimo svarbą. Viena pagrindinių pirmininkaujančios valstybės užduočių bus įtraukti ESBO į konkrečius pasitikėjimą stiprinančius projektus. ESBO atstovų įtraukimas į pasitikėjimą stiprinančius projektus ESBO veiklos išplėtimas Gruzijoje Dvani/Ergneti incidentų prevencijos ir reagavimo mechanizmo stiprinimas Pirmininkavimo metu periodiškai rengiami susitikimai pagal Dvani/Ergneti incidentų prevencijos ir reagavimo mechanizmo formatą Kalnų Karabachas Ketinama ir toliau didinti ESBO vaidmenį Kalnų Karabacho konflikto sprendimo procese per ESBO Minsko grupės pirmininkus. Pirmininkaujanti valstybė pakvies konflikto šalis ir ESBO valstybes apsvarstyti galimybes stiprinti pasitikėjimą kuriančias priemones ir ESBO stebėseną vietoje. ESBO Minsko grupės pirmininkų vaidmens stiprinimas ESBO misijos K. Karabache galimybių stiprinimas Susitarimai, priemonės, stiprinantys tarpusavio pasitikėjimą ir saugumą Gruodžio 6 d. buvo parengtas bendras Minsko grupės ir Armėnijos bei Azerbaidžano užsienio reikalų ministrų pareiškimas. Pirmajame iš trijų ESBO veiklos matmenyje, remiantis politinio-karinio bei nekarinio saugumo samprata, vienas iš svarbiausių uždavinių, kurio pasiryžo siekti Lietuva 1999 m. Vienos dokumento atnaujinimas ir veiksmų programos

77 76 priėmimas. Apie šį tikslą, nors ir skambantį gana ambicingai, buvo kalbama jau kelerius metus, ir Vilnius tikėjosi, kad susirinkus Ministrų Tarybai jau būtų galima apibendrinti pasiektus rezultatus. Šalia tradicinių saugumo stiprinimo siekių buvo nurodyti keli specifiniai uždaviniai: Bus stengiamasi įsteigti strateginę struktūrą su policija susijusioms veikloms, veiksmingai apimančią organizuoto nusikalstamumo ir prekybos narkotikais aspektus. ESBO pirmininkas sieks pagerinti ESBO įvaizdį kibernetinio saugumo erdvėje ir apibrėžti ESBO indėlį į šią sritį. Šiuo tikslu Lietuva siūlo surengti ESBO konferenciją. Kovo mėnesį Lietuva Vienoje planuoja surengti konferenciją, skirtą geresniam regioninių ir tarptautinių žaidėjų, kurie siekia padėti Vidurinės Azijos valstybėms ir Afganistanui kovoti su prekyba narkotikais per sustiprintą sienų apsaugą ir valdymą, koordinavimui. Ekonominio ir aplinkosauginio bendradarbiavimo srityje Lietuva aiškiai nurodė, kad daugiausia dėmesio skirs transportui ir energetikai. Programoje įtrauktas teiginys, kad energetinio saugumo dialogo stiprinimas bus tarp pirmininkavimo darbotvarkės prioritetų. Vis dėlto pačioje programoje nebuvo tiksliai nurodyta konkrečių uždavinių ar sprendimų, kurių bus siekiama pirmininkavimo metu. Jau vėliau atsirado formalūs Lietuvos siūlymai ESBO Ministrų Tarybos sesijoje įkurti nuolatinę energetinio saugumo darbo grupę (angl. Task force on energy security). Šis pasiūlymas buvo grindžiamas siekiu, kad ir pasibaigus Lietuvos pirmininkavimui po 2011 m. būtų tęsiamos diskusijos dėl glaudesnio ESBO šalių bendradarbiavimo energetinio saugumo srityje. Antrajame parengiamajame Ekonomikos ir aplinkos forumo susitikime, kuris 2011 m. balandžio 4 5 d. vyko Druskininkuose, bei ESBO Ekonomikos ir aplinkos forumo susitikime (skirtame tvarios energetikos plėtrai), vykusiame Prahoje 2011 m. rugsėjo 14 d., Lietuva, kaip ESBO pirmininkė, daugiausia dėmesio skyrė būtent energetiniam saugumui, transportui ir ekonominei veiklai 35. Žmogiškojo matmens srityje Lietuva ketino naujai pažvelgti į mūsų įsipareigojimus žiniasklaidos laisvės srityje. Dėl šios priežasties pirmininkaujančios šalies 35 Arūnas Molis. ESBO vaidmens stiprinimo energetinio saugumo srityje perspektyvos, Energetinio saugumo akcentai, Nr. 8, 2011, Energetinio saugumo centras prie LR užsienio reikalų ministerijos, Vilnius. P. 8

78 tikslas susitelkti prie pliuralizmo naujoje žiniasklaidoje. 36 Šiai temai aptarti Lietuva numatė surengti konferenciją Vilniuje 2011 m. birželio mėnesį. Būtent žiniasklaidos laisvės bei žurnalistų saugumo problematika tapo tuo specifiniu skiriamuoju Lietuvos pirmininkavimo akcentu 2011 metais Pirmininkavimo pasiekimai, nusivylimai ir netikėtumai ESBO veiklos pasiekimus per pastaruosius metus, o kartu ir pirmininkaujančios valstybės pastangų rezultatus geriausiai fiksuoja Ministrų Tarybos susitikimai. Metiniai MT susitikimai tampa svarbiausiais atskaitos taškais ir esminių ESBO sprendimų priėmimo vieta. Todėl tinkamai pasirengti MT ir joje pasiekti rezultatų dėl įvairių iniciatyvų yra esminis pirmininkaujančios valstybės uždavinys. Visų metų darbas siekiant kompromisų tarp ESBO šalių bei įvertinant bendrą pažangą nuo praėjusios MT atsispinti MT sprendimuose. Vilniaus ketinimai pateikti MT susitikimui gana ambicingą darbotvarkę atsispindėjo metų viduryje parengtame dokumente Pasiūlymai diskusijoms dėl galimų MT sprendimų 37. Šiame dokumente buvo paminėti ketinimai pateikti MT svarstymui nemažai sprendimų ir deklaracijų, padedančių stiprinti bendradarbiavimą sprendžiant transnacionalines grėsmes, priimti strategines gaires, susijusias su policijos veiklos principais; patvirtinti kovos su terorizmu koncepciją; kibernetinio saugumo strategiją, energetikos ir transporto stiprinimą skatinančius dokumentus ir kt.. Vienas iš esminių pasiūlymų pirmojo matmens aspektu buvo pasiekti Vienos dokumento Dėl pasitikėjimą ir saugumą stiprinančių priemonių, priimto 1999 metais, peržiūrą 38. Iš viso Lietuva, kaip pirmininkaujanti šalis, siūlė net trisdešimt sprendimų projektų, dėl kurių turėjo būti nutarta gruodžio mėnesį rengiamoje ESBO Ministrų Taryboje. Vis dėlto gruodžio 6 7 dienomis Vilniuje vykusi 18-oji Ministrų Tarybos sesija ir jos rezultatai buvo šiek tiek nuviliantys. Iš trisdešimties siūlytų sprendimų 36 LR Užsienio reikalų ministerija. Pirmininkavimo ESBO 2011 m. programa. 2011, < index.php? > angliška versija: work_programme_2011.pdf 37 Permanent Mission of the Republic of Lithuania to the OSCE, Possible Deliverables for OSCE MC in Vilnius, December Chairmanship s Discussion Paper for the OSCE Ambassadorial Retreat in Baden,23 24 June 2011, CIO.GAL/115/11, 14 June Frank Evers. The OSCE Summit in Astana. Expectations and Results. CORE Working Paper 23, October 2011, p. 26.

79 78 projektų pavyko priimti tik vienuolika 39 bei patvirtinti vieną deklaraciją ( Dėl kovos prieš visų formų nelegalią prekybą žmonėmis ). Turint galvoje, kad tarp priimtų sprendimų buvo ir keli gana nereikšmingi, techniniai klausimai (pavyzdžiui, dėl kitos Ministrų Tarybos susitikimo vietos ir laiko, dėl Mongolijos pateikto prašymo tapti ESBO nare tolesnio svarstymo), galima teigti, jog tik trečdalis priimtų sprendimų projektų nebuvo itin geras rezultatas. Palyginimui, 17-ojoje Ministrų Tarybos sesijoje Atėnuose 2009 m. buvo priimta penkios Ministrų Tarybos deklaracijos arba pareiškimai ir 16 sprendimų. 16-ojoje Ministrų Tarybos sesijoje Helsinkyje 2008 m. buvo priimtas Ministrų Tarybos bendrasis pareiškimas, dvi deklaracijos ir dešimt sprendimų (dar keturi MT sprendimai dėl ESBO paskyrimų buvo priimti pagal neprieštaravimo procedūrą anksčiau). Kita vertus, toks iš pirmo žvilgsnio prastas santykis tarp siūlytų ir Vilniaus MT priimtų sprendimų atsirado dėl itin ambicingų Lietuvos pastangų pateikti itin didelį sprendimų paketą. Kaip neformaliai komentavo JAV diplomatai, dalyvavę Vilniaus MT, tiek daug pasiūlytų sprendimų projektų nėra įprasta ESBO. Be to, kaip teigė Lietuvos diplomatai, dalis sprendimų buvo siūlyta dėl taktinių sumetimų, matyt, gerai suprantant, kad jie nesulauks konsensuso. Kompromisus dėl pateiktų ESBO MT sprendimų projektų apsunkino kai kurių ESBO narių jautrumas klausimams, susijusiems su žmogaus teisių ir laisvių bei žiniasklaidos saugumo užtikrinimu. Vilniaus 18-oji MT vyko iš karto po gruodžio 4 d. Rusijoje surengtų parlamento rinkimų, kuriuose buvo užfiksuota nemažai pažeidimų. Virtualioje erdvėje pasklido įvairūs vaizdo įrašai ir nuotraukos, įrodantys, kaip Rusijoje klastojami rinkimų rezultatai. Tai paskatino protestus Rusijoje, kurie tęsėsi visą savaitę, vykstant ir ESBO MT sesijai. Vilniuje Ministrų Tarybos sesijoje dalyvavusi JAV Valstybės departamento atstovė Hillary Clinton savo pareiškime užsiminė, kad rinkimai Rusijoje nebuvo nei laisvi, nei sąžiningi 40. Ji taip pat citavo ESBO rinkimų stebėtojų Rusijoje ataskaitą, pabrėždama, kad žmogaus teisės ir laisvės vis dar nėra visiškai užtikrintos. Tai sukėlė Rusijos atstovų nepasitenkinimą ir greičiausiai dar labiau sustiprino jų oponavimą ESBO sprendimams, skirtiems remti žiniasklaidos laisvę kibernetinėje erdvėje, žurnalistų saugumą bei kitus su žmogaus teisių plėtra susijusius dokumentus. Pati Rusijos delegacija savo pareiškime po ESBO MT sprendimų priėmimo teigė, kad yra labai susirūpinusi, jog nepavyko pasiekti reikšmingų ESBO sprendimų. Pareiškime teigiama, kad įsitvirtinusi bloga praktika formuluoti ESBO 39 Dar du Ministrų Tarybos sprendimai de facto buvo priimti gerokai anksčiau dėl ESBO Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro direktoriaus paskyrimo, Decision No. 1/11, gegužės 30 d. ir ESBO generalinio sekretoriaus paskyrimo, Decision No. 2/11, birželio 30 d. 40 OSCE 18 th Ministerial Council. Vilnius, 6 7 December Statement by H.E. Ms. Hillary Rodham Clinton, Secretary of State. MC.DEL/31/11, 6 December 2011,

80 darbotvarkę pagal tam tikrų šalių grupių interesus prieštarauja pradinei ESBO prasmei ir tikslui 41. Taip pat netiesiogiai kritikuojamos pastangos į ESBO darbotvarkę įtraukti tiek daug sprendimų projektų: Ekstensyvus įsipareigojimų didinimo bei realios vertės neturinčių sprendimų antraeiliais klausimais priėmimo kelias yra galutinai išsemtas 42, teigiama Rusijos delegacijos pareiškime vertinant MT rezultatus. Anot Rusijos atstovų, ESBO reikalinga esminė reforma, nes priešingu atveju organizacija praras savo reikšmę kaip daugiašalis forumas bendradarbiavimo ir saugumo užtikrinimo srityje. Lietuvos pirmininkavimo apžvalgos ataskaitoje, pateiktoje užbaigiant ESBO MT sesiją, vis dėlto buvo konstatuota, kad pasiekta apčiuopiama pažanga 43 pagal numatytus penkerius pirmininkavimo prioritetus: siekiant: progreso užsitęsusių konfliktų valdyme; reikšmingai pagerinti įsipareigojimų dėl žiniasklaidos laisvių užtikrinimo; praplėsti ESBO veiklą transnacionalinių grėsmių srityje, įskaitant kylančias iš Afganistano apibrėžti ESBO vaidmenį energetinio saugumo dialoge; skatinti švietimą ESBO erdvėje kovojant su neapykantos nusikaltimais ir visomis diskriminavimo bei netolerancijos apraiškomis. Lietuva taip pat atkreipė dėmesį, kad pirmininkavimo metu susidūrė su tam tikrais nenumatytais iššūkiais: įvykiais Baltarusijoje po 2010 m. prezidento rinkimų, politine krize Albanijoje, neramumais šiaurės Kosove, dramatiškais Arabų pavasario įvykiais 44. Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad 2011 m. nebuvo kažkuo ypač išskirtiniai ESBO erdvėje neįvyko rimtų karinių konfliktų, kaip kad 2008 m., ar reikšmingų politinių perversmų, lydimų pilietinio karo grėsmės, kaip 2010 metais. Vienas didžiausių iššūkių buvo jau minėti Rusijos Dūmos rinkimai, kuriuos stebėjo ir ESBO atstovai. Būtent šių rinkimų vertinimas bei Rusijos režimo reakcija į protestus dėl rinkimų rezultatų klastojimo kėlė ESBO didelių dilemų: kaip reaguoti į įvykius, kuomet viena įtakingiausių ESBO narių nesilaiko laisvų ir teisingų rinkimų principo, neleidžia laisvai funkcionuoti nepriklausomai žiniasklaidai, o rinkimų dieną blokuojami nepriklausomi interneto žiniasklaidos tinklapiai? OSCE 18th Ministerial Council Vilnius, 6 7 December Closing Session. Russian Federation. Заявление делегации Российской Федерации по итогам заседания Совета Министров иностранных дел ОБСЕ в Вильнюсе. MC.DEL/65/11, 7 December Ibid. 43 OSCE 18 th Ministerial Council. Vilnius, 6 7 December Report on progress made during Lithuania s Chairmanship of the OSCE, 2011, Vilnius, 7 December Ibid.

81 80 Tačiau būtent šiuo aspektu ESBO ir pirmininkaujanti Lietuva greičiau vengė bet kokių staigesnių judesių, kurie galėtų sukelti Rusijos nervingą reakciją. Buvo apsiribota ESBO rinkimų stebėtojų ataskaita, kuri atrodo gana santūri. Lietuvos užsienio reikalų ministras, net atsakydamas į žurnalistų klausimus, tik lakoniškai cituodavo kai kuriuos rinkimų stebėtojų ataskaitos teiginius. Atitinkamai buvo vengiama viešai net užsiminti, kurių valstybių priešinimasis neleido ESBO Ministrų Tarybai priimti dokumentų, apeliuojančių į žiniasklaidos laisvių užtikrinimą Užsitęsusių konfliktų sprendimas Ieškant sprendimų užsitęsusių konfliktų srityje, Lietuva pabrėžė pažangą Moldovos Padniestrės konflikto atveju. Prieš pat ESBO MT Vilniuje įvyko oficialios derybos formatu 5+2, kurios nevyko nuo 2006 metų. Šių derybų atnaujinimo buvo siekiama visus metus: 2011 m. vasario 8 10 dienomis Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis lankėsi Moldovoje, kur susitiko tiek su Moldovos, tiek su Padniestrės atstovais. Lietuvos paskirtas specialusis atstovas užsitęsusiems konfliktams ambasadorius Giedrius Čekuolis nuolat palaikė kontaktus su Rusijos, JAV, Ukrainos ir ES atstovais tai padėjo 2011 m. surengti keletą neformalių 5+2 formato susitikimų, o rugsėjo 22 d. Maskvoje buvo susitarta formaliai atnaujinti derybas dėl Padniestrės formatu 5+2. Vis dėlto, nepaisant šios pažangos, ESBO MT taip ir nesugebėjo priimti specialaus pranešimo dėl atnaujintų derybų, kas būtų iliustravęs rimtesnę pažangą sprendžiant šį konfliktą. Taip pat ESBO MT nepavyko priimti jokio pareiškimo dėl Gruzijos konflikto. Šis konfliktas realiai nejuda iš mirties taško nuo pat 2008 m. rudens. Nepaisant Lietuvos pastangų, ESBO atstovų dalyvavimas šiame konflikte ar potencialios misijos įkūrimas iki šiol lieka be ryškesnių perspektyvų. Pabaigoje įvertindama savo pirmininkavimo pasiekimus Lietuva galėjo tik konstatuoti, kad buvo itin aktyviai siekiama palaikyti dialogą ir laikytis Incidentų prevencijos ir atsako į juos mechanizmo, kurį numato Ženevos procesas. Kalnų Karabacho konflikto atveju buvo pasiektas tam tikras formalus susitarimas, liudijantis, kad konfliktuojančioms šalims pavyksta išsaugoti dialogą. Minsko grupės atstovų pastangomis gruodžio 6 d. buvo parengtas bendras Minsko grupės ir Armėnijos bei Azerbaidžano užsienio reikalų ministrų pareiškimas. Jame buvo teigiama, kad būtina tęsti ESBO Minsko grupės derybų procesą ir gerinti klimatą siekiant progreso taikiam konflikto sprendimui 45. Lietuva taip pat 45 OSCE 18 th Ministerial Council. Vilnius, 6 7 December Report on progress made during Lithuania s Chairmanship of the OSCE, 2011, Vilnius, 7 December

82 pabrėžė, kad Armėnijos ir Azerbaidžano atstovai patvirtino ketinimus netolimoje ateityje atnaujinti tiesioginius abiejų šalių prezidentų susitikimus, siekiant geresnio tarpusavio supratimo. Apibendrinantis dokumentas, skirtas ESBO efektyvumui padidinti sprendžiant užsitęsusius konfliktus, buvo pavadintas Konfliktų ciklo elementai, skirti sustiprinti ESBO pajėgumus ankstyvojo perspėjimo, ankstyvojo veikimo, dialogo skatinimo ir tarpininkavimo paramos bei pokonfliktinės reabilitacijos srityse 46. Šis dokumentas akcentavo ankstyvojo perspėjimo apie gręsiančių konfliktų eskalaciją svarbą ir informacijos apsikeitimą tarp ESBO narių. Nurodyta 2012 m. liepos 16 d. ESBO generaliniam sekretoriui pateikti ataskaitą, kaip sekasi įgyventi pateiktas rekomendacijas Karinis-politinis matmuo Kaip ir buvo planuota, Vilniuje buvo patvirtinti 1999 m. Vienos dokumento Dėl derybų dėl pasitikėjimą ir saugumą stiprinančių priemonių pakeitimai, kurių Saugumo ir bendradarbiavimo forumo veikloje buvo siekta jau kelerius pastaruosius metus. Šiame dokumente buvo įtraukti devyni vadinamieji Vienos dokumento plius sprendimai, nuspręsta, kad šis susitarimas turėtų būti atnaujintas kas penkerius metus. Taip pat buvo priimtas jau tradiciniu tapęs sprendimas Dėl šaulių ir lengvųjų ginklų bei konvencinių šaudmenų 47 bei ESBO įsipareigojimas stiprinti savo veiklą ginklų neplatinimo srityje ir užtikrinti JTO Saugumo Tarybos rezoliucijos 1540 įgyvendinimą 48. Apibendrinant ESBO pastangas prisidėti prie bendradarbiavimo sprendžiant transnacionalines grėsmes, buvo priimtas Ministrų Tarybos dokumentas 49, sveikinantis ketinimus įkurti atskirą ESBO departamentą, kuruosiantį šią sritį, bei kviečiantis ESBO generalinį sekretorių nuolat informuoti apie pasiektą pažangą bei veiklos efektyvumą šioje srityje. Kaip ir planavo Lietuvos diplomatai, buvo priimtas ESBO MT dokumentas, skirtas Afganistano pro- 46 OSCE 18 th Ministerial Council. Vilnius, 6 7 December Decision No. 3/11. Elements of the Conflict Cycle, Related to Enhancing the OSCE s Capabilities in Early Warning, Early Action, Dialogue Facilitation and Mediation Support, and Post-Conflict Rehabilitation OSCE 18 th Ministerial Council. Vilnius, 6 7 December Decision No. 6/11, Small Arms and Light Weapons and Stockpiles of Conventional Ammunition OSCE 18 th Ministerial Council. Vilnius, 6 7 December Decision No. 8/11, The Proper Role of the OSCE in Facilitation of United Nations Security Council Resolution OSCE 18 th Ministerial Council. Vilnius, 6 7 December Decision No. 9/11, Strengthening Coordination and Coherence in the OSCE s Efforts to Address Transnational Threats. mc/86089

83 82 blematikai. Sprendimas ESBO įsitraukimo į Afganistaną stiprinimas 50, kurį ypač sveikino JAV delegacija, rekomendavo tęsti ir stiprinti ESBO projektus, galinčius prisidėti prie stabilumo ir gerovės plėtros Afganistane. Vis dėlto nei Vienos dokumento atnaujinimas, nei kiti MT priimti sprendimai nebuvo revoliuciniai jų abstraktus ir rekomendacinis tonas menkai tegalėtų keisti ligšiolinį ESBO veiklos efektyvumą ar svarbą sprendžiant saugumo problemas Europoje ir visame pasaulyje. Būtent šią sritį labiausiai stiprinti norėtų Rusija, vis dar neatsisakanti ketinimų primesti bendros Europos saugumo erdvės, kuri galėtų mažinti NATO reikšmę, viziją. Todėl Rusijos delegacija reiškė apgailestavimą, kad ESBO MT nepalaikė Rusijos pastangų didinti ESBO reikšmę šioje srityje ir tapti esmine Europos kietąjį saugumą užtikrinančia kolektyvine organizacija. Tačiau kita vertus, būtent Rusija, kaip užsiminė ESBO delegacijų atstovai, sukliudė rimčiau atnaujinti Vienos dokumentą. Kaip nurodoma Vokietijos delegacijos (atstovaujančios dar 38 ESBO narėms) aiškinamajame pareiškime, techniniai ir procedūriniai Vienos dokumento atnaujinimai nepateisino labiau ambicingų lūkesčių strategiškai pakeisti dokumentą. Anot šio pareiškimo, ESBO Saugumo ir bendradarbiavimo forumas turėtų siekti konkrečių rezultatų tokiose srityse: mažinant ribas, kuomet šalys dalyvės privalo pranešti apie savo karines pratybas, didinant tikrinimo veiklos galimybes, plečiant karinių veiksmų, apie kuriuos pranešama partneriams, tipus, modernizuojant ir atnaujinant apsikeitimą karine informacija, kasmet pranešant partneriams mažiausiai apie vienas karines pratybas, net kurios neviršija nustatytų apimčių ribų, stiprinant mūsų rizikos mažinimo mechanizmą, taip pat ištiriant galimybes praplėsti pasitikėjimo ir saugumo stiprinimo priemones Ekonominis matmuo Kaip jau minėta, Lietuvos pirmininkavimo ESBO vienas iš svarbiausių prioritetų buvo sustiprinti organizacijos veiklą transporto ir energetikos srityse. Lietuva visuose tarptautiniuose forumuose ir institucijose ypač pabrėžia energetikos politikos svarbą ir koordinavimo poreikį. Tikėtasi, kad ESBO Ministrų Taryboje pavyks patvirtinti tam tikrą sprendimą, kuriuo ESBO mastu būtų įsteigta energe- 50 OSCE 18 th Ministerial Council. Vilnius, 6 7 December Decision No. 4/11, Strengthening OSCE Engagement with Afghanistan, 51 OSCE 18 th Ministerial Council. Vilnius, 6 7 December Decision No. 7/11, Issues Relevant to the Forum for Security Co-operation, MC.DEC/7/11, Interpretative statement under Paragraph IV.1(A)b of the OSCE Rules of Procedure, 7 December

84 tikos saugumo matmens darbo grupė bei deklaruotas visos ESBO siekis stiprinti bendradarbiavimą šioje srityje. Deja, ekonominiame matmenyje ESBO Ministrų Tarybos susitikimui pavyko priimti tik sprendimą, kuriame kalbama apie transporto srities svarbą 52. Vilniuje nepavyko priimti jokio konkretaus sprendimo dėl bendradarbiavimo energetinio saugumo srityje, nors šios temos jau senokai cirkuliuoja ESBO renginiuose ir institucijų darbotvarkėse Žmogaus teisių matmuo Didžiausias nusivylimas iš Lietuvos bei Vakarų valstybių pusės buvo kai kurių ESBO narių atmesti siūlymai stiprinti trečiąjį ESBO ramstį, žmogaus teisių matmenį. Lietuva dėjo nemažai pastangų, kad būtų priimti Ministrų Tarybos sprendimai dėl pliuralizmo skatinimo skaitmeninėje žiniasklaidoje bei didesnio žurnalistų saugumo. Kaip teigė JAV ambasadorė Lietuvoje Anne E. Derse, šias Lietuvos pastangas labai aktyviai rėmė ir JAV bei ES šalys. 53 Tačiau konsensuso dėl šių sprendimų nebuvo rasta vėlgi, daugiausia dėl Rusijos ir kai kurių kitų nedemokratiškų valstybių prieštaravimo. Nors tiek JAV diplomatai, tiek Lietuvos užsienio reikalų ministras bei kiti tiesiogiai ESBO pirmininkavimą užtikrinę diplomatai teigė, kad Lietuvos pirmininkavimo prioritetai bus perkelti ir į Airijos pirmininkavimo darbotvarkę 2012 metais, tenka konstatuoti, kad ESBO lygiu jokios apčiuopiamos pažangos žmogaus teisių srityje per 2011 m. nebuvo pasiekta. Vienas iš ryškiausių to įrodymų Baltarusijos valdžios susidorojimas su opozicijos atstovais po 2010 m. prezidento rinkimų ir ESBO misijos Minske uždarymas. Tai buvo akivaizdus gestas, rodantis, kad ESBO narė nepageidauja jokių ESBO rekomendacijų ar pastangų žmogaus teisėms stiprinti. Rusijos Dūmos rinkimai, per kuriuos netrūko pažeidimų bei bandymų blokuoti nepriklausomos žiniasklaidos veiklą, taip pat patvirtino, kad Rusija ir toliau žvelgia į trečiąjį ESBO ramstį kaip į nepageidaujamą. Jau pasibaigus ESBO Ministrų Tarybos sesijai pasirodė nerimą keliančių žinių, kad net 2010 m. ESBO pirmininkavęs Kazachstanas nėra linkęs toleruoti protestų prieš valdantį režimą. Vakarų Kazachstano mieste Žanaozene gruodžio viduryje įvykę protestai buvo šiurkščiai numalšinti, žuvo mažiausiai 10 žmonių ir 52 OSCE 18 th Ministerial Council. Vilnius, 6 7 December Decision No. 11/11, Strengthening Transport Dialogue in the OSCE Tomas Janeliūnas. Lietuva padarė didžiulį darbą, (interviu su JAV ambasadore Anne E. Derse), IQ. Nr sausis.

85 84 daugybė buvo sužeista. Siekdamas stabilizuoti situaciją, Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas šiame mieste net įvedė nepaprastąją padėtį. Šie įvykiai bei ESBO Ministrų Tarybos rezultatai patvirtino, kad realiai organizacijai nepavyko sumažinti atotrūkio ir labai skirtingo požiūrio į žmogaus teises ir laisves tarp Vakarų šalių ir Rusijos bei kitų nedemokratiškų Rytų Europos bei Vidurio Azijos šalių. Lietuvos pastangos aktyviai į bendradarbiavimo darbotvarkę įtraukti šias temas niekaip nepadėjo ieškoti kompromiso. Tam tikra prasme tai tik dar labiau išryškino egzistuojančius skirtumus ir ribotas ESBO galimybes prisidėti prie šios srities plėtros nedemokratinėse valstybėse. Išvados Siekdami pirmininkauti ESBO Lietuvos politikai ir diplomatai iš pradžių šiek tiek naiviai įsivaizdavo, kad tai gali duoti tik pozityvų rezultatą: palankų Lietuvos įvertinimą ir tarptautinį pripažinimą. Kartu buvo tikima, kad vadovavimas tokiai didelei organizacijai sustiprins Lietuvos Rytų politikos vektorių ir tarptautinėje arenoje leis Lietuvai dar labiau įtvirtinti posovietinės erdvės ekspertės statusą. Vis dėlto pasirengimas pirmininkavimui ESBO ir pats pirmininkavimo procesas smarkiai pakoregavo šiuos lūkesčius. Gana anksti suvokta, kad iš esmės pakeisti ESBO veiklos krypčių ar padidinti efektyvumo nebus įmanoma. Maža to, pernelyg aktyviai siekiant primesti nacionalinius interesus atspindinčią metų veiklos programą būtų rizikuojama sulaukti didžiųjų ESBO valstybių prieštaravimų ar net pabloginti dvišalius santykius su atskiromis valstybėmis (ypač jei jos yra susijusios su įšaldytų konfliktų sprendimais), kurios itin jautriai žiūri į formalius ESBO sprendimus. Todėl galiausiai Lietuvos pirmininkavimo ESBO programa tapo ne tiek politinė, kiek funkcionalistinė, t.y. siekianti kuo geriau atlikti pirmininko funkcijas ir korektiškai suvaldyti įvairius ESBO narių interesus. Toks pasirinkimas sumažino riziką, kad Lietuva gali susigadinti tarptautinę reputaciją, siekdama per daug ambicingų tikslų ar savo nacionalinių interesų protegavimo. Kaip parodė pirmininkavimo procesas, Lietuva vengė naudotis ESBO pirmininkės autoritetu spręsdama savo nacionalinius užsienio politikos uždavinius. Bene geriausias pavyzdys Michailo Golovatovo istorija, kuomet pagal ES arešto orderį Austrijoje sulaikytas buvęs Sausio 13-osios žudynių dalyvis buvo itin skubiai paleistas ir grįžo į Rusiją. Šioje Lietuvai ir Austrijai ne itin malonioje situacijoje Lietuva atsispyrė pagundai ESBO lygiu įtraukti klausimus, susijusius su įtariamųjų sulaikymu ar išdavimu, papildomai pasinaudoti galimybėmis pabrėžti komunistinių nusikaltimų reikšmę ir panašiai. Kaip minėjo patys Lietuvos diplomatai, Lietuvos politikams apdairiai buvo siūloma nesieti šios istorijos su Lietuvos pirmininkavimo ESBO reikalais.

86 Kita vertus, bandymai susilaikyti nuo pernelyg aktyvaus savo nuomonės sakymo naudojantis ESBO tribūna šiek tiek suvaržė ir pačios Lietuvos pozicijas užsienio politikos klausimais. Tai buvo pastebima komentuojant įvykius Rusijoje bei Baltarusijoje. Ilgą laiką buvusi gana atvira Rusijos ir Baltarusijos kritikė Lietuva stengėsi susilaikyti nuo bet kokių aštresnių komentarų apie Rusijos Dūmos rinkimus ar Baltarusijos opozicijos persekiojimą. Dvilypę poziciją Baltarusijos atžvilgiu, kuomet nepaisant Aleksandro Lukašenkos režimo smerkimo buvo bandoma išlaikyti korektiškus oficialius santykius, išryškino Alesio Beliackio skandalas. Lietuvos institucijos perdavė duomenis apie vieno iš Baltarusijos opozicijos lyderių turimas sąskaitas Lietuvos bankuose ir taip suteikė pretekstą Minsko teisėsaugos institucijoms pateikti kaltinimus A. Beliackiui ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę. Nors vėliau Lietuvos pareigūnai ir diplomatai teisinosi bei protestavo prieš tokius Baltarusijos teisėsaugos veiksmus, realiai tai niekaip nepakeitė nei Baltarusijos režimo požiūrio į opozicijos atstovus, nei Lietuvos oficialios laikysenos Baltarusijos atžvilgiu. Lietuva stengėsi pasirodyti kaip aktyvi ESBO pirmininkė ir itin kruopščiai ruošėsi Ministrų Tarybos sesijai. Buvo parengta neįprastai daug sprendimų projektų, kurie atitiko Lietuvos pirmininkavimo prioritetus. Vis dėlto galutiniai sprendimai tik iš dalies pateisino Lietuvos lūkesčius buvo priimta mažesnė dalis iš pasiūlytų projektų. Dauguma siūlymų, susijusių su žmogaus teisių ir laisvių, žiniasklaidos veiklos užtikrinimu ir žurnalistų saugumu buvo vetuoti kelių valstybių narių ir nesulaukė ESBO narių konsensuso. Tai patvirtino jau seniai egzistavusį vertinimą, kad ESBO išlieka gana didelis atotrūkis tarp demokratinių Vakarų valstybių ir kai kurių nedemokratinių posovietinių valstybių, iš kurių svarbiausias vaidmuo tenka Rusijai. Lietuvos aktyvumas, siūlant ESBO sprendimus trečiojo matmens žmogaus teisių srityje nė kiek nesumažino egzistuojančių skirtingų požiūrių į demokratines vertybes. Priešingai ESBO Ministrų Tarybos posėdis tapo tribūna, kurioje apsikeista kritiniais pasisakymais tarp JAV ir Rusijos delegacijų atstovų apie Rusijos parlamento rinkimus ir požiūrių skirtumus. Šia prasme Lietuvos pirmininkavimas niekaip neprisidėjo prie nuomonių skirtumų mažinimo tarp ESBO narių. Po Ministrų Tarybos pasirodę oficialūs ir neformalūs įvairių ESBO narių vertinimai rodo, kad ESBO išlieka labai fragmentuota organizacija, kuri nesugeba priimti bendrų sprendimų, reikšmingai stiprinančių ESBO efektyvumą saugumo ir bendradarbiavimo, ekonominėje bei žmogaus teisių srityse. Lietuvos pirmininkavimui pateikta darbotvarkė ir jos įgyvendinimas gana aiškiai buvo orientuotas į vienos iš ESBO valstybių grupių pozicijų atstovavimą t.y. demokratinių Vakarų valstybių, ir ypač JAV, siekį akcentuoti žmogaus teisių plėtrą ir demokratines vertybes. Toks pasirinkimas buvo bemaž iš anksto užprogramuotas 85

87 86 Lietuvos pirmininkavimui ne tik dėl to, kad Lietuva priklauso demokratinių šalių, ES ir NATO narių grupei, bet ir dėl to, jog Lietuvai savotiškai atiteko JAV interesų atstovavimo pereinamoji vėliava ESBO pirmininkavimo estafetėje. Dar sprendžiant dėl valstybių pirmininkavimo ESBO, Lietuvai šį teisė buvo suteikta kaip savotiškas kompromisas už tai, kad 2010 m. ESBO pirmininkauti galėtų Kazachstanas, kurio pozicijos buvo artimos Rusijos interesams. Lietuva, kaip mažoji valstybė, yra natūraliai suvaržyta siūlyti visiškai savitą, originalią programą. ESBO, kaip ir daugelis kitų tarptautinių organizacijų, yra visų pirma didžiųjų pasaulio valstybių diplomatinių žaidimų aikštelė. Šia prasme, Lietuvai būtina įsitraukti į kažkurią komandą, kad būtų remiama didesnių žaidėjų ir pasinaudotų politine jų parama įgyvendinant siūlomą programą. Savo, kaip komandinio žaidėjo funkciją Lietuva atliko tinkamai ir maksimaliai. JAV diplomatai labai gyrė Lietuvos pirmininkavimo ESBO ambicijas ir programą. Tai galėjo būti naudinga Lietuvai stiprinant diplomatinę JAV paramą, tačiau neturėjo įtakos keičiant visos ESBO pobūdį. Tad šia prasme Lietuvos pirmininkavimas ESBO užtikrino gana sklandų institucinį funkcionavimą, tačiau politine prasme neišsprendė jokių organizacijos iššūkių. Kita vertus, mažoji valstybė ir negali keisti inertiškų bei didžiąja dalimi nuo didžiųjų valstybių santykių priklausančių tendencijų. Galiausiai Lietuvos pirmininkavimas ESBO turėjo būti naudingas ir funkcine prasme Lietuvos diplomatijai. Dažnai buvo minima, kad tai gera treniruotė prieš pirmininkavimą ES 2013 metais. Organizaciniai ir logistiniai iššūkiai, su kuriais susidurta ESBO Ministrų Tarybos sesijos metu, buvo tam tikra praktika, kuri bus naudinga Lietuvai rengiantis pirmininkauti ES. Vis dėlto tai niekaip nepakeitė politinio suvokimo nei tarp Lietuvos politikų, nei tarp diplomatų, kokius esminius Lietuvos interesus galima sustiprinti pirmininkaujant tokioms didelėms organizacijoms. Didžioji dalis energijos yra skiriama techninėms ir biurokratinėms funkcijoms užtikrinti, o ne politinėms vizijoms ir sprendimams kurti bei įgyvendinti. Tai gali būti bendras mažųjų valstybių prakeiksmas, kuomet esminiu interesu pirmininkavimo metu tampa noras įtikti didžiosioms valstybėms ir neprarasti reputacijos, o ne įtraukti į aukščiausio lygio tarptautinę areną savitus pasiūlymus ar sprendimus. Tačiau tokiu atveju pirmininkavimo teikiama rizika ir sąnaudos gali būti net didesnė už galimą abstrakčią naudą. Baimė būti kritikuojamai ar net provokuojamai esant didesniam matomumui pirmininkavimo metu gali varžyti judesius sprendžiant savo užsienio politikos uždavinius. Todėl ilgainiui Lietuva, kaip ir daugelis kitų mažųjų valstybių, gali suvokti, kad net ir specialios didesnio matomumo ir aktyvumo progos nekeičia turimos diplomatinės įtakos ir negarantuoja geriau ginamų nacionalinių interesų. Tai tiesiog funkcijos, į kurias galima

88 žiūrėti be didesnių lūkesčių ir net nebūtinai jų siekti kiekviena proga. Toks racionalus požiūris į didelių organizacijų pirmininkavimo ar atstovavimo galimybes gali padėti atsisakyti kai kurių mažai prasmingų judesių ar ambicijų tarptautinėje arenoje ir susitelkti ties mažai valstybei aktualiais iššūkiais. Vilnius, 2011 m. rugpjūtis gruodis 87

89

90 89 Margarita Šešelgytė * Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai bendros saugumo ir gynybos politikos srityje: galimybės ir uždaviniai ** Viena iš svarbiausių Lisabonos sutartyje numatytų pertvarkų tai valstybių narių pirmininkavimo Bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) srityje reorganizacija, didžiąją su pirmininkavimu susijusių funkcijų dalį atiduodant naujai įsteigtoms institucijoms: Europos Sąjungos (ES) vyriausiajam įgaliotiniui (ESVĮ) ir Išorės veiksmų tarnybai (IVT). Šis funkcijų perskirstymas lemia tai, kad valstybių narių pirmininkavimo vaidmenys BUSP ir BSGP srityse iš esmės keičiasi. Lietuvai rengiantis pirmininkauti ES Tarybai 2013 m. kyla klausimas, kokias funkcijas ji išlaikys kaip pirmininkaujančioji valstybė šiose srityse. Straipsnyje siekiama apibrėžti BUSP sudedamosios dalies Bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) institucinę pirmininkavimo aplinką ir pagrindinius pirmininkavimo vaidmenis po Lisabonos sutarties įsigaliojimo bei numatyti galimus sėkmingo pirmininkavimo veiksnius. Straipsnis remiasi tyrimu, atliktu 2011 m. pavasarį Ministro Pirmininko tarnybos užsakymu. Šio tyrimo metu buvo atlikti interviu su 2 ES institucijų atstovais bei su BSGP srityje dirbančiais ekspertais iš Lietuvos, Lenkijos, Belgijos, Vengrijos ir Airijos. Įvadas 2013 metų antrąjį pusmetį Lietuva rengiasi pirmą kartą pirmininkauti ES Tarybai. Pirmininkavimas, net jei valstybė ir neturi itin didelių tikslų ir ambicijų, reikalauja pastangų ir kruopštaus pasirengimo. Lietuvos pasirengimą apsunkina ne tik tai, kad ji dar neturi pirmininkavimo patirties, bet ir tai, kad po Lisabonos sutarties įsigaliojimo pirmininkavimo aplinka bei pirmininkaujančiojo vaidmenys vis dar nėra iki galo nusistovėję. Taigi, siekiant gerai pasiruošti pirmininkavimui, * Dr. Margarita Šešelgytė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja. Adresas korespondencijai: Vokiečių g. 10, Vilnius, tel. (8 5) , el. paštas: margarita.seselgyte@tspmi.vu.lt. ** Tyrimas finansuotas Ministro Pirmininko tarnybos vykdyto projekto Lietuvos Europos Sąjungos reikalų sistemos efektyvumo didinimas (Nr. VPI-4.2-VRM-05-V lėšomis).

91 90 tenka nuolat stebėti, kokie pirmininkavimo vaidmenys ir funkcijos ryškėja tose srityse, kurias paveikė Lisabonos sutartis, kaip pirmininkaujančioms valstybėms sekasi įveikti kylančius iššūkius. Lisabonos sutartyje ypač daug dėmesio skirta Bendrai užsienio ir saugumo politikai (BUSP) ir jos sudedamajai daliai Bendrai saugumo ir gynybos politikai (BSGP). Pakinta pastarųjų statusas, įtvirtinamos naujos institucijos, nauji įpareigojimai, tokie kaip solidarumo bei bendros gynybos sąlygos, nauji bendradarbiavimo formatai (nuolatinio struktūruoto bendradarbiavimo principas). 1 Lisabonos sutartis taip pat numatė reorganizuoti valstybių narių pirmininkavimo ES Tarybai BUSP srityje tvarką, išorės santykių dalį atiduodant ES vyriausiojo įgaliotinio atsakomybei (anksčiau už šią sritį atsakinga buvo pirmininkaujanti valstybė). Šie pokyčiai kuria naują pirmininkavimo BUSP srityje aplinką ir skatina naujai įvertinti valstybių narių galimybes veikti šioje naujoje aplinkoje. Straipsnis remiasi autorės tyrimu, atliktu 2011 m. pavasarį LR Ministro Pirmininko tarnybos užsakymu. Straipsnio tikslas apibrėžti pirmininkaujančios valstybės vaidmenis BSGP srityje, įvertinti jų reikšmę bei numatyti efektyvaus pirmininkavimo šioje srityje veiksnius. Viena iš pagrindinių problemų, kilusi rašant straipsnį, stoka akademinės literatūros, vertinančios pirmininkavimą šioje srityje įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Todėl tiek tyrimas, tiek straipsnis daugiausia remiasi empiriniais duomenimis, t. y m. pavasarį atliktais septyniais interviu: su pirmininkavimo BSGP srityje klausimus kuruojančiais (ar tos šalies pirmininkavimo metu kuravusiais) Airijos, Belgijos, Lenkijos, Lietuvos, Vengrijos bei dviem ES pareigūnais. 1. Bendra saugumo ir gynybos politika po Lisabonos sutarties: instituciniai pokyčiai BUSP ir BSGP institucinė struktūra įsigaliojus Lisabonos sutarčiai pasikeitė. Šie pokyčiai veikia pirmininkavimo aplinką ir koreguoja pirmininkavimo vaidmenis. Pagrindinės aukščiausio politinio lygmens institucijos BSGP srityje yra Taryba, ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai (ESVĮ) ir Politinis ir saugumo komitetas (PSK). Nors apskritai Lisabonos sutartis sustiprino Europos Parlamento vaidmenį sprendžiant įvairius ES klausimus, BSGP srityje jo vaidmuo iš esmės nepasikeitė. 2 Taigi siekiant įvertinti pirmininkavimo galimybes politiniame lygmenyje verta apžvelgti pasikeitusias šių institucijų funkcijas po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, jų tarpusavio galių balansą bei pirmininkaujančios valstybės vaidmenį jose. 1 Plačiau Šešelgytė M., Lelevičiūtė I., Lisabonos sutarties poveikis ES bendrai saugumo ir gynybos politikai, Lietuvos metinė strateginė apžvalga , p Treaty of Lisbon, 36 article.

92 1 lentelė. Pagrindinės Taryboje sprendimus priimančios institucijos BSGP klausimais 91 Taryba * Sprendimus dėl BUSP priima vieningai, remdamasi ESVĮ pasiūlymu arba valstybės narės iniciatyva ** Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Prižiūrimas Tarybos ir palaikydamas glaudų ryšį su Politiniu ir saugumo komitetu, užtikrina misijų civilinių ir karinių aspektų koordinavimą Vykdo bendrą užsienio ir saugumo politiką *** Formuoja Tarybos darbotvarkę Politinis ir saugumo komitetas Atlieka krizių valdymo operacijų politinę kontrolę ir joms strategiškai vadovauja **** Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo vienas svarbiausių veikėjų priimant sprendimus dėl BSGP buvo BRIST (Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryba). Lisabonos sutartis pastarąją išskyrė į dvi atskiras tarybas: Bendrųjų reikalų ir Išorės reikalų. 3 Išorės reikalų tarybai (IRT) suteikta galimybė koncentruoti savo veiklą ties užsienio ir saugumo politikos klausimais, kurių apimtys pastaraisiais metais ES labai išaugo. Lisabonos sutartis taip pat įtvirtina naujas institucijas: Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininką, ESVĮ, Išorės veiksmų tarnybą (IVT). 4 ESVĮ kartu su valstybėmis narėmis vykdo bendrą užsienio ir saugumo politiką, pirmininkauja IRT, o taip pat yra Europos Komisijos (EK) vicepirmininkas; jis turi iniciatyvos teisę plėtojant bendrą užsienio ir saugumo politiką, užtikrina EVT ir IVT sprendimų įgyvendinimą; atstovauja ES BUSP reikaluose bei santykiuose su trečiosiomis šalimis, taip pat reiškia ES poziciją tarptautinėse organizacijose. 5 Tokiu būdu ESVĮ tampa pagrindiniu BUSP gairių brėžėju ir įgyvendinimo prižiūrėtoju. BSGP srityje ESVĮ ne tik brėžia gaires, bet kartu su Taryba taip pat koordinuoja ES misijas bei yra atsakingas už jų įgyvendinimą. 6 * Nors Lisabonos sutartyje už BSGP klausimus yra atsakinga Išorės reikalų taryba, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina valstybių narių užsienio reikalų ministrai, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai de facto formuojasi atskira gynybos reikalų taryba. Nebelieka bendrų užsienio reikalų ir gynybos ministrų sesijų, šie skirtingo lygio susitikimai vyksta ne vienu metu. Gynybos ministrai tvirtina pirmininkavimo išvadas saugumo ir gynybos srityje. ** Treaty of Lisbon, 42.4 article. *** Treaty of Lisbon, 43.2; 24.1 articles. **** Treaty of Lisbon, 38 article. 3 Treaty of Lisbon, 16.6 article. 4 Treaty of Lisbon, 15; 18; 27; 45 articles. 5 Treaty of Lisbon, 26.3, 27.1, 27.2 articles. 6 Treaty of Lisbon, 30.2 articles.

93 92 Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai viena svarbiausių institucijų BSGP (įtakos prasme), gal net svarbesnė už IRT, išlieka Politinis ir saugumo komitetas (PSK) 7. PSK iš esmės yra paskutinė grandis sprendimų priėmimo procese prieš pateikiant BSGP klausimus svarstyti Tarybai. Pagrindiniai Lisabonos sutartyje įtvirtinti su PSK susiję pokyčiai yra tai, kad PSK bus atskaitingas dviem vadovams : kolegialiai Tarybai ir ESVĮ atstovui, taip pat tai, kad PSK darbotvarkę formuos ESVĮ kabinetas, o pirmininkaus ESVĮ atstovas (anksčiau pirmininkaudavo valstybė narė). Šie Lisabonos sutartyje įtvirtinti pokyčiai leidžia diskutuoti apie Tarybos galių išaugimą kitų ES institucijų atžvilgiu. Wolfgangas Wesselsas teigia, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai akivaizdžiai pasikeitė Tarybos ir Komisijos galių balansas. 8 Atskyrus IRT pastaroji įgavo daugiau laiko ir gebėjimų koncentruotis ties užsienio ir saugumo klausimais. Ji brėžia pagrindines politikos gaires, taip pat išlieka paskutinė instancija kurioje balsuojama dėl vieno ar kito sprendimo. Iš EK atimta iniciatyvos teisė perleista ESVĮ, kuris yra atskaitingas tai pačiai IRT. 9 PSK taip pat yra atskaitingas Tarybai ir ESVĮ. Taigi, galima teigti, kad aukščiausiame lygmenyje sprendimų priėmimo galios BSGP klausimais koncentruojamos Taryboje bei jai atskaitingose institucijose. Taip pat galima daryti prielaidą, kad auga didžiųjų valstybių, kurios paprastai turi daugiau galios Taryboje, įtaka mažųjų valstybių sąskaita. Lisabonos sutartis taip pat numatė, kad ESVĮ iš valstybių narių perima pirmininkavimo IRT funkciją. 10 Taigi, viena vertus, sudaromos galimybės užtikrinti ilgalaikiškesnę, nuoseklesnę bei efektyvesnę BSGP, kita vertus, sumažinamos valstybių narių galimybės formuoti ir veikti BSGP darbotvarkę. Tiesa, šios gali tai daryti keldamos klausimus EVT arba IRT, tačiau šie klausimai apsiriboja politiniu lygmeniu. 11 Kita vertus, į tokius klausimus reaguojama tik tokiais atvejais, jei klausimą iškėlusi šalis turį nemažą politinę įtaką ar stiprią paramą iš kitų valstybių narių. ES institucijų atstovas teigia, kad siekiant geriau suprasti institucinio balanso 7 Treaty of Lisbon, 38 article. Politiniam ir saugumo komitetui pirmininkauja Europos Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai atstovas. Šis komitetas stebi tarptautinę padėtį bendrai užsienio ir saugumo politikai priklausančiose srityse ir, Tarybos prašymu, ESVĮ prašymu ar savo iniciatyva pateikia Tarybai nuomones, prisideda prie politikos krypčių apibrėžimo; stebi, kaip įgyvendinamos sutartos politikos kryptys. Taip pat Politinis ir saugumo komitetas atlieka Petersbergo užduočių politinę kontrolę ir joms vadovauja. 8 Wessels W. and Bopp F., The Institutional Architecture of CFSP after the Lisbon Treaty Constitutional breakthrough or challenges ahead?. Challenge. Liberty & Security. Research Paper No. 10, June 2008, p. 15. House of Common Foreign Affairs Committee. Foreign Policy Aspects of the Lisbon Treaty. Third report of the session , 20 p. pdf [žiūrėta 2010 m. gegužės 5d.] 9 Treaty of Lisbon, 30.2 articles. 10 Treaty of Lisbon, Declaration on Article 16(9) of the Treaty on European Union concerning the European Council decision on the exercise of the Presidency of the Council, 1 article. 11 Europos Vadovų Taryba nustato BUSP, įskaitant gynybinio pobūdžio reikalus, ES strateginius interesus, tikslus ir apibrėžia bendras gaires, priima reikiamus sprendimus; kai dėl tarptautinės situacijos Europos Sąjungai reikia operatyviai veikti, reikalingus sprendimus taip pat priima Taryba. (Treaty of Lisbon, 26 ir 28 articles).

94 pokytį po Lisabonos sutarties įsigaliojimo būtina atskirti dvi funkcijas: darbotvarkės formavimą ir sprendimų priėmimą. Formuojant darbotvarkę galios balansas ryškiai pasikreipė link ES. ESVĮ kartu su savo pavaldiniais formuoja darbotvarkę. Valstybės narės praktiškai neturi jokių galimybių formuoti darbotvarkę, nebent per Tarybą, PSK ar kitais būdais bandyti paveikti ESVĮ. Tačiau dėl tarpvyriausybinės BSGP prigimties valstybės narės išlieka svarbiausios veikėjos priimant sprendimus ir formuojant užduotis vyriausiajam įgaliotiniui. ESVĮ tėra šių sprendimų vykdytojas. Jo manymu, pagrindinė institucija, kur galima daryti įtaką sprendimams BSGP, yra PSK. 12 Kita vertus, nereikia pamiršti, kad valstybių narių galimybės daryti poveikį šio politinio lygmens institucijų sprendimams nėra susijusios su pirmininkavimu ir dažnai priklauso nuo valstybės politinės įtakos bei gebėjimo iš anksto užsitikrinti kitų valstybių narių paramą. Kitas ES institucijų atstovas pritarė, kad vertinant galios balanso pokyčius būtina analizuoti skirtingas funkcijas, ir pabrėžė, kad tiek institucinis žemėlapis, tiek galios pusiausvyra po Lisabonos sutarties įsigaliojimo tebekinta. Visi pirmininkavimai, sekę po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, buvo labai skirtingi: belgai turėjo daugiau įtakos, o vengrų galimybės kaip nors veikti darbotvarkę buvo labai ribotos. Jo nuomone, Vengrijos pirmininkavimas parodė, kaip ateityje atrodys visų mažų valstybių pirmininkavimas BSGP srityje. Vieninteliai darbotvarkės įtakos kanalai eina per ESVĮ, o tai gali daryti tik didžiosios valstybės (ir tai ne pavieniui) aukščiausiu lygmeniu, arba tos, kurios sugeba užsitikrinti stiprią ir plačią kitų valstybių paramą. Geriausias pavyzdys, kaip galima priversti ESVĮ reaguoti Veimaro laiškas (Prancūzija, Vokietija, Lenkija). Į tokias iniciatyvas ESVĮ negali neatsižvelgti. 13 Mažos valstybės gali bandyti formuoti koalicijas vienu ar kitu klausimu ir derinti šiuos klausimus su ESVĮ, bet tam būtina labai plati remiančiųjų koalicija, įtraukianti ir didžiąsias valstybes, o klausimas turi būti aktualus visai ES. Svarbu paminėti ir tai, kad dėl savo labai įtemptos darbotvarkės ir menko domėjimosi BSGP klausimais 14 iš esmės visą BSGP kontrolę ESVĮ yra atidavęs savo pavaduotojui Maciejui Popowskiui, todėl dažnai vartojant ESVĮ sąvoką iš tiesų turimas omenyje ESVĮ pavaduotojas. Taigi, tiek darant poveikį darbotvarkei, tiek sprendimams aukščiausiu lygmeniu, valstybės narės turi gebėti iš anksto užsitikrinti plačią valstybių narių paramą. Vis dėlto, kasdieninėje saugumo ir gynybos politikoje yra daug klausimų, nepatenkančių į aukščiausią BSGP darbotvarkę, ir jie sprendžiami IVT, komitetuose bei grupėse. Pagrindinės šio lygmens institucijos tai naujai įsteigta IVT, Krizių valdymo civilinių aspektų komitetas (CIVCOM), Politinė-karinė grupė (PMG), Europos Sąjungos karinis komitetas (EUMC), Patarėjų užsienio santykių Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 13 Interviu su ES institucijų atstovu (II), 2011 m. gegužės 19 d. 14 Interviu su Belgijos atstovu, 2011 m. gegužės 5 d.

95 94 klausimais darbo grupė (RELEX). Pirmininkavimo funkcija ir šiame lygmenyje po Lisabonos sutarties atitenka ESVĮ ir jo atstovams (tiesa, karinėms institucijoms jau iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo pirmininkavo ES institucijų atstovai). 2 lentelė. Kitos svarbiausios Taryboje esančios BSGP institucijos Europos išorės veiksmų tarnyba Sudaryta iš Tarybos generalinio sekretoriato, Komisijos ir valstybių narių deleguojamo personalo. Ji padeda Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai kurti pasiūlymus ir įgyvendinti politiką, patvirtintą Taryboje. Krizių valdymo civilinių aspektų komitetas (CIVCOM) Tai PSK darbo grupė, kuri yra atsakinga už įvairius civilinius krizių valdymo aspektus. Kuria civilinių krizių valdymo koncepcijas ir instrumentus, vertina strategines alternatyvas, planuoja ir prižiūri civilinių operacijų vykdymą. Politinė-karinė grupė (PMG) Atsakinga už karines ir mišrias operacijas. Kuria strategines koncepcijas, padeda rengti planavimo dokumentus ir prižiūri operacijų vykdymą. Taip pat prižiūri saugumo sektoriaus reformų misijas bei ES veiksmus Afrikoje. Atsakinga už PSK susitikimų rengimą, taip pat apibendrina įvairių darbo grupių, komitetų, nagrinėjančių svarstomą klausimą, nuomones ir teikia rekomendacijas PSK. Europos Sąjungos karinis komitetas (EUMC) Aukščiausia karinė institucija Taryboje, kurią sudaro valstybių narių kariuomenių vadai, atstovaujami nuolatinių atstovų. Jos paskirtis teikti PSK rekomendacijas ir patarti kariniais klausimais ES. Šis komitetas prižiūri ES karines operacijas ir vertina strategines krizių valdymo opcijas bei pajėgumų generavimą, teikia instrukcijas Kariniam štabui. Šiam komitetui pirmininkauja Tarybos paskirtas karininkas (3 metų laikotarpiui). Patarėjų užsienio santykių klausimais darbo grupė (RELEX) Ši darbo grupė yra atsakinga už visus horizontalius klausimus rengiant ir vykdant Tarybos sprendimus. Vienas svarbiausių institucinių pokyčių BSGP srityje yra IVT įsteigimas.

96 IVT sudaro Tarybos generalinio sekretoriato ir Komisijos atitinkamų padalinių pareigūnai bei nacionalinių diplomatinių tarnybų komandiruotas personalas. 15 Į IVT EK dažniausiai deleguoja žmones iš RELEX generalinių direktoratų (Išorės santykių, Prekybos ir Vystymosi), Taryba iš Politikos padalinio ir Generalinio išorės ir politinių-karinių reikalų direktorato. 16 IVT darbuotojai padeda ESVĮ formuoti BSGP darbotvarkę, rengia dokumentus ir įgyvendina priimtus sprendimus. Nors vis dar sudėtinga vertinti IVT vaidmenį BSGP dėl to, kad kolektyvas dar formuojasi, tam tikros tendencijos apčiuopiamos jau dabar. Pirma, IVT iš valstybių narių perima vis daugiau pirmininkavimo funkcijų. Antra, dėl kol kas IVT egzistuojančio institucinio delegavimo disbalanso (didžiąją dalį IVT pareigūnų sudaro Komisijos darbuotojai (1114 iš 1643) 17 IVT galioja Komisijos darbo metodai. ES atstovas pažymėjo, jog tai, kad apie 90% IVT yra atėję iš Komisijos, sukuria nepalankią institucijos santykių su valstybėmis narėmis atmosferą. Valstybės narės dažnai traktuojamos, kaip priešai, siekiantys savanaudiškų interesų, ir todėl jas siekiama patraukti iš sprendimų priėmimo proceso. Valstybėms narėms nepalankią atmosferą sustiprina tai, kad egzistuoja nemažai vidinių įtampų, o IVT institucijos nėra iki galo suformuotos, darbo srautai per dideli esančiam žmonių skaičiui, funkcijos ne visada tinkamai padalytos. 18 Panašu, kad ESVĮ jau pastebėjo IVT egzistuojančias problemas ir bando į jas reaguoti m. gegužės viduryje vyko PSK posėdis, kurio metu buvo svarstoma BSGP ir IVT veikla. ESVĮ prašė valstybių narių pateikti savo nuomonę, tačiau tai, kad tos nuomonės paprašyta neformaliame lygmenyje, gali rodyti, kad artimiausiu metu egzistuojančių problemų nebus įmanoma išspręsti. 19 Viena svarbiausių institucijų BSGP srityje tampa po Lisabonos sutarties įsigaliojimo IVT struktūroje atsiradęs Krizių valdymo ir planavimo direktoratas (CMPD), kuris buvo suformuotas iš anksčiau egzistavusių civilinių ir karinių krizių valdymo struktūrų. 20 Tokiu būdu bandoma sumažinti takoskyrą tarp civilinių ir karinių misijų, kita vertus, šis padalinys rimtai sustiprina IVT vaidmenį. CMPD funkcijos iš esmės yra tos pačios, kaip ir IVT, tik siauresnio pobūdžio, t.y. CMPD dirba išimtinai su BSGP klausimais. Taigi BSGP srityje po ESVĮ ir ESVĮ pavaduotojo saugumo klausimais CMPD tampa viena svarbiausių institucijų, Lisbon Treaty, article Vanhoonacker S., Reslow N., The European External Action Service: Living Forwards by Understanding Backwards. European Foreign Affairs Review, No. 15, 2010, p A New Step in the Setting- up of the EEAS: transfer of staff on 1 January Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 19 Interviu su ES institucijų atstovu (II), 2011 m. gegužės 19 d 20 European Peace Building Liaison Office, Statement on Civilian and Military Integration in European Security and Defence Policy, 2009 January 3.

97 96 formuojančių darbotvarkę bei rengiančių dokumentus. Vis dėlto valstybių narių poveikio šiai institucijai galimybės yra labai ribotos. CMPD yra IVT dalis, kuri tiesioginių kontaktų su valstybėmis narėmis neturi, ir CMPD pasiekti galima tik per kitas darbo grupes VĮ ar IVT. Valstybės narės gali formuoti užduotis VĮ tiesiogiai arba jas siūlyti per darbo grupes, ir tik tada VĮ jas perduoda CMPD. Kita vertus, kadangi CMPD rengia svarbius dokumentus bei turi daug svarbios informacijos, neformalūs kontaktai su šios tarnybos darbuotojais valstybei narei gali būti labai naudingi. 21 ES atstovas teigia, kad nors į CMPD daug žmonių atėjo iš Tarybos, bet ir ten tvyro tas pats požiūris į valstybes nares, kaip ir apskritai IVT. 22 CMPD taip pat vis dar susiduria su neužimtų pareigų problema. Nors 2011 m. balandžio mėnesį darbą jau pradėjo naujas CMPD vadovas belgas Walteris Stevensas, lieka daug laisvų etatų ekspertiniame lygmenyje. Po ESVĮ, PSK bei IVT įtakingiausios BSGP srityje yra Krizių valdymo civilinių aspektų komitetas (CIVCOM) bei Politinė-karinė grupė (PMG). 23 Kariniais klausimais svarbus ir ES karinis komitetas (EUMC). 24 Prieš patekdami į Tarybą visi klausimai būna apsvarstomi PSK. Tačiau prieš patekdami į PSK visi klausimai yra derinami dar žemesniame lygmenyje PMG, CIVCOM, CMPD. 25 Todėl darbas šiose institucijose yra labai svarbus tiek siekiant paveikti darbotvarkę, tiek formuoti tam tikras būsimų sprendimų gaires. Paminėtina tai, kad pirmininkaujanti valstybė nė vienoje iš šių institucijų įsigaliojus Lisabonos sutarčiai nepirmininkauja. Dar viena Lisabonos sutartimi įtvirtinta institucija Europos gynybos agentūra (EDA). Nors ši institucija jau veikė kelerius metus (įkurta 2004 m. remiantis Ministrų Tarybos bendraisiais veiksmais), Lisabonos sutartimi ji įgijo naują statusą. Tai vienintelė ES agentūra, minima sutartyje. EDA, vadovaujama ESVĮ, atlieka pagrindinį vaidmenį tobulinant valstybių narių karinius pajėgumus. 26 EDA funkcijos taip pat siejamos su Lisabonos sutartimi įtvirtinto nuolatinio struktūruoto bendradarbiavimo įgyvendinimu. 21 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 22 Ten pat. 23 Ten pat. 24 Interviu su ES institucijų atstovu (II), 2011 m. gegužės 19 d. 25 Ten pat. 26 The Treaty of Lisbon, Article 42.3.

98 97 3 lentelė. Kitos BSGP institucijos, komitetai bei darbo grupės Europos gynybos agentūra, Saugumo komitetas, Terorizmo darbo grupė, Konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu grupė, Neplatinimo darbo grupė, Konvencinių ginklų eksporto darbo grupė, Dvigubo naudojimo prekių darbo grupė, Europos ginkluotės politikos darbo grupė, Karinio komiteto darbo grupė, ES karinis štabas, Civilinio planavimo ir vykdymo pajėgumai, Politinė karinė grupė, Europos saugumo ir gynybos koledžo iniciatyvinis komitetas, Palydovų centro taryba, Athena specialusis komitetas, ES NATO pajėgumų grupė, Kontributorių komitetas (ad hoc, skirtas operacijoms, dalyvauja ES ir trys šalys). Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai galimybę pirmininkauti (t.y. formuoti darbotvarkę ir pirmininkauti susitikimams) valstybės narės prarado ir kitose, žemesnio lygmens BSGP institucijose. Pirmininkavimo galimybė išlieka tik Terorizmo darbo grupėje (COTER), Europos saugumo ir gynybos koledžo (ESDC) iniciatyviniame komitete bei Athena specialiajame komitete, Konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (COCOP) darbo grupėje. Tiesa, net tose darbo grupėse, kurioms pirmininkauja ES institucijų atstovai, teorinės įtakos galimybės išlieka, bet jos labai priklauso nuo valstybės narės santykių su grupės pirmininku ir ESVĮ. 27 Tarpvyriausybinės institucijos išlieka valstybių narių rankose, t.y. Palydovų centras (SATCEN), EDA ir Athena mechanizmas. Nors po Lisabonos EDA turėtų keistis, bet kol kas palikta tarpvyriausybine. Vis dėlto, neaišku, kiek šios institucijos pasikeis iki Lietuvos pirmininkavimo. 28 Taigi, pagrindinės institucijos pirmininkaujant BSGP srityje yra ESVĮ bei IVT, taip pat CIVCOM, PSK bei PMG, t.y. aukščiausio lygmens institucijos, kurių sprendimai eina į Tarybą. Todėl pirmininkaujančiai valstybei būtina aktyviai veikti ypač šiuose formatuose. Viena svarbiausių veiklų dirbti su valstybėmis narėmis siekiant užsitikrinti jų paramą bei nuolatinė koordinacija su ESVĮ. Teoriškai net žemiausio lygmens institucijos gali formuoti klausimą ir jį kelti į IVT, tačiau tai ilgai užtrunka, daug priklauso nuo pirmininkaujančiojo bei valstybės narės gebė- 27 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 28 Interviu su LT atstove Briuselyje (I), 2011 m. balandžio 27 d.

99 98 jimo kitas valstybes nares įtikinti stipriai remti iniciatyvą. Siekiant, kad klausimas pasiektų darbotvarkę pirmininkavimo metu, valstybė narė turėtų pradėti aktyvius veiksmus bent porą metų prieš pirmininkavimą. 2. Pirmininkavimo funkcijos BSGP įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Pirmininkavimo vaidmuo ES keitėsi pastarajai evoliucionuojant, nuo daugiau organizacinio pobūdžio pagalbos ES institucijoms, kad nereikėtų išpūsto sekretoriato (trijų mėnesių pirmininkavimas Anglių ir plieno bendrijai ir šešių mėnesių pirmininkavimas Europos Ekonominei Bendrijai), iki rimtesnio vaidmens, įtraukiant ir tarpininkavimo funkcijas nuo šeštojo dešimtmečio. Vėliau formavosi dar viena svarbi funkcija politinio lyderio funkcija, tačiau ambicijų pastarąją įgyvendinti galėjo turėti tik didžiausios ir įtakingiausios valstybės. Slenkant metams keitėsi ne tik funkcijos, klausimų turinys, bet ir darbo apimtys. Po paskutiniosios plėtros dėl padidėjusio narių skaičiaus ir išsiplėtusio klausimų rato pirmininkavimas tapdavo rimtu iššūkiu pirmininkaujančioms šalims. Ypač išaugo BUSP aprėpiamų sričių laukas. Tai buvo viena iš priežasčių, lėmusių tai, kad Lisabonos sutartis nuo Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos atskyrė IRT ir pavedė pastarajai kuruoti šiuos klausimus. Lisabonos sutartis ne tik įsteigė naujas institucijas, bet ir numatė joms svarbius vaidmenis. Kitaip nei kitoms Taryboms, kurioms 18 mėn. laikotarpiui pirmininkauja iš anksto numatytos trijų valstybių narių grupės, sudarytos lygios rotacijos tarp valstybių narių pagrindu, atsižvelgiant į jų įvairovę ir geografinę pusiausvyrą Sąjungoje, Išorės reikalų tarybai pirmininkauja nuolatinis atstovas ESVĮ. 29 Šis pirmininkavimo institucinės struktūros pakeitimas bei funkcijų perskirstymas iš esmės pakoregavo pirmininkaujančių valstybių vaidmenį BUSP. Erika M. Szabó teigia, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai nebegalima kalbėti apie tradicinį pirmininkavimą, o pagrindinis tyrinėtinas klausimas ar rotacijos principu vykstantis pirmininkavimas išvis išlieka ES išorės santykiuose. 30 Akademinėje literatūroje gausu straipsnių, nagrinėjusių pirmininkavimo 29 Treaty of Lisbon, Declaration on Article 16(9) of the Treaty on European Union concerning the European Council decision on the exercise of the Presidency of the Council, 1 article. 30 Szabó E. M., Background Vocals: What Role for the Rotating Presidency in the EU s External Relations post-lisbon?. EU Diplomacy Paper, 05 / 2011, Department of EU International Relations and Diplomacy Studies, College of Europe. [žiūrėta ]

100 vaidmenis išorės santykių srityje iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo. 31 Skiriamos šios pagrindinės pirmininkavimo funkcijos: a) Tarybos darbo organizavimas ES valstybių atstovų susitikimų Tarybos komitetuose, darbo grupėse ir kt. organizavimas bei logistika, Tarybos veiklos koordinavimas kartu su Tarybos sekretoriatu; b) tarpininkavimas ir kompromisų paieška (tiek tarp konkrečių ES valstybių, tiek tarp ES valstybių ir Europos Komisijos); c) politinė lyderystė ES politikos tikslų ir prioritetų nustatymas; d) vidinė (ES su kitomis institucijomis) ir išorinė (santykiai su likusiu pasauliu) reprezentacija. 32 Šios funkcijos siejamos su trimis pagrindiniais lyderio vaidmenimis, išskiriamais lyderystės teorijoje (į užduoties atlikimą orientuota lyderystė, į grupę orientuota lyderystė ir transformacinė lyderystė), 33 kurie turi ne tik skirtingas funkcijas, bet ir tampa aktualūs skirtingose situacijose. Kai svarbiausiu uždaviniu tampa jau priimto sprendimo įgyvendinimas, išryškėja į užduoties atlikimą orientuotos lyderystės poreikis, kai reikia pokyčių, sustiprėja politinės, transformacinės lyderystės paklausa. Dar viena svarbi pirmininkavimo funkcija nacionalinių interesų atstovavimas. 34 Ši funkcija labiausiai kontroversiškai vertinama dėl to, kad yra nesuderinama su pirmininkavimo filosofija, pagal kurią pirmininkas turi būti neutralus. Tačiau pirmininkavimo istorijoje visos valstybės, priklausomai nuo gebėjimų ir išteklių, daugiau ar mažiau siekė savo nacionalinius interesus perkelti į ES darbotvarkę. Vis dėlto, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, tokiose srityse, kaip BUSP ir BSGP tai daryti praktiškai tapo neįmanoma, nes pirmininkaujanti valstybė nebeformuoja darbotvarkės. Dar viena pirmininkavimo funkcija, kurios nebelieka po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, tai reprezentacinė funkcija. Tiek išorinė, tiek vidinė reprezentacija patenka į ESVĮ atsakomybės sritį. Nors ne taip drastiškai pakito ir kitos pirmininkavimo funkcijos BSGP srityje. Darbotvarkės formavimo bei pirmininkavimo komitetams bei darbo grupėms funkciją atidavus ESVĮ bei IVT, pirmininkaujanti valstybė prarado dalį organizacinių funkcijų. Tradicinio pirmininkaujančių valstybių tarpininkavimo funkcijų praktiškai visai neliko, nes Bengtsson R., The Council Presidency and external representation, in O. Elgström (ed.), European Union Council presidencies : a comparative perspective, London, Routledge, 2003;. Fernandez A.M., Change and Stability of the EU Institutional System: the Communitarization of the Council Presidency, Journal of European Integration, vol. 30. no. 5.; Schout A., Vanhoonacker S., The rotating Presidency: obstinate of obsolete, Journal of Common Market Studies, vol. 44, no. 5, Aleksa K., Grubliauskas J., Statkus N., Vaičiūnas Ž., Žielys P., Vokietijos, Portugalijos ir Slovėnijos pasirengimo pirmininkauti Europos Sąjungai lyginamoji analizė, Vilniaus universitetas, 2007, p. 10; Quaglia L., Moxon Browne E., what makes a good EU presidency? Italy and Ireland Compared, JCMS, Vol. 44, No. 2, p Schout A., Vanhoonacker S., Evaluating Presidencies of the Council of the EU: Revisiting Nice, JCMS, Vol. 44, No. 5. p Yukl G., Leadership in Organizations, Upper Saddle River, NJ: Prentince Hall, 4 th ed Schout A., Vanhoonacker S., Evaluating Presidencies of the Council of the EU: Revisiting Nice, JCMS, Vol. 44, No. 5. p

101 100 jos buvo atiduotos į komitetų ir darbo grupių, t.y. ESVĮ bei IVT rankas. Politinės lyderystės funkcija, kuri ir taip tekdavo tik didžiausioms ir stipriausioms valstybėms narėms, per darbotvarkės iniciatyvos teisę bei darbotvarkės įgyvendinimo funkciją perėjo taip pat į ESVĮ rankas. Didžiajai daliai pirmininkavimo funkcijų perėjus į ESVĮ ir jai pavaldžios IVT atsakomybės ribas, pirmininkaujančios valstybės vaidmuo BUSP ir BSGP srityse gerokai sumenko, todėl ekspertų diskusijose pirmininkavimas vis dažniau yra apibrėžiamas kaip ESVĮ pagalbininko, o ne savarankiško pirmininko vaidmuo. Wolfgangas Wesselsas tvirtina, kad Lisabonos sutartimi įsteigta Vyriausiojo įgaliotinio pozicija yra komplikuota, per daug priklausanti nuo kitų institucijų, vykdanti per daug įvairių bei nepakankamai apibrėžtų užduočių ir turinti per mažai pagalbininkų, 35 taigi pirmininkaujančios valstybės užduotis ir yra suteikti reikalingą pagalbą ESVĮ. Vis dėlto, apžvelgus po Lisabonos sutarties įsigaliojimo jau pirmininkavusių valstybių patirtį, galima teigti, kad pagalbininko funkcijos bei įtaka gali skirtis. Kadangi po Lisabonos sutarties įsigaliojimo pirmininkavo tik keturios valstybės, kol kas yra sudėtinga tiksliai apibrėžti visas pirmininkavimo funkcijas polisaboninėje sistemoje, tuo labiau kad jos šiek tiek keičiasi plečiantis ir stiprėjant ESVĮ. Priklausomai nuo pirmininkaujančios valstybės ambicijų lygmens po Lisabonos sutarties pirmininkavimas apibrėžiamas kaip lengvinantis (angl. facilitating presidency) 36 arba remiantis (angl. supporting presidency). 37 Iš esmės, šie abu pirmininkavimo tipai reiškia talkinimą, pagalbą ESVĮ ir IVT, o ne savarankišką pirmininkavimą, tačiau lengvinantis pirmininkavimas yra siejamas su Belgijos pirmininkavimu ir reiškia aukštesnį ambicijų lygmenį, kuomet pirmininkaujantis yra ne tik renginių organizatorius, bet šiek tiek ir idėjų generatorius bei tarpininkas, o remiantis pirmininkavimas taip vengrai įvardijo savo pirmininkavimą apsiriboja tik technine organizatoriaus funkcija. Interviu su ES institucijų atstovu rodo, kad polisaboniniu laikotarpiu buvo keturios pirmininkavimo BSGP srityje fazės: 1) Ispanijos pirmininkavimo metu vyravo chaosas, nebuvo darbotvarkės, nevyko susitikimai, IVT neegzistavo; 2) Belgijos pirmininkavimas mišrus pirmininkavimas, kurio metu belgai pasiūlė tam tikrą darbotvarkę, o VĮ jai pritarė. Nors pagal Lisabonos sutartį Belgija jau neturėjo pirmininkauti BSGP srityje, dėl žmogiškųjų išteklių IVT trūkumo Belgija atliko daug tų pačių funkcijų, kaip ir pirmininkaujan- 35 Wessels W. and Bopp F., The Institutional Architecture of CFSP after the Lisbon Treaty Constitutional breakthrough or challenges ahead?. Challenge. Liberty & Security. Research Paper No. 10, June 2008, p.wessels W., p Interviu su Lietuvos atstove Briuselyje (I), 2011 m. balandžio 27 d. 37 Konsultacijų su Belgijos gynybos ministerijos pirmininkavimo ES komandos pirmininku plk. Johan Andries atmintinė, 2011 m. sausio 20 d.

102 čios valstybės prieš Lisabonos sutarties įsigaliojimą; 3) Vengrijos pirmininkavimo metu IVT jau turėjo savo programą bei pirmininkavimą aptarnaujantį personalą, todėl vengrams liko labai mažai funkcijų 38 ; ir 4) Lenkijos pirmininkavimas, kuris pradžioje leido tikėtis pokyčių, t.y. aktyvesnio pirmininkavimo, pasibaigus buvo vertinamas kaip pasyvus, nes Lenkija beveik neturėjo įtakos nei darbotvarkės formavimui, nei sprendimams. 39 Dėl vis dar kintančios pirmininkavimo aplinkos labai atsargiai derėtų vertinti tiek pirmininkavimo vaidmenis, tiek valstybių gebėjimus tuos vaidmenis įgyvendinti. Bendra tendencija rodo, kad pirmininkavimo vaidmuo BSGP mažėja, tačiau kyla klausimas, ar yra šio mažėjimo ribos, ar pirmininkaujančioji šalis gali nors kiek daryti įtakos savo vaidmeniui? Vengrijos pirmininkavimo komandos atstovė interviu tvirtino, kad vengrų pirmininkavimo laikotarpio remiančiojo vaidmuo gali būti tapatinamas su neegzistuojančiu valstybės pirmininkavimu. 40 Jai antrino Airijos gynybos ministerijos atstovas, tvirtindamas, kad po Lisabonos sutarties įsigaliojimo pirmininkavimas tapo labai pasyvus. Tai ypač matoma pirmininkavimo veikloje Briuselyje, tačiau ir sostinėje galimybės yra labai ribotos. 41 Kita vertus, ES aukšto rango pareigūnas interviu teigė, kad pirmininkavimo vaidmuo vis dar daug priklauso nuo pirmininkaujančios valstybės pasirengimo ir iniciatyvos. 42 Prieš prasidedant Lenkijos pirmininkavimui tuo buvo įsitikinusi ir Lenkijos atstovė. Ji teigė, kad skirtingai nei pasyvūs vengrai lenkai bent jau sieks tapti proceso dalimi. Kaip ir numatyta Lisabonos sutartyje, jie darbotvarkės neformuos, bet sieks ją paveikti, konsultuoti ESVĮ, skatinti kai kurias diskusijas. 43 Todėl panašu, kad vieningo apibrėžimo, kas yra pagalbininkas pirmininkaujant nėra, ir tai gali priklausyti nuo valstybės ambicijų ir įtakos. Prieš prasidedant Lenkijos pirmininkavimui buvo tikimasi, kad jis gali šiek tiek pakreipti galios centrą link pirmininkaujančios valstybės. Tačiau lenkams to padaryti nepasisekė. Valstybių narių galių sustiprėjimo neverta tikėtis nei iš 2012 m. pirmoje pusėje pirmininkavusios Danijos, nei iš vėliau pirmininkausiančių Kipro bei Airijos. Kol pirmininkavimo vaidmuo išlieka neapibrėžtas, sudėtinga tiksliai įvardyti su pirmininkavimu susijusias funkcijas. Tačiau įvertinus pirmininkavusių valstybių patirtį ryškėja keletas bendrų tendencijų, t.y. tradicinės funkcijos pirmininkavimo struktūroje po Lisabonos sutarties įsigalėjimo ne tik siaurėja, bet kinta ir jų pobūdis. Lietuvos atstovas nuolatinėje atstovybėje prie ES pabrėžė, kad pirmininkavimas Interviu su ES institucijų atstovu (II), 2011 m. gegužės 19 d. 39 Kaczynski P. M., Polish Council Presidency 2011: Ambitions and Limitations, SIEPS, Interviu su Vengrijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 4 d. 41 Interviu su Airijos atstovu Briuselyje, 2011 m. gegužės 10 d. 42 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 43 Interviu su Lenkijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 18 d.

103 102 dabar iš esmės apima dvi funkcijas: renginių sostinėje ir Briuselyje organizavimą bei dalinį darbotvarkės koregavimą. 44 Atliktuose interviu išryškėjo kelios pagrindinės pirmininkavimo po Lisabonos sutarties įsigaliojimo funkcijos: organizacinė, tarpininkavimo ir darbotvarkės koregavimo. Iš principo šios funkcijos didele dalimi sutampa su anksčiau buvusiomis, tačiau veiklos mastai visose yra smarkiai sumažėję, kaip ir pasikeitę veiklos būdai Organizacinė funkcija Formalių ir neformalių renginių organizavimas visada buvo viena pagrindinių pirmininkavimo funkcijų. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ši funkcija neišnyko, tačiau pasikeitė jos pobūdis. Formalių renginių organizavimas atiteko IVT, o valstybėms narėms liko neformalių renginių organizavimo darbai. Neformalūs tai pusiau akademinio pobūdžio renginiai, kurių tematiką siūlo ir darbotvarkes formuoja pirmininkaujanti valstybė arba neformalūs susitikimai. Pirmininkaujanti valstybė išlaiko neformalių susitikimų organizavimo funkciją (neformalūs ministrų susitikimai, neformalūs politikos direktorių, PSK, PMG, CIVCOM, RELEX, Athena mechanizmo grupių susitikimai). Taip pat išlieka galimybė prisidėti (bent jau finansiškai) prie dviejų Europos gynybos agentūros (EDA) renginių organizavimo pirmininkavimo metu. Vengrija BSGP klausimais organizavo apie renginių. Dauguma jų vyko Vengrijoje, kai kurie Briuselyje. Lenkijos atstovė teigė, kad lenkai taip pat turėjo organizuoti daug renginių, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad renginių organizavimas (ypač akademinių) yra daugiau tradicija, o ne prievolė, be to, jie brangiai kainuoja, todėl ateityje, ypač, mažesnės valstybės, tokios kaip Kipras ar Danija, gali ir iš viso atsisakyti tai daryti. 45 Paminėtina tai, kad nors pakankamai skeptiškai dėl pirmininkavimo BSGP srityje ateities valstybėms narėms nusiteikę vengrai tvirtina, jog vienintelės rimtos užduotys, kurios lieka pirmininkaujančiajai logistiškai aptarnauti neformalius susitikimus sostinėje bei pagalvoti, kokiomis temomis organizuoti seminarus sostinėje. 46 Šių egzistuojančių galimybių tinkamas išnaudojimas gali sustiprinti pirmininkaujančios valstybės įtaką. Lietuvos atstovas teigia, kad polisaboninėje erdvėje įvairių neformalių, pusiau akademinių renginių organizavimas pasitelkiant IVT taps viena pagrindinių pirmininkavimo BSGP srityje funkcijų. Tokiuose renginiuose galima IVT siūlyti darbotvarkės temas, formuoti tiek pačių renginių tematiką, tiek renginių turinį kas bus diskutuojama renginyje. 47 Tokie 44 Interviu su Lietuvos atstovu Briuselyje (II), 2011 m. gegužės 4 d. 45 Interviu su Lenkijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 18 d. 46 Interviu su Vengrijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 4 d. 47 Interviu su Lietuvos atstovu Briuselyje (III), 2011 m. gegužės 10 d.

104 renginiai, jei jie yra sėkmingai suorganizuojami ir jų temos būna gerai parinktos, gali tapti puikiu laipteliu toms temoms į tikrąją ES darbotvarkę. Lietuvos atstovas tvirtino, kad tokiu laipteliu gali tapti ir neformalūs susitikimai. Čia paprastai vyksta įdomiausios diskusijos. Pavyzdžiui, 2011 m. gegužės mėnesį vykęs neformalus CIVCOM grupės susitikimas Budapešte buvo labai įdomus ir sėkmingas. Vengrams pavyko pasikviesti tinkamų žmonių iš IVT, o pastarieji kėlė vengrams rūpimus klausimus pajėgumų srityje. Vyko labai geros diskusijos, išplatintas neįpareigojantis dokumentas, kuris gali vėliau tapti darbiniu. 48 Taigi tiek neformalių savarankiškų renginių organizavimas, tiek neformalių susitikimų organizavimas iš anksto pasirengus ir pasiūlius įdomių idėjų gali išplėsti pirmininkaujančios valstybės galias. Prie organizacinės funkcijos galima priskirti pirmininkavimą komitetams ir darbo grupėms. Po Lisabonos sutarties įsigaliojimo šios funkcijos pirmininkaujanti valstybė praktiškai nebeatlieka. Nors ji vis dar organizuoja neformalius susitikimus, pastariesiems nepirmininkauja. Gynybos ministrų susitikimams pirmininkauja ESVĮ, o politikos direktorių neformaliems susitikimams CMPD vadovas. Pagrindinėse aukščiausio lygmens BSGP institucijose pirmininkauja nuolatiniai pirmininkai. Vengrai teigė, kad pirmininkauja tik 3-4 komitetams bei grupėms, 49 o Lietuvos atstovė prognozavo, kad Lietuva pirmininkaus tik Athena grupei bei ESDC iniciatyviniam komitetui. 50 Kita vertus, pirmininkaujanti valstybė turi būti pasirengusi pirmininkauti ir aukštesniame lygmenyje. Pavyzdžiui, sausio mėnesį vykusio neformalaus gynybos politikos direktorių susitikimo metu Vengrijoje, kadangi dar nebuvo paskirti nei EDA, nei CMPD vadovai, renginiui pirmininkavo vengras. 51 Kadangi šiuo metu abu vadovai jau dirba, tokių atvejų ateityje iškils mažiau. Kita vertus, abiejų ES institucijų atstovai pabrėžė, kad pirmininkaujančios valstybės užduotis įvairiais atvejais pavaduoti VĮ, kai šis yra užsiėmęs. 52 Todėl ypač svarbu, kad besirengianti pirmininkauti valstybė kauptų ekspertizę labai įvairiais ES darbotvarkės klausimas ir būtų pasirengusi šią ekspertizę pateikti pirmininkavimo metu. Šalia tiesioginių pirmininkaujančiojo BSGP srityje funkcijų egzistuoja ir alternatyvūs pirmininkavimo kanalai, kuriais galima naudotis siekiant kelti valstybei aktualius BSGP klausimus. Lietuvos atstovas pabrėžė, kad pirmininkaujanti valstybė išlaiko pirmininkavimą dar daugelyje institucijų, kuriuose galima kelti su Ten pat. 49 Interviu su Vengrijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 4 d. 50 Interviu su Lietuvos atstove Briuselyje (I), 2011 m. balandžio 27 d. 51 Interviu su Vengrijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 4 d. 52 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d., ir interviu su ES institucijų atstovu (II), 2011 m. gegužės 19 d.

105 104 BSGP susijusius klausimus (COREPER, Terorizmo darbo grupė, RELEX grupė, Plėtros grupė). Dar vienas galimas formatas už Tarybos rėmų Europos Parlamentas. Nors šioje institucijoje BSGP instituciškai atstovauja ESVĮ, pirmininkaujanti šalis gali bandyti kelti BSGP klausimus kitais aspektais, siūlyti rezoliucijas. Taip pat neatmetamas poveikis per kitas tarptautines organizacijas. Dabar sprendžiamas klausimas dėl ES veiksmų koordinacijos tarptautinėse organizacijose (PPO, ESBO, JTO), bet kol jis neišspręstas, galima taip pat per jas kelti saugumo ir gynybos klausimus. 53 Šiuo atveju ypač svarbi tampa gera koordinacija tarp pirmininkaujančių institucijų valstybės viduje. Taigi, nors akivaizdu, kad pirmininkaujančiai valstybei lieka tik neformalioji organizacinė funkcija bei alternatyvūs kanalai, sėkmingai tuo besinaudojanti valstybė narė bent jau kol kas gali pasiekti, kad ES atkreiptų dėmesį į jai rūpimus klausimus, o sėkmingas organizacijos funkcijos įgyvendinimas tampa bene svarbiausiu pirmininkavimo BSGP srityje akcentu Darbotvarkės formavimas Darbotvarkės formavimo funkcija niekada negarantavo automatiško pirmininkaujančios valstybės prioritetų perkėlimo į ES lygmenį. Didelė dalis ES darbotvarkę pasiekusių klausimų būdavo paveldėta iš anksčiau pirmininkavusių valstybių, dalis padiktuota išorinės aplinkos ir tik apie 5-10 % darbotvarkės galėdavo koreguoti pirmininkaujanti valstybė. 54 Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai darbotvarkės formavimo funkcija atitenka ESVĮ ir IVT. Tiesa, pirmininkaujančios valstybės galimybės savo nacionalinius interesus perkelti į ES darbotvarkę šiek tiek kinta, priklausomai nuo to, ar pirmininkavimas vykdomas iš sostinės, ar iš Briuselio, ir nuo to, koks pirmininkaujančios valstybės ambicijų lygmuo, tačiau Lisabonos sutartis šią funkciją išimtinai perleidžia ESVĮ ir IVT. Pirmininkaujanti valstybė kartu su kitomis trejeto valstybėmis teberengia trejeto pirmininkavimo programą bei individualią pirmininkavimo programą, tačiau jos neformuoja prioritetų BUSP ir BSGP srityse. Tiesa, jau pirmininkavusios valstybės šiuo klausimu turėjo nevienodą patirtį. Belgija savo pirmininkavimo metu sugebėjo suformuoti prioritetus BSGP srityje ir pasiūlyti juos ESVĮ. Ji taip pat siekė daryti įtaką pirmininkavimo darbotvarkei jau vykstant pirmininkavimui. Savo sėkmę belgai aiškino tuo, kad jie jau prieš 53 Interviu su Lietuvos atstovu (IV), 2011 m. balandžio 28 d. 54 Tallberg J. The Agenda shaping Powers of the EU Council Presidency// Journal of European Public Policy, 10:1, February, 2003, p. 3.

106 prasidedant Belgijos pirmininkavimui ir jo metu ypač glaudžiai bendradarbiavo su ESVĮ ir CMPD, buvo aktyvūs, siūlė tokias temas, kurios buvo aktualios ne tik belgams, bet įdomios ir svarbios tiek ES, tiek valstybėms narėms. 55 Vienas iš ES pareigūnų pripažino, kad svarbiausias belgų laimėjimas buvo neformalus ministrų susitikimas Gente. Jo metu Belgijai ne tik pavyko įtraukti į ES darbotvarkę sau rūpimus klausimus, bet kartu ir pelnyti žinomumą. Gento iniciatyva svarbi ir tuo, kad dėmesys jei nenuslūgo ir pasibaigus Belgijos pirmininkavimui. 56 Vis dėlto verta atkreipti dėmesį į tai, kad Belgijos pirmininkavimo metu IVT dar nebuvo galutinai suformuota ir turėjo daug mažiau galių bei ambicijų, todėl tai, kad belgai kažką pasiūlė, tiesiog buvo patogu abiem pusėms ir ne visai priklausė nuo belgų sugebėjimo paveikti darbotvarkę. Sustiprėjusi ir įtakos įgavusi IVT Vengrijos pirmininkavimo metu darbotvarkės formavimo funkciją visiškai perėmė į savo rankas. Kaip ir numatyta Lisabonos sutartyje, vengrai neturėjo pirmininkavimo BSGP srityje programos, prioritetų, bet bandė šioje srityje siūlyti ESVĮ ir IVT pagalbą bei rekomendacijas. Vienas iš ES pareigūnų interviu pabrėžė, kad pirmininkaujanti valstybė privalo įsiklausyti į Lisabonos sutarties reikalavimus ir prioritetų formavimo funkciją palikti ESVĮ, todėl jis pataria, valstybės siūlomų rekomendacijų net nevadinti prioritetais, nes taip galima sukelti ESVĮ neigiamą reakciją. 57 Vis dėlto Vengrijos patirtis rodo, kad ESVĮ nėra linkusi atsižvelgti net į gana neutralias rekomendacijas. Vengrijos atstovės teigimu, po Lisabonos sutarties įsigaliojimo jau matėsi, kad apie 99 proc. darbotvarkės kontroliuoja ESVĮ, o vengrų pirmininkavimo metu tai išaugo iki 100 proc. 58 Airijos atstovas yra įsitikinęs, kad pirmininkaujanti valstybė įsigaliojus Lisabonos sutarčiai praktiškai prarado galimybę daryti įtaką darbotvarkei. Pirmininkaujanti valstybė gali prašyti įtraukti klausimus į darbotvarkę, bet sprendimus šiuo klausimu priima ESVĮ ir IVT. 59 Tiesa, IVT leidžia pirmininkaujančiai šaliai anksčiau negu kitoms susipažinti su tuo, kas bus darbotvarkėje, ji ir pirmininkauti besirengianti šalis dalyvauja visuose parengiamuosiuose susitikimuose. Tačiau šios šalys neturi netgi patariamojo balso. Vengrijos atstovė tvirtina, kad, ko gero, vienintelę galimybę tiesiogiai prisiliesti prie darbotvarkės formavimo vengrai turėjo sausio mėnesį vykusio neformalaus gynybos politikos direktorių susitikimo metu Vengrijoje, kuomet dar nebuvo paskirti nei EDA, nei CMPD vadovai, ir pirmininkauti renginiui teko vengrams. Neformalaus ministrų susitikimo metu renginiui jau pirmininkavo ESVĮ, ir nei IVT, nei ESVĮ net nepaprašė vengrų Interviu su Belgijos atstovu, 2011 m. gegužės 5 d. 56 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 57 Ten pat.. 58 Interviu su Vengrijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 4 d. 59 Interviu su Airijos atstovu Briuselyje, 2011 m. gegužės 10 d.

107 106 pastabų dėl darbotvarkės. 60 Taigi mažai tikėtina, kad panašios galimybės galėtų susiformuoti ateinančių pirmininkavimų metu, kai visų pagrindinių institucijų vadovai jau dirba. Bandant prognozuoti, kuria linkme toliau judės galių pasiskirstymas tarp ESVĮ ir pirmininkaujančios valstybės, visų akys krypo į Lenkiją. Viena vertus, tai didelius išteklius ir įtaką turinti valstybė, antra, Lenkija yra viena iš Veimaro iniciatyvos šalių, ir, trečia, lenkai galėjo tikėtis Maciejaus Popowskio (ESVĮ pavaduotojo saugumo klausimais) pagalbos, kuris iš principo bendroje saugumo ir gynybos politikoje gali būti tapatinamas su VĮ. Lietuvos atstovas tai patvirtino sakydamas, kad iš pokalbių su lenkais galima daryti išvadą, kad jie savo pirmininkavimo planus sieja su Popowskiu, be jo nemato jokių galimybių. 61 Kita vertus, lenkų stiprybė žmogiškieji ištekliai. Lenkai galėjo sau leisti dalyvauti visose darbo grupėse. Dar neprasidėjus pirmininkavimui kiekvienoje darbo grupėje dalyvavo bent po kelis Lenkijos atstovus 62 Vis dėlto, nepaisant Lenkijos pasiryžimo imtis aktyvaus vaidmens siūlant ESVĮ naujas iniciatyvas bei siekiant paveikti darbotvarkę, verta pripažinti, kad Lenkijos pirmininkavimui baigiantis iš esmės nieko naujo BSGP klausimais ES darbotvarkėje neįvyko. Viena vertus, tai atsitiko dėl to, kad ES darbotvarkėje dominavo ekonominiai klausimai. Kita vertus, lenkų viltys, susijusios su Veimaro iniciatyva, žlugo dėl kitų šios iniciatyvos šalių nesuinteresuotumo. 63 Taigi galima teigti, kad nepaisant ambicijų ir dydžio pirmininkaujančios valstybės tiesioginės galimybės daryti poveikį oficialiai darbotvarkei yra minimalios. Tačiau be tų beveik iki nulio sumažėjusių galimybių išlieka dar neformalūs ar netiesioginiai poveikio būdai. ES institucijų atstovas teigė, kad pirmininkaujančios valstybės galimybės formuoti BSGP darbotvarkę išlieka kuriant įvairaus pobūdžio neoficialias pozicijas (angl non-papers). Jo teigimu, geros kokybės ir tinkama tematika parengtos bei padedančios BSGP judėti pirmyn pozicijos yra labai vertinamos ES institucijose ir turi daug galimybių patekti į oficialią BSGP darbotvarkę. 64 Airijos atstovas mano, kad šis įrankis buvo labai veiksmingas anksčiau (ypač neformalių susitikimų metu ar darbo grupėse), bet dabar susiduria su dideliais jo panaudojimo sunkumais. Vienas pagrindinių iššūkių pailgėjęs klausimo patekimo į oficialius lygmenis kelias. Viena iš to priežasčių tai, kad IVT vis dar trūksta žmogiškųjų išteklių. 65 Siekiant įtraukti vieną ar kitą klausimą į BSGP oficialią darbotvarkę šalies pirmininkavimo metu, ši turi pradėti veikti jau prieš porą metų. Pirmas 60 Interviu su Vengrijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 4 d.. 61 Interviu su Lietuvos atstovu Briuselyje (III), 2011 m. gegužės 10 d. 62 Interviu su Lietuvos atstove Briuselyje (I), 2011 m. balandžio 27 d. 63 Kaczynski P. M. Polish Council Presidency 2011: Ambitions and Limitations, SIEPS, 2011, p Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 65 Interviu su Airijos atstovu Briuselyje, 2011 m. gegužės 10 d.

108 žingsnis gerų, visai ES ar didžiajai daliai narių aktualių vizionieriškų (angl. food for thought) pozicijų formavimas. Antras intensyvios derybos su valstybėmis narėmis ir ES institucijomis dėl paramos. 66 Vis dėlto netgi tai negarantuoja, kad klausimas pasieks darbotvarkę reikiamu momentu. Paskutiniaisiais metais IVT per daug kontroliuoja visus darbotvarkės lygmenis: gali priimti arba atmesti pasiūlymus tiesiog motyvuodama, kad yra kitų klausimų darbotvarkėje ir kad ji pilna. Kitas būdas netiesiogiai koreguoti darbotvarkę platinant neoficialias pozicijas pirmininkavimo metu tai specifiniu klausimu sostinėje organizuojami seminarai. Pažymėtina, kad klausimus inicijuoti iš anksto rengiant neoficialias pozicijas gali tiek pirmininkaujanti, tiek nepirmininkaujanti valstybė. Todėl neformali darbotvarkės formavimo funkcija nėra pirmininkaujančiosios valstybės prerogatyva. Kad klausimas patektų į darbotvarkę, svarbiausia yra užsitikrinti kuo platesnę valstybių narių paramą, todėl šia funkcija dažniausiai naudojasi galingosios valstybės, galinčios ką nors mainais pasiūlyti kitoms valstybėms narėms. Darbotvarkės formavimas tiesioginiais poveikio būdais įsigaliojus Lisabonos sutarčiai BSGP srityje praktiškai išnyksta. Tačiau negalima teigti, kad ši funkcija išnyksta iš viso. Kaip ir organizacinės funkcijos atveju darbotvarkės formavimas tik įgauna neformalų pobūdį, t.y. išsakomos neoficialios pozicijos neformalių susitikimų metu arba gerokai prieš prasidedant pirmininkavimui bei vyksta neformalios derybos su kitomis valstybėmis narėmis siekiant paramos siūlomai iniciatyvai Tarpininkavimo funkcija Nors pagal Lisabonos sutarties filosofiją tarpininkavimo funkcijos tokios, kaip ji buvo suvokiama anksčiau, pirmininkaujanti valstybė nebetenka, vis dėlto šioks toks tarpininkavimo vaidmuo išlieka. ES institucijų atstovas pabrėžė, kad pirmininkavimas polisaboninėje aplinkoje visų pirma reiškia sklandžią komunikaciją tarp sričių, kuriose išliko valstybių narių pirmininkavimas, ir tų, kuriose jo nebeliko, t.y. PSK ir Tarybos sąveika su COREPER ir t.t. 67 Kita svarbi tarpininkavimo funkcijos dalis tarpininkavimas tarp ESVĮ, IVT ir valstybių narių. Lenkijos atstovės nuomone, lengvinantis pirmininkavimas visų pirma ir reiškia tarpininkavimą. Jei siekiate inicijuoti kokias nors diskusijas, pirmas žingsnis derėtis su valstybėmis narėmis, ieškoti kompromisų. Taip pat labai svarbu nuolat palaikyti komunikaciją su IVT. 68 Taigi, tarpininkavimo funkcija išlieka, tačiau jos 66 Interviu su Lenkijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 18 d. 67 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d.. 68 Interviu su Lenkijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 18 d.

109 108 pobūdis labai neapibrėžtas. Vieną dalį veiklos sričių, susijusių su tarpininkavimu, galima priskirti organizacinei funkcijai tai sklandi tarpinstitucinė komunikacija bei komunikacija tarp skirtingų sričių pirmininkavimo metu. Derybas su valstybėmis narėmis galima įtraukti į darbotvarkės formavimo funkciją. Tačiau straipsnyje, siekiant aiškiau atskirti funkcijas ir pabrėžti komunikacinės funkcijos svarbą, tarpininkavimo funkcija yra išskiriama atskirai. *** Atlikta pirmininkavimo vaidmenų analizė rodo, kad nors iš principo pagrindinės pirmininkavimo funkcijos BSGP srityje įsigaliojus Lisabonos sutarčiai išliko, valstybės narės neteko didesnės dalies su šiomis funkcijomis susijusių veiklų. Taip pat ir pačios funkcijos smarkiai pakito. Pavyzdžiui, išauga neformalių veiksmų svarba, taip pat padidėja neformalių renginių organizavimo reikšmė, prisideda koordinacijos su ESVĮ ir IVT funkcija, didelė dalis darbų persikelia iš Briuselio į sostinę. Akivaizdu, kad funkcijų persiskirstymas vis dar vyksta. Todėl kokios bus pirmininkavimo pagrindinės funkcijos 2013 m. antrąjį pusmetį, kol kas sudėtinga prognozuoti. Prieš Lietuvą pirmininkausiančios mažesnės ir mažiau ambicijų BSGP turinčios Kipras, Danija ir Airija Lietuvai gali palikti nedaug veiksmų laisvės BSGP. Vengrijos atstovė yra įsitikinusi, kad net jei lenkams pavyks valstybės pirmininkavimo BSGP srityje galias šiek tiek praplėsti, po Kipro pirmininkavimo jos vėl susitrauks. 69 Lietuvos atstovas teigia, kad Lietuvos pirmininkavimo atskaitos taškas turi būti nustatomas pasibaigus danų pirmininkavimui. 70 Tikėtina, kad Lietuvai gali likti vienintelis vaidmuo organizuoti seminarus ir neformalius susitikimus sostinėje, ir tai jis bus daugiau administracinio pobūdžio. 71 Susiaurėję pirmininkaujančios valstybės vaidmenys BSGP bei abejotini rezultatai verčia užduoti klausimą, ar verta mažoms valstybėms investuoti savo ribotus išteklius į pirmininkavimą šioje srityje, ar juos geriau nukreipti į sritis, kuriose vis dar realiai vadovaujama. ES institucijų atstovas teigė, kad pirmininkavimo BSGP srityje perdavimas ESVĮ ir IVT atitinka Lisabonos sutarties filosofiją ir todėl neturėtų pakenkti valstybės reputacijai. Jis pabrėžė, kad tokiu atveju labai svarbu šį sprendimą kuo anksčiau pranešti ESVĮ. Jo manymu, ESVĮ tai priimtų kaip natūralų reiškinį. Bet kartu pripažįsta, kad minimaliai pirmininkauti vis vien teks, nes pirmininkavimo funkcija išlieka kai kuriose su BSGP susijusiose institucijose. 72 Kitų apklausos dalyvių nuomone, toks pasirinkimas gali turėti neigiamos įtakos valstybės vertinimui. Vengrai pasirinko pasyvią dalyvavimo strategiją ir susilaukia 69 Interviu su Vengrijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 4 d. 70 Interviu su Lietuvos atstovu Briuselyje (III), 2011 m. gegužės 10 d. 71 Interviu su Vengrijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 4 d. 72 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d.

110 daug negatyvių reakcijų. Kita vertus, sąmoningas valstybės pasirinkimas visai nusišalinti nuo pirmininkavimo BSGP srityje gali sukelti įtarimų, kad pastaroji tuo rodo savo skeptišką požiūrį į BSGP. Lietuvos atveju, tai gali būti siejama su ir taip aiškiai deklaruojamu NATO prioritetizavimu BSGP atžvilgiu Efektyvaus pirmininkavimo kriterijai ir prielaidos Vieningos pirmininkavimo vertinimo formulės nėra. Dauguma šią problematiką tiriančių akademikų sutinka, kad efektyviu galima laikyti tokį pirmininkavimą, kuris įgalina sėkmingai užbaigti derybas tuo metu diskutuojamais klausimais, užtikrina kokybiškus derybų rezultatus, sukuria gerą derybinę atmosferą, pasiekia pirmininkavimo laikotarpiui užsibrėžtus tikslus. 73 Efektyvaus pirmininkavimo apibrėžimas priklauso ir nuo konkrečių klausimų, ir nuo to, kuriam vaidmeniui pirmininkaujanti valstybė teikia prioritetą apskritai. Pagal kontingentinę vadybos teoriją, kuri remiasi paklausos (kurią generuoja ES) ir pasiūlos (kurią teikia pirmininkaujanti valstybė) modeliu, 74 sėkmingas pirmininkavimas yra toks, kuris atitinka tuo metu esančią pirmininkavimo vaidmens paklausą ir įsipareigojimai yra įvykdomi sėkmingai. Atsižvelgiant į tai, kad pirmininkavimo funkcijos įsigaliojus Lisabonos sutarčiai BSGP keitėsi, atitinkamai reikėtų iš naujo įvertinti efektyvaus pirmininkavimo kriterijus. Lietuvos atstovas pabrėžė, kad pirmininkaujant bet kurioje srityje labai svarbu yra nepamiršti, kad efektyvus pirmininkavimas tai sklandus pirmininkavimas, o ne nacionalinių interesų atstovavimas bet kokia kaina. Jo manymu, pirmininkavimo sėkmę reikėtų vertinti plačiau nei konkrečių tikslų pasiekimą vienoje ar kitoje srityje: svarbu kad pavyktų bendras pirmininkavimas, nes per tai apskritai tampame įtakingesni, gerėja mūsų reputacija, stiprinami individualūs gebėjimai. Sklandus pirmininkavimas reiškia, kad prioritetai geri, įdomūs kitiems ir yra jų paklausa Europos Sąjungoje. 75 Pirmininkavimas bus sklandus bei efektyvus taip pat tik tuo atveju, jei atlieps ES paklausą, t.y. bus daroma tai, ko ES, t.y. valstybės narės ir ES institucijos, nori iš pirmininkaujančios valstybės. Žinoma, situacija dar gali keistis, tačiau dabar, panašu, kad pirmininkaujančios valstybės pagrindinės funkcijos BSGP bus pusiau akademinių seminarų bei neformalių susitikimų organizavimas. ES institucijų atstovas teigia, kad netgi jei pirmininkaujanti valstybė pasirinktų visiškai pasyvų vaidmenį, kai kurių funkcijų nepavyktų išvengti pirmininkavimo institucijose, kuriose jis išlieka, ir komuni- 73 Schout A., Vanhoonacker S., Evaluating Presidencies of the Council of the EU: Revisiting Nice, JCMS, Vol. 44, No. 5, p Schout A., Vanhoonacker S. p Interviu su Lietuvos atstovu (IV) m. balandžio 28 d.

111 110 kacijos tarp šių institucijų ir tų, kur nelieka pirmininkavimo. Taip pat išliks tam tikrų funkcijų ministrams. 76 Taigi, nors paklausa pirmininkavimui yra gerokai sumažėjusi, ji išlieka Organizacinė funkcija Beveik visi apklausos dalyviai pripažino, kad organizacinė funkcija taps svarbiausia pirmininkaujančios valstybės funkcija BSGP srityje. Valstybė turi pasistengti surengti pakankamai neformalių renginių (neskaitant neformalių darbo grupių susitikimų) visai ES aktualiais klausimais. O kad pirmininkavimas būtų sėkmingas valstybei narei patikėti organizaciniai darbai turi būti atlikti sklandžiai. Airijos atstovas, prisiminęs savo dalyvavimą Airijos pirmininkavimo komandoje 2004 m. ir lygindamas jį su pirmininkavimu įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, pripažįsta, kad skirtumai yra labai dideli. Visų pirma didžioji pirmininkaujančios valstybės darbo dalis keliasi iš Briuselio į sostinę. Taigi, sklandų pirmininkavimą didele dalimi lemia geras darbas sostinėje, t.y. įvairių neformalių susitikimų bei seminarų geras organizavimas. 77 Belgijos atstovas taip pat atkreipė dėmesį, kad sklandus renginių organizavimas yra ypač svarbus sėkmingo pirmininkavimo elementas. Jo manymu, organizacinės nesėkmės dažnai tampa reikšmingesnės pirmininkavimo rezultatams nei turinys. Blogas laiko administravimas, kalendoriaus klaidos, prasta komunikacija pagrindinės pirmininkaujančių valstybių klaidos. 78 Įvertinus tai, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai BSGP svarbiausia funkcija tampa renginių organizavimas, jo reikšmė kitų funkcijų kontekste labai išauga. Viena esminių sklandžios organizacijos prielaidų glaudus bendradarbiavimas su ESVĮ ir IVT. 79 Vis dėlto negalima neįvertinti ir to, kad dėl vis dar kylančių organizacinių iššūkių IVT, glaudi koordinacija su IVT nėra labai paprastas procesas, todėl svarbu viską derinti iš anksto ir patiems viską tikrinti. Airijos atstovas teigė, kad paskutinis prastos organizacijos pavyzdys buvo Vengrijos pirmininkavimo metu vykęs formalus gynybos ministrų susitikimas, kai IVT nesuderino darbotvarkės su Komisija ir ESVĮ tuo pačiu metu turėjo dalyvauti abiejuose renginiuose. 80 Tai gali turėti pasekmių pirmininkaujančiai valstybei, nes pirmininkaujančios šalies ministras turi formaliai atstovauti ESVĮ, kai šis negali kur nors dalyvauti. 76 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 77 Interviu su Airijos atstovu Briuselyje, 2011 m. gegužės 10 d. 78 Interviu su Belgijos atstovu, 2011 m. gegužės 5 d. 79 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 80 Interviu su Airijos atstovu Briuselyje, 2011 m. gegužės 10 d..

112 Dar viena potenciali, mažai išnaudota galimybė bendradarbiavimas organizaciniais klausimais, su trejeto valstybėmis dalijantis funkcijomis ir mažinant organizacines sąnaudas Darbotvarkės formavimas Sėkmingai atliktos darbotvarkės formavimo funkcijos rezultatas koks nors teisės aktas, rezoliucija, gairės ir panašiai. 81 Tačiau įsigaliojus Lisabonos sutarčiai tai tampa komplikuota, nes pirmininkaujanti valstybė neformuoja oficialiosios darbotvarkės. ES institucijų atstovas teigė, kad darbotvarkės formavimo klausimais pirmininkaujančiai šaliai belieka elgtis kaip paprastai valstybei. IVT gali konsultuotis su pirmininkaujančiąja, kviesti ją į parengiamuosius susitikimus, tačiau tai nereiškia, kad bus atsižvelgta į jos pasiūlymus. 82 Susiaurėjusios galimybės formuoti darbotvarkę polisaboninėje erdvėje skatina pirmininkaujančiąsias ieškoti kitų būdų, kaip susieti ES vykstančius procesus su savo pirmininkavimo rezultatais. Formuojasi nauja tradicija, kai pirmininkaujanti šalis dar prieš pradėdama pirmininkavimą bando ištirti IVT poreikius, t.y. kokie klausimai bus BSGP darbotvarkėje pirmininkavimo metu, kokių pozicijų reikėtų laikytis. Reikalinga šiuos klausimus gerai išsistudijuoti, rengti pasiūlymus, ieškoti kitų valstybių narių paramos, pirmininkavimo metu išlaikyti vientisą liniją organizuojant renginius, o pirmininkavimo pabaigoje pabrėžti, kad šie užsibrėžti rezultatai buvo pasiekti. Šios tradicijos pradininkai buvo belgai. Belgijos pirmininkavimas BSGP srityje buvo įvertintas kaip sėkmingas, jie glaudžiai bendradarbiavo su ESVĮ bei IVT ir jiems pasisekė pasiekti, kad būtų atsižvelgiama į jų siūlymus formuojant BSGP darbotvarkę. ES institucijų atstovas teigė, kad nors belgai BSGP srityje neįtraukė nieko į pirmininkavimo programą, jiems sekėsi surengti nemaža sėkmingų renginių, kurių temos vėliau tapo darbotvarkės dalimi. Taip pat jie ESVĮ bei IVT pasiūlė tokias temas, kurios buvo labai aktualios tiek valstybėms narėms, tiek ESVĮ. 83 Tiesa, dalį belgų sėkmės nulėmė tai, kad jų pirmininkavimo laikotarpiu IVT dar labai trūko žmogiškųjų išteklių ir ji labai priklausė tiek šiuo požiūriu, tiek finansiškai nuo pirmininkaujančiosios valstybės, tačiau tokia belgų praktika išplito. Ja bandė naudotis vengrai, lenkai, planuoja naudotis airiai ir lietuviai. Lietuvos atstovas teigė, kad pirmininkavimo metu mūsų tikslas glaudžiai bendradarbiauti su IVT, analizuoti rinką, ko reikia, teikti siūlymus ten, kur jų reikia, ir bandyti sakyti, 81 Interviu su Lietuvos atstovu (IV), 2011 m. balandžio 28 d.. 82 Interviu su ES institucijų atstovu (II), 2011 m. gegužės 19 d. 83 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d.

113 112 kad tai yra mūsų prioritetai. Taip pat labai svarbu suburti palaikančių šalių grupę (nuolatos), nes kol nėra kitų narių palaikymo nieko neįmanoma padaryti. 84 Belgijos atstovas pasakojo, kad diskusijas su ESVĮ ir IVT dėl pirmininkavimo indėlio į BSGP darbotvarkę jie pradėjo 2-3 mėnesius prieš prasidedant pirmininkavimui, tačiau sostinėje ruoštis patarė pradėti daug anksčiau, maždaug 2012 m. vasarą. 85 Lenkijos atstovė patarė dar prieš prasidedant pirmininkavimui nuolat ir įdėmiai sekti darbotvarkę, gerai parengti žmones, sukaupti žinių įvairiais BSGP klausimais. Taip pat kuo anksčiau pradėti diskusijas su valstybėmis narėmis dėl paramos prioritetiniais klausimais. 86 Lietuvos atstovas tvirtino, kad polisaboninėje aplinkoje ypač svarbu suprasti šalių pozicijas kiekvienu klausimu bei gebėti jas projektuoti. 87 Nepaisant pasikeitusio galios balanso, verta atsiminti, kad BSGP išlieka tarpvyriausybinė ir ESVĮ priklauso nuo valstybių narių, todėl šios gali jam formuoti užduotis. Jei klausimas gerai parengtas ir egzistuoja valstybių narių pritarimas, valstybės išlaiko galimybes veikti darbotvarkę. 88 ES institucijų atstovo nuomone, Veimaro iniciatyva yra puikus valstybių narių galių pavyzdys. 89 Tačiau siekiant tokio poveikio būtina kuo platesnė valstybių narių parama, taip pat svarbu, kad iniciatyvą paremtų didžiosios valstybės. Kartais yra prasminga būti lankstiems ir sulaukti tinkamo laiko, kol vienas ar kitas prioritetas taps aktualus be jokių pastangų. 90 ES institucijų atstovo manymu, dar vienas veiksnys, praplečiantis valstybių įtakos ribas, tai priėjimas prie vidinės informacijos IVT, todėl labai rekomenduoja pirmininkaujančioms valstybėms į šią instituciją siųsti savo atstovus (liaison officer). 91 Lietuvos atstovės manymu, pirmininkaujančios valstybės įtaką labai padidina aukštas ekspertizės lygmuo, gebėjimas kuo dažniau išsakyti savo poziciją kiekvienu klausimu. 92 Tačiau šiais privalumais pasinaudoti gali tik didesnės valstybės, turinčios daugiau žmogiškųjų išteklių. Kito Lietuvos atstovo nuomone, nevertėtų pamiršti, kad valstybės išlaiko pirmininkavimą kai kuriais svarbiais su išorės santykiais susijusiais, t.y. prekybos ir vizų, klausimais. Valstybės narės taip pat vis dar pirmininkauja COREPER. Jis siūlo pasinaudoti šiomis dar išlikusiomis galimybėmis formuoti darbotvarkę. Pavyzdžiui, rytų kaimynystės tikslus įgyvendinti šioje srityje siekiant palengvinti vizų režimą 84 Interviu su Lietuvos atstovu Briuselyje (III), 2011 m. gegužės 10 d. 85 Interviu su Belgijos atstovu, 2011 m. gegužės 5 d. 86 Interviu su Lenkijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 18 d. 87 Interviu su Lietuvos atstovu Briuselyje (II), 2011 m. gegužės 4 d. 88 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 89 Interviu su ES institucijų atstovu (II), 2011 m. gegužės 19 d. 90 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 91 Interviu su ES institucijų atstovu (II), 2011 m. gegužės 19 d. 92 Interviu su Lietuvos atstove Briuselyje (I), 2011 m. balandžio 27 d.

114 Gruzijai. 93 Tai gali būti pritaikoma ir BSGP klausimams, pavyzdžiui, galima būtų ieškoti sąsajų tarp BSGP ir buvusio trečiojo ramsčio, BSGP ir prekybos Tarpininkavimo funkcija Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai valstybė narė turi užtikrinti gerą koordinaciją tarp tų sričių, kuriose pirmininkavimas lieka valstybių kompetencijoje, ir tų, kur jis pereina į ES institucijų rankas. Šią funkciją galima išnaudoti perkeliant kai kuriuos BSGP darbotvarkės klausimus į vis dar valstybių narių pirmininkaujamas sritis. Siekiant sėkmingai atlikti šią funkciją būtina gera pirmininkavimo komandos koordinacija, aiškus funkcijų pasidalijimas ir nuolatinis bendravimas su ESVĮ bei IVT. 94 Svarbu laiku pradėti parengiamuosius darbus, glaudžiai bendradarbiaujant su IVT sudėlioti kalendorių ir pasidalyti funkcijomis. Tarpininkavimo funkcija išlieka ir derantis dėl valstybių narių paramos konkrečiais klausimais. Tokiu atveju tarpininkavimo sėkmė priklauso nuo gero klausimo turinio išmanymo 95, pasirengimo ir santykių su kitomis valstybėmis. Belgijos atstovas patarė likus 8 mėnesiams iki pirmininkavimo parengti šalių interesų žemėlapį ir pagal jį identifikuoti potencialius partnerius ir oponentus, vėliau nuolat matuoti valstybių temperatūrą įvairiais klausimais. 96 Lietuvos atstovo manymu, Lietuva turėtų išnaudoti dvišales derybas su kitomis šalimis, siekdama paramos savo pozicijoms ir siūlydama paramą mums mažiau svarbiais, bet toms šalims aktualiais klausimais. Jo manymu, BSGP srityje galima siūlyti prancūzams paramą gynybos pramonės srityje, tokiu būdu užsitikrinant įtakingą rėmėją. 97 Prieš prasidedant Lenkijos pirmininkavimui Lenkijos tarptautinių santykių centro atliktame tyrime buvo teigiama, kad Lenkijos išaugusių ambicijų realizavimas pirmininkavimo metu priklausys nuo jos gebėjimo aiškiai suformuluoti prioritetus bei juos formuoti kartu su partneriais. 98 Nors didesnėms šalims lengviau užsitikrinti didžiųjų partnerių paramą, yra pastebėta, kad mažos valstybės 93 Interviu su Lietuvos atstovu (IV), 2011 m. balandžio 28 d. 94 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 95 Interview with Permanent Representation of Slovenia, Vanhoonacker S., Reslow N., The European External Action Service: Living Forwards by Understanding Backwards. European Foreign Affairs Review, No. 15, 2010, p Interviu su Belgijos atstovu, 2011 m. gegužės 5 d. 97 Interviu su Lietuvos atstovu Briuselyje (II), 2011 m. gegužės 4 d. 98 Vanhoonacker S., Pomorska K., Maurer H., The Council Presidencies and European Foreign Policy Challenges for Poland in 2011, Warsaw: Center for International Relations. CSM/Raporty_i_analizy/2010/1CSM_Raporty_i_Analizy%20K%20Pomorska.pdf [žiūrėta ]

115 114 yra mažiau įtariamos bandymais perkelti į darbotvarkę nacionalinius interesus 99 ir todėl sulaukia kitų mažesnių valstybių paramos. 100 Ne ką mažiau svarbūs neformalūs santykiai su svarbiausiomis figūromis BSGP: Catherine Ashton, Maciejumi Popowskiu, darbo grupių ir komitetų pirmininkais. 101 Lietuvai, pirmininkavimo naujokei, neturinčiai patirties, gerus santykius ir reputaciją dar teks užsitarnauti. Lietuvos atstovas teigė, kad Europos Sąjungoje Lietuva kol kas yra šalis be veido 102 ir todėl valstybių lūkesčiai mūsų atžvilgiu didele dalimi formuosis priklausomai nuo Lietuvos elgesio pirmininkavimo metu, tačiau neoficialių kontaktų paieška turėtų prasidėti jau dabar Kitos sėkmingo pirmininkavimo prielaidos Apklausos dalyviai išskyrė dar keletą bendro pobūdžio prielaidų sėkmingam pirmininkavimui: tinkamas ambicijų lygmuo, geras funkcijų pasidalijimas ir gera koordinacija pirmininkavimo komandoje, politinė parama, stiprūs žmogiškieji ištekliai. Siekiant sėkmingo pirmininkavimo būtina nusistatyti subalansuotą ambicijų lygmenį. Ambicijos turi būti realistinės, bet ne per mažos. Lietuvos atstovas teigė, kad mažų valstybių įtaka pirmininkavimo metu išauga iki vidutinių valstybių (pavyzdžiui, Ispanijos) įtakos lygmens. Todėl ir elgesio formatus galima rinktis panašius. 103 Kita vertus, nereikia turėti iliuzijų, kad per 6 mėnesius ES galima pasiekti rimtų pokyčių. Tai ypač aktualu BSGP srityje. Todėl pirmininkavimo ambicijas BSGP reikia brėžti pagal tai, kas numatoma Lisabonos sutartyje, ir tai, ko pageidauja ESVĮ. 104 Fatališkiausios pirmininkavimo klaidos tai nesutarimai nacionaliniame lygmenyje dėl ambicijų lygmens bei per didelės ambicijos. 105 Ambicijos taip pat turi atitikti turimus išteklius. Per didelės ambicijos verčia pirmininkaujančią valstybę daryti daug klaidų, taip pat kyla pavojus, kad dauguma tikslų liks neįgyvendinti. ES institucijų atstovas teigė, kad siekiant gerų rezultatų reikia pradėti nuo sklandaus komandos darbo, o tam būtinas ne tik aiškus funkcijų pasidalijimas, bet ir bendradarbiavimas tarp institucijų. BSGP srityje ypač svarbus URM ir KAM 99 Qaglia L. Moxon- Browne E., What Makes a Good EU Presidency? Italy and Ireland Compared. Journal of Common Market Studies, 44 (2), p Ten pat. 101 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 102 Interviu su Lietuvos atstovu (IV), 2011 m. balandžio 28 d. 103 Interviu su Lietuvos atstovu Briuselyje (III), 2011 m. gegužės 10 d. 104 Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 105 Interviu su Belgijos atstovu, 2011 m. gegužės 5 d.

116 bendradarbiavimas, kuris turi pasireikšti ne tik veiksmų vienybe, bet ir bendru požiūriu visais BSGP klausimais. Jis teigė, kad pirmininkavimo istorijoje buvo keletas atvejų, kur būtent šių institucijų prasta koordinacija ar nesutarimai sužlugdė pirmininkavimą. 106 Ne ką mažiau svarbi politinė parama pirmininkavimui bei pirmininkavimo prioritetams. Pavyzdžiui, po rinkimų pasikeitusi valstybės pozicija vienu ar kitu klausimu gali rimtai pakenkti valstybės įvaizdžiui bei pirmininkavimo sėkmei. Politiniam palaikymui užtikrinti vengrų pavyzdžiu būtų galima siekti partijų susitarimo, įpareigojančio garantuoti konsensusą pirmininkavimo metu. Lietuvos atstovas pabrėžė, kad rimtų problemų gali sukelti ir kai kurie aukščiausių vadovų pasisakymai, todėl reikia mokėti suvaldyti tas rizikas. 107 Viena svarbiausių gero pirmininkavimo prielaidų tinkamai parinkti ir parengti žmonės. ES institucijų atstovas teigė, kad pirmininkavimo komandos žmonės turi labai gerai išmanyti polisaboninę struktūrą bei srities temas. Jis siūlė formuojant pirmininkavimo komandą pasinaudoti Lietuvos pirmininkavimo ESBO patirtimi. 108 Airijos atstovas teigė, kad jie, rengdamiesi pirmininkavimui, daug dėmesio skiria ne tik žmonių parengimui, bet ir motyvacijai suteikia jiems platesnius įgaliojimus, sieja pirmininkavimą su karjeros galimybėmis. 109 Tinkamas žmonių kiekis pirmininkavimo komandoje taip pat svarbus. Siekdama jį nusistatyti valstybė narė turi įvertinti savo ambicijų lygį, taip pat pagalvoti, kiek žmonių reikės sostinėje, kiek Briuselyje, atsižvelgiant į tai, kad darbų apimčių balansas kinta sostinės naudai. Kiek žmonių reikia Briuselyje apklausos dalyvių nuomonės išsiskyrė, bet tai lėmė skirtinga pirmininkavimo patirtis. Belgijos atstovas tvirtino, kad žmogiškųjų išteklių reikia tiek pat, kiek ir pirmininkaujant prieš Lisabonos sutarties įsigaliojimą. 110 Airijos atstovas teigė, kad dabartinėmis sąlygomis beveik nereikia plėsti nuolat dirbančios komandos. Pirmininkavimo metu airiams reikės vieno papildomo reprezentacinio lygmens etato. 111 Lietuvos atstovė teigė, kad Lietuvos žmogiškųjų išteklių problema yra dvilypė viena vertus, trūksta žmonių (Lietuva turi mažiau žmonių, kuruojančių BSGP klausimus Briuselyje, nei kitos valstybės), kita vertus, nėra išspręstas pastarųjų pavaldumo klausimas. Lietuva neturi atskirų ES gynybos politikos patarėjų, jie visi yra pavaldūs misijai prie NATO. 112 Tai gali sudaryti sunkumų pirmininkavimo metu siekiant užtikrinti pirmininkavimo veiksmų vientisumą. 113 Lietuvos atstovė pabrėžė, kad Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 107 Interviu su Lietuvos atstovu Briuselyje (II), 2011 m. gegužės 4 d Interviu su ES institucijų atstovu (I), 2011 m. gegužės 24 d. 109 Interviu su Airijos atstovu Briuselyje, 2011 m. gegužės 10 d. 110 Interviu su Belgijos atstovu, 2011 m. gegužės 5 d. 111 Interviu su Airijos atstovu Briuselyje, 2011 m. gegužės 10 d Interviu su Lietuvos atstove Briuselyje (I), 2011 m. balandžio 27 d. 113 Interviu su Lietuvos atstovu (IV), 2011 m. balandžio 28 d.

117 116 pakankamas kiekis sostinėje pirmininkavimo srityje besidarbuojančių žmonių ir jų išmanymo lygis yra ne mažiau svarbus. 114 Pirmininkaujanti šalis turi būti pasiruošusi ir nenumatytiems atvejams, pavyzdžiui, galimai krizei ir su ja susijusiai ES misijai. Iš pirmininkaujančios šalies ES tikisi, kad ji prisidės prie ES misijos bent jau pirmininkavimo laikotarpiu. Vengrijos gynybos ministerija turėjo rezerve numatytų išteklių, jei ES būtų nusprendusi pradėti misiją Libijoje. 115 Dar vienas svarbus aspektas tinkamos sąlygos dirbti. ES institucijų atstovas pabrėžė plataus ir lankstaus mandato būtinybę pirmininkaujantiems Briuselyje, kad pastariesiems netektų kiekvienu smulkiu klausimu derintis su sostinėje pirmininkaujančiais kolegomis. Koordinaciją su sostine labai padeda užtikrinti tinkami IT sprendimai. Išmanieji telefonai, videokonferencijų galimybės labai palengvina pirmininkavimo komandos darbą ir padidina efektyvumą. 116 Svarbi pirmininkavimo prielaida tai komunikacinis planas arba strategija. Pirmininkaujanti valstybė turi bendrą pirmininkavimo komunikacijos strategiją, bet svarbu nepamiršti, kad BSGP turi būti jos dalis. Gera komunikacinė strategija gali padidinti šalies matomumą pasaulyje, padeda suvaldyti įvairias potencialias rizikas, bet taip pat gali padidinti ES matomumą valstybės viduje. Pasinaudojant šia strategija, galima bandyti formuoti visuomenės paramą konkrečiais klausimais. Šia strategija pasinaudojant galima aiškinti Lietuvos vietą BSGP bei pasistengti užtikrinti didesnę paramą tiek BSGP, tiek Lietuvos karinių pajėgų dalyvavimui BSGP. Kita vertus, ESVĮ dažnai skundžiasi BSGP matomumo stoka, todėl gera komunikacinė strategija formuojant teigiamą BSGP įvaizdį Europoje ir valstybėje gali lemti didesnę ESVĮ paramą. Įvertinus apklausos dalyvių argumentus, galima išskirti keletą gero pirmininkavimo kriterijų. Pirma, pirmininkavimo funkcijos ir turinys turi būti labai tiksliai suderintas su ESVĮ ir atitikti ES paklausą. Antra, pirmininkavimas BSGP srityje turi būti suderintas su kitomis sritimis, kuriose valstybė pirmininkauja. Trečia, pirmininkavimo metu vykstantys renginiai turi būti organizuoti be priekaištų. Gero pirmininkavimo metu turi būti surengta bent keletas pusiau akademinių renginių BSGP plėtotei svarbiomis temomis. Ketvirta, pirmininkavimo metu valstybė gali imtis tarpininko vaidmens, neformaliai bandydama užsitikrinti valstybių narių paramą vienu ar kitu darbotvarkės klausimu. 114 Interviu su Lietuvos atstove Briuselyje (I), 2011 m. balandžio 27 d. 115 Interviu su Vengrijos atstove Briuselyje, 2011 m. gegužės 4 d. 116 Interviu su ES institucijų atstovu (II), 2011 m. gegužės 19 d.

118 Išvados 117 Siekiant susumuoti ir apibendrinti pagrindinius naujos pirmininkavimo aplinkos bruožus svarbu pripažinti, kad ši institucinė aplinka vis dar formuojasi, tebevyksta funkcijų persiskirstymas. Penkios valstybės, pirmininkavusios po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, pirmininkavo skirtingomis sąlygomis, todėl labai sudėtinga buvo rasti bendrus vardiklius, paaiškinančius tiek egzistuojančią institucinę aplinką, tiek formalius bei neformalius ryšius, tiek funkcijas ar efektyvaus pirmininkavimo kriterijus. Beveik visi interviu dalyviai pabrėžė, kad iki Lietuvos pirmininkavimo tiek institucinė aplinka, tiek galimybės veikti ir efektyvumo kriterijai dar keisis, o tikslesnį Lietuvos pirmininkavimo galimybių paveikslą dėlioti bus galima tik po Danijos pirmininkavimo. Vis dėlto galima išskirti kelias pagrindines tendencijas, susijusias su pirmininkavimu BSGP srityje. Pirma, galios balansas BSGP akivaizdžiai kinta ESVĮ ir IVT naudai. Ši tendencija stiprėja augant IVT. Antra, nors tradiciniai pirmininkavimo vaidmenys BSGP išlieka ir įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, tačiau pasikeitė jų pobūdis, formalias renginių organizavimo, darbotvarkės formavimo ir tarpininkavimo funkcijas pakeitė neformalios (neformalių renginių organizavimas, neformalių pozicijų formavimas, neformalus tarpininkavimas tarp valstybių narių ir ES institucijų). Tiesioginio pirmininkavimo BSGP institucijoms po Lisabonos sutarties praktiškai nebeliko. Trečia, funkcijų pokytis koregavo sėkmingą pirmininkavimą nulemiančius veiksnius. Pastaruosius galima apibrėžti kaip: a) glaudus bendradarbiavimas su ESVĮ, IVT pagrindinėmis BSGP srityje pirmininkaujančiomis institucijomis. Pirmininkavimo funkcijos ir turinys turi būti labai tiksliai suderintas su ESVĮ ir atitikti ES paklausą ; b) gera koordinacija tarp sričių, kuriose valstybė vis dar pirmininkauja, ir tų, kuriose ši funkcija perėjo ESVĮ; c) gera pirmininkavimo metu vykstančių renginių organizacija; d) gerai atlikta tarpininkavimo funkcija derantis su valstybėmis narėmis dėl paramos. Sėkmingą šių veiksnių realizavimą didele dalimi lemia šios prielaidos: tinkamas ambicijų lygmuo, geras funkcijų pasidalijimas tiek su ESVĮ, tiek tarp pirmininkaujančiosios valstybės institucijų, gera koordinacija pirmininkavimo komandoje, politinė parama šalyje ir stiprūs žmogiškieji ištekliai. Jei dabartinės tendencijos stiprės, Lietuvai teksianti pirmininkavimo našta BSGP srityje nebus labai sunki, tačiau sėkmingai atlikti kad ir negausias užduotis pirmą kartą ES Tarybai pirmininkausiančiai Lietuvai bus rimtas iššūkis. Todėl svarbu šiam iššūkiui tinkamai pasiruošti m. vasaris

119

120 119 Dr. Arūnas Molis * Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas Justina Gliebutė ** Energetinio saugumo centras prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Branduolinės energetikos plėtros Baltijos regione perspektyvos Siekiant įvertinti atominės elektrinės pastatymo Lietuvoje perspektyvas ir galimą naudą, straipsnyje analizuojami branduolinės energijos plėtrą Europoje ir visame pasaulyje lemiantys veiksniai. Atkreipiamas dėmesys į griežtėjantį atominės energetikos plėtros reglamentavimą, galintį turėti įtakos ir aštrėjančiai konkurencinei kovai tarp Lietuvoje bei Rusijoje ir Baltarusijoje statomų elektrinių. Straipsnio pabaigoje daroma išvada, jog nepaisant didelių atominių elektrinių statybos sąnaudų, neišspręstų panaudoto branduolinio kuro laidojimo problemų, sparčios atsinaujinančių išteklių plėtros ir kitų veiksnių, branduolinė energetika išlaikys savo vaidmenį regiono valstybių energijos balansuose. Lietuvos branduolinės elektrinės pastatymo galimybės straipsnyje taip pat vertinamos palankiai. Įvadas 2011 m. pasaulyje veikė 441 branduolinis reaktorius. Iš jų JAV 104 reaktoriai (numatoma pastatyti dar 10), Prancūzijoje 58 (2), Japonijoje 55 (14), Pietų Korėjoje 21 (11), JK 19 (4), Kanadoje 18 (5), Čekijoje 6 (2). Daugiausia energijos branduolinės jėgainės gamino taip pat Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje jų gaminama elektros energija sudarė net 75 proc., Slovakijoje 53 proc., Belgijoje 51 proc. visos pagamintos energijos. Tačiau likusiame pasaulyje net 2,4 mlrd. žmonių jautė elektros energijos stygių, o 1,4 mlrd. apskritai jos neturėjo. Anot JTO generalinio sekretoriaus Ban Ki Muno, siekiant Tūkstantmečio plėtros tikslų, visos energijos generavimo technologijos, įskaitant branduolinę * Dr. Arūnas Molis Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentas ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius. Adresas koresponcijai: Gedimino g. 44, Kaunas; tel. (8 5) , el. paštas: arunas.molis@gmail.com ** Justina Gliebutė Energetinio saugumo centro prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ekspertė. Adresas koresponcijai: Šilo g. 5A, Vilnius; tel. (8 5) , el. paštas: justina.gliebute@esc.urm.lt

121 120 energetiką, turės padėti aprūpinti šiuos gyventojus elektros energija 1. Branduolinės energetikos plėtrą skatina ir kitas svarbus veiksnys atsisakius branduolinės energijos vien Vakarų šalyse, gamtinių dujų paklausa iki 2045 m. išaugtų daugiau nei 400 mlrd. kubinių metrų. Taigi, branduolinė energetika padeda bent iš dalies sumažinti priklausomybę nuo senkančių tradicinių energijos šaltinių. Energetinio saugumo stiprinimo kontekste ES institucijos finansuoja tarpvalstybinių elektros energijos ir dujų jungčių sukūrimą, plėtoja formalų ir neformalų dialogą su esamomis ir potencialiomis ES partnerėmis energijos išteklių gavybos ir transportavimo srityse. Šalys narės, be viso to, dar investuoja ir į konkrečias jėgaines, įskaitant branduolines. Baltijos jūros baseino regione per ateinančius dešimt metų planuojama pastatyti mažiausiai keturias atomines elektrines (AE), vieną jų ir Lietuvoje. Verta pažymėti, jog su branduolinės energetikos plėtra Lietuvoje siejamos ne tik energetikos sistemos, bet ir visos šalies ūkio raidos perspektyvos: strateginio lygmens dokumentuose teigiama, jog pakankamų vietinių pajėgumų vidaus elektros rinkos paklausai tenkinti užtikrinimą lems būtent naujoji AE. Vis dėlto pastatyti AE Lietuvoje nebus paprasta tiek dėl analogiškų objektų statybos planų kaimynystėje (Kaliningrade, Baltarusijoje, Lenkijoje), tiek dėl prastėjančių Lietuvos politinių santykių su projekte dalyvaujančiomis valstybėmis, ekonominio ir finansinio nestabilumo Europoje, gana sparčios alternatyvių energijos generavimo pajėgumų plėtros bei kitų objektyvių aplinkybių. Analizuojant veiksnius, turinčius lemiamą įtaką branduolinės energetikos plėtrai, reikia pažymėti, jog pasaulio bendruomenės, ES institucijų bei šalių narių, įskaitant Baltijos jūros regiono valstybes, požiūris į branduolinės energetikos plėtrą nėra nei vienareikšmis, nei stabilus. Kitaip tariant, jis nuolat evoliucionuoja susitarimus ir įsipareigojimus keičia vis nauji, aktualesni ir į pasikeitusią situaciją orientuoti sprendimai. Seniau nei prieš penkerius metus pasirašytų susitarimų motyvuojant pasikeitusia situacija dažnai net nenorima prisiminti dėl šios priežasties ir šiame tyrime daugiausia dėmesio skiriama tik aktualiausioms tendencijoms bei susitarimams aptarti. ES, Tarptautinei atominės energetikos agentūrai (TATENA), kitoms tarptautinėms institucijoms pripažįstant, jog branduolinės energetikos plėtra yra valstybės apsisprendimo reikalas, straipsnyje nagrinėjama šią energijos rūšį plėtoti pasiryžusių regiono valstybių pažanga, motyvai, išorės veiksnių poveikis planų įgyvendinimui. Visa tai daroma siekiant dviejų tikslų objektyviai įvertinti naujosios AE pastatymo Lietuvoje perspektyvas bei poveikį Lietuvos energetiniam saugumui. Straipsnyje iš esmės pritariama ne kartą viešai išsakytai nuomonei, jog 1 United Nations High-Level Meeting on Nuclear Safety and Security convened by the Secretary-General,

122 sėkmingai funkcionuoti regione galės viena dvi į eksportą orientuotos branduolinės elektrinės. Turint galvoje, kad Lietuva Visagino atominės elektrinės (VAE) pagamintą energiją sieks ir eksportuoti, neišvengiamai tenka lyginti Lietuvos remiamą projektą su kitais analogiškais projektais, įgyvendinamais kaimyniniame Kaliningrade, taip pat Baltarusijoje, Lenkijoje. Kadangi VAE projektas tarptautinis, vertinant jo įgyvendinimo perspektyvas, būtina analizuoti tiek Lietuvos, tiek kitų Baltijos jūros regiono šalių energetinius interesus. Elektrinės statyba ir eksploatavimas turės neabejotiną įtaką tiek projekte dalyvaujančių šalių energetiniam bei ekonominiam saugumui, tiek dvišaliams projekto partnerių santykiams antroji ir trečioji šio straipsnio dalys ir yra skirtos būtent šiems aspektams aptarti. Vertinant naujosios AE poveikį šalies ir regiono energetiniam saugumui, finansinius, ekonominius branduolinės saugos ir kitus AE statybos Lietuvoje aspektus, daugiausia remtasi nacionaliniais ir ES lygmens teisės aktais, taip pat neklasifikuota informacija apie branduolinių elektrinių statybas. Ypač pravertė Lietuvos mokslininkų (tiek oponuojančių, tiek pritariančių VAE projekto įgyvendinimui) įžvalgos dėl finansinių, teisinių bei politinių AE statybų aspektų, AE poveikio aplinkai ir Baltijos šalių energetiniam saugumui. Kita vertus, daug dėmesio tyrimo metu buvo skirta ir teisiniam branduolinių jėgainių statybos reglamentavimui, t.y. Lietuvos, ES, kitų tarptautinių organizacijų dokumentuose įtvirtintų reikalavimų bei rekomendacijų analizei Branduolinės energetikos plėtros teisinė bazė ES iki šiol galioja 1957 m. pasirašyta Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) įkūrimo sutartis, deklaruojanti EB paramą branduolinės energijos plėtrai. Logiška galvoti, kad ir dabartinius ES šalių narių požiūrių dėl branduolinės energetikos plėtros skirtumus įmanoma derinti vadovaujantis minėta sutartimi, diskutuojant dėl sutarties modifikavimo ar pan. Tuo labiau kad minėta sutartis sukuria rimtų prievolių šalims narėms, pavyzdžiui, 37 str. numato būtinybę informuoti EK apie bet kokius veiksmus, susijusius su branduolinio kuro atliekų disponavimu. Vis dėlto, sutarčiai nenumačius aiškių įsipareigojimų vykdymo bei kontrolės mechanizmų, o ir pačioms šalims narėms vertinant Euroatomą labiau kaip techninę, o ne politinę priemonę, daugiausia dėmesio šiandien skiriama naujos branduolinę energetiką reguliuojančios teisinės bazės kūrimui. Toliau pateikiama

123 122 naujausių ir aktualiausių nacionalinių, ES bei tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių branduolinės energetikos plėtrą, apžvalga Nacionaliniai teisės aktai, VAE projektui svarbūs nutarimai, įsipareigojimai ir rekomendacijos Lietuvoje naujosios AE statybą reglamentuoja 2007 m. priimtas Atominės elektrinės įstatymas, jį detalizuojantys vyriausybės nutarimai ir ūkio bei aplinkos ministro įsakymai, poveikio aplinkai vertinimai ir kiti dokumentai. Kaip vienus svarbiausių šioje srityje (nekalbant apie statybos aikštelių įvertinimo, teritorijų planavimo, transportavimo, radioaktyvių atliekų tvarkymo, verslo modelio ir finansavimo bei kitus planus, studijas ir strategijas, parengtas VAE iniciatyva) galima paminėti 2009 m. balandžio 22 d. LR Vyriausybės nutarimą Nr. 300 Dėl naujos atominės elektrinės projekto Lietuvoje įgyvendinimo strateginių krypčių patvirtinimo, LR Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 9 d. nutarimą Nr Dėl naujos atominės elektrinės Lietuvoje projekto įgyvendinimo priežiūros komisijos sudarymo bei nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto Nr. XIP-385, taip pat 2007 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. 726 Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo įgyvendinimo bei 2008 m. balandžio 9 d. LR ūkio ministro įsakymą Nr Dėl naujos atominės elektrinės statybos Utenos apskrityje specialiojo plano rengimo. Visuose minėtuose dokumentuose iš esmės pritariama VAE statybai, sudarytos teisinės, finansinės ir organizacinės prielaidos projektui įgyvendinti. Be to, būtina pažymėti, jog visi minėti teisės aktai priimti įgyvendinant 2007 m. sausio 18 d. Seimo patvirtintą Nacionalinę energetikos strategiją, kurioje nustatyti tiesiogiai su Lietuvos branduoline energetika susiję nacionaliniai energetikos plėtros tikslai 2 : 1) pirminių energijos šaltinių plėtojimas atkuriant branduolinę energetiką; 2) saugios branduolinės energetikos nenutrūkstamumo, perimamumo ir plėtros užtikrinimas. Be kita ko, naujoji AE minėtoje strategijoje įvardyta kaip viena iš priemonių, kuriomis numatoma didinti Lietuvos energetinį saugumą bei kovoti prieš klimato kaitą. Naujojoje (vyriausybės parengtoje, bet Seimo 2011 m. dar nepatvirtintoje) Nacionalinėje energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategijoje teigiama, jog visų ilgalaikių nacionalinių tikslų energetikos srityje įgyvendinimas paremtas 2 Nacionalinė energetikos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. X-1046.

124 naujos AE statybomis. Minėtas dokumentas branduolinės energetikos plėtrą įvardija kaip veiksnį, be kurio neįmanoma šalies energetinė nepriklausomybė. Taigi šiuo metu galiojanti Lietuvos teisinė bazė naujos AE šalyje statybas įvardija kaip pagrindinį strateginį tikslą, siekiant užtikrinti valstybės energetinį nepriklausomumą, elektros energijos gamybos ir vartojimo balansą, efektyvų esamos energetikos sistemos ir branduolinių technologijų eksploatavimo patirties panaudojimą ES reguliavimas Branduolinė energija ES yra vertinama kaip svarbi subalansuotos energetinės struktūros dalis, prisidedanti prie ES siekių mažinti anglies dioksido išmetimą, siekti kitų ES energetikos politikos iki 2020 m. ir iki 2050 m. tikslų. Ši prielaida atsispindi ir vidutinio laikotarpio energijos vartojimo scenarijuose. Mln. t Kietosios medžiagos Nafta Gamtinės dujos Branduolinė energija Atsinaujinantys energijos ištekliai 1 pav. Pirminis energijos naudojimas ES pagal kuro rūšį (mln. t naftos ekvivalento) 3 TWh COM(2010) 677, (Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui 2020 m. ir vėlesnio laikotarpio infrastruktūros prioritetai. Integruoto Europos energetikos tinklo planas), p