Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos

Transcription

1 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos

2 ISBN Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, 2014 UAB Vitae Litera, 2014

3 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Įvadas Priklausomai nuo kelionės krypties, keliautojai gali užsikrėsti įvairiomis infekcinėmis ligomis. Užsikrėtimo riziką sąlygoja vietovė, į kurią vykstama, šalies sanitarinė būklė, gyvenimo sąlygos, keliautojo elgesys ir daugelis kitų veiksnių. Nuo kai kurių infekcinių ligų gali apsaugoti skiepai, tačiau yra ir tokių, kurių profilaktikai gali būti taikomos tik nespecifinės priemonės, tokios kaip, rankų higiena, apsauga nuo uodų ir kt. Šių rekomendacijų tikslas suteikti informaciją apie infekcinių ligų profilaktiką sveikatos priežiūros darbuotojams ir keliautojams. Per maistą plintančios infekcijos Per maistą plintančios infekcijos tai grupė užkrečiamųjų ligų, plintančių per patogeniniais mikroorganizmais užterštą maistą ir vandenį. Daugeliui jų būdingi šie požymiai: pykinimas, vėmimas, dažnas ir gausus viduriavimas, pilvo skausmai, karščiavimas. Keliautojams, priklausomai nuo kelionės krypties, pavojų iš šios ligų grupės gali kelti cholera, dizenterija, hepatitas A ir kitos užkrečiamosios ligos. Šioje rekomendacijų dalyje aprašyta ir bruceliozė, kuri priklauso zoonozėms. 1

4 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Cholera Cholera tai ūminė žarnyno infekcija, kurią sukelia toksiną gaminančios bakterijos Vibrio cholerae, priklausančios O1 ir O 139 serogrupėms [1]. Epidemiologinė situacija pasaulyje Cholera daugiausia užregistruojama besivystančiose šalyse, kur yra blogos sanitarinės sąlygos, trūksta geriamojo vandens, ypač Afrikoje ir Azijoje, Vidurio ir Pietų Amerikoje (1 pav.). 1 pav. Teritorijos, kuriose registruojami choleros protrūkiai, m m. 48 pasaulio šalyse užregistruoti choleros atvejai [2]. Afrikoje (iš viso užregistruota atvejų) du trečdaliai visų susirgimų užregistruota Demokratinėje Kongo Respublikoje (33661 atvejis), Siera Leonėje (23124), Somalyje (22164). Azijoje (iš viso užregistruota 7367 atvejai) daugiausia atvejų užregistruota Irake (4693) ir Filipinuose (1864). Amerikoje (iš viso užregistruoti atvejai) daugiausia susirgimų atvejų užregistruota Haityje dėl kilusio choleros protrūkio ( atvejai), Dominikos Respublikoje (7919), Kuboje (417). 2

5 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Išsivysčiusiose pasaulio šalyse pasitaiko įvežtinių choleros atvejų. Jungtinėje Karalystėje 2012 m. užregistruota 17 įvežtinių choleros atvejų, 1 Rusijoje, 5 Australijoje m. choleros protrūkis užregistruojamas Kuboje, Haityje, Dominykos Respublikoje. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) duomenimis, Kuboje nuo 2012 m. liepos iki 2014 m. balandžio 10 d. užregistruota 700 choleros atvejų [3]. Infekcijos šaltinis Pagrindinę choleros infekcijos rezervuaro dalį sudaro asmenys, užsikrėtę besimptome infekcija ir sergantieji lengvomis ligos formomis. Jie dažniausiai lieka neišaiškinti ir palaiko choleros vibriono cirkuliaciją aplinkoje. Infekcijos plitimo būdai Cholera užsikrečiama fekaliniu oraliniu būdu, dažniausiai: Per užterštą vandenį (choleros sukėlėjas daugelį metų gali išgyventi vandens telkiniuose, todėl dažniausiai užsikrečiama geriant užterštą vandenį arba per tokiu vandeniu užterštą maistą, per ledo gabaliukus, pagamintus iš užteršto vandens). Per maistą, užterštą po terminio paruošimo neteisingai saugant (užsikrečiama ir per maistą, kurį ruošia žmonės, užsikrėtę arba sergantys cholera); Jūros gėrybes (žuvys ir vėžiagyviai gali būti užteršiami vandenyje bei juos ruošiant. Be to, kai kurios žuvys valgomos termiškai neapdorotos). Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Ligos inkubacijos laikotarpis trunka nuo kelių valandų iki penkių dienų. Daliai užsikrėtusiųjų liga pasireiškia lengvai: jokių simptomų nebūna arba būna nestiprus viduriavimas, tačiau gali išsivystyti ir sunkios ligos formos, pasireiškiančios stipriu vandeningu viduriavimu panašiu į ryžių nuovirą (išmatoms būdingas žuvies kvapas) ir vėmimu, dėl to prarandamas didelis organizmo skysčių ir druskų kiekis. Ligonį kamuoja troškulys, retėja šlapinimasis, mažėja šlapimo kiekis, sutrinka inkstų veikla, paaštrėja veido bruožai (įkritusios akys), sausėja oda, vystosi širdies nepakankamumas ir kt. Negydomi tokie ligoniai miršta. 3

6 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Profilaktika Pagrindinė profilaktikos priemonė - tinkamai pasirinkti maistą ir vandenį. Vykstant į endemines choleros atžvilgiu šalis, rekomenduojama: Gerti virintą (ne mažiau kaip 1 min.) vandenį. Vartoti karštus gėrimus (arbatą, kavą), fasuotus buteliuose arba pakeliuose gėrimus; Nevartoti ledo gabaliukų, jei jie pagaminti iš nešvaraus vandens; Valgyti termiškai apdorotą maistą (100 C temperatūra choleros vibrionus iškart sunaikina). Paruoštą maistą būtina laikyti atskirai nuo neapdorotų maisto produktų; Vengti žalio jūros maisto (žuvų, vėžiagyvių); Užsikrėsti per vaisius ir daržoves rizika maža, ypač prieš valgant nuplovus parūgštintame vandenyje, nulupus arba nuskutus žievelę; Gerti tik pasterizuotą ar virintą pieną; Įsitikinti, kad maistas, perkamas gatvėse, yra rūpestingai termiškai paruoštas; Kuo dažniau plauti rankas: prieš valgio ruošimą ir prieš valgymą bei pasinaudojus tualetu; Prieš valgant arba geriant įsitikinti maisto bei vandens kokybe; Grįžus iš kelionės, penkių dienų laikotarpiu pradėjus vemti ir (ar) viduriuoti, nedelsiant būtina kreiptis medicinos pagalbos [1, 4 6]. Reali rizika užsikrėsti cholera nėra labai didelė. Skiepai nuo choleros rekomenduojami tik tiems asmenims, kuriems yra ypač didelė rizika užsikrėsti endeminėse šalyse (pvz., humanitarinę pagalbą teikiantiems darbuotojams stichinių nelaimių vietovėse, pabėgėlių stovyklose ir t. t.). Rekomenduojami tik geriamieji skiepai nuo choleros. Inaktyvuoti geriamieji choleros skiepai pasižymi tam tikru apsauginiu poveikiu ir prieš E.Coli ir kartu keliautojų diarėją. Šių skiepų veiksmingumas po dviejų skiepų dozių yra trumpalaikis (tik pirmuosius 6 mėn. jis siekia proc.), todėl netgi pasiskiepijus būtina vengti nesaugaus maisto ir vandens [7 8]. 4

7 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Hepatitas A Hepatitas A tai virusinė infekcija, pažeidžianti kepenis. Ją sukelia hepatito A virusas. Epidemiologinė situacija pasaulyje Hepatitas A paplitęs visame pasaulyje, išskyrus Šiaurės Amerikos, Šiaurės ir Vakarų Europos, kai kurias Pietų ir Rytų Europos šalis, Australiją, Japoniją (2 pav.). 2 pav. Hepatito A rizikos teritorijos, 2012 m. Pagal hepatito A viruso paplitimą pasaulio šalys skirstomos į didelio, vidutinio ir mažo endemiškumo. Didelio endemiškumo yra Afrikos šalys (Egiptas, Tunisas, Marokas ir kt.), Pietų Amerikos bei Azijos šalys (Indija, Bangladešas ir kt.). Vidutinio endemiškumo šalims priklauso Rytų ir Pietų Europos šalys. Mažo endemiškumo šalys yra Šiaurės ir Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Japonija. Lietuva priklauso nedidelio sergamumo teritorijai [9 10]. Hepatitas A pasižymi sergamumo periodiškumo dėsningumais. Sergamumo rodikliai Lietuvoje m. svyravo nuo 0,3 atvejo 100 tūkst. gyventojų iki 2,8 atvejo 100 tūkst. gyventojų [54]. Užkrečiamųjų ligų 5

8 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, 2012 m. Lietuvoje užregistruota 113 hepatito A atvejų (3,8 atvejo 100 tūkst. gyv.), nustatyta 13 protrūkių, kurių metu susirgo 51 asmuo m. nustatyti 64 hepatito A atvejai (2,2 atvejo 100 tūkst. gyv.) m. Europoje užregistruoti hepatito A atvejai (2,51 atvejo gyv.) [15] m. hepatito A protrūkiai užregistruoti Italijoje, Airijoje [11], Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje [12], be to, 14 Europos šalių gyventojai (tarp jų ir Lietuvos) hepatitu A užsikrėtė viešėdami Egipte [13] ir kt. Infekcijos šaltinis Hepatito A infekcijos šaltinis yra žmogus, sergantis išreikšta arba besimptome šios infekcijos forma. Hepatito A virusas randamas hepatitu A sergančio asmens išmatose. Virusas iš organizmo su išmatomis pradeda išsiskirti praėjus vienai savaitei po užsikrėtimo, o pirmieji ligos požymiai pasireiškia vidutiniškai po 28 dienų nuo užsikrėtimo. Keletą savaičių iki geltos atsiradimo užsikrėtęs žmogus pats to nežinodamas, platina užkratą. Dažniausiai viruso išskyrimas į aplinką tęsiasi apie tris savaites. Infekcijos plitimo būdai ir rizikos veiksniai Hepatitu A lengvai užsikrečiama nuo sergančio žmogaus tiesioginio sąlyčio būdu, dėl nepakankamos higienos, per užterštą maistą arba geriamąjį vandenį. Hepatitu A dažnai užsikrečia vaikai dėl nepakankamos higienos įgūdžių. Kiti rizikos veiksniai: bloga sanitarinė būklė, švaraus vandens stygius, gyvenimas su sergančiuoju sunkia ligos forma, švirkščiamųjų narkotikų vartojimas ir kt. Hepatitui A imlūs visi žmonės, kurie neturi imuniteto šiai ligai. Imunitetas įgyjamas persirgus šia infekcija arba pasiskiepijus. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Ligos inkubacijos laikotarpis dažniausiai trunka dienas (gali tęstis iki 50 dienų). Žmonėms gali išsivystyti švelnios arba labai sunkios ligos formos. Apie 90 proc. vaikų iki šešerių metų dažniausiai neturi jokių ligos simptomų. Vyresniems vaikams ir suaugusiesiems dažniausiai išsivysto kliniškai išreikštos ligos formos. Gelta išsivysto 70 proc. užsikrėtusiųjų. Pirmieji ligos simptomai: karščiavimas, silpnumas, pykinimas, vėmimas. Po kelių dienų išryškėja gelta. Vidutiniškai hepatitas A tęsiasi apie 1 mėn., tačiau kartais 6

9 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos iki 6 mėn. Vyresnio amžiaus žmonės serga sunkesnėmis ligos formomis, liga gali užsitęsti ilgesnį laiką. Vyresnių nei 40 metų asmenų mirštamumas apie 2 proc., vyresnių nei 60 metų 4 proc [6, 9 10]. Profilaktika Efektyviausia profilaktikos priemonė skiepai. Nuo hepatito A skiepai rekomenduojami visiems vyresniems nei veinerių metų vaikams, vykstantiesiems į endemines hepatito A teritorijas. Saugūs ir labai veiksmingi hepatito A skiepai vartojami nuo 1992 m. Skubiu atveju pirmoji skiepų dozė gali būti skiriama ir išvykimo dieną, tačiau paprastai skiepijama likus 2 4 savaitėms iki kelionės, antroji dozė skiriama po 6 24 mėn. Tokia skiepijimo schema užtikrina imunitetą ne mažiau kaip 10 metų [7 8]. Nespecifinės profilaktikos priemonės Rankų plovimas. Tai pagrindinė VHA nespecifinė profilaktikos priemonė. Nesant galimybei nusiplauti rankų, keliautojams rekomenduojama rankas valyti dezinfekuojamuoju skysčiu, drėgnomis servetėlėmis ir kt. Saugaus maisto ir vandens vartojimas. Šalyse, kuriose rizika užsikrėsti VHA yra didelė, reikia vartoti tik tinkamai termiškai apdorotą maistą, gerti fasuotą geriamąjį vandenį, kruopščiai plauti vaisius ir daržoves. Vengti vartoti ledo gabalėlius kokteiliuose, nepirkti maisto iš gatvės pardavėjų, nevalgyti termiškai neapdorotų jūros produktų [6, 9-10]. Keliautojų diarėja Keliautojų diarėja (viduriavimas) tai būklė, kuriai būdingas dažnas tuštinimasis nesuformuotomis išmatomis tris ir daugiau kartų per 24 val., kartu būna bent vienas iš simptomų: karščiavimas, pykinimas, vėmimas, pilvo spazminio pobūdžio skausmas, tenezmas, kraujo išmatose. Kiekvienais metais pasaulyje proc. keliautojų išsivysto keliautojų diarėja. Rizikos veiksniai: kelionės vieta, imunosupresija, jaunas amžius, asmenys, kurių mažas skrandžio sulčių rūgštingumas. Epidemiologinė situacija pasaulyje Keliautojų diarėja dažniau išsivysto asmenims, keliaujantiems po besivystančias šalis Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, Artimuosiuose Rytuose. 7

10 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Infekcijos šaltinis Infekcijos šaltinis fekalijomis užterštas maistas ir vanduo. Keliautojų diarėją gali sukelti bakterijos, virusai ir pirmuonys (1 lentelė). 1 lentelė. Keliautojų diarėjos sukėlėjai Bakterijos Pirmuonys Virusai Enterotoksigeninės E. coli Kiti E. coli tipai Kampilobakterijos Salmonelės (ne šiltinės) Šigelės Aeromonos Vibrio rūšys (ne choleros) Gardia lamblia Entamoeba histolytica Cyclospora cayetanensis Cryptosporidium parvum 8 Rotavirusai Noravirusai Apie 80 proc. visų keliautojų diarėjų sukelia enteropatogenai (dažnai E. coli (ETEC)) Pirmuonių sukeliami viduriavimai sudaro iki 10 proc. Užsikrėtus pirmuonimis, viduriavimas tęsiasi ilgiau nei savaitę. 5 8 proc. keliautojų diarėjos priežastimi yra rotavirusai ir noravirusai. Profilaktika Keliautojams rekomenduojama: Dažnai ir kruopščiai plauti rankas. Derti virintą ar fasuotą buteliuose vandenį. Dalgyti tik termiškai apdorotą mėsą, žuvį. Paruoštą maistą būtina laikyti atskirai nuo neapdorotų maisto produktų. Įsitikinti, kad maistas, perkamas gatvėse, tinkamai paruoštas. Valgyti tik švariu vandeniu nuplautus vaisius [6,14]. Vidurių šiltinė ir paratifai Vidurių šiltinė ir paratifai tai bakterinės užkrečiamosios ligos, kurias sukelia Salmonella enterica serotipas Typhi (sukelia sunkesnę ligos eigą) ir Salmonella enterica serotipas Paratyphi A, B arba C. Epidemiologinė situacija pasaulyje Kasmet pasaulyje nustatoma apie 22 milijonus vidurių šiltinės (200 tūkst. iš jų mirties atvejų) ir apie 6 milijonus paratifų atvejų. Daugiausia šių ligų atvejų užregistruojama Pietų ir Pietryčių Azijoje, Afrikoje, Centrinėje

11 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos ir Pietų Amerikoje (mažiau išsivysčiusiose pasaulio šalyse) [6]. Dauguma užregistruotų vidurių šiltinės ir paratifų atvejų Europoje yra įvežtiniai. Lietuvoje 2013 m. užregistruota po vieną vidurių šiltinės ir paratifo atvejį [54] m. Europoje užregistruoti 1155 vidurių šiltinės ir paratifų atvejai. 90 proc. iš jų buvo įvežtiniai. Dauguma susirgusiųjų lankėsi Indijoje ir Pakistane [15]. Infekcijos šaltinis Vidurių šiltinės ir paratifų infekcijos šaltinis sergantis šia liga žmogus, retesniais atvejais paratifų infekcijos šaltinis gali būti naminiai gyvūnai. Ligos sukėlėjus gali platinti ir besimptomėmis ligos formomis sergantys asmenys bei vidurių šiltinės ir paratifų bakterijų nešiotojai. Lėtiniu bakterijų nešiotoju gali likti asmuo, persirgęs ūmiine, lengva arba besimptome ligos forma. Infekcijos plitimo būdai Vidurių šiltine arba paratifais užsikrečiama, suvalgius ligų sukėlėjais užteršto maisto arba išgėrus užteršto vandens. Maistas užteršiamas nešvariomis rankomis po sąlyčio su išmatomis, šlapimu; nenukenksmintomis išmatomis, šlapimu gali būti užteršiamas dirvožemis, šulinių vanduo ir kt. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Inkubacijos laikotarpis 6 30 dienų. Vidurių šiltinei būdingas karščiavimas, galvos skausmas, apetito stoka, bendras nuovargis, viso kūno skausmai, vidurių užkietėjimas arba viduriavimas, išbėrimai liemens srityje, padidėjusios kepenys, blužnis. Sunkesniais atvejais gali išsivystyti žarnų perforacijos, kraujavimai iš virškinamojo trakto. Paratifai pasireiškia panašiais į vidurių šiltinę simptomais, tačiau jie yra švelnesni [6, 16]. Profilaktika Keliautojams, vykstantiems į endemines vidurių šiltinės šalis, ypač jei ten ketinama būti ilgiau kaip mėnesį, jei yra neužtikrinamos higieniškos gyvenimo ir mitybos sąlygos, jei vykstama į Indijos subkontinento šalis, kur galimos antibiotikams atsparios vidurių šiltinės sukėlėjo formos, rekomenduojama pasiskiepyti vidurių šiltinės skiepais. Rekomenduojama skiepytis likus mažiausiai dviems savaitėms iki kelionės. Skiepijama geriamaisiais gyvaisiais susilpnintais arba į raumenis švirkš- 9

12 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos čiamais polisacharidiniais Vi kapsuliniais skiepais. Polisacharidiniais Vi kapsuliniais skiepais skiepijami vyresni nei dvejų metų vaikai. Papildoma dozė skiriam kas trejus metus [7-8]. Skiepų nuo paratifų nėra. Nespecifinės profilaktikos priemonės: Gerti virintą arba fasuotą buteliukuose geriamąjį vandenį. Nevartoti ledo gabaliukų, jei jie pagaminti iš nešvaraus vandens. Valgyti termiškai apdorotą maistą. Paruoštą maistą būtina laikyti atskirai nuo neapdorotų maisto produktų. Gerti tik pasterizuotą arba virintą pieną. Įsitikinti, kad maistas, perkamas gatvėse, yra rūpestingai termiškai paruoštas. Kruopščiai plauti, valyti vaisius, daržoves; Kuo dažniau plauti rankas: prieš valgio ruošimą ir prieš valgymą bei pasinaudojus tualetu; Prieš valgant arba geriant būtina įsitikinti maisto bei vandens kokybe. Rekomenduojama vadovautis šia taisykle: IŠVIRK TAI, IŠ- KEPK TAI, NULUPK TAI ARBA PAMIRŠK TAI [6, 7 8, 16]. Poliomielitas Poliomielitas tai ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti būdingais simptomais: dvibange ligos eiga ir ūminiu vangiu raumenų paralyžiumi. Poliomielitą sukelia Pikornaviridae šeimai priklausantis polio virusas. Yra žinomi trys polio viruso serotipai (1, 2 ir 3). Polio viruso serotipas 1 yra dominuojantis, sukeliant poliomielitą. Kiti du polio viruso serotipo 2 sukeltos ligos atvejai užregistruoti 1999 m. [17 18]. Epidemiologinė situacija pasaulyje 2013 m. pasaulyje užregistruoti 406 poliomielito atvejai (1988 m. nustatyta apie atvejų) m. buvo pradėta visuotinė poliomielito sunaikinimo kampanija. Šiandien poliomielito virusas išnykęs dėl skiepų daugelyje pasaulio šalių m. endeminėms poliomielito šalims priskiriamos trys šalys: Afganistanas, Nigerija ir Pakistanas [17]. PSO 2012 m. vasario 25 d. pašalino Indiją iš endeminių šalių sąrašo. Nuo 2011 m. sausio 13 d. šioje šalyje nebuvo nustatytų poliomielito atvejų. Tačiau, kol susirgimai poliomielitu nėra visiškai sustabdyti, poliomielitas gali būti įvežtas į tas šalis, kur anksčiau virusas buvo sunaikintas. 10

13 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2013 m. poliomielito atvejai registruoti Somalyje, Nigerijoje, Pakistane, Kenijoje, Afganistane, Etiopijoje, Sirijoje, Kamerūne [19]. CDC duomenimis, 2014 m. iki sausio 31 d. Kamerūne buvo užregistruoti trys poliomielito atvejai (2013 m. 4). Tai pirmasis poliomielito protrūkis užregistruotas nuo 2009 m. šioje šalyje m. Somalyje užregistruoti 194 poliomielito atvejai, 14 Kenijoje, 10 Etiopijoje (nuo 2014 m. pradžios iki balandžio 10 d. 1 atv.). Somalyje tai pirmieji laukinio polioviruso sukeltos ligos atvejai nuo 2007 m., Kenijoje nuo 2011 m. Etiopijoje nuo 2008 m. Sirijoje nuo protrūkio pradžios 2013 m. iki 2014 m. balandžio 3 d. užregistruoti 27 poliomielito atvejai. Visiems asmenims, vykstantiems į Somalį, Kenija, Etiopiją, Siriją, rekomenduojama būti pasiskiepijusiems nuo poliomielito. Poliomielito atvejai 2014 m. pradžioje buvo užregistruoti Irake bei Pusiaujo Gvinėjoje [3]. Lietuvoje paskutinis poliomielito atvejis užregistruotas 1972 m. Infekcijos šaltinis Infekcijos šaltinis žmogus (dažniausiai tai užsikrėtę asmenys be klinikinių simptomų). Infekcijos plitimo būdai ir rizikos veiksniai Pagrindinis plitimo kelias fekalinis-oralinis. Užsikrečiama per maistą, vandenį, nešvarias rankas. Poliomielitu didesnė rizika sirgti vaikams iki penkerių metų. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Poliomielito inkubacijos laikotarpis trunka 3 35 dienas, (dažniausiai 7 14 dienų). Poliomielitui būdinga dvibangė ligos eiga. Liga prasideda staiga, simptomai gali būti panašūs į respiracinę infekciją. Ligai progresuojant, kyla antroji banga, kuri pasireiškia paralyžiais. Ši forma pasireiškia tik 1-4 proc. visų užsikrėtusiųjų. Paralyžiai dažniausiai nesimetriški, dažniau pažeidžiami kojų nei rankų raumenys, stambieji raumenys dažniau nei smulkieji. Sveikimo laikotarpis tęsiasi keletą mėnesių, neretai raumenų funkcija visiškai neatsistato. Paralyžiui apėmus kvėpavimo takus, miršta nuo 5 10 proc. ligonių [6, 17, 18, 20]. 11

14 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Profilaktika Vykstantieji į šalis, kuriose registruojami susirgimai poliomielitu, turi būti pasiskiepiję nuo šios ligos. Kūdikiai ir vaikai nuo poliomielito skiepijami pagal Skiepijimų kalendorių. Anksčiau nuo poliomielito skiepytiems asmenims, kurie keliauja į endemines šios ligos teritorijas, prieš kelionę skirta viena skiepų dozė. Asmenims, kurie visiškai nebuvo skiepyti nuo poliomielito, PSO rekomenduoja baigti pirminį skiepijimų kursą prieš išvykstant. Keliautojai, kurie gyvena endeminėse teritorijose, prieš išvykdami turi būti baigę pilną skiepų kursą. Prieš kiekvieną kelionę (iki jos likus mažiausiai 6 savaitėms) skiriama papildoma skiepų dozė [7-8]. Informaciją apie registruojamus einamuosius ir neseniai užregistruotus susirgimus poliomielitu įvairiose šalyse, planuojant kelionę, galima rasti tinklalapyje: [8]. Kai kurios šalys (pvz., Saudo Arabija), kuriose poliomielito virusas sunaikintas, gali reikalauti, kad keliautojai, atvykstantys iš endeminių šalių, būtų paskiepyti nuo poliomielito. Tad patariama turėti tarptautinį skiepijimo sertifikatą, kuriame būtų įrašas apie atliktą poliomielito skiepą [7-8]. Nespecifinė profilaktika Valgyti termiškai apdorotą maistą. Kruopščiai plauti, valyti vaisius, daržoves. Gerti tik pasterizuotą ar virintą pieną. Gerti virintą arba fasuotą buteliukuose geriamąjį vandenį. Nevartoti ledo gabaliukų, jei jie pagaminti iš nešvaraus vandens. Kuo dažniau su muilu plauti rankas: prieš valgio ruošimą ir prieš valgymą bei pasinaudojus tualetu. Jeigu rankų nusiplauti negalima (nėra vandens arba muilo) įtrinkite rankas dezinfekuojamuoju skysčiu. Vengti sąlyčio su sergančiais asmenimis, jų valgymo įrankiais ir kt. 12

15 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Bruceliozė Bruceliozė tai bakterinė užkrečiamoji liga, kurią sukelia Brucella genties bakterijos. Tai zoonozė (serga žmonės ir gyvūnai). Gyvūnams ligas sukelia šios Brucella rūšys [21]: B. abortus galvijams. B. melitensis ožkoms. B. ovis avims. B. neotomae žiurkėms. B. canis šunims. B. suis kiaulėms. Yra išskirta brucelių ir iš jūrinių žinduolių. Žmonėms bruceliozę sukelia B. abortus, B. melitensis, B. suis, B. canis. Epidemiologinė situacija pasaulyje Bruceliozė endeminė Viduržemio jūros baseino šalyse (Portugalijoje, Ispanijoje, Pietų Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Turkijoje, Šiaurės Afrikoje), Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Rytų Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose [6] m. 28 ES, EEA šalyse užregistruoti 332 bruceliozės atvejai (0,07 atvejo 100 tūkst. gyventojų). 68 proc. visų susirgimų užregistruota Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje m. šiose šalyse taip pat užregistruota didžioji susirgimų dalis tarp ES šalių [15] m. Lietuvoje užregistruoti du bruceliozės atvejai. Lietuvoje po vieną bruceliozės atvejį užregistruota 2004 ir 2009 m [54]. Infekcijos plitimo būdai ir rizikos grupės Žmonės brucelioze užsikrečia: Vartodami nepasterizuotą pieną ir jo produktus užterštus brucelėmis. Įkvėpę bruceliozės sukėlėjų (labiau būdinga laboratorijų, skerdyklų darbuotojams). Ligos sukėlėjams patekus į organizmą per pažeistą odą arba gleivines, tiesioginio sąlyčio su infekuotų gyvulių audiniais, šlapimu metu (rizikos grupės: veterinarai, skerdyklų darbuotojai, medžio- tojai ir kt.). Žmogus nuo žmogaus užsikrėsti gali tik išskirtinai retais atvejais (žindydamos motinos gali perduoti sukėlėją kūdikiui; užregistruota lytiniu keliu perduotų bruceliozės atvejų [47]). 13

16 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Inkubacijos laikotarpis 5 60 dienų (gali būti iki 5 mėn.). Bruceliozei būdingas ilgalaikis, banguojantis karščiavimas, prakaitavimas, svorio kritimas, letargija, anoreksija, sąnarių skausmai, gali padidėti kepenys, blužnis, limfmazgiai. Netinkamai gydant, asmenims gali išsivystyti lėtinė bruceliozė, pasižyminti klinikinių formų įvairumu. Susiformuoja lėtiniai infekcijos židiniai įvairiuose organuose, pažeidžiami sąnariai, nervai, vidaus organai. Gali išsivystyti endokarditas ir kt. Profilaktika Keliautojams: Vartoti tik pasterizuotą pieną ir jo produktus. Kitos bruceliozės profilaktikos priemonės: Veterinarinės-sanitarinės priemonės (gyvulių skiepijimas, infekuotų gyvulių bandų skerdimas ir kt.) [6]. Pernešėjų platinamos infekcinės ligos Tai užkrečiamosios ligos, kurių sukėlėjus platina uodai, erkės. Uodų platinamos ligos daugiau paplitusios tropinio klimato šalyse. Didžiausią susirūpinimą pasaulyje kelia potencialus šių ligų išplitimas ir kitose teritorijose. Šis procesas yra susijęs su klimato atšilimu ir uodų populiacijos didėjimu. Geltonoji karšligė Geltonoji karštligė tai uodų pernešama virusinė liga, kurią sukelia geltonosios karštligės virusas, priklausantis Flaviviridae šeimai. Epidemiologinė situacija pasaulyje PSO duomenimis, endeminėse teritorijose kasmet užregistruojama apie geltonosios karštligės atvejų (iš jų mirties atvejų), 90 proc. iš jų Afrikoje [22]. Geltonoji karštligė paplitusi kai kuriose Afrikos bei Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (1 lentelė) [8]. 14

17 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 1 lentelė. Geltonojo drugio endeminės teritorijos, PSO duomenimis Afrikoje Angola S, Beninas S, Bisau-Gvinėja S, Beninas S, Burkina Faso S, Burundis S, Centrinės Afrikos Respublika S, Čadas, Dramblio Kaulo Krantas S, Etipiopija, Gabonas S, Gambija, Gana S, Gvinėja, Kamerūnas S, Kenija, Kongas S, Kongo Demokratinė Respublika S (anksčiau Zairas), Liberija S, Malis S, Mauritanija, Nigerija, Nigeris S, Pusiaujo Gvinėja, Ruanda S, San Tomė ir Prinsipė S, Senegalas, Siera Leonė S, Sudanas, Togas S, Uganda. Centrinėje ir Pietų Amerikoje Argentina, Bolivija, Brazilija, Ekvadoras, Gviana, Kolumbija, Panama, Paragvajus, Peru, Prancūzijos Gviana S, Surinamas, Trinidadas ir Tobagas, Venesuela. S šalys geltonojo drugio endeminės teritorijos, kuriose iš visų atvykstančiųjų, vyresnių kaip 6 mėn. 1 metų, reikalaujama skiepijimo nuo geltonojo drugio sertifikato (Tarptautinio skiepijimo arba profilaktikos priemonių pažymėjimo). Infekcijos šaltinis Geltonosios karštligės viruso rezervuaras virusu užsikrėtę žmonės ir beždžionės. Virusas sergančio žmogaus kraujyje cirkuliuoja 3-5 dienas nuo simptomų atsiradimo pradžios ir trumpai prieš atsirandant simptomams. Infekcijos plitimo būdai Užsikrečiama transmisiniu būdu, įkandus virusu infekuotam Aedes spp. ar Haemogogus spp. uodui. Išskiriami trys geltonosios karštligės viruso perdavimo ciklai: Miškų (džiunglių): šis geltonosios karštligės viruso perdavimo ciklas vyksta Afrikos ir Pietų Amerikos giriose tarp beždžionių ir uodų. Žmonės gali užsikrėsti geltonąja karštlige, gyvendami ar dirbdami šiose teritorijose įkandus uodui. Tarpinis (savanų): šis geltonosios karštligės viruso perdavimo ciklas būdingas Afrikai, vyksta miškų pakraštyje, savanose. Jo metu uodai geltonosios karštligės virusą gali perduoti iš beždžionės žmogui arba iš žmogaus kitam žmogui, dėl kurių gali kilti nedidelės geltonosios karštligės epidemijos kaimo vietovėse. Miesto: viruso perdavimas vyksta tarp žmonių ir uodų (Aedes aegypti) tankiai apgyvendintose teritorijose. Jei žmonės yra nepasiskiepiję, tai gali sąlygoti dideles epidemijas. 15

18 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Ligos inkubacijos laikotarpis nuo trijų iki šešių dienų. Ligos pradžia ūmi: pakyla temperatūra iki C, atsiranda galvos, raumenų, juosmens skausmai, anoreksija, ligonis vemia. Dalies ligonių būklė per keturias dienas pagerėja, tačiau proc. susirgusiųjų per 24 val. po tariamo pasveikimo liga progresuoja į sunkią hemoraginę karštligę, kuriai būdingas kraujavimas iš vidaus organų, kraujosruvos, gelta, inkstų nepakankamumas proc. ligonių, išsivysčius šiai formai, neišgyvena [6, 22, 23]. Profilaktika Vykstant į tam tikras šalis, skiepytis nuo geltonojo drugio privaloma, į kitas tik rekomenduojama. Skiepijama gyvaisiais geltonojo drugio skiepais (veiksmingumas iki 100 proc.). Tarptautinis skiepijimo arba profilaktikos priemonių pažymėjimas įsigalioja praėjus 10 dienų po paskiepijimo. Skiepytis rekomenduojama visiems vyresniems nei 9 mėnesių amžiaus asmenims, vykstantiesiems į endemines geltonojo drugio šalis. Dauguma skiepijimo sertifikato reikalaujančių šalių naudojasi PSO paskelbtu geltonojo drugio endeminių teritorijų sąrašu (1 priedas) [7-8]. Skiepytis nerekomenduojama [22]: Jaunesniems nei 9 mėn. kūdikiams (6 9 mėn. kūdikiai gali būti skiepijami epidemijų metu, kai skiepo nauda yra didesnė už ligos keliamą riziką). Nėščioms moterims išskyrus epidemijas kai yra didelė infekcijos rizika. Asmenims, alergiškiems kiaušinio baltymams. Asmenims, esantiems sunkios imunosupresinės būklės (ŽIV, AIDS, užkrūčio liaukos disfunkcija ir kt.). Pažymėtina, kad vyresni nei 60 metų asmenys, turi didesnę reakcijų riziką tam tikrų retų, bet sunkių į geltonosios karštinės skiepus išsivystymui. Nespecifinės profilaktikos priemonės Vengti uodų įkandimų (naudoti repelentus, dėvėti šviesius, ilgomis rankovėmis drabužius, sumažinti arba sunaikinti uodų veisimosi vietas (šalinti atviras talpas su stovinčiu vandeniu namuose ir namų aplinkoje, pašalinti šiukšles, vazonus, įvairias dėžes, kuriose gali susikaupti lietaus vandens). Siekiant išvengti tolesnio infekcijos platinimo, susirgę asmenys per pirmąsias ligos dienas turi būti apsaugoti nuo uodų įkandimo [6, 22]. 16

19 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Maliarija Maliarija tai infekcinė liga, kurią sukelia Plasmodium genties pirmuonys: P. falciparum, P. vivax, P. ovale, P. malariae, P. knowlesi [6]. P. vivax, P. ovale trečiadienės, P. malariae ketvirtadienės, P. falciparum tropinės maliarijos sukėlėjai [24]. Epidemiologinė situacija pasaulyje PSO duomenimis, 2012 m. pasaulyje užregistruota apie 207 mln. maliarijos atvejų. Maliarijos atvejai užregistruojami Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje (3 pav.) [25]. Lietuvoje kasmet užregistruojama po keletą įvežtinių maliarijos atvejų. Lietuvoje paskutiniai vietiniai maliarijos atvejai užregistruoti 1956 m m. įvežtine maliarija Lietuvoje sirgo 36 asmenys. Į Lietuvą dažniausiai įvežama tropinė maliarija m. buvo užregistruotas 21 tropinės maliarijos (P. falciparum) atvejis, trečiadienės maliarijos (P. vivax) 1, ovalinės maliarijos (P. ovale) 5, ketvirtadienės (P. malariae) 2, mišrios infekcijos 2, nežinomas sukėlėjas m. užregistruoti aštuoni įvežtiniai maliarijos atvejai. Pastarąjį dešimtmetį daugiausia žmonių šia liga užsikrėtė Afrikoje (Nigerijoje, Ganoje, Angoloje, Zambijoje, Zaire, Libijoje) [26]. 3 pav. Maliarijos rizikos teritorijos, 2010 m. 17

20 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos m. Graikijoje buvo užregistruoti vietinės kilmės maliarijos atvejai, tai rodo, kad egzistuoja reali grėsmė maliarijai plisti ir Europoje. ELPKC duomenimis, 2011 m. 25 ES šalyse buvo užregistruoti 5482 maliarijos atvejai, 99 proc. jų buvo įvežtiniai [15]. Infekcijos šaltinis Infekcijos šaltinis sergantis maliarija asmuo ir sveikas plazmodijų nešiotojas. Infekcijos plitimo būdai Maliarijos sukėlėjas plinta transmisiniu būdu (sukėlėjus perneša Anohpeles genties uodai). Endeminėse teritorijose ligos rizikos grupėms priskiriami vaikai iki penkerių metų ir nėščios moterys [6, 25]. Uodas įgelia maliarija sergančiam žmogui ir kartu su jo krauju įsiurbia šios ligos sukėlėjų. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau maliarijos parazitai vystosi uodo organizme ir po 7 45 dienų uodas tampa pavojingas žmogui. Užsikrėtęs uodas, kąsdamas sveikam žmogui, kartu su savo seilėmis įleidžia ir daugybę maliarijos sukėlėjų, kurie su kraujo srove patenka į kepenų ląsteles, vėliau į kraują ir eritrocitus. Sukėlėjai eritrocituose dauginasi: jiems plyšus, į kraują patenka nauji parazitai, kurie vėl skverbiasi į sveikus eritrocitus. Masinio eritrocitų žuvimo metu į kraują patekę sukėlėjai ir nuodingi jų apykaitos produktai sukelia karščiavimo arba būdingus maliarinio drugio priepuolius. Endeminėse vietovėse pasitaiko įgimtos maliarijos atvejų, kai parazitai užkrečia vaisių per pažeistą placentą arba gimdymo metu [24]. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Ligos inkubacijos laikotarpis priklauso nuo ligą sukėlusios plazmodijų rūšies. P. falciparum sukeltos maliarijos inkubacijos laikotarpis trunka 7 14 dienų, P. vivax and P. ovale dažniausiai dienų, nors gali tęstis mėnesius ar metus [27]. Maliarija sunki liga, kuriai būdingi karščiavimo priepuoliai, prakaitavimas, šaltkrėtis, mialgijos, kosulys, diarėja ir kt. Negydant per pirmąsias 24 val., P. falciparum sukeltos maliarijos, liga progresuoja ir išsivysto sunki jos forma. Vaikams, susigus sunkia maliarijos forma, dažniausiai išsivysto vienas arba daugiau iš šių simptomų: sunki anemija, cerebrinė maliarija, kvėpavimo takų nepakankamumas, metabolinė acidozė ir kt. Suaugusiesiems gali išsivystyti dauginis organų nepakankamumas. Užsikrėtus P. vivax and P. ovale, ligos atkryčiai gali tęstis savaites ar mėnesius [6, 25, 27]. 18

21 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Profilaktika Chemoprofilaktika: antimaliarinių vaistų vartojimas viena svarbiausių ligos profilaktikos priemonių. Konkretus preparatas parenkamas atsižvelgiant į endeminėje zonoje esamą riziką, vaisto rezistentiškumą, šalutinius reiškinius, gretutines ligas, ligonio amžių. Vaistus reikėtų pradėti gerti dar prieš išvykstant į padidėjusio sergamumo zoną. Antimaliarinė profilaktika neužtikrina absoliučios apsaugos nuo ligos ( proc.). Maliarijos chemoprofilaktikai nurodomi medikamentai: CHL - chlorokvinas, C+P chlorokvinas ir proguanilas, MEF meflochinas, DOX doksiciklinas. Pagal rekomenduojamą maliarijos profilaktiką šalys skirstomos į keturis tipus [7, 8]: Tipas Maliarijos rizika Profilaktika I Labai maža maliarijos plitimo rizika Tik apsauga nuo uodų įkandimų II Rizika P. vivax maliarijai Apsauga nuo uodų įkandimų ir chemoprofilaktika CHL III P. falciparum maliarijos plitimo rizika, nustatytas atsparumas CHL Apsauga nuo uodų įkandimų ir chemoprofilaktika: atovakvonas proguanilas arba DOX arba MEF IV Didelė P. falciparum maliarijos rizika ir atsparumas vaistams arba maža P. falciparum maliarijos rizika, bet didelis atsparumas vaistams 19 Apsauga nuo uodų įkandimų ir MEF arba DOX ar proguanilas-atovakvonas (vienas iš jų, kuriam jautrus sukėlėjas) Rekomenduojama maliarijos profilaktika konkrečiose endeminėse šalyse pateikiama 2 priede. Nespecifinės profilaktikos priemonės: Asmeninių apsaugos priemonių nuo uodų naudojimas. Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant. Apsisaugai nuo uodų rekomenduojama naudoti repelentus, pvz., DEET (N,N-dietil-mtoluamidas) ir kt. Repelentai turi būti parenkami atsižvelgiant į asmens amžių, būklę ir kt. Taip pat rekomenduojama dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis, naudoti insekticidais apdorotus lovų tinklelius, patalpų durys ir langai prieš saulėlydį turi būti uždaromi. Būtina gerai išpurkšti insekticidais tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir visas vietas, kuriose gali būti uodų. Negalima be apsaugos priemonių miegoti ant

22 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos stogų, denių po atviru dangumi. Vakarais vengti būti arti vandens telkinių arba baseinų [6, 25, 27]. Dengė karštligė Dengė karštligė yra ūminė virusinė uodų pernešama liga, kurią sukelia Dengė virusas, priklausantis Flaviviridae šeimai. Yra keturi viruso serotipai, kurie gali sukelti klasikinę Dengė karštligę, sunkesnę formą Dengė hemoraginę karštligę, Dengė šoko sindromą. Epidemiologinė situacija pasaulyje Dengė karštligė registruojama tropiniuose ir subtropiniuose pasaulio kraštuose: Afrikoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Azijoje, Rytinėse Viduržemio jūros baseino šalyse, Ramiojo vandenyno salose. PSO duomenimis, 40 proc. visos pasaulio populiacijos turi riziką užsikrėsti Dengė karštlige. Kasmet pasaulyje užregistruojama milijonų šios ligos atvejų (vidutiniškai 25 tūkstančiai mirties atvejų) m. Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Vakarinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje buvo užregistruota 1,2 mln. Dengė karštligės atvejų m. daugiau nei 2,3 mln. atvejų m. 2,35 mln. Dengė karštligės atvejų buvo užregistruota vien Amerikoje, iš jų susirgusiems asmenims išsivystė sunkios ligos formos m. sporadiniai vietinės kilmės Dengė karštligės atvejai buvo užregistruoti Prancūzijoje ir Kroatijoje m. Dengė karštligės protrūkis užregistruotas Madeiros saloje (Portugalija). Jo metu užregistruota daugiau kaip 2000 ligos atvejų. Sergamumo pakilimas Dengė karštlige paprastai būna lietingu laikotarpiu m. Dengė karštligės atvejų užregistruota Floridoje (JAV), Yunnan provincijoje Kinijoje m. padidėjęs sergamumas Dengė karštlige užfiksuotas Kuko salose, Malaizijoje, Fidži ir Vanuatu salose Ramiajame vandenyne [28]. Lietuvoje iš viso užregistruoti šeši įvežtiniai šios ligos atvejai: 1994 m. (1 atv.), 2003 m. (1 atv.), 2011m (1 atv.), 2013 m. (1 atv.), 2014 m. sausio kovo mėn. (2 atv.) [54]. 20

23 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 4 pav. Dengė karštligės rizikos teritorijos, 2013 m. Infekcijos šaltinis Pagrindinis viruso rezervuaras Dengė karštlige užsikrėtę žmonės, kai kuriuose kraštuose viruso cirkuliacijoje dalyvauja ir beždžionės. Kaip užsikrečiama? Virusas žmogui perduodamas transmisiniu būdu, jį platina virusu užsikrėtę Aedes aegypti ir Aedes albopictus uodai. Virusu uodas užsikrečia, įgėlęs Dengė virusu infekuotam asmeniui (didžiausia tikimybė uodui užsikrėsti nuo žmogaus dieną prieš ligos simptomų atsiradimo pradžią ir dar keturias dienas po simptomų atsiradimo, šiomis dienomis didžiausia viremija kraujyje. Žmogus nuo žmogaus tiesiogiai šia liga neužsikrečia (galimi užsikrėtimai atliekant kraujo perpylimus, organų transplantacijas). Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Ligos inkubacijos laikotarpis 3 14 dienų proc. Dengė karštligės atvejų yra besimptomiai. Mažiau nei 5 proc. susirgusiųjų išsivysto sunkios ligos formos (jos dažnesnės vaikams ir paaugliams). 21

24 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Liga pasireiškia 3 5 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos skausmais, sąnarių, raumenų skausmais, išbėrimu, pykinimu ir vėmimu. Dažniausiai sergama lengva Dengė karštlige (DK), kartais pasireiškia sunkesnė ligos formos Dengė hemoraginė karštligė (DHK), Dengė šoko sindromas: karščiuojama, kraujuojama, sumažėja trombocitų skaičius, padidėja kapiliarų pralaidumas, gali išsivystyti šokas. Skyrus neteisingą gydymą, mirštamumas nuo šios ligos gali siekti proc. Profilaktika Skiepų nuo Dengė karštligės nėra. Asmenys, keliaujantys į endemines šalis, turi laikytis šių saugos priemonių: Čikungunija Apsisaugojimui nuo uodų rekomenduojama naudoti repelentus, pvz., DEET (N,N-dietil-m-toluamidas) ir kt. Repelentai turi būti parenkami atsižvelgiant į asmens amžių, būklę ir kt. Patariama dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis bei mūvėti ilgas kelnes, vengti tamsių spalvų drabužių, kurie vilioja uodus. Sumažinti arba sunaikinti uodų veisimosi vietas (šalinti atviras talpas su stovinčiu vandeniu namuose ir namų aplinkoje, pašalinti šiukšles, vazonus, įvairias dėžes, kuriose gali susikaupti lietaus vandens), patalpose naudoti tinklelius ant langų, durų, lovų ir kt. Grįžus iš kelionės po endemines teritorijas ir 3 14 dienų laikotarpiu pradėjus karščiuoti, atsiradus sąnarių, raumenų ir galvos skausmams, kraujavimui, būtina nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos ir informuoti gydytoją apie buvusią kelionę [6, 28, 29]. Čikungunija tai uodų platinama virusinė liga, kurią sukelia Čikungunija virusas, priklausantis Togaviridae šeimai. Pirmą kartą virusas išskirtas 1953 m. Tanzanijoje. Epidemiologinė situacija pasaulyje Susirgimai registruojami Afrikoje (Pietų Afrikos Respublikoje Ugandoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Tanzanijoje, Senegale, Nigerijoje, Ganoje, Zimbabvėje, Kamerūne, Angoloje ir kt.), Azijoje (Indijoje, Tailande, Filipinuose, Indonezijoje, Kambodžoje, Šri Lankoje ir kt.,). Protrūkiai užregistruoti Saudo Arabijoje, Papua Naujoji Gvinėja, Indijos vandenyno salose 22

25 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos (Komoro salose, Mauricijuje, Majote, Madagaskare, Seišeliuose) m. Čikungunija karštligės protrūkis užregistruotas protrūkis Italijoje, 2010 m. vietinės kilmės atvejų užregistruotia Prancūzijoje m. susirgimai užregistruoti Šv. Martyno saloje, Mergelių salose, Šv. Bartalomėjaus saloje, Martinikoje ir kt. Čikungunija karštligės teritorijos pateikiamos 5 pav. 5 pav. Čikungunijos rizikos teritorijos Infekcijos šaltinis Pagrindinis viruso rezervuaras žmonės. Afrikoje viruso cirkuliaciją palaiko laukiniai primatai, smulkieji žinduoliai (šikšnosparniai). Kaip užsikrečiama? Ligos sukėlėją nuo sergančio žmogaus sveikam žmogui perneša Aedes uodai (Aedes aegypti, albopictus). Uodas virusu užsikrečia, įgėlęs Čikungunija virusu infekuotam asmeniui (didžiausia tikimybė uodui užsikrėsti nuo žmogaus per pirmąsias 10 dienų po simptomų atsiradimo pradžios, šiomis dienomis didžiausia viremija kraujyje. Žmogus nuo žmogaus tiesiogiai šia liga neužsikrečia (užregistruota perinatalinio užsikrėtimo atvejų). Paskutinių savaičių nėštumas, jaunas ir senyvas amžius yra sunkesnės ligos formos rizikos veiksniai. 23

26 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Vidutiniškai ligos inkubacijos laikotarpis trunka 3-7 dienas (gali svyruoti nuo 1 iki 12 dienų) proc. Čikungunija karštligės atvejų yra besimptomiai. Čikungunija prasideda staigiu karščiavimu, sąnarių, galvos, raumenų skausmais, išbėrimu. Kartais ligonį pykina, jis vemia, kraujuoja iš nosies ir dantenų (ypač vaikams), pasireiškia konjunktyvitas. Dauguma ligonių pasveiksta per keletą savaičių be pasekmių, tačiau nedidelei daliai ligonių išlieka lėtiniai sąnarių skausmai, kurie tęsiasi keletą metų. Kartais atsiranda sunkių ligos komplikacijų: meningoencefalitai, širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumas, virškinamojo trakto pažeidimai. Profilaktika Skiepų nuo Čikungunija karštligės nėra. Asmenys, keliaujantys į endemines šalis, turi laikytis šių saugos priemonių: Apsisaugai nuo uodų rekomenduojama naudoti repelentus, pvz., DEET (N,N-dietil-m-toluamidas) ir kt. Repelentai turi būti parenkami atsižvelgiant į asmens amžių, būklę ir kt. Patariama dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis bei mūvėti ilgas kelnes, vengti tamsių spalvų drabužių, kurie vilioja uodus. Patalpose rekomenduojama naudoti insekticidais apdorotus tinklelius ant langų, durų, širmas ant lovų (ypač rekomenduojama vaikams ir pacientams per pirmąsias ligos dienas). Sumažinti arba sunaikinti uodų veisimosi vietas (šalinti atviras talpas su stovinčiu vandeniu namuose ir namų aplinkoje, pašalinti šiukšles, vazonus, įvairias dėžes, kuriose gali susikaupti lietaus vandens). Grįžus iš kelionės po endemines teritorijas ir 1 12 dienų laikotarpiu, pasijutus blogai, būtina nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos ir informuoti gydytoją apie buvusią kelionę [6, 30, 31]. Vakarų Nilo karštligė Vakarų Nilo karštlige tai zoonozė, pasireiškianti į gripą panašiais simptomais. Ją sukelia Vakarų Nilo virusas, priklausantis Flaviviridae šeimos Flavivirus genčiai. Virusas išskirtas 1937 m. Ugandoje, Vakarų Nilo regione. Vakarų Nilo karštlige serga paukščiai, žmonės, arkliai. 24

27 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Epidemiologinė situacija pasaulyje Viruso cirkuliacija nustatyta Afrikoje, Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Vakarų ir Centrinėje Azijoje, Australijoje, Šiaurės Amerikoje. Europoje registruojami pavieniai Vakarų Nilo karštligės atvejai, protrūkiai tarp žmonių ir arklių nuo 1960 m. Susirgimai tarp žmonių užregistruoti Rusijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Graikijoje, Italijoje, Čekijoje ir kt. (6 pav.) m. iki lapkričio 6 d. užregistruoti 226 atvejai ES ir 557 jos kaimyninėse šalyse. Viruso plitimui į įvairius regionus įtakos turi paukščių migracija, gyventojų judėjimas, klimato kaita ir kiti veiksniai. Tropinio klimato šalyse susirgimai registruojami ištisus metus, vidutinio klimato šalyse vasarą ir rudenį [32, 33]. 6 pav. Teritorijos Europoje, kur m. buvo užregistruoti Vakarų Nilo karštligės atvejai 25

28 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Infekcijos šaltinis Pagrindinis viruso rezervuaras paukščiai. Virusas gamtoje cirkuliuoja uodas-paukštis-uodas perdavimo grandinėje (cikle). Virusu užsikrėtę arkliai ir žmonės laikomi atsitiktiniais šeimininkais. Jie nedalyvauja viruso perdavimo grandinėje (sergančių žmonių kraujyje nustatyta nedidelė ir trumpai trunkanti viremija). Pagrindiniai viruso pernešėjai uodai Culex spp. Kaip užsikrečiama? Uodai Culex spp. užsikrečia nuo infekuotų paukščių ir infekciją perduoda žmonėms įgeldami. Retais atvejais infekcija gali būti perduodama perpylus kraujo, transplantuojant organus. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Vakarų Nilo karštligės inkubacijos laikotarpis 3 14 dienų. 80 proc. užsikrėtusiųjų infekcija yra besimptomė. Daliai pacientų išsivysto švelni ligos forma, kuriai būdingas karščiavimas, galvos, raumenų, sąnarių, pilvo skausmai, silpnumas, anoreksija, pykinimas, vėmimas, limfadenopatija, ligonį gali išberti (dažniausiai ant liemens ir veido). Švelnių infekcijų atvejais pasveikstama per 3 6 dienas. Sunkesniais atvejais gali išsivystyti meningitas arba encefalitas, poliradikulitai, drebulys, konvulsijos ir kt. (sunkiomis ligos formomis suserga 1 proc. pacientų). Tokių pacientų mirštamumas 4 14 proc., didesnis vyresnių nei 70 metų asmenų. Profilaktika Skiepų nuo Vakarų Nilo karštligės nėra. Pagrindinė profilaktikos priemonė keliautojams vengti uodų įkandimų: Apsisaugai nuo uodų rekomenduojama naudoti repelentus, pvz., DEET (N,N-dietil-m-toluamidas) ir kt. Repelentai turi būti parenkami atsižvelgiant į asmens amžių, būklę ir kt. Patariama dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis bei mūvėti ilgas kelnes, vengti tamsių spalvų drabužių, kurie vilioja uodus (ypač tamsiuoju paros laiku, kait uodai aktyviausi). Sumažinti arba sunaikinti uodų veisimosi vietas (šalinti atviras talpas su stovinčiu vandeniu namuose ir namų aplinkoje, pašalinti šiukšles, vazonus, įvairias dėžes, kuriose gali susikaupti lietaus vandens). Teritorijose, kur gausios uodų populiacijos, rekomenduojama naudoti insekticidais apdorotus tinklelius ant langų, durų [32]. 26

29 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Virusinės hemoraginės karštligės Tai ligų grupė, sukelianti sunkius organizmo pažeidimus. Virusinėms hemoraginėms karštligėms priskiriama Krymo-Kongo hemoraginė karštligė, Ebola ir Marburgo hemoraginės karštligės, Lassa karštligė, Rift-Valey karštligė, Omsko karštligė, aukščiau minėtos geltonoji ir dengė hemoraginė karštligės, ir kt. Epidemiologinė situacija pasaulyje Virusinės hemoraginės karštligės paplitusios tropiniuose ir subtropiniuose regionuose. Ebola ir Marburgo hemoraginės karštligės registruojamos Vakarų, Centrinėje ir Rytų Afrikoje, Krymo-Kongo hemoraginė karštligė Centrinėje ir Rytų Europoje, Centrinėje Azijoje, Viduriniuosiuose Rytuose, Rytų, Vakarų ir Pietų Afrikoje, Rift-Valey karštligė subsacharinėje Afrikoje, Omsko hemoraginė karštligė Centrinėje Azijoje (Vakariniuose Sibiro regionuose, Omske, Novosibirske, Kurgane, Tyumen). Kai kurios hemoraginės karštligės (Chapare, Guanarito, Junin, Machupo, Sabia) registruojamos centrinėje ir Pietų Amerikoje. Sukėlėjai Virusines hemoragines karštliges sukelia skirtingoms šeimoms priklausantys virusai. Dengė, geltonąją ir Omsko hemoragines karštliges sukelia flavivirusai, Ebola ir Marburgo hemoragines karštliges filovirusai, Krymo-Kongo hemoraginę karštligę bunyavirusai, Lassa karštligę arenavirusai, Rift-Valey karštligę phlebovirusai. Kaip užsikrečiama? Kai kurių hemoraginių karštligių (pvz., dengė karštligė, geltonoji karštligė) sukėlėjus platina uodai (Aedes spp. ir kt.). Ebola ir Marburgo karštlige užsikrečiama tiesioginio sąlyčio metu su sergančio asmens krauju ir kitais kūno skysčiais (pirminis infekcijos šaltinis nežinomas, manoma, kad tai vaisėdžiai šikšnosparniai. Krymo-Kongo hemoragine karštlige užsikrečiama, įkandus virusu infekuotoms erkėms (dažniausiai Hyalomma), Lassa karštlige tiesioginio sąlyčio su užsikrėtusiais graužikais ir jų ekskrementais metu, įkvėpus graužikų ekskrementais užteršto aerozolio, tiesioginio sąlyčio su sergančio asmens krauju ir kitais kūno skysčiais metu. Rift-Valey karštlige užsikrečiama, įgėlus virusu infekuotam uodui, tiesioginio sąlyčio metu su infekuotų gyvūnų krauju ir kitais kūno skysčiais. 27

30 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Virusinių hemoraginių karštligių inkubacijos laikotarpis priklausomai nuo ligos trunka 1 21 dienų. Joms būdinga ūminė ligos pradžia, karščiavimas, galvos, raumenų skausmai, faringitas, vėmimas, viduriavimas, odos išbėrimai, hemoragijos, dauginis organų nepakankamumas. Mirštamumas didesnis nei 50 proc. Profilaktika Specifinių profilaktikos priemonių nėra (išskyrus geltonąją karštligę). Nespecifinės profilaktikos priemonės Vengti sąlyčio su uodais, erkėmis, graužikais. Vengti tiesioginio sąlyčio su ligonio arba mirusiojo krauju, kūno skysčiais. Vengti artimo kontakto su laukiniais gyvūnais [34, 35]. Erkinis encefalitas Erkinis encefalitas (EE) tai sunki virusinė liga, sukeliama erkinio encefalito viruso (EEV), pažeidžianti galvos smegenis, jų dangalus arba periferinius nervus. Yra trys EE viruso potipiai: Europos: jį perneša Ixodes ricinus erkės, paplitęs Centrinėje, Rytų ir Šiaurės Europoje; Sibiro: jį perneša Ixodes persulcatus erkės, paplitęs Uralo regione, Sibire, Rytinėje Rusijos dalyje, kai kuriose šiurinės Rytų Europos teritorijose; Tolimųjų Rytų, dažniausiai perneša Ixodes persulcatus erkės, paplitęs Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, miškingose Kinijos ir Japonijos teritorijose [6, 36, 37]. Epidemiologinė situacija pasaulyje EE endeminė liga ne mažiau nei 27 Europos (7 pav.) bei kai kuriose Azijos šalyse (Kinijoje, Japonijoje, Kazachstane, Kirgizstane, Mongolijoje, Pietų Korėjoje) [6, 36]. Sergamumas EE padidėjo per paskutinius 30 metų. Kasmet EE pasaulyje suserga tūkst. žmonių. Pastarąjį dešimtmetį Europoje ir Rusijoje užregistruojama nuo 5393 iki 8912 EE atvejų kasmet. Didelis sergamumas EE (daugiau kaip 11 atvejų 100 tūkst. gyventojų) registruojamas Baltijos šalyse (Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje) ir Slovėnijoje, vidutinis (2 8 atvejai 100 tūkst. gyventojų) Rusijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, mažas (mažiau kaip 2 atvejai 100 tūkst. gyventojų) Austrijoje, Kroatijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje. Pavieniai EE atvejai užregistruojami Danijoje, Graikijoje, Italijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, 28

31 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos o Airijoje, Belgijoje, 5 Jungtinėje Karalystėje, Liuksemburge, Olandijoje ir Portugalijoje neužregistruota nė vieno EE atvejo. Lietuvoje m. iš viso užregistruoti 9027 susirgimai EE. Kasmet užregistruojama ligos atvejų. Lietuvoje EE atvejai dažniausiai registruojami balandžio gruodžio mėn. Didžiausias sergamumas registruojamas liepos rugsėjo mėn. 7 pav. Endeminės erkinio encefalito teritorijos [36] Infekcijos šaltinis EE sukėlėjai nuolat cirkuliuoja gamtoje virusai persistuoja stuburinių (daugiausia graužikų) ir voragyvių (erkių) organizmuose. Erkių organizme virusas randamas seilių liaukose. Žmogui virusą gali perduoti suaugusi erkė arba nimfa. Kaip užsikrečiama? EE žmogus dažniausiai užsikrečia, kai jam įsisiurbia virusu infekuota erkė. EE užsikrėsti galima ir vartojant termiškai neapdorotą pieną arba jo produktus. Virinant pieną, EE virusas žūva per 2 min., veikiant 70 ºC tem- 29

32 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos peratūrai per 5 min. EE virusu galima užkrėsti žmogų jam perpylus infekuoto virusu kraujo, kūdikius galima užkrėsti maitinant infekuotos virusu motinos pienu. Eksperimentais su gyvūnais nustatyta, kad nėštumo metu EE virusu gali būti užkrečiamas vaisius. Didesnį pavojų susirgti EE turi rizikos grupių žmonės: miško ir laukų darbininkai, žemdirbiai, keliautojai, turistai, sportininkai (bėgikai, orientacininkai ir kt.), grybautojai, uogautojai. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės EE inkubacijos laikotarpis trunka 2 28 dienos (vidutiniškai 8 dienas). Esant maistinės kilmės užsikrėtimui, inkubacijos laikotarpis yra trumpesnis, dažniausiai keturios dienos. Daugeliu atvejų ligos eiga būna dvibangė. Pirmosios ligos fazės kliniką, kuri trunka 1 8 dienas, sukelia pirmoji viremijos banga. Jos požymiai yra nespecifiniai: karščiavimas, kaulų, raumenų, galvos skausmai, nuovargis, bendras silpnumas, rečiau dispepsiniai arba viršutinių kvėpavimo takų kataro požymiai. Po pirmosios EE stadijos eina,,tariamo pasveikimo laikotarpis, kuris trunka 1 21 dieną, dažniausiai septynias dienas. Jeigu laikotarpis tarp pirmosios ir antrosios ligos fazės yra labai trumpas (mažiau kaip 24 val.) ir žmogus tiesiog nepajaučia klinikinio pagerėjimo, taip pat tuo atveju, kai pirmosios fazės klinika yra labai neryški, silpna, EE eiga tampa tariamai vienbangė. Antrosios ligos fazės metu nustatomi CNS pažeidimo simptomai ir uždegiminiai pokyčiai smegenų skystyje. EE klinika klasifikuojama į meningitinę, meningoencefalitinę, meningoencefalomielitinę, radikulioneuritinę ligos formas. Meningitas laikomas lengva EE forma, meningoencefalitas ir meningoencefalomielitas, radikulioneuritas laikomi vidutinio sunkumo ir (ar) sunkia EE forma. Europos šalyse meningitinės EE formos dažnis proc. (Lietuvoje 44 proc.), meningoencefalitinės proc. (Lietuvoje 52 proc.), meningoencefalomielitinės / radikulioneuritinės 3 17 proc. (Lietuvoje 4 proc.). Meningitinė EE forma diagnozuojama tada, kai nustatomi tik smegenų dangalų pažeidimo požymiai. Smegenų dangalų pažeidimo požymiai yra galvos skausmas, pykinimas ir (arba) vėmimas, sprando raumenų rigidiškumas, teigiamas Kernigo ir (ar) Brudzinsko simptomas. Ši forma būdinga vaikams ir jauno amžiaus žmonėms. Meningoencefalitinė EE forma diagnozuojama tada, kai šalia dangalų pažeidimo simptomų nustatoma ir smegenų parenchimos pažeidimo 30

33 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos (encefalito) požymių. Smegenų parenchimos pažeidimo požymiai yra sąmonės, orientacijos, mąstymo sutrikimai, disfazija, drebulys, ataksija, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimas, traukuliai, galvos nervų pažeidimas, hemiparezė, hemisindromas dėl motorinės ir (ar) sensorinės žievės pažeidimo. Meningoencefalomielitinė, radikulioneuritinė EE forma diagnozuojama tada, kai kartu su dangalų ir parenchimos pažeidimo požymiais nustatoma nugaros smegenų ir (ar) šaknelių bei nugaros nervų pažeidimo simptomų. Mirštamumas nuo EE siekia 0,5-4 proc. Maždaug trečdalis žmonių, persirgusių EE, nevisiškai pasveiksta. Dažniausi liekamieji reiškiniai: negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai, rečiau parezės (paralyžius). Profilaktika Veiksmingiausia EE profilaktikos priemonė skiepai. EE skiepais galima skiepyti vyresnius nei vienerių metų vaikus. Skiepijimo schemos yra dvi: įprastinė ir pagreitinta. Įprastinės skiepijimo schemos pirmosios dvi dozės įskiepijamos 1 3 mėn. intervalu; trečiosios ir sustiprinamųjų dozių įskiepijimo intervalai gali būti skirtingi, priklausomai nuo skiepų gamintojo, ir nurodomi vakcinos informaciniame lapelyje. Po pilnos vakcinacijos (3 dozių) apie 97 proc. skiepytų asmenų susidaro apsauginis antikūnų titras. Pradėti skiepytis reikia ankstyvą pavasarį, kol dar neprasidėjęs erkių aktyvumas. Pagreitinta skiepijimų nuo EE schema taikoma prieš pat erkių aktyvumo sezoną ar jam prasidėjus. Ši schema įvairių gamintojų skiepams gali būti skirtinga, ji nurodoma skiepų informaciniame lapelyje. Individualios apsaugos priemonės Būnant gamtoje, patartina dažnai apžiūrėti save ir kitus kartu esančius asmenis. Aptiktas per drabužius ropojančias erkes sunaikinti. Einant į mišką, reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais: viršutiniai drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo; kelnių apačia taip pat turėtų būti gerai prigludusi prie kūno. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti garai priglundančią kepurę, gobtuvą. Repelentai (nariuotakojus atbaidančios medžiagos). Repelentais apruošiamos atviros žmogaus kūno vietos (veidas, kaklas, ran- 31

34 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos kos). Repelentais galima apruošti ir gamtoje dėvimus drabužius. Apsaugos efektyvumas priklauso nuo repelento sudėties bei nariuotakojo jautrumo panaudotoms medžiagoms. Visų repelentų poveikis yra trumpalaikis; Vartoti tik pasterizuotą arba virintą karvių, ožkų pieną arba jo produktus. Akaricidinių medžiagų panaudojimo gamtiniuose EE židiniuose poveikis trumpalaikis. Erkių gausą mažinamosios priemonės Tnkama parkų, poilsio vietų, dažnai žmonių lankomų miškų priežiūra: žolė šienaujama nuo ankstyvo pavasario neleidžiant jai užaugti daugiau 10 cm ; menkaverčiai krūmai iškertami; miško darbų atliekos, išvartos, nupjauta žolė išvežama arba sudeginama; pasivaikščiojimo takai ir takai, vedantys vandens telkinių, sporto aikštelių, laužaviečių link, praplatinami. Graužikų populiacijos reguliavimas (deratizacija) [37]. Japoniškasis encefalitas Japoniškasis encefalitas (JE) tai virusinė, uodų platinama liga, kuri sukelia nervų sistemos pažeidimus. Epidemiologinė situacija pasaulyje JE paplitęs Azijoje (Korėja, Japonija, Vietnamas, Kinija, Tailandas, Pakistanas, Bangladešas, Nepalas, Šri Lanka, Malaizija, Indonezija, Filipinai, Indija, Birma, Indijos okeano salos) (8 pav.). Kiekvienais metais nustatoma tūkstančių klinikinių šios ligos atvejų. JE paplitimas skiriasi priklausomai nuo šalies, dažniausiai yra sezoninis, sutampantis su lietingais orais. Korėjoje ir Japonijoje didžiausias sergamumas registruojamas gegužės rugsėjo mėn., Tailande, Kambodžoje, Vietname gegužės spalio mėn., Nepale ir Šiaurės Indijoje rugsėjo gruodžio mėn. Malaizijoje, Indonezijoje, Filipinuose, Toreso sąsiaurio salose (Australija) susirgimai JE registruojami ištisus metus. 32

35 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 8 pav. Endeminės japoniškojo encefalito teritorijos Infekcijos šaltinis Pagrindinis gamtinis rezervuaras vandens paukščiai (garniai ir kt.), kiaulės. Virusą platina Culex tritaeniorhynchus ir Culex vishnui uodai, besidauginantys drėgnuose ryžių laukuose. Virusu užsikrėtę žmonės laikomi atsitiktiniais šeimininkais. Kaip užsikrečiama? Uodai Culex spp. užsikrečia virusu nuo infekuotų paukščių ir kiaulių ir perduoda virusą žmonėms įgeldami. Didesnę riziką susirgti JE turi endeminių teritorijų kaimo gyventojai, čia keliaujantys asmenys, ypač vaikai, asmenys dirbantys pelkėtose vietovėse ir kt. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Ligos inkubacijos laikotarpis 5 15 dienų. Daugumai susirgusiųjų išsivysto švelnios (karščiavimas, galvos skausmas) ar besimptomės ligos formos. 1 iš 200 susirgusiųjų gali išsivystyti sunki ligos forma, kuriai būdingas karščiavimas, galvos skausmas, kaklo raumenų rigidiškumas, dezorientacija, koma, širdies smūgis, spazminis paralyžius, mirtis (mirštamumas didesnis nei 60 proc.). 30 proc. pasveikusiųjų 33

36 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos išlieka liekamieji reiškiniai. Sunkios ligos formos dažnesnės vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. fermų: Profilaktika Skirtingos skiepų rūšys yra vartojamos Azijos šalyse. Europoje šiuo metu prieinami inaktyvuoti JE skiepai. JE vakcina rekomenduojama: Keliautojams, planuojantiems būti endeminėse teritorijose mėnesį ir ilgiau, ypač jei keliaujama kaimo vietovėse ir kelionė sutampa su sergamumo JE pakilimo laikotarpiu. Keliautojams, kurie planuoja apsigyventi endeminėse JE teritorijose. Nepriklausomai nuo kelionės trukmės, visiems keliautojams, jeigu yra didelė tikimybė užsikrėsti JE, pvz., vykstant į ryžių laukus (uodų veisimosi vietos) arba jeigu netoliese yra kiaulių fermos (galimi viruso rezervuarai) ir kt. Laboratorijų darbuotojams, kurie turi tikimybę užsikrėsti JE virusu. Nespecifinės profilaktikos priemonės Vengti uodų įkandimų, ypač esant netoli drėgnų ryžių laukų ir kiaulių Apsisaugai nuo uodų rekomenduojama naudoti repelentus, pvz., DEET (N,N-dietil-m-toluamidas) ir kt. Repelentai turi būti parenkami atsižvelgiant į asmens amžių, būklę ir kt. Patariama dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis bei mūvėti ilgas kelnes, vengti tamsių spalvų drabužių, kurie vilioja uodus (ypač tamsiuoju paros laiku, kaiuodai aktyviausi) [6, 38, 39]. Kvėpavimo takų ir kai kurios skiepais valdomos užkrečiamosios ligos Legioneliozė Legioneliozė tai ūminė infekcinė liga, kuriai būdingos dvi pagrindinės kliniškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji legionierių liga, kuriai būdinga pneumonija (legionelinė pneumonija), antroji Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ūminės respiracinės ligos eiga be pneumonijos [40, 41]. 34

37 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Epidemiologinė situacija pasaulyje Legionierių liga paplitusi visose pasaulio šalyse, ypač išsivysčiusiose, kur daug terminio vandens generavimo, aušinimo, oro kondicionavimo ir kitų technologijų m. ES šalyse, Islandijoje ir Norvegijoje užregistruoti 5852 legionierių ligos atvejai. Panašus atvejų skaičius užregistruotas ir m. Kasmet ELPKC vidutiniškai užregistruoja apie 900 su kelionėmis susijusių legionierių ligos atvejų m. 20 ES, EEE šalių, Kroatijoje ir JAV užregistruotas 831 ligos, susijusios su kelionėmis, legionierių atvejis. Su kelionėmis susijusių legionierių ligos atvejų daugiausia užregistruojama Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje [41, 42]. Sukėlėjas Legioneliozę dažniausiai sukelia L. pneumophila. Žinoma 16 L. pneumophila serogrupių, iš kurių pirma serologinė grupė (sg1) Europoje sukelia 70 proc. visų susirgimų [40]. Legionella bakterijų randama natūralioje ir žmogaus sukurtoje aplinkoje: vandentiekio vandenyje, baseinuose, kondicionieriuose, fontanuose ir kt. Legionella bakterijoms daugintis palankiausia vandens temperatūra C. Legionella bakterijos nesidaugina žemesnėje nei 20 C ir aukštesnėje nei 60 C temperatūroje. Infekcijos plitimo būdai Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvepus aerozolio su Legionella bakterijomis. Aerozolio lašeliai patenka į kvėpavimo takus ir išplinta į plaučių audinį. Legionelioze neužsikrečiama geriant vandenį arba vartojant jį maisto ruošimui. Neužsikrečiama ir nuo sergančio žmogaus. Legionierių ligos rizikos veiksniai: vyresnis amžius ( 40 metų), vyrai serga tris kartus dažniau nei moterys, rūkymas, alkoholio vartojimas, lėtinės plaučių ligos, cukrinis diabetas, imunosupresija (onkologinės ligos, imunosupresinis gydymas gliukokortikosteroidais, ŽIV, AIDS), inkstų funkcijos nepakankamumas, kai reikia dializės ir kt. Keliautojai legionierių liga dažniausiai užsikrečia privačias apgyvendinimo paslaugas teikiančiose įstaigose (viešbučiuose, laivuose, stovyklavietėse ir kt.). Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Legionierių liga. Vidutinis legionierių ligos inkubacijos laikotarpis periodas 2 10 dienų. Liga prasideda karščiavimu, nuovargiu, galvos ir rau- 35

38 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos menų skausmais. Sausas kosulys ir pleurinio pobūdžio skausmas krūtinėje progresuoja iki sunkios pneumonijos. Vidutiniškai proc. susirgusiųjų viduriuoja arba vemia, apie 50 proc. būna sąmonės sutrikimų, hiponatremija. Negydoma liga įgauna sunkią eigą. Kai kuriais atvejais, persirgus šia liga, lieka pneumosklerozės požymių Mirtingumas nuo legionierių ligos siekia proc. Pontiako karštligė. Inkubacijos laikotarpis 1 2 dienos. Ligai būdingas karščiavimas, galvos ir raumenų skausmai, sausas kosulys. Profilaktika Pagrindinė legioneliozės profilaktika tinkama vandens kokybės kontrolė: Bakteriologinė vandens kontrolė. Tinkamas vandens temperatūros palaikymas (pastovus C cirkuliuojančio karšto vandens temperatūros palaikymas sistemoje, šalto vandens temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 25 C). Tinkamas vandens sistemų, įskaitant dušus, dušų galvutes ir čiaupus, valymas. Terminio šoko, cheminių ir kt. vandens dezinfekcijos būdų taikymas [40 41]. Keliautojams specialios atsargumo priemonės netaikytinos. Sezoninis gripas Gripas ūminė virusinė kvėpavimo takų liga, kurią sukelia gripo virusai. Tai viena labiausiai paplitusių užkrečiamųjų ligų. Sukėlėjas Gripo virusai priklauso Orthomyxoviridae šeimai, kuri turi tris gentis: Influenzavirus A, B ir C. [43]. A tipo gripo virusai klasifikuojami į potipius. Tarp daugelio gripo A potipių šiuo metu tarp žmonių dažniausiai cirkuliuoja A (H 1 N 1 ) ir A (H 3 N 2 ) [44]. Žmonės gripo C viruso sukeltu gripu suserga žymiai rečiau nei A ir B gripo virusų sukeltu gripu. B tipo gripo virusas cirkuliuoja žmonių populiacijoje, A tipo gripo virusas cirkuliuoja ir tarp gyvūnų populiacijų [6]. Epidemiologinė situacija pasaulyje Susirgimai gripu registruojami visame pasaulyje. Vidutinio klimato šiaurės pusrutulio šalyse gripo virusas aktyviausias lapkričio kovo mėn. 36

39 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Pietų pusrutulyje balandžio rugsėjo mėn. Tropiniuose kraštuose virusas cirkuliuoja ištisus metus [6, 8]. Ligai būdingas epideminis ir pandeminis sergamumas. Pasaulyje kasmet sunkiomis gripo formomis suserga 3 5 mln. žmonių, miršta Išsivysčiusiose šalyse dauguma mirties nuo gripo atvejų registruojama 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių grupėje [44]. Lietuvoje kasmet užregistruojama vidutiniškai 400 tūkst. susirgimų viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, iš jų apie 100 tūkst. gripu m. gripo sezono metu užregistruoti gripo atvejai (8 mirtys) m. gripo sezono metu buvo paskiepyta 6,95 proc. Lietuvos gyventojų [26]. Infekcijos plitimo būdai Gripo virusas plinta oro lašiniu būdu, sergančiam asmeniui čiaudint, kosint. Lašeliai su virusu pasklinda ore, nusėda ant paviršių. Į kito žmogaus organizmą virusas patenka įkvėpus arba užterštomis rankomis palietus akių, nosies, burnos gleivinę. Gripo virusas ant kietų paviršių išsilaiko iki 24 val. Gripu užsikrėtę asmenys virusą platina vieną dieną iki simptomų atsiradimo ir apytikriai 5-7 dienos po simptomų atsiradimo [6]. Gripas lengvai plinta uždarose patalpose, pvz., mokyklose ir kt. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Ligos inkubacijos laikotarpis 1 4 dienų [6]. Gripui būdinga staigi ligos pradžia, aukšta temperatūra, raumenų, galvos skausmai, silpnumas, sausas kosulys, gerklės skausmas, sloga, vėmimas ir kt. Vyresnio amžiaus žmonės gali nekarščiuoti. Vaikams dažniau nei suaugusiesiems pasireiškia pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Paprastai per savaitę pasveikstama, nors kosulys gali išlikti daugiau nei dvi savaites, ypač vyresnio amžiaus žmonėms [6, 44]. Kartais, sergant gripu, gali atsirasti komplikacijų: virusinis arba bakterinis plaučių uždegimas, ausų uždegimas, sinusitas, centrinės nervų sistemos ligos (encefalitas, meningitas), miokarditas, miozitas, inkstų, kepenų pažeidimas ir kt. Susirgus gripu paūmėja lėtinės ligos: astma, cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, inkstų nepakankamumas. Gripo komplikacijų daug dažniau atsiranda vyresnio amžiaus ir lėtinių sveikatos sutrikimų turintiems žmonėms. Sergamumas gripu kelia didelę grėsmę kūdikiam ir nėščioms moterims [45]. 37

40 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Profilaktika Rizika keliautojams užsikrėsti gripu priklauso nuo metų laiko, kelionės tipo, vietovės ir trukmės. Efektyviausia gripo ir jo sukeliamų komplikacijų profilaktikos priemonė skiepai. Ji rekomenduojama visiems, tačiau ypač asmenims, turintiems didelę komplikacijų tikimybę. PSO kasmet nuo gripo rekomenduoja skiepytis: nėščioms moterims (nėštumo trimestras nesvarbus), vaikams nuo 6 mėn. iki penkerių metų, 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiesiems lėtinėmis ligomis (širdies ir kraujagyslių sistemos, plaučių ligomis, astma, metabolinėmis, inkstų ligomis, cukriniu diabetu, asmenims, kuriems yra imunodeficitinė būklė), sveikatos priežiūros darbuotojams. Skiepytis rekomenduojama kiekvienais metais prieš prasidedant gripo sezonui [44]. Gripo viruso antigeninės savybės nuolat kinta, tad skirtingais metų laikais Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose gali būti reikšmingų skirtumų tarp vyraujančių gripo padermių, todėl keliautojams, prieš skiriant skiepus, rekomenduojama atsižvelgti, į kurį pusrutulį keliaujama. Tarptautiniu lygmeniu vartojamų skiepų sudėtis yra peržiūrima kas 6 mėn., siekiant užtikrinti apsaugą nuo vyraujančių padermių gripo per kiekvieną sezoną. Sezoniai gripo skiepai neapsisaugo nuo paukščių gripo. Geriausia, jei rizikos grupėms priklausantys asmenys, vykstantys iš Šiaurės į Pietų pusrutulį prieš prasidedant (arba ką tik prasidėjus) gripo sezonui, pasiskiepytų tam pusrutuliui skirtais skiepais dvi savaites prieš kelionę arba iš karto atvykę. Skiepijama pagal skiepų informacinio lapelio reikalavimus [7-8]. Nespecifinė profilaktika Vengti masinio susibūrimo vietų ir artimo sąlyčio su sergančiuoju (nusičiaudėjus lašeliai plinta apie 2 m). Prisidengti burną ir nosį nosinaite kosint ir čiaudint. Dažnai plauti rankas. Valyti aplinkos paviršius. Pasireiškus bet kokiems gripo simptomams, nekeliauti. Vėdinti patalpas. Susirgus kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Gripo gydymui gali būti vartojami antivirusiniai vaistai, juos rekomenduojama skirti pacientui per pirmąsias 48 val. nuo pirminių simptomų pasireiškimo [6, 44]. 38

41 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Paukščių gripas Paukščių gripas virusinė paukščių liga. Dauguma paukščių gripo virusų žmonėms nepavojingi, tačiau gripo viruso potipiai A (H 5 N 1 ) ir A (H 7 N 9 ) gali sukelti sunkias infekcijas. Epidemiologinė situacija Pirmąkart A (H 5 N 1 ) viruso potipis žmonėms buvo nustatytas 1997 m. Kinijoje (Hong Kong SAR), paukštyne vykusio gripo protrūkio metu m. paukščių gripas iš Azijos išplito į Europą, Afriką ir sąlygojo susirgimus tarp naminių paukščių ir kelių šimtų žmonių. Pirmieji gripo A (H 7 N 9 ) viruso sukelti atvejai žmonėms buvo nustatyti 2013 m. pavasarį: 2 Šanchajaus gyventojams, 1 Anhui provincijos gyventojui [46]. Iki 2014 m. vasario mėn. 18 d. buvo patvirtinti 354 A (H 7 N 9 ) gripo atvejai žmonėms Kinijoje. Vienas gripo atvejis buvo nustatytas Kinijos turistui Malaizijoje [48]. Ligos požymiai Daugeliui pacientų gripo A (H 5 N 1 ) sukeltos ligos eiga sunki, jai būdingas didelis mirštamumas. Vadovaujantis turimais duomenimis, inkubacijos gripo A (H 5 N 1 ) laikotarpis 2 8 dienos (iki 17 d.). Gripo A (H 7 N 9 ) inkubacijos laikotarpis taip pat 2 8 dienos (vidutiniškai 5 dienos). Pirmieji ligos simptomai: karščiavimas, kosulys, gerklės skausmas. Kai kuriems pacientams pasireiškė viduriavimas, pilvo ir krūtinės skausmai, kraujavimas iš nosies, dantenų, kvėpavimo takų distresas, užkimęs balas ir kt. Komplikacijos: hipoksemija, dauginė organų disfunkcija, antrinės bakterinės ir grybelinės infekcijos. Rizikos veiksniai užsikrėsti paukščių gripu: Tiesioginis ir netiesiogini sąlytis su infekuotais gyvais arba mirusiais paukščiais ir užteršta aplinka, pvz., gyvų paukščių turgūs. Nėra aiškių įrodymų, jog gripo virusais A (H 5 N 1 ) ir A (H 7 N 9 ) užsikrečiama per tinkamai paruoštą paukštieną ir kiaušinius. Keletas žmonių, sirgusių gripu A (H 5 N 1 ), valgė patiekalus, paruoštus iš žalios paukštienos kraujo. Tačiau užkrėsto paukščio skerdimas, lietimas, paruošimas vartoti, tikėtina, yra rizikos veiksniai [46]. 39

42 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Profilaktika Keliautojams rizikos teritorijose rekomenduojama vengti sąlyčio su paukščiais, nesilankyti fermose, gyvūnų turguose, dažnai plauti rankas, nevalgyti žalios paukštienos ir žalių kiaušinių [6]. Meningokokinė infekcija Meningokokinė infekcija tai ūminė bakterinė infekcija, kurios sunkiausios klinikinės formos žaibiškas sepsis (kraujo užkrėtimas) arba pūlinis meningitas (galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas) [50]. Epidemiologinė situacija pasaulyje Susirgimai meningokokine infekcija registruojami visame pasaulyje. Protrūkiais ir epidemijomis ji pasireiškia Afrikos šalyse į Pietus nuo Sacharos, priklausančiose vadinamajam meningokokiniam diržui (9 pav.) [6]. 9 pav. Meningokokinis diržas, CDC Sergamumo dažnis meningokokine infekcija Europoje 1 10 atvejų 100 tūkstančių gyventojų. Apie proc. atvejų baigiasi mirtimi. Besivystančios šalys kenčia nuo meningokokinės infekcijos pasikartojančių 40

43 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos epidemijų. Lietuvoje kaip ir kitose Europos šalyse sergamumas meningokokine infekcija padidėja kas metų. Susirgimai dažnesni šaltuoju metų laiku, žiemos pavasario mėnesiais (pikas vasario gegužės mėnesiais). Sukėlėjas Infekciją sukelia gramneigiama bakterija Neisseria meningitidis. Išskiriama daugiau nei 12 serogrupių, tačiau labiausiai paplitusios yra A, B, C, Y ir W135. Afrikoje labiausiai paplitusi A serologinė grupė, Europoje B ir C. Kaip užsikrečiama? Meningokokine infekcija užsikrečiama oro lašiniu būdu artimai bendraujant su infekuotais sergančiais asmenimis arba sveikais bakterijų nešiotojais. Meningokokine infekcija serga įvairaus amžiaus asmenys, dažniau vaikai iki penkerių metų. Rizikos grupės: rūkantys, nuo pasyvaus rūkymo kenčiantys vaikai, asmenys, persirgę gripu ir kitomis infekcijomis, pažeidžiančiomis kvėpavimo takų gleivinę bei imunosupresinės būklės asmenys. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Inkubacijos laikotarpis svyruoja 1 10 dienų (vidutiniškai 4 dienos). Skiriamos trys pagrindinės klinikinės formos: meningitas, meningokokcemija ir mišri forma. Meningokokinė infekcija gali pasireikšti įvairiai, tačiau visoms formoms būdingas karščiavimas bei bendrosios intoksikacijos požymiai. Visais atvejais ligos pradžioje pakyla temperatūra, atsiranda galvos skausmas, galimas raumenų skausmas, kaklo raumenų rigidiškumas (stingimas, atsiradęs dėl raumenų įtempimo), vėmimas. Būdingas meningokokcemijos požymis odos išbėrimas [50, 51]. Profilaktika Svarbu užtikrinti kuo mažesnį sergančio asmens sąlytį su sveikais asmenimis. Antimikrobinė profilaktika rekomenduojama asmenims, turėjusiems glaudų sąlytį su ligoniu. Lietuvoje galima pasiskiepyti skiepais nuo meningokokinės infekcijos A, C, W-135, Y serologinių grupių. Jomis rekomenduojama skiepytis asmenims, vykstantiems į didelės meningokokinės infekcijos rizikos šalis (9 pav.) [51, 7 8]. 41

44 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Saudo Arabija reikalauja skiepo nuo meningokokinės infekcijos iš piligrimų, besilankančių Mekoje (Hajj ir Umrah piligrimystė). Reikalaujama pasiskiepyti tetravalenčiais A, C, Y ir W-135 skiepais. Skiepijimo reikalavimai Hajj piligrimams kiekvienais metais skelbiami PSO tinklalapyje: [7]. Tymai Tymai tai labai užkrečiama infekcinė liga, kurią sukelia tymų virusas, priklausantis Morbillivirus genčiai, Paramyxoviridae šeimai [6]. Epidemiologinė situacija pasaulyje Infekcija paplitusi visame pasaulyje, netgi ir labai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kuriose yra nepakankamos skiepijimų apimtys (10 pav.). 10 pav. Tymų atvejų skaičius 2013 m. rugsėjo 2014 m. vasario mėnesiais Kol į skiepų kalendorius nebuvo įtraukti skiepai nuo tymų, šia liga vaikystėje persirgdavo dauguma asmenų. Imunizacija nuo tymų Europoje pradėta 1960 m. (Lietuvoje 1964 m.), dėl kurios sergamumas tymais žymiai sumažėjo [52]. ECDC duomenimis, 2013 m. 30 ES, EEA šalių užregistruotas tymų atvejis. 91 proc. visų šių atvejų nustatyti Vokietijoje, Italijoje, Olandijoje, Rumunijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Iš asmenų, kuriems buvo 42

45 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos nustatyta skiepijimo nuo tymų būklė, 88 proc. buvo neskiepyti, 8 proc. įskiepyta viena dozė. Daugiausia susirgimų užregistruota tarp vaikų nuo 0 iki 4 metų ir metų grupėje. Trys susirgusieji mirė, devyniems komplikavosi encefalitu [53]. Lietuvoje 2013 m. užregistruoti 35 tymų atvejai. Visi sirgusieji buvo neskiepyti arba nepilnai paskiepyti. Tai didžiausias tymų susirgimų skaičius užregistruotas per m. laikotarpį [54] m. tymų protrūkiai (kai kurie iš jų ir toliau tęsiasi) užregistruoti Turkijoje, Indonezijoje, Filipinuose, Rusijoje. Europoje 2013 m. didžiausi tymų protrūkiai užregistruoti Velse ir Olandijoje. Kai kuriuos Europoje kylančius protrūkius sąlygojo tymų įsivežimas iš kitų šalių [53]. PSO duomenimis, pasaulyje tymais kasmet suserga apie 20 mln. žmonių dauguma Afrikoje ir Azijoje m. užregistruota mirties nuo tymų atvejų, tarp susirgusiųjų didžiąją dalį sudarė vaikai iki penkerių metų [55]. Kaip užsikrečiama? Tymais užsikrečiama aerogeniniu būdu, sergančiam asmeniui kosint, čiaudint. Tai labai užkrečiama liga apie 90 proc. imlių, imuniteto neturinčių asmenų, kontaktavusių su sergančiuoju tymais, suserga. Užsikrėtęs tymais asmuo virusą platina keturias dienas iki išbėrimo atsiradimo ir keturias dienas po išbėrimų atsiradimo. Rizikos grupės: neskiepyti vaikai, nėščios moterys ir kt. [52]. Tymų virusai yra ypač lakūs, virusas ore ir ant paviršių išsilaiko iki 2 val. [55]. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Tymų inkubacijos laikotarpis 7 21 diena. Prodrominei ligos stadijai (laikotarpis nuo pirmųjų ligos simptomų atsiradimo iki visiško ligos pasireiškimo) būdingas karščiavimas, konjunktyvitas, sloga, kosulys, Kopliko dėmės - skruostų gleivinėje išryškėjusios smulkios balkšvos dėmelės. 2 4 dienų ligos dieną atsiranda eriteminių ir makulopapulinių išbėrimų. Pirmiausia išbėrimai išryškėja galvos srityje ir per 3 4 d. išplinta po visą kūną. Bėrimams nykstant, jų vietoje kurį laiką išlieka rusva pigmentacija. Dažniausios tymų komplikacijos: vidurinės ausies uždegimas, pneumonija, viduriavimas, konvulsijos, rečiau encefalitas, poūmis sklerozinis panencefalitas ir kt. Mirtingumas nuo tymų 1 atvejis 1000 gyv. [6, 52, 55]. 43

46 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Profilaktika Efektyviausia tymų profilaktikos priemonė skiepai. Lietuvoje kūdikiai ir vaikai nuo tymų skiepijami pagal Lietuvos Respublikos Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Kad susidarytų ilgalaikis imunitetas ir imuninės atminties mechanizmai, tymų skiepus būtina įskiepyti bent du kartus. Pagal Skiepų kalendorių įskiepijamos dvi sudėtinės tymų, epideminio parotito, raudonukės skiepų (MMR) dozės, 15 16,5 mėn. (MMR1) ir 6 7 metų (MMR2) vaikams. Visiems keliautojams rekomenduojama įsitikinti, ar jų vaikai paskiepyti MMR skiepais. Suaugusiems keliautojams, paaugliams, kurie nebuvo paskiepyti MMR skiepais arba niekad nesirgo tymais, taip pat rekomenduojama pasiskiepyti [56]. Neskiepyti nuo tymų asmenys, bendravę su ligoniu, ne vėliau kaip 72 val. po kontakto gali būti paskiepyti tymų skiepais [52]. Difterija Difterija tai ūminė lengvai ir greitai plintanti infekcinė liga, pažeidžianti tonziles, ryklę, gerklas, nosį, rečiau kitas gleivines ir odą. Difteriją sukelia toksiną gaminančios Corynebacterium diphtheriae ir Corynebacterium ulcerans bakterijos. Difterijos toksino poveikiui ypač jautrios širdies raumens, inkstų, nervinio audinio ląstelės [57]. Epidemiologinė situacija pasaulyje Kol nebuvo pradėtos visuotinio skiepijimo programos ( ), pasaulyje kildavo didelės ciklais pasireiškiančios difterijos epidemijos. Šalyse, kur skiepijimų apimtys buvo didelės, sergamumas difterija žymiai sumažėjo (1980 m.). Tačiau 1990 m. buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje kilo didelis difterijos protrūkis, kurio metu buvo užregistruota daugiau kaip difterijos atvejų (daugiau nei mirčių). Šis protrūkis kilo dėl padidėjusio populiacijos imlumo difterijai, kurį lėmė mažos vaikų skiepijimų imtys, nevykdoma suaugusiųjų revakcinacija ir pablogėjusios socialinės sąlygos. Difterijos protrūkio metu didžiausia dalis susirgusių buvo tarp suaugusiųjų. Masinės pastangos skiepyti vaikus ir suaugusiuosius padėjo suvaldyti protrūkį: 1995 m. užregistruoti difterijos atvejai, 1996 m , 1997 m [58]. Besivystančiose šalyse, kur nėra didėlių skiepijimo imčių, difterija ir toliau išlieka didele grėsme. Didesnis sergamumas difterija registruojamas Pietų Azijoje (Indijoje, Nepale, Bangladeše), Pietryčių Azijoje, Indonezijoje, 44

47 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Filipinuose, Vietname, Laose, Papua Naujojoje Gvinėjoje, sub-sacharinėje Afrikoje (Nigerija), Pietų Amerikoje (Brazilija), Artimuosiuose Rytuose (Irakas, Afganistanas) [58]. PSO duomenimis, pasaulyje 2012 m. užregistruoti difterijos atvejai (iš jų Indijoje, Indonezijoje) [59]. Europoje dėl ilgalaikių planinių skiepų difterija nustatoma rečiau, dažnai difterijos atvejai yra įvežtiniai. Paskutinis difterijos atvejis Lietuvoje nustatytas 2011 m., du atvejai nustatyti 2008 m. [54]. ES 2011 m. užregistruota 20 difterijos atvejų, daugiausia Latvijoje (6 atv.) [15]. Kaip užsikrečiama? C. diphtheriae infekcijos šaltiniu gali būti difterija sergantis arba sveikstantis asmuo bei sveikas bakterijų nešiotojas. C. diphtheriae sukeliama difterija užsikrečiama oro lašiniu būdu, rečiau kontaktiniu būdu (naudojantis asmeniniais sergančiojo daiktais, indais, nuo sergančiojo odos difterija užsikrėsti galima liečiant žaizdas ir kt.). C. ulcerans rezervuaras ir šaltinis naminiai gyvūnai (karvės, arkliai, šunys, katės ir kt.). C. ulcerans užsikrečiama tiesioginio sąlyčio su gyvūnais metu, geriant nepasterizuotą pieną ar vartojant jo produktus. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Inkubacijos laikotarpis 1 10 dienų (vidutinis 2 5 dienos). Kai kuriems difterija užsikrėtusiems asmenims simptomų nepasireiškia, tokie žmonės vadinami ligos nešiotojais, nes jie gali užkrėsti difterija aplinkinius. Difterijos simptomai gali būti klasifikuojami į lokalizuotus arba sisteminius, priklausomai nuo ligos sukėlėjo egzotoksino išplitimo. Kvėpavimo takų difterija Yra keli sindromai, susiję su kvėpavimo takų difterija. Dažniausiai pasitaiko ryklės difterija, pažeidžianti gomurį, tonziles, ryklę. Jai būdinga neaukšta temperatūra, gerklės skausmas, ypač ryjant, 2 3 ligos dieną pažeistose vietose atsiranda pilkų gleivinės apnašų (pseudomembranos), mėginant jas nuimti kraujuoja. Taip pat padidėja kaklo, pažandžių limfmazgiai, formuojasi,,jaučio kaklas. Infekcija gali išplisti į gerklas, sukeldama gerklų difteriją. Jai būdingas kimus balsas, kosulys, o išsivysčius kvėpavimo takų obstrukcijai, dusulys, pasunkėjęs kvėpavimas, cianozė. 45

48 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Nosies difterijai būdingas užgulta nosis, febrili temperatūra, ant nosies pertvaros pilkšvai baltos apnašos, iššutimai, šašai. Sisteminis bakterijų gaminamo egzotoksino išplitimas gali pažeisti daugelį organų. Galimos širdies ir kraujagyslių sistemos bei neurologinės komplikacijos, pvz., paralyžius ir kt. Širdies ir kraujagyslių sistema pažeidžiama proc. sergančiųjų kvėpavimo takų difterija. Vidutiniškai 5 10 proc. kvėpavimo takų difterija susirgusiųjų miršta. Odos difterija Odos difterija registruojama tropiniuose regionuose. Jai būdingos ant infekcijos sukėlėjo paveiktos odos besiformuojančios, sunkiai gyjančios opos. Dažnai jų gijimą pablogina vienu metu atsiradusios stafilokokinės ir streptokokinės infekcijos (galimos koinfekcijos). Galimos ir kitos difterijos formos, pvz., akių, genitalijų, tačiau jos labai retos [57, 60]. Profilaktika Efektyviausia difterijos profilaktikos priemonė skiepai. Jie rekomenduojami: Vaikams nuo 2 mėn. amžiaus (skiepijama pagal skiepų kalendorių). Asmenims, vykstantiems į endemines ligos šalis. Anksčiau neskiepytiems asmenims. Asmenims, turintiems riziką užsikrėsti difterija darbe [57]. Lietuvoje kūdikiai ir vaikai nuo difterijos skiepijami pagal Lietuvos Respublikos Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Pirmaisiais gyvenimo metais įskiepijamos trys sudėtinės kokliušo, difterijos ir stabligės skiepų (DTaP) dozės. Skiepijami 2, 4, 6 mėn. kūdikiai. Po pirminio paskiepijimo susidariusių antikūnų koncentracijos mažiems vaikams greitai nyksta, todėl reikalingos stiprinamosios skiepų dozės. Ketvirtoji ir penktoji skiepų dozės, atitinkamai skiriamos 18 mėn. amžiaus kūdikiams (DTaP) ir 6 7 metų (DTaP) vaikams. Šeštąja skiepų doze (Td difterijos, stabligės suaugusiųjų skiepais) skiepijami metų vaikai. Vėliau palaikomąjį skiepijimąsi suaugusiesiems rekomenduojama atlikti kas 5 10 metų. Niekada neskiepytiems (arba paskutinio skiepijimo laikas nežinomas) nuo difterijos asmenis būtinas pirminis skiepijimo kursas (3 dozės) ir vėliau pakartotinis skiepijimas kas 5 10 metų atsižvelgiant į skiepų aprašą. 46

49 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Lietuvoje valstybės lėšomis vykdomas vyresnių nei 26 metų asmenų planinis skiepijimas nuo difterijos ir stabligės. Difterijos sukėlėjo nešiotojams turi būti skiriamas gydymas antibiotikais. Asmenims, turėjusiems sąlytį su sergančiuoju, rekomenduojama kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje bus įvertinta užsikrėtimo difterija rizika, paskirti reikalingi tyrimai. Sąlytį turėjusius asmenis svarbu stebėti, profilaktiškai rekomenduojami antibiotikai [60]. Nespecifinė profilaktika: Dažnai plauti rankas. Jeigu muilo ir vandens nėra, rankas valyti dezinfekuojanmuoju skysčiu. Kosėdami ir čiaudėdami prisidenkite burną ir nosį nosinaite. Vengti glaudaus sąlyčio su sergančiuoju: nesibučiuoti, nesinaudoti tais pačiais stalo įrankiais, puodeliais. Siekiant išvengti užsikrėtimo C. ulcerans bakterija, vengti sąlyčio su galvijais ir kitais gyvūnais, nevartoti nepasterizuoti pieno produktų [57]. Pasiutligė Pasiutligė tai sunki liga (encefalomielitas), kurią sukelia pasiutligės virusas, priklausantis Lyssavirus genčiai. Klasikinė pasiutligė zoonozė (liga, kuria žmonės užsikrečia nuo gyvūnų). Pagrindinis klasikinės pasiutligės viruso rezervuaras laukiniai ir naminiai šuninių šeimos atstovai (šunys, vilkai, lapės, kojotai, dingai, šakalai ir kt.). Nustatyti kiti šeši lysavirusai, kurių rezervuaras šikšnosparniai. Du iš jų cirkuliuoja ir Europoje (Europinis šikšnosparnių lysavirusas 1 ir 2) [61]. Epidemiologinė situacija pasaulyje Pasiutligė registruojama visuose žemynuose išskyrus Antarktidą (11 pav.). Kasmet nuo šios ligos miršta žmonių, daugiausia Afrikoje ir Azijoje [62]. Lietuvoje m. laikotarpiu užregistruotas vienas pasiutligės atvejis (2007) [54]. Šis asmuo užsikrėtė Indijoje, įkandus virusi infekuotam šuniui. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, 2011 m. ES, EEE šalyse pranešta apie 542 gyvūnų pasiutligės atvejus: 136 naminiams gyvūnams, 381 laukiniams gyvūnams, 32 šikšnosparniams. Daugu- 47

50 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos ma pasiutlige sergančių naminių ir laukinių gyvūnų buvo išaiškinta Rumunijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Sergančių šikšnosparnių daugiausia išaiškinta Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje [15]. Anglijos visuomenės sveikatos agentūros duomenimis, per paskutiniuosius 25 m. Europoje užregistruoti keturi žmonių užsikrėtimai pasiutlige nuo šikšnosparnių [63]. 11 pav. Teritorijos, kuriose registruojama pasiutligė Infekcijos plitimo būdai Žmonės pasiutlige dažniausiai užsikrečia, įkandus infekuotam gyvūnui (per seiles). Į žaizdą patekęs virusas keliauja į centrinę nervų sistemą ir sukelia encefalitą [6, 62]. Nėra laboratoriškai patvirtintų žmogus nuo žmogaus užsikrėtimo atvejų, išskyrus užregistruotus kelis užsikrėtimo atvejus per organų transplantacijas nuo neatpažintų pasiutligės atvejų. Pasiutligės virusas gali būti aptinkamas seilėse ir kituose klinikiniuose mėginiuose, išsivysčius ligos simptomams, todėl teoriškai yra maža užsikrėtimo galimybė. Nors akivaizdžių įrodymų trūksta, kad pasiutligė plinta nuo žmogaus žmogui, tačiau asmeniui, kuris turėjo glaudų sąlytį su sergančiojo pasiutlige sekretais, kartais atliekama imunizacija [63]. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Ligos inkubacijos laikotarpis 3 8 savaitės (gali varijuoti nuo < 1 savaitės iki > 1 metų). Inkubacijos laikotarpis priklauso nuo užkrato patekimo 48

51 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos vietos, nuo į žaizdą patekusio užkrato kiekio, įkandimo vietos inervavimo savitumų, apkandžioto asmens imuninės sistemos. Ypač pavojingi įkandimai į rankas ir veidą būdingas trumpesnis inkubacijos laikotarpis, greičiau išsivysto liga. Pirmieji ligos simptomai: karščiavimas, dilgčiojimas, skausmas žaizdos srityje. Yra dvi klinikinės ligos formos: Asmenims, kuriems išsivysto encefalitas su sujaudinimu, pasireiškia hiperaktyvumas, agresyvumas ir sujaudintas elgesys, vandens baimė, gerklų spazmai ir kt. Po kelių dienų ligonis miršta nuo prasidėjusio paralyžiaus, širdies ir kvėpavimo sistemų veiklos sustojimo; Paralyžinė pasiutligės forma išsivysto 30 proc. visų susirgusiųjų: raumenys palaipsniui paralyžiuojami, pradedant nuo įkandimo vietos. Lėtai vystosi koma, galiausiai žmogus miršta [62]. Profilaktika Pasiutligės profilaktikos strategijos [6]: Keliautojams rekomenduojama vengti laukinių gyvūnų, šikšnosparnių, beždžionių įkandimų: sergantys pasiutlige laukiniai gyvūnai praranda savisaugą, atbėga į kiemus, užpuola naminius gyvūnus, žmones. Naminiai gyvūnai tampa agresyvūs, bėga iš namų, jiems būdingas seilėtekis ir kt. Keliautojams rekomenduojama vengti beždžionių, gyvenančių netoli šventyklų ir kitose urbanizuotose teritorijose Azijoje (patartina nesinešioti maisto rankose, kuprinėse ir prie beždžionių nepriartėti), neliesti šikšnosparnių, nes dauguma jų turi smulkius dantis, todėl ne visada įkandimo vieta gali būti pastebėta. Vaikai turi didesnę riziką užsikrėsti pasiutlige dėl jų smalsumo ir meilės gyvūnams, be to, jie gali nepasakyti apie gyvūno įkandimą ir kt. Prieškontaktinis skiepijimas skirtas žmonėms, kurie turi didelę riziką užsikrėsti pasiutlige, pvz.: Laboratorijų darbuotojai, dirbantys su pasiutligės virusu. Veterinarai, gyvūnų prieglaudų prižiūrėtojai. Asmenys turintys sąlytį su šunimis, katėmis, meškėnais, šikšnosparniais ir kitais gyvūnais, kurie gali užsikrėsti pasiutlige. Medžiotojai, miško ūkio darbininkai, urvų tyrinėtojai, iškamšų gamintojai. Suaugusieji ir vaikai, gyvenantys endeminėse vietovėse arba per jas keliaujantys. 49

52 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Pokontaktinė profilaktika: įkandimus ir įdrėskimus būtina tuoj pat plauti muilu ir detergentu. Jei yra nors mažiausia galimybė, jog buvo užsikrėsta pasiutlige, po gyvūno įkandimo, būtina skiepytis. Niekada nuo pasiutligės neskiepytiems asmenims pasiutligės profilaktikos kursui skiepijamos penkios skiepų dozės: 0, 3, 7, 14, 28 dieną nuo įkandimo arba sužalojimo [7 8]. Stabligė Stabligė tai ūminė, dažnai mirtina, infekcinė liga, pažeidžianti centrinę nervų sistemą ir sukelianti skersaruožių raumenų traukulius. Ligą sukelia sporas formuojančios bakterijos Clostridium tetani gaminamas neurotoksinas (tetanospazminas) [64]. Sukėlėjo savybės C. tetani tai lazdelės formos bakterija, jautri karščiui, neišgyvenanti deguonies turinčioje aplinkoje. C. tetani formuoja sporas atsparias aplinkos veiksniams: karčiui, šalčiui. Aplinkoje jos gali išsilaikyti keletą metų. C. tetani sporos paplitusios dirvožemyje, namų dulkėse, gyvūnų ir žmonių išmatose [64, 65]. Epidemiologinė situacija pasaulyje C. tetani bakterijos paplitusios visame pasaulyje, tačiau sergamumo rodikliai stablige pasaulyje priklauso nuo skiepijomosi imčių tarp suaugusiųjų ir vaikų įvairiose šalyse. Lietuvoje registruojamas mažas sergamumas stablige, m. laikotarpiu iš viso nustatyta 17 stabligės atvejų [54]. ELPKC duomenimis, stabligė ES, EEE šalyse reta liga m. 27 ES šalyse užregistruoti 148 stabligės atvejai. Daugiausia atvejų buvo Italijoje (57 atv.), Rumunijoje (20), Lenkijoje (14), Graikijoje (11), Prancūzijoje (9). Dauguma susirgusiųjų buvo vyresni nei 65 metų [15]. Didžiausia riziką užsikrėsti stablige Europoje turi nerevakcinuoti vyresnio amžiaus asmenys, švirkščiamųjų narkotinių medžiagų vartotojai, niekada neskiepyti asmenys [64, 65]. PSO duomenimis, 2012 m. daugiausia stabligės atvejų buvo užregistruota Angoloje (543 atv.), Bangladeše (614), Brazilijoje (314), Čade (225), Kongo Demokratinėje Respublikoje ( ), Ganoje (456), Indijoje (2404), Madagaskare (490), Nepale (359), Pakistane (320), Ugandoje ( ) ir kt. [66]. 50

53 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Apskaičiuota, kad nuo stabligės kasmet miršta žmonių [65]. Naujagimių stabligė yra viena iš didesnių problemų besivystančiose šalyse m. Pasaulio sveikatos asamblėja iškėlė tikslą eliminuoti naujagimių stabligę (mažiau nei 1 naujagimių stabligės atvejis 1000 gyvų gimusiųjų kiekvienoje šalyje) [67]. Nors toks tikslas buvo iškeltas, kai kuriose šalyse ir toliau registruojamas didelis susirgimų skaičius naujagimių stablige. PSO duomenimis, 2012 m. Bangladeše užregistruoti 109 naujagimių atvejai, Čade 225, Kinijoje 674, Indijoje 588, Indonezijoje 106, Pakistane 320, Somalyje 224, Kongo Demokratinėje Respublikoje [68]. Infekcijos plitimo būdai Stabligės sporos aptinkamos daugelio žinduolių (arklių, avių, galvijų, šunų, kačių, žiurkių ir kt. ) taip pat ir žmonių žarnyne. Šios sporos su išmatomis patenka į dirvožemį. Stabligės sukėlėjas, į žmogaus organizmą patekęs per burną, ligos nesukelia. Žmonės stablige užsikrečia stabligės sporoms pakliuvus į žaizdas. Rizikos veiksniai užsikrėsti stablige neskiepytiems ar dalinai skiepytiems asmenims: užterštos durtinės žaizdos, dauginiai lūžiai, nudegimai, nušalimai, gangrena, gimdymai nešvarioje aplinkoje ir kt. Žmogus nuo sergančio žmogaus stablige neužsikrečia [65]. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Ligos inkubacijos laikotarpis 3 21 diena. Kuo trumpesnis inkubacijos laikotarpis, tuo sunkesnė liga. Naujagimių stabligės inkubacijos laikotarpis pirmosios 3 14 gyvenimo dienų. Sukėlėjas, patekęs i anaerobines sąlygas (gilios žaizdos), pradeda daugintis (išsivysto vegetacinė bakterijos forma) ir gaminti egzotoksiną (tetanospazminą). Toksinas paveikia įvairias nervų sistemos struktūras. Išskiriamos šios ligos formos: Lokalizuota stabligė tai reta ir lengva ligos forma. Jai būdingi nuolatiniai raumenų trūkčiojimai toje pačioje anatominėje srityje kaip ir odos pažeidimas. Šie trūkčiojimai gali tęstis kelias savaites. Negydoma vietinė stabligė gali virsti generalizuota. Cefalinė stabligė tai generalizuotos stabligės forma. Ji išsivysto stabligės sporoms patekus į galvos žaizdas po galvos traumos 51

54 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos arba viduriniąją ausį. Cefalinei stabligei būdingas periferinio nervo n. facialis vienpusis arba abipusis paralyžius. Generalizuota stabligė nustatoma 80 proc. visų susirgusiųjų. Jai būdingas mėšlungiškas žandikaulių sukandimas, sardoniška šypsena, sunkumas ryjant, spazmai gali paveikti krūtinės, kaklo, nugaros ir pilvo raumenis. Nugaros raumenų spazmas vadinamas opistotonusu tai vienas iš būdingų ligos simptomų. Spazmai būna labai skausmingi, jų trukmė - nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Raumenų spazmus gali sukelti bet koks mažiausias stimulas, pvz., triukšmas, šviesa, lietimas. Komplikacijos: kvėpavimo nepakankamumas, aspiracinė pneumonija, stuburo, ilgųjų kaulų lūžiai dėl stiprių raumenų susitraukimų. Naujagimių stabligė tai pagrindinė stabligės forma, mažai išsivysčiusiose šalyse. Liga pasireiškia 3 14 dieną po gimimo. Naujagimiai užsikrečia, kai gimdoma antisanitarinėmis sąlygomis ir kt. Negydant ligos, miršta 95 proc. susirgusiųjų naujagimių. Gydant mirštamumas vis tiek išlieka didelis proc. Neskiepytų nuo stabligės mamų naujagimiai neįgauna pasyvaus imuniteto stabligės toksinui, todėl turi didesnę riziką susirgti. Naujagimiui, sergančiam stablige, būdingas irzlumas, negebėjimas žįsti, raumenų frigidiškumas, opistotonusas, raumenų spazmai. Motinų stabligė dažniausiai išsivysto neskiepytoms moterims po gimdymo arba abortų antisanitarinėmis sąlygomis [64, 65]. Profilaktika Pagrindinė specifinė stabligės profilaktikos priemonė skiepai. Visiems keliautojams, prieš išvykstant, rekomenduojama įsitikinti, ar jie yra pasiskiepiję nuo stabligės, ypač jei vyksta į šalis, kuriose sveikatos priežiūros sistemos nėra gerai išvystytos. Skiepijimas nuo stabligės atliekamas pagal planą ir įvykus traumai. Lietuvoje kūdikiai ir vaikai nuo stabligės skiepijami pagal Lietuvos Respublikos Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Pirmaisiais gyvenimo metais įskiepijamos trys kombinuotos kokliušo, difterijos, stabligės vakcinos (DTaP) dozės. Skiepijami 2, 4, 6 mėn. kūdikiai. Po pirminio paskiepijimo susidariusių antikūnų koncentracijos mažiems vaikams greitai nyksta, todėl reikalingos stiprinamosios skiepų dozės. Ketvirtoji ir penktoji skiepų dozės, atitinkamai skiriamos 18 mėn. amžiaus kūdikiams (DTaP) ir 6-7 metų (DTaP) vaikams. Šeštąja skiepų doze (Td difterijos, stabligės suaugusiųjų skiepais (difterijos, stabligės toksoidas)) skiepijami metų 52

55 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos vaikai. Vėliau palaikomąjį skiepijimąsi suaugusiesiems rekomenduojama atlikti kas 5 10 metų. Persirgus stablige, apsauginis imunitetas neįgyjamas. Persirgus stablige, skiepai rekomenduotini. Niekada neskiepytiems (arba paskutinio skiepijimo laikas nežinomas) nuo difterijos asmenis būtinas pirminis skiepijimo kursas (3 dozės). Vyresnių kaip septynerių metų vaikų skiepijimų schema: 0; antra dozė po keturių savaičių, trečia dozė, praėjus 6 12 mėn. nuo antrosios dozės. Vėliau vykdomas pakartotinis skiepijimas kas 5 10 metų atsižvelgiant į skiepų aprašą [7 8, 69]. Lietuvoje valstybės lėšomis vykdomas vyresnių nei 26 metų asmenų planinis skiepijimas nuo difterijos ir stabligės. Hepatitas B Hepatitas B tai virusinė infekcinė liga, pažeidžianti kepenis. Ligos sukėlėjas, hepatito B virusas (HBV), priklauso Hepadnaviridae šeimos Orthohepadnavirus genčiai. HBV buvo atrastas 1965 m [70]. Epidemiologinė situacija pasaulyje Pasaulyje lėtiniu hepatitu B serga daugiau nei 240 mln. žmonių. Kasmet dėl lėtinio arba ūminio hepatito sukeltų komplikacijų miršta žmonių. Susirgimai hepatitu B registruojami visame pasaulyje, tačiau kai kurie regionai pasižymi didesniu sergamumu (12 pav.). Hepatito B paplitimas didžiausias Subsacharinėje Afrikoje ir Rytų Azijoje. Dauguma žmonių šiuose regionuose hepatitu B užsikrečia vaikystėje, 5 10 proc. suaugusiųjų serga lėtiniu hepatitu. Didelis lėtinio hepatito paplitimas nustatytas Amazonėje, Rytų ir Centrinės Europos pietuose. Apskaičiuota, kad Artimuosiuose Rytuose ir Indijos subkontinente lėtiniu hepatitu serga 2 5 proc. žmonių, Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje mažiau nei 1 proc. [71] m. 28 ES, EEE šalyse užregistruoti hepatito B atvejai (3,5 atvejo 100 tūkst. gyv.). 16,4 proc. jų buvo ūminiai hepatito B atvejai, 67,8 proc. lėtiniai. Didžiausias sergamumas užregistruotas metų grupėje [15]. Lietuva pagal ligos endemiškumą priskiriama žemo, vidutinio endemiškumo zonai (2 7 proc. gyventojų, t. y. apie yra HBV nešiotojai). Apie 350 mln. žmonių pasaulyje yra lėtiniai HBV infekcijos nešiotojai [70]. Lietuvos užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės siste- 53

56 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos mos (ULSVIS) duomenimis, 2013 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 35 ūminio hepatito B atvejai, 6 lėtiniai hepatito B atvejai m. užregistruoti 23 ūminio hepatito B atvejai (9 lėtiniai), 2011 m. 60 ūminių atvejų (10 lėtinių). 12 pav. Hepatito B rizikos teritorijos Infekcijos plitimo būdai HBV infekcijos rezervuaras žmonės. HBV nustatomas beveik visuose lėtinio viruso nešiotojo arba sergančiojo ūmine infekcijos forma kūno skysčiuose, sekretuose ir išskyrose: seilėse, motinos, piene, ašarose, prakaite, šlapime, fekalijose, spermoje, makšties sekrete, kraujyje. Epidemiologiškai reikšmingiausias yra hepatito B viruso buvimas kraujyje, makšties sekrete, spermoje. Seilės pavojingos tada, kai į jas patenka kraujo. Hepatito B viruso infekcinė dozė yra labai maža. 1 ml. Infekuoto kraujo serume gali būti iki 10 mln. ir daugiau infekcinių dozių. Hepatito B viruso infekcinės savybės yra 100 kartų stipresnės nei ŽIV. HBV perduodamas perinataliniu, lytiniu ir parenteriniu būdu. Didelės rizikos endeminėse teritorijose perinatalinis infekcijos perdavimo būdas, kai motinos hepatito B nešiotojos, perduoda infekciją naujagimiams, yra vienas iš daugiausia paplitusių. Lytinis perdavimo būdas labiau paplitęs vidutinio ir mažo endemiškumo šalyse. Lytiniu būdu galima užsikrėsti nuo sergančiojo ūmine arba lėtine hepatito B forma. Pavojingiausi infekcijos 54

57 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos šaltiniai: hepatito B viruso nešiotojai, nežinantys, kad yra infekuoti. Parenterinis perdavimo būdas HBV sukėlėjo perdavimas per pažeistą odą ir gleivinę. Kadangi užkrato dozė maža, bet kokios medicininės ir nemedicininės parenterinės procedūros gali būti susijusios su hepatito B viruso perdavimo rizika. Hepatitu B galima užsikrėsti kraujo perpylimo, hemodializės metu, leidžiantis intraveninius narkotikus, per atsitiktinį adatos dūrį, darant tatuiruotes, akupunktūrą, veriant auskarus ir kt. [72]. HBV rizikos grupės: medicinos darbuotojai, švirkščiamųjų narkotinių medžiagų vartotojai; asmenys, turintys daug lytinių partnerių; sekso darbuotojai; sergantieji hemofilija; ligoniai, kuriems dažnai atliekamos hemotransfuzijos arba esantys imunosupresinės būklės; turintieji buitinių kontaktų su HBV nešiotojais; naujagimiai, kurių motinos nešioja HBV; ligoniai, kuriems atliekama hemodializė; lytiškai aktyvūs homoseksualios orientacijos vyrai ir kt. [73]. Keliautojai hepatitu B gali užsikrėsti nesaugių lytinių santykių metu, nesteriliais įrankiais darant tatuiruotes, akupunktūrą, nesaugių medicininių intervencijų metu ir kt. Pagrindiniai ligos požymiai, ligos pasekmės Ligos inkubacinis laikotarpis dienų, tačiau gali trukti nuo šešių savaičių iki 6 9 mėn [69]. Ūminis hepatitas gali būti besimptomis arba kliniškai išreikštas. Besimptomės formos dažnai pereina į lėtines. Simptominis hepatitas gali būti begeltis arba geltinis. Būdingas geltinis hepatitas prasideda palaipsniui, prodrominiu laikotarpiu, jis dažniausiai trunka 1 4 savaites ir pasireiškia raumenų skausmais, apetito stoka, ligonį pykina, kartais galimas subfebrilus karščiavimas ir kt. Po 1 4 savaičių prasideda gelta, patamsėja šlapimas, pašviesėja išmatos, vargina bendras silpnumas, dispepsija, diskomfortas dešinėje pašonėje, niežulys, padidėja kepenys [70]. Dauguma hepatito B virusu užsikrėtusiš ligonių pasveiksta, tačiau apie 8 10 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHB arba tampa viruso nešiotojais [72]. Mirštamumas nuo ūminio hepatito B siekia apie 1 proc. Lėtinis hepatitas B (LHB) tai per 6 mėn. neišgydytas ūminis virusinis hepatitas B. LHB eiga proc. atvejų būna besimptomė. LHB klinikiniai simptomai yra nebūdingi, todėl ligoniai daugelį metų gali jų nepastebėti. Ligoniai skundžiasi bendru silpnumu, bloga savijauta, nuovargiu, pablogėjusiu apetitu, pykinimu, skausmu dešinėje pašonėje, subfebrilia temperatūra (iki 37,5 C). Kartais vargina niežulys, mialgija, artralgija. 55

58 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos LHB gali progresuoti į kepenų cirozę ir kepenų vėžį [70]. PSO duomenimis, tikimybė, jog asmeniui išsivystys LHB, siejama su žmogaus amžiumi, kada jis užsikrėtė [71]: proc. kūdikių, užsikrėtusių hepatitu B pirmaisiais gyvenimo metais, išsivysto lėtinė infekcija proc. vaikų, užsikrėtusių iki šešerių metų, išsivysto lėtinė infekcija. Mažiau nei 5 proc. sveikų suaugusiųjų, kurie yra infekuoti, išsivystys LHB proc. lėtine forma sergančių suaugusiųjų, užsikrėtusių vaikystėje, miršta nuo kepenų vėžio ir cirozės. Profilaktika Pagrindinė hepatito B profilaktikos priemonė skiepai. Naujagimiai ir kūdikiai Lietuvoje skiepijami pagal Lietuvos Respublikos Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. (skiepijimas pradėtas 1998 m.). Įskiepijamos trys skiepų dozės. Pirmoji dozė įskiepijama naujagimiui per 24 val. po gimimo. Antroji ir trečioji dozės atitinkamai 1 ir 6 gyvenimo mėnesį. Skiepyti reikėtų ir vaikystėje neskiepytus lytiškai aktyvius heterosesualius vyrus ir moteris, turinčius daugiau nei vieną lytinį partnerį, vyrus, turinčius lytinių santykių su vyrais, sveikatos apsaugos darbuotojus, atliekančius darbą, susijusį su krauju, hemodializuojamus pacientus, asmenis, kurių nusilpusi imuninė sistema, švirkščiamųjų narkotinių medžiagų vartotojus ir kt. [70, 71]. Keliautojams taip pat rekomenduoja pasiskiepyti hepatito B skiepais. Neskiepytiems asmenims pirminei imunizacijai dažniausiai skiriamos trys skiepų dozės. Standartinė schema: pirmoji dozė (0), antroji po 1 mėn., trečioji praėjus 6 12 mėn. po pirmos dozės suleidimo. Kadangi hepatitui B būdingas ilgas inkubacijos laikotarpis, pirmosios dvi skiepų dozės gali būti skiriamos prieš kelionę, trečioji grįžus iš jos. Jei iki kelionės į endeminius HB kraštus liko nedaug laiko, gali būti taikoma sutrumpinta skiepijimo schema: pirmoji dozė, antroji dozė po septynių dienų, trečioji po 21 dienos ir papildomi skiepai po 12 mėn. Keliautojai, kuriems yra rizika užsikrėsti hepatito A ir hepatito B virusais, gali būti skiepijami sudėtiniais hepatito A ir hepatito B skiepais. Pabaigtas hepatito B skiepijimo planas užtikrina apsaugą mažiausiai 25 metams, kartais net visam gyvenimui [7 8]. 56

59 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Nespecifinė profilaktika Lytinių santykių metu naudoti prezervatyvus. Nesinaudoti kitų asmenų skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt. Naudoti gumines pirštines, jei tenka liesti kraują, audinius, kraujuotus arba kitais biologiniais skysčiais suterštus tamponus, žaizdas. Nevartoti narkotinių medžiagų; jas vartojantiems nesidalyti adatomis, švirkštais arba kitomis švirkštimosi priemonėmis. Saikingai vartoti alkoholį (išgėrus padidėja neatsakingo elgesio rizika). Įsitikinti, jog įranga, naudojama medicininių procedūrų metu, yra saugi. Tatuiruotes darytis sterilia įranga [6]. Naudota literatūra 1. Public health England. Topics. Cholera. Available from: hpa.org.uk/topics/infectiousdiseases/infectionsaz/cholera/general- Information/ 2. Cholera, Wkly Epidemiol Rec. 2013; 88(31): Centers for Disease Control and Prevention (CDC). Travel health notices. Available from: 4. WHO. Cholera. Fact sheet N 107 (Reviewed February 2014). Available from: 5. European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). Colera factheet for general public. Available from: eu/en/healthtopics/cholera/pages/index.aspx 6. Centers for Disease Control and Prevention. CDC Health Information for International Travel 2014 (the Yelow book). Available from: wwwnc.cdc.gov/travel/page/yellowbook-home World Health Organisation. International travel and health Chapter 6: Vaccine-preventable diseases and vaccines 2013 update. Available from: Count ry list (Yellow fever v accination requirements and recommendations and malaria situation). Available from: ith/chapters/ith2012en_countrylist.pdf?ua=1 Annex1. Available from: 57

60 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 8. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Rekomendacijos dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos, keliaujant į užsienio šalis m. Prieiga per internetą: 9. World Health Organisation. Hepatitis A. Fact sheet N 32 (Updated July 2013). Available from: fs328/en/# 10. The National Travel Health Network and Centre (NaTHNac). Health information sheets. Hepatitis A. Available from: org/pro/factsheets/hep_a.htm 11. European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC) and European Food Safety Authority (EFSA). Rapid outbreak assessment. Update: Outbreak of hepatitis A virus infection in Italy and Ireland, 9 July Available from: Publications/ROA-update_HAV_Italy_Ireland-final.pdf 12. Joint European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC) and European Food Safety Authority (EFSA) rapid outbreak assessment. Outbreak of hepatitis A virus infection in four Nordic countries, 15 April Available from: European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). Rapid risk assessment. Outbreak of hepatitis A virus infection in travellers returning from Egypt, 30 April Available from: europa.eu/en/publications/publications/rra-outbreak-hepatitis-avirus-infection-travellers-returning-from-egypt.pdf 14. Jaskovikienė V. Keliautojų diarėja. Farmacija ir laikas. 2006;(6). Prieiga per internetą: European Centre for Disease Prevention ir Control. Annual Epidemiological Report Reporting on 2011 surveillance data and 2012 epidemic intelligence data. Stockholm: ECDC; Available from: Public health England. Typhoid health advice for travellers. Available from: HPAweb_C/ European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). Poliomyelitis factsheet for health professionals. Available from: 58

61 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos europa.eu/en/healthtopics/polio/pages/health-professionals.aspx 18. World Health Organisation. Poliomyelitis. Fact sheet N 114 (Updated March 2014). Available from: factsheets/fs114/en/ 19. Centers for Disease Control and Prevention (CDC). Updates on CDC s Polio eradication efforts (April 4, 2014). Available from: cdc.gov/polio/updates/2014_0404.htm 20. The National Travel Health Network and Centre (NaTHNac) (England). Health information sheets. Poliomyelitis. Available from: nathnac.org/travel/factsheets/polio1.htm 21. Paulauskas V, Michalskienė I, Buitkuvienė J, Stankevičienė M. Bruceliozės palyginamieji tyrimai Lietuvoje. Veterinarija ir zootechnika. 2005; 32(54). Prieiga per internetą: vols/2005/32/lt/paulauskas.pdf 22. World Health Organisation. Yellow fever. Fact sheet N 100 (Updated March 2014). Available from: factsheets/fs100/en/ 23. European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). Yellow fever factsheet for health professionals. Available from: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Ligų aprašai. Maliarija. Prieiga per internetą: World Health Organisation. Malaria. Fact sheet N 94 (Updated March 2014). Available from: fs094/en/ 26. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2012 m. apžvalga. Prieiga per internetą: ulac.lt/uploads/downloads/apzvalga_2012.pdf 27. Public health England. Background information on malaria. Available from: World Health Organisation. Dengue and severe dengue. Fact sheet N 117 (Updated March 2014). Available from: mediacentre/factsheets/fs117/en/ 29. European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). Dengue fever factsheet for health professionals. Available from: ecdc.europa.eu/en/healthtopics/dengue_fever/factsheet-for-health- 59

62 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos professionals/pages/factsheet_health_professionals.aspx 30. World Health Organisation. Chikungunya. Fact sheet N 327 (Updated March 2014). Available from: factsheets/fs327/en/ 31. European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). Chikungunya fever factsheet for health professionals. Available from: ecdc.europa.eu/en/healthtopics/chikungunya_fever/basic_facts/ Pages/factsheet_health_professionals.aspx 32. European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). West Nile fever factsheet for health professionals. Available from: europa.eu/en/healthtopics/west_nile_fever/factsheet-for-healthprofessionals/pages/factsheet_health_professionals.aspx 33. European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). West Nile fever maps. Available from: west_nile_fever/west-nile-fever-maps/pages/index.aspx 34. S.F. Dept Public Health Infectious Diseases Emergencies. Viral haemorrhagic fevers. July p World Health Organisation. International travel and health Chapter 5: Infectious diseases of potential risk for travelers. Available from: Haditsch M, Kunze U. Tick-borne encephalitis: a disease neglected by travel medicine. Travel Med Infect Dis. 2013; 11(5): Ašoklienė L, Mickienė A, Pakalnienė J, Žygutienė M. Erkinio encefalito etiologija, epidemiologija, klinika, diagnostika, gydymas ir profilaktika: metodinės rekomendacijos. Vilnius; The National Travel Health Network and Centre (NaTHNac) (England). Travel Health Information Sheets. Japanese encephalitis. Available from: World Health Organisation. Water-related diseases. Japanese encephalitis. Available from: diseases/encephalitis/en/ 40. World Health Organisation. Legionella and the prevention of legionellosis. Geneva: World Health Organisation; Available from: European Centre for Disease Prevention ir Control. European Legionnares Disease Surveillance Network (ELDSNet): Operating procedures. Stockholm: ECDC; Available from: publications/publications/1202-ted-eldsnet-operating-procedures. 60

63 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos pdf 42. European Centre for Disease Prevention and Control. Legionnaires disease in Europe, Stockholm: ECDC; Available from: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Ligų aprašai. Gripas. Prieiga per internetą: World Health Organisation. Influenza (seasonal). Fact sheet N 211 (March 2014). Available from: factsheets/fs211/en/ 45. Kalibatienė D, Kalibataitė I. Sveikatos priežiūros darbuotojų požiūri į vakcinaciją nuo gripo. Medicinos teorija ir praktika. 2011; 17(4): World Health Organisation. Avian influenza. Fact sheet (Updated March 2014). Available from: factsheets/avian_influenza/en/ 47. Meltzer E, Sidi Y, Smolen G, Banai M, Bardenstein S, Schwartz E. Sexually transmitted brucellosis in humans. Clin Infect Dis. 2010; 51(2):e European Centre for Disease Prevention and Control. Rapid risk assessment. Human infection with avian influenza A viruses, China. 24 February Stockholm: ECDC; Available from: europa.eu/en/publications/publications/avian-flu-china-rapid-riskassessment pdf 49. Centers for Disease Control and Prevention (CDC). Human Infection with Avian Influenza A (H5N1) Virus: Advice for Travelers. Available from: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Ligų aprašai. Meningokokinė infekcija. Prieiga per internetą: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Meningokokinės infekcijos epidemiologinės priežiūros, kontrolės ir diagnostikos metodinės rekomendacijos. Vilnius: ULAC; European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). Measles factsheet for health professionals. Available from: eu/en/healthtopics/measles/pages/health_professionals.aspx 53. European Centre for Disease Prevention ir Control. Measles and rubella monitoring, February 2014 Reporting on January-December 61

64 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2013 surveillance data and epidemic intelligence data to the end of February Stockholm: ECDC; Available from: ecdc.europa.eu/en/publications/publications/measles-rubella-monitoring-february-2014.pdf 54. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Statistika. Ataskaitos. Prieiga per internetą: World Health Organisation. Measles. Fact sheet N 286 (Updated February 2014). Available from: factsheets/fs286/en/ 56. Measles: the green book, chapter 21 (1 July, 2013). Available from: The National Travel Health Network and Centre (NaTHNac) (England). Travel Health Information Sheets. Diphtheria. Available from: Vitek C. R, Wharton M. Diphtheria in the former Soviet Union: Reemergence of a pandemic disease. Emerg Infect Dis. 1998; 4(4): World Health Organisation. Diphtheria reported cases. Available from: timeseries/tsincidencediphtheria.html 60. Manual for the surveilance of vaccine-preventable diseases. Chapter 1: Diphtheria. Available from: surv-manual/chpt01-dip.html 61. European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). Health topic. Rabies. Available from: World Health Organisation. Rabies. Fact Sheet N 99 (Updated July 2013). Available from: Public health England. Rabies: Frequently Asked Questions. Available from: The National Travel Health Network and Centre (NaTHNac (England). Travel Health Information Sheets. Tetanus. Available from: European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). Tetanus factsheet for health professionals. Available from: eu/en/healthtopics/tetanus/pages/professionals.aspx 62

65 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 66. World Health Organisation. Tetanus reported cases. Available from: timeseries/tsincidencettetanus.html 67. World Health Organisation. Tetanus (7 March 2012). Available from: World Health Organisation. Tetanus (neonatal). Available from: apps.who.int/immunization_monitoring/globalsummary/timeseries/ tsincidencentetanus.html 69. Ambrozaitis A. Infekcinių ligų vadovas. Vilnius: Vaistų žinios; Kondrackienė J, Šumskienė J, Kupčinskas L. Virusiniai hepatitai: epidemiologija, klinika, rizikos veiksniai, diagnostika, ypatumai nėštumo metu. Lietuvos akušerija ir ginekologija. 2011; 14(4): World Health Organisation. Hepatitis B. Fact sheet N 204 (Updated July 2013). Available from: fs204/en/ 72. Augutienė R, Čaplinskas S. Migracija ir sveikata: keliaujančios ligos. Vilnius: TMO Vilniaus biuras; Prieiga per internetą: iom.lt/documents/16171%20tmo%20web.pdf 73. European Centre for Disease Prevention ir Control (ECDC). Cholera factsheet for the general public. Available from: factsheet_general_public.aspx 63

66 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Priedai 1 priedas. Šalys, reikalaujančios skiepo nuo geltonojo drugio, 2012 m. [7-8] Šalis Infekuotos geltonojo drugio šalys Šalys, reikalaujančios skiepijimo nuo geltonojo drugio sertifikato iš keliautojų, atvykstančių iš infekuotų teritorijų Šalys, reikalaujančios skiepijimo nuo geltonojo drugio sertifikato iš visų keliautojų Afganistanas Taip Albanija Taip Alžyras Taip Angola Taip Taip Angila Taip Antigva ir Barbuda Taip Argentina Taip Australija Taip Bahamos Taip Bahreinas Taip Bangladešas Taip Barbadosas Taip Belizas Taip Beninas Taip Taip Butanas Taip Bolivija Taip Taip Botsvana Taip Brazilija taip Brunėjaus Taip Darusalamas Burkina Faso Taip Taip Burundis Taip Taip Kambodža Taip Kamerūnas Taip Taip 64

67 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 1 priedo tęsinys Keip Verdas Taip Centrinės Afrikos Taip Taip Respublika Čadas Taip Taip Kinija Taip Kalėdų sala Taip Kolumbija Taip Kongas Taip Taip Kongo Demokratinė Taip Taip Respublika (Zairas) Kosta Rika Taip Dramblio kaulo taip Taip krantas Džibutis Taip Dominika Taip Ekvadoras Taip Taip Egiptas Taip Salvadoras Taip Pusiaujo Gvinėja Taip Taip Eritrėja Taip Etiopija Taip Taip Fidžis Taip Prancūzijos Gviana Taip Taip Prancūzijos Polinezija Taip Gabonas Taip Taip Gambija Taip Taip Gana Taip Taip Grenada Taip Gvadelupė Taip Gvatemala Taip Gvinėja Taip Taip 65

68 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 1 priedo tęsinys Bisau Gvinėja Taip Taip Gviana Taip Taip Taip Haitis Taip Hondūras Taip Indija Taip Indonezija Taip Iranas Taip Irakas Taip Jamaika Taip Jordanija Taip Kazachstanas Taip Kirgizija Taip Kenija Taip Taip Kiribatis Taip Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (Šiaurės Korėja) Taip Lao Liaudies Taip Demokratinė respublika Libanas Taip Lesotas Taip Liberija Taip Taip Libija Taip Madagaskaras Taip Malavis Taip Malaizija Taip Maldyvai Taip Malis Taip Taip Malta Taip 66

69 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 1 priedo tęsinys Martinika Taip Mauritanija Taip Taip Mauricijus Taip Monseratas Taip Mozambikas Taip Mianmaras (Birma) Taip Namibija Taip Nauru Taip Nepalas Taip Nyderlandai Taip Naujoji Kaledonija Taip Nikaragva Taip Nigeris Taip Taip Nigerija Taip Taip Niujė Taip Omanas Taip Pakistanas Taip Panama Taip Taip Papua-Naujoji Gvinėja Taip Paragvajus Taip Taip Peru Taip Filipinai Taip Pitkerno sala Taip Rusijos Federacija Taip Rejunjonas Taip Ruanda Taip Taip Šv. Elenos sala Taip Sentkristoferis ir Nevis Taip Sent Liusija Taip Sent Viancentas ir Taip Grenadinai 67

70 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 1 priedo tęsinys Samoa Taip San Tomė ir Principė Taip Taip Saudo Arabija Taip Senegalas Taip Taip Seišeliai Taip Siera Leonė Taip Taip Singapūras Taip Salemono salos Taip Somalija Taip Pietų Afrika Taip Pietų Sudanas Taip Šri Lanka Taip Sudanas Taip Taip Surinamas Taip Taip Svazilandas Taip Sirijos Arabų Taip Respublika Tailandas Taip Rytų Timoras Taip Togas Taip Taip Trinidadas ir Tobagas Taip Taip Tunisas Taip Uganda Taip Taip Tanzanija Taip Urugvajus Taip Venesuela Taip Vietnamas Taip Jemenas Taip Zambija Taip Zimbabvė Taip 68

71 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2 piedas. Maliarijos rizikos teritorijos ir rekomenduojama profilaktika, 2012 m. [7 8] Šalis Afganistanas Alžyras Angola Argentina Azerbaidžanas Bahamos Bangladešas Belizas Beninas Bisau Gvinėja Bolivija Botsvana Rekomenduojama profilaktika Rizika užsikrėsti gegužės lapkričio mėn. teritorijose, esančiose žemiau 2000 m virš jūros lygio. Užregistruotas atsparumas CHL ir sulfadoksinui-pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika labai nedidelė. Pavieniai atvejai užregistruoti pietiniuose ir pietryčių kaimeliuose (Adrar, El Qued, Ghardaia, Illizi, Quargla, Tamanrasset). Rekomenduojama profilaktika: I Rizika užsikrėsti visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL ir sulfadoksinui-pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika nedidelė, tik kaimo teritorijose ties siena su Bolivija ir Paragvajumi. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II. Nedidelė rizika birželio-spalio mėn. kai kuriose žemose vietovėse, ypač tarp Kuros ir Arakso upių. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II. Labai nedidelė rizika. Pavieniai atvejai užregistruoti,tik vienoje Didžiojoje Eksuma saloje. Rekomenduojama profilaktika Didžiojoje Eksuma saloje: I. Suaugusiesiems difterijos, stabligės revakcinacija. Rizika užsikrėsti didelė kaimiškosiose vietovėse, miestuose įskaitant, Daką rizika, maža. Užregistruotas atsparumas CHL ir sulfadoksinui-pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV. Rizika yra visoje šalies teritorijoje, ypač pietiniuose regionuose (Toledo ir Stan Creek rajonuose). Rekomenduojama profilaktika: II. Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Registruotas atsparumas CHL ir sulfadoksinui-pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV. Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus kai kuriose teritorijose, esančiose žemiau 2500 m virš jūros lygio (didelė rizika Santa Cruz ir šiaurinėje šalies teritorijoje Beni ir Pando, ypač Guayaramerin, Riberalta vietovėse). Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui- pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II, Beni, Pando ir Santa Cruz teritorijose IV Rizika lapkričio-gegužės, birželio mėn. šiaurinėse šalies teritorijose: Boteti, Chobe, Ngamiland, Okavango, Tutume regionuose. Užregistruotas atsparumas CHL. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: IV 69

72 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2 priedo tęsinys Šalis Brazilija Brunėjaus Darusalamas Burkina Faso Burundis Butanas Centrinės Afrikos Respublika Čadas Dominikos Respublika Dramblio Kaulo Krantas Džibutis Egiptas Ekvadoras Rekomenduojama profilaktika Didelė rizika visus metus miškingose teritorijose, esančiose žemiau 900 m virš jūros lygio Legal Amazonia regione (9 valstijose: Acre, Amapá, Amazonas, Maranhão (vakarinėje dalyje), Mato Grosso (šiaurinėje dalyje), Pará (išskyrus Belemo miestą), Rondônia, Roraima ir Tocantins). Didžiausia rizika džiunglių teritorijose, tačiau užsikrėsti galima netgi kai kurių miestų (Boa Vista, Macapá, Santarém, Rio Branco ir Maraba) pakraščiuose. Užregistruotas atsparumas įvairiems priešmaliariniams vaistams. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: IV Pranešta apie P. knowlesi atvejus. Rekomenduojama profilaktika: tik apsauginės priemonės nuo vabzdžių Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL ir sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui- pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika penkiuose pietiniuose rajonuose (Chhukha, Geyleg-phug, Samchi, Samprud Jonkhar, Shemgang) visus metus. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Registruotas atsparumas CHL sulfadoksinui- pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV. Nedidelė rizika visus metus, ypač kai kuriose vakarinės dalies provincijų kaimo vietovėse (Elias Pina, Dajabon ir San Juan). Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Labai nedidelė rizika birželio-spalio mėn. El Fajumo teritorijoje (susirgimų neužfiksuota nuo 1998 m.). Profilaktika nerekomenduojama Rizika visus metus teritorijose, esančiose žemiau 1500 m jūros lygio. Rizikos nėra Guayaquil, Quito ir Andean regionuose. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: IV 70

73 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2 priedo tęsinys Šalis Rekomenduojama profilaktika Eritrėja Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje, esančioje žemiau 2200 m. jūros lygio, išskyrus Asmarą. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Etiopija Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje žemiau 2000 m jūros lygio, išskyrus Addis Ababa. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: IV Filipinai Rizika visus metus teritorijose, esančiose žemiau 600 m jūros lygio, išskyrus Aklan, Albay, Bilaran, Benguet, Bohol, Camiguin, Capiz, Catanduanes, Cavite, Cebu, Guimaras, Iloilo, Nothern Leyte, Southern Leyte, Masbate, Marinduque, Eastern Samar, Northern Samar, Western Samar, Siquijor, Sorsogon, Surigao Del Norte provincijas, Manilą. Manoma, jog nėra rizikos dideliuose miestuose ir lygumose. Užregistruotas P. falciparum atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: IV. Gabonas Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Gambija Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui- pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Gana Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinuipirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Graikija Egzistuoja labai maža rizika nuo gegužės iki spalio mėnesio Evroto delta Lakonios žemės ūkio teritorijose, kur daug migrantų iš kitų šalių. Turistų lankomose vietose rizikos nėra. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: I. Gruzija Ribota rizika birželio-spalio mėn. kai kuriuose kaimuose, esančiuose pietrytinės šalies dalyje, besiribojančiuose su Azerbaidžanu. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: I Gvatemala Rizika visus metus teritorijose, esančiose žemiau 1500 m jūros lygio. Vidutinė rizika Escuintla ir Izabal teritorijose, maža rizika Alta Verapaz, Baja Verapaz, Chiquimula, Peten, Quiche (Ixcan), Suchitepequez ir Zacapa. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II Gviana Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Pavienių atvejų buvo užregistruota tankiai gyvenamosiose pakrantės teritorijose. Užregistruotas atsparumas CHL. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: IV Gvinėja Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL. Rekomenduojama profilaktika: IV. Haitis Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II arba IV, jeigu kelionės metu CHL yra neprieinamas 71

74 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2 priedo tęsinys Šalis Hondūras Indija Indonezija Irakas Iranas Jamaika Jemenas Kambodža Kamerūnas Keip Verdas Rekomenduojama profilaktika Didelė rizika visus metus Islas de la Bahia ir Gracias a Dios teritorijose, vidutinė rizika: Atlantida, Colon, Olancho, Valle ir Yoro provincijose. Rekomenduojama profilaktika: II Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje žemiau 2000 m jūros lygio. Santykinai didelės rizikos Šiaurės Rytų teritorijos: Andaman ir Nicobar salos, Chhattisgarh, Gujarat, Jharkhand, Karnataka (išskyrus Bangalore miestą), Madhya Pradesh, Maharashtra(išskyrus Mumbai, Nagpur, Nasik ir Pune miestus), Orissa ir Vakarų Bengalas (išskyrus Kolkata miestą). Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui Rekomenduojama profilaktika: III, didelės rizikos teritorijose: IV Rizika visus metus visoje rytinėje šalies teritorijoje (Papua, Vakarų Papua, Maluku, Šiaurės Maluku ir Rytų Nusa Tenggara). Kitose šalies teritorijos srityse taip pat yra maliarijos rizika, išskyrus Džakartą, didelius miestus ir turistų lankomas vietas. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: IV Rizika gegužės-lapkričio mėn. šiauriniuose šalies rajonuose, esančiuose žemiau 1500 m jūros lygio (Duhok, Erbil ir Sulaimaniya provincijose) Rekomenduojama profilaktika: I Rizika kovo-lapkričio mėn. Hormozgan, Kerman (tropinėje dalyje) ir Sistan Baluchestan (pietinėje dalyje) provincijų kaimo vietovėse. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Ribota rizika Kingstono Šv. Andrew apylinkėje. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijoje: I Rizika visus metus, ypač rugsėjo-vasario mėn., visose teritorijose, esančiose žemiau 2000 m jūros lygio, išskyrus Sana miestą. Ribota rizika Socotra saloje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV, Socotra saloje I Rizika visus metus septyniose pietinės šalies dalies rajonuose: Chukhoje, Dagane, Pemagatšele, Samdrup Jonkhare, Samtse, Sarpange ir Zhemgange. Nedidelė rizika Bumtango, Gasa, Timpu ir Paro vietovėse. Lietinguoju laikotarpiu pasitaiko sukėlėjo perdavimo ir kitose šalies teritorijose. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV. Ribota rizika rugsėjo-lapkričio mėn., įskaitant Santiago salą ir Boavista salą. Rekomenduojama profilaktika: I 72

75 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2 priedo tęsinys Šalis Rekomenduojama profilaktika Kenija Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje; maža rizika Nairobyje ir teritorijose, esančiose aukščiau 2500 m jūros lygio (Centrinėse, Rytinėse, Vakarinėse ir Nyanza, Rift Valley provincijose). Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Kinija Rizika kai kuriose šalies teritorijose (Hainan, Yunnan). Ribota rizika pietinėse ir kai kuriose centrinėse šalies teritorijose (Anhui, Hubei, Henan, Ghuizhou, Jiangsu). Turistams, besilankantiems tik miesto teritorijose profilaktika paprastai nereikalinga. UŽregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II; Hainan ir Yunnan teritorijose IV Kirgizija Rizika birželio-spalio mėn. kai kuriose pietinėse ir vakarinėse teritorijose ties pasieniu su Tadžikistanu ir Uzbekistanu ir Bishkek pakraščiuose. Rekomenduojama profilaktika: I Kolumbija Rizika visus metus kaimiškosiose, džiunglių teritorijose, esančiose žemiau 1600 m jūros lygio, ypač Amazonijos, Orinoquía, Pacífico ir Urabá-Bajo Cauca regionuose. Didžiausia rizika: Amazonas, Antioquia, Choco, Cordoba, Guaviara, La Guajira, Narino ir Vichada regionuose. Amazonės, Pacifico ir Uraba-Bajo Cauca ir kai kuriuose kituose regionuose užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: III, Amazonės, Ramiojo vandemyno pakrantėse ir Uraba-Bajo Cauca teritorijose IV Komorai Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Kongas Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Kongo Demokratinė Respublika (anksčiau Zairas) Korėjos Liaudies demokratinė Respublika (Šiaurės Korėja) Korėjos Respublika (Pietų Korėja) Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Ribota rizika kai kuriose pietinėse teritorijose. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: I Ribota rizika kai kuriose šiaurinėse, dažniausiai Gangwon-do ir Gyeonggi-do provincijų teritorijose bei Incheon mieste. Rekomenduojama profilaktika: I 73

76 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2 priedo tęsinys Šalis Kosta Rika Laosas Liberija Madagaskaras Mayotte Malaizija Malavis Malis Marokas Mauritanija Meksika Mianmaras (anksčiau Birma) Rekomenduojama profilaktika Rizika visus metus Limono provincijoje. Didžiausia rizika Matina kantonuose, kituose šalies kantonuose rizika nedidelė. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje, išskyrus Vientiane. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje, ypač pakrančių teritorijose. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Riboti maži maliarijos židiniai atokiose vietovėse (Sabo, Saravako ir Peninsularo), rizikos nėra miestuose ir pakrantės teritorijose. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Labai nedidelė rizika gegužės-spalio mėn. kai kuriose Chefchaouen provincijos kaimiškosiose vietovėse (atvejų neužregistruota nuo 2005 m.). Profilaktika nerekomenduojama Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje, išskyrus šiaurinius rajonus: Dakhlet-Nouadhibou ir Tiris-Zemour. Liepos- spalio mėn. (liūčių laikotarpiu) maliarijos rizika - Adrar ir Inchiri teritorijose. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus kai kuriose kaimo vietovėse, retai lankomose turistų; vidutinė rizika: Chiapas, Oaxaca; maža rizika: Chihuahua, Durango, Sinaloa, Nayarit, Quintana Roo teritorijose. Rekomenduojama profilaktika vidutinės rizikos teritorijose: II, Mažos rizikos teritorijose: I Rizika visus metus kai kuriose teritorijose. Išskyrus miestus Yangon ir Mandalay. Didžiausia rizika kaimuose, kalnuotuose, miškingose vietovėse. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui, o kai kuriose teritorijose (Kayin, Shan) meflokainui. Rekomenduojama profilaktika: IV 74

77 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2 priedo tęsinys Šalis Mozambikas Namibija Nepalas Nigerija Nigeris Nikaragva Omanas Pakistanas Panama Papua-Naujoji Gvinėja Paragvajus Rekomenduojama profilaktika Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika lapkričio - birželio mėn.: Ohangwena, Otjozondjupa, Oshana, Oshikoto, Omusati Omaheke rajonuose, o visus metus prie Kunenės upės ir Caprivi bei Kavango regionuose. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus kai kuriose kaimškosiose vietovėse, ypač Terai rajonuose ties siena su Indija (ypač liepos spalio mėn.) bei tarp kalvų. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: III Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL. Rekomenduojama profilaktika: IV Nedidelė rizika visus metus didesnėje šalies teritorijoje: Činandega, Leonas, Managva, Matagalpa, Autónoma del Atlántico Norte regionsuose ir Atlántico Sur regione. Maža rizika centrinėje ir vakarinėje šalies dalyje. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II 2010 m. buvo užregistruoti vietiniai P. falciparum ir P. vivax protrūkiai Šiaurės Sharqiya regione. Keli vietiniai atvejai buvo registruoti ir 2011m. Rekomenduojama profilaktika: I Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje, esančioje žemiau 2000 m jūros lygio. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus provincijose prie Atlanto krantų ir ties siena su Kosta Rika ir Kolumbija: Bocas del Toro, Chiriqui, Colon, Darien, Ngobe Bugle, Panama ir Veraguas. Panamos mieste, Kanalo zonoje, kitose provincijose rizika maža arba visai nėra. Užregistruotas atsparumas CHL. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II, rytinėse šalies endeminėse teritorijose: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje, esančioje žemiau 1800 m jūros lygio. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Vidutinė rizika kai kuriose šalies teritorijose (Alto Parana ir Caaguazu). Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II 75

78 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2 priedo tęsinys Šalis Peru Pietų Afrikos Respublika Prancūzijos Gviana Pusiaujo Gvinėja Rytų Timoras Ruanda Rusija Saliamono salos Salvadoras San Tomė ir Prinsipė Saudo Arabija Senegalas Rekomenduojama profilaktika Visus metus kaimiškosiose teritorijose, esančiose žemiau 2000 m jūros lygio. Didžiausi P. Vivax (89 proc.), P. Falciparum (11 proc.) rizikos rajonai yra Ayacucho, Junín, Loreto, Madre de Dios, San Martin, Piura ir Tumbes teritorijose. 99 proc. P. falciparum atvejų buvo užregistruota Loreto apskrityje, šalia Amazonės. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II: Loreto apskrities teritorijose IV Rizika visus metus kai kuriose Mpumalangos provincijos (įskaitant Krugerio Nacionalinį parką), Šiaurės provincijos ir šalies Šiaurės KwaZulu- Natal srityje į Pietus iki Tugela upės., didžiausia rizika spalio-gegužės mėn. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Didelė rizika visus metus teritorijose, besiribojančiose su Brazilija ir Surinamu. Teritorijose, kur vyksta migracija iš Brazilijos, užregistruotas atsparumas daugumai priešmaliarinių vaistų. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Labai ribota rizika rajonuose, kuriuose didelė migracija iš Pietų šalių. Profilaktika nerekomenduojama Rizika visus metus, išskyrus kai kurias rytines ir pietines saleles. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Labai maža rizika visus metus. Didesnė rizika kaimiškosiose vietovėse, kuriose vyksta migracija iš Gvatemalos. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: I Rizika visus metus. Užregistruotas atsparumas CHL. Rekomenduojama profilaktika: IV Didžiausia rizika rugsėjo-sausio mėn. visoje šalies teritorijoje įskaitant pietinę sieną su Jemenu. Mekoje ir Medinoje rizikos nėra. Užregistruotas atsparumas CHL. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Mažesnė rizika tik centri niuose Vakarų regionuose sausio-birželio mėn. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV 76

79 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2 priedo tęsinys Šalis Siera Leonė Singapūras Sirijos Arabų Respublika Somalis Sudanas Surinamas Svazilandas Šri Lanka Tadžikistanas Tailandas Rekomenduojama profilaktika Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika miškingose vietovėse. Rekomenduojama profilaktika: I Ribota rizika gegužės-spalio mėn. ties šiaurine šalies siena, ypač Šiaurės rytinėje dalyje ir El Hasaka Governorate kaimiškosiose vietovėse (atvejų neužregistruota nuo 2005 m.). Profilaktika nerekomenduojama Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Didžiausia rizika centrinėje ir pietinėje šalies dalyje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Labai maža rizika šalies šiaurėje, Raudonosios jūros pakrantėje, didesnė centrinėje bei pietinėje šalies dalyje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus centrinėje šalies dalyje, kalnuotose savanos vietovėse. Didžiausia rizika ties rytine šalies siena ir aukso kasybos rajonuose. Labai nedidelė rizika Paramaribo mieste bei kitose pakrantės vietovėse. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visose žemumose, ypač Big Bende, Mhlume, Simunye ir Tshaneni. Užregistruotas atsparumas CHL. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: IV Maža rizika visus metus visoje šalies teritorijoje, išskyrus Colombo, Kalutara, Gampaha, Galle, Matara, Nuwara Eliya. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: III Rizika birželio-spalio mėn. ties pietine šalies siena (Khatlon regionas), kai kuriose centrinėse (Dušambė), vakarinėse (Gorno-Badakšanas) ir šiaurinėse (Leninabado regionas) šalies teritorijose. Pietinėse šalies vietovėse užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: III Rizika visus metus kaimiškosiose teritorijose, ypač miškingose, kalnuotose vietovėse, taip pat šalies pasienyje. Rizikos nėra didžiuosiuose miestuose (Bangkok, Chiang, Mai, Pattaya ir kituose miestuose), Samui ir Phuket salose. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui, kai kuriose teritorijose ties šalies siena su Kambodža ir Mianmariu MEF. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: I. Rizikos teritorijose prie Kambodžos ir Mianmaro sienų: IV. 77

80 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2 priedo tęsinys Šalis Tanzanija Togas Turkija Uganda Uzbekistanas Vanuatu Venesuela Vietnamas Rekomenduojama profilaktika Rizika visus metus visose šalies teritorijose, esančiose žemiau 1800 m jūros lygio. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika gegužės-spalio mėn. pietrytinėje šalies dalyje. Nėra rizikos turistų lankomose vakarinės ir pietvakarinės šalies dalies teritorijose. Keli pavieniai atvejai užregistruoti 2010 ir 2011 m. Rekomenduojama profilaktika rizikos teritorijose: II Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje, net ir didžiuosiuose miestuose (Fort Portal, Jinja, Kampala, Mbale, Kigezi) Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Pavieniai atvejai buvo registruoti kai kuriuose pietiniuose ir rytiniuose šalies rajonuose, besiribojančiuose su Afganistanu, Kirgizija ir Tadžikistanu. Rekomenduojam profilaktika rizikos teritorijose: I Maža ar vidutinė rizika visus metus visoje šalies teritorijoje. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Vidutinė arba didelė rizika visus metus kai kurių rajonų (Amazonas, Anzoategui, Bolívar, Delta Amacura) kaimiškosiose vietovėse; maža rizika: Apure, Monagas, Sucre ir Zulia vietovėse. Dažniausia P. falciparum rizika: Amazono (Alto Orinoco, Atabapo, Atures, Autana, Manapiare) ir Bolivaro (Cedeno, Ell Callao, Heres, Gran Sabana, Raul Leoni, Piar, Rocio, Sifontes ir Sucre) džiunglių teritorijose. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: P. vivax rizikos teritorijose II. P. falciparum rizikos teritorijose IV Rizika visoje šalyje, išskyrus miestus, Red Riverio ir Mekong deltas bei pakrantės lygumą Centriniame Vietname. Didžiausia rizika kalnuotose vietovėse žemiau 1500 m jūros lygio į Pietus esančiose teritorijose, ypač Dak Nong, Dak Lak, Gia Lai, Kon Tum ir Binh Phuoc provincijose bei vakarinėse Quang Tri, Quang Nam, Ninh Thuan ir Khanh Hoa pakrantės vietovėse. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV 78

81 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos 2 priedo tęsinys Šalis Zambija Zimbabvė Rekomenduojama profilaktika Rizika visus metus visoje šalies teritorijoje, įskaitant ir Lusaką. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV Rizika lapkričio-birželio mėn. teritorijose, esančiose žemiau 1200 m jūros lygio ir visus metus Zambezės žemumoje. Maža rizika Harare ir Bulawayo rajonuose. Užregistruotas atsparumas CHL, sulfadoksinui pirimetaminui. Rekomenduojama profilaktika: IV 79

82 Ypač pavojingų įvežtinių, retų, keliautojų užkrečiamųjų ligų metodinės rekomendacijos Turinys Įvadas...1 Per maistą plintančios infekcijos...1 Cholera...2 Hepatitas A...5 Keliautojų diarėja...7 Vidurių šiltinė ir paratifai...8 Poliomielitas Bruceliozė Pernešėjų platinamos infekcinės ligos Geltonoji karšligė Maliarija Dengė karštligė Čikungunija Vakarų Nilo karštligė Virusinės hemoraginės karštligės Erkinis encefalitas Japoniškasis encefalitas Kvėpavimo takų ir kai kurios skiepais valdomos užkrečiamosios ligos Legioneliozė Sezoninis gripas Paukščių gripas Meningokokinė infekcija Tymai Difterija Pasiutligė Stabligė Hepatitas B Naudota literatūra

83 Tiražas 500 egz. Leido ir spausdino UAB Vitae Litera, Kurpių g. 5 3, LT Kaunas.

84 Rekomendacijos parengtos įgyvendinant projektą Užkrečiamųjų ligų valdymo sistemos Lietuvoje stiprinimas ( VP1-4.3-VRM-02-V ). Projekto vykdytojas Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras.